Pradėjo nuo plaukimo

Sportas Letos gyvenime atsirado dar vaikystėje. 

„Būdama dešimties metų lankiau plaukimo treniruotes, dalyvaudavau plaukimo varžybose ir man puikiai sekėsi. 
16 metų pradėjau lankyti sporto klubą. Tada žavėjausi kultūrizmu, bet treneris, pas kurį tuomet sportavau, sakė, kad mano sudėjimas netinka šiam sportui ir varžyboms ruoštis neverta. 

Sulaukusi pilnametystės, nusprendžiau išbandyti jėgos trikovės varžybas. Šiame sporte tai pat puikiai sekėsi, pavyko iškovoti ir absoliučios nugalėtojos titulą Lietuvoje. 

Įsitraukusi į jėgos sportą užsiauginau dar didesnį raumenyną. Vėliau, būdama 24-erių, kreipiausi į kultūrizmo srities specialistą Saulių Misevičių ir jis matė manyje perspektyvą, tad pradėjau ruoštis pirmosioms varžyboms“, –pasakojo mergina, pridurdama, kad dabar rungiasi „Toned figūra“ kategorijoje, kur vertinamos kūno proporcijos, raumens išdirbtumas nepamirštant moteriškos elegancijos ir estetikos.

Antrasis sezonas 

Šis varžybų sezonas Letai – antrasis. Pirmajame sezone jai pavyko pelnyti ne vieną laimėjimą, tačiau šiais metais pasiekti rezultatai dar iškalbingesni – kaip sako ji pati,  pasiekta kur kas geresnė sportinė forma. 

„Latvijoje, NAC federacijos organizuojamose varžybose, man pavyko laimėti pirmą vietą savo kategorijoje. Lietuvoje, NAC varžybose, taip pat laimėjau pirmą vietą bei buvau pripažinta absoliučia nugalėtoja. Čempione ir absoliučia nugalėtoja esu pripažinta ir Lietuvoje vykusiose varžybose, kurias organizavo NABBA federacija.

Lyginant su praėjusiu sezonu, šiais metais man pavyko pasiekti akivaizdžiai geresnę formą. Pasiruošimui skyriau daugiau laiko, o  pagalbos kreipiausi  į trenerį Paulių Jasiukaitį. Jis – vienas iš tituluočiausių kultūrizmo sportininkų Lietuvoje. Be abejonės, jo turimos  žinios ir patirčių bagažas stipriai prisidėjo prie mano esamo rezultato“, – teigė L. Dagilytė. 

Aiškus planas

Paklausta apie tai, kaip vyksta pasiruošimas varžyboms, mergina pasakoja apie aiškiai sustyguotą treniruočių bei mitybos planą. 

„Pasiruošimo laikotarpiu sportuoju 6-7 kartus per savaitę. Laikausi griežtai subalansuotos mitybos, valgau 5-6 kartus per dieną. 

Pasiruošimo laikotarpiu tenka atsisakyti visų pramogų, švenčių ir kelionių. Anksčiau propagavau vegetarizmą, tačiau mitybą teko keisti: dėl vegetarinės mitybos pradėjo drastiškai kristi raumens masė, ką pastebėjau nuolat atliekant kūno analizės testus.

Pats griežčiausias pasiruošimas vyko apie 6 mėnesius“, – pasakojo sportininkė.

 Scena baimių nekelia

Lipdama į varžybų sceną L. Dagilytė jaučiasi rami.

„Žinau, kad padariau viską, ką galėjau geriausio, o patį rezultatą palieku vertinti teisėjams. Scenoje jaučiuosi laisvai ir užtikrintai. Mėgaujuosi scenine aplinka, esama emocija. 

Kalbant apie jausmus, kuriuos patyriu laimėjus, tuomet jaučiuosi įvertinta ir motyvuota siekti vis aukštesnio rezultato. 

Šį sezoną varžybos vyksta kas savaitę, tad kas kartą norisi pasirodyti vis geriau. Dėl to visą džiaugsmą pasilieku laikotarpiui, kai užbaigsiu sezoną ir pradėsiu poilsio etapą“, – kalbėjo mergina. 

Apie kritikus

Ne paslaptis, kad treniruoti moterų kūnai vis dar sulaukia ne tik palaikančių replikų: esą raumenys – nemoteriškas dalykas. Paklausta apie tai, L. Dagilytė pasakoja, kad įžeisti bandantys kritikai jai emocijų nekelia. 

„Man patinka žmonės, kurie kažko siekia ir išsiskiria iš pilkos masės. Tokie nežarsto neadekvačių replikų ar nepagrįstų nuomonių, nes žino kaip sunku yra siekti savo svajonių bei su pagarbą palaiko mano idėjas, kaip ir aš jų.

 O tų, kurie bando įkasti ar kažkaip pašiepti, man tiesiog gaila. Todėl nenaudoju savo energijos siekdama jiems kažką įrodyti“, – kalbėjo sportininkė. 

Palaikymas ir motyvacija

Iš kur ji semiasi motyvacijos? 

„Mane motyvuoja pats iššūkis bei idėja, kiek daug gali žmogaus kūnas, suvokimas, kad mes patys esame kūrėjai ir nieko nėra neįmanomo. 

Taip pat artimų žmonių, trenerio, draugų bei bendraminčių palaikymas. Jį jaučiu visada... Dėl to labai džiaugiuosi, o kartu stengiuosi ir palaikyti kitus", – teigė pašnekovė.  

Laukia paskutinės varžybos 

Netrukus, birželio 10-ąją, L. Dagilytės  laukia paskutinės šio sezono varžybos.

„Italijoje vyks NABBA Pasaulio čempionatas. Kalbant apie mano lūkesčius jame, pagrindinis mano tikslas padaryti tai, ką galiu geriausio. Tiesiog džiaugiuosi, kad turiu galimybę atstovauti Lietuvai ir lipti į sceną su stipriausiomis šios sporto šakos atletėmis, o toliau jau liks tik mėgautis scena  bei gera emocija“, –  pokalbio pabaigoje sakė L. Dagilytė. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl socialinės globos ir psichikos sveikatos priežiūros įstaigoms turėtų rūpėti smurto artimoje aplinkoje prevencija?

U. Grigaitė: Smurtas artimoje aplinkoje yra itin paplitusi ir opi problema. Pasaulinė statistika rodo, kad bent 1 iš 3 moterų tai patiria bent kartą per savo gyvenimą, o moterys su negalia – dar dažniau. Viena pavojingiausių vietų moterims yra jų pačių namai. Moterims, gyvenančioms socialinės globos įstaigose, šios institucijos tampa artimąja aplinka („namais“), todėl ir su smurtu artimoje aplinkoje ar jo prevencija susiję aspektai yra aktualūs šių paslaugų teikėjams (-oms).

Dauguma žmonių visuomenėje smurtą artimoje aplinkoje atpažįsta kaip socialinę, žmogaus teisių ar lyčių nelygybės problemą, bet reikia nepamiršti, kad kartu tai yra ir milžiniška visuomenės sveikatos bei psichikos sveikatos problema. Moterys, nukentėjusios nuo tokio smurto, yra kelis kartus didesnėje rizikoje patirti ne tik fizinės, bet ir psichikos sveikatos sutrikimus. Taigi, šios žinios socialinės globos ir psichikos sveikatos priežiūros specialistams (-ėms) yra itin reikalingos norint tinkamai ir efektyviai suteikti reikiamas paslaugas.

Kartu su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir kitais partneriais įgyvendindamos bendrą projektą, ištyrėte socialinės globos įstaigų bei stacionarių psichikos sveikatos priežiūros institucijų patvirtintas tvarkas. Teigiate, kad jose nėra informacijos apie negalios ir lyties sankirtas smurto kontekste. Kodėl ši sankrita svarbi?

U. Grigaitė: Ir negalia, ir lytis yra nuolat besivystančios sąvokos, susijusios su visuomenės raida, istoriniu kontekstu, išankstinėmis žmonių nuostatomis ir struktūrine diskriminacija. Negalios ir lyties sąveika gali prisidėti prie didesnio asmens pažeidžiamumo, lemti daugialypę diskriminaciją. Moterys su negalia, lyginant su moterimis be negalios, susiduria su didesne rizika patirti smurtą artimoje aplinkoje. Lietuvoje vykdyto tyrimo duomenimis, 93 proc. apklaustų moterų su negalia, patyrusių smurtą, nurodė bent kartą per gyvenimą patyrusios psichologinį smurtą ir net 84 proc. – fizinį. Trečdalis respondenčių nurodė, kad pagalbos niekur nesikreipė. Visuomenėje vis dar vyrauja stigma,

daug neigiamų nuostatų ne tik apie žmones su psichikos sveikatos sutrikimais ar psichosocialine negalia, bet ir apie moteris. Šie stereotipai vienas kitą papildo ir sustiprina.

Kiek dėmesio apžvelgtose tvarkose skiriama smurto dėl lyties prevencijai / pagalbos nukentėjusioms teikimui? Ar toks mechanizmas pakankamas?

G. Klidziūtė: Kaip ir nacionaliniu, taip ir praktiniu lygmeniu matome, kad smurtui dėl lyties nėra skiriama pakankamai dėmesio. Socialiniame ir psichikos sveikatos sektoriuose situacija yra panaši. Nors socialinės globos įstaigose egzistuoja nemažai mechanizmų, kuriuose išskiriama smurto prevencija, aprašoma reakciją į jį, taikomais veiksmais ir pagalbos būdais neatsižvelgiama į faktą, kad moterys neproporcingai dažniau patiria smurtą artimoje aplinkoje. Teikiant psichikos sveikatos paslaugas dažniausiai remiamasi nacionaliniais teisės aktais, vidinėse tvarkose smurtas atspindimas tik pirminiame lygmenyje. Pavyzdžiui, vidaus tvarkos taisyklėse nurodant, kad visi pacientai (-ės) turi teisę nepatirti smurto. Tai reiškia, kad planuojant prevenciją ar teikiant paslaugas nukentėjus nuo smurto, gali būti neatsižvelgiama į lyties aspektą, dar komplikuočiau gali būti teikiamos paslaugas moterims su negalia. Nuo liepos 1 d. įsigalios Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pakeitimai. Jais pripažįstama, kad moterys daug dažniau nukenčia nuo smurto artimoje aplinkoje. Tai gali būti tinkama pradžia egzistuojančių praktinių mechanizmų tobulinimui įtraukiant lyties aspektą.

Ataskaitoje, šalia smurto artimoje aplinkoje bei smurto dėl lyties, minite ir institucinį smurtą. Kokia yra pastarojo požymiai? Kokių pasekmių toks smurtas gali turėti?

U. Grigaitė: Instituciniu smurtu laikomas žeminantis, nepagarbus, atsainus valstybės institucijų darbuotojų elgesys, kylantis iš neigiamų nuostatų apie negalią ar apie labiau pažeidžiamą žmonių su negalia padėtį. Tai ypač aktualu tokiose valstybinėse institucijose kaip socialinės globos, savarankiško ar grupinio gyvenimo namai. Gyventojų kasdienės rutinos, saugumo jausmas ir gyvenimo kokybė labai priklauso nuo darbuotojų elgesio ir kompetencijos. Darbuotojų smurtas prieš gyventojus gali turėti įvairialypes neigiamas pasekmes paslaugų gavėjų gyvenimui, saugumui, sveikatai ir gerovei.

Ar minėtose įstaigose skiriama pakankamai dėmesio institucinio smurto prevencijai?

G. Klidziūtė: Institucinio smurto prevencijos apybraižas galime rasti vidaus tvarkos taisyklėse. Jose visuomet nurodama, kad smurtas netoleruojamas nei prieš paslaugų gavėjus (-as), nei prieš darbuotojus (-as). Visgi konkrečių priemonių, mechanizmų, kurie padėtų užtikrinti aplinką be institucinio smurto, trūksta. Šį trūkumą įvardija ir patys specialistai (-ės), drauge paminėdami (-os), kad sėkmingai tokio smurto prevencijai svarbu ne tik organizacijos viduje veikiantys mechanizmai, bet ir pačių darbuotojų įgūdžiai ir žinios, specialistų (-čių) psichologinio atsparumo stiprinimas dirbant su sudėtingomis situacijomis.

Kiek dėmesio įstaigos skiria seksualinio, ekonominio ir psichologinio smurto prevencijai bei reagavimo mechanizmo kūrimui?

G. Klidziūtė: Nagrinėdamos tvarkas ir kalbėdamos su specialistais (-ėmis) pastebėjome, kad įstaigoms rūpi smurto tema, ji laikoma svarbia, bet kartais pritrūksta žinių, kaip kurti saugią aplinką, tinkamai reaguoti į smurto apraiškas. Vienas esminių trūkumų planuojant prevenciją ir reagavimą yra tai, jog į smurto apibrėžimą žiūrima pakankamai bendrai – nėra vertinama skirtingų smurto formų raiška ir poveikis. Smurtas yra labai kompleksinis ir daugialypis reiškinys, atsirandantis dėl skirtingų priežasčių, nuo kurių praktikoje priklauso ir skirtingos prevencijos priemonės, atpažinimas, reakcija bei pagalba. Vienas iš gerųjų pavyzdžių – socialinės globos įstaigos dažnai turi pasitvirtinę tvarkos aprašus, kaip bendrai reaguoti į smurtą, taip pat – ir finansinio išnaudojimo prevencijos tvarkas, apimančias ekonominio ir iš dalies institucinio smurto prevenciją.

Kaip gydytojai (-os) ir socialiniai darbuotojai (-os) gali identifikuoti, kad asmuo patiria smurtą?

U. Grigaitė: Smurto (fizinio, psichologinio, ekonominio ar seksualinio), patiriamo artimoje aplinkoje, požymiai gali būti labai skirtingi, subtilūs ir nebūtinai akivaizdūs. Žinoma, fizinį smurtą atpažinti gali padėti fiziniai ženklai: mėlynės, sužalojimai, nudegimai, įkandimo žymės ir pan. Ypač svarbu atkreipti dėmesį, jeigu sužalojimai neatitinka pateikto paaiškinimo apie jų kilmę.

Ar prieš moterį smurtaujama psichologiškai, pavyzdžiui, galima pastebėti, kai ji (ypač prie savo partnerio ar globėjo) gūžiasi, nudelbia akis į žemę, nuolankiai elgiasi, turi žemą savivertę, patiria emocinį išsekimą, nerimą, depresiją, miego ar mitybos bei psichosomatinius sutrikimus ar kt. Taip pat verta atkreipti dėmesį, jeigu jos partneris ar globėjas vizitų metu visuomet reikalauja dalyvauti kartu, užtildo moterį, dominuoja ar tiesiog kalba už ją. Pastebėjus tokius ir panašius požymius, labai svarbu apie tai moters klausti jautriai ir tik akis į akį, ne partnerio, globėjo ar kitų asmenų akivaizdoje.

Smurtas turi ilgalaikį poveikį. Ar institucijų darbuotojai (-os) yra pasiruošę (-usios) dirbti su moterimis, smurtą patyrusiomis praeityje ir dėl jo vis dar jaučiančiomis pasekmes?

U Grigaitė: Neretai nuo artimoje aplinkoje patirto smurto fakto, iki tol, kol moteris pagaliau gali apie tai prabilti ir ieškoti pagalbos, praeina daug mėnesių ir net metų, o pasekmės išlieka ir dešimtmečius. Taigi, specialistams (-ėms) būtinai reikia reguliariai kelti savo kompetenciją bei didinti žinias, kaip elgtis tokiais atvejais. Kalbu ne tik apie tai, kaip tinkamai atsižvelgti į paslaugų gavėjų poreikius, bet ir užtikrinti smurto prevenciją. Šiuo metu, deja, to trūksta. Psichikos sveikatos priežiūros specialistai (-ės) neretai smurtą laiko išskirtinai socialine problema – savo vaidmens prevencijoje ar teikiant pagalbą jie nemato. Ne visuomet pavyksta ir atpažinti, kad traumuojančios smurtinės patirtys galėjo paveikti paslaugų gavėjų psichikos sveikatą.

G. Klidziūtė: Šiuo atveju, tiek moteriai, patyrusiai smurtą, tiek specialistams (-ėms) svarbus paprastumas ir aiškumas – o kas toliau. Algoritmo, kaip reaguoti į smurtą, sukūrimas įstaigose galėtų labai palengvinti pagalbos gavimo kelią bei įgalintų specialistus (-es) drąsiau teikti pagalbą.

Ko reikėtų, kad smurto prevencijos ir pagalbos nukentėjusiems (-oms) mechanizmas institucijose veiktų kokybiškai?

U. Grigaitė: Paslaugų teikėjams (-oms) – specializuotų žinių ir įgūdžių, pagarbos, įsiklausymo, individualaus požiūrio į kiekvieną nuo smurto nukentėjusį asmenį ir jų situaciją, individualaus poreikių įvertinimo ir atliepimo. Įstaigoms – tarpinstitucinio bendradarbiavimo, sistemingo ir nuoseklaus skirtingų specialistų darbo kartu, aiškiai apibrėžtų vieningų ir kokybiškų atsako į smurtą bei smurto prevencijos algoritmų.

G. Klidziūtė: Smurto problemos kompleksiškumo įvertinimas yra vienas iš esminių veiksnių, galinčių pagerinti esamą padėtį. Visuose mechanizmuose reikėtų pripažinti, kad moterys smurtą artimoje aplinkoje patiria neproporcingai dažniau, o moterys su negalia susiduria su dar didesne rizika nuo jo nukentėti. Turime investuoti į specialistų (-čių) žinių ir įgūdžių stiprinimą, sudaryti sąlygas skirtingų sektorių bendradarbiavimui. Be to, kalbėdami apie smurtą artimoje aplinkoje turėtume nuolat akcentuoti ir lyčių lygybės aspektą.

Kai prasidėjo 2014 metų įvykiai Ukrainoje, supratome, kad reikės ruoštis. Taip tarp draugų susidarė branduolys žmonių, kurie vieną dieną davė priesaiką ginti, aukoti savo gyvybę vardan Lietuvos. Visi mes pradžioje tapome šauliais. Kas tie mes? Mes – tai reklamos, kūrybos, žiniasklaidos žmonės, turime savo rate ir šoferį – Benediktą Vanagą. Susitikome visi Lietuvos šaulių sąjungoje, į kurią su dar trimis broliais atėjau iš Lietuvos skautijos. Aš vienintelis iš teatro, nors dabar 801-joje KASP NOKo (Krašto apsaugos savanorių nekinetinių operacijų) kuopoje jau sutikau vieną kolegą, o Šaulių sąjungoje teatro žmonių tikrai yra daugiau.

Iš kur gimė poreikis mokytis ginti Tėvynę? Iš šeimos ar iš vidinio supratimo?

Taip, šeimoje būta svarbių momentų. Močiutė pasakojo prieš miegą istorijas apie partizanus... Tuos pasakojimus girdėjau, kai dar buvo sovietiniai laikai, po to buvo Atgimimas. Bet didžiausią įtaką man padarė skautai. Šūkis „Dievui, Tėvynei, artimui“ labai aiškiai suformavo vertybes. Čia sutikau draugus – tris brolius skautus, kurių dėka vėliau tapau šauliu, dar vėliau – visi kartu tapome kariais, tarnaujančiais KASPe. Būtent skautams esu dėkingas už tai, kad suformavo mane, už žinojimą, jog pasaulį po savęs reikės palikti truputį gražesnį nei jį radau. Kad, broli, yra laikas, kai tau duoda, bet ateis laikas, kai duoti reikės tau. Skautų savanorystė yra paremta dalijimusi – yra laikas, kai tau duoda broliai ir sesės, bet ateina laikas, kai tampi vyresniu ir tuomet turi gražinti. Be šito „gauti ir duoti“ mūsų gyvenimuose niekas nevyksta. Tai amžini mainai.

Kai atėjau į Lietuvos šaulių sąjungą, supratau dar vieną dalyką. Žiūriu per pratybas į tuos 300 šaulių, į tuos nuostabius 300 brolių ir seserų, ir matau, kad jie visi turi, ką prarasti – šeimą, verslą, karjerą, pripažinimą... Visa tai ir sudaro žodį Tėvynė. Visa mūsų istorija rodo, kad ne duoną ir ne bites mums reikia mokytis auginti, o imti šautuvą ir mokytis šaudyti. Mums reikia mokytis ginti. Nori taikos – ruoškis karui.

Su tais bendraminčiais aš ir keliauju tuo ruošimosi keliu. Po kiekvienų pratybų palinkime vienas kitam: „Broliai, tikėkimės, kad mums to niekada neprireiks“.

Paminėjote mainų sistemą gyvenime – kad gautum, turi duoti. Aktorystė ir režisūra – ką ji duoda KASP? Kaip įdarbinate teatro, aktorystės žinias, tarnaudamas kariuomenėje?

Principai visur yra vienodi. Jeigu mes, aktoriai, norime sukurti gerą spektaklį, turime daug repetuoti. Jeigu norime padaryti kariuomenę stiprią, reikia daug drilinti. Sportininkams – treniruotis. Viskam reikia ruoštis. Tą labai puikiai suprantu. Taip pat žinau, kad karys turi ne tik mokėti kariauti ginklu, bet ir mokėti kariauti žodžiu, turi įkvėpti kitus – čia tikrai praverčia aktorystės žinios. Juk vado įsakymo skelbimas yra tobulas monologas, kurį sakai savo kariams. Tik teatre – vaidini ir įsivaizduoji, o čia – žiūri kariams į akis. Dalinuosi oratorystės, viešojo kalbėjimo žiniomis. Yra civilių ir karių bendradarbiavimo kuopa – mokau, kaip bendrauti, kaip nusiteikti, kaip tam ruoštis, juk tai irgi tam tikras nusiteikimas vaidmeniui.

Kita vertus, kariuomenėje yra labai daug čia ir dabar buvimo. Tas čia ir dabar – tai taip pat vienas iš pagrindinių scenos principų. Jeigu pratybų metu budėdamas poste kur nors mintimis nuklysi, žiūrėk – jau priešas prie tavęs stovi. Visąlaik turi būti budrus. Lygiai taip pat turi būti budrus ir scenoje. Jeigu užmigsi, pražiopsosi eilutę, po tavęs replikos nepasakys tavo kolega, iširs spektaklio ritmas. Dėsniai teatre ir kariuomenėje yra labai, labai panašūs.

O kokias patirtis iš kariuomenės atsinešate į teatrą, atliekant vaidmenis ar režisuojant spektaklį?

Patirtys kariuomenėje duoda labai daug naudos. Ir aktorius, ir karys turi turėti puikiai paruoštą kūną. Be to, aš atpažįstu labai daug scenos judesio kariuomenėje – pavyzdžiui, granatos mėtymas, šliaužimas. Yra tokia meno rūšis buto – tai šokis, gimęs po atominės bombos sprogimo Hirošimoje. Jo esmė – arba labai labai lėtas arba labai labai intensyvus judesys. Atominė bomba – kraštutinis išgyvenimas, todėl ir scenoje siekiama kraštutinių judesių. Pavyzdžiui, žiūrovas nemato kaip šokėjas eina iš vienos scenos vietos į kitą, nematai, kaip tas žmogus juda, bet performanso pabaigoje šokėjęs būna į tą kitą tašką nuėjęs. Taigi čia kaip snaiperio sėlinimas – stovi pievoje, žiūri į jį, o snaiperis prieina prie tavęs nemačiomis. Taigi čia tas pats!

Teatras, šeima, vaikai, tarnyba KASP – kaip šios sritys dera jūsų gyvenime?

Svarbu mokėti planuoti laiką – yra momentų, kai statai spektaklį, yra momentų, kai eini į pratybas. Bandau padalinti save pagal tai, kas tuo metu yra svarbiausia. Esu savanorių pajėgose, todėl dažniausiai treniruojamės savaitgaliais. Kartais būna, kad išeinu statyti spektaklio ir neturiu laiko pratyboms, nesu pats pavyzdingiausias, stropiausias karys savanoris (linkėjimai mano kuopos vadui, jeigu skaitys). Tačiau galimybė tarnauti ir dirbti savo darbą – yra didelės vertės. Jaučiu, kad galiu ne tik gauti iš kariuomenės, bet ir duoti tai, ką žinau.

Žinios ir įgūdžių, kuriuos įgijote KASP. Ar klausinėja jūsų draugai, kolegos, ko išmokote Savanorių pajėgose, pratybose? Ką jiems pasakojate?

Tai taip! Prisimenu savo pirmąsias pratybas – tikrai prastai pasirodžiau „Rembo“ filmų prisižiūrėjęs – mane labai greitai nušaudavo. Kol supratau, kol perkandau tam tikrus dėsnius. Pavyzdžiui, kad negali „užvirti“, nes jeigu „užvirsi“ – eisi kaip drugelis į liepsną. Protas visada turi išlikti budrus. To tai tikrai išmoksti. Išmokau, kaip veikia ginklas. Jeigu ateis diena „X“, trauksim ginklus. Žinosim, kaip saugiklis nusileidžia, kaip ginklas iššauna, kaip nusitaikyti. Dabar aš jaučiuosi tikrai ramiau.

Ką pasakytumėt žmogui, kuris dar abejoja ar verta, ar reikia tokių žinių? Kodėl turėtume apsvarstyti galimybę atlikti tarnybą, įsijungti į savanorių pajėgas ar tapti šauliu?

Pirma, pasiskaitykite istorijos knygas! Argi jūs nematote, šalia ko mes gyvename? Jie visada ėjo, eina ir eis. Nežinau geresnės motyvacijos. Skaitykite knygas, darkart perskaitykite istorijos vadovėlius.

Antra, atsakykite į klausimą, ką darysite, jeigu Lietuvoje kažkas atsitiks? Visos sienos užsidarys. Ir ką veiksite? Kolaboruosite? Tada, kaip sako Šaulių sąjungos vadas, mes karą laimėsime ir ateisime pasiaiškinti.

Rimtai, pagalvokite apie dieną „X“ ir atsakykite sau į klausimą, ką veiksiu aš? Nebūtinai reikia imti ginklą į rankas ir šaudyti, galbūt jūs – puikus žmogus, kuris dirba resursų, logistikos grandinėje? Dėl mūsų visų saugumo, kad jūsų nenušautų ar pats savęs neperšautumėte, ateikite pasimokyti, kaip tą daryti.

KAM info. 

Patraukė dėmesį

Peržvelgus šešiolikmetės veiklas – akivaizdu, kad savanorystė ir įsitraukimas į jaunimo organizacijas yra neatsiejama jos kasdienybės dalis. 

„Esu įsitraukusi į Lietuvos moksleivių sąjungos bei Jonavos r. jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritas stalas’’ veiklas. Taip pat, prieš kelias dienas buvau patvirtinta Jonavos r. savivaldybės jaunimo reikalų tarybos sudėtyje. Tuomet, kai priėmiau sprendimą visą savo dėmesį ir atsakomybę skirti mokslams, nes tai visad buvo ir bus mano prioritetas, šios organizacijos pradėjo vis labiau kaustyti mano dėmesį, kadangi jaunų žmonių interesai, švietimas, kokybiškas ugdymas yra jų pamatas’’, – paklausta, kas paskatino ją tapti aktyvia jaunimo politikos atstove, pasakojo jonavietė.

Laiko didžiausiu įvertinimu

M. Tauginaitė dar šį pavasarį patvirtinta ir Lietuvos moksleivių sąjungos nacionalinio biuro regioninių reikalų koordinatore. Kokios atsakomybės jai pavestos?

„Balandį naujuoju Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentu tapo Jonas Trumpa. Buvau pakviesta tapti Jono rinkiminės komandos dalimi, o laimėjus rinkimus šūkis #revoliucija tapo plačia bei svarbių prasmių pilna, kasdienine mano motyvacija (aut.past. šypsosi).

 Regioninių reikalų koordinatorius turi siekti suteikti visokeriopą pagalbą LMS padaliniams, padėti jiems organizuoti savo veiklą, užtikrinti, kad ji būtų kokybiška, efektyvi ir tvarkinga, nepažeidžianti organizacijos įstatų. Šiuo metu tai laikyčiau didžiausiu savo įvertinimu, tačiau brangiausias mano laimėjimas, kurį nuolat stengiuosi prioritetizuoti, yra mano asmeninė pažanga. Didžiausi mano įkvėpėjai yra žmonės, iš kurių galiu mokytis. Nesvarbu, mokytojas, mama ar draugas tai bebūtų’’, – kalbėjo gimnazistė.

Yra kur tobulėti

Pasiteiravus, ar jaunimo politikai Lietuvoje skiriama pakankamai dėmesio, ar ji nenustumta į mūsų rajono politikos paraštes, M. Tauginaitė pamini ne vieną tobulintiną sritį.

„Jeigu reikėtų pateikti situaciją iliustruojantį pavyzdį, man yra tekę dalyvauti diskusijoje, kurioje tam tikri politikai suformavo mintį, jog jaunimo reikalų taryba nesukuria jokios pridėtinės vertės. Paprastai ministerija, seimo nariai, prezidentūra palankiau išklauso, girdi, leidžiasi į glaudesnį dialogą nei savivaldybių merai ar švietimo skyriai. 

Mūsų mieste bei mokyklose dažniau girdžiu į viešumą keliamas problemas tokias kaip rūkymas ar alkoholio prevencija, tačiau karjeros ugdymas, emocinė sveikata, lytinis švietimas, jaunimo politika yra dažnai paliekamos užnugaryje. Mano asmenine nuomone, nėra nepatogių temų. Yra tik nepatogus požiūris į jas’’, – kalbėjo moksleivė. 

Sporto pamokos

Prieš ketverius metus visą savo laisvą laiką Melita skyrė sportui. Pastarasis, pačios moksleivės žodžiais tariant, taip pat davė savų pamokų. 

„Septyni metai praleisti sportinių šokių salėje, laimėjimai ir paskutinės vietos, išmokė vertinti ne medalius, o įdėtas pastangas. Turbūt tuomet net nebūčiau pagalvojusi, kad mano laisvalaikis nukryps į savanorystę. Šiuo metu labai tuo džiaugiuosi ir vertinu kiekvieną galimybę, kurią ši veikla man suteikia kiekvieną dieną’’, – teigė jonavietė.

Visi - skirtingi 

Kai kalbama apie „šiuolaikinį jaunimą’’, viešojoje erdvėje neretai galima išgirsti, kad šiam trūksta atsakomybės, o didžiąją savo laisvo laiko dalį jaunuoliai skiria ne aktyviai veiklai, bet telefonams. Tai koks tas „šiuolaikinis jaunimas’’ pačio jaunimo akimis? Išgirdus tokį klausimą, M. Tauginaitė tik šypteli ir nė nedvejodama atsako, kad įvairus. 

„Vesdama pamokas mokyklose apie savanorystę ir bendraudama su kitais moksleiviais dažnai susidarau įspūdį, jog dažnas moksleivis save realizuoja sporte, tačiau nevyriausybinių organizacijų skaičius mūsų mieste, kurios dirba su jaunimu rodo, kad jaunimas renkasi skirtingai. 

Žinoma, jaunimo įsitraukimas į visuomeninę veiklą Lietuvoje vis dar yra ypatingai mažas. Savanoriai iš mažesnių miestelių nuolat suka galvas, kaip pritraukti naujų kolegų ir užsiauginti naujus lyderius, tačiau suteikiant kokybišką lyderystės perdavimo principą, manau, jog viskas yra įmanoma, kad galėtume judėti link teigiamos pažangos. Šis jaunimas auga laisvesnis, o aš ypatingai vertinu tai, jog mokykloje, kurioje mokausi, nesu suvaržoma į tam tikrus suaugusiųjų įsivaizduojamus rėmus’’, – kalbėjo mergina. 

Kelias -– netrumpas 

Paklausus, ar jos akimis Jonavos jaunimas gali skųstis veiklos trūkumu, M. Tauginaitė atsako, kad anaiptol. 

„Mūsų miestas siūlo tikrai plačias veiklų galimybes jaunimui. Manau, kad dažna problema yra ta, jog pabandę tam tikras veiklas ar užsiėmimus ir negavę norimo rezultato staiga, nustojame bandyti. 
Viena didžiausių gyvenimo suteikiamų švenčių man yra užsiimti mylima veikla.

Dažnai tai reikalauja nueiti ilgą kelią, kad atrastume, kas iš tikrųjų mus džiugina, tačiau niekada neleidau sau, kad nesėkmė būtų priežastis, kodėl sustoju bandyti iš naujo. Nuo mažumos augau su mamos brandinama mintimi, jog žmogus nėra robotas ir neturi būti gabus visur. Galbūt dėl to dažnai neleidžiu sau pasiklysti tarp didelių, sau išsikeltų lūkesčių’’, – kalbėjo jonavietė.

Žavi ir įkvepia

Pasakodama apie savo veiklas M. Tauginaitė pabrėžia neabejojanti, kad prie gerų pokyčių prisidėti gali kiekvienas. 

„Manau, jog kiekvienas iš mūsų esame pokytis ir tik nuo mūsų priklauso, į kurią pusę jį pakreipsime. Tuo jaunimo organizacijos mane ir žavi labiausiai. 

Jos yra drąsios, veržlios bei laisvos pokyčiams, kurių dalimi gali būti kiekvienas iš mūsų’’, – kalbėjo jonavietė. 

Turi tikslą

Mergina jau žino ir kokiu keliu pasuks baigusi mokyklą.

„Dar ketvirtoje klasėje sau pasakiau, kad užaugusi būsiu žurnaliste. Beveik prieš metus baigiau jaunųjų žurnalistų akademiją ir kiekvieną dieną primenu sau jausmą, kai stovėjau priešais suflerį ir skaičiau žinias.

Tiesą sakant, aš visiškai neturiu „plano b, nes nuolat „degu dėl savo svajonės. Kai pasidaro sudėtinga įveikti tam tikrus dalykus, mokslus sau apsibrėžiu kaip pagrindinį įrankį svajonei pasiekti. Svarstau, kad motyvacijos man netrūksta ir todėl, kad turiu aiškų tikslą.
Belieka tik žengti kartu su juo koja kojon’’, – pokalbio pabaigoje sakė M. Tauginaitė. 

,,Be jokios abejonės, Jonava – žalias miestas, nes šalia gatvių, be naujai pasodintų, išsaugoti ir brandūs medžiai. Puiku, kad tokie medžiai auga ir miesto centre, skveruose bei parkuose. Jonavos miestas gali didžiuotis, kad turi želdinių priežiūros darbus atliekančią įmonę (aut. past. omenyje turima bendrovė ,,Jonavos paslaugos"), kurioje dirba kvalifikuoti, atsakingi specialistai, suprantantys kokios svarbios miestui yra viešosios žalios erdvės su sveikais, dekoratyviais želdiniais. Be to, Jonavos miestas įsikūręs geografiškai gražioje vietoje, prie Neries kranto, rytinėje dalyje ribojasi su miško masyvu", – paklausta apie Jonavos apželdinimą pasakojo  D. Liagienė.

Pasikeitė į gerą

2015-aisiais metais viename iš interviu dendrologė yra sakiusi (plačiau skaitykite čia), kad Jonava neturi išskirtinio veido. Paklausta apie tai dabar, D. Liagienė mini teigiamus pokyčius.

,,Tuomet Jonava praktiškai nesiskyrė nuo daugelio kitų Lietuvos miestų, kuriuose želdiniai – tiek esami, tiek naujai sodinami – nesulaukė pakankamai dėmesio. Tačiau šiuo metu Jonavos miesto žaliosiomis erdvėmis besirūpinantys specialistai atsakingai imasi viešų erdvių tvarkymo ar naujų želdinių sodinimo bei priežiūros darbų. 

Praktiškai visi darbai – įrenginėjami gėlynai, gatvių žaliosiose juostose sodinami medžiai, rekonstruojami skverai bei parkai – atliekami pagal parengtus projektus, tad šioje vietoje nebelieka vietos chaotiškam atsitiktinumui", – kalbėjo D. Liagienė.

Darbas – nelengvas

Anot jos, prižiūrėti miesto želdinius – nelengva užduotis.  

,,Tai yra daug žinių, gebėjimų ir su šia sritimi susijusių technologijų išmanymo reikalaujantis darbas. Be viso to, apželdinimo bei želdinių priežiūros specialistams neretai prireikia ir kantrybės ar atlaidumo, kuomet miesto gyventojai ką  tik pasodintą medį nulaužia ar jo kamiene išraižo savo vardą", – kalbėjo dendrologė. 

Tais pačiais 2015-aisiais metais D. Liagienė yra sakiusi, kad Jonavoje medžiai genėjami nekokybiškai. Pasiteiravus, ar situacija pasikeitė, D. Liagienė primena, kad ne visus brandžius medžius reikia genėti. 

,,To daryti nereikia, jeigu medis sveikas, jo laja – simetriška. Kalbant apie išlūžusias šakas, jų genėjimas –  būtinas. 

Jonavos Sąjūdžio aikštėje pasodinti Paprastojo klevo ‘Globosum’ veislės medžiai ilgą laiką nebuvo genimi, tačiau, mano žiniomis, pastaraisiais metais yra tinkamai genimi, todėl atrodo dekoratyviai ir, svarbiausia, yra sveiki. Tam, kad medis  nenukentėtų, išretinti jo lają ir atstatyt simetriją paprastai prireikia ne vieno sezono.

 Ar reikia genėti Prezidento gatvėje augančius medžius, kaip buvau sakiusi anksčiau,  komentuoti negaliu, nes pastaraisiais metais jų nemačiau. Tačiau esu įsitikinusi, kad Jonavos miesto želdiniais besirūpinančioje įmonėje dirbantys specialistai ir ekspertai yra kompetentingai įvertinę miesto medžių būklę ir turi parengę planą bei darbų eiliškumą, kur ir kokius medžius genėti, kur ir ką atsodinti ir pan. 

Kuo miestas žalesnis, kuo jame daugiau želdinių – tuo daugiau darbų.  Manau, kad tiek patys jonaviškiai, tiek  pro miestą pravažiuojantieji tikrai pastebi, kad Jonavoje esančios viešosios erdvės ir želdiniai pastaraisiais metais sulaukia pakankamai dėmesio, yra tinkamai tvarkomi ir prižiūrimi", – kalbėjo specialistė. 

Prisidėjo prie Jonavos gražinimo 

D. Liagienė yra prisidėjusi prie ne vienos Jonavos žaliosios erdvės apželdinimo. 

,,2015 metais kartu su įmonės ,,Jonavos paslaugos” specialistais, taip pat miesto meru diskutavome apie Jonavos želdynus, aptarėme, kokia galėtų būti jų vizija. Tais pačiais metais įrengėme Jonažolių skverą, o Sąjūdžio aikštėje bei kitose erdvėse pasodinome vienmečių gėlių.  Bendradarbiavimas vyksta iki šiol. Tiesa, reikia pabrėžti, kad jis abipusis: kai ką patariu jonaviškiams, o kai ko ir pati iš jų pasimokau", – sakė D. Liagienė. 

Ji taip pat parengė projektinių pasiūlymų stadijos projektą, skirtą apsodinti erdvei tarp J. Basanavičiaus ir J. Ralio gatvių.

,,Kadangi, mano manymu, tai išskirtinė, puikiai sutvarkyta miesto laikrodžio aikštė, želdinių pagalba norėjosi tą išskirtinumą dar labiau pabrėžti, atkreipti dėmesį. Todėl buvo parinkti neaukšti, formuojami augalų masyvai, tarp kurių įterpti daugiamečiai žoliniai ir žydintys augalai. Formuotų Ribes alpinum ‘Schmidt’ (Kalninio serbento ‘Schmidt’) krūmų ir žolinių augalų grupių formos atsitiktinės  – tokiu būdu siekiama teritorijai suteikti išskirtinumo, gyvumo. 

Būtent šios veislės krūmai parinkti dėl paprastos, nesudėtingos jų priežiūros, taip pat todėl, kad jie atsparūs užterštam miesto orui, pakantūs genėjimui bei anksti prabunda pavasarį. Daugiamečių žolinių augalų plotuose dominuos geltona, balta spalvos", – pasakojo D. Liagienė. 

Kiekvienam želdynui – specifiniai kriterijai

Kaip vyksta želdinių projektavimas? 

,,Aš galiu kalbėti tik už save, tai yra, ką aš įvertinu rengdama želdyno projektą. Pirmiausia išnagrinėju gautą užduotį konkrečiam želdyno projektui parengti – ją suformuluoja projekto užsakovas. Tuomet įvertinu projektuojamos teritorijos geografinę padėtį, dirvožemį, esamus augalus (tiek žolinius, tiek sumedėjusius), aplinkos už sklypo ribos įtaką (pastatus, jų paskirtis (ar tai gyvenamieji namai, ar prekybos centrai ir t.t.) ir stilistiką, gatves ir kt.). Projektuodama želdinius, įvertinu jų ekologinius poreikius, biologines savybes, suderinamumą. 

Kiekvienam konkrečiam želdynui galimi ir specifiniai vertinimo kriterijai, pavyzdžiui istoriniai, archeologiniai tyrimai ir kt.", – patirtimi dalijosi specialistė. 

Paklausus apie projektavimo iššūkius, D. Liagienė pamini situacijas, kuomet nedidelėje teritorijoje reikia pasodinti medžius, o jų ten negalima sodinti dėl esamų inžinerinių komunikacijų.

,,Tačiau rengdama projektus negalvoju, kad susiduriu su iššūkiais. Juos tiesiog traktuoju kaip skirtingas situacijas, kurių sprendimai pareikalauja daugiau ar mažiau žinių, patirties. Tad darbas šioje srityje reikalauja nuolatinio, įvairiapusio domėjimosi biologija, ekologija, dendrologija, geografija, architektūros tendencijomis, įvairiomis meno sritimis ir t.t.", – kalbėjo D. Liagienė.  

Bendrų tikslų link

Kalbėdama apie visos Lietuvos žaliąjį veidą, D. Liagienė pasakoja, kad rūpestis juo – aplinkai neabejingų specialistų akiratyje. 

,,Tiek Lietuvos kraštovaizdis, tiek viešos žalios erdvės išties labai rūpi, tad esame įkūrę Lietuvos želdintojų ir dekoratyvinių augalų augintojų asociaciją, kuri vienija želdinimo, želdinių priežiūros bei su želdinimu susijusias paslaugas teikiančias įmones. Mūsų asociacijai priklauso įmonės, kurios siekia, kad želdinimo, želdinių priežiūros darbai būtų atliekami kokybiškai, taikant pažangias, gamtai draugiškas technologijas. Asociacijos įmonės-nariai yra išsikėlę ambicingus tikslus ir jų siekia. 

Tam, kad sukurtume pažangų požiūrį į teritorijų želdinimą ir priežiūrą, rengiame rekomendacijas, metodikas, seminarus, mokymus, konferencijas. Analizuojame gerus ir ne tokius gerus viešų erdvių apželdinimo bei priežiūros atvejus. Deja, pastarųjų vis dar yra per daug", – teigė dendrologė. 

Svarbu – visuma 

Pasiteiravus, kas jos nuomone svarbiausia rengiant miesto apželdinimo planus, specialistė akcentuoja supratimą, jog jis yra neatskiriamas nuo kitų miesto planavimo darbų. 

,,Žalių viešų erdvių įrengimas lygiai toks pat svarbus, kaip ir prekybos centro ar naujos gatvės įrengimas. Todėl labai svarbu, kad į miestų strateginių plėtros planų rengimą nuo pat pradžių būtų įtraukti kraštovaizdžio architektai, želdynų projektų specialistai. Iš želdinių mieste tikimasi ir reikalaujama gana daug: karštą vasaros dieną jie turi suteikti pavėsį, tanki lapuočio medžio laja turi apsaugoti nuo lietaus, stiprių vėjų, jie turi džiuginti žiedais ir spalvotais lapais, žaluma žiemą, o kartu su pastatais turi sukurti estetinį miesto vaizdą.  Želdiniai turi valyti ir gryninti taršų miesto orą, praturtinti miestą biologine įvairove ir t.t. 

Be to, vis dažniau girdime, kad prastėja mūsų visuomenės fizinė ir psichinė sveikata, tad žmonėms turi būti lengvai prieinamos žaliosios erdvės, kur jie galėtų pasivaikščioti, pailsėti, nusiraminti. Vyresni žmonės, kuriems sudėtinga nuvykti į užmiesčio miškus, turėtų turėti galimybę pasiekti miesto skverą ar parką, esantį netoli jų gyvenamosios vietos, kur galėtų susitikti su bičiuliais pokalbiui ar šachmatų partijai", – kalbėjo D. Liagienė.

Turi patenkinti poreikius

Ji neabejoja, kad  žaliosios viešos erdvės turi būti planuojamos taip, kad patenkintų vis didėjančius miesto gyventojų poreikius, jos turi būti darnios, jose turi augti sveiki, gyvybingi, ilgaamžiai augalai. 

,,Ilgaamžiškumą pabrėžiu neatsitiktinai:  specialistų trūkumas, darbo jėgos, augalų sodmenų brangimas įpareigoja viešų erdvių želdinimo ir priežiūros darbus atlikti kokybiškai, kad želdiniai kuo ilgiau gyvuotų. Taip pat būtina prisiminti, kad miesto augalai – gyvi organizmai, tik, skirtingai nuo gyvūnų, jie neturi galimybių pasitraukti iš jiems netinkančių, nepalankių sąlygų.  Be abejo, miesto apželdinimas – be galo plati tema, kurią galima aptarinėti, analizuoti pačiais įvairiausiais aspektais", – pokalbio pabaigoje sakė D. Liagienė.  

Tekste publikuojamų nuotraukų autorius - A. Reipa. 

Ir smagus, ir edukuojantis laikas

Kaip pasakoja „Ladies Go“ orientacinio – pramoginio ralio organizatorė Raimonda Jagminaitė, pagrindinis šios iniciatyvos tikslas suburti vairuojančias, aktyvias bei saugumui kelyje neabejingas moteris, kurios turėtų galimybę ne tik smagiai pasivaržyti, bet ir geriau pažinti Lietuvos miestus, rajonus.

„Mūsų ralis padeda atrasti  dar nematytas Lietuvos vietas. Juk būna, kad gyveni kažkokiame mieste ir net nežinai, kad visai šalia jo yra įdomių, dar nematytų objektų. „Ladies Go“ trasose jų – ne vienas, kas pačias varžybas paverčia ir edukacine veikla.

Šalia to, pastebime, kad į „Ladies Go“ vis dažniau įsitraukia įmonės. Jos dalyvavimą varžybose mato kaip galimybę prisidėti prie komandos formavimo, glaudesnio jos ryšio skatinimo.

Būna labai smagu stebėti, kai trasoje važiuoja iš dviejų ar keturių kolegų sudaryta komanda, greitai atrandanti vieno ar kito nario stiprybes ar silpnybes“, –  kalbėjo R. Jagminaitė.

Pamatys daugiau 

Kodėl pirmasis ralio etapas finišuos būtent Jonavoje?

„Praėjusiais metais ralis finišavo Elektrėnuose, o startavo Jonavos mieste. Labai džiaugiamės, kad mums pavyko su šiomis savivaldybėmis užmegzti šiltus ryšius, kas padeda bendradarbiauti.  

Kalbant apie Jonavą, miestas tikrai yra labai gražus, bet pernai mums nepavyko to parodyti taip, kaip norėtųsi – didžioji dalis trasos buvo už jo ribų. Todėl nusprendėme, kad šiais metais ralis finišuos ne kur kitur, o Jonavoje. Taip ekipažai turės galimybę geriau pažinti Jonavą – įvertinus trasos aspektus, jie Jonavos apylinkėse praleis apie valandą“, – kalbėjo ,,Ladies Go“ organizatorė.

Svarbu važiuoti pagal taisykles

Šiame pavasario etape dalyvės važiuos ne tik pagal kelio knygą, bet ir turės parsisiųsti ir naudoti inovatyvią programėlę  „Roadgames“, kurioje bus pažymėtos užduotys bei sekamas dalyvių greitis. Už saugų vairavimą pasisakančios „Ladies Go“ rado sprendimą kaip skatinti dalyves važiuoti pagal Kelių eismo taisykles, tačiau neprarandant azarto ir pramogos.

Jau antrus metus iš eilės numatomos tos pačios įskaitos: green – pradedančiųjų merginų ekipažų, pro – pažengusiųjų, porų/šeimų – kur galima važiuoti su savo antromis pusėmis, vaikais ar kolegomis bei išskirtinė, daug dėmesio sulaukianti Ladies Go plius Žvaigždė/Lenktynininkas įskaita, kur dalyvės gali pasikviesti žinomą vyrą ar moterį į savo ekipažą. Šioje įskaitoje savo jėgas jau yra išbandę lenktynininkai Rokas Baciuška, Vaidotas Žala, Giedrius Notkus, Ramūnas Čapkauskas, Petras Šiaučiūnas, influenceris Antanas Jakimavičius, aktorius Tadas Gryn, reperis Ironvytas bei kiti. Tiesa, tie ekipažai, kuriems nepavyksta rasti žinomo žmogaus sulaukia pagalbos iš organizatorių, jiems  „žvaigždės ištraukiamos burtų keliu.

„Ladies Go“ varžybų metu sumuojami rungčių laikai ir baudos sekundės už neįvykdytas užduotis. Apdovanojamos ne tik absoliučios įskaitos nugalėtojos, kurioms atitenka kiekviename etape 1000 Eur degalams „Orlen“, bet ir įskaitų geriausi ekipažai, taip pat paskatinami ir rungčių nugalėtojai. Šiemet žurnalas “Stilius” išrinks ir apdovanos Stilingiausią ekipažą.

Populiarumas auga

Nors masiškumas nėra tarp pagrindinių „Ladies Go“ ralio tikslų, pastebima, kad jo populiarumas auga.

„Niekada nesiekėme, kad dalyvių būtų kuo daugiau, nes puoselėjame bendruomeniškumą. Esant itin dideliam dalyvių skaičiui, tai padaryti būtų sudėtingiau.

Visgi, per visus ralio organizavimo metus susidomėjusiųjų skaičius nuolat augo. Tai džiugina dėl to, jog rodo moterų norą veikti, neabejingumą atsakingam vairavimui.

Skaičiuojame, kad šiai dienai turime apie 60 užsiregistravusių ekipažų, bet registracija dar nebaigta ir, tikėtina, jog jų skaičius gali pasiekti ir 70“, – kalbėjo R. Jagminaitė.

Nuo pėsčiųjų lenktynių, iki talentų šou

Elektrėnuose renginio metu vyks dar vienos smagios lenktynės pėsčiomis „Elektrėnuose ne tik žiburiai”, kurias savo miestui bei atvykusiems svečiams dovanoja Elektrėnų savivaldybė. Šis smagus 2 val. žaidimas vyks  „Roadgames“ programėlėje, kur laukia daug skirtingo tipo užduočių, tinkamų ir jaunimui, ir vyresnio amžiaus žmonėms.

Numatytos moksleivių, šeimų, draugų, senjorų, kolektyvų įskaitos, kurių nugalėtojai bus apdovanoti savivaldybės taurėmis bei rėmėjų prizais.

„Jonavoje, raliui finišavus, vyks renginys skirtas mamoms “Švęsk Mamos dieną Jonavos arenoje”. Čia ne tik apdovanosime dalyvius, bet ir išvysime jaunųjų talentų pasirodymus. Taip pat vyks loterija, diskoteka “Back to 90’s”.

Šiais metais pirmasis ralio etapas sutampa su gražia švente – Mamyčių diena. Todėl ir pasirinkome tokį konceptą – koncertą, kuris turėtų patikti joms bei jaunųjų talentų pasirodymą, padėsiantį pajusti  mamų dienai skirtų koncertų jausmą, kai ant scenos pasirodo ne kas kitas, o vaikai“, – kalbėjo R. Jagminaitė.

Jonavoje, šalia sporto arenos, bus galima atrasti ir užduočių, kuriose galės dalyvauti ne tik ralio dalyviai.

„Labai kviečiame visus atvykti ir įsitraukti į veiklas“, – teigė „Ladies Go“ organizatorė.

