Modeliu dirbanti G. Varžinskaitė - apie Azijoje atrastą sėkmę ir išgyvenimus, kuriuos dalis modelių, ko gero, norėtų nutylėti

Modeliu dirbanti G. Varžinskaitė - apie Azijoje atrastą sėkmę ir išgyvenimus, kuriuos dalis modelių, ko gero, norėtų nutylėti
SPA 03
2019-10-03 07:17 2019

Nuolatinės kelionės į Azijos šalis, filmavimasis tokių kompanijų kaip Renault, Samsung, LG reklamose, žurnalus puošiančios nuotraukos, vienas kitą keičiantys kontraktai bei svečioje šalyje netikėtai užgimusi meilė – apie tai ir dar daugiau šiandien gali papasakoti 19-metė Gustė Varžinskaitė. Būdama vos 15-kos jonavietė visiškai viena išvyko į Japoniją, kur pradėjo lipti modelio karjeros laiptais. Ir nors pastaraisiais ji, regis, kopė ne mažais žingsneliais, o ištisais šuoliais, G. Varžinskaitė pripažįsta, kad jos pasirinktas kelias nebuvo vien tik rožėmis klotas – be įnoringų užsakovų kaprizų, jaunai merginai teko patirti ir mitybos sutrikimus, ir psichologinį nuovargį.

Viskas klostėsi žaibišku greičiu

,,Niekada nesvajojau būti modeliu, tačiau kai dalyvavau 6-ajame ,,Chorų karų“ sezone, projekto stilistai man vis sakydavo, kad pabandyčiau susisiekt su kokia nors modelių agentūra. Vėliau prasidėjo turas su ,,Chorų karų“ kolektyvu. Tada vėl girdėdavau stilistų raginimus pabandyti...

Pamenu, vieną rytą kilo mintis internete paieškoti modelių agentūrų, kurios dirbtų Lietuvoje. Pati pirma agentūra, kurią radau – Europos Centro modelių agentūra ,,Ecma“ . Atsidarius jos puslapį pamačiau anketą. Užpildžiau ją ir po 15 – 20 minučių sulaukiau laiško su kvietimu susitikti gyvai. Nusprendžiau sutikti. Kadangi tuomet man buvo 15 metų, mane lydėjo tėvai.

Negalėjau net pagalvoti, kad viskas klostysis taip greitai, bet man iškart buvo pasiūlytas 8 metų kontraktas. Tėvai dar bandė mane atkalbinėti, bet aš jau degiau noru ir jiems neliko nieko kito, kaip sutikti.

Pasirašėm kontraktą, o po dviejų savaičių jau turėjau bilietą skrydžiui į Japoniją“, - paklausta apie savo karjeros pradžią pasakojo G. Varžinskaitė.

Pirma kelionė

Jonavietė puikiai prisimena pirmąją savo, kaip modelio, kelionę. Jai teko visiškai vienai skristi į kitą pasaulio kraštą, susirasti nurodytą miestą, ten esančią modelių agentūrą. Tačiau tai nebuvo sunkiausia užduotis tik ką ,,iškeptam“ modeliui – vos atvykusi į Japoniją jaunutė mergina suprato, kad jai teks daug ko išmokti.

,,Jau po pirmos fotosesijos pamačiau, kad lengva nebus – nemokėjau pozuoti, o kur dar kastingus (aut.past. atrankas) stebintys žmonės... Visą tai man buvo nauja.

Pradėjau pozavimo mokytis prieš veidrodį.  Po truputį įsivažiavau ir su kiekvienu kastingu man sekėsi vis geriau. Netrukus gavau ir pirmuosius užsakymus. Žinoma, jie nebuvo labai gerai apmokami, bet dar prieš kelionę agentūra man pasakė, kad aš esu ,,žalias“ modelis, tad galiu neužsidirbti nieko,  svarbiausia – patirtis. Vis tik aš vyliausi susitaupyti bent kažkiek, todėl neišlaidavau, taupiau savaitpinigius.

