Kultūra ir menas turi skatinti dvasinę kovą ir gražesnį gyvenimą

Kultūra ir menas turi skatinti dvasinę kovą ir gražesnį gyvenimą
BAL 22
2020-04-22 17:32 2020

Šiuo nelengvu karantino laikotarpiu savo įžvalgomis apie žmogaus dvasinį gyvenimą paprašėme pasidalyti egzorcisto, teologijos mokslų daktaro, Ruklos įgulos karo kapeliono, kunigo Arnoldo Valkausko.

– Kada prasidėjo Jūsų pažintis su Kristumi?

– Pažintis su Kristumi prasidėjo vaikystėje. Trys šeimos gyvenome mažame bute Kauno mieste. Kartu gyveno ir močiutė, kuri labai anksti išmokė mane žegnotis. Galbūt jau nuo pustrečių metų per dieną žegnodavausi daug kartų, toks mano elgesys visiems keldavo juoką. Būdamas aštuonerių, priėjau prie Pirmosios Komunijos, šis įvykis paliko didžiulį įspūdį. Anksčiau Pirmajai Komunijai pasiruošti užtekdavo dviejų savaičių, bet mokymasis vykdavo slaptai  pastate, turinčiame du išėjimus, kad, užklupus netikėtiems tikrintojams, galėtume pasprukti iš patalpos.  

Vėliau pradėjau patarnauti šv. Mišiose. Tiesa, į bažnyčią patekau po to, kai iškrėčiau “zbitką” – užklijavau visus auklėtojos stalčius. Kilo triukšmas, buvo iškviestas direktorius. Nenorėdamas nemalonumų namuose, nubėgau į bažnyčią ir pasiprašiau kunigo, kad leistų patarnauti per šv. Mišias. Šis įvykis pakeitė mano gyvenimą. Nuo tada pradėjau daug melstis, mokytis, užmigdavau net su rožančiumi ant krūtinės, ėmiau ieškoti gyvenimo prasmės, jos tebeieškau iki šiol.

–  Pasirinkote kunigystę. Kas kunigui yra sunkiausia? Kokia jo darbo diena?

– Viskas yra nelengva. Kunigas visada turi būti su žmonėmis, su savimi. Sunkiausia yra būti su savimi. Kiekviena diena atrodo skirtingai: darbas kariuomenėje, susitikimai su bendruomene, veiklos netrūksta, ji įdomi, nes yra nevienalytė, tik reikia viską susidėlioti. Gali kartais nueiti ir į šaudyklą su kareiviais pašaudyti. Pagrindinis darbas – buvimas su žmonėmis. Maldos labiau pridėtinis dalykas, o kalbant apie išlaisvinimus ir egzorcizmą, kaip aš juokauju, tai tarsi laisvalaikio užsiėmimas.

– Kokios yra pagrindinės vertybės? Kas jums svarbiausia, į ką labiausiai kreipiate dėmesį?

– Pagrindinės evangelinės vertybės – buvimas santykyje su Dievu, gražiame santykyje su žmonėmis, o norėdamas būti gerame santykyje su žmonėmis, turi kovoti su savimi, nes kartais būna ir kunigui nuotaika bloga, kitaip sakant, ne ta diena. Didžiajame Dievo įsakyme parašyta: “Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, mylėk savo artimą taip kaip save patį”. Kai ieškai prasmės, gyvenimas tampa prasmingesnis. Daiktai nėra ir neturėtų būti pagrindinės vertybės.

– Esu girdėjusi, kad yra žmonių, save vadinančių katalikais, bet netikinčių į Jėzų Kristų. Tada kodėl jie vaikšto į bažnyčią, kodėl jie tuokiasi, krikštija savo vaikus ir nori būti palaidoti krikščioniškai? Ką tai galėtų pasakyti apie mus? 

