Jonavos žinių naujienos

Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius: apie teismo sprendimą, ateities planus ir „čekiukų“ skandalą

jonavoszinios.lt — Thu, 13 Mar 2025 21:00:00 +0200

- Gerbiamas mere, kaip jaučiatės vėl girdėdamas tokį patį kreipinį, kuris jau seniai neskambėjo jūsų pusėn?

- Malonu, jaučiuosi puikiai. Džiaugiuosi, kad ilgą laiką jonaviečių pasitikėjimas manimi, kaip meru, buvo išreikštas rinkimuose, o dabar, po trumpos pertraukos, vėl sugrįžtu į rinkėjų man patikėtas pareigas.

Juokaudamas galiu pasakyti, kad esu kaip traumuotas žaidėjas, kuris išsigydė sunkias traumas per pusmetį ir vėl bėga į aikštelę. Politinė kadencija tik įpusėjo, tad tikiu, kad dar galime nuveikti daug.

- Kai buvo paskelbti priešlaikiniai rinkimai, konkurencija tarp kandidatų atrodė kukli, o ir pačių kandidatų nebuvo daug. Kaip manote, kas lėmė tokią situaciją? Ar kandidatai nepanoro trumpos mero kadencijos?

- Man, kaip jonaviečiui, ši situacija šiek tiek kėlė nuostabą. Tik keturi kandidatai, kai paprastai būna septyni ar aštuoni, rodo, kad konkurencija buvo silpna. Buvo ir tokių partijų, kurios net nekėlė savo kandidatų. Svarstau, ar tai – šioks toks susitaikymas su tuo, kad situacijos nelabai ir pakeisi. Gal prie to prisidėjo ir jūsų minimas trumpas kadencijos laikas. Kaip ten bebūtų, aš manau, kad kandidatų skaičius šįkart – per kuklus Jonavai.

- Kai viešojoje erdvėje pasigirdo kalbos apie jūsų pašalinimą iš politinio lauko ,,žaidimų”, dalis kandidatų tai, ko gero, galėjo matyti kaip naujas, jiems atsivėrusias galimybes. Ką apie tai manote jūs?

- Sunku pasakyti, bet gali būti ir taip, kad ne visi tikėjo, jog būsiu pašalintas. Dalis Jonavos politikų, svarstančių apie mero mandato siekimą, tikėtina, projektavo savo politines karjeras 2027-iems metams. Tuomet prasidės nauja kadencija. Juk atsiradus progai tada, kai ši jau įpusėjus, ne visi galėjo tam pasiruošti greitai, ne visi turėjo ir pribrendusio noro ar ambicijų.

Dabar girdžiu rinkimuose dalyvavusių kandidatų apgailestavimus dėl sugaišto laiko ir padarytų investicijų, bet tikiuosi, kad visi kandidatai gaus kompensacijas iš valstybės.

- Jūs minėjote, kad buvote susitaikęs su mintimi, jog trejus metus nebegrįšite į politiką. Kaip vertinate Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą ir jūsų grįžimą į mero postą?

- Aš nuodugniai žinau savo situaciją. Apie ją paaiškinau ir visuomenei, iškart surengiau spaudos konferenciją, kuri truko pusantros valandos, ko kiti politikai nedarė.

Visada pasitikėjau teisine sistema, bet pirmieji dviejų teismų instancijų sprendimai šiek tiek slopino mano lūkesčius. Nežinodamas, kaip viskas baigsis, siekiau karjeros kitur ir vienu momentu jau buvau susitaikęs su esama situacija.

Manau, kad visi žmonės, patyrę supurtančius ar skausmingus gyvenimo įvykius, po kurio laiko susitaiko. Juk yra posakis: „Laikas viską gydo“. Buvo atėjęs toks laikas, kai galvojau, kad turiu šiek tiek kitaip projektuoti savo ateitį, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įsigilino į mano situaciją ir argumentus, išsamiai nagrinėjo teisės aspektus ir priėmė mums visiems jau žinomą sprendimą. Jis pats savo sprendimą paaiškino ir visuomenei. .

Tai tikrai pradžiugino, nors dar nežinojau, ką po paskelbto verdikto nuspręs Vyriausioji rinkimų komisija ar Seimas. Galvojau tik apie tai, kad teisingumo keliu reikia eiti iki galo ir, kaip žinote, visų minėtų institucijų sprendimai man buvo palankūs.

Esu dėkingas už tai, kad pamačius teisingumo trūkumą, situacija buvo atstatyta tiek, kiek ji atstatoma. Nepaisant to, kad esu pripratęs prie politinio gyvenimo ir žinau neigiamus jo aspektus, man tikrai nebuvo lengva. Sunkiausia buvo matyti, kaip stipriai pergyvena mano šeimos nariai. Šalia to – ir bylinėjimosi išlaidos, žala sveikatai.

Visgi, šiandien jau noriu kalbėti ne apie tai... Grįžau į gimtus namus, į savo kraštą, grįžau dirbti rinkėjams, kurie manimi pasitikėjo. Tai – didžiausia moralinė kompensacija.

Dėkoju visiems jonaviečiams, kurie palaikė mane proceso metu žinutėmis, susitikę gatvėje ar parduotuvėje, tiems, kurie sakė: „Nepergyvenk, jei ne dabar, tai grįši, mes tavęs lauksime“. Gautas palaikymas mane stiprino ir lėmė mano apsisprendimą pabandyti grįžti.

- Ar nemanote, kad tas „čekiukų“ skandalas buvo nutaikytas prieš jus, kaip savotiškas susidorojimas prieš stiprų kandidatą į aukštesnius politinius postus?

- Spekuliacijų ar sąmokslo teorijų yra daug. Ir čia, jei nori vaikytis paskalų, išgirsi labai daug jų ir mano, ir kitų proceso dalyvių atžvilgiu. Aš laikausi nuomonės, kad kalbos yra tik kalbos. Teisingumą Lietuvoje vykdo Lietuvos teismai. Aukščiausiasis Teismas pasakė savo verdiktą ir aš nelinkęs knaisiotis po praeitį. Situacijos nepakeisi. Kaip jau sakiau, pasitikiu Lietuvos teisine sistema, ji tarė savo žodį.

- Ar turite pretenzijų valstybei dėl moralinės žalos?

- Šiuo klausimu esu tvirtai apsisprendęs, kad jokių pretenzijų valstybei nekelsiu, nepriklausomai nuo to, jog šiokią tokią žalą tikrai patyriau. Mano apsisprendimą lėmė žinojimas, kad aš ir toliau dirbsiu valstybei. Manau, kad tokioje situacijoje bylinėtis su ja būtų moraliai nepadoru. Tai neatitinka mano vertybių.

- Ką jau padarėte grįžęs į mero postą nuo kovo 10-osios?

- Pirmiausia, administracijos direktoriui grąžintos pareigos – pagal įstatymus, kai keičiasi politinė vadovybė, atleidžiami visi jos komandos nariai. Meras, kaip pareigūnas, gali veikti ir vienas, bet sklandus ir efektyvus darbas neatsiejamas nuo komandos.

Antra, apžvelgiau esamą situaciją ir projektus, kad žinočiau, kas pasikeitė per tą laiką, kai manęs nebuvo. Nors pusė metų – nemažas laiko tarpas, nesijaučiu labai atitrūkęs, nes daugybę dabar vykdomų darbų buvau palikęs kaip palikimą tęstinumui. Aš pats, pradėjęs darbą prieš daugelį metų, irgi kažką paveldėjau. Niekada neateini į politines pozicijas nuo nulio, bet turi nuspręsti, kuriuos darbus tęsti, kuriuos – atšaukti.

Daugelį pradėtų projektų sėkmingai tęsė mano kolega Povilas Beišys. Džiaugiuosi, kad jis turėjo iniciatyvos ir lyderystės. Mano vertinimu, jei rinkėjai būtų pasirinkę jį, jis būtų buvęs puikus meras.

Grįžtant prie pirmųjų mano darbų sugrįžus, nemanau, kad patirsime darbinių pauzių, nes adaptacijos nereikia. Važiuosime didėjančiu pagreičiu ir maksimalia jėga.

- Kovo 17-ąją vyks Tarybos posėdis, kurio metu vicemerais bus paskirti Povilas Beišys ir Birutė Gailienė?

-Taip, įstatymai numato, kad turiu pasitvirtinti vicemerų kandidatūras. Nemanau, kad kažką nustebins faktas, jog pasirinkau tuos pačius žmones, kurie ir anksčiau dirbo su manimi.

- Pakalbėkime apie jūsų pozicijas socialdemokratų partijoje. Ar norėtumėt būti pirmininku?

- Jonavos skyriaus, tikiuosi, kad būsiu. Dėl visos partijos – svarstau, tačiau tai priklauso ne tik nuo manęs, bet ir nuo partijos kolegų valios.

Skyriai iki kovo 17 dienos kelia kandidatus į pirmininko postą. Mano kandidatūrą iškėlė Trakai, Raseiniai, Molėtai, ir Šilalė. Kiti skyriai iškėlė Gintauto Palucko kandidatūrą. Aš ,,įšokau į trasą” jau vykstant lenktynėms, procesai buvo prasidėję. Todėl apsvarstau visus galimus pliusus ir minusus.

Turiu įvertinti ir šeimos valią. Ji man – aukščiausia vertybė. Žinau, kad ne visi artimieji palaikytų mano siekį pirmininkauti.

Tačiau nepriklausomai nuo situacijų, į kurias buvau patekęs, žinau ir tai, kad aš – valstybės žmogus. Man rūpi valstybės reikalai. Rūpi ir partijos gerovė. Tad norėčiau, kad mano sprendimai nesąlygotų daugiau chaoso, o atneštų vienybę bei susitelkimo. Kol visko neįvertinau, atsakymo nei sau, nei jums pateikti negaliu.

- Kaip vertinate kalbas apie tai, kad jums gali būti pasiūlytas Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko postas?

- Šį klausimą aš pasilieku sau apmąstymui. Reikia įvertinti skyrių pasitikėjimą, valstybės politikos, partijos kontekstą bei man brangių žmonių nuomones. Sprendimo tikrai nesu priėmęs. Šiuo metu gyvenime man svarbiausias stabilumas ir aiškumas.

- Nemaža dalis jonaviečių laukė jūsų sugrįžimo ir ilgo buvimo mero pareigose.

- Ačiū, stengsiuosi visų nenuvilti, tesėti rinkimų pažadus.

Dar kartą dėkoju visiems už pasitikėjimą, palaikymą ir gerą žodį. Tai mane stiprina, suteikia teigiamų emocijų ir motyvacijos darbui.

-Ačiū už pokalbį.

„Metų jonavietė“ Rasa Kulytė-Libienė: ,,Noriu, kad vaikai tapatintųsi su geriausiais savo senelių ir prosenelių kultūriniais pavyzdžiais"

jonavoszinios.lt — Thu, 13 Mar 2025 19:25:11 +0200

,,Miela Rasa, Jūs esate tiltas iš praeities į dabartį“, ,,Vertybės, kuriomis vadovaujatės ir dar širdis, begalinė meilė tam, ką darote yra tai, kodėl tiek daug žmonių traukia prie jūsų. Išlikite tokia visuomet. Šiame pokyčių, tempo pilname pasaulyje - nesikeiskite“, ,,Jūs nuostabiai talentinga edukatorė!“, ,,Jūs esate pavyzdys, įkvėpimas ir kelrodė ne vieno jonaviečio kultūriniame gyvenime“, – šiomis ir dar daugybe pozityvių minčių jonaviečiai socialiniuose tinkluose sutiko žinią apie Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus edukatorės Rasos Kulytės-Libienės paskelbimą „Metų jonaviete“.

Pati Rasa sako, kad įvertinimas buvo labai netikėtas, bet nepaprastai džiaugsmingas. „Žinau, kad geriau neturėti lūkesčių, tiesiog dėti pastangas. Dirbi dirbi, užsisukus savo reikaluose ir net negalvoji apie įvertinimą, bet sužinojus, labai labai apsidžiaugiau! Džiaugsmas tiesiog svaigino!“ – trykštančiomis emocijomis dalijasi vienuolika metų Krašto muziejuje besidarbuojanti Rasa ir priduria: ,,Darbe visada jaučiu lygiaverčius mainus. Mokytojai vertina mūsų darbą, nuolat gaunu grįžtamąjį ryšį, kuris mane stiprina. Didžiausia motyvacija man yra vaikų džiaugsmas. Man tai geriausias atpildas ir įvertinimas“.

Su Rasa susitikome dieną, kokių retai pasitaiko jos darbe – tądien moteris neturėjo suplanuotų edukacijų, tad galėjo atsipalaidavusi ir neskubėdama pasidalinti savo mintimis apie mylimą darbą, jo prasmę ir etninės kultūros reiškinius, įsišaknijusius ne tik profesiniame, bet ir asmeniniame Rasos gyvenime.

Į etninę kultūrą atvedė širdies balsas, o kelią į sėkmę tiesė nuoseklus darbas ir užsispyrimas

,,Daug metų dirbau pradinių klasių mokytoja ir staiga atsirado proga tapti dailės mokytoja. Pasiryžau tam ir su pokyčiais viduje užgimė noras mokytis. O tada kilo klausimas – ar studijuoti dailę, kurią pradėjau dėstyti vaikams ar gilintis į etninę kultūrą, kuri mane jau seniai žavėjo ir viliojo. Nuo pirmųjų studijų metų pedagoginiame institute visos mano vasaros buvo praleistos etninės kultūros seminaruose, stovyklose, gilinantis į prigimtinę kultūrą, mokantis įvairių amatų. Taip ir nusprendžiau dar kartą mokytis - pasirinkau Etnologijos ir folkloristikos magistro studijas, dar vadinamas Lyginamąsias kultūrų studijas Vytauto Didžiojo universitete. Taip ir atėjau į etninės kultūros lauką“, - pasakoja Rasa.

Rasa Joninių šventės Jonavoje metu/ L. Trimonio nuotr.

Nors buvo baigtos studijos, sukaupta nemažai etnokultūrinių žinių, Rasai dirbant muziejuje teko daug mokytis ir dar daugiau dirbti tam, kad pasiektų tai, ką turi šiandien.

,,Etninės kultūros laukas labai platus, todėl teko daug mokytis. Dirbdavau namuose po darbo – kurdavau edukacines programas, ruošdavau prezentacijas, rašiau projektus. Tik dabar pradedu ,,išsitapatinti“, pradedu atskirti darbą ir laisvalaikį. Tiesiog man buvo labai įdomu ir negalėjau kitaip, kol sukūriau visą tą pagrindą, bazę, kuria dabar galiu naudotis. Dabar jau stengiuosi namuose nebedirbti, tik kartais“.

Šiandien Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos narės pareigas vykdanti Rasa išsitaria, kad labiausiai nemėgsta diletantizmo: ,,Norisi daryti tai, ką išmanai. Dabar jau aiškiai žinau, ko noriu, todėl etninė kultūra ir yra ta vienintelė sritis, kuria aš einu."
Ir vienas didžiausių atradimų yra tai, kad Rasa čia nuolat sutinka sau artimų sielų, žmonių, kurie ją įkvepia ir dar labiau motyvuoja.

,,Etninės kultūros lauke labiausiai vertinu žmones. Čia renkasi labai stiprios ir turtingos asmenybės, kurios mane uždega. Susirenkame į seminarus, posėdžius, plenerus, parodų atidarymus – visi paprasti, nors daug pasiekę. Atrodo, kuo didesni pasiekimai, tuo didesnis paprastumas – tai mane žavi. Žmonės nesitapatina su titulais, suprasdami, kad jų darbai, jų kūriniai yra aukščiau jų ambicijų“.

,,Nebuvo tokios dienos, kad nenorėčiau į darbą“

,,Vienuolika metų einu į šį darbą ir nebuvo tokios dienos, kad nenorėčiau. Darbas labai įdomus, be galo kūrybiškas, nėra jokios monotonijos,“ – sako Rasa, Jonavos kultūros centro krašto muziejaus lankytojus kviečianti į prasmingas projektines veiklas, edukacinius užsiėmimus ir kuruojamas tautodailės parodas. Nuo 2014 m. Rasa yra parengusi dvidešimt keturias edukacines programas, kurios apima įvairius etninės kultūros reiškinius: kalendorinių švenčių tradicijas, gyvenimo ciklo papročius, dailiuosius amatus ir verslus. Visos programos įtrauktos į Kultūros paso paslaugų rinkinį. 2015 - 2022 m. edukatorės parengti ir įgyvendinti penki Lietuvos kultūros tarybos finansuoti projektai.

Dirbtuvių akimirka - etniniais raštais dekoruojami lininiai maišeliai/ Rasos asmeninio archyvo nuotr.

R. Kulytė-Libienė yra išmokusi labai daug amatų, įvaldžiusi jų technologijas, pradedant šiaudinių sodų ir verbų rišimu, baigiant žvakių liejimu. Ji jaučia didelį dėkingumą Jonavos krašto tautodailininkams, kurie perdavė jai savųjų amatų paslaptis. Mokytis amatų teko ne tik mūsų rajone, bet ir keliaujant po visą Lietuvą. Kaip kuklindamasi sako pati Rasa, moka tiek, kad galėtų paaiškinti kitiems, o į projektinius užsiėmimus dažnai tenka pasikviesti ir sertifikuotų amatininkų, tautodailės meistrų, kurie visą savo gyvenimą yra paaukoję siekdami amato meistrystės.

Mylimų tautodailininkų būryje/ Asmeninio archyvo nuotr.

Moterį labiausiai įkvepia darbe įvykstantys susitikimai – su lankytojais, liaudies menininkais bei amatininkais.
„Mūsų muziejaus lankytojai – vaikai ir suaugę - supranta tradicijos ir rankų darbo vertę, jie žino, ko nori. Jie nenori aklai kopijuoti, nesuprasdami, vardan ko tai daroma. Mūsų auditorija yra išprususi ir reikli. Ir tai labai džiugina, nes būtent ji įkvepia nuolatiniam tobulėjimui“, – „Metų jonavietės“ apdovanojimo renginyje kalbėjo R. Kulytė-Libienė. – ,,O gilinti savo žinias, turtinti dvasią padeda susitikimai su tautodailininkais, liaudies menininkais, parodų autoriais – jie visada apdovanoja „revoliucinėmis“ mintimis, naujomis įžvalgomis. Ir vėl užtenka jėgų gyventi ir kurti“.

Po darbingos popietės su suaugusiais lankytojais/ Asmeninio archyvo nuotr.

Didelė dovana – galimybė vertybes skiepyti vaikams

Klausantis Rasos tampa akivaizdu, kad dažniausi jos lankytojai – Jonavos mokyklų mokiniai. Neretai į edukacinius užsiėmimus atvyksta mokiniai iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių, kuriems tenka vesti pamokas, tik kiek kitokias, labai mielas širdžiai. Rasa sako, kad tai labai prasmingas tęstinumas: daug metų dirbusi mokytoja, sukaupusi bendravimo su vaikais patirtį, šiandien ji žino, kaip mokiniams perduoti savo žinutę.
,,Dvidešimtmetis praleistas dirbant mokykloje mane labai daug ko išmokė: žinau, kaip valdyti auditoriją, žinau, ko vaikams reikia. Noriu, kad jie atėję į muziejų pailsėtų, pajustų geras emocijas. Dirbdama mokykloje labai daug skaičiau filosofijos tekstų, domėjausi psichologine literatūra. Visa tai ir dabar labai padeda. Filosofija mane išmokė suvokti gyvenimo trapumą, išmokė džiaugtis bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis, net kai ir labai sunku“. – sako R. Kulytė - Libienė. - ,,O mokytojus apskritai jaučiu ypatingai. Žinau, ko jiems reikia, žinau, koks nelengvas tai darbas.“

Svečiuose - mokiniai, pasiruošę kiaušinių marginimui vašku/ Asmeninio archyvo nuotr.

Rasa nepritaria vis pasigirstančiam požiūriui, kad vaikams dabar reikia tik technologijų. Moteris įsitikinusi, kad tik nuo mokytojų, edukatorių priklauso, kas vaikams paliks įspūdį, kas išliks jų sąmonėje.
,,Mus mokino: gerbk savo mokinius, visada ateik į pamoką pasiruošus. Ir dabar manau, kad tik nuo mūsų, ugdytojų pasiruošimo, kūrybiškumo priklauso, ar pavyks vaikus sudominti, ar pavyks juos „pagauti ir nepaleisti“. Vaikus lengva patraukti į savo pusę, juolab, kai tradicinė kultūra - mūsų kraujyje, tik reikia visa tai pabudinti, prikelti, suaktyvinti. Gera, kai galima kurti lėtai, kai nereikia lenktyniauti, konkuruoti, siekti rezultatų. Rankų darbo specifika iš tiesų sulėtina gyvenimą. Pas mus yra galimybė pabūti be išorės dirgiklių. Nesiekiu šioje erdvėje diegti technologijų - viso to yra kitur, tegul tai būna atsvara modernybei“.

Į Rasos edukacijų klasę atėję vaikai labai nori prisiliesti prie autentiškų medžiagų, nori gaminti, nori kažką išsinešti namo, pasilikti sau. Beveik visų užsiėmimų metu darbus lydi dainos, šokiai, rateliai – tai, kas visada buvo neatsiejama tradicinės lietuvių gyvensenos dalis, šiuolaikiniams vaikams sukelia daug gerų emocijų. Rasa sako, kad vaikus ypač žavi galimybė darbus atlikti savo rankomis, jie nemėgsta imituoti, nori tikrumo. Be to, šitaip ugdoma tradicinė mūsų kultūros vertybė – darbštumas.
,,Juk net sau porą jaunimas anksčiau rinkdavosi pagal darbštumą. Sakydavo, kad šeima gyvens gausoje ir pritekliuje, jei ir mergina ir vaikinas bus darbštūs. Nuo mažų dienų kaime visi dirbdavo kartu su tėvais, seneliais. Jeigu visi eina grėbti, tai ir vaikui bus padarytas mažesnis grėblys. Juk ir mes pas senelius išmokom dirbti, o paskui visas išsiugdytas savybes galėjom perkelti į bet kurią sritį – visur, kur reikia kruopštumo, nuoseklumo ir gebėjimo užbaigti pradėtą“.

Dirbtuvėlių metu iš natūralaus vaško liejamos figūrinės žvakės/ Asmeninio archyvo nuotr.

,,Noriu, kad vaikai tapatintųsi su geriausiais savo senelių ir prosenelių kultūriniais pavyzdžiais, elgesio normomis, perimtų tradicines vertybes, tokias kaip darbštumas, atsakomybė, pareigingumas, linksmumas. Noriu, kad jie suprastų, kad ir turėdami teisę klysti, visada turi galvoti apie savo veiksmų pasekmes, apie „veiksmo negrįžtamumą". Noriu, kad užaugę jie brangintų savo šeimas, augintų savo vaikus.“ – pagrindinį darbo su mažaisiais muziejaus lankytojais tikslą įvardija Rasa.

Rasa pasakoja, kad pasigėrėjimą sukelia, kai atėję vaikai paklausia, ar čia reikia nusiauti batus. Tai išduoda, jog edukacijų klasėje tvyro ypatinga dvasia. ,,Matyt, visi senieji eksponatai, tautodailininkų kūriniai jiems byloja apie vietos sakralumą“.

Tradicija gyvenime: kaip atrodo Rasos kasdienybė?

,,Aš nenoriu pramogauti mieste. Man užtenka paprastų, natūralių dalykų: žemės, ugnies, žolės, miško. Labai patiko, kaip Rokas Kašėta pasakojo apie savo gyvenimą kaime: „Kai noriu išsivirti kavos, turiu nueiti pasisemti vandens, užsikurti pečių, turiu susiliesti su visom stichijom“. Ir man toks gyvenimas, atrodo, vertingiausias, prasmingiausias“. Ir šiandien ji savo kasdienybės neįsivaizduoja be jai prasmingų ritualų – dainos, knygų, mokslinių straipsnių skaitymo, žemės darbų, amatų.

Moteris pasakoja, kad įkvėpimo, kaip gyventi kasdienybėje harmoningai, darnoje su savimi ir pasauliu, ji sėmėsi iš žmonių, ekspedicijų po Jonavos rajoną, metu.
,,Tradicinės kultūros žmogus tikėjo, kad kiekvienas atliktas veiksmas duos rezultatą, atsilieps tavo gyvenimo sėkmei. Todėl žmonės kalendorinių švenčių metu, pradėdami ir baigdami žemės ūkio darbus atlikdavo apeigas. Vėliau tai virto pramoga, daugybė papročių prarado prasmę ir dabar tenka ją surasti kiekvienam asmeniškai, permąstant senuosius dainų tekstus, sakmes, patarles, priežodžius. Mano kasdienis ritualas – liaudies daina. Tai mano malda“, - sako Rasa.

Prieš metus ji atrado ir dar vieną širdžiai mielą užsiėmimą – pintinių juostų pynimą. Moteris su šypsena sako, kad tai yra amatas, kurio meistrystės ji norėtų siekti.
,,Nebūna dienos, kad nepinčiau. Šis darbas man padeda nurimti, susitelkti. Jaučiuosi radusi veiklą, kurią norėčiau, daryti iki gyvenimo pabaigos, jeigu Dangus bus maloningas. Noriu gyventi, kaip mūsų krašto šviesuoliai, tautodailės žmonės - jie nesiskundžia, nedejuoja, jiems intelektualus ir kūrybinis darbas padeda išsaugoti gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę."

Vis dėlto gyventi tradicinėje bendruomenėje Rasa jau nebenorėtų: ,,Esu individualistė, mėgstu būti viena, dirbti viena, visiškai prisiimti atsakomybę. Negalėčiau gyventi pagal bendruomenines taisykles, kai visi turi daryti tai, ką reikia daryti, turi besąlygiškai paklusti autoritetui. Noriu pati priimti sprendimus, noriu turėti laisvą valią, noriu, kaip žinomas filosofas Leonidas Donskis sakė, ,,savo egzistencijos ir savivokos ribas" brėžti pati“.

Edukacijų klasė - tikras tautodailės muziejus/ Asmeninio archyvo nuotr.

,,Šiandien tapatybę pasirenkame sąmoningai“

Pokalbiui artėjant į pabaigą „Metų jonavietės“ titulu apdovanota Rasa pasidalijo dar viena jai svarbia Leonido Donskio fraze: „Tapatybė nustojo buvusi priskyrimo ir paveldėjimo dalyku. <...> Tapatybę globaliame pasaulyje mes sąmoningai pasirenkame. Tapatybė yra pasiekiama, ji yra sąmoninga veikla ir identifikavimasis su tuo, kas mums egzistenciškai svarbiausia“.

„Tikiuosi, kad ir muziejuje vykdomos veiklos padeda vaikams ir suaugusiems apčiuopti, pajusti, kurti, stiprinti savąją – lietuvišką tapatybę“. – viliasi R. Kulytė - Libienė. - ,,Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai pradedame daryti tai, ką darė mūsų tėvai ir seneliai: kartojam jų sakytus žodžius ir veiksmus. Ir tai padeda susijungti su savo šaknimis, jausti tvirtą pagrindą ir gyventi darnoje su tave išauginusia žeme."

,,Gerbkim tradiciją - tai per ilgą laiką sukaupta patirtis ir išmintis, kuria nuodėmė būtų nepasinaudoti. Tai tarsi nerašytas elgesio kodeksas, krantai, kurie neleidžia paklysti tekant gyvenimo upe", - su šypsena veide atsisveikindama linkėjo Rasa.

Rasa tarp laimingų vaikų, kurių rankose - pačių pagamintos natūralaus vaško žvakės/ Asmeninio archyvo nuotr.

Kalbėjosi Ieva Kuodelytė-Saudargienė

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signatarė Birutė Valionytė: tada žmonės suprato: „mes turime pakentėti, taip pat turime aukotis, nes kuriame valstybę“

jonavoszinios.lt — Tue, 11 Mar 2025 09:00:00 +0200

Kovo vienuoliktoji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Daug kas šią datą vadina lūžiu Lietuvos istorijoje, diena, kai prasidėjo Lietuvos kelias į vakarietišką Europą. Kaip Jūs apibūdintumėt šio, prieš 35 m. įvykusio istorinio įvykio, esmę?

Aukščiausiajai Tarybai atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę, mes pabėgome iš už geležinės uždangos, kuri mus 70 metų skyrė nuo laisvojo pasaulio. Kovo 11-ąją tikrai niekas iš signatarų negalvojo, kad taip greit – valstybės istorijoje išties greit – tapsime tikra ir pilnateise Europos dalimi. Nesitikėjome, kad taip greitai būsime priimti į Europos Sąjungą ir NATO.

Istoriškai Lietuva visada buvo Europos kultūros lauke, bet nuo jos 1990 metais mus skyrė 70 metų okupacijos, kai priverstinai „statėme komunizmą“, nors niekas taip iki galo ir nesuprato, ką ši sąvoka reiškia. Šis laikotarpis yra vienas tamsiausių mūsų šalies istorijoje. Beveik kiekviena šeima išgyveno tremtį ir netektis, paniekinimą ir pažeminimą. Tarpukario Lietuvos ekonomika per 23 laisvės metus pasiekė puikių rezultatų, pragyvenimo lygis išaugo ir lenkė kai kurias šalis, kurios šiandien mums yra siekiamybė. Tie 70 okupacijos metų mus nubloškė atgal. Kovo 11-oji suteikė galimybę patiems kurti savo valstybę.

Europinės vertybės mums nebuvo naujiena, todėl integracija į Europos Sąjungą įvyko sklandžiai, nors okupacijos padariniai žmonių sąmonėje paliko gilų pėdsaką. Vasario 16-oji, tarpukario Lietuva, partizaninis karas padėjo tokius tvirtus pamatus, kad po 70 okupacijos metų lietuvių tauta turėjo tvirtą pagrindą, nuo kurio atsispyrė ir atkūrė Lietuvos valstybę.

Kaip tądien jautėtė? Kokie jausmai užplūdo? Kaip atsimenate tą vakarą Seimo salėje?

Man tada buvo 34 metai, 1990-ųjų Kovo 11-ąją jaučiau ir supratau, kad dalyvauju labai svarbiame istoriniame įvykyje. Man atrodė, kad įvykiai, kurie yra istoriškai lemtingi, yra labai didingi ir nepakartojami. Juk mes balsavome už nepriklausomos Lietuvos grąžinimą į pasaulio žemėlapį! Skamba taip didžiai, o iš tiesų tai buvo paprastas juridinis veiksmas. Tereikėjo užpildyti vardinio balsavimo kortelę nurodant už ką balsuoji. Balsuojama buvo Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“. Ją deputatai pasirašė ir vėliau atsistojimu patvirtino savo balsą. „Už“ nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą solidariai balsavo 124 Aukščiausios Tarybos deputatai. Ir aš tame procese dalyvavau. Tada, kai atsistojau, atėjo mintis: „Ir tai viskas?“ Tada kilo ir kitas klausimas: „O kas bus rytoj?“ Tuo metu rytojus buvo visiška nežinomybė – ar mums bus leista patiems kurti savo valstybę, ar nebus paspaustas raudonas mygtukas Kremliuje? Šiandien mes jau žinome, kad buvo parengti planai mus išvežti, kai ką vietoje likviduoti, kai ką palydėti į geležinkelio stotį... Ačiū Dievui, viskas yra taip, kaip yra: tas raudonas mygtukas nebuvo paspaustas. O šiandien Ukrainos pavyzdys rodo, kad mygtukas tikrai galėjo būti paspaustas.

Kokie Lietuvos 35-mečio įvykiai Jums atrodo svarbiausi?

Kur mes atėjome? Žinot, kai verdi braškių uogienę: pirmiausia – putoja ir nubėga putos, o skanumas – dugne. Bet tam, kad to skanumo paragautum, reikia laiko. Tai štai: viskas išsiputojo ir mes dabar turim tą skanią uogienę. Po 35 metų mes nebeįrodinėjame, kad esame europiečiai, nes iš tiesų tokie esame. 35 metai – tai vienos kartos gyvenimo laikas. Bet ar ši karta bevalgydama tą skanią braškių uogienę šiandien besuvokia, iš ko susideda tas skonis, kvapas? Kiek pastangų įdėta, kad būtų taip, kaip yra šiandien? Ar besuprantame, kokia yra laisvės kaina? Deja, jaunimui šiandien laisvė yra duotybė. Tenka girdėti, kad jaunimas negins Lietuvos, o geriau išvažiuos. Nieko panašaus. Laisvė nėra duotybė. Be jokios abejonės, svarbiausia šiandien yra saugumo garantas. Šiandien Lietuva yra tarp dviejų Rusijų. Tad šiandien Lietuvos teritorijai saugumą suteikia tai, kad mes esame visaverčiai Europos Sąjungos ir NATO blokų nariai. Bet gyvename ypač neramiu įtemptu metu. Pagaliau šiandien ir Europa pradeda suvokti tai, ką mes jau seniai žinojome: laisvė nėra duotybė, ją reikia ginti patiems. Laisvė yra ginama ir puoselėjama kiekvieną sekundę. Jeigu mes to nedarysime, mūsų tikrai niekas neapgins.

Šių dienų geopolitinė situacija kelia nerimą daugeliui. Nepriklausomybės išsaugojimo, laisvės gynimo klausimas šiomis dienomis skamba kiek kitaip, nei iki 2022-ųjų vasario. Kas šiandien kelia nerimą jums?

Jei mūsų šalyje kyla klausimas, ar mes, Lietuvos piliečiai, esame pasirengę paaukoti menką dalį savo gero gyvenimo tam, kad būtume saugesni, tai yra signalas, kad patriotinis auklėjimas visuomenėje yra apleistas. Ir ko norėti, kai beveik du dešimtmečius auginome ne Lietuvos piliečius, bet pasaulio žmones.

Šiandien kalbėti vien apie Lietuvos saugumą neįmanoma, nes nepriklausomybė šiandieniniame pasaulyje nėra izoliuota. Reikalas tas, kad tai priklauso ne tik nuo geopolitinės padėties, bet ir nuo gerų santykių su kaimyninėmis šalimis ir bendro laisvės, draugystės ir priešo suvokimo.

Nerimą kelia Europos šalių laisvės ir poreikio ją ginti supratimas, taip pat ir mūsų piliečių susiskaldymas, emigracija. Neramu dėl dabar matomo nesusikalbėjimo tarp valdžios ir žmonių. Ir tai nėra ekonominio nepritekliaus klausimas. Prisiminkime 90-ųjų blokadą: nėra degalų, mes šąlame žiemą, nes šildymas visiškai „prisuktas“. Bet tada žmonės suprato: „mes turime pakentėti, taip pat turime aukotis, nes kuriame valstybę“. Šiandien, kai naujosios technologijos akimirksniu paskleidžia bet kokią informaciją, žmonėms atskirti melą nuo tiesos reikia įgūdžių, o jų akivaizdžiai trūksta. Sukelti nepasitenkinimo bangą šalyje labai paprasta, nes arogantiška valdžia žmonės tiesiog nebetiki. Situacija dabar yra labai įtempta.

Ką kiekvienas galime padaryti dėl savo valstybės, savo artimo, dėl savęs kaip laisvos, europietiškos Lietuvos piliečio?

Norėčiau, kad mes suvoktume – pats didžiausias privalumas yra tai, kad esame ten, kur esame, ir visi turime nešti atsakomybę visais frontais. Turime gerbti tai, ką turime, turime išsaugoti šitą padėtį ir suvokti, kad viskas priklauso nuo mūsų. Ne nuo NATO, ne nuo Europos – viskas priklauso nuo mūsų gebėjimo mylėti ir ginti savo valstybę, o jie mums tik padės.

Laisvė yra mūsų lietuvių tautos išlikimo ir saugumo garantas. Mes patys esame atsakingi už Lietuvos valstybę. Nuo mūsų priklauso tai, kaip mes panaudosim savo protą, sugebėjimus, kiek būsime vieningi.

Noriu, kad mes vėl būtume vieningi, kaip tada 1990 metais, kai buvome mažas, kietas žirnis, kuris buvo labai reikšmingas griaunant nenugalimąją Sovietų šalį, kuri savo kruviną ideologiją primetė didelei daliai pasaulio. Linkiu mums vėl būti tuo mažiuku, tvirtu, turinčiu nugarkaulį žirniuku, kuris žino, kas mes tokie esame, iš kur esame ir ko norime. Tik tada nepriklausoma Lietuva gyvuos, o kartu su ja – ir mes.

B. Valionytės minčių apie laisvę kviečiame klausytis ir Vyriausybės „Youtube“ kanale.

Vyriausybės kanceliarija kartu su Seimo kanceliarija, ministerijomis, kitomis valstybės institucijomis ir nacionaliniu transliuotoju inicijuoja Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečiui skirtą informacinę kampaniją „Tik laisvi užaugam dideli“, kurią vainikuos koncertas kovo 11 d., 18.30 val., Vilniaus Katedros aikštėje.

Artėjant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 35-mečiui. Jonas Trumpa: laisvėje gali susikurti tokį gyvenimą, kokio nori

jonavoszinios.lt — Sun, 09 Mar 2025 10:00:00 +0200

- Jonai, gimei nepriklausomoje Lietuvoje ir pažinai ją tokią – laisvą valstybę. Ką Tau reiškia Lietuvos laisvė?

- Sunku įsivaizduoti, ką reiškia gyventi be laisvės, – tik iš tėvų, senelių pasakojimų ar nuo vaikystės mėgstamų istorinių knygų galiu tai numanyti.

Laisvėje gali žmonėms sakyti tai, ką iš tikrųjų manai, gali pasirinkti, ką manyti. Tu turi visas galimybes pasirinkti savo kelią – susikurti tokį gyvenimą, kokio nori, kuriame galėtum daryti tai, ką nori. Tai reiškia, kad laisvėje yra daug mažiau rėmų, ribojimų, kurie tau sako, ką reikia daryti iš pareigos ar kokių kitų sumetimų. Niekas nenurodo, ką būtinai turi nuveikti atsikėlęs ryte, – kiekvieną dieną gali susikurti tokią, kokią nori. Tai yra labai brangu.

Manau, kad mano amžiaus žmonės dažniausiai apie tai nesusimąsto, bet jei mes netektume tokios laisvės, tikrai suprastume, kiek daug dabar turime.

- Kokie Lietuvos nepriklausomybės 35-mečio įvykiai, Tavo nuomone, yra svarbiausi?

- Per 35-erius metus įvyko daug teigiamų pokyčių – nuo ekonominės gerovės iki dvasinio, moralinio, kūrybinio potencialo. Lietuva žengia į priekį arba atranda tai, ką turėjo anksčiau, tai, kas kuriam laikui buvo prarasta. Buvo daug svarbių įvykių: nuo įstojimo į Europos Sąjungą, NATO iki dujų terminalo „Independence“ bei Valdovų rūmų pastatymo.

Savarankiškas savęs kūrimas valstybei visada yra sunkus žingsnis, nes nepriklausomybės pradžioje daug prarandama ir tik vėliau galima gyventi daug patogiau. Visi link tokio gyvenimo vedantys įvykiai yra be galo svarbūs.

Aišku, labai lietuviška galvoti – nėra ko čia vienas kitam pataikauti, kokie mes šaunuoliai, eikime kalbėti apie tai, kur problemos, kas skauda ir ką galima padaryti geriau. Visada turime atsigręžti į problemas ir spręsti, ką daryti toliau. Manau, kad Lietuva, mes, piliečiai, suprantam, kad net ir po 35 metų ar daugiau galima gyventi geriau, jaustis geriau ,– turime didelį kūrybinį potencialą.

- Kokius Lietuvos pokyčius Tu pats pajutai?

- Net jei ir atrodo, kad bendruomenės keičiasi ir žmonės tolsta vieni nuo kitų, aš jaučiu (ir noriu tikėti, kad daugiau žmonių jaučia tą patį), kad šeimos artėja, žmonės suartėja. Tarkim, aš galiu prieiti ir atvirai savo mokytojai, šeimos nariams ar kolegoms pasakyti net ir nepatogius dalykus, pasidalyti savo rūpesčiais. Galiu būti priimtas ir suprastas, galiu kalbėti be baimės būti už tai pasmerktas ar blogu žodžiu apkalbėtas. Pastebiu, kad kuo toliau, tuo daugiau mano aplinkoje, bendruomenėje atsiranda tokių žmonių, su kuriais galiu dalytis, kuriems rūpi, nors jie nėra artimiausi man žmonės – tėvai ar broliai. Man tai vienas svarbiausių judėjimo pirmyn požymių.

- Kokias galimybes Tau atvėrė gyvenimas nepriklausomoje valstybėje?

- Man asmeniškai – absoliučiai visas. Turėjau galimybę studijuoti užsienyje, nemokamai gaunu aukštąjį mokslą, man buvo nemokamai teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos. Esu ketverius metus praleidęs asmens su negalia vežimėlyje ir beveik dvejus metus (jei susumuočiau visą vaikystės ir jaunystės laiką iki 18 metų) buvau sanatorijose – visa tai davė valstybė. Yra daug žmonių, kuriems sunku ir kuriais rūpinasi valstybė. Ir ta valstybė nėra kažkas toli – aš savęs nuo jos neatsieju, nes tai esame mes visi.

Valstybė davė ir laisvę kurti nevyriausybines organizacijas, pavyzdžiui, moksleiviams jose reikštis ir savo problemas kelti mokyklos, savivaldybės ar net nacionaliniu lygmeniu. Mes esame laisvi kelti ir patys spręsti savo problemas, siūlyti jų sprendimus. Nėra jokio ribojimo: jei nori ką nors padaryti, užaugti tame procese ir susikurti geresnį gyvenimą, prašau – eik ir daryk (šypsosi). Tai svarbiausia, ką duoda valstybė.

- Lietuvos švietimo sistema dažniau kritikuojama nei giriama, tačiau tiek šią sistemą, tiek ir pačią valstybę kuria kiekvienas iš mūsų. Kaip kiekvienas moksleivis gali prisidėti prie savo mokslo kokybės? Ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti dėl savo ir savo valstybės ateities?

- Kiekvienas moksleivis gali prisijungti prie savo mokinių tarybos, pasisakyti ir būti išgirstas. Mokinių tarybos sąvoka LMS iniciatyva 2024 m. buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme ir šiandien niekas negali ginčyti mokinių teisės būti išgirstiems, tinkamai atstovaujamiems. Per šias tarybas moksleiviai gali spręsti įvairias – tiek materialines, tiek žmogiškojo ryšio su mokytojais ar kitas problemas. Mokinių taryba mezga dialogą su savivaldybių ar nacionalinėmis institucijomis ir padeda atliepti moksleivių gyvenimo aktualijas. Jei mokiniai nori ir turi drąsos bei ryžto spręsti problemas ar prie to prisidėti, tam yra nutiestas kelias.

Kalbant apie švietimo sistemą: visąlaik yra tam tikrų nusivylimų ar noro, kad būtų geriau. Kita vertus, yra ir daug žmonių, kurie nuolat stengiasi ir dirba, kad vykstantys pokyčiai vestų teigiama linkme. Jei tokių pokyčių dar nėra, reiškia, kad tokių žmonių yra per mažai – jų visada galėtų būti daugiau.

O kiekvienas iš mūsų – žmonių, piliečių – gali kurti. Net ir pasirinkdami, kokį automobilį vairuosime, mes kuriame savo valstybę – arba švaresnę, arba taršesnę. Kiekvienas mūsų mikroveiksmas prisideda prie didelės visumos. Be to, kiekvienas žmogus gali kurti didelius dalykus, jei tik nori ir turi tam pakankamai bendraminčių bei teisių. Nematau tam jokių kliūčių.

- Ko palinkėtum valstybei ir kiekvienam jos žmogui Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 35-mečio proga?

Linkėčiau patikėti savimi ir kartu – savo valstybe. Jei tikėsime savimi, matysime, kad valstybė mums ne trukdo, o padeda.

Jono Trumpos minčių apie laisvę kviečiame klausytis ir Vyriausybės „Youtube“ kanale.

Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečiui. Merūnas Vitulskis: už savo laisvę turime labai stipriai kovoti

jonavoszinios.lt — Sat, 08 Mar 2025 12:30:00 +0200

- Gimėte Lietuvoje, kai apie laisvę dar tik buvo svajojama. Kokią Lietuvą prisimenate iš savo vaikystės?

- Prisimenu aplinkinių siekį gauti „spaliuko“ ženkliuką, pionieriaus kaklaskares, vadinamosios „gazirovkės“ automatus, vaikų žaislų parduotuvę „Du gaideliai“, Laisvės alėją, Karaliaus Mindaugo prospektu važiavusius tankus ir atmosferą, kuri tvyrojo prieš įvykius, nulėmusius nepriklausomybės atkūrimą Lietuvoje. Labai daug dalykų įsisąmoninau, nes mano teta, mama ir močiutė man nuolat pasakojo, kas ir kodėl tuo metu vyko. Nors man buvo tik 6 metai, buvau pakankamai sąmoningas. Mano šeimoje visi buvo patriotai, mes, Vitulskiai, visada turėjome savo nuomonę Lietuvos atžvilgiu, pavyzdžiui, daug lietuviška tematika piešęs mano senelis vos už tai nesėdo į kalėjimą.

- Ką Jums reiškia Lietuvos laisvė?

- Kol neturėjau vaikų, laisvę mačiau kaip visas galimybes tobulėti, išsakyti savo mintis, pafilosofuoti apie gyvenimą ir žinoti, kad Tavęs niekas nestabdys, nekritikuos, o tik džiaugsis, kad esi šviežios minties nešėjas.

Kai į gyvenimą ateina vaikai, supranti, kokias galimybes jie turi, pavyzdžiui, muzikiniame pasaulyje dabar galima laisvai keliauti, koncertuoti svetur – tai anksčiau buvo labai sudėtinga, tik su tam tikrų asmenų pagalba, „prieglobsčiu“ būdavo galimybė kur nors išvykti.

Tiesa, mes visada vaikščiojome ant labai plonos ribos... Kol mes klausysime pigios rusiškos muzikos, bendradarbiausime su šalimi, kuri visada į mus žiūri kaip į skanų kąsnelį, tol bus didžiulė rizika tą turimą laisvę prarasti. Neduok Dieve, atsirastų tokios sąlygos, kai tavo šeima pajustų nesaugumo jausmą. Kai turi vaikų, apie tai kasdien susimąstai.

Šiandien mes turime savo laisvę ir už ją turime labai stipriai kovoti. Ir padėti kitiems kovoti už savo laisvę. Gal jaunoji karta ne visai supranta, ką reikštų netekti laisvės, bet tie, kurie nors kiek pačiupinėjo, pajuto, ką reiškia būti nuolat kontroliuojamam nesavo valstybinio aparato, neturėti savo nuomonės, o tik kaip mažam sraigteliui judėti į priekį, daryti tai, kas tau pasakyta, tie suvokia, kiek daug mes dabar turime.

- Vieni Lietuvos kultūrą peikia, kitiems pakanka to, kokia ji yra. Pats dalyvaujate tiek klasikinės muzikos, tiek populiariosios muzikos kultūriniame gyvenime. Ar šiose srityse matote progresą (vertinant nuo savo vaikystės iki dabar)? Kokių pokyčių, Jūsų manymu, reikėtų?

- Su laisve kultūroje yra panašiai kaip su žaislu, kurį vaikas gauna į rankas ir iš pradžių, kol tėvai neparodo, nelabai žino, ką su juo daryti. Kultūrai laisvė yra paduota į rankas. Iš pradžių atrodo neaišku, ar reikėtų paspausti ir viešinti, rodyti ryškų progresą. Dabar manau, kad jokio spaudimo nei kūriniams, nei kūrėjams daryti nereikia, nes mes šiuo metu gyvename pačiu geriausiu Lietuvos kultūrai laiku: kaip mūsų kūrėjai operos scenoje yra ištobulėję, kiek tradicijų mes sugebėjome perimti iš senosios kartos. Jau nekalbu apie tuos talentus, kurie skina laurus užsienio scenose, yra garsiausios pasaulio žvaigždės – Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną, Asmik Grigorian, Kostą Smoriginą, Edgarą Montvydą, dirigentus Modestą Pitrėną, Gintarą Rinkevičių ir kitus. Šie atlikėjai, dirigentai, kaip ir ne vieną dešimtmetį pasaulio scenose rodomi mūsų dramos veikalai, labai aukštai iškėlę neša mūsų trispalvę, tikrai turime kuo didžiuotis, galime įkvėpti kitus.

Popmuzikoje labai daug komercijos, tad užsienyje šioje srityje parodyti savo pasiekimus gana sunku, nesame labai atpažįstami ar matomi. Bet standartai mūsų šalyje auga, kyla vokalo lygis, jauni kūrėjai žino, ko nori, leidžia sau eksperimentuoti, bandyti, daugiau dėmesio skiria vokalo spalvoms, nei jo galingumui. Populiariojoje muzikoje atsiranda sąmoningumas, tam tikra disciplina, kuri yra labai svarbi.

Turime ryškų identitetą, nesame užkampis, net mūsų kaimynai nėra tokie ryškūs kaip mūsų nedidelė, bet labai koncentruota šalis. Visa ta kultūros koncentracija visą priespaudos laikotarpį laukė savo laiko ir pagaliau sprogo pačiais gražiausiais, ryškiausiai tembrais, sąskambiais, dabar pasirodo aukščiausiu lygiu, rodo tikrą profesionalumą. Belieka tik didžiuotis.

- Pasigirsta balsų, turinčių kitokią nuomonę, teigiančių, kad talentams Lietuvoje vietos nėra, jiems tenka bėgti laimės ieškoti svetur. Gal iš tiesų ne viskas taip nuostabu?

Savo gyvenime esu matęs labai daug žmonių, kurie dirba, stengiasi, tačiau...jiems nepavyksta. Galbūt ne laikas, gal reikia keisti sritį. Kaip drastiškai beskambėtų, vieniems žmonėms duota, kitiems ne.

Tiesa, vien talento nepakanka: jei nedirbsi tave aplenks darbštesnė vidutinybė. Kaip sakė mano dėstytojas, talentui reikia padėti prasimušti, o vidutinybė prasimuš pats.

Kita vertus, ne visada prasimušti nori grynuoliai ar tikri talentai, o tokie negrynuoliai dažnai būna patys pikčiausi ir kovodami prieš vėjo malūnus sako, kad „Lietuvoje nėra vietos, manęs niekas neklauso“. O gal tu nesi toks geras, kad tave mylėtų ir norėtų tavęs klausytis?

Juk lietuviai yra labai dėkinga publika, palaiko savo atlikėjus: lankomiausi yra ne užsienio žvaigždžių, o būtent lietuvių atlikėjų koncertai. Kalbu apie visus segmentus: tiek jaunesnius, tiek vyresnius klausytojus, tiek popmuzikos, tiek aukštos klasės muzikos mėgėjus. Nesiskųskime: visiems čia vietos po saule tikrai užtenka – salės praktiškai visada būna pilnos.

- Ką žmogui duoda gyvenimas nepriklausomoje valstybėje ir ką kiekvienas žmogus gali duoti savo valstybei, kad prisidėtų prie jos – gražesnės, tvirtesnės, saugesnės – kūrimo?

Visų pirma, žmogus turėtų sąmoningai įsivertinti, kur yra agresorius, kur – sveikas požiūris į tautą, identitetą. Taip pat nereikėtų maišyti šalies su politika, kokiomis nors erzinančiai besikeičiančiomis tvarkomis, tam tikromis situacijomis, nevykusiais pasirinkimais ar pan. Yra žmonių, kuria labai stipriai maišo šiuos dalykus ir pyksta ant savo šalies, kuri yra niekuo dėta. Mūsų šalis yra nuostabi: turime keturis metų laikus, nuostabią gamtą, senolius, kurie mums pasakoja nuostabias istorijas apie praeitį, požiūrį į žmogų, šeimą – vertybes, kurios formavo mūsų tapatybę.

Sąmoningumą galima pradėti ugdyti nuo labai mažų dalykų, pavyzdžiui, prieiti prie žmogaus, pasakyti „jūs kažką pametėte“. Galima prisijungti prie talkos ir tvarkyti gamtą, nueiti į senelių namus ir praskaidrinti jiems dieną, arba į vaikų namus ir papasakoti apie viltį, dalykus, kurie gyvenime yra svarbiausi. Galime vieni kitus ugdyti be agresijos, skundų, auginti savo šalį. Reikia pradėti nuo savęs. Niekada nežiūrėjau, ką daro mūsų agresyvūs kaimynai. Visada stebėjau, kas yra šioje tvoros pusėje, ką galėčiau padaryti savo aplinkoje, kaip ją puošti ir saugoti.

- Ko palinkėtumėte valstybei, kiekvienam jos žmogui Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečio proga?

- Mano močiutė buvo be galo šviesi, visąlaik skaitydavo, duodavo man visokiausių minčių, citatų. Ji sakydavo: „jeigu žmogus žmogui žmogus, tai ir žmogus žmogui žmogus“. Vaikystėje nelabai suprasdavau, ką ji turėjo omenyje, tačiau su laiku supratimas atėjo, ką ši greitakalbė iš tiesų reiškia. Kiekvienas iš mūsų turėtume dažniau atsisukti į šalia esantį žmogų, sureaguoti į jo emociją ar jį ištikusią negandą. Tai ne tik pagalba žmogui, kuriam tą minutę to reikia, bet ir didžiulis pakylėjimas sau pačiam. Taigi, linkiu įsiklausymo ir neabejingumo. Juk negali būti abejingas tiek šaukiančiam agresoriui, tiek tam, kuris daro gera, tiek tam, kas vyksta aplinkui. Turime labai gerai įsiklausyti ir atskirti, į ką reikia reaguoti, o ką reikia praleisti pro akis ir t. t. Tai itin svarbūs dalykai šiais laikais.

Merūno Vitulskio minčių apie laisvę kviečiame klausytis ir Vyriausybės „Youtube“ kanale.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija

Nuotrauka: ELTA, Andrius Ufartas

Mihkelis Kirvesas: „Rytoj reikės pilnų tribūnų pagalbos siekiant pergalės prieš vilniečius“

jonavoszinios.lt — Fri, 28 Feb 2025 15:11:49 +0200

Jau rytoj Jonavos „CBet“ namuose priims Vilniaus „Wolves Twinsbet“ krepšininkus. Prieš laukiančias rungtynes su vilniečiais pakalbinome iš Estijos rinktinės grįžusį aukštaūgį, kuris pasidalino mintimis apie atgyjantį Estijos krepšinį, gyvenimą Jonavoje bei laikotarpį, kurį komanda privalo išgyventi kartu.

- Mihkeli, sveikinimai patekus į Europos krepšinio čempionatą su Estijos rinktine! Tai padarote jau antrą kartą iš eilės. Kokia yra šių gerų tendencijų paslaptis?

