M. Vyšniauskaitė. Kodėl taip sunku tvarkytis su pinigais? Arba homo economicus vs. homo sapiens

M. Vyšniauskaitė. Kodėl taip sunku tvarkytis su pinigais? Arba homo economicus vs. homo sapiens
RGP 14
2018-08-14 09:11 2018

Pastaruoju metu internete sklandė toks linksmas klausimas: „Ko aš niekada nesuprasdavau?” Šalia jo buvo pateikti trys atsakymo variantai: a) matematikos, b) fizikos, c) kur dingsta mano pinigai. Atsakymas apie pinigus populiarumu gerokai lenkė kitus du variantus. Sakoma, kad kiekviename pokšte yra dalis tiesos. Kai iki atlyginimo likę dvi savaitės, o pinigai jau kažkur išgaravę – linksma tikrai nebūna.

Patarimų, ką daryti, kad pinigai taip greitai nedingtų – visi daugybę kartų girdėjome. Pavyzdžiui, kasdien nepirk kavos degalinėje – per penkis metus sutaupysi dviračiui. Pradėk taupyti pensijai nuo pat pirmojo atlyginimo. Įdarbink pinigus – investuok. Turėk kelis pajamų šaltinius ir planuok išlaidas. Kreditas nėra išeitis – taupyk. Turėk tiek santaupų, kad netekęs darbo galėtum iš jų lengvai išgyventi bent pusę metų.

Lyg ir žinome asmeninių finansų valdymo taisykles, tačiau kasdien jas laužome. Įvairūs tyrimai rodo, kad kas penktas lietuvis išvis netaupo. Du iš penkių – bent kartą metuose susiduria su situacija, kai pritrūksta pinigų kasdienėms išlaidoms. Investuoja tik vienas iš dešimties. Daugiau negu pusė lietuvių susidurtų su finansinėmis problemomis, jei netektų darbo. Net du iš trijų – neveda asmeninio biudžeto.

Ir tai nėra koks besivystančios šalies bruožas ar postsovietinis palikimas. Panašiai elgiasi ir turtingų šalių gyventojai. Trečdalis amerikiečių neturi santaupų, kas antras britas jaučiasi finansiškai pažeidžiamu. Beveik pusei australų didžiausias streso šaltinis – būtent pinigai.

Ar tai reiškia, kad asmeninių finansų valdymo taisyklės neveikia ir net neverta stengtis jų laikytis? Tikrai ne. Tai reiškia, kad mes nesame vien tik šaltu protu besivadovaujantis homo economicus (lot. ekonominis žmogus), kuriam šios taisyklės sukurtos, esame – homo sapiens (lot. mąstantis žmogus). Tai yra, esame žmonės, kurie klysta, pasiduoda emocijoms ir yra linkę gyventi šia diena.

Nuo ekonomikos nepabėgsi

Visgi, kad ir kokie žmogiški bebūtume, ignoruoti ekonomikos nepavyks. Pasirodo, kasdien kiekvienas žmogus padaro nuo 6 iki 10 finansinių pasirinkimų. Net ir vaikai galvoja išleisti ar sutaupyti kišenpinigius. Jei pridėtume ir ekonominius sprendimus, pasirinkimų būtų dar daugiau. Jūsų sprendimas skaityti ar neskaityti šį straipsnį – jau yra ekonomika. Sprendžiate, kaip panaudoti laiką, kuris yra ribotas.

Ekonominis mąstymas įsijungia visuomet, kai norime turėti daugiau, nei turime. Ir tai nebūtinai susiję su pinigais. Po darbo norisi suspėti ir žurnalą paskaityti, ir pasportuoti, ir prancūzų kalbos pasimokyti, ir naują suknelę nusipirkti. Akivaizdu, kad visko padaryti nepavyks ir teks rinktis.