– Žmonės labai dažnai nori pritraukti sėkmę, kad tik jiems viskas sektųsi, tad pas Dievą ateina kaip pas kokį stebukladarį, bet neužmezga gyvo santykio. Gyvas santykis su Dievu nėra lengvas, nes žmogus turi suprasti, kad yra Dievo didybė ir turi saugoti, puoselėti tą Dievo didybę, suprasti savo menkumą ir neišsigąsti savo menkumo, nuodėmingumo. Reikia suprasti, kad Dievas tave myli, kad esi visada kovoje. Daugeliui daug paprasčiau kažką materialaus padaryti: štai, Dieve, aš padariau, dabar tu man turi kažką duoti. Dabar egzistuoja toks mainų santykis, kuris būdingas šamanizmui, pagonybei, visiems pagoniškiems tikėjimams. Pagonybės mūsų širdyse dar labai daug, todėl žmonės galvoja, kad, atėję į bažnyčią, užsitikrins savo sėkmę: aš buvau Dievui geras, tai ir jis  man bus geras, bet tikros meilės, santykio nėra. Žmonės tikisi komfortiško, lengvo, saugaus, gražaus gyvenimo, o priimti tikrąją realybę, kad su Dievu nėra lengva eiti, nes visada turi eiti prieš srovę, daugeliui tai sunku pripažinti. Ta kova prieš srovę žmones labai vargina, o norisi viską lengvai paleisti. Senojo testamento psalmėse yra parašyta: “Atrodo, bedieviams viskas sekasi, vaikšto riebūs ir nereikia nieko saugotis”, o tikinčiajam matosi, kad ne visada viskas būna taip puiku, daug neteisybės. Sunku susitaikyti su ta neteisybe, ir nieko pakeisti negali, ypač dabartiniais laikais. Anksčiau žmogus galėjo kovoti vienas prieš vieną, o dabar žmogus yra minioje sraigtelis, ir viskas. Daug tokių išorių yra ir greičiausiai dėl to jie nori to palengvinto varianto – gyventi komforte ir galvoti, kad Dievas yra taip lengvai perkamas. Bet Dievas tikrai neperkamas, jis yra būnantis santykyje.

– Nuo krikščionybės pradžios praėjo jau pora tūkstančių metų. Kas, Jūsų manymu, žmonėms yra Velykos šiandien?

– Šios Velykos vieniems – suspaudimo, susimąstymo laikas, o kitiems – kančios, laukimo metas. Teko girdėti, kad šiemet lietuviai apsinuodijo ne maistu, o  alkoholiu. Tai rodo, kad šiuo metu žmonės gyvena įtampoje, nerime. Iš dalies tai  yra galimybė pamatyti savo trapumą ir pamąstyti apie savo gyvenimą, kad Dievo žodis ir mirtis yra labai realu. Ir tai kai kuriuos žmones glumina. Priklauso nuo  žmonių gyvenimo patirčių. Bet kažkiek panašumo į misijos Afganistane situaciją yra – tu esi apribotas, esi po taikikliu, tu nieko negali.

– Kaip jūs šiais metais šventėte Velykas? Kokios Šv. Velykos būdavo jūsų vaikystėje? Gal turite išlikusių tradicijų iki dabar?

– Šv. Velykas visada švęsdavome. Pirmiausia eidavome į bažnyčią, po pamaldų susirinkdavo visa giminė, ridendavome margučius. O šiais metais vyko šv. Mišių tiesioginė transliacija. Aš stengiuosi neprisirišti prie tradicijų, man svarbiausia būti Dievo akivaizdoje, džiaugiuosi, galėdamas tarnauti Dievui ir žmonėms, smagu, kad yra bičiulių, su kuriais kartu galime tarnauti – čia yra brangiausias dalykas.

– Ką mes turėtume padaryti, kad Velykas sutiktume su tikrąja šios šventės dvasia?