Apie stereotipus

Pasiteiravus, ką ji atsakytų tiems, kurie vis dar kartoja, jog moteris už vairo - bėda kelyje, R. Jagminaitė šypteli ir neigia iki šiol vis dar girdimus stereotipus.

„Kiek teko stebėti „Ladies Go“ ralių, jame vairuojančios moterys tai daro puikiai bei sugeba nepriekaištingai atlikti tikrai sudėtingas užduotis, įveikia slalomo trasas. Manau, kad yra ir vyrų, kurie turėtų ko pasimokyti iš jų“, – pokalbio pabaigoje sakė R. Jagminaitė.

Sezoną pratęs „Orlen Ladies Go“ orientacinis-pramoginis ralis Dzūkijoje, rugpjūčio 19 dieną, o užbaigs kaip ir pernai su heloviniškomis lenktynėmis, kurios numatytos spalio 28 dieną Panevėžio-Šiaulių krašte be kelio knygos tik „Roadgames“ programėlėje.

Daugiau informacijos apie sezoną ir registracija www.ladiesgo.lt

REGISTRACIJA Į PIRMĄJĮ ,,Ladies Go" ETAPĄ BUS UŽBAIGTA JAU ŠĮ PENKTADIENĮ.

Nuotraukose - akimirkos iš buvusių ralių.

Tikimasi sulaukti 2000 žygeivių

Vos paskelbus apie nemokamą, Sporto rėmimo fondo lėšomis finansuojamą žygį Jonavoje, šis sulaukė didelio susidomėjimo. 

„Užsiregistravo jau 1500 žygeivių. Žygio dieną tikimės sulaukti daugiau nei 2000 entuziastų ir tų, kuriems tai bus pirmas kartas. Tiesa, pasiekus 2000 ribą, registracija į žygį bus uždaryta. Tai turėtų nutikti artimiausiomis dienomis.

Žygi Jonavos miesto ribose  organizuojame pirmą kartą. Džiaugiamės, jog bendradarbiaudami tiek su Sporto rėmimo fondu, tiek su Jonavos rajono savivaldybe, galime pakviesti visus pasivaikščioti Jonų ir Janinų sostinėje – nemokamai", –  pasakojo „TrenkTuro“ komunikacijos atstovė Indrė Kaminskaitė.

Miestas –  tinkamas aktyviam laisvalaikiui

Anot jos, Jonava yra viena iš penkių Lietuvos savivaldybių, nusprendusių prisidėti prie nemokamų žygių organizavimo ir taip didinti miesto aktyvumą pradedant nuo mažų žingsnių, kuriuos gali žengti kiekvienas. Nepaisant to, priežasčių, lėmusių šio žygio organizavimą būtent Jonavoje, yra ir daugiau. 

„Jonava yra patogus miestas tokių iniciatyvų įgyvendinimui. Visų pirma, tai yra Lietuvos centras, Jonų ir Janinų sostinė bei puikiai besitvarkanti, įdomi, aktyvi Lietuvos savivaldybė. Manome, jog dar po kelerių metų Jonavą bus galima vadinti vienu iš pačių aktyviausių miestų, nes kiek stebime miesto gyvenimą, jo aktyvaus laisvalaikio infrastruktūra stipriai plečiasi. 

Organizuodami žygį Jūsų mieste, gyventojams priminsime apie jų miesto grožį, o svečiams jį parodysime ir ,tikimės, jog praplėsime žmonių pasivaikščiojimo ribas, sužadinsime smalsumą nesustoti  bei vaikščioti visus metus –  miesto infrastruktūra puikiai leidžia daryti tai", –  kalbėjo „TrenkTuro“ atstovė. 

Lauks dvi trasos

Kokių trasų gali tikėtis Jonavos miesto žygio dalyviai? Ar reikia specialaus pasiruošimo?

„Jos bus dvi: 6 km ir 14 km. Kadangi žygis bus Jonavos mieste, tad pats miestas diktuoja vaikščiojimo sąlygas, kurios šiuo atveju yra tiesiog puikios!

Jonaviečiams daugelis vietų tikrai bus puikiai pažįstamos, tad juos kviečiame smagiai ir aktyviai praleisti laiką gryname ore su draugais, šeima, kolegomis.

Kalbant apie miesto svečius, aprodysime jiems Joninių slėnį, Taurostos parką, Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčią, Neries pakrantę, gamtos ir miesto dermę.

Trasos – nesudėtingos, tačiau rekomenduojame avėti sportinę avalynę, būti patogiai apsirengus, su savimi turėti gertuvę (ją pripildyti bus galima vandens  stotelėse), šaukštą ir puodelį, skirtą košei su arbata“, –  kalbėjo I. Kaminskaitė.

 
Sulauks apdovanojimų

Žygio metu lauks ir  keli sustojimai, kuriuose be vandens –  „Skanovės“ arbata. Finiše dalyviai galės pasistiprinti „Activus" koše. Čia jiems bus įteikti medaliai, diplomai, o žygyje žygiavusiems Jonams ir Janinoms paruoštos išskirtinės dovanos.

„Kaip vingiuos maršrutai, kas lauks pakeliui ir finiše – viską bus galima matyti mobiliojoje programėlėje „TrenkTuras“. Ją galite parsisiųsti jau šiandien.

 Įveikti kilometrai kaupsis asmeninėje statistikoje, kurią papildyti galėsite ir po žygio, nes Jonavos rajone turime net keletą unikalių, vaizdingų „TrenkTuro“ kurtų Solo žygių maršrutų. Juos verta pražygiuoti kada tik turėsite laisvo laiko“, –  teigė I. Kaminskaitė. 

Kviečia atrasti savo priežastį žygiuoti

Neabejojama, kad lietuvių jau pamėgti žygiai suteikia ne vieną naudą.

„Vaikščiojimas –  lengviausias sportas, kurį išbandyti ir pamėgti gali visi. Vaikščiojimui, žygiavimui , kaip ir bet kokiame kitame sporte, galima kelti vis aukštesnius tikslus, didinti savo ištvermę, nueitų kilometrų skaičių. Visą tai prisideda prie sveikatos gerinimo. 

Žygių tikslas  yra priminti žmonėms, kad asmeniniai fizinio aktyvumo tikslai gali persikelti į žaliausią, greeniausią ir lygiai tokią pat ambicingą sporto salę po atviru dangumi –  mišką, pasivaikščiojimo takus, įsimintinus maršrutus.

Tereikia žengti pirmą žingsnį“, –  pasakoja „TrenkTuro“ atstovė.

„TrenkTuras“ primena, kad  kiekvienas turi priežastį žygiuoti. 

„Nesvarbu, kokia yra tavo – prisijunk!“, –  sako niekad nesustojanti eiti pirmyn „TrenkTuro“ komanda. 

Registruotis į žygį galite čia: https://register.trenkturas.lt/lt/eventregistration/event-64

Dalyvių skaičius ribotas.

Projektas („Žygiuoti – tai sportuoti“, vykdytojas – VšĮ „TrenkTuras“) bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.

Organizatoriai - ,,TrenkTuras", Jonavos rajono savivaldybė.

Tekste - archyvo nuotraukos.

Susidomėjimas neblėsta

Vilnius, Kaunas, Anykščiai, Kėdainiai, Ukmergė ir Utena – A. Kaunietė vardija miestus, kurių gyventojai vis užsuka į Jonavos miesto baseiną. Anot jos, darbo dienomis daugiausiai lankytojų sulaukiama nuo 18 valandos, savaitgaliais užimtumas siekia visus 100 procentų. 

„Galima sakyti, kad baseinas viršijo lūkesčius. Lankytojų iki šiol nemažėja. Dėl to kartais jiems tenka palaukti eilėje – vienu metu baseinu ir SPA zona gali naudotis 100 žmonių.

Džiaugiamės, kad girdime teigiamus atsiliepimus, malonias patirtis ir puikius įvertinimus“, – kalbėjo A. Kaunietė.  

Ir atsipalaidavimui, ir sveikatinimuisi

Darbo dienomis lankytojai gali naudotis baseinu su keturiais 25 metrų ilgio plaukimo takeliais bei atskiru dešimties metrų ilgio ir 80 centimetrų gylio vaikų baseinu. Taip pat SPA erdve su 1,2 m gylio pramogų baseinu, kuriame įrengti įvairūs vandens masažai ir vandens nusileidimo kalnelis. Čia lankytojai gali atsipalaiduoti keturiose sūkurinėse voniose. Viena iš jų, įspūdingo šviestuvo dėka, kviečia pasimėgauti miško vaizdu. 

SPA erdvėje įrengtos ir keturios pirtys (darbo dienomis veikia tik nuo 17:00 val.). Jose skirtingi lankytojai gali atrasti jiems malonią temperatūrą bei drėgmės lygį. 

„Darbo dienomis kūdikių baseine vyksta ir 1,5 - 5 metų vaikų bei nėščiųjų mankštos, kūdikių plukdymo užsiėmimai. Nuo vasario mėnesio plaukimo baseine vykdomos visų Jonavos rajono mokymo įstaigų antrų – trečių klasių mokinių mokymo plaukti ir saugiai elgtis prie vandens, vandenyje pamokos, sportinio plaukimo treniruotė“, –  pasakojo A. Kaunietė. 

Džiugios naujienos senjorams

Baseinas „įdarbintas“ ir siekiant didinti Jonavos senjorų fizinį aktyvumą –  jiems vedamos nemokamos mankštos vandenyje. 

„Šiuo metu jas vykdo Jonavos visuomenės sveikatos biuras. Mankštų dalyviai aktyviai reagavo į biuro skelbimus, tad, mūsų duomenimis, grupės buvo užpildytos per dvi valandas nuo paskelbimo. Šiai dienai nemokamos mankštos vandenyje vedamos trims senjorų grupėms. Nuo balandžio 17 dienos mankštos prasidės ir ketvirtai.

Visgi, nespėjusieji užsiregistruoti neturėtų nusivilti – nemokamas mankštas vandenyje senjorams organizuos ir mūsų įstaiga. Šiems užsiėmimams yra skirtos Jonavos rajono savivaldybės biudžeto lėšos. Kai prasidės registracija, visą informaciją patalpinsime baseino internetinėje svetainėje ir socialiniuose tinkluose“, –  pasakojo baseino direktorė. 

Dėmesys jautrioms grupėms

Pagal Jonavos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiąją programą Jonavos baseine nemokamai jau lankosi Jonavos „Neries“ pagrindinės mokyklos specialiojo ugdymo skyriaus mokiniai.

„Ateityje, pagal programos priemonę „Jonavos rajono gyventojų fizinio aktyvumo skatinimas“, Jonavos baseinas į nemokamus užsiėmimus vandenyje kvies dar kelias tikslines grupes – senjorus, neįgalius asmenis ir „Pola“ kortelės turėtojus. Taip pat pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Jonavos vaikų lopšeliu – darželiu „Bitutė“.

Vaikai bus supažindinami su plaukimo nauda, bei saugiu elgesiu prie vandens ir vandenyje“, – kalbėjo moteris. 

Baseinas bendradarbiauja ir su Lietuvos kariuomenės Mechanizuotaja pėstininkų brigada „Geležinis vilkas“. 

„Kariai pagal Jonavos rajono savivaldybės tarybos patvirtintus įkainius Jonavos baseine lankosi kiekvieną penktadienį rytais", – teigė pašnekovė. 

Visi kiti jonaviečiai, kurie nepatenka į minėtas grupes, bet naudojasi programėle arba specialia kortele „Jonava“, baseine lankosi su 30 procentų nuolaida.  

Nelaimių nefiksuota

Kaip jau buvo skelbta dar prieš baseino atidarymą, šis iš kitų biudžetinių baseinų išsiskiria tuo, jog turi įrengtą modernią vaizdo stebėjimo sistemą. Ji stebi ir analizuoja po vandeniu nejudančius objektus. Užfiksavus galimą skendimo atvejį, sistema signalizuoja informaciją monitoriuose ir gelbėtojų apyrankėse. 

Anot A. Kaunietės, sistemos veikimas matomas nuolat, tačiau skendimo atvejų, laimei, nefiksuota.

„Sistema reaguoja ir tada, kai žmogus vandenyje tiesiog stovi ir nejuda. Tuomet gelbėtojas gauna įspėjimą ir turi galimybę nedelsiant įvertinti situaciją.

Kadangi aš pati karts nuo karto prevenciniais tikslais dirbu gelbėtoja, sistemos veikimo efektyvumu ne kartą įsitikinau ir pati.

Džiaugiamės, kad nelaimių, skendimo atvejų nebuvo fiksuota bei tikimės, kad taip bus ir toliau“, – kalbėjo A. Kaunietė.

Mini šventes

Jonavos baseinas pamažu atrandamas ir kaip erdvė šventėms.

„Savo šventes baseine paminėti norintys žmonės iš anksto rezervuojasi staliukus, prašosi susipažinti su meniu. Neseniai turėjome nedidelį gimtadienį, kurį šventė 5 žmonės. Dabar ruošiamės sutikti 20-ies žmonių kompaniją“, – pasakojo pašnekovė.

Laukia abonementų

Baseiną jau pamėgę ir jame nuolat besilankantys žmonės nuolat domisi apie abonemento įsigijimo galimybę. 

„Užklausų dėl to sulaukiame įvairiais būdais: elektroniniais laiškais, skambučiais, iš atėjusių klientų. Įvertinus visas galimybes, Jonavos baseinas apsilankymų narystes planuoja įsivesti rudenį, kai po vasaros atostogų prasidės naujas sezonas“, – pokalbio pabaigoje sakė A. Kaunietė. 

4420 kv. m. kompleksą per dvejus metus pastatė įmonių grupė „Statybos ritmas“. Projekto autoriai – UAB „Simper“. Baseino statybas finansavo Jonavos rajono savivaldybė.

Naujasis jonaviečių traukos objektas iškilo miesto centre, šalia atnaujinto centrinio stadiono ir Jonavos sporto arenos, o pro vitrininius baseino langus atsiveria Joninių slėnio ir Jonavos slidinėjimo centro panorama. 

Šią vietą pasirinko patys rajono gyventojai, dalyvavę savivaldybės apklausoje. Jonavos baseinas, kaip ir kiti nauji bei rekonstruoti sporto objektai Jonavoje, yra draugiškas žmonėms su negalia – tai liudija objektui suteiktas specialus lipdukas su paralimpinės ekipos „Parateam Lietuva“ simboliu gile.

Šiandien Europoje skursta daugiau nei 95 milijonai žmonių. Akivaizdu, kad minimalių pajamų sistemos didžiojoje dalyje ES valstybių nesugeba užtikrinti net minimalaus pragyvenimo. Skurdą ir socialinę atskirtį patiria ne tik pensininkai ir vaikai, bet ir darbingo amžiaus žmonės, dirbantys žmonės, kurių gaunamos pajamos ar socialinės išmokos nebeužtikrina oraus pragyvenimo.

Pastarojo meto krizės, pandemija, energetikos krizė, rekordinė infliacija ir tebesitęsiantis karas Ukrainoje dar labiau pablogino situaciją. Todėl negalima delsti, būtina dėti dar daugiau pastangų kovojant su socialine atskirtimi ir skurdu.

ES Taryba ir Komisija neseniai pateikė valstybėms narėms rekomendacijas dėl minimalių pajamų užtikrinimo, Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją. To nepakanka?

Europos Parlamento socialdemokratai ne vienerius metus siūlė ES lygmeniu priimti  priemones dėl minimalių pajamų užtikrinimo. Dabar pateikti pasiūlymai valstybėms. Tai didelis žingsnis pirmyn: dėmesys į skurdo problemas atkreiptas aukščiausiu lygiu, pasiūlyti veiksmai, pažangos stebėsena.

Vis dėlto įvertinkime dabartinę situaciją. Ji sudėtinga. Valstybės savarankiškai sprendžia skurdo problemas ir, deja, toli gražu ne visoms sekasi tai daryti. Manau, kad reikia ir kitų bendrų ES sprendimų.  

Esu už privalomą visoms valstybėms direktyvą, kuri nustatytų veiksmingus minimalių pajamų principus, garantuojančius visų ES piliečių teisę turėti pakankamai išteklių oriam gyvenimui. Sukurti tokias sąlygas ir taisykles, kurios leistų iš skurdo spąstų išvaduoti kuo daugiau žmonių. Pirmiausia – vaikus, moteris, bedarbius, nepilnas šeimas, vienišuosius ir neįgaliuosius, ligų užkluptuosius. Ir kalba yra ne tik apie finansinę paramą, bet ir apie paslaugas šiems žmonėms.

Europos Parlamente jau yra tokia iniciatyva ir aš jai pritariu.  Juk sugebėjome priimti direktyvą dėl deramo minimalaus darbo užmokesčio, kurią reikės įgyvendinti ir Lietuvoje.

Gal ES skiria per mažai lėšų valstybėms, kad būtų užtikrintos minimalios pajamos?

Lėšų yra. Visos ES institucijos, taip pat ir Europos Parlamentas, yra ne kartą pareiškusios, kad kiekviena ES valstybė turėtų skirti bent 25 proc. „Europos socialinio fondo +“ lėšų kovai su socialine atskirtimi. Europos regioninės plėtros fondo ir programos „InvestEU“ lėšomis taip pat gali būti remiamos investicijos į, pavyzdžiui, socialinį būstą ir ikimokyklinį ugdymą bei priežiūrą, taip pat įrangą ir galimybes naudotis kokybiškomis paslaugomis. Pagal techninės paramos priemonę ir Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę valstybėms narėms padedama rengti ir įgyvendinti struktūrines reformas minimalių pajamų srityje.

Klausimas toks: kodėl kai kurios ES valstybės tas lėšas per menkai naudoja socialinei atskirčiai mažinti? Kas gali būti svarbiau už žmones?

Neseniai kritikavote Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl europinės Vaiko garantijos iniciatyvos įgyvendinimo. Kodėl?

Lietuva galėtų pretenduoti į  ES paramą vaikų skurdui ir socialinei atskirčiai mažinti, tačiau Vyriausybė Europos Komisijai nėra pateikusi nacionalinio veiksmų plano dėl Vaiko garantijos įgyvendinimo. Tai turėjo padaryti dar iki praėjusių metų kovo.

Vaikų garantijos iniciatyvai ES yra numačiusi skirti beveik 6 milijardus eurų. Šia iniciatyva siekiama užtikrinti, kad visi vaikai turėtų tinkamą maitinimą ir gyvenimo sąlygas, kokybiškas ir prieinamas priežiūros, švietimo, lavinimo ir sveikatos paslaugas. Tai ir investicijos į švietimą, mokytojus, į socialines paslaugas ir socialinius darbuotojus, tai ir konkreti pagalba auginantiems neįgalius, sergančius vaikus.

Europos Parlamente esu įdėjusi daug pastangų, kad atsirastų europinė Vaiko garantijos iniciatyva ir jai būtų numatytos lėšos. O Lietuva net plano nepateikia laiku. Skauda širdį.

Nuotr.

Vilija Blinkevičiūtė: „Negalima delsti, būtina dėti dar daugiau pastangų kovojant su socialine atskirtimi ir skurdu.“

Įtempta savaitė

,,Prieš paskutinį filmavimą į sceną ėjau jau nujausdama, kas manęs laukia. Stovėdama ant scenos ir belaukdama mokytojų komentarų, sau mintyse sakiau, kad šiandien pagaliau - namo.  Kadangi filmavimai vyko Klaipėdos švyturio arenoje, nutolimas nuo namų labai jautėsi. Turėjome įtemptą filmavimų savaitę.

Visa rutina: repeticija, kitą dieną filmavimas, repeticija - filmavimas", - pasakojo R. Stankevičiūtė.

Davė daug

Prisimindama projekto pradžią, mergina pripažįsta, kad giliai širdyje jautė, jog šis jai greitai nesibaigs.

,,Iš tikrųjų leidau tai spręsti likimui. Plaukiau pasroviui ir nuplaukiau tikrai toli...

,,Lietuvos Balsas" man nuo pat mažens atrodė sunkiausiai įveikiamas projektas, bet pasirodo - įmanoma. Šio projekto dėka jaučiuosi užaugusi visomis prasmėmis. Įgavau dar didesnį pasitikėjimą savimi. Patirtis šiame projekte yra neįkainojama. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę taip toli eiti. Taip pat supratau kiek daug palaikymo turiu. Labai tikiuosi ir labai linkiu, kad visi gražūs palinkėjimai ir palaikymas grįžtų visiems dvigubai, su dar didesne jėga", - kalbėjo jonavietė. 

Nekartotų

Paklausta, ar ji dar kartą dalyvautų ,,Lietuvos balse", mergina susimąsto, bet pateikia neigiamą atsakymą.

,, Manau, kad ne. Į šį projektą ėjau dėl patirties. Na gerai... Ir dar šiek tiek tas smalsumas savo davė. Kartais gyvenime būna tokių momentų, kurių antrą kartą tokių nepatirtum, nes jis pasitaiko tik vieną kartą. Pamačiau, pasiėmiau tai, ko man reikėjo ir drąsiai iškelta galva eisiu toliau. Ne kartą sakiau, kad einant į šį projektą mano tikslas nebuvo laimėti", - teigė R. Stankevičiūtė.

Liks prie kūrybos

Kas toliau? Išgirdusi šį klausimą, mergina pasakoja nežadanti pamiršti muzikos.

,,Toliau dirbu su ja, kuriu dainas. Esu tikra, kad labai greitai jas išgirsit ir Jūs", - teigė mergina.

,,Lietuvos balso" nuotr.

Apdovanojimo įteikimo akimirka

Ištikima vienai darbovietei

S. Gajauskaitė į Jonavos viešąją biblioteką atvyko su paskyrimu kaip jauna specialistė, baigusi Vilniaus universitetą (tuometinį Vilniaus valstybinį V. Kapsuko universitetą) ir įsigijusi aukštos kvalifikacijos bibliotekininko bibliografo specialybę. Nuo tada moteriai teko padirbėti įvairiose pozicijose – metodikos skyriaus vedėjos, direktoriaus pavaduotojos, o  laimėjusi konkursą, ji jau ne vienus metus eina bibliotekos direktorės pareigas.  

,,Aš, kaip ir daugelis mano kolegų,  esu ištikima vienintelei darbovietei – Jonavos viešajai bibliotekai. Jaunimo požiūriu, tai gal ir tikras fenomenas, bet yra daug privalumų ilgo darbo vienoje darbovietėje. Kai žmogus puikiai pažįsta kolektyvą, o kolektyvas pažįsta jį, kyla mažiau dingsčių vidiniams konfliktams ir nesusipratimams. Ilgai dirbantis vienoje įmonėje žmogus jau po kelių metų tampa savo srities profesionalu. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų bibliotekinė bendruomenė neatsinaujina naujais nariais. Nauji darbuotojai  įneša šviežio ir gaivaus vėjo gūsio, jaunatviško polėkio, nemažai pokyčių, užsidegimo ir  aktyvumo", –  sakė moteris.

Kardinalūs pokyčiai

S. Gajauskaitė prisimena, kad jai pradėjus darbą Jonavoje, miesto biblioteka veikė dabartinėse Jonavos krašto muziejaus patalpose. Paprašyta palyginti tuometinę ir dabartinę biblioteką, pašnekovė pripažįsta, kad gerokai pasikeitė ne tik išorinis įstaigos ,,veidas", bet ir visuomenės požiūris į ją.

,,Tuomet dirbome aplinkoje, kur buvo nejauku, šalta. Į tualetą patekti buvo  galima tik  per lauką. Darbo sąlygos – nekokios, bet visa tai  atpirko šiltas kolektyvas.
 
Tada visuomenė į bibliotekininkus žiūrėjo kaip į pilkas ir tylias pelytes.  Biblioteka visuomet turėjo įvaizdį, kad joje dirba labai piktos bibliotekininkės, kad reikia būti be galo tyliai, kad viskas itin griežta, kad be skaitymo nieko nėra. Tai pasikeitė iš esmės –  dabar bibliotekose verda gyvenimas ir dar kaip... Keičiantis gyvenimui, keitėsi ir bibliotekų pasaulis. 

Šiandieninė biblioteka yra visai kitokia – iš niūraus, tamsaus pastato ji tapo šviesi ir moderni. Taip pat įstaiga nepaprastai išlaisvėjo, atsivėrė visuomenei. Pasikeitė ir darbuotojo požiūris į bibliotekos lankytoją. Biblioteka dirba jiems ir kartu su jais.

Šiandien bibliotekos jau nėra vien ramaus skaitymo ar knygų skolinimosi vietos – tai šiuolaikiški bendruomenių centrai, modernios laisvalaikio erdvės, į kurias atėję lankytojai gali susitikti su bendraminčiais. Bibliotekos skatina juos aktyviai įsitraukti į veiklas, renginius, naujų dalykų mokančius užsiėmimus", – teigė S. Gajauskaitė.

Jonavos viešoji biblioteka

Bendruomenių centrai

Kalbėdama apie bibliotekų pažangą, S. Gajauskaitė neabejoja, kad milžiniškas jų modernėjimo proveržis įvyko su Bilo ir Melindos Geitsų fondo atėjimu į Lietuvą bei sėkmingai įgyvendintu projektu „Bibliotekos pažangai“. 

,,Šis projektas sustiprino ir mūsų rajono viešųjų bibliotekų, kaip modernių, šiuolaikiškų visuomenės traukos centrų, pozicijas,  panaikino kaimo ir miesto informacinės infrastruktūros netolygumus. 
Mūsų rajono viešosios bibliotekos buvo kompiuterizuotos ir savo lankytojams dabar gali pasiūlyti viešąją interneto prieigą. Projektas „Bibliotekos pažangai“ didelį dėmesį skyrė ir bibliotekos darbuotojų mokymuisi – buvo  ugdomas darbuotojų gebėjimas kurti naujas paslaugas, atsižvelgiant į vietos gyventojų poreikius. Tad visa bibliotekos bendruomenė dirbo ir mokėsi. Taip yra ir dabar. Bibliotekose – 3D spausdintuvai, robotika, virtuali realybė, edukacinės programos, kūrybos erdvės – prieš dešimtį metų sunku būtų buvę patikėti, kad tokias galimybes ir veiklas siūlys ne kas kita, o mūsų rajono bibliotekos", – pasakojo S. Gajauskaitė.

Keistis skatina ir lankytojų poreikiai

Bibliotekininkė pastebi, kad bibliotekų pokyčius įkvėpė ir skaitmeninės transformacijos paveikta visuomenė, jos pokytis. 

,,Visuomenė išties keitėsi, keitėsi ir jos poreikiai. Reaguojant į tai, bibliotekos turėjo ir keistis, kad atlieptų juos, išliktų aktualios bei vaidintų svarbų vaidmenį visuomenių gyvenime, augime ir ugdyme.  Tai suteikė galimybę iš naujo įrašyti viešųjų bibliotekų vaidmenį. Ar jos ir toliau išliks aktualios? Manau, kad tikrai taip. Bibliotekos yra pasirengusios keistis taip pat, kaip ir keičiasi jas supantis pasaulis", – kalbėjo S. Gajauskaitė.

Renginių gausa

Jonavos viešojoje bibliotekoje nuolat vyksta ir įvairūs renginiai. Anot S. Gajauskaitės, jų organizavimas yra viena iš svarbiausių įstaigos veiklos sričių. 

,,Būtent renginiai suformuoja bibliotekos veidą ir įvaizdį, išryškina savastį ir išskirtinumą. Jų įvairovė – gyvybingos bibliotekos atributas.

Bibliotekos renginių lankytojai labai įvairūs – ir vaikai, ir moksleiviai, ir pensininkai, ir dirbantieji. Jei reikėtų nutapyti lankytojo „portretą“, tai būtų labai sunku, nes mūsų bibliotekoje vyrauja renginių įvairovė. Renginiai yra skirti įvairiai lankytojų grupei, nuo to ir priklauso kokia lankytojų grupė dominuoja tame renginyje.

Vaikai – ypatingi Jonavos viešosios bibliotekos lankytojai. Ypatingo susidomėjimo sulaukia vasaros trečiadieniai Knygos terasoje. Šiais metais jie bus rengiami jau 7 metus. Vasaros renginiai sulaukia virš 1000 mažųjų lankytojų", – teigė bibliotekininkė. 

Renginio Knygų terasoje akimirka

Ar spausdintas žodis – turi ateitį?

Viešojoje erdvėje vis dar galima išgirsti ir diskusijų, ar interneto, televizijos bei kitų medijų apsuptyje gyvenanti visuomenė neužmirš spausdinto žodžio, knygų. Ką apie tai mano S. Gajauskaitė?

,,Prognozių apie knygos ateitį yra daug ir visais laikais žmonės kėlė ir kelia šį klausimą. Vieni pranašauja knygos mirtį, kiti mano, kad knyga ir naujų technologijų pasaulyje užims savo garbingą vietą.

Gaila, bet reikia sutikti, kad televizija, internetas daugeliui iš mūsų „suryja“ daug laiko. Kiekvienais metais pasirodo vis tobulesni kompiuteriai, telefonai ar kiti technikos išradimai. Tradicines knygas, nors labai iš lėto,  keičia elektroninės ir audio knygos, o knyga, tokios pat formos ir tos pačios paskirties, išlieka ilgus metus.
Aš įsitikinusi, kad tradicinės popierinės knygos niekas nepakeis. Popierinės knygos nepralenkiamos pojūčiais, kuriuos jos teikia: gali jas pauostyti, palytėti, paglostyti. Žmonės, skaitydami knygas, gali užuosti jos kvapą, gali girdėti verčiamo lapo čežėjimą, gali liesti ją...

 
Kad tradicinė knyga yra neužmiršta ir mylima, kalba faktai. Jonavos viešosios bibliotekos aptarnavimo skyriuje kiekvieną dieną apsilanko vidutiniškai 70 – 80 skaitytojų, kurie pasiima į namus knygas.
Norėčiau visiems palinkėti atrasti jums įdomias knygas ir jas skaityti", – kalbėjo pašnekovė. 

Džiaugiasi ir apdovanojimu, ir palaikymu

Ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai" medalis S. Gajauskaitei įteiktas už aktyvų dalyvavimą kultūrinėje ir profesinėje veikloje, už inovatyvius sprendimus, orientuotus į šalies viešųjų bibliotekų pažangos skatinimą. Su pelnytų apdovanojimu S. Gajauskaitę pasveikino ir Jonavos savivaldybės vadovai. Pasiteiravus, ką šis reiškia pačiai S. Gajauskaitei, moteris pasakoja, kad pastarąjį sieja su nuoseklaus darbo įvertinimu bei jo pripažinimu. 

,,Tai ir visų mano atliktų darbų įprasminimas ir patvirtinimas, jog einu teisinga linkme, ir priminimas, kad niekada negaliu sustoti, nes manimi tiki ir mane palaiko visa bibliotekos bendruomenė. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi šiuo apdovanojimu – tai valstybės dėmesys ir pagarbos ženklas kultūrai, bibliotekai. Tai užaugina sparnus, prideda daugiau pasitikėjimo savimi. Smagu, kad esi pastebėta, kad tavo darbą vertina – juk darbas sudaro didelę mūsų gyvenimo dalį.

Aš manau, kad tai įvertinimas ne man asmeniškai, o visai komandai, su kuria dirbu. Lietuvių liaudies išmintis sako, jog vienas lauke –  ne karys. 

Džiugu, kad visada šalia galima jausti tvirtą petį rajono savivaldybės mero M. Sinkevičiaus ir jo komandos. Tai motyvuoja nuolat tobulėti, nebijoti iššūkių, mokytis iš savo klaidų, nevengti pokyčių ir juos inicijuoti.

Tad kartu su bibliotekos komanda kuriame, tobuliname žinias, gebėjimus ir įgūdžius, klystame, ieškome, mėgaujamės ir džiaugiamės sėkme, o viso to rezultatas – patenkintas mūsų bibliotekos lankytojas", – kalbėjo S. Gajauskaitė. 

S. Gajauskaitė su Jonavos r. savivaldybės meru M. Sinkevičiumi

Darbas – be galo brangus

Klausantis Jonavos viešosios bibliotekos direktorės pasakojimo – akivaizdu, kad ji myli savo darbą. Paklausus, kodėl jis jai toks brangus, S. Gajauskaitė mini ir savo kolektyvą, ir bibliotekos lankytojus.

,,Darbas užima labai didelę mūsų gyvenimo dalį. Kasdien darbe praleidžiame vidutiniškai aštuonias valandas, dažnai ir daugiau, tad mažai kas iš dienos ir belieka. Tad labai svarbu ar darbas tave džiugina ar slegia. Mane tai labai džiugina. Aš labai stengiuosi, kad taip jaustųsi ir visa bibliotekos bendruomenė. Juk nuo darbo priklauso tiek mūsų nuotaika, tiek bendra savijauta, tiek pasaulėžiūra ir sau keliami tikslai. 

Kodėl man jis brangus? Todėl, kad jis įdomus ir prasmingas, nuolat verčiantis mokytis ir tobulėti. Smagu matyti besišypsančius bibliotekos lankytojus, laikančius rankose knygą, dalyvaujančius renginiuose, stebinčius patikusią parodą, vartančius laikraščius, atrandančius bibliotekoje bendraminčius, gera girdėti vaikų klegesį edukaciniuose užsiėmimuose ar jų šnabždesį prie kompiuterių", – pokalbį užbaigė pašnekovė. 

Bibliotekoje rengiami įvairūs projektai, organizuojami renginiai: garsiniai skaitymai, teatralizuoti knygų pristatymai, literatūrinės popietės, susitikimai, spaudinių ir virtualios parodos, edukaciniai užsiėmimai.

​Visą parą atvira bibliotekos kieme esanti Knygų terasa, kurioje galima skaityti knygas, rajoninę spaudą, naršyti internete, bendrauti ar kitaip leisti laisvalaikį.

V. Kalpoko, A. Reipos ir asmeninio archyvo nuotr.

Ko gali tikėtis žiūrovai?

Čempionato dalyviai pasirodys suaugusiųjų ir jaunių kategorijose, rungsis pilotažo ir skrydžių pagal muziką klasėse. Anot čempionato organizatorių atstovės  Eglės Paužuolienės, daugiausiai žiūrovų dėmesio sulaukti turėtų būtent pastaroji.

„Jei žmogus nėra profesionalas šiame sporte, jam dažniausiai užtenka pamatyti vos kelis pilotažo klasės pasirodymus. Kodėl? Tokio lygio varžybos dalyvauja aukštos kvalifikacijos sportininkai, kurie su savo aviamodeliais bando kuo tiksliau atkartoti tam tikras figūras. Kadangi jie yra profesionalai, skirtumai tarp pasirodymų matomi tik teisėjams ir jiems patiems.

Muzikinėje klasėje jau galima mėgautis skirtinga muzika, stebėti skirtingus lėktuvėlius ir specialius efektus: juosteles, konfeti... Tai sukuria pakilią nuotaiką, o ir vienas iš pasirodymų vertinimų elementų - žiūrovų įsitraukimas, jų emocijos.

Čempionatas turėtų sudominti tiek vaikus, tiek suaugusiuosius, neabejingus technikai – bus galima pamatyti tikrai įdomią, pažangią įrangą“, – pasakojo E. Paužuolienė, pridurdama, kad žiūrovai į renginį įleidžiami nemokamai.

Atitiko reikalavimus ir galimybes

Kodėl čempionatas vyksta būtent Jonavoje?

„Visų pirma, pati erdvė, kurioje vyksta varžybos, turi atitikti būtinus reikalavimus. Dauguma jų remiasi į išmatavimus: orientuojamasi į didesnes arenas, nes jokios standartinės sporto salės netinka. 

Kitas aspektas – finansinis. Ne paslaptis, kad šis sportas nėra itin plačiai žinomas, tad ir rėmėjų nėra daug. Turėjome žiūrėti, kad neužsikrautume sau per didelės finansinės naštos.

 
Dar vienas svarbus dalykas yra lokacija, leisianti visiems sportininkams patogiai atvykti. Jonava – Lietuvos centre. Apibendrinus viską, Jonavos sporto arena atrodė geriausias pasirinkimas. 

Nors turėjome šiokių tokių problemų dėl apšvietimo, su arenos personalu greitai išsprendėme ir tai: kadangi mes išnaudojame visą erdvę, ko nereikia kitų šakų sporto varžybų metu, turėjome apšvietimą sureguliuoti taip, kad lėktuvėliui pakilus į palubes, šviesos neakintų nei pilotų, nei teisėjų“, – kalbėjo E. Paužuolienė. 

Gins titulą

Donatas Paužuolis šiame pasaulio čempionate gins skrydžių pagal muziką klasės pasaulio čempiono titulą, pilotažo klasėje – pasaulio vicečempiono titulą, tačiau yra pasiryžęs rimtai pasivaržyti ir dėl pirmosios vietos. 

„Tiesą sakant, iniciatyvą organizuoti pasaulio čempionatą Lietuvoje, pirmasis parodė Donatas. Jis, kaip šio sporto senbuvis, turėjo svajonę, jog kada nors pasaulio čempionatas galėtų įvykti Lietuvoje. Norėjo tiek užsienio sportininkams parodyti Lietuvą, supažindinti su aviamodeliavimo tradicijomis, tiek Lietuvos plačiajai visuomenei pristatyti uždarų patalpų akrobatinius aviamodelius“, – pasakojo E. Paužuolienė.

Sudomino jaunimą

Lietuvai atstovausiantys jauniai – Broniaus Oškinio vaikų sklandymo mokyklos auklėtiniai, dėka trenerio Audriaus Kuzmos prieš porą metų pasinėrę ir į aviamodeliavimą. Čempionate dalyvausianti Nelija Prapuolenaitytė – pirmoji mergina pilotė uždarų patalpų akrobatinių aviamodelių pasaulio čempionate nuo 2013 m., kai šie čempionatai pradėti organizuoti.

„Trenerio užsidegimas ir pačių vaikų noras jiems padėjo vos per pusės metų laikotarpį padaryti itin didžiulį progresą. Dėl to šiandien turime ne tik didžiausią rinktinę, bet ir pirmąją čempionate dalyvaujančią merginą. 
Viliamės, kad tai įkvėps ir kitas moteris labiau susidomėti šiuo sportu“,– kalbėjo organizatorių atstovė.

Nusiteikę pakovoti

Pats Lietuvos komandos vadovas Donatas Paužuolis sako, kad čempionate dalyvaujantis lietuviai nusiteikę kovingai.

„Dirbame su visa komanda, stengiamės išnaudoti kiekvieną ,,langą" treniruotėms, sprendžiam techninius ir kitus klausimėlius.

Džiugu ir ,visgi, šiek tiek baugu, kad čempionatas vyksta Lietuvoje: norisi, kad viskas eitųsi sklandžiai, o pasirodymai būtų maksimaliai gražūs. Mūsų komanda stengiasi ir dirba tuo klausimu“ , – kalbėjo D. Paužuolis.

Praretino gretas

Pilotažo klasėje varžysis 32 sportininkai, skrydžių pagal muziką klasėje – 21. Čempionate rungsis 13 šalių atstovai. Sportininkų skrydžius vertins 2 FAI teisėjų kolegijos (po penkis teisėjus kiekvienoje).

„Dalyvių skaičius nėra toks didelis, kokio norėtųsi, bet šiai klasei  žalą padarė koronaviruso pandemija. Du metus dauguma sportininkų buvo visiškai atitraukti nuo treniruočių, varžybų – salės buvo neprieinamos. Dalis dėl to visai pakeitė veiklos sritį ar parėjo prie kitų klasių, pavyzdžiui, skraidymo lauke“, –kalbėjo E. Paužuolienė.

Apie programą

Kovo 22–23 d. skrydžių pagal muziką klasės sportininkai suskris keturis preliminarius turus, iš kurių 10 geriausių pateks į finalą. Skrydis pagal muziką, tai 120 s paties sportininko sukomponuotas muzikinis takelis, kuriam skambant atliekamas skrydis akrobatiniu aviamodeliu. Teisėjai vertindami skrydį atsižvelgia tiek į skrydžio ir muzikos sinchroną, tiek į atliekamų figūrų sudėtingumą, tiek į panaudotus specialiuosius efektus (konfeti, išleidžiamos juostelės, šviesų efektai ir pan.).

Kovo 22 d. (nuo 17:45) vyks aviamodelių lenktynės (vienas įdomiausių reginių žiūrovams).

Kovo 24 d. vyks pilotažo klasės finalai – 3 turai, o vakare – nuo 17:30 bus fiksuojamas Lietuvos rekordas!
kovo 25 d. – skrydžių pagal muziką finalai.

Oficialus pasaulio čempionato atidarymas vyks kovo 19 d. 16:30, apdovanojimų ir uždarymo ceremonija –
kovo 25 d. 16:00. Arenoje veiks aviaparoda, įėjimas į Jonavos sporto arena žiūrovams nemokamas.

Organizatorių nuotr.

 
Ėmė svajoti
 
Bėgant laikui, gimė ir keletas melodijų.
 
,,Jos įkvėpė žodžius, tuomet pradėjau kurti eiles. Šiems pomėgiams susijungus, kilo pirmosios dainos ir svajonė, kad jos būtų išgirstos.
 
Tuo metu dainuoti prie aplinkinių dar nedrįsau ir vis atidėliojau mintį prisijungti prie choro. Galiausiai tai padariusi, viduje ,,žengiau" didelį žingsnį savo tikslo link. Pajutau, jog muzika pradeda užimti vis didesnę mano gyvenimo dalį, atradau didelį susidomėjimą scenos legendomis - Maiklu Džeksonu bei Elviu Presliu, nusprendžiau į savo pasirodymus įtraukti šokio elementų.
 
Nuo pat pirmų pasirodymų, užlipus ant scenos mane užplūsdavo begalė gerų emocijų, adrenalino, kurie neišblėso dar ilgai. Tai privertė susimąstyti apie ateities planus susijusius su muzika", - kalbėjo mergina.
 
Kūrinių - ne vienas
 
,,Relax FM" ir keliose regioninėse radijo stotyse pristatyta daina ,,Nelaikyk" - ne vienintelis jonavietės kūrinys.
 
,,Prieš tai esu sukūrusi daugybę kūrinių, iš kurių keletą trumpam laikui buvau paviešinusi savo ,,Facebook" puslapyje, tačiau nusprendžiau palaukti tinkamo meto ir išleisti juos tuomet, kai turėsiu galimybę padaryti tai kokybiškai. Dalį jų atlikau Jonavoje vykusių renginių metu.
 
Keletas iš šių kūrinių: ,,Pagunda", ,,Tavo Akys" , ,,Šiluma" , ,,Dėl Tavęs" ir kt. Visi jie skiriasi savo tema ir idėja, bet šiuo metu mano kūryboje galima išskirti šias temas: gyvenimo kelio bei savęs ieškojimo, meilės savo gimtajam kraštui ir jo žmonėms, klastingos ir kartais skaudžios meilės poveikio, mėginimo atsispirti pagundoms.
 
Daugybė mano dainų gimė spontaniškai, per daug negalvojant, netikėtai kilus norui išlaisvinti susikaupusias ir vis ramybės neduodančias mintis, tačiau jos nėra tiesiogiai susiję su mano išgyvenimais.
 
Visgi, neretai sukūrus dainą, tik prabėgus tam tikram laikui, galiu susieti ją su savo patirtimi. Kiekvienas žmogus jas gali interpretuoti savaip ir joms suteikti savo prasmę", - kalbėjo gimnazistė.

 
Apie ,,Nelaikyk"
 
Paklausta, kaip ji mano, kam labiausiai turėtų patikti naujausias jos kūrinys, K. Lebednykaitė teigia neabejojanti, kad apibrėžti aiškų klausytojų ratą būtų sudėtinga.
 
,,Kūrinys nėra skirtas specifinei klausytojų grupei. Tikiu, jog jis gali atrasti vietos įvairaus amžiaus, skirtingų muzikos žanrų klausytojų grojaraščiuose, tačiau tiems, kuriems dainos tekste perteikiama žinutė primins jų išgyvenimus, ši daina bus artimiausia. 
 
Kūrinyje ,,Nelaikyk" pabrėžiama svarba judėti tolyn, kad ir kaip tai būtų sunku, pasikliauti likimu ir nelikti praeityje su iliuzijomis, prisiminimais. Neretai esame linkę mylimam žmogui be išskaičiavimo skirti visą savo esybę, meilę laiką bei dėmesį, o save apgaudinėti, pateisinant mylimo žmogaus abejingumą.
 
Dažnai žmonės yra linkę neatskleisti savo tikrųjų jausmų ar ketinimų, pasinaudoti, įskaudinti, neprisiimti atsakomybės už nepateisinamų veiksmų sukeltą skausmą.

Susidūrus su tuo, tenka priimti neretai skaudų, sunkų sprendimą ir į situaciją pažvelgti kitu kampu, užversti nostalgijos persmelktą gyvenimo puslapį, judėti tolyn, palikti nuoskaudas praeityje", - pasakojo jonavietė.
 
Iš  jausmo
 
,,Nelaikyk" tekstas gimė per vieną vakarą.
 
,,Kalbant apie galutinį kūrinio išgryninimą, tam skiriu labai daug dėmesio.  
 
Esu be galo dėkinga ypatingai gabiam ir puikiai savo darbą išmanančiam prodiuseriui Andriui Jovarauskui. Būtent jis šiai dainai padėjo įgauti tokį pavidalą, kokiu ją dabar gali išgirsti klausytojai", - teigė K. Lebednykaitė.

 
Savam kraštui
 
Jonavoje gimusi bei užaugusi mergina prasitaria, kad šiais metais ketina pristatyti ir jos kraštui dedikuotą kūrinį.
 
,,Jonava man visuomet kėlė didelį susižavėjimą. Čia prasidėjo ir mano gyvenimo, ir kūrybos kelionė. Žodis - Jonava -  man sukelia daug sentimentų, šiltų jausmų.
 
Savo gimtajam kraštui esu netgi sukūrusi dainą, kuria tikiuosi su jumis pasidalinti dar šįmet", - pokalbio pabaigoje sakė jonavietė, pridurdama, kad yra  dėkinga ją palaikantiems ir paskatinantiems klausytojams.

Priėmė šiltai

Kaune sveikatos psichologiją studijavusi moteris mūsų miestą atrado tik įsidarbinusi Jonavos visuomenės sveikatos biure.

,,Dabartinėje darbovietėje pradėjau dirbti 2021-aisiais metais. Iškart jaučiausi priimta labai šiltai, nuoširdžiai. 

Esu kilusi iš mažo miestelio, bet pamenu, kad pirmas įspūdis apie Jonavą buvo tikrai labai geras. Jį suformavo nuostabi gamta, puoselėjami parkai ir, žinoma, sutikti žmonės. Su laiku vis labiau pamilstu šį miestą", – teigė G. Skačkauskienė

Ir patvirtinimas, ir įsipareigojimas

Paklausta, ką jai reiškia pelnytas apdovanojimas, psichologė pasakoja jame įžvelgianti dvejopą reikšmę.

,,Šio apdovanojimo verta kiekviena mano kolegių, bet jaučiu dėkingumą, kad šiais metais juo galiu pasidžiaugti aš – nesitikėjau, jog tokio įvertinimo sulauksiu taip greit. Viena vertus, šis apdovanojimas man patvirtina, jog pasirinktos darbo vertybės, kuriomis vadovaujuosi, yra teisingos. Kita vertus, į apdovanojimą žvelgiu kaip į įsipareigojimą toliau stengtis", – kalbėjo moteris.

Įvairiapusė pagalba

Dėl kokių problemų žmonės dažniausiai kreipiasi į  G. Skačkauskienę?

,,Jų – begalė: įvairūs gyvenimiški sunkumai, kriziniai išgyvenimai, nerimas, emociniai sunkumai... Nėra tokio kriterijaus, su kokiu sunkumu galima ateiti, o su kokiu ne. Taip pat visada pasidžiaugiu, kai kreipiasi žmonės, kurie neturi tuo metu sprendžiamų sunkumų. 

Šiuolaikiniam žmogui svarbu ne tik spręsti problemas, bet ir stiprinti asmenybę – geriau save pažinti ir suprasti, stiprinti savivertę, išmokti naujų pasirūpinimo savimi būdų ir pan. 

Visuomenės sveikatos biure teikiamos paslaugos orientuotos į prevencinę sritį, į sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą", – teigė G. Skačkauskienė.

Konsultacijų erdvė.

Stereotipai neišnyko

Pasakodama apie savo darbą Jonavoje, moteris pripažįsta pastebėjusi, kad naudotis biuro psichologo paslaugomis gyventojams trukdo įsisenėję stereotipai bei mitai. Tarp pastarųjų –  ir tikėjimas, kad kreipęsis į psichologą žmogus negalės turėti vairavimo teisių ar dirbti valstybės tarnyboje, ir įsitikinimas, kad specialistas esamų problemų neišspręs.  

,,Stereotipų yra tikrai daug. Juos paveldėjome iš sovietmečio, kai psichikos sveikata buvo stipriai stigmatizuojama sritis. Stengiuosi organizuoti gyventojams patrauklias paslaugas ir taip, pamažu, per teigiamą patirtį, keisti neigiamą požiūrį į psichologines temas, šios srities specialistus.

 Pokyčiai vyksta lėtai, tačiau galiu pasidžiaugti, jog stebiu teigiamas tendencijas. Vis daugiau ir vis drąsiau gyventojai kreipiasi tiek dėl grupinių užsiėmimų, tiek dėl individualių konsultacijų", – kalbėjo specialistė. 

Anonimiškai ir greitai

Jonavos visuomenės sveikatos biure šiuo metu dirba trys psichologės su skirtingomis tikslinėmis grupėmis. 

,,Paslaugos apmokamos iš Valstybinės tikslinės dotacijos ir projektinių lėšų, tad už paslaugas gyventojams mokėti nereikia. Siekiame, jog nebūtų ilgų eilių, konsultacijas teikiame kontaktiniu ir nuotoliniu būdu, anonimiškai ir konfidencialiai. 

Bendradarbiaujame su Jonavos Psichikos sveikatos centru, tad esant poreikiui žmogui galime pasiūlyti gauti greitą ir anonimišką psichiatro konsultaciją. Siekiame, jog paslaugos būtų lengviau prieinamos gyventojams. Manau, sąlygos yra tikrai geros, belieka tik jomis naudotis", – kalbėjo moteris. 

Pati G. Skačkauskienė konsultuoja suaugusiuosius. 

,,Įprastai kreipiasi moterys, tačiau vis dažniau sutinku ir savimi besirūpinančių vyrų. Amžius svyruoja nuo 18 m. iki pensijinio amžiaus, įvairiausio išsilavinimo ir socialinės padėties žmonės. Sutinku tokią įvairovę, jog būtų sudėtinga tai sutalpinti į vieną „portretą“ ir apibrėžti, kokie gyventojai atvyksta pas mus", – pasakojo psichologė. 

Akimirka iš grupinio užsiėmimo. Atsipalaidavimo praktika.

Džiaugiasi savo pasirinkimu

Pasiteiravus, kas paskatino ją pasirinkti būtent psichologijos studijas, G. Skačkauskienė prisimena, kad jau mokykloje domėjosi aplinkinių jausmais ir išgyvenimais. 

,,Studijuodama universitete ir savanoriaudama „Jaunimo linijoje“ tik dar labiau įsitikinau, kad vidinis žmogaus pasaulis kur kas reikšmingesnis nei išorinis. Didžiuojuosi dirbdama psichikos sveikatos srityje. Čia galiu save realizuoti ir įprasminti", – kalbėjo pašnekovė. 

Bijoti – neverta 

Ką G. Skačkauskienė pasakytų žmonėms, kurie svarsto kreiptis pagalbos į specialistus, bet nedrįsta?

,,Visų pirma, norisi normalizuoti jausmą – prieš pradedant kažką naujo šiek tiek nerimauti yra visiškai normalu. Eigoje nerimas sumažėja. 