Kiekvienas pasirinkimas turi alternatyvas ir pasekmes. Jei nuspręsite sportuoti, galbūt dar spėsite numesti kelis kilogramus iki vasaros atostogų, bet su prancūzais susikalbėti jau nepavyks. Todėl tenka pasverti, kas svarbiau – numesti kilogramai ar prancūzų kalbos žinios.

Išjungus ekonominį mąstymą – ekonomikos realybė veikti nenustoja. Net nieko neveikimas yra ekonominis sprendimas. Nieko neveikdamas ar negalvodamas, ką veikti – praleidi galimybes, kurias galėtum išnaudoti. Mums visiems tai dažnai nutinka.

Nuo homo economicus prie homo sapiens

Tradicinė ekonomika kalba apie homo economicus – racionalų, šaltai visus sprendimus pasveriantį, apskaičiuojantį, visą informaciją turintį ir maksimalios naudos siekiantį individą. Beveik kompiuterį. Tokiems ir sukurtos asmeninių finansų valdymo taisyklės. Nieko keisto, kad realiems žmonėms jų laikytis be galo sunku.

Iš tiesų, daugelį sprendimų priimame daug nemąstydami, automatizuodami kasdienius veiksmus. Juk kiekvieną rytą ilgai nesvarstome – naudotis liftu ar lipti laiptais, kokiu keliu važiuoti į darbą. Kasdien mums reikia daug kartų rinktis, todėl dėl laiko ir informacijos stokos, daugelį sprendimų atliekame iš inercijos ir neįvertinę pasekmių.

Net ir tiems, kurie turi aiškius tikslus ir žino būdus, kaip jų pasiekti, kartais pritrūksta savikontrolės ir jie elgiasi visiškai priešingai nei turėtų elgtis homo economicus. Dažnai dietos paįvairinamos pyragais, o rimtų knygų skaitymą pakeičia naršymas Feisbuke.

Net patiems racionaliausiems ne visada pavyksta vadovautis šalta logika. Ir jiems pasitaiko ilgai automobiliui taupytus pinigus išleisti svajonių atostogoms. O  profesionalūs investuotojai pasiduoda nepagrįstai baimei ir parduoda akcijas, vos šių kainai ėmus kristi.

Apie tai kalba nemažai šiuolaikinių ekonomistų, kurie ekonomiką sieja su psichologinėmis žmogaus savybėmis. Vienas jų – praėjusių metų ekonomikos Nobelio premijos laureatas – Richardas Thaleris. Būtent jis atskyrė homo economicus nuo homo sapiens. Sakoma, kad Nobelį jis gavo už tai, kad „į ekonomiką grąžino realų žmogų”. Žmogų su visomis jo silpnybėmis ir ydomis, tokį, koks jis ir yra.

Šis naujas požiūris labai daug ką paaiškina ne tik moksle, bet ir kasdienėse situacijose. Pavyzdžiui, kodėl netaupome senatvei, kodėl ateities gerovę aukojome vardan šiandienos malonumų, kodėl neatsisakome nepelningų investicijų ar pasiimame didesnį nei galėtume sau leisti būsto kreditą.

Kada pradėsi taupyti senatvei? Senatvėje!

Daugelis apie tai, kaip gyvens senatvėje, susimąsto tada, kai pensija jau ant nosies. Nors finansų ekspertai apie senatvę siūlo pradėti galvoti vos tik pradėjus gauti pajamas, ir  geriausia – dar dvidešimties. Bet paklauskime dvidešimtmečio, ar jis išvis kada nors planuoja pasenti? Atsakymą galime nuspėti.

Populiaru sakyti, kad senatvei taupysiu, kai daugiau uždirbsiu. Tačiau ką darome, kai daugiau uždirbame? Daugiau išleidžiame. Augant atlyginimui, auga ir norai. Gal kažkada dviratis atrodė kaip didžiausia svajonė, paskui norėjosi motociklo, o artėjant keturiasdešimtmečiui dažnas svajoja persėsti į sportinį automobilį.