– Kiekvienas turėtume pagalvoti, kam aš gyvenu žemėje, ką aš čia veikiu. Dabar yra nemažai jaunų žmonių, kurie nenori gyventi, jaučiasi nereikalingi būtent todėl, kad nežino, kur save realizuoti. Neretai pastebiu, kad žmonės jaučiasi taip, tarsi ant jų būtų užgriuvusi nevilties lavina ir negali nuo to atsiriboti. Taip yra dėl to, jog daugelis mato tik save, yra praradę norą gyventi dėl bendro labo, ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Todėl gyvenimo prasmės klausimas reikalingas. Apie gyvenimo prasmę rašoma evangelijoje, Viktoro Franklio knygose, reikia jas skaityti. Siekiantys rasti gyvenimo prasmę, gali visiškai kitaip gyventi. Kol mes nepradėsime ieškoti prasmės, tol nesuprasime Velykų, nes Velykos yra įprasminimas, trapaus žmogaus pastangų įprasminimas, kadangi viskas atsiremia į Dievą.

– Minėjote, kad pasitaiko jaunų žmonių, nenorinčių gyventi. Kokia to priežastis? Gal jaunimas nenori įsileisti į save Dievo?

– Šiandieniame gyvenime matomos materialiosios vertybės, todėl labai sunku įsileisti Dievą. Dabar svarbiausia pinigai, sėkmė, drabužiai, telefonai, blizgučiai, kurie nieko nelemia. O mano vertybė yra tai, ką nešiojuosi su savimi. O nešiojuosi savo nemirtingą sielą, dorybes, pažiūras, žmogiškumą. Visa kita, mano minėtus turtus, gali prarasti per kelias sekundes. Šiais laikais nei šeimose, nei mokyklose jaunimas nemokomas vertybiškai mąstyti, tad pasimeta ir nežino, ką daryti. Daugelis tiki internetu, Google, bet ne savo vidumi, kur galėtų surasti tiesą. Jaunas žmogus neturi prioritetų, į ką galėtų atsiremti, pasijunta nereikalingu, nežino dėl ko pakovoti, nes niekas jam neaiškino, kad yra Dievas, šeima, ištikimybė, garbė. Nežinia, ar kada nors kas apie tai kalbėjo viešumoje ar šeimose, svarbiausia kad tik sektųsi. Bet tas “sektųsi” turi blogąją prasmę, gyvenam kaip “bomžai” ir esame dvasiniai “bomžai” – neturim vertybių Ir dėl to labai kenčiam. O vertybė yra tai, dėl ko tu būtum pasiryžęs numirti, ką tu darytum kitaip, net kai niekas aplinkui tavęs nemato. Šie vertinimai labai daug ką pasako. Šiuolaikinis žmogus būtų pasiryžęs numirti dėl telefono, dėl automobilių, bet nemirs dėl dvasinių dalykų, tai reiškia, kad neturim vertybių.

– Kartais jaunimas, bijodamas patyčių, nedrįsta parodyti, kad tiki į Dievą...

 – Labai daug žmonių turi pažeistą savivertę, kompleksus, bijo būti savimi. Matyt tai yra patyčių rezultatas. Kiekvienas galėjo patirti patyčias, bet jei tu stovi už save, būni savimi, savo vertybėse turi dvasinį stuburą, anksčiau ar vėliau pasityčiojimas nurims. Bet jei tu neturi dvasinio stuburo, tai ir belieka stumdymosi santykis.

– Balandžio 15 d. minėjome Pasaulinę kultūros dieną. Kaip kultūra, muzika bei menas gali prisidėti prie krikščionybės esmės?

– Gali labai reikšmingai prisidėti. Garsus rašytojas yra pasakęs: “Grožis išgelbės pasaulį”. Patys menininkai pripažino, kad dabar menas nukrypo į konstiliacijas, instaliacijas, kuriose nėra meno. Menas pats savaime neveda niekur, menas – tai sugebėjimas menine forma išreikšti vieną ar kitą dalyką, bet jame turi būti idėja, viltis, vertybės vedimas kažkur, nes kitaip menas gali tarnauti visai kitiems dalykams. Pavyzdžiui, bolševikinis ar nacistinis menas nuvedė į tarnystę kažkokiai ideologijai. Tad šiais laikais menininkai turi būti ganėtinai sąžiningi, išreikšdami, ką jie kuria, ką nori pasakyti, dėl ko tai daro, ar tik tėra noras viena ar kita forma  išreikšti savo draskomą vidų. Tad visada menininkas turi galvoti, ką jis nori atnešti žmonėms, kurie susidurs su jo menu, parodyti kuo jis pats gyvena – be šito  niekur toli nenueisim.