Įvadinės konsultacijos metu supažindinu žmogų su konsultavimo sąlygomis, apkalbame kreipimosi priežastis ir konsultacijos gale nusprendžiame, ką darome toliau. Jei kliento lūkesčiai atitinka konsultavimo rėmus – konsultavimą tęsiame. Jei ne, padedu žmogui rasti tikslingą pagalbą. O kartais užtenka ir vieno pokalbio. 

Jei norime būti emociškai sveiki ir tvirti, turime tinkamai to siekti: kasdien skirti dėmesio savo emocinei sveikatai, o kartais pasitarti ir su specialistu. Juk pokalbis su psichologu nieko nekainuoja", – pokalbio pabaigoje sakė G. Skačkauskienė.

Daugiau informacijos apie individualias psichologo konsultacijas Jonavos VSB: www.jonavavsb.lt/individualios-psichologo-konsultacijos-suaugusiems/ 

Daugiau informacijos apie grupinius užsiėmimus Jonavos VSB (nuolat pildoma): www.jonavavsb.lt/renginiai/ 

Lengva ir vasariška

,,Išskirti, kokiam klausytojui tikrai turėtų patikti mano kūrinys - sunku, tačiau manau, kad labiausiai jis sudominti galėtų tuos, kurie  ieško kažko lengvo, gal kiek primenančio vasarą.

Šią dainą rašiau apie jausmą, kai įsimyli ir atrodo, jog visas pasaulis nusidažo ryškiomis spalvomis. Kai tikiesi, kad tas žmogus visada bus šalia. Neryškiai paminiu ir baimę likti vienam, baimę, kad tada daina liks be prasmės, o mylėtas žmogus - tik praeityje. Visgi, galų gale viskas baigiasi gerai", - paklausta apie tai, kokiai auditorijai skirta jos daina, pasakojo jonavietė. 

Nuo mažų dienų

Kaip muzika atsirado A. Kolojanskaitės gyvenime?

,,Tai įvyko labai anksti - pirmosios užuomazgos užgimė bežiūrint tuo metu vykusį realybės šou „Kelias į žvaigždes“. Jau būdama 2 metų amžiaus mintinai mokėjau visas projekto dainas ir darydavau savo pasirodymus namuose. Sulaukus ketverių, mama mane užrašė į Jūratės Miliauskaitės vadovaujamą grupę „Caca“. Joje pradainavau apie šešis metus, rinkdavomės Kaune, bet vėliau nebeturėjau galimybės važinėti į šį miestą kelis kartus per savaitę - buvau įstojusi į Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklą, fortepijono specialybę.

Meno mokykloje patekau į mergaičių vokalinį ansamblį, su kuriuo turėjau galimybę kelis kartus sudalyvauti „Dainų dainelėje“. Taip pat tuo pat metu lankiau JKC vaikų popchorą „Šuldu Buldu“, o pabaigus meno mokyklą, nusprendžiau grįžti dainuoti į Kauną, pas jau minėtą Jūratę. Šį kartą turėjau galimybę dainuoti dvejose grupėse. Viena jų atstovavo Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklą", - pasakojo jonavietė.

Buvo pastebėta

,,Vis dar čia" - pirmasis A. Kolojanskaitės išleistas kūrinys, tačiau muzikos kūryba ji susidomėjo prieš keletą metų. 

,,Savo kūrybinį kelią pradėjau dar 2018 metais. Tuomet mano muziką ,,Instagrame" pastebėjo atlikėja ,,Beatrich". Sulaukiau iš jos keletos žinučių, kuriose buvo paminėta, kad jai labai patinka mano balsas ir muzikos pajutimas. Būtent ,,Beatrich" mane ir paskatino rašyti dainas. Iš pradžių stengiausi rašyti tik angliškai, tačiau atsirandant vis daugiau geros lietuviškos muzikos, pradėjau kurti ir gimtąja kalba. Tiesa, man visada atrodydavo, kad kažko trūksta, jos galėčiau tas dainas laikyti ne tik pas save kompiuteryje, bet ir pateikti klausytojams", - pasakojo jonavietė. 

Apie kūrybinį procesą

Pasiteiravus, kiek laiko pareikalavo aptariamo kūrinio kūryba, A. Kolojanskaitė prisimena, kad ,,Vis dar čia" pradėta rašyti rudenį.

,,Grįžus tarp paskaitų į namus, pirmus du posmelius ir priedainį sukūriau per 15 minučių, bet  įrašius trumpą „demo“ versiją, apie kūrinį pamiršau iki pat šių metų sausio, kai gana netikėtai ją atradau savo kompiuteryje.

Rašydama ,,Vis dar čia" sugalvojau į dainos pradžią įdėti savo draugei siųstą balso žinutę, jog noriu parašyti dainą apie meilę. Po šios žinutės seka garso įrašas, kuriame draugė bando apibūdint jausmą, besakydama, kad negali jo paaiškinti, nes atrodo, kad trūksta žodžiu ir pats negali apibūdinti, kaip viskas vyksta.

Tik po kelių dienų paskubomis parašiau paskutinį posmelį, tačiau manau, kad sunkiausia atsiradimo dalis buvo nebijoti eksperimentuoti, nes daina nėra tipinė - joje nėra ryškaus priedainio. Su ,,Vis dar čia" pirmą kartą išbandžiau ir prodiusavimą. Tai taip pat pareikalavo papildomų pastangų ir laiko", - kalbėjo mergina. 

Gimto miesto nepamiršo

Praėjusiais metais Jonavos Jeronimo Ralio gimnaziją baigusi devyniolikmetė Vilniaus universitete studijuoja politikos mokslus. Nepaisant to, ryšys su gimtuoju miestu niekur nedingo. 

,,Kai nėra paskaitų, stengiuosi kuo dažniau grįžti į Jonavą, nes čia gyvena mano močiutė, taip pat yra likusių geriausių draugų, su kuriais praleidžiu nemažą laiko dalį. Stengiuosi aplink save kurti komandą žmonių, su kuriais jaučiausi geriausiai muzikoje. Todėl ir toliau  tęsiu savo muzikinį kelią Jonavoje - kuriame kartu su draugais", - pokalbio pabaigoje sakė A. Kolojanskaitė. 

,,Vis dar čia" galite pasiklausyti youtube platformoje bei portalo jonavoszinios.lt video galerijoje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Be dainavimo – nei dienos

Prieš metus Jonavos Jeronimo Ralio gimnaziją baigusi mergina pasakoja, kad muzika – neatsiejama jos gyvenimo dalis.

„Kartais juokauju, kad jau gimiau dainuodama. Tikriausiai nėra buvę nei vienos dienos, jog nedainuočiau ar neniūniuočiau.

Ilgą laiką buvau  tokia tyli pelytė, kuri niekada garsiai nerėkė apie savo pomėgį dainuoti. Atrodydavo, kad daug kas dainuoja ir tame nėra nieko ypatingo. Visgi, atėjus į gimnaziją, ten dirbusios muzikos mokytojos N. Kukarinienės dėka, pradėjau suprasti, jog noriu dainuoti ne tik sau, o svarbiausia – turiu, ką parodyti.

Jonavos miesto 270-ojo jubiliejaus koncerto metu pirmą kartą lipau ant scenos, kurią stebėjo daugybė žmonių. Tądien įsitikinau, kad noriu būti matoma, o buvimas ant scenos man atneša daug teigiamų emocijų“, – paklausta apie tai, ką jai reiškia muzika, portalui jonavoszinios.lt pasakojo Rugilė.

Ilgai stebėjo

Kodėl ji nusprendė sudalyvauti būtent „Lietuvos balso“ projekte?

„Atsakymas labai paprastas. Daugybę metų sekiau ir žiūrėjau įvairius televizijos projektus. Mąsčiau eiti į kitą televiziją, bet su kiekvienu jos projektu matydavau, kad ten nevengiama dalyvius daryti „pajuokos objektais". 

Grįžus prie LNK televizijos pamaniau, kad reikia apšilti kojas prieš „brendant“ į didelių projektų vandenis. Dėl to 2022-aisiais metais pasiročiau kitame projekte – „Aš Matau Tavo Balsą“. Jame „užsigrūdinau“, daug išmokau, turėjau galimybę duetu dainuoti su atlikėja Monika Marija. Iš šio projekto išsinešiau ir dar didesnį pasitikėjimą savimi. Kiekvienas scenos profesionalo žodis buvo spyris judėt į priekį kartu su muzika. Ko gero, labiausiai motyvuojantys žodžiai buvo ištarti pačios Rositos Čivilytės. Ji pasakė, kad manyje mato didelę atlikėjos asmenybę. Nuėjusi iki „Aš Matau Tavo Balsą“ finalo,  supratau, kad sekantis projektas bus „Lietuvos balsas“. Kodėl? Stebėdama jį visame kame mačiau kokybę“, – pasakojo Rugilė.

Jautė, kad bus ypatingas

Jos pasiryžimą dalyvauti šiame projekte lydi ir įdomi istorija.

„Būdama 9-toje klasėje sakiau, kad sudalyvausiu kažkuo išskirtiniame „Lietuvos balso“ sezone. Baigiant gimnaziją supratau, jog artėja  būtent toks – jubiliejinis sezonas. Galbūt, tai buvo sėkmę prognozuojanti nuojauta, kuri, labai tikiuosi, ves mane toliau.

Tiesa, jau po pirmosios mano premjeros „Lietuvos balse“ sulaukiau pasiūlymo dalyvauti dainų konkurse, kuris vyks Ispanijoje“, – džiaugėsi jonavietė.

Jaudulio netrūko

Paklausta, kaip praėjo pirmieji filmavimai, Rugilė pasakoja ir apie jaudulį, ir apie baimę.

„Patyriau daug įspūdžių bei jaudulio. Kai supranti kokiame rimtame projekte dalyvauji, užplūsta baimė ir suvokimas, kad jau viskas – papuoliau.

Nepaisant to, mane tikrai nustebino projekto redaktorių nuoširdumas ir palaikymas. Jo buvo tiek daug... Prieš lipant į sceną per akląsias perklausas, visa spurdėjau, kojos drebėjo.

Dar dabar juokiuosi prisiminus, kad prieš lipant dainuoti su stilistais susitarėme, jog švarko saga bus atsegta, bet iš tos baimės ant scenos stovėjau su visai kitaip atrodančiomis sagomis“, – su šypsena prisiminė mergina, čia pat pridurdama, kad džiaugiasi sulaukusi didelio šeimos bei draugų palaikymo.

„Ačiū likimui už tokius fantastiškus, protingus, šmaikščius ir visaip kitaip tobulus draugus bei šeimą“, – kalbėjo mergina.

Kada tiksliai vyks kitas jonavietės pasirodymas kol kas nėra aišku. Dėl to ją palaikyti norintys žmonės kviečiami sekti informaciją apie projektą ir stebėti laidas.

„Lietuvos balsas“ rodomas kiekvieną sekmadienį per LNK kanalą 19:30 val.

„Lietuvos balso“ ir asmeninio archyvo nuotr.

Šis egzaminas už geresnę ir saugesnę Europą, deja, dar nesibaigė. Vis dėlto akivaizdu, kad ES šiemet įvyko istoriniai lūžiai dėl požiūrio į dabartinę Rusiją. Tai rodo ir Europos Parlamento priimti sprendimai: ne kartą didinta parama Ukrainai, priimtos sankcijos Kremliui. Pagaliau, pirmą kartą istorijoje ES finansavo ginklų ir kitos įrangos pirkimą ir tiekimą užpultai šaliai.

Vos prasidėjus karui, ES valstybės vienbalsiai sutarė priimti Ukrainos pabėgėlius, nereikalaujant prieš tai pateikti prieglobsčio prašymo, bei teikti jiems pagalbą. Suregistruoti Europoje visus Ukrainos vaikus, kad nė vienas nepradingtų. Dabar labai svarbu padėti Ukrainos žmonėms saugiai išgyventi žiemą. Dėkoju Lietuvos žmonėms, kurie teikia paramą Ukrainai ir karo pabėgėliams.

Šiemet priimti sprendimai palaipsniui atsisakyti Rusijos žaliavų, dujų ir naftos. Taip, tai skausmingi sprendimai. Tai kainuoja. Visi tai jaučiame. Vis dėlto kito kelio nėra ir niekas nebeketina nuolaidžiauti Putino Rusijai, jos šantažui, melui ir agresijai.

Kad ir kas ką besakytų, kad ir kokios aštrios diskusijos vyktų pačioje ES, bendrija kol kas gana sėkmingai laiko vienybės egzaminą. Tai rodo ir Europos Parlamento nusiteikimas. O juk vienas iš Kremliaus tikslų yra ne tik sugriauti Ukrainą, bet ir visą Europos Sąjungą.

Vis dėlto prisipažinsiu: nuo karo pradžios mane persekioja klausimas. Kokiu bepročiu, kokiu žvėrimi reikia būti, kad žmonių gerovę iškeistum į beprasmiškai liejamą kraują ir kančias?

Ko gero, šiemet visoje Europoje būtų sunku rasti žmogų, kurio nesukrėtė, tiesiogiai ar netiesiogiai nepalietė karas, krizės. Ir dažnai žmonių akyse matau daug nerimo dėl ateities. Bet tose pačiose akyse matau ir daug užsispyrimo įveikti sunkumus. Daug šviesos, gerumo ir supratimo, kad tik padėdami vieni kitiems sulauksime geresnių laikų.

Kokius dar Europos Parlamento sprendimus ar darbus išskirtumėte?

Dalis jų vienaip ar kitaip susiję su karo sukeltomis pasekmėmis.

Dar kovo pabaigoje Europos Parlamentas paragino valstybes nares ir Europos Komisiją nedelsiant užtikrinti didesnę maisto produktų gamybą ES. Paraginome ne tik didinti vietinę maisto produktų gamybą, bet ir žemės ūkio paskirties žemę naudoti tik maisto produktams ir pašarams auginti. Taip pat remti labiausiai nukentėjusius maisto gamybos ir žemės ūkio sektorius, pasiūlyti priemones ūkininkams sušvelninti smarkiai išaugusių trąšų kainų poveikį, pratęsti pandemijos metu įvestas lengvatas kaimo plėtros paramai.

Jau rudenį Europos Parlamentas pareiškė aiškią poziciją ir pasiūlė krizės laikotarpiu visoje ES netaikyti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) pagrindiniams maisto produktams. Tai buvo skirta toms kelioms valstybėms, tarp kurių ir Lietuva, kurios netaiko net lengvatinio PVM tarifo svarbiausiems maisto produktams.

Kokia Europos Parlamento pozicija dėl energetinės krizės?

Pradėkim nuo vartotojų. Europos Parlamentas perspėjo ES valstybes, kad energija neturėtų būti atjungiama vartotojams, kurie neįstengia susimokėti didėjančių energijos sąskaitų. Pažymėta, kad būtina vengti ir tokių žmonių iškeldinimo. Pasiųstas aiškus signalas visoms valdžioms ir tiems, kurie lobsta šios energetinės krizės metu. Reikia daugiau sprendimų, kad žmonės nebūtų priversti rinktis tarp maitinimosi ir šildymo, o energetikos įmonės, kurios gavo nenumatyto milžiniško pelno, turi padėti sušvelninti neigiamą krizės poveikį.

Europos Parlamentas taip pat pritarė sprendimui įvesti kainų lubas dujoms, taip pat ir dujoms, kurios naudojamos elektrai gaminti. Tai leistų sumažinti elektros kainą visoje ES.

O sprendimai ir darbai socialinėje srityje?

Išskirčiau kelis. Pritarėme direktyvai dėl bendrų minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA) nustatymo visose ES valstybėse. Kad visose valstybėse būtų pagal vienodą metodiką vertinama MMA perkamoji galia, bendras darbo užmokesčio lygis ir jo pasiskirstymas, darbo užmokesčio vidurkio didėjimas, skatinamos kolektyvinės derybos. Kas iš to, kad MMA didėja, jei perkamoji galia mažėja? Svarbu, kad deramas MMA būtų mokamas ir krizių metu: net 10 procentų ES dirbančiųjų patiria skurdą.

Pateikėme savo siūlymus kaip  užtikrinti kokybišką priežiūrą visą gyvenimą, pradedant ankstyvąja vaikų priežiūra ir švietimu, baigiant pagyvenusių žmonių ir neįgaliųjų priežiūra. Juk visose ES valstybėse, labiausiai jų kaimiškuose regionuose, trūksta kokybiškų, prieinamų, nesunkiai gaunamų ir įperkamų priežiūros paslaugų. Trūksta priežiūros paslaugas teikiančių darbuotojų. Ir dėl to du iš trijų asmenų, kuriems reikalinga priežiūra, nesulaukia tokių paslaugų. Šią situaciją būtina keisti.

Deja, bet neįgalieji ES ir toliau susiduria su kliūtimis: nuo fizinių, sveikatos apsaugos, socialinių poreikių tenkinimo iki integracijos mokykloje ar darbo rinkoje. Todėl pasiūlėme konkrečius veiksmus Europos Komisijai ir valstybėms, kaip šias kliūtis naikinti.

Pritarėme, kad atsižvelgiant į COVID 19 pandemijos valdymo patirtį, būtų tobulinamas reglamentas dėl didelės tarpvalstybinio pobūdžio grėsmės sveikatai. Pasiūlėme, kaip geriau koordinuoti ES institucijų ir valstybių veiksmus, kaip kaupti medicinos atsargas ir vykdyti bendrus viešuosius pirkimus. Be to, kaip užtikrinti tų medicininių priemonių prieinamumą žmonėms atokiuose regionuose ir kaimuose.

Ko palinkėsite skaitytojams artėjančių švenčių proga?

Pirmiausia, taikos. Kiekvienuose namuose, kur begyventumėm. Ir žinoma – meilės, sveikatos ir ištvermės. Visko, ko reikia kurti gražiam gyvenimui. O tai juk nėra taip paprasta.

Nuotr.

Vilija Blinkevičiūtė: „Dažnai žmonių akyse matau daug nerimo dėl ateities. Bet tose pačiose akyse matau daug šviesos, gerumo ir supratimo, kad tik padėdami vieni kitiems sulauksime geresnių laikų.“

Tiesą sakant, net nežinau, nuo ko pradėti. Per pastaruosius metus daugybė pokyčių įvyko ir mieste, ir kaime, įvairiausiose srityse nuo švietimo, kultūros iki visuomenei skirtos naujos infrastruktūros. Kadangi neretai teko būti šių pokyčių iniciatoriumi ar bent prisidėti prie jų, visi atlikti darbai atrodo labai artimi. 

Žinoma, visuomenei turbūt labiausiai pastebimi matomi nauji traukos statiniai. O tokių per šią kadenciją pastatėme ar įrengėme ne vieną. Pirmiausia, mieste įrengtas pėsčiųjų tiltas  per Žeimių gatvę ilgą laiką buvo tik svajonė.

Pamenu, kuomet dar buvo atliekami projektavimo darbai, įtraukėme į procesą ir jonaviečius – siūlėme rinktis labiausiai patikusio tilto eskizą. Vėliau ilgus metus projektas dokumentų pavidalu laukė savo šanso būti pastatytas. Buvo net dvejonių, ar tiltas neliks tik eskizu ir ar pavyks jį pastatyti. Kad taip nenutiktų, aktyviai dirbau man žmonių patikėtą politiko darbą – rodžiau, prašiau, įtikinėjau. Nebuvo lengva, bet mums pavyko, pavyko gauti šiam projektui valstybės finansavimą, įtikinti tuo metu pareigas ėjusį Susisiekimo ministrą, kad toks tiltas nėra tik Jonavos užgaida, kad jis ne tik pasitarnaus saugiam pėsčiųjų ir dviratininkų judėjimui, bet taps dinamiško Jonavos miesto simboliu. Tad, galima teigti, kad atkaklus ir nuoseklus darbas leidžia realizuoti net didžiausias svajones. 

Kitas ne mažiau ryškus pavyzdys – užbaigta Jonavos miesto stadiono rekonstrukcija. Darbus pradėjęs rangovas bankrutavo, tad teko ieškoti naujo, projektas pabrango, bet sugebėjome susitelkti ir sėkmingai užbaigti statybas. Tai nebuvo paprasta. Juk Vilnius, mūsų šalies sostinė, ir šiandien neturi net stadiono pamatų, o mes turim visą stadioną. Ir ne šiaip stadioną. Jame galima žaisti tarptautines varžybas, tad dėl jo tikrai nėra gėda. 

Gal ne visi supranta, bet pastarųjų kelių kadencijų darbai vystant sporto infrastruktūrą nėra politinės improvizacijos. Tai nuoseklus daugiametis siekis ne išblaškyti, o vienoje vietoje sukurti šiuolaikines sporto bazes – areną, slidinėjimo centrą, stadioną, baseiną,  – kurios tenkintų ir sportuojančiųjų, ir visuomenės poreikius. Ir dabar galiu drąsiai pasakyti, jog vargu ar Lietuvoje yra kita tokia savivaldybė, kurioje būtų tokios galimybės sportuoti, judėti, propaguoti sveiką gyvenimo būdą. Ne veltui 2020 metais Jonavai buvo įteiktas “Metų sporto miesto” apdovanojimas. Visų šių pokyčių vyšnia ant torto taps gruodžio mėnesį atidarytas Jonavos baseinas. 

Per kiek ilgiau nei du metus pastatytas nuostabus statinys. Man asmeniškai jis tarsi trečiasis vaikas – ilgai lauktas, statytas, išpuoselėtas ir pasiruošęs džiuginti. Baseinas puikiai įsikomponuos į Joninių slėnio panoramą, o žiemą lankytojams kurs kalnuotų Alpių pojūtį. Šis statinys išties nominuoja visos ketverių metų kadencijos mano kaip politiko veiklą. 

Be šių pastebimų pokyčių nereikia užmiršti ir kitų nemažiau svarbių, bet gal kiek labiau kasdieniškų – įrengti nauji laiptai slidinėjimo trasos papėdėje; įrengtos naujos dviračių takų atkarpos ir mieste, ir į Ruklos miestelį; kasmet atnaujinamas Jonavos autobusų parkas, kuriame jau kitąmet keleivių patogumui tarnaus net 5 elektrobusai; viešojo transporto keleivių švieslentės stotelėse; neleista centrinės valdžios „reformatoriams“ sužlugdyti Jonavos ligoninė į kurią kasmet investuojame; sutvarkyta Šv. apašt. Jokūbo bažnyčios išorė; investicijos į kaimo seniūnijų kelius, viešąjį ūkį, gatvių apšvietimą. Atliktus reikšmingus darbus galima būtų tęsti ir tęsti. Vien jiems išvardinti neužtektų keleto lapų, todėl neatsitiktinai kasmet leidžiam atliktų darbų ir veiklos ataskaita. 

Ar yra tikslų, kurių vis dėlto dėl kažkokių priežasčių nepavyko pasiekti? 

Net ir dirbant nuoširdžiai, neskaičiuojant nei laisvo laiko, nei jėgų tinka pripažinti, kad ne viskas pavyko. Kartais tai lėmė aplinkybės, kartais pritrūkta lėšų ar centrinės valdžios palaikymo ir supratimo. Man labai norėjosi ir dariau viską ką galėjau, kad jau šią kadencijų prasidėtų realūs aplinkkelio įrengimo darbai. Ir nors projektas parengtas, o valstybė iš gyventojų išpirko žemę, tačiau jau kuris laikas mindžikuojama. 

Deja, bet visoje Lietuvoje kelių būklė tik prastėja. Neskiriama užtektinai lėšų ne tik keliams tinkamai prižiūrėti, bet ir sparčiau mažinti žvyrkelių kiekį, tvarkyti tiltus ir viadukus, statyti naujus aplinkkelius. Menkai guodžia ir žinojimas, kad Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD) yra viešai konstatavusi, jog šalyje šiuo metų reikia įrengti 18 aplinkkelių ir Jonavos aplinkkelis reitinguojamas pirmuoju pagal įrengimo eiliškumą, tai yra, jis bus statomas pirmiausiai. Klausimas tik: kada? Mus pasiekiantis atsakymas - kai bus skirtas finansavimas. Politinis centrines valdžios kalambūras: kada? – kažkada! Ir aš, ir Jonavoje rinktas Seimo narys Eugenijus Sabutis neleidome Jonavos pamiršti nei Susisiekimo ministerijai, nei LAKD. Dirbsime šiuo klausimu tol, kol jis bus galutinai išspręstas. Tikiuosi, tam neprireiks man pačiam tapti Susisiekimo ministru ar vyriausybės vadovu. 

Yra ir kitų didesnių bei mažesnių projektų, kurie strigo. Nors labai norėjome Rimkuose įkurti parką miestiečiams, kurio įrengimas politinių oponentų buvo skundžiamas įvairiausioms institucijoms kuriant mitą, kad meras neva nori įsirengti parką sau – suprask, asmeninį M. Sinkevičiaus parką – bet šįkart procesą sustabdė ne politinis kvailumas, o nevykęs rangovas, kuris laimėjo parko įrengimo viešąjį konkursą, nuolat meluodamas tempė gumą, kol galų gale nutraukėme sutartį. Naujo rangovo paieškos persikels į kitus metus. Kaip ir minėjau, ne visada ir ne viskas pavyko, bet mes nepasiduodam, gal tik kartais ilgiau užtrunkam. 

Mūsų rajonas pagyrų sulaukia ir iš gyventojų, ir iš svečių - dažnai minimos išpuoselėtos erdvės, renovuoti daugiabučiai, išvystyti pėsčiųjų bei dviračių takai, nemenka kultūros ir sporto renginių, dažniausiai nemokamų, pasiūla. Rodytųsi, jau beveik visas padaryta ir belieka mėgautis tuo. Kuo žadate nustebinti jonaviečius kitoje kadencijoje? 

Neabejotinai išsiskiriam kaip sportiškas, aktyvus, kultūrą mylintis miestas. Savivaldybė, kurioje renovuoti ne tik visuomenės paskirties statiniai – mokyklos, darželiai – bet pirmaujame ir pagal daugiabučių renovacijos mastus. Nors esame rajonas, kuriame vystoma chemijos pramonė, baldų gamyba, bet stengiamės puoselėti savo aplinką įvairiais želdynais, ekologišku viešuoju transportu. Per kadenciją buvome pastebėti ir apdovanoti įvairiausiose kategorijose. Pastarąją kadenciją gavome du Auksinės Krivūlės (aukščiausias savivaldos apdovanojimas) apdovanojimus už kultūros puoselėjimą ir pagalbą Ukrainos karo pabėgėliams. 

Tikiu, kad kiekvienas jonavietis didžiuojasi mūsų išpuoselėtu kraštu ir turi ką apie jį papasakoti. Ir nors pastarąją kadenciją nuveikta daug, bet idėjų ir parako naujajai tikrai netrūksta. Žinoma, dalis darbų bus tęsiama – daugiabučių kiemų tvarkymas, pastatų renovacija, miesto erdvių tvarkymas ir t.t., bet yra ir naujų sumanymų. 

Kitą kadenciją neabejotinai norime realizuoti Neries prieplaukos projektą; dar labiau įveiklinti Joninių slėnio kalną pritaikant jį vasaros pramogoms; galutinai pritaikyti 43 hektarų žemės sklypą Jonavos verslui ir investuotojams; skirti būtinas lėšas Jonavos ligoninės atsinaujinimui ir paslaugų plėtrai; visoje savivaldybėje diegti energiją tausojančias ir „žalumą bei ekologiją“ skatinančias priemones; transformuoti visą Jonavos autobusų parką atsisakant dyzeliu varomo transporto; pradėti futbolo maniežo statybas ir t.t. 

Manau, kad daugelis idėjų taps mūsų rinkimų programos turiniu. Ir kam jau kam, bet idėjų ir sumanymų man netrūksta – kartais trūksta tik pinigų. 

Esate dažnai matomas ir girdimas nacionaliniame eteryje, televizijose, radijo laidose, kai kurie politikos analitikai sako, kad sulig Jūsų atėjimu vadovauti Lietuvos savivaldybių asociacijai, savivaldai pavyko tapti kur kas labiau matoma, girdima ir darančia reikšmingą įtaką centrinei valdžiai. Kokių esminių dalykų pavyko pasiekti gerinant, darant efektyvesne ir savarankiškesne visos savivaldos, o kartu ir Jonavos rajono savivaldybės, veiklą? 

Taip, išties savivaldybių temos tapo labiau matomos. Manau, prie to prisidėjo ne tik mano kaip Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovo veikla, bet ir pastarąją kadenciją šalį ištikusios krizės. Krizės, kurių suvaldymas nebūtų buvęs įmanomas ar sėkmingas be savivaldos lyderystės. Šiandien atrodo, kad tai jau tolima istorija, bet ar pamenat beveik du metus su Covid-19 pandemija? Testavimas, judėjimo ribojimai, vakcinacija, institucijų, ypač švietimo įstaigų, darbo organizavimas ir t.t.  

Nespėjus atsikvėpti nuo pandemijos ištiko nelegalių Lukašenkos atvarytų migrantų antplūdis. Vėliau -  Rusijos agresija ir sukeltas karas Ukrainoje bei į Lietuvą atvykę karo pabėgėliai. 

Pastaroji kadencija, regis, buvo gyvenimas nuo vienos krizės iki kitos krizės. O neretai vienu metu vyko net kelios krizinės situacijos. Teko ne tik tvarkytis, bet, kaip jau minėjau, teko imtis lyderystės. Toli gražu ne visada ir visuomet centrinė valdžia gebėjo tinkamai koordinuoti, komunikuoti ir organizuoti įvairius procesus ištikus bėdoms. Būtent savivalda kaip toji kempinė – viską sugeria, iškuopia ir išblizgina. Jonava, kaip ir kitos savivaldybės, demonstravo gebėjimą tvarkytis su visais iššūkiais, dažnu atveju tapdama ir pavyzdžiu kaimynams. 

Krizėms atslūgus, man, kaip visos savivaldos vadovui, tenka kalbėti apie ir apie valstybės biudžetą, ir apie įvairių savivaldos funkcijų bei  apgailėtiną kelių tvarkymo finansavimą, ir apie savivaldos modelį bei pasikeitimus, laukiančius naujos kadencijos mero ir tarybos. Temų yra daug, visos jos labai žemiškos, tarkim, šildymo kompensacijų skyrimo tematika, ir visur reikia supratimo, įsigilinimo, gebėjimo paaiškinti, suformuluot problemas, jei tokių esama. Bendrai džiaugiuosi, kad per pastarąjį laikotarpį akivaizdžiai pakito centrinės valdžios ir savivaldos santykis. Atsirado daugiau pasitikėjimo, daugiau įsiklausimo ir supratimo. 

Malonūs pokyčiai aplankė ne tik Jonavą, bet ir jūsų šeimą - per šią kadenciją gandrai aplankė net dukart. Kaip pavyksta suderinti gausybę įsipareigojimų ir šeimyninį gyvenimą? 

Sudėtinga suderinti. Bet aš toks nei pirmas, nei paskutinis. Žinoma, kad mero, asociacijos prezidento, politiko darbas reikalauja dėmesio, neretai ilgesnių darbo valandų  - juk atsiranda veiklos ir renginių savaitgaliais. Bet vaikai tėtį dar atpažįsta, tai kol kas viskas kontroliuojama (juokiasi). Suprantama, reiktų padėkoti žmonai Aistei, kuriai tenka nemenkas krūvis. Stengiuosi maksimaliai išnaudoti savaitgalius ir bent juos skirti šeimai. Gal dėl to toli gražu ne visus renginius aplankau ar visur suspėju, bet toks jau tas mano darbo ir asmeninio gyvenimo balansas.

LSDP Jonavos rajono skyriaus parengtas interviu 

Politinė reklama. Bus apmokėta iš Lietuvos socialdemokratų partijos Jonavos raj. skyriaus kandidatų sąrašo Jonavos rinkimų apygardoje nr.10 rinkimų sąskaitos

Ruklos gyventojai dėl šio incidento nevengė mesti kaltinimų mokyklos direktoriui, mokytojams, vaiko teisių gynėjams, socialiniams darbuotojams, kitoms atsakingoms įstaigoms, taip pat ir 11 – mečio berniuko šeimai, kuri, pasak rukliečių, yra žinoma dėl savo netinkamo gyvenimo būdo.

Ruklos gyventojai sutartinai tvirtino, kad atsakingos institucijos galimai neatlieka savo pareigų, taip, kaip derėtų. Teigė, kad ir berniuko šeima, ir nuo jos nukentėję asmenys bei visa mokyklos bendruomenė nesulaukia tinkamos ir savalaikės pagalbos, kad Ruklos mokykloje gajūs patyčių ir smurto atvejai.

Šią temą dar kartą gvildename su Jonavos r. savivaldybės administracijos vyriausiąja specialiste, Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatore (TBK) Evelina Darvide, kuri atsako į jonavoszinios.lt pateiktus klausimus.

- Ar Jūs, kaip Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė, dirbote su Ruklos mokyklos situacija, kuomet rugsėjo 27-ąją 11-metis berniukas sumušė 13-kametę mokinę? Jei taip, kokius veiksmus atlikote iš karto po šio incidento? Kokie veiksmai yra atliekami dabar?  

- Dėl Jūsų klausime minimų nepilnamečių konfliktinės situacijos 2022-09-27 gauta informacija iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos informacijos analizės skyriaus, kuriame prašoma skirti minimalias priežiūros priemones minėtam berniukui (dėl duomenų apsaugos negaliu atskleisti koks padarytas pažeidimas). 2022-10-05 buvo numatytas ir organizuotas Jonavos r. savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijos posėdis, kuriame ir nagrinėjami tokie prašymai bei išanalizuojama papildomai surinkta informacija iš įstaigų apie konkretų vaiką, kviečiama į posėdį, išklausomos nuomonės vadovaujantis LR vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymu.

Apie rugsėjo 23 d. įvykusią situaciją mane informavo mokyklos administracijos atstovai.

TBK ir atvejo vadybininkės 2022-09-30 inicijuotas tarpinstitucinis susirinkimas, atvejo vadybos posėdis, aptariant nepilnamečio smurtinį elgesį prieš tos pačios mokyklos mokinę. Posėdžio metu taip pat aptarta nepilnamečio ir jo šeimos situacija, išklausytos dalyvių nuomonės, rekomendacijos ir priimti atitinkami sprendimai susiję su minėtina šeima.

Posėdžio metu akcentavau, kad labai svarbu mūsų visų susitelkimas siekiant tinkamai suvaldyti šią susidariusią situaciją bei užtikrinti sklandų psichologinės, metodinės pagalbos teikimą nepilnamečiams (nukentėjusiai, smurtavusiam bei mokytojams ir klasės vaikams), todėl rekomendavau organizuoti Jonavos r. švietimo pagalbos tarnyboje psichologo konsultacijas berniukui, klasės draugams, šeimos nariams bei suteikti metodinę pagalbą mokyklos darbuotojams. 2022-10-04 Jonavos r. švietimo pagalbos tarnyba raštiškai pateikė atsakymą į pateiktą užklausą, kad nepilnamečiui numatytos psichologo konsultacijos ir pagal poreikį konsultacijos mokyklos švietimo pagalbos specialistams, klasės draugams, šeimos nariams.

Pateiktos užklausos į gydymo įstaigas. Įvertinta gauta informacija iš Všį „Jonavos ligoninės“ bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų.

Pateikta užklausa Jonavos r. Ruklos mokyklai daugiafunkciniam centrui, kokių veiksmų ėmėsi siekiant suvaldyti susidariusią krizinę situaciją. Gautas išsamus atsakymas iš mokyklos kokių veiksmų ėmėsi ir kokia pagalba suteikta / teikiama bei kokie prevenciniai susitarimai priimti ugdymo įstaigoje.

Pateikta užklausa į VVTAĮT prie SADM Kauno apskrities VTAS kokių veiksmų ėmėsi vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai reaguodami į gautą informaciją dėl rugsėjo 27 d. įvykių.

2022-10-05 organizavome savivaldybės vaiko gerovės komisijos posėdį, kuris buvo numatytas dar iki įvykio, kuriame įvertinta surinkta informacija, išklausytos suinteresuotos šalys bei Jonavos r. savivaldybės administracijos direktoriaus priimtas sprendimas nepilnamečiui skirti minimalias priežiūros priemones, o vaiko atstovams koordinuotai teikiamas paslaugas.

Vaiko atstovas raštiškai supažindintas su Jonavos r. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu dėl minimalių priežiūros priemonių skyrimo ir koordinuotai teikiamų paslaugų bei įsakymo kopija perduota suinteresuotoms šalims, nustatyta koordinuojanti institucija.

Iki šios dienos nesu gavusi informacijos apie netinkamą nepilnamečių elgesį, konfliktines situacijas, minimalių priežiūros priemonių nevykdymą.

Nuolat palaikomas ryšys su mokyklos administracija, atvejo vadybininke, kuri koordinuoja pagalbos šeimai teikimo procesą. Nusiskundimų dėl įstaigų nebendradarbiavimo, priemonių nevykdymo, vengimo jų vykdyti - nėra gauta.

- Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja V. Kolesnikienė yra minėjusi, kad mokykla turėtų peržiūrėti savo vidaus tvarkas ir aiškiai numatyti, ką tokiu kriziniu atveju turėtų daryti kiekvienas bendruomenės narys. Ar numatyti, ar jau buvo vykdomi kokie nors mokymai mokyklos administracijai, siekiant išvengti tokių krizinių situacijų? 

- Jonavos r. savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja iniciavo Krizių valdymo centro specialistų atvykimą į Ruklos mokyklą ir konsultacijas mokyklos administracijai, mokyklos vaiko gerovės komisijos nariams. Atvykę specialistai aptarė įvykusią situaciją, mokyklos sprendimus ir rekomendacijų įgyvendinimo galimybes.

- Ruklos gyventojai mums yra teigę, kad minimoje mokykloje vyrauja smurto ir patyčių protrūkiai, kalbant ne tik apie rugsėjo 27-osios įvykį. Kokių veiksmų ketinate imtis, siekiant pažaboti tokius atvejus šioje mokykloje? Kokias įstaigas ir organizacijas ketinate įveiklinti? Kokią pagalbą teiksite tiek mokyklos administracijai, tiek likusiai mokyklos bendruomenei (tėvams, mokiniams)?    

- Pažymėtina, kad tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos informacijos analizės skyriaus sulaukia skirtingo pobūdžio pranešimų dėl nepilnamečių smurtinio elgesio, svetimo turto sugadinimo, pasisavinimo, tačiau į komisiją patenka vaikai besimokantys skirtingose Jonavos miesto ar rajono įstaigose. Jeigu įstaigoje įvyksta smurto atvejis kiekviena mokykla žino, kokie atitinkami veiksmai turi būti užtikrinami. Negalėčiau sutikti, kad gaunama informacija vien tik dėl Ruklos mokyklos. Pavienių pranešimų nesu gavusi.

Ruklos mokykla noriai bendradarbiauja, priima siūlomą metodinę pagalbą, reaguoja į rekomendacijas, dalyvauja tarpinstituciniuose susirinkimuose bei kreipiasi pagalbos. Ne kartą visoms mokykloms esu akcentavusi, kad Jonavos r. švietimo pagalbos tarnyboje teikiama metodinė pagalba mokykloms, kurios esant poreikiui tikrai kreipiasi.

Beje mokyklos vykdo ir atitinkamas patyčių prevencijos programas, bendradarbiauja su kitomis miesto įstaigomis dėl prevencinių / intervencinių paslaugų gavimo.

Š. m. rugsėjo mėn. iniciavau „Equip“ elgesio keitimo programą paaugliams, kurios iki tol Jonavos mieste nebuvo. Mokymus baigė dvi psichologės, kurios renka grupes, gauna rekomendacijas iš mokyklos atstovų kam būtų tikslinga sudalyvauti elgesio keitimo programoje. Programos tikslas –mokyti paauglius mąstyti ir elgtis atsakingai taikant savitarpio pagalbos metodą, motyvuoti ir įgalinti juos teikti pagalbą vienas kitam. „EQUIP“ programa suteikia galimybę atpažinti mąstymo ir elgesio problemas bei jas spręsti taikant savitarpio pagalbos metodą. „EQUIP“ yra daugiakomponentė programa, kuri derina bendraamžių pagalbos grupės metodus su kognityvinio vystymosi ir įgūdžių lavinimo modeliais, specialiai skirtais motyvuoti ir mokyti asocialaus elgesio paauglius mąstyti ir elgtis atsakingai. Viena grupė kaip tik yra organizuojama Ruklos miestelyje. Apie „Equip“ programą buvo pateiktas pranešimas ir „Jonavos žiniose“.

- Ar esate gavusi panašių pranešimų dėl galimai besikartojančio smurto, patyčių atvejų  Ruklos J. Stanislausko mokykloje – daugiafunkciame centre.  

 - Tai pirmasis atvejis dėl tokios susidariusios krizinės situacijos. Buvo keletas atvejų, kuriuos svarstėme savivaldybės vaiko gerovės komisijoje dėl gautos informacijos iš policijos.

- Dėkojame už atsakymus.

Plačiam klausytojų ratui

„Ši daina tiesiogiai perteikia įsimylėjusio žmogaus portretą, tačiau ji tinka plačiam klausytojų ratui.

„Mėlyną dangų“ įvardinčiau kaip indie-pop žanro kūrinį, o jis yra gana universalus ir tinkamas bet kuriam klausytojui. Lengvas skambesys, įsimintini žodžiai, gyvi instrumentai, ko daugiau gali reikėti ieškant naujos muzikos?“ – retoriškai klausė „KLASTOS“ pseudonimu prisistatanti Kristina.

Paklausta, kelintas tai kūrinys jai, jonavietė tikina, kad tiksliai įvardyti sunku.

„Beskaičiuojant galiausiai pabosta tai daryti. Juk džiaugsmas ateina tikrai ne dėl didesnio dainų kiekio, o kai kažkas pasako, jog jam patiko klausytis tavo kūrybos“, – teigė „KLASTA“.

Svarbu laiku sustoti

Šiuo metu muzikos produkciją studijuojanti mergina neslepia, kad dainos ,,Mėlynam rūke“ kūrybinis procesas nebuvo lengvas.

„Tai, ko gero, lėmė pati dainos žinutė ir emocija, kurią ji perteikia.

Kalbant apie sunkumus kuriant muziką ir kitokį meną, mano manymu, sudėtingiausia – sustoti. Žinoti, kada tavo kūrinys yra geriausioje versijoje ir daugiau nereikia bandyti ką nors išrasti ar pakeisti – labai sunku. Vėliau norint sugrįžti prie ankstesnės versijos tenka susidurti su dar didesniais sunkumais“, – kalbėjo mergina.

Grįžo į kūrybinį kelią

Kurį laiką jonavietė buvo atitolusi nuo kūrybos. „Mėlynam rūke“ ji įvardija kaip naują startą.

„Šis kūrinys yra kaip naujas piešinys ant balto popieriaus lapo.  Ilgą laiką, netrukus po dainų išleidimo, tekdavo jas ištrinti. Tekdavo, galbūt – netinkamas žodis apibūdinti tai, ką padariau savo noru.

Turėjau pokalbį su kurso draugais ir, pasirodo, šis „fenomenas“, kai vos išleista daina tampa pilka, neįdomi ir nemėgiama pačio kūrėjo – labai dažnas. Ši tendencija įdomi ir verčia klausti, kodėl taip nutinka.

 Mano atveju dainų kiekis laimėdavo prieš kokybę. Atrodė, kad didelis kiekis išleistų dainų – privalumas ir siekiamybė. Visgi, laikui bėgant ir stebint kitus atlikėjus, pradėjau suvokti, jog geriau pateikti kokybišką muziką, investuojant į ją daugiau laiko. Tik supratusi tai, galėjau sau vėl leisti kurti.

Gruodžio mėnesį bus filmuojamas ir dainos „Mėlynam rūke“ klipas. Greitu metu dar įsitrauksiu į albumo kūrimo procesą, tad ši daina, buvo tikras proveržis ir galimybė man sugrįžti į bandymų, atradimų kupiną kūrybinį kelią“, – džiaugėsi jonavietė.

Muzika – motyvuoja

Kaip muzika atsirado Kristinos gyvenime?  

„Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje mokiausi groti fortepijonu, dainavau chore. Dabartinės mano studijos leidžia man sukaupti žinių apie tai, kaip kurti, kaip naudotis studija ir, žinoma, kaip kopti menininko keliu. Suskaitmeninta kūryba domiuosi ir užsiimu trečius metus.

Muzika man svarbi ne tik kaip įrankis išreikšti save. Man ji – dienos variklis, stumiantis tolyn, motyvuojantis ir leidžiantis dieną padaryti kur kas geresne“, – pokalbio pabaigoje sakė pašnekovė.

Neskuba vertinti

„Į dabartinį rezultatą tikrai nežiūriu. Didžiausias dėmesys skiriamas treniruočių procesui, pasiruošimui, produktyvumui, vaizdo įrašų analizei bei užduočių  išpildymui. Visgi, beveik visos merginos turi beprotiškus užimtumo tvarkaraščius, pareigas darbuose, studijose ir  šeimose. Komandoje taip pat yra kelios moksleivės, pusei komandos sportininkių treniruotis tenka atvykti iš Vilniaus, Elektrėnų, Kauno.

Kadangi sužaistos tik 6 pirmojo rato rungtynės, dar labai anksti sudėti rankas ir tikėtis, kad viskas padaryta. Čia tik startas... Į rezultatus pasižiūrėsime vasarį bei kovą, kai lauks patys atsakingiausi susitikimai, atkrintamosios varžybos, nes ir kaip žaidėja, ir kaip jauna trenerė turiu spalvingų pamokų...

Kur tobulėti yra kiekvieną dieną, visada bus ir ką šlifuoti. Ypatingai tada, jei sportininkas to labai norės bei tikės tuo, ką daro“, – paklausta, ar ji patenkinta komandos žaidimu, kalbėjo R. Strelkauskaitė.

Skirtinga patirtis

Jonavos „Aušrinę“ šiuo metu sudaro skirtingą žaidybinę patirtį turinčios žaidėjos.    

,,Komandos branduolyje – brandą ir didelę žaidybinę patirtį kartu sukaupusios žaidėjos. Kelios  merginos varžybose aktyviai dalyvauja ištisus metus, nes žaidžia tiek salės, tiek paplūdimio tinklinį. Kitos tinklininkės – moksleivės iš Kauno, kurias mums patikėjo trenerė Jolita Kontvainienė. Beveik visoms joms teko atstovauti  jaunių, jaunimo  bei moterų rinktines“, – teigė trenerė, pridurdama, kad apmaudu, jog Lietuvoje nebeliko nei vyrų, nei  moterų tinklinio rinktinių.

„Mūsų broliai latviai ir estai sėkmingai dirba, buria rinktines ir siunčia dalyvauti į tarptautinius vandenis, nelaukiant aukštų rezultatų. Pas mus Lietuvoje tikrai yra žmonių, galinčių ir norinčių  atstovauti šalį.

Manau, tai suteiktų daugiau šviesos ir motyvacijos jaunajai kartai, kuri tik pradėjo lieti prakaitą savo sporto salėse su savo pirmaisiais treneriais“, – kalbėjo jonavietė.

Sustabdė trauma

Komanda vis dar neturi pilnos sudėties.

„Prieš prasidedant sezonui, tikėjausi, kad bus lengviau dėliotis komplektaciją, nes tai daryti pradėjome jau praėjusio sezono pabaigoje, bandydamos išsaugoti branduolį. Tačiau iki šiol esame ne pilnos sudėties. Žinoma, viskas atsiremia ir į finansines galimybes. Esame atviri, bet kokiam rėmimui ar jo pasiūlymams, ypatingai dabar.

Nemaloni staigmena komandą palietė rugsėjo pradžioje, kai pirmo kurso studentė Greta treniruotės metu gavo čiurnos traumą. Ji jau prisijungė į treniruočių procesą. Tikimės, kad greitu metu merginai pavyks įsilieti ir į komandą bei sustiprinti  centro poziciją. Tad jei kas nori išmėginti save, kviečiame susisiekti. Lauksime“, – kalbėjo R. Strelkauskaitė.

Ir trenerė, ir žaidėja

Be to, kad treniruoja „Aušrinę“, R. Strelkauskaitė ir žaidžia jos sudėtyje. Paklausta, prieš kiek laiko ji įsiliejo į šią komandą, trenerė tik šypteli ir pripažįsta, kad suskaičiuoti – nebe lengva

„Kai teko paragauti legionierės duonos pietų Prancūzijoje, Toulono mieste (2009-2010m. ir 2010-2011m.), dar skaičiavau – buvo apie 20m. žaidybinės patirties. Tiesa, su trumpomis pertraukomis ir pailsėjimais – tada buvo svarbiausia išvengta rimtų traumų.

Kalbant apie trenerės duoną, jos teko paragauti ir būnant žaidėja, ir komandos kapitone. Tuomet komanda buvo trenerės Lijos Darandovienės rankose. Na, o jei rimtai, tai jau seniai turėjau užleisti vietą jaunimui, nes komanda atsijaunino, o dešimties – penkiolikos metų skirtumas jau turi savo pliusų ir minusų. Įgavusi tuometinės trenerės pasitikėjimą, gavau pasiūlymą išmėginti savo jėgas jau nebe aikštelėje kaip žaidėja, bet trenerės pozicijoje. 

Neslėpsiu, iš pradžių tikrai buvo sudėtinga susivokti ir susidėlioti prioritetus, nuo ko pradėti viską. Realiai du sezonus iš eilės buvo sudėtingas metas: veiklos daug, o rezultato nematyti. Gerokai pasiblaškiau, apšildynėjau kojas, daug pagalbos sulaukiau iš aplinkos. Šiai dienai yra dalykų, už kuriuos turėčiau padėkoti. Belieka tik  išsaugoti pasitikėjimą, energetiką  ir pasidalinti tuo“, – kalbėjo R. Strelkauskaitė.

Pagyrimais nesimėto

Pasiteiravus, ar ji – griežta trenere, tinklininkė tikina, kad vertinti save – itin sunku.

„Kai suvoki, kad kartais tavo žaidėjos tave mato bei žino geriau nei tu pats, kalbėti apie savo darbą sudėtinga.

Pagyrimais tikrai nelepinu bei nesimėtau į dešinę ir į kairę... Atvirkščiai – gal kartais tenka demotyvuoti, kad pasitikrintum, ar tai veikia, ar ne.

Tačiau jei matau, kad merginos treniruotėje ar varžybose palieka ne tik prakaitą, bet ir širdį, visada stengiuosi nepraleisti pro pirštus motyvacijos detalių“, – kalbėjo jonavietė.

Laikas kartu

Ar komanda turi savų prietarų bei tradicijų?

„Neturime, tačiau atsižvelgus į finansines galimybes stengiamės po rungtynių kartu pavakarieniauti ir aptarti rungtynių eigą.

Tiesa, kažkada lyg ir  nemėgdavome fotografuotis prieš varžybas. Lyg ir negeru ženklu tai laikoma, užprogramuojančiu pralaimėjimą. Dabar to jau nebe sureikšminame, tik pajuokaujame“, – šypsodamasi prisiminė trenerė.

Apie palaikymą

Dalis varžybų, kuriose rungiasi „Aušrinė“, vyksta ir Jonavoje. Anot R. Strelkauskaitės, dažniausiai tinklinio rungtynės nesulaukia didelio sirgalių skaičiaus, tačiau jų palaikymas – svarbus.

„Daug sirgalių tikrai neturime, bet visada labai laukiame jų ir tikimės, kad žiūrovai ateis ne tik pasižiūrėti, bet ir patriukšmauti (aut. past. šypsosi).

Šiais metais turime „OPTIBET“ rėmėją, kuris transliuoja visas Baltijos lygos rungtynes. Dėl to dauguma palaikančiųjų stebi jas ir palaikymą išreiškia komentaruose ar asmeniškai.

Neslėpsiu – palaikymas yra didelė varomoji jėga ir motyvacija bet kuriam sporte“, – kalbėjo R. Strelkauskaitė.

Lauks rimtos varžybos

Ši savaitė komandai – ramesnė, tačiau lapkričio antroje pusėje Jonavos tinklininkių laukia rimta kova Estijoje.