Manau, yra dvi priežastys: pirmoji tai, kad tarp vyrukų ir trenerių yra nuostabi chemija ir puikiai vienas kitą suprantame. Antroji, kad buvęs rinktinės treneris Jukka Toijala pradėjo „krepšinio namų“ programą, kurios metu visi susirenkame vasaromis į rinktinės stovyklas. Mūsų kaip rinktinės pagrindas yra sudarytas iš jaunų žaidėjų ir tikimės, kad daugumai žaidėjų artėjant prie karjeros piko dar patriukšmausime tarptautinėse arenose.

- Žiūrint į Estijos krepšinį iš šalies, anksčiau nesimatė didelio vietinių fanų susidomėjimo, tačiau pastaraisiais metais vaizdas gerokai geresnis. Pilnos tribūnos, puiki atmosfera, kas labiausiai pasikeitė tavo akimis?

Aš manau, kad žiūrint bendrai, estai visada mylėjo krepšinį. Kaip žaidėjai visada žinojome, kad jei rungtyniausime pergalingai, žmonės susirinks, todėl labai smagu, kad fanai grįžta į tribūnas, mėgaujasi krepšiniu ir yra didelė mūsų sėkmės priežastis.

- Pašnekėkime šiek tiek apie gyvenimą Jonavoje. Turi gražią šeimą, ar viskas čia patinka? Ar dažnai fanai tave atpažįsta gatvėje?

Mes kaip šeima esame labai laimingi gyvendami Jonavoje. Treniruočių sąlygos taip pat puikios. Jonava taip pat yra strategiškai puikioje vietoje ir pasiekti kitus miestus nėra sudėtinga. Gyvename labai ramiai, parduotuvėse vietiniai gyventojai būna atkreipia dėmesį, bet tikrai neforsuoja bendravimo. Manau, lietuviai ir estai turi nemažai kultūrinių panašumų.

- Pastarajame savo interviu minėjai, kad tau nėra svarbi pozicija, kurioje rungtyniauji, nes nori tiesiog būti naudingas komandai. Kaip tau sekasi save realizuoti Manto Šerniaus žaidimo schemose?

Taip, vis dar turiu tą patį požiūrį, kad svarbiausia būti naudingu komandai. Žinau, kurių dalykų treneris iš manęs laukia. Žinoma, neišvengiu bangavimų žaidime, bet bendrai manau, kad judame į priekį.

- Lietuva yra trečioji užsienio valstybė, kurioje rungtyniauji. Kuo tavo nuomone Lietuvos krepšinio lyga išsiskiria iš kitų šalių vietinių čempionatų?

Čekijoje ir Slovakijoje tikrai jautėsi žemesnis krepšinio lygis tiek aikštelėje, tiek organizacijose. Aišku, šiose šalyse rungtyniavau ganėtinai jaunas ir tai buvo gera gyvenimiška patirtis. Lietuvos krepšinio lyga yra gerokai fiziškesnė, čia rungtyniauja didesni kūnai ir tai yra geras iššūkis kiekvienose rungtynėse.

- Mūsų kapitonas Aurimas Majauskas patyrė traumą paskutinėse draugiškose rungtynėse. Kaip turėsite kompensuoti jo darbą aikštelėje?

Neabejotinai tai yra didelė netektis ir čia turės pasitempti visi komandos žaidėjai. Sezono metu turėjome nemažai traumų, tačiau nepaisant to, tai labai neatsispindėjo mūsų žaidime. Tikimės iš šios situacijos išlipti visi kartu.

- Rytoj laukia vilkų iššūkis, kurių šiame sezone dar nepavyko nugalėti. Ką komanda turės padaryti norint iškovoti pirmąją pergalę prieš „Wolves Twinsbet“ ekipą?

Pastarąjį kartą Lietuvos krepšinio lygoje buvome labai arti pergalės, tiesa, padarėme keletą apmaudžių klaidų, kurios buvo lemtingos. Kaip komanda turime kontroliuoti kaip įmanoma daugiau dalykų, tokių kaip - atkovoti kamuoliai, lyderių stabdymas ir tikėkimės, kad to užteks rytojaus rungtynėse.

Norėčiau rytoj pamatyti pilnas tribūnas, nes mums reikės ekstra energijos iš mūsų fanų.

Šeštadienio susitikimo su Vilniaus „Wolves Twinsbet“ ekipa pradžia – 19:00.

Bilietus į rungtynes platina Ticketmarket.lt

Bilietus taip pat galite įsigyti paspaudę čia.

Jonavos ,,CBet" pranešimas spaudai

Jonavietis Arūnas Koska iš Pasaulio sportinės žūklės čempionato grįžo su auksu: ,,Kiekviena akimirka kupina įtampos, adrenalino ir džiaugsmo”

jonavoszinios.lt — Thu, 20 Feb 2025 17:45:01 +0200

Jonavietis Arūnas Koska pažįstamas ne tik jonaviečiams, lietuviams, bet ir viso pasaulio žvejams. Vyras sėkmingai vedęs, turi tris dukras, kasdien vilki kario uniformą, atlikdamas profesinę ir pilietinę pareigą Lietuvos kariuomenės mokomajame pulke, tačiau užimtoje kasdienybėje randa laiko ne tik žvejybai, vaizdo turinio kūrimui, bet ir dalyvavimui pasaulinio lygio varžybose.

Arūnas Koska jau dabar yra daugkartinis Lietuvos čempionas, triskart iškovojo Pasaulio sportinės žūklės čempionatų auksą su Lietuvos rinktine, pernai Mongolijoje buvo tituluotas absoliučiai geriausiu čempionato žveju, o šiemet tame pačiam čempionate komandą į pergalę vedė kaip treneris ir strategas. Tad su tituluotu žveju, vos vakar grįžusius iš Amerikos, kalbamės apie tai, kaip lietuviai tampa geriausiais žvejais pasaulyje ir ką apskritai vyro gyvenime gali reikšti žvejyba.

- Arūnai, papasakokite apie šį čempionatą ir jūsų įspūdžius iš jo. Ką reiškia žvejui jame dalyvauti? 

- Šis čempionatas yra vienas svarbiausių metų renginių sportinės žūklės pasaulyje, suburiantis geriausius žvejus iš skirtingų šalių. Dalyvauti jame yra didžiulė garbė ir atsakomybė, nes tai ne tik galimybė parodyti savo įgūdžius, bet ir atstovauti Lietuvai tarptautinėje arenoje. Kiekvienas etapas reikalauja ne tik techninių įgūdžių, bet ir strateginio mąstymo, komandinio darbo bei gebėjimo prisitaikyti prie skirtingų sąlygų. Įspūdžiai – nepakartojami, nes kiekviena akimirka kupina įtampos, adrenalino ir džiaugsmo, kai viskas pavyksta taip, kaip planuota. Dalyvavimas varžybose – tai būdas tobulėti, išbandyti save ir susipažinti su bendraminčiais iš viso pasaulio.

Beje, rinktinėje buvau ne vienintelis jonavietis – kartu su trenerių štabu keliavo Nerijus Budrys, kuris buvo atsakingas už vaizdo medžiagos fiksavimą, daug administracinių ir vadybinių dalykų, dėl kurių visa komanda puikiai jautėsi už Atlanto ir parsivežė puikios vaizdo medžiagos.

Džiaugsmas po čempionato/ Asmeninio archyvo nuotr.

- Kaip manote, kas Lietuvos komandai lėmė tokius sėkmingus rezultatus?

- Lietuvos komanda šiame čempionate pasirodė solidžiai, rodydama puikų pasiruošimą ir taktinį lankstumą - iškovotas planetos auksas ir aukso bei sidabro bedaliai asmeninėse įskaitose. Stulbinantį pasirodymą lėmė nuoseklus darbas treniruotėse, išsami vietovės analizė bei geras tarpusavio supratimas tarp komandos narių. Be to, didelę reikšmę turi rėmėjų ir federacijos pagalba, kuri leidžia tinkamai pasiruošti, įsigyti reikalingą įrangą bei skirti pakankamai laiko treniruotėms.

- Koks buvo Jūsų vaidmuo šioje komandoje šiemet ir kokios ankstesnės patirtys? 

- Šiemet mano vaidmuo komandoje buvo ne kaip sportininko, bet kaip vieno iš trenerių - turėjau progą prisidėti prie taktikos bei strategijos. Išvykome vasario 1 d., iškart dalyvavome treniruočių stovykloje, aiškinomės telkinio niuansus, bandėme pažinti žuvis, sužinoti, kokiame gylyje jos laikosi, sprendėme, kokias priemones naudoti.

Esu dalyvavęs panašiuose čempionatuose ir anksčiau, tad sukaupta patirtis leido greičiau prisitaikyti prie sąlygų ir dalintis įžvalgomis su komandos nariais.

- Laisvu laiku kuriate ir vaizdo turinį ,,Youtube” kanale, kurį peržiūri išties nemažas skaičius sekėjų. Tai naujas hobis?

- ,,Youtube” kanalas – ne visai naujas hobis. Šiam užsiėmimui jau dveji metai. Draugai prikalbino pradėti filmuoti, o dabar patys draugai turi ir prisidėti - padeda su montažu, reportažų sudėliojimu, nes pats to nespėčiau. Bet visai patinka ši veikla, įklimpau. Tai ir kuriam toliau. Beje, netrukus, atsigavus po kelionės, paruošime reportažus ir iš Amerikos.

- Apie žvejus sklando daugybė anekdotų - kaip lekia į žvejybą, norėdami nuo žmonos pabėgti ir bokaliuką išlenkti. Kaip tikras žvejas pasakykit, kokia yra tiesa?

- Yra čia nemažai tiesos (juokiasi). Aišku, kad vyrai atitrunka nuo kasdienybės ir kompanijoje leidžia sau atsipalaiduoti, tačiau čia kalbame apie mėgėjišką žūklę. Sportinė žvejyba visiškai kitokia - čia atidirbam labai rimtai. Sportinei žvejybai turi pasiruošti fiziškai, morališkai, psichologiškai. Žinot, pavyzdžiui, kai pernai reikėjo gręžti ledą, kuris buvo 1,70 m aukščio, tai kitą dieną nei rankų, nei kojų nejauti... Čia yra rimtas sportas, kuriam reikia ne tik fizinių duomenų, bet ir gerai ,,pasukti” galvą. Turi sugebėti persiorientuoti, prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, greitai pažinti telkinį ir perprasti jo gyventojus. Žinoma, ir pats bėgiojimas po sektorių, sniegas, šaltis vargina.

Taigi anekdotuose daug tiesos, bet sportinė žvejyba - tikrai ne anekdotas.

Žūklės akimirka/ Asmeninio archyvo nuotr.

- Ką jums reiškia žūklė? Kaip ji atsirado Jūsų kelyje?

- Žūklė man – ne tik hobis ar pramoga, bet ir gyvenimo būdas. Tai aistra, kuri suteikia ne tik iššūkių, bet ir poilsio bei harmonijos su gamta. Pradėjau žvejoti dar vaikystėje, o laikui bėgant šis užsiėmimas tapo neatsiejama mano kasdienybės dalimi.

- Ačiū už pasidalijimą savo istorija, Arūnai. Gražios ir turiningos Jums kasdienybės, saldžių pergalių ir kuo geresnių laimikių!

Mantas Šernius: „Prieš sezoną buvo daug kalbų, kurias paneigėme“

jonavoszinios.lt — Tue, 11 Feb 2025 14:00:05 +0200

Jonavos „CBet“ šeštadienį įveikė Panevėžio „7bet-Lietkabelio“ krepšininkus ir sužaidė paskutiniąsias oficialias rungtynes vasario mėnesį. Įpusėjus „Betsafe-LKL“ reguliariajam sezonui jonaviečiai žengia 5-oje turnyrinės lentelės vietoje, turi iškovoję 8 pergales ir patyrę 10 pralaimėjimų. Apie pirmąją sezono dalį, FIBA lango planus ir laukiančią įtemptą sezono finišą pakalbinome mūsų komandos vyriausiąjį trenerį Mantą Šernių.

- Treneri, tai koks planas sudarytas artimiausiam laikotarpiui? Ar yra žaidėjų kuriuos paleidžiate bent trumpam namo?

Šiuo metu komanda ilsisi iki penktadienio. Po paskutinių rungtynių pasakiau, kad visi turit nešdintis iš miesto, pailsėti ir norėčiau, kad paskutiniuose dviejuose ratuose būtumėte kuo šviežesnėmis galvomis.

Ateinančios trys savaitės suskirstytos į tris mikro ciklus. Pirmajame dar spėsiu sudalyvauti ir pats, o antrame ir trečiame komandai vadovaus mano asistentas Steponas Babrauskas ir fizinio rengimo treneris Aivaras Pranckevičius. Komanda vasario 20 d. Latvijoje sužais draugiškas rungtynes su Rygos „Zelli“, o 22 d. su BK „Ogre“, tada visi kartu grįžę į Jonavą ruošimės artimiausioms rungtynėms namuose prieš Vilniaus „Wolves-Twinsbet“.

- Jūs su Andriumi Ulčicku darbuositės Lietuvos rinktinės trenerių štabe. Kas iš žaidėjų gavo kvietimus atstovauti savo šalies rinktinėms?

Vasario 18 d. su Andriumi jungiamės prie Lietuvos vyrų rinktinės. Bogdanas Bliznyukas FIBA atrankos lange atstovaus Ukrainos rinktinę, o Mihkelis Kirvesas Estijos rinktinę. Vitalii Zotovas taip pat yra išplėstiniame Ukrainos (15 žaidėjų) sąraše, todėl turi būti pasiruošęs prisijungti prie rinktinės esant reikalui.

- Kada planuojama, kad visa komanda grįš sportuoti kartu?

Komanda penktadienį grįžta į treniruočių procesą, išskyrus rinktinių narius ir Brandoną Childressą, kuris gavo kelias laisvas dienas ir išvyko į JAV. DJ Brewtonas liko Jonavoj, nes nori dar labiau padirbėti su savo kūnu bei gerinti įgūdžius krepšinio aikštelėje.

- Kaip vertinate pirmąją sezono dalį? Turite vieną jauniausių sudėčių lygoje, kiek matomas progresas aikštelėje?

Pirmus du „Betsafe-LKL“ ratus vertinu teigiamai. Manau, kad padaryti vasaros darbai nuo liepos 15 d. padaryti gerai. Rezultatas tikriausiai toks, kokio klubas ir tikėjosi. Aišku prieš sezoną buvo daug kalbų, kurias paneigėme. Dabar prioritetas yra išlaikyti tokį lygį, kurį įsikėlėm. Paskutiniai du „Betsafe-LKL“ ratai bus gerokai sunkesni, nes į mus ir komandos žiūrės jau visai kitaip – todėl turime būti pasiruošę.

- Kaip manote ar kas gali pateikti siurprizų šį savaitgalį vykstančiame „Citadele-KMT“ finalo ketverte? Kaip vertinate Eriko Venskaus šansus snaiperio konkurse?

Kiek esu matęs „Citadele-KMT“ finalo ketvertų per paskutinius penkis metus, tai visada nutinka kažkas netikėto. Šiemet sunku pasakyti kas gali išauti, bet mane intriguoja Klaipėdos „Neptūnas“, kurių žaidimas banguoja ir kartais jie atrodo labai gerai, o kartais labai išsibalansavę.

Erikas laimėjo komandos viduje surengtą turnyrą. Į snaiperio konkursą jis vyksta be jokios įtampos įrodyti, kad yra vienas geriausių metikų lygoje. Linkime jam sėkmės ir tikimės, kad nepamirš, jog laimėtą prizą reiks pasidalint su komanda.

Jonavos „CBet“ inf.

Vaistai nuo peršalimo: ką būtina žinoti, kad nepakenktumėte sveikatai?

jonavoszinios.lt — Thu, 06 Feb 2025 12:00:11 +0200

Peršalimo simptomus lengvinančių vaistų pasirinkimas vaistinėse itin platus, tačiau Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) specialistai pabrėžia, kad nereceptinius vaistus netinkamai vartojant galima ne tik nepasiekti laukiamo efekto, bet ir pakenkti sveikatai. Ką verta žinoti ir kokiomis taisyklėmis būtina vadovautis?

Kaip sako VVKT Vaistų registracijos skyriaus vedėja Dovilė Zacharkienė, prieš perkant net ir, atrodo, mums paprastą nereceptinį vaistą, skirtą peršalimo simptomams lengvinti, visada verta pasitarti su specialistu. „Tai pačiai būklei gydyti galima rinktis iš kelių skirtingų veikliųjų medžiagų, kurios skiriasi tiek savo veikimo principu, tiek kitais ypatumais – doze, vaisto vartojimo dažniu ir laiku, derinimu su maistu, gydymo trukme. Dėl to vaistininkas – priklausomai nuo ligos simptomų bei gretutinių ligų ar kitų vartojamų vaistų – gali padėti parinkti tinkamesnį preparatą arba patikslinti dozę. Pavyzdžiui, dauguma pacientų žino aspiriną, tačiau ne visi yra girdėję, kad skirtingos šio preparato dozės turi skirtingą paskirtį – viena skirta skausmui malšinti ir karščiavimui mažinti, kita – kraujo krešėjimui slopinti“, – sako D. Zacharkienė.

Daugiau apie nereceptinių vaistų vartojimą peršalimo simptomams lengvinti – interviu su VVKT atstove.

– Sakykite, ar dažnai žmonės vaistinėje perka kelis skirtingus vaistus su ta pačia veikliąja medžiaga, nepaisydami vaistininkų rekomendacijų jų nevartoti kartu?

– Taip, dažnai. Nors vaistininkai informuoja, kad šių vaistų negalima vartoti kartu, būna, kad žmogus nesupranta ar nesigilina į tai ir elgiasi taip, kaip jam atrodo tinkamiausia. Dėl to išauga nepageidaujamų reakcijų rizika, padidėja tikimybė apsinuodyti vaistais. Pavyzdžiui, į daugumos sudėtinių vaistų nuo peršalimo sudėtį įeina paracetamolis.

– Kodėl paracetamolį reikia vartoti atsargiai?

– Vienu metu patartina vartoti tik vieną preparatą, kurio sudėtyje yra paracetamolio. Labai svarbu nevartoti didesnės nei nurodyta dozės – daugiau nei 4 g per parą. Be to, pavojinga kelias dienas iš eilės vartoti maksimalią šio vaisto dozę.

Ypač atsargiai vaistus, kurių sudėtyje yra paracetamolio, reikėtų vartoti vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms, mat ir vienų, ir kitų organizmas į šį vaistą gali reaguoti jautriau. Be to, vyresnio amžiaus žmonės neretai vienu metu vartoja keletą kitų vaistų, tad rizika patirti nepageidaujamų reakcijų yra dar didesnė.

Visais atvejais būtina atidžiai skaityti pakuotės lapelį, taip pat atkreipti dėmesį į vaisto sudėtį. Jei pakuotės lapelis kažkur pasimetė, visą reikalingą informaciją galima rasti VVKT interneto puslapyje, rubrikoje „Vaistų paieška“. Tereikia įrašyti ieškomo vaisto pavadinimą.

– Kodėl nereikėtų skubėti rinktis sudėtinių vaistinių preparatų ir kokie pavojai kyla juos vartojant be aiškaus poreikio?

– Sudėtinius vaistinius preparatus daugelis žmonių renkasi dėl patogumo, nes nereikia vartoti kelių skirtingų vaistų. Tačiau dažniausiai žmogui, kuris perka vaistą, turintį kelias veikliąsias medžiagas, iš tikrųjų reikalinga tik viena iš jų. Vaisto vartojimas be reikalo paciento būklės nepagerina, priešingai, tik didina nepageidaujamų reakcijų riziką, nes organizmas ir vėl gauna tikrą įvairių veikliųjų medžiagų „kokteilį“. Todėl prieš perkant sudėtinį vaistinį preparatą rekomenduojama vaistininkui išvardinti tikslius savo negalavimų simptomus – jis padės pasirinkti tinkamiausią preparatą.

Taip pat svarbu teisingai suderinti kelis skirtingus vaistus tai pačiai ligai gydyti. Pavyzdžiui, malšindamas skausmą, temperatūrą ir uždegimą, žmogus kartais vartoja kelis panašiai veikiančius vaistus su skirtingomis veikliosiomis medžiagomis. Pacientas tikisi, kad keli vaistai kartu bus veiksmingesni, deja, kai kuriais atvejais labiau padidėja ne preparatų veiksmingumas, o padaugėja nepageidaujamų reakcijų į vaistus.

(VVKT Vaistų registracijos skyriaus vedėja Dovilė Zacharkienė. Asmeninio archyvo nuotr.)

– Kodėl šie vaistai vis dėlto yra nereceptiniai, jei jie gali būti tokie grėsmingi mūsų sveikatai?

– Įprastai nereceptiniai vaistai yra skirti ūmiam skausmui malšinti, karščiavimui mažinti ar peršalimo simptomams lengvinti. Juos vartojant be gydytojo priežiūros, bet laikantis nurodymų, nesitikima tiesioginio ar netiesioginio pavojaus sveikatai ar sunkius padarinius sukeliančių nepageidaujamų reakcijų. Nereceptiniai vaistai gali palengvinti ūmią būklę, sumažinti simptomus ir pagerinti savijautą, jei jie vartojami tinkamai ir laiku.

Tačiau, kaip minėjau anksčiau, dėl vartojimo klaidų – pavyzdžiui, vartojant kelis vaistus su ta pačia veikliąja medžiaga arba ilgiau, nei nurodyta pakuotės lapelyje, – o simptomams užsitęsus nesikreipiant į gydytoją, net ir nereceptiniai vaistai gali tapti grėsme sveikatai. Būtent todėl nereceptiniai vaistai yra parduodami mažomis pakuotėmis, o jų lapeliuose aiškiai nurodoma neviršyti rekomenduojamos gydymo trukmės.

– Vaistų pakuotės lapelyje rašoma, jog vaistais, skirtais peršalimo simptomams lengvinti, galima gydytis ne ilgiau kaip 3 dienas, ir jei būklė nepagerėja, reikia kreiptis į gydytoją. Kuo pavojinga, jei vartojama ilgiau?

– Gydytis savarankiškai, nepasikonsultavus su gydytoju, galima tik labai trumpą laiką. Jei nemalonūs pojūčiai neišnyksta ir toliau vargina prasta savijauta, jei sunkėja bendra būklė, būtina pasitarti su gydytoju, galbūt atlikti kraujo ar kitus tyrimus, kad būtų nustatyta tiksli diagnozė, paskirti būtini vaistai, aptartas jų vartojimas. Priešingu atveju, net ir pats paprasčiausias bei iš pirmo žvilgsnio nesunkus negalavimas gali komplikuotis į sunkią ligą, kuriai įveikti reikės daug daugiau organizmo jėgų, laiko bei finansinių išteklių.

– Ar jus pasiekia informacija, ar duomenis registruojate, kad žmonės patyrė šalutinių poveikių nuo šių vaistų, suvartojo per didelę paracetamolio dozę ar kt.?

– Tarnyba registruoja pranešimus apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas (ĮNR) į vaistinius preparatus, kuriuos teikia tiek pacientai, tiek sveikatos priežiūros specialistai ar vaistininkai. Šie pranešimai labai svarbūs vertinant vaistinių preparatų saugumą. Prasidėjus peršalimo ligų sezonui, Tarnyba gauna daugiau pranešimų apie nepageidaujamas reakcijas, vartojant vaistinius preparatus šioms ligoms gydyti. Daliai pacientų pasireiškia žinomos, t. y. vaistinio preparato pakuotės lapelyje nurodytos nepageidaujamos reakcijos.

Kasmet registruojama ĮNR pranešimų dėl tam tikrų vaistinių preparatų perdozavimo, tarp jų ir paracetamolio. Neretai tai įvyksta, kai neatsakingai vartojami sudėtiniai vaistiniai preparatai, neįvertinus atskirų veikliųjų medžiagų maksimalių leistinų paros dozių.

Apie patirtas nepageidaujamas reakcijas į vaistą pranešti paprasta – tereikia apsilankius vvkt.lrv.lt specialioje anketoje užpildyti reikiamus duomenis.

Šis straipsnis yra VLK vykdomos informacinės farmacinio raštingumo kampanijos „Vaistai nekalba“ dalis.

Teisėja atskleidė saugumo situaciją Lietuvos teismuose: kokios priemonės būtinos darbuotojų ir lankytojų saugumui užtikrinti?

jonavoszinios.lt — Thu, 06 Feb 2025 09:30:00 +0200

Neseniai Kauno apylinkės teisme įvykęs incidentas, kai kaltinamasis smurtavo prieš teisėją, dar kartą iškėlė svarbų klausimą: ar teisėjai, teismo darbuotojai, nukentėję asmenys bei kiti proceso dalyviai gali jaustis saugūs tiek ieškodami teisingumo, tiek vykdydami tiesiogines savo pareigas? Įvykis atskleidė rimtas saugumo spragas teisinėje sistemoje, keliančias pavojų ne tik teisėjams, bet ir prokurorams, advokatams, teismų darbuotojams bei lankytojams. Ką daryti, kad panašių situacijų būtų išvengta? Kokios priemonės būtinos norint užtikrinti teisėjų, teisingumo įstaigų darbuotojų ir lankytojų saugumą? Kokių priemonių imtasi iki šiol? Apie tai kalbamės su Teisėjų tarybos sekretore, Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininke Viktorija Šelmiene.

Ne pirmą kartą girdime, kad teisingumo bendruomenės atstovai, atlikdami tiesiogines savo pareigas, nukenčia nuo įtariamųjų, kaltinamųjų pykčio, agresijos išpuolių. Kaip dažnai tokie incidentai kartojasi?

Deja, tenka pripažinti, kad tokie incidentai yra vis dažnesni. Agresijos, pykčio, nepagarbaus elgesio, posėdžių tvarkos nesilaikymo pasitaiko kone kasdien, o toks išpuolis, kaip nutiko Kaune, per pastaruosius metus jau antras. Vilniaus miesto apylinkės teisme taip pat yra buvęs panašus išpuolis. Teisėjos pripažintos nukentėjusiosiomis, buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai. Teismų bendruomenė tokius įvykius laiko neleistinu elgesiu, mano, kad teismų fizinio saugumo klausimas turi būti sprendžiamas iš esmės.

Kokios priemonės naudojamos Lietuvos teismuose proceso dalyvių saugumui užtikrinti ir kas atsakingas už teismų saugumą?

Tik nedidelė dalis teismų turi apsaugos darbuotojus, dar mažesnė dalis teismų pastatų turi apsaugos vartelius. Kiek man žinoma, nė vienas teismas neturi daiktų skenerių. Tiesa, daugumoje teismų įdiegtos vaizdo stebėjimo kameros. Kai kurie teismai patys rūpinasi savo darbuotojų ir proceso dalyvių saugumu, tačiau plačiau šio klausimo spręsti iki šiol nesiėmė niekas. Vis dėlto tokia situacija, kokia yra Lietuvos Respublikos teismuose, neturėtų egzistuoti Europos Sąjungos valstybėje.

Jūs minite vartelius – ar tai reiškia, kad teismuose naudojami tam tikri skeneriai, metalo detektoriai? Kokia jų paskirtis ir kaip jie veikia?

Panašiai kaip oro uoste, pavyzdžiui, Vilniaus miesto apylinkės teisme nuo rugsėjo pradžios įrengti arkiniai apsaugos varteliai, žmonėms jie žinomi iš oro uosto patikros. Varteliai fiksuoja pro juos einančio asmens turimus metalinius daiktus ir į juos reaguoja. Kone kiekvieną savaitę varteliai Vilniaus miesto apylinkės teisme padeda aptikti maždaug 5 draudžiamus į teismą bandomus įsinešti daiktus. Žmonės į teismo posėdį ateina su pjūklais, plaktukais, replėmis, atsuktuvais, nekanceliarinėmis žirklėmis, peiliais, skutimosi peiliukais ir t. t.

Jei varteliai aptinka neleistinus daiktus, ar juos konfiskuoja apsaugos darbuotojas?

Taip, Vilniaus miesto apylinkės teisme neleistinus daiktus laikinai konfiskuoja apsaugos darbuotojas. Draudžiamus daiktus prašoma palikti rakinamoje daiktų spintelėje. Išeinant iš pastato, juos galima atsiimti. Teismas yra ypač didelis, didelis lankytojų srautas, todėl turime apsaugos darbuotoją. Saugumui užtikrinti arkinių apsaugos vartelių, Vilniaus miesto apylinkės teisme, kaip ir kituose Lietuvos teismuose, nepakanka. Galime į teismo patalpas neleisti įsinešti pjūklo ir kitų neleistinų daiktų, tačiau žmogaus agresijos varteliai suvaldyti negali, tam reikalingi ir apsaugos pareigūnai: apsaugos darbuotojai ar asmenys, kurie geba suvaldyti konfliktą, užkardyti fizinį smurtą.

Kokios dar saugumo priemonės veikia teismuose?

Apsaugos darbuotojus, kaip ir arkinius apsaugos vartelius, turi retas Lietuvos teismas. Ne visi Lietuvos teismai posėdžių salėse turi ir vaizdo stebėjimo kameras, kurios taip pat nėra pakankama priemonė, nes pasireiškiant fiziniam smurtai nėra kas jį užkardytų. Teismuose dar įrengti pagalbos mygtukai. Toks mygtukas spaudžiamas tada, kai teisėjas, turintis žinių, kaip valdyti konfliktą, teismo posėdžių salėje vis dėlto konflikto nebesuvaldo arba teisėjui ar teismo proceso dalyviams gresia pavojus, fizinis smurtas.

Nuo ko priklauso, kad vienuose Lietuvos teismuose yra bent minimali apsauga, t. y. veikia tam tikros apsaugos priemonės, o kituose jų visiškai nėra?

Tai priklauso nuo Lietuvos teismų sistemos finansavimo ir valstybės neskiriamo deramo dėmesio teisingumo sistemai. Nereiktų manyti, kad teismų pirmininkai neužtikrina saugumo savo vadovaujamuose teismuose. Dažnu atveju teismų pirmininkai susiduria su dilema: išmokėti algą teismo posėdžių sekretoriams, valstybės tarnautojams, teisėjo padėjėjams – asmenims, kurie tiesiogiai padeda teisėjui vykdyti teisingumą – ar samdyti apsaugos darbuotoją. Tokiais atvejais atsakymas akivaizdus. Gaila, bet tenka rinktis.

Teisėjų taryba, regis, ne kartą kreipėsi į atsakingas institucijas, prašydama stiprinti saugumą Lietuvos teismuose. Kokios konkrečios, papildomos ar prevencinės priemonės, Lietuvos teismų bendruomenės, Teisėjų tarybos nuomone, būtų veiksmingos siekiant užtikrinti saugumą teismuose?

Teisėjų taryba iš tikrųjų labai didelį dėmesį skiria šiam klausimui ir labai džiugu, kad teisingumo ministras sureagavo į pastaruosius įvykius, sudarė darbo grupę, į kurią yra įtraukti Teisėjų tarybos, Teisėjų asociacijos, Nacionalinės teismų administracijos nariai. Iš tikrųjų matome ir jaučiame susirūpinimą iš Teisingumo ministerijos, į darbo grupę įtraukti ir Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, policijos atstovai. Tikimės, kad Kauno apylinkės teisme įvykęs išpuolis paskatins proveržį sprendžiant fizinio saugumo klausimus teismuose.

Mes, teismų bendruomenė, manome, kad saugumui užtikrinti turėtų būti sukurtas priemonių paketas. Pirmiausia, daiktų ir asmenų patikra įeinant į teismo patalpas. Tai įgyvendinti padėtų mano jau paminėti apsaugos varteliai ir daiktų skeneris. Šios priemonės padėtų užtikrinti, kad draudžiami, pavojingi daiktai nebūtų įsinešti į teismo patalpas. Kita priemonė saugumui užtikinti teismuose – veikianti vaizdo stebėjimo kamerų sistema su garso įrašymo funkcija, nes šiuo metu ne visos teismų posėdžių salės yra filmuojamos ir ne visos kameros turi garso įrašymo funkcijas. Taip pat yra būtinas pareigūnų budėjimas, kad būtų galima greitai reaguoti į pavojingas situacijas, dar svarbu, kad nukentėjusiems asmenims būtų teikiama psichologinė pagalba.

Teismuose pasikartojantys agresijos, smurto, netinkamo elgesio protrūkiai gali atgrasyti proceso dalyvius nuo teisingumo paieškų?

Tikrai taip. Vilniuje yra buvę bent du atvejai, kai nukentėjo į posėdį kviestas liudytojas, išėjęs iš teismo posėdžių salės. Asmuo buvo užpultas teismo pastato prieigose, toje vietoje, kurios apsaugos pareigūnai nebekontroliavo. Prisimenu bent dvi tokias situacijas per pastaruosius metus, tad akivaizdu, kad proceso dalyviai taip pat gali tapti smurto aukomis. Be to, verta pabrėžti, jog agresijos pasitaiko ne tik baudžiamosiose bylose. Nors gali atrodyti, kad smurtinis elgesys būdingas būtent tokioms byloms, iš tiesų nemažai agresijos kyla ir civilinėse bylose – tarp ieškovų, atsakovų, liudytojų ar net nukentėjusiųjų. Po tokių įvykių proceso dalyviams gali būti nedrąsu ieškoti teisingumo, tačiau, iš kitos pusės, teisėjai yra apmokyti valdyti konfliktines situacijas ir pagalbos prireikia tik tada, kai konfliktas tampa nebevaldomas. Taip nutinka, kai žmogus nebenori girdėti, nereaguoja ir savo nepasitenkinimą priimamais sprendimais išreiškia agresyviai. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto apylinkės teisme yra buvęs atvejis, kai asmuo įniršio akimirką spyrė į teismo posėdžių salės duris.

Ar pagrindinė kliūtis užtikrinant teismų saugumą išlieka finansavimo trūkumas? Jei būtų skirta pakankamai lėšų, ar tai iš esmės išspręstų šią problemą?

Manau, kad taip, nes pakankamas finansavimas leistų teismams įsigyti būtinų saugumo priemonių, pasamdyti apsaugos darbuotojus. Žinoma, kyla diskusija, ar apsaugos darbuotojas tikrai užtikrins apsaugą, nes ne visada jis turi teisę naudoti fizinę jėgą ar uždėti antrankius. Tai jau platesnis klausimas. Tačiau bent jau pirminiame etape būtina užtikrinti asmenų ir daiktų patikrą tiek įeinant į teismo pastatą, tiek į posėdžių sales.

Minėjote, kad šiai problemai spręsti buvo sudaryta tarpinstitucinė darbo grupė. Kiek, jūsų manymu, gali užtrukti realūs pokyčiai? Ar turite informacijos apie numatomus veiksmus ir jų įgyvendinimo terminus?

Darbo grupė sausio pabaigoje surengė pirminį pasitarimą, kuriame buvo aptarta, kokių veiksmų reikia imtis, koks bus veiksmų planas. Kitas susitikimas numatytas vasario pradžioje. Situacija reikalauja skubių sprendimų ir nebegali laukti, todėl šiam klausimui skiriamas ypatingas dėmesys.

Augusto Didžgalvio nuotrauka

Nacionalinės teismų administracijos inf.

Brandonas Childressas: „Prieš atvykstant į Jonavą netrūko žinių apie Lietuvą“

jonavoszinios.lt — Sat, 01 Feb 2025 15:35:02 +0200

Jau rytoj Jonavos „CBet“ namuose priims Kėdainių „Nevėžio-Optibet“ krepšininkus. Prieš laukiančias rungtynes su kėdainiškiais pakalbinome komandos rezultatyviausią žaidėją Brandoną Childressą, kuris pasidalino mintimis apie karjeros pradžią, tikslus bei būtinybę siekti pergalės kiekvienose rungtynėse.

- Brandonai, tavo tėvas buvo profesionalus krepšininkas spėjęs parungtyniauti ir NBA. Ar krepšinis tavo gyvenime buvo užprogramuotas pasirinkimas?

Aš augau Marylande bei Vinston-Seileme, vaikystėje prieš pradedant žaisti krepšinį spėjau išmėginti amerikietišką futbolą ir beisbolą. Randas, kurį turiu virš akies ir yra iš beisbolo. Po to karto man užteko ir pradėjau žaisti krepšinį.

- Studijavai ir atstovavai vieną stipriausių JAV universitetų „Wake Forest“. Kokie prisiminimai iš studijų laikų?

Prisiminimai patys geriausi, daugelis žaidėjų tapo profesionaliais krepšininkais, o vienas kitam padėdavome net ir pabaigus studijas. Su Kostu Mitoglou (Atėnų „Panathinaikos“) mano pirmajame sezone Graikijoje kalbėdavomės kiekvieną dieną. Sekame vienas kito karjeras ir pasidomime, kaip sekasi mūsų šeimoms.

- Per savo gimtadienį įkeltame Instaram‘o įraše pasidalinai Kobe Bryanto nuotrauka. Ar jis buvo vienas iš tavo vaikystės idealų?

Neabejotinai. Jis mano visų laikų mėgstamiausias žaidėjas. Vis dar sunku susitaikyti su 2020 sausio 26 d. naujiena, aš kiekvieną dieną jį prisimenu ir pagerbiu. Kiekvieną kartą eidamas į aikštelę dėviu jo sportinius batelius.

- Kurių Europoje rungtyniaujančių gynėjų žaidimas tau imponuoja?

Su TJ Shortsu („Paris Basketball“) vienas prieš kitą rungtyniavome Vokietijoje ir jaučiame abipusę pagarbą, nes, nepaisant žemo ūgio, įrodinėjame, kad galime būti itin naudingi krepšinio aikštelėje. Tikiuosi jis laimės Eurolygos MVP apdovanojimą. Codi Miller-McIntyre‘as (Belgrado „Crvena Zvezda“) man visada buvo kaip vyresnis brolis ir manimi rūpinosi nuo paauglystės, esu jam labai dėkingas ir visada malonu stebėti jį rungtyniaujant.

- Jonavos ekipa tau jau yra šeštasis klubas Europoje. Penkiose ekipose turėjai dviženklį taškų vidurkį. Kaip manai, kokios tavo stiprybės puolime?

Viskas gaunasi natūraliai. Pasitikiu savo metimu ir tai man leidžia sutraukti varžovų komandos dėmesį, bet taip pat man patinka ir kurti situacijas komandos draugams. Tiesiog stengiuosi kuo geriau skaityti varžovų gynybą.

- Prieš atvykstant į Jonavą ką buvai girdėjęs apie mūsų šalį?

Žaidėjai, rungtyniavę Lietuvoje, pasakojo apie mažus atstumus keliaujant. Olivier Hanlanas (rungtyniavęs Kauno „Žalgiryje“) pasakojo apie lygą ir aš niekada neturėjau nieko prieš rungtyniavimą Lietuvoje. Su Anthony Cowanu (Vilniaus „Wolves Twinsbet“) esame taip pat geri pažįstami nuo vaikystės, todėl apie jūsų šalį žinių tikrai netrūko. Žinojau, kad Jonava yra mažas miestas, kuriame galiu fokusuotis tik krepšiniui. Taip pat girdėjau apie puikius „CBet“ fanus bei Lietuvos krepšinio lygoje į puolimą itin orientuotą žaidimo stilių.

- Kokie tavo asmeniniai ir komandiniai tikslai sezono pabaigai?

Noriu laimėti kaip įmanoma daugiau rungtynių ir būti naudingiausias žaidėjas komandai. Turime pasiekti atkrintamąsias ir svajoju jose kartu su komanda patriukšmauti. Siekiu visiems įrodyti, kad galiu būti dar geresnis krepšininkas.

Sekmadienio susitikimo su Kėdainių „Nevėžio-Optibet“ ekipa pradžia – 19:00.

Bilietus į rungtynes platina Ticketmarket.lt

Bilietus taip pat galite įsigyti paspaudę čia: bit.ly/4jLSJBd

Jonavos „CBet“ inf.

Kokie yra pagrindiniai Teisėjų garbės teismo tikslai ir uždaviniai?

jonavoszinios.lt — Thu, 30 Jan 2025 09:30:00 +0200

Teisėjų garbės teismas – tai teismų savivaldos institucija, kurios sprendimai daro įtaką ne tik teisėjų bendruomenei, bet ir visos visuomenės pasitikėjimui teismais. Kokie yra pagrindiniai Teisėjų garbės teismo tikslai ir uždaviniai? Su kokiais iššūkiais susiduria ši teismų savivaldos institucija ir kaip šis teismas prisideda prie teisėjų elgesio standartų formavimo? Apie tai kalbamės su neseniai paskirta Teisėjų garbės teismo pirmininke, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaite-Balyniene.

Sveikiname tapus Teisėjų garbės teismo pirmininke. Ką Jums asmeniškai reiškia šios pareigos?

Visų pirma, didelį teisėjų bendruomenės pasitikėjimą ir ne mažesnę atsakomybę. Kartu tai reiškia tikrai įdomią ir unikalią profesinę patirtį. Nors iš visų teismų savivaldos institucijų darbas Teisėjų garbės teisme yra artimiausias kasdieninei teisėjo veiklai, šis teismas turi specifinę kompetenciją, o jo veikla ypač reikšminga formuojant teisėjų elgesio standartus ir saugant teisėjų procesinį nepriklausomumą.

Kokie, Jūsų manymu, yra pagrindiniai Teisėjų garbės teismo tikslai ir uždaviniai?

Tikslai, mano manymu, yra du. Vienas – siekti, kad teisėjų veikla ir elgesys atitiktų jiems keliamus aukštus reikalavimus. Teisminės valdžios nepriklausomumas lemia, kad dėl jos narių tinkamo elgesio gali spręsti tik ji pati. Tai yra didelė atsakomybė. Teismų nepriklausomumas nėra privilegija ar priemonė pateisinti aplaidų ar neetišką teisėjų elgesį, todėl savivalda pagrįsta teisėjų drausminės atsakomybės sistema turi veikti taip, kad akivaizdžiai aplaidaus, neetiško teisėjų elgesio faktai, kenkiantys teisminės valdžios autoritetui, nebūtų toleruojami. Kita vertus, į Teisėjų garbės teismą jokiu būdu neturėtų būti žvelgiama kaip į „baudėją“. Ne mažiau svarbus šiam teismui keliamas tikslas – užtikrinti teisėjų teisę į tinkamą teismo procesą sprendžiant jų drausminės atsakomybės klausimus, su teisėjų etika susijusius precedentus formuoti taip, kad nebūtų pažeidžiamas teisėjų nepriklausomumas vykdant teisingumą, kad teisėjų drausminės atsakomybės sistema nesudarytų prielaidų daryti teisėjams neleistiną spaudimą iš visuomenės, bylos šalių ar teismo administracijos pusės.

Ar planuojate inicijuoti kokias nors naujoves ar pokyčius Teisėjų garbės teismo veikloje?

Visuomet laikiausi pozicijos, kad naujovės, ypač teismų veikloje, pačios savaime nėra joks gėris – jos turi būti diegiamos tik įsitikinus jų būtinumu ir naudingumu. Mano akimis, Teisėjų garbės teismas tinkamai atlieka jam priskirtas funkcijas ir turi teisėjų bendruomenės pasitikėjimą, todėl, sutikdama imtis šių pareigų, apie kokius nors neatidėliotinus pokyčius šio teismo veikloje tikrai negalvojau. Kur kas svarbiau, mano akimis, išlaikyti esamą teismo veiklos kokybę ir pasitikėjimą jo vykdoma veikla.

Kaip ketinate stiprinti teisėjų bendruomenės pasitikėjimą Teisėjų garbės teismu ir jo sprendimais?

Atsakydama į šį klausimą pacituosiu Konstitucinio Teismo teisėją Algį Norkūną, kuris yra labai teisingai pastebėjęs, jog teisėjo galia yra teisingas sprendimas, pagrįstas aiškiais argumentais. Nėra kito būdo pasitikėjimui teismu užtikrinti, nei sąžiningas kasdienis teisėjų darbas. Tam, kad Teisėjų garbės teismu būtų pasitikima, jo sprendimai turi būti aiškūs ir prognozuojami, o procesas šiame teisme atitikti tinkamo proceso garantijas. Teisėjai turi matyti, kad Teisėjų garbės teismo sprendimai priimami nesivaikant vienadienio populiarumo, nepasiduodant išorės spaudimui, kiekvienas atvejis išanalizuojamas atidžiai, įvertinamos visos reikšmingos aplinkybės, nepažeidžiami teisinio apibrėžtumo ir proporcingumo principai.

Kokie, Jūsų nuomone, yra didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduria Teisėjų garbės teismas? Kaip juos ketinate spręsti?

Turbūt sudėtingiausias ir kartu profesine prasme įdomiausias Teisėjų garbės teismo veiklos aspektas yra sąlygotas pačios šio teismo kompetencijos. Teisėjų etika remiasi principais, kurie nėra tiksliai apibrėžti – neturime baigtinio sąrašo veiksmų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neetiški. Visuomenės lūkesčiai, susiję su teisėjų veikla, ypač jų veikla už teismo ribų, taip pat yra kintantys, susiję su pačios visuomenės raida. Pavyzdžiui, dar visai neseniai į bet kokį teisėjo dalyvavimą socialinių tinklų veikloje buvo žvelgiama neigiamai. Šiandien toks dalyvavimas jau nieko nebestebina, tačiau iškyla naujų iššūkių, susijusių su tuo, kaip teisėjas turėtų elgtis virtualioje erdvėje, kad tai nepakenktų jo paties ir teismų autoritetui, netrukdytų teisėjui vykdyti jo funkcijas. Visada turi būti užduodamas klausimas, ar tam tikrame socialiniame kontekste ir protingo, informuoto stebėtojo akyse teisėjas vykdė veiklą, kuri galėtų objektyviai pakenkti jo nepriklausomumui arba nešališkumui. Teisėjų garbės teismui tenka užduotis ne tik įvertinti konkretų teisėjo elgesį etikos aspektu, bet ir tinkamai nubrėžti ribą, skiriančią atsitiktinį nukrypimą nuo etikos standartų ir elgesį, už kurį turi būti taikoma drausminė atsakomybė.

Kokias tendencijas pastebėjote pradėjusi eiti naujas pareigas? Ar Teisėjų garbės teismo išnagrinėtų drausmės bylų teisėjams skaičius auga ar mažėja?

Iš ankstesnės sudėties Teisėjų garbės teismo veiklos ataskaitų matyti, kad per metus šio teismo išnagrinėjamų teisėjų drausmės bylų skaičius išlieka panašus: per metus tokių bylų išnagrinėjama apie 3. Dažniausiai drausmės bylos teisėjams iškeliamos už Teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą: pareigingumo, pavyzdingumo, pagarbos žmogui principų nesilaikymą. Atvejų, kai teisėjui iškelta drausmės byla yra nutraukiama, per metus pasitaiko 1–2, t. y. apie trečdalį. Kartais teisėjui iškelta drausmės byla nutraukiama tik dėl dalies pažeidimų. Kai kurios bylos nutraukiamos nelikus drausminės atsakomybės subjekto, t. y. teisėją, kuriam iškelta drausmės byla, atleidus iš pareigų nesibaigus drausmės bylos nagrinėjimui.

Kaip sieksite užtikrinti skaidrumą ir nešališkumą nagrinėjant teisėjų elgesio klausimus?

Teisėjų garbės teismas savo veikloje vadovaujasi Teisėjų garbės teismo nuostatais, kurie numato esmines tinkamo proceso garantijas. Garbės teismo narių nešališkumą užtikrina nuostatuose įtvirtinta nušalinimo teisė, be to, sprendimą nusišalinti nuo konkrečios bylos nagrinėjimo gali priimti ir pats Garbės teismo narys. Procesas Garbės teisme yra viešas, viešai skelbiama informacija apie Garbės teismo priimtus sprendimus, viešinamos ir Garbės teismo veiklos ataskaitos. Tačiau skaidrumui užtikrinti vien procesinių garantijų nepakanka. Kadangi teisėjų drausminės atsakomybės procesas neretai sulaukia didelio visuomenės dėmesio, labai svarbu, kad informacija visuomenei apie šio teismo priimtus sprendimus būtų pateikiama laiku, o sprendimų motyvai paaiškinami kalba, suprantama ir teisinio išsilavinimo neturinčiam asmeniui. Taip ne tik užtikrinamas Teisėjų garbės teismo veiklos skaidrumas, bet ir ugdoma visuomenės teisinė kultūra, kuri tiesiogiai prisideda prie pasitikėjimo teismų veikla užtikrinimo.

Kokį vaidmenį Teisėjų garbės teismas turėtų atlikti stiprinant visuomenės pasitikėjimą teismų sistema?

Teisėjų garbės teismo vaidmuo šioje srityje neabejotinai yra labai reikšmingas. Nors visuomenės pasitikėjimą teismų sistema lemia kompleksas veiksnių, iš kurių ne visi gali būti lemiami pačių teismų, arba priklauso ne vien nuo jų, pagrindinis veiksnys išlieka visuomenės narių įsitikinimas, kad prireikus kreiptis į teismą jų bylą nagrinės kompetentingas, atidus ir nepriklausomas teisėjas, nesibaiminantis priimti teisingo, nors galbūt nepopuliaraus sprendimo. Teisėjų garbės teismo veikla prie to prisideda, viena vertus, pasiųsdama visuomenei aiškią žinią, kad akivaizdžiai aplaidaus, neetiško profesinio elgesio faktai nebus toleruojami ir už juos bus taikoma atsakomybė, kartais ir pati griežčiausia. Kita vertus, Teisėjų garbės teismas veikia ir kaip teisėjų nepriklausomumo sargas, užtikrinantis, kad teisėjas nebūtų baudžiamas už veiksmus, tiesiogiai susijusius su teisingumo konkrečioje byloje vykdymu. Galiausiai, kaip jau minėjau, savo sprendimais Teisėjų garbės teismas ne tik teisėjus, bet ir plačiąją visuomenę informuoja apie tai, kokie yra teisėjų veiklos standartai, koks yra teisėjo nepriklausomumo principo turinys ir kaip jis dera su teisėjo profesine atsakomybe.

Kokią žinią norėtumėte perduoti teisėjų bendruomenei ir visuomenei, pradėdama eiti šias pareigas?

Norėčiau priminti, kad nepriklausomumas ir atsakomybė yra vieno medžio vaisiai – tik profesionalus ir garbingas teisėjas gali būti išties nepriklausomas. Naujos sudėties Teisėjų garbės teismas yra pasiruošęs tęsti darbą, kartu su jumis visais saugoti šias vertybes.

Lietuvos 10 km rekordą pagerinęs Valinčius: apie periodą JAV, sugrįžimą į Lietuvą, pasirengimą ir paaugusią motyvaciją

jonavoszinios.lt — Sat, 25 Jan 2025 17:06:00 +0200

Prieš dvi savaites varžybose Valensijoje bėgikas Giedrius Valinčius pagerino beveik 20 metų galiojusį Lietuvos rekordą 10 km distancijoje bėgant plentu. Per 28 min. 45 sek. atbėgęs atletas ankstesnį rekordą pagerino 43 sek. „Love Streams Running“ klubo bėgikas rašė trumpą tinklalaidę, kurioje papasakojo plačiau apie pasirengimą šios varžyboms ir jas pačias.

24 metų G. Valinčius praėjusiais metais po studijų JAV grįžo į Lietuvą. Kalifornijoje studijavęs lietuvis baigė bakalauro ir magistro studijas, tačiau karjerą tęsia Lietuvoje, o jį treniruoja „Love Streams Running“ treneris Jonas Žakaitis.

„Pirmus metus sekėsi gerai, antrus labai patobulėjau ir vertinu pozityviai, nors paskutiniai metai nebuvo patys geriausi ir malonūs. Tai sakau dėl vidinės komandos būsenos – ryšio tarp komandos draugų, trenerių ir bendros atmosferos. Svarbiausias dalykas man buvo trauma, ilga kelio trauma, nežinau, kiek rimta, bet ilgai užtruko, kol galėjau grįžti iki pilno treniruočių režimo“, – apie savo patirtį JAV pasakoja G. Valinčius.

Grįžęs į Lietuvą marijampolietis nusprendė apsistoti Vilniuje, kur ir prisijungė prie „Love Stream Running“ klubo, kuriame pats Giedrius dirba ir kaip treneris su sportininkais mėgėjais.

Varžybos Valensijoje atletui buvo antrosios 10 km plentu varžybos po grįžimo į Lietuvą, o pasakojimą apie jas galite išgirsti tinklalaidėje. Vėliau G. Valinčius pirmą kartą karjeroje turėjo sporto stovyklą aukštikalnėse, Ispanijos Siera Nevados kalnuose.

„Nebuvau pilnai pasirengęs prieš stovyklą, bet nusprendėme važiuoti, nes viskas buvo suplanuota. Važiavau su idėja, kad bus tam tikras eksperimentas, pažiūrėsiu kaip organizmas reaguoja į aukštį. Stovykla sekėsi labai gerai, nuvažiavęs jaučiausi tikrai gerai. Bėgau ten tokiu pat tempu ir realiai su tokiu pulsu, kaip bėgčiau Lietuvoje, jūros lygyje. Aišku, darant sprintus kvėpuoti buvo sunkiau, bet po savaitės ar dviejų pradėjau jaustis puikiai, daryti greitas specifines treniruotes“, – pasakoja G. Valinčius.

Prieš startą Valensijoje laukė dar viena stovykla, Monte Gardo, Portugalijoje, kurios įspūdžius Giedrius irgi papasakoja gana plačiau video. Beje, kiekvienas bėgikas mėgėjas Giedrių gali sekti sporto socialiniame tinkle „Strava“, kur atletas neslepia savo treniruočių ir dalijasi visais jų duomenimis – laiku, atstumu, pulsu ir net laktato testo duomenimis.

„10k Valencia Iberacaja By Kiprun 2025“ varžybose lietuvis pateko į subelito grupę, kas reiškia startą ne pačiame trasos priekyje. Dėl ko Giedrius sugaišo tiek laiko, tiek nervų. Apie tai Giedrius pasakoja daug ir išsamiai.

„Dieną prieš varžybas gana daug pavaikščiojau su draugais, kas atrodė kaip gera idėja, nes atitraukia dėmesį nuo varžybų. Man tai patinka, visada JAV dieną prieš varžybas leidi dieną su komandos draugais, pavalgai restorane, veiki kažką smagaus ir taip negalvoji apie varžybas. Manau, kad išgyventi varžybas dieną prieš jas yra negeras dalykas. Reikia atrasti ir balansą, kad iš vakaro prieš varžybas kojos nebūtų sunkios lyg po salės.