– Kultūra ir religija turi vieną bendrą tikslą – beldžiasi į žmogaus vidinį pasaulį,  tad kas jums yra kultūra?

– Man kultūra – gražus vaizduojamasis menas, išreiškiantis tam tikrą dvasinį turinį. Menas turėtų paskatinti žmogų siekti gražesnio gyvenimą, sutvirtinti jo dvasinę kovą. Man labiausiai patinka Kauno filharmonija, Kauno muzikinis teatras, tik laiko labai stinga.

– Esate Marijos radijo savanoris, aktyviai įsijungiate į vietos bendruomenę. Kas Jums yra savanorystė?

– Savanorystė – smagus dalykas, nes gali nesavanaudiškai prisidėti prie mūsų visų bendro augimo.

– Kaip šiuo sunkiu karantino laiku vyksta Šv. Mišios? Ar gyventojai labai baiminasi viruso?

– Šv. Mišios vyksta nuotoliniu būdu, transliuojant jas internetu. Karantino laikotarpiu sutinku labai mažai žmonių. Tačiau ir tų susitikimų metu apima keistas jausmas, nes vienas į kitą žiūri lyg ir draugiškai, bet tarsi mato priešą – nesiartink prie manęs. Manau, kad dalis Ruklos gyventojų nesibaimina, tačiau patariu visiems laikytis karantino reikalavimų ir elgtis atsakingai.

– Kaip sekasi žmones privilioti į Šv. Mišias ar religinio pobūdžio renginius?

– Žmonės vangiai eina į bažnyčia, mūsų publika įvairi, nepasakyčiau, kad žmonėms čia labai reikia tikėjimo. Labai norėtųsi, kad būtų kitaip.

– Ko palinkėtumėte rajono gyventojams?

– Visada linkiu prasmingesnio gyvenimo, taip ir dabar – linkiu prasmingesnio gyvenimo, ieškoti vertybių, ieškoti savęs, atrasti save, nes dabar esame save visiškai nuskurdinę iki banalybių lygmens, o juk žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tai linkiu atrasti save kaip tikrą žmogų, kuris turi gyventi visų pirma santykyje su Dievu, turėti dvasinį gyvenimą, nes pagal Šventą Raštą visų pirma reikia ieškoti Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa kita bus pridėta.

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Jonavos kultūros centro administratorė  Karolina Petrenčiuk-Naujokienė

 

Panašūs straipsniai

L.Darandovienė: „Susidomėjusi tinkliniu iškart visiems pareiškiau, kad būsiu trenerė“

L.Darandovienė: „Susidomėjusi tinkliniu iškart visiems pareiškiau, kad būsiu trenerė“ 1

„Karantininių sportinių pokalbių“ rubrikoje – viena geriausių Lietuvos tinklinio trenerių, jaunąsias sporto centro tinklininkes ir moterų tinklinio komandos profesionales treniruoja...

Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujančios jonavietės: tikrai gintume savo šalį

Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujančios jonavietės: tikrai gintume savo šalį

Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) - pirmasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų dalinys, įkurtas 1991 metais, liepsn...

Vienuolė Fausta, dirbanti Kauno apskrities policijoje: „Ką pasėsim, tą ir pjausim“

Vienuolė Fausta, dirbanti Kauno apskrities policijoje: „Ką pasėsim, tą ir pjausim“

Nors jau ketvirta karantino savaitė eina į pabaigą, tačiau žinome, kad turėsime mažiausiai dar bent dvi. Mintimis apie šį laikotarpį dalinasi vienintelė Lietuvos policijoje dirbanti vienuolė, sesuo Fausta Pa...