„Dabar šlifuosime silpnąsias vietas, „broką“, atsistatysime, o tada pradėsime pasiruošimą itin tolimai ir sudėtingai aštuonių valandų kelionei į Taliną. Ten lapkričio 19 dieną 17.00 valandą lauks jauna, perspektyvi Talino „Audentes“ komanda ir taip pat pralaimėjimo dar nepatyrusios, susibūrusios iš 2 Talino komandų į vieną „Tal/Tech/Tradehouse“ tinklininkės. Su jomis susirungsime lapkričio 20-ąją 14:00 valandą. Transliacijos žiūrovai turėtų ieškoti komandos „Facebook“ puslapyje arba ,,Youtube“ kanale“, – kalbėjo R. Strelkauskaitė.

Bendrų tikslų link

Ko R. Strelkauskaitė palinkėtų sau ir kitoms komandos narėms šiame varžybų sezone?

,„Sau palinkėčiau kantrybės,  merginoms – sėkmės, kovingumo, drąsos išsikeliant  bendrus tikslus bei siekti jų. Taip pat nenukabinti nosies, jei kažkas nepavyksta iš pirmo karto, o kai pavyksta, tada tik  MĖGAUTIS  čia ir dabar“, – pokalbio pabaigoje sakė „Aušrinės“ trenerė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Kaip muzika atsirado Elvijos gyvenime? Kas paskatino ją dalyvauti „X faktoriuje“? Apie tai ir dar daugiau – iš jos pačios lūpų.

Ant scenos – nuo darželio laikų

„Dainuoti pradėjau dar būdama darželyje, kur pirmoji mano muzikos mokytoja pastebėjo, kad esu muzikali.  Pirmasis mano pasirodymas, kurį pamenu, įvyko kai man buvo 5 ar 6 metai, Jonavos kultūros centro didžiojoje salėj. Tai buvo maždaug prieš 11 metų, bet dar iki dabar pamenu net kokią dainą dainavau.

 Šis prisiminimas ir skatina mane vis žengti į priekį muzikos keliu. Jeigu būdama mažytė ir dar nemokėdama teisingai tarti daugumos žodžių jau drąsiai lipau ant tokios didžiulės scenos, nematau kodėl turėčiau to bijoti dabar.

Mano pasirodymų idėjos: kaip sudainuot, ką padaryti scenoj, kaip judėti – viskas gimsta tiesiog buityje, gaminant ar tvarkantis. Kartais net per pamokas paslapčia į ausį įsidedu ausinuką, pasileidžiu muzikos: tai man padeda nusiraminti, susitelkti į darbą.

Esu net susiginčijusi su draugu, kai sirgau ir turėjau temperatūros, nėjau į mokyklą, bet vakare įsijungiau karaoke ir nusiunčiau jam video kaip dainuoju. Draugas negalėjo suprast, kaip žmogus, turintis temperatūros bei sakantis, kad skauda galvą, gali dainuoti, o man tai geriausias vaistas nuo visų ligų.

Tiesa, mama pasakoja, kad besilaukdama manęs nuolat klausėsi muzikos, turbūt todėl aš dabar negaliu gyventi be jos“, – šypsodamasi pasakoja E. Zvicevičiūtė.

Aplinkiniai skatino

Sudalyvauti „X faktoriuje“ ji nusprendė ekspromtu.

„Visada norėjau dainuoti publikai, mane tai veža, bet apie televiziją niekad nesusimasčiau. Kai šių metų pradžioje pasirodė skelbimai, raginantys pildyti anketą, net neatkreipdavau dėmesio, kol draugai ir mokytojai nepradėjo skatinti. Tėvai buvo visiškai neutralūs, kiek linkę nepasitikėti didžiaisiais TV šou, nes iš pažįstamų patirčių teko girdėti nesmagių dalykų apie kitus projektus.

Visgi, vieną vakarą, tiesiog sėdėdama kambaryje, vėl pamačiau skelbimą ir pagalvojau: ,,Kodėl gi ne? Pabandom!“.

Tą patį vakarą užpildžiau anketą. Apie tai kitą dieną sužinojo tik mama, tėtis ir vaikinas. Niekam nieko nesakiau iki pat atrankų filmavimo, nes tikiu, kad laimė mėgsta tylą.

Atrankose prieš lipant į sceną prireikė labai daug palaikymo iš artimiausių žmonių ir pačios mano susikaupimo, nes be galo bijojau, visa tirtėjau iš baimės, bet vos užlipus ant scenos, baimė pradingo, jos neliko net pėdsako“, – prisiminė Elvija.

Jaudulys nedingo

Nors dainavimo scenoje suteikiamas malonumas užgožia jaudulį, būtent pastarasis

tapo nuolatiniu merginos palydovu projekte.

„Jis „X faktoriuje“ mane lydi visur: tiek prieš filmavimą, tiek lipant į sceną, tiek namuose ant sofos laukiant savo pasirodymo.

Be galo bijau, kad kažkokiu magišku būdu scenoje nebemokėsiu dainuoti arba per televizorių mano dainavimas skambės žymiai blogiau, nei skambėjo gyvai. Didžiausias stresas buvo tada, kai atrankų metu mano atsiųsta dainos fonograma, pasirodo, buvo sugadinta man ją karpant namuose ir nepasileido.

Ačiū Dievui visas „X faktoriaus“ personalas dirba be galo operatyviai ir naują fonogramą man surado vos per kelias minutes, o tada jau žengiau į sceną ir, sakyčiau, pasirodžiau geriau, nei tikėjausi“, – kalbėjo jonavietė.

Pranoko lūkesčius

Mergina pripažįsta nesitikėjusi projekte išlikti taip ilgai.

„Pagrindinis mano tikslas, einant į „X faktorių“, buvo tiesiog išgirsti, ką apie mano dainavimą mano profesionalai. Žinoma, norėjau ir išbandyti savo galimybes bei pasirodyti per televiziją, kad džiaugtųsi močiutės (aut.past. šypsosi).

 Visiškai nesitikėjau, kad praeisiu atrankas. Visada galvojau: „Na dainuoju, tai dainuoju, bet tikrai nieko ypatingo“. Todėl maniau, kad ir čia praeisiu daugiausiai iki kėdžių etapo, o jame iškrisiu.  Apie tiesiogines transliacijas nebuvo net minties.

Dabar, kai tai yra ranka pasiekiama, atrandu savy drąsą ir ryžtą, kokie nežinojau, kad manyje yra. Žinau, kad jei pereisiu į kitą etapą, visiškai atsiduosiu šiam projektui. Jaučiu tai širdy... Tikrai pamilau „X faktorių“ ir jame esančius žmones“, – kalbėjo mergina.

Įsivaizdavo kitaip

Elvija atvira – „X faktorius“ visiškai pakeitė jos požiūrį į visą šou verslą.

„Visada į tai žiūrėjau skeptiškai, maniau, kad jokio sąžiningumo ten nėra, bet kai pabuvau filmavimuose, pamačiau, kad viskas visiškai atvirkščiai: kiekvienas teisėjas pasako tai, kas girdisi kiekviename pasirodyme, į kitus etapus praeina tik tie žmonės, kurie tikrai yra to verti ir yra įdomūs.

Manau tikrai išsinešiu daug naudos: kaip vyksta tokie projektai, ko jiems reikia, manau net ir nepasisekus šiemet, dar sugrįšiu čia su nauja jėga ir jau nuo pradžių žinosiu, ką reikia parodyti, kad žiūrovams būtų įdomu stebėti mane“, – kalbėjo jonavietė.

Naudinga patirtis

E. Zvicevičiūtė – buvusi Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos mokinė. Čia ji baigė fortepijono skyrių, o besimokydama jame, Elvija dainavo ir mergaičių vokaliniame ansamblyje. Jonavietė neabejoja, kad būtent su juo sukaupta patirtis, kuomet teko dalyvauti „Dainų dainelės“ konkursuose, „Dainų šventėse“, leido jai ugdyti pasitikėjimą savo jėgomis scenoje.

„Manau tai, kad pirmą susidūrimą su kameromis patyriau tuomet, kai buvau apsupta žmonių, pašalino scenų ir televizijos baimę.

Šiemet taip pat atstovavau mokyklą „Dainų dainelėje“ kaip solistė. Tai tikrai padėjo, nes pirmą kartą išgirdau kaip skirtingai skamba daina, kai ją atlieki ir kai ją parodo per televiziją. Atrodo, lyg tai būtų 2 skirtingi pasirodymai, girdisi kiekviena mažiausia klaidelė. Dėl to kiekvieną kartą prieš lipant į sceną turi kruopščiai pasiruošti, kad balsas itin tiksliai pataikytų į visas natas“, – kalbėjo jonavietė.

Aktyvi ir veikli

Paklausta, ar dainavimas – vienintelis jos pomėgis, mergina pasakoja ir apie kitokias veiklas.

„Prieš kelis metus buvau aktyviai įsitraukus ir į Jonavos rajono savivaldybės moksleivių savivaldos veiklą, tačiau nusprendžiau, kad daugiau laisvalaikio noriu skirti sau, tad iš šios organizacijos išėjau.

Šiuo metu esu J. Ralio gimnazijos mokinių tarybos narė, taip pat priklausau mokyklos tarybai, dainuoju mokyklos chore, kai randu laisvo laiko mėgstu tapyti, bet šis talentas dažnai lieka užmaršty“,  – pasakojo Elvija.

Palaikymo banga

Pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose pasirodė daugybė jonaviečių raginimų palaikyti kraštietę „X faktoriuje“  (tą padaryti galite čia). Elvijos žodžiais tariant, sulaukto palaikymo mastas – nuoširdžiai nustebino.

„Tiesą sakant, tikėjausi sulaukti palaikymo, bet galvojau, kad jį pajusiu iš draugų. Kad taip įsitrauks kone visa Jonava, o pagyrų sulauksiu ir iš visai nepažįstamų žmonių  –  nė nenumaniau. Kai pamačiau, koks įsitraukimas vyksta, tikrai buvo šokas“, – kalbėjo E. Zvicevičiūtė.

Balsavimas vyksta iki penktadienio, lapkričio 11 dienos,  17 val. Balsuoti galima po vieną kartą per dieną. Balsavimo rezultatai atskleidžiami sekmadienį, prieš prasidedant kitai „X faktoriaus“ laidai.

 Asmeninio archyvo nuotr.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

- Nuo jūsų sugrįžimo į Jonavą prabėgo du mėnesiai, kokie įspūdžiai apie komandos kolektyvą iš vidaus bei darbą su Virginijumi Šeškumi?

Mes su Virgiu esame jau nuo senai pažįstami, pradžioje tikrai reikėjo laiko, jog priprastume vieni prie kitų sprendžiant taktinius niuansus. Tai yra normalus procesas naujai besilipdančiose komandose, bet, panašu, jog tiek mes, treneriai, tiek žaidėjai, tiek aptarnaujantis personalas puikiai vienas kitą suprantame bei vieni kitus papildome.

- Praėjusi savaitė jūsų sūnui Deividui už Atlanto nebuvo pati lengviausia, ar teko kalbėtis apie susiklosčiusią situaciją su juo?

Lietuvoje yra visai kitas požiūris į atleidimo situaciją nei JAV. Kaip žinote, NBA yra verslas ir klubai maino žaidėjus, juos atleidinėja ir tai nėra toks baisus procesas kaip Europoje.

Deividas žinojo kur vyksta bei kas gali nutikti už Atlanto. Šią vasarą jis atmetė kelis labai gerus pasiūlymus iš Europoje labai stipriai atrodančių komandų ir nusprendė pasilikti už Atlanto bei kabintis už savojo šanso ten. Reikia nepamiršti, jog praėjusį sezoną Deividas daugiau rungtyniavo po kelių metų pertraukos, tad jam viskas prieš akis, o aš jo sprendimus visada palaikysiu.

- Po tokios puikios sezono pradžios kiek svarbu, jog komanda neatsipalaiduotų bei nepamestų galvų prieš tokią sunkią dvigubą savaitę namuose?

Tikrai bus nelengva, nes reikės daug fizinių jėgų, o mes turėsime tinkamai paskirstyti krūvius bei užtikrinti, jog visų mintys galvose bei nusiteikimas yra vienodas. Aš nemanau, jog mūsų komandos žaidėjai gali atsipalaiduoti ar sužvaigždėti po kelių didesnių pergalių, nes šioje komandoje surinkti geri vyrai, kurie turi kovotojų mentalitetą.

- Kėdainiškių ekipą prieš kiek daugiau nei dvi savaitės įveikėme „Betsafe-LKL“ pirmenybėse. Kiek sunku tai bus padaryti „Citadele-KMT“ starte bei kas bus esminiai faktoriai lemsiantys nugalėtojus rytojaus dvikovoje?

Jiems tai bus labai sunkios rungtynės, nes jie dar vakar rungtyniavo „Betsafe-LKL“ čempionate su Šiaulių ekipa. Po pergalės prieš Vilniaus „Rytą“ mes turėjome laiko viską apsidėlioti bei, manau, būsime tinkamai pasiruošę šioms rungtynėms. Psichologija bei tinkamas nusiteikimas bus svarbus faktorius šiose eilinėse rungtynėse, kurias privalome laimėti.

Pirmosios „Citadele-KMT“ grupių etapo rungtynės su „Nevėžiu-Optibet“ Jonavoje jau rytoj 18:30!

Bilietus platina - Ticketmarket.lt

Bilietų nuoroda: https://bit.ly/3Cx68Ib

Klubas nori paraginti nusipirkti bilietus internetu iš anksto. Taip išvengsite ilgų eilių prie kasų rungtynių dieną!

Nuotrauka: Lukas Balandis

Sporto klubo info. 

Dar didesnis įkvėpimas

Metų mokytojo vardas ir piniginė premija Jonavoje suteikta pirmą kartą. Šis apdovanojimas skirtas už reikšmingiausius pastarųjų penkerių metų nuopelnus profesinėje veikloje, ugdytinių pasiekimus ir pažangą, lyderystę, nuolatinį asmeninį tobulėjimą ir gerosios darbo patirties sklaidą, darbus švietimo srityje, aktyvią pilietinę poziciją vietos bendruomenės gyvenime.

D. Borisovienė pasakoja, kad giliai širdyje tikėjosi, jog apdovanojimas bus skirtas jai, tačiau tikrąją jo reikšmę pedagogė suprato tik gavusi jį į savo rankas.

,,Kai dalyvauji konkurse, visada tikiesi laimėti. Šis apdovanojimas man reiškia pripažinimą, dar didesnį pasitikėjimą savimi, įkvėpimą. Užplūdo toks jausmas, kad gali kalnus nuversti“, – pasakojo Metų mokytoja.

 _{D. Borisovienė kartu su kitomis pretendentėmis į Metų mokytojos nominaciją.}

Daugybė apdovanojimų

D. Borisovienės ugdytiniai prizines vietas pelno tiek respublikiniuose, tiek tarptautiniuose konkursuose.

,,Ką tik, rugsėjo 26 dieną vykome į  Seimo lankytojų centrą, kur buvo apdovanoti net 5 mano ugdytiniai, dalyvavę „Iliustracijų kūrimo“ konkurse, skirtame Europos kalbų dienai. Ilzė pelnė I-ąją vietą, o dar 4 ugdytiniai tapo laureatais. Po apdovanojimų buvo pažintinė edukacija po Seimo rūmus.

Kovo mėnesį respublikiniame piešinių konkurse „Mano mėgstamiausia Žiemos olimpinių žaidynių sporto šaka“, kurį organizavo Lietuvos sporto muziejus, laimėta I vieta.

Balandį dalyvavome nacionaliniame vaikų piešinių konkurse „Lietuvos paukščiai 2022“. Čia laimėta III vieta. Tą patį mėnesį respublikiniame eilėraščių konkurse mano ugdytiniai tapo I, II vietų nugalėtojais.

Gegužės mėnesį mano mokinė tapo tarptautinio vaikų piešinių konkurso „Išgirsti pačią slapčiausią gamtos kalbą“ laureate, tarptautinio eilėraščių konkurso „Ir ropoja, ir šuoliuoja, ir bėgioja“ II vietos nugalėtoja.

Birželį dalyvavome Jonavos raj. savivaldybės  organizuotame konkurse-renginyje „Triumfo arka“, kur 4 mano ugdytiniai buvo apdovanoti „Triumfo arkų“ statulėlėmis, padėkomis už išskirtinius pasiekimus, garsinant Jonavą ir Lietuvą.

Taigi, laimime nuolat, bet tai gaunasi savaime“, – pasakojo D. Borisovienė.

Apie vaikų motyvaciją

Pasiteiravus, kur yra jos paslaptis, padedanti motyvuoti pačius ugdytinius, jonavietė neabejoja, kad tai neatsiejama nuo pačio pedagogo užsidegimo.

,, Svarbiausia „uždegti“ vaikus. O tai galima padaryti tik tuomet, kai tu pats „degi“ tuo, ką darai, kai tau pačiam įdomu.

Nuolat provokuoju vaikus naujai patirčiai. Dažnai suklystu, tuomet vaikai jaučiasi pranašesni ir stengiasi tai įrodyti. Svarbu leisti vaikams svajoti, fantazuoti, daryti kitaip nei visi, improvizuoti. Leidžiu vaikams suprasti, kad aš taip pat ne viską žinau ir ne viską moku, kad mes kartu galime daug ką atrasti, sukurti, sugalvoti  ir pristatyti vieni kitiems. Kuo daugiau idėjų, tuo įdomesni vaikų darbai ir tai skatina mokytis vienam iš kito.

Norint rezultatų, neužtenka dirbti tik darbe. Daug savo laiko – pasiruošimo užsiėmimams, priemonių gamybai, apmąstymams – skiriu namuose. Esu nenustygstanti vietoje. Jei ką sugalvoju ypač įdomaus, laukiu nesulaukiu, kada tai galėsiu pasiūlyti ugdytiniams. Tuomet stebiu, kaip jie įveikia iššūkius, sprendžia problemas, ką siūlo. Stengiuosi išklausyti, o tik paskui kartu svarstome, kaip būtų geriausia.

Kai jauti aistrą darbui, kai džiaugiesi kiekviena ugdymo(si) proceso akimirka, kai jauti pasitenkinimą tuo, ką darai, darbas tampa gyvenimo būdu“, – kalbėjo D. Borisovienė.

 _{Nominacijos įteikimo akimirkos.}

Dalinosi patirtimi su kitais

Anot jos, kad ugdymas būtų prasmingas, svarbu išsikelti sau tikslą, kurio siekiama.

,,Šiemet pagal IU (ikimokyklinio ugdymo) rekomendacijas organizavau ugdymą(si), kaupiau patirtį, parengiau kvalifikacijos tobulinimo programas ir vedžiau seminarus visoje Lietuvoje. 2022 m. pravedžiau net 9 seminarus Lietuvos pedagogams „Skaitymo, rašymo ir kalbėjimo gebėjimų ugdymas pasitelkiant STEAM metodiką”.

Tai mane motyvuoja kaip pedagogą, nes užsibrėžtas tikslas  – parodyti pedagogams tai, kas man pavyksta geriausiai ugdymo(si) procese – skatina ieškoti ir atrasti kažką vis nauja“, – kalbėjo D. Borisovienė.

Neįsivaizduoja savęs kitur

Tačiau pačią pedagogę džiugina ne tik konkretūs laimėjimai ar pasiekimai.

,, Aš labai myliu savo darbą. Neįsivaizduoju savęs kažkur kitoje srityje. Aš tuo gyvenu. Toje pačioje įstaigoje dirbu jau 31 metus ir niekada nesuabejojau savo pašaukimu. Džiaugiuosi būdama ten, kur esu, o pasinaudodama proga noriu padėkoti savo darželio direktorei Jurgitai Macionienei už palaikymą, tikėjimą, skatinimą tobulėti ir eiti pirmyn. Būtent ji mane delegavo šiam konkursui“, –sakė jonavietė.

Leidžia pasijusti herojumi

Kas D. Borisovienei yra geras pedagogas?

,,Būti pedagogu, reiškia pasinerti į nuotykius, kur yra daug iššūkių, kuriuos reikia įveikti. Jei tai pavyksta padaryti, tu jautiesi tikru herojumi. Pedagogas – kūrėjas, įkvėpėjas, atradėjas,  nuolat besišypsantis, pajuokaujantis, nenuobodus, trykštantis entuziazmu, nebijantis suklysti, susiorientuojantis bet kokiose situacijose.  

Pedagogas turi rasti priėjimą prie kiekvieno vaiko, gebėti sudominti, atverti duris sėkmei ir padėti kiekvienam „augti“. Tai turi būti savo srities profesionalas, nuolat besimokantis, tobulėjantis ir vis ieškantis“, – pokalbio pabaigoje sakė D. Borisovienė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Svarbi dovana

N. Mačikūnienės gimtinė – Šilalės rajone, tačiau mirus tėvams, nuo 9-erių metų ji apsigyveno pas sesę Jonavoje. Būtent vaikystėje gauta sesės dovana buvo vienas pirmųjų jos žingsnių medikės karjeros kelio link.

„Pamenu, kad sesė man parvežė stiklinį švirkštą. Jis tuo metu buvo didžiausia brangenybė.

Mane nuo vaikystės traukė medicina – subadytos buvo visų lėlių rūrytės, tad ir aplinkiniai žinojo, kad būsiu gydytoja“, –  šypsodamasi kalbėjo N. Mačikūnienė.

Medicinoje – 29-erius metus

Medikės karjerą moteris pradėjo Žeimių (Jonavos r.) ambulatorijoje.

„1991-aisiais metais su pagyrimu baigiau Kauno medicinos mokyklą Tada mano profesija buvo medicinos felčerė. Po dviejų metų įsidarbinau į Žeimių ambulatoriją, kur iki šiol šiek tiek dirbu.

Į GMP dirbti atėjau prieš dešimtmetį. Tiesiog tai buvo mano svajonių darbas... Taip iki šiol esu skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistė“, – kalbėjo N. Mačikūnienė.

Įkvėpta dėstytojos

Moteris pamena, kad pirmąsias darbo dienas GMP lydėjo jaudulys.

„Jos buvo išskirtinės. Sunkiausia būdavo ateiti nuo autobusų stoties iki darbovietės ir išvykti į pirmą iškvietimą, su kitais jau būdavo viskas gerai.

 Jaučiau nerimą, bet tada prisimindavau savo dėstytojos L. Kuzminskienės žodžius. Ji studentams sakydavo, kad žmonės jums atleis nežinojimą, bet niekada neatleis abejingumo.

Manau, kad ir dabar šie žodžiai yra mano GMP darbo pagrindas“, – teigė medikė.

Aptaria veiksmų planą

Šiandien ilgametę patirtį turinti medikė važiuodama į iškvietimus didesnį nerimą jaučia tik vienu atveju.

„Kai žinome, kad reikės padėti vaikams... Viskas, kas yra susiję su jais, tikrai kelia didesnes emocijas.

Kiti iškvietimai nekelia stipraus išankstinio nerimo – kol nenuvykstame į vietą, kol nepamatau situacijos, nejaučiu jaudulio.

Kartais su kolega trumpai aptariame galimus veiksmus, pavyzdžiui, kaip elgsimės nuvykę į įvykio vietą, kurioje eismo įvykis, ko galime ten tikėtis.

Susikaupiame ir dirbame, žinodami, ką turime daryti“,  – kalbėjo jonavietė.

N. Mačikūnienė su kolega V. Daunoravičiumi

Į atmintį įstrigę atvejai

Per savo medikės karjerą N. Mačikūnienė matė ir itin skaudžių, ir džiugių įvykių.

„Man yra tekę reanimuoti vaikus, labai sunku tai daryti. Labai... Dar vienas ilgam išlikęs iškvietimas, kai skubėjome padėti ugniagesiui, kurį ištiko staigi mirtis. Vyras pats vyko padėti, bet mirė.

Tačiau didelis džiugesys ir ramybė aplanko tada, kai tau pavyksta stabilizuoti ligonio būklę, kai matai, kad situacija yra kontroliuojama, ligonis saugiai pristatomas į gydymo įstaigą. Yra tekę į savo rankas priimti ir naują gyvybę.

Mūsų darbas niekada nėra monotoniškas“, – kalbėjo N. Mačikūnienė.

Ko gero, ne vienam yra tekę girdėti, kad tarnybų pagalbos poreikis ypač išauga pilnaties bei savaitgalių metu. Pasiteiravus, ar tai tiesa, N. Mačikūnienė patvirtina, kad medikai tikrai mato minėtas tendencijas.

„Jos tikrai nėra džiuginančios, bet yra taip, kaip yra“, – teigė medikė.

Dirba kartu

GMP dažnai tenka bendradarbiauti ir su policijos pareigūnais ar ugniagesiais gelbėtojais.

„Mūsų visų darbas labai glaudžiai susijęs. Jonava – nedidelis miestas, tad mes vieni kitus pažįstam, pasitikime ir padedame vieni kitiems tiek, kiek tik galime.

Galiu pasakyti, kad mūsų rajone dirbantys ugniagesiai ir policijos pareigūnai tikrai yra labai šaunūs. Su jais bendradarbiauti – gera“, – kalbėjo N. Mačikūnienė.

Buvo apdovanota

Apie tarnybų bendradarbiavimą liudija ir viešai nuskambėjęs įvykis, kai rugsėjo 11 dieną, prieš pat vidurnaktį buvo gautas pranešimas, kad J. Ralio g. nuo tilto į Nerį nori nušokti vyras. Į įvykio vietą atsiųstos visos gelbėjimo pajėgos: policijos pareigūnai, medikai, ugniagesiai gelbėtojai. Laiku suteikus gelbėjimo tarnybų pagalbą, tą naktį jauną vaikiną pavyko nutraukti nuo tilto turėklų ir taip išsaugoti jo gyvybę.

Po minėtos nakties įvykių N. Mačikūnienė bei Kauno AVPK Jonavos r. PK pareigūnėms buvo įteiktos rajono mero Mindaugo Sinkevičiaus padėkos bei simboliškos dovanos.

„Tas įvertinimas, žinoma, yra labai malonus. Smagu žinoti, kad rajono vadovams rūpi greitosios darbas, jog jis yra svarbus. Dar kartą dėkoju už šį įvertinimą.

Šalia to, norėčiau, kad visi išgirstų, jog taip sėkmingai baigiasi tik istorijos, kai dirbama komandoje su patikimais kolegomis, kai žinome, kad už nugaros yra labai patikimas žmogus, kuris supras tave iš žvilgsnio, pusės žodžio.

Kaip ir tą naktį, dirbome kartu su paramediku - vairuotoju Valdu Daunoravičiumi. Esu dėkinga jam už visą darbą kartu“, – gražių žodžių kolegai negailėjo N. Mačikūnienė.

Apdovanojimo akimirkos

Blogų emocijų nesinešioja

Nepaisant nuolat pasitaikančių sudėtingų situacijų, jonavietė savo darbo iššūkiu nevadina.

„Man jis yra mano gyvenimo būdas. Jokios monotonijos, visada esi veiksme. Man tai patinka.

Po darbo, žinoma, kartais jaučiasi fizinis nuovargis, tačiau namo parsinešu tik geras emocijas, kitos lieka GMP, vos tik baigi kvietimą.

Kitaip būti negali, nes tu žinai, kad bus kitas, reikės vėl viską pradėti nuo pradžių“, – kalbėjo jonavietė.

Dvejonėms – ne vieta

Ką N. Mačikūnienė pasakytų jaunuoliams, kurie svarsto, ar rinktis mediko profesiją?

„Aš šią profesiją rinkausi su aiškiu žinojimu, kad noriu būti medike. Manau, kad jei nusprendus dirbti medicinoje žmogus jaučia kažkokias baimes ar dvejones, jam reikia galvoti apie kitokią profesiją. Ši profesija ne ta, prie kurios priprasi, tu turi visiškai būti joje. Kitaip ji neturi prasmės.

Tu privalai mylėti žmones, turėti kantrybės ir ištvermės, nebijoti nei ligonio, nei savęs. Labai svarbu išmokti negirdėti aplinkinių komentarų ar pamokymų, reikia tikėti tuo, ką darai ir daryti tame momente tai, ką gali padaryti geriausio.

Aš niekada nesigailėjau pasirinkusi šią profesiją ir neabejoju, kad niekada nesigailėsiu“, – pokalbio pabaigoje sakė N. Mačikūnienė.

 Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Ne vieninteliai laimėjimai

,,Šis varžybų sezonas man yra antras. Savo kelią kūno rengyboje pradėjau prieš metus, bet sėkmingas buvo ir pavasario sezonas:  tapau Lietuvos čempione, Europos vicečempione, rudens sezone ,,Arnold Classic“ tarptautiniame turnyre iškovojau pirmąją vietą“, – paklausta apie anksčiau pelnytus laimėjimus pasakojo S. Šneliūtė.

Sunkus sezonas

Sportininkė pripažįsta, kad šis sezonas jai buvo itin sunkus, tačiau aukso medalis atperka viską.

,, Žodžiais negaliu apibūdinti jausmo, kurį jaučiu, kai man pasako, kad esu pasaulio čempionė. Dar sunkiai suvokiu, kad būtent aš pelniau jį savo ūgio kategorijoje.

 Labai tuo džiaugiuosi, nes šios varžybos buvo svarbiausios sezono varžybos, dėl kurių labiausiai stengiausi ir dėjau visas įmanomas pastangas, kad rezultatas būtų kuo geresnis.  Man pavyko...

Nuo pirmojo sezono turėjau labai trumpą poilsio laikotarpį, kuris truko apie pusantro mėnesio, o tada vėl reikėjo pradėti ruoštis rudens sezonui. Buvau išsekusi, nemačiau norimo rezultato, dėjau daug pastangų, o kūnas nesikeitė taip, kaip norėjau. Dėl to reikėjo labai daug dirbti su savimi psichologiškai tam, kad suprasčiau, jog viskam reikia laiko“, – prisiminė mergina.

Siekia geriausių rezultatų

Anot jos, ruošiantis varžyboms itin sunku išlaikyti ,,blaivų mąstymą“.

,,Nuolat esu kalorijų deficite, o į savaitę turiu 6 jėgos treniruotes, papildomai dar darau kardio treniruotes, bet man nėra sunku laikytis treniruočių ar mitybos režimo – tiesiog žinau, kad reikia.  Net kai nesinori nieko kito, kaip tik gulėti lovoje, tu keliesi, darai, kas suplanuota.

Sunkiausia – išlaikyti ,,blaivų mąstymą“. Esu maksimalistė...  Visada noriu, kad viskas būtų kuo geriau. Todėl laikotarpiu, kai kūnas nesikeitė, norėjosi mesti viską ir nebesiruošti.

Laimei, artimųjų, trenerių bei draugų palaikymas neleido to padaryti. Šalia to, bandžiau pati raminti save, primindama sau nuo ko viską pradėjau, kiek jau pasiekiau“, –  kalbėjo S. Šneliūtė.

Dėkinga treneriams

Žeimių miestelyje (Jonavos raj.) užaugusi mergina savo kaip sportininkės karjerą pradėjo atsikrausčiusi gyventi į Vilnių.

,,Kūno rengyba mane domino dar besimokant vienoje iš Jonavos gimnazijų. Slapta pasvajodavau, kad ir aš vieną dieną užlipsiu į sceną, tačiau tuo metu tai liko tik svajone.

Dėl studijų atsikrausčius į Vilnių, pradėjau ,,Instagram‘e“ sekti dabartinę savo trenerę Anastasiją Sidorevič – Petroke ir pamačiau, kad ji kartu su Tomu Petroku ruošia žmones fitneso varžyboms.

Ilgai negalvojus parašiau jiems žinutę, kad aš irgi noriu ruoštis. Taip nuo 2021 metų rugpjūčio mėnesio prasidėjo mano pasiruošimo kelionė ir aš tapau „Fitness LT“ komandos nare.

Esu labai dėkinga savo treneriams. Be jų įdėto darbo nebūčiau pasiekusi tokių rezultatų, kokius man pavyko pasiekti“,  – teigė S. Šneliūtė.

Daugiau nei gražus kūnas

Sportininkė neabejoja, kad kūno rengyba – ne tik gražus kūnas.

,,Už jo slepiasi įdėtos pastangos ir sunkus darbas, liejamas prakaitas sporto salėje, pozavimo pamokos, kurios reikalauja labai daug pastangų, nes vaikščioti pasitempus su bateliais, turinčiais 12 cm kulniukus – ne pats lengviausias dalykas.

Kūno rengyba man – disciplinos laikymasis ir aiškaus tikslo siekimas, dėl kurio tenka atsisakyti visų linksmybių ir tikslingai eiti link savo svajonės. Šis sportas neatsiejamas nuo plastikos, pasitikėjimo savimi, disciplinos, tikslo siekimo“, –  teigė S. Šneliūtė.

Laisvalaikio – mažai

Paklausta apie laisvalaikį, mergina atvira – varžybų sezono metu jo beveik nelieka.

,,Anksti rytais sportuoju, tuomet valandą skiriu pozavimui, o vėliau skubu į paskaitas.

Nepaisant to, aš mėgstu gaminti įvairius patiekalus bei keliauti. Būtent kelionės man yra didžiausias malonumas, nuo kurio pasikraunu naujų idėjų, susipažįstu su naujomis kultūromis“, – kalbėjo S. Šneliutė.

Ateinantį šeštadienį S. Šneliūtė planuoja sudalyvauti paskutinėse sezono varžybose – tądien Kėdainiuose vyks Lietuvos taurės čempionatas.

 Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Asmeninio archyvo ir organizatorių nuotr.

Žinojo, kad grįš

Panoterių kaime užaugusi mergina pasakoja, kad pirmoji jos pažintis su Šveicarijos progimnazija įvyko dar studijų metais, kai ji Vilniaus kolegijoje mokėsi pradinių klasių pedagogikos.

,,Buvau antrakursė, kai iš pažįstamos mokytojos gavau pasiūlymą ateiti padirbėti į šią mokyklą. Tuo metu jau turėjau darbą kitur, tad gerai apsvarsčius visas galimybes atsisakiau –  bijojau, kad nukentės studijos.

Visgi, galvoje sukosi mintis, kad pabaigusi mokslus Vilniaus mieste, grįšiu į Jonavą. Kadangi augau mažame miestelyje, mane visada traukė gamta, jauki aplinka, šeima, nepatiko dideli žmonių susibūrimai. Tai lėmė mano apsisprendimą kurti savo gyvenimą Jonavoje, kur baigiau vidurinę bei meno mokyklą.

Žinojau, kad Šveicarijos progimnazija bus ta mokykla, į kurią pirmiausiai eisiu ieškoti savo klasės. Rašant baigiamąjį bakalauro darbą susitariau, kad laisvu laiku atvyksiu į ją pasikalbėti.  

Susitikimas buvo nuoširdus ir šiltas. Vėliau dalyvavau atrankoje, kurią man pavyko pereiti. Na ir štai – aš pirmokų mokytoja“, – pasakojo S. Zabielaitė.

Viską pamiršo

Pirmąsias savo pamokas mergina vedė dar atlikdama studijų praktiką Vilniuje įsikūrusioje privačioje mokykloje. 

,,Pagalvojus apie pačią pirmą pamoką, visų pirma,  užplūsta žaismingi prisiminimai, nes ruošiausi jai labai atsakingai, iki smulkiausios detalytės, bet suskambus skambučiui, iš jaudulio viską užmiršau.

Greitai nusprendžiau, kad pradėsiu kalbinti mokinius apie jų rytą ir emocijas. Bandžiau savo jaudulį paslėpti, įsiklausyti, ką pasakoja vaikai, ką jie sapnavo ir kaip atėjo į mokyklą. Tai padėjo man atsipalaiduoti bei prisiminti visą informaciją, kurią turėjau perteikti mokiniams.

Pirmųjų pamokų metu pastebėjau, jog mokiniai labai laukdavo studentų, nes jiems patiems patiko žaisti, bendrauti, atlikti įvairias užduotis ne tik klasėje, bet ir už jos ribų.  Vaikams tai būdavo kaip pabėgimas į trumpas atostogas“, – kalbėjo jonavietė.

Lyg į pirmą klasę

Pradėjus darbą Šveicarijos progimnazijoje, jaudulys vėl sugrįžo.

,,Prieš verčiant naują savo gyvenimo lapą, kuriame aš – pradinių klasių mokyta, pati jaučiausi kaip pradinukė, žengianti į pirmą klasę.

Tikrai jaudinausi, bet visada tvirtai tikėjau bei tikiu tuo, ką darau. Visos baimės galutinai išgaravo pamačius mokinių spindinčias akis“, – teigė mergina.

Motyvuoja teigiami pavyzdžiai

Pasakodama apie savo karjeros kelią, S. Zabielaitė atvira – išgirdę apie jos pasirinkimą, aplinkiniai išreikšdavo ne tik palaikymą, bet ir dvejones.

,,Esu girdėjusi visokiausių kalbų apie šią profesiją... Nepaisant to, manęs jos nesutrikdė, sėmiausi teigiamų emocijų iš tų, kurie myli savo pasirinkimą būti mokytoju.

Tai sunki ir atsinaujinanti profesija, kuriai reikia labai daug laiko, kantrybės. Tikėjimo, bet manęs tai niekada negąsdino“, – kalbėjo mokytoja.

Vaikai ,,lipte lipo“

Nedvejoti savo pasirinkimu S. Zabielaitei padėjo ir žinojimas, jog jis – dar vaikystėje užgimusi svajonė.   

,,Vasaros bei kitų atostogų metu su pusseserėmis bei sese žaisdavome ,,mokyklą“. Kadangi mūsų kompanijoje nebuvau vyriausia, mokytojos vaidmuo buvo patikėtas ne man, o vyriausiai pusseserei. Pamenu, kad visą laiką labai norėjau šią poziciją užimti aš.

Šalia to, man jau užaugus, mama ir artimiausi žmonės visada sakydavo, kad prie manęs vaikai „limpa“ patys. Tą galėjau pastebėti ir pati.

Dabar galiu džiaugtis, kad mano didžiulis noras ir svajonė būti mokytoja – išsipildė“, – šypsodamasi kalbėjo jonavietė.

Moko būti žmogumi

Kas jai pačiai yra geras pedagogas?

,,Jaučiu simpatiją mokytojams už tai, kad jie moko vaikus būti žmogumi.

Studijų metu supratau, kad žodis – ,,geras“ nėra tas, pagal kurį vertinu pedagogus ir jų darbą. Manau, kad visi jie yra žavūs ir ypatingi“, – teigė mokytoja.

Galimybių netrūksta

Tik gražiais žodžiais mergina apibūdina ir įstaigą, priėmusią ją į savo kolektyvą.

,,Mano manymu, Šveicarijos progimnazija suteikia visas galimybes tobulėti.

Savo klasėje mokiniams galiu pasiūlyti dirbti su išmaniąja lenta, mokytis būti išradingiems ir tikrais mokslininkais nuostabioje laboratorijoje“, – sakė S. Zabielaitė.

Savaitgaliais - į studijas

Šiuo metu mergina dar siekia magistro laipsnio Mykolo Romerio universitete, mokydamasi edukacinių technologijų valdymo.

,,Mokslas ir investavimas į savo ateitį, naujos žinios – traukia mane. Man labai patinka būti su užsidegusiais noru, motyvuotais žmonėmis.

Sprendimą tęsti studijas bei siekti magistro laipsnio pastūmėjo ir bakalauro baigiamojo darbo dėstytoja. Ji mane sužavėjo ir yra man tikras pavyzdys.

Mokausi savaitgaliais, o darbo planus siekiu įgyvendinti per 5 likusias dienas. Džiaugiuosi, kad pavyksta suderinti viską", – pokalbio pabaigoje sakė S. Zabielaitė. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Asmeninio archyvo nuotr.

Šiemet susitikimuose su klausytojais K. Jakutį kaip niekada artimai lydės atmintis – koncertų turas pavadintas jo senelio Justino Jakučio maždaug prieš šimtą metų parašyto eilėraščio pavadinimu, o repertuare – pagal senelio eiles, taip pat tuo pačiu pavadinimu, sukurta daina. „Yra dalykų, kurie aktualūs ir svarbūs išlieka šimtmečiais“, – sako K. Jakutis.

– Koncertų turą organizuojate jau ne pirmą kartą, tačiau visi jie turi tam tikrų tradicijų. Pirmasis koncertas visada vyksta spalio 15-ąją Pagulbio kaime Molėtų rajone – jūsų sodyboje, o paskutinysis nuskamba antrą Kalėdų dieną Anykščiuose, kur šiuo metu gyvenate. Jums gyvenime svarbios tradicijos?

– Ko gero, kad labai. Nors tam tikru gyvenimo tarpsniu buvo ieškojimų, bandymų jas griauti laikas. Vienas iš tokių etapų – ankstyvoje jaunystėje, kai laukiau, kol man sukaks 18 metų ir tada, rodėsi, galėsiu bėgti iš tėvų namų, iš tėviškės. Augau Kalviškių kaime Ignalinos rajone ir labiau už viską norėjau kuo greičiau išvažiuoti miestan. Nežmoniškai laukiau tos dienos, norėjosi laužyti tėvų sukurtas taisykles.

Dabar viskas pasikeitė – traukia atgal. Žmogus toks yra – jam reikia ir visuomeniškumo, ir individualumo. Reikia ir rudens, ir pavasario. Daug ko žmogui reikia. Tačiau svarbiausia, kad ateina supratimas apie tradicijas. Man jos svarbios, visų pirma – šeima.

– Jūsų kūryboje yra religinių motyvų. Kuo jums svarbi religija, tikėjimas?

– Tai irgi tradicija, kuri perduota su krauju. Bažnyčia, poteriai, apskritai tikėjimas yra gauti kartu su motinos pienu. Mano tėvai buvo giliai tikintys, jų gyvenime buvo svarbūs poteriai, malda, ėjimas į bažnyčią. Visa tai manyje yra išlikę. Vienoje iš mano dainų – „Nei ten buvo“ – panaudojau „Visų šventųjų litanijos“ fragmentą. Ji giedama mirusįjį lydint į paskutinę kelionę. Ir aš turėjau galimybę tai matyti ir girdėti.

– Jūsų koncertų turas vadinasi „Veidrodin pažiūrėjus“. Kodėl?

– Tai – šiemet rudenį gimusios dainos pavadinimas. Jos teksto autorius yra mano senelis Justinas Jakutis, gimęs 1884 metais. Senelio nesu pažinęs, nes jis mirė 1949-aisiais. Senelis buvo bardas, kalbant šių dienų terminais. Žmonės pasakojo, kad jis, būdamas ūkininkas (turėjo 24 hektarus žemės), o vienu metu – dar ir valsčiaus viršaitis, rasdavo laiko kūrybai, lankydamasis kaime uždainuodavo ir savo dainas. Man jo eilėraštis „Veidrodin pažiūrėjus“ atrodo stipriausias, gal net turi pretenziją vadintis poezija.

Manyčiau, kad jis parašytas tada, kai seneliui buvo 40–45 metai ir kai jis tuokėsi. Šiuo eilėraščiu senelis išgyvena dėl veide atsirandančių raukšlių, dėl senėjimo. Savitai ir gražiai tai vadina, sakydamas, kad jį veidrodis bara.

O man atrodo, kad šio eilėraščio pavadinimas ir žmogų barančio veidrodžio motyvas yra šiek tiek daugiau, nei raukšlės veide. Veidrodis mus bara ir dėl to, kad peikiam kitą žmogų, kad apkalbame, kad paniekiname. Todėl, žiūrėdami į veidrodį, pirmiausia pamatykime save. Antra vertus, save nebūtinai galima pamatyti tikrame veidrodyje – kartais veidrodžiais mes galime būti vienas kitam.

– Kaip atradote senelio kūrybą?

– Tai graži istorija, ji taip apie tradicijas, apie atmintį. Kartą koncerte Raseiniuose užgrojau savo močiutės dainą „Papūtė vėjelis“. Ji man irgi brangi dėl to, kad išmokau tiesiogiai iš močiutės – girdėjau, kaip ji dainuoja ir taip pat dainuoti bandau ir aš. Man tai sąsaja su praeitimi, su žmonėmis.

Vieną dieną visiškai netikėtai atradau ir senelio kūrybą. Pamenu, tada vyko mūsų kaimo sueiga ir prie manęs pasikalbėti priėjo nepažįstama moteris. „Mane mama migdydavo tavo senelio dainomis“, – pasakė ji, ir ant lapelio užrašė kelias senelio dainos frazes.

Man šis faktas pasirodė labai įdomus, nes net nežinojau, kad mano senelis rašė poeziją, dainavo. Tada, sugrįžęs namo, ėmiau klausinėti tėvo. „Turiu“, – pasakė tėvas, ir iš spintos ištraukė sąsiuvinį su senelio kūryba! Ėmiau skaityti ją ir taip, man atrodė, vis labiau pažinau savo senelį Justiną. Jis priartėjo prie manęs.

Bandžiau įsivaizduoti tuos laikus, kai jis, būdamas 40 ar 45 metų, kūrė, bet kaimo žmonės to nevertino, nes svarbiau buvo žemė, o ne eilėraščiai. Bet kokie artimi man pasirodė senelio užrašyti žodžiai! Juk jiems – maždaug 100 metų, o tekstas yra aktualus iki šiol, man jis toks artimas ir suprantamas. Dar buvo labai stiprus jausmas – juk taip, per kūrybą, aš prisiliečiu prie senelio ir močiutės, iš kurių, panašu, paveldėjau muzikinę klausą, balsą.

– Kodėl senelio kūryba į jūsų repertuarą atėjo tik dabar?

– Nes viskam turi ateiti laikas. Reikia, kad subręstų. Tada, kai išlaukta, išmąstyta ir yra tikra. Būdavo, vis prisimenu, vis vartau jo kūrybos sąsiuvinį ir žingsnis po žingsnio ji priartėjo prie manęs. Viskas gyvenime taip ir vyksta – priartėja arba nutolsta. Atrodo, kaip kad važiuotų traukinys. Kartais jis pravažiuoja, ir ne visi išlipa savo stotelėje.

– Jūsų nuomone, kokie žmonės ateina į jūsų koncertus ir kokios emocijos juose ieško?

– Visų pirma tie, kuriems artima mano kūryba. Juos atveda noras prisiliesti prie prarasto laiko, tėviškės, atminties. Be to, mes visi vaikštome užsidėję vienokias ar kitokias, didesnes ar mažesnes kaukes. Jos būna įvairios. Tačiau kartais žmogui norisi pabūti be jų ir kur niekas jo nebars, nepaniekins.

Kai visas savo kaukes nusiimi pats – tada esantiems šalia tavęs lengviau nusiimti savąsias. Manyčiau, kad į mano koncertus ir ateina tokie žmonės – norintys nusiimti kaukes. Žmonės iš koncerto išeina kaip po pamaldų – geresni, apsivalę.

– Išskirtinės yra ir jūsų koncertų dekoracijos – Žibinčiai, durys.

– Šį kartą bus ne tik jie, tačiau ant mano vaikystės gonkų durų ir didelis veidrodis-ekranas, kuriame – iškreiptas artisto veidas. Kaip ir vienoje mano dainoje: „Gal ir liks gal ir liks tam šaltinio dugne, purvina mano siela ir veidas“. Ir Žibinčiai, ir durys koncertuose man yra svarbūs. Būna, kad pirmą kartą mano koncerte apsilankę žmonės to nesupranta, nes scenoje esantys daiktai išties gali priminti spektaklio dekoracijas. Tačiau tai ne tuščios, bevertės dekoracijos – tai simboliai.

Durys yra iš mano vaikystės namų, o Žibinčiai — ne tik neatsiejami mano muzikinio kelio palydovai, bet ir paslapčių sergėtojai. Šie dirbiniai iš medžio nuolat keliauja su manimi į koncertų sales, apgaubdami klausytojus Aukštaitijos šiluma. Jie simbolizuoja kaimo žmonių rankų švelnumą, vasaros šilumą, žiemos žvarbumą ir mena istorijas.

– Ar galima sakyti, kad muzika, koncertai, kūryba jums pačiam yra veidrodis? Arba jūsų saviraiška, be kurios kasdienybėje nebūtų tiek pilnatvės?

– Taip. Šį rudenį kartu su grupe surengsime vienuolika koncertų. Be jau minėtų Pagulbyje ir Anykščiuose dar grosime Jonavoje, Marijampolėje, Kelmėje, Vilniuje, Šiauliuose, Dusetose, Alytuje, Panevėžyje ir Kaune. Visi koncertai, išskyrus Vilniuje, yra nemokami.

Man koncertai, kūryba nėra tik mano paties veidrodis. Labai svarbi ir tradicija, savotiškas ritualas – kai susiruošiu, apsivelku baltus marškinius ir į koncertus važiuoju kaip į atlaidus. O kaip žmogus be jų? Juk negalima be atlaidų gyventi.

Šių pokyčių įkarštyje keitėsi ir Jonavos sporto centro vadovybė – prie įstaigos vairo rugsėjo 1-ąją stojo Lietuvos sporto universiteto (LSU) docentė, buvusi Mokslo ir doktorantūros departamento direktorė Jūratė Stanislovaitienė. Kaip pasakoja pati moteris, ėmėsi naujųjų pareigų turėdama viziją, kurioje grandioziniai pokyčiai nenumatyti – J. Stanislovaitienės žodžiais tariant, Jonava sporto ir aktyvaus laisvalaikio klausimais jau ne vienerius metus „eina“ geru keliu, dabar tereikia jai padėti tobulėti toliau.

Norėjosi pokyčių

Pastaruosius 19 metų dirbusi Kaune J. Stanislovaitienė pasakoja, kad Jonava – jos gimtasis kraštas.

„Užaugau Jonavoje, o sukūrusi šeimą apsigyvenau jos rajone. Taigi, toli atitrūkusi nuo šio miesto niekada nebuvau.

Kai kas paklausia kodėl nusprendžiau dirbti Jonavoje, atsakau, kad prie to, ko gero, prisidėjo sentimentai ir noras grįžti į gimtinę. Gal jau amžius toks (aut. past. šypsosi).

Daug metų dirbau universitete, tačiau atsiradus šiokiems tokiems pokyčiams svarsčiau, kad gal jau pakanka darbuotis tame pačiame padalinyje ir reikia išbandyti save kur nors kitur. Šalia to, jaučiau nuovargį dėl nuolatinio važinėjimo į kitą miestą.

Atsiradus galimybei sudalyvauti konkurse, nusprendžiau pabandyti. Man pavyko, tačiau visų ryšių su universitetu nenutraukiau  – susitariau, kad turėsiu jame keletą paskaitų. Akademinis darbas man visada labai patiko, manau, kad visiškai jo atsisakyti būtų sunku“, – paklausta apie tai kas paskatino ją imtis dabartinių pareigų, pasakojo J. Stanislovaitienė.

Girdėdavo Jonavos vardą

Apie Jonavos sporto centro veiklą, jo sportininkus J. Stanislovaitienė girdėdavo ir dirbdama Kaune.

„Jonava ne šiaip sau pelnė sporto miesto titulą: jos vardas išties skamba sportinėse varžybose. Todėl sukdamasi sporto ,,virtuvėje“ turėjau tam tikrų žinių apie sportininkus iš šio miesto.

Galima sakyti, kad mačiau Jonavos sporto centro darbo fasadinę pusę, o atėjusi čia dirbti, turėjau susipažinti ir iki šiol pažindinuosi su jo viduje verdančiais reikalais“, – kalbėjo J. Stanislovaitienė.

Atėjo turėdama viziją

Moteris į naujas pareigas žengė turėdama viziją – kokius tikslus toliau sau turėtų kelti Jonavos sporto centras.

„Mano akimis, čia nereikia didelių perversmų. Viskas jau ne vienerius metus ėjo gera linkme, reikia tik dar šiek tiek padėti: įtraukti mažiausius jonaviečius į sportinį aktyvumą, aiškiai apibrėžti jiems skirtas fizinio aktyvumo programas, kaip traukos įrankį įgalinant masiškumą, labai svarbu nepaleisti ir vyresnių... Ne paslaptis, kad jaunuoliai, kurie sportuoja Sporto centre, pabaigę mokyklą neretai nutraukia ryšį su juo. Norėtųsi, kad taip nebūtų.