Po kelių savaičių sulaukiau ir agentūros skambučio su klausimu, kokia valiuta pervesti uždirbtus pinigus – eurais ar doleriais. Nors dabar tie pirmieji uždarbiai man atrodo juokingi, tada jais labai džiaugiausi.  Juk čia buvo pirmieji mano uždirbti pinigai (šypsosi).

Su laiku gavau vis geresnius pasiūlymus. Taigi kelionė į Japoniją man buvo sėkminga, tad tai skatino nesustoti ir pasiryžti kelionėms į kitas šalis“, - pasakojo G. Varžinskaitė.

Didelis krūvis

Po Japonijos sekė Pietų Korėja, po Pietų Korėjos – vėl Japonija, o po jos – ir Kinija, Taivanas. Taip mergina nuolatos keliavo iš vienos šalies į kitą, kartais kelioms savaitėms apsistodama Lietuvoje. Kurioje šalyje jai buvo sunkiausia?

,,Kai ruošiausi kelionei į Kiniją, man daug kas sakė, kad ten bus labai sunku. Taip ir buvo.

 Kinijoje modeliams mokama už valandas, tad kinai greitai nufotografuoti kuo daugiau drabužių. Tu turi suktis labai greitai, greitai keisti pozas, greitai persirenginėti, pademonstruoji po 200 – 300 drabužių per dieną. Atrodo, kad tu darai viską greičiau nei greitai, bet kinai tik kartoja: ,,greičiau, greičiau“.

Kinija – didelė šalis, tad kai dirbi po 8 – 12 valandų, o į miestą, kuriame tu apsistojai, kartais tenka keliauti net lėktuvu, miegui lieka vos porą valandų. Apie savaitgalius taip pat gali tik pasvajoti, nes jie dirba ir šeštadieniais, ir sekmadieniais.

Toks krūvis nėra lengvas, tačiau daug modelių vis tiek nori dirbti būtent Kinijoje. Kodėl? Čia užsidirbama daugiau nei kitur“, - kalbėjo jonavietė.

Surado meilę

Uždarbis – anaiptol ne viskas, ką Gustė gavo iš modelio karjeros: dirbdama ji surado ir savo širdies draugą.

,,Tuomet jis agentūroje buvo naujas veidas. Pamenu, aš dirbau Taivane, jis - Šanchajuje. Vieną dieną parašiau jam, paklausiau, kaip sekasi? Taip mes pradėjome bendrauti žinutėmis. Netrukus aš atvykau dirbti į Šanchajų ir užmegzta pažintis išaugo į meilę.

Dabar keliaujame kartu. Net ir mūsų agentūra žino, kad mes turime keliauti į vieną šalį. Nesvarbu, kad mažai matomės – vis prasilenkiam, nes darbo valandos dažniausiai nesutampa. Svarbiausia - mes žinome, kad galime atsiremti vienas į kitą“, - kalbėjo mergina.

Nuspaustos kojos ir prakirpti švarkai

Gustė pasakoja, kad Azijoje dirbantiems modeliams kone kiekvieną dieną tenka avėti per mažus batus, rengtis per mažus drabužius.

,,Azijietės yra labai smulkios. Dėl to ir jų turimi drabužių dydžiai yra gerokai mažesni.

Pavyzdžiui, aš nešioju 40 dydžio batus, o kinai tokio dydžio aukštakulnių neturi... Dėl to pozavimas su 3 ar 4 dydžiais per mažais batais – beveik kasdienybė. Stovi surietusi kojų pirštus visą dieną ir žinai, jog kitą rytą tau vėl teks kišti koją į netinkamą avalynę.

Jei jau reikia demonstruoti sportinius batus, tada neretai duoda vyriškus, nes jie didesni. Tačiau ne kartą teko fotografuotis ir su prakirptais batais, ir su nugaroje prakirptu švarku, nes tik taip įtilpau į jį“, - šypsodamasi pasakojo Gustė.