Prieš startą iššovus ginklui supratau, kad mano spėjimas, jog užtruks nusigauti iki starto linijos, pasitvirtino. Nesupratau, ar turėčiau nuspausti laikrodį, nes iššovus ginklui atrodė, kad niekas aplink nejuda. Oficialus Lietuvos rekordas ir mano subėgtas laikas yra 28 min. ir 45 sek., bet rezultatuose tikras laikas (vadinamas „gun time“ – aut. past.) yra 28:40 – realiai penkias sekundes trukau iki starto linijos“, – pasakojo G. Valinčius.

Bėgikas iškart po finišo pamatė, kad pasiekė Lietuvos rekordą, nors jo ratifikavimui dar reikėjo praeiti dopingo kontrolę. Finišo laikai rodo, kad Valensijoje varžybos buvo itin aukšto lygio, kuo gyrėsi ir bėgimo organizatoriai.

Iš viso Valensijoje startavo per 13 tūkst. bėgikų, žinoma, čia bėgo ir daugybė mėgėjų. Vis dėlto be G. Valinčiaus pasiekto Lietuvos rekordo čia krito dar 11 valstybių nacionaliai vyrų ir 2 valstybių nacionaliniai moterų rekordai. Nugalėtojas švedas Andreasas Almgrenas tuo pačiu pagerino ir Europos rekordą (26:53 min.), urugvajietis Santiago Catrofe – Pietų Amerikos žemyno rekordą (27:16).

„Manau, kad šis rekordas yra tik tarpinė stotelė, jį reikėjo subėgti, norint bėgti greitai. Apie rekordą per daug negalvojau, tai gerai, nes nebuvau susifokusavęs bėgti rekordo tempu, tiesiog stengiausi bėgti kuo greičiau. Prieš varžybas planas buvo pirmą kilometrą išbėgti apie 2:50 min/km tempu, o toliau jį laikyti apie 2:53–2:50. Atrodė, kad tai realus tempas pagal treniruotes. Realiai pirmas kilometras buvo apie 2:46, kaip ir nugalėtojo. Tempas atrodė gana komfortiškas, nors bėgau asmeniniam rezultatui. Į laikrodį nežiūrėjau, automatiniai ratukai buvo išjungti, realiai nežinojau, kokiu tempu bėgu, buvau susifokusavęs laikytis grupėje ir vis aplenkti kažkiek žmonių“, – pasakojo G. Valinčius.

Varžybų metu lėčiausiai atletas įveikė 5 ir 6 km, po to pradėjo greitėti, o tam padėjo ir vadinamoji „flow“ būsena: „Pajaučiau motyvaciją, visai kitą savijautą, bėgti ir greitėti net neatrodė sunku. Sporto psichologijoje tai vadinama „flow“ būsena, kai jautiesi tame momente, visos kitos mintys dingsta ir tiesiog nori bėgti kuo greičiau, o daugiau niekas neegzistuoja. Labai geras jausmas.“

G. Valinčius atskleidė, kad tiek pasiektas rezultatas, tiek savijauta jį labai įkvepia ateičiau: „Tai, kad varžybų pastanga atrodė gana lengva motyvuoja treniruotis ir toliau gerinti formą.“

Psichologė dr. V. Demidenko: Lietuva turės inovatyvią pabėgėlių psichikos sveikatos programą

jonavoszinios.lt — Thu, 23 Jan 2025 11:00:25 +0200

V. Demidenko yra Jonavos rajono socialinių paslaugų centro, atsakingo ir už užsieniečių integraciją savivaldybėje, direktorė. Jonavos įdirbis dažnai laikomas pavyzdiniu Lietuvoje. Ji taip pat vadovauja nacionalinei ekspertų grupei, dalyvaujančiai naujosios pabėgėlių psichikos sveikatos programos rengime.

Moderni programa, kurios sukūrimą koordinuoja Priėmimo ir integracijos agentūra, orientuota pirmiausiai į ukrainiečius ir bus paruošta taikyti visose Lietuvos savivaldybėse.

-Koks pabėgėlių psichikos sveikatos programos tikslas ir ką naujo ji atneš į Lietuvą?

Pabėgėliai su rizikomis psichikos sveikatai, pavyzdžiui, potrauminio streso sindromo rizika, susiduria dažniau nei kitos grupės. Jei laiku nesuteiksime pagalbos, sprendimas vėliau bus brangesnis. Todėl ir rengiamas pabėgėlių psichikos sveikatos ir psichosocialinės gerovės užtikrinimo standartas, kurį galėtų taikyti kiekviena savivaldybė.

Dažniausiai Lietuvoje psichikos sveikatai daugiau dėmesio skiriama kai jau yra atsiradę rimtų sutrikimų ir reikalinga specializuota psichologų ar psichiatrų pagalba. Mes siekiame, kad daugiau paslaugų būtų suteikiama anksčiau, prevenciškai, kai pakanka nespecializuotos psichosocialinės pagalbos, kurią suteiktų tam apmokyti bendruomenių lyderiai, socialiniai darbuotojai ar pedagogai.

-Kaip tai veiktų?

Didžioji dauguma pabėgėlių ir imigrantų susiduria su stresinėmis situacijomis, krizėmis, bet neturi rimto psichikos sveikatos sutrikimo. Žmogus patiria vienatvę, nepasitikėjimą savimi, integracijos sunkumus, nerimą dėl ateities, gedulą dėl namų ar artimųjų.

Svarbu sudėlioti psichosocialinės pagalbos teikimą taip, kad pirminiame lygmenyje šiose situacijose galėtų padėti apmokyti užsieniečių bendruomenių lyderiai. Jie gebėtų suteikti emocinę paramą, sumažintų vienišumo jausmą, nerimą.

Antrame lygmenyje pagalbą suteiktų specialistai, kurie neturi psichikos sveikatos specialisto išsilavinimo, pavyzdžiui, socialiniai darbuotojai, mokytojai, savanoriai, bet yra įgiję tam tikrų psichologinių žinių paketą.

Tai Lietuvoje menkai išvystyta. Pernelyg pasikliaujame tik psichoterapeutais, tik klinikiniais psichologais, tik psichiatrais. Bet juk pirminiame lygmenyje labai daug gali nuveikti ir kiti specialistai, ir pati bendruomenė, ir galbūt žmogui net nebeprireiks tos specializuotos pagalbos. Matome, kad tai veikia kitose Europos šalyse, taigi gali būti plėtojama ir kiekvienoje Lietuvos savivaldybėje.

-Ar tokia prieiga gali būti taikoma ir visos visuomenės emocinei gerovei?

Tai po truputį jau pradeda daryti visuomenės sveikatos biurai, nacionaliniu mastu vyko gerovės konsultantų projektas.

-Kas tie gerovės konsultantai?

Tai socialiniai darbuotojai, socialiniai psichologai, išklausę tam tikrą terapijos metodų kursą.

Žmones dažnai atbaido žodis psichologas. Gerovės konsultantas skamba mažiau pavojingai, bet gali suteikti reikalingą psichoemocinę paramą ir identifikuoti profesionalesnės konsultacijos poreikį.

Nespecializuotos pagalbos plėtra yra visokeriopai naudinga. Ji mažiau kainuoja, aprėpia daugiau žmonių ir identifikuoja tuos, kuriems reikia specializuotos pagalbos.

-Lietuvoje psichikos sveikata rūpintis vis dar nėra „normalu“, žmonės gėdijasi arba neigia, kad jiems gali būti reikalinga pagalba. Ar užsieniečius įtikinti dar sunkiau?

Stigma Lietuvoje mažėja, ypač jaunojoje kartoje. Pabėgėlių ir migrantų bendruomenėse ji yra stipresnė ir jie pagalbos kreipiasi dar atsargiau.

Būtent todėl ir turime orientuoti sistemą į pirminę pagalbą per žmones, kurie jau turi glaudesnį santykį su bendruomene ir atskirais jos nariais. Tokia parama yra lengviau priimama, nes bendruomenės lyderis, mokytojas, socialinis darbuotojas jau turi ryšį ir pasitikėjimą. Šie specialistai gali paaiškinti, kas yra stresas, kaip jį valdyti, kad jų, pabėgėlių, situacijoje susidurti su sunkumais ir ieškoti rimtesnės pagalbos yra normalu.

-15 metų vadovaujate Jonavos rajono socialinių paslaugų centrui. Jonava laikoma geruoju pavyzdžiu, kalbant apie užsieniečių integraciją Lietuvoje. Kodėl?

Išties Jonavos rajono savivaldybė turi daug ir geros darbo su pabėgėliais ir imigrantais patirties. 1996 m. mūsų rajone, Rukloje, buvo įkurtas Pabėgėlių priėmimo centras, šiemet tapęs Priėmimo ir integracijos agentūra, ir beveik 30 metų mes, Jonavos rajono visuomenė, gyvename kartu su kitataučiais iš įvairių šalių. Šioje situacijoje turėjome galvoti, kaip integraciją padaryti sėkmingesnę.

Jonava padarė tai, ko dar nėra kitose savivaldybėse: visas paslaugas pabėgėliams ir imigrantams organizuojame vieno langelio principu. Naujoje aplinkoje žmogui sunku susiorientuoti tekinant net bazinius poreikius. Tam, kad nereikėtų galvoti, kaip nueiti į Užimtumo tarnybą, kur darželis, mokykla ir kitos socialinės paslaugos, žmogus gauna visą informaciją per Jonavos rajono Socialinių paslaugų centrą.

Kai žmogus atvyksta į centrą, įvertinami visi jo poreikiai – apgyvendinimo, įsidarbinimo, švietimo, sveikatos priežiūros. Tai, ką šiuo metu bandoma sukurti nacionaliniu mastu – kalbu apie užsieniečių koordinatorius – Jonavoje sėkmingai veikia jau šiandien.

Taip pat esame sukūrę žaliuosius koridorius. Socialinių paslaugų centro specialistai gali susisiekti su kitomis įstaigomis, padėti užpildyti dokumentus, kad užsieniečiui, ypač nemokančiam lietuvių kalbos, nekiltų sunkumų. Pavyzdžiui, su poliklinika turime atskirą susitarimą, kad žmogus patektų tiesiai pas angliškai arba rusiškai kalbantį šeimos gydytoją, o ne pradėtų nuo registratūros ir bandytų susikalbėti.

Taip yra lengviau ir įstaigoms, nes sumažėja konfliktinių situacijų dėl elementaraus nesusikalbėjimo.

Turime kultūros mediatorius – įvairių bendruomenių atstovus, kurie padeda mūsų socialiniams darbuotojams su jomis bendrauti.

Taikome kultūriškai jautrios pagalbos pabėgėliams modelį. Tai vienas svarbiausių dalykų, kuo išsiskiriame iš kitų savivaldybių.

-Kaip per tuos dešimtmečius keitėsi Jonavos rajono institucijų požiūris į gyventojus iš užsienio?

Anksčiau vyravo įsitikinimas, kad tai specifinė grupė, kuriai reikia kitokių paslaugų ir tik specifiniai specialistai jas gali suteikti. Dabar savivaldybė supranta, kad užsieniečiai yra tiesiog mūsų rajono gyventojai, o įstaigos tiesiog turi šiek tiek prisitaikyti. Nereikia atskiros bibliotekos, reikia tik kad atsirastų knygų ukrainiečių ar arabų kalbomis.

Dabar Jonava yra vienintelis Lietuvos miestas, dalyvaujantis Europos Tarybos Tarpkultūrinių miestų programoje, kuri padeda gerinti integracijos politiką. Savivaldybės strateginiame plane yra išskirti aiškūs užsieniečių integracijos tikslai, priemonės, numatytos lėšos ir paskirstytos atsakomybės.

-Kaip keitėsi Jonavos vietinių gyventojų santykis su atvykusiaisiais?

Anksčiau pasitaikydavo įvairių situacijų, bet per 20 metų įvyko labai daug teigiamų pokyčių ir dabar Jonavos rajono visuomenė šiuo aspektu yra palyginti labai brandi. Priežastis – kiekvienas gyventojas turėjo tiesioginės arba netiesioginės patirties su pabėgėliais ar imigrantais. Net jei nepažįsta, tai gyvena netoliese arba vaikai mokosi toje pačioje klasėje.

Suprasdami asmeninio bendravimo svarbą organizuojame daug progų pabūti kartu – gaminti, valgyti, šokti. Pabėgėlių bendruomenės aktyviai dalyvauja įvairiose miesto šventėse. Tik asmeninė teigiama patirtis su kitataučiu gali pakeisti kai kurias nuostatas, suformuotas viešosios erdvės arba pažįstamų pasakojimų.

Priėmimo ir integracijos agentūros interviu su psichologe dr. Valentina Demidenko, Jonavos rajono socialinių paslaugų centro direktore ir nacionalinės ekspertų grupės, dalyvaujančios rengiant pabėgėlių psichikos sveikatos ir psichosocialinės gerovės programą, vadove.

Prokurorė L. Barauskienė: „Tai, kad šiais laikais nepilnamečiai daro daugiau nusikaltimų – mitas“

jonavoszinios.lt — Tue, 21 Jan 2025 13:00:28 +0200

Visuomenėje keičiantis kartoms sunkiau rasti būdų, kokią tinkamą bendravimo formą ir kalbą pasirinkti su savo atžalomis. Vis sunkiau tampa apčiuopti tinkamą laiką, kada vaikiškas temas tėvų ir vaikų bendravime keisti suaugusiųjų pasaulio iššūkiais. Į šį komunikacijos ratą pamažu įsitraukia prokurorai, siekiantys šviesti paauglius teisinio švietimo kausimais, ginti jų interesus ir padėti, kai nedrąsu klausti ar smalsu žinoti savo atsakomybių ribas.

Susitikimus su septintokais – švietėjišką projektą su trylikamečiais Šiaulių mieste ir visame regione pradėjo įgyvendinti Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorai. Praėjusiais mokslo metais tokius susitikimus inicijavo Vilniaus apylinkės prokurorai, tad nutarta šiais mokslo metais didelio palaikymo sulaukusį projektą tęsti plačiau Lietuvoje. Šiaulių regione numatyta susitikti su 105 septintokų klasėmis. Apie darbą su nepilnamečiais ikiteisminių tyrimų metu kalbamės su viena iš šio projekto dalyvių, Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Ligita Barauskiene.

- Ligita, kuo ypatingas darbas organizuojant ikiteisminius tyrimus, susijusius su nepilnamečiais asmeninis?

- Darbas su nepilnamečiais – specifinė veiklos sritis. Procesas tokiose bylose nėra įprastas, į jį įsitraukia daugiau bendradarbiaujančių institucijų, siekiančių apsaugoti net ir nusikaltusio nepilnamečio interesus. Žinoma, didelis dėmesys skiriamas ir nukentėjusiems nepilnamečiams, jų interesų gynimui.

- Kokios nepilnamečių nusikaltimų tendencijos? Daugėja ar mažėja jų padaromų nusikaltimų?

Nepilnamečių nusikalstamumas visais laikais kėlė visuomenės susirūpinimą. Ypač teisėsaugos institucijų, skiriančių šiai sričiai ypatingą dėmesį. Tendencijos rodo, kad pastaraisiais dešimtmečiais labai kito ne tik nepilnamečių daromi nusikaltimai, bet ir darbas su nusikaltusiais. Nuo 2005 metų Lietuvoje nusikalstamų veikų, kurių padarymu buvo įtariami nepilnamečiai, sumažėjo net 75 % (nuo 4759 iki 1189).

Laikui bėgant kito ir pasekmės, taikomos nusikaltusiems vaikams. Anksčiau pagrindinis dėmesys buvo skiriamas nubaudimui, būtent kriminalinės bausmės paskyrimui, šiuo metu orientuojamasi į vaiko elgesio korekcijas. Dažniausiai pirmą kartą nusikaltęs nepilnametis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikomos auklėjamojo poveikio priemonės. Būtent šios priemonės, mano nuomone, daro didelę įtaką sprendžiant atsakomybės klausimą.

Nepilnamečių nusikalstamumas šiandien sudaro labai nedidelę dalį bendro nusikalstamumo – vos 2,6 %, tačiau keisti visuomenės požiūrį į tai sudėtinga. Akivaizdu, kad siekiant suvaldyti nepilnamečių nusikalstamumą, yra pasiekta teigiamų rezultatų, o „perlaužti“ visuomenės požiūrį, kad šiuolaikinis jaunimas nėra nusikaltėlių karta, yra sunku. Skaitant paskaitas mokyklose, skleidžiame informaciją, kad šiais laikais vaikai, paaugliai nusikalsta žymiai rečiau, sunkių smurtinių nusikaltimų padaroma daug kartų mažiau, tačiau visuomenės įsitikinimo taip greitai pakeisti nepavyksta.

- Kaip keičiasi nepilnamečių nusikaltimų pobūdis?

- 2024 metais Lietuvoje nepilnamečiai buvo įtariami padarę 216 vagysčių – 8 įsibraunant į gyvenamąsias patalpas, 114 iš parduotuvių ir kitų prekybos vietų, 14 transporto priemonių vagysčių. Lyginant su 2008 metais, nusikalstamų veikų skaičius, kurių padarymu įtariami nepilnamečiai, itin sumažėjo. Pavyzdžiui, vagysčių skaičius smuko žemyn beveik 10 kartų. Ypač sumažėjo nužudymų, sunkių sveikatos sutrikdymų, plėšimų, vagysčių įsibraunant į gyvenamąsias patalpas, transporto priemonių vagysčių, vagysčių iš transporto priemonių ir viešosios tvarkos pažeidimų. Kiek mažiau sumažėjo seksualinio pobūdžio nusikaltimų ir vagysčių iš parduotuvių (Informatikos ir ryšių departamento inf.).

Reikia pripažinti, kad yra sritis, kurioje nusikaltimų skaičius auga, tai – nusikalstamų veikų skaičius, susijęs su draudžiamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimu. Nuo 2006 metų iki 2024 metų jis augo net 4 kartus. Prieš 18 metų nusikalstamomis veikomis, susijusiomis su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir jų kontrabanda, buvo įtariami 55 nepilnamečiai, o praėjusiais metais tokių asmenų buvo 249.

- Kaip manote, kas lemia nusikaltimų pobūdį ir nusižengti linkusį nepilnamečių elgesį?

- Tikriausiai vienareikšmio atsakymo nėra. Negalima įvardinti, kad keičiasi tik nepilnamečių daromos nusikalstamos veikos. Keičiantis visuomenei, kinta ir nusikalstamo elgesio formos. Įtaką darantys veiksniai įvairūs – nuostatos, aplinka, kai kuriais atvejais smalsumas, gyvenimiškos patirties ar žinių stoka.

Susitikimų su moksleiviais metu kalbame apie jų atsakomybes, apie atskiras nusikalstamo elgesio formas nepilnamečių tarp nepilnamečių ir pastebiu, kad vaikai nuoširdžiai nustemba nežinodami, kad tam tikras elgesys gali būti laikomas nusikaltimu. Vaikai drąsūs ir žingeidūs, klausia, kas yra pornografija, kada už viešosios tvarkos pažeidimą atsakoma pagal baudžiamuosius įstatymus, koks elgesys jų atžvilgiu nėra normalus ir kada reikėtų ieškoti pagalbos.

- Kiek svarbus pedagogų ar tėvų vaidmuo formuojant nepilnamečio atsakomybės jausmą, požiūrį į įvairių svaigalų vartojimą, nusikaltimų ar nusižengimų darymą ar tiesiog norą išbandyti kažką naujo ir neleistino?

- Šiuo atveju tiek pedagogus, tiek tėvus įvardyčiau kaip svarbiausius šio mechanizmo elementus. Jų pastangos akivaizdžios. Bendraujant su mokyklų bendruomenėmis, pedagogais matyti, kad greta ugdymo proceso nepamirštama ir aktyviai dirbti šiais klausimais. Vaikų teisės, pareigos ir atsakomybės labai aiškiai dėstomos ir mokinio elgesio taisyklėse. Bendraujant su vaikais, akivaizdu, kad jiems šios temos nesvetimos, diskutuotos, tačiau kiek teikiama informacija pasiekia ir paveikia atskirą jaunuolį, sunku pasakyti.

Sakyčiau, kad labai svarbi įvairių priemonių visuma, kuri verčia žmones keistis – kartą į socializacijos centrą patekęs globojamas paauglys, išleistas atostogų, darsyk prasikalto. Po kurio laiko grąžintas į globojamą įstaigą darė naujus nusikaltimus ir buvo nuteistas. Tik šį kartą jis kalbėjo, kad „nori keistis, nori būti tarp žmonių ir nebedarys nesąmonių.“ Pasiektas tam tikras asmens amžius, tuo pačiu prieita riba ir per laiką atėjęs suvokimas, kad nusikaltimų darymas nėra išeitis – buvo tos situacijos vieningai kartu dirbančių specialistų rezultatas.

- Kaip rasti ryšį su jaunuoliu ikiteisminių tyrimų metu ?

- Darbui su vaikais, paaugliais pasitelkiami psichologai, teisėsaugos institucijose taip pat specializuojamės darbui su nepilnamečiais. Ši veiklos sritis ne tik specifinė, bet ir prioritetinė, todėl besispecializuojantiems šioje srityje prokurorams reguliariai organizuojami mokymai, seminarai, diskusijos su įvairių sričių specialistais. Ikiteisminio tyrimo metu įsijungia nemažas ratas bendradarbiaujančių institucijų. Užtikrinamas procesas ir pasitelkiami įgūdžiai bendrauti su vaiku taip, kad jo atmintyje liktų kuo mažiau traumuojančių ir emocinę sveikatą žalojančių padarinių.

- Kaip Jums, kaip prokurorei, savo srities profesionalei, neprarasti sveikos nuovokos? Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp teisinio profesionalumo ir žmogiškų emocijų?

- Iš savo darbo praktikos pamenu labai jautrų atvejį, kai mažamečiai vaikai kentėjo nuo biologinės mamos, sistemingai mušančios savo atžalas diržu ir psichologiškai gniuždančios juos metų metus. Tą akimirką reikėjo ypatingai ryžtingo sprendimo – paimti vaikus iš mamos. Tuomet net vietos seniūnas manęs nesuprato, sakydamas, kaip gali vaikai 10 mėnesių negyventi su savo mama, kai mama neveda asocialaus gyvenimo būdo, negirtauja. Dalyvaudami atvejo vadybos posėdžiuose kartu su kolegomis sprendėme, kada galime leisti mamai pradėti matytis su vaikais, nes buvo akivaizdu, kad ji nevertina savo elgesio su vaikais kritiškai, manydama, kad jų atžvilgiu elgėsi teisingai. Po maždaug pusmečio įvyko virsmas, šioje situacijoje labai padėjo psichologai, dirbę su šeima. Gražiausia buvo tai, kad iš gilaus alkoholio vartojimo liūno, socialinių darbuotojų pastangomis buvo „ištrauktas“ vaikų tėvas. Jis, pats ilgą laiką taip pat kentėjęs nuo smurtaujančios žmonos, su vaikais buvo apgyvendintas socialiniame būste.

Negatyvias emocijas šioje vietoje atperka galutinis rezultatas – vaizdas, kaip vaikai džiaugėsi jų gyvenime atsiradusiu tėčiu, skaniu jo gaminamu maistu, namų šiluma. Atliekant šį ikiteisminį tyrimą mama buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, vaikai jai atleido, o ir ji pati dėjo dideles pastangas pasitaisyti, susitaikė su vyru.

Manau, kad bet kuriame ikiteisminiame tyrime reikalingas šaltas protas, tikėjimas tuo, ką darai ir begalinis patikėjimas žmogumi.

- Ką kiekvienas galime padaryti kurdami sąmoningesnę visuomenę?

- Bendradarbiauti. Nebūti abejingais, nesvarbu, ar atstovautume institucijai, ar savo, kaip piliečio, darbais kurtume geresnį rytojų. Bendradarbiavimas kuriant sąmoningesnę, saugesnę visuomenę yra galimas, kai pasitikime vienas kitu ir žinome, ko bendrai siekiame.

Lietuvos Respublikos prokuratūros inf.

Vizualinio identiteto strategė S. Damulienė: „Jei jūsų įvaizdis „nekalba“ su klientu, jis neturi vertės“

jonavoszinios.lt — Thu, 16 Jan 2025 17:11:37 +0200

Vizualinis identitetas – žodžių junginys, kurio paaiškinimas ne vienam žmogui būtų ne pati lengviausia užduotis. Tą pastebi ir vizualinio identiteto strategė bei dizainerė Simona Damulienė, jau daugiau nei du metus vizualinio identiteto kūrimo ir įgyvendinimo klausimais konsultuojanti skirtingas verslo įmones bei įstaigas.
Būtent su vizualinio identiteto paslauga jonavietė dalyvavo ir konkurse „Sukurta Jonavoje“, kuriame ji buvo apdovanota aukso medaliu kaip smulkaus jauno verslo kategorijos laimėtoja. Apie tai, kas yra tas vizualinis identitetas ir kam jo prireikia šiuolaikinėje visuomenėje – pokalbyje su pačia S. Damuliene.

- Simona, mūsų pokalbį norėčiau pradėti ne nuo ko kito, o nuo paties vizualinio identiteto apibrėžimo. Kas jis yra?

- Vizualinis identitetas – brendo (aut. past. prekės ženklo) strategijos dalis, apibrėžianti, kaip verslas turi atrodyti, tai: logotipas, logotipo sistema, spalvos, jų proporcijos, šriftai, raštai, nuotraukos, jų stilistika ir kiti dizaino elementai darnioje visumoje.
Be to, kas yra vizualinis identitetas, svarbu žinoti ir kam jis reikalingas. Tiesiog būti gražiam nėra pagrindinė jo funkcija. Tai yra verslo vystymo įrankis, skirtas stiprinti prekės ženklo atpažįstamumą rinkoje, išsiskirti iš konkurentų bei pritraukti tikslinę auditoriją, tinkamai su ja komunikuoti. Vertinant iš valdymo pusės, vizualinis identitetas turi būti suprantamas, plačiai ir lengvai panaudojamas, pritaikomas tiek skaitmeninėje, tiek fizinėje aplinkoje.
Viena identiteto dalių yra jo naudojimo taisyklės, kurios skirtos ir tam, kad bet kuris darbą su prekės ženklu perimantis žmogus žinotų, ką bei kaip daryti. Taip pat tam, kad vadovas suprastų, ar jo verslo vizualinė komunikacija įgyvendinama tinkamai.

- Kaip vyksta vizualinio identiteto kūrimas?

- Kuriant vizualinį identitetą pirmiausiai svarbu sužinoti, kokia yra tokio poreikio atsiradimo priežastis, išgirsti, kokie kliento lūkesčiai. Dar prieš kūrybinį procesą daug gilinuosi į verslo veiklos specifiką: kas jis yra, ką ir kodėl daro, kam skirti jo produktai, kaip atrodo konkurentai ir t.t.
Būtent analizė apima didžiąją darbui skirto laiko dalį. Kiekvienas klientas – unikalus, tad ir kelias link vizualinio identiteto sukūrimo skiriasi – kaskart ieškau autentiškų sprendimų, kurie atlieptų konkretaus užsakovo idėjas, misiją ir viziją. Pastebiu, kad kartais įmonės apsibrėžia pastarąsias, užsirašo jas, bet nežino, kaip veikti. Svarbu, kad tai neliktų tik užrašytais žodžiais.
Kliento vertinimu, rizika, kad rezultatas nepatiks ar jis gaus ne tai, ko tikėjosi, yra viena dažniausių tokias paslaugas lydinčių nerimo priežasčių. Tad viso proceso metu bendraujam, jog kiekviename etape jam būtų suprantama, kas vyksta. Taip pat, prieš pereinant į kūrybinę dalį, gana konkrečiai apsibrėžiame užduotį, suvienodiname matymą, kad po kiekvienu žodžiu atsiskleistų tos pačios prasmės. Pvz.: kad nebūtų taip, jog mėlyną spalvą mano vaizduotė piešia lyg giedro dangaus, o kliento matyme ji yra audros debesų, arba man veržlumas – besiveržiančio ugnikalnio vaizdas, o klientui – kylančio pelningumo kreivė.

- Jonavoje Jūsų kurtais vizualiniais identitetais naudojasi Jonavos sporto centras, Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka. Ar galima sakyti, kad šiuolaikiniai verslai ir įstaigos supranta vizualinio identiteto turėjimo prasmę?

- Vieni supranta, kiti – ne, bet aš džiaugiuosi turėdama galimybę dirbti su tais verslais, kurie jau kuria arba nori kurti savo įvaizdį. Jie supranta jo vertę ir man nereikia užsiimti papildoma edukacija.
Tačiau pastebiu, kad vis dažniau yra nujaučiama, jog kažko trūksta, tik nesuprantama ko. Būna, kelis dešimtmečius veikiantis verslas sėkmingai dirba, tačiau iš savo vizualinės komunikacijos vis dar nėra atpažįstamas. Kiek pastangų ir resursų tuomet reikia sutelkti į tai, kad įrašas socialiniame tinkle prasimuštų pro visą informacinį triukšmą ir galiausiai nugultų tikslinio vartotojo pasąmonėje? Ir tai – tik vienas pavyzdys.
Sena tiesa, kad apie knygą nereikia spręsti iš viršelio – sena. Jei žinome, kad būsime vertinami, turime privilegiją iš anksto tam pasiruošti. Ypač šiais, popandeminiais laikais, kai kone viskas persikėlė į skaitmeninę erdvę. Žmonės neturi tiek laiko ir galimybių „perversti visas knygas“, tačiau galime jiems tai palengvinti, tuo pačiu įgyjant konkurencinį pranašumą.

- Rudenį Jonavos rajono savivaldybės ir Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Jonavos filialo organizuotame konkurse „Sukurta Jonavoje“ jūsų teikiama vizualinio identiteto paslauga laimėjo jauno smulkaus verslo kategorijoje. Tai leidžia numanyti, kad vizualinio identiteto stratege tapote ne taip ir seniai. Kas jus atvedė į šį karjeros kelią?

- Manau, mano istorija yra ir daugelio kitų moterų istorija. Esu įgijusi finansų ekonomikos magistro laipsnį. Mano sritis – bankininkystė. Baigusi studijas, karjeros perspektyvos ir vizijos buvo vienokios, tačiau sukūrus šeimą ir vienas po kito gimus vaikams, daug kas pasikeitė. Suprasdama, kad Jonavoje darbo pagal specialybę rasti nepavyks, o važinėti į kitus miestus ir matyti vaikus tik savaitgaliais nenoriu, priėmiau sprendimą mokytis kažko naujo.
Po koronaviruso krizės baigiau multimedijos dizainą ir persikvalifikavimas į mano gyvenimą atnešė naują profesiją.

- Nuo skaičiukų – prie vizualinių elementų. Gali atrodyti, kad tai visiškai skirtingos karjeros kryptys.

- Galvoju, kad čia yra mano stiprybė ir išskirtinumas. Nors dalinai darbas kūrybinis, nesu tik dizainerė ar dailininkė, kuri gražiai piešia... Jei paprašytumėt manęs nupiešti kažką gražaus ant balto popieriaus lapo, spėju, kad man nepavyktų. Gal nuskambės keistai, tačiau ir dabartiniame darbe daug analizuoju, skaičiuoju. Jei kuriu logotipą, jo įgyvendinimui sugalvoju formules, taikau proporcijas. Pats kūrybinis procesas išreikštas labai matematiškai. Man viskas yra skaičiai. Net ir jau jūsų minėto Jonavos sporto centro logotipas – laipsnių ir kampų sistema.
Ekonomikos studijos man padėjo suvokti, kaip veikia verslas. Gebėjimas analizuoti rinkos duomenis, vertinti konkurencinę aplinką, strateginio planavimo įgūdžiai – visa tai labai svarbu dirbant su prekių ženklais ar kalbantis su verslininkai jų kalba. Mano atveju, tai yra – vizualinio identiteto ir jo pritaikomumo pagrindas.

- Simona, šiandien esate vizualinio identiteto strategė - ekspertė. Ar jūs pati visada galvojote, kad jis ir įvaizdis – svarbūs?

- Geras klausimas... Aš, ko gero, įvaizdžio ar reputacijos svarbą geriausiai supratau būdama motinystės atostogose, kai nemažai laiko skyriau veiklai nevyriausybinėse jaunimo organizacijose, savanorystei. Tuomet su dar keliomis kitomis daugiavaikėmis mamomis įkūrėme Jonavos gausių šeimų klubą „Gilė“. Esant motinystės atostogose, ypač kelis kartus iš eilės, tokie užsiėmimai prablaško, be to, suteikia ir skirtingos patirties.
Pamenu, organizuodavome įvairias veiklas jaunimui, mamoms, jonaviečiams ir nuolat susidurdavome su problema dėl dalyvių skaičiaus. Klausdavome savęs, kodėl taip nutinka? Šiai dienai manau, kad viskas atsimušdavo į spontanišką komunikaciją, menką pasitikėjimą organizacija ar padrikai kuriamą jos įvaizdį žmonių akyse. Be abejo, dabar vertinčiau ir tų veiklų poreikį... Viena tiesų, kuria remiuosi – už kiekvieno sėkmingo produkto stovi stiprus brendas.

- Kaip jau kalbėjome, jūsų paslaugomis yra pasinaudojusi ne viena Jonavos įstaiga. Koks jausmas matyti savo darbus savame mieste?

- Aplanko prasmės jausmas, kai matau, kad mano sukurtas įrankis naudojamas, pritaikomas, o taip pat jonaviečių atpažįstamas bei palankiai vertinamas. Yra malonu prisidėti prie savo miesto veido kūrimo.
Dar vienas smagus dalykas, kad mano darbais labai didžiuojasi ir vaikai. Sūnus lanko krepšinio treniruotes Jonavos sporto centre. Jis vis pasidžiaugia ant marškinėlių esančiu logotipu, kurį sukūrė mama. Net ir iš draugų gaunu žinučių su nuotraukomis, kuriose jų gyvenimo momentai užfiksuoti šalia mano kurtų logotipų (aut. past. šypsosi).
Tačiau matant savo darbus man kyla minčių ir apie tai, ką būtų galima padaryti geriau. Gal juokingai skamba, bet dizaine – keli milimetrai ar spalvos tonai turi didelį skirtumą. Tad būna, kad matau netobulumus. Kiti, galbūt, man net įvardijus to nepastebėtų, tačiau aš matau. Turiu susitaikyti, jog taip nutinka ir toliau nutiks, nes nestoviu vietoje, kiekvieną naują darbą lydį nenutrūkstantis ko nors naujo mokymosi procesas.

- Ar jūs pati tikėjotės, kad tapsite viena iš konkurso „Sukurta Jonavoje“ laimėtojų?

- Tokio lūkesčio tikrai neturėjau. Juk, kaip ir kalbėjome, net ir vizualinio identiteto sąvoka nėra visiems lengvai suprantama, o čia dar kalbama apie jo įvertinimą.
Taip pat žinojau, kad konkurse dalyvauja didelės, jonaviečiams jau plačiai žinomos įmonės. Atrodė, kad laimėjimas – ne mano kalibro verslui.
Džiaugiuosi, kad klydau ir džiaugiuosi, kad laimėjau. Tai ir pačiai patvirtinimas, kad einu teisingu keliu.

S. Damulienės asmeninio archyvo nuotr.

- Ką, kaip laimėtoja, pasakytumėt verslams, kurie svarsto apie dalyvavimą kasmet vykstančiame konkurse, tačiau nesiryžta?

- Bandykit. Jonava nėra didelis miestas, bet jame yra labai daug įdomių verslų, apie kuriuos garsiai mažai kalbama, kartais jų nežino net patys jonaviečiai.
Dalyvavimas tokiuose konkursuose gali tapti ledlaužiu, padėsiančiu stiprinti savo žinomumą bei gerinančiu įvaizdį, kas, pasikartosiu, yra neatsiejama nuo produkto, paslaugos ar viso verslo sėkmės.

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Jovita Stanevičiūtė/ Jonavos rajono savivaldybės inf.

Gamtininkas Mindaugas Survila: „Nuo mūsų priklauso, kokia bus ateitis“

jonavoszinios.lt — Mon, 06 Jan 2025 08:00:00 +0200

Šįkart kalbamės apie tai, ar tikrai Lietuvos gamtos situacija yra kelianti susirūpinimą? Kodėl ugnis miške – natūralus ir net būtinas reiškinys? Ir ar siektini pokyčiai gali prasidėti nuo vieno žmogaus iniciatyvos?

- Esate pasakojęs, kad nuo vaikystės braidėte nendrynuose, mėgote vaikštinėti po miškus ir pelkes. Ar šiandien, žvelgdamas iš dabarties perspektyvos į praeitį, atrenkate, kas pažadino turėjo didžiausios įtakos susidomėjimui gamta?

- Sunku pasakyti. Prieš kelias dienas galvojau apie gamtininkus, buvusius kursiokus. Nemaža dalis jų – atskalūnai, kurie kažkiek sunkiau pritampa prie žmonių. Daugelis jų, kaip ir aš pats, žymiai geriau jausdavosi kažkur miškuose, laukuose, nebūdami tarp žmonių. O ir pati veikla – vaikščiojimas, ieškojimas, atradimai kelia azartą.

Daugelis žmonių gamtoje jaučiasi geriau, nes atsipalaiduoja, nusiramina. Japonijoje, kur bene didžiausias technologinis išsivystymas, daktarai pacientams nuo nerimo ar širdies lygų net gali išrašyti receptą – miško maudynes. Šiandien jau galima statistiniais duomenimis žmonėms paaiškinti, kodėl gamta, miškas yra žmogui gerai. O vaikystėje tų skaičių nereikėjo – ten jaučiausi gerai, todėl ir praleisdavau daug laiko, fotografuodavau. Tai buvo ir savęs įprasminimas – nuo pat penktos klasės žinojau, kad noriu būti gamtos fotografu, operatoriumi ir biologu. Norėjau dalintis su žmonėmis savo žiniomis ir tuo, ką būdamas gamtoje, patiriu. Mačiau tame prasmę ir siekiau užsibrėžtų tikslų.

- Nuo tada tiek biologija, tiek menas jus visuomet gyvenime ir lydėjo. O šiandien jaučiatės labiau gamtininkas ar kūrėjas?

- Jeigu reikėtų griežtai atskirti mokslą ir meną, tai aš negalėčiau priskirti savęs nė vienai sričiai. Gal esu mediatorius, kuris padeda suprasti vieniems apie kitus?

Mindaugas Survila. Asmeninio archyvo nuotrauka

- Kitaip tariant, pasinaudodamas kūryba, pasakojate žmonėms tai, kas jums svarbu?

- Vienareikšmiškai. Lietuvoje yra labai daug kietų mokslininkų, bet yra problema, kad jų darbai ir žinios dažnai nepasiekia plačiosios visuomenės. Neseniai buvau National Geographic organizuotame seminare, kurio metu darkart buvo patvirtinta gerai žinoma tiesa – žmonės neprisimena skaičių ar faktų, bet prisimena emociją ir istoriją. Taigi, plačiąją visuomenę galima paveikti tik jomis.

Žinoma, niekada nereikia persistengti, viskas turi būti daroma nuosaikiai – reikia po truputį kelti žmonių sąmoningumą. Pamenu, kai prie Saidės pažintinio tako (Vilniaus r.) įrenginėjom sudėtingą virvių sistemą, ruošėmės filmuoti kadrus būsimam „Sengirės“ filmui. Prie mūsų priėjo du vyresnio amžiaus žmonės. Abu laimingi, švytinčiais veidais. Jie pasidalino kasdien vaikštantys šiuo taku, sako – bet tie seni medžiai džiūsta, vis pasižiūrim kartu praeidami – liūdna. Atrodo, žmonės praleidžia labai daug laiko gamtoje, bet jie nesupranta, kad džiūvimas yra natūralus procesas, o nudžiūvęs medis suteikia gyvybę daugeliui kitų.

Tada supratau, kad mes, biologai, gyvename tokiuose burbuluose, kur viskas atrodo savaime aišku. O plačiajai visuomenės daliai tikrai nėra aišku – elementarius dalykus tenka kartoti, paaiškinti.

- Apie ką dažniausiai tenka priminti? Ko žmonės dažniausiai jūsų klausia, kas juos neramina?

- Kai bendrauju su žmonėmis, kurie nėra arti gamtos, sulaukiu pačių įvairiausių klausimų. Praėjusiais metais dažniausiai klausdavo, ką daryti su kinivarpomis, graužiančiomis egles. Arba domėjosi gaisrais miškuose. Kai pasakai, kad gaisras pušyne yra natūralus, šimtmečiais vykęs procesas, kuris leidžia miškui atsinaujinti, žmonėms iš nuostabos išsiplečia akys: „Tai ką, tu sakai, kad mišką deginti yra gerai!?“

Tuomet dažniausiai pasitelkiu Australijos pavyzdį – eukaliptai turi degti tam, kad sudygtų jų sėklos. O kadangi daugybę metų maži, savaiminiai gaisrai yra nedelsiant užgesinami, susidaro didelis kiekis lapų su eteriniais aliejais (labai degiais). Čia kilus gaisrui jo jau nebeįmanoma užgesinti, ko pasekoje dega didžiuliai plotai ir yra sunaikinamas turtas, žūsta žmonės. Panašiai yra ir su Lietuvos miškais. Jaunesni žmonės paprastai greitai supranta ekologinius dėsnius, o vyresnio amžiaus žmonėms paaiškinti reikia daugiau laiko.

- Suprantama, ypač, kai miškas lietuviams yra toks sakralus!

- Taip, bet svarbu tiesiog paaiškinti, kad gaisras miške yra natūralus procesas egzistavęs šimtus tūkstančių metų. Jeigu nebus gaisro, tai pušynas išnyks, nes neatsisės pušaitės. O kur dar daugybė pirofilinių (ugnį mėgstančių) organizmų, kurie yra prisitaikę prie gaisrų… „Sengirės fonde“ labai daug metų kalbame šia tema. Bet žmonėms sunku suprasti – tiek metų buvo kalbėta, kad reikia gesinti, o dabar – skatinama atkurti natūralius procesus pušynuose.

Mindaugas Survila. Asmeninio archyvo nuotrauka

- O kokia yra šiandien Lietuvos gamta jūsų akimis? Kartais gana sudėtinga susidaryti nuomonę apie esamą situaciją: vieni ją piešia niūriomis spalvomis, kalba apie nykstančias buveines ir besikeičiančias rūšis, o kiti laikosi pozityviai, sakydami, kad situacija, palyginus su kitomis Europos valstybėmis, Lietuvoje dar labai gera.

- Aišku, galima lygintis su visiškais lūzeriais ir jaustis gerai. T. y. nebūti geru, bet tarp blogiausiųjų atrodyti pusėtinai. Manau, kad turėtume lygiuotis į geresniuosius.

Reikia suprasti, kur gyvename ir ką turime. Pavyzdžiui, po kolūkių žlugimo, dar būdami mokyklinukais pievose darydavome griežlių apskaitas – jų būdavo daug. Kodėl? Nes būdavo daug natūralių pievų. Praeitą vasarą aplankiau tas pačias vietas – tuščia. Nėra jokių griežlių, nes vien – arimai, arimai, arimai.

Yra problema kad, kiekviena karta devalvuoja gamtos gėrį. Tai yra, kad kiekvienas kaip atskaitos pradžią, pasiima tą situaciją, kuri buvo jų vaikystėje. Aišku, bėgant metams gamtosauginė situacija dažniausiai keičiasi ne į gera. Bet mano vaikai dabar nusiima situaciją ir jiems atrodo, kad esama situacija yra normali. Kitaip tariant, norma pasislenka kiekvienais metais. Ne į gera.

- Dažnai žmonės mato opias problemas, bet jaučiasi bejėgiai prisidėti prie pokyčių. O kaip jūs manote, ar vieno žmogaus indėlis yra reikšmingas prisidedant prie gamtos išsaugojimo? Ar visgi reikia pripažinti, kad vienas lauke – ne karys?

- Dar man besimokant mokykloje, nepriklausomybės pradžioje pas mus atvažiuodavo vienuolė iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ji mokėjo lietuviškai, atveždavo pieštukų su trintukais gale (tai būdavo tuo metu stebuklas!) ir nuolat kartodavo: „Aš statau visuomenę“. Ji norėjo iš mūsų, tų sovietinių vergų padaryti žmones, kurie yra atsakingi už savo ateitį. Per daugybę apsilankymų ji tą žinią mums kalė, ir įkalė – nuo mūsų priklauso, kokia bus ateitis ir tai, kokioje šalyje gyvensime.

Manau, kad tai puikiai iliustruoja ir „Sengirės fondas“. Mes išpirkinėjame miškus, o tam reikia pinigų. Kaip juos surinkti? Dalis žmonių paaukoja pinigų, dalis – padovanoja miško, kad mes jį saugotumėme, menininkai rengia įvairias akcijas, kad surinktų lėšų, ir pan. Ir mes, kiekvienas, savo mažais darbais šiai dienai išpirkome 182 ha miško (vienam to tikrai nepavyktų padaryti).

Ne ką mažiau svarbu garsiai sakyti savo nuomonę. Jeigu tau kažkas nepatinka iš gamtosauginės situacijos – kalbėk, dalinkis su draugais, pasakok savo giminėm prie stalo per Kūčias. Tai svarbu tam, kad žmonių pasaulio supratimas po truputį keistųsi. O kai jis keisis, tada žmonės į tai atsižvelgs ir rinkimuose. Manau, kad nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kokią žinutę skleisim. Kiekvienas gali sugalvoti, kaip prisidėti.

Mindaugas Survila. Asmeninio archyvo nuotrauka

- Ar prieš pradėdami „Sengirės fondo“ veiklą įsivaizdavote, kad ji įgaus tokį pagreitį?

- Ne, tikrai ne. „Sengirės fondo“ idėja labai ilgai sklandė ore, tai subūrė daugybę žmonių, kurie norėjo prisidėti. Tereikėjo šiek tiek pajudėti ir gavosi gniūžtės efektas, kai prie veiklos jungiasi vis daugiau žmonių. Kartais tereikia įskelti žiežirbą ir viskas.

Pradžioje mums pagelbėjo mūsų draugai, padėjo kurti strategiją. Pamenu, kad pradiniai siekiai buvo numatyti, pavyzdžiui, tokie – per savaitę reikia parašyti 3 postus į socialinius tinklus, per pirmus metus surinkti 50 tūkst. eurų… Iki tol aš tris postus parašydavau per mėnesį ir tuo labai džiaugdavausi. O rinkdamas lėšas savo filmui „Sengirė“ per pirmus metus pasiekiau gal 10 tūkst. eurų sumą. Žodžiu, iš strateginės sesijos toks liūdnas grįžau, net žmona klausė, kas man yra, sakė, kad niekada tokio liūdno nebuvo mačiusi. Toks planas man atrodė neįgyvendinamas.

Visgi pirmaisiais metais surinkom jau 70 tūkst. eurų, o tie trys postai tapo juoku, kai išaugo komandos narių skaičius. Atrodo svarbu, kad pusė „Sengirės fondo“ komandos yra biologai, o pusė – su biologija nesusiję žmonės, t. y. strategai, organizacijų vystymo ekspertai, komunikacijos specialistai, fotografai, dizaineriai… Taigi, pusė viena pusė turi stiprių žinių, o kita – žinių, kaip jas panaudoti, kad pasiektume užsibrėžtų tikslų.

Aišku, aplinkosauga nėra sprintas – svarbu dešimtmečiais, nepavargstant ir nesustojant eiti numatyta kryptimi ir edukuoti visuomenę.

- Ar tokia edukacija turi baigtinį rezultatą? Kaip pamatuoti, kiek edukacija yra veiksminga?

- Jei pradėsi matuoti, galima depresiją įsivaryti. (Juokiasi). Tai – kaip lipimas į didžiulį kalną. Gali pradėti skaičiuoti žingsnius, kiek nuėjai, bet juk nežinai, kiek dar liko iki viršūnės. Juolab nežinai, ar bus kita viršūnė už pasiektos viršūnės… Ne viskas skaičiais pamatuojama, tiesiog reikia nusimatyti kryptį ir nepailstant eiti – taip galiausiai bus galima pasiekti rezultatų.

Naturalit.lt inf.

Kodėl narkozės metu žmogus nejaučia skausmo?

jonavoszinios.lt — Tue, 03 Dec 2024 15:00:29 +0200

Kaip nejautra, dažniau visuomenėje vadinama narkoze, veikia žmogaus jutimus, kas sukelia tokią būseną, kai žmogus nejaučia skausmo, kada ji taikoma ir kaip parenkama – apie tai interviu su Santaros klinikų Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centro Anesteziologijos tarnybos vadove dr. Diana Gasiūnaite ir Vaikų skubios medicinos, Intensyviosios terapijos ir anesteziologijos centro Vaikų anesteziologijos skyriaus gydytoja anesteziologe reanimatologe dr. Ilona Dockiene.

Prieš medicininę procedūrą, kuriai atlikti reikalinga narkozė, pacientą konsultuoja gydytojas anesteziologas reanimatologas – kodėl reikalinga ši konsultacija?

Dr. Diana Gasiūnaitė: Prieš paskirdami anesteziją apie pacientą turime išsiaiškinti daugybę dalykų – apie jo gretutines ligas, vartojamus vaistus, jo gyvenamą ir dirbamą aplinką, jo funkcijas, t. y. turime išsamiai sužinoti apie dalykus, kurie gali turėti įtakos tiek anestezijos skyrimui, tiek ir pačiai operacijai. Anestezija yra suplanuojama atsižvelgiant į paciento ligas ir jo lūkesčius. Pacientui yra paaiškinama, kokia bus anestezija, kaip ji bus suteikiama. Pacientas, gavęs visą informaciją, pasirašo sutikimą anestezijai. Šios konsultacijos metu išaiškinama, kaip anestezijai ir operacijai pasirengti: bendros rekomendacijos – 6 valandas iki operacijos pradžios nevalgyti kieto maisto, 2 valandas iki operacijos negerti, kokius nuolat vartojamus vaistus prieš operaciją vartoti, o kokių ne. Taip pat paaiškinama, kaip elgtis po operacijos.

Dr. Ilona Dockienė: Prieš operaciją gydytojas anesteziologas apsilanko ir vaikų palatoje. Kalbamės ir su pačiu vaiku, ir su jo tėveliais. Mūsų vizitas užtrunka kiek ilgiau nei pas suaugusiuosius, nes turime užmegzti artimą šiltą kontaktą su mažuoju pacientu ir viską išaiškinti tėveliams. Su vaiku kalbame atsižvelgdami į jo amžių – jam suprantama kalba yra paaiškinama, kas bus daroma ir ko jam tikėtis. Su tėveliais aptariamas nuskausminimo būdas, atsižvelgiama į pageidavimus dėl anestezijos, išaiškinama dėl nuogąstavimų, aptariama operacijos apimtis ir pooperacinis laikotarpis – kada ir ką galima valgyti ir gerti, kokia numatoma gydymo ligoninėje trukmė, atsakoma į daugybę tėvams kylančių klausimų.

Paminėjote paciento norus – ko galėtų norėti pacientas kalbant apie anesteziją?

Dr. Diana Gasiūnaitė: Kai kurių operacijų metu galima taikyti skirtingas nejautros rūšis – sritinę arba vietinę nejautrą ar bendrąją. Pacientui išaiškiname galimybes operaciją atlikti jas taikant, pacientas gali pasirinkti tokią, kokia jam priimtinesnė. Paminėtos sritinės arba vietinės nejautros metu pacientas bus aktyvus, galės bendrauti su medikais, žinoti, kas jam yra daroma. Kai kurių operacijų metu tai yra įmanoma. Tarkime, epidūrinis gimdymo nuskausminimas: gimdyvė yra aktyvi gimdymo proceso dalyvė. Jei pacientas nesutinka, kad jam būtų taikoma vietinė nejautra ir jis nenori girdėti, kas vyksta operacijos metu, bijo arba turi neigiamos anksčiau buvusių operacijų patirties, mes galime nejautros metodus kombinuoti: vietine nejautra nuskausminame ir užtikriname, kad skausmo pacientas nejaus, o intraveninės sedacijos ar anestezijos per kaukę metodu pacientą pamigdome arba skiriame gilią anesteziją. Skirdami anesteziją pirmiausia atsižvelgiame į operacijos pobūdį.

Dr. Ilona Dockienė: Vaikams gali būti taikomos tokios pat anestezijos rūšys. Turėčiau paminėti, kad parinkdami anestezijos rūšį turime atsižvelgti į tėvelių nuomonę – su jais aptariama tinkamiausia, optimaliausia anestezijos rūšis konkrečiai operacijai atlikti. Tarkime, spinalinė nejautra vaikams nėra populiari dėl visuomenėje paplitusios nuomonės apie nugaros ir galvos skausmus po jos. Jeigu yra alternatyva šiai nejautrai, tai tėveliai dažniau renkasi kitą nejautros metodą. Paaugliams yra tekę taikyti spinalinę nejautrą, tačiau tai būna atvejai, kai šie pacientai yra sportininkai ir jau turėję kokių nors chirurginių procedūrų su tokia nejautra. Suaugusieji kartais nenori bendros nejautros, operacijų metu būna sąmoningi ir gali bendrauti su medikais. Su vaikais tokia situacija itin reta: per mano darbo praktiką buvo vos keli drąsuoliai, kurie nenorėjo miegoti operacijos metu, norėjo girdėti operacinėje vykstančio darbo garsus. Tai nėra įprasta praktika operuojant vaikus, dauguma šių potyrių nenori ir mes šį pasirinkimą gerbiame.

Nejautros rūšys – kuo jos skiriasi?

Dr. Diana Gasiūnaitė: Epidūrinis nuskausminimas taikomas ne tik gimdymo metu, tokia nejautra gali būti taikoma ir sudėtingų kompleksinių operacijų metu kartu su bendrąja nejautra. Tai yra centrinė regioninė anestezija. Kita centrinės regioninės anestezijos rūšis – spinalinė nejautra, kurios metu apatinė kūno dalis tampa nejautri, dažnai šios anestezijos metu žmogus negali pajudinti kojų, vienos ar abiejų. Šis metodas taikomas operuojant kojų kraujagysles, išangę, hemorojų, protezuojant sąnarius, traumatologijoje – operuojant dėl kaulų lūžių. Jei šios operacijos atliekamos dienos chirurgijos skyriuje (taip siekiant pacientą kuo greičiau sugrąžinti į aktyvų gyvenimą), anestezijos tipą parenkame į tai atsižvelgdami ir dažnai taikome bendrąją nejautrą.

Regioninės nejautros metodai yra taikomi kombinuojant su bendrąja nejautra. Sąnarių artroskopinių operacijų metu, tarkime, peties sąnario operacijos metu, atliekama periferinių nervų arba rezginių blokada ir kartu skiriama bendroji anestezija – pacientas užmigdomas leidžiant vaistus į veną arba per kaukę. Kai kurių operacijų metu reikalinga raumenų relaksacija. Tokiais atvejais pacientą reikia intubuoti – įkišti vamzdelį į kvėpavimo takus, kad būtų užtikrintas paciento kvėpavimas ir už pacientą „kvėpuos“ aparatūra.