Taip pat svarbus – neįgaliųjų integravimas.

Apibendrinant galima sakyti, kad mano vizijoje – Sporto centras yra traukos objektas, apjungiantis visas visuomenės grupes, skatinantis gyventojų fizinį aktyvumą“, – pasakojo J. Stanislovaitienė.

Sieks maksimaliai išnaudoti

Direktorė pastebi ir Jonavos miesto infrastruktūros privalumus.

„Turime tokią sportinę bazę, tokias galimybes... Jonaviečiai pirmieji džiaugėsi galintys pasigirti dviračių takais, leidžiančiais apvažiuoti visą miestą. Belieka nepamiršti turimų galimybių ir maksimaliai jas įdarbinti.

Turiu minčių dėl sportinių šakų pasirinkimo plėtimo. Yra tokių, kurioms net nereikėtų didelio pasirengimo, investicijų. Galvoje vis kirba mintis, kad kodėl mes negalime ruošti tokių olimpinių dienų kokias ruošia didieji miestai?

Netrukus turėsime naują baseiną. Senasis buvo pritaikytas pasiplaukiojimui, bet naujame bus galima naudotis 25 metrų plaukimo takeliu. Jis leis kokybiškai vaikus mokyti plaukimo, galbūt apsvarstysime net pasirengimą varžyboms.

Kiek žinau, bus baseinėlis pritaikytas kūdikių mankštoms, neįgaliesiems.

Atmetus visus ekonominius skaičiavimus ir galvojant tik apie socialinę naudą, toks baseinas – labai naudingas rajonui. 

Be jau išvardintų privalumų, jis gali padėti užtikrinti fizinį jonaviečių aktyvumą žiemą – juk ne visi nori lankyti sporto sales, konkrečias mankštas.

Galima tik pasidžiaugti, kad turėsime tokią sportinę bazę vienoje vietoje. Jei kas paprašytų Lietuvoje surasti kitą miestą, kur butų taip koncentruotai įrengta tokio aukšto lygio sporto bazė, ko gero, to padaryti nepavyktų“, – kalbėjo J. Stanislovaitienė.

Ar yra dar kur tobulėti?

„Jei jau kalbėsime apie idealaus varianto siekimą, būtų puiku turėti nedidelį dengtą maniežą, kuriame galėtų sportuoti futbolininkai, lengvosios atletikos atstovai. Po vasaros, šaltuoju metų laiku, jie priversti ieškoti sau vietos salėse, bet tai nėra patogu“, – kalbėjo Jonavos sporto centro vadovė.

Pradėjo nuo šokių

Pasiteiravus, kiek sportas yra svarbus jos pačios gyvenime, J. Stanislovaitienė pasakoja sportavusi nuo vaikystės.

„Aktyvią sportinę karjerą tęsiau iki 29-erių. Visus tuos metus buvau intensyviame sporte.

Kol mokiausi Jonavoje, čia lankiau sportinius šokius. Kai įstojau į Lietuvos sporto universitetą, reikėjo pasirinkti specializaciją. Šokio specializacijos nebuvo, tad po ilgų svarstymų pasirinkau lengvąją atletiką. Atrodo, atsidūriau joje visiškai neplanuotai, tačiau dar sportuodama mokykloje, vis sulaukdavau kvietimo dalyvauti bėgimo varžybose. Dalyvaudavau, atstovaudavau mokyklą ir pelnydavau prizines vietas.

Paradoksalu, kad nors šokau nuo 7-erių iki 18-ikos metų, baigusi mokyklą iš direktorės gavau apdovanojimą už aukštus sportinius pasiekimus būtent lengvojoje atletikoje, nors nebuvau lengvaatletė.

Studijuodama universitete, kaip lengvosios atletikos atstovė dalyvavau Europos čempionate, Pasaulio studentų universiadoje ir kitose svarbiose varžybose. Man sekėsi tikrai gerai, bet tam tikru momentu supratau norinti pasirinkti akademikės kelią, nebeturėjau ugnelės varžytis.

Žinoma, prie to prisidėjo doktorantūros studijos, šeima, bet paskutinis taškas, matyt, buvo tuomet, kai 2008-aisiais metais su kolegėmis nepatekome į Pekino olimpines žaidynes, rungiantis 4 x 400 m estafetės rungtyje. Likome pirmos už brūkšnio. Pasakiau sau, kad čia – ženklas“, –  prisiminė J. Stanislovaitienė.

Atrado stalo tenisą

Atsiribojus nuo aukštumų siekimo sporte, moteris su aktyvia veikla sieja savo laisvalaikį.

„Kiekvienas profesionaliai sportavęs žmogus patvirtins, kad staiga pereiti į visiškai pasyvų gyvenimo būdą – labai sunku. Tave lydi daugybę metų ugdytas pripratimas bei  suvokimas, kad negali apleisti kūno, tačiau renkiesi jau ne intensyvias treniruotes, o aktyvesnį laisvalaikio praleidimo būdą.

Prasidėjus karantinui, mes su šeima atradome stalo tenisą – žaidėme tiesiog ant valgomo stalo. Pamilome šį žaidimą, žaidžiame jį ir dabar.  Taip pat išvažiuojame pasivažinėti dviračiais. Bėgioti aš nebegaliu, nes apie save primena daugybę metų sporte ,,įdarbinti“ sąnariai.

Gyvenant sodyboje fizinį aktyvumą puikiai palaiko ir grėblys, kastuvas ar kitas sodo įrankis“, –  šypsodamasi pasakojo moteris.

Įvairiapusė patirtis

Naujoji Jonavos sporto centro vadovė turi patirties dirbant tiek su pradinės parengties, tiek su aukšto meistriškumo sportininkais. Tai jai leido pastebėti tendencijas, darančias žalą efektyviam bei naudingam visuomenės aktyvumui.

„Pastaruosius metus didžiausią dėmesį skyriau lengvaatlečių rengimui, trenerės duonos teko paragauti treniruojant aukšto meistriškumo sportininkus, tačiau nuomonę turiu ir apie pradinį rengimą, nes tam tikru momentu esu treniravusi vaikus.

Teko pastebėti, kad dalis su vaikais dirbančių trenerių neįvertina, kad jaunoji karta – jau kitokia nei mes, o tie pasakymai, jog mane taip treniravo, taip treniruosiu ir aš, gali atnešti žalos.

Mokslininkai iš įvairių šalių atkreipia dėmesį, kad dabar vaikai turi prastesnį fizinį pasirengimą, prastesnę sveikatą. Paprastai sakant, mes gaunam ,,prastesnį produktą“, kad ir kaip žiauriai tai skamba. Dėl to negalime treniruoti vaikų vadovaudamiesi senais metodais.

Man teko skaityti mokslinę publikaciją, kurioje vienas profesorius aiškiai pasakė, kodėl susiduriame su tokia situacija: tėvams lengviau auginti sėslų vaiką, kuris rankose turi telefoną, o ne eina, lipa, visur ropoja. Iki 4 metų amžiaus vyksta ,,aktyvus vaiko startas“. Čia treneriai neturi jokios įtakos, tik tėvai gali duoti pirminį postūmį būti aktyviems, fiziškai sveikiems. Tam žalą daro ne tik išmaniosios technologijos, bet ir tie patys maniežai, į kuriuos uždaromi ropojantys vaikai. Fizinis atskyrimas tuo metu, kai vystosi kūnas, fizinės ypatybės – didelė bėda.

Mes lyg kalbame, kad reikia šviesti vaikus, bet reikia šviesti tėvus. Visą tai daro žalą vaikų vystymosi tempams, prisideda prie nutukimo“, – kalbėjo J. Stanislovaitienė.

Svarbu sudominti

Anot moters, norint ,,suaktyvinti“ vaiką – visai nebūtina griebtis sportinių būrelių.

„Pamenu, kai mano dukrai buvo 5-eri, manęs klausdavo, ką ji lanko. Kai pasakydavau, kad nieko, išgirsdavau, kad mama tokia sporto specialistė, o dukra nieko nelanko. Atsakydavau, kad jai – per anksti. Ji su dviračiu važinėdavo kieme, su draugais karstydavosi po medžius, bėgiodavo, šokinėdavo ir taip judėdavo. To pakanka, kad vaikai pamėgtų judesį, o vėliau, kai jau patys išreiškia norą, pasirinktų jiems patrauklią sporto šaką“, - kalbėjo Jonavos sporto centro vadovė.

Įvertinti savo jėgas

Ji pastebi, kad reiktų atkreipti dėmesį suaugusiems į jų požiūrį dėl jų pačių fizinio aktyvumo.

„Reikia suprasti, kad sportas yra dviejų krypčių: laisvalaikio ir pasiekimų. Dabar daug kas yra užsikrėtę tuo laisvalaikio sportu, bet daug kas taip pat nepamatuoja savo jėgų iškart šokdami prie nerealių tikslų.

Nesunku pastebėti, kad didesnės įmonės imasi maratonų, kitų sportinių varžybų organizavimo. Iš vienos pusės tai – sveikintina, nes skatina žmones judėti, iš kitos – kyla pavojus būtent dėl kiekvieno žmogaus įsitraukimo į tai, nepamatuojant savo galimybių. Tada prasideda traumos, kita žala sveikatai. Yra ne vienas to pavyzdys“, – kalbėjo J. Stanislovaitienė.

Darbų sūkuryje

Šiuo metu Jonavos sporto centras gyvena permainų nuotaikomis – jo pavadinimas Registrų centre oficialiai pakeistas vos prieš keletą dienų.

„Tai neatsiejama nuo įvaizdžio atnaujinimo: logotipo ir panašiai. Tuo rūpinasi specialiai suburta darbo grupė. Plušama ir prie tradicinių renginių organizavimo: atminimo taurės, tinklinio varžybų. Sportininkai išvažiuoja į bokso turnyrą, laukia krepšinio, futbolo bei kitos varžybos.

Vos pradėjusi dirbti patekau į tikrą darbymetį, nebuvo laiko apsiprasti, bet sportas užgrūdina, tad ir didelio streso dėl to nejaučiu.

Galiu pasakyti, kad Jonavos sporto centro darbuotojų komanda darniai dirba dėl bendrų tikslų. Manau, mums pavyks įgyvendinti jau turimus sumanymus, o sportu besidomintys jonaviečiai tikrai suras ką pamatyti ar kur sudalyvauti“, – pokalbio pabaigoje sakė J. Stanislovaitienė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Asmeninio archyvo nuotr.

- Biokuro (medienos skiedros ir medienos granulių) tiekimą iki 2022 metų pabaigos esame užsitikrinę pilnai, o 2023 metų pirmiems keturiems mėnesiams – apie 30 proc. Iki artėjančio šildymo sezono pradžios planuojame būti užsitikrinę apie 80 proc. viso reikalingo sudeginti biokuro kiekio. Gamtinių dujų pirkimo konkursą sekantiems metams organizuosime rugsėjo mėnesį. Kadangi mūsų technologinio kuro struktūroje gamtinės dujos sudaro tik apie 16 proc., o biokuras apie 84 proc. mums pavyksta išvengti ženklių šilumos kainų šuolių Jonavos rajono gyventojams.

- Kaip augo žaliavų kainos, lyginant su praeitais metais, ir kaip tai atsispindės gyventojų sąskaitose?

- Lyginant su praėjusiu šildymo sezonu, biokuro medienos skiedros pirkimo kaina išaugo daugiau negu 2,1 karto nuo 21 Eur/MWh iki 45 Eur/MWh. Gamtinių dujų kaina padidėjo daugiau negu 2,25 karto nuo 86 Eur/MWh iki 194 Eur/MWh. Šiuo itin nestabiliu laikmečiu prognozuoti kuro kainas yra labai sudėtinga. Pasaulinėse energetinių išteklių rinkose gamtinių dujų augimas prognozuojamas net iki 350 Eur/MWh.

Nepaisant to, kad mūsų technologinio kuro struktūroje gamtinės dujos sudaro tik 16 proc., didelis gamtinių dujų kainos svyravimas daro didelę įtaką šilumos kainai. Prognozuojama artėjančio šildymo sezono vidutinė šilumos kaina Jonavos gyventojams gali siekti apie 11,9 ct/kWh. Dėl pasauliniu mastu drastiškai augančių kuro kainų tikėtina, kad, lyginant su praėjusiu šildymo sezonu, vidutinė šilumos kaina gali didėti ir daugiau kaip 50 proc.

Šioje situacijoje galime pasidžiaugti, kad Jonavos rajono savivaldybės valdomos įmonės, o ir pati savivaldybė aktyviai dalyvauja skatinant daugiabučių namų modernizaciją, todėl modernizuotų daugiabučių gyventojai neturėtų taip stipriai pajusti didėjančių kuro kainų įtakos. Daugiabučio namo renovacija net iki 50 proc. leidžia sutaupyti suvartojamos šilumos kiekį.

- Didėjant šilumos kainai, kaip galime taupyti?

- Mokėjimai už patalpų šildymą tik dalinai priklauso nuo kainos. Svarbu yra ir pačios šilumos suvartojimas. Taupyti galima mažinant šilumos suvartojimą name – laikyti uždaras laiptinių duris, jas pasikeisti į sandaresnes, nepamiršti uždaryti langus. Norint pasiekti rezultato, gyventojai turėtų būti iniciatyvūs: renovuoti daugiabučius namus, modernizuoti šildymo ir karšto vandens sistemas. Šiuo metu daugumoje Jonavos daugiabučių yra galimybė šilumą reguliuoti nuotoliniu būdu ir realiu laiku, o ten, kur reguliuojama rankiniu būdu, gyventojai turėtų kreiptis į mus dėl temperatūros korekcijos, o ne laukti didesnės sąskaitos ir tada aiškintis priežastis.

Tikėkimės, kad ateinanti žiema nebus labai šalta ir tai palengvins šildymo sezono mokesčių naštą.

- Kaip žaliavų kainų svyravimai paveikė įmonės rezultatus, gyventojų sąskaitas?

- 2022 metais, lyginant su praėjusiais, patiriame grynąjį nuostolį. Šių metų faktinė sausio-liepos mėnesių pelno (nuostolių) marža siekia -8,75 proc., nuostolis sudaro -469,5 tūkst. Eur. 2022 metų nuostolį lėmė išaugusios technologinio kuro, elektros energijos, vandens ir einamojo remonto sąnaudos. Lyginant šių metų sausio-liepos mėnesių laikotarpį su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu technologinio kuro sąnaudos dėl išaugusių gamtinių dujų ir biokuro kainų padidėjo +1,75 mln. Eur.

Šilumos gamyba ir tiekimas yra 100 proc. valstybės reguliuojama veikla. Mūsų nuostolis dėl kuro kainų skirtumo reiškia, kad gyventojai šias metais mažiau sumokėjo už šilumą. Aišku, per kelerius metus tą skirtumą gyventojai turės grąžinti bendrovei, nes taip numato valstybės reguliatoriaus (VERT) metodika. Tačiau mokėjimai būna išdalinti vieneriems ar dvejiems metams ir gyventojai to beveik nepajaus. 

- Ar nusimato kažkokie pokyčiai valstybiniu lygmeniu, kurie mažintų šilumos kainas?

- Sprendimų ieškoma, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba teikia siūlymus, kaip suvaldyti biokuro ir gamtinių dujų kainų svyravimus. Kaip tai atsilieps kuro kainoms, kol kas pasakyti sunku, nes daugelis veiksnių priklauso nuo pokyčių pasaulinėse energetinių išteklių rinkose. Mano manymu, siekiant lengvinti naštą gyventojams, neabejotinai siūlyčiau lanksčiau taikyti šilumos kainų kompensavimo modelį.

- Dėkojame už pokalbį.

Norėjosi imtis kažko naujo

E. Tamkevičienė jau daugiau nei 7–erius metus gamina rankų darbo papuošalus iš natūralių mineralų, kuriuos puošia „MarciPanos“ prekybinio ženklo logotipas. Šalia to, moteris rašo straipsnius jai priklausančiame informaciniame/reklaminiame portale, viena tvarkosi Jonavoje, Sodų g. 28, įsikūrusioje šventinės atributikos ir dovanų parduotuvėje bei valdo keturias elektronines parduotuves. Pastarosiose siūloma įsigyti papuošalų gamybai reikalingų  medžiagų, prekių bei dovanų krikštynoms, kitoms šventėms. 

Jonavietės žodžiais tariant, pasukus nuosavo verslo keliu, veiklos jai niekada netrūko, tačiau nuolatinis noras sukurti ką nors naujo, vertė ją svarstyti apie dar neišbandyto kelio paieškas.

„Ir man padėjo koronavirusas... Susirgusi juo netekau uoslės, skonio. Kadangi nuo vaikystės turėjau tokį jautrų kvapų pojūtį, kad tėvus aplankiusį, skaniai pasikvėpinusį žmogų galėjau iškart įsimylėti, o ypač – vyrą (aut. past. šypsosi), uoslės praradimas man buvo didelė trauma.

Laimei, viskas atsistatė dar ir su kaupu: jei iki tol turėjau jautrią uoslę, tai po pilno pasveikimo ji tapo dvigubai jautresnė. Pradėjau domėtis kvapų sudėtimi, jų terapija, išmokau netgi atskirti ir išvardinti pro šalį praėjusio žmogaus kvepalų sudėtines dalis.

Be uoslės praradimo, koronavirusas man atnešė ir nemigą. Nemiegant naktimis galvoje virdavo tiek daug minčių, kad vieną naktį man tiesiog kilo mintis sukurti savo namų kvapų liniją“, – paklausta apie tai, kas paskatino ją imtis namų kvapų gamybos, kalbėjo jonavietė.

_{E. Tamkevičienė - šalia savo parduotuvės Sodų gatvėje.}

Dėmesys visumai

Šiuo metu MarciPana fragrances namų kvapų linijoje yra keletas skirtingų aromatų. Kaip vyksta jų kūryba?

„Susiperku skirtingas kvapų esencijas, kurtas profesionalių parfumerių, kurių pasirinkimas šiais laikais yra begalinis ir maišau su ekologiška, specialiai namų kvapams gaminama baze. Čia ne jokia paslaptis, kad taip daro daugybė kvepalų gamintojų.

Mano tikslas buvo sukurti ne visiškai naują aromatą, o gaminio visumą – norėjosi, kad jis būtų originaliai supakuotas bei apjungtų meilę ne tik kvapams, bet ir pačiai kūrybai, papuošalų gamybai, rašymui.

Kiek save pamenu, pagaminus naują papuošalą, negalėdavau jo paviešinti „Facebook“ ar „Instagrame“, jei neparašydavau jam skirtos istorijos.  Taip mano „Facebook" paskyra, pavadinta „MarciPanos“ vardu, virto tarsi saviraiškos forma. Joje papuošalai persipina su įdomiomis istorijomis iš asmeninio gyvenimo ar kasdienėmis patirtimis. Manau, kad dalis žmonių „MarciPaną“ pamilo būtent dėl šių istorijų. Būdavo, kad jei kurį laiką nieko neparašau, klientės klausia kas nutiko, kodėl nebekeliu postų, pridurdamos, jog pasiilgo mano tekstų. Su mano namų kvapais tas pats: kiekvienas jų internetinėje parduotuvėje pristatomas su istorija“, – kalbėjo jonavietė.

Namų kvapų dėžutėse kiekvienas pirkėjas randa ir knygos skirtuką su jos kurtomis eilėmis. Patys buteliukai dekoruoti akmens karoliukais, kuriuos galima nešioti kaip apyrankę.

„Ant buteliukų dangtelių yra mineralai, kurie lengvai nusilupa ir pasideda šalia kvapų indelio kaip dekoras. Kiekvienas mineralas parinktas pasitelkiant sukauptas žinias apie minerologiją ir atsižvelgiant į jo sąvybes, skleidžiamą energetiką. Na, čia jau pagal mano pajautimą... 

Pavyzdžiui, konkursui pristatyto kvapo „Tabakas ir ąžuolas“ buteliuką papuošė turmalinas. Jis valo aurą, aplinką. Tai yra mineralas, tinkantis visiems vyriškiems meridianams. Dėl to jis priderintas prie stipresnio kvapo“, – pasakojo jonavietė.

_{E. Tamkevičienės namų kvapų linijoje - keli skirtingi aromatai.} 

Nuo papuošalų kūrybos iki mineralogijos

Pasiteiravus, kas paskatino ją domėtis mineralogija, M. Tamkevičienė prisimena savo kaip verslininkės kelio pradžią.

„Tai, be abejonių, siejasi su mano papuošalų kūryba. Iki jos dirbau samdomą ir pakankamai gerai apmokamą darbą. Kadangi mėgau puoštis, domėjausi papuošalų kūrėjais, kurie prekiavo savo kurtais papuošalais, o jie buvo tikrai nepigūs.

Kadangi esu kūrybiškas žmogus, nusprendžiau pati sau susiverti kelis papuošalus.  Viskas prasidėjo nuo labai mažo startinio paketo, bet kai pradėjau prekiauti savo kūriniais, pardavimai sekėsi nuo pirmų papuošalų.  Matyt, kad pataikiau ant bangos, kai tokio tipo gaminiai buvo labai paklausūs ir nebuvo didelės konkurencijos.

Pradėjo plaukti nemažos pajamos,  iš kurių galėjau laisvai pragyventi. Nebespėjau kurti, tad išėjau iš tuometinio samdomo darbo. 
Prekybos apimtims tik augant, vis didėjo išlaidos, skirtos priemonių kūrybai įsigyti. Ieškojau nišų, kur galėčiau jų nusipirkti pigiau.

Vieną vakarą, tiesiog besišnekučiuodamos su kaimyne, kuri man tuo metu padėjo kurti papuošalus, lyg juokais, lyg rimtai pasvajojome, kad vieną dieną reikėtų nuskristi į Kiniją. Tą patį vakarą jau turėjome bilietus...

Kinijoje radome tiekėjus, susitarėme dėl užsakymų. Žinoma, toje kelionėje buvo daug visko. Netrūko streso, ašarų ir nusivylimų, bet tada supratau, kad jei sugebėjau išskristi su drauge į Kiniją, palikusi mažą vaiką vyrui, aš galiu viską“, – kalbėjo moteris.

Atsivežusi mineralus iš Kinijos, E. Tamkevičienė domėjosi jų radimvietėmis bei kaupė žinias apie jų ezoterines savybes. 

„Aš negalėjau prekiauti tuo, apie ką nežinau pati. Rinkau daug įvairiapusiškos informacijos apie mineralus, bet tai dariau ne tik dėl to, kad reikėjo - man tai buvo be galo įdomu. 

Vienu metu netgi rengiau papuošalų kūrybos mokymus. Jų tikslas buvo ne tik išmokyti susiverti sau apyrankę, bet ir padėti atskirti, kurie mineralai yra tikri, kurie – ne. Negalėdavau patylėti, kai matydavau, kad stiklas ar presuotos akmens dulkės, sumaišytos su derva, parduodami kaip natūralūs mineralai. Ne viename puslapyje esu pakomentavusi, kad aprašymas neatitinka tikrovės. Ne vienas jų mane ir užblokavo. Turbūt esu užblokuota didelio skaičiaus prekeivių bei kūrėjų (aut. past. šypsosi).

Jei viską apibendrinus, mano galva, tu negali siūlyti kitiems to, kuo pats netiki“, – kalbėjo E. Tamkevičienė. 

_{Laimėjimą pelnęs gaminys.} 

Visiškai nesitikėjo 

Paklausta apie apsisprendimą dalyvauti Jonavos rajono savivaldybės bei Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų (KPPAR) Jonavos filialo organizuojame konkurse, E. Tamkevičienė pripažįsta, kad norą pristatyti savo gaminį lydėjo ir abejonės. 

„Žinojau apie konkursą „Sukurta Jonavoje“ iš anksčiau, bet aš perfekcionistė... Svarsčiau, kad gal dar per anksti, nes gaminį reikia tobulinti. Ir išties reikia... Pakuotėje dar trūksta mineralų aprašymo. Visgi, sulaukusi KPPAR vadovės paraginimo dalyvauti jau šiais metais, taip ir padariau. 

Laimėjimo visiškai nesitikėjau, kas lėmė tai, jog negalėjau dalyvauti šventėje, kai buvo įteikti apdovanojimai – iki sužinojimo apie laimėjimą buvau sumokėjusi už vietą prekybai kitame mieste vykstančiame festivalyje, tad apdovanojimą atsiėmė tėtis. 

Neslėpsiu, suvokusi, kad negalėsiu būti  šventėje, tikrai nuliūdau“, – apgailestavo M. Tamkevičienė.

_{Konkurse ,,Sukurta Jonavoje" laimėtas aukso medalis.}

Dėmesio lavina

Moteris pastebėjo, kad dalyvavimas „Sukurta Jonavoje“ konkurse iškart atnešė apčiuopiamos naudos jos verslui. 

„Tą dieną, kai viešai buvo paskelbti laimėtojai, pajutau didelį žmonių susidomėjimą. Pamenu – dirbu savo parduotuvėlėje, dar nežinodama, kad aš – viena iš nugalėtojų ir nesuprantu, kodėl taip nenumaldomai pypsi telefonas. Paėmusi jį į rankas, pamačiau daug sveikinimų, klausimų  kur rasti mano parduotuvę ir įsigyti namų kvapų. Netrukus sulaukiau ir užsakymų, kurių skaičius po konkurso tikrai išaugo. 

Susidomėjimas produktu buvo akivaizdus. Sakiau vyrui, kad įžnybtų man, nes buvo sunku patikėti tuo, kas vyksta.
Galiu pasidžiaugti, kad šie metai man - laimėjimų metai. Žiemą dalyvavau konkurse, kai Jonavoje buvo renkama gražiausia eglutė eglučių miestelyje. Šiam konkursui buvau pagaminusi eglutę – angelą, kuris man atnešė antrąją vietą. 

Labai džiaugiausi ir angelo laimėjimu, nes į tą kūrinį įdėjau beprotiškai daug darbo. Jis man buvo pirmasis įrodymas, kad viešumas turi milžinišką galią – jau tada pajaučiau didesnį susidomėjimą savo gaminiais bei veikla“, – kalbėjo M. Tamkevičienė.

_{E. Tamkevičienės sukurta eglutė - angelas. Ši dekoracija pelnė antrąją vietą gražiausios Jonavos eglučių miestelio puošmenos konkurse.}

Iki laimėjimo – sunkiu darbu

Moteris tiki, kad visa tai yra pagaliau atėjęs atpildas už ilgą, bei nuoširdų darbą.  

„Visada dirbau sunkiai. Būdavo, kad nemiegodavau ir iki 2 ar 4 nakties, o vienu metu dar mažą vaiką auginau, prie kurio tekdavo anksti keltis. Žinoma, vyras, daug padėjo. Jis padeda ir dabar: rūpinasi vakarais vaiku, kiek moka ir gali – buitimi.  Nepaisant to, daug metų „variau“ negailėdama savęs...

Dažnai išgirstu, kad žmonės nori savo verslo, nes jis neva atneš gerus pinigus, bus galima dirbti tik sau, būti sau vieninteliu viršininku ir viskas bus labai lengva. Galiu pasakyti, kad nė velnio... Jei nori, kad tau pasisektų, turi dirbti kaip arklys, o naudos nebūtinai iškarto gausi. 

O dabar su laimėjimu, lyg koks viesulas, lyg šviesa tunelio gale, atėjo pripažinimas ir gražus dėmesys. Pagalvojau, kad pagaliau tas mano sunkus darbas davė vaisių, tapau pastebėta, išgirsta, įvertinta.

Jausmas – be galo geras“, – teigė jonavietė, čia pat pridurdama, kad net prisimindama didžiausius sunkumus, ji, visgi, nei kiek nesigaili ėmusis nuosavo verslo. 

Viskas taip, kaip turėjo būti

„Žinoma, būna momentų, kai norisi verkti, apima nerimas, nes kelias nebuvo ir nėra lengvas, bet nenorėčiau nieko keisti. 
Aš tikiu, kad kiekvienam yra skirti savi išbandymai bei suklūpimai, savi iššūkiai, savos pamokos ir savi laipteliai, kuriais lipama aukštyn. 
Galiu pasakyti, kad aš esu laiminga būdama ten, kur dabar esu.

Neabejoju, kad tam, jog verslas būtų sėkmingas, svarbiausia - turėti vidinį užsidegimą. Jei tu kiekvieną sekmadienį dejuoji, kad ryt vėl pirmadienis ir reikia į darbą – nieko nebus.

Neneigsiu – būna ir man, kai tokių minčių kyla visapusiškai sunkiais momentais, bet jei nuolat...“, – sakė E. Tamkevičienė. 

_{E. Tamkevičienė su vyru ir jaunesniuoju sūnumi.}

Apie užsidegimo kurstymą

Na, o vidinį jonavietės užsidegimą pakursto ne tik asmeninės savybės, bet ir karts nuo karto iššaukiamas adrenalino jausmas bei kovos menų sporto treniruotės su asmeniniu treneriu. 

„Nuo vaikystės nenustygdavau vietoje: einu, griūnu, keliuosi, vėl bėgu...Tas išlikę iki dabar. 

Esu adrenalino fanatikė: karts nuo karto man reikia „nunulinti“ savo smegenis nušokant su guma nuo tilto, praskrendant parasparniu, pasivažinėjant bekelėmis su keturračiais ar išbandant aukščiausius atrakciono parko kalnelius. 

Tiesa, galima pajuokauti, kad ant senatvės jau ir traumų neišvengiu: neseniai taip nukritau su elektriniu paspirtuku, jog randai ant veido liks ilgam, o čiuoždama vandens atrakcionu, susilaužiau uodegikaulį.

Bet aš džiaugiuosi, kad esu tokia, kokia esu. Už tai turėčiau padėkoti tėveliams. Mano kūrybiškumas, perfekcionizmas, dėmesys kiekvienai detalei – iš jų. Mama, kiek pamenu nuolat užsiimdavo rankdarbiais: mezgė, siuvo, siuvinėjo ir tai daro iki šiol. Žinoma, tas smulkmeniškumas ar perfekcionizmas kartais gali būti duotybė, o kartais karma: santykiuose su manimi nėra lengva.

Dėl to esu labai dėkinga ir savo vyrui, kuris mane supranta, palaiko, o prireikus ir ,,nuleidžia ant žemės“ primindamas, kad kartais reikia leisti sau mėgautis gyvenimu ir lėtesniu tempu“, – pokalbio pabaigoje sakė E. Tamkevičienė. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Nuo laisvalaikio iki elegantiškų kostiumėlių

Laisvalaikio kostiumėliai, suknelės, chalatai bei kiti drabužiai – gaminiai, kuriuos galima įsigyti MB „Markyzo“. 

„Didžiausias dėmesys dabar yra skiriamas laisvalaikio kostiumėliams, nes tai – universali prekė, tinkanti ir reikalinga daugumai, ypač aktyviems žmonėms.

Ateityje planuoju daugiau koncentruotis ties elegantiškų kostiumėlių, paltų, kelnių siuvimu. Mano ateities vizija pasiūlyti tai, ką nešiočiau pati. Paprastai sakant, ką siuvu sau – galiu pasiūti ir tau“, – apie savo gaminius pasakojo I. Zakarauskienė.

_{I. Zakarauskienė su sūnumi}

Širdžiai mielas gaminys

Merginos pristatytas džemperis konkursui „Sukurta Jonavoje“ buvo gaminamas vadovaujantis „zero waste“ principu. 

„Sukerpant įvairius gaminius iš trikotažo, lieka daug medžiagų atraižų, kurias panaudoti pavyksta itin retai. Šį kartą buvau išsikėlusi sau tikslą – sunaudoti kiek įmanoma mažiau audinio ir palikti tik minimalias šiukšles.

Taip pat norėjosi, kad gaminys apjungtų „Markyzo“ logotipą ir Jonavą. Ieškodama įvairių galimybių atradau sprendimą, kad ant džemperio bus gulbės logotipas, laikantis „M“ raidę.

Galiu pasakyti, kad man visada buvo svarbi Jonava, didžiavausi, kad esu jonavietė. Dėl to šis gaminys man tik dar mielesnis“, – sako drabužių kūrėja.

Gamtos tausojimas – svarbus

Jonavietė pripažįsta, kad tvarus vartojimas jai asmeniškai svarbus. 

„Tikrai nėra smagu, kai likusios atraižos virsta šiukšlėmis. Stengiuosi jas panaudoti vienur ar kitur. Taip ir gimė mintis pasiūti gumytes plaukams.

Pastebiu, kad žmonės dabar perka labai daug. Neretai net tai, ko jiems visiškai nereikia. Pamato gražią spalvą, įdomesnį siluetą ir perka, nors tas drabužis vėliau tūno giliai spintoje.

Mano klientai jau žino, kad aš savo prekėms niekad nedarau nuolaidos. Yra žmonių, kurie dėl to pyksta, bet tai daroma sąmoningai, tikintis, kad klientas geriau nusipirks vieną brangesnį, kokybišką ir ilgai tarnausiantį gaminį, o ne daug pigių.

„Markyzo“ gaminiai tikrai nėra iš pigiausių, nes tai nėra masinės gamybos produktas ir, manau, jų pirkėjai yra arba galintys sau leisti sumokėti daugiau už gaminį, arba tie, kurie savo išlaidas planuoja sąmoningai. Tokie žmonės žino, kad geriau pataupyti ir per du mėnesius gali nusipirkti sau tinkantį drabužį, kurį nebus sunku pritaikyti ir jis tarnaus ilgai.

Labai tikiuosi, kad tai bent šiek tiek prisideda prie tvaraus vartojimo“, – kalbėjo Ingrida  pridurdama, kad ateityje planuoja siūti ir daugiau gaminių, kurių gamyba pasižymėtų kuo mažesne tarša.

Patinka ne visiems

„Galbūt tai nebus visiškai „zero waste“. Mano nuomone, tokie drabužiai nėra labai mėgiami žmonių dėl specifinio silueto. Prieš ką nors siuvant visada pagalvoju, ar pati nešiočiau tokį gaminį. Norisi, kad būtų ne tik tvaru , bet ir gražu.

 Siekiant, kad atraižų visai neliktų, o gaminiai būtų pagaminti „zero waste“ technologijos būdu, medžiaga sukerpama taip, kad gaunasi platus, „maišo“ tipo drabužis. Tokį rinktųsi tikrai ne dauguma.

Galbūt renkasi tie, kurie mėgsta labai laisvus drabužius arba norintys po jais paslėpti kažkokius figūros trūkumus.

Tokia technologija dažniausiai siuvamos suknelės, o moterys dėvima suknele dažniausiai nori pabrėžti figūrą, o ne ją slėpti“, – kalbėjo mergina.

Nutarė atidėti

Apie dalyvavimą Jonavos rajono savivaldybės ir rajono verslininkus vienijančio partnerio – Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų (KPPAR) Jonavos filialo organizuojamame konkurse mergina galvojo dar praėjusiais metais. 

„Tuomet su manimi susisiekė KPPAR Jonavos filialo vadovė Dalia Sinkevičienė, tačiau ,,Markyzo“ buvo tik pirmuose oficialaus įkūrimo žingsniuose. Nors labai norėjau, nusprendžiau, kad konkursui savo gaminį pateiksiu kitais metais. Žinojau, kad jis vyksta vasarą. 

Taip jau susiklostė, kad šią žiemą sukūriau naują džemperio modelį, kurį paleidau į prekybą,  o atėjus metui pateikti savo gaminį konkursui, pridėjau ant jo gulbės logotipą, kuris parinktas kaip Jonavos akcentas“, – kalbėjo I. Zakarauskienė. 

Tiki atpildu

Pasiteiravus, ar mergina tikėjosi tapti viena iš „Sukurta Jonavoje“ laimėtojų, ji pasakoja tikinti, kad pastangos nelieka nepastebėtos. 

„Aš tikėjau savo produktu ir tuo, kad jei žmogus tikrai nuoširdžiai stengiasi, kantriai eina link savo tikslo, maksimaliai atiduoda save, galbūt jis pakils vieną laiptelį į priekį, vieną – atgal, bet kada nors ateis jo diena.

Tikiu, kad nebūna taip, jog tu sąžiningai dirbi, bet tau niekad nesiseka. Būna juodų dienų, bet po jų vis tiek ateina šviesa. Gal pasiseka ne iš pirmo karto, gal - iš antro, bet vis tiek pasiseka… Aš visad labai stengiausi, labai myliu savo darbą. Galvojau, kad jei nelaimėsiu, tai Dievo ar kažkokių kitų aukštesnių galių nėra (aut. past. šypsosi).

Kas kart įžengusi į savo studiją galvoju, kokia aš esu laiminga, kad turiu ją.

Visgi, kai sužinojau, kad laimėjau, labai apsidžiaugiau. Malonu, kai kiti tave giria, sveikina. Manau, kad tokie laimėjimai – malonus įvertinimas, didinantis pasitikėjimą savo jėgomis, šiek tiek pakeliantis savivertę“, – kalbėjo I. Zakarauskienė. 

_{,,Sukurta Jonavoje" konkurso laimėtojų apdovanojimo akimirka.}

Prilygino meditacijai

Jonavietę „Markyzo“ studijoje galima rasti kone kiekvieną dieną.

„Kai darbas tau patinka, tu neskaičiuoji valandų. Suprasdama, kad kartais dėl to nukentėdavo net mano sūnus, bandžiau susitarti su savimi, kad sekmadieniais nedirbsiu visiškai, o šeštadieniais - tik pusę dienos. Su sekmadieniais sekasi visai neblogai, bet pažadus dėl šeštadienio kartais sulaužau...

Dar reikia pakovoti su savimi. Žinoma, viskas priklauso nuo užsakymų skaičiaus, tačiau man siuvimas patinka ir kaip veikla. Jis atpalaiduoja mane, atrodo pats verslas yra įtemptas dalykas, bet kai pradedu siūti, būdama procese jaučiuosi lyg terapijoje, atitrūkstu nuo pasaulio.

Būna, kad ateina draugės ir sako: „Kaip tu gali visą dieną tik siūti, sėdėti sau ramiai net be jokios muzikos“.

Kai siūnu, man nereikia nieko: čia mano meditacija, čia mano kūryba“, – kalbėjo mergina.

Sekėsi nuo vaikystės

Kaip Ingrida atrado save siuvėjos amplua?

„Siūti aš pradėjau gal nuo 5 metų... Pamenu, žaisdavome su pussesere lėlėmis, o aš iš mamos pavogdavau medžiagų, kad galėčiau pasiūti barbėms drabužių. Tuomet medžiagos buvo deficitinė prekė, bet aš vis nusikirpdavau kokį kamputį.

Siuvam abi su pussesere, o ji jau matau susinervina, kad jai nesigauna. Man priešingai – visada gaudavosi gerai. 

Tada gal būdama 10-ies ar 11-ikos metų sugalvojau, kad noriu išmokti siūti ta senovine rusiška siuvimo mašinėle. Tėtis pasakė, kad vieną kartą parodys kaip ir viskas... Bandžiau visą naktį, ne kartą apsipyliau ašaromis, mintyse jau svarsčiau apie mašinėlės išmetimą, bet ryte man pavyko. Taip nuo pat paauglystės visus rūbus taisiausi pati. Vėliau pradėjau juos siūti sau. 

Dirbdama kolektyve dažnai girdėdavau iš kolegių klausimus, kur nusipirkau vieną ar kitą drabužį. Kai pasakydavau, kad pasisiuvau pati, jos pradėdavo klausinėti, kodėl joms nieko nepasiuvu.

Gimus sūnui, viskas dar labiau pasistūmėjo – norėjau, kad jis būtų papuoštas gražiais, išskirtiniais drabužiais. Pradėjau siūti jam, o viduje nedrąsiai vis svarsčiau apie galimybę dirbti sau“, – pasakojo „Markyzo“ įkūrėja. 

Ryšį su sūnumi turi ir pats „Markyzo“ pavadinimas.

„Mano sūnus Markas. Namuose jį greitai praminiau Markyzu. Vieną rytą gėriau kavą ir kažką jam sakiau kreipdamasi Markyzu. Tada jau galvojau kaip reikės pavadinti savo bendriją. Toptelėjo mintis, kad „Markyzas“ – skambus žodis, o asociacija su daug kam žinoma pasaka padės žmonėms geriau įsiminti pavadinimą. Taip likau prie „Markyzo“, – kalbėjo mergina. 

Sunku, bet verta

Kalbėdama apie nuosavo verslo įkūrimą I. Zakarauskienė neslepia, kad ją lydėjo ne viena baimė. Nepaisant to, ji neslepia džiaugsmo išdrįsusi žengti iš savo komforto zonos. 

„Ilgą laiką siuvimas man buvo užslėpta svajonė, hobis, bet aš negalvojau, kad jis gali būti mano pragyvenimo šaltinis. 

Man visada norėjosi stabilumo, stabilių pajamų, jaučiau nerimą, nes su verslu vieną dieną gali būti gerai, kitą – ne. Tas baugino. Visokių baimių kartais kyla ir dabar, bet džiaugsmas yra kur kas didesnis. 

Savo verslą įkūriau praėjusių metų rudenį, kai buvo kalbama apie naują koronaviruso bangą. Nors iki tol turėjau susipirkusi ne vieną buitinę siuvimo mašiną, man labai padėjo Užimtumo tarnyba, suteikusi paramą verslui: už ją įsigijau pramoninę įrangą, skirtą ne tik siuvimui, bet ir lyginimui. 
Kai dabar prisimenu, kad tiesiog išėjau iš darbo, nežinodama ko tikėtis, o kur dar karantinai, kartais pagalvoju, jog tada man gal protas aptemo (aut. past. šypsosi).

Pamenu, sakiau sau, kad bus taip, kaip bus. Dirbdama samdomą darbą nejaučiau vidinio pasitenkinimo, nes visad buvau žmogus, kuriam reikia iššūkių, įtampėlės. Verslas nėra tas dalykas, kur tu gali atsipalaiduoti, laisvai skaičiuoti pinigus. Kartais tikrai yra sunku, bet aš vadovaujuosi mintimi, kad norint augti, reikia daryti tai, ko bijai. Jei nedarysi, niekad netobulėsi“, – pokalbio pabaigoje sakė I. Zakarauskienė. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė 

Dar 2016-aisiais bendrovėje dirbti pradėjusi moteris pasakoja, kad tuomet ji Jonavoje pasigedo žydinčių augalų, ir nors nuo tada  miesto apželdinimas gerokai pasikeitė, R. Imbrasienė nuopelnų sau neprisiima, jos žodžiais tariant, tai – komandinio darbo rezultatas.

Keitėsi palaipsniui

,,Pamenu, kad tik pradėjusi dirbti, mieste jaučiau spalvų ir augalų įvairovės trūkumą. Vaikštant po Jonavą, ypač pavasarį, buvo niūru. Tad pradžioje reikėjo ankstyvų pavasarinių žiedų. Taip atsirado krokai, narcizai, tulpės. Jonavos gėlynai keitėsi palaipsniui. 

Lietuvoje tapo vis madingesni daugiamečiai augalai. Kiek įmanoma, ir mes vienmetes gėles keitėme daugiametėmis. Dalis gėlynų buvo panaikinti, dalis pertvarkyti, bet buvo ir tokių, kurie įrengti naujai. 

Dabar vienmetes gėles sodiname tik ten, kur negalime jų išvengti: vazose, mažuose plotuose. Pačių želdinių mieste tikrai padaugėjo. Prie kiekvieno naujai įrengiamo tako atsirado krūmų ir gėlynų masyvai. Bendrai šiuo metu prižiūrime apie 2500 kv/m želdynų.

Nauji medžiai sodinami seniūnijos iniciatyva. Mes juos prižiūrime, padedame išrinkti rūšis. Renkantis medžius stengiamasi sodintis kuo įvairesnius. Miestui reikalinga bioįvairovė.

Socialiniuose tinkluose teko skaityti nuomonę, kad Jonavoje sodinama tik bukai ir skroblai. Tai netiesa. Mieste yra pasodinta nemažai įvairių medžių: liepos, klevai, šermukšniai, ievos, puošmedžiai, sakuros, ginkmedis, gudobelės, ąžuolai.

Bendrai miesto vaizdas stipriai pasikeitė“, – kalbėjo R. Imbrasienė.

Komandinis darbas

Čia pat moteris pabrėžia, kad ties Jonavos želdiniais, naujų erdvių kūryba darbuojasi ne vienas žmogus.

„Tai bendras komandos rezultatas.  Želdynų priežiūra reikalauja daug laiko, darbo ir žinių. Mūsų miesto želdiniais rūpinasi 7 žmonės:  4 gėlininkės ir 3 apželdinimo darbininkai. Gėlininkės yra sezoninės darbininkės. Jų darbas baigiasi rudenį, kai pasodinamos svogūninės pavasarinės gėlės. 

Na, o apželdinimo darbininkai dirba ištisus metus. Jiems priklauso medžių ir krūmų pjovimas bei genėjimas, žolės pjovimas miesto centrinėje dalyje. 

Mūsų darbai labai priklauso nuo oro sąlygų. Karštomis vasaromis – sunkiau, nes reikia spėti palaistyti visame mieste pasodintus medžius, krūmus ir gėles. Juos tręšti ir purkšti nuo ligų bei kenkėjų. O kur dar piktžolės... 

Noriu pabrėžti, kad tiek mūsų įmonės vadovai, tiek miesto vadovai skiria miesto želdinimui labai daug dėmesio. Be jų iniciatyvos ir palaikymo pasiekti tokį rezultatą būtų sunku.

Svarbu ir tai, kad prie pačių pirmų želdinių pokyčių Jonavoje stipriai prisidėjo ir Lietuvoje gerai žinoma dendrologė Danguolė Liagienė. Ji buvo tas žmogus, kuris pradėjo keisti gėlynų bei želdinių stilių, sukūrė kitokią viziją. Su D. Liagiene konsultuojamės iki šiol“, –kalbėjo R. Imbrasienė. 

Mato svarbą

Specialistė neabejoja, kad želdiniai – labai svarbus miesto aplinkos elementas.

„Be žalumos ir augmenijos negali būti darnos bet kokioje aplinkoje. Juk žmogus yra gamtos dalis. Žaluma apjungia viską ką sukuria žmogus. Nesvarbu, ar tai moderni, ar tai senoji miesto architektūra. 

Pats želdynų dizainas, kaip ir architektūra, taip pat turi stilius. Visa tai suderinus pasiekiama darna“, – kalbėjo moteris. 

Dar daugiau žiedų

R. Imbrasienės akimis,  Jonavoje vis dar yra erdvių, kurias galėtų papuošti augmenija. 

„Norėčiau, kad visose miesto vietose kas nors žydėtų. Įvairiose miesto erdvėse skirtingu metu laiku būtų malonu matyti žydinčius medžius, krūmus bei gėles. 

Gyvenamuosiuose daugiabučių namų kvartaluose trūksta mažų skverelių, kuriuose žmonės galėtų leisti laisvalaikį“, – teigė R. Imbrasienė.
Artimiausiu metu ketinama pabaigti J. Ralio parke esantį gėlyną. Jis bus apsodintas dekoratyviniais česnakais. 

Arčiau natūralumo

Kuri Jonavos žalioji erdvė mieliausia pačiai specialistei?

„Jonavos miesto gėlynai ir žaliosios erdvės visos skirtingos ir savotiškai mielos, bet man, ko gero, labiausiai lankytis patinka Taurostos parke. 

Naujai rekonstruotoje parko dalyje bandoma prisidėti prie biologinės įvairovės didinimo. Dėl to čia jaučiamas natūralumas, vyrauja ramybė. Laukiu, kada bus baigta pilno parko rekonstrukcija“, – kalbėjo jonavietė.

Nuo mokymų iki kitų pavyzdžių

Pasiteiravus, iš kur semiamasi įdėjų kuriant naujas erdves, R. Imbrasienė pasakoja, kad nuolat lankosi įvairiuose seminaruose, kursuose ir mokymuose. 

„Stengiuosi sekti kas vyksta pasaulyje. Labiausiai įkvepia kitose šalyse tvarkomos miesto žaliosios erdvės, gėlynai. Tokios šalys kaip Latvija, Vokietija, Olandija, Didžioji Britanija yra lyderės, iš jų galima daug pasimokyti“, – pasakojo specialistė. 

Ir darbas, ir malonumas

Klausantis, kaip R. Imbrasienė kalba apie savo darbą, dvejonių nekyla - jis yra įaugęs į jos kraują.

 
„Man patinka kurti. Malonu matyti rezultatą. Tikrasis rezultatas pasimato tik po 3-4 metų, o ką kalbėti apie medį, kurio tikro grožio reikia laukti 10-15 metų. Lankantis kituose miestuose ar šalyse, pirmiausia visada noriu pamatyti miesto želdynus. Man patinka juos analizuoti, pasimokyti... Man mano darbas yra ir mano hobis, ir laisvalaikis.  

Aš pati gyvenu vienkiemyje ir džiaugiuosi, kad turiu daug vietos augalams. Turiu pakankamai vietos kūrybai, daug ką išbandau praktiškai. 

Visgi, labai trūksta laiko. Kaip sakoma, batsiuvys be batų...“, – šypsodamasi kalbėjo jonavietė. 

Neatbaidė net ir vorų baimė

Paklausta kaip užgimė jos meilė augalams, R. Imbrasienė svarsto, kad prie to prisidėjo močiutės rodytas pavyzdys. 

„Ji turėjo didelius gėlynus ir buvo augalų mylėtoja, turbūt iš jos užsikrėčiau šia meile. Mokykloje lankiau botanikų būrelį, su vadovu ieškodavome ir rinkdavome retus augalus. Savo dabartinę specialybę pasirinkau jau kiek vėliau. 

Apsigyvenus vienkiemyje, nežinojau kaip skoningai suplanuoti didelę erdvę. Kauno kolegijoje buvo galimybė įgyti reikiamų žinių. Pasirinkau sodybų želdinimo dizainą. Paskutiniuose kursuose pradėjau rengti pirmus projektus ir iki šiol augalai yra visas mano gyvenimas“, – kalbėjo R. Imbrasienė. 

Nuo profesijos pasirinkimo neatbaidė net ir sunkiai su ja suderinama vorų fobija.

„Aš jų labai bijau, bet dirbdama su gėlėmis visad jaučiau ir iki šiol jaučiu didelį malonumą. Dėl to net negalvoju apie juos“, – pokalbio pabaigoje kalbėjo moteris. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

UAB ,,Jonavos paslaugos" ir archyvo nuotraukos

Per pirmąjį šių metų pusmetį Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje gauta 10 skundų dėl galimos diskriminacijos amžiaus pagrindu. Kokios tai situacijos?   

Dalis jų susijusios su įvairių paslaugų neprieinamumu. Žmonės kreipiasi į mus, nes neturi išmaniųjų telefonų ir mobiliųjų programėlių, kurios suteikia nuolaidas parduotuvėse. Jų teigimu, vyresnio amžiaus asmenys nesinaudodami šiomis technologijomis atsiduria blogesnėje padėtyje nei kiti vartotojai ir vartotojos.  

Gautas ir skundas dėl nemokamų prostatos vėžio tyrimų – jie prieinami tik atitinkamo amžiaus pacientams. Vyresnio amžiaus pareiškėjas kreipėsi ir dėl to, kad daugiabučio liftas nestoja antrame aukšte. Dėl amžiaus asmuo sunkiau juda, tad gyvendamas šiame aukšte negali normaliai patekti į savo namus. Šiuo konkrečiu atveju, amžius, kaip galimos diskriminacijos pagrindas, susipina su negalia.  

Kai žmonės darbe yra diskriminuojami dėl savo amžiaus, oficialius skundus jie ir jos teikia labai retai. Ar tai atspindi realų diskriminacijos mastą šioje srityje?  