Ar žinojote, kad Lietuvoje vidutinė senatvės pensija sudaro apie 35 proc. buvusio atlyginimo? Jei uždirbote 1000 eurų, pensijos gausite 350. Visuomenė sparčiai sensta, todėl greičiausiai jūsų pensija bus dar mažesnė. Bet, ar žinodami šį faktą, pradėsite rimčiau ruoštis senatvei?

Daugelis tai žinome. Kodėl tuomet ignoruojame ir į ateitį žvelgiame taip, tarsi jos nebūtų? Logikoje tai vadinama – mąstymo klaida, paremta naiviu tikėjimu (ang. wishful thinking). Nors kas antra santuoka baigiasi skyrybomis, nei viena prie altoriaus stovinti pora nemano, kad jiems taip nutiks. Norime laimingos santuokos ir turtingos senatvės, todėl darome prielaidą, kad taip būtinai ir nutiks. Nors šis noras gali išsipildyti tik jei mes patys imsimės veiksmų, kad to pasiektume. Ir santuokos, ir senatvės pensijos atvejais – misija įmanoma.

Du žmonių tipai: planuotojai ir darytojai

Finansų ekspertai sako, kad norint taupyti, reikėtų atsisakyti kasdienių, nebūtinų smulkmenų. Viena tokių galėtų būti – kavos gėrimas namie, o ne degalinėje. Puiku. Tokiu būdu galime sutaupyti du eurus per dieną. Dešimt eurų per penkias darbo dienas. Apie keturis šimtus aštuoniasdešimt eurų per metus. Kelionei į Tailandą tektų taupyti mažiausiai tris metus. Žinoma, dar galima atsisakyti ir vakarienės mieste, pasibuvimų su draugais bare, nuosavo automobilio. Gal tuomet svajonių  atostogoms sutaupytume per metus. Tikrai yra tokių, kuriems tai pavyksta. Bet daugeliui žmonių toks savęs ribojimas – nepakeliama kančia.

Daugeliui kavos puodelis šį rytą atrodo žymiai vertingesnis nei atostogos žydram paplūdimy po trijų metų. Kodėl? Elgsenos ekonomikos tyrinėtojai sako, kad  ateities gerovę žmonės yra linkę paaukoti vardan šiandienos malonumų. Mums sunku atsisakyti įprastų kasdienių, lengvai gaunamų smulkmenų dėl miglotų ir tolimų ateities svajonių.

Tas pas R. Thaleris išskyrė du žmonių tipus – planuotojus ir darytojus. Planuotojams būdinga siekti ilgalaikių tikslų. Tai tie, kurie gali atsisakyti kavinių ir automobilio tam, kad per metus sutaupytų atostogoms. Darytojai – nori mėgautis čia ir dabar. Kaip manote, kokio tipo žmogus esate jūs? Greičiausiai turite ir planuotojo, ir darytojo savybių. Tiesa, planuoti daugeliui yra sunkiau.

Daugiau planuoti padeda išankstiniai įsipareigojimai, pavyzdžiui, susilažinate su draugu, kuris iš jūsų pirmasis nuvyks į Tailandą. Tai paaiškina, kodėl žmonės dalyvauja tokiose įsipareigojimo reikalaujančiose programose, kaip įvairūs dietų klubai, anoniminių alkoholikų susitikimai arba kodėl daugelis perka metinį sporto klubo abonementą.

Dar vienas patarimas – svajokite! Kažko atsisakyti neįmanoma jei neturi noro, kuris būtų toks didelis ir stiprus, kad visų mažų malonumų atsisakymas atrodytų kaip artėjimas prie tikslo, o ne savęs kankinimas. Pagalvokite, kur norite būti po penkerių ar dešimties metų. Didelė svajonė palengvins kasdienius sprendimus.

Kodėl neparduotumėt savo kačiuko už 1000 eurų?