Fotografavo nusisukęs

Gustės aplankytų valstybių kultūra gerokai skiriasi nuo Lietuvos, tačiau jonavietė tikina, jog dėl to rimtų nepatogumų nepatyrė.

,,Aš gana lengvai prisitaikiau. Koncentravausi į darbą, klausiau, ko nori užsakovai. Greitai supratau, kad kinai visad kalba šaukdami. Jei kalbi su jais ramiu tonu, tikėtina, kad liksi neišgirstas. Jie paklausys, pažiūrės, bet nesigilins į tai, ką sakai.

 Japonai – visai kitokie... Jie – drovūs. Yra buvę, kad japonas fotografavo apatinių kolekciją, bet žiūrėjo ne į fotoaparato ekraną, o į šalį – jam buvo nejauku, jis drovėjosi, tad fotografavo nusisukęs. Aišku, matant tokį vaizdą, turbūt kiekvienam kiltų klausimas, kaip žmogus, kuris gėdijasi žiūrėti į apnuogintą kūną, gali dirbti fotografu, bet japonai tokie yra“,- sakė mergina.

Buvo išsekusi

Vieša paslaptis, kad ne vienas sėkmingas modelis savo karjerą baigė susirgęs anoreksija. Nors ši tema, ko gero, nėra maloni asmenims, kurie yra turėję mitybos sutrikimų, G. Varžinskaistė neslepia, jog ir pati balansavo ties išsekimo riba.

,,Visada buvau labai liekna. Dažnai girdėdavau, kad atrodau lyg šakaliukas. Kai kažkas kenčia patyčias, nes turi antsvorio, aš jaučiausi nesmagiai, kai kiti nuolatos akcentuodavo mano lieknumą.

Dirbdama Korėjoje staiga priaugau 8 kilogramus. Kai grįžau į Japoniją man buvo pasakyta, kad turiu sulieknėti. Aš ir pati žinojau tai, nes visos azijietės yra labai liekno sudėjimo, tad stovėdama šalia jų labai išsiskyriau. Kaip aš jaučiausi? Man buvo gėda...

Pradėjau badauti. Valgydavau tik vandeniu plikytus grikius, salotų lapus užpiltus vandeniu, kartais išsivirdavau kiaušinį. Kambariokės grįždavo su picomis, o aš graužiau žalius lapus. Jei kas pasiūlydavo šokolado, man tiesiog kildavo pyktis.

Tačiau kai atėjus į agentūrą užlipdavau ant svarstyklių, jos rodydavo tokius pat skaičius – svoris man nekrito, nors ir 2 – 4 dienas į burną neimdavau net vandens. Gal dėl streso? Nežinau...

Baisiausia, kad įpratau nevalgyti. Priėjau prie to, kad užsibrėžiau tikslą suvartoti ne daugiau nei 500 kalorijų per dieną, kas yra visiškai niekas. Buvau ne kartą nualpusi, gulėdavau lovoj, su niekuo nebendravau.

Galiausiai svoris pradėjo kristi, bet aš  jaučiausi siaubingai. Vieną dieną turėjau vykti į darbą traukiniu. Belaukiant jo man visiškai dingo vaizdas. Aš atsisėdu ant žemės ir supratau, kad dabar bus blogai... Prie manęs priėjo žmonės, jie pakėlė mane, siūlė vandens. Ta situacija sukrėtė, bet man dar nebuvo atėjęs suvokimas, kad aš turiu pradėti valgyti.

Apie viską papasakojau tėvams. Mama verkė ir prašė sugrįžti. Nenoriu net pagalvoti, kaip turėjo jaustis mano tėvai...

Aš žinau, kad buvau visiškai šalia anoreksijos ar net bulimijos, nes būdavo akimirkų, kad tiek prisivalgydavau, jog vėliau mane tiesiog supykindavo.