Dr. Ilona Dockienė: Kalbėdami apie vaikus turėtume paminėti, kad nors vaikams taikomos visos anestezijos rūšys, tačiau anestezijos taikymo pradžia yra kitokia nei suaugusiųjų. Mes jų klausiame, ar jie norėtų užmigti vaistus kvėpuodami ar leis įdurti ir užmigs nuo suleistų vaistų. Šis klausimas labai svarbus įgyjant paciento pasitikėjimą ir užmezgant kontaktą. Daugeliui labai priimtina užmigti kvėpuojant per kaukę ir tas patikinimas, kad nedursime, kol tu neužmigsi, atveria gražios paciento ir gydytojo draugystės pradžią – nelieka vietos baimei ir nerimui. Pacientą užmigdžius pagal operacijos pobūdį parenkama regioninė nejautra, siekiant sumažinti intraveniniu būdu skiriamų vaistų kiekį, kad greičiau nubustų po operacijos, būtų mažesni šalutiniai poveikiai.

Koks yra narkozę sukeliančių vaistų veikimo principas?

Dr. Diana Gasiūnaitė: Anestezija yra kompleksinis, sudėtingas dalykas: anestezijai naudojamų vaistų yra labai daug, jie veikia per specifinius receptorius taip, kokio rezultato ir tikslo siekiame: jei mūsų tikslas užmigdyti pacientą, tai parinkti medikamentai per tam tikrus receptorius taip ir veikia – kad pacientas užmigtų. Jeigu mūsų tikslas nuskausminti, parenkamas taip veikiantis vaistas ar jų deriniai, kurie veikia skausmo receptorius ir pacientas skausmo nejaučia. Anestezijos metu leidžiami raumenis atpalaiduojantys medikamentai, vaistai kraujotakai ir širdies veiklai palaikyti ir kitų rūšių medikamentai, kurie parenkami pagal operacijos pobūdį, paciento sveikatos rodiklius. Anesteziologo tikslas, darbas ir menas yra parinkti tinkamus vaistus, jų dozes ir tinkamu laiku juos panaudoti. Tinkamą narkozę galima palyginti su giliu miegu.

Ar pacientas gali nubusti operacijos metu?

Dr. Diana Gasiūnaitė: Gali. Kartais pacientas yra pažadinamas sąmoningai. Taip atliekamos tam tikros neurochirurginės operacijos. Tam reikalinga prieš operaciją pacientą apmokyti. Pacientas pažadinamas tam tikrų operacijų metu siekiant išsiaiškinti specifinius dalykus: pacientas operacijos metu su atvira kaukole atlieka psichologinius testus. Svarbu, kad pacientas nejaustų skausmo, kurį malšiname kitomis priemonėmis. Kitais atvejais, daug dažnesniais, pacientas gali girdėti, tačiau mūsų tikslas, kad jis komfortiškai jaustųsi – miegotų ir nesuvoktų, kas su juo vyksta. Tam, kad nepabustų tada, kada nereikia, anesteziologai naudoja monitoravimo metodus ir į juos atsižvelgiant palaikomas narkozės gylis. Kartais pažadiname operacijos pabaigoje, siekdami įvertinti operuojamo paciento organo, galūnės funkciją – kad galėtume įsitikinti, kaip pavyko operacijos metu ją atkurti.

Kokias baimes prieš narkozę įvardija vaikai?

Dr. Ilona Dockienė: Vyresnių pradinių klasių vaikai atvyksta turėdami tam tikrų žinių – iš draugų girdėję ar paskaitę internete. Dažniausi jų nuogąstavimai, ar nubus po operacijos, ar neatsibus viduryje operacijos, ar tikrai užmigs, kartais netgi ginčijasi, kad nenori jis miegoti, tačiau ir „dalyvauti“ operacijoje nenori. Tada sutariame taip, kad mes darysime taip, kaip reikia, o tu bandyk nemiegoti. Šis mūsų susitarimas priimamas ir, žinoma, jis pasibaigia anesteziologų pergale. Po operacijos drauge iš to gardžiai pasijuokiame. Kartais tenka vaiką nuraminti pasitelkiant tuo metu madingų filmukų istorijas – nukreipiame dėmesį į tai, kas jiems įdomu ir malonu. Dažnai susitariame, kad prieš užmigdami sugalvos, ką norėtų susapnuoti – kažką labai malonaus ir gražaus. Tačiau nubudę dažniausiai jie neturi ką papasakoti, nes operacijos metu visą laiką giliai miega.

Kokios trukmės anestezija yra trukusi ilgiausiai?

Dr. Diana Gasiūnaitė: Man yra tekę dalyvauti neurochirurginėje operacijoje, kuri truko ilgiau nei 24 valandas. Pasitelkę pagalbines technologijas, priemones ir medžiagas anesteziją galime tęsti tiek, kiek reikia operuojantiems chirurgams. Tačiau kuo ilgesnė narkozė, tuo labiau išsibalansuoja organizmo gyvybinės sistemos, todėl trumpesnė anestezija visada yra geriau ir vadovaujamės būtinumo principu.

Dr. Ilona Dockienė: Ir vaikams ilgiausiai trunka neurochirurginės, stuburo korekcijos ir kaukolės deformacijos operacijos – 14-15 valandų. Vadovaujamasi nuostata – kuo trumpiau tuo geriau. Jei siekiant sutrumpinti anestezijos trukmę operacijas galima atlikti etapais, taip stengiamasi ir daryti, tarp operacijų leidžiant vaikui atsigauti, sustiprėti.

Prašytume pakomentuoti visuomenėje sklandančius teiginius: tiesa tai ar pramanas, kad narkozė trumpina gyvenimą ir pablogina atmintį?

Dr. Diana Gasiūnaitė: Nėra daug ir patikimų mokslinių darbų šia tema. Tam tikri medikamentai gali turėti įtakos trumpalaikei atminčiai ir toks poveikis išnyksta pasibaigus vaistų poveikiui. O dėl gyvenimo trumpinimo atsakyčiau taip: skausmas ir chirurginės operacijos priežastis gerokai labiau trumpina gyvenimą.

Dr. Ilona Dockienė: Tėvai taip pat baiminasi atminties pablogėjimo, suprastėjančių gebėjimų mokytis. Mokslinių studijų duomenimis yra įrodytas anestezijos neigiamas poveikis tik vaikams iki vienerių metų – kol dar nebrandžios vaiko organų sistemos. Dėl to tėvams yra paaiškinama, kodėl rekomenduojama nebūtinas, tarkime, estetines operacijas atlikti vyresnio amžiaus vaikams.

Kaip paaiškintumėte posakį, kad „išvalyta“ narkozė sukelia mažiau šalutinių poveikių?

Dr. Diana Gasiūnaitė: Tokį terminą visuomenė kartais naudoja. Galiu pasakyti, kad šiuolaikinė farmacijos pramonė mums siūlo naujoviškesnius vaistus, kurie sukelia mažiau pašalinių poveikių, trumpiau veikia. Mūsų organizmas juos suskaido arba pašalina nesuskaidytus – su šlapimu, kvėpuojant.

VUL Santaros klinikų pranešimas spaudai

M. Šernių liaupsėmis apipylęs D. Brewtonas: „Šis treneris yra keičiantis gyvenimą“

jonavoszinios.lt — Sun, 01 Dec 2024 16:31:45 +0200

Viena didžiausių „Betsafe-LKL“ pirmojo rato staigmenų neabejotinai tapo Jonavos „CBet“ ekipos sėkmė. Komanda, kuriai daugelis prognozavo balansavimą ties atkrintamosiomis, šiuo metu turi teigiamą pergalių-pralaimėjimų santykį (5-4) ir lentelėje rikiuojasi penkta.

Jonaviečiai per pirmus devynis mačus nusileido tik toms ekipoms, kurios šiuo metu įsitaisiusios aukščiau – Vilniaus „Rytui“, Kauno „Žalgiriui“, Vilniaus „Wolves Twinsbet“ bei Klaipėdos „Neptūnui“.

Turbūt stipriausiu pareiškimu apie Jonavos klubo ambicijas tapo paskutinysis „CBet“ triumfas „Betsafe-LKL“ čempionate. Beveik visą mačą vijęsi Panevėžio „7bet-Lietkabelį“ ir vienu metu atsilikę 17 taškų (44:61), Manto Šerniaus vyrai sugebėjo panaikinti savo deficitą ir magišku Dominico Brewtono metimu, kuriam užteko vos 0,7 sekundės, išplėšė įsimintiną pergalę – 84:82.

Būtent D. Brewtonas, iš rikiuotės iškritus Koby McEwenui, kaip reikiant pasistiebė ir ėmėsi vesti komandą į priekį. 24-erių krepšininkas lapkritį ant parketo praleisdavo po beveik 35 minutes, o per pastarąsias trejas rungtynes abiejuose frontuose fiksavo net 27,3 taško ir 39,7 naudingumo balo vidurkius.

Citadele Karaliaus Mindaugo taurės (Citadele KMT) mače su „Neptūnu“ amerikietis pagerino šio turnyro visų laikų efektyvumo rekordą. Dviejų pratęsimų pareikalavusiame trileryje gynėjas pelnė 36 taškus (10/14 dvit., 3/3 trit., 7/7 baud.), atkovojo 14 kamuolių ir sukaupė net 61 naudingumo balą.

Negana to, sugrįžęs po trumpų atostogų JAV FIBA rinktinių „lango“ metu, D. Brewtonas tęsė savo šou ir prieš Utenos „Uniclub Bet-Juventus“. Citadele KMT dvikovoje būtent jis nulėmė mačo baigtį, atakuodamas iš toli, išprovokuodamas pražangą ir realizuodamas visus tris baudų metimus – 90:87.

Po šio susitikimo M. Šernius neslėpė, jog toks jo auklėtinio žaidimas atkreipė kitų Europos komandų dėmesį, tačiau svarbiausia, kad D. Brewtonui tai nė motais – jis išlieka susitelkęs į savo misiją Jonavoje.

„Betsafe-LKL“ antrąjį ratą jonaviečiai pradeda sekmadienį. Jų laukia netolima išvyka į Kauną, kuriame savo tvirtovę gins skaudų smūgį Eurolygoje ką tik sugėręs „Žalgiris“. Susitikimą nuo 16.30 val. tiesiogiai transliuos BTV televizija ir Go3.

Rungtynių dieną portale LKL.lt – išsamus ir daug temų palietęs interviu su D. Brewtonu, kuris dėl savo ir visos komandos sėkmės didžiulius nuopelnus priskyrė ekipos strategui M. Šerniui.

– Pradėkime nuo pastarųjų įvykių – Citadele KMT rungtynių prieš „Uniclub Bet-Juventus“. Buvo atkaklios rungtynės, kurias nulėmė jūsų baudų metimai. Ar mesdamas tą paskutinį tritaškį siekėte išprovokuoti pražangą, ar tikėjote, kad ir šįkart kamuolys gali įkristi į krepšį?

– Jei atvirai, norėjau tiesiog pataikyti. Žinojau, kad jie dvigubins gynybą paskutinę minutę, tik nežinojau, iš kur ji ateis. Žinojau, kad tiesiog reikia išmesti metimą ir, deja, jis neįkrito, bet gavau baudų metimus. Vis tiek viskas baigėsi laimingai.

– Turint omeny jūsų pastarąsias savaites, ką jums sunkiau daryti – mesti baudų metimus, kuomet laikrodis sustojęs ir esate tik jūs, kamuolys ir krepšys, ar pataikyti tritaškį per nepilną sekundę, kuomet neturite laiko galvoti ir tiesiog privalote mesti?

– Žmonės turbūt turėtų skirtingas nuomones šiuo klausimu, bet aš abi situacijas matau taip pat. Rungtynių įkarštyje adrenalinas tiesiog pumpuojasi, tad esi pagavęs azartą. Šis jausmas nesikeičia per visas rungtynes. Žmonės patys sau duoda spaudimo, kuomet to nereikia daryti. Mano nuomone, tai tokios pat situacijos, nėra taip sunku.

– Tad jūsų rankos nedrebėjo nei viename, nei kitame epizode?

– Nė trupučio.

– Galbūt galime paliesti ir metimą prieš „7bet-Lietkabelį“? Nebūsiu labai originalus, bet koks jausmas pataikyti tokį metimą prieš Europos taurės komandą per vos 0,7 sekundės – tikriausiai minimalų laiką tokiam metimui – ir sugrįžti iš 17 taškų deficito?

– Jausmas buvo geras. Dar geresnis jis buvo dėl to, kad žinojau, jog grįšiu į JAV po rungtynių. Geras jausmas grįžti namo su pergale. Tai buvo svarbiausia. Tai, kad jie yra Europos taurės komanda, manęs nė kiek nejaudino. Su mūsų komanda, kuomet esame susikaupę ir klausome trenerio, galime varžytis praktiškai su visais. Tai mums nebuvo svarbu, nes žinojome, kad žaisdami iš visų jėgų turėsime šansą. Jausmas buvo puikus – pataikyti tokį metimą, žinant, kad galiu sugrįžti namo pas savo šeimą su pergale.

– Kalbant apie tokios svarbos paskutinių sekundžių epizodus, ar tai, jūsų nuomone, yra įgimta, ar tai galima išsiugdyti?

– Geras klausimas. Jei atvirai, manau, kad tai priklauso nuo pasitikėjimo savimi. Jei turi jį, tuomet taip. Visose komandose, kuriose žaidžiau nuo pat vaikystės iki dabar, man buvo patikimi tokie metimai. Dabar, šiuo mano karjeros momentu, iš manęs tikimasi, kad paskutinėse minutėse imsiuosi atsakomybės.

– Pastaruoju metu žaidžiate beveik po 40 minučių, turint omenyje ir tą dviejų pratęsimų mačą su „Neptūnu“. Kol K. McEwenas nežaidžia, tikriausiai natūralu, kad jūsų minutės yra išaugusios. Kaip tvarkotės su tokia minučių gausa?

– Man taip patinka netgi labiau. Vis dar esu jaunas, turiu šviežias kojas. Tai visiškai nėra problema. Kartais būna momentų, kuomet suprantu esantis pavargęs, bet taip nutinka labai retai. Vidurinėje mokykloje bėgiojau krosą, tad mano ištvermė niekada nebuvo problema. Nėra sunku su tuo tvarkytis.

– Kaip praleidote tą laiką namuose per FIBA „langą“? Ar visi komandos legionieriai išvyko namo?

– Aš buvau vienintelis. Namuose tiesiog leidau laiką su draugais ir šeima, prie kamuolio nesiliečiau kokias šešias dienas. Dieną prieš paskutines rungtynes kamuolį paėmiau į rankas pirmą kartą.

– Ar tokia savotiška krepšinio detoksikacija ir laikas su artimaisiais labai padeda, kai žinote, kad dar liko didelė dalis sezono?

– Taip, tai tarsi šviežio oro gurkšnis. Kaip ir sakiau, esu jaunas ir turiu išsaugoti šviežias kojas, nes iš manęs tikimasi daug energijos. Kuo daugiau jos turiu, tuo geriau visai komandai, nes galiu žaisti ilgiau, jei kažkam reikia pailsėti. Tai visada labai svarbu.

– Treneris Šernius išreiškė savo dėkingumą jums, nes, pasak jo, jūsų agento telefonas dega dėl pasiūlymų iš įvairių Europos komandų, bet jus tam nepasiduodate ir išliekate atsidavęs komandai. Ar galite išplėtoti šią temą? Kokie jūsų planai toliau?

– Iš tikrųjų nesu labai susipažinęs su šia situacija. Tai gana keista, nes gyvenu gyvenimą taip, lyg vis dar būčiau koledže. Atsibundu ir žaidžiu krepšinį, nekreipiu dėmesio į profesionalaus krepšinio verslo pusę. Jei treneris ar agentas užsimena apie kažką tokio, išklausau juos. Gerai, kad jie manęs neužverčia tokia informacija ir leidžia man būti jaunam, mėgautis. Kas nutiks, tas nutiks, bet esu laimingas, kad ši informacija man nėra stumiama, nes tai tik pridėtų spaudimo. Net kai spaudimas manęs nelabai veikia. Jie per daug man nieko nesako, leidžia man žaisti.

Bet puiku, kad man sekasi gerai, nes tai mano pirmieji metai ir prieš juos aš labai jaudinausi, nepaisant to, kad labai pasitikiu savimi. Pereiti nuo žaidimo koledže iki tikro suaugusiųjų krepšinio kiekvieną dieną yra didelis šuolis. Daryti tai, ką darau dabar, yra puikus jausmas.

– Sakote, kad gyvenate taip, lyg vis dar žaistumėte koledže. Kokie didžiausi skirtumai, žaidžiant profesionaliai užsienyje ir žaidžiant koledže?

– Didžiausias skirtumas turbūt būtų jėga. Suaugę vyrai yra labai stiprūs. Nepasakyčiau, kad aš esu silpnas, bet daug žmonių, su kuriais susidūriau, yra stipresni. Kartais to nesimato. Man reikia kur kas dažniau lankytis štanginėje (šypsosi).

Kitas skirtumas yra fiziškumas, kurį aš mėgstu ir kurį diktuoja teisėjai. Teisėjai leidžia žaisti kur kas kiečiau nei koledže, pernelyg dažnai nešvilpia.

Galiausiai išskirčiau žaidimo tempą. Prie to priprasti man prireikė bent ketverių rungtynių. Iki tol per keturias minutes pavargdavau. Ne dėl to, kad buvau ne formoje, bet dėl to, kad tai tiesiog labai skyrėsi. Penktose rungtynėse visa tai dingo. Bet šie trys dalykai buvo didžiausi skirtumai.

– Esu girdėjęs, jog domitės Lietuva, jos istorija, apie tai esate užsiminęs ir interviu. Koks jūsų bendras įspūdis apie šią šalį, joje praleidus jau kelis mėnesius?

– Aš dievinu istoriją. Ir Lietuva turi labai ilgą istoriją. Savo laisvalaikiu bandau negalvoti apie krepšinį ir sužinoti daugiau apie vietos, kurioje esu, istoriją. Lietuvai esant valstybei, čia įvyko labai daug visko. Bandau kuo daugiau išmokti. Kuomet manęs kažkas to paklausia, tai man tarsi atgaiva, nes galiu šiek tiek išmėginti savo žinias. Penktadienį buvau pas gydytoją dėl savo nago ir tuo pačiu mėginau išmokti naujų žodžių. Kad ir kur būčiau, žingsnis po žingsnio mėginu kažko išmokti. Dėl to visada norėjau krepšinį žaisti užsienyje vietoje to, kad siekčiau patekti į NBA. Žinau, kad kitose valstybėse yra šitiek daug istorijos.

– Kurie Lietuvos istorijos momentai ar asmenybės, kultūriniai ypatumai jums yra įsiminę labiausiai?

– Buvau Vilniuje ir, nepasakysiu jums vardo, nes suklysiu jį tardamas, bet tai buvo didelio vyruko statula pačiame miesto centre.

– Katedros aikštėje?

– Taip.

– Tikriausiai kalbate apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą.

– Taip. Pamačiau jo statulą, kuri ten yra labai krentanti į akį, nes aplink ją yra daug erdvės. Įprastai dauguma statulų stovi šalia kitų statulų, todėl ne itin atkreipia dėmesį. Bet tai yra didelė statula, jis stovi šalia arklio. Ir aš supratau, kad tai turi būti labai svarbus žmogus. Nuo tada juo domėjausi, pasidariau užrašus, visa tai vyko prieš maždaug du mėnesius. Jo istorija ir jo darbai – tai kol kas turbūt įdomiausi dalykai, kurių išmokau. Jis buvo išskirtinis žmogus, dėl to jį taip gerbia. Visa tai sulaukė mano dėmesio, man jis patinka.

– Užsiminėte ir apie kalbos mokymąsi. Kiek pavyko pasistūmėti čia?

– Aš vis dar žinau labai mažai, moku pasisveikinti, padėkoti ir panašiai, nuo to pradėjau. Nuėjau iki spalvų ir skaičių, dažniausiai nuo to pradedama. Kuomet atliekame metimų serijas, mėginu sau skaičiuoti lietuviškai, kad geriau įsiminčiau viską. Esu tik visiškai pradedantysis ir nemanau, kad kada nors galėsiu turėti pilnavertį pokalbį lietuviškai, nes yra dar vienas faktas, kurį sužinojau – kad lietuvių kalba yra viena seniausių ir sunkiausių Europos kalbų. Sunku ją išmokti.

– Matyti, kad jūs užmezgėte ryšį su Jonavos klubo sirgaliais, jų meilė jums tikriausiai tik auga po visų lemiamų metimų. Tai greičiausiai kitoks ryšys nei turėdavote koledže. Kaip jūs pasitinkate visą šį dėmesį ir meilę iš jonaviečių?

– Bandau parodyti, kaip visa tai vertinu, kai tik turiu akių kontaktą ar kalbėdamas su jais ir atsakydamas kaip įmanoma geriausiai į visus klausimus. Man labiausiai patinka mažieji sirgaliai. Kai pats buvau vaikas, neturėjau jokių idealų sporte. Mama tiesiog nupirko krepšį ir man pradėjo patikti krepšinis. Kuomet vaikai ateina į rungtynes, šaukia mane, kad sumuštume rankomis, duočiau jiems autografą... Noriu jiems suteikti kaip įmanoma daugiau dėmesio.

– Kaip naujokas, tikriausiai turite daug patirčių, kurios prisideda prie jūsų asmeninio augimo. Ypač, kuomet pirmąjį profesionalo sezoną leidžiate užsienyje. Ar jaučiate, kad tapsite visai kita asmenybe gerąją prasme, o galbūt tiesiog išliksite savimi, tačiau su daugiau įvairių patirčių?

– Visada išliksiu savimi, bet treneris bus tas, kuris sukurs naująjį mane. Treneris labai manimi tiki. Jis galėtų rėkti visais plaučiais ir aš tiesiog sugerčiau viską. Jam labai nuoširdžiai rūpi. Aš labai gerbiu jį už tai. Kad ir kur pasukčiau, noriu su savimi pasiimti viską, ką jis man pasakys. Šis treneris yra keičiantis gyvenimą. Turėjau daug trenerių per savo gyvenimą ir šis treneris greitai ir lengvai užkopė į mano trenerių sąrašo viršūnę. Nesitikėjau to, nes esame iš visiškai skirtingų pasaulių. Noriu jo pamokas tiek aikštelėje, tiek už jos ribų, nusinešti su savimi. Išliksiu savimi, bet viską, ką gali pasiūlyti jis, noriu pasiimti su savimi.

– Ar galite papasakoti daugiau apie jūsų ryšį?

– Turėjau tikrai puikius paskutiniuosius metus koledže. Bet po sezono mano komandos draugai pradėjo iškeliauti į skirtingas šalis, o aš vis dar buvau namuose ir buvau sunerimęs, nes nebuvo pernelyg daug pasiūlymų. Kaip ir minėjau, agentas manęs netrikdo menkniekiais ir leidžia gyventi savo gyvenimą. Šnektelėjau su treneriu telefonu, o tas pokalbis užtruko apie 20-30 minučių. Pamačiau, kad jis yra šmaikštus, gali pajuokauti. Nežinojau, ar galima to tikėtis, nes dažniausiai užsieniečiai man atrodydavo labai rimti, egzistuoja ir kalbos barjeras, kitokie juokeliai ir panašiai. Bet šis treneris pasirodė kitoks.

Jis skiria laiko man įvairiais klausimais – video peržiūroje, jis nebijo pataisyti manęs, nepaisant to, kaip gerai man sekasi. Jis pasakys tai, pagirs mane, bet tuo pačiu pasakys ir tai, ką darau blogai, nes nori man padėti. Ir tai užtarnauja jam mano pagarbos. Jis nenustoja man kartoti visko, ką dar galiu patobulinti. To reikia, norint tapti puikiu žaidėju. Treneris man iškart pasakė, kad turiu pradėti žiūrėti Eurolygą, tad tai ir darau, mėginu išmokti kažko ir tai pritaikyti savo žaidime. Su treneriu galiu kalbėti ir dėl asmeninių dalykų. Kalbant apie pastarąjį laiką, daug vyrukų gali išvykti tik kelioms dienoms, bet jis man leido išvykti šešioms dienoms, nes žino, kad tai paskutinė tokia proga man pabūti namuose. Tai maži dalykai, bet jis iš tikrųjų yra nuostabus.

– Jūsų komanda yra labai jauna, tik kelis žaidėjus būtų galima pavadinti veteranais. Spėju, kad jums naudinga yra turėti šalia K. McEweną ir jo patirtį, kurios jis turi šiek tiek daugiau nei jūs. Kaip apibūdintumėte komandos tarpusavio chemiją ir ar ji svarbi jūsų asmeninėje ir komandinėje sėkmėje pastaruoju metu?

– Aš asmeniškai esu gana uždaras, bet visada toks buvau ir koledže. Visi, kas bendraudavo su manimi, sakydavo, kad aš kietas vyrukas, bet man patinka būti vienam, žaisti kompiuterinius žaidimus, nesu nuolat juokaujantis.

Ką pastebėjau šioje komandoje, kad visi tiesiog myli vieni kitus. Visi nuolat kalbame, juokaujame ir juokiamės. Dėl to ir sakau, kad prie to prisideda ir treneris, nes jis nėra visada rimtas, jis taip pat juokauja, kas leidžia turėti drąsos ir susimauti prie jo, jis nėra pernelyg nervingas. Tai susideda.

Labai gerai žinome vieni kitų stiprybes. Kai Maja (Aurimas Majauskas – aut.) siaučia baudos aikštelėje, turime duoti jam kamuolį. Erikas (Venskus) – gali pataikyti iš toli. Žinome visus šiuos dalykus, žinome, kokiose pozicijose atsirasime ir vis dar tobulėjame šiuo klausimu. Komandos chemija yra puiki, ji vis dar gerėja.

Kas mums dar padėtų – turime pradėti rungtynes nekreipdami dėmesio į teisėjus, nes dažnai prisirenkame greitų pražangų ir tą turime išspręsti kaip komanda. Tai labai padėtų.

– Sezono pradžia, kurios iš jūsų tikėjosi turbūt retas sirgalius ar ekspertas, leidžia tikėti, kad galite sukurti pelenės istoriją. Žinoma, praėjo tik 25 proc. reguliariojo sezono, bet jei išlaikysite panašų pergalių rinkimo tempą, galima tikėtis kažko įspūdingo. Koks mentalitetas vyrauja komandoje šiuo momentu? Ar jaučiate didžiulį pasitikėjimą savimi, ar labiau išlaikote pergalių alkį ir kuklumą?

– Esame labai alkani ir labai kuklūs. Žinome, kad bet kas gali būti nugalėtas vieneriose rungtynėse. Treneris mėgsta tai pabrėžti rūbinėje savo mėgstama fraze: „Jie užsideda savo šortus taip pat, kaip tai darome mes, tad kuo jie ypatingi?“ Ar tai Europos taurės, ar Eurolygos komanda. Vienintelis skirtumas yra pinigai. Tad mes turime būti alkanesni ir duoti varžovams gerą kovą. Tik tada galime susitaikyti su rezultatu – ar laimime, ar pralaimime 20 taškų, ar įsiveliame į šunų peštynes. Kol atiduodame savo širdį, galime būti patenkinti rezultatu. Toks mūsų požiūris į visas situacijas.

– Pakalbėkime apie „Žalgirį“, kuris bus jūsų varžovas ateinančiame mače. Dar visai neseniai kauniečiai buvo Eurolygos turnyrinės lentelės viršuje, tačiau pastaruoju metu kiek stringa. Su jais susidūrėte gana seniai – pirmojo rato pradžioje. Ar matote būdų kaip pasinaudoti kažkokiomis „Žalgirio“ silpnybėmis?

– Žaidėme su jais antrame ar trečiame ture. Nemeluosiu, prieš tas rungtynes jaudinausi. Kaip ir minėjau, maždaug iki penktų rungtynių nesijaučiau labai patogiai. Pamenu būtent tas rungtynes. Buvome labai užsivedę žaisti prieš juos, visi kiti komandos žaidėjai žinojo, kas tai per komanda, nors aš ir nežinojau. Buvome labai įsitempę dėl to, kokius varžovus sutikome.

Dabar manau, kad palikę visas jėgas ant parketo, neturėsime problemų su rungtynių baigtimi, kad ir kokia ji būtų. Negali varžovams įteikti gėlių, kol jie jų nenusipelnė. Dabar jie yra geriausia lygos komanda, bet turime žaisti su jais taip pat, kaip tai darėme prieš Uteną ar bet kurią kitą komandą šioje lygoje. Negalime nervintis, kad susimausime, nes jei taip nutiks, jie tuo pasinaudos, tai puiki komanda. Turime žaisti neįsitempę, demonstruoti savo geriausią krepšinį. Jei atstovėsime gynyboje, puolimas pats ateis. Jei apsiginsime – galime varžytis.

lkl.inf.

M. Šernius: Galiu būti geras treneris ant sofos, tačiau savo vertę įrodinėju krepšinio aikštelėje

jonavoszinios.lt — Wed, 20 Nov 2024 11:40:46 +0200

Betsafe-LKL TV pokalbių rubrikoje – trumpas interviu su Jonavos „CBet” komandos treneriu Mantu Šerniumi.

Pastaruosius du sezonus lietuvis darbavosi Slobožanskės „Prometey” trenerių štabe, kur talkino specialistui iš Izraelio – Ronenui Ginzburgui. M. Šernius papasakojo, kas jam labiausiai įsiminė iš darbo su strategu, kuris Čekijos rinktinę sugebėjo atvesti į Tokijo olimpines žaidynes.

„Nemažai dalykų, tikrai džiaugiuosi ta patirtimi, pirmiausia. Nuo žaidėjų bendravimo už krepšinio, daug visokių atsivežtų žydiškų subtilybių, taktikoje taip pat atvėrė truputį kitą kampą, kaip galima žaisti krepšinį. Vis tiek Lietuva turi savitą, Ispanija turi savo stilių. Treneris Ginzburgas atsivežęs žydišką variantą ir tikrai buvo įdomu pamatyti visa tai iš arti”, – patirtį Ukrainos klube apibendrino treneris.

Betsafe-LKL TV

Įspūdingas rungtynes sužaidęs DJ Brewtonas: „Tai nieko nereiškia, juk pralaimėjome“

jonavoszinios.lt — Thu, 14 Nov 2024 10:15:10 +0200

„Jungtinėse Amerikos Valstijose mes nelabai kreipiame dėmesį į naudingumo balus, bet smagu žinoti, kad man gerai sekėsi, – nusišypsojo Jonavos „CBet“ įžaidėjas DJ Brewtonas po įspūdingai sužaistų „Citadele“ Karaliaus Mindaugo taurės pirmojo etapo rungtynių su Klaipėdos „Neptūnu“. – Rungtynėse tikrai nesekiau, kaip man sekasi, tiesiog norėjau laimėti“.

Dviejų pratęsimų pareikalavusiose rungtynėse gynėjas pelnė 36 taškus (10/14 dvit., 3/3 trit., 7/7 baud.), atkovojo 13 kamuolių, atliko 6 rezultatyvius perdavimus, išprovokavo 7 pražangas ir sukaupė net 61 naudingumo balą. Įskaitant ir „Betsafe-LKL“ pirmenybes, tai – ketvirtas visų laikų rezultatas.

Tačiau džiaugsmo rūbinėje nebuvo: „CBet“ svečiuose pralaimėjo 110:111 (23:24, 20:21, 19:13, 23:27, 25:26).

- Papasakok, kaip prisimeni pagrindinio rungtynių laiko pabaigą: smeigei tritaškį, vėliau perimtas kamuolys, blokuotas metimas – išplėšėte pratęsimą!

- Nepamenu, kada buvau toks susikaupęs aikštėje. Treneris Mantas Šernius pasakė, kad turiu susifokusuoti į savo užduotis. Ir viską mačiau tarsi tunelyje... Apie nieką negalvojau, tik žinojau, kad turime pataikyti, perimti kamuolį ir apsiginti. Tai padaryti pavyko.

- Jau atrodė, kad pavyks viską baigti po pirmojo pratęsimo, bet leidote „Neptūno“ krepšininkams išlyginti rezultatą.

- Naujoko klaida... Atlikau blogą perdavimą. Man atrodė, kad komandos draugas yra laisvas. „Neptūnas“ pelnė lengvus taškus po šios mano klaidos. Blogai nuskaičiau situaciją ir prisiimu atsakomybę.

- Skaudžios buvo ir paskutinės sekundės – gavai nesportinę pražangą.

- Nemačiau rezultato, maniau, kad pralaimime vienu tašku... Dažniausiai į švieslentę pažiūriu kas kelias sekundes, bet buvau susikoncentravęs į kitus dalykus. Pirmą kartą nepažvelgiau į švieslentę... Ir tai mums daug kainavo – pralaimėjome rungtynes. Taip, pramečiau tritaškį ir pabandžiau greitai prasižengti.

- Ko išmoko tokios rungtynės?

- Asmeniškai aš išmokau, kad reikia griežčiau vertinti kiekvieną žaidimo situaciją... Įžaidėjui neatleistina nežinoti, kas vyksta aikštėje.

- Joje praleidai daugiau nei 46 minutes – jauteisi pavargęs?

- Ne, nepavargau. Esu ir visada buvau puikios fizinės formos... Mokykloje bėgiojau krosus, todėl ištvermė yra vienas pagrindinių mano ginklų.

- Kokia emocija tvyrojo rūbinėje po pralaimėjimo?

- Aš buvau paskendęs tyloje... Sėdėjau ir tylėjau. Komandos draugai matė, kad esu pasimetęs. Tai, greičiausiai, išdavė ir mano kūno kalba. Esu dėkingas už komandos draugų palaikymą. Jie tikrai nepagailėjo man gerų žodžių. Bet pats nesu taip pozityviai nusiteikęs. Pralaimėjimas yra pralaimėjimas, nesvarbu, kaip gerai atrodai rungtynių protokole. Esu dėkingas treneriui M. Šerniui už pasitikėjimą ir tikėjimą manimi, netgi po tokių mano klaidų. Kiekvienam iš mūsų jis skiria labai daug laiko, todėl daugiau niekada nenoriu jo nuvilti.

- Sekmadienį laukia „Betsafe-LKL“ rungtynės su Panevėžio krepšininkais. Pamatysime dar vieną DJ šou?

- Manau, kad Panevėžio komanda dėl savo žaidimo stiliaus bus labai „patogi“ mūsų vyresniems žaidėjams. O aš? Na, pamatysime...

Jonavos ,,CBet" inf.

S. Babrauskas: apie nuvertintą „CBet“, nesusipratimą su turku, stebinantį legionierių ir nežinią dėl S. Jarumbausko

jonavoszinios.lt — Sun, 10 Nov 2024 18:46:27 +0200

Jonavos „CBet“ komanda šiuo metu dalijasi 7–8 vietas Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) turnyro lentelėje, tačiau savo žaidimu, veikiausiai, stebina ne vieną. Manto Šerniaus auklėtiniai pirmojoje sezono dalyje metė iššūkį kone visiems oponentams, tačiau trenerio asistentas Steponas Babrauskas nėra vien optimistiškas.

„Jonava laikosi nei gerai, nei blogai, dirbame, stengiamės ir tiek“, – šypsosi M.Šerniaus asistentas.

Klubas yra pasiekęs 3 pergales ir patyrė 4 pralaimėjimus „Betsafe-LKL“ ir laimėjo 4 mačus iš 6 Citadele KMT.

„Mes juk prieš sezoną visų akyse buvome paskutiniai, tai dabar tegul kiti mąsto“, – šypsosi S.Babrauskas, pastebėjęs, kad varžovų požiūris į „CBet“ ekipą tik rimtėja.

Dabar jonaviečių kelyje – Utenos „Uniclub Bet-Juventus“ komanda, turinti tiek pat pergalių ir esanti šalia turnyro lentelėje.

Rungtynių sekmadienį pradžia – 19 valandą, jas stebėkite BTV bei Go3 kanaluose.

LKL.lt pokalbis su S.Babrausku – apie solidų „CBet“ startą, džiuginančius legionierius, nesusipratimą su turku ir darbą su M.Šerniumi.

– Kodėl tiek nedaug optimizmo? Sezono pradžia „CBet“ ekipai yra solidi.

– Galvoju, galėjo būti geriau, bet jei nėra, gal neverti (Juokiasi). Kalbu realiai: turėjome šansą Klaipėdoje, bet pralaimėjome.

– Vienu metu, įskaičiavus Citadele KMT mačus, turėjote 4 pergalių atkarpą. Kaip ji įkvėpė komandą pasitikėjimui?

– Mes juk prieš sezoną visų akyse buvome paskutiniai, tai dabar tegul kiti mąsto. Aišku, kai laimėjome, smagu, nuotaika geresnė, o pasitikėjimo turėjome nuo sezono pradžios. Dabar reikia tik darbo. Nors šiaip įtampos nėra, nepaisant to, jog prieš tai jonaviečių sezonai buvo neblogi. Turėjome traumelių, buvome praradę, sakykime, tris starto penketo žaidėjus, bet kažkaip išsivartėme iš situacijos. Galėjo būti blogiau, tačiau viskas išėjo neblogai ir žiūrime į priekį.

– Minite, kad prieš sezoną „CBet“ daug kas vertino kritiškai. Bet ar tie vertinimai, jūsų akimis, buvo objektyvūs, o gal manote, kad jus nuvertino per daug?

– Kažkiek gal ir nuvertino, bet dabar žaidžiant matosi, kad to iš komandų pusės nebėra. O ar buvo objektyvu? Gal. Bet kai dėliojomės tą komandą, ji žiūrėjosi visai nieko. Tik dar nieko nelaimėjome ir nepralaimėjome, daug visko laukia, pirmas ratas tik į pabaigą.

– Daug vargo teko jums kaip trenerių štabui, kad sulipdytumėte visiškai naują komandą?

– Niekada nėra lengva, nes nuo praeitų metų liko vienas Kreišmontas. Reikia pataikyti žaidėjus, reikia, kad jie suliptų tarpusavyje. Baimės nebuvo, bet minčių, kaip atrodysime, buvo. Vis tiek Blyzniukas nežaidęs apie metus, Majauskas – irgi, prisidėjo ir smulkios, nestandartinės traumelės. Bet visi gerai dirbo pasirengime, dirba ir dabar, todėl viskas pavyko neblogai. Aišku, dar didelio laukėme...

– Čia jau istorija buvo netradicinė. Tiek lauktas Ragipas Ataras galiausiai atvyko traumuotas.

– Realiai aš jo net nemačiau (Juokiasi). Čia labiau agentūros problemos, kad jie taip sužaidė. Mes daug vilčių į jį jau nedėjome, nors kontraktą turėjome. Aš net nesupratau, kam jis važiavo, jei žaisti negali, bet čia jau jo problemos. Mes jo kaip ir nebelaukėme, kai viskas buvo taip neaišku... Tai jis pildė vizą, tai atsirado trauma, keistai viskas skamba. Bet paliekame tai jo agentūrai: sėkmės, laimės ir meilės.

– Apie turko traumą sužinojote jam tik atvykus į Lietuvą?

– Dar prieš atvykstant buvo kalbų, kad jis kažkaip susitraumavo. Nenoriu sakyti, kokia tai trauma, bet nežinau, kada ir kur jis žais. Sėkmės jam. Pagaliau bent žinome realią situaciją.

– Grįžtant kažkiek į vasaros laikotarpį, kaip jus patį M.Šernius pasikvietė į „CBet“ štabą?

– Tikrai nebuvau pirmas pasirinkimas, žinau, kad kažkas prisijungė ir likau aš. Nenustebau kvietimu, nes žinojau Mantą, buvau pas jį žaidęs.

– Kaip su metais pasikeitęs yra M.Šernius?

– Daug metų praėjo nuo to laiko, aišku, jis pasikeitęs, praėjęs visokių situacijų, buvęs geriausiu metų treneriu, o dabar dirbęs šalia gero specialisto Ginzburgo. Esu prieš jį žaidęs. Mantas tikrai pasiėmęs kažko naujo.

– Prieš tai dirbote Aurimo Jasilionio štabe Pasvalyje. Daug skirtumų darbo specifikoje ir braiže įžvelgiate?

– Nemažai skirtumų, bet vis tiek kita komanda – kita istorija. Pažiūrėsime, pradžia ir Pasvalyje gera buvo (Šypsosi).

– Kad jau užsiminėte, „Pieno žvaigždžių“ nebeliko „Betsafe-LKL“ žemėlapyje. Kaip reagavote, kuomet apie tai sužinojote?

– Aišku, kažkiek nustebino, gal kažkas nemėgo Pasvalio, nenorėjo ten važiuoti, bet dabar žaidėjams jį pasiūlytų, turbūt, kai kurie tikrai mielai važiuotų. Taip, geografinė padėtis gal nėra geriausia, nėra šalia Kauno ar Vilniaus, bet klubas buvo mokus, niekada algos nevėluodavo. Komandai nebuvo kaip pridėti finansų, taip ir išėjo. Aišku, jei rezultatai būtų buvę kitokie, gal ir finansams augti būtų galimybė.

– Pernai pas jus Pasvalyje žaidė Martynas Arlauskas, kurį dabar šalia turite ir Jonavoje. Kokio augimo tikitės iš jo artimiausiu metu?

– Tikiuosi, bet jis gi nežaidžia blogai. Aišku, turi didesnę konkurenciją, reikia pakovoti dėl minučių. Jis turi viską, kad kiltų į viršų. Tikiu juo bei tikėsiu, jis tai žino. Šiaip aš tikiuosi iš visų: jei tik visi turėtų tiek noro, kiek aš tikėjimo jais, bus labai gerai.

– Sudėtyje turite žibančių legionierių, kaip Dominicas Brewtonas, Bogdanas Blyzniukas ar Koby McEwenas. Kiek patenkintas esate užsieniečių pasirinkimais?

– Kol kas tikrai esu patenkintas, kai kurie gal ir stebina, kaip Dominicas. Vis tiek jam pirmi metai Europoje, bus dar visko, bet viskas gerai. Visais esame patenkinti, net sunku išskirti kažką. Kai rinkome komandą, vis tiek pasižvalgėme ir į charakterius, o dabar matome, jog komanda sulipo ir nebesinori kažko lipdyti šalia bet ko.

Pasisekė, kad Mažeikiai atsisakė Kirveso, pasiėmėme jį – darbinis, geras žmogus, kokio ir reikėjo. Visi jį buvo nurašę, vilkosi šleifas, jog jis ne krepšininkas, vos ne negali žaisti, tai girdėjo ir jis. Gal jiems netiko – mums tinka. Gaila, turi traumelę. Vis tiek jis keliskart buvo išrinktas metų geriausiai besiginančiu žmogumi – reikia, kažką jis turi. Tik kaip kas tai išnaudoja.

– Ne taip seniai sudėtį papildėte Simu Jarumbausku. Kiek patenkinti likote jo žaidimu?

– Taip, mums labai pasisekė, turėjome tris didelius traumuotus ir jis labai pagelbėjo. Tik nežinia, ar jį pasiliksime. Norisi, kad jis gautų žaisti. Galbūt jis susiras darbą kažkur kitur, nes kontraktas su „CBet“ yra trumpalaikis.

– Vienas jūsų savotiškų veteranų yra Aurimas Majauskas. Kiek šio patyrusio krepšininko lyderystė praverčia jaunos komandos rūbinėje?

– Tikrai praverčia, nes mūsų komanda labai jauna, tų 30-mečių nelabai ir yra. Jaučiasi, jis pataria jaunimui, matęs kažko, žaidęs. Bet yra ir Blyzniukas, ir McEwenas su patirtimi, padeda mūsų jauniems.

– „CBet“ komandoje yra ir „Betsafe-LKL“ čempionas Modestas Babraitis. Kiek alkanas jis atvyko imti savo šansą Jonavoje?

– Alkanas, jis nori įrodyti. „Ryte“ jo vaidmuo buvo mažesnis, pas mus – didesnis. Jis jaunas, dirba gerai, norime ir tikimės, kad jis turės gerą sezoną.

– Savaitgalį laukia rungtynės su banguojančia Utenos komanda. Kas bus svarbiausia jose?

– Tikimės kovos, karo, nelabai žiūrime į kitus – žiūrime į save. Tai pavojinga komanda, gal turinti kažkokių problemų, bet, kaip sakau, į jas nežiūrime. Žaidėme su jais Citadele KMT mačą, tik patys ten pasirodėme prastai, prametėme daug baudų. Su Utena kovoti galime, tik reikia stengtis.

lkl.lt

Kylanti kikbokso žvaigždė N. Stupak: apie draugą „Rimkenzo“, pravardę ir trokštamus priešininkus

jonavoszinios.lt — Sat, 26 Oct 2024 12:00:00 +0300

UTMA ringe N. Stupak yra pralaimėjęs Artūrui Brižinskui, tačiau vėliau šventė dvi pergales nokautais – krito Danielius Antropikas ir Edgaras Semionovas. Lapkričio 2 dieną jaunasis talentas ringe susitiks su Justinu Gedminu.

Natai, ar papasakosi, kaip kovinis sportas atsirado tavo gyvenime?

Prasidėjo viskas, turbūt, kaip daugelio jaunų kovotojų (juokiasi). 2016-aisiais tėvai važiavo į „King of Kings“ turnyrą Vilniuje, kurį po savaitės rodė per televiziją. Pamenu, tėvai tik pasigyrė „Va, čia buvome, stebėjome“. Pažiūrėjau visa turnyrą nuo pradžių iki galo. Man labai patiko, todėl pasakiau, jog noriu pabandyti. Tėtis pažinojo Igno Baryso draugą, susitikome su pačiu Ignu per „Kudo“ varžybas Kaune. Apsitarėme, kada būtų galima pradėti, jis mums pasiūlė savo trenerį Ilgarą Gružinską. Taip viskas ir prasidėjo – nuo „Kudo“… Nors tada dar buvau tikrai geras ir labai perspektyvus futbolininkas.

Kas tave labiausiai motyvuoja koviniame sporte?

Tikslai, kurių siekiu, tėvai, komanda, treneris, ir, žinoma, mano draugė Karolina.

O kaip atsirado tavo pravardė „Tiger“?

Šią pravardė man davė I. Barysas, kadangi esu greitas, griežtas, užsispyręs ir laukinis kaip tigras.

Dabar treniruojiesi „Otso Gym’e“. Kodėl įvyko persikėlimas?

Man labai patiko I. Barysas kaip kovotojas… Kadangi Kaune nebuvo labai daug pasirinkimo, nuėjau pas jį. Viskas man patiko, rezultatai buvo tikrai neblogi, mane jie tenkino. Bet treniruočių vieta ir laikas man nebuvo tinkamas, dėl to nusprendžiau vėl kažko ieškoti. Kažkaip netyčia prisiminiau, jog Karolina vaikšto į „Otso Gym“. Man tai nebuvo naujiena, aš žinojau trenerį Tada Rimkevičių, žinojau Eveliną Puidaitę, Dovydą Rimkų ir daugelį kitų. Nusprendžiau pabandyti.

Kokia atmosfera tvyro šiame klube?

Jei atvirai, šiame klube po truputį atveriu visą savo talentą, visą potencialą. Tai, ką daro treneris T. Rimkevičius, galime matyti iš mano paskutinių kovų: jis sugeba suprasti kovotoją, paaiškinti jam, padėti, parodyti, ką daro blogai. Su treneriu galiu pasikalbėti atvirai ne tik apie sportą, bet ir gyvenimą. Labai džiaugiuosi, jog jį turiu.

Turi ir treniruočių partnerį D. Rimkų!

Prisipažinsiu, anksčiau galvojau, jog Dovydas yra niekam tikęs kovotojas (juokiasi). Bet po pirmų treniruočių, po pirmų sparingų, kai jis buvo formoje, supratau, jog labai stipriai klydau. Man didžiausia garbė turėti jį kaip treniruočių partnerį. Dabar jis yra labai geras draugas, kuris padeda gyvenime. Jeigu kažko nesuprantu, ar gaunu kokį pasiūlymą, iškart pranešu jam. Dovydas man padeda ir pataria, ką reikėtų daryti. Tai – labai šiltas ir geras žmogus.

Paskutinės tavo kovos – įspūdingos. Ar kiekvieną kartą ringe ieškai nokauto?

Tiesą sakant, nebe. Atsukime laiką atgal, pažiūrėkime kovą su Artūru Brižinsku… Toje kovoje ėjau jį kirsti, ėjau nokautuoti ir pasirodžiau prastai. Kitas dvi kovas į ringą ėjau atsipalaidavęs, su šypsena, ir gavosi viskas puikiai. Visi nuopelnai už tai – treneriui ir Dovydui.

Ką tau pačiam reiškia nokautuoti priešininką?

Ankščiau reikšdavo labai daug. Atrodydavo, kad tik taip parodau, koks geras kovotojas esu. Bet dabar taip nėra… Taip, smagu užbaigti kovą nokautu, bet dabar į tai bandau kuo ramiau reaguoti. Aišku, ne visada gaunasi (juokiasi).

Artėjančiame UTMA turnyre ringe susitiksi su Justinu Gedminu. Ką žinai apie priešininką?

Žinau tik tiek, kad jis yra MMA kovotojas – rankos nepavojingos, kojas tikrai mėto įspūdingai. Visi tie suktukai atrodo gražiai. Bet kausimės pagal kikbokso taisykles. Čia aš čia turiu daugiau patirties. Bū viskam pasiruošęs, esu užtaisęs tikrai labai gerų smūgių, po kurių jis pamirš savo spyrius. Kuo esu pranašesnis? Patirtimi kikbokso ringe, didesniu kovos IQ, rankų smūgiais, charakteriu ir mąstysena.

Ką ateityje norėtumei matyti prieš save kitame ringo kampe?

Jei kalbame apie UTMA ringą, noriu šių trijų vyrukų: Dovydas Levickis, Vakaris Didika, A. Brižinskas.

O koks galutinis tikslas šiame sporte?

Galutinis tikslas – kovoti „One championship“ arba „Glory“ organizacijose bei iškovoti čempiono diržą. Jei paklausi apie ką svajoju? Noriu iš kovų uždirbti ir padėti tėvams, kad jiems nereiktų senatvėje niekuo rūpintis, kad jie turėtų viską savo ramiam likusiam gyvenimui.

Autorius Mantas Stankevičius

Jonavos „CBet“ įžaidėjas DJ Brewtonas: „Nesvarbu, prieš ką žaisime, galime laimėti“

jonavoszinios.lt — Fri, 25 Oct 2024 12:50:52 +0300

„Rungtynės tapo dideliu iššūkiu. Pralaimėjimo, tačiau, tikiu, kad egzaminą išlaikėme“, – sakė Jonavos „CBet“ įžaidėjas DJ Brewtonas, sublizgėjęs „Citadele“ Karaliaus Mindaugo taurės pirmojo etapo rungtynėse išvykoje su „Uniclub Bet – Juventus“.

Jonaviškiai nusileido Utenos krepšininkams 91:94, tačiau rungtynių protokole spindėjo DJ Brewtonas: 32 taškai, 4 atkovoti kamuoliai, 3 rezultatyvūs perdavimai, 2 perimti kamuoliai.

Kaip vertini rungtynes su „Uniclub Bet – Juventus“?

Tai buvo iššūkis ir egzaminas mūsų komandai. Turėjome verstis be Aurimo Majausko, Koby McEweno, Bogdano Blyzniuko ir Luko Kreišmonto. Žinojome, kad laukia sunkios rungtynės. Dabar galiu pasakyti, kad egzaminą išlaikėme. Taip, mes atsilikome jau rungtynių pradžioje, tačiau nepasidavėme, kovojome ir įrodėme, kad esame labai stiprūs.

Ėmeisi lyderio vaidmens – ar toks buvo planas, ar tiesiog pajautei, kad tai bus tavo diena?

Prieš rungtynes žinojau, kad turėsiu imtis daugiau iniciatyvos. Laukiau šios akimirkos nuo sezono pradžios. Esu komandos naujokas, tačiau nuolat noriu tobulėti. Tą vakarą buvau nusiteikęs imtis lyderio vaidmens. Man pavyko užsikurti, į aikštę žengiau degantis noru parodyti, ką sugebu.

Kada pajautei komandos draugų pasitikėjimą?

Jei atvirai, visada jį jaučiu. Kiekvienose rungtynėse. Tai – abipusis jausmas. Aš pasitikiu jais, jie pasitiki manimi. Ir nieko nelemia vienas metimas ar veiksmas – ar metimas taiklus, ar netaiklus, ar padarei klaidą, ar perėmei kamuolį, atkovojai kamuolį – nuolat pasitikime vienas kitu. Po kiekvienos situacijos drąsiname vienas kitą, palaikome. Būna, susimaunu aš, sulaukiu palaikymo, bet tą pačią energiją atiduodu ir aš. Pasitikėjimas vienas kitu – didelė mūsų komandos jėga.

Ko pritrūko iki pergalės Utenoje?

Jeigu būtume geriau sužaidę gynyboje prieš jų „pikenrolą“, būtume turėję didesnius šansus. Ir, žinoma, baudos metimai... Prametėme 19 baudos metimų. Manau, tai yra dvi svarbiausios priežastys, nulėmusios pralaimėjimą. Bet viską susitvarkysime.

Ką gali nuveikti Jonavos „CBet“ šį sezoną?

Manau, sezonas bus labai geras. Pažvelkime į priešsezonines rungtynes, pažvelkime į tai, ką demonstruojame dabar – mes nuolat tobulėjame. Mes girdime trenerį Mantą Šernių, sugebame padaryti tai, ko jis nori. Ir tai veikia. Treneris mus pavertė komanda, išmokė būti tvirtais, nepasiduodančiais. Nesvarbu, prieš ką einame žaisti, mes žinome, kad galime laimėti. Treneris įskiepijo mumyse nugalėtojų mentalitetą. Tikiu, kad mes galime laimėti bet kurias rungtynes. Be to, treneris Šernius – daug bendraujantis treneris. Jis visada pastebi, jei kažkas yra su mumis negerai. Kartais net atrodo, kad apie kiekvieną iš mūsų jis žino daugiau negu mes patys (juokiasi). Ir kiekvienoje situacijoje jis gali padėti, jis dalija patarimus, kurie veikia. M. Šernius žino, kaip paversti mus geresniais žaidėjais. Tai yra labai svarbu. Dar smagu, kad visada galime užduoti jam klausimus... Jis nori, kad žinotume viską, visada turi laiko paaiškinti ir argumentuoti vieną ar kitą sprendimą.

