R. ir V. Mikalauskai: „Duoti geriau, nei gauti“

R. ir V. Mikalauskai: „Duoti geriau, nei gauti“
RGS 24
2018-09-24 09:28 2018

Renatos ir Valero Mikalauskų sunku nepastebėti. Nuolat nenustygstantys vietoje, besisukantys įvairiose veiklose, besirūpinantys kitais. Ruklos pabėgėlių priėmimo centre dirbantis Valeras sako, kad visuomeninė, socialinė veikla – jo ir žmonos kasdienybė. „Mūsų vaikai užauginti, laiko turime, o sėdėti vietoje mums nepatinka. Jei galim kažką prasmingo nuveikti, tai ir veikiame“, - sako jis.  Sutuoktinių veikla tikrai plati – nuo ūkio darbų ir etnografinių tradicijų puoselėjimo, iki tėvų netekusių vaikų ar neįgaliųjų globos.

Nemėgstamas vyras tapo draugu

Valeras ir Renata – jau 17 metų kartu. „Vienas kitą pažinojome nuo jaunystės“, - sako Renata, - „labai nemėgau Valero, jei sutikdavau, susierzindavau, jei kas būtų pasakęs, kad tapsime pora, būčiau pamanius, kad tas žmogus iš manęs tyčiojasi“. Užtat pačiam Valerui, sako jis, Renata visad patikusi: „man ji visuomet buvo simpatiška, norėdavosi pakalbinti“.  Kiek vėliau sutuoktiniams teko dirbti vienoje darbovietėje. „Tada ir pamačiau gerąsias Valero savybes“, - sako Renata.

 Sutuoktinių veikla tikrai plati – nuo ūkio darbų ir etnografinių tradicijų puoselėjimo, iki tėvų netekusių vaikų ar neįgaliųjų globos.

„Renata man pasirodė labai rūpestinga“, - prisimena Valeras. – „Buvo toks laikas, kai vienas rūpinausi savo dukra. Ji man labai padėjo. Be to, ji nepakartojama šeimininkė. Virtuvėje galėtų gyventi. Dėl to kartais net pabaru ją, nes, jei ten įeina, ilgam pradingsta...“. „ O tavęs neįmanoma ištempti iš traktoriaus“, - juokiasi Renata, drauge pagirdama vyrą už atsidavusį rūpestį aplink sodybą esančiais žemės plotais. „Jis viską moka“, - sako ji, - „yra ūkiškas ir sumanus“.

Pasipiršo Alpėse

Nors Mikalauskai kartu jau beveik du dešimtmečius, jų santuoka įvyko tik prieš du metus. „Valeras nuolat užsimindavo apie santuoką, tačiau man jos tarsi nereikėjo, laikiausi nuomonės, kad vestuvės nieko nekeičia ir man jos nereikalingos. Vis dėlto vyro atkaklumas per daugelį metų pakeitė Renatos nuomonę: „prieš tris metus atostogavome Vokietijoje. Valeras pasiūlė vykti į kalnus, Alpes, pasivaikščioti. Buvo šiltas rugsėjis, vasariškai apsirengę pakilome į 3 kilometrų aukštį. O ten – sniegas, pūga. Dar kiek aukščiau matosi bažnytėlė. Valeras primygtinai sako – eikime ten, kaip tik nuo pūgos pasislėpsime. Mintyse bariausi, kad ryžausi tokiai avantiūrai, buvau kiaurai peršlapus, sušalus, bet eiti sutikau“. Toliau, sako Renata, viskas vyko tarsi gražiame romantiškame kine: „įėjome, bažnytėlėje buvo tylu tylu, žvakės dega... Priėjus prie altoriaus, Valeras atsiklaupė ir pasipiršo. Kaip galėjau atsisakyti?“.

Valeras sako, kad piršlybas kruopščiai planavo ir buvo numatęs net kelias vietas. „Negalėjau pakęsti žodžio „sugyventinis“, labai negražiai skamba. Man buvo svarbu, kad Renata taptų mano žmona“.

Vienas kitą besąlygiškai palaiko

Renata ir Valeras negaili gražių žodžių vienas apie kitą. „Valeras suteikė man daug pasitikėjimo savimi“, - sako Renata. – „Jo paraginta tęsiau ir pabaigiau mokslus“. Anot sutuoktinių, vienas kito palaikymas ir šiandien toks pats, koks buvo bendro gyvenimo pradžioje, o gal net ir didesnis. „Abu jaučiamės suradę vienas kitą, tarsi trūkstamą obuolio puselę“, - sako abu.

Mikalauskai sako, kad laikas kartu yra ir tvirtos šeimos pagrindas. 