Aišku, aš numečiau beveik 10 kilogramų, bet dabar, prisiminusi visą tai, labai pykstu ant savęs“, - atviravo mergina.

Valgo, ką nori

Kas padėjo merginai atsistoti ant kojų?

,,Visų pirma, aš labai džiaugiuosi, kad viską papasakojau tėvams. Tada pradėjau jausti ir tėvų, ir agentūros rūpestį.

Paskui ,,Instagrame“ mano akis patraukė lietuvės, sirgusios anoreksija įrašas su nuotraukomis, kuriose – ji sveika ir serganti.

Jai dėl šios ligos iškrito dantys, o sveikata buvo taip pablogėjusi, kad net teko gulėti reanimacijoj.  Nusprendžiau jai parašyti, papasakojau apie save. Ką ji man pasakė? Kad jei sugadinsiu savo sveikatą, tai manęs niekam nebereikės, nes užsakovai tiesiog susiras sveiką merginą. Tie žodžiai privertė mane susimąstyti, bet aš vis tiek nejaučiau noro valgyti.

Po kurio laiko kaip tik ir susipažinau su savo vaikinu. Tada ir prasidėjo... Pirkdavome saldainius, nesveiką maistą ir viską maišais nešdavomės namo. Diena po dienos aš valgiau vis daugiau ir atradau gyvenimo džiaugsmą iš naujo.

Pamenu, kad kai grįžau trumpų atostogų namo ir paprašiau mamos kažko skanaus, ji paklausė, ar kalbu apie traputį? Aš atsakiau, kad noriu traškučių ar šokolado. Mačiau, kad tada mama susigraudino... Tas vaizdas man iki šiol stovi akyse...

Kalbant apie visą tą sunkų laikotarpį, keisčiausia yra tai, kad tuomet numesti kilogramai taip ir nebegrįžta – dabar valgau, ką noriu, bet svoris neauga.

Nepaisant to, dabar net nebenoriu būti perdėtai liekna. Jei kuris darbdavys pasakytų, kad  turiu numesti svorio, aš jam pasiūlyčiau susirasti kitą modelį. Tikrai nebesigadinčiau sveikatos“, - teigė Gustė.

Dėkinga tėvams

Akivaizdu, kad dar paauglystėje pradėta karjera rimtas išbandymas buvo ne tik pačiai Gustei, bet ir jos tėvams – sunku net įsivaizduoti, ką jautė jie, išleisdami savo dukrą į valstybes, apie kurias patys žinojo tik iš žiniasklaidos ar televizijos ekranų. Negana to, Gustės tėvams teko atlaikyti ir aplinkinių spaudimą.

,,Kai tik pradėjau dirbti modeliu, dalis žmonių smerkė mano tėvus. Pastarieji sakydavo, kad turiu mokytis, o ne skraidyti į svetimas šalis, klausdavo, kaip tėvai išleidžia mane, nes esą niekas nežino, ką aš ten veiksiu...

Smerkiančių pasisakymų sulaukdavau ir aš pati – dalis mokytojų kartojo, kad modelio darbas yra nerimtas. Suprask, kaip aš čia sugalvojau nelankyti pamokų, o skraidyti į užsienį.

Ką aš dabar galiu pasakyti? Esu dėkinga tėvams, kad jie palaikė mane, nes jei ne jie, tikrai neturėčiau to, ką dabar turiu. Jie nuolatos man kartojo, kad kas benutiktų, aš turiu pabaigti mokyklą. Taip ir padariau... Tiesa, kadangi negalėjau lankyti pamokų taip, kaip tai darė kiti, teko Senamiesčio gimnaziją iškeisti į Suaugusiųjų švietimo centrą. Tačiau dabar vis dažniau pagalvojau, kad gal netgi norėčiau stoti į kokį universitetą... Kas ten žino, gal netolimoje ateityje taip ir padarysiu“, - svarstė jonavietė.