Įžaidėjo pozicija – labai atsakinga. Kaip manai, kuo esi išskirtinis šioje pozicijoje?

Galiu žaisti abejomis rankomis ir esu greitas. Esu tikrai greitesnis negu žmonės dažniausiai įsivaizduoja. Man patinka, kai besiginantis stovi prieš mane ir aš žinau, kad dabar galėsiu pasinaudoti savo greičiu, kurio niekas nesitiki. Be abejo, esu gynėjas ir kartais tenka mesti ne pačius patogiausius metimus. Tai visada dariau ir man netrūksta pasitikėjimo savimi.

Papasakok, ką veiki laisvalaikiu?

Tik atvykęs į Lietuvą turėjau susireguliuoti savo miego režimą, nes laikas skyrėsi net septyniomis valandomis. Miegas man yra svarbu. Mėgstu gaminti. Mokausi pasigaminti vis įmantresnių patiekalų. Žaidžiu kompiuterinius žaidimus. Ir man visai neblogai sekasi (juokiasi). O šiaip nueinu į prekybos centrą, net jei neplanuoju nieko pirkti. Ir būtinai sutinku žmonių, kurie nori su manimi pasikalbėti. Man tai yra svarbu, nes iš žmonių nemažai sužinau apie šalį.

O kaip pasitikai lietuvišką rudenį? Ir žiema artėja...

Kol kas su oru viskas gerai (juokiasi). Esu gimęs sausį. Ten, kur gimiau, sausis labai šaltas. Girdėjau, kad ir Lietuvoje būna šalta. Bet dėl to nesijaudinu, esu tam pasirengęs. Turiu striukę ir batus. Esu ramus.

Parengė Jonavos ,,CBet"

,,CBet“ puolėjas M. Kirvesas: „Šį sezoną pateiksime dar ne vieną staigmeną“

jonavoszinios.lt — Mon, 21 Oct 2024 11:31:33 +0300

27-ų Estijos aukštaūgis Mihkelas Kirvesas šį sezoną pradėjo Mažeikiuose, tačiau vėliau prisijungė prieš Jonavos „CBet“ ekipos. „Tai reiškia, kad mano istorija Lietuvoje tęsiasi“, – tik padėjęs parašą po sutartimi su Jonavos klubu sakė krepšininkas.

„Betsafe-LKL“ rungtynėse su Mažeikių „M Basket-Delamode“ estas pelnė 18 taškų, atkovojo 9 kamuolius, atliko 2 rezultatyvius perdavimus, perėmė 2 kamuolius, kartą blokavo varžovo metimą.

Mihkelai, kas lėmė puikų pasirodymą rungtynėse su Mažeikių „M Basket-Delamode“?

Manau, kad pagrindine to priežastimi tapo tai, kad labai greitai pritapau komandoje, perpratau, ko reikalauja treneris. Be to, tikiu, kad turiu trenerio ir komandos draugų pasitikėjimą.

Teko žaisti prieš komandą, kurioje pradėjai šį sezoną! Kaip jauteisi psichologiškai?

Buvo smagu žaisti prieš buvusios komandos draugus. Visi jie puikūs vaikinai... Žinoma, faktas, kad reikės žaisti prieš juos, man suteikė papildomos motyvacijos.

Kaip pavyko taip greitai įgyti trenerio Manto Šerniaus pasitikėjimą?

Dvejus metus jis stebėjo mano žaidimą Estijos-Latvijos lygoje, todėl, tikiu, kad žinojo mano stipriąsias puses ir žaidimo stilių. Greitai radome bendrą kalbą.

Dabar jau gali pasakyti, ką šį sezoną gali nuveikti „CBet“?

Kai sugrįš visi mūsų traumas besigydantys žaidėjai, išvengsime kitų didesnių traumų, manau, pateiksime nemažai staigmenų. Nuostabu stebėti, kaip tokia jauna komanda išnaudoja savo stiprybes. Kiekvienas žaidėjas mūsų komandoje yra drąsus, norintis tobulėti ir įrodyti, ko yra vertas. Tai negali nežavėti.

Ar išduosi paslaptį, kaip tampama puikiais žaidėjais gynyboje?

Sunkus darbas, ypač salėje akcentuojant kojų darbą, kad galėčiau tvirtai stovėti. Buvęs mano treneris Heiko Rannula norėjo, kad galėčiau gintis visose pozicijoje – nuo įžaidėjo iki vidurio puolėjo. Tai padėjo man geriau skaityti žaidimą, aikštėje visada išlieku susikoncentravęs ir mobilus, puikiai matau, kas vyksta aikštėje. Manau, tokia toji paslaptis.

Jonavos ,,CBet" inf.

„CBet“ kapitonas A. Majauskas: „Nesame žvaigždės, todėl rezultatų siekiame komandiniu žaidimu“

jonavoszinios.lt — Wed, 16 Oct 2024 13:30:37 +0300

- Ne kiekvienose rungtynėse pavyksta pelnyti 29 taškus! Kada pajautei, kad pačiam bus geras vakaras?

- Pirmi metimai sukrito, pajaučiau rungtynių ritmą. Treneris norėjo, kad daugiau žaisčiau baudos aikštelėje. Tiesiog šiandien buvo kiek geresnė mano diena.

- Nors treneris norėjo žaidimo baudos aikštelėje, susigundei tritaškiu metimu?

- Tai aišku! Jei esi laisvas, reikia mesti. Daug galvoti čia nereikia, tokios situacijos yra labai svarbios: komandos draugas atmeta kamuolį, esi laisvas, drąsiai meti ir viskas.

- Sezono pradžioje pačiam teko žaisti ir vidurio puolėjo pozicijoje, tačiau dabar atrodo, kad viskas stoja į savo vietas, komanda įsibėgėja.

- Tikrai įsibėgėjame. Daug kalbamės aikštėje, kiekvienas degame noru padėti vienas kitam, o svarbiausia, trokštame laimėti. Čia yra trenerio Manto Šerniaus nuopelnas. Jis mums diegia komandiškumo filosofiją. Visi puikiai sutariame rūbinėje, esame jauna komanda, todėl reikia daug kalbėtis, iškart aiškintis tam tikras situacijas, kad kartu suprastume, ką norime padaryti aikštėje. Dažnai klystame paprastose situacijose, todėl turime komunikuoti. O dėl mano pozicijos aikštėje, ar aš žaidžiu vidurio puolėju, ar sunkiuoju kraštu, nejaučiu didelio skirtumo. Tiek vienoje, tiek kitoje pozicijoje galiu išnaudoti savo ginklus. Kur komandai reikia, ten ir žaidžiu.

- Prieš sezono pradžią daugelis skeptiškai žvelgė į „CBet“ galimybes!

- Prieš tampant komandos draugais pažinojau Bogdaną Blyzniuką, buvau matęs Koby McEweno žaidimo vaizdo įrašus, žinau komandos lietuvius – Martynas Arlauskas, Lukas Kreišmontas, Erikas Venskus... Visi esame geri krepšininkai, kurie sunkiai dirba. Nesame žvaigždės, todėl bandome rezultatų siekti komandiniu darbu. Neklausome, ką kalba ekspertai. Tiesiog einame ir kaunamės kiekvienose rungtynėse. Ar rezultatas bus +10 ar -10, taip pat kovingai žaisime.

- Per pirmąsias sezono rungtynes tau buvo prakirstas antakis – taipogi nedažnas atvejis.

- Nedažnai, bet būna (juokiasi). Juk krepšinis – kontaktinis sportas.

- Kapitono pareigos komandoje – koks tai darbas?

- Jis nėra lengvas, kai esi jaunoje komandoje...

- Save jau laikai kiek vyresniu?

- Nesu senas, bet jau linkstu į vyresniųjų pusę tikrai (juokiasi). Kapitono darbas – kartais pamokinti, pasitarti, paaiškinti, jei situacijas supranti geriau. Turiu patirties, esu dirbęs su nemažai trenerių, žaisti man teko skirtingo stiliaus krepšinį. Bandau padėti kiekvienam žaidėjui, jei iškyla problemos. Toks tasai kapitono darbas.

Jonavos „CBet“ pranešimas spaudai

Eugenijus Sabutis: „Valstybė turi investuoti į tai, kas svarbiausia: kokybišką švietimą, prieinamą sveikatos apsaugą ir patogią kelių infrastruktūrą“

jonavoszinios.lt — Sat, 05 Oct 2024 10:00:05 +0300

- Seimo nario veikla prieš keturis metus Jums buvo naujas etapas. Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

- Taip, tai buvo naujas etapas, tačiau politikoje nebuvau naujokas. Dar iki Seimo, beveik dešimt metų gana aktyviai veikiau Jonavos rajono visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Tas žinias, kurias įgavau Jonavoje nuo pat pradžių stengiausi pritaikyti ir Seimo nario pareigose. Visada buvau arti žmonių, todėl labai gerai žinojau, kas labiausiai neramina gyventojus, ir kokie jų lūkesčiai. Ir atrodo, kad tai pasiteisino. Žinoma, darbas parlamente yra kur kus dinamiškesnis, viskas greičiau kinta, jis taip pat didesnis savo apimtimi, bet nuo to tik įdomiau. Įsitraukimas į Seimo procesus sulig diena vis didėjo. Seimas turi savo specifiką, kurios ašis – įstatymų leidyba. Parlamentas, visų pirma, yra teisėkūrinė institucija. Ir, mano manymu, pirmoji kadencija tik įrodė, nes iš karto aktyviai įsitraukiau į šį svarbų procesą. Skaičiai ir statistika tikrai neleis sumeluoti, o pats dalyvavimas teisėkūroje leido pasiekti pakankamai gerų rezultatų.
Labai padėjo ir tai, kad pasirinkau tinkamą komitetą. Gal mažai kam žinoma, bet esminė veikla Seime yra neatsiejama ir nuo sėkmingo darbo parlamento komitetuose. Iškart žinojau, kad savo kompetencijas ir patirtis geriausiai pritaikysiu Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete. Jis puikiai koreliavo ir su mano vienais iš esminių siekių – mažinti atskirtį tarp regionų, stiprinti jų savarankiškumą, o pačią politiką priartinti prie žmonių, kad ji taptų labiau orientuota į gyventojus, ypatingai į tuos, kurie gyvenimą kuria toliau nuo didžiųjų miestų.

Žiūrint retrospektyviai, labai džiaugiuosi, kad teko dirbti būtent šiame komitete. Atvirai sakau, kad kartu su juo pavyko pasiekti, kad dabartinių valdančiųjų beatodairiškai vykdoma politika sveikatos, švietimo ar susisiekimo sektoriuose nebūtų tokia skausminga žmonėms, nes tos reformos, kurios jau, beje, tapo keiksmažodžiais, galėjo kirsti kur kas skaudžiau. Visgi ne viską pavyko sustabdyti ar pristabdyti. Šioje vietoje tikrai nenuleidžiu rankų, nes tikrai dar galima atstatyti, kas beveik sugriauta, o tą, greičiausiai, teks padaryti jau naujai Vyriausybei ir Seimo daugumai.

- Kaip per šiuos keturis metus pasikeitė Jūsų šeimos ir Jūsų asmeninis gyvenimas?

- To manęs labai dažnai klausia ir draugai, ir pažįstami, ir Jonavos žmonės. Juokaudamas atsakau, kad jaučiuosi kaip klajoklis, nes ne kartą per savaitę tenka važinėti iš Vilniaus į Jonavą ir atgal. Tačiau nesijaučiu didmiesčio gyventoju, nes ir mama, ir uošviai yra čia, Jonavoje, visi draugai ir geri pažįstami – tai pat čia, todėl Jonava lieka mano namai, niekur nuo jos nenutolau. Šeimai mano naujas darbas taip pat buvo iššūkis, su kuriuo manau, bendromis pastangomis visi susitvarkėme. Ne kartą esu sakęs, kad man svarbiausia asmeniniame gyvenime – mano šeima, todėl norėjosi, kad ir žmona, ir sūnus būtų kuo arčiau. Žmona labai greitai susirado darbą Vilniuje ir sėkmingai savo karjerą tęsia pagal specialybę – dirba biotechnologijų įmonėje, o sūnus, pasibaigus karantinui, paskutines tris mokyklos klases taip pat baigė Vilniaus Simono Daukanto gimnazijoje. Šiuo metu jis tarnauja Kunigaikščio Vaidoto pėstininkų batalione, kurį pasirinko savanoriškai, iš karto po mokyklos baigimo.

- Esate vienas iš nedaugelio Seimo narių, kurie apie savo veiklą Seime, susitikimus ir renginius labai išsamiai informuojate socialiniuose tinkluose, taip pat kasmet paruošiate savo veiklos ataskaitas. Jūsų manymu – kiek tai svarbu rinkėjams?

- Atsakymas vienareikšmiškas – informuoti gyventojus yra ne tik svarbu, bet ir būtina. Jau ne kartą esu pakartojęs, kad atsiskaitymas už nuveiktus darbus prieš rinkėjus man visuomet buvo ir bus svarbi pareiga. Ir tikrai nesuprantu kitų kolegų Seime, kurie gana retai atsiskaito savo rinkėjams. Nežinau motyvų, kodėl jie to nedaro, bet man tai kelia nuostabą. Ypatingai tada, kai po įrašų socialiniuose tinkluose ar tų pačių metinių ataskaitų gauni grįžtamąjį ryšį iš žmonių. Pokalbiuose su gyventojais suprantu, kad tą daryti reikalinga. Vieni gyventojai – džiaugiasi pradėtais ar užbaigtais projektais, kiti kaip tik – išsako pastebėjimus ar kritiką. Tai puikus atspirties taškas. Viską susidėlioji ir kitais metais stengiesi dirbti dar geriau.

- Ar galėtumėte aiškiai ir glaustai papasakoti apie praėjusius keturis veiklos metus Seime?

- Keturis metus sudėti į vieną pastraipą ganėtinai sunku, bet pabandysiu. Darbinėje veikloje visada sau kėliau tik aukštus reikalavimus, ne išimtis ir veikla parlamente. Visada siekiau, kad darbas būtų orientuotas į tikslą. Jeigu prašote trumpai ir tiksliai apibendrinti savo darbą, tai galiu pateikti esminius skaičius. Seime registruoti beveik 170 įstatymų projektų, dalyvavau praktiškai visose plenariniuose posėdžiuose, o jų priskaičiuotą net 428. Nematoma, bet labai svarbi Seimo pusė yra komitetai ir komisijos – į posėdžius rinkomės 222 kartus. Pridėkime ir darbo grupių pasitarimus, matau, kad jų turėjau 160 kartų. Kaip jau ir minėjau, svarbi darbo dalis yra savo veiklos viešinimas: išleisti beveik 200 pranešimų žiniasklaidai ir surengta bemaž 20 spaudos konferencijų. Neseniai pasirodžiusi statistika atskleidė, kad pagal šį rodiklį tvirtai pirmauju tarp Seimo narių.

Neatsiejama išrinkto parlamentaro darbo dalis yra bendravimas su rinkėjais. Ir čia galiu pateikti keletą svarbiausių skaičių: 395 kartus dalyvavau bendruomenių ir gyventojų surengtuose renginiuose, visą kadenciją mano priimamojo durys, esančios Jonavos rajono savivaldybės pastate, buvo atviros. Ten priėmiau daugiau nei 140 gyventojų. Beveik tiek pat buvo parengtų ir išsiųstų oficialių raštų į valstybines institucijas dėl įvairiausių problemų. Taip, čia tik statistinė informacija, tačiau už kiekvieno skaičiaus slypi mano veiklos prioritetai, iniciatyvos, požiūris į vykstančius procesus, dešiniųjų valdžios sprendimų kritika ir jų darbo broko išryškinimas bei ydingų pertvarkų stabdymas, Jonavos žmonių džiaugsmai ir užklupusios bėdos.

- Ar galėtumėte išskirti esminius dalykus, kurie Jūsų manymu Jums tikrai pavyko ir kuriais didžiuojatės?

- Projektų, kuriuos pavyko įgyvendinti yra ne vienas, tačiau kalbant apie Jonavos regioną, norėčiau išskirti ir paminėti svarbiausius iš jų. Itin džiugina, kad didžiausiam mūsų rajono infrastruktūros objektui – Jonavos aplinkkeliui – pagaliau buvo duotas startas ir pradėti realūs tiesimo darbai. Pereita nuo ne vieną dešimtmetį besitęsusių kalbų prie konkrečių darbų. Ne veltui akcentuoju, kad tai didžiausias mūsų rajono projektas, nes į pabaigą eina tik pirmasis įrengimo etapas. Po jo užsisuks dar didesnės procedūros, nes antrasis etapas savo apimtimi yra žymiai didesnis. Ties šiuo projektu dirbsiu ir toliau, nes jis itin reikalingas didesniam Lietuvos saugumui ir, žinoma, Jonavos žmonėms. Ne ką mažiau svarbus buvo ir kitas esminis siekis – išsaugoti Jonavos ligoninę. Žinant, ką po dešiniųjų valdžios įgyvendintos reformos teko patirti visai sveikatos apsaugos sistemai – mūsų rajono gydymo įstaigai ir jos pacientams grėsė nemalonūs pasikeitimai. Ir tą sakau nuoširdžiai, nes visoje eigoje dalyvavau tiesiogiai ir jaučiau tai, ką buvęs ministras Dulkys su visa kompanija norėjo įvykdyti. Šiandien matome, kad sveikatos paslaugos teikimas ir toliau vykdomas pilna apimtimi, jos ne tik išliko, bet ir toliau plečiamos.

Štai, rugsėjo pradžioje pažymėjome įsimintiną akimirką – Jonavos ligoninėje pradėjo veikti itin modernus kompiuterinis tomografas. Nuo šiol mūsų rajono pacientai gaus dar aukštesnės kokybės ištyrimo paslaugas. Gyventojams nebereikės priverstinai vykti į kitus miestus tam, kad gautų šį tyrimą. Nepamirškime ir to, kad per šią kadenciją Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) pasirinko Jonavos ligoninę savo Akušerijos ir ginekologijos rezidentūros baze – čia bus ruošiami kvalifikuoti gydytojai specialistai. Tai puikus įvertinimas ir tai verčia didžiuotis. Neužmirškime ir kitų didžiųjų mūsų objektų, kurie tapo modernios Jonavos simboliais – naujasis baseinas ir išskirtinio dizaino pėsčiųjų ir dviratininkų tiltas per Žeimių gatvę. Daug bendrauju su kitų Lietuvos savivaldybių atstovais ir jų akyse tikrai matau tą sveiko pavydo krislelį.

Itin vertinu ir tai, kad aktyvi veikla leido realizuoti ne vieną svarbų pakeitimą jau kalbant ir visos Lietuvos masteliu: nuo didesnio dėmesio apleistiems Lietuvos keliams ar sustabdytų Vyriausybės siekių dar labiau sunkinti viešųjų ir būtinųjų paslaugų prieinamumą iki pasiūlymų plėsti kompensacinį mechanizmą vaikus su negalia auginančioms šeimoms, labiau plėsti amortizacinį mechanizmą energijos kainų šuolį išgyvenantiems vartotojams ar ženkliai didesnio bankų pelnų apmokestinimo. Taip pat noriu paminėti ir nulinį PVM centriniam šildymui bei karštam vandeniui, kuris galiojo pastaruosius du šildymo sezonus. Būtent po mano inicijuotų projektų, šios lengvatos svarstymas ir priėmimas pajudėjo iš mirties taško.

- O kas Jūsų manymu nebuvo sėkminga ar nepavyko?

- Taip tiesiai įvardinti konkrečias nesėkmes turbūt nepavyktų, bet dėl vieno dalyko, prisipažinsiu, kartėlį jaučiu. Ateidamas į Seimą, labai tikėjausi, kad bent iš dalies pavyks pakelti politinę kultūrą mūsų šalies parlamente. Tikrai tikėjau, kad sprendimai gali surasti per racionalias ir išlaikytas diskusijas, argumentuotą kritiką ir konstuktyvumą. Nežinau. Matyt, buvau naivus. Nes keturi metai parodė, kad to nebuvo. Drabstymasis epitetais ir nuolatiniai vieni kitų kaltinimai, deja, ėmė viršų. Į akis taip pat labai krito dešiniųjų valdžios nesiskaitymas su kitų nuomonę. Tikrąja to žodžio prasme, savo kailiu patyriau, kas tas žymusis konservatorių arogantiškumas. Jis tikrai egzistuoja. Ir dabar, kai šios dešiniųjų valdžios kadencija eina į pabaigą, labai juokingai atrodo faktas, kad jie prieš ketverius metus savo koalicinėje sutartyje sugebėjo įsirašyti šią citatą: „piliečių balsavimas rinkimuose parodė naujos politinės kultūros ir kokybės, naujo požiūrio į valstybės piliečius lūkestį“. Akivaizdu, kad jie šio lūkesčio neišpildė.

- Nors Lietuvos Socialdemokratų partija (LSDP) šią kadenciją yra opozicijoje, tačiau sulaukia ir kritikos strėlių. Ar jos tikrai pelnytos, su kuria kritika nesutinkate?

- Kai visuomenes apklausos rodo, kad politine švytuoklė krypsta į LSDP pusę, o pasitikėjimas dabartiniais valdančiaisiais jau kurį laiką krinta, natūralu, kad dėmesys mūsų partijai vis didėja. Kaip geriausiai sumenkinti šiuo metu apklausose pirmaujančios partijos įvaizdį? Žinoma, paleisti kritikos bangą. Pats asmeniškai tokį LSDP pirmavimą priimu nuosaikiai. Visada sakiau, kad geriausios apklausos – rinkimai. Darbo dar daug ir tikrai neapkvaitome nuo apklausų rezultatų spindulių. Viską nuspręs rinkėjai.

Jeigu grįžti prie kritikos, man buvo keista girdėti, kad buvome kaltinami vienais ar kitais dalykais, ypatingai visuomenę priešinančiais klausimais kaip partnerystė ar Stambulo konvencija. Valdančioje daugumoje esanti Laisvės partija arba kitaip dar žinoma „kaip vieno klausimo partija“ po nesėkmingų bandymų įteisinti šias pataisas, kaltę iškart metė mūsų partijai. Man tai atrodė labai keistai. Mes dirbame opozicijoje ir tikrai nesame viena iš didžiųjų frakcijų. Kodėl mūsų balsai turi kažką lemti? Atrodo, kad laisviečiai pamiršo, kad yra daugumos dalis ir turi savo partnerius – konservatorius ir liberalus. Būtent šių frakcijų Seimo narių balsų ir pritruko, bet kritika jų atžvilgiu nebuvo išsakoma. Tai tikras nesusipratimas.

Žiūrint plačiau į Lietuvą akivaizdžiai skaldančias temas, norėčiau pritarti vienam iš mano kolegų, kuris neseniai viename interviu pasakė, kad tos pačios lyties asmenų partnerystės įstatymas daugumos palaikymo nesulauks nei šiame, nei būsimame Seime, o diskusijomis apie jį neverta erzinti visuomenės. Mes žiūrime realybei į akis, o ne gyvename fantazijomis. Gal tai ir erzina kitas politines jėgas, kurios bando mus kritikuoti.

Kitos strėlė smenga dėl finansavimo gynybai ir paramos Ukrainai. Visada pasisakiau už didesnes lėšas mūsų krašto apsaugai. Tai gyvybiškai svarbu. Tie kritikai gali pasižiūrėti visus mūsų frakcijos balsavimus. Visada balsavome už projektus, didinančius mūsų saugumą ir paramą Ukrainai. Mūsų rinkimų programoje aiškiai parašyta – remsime Ukrainą iki pergalės. Jeigu rinkėjai suteiks mandatą mums formuoti naują valdžią, patikinu jus, kad parama Ukrainai tik didės.

- Nenutolstant nuo partijos tematikos. Jūs kandidatuojate ne tik Jonavos vienmandatėje apygardoje, bet ir esate vienu iš LSDP sąrašo vedlių – esate Nr. 6 sąraše. Kaip vertinate tokią aukštą vietą?

- Matyti, kad LSDP sąraše aukščiau tavęs yra tik partijos „sunkiasvoriai“ yra išties malonu. Vertinu šį pasitikėjimą ir noriu tikėti, kad tai yra mano keturių metų veiklos įvertinimas. To darbo, kurį vykdžiau ne tik Seimo frakcijoje ar partijos viduje, bet ir Jonavos rajone.

- Kaip sekasi suderinti veiklą Seime, atstovavimą Jonavos rinkėjams ir tuo pačiu metu betarpišką bendravimą su jais Jonavoje ir rajone?

- Labai gerai. Man asmeniškai dėl to jokių problemų nekyla ir tiesą sakant, apie tai net nesusimąstau. Žinoma, visuomenėje Seimo nario darbas kiek stigmatizuojamas. Jeigu įsivaizduojame, kad jo darbas yra tik sėdėti posėdžių salėje ir spaudyti mygtukus, tai taip tikrai nėra. Mano įsitikinimu, politikai turi išlikti arti žmonių ir suprasti jų rūpesčius. Jeigu nori išlaikyti žmonių pasitikėjimą, politikas privalo ne tik dalyvauti posėdžiuose, bet ir aktyviai bendrauti su visuomene. Aišku, kiekvienas Seimo narys pats sprendžia, kaip praleis laiką tarp sesijų ir posėdžių. Aš šį laiką skiriu susitikimams su bendruomenėmis ir gyventojais.

- Ačiū už pokalbį.

Politinė reklama bus apmokėta iš Eugenijaus Sabučio rinkiminės sąskaitos

Teisėjas Aivaras Naujalis paaiškino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ypatumus šeimos bylose

jonavoszinios.lt — Sat, 28 Sep 2024 11:00:00 +0300

„Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai bei turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo“, – teigia Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų teisėjas Aivaras Naujalis. Teisėjas paaiškino, kas yra laikinosios apsaugos priemonės, kokias laikinąsias apsaugos priemones šeimos bylose gali taikyti teismas ir kaip vyksta prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimas teisme.

Teisėjau, bylos dėl šeimos teisinių santykių yra antroji dažniausiai nagrinėjamų bylų kategorija pirmosios instancijos teismuose. Kuo šios bylos ypatingos, kuo išsiskiria?

2023 metų Lietuvos teismų veiklos rezultatų duomenimis teismuose buvo nagrinėjama 14941 byla dėl šeimos teisinių santykių, iš kurių 7397 bylos dėl santuokos nutraukimo. Būtent šios kategorijos ginčai pasižymi ypatingu sudėtingumu, kadangi dažniausiai šiose bylose sprendžiami ginčai, susiję su nepilnamečiais vaikais. Ir būtent bylose dėl santuokos nutraukimo dažniausiai sprendžiami laikinųjų apsaugos priemonių klausimai.

Itin svarbu, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų taikomos laiku, kad nepilnamečių vaikų teisėms ir teisėtiems interesams būtų padaryta kuo mažesnė žala, nes net ir pakankamai operatyvaus proceso metu išlieka pavojus, kad dėl ginčo sprendimo trukmės bus pažeistos vaiko ar sutuoktinio teisės. Be to, bylos nagrinėjimo pradžioje neįmanoma nuspėti, kiek užtruks pats bylos nagrinėjimas. Šiame procese svarbus tampa tiek šalių, tiek valstybinių institucijų, tiek ir pačio teismo aktyvumas. Visi paminėti subjektai privalo veikti išskirtinai nepilnamečių vaikų interesams.

Kas yra laikinosios apsaugos priemonės, taikomos šeimos bylose?

Įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai bei turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Šiuo aktualiu klausimu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis šeimos bylose gali būti nukreipta ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą (konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko teisės ir interesai).

Paaiškinkite, kokias laikinąsias apsaugos priemones šeimose bylose gali taikyti teismas?

Įstatyme pateikiamas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas, kurias teismas gali taikyti iki bus priimtas teismo sprendimas, t. y. įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium, nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu, priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui, areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat, siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą, uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose, kitas, teismo manymu, reikalingas priemones. Taigi, įstatymų leidėjas nėra nustatęs baigtinio sąrašo šeimos bylose taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių.

Ir vis tik, kokias laikinąsias apsaugos priemones šeimos bylose dažniausiai prašoma taikyti?

Dažniausiai sutinkamos laikinosios apsaugos priemonės šeimos bylose yra laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, laikino išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimas bei laikinos vaiko bendravimo tvarkos su skyriumi gyvenančiu vienu iš tėvų nustatymas. Tačiau praktikoje pasitaiko, jog teismai sprendžia klausimus ir dėl kitokio pobūdžių laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose taikymo, pavyzdžiui, kai tėvai nesusitaria dėl vaiko gydymo, ugdymo įstaigų, būrelių, bendravimo su seneliais / broliais ir seserimis bei kitais atvejais.

Teisėjau, kaip vyksta prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimas?

Prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimui yra taikomi sutrumpinti terminai, t. y. tokie prašymai turi būti išspręsti nedelsiant, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Išimtiniais atvejais, kai būtina surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia per septynias darbo dienas nuo jo gavimo dienos.

Bylą nagrinėjantis teisėjas sprendžia, ar būtina surinkti papildomus duomenis spręstinam klausimui, ar apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą pranešti kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, ar prašymą nagrinėti rašytinio, ar žodinio proceso tvarka ir pan.

Jei teismas nusprendžia, kad pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių turėtų būti nagrinėjamas teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, tokiu atveju dalyvaujantiems byloje asmenims yra nustatomas terminas savo pozicijoms dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pateikti, Valstybinė vaiko teisių tarnyba įpareigojama pateikti išvadą dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atitikties nepilnamečių vaikų teisėms ir teisėtiems interesams bei išsiunčiami dalyvaujantiems byloje asmenims šaukimai į paskirtą teismo posėdį.

Kada įsigalioja teismo priimta nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones?

Įstatymų leidėjas procesiniame įstatyme yra įtvirtinęs, jog teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdoma skubiai (Civilinio proceso kodekso 152 straipsnio 1 dalis), tai reiškia, jog nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įsigalioja nuo jos priėmimo momento, tačiau nepaisant to, ji gali būti skundžiama apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjau, ką galėtumėte patarti tėvams, tarp kurių kyla ginčas dėl vaiko laikinos bendravimo tvarkos nustatymo su skyriumi gyvenančiu vienu iš tėvų?

Visų pirma akcentuočiau, jog visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu ir tik tada, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios. Šiame kontekste siūlyčiau nesutariantiems tėvams toliau komunikuoti ir ieškoti išeities iš susidariusios situacijos, pavyzdžiui, kreiptis į mediatorių, kuris galėtų profesionaliai tarpininkauti tarp nesutariančių tėvų ir padėti pasiekti tarpusavio susitarimą.

Mes, šeimos bylas nagrinėjantys teisėjai, nuolatos primename nesutariantiems tėvams, kad vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia.

Marijampolės apylinkės teismo inf.

Savanorė Sonata: jei visi mes bent po šiek prisidėtume – pasaulis būtų gražesnis

jonavoszinios.lt — Wed, 25 Sep 2024 10:15:39 +0300

„Aš daug ką gyvenime turiu, daug esu iš gyvenimo gavusi – vaikus, šeimą, namus, darbą, sveikatą. Todėl manau, kad turiu kažką duoti ir kitiems. Niekada apie savo savanorystę nekalbėjau viešai – man tai atrodė nepriimtina. Tačiau vis tik pagalvojau, kad mano pavyzdys gali įkvėpti, padrąsinti kitus, nes savanorių reikia ir jų reikia nuolat. Jei visi mes bent po šiek prisidėtume – pasaulis būtų gražesnis“, – sako Jonavos rajone gyvenanti iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanorė Sonata Štendelienė.

Nemažai jonaviečių Sonatą žino ir pažįsta, mat jau aštuoniolika metų A. Kulviečio gatvėje veikia jos įkurtas sporto klubas. Aktyvų gyvenimą mėgstančios moters kasdienybė – ne tik darbas, tačiau ir pomėgis žaisti lauko tenisą, kelionės, laikas su šeima. Nepaisant to, kad veiklų turi daug, ji randa laiko savanorystei bei naktimis budi Kauno ligoninėse, kur rūpinasi dažniausiai iš globos namų čia atvežtais sergančiais vaikais.

„Paleisk į erdvę savo mintis ir gausi tai, ko nori“

„Niekieno vaikai“ tikslas – kad nė vienas vaikas neliktų vienišas. To organizacijos įkūrėjos ir savanoriai siekia rūpindamiesi vienišais vaikais ligoninėse bei krizių centruose. Iniciatyva vykdoma Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Palangoje. Sonata savanoriauja ligoninėse. Kauno regione ji viena iš kelių savanorių, kurie yra nuo pat iniciatyvos pradžios.
Jausmą, kad nori padėti ir prisidėti, Sonata atsinešė dar iš vaikystės. Išorų kaime augusi ji prisimena, kaip jos mama rūpindavosi priežiūros stokojančiais kaimynų vaikais – kartais juos pamaitindama, kartais tiesiog priglausdama savo namuose.
„O vieną berniuką mano tėvai ir pakrikštijo. Aš tai mačiau ir jau studijų metais vis pagalvodavau: norėčiau padėti vaikams, augantiems vaikų globos namuose, tačiau tuo metu ten savanorių iš viso nebūdavo. Sakoma: paleisk į erdvę savo mintis ir gausi tai, ko nori.
Prieš šešerius metus atsitiktinai vienoje televizijos laidoje išgirdau pokalbį su dar tik kuriamos „Niekieno vaikai“ iniciatorėmis Ieva ir Indre. Jos pasakojo, kad planuoja tokį projektą, renka savanorius.
Viena iš jų televizijos laidoje pasakojo, kaip tokia idėja atsirado. Ji su savo vaiku pateko į ligoninę, o toje pačioje palatoje gulėjo kūdikis, kuriuo niekas iš artimųjų nesirūpino. Suprantama, kad prie vieno vaiko slaugytojos nuolat nebus – jos tam neturi laiko. Vadinasi, nėra kas pasirūpina vaiku. Tad tą daro kitos mamos, kurios ligoninėje guli su savo vaikais. Tačiau jei jų nėra? Vadinasi, vaikas lieka vienas“, – pasakojo Sonata.
Televizijos laidoje buvo nurodyti ir kontaktai – kur galima užpildyti savanorio anketą. Sonata tai ir padarė.

„Dieną nespėsiu, bet naktį – taip!“

Išsiuntusi anketą moteris pagalvojo: juk nieko apie tai nesakiusi savo šeimos nariams. Tuo metu nepilnametis dar buvo Sonatos sūnus, o kai paprašydavo jau suaugusi jos dukra – paglobodavo anūkę. Pagaliau – įvairūs sprendimai šeimoje priimami pasitarus su vyru Visvaldu.
Visų pirma Sonata paskambino dukrai Patricijai: „Ji patikino, kad jokių problemų ir jei tik aš pati to noriu – daryčiau. Tada paskambinau vyrui.“
Moters sutuoktinis suabejojo, kaip tarp savo kasdieninių veiklų ir darbų Sonata ras laiko savanorystei.
„Dieną tikrai nespėsiu, bet naktį tai galiu“, – nesudvejojusi patikino moteris.
„Ir tada į darbą po nakties?“
„Taip.“
Dėl būsimos savanorystės Sonata pasikalbėjo su kartu gyvenančia savo mama: ar ji galės pasirūpinti Sonatos sūnumi, kai jos nebus namuose.
„Mama sutiko. Tad viskas buvo gerai, išskyrus tai, kad man niekas neskambino. Sunerimau, kad aš netinku. Tada paskambinau pati. Mane informavo, kad viskas gerai, tiesiog užtruko organizaciniai darbai“, – prisiminė pašnekovė.
Netrukus moteris sulaukė kvietimo į pirmąjį susitikimą ir nustebo: susirinko net apie penkios dešimtys būsimųjų savanorių. Prieš pradedant veiklą savanoriams teko išklausyti specialius mokymus bei pasirengti darbui su vaikais, pristatyti pažymas dėl teistumo.
„Tikrai nėra taip, kad tokioje veikloje gali dalyvauti kiekvienas. Žmogus turi būti pasirengęs, pasiruošęs, turėti atsakomybės jausmą – juk mes būname su vaikais.
Mes pasirašome sutartis, kiekvieną mėnesį užpildome grafikus, kada budėsime – pas mus tai vadinama galimybėmis. Tai atsakinga savanorystė ir nėra taip, kad imi ir nutari: šiandien nevažiuosiu, nes neturiu nuotaikos. Žinoma, jei neplanuotos aplinkybės, liga ir panašiai, kai tikrai negali – tuomet ieškai kitų savanorių pagalbos, kas tave pakeistų. Tačiau vaikas ligoninėje nepaliekamas vienas“, – kalbėjo S. Štendelienė.

„Aš bijau, aš nežinau, kaip bus“

Moteris prisimena ir pirmąjį savo budėjimą. Tąsyk, sako, iš nerimo linko keliai. Kaip bus? Kaip ją priims vaikas? Ar sugebės?
„Sunku net papasakoti, kaip aš jaučiausi. Atrodo: nežinai, ką daryti, bet tuo pat metu suvoki: juk užauginai savo vaikus, anūkus. Viską moki, tad iš kur tas nerimas, paliečiantis, net, atrodytų, tavo odą? Pagavau save galvojant: aš bijau, aš nežinau, kaip bus“, – prisiminė Sonata.
Pirmasis vaikas, kuriuo jai teko pasirūpinti, buvo į vieną Kauno ligoninę atvežtas trijų mėnesių kūdikis ne tik su daugybe sveikatos problemų, tačiau ir su įvesta gastrostoma.
„Pamačiau vaizdą: guli kūdikis ir aplink – daug įvairių laidelių. Jis verkia, man jį reikia paimti ant rankų... Viskas buvo gerai, susitvarkiau, išskyrus tai, kad tą naktį nemiegojau nė akimirkos – įtampa padarė savo“, – sakė S. Štendelienė.
Vėliau, sulig kiekvienu budėjimu, viskas atrodydavo paprasčiau, atsirado įgūdžiai. Priklausomai nuo situacijos, jei vaikas ramus, naktį budintys savanoriai po kelias valandas pamiega, bet būna ir tokių budėjimų, kai miego tenka labai nedaug.
Ne prie visų vaikų, sako Sonata, naktį būti reikia. Tarkime, jei ligoninėje atsiduria vyresnis vaikas – paauglys – jam naktinės priežiūros nereikia.
Budėjimų skaičius – skirtingas, tad kartais S. Štendelienei į ligoninę tenka važiuoti tris–keturis kartus per savaitę, o kartais jos paslaugų neprireikia ir savaitę ar dvi.

„Meluočiau sakydama, kad nėra jausmų“

Kodėl svarbi tokia savanorystė? Nes kiekvienam vaikui svarbus saugumas, taip pat – ir emocinis. Jam reikia ryšio, jausmo, kad yra ne vienas. Kartais savanoriams užtenka tik priglausti kūdikį prie savęs, kartais – pakeisti sauskelnes. O kartais, jei vaikas vyresnis, svarbus tampa ir pokalbis.
„Meluočiau sakydama, kad šioje veikloje nėra jausmų. Jų daug, būna ir ašarų – jei sudėtinga situacija, jei rimtos ligos, jei matai vaiko negalią. Tada pats sau užduodi klausimą: kodėl? Ir pasvarstai apie tai, kiek šiam be tėvų meilės augančiam vaikui gyvenime reikės pastangų, kad ko nors pasiektų. Įvairios mintys aplanko. Būna, po budėjimo grįžti pavargęs, ypač emociškai. Esu sau pasakiusi: būsiu čia tol, kol bent vienam vaikui manęs reikės.
Mes ligoninėje kaip mamos: reikia sauskelnes pakeisti – keičiame, bet iš esmės esame dėl emocinių dalykų, dėl vaiko savijautos. Juk nuo to, kaip jis jaučiasi, priklauso ir sveikimas. Bet kuris vaikas, patekęs į ligoninę, jaučiasi išsigandęs, o šie vaikai – dar labiau, nes šalia jų nėra nei mamos, nei tėčio“, – sakė S. Štendelienė.
Sonata juokauja, kad daug metų jos sporto klubą lankantys jonaviečiai ją pažįsta taip gerai, kad vos pažvelgę klausia: ar tu po budėjimo?
„Tada sako: eik pamiegoti. Jei matau, kad klube nėra daug žmonių, mano, kaip trenerės pagalbos nereikia, nueinu į poilsio kambarį ir penkiolika minučių nusnūstu. Tiek užtenka, kad galėčiau toliau dirbti. Retai, bet būna, kad tenka važiuoti kelias naktis iš eilės – jei nėra kam, važiuoju. Nepaisant to, kad jau turiu patirties ir įgūdžių – kiekvieną kartą klausiu savęs, kaip mane šį kartą priims vaikas, ar rasiu su juo ryšį“, – kalbėjo pašnekovė.

„Kiekvienas gali rasti laiko tarpą, kurį skirtų kitam“

Savanorystė nėra tik tai, kad kitam duodi tu. Ji – kartais labiau apie tai, kiek gauni pats. Ji tave augina, keičia, moko. Pamatai tai, kas kasdienybėje „plika akimi“ nematoma. Kartais – pasaulio netobulumą, kito skausmą. Tokias savo patirtis ir pamokas, gautas „Niekieno vaikuose“, įvardija Sonata.
„Aš tikrai galvoju, kad nedarau nieko ypatingo. Tuo pačiu galvoju, kad viena ar kita savanorystės forma turėtume prisidėti mes visi. Tada pasaulis bus gražesnis. Savanoriškų veiklų – tikrai didelis pasirinkimas. Galima savanoriauti gyvūnų prieglaudose, kur papildomų rankų tikrai reikia, globos namuose, „Maisto banke“ ir kitur, taip pat naujų savanorių atrankas skelbia ir „Niekieno vaikai“, – sako pašnekovė.
Kartais, pasakoja Sonata, jai iš kitų tenka išgirsti: savanorystei neturiu laiko. Tačiau priežastis yra ne laiko trūkume, o jo planavime.
„Aš irgi jo neturiu dienomis, bet turiu naktimis. Kiekvienas gali rasti laiko tarpą, kurį skirtų kitam. Su laiku yra panašiai kaip su kūno svoriu. Kadangi dirbu trenere, man tenka išgirsti: nevalgau, bet svoris nekrenta. Taip, deja, nebūna. Visur yra disciplina, planavimas – tiek svorio kontrolėje, tiek su laiku. Kita vertus, kartais žmonės bijo prisiimti atsakomybę, įsipareigojimus, o savanorystė ir yra būtent apie atsakomybę.
Beje, nebūtinai reikia tik laiko. Labai paprastas pavyzdys: mes nešame priduoti tuščią tarą, o taromatuose yra mygtukas „aukoti“. Taip tu jau prisidėsi prie gerų darbų. Ar tave išgebės euras ar keli? Ar tavo gyvenimo kokybė pablogės, jei nenusipirksi eilinio čipsų pakelio? Ne, o štai įvairioms iniciatyvoms pinigai irgi svarbūs.
Jei taip mąstytume kiekvienas – mūsų pasaulis tikrai keistųsi, būtų mažiau nelaimingų vaikų, senjorų. Labai noriu tikėti, kad kažkas, kas perskaitys mano mintis, apie tai pagalvos. Mes negalime gyvenime vien tik imti, mes turime kažką ir duoti“, – kalbėjo S. Štendelienė.

Tekstas Jurgitos Lieponės

Barselonos futbolo perlus auginęs specialistas tiki lietuvių talentu

jonavoszinios.lt — Thu, 19 Sep 2024 13:15:03 +0300

Kaskart, kai „Barcelona“ moterų futbolo komanda žengia į aikštę, Jordi Solleone širdis pradeda plakti tankiau. 37-erių katalonietis savo metu prisidėjo prie dabartinių UEFA moterų Čempionių lygos nugalėtojų tobulėjimo, o dabar savo žinias jis perteikia Kauno „Be1“ akademijos talentams.

Kai prieš gerus tris mėnesius Jordi Solleone pirmą sykį gyvenime apsilankė Lietuvoje, jis greit suprato, jog mūsų šalyje norėtų užtrukti ilgiau. Pasikalbėjęs su Kauno „Be1“ akademijos vadovais ispanas patikėjo jų vizija ir padėjo parašą ant sutarties su šia futbolo kalve. Taip pat jis tapo ir Pirmojoje lygoje rungtyniaujančios Jonavos „Be1“ vyrų komandos sporto direktoriumi.

Lyg tyčia taip sutapo, jog tuo pat metu „Barcelona“ moterų komanda triumfavo Čempionų lygos finalą. Prie istorinio žygio titulo link visą sezoną svariai prisidėjo ir Jordi ugdyta Ispanijos rinktinės vidurio gynėja Jana Fernandez. Pasidžiaugęs auklėtinės pergalėmis bei apsikeitęs sveikinimo žinutėmis Jordi Solleone kibo į darbus Lietuvoje. Jis tapo „Be1“ futbolo akademijos sporto direktoriumi ir ėmėsi įgyvendinti ambicingas idėjas.

O dalintis katalonietis turi kuo, nes daugelį metų darbavosi „Barcelona“ vaikų ir jaunimo ugdymo sistemoje „La Masia“, kurioje išaugo Lionelis Messi, Xavi, Yamine’as Lamalis ir daugelis kitų superžvaigždžių.

- Jordi, pokalbio pradžiai papasakokite apie savo patirtį futbole?

- Jei prisiminčiau visą iki šiol nueitą kelią, užtruktume visą dieną. Kalbant trumpai, esu sporto, rinkodaros ir verslo konsultantas bei techninis direktorius. Dirbau su projektais JAV, Kanadoje, Jungtiniuose Arabų Emiratuose, Taivane, Pietų Korėjoje. Buvau "RCD Mallorca", Madrido "Real" ir "Barcelona" talentų skautas. Turiu UEFA Pro trenerio licenciją. Kaip treneris daugiausia darbavausi vaikų, jaunimo bei moterų futbole. Šešis metus dirbau „Barcelona“ akademijų sistemoje. Buvau „Barcelona“ akademijų Artimųjų Rytų regione techninis direktorius. Pamenu, kai atvykau į Dubajų, mes turėjome apie 200 žaidėjų, o po kelerių metų man baigus darbą pas mus treniravosi per tūkstantį jaunųjų talentų. Akademija Dubajuje iš pradžių buvo visiškai nepajėgi konkuruoti su kitomis mūsų sistemos akademijomis regione, bet vėliau jas visas įveikėme ir tapome savo amžiaus grupės čempionais. Iš tų vaikų išaugo ne vienas aukščiausių lygų žaidėjas ne tik Artimuosiuose Rytuose, bet ir Europoje. Tas pats pasakytina ir apie trenerius.

- Gal esate dirbęs ar prisidėjęs prie labiau žinomų žaidėjų ugdymo?

- Aš pats dar esu jaunas treneris ir futbolo vadybos specialistas, tad mano buvę auklėtiniai taip pat dar gana jauni. Nemėgstu prisiimti sau laurų už išugdytus žaidėjus ar pergales. Mano įsitikinimu, tai yra viso kolektyvo bendro darbo rezultatas. Bet jei reiktų pavardžių, galiu paminėti 2024 metų moterų Čempionių lygos laimėtoją, Ispanijos rinktinės gynėją Janą Fernandez. Esu dirbęs su „Girona“ klubo gynėju Arnau Martinezu (21-erių metų talentas rinkoje jau vertinamas 10 mln. eurų – red.), kuris jau rungtyniauja Ispanijos „La Liga“ ir laukia debiuto UEFA Čempionų lygoje. Teko dirbti ir su Miuncheno „Bayern“ sistemoje augančiu 18-mečiu Adamu Aznou, jau debiutavusiu ir Maroko vyrų rinktinėje, taip pat - su Ispanijos jaunių ir jaunimo rinktinių nariais Wesley Dualiu, Victoru Pitarque ir dar būriu kitų perspektyvių vaikinų bei merginų.

- Panašu, kad kelią futbole pradėjote ne nuo vadybininko ar trenerio darbo…

- Pats buvau vartininkas, rungtyniavau Ispanijos antrajame divizione, bet anksti supratau, kad iš futbolininko karjeros negyvensiu, todėl nusprendžiau susitelkti į studijas. Investavau daug laiko ir lėšų, kad tapčiau geru futbolo vadybos bei treniravimo specialistu. Dar mokydamasis universitete su bičiuliu įsteigiau futbolo klubą, kuriame rūpinausi tiek vadyba, tiek sportiniais klausimais. Vėliau studijavau Jungtinėse Valstijose bei Taivane, laikiausi UEFA licencijas, tobulinausi gausybėje įvairių kursų.

- Kaip atsidūrėte Lietuvoje?

- Po darbo JAV futbolo lygoje MLS, ėmiau dairytis naujų iššūkių. Į mane kreipėsi „Be1“ savininkai, kurie, kaip supratau, buvo girdėję rekomendacijų apie mane. Apsitarėme „Be1“ akademijos bei klubo viziją, supratau, kad man įdomus jų požiūris ir ambicijos. Praėjusią gegužę pirmą kartą atvykau į Lietuvą. Apsistojau Kaune ir buvau labai maloniai nustebintas, tiek dėl miesto, tiek dėl treniruočių sąlygų. Pajutau, kad čia galiu likti ilgam laikui. Atidžiau pasižiūrėjęs į vaikų ir jaunimo treniruočių procesą, supratau, kad šioje srityje yra labai daug galimybių tobulėti. Toks iššūkis man patiko.

- Kaip matote savo misiją lietuviškoje futbolo akademijoje?

- Sakyčiau, kad mano pagrindinė užduotis čia – net ne ugdyti futbolininkus, o auginti geras asmenybes. Išauklėtus, disciplinuotus, sveiką gyvenimo būdą besirenkančius jaunuolius. Todėl reguliariai susitinku su mokyklų, kuriose mokosi mūsų vaikai, vadovais. Kalbuosi ir su tėveliais. Noriu būti tikras, kad jaunuoliai eina teisingu keliu.

Kitas dalykas, turiu prižiūrėti, kad akademija veiktų efektyviai. Tai yra nepaprastai svarbu, jei siekiame tapti geriausia akademija Lietuvoje. O tokį tikslą sau keliame! Esu dirbęs elitinėse pasaulio akademijose, tad žinau apie ką kalbu.

- Lietuvoje veikia kelios dešimtys privačių futbolo mokyklų. Kuo jūsų vadovaujama akademija skiriasi nuo jų?

- Nepaisant to, kad esame dar gana jauna organizacija, mes jau esame vieni lyderių pagal savo atstovus įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėse. Tokių turime gerokai daugiau nei dešimtį. „Be1“ auklėtiniai sudaro didelę Lietuvos jaunimo (iki 21 metų) rinktinės dalį. Be to, drąsiai integruojame jaunimą į vyrų komandą. Pavyzdžiui, vien per kelis pastaruosius mėnesius net šeši žaidėjai iš mūsų U18 ekipos prisijungė prie vyrų komandos treniruočių. Kiekvienam jaunuoliui turime planą, kaip jį integruoti į aukštesnio lygio futbolą. Tai darome ne chaotiškai eksperimentuodami, o nuosekliai, žingsnis po žingsnio. Tai aptariame ne tik su pačiais vaikinais, bet ir su jų šeimomis, nes artimieji mums yra ne mažiau svarbūs nei patys mūsų auklėtiniai.

- „Be1“ akademija viena pirmųjų ėmė tiesti tiltus savo gabiausiems auklėtiniams į Italijos bei kitų futbolo grandų klubus bei akademijas. Tarp kokybinį šuolį Kaune atlikusių talentų yra ne tik „Fiorentina“ klubo nariu tapęs Ernestas Gudelevičius ar kiti lietuviai, bet ir būrys užsieniečių. Jūsų nuomone, kuris kelias perspektyvesnis – dirbti tik su lietuviais, ar atsivežti būrį, pavyzdžiui, jaunų afrikiečių, tikintis, kad kažkuris jų vėliau taps žvaigžde ir atpirks investicijas?

- Mūsų akademijos pirminė pareiga tiekti kokybiškus žaidėjus mūsų pagrindinei komandai – Jonavos „Be1“. Taip pat norime auginti pamainą įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėms. Puiku, jei mūsų auklėtiniai papildo ir kitus pajėgius Lietuvos ar užsienio klubus.

„Be1“ pagrindinė komanda turi ne vieną legionierių ir tai yra labai gerai dėl konkurencijos, nes tai skatina visų vaikinų tobulėjimą. Vis dėlto, mano požiūriu, tolimesnėje perspektyvoje mes turime siekti, kad užsieniečių mažėtų, o jų kokybė dar labiau augtų. Taip išlaikytume gerą sportinį rezultatą, kartu atlaisvindami daugiau žaidybinio laiko vietiniams mūsų talentams.

- Surasti ir prisivilioti talentingą jauną legionierių kartais yra labai gera investicija. Tačiau to paties siekia dauguma Lietuvos akademijų bei klubų, ieškančių nebrangių, bet perspektyvių legionierių. Kai kuriose komandose užsieniečių yra net daugiau nei vietinių žaidėjų. Kodėl manote, kad jūs galite rasti ir pasiūlyti kažką geresnio nei konkurentai?

- Labai gerai išmanau Ispanijos žaidėjų rinką, turiu tvirtų ryšių Artimuosiuose Rytuose bei Afrikoje, kai kuriuose kituose regionuose. Galiu atrasti daugybę perspektyvių futbolininkų. Tačiau mums reikia tokių, kurie ne tik nori atvažiuoti į Lietuvą, bet ir gali realiai pagelbėti mūsų komandai. Taip pat, norime kad jie padėtų tobulėti mūsų jaunimui, bei idealiai tiktų mūsų žaidimo modeliui ir trenerių idėjoms.

- Pakalbėkime apie trenerius. Kokį įspūdį jums palieka jaunimo ugdymo specialistai Lietuvoje?

- Kvalifikuotų ir motyvuotų jaunimo trenerių yra, bet jų trūksta. O juk būtent jie ir nulemia bendrą žaidėjų lygį. Gali turėti daug talentingo jaunimo, bet jei nežinai, kaip efektyviai jį vystyti, tą talentą prarasi. Arba atskleisi jį gerokai per vėlai. Ne paslaptis, kad Lietuva neturi kažkokių superfutbolininkų iš prigimties, koks yra, pavyzdžiui, Leo Messi. Bet galite turėti talentus, kurie tinkamu darbu nuo vaikystės išsivystė iki europinio lygio profesionalų. Būtent tam ir reikalingi kvalifikuoti vaikų ir jaunimo treneriai. Manau, kad į juos taip pat reikia investuoti - tiek klubams bei akademijoms, tiek ir Lietuvos futbolo federacijai.

- LFF bandė į mūsų šalį perkelti ir belgišką „Anderlecht“ klubo pavyzdį, ir danišką jaunimo ugdymo sistemą. Galbūt mums verta atsisukti į ispanišką modelį, kuris pastaruoju metu duoda įspūdingus rezultatus?

