Skausmo ir sėkmės istorija: meningokokas įveikiamas!

Skausmo ir sėkmės istorija: meningokokas įveikiamas!
LIE 04
2018-07-04 19:48 2018

Dėl klastingų ligų galime prisiklausyti širdį veriančių ir kraują stingdančių istorijų. Pasaulyje egzistuoja tiek įvairiausių susirgimų, kad kai kurių jų net pavadinimų nežinome ar negalime jų ištarti. Būna, kad visiškai sveiką žmogų užklumpa netikėtas susirgimas, pakertą jį pačiame jėgų žydėjime.

Kartais tokios istorijos baigiasi skausmingai, tačiau neretai, girdime istorijų su laimingomis pabaigomis. Klausomės, kaip yra pasakojama apie begalinę kovą dėl gyvenimo, neįsivaizduojamą stiprybę, nenumaldomą troškimą toliau matyti saulę ir žvaigždėtą dangų.

Nežinia, ar šie žodžiai bent iš dalies nupasakoja tėvų išgyvenimus, kuomet kalbama apie jų vaikus.

Kartais tokios istorijos baigiasi skausmingai, tačiau neretai, girdime istorijų su laimingomis pabaigomis. 

Susipažinkite -  pagrindinėje nuotraukoje matoma besišypsanti šeima vienu metu išgyvena ir skausmą, ir džiaugsmą... Jiems pavyko!!! Bet viskas iš pradžių...

„Laba diena, dar viskas taip „šviežią”, dar skauda ir akys sudrėksta vien pagalvojus, o balsas dreba kalbant. Nors šiandien jau viskas gerai, pavojaus gyvybei nebėra, bet paskatino žmonės, kurie sakė prabilk, netylėk, kalbėk apie tai, nušviesk jonaviškius, dalinkis džiaugsmu“, - laišką pradeda rašyti jonavietė Karolina Pečiulienė .

„Mūsų vaikas tapo tikru įrodymų, kad meningokokinė infekcija sunki ir klastinga liga, bet įveikiama! Tačiau dar prieš mažiau nei tris savaites grėsmė gyvybei buvo labai didelė. Labai pavojinga net ir tada, kuomet ši klastinga liga pastebima laiku.

Dievas ir laikas buvo lyg du žaidėjai dėl mūsų vaiko gyvybės. Niekada nemaniau, kad ji pasirinks mus, bet žinau - ji nesirenka, pagal tai, kaip tu ir kur gyveni, kaip myli gyvenimą, tai išmoko dar labiau kovoti. Ir to įrodymas - mūsų sūnus – 4 metų Benas! Kovotojas nuo gimimo, kuris savo antrą gimtadienį švęs birželio 16dieną.

O viskas prasidėjo labai nekaltai. Ir diena atrodė prasidėjo įprastai. Birželio 15d.su vyru turėjom laisvadienius, nusprendėme, kad tai bus šeimos diena su vaikais, o ir vaiko neleidome į darželį. Pusryčių Benas griežtai atsisakė -suvalgė tik sūrelį. Prieš pietus kartą vėmė, nieko blogo neįtarusi, pagalvojau „sustojo” skrandukas. Visą dieną žaidė, bėgiojo, maudėsi baseine. Tik įtarimą kėlė - nieko nevalgo. Vakare jį vėl pradėjo pykinti, sūnus pradėjo vemti, tapo mieguistas, irzlus. Tuomet pakilo temperatūra 39.2 °C.

Bandėme įprastai: vaistais numušti, bet nesėkmingai. Sudavus vaistus, vėl išvėmė, bet užmigo, alsavimas tapo sunkus ir visas „degė“, o kojų pėdos liko „ledinės“. Tada jau supratome, kad tai rimta, ne šiaip gripas ar paprastas virusas.

Benas yra daug sirgęs, todėl labai atsakingai žiūrime į jo būklę. Nusprendėme, kad vyras nuveš iki Jonavos vaikų priėmimo, kad apžiūrėtų, gal lašelinę palašintų. Pats Dievulis ta naktį neleido mums užmigti su vaiku. Viskas vyko naktį – apie 1:00val., kuomet besirengiant vežti, pastebėjome hemoraginį bėrimą. Ta naktį vaikų priėmimo skyriuje budėjo mūsų šeimos daktarė L.Jonušienė,  kuri žaibiškai reagavo ir atpažino, kad tai meningokokinė infekcija ir skubiai suteikė pagalbą. Su greitosios mašina mūsų sūnų išvežė į Kauno antros infekcinės ligoninę intensyvios terapijos skyrių.

Esu dėkinga visam personalui ten dirbusiam tuo metu - palaikė, drąsino mudu su vyru. Nors paminėjo, jog  jei valanda vėliau būtume atvežę ar užmigę, niekuo nebegalėtų padėti. Paryčiais jau žinojome diagnozę. Kadangi vyras vyko su vaiku, aš atskubėjau iš paskos, vyresnę dukrelę teko palikti artimųjų priežiūroj. Mes nuo jos neslėpėme, kad brolis susirgo, nes jai taip pat teko suleisti dozę antibiotikų.

Nors paminėjo, jog  jei valanda vėliau būtume atvežę ar užmigę, niekuo nebegalėtų padėti. 

Benui buvo atlikta punkcija į nugarą ligai nustatyti, ko pasekoje penkias paras nevaikštė, o jei bandydavo, bandymai būdavo trumpi ir skausmingi. Be nuskausminamųjų negalėjo. Būklei pagerėjus perkėlė mus iš intensyvios terapijos skyriaus į vaikų ligų skyrių. Būdavo labai gerų dienų, kada jausdavosi žvalus, o buvo tokių, kaip nuo ryto iki vakaro tik vemdavo.

Nors meningokoką mūsų kovotojas nugalėjo, jis be pasekmių nepraėjo, komplikacijos savo padarė. Pasireiškė meningitas, teko daryti akių tyrimus, galvytes kompiuterinę tomografiją.  Mus gydęs daktaras vaikų skyriuje E.Šernas eidavo pas mus be perstojo ir vis sakė, kad šitas vaikas - mūsų stebuklas, o tėvai medalio verti.

Dabar laukia reabilitacija, sanatorija.

Dabar nuolat jaučiu baimę. Benui užmigus kelis kart einu patikrinti kaip miega, kvėpuoja, ar nėra bėrimų.

Dabar du kart valgysim gimtadienio tortą.

Dėkoju vyro brolio šeimai, kuri rūpinosi mūsų dukra ir neleido liūdėti, kol mudu su vyru budėjom prie sūnaus.

Ačiū visiems kartu ir atskirai - už palaikymą, skambučius, pagalbą. Mes žinome, kiek daug žmonių mus supa kuriems mes rūpim", - su viltimi ir optimizmu rašo jonavietė Karolina Pečiulienė. 

Šeimos asmeninio archyvo nuotraukos 

 

Nuotraukų galerija

Panašūs straipsniai