Patinka būti Jonavoje

Paklausta apie ateities planus Gustė pasakoja, kad bent jau kelerius metus ji, ko gero, tęs modelio karjerą, tačiau pabaigusi ją, mergina norėtų grįžti gyventi į Jonavą.

,,Modeliavimas yra įaugęs man į kraują. Man dar liko 4 metai kontrakto. Jei neatsitiks nieko nenumatyto, pabaigsiu jį, o kaip bus toliau – nežinau.

Kai ateis laikas baigti šį darbą, norėčiau apsistoti Jonavoje. Man čia patinka. Jonava – gražus, ramus miestas. Matyt, pabuvus tokiose šalyse kaip Kinija, man ir norisi ramybės“, - kalbėjo Gustė.

Svarbiausia žinoti, kur eini

 Ką jonavietė patartų merginoms, kurios dar tik svajoja apie modelio karjerą?

,,Jei tik yra noras ir galimybės – pirmyn. Nesvarbu, kad dabar papasakojau daug neigiamų dalykų, aš džiaugiuosi pasirinkusi šį kelią, o garsiai apie jo iššūkius kalbu tam, kad niekas negalvotų, jog modeliavimas – tik maivymasis prieš kameras.

 Jei ne modelio karjera, nebūčiau tuo, kas dabar esu. Gal aš neturėjau tokios vaikystės, kaip turėjo kiti, bet aš anksti subrendau ir gavau neįkainojamos patirties.

Svarbiausia žinoti, kur eini, nepaslysti ir nepamiršti, kas tau yra brangiausia“, - teigė G. Varžinskaitė.

Portalo jonavoszinios.lt informaciją skelbti, atgaminti, atkurti, reprodukuoti ar kitaip plagijuoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be raštiško ar žodinio UAB "Jonavos žinios" sutikimo draudžiama. Visos teisės saugomos.

Nuotraukų galerija

Panašūs straipsniai

Kultūra ir menas turi skatinti dvasinę kovą ir gražesnį gyvenimą

Kultūra ir menas turi skatinti dvasinę kovą ir gražesnį gyvenimą 2

Šiuo nelengvu karantino laikotarpiu savo įžvalgomis apie žmogaus dvasinį gyvenimą paprašėme pasidalyti egzorcisto, teologijos mokslų daktaro, Ruklos įgulos karo kapeliono, kunigo Arnoldo Valkausko. ...

Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujančios jonavietės: tikrai gintume savo šalį

Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujančios jonavietės: tikrai gintume savo šalį

Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) - pirmasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų dalinys, įkurtas 1991 metais, liepsn...

VSAT Kinologijos instruktorius: Svarbiausia yra atrasti ryšį su šuniu

VSAT Kinologijos instruktorius: Svarbiausia yra atrasti ryšį su šuniu

Karantino laikotarpiu gyvenimas VSAT Sienos kontrolės organizavimo valdybos Kinologinės veiklos skyriuje nesustojo. Kovo pabaigoje buvo įsigyti keturi vokiečių aviganių veislės šuniukai, kurie po įvairių mok...

Žvalgybos instruktoriaus plunksna – aštri ir taikli

Žvalgybos instruktoriaus plunksna – aštri ir taikli

Rubrikoje „Nusimetę uniformas“ pažintis su Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro vrš. Ernestu Kuckailiu, kuris tarnyboje dalinasi karinės žvalgybos subtilybėmis, o laisvalaikiu isto...

L.Darandovienė: „Susidomėjusi tinkliniu iškart visiems pareiškiau, kad būsiu trenerė“

L.Darandovienė: „Susidomėjusi tinkliniu iškart visiems pareiškiau, kad būsiu trenerė“ 1

„Karantininių sportinių pokalbių“ rubrikoje – viena geriausių Lietuvos tinklinio trenerių, jaunąsias sporto centro tinklininkes ir moterų tinklinio komandos profesionales treniruoja...