- Visi laukia stebuklingo recepto, kurį galima aklai nukopijuoti ir gauti tokį pat puikų rezultatą. Bet taip nebūna. Bet kokią strategiją reikia derinti prie esamos situacijos, žaidėjų ir trenerių kvalifikacijos, treniruočių sąlygų. Man pasisekė, kad teko dirbti dideliuose klubuose, todėl iš arti mačiau kaip veikia įvairios jaunimo ugdymo sistemos, kaip skiriasi, pavadinkime, žaidėjų „medžiaga“ Europoje, Azijoje arba arabų kraštuose.

- Vis dėlto neabejoju, jog geriausiai pažįstate Ispanijos talentų ugdymo sistemą. Jei reiktų įvardinti Ispanijos futbolo, šiemet susišlavusio visus svarbiausius trofėjus, dominavimo priežastis, kokios jos būtų?

- Kalbant apie elitinį pasaulio ar Europos futbolo lygį: suaugusiųjų rinktines, olimpinę komandą, ten yra milžiniška konkurencija ir kartais reikia tiesiog sunkiai dirbti bei sulaukti savo šlovės valandos. Dabar yra Ispanijos šlovės metai – laimėtas Europos čempionatas, olimpinės žaidynės, vyrų ir moterų Čempionų lygos ir t.t. Tai lemia išmintingai pakloti ispaniško vaikų ir jaunimo futbolo pamatai. Jei imtume bet kurį amžių maždaug nuo 10-ies metų, kai vaikai pradeda žaisti tikrą varžybinį futbolą, mes Ispanijoje turime 4-ias ar 5-ias lygas kiekvienoje amžiaus grupėje! Pradedant nuo žemiausio diviziono iki aukščiausio, vaikai kaunasi dėl patekimo į vis aukštesnį lygį. Taip kas savaitę varžydamiesi su bendraamžiais iš įvairių regionų bei akademijų jie nuolat tobulėja.

- Koks amžius yra svarbiausias vaikų tobulėjime? Kada reikėtų dėlioti svarbiausius būsimųjų futbolininkų ugdymo akcentus?

- Nuo 5 iki 8 metų vaikai žaidžia kiek chaotišką futbolą, labiau remdamiesi individualiais sugebėjimais ir instinktais. Vėliau jų mąstymas, suvokimas pasiekia aukštesnį lygį ir maždaug nuo 8-9 metų jie pradeda suprasti organizuoto komandinio žaidimo principus bei privalumus. Tad nuo 8 iki 12 metų yra tas aukso amžius, kuriame nepaprastai svarbu pakloti teisingus pamatus. O čia jau viskas – trenerių rankose.

- Taigi, augimo receptą lyg ir sužinojome. Kas trukdo jį nukopijuoti bei pritaikyti Lietuvoje?

- Apie aklą kopijavimą jau minėjau. Tai nėra efektyvu. Jauni lietuviai nėra blogi futbolininkai – jie atletiški, gerų fizinių duomenų, labai drausmingi. Bet būkime atviri: jiems šiek tiek trūksta žaidimo supratimo. Kodėl? Treniruočių procese jie mažai bendradarbiauja su kitais žaidėjais, neugdo gebėjimo „skaityti“ žaidimą. Kitas dalykas, Ispanijoje dauguma treniruočių, jei ne visos, vyksta su kamuoliu, nes rungtynėse tai yra pagrindinis įrankis. Lietuvoje pasigendu treniruočių intensyvumo. Pavyzdžiui, treniruotis galima kasdien po 2 val., bet jeigu vaikas pergrūstoje grupėje ilgai stovės laukdamas savo eilės atlikti pratimą ar smūgį, per visą treniruotę vos kelis kartus paliečiant kamuolį, iš jos nebus daug naudos. Užsiėmimas gali būti perpus trumpesnis, bet vaikas turi būti nuolat veiksme, šlifuoti tiek techninius, tiek taktinius žaidimo elementus. Tada ir tobulėjimas bus greitesnis. Neabejoju, kad žinodami šiuos niuansus „Be1“ akademijoje surasime tikrąjį sėkmės receptą!

,,Be1" futbolo akademijos inf.

Ukrainietė Viktoriia: ir Jonavą, ir Lietuvą aš įsimylėjau

jonavoszinios.lt — Wed, 28 Aug 2024 15:30:05 +0300

Jonavoje gyvenanti ukrainietė Viktoriia Koloda čia atvyko prasidėjus karui – 2022 metų kovo mėnesį. Charkive su dukra gyvenusi moteris sako pirmomis karo dienomis vylėsi, kad jis ilgai netruks, tačiau realybė pasirodė kitokia: „Buvo labai baisu ir nutarėme išvykti iš šalies. Į Lietuvą mus su dukra atvežė pažįstamas.“

Vyras dirbo Lietuvoje

Lietuvą šeima pasirinko dėl paprastos priežasties – mūsų šalyje moters sutuoktinis jau devynerius metus dirbo vairuotoju. Jis ne kartą, dar prieš prasidedant karui, žmonai ir dukrai siūlė atvykti gyventi į Lietuvą – taip šeima būtų kartu: „Bet mes vis nesiryžome. O dabar štai kaip išėjo – teko išvykti iš Ukrainos.“

Iš karto Viktoriia su dukra atvažiavo į Kauną, o maždaug po savaitės jau išsinuomojo butą Jonavoje. Pasak pašnekovės, susirasti būstą nebuvo sudėtinga – padėjo pažįstami. Vis tik, sako ji, kartais žmonės išties vengia nuomoti butus ukrainiečiams: „Tačiau mes su tokia problema nesusidūrėme.“

Po maždaug pusantro mėnesio Viktoriia buvo trumpam išvykusi į Ukrainą – tam, kad į Lietuvą atsivežtų namuose paliktus augintinius: „Jie – irgi mūsų šeimos nariai, negalime jų palikti. Parsivežėme šunį ir katę.“

Reikia dalyvauti bendruomenės gyvenime

Anksčiau Viktoriia Lietuvoje niekada nebuvo buvusi. Dideliame mieste – Charkive – gyvenusi moteris gana greitai įprato prie mažo miesto gyvenimo rimto ir sako į didelį miestą net nebenorinti. Jonavoje jai labiausiai patinka ramybė, mažesnis, nei didmiestyje, automobilių srautas, draugiški žmonės. Puikiai sutaria su kaimynais, kuriuos vadina savo bičiuliais.

„Aš įsimylėjau Jonavą, Lietuvą. Man čia gera. Jonavoje vyksta daug renginių, kuriuose aš dalyvauju. Štai Joninių šventės metu kūriau instaliaciją, taip pat buvau kine po atviru dangumi, kituose renginiuose. Manau, kad reikia dalyvauti miesto, bendruomenės, kurioje tu esi, gyvenime“, – kalbėjo pašnekovė.

Moteriai svarbus bendruomeniškumas ir santykis su aplinkiniais žmonėmis: „Mėgstu bendrauti su žmonėmis. Daug veikiau ir Ukrainoje, organizuodavau vaikų šventes mokykloje, konkursus, darbe taip pat užsiėmiau įvairiomis veiklomis.“

Namas liko tuščias

Ukrainoje moteris dirbo buhaltere, buvo ką tik baigusi socialinio darbo studijas. Tačiau dirbti pagal naujai įgytą profesiją jai neteko – viską sugriovė karas.

Šeima gyveno nuosavame name, kuris dabar stovi tuščias. Tiesa, sako ji, sulaukusi pasiūlymo parduoti, tačiau atsisakė: galbūt po karo jie grįš į namus. Nepaisant Rusijos vykdomos agresijos, gyvenimas nesustojo, o tie, kurie liko Ukrainoje, prie karo kasdienybės tiesiog įprato.

„Charkive gyvena mano mama, brolis su šeima, dėdė. Mama prižiūri mūsų namą, yra nedidelis daržas, kur mama augina daržoves. Mes nuolat bendraujame. Ji man sako: dirbu darže ir girdžiu, kaip skrenda raketa. Žmonės įprato“, – kalbėjo Viktoriia.

Sausio mėnesį į Jonavą buvo atvažiavusi ir jos mama. Tačiau visam išvykti iš Ukrainos ji neketina – šioje šalyje dirba ir planų palikti šalį nėra. Viktoriia sako, kad jei jos vyras būtų buvęs Ukrainoje – ji su dukra greičiausiai irgi būtų likusios ir niekur nevažiavusios.

„Ar ilgiuosi Ukrainos? Taip, juk ten mūsų artimieji, ten namai, o Charkivas yra geriausias miestas pasaulyje! Bet aš savyje šiek tiek nuslopinau ilgesį, jausmus. Tiek man, tiek dukrai teko padirbėti su savimi. Suprantame, kad reikia išlaukti, kad kitaip nebus“, – sakė pašnekovė.

Kai atvyko į Lietuvą, jos dukrai buvo 16 metų: „Jai buvo sudėtinga, ji labai sunkiai priėmė tai, kad reikia išvykti. Užtruko, kol įsisąmoninome: vyksta karas, į namus grįžti negalime. Paskui dukra susitaikė su realybe, atsirado nauji draugai, pažįstami.“

Mokosi lietuvių kalbos

Įsikūrusi Jonavoje moteris baigė trijų mėnesių trukmės Užimtumo tarnybos pasiūlytus lietuvių kalbos kursus. Įgijusi pagrindines kalbos žinias lietuviškai ukrainietė mokosi ir toliau. Kaip sako pati, lietuvių kalba yra sunki, bet graži.

Viktoriia skaito ir Jonavos naujienų portalus, domisi, kas vyksta miesto gyvenime. Iš karto tekstą ji skaito lietuvių kalba, paskui – verčia į ukrainiečių. Taip sako pasitikrinanti, ką suprato, o ko ne. Lietuviškiems žodžiams kuria asociacijas – kad lengviau juos įsimintų. Tiesa, kur kas sunkiau jai sekasi kalbėti.

Kalbos iššūkis buvo ir dukrai. Mergina nuotoliniu būdu baigė mokyklą Ukrainoje, o Lietuvoje lankė lietuvių kalbos pamokas. Pernai ji įstojo mokytis į universitetą Vilniuje ir studijuoja anglų kalbą.

„Aš pati lengvai susikalbu su tais žmonėmis, kurie dar moka rusų kalbą. O štai kalbėti su jaunimu man sunku, mat anglų kalbos nemoku“, – sakė Viktoriia.

Ukrainietė Jonavoje palaiko ryšius ir su kitais savo tautiečiais: „Žmonių iš Ukrainos čia tikrai daug. Daugiausia – iš Mariupolio, Charkivo apskrities. Tik dabar, kai daug dirbu, laiko bendravimui lieka mažiau.“

Sukūrė savo verslą

Metus Viktoriia dirbo Jonavos baseine valytoja. O vieną dieną atėjo mintis: reikia kurti kad ir nedidelį, bet savo verslą.

„Dirbdama baseine valytoja sugalvojau, kad norėčiau užsiimti automobiliu cheminiu valymu“, – šyptelėjo pašnekovė. Pasitarę su vyru nusprendė bandyti. Viktoriia nuotoliniu būdų baigė specialius kursus, šeima išsinuomojo garažą Lietavos gatvėje. Pačioje pradžioje praktikavosi su savo ir bičiulių automobiliais, o kai pajuto, kad išmoko – ėmėsi veiklos.

„Klientų turiu. Dažniausiai jie atsiranda pagal buvusių klientų rekomendacijas, tai yra reklama iš lūpų į lūpas“, – kalbėjo Viktoriia.

Pašnekovė šypteli: kol buvo Ukrainoje, savo verslo idėjos nesugalvojo, o Lietuvoje mintis atėjo visiškai netikėtai, dirbant baseine.

„Kas man šiandien yra Jonava? Jonava – tai meilė. Čia gyventi komfortiška. Patinka mums visiems: ir man, ir dukrai, ir vyrui. Tiesa, kai dukra pradėjo studijuoti Vilniuje, buvo minčių kraustytis ir mums. Kategoriškai pasakiau „ne“. Nenoriu nei į Kauną, nei į Vilnių“, – kalbėjo savo gyvenimą Jonavoje susikūrusi moteris.

Kiek bus Lietuvoje, Vikoriia nežino, bet dar trejus metus, kol dukra baigs studijas, tikrai. O toliau, sako ji, parodys laikas bei situacija Ukrainoje: „Dabar mes gyvename viena diena – kaip yra, taip ir yra. Nieko negalvojame, neplanuojame.“

Daugiau: https://www.jonava.lt/gyventojams/naujienos/29/ukrainiete-viktoriia-ir-jonava-ir-lietuva-as-isimylejau:11887?fbclid=IwY2xjawE77yFleHRuA2FlbQIxMAABHX3mCNaUvedUE1IQ_Vg8zlo5Bq8xyH5VQGeZ_LK1d6ZX0HNPY3j5_a8JVg_aem_VDhJbHhy2ZhYsA5IGmtz0Q

Jonavietis Gytis dviračiu apriedėjo Lietuvą: ,,Važiuoju savo malonumui, man tai - laisvė”

jonavoszinios.lt — Fri, 16 Aug 2024 18:15:27 +0300

Kelionė dviračiu - tai laikas sau. Ir jis prasideda ne kelyje, o pasiruošimo momentuose – kai galvoji, numatai kilsiančias problemas ir iššūkius, planuoji vietas, kurias nori aplankyti, pamatyti, pažinti.

Idėja apvažiuoti Lietuvą jonaviečiui Gyčiui Stoniui gimė matant kitus įkvepiančius pavyzdžius: ,,Pamaniau, kad tai puikus iššūkis bei naudingas laikas sau, kuriame sudera fizinis ir psichologinis pasiruošimas. Neužsiimu dviračių sportu. Nedalyvauju varžybose. Dviratis man yra puikus įrankis savo ištvermei lavinti bei ją palaikyti. Važiuoju savo malonumui. Pamaniau, kad taip galėsiu ne tik patikrinti save, bet ir kitomis akimis pamatyti Lietuvą. Ir išties - mūsų šalis labai graži.”

G. Stonys kelionę pradėjo liepos 20 d. Vilniuje ir finišavo liepos 31 d. tame pačiame mieste.
11 dienų kelyje ant dviejų ratų praleidęs Gytis sako, kad tokioje kelionėje labiausiai žavi laikas gamtoje ir sutiktų žmonių nuoširdumas: ,,Kad ir kur nuklysčiau, atsirasdavo žmogus, kuris siūlydavo vandens, maisto, rekomenduodavo vietas, kur galėčiau pasistatyti palapinę ir ramiai pailsėti.”

Vyras pasakoja, kad kelionės metu būta ir kepinančios saulės ir audrų, lydimų stipraus vėjo bei lietaus. ,,Dėl stipraus vėjo teko daryti pertrauką dėl savo saugumo ir apsistoti Druskininkuose. Džiaugiuosi, kad gavau ir lietaus, ir paminti prieš vėją. Dėl to kelionė tapo dar įsimintinesnė ir sunkesnė”, - sako jonavietis.

Gyčio asmeninio archyvo nuotr.

,,Keldavausi 6:30 val., susipakuodavau palapinę, susidėdavau daiktus į krepšius, papusryčiaudavau ir apie 7:30 pradėdavau kelionę. Mindavau 100 km ir daugiau per dieną, ant dviračio vidutiniškai praleisdamas 6 valandas. Likusį laiką stodavau pamatyti įdomesnių vietų, pailsėti ir pavalgyti. Dienos važiavimą baigdavau 19:00-19:30 val.
Likęs laikas iki miego – poilsis, atsistatymas, kitos dienos kelionės maršruto planavimas”, - apie kelionės dienotvarkę pasakoja G. Stonys.

Samdomą darbą darbuotojų saugos ir sveikatos srityje dirbantis vyras pasakoja, kad po darbo spėja kelias valandas per savaitę skirti ir trenerio veiklai. Tad sportas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, be kurios būtų sudėtinga įsivaizduoti savo kasdienybę.

,,Sportas man yra gyvenimo dalis, kuris suteikia gyvenimui kokybės. Taip pat laisvę judėti. Nuolat plėsti ir gilinti žinias”, - sako jonavietis.

Gytis džiaugiasi kelionės metu sulaukęs palaikymo iš aplinkinių, o labiausiai dėkingas yra... savo dviračiui! Juk tai jis visą kelionę tarnavo be gedimų ir nesukeldamas papildomų rūpesčių. Vyras tikina, kad prieš kelionę išsikelti tikslai – tinkamas pasiruošimas, pažintis su Lietuva, psichologinis stabilumas ir atsipalaidavimas – buvo pasiekti su kaupu. Tad ateityje laukia naujos akiratį plečiančios ir visapusiškai praturtinančios kelionės.

G. Stonio kelionės maršrutas

Dar vienas sugriautas stereotipas: teisininko darbas valstybiniame sektoriuje – prasmingas ir dinamiškas

jonavoszinios.lt — Thu, 15 Aug 2024 13:00:00 +0300

Esate alytiškė? Koks buvo Jūsų kelias į Vilnių ir čia esančią Vyriausybės kanceliariją?

Taip, esu kilusi iš Alytaus, ten gimusi, augusi, baigusi mokyklą. Tada įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti teisę ir... likau Vilniuje. Pradėjau dirbti teisininke, po to įsidarbinau Aplinkos ministerijoje, todėl dabar mano kuruojama sritis man yra labai gerai žinoma ir artima. Šiuo metu dirbu su teisėkūros iniciatyvomis ir jų vertinimu įgyvendinant Vyriausybės strategines reformas, saugomų teritorijų, kultūros paveldo srityse, taip pat prisidedu ir prie teisinės bazės kūrimo šalyje įrengiant karinius poligonus. Mano darbai apima tiek teisėkūrą, jos vertinimą, tiek ir teisminius dalykus – bylų koordinavimą, t. y. valstybės pozicijų derinimą byloje, kurioje valstybė (ar Vyriausybė) yra proceso šalis.

Kuo ypatingas Vyriausybės kanceliarijos teisininko darbas, jei tiek metų pavyksta dirbti su užsidegimu? Ar per savo darbo Vyriausybės kanceliarijoje dešimtmetį svarstėte išeiti dirbti į privatų sektorių?

Pirmiausia, šiame darbe niekada nebūna nuobodu. Ta nuolatinė dinamika, įvairių skirtingų sričių aktai, itin didelės apimties projektai...tiesą sakant, kartais net norėtųsi ir labiau monotoniškų darbų. (šypsosi)

Kas savaitę, kas mėnesį tenka vis į ką nors nauja gilintis, nuolat mokausi. Man vis dar būna taip, kad į rankas patenka koks nors labai specifinį teisinį reguliavimą nustatantis projektas ir sakau: „o, netgi ir toks teisės aktas yra?“ Taip, darbų gausa išties didelė, bet kiekvieną darbą su kolegomis atliekame kruopščiai, detaliai, siekdami tobulinti teisinį reguliavimą taip, kad jis būtų aiškesnis, suprantamesnis, palengvintų ir (ar) pagerintų tam tikrų asmenų grupių padėtį, atneštų pažangą, inovacijas ir kt.

Mūsų grupės teisininkų darbas yra labai platus: esame atsakingi tiek už kablelius ir taškelius teisės aktuose (oho, kiek vienas padėtas ne vietoje kablelis ar kitas skyrybos ženklas gali pridaryti bėdos), tiek ir už jų teisinį vertinimą, t. y. atitiktį aukštesnės teisės galios aktams bei derėjimą tarpusavyje. Taip pat itin svarbu vertinant teisės aktus jų turinį vertinti atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo formuojamą praktiką. Kartais teisės aktų pakeitimai daromi vien tik tiesiogiai įgyvendinant Konstitucinio Teismo sprendimus, kartais – ir netiesiogiai: pagal pateiktus sprendimuose išaiškinimus. Tokiu atveju, tam tikri pakeitimai gali pasisukti visiškai kita linkme, nei iš pradžių teisėkūros subjektas planavo.

Sunku suvokti, kaip Jums pavyksta susidoroti su tokia atsakomybe, tokia darbų įvairove – juk dirbate su visos Lietuvos gyvenimą reguliuojančiais klausimais. Ar nenutinka taip, kad kartais atsakomybė taip užgula pečius, kad, atrodytų, jau neaprėpiate darbų, prireikia patarimo?

Mūsų darbas yra pakankamai individualus, tad kartais mano „taip“ arba „ne“ tampa labai reikšmingu svertu. Tačiau ši atsakomybė manęs tikrai neslegia. Tiesiog žinau, kad atsakingai ir kruopščiai padariau viską, kad teisės aktas būtų kokybiškas.

Žinoma, jei prireikia patarimo, drąsiai galiu kreiptis į kolegas, pasitarti su visai kitas sritis kuruojančiais profesionalais. Kolegos ir yra tai, kas mane čia, Vyriausybės kanceliarijoje, veža labiausiai – jie padeda tiek kokybiškai atlikti savo darbus, tiek ir puikiai jaustis darbo aplinkoje. (šypsosi)

Bendravimas, bendradarbiavimas ir pagalba duoda labai daug. Dirbdama jaučiu, kad kiekvienas projektas yra bendras mūsų visų darbas. Vyriausybės kanceliariją matau kaip vientisą mechanizmą, kur kiekvienas sraigtelis, kiekviena jo dalis yra labai svarbi, nes bent vienam sutrikus, gali sulėtėti ar sustoti Lietuvos teisėkūra, teisėkūros malūnas.

Skamba vaizdingai, bet...kas tas teisėkūros malūnas? Tai teisės aktų pakeitimai? Jau priprantame prie tam tikrų taisyklių, ir jos vėl keičiamos – kodėl?

Teisėkūros malūnas – tai nuolatinis, nesustabdomas teisės aktų leidimo, stebėsenos ir tobulinimo procesas. Leidžiant, koreguojant teisės aktus, vykdant teisėkūrą, siekiama sureguliuoti tam tikras visuomenės gyvenimo sritis, tobulinti, keisti tai, kas neveikia, galų gale – padaryti geriau – tai nuolatinis tobulėjimo procesas. Jei nebūtų įstatymų, mūsų gyvenimas būtų nereguliuojamas, nebūtų aišku, tarkime, kas ir kam priklauso, kas turi teisę elgtis vienaip ar kitaip, kas leidžiama, kas draudžiama ir pan. Taigi, gyventi visuomenėje be taisyklių – neįmanoma.

Žinoma, mūsų pagrindinis tikslas – kad būtų priimti kokybiški teisės aktai. Tačiau net ir tobulo teisės akto priėmimo atveju gyvenimas eina sava vaga, kartais yra nenuspėjamas, todėl ne visada pavyksta apgalvoti visus galimus teisės aktų taikymo variantus. Tarkime, atsiradus dar kokioms nors inovatyvioms transporto priemonėms, teks ieškoti joms vietos kelių eismo taisyklėse, numatyti, kaip jos turėtų judėti ir pan. Todėl priėmus tam tikrą teisės aktą būtina stebėti, kaip jis veikia, po kiek laiko vėl imtis tobulinimo. Teisėkūra nėra tik įstatymų ar kitų teisės aktų išleidimas: išleidus teisės aktą stebima, kaip jis veikia, po kiek laiko vėl svarstoma, ką būtų galima tobulinti. Taip ir sukasi tie teisėkūros malūno ratai.

Kokius savo darbus išskirtumėte kaip svarbiausius?

Labai sunkus klausimas. Sakyčiau, kad nėra nesvarbių projektų. Projektai yra įvairūs: sudėtingi, dideli, paprasti, techniniai, inovatyvūs. Be to, man vienas darbas gali atrodyti labai svarbus ar daug pastangų pareikalavęs, tačiau nebūtinai kiekvienam žmogui atrodys, kad tai kažkas įspūdingo – mažuose dalykuose ir sąveikoje tarpusavyje gimsta teisinė darna, todėl net ir mažiausias projektas randa savo vietą teisinėje sistemoje ir gali daug reikšti.

Tarkime, vienu svarbiausių savo darbų laikau indėlį į karinių poligonų Lietuvoje kūrimo procesą – jaučiuosi prisidėjusi prie saugumo Lietuvoje didinimo. O štai savivaldybėms ir jų gyventojams svarbesnė gali atrodyti žemės patikėtinių reforma – drąsus, didesnio pasitikėjimo savivalda link vedantis žingsnis. Žemės valdymo, nuomos, paskirties keitimo klausimų sprendimas buvo perduotas savivaldybėms tam, kad jie būtų išspręsti greičiau, patogiau. Žinoma, kaip ši reforma veiks, pamatysime tik kiek vėliau. Pamatę, kaip ji veikia, žiūrėsime, ką dar šioje srityje galėtume tobulinti.

Ar Jūsų darbe, kuris toks atsakingas ir skrupulingas, yra buvę klaidų?

Kas nedirba, tas neklysta. Klaidos pasitaiko retai, bet pripažįstu, kad tokių yra buvę.

Vis dėlto, nė vienas teisės aktas nebūna vieno žmogaus reikalas. Visas mechanizmas, visa žmonių grandinė, apimanti ministerijas, Vyriausybę, Seimą ir neretai kitas institucijas, veikia tam, kad sužiūrėtų, jog klaidų nebūtų. Vis dėlto, jeigu suklysti, stengiesi klaidą ištaisyti greičiausiu įmanomu būdu.

18-osios Vyriausybės darbai aplinkai (klimatui, energetikai)

Siekta energetinės nepriklausomybės. 18-ajai Vyriausybei priėmus tvirtus sprendimus, 2022 m. Lietuvai, pirmajai Europos Sąjungoje (ES), pavyko visiškai atsisakyti rusiškų dujų ir nuo to laiko jas importuojame tik iš ES šalių. Praeitais metais net 70 proc. šalyje pagamintos energijos sudarė energija, išgauta iš atsinaujinančių išteklių, tad pagal dabartines tendencijas jau 2027 m. Lietuva galės pati užsitikrinti sau reikalingą elektros poreikį, ir tai yra trejais metais anksčiau, nei buvo įsipareigota Vyriausybės programoje.

Gerintos sąlygos, kuriomis būtų mažinama klimato kaita. Aplinkos, miškų, klimato kaitos ir žemės tvarkymo valstybės veiklos sričiai iš valstybės biudžeto 2023 m. buvo skirta beveik 510 mln. eurų lėšų (iš jų 99 mln. eurų pažangos lėšų). Didžiausia pažangos lėšų dalis skirta energinio efektyvumo didinimui (96,7 mln. eurų). 1,4 mln. eurų – biologinės įvairovės išsaugojimui ir atkūrimui.

Papildomai paskirstyta 111,7 mln. eurų naujoms finansavimo kryptims klimato kaitos biudžete, pvz., pastatų modernizavimui – 64 mln. eurų; mažai taršaus transporto įsigijimo skatinimui – 24,6 mln. eurų; juridinių asmenų šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo skatinimui – 12,1 mln. eurų ir kt.

Priimtas antrasis Žemės įstatymo pakeitimų paketas, baigta valstybinės žemės perdavimo savivaldybėms reforma. Priimti įstatymų pakeitimai leidžia užbaigti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesą miestuose ir grąžinti nuosavybę 3 tūkst. Lietuvos piliečių, kuriems nuosavybė dar neatkurta. Procesai, susiję su žemės naudojimu, tapo skaidresni, sukurti efektyvūs kontrolės mechanizmai, visose šalies savivaldybėse nustatyta vienoda sprendimų ir funkcijų atlikimo tvarka. 60 Lietuvos savivaldybių tapo valstybinės žemės patikėtinėmis, joms perduota daugiau nei 112 tūkst. ha valstybinės žemės miestuose ir miesteliuose (55 tūkst. sklypų, 67 tūkst. ha sklypais nesuformuotų plotų).

lrv.lt

Puikius rezultatus Paryžiuje pademonstravusi G. Galvydytė: ,,Išsivešiu labai daug teigiamų emocijų"

jonavoszinios.lt — Sun, 04 Aug 2024 09:00:33 +0300

Gabija Galvydytė, penktadienį asmeniniu rekordu debiutavusi olimpinėse žaidynėse, šeštadienį sugrįžo į „Stade de France“ stadioną ir mėgino sugriebti dar vieną galimybę patekti į 800 m bėgimo pusfinalį.

Pirmą kartą žaidynių istorijoje šios rungties varžybose visoms iškart į kitą etapą nepatekusioms bėgikėms buvo suteiktas antras šansas.

Šiandien vykusiose paguodos varžybose 36 sportininkės, suskirstytos po devynias, kovojo dėl šešių likusių kelialapių į pusfinalį – keturi atiteko bėgimų nugalėtojoms, dar du – geriausius rezultatus tarp likusiųjų pasiekusioms lengvaatletėms.

Pirmame paguodos bėgime startavusi G.Galvydytė finišavo ketvirta, distanciją įveikusi per 2 min. 0,66 sek.

Vakar pasiektas asmeninis rekordas (1 min. 59,18 sek.) būtų garantavęs bilietą į pusfinalį.

V. Dranginio/LTOK nuotr.

Kaip vertinate savo šios dienos pasirodymą?

Jautėsi nuovargis, nes vakar buvo laba didelė emocija, nepavyko nusiraminti. Ta emocija lydėjo per naktį. Pirmą kartą gyvenime išbėgau iš dviejų minučių, apie tai svajojau visą laiką, nuo vaikystės iki dabar. Todėl pasidaviau emocijai.

Ar paguodos varžybose buvo konkretus planas, ar taktiką dėliojotės pagal bėgimo eigą?

Plano nebuvo. Viską žiūrėjau pagal situaciją bėgimo metu. Nežmoniškai sunku, kai tik pirma patenka iš vieno bėgimo ir dvi pagal rezultatą iš visų kitų. Vakar mano rezultatas buvo tryliktas tarp visų ir pagal seną sistemą, kai nebuvo paguodos varžybų, būčiau patekusi į pusfinalį sklandžiai. Tačiau tenka pratintis prie naujų taisyklių. Matėsi, kad visos šios dienos dalyvės pavargusios. Nebuvo daug laiko atsigaut.

Man naujasis formatas, vertinant pagal tai, kas nutiko man, nelabai teigiamai atrodo. Bet, manau, yra ir pliusų, ir minusų. 800 m – labai taktinis bėgimas. Į kurį patenki, taip ir bėgi, turi prisitaikyti. Kai kurios vakar sutaupė daugiau energijos, kitos mažiau, kaip aš, pagerinusi asmeninį rekordą.

Ir ta emocija labai svarbi. Kai atbėgi greitai, esi labai laiminga ir tikrai nemąstai apie miegą. Čia kaip išlaikai egzaminą ir nori ne miegoti, o džiaugtis.

Sulaukiau daugybės žinučių, esu visiems labai dėkinga, tik niekam dar neatrašiau, nes stengiausi kuo mažiau skaityti, nes tai blaško. Bet šiandien tikrai visiems atrašysiu, labai esu dėkinga visiems, kurie mane palaikė.

Ar teko stebėti Viktorijos Senkutės bronzinį pasirodymą?

Neteko, bet žinau, kad laimėjo medalį, prieš apšilimą sužinojau. Pirmas medalis Lietuvai – labai džiugu ir užmotyvavo. Gaila kad man nepavyko pakovoti dėl apdovanojimo,

Įgyvendinote svajonę tapti olimpiete. Ką išsivešite iš Paryžiaus kaip sportininkė?

Išsivešiu labai daug teigiamų emocijų. Jos mane lydės iki kitų olimpinių žaidynių. Tikėkimės, kad pavyks į jas patekti ir dar daugiau emocijų patirti. Išsivešiu olimpinę dvasią. Ir tą patirtį panaudosiu ruošdamasi kitam sezonui.

Ką dar planuojate nuveikti Paryžiuje?

Pamatyti Eifelio bokštą. Labai norėčiau pasižiūrėti kitų sporto šakų varžybas, nes labai domiuosi sportu, ir praleisti kuo daugiau laiko su savo komandos nariais, visais lietuviais ir pasiimti visko kuo galima daugiau.

Daugiau informacijos: https://www.ltok.lt/naujienos/olimpine-dvasia-besimegaujanti-begike-gabija-galvydyte-issivesiu-labai-daug-teigiamu-emociju

LTOK inf.

Infarktą patyręs P. Vansevičius: jei būčiau nukritęs ten, kur nėra žmonių, dabar jau sėdėčiau ant debesėlio

jonavoszinios.lt — Fri, 02 Aug 2024 17:01:37 +0300

Jonavietis bėgikas Petras Vansevičius nuo praėjusios vasaros švenčia du gimtadienius: tikrąjį ir tą dieną, kai ištiko infarktas. Jam padėjo šalia buvę ir pirmąją pagalbą mokėję teikti žmonės. Medikų teigimu, būtent profesionaliai suteikta pirmoji pagalba išgelbėjo vyro gyvybę.

P. Vansevičių gaivino trys žmonės, viena iš jų – Jonavos visuomenės sveikatos biuro specialistė Irma Danielė. Pasak jos, pirmosios pagalbos teikimo turėtų išmokti kiekvienas, nes to bet kada gali prireikti tiek artimam, tiek ir nepažįstam žmogui.

P. Vansevičius: bėgimo neprisimenu

Pernai pirmąjį birželio savaitgalį Jonavoje vyko olimpinės mylios bėgimas. Sporto renginio dalyviai taip pat varžėsi dviračių rungtyje.

„Pamenu tik tiek, kad važiavau dviračiu, o bėgimo neprisimenu iš viso. Tai nebuvo ilgas bėgimas – apie du kilometrai“, – kalbėjo P. Vansevičius, kuriam sportas, ypač bėgimas, jau daug metų neatsiejama gyvenimo dalis.

P. Vansevičius yra nubėgęs 36 maratonus, o kiek pusmaratonių – nebeskaičiuoja. Be to, bėgimas dalyvaujant įvairiose varžybose leido jam aplankyti daug pasaulio šalių. Sveikata vyras sako niekada nesiskundęs, o ją tikrinosi metus prieš ištinkant infarktui. Jokių blogų signalų nebuvo. Tačiau tą lemtingą dieną jis tiesiog prarado sąmonę – atbėgęs iki finišo nukrito ant pievos.

„Po to, kai ištiko infarktas – pirmasis mano prisiminimas tik iš greitosios pagalbos automobilio. Pamenu, kad pasakiau savo pavardę. Kitas atsiminimas – iš Kauno klinikų reanimacijos. Pabundu ir matau: šviečia prožektoriai. Paklausiau, kur esu. „Kaune“, – pasakė man. Bet nesupratau, kaip aš atsiradau Kaune, jei buvau Jonavoje?“ – pasakojo P. Vansevičius.

Tik gerokai vėliau vyras ėmė suprasti, kas įvyko. Pasirodė, kad infarktas ištiko dėl to, jog bemaž 90 proc. kraujagyslių buvo užsikimšusios: „Jei po važiavimo dviračiu būčiau atsigėręs vandens, gal nieko ir nebūtų buvę. Apskritai labai svarbu gerti vandenį ir nuo vandens stiklinės pradėti dieną.

O man tąsyk pasisekė kaip aklai vištai grūdas – šalia buvo specialistai. Jei būčiau nukritęs kitoje vietoje, kur nėra žmonių, dabar jau sėdėčiau ant debesėlio. Kaip svarbu mokėti gaivinti ir mokėti tą daryti teisingai, nebijoti, kad gaivinimo metu lūš šonkauliai! Teko girdėti, kad kai kurie žmonės gaivinti kitą tiesiog bijo.

Medikai man vėliau sakė, kad Jonavoje iš karto po nelaimės labai gerai ir kokybiškai suteikta pirmoji pagalba, dėl to beveik neliko pasekmių, galiu gyventi pilnavertį gyvenimą. Paskaičiau internete, kad taip būna tik kas dešimtam patyrusiam infarktą“, – kalbėjo P. Vansevičius.

Vyras dėkingas visiems, prisidėjusiems prie jo gaivinimo – Irmai Danielei, Virginijui Vasiliauskui, Kristinai Chaladauskienei, Jūratei Kudirkaitei-Stanislovaitienei, Vidmantui Budriui, taip pat Jonavos ir Kauno medikams.

Bėgti gali, bet mažesnius atstumus

Jonavietis jau po kelių mėnesių sugrįžo į aktyvų gyvenimą – pradėjo eiti didesnius, nei įprasta, atstumus, po truputį bėgioti. Mažiau nei po metų P. Vansevičius viename pėsčiųjų žygyje nuėjo 33 kilometrus, o vaikščiojimas iki šiol yra neatsiejamas nuo jo kasdienybės. Tiesa, medikai patarė stipriai nedidinti bėgimo krūvio, tad bėgti jonavietis pradėjo nuo penkių šimtų metrų, o dabar jau nubėga 5–7 kilometrus.

„Po infarkto apie šį įvykį rašė vienas portalas. Ten buvo keli komentarai apie tai, kad tokiems seniams kaip aš ne laikas bėgioti. Bet aš su tuo nesutinku. Nejau sėdėsi ant sofos ir lauksi mirties? Ne. Aš bėgsiu iki mirties“, – šyptelėjo pašnekovas.

Bėgdamas jis nuolat stebi savo širdies ritmą ir paiso medikų rekomendacijų. Po patirto infarkto P. Vansevičius pakeitė mitybos įpročius, ėmė valgyti sveikiau.

„Užsirašiau į Visuomenės sveikatos biuro organizuojamus sveikos mitybos kursus, įgavau žinių, kaip rinktis maisto produktus, kas yra kokybiška mityba. Net sumažėjo cholesterolis. Seniau į tai nekreipiau dėmesio. Džiaugiuosi ir tuo, kad turiu gerą šeimos gydytoją, kuri rūpinasi mano sveikata.

Kai nutinka tokie dalykai – keičiasi tavo mintys. Net kapavietę susitvarkiau, ją plokšte uždengiau. Kol esi sveikas, atrodo, kad tau nieko ir nenutiks. Aš būčiau nežinojęs, kad numiriau, o dabar žinau, kad galiu mirti. Tada kitaip imi žiūrėti į gyvenimą“, – kalbėjo P. Vansevičius.

„Neturėjau būti, bet buvau“

I. Danielė sveikatos specialiste su pertraukomis dirba jau apie dvylika metų, o viena iš Visuomenės sveikatos biuro veiklų – pirmosios pagalbos mokymai. „Aš su kolegomis tą ir darau, tačiau realiame gyvenime padėti žmogui man išties teko pirmą kartą“, – sakė I. Danielė.

Moteris juokauja: tai, kad šiame renginyje ji buvo, yra sutapimas. „Neturėjau jame iš viso būti, tačiau pakeičiau kolegę, kuri negalėjo. Kai viskas įvyko, mes savo darbą jau buvome baigę, mano kolegė išėjusi namo, o aš likau vien dėl to, kad bėgimo rungtyje sugalvojo dalyvauti mano dukra.

Ji prabėgo ir jau susiruošėme eiti, tačiau tada kartu buvusi kaimynė paklausė: nejau nenufotografuosi dukters? Vėl pasidėjau daiktus ir nufotografavau dukrą. Kai dabar žvelgiu iš laiko perspektyvos: tarsi likimas. Neturėjau būti, bet buvau, norėjau išeiti anksčiau, bet likau“, – kalbėjo I. Danielė.

Kaip tik tuo metu specialistė iš aplinkinių išgirdo, kad pievoje nukrito žmogus – sportininkas, ką tik įveikęs bėgimo rungtį. Nors iš karto atrodė, kad pavargęs bėgikas tiesiog prigulė atsipūsti, vis tik aplinkiniai pastebėjo, kad jam – sveikatos problemos.

Gaivinti pradėjo dviese

„Viską mečiau ir nubėgau. Pamačiau, kad žmogus į nieką nereaguoja, nepavyko užčiuopti jo pulso. Aplinkui būriavosi ir kiti žmonės. Atsimenu jausmą: tu žiūri, ar žmogus kvėpuoja, bet atrodo, kad girdi tik savo širdį. Ji taip plaka, kad tarsi apkurtai.

Su savimi tuo metu neturėjau telefono, todėl greitąją pagalbą iškvietė greta buvęs renginio fotografas. Jis visą laiką buvo šalia. Pribėgo ir netoliese buvęs kariškis, mes su juo pradėjome žmogų gaivinti“, – prisiminė pašnekovė.

Nors tiek kariškis, tiek I. Danielė suteikti pirmąją pagalbą moka, su jais nuolat, iki atvyks greitoji, bendravo ir Bendrojo pagalbos centro dispečeris.

I. Danielė sako, kad situacija buvo itin rimta, iš karto atrodė, kad žmogui gali būti epilepsijos priepuolis. „Bet supratome, kad ne, mes beveik neužčiuopėme pulso. Vienu metu atrodė, kad tai pabaiga, suvokiau, kad žmogus jau palieka šį pasaulį.

Išorinį širdies masažą darėme pakaitomis. Kol kariškis darė krūtinės ląstos paspaudimus, aš juos skaičiavau, kad neprarastume ritmo, o kai dariau aš – skaičiavo jis. Dirbome tikrai labai darniai“, – pasakojo I. Danielė.

Netrukus iš Bendrojo pagalbos centro dispečerio specialistė sulaukė nurodymo, kad masažą turėtų keisti įpūtimai per burną. Tačiau nė vienas neturėjo tam reikiamų apsaugos priemonių, tokių kaip kaukės.

„Tada visų aplinkui buvusių klausiau, ar yra pažįstančiųjų šį žmogų? Teikiant pirmąją pagalbą nepažįstamam žmogui įpūtimų daryti nepatariama taip apsaugant patį pagalbos teikėją. Mes nežinome, ar žmogus neturi jokių užkrečiamų ligų. Laimei, atsirado moteris, kuri jį pažinojo, tad prie mūsų dviejų prisijungė ir ji. Matėsi, kad taip pat turėjo žinių, kaip teikti pagalbą“, – kalbėjo I. Danielė.

Daugiau skaitykite: https://www.jonava.lt/gyventojams/naujienos/29/infarkta-patyres-p.-vansevicius-jei-buciau-nukrites-ten-kur-nera-zmoniu-dabar-jau-sedeciau-ant-debeselio:11853

J. Lieponės tekstas

Jonaviečiai Vaida ir Regimantas: „Kai kepi duoną, turi įdėti ir druskos, ir cukraus. Meilėje irgi visko reikia“

jonavoszinios.lt — Fri, 26 Jul 2024 14:11:32 +0300

Santuokoje yra svarbūs trys dalykai. Pirmasis – altorius, nes prie jo yra šeimos pradžia. Tada – stalas, kuris simbolizuoja bendrystę ir tradicijų perdavimą, taip pat lova, kurioje prasideda nauja gyvybė.

Tuo įsitikinę jonaviečiai Vaida ir Regimantas Tameliai. Šeima ne tik džiaugiasi augančiais keturiais vaikais, tačiau išgyvena ir sunkią Regimanto ligą.

Tamelių šeimai, kuri yra tapusi nuolankumo ir tikėjimo pavyzdžiu rajono bendruomenei, prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė Jonavoje vykusio Tarptautinei šeimos dienai skirto renginio metu įteikė padėką. Padėką atsiėmė tik Vaida su vaikais – jos vyras laukė sudėtingos galvos smegenų operacijos.

Pokalbis su Vaida ir Regimantu – apie jų kasdienybę, šeimos vertybes ir ko išmoko sunki liga.

– Kokiomis mintimis priėmėte žinią, kad padėka skiriama būtent jūsų šeimai?

Regimantas: Netikėta. Manau, kad yra vertesnių šeimų.

Vaida: Buvo labai įdomu. Sekmadienį Regimantas ruošėsi rimtai smegenų operacijai. Mums paskambino Jonavos vicemerė ir pasakė: Vaida, meras jus išrinko apdovanojimui. Už viltį.

Aš suabejojau, nes tikrai yra kitų šeimų. Antra vertus, ši padėka mums buvo tarsi pastiprinimas, kad nesame vieni. Ypatingai tokiu sudėtingu laikotarpiu. Manau, kad Dievas randa būdų pastiprinti ir pasakyti: nesate vieni, viskas bus gerai. Po to, kai gavome padėką, iš karto vežiau vyrą į Kauno klinikų neurochirurgijos kliniką operacijai.

– Esate gausi šeima – keturi vaikai.

Regimantas: Tik keturi. O gal net keturi? Vyriausioji Izabelė – dvylikametė, Danieliui – devyneri, Sofijai – septyneri, o jaunėliui Laurynui bus treji. Du berniukai, dvi mergaitės. Taip Dievas davė.

– Jūs tikri jonaviečiai ar atvažiavę į šį miestą iš kitur? Kuo gyvenime užsiimate?

Vaida: Tikri jonaviečiai, užaugę Jonavoje. Ir šaknys Jonavoje. Dabar gyvename sodyboje Šveicarijoje, mažojoje Europoje. Regimantas yra zakristijonas ir didelis Jonavos mylėtojas, nuostabiai vedantis ekskursijas Jonavos bei Skarulių bažnyčiose. Dabar, kai man tenka jį pavaduoti, girdžiu iš žmonių, kad Regimantas – pats geriausias gidas. Jis yra pašaukimo žmogus.

Aš – tikybos mokytoja, dirbu Neries pagrindinėje mokykloje, dar studijuoju ISM universitete švietimo vadybą. Taip pat turiu veiklos bažnyčioje. Kartu su bendruomene organizuojame procesijas, rengiame mergaites, kaip mūsų močiutės darydavo.

– Kas vertybiniu požiūriu jums yra darni šeima?

Vaida: Jonavos bažnyčioje, šeimos centre, ruošiame sužadėtinius santuokai. Kai ateina poros, kalbame jiems, ką reiškia gyventi santuokoje, ką reiškia gyventi meilėje. Mes abu užaugome bažnyčioje. Regimantas labai gražiai sako: savo antrosios pusės reikia ieškoti ten, kur praleidi daugiausiai laiko. Mūsų atveju tai buvo bažnyčia.

Atsimenu, kai maža stovėjau bažnyčioje ir kunigas manęs paklausė, kuo norėsiu būti užaugusi. Mano pašaukimas linko į vienuolės gyvenimą. Vaikystėje, prieš pamokas, ateidavau į bažnyčią pasimelsti ir tik tada – į mokyklą. Taip pat svajojau studijuoti katalikų teologiją. Todėl visi parapijiečiai nustebo, kai tąsyk pasakiau: noriu turėti tikintį vyrą. Dabar pagalvojau: juk galėjau prašyti ir sveiko (juokiasi). Bet man tikrai buvo labai svarbu, kad mano vyras būtų tikintis.

O meilė yra kai tu myli kitą žmogų tokį, koks jis yra, nebandai jo pakeisti. Liepos devintąją atšventėme trylika santuokos metų.

Regimantas: O prieš santuoką draugavome devynerius.

Vaida: Mums buvo labai svarbu iki santuokos kartu negyventi. Buvome senoviniai, kurie susitinka, kurie palydi, kurie tik užeina kavos. Buvo labai lengva ugdyti vertybes, nes šeima – šventa. Dabar, būdama tikybos mokytoja, aš jaunimui pasakoju, ką reiškia, pavyzdžiui, nemiegoti kartu, bet pažinti vienas kitą žiūrint filmus, meldžiantis kartu. Jiems būna keista. Dar keista, kad mes esame vienas kitam pirmi. Nesame turėję kitų draugysčių. Taip turbūt Dievas norėjo.

– Regimantai, jūs taip pat nuo vaikystės būdavote bažnyčioje?

Regimantas: Taip, nuo dešimties metų patarnavau mišiose.

– Kiek metų buvo, kai judu susipažinote?

Vaida: Šešiolika. Atsimenu, kai šventoriuje ant laikraščio skiautės Regis užrašė savo telefono numerį. Mūsų meilė augo kaip šeimos židinys – labai palaipsniui. Pamenu, kai vaikščiodavome už Neries, o vienoje vietoje, kur buvo sunku praeiti, man Regimantas ištiesdavo ranką, Paskui – pirmas bučinys, apsikabinimas. Tai vedė į santuoką.

Labai gražus buvo Dievo vedimas. Regimantas visada šeimą matė labai gausią. Sakydavo, kad norėtų kokių septynių vaikų. Ir man taip buvo, tarsi įrašyta vidinė meilės programa. Kai tu myli – tu nori dalintis. Ir tai yra vaikai. Mums svarbu gyvybė.

– Statistika teigia, kad vyksta daug skyrybų. Kodėl? Ko mes negebame ar gal nuo pat pradžių darome ne taip, kurdami santykius?

Regimantas: Gal nuo pradžių ne taip?

Vaida: Meilė, šeima yra ne tik jausmas, nes įsimylėti tu gali būdamas santuokoje. Kad ir kitą žmogų. Tačiau yra labai stipri vidinė atsakomybė. Meilė yra kaip tęstinumas, kaip įrašytas failas. Ji giluminis jausmas.

Paviršutinių išbandymų būna. Po santuokos su Regimantu kalbėjome: aplinkui yra ir gražesnių, ir geresnių. Bet pas mus yra vidinė meilės formulė, ji vedė ir veda dabar, turbūt tai yra vienodas žvilgsnis į tikslą. Labai svarbu, kad meilėje nebelieka egoizmo.

– Tai, apie ką kalbame, duotybė ar išsiugdoma?

Vaida: Aš manau, kad to išmokstama. Arba išmoko gyvenimas, patirtys. Meilė yra tai, kad tu rūpiniesi kitu ir su juo lenktyniauji, darydamas tą kitą laimingu. O ne sėdi, laukdamas kaip tortas.

Regimantas: Kai kepi duoną, kad išeitų skaniai, turi į ją įdėti ir druskos, ir cukraus. Taip ir meilėje. Visko reikia.

Vaida: Arba kaip laužas.

Regimantas: Nepaisant to, kad esame trylika metų vedę – lėkštė gali dužti bet kada. Nuo to niekas neapsaugo.

Vaida: Pavyzdžiui, mes vis dar mokomės valdyti savo finansus. Kartais net gėda, kad nemoki susistyguoti, o gavai štai tokį apdovanojimą. Rūpesčių šeimoje yra, kartais net baisu, kad jų yra daugiau, nei džiaugsmų. Tačiau įdomu tai, kad rūpesčiuose atrandi džiaugsmą. Juk kai viską turi, nieko nestinga – tada nėra tiek džiaugsmo. Džiaugsmas kyla ką nors įveikus, padarius. Tikras džiaugsmas, o ne emocinis, kuris greitai praeina.

Šalia ligos yra tikėjimas, jis mūsų šeimoje labai stiprus, tai nuo vaikystės. Yra tradicinė vakaro malda. Mes visi meldžiamės, niekada neiname miegoti nepasimeldę.

Dar svarbus atsiprašymas. Mokomės to patys ir mokome vaikus: niekada neiti miegoti nesusitaikius. Nepaisant to, kad kartais jautiesi įsiskaudinęs, svarbu rasti jėgų, net ir nebūnant kaltu, atsiprašyti. Tai labai gydo, labai išlaisvina. Tarsi sąžinės peržvalga kiekvieną vakarą.

Regimantas: Santykius reikia remontuoti. Aišku, lengviausia viską palikti ir, sušlavus duženas, jas išmesti. Bet nebūtinai nauji santykiai atneš laimę.

Vaida: Ir mūsų vaikai tuos dalykus perima, mes esame veidrodis vaikams. Pavyzdžiui, Izabelė vyko į dainų šventę ir jai pasidarė bloga, kažkas su žarnynu. „Mama, pasimelsk“, – parašė ji, o mokytoja svarstė, kad reikės greitosios. Visi pradėjome melstis ir Izabelei pagerėjo. Malda labai gydo, labai laisvina, tačiau ji turi būti kartu su stipriu tikėjimu.

Regimantas: Malda, tikėjimas yra kaip oras, kurio nematai, bet jauti.

Vaida: Mes tikime, kad viskas bus gerai, bus taip, kaip Dievas nori, nes jis mūsų šeimai turi planą. Mes, atėję į žemę, turime jį įvykdyti ir džiaugtis. Bet... Kaip mums kas nors nutinka, pavyzdžiui, vyrui smegenų operacija – tada galvoji, kas bus? Ir supranti, kad dar neturi pilno pasitikėjimo, tokio, kada galėtumei sakyti: ši diena priklauso tau, Dieve.

Prieš operaciją gydytojas sakė nežinantis, kaip pavyks, ar Regimantas galės vaikščioti. Dieve, tavo valia. O po visko skambina gydytojas: pavyko, jis vaikščios.

– Kiek laiko Regimantas jau serga?

Regimantas: Pirma operacija buvo 2021 metais.

Vaida: Kai atšventėm dešimt santuokos metų. Kaip reikia švęsti visas progas! Atšventėme kavinėje, buvo daug svečių. Mes šventėme gyvenimą, nerealiai buvo. Kiekviena diena yra svarbi, bet mes ir patys to, ko gero, dar iki galo nesupratome.

Regimantas: Jei būtume supratę, būtume dar labiau šventę.

Vaida: Kiekviena diena yra beprotiška dovana. Šiandien žinom, kas bus, bet negalime planuoti rytojaus, nes jis ne mūsų žinioje.

Gerai, kad turime draugų kunigų. Su jais susirašome, jie teikia vilties, kad viskas bus gerai. Daug mums padeda šv. Jokūbo parapijos žmonės, ji labai stipri. Net nežinau, kiek žmonių meldžiasi už Regimantą. Turbūt trečdalis Lietuvos parapijų. Kai gavome apdovanojimą, net prezidentūros kanclerė, kuri irgi viešėjo Jonavoje, pasakė: mes meldžiamės už Regimantą, aš esu maldos grupėje, viskas bus gerai. Tai nustebino.

Vaikai irgi žino apie tėčio ligą. Sako: jeigu ką, tėtis danguje patarnaus. Ten irgi galima gyventi. Tada supranti, kad čia mes gyvensime daugiausiai iki šimto metų, o tada gyvensime irgi. Tai ko bijoti?

– Ir į mirtį filosofiškai žiūrit?

Vaida: Taip.

– Sudėtinga.

Regimantas: Bet, tiesiai šviesiai sakant, kai prispaudžia subinę – kaip daugiau žiūrėti? Ką tu gali daugiau prarasti? Ne pinigai, ne mašina, ne namai yra džiaugsmas, o tikėjimas. Viskas praeina, amžinai nesitęsia. Viskas visada. Sunki situacija irgi praeis, bet kuriuo atveju praeis. O kas bus toliau? Čia irgi klausimas.

Vaida: Ir kiek gėrio tu pasėji žemėje? Kiek tu mylėjai žmones? Tai labai svarbu. Aš kartais stebiu, kiek Regimantas dalykų daro negaudamas atlygio, kiek jis laiko praleidžia, pasakoja? Tą darė, kol sveikata leido. Man kaip kosmosas atrodo, jis tarsi iš kosmoso.

