G.Goštautaitė: „Visas sportininko ir trenerio gyvenimas sukasi aplink varžybas“

G.Goštautaitė: „Visas sportininko ir trenerio gyvenimas sukasi aplink varžybas“
BAL 17
2020-04-17 11:12 2020

„Karantininių sportinių pokalbių“ rubrikoje – interviu su Jonavos kūno kultūros ir sporto centro lengvosios atletikos trenere Gražina Goštautaite, kuri į gimtąją Jonavą sugrįžo po 21-erių metų darbo Prienuose.

G.Goštautaitė gali pasigirti tuo, kad jos treniruojamų sportininkų sąraše ne tik jauni, talentingi ir perspektyvūs sportininkai, bet ir Lietuvos lengvaatletis, Pekino, Londono ir Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvis, 34-erių metų ėjikas Marius Žiūkas, kuris iki šiol ruošėsi jau ketvirtoms vasaros olimpinėms žaidynėms, kurių, deja, teks palaukti mažiausiai iki kitų metų – Tokijo olimpiada šią vasarą neįvyks.

 

Kaip karantinas pakeitė jūsų kasdienį gyvenimą? Ko labiausiai trūksta, atsiradus įvairiems mums anksčiau neįprastiems apribojimams?

Karantinas, sakyčiau, gyvenimo, įpročių, pomėgių nepakeitė, tik labai suvaržė, sustabdė, pasodino, beveik įkalino...  Jaučiuosi netekusi vidinės ramybės ir laisvės. Kažkokia „tarybinė stagnacija“ – negalima, neik, neliesk, neimk...  „Karantinas“, „korona“, „covid“ man dabar patys negražiausi, nemaloniausi žodžiai (natūraliai veidas susiraukšlėja juos girdint, lyg citrinos būčiau atsikandusi (šypsosi). Kantriai „sėdžiu“ ir labai laukiu, kad kuo greičiau visa tai baigtųsi.

Pasiilgau darbo ir savo sportininkų. Labiausiai ir trūksta to gyvo, tikro bendravimo su vaikais, buvimo šalia: bėgimo, ėjimo, žaidimų kartu, pokalbių, aptarimų, net pasiginčijimų su pamąstymais, įrodymais, eksperimentais... Varžybų labai trūksta, nes tai viena iš pagrindinių mano ir sportininko darbo, bendradarbiavimo ašių. Juk visas sportininko ir trenerio gyvenimas sukasi aplink varžybas. Metai iš metų treniruojamės ir lipame tarsi laipteliais nuo varžybų iki varžybų...

 

O ką atradote naujo karantino metu, kuo galėtumėte pasidžiaugti?

Turiu prisipažinti, kad būtent toks gyvenimo etapas man džiaugsmo neteikia. Dalis žmonių džiaugėsi, kad nustojo visur lėkti, turės daugiau laiko šeimai ir pomėgiams, tikėjosi, kad nuotoliniu būdu dirbti lengviau ir gal net sutaupys laiko... Nežinau, ar man čia vienai beveik viskas atvirkščiai gavosi.

Iš naujo neatradau nieko – gal tik tai, kad „facebook‘ą“ buvau priversta susikurti (juokiasi). Galvojau, kad įdomiau bus su sportininkais bendrauti, „Sportininkų mokymo centro“ seminarus stebėti galėsiu, daugiau žinosiu. Na, yra naudos, bet ir laiką „ėda“.

Džiaugiuosi, kad vakarais yra daugiau laiko sau ir dukrai paskaityti knygą. Man patinka istorinė dokumentika, biografijos. Kažkada mėgau megzti, nerti, bet karantinas mane užklupo nepasiruošusią – neužsipirkau siūlų, tai nepavyko grįžti prie savo hobio.

 

Į Jonavą sugrįžote iš Prienų. Kuo skiriasi darbas ten ir čia? Ar džiaugiatės, kad grįžote savo trenerės karjerą tęsti Jonų Respublikoje?