Visiškai neatspindi. Žmonės tiesiog vengia skųsti darbdavius ir darbdaves bijodami susidorojimo ar kitokių neigiamų pasekmių. Lietuvoje ši situacija nesikeičia jau dvidešimt metų. Jei gyventojai (-os) ir kreipiasi, dažnai tik tada, kai jau išeina iš darbo arba yra pasirengę (-usios) nutraukti darbo santykius. Pagrindinė nepranešimo apie tokius pažeidimus priežastis – neadekvati darbdavių reakcija į patį skundo pateikimą.  

Ką reikėtų daryti, kad ši situacija keistųsi?  

Manau, jog vertėtų labiau drausminti pačius darbdavius (-es). Darbuotojas ar darbuotoja, pateikę skundą, yra teisiškai apsaugoti nuo persekiojimo. Kol vyksta tyrimas, du ar tris mėnesius, darbdaviai (-ės) elgiasi ganėtinai santūriai, tačiau pamažu pradedamas jausti spaudimas (žmonės laikomi „skundikais“). Tyrimą pabaigus ir, pavyzdžiui, diskriminacijos nenustačius, pareiškėjas ar pareiškėja susiduria su sankcijomis – per dideliu darbo krūviu, priekabiavimu ir panašiai. Galbūt valstybė galėtų numatyti ilgesnį apsaugos nuo persekiojimo laikotarpį, tarkime, kokius dvejus metus nuo skundo pateikimo. Per šį laikotarpį atsakingi asmenys ar institucijos galėtų vykdyti atitinkamą apskųsto darbdavio (-ės) kontrolę.  

Be to, darbdaviams (-ėms) reikėtų keisti nuostatas apie patį skundą bei jo pateikėją. Kreipimasis į institucijas demokratinėje visuomenėje yra normalus žmogaus teisių gynimo būdas ir nieko blogo, jei darbuotojas ar darbuotoja pasiskundžia. Tai nėra eilinis darbinis klausimas, tačiau nereikėtų į tai reaguoti perdėtai jautriai ir priešiškai nusiteikti besiskundžiančiųjų atžvilgiu. Darbdaviai ir darbdavės nėra neliečiami.  

Pagal bendrą kreipimųsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą skaičių, amžius yra trečias pagal dažnumą galimos diskriminacijos pagrindas po lyties ir negalios. Kokias diskriminacijos dėl amžiaus tendencijas pastebite savo darbo praktikoje?  

Į mus daug dažniau kreipiasi vyresnio amžiaus žmonės. Neretai jie ir jos jaučiasi diskriminuojami negaudami tam tikrų draudimo ar banko paslaugų. Pavyzdžiui, bankinės kortelės klientams ir klientėms nuo, tarkime, 70-ies metų amžiaus išduodamos mažiau palankiomis sąlygomis.  

Dažnai žmonės teiraujasi, ar prevencinių sveikatos patikros paslaugų kompensavimas tik konkretaus amžiaus asmenims nėra diskriminacija. Problemiškos gyventojams atrodo ir įvairios jaunimą remiančios programos, kuriomis šiai asmenų grupei taikomos lengvatinės sąlygos gauti paslaugas ar įsigyti prekes. Kiekvieną atvejį privalu vertinti individualiai, bet nepagrįstų apribojimų tikrai pasitaiko.  

Apmaudu, bet dažnai žmonės skundžiasi dėl nepagarbaus medikų (-ių) požiūrio į vyresnius pacientus bei pacientes – nenorima atlikti tyrimų, senėjimas automatiškai pateikiamas kaip pagrindinė blogėjančios sveikatos priežastis.  

Ar visada apribojimai dėl amžiaus yra laikomi diskriminacija?  

Ne, ne visada. Tokie apribojimai nėra diskriminacija, kai jie yra numatyti įstatymuose. Pavyzdžiui, amžiaus riba, nuo kurios galima vartoti alkoholį, tuoktis, kandidatuoti į Seimą ir pan. Ši išimtis negalioja savivaldybių tarybų nutarimams, ministrų įsakymams ir panašiems administraciniams aktams. Kiekvienu atveju apribojimas yra vertinamas individualiai – jis turi būti teisėtas, pagrįstas ir proporcingas.  

Nuo rugpjūčio 1 d. įsigalioja naujos Lygių galimybių įstatymo pataisos. Jomis įteisinamos nuolaidos ir lengvatos dėl amžiaus. Galbūt galėtumėte pateikti tokių lengvatų pavyzdžių? 

Gavę skundą, bet kuriuo atveju vertinsime, ar lengvatos yra teisėtos ir pagrįstos. Pakeitimai, kuriuos patys inicijavome, leis paprasčiau pateisinti įvairias akcijas bei nuolaidas senjorams (-ėms). Pavyzdžiui, nuolaidas vaistinėse, sveikatingumo centruose, muziejuose, kino teatruose, kitose kultūros įstaigose – praktiškai visame paslaugų sektoriuje.  

Tiriate gyventojų skundus ir teikiate konsultacijas. Ar Lietuvoje paplitę stereotipai apie vyresnio amžiaus žmones?  

Tikrai taip, ypač darbo santykių srityje. Žmonės kreipiasi dėl darbo skelbimų, kuriuose ieškoma tik darbuotojų iki 40 ar 45 metų. Kai paskambiname tokių skelbimų autoriams, dažniausiai išgirstame atsakymą – „nepagalvojome“. Suprask, toje pozicijoje anksčiau dirbo jaunas žmogus, tad stereotipiškai ir toliau turėtų toks ar tokia dirbti. Požiūris, kad vyresnio amžiaus žmonės yra nelankstūs, ribotų gebėjimų, sunkiai įsiliejantys į kolektyvą, deja, yra gajus.  

Kokią žalą daro toks stereotipinis mąstymas?  

Pirmiausia, tai neigiamai veikia pačių žmonių gyvenimą. Viena vertus, asmenys nėra įdarbinami, kokybiškai aptarnaujami. Vyraujantis stereotipinis požiūris veikia jų savivertę – jie ir jos savęs nebelaiko reikšmingais visuomenės nariais ir narėmis. Žmonės stumiami į socialinę atskirtį, ypač pensininkai. Kiekvienas jų skundas prasideda įsitikinimu, kad jie seni, todėl „nurašyti“.  

Ką mes matome viešojoje erdvėje – televizijoje ir kitoje žiniasklaidoje? Dažniausiai kalba jauni žmonės, nes tik jie ir jos yra įdomūs, verti dėmesio. Vyresnius asmenis pamatysime nebent jei jie yra kultūros, meno žmonės, žinomi istorikai. Taip ir formuojama kultūra, kurioje patrauklus tik jaunimas.  

Kur kreiptis susidūrus su diskriminacija dėl amžiaus?  

Viskas priklauso nuo to, ko nukentėjęs žmogus siekia. Dažnai probleminis klausimas gali būti išspręstas čia ir dabar – informavus darbdavį (-ę) ar paslaugų teikėją.  

Jei situacija nėra tokia paprasta, pirmiausia patariu konsultuotis su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba – esame viena pagrindinių institucijų, ginančių žmones nuo diskriminacijos.  

Jei susiduriama su neteisėtu atleidimu ir tikimasi susigrąžinti atimtą darbo vietą, reikėtų kreiptis į darbo ginčų komisiją arba teismą. Mūsų tarnyba neturi teisės įpareigoti darbdavius grąžinti žmones į darbą ar priteisti žalos atlyginimą.  

Nuo idėjos iki įgyvendinimo

„Festivalio užuomazgos prasidėjo 2017-aisiais metais. Tada, kiek pamenu, žiemą skaruliečiai pakvietė mane į koncertą.

Mums susėdus prie arbatos puodelio, buvau paragintas pamąstyti, ką kartu su bendruomene galima nuveikti vardan šios gražios bažnyčios. 

Galiu pasakyti, kad buvau sužavėtas tiek pačios bažnyčios, tiek bendruomenės, kuri man pasirodė tokia gyva... Ji iki šiol išlikusi ir nuoširdžiai rūpinasi tiek bažnyčia, tiek Skarulių gyvenviete, kurios realiai nebėra. Nepaisant viso to, supratau, kad neturint finansų,  meno ir renginių nesukursime. 

Taip jau sutapo, kad po savaitės man teko dalyvauti bendrovės „Achema“ veteranų šventėje. Furšete bendravau su ponia Lyda Lubiene (aut. past. pagrindinė AB „Achema“ akcininkė). Aš jai pradėjau pasakoti apie pokalbį su skaruliečiais, kokia gyva ta bendruomenė, kad ji norėtų ką nors prasmingo nuveikti su savo bažnyčia. Tada pati L. Lubienė labai gražiai atsiliepė apie ją, apie pačią gyvenvietę, papasakojo Skarulių istoriją, kad gyventojai dėl bendrovės statybų buvo iškeldinti.

Nuo to užgimė tas gražus mūsų bendradarbiavimas  – „Achema“ finansavo pirmuosius festivalius. Prie jų išlaikymo vėliau prisidėjo ir bendrovės generalinis direktorius. Turėjome tikrai gražų ryšį, bet susidūrus su sunkumais dėl dujų, bendrovė nutraukė mecianystę ir tada jau į pagalbą atskubėjo Jonavos rajono savivaldybė. 

Su savivaldybe iki šiol bendraujame nepaprastai gražiai. Bendras darbas kartu su ja, su Lietuvos kultūros taryba ir skaruliečių bendruomene, kuri į festivalio organizavimą savo darbo įdeda didelį indelį, suteikia galimybę pakviesti svečius jau į šeštąjį festivalį“, – džiaugėsi L. Mikalauskas.

Kitokia patirtis

Sekmadienį festivalio klausytojai bus pakviesti į koncertą, vyksiantį Šv. Onos bažnyčios šventoriuje: čia bus pastatyta scena. Kiti festivalio renginiai vyks bažnyčios viduje.

„Kovido metu įvyko toks įdomus virsmas – „išsikraustėme“ į šventorių tarp kapinių ir bažnyčios. Atlikėjai buvo be galo sujaudinti ir sakė, kad pirmą kartą per savo gyvenimą koncertuoja kapinėse“, – šypsodamasis prisiminė L. Mikalauskas.

„Dabar, kai ribojimų neliko, žmonės nebejaučia nerimo, baimės glaustis prie kito žmogaus, atsisėsti kartu ir susiremti pečiais, todėl festivalis vyks bažnyčioje. 

Išimtis tik sekmadienio renginiui – kadangi toks gražus jubiliejus ir yra organizuojama didelė, ko gero, daug žmonių sulauksianti šventė“, – kalbėjo L. Mikalauskas.

Arčiau klausytojų

Pasakodamas apie festivalį, atlikėjas džiaugiasi, kad Skarulių bažnyčioje muzikantams talkina palanki akustika. 

„Skirtingose bažnyčiose – skirtingos akustikos. Yra bažnyčių, kurios kelia nemenkų iššūkių. Pavyzdžiui, Šventų Jonų bažnyčioje, Vilniuje, labai aidi ir garsas vėluoja net 6 sekundes. Reikia įsivaizduoti kaip sunku tada dainuoti: ką padainavai išgirsti beveik po 6 sekundžių. 

Skarulių bažnyčia – nedidelė, pasižyminti barokine akustika, kurioje dirbti yra malonu. Kai susirenka žmonės, jie yra labai arti tavęs: aplink lieka gal vos 2 – 3 metrų laisvas plotas. Tokia kamerinė erdvė atneša visai kitokį pojūtį atlikėjui.

Čia norisi bendrauti su klausytoju, užmegzti šiltą kontaktą. Skarulių bažnyčia tikrai turi šilto kontakto aurą. Svečiai atvykę į renginius turėtų tai pajusti“, – pasakojo operos solistas. 

Pavergė ne tik jonaviečių širdis

Tarptautinis Skarulių muzikos festivalis kasmet sulaukia didelio susidomėjimo – jis sutraukia žmones ne tik iš Jonavos, bet ir  Kauno, Ukmergės, Vilniaus regionų.

„Pažiūrėsime kaip sutilpsime šiais metais į pačią bažnyčią, gal ir visi, bet į lauką bus išvesta garso aparatūra.

Turėsime labai gražius kolektyvus. Esantys bažnyčios viduje gaus galimybę patirti didelį malonumą – pasiklausyti koncerto 400 metų senumo bažnyčioje, toje barokinėje akustikoje“, – kalbėjo L. Mikalauskas. 

Kiti Tarptautinio Skarulių muzikinio festivalio renginiai vyks rugpjūčio 21-ąją ir rugsėjo 25- ąją. Jų programą galite rasti čia. 

Skarulių bažnyčios jubiliejaus programa:

Liepos 22 d., penktadienį

22:00 val. Žiburių procesija po išnykusį kaimą
23:00 val. Naktinė adoracija ir šviesų instaliacija „Šimtmečių šviesa“

Liepos 23 d., šeštadienį

13:30 val. Atgyjančio atviruko iš Skarulių pristatymas (projektas „Atvirukas iš Skarulių“)
14:00 val. Filmo „Laiko patikrinti žmonės“ peržiūra
14:45 val. Kryžiaus, koplytėlės, Atminties erdvės šventinimas
15:00 val. Klasikinės muzikos popietė su instrumentine grupe „Rapsodija“

Liepos 24 d., sekmadienį

Nuo 11:00 val. paroda ir kūrybinės dirbtuvės „Atvirukas iš Skarulių“
12:00 val. Iškilmingos Šv. Mišios. Mišias aukoja J. E. kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, gieda Jonavos Šv. Apaštalo Jokūbo parapijos „Viduramžio“ choras, solistės Genovaitė Bigenytė ir Greta Kasiliauskienė

13:30 val. Šventinis koncertas. Dalyvauja instrumentinis sekstetas „Brass Bravo“, Egidijus Bavikinas, Liudas Mikalauskas, Merūnas Vitulskis
16:00 val. Bendruomenės agapė

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Straipsnio iliustravimui naudotos fotografo A. Barzdžiaus nuotraukos, kuriose - skirtingais metais vykusių Tarptautinių Skarulių muzikos festivalių akimirkos.

Be kaimo, bet su bendrais tikslais

Jonavos krašto istorija besidomintys žmonės žino, kad 18 a. viduryje Skarulių dvarą įsigijus didikams Kosakovskiams, po kiek laiko šalia dvaro ėmė kurtis miestelis, vėliau tapęs Jonava. Kalbant apie patį Skarulių kaimą, šis pradėjo nykti kartu su „Achema" statybos pradžia 20-ąjame amžiuje – tuomet Skarulių gyventojai buvo iškeldinti į Jonavą.

Iš to ir kyla skaruliečių bendruomenės išskirtinumas – kaimo nebėra, tačiau jo gyventojai išlaiko bendrystę, tvarko ir puošia savo bažnyčią, rūpinasi šalia jos esančiomis kapinaitėmis.  

Pasidalino darbus

Kaip pasakoja patys skaruliečiai, artėjant Šv. Onos bažnyčios jubiliejui, bendrų tikslų skaičius tik augo. Dėl to buvo nuspręsta įgyvendinti ir seniai puoselėtą mintį – įkurti asociaciją.

„Apie tai galvojome seniai. Dar kai Jonavoje dirbo kunigas Audrius Mikitiukas, mums buvo ,,baksnojama į šoną“ ir klausiama, kodėl mes neturime asociacijos, nerašome projektų, kurie padėtų puoselėti bažnyčią. 

Atėjus jubiliejiniams metams supratome, kad tikrai šito reikia, nes tai dar labiau suburs mus vienam tikslui – apsaugoti, puoselėti ir palikti ateities kartoms išlikusią mūsų bažnyčią", – kalbėjo asociacijos „Skarulių bendruomenė“ įkūrėja Elena Tuzovienė.

Vardindama, ką skaruliečiams jau pavyko nuveikti, ji mini ne tik bažnyčios puošybą, bet ir naujo kryžiaus statybas, koplytėlės remontą, kapų tvorelės perdažymą ir t.t. 

„Viskas atlikta savomis rankomis ir su gerų žmonių pagalba“, – kalbėjo E. Tuzovienė.

Tačiau dabar didžiausias dėmesys skiriamas ne kam kitam, o finalinės šventės akcentams: susirinkę į pasitarimą, skaruliečiai aptarė ilgą užduočių sąrašą. Darbai padalinti papunkčiui, apgalvojant kiekvieną šventės žingsnį, išdiskutuojant kiekvieną galimą iššūkį. 

^{Nuotraukoje - akimirkos iš skaruliečių susirinkimo.}

Durų užraktų nereikėjo

Kas palaiko tokį stiprų šių žmonių ryšį ir užsidegimą darbuojantis kartu? 

„Pasakysiu paprastai – gyvendami Skaruliuose, mes nenaudojome jokių užraktų, vieni kitus pažinojome, nieko nežeminome ir buvome vieningi. Jei kaime būdavo vestuvės, visi šokdavome, jei laidotuvės – visi nešdavome krepšelius ar gėlių, kurių tuo metu turėjome darželiuose. Taip ir gyvenome“, – pasiteiravus apie bendrystę teigė E. Tuzovienė. 

Čia pat jai antrina ir kiti skaruliečiai pridurdami, kad laidotuvėse net giedotojų nereikėjo – mirusiuosius palydėdavo jų pačių giesmės.

Palygino su tremtimi

„Man visada svarbus buvo gimtasis kraštas. Pamenu, kai vyras gavo paskyrimą į labai gerą darbą Vilniuje, aš verkiau kelias dienas ir sakiau, kad čia mano namai, aš turiu likti Jonavoje, nes čia mano kapai...

Ir tas galbūt kvailas, jaunatviškas egoizmas neleido išvykti, bet dabar nei kiek nesigailiu to, nes šalia turiu tėviškę. Turiu bažnyčią, į kurią bet kada galiu nuvažiuoti su grupe labai darbščių žmonių, pabūti kartu, pasėdėti, išgerti kavos, padaryti tuos darbus, kurie kartais atrodo neįgyvendinami, bet mes juos įgyvendiname.

Galiu pasakyti, kad tėviškės praradimas yra tarsi tremtis iš savų namų. Todėl, kai grįžtame į Skarulius ir stovime bažnyčioje, ko gero, kiekvienas iš mūsų pajaučia tą jausmą, jog atrodo, kad po to vieni eis į vieną pusę, kiti – į kitą, bet sugrįš į namus, į tuos namus, kuriuose mes gimėme, užaugome. 

Buvimas bažnyčioje leidžia pajusti, kad tikrai esame namuose“, – kalbėjo skaruliečių bendruomenės pirmininkė Marytė Stanevičienė. 

_{Bažnyčios viduje. E. Eglinskės nuotr.}

Matė pavyzdį

Prisimindami gimtinę, skaruliečiai vaizdžiai pasakoja apie bendras ekskursijas, šventes, jų suburtą chorą. Didžiuodamiesi pabrėžia, kad jis buvo kaimo pažiba, mat ir aplinkiniai miestai bei miesteliai kviesdavosi jį į savo šventes.

Tačiau visuose jų pasakojimuose figūruoja ne kas kita, o bažnyčia, joje vykusios mišios, giminaičių atsidavimas jai.

„Aš manau, kad mums bažnyčia yra labai brangi, nes mūsų tėvai taip pat ja rūpinosi. Mamai mirus, aš pasilikau kaime. Mačiau kaip mano dėdė tarnavo bažnyčioje, mačiau kaip jis rūpinosi ja. Man norėjosi tęstinumo.

Tai prikalbinau ir marčią įsitraukti į Skarulių bendruomenės veiklą. Reikia tęsti pradėtą darbą, meilę bažnyčiai, savo kaimui“, – kalbėjo skarulietė Nijolė Reicenštein, kurios mintis palydėjo kitų skaruliečių pritarimas bei priminimas, kad prie darbų prisideda ir kitų vaikai. 

„Po vienų mišių kunigas yra labai gražiai pasakęs, kad jaučia, jog ši bažnyčia yra išmelsta. Mums ji tokia ir yra“, – sakė Marytė.

Kviečia pamatyti patiems

Skaruliečiai pabrėžia, kad bažnyčios jubiliejus – didelė šventė jiems visiems. 

„Pakvietėme ne vieną garbų svečią. 

Mūsų bažnyčia išskirtinė, su vienintelėmis tokiomis medinėmis skulptūromis. Galima pasakoti ir pasakoti apie jos grožį, bet geriau pamatyti pačiam, todėl kviečiame visus“, – kalbėjo E. Tuzovienė.

^{Nuotraukoje - viena iš medinių bažnyčios skulptūrų. E. Eglinskės nuotr.}

Šventės programa

Liepos 22 d., penktadienį

22:00 val. Žiburių procesija po išnykusį kaimą
23:00 val. Naktinė adoracija ir šviesų instaliacija „Šimtmečių šviesa“

Liepos 23 d., šeštadienį

13:30 val. Atgyjančio atviruko iš Skarulių pristatymas (projektas „Atvirukas iš Skarulių“)
14:00 val. Filmo „Laiko patikrinti žmonės“ peržiūra
14:45 val. Kryžiaus, koplytėlės, Atminties erdvės šventinimas
15:00 val. Klasikinės muzikos popietė su instrumentine grupe „Rapsodija“

Liepos 24 d., sekmadienį

Nuo 11:00 val. paroda ir kūrybinės dirbtuvės „Atvirukas iš Skarulių“
12:00 val. Iškilmingos Šv. Mišios. Mišias aukoja J. E. kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, gieda Jonavos Šv. Apaštalo Jokūbo parapijos „Viduramžio“ choras, solistės Genovaitė Bigenytė ir Greta Kasiliauskienė
13:30 val. Šventinis koncertas. Dalyvauja instrumentinis sekstetas „Brass Bravo“, Egidijus Bavikinas, Liudas Mikalauskas, Merūnas Vitulskis

16:00 val. Bendruomenės agapė

SUSITIKIME SKARULIUOSE!

Nuotraukų galerijoje - besidarbuojantys skaruliečiai. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Paparčio žiedas – ne kiekvienam

„Visos šventės turi savo mitus. Joninių mitai – neatskiriami nuo paparčio žiedo ieškojimo. Mano akimis, jie yra ypatingai filosofiški, turintys daug gylio. 

Pavyzdžiui, vienoje sakmėje išskiriamos kelios sąlygos: paparčio žiedo ieškantis žmogus turi būti vienas, jis privalo nueiti taip toli nuo namų, kad nesigirdėtų nei šuns lojimas, nei gaidžio giedojimas. 
Kad surastų žiedą, ieškotojas turi pasižymėti ryžtu, stipria valia, psichine ir fizine branda, nesavanaudiškumu. 

Nuėjus gilyn į mišką, reikia aplink save apibrėžti apsauginį ratą. Ne su bet kuo apibrėžti, o su šventais daiktais: grabnyčia – šventinta žvake, kačiarga (aut. past. ugnies žarstikliu), nes ji įgavusi ypatingų galių dėl prisilietimo prie ugnies, klėties raktu ar šermukšnio lazda, kuri, kaip buvo tikima senovėje, taip pat turi ypatingų apsauginių galių. 

Apsibrėžus ratą reikia laukti, kada ant patiestos skarelės, drobės ar nosinės, nukris paparčio žiedas. Pasak sakmės, prasideda baisi audra, didžiulė vėtra, kruša, žmogų gąsdina piktosios jėgos, bet jos negali patekti į rato vidų ir pakenkti žmogui.

Audrai aprimus, lengvatikis patiki, kad išbandymai baigėsi, žengia iš rato. Žemė prasiveria ir jis prasmenga skradžiai. Patirties turintis žmogus kenčia savo ankštame rate net audrai aprimus, nes jis jaučia, kad išbandymai dar nesibaigė. Tuomet prasideda kita piktųjų jėgų šėlsmo banga, kurią iškentus, įsiviešpatauja ramybė bei tyla, nėra jokių pavojų, baimė nejučia virsta neapsakomu džiaugsmu ir palaima, o smulkutis, ryškia šviesa spindintis žiedas nukrenta ant skarelės, apšviesdamas visą erdvę“, – paklausta apie svarbiausius Joninių papročius, pasakojo Jonavos krašto muziejaus edukatorė. 

Svarbu išsaugoti

Tikėta, kad radus žiedą ir vos prisilietus prie jo, radėją aplankydavo ypatinga sėkmė: jis įgydavo turtus, pranašavimo, aiškiaregystės dovaną, galėdavo žinoti viską, kas vykdavo bet kuriame pasaulio krašte, įspėti ligas, surasti joms gydymo būdus. Tokio žmogaus esą negalėjo paveikti jokie prakeiksmai ar užkeikimai, tačiau jis negalėjo nuspėti mirties datos.

„Dar vienas svarbus momentas, atsispindintis Joninių mituose, kad žiedo radimas gali būti ir visiškas atsitiktinumas, tik tuomet jį randa ypatingai doras, kartais net kitų skriaudžiamas žmogus. Kadangi žiedo visi nori, būtina būti ir gudriam tam, kad sugebėtų išsaugoti jį, paslėpti.

 
Vienoje sakmėje pasakojama, kad pas poną tarnavo toks bernas, žinoma, Jonas. Kartą nuo jo pabėgo telyčiukė, o Jonas juk negalėjo grįžti be jos namo.

Jis visur ieškojo, o belandžiojant krūmuose, už bato kulno įkrito paparčio žiedas. Net akys Jonui prašviesėjo: žino kur telyčiukė, žino kur visi pinigai pakasti, atsivėrė jam gyvenimas...

Kas tada? Jonas išmandrėjo... Pradėjo šnekėti visiems, kad jis turi paparčio žiedą ir dėl to yra geresnis už kitus, bet vieną dieną jis užmigo karčiamoje, žiedas iškrito, višta kapt už jo ir po viso turto – žiedo nebėra“, – šypsodamasi pasako Rasa Kulytė - Libienė.

Ypatingas dėmesys – derliui

Kalbėdama apie senuosius Joninių papročius, edukatorė pastebi, kad lietuviai - žemdirbiškos kultūros tauta. Dėl to ypatingas dėmesys skirtas derliui.

 
„Pasėlių lankymas, laukų apėjimas – dažnai kasdieninis ritualas, tačiau tikėta, kad per Jonines padaryti tai būtina tam, kad pasėliai gerai išaugtų ir dovanotų gausų derlių. 

Labai svarbus – supimosi ritualas: kuo aukščiau išsisupsi, tuo aukštesni augs  javai“, – pasakojo moteris.

Keli pavadinimai

Nuo 16-ojo amžiaus Joninės pradėtos vadinti ir Rasų švente.

„Rasa atgaivina žemę. Ypač vertinga rugių lauko rasa, ja prausiamasi Joninių rytą. Manyta, kad ji geriausiai gydo spuogus, skaistina odą. Tikėta, kad rasa - dangiškas vanduo, kuris iškrenta iš oro“, - kalbėjo edukatorė, pridurdama, kad etnologas Jonas Balys Jonines vadino ir Kupolių švente.

„Kupėti – gerai augti, vešėti, o kupoliauti – rinkti žolynus. Žmonės buvo įsitikinę, kad juos būtina surinkti iki Joninių: gydymui, apsaugai, meilės burtams... Sakydavo, kad vėliau jie jau net ir šuniui nebetinkami“, – kalbėjo Rasa Kulytė - Libienė. 

Archyvo nuotr.

Baimintasi raganų

Žolynai svarbų vaidmenį vaidino net saugantis raganų – senoliai tikėjo, kad Joninių metu jų galios tampa tik dar stipresnės.

„Augalai turėjo apsaugoti nuo įsismarkavusių raganų galių. Dygūs ir stiprų kvapą skleidžiantys žolynai buvo prikaišomi į kiekvieną tvarto plyšį: pelynas, dagys, kietis, dilgėlės.

Kaimo žmogus neįsivaizdavo savo gyvenimo be karvės, o pienas buvo labai svarbus prasimaitinimui, tad galvijai buvo saugomi kaip tik išmanyta. 

Karvės Joninių išvakarėse suvedamos į tvartus, joms nebuvo leidžiama ganytis ir tik kitos dienos vidurdienį, kai jau nukritusi rasa, jas išvesdavo į laukus. 

Tikėta, kad raganos ir raganiai stengdavosi užkerėti karves ir atimti pieną, sukaupdami sau kuo daugiau gėrybių. 

Pienas atimamas surinkus rasą: jei surinkai rasą su skara, paklode, rankšluosčiu iš lauko, visų tame lauke besiganančių karvių pienas atitenka tau. Grįžti, išgręži rasą, sugirdai ją savo karvėms ir jos duoda daug pieno. Na, o tos, iš kurių jis atimtas, net ganomos žolinguose laukuose, liesėja, baubia, sudžiūva, susitraukia...

Apie tai yra daug gražių sakmių. Vienoje jų pasakojama, kad eina moteris lauku, velka skarą, o kiek tolėliau eina vaikinas, pririšęs arklius ir nešinas jų apynasriais.

Jis girdi, kad moteris tempdama skarą per lauką kartoja: „Man – per pusę, man – per pusę“.
Vaikinas tuomet pradėjo vilkti žole apynasrius sakydamas: „Man – visas, man – visas“.

Jis grįžo namo, pakabino apynasrius ant vinies ir žiūri, kad pribėgo daug pieno. Sulėkė visi namiškiai, klausia, iš kur jis? Vaikinas ir papasakojo  kas nutiko laukuose. 

Kitą rytą ateina kaimynė verkdama, kad nebeturi pieno. Vaikinas tuomet ir atkirto moteriškei, kad jei norėjo kenkti kitiems, pavogdama dalį pieno iš jų, tegul dabar pati pabūna be jo metus. Pamokė, kad nereikia kitiems kenkti“, – pasakojo Jonavos krašto muziejaus edukatorė. 

Kad karvės duotų daugiau pieno, joms būdavo parūpinta jonažolių. Pastarosiomis netgi trindavo jų nugaras. 

Visgi, nors Joninių augalai buvo itin vertinami, Žolinių – nepamainomi. Tai Rasai Kulytei - Libienei patvirtino ne vienas jos kalbintas kraštietis, pamenantis senus laikus.

Vengė ,,blogos akies" 

Per Jonines žmonės nuoširdžiai stengdavosi nesipykti su kitais.

„Jei nesipyksi per Jonines, visi metai bus darnoje – tuo buvo tikima. Kadangi dauguma tikėjo ir tuo, kad yra žmonių, turinčių „blogą akį“, galinčių nužiūrėti, todėl buvo svarbu palaikyti gerus santykius su kitais.

Turbūt kiekviename kaime buvo galima išgirsti, kad tas ir tas žmogus turi „blogą akį“. Buvo vengiama jam patikėti gyvulius, skolinti pieno“, – kalbėjo Rasa Kulytė - Libienė.

Tikėjo ,,nužiūrėjimu“

Iš edukatorės sukauptų ir įrašytų Jonavos krašto pateikėjų pasakojimų galima išgirsti, kad „bloga akis“ gali būti įgimta arba įgyta. Antruoju atveju, manoma, kad ją turėdavo tie žmonės, kuriuos dar būnant kūdikiais motina bandydavo atžindyti, o tiems nenustojus verkti, vėl glausdavo prie krūties. 

„Pamenu, aš turėjau ilgus plaukus. Ėjau su mama į atlaidus per Jonines ir sutikome kaimynę, kuri taip gyrė mano plaukus, klausė mamos, kuo juos plauna, kad tokie gražūs. Mama atsakė, kad nei jie gražūs, nei ką...

Grįžus namo, mane labai pykino, susuko vidurius. Kai apie tai sužinojo mama, ji iškart pasakė, kad bus ta boba nužiūrėjus.

Tėtis greitai pas ją nubėgo, gražiai kalbėdamas paklausė, ar neturi ko nuo nužiūrėjimo. Ji davė kažkokio sūraus vandens, mane juo apšlakstė, davė atsigerti. Tada užmigau, o prabudus jau viskas buvo gerai. Gal sutapimas, o gal ir ne...

Žinau, per Jonines sakydavo, jog svarbiausia nesipykti su moterimis, nes jos gali padaryti ką negero, nužiūrėti, o per Jonines jos suaktyvėja. 

Man pačiai buvo keista“, – tokiais prisiminimais yra pasidalijusi viena Kulvos (Jonavos raj.) gyventoja. 

Vainikus kabindavo slapčia

Tarpukariu Lietuvoje paplito varduvininkų – Jonų sveikinimas.

„Sakydavo, kad būtina pasveikinti Joną ir slapčia užkabinti vainiką aplink durų staktą. Vainikai buvo pinami iš ąžuolų, pridedant įvairių darželio gėlių.

Labai svarbus momentas, kad vainikas būtų užkabintas slapčia, o Jonas turi pamatyti arba atspėti, kas užkabino, o tada vaišinti: saldainiais, pyragais, rūkytomis mėsomis, alumi ir kitais skanėstais.
Jonams kartais tekdavo net ir per naktį nemiegoti, kad pamatytų, kas atnešė vainiką“, – kalbėjo Jonavos krašto muziejaus edukatorė.

Varduvininkų dovanomis dažniausiai tapdavo tekstilė. Vienos iš Jonavos krašto pateikėjų žodžiais tariant, jei Jonas gaudavo marškinius, tai jau būdavo labai gera dovana. 

Įdomu ir tai, kad vainikai pinti ne apvalūs, o išdėliojant pynes aplink visą durų staktą. Jono vardas Lietuvoje išliko populiariausiu iki pat 20 amžiaus vidurio. 

Joninių vainikų pynimą išbandyti kasmet kviečiami ir jonaviečiai. Archyvo nuotr.

Maudynės ir laužai

Dar du, nuo Joninių tradicijų neatsiejami elementai – vanduo ir ugnis.

„Merginos būriais bėgo prie upių, ežerų, išsipindavo kasas, ten jas šukuodavo, velėdavo marškinius, tikėdamos, kad tame vandenyje trumpiausią metų naktį maudosi laumės. Esą todėl jis įgaudavęs stebuklingų jauninančių, skaistinančių veidą ir kūną galių. 

Kalbant apie laužus, ugnį, manyta, kad ji pakeičia saulę, o šokinėjimas per laužus suteikia sveikatos, jėgų, apsaugą nuo ligų“, – kalbėjo edukatorė.

Meilės burtai

Be ko dar nepraeidavo nei vienos Joninės? Žinoma, kad meilės burtų. 

„Be derliaus, žmonėms itin svarbus buvo ir giminės pratęsimas. Dėl to yra ne vienas burtas, susijęs su meile, tuoktuvėmis. 

Dažnai juose buvo naudojami tie patys žolynai, vainikai, nes tikėta, kad supynus į vainiką, augalai įgauna tik dar daugiau galių“, – kalbėjo Rasa Kulytė - Libienė.

Nupynus du vainikus, tamsesnį – vaikinui, šviesesnį – sau, reikėdavo juos įmesti į vandens telkinį. Ryte buvo bėgama žiūrėti, ar jie susiglaudė. Jei taip, tais metais bus keliamos vestuvės.

Nupynus keletą vainikų, kuriuos mintyse skiri tau patinkantiems vaikinams, o vieną sau, reikėdavo juos paleisti į vieną prūdą. Ryte belikdavo pasižiūrėti, kuris vainikas priplaukė prie tavo vardo vainiko. Tas kuris arčiausiai – bus tavo sutuoktinis.

Dar vienas populiaresnių burtų – vainikų mėtymas per laužą.

„Poros tų vainikų nepindavo, pasirinkdavo sau gėlių ir tiek, bet jau tie, kurie antros pusės neturi, mesdavo vainiką per laužą. 

Reiškia, katras bernas pagaus, tas bus tavo. Tai jei būdavo, kad kuriai mergai koks patinka, tai jau ir meta jo pusėn“, – apie savomis akimis matytus ir pačios kadaise išbandytus burtus pasakojo dar viena Kulvos gyventoja.  

Archyvo nuotr.

Įvairiapusė šventė

Žadama, kad šiais metais Jonavoje organizuojamose Joninėse tiek jonaviečių, tiek miesto svečių lauks daugybė pramogų, tarp kurių – ir tikros, tradicijomis bei papročiais apipintos Joninių linksmybės, ir Lietuvoje gerai žinomų muzikos atlikėjų koncertas, ir moderni šviesos, ugnies bei garso efektų pripildyta vidurnakčio misterija.

Vainikus kartu su šventės dalyviais pins ir pati Rasa Kulytė - Libienė. 

Daugiau apie artėjančias Jonines Jonavoje galite sužinoti paspaudę čia. 

Archyvo nuotr.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

 Esi vienas iš keturių komandoje rungtyniaujančių argentiniečių, kokį įspūdį susidarei apie Lietuvą pagyvenus čia kelis mėnesius? Ar adaptaciją palengvina tai, jog su tavimi Jonavoje žaidžia 3 tavo tautiečiai? 

Tikrai nenustebinsiu atsakydamas, jog mums čia tikrai labai šalta. Manau, kad mes, argentiniečiai, esame šilti žmonės ir linkę bendrauti nesvarbu kur būtume. Futbolas visur žaidžiamas panašiai, pagrindinis skirtumas yra tas, kad Lietuvoje yra šaltesnis klimatas. Nemanau, kad man būtų buvęs šokas prisijungti prie ekipos ir vienam. Niekad neturėjau problemų bendrauti su skirtingais žmonėmis. 

Iš visų argentiniečių esi pats vyriausias komandoje, ar tiesa, jog jiems esi lyg vyresnis brolis ir turi jiems daugiau padėti? 

Galbūt tai ir tiesa, aš jiems visada išverčiu ko jie nesupranta. Pamokinu juos anglų kalbos ir tiesiog stengiuosi padėti. Manau, jog man patinka padėti žmonėms įvairiose situacijose, todėl manęs šios pareigos tikrai nevargina. 

Aikštelėje pasižymi išskirtinėmis greičio savybėmis, kokius žaidėjus idealizavai augdamas, kuriuos savo žaidimo elementus stengiesi gerinti Jonavoje?  

Nuo mažens rungtyniaudavau vidurio gynėjo pozicijoje ir tik pastaraisiais metais teko pasislinkti į kairiojo krašto gynėjo poziciją. Mano idealai visada buvo agresyvūs žaidėjai, tokie kaip Sergio Ramos ar Pepe. „FK Jonavos“ komandoje stengiuosi pagerinti savo skersavimo įgūdžius bei tobulinti žaidimo skaitymą. 

9-ojo turo rungtynėse su marijampoliečiais užsidirbai raudoną kortelę ir buvai priverstas praleisti net 5 susitikimus. Ar sunku buvo stebėti komandą iš šalies?  

Žaidėjai visada nori rungtyniauti ir tada, kai tenka praleisti rungtynes, būna labai sunku stebėti komandą. Manau, kad mūsų pietietiškas temperamentas pakiša mums koją, nes į kai kurias situacijas reaguojame karščiau nei derėtų. Kalbant apie komandą, tai tikrai jaučiasi, jog N. Machado ir P. Osauskas puikiai rungtyniavo pastaruoju metu ir kuo daugiau tokį kovingumą demonstruojančių žaidėjų atsiras – tuo geresnių rezultatų sulauksime. 

Per rinktinių pertrauką turėjote nemažai laiko treniruotėms, sužaidėte draugiškas rungtynes su Latvijos klubu, kuriose tau pavyko pasižymėti. Kaip manai, ar komanda sugebės ir toliau gerinti savo žaidimą? Kokių rungtynių lauki sekmadienį Kaune?  

Tikrai manau, jog mūsų žaidimas ir toliau gerės, nes per rinktinių pertrauką tikrai pagerinome savąją fizinę kondiciją. Komandos vairą perėmus P. Kushlyk tapome agresyvesni bei dar geriau judame su kamuoliu. Sekmadienio susitikimas Kaune turėtų būti labai kovingas, kaip ir pastarosios mūsų rungtynės Jonavoje, kuriose turėjome savųjų šansų pasiekti pergalę.  

„FK Jonavos“ futbolininkai jau šį sekmadienį Kaune pabandys įgelti pastaruosius kelis sezonus „Optibet-A lygoje“ ant prizininkų pakylos lipusiems „Kauno Žalgirio“ futbolininkams. Petro Kushlyk  auklėtiniai sieks demonstruoti kuo geresnį žaidimą bei pakovoti dėl taip reikalingų taškų.  

Jonaviečiai į namų stadioną sugrįš jau kitą trečiadienį, birželio 22 dieną, kuomet Jonavos centriniame stadione priimsime „Optibet-A lygos“ lyderius iš Panevėžio.  

Rungtynių pradžia – 18:00. 

Bilietus į rungtynes platina Ticketmarket.lt 

Bilietų nuoroda: https://bit.ly/3b0cTZh 

Bilietų kaina - 4 eurai. 

Rungtynių dieną bilietus kasoje galėsite įsigyti nuo 17:00. 

Įsigyjant bilietus moksleiviams, studentams, senjorams ir žmonėms su negalia taikoma 50% nuolaida (prie įėjimo į stadioną bus būtina pateikti teisę į nuolaidą įrodantį dokumentą). 

Vaikai iki 7 metų amžiaus (būtina turėti amžių įrodantį dokumentą) į rungtynes bus įleidžiami nemokamai! 

Lygos sprendimu, visi ukrainiečiai „Optibet-A lygos“ rungtynėse gali lankytis nemokamai. 

Paskutinis bastionas

„Visuomenė jau supranta ir mato, kad Sveikatos apsaugos ministerija turi viziją, pagal kurią sveikatos apsaugos paslaugos yra daugiau ar mažiau koncentruojamos. Tas lemia tai, kad paslaugų prieinamumas tampa problematiškas, o akušerijos ginekologijos sritis - ne išimtis: dėl vykdomos reformos regionuose užsidaro akušerijos skyriai. Jų nebeturi Kėdainiai, Ukmergė, Kaišiadorys, o neseniai toks skyrius buvo uždarytas ir Raseiniuose. 

Taigi, mūsų akušerijos ginekologijos skyrius liko kaip paskutinis bastionas, kuris įvykdė ministerijos reikalavimą turėti 300 gimdymų per metus ir toliau tęsia savo veiklą.

Kas lieka gyventojams, kurie gyvena minėtuose miestuose? Iki didžiųjų ligoninių – nemenkas kelias, ten kyla problemų ir dėl automobilių parkavimo. Todėl kyla sunkumų tėveliams, norintiems aplankyti gimdyves ar atvežti joms būtinų daiktų. 

Jei kalbėsime apie kelionę iš Ukmergės į Jonavą, tai gauname tik 30-ies kilometrų atstumą, tuo tarpu iki Vilniaus – visas šimtas. Važiuojant iš Kėdainių į Jonavą, reikia įveikti 25 kilometrus, o iki Kauno kėdainiškiams – 50 kilometrų.
Žmonės tai puikiai mato, įvertina ir renkasi patogumą vykdami pas mus. Tai, be abejo, viena iš priežasčių, kodėl auga gimdyvių skaičius mūsų ligoninėje“, – kalbėjo Jonavos ligoninės vadovas Gediminas Ramanauskas. 

Svarbi – kiekviena gimdyvė

Šalia to, svarstoma, kad Jonavos ligoninės akušerijos ginekologijos skyrius patrauklus tuo,jog čia gimdymai nėra priimami masiškai. 

„Sunku būtų nesutikti su tuo, kad akušerijos ginekologijos paslaugos yra jautrios, kurios neturėtų būtų lydimos streso ar perdėtos baimės.

Neretai mamoms prireikia ne tik akušerinės, bet ir ginekologinės pagalbos. Joms svarbi ir išankstinė nėštumo priežiūra, o šeimos gydytojui iškart tariantis su specialistais dėl visos nėštumo, gimdymo eigos, tampa ramiau. 
Kai kalbame apie kūdikio priėmimą, norisi, kad ši paslauga būtų suteikta su meile ir dideliu dėmesiu, gaunant maksimalią priežiūrą.

Kadangi mūsų ligoninėje nėra „konvejerio“, kai per dieną priimamas itin didelis gimdymo skaičius, mums kiekviena gimdyvė yra be galo brangi ir mes jos sėkmės istoriją priimame asmeniškai, kaip ir mūsų laimėjimą, o įvykus nemaloniems, nenumatytiems ir nevaldomiems procesams, į nesėkmę žiūrime kaip į bendrą pralaimėjimą.

Ten, kur gimdyvių srautas labai didelis, tu esi tik mažas taškelis ilgoje eilutėje. Gimdyvės tai jaučia“, – teigė G. Ramanauskas.

Palatoje – namų komfortas

Įprastai Jonavos ligoninės akušerijos ginekologijos skyriuje per mėnesį vidutiniškai gimdavo apie 20 – 25 kūdikių, praėjusį mėnesį čia priimta daugiau nei 50 gimdymų. 

„Pajutome spaudimą, o kartu ir didesnį susidomėjimą. Gimdyvės iš kitų miestų kur kas dažniau atvažiuoja susipažinti su ligoninės akušerijos ginekologijos skyriaus specialistais.

Matant tai, priimtas sprendimas padidinti gimdyvių palatų skaičių. Dėtos ir didesnės pastangos siekiant sukurti joms komforto zoną, kad vienoje palatoje būtų viena mama su kūdikiu ir kartu galėtų įsikurti tėtis. 

Jonavos rajono savivaldybės administracijos patarimu, palatose įrengėme televiziją, interneto ryšį, kad tėvai galėtų jaustis patogiai ir bent šiek tiek pailsėti.

Visų turimų sumanymų įgyvendinti dar nespėjome, viskas vyksta nuosekliai. Šiuo metu įsitenkame ir į turimą palatų skaičių, bet yra numatytas planas, kad prireikus, įrengsime jų daugiau“, – kalbėjo G. Ramanauskas.

Jaučia palaikymą

Pasakodamas apie sveikatos apsaugos reformos sukeltus iššūkius, ligoninės vadovas džiaugiasi, kad sulaukta savivaldos pagalbos.

„Norisi labai padėkoti tiek merui M. Sinkevičiui, tiek savivaldybės administracijai už rodomą palaikymą bei supratimą, kad ligoninė turi išlaikyti kuo platesnį paslaugų spektrą, nenutolinant jų nuo gyventojų. Tai – visuomenės poreikis. 

Meras ir savivalda labai aktyviai išreiškia šią poziciją, tiek diskusijose su Sveikatos apsaugos ministerija, tiek Lietuvos savivaldybių asociacijos lygmenyje. 

Bendraujant su aplinkinių rajonų gydymo įstaigų vadovais, ne kartą teko girdėti, kad jie į tokį palaikymą žiūri su pavydu. Kaip sako jie, didžiulė sėkmė Jonavai turėti savivaldą su aiškia vizija dėl sveikatos apsaugos lygmens rajone. 

Labai džiaugiamės ir savivaldybės tarybos palaikymu, nes diskusijose su ministerija visos frakcijos vieningai pasisakė ligoninės išlikimo klausimu.

Visas ligoninės kolektyvas jaučia užtarimą, kas šiuo momentu, kai ligoninės ateitis nėra aiški - be galo svarbu“,  – teigė G. Ramanauskas.

Skiria išmoką

Ligoninės vadovo žodžiais tariant, gerai apgalvota pagalba pasitarnauja ne tik ligoninės, bet ir viso rajono perspektyvai. 

„Savivaldybės taryba yra nutarusi, kad kiekvienas Jonavos ligoninėje gimęs kūdikis, nepriklausomai nuo to, kur yra deklaruota jo tėvelių gyvenamoji vieta, gauna 129 eurų išmoką.

Toks spendimas yra ne vien tik paskatinimas gimdyti Jonavos ligoninėje, tai yra labai gilus ir toliaregiškas sprendimas visam rajonui, nes dalinai prisideda prie gimstamumo skatinimo ir priartina žmones prie Jonavos, kas gali paskatinti juos pasilikti čia. 

Tai yra geras strateginis žingsnis, nes miestas ir rajonas auga su didele perspektyva: turi savo futbolo ir kepšinio komandas, baseiną bei puikiai išvystytą infrastruktūrą. Visame šiame kontekste labai gražiai „įsipaišo“ ir ligoninė“, – kalbėjo G. Ramanauskas. 

Negaili gražių žodžių

Tuo tarpu Jonavos ligoninės akušerijos ginekologijos skyriuje straipsnio rengimo dieną su neišnešiotuku besiglaudžianti ukmergiškė Jurgita Zalagėnienė tvirtina, jog džiaugiasi gimdymui pasirinkusi Jonavą.

„Tai ne pirmasis mano vaikelis, tad turiu su kuo palyginti ir galiu pasakyti, kad tikrai džiaugiuosi Jonavoje man ir sūnui suteikta priežiūra. 

Kolektyvas jaunas, rūpestingas, turintis daug žinių, o ir naudojamos technologijos, inventorius čia visai kitoks, šiuolaikiškesnis.

Gulime čia jau 5 dienas ir tikrai neturiu kuo skųstis“, – pasakojo J. Zalagėnienė.

Rekomenduos ir kitoms

Pasiteiravus, ar jai teko girdėti apie Jonavos rajono savivaldybės skiriamą išmoką, moteris patvirtina, kad taip. Nepaisant to, ji nė nemirktelėjus tikina, kad čia gimdyti nusprendė visai ne dėl to.

„Gauti dovanų, žinoma, malonu. Sugalvosime kur panaudoti pinigėlius, bet šią ligoninę pasirinkau visiškai ne dėl jų.
Anksčiau apie Jonavos ligoninės ginekologijos skyrių esu girdėjusi iš draugių, kurios taip pat atsiliepė teigiamai. Dėl to važiavau čia rami, tuo labiau, kad Ukmergėje nebėra tokio skyriaus, jis buvo uždarytas, o Vilnius – toli. 

Galiu pasakyti, kad dabar savo draugėms šį skyrių rekomenduočiau ir aš pati“, – teigė J. Zalagėnienė.

VšĮ ,,Jonavos ligoninė" nuotrauka

Esant poreikiui pasikonsultuoti su gydytoju akušeriu ginekologu galima telefonu (8-349) 69 112.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Kaip vaikui padėti nepalūžti, atsilaikyti prieš tėvų įtaką ir kaip tėvų poveikis vaikui gali atsiliepti tolesnei jo raidai ir  gyvenimui ateityje, kalbamės su Kauno apylinkės teismo psichologe Ina Božokiene.  

Miela Ina, nors dabar dažnai girdime ir patys nevengiame vartoti šios sąvokos, noriu paklausti Jūsų, kas yra „Psichologinis smurtas“? Kaip tai liečia mažą vaiką ir jo suvokimą apie pasaulį ir jo artimuosius? 

Apie psichologinį smurtą galima kalbėti daug ir labai plačiai, jis apima daug gyvenimo sričių. Apibrėžiant pagrindinius ir esminius aspektus, tai - tyčinis ir sistemingas emocinės būklės bloginimas, vaiko žeminimas, menkinimas, girdint kitiems asmenims, patyčios, ignoravimas, kuomet neatliepiami vaiko saugumo ir emociniai poreikiai, izoliavimas nuo jam svarbių asmenų (giminaičių, senelių ar jam artimų draugų), taip pat gąsdinimas, kad vaikas bus išvežtas iš jo socialinės aplinkos.  

Svarbu pabrėžti ir tai, kad smurtas artimoje aplinkoje, kai vaikas tampa liudytoju šeimoje, kurioje nuolat vyksta konfliktai, taip pat yra psichologinis smurtas. Dėl tokių reiškinių vaikas nuolat jaučia tvyrančią įtampą ir baimę.   

Psichologinis smurtas atpažįstamas sunkiai. Tai yra labai ydinga ir reali grėsmė, luošinanti vaiko gyvenimą.  Ir jei tokie reiškiniai vyksta nuolat, vaikui tai atrodo normali, įprasta aplinka, įprasta bendravimo forma, gyvenimo būdas.  Vaikas adaptuojasi savo socialinėje aplinkoje nesuprasdamas, kad artimų žmonių (tėvų, senelių) elgesys yra netinkamas.  

Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad vaikai dažnai yra linkę prisiimti atsakomybę už suaugusiųjų netinkamą elgesį jų atžvilgiu.  

Ką turite omenyje? 

Vykdant  apklausas, vaiko pasiteiravus „dėl ko tau artimi žmonės su tavimi taip pasielgė“, atsako „tai aš pats kaltas...“, „aš prisidirbau...“, „tėčiui, mamai nervai neišlaikė...“. Taip pat dėl tėvų konfliktų vaikas linkęs kaltinti save. 