Turiu du katinus. Abu juos parsinešiau namo nuo šiukšlių konteinerio. Ar parduočiau juos, jei kas nors pasiūlytų 1000 eurų? Tikrai ne. Nors realios ekonominės vertės jie tikriausiai net neturi, juk benamių kačių pasiūla gerokai viršija paklausą.

Šis pavyzdys stipriai ir tiksliai iliustruoja tai, kad dalykams suteikiame ne tik finansinę, o ir sentimentalią vertę.  Štai todėl vyresnio amžiaus žmonėms sunku atsisakyti didelio buto miesto centre, nors jo išlaikymas jiems kainuoja per brangiai ir apsunkina gyvenimą. Arba kodėl neatsisakome nuolat gendančio automobilio, nesėkmingų investicijų ar delsiame išmesti senas kalėdines atvirutes. Jaučiame emocinį prisirišimą, o ir turimai nuosavybei esame linkę suteikti didesnę vertę nei ji išties verta.

Tradicinė ekonomika, įvairios pinigų valdymo taisyklės, o ir mūsų pačių begaliniai norai spaudžia dalykus įkainoti, siekti maksimalios naudos. Tačiau tik mes patys sprendžiame, kur brėžti ribą. Nuolatinis ekonomizavimas gali tapti nepakeliama našta. Žmogiška yra visų dalykų neekonomizuoti, vertinti emocinę jų reikšmę. Nors ekonomiškai naudingiau yra dirbti viršvalandžius ir savaitgaliais, bet laikas su draugais ar šeima yra žymiai vertingesnis.

Nepaleiskite vairo iš rankų

Ir – pats svarbiausias dalykas. Pinigai gali padėti siekti tikslų, bet situaciją valdote jūs. Tai darote netobulai, nes nesate homo economicus, racionaliai mąstantys robotai.

Populiaru dalyti patarimus, kurti taisykles, kurių laikantis per mėnesį tampama milijonieriumi. Dažniausiai nieko naujo tos taisyklės nepasako, didžiąją dalį šių patarimų ir taip žinome. Kiekvieno užduotis – atsirinkti tai, kas tinka būtent jam. Tokiu atveju dėl pasekmių galėsime pykti tik ant savęs, o ne ant „kvailų” taisyklių.

Viskas yra mūsų rankose ir tik mes patys savo ydas galime paversti galimybėmis.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Švietimo centro vadovė Marija Vyšniauskaitė

Panašūs straipsniai

100 ačiū moksleiviams, būsimos 200 Lietuvos kūrėjams

100 ačiū moksleiviams, būsimos 200 Lietuvos kūrėjams

Dėkoju smalsiems ir žingeidiems viso rajono, visų klasių moksleiviams, kurių skiriamas laikas mokslui atneša džiuginančius rezultatus jums ir jūsų tėvams, o to pasekoje – natūraliai besigaminantį dopaminą ir kyl...

Prieglauda užsidaro!!! Padėkite išgelbėti prieglaudos gyvūnus!

Prieglauda užsidaro!!! Padėkite išgelbėti prieglaudos gyvūnus! 1

Su dideliu liūdesiu turime pranešti, kad nuo šiol mūsų Jonavoje nebebus. Jau ne vienerius metus gelbėjome Jonavos beglobius ir iš tiesų pasiekėme gerų rezultatų. Tačiau atėjo metas, kai turime užleisti vietą „ko...

Kaip nepasimauti ant „(ne) populiarių“ studijų kabliuko

Kaip nepasimauti ant „(ne) populiarių“ studijų kabliuko

Šiemet vienas studentas, atsiimdamas diplomą, pašmaikštavo apie sėkmingą geografą, radusį darbą.... Kas šyptelėjo, kas vyptelėjo, daugelis nuleido akis. Aš supykau. Supykau ant savęs, nes mano pusmetis bandant p...