E.Utyra: „Mano venomis teka mėlynai baltas kraujas“

E.Utyra: „Mano venomis teka mėlynai baltas kraujas“

Neabejotinai vienas ryškiausių ir įdomiausių Jonavos sporto bendruomenės veikėjų Eisvinas Utyra – šiandienos „Karantininių sportinių pokalbių“ rubrikos herojus. ...

Krizių centro vadovė: apie „lengvo smurto“ šeimoje toleravimą negali būti nei kalbos, bet koks smurtas – tai nusikaltimas prieš artimąjį

Krizių centro vadovė: apie „lengvo smurto“ šeimoje toleravimą negali būti nei kalbos, bet koks smurtas – tai nusikaltimas prieš artimąjį

Smurtas prieš vaikus artimoje aplinkoje – tai kraujuojanti mūsų visuomenės žaizda. Šia tema prirašytą daug straipsnių ir mokslinių darbų, daug kalbėta viešojoje erdvėje. Tačiau situacija išlieka skaudi. Paga...

Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti"

Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti"

Modestas Kungys (28 m.) sportui neabejingiems jonaviečiams yra žinomas kaip daugkartinis kūno rengybos varžybų čempionas, jau kelerius metus sėkmingai padedantis savo kūną pamilti ir kitiems - vaikinas veda ...

G.Goštautaitė: „Visas sportininko ir trenerio gyvenimas sukasi aplink varžybas“

G.Goštautaitė: „Visas sportininko ir trenerio gyvenimas sukasi aplink varžybas“

„Karantininių sportinių pokalbių“ rubrikoje – interviu su Jonavos kūno kultūros ir sporto centro lengvosios atletikos trenere Gražina Goštautaite, kuri į gimtąją Jonavą sugrįžo po 21-erių metų darbo Prienuos...

Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada

Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada

Ar kada susimąstėte, ką darytumėte, jei jums artimas žmogus dėl amžiaus ar negalios staiga negalėtų tinkamai savimi pasirūpinti? Ar domėjotės globos namais ir gyvenimo sąlygomis juose? Jums ši mintis atrodo ...

Tinklininkė G.Kasperavičiūtė: „Joks trofėjus neatpirks žmogaus gyvybės“

Tinklininkė G.Kasperavičiūtė: „Joks trofėjus neatpirks žmogaus gyvybės“

Koronaviruso pandemija ir dėl jos paplitimo paskelbtas karantinas sujaukė visiems įprastą gyvenimą, tame tarpe – ir sportininkų kasdienį ritmą. Atšaukti arba sustabdyti renginiai, varžybos, čempionatai, nebe...

Jonavietis M. Libas pristato naują kūrinį: ,,Manau, kad jis turėtų patikti tiems, kurie yra atviri muzikos įvairovei"

Jonavietis M. Libas pristato naują kūrinį: ,,Manau, kad jis turėtų patikti tiems, kurie yra atviri muzikos įvairovei"

Marius Libas (21 m.) - jonavietis, kurio gyvenimo kelią lydi muzika ir kūryba. Vos sulaukęs 17-kos, jis išvyko į Pietų Europą (plačiau skaitykite ...

D.Maskoliūnas apie Eurolygos sezoną: „Aš vis tikiu, kad jis prasitęs“

D.Maskoliūnas apie Eurolygos sezoną: „Aš vis tikiu, kad jis prasitęs“

„Karantininių sportinių pokalbių“ rubrikoje – savo pirmuosius krepšininko karjeros žingsnius Jonavos sporto mokykloje pradėjęs vienas tituluočiausių ir žymiausių Neries glostomo miesto sportininkų Darius Mas...

VSAT psichologė: dirbant iš namų reikia kūrybiškumo

VSAT psichologė: dirbant iš namų reikia kūrybiškumo

Daugiau nei mėnesį šalis gyvena ir dar artimiausiu metu gyvens karantino režimu. Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (VSAT), kaip ir daugelyje kitų institucijų, nuotoliniu būdu galintys dirbti darbuotojai sk...