Viena mūsų parapijos senolė kartą manęs paklausė: ar tu, Vaida, kada nors dėkojai? Už tą situaciją, už ligą?

Ne. Bet kai imi dėkoti už ligą – dar keičiasi dalykai.

– Dėkoti už ligą – skamba gana keistai. Arba kyla klausimas: dėkoti už ką?

Vaida: Kad ją davė. Tada pamatai, kad negyveni paviršiumi, o gyveni truputį giliau būtent dėl šios ligos, dėl situacijos. Žmogus, kad ir koks bebūtų išsilavinęs, labiausiai džiaugsmą gali atrasti kančioje. Žiauriai skamba? Bet tie momentai, kai supranti, kokios yra tavo dovanos, išsigrynina tik kančioje. Kai viskas sekasi – tau dažnai nereikia nei Dievo, nei vienas kito. Tu pats sau esi Dievas ir tada iš tikrųjų esi nelaimingas.

– Giliai tikintys žmonės dažnai sulaukia klausimo: jei Dievas yra, tai kodėl miršta vaikai, kodėl vyksta karai.

Regimantas: Toks Dievo kelias. Kad žmonės turėtų patirtį. Nebus taip gražu viskas, o per skausmą atsiranda labai didelis supratimas. Po pirmosios operacijos negalėjau vaikščioti, negalėjau atlikti tam tikrų dalykų. Todėl prieš antrąją jau žinojau, kas manęs gali laukti. Pirmasis kartas pamokė, kaip pasiruošti antrajam. Nežinia, ar taip pat bus, bet pasiruošti turi. Patirtys išlieka. Be to, ir kitam gali papasakoti, sustiprinti jį.

Vaida: Daug dalykų yra ne iš Dievo, o iš žmogaus, kuris įneša į gyvenimą mėšlo. Bet kad užaugtų geri vaisiai, reikia mėšlo. Kad užaugtų tauta, irgi. Kaip ir Jėzus gimė tvarte, mėšlyne. Kai tai suprantu, tada nebaisu, ramu.

Viena mano kolegė sako: kokia subrendusi yra jūsų dukra Izabelė. Bet jei ne Regimanto liga, ji tokia nebūtų. Mes iš Dievo perspektyvos nežinome, kas bus toliau. Nežinome ir to, kokie tie vaisiai – mūsų vaikai – užaugs? Gal kunigas užaugs? O gal vyskupas?

– Kokie jūsų šeimos džiaugsmai?

Vaida: Mano svajonė, kai užaugs vaikai, yra kelionės. Norėčiau į Afriką, pamatyti, pažinti jų kultūrą. Bet dabar tam ne laikas.

Džiaugsmas yra namas, sodyba, nes mes gyvename nuostabioje vietoje. Iš ryto atsikelti, atidaryti duris, atsisėsti ant sūpynių, įkvėpti pušų oro, ypač po lietaus, mėgautis ir už viską dėkoti. O aplink laksto vaikai. Kai jie auga – suteikia gražių dalykų, džiugina jų mokslo pasiekimai.

Mane džiugina darbas, einu į jį kaip į šventę. Myliu savo mokinius, ypatingai – padūkėlius. Kai matai, kad jie truputį pasikeitė, tapo truputį geresni, tai irgi yra džiaugsmas.

Taip pat draugai, nes turime daug tikrų draugų, tikrų žmonių. Jie yra mūsų džiaugsmas, nes Dievas mums nelabai davė artimųjų, šeimos. Mano – tik mamytė ir sesė su šeima, Regimanto visi jau iškeliavę į amžinybę. Kaip sakydavo mano babytė, mes esame kaip du iš lizdų išmesti paukščiukai ir patys turime viską susikurti. Nėra taip, kad nukrenta iš dangaus. Kai nusipirkome butą, pamenu, kaip džiaugėmės – jau turime šaukštus, kėdės tik dvi buvo, tai svečiai sėdėdavo ant žemės. Viską kūrėmės po truputį.

Mums labai svarbu tradicijos. Turime filmų vakarus, žaidimų vakarus, per Adventą piname vainikus. Viena iš tradicijų – sekmadienio pietūs, kuriuos valgome visi kartu, susėdę prie stalo. Ne prie kompiuterių ar telefonų.

Regimantas: Tai kuria ryšį. Ne tik tarp mūsų, bet tarp visko.

Vaida: Laiminame maistą. Laiminame vienas kitą. Tokios mažosios tradicijos. Visada užsakome mišias. Pavyzdžiui, jei gimtadienis – svečiai pirmiausia susirenka į mišias, o paskui prie stalo.

– Auginate keturis vaikus, kai tuo tarpu kitos šeimos pasirenka gyventi be vaikų arba turi vieną. Jūsų nuomone, kodėl?

Vaida: Labai gerai gyvename, labai daug turime.

Regimantas: Norime skirti laiko sau.

Vaida: Bet man vilties yra, kad pasaulis eina ratu. Buvo laikas, kai labai mažėjo gimstamumas, bet ratas apsisuka. Žiūrėkime, kiek žmonių kraustosi gyventi į kaimus? Tu pamatai, kad tie dalykai teikia džiaugsmo. Fainai, kai tai supranti anksti, bet jei tau 50 metų, o tu supranti, kad dar negyvenai?

Regimantas: Ir pusė gyvenimo jau praėjo.

Vaida: Ką tu veikei? Tai yra liūdna. Mes vaikams sakome: nepaliekame dvarų, pinigų, bet paliekame jums vienas kitą. Tai didžiausia mūsų dovana jums: broliai ir sesės. Jie tą žino, vertina, supranta. Kai visi sugula ir apsikabina – tada supranti, kokia tai dovana.

Antra vertus, gal kitų šeimų misija yra neturėti vaikų? Ar turėti jų vieną? Mes kiekvienas turime įvykti misiją, su kuria atėjome į žemę. Kuo ją labiau įvykdome – tuo esame laimingesni.

Regimantas: Ateiname su paslaptimi. Arba išgliaudome ją, arba ne.

Vaida: Atskleidžiame, įgaliname.

Regimantas: Kai žmogus yra savo rogėse, iš jo darbų tai matosi.

Vaida: Mes labai daug lekiame, daug skubame. Bet kas nutinka, kai nuvažiuoji į ramybę, į tylą? Tada išlenda visi kirminai, visos mintys. Kokie tavo santykiai, ar mylėjai, ar neprasilenkei? Sunku būti tyloje. Bet tyloje ir ramybėje gali daug atrasti. Nebūtina gyvenime labai daug daryti. Kartais nedaryti yra irgi išmintinga.

Teksto autorė - J. Lieponė

Daugiau nuotraukų Savivaldybės interneto svetainėje.

Jonavietis Haroldas dviračiu apvažiavo Baltijos jūrą: ,,Finišuoti pirmam reiškia, kad mano taktika suveikė”

jonavoszinios.lt — Wed, 24 Jul 2024 19:00:03 +0300

Haroldas Kulvietis sako, kad neveikia nieko ypatingo, tiesiog ,,dirba su automobiliais”. Bet tas pats Haroldas Kulvietis prieš dvi dienas grįžo į Lietuvą po 15 d. kelionės (tikslus laikas 15 d. 7 val. 44 min.), kurios metu dviračiu įveikė 5335 km ir apvažiavo Baltijos jūrą. Pirmasis tarptautinį ,,Baltic Bound” iššūkį įveikęs jonavietis, paklaustas apie įspūdingą rezultatą, nedaugžodžiauja: ,,Finišuoti pirmam reiškia, kad mano taktika suveikė”.

Išskirtinio fizinio ir psichologinio pasirengimo reikalaujančios netipinės varžybos ,,Baltic Bound” - konkretaus maršruto neturintis dviratininkų nuotykis, pačiam kuriant savo maršrutą, aplankant kontrolinius punktus ir pagal laikrodžio rodyklę judant aplink Baltijos jūrą. Startas ir finišas - Lietuvoje, Klaipėdoje. O svarbiausias tikslas - savarankiškai, niekam nepadedant per 25 dienas apvažiuoti Baltiją.

Haroldai, kokia dviračio atsiradimo Jūsų gyvenime istorija? Ką Jums reiškia laikas ant dviejų ratų?

Dviračiu važiuoti, kaip ir dauguma žmonių, išmokau dar ankstyvoje vaikystėje. Tai buvo viena iš galimybių būti mobilesniam, įdomiau leisti laiką su draugais.
Pastaraisiais metais dviratis tapo ne tik hobiu, treniruočių įrankiu, bet ir viena pagrindinių priemonių važiuoti į darbą, tad sezono metu (nuo ankstyvo pavasario iki lapkričio) vidutiniškai ant jo praleidžiu apie 12 valandų per savaitę, nuvažiuoju apie 250 km. Tai nėra labai dideli skaičiai dviračių pasaulyje, bet to man to užtenka.

Jau 250 kilometrų skamba kaip nemažas iššūkis, bet Jus šis pomėgis atvedė prie didesnių planų, kaip ,,Baltic Bound”. Šis iššūkis - akivaizdžiai vienišiaus kelionė. Kas paskatino leistis į jį?

Pagrindinis aspektas - tai noras išbandyti savo galimybes bei sukauptą pasiruošimą ir, žinoma, siekis įveikti maršrutą per ko trumpesnį laiką. Jei nebūčiau dalyvavęs ,,Baltic Bound”, nemanau, kad kada būčiau prisivertęs važiuoti vidutiniškai po 350 km per parą, miegui skiriant vos 4 valandas.
Tik iš pradžių tai atrodo kaip vienišiaus kelionė, bet vienišam tikrai neteko jaustis. Pavyzdžiui, važiavimas į šiauriausią Europos tašką yra viena populiariausiu krypčių Europoje, tad teko sutikti daugybę dviratininkų, ypač šiaurinėje Švedijos dalyje. Traukėme ta pačia kryptimi, tad buvo laiko ir šiek tiek paplepėti.

Daug ruošiatės tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tačiau kelyje turbūt vis tiek teko susidurti su iššūkiais, netikėtumais?

Visi grasino mirtinais uodų kiekiais šiaurinėje Švedijos bei Suomijos dalyje, tačiau aš to nepastebėjau. Galbūt tai mitas arba pavyko pasirinkti nakvynių vietas, kur nėra daug vabzdžių. Taip pat tikėjausi kur kas žemesnių temperatūrų šiaurėje, bet sąlygos buvo puikios: nei per karšta, nei per vėsu. Tiesa, pasitaikė vienas netikėtas dviračio gėdimas Suomijoje, kuomet po kelių labai lietingu dienų susidėvėjo mano priekinės stabdžių trinkelės. Situacija ne iš lengviausių, bet man labai pasisekė, nes netolimame mieste, pro kuri vedė buvo mano maršrutas, buvo dviračių parduotuvė, o joje - vienas būtent man tinkančių stabdžių trinkelių komplektas! Tokie iššūkiai, išmokę, kad ateityje į ilgą kelionę būtina įsidėti atsarginių kaladėlių komplektą.

Ką Jums reiškia pirmam įveikti ,,Baltic Bound" iššūkį?

Šis renginys nėra orientuotas į lenktyniavimą (nėra podiumo po finišo) - kiekvienas finišavęs dalyvis yra laikomas nugalėtoju. Nepaisant to, dalyviai visuomet pradeda lenktyniauti tarpusavyje ir, žinoma, nori būti pirmi. Man finišuot pirmam reiškia, kad mano taktika suveikė. Pastovus miego bei maitinimosi rėžimas leido man judėti toliau ir greičiau.

Papasakokite, kaip atradote tokius renginius ir EPAS bendruomenę?

Nežinau kaip kitiems, bet man dažnai patinka mesti iššūkius sau, išbandyti, kokios yra mano galimybės. Ir kai jau pats nebesugalvoji, kaip save bandyti, pradedi ieškot renginių. Apie šią bendruomenę sužinojau viename iš grupinių pasivažinėjimų - vienas žmogus pradėjo pasakoti apie Hydra renginį (Hydra – dar vienas dviračių entuziastų renginys, kurio trasą sudaro 1800 km ilgio ruožas, maršrutas driekiasi per tris Baltijos valstybes miško takeliais, bekele - aut. past.). Tuomet ėmiau domėtis, renginius stebėjau keletą metų, kol galiausiai pats prisiverčiau registruotis ir dalyvauti.

Kokiuose dar iššūkiuose teko dalyvauti? Kuo jie ypatingi?

Jei kalbant apie daugiadienius renginius tai būtų anksčiau minėtas ,,Hydra”, o jis man ypatingas tuo, kad ši trasa eina ir per mūsų miestą, Jonavą. Kitas renginys - ,,Slibinai”. ,,Slibinuose” pirmąjį sausio savaitgalį teko įveikti paplūdimio ruožą nuo Palangos tilto iki Liepojos, o važiuoti smėliu – dar vienas iššūkis. Tad ,,Baltic Bound” tapo tęstinumu po šių dviejų bandymų.

Apvažiavus Baltijos jūrą, būtinas poilsis, bet turbūt jau turite planų - kas toliau?

Kol kas neturiu išsikėlęs sau didelių tikslų ar planų, tačiau labai noriu pamėgint įveikti ,,Iroman” iššūkį. Suprantu, kad tam reikės dar daug pasiruošimo, nes važiavimas dviračių ten sudaro tik labai nedidelę dalį varžybų.

Haroldai, turbūt visi perskaitę tekstą, neabejoja: įveiksite ne tik ,,Ironman”, bet ir kitus sau iškeltus tikslus. Tad sėkmės ruošiantis ir bandant savo jėgas naujuose iššūkiuose!

Olimpinėse žaidynėse bėgsianti jonavietė Gabija: ,,Mano tikslas - būti pusfinalyje"

jonavoszinios.lt — Thu, 18 Jul 2024 09:20:48 +0300

Gabija, ar lengvosios atletikos princesė - tai vaikystės svajonė? Kaip prasidėjo bėgikės kelias?

Pradėjau sportuoti maždaug nuo 10-ies, mano mama visada sportavo. Susipažinau su trenere Vidute Lebeckiene, kuri tapo mano pirmąja trenere ir, galima sakyti, mane užaugino.
Jonavoje sportavau ir aerobinę gimnastiką, labai patiko. Bet... atletika žavėjo labiau - aš jau vaikystėje su baltu pavydu stebėdavau Eglę Balčiūnaitę. Atsimenu, Eglės nuotraukas žiūrėdavau, buvau užsidėjus ,,Facebook” viršelyje ją - žodžiu, buvau tikra fanė. Kai esi dar visai maža ir matai tokią perspektyvią sportininkę, tai tikrai labai įkvepia.
O galiausiai nutiko taip, kad lankant ir bėgimą, ir gimnastiką, sportas užimdavo visą laisvą dienos laiką. Tai apie porą metų lankiau aerobiką, bet kai 16 metų išvažiavus į Panevėžį, į sporto mokyklą, jau laiko tam nebeliko.

16-os metų teko palikti tėvų namus ir paragauti savarankiško gyvenimo – ar nebuvo sudėtinga?

Kai sužinojau, kad galima važiuoti į Panevėžį, žinojau, kad ta mokykla yra labai aukšto lygio ir nesitikėjau, kad galiu įstoti. Tada dar nebuvo minčių, kad ,,gal ir aš esu visai aukšto lygio?”, nors jau buvau Lietuvos čempionė. Mačiau, kad yra mergaičių, kurios greičiau bėga, nepasitikėjau savo pusiausvyros testu, tiesą sakant, mano pusiausvyra tragiška – galvojau, tai gali sutrukdyti.
Bet įstojau. Tėvai labai palaikė, padėjo, trenerė skatino eiti šiuo keliu. O ir ten pasitiko puikus treneris Algimantas Sniečkus. Ir pradėjus ten mokytis, buvau išrinkta daug kartų geriausia mokyklos sportininke. Tik tada supratau, kad išties esu gera bėgikė, visa aplinka smarkiai motyvavo.

Gabija su trenere V. Lebeckiene. Gabijos asmeninio archyvo nuotr.

Tai iš Panevėžio iškart kelias tiesėsi į JAV?

Iš tiesų taip. Aš jau Panevėžyje sakiau, kad būsiu bėgikė ir žinodama, kad galiu vykti į Ameriką, tam morališkai ruošiausi. Išvažiuoti už Atlanto reikėjo pasiryžimo, tad po mokslų dar šiek tiek delsiau, reikėjo pusės metų, kol pati su savimi susitariau. Galiausiai išvažiavau.
Ir nors siekiau bėgikės karjeros, tačiau niekada nesitikėjau, kad tai taps mano pagrindiniu darbu. Savo gyvenimą įsivaizdavau kaip viskuo aprūpintą, komfortišką, o sportininkams tai ne visada pasiseka. Ką sportininkai gauna? Nebent esi aukščiausio, pasaulinio lygio bėgikas. Yra daug sportuojančių megėjiškai, bet jei nori būti profesionalus, turi visą laiką atiduoti fiziniam pasirengimui ir kitam darbui laiko tikrai nėra. Tai aš vis pamąstydavau, ar man taip gali išeit. Bet dabar matant, kad rezultatai nuolat kyla, patekau į Olimpiadą - abejonių mažėja, galima dar labiau susitelkti į sportą, atsiranda labai realios galimybės.

Kaip prie karjeros linijos prisidėjo Amerika?

Išvykus supratau, kad ne veltui Amerika vadinama ,,galimybių šalimi” - jų ten išties per akis. Jei būčiau amerikietė, būtent JAV turėčiau daugiau galimybių. Bet, kai esi mažos šalies sportininkė, kai kurios kitos galimybės atsiveria lengviau – kaip kad išvykimas į olimpiadą. Sudėtinga pateikti savo įvaizdį, kai esi iš mažos šalies - teko pastebėti, kad didesnių valstybių atstovai yra lengviau pastebimi. Tas tikrai jaučiasi.
Bet man Amerika suteikė viską: ir gyvenimą, ir mokslus. Nepaprastai geros sąlygos, kai viskas už tave apmokėta, niekuo nereikia rūpintis.

Gabija, grįžkime į mokyklos, studijų laiką. Neretai bendraamžiai siaučia vakarėliuose, išbando ne visai sveikintinas pramogas, o ką veikia lengvaatletė? Kaip sekėsi suderinti jaunystės norus, troškimus, aistras ir griežtą sporto discipliną?

Kol dar buvau Lietuvoje, šito nepatyriau, bet išvykus į Ameriką, teko viską išgyventi. Kaip ir matom per filmus, yra tikrai daug vakarėlių, daug pagundų. Bet kai praeini, tada ir supranti, kokie tavo prioritetai. Pamatymas, kaip gali gyventi kaip studentas, ne tik kaip atletas, man labai padėjo - aš supratau kad noriu susitelkti į savo kaip sportininkės gyvenimo ritmą. Manau, kad tai buvo gera pamoka, etapas. O jeigu to nepatirtum, gal taip aiškiai ir nežinotum, ko iš gyvenimo nori. O dabar aš puikiai žinau, ko noriu.

Ko dar teko ar tenka atsisakyti vardan sportininkės karjeros?

Yra labai daug tokių dalykų. Paprastas pavyzdys - net laikas su šeima prie jūros. Skamba keistai, bet iš tikrųjų aš negaliu sau leist visą dieną pragulėti Palangoj prie jūros paplūdimy, nes kitą dieną tikrai nebus jėgų treniruotei.
Miegas taip pat labai svarbus. Negaliu leist sau naktinėti. Nes kūnas neatsistato. Ir dabar grįžau po varžybų, neišsimiegojau ir jaučiu, kad negaliu nieko padaryt. Kūnas iš tikrųjų yra kaip įrankis. Tai visi tie blogi dalykai, kuriuos kiti žmonės gali sau leisti, aš negaliu. Juk ne kiekvienam ir reikia savo kūną privesti iki tokių galimybių ribų, kokių siekiam mes, sportininkai. Tai man viskas, kas nepadeda siekti rezultatų - trukdo, to atsisakau.

G. Galvydytė. Oklahoma State Athletics nuotr.

Gabija, sportas visada susijęs su disciplina, tad išduokite, kokia ta būsimos olimpietės dienotvarkė?

Mano dienotvarkė dabar kiek pasikeitusi, nebe tokia griežta kaip buvo JAV. Jaučiu, kad turiu šiek tiek daugiau laiko sau. Nors patekus į olimpiadą, nežinau ar teisingai čia sakau...
Svarbiausi dalykai dienoje yra miegas ir maistas. Mano kūnas jaučiasi geriausiai, jei einu miegoti apie 23 val. ir keliuosi 7-8 val. Turiu labai konkretų savo biologinį ritmą.
Prioretizuoju maistą, stengiuosi valgyti daug ir sveikai. Buvo ir man laikotarpis, kai teko pavalgyti amerikietiško maisto, kas tikrai nepadėjo jaustis geriau. Iš saldumynų renkuosi juodą šokoladą, organizmas reikalauja, kai sunaudoja tiek daug energijos. Ilgų distancijų bėgikams pasisekė - maistas mums kaip kuras ir kuo daugiau jo, tuo geriau.

Mano sportinėje disciplinoje dar labai svarbus laikas sau: jei nepabūnu su savimi, ir neleidžiu savo kūnui pailsėti emociškai, man tai tikrai nepadeda. Kartais grįžus po treniruočių leidžiu sau visiškai nieko nedaryti. Kitiems žmonės gali atrodyti keista – kaip nieko nedaryti? Bet toks sportininko gyvenimas. Tu privalai leisti kūnui atsistatyti ramybės būsenoje, poilsyje.
Iš tikrųjų nuolat mokaisi, išbandai, tikrini save nuolat po truputį, vis kažką sužinai apie savo kūną, apie sveikatą. Ir tie visi bandymai, išmoktos pamokos, atsiperka, tampa tavo sėkmės receptu.

Pasikalbėkime apie taip laukiamas Paryžiaus olimpines žaidynes. Ar dalyvavimas olimpiadoje yra sportininkės svajonės išsipildymas?

Aš nežinau, kodėl ir niekam to nesakiau: olimpiada man nebuvo didžiausia svajonė. Žinau, kad visi sportininkai svajoja apie olimpiadą. O mano svajonė tiesiog būti vienai geriausių. Taip, olimpiada tave lyg ,,padeda” prie geriausių sportininkių, bet mano svajonė - labai konkreti. Pavyzdžiui, būti geriausia Lietuvos sportininke, vienintele. Galbūt Europos, kažkada ir pasaulio. Man tai skamba puikiai bet kuriame lygyje.
Žinoma, man smagu važiuoti į olimpiadą, aš džiaugiuosi, bet tai savaime nėra titulas, pergalė. Kažkaip kitaip atrodo mano gyvenimo tikslai. Noriu būti geriausia, o ne tarp geriausių. Kažkaip taip.

O kodėl nebūti geriausia olimpiadoje?

Norėčiau dalyvauti ten, kai būčiau 100 procentų įsitikinusi, kad esu geriausioje savo formoje. O man tik 24 metai, aš manau, kad manęs dar laukia kita olimpiada – kai žinosiu, kad tikrai padariau viską, ką galiu, o ne tik nuvykau.

Tai Gabija per anksti gavo bilietą?

(atsidūsta) Nuvykti ten man yra labai didelis pasiekimas, bet aš noriu būti savo geriausiu metu ta olimpietė. Turiu didesnių tikslų ateityje, jaučiu, kad dar ne dabar.

Tai gal pavadinkim Paryžiaus olimpines žaidynes tiesiog pirmąją Gabijos olimpiada?

O taip, taikliai!

Jeigu Paryžius - ne didžiausias pasiekimas, kuriuos pasiekimus iki šiol vertinate labiausiai?

Man didžiausias pasiekimas yra uždarų patalpų Lietuvos rekordas. Kaip ir sakiau, man Eglė visada buvo autoritetas. Aš žiūrėdavau į ją ir negalėdavau net pagalvoti, kad galėčiau būti tokio lygio. Tai atrodė neįmanoma. O dabar pagerinus jos rekordą, man tarsi atsivėrė akys. Aš ne tik galiu būti, aš jau esu tokia gera, kaip ir ji.

Pasvarstykime, kas Gabijos laukia Paryžiuje?

Išvykstu jau liepos 21 d., o kas laukia taip sunku pasakyti... Vis galvoju, kad nesu išnaudojusi viso potencialo. Bet esu geriausioje formoje, kokioje būtent dabar galiu būti ir, žinoma, atiduosiu viską, ką galiu dėl geriausių rezultatų. Bet pasvarstyti galim... Sakyčiau mano tikslas - būti pusfinalyje. Tai būtų aukštas rezultatas, nes į olimpiadą patenka 48 sportininkės, aš patekau 43 numeriu. Ir buvimas tarp TOP24, reiškia, aukštesnėje vietoje nei patekau, man būtų labai didelis pasiekimas. Būtumėt aplenkusi daugiau nei pusę! Taip, labai noriu patekti į pusfinalį, o finalas jau būtų kažkas nerealaus tikrai... Bet ten tik 8 sportininkės.

O kas po to?

Kai dar nesijaučiu šimtaprocentinėje sportinėje formoje, tai drąsiai žvelgiu į priekį. Laukiu, kas dar bus, ką galiu išspausti iš savo kūno. Mane taip vilioja ateitis, kada surasiu kitą trenerį, gal rasiu grupę, kur man treniruotis bus labai gerai ir bus išnaudotas visas potencialas. Toks dabar mano siekis gyvenime. Ir manau, kad ta ateitis po olimpiados yra tai, į ką šiuo metu labiausiai koncentruojuosi.

Ir pabaigai – apie Jonavą. Kokia Jonava buvo ir kokia yra šiandien sportininkės akimis?

Kai Amerikoje klausdavo apie mano miestą, atsakydavau, kad labai mažas, bet labai gražus ir tvarkingas. Visada nepaprastai malonu čia grįžti.
Kokia esu dėkinga vien už tai, kiek Jonavoje nutiesta dviračių ir pėsčiųjų takų, kuriais aš prabėgiojau visą savo vaikystę! Ir stadionas... Man sportuojant jis buvo tiesiog išplėšytom gumom, o dabar toks atnaujintas, išskirtinai prižiūrimas. Tiesa, buvau stadione, norėjau užlipti ant žolės ir gavau labai daug barti - budėtojas taip prižiūri žolę! Nieko panašaus nesu mačius. Tai aš budėtojui sakau: ,,Leiskit man be batų, aš daug nesveriu, tikrai neišmindysiu žolės... Prašau, nors truputį pabėgiot”. Ir jis man leido!
Tai tikrai žinau, kad Jonava labai prižiūri savo sporto erdves, aplinką. Smagu, kad yra tiek vietų išeiti prasibėgt.

Gabija, kaip manote, ko reikia Jonavai, kad čia užaugtų profesionali sportininkų karta?

Jonava mažas miestas ir natūralu, kad čia daug galimybių nėra ir turbūt nebus. Bet didžiulė vertybė yra tokie treneriai kaip Vidutė, kurie padeda vaikams suprasti, koks tai sportas. Aš iki šiol pas ją nuvažiuoju, nuvežu pati startukų. Galvoju, kad tarp tų vaikų gali augti toks pats sportininkas, kaip aš.
Taip pat būtina kuo garsiau kalbėti ir tikėtis, kad kažkas išgirs. Gal pamatys savivaldybė, kad ir toks mažas miestas gali išauginti olimpiečius. Ir gal galės prie to prisidėti? Šiek tiek paremti? Norisi pripažinimo lengvajai atletikai. Aišku, visi myli krepšinį ir futbolą, bet tapus olimpiete, tikiuosi būti pastebėta ir padaryti postūmį šio sporto pripažinime mūsų mažame mieste. Pajuokausiu: kad ir lengvaatlečiai galėtų pabėgioti ant žolės!

Gabija, tegul jūsų linkėjimai Jonavos sporto bendruomenei pildosi. O Jums - iš visos širdies linkime sėkmės. Kaip ir visa Jonava, kuri su didžiuliu palaikymu stebės Jūsų, olimpietės iš Jonavos, pasirodymą Paryžiuje.

Teisėja paaiškino, kodėl pasitaiko atvejų, kai pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas aukštesnio teismo

jonavoszinios.lt — Thu, 27 Jun 2024 13:00:32 +0300

- Mitas ar tiesa, kad aukštesnės instancijos teismai dažnai pakeičia pirmosios instancijos teismų sprendimus?

- Tai tikrai yra mitas. Per metus teismuose išnagrinėjama maždaug 190 tūkst. bylų ir tik mažiau nei 5 proc. bylose priimtų procesinių sprendimų yra apskundžiami. Vadinasi, visose kitose bylose užtenka pirmosios instancijos teismo sprendimo, jis yra galutinis. Apskritai, manau, šis mitas kyla dėl to, jog teismo sprendimai, skundžiami apeliacinės instancijos teismams, dažnu atveju sukelia didesnį rezonansą visuomenėje, t. y. tokios bylos yra daugeliui geriau žinomos. Taip susidaro įspūdis, kad didžioji dalis sprendimų yra apskundžiami.

- Visais atvejais galima skųsti teismo sprendimą?

- Ne visais, bet daugeliu atvejų – taip. Įprastai sprendimas gali būti peržiūrėtas bent vieną kartą aukštesnės instancijos teisme, tačiau būtina pabrėžti, jog yra išimčių. Gali būti skundžiamas tik teismo sprendimas, kuriuo galutinai išspręstas byloje nagrinėtas klausimas, ginčas, pavyzdžiui, baudžiamosiose bylose išteisinamasis ar apkaltinamasis nuosprendžiai, civilinėse bylose – sprendimai, administracinėse bylose – teismo nutartys ar nutarimai. Neretai žmonėms atrodo, kad viską, kas yra svarstoma teisme, reikia, galima ir būtina apskųsti, bet iš tiesų tarpinės nutartys yra neskundžiamos. Tarkim, teismo nutartis bylą nagrinėti nuotoliniu būdu arba teismo nutartis, kuria nuspręsta bylą nagrinėti rašytinio proceso ar žodinio proceso tvarka. Taip pat nutartis asmeniui skirti baudą. Tiesa, nutartys dėl baudų gali būti peržiūrėtos, tik kita tvarka. Pavyzdžiui, gavote baudą už tai, kad teismo posėdžio metu pažeidėte jo tvarką ir teismas jums skyrė, tarkim, trisdešimties eurų baudą. Nereikia skubėti tokios nutarties skųsti. Reikia pirma paprašyti paties baudą skyrusio teismo ją panaikinti ir tik jos nepanaikinus, galima tokią teismo nutartį skųsti. Kitais atvejais yra galimybė pasinaudoti apeliacija. Jei žmogus nežino, kaip, per kiek laiko galima apskųsti teismo bylos sprendimą ir išvis ar jį galima skųsti, tai pirma rekomenduočiau įdėmiai peržiūrėti patį iš teismo gautą dokumentą. Teismo sprendime visada turi būti aiškiai nurodyta, per kiek dienų galima apskųsti sprendimą, kokia tvarka tai galima padaryti.

- Ne visus sprendimus ir ne visų teismų sprendimus galima skųsti, tiesa?

- Be abejonės, apeliacinės instancijos teismo sprendimo apskundimas jau yra ribotas, kadangi kalba eina apie galimybę juos apskųsti kasacine tvarka. Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų kontrolės forma, tad ne bet kokį sprendimą galima skųsti. Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai yra neskundžiami.

- Teisėja, paminėjote terminą kasacija. Plačiau paaiškinkite, kas tai yra, kaip veikia?

- Teisininkai, teisėjai dažnai sako, kad tai yra išimtinė kontrolės forma. O tas išimtinumas pasireiškia tuo, kad ne kiekvienas sprendimas gali būti apskųstas. Priklauso nuo to, ar byla yra civilinė ar baudžiamoji. Civilinėse bylose yra trys vadinamieji kasacijos pagrindai. Jei yra nors vienas iš pagrindų, sprendimą galima apskųsti ir peržiūrėti jį kasacine tvarka. Dėl galimybės sprendimą apskųsti, galimybės pateikti skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui sprendžia speciali teisėjų kolegija, dar vadinama atrankos kolegija. Ją sudaro trys Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kurie, gavę kasacinį skundą, iš naujo peržiūri, įvertina, kokie kasacijos pagrindai yra nurodyti. Jie taip pat peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir jei mano, kad gali būti nors vienas iš kasacijos pagrindų, sprendžia, priimti tokį skundą ar ne. Trys kasacijos pagrindai yra tam tikri teisės pažeidimai, t. y. materialinės arba proceso teisės pažeidimai. Tie pažeidimai turi turėti esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui. Pavyzdžiui, jei asmuo nėra tinkamai informuojamas apie prieš jį vykusį teismo procesą, tokiu atveju jis kasaciniame skunde gali nurodyti, kad buvo padarytas proceso teisės pažeidimas, asmuo buvo netinkamai informuotas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neišsprendė tokio pažeidimo pasekmių. Teisėjai įvertinę, kad tikrai galėjo būti padarytas toks pažeidimas, nustato, jog egzistuoja pirmasis kasacijos pagrindas. Kiti du kasacijos pagrindai susiję su teismų praktikos formavimu. Galima kasacijos priežastis – nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aiškinant tam tikras įstatymo nuostatas. Kitas pagrindas – to paties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra nevienoda. Manau, dar svarbu akcentuoti tai, jog į kasacinį teismą galima kreiptis tik pasinaudojant advokato arba kito profesionalaus teisininko įstatymo leidžiamais atvejais pagalba. Tai yra būtina tam, kad advokatas sugebėtų suformuluoti pagrindą kasacijai.

- Kokie kasacijos pagrindai galimi baudžiamosiose bylose?

Kasacijos pagrindai yra kasaciniame skunde suformuluoti ir su pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų baigiamaisiais aktais nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis susieti teisiniai argumentai, kuriems esant įstatymas leidžia Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priimti kasacinį skundą ir peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Įsiteisėję nuosprendis ar nutartis gali būti skundžiami, jei yra netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

- Paminėjote dar vieną terminą. Jis, ko gero, dažnesnis ir paprastesnis. Bet vis dėlto, kas yra apeliacija? Paaiškinkite šio žodžio reikšmę.

- Apeliacija – galimybė apskųsti teismo sprendimą. Žmogus, kuris skundžia teismo sprendimą, siekia, kad spendimas būtų peržiūrėtas. Peržiūrėtas sprendimas gali būti pakeičiamas, panaikinamas arba paliekamas galioti nepakeistas. Apeliacijos metu galimos įvairios procesinės situacijos. Pavyzdžiui, jei pirmosios instancijos teisme asmeniui priteista tam tikra skola, asmuo, kuris skundžia tokį teismo sprendimą, gali siekti, kad tas sprendimas būtų panaikintas, įrodinėdamas, kad jis neturi įsiskolinimų, yra įvykdęs visus finansinius įsipareigojimus, arba, kad jis turi mokėti mažesnę sumą.

- Kiek skundžiant vieną ar kitą teismo sprendimą yra svarbūs terminai?

- Terminai yra labai svarbūs. Teismo procese visi procesiniai veiksmai turi būti atlikti laiku, tarp jų ir skundo padavimas, apeliacija. Įprastai galioja dvidešimties dienų terminas. Toks terminas apeliacijai yra tiek administracinėse, tiek civilinėse, tiek baudžiamosiose bylose, tačiau, jei kalba eina apie, pavyzdžiui, nutartis dėl turto arešto, tai tokių nutarčių apskundimo laikotarpis yra trumpesnis. Tokioms nutartims apskųsti numatytas 7 dienų apeliacijos terminas. Taip yra dėl klausimų, kylančių procese sprendžiant tarpinius niuansus (ieškinio priėmimas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, jų panaikinimas ir kt.), į juos tenka atsakyti greičiau, todėl ir nagrinėti reikia sparčiau, numatyti trumpesni terminai.

- Kas ir kaip gali skųsti teismo nuosprendį? Kaip pateikti pačią apeliaciją?

- Kaip apskųsti teismo sprendimą ar nuosprendį, kiek tam skirta laiko, visada galima sužinoti iš tokio procesinio sprendimo rezoliucinės dalies. Šioje dalyje nurodoma, kokia tvarka, per kiek laiko galima teikti apeliaciją. Dažniausiai apeliacinis skundas arba atskirasis skundas yra paduodami per tą patį teismą, kurio sprendimas arba nutartis yra skundžiama. Vadinasi, asmenims, norintiems apskųsti teismo sprendimą ar nutartį, reikia kreiptis į tą patį teismą, bet skundą adresuoti jau aukštesnės instancijos teismui.

- Ar tai gali padaryti pats proceso dalyvis, ar tam jau reikia profesionalaus teisininko pagalbos?

- Jei kalbama apie apeliaciją, tai ją gali teikti ir pats proceso dalyvis, bet jei kalbam apie galimybę kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, tai pateikti kasacinį skundą galima tik pasinaudojant advokato pagalba.

- Bet, kaip minėjote, pats teismo sprendimo apskundimas dar nereiškia, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas bus pakeistas ar panaikintas?

- Taip, pasitaiko laikotarpių, kai daugiau teismo sprendimų yra panaikinama, tai paprastai susiję su pasikeitusiu teisiniu reguliavimu, naujai formuojama kasacinio teismo praktika tam tikrais klausimais.

- Pasitaiko atvejų, kai asmuo tikėdamasis švelnesnio sprendimo sulaukia griežtesnės bausmės ?

- Ne, to baimintis nereikia, kadangi apeliacijai galioja bendras principas – negalima pabloginti asmens, kuris skundžia sprendimą, padėties, išskyrus tuos atvejus, kai apeliaciją teikia keli byloje dalyvaujantys asmenys arba jei nustatoma, kad padaryti tam tikri proceso teisės pažeidimai. Tokiu atveju sprendimas gali būti naikinamas ir byla gali būti grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

- Teisėja, tiesa ar mitas, kad aukštesnės instancijos teismuose dirba ir aukštesnio lygio teisininkai?

- Mitas, dauguma bylų yra išnagrinėjamos apylinkių teismuose, tačiau aukštesnės instancijos teismai turi galimybę formuoti teismų praktiką, dėl to pasitaiko, kad tam tikri pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo sprendimai yra panaikinami, pakeičiami. Taip yra dėl besikeičiančio teisinio reguliavimo, galimo kito požiūrio teisės taikymo ir aiškinimo klausimais, o ne dėl teisėjų kompetencijos. Tai reiškia, kad pati teismų sistema dar ieško atsakymų praktikos formavimo srityje. Žinoma, galutinį atsakymą gali duoti tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

- Ko gero, teisinių atsakymų paieškos gali nemažai užtrukti? Kaip Lietuvos teismai atrodo Europoje pagal bylų nagrinėjimo greitį?

- Atsakymų paieška Lietuvoje neužtrunka, esame vieni iš pirmųjų Europoje pagal bylų išnagrinėjimo terminus. Požiūris, jog Lietuvos teismai bylas nagrinėja ilgai, yra klaidingas. Tiesa, pasitaiko tikrai sudėtingų bylų, kurių nagrinėjimas užtrunka, yra daug bylose dalyvaujančių asmenų, tie asmenys yra ginami advokatų, dėl to darosi gana sudėtinga suderinti teismo posėdžių grafikus. Tai dažnu atveju neleidžia bylų išnagrinėti greičiau. Tokios bylos dažnai visuomenėje nuskamba garsiau ir pagal jas visuomenė susiformuoja įspūdį, kad teisiniai procesai Lietuvoje trunka ilgiau nei galbūt turėtų, tačiau tai tikrai netiesa.

Nacionalinės teismų administracijos inf.

Jonavos autobusų tvarkaraščiai ir iššūkiai dėl esamų ir būsimų kelio remonto darbų

jonavoszinios.lt — Wed, 19 Jun 2024 13:04:51 +0300

Dėl intensyvių kelio remonto darbų, ypač aplinkkelio statybos, planuojamo Žeimių gatvės uždarymo dėl žiedinės sankryžos įrengimo, Jonavos autobusams laikytis tvarkaraščių tampa vis sunkiau. Tam tikromis piko valandomis vėlavimai gali siekti 30-40 minučių, o maršrutuose Jonava-Kaunas ir Jonava-Rukla situacija dar sudėtingesnė. Apie kylančius iššūkius kalbamės su bendrovės ,,Jonavos autobusai” direktoriumi Otaru Urbanu.

- Kaip Jonavos autobusams sekasi laikytis autobusų tvarkaraščių, vertinant tai, jog vyksta intensyvūs kelio remonto darbai?

- Tam tikromis piko valandomis tvarkaraščiai kartais tampa neprioritetiniais, nes svarbiausia yra nuvežti keleivius iki stoties. Vėlavimai, ypač popietinio piko metu, dėl aplinkkelio statybos, gali būti dideli. Planuojama Vasario 16-osios ir Žeimių gatvių žiedinės sankryžos statyba, kuri uždarys gatvę ir sukels dar didesnių iššūkių.

Maršrutai su grafikais galbūt nesikeis, bet vis dėlto vėlavimų bus tikrai daug. Todėl iš anksto atsiprašome savo keleivių.

Numatyti eismo situaciją piko metu yra sudėtinga, nes ją įtakoja automobilių srautai ir galimos avarijos. Todėl prašome keleivių kelionę planuoti iš anksto ir numatyti bent 40 minučių papildomo laiko, ypač keliaujant maršrutu Jonava-Kaunas, ypač penktadienio vakarais.

- Vertinant aplinkkelio statybas pirmomis dienomis, maršrutu Jonava - Rukla keliavote pusantros valandos. Ar šiuo metu situacija šiek tiek sušvelnėjo?

- Iš tiesų, situacija kasdien keičiasi. Būna dienų, kai atvažiuojame laiku, nes vairuotojai tampa sąmoningesni ir, supratę, jog autobusas važiuoja pagal grafiką, praleidžia mūsų vairuotojus. Tokios dienos mums yra tarsi šventė. Vis dėlto, piko valandomis vėlavimai vis tiek išlieka, ypač maršrutais link Reabilitacijos centro ir Ruklos, kur vėluojama apie pusę valandos.

- Pakalbėkime apie planuojamą žiedinę sankryžą priešais meno mokyklą. Ją įrengiant bus uždaryta viena pagrindinių miesto arterijų - Žeimių gatvė. Ar jau esate susiplanavę apvažiavimus, maršrutus, kaip važiuosite ir kiek laiko vėluosite?

- Tai vėlgi priklausys nuo situacijos Jonavos mieste, nuo eismo intensyvumo.

Vasarą tikimės mažesnio automobilių srauto ir mažiau problemų, nes žmonės daugiau atostogauja. Galimi nebent neženklūs maršrutų pakeitimai.

Didesni pokyčiai numatomi 2-ojo ir 7-ojo maršrutų autobusams. Dėl Žeimių gatvės žiedinės sankryžos statybos jie nebevažiuos pro bibliotekos stotelę. Keleiviams, kurie įprastai išlipdavo ar įlipdavo šioje stotelėje, reikės vykti į autobusų stotį. Autobusai šiais maršrutais judės Kalnų gatve ir J. Basanavičiaus gatve.

Kauno autobuso trasa ir stotelės liks tokios pačios, šis autobusas atvažiuos į centrą.

Dėl Žeimių gatvės uždarymo vėlavimai tikėtini praktiškai visiems maršrutams. Ypač problematiškas bus važiavimas iš Rimkų ir Kosmonautų mikrorajonų, nes visas srautas suvažiuos į vieną arteriją – Basanavičiaus žiedą ir Kauno gatvę. Dėl to tikimės didesnių spūsčių.

Atsižvelgiant į visas aplinkybes, keleiviams rekomenduojame kelionę planuoti iš anksto ir numatyti daugiau laiko nei įprasta.

-Gal bus pasirūpinta kelio ženklais, apvažiavimo rodyklėmis, draudimu parkuotis kelkraščiuose, kad autobusas tilptų pravažiuoti pro siauresnes gatveles?

- Šiuo metu neturime informacijos apie tai, kokius ženklus Via Lietuva planuoja naudoti reguliuodama eismą aplink statomą žiedinę sankryžą. Informaciją apie planuojamus darbus gavome iš Jonavos rajono savivaldybės, kuri patvirtino, kad žiedinės sankryžos statybos darbai prasidės birželio 20 dieną. Su situacija susipažinsime eigoje ir informuosime keleivius apie galimus pokyčius maršrutuose ir eismo ribojimus.

- Aptarėm visus ,,karštuosius" taškus Jonavos rajone. O kaip sekasi važinėti po Kauną, kuris taip pat šiuo metu tvarkomas, remontuojamas?

- Kaune drastiškų maršrutų pokyčių nėra, tačiau remonto darbai šalutinėse gatvėse kelia tam tikrų iššūkių. Dėl to automobilių srautai Savanorių prospekte padidėję, o tai ypač jaučiame visą darbo dieną, ne tik piko metu.

Be to, Kaune jau kurį laiką vyksta ilgalaikiai remonto darbai Islandijos plente, o nuo birželio 10 d. uždarytas ir Sargėnų viadukas. Taip pat remontuojama 9-ojo forto gatvė, todėl automobilių srautai pačiame mieste padidėję. Tikimės, kad vasarą jie šiek tiek sumažės.

Didžiausią įtaką mūsų autobusų vėlavimams vis tiek daro autoįvykiai, ypač Savanorių ir Vytauto prospektuose. Tokiais atvejais tvarkaraščių praktiškai nepavyksta laikytis, nes vietoj įprastų 45–50 minučių kelionė iš Kauno gali užtrukti pusantros valandos.

Dėkojame už supratingumą ir atsiprašome už galimus nepatogumus, susijusius su vėlavimais. Stengiamės kuo tiksliau vykdyti tvarkaraščius, tačiau eismo situacija kartais kelia iššūkių.

-Vertinant atostogų metą ir mažėjančius lengvųjų automobilių srautus, ar Jonavos autobusų maršrutai keičiasi ir dėl mokinių atostogų?

- Nuo birželio 25 d., prasidėjus mokinių atostogoms, bus keičiami kai kurių maršrutų reisai. Nevažiuos tie reisai, kurie buvo skirti tik mokinių vežimui. Likusių reisų išvykimo laikas bus koreguojamas atsižvelgiant į tai, kad nebereikės vežti mokinių.

Nors ir bus koreguojami kai kurių reisų laikai, tačiau ženklių pokyčių populiariausiuose maršrutuose, tokiuose kaip Kaunas ir Rukla, kur keleivių srautas didžiausias, nebus.

-Dėkojame už pokalbį ir linkime sėkmės suvaldant iššūkius.

Detalią informaciją apie reisų korekcijas rasite Jonavos autobusų interneto svetainėje ir „Facebook“ puslapyje.

Vairuotojas Motiejus: mano autobuse žmonės turi klausytis geros muzikos

jonavoszinios.lt — Mon, 27 May 2024 10:02:06 +0300

„Taisyklė paprasta: būk geras su žmonėmis ir tada žmonės bus geri su tavimi. Taip ir bendrauju, pasistengiu dėl kiekvieno keleivio“, – sako bendrovės „Jonavos autobusai“ vairuotojas Motiejus Malinauskas. Nors Motiejus dirba tik nuo sausio mėnesio, per trumpą laiką jį jau spėjo pamėgti keleiviai – už malonų bendravimą, betarpiškumą ir humoro jausmą.

Motiejus – ne tik vairuotojas, dar jis dekoruoja gėlių vazonus ir tapo paveikslus. Neslepia, jog ateityje norėtų sukti meno keliu, juolab, kad polinkį į kūrybą paveldėjo iš savo tėvo žinomo Lietuvos dailininko Modesto Malinausko.

– Motiejau, Jonavoje dirbi neseniai. Kaip tapai vairuotoju?

– Mano profesija – virėjas, tačiau pagal šią specialybę dirbau trumpai. Atlyginimas nebuvo didelis, tad kartą draugas, kuris dirbo vairuotoju pašte, pasiūlė pabandyti ir man. Tokia buvo pradžia.

Vėliau ne kartą dirbti važiavau į užsienį, pastarąjį kartą užtrukau ten dvejus metus. Dirbau Olandijoje. Iš karto krovininiu automobiliu į barus ir kavines vežiojau gėrimus ir per dieną jų išvežiodavau apie dešimt tonų. Kiek vėliau man pasiūlė darbą autobusų įmonėje, kur buvo geresnės darbo sąlygos. Autobusą buvau vairavęs ir Lietuvoje – maždaug metus laiko dirbau vienoje keleivių pervežimu užsiimančioje įmonėje, tad jo vairavimas nebuvo naujiena.

Pakeičiau darbą ir taip prasidėjo įvairios kelionės ne tik Olandijoje. Tarkime, reikėdavo nuvežti grupę žmonių į Paryžių arba vaikų kolektyvą į Berlyną. Išvažinėjau nemažai Europos, o maždaug kas tris mėnesius grįždavau į Lietuvą. Pernai gruodį – visam.

– Kodėl?

– Buvau sukūręs šeimą, tačiau išskyriau ir Lietuvoje augo mano sūnus. Dirbdamas užsienyje jį matydavau retai, todėl tai slėgė. Norėjau matyti, kaip auga sūnus. Pats vaikystę praleidau be tėvo ir žinau, ką tai reiškia. Nors Olandijoje turėjau geras darbo ir gyvenimo sąlygas, nutariau grįžti. Į Lietuvą parvažiavau pernai gruodžio 24 dieną.

– Darbą „Jonavos autobusuose“ kas nors pasiūlė ar susiradai jį pats?

– Grįžęs ieškojau darbo ir pamaniau, kad jei jau turiu patirties vairuoti autobusą, dirbti su žmonėmis – kodėl to nedaryti ir toliau? Atėjau tiesiai į įmonę, prisistačiau, papasakojau apie save ir pasakiau, kad norėčiau dirbti.

Buvo pati sausio pradžia. Į antrą darbo pokalbį mane pakvietė sausio 15 dieną, bet atėjau sausio 10-ąją. Pasakiau, kad nėra ko laukti, reikia dirbti. Kai dirbi – mažiau galvoji, o kai mažiau galvoji – ramiau gyveni. Viskas paprasta.

– Autobusuose dažnai skamba populiarioji lietuviška muzika. Tačiau tavajame tokios, regis, neišgirsi.

– Turiu savo muziką. Vienas iš dalykų, ką galiu sau leisti – gera muzika. Žmonės mano autobuse turi klausytis geros muzikos.

Parinkdamas muziką atkreipiu dėmesį į tai, kokie žmonės važiuoja, rytas ar vakaras. Rytais neleidžiu „sunkios“ muzikos, o tokią, kuri labiau tonizuoja. Vakarais – kuri ramina, dieną – kuri suteikia energijos.

– Laisvu metu mėgsti užsiimti kūryba – dekoruoji vazonus, tapai paveikslus. Polinkį į menus paveldėjai iš tėvo, dailininko Modesto Malinausko?

– Taip. Kai buvau Olandijoje, toli nuo sūnaus, tapyba mane gelbėjo. Piešiu ir dabar, mažą studiją esu įsirengęs namuose.

Kalbat apie tapybą, pradėjau daugiau domėtis simbolika, simbolinėmis reikšmėmis. Ką tapyboje reiškia kiekvienas elementas, kokia gyvūno simbolinė reikšmė, kokia – ženklo? Noriu, kad pažiūrėjęs į paveikslą žmogus kažką pajustų, kažkam jis nuteiktų. Skaitau, domiuosi tuo.

Neseniai užsukau į Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklą norėdamas paklausti, galbūt yra galimybė ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems mokytis tapybos. Taip sužinojau, kad meno mokykloje kaip tik dabar renkama tokia grupė. Nustebau! Užsirašiau ir pradėsiu mokytis. Gal po dvidešimties metų tapsiu menininku?

Mano tėvas irgi panašiai pradėjo tapyti, tik anksčiau negu aš. Mano svajonė tapti menininku ir judu į ją. Tai mane motyvuoja nepasiduoti.

Kai galėsiu iš to pragyventi – tada nustosiu vairuoti. Iki tol vairuosiu. Su žmonėmis aš dirbti galiu, išmokau.

– Į autobusus įlipa skirtingi žmonės, vieni nusiteikę gerai, kiti – nelabai. Kaip sekasi bendrauti su keleiviais?

– Gerai. Taip, žmonės yra skirtingi. Manau, taisyklė paprasta: būk geras su žmonėmis ir tada žmonės bus geri su tavimi. Taip ir bendrauju, pasistengiu dėl kiekvieno keleivio.

Žinoma, yra ir toksiškų žmonių. Bet kaip atsiranda toksiški žmonės? Dažniausiai ne iš gero gyvenimo. Arba žmonės-narcizai? Kodėl jie tokie? Yra kelios priežastys. Gal tėvai jiems kėlė nuolatinius reikalavimus ir niekuomet neįvertino, gal jie buvo palikti likimo valiai? Ne iš gero gyvenimo, ne iš gerų sąlygų.

Apie tūkstantį valandų praleidau prie psichologijos pamokų. Pats ją studijavau, skaičiau knygas, traukiau viską iš interneto ir mokiausi. Seniau galvojau: kaip toks paprastas „baudžiauninkas“ kaip aš galėtų gauti kažkokio mokslo – prestižinių universitetų, pavyzdžiui, Jeilio, Harvardo ar panašiai. Bet daug mokomosios medžiagos radau internete. Viską, ką radau, skaičiau.

– Ką tau pačiam tai davė?

– Norėjau išmokti bendrauti su žmonėmis. Tiek laiko praleidęs prie savarankiškų psichologijos studijų tikrai išmokau daug. Dabar žinau, iš ko žmogaus smegenys sudėtos. Manau, kad neblogai skaitau žmogaus kūno kalbą. Ji svarbi. Juk mes negalime skaityti kito žmogaus minčių – tai neįmanoma, bet nemažai apie žmogų pasako jo kūno kalba.

Ne tik „aklai“ skaičiau – man buvo svarbu suprasti tai, ką mokausi. Pavyzdžiui, jei skaitau apie smegenis – prieš akis pasidedu smegenų paveikslą. Ir taip toliau. Psichologijos mokausi toliau – skaitau, klausausi viešai prieinamų paskaitų tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis.

Mūsų galvoje yra kognityviniai voratinkliai. Tai reiškia, kad jei tu apie kažką žinai daugiau, papildomą informaciją pasiekti tampa lengviau – smegenyse susijungia daugiau neuronų, kurie tau nutiesia platesnį kelią. O kam neskiri dėmesio – tas palaipsniui nyksta.

Psichologija ir tapyba yra vieninteliai mano pomėgiai, kuriems skiriu visą savo laiką. Kitų pomėgių neturiu, neturėčiau jiems ir laiko. Net poreikio nėra. Vieni, tarkime, mėgsta žvejoti. Aš nemėgstu. Neturiu priežasčių žvejoti.

Džiaugiuosi ir tuo, kad būdamas Lietuvoje, galiu bendrauti ir matytis su sūnumi.