„Žinoma, būna, kad pasibaram, tačiau tokie dalykai, kaip „nekalbadieniai“, mūsų šeimoje neegzistuoja“, - sako sutuoktiniai. „Turime taisyklę – suplanuotą laiką pokalbiams, kurio negalima atidėti. Dviese susėdame, geriame arbatą, kalbamės, svajojame. Santykiai priklauso nuo mūsų pačių, kiek į juos įdėsi, tiek ir turėsi, o ką gali įdėti, kai net nematai sutuoktinio, nežinai, kaip jis jaučiais, kokie rūpesčiai slegia“, - sako Renata.

Mikalauskai sako, kad laikas kartu yra ir tvirtos šeimos pagrindas. „Mes viską darome drauge“, - sako Valeras. – „Sprendimus priimame kartu. Keliaujame kartu. Laisvalaikis – taip pat vienas šalia kito“.

„Labai mėgstame teatrą, stengiamės kuo dažniau ten apsilankyti. Būna, bedam pirštu į Lietuvos žemėlapį, sėdame į mašiną ir vykstame į tą vietą, kurią atsitiktinai pasirinkome“, - pasakoja pašnekovas, drauge pasidžiaugdamas, kad per ilgus bendro gyvenimo metus pavyko paversti žmoną tikra „Žalgirio“ krepšinio komandos fane. „Galima sakyti, nepraleidžiame nei vienų komandos rungtynių, važiuojame palaikyti žaidėjų“, - pasakoja Valeras.

Kasdienybėje – socialinė veikla

Abu sutuoktiniai dirba socialinės srities darbą. Atrodytų, žmonių bėdų, kurias tenka spręsti darbuose, ir taip apstu. Vis dėlto dalį savo laisvo liko Mikalauskai skiria Kulvos bendruomeninių vaikų namų auklėtiniams. Sutuoktinių ir vaikų draugystę paskatino atsitiktinumas. „Atstovaudami Batėgalos bendruomenę šv. Kalėdų proga aplankėme vaikus. Mus pavaišino arbata... ir viskas, nebesinorėjo išeiti“, - prisimena Renata, - „pajutom, kad esame tiems vaikams reikalingi. Antra vertus, ir mums jų reikia. Vieni kitiems galime kažką duoti, vieni kitus išmokyti. Iškart atsirado prisirišimas“.

Tokia patirtis Mikalauskams nebuvo nauja ar netikėta. „Mes jau seniai draugaujame ir su neįgaliųjų bendrija „Viltis“. „Su bendrijos globotiniais organizuojame stovyklas, atrakcijas. Pirmą kartą, kai jie atvyko stovyklauti į mūsų sodybą, mane ištiko šokas. Pasislėpusi verkiau. Pamilau tuos žmones. Kad jūs matytumėt, kokie jie nuoširdūs, bendrauja be mums įprastų kaukių, atvirai reiškia jausmus. Jie – labai tikri“, - pasakoja Renata, -„mums visiems tokio nuoširdumo labai trūksta kasdienybėje“.

Valeras sako, kad daryti gerą buvo išmokintas nuo mažens. „Man mama sakydavo, kad visuomet geriau duoti, negu gauti“.

Ūkis – ir poilsis, ir įkvėpimas

Po darbo Valeras skuba į savo ūkį, kur prižiūri ir laukus, ir šimtametę sodybą. „Ūkį paveldėjau iš tėvų, senelių“, - sako pašnekovas. „Anksčiau tų darbų nemėgau, o dabar – požiūris kitas. Ūkis atrodo savas, mielas, besisukiodamas laukuose su traktoriumi, atsipalaiduoju“. Valeras pripažįsta, kad didelės naudos iš darbo ūkyje nėra, bet, jei būtų galimybė laukuose nedirbti, jis vis tiek dirbtų.  

„Norime pritaikyti sodybą lankymui, kad ne tik mes, bet ir kiti galėtų pamatyti, kaip ir kuo gyveno mūsų proseneliai“, - sako Renata. 

Šalia laukų – šimtametė sodyba, kurioje sutuoktiniai sukaupę nemažai istorinių eksponatų. „Norime pritaikyti sodybą lankymui, kad ne tik mes, bet ir kiti galėtų pamatyti, kaip ir kuo gyveno mūsų proseneliai“, - sako Renata. „Norėčiau vystyti čia šeimyninį verslą, iš kurio galėtume ir pragyventi, ir save realizuoti“. Renatos žodžiai – ne be pagrindo. Ji jau senokai išgarsėjusi apylinkėse dėl pačios kepamos gardžios naminės duonos. „Kartą pabandžiau, ir visai neblogai gavosi. O dabar draugai ir pažįstami tos duonos manęs nuolat prašo“, - pasakoja Renata, pridurdama, kad dažnai šalia duonos norima ir Valero rankomis sumušto sviesto.

Ateityje – kilnūs tikslai ir svajonės

Mikalauskai prasitaria apie netolimus savo planus: „pradėjome lankyti globėjų kursus ir norime pagelbėti bent vienam vaikui, kuriam dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra galimybių augti biologinėje šeimoje“.