Jonų Respublika vis dėlto yra mano gimtoji. Čia visi keliai „aptaškyti“ mano prakaitu, tad su mielu noru čia grįžau po 21-erių metų savanoriškos tremties Prienuose.

Netikėtai grįžti pasiūlė sporto centro direktorė ir pavaduotoja Dalia. Prisipažinsiu, ne iš karto pasiryžau tam žingsniui, nes turėjau ir ten tikrai gerų ėjikų, bėgikų, metikų. Apsispręsti padėjo tai, kad vyras jonavietis ir dukrai reikėjo pradėti lankyti mokyklą. Tikrai nesigailiu padariusi šį žingsnį. Jonavoje daugiau mokyklų, daugiau vaikų, daugiau norinčių sportuoti, manau, ir valdžios požiūris labai palankus, suplanuotas, paremiantis.

Prienai – nedidelis, jaukus miestelis prie Nemuno, apsuptas miškų, su nuoširdžia, jaukia bendruomene, kurioje beveik visi vieni kitus pažįsta. Man dar tenka savaitgaliais ten sugrįžti, nes turiu ten sportininkų ir draugų.

 

Kaip sekasi dirbti su sportininkais nuotoliniu būdu? Daug kas įsivaizduoja, kad tai – labai lengva, bet kaip yra iš tiesų?

Mano nuomone, nuotoliniu būdu treniruoti sudėtinga. Tai įmanoma tik su aukštesnio meistriškumo, savarankiškais sportininkais ir ne nuolat. Reikia matyti sportininką „gyvai“, jausti jo nuotaikas, žinoti savijautą, matyti ir taisyti klaidas, pareguliuoti techniką, tempą.

Lengviausias darbas – parašyti ir nusiųsti planą, pratimus, pakonsultuoti telefonu, bet tai tik „griaučiai“, ledkalnio viršūnė. Toliau eina nuoseklus, kantrus darbas, nes griaučiai nepajudės, kol ant jų nebus raumenų, o raumenis valdo smegenys. Treniruotėse reikia „auginti“ raumenis tinkamais jiems metodais ir variantais – bėgikams bėgimu, ėjikams ėjimu ir t.t. Su vyresniais sportininkais treneris tariasi, aptaria, ieško sprendimų treniruotės eigoje tą dieną, tą akimirką ir gali pakeisti planą reikalui esant.

Psichologiškai sunku šiuo metu sportuoti, nes daug neaiškumo: kada bus varžybos, kada leis į stadionus, kada sportininkai susitiks su treneriais. Savarankiškai sportuojantys sportininkai gali labai stengtis, nepavesti trenerių ir nepastebėti persitreniravimo, pervargimo simptomų ir susitraumuoti. Mažiukų treniruotėse daug judriųjų ir sportinių žaidimų, tai dar sunkiau žaisti nuotoliniu būdu.

 

Mūsų lengvaatlečiai, kuriuos treniruojate jūs ir jūsų kolegė Vidutė Lebeckienė, pastaruoju metu skynė daug svarbių pergalių, pasiekė ne vieną neeilinį laimėjimą ir taip džiugino Jonavą aukštais pasiekimais. Dabar viskas sustojo – tiek varžybos, tiek treniruotės. Kaip manote, kaip visa tai atsilieps jūsų sportininkų formai ir ateities rezultatams?

Šiuo metu  situacija toliau sunkėja. Bet aš tikiuosi, kad aukštesnio meistriškumo mūsų auklėtiniai savarankiškai pasportuoja. Kiek bendrauju su savo auklėtiniais, jie su tėvų leidimu saugiai pajuda užmiestyje ir po vieną. Kiek turiu patirties su vaikais ir jaunučiais, tai net ir 2-3 savaitės nieko nedarymo smarkiai nepakenktų ir varžyboms pasiruošti pakaktų 4-6 savaičių. Jei šie vaikučiai šiuo metu aktyviai poilsiauja darydami bendro fizinio, mankštos, tempimo, parengiamuosius pratimus ir retkarčiais su tėvais pajuda gryname ore, tai gal ir visai nieko nepraras.