Jonavietis M. Libas pristato naują kūrinį: ,,Manau, kad jis turėtų patikti tiems, kurie yra atviri muzikos įvairovei"

Jonavietis M. Libas pristato naują kūrinį: ,,Manau, kad jis turėtų patikti tiems, kurie yra atviri muzikos įvairovei"

Marius Libas (21 m.) - jonavietis, kurio gyvenimo kelią lydi muzika ir kūryba. Vos sulaukęs 17-kos, jis išvyko į Pietų Europą (plačiau skaitykite ...

G.Goštautaitė: „Visas sportininko ir trenerio gyvenimas sukasi aplink varžybas“

G.Goštautaitė: „Visas sportininko ir trenerio gyvenimas sukasi aplink varžybas“

„Karantininių sportinių pokalbių“ rubrikoje – interviu su Jonavos kūno kultūros ir sporto centro lengvosios atletikos trenere Gražina Goštautaite, kuri į gimtąją Jonavą sugrįžo po 21-erių metų darbo Prienuos...

VSAT psichologė pataria: karantino metu sutelkite dėmesį į pozityvias mintis

VSAT psichologė pataria: karantino metu sutelkite dėmesį į pozityvias mintis

Nuo karantino paskelbimo prabėgus kelioms savaitėms, visuomenė pradeda adaptuotis prie naujų gyvenimo taisyklių. Darbas, apsipirkinėjimas ir net sportas neišeinat iš namų – Lietuvoje paskelbto karantino rezu...

Tinklininkė G.Kasperavičiūtė: „Joks trofėjus neatpirks žmogaus gyvybės“

Tinklininkė G.Kasperavičiūtė: „Joks trofėjus neatpirks žmogaus gyvybės“

Koronaviruso pandemija ir dėl jos paplitimo paskelbtas karantinas sujaukė visiems įprastą gyvenimą, tame tarpe – ir sportininkų kasdienį ritmą. Atšaukti arba sustabdyti renginiai, varžybos, čempionatai, nebe...

VSAT psichologė: dirbant iš namų reikia kūrybiškumo

VSAT psichologė: dirbant iš namų reikia kūrybiškumo

Daugiau nei mėnesį šalis gyvena ir dar artimiausiu metu gyvens karantino režimu. Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (VSAT), kaip ir daugelyje kitų institucijų, nuotoliniu būdu galintys dirbti darbuotojai sk...

E.Utyra: „Mano venomis teka mėlynai baltas kraujas“

E.Utyra: „Mano venomis teka mėlynai baltas kraujas“

Neabejotinai vienas ryškiausių ir įdomiausių Jonavos sporto bendruomenės veikėjų Eisvinas Utyra – šiandienos „Karantininių sportinių pokalbių“ rubrikos herojus. ...

D.Maskoliūnas apie Eurolygos sezoną: „Aš vis tikiu, kad jis prasitęs“

D.Maskoliūnas apie Eurolygos sezoną: „Aš vis tikiu, kad jis prasitęs“

„Karantininių sportinių pokalbių“ rubrikoje – savo pirmuosius krepšininko karjeros žingsnius Jonavos sporto mokykloje pradėjęs vienas tituluočiausių ir žymiausių Neries glostomo miesto sportininkų Darius Mas...

Žvalgybos instruktoriaus plunksna – aštri ir taikli

Žvalgybos instruktoriaus plunksna – aštri ir taikli

Rubrikoje „Nusimetę uniformas“ pažintis su Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro vrš. Ernestu Kuckailiu, kuris tarnyboje dalinasi karinės žvalgybos subtilybėmis, o laisvalaikiu isto...

Žemės ūkio ministras A.Palionis: džiaugiuosi visų pastangomis rasti bendrą kalbą

Žemės ūkio ministras A.Palionis: džiaugiuosi visų pastangomis rasti bendrą kalbą

Žemės ūkio ministro Andriaus Palionio interviu: - Žemės ūkio kooperacija žemdirbius galėtų pakylėti į kitą lygį, tačiau Lietuvoje šis procesas gana vangus. Kooperacija ypač reikalinga sm...