Vaikas, augdamas tokioje aplinkoje, išgyvena ambivalentiškus jausmus. Tai reiškia, kad jis myli savo tėvus, bet kartu pradeda jų neapkęsti dėl jų netinkamo elgesio jo atžvilgiu. Nuolatiniai įžeidinėjimai, pasityčiojimai, visi prieš tai išvardinti reiškiniai formuoja vaiko nesaugumą, nepasitikėjimą savimi.  

„Tu nevykėlis, nieko nesugebi, nieko nemoki, neužaugsi...“ tokius ir panašius netinkamus išsireiškimus tenka nuolat išgirsti apklausų metu. Šie skaudūs žodžiai, kuriuos vartoja tėvai vaikų atžvilgiu, psichologijoje vadinami introjektais, kurie palieka pėdsakus visam likusiam žmogaus gyvenimui.  

Suprantu, kad į šį klausimą atsakyti sunku ir mūsų supratimas  apie tuos pačius dalykus yra kartais iš esmės skirtingas, tačiau Jūs, kaip patyrusi psichologė, atsakykite, kodėl tėvai nesupranta, kad daro neigiamą poveikį vaikui? Kodėl turtas, garbė, neretai ir statusas yra svarbiau už vaiko interesus ir jo gerovę? 

Labai paprasta. Tėvai tokį netinkamą bendravimo modelį atsineša iš savo vaikystės, tačiau apie tai net nesusimąsto ir panašiai elgiasi savo šeimoje. Ir jei jie, supratę savo elgesio spragas, nesiima tų klaidų taisyti, nesimoko ir nesikreipia pagalbos į specialistus, vėliau kyla problemos.  Gyvenant  aplinkoje, kurioje yra patiriamas psichologinis smurtas, vaikui išsivysto nesaugumas bet kurioje kitoje aplinkoje. Vaikas, nusivylęs savo artimaisiais, nepasitiki niekuo, jam sunku bendrauti, užmegzti nuoširdžius, pasitikėjimu paremtus santykius. 

Kad statusas ir garbė daro poveikį, papasakosiu istoriją. Mama – tam tikras pareigas užimantis asmuo ir procese ji nevengia pabrėžti savo padėties, kitaip tariant ji bando naudotis savo statusu, darydama poveikį tiek vaikui, tiek kitai pusei. Vyksta ilgas teismo procesas su visais viešai nematomais klasikiniais elementais: konfliktas, turto dalybos, vaiko dalybos, manipuliacijos ir net vienas kito kaltinimas būtais ir nebūtais dalykais (tėvą kaltina seksualiniu vaiko tvirkinimu). Mama griebiasi priemonių, apkaltindama kitą šalį, kad palaužtų savo pusėn vaiką ir prisiteistų daugiau turto.  

Mano jau paminėta statusą visuomenėje turinti moteris procese kalba tik įstatymų citatomis, žinoma, ji gerai žino, ką kalba ir kaip reikia kalbėti, tačiau užsiima gąsdinimu ir grasinimais (kad parašys pareiškimą dėl seksualinio mergaitės tvirkinimo), pasinaudodama savo sukauptomis žiniomis, darbo patirtimi, grasina, kad pasieks savo bet kokiomis priemonės, nors procesas bus ilgas ir varginantis. Ji manipuliuoja visur. Jei tėvas pusvalandį vėluoja pasiimti vaiką, yra kviečiama policija, vaiko teisių apsaugos pareigūnai. Ir visa tai vyksta vaiko akivaizdoje.  

Kaip Jums atrodo, ar ši mama suinteresuota užauginti fiziškai ir psichiškai sveiką asmenybę, ar sutraumuotą, praradusią saugumą, pasitikėjimą savimi, linkusią į suicidinius veiksmus nelaimingą moterį? Ko gero atsakymas yra antrasis variantas.  

Kartą 7 metų mergaitė sako man: „Tėtis nori paimti namą, o iš manęs mamą“. Paklausus iš kur ji tai žino, pasako, kad taip kalba mama. Tokių pavyzdžių daug.  

Problema yra ta, kad mamai ar tėvui viskas sukasi tik apie juos, jie svetimo skausmo nemato, vaikas jiems- įrankis, daiktas. Savo interesą iškelia aukščiau vaiko intereso, vaikas nustumiamas į antrą ar trečią planą. Dėl emocinio intelekto stokos, tėvai negali reikiamu momentu tiesiog patylėti, ramiai išsiaiškinti savo santykių, atsigręžti į vaiką, jo jausmus. 

Šie tėvai yra traumuoti nuo vaikystės, kaip minėjau, jie atsinešė tokį savo elgesio  modelį iš savo šeimos.  

Ir kaip vėliau paaiškėjo, moteris, turinti statusą visuomenėje, pati augo be tėvo, todėl ir mergaitei yra įteigiama, kad jai labiau reikalinga mama negu tėtis. Gyvenimo dinamikoje šios mergaitės mamos žodžiai visą gyvenimą vilksis kaip šleifas.  

Tokio gyvenimo padariniai yra labai skaudūs. 

Pakalbėkime apie teisminius procesus. Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, jei vienas iš tėvų arba abu yra pripažinti vaiko atstovais pagal įstatymą, jie su kitais proceso dalyviais būna teismo posėdžių salėje. Jie girdi, ką pasakoja vaikas. Kaip visa tai atsiliepia vaikui ir jo aplinkai? Juk poveikis neišvengiamas? 

Jei tėvai negali būti vaiko atstovais ir vaiką atstovauja vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo  skyriaus specialistas, atlydėjęs asmuo už durų laukia teismo  posėdžio pabaigos? Ar tokia situacija yra saugesnė pačiam vaikui? 

Įvadinio pokalbio metu, supažindinant vaiką su apklausos struktūra, jis visuomet informuojamas, kad bus daromas vaizdo ir garso įrašas. Tuomet vaikas paklausia, ar tėtis (mama) jį girdės. Tokiu atveju, aš privalau informuoti vaiką, kas sėdi teismo posėdžių salėje ir jo klauso. Retais atvejais, tačiau pasitaiko, kad vaikas atsisako duoti parodymus girdint artimiesiems. Tuomet, proceso prašymų stadijoje išsakau vaiko prašymą atlikti apklausą nedalyvaujant jo tėvams. O jei yra tokia galimybė ir vaikas turi kitą įstatyminį atstovą (gynėją), tėvai šalinami iš posėdžių salės. Taip patenkinamas vaiko prašymas atlikti apklausą negirdint tėvams. Tokiu atveju vaikas gali duoti išsamesnius parodymus, atskleisti daugiau bylai reikšmingų aplinkybių. 

Tačiau, jei vienas iš tėvų privalo dalyvauti procese, nes yra įtariamasis ar kaltinamasis, jis negali būti pašalintas iš salės, užtikrinant jo procesines teises dalyvauti teisminiame bylos nagrinėjime.  

Klausiamu atveju, atstovu pagal įstatymą skiriamas vaikų teisių apsaugos specialistas. Vienas iš tėvų dažnai laukia už posėdžio salės durų.  

Kas vyksta, kai vaikui tenka duoti parodymus prieš artimą savo šeimos narį (tėtį ar mamą), o po to grįžti į tą pačią socialinę aplinką, kur visi kartu gyvena? 

Turiu pastebėti, kad ši problema yra labai opi. Be abejo, vaikai išgyvena liūdesį, nerimą, net baimę. Papasakoja, kokios poveikio priemonės buvo taikytos, kad vaikas nepasakotų tiesos. „Jei papasakosi, kas nutiko, aš nusižudysiu“,- prieš apklausą mergaitei pasakė mama. „Jei papasakosi apie tėtį, jį pasodins į kalėjimą ir jo daugiau nematysi, o tavęs niekas nemylės, nes tėtis sėdės dėl tavo kaltės,“- taip mama daro poveikį vaikui prieš apklausą.  

Sunku ir įsivaizduoti, kas vyksta to mažo žmogaus širdelėje, kai patiria tokius ir panašius artimųjų grasinimus. Ir iš tiesų, tada vaikas susiduria su problema atsiskleisti ir papasakoti tiesą, nes jam uždedama tokia atsakomybė, kurios jis negali pakelti. 

Beje, kartais būna ir pozityvių poveikio priemonių. Vaikas apipilamas dovanomis, kelionėmis, pažadais. Tėvai stengiasi dėl vaiko kaip įmanydami, dažnai persistengdami. Tačiau toks netipinis tėčio (mamos) elgesys, skatinant pozityviomis priemonėmis, verčia vaiką visai tylėti ir neatskleisti tiesos apie patiriamą smurtą. „Tėvai dabar labai geri pasidarė ir labai pasikeitė“, - pasakoja vaikas.  

Žinoma, daug ko, kas vyksta artimoje aplinkoje, mes nežinome. Galime tik spėti, nujausti, kiek vaikas išdrįsta pasakyti tiesą apie patiriamas skriaudas. O kas vyksta po proceso, nežinome, nes galimybės gauti grįžtamąjį ryšį tiesiog nėra. 

Ar tenka pastebėti, kad vaikas, vykstant teismo procesams, pats pradeda manipuliuoti tėvų jausmais, jų dėmesiu, dovanomis? Kaip tėvams išvengti mažojo „šantažo? 

Žinoma. Vaikas nori pasilikti pas tėvą, kuris perka daugiau prabangių telefonų ar kompiuterių. Tačiau vaiko paklausus, pas kurį iš tėvų norėtų gyventi, jei tų daiktų nebūtų, visgi pasirenkama mama.   

Kad taip nenutiktų, tėvai turėtų bendru sutarimu nubrėžti teisingas ribas, tai yra sutartinai laikytis nusistovėjusių taisyklių ir tvarkos, nedarant spaudimo vaikui. Nes nevienodos tėvų gyvenimo sąlygos, skirtingi požiūriai į tuos pačius dalykus gali lemti vaiko manipuliaciją ir iškreiptą suvokimą apie teisingą gyvenimo modelį.  

Vyraujanti problema ta, kad paprastai vienas iš tėvų būna griežtesnis, reiklesnis tvarkai, laiku paruoštoms pamokoms, namų ruošos darbams, mitybai. Taip pat, vienas iš tėvų, rūpindamasis vaiko gera emocine savijauta ir sveikata, neleidžia sėdėti prie kompiuterio ilgą laiką. Tuo tarpu kitas tėvas nesako nieko. Tuomet ir atsiranda problemos.  

Svarbu, atsižvelgiant  į vaiko interesus,  nubrėžti aiškias ribas. Kitu atveju, ribų nebuvimas, tolygu tėvų neveikimui ir nepriežiūrai, ir tai traktuojama kaip ydingas auklėjimo metodas.  

Kaip vyksta vaiko pasiruošimas liudyti? Ką svarbu su vaiku aptarti prieš apklausą, ar reikia atsakyti į jam kylančius klausimus, dėl ko jis nerimauja? 

Vaikams visuomet sudėtinga liudyti prieš mylimus žmones. Jie dažnai linkę prisiimti atsakomybę dėl šeimoje vykstančių konfliktų. Kai vaikas ateina liudyti, puikiai matyti, kiek toje šeimoje yra svarbus vaiko interesas ir kiek jis buvo saugomas, neįtraukiant vaiką į tėvų konfliktų verpetą. Kartais juntama, kad vaikas nori apsaugoti tiek smurtautoją, tiek auką, todėl sąmoningai nenori atskleisti tiesos, kad tėtis ar mama nenukentėtų. Kitu atveju, jaučiamas vaiko solidarizavimasis su skriaudžiamu šeimos nariu, jis tarsi perima jo nerimą ir skausmą, yra linkęs saugoti ir apginti skriaudžiamą tėtį ar mamą. Svarbu paminėti, kad vaikas jaučiasi daug drąsiau ir laisviau, atviriau papasakoja savo prisiminimus, jei smurtautojui yra paskirta kardomoji priemonė  -  nesiartinti prie namų, tuomet parodymus duoda išsamesnius. Be abejo, vaikas ramus ir tada, kai artimieji jį palaiko, tiki jo pasakojimu.  

Gal galite pateikti solidarizavimosi pavyzdį? 

Būna, kad berniukai solidarizuojasi su smurtautoju, jam nori įtikti. Vėliau smurtautojo elgesį jis kartoja kitoje aplinkoje, savo rate. Problemas sprendžia tik iš blogo pavyzdžio perimtais metodais. Iš atliktų tyrimų yra nustatyta, kad  tokioje aplinkoje augdamas vaikas yra potencialus smurtautojas arba potenciali auka. 

Dažnai vaikas dėl psichologinių ypatumų, dėl situacinių aplinkybių  (artimųjų daromo poveikio) dar negali pats suformuluoti savarankiškos nuomonės ir vadovaujasi jam reikšmingų asmenų nuomone, ką tokiu atveju mato psichologas? 

Prieš apklausą, per labai trumpą laiką įvadinio pokalbio metu, turiu įvertinti vaiko raidą, kognityvines funkcijas, kiek jis gebės suvokti užduodamą klausimą ir pateikti atsakymą. Klausimai užduodami ir atsakymai vertinami atitinkamai pagal vaiko amžių. Kartais pastebiu, kad vaikas kalba, ko pats nesupranta,  
t. y. suaugusiųjų kalba. Pavyzdžiui, mergaitei yra 6 metai, apklausos metu ji pasakoja: „Man buvo alergija ir tėtis nepadavė man vaistų“. Mergaitės paklausus, o kas yra ta alergija, ji to atsakyti negali ir pareiškia, kad taip sakyti liepė mama. Dar vienas pavyzdys. Mergaitei  - 7 metai, ji sako: „Mama lakstė pas kitus vyrus, valkiojosi, todėl tėtis pyko“. Ji prisipažino, kad jai taip liepė sakyti tėtis.  

Labai svarbu paminėti, kad vaiko apklausos pabaigoje visuomet yra užduodamas klausimas ar su kuo nors jis kalbėjo apie šią apklausą prieš atvykdamas pas psichologą. Ir, nenuostabu, paprastai vaikai išpasakoja viską, ypač mažamečiai, nes jie neturi vidinių resursų melui ir nutylėjimui.  

Jei vaikas nėra labai mažas, geba pats manipuliuoti. Kokia vaiko elgsena, o ne žodžiai atskleidžia jo tikruosius interesus? 

Papasakosiu atvejį, kai šeimą turėjo svarstyti gerovės komisija dėl netinkamo mergaitės elgesio mokykloje (muštynių), tačiau mergaitė (paauglė), norėdama išvengti svarstymo komisijoje pasekmių ir užbėgti įvykiams už akių, mokykloje socialinei darbuotojai pasiskundė, kad namuose mama prieš ją naudoja smurtą, papasakodama net epizodą, kaip galimai mama smurtavo prieš ją. Įvadinės apklausos metu, nuoširdžiai pakalbėjusi su mergaite, pristačiusi, kad tiesos sakymas reikalingas, norint apsaugoti tiek ją pačią, tiek ir kitus žmones, ir kad jie nebūtų nubausti be reikalo, ji pravirko ir pasakė, kad smurtą išgalvojo. Apklausos metu papasakojo tikrą situaciją, netgi pasakė, kad bijojo gerovės komisijos, todėl sugalvojo būdą kaip jos išvengti.  

Mano manymu, tokiais atvejais turėtų aktyviai dirbti vaikų teisių apsaugos specialistai, ugdymo įstaiga, kurią vaikas lanko, t. y. turi būti tinkamai „pasibelsta“ į vaiko širdį ir, išsiaiškintos visos aplinkybės, išvengiant ikiteisminio tyrimo. 

Žinoma, kad vaikas sako netiesą, matyti ir iš neverbalinės kalbos, uždavus kontrolinius klausimus ir pan. 

Kokią žinutę, Jūs, kaip teismo psichologė, norėtume pasiųsti bylų dalyviams, žmonėms, kurie turi vaikų ir juos yra įtraukę į teismo proceso verpetus? 

Nuoširdžiai noriu patarti, -  nedarykite klaidų, jei vyksta nesutarimai ar konfliktai,  

pasistenkite apsaugoti vaikus ir užtikrinti jų interesus. Negyvenkite vien iš egoistinių paskatų, nenaudokite vaiko kaip ginklo ar priemonės, kad būtų patenkinti savi poreikiai ar norai. Leiskite vaikams išlikti savimi, kiek jie geba suvokti gyvenimo dėsnius. Apsaugokite vaiką, kad jis patirtų  kuo mažiau žalos ne taip susiklosčiusiame suaugusiųjų gyvenime. 

Labai svarbu pasistengti, kad išliktų kuo mažesnė tikimybė vaikui pasiekti  teismo rūmus, nes atsidūrę teisme, jie jaučiasi kaip patys teisiami, privalantys išpirkti tėvų kaltę.  

Ir šia ypatinga vaikų gynimo dienos proga, visiems linkiu atsakingai auginti savo vaikus, puoselėti juose vertybes, kurias norėtume matyti ir jausti tolesniame jų gyvenime.  

Kauno apylinkės teismo inf.

Didelė komanda

„Didysis jubiliejinis renginys vyks Šv. Onos atlaidų metu, bet iki jo taip pat bus daugybė renginių. Jų tiek daug, jog ir visus išvardinti būtų sunku. 

Aš, kaip Jonavos krašto muziejaus darbuotoja, galiu patikinti, kad žmonės bet kada gali kreiptis dėl informacijos į muziejų. Kviečiu ją sekti ir savivaldybės, kultūros centro, miesto viešosios bibliotekos, Turizmo informacijos centro internetiniuose puslapiuose. 

Visų šių įstaigų darbuotojai darniai bei nuoširdžiai dirba ties jubiliejaus minėjimu, prisideda ir mokyklos, ir skaruliečių bendruomenė.

Organizaciniai darbai prasidėjo dar praėjusiais metais, o dabar galime džiaugtis pirmaisiais rezultatais: renginių ciklas jau yra startavęs, manau, kad jo repertuare kiekvienas gali pabandyti atrasti tai, kas būtų artima ir įdomu“, – paklausta apie jubiliejaus minėjimą pasakojo G. Narbutaitė - Kontrimė.

A. Kontrimo nuotr.

Specialūs atvirukai

Bažnyčios jubiliejų įamžins ir specialiai jam sukurti atvirukai.

„Jonavos krašto muziejus ir turizmo informacijos centras jau antrus metus vykdo projektą ,,Atvirukas iš Jonavos“: į muziejų užsukę lankytojai gali pasirinkti iš keliolikos atvirlaiškių, kurie yra papuošti Jonavos miesto nuotraukomis, ant jų galima užrašyti palinkėjimą ir tuomet jie nemokamai išsiunčiami nurodytu adresu. Praėjusiais metais tokia galimybe pasinaudojo apie 600 žmonių, šiais metais – dar keli šimtai.

Matydami susidomėjimą ir suprasdami, kad linkėjimas su gražia nuotrauka gali būti vienas iš geriausių būdų priminti apie mūsų krašto grožį, inicijavome analogišką projektą ir Skarulių bažnyčios jubiliejui: planuojama sukurti 15 skirtingų atvirukų, kuriuos bus galima išsiųsti tiek didžiosios šventės metu, tiek po jos, tiesiog užsukus į Jonavos krašto muziejų ar Turizmo informacijos centrą. 

„Projektą „Atvirukas iš Skarulių“ finansuoja Lietuvos kultūros tarybą bei Jonavos Rajono savivaldybė“, – kalbėjo G.Narbutaitė - Kontrimė.

Kurs menininkai

Jubiliejui skirtų atvirukų kūryba patikėta keliems menininkams.

„ „Atviruko iš Skarulių„ projekto apimtyje numatyti ir trys susitikimai. Vienas jų - su fotomenininku Jonu Danilevičiumi -  jau įvyko. Jis Skaruliuose praleido daugiau nei pusdienį: fotografavo bažnyčią, o vėliau pasakojo apie savo atradimus, kokiu kampu ji atrodė jam gražiausia, ką jis norėjo atskleisti nuotraukomis. Dalis jų taps atvirukais.

Artėja gražus susitikimas su dailininku Remigijumi Januškevičiumi. Jis pieš atvirukus, tad turėsime net keturis pieštus.

Trečiasis susitikimas pavadintas – „Atviruku iš širdies". Tai bus susitikimas su skaruliečių bendruomene ir aktoriumi Juozu Gaižausku, kurio knygos, eilės ir atliekamos dainos yra tikra širdies kalba“, – pasakojo G. Narbutaitė - Kontrimė.

A. Kontrimo nuotr.

Specialūs žygiai

Muziejininkė priduria, kad į „Atviruko iš Skarulių" renginius gyventojai kviečiami keliauti pėsčiomis.

„Labai džiaugiuosi, kad Turizmo informacijos centras prisideda prie projekto renginių ir  organizuoja specialius žygius nuo krašto muziejaus, kur turime nedidelę, bet labai įdomią Skarulių dvarvietės archeologinių radinių ekspoziciją, link Skarulių. Atstumas nėra didelis, o žygio metu pasakojama Skarulių istorija, aplankomi Skarulių pilkapiai, Svidrų kultūros gyvenvietė, nuostabioji Šv. Onos bažnyčia...

Taip suteikiama galimybė daugiau sužinoti nuo senų senovės stipriai susijusius miestelius – Skarulius ir Jonavą“, – kalbėjo moteris. 

E. Eglinskės nuotr.

Leis „apsilankyti“ paprasčiau

Atskleidžiama ir tai, kad naujųjų technologijų pagalba atvirukai padės nusikelti į Skarulių bažnyčią iš bet kurio pasaulio kampelio.

„Ši bažnyčia duris atveria ne taip ir dažnai: kai vyksta mišios – pirmąjį mėnesio sekmadienį, per skaruliečiams svarbias šventes ir tada, kai lankytojai kreipiasi į muziejų, Turizmo informacijos centrą ar Jonavos parapiją norėdami užsukti ekskursijų metu. 

Kadangi mums tikrai norisi visiems parodyti kokį gražų ir vertingą objektą turime, sugalvojome, kaip tai padaryti pasinaudojant šiuolaikinėmis technologijomis. Ant atviruko bus specialus QR kodas, kurį nuskenavus telefonu, jame pasirodys bažnyčioje filmuotas filmukas.

 
Filmavimo darbai jau atlikti. Belieka laukti galutinio produkto“, – teigė muziejininkė. 

Graži ir vertinga

G. Narbutaitė - Kontrimė neslepia, kad Skarulių bažnyčia jai pačiai yra vienas įspūdingiausių Jonavos objektų. 

„Akį traukia architektūra, bet vos užėjus į vidų, sunku nepastebėti, kaip gausiai yra papuoštas bažnyčios altorius. Jis vienas seniausių Lietuvoje - gyvuoja nuo bažnyčios pastatymo laikų.

Ypatingai gražios ir 17-tą amžių menančios autentiškos medinės skulptūros, paveikslai“, – kalbėjo muziejininkė, čia pat pridurdama, kad džiaugiasi gavusi galimybę dirbti tokį darbą, kuriame leidžiama jai geriau pažinti Skarulių istoriją. 

E. Eglinskės nuotr.

Žavisi ir miestelio istorija

„Ta istorija yra be galo įdomi, gili, sena. Galima pasakoti ir pasakoti, bet aš visada sakau, kad svarbiausia – patirtis, ką pats patiri aplankęs, pamatęs ją. Kol nepabūni ir nepabandai iš esmės įsigilinti į istoriją, tu nepajauti tos auros ir labai daug prarandi. 

Skarulių miestelis jau seniai sunaikintas, yra vos keli namai ir pati bažnyčia, bet apsilankęs joje greitai supranti, kad ji išlaiko bendruomenę aplink save: šalia yra kapinaitės, kuriose vis kas nors darbuojasi, sutinki praeivių, kuriuos pakalbinus kartais gali išgirsti niekur neaprašytas istorijas.

Būtent skaruliečiai nuolat rūpinasi bažnyčia, ją tvarko. Skarulių bažnyčia suteikia galimybę tiesiog pajusti kokia brangi gali būti vieta. Kaip sako patys skaruliečiai, jų bažnyčia yra išmelsta ir išmylėta“, – pasakojo G. Narbutaitė - Kontrimė.

Paskatino diskusijas

Muziejininkė džiaugiasi, kad sulaukus 400-ojo jubiliejaus, Skarulių bažnyčia sulaukė išskirtinio dėmesio.

„Tas dėmesys – įvairiapusis. Jau girdėjome diskusijų ir dėl istorinių datų ar faktų svarstymo. Mane, kaip žmogų dirbantį muziejuje, tai labai džiugina. Didelis dėmesys į vieną objektą gali padėti atrasti kažką naujo.

Šalia to, skaruliečių bendruomenė iškėlė klausimą dėl bažnyčios tvarkymo darbų. Galbūt jos lankytojai jų nepastebės, bet tai yra labai svarbu: būtina pasirūpinti sienų saugumu, kad vanduo neplautų pamatų, langais, atnaujinti paminklus ir kryžius.

Smagu, kad neabejojama, jog Skarulių bažnyčia – unikalus objektas, svarbus ne tik sakraliniu, bet ir kultūriniu aspektu.

Tikiuosi, kad visa tai neišblės ir praėjus jubiliejui“, – pokalbio pabaigoje sakė G. Narbutaitė - Kontrimė.

Istorijos įdomybės

Skarulių bažnyčios  siejamos su  Skarulių dvaro savininku Andriejumi Skorulskiu ir dažniausia istoriografijoje datuojamos 1622 m. Pasakojama, kad ši bažnyčia pastatyta pagal vienos iš Jeruzalės bažnyčių pavyzdį, kurį A. Skorulskis nusižiūrėjo XVI a. pab. kartu su Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu keliaudamas į Šventąją Žemę, ieškoti Kristaus kapo.

E. Eglinskės nuotr.

Prieš 400 metų statyta Skarulių bažnyčia pasižymi unikalia gotikos ir renesanso stilistikos darna. Bažnyčios interjerą puošia autentiškos XVII a. medinės skulptūros ir didysis altorius, o į Šv. Mišias kviečia, 1670 m. pas geriausią tų laikų varpų liejiką Joną Delamarsą nulietas, varpas.

Skarulių apylinkėse žmonės gyveno jau akmens amžiuje, o rašytiniuose šaltiniuose paminėtos dar  XVI a.
Būdama geografiškai patogioje vietoje, prie pagrindinių kelių, gyvenvietė greitai išaugo į nemažą miestelį. Kiek atokiau nuo miestelio centro, ant kalno, buvo įsikūręs Skarulių dvaras.

Gyvenvietė buvo visiškai sunaikinta sovietmečiu, statant azotinių trąšų gamyklą (dab. AB „Achema“) – Skarulių gyventojai iškeldinti į Jonavą.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Vieno langelio principu

„Neseniai Lietuvoje lankęsis Jungtinių tautų atstovas Baltijos ir šiaurės šalyse išskyrė Jonavą, kaip gerąjį pavyzdį, į kurį reikėtų lygiuotis padedant pabėgėliams. Ką tokio mes darome? 

Visų pirma, siekiame aptarnauti žmones vieno langelio principu. Tai suteikia saugumo, nes nereikia bėgioti po kelias organizacijas – mes nukreipiame žmogų ten, kur jam bus suteikta reikiama pagalba. Kalbu apie skirtingas įstaigas: medicinos, švietimo, Užimtumo tarnybą ir kitas. Mes turime kontaktus asmenų, kurie dirba jose ir gali operatyviai padėti pabėgėliui. Toks bendradarbiavimas supaprastina daugybę procesų. 

Mes kuruojame visus asmenis nepriklausomai nuo to ar jie gyvena savivaldybės, ar žmonių suteiktuose būstuose.

Kai šeimos atvyksta pas mus, išsiaiškiname ir jų bazinius poreikius: galbūt kažkam reikia batų ar striukės. Tuomet nukreipiame į nevyriausybines organizacijas: „Jonaviečiai padeda“, „Gerumo sparnai“, „Caritas“.  Jos daug prisideda prie pabėgėlių gerbūvio.

Taip pat turime karštąją liniją, kuri veikia nuolat. Žmonės į ją skambina su įvairiausiais klausimais. Džiaugiamės, kad neretai jų sulaukiame dar prieš konkretiems žmonėms atvykstant į Jonavą - tada galime perspėti apie tai, ką reikia susitvarkyti pasiekus Lietuvą, kaip ir kur atlikti užsieniečio registraciją. Be jos asmuo negali tvarkytis reikalų nei dėl socialinių išmokų, vaikų ugdymo, nei dėl sveikatos priežiūros ir kitų paslaugų“, – apie Jonavos rajono socialinių paslaugų pabėgėliams suteikiamas paslaugas pasakojo V. Demidenko. 

Teko dirbti su savo darbuotojais

Rukloje, esančioje netoli Jonavos, yra įsikūręs Pabėgėlių priėmimo centras (PPC), o Jonavos rajono teritorijoje gyvena ne viena pabėgėlių šeima iš skirtingų valstybių. Ne paslaptis, kad būtent dėl to minėto centro darbuotojai turi nemenką darbinę patirtį su užsieniečiais. Visgi, vien tik jos šįkart nepakako: kaip pasakoja V. Demidenko, į miestą staiga plūstelėjus nemenkai užsieniečių bangai, teko galvoti ir apie pačio kolektyvo stiprinimą. 

„Atrodė, kad esame pasiruošę, bet greitai, net mano pačios nuostabai, paaiškėjo, kad ne visai... Iš pradžių, pirmąją savaitę jautėsi sąmyšis. Netrūko pasimetimo ir to nepamatuoto noro padėti, išgelbėti pasaulį. 

Tai ką mes tada darėme? Turime dvi psichologes, kurios pradėjo dirbti su darbuotojais. Kalbėjomės apie tai, kad esame krizinėje situacijoje, kurioje turėsime padėti dideliam skaičiui žmonių. Siekėme aiškiai struktūrizuoti pagalbos teikimą, nes būta mėtymosi: su klausimais bei pagalbos siūlymu pasirodė nevyriausybinės organizacijos, pavieniai žmonės, įvairios įstaigos, visi skambinėja, teiraujasi, ką mes darom?

Dirbome ir su savo emocijomis. Buvo aišku, kad visiems yra baisu, nes žmonės jautė realią karo baimę, bijojo, kad kariniai veiksmai neprasidėtų ir Lietuvoje.

Galiu pasakyti, kad ta pirma savaitė buvo tikrų tikriausias šokas. Visiems buvo sunku suprasti, kad 21-ame amžiuje prasidėjo karas. 

Jautėsi, kad mes visi esame sutrikę. Tai kaip gali padėti kitam, kai pats nesi tvirtas? Padirbėję su psichologėmis, suorganizavę kelis tikslinius susirinkimus, jau galėjome geriau jaustis savo darbuose. 

Labai didžiuojuosi mūsų įstaigos darbuotojomis, kurios taip greitai ir profesionaliai susiorientavo, atlaikė didžiulį krūvį, nes teko dirbti ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais, po darbo valandų. Atlaikėme tai, nes dirbome kaip sutelkta komanda“, – prisimena V. Demidenko pridurdama, kad džiaugiasi ir tuo, jog socialinių paslaugų centras nuo pat pradžių jautė savivaldos palaikymą.

„Mūsų administracija į įvykius sureagavo jau pirmomis dienomis: meras Mindaugas Sinkevičius sukvietė visus tam, kad nutartume, kaip bus organizuojami darbai. Bendrai susidėliojome funkcijas, aiškų planą ir tai mums labai padėjo“, – teigė V. Demidenko. 

Nerealūs lūkesčiai

Pasakodama apie darbą su karo pabėgėliais iš Ukrainos, Socialinių paslaugų centro direktorė pabrėžia, kad šiuo metu jau matomos problemos, liečiančios mūsų visuomenės požiūrį į ukrainiečius. Viena jų – nerealūs lietuvių lūkesčiai.

„Pastebime, kad egzistuoja tam tikras mitas, jog labai didelė dalis šių žmonių iš karto įsidarbina ir tampa visiškai savarankiškais. Nemaža dalis ukrainiečių iš tiesų yra motyvuoti darbui, tačiau ne visi. Galiu pasakyti, kad iš 211 Jonavoje apsigyvenusių suaugusiųjų, šiuo metu dirba 51. 

Dauguma jų darbuojasi kepyklose, baldus gaminančiose įmonėse ir kitose įstaigose, kur reikia žmonių, galinčių atlikti fizinį darbą. Dvi ukrainietės, turinčios tam tikrą išsilavinimą, dirba mūsų centre, dar kelios Neries pagrindinėje mokykloje įsidarbino mokytojų padėjėjomis. Yra ir asmenų, besitvarkančių individualios veiklos pažymėjimus tam, kad galėtų teikti valymo, grožio paslaugas. 

Dar nuo anksčiau lietuviai žinojo, kad ukrainiečiai atvyksta dirbti pas mus vairuotojais, statybos sektoriaus darbininkais, bet kai kalbame apie šią tikslinę, nuo karo bėgusių žmonių grupę, reikėtų suprasti, jog jos situacija kitokia. 

Kaip ir skelbiama viešai, dauguma jų yra mamos su vaikais. Ką tai reiškia? Tai moterys, kurios neturi jokios socialinės pagalvės: neturi giminaičio ar draugo, galinčio paimti vaikus iš darželio, kas apriboja darbo grafiką, taip pat neturi žmogaus, galinčio prižiūrėti vaikus, jei šie dažnai sirgtų. Dėl to tikėtis, kad jie visi įsidarbins – netikslinga ir naivu.

Reikia suprasti, kad atvyko visokių žmonių: tiek išsilavinusių, aktyvių ir motyvuotų, tiek tokių, kurie nebuvo išvažiavę iš savo kaimo visą gyvenimą, neįgaliųjų, žmonių turinčių priklausomybių... Ir tai yra visiškai normalu. Jei Lietuvoje kiltų karas, juk prieglobsčio taip pat ieškotų visi“, – kalbėjo direktorė.

Perdegimo rizika

Anot jos, dabar karo pabėgėliai jaučiasi žymiai blogiau, nei tada, kai tik atvyko. 

„Tik dabar jiems ateina suvokimas, kur jie yra, kad karas tebevyksta ir kad jie čia, galbūt, atvyko ne savaitei ar dviems kaip tikėjosi iš pradžių. Jie pradeda suprasti, jog viskas užsitęs, nebus lengva, nes jie apsistojo svetimoje šalyje nemokėdami kalbos. Nepaisant jaučiamo geranoriškumo, niekada nebus lengva adaptuotis naujoje aplinkoje, o tai sukelia neigiamas emocijas.

 
Iš viso to gali kilti konfliktai. Kaip mes matome, jau ir kyla: karo pabėgėlius slegia tam tikras išgyvenimo etapas, kurio mes nesuprantame. Tada pasideda lietuvių perdegimai: susiduriame su kitų įstaigų specialistais, kurie mums sako, kad aš daugiau nepadėsiu ukrainiečiams, nes jie nedėkingi arba nepriima visko, ką mes duodam, sakydami, kad jiems tai netinka. Mums atrodo, kad mes kažką ypatingo darome, skiriame savo laiką, o jie esą nedėkingi, nors taip nėra.

Visuomenėje aiškiai matomas noras daryti gera, bet su pasąmoniniu siekiu gauti nepertraukiamą padėką. Bandome apie tai kalbėti su žmonėmis, aiškinti, kad pabėgėliai yra dėkingi, bet jie nesakys „ačiū“ kiekviename žingsnyje, nes yra tam tikri psichologiniai momentai, potrauminio sindromo apraiškos“, – kalbėjo V. Demidenko. 

Praeitį lygina su dabartimi

Pabėgėlius lydi nuolatiniai prisiminimai apie gyvenimą tėvynėje.

„Mūsų centro darbuotojai puikiai žino, kad nesvarbu iš kokios šalies atvyko asmuo, jis lygina savo dabartinį gyvenimą su tuo, kurį turėjo. Jo neapleidžia jausmas, kad jam ten buvo komfortabiliau, galbūt, ten jį vertino kaip specialistą, jis galėjo savirealizuoti, planuoti savo ateitį ir pan.

Klaidinga galvoti, kad jei atvykęs pabėgėlis turi aukštąjį išsilavinimą, tai jis visada greičiau adaptuosis. Įsivaizduokime, kad yra du žmonės, vienas savo gyvenimą gimtinėje įvertina 8-etu, kitas 4-etu. Pirmasis galbūt turi darbą, namus, pakankamai aukštą socialinį statusą, antrasis tik tai, kas patenkina jo pagrindinius poreikius.

Jei abu jie bus priversti sprukti į kitą šalį tam, kad pasiektų savo turėtą laimės lygį svetimoje šalyje, jiems reikės įdėti skirtingą kiekį pastangų, tikėtina, kad pirmajam teks žymiai daugiau. Kitu atveju jis nebus laimingas kol nepasieks to, ką turėjo gyvendamas aštuonetu savo gimtinėje, net jei netrukus susiras darbą ir greitai orientuosis naujoje aplinkoje. Na, o tas, kuris įvardijo savo gyvenimą ketvertu, ko gero, gana lengvai pasieks tai, ką turėjo.
Akivaizdu, kad būtent pirmajam psichologiškai bus žymiai sunkiau“, – teigė V. Demidenko. 

Traumuojančios patirtys

Su aptartomis problemomis susiduriantys asmenys visų pirmą kreipiasi į socialinių paslaugų centro socialinius darbuotojus. V. Demidenko žodžiais tariant, jie yra tarsi „raktiniai žmonės“, kurie esant profesionalios psichologinės pagalbos poreikiui, nukreipia į įstaigos psichologus. 

„Tai labai aktuali paslauga, nes kariniai veiksmai visad palieka traumines patirtis. Traumos, žinoma, yra skirtingos ir mes visi daugiau ar mažiau turime kokių nors, bet kai yra kalbama apie karines, teroristinių išpuolių traumas, kurios yra susijusios su žmogaus padarymu kažką blogo kitam, tai ypatingai paveikia. 

Tokie išgyvenimai – labai gilūs, nes žmonės palūžta vertybiškai. Mes turime tam tikrą įsivaizdavimą, kas yra žmogiška, kas nėra, kas priimtina, o kas -  atvirkščiai. Jei aš sulaukiu kokių nors baisių veiksmų iš kitų žmonių, kurie, mūsų įsivaizdavimu, turėtų viską suvokti panašiai kaip mes, atsiranda nusivylimas žmogumi kaip būtybe. Atitinkamai dingsta pasitikėjimas kitais žmonėmis, tarpusavio santykių sukūrimas tampa dideliu iššūkiu.

Keičiasi ir savęs suvokimas: aš kaip ir turėčiau pasipriešinti, bet esu nepajėgus. Įsivyrauja bejėgystė, pakankamai stiprus savęs nuvertinimas“, – pasakojo V. Demidenko. 

Padėti, bet nenugalinti

Paminėdama pabėgėliams nesvetimą bejėgystės jausmą, V. Demidenko pataria nepersistengti su primygtiniu pagalbos siūlymu. 

„Šiuo metu yra labai daug savanorystės principu teikiamos pagalbos, ją taip pat siūlo pavieniai asmenys, įmonės. Problema yra tame, kad mes neturėtume nugalinti karo pabėgėlių, ypatingai tų, kurie turi stiprias traumas. Jiems reikia grąžinti suvokimą, kad aš pats galiu bent kažką padaryti, kad bent kažkas priklauso nuo manęs. Su savo perdėtu noru globoti mes kartais atimame iš žmogaus galimybę pačiam priimti sprendimus.

Yra buvę situacijų, kai žmogus sako, esu labai dėkingas, kad mane įsileido gyventi į savo namus, bet noras bėgti yra toks didelis... Kodėl? Nes kiekvieną dieną ateina ir manęs klausia, ar viskas gerai, ar nieko netrūksta, globėjiškai kontroliuoja kiekvieną žingsnį. O žmogui tiesiog reikia asmeninės erdvės. 

Pamenu, moteris pakeitė užuolaidas bute, kuriame jai leido gyventi lietuviai ir kilo baisus konfliktas. Savininkai pyksta, kad užuolaidos pakeistos nesuderinus, o ukrainietė verkdama sako, kad tik norėjo kažką pakeisti savaip, siekdama pasijusti saugiau, jaukiau. 

Tas pats maisto produktų kišimas. Atnešame jiems, ką mes valgome, o jie gal to maisto nemėgsta ir ką tada tam žmogui sakyti? Ačiū? Bet lyg ir nėra už ką.

Tas globėjiškas noras padėti, dar ir tikintis besąlygiško dėkingumo, tik paaštrina traumas", – kalbėjo V. Demidenko. 

Grįš ne visi

Ar Jonavos socialinių paslaugų centro globojami ukrainiečiai planuoja grįžti į savo šalį?

„Pradžioje jie visi kalbėjo, kad į Lietuvą atvyko tik laikinai, net nebuvo nusiteikę kažko planuoti čia. Dalis sakė, kad gal šiek tiek pabus, užsidirbs ir tada vyks į Ukrainą.

Situacija keitėsi: šiuo metu dalis jų jau supranta, kad gal grįš, bet tikrai ne greitai, dalis nebeturi kur grįžti. 
Yra matančių naujas galimybes Lietuvoje. Nors galima spėti, kad dalis ukrainiečių liks čia gyventi, žinome ir žmonių, kurie tik laukia galimybės važiuoti į gimtinę", – teigė V. Demidenko. 

Pažinti vieni kitus

Jonavos socialinių paslaugų centras siekia didinti abipusį lietuvių bei karo pabėgėlių supratimą. Tikimasi, kad tam pasitarnauti gali bendros veiklos. 

„Ukrainiečių bendruomenė labai greitai susibūrė, buvo įkurta savitarpio pagalbos grupė. Galbūt tai lėmė ukrainiečių įdarbinimas pas mus, tačiau informacija apie centro veiklas iki šiol sėkmingai platinama įvairiais kanalais, pasitelkiant ir socialinius tinklus. Labai jaučiame jų norą bendrauti su tautiečiais. 

Džiaugiamės, kad socialinių paslaugų centras tampa tam tikrų traukos objektu mūsų kuruojamiems Ukrainos karo pabėgėliams. Čia jie mokomi socialinių įgūdžių, lietuvių kalbos pradmenų, ukrainiečių vaikai lanko mūsų dienos centrą. Tačiau mes organizuojame ne tik atskiras, būtent ukrainiečiams skirtas veiklas – turime daug bendrų visiems mūsų klientams skirtų, tarpkultūrinį pažinimą skatinančių veiklų. Organizavome akciją ,,Darom", labdaros renginį, išvyką į žirgyną  bei kitas įdomias veiklas, prie kurių prisijungti buvo kviečiami ir lietuviai.

Manome, kad abipusis įsitraukimas svarbus visiems. Juk jau dabar kalbame, kad tai yra dalis mūsų visuomenės, laikinai ar ne, čia kitas klausimas, bet mes dabar esame kartu ir turime mokytis būti kartu.

Kas geriau padės tai padaryti, jei ne bendros veiklos, padėsiančios geriau pažinti vieni kitus, o ne vadovautis kažkokiais stereotipais ar kitų nuomonėmis?", – pokalbio pabaigoje kalbėjo V. Demidenko. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Pagrindinė straipsnio nuotrauka - iš portalo delfi.lt archyvo

Straipsnyje patalpintose nuotraukose - Jonavos rajono socialinių paslaugų centro suorganizuotos veiklos bei renginiai. 

Domėjosi nuo vaikystės

„Esu visiška jonavietė –  čia gimiau, augau ir net mokydamasi Kaune, važinėjau į savo miestą. 

Vilniaus universiteto Kauno padalinyje baigiau kultūros vadybos studijas. Tuo metu tai buvo visiškai nauja specialybė. Kodėl pasirinkau būtent ją?

Nežinau... Mano visas gyvenimas sukosi aplink kultūrą: paauglystėje buvau aktyvi, lankiau moksleivių namus, savanoriavau Jonavos kultūros centre. Tai, ko gero, tik augino mano potraukį kultūrinei veiklai, o aš gyvenime visad vadovavausi ir iki šiol vadovaujuosi principu, kad man turi būti įdomu tai, ką aš veikiu“, –  paklausta apie tai, kodėl pasirinko kultūrologės kelią, kalbėjo K. Jaskūnienė, ne vienerius metus einanti ir Kultūros tarybos Kauno apskrityje pirmininkės pareigas. 

Nuo planšečių iki 3D spausdintuvų

Jonavos viešojoje bibliotekoje moteris įsidarbino prieš dvejus metus, tačiau vien iš K. Jaskūnienės pareigybės pavadinimo galima nuspėti, kad jos darbas nėra susijęs tik su knygomis.

„Organizuoju renginius į kuriuos susirenka skirtingo amžiaus žmonės. Pas mus atvyksta įvairūs menininkai, rašytojai, yra organizuojami rašymo konkursai. Veiklos tikrai yra.

Nesunku pastebėti, kad bibliotekų funkcijos yra išsiplėtusios visame pasaulyje. Jonava - ne išimtis. Bibliotekos tampa mažais bendruomenės židiniais, kur susibėgę žmonės leidžia savo laisvalaikį, veda diskusijas, ieško sau informacijos.

Mūsų bibliotekoje yra kompiuteriai, planšetės, 3D spausdintuvas, lego robotai, mikrokompiuteriukai, žaidimų konsolė, dronas ir kiti išmanieji įrenginiai. Bibliotekoje rengiami įvairūs mokymai, nemokamai žinias čia gali gilinti tiek jaunas, tiek senas“, –  teigė K. Jaskūnienė. 

Popierinės knygos – vis dar mėgiamos 

Klausantis jonavietės pasakojimo peršasi mintis, kad šiuolaikinė biblioteka nebeatsiejama nuo išmaniųjų technologijų. Nepaisant to, moteris neabejoja, kad popierinės knygos neužleidžia savo pozicijų ir toliau išlieka paklausios.

„Seku įvairius skaitytojų klubus ir matau, jog žmonės vis dar gausiai perka knygas.
Tikrai yra leidinių, kuriuos norisi pačiam turėti. Yra knygų, kurias ir aš noriu turėti, bet manau, jog pirkimus, visgi, reikėtų sumažinti. 

Būtų visiems naudingiau ateiti į biblioteką, pasiimti knygą, taip taupant savo išlaidas ir visus žemės resursus“, –  kalbėjo K. Jaskūnienė.

Vertina ne kiekybę

Ar bibliotekoje vykstantys renginiai sulaukia daug lankytojų?

„Dalis jų pranoksta mūsų lūkesčius, bet būna ir tokių, kur atvyksta vos vienas kitas žiūrovas.

Pastebime, kad turime aktyvius senjorus, kurie noriai atvyksta ir domisi kultūrine veikla. Su jaunimu sunkiau, bet aš visad sakau, kad žiūrovų skaičius nenurodo renginio kokybės. 

Žinoma, visada norisi, kad susirinktų pilnos salės, bet jei atėjo du žmonės ir jie papasakos apie tai, ką matė dar bent dviems žmonėms, kitą kartą jie galbūt jau atvyks tryse ar keturiese.

Tas žmonių įtraukimas į kultūrines veiklas yra labai ilgas procesas. Mano manymu, svarbiausia ko turi siekti kultūrininkai ir kitų specialybių atstovai –  būti sąžiningi patys prieš save ir kokybiškai atlikti savo darbą. 

Jei tu žinai, kad stengeisi, pasiūlei kokybišką produktą, tai, galbūt, kad ir tas vienas atėjęs žiūrovas po renginio prasėdės namuose tylėdamas, „virškins“ gautą informaciją ir galiausiai jo viduje kažkas trakštels. Tikiu, kad gero renginio esmė kažkaip sudirginti, suaktyvinti ar keisti žmogaus mąstyseną.

Galbūt pas mus nėra daug žmonių, kurie mėgtų aukštesnį meną, intelektualesnius renginius, bet tikiu, jog tą auditoriją reikia ir galima auginti. Ir čia kalbu ne tik apie Jonavą“, – teigė K. Jaskūnienė.

Už miestų ribų

Pastebima, kad dalis gyventojų mieliau renkasi pramogas ne savo miestuose.

„Čia gal tinka tas posakis, kad savam mieste pranašu nebūsi (aut. past. šypsosi). Aš ir pati važiuoju į renginius kituose miestuose, bet nemanau, kad čia yra kažkas blogo. 

Lietuva –  visų mūsų namai ir jei yra galimybė naudotis kultūrinėmis paslaugomis kitur, važiuok ir naudokis. Gal tik kartais reikėtų nepamiršti pasižiūrėti kas vyksta tavo paties kieme. 

Kai turėjome kūrybinio rašymo nuotolinį konkursą, į baigiamąjį renginį, kuris vyko pačioje bibliotekoje, atvyko vos kelios jonavietės, bet atvažiavo žmonės iš Klaipėdos, Tauragės, Vilkaviškio, Šakių, Vilniaus. Jos atvažiavo snieguotą gruodžio šeštadienį tokį atstumą...“, –  prisiminė K. Jaskūnienė, čia pat pridurdama, kad nuostabą darbo pradžioje jai kėlė ir suvokimas, kad dalis jonaviečių, ilgus metus gyvenančių Jonavoje, nustemba užsukę į šviesią ir jaukią biblioteką.

Prisimena kitokią

„Būna, kad mes pasikviečiame pas save mokinius, o su jais atvykusių tėvų reakcija parodo, jog jie nežinojo kaip biblioteka atrodo dabar, pamena ją tik iš senų laikų. Tada prasideda komplimentai, kaip čia gražu! 

Aš norėčiau, kad žmonės pas mus užsuktų drąsiai bet kada. Jei užklupo lietus ar ieškai ramybės, užeik, apžiūrėk parodas, prisėsk krėsluose ir ramiai sau pasibūk. Nebūtina ieškoti knygos, turime ir internetą. 

Į biblioteką galima atbėgti lyg į kokią ramybės oazę. Nors, tiesą sakant, kartais pas mus ir būna kaip tik netylu: dabar koridoriuose girdimi Jono Meko eilėraščiai“, –  šypsodamasi pasakojo K. Jaskūnienė ranka pamodama link garso kolonėlės, iš kurios interviu dieną išties sklido eilės. 

Visos komandos nuopelnas

Pasakodama apie savo darbą K. Jaskūnienė nevengia pabrėžti, kad bibliotekoje dirba darni, bendrų tikslų siekianti komanda. Esą dėl to kultūros dienos proga jai Jonavos rajono savivaldybės įteiktas metų bibliotekininkės apdovanojimas priklauso visam kolektyvui. 

„Nors negaliu sakyti, kad nebuvo malonu būti pastebėtai, man sunku priimti šį apdovanojimą asmeniškai, nes dabartinis bibliotekos įvaizdis ir įdirbis –  visos komandos nuopelnas. 

Kai aš atėjau čia dirbti, kitiems kolegoms buvo tikrai daug nepatogumų: reikėjo ir krėslus perstumdyti, ir šviestuvus kilnoti, nes aš tam tikrus dalykus įsivaizdavau kitaip. Jie kantriai man padėjo.

Dėl to esu dėkinga tiek jiems, tiek direktorei, parodžiusiai, kad pasitiki manimi. Tai davė labai daug, nes jaučiau laisvę kurti.

Noriu gautu apdovanojimu dalintis su visais –  čia mūsų visų įvertinimas“, –  kalbėjo jonavietė. 

Nesijaučia dirbdama

Moteris atvira –  ji džiaugiasi, kad pasirinko kelią, kuriuo dabar eina. 

Vienas vaikams gerai pažįstamas animacinis herojus yra pasakęs: turėti darbą yra per daug darbo. Vadinasi, reikia mėginti rasto tokį darbą, kuris tektų malonumą. Tai aš savo darbe nesijaučiu dirbdama monotonišką alinantį darbą.