– Antra vertus, gyvenime mūsų patirti sunkumai irgi yra patirtis, kuri tave augina, keičia?

– Visi susiduria su sunkumais. Dažniausiai jie tave, kaip asmenybę, sutvirtina, nes esi daug visko matęs. Jei per juos praeini – turi daugiau gyvenimiškos patirties, tau lengviau priimti sprendimus.

Teksto autorė Jurgita Lieponė

Nuotraukos: Audrius Reipa

Paveikslų ir vazonų nuotraukos: Motiejaus Malinausko kurti darbai

J. Kaminskas: „Šilumos ūkyje vasaros atostogų nebūna, jau ruošiamės kitam šildymo sezonui“

jonavoszinios.lt — Tue, 21 May 2024 08:47:30 +0300

„Kas būtų, jei pavasarį pasikeistume automobilio padangas į vasarines, o tada pasikeistų oro sąlygos ir vėl reiktų grįžti prie žieminių padangų? Būtent tokiu principu mes ir dirbame – kad tų „šildymo padangų“ keisti nereikėtų. Šiuolaikiškas šilumos tiekimas mūsų įmonei tą daryti leidžia“, – sako bendrovės „Jonavos šilumos tinklai“ direktorius Jonas Kaminskas.

Koks buvo praėjęs šildymo sezonas, kokie darbai laukia vasarą – pokalbis su J. Kaminsku.

– Kaip įvertintumėte praėjusį šildymo sezoną, koks jis buvo?

- Jei atsakant vienu žodžiu – praėjęs šildymo sezonas buvo saugus. Visų pirma, metai saugūs kalbant apie kainas. Jos buvo stabilios, o šilumos kaina krito apie 30 proc. – nuo 29 centų už kilovatvalandę iki 7,8 cento. Tam įtakos turėjo mažėjančios biokuro ir gamtinių dujų kainos. Be abejo, svarbu ir tai, kad metai nebuvo labai šalti.

Gyventojams nekilo daug klausimų dėl šildymo sąskaitų, jų dydžio – apie tai sprendžiame iš to, kiek skundų, klausimų sulaukėme. Šiemet jų buvo itin mažai.

Iš gamybos pusės irgi galime pasidžiaugti, kad viskas vyko sklandžiai, nebuvo didelių trikdžių, kalbant apie biokuro katilų darbą. Jei jie sustotų, sugestų, reikėtų naudoti gamtines dujas, kurios beveik dvigubai brangesnės. Kadangi gedimų nebuvo, vadinasi, šildymo sezonui buvo pasiruošta gerai.

– Kartais gyventojams gali pasirodyti, kad šilumos ūkis yra kaip mokykla. Mokytojai dirba per mokslo metus, o paskui turi ilgas vasaros atostogas. Šilumos tinklai irgi dirba sezoniškai?

– Taip, mes savo veiklą ir jos rezultatus skaičiuojame bei vertiname sezonais. Vasaros atostogų mūsų darbe tikrai nebūna, nes jau dabar ruošiamės kitam šildymo sezonui. Dar daugiau – šilumos ūkyje didesnis darbų krūvis yra ne šaltuoju, o šiltuoju metų laiku.

Žiemą būna daugiau streso, įtampos, nes svarbu užtikrinti beavarinį katilinių darbą, kad vyktų nenutrūkstamas šilumos tiekimas. Negalime leisti, kad gyventojai nors ir trumpam liktų be šildymo.

Vasarą atliekami visi svarbiausi darbai – katilinių paruošimas žiemai, trasų remontai ir atnaujinimai, hidrauliniai bandymai. Vykdant darbus šiluminėse trasose, nutraukiamas karšto vandens tiekimas vartotojams. Siekiame, kad tai truktų kuo trumpiau ir gyventojai patirtų kuo mažiau nepatogumų, tačiau kartais dėl nenumatytų ir sudėtingų darbų nepavyksta visko atlikti greitai, todėl prašome gyventojų kantrybės ir supratimo. Visgi, lyginant su ankstesniais metais, laikas, kai pas gyventojus nėra karšto vandens, tikrai trumpėja. Svarbu prisiminti, kad hidrauliniai bandymai būtini, nes turime patikrinti trasas, kaip jos atlaiko apkrovas, kad žiemą, kai jos apkrautos visu pajėgumu, netrūkinėtų.

– Kokie svarbiausi šių metų darbai, ruošiantis kitam šildymo sezonui?

– Vienas iš didesnių darbų – remontuojamoje Vasario 16-osios gatvėje keičiame trasas. Taip pat jau pradėjome gana didelės apimties katilų remontus. Kiekvienais metais investuojame į šiluminių trasų renovacijas: šiais metais tam numatyta apie 100 tūkst. eurų. Planuojami šilumos siurblių įrengimo darbai Ruklos katilinėje. Ši investicija skirta esamos sistemos modernizacijai ir šilumos kainos mažinimui. Svarbu paminėti, kad visos investicijos atsiperka, nes užtikrina sklandų šilumos tiekimą.

– Kaip įvertintumėte šildymo sezoną kalbant apie jo trukmę? Šiemet jis tęsėsi įprastą laiką ar buvo trumpesnis, o gal – ilgesnis?

– Terminas „šildymo sezono trukmė“ praranda prasmę ir gyventojams didelės reikšmės neturi. Pereinamasis laikotarpis, kai lauke atšyla, o paskui vėl atvėsta, išsprendžiamas per automatizuotus šilumos punktus. Jonavos daugiabučiuose visi punktai yra automatizuoti, o tai reiškia, kad valdikliai reaguoja į oro temperatūrą ir automatiškai sureguliuoja šilumos tiekimą.

Vienas iš šių metų pavyzdžių – greitas oro atšilimas, o tada vėl atvėsimas. Šildymas tuomet įsijungė automatiškai. Tai leido ne tik komfortiškai jaustis namuose – automatinis šildymo reguliavimas gyventojams leido ir sutaupyti. Kai kurie Lietuvos miestai, baigę šildymo sezoną, vėliau vėl turėjo jį atnaujinti. Mums to neprireikė.

Kartais iš gyventojų tenka išgirsti, kad mūsų tikslas – parduoti kuo daugiau šilumos. Taip nėra, mūsų tikslas – teikti kokybišką paslaugą kuo efektyviau ir kuo pigiau. Bet to, visa šilumos tiekėjų veikla yra reguliuojama.

– Kartais gyventojai klausia, kodėl skiriasi sąskaita už šildymą analogiškuose butuose? Pavyzdžiui, du namai, abu renovuoti, tačiau tokio paties ploto butų šildymo sąskaitos – skirtingos.

– Už šildymą mes mokame ne tik pagal kiekvieno namo kvadratūrą. Kiekvienas namas turi įvadinį šilumos skaitiklį ir kiek namas šilumos sunaudoja – ją visi butai ir pasidalina.

Tai priklauso nuo kelių dalykų. Vienas iš jų – ar renovuotas šilumos punktas. Daug lemia žmonių elgsena ir gamtos sąlygos. Pavyzdžiui, tikrai mažiau šilumos suvartos tas namas, kurio laiptinės durys yra dvigubos ir žiemą nepaliekamos atviros, jei sandarūs langai. Skiriasi namų sandarumas, įtakos turi net tai, kokiu kampu šviečia saulė, kokios krypties vėjas. Visi šie dalykai lemia suvartojamos šilumos kiekį.

Būna, kad žmonės sako: išmontuokite mūsų laiptinėje radiatorių, taip sutaupysime. Ne, nes tada laiptinę šildysite iš butų. Toks mąstymas klaidingas.

Niekada nebus taip, kad vienodi butai už šildymą mokės tiek pat. Tačiau sumažinti šildymo sąskaitas, kaip ir minėjau, galima pasirūpinus durų, langų sandarumu. Labai svarbus ir pačių gyventojų aktyvumas, modernizuojant daugiabučius bei juose esančius šilumos punktus. Kartais užtenka tikrai nedaug, kad gyventume ir šilčiau, ir pigiau.

Užsieniečių įdarbinimas: kokių klaidų dažniausiai daro darbuotojai ir ko tikėtis pradedant sezoninį darbą?

jonavoszinios.lt — Thu, 16 May 2024 08:00:00 +0300

Praėjusiais metais pirmosios instancijos teismuose buvo išnagrinėta daugiau nei 500 bylų dėl teisinių darbo santykių (dėl darbo užmokesčio, darbo sutarties pasibaigimo bei nutraukimo ir kt.). Netrūko ir bylų, susijusių su darbuotojais iš užsienio valstybių. Kokiomis sąlygomis darbdavys privalo įdarbinti asmenį iš užsienio, ar darbo sutartys su užsieniečiais kuo nors skiriasi, ką darbuotojui reikėtų žinoti bandant apginti savo teises? Į visus šiuos klausimus atsakė Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Romualdas Gylys.

- Kokiomis sąlygomis įmonė gali įdarbinti darbuotoją, atvykstantį iš užsienio?

- Į klausimą atsakysiu pateikdamas trumpą pavyzdį. Įsivaizduokite, kad esate užsienio šalies pilietis, kuris gyvena kelių tūkstančių kilometrų atstumu nuo Lietuvos. Siekdamas geresnio gyvenimo, susitarėte su būsimu darbdaviu iš Lietuvos, kad dirbti pradėsite, kai tik gausite nacionalinę vizą. Sudarote darbo sutartį, susitariate, kad, gavęs vizą, kitą darbo dieną jau būsite Lietuvoje ir dirbsite darbdavio nurodytą darbą. Praeina 2–3 mėnesiai, kol gaunate vizą, atvykstate į Lietuvą. Jums atvykus darbdavys sako: „Palaukite, mes dabar neturime darbo.“ Kantriai laukiate kelis mėnesius, tačiau darbdavys vis jūsų neįdarbina. Dar po kiek laiko sužinote, kad neteisėtai esate Lietuvoje, kadangi darbdavys pranešė Migracijos departamentui, neva, jūs apskritai neatvykote į Lietuvą. Toliau Migracijos departamentas naikina jums išduotą darbo vizą, jūs privalote išvykti iš šalies, nes joje esate nelegaliai. Į šalį atvykote pasiskolinęs keletą tūkstančių ir juos jau išleidote kelionei, tad dabar neturite už ką grįžti namo. Todėl sudarant darbo sutartį su darbuotoju iš užsienio labai svarbus abipusis dialogas ir darbuotojo visų aplinkybių supratimas. Jis turi aiškiai suprasti, kur vyksta, koks jo būsimas darbdavys, ar galima juo pasitikėti. Darbdavys taip pat privalo įvertinti darbuotojo galimybes, t. y. ar jis galės atvykti į šalį, ar jis bus tinkamas siūlomam darbui. Ypač svarbu yra perskaityti visą darbo sutartį ir ją suprasti. Pasitaiko atvejų, kaip ir mano minėtoje istorijoje, kai darbuotojas neperskaito visos darbo sutarties, jis aklai tiki tuo, ką žodžiu teigė darbdavys. Darbo sutartyje gali būti nurodyta, kad darbuotojas darbą pradės nuo vizos gavimo dienos. Tačiau jei darbuotojas tokių sąlygų nesupras ir į šalį atvyks po 15–20 dienų nuo vizos gavimo dienos, jis jau pažeis darbo sutarties sąlygas. Taigi svarbiausia užsieniečiui susitarti su darbdaviu, tada įsitikinti, kad teisėtai atvyko į šalį: turi leidimą dirbti, gyventi, turi vizą. Šiuos klausimus išsprendžia Užimtumo tarnyba, Migracijos departamentas.

- Darbo sutartis, ko gero, esminis dokumentas tokiuose darbiniuose santykiuose. Kokia kalba ji turi būti pateikiama, siekiant išvengti kalbos barjero? Ar sutartis gali būti pateikiama keliomis kalbomis?

- Visų pirma prieš sudarant darbo sutartį darbuotojas ir darbdavys turi įsivertinti, ar jie ateityje vienas kitą pajėgs suprasti. Darbdavys sutartį su darbuotoju privalo sudaryti privaloma lietuvių kalba ir darbuotojui suprantama kalba. Dažnai į Lietuvą atvyksta dirbti asmenys iš trečiųjų šalių, t. y. darbuotojai iš rusakalbių ar anglakalbių šalių. Ne visada antroji darbo sutarties kalba yra gimtoji darbuotojui. Pasitaiko tokių atvejų, kai pasirašoma darbo sutartis antrąja kalba, kurios darbinių santykių kontekste darbuotojas nesupranta, nors ir moka ja kalbėti. Todėl, kaip sakiau, labai svarbu suprasti, ne tik kokia kalba pasirašyti sutartį, bet ir išsiaiškinti, kokia kalba bus palaikoma komunikacija įsidarbinus.

- Kuo skiriasi darbo sutartys su užsienio darbuotojais nuo sutarčių su Lietuvos piliečiais? Ar yra papildomų sąlygų, išimčių?

- Pirma, ypač aktualu su užsienio piliečiu, būsimu darbuotoju, išsiaiškinti dėl darbo vietos, nes būna taip, kad užsienietis atvyksta dirbti į Lietuvą arba dirba nuotoliniu būdu reziduodamas gimtojoje šalyje ar kokioje nors kitoje šalyje. Tad vieta, iš kurios dirbs užsienio pilietis, turi būti aptarta ir nurodyta darbo sutartyje. Jei užsienietis dirbs savo gimtojoje šalyje, tada reikia papildomai aptarti nuotolinio darbo sąlygas, kaip darbdavys suteiks, perduos darbuotojui reikalingas darbo priemones, kaip kontroliuos darbuotoją, jo darbo našumą ir pan. Būtent šiuo aspektu ir gali skirtis Lietuvos ir užsienio piliečių darbo sutartys. Taip pat sutartys, kaip jau minėjau, gali būti ir dažnu atveju yra pateikiamos dviem kalbomis, iš kurių viena turi būti darbuotojui suprantama kalba. Išskirtinis sutarčių su užsieniečiais aspektas yra ir darbuotojo teisė apskritai dirbti, gyventi Lietuvoje.

- Kaip dažnai teismuose tenka spręsti bylas, susijusias su užsienio piliečių įdarbinimu? Dėl kokių priežasčių dažniausiai kyla konfliktų?

- Tokios bylos nėra itin dažnos, bet jų tikrai yra. Galima sakyti, kad kas 5, 6 darbo byla yra susijusi su užsieniečių ginčais. Dažniausiai į teismą kreipiamasi dėl kelių su šia tema susijusių priežasčių, pavyzdžiui, jei užsienietis nesulaukia darbo užmokesčio už atliktą darbą arba darbdavys ilgą laiką jo neįdarbina, arba darbdavys užsienietį atleidžia iš anksto nepranešęs apie atleidimą. Pasitaiko atvejų, kai į teismą kreipiamasi ir dėl darbo sutartyje nurodytų užsieniečiui neaiškių darbo sąlygų. Pasitaiko, kad darbdavys darbo sutarties pasirašymo dieną darbuotojui iš užsienio įduoda iš karto pasirašyti ir prašymą jį atleisti. Gal darbdavys taip elgiasi norėdamas apsidrausti, o gal manipuliuodamas darbuotoju, kadangi tokiu atveju darbdavys gali bet kada atleisti darbuotoją. Ir tikrai ne visais atvejais užsienio pilietis kreipsis į darbo ginčus nagrinėjančius organus, kad būtų išspręsta ši neteisinga situacija.

- Kokias tendencijas pastebite, ar užsieniečiai sugeba apginti savo teises, ar žino kur kreiptis ir kaip elgtis?

- Darbo ginčai pirmiausia su darbuotojais turi būti nagrinėjami Darbo ginčų komisijoje. Pirmosios instancijos teismuose 2023 m. buvo išnagrinėta daugiau nei 500 bylų dėl teisinių darbo santykių, o Darbo ginčų komisija per metus išnagrinėja net apie 10–15 tūkst. ginčų. Tai reiškia, kad tik 5–10 proc. bylų pasiekia teismą. Praktika yra tokia, kad Darbo ginčų komisija priima nagrinėti skundus, parašytus nacionaline iš užsienio į Lietuvą atvykusio dirbti piliečio kalba. Jei tokia byla pasiekia teismą, tai dažnu atveju jau darbdavys nesutinka su Darbo ginčų komisijos sprendimu. Darbo ginčų komisija dažniau priima palankius sprendimus darbuotojų, o ne darbdavio naudai. Darbo kodeksas labiau saugo darbuotojo interesus, nes darbdavys privalo įrodyti savo veiksmų teisėtumą, neaiškumai vertinami darbuotojo naudai. Ir tiesa ta, kad darbdavys ne visada sugeba tai įrodyti, todėl neretai rezultatas Darbo ginčų komisijoje būna darbdavio nenaudai. Tokiu atveju ginčus pradeda spręsti teismas.

- Teisinga manyti, kad tokiose situacijoje užsienietis visada užims silpnesnę poziciją?

- Kaip minėta Darbo kodeksas palankesnis darbuotojui, o ne darbdaviui ir nesvarbu, ar esi užsienio, ar Lietuvos pilietis. Darbuotojų teisės yra ginamos nuo nepagrįstų darbdavio veiksmų, be abejo, ir darbdavio teisės yra ginamos nuo nepagrįstų darbuotojų veiksmų. Yra išlaikoma darbo santykių pusiausvyra, tik darbdaviui tenka pareiga įrodinėti savo veiksmų teisėtumą, neaiškumai vertinami darbuotojo naudai.

Pasitaiko teisinių ginčų, kai iš užsienio atvykę darbuotojai dirba nelegaliai, bet ne visada, tai priklauso būtent nuo darbuotojo valios. Darbuotojui iš pradžių gali atrodyti, kad jis dirba legaliai. Abejonių gali atsirasti tik po mėnesio ar dviejų, darbuotojas gali suprasti, kad jam nemokamas žadėtas atlyginimas arba mokama ne tai, kas buvo susitarta. Tokiu atveju darbuotojui reikia būti labai aktyviam ir visų pirma kreiptis į darbdavį bent jau elektroniniu paštu. Tokiose situacijose verta vengti komunikacijos vien žodžiu, nes komunikacija žodžiu labai sunkiai įrodoma. Darbuotojams pastebėjus nesąžiningą darbdavio elgesį, geriau bendrauti pasitelkus darbinį elektroninį paštą ar kitas susirašinėjimo priemones, kuriose išliktų įrodymai apie tai, kad darbuotojas buvo, dirbo, atliko darbą ir darbdavys kokiu nors būdu jam neapmokėjo atlikto darbo.

- Visgi užsienio piliečio nesupratimas, kad, tarkim, jis dirba nelegaliai, nuo teisinės atsakomybės neatleidžia?

- Deja, nuo realios teisinės atsakomybės neatleidžia, bet atsakomybė darbuotojui dažnu atveju yra mažesnė (rizikuoja negauti darbo užmokesčio ir prarasti kitas socialines garantijas), pirmiausia atsakomybė dėl nelegalaus darbo tenka darbdaviui.

- Artėja vasara, sezoninių darbuotojų paieškos metas, ką būtina žinoti prieš pradedant kelių mėnesių darbą?

- Bet kokį darbą reikia pradėti tik sudarius darbo sutartį. Žinoma, pasitaiko tokių situacijų, kai darbuotojas aklai pasitiki darbdaviu ir tiki, kai jis sako, jog sutartis sudaryta, liko tik dirbti. Darbuotojas turėtų būti aktyvus, prašyti darbdavio parodyti darbo sutartį ar jo įdarbinimą patvirtinančius dokumentus. Jei įdarbinimas įvyko, informaciją galima patikrinti ir „Sodros“ puslapyje.

- O kaip su tais pažadais – pradėk dirbti, dokumentus sutvarkysime vėliau?

- Svarbu su darbdaviu susitarti dėl darbo užmokesčio, darbo vietos, siūlomos pareigybės funkcijų, neleidžiama nukelti ir darbo sutarties pasirašymo. Nebent tai yra kokia nors išskirtinė situacija, pavyzdžiui, darbdavys sako: „Pradėk dirbti, per pirmąsias 10 darbo minučių įforminsiu darbo sutartį.“ Tokia situacija gali susiklostyti natūraliai, jei kokį nors darbą reikia atlikti skubiai čia ir dabar. Visgi darbdavys neturėtų pamiršti, kad jei per tas 10 minučių atsitiktų koks nelaimingas atsitikimas, tai jis atsakytų dvigubai – ne tik dėl nelaimingo atsitikimo, bet ir dėl nelegalaus darbo. Darbo santykiai negali būti paremti pažadais, tik sutartinėmis sąlygomis.

Nuotraukos autorius – Augustas Didžgalvis

Nacionalinės teismų administracijos inf.

Kepenų transplantacijos dėka gyvenanti Toma: apie organų donorystę pasikalbėkime šeimoje – niekad nežinai, kas gali nutikti tau ar tavo artimajam

jonavoszinios.lt — Wed, 15 May 2024 07:35:28 +0300

32 metų Toma šiandien, rodos, paskendusi šeimos idilėje. Mylintis vyras, sveikas ir aktyvus, greitai pirmąjį gimtadienį švęsiantis vaikutis, rūpestingi seneliai, iš lėto dygstantis šeimos namas bei šeimos nariu laikomas šuo. Tačiau beveik prieš metus viskas buvo pakibę ant plauko. Pirmagimio besilaukianti moteris dėl viso kūno tinimo ir kritinės būklės paguldyta į Santaros klinikas. 39 neštumo savaitę buvo atlikta Cezario operacija. Kritinės būklės naujagimis paguldytas į naujagimių reanimaciją, o gimdyvė perkelta į suaugusiųjų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių. Tomos tyrimų rezultatams toliau blogėjant ir diagnozavus kepenų nepakankamumą, moteris įtraukta į kepenų transplantacijos laukiančiųjų registrą. Laimei likimas globojo Tomą ir jos šeimą – po 2 savaičių jai buvo atlikta gyvybę išgelbėjusi donoro kepenų transplantacija.

- Organų donorystė ypač jautri tema, kol esame sveiki retai apie ją susimąstome?

- Kol esame jauni ir sveiki, retai susimąstome apie gyvenimo trapumą ar pagalvojame apie organų ir audinių donorystę. Mano situacija buvo lygiai tokia pati. Nors visada pasisakiau UŽ ir žavėjausi draugais, kurie turi Donoro korteles ir žmonėmis, kurie netekties valandą apsisprendžia paaukoti artimojo organus, tačiau tuomet dar nebuvau užpildžiusi prašymo Donoro kortelei gauti. Net nesusimąstydavau, kad man pačiai gali prireikti donorinio organo. Ypač esant tokiai jaunai.

Tačiau gyvenimas kartais viską apverčia aukštyn kojomis – mano liga buvo tarsi griaustinis iš giedro dangaus. Šiandien jau turiu Donoro kortelę, ją turi ir man artimiausi žmonės. Turbūt visi laukiantys donorinių organų patvirtins tą patį – negalime tikėtis svarbiausios likimo dovanos, jei tos dovanos nesame pasiruošę padovanoti kažkam, kai mūsų nebebus šioje Žemėje.

Manau net ne tai svarbu, ar mes turime Donoro kortelę, ar ne. Labai svarbu, kad artimieji žinotų mūsų valią – pasikalbėti apie tai būtina. Juk niekad nežinai, kas nutiks tavo artimam žmogui ar tau pačiam.

Liga buvo netikėta...

Kaip visos mano amžiaus moterys iki savo ligos gyvenau įprastą gyvenimą. Prieš dešimt metų pradėjau draugauti su savo gyvenimo žmogumi. Leisdavome laiką kartu, keliaudavome, kūrėme planus apie tolimesnį bendrą gyvenimo kelią. Nepastebimai bėgo metai, po aštuonių nerūpestingai-rūpestingų draugystės metų susituokėme. Beveik prieš metus sužinojome, kad laukiamės išsvajoto vaikelio. Visgi neštumo laikotarpis nebuvo labai lengvas... Po gimdymo man buvo diagnozuotas kepenų nepakankamumas – mano gyvybė buvo pakibusi ant plauko.

- Diena iš dienos laukti donorinio organo ypatingai sunku, kas suteikė jėgų?

- Vos pagimdžius sūnelį mano sveikata žaibiškai silpnėjo. Buvau įtraukta į skubių kepenų recipientų sąrašą. Tuomet supranti, kad nuo tavęs jau niekas nebepriklauso – tavo gyvenimas tik likimo ir gydytojų rankose.

Nors laukimas truko 2 savaites – jos man atrodė, kaip ilgi pusė metų. Savo sūnų per tą laiką galėjau pamatyti tik 2 kartus. Vis save kaltinau, kad esu bloga mama... bet tai jau nuo manęs nepriklausė. Žinot, niekad nepamiršiu, kai pirmą sykį po gimdymo pamačiau savo sūnų – tai buvo kažkas nežemiško, suteikė jėgų kabintis į gyvenimą. To pamiršti yra neįmanoma.

Intensyvios terapijos palatoje mane nuolat lankydavo ir palaikė artimieji: vyras, tėvai, sesuo su šeima. Jutau milžinišką palaikymą, bet šiandien suvokiu, kad jiems buvo be galo sunku matyti mane bejėgiškoje situacijoje, kai niekuo padėti negali. Nors Lietuvoje donorinių organų ir audinių laukia šimtai žmonių, matyt tai yra tik plika statistika, į kurią reiktų įtraukti ir recipientų artimuosius, kurie kasdien taip pat laukia stebuklo. Matyt šis skaičius tuomet būtų gerokai virš tūkstančio...

- Ar dažnai susimąstote apie Žmogų, kurio dėka likimas Jums dovanojo antrą gyvenimą?

(Tomos balsas pasikeičia, pasirodo ašaros akyse, aut. pastaba.)

- Turbūt nebūna dienos, kad apie tai nepagalvočiau, nepamąstyčiau, mintyse ar balsu nepadėkočiau Jam ar Jai bei artimiesiems už tai, kad galiu gyventi, kad galiu auginti sūnų, girdėti kaip jis taria pirmus žodžius mama-tete, matyti, kaip bando eiti, ar kaip kalasi pirmi dantukai.

Žinot, aš kartais įsivaizduoju hipotetinę situaciją, ką aš pasakyčiau savo Donoro artimiesiems, jei juos sutikčiau. Žodis ačiū būtų per menkas. Matyt tai būtų situacija, kuomet žodžiais išreikšti dėkingumą būtų sunku. Žodžiais to perteikti būtų neįmanoma...

- Kas Jūsų užuovėja šiandien?

- Nusiraminimą ir užuovėją kaip ir iki transplantacijos man suteikia šeima. Po operacijos mums su vyru daug pagelbėjo tėvai. Mat medikai uždraudė bet ką kilnoti, o namie su kūdikiu tai būtų neišvengiama.

Prabėgus 10-čiai mėnesių po transplantacijos aš save laikau visiškai sveiku žmogumi, aš netgi kartais pamirštu, kad esu po operacijos. Esu mamytė auginanti itin akyvų ir sveiką vaikutį. Mūsų gyvenimas visiškai įprastas – daug laiko gryname ore, pietų miegelis ir muzikos mokyklėlė. Jei su vyru mums reikia kažkur išvažiuoti – seneliai visada prižiūri savo anūkėlį. Jų ryšys labai stiprus (šypsosi, aut. pastaba).

Rodos grįžome į visiškai įprastą gyvenimą – statomės namą, auginam Haski veislės šunį, kurį laikome pilnaverčiu šeimos nariu, vyras laisvalaikį skiria automobilių driftui, drauge važiuojame į varžybas. Kuomet sūnui sukaks metai net planuoju grįžti į darbą. Tiesa, kol kas galėsiu dirbti vos keletą valandų per savaitę.

Mūsų vaikutis net neleidžia stabtelti ir skirti laiko apmąstymams apie tai, kas įvyko, kokį sudėtingą gyvenimo etapą išgyvenome. Bet ... žinot sunkiausia buvo per Kūčias. Artėjantys nauji metai tai laikas kuomet praleidžiame artimųjų apsuptį, apmąstome drauge nueitą kelią. Matyt tuomet ir įvyko tas lūžis, kuomet šeimos-artimiausių žmonių apsupty labai aiškiai suvokiau, kad viskas galėjo baigtis kitaip. Galbūt mano artimiausi žmonės, sūnelis prie Kūčių stalo galėjo būti be manęs.

Prisiminus Tomos atvejį vis dar šiurpsta oda, - sako VULSK Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro gydytoja gastroenterologė Gabrielė Milaknytė.

Tomos istorija yra išskirtinė. Labai jauna moteris po sudėtingo nėštumo atveda naują gyvybę į ši pasaulį ir jau kitą dieną sužino, kad jos pačios gyvybė pakibo ant plauko.

Deja, reikėjo atsiduoti į likimo rankas ir tikėtis, kad nepaisant šeimos nario netekties skausmo artimieji ištars donorystei TAIP, donorinės kepenys atlikus eilę tyrimų tiks Tomai ir transplantacijos operacija praeis sėkmingai. Labai daug jeigu, kurie turėjo įvykti per labai trumpą laiko tarpą. Bet turėjome spėti. Juk Tomos situacija kasdien darėsi vis sunkesnė – paprasčiausiai bijojome, kad ji bus per daug nusilpusi transplantacijos operacijai.

Tą dieną, kai Tomos kūdikis turėjo būti išrašytas iš naujagimių reanimacijos sužinojome, kad yra tinkamos donorinės kepenys. Pranešėme Tomai naujieną apie laukiančią transplantaciją ir nusprendėme suorganizuoti jos ir kūdikio susitikimą. Net šiandien prisiminus šį susitikimą pašiurpsta oda. Mama prieš transplantaciją susitinka su savo kūdikiu... tai tik antras ir gali būt paskutinis jų susitikimas. Gal tai net nesusitikimas, o atsisveikinimas...
Juk niekad nežinai, kas gali nutikti...

Ateitis yra sunkiai nuspėjama. Šiandien mes nežinome, ar mus užklups karas. Visgi jam ruošiamės, ar bent jau galvoje dėliojame scenarijus, ką reiktų daryti, jei išauštų tokia diena. Lygiai taip pat mes nežinome, ar mus užklups liga. O susimąstyti verta, juk net po persirgtos virusinės ligos gali prireikti donorinės širdies, nepriklausomai nuo amžiaus... O gyvenimas gali susiklostyti taip, kad mums teks priimti sprendimą dėl artimojo organų donorystės.

Pati anksčiau dirbau Nacionalinio transplantacijos biuro transplantacijų koordinatore. Donoro kortelę turiu daugiau kaip 5 metus, puikiau suvokiu kodėl svarbu pasikalbėti su artimaisiais apie organų donorystę. Jie privalo žinoti mūsų valią – o mes jų. Šis pokalbis gali išgelbėti net 7 gyvybes.

NTB inf.

Justas Furmanavičius: „Nebijau prisiimti atsakomybės ir dažnai imuosi iniciatyvos"

jonavoszinios.lt — Fri, 10 May 2024 10:44:30 +0300

Justas Furmanavičius šį sezoną žaidžia nesustabdomai, dažnai sirgalius džiugina efektingais epizodais puolime. Reguliariojo sezono metu pelnė vidutiniškai po 16 taškų, atkovojo po 4,3 kamuolio ir rinko 18,5 efektyvumo balų per rungtynes. Justas pasidalino mintimis apie nebijojimą imtis iniciatyvos, paskutiniąją reguliariojo sezono atkarpą ir ištikimiausius sirgalius.

Galingi dėjimai į varžovų krepšį jau tapo tavo vizitine kortele. Paskutiniame reguliariojo sezono mače žaidžiant su Utena, likus 30 sekundžių iki rungtynių pabaigos, įspūdingai prasiveržęs pro Žygimantą Skučą galingai sugrūdai kamuolį į Utenos „Uniclub Casino - Juventus“ krepšį. Kaip gimsta tokie efektingi momentai?

Tokių momentų tikrai nesuplanuosi, pamatai gerą galimybę ir stengiesi ją išnaudoti. Žaisdamas stengiuosi pasinaudoti savo atletiškumu ir smagu, kai pavyksta.

Šį sezoną esi ryškus Jonavos „CBet” komandos lyderis pagal pelnomus taškus ir naudingumą, o paskutinių 5-erių rungtynių pelnomų taškų vidurkis pasiekė net 20 taškų (20,2 taško per rungtynes). Kas lėmė šiuos rezultatus?

Gaunu daug žaisti, treneris ir komandos draugai manimi pasitiki, visa tai susideda. Imuosi iniciatyvos, nebijau atsakomybės, todėl ir pavyksta.

Atstovaudamas Gargždų „Gargždams” nė karto nebuvai išmetęs 5 tritaškių per rungtynes (34,6% taiklumas), o paskutinėse 6-iose rungtynėse visuomet metei bent po 5 tolimus metimus. Stebint sezono statistiką „CBet” klube tavo tritaškių taiklumas siekia net 41,9 %. Kaip manai, kas prisidėjo prie taiklumo pagerinimo bei dažniau išmetamų metimų?

Nėra kažkokio stebuklingo paaiškinimo tam, tiesiog žaidžiu, stengiuosi išnaudoti suteiktas progas. Nebijau prisiimti atsakomybės ir dažnai imuosi iniciatyvos.

Sezonas komandai buvo banguotas, žvelgiant į paskutines 6-erias rungtynes solidžiai laimėjote Mažeikiuose (62:79), tuomet patyrėte 2 labai skaudžius pralaimėjimus „Nevėžiui–Optibet“ (116:83) ir „Žalgiriui” (101:57). Kaip komandai pavyko visai nesulūžti po tokių nesėkmių?

Po minėtų pralaimėjimų turėjom geras treniruotes, be to, patys supratom, kad esam geresnė komanda, negu buvom per tas dvejas rungtynes. Į rungtynes su „Rytu” visi atėjo užsivedę, su gera energija, pozityviai nusiteikę. Supratom, kad galim geriau žaisti, tad tai ir darėm.

Panašu, kad per paskutines trejas rungtynes pagavote geresnį ritmą, kovingai atrodėte visuose mačuose - tiek su „Rytu”, tiek su „Uniclub Casino - Juventus“, o Pasvaly pagerinote sezono rezultatyvumo rekordą (116:77). Galbūt priežastis yra ta, kad komanda sezono pabaigoje pradėjo susižaisti, labiau jausti vienas kitą?

Taip, šį sezoną žaidėjų daug keitėsi, vis tiek per tam tikrą laiką geriau pažįsti vienas kitą, susižaidi, treniruotėse daugiau žmonių. Tie dalykai susideda, patys pradėjom daug geriau vieni kitus suprasti. Žaidžiam kartu, matyti, kad visi nori laimėti ir rezultatai iškart geresni, nors pergalės paskutinėse rungtynėse iškovoti nepavyko, bet, Utenai rungtynių pradžioje pabėgus į priekį, sugrįžom į rungtynes ir gerai kovojom visą mačą, tik pačioje pabaigoje 2 varžovų tritaškiai mus pražudė. Buvo tikrai geros rungtynės.

Dar nėra aišku su kuo žaisite atkrintamosiose: gal tai bus Vilniaus „Rytas”, o gal Kauno „Žalgiris”? Žaidžiant su „Rytu” tiek paskutinėse, tiek pirmo rato rungtynėse namie vyko labai atkakli kova ir vilniečiams teko gerokai paplušėti dėl pergalių. Galbūt Vilniaus „Rytas” būtų parankesnis varžovas?

Abi labai stiprios komandos - tiek „Rytas”, tiek „Žalgiris”, visi tai žino. Su abiem komandomis reikės atiduoti visas jėgas. Aš labai nesureikšminu, su kuo reikės žaisti, vis tiek reikės ateiti ir bandyti padaryti viską, ką galim, kad laimėtum.

Kas tave labiausiai džiugina atstovaujant Jonavos „CBet”?

Visų pirma - fanai. Esu žaidęs čia ir prieš 5-erius metus, tad matau, kad išlikę tie fanai, kurie visada palaiko, tai labai džiugu. Kai tik atėjau į komandą, visi draugiškai priėmė, buvo lengva pritapti, tikrai susidraugavau ne su vienu komandos nariu.

Ketvirtfinalyje ,,CBet" susitinka su Vilniaus „Rytu”

Pirmoji dvikova vyks išvykoje gegužės 13 d. Atsakomosios rungtynės Jonavoje bus žaidžiamos gegužės 15 d.

Metų bibliotekininkė Vaida Kondrotienė: Šis apdovanojimas - įrodymas, kad esu teisingame kelyje

jonavoszinios.lt — Mon, 22 Apr 2024 11:30:26 +0300

- Šiais metais Jums buvo suteiktas Metų bibliotekininkės vardas. Ką šis apdovanojimas Jums reiškia?

- Šis apdovanojimas man yra kaip įrodymas, kad esu teisingame kelyje. Dirbti bibliotekoje man labai patinka, čia galima įgyvendinti tiek daug idėjų, kūrybinių veiklų, susipažinti su daugybe įdomių žmonių. Žinoma, be savo komandos – Rimkų filialo darbuotojų – tiek daug pasiekti tikrai nebūtų pavykę. Vienas lauke juk ne karys. Labai džiaugiuosi turėdama tokią nuostabią komandą, su kuria galime kartu įgyvendinti įvairiausius kūrybinius sumanymus.

- Su kokiais iššūkiais šiandien susiduriate savo darbe?

- Iššūkių yra tikrai nemažai. Pirmiausia, mažėjantis bibliotekos vartotojų skaičius, todėl nuolatos galvojame, kaip žmones pritraukti į biblioteką, kaip įskiepyti meilę knygai. Žinoma, bibliotekoje galima ne tik skaityti knygas, turime nuostabias erdves, kuriose galima jaukiai prisėsti ir pavartyti periodinius leidinius, žaisti stalo žaidimus, naudotis kompiuterizuotomis darbo vietomis ar tiesiog paskirti susitikimą su draugu. Vis dar pasitaiko žmonių, kurie nustemba išgirdę, kad Rimkų mikrorajone yra biblioteka, nors biblioteka čia veikia jau daugybę metų. Taip pat labai sunku pritraukti žmones į bibliotekoje organizuojamus renginius. Tad iššūkių darbe yra tikrai daug, kartu su kolegėmis bandome rasti sprendimų būdus.

- Kas labiausiai patinka dirbant bibliotekoje?

- Bibliotekoje nebūna vienodų dienų. Kiekvieną dieną kažkas vyksta, net jeigu edukacijos ar kiti renginiai kartojasi, tačiau žmonės ateina vis kiti, tad net ir vedant tą pačią edukaciją, jis pavyksta vis kitaip, nes dalyviai vis kiti. Nuobodu tikrai nebūna. Na, ir, žinoma, dirbti apsuptai knygų yra svajonės išsipildymas. Būdama darželinukė, matydama, kaip vyresnė sesuo skaito knygas ir nebenori su manimi žaisti, sakydavau, kad jau aš knygų tikrai neskaitysiu. Bet vos tik išmokau skaityti – knygų pasaulis mane įtraukė. Knygas skaitau nuolatos. Vienas skaitau dėl darbo, nes bibliotekoje organizuoju Knygų klubo susitikimus, o kitas – dėl savęs. Kai tik turiu laisvą minutę – imu knygą į rankas. Labai norisi, kad skaitymo džiaugsmą patirtų kuo daugiau žmonių.

- Papasakokite apie savo karjeros kelią iki šių dienų, ar keistumėte pasirinkimu praeityje, jei turėtumėte galimybę?

Gimiau ir užaugau Kaune, dar bakalauro studijų metais pradėjau dirbti vienoje žiniasklaidos stebėsenos įmonėje, kurioje dirbau duomenų analitike. Visiškai ne kūrybinis darbas J. Dėl šeiminių aplinkybių teko atsikraustyti į Jonavą, o 2019 metų pabaigoje pasitaikė galimybė įsidarbinti Jonavos viešojoje bibliotekoje. Iš pradžių dirbau Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyresniąją bibliotekininke.

Esu be galo dėkinga šio skyriaus vadovei Reginai Lukoševičienei už suteiktas žinias, juk atėjau dirbti iš visiškai kitos srities, man viskas buvo nauja. Nuo pirmos darbo dienos visas bibliotekos kolektyvas priėmė labai šiltai. Bet vos spėjus įsivažiuoti į darbus, nutiko pandemija. Tuomet pasitaikė galimybė vesti nuotolinius projekto „Prisijungusi Lietuva“ skaitmeninio raštingumo mokymus. Nuotoliniai mokymai visiems buvo naujas dalykas. Vėliau, prasidėjus karui Ukrainoje, pradėjau galvoti, kuom aš galėčiau prisidėti, ir tada pamačiau, kad Vytauto Didžiojo universitetas kviečia savo esamus ir buvusius studentus organizuoti lietuvių kalbos mokymus ukrainiečiams. Iš karto žinojau, ką darysiu. Taip bibliotekoje metus laiko mokiau ukrainiečius lietuvių kalbos. Mano mokiniai pramoko lietuvių kalbos, o aš – rusų, nes iki tol rusiškai nebuvau šnekėjusi, šios kalbos mokiausi mokykloje ir šiek tiek universitete, o netikėtai teko lietuvių kalbos taisykles išaiškinti rusų kalba.

Buvo tikrai labai sunku, bet džiaugiuosi turėjusi galimybę sutikti puikių, nuostabių ukrainiečių. 2022 metų rugsėjį sulaukiau pasiūlymo vadovauti Rimkų filialui. Esu labai dėkinga bibliotekos direktorei Skirmutei Gajauskaitei už parodytą pasitikėjimą manimi. Tad toks tas mano karjeros kelias iki šių dienų.

- Ko palinkėtumėte savo kolegoms ir skaitytojams.

- Savo kolegoms palinkėčiau neprarasti tikėjimo savo darbu, neblėstančios kūrybinės ugnelės ir, žinoma, nepamiršti skaityti knygas. Džiaugiuosi galėdama būti bibliotekos šeimos dalimi. Kolegos man, kaip šeima, linkiu, kad ta mūsų vienybė ir toliau išliktų. O skaitytojams palinkėčiau atrasti meilę knygai bei meilę kultūrai apskritai.

Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos inf.

Kas kraujo donorystės pasaulyje yra vadinama „auksiniu krauju“?

jonavoszinios.lt — Thu, 21 Mar 2024 10:10:16 +0200

Kraujo grupė – per žmogaus genetiką

Kuo išskirtinė rezus (Rh) nulinė kraujo grupė? Tuo, kad neturi nė vieno iš 61 Rezus sistemos antigenų, randamų kitose kraujo grupėse.

O kaip tampama „išrinktuoju“, kuriam tenka turėti tokią retą kraujo grupę?

Šią kraujo grupę nulemia paprasčiausia žmogaus genetika, o jei tiksliau – genetinė predispozicija. Iš lotynų kalbos išvertus „predispozicija“ reiškia, kad „iš anksto išstatytas, paruoštas“ arba tiesiog žmogaus įgimtas polinkis į ką nors, pavyzdžiui, sirgti tam tikromis ligomis.

Ar tai reiškia, kad turintiems ypač retą kraujo grupę, gresia ir kokios nors išskirtinės ligos, kurių kiti žmonės neturi?

Taip, grėsmė yra, kadangi tokiam žmogui yra tikimybė turėti lengvą hemolizinę anemiją. Tai yra kraujo liga, kuriai būdingas eritrocitų – raudonųjų kraujo kūnelių arba hemoglobino sumažėjimas.

Ji gali išsivystyti, kai pasigamina per mažai eritrocitų, kai jų netenkama arba suyra daugiau, nei pasigamina natūraliai.

Be to, anemija gali būti ir kitos ligos, pavyzdžiui, mažakraujystės požymis. Kodėl taip yra? Kaip rodo mokslas, Rezus antigenai yra neatsiejama eritrocitų membranos dalis, o jų nebuvimas lemia membranos vientisumo praradimą.

Kokia Lietuvoje kraujo grupė pasitaiko dažniausiai ir kokia – rečiausiai?

Kol kas mūsų šalyje pačios rečiausios pasaulyje kraujo grupės nėra, tačiau tikrai verta paminėti kokios Lietuvoje egzistuojančios kraujo grupės šiuo metu yra rečiausios ir dažniausios.

Bendras kraujo grupių pasiskirstymas Lietuvoje yra toks: 36 proc. – O RhD teigiama, 7 proc. – O Rhd neigiama, 33 proc. – A RhD teigiama, 6 proc. – A Rhd neigiama, 11 proc. – B RhD teigiama, 2 proc. – B RhD neigiama, 4 proc. - AB RhD teigiama, 1 proc. - AB RhD neigiama.

Daugelis žmonių mano, jog labiausiai paplitusių kraujo grupių kraujo atsargos yra mažiausiai reikalingos. Deja, priešingai – dažniausiai jaučiamas O (I) ir A (II), kiek rečiau B (III), rečiausiai – AB (IV) kraujo grupių poreikis.

Kuo daugiau žmonių turi tam tikrą kraujo grupę, tuo dažniau atitinkamos kraujo grupės reikia mūsų šalies gydymo įstaigų pacientams, juos gydant arba gelbstint gyvybes.

Be to, labai svarbu nesumaišyti „auksinio kraujo“ RhD nulinės ir O kraujo grupių, ką dažnai daro gyventojai. Jos yra skirtingos.

Išgelbėtų bendravimas ir bendradarbiavimas

Lietuviai kasmet vis aktyviau aukoja kraują,. Pavyzdžiui, NKC duomenimis, 2023 m. kraujo dovanojusių donorų iš viso buvo kiek daugiau nei 40 000, atliktų donacijų – 72 300, o surinkta daugiau nei 32 500 litrų kraujo. Tuo tarpu 2022 m. kraują dovanojusių donorų buvo kiek daugiau nei 38 400, atliktų donacijų – beveik 68 000, o surinkta kraujo – kiek daugiau nei 30 500 litrų.

Visas donorų dovanotas kraujas yra panaudojamas – jis keliauja ir pacientams į gydymo įstaigas, o iš donorų surinkto kraujo atskirta kraujo plazma naudojama vaistų gamybai. Iš kraujo plazmos Europos farmacininkai gamina įvairius kraujo ligoms gydyti reikalingus vaistus, gelbstinčius vis daugiau suaugusiųjų ir ką tik pasaulį išvydusių kūdikių gyvybių.

Tačiau Lietuva neturi „Auksinio kraujo“ atsargų, tad savaime suprantama, kad mūsų šalyje atsiradus žmogui, kuriam gelbstint gyvybę tokio kraujo prireiktų, iš turimų rezervų padėti būtų neįmanoma.

Tiesa, net ir tokiu atveju yra numatytas konkretus veiksmų planas, kaip tokio kraujo gauti ir kaip greitai jis galėtų būti pristatytas į Lietuvą.

Pavyzdžiui, NKC bendradarbiauja su tarptautinėmis kraujo donorystės įstaigas vienijančiomis organizacijomis, tokiomis kaip Europos kraujo aljansas. Tad esant poreikiui būtų ieškoma „auksinio kraujo“, siekiant užtikrinti gydymą ir tokią kraujo grupę turinčiam pacientui.

Imunologija – itin svarbi, bet nematoma donorystės ir transplantacijos sritis. Nuo ko viskas prasidėjo Lietuvoje?

jonavoszinios.lt — Wed, 20 Mar 2024 13:33:55 +0200

Sėkminga organų donorystė ir transplantacija neįmanoma be imunologinių tyrimų. Prieš 55 metus, likus metams iki pirmosios inksto transplantacijos, tai puikiai suprato donorystės ir transplantacijos entuziastai, tuomet Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių chirurgijos mokslinėje laboratorijoje buvo įkurtas imunologijos sektorius.

Daug metų klinikinei imunologijai atidavusi medicinos mokslų daktarė Tatjana Rainienė šiltai prisimena šio unikalaus darbo pradininkus Lietuvoje: nors trūko ir įrangos, ir žinių, viską kompensavo nei laiko, nei jėgų, nei savo pačių sveikatos netausojusių medikų entuziazmas.

Šį procesą Lietuvoje daugiau kaip pusę amžiaus užtikrina gydytojai alergologai-klinikiniai imunologai, laboratorinės medicinos gydytojai ir medicinos biologai, besispecializuojantys imunologinės laboratorinės diagnostikos srityje, dirbantys Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose. Šių specialistų darbas yra atsakingas, labai svarbus ir būtinas transplantacijos procese, bet apie jų egzistavimą – atliekamus darbus žino retas. Šie specialistai yra nematomi, nes dirba laboratorijose, už uždarų durų, bet be atliktų tyrimų atsakymų neprasideda gyvybes gelbstinčios transplantacijos.

Sakoma, kad nėra imunologijos – nėra transplantacijos?

Tobula žmogaus organizmo imuninė sistema – tai biologinės individualybės sargas, skiriantis „savą“ nuo „svetimo“. Persodintas donorinis organas recipiento organizme atpažįstamas kaip „svetimas“ ir gauna imuninį atkirtį – gali būti atmestas.

Pasaulyje buvo atlikta daug mokslinių tyrimų ir įrodyta, kad transplantuoto organo atmetimas – tai atsakas į genetiškai svetimą organą ar audinį. Seniai žinoma, koks svarbus yra kraujo grupių suderinamumas, tačiau yra ir kitų antigenų, nuo kurių suderinamumo priklauso persodinto organo likimas.

Organų transplantacijai (inkstų, kasos, kepenų, širdies) tiriami recipientų ir gyvų arba mirusių donorų žmogaus leukocitų antigenai (ŽLA), o recipientų serume nustatomi antikūnai prieš žmogaus leukocitų antigenus (sensitizacija), kitaip sakant – įjautrinimas. Duomenys kaupiami inkstų laukiančiųjų kraujo serumo mėginių ir duomenų banke. Esant konkrečiam donorui, atliekamas recipiento ir donoro kryžminės dermės mėginys, o vėliau yra stebima recipientų potransplantacinė imuninė būklė. Kryžminė dermė arba kryžminė reakcija turi būti neigiama. Jei ji yra teigiama, transplantacija negalima, nes įvyks donorinio organo atmetimo reakcija.

Suprantama, kad rasti idealiai tinkantį donorą recipientui praktiškai neįmanoma. Pagal audinių suderinamumą inkstas persodinamas tam ligoniui (recipientui), kuris turi daugiau bendrų antigenų su donoru, kitaip sakant, kuris mažiau skiriasi nuo donoro savo antigenine struktūra.

Vien per praėjusius metus dviejuose Lietuvos transplantacijos centruose – Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose buvo persodinta 100 inkstų. Tobulėjantys tyrimo ir gydymo metodai unikalų transplantacijos procesą gerokai palengvino, tačiau pradžioje viso to nebuvo...

Kai dabar sakome, kad tas blogai veikia, to trūksta, pagalvoju, kad prieš daugiau nei pusę amžiaus nebuvo ne tik tokių galimybių dirbti, bet ir reikėjo suktis net ieškant informacijos – gal koks giminė gyvena Amerikoj, gal iš jo galima slapta gauti kokios medicininės literatūros ar spaudos. Pinigų irgi trūko – viskas buvo grįsta darbu ir žmonių entuziazmu. Maskva kontroliavo kiekvieną žingsnį – be jų leidimo nieko negalėjai daryti. Nebuvo reagentų, todėl tam, kad vyktų imunologinė reakcija, reikėjo patiems pasigaminti tarpinę medžiagą – serumą, kuris padėjo kraujyje jungtis limfocitams su antikūniais.

Į imunologiją mane įtraukė viena iš šio mokslo pradininkių Lietuvoje – docentė Nijolė Šekštelienė. Kai ji pradėjo dirbti, 1969-ųjų sausį įkurtam naujam imunologijos sektoriui vadovavo jaunas veterinarijos gydytojas Kęstutis Žemaitis, o ilgainiui susibūrė visa mokslo darbuotojų ir medikų komanda. Kol rado tinkamą darbui vietą, vienu metu su transplantacija dirbantys imunologai net glaudėsi buvusiame akademiko Algimanto Marcinkevičiaus tualete. Pati to nežinojau, bet gydytoja Šekštelienė tą jų darbo etapą ir nelengvą klinikinės imunologijos Lietuvoje pradžią labai gražiai aprašė knygoje „Širdis yra graži“ – pati paskaičiusi supratau, kiek visko jie išgyveno dar prieš man ateinant į darbą. Aš pradėjau dirbti Antakalnio klinikose, po laiptais ten buvo tokia mums skirta patalpa.

Studijų metais mes transplantacinės imunologijos nesimokėme – tie dalykai buvo tarsi iš fantastikos pasaulio. Pradėjome domėtis, rinktis po kruopelę informaciją. Pradžioje nebuvo lengva – nuo žmonių, nuo gydytojos darbo pereiti prie mėgintuvėlių, ištisas dienas sėdėti laboratorijoje – juk su mėgintuvėliu nepašnekėsi. Nors vėliau ligoniai sakydavo, kad „jūs ne tik mus, bet ir mūsų ląsteles atsimenate ir su jomis pasikalbate“.

Pasijusti naujame darbe sava labai padėjo ir mane supę žmonės – ypač, labai nuoširdi ir kvalifikuota gydytoja Vida Lapšytė, laborantės Zita Mykolaitytė ir Marytė Stanevičienė. Imunologija labai domėjosi ir tuometinis sveikatos ministras gydytojas Vytautas Kleiza. Buvo aukštos erudicijos žmogus ir puikiai derino galimybes padėti transplantacijai Lietuvoje. Daug su juo važinėjau – po konferencijas ir Lietuvoje, ir Baltijos šalyse. Mes aktyviai dalyvavome steigiant trijų Baltijos šalių draugiją BaltTransplant. Kiekvienais metais susitikdavome, dalinomės patirtimi. Estai pirmieji pradėjo transplantacijas, tada mes, galiausiai latviai. Vytautas Kleiza net į pacientų vizitacijas visas eidavo su imunologais, kad šie referuotų, kokia situacija. Būtent tada ir pasijutau labai reikalinga, o kartu prasidėjo mano abipusė meilė ligoniams.

Prieš tapdama imunologe, dirbote vaikų gydytoja – pediatre ir otolaringologe...

Labai gerai prisimenu, kad, kai reikėjo pasirinkti, ar likti su vaikais, ar išeiti iš poliklinikos ir tapti imunologe – net verkiau. Vyras Gediminas šaipėsi – snargliukų vaikiškų jau pasiilgai? Juk pas mažuosius pacientus bet kada grįši! Priklausiau tokiai Geležinkelininkų poliklinikai, mūsų centras buvo Rygoje. Charakteris toks – niekada negalėjau pasakyti ne – kiek ligonių eina, tiek jų priimi. Sėdi iki aštuonių, nors priėmimas iki penkių, o namie laukia vyras ir vaikai. Net namo parėjusi sulauki skambučio, kad kažkam kažkas atsitiko ir vėl eini. Iš poliklinikos manęs nenorėjo paleisti. