Akordeono ir motociklo ritmu

Akordeono ir motociklo ritmu
SPA 22
2018-10-22 07:40 2018

Iš pirmo žvilgsnio  Elegijus ir Rasa Laimikiai atrodo labai skirtingi, tikros priešingybės. Jei Elegijų aplinkiniai įpratę matyti ramų, net kiek melancholiškai nusiteikusį, tai Rasa – tikras „gyvsidabris“, mielai bendraujanti, besišypsanti ir energinga. Vis dėlto pirmas įspūdis  - ne visai teisingas: „gal savo būdu ir nesam panašūs, bet mus sieja meilė muzikai ir vaikams“, - sako sutuoktiniai.

Dėl meilės kalta muzika

Elegijus ir Rasa susituokę jau 26 metus, iki vedybų draugavo dar ketverius. „Net nepastebėjome, kaip tas laikas prabėgo“, - sako Laimikiai, - „tačiau kartu pragyventu laiku didžiuojamės, nes šiuolaikiniame pasaulyje ilgai ir darniai gyventi santuokoje – tikrai nemenkas iššūkis“.

Laimikiai susipažino Panevėžio muzikos aukštesniojoje mokykloje (dabar –Panevėžio konservatorija). „Kai atvykau į Panevėžį, man tebuvo gal 15 metų“, - pasakoja Rasa, - „prieš tai važiavau į J. Gruodžio konservatoriją Kaune, bet man tos įstaigos aplinka „neprilipo“. O vos tik peržengiau Panevėžio konservatorijos slenkstį, supratau – čia ta vieta, kur noriu mokytis ir tobulėti“.

Elegijus ir Rasa susituokę jau 26 metus, iki vedybų draugavo dar ketverius.

Kai Elegijus pirmą kartą pamatė Rasą, šioji buvo pirmakursė, o jis mokėsi jau ketvirtame. „Pamatėm vienas kitą valgykloje, persimetėme keliais žodžiais, taip ir pradėjome draugauti“, - pasakoja Elegijus. „Buvo tikrai panašiai“, - šypsodamasi antrina vyrui Rasa, – „po pamokų, papietavę, studentai eidavo į laisvas auditorijas ir muzikuodavo. Pamenu, repetuoju, girdžiu, kaip prasiveria durys. Už jų – Elegijus. Jis ir klausia: „Ar galiu paklausyti koncerto?“. Na nieko sau, pagalvojau, ir mandagiai išprašiau „žiūrovą“ lauk. Tačiau jis  buvo atkaklus ir į mano repeticijas ateidavo vis dažniau. Taip mane ir prisijaukino“, - juokiasi Rasa, - „nors jis iki šiol nepapasakojo, kaip pirmą kartą surado auditoriją, kurioje grojau“. Baigę Panevėžio konservatoriją kartu mokėmės ir toliau. Viename suole sėdėjome besimokydami edukologijos studijas Šiaulių universitete bei tęsdami mokslus magistrantūroje VDU.

Muzika – kraujyje

Anksčiau sutuoktiniai kartu koncertuodavo ir dainuodavo įvairiuose renginiuose, šventėse, tačiau vėliau, sako, pagausėjus šeimai, norėjosi daugiau laiko skirti vaikams.

Konservatorijoje Rasa mokėsi akordeono virkdymo vingrybių, o Elegijus – chorvedybos ir grojimo fortepijonu. „Visa giminė iš mamos pusės  - labai muzikali“, - pasakoja Rasa, - „mama šoka, dainuoja. Vaikystėje, jei kažkur važiuodavome, pamenu, visuomet kartu – aš, tėtis, mama -  dainuodavome. Jau darželyje teko būti soliste, tad be muzikos gyvenimo net negalėjau įsivaizduoti“.  Panevėžy gimęs ir augęs Elegijus muziką taip pat „paveldėjo“: „mama buvo muzikos mokytoja, tad man pasirinkimas gyventi su muzika buvo savaime suprantamas“.

Anksčiau sutuoktiniai kartu koncertuodavo ir dainuodavo įvairiuose renginiuose, šventėse, tačiau vėliau, sako, pagausėjus šeimai, norėjosi daugiau laiko skirti vaikams. „Beje, mūsų dukra – taip pat muzikantė, ji groja fleita ir puikiai dainuoja, šiuo metu studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o sūnus, nors instrumentų ir nevaldo, taip pat mėgsta muziką, turi neblogą muzikinį skonį“.

Rasa sako, kad jai pačiai mieliausias – vokalinis džiazas, o pati itin džiaugiasi galėdama dainuoti su dukra Aušrine. Elegijus – priešingai, labiau mėgsta šiuolaikinę, elektroninę muziką, nors klausosi ir kitokių žanrų. Man patinka Andriaus Mamontovo  ir grupės „Foje“ kūryba iki šiol daro didelį įspūdį - sako Elegijus, o Su mūsų kraštiečiu Vladu Kovaliovu  mielai traukčiau duetu“.  

Instrumentas ir daina – neatsiejami

Rasa prisipažįsta, kad pirmoji jos meilė – ne Elegijus, o akordeonas.  Moteris jau daugiau nei 10 m. koncertuoja su „Aisvos“ kolektyvu, kur ir groja, ir dainuoja. Jei reiktų pasirinkti tik vieną – ar groti, ar dainuoti – Rasa sako, darytų viską, kad tokios dilemos nereiktų spręsti. „Tik kai nuotaika prasta, dainuoti negaliu, o groti išeina net ir tuomet, kai, atrodo, žemė slysta iš po kojų“, - sako Rasa.

Be muzikavimo, Rasa domisi psichologija,  skaito knygas, arba skiria laiko augintiniams.

Drauge su „Aisva“ Rasa nemažai keliauja, kolektyvas laukiamas Lietuvos ir užsienio scenose, yra pelnęs laureatų vardą įvairiuose užsienio festivaliuose ir konkursuose. „Man „Aisvos“ kolektyvas – kaip šeima, čia susipažinau su puikiais žmonėmis, radau atgaivą sielai. Tai – mano mieliausias hobis“.

Be muzikavimo, Rasa domisi psichologija,  skaito knygas, arba skiria laiko augintiniams. „Labai myliu gyvūnus, daugelis tų, kurie augo mūsų namuose, buvo priklydę. Pamaitindavom, paglobodavom.. Taip ir pasilikdavo. Dabar auginame du šunis“.

Motociklas – ir hobis, ir vaistas

Kas šiek tiek labiau pažįsta Elegijų, žino, jog jis  – aistringas motociklų gerbėjas, neabejingas greičiui ir laisvės pojūčiui. Atrodytų, ramaus  būdo žmogus ir galinga transporto priemonė – sunkiai suderinami, vis dėlto, pasak E. Laimikio, motociklas – jo gyvenimo būdo dalis.  „Technika ir muzika visuomet buvo mano gyvenime“, - sako Elegijus, - „kai studijavome Panevėžy, į Jonavą pas Rasos tėvus važiuodavome su JAVA. Dabar žmonos atsisėsti ant motociklo nebeįkalbu“. „Matyt, „su amžiumi“ atsirado stiprus savisaugos jausmas“, - sako Rasa, - „pati nevažinėju, bet Elegijaus nevaržau, žinau, kad motociklai – jo mėgstamas hobis. Žiemą jis motociklą laiko net ne garaže, o namų hole“.

Elegijus sako, kad pasyvaus važiavimo nemėgsta, bet vairuoja atsakingai. Motociklu jis labai mėgsta keliauti.

Kas šiek tiek labiau pažįsta Elegijų, žino, jog jis  – aistringas motociklų gerbėjas, neabejingas greičiui ir laisvės pojūčiui.

„Važiavimas atpalaiduoja, „atšviežina“ galvą, padeda atsikratyti negatyvių emocijų“, - sako Elegijus. O pastarųjų jau daugiau kaip du dešimtmečius netrūksta. Tiek laiko E. Laimikis dirba vaikų teisių apsaugos srityje, pro jo akis praslenka sudėtingi vaikų likimai. Jis pripažįsta: toks darbas – pakeliamas ne visiems. „Yra buvę, kad žmogus ateina dirbti, bet jau po dviejų dienų deda pareiškimą ant stalo ir sako „negaliu, neištversiu“. Emociškai tikrai labai sudėtinga, šioje srity daugiausia tenka dirbti net ne su vaikais, o su jų tėvais. Ypatingi įvykiai  palieka nemalonų, slogų šleifą dvasioje. Po tiek metų praktikos ir patirties išmoksti su emocijomis susitvarkyti. Čia labai praverčia ir mano motociklas“, - sako Elegijus.

Jei vyras darbe susiduria su itin nemaloniomis situacijomis, Rasa tą pastebi namuose. „Elegijus niekuomet nepasakoja , kas darbe įvyko, kokias situacijas teko spręsti, bet, kad kartais jį tai slegia, pastebiu. Tokiais momentais jis nori pabūti vienas“.

Darbo be vaikų neįsivaizduoja

Abu sutuoktiniai sako, kad labiausiai jiems patinka dirbti su vaikais. Rasa jau 25 metus moko vaikus akordeono paslapčių Jonavos  J. Miščiukaitės meno mokykloje. „Savo darbą nepaprastai myliu, esu iš tų žmonių, kuriems, matyt, gyvenime pasisekė, nes darbas sutapo su pomėgiu“, - sako R. Laimikienė.  – „Kai vaikai ateina į mano pamoką pirmą kartą, aš visad jiems sakau – Sveikinu, dabar jūs išmoksite kalbą, kuria galima susišnekėti visame pasaulyje. Tai – muzikos kalba“.  Rasa sako, kad išmokti groti akordeonu nėra lengva, pradžioje reikia įdėti daug darbo, tačiau vėliau aplankantis grojimo malonumas viską atperka. „Instrumentas populiarus ir šiandien, tiek mergaitės, tiek berniukai renkasi akordeono pamokas“, - pasakoja Rasa.

Abu sutuoktiniai sako, kad labiausiai jiems patinka dirbti su vaikais.

Elegijus taip pat moko vaikus, tačiau ne groti, o dainuoti. Tai muzikinis hobis, po tiesioginio darbo valandų. Jau daugelį metų jis yra vaikų pop choro „Šuldu buldu“ vadovas. „Pradžioje dirbau su suaugusiais „Žemynos“ chore, bet tuomet man buvo pasiūlyta suburti vaikus. Sutikau ir iki šiol labai džiaugiuosi, man darbas su vaikais – labai mielas. Jis man padeda atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių“.

Aktyvi veikla santykių negadina

Nors abu sutuoktiniai – veiklūs ir užimti žmonės, jie stengiasi rasti laiko ir vienas kitam. „Mūsų veiklos grafikas dažniausiai nesutampa, jei laisva Rasa – tuomet aš užsiėmęs arba atvirkščiai, vis dėl to bent kartą per metus stengiamės kartu kažkur nukeliauti“, - sako Elegijus. „Jei turime laisvesnę minutę, plušame savo namo kieme, ten darbų niekad nebūna mažai“, - juokiasi Rasa. „Nuvažiuojame į sostinę aplankyti dukros arba tiesiog į kiną“.

Anksčiau norėjosi kažkokių materialių dalykų, o dabar – tiesiog, kad mano vaikams viskas būtų gerai.

„Turėdama laisvo laiko, Rasa palepina mane savo keptais pyragais, gaila, kad retokai“, - sako Elegijus.  Laimikiai džiaugiasi, kad vienas kito hobių nevaržo, o priešingai – skatina.

„Didelių, grandiozinių svajonių neturime“, - sako Laimikiai. „Anksčiau norėjosi kažkokių materialių dalykų, o dabar – tiesiog, kad mano vaikams viskas būtų gerai“, - sako Elegijus. Vyrui antrina ir Rasa: „mane nuo mažumės mokė mylėti žmonės. Aš ir šiandien linkiu – kad kiekvienas būtų sveikas ir laimingas, pagal kiekvieno laimės supratimą. Linkiu, kad kiekvienas šalia savęs turėtų žmogų, kuriuo galėtų pasitikėti.  Gyvenimas yra gražus ,bet kartu ir  labai nenuspėjamas, niekad nežinai, kas laukia rytoj... Džiugu, jei rytdiena atneša naujus nuotykius, smagias emocijas, pažintis su turiningais žmonėmis, bet  jei kažkas nesusiklostė, patyrėm sunkius išgyvenimus - raskime tvirtumo priimti net ir skaudžiausias pamokas ‘‘.

 

Gertrūda Bučiūtė
Užsakymo Nr. 20181022/1

Nuotraukų galerija

Panašūs straipsniai

Eugenijus Sabutis: „Jei norite rasti gyvenimo prasmę, ieškokite jos šeimoje“

Eugenijus Sabutis: „Jei norite rasti gyvenimo prasmę, ieškokite jos šeimoje“

Prieš keletą metų Eugenijui Sabučiui teko kardinaliai pakeisti savo veiklą. Greitosios medicinos pagalbos stoties vadovas tapo rajono mero pavaduotoju, o dar po poros metų- antruoju tiesiogiai išrinktu meru Jona...