Valeras sako, kad tada, kai nebepajėgs dirbti laukų, juose svajoja įkurti senjorų bendruomenės namus. Ir šiandien negalintys be bendruomenės, sutuoktiniai senatvėje taip pat norėtų gyventi susitelkime. „Susirinktume visi draugai ir pažįstami lyg studentų bendrabutyje, kartu arbatą gertume, kortom paloštume“, - juokiasi Valeras, pridurdamas, kad šis noras – tikras ir, jei Dievas duos, bus įgyvendintas. „Ir dar labai norėtųsi apkeliauti pasaulį, kas žino, gal ir šiam norui lemta išsipildyti“.

Kalbėjosi Gertrūda Bučiūtė

Užsakymo nr. 20180924/1

Nuotraukų galerija

Panašūs straipsniai

Sodų bendrijų keliai: ministerija neatskleidė esmės, savivaldybė bando judėti iš mirties taško

Sodų bendrijų keliai: ministerija neatskleidė esmės, savivaldybė bando judėti iš mirties taško

Gegužės 8 d. LR Susisiekimo ministerija paskelbė, kad lėšų sodininkų bendrijų keliams ir gatvėms panoro mažiau nei pusė Lietuvos savivaldybių ir dėl tokio savivaldybių pasyvumo apie milijonas eurų liko nepaskirs...

Prie balsadėžių – tik su galiojančiais asmens dokumentais

Prie balsadėžių – tik su galiojančiais asmens dokumentais

Artėjant rinkimams į savivaldybių tarybas, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – Migracijos valdyba) prašo Lietuvos piliečių pasitikrinti asmens tapatybę ir pilietybę...

Lietuvos vartotojai tampa reiklesni prekių ir paslaugų kokybei

Lietuvos vartotojai tampa reiklesni prekių ir paslaugų kokybei

Vartotojai vis aktyviau domisi savo teisėmis ir dažniau konsultuojasi su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT). Tokios tendencijos išaiškėja, analizuojant užklausų statistiką. Vien per šių...

Psichologė I.Dulinskaitė: „Leiskime vaikams jausti“

Psichologė I.Dulinskaitė: „Leiskime vaikams jausti“

Vaikai geriau sutaria su bendraamžiais ir suaugusiais, lengviau išsprendžia tarpusavio konfliktus, atsispiria impulsyviam elgesiui, kai supranta save ir kitus – moka atpažinti, įvardinti, tinkamai išreikšti jaus...

Kas yra Jonavos meras, arba kodėl neverta pasitikėti Vikipedija?

Kas yra Jonavos meras, arba kodėl neverta pasitikėti Vikipedija? 2

Interneto enciklopedija Vikipedija žmonėms suteikia galimybę gauti informaciją, kuri apima daugybę skirtingų sričių. Ne vienas prieš dešimtmetį mokykloje besimokęs asmuo, ko gero, pripažintų, kad rengiant raš...

Būkite atsargūs pirkdami socialiniuose tinkluose

Būkite atsargūs pirkdami socialiniuose tinkluose

Pastaruoju metu Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba sulaukia vis daugiau vartotojų prašymų apginti jų pažeistas teises sudarius pirkimo-pardavimo sandorį socialiniuose tinkluose. Vartotojai, peržiūrėdam...

Butų nuomos rinka Jonavoje: nuomotojai kratosi ne tik augintinių, bet ir vaikų

Butų nuomos rinka Jonavoje: nuomotojai kratosi ne tik augintinių, bet ir vaikų

Pastaraisiais metais nuomai buto ieškoję jonaviečiai, ko gero, sutiktų, kad nuomos kainos Jonavoje stipriai išaugo, o nuomotojai kelia vis daugiau reikalavimų. Kaip rodo portalo jonavoszinios.lt atliktas tyri...

Prašo teisininkų pagalbos: mama siekia susigrąžinti į globėjų rankas perduotą dukrą

Prašo teisininkų pagalbos: mama siekia susigrąžinti į globėjų rankas perduotą dukrą 1

Jonavietė Deimantė (pavardė redakcijai žinoma) – 19-metė mergina, užaugusi vaikų globos namuose, o dabar kovojanti dėl teisės auginti savo dukrą. Pastaroji jau kurį laiką gyvena pas laikinus globėjus, kurie, ...

2019 metai -  sodų bendrijų kelių problemų sprendimų startas (Politinė reklama)

2019 metai - sodų bendrijų kelių problemų sprendimų startas (Politinė reklama) 1

Ne pirmą dešimtmetį visoje Lietuvoje sodų bendrijose gyvenantys žmonės susiduria su daugybe iššūkių: neasfaltuotos gatvės ir keliai, galimybių jungtis prie nuotekų ir vandentiekio tinklų stoka, gatvių apšvietimo...