Mano darbo diena netelpa į darbo dienos rėmus, kai dirbama nuo 8 iki 17 valandos. Ji būna visokia. Įvairovė, galbūt, labiausiai man ir patinka. Tuomet tu nuolat eini į priekį. Gal kartais ir pajauti nuovargį, nes, atrodo , kad jei turėtum aiškiais ribas, viskas būtų aiškiau bei paprasčiau, bet tokios mintys aplanko tik retkarčiais.

Nors tikrai padarau daug, aš nesijaučiu sunkiai dirbdama. Tiesiog orientuojuosi į idėjų įgyvendinimą,  bibliotekos viziją, o kuo tolyn einame, tuo daugiau norisi nuveikti“, –  pokalbio pabaigoje sakė K. Jaskūnienė. 

Apie artėjančius renginius

Gegužės pabaigoje, 26 - 28 dienomis, vyks poezijos šventė. 

Vasarą, nuo birželio 1-osios iki rugpjūčio 31-os dienos, kiekvieną trečiadienį nuo 11 valandos, vasarojantys vaikai bus kviečiami į renginius mieste. Jei praėjusiais metais tokio tipo renginiuose dažniausiai buvo galima susitikti su rašytojais, tai šiais metais mokiniai bus kviečiami į parodas, edukacijas, spektaklius. „Vasarotojo akademija“ pavadintas renginių ciklas kvies prasmingai praleisti atostogas ir įgyti kiekvienam vaikui reikalingų įgūdžių: atsakomybės, kūrybiškumo, meilės pasauliui ir artimam, sveikatos priežiūros ir pan. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Šį penktadienį Juan‘ui prieš 3-iąsias ketvirtfinalio serijos rungtynes bus įteiktas balandžio mėnesio MVP apdovanojimas. Prieš laukiantį penktadienio susitikimą pakalbinome Jonavos „CBet“ puolėją. 

• Šiemet net 3/8 MVP mėnesio apdovanojimų atkeliavo į Jonavą. Ar tai pasako, jog mūsų komandoje yra daug individualaus talento, ar visa komanda dirba labai tikslingai? 

Komandiniame sporte vyksta labai daug nematomo darbo. Visas komandos personalas sezono metu dirbo labai gerai ir mumis, žaidėjais, rūpinosi nuostabiai. Labai daug priklauso ir nuo komandos draugų, ar jie pasiryžę paaukoti asmeninę statistiką dėl komandos sėkmės. Manau, mūsų kolektyvas dirbo nuostabiai ir tie naudingiausio mėnesio žaidėjo apdovanojimai, kurie atkeliavo į Jonavą nėra atsitiktinumas. 

• Juan‘ai, rytoj atsiimsi naudingiausio mėnesio žaidėjo titulą prieš savus sirgalius. Ar Manu nepavydės, nes apdovanojimus jam teko atsiimti svečių arenose?  

Galvoju, kad Manu gali šiek tiek ir pavydėti, nes tai bus ypatingas momentas mūsų augančiai organizacijai. Aš girdėjau kalbas, jog apdovanojimą man norėjo įteikti Šiauliuose, bet mūsų komunikacijos bei rinkodaros vadovė padarė viską, jog šį apdovanojimą atsiimčiau Jonavoje. 

• Penktadienio dvikova bus labai svarbi ir atkrintamųjų serijoje, kaip manai, ką svarbiausia komandai pataisyti po gautos pamokos Šiauliuose? 

Svarbiausia bus pakelti kovingumo lygį, visos komandos agresyvumas taip pat turi būti aukštesnio lygio tiek gynyboje, tiek puolime. Jie mus tiesiog dominavo po krepšiu ir visi turėsime žymiai labiau pasiaukoti kovoje dėl atšokusių kamuolių ir būtų nuostabu, jei keli laisvi tolimi metimai įkristų į krepšį. 

• Visuose interviu girdavai Jonavos sirgalius, bet kiek kertinis faktorius šioje serijoje gali būti sirgaliai serijai užsitęsiant?  

Mes visą sezoną kovojome dėl šio pranašumo. Mes turime tuo pasinaudoti ir šiose lemiamose kovose visiškai nesitaupyti. Jonavos fanų faktorius gali būti lemtingas, nes visas jų palaikymas mums suteikia daug jėgų abiejose aikštelės pusėse. 

DĖMESIO! 

*Penktadienio dvikovos laikas lygos sprendimu yra pakeistas. Susitikimas turėjo prasidėti 18:50, bet naujas susitikimo laikas 18:00.  

Klubas atsiprašo už nepatogumus ir tikisi, jog tai sirgaliams nesukliudys atvykti į rungtynes.  

Trečiosios ketvirtfinalio serijos rungtynės Jonavoje jau rytoj! 

Bilietus platina - Ticketmarket.lt 

Bilietų nuoroda: bit.ly/39xg21R 

Klubas nori paraginti nusipirkti bilietus internetu iš anksto. Taip išvengsite ilgų eilių prie kasų rungtynių dieną! 

Jonavos klubas sekmadienio rungtynėse kviečia visus savo gerbėjus pasipuošti baltai/mėlynomis spalvomis ir taip nudažyti visą Jonavos sporto areną! 

Apie kūrybą

„Lauke, už durų“, „Dreamland“, „Laimės respublikoje“, „Glaistas“, „Vaidina Marius Repšys“, „Portalas“ - kūriniai, prie kurių dirbo Mantas Jančiauskas. 

_{Nuotrauka iš spektaklio „Dreamland“. Autorius D. Matvejevas.}

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje režisūros studijas baigęs vaikinas pasakoja, kad labiausiai jį domina tos temos, kuriomis neretai vengiama kalbėti garsiai. 

„Galbūt galima sakyti, kad tai temos, turinčios socialinę, politinę įtampą, yra paslėptos, nutylimos, kurių yra bijoma... Tuomet jos savaime yra ir aktualios.

Pastebiu, kad jaučiu norą pristatyti turinį, kuris ateina iš pačių žmonių, o ne yra primestas kūrėjų.

Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Pavyzdžiui, paskutinis spektaklis, kalbantis apie vyriškumą (aut. past. „Portalas“), kurį mes pristatėme su labai talentinga dramaturge – Birute Kapustinskaite. Čia buvo atvirkščiai – mes galvojome istoriją, labai gyvenimišką istoriją, bet kūrėme fiktyvią erdvę. 

Nepaisant to, spektaklis vis tiek turėjo socialinį pjūvį, nes vyriškumo tema taip pat nėra ta, apie kurią yra kalbama daug bei atvirai“, – pasakojo režisierius, pridurdamas, kad netrukus ketina pristatyti dar vieną kūrinį. Jis žiūrovą turėtų sudominti tuo, kad kvies apsilankyti netradicinėje vietoje.

Neapsiriboja vienu miestu

„Kadangi jau bandydamas įsidarbinti Jonavoje žinojau, kad šį darbą sieksiu derinti su kitais, šiuo metu dėmesį skiriu ir projektui, kuris bus pristatomas Pravieniškių kalėjime. Jame vaidins patys kaliniai. 

Galima sakyti, tai dar viena tema, kuri nėra gerai žinoma visuomenei: kasdienis kalinių gyvenimas nėra matomas, nėra galimybės laisvai pamatyti patį kalėjimą. Taigi, su komanda tikimės, kad čia mums pavyks privilioti žiūrovus iš skirtingų Lietuvos miestų“, – kalbėjo M. Jančiauskas.

^{M. Jančiauskas. Autorius D. Matvejevas}

Kartu su broliu

Pasakodamas apie savo kūrinius režisierius prisimena, kad pirmoji jo pažintis su Jonavos miestu užsimezgė būtent tada, kai jis čia statė biografiniais faktais paremtą spektaklį „Vaidina Marius Repšys“.

„Marius – mano brolis. Jis aktorius, kurį žino nemažai žmonių. Spektaklyje „Vaidina Marius Repšys“ buvo kalbama apie menininko santykį su psichine liga. 

Statėme jį, būtent, Jonavoje. Pamenu, kad susirinkę žiūrovai teigė, jog spektaklis patiko, tačiau vėliau mes jį keitėme gal 15-ika kartų (aut. past. šypsosi). Manau, kad su laiku jis tik tobulėjo, bet pats pradinis variantas gimė čia.

Nors čia dirbome 2 savaites, dėl didelio užimtumo neturėjome kada pažindintis su miestu, vaikščioti po jį, tačiau Jonava spėjo mane sužavėti“, – kalbėjo vaikinas.

_{Kadras iš spektaklio „Vaidina Marius Repšys“. Autorius D. Matvejevas.}

Įžvelgia unikalumo aspektų

Kalbėdamas apie miestą, kuriame nuo šiol jam teks praleisti daugiau laiko,  M. Jančiauskas tikina įžvelgiantis ir išskirtinių jo aspektų.

„Žinau, kad šis kraštas buvo tankiai apgyvendintas žydų. Tas man paliko įspūdį. Čia pat yra ir Rukla, kurioje - pabėgėlių integracijos centras, o mieste įsikūrusi didžiausia Baltijos šalių chemijos pramonės įmonė.

 Dėl to Jonava yra tokia įdomesnė vieta, žmonių koncentratas, kuris apjungia nemažai „mikso“, lemia multikultūriškumą ir, mano galva, padaro Jonavą miestu, turinčiu šiokį tokį unikalumą“, – teigė M. Jančiauskas.

Netolimi planai

Režisierius jau pradėjo pažintį ir su miesto gyventojais – jie buvo pakviesti kartu pasinerti į kūrybą prisidėdami prie naujo spektaklio statymo.

„Atėjęs čia išsikėliau tikslą – pastatyti spektaklį, kuris įtrauktų pačius jonaviečius. Kaip tai galėtų atrodyti, vizija yra, tačiau ji dar nėra išgryninta iki galo ir, tikėtina, šiek tiek keisis kūrybinio proceso metu. Galiu pasakyti tik tiek, kad bus pristatomos pačių jonaviečių istorijos. Nebus statoma kokia nors garsaus kūrėjo pjesė. 

Patalpinome JKC portale anketą su kvietimu užpildyti ją, tikėdamiesi atrinkti skirtingo amžiaus, skirtingus žmones, galinčius atskleisti savo gyvenimo istorijas.

Jos bus apipavidalintos kažkokiais etiudais, galbūt išnaudosime skirtingas JKC erdves“, – apie savo planus pasakojo M. Jančiauskas. 

Kvietimas neliko neišgirstas

Pasiteiravus, ar kilus spektaklio idėjai nebuvo baisu, jog žmonės nenorės įsitraukti į tokią avantiūrą mieste, dėl kurio dydžio gyventojai greitai įsimena vieni kitų veidus, M. Jančiauskas teigia greitai pajutęs, jog Jonavoje netrūksta atvirų žmonių.

„Dabartiniame kūrybiniame etape galiu pasidžiaugti, kad gyventojai noriai įsitraukė – užpildyta apie  40 anketų, kas Jonavos mastais, mano ir kitų žmonių pastebėjimais, tikrai nėra mažai.

Jau pradėjau susitikinėti ir su potencialiais kandidatais. Kai kurių jų paprastumas bei atvirumas mane nustebino. Ne visos jų papasakotos istorijos yra lengvos. 

Iš to ką matau dabar, turiu pojūtį, jog jonaviečiai norėtų ne distancijuoto teatro, kuriame aktoriai vaidina patys sau, o tokio, kur žmonės matytų save“, – kalbėjo režisierius. 

^{Atrankos į jonaviečių spektaklį akimirka.}

Iš sunkaus vaiko į režisierius

Ir, visgi, kaip teatras atsirado pačio M. Jančiausko gyvenime?

„Mokykloje svajojau būti psichologu, bet paauglystėje, kad ir kaip sunku dabar turbūt būtų patikėti tuo, išsiskyriau kaip visiškas neklaužada, nesimokiau, mušdavausi.

Mano brolis tuo metu jau vaidino. Jis pasakė, kad gal jau gana užsiimti niekais, gal turėčiau užsirašyti į kokį aktorystės būrelį ir ten nukreipti savo energiją. Paklausiau jo, bet didžiausią sukrėtimą, privertusį tvarkytis savo gyvenimą, patyriau dirbdamas užsienyje. 

Kai dėl savo elgesio buvau išmestas iš mokyklos, tėtis pasakė: „Jei nesimokai, važiuok dirbti į Olandiją“.

Na ir aš, būdamas vos 14 metų, išvažiavau, kur dirbau be lietuvių apsuptas lenkų. Išgyvenau visiška egzistencinę krizę: skaičiau knygas, meldžiausi, ko tik nedariau (aut. pats. šypsosi). 

Supratau, kad ne, aš nenoriu tokio gyvenimo ir grįžęs pradėjau mokytis kitoje mokykloje, svarsčiau, jog noriu stotį į aktorinį. 11-12 klasėje pajutau, su visa pagarba aktorystės studijoms, kad jos man yra kiek per siauros, pasirinkau režisūrą. 

Įstojau ir baigiau mokslus kurse, kuriam vadovavo Gintaras Varnas. Taip teatras iki šiol kasdien lydi mane“, – pokalbio pabaigoje sakė M. Jančiauskas.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Pagal įstatymą, vardai ir pavardės rašomi lietuviškais rašmenimis, tačiau jame taip pat nustatytos išimtys, kai vardai ir pavardės galės rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis.

Kaip pažymi naujų nuostatų iniciatoriai, įstatymas padės spręsti mišrias santuokas sudariusiems žmonėms kylančias problemas dėl skirtingai įrašytų pavardžių dokumentuose. Išimtimi taip pat galės pasinaudoti ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiai ir jų vaikai, kurių vardai ir pavardės asmens dokumentuose galės būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų).

Dėl vardų ir pavadžių keitimo, kaip ir iki šiol, reikės kreiptis į savivaldybių civilinės metrikacijos skyrius.

Apie artėjančius pokyčius pasiteiravome teisingumo ministrės ir Seimo narės Evelinos Dobrovolskos, kodėl tai svarbu mūsų valstybei ir jos piliečiams, kaip tai palengvins teismų darbą, kaip piliečiai galės pasikeisti vardą ir pavardę.

-       Gerbiama ministre, kuo Lietuvai svarbus šio įstatymo įsigaliojimas?

Iki šiol Lietuvoje negaliojo joks įstatymas, reglamentuojantis vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečių asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir kituose oficialiuose dokumentuose, o esamas (ne įstatymo lygmens) teisinis reguliavimas dėl globalizacijos, europinės integracijos ir emigracijos procesų nebuvo pakankamas asmenų išreikštiems socialiniams poreikiams patenkinti, teisėms užtikrinti. Per tą laiką tik teismai užpildydavo teisinę spragą ir priimdavo būtinus sprendimus dėl asmenvardžių rašymo.

Įsigaliojus Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymui bus pašalintos teisinio reguliavimo spragos, dėl kurių asmenys savo asmenvardžių negalėjo rašyti originalia forma ar šeimos negalėjo turėti vienodos pavardės ir dėl to patirdavo rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, o teisę į asmenvardį kiekvieną kartą buvo priversti įgyvendinti teismo keliu.

Taigi asmuo administracine tvarka galės įgyvendinti savo teisę turėti asmenvardį, kuris būdingas jo tautiniam vardynui, sutuoktiniai, taip pat jų vaikai, galės turėti vienodai užrašytą pavardę, o asmuo, turintis dvigubą pilietybę, galės turėti vienodus asmenvardžius tapatybės dokumentuose.

-       Kaip šis sprendimas palengvins Lietuvos teismų darbą?

Teisingumo ministerijos duomenimis, 2019−2021 metais buvo priimta virš 200 teismų sprendimų, kuriais civilinės metrikacijos įstaigos įpareigotos civilinės būklės aktų įrašuose įrašyti asmenvardžius su q, x ar w raidėmis arba įpareigoja užrašyti asmenvardį nesilaikant lietuvių kalbos taisyklių. Teismų sprendimų, kuriais būtų atsisakyta suteikti asmenvardžius su minėtomis lotyniškomis raidėmis, nebuvo. Teismai laikosi nuoseklios praktikos, kad esant užsienio elementui (pvz., asmenys naudojasi ES judėjimo ir apsigyvenimo laisvėmis, įsidarbina užsienyje, sudaro santuoką), asmenvardžio teisė nusveria valstybinės kalbos apsaugos tikslą. Visais kitais atvejais teismai vertina situacijas individualiai, pavyzdžiui, atsižvelgia į asmens ar šeimos etninę kilmę, tautybę.

Lietuvos teismai tiesiogiai vadovaujasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kuri reikalauja, pavyzdžiui, užtikrinti šeimos teisę į vienodą asmenvardžio užrašymą, atsižvelgti į gyventojų registro apyvartoje jau esančius asmenvardžius, kurie yra užrašyti ne pagal kalbos taisykles ar naudojant lotynišką raidyną ir pan.

Taigi teismai galės koncentruotis į sudėtingų bylų tyrimą.

-       Kaip mūsų šalies pilietis galės pasikeisti vardą ir pavardę? Kokius pagrindinius veiksmus turės atlikti?

Pareiškėjas dėl asmenvardžių pakeitimo galės kreiptis į pasirinktą civilinės metrikacijos įstaigą tiesiogiai arba per Metrikacijos ir gyvenamosios vietos deklaravimo informacinę sistemą, ar prašymą pateikti registruotu paštu ar per kurjerį. Kaip ir iki šiol, keičiant nepilnamečio vaiko asmenvardžius, turės būti pateikiamas vieno iš tėvų rašytinis sutikimas, taip pat vaiko, jeigu jam yra suėję 10 metų, rašytinis sutikimas.

Priklausomai nuo asmenvardžio keitimo pagrindo, sprendimą dėl asmenvardžių pakeitimo priims arba pati civilinės metrikacijos įstaiga, arba bus reikalingas Teisingumo ministerijos leidimas. Pačiam asmeniui nereikės kreiptis į Teisingumo ministeriją dėl leidimo, civilinės metrikacijos įstaiga dokumentus dėl asmenvardžių keitimo pati siųs Teisingumo ministerijai. Vardo ir pavardės pakeitimą įregistruos civilinės metrikacijos įstaiga, kuri apie pakeitimą ir informuos pareiškėją.

Asmenvardžių keitimo tvarka ir sąlygos nustatytos Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklėse. Detalus vardo ir pavardės keitimo paslaugos aprašymas ir nuorodos į teikiamų paslaugų aprašymą taip pat skelbiami savivaldybių administracijų internetiniuose puslapiuose.

-       Kokie konkrečiai dokumentai, kai bus siekiama pasikeisti vardą ir pavardę, bus laikomi dokumento šaltiniais?

Kaip ir nurodyta įstatyme, dokumento šaltiniu laikomi Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės kompetentingos institucijos sudarytas ir išduotas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas ar civilinės būklės akto įrašą liudijantis dokumentas, teismo sprendimas, t. y. tie dokumentai, iš kurių bus nurašomas ar perrašomas asmens vardas ar pavardė.

Jeigu asmuo norės pasikeisti savo pavardę į sutuoktinio ar tėvų ar kitų protėvių pavardę, dokumento šaltiniais bus laikomi šių asmenų asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai ar civilinės būklės aktų įrašus liudijantys dokumentai, įrodantys, kad sutuoktinis ar tėvai ar protėvis turi ar turėjo pageidaujamą pavardę, jeigu tokių duomenų nėra Gyventojų registre. Jeigu asmuo įgijo asmenvardžius užsienio valstybėje – bus reikalingi dokumentai, pagrindžiantys, kad pavardė buvo pakeista užsienio valstybėje. Pastebėtina, kad Vyriausybės nutarime nustatoma, jog, keičiant pavardę į protėvių, turėjusių kitos valstybės pilietybę, pavardę ir norint ją užrašyti lotyniškos abėcėlės raidėmis, neturėtų būti remiamasi dokumentais, išduotais ne lietuvių kalba ne Lietuvos valstybingumo laikotarpiais.

-       Kuriems asmenims, siekiantiems dokumentuose pakeisti vardą ir pavardę į nelietuvišką formą, bus svarbu deklaruoti tautybę, kaip ją galės pasirinkti?

Š. m. balandžio 14 d. Seimas priėmė Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo pakeitimus, kurie įsigalioja 2022 m. gegužės 1 d. Įstatyme nustatyta, kad asmuo duomenis apie tautybę civilinės būklės aktų įrašuose galės keisti ar papildyti šiuos įrašus duomenimis apie tautybę tik, jeigu norės pasirinkti vieno iš savo tėvų ar senelių tautybę, o nepilnamečio vaiko duomenys apie tautybę galės būti keičiami tik į tėvų tautybę.

Taigi, jeigu asmuo pageidaus savo asmenvardžius rašyti lotyniškos abėcėlės raidėmis (be diakritinių ženklų), motyvuodamas tuo, kad jis yra ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos pilietis, visų pirma kita negu lietuvių tautybė turės būti nurodyta Gyventojų registre. Nebus reikalaujama, kad Gyventojų registre būtų nurodyta vaikų tautybė – rašant vaikų asmenvardžius bus sprendžiama pagal tėvų tautybę.

Duomenys apie tautybę bus keičiami gimimo įraše, taip pat iš jo išbraukiami ar šis įrašas šiais duomenimis galės būti papildytas. Jeigu duomenys apie tautybę buvo įrašyti santuokos ar santuokos nutraukimo įrašuose, šiuose įrašuose duomenys bus keičiami tik asmeniui pageidaujant, o nuo rugsėjo mėn. į santuokos ar santuokos nutraukimo įrašus duomenys apie tautybę nebus rašomi. Duomenys apie tautybę bus keičiami civilinės metrikacijos įstaigose, pateikiant prašymą pakeisti, ištaisyti ar papildyti civilinės būklės aktą.

Ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiai lotyniškos abėcėlės rašmenimis galės rašyti tik jų tautinio vardyno vardus ir jie turės būti rašomi pagal tos tautinės kalbos rašybos ir darybos taisykles. Taigi vardas Vilnius negalės būti užrašytas Wilnius, arba varde negalės būti įrašyta x, jeigu tokios raidės tos tautinės kalbos abėcėlėje nėra.

-       Dėkojame už atsakymus.

Mėgo tai, kuo užsiėmė

Iki lemtingos vasario 24–osios, kai Ukrainoje prasidėjo karas, O. Mentkevič ramiai sau gyveno Kharko mieste neturėdama kuo skųstis.

„Koledže dėsčiau ukrainiečių kalbą bei literatūrą, o šalia to dar dirbau bibliotekininke. Kadangi esu gavusi gidės sertifikatą, užsiimdavau ir su tuo susijusia veikla, dėstydavau apie turizmą.

Visi darbai man labai patiko, nes turėjau galimybę nuolat bendrauti su žmonėmis, o tai visad teikė malonumą“, – paprašyta pasidalinti prisiminimais apie gyvenimą Ukrainoje pasakojo O. Mentkevič.

Nuotraukoje - O. Mentkevič.

Apie Lietuvą girdėjo nuo vaikystės

Moteris Ukrainoje gyveno kartu su sūnėnu bei šuneliu, o jos vyras jau dvejus metus buvo įsikūręs Jonavoje, nes dirbo šiame mieste veikiančioje įmonėje AB „Achema“. Būtent tai ir lėmė, kad pirmoji jos pažintis su Lietuva įvyko dar praėjusiais metais.

„Aplankyti Baltijos šalis svajojau nuo mažų dienų, nes aš nuolat girdėdavau pasakojimus apie jas. 

Mano močiutė rankomis ausdavo kilimus. Ji važiuodavo pirkti siūlų, dažų iš čia. Mano senelis Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo Sankt Peterburge. Kaip pasakodavo jis pats, jam teko kartu su kariuomene pėsčiomis nueiti iki Berlyno. Taip bekeliaujant senelis pabuvo Baltijos šalyse, prie Baltijos jūros. Jis yra sakęs, kad joje išsimaudytumei, reikia būti labai drąsiu žmogumi.

Tokie pasakojimai man kėlė smalsumą ir žavesį. Na ir mano svajonė galiausiai išsipildė dėl to, kad vyras įsidarbino Jonavoje - praėjusią vasarą aš buvau atvykusi pas jį paatostogauti“, – pasakojo O. Mentkevič.

Miestas iškart patiko

Tuomet Oksana turėjo galimybę susipažinti su miestu iš arčiau: ji užsuko į Jonavos turizmo ir informavimo centrą, susipažino su jo darbuotojais, kurie papasakojo apie svarbiausius miesto objektus, Jonavos istoriją.

„Galiu pasakyti, kad mano pažintis su Jonava buvo tarsi meilė iš pirmo žvilgsnio - miestas man labai patiko. Nors Kaunas, Vilnius galbūt gali pasigirti prašmatnesniais statiniais, Jonava man pasirodė labai jaukus, savitas ir draugiškas miestas su saulėtais ir besišypsančiais žmonėmis“, – gražių žodžių negailėjo moteris.

Jautė baimę

Anuomet išvykdama atgal į Ukrainą Oksana neabejojo, kad sugrįš pas vyrą 2022-ųjų vasarą. Visgi, prasidėjęs karas privertė iš esmės keisti visus planus.

„Mes gyvenome 16-ikos aukštų daugiabutyje, 11-ame aukšte. Šalia namo buvo karinė įstaiga. Kai viskas prasidėjo, girdėjome sprogimus miesto pakraščiuose, bet su kiekviena diena sprogimai artėjo. Jie priartėjo taip, kad jautėme kaip dreba langai. 

Mūsų rūsiai nebuvo pritaikyti gyvenimui, neturėjome galimybės slėptis juose, o metro jau buvo pilni žmonių. 
Slėgė ne tik mirties baimė, bet ir atsakomybė už kartu gyvenantį sūnėną. Kai vyras sužinojo, kad Ukrainoje apšaudomi ne tik kariniai daliniai, bet ir civiliai žmonės, jų namai, jis paragino greičiau atvykti.

Supratau, kad aš Ukrainai reikalinga gyva, o ne mirusi. Galiausiai nusprendžiau vykti į Lietuvą“, – pasakojo O. Mentkevič.

Zujo naikintuvai

Matydama, kad padangėje nepaliauja skraidyti naikintuvai, moteris nusprendė, kad kviestis taksi ar važiuoti automobiliu traukinių stoties link, iš kur planuojama pajudėti iki pasienio – per daug pavojinga. Todėl ji, nešina savo šuniu, kartu su sūnėnu ėjo pėsčiomis mažiau matomomis vietomis. 

Atvykę į stotį jie pamatė daugybę žmonių: skaičiuojama, jog tada savo kelionės laukė apie 6000 ukrainiečių.

„Nežinojome ar mes pateksime į traukinį. Stotyje budėjo pareigūnai, kurie į jį pirmiausiai įleido vaikus su mamomis, pagyvenusius žmones, bet, laimei, vietos pakako ir mums“, – kalbėjo O. Mentkevič.

Glaudėsi prie grindų

Vieno vagono kupė vienu metu važiavo 14 žmonių. Anot Oksanos, nuo karo bėgantys asmenys bandė sutilpti visur kur tik buvo galima rasti bent mažą plotelį erdvės.

Pati O. Mentkevič su sūnėnu glaudėsi antrajame traukinio lovų aukšte, kuris buvo pritaikytas miegojimui, tačiau žmonės bandė surasti sau vietos net ir daiktams skirtose lentynose.

„Buvo labai baisių akimirkų: važiuojant Kijevo teritorijoje buvo apšaudomas traukinys, girdėjome kaip kulkos atsitrenkia į geležinkelio vėžes, traukinio konstrukcijas. Tada visi keleiviai labai išsigąsdavo ir tiesiog suguldavo ant žemės, melsdavosi. 

Išvažiavus iš Kijevo, šūviai aprimo. Nors erdvės ir oro tikrai trūko, žmonės vis tiek lengviau atsikvėpė. Kelionė truko 22 valandas“, - pasakojo O. Mentkevič. 

Į širdį įsirėžęs vaizdas

Atvykusi į Lvovo miestą moteris sutiko pažįstamų, kurie turėjo ryšį su pagalbą žmonėms teikiančia „Carito" organizacija.

„Sukontaktavę su jais gavome galimybę pavalgyti, pamiegoti ir pailsėti, o vėliau sėsti į specialų, skiriamuosius ženklus ir švyturėlius turintį automobilį, kuris nuvežė iki pasienio.

Reikia pripažinti, kad gerai dėl to nesijaučiau. Buvo labai skaudu matyti, kad 8 kilometrų ilgio žmonių eilė bandė pasiekti sieną pėsčiomis. Buvo labai baisu ir liūdna“, – sunkiai nuslėpdama emocijas kalbėjo O. Mentkevič ir pridurdama, kad pasienyje jos jau laukė vyras, kuris atvyko jam darbovietės suteiktu automobiliu. 

Džiaugiasi sulaukusi pagalbos

Kadangi moteris pernai buvo apsilankiusi Jonavos turizmo ir informavimo centre, ji netrukus susisiekė su jau pažįstamomis specialistėmis. Pastarosios, kaip sako pati O. Mentkevič, padėjo ir susirasti darbą, ir įgyvendinti sumanymus, nukreiptus į pagalbą kitiems ukrainiečiams.

Oksana dalyvavo ir Jonavos krašto muziejuje vykusiame renginyje, kurio metu marginti margučiai. Nuotraukoje - kadras iš jo.

„Esu be galo dėkinga Jonavos turizmo ir informavimo centro vadovei Vijolei Šadauskienei. Ji supažindino mane su Socialinių paslaugų centro darbuotojomis. Jos sutiko mane labai draugiškai, šiltai, viską aprodė. Čia buvo išgirstas ir mano noras dirbti. Dėl to galiu pasidžiaugti, kad dabar dirbu ne bet kokį, o mylimą darbą: padedu užsieniečiams. 

Aš čia atvykau jau turėdama kur gyventi, mano situacija nėra tokia sudėtinga kaip kitų. Todėl aš jaučiu, kad galiu ir noriu padėti jiems. Dirbdama savo darbą tai ir bandau daryti. 

Kiekvieną ketvirtadienį mes kartu su kitais užsieniečiais renkamės ir aptariam visas iškylančias problemas, kurios tikrai skirtingos – medicina, vaikų mokslai ar kiti rūpesčiai.

Manau, kad ukrainiečiams suteikta galimybė susiburti tikrai labai naudinga. Kartu mokysimės ir lietuvių kalbos – vyks pamokėlės. Galiu pasakyti, kad Socialinių paslaugų centre jiems suteikiama visokeriopa pagalba“, – kalbėjo O. Mentkevič.  

Nuo flamenko iki žygių

Prisidėti prie karo pabėgėlių emocinės būsenos gerinimo Oksana nusprendė prisimindama Ukrainoje pamėgtą hobį.

„Organizuodavau flamenko šokių pamokas neprofesionalams. Pagalvojau, kodėl nepadarius to ir Jonavoje? Flamenko – smagus, greitas ir saulėtas šokis, padedantis nuimti stresą, kuris šiuo metu labai slegia žmones. Jis taip pat gali padėti atpalaiduoti nugarą, pagerinti laikyseną.

Džiaugiuosi, kad vos prasitarus apie savo ketinimus jau minėtame Jonavos turizmo ir informavimo centre, greitai buvau nuvesta į šio miesto kultūros centrą, kurio vadovas man geranoriškai ir nemokai skyrė erdvę.

Galima pasidžiaugti, kad į pirmąją šokių pamoką atėjo 10 žmonių. Tarp jų – ir lietuviai, ir ukrainiečiai“, – šypsodamasi kalbėjo moteris.

Be flamenko O. Mentkevič kvietė žmones ir į pažintinį žygį po Jonavą, kuris buvo vedamas ukrainiečių kalba. 

Nuotraukoje - žygio akimirkos

Ryšys su namais

Pasiteiravus, kurie objektai Jonavoje labiausiai patinka pačiai Oksanai, moteris pamini Šv. Jokūbo bažnyčios bokštus, tačiau daugiausia gražių žodžių skiria ne kam kitam, o Neries upei. 

„Pasiimu arbatos puodelį, atsisėdu prieš upę ir medituoju: taip ramu, paukšteliai čiulba, o ir koks gandras praskrenda. Gandrai man labai primena namus, nes jų yra ir Ukrainoje.

Tiesa, kai vieną kartą važiavau su taksistu, jis man papasakojo, kad jūs turite ir poetę, kuri pasivadino Salomėjos Neries pseudonimu. Pradėjau domėtis ja. Radau kelis eilėraščius išverstus į ukrainiečių kalbą.

Nors mačiau, kad jos biografija vertinama prieštaringai, S. Neries eilės man labai patiko. Aš meno žmogus, filologė, tad negalėjau neatkreipti dėmesio į eilėraščių melodingumą, prasmę", – kalbėjo moteris čia pat pacituodama ir keletą minėtos poetės eilėraščio eilučių.

Nuotraukoje - žygio akimirkos

Namai - ir ten, ir čia

Ar Oksana įsivaizduoja, kad Jonava galėtų tapti jos nuolatiniais namais? 

„Atsakysiu filosofiškai – namai ten, kur tavo meilė. Ukrainoje, mieste, kuriame šiuo metu yra rusų kontrolė, yra likę mano tėvai, sesuo. 

Kai naujienos keičiasi kiekvieną dieną, aš nežinau kaip viskas gali pasisukti, bet dabar mano namai ir čia, ir Ukrainoje“, – pokalbio pabaigoje sakė O. Mentkevič. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Esate pačiame Vilniaus centre veikiančio salono „Beardland“ įkūrėjas. Pastebėjau, kad čia dirbantys meistrai – ne lietuviai. Gal galėtumėte papasakoti, kaip subūrėte šią komandą? 

„Beardland“ mes siūlome arabišką kirpimo stilių. Kai 2016 m. atidariau pirmąjį saloną, Lietuvoje dar nebuvo nieko panašaus. Tais pačiais metais Lietuvos sieną kirto daug pabėgėlių ir nusprendžiau dirbti vertėju iš arabų bei prancūzų kalbų Užsieniečių registracijos centre. Iš Užimtumo tarnybos ir pačių atvykusių žmonių pradėjau girdėti, kad barzdaskučiai ieško darbo, ir atsirado galimybė plėsti savo komandą. Šie žmonės norėjo dirbti, tad su jais susitarti buvo labai lengva. 

Bandžiau įdarbinti ir lietuvių, bet neradau tinkamų savo verslui, nes atliekame specifinių įgūdžių reikalaujančias procedūras, kurios Lietuvoje dar nėra populiarios, jų nėra mokoma. Galiu atvirai pasakyti, kad beveik visi mano darbuotojai šiuo metu yra pabėgėliai – arabai, afganai. Turime ir migrantų iš Turkijos. 

Kada Jūs pats atvykote į Lietuvą, kas paskatino tokį sprendimą? 

Čia atvykau vedęs lietuvaitę 2010 m. vasario mėnesį. Žmona ir vaikai buvo pagrindinė priežastis likti Lietuvoje.  

Kaip ši šalis ir jos žmonės jus priėmė? 

Vos atvykęs gyvenau Mažeikiuose. Man buvo labai įdomu, nes miestelis mažas, tuomet jis buvo daug tuštesnis nei dabar, o aš jame buvau turbūt vienintelis užsienietis. Esu šiek tiek tamsesnis, auginu barzdą, todėl traukiau visų žvilgsnius ir jaučiausi kaip Džonas Travolta. Ačiū Dievui, per visą laiką ten nepatyriau jokių blogų incidentų. 

Nepaisant to, iš pradžių buvo sunku. Atvažiavau žiemą ir buvo labai šalta, pradėjau valgyti kitokį maistą, net vandens skonis skyrėsi nuo to, prie kurio buvau pratęs Egipte. Darbo neradau iškart, draugų taip pat dar neturėjau ir buvo liūdna visą laiką sėdėti namuose. Užtrukau apie pusę metų, kol pradėjau kalbėti lietuviškai. Aišku, ne taip laisvai kaip dabar, bet bendrauti su žmonėmis iškart pasidarė lengviau – galėjau kalbėti su kitais, jų klausytis ir suprasti. Bet įveikti reikėjo ne tik kalbos barjerą. Lietuvoje visai kitokios tradicijos, žmonės čia kitaip mąsto. Egipte mes turime savo tradicinius rūbus ir virtuvę, bet taip pat kitaip bendraujame ir kūno kalba. Esame ekspresyvūs, daug gestikuliuojame, o lietuviai – santūresni, todėl egiptiečiams būdingos manieros jiems gali pasirodyti nepriimtinos. Žinojau, kad jei nusprendžiau gyventi Lietuvoje, turiu pradėti mokytis ne tik kalbos, bet ir žmonių gyvenimo būdo. Man čia patiko. Žemaitijoje žmonės ypač uždari, bet iš ten parsivežiau tik gerus prisiminimus ir iki šiol bendrauju su buvusiais kaimynais.  

Žinoma, kai persikėlėme į Vilnių, skirtumas jautėsi, nes sostinėje yra įsikūrusios visos valdžios institucijos, daug tarptautinių organizacijų, universitetų, į kuriuos atvyksta studentai iš viso pasaulio, beveik visur galima susikalbėti angliškai. Daugiau tiek čia gyvenančių užsieniečių, tiek turistų. Vilniuje prasilenkti su lietuviams nebūdingų bruožų žmogumi nėra taip neįprasta kaip mažesniuose miestuose. 

Jūs šiuo metu itin užsiėmęs – vadovaujate verslui ir toliau savanoriaujate prieglobsčio prašytojų sulaikymo vietose. Tiesiogiai matote, ką atvykę žmonės išgyvena, matote, kaip į juos reaguoja visuomenė. Ar manote, kad per dvylika metų Lietuva pasidarė atviresnė kultūrų, tautybių įvairovei? 

Anksčiau, kai valiuta dar buvo litas, žmonės keliavo daug mažiau. Dabar vis daugiau atostogoms renkasi Egiptą, Maroką, Šri Lanką, JAV ir kitas tolimas šalis. Lietuviai į keliones pradėjo žiūrėti kitaip – jie pradėjo galvoti, kad tai gali būti naudingas pasaulio pažinimo būdas. Taip pat ir su darbu užsienyje. Žmonės sugrįžta pamatę daugiau įvairovės ir ją skatina Lietuvoje, pradeda čia vykdyti tarptautinius projektus. 

Tuo pačiu matau dvigubus standartus ir iš pradžių šiuo klausimu buvau griežtokas. Dauguma praėjusių metų liepos mėnesį atvykusių prieglobsčio prašytojų vis dar uždaryti, gyvena konteineriuose arba buvusio kalėjimo patalpose ir net negali laisvai išeiti pasivaikščioti, telefonai paimami tikrinimui. Vadinasi, nutrūksta kontaktas su šeima ir išoriniu pasauliu. Maistas tose vietose sąlyginai prastas, kai kur viduryje žiemos į dušą per lauką reikia eiti apie du šimtus metrų. 

Aš pats esu arabas, didžioji dalis uždarytų prieglobsčio prašytojų taip pat arabai, yra ir afrikiečių. Europa nurašo šiuos žmones kaip neteisėtus migrantus, bet nebando žiūrėti, kodėl jie stengiasi čia atvykti ir prašyti prieglobsčio. Yra priežastis, kodėl žmogus viską paliko ir atvyko čia. Šiaip sau jis to nedarys. Mes tų priežasčių nematome, bet jos yra ir jos yra svarbios. Žmogus tik prašo leidimo gyventi, o ne prabangos.  

Kaip manote, ar žiniasklaidos veikla turi įtakos tam, kaip matome iš Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių atvykstančius asmenis? 

Tikrai taip. Jei mes paimame telefoną ir atsidarome naujienas, visur rašo tik apie Ukrainą. Karas Sirijoje nėra plačiai apžvelgiamas. Nieko nėra ir apie Jemene žuvusius žmones. Kas ką tik vyko Saudo Arabijoje? Ten kenčia žmonės, kuriems lygiai taip pat kaip mums reikia normalaus gyvenimo, bet ką apie juos žino Vakarai? Aš skaitau arabiškai, todėl man ši informacija pasiekiama. 

Tuo tarpu Bulgarijos Ministras Pirmininkas sakė, kad visus pabėgėlius iš Ukrainos reikia priimti, nes jie yra išsilavinę europiečiai, krikščionys, o ne teroristai, kurių visi bijo. Lenkijoje tas pats. Didžiuliai naujienų portalai, pavyzdžiui „NBC“, komentuoja, kad šitie žmonės yra gerai apsirengę, panašūs į mus, o ne kokie pabėgėliai iš Sirijos. 

Palaukite – arabai taip pat turi gerą išsilavinimą, bet problema ta, kad jūs nemokate jų kalbos, o jie – jūsų. Kultūriniai skirtumai ir kitokios tradicijos nereiškia, kad arabai mažiau verti empatijos. Per Antrąjį pasaulinį karą dalis europiečių bėgo pas mus į Siriją, Libaną, Egiptą, Tunisą, Maroką. Mes nesakėme, kad atvyko balti žmonės, kurie nemoka mūsų kalbos, todėl nenorime jų priimti. Atidarėme duris ir juos įsileidome, nes jų šalyse vyko karas. Aleksandrijoje iki šiol yra likę italų, prancūzų, graikų klubai. 

Dabar viskas atvirkščiai, bet mūsų priimti jau nenori. Man liūdna, kad atsirado tokia skirtis. Palaikymo mažai, o tie, kurie internete vis dar rašo kažkokius blogus komentarus, turbūt patys turi savų problemų ir taip išsilieja. 

Kaip manote, kodėl komentatorių sukauptas pyktis nukreipiamas į tam tikrų tautybių asmenis? 

Taip yra dėl to, kad šie žmonės mato kartojamus stereotipus. Pažiūrėkime į bet kokį amerikietišką filmą – banditai yra musulmonai ir tamsiaodžiai, o pasaulį išgelbėja baltaodis. Siunčiama netiesioginė žinutė, kad arabai yra kvailesni, blogesni, iki šiol vairuoja kupranugarius, turi penkiasdešimt merginų ir šimtą vaikų. Islamas ir musulmonai pristatomi ne tokie, kokius juos žinau aš. Stereotipai prasideda nuo medijų. Kol juos matome ekranuose, gatvėje niekas negalvos kitaip, nenorės bendrauti su užsieniečiais, jų bijos. Tėvai vaikams sakys nežaisti su tamsiaodžiais, o vaikai užaugę tokį požiūrį perims. 

Eikite ir žaiskite, eikite ir bendraukite – jie visi yra vaikai. Prieš šešis metus mano dukra, dabar jai dešimties metų, grįžo iš darželio verkdama, nes tėtis egiptietis. Turėjau ją nuraminti ir paaiškinti, kad tame nėra nieko blogo. Dabar mano vaikams tėtis pats geriausias. 

Nespaudžiu vaikų, nes jie dar maži, bet stengiuosi supažindinti su savo kultūra. Jie jau supranta, kad tėtis Ahmed yra musulmonas, kad namie neturime alkoholio, o kiaulienos negalime valgyti nei namie, nei darželyje, nei mokykloje, kad negražu meluoti. Mokau juos, kad visi darome klaidų, bet svarbiausia neskaudinti kitų, nes už sukeltą skausmą būsime atsakingi mes. 

Aš labai visiems linkiu, kad savo problemų nekrautume aplinkiniams, mokėtume gyventi neskriausdami kitų, dalintumėmės tuo, ką turime. Problemų buvo ir bus, mes visi esame žmonės, aš taip pat turiu problemų, bet jos yra už šio kambario durų ir į mūsų pokalbį jų neatsinešu.  

Autorius: Aušrinė Smilgytė, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba 

Kam yra skirta bausmė? Koks jos tikslas?

Bausmė yra reagavimas į asmens padarytą nusikaltimą. Tikslai, dėl kurių skiriama bausmė, yra keli. Tai gali būti visuomenės saugumo siekis, kai nusikaltimą padaręs asmuo tiesiog izoliuojamas arba siekiama jo resocializacijos ar atgrasyti pačią visuomenę nuo nusikaltimų darymo, arba gali būti teisingumo atkūrimo, kitaip tariant, atpildo siekis, norint, kad asmuo atsakytų už savo padarytą nusikalstamą veiką.

Jei bausme norime užtikrinti vien visuomenės saugumą, susiduriame su savaime suprantamu poreikiu, kad to saugumo mums reikia kuo daugiau. Tačiau nuosekliai remdamiesi tokia prielaida turėtume taikyti labai daug ir labai drastiškų priemonių, itin ribojančių piliečių laisvę ir iš esmės stabdančių socialinę bei ekonominę visuomenės raidą. Pažymėtina, kad ir pati bausmė, kuria siekiama tik saugumo, bus orientuota vien į visuomenės poreikius ir ne visuomet bus teisinga pačiam nusikaltėliui, kuris turėtų atsakyti tik už savo veiką, bet ne už kitų polinkius nusikalsti.

Būtent teisingumo atkūrimas padarytą nusikalstamą veiką apibrėžia kaip paties asmens sukurtą (taigi laisvą) poelgį, o ne vien tik kaip iš išorės asmeniui primetamus visuomenės poreikius, ir kartu yra atsvara savaime neribotai saugumo prevencijai. Tačiau bausmės susiejimas vien tik su teisingumo atkūrimu taip pat turi trūkumų. Jeigu bausmę nuosekliai kildinsime tik iš paties nusikaltimo ir ją visiškai atsiesime tiek nuo visuomenės santvarkos, tiek nuo paties nusikaltėlio individualios situacijos, negalėsime numatyti nei bausmės skyrimo priežasties, nei jos dydžio, o jeigu ir galėsime numatyti, tai pati bausmė bus labai archajiška, rūsti, paremta principu „akis už akį“.

Kokius iki šiol vykdytos Lietuvos baudžiamosios politikos akcentus Jūs galėtumėte  išskirti?

Kiekviena valstybė pasirenka savo būdą, kaip derinti skirtingus bausmės skyrimo tikslus. Lietuvos bausmių politikoje oficialiai deklaruojamas siekis daryti teigiamą poveikį nusikaltusiam asmeniui, kai siekiama ne tik nubausti asmenį, bet ir atverti jam resocializacijos galimybes.

Kita vertus, nuo 2003 metų bausmės buvo tendencingai didinamos, todėl galima kalbėti ir apie bausmės, kaip atgrasymo priemonės, akcentavimą. Nors apie tai kalbama gana mažai, niekur bausmių politikoje nedingo bausmės kaip atpildo vaidmuo. Puikus to pavyzdys yra Baudžiamajame kodekse nustatyta bausmės vidurkio taisyklė, kad teismas, skaičiuodamas bausmės dydį, kaip atspirties tašką ima didžiausios ir mažiausios įstatyme už tam tikrą veiką numatytos bausmės vidurkį. Tai kone matematinio modelio įtvirtinimas, kuris, visų pirma, praktikoje nelabai pritaikomas ir, visų antra, lemia labiau didesnių negu mažesnių bausmių skyrimą.

Neretai bausmę suvokiame kaip nusikaltusio žmogaus izoliavimą nuo visuomenės, tačiau vis dažniau akcentuojama, kad alternatyvios bausmės daro geresnį poveikį. Ką Jūs manote apie alternatyvių bausmių taikymą?

2019 metais priimti Baudžiamojo kodekso, Bausmių vykdymo kodekso ir Probacijos įstatymo pakeitimai sudarė sąlygas teismams dažniau taikyti alternatyvias laisvės atėmimui bausmes. Tačiau alternatyvių bausmių labai pervertinti nereikėtų, kaip ir nesieti jų su asmens pataisymo iliuzija.

Už padarytą nusikaltimą parenkamos alternatyvios bausmės turi atitikti asmens individualų kontekstą ir negali būti taikomos mechaniškai, tiesiog pasirenkant pagal schemą, ką čia paskirti kitokio nei bauda ar laisvės atėmimas. Pavyzdžiui, pagal dabar galiojantį įstatymą atidėjus bausmės vykdymą asmeniui turi būti skiriama intensyvi priežiūra (apykojė). Tačiau ši priemonė gali būti prasminga tik tais atvejais, jeigu asmens daromos nusikalstamos veikos yra susijusios su lankymusi tam tikrose vietose, kaip romano apie Šveiką herojaus vakariniai lankymaisi traktieriuose ieškant bėdų. 

Be to, sankcijos alternatyviomis vadinamos ne veltui, nes iš esmės turėtų švelninti klasikinių bausmių skyrimo praktiką. Bet tai, anot pašnekovo, įstatymo leidyboje vyksta nenoriai. Dabar veikiau susiduriama su tokia situacija, kai ne siūlomos alternatyvos įprastinėms bausmėms, o tiesiog plečiamas įvairiausių galimų bausmių ar kitų poveikio priemonių sąrašas.

Ką manote apie laisvės atėmimo iki gyvos galvos reformą? Kodėl jos apskritai reikėjo? Kiek reforma numatyti pokyčiai yra taikomi? 

Lietuvoje tik 2019 metais įtvirtinta galimybė paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę sušvelninti, pakeičiant ją terminuoto laisvės atėmimo bausme nuo 5 iki 10 metų. Formaliai vertinant, reforma įvykdyta privertus Europos Žmogaus Teisių Teismui, nors teisiniai argumentai, kuriais pritariama reformai, yra bendro pobūdžio. Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendimuose akcentavo pareigą suteikti asmeniui resocializacijos galimybę.

Lietuva, vykdydama reformą, skirtingai nei įprasta Vakarų Europos šalyse, pasirinko ne lygtinio paleidimo modelį, bet savaime griežtesnę bausmės pakeitimo taisyklę. Pagal ją po 20 metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikimo asmeniui gali būti paskiriama dar mažiausiai 5–10 metų laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos pasirinktame modelyje, be asmens pavojingumo, galimo recidyvo įvertinimo, yra stiprus būtent atpildo akcentas, nes faktiškai sprendžiama, kiek asmuo už padarytą nusikaltimą, nepaisant ir galbūt itin palankios jo elgesio prognozės, dar „vertas“ būti įkalintas.

Reformos suteikta galimybe sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos buvo iš karto pasinaudota. Nacionalinės teismų administracijos duomenimis, jau 2020 m. apygardų teismuose gauta 10 prašymų sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos, iš jų 2 prašymai patenkinti, 8 – atmesti. 2021 m. gauti 6 tokie prašymai, iš jų 1 prašymas patenkintas, 5 – atmesti.

Ar manote, kad Lietuvos bausmių politika švelnėja?

Nelabai, nors tam tikras ketinimas matomas, tačiau švelnėjimas vyksta pagal principą – vienas žingsnis į priekį, du atgal.

Kalinių skaičiumi Lietuva ir toliau kone du kartus viršija Europos vidurkį. Laisvės atėmimo bausmės reformos vykdomos gana atsargiai, jose daug smulkmeniškumo, įsivėlimo į detales, maksimalių bausmių stengiamasi neliesti. Kaip jau minėta, nuo naujo Baudžiamojo kodekso priėmimo 2003 metais bausmių skyrimo tendencija iki šiol yra griežtėjanti.

Visame bausmių politikos kontekste ryškiai išsiskiria 2017 m. reforma, kai įvyko baudos bausmės kriminalizavimo šuolis, Baudžiamajame kodekse drastiškai padidinus baudų dydžius. Pavyzdžiui, pagal įstatymą įprastai skirtinos bausmės vidurkis už nesunkų nusikaltimą, kad ir paprastą buitinę vagystę ar dokumento suklastojimą, yra daugiau nei 50 000 eurų. Jeigu esate statistinis lietuvis, gaunantis apie 1 000 eurų atlyginimą atskaičius mokesčius, už tokią baudą turėsite dirbti maždaug ketverius metus nieko nepirkdamas.

Vis dėlto skiriamos bausmės turi atitikti nusikaltimo sunkumą ir negali būti nepamatuotai didelės, neproporcingai, o kartu ir beprasmiškai apsunkindamos asmens padėtį. Praktikoje tokios baudos gali būti arba nerealios (tiesiog neišieškomos), arba gali sunaikinti asmens ekonominę egzistenciją, taip įgydamos konfiskuojamą poveikį.

Tad pokyčių reikėtų ir nustatant baudų dydžius, ir jas tinkamai skaičiuojant – atsižvelgiant ne tik į asmens padarytos veikos pavojingumą, bet ir į jo pajamas.

Lietuvos apeliacinio teismo inf.