Vyresnių vaikų treniruotumui nieko nedarymas labai kenkia – jie sugrįš į pradinį lygį. Sakykim, kad pasiektų tuos pačius rezultatus, manau, jiems reikės pusės metų. Bet čia „juodas scenarijus“, jei visai nieko nedaro. O aš žinau, kad mūsų sportininkai sąmoningi, atsakingi, pareigingi ir visi „kruta“ kiek sąlygos leidžia. Tai numanau, kad per 4-8 savaites pasiruoštų varžyboms tinkamai ir toliau mus džiugintų savo pergalėmis.

Lietuvos lengvosios atletikos federacija varžybas atšaukė iki birželio 1 dienos, o federacijos prezidentas E.Skrabulis mano, kad varžybos, kurios suplanuotos liepą, vyks rugpjūtį. Bet mes kol kas dar vis tiek nežinomybėje, nes pagrindinės mūsų sportininkų varžybos (čempionatai pagal amžiaus grupes) suplanuotos birželį. Dėl ateities rezultatų mano nuomonė optimistiška – „kas dirba, tas turi“ medalį (šypsosi).

 

Kadangi karantino ir darbuojantis, ir laisvu laiku esate namuose, galbūt galėtumėte pasidalinti, kaip jūs leidžiate laisvalaikį? Galbūt laisvalaikio praleidimui kažką naudingo galima pasiūlyti ir šio interviu skaitytojams?

Žinokit, kad aš laisvalaikio tai neturiu. Jau atsakydama į antrą klausimą minėjau, kad neatsirado pas mane laisvo laiko... Greičiau įtampos padaugėjo. Atsipalaiduoju anksti ryte, greit išlėkdama pasportuot su vienintele mintim, kad tik nieko nesutikčiau (ot dasigyvenom – žmogų baisu sutikt (juokiasi). Nervus ramina mezgimas, bet minėjau, kad nepasiruošus taip laisvalaikį leist, tai patarti nieko negaliu.

 

Pabaigai, keli „blic“ tipo klausimai:

Labiausiai mėgstamas sportininkas / sportininkė? – Mano mėgstamiausi lengvaatlečiai – ėjikai Marius Žiūkas ir Kristina Saltanovič.

Geriausias matytas filmas arba serialas? – Neturiu mėgstamiausio... Žiūriu istorinius, dokumentinius ir vaikiškus filmus su dukra.

Geriausia skaityta knyga? – Negaliu išskirti. Vaikystėje skaityti „užvedė“ Lizelotės Velskopf-Henrich „Harka“ ir kitos knygos apie indėnus iš „Drąsiųjų kelių“ serijos

Gražiausia Lietuvos vieta? – Man labai graži Jonava ir Lietuvos gamta. Mėgstu keliauti po Lietuvą. Planuose yra išvyka į tą vietą, kur, galima sakyti, prasidėjo Lietuva – į Neries ir Lietavos upelio santaką

Svarbiausias asmeninis sportinis pasiekimas? – Tas pasiekimas buvo labai seniai, prieš labai daug metų... 3 km sportinis ėjimas – 13:41, tuo metu buvo gal 18-mečių Lietuvos rekordas.

Su kuo norėtumėte pasikalbėti prie kavos ar arbatos puodelio arba papietauti? – Kavos negeriu, neskanu (juokiasi). Arbatą geriu ir kai galiu, tai plepu su visais: su tėvais, su draugais, su vaikais. Šis bendravimo būdas man labai patinka. Labai pasiilgstu pokalbių pietaujant su savo drauge Kristina, nes ji gyvena Portugalijoje.

Ką pirmiausia norėtumėte nuveikti, pasibaigus karantinui? – Nežinau... Norėsiu būti treniruotėse su savo sportininkais!

 

JKKSC informacija
Trenerę kalbino Žilvinas Galimovas

Prienų ir Birštono krašto laikraščio „Naujasis Gėlupis“ nuotrauka

Panašūs straipsniai

E.Utyra: „Mano venomis teka mėlynai baltas kraujas“

E.Utyra: „Mano venomis teka mėlynai baltas kraujas“

Neabejotinai vienas ryškiausių ir įdomiausių Jonavos sporto bendruomenės veikėjų Eisvinas Utyra – šiandienos „Karantininių sportinių pokalbių“ rubrikos herojus. ...

D.Maskoliūnas apie Eurolygos sezoną: „Aš vis tikiu, kad jis prasitęs“

D.Maskoliūnas apie Eurolygos sezoną: „Aš vis tikiu, kad jis prasitęs“

„Karantininių sportinių pokalbių“ rubrikoje – savo pirmuosius krepšininko karjeros žingsnius Jonavos sporto mokykloje pradėjęs vienas tituluočiausių ir žymiausių Neries glostomo miesto sportininkų Darius Mas...

Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada

Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada

Ar kada susimąstėte, ką darytumėte, jei jums artimas žmogus dėl amžiaus ar negalios staiga negalėtų tinkamai savimi pasirūpinti? Ar domėjotės globos namais ir gyvenimo sąlygomis juose? Jums ši mintis atrodo ...

Vienuolė Fausta, dirbanti Kauno apskrities policijoje: „Ką pasėsim, tą ir pjausim“

Vienuolė Fausta, dirbanti Kauno apskrities policijoje: „Ką pasėsim, tą ir pjausim“

Nors jau ketvirta karantino savaitė eina į pabaigą, tačiau žinome, kad turėsime mažiausiai dar bent dvi. Mintimis apie šį laikotarpį dalinasi vienintelė Lietuvos policijoje dirbanti vienuolė, sesuo Fausta Pa...

VSAT Kinologijos instruktorius: Svarbiausia yra atrasti ryšį su šuniu

VSAT Kinologijos instruktorius: Svarbiausia yra atrasti ryšį su šuniu

Karantino laikotarpiu gyvenimas VSAT Sienos kontrolės organizavimo valdybos Kinologinės veiklos skyriuje nesustojo. Kovo pabaigoje buvo įsigyti keturi vokiečių aviganių veislės šuniukai, kurie po įvairių mok...

VSAT psichologė: dirbant iš namų reikia kūrybiškumo

VSAT psichologė: dirbant iš namų reikia kūrybiškumo

Daugiau nei mėnesį šalis gyvena ir dar artimiausiu metu gyvens karantino režimu. Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (VSAT), kaip ir daugelyje kitų institucijų, nuotoliniu būdu galintys dirbti darbuotojai sk...

Kultūra ir menas turi skatinti dvasinę kovą ir gražesnį gyvenimą

Kultūra ir menas turi skatinti dvasinę kovą ir gražesnį gyvenimą 2

Šiuo nelengvu karantino laikotarpiu savo įžvalgomis apie žmogaus dvasinį gyvenimą paprašėme pasidalyti egzorcisto, teologijos mokslų daktaro, Ruklos įgulos karo kapeliono, kunigo Arnoldo Valkausko. ...

Tinklininkė G.Kasperavičiūtė: „Joks trofėjus neatpirks žmogaus gyvybės“

Tinklininkė G.Kasperavičiūtė: „Joks trofėjus neatpirks žmogaus gyvybės“

Koronaviruso pandemija ir dėl jos paplitimo paskelbtas karantinas sujaukė visiems įprastą gyvenimą, tame tarpe – ir sportininkų kasdienį ritmą. Atšaukti arba sustabdyti renginiai, varžybos, čempionatai, nebe...

Jonavietis M. Libas pristato naują kūrinį: ,,Manau, kad jis turėtų patikti tiems, kurie yra atviri muzikos įvairovei"

Jonavietis M. Libas pristato naują kūrinį: ,,Manau, kad jis turėtų patikti tiems, kurie yra atviri muzikos įvairovei"

Marius Libas (21 m.) - jonavietis, kurio gyvenimo kelią lydi muzika ir kūryba. Vos sulaukęs 17-kos, jis išvyko į Pietų Europą (plačiau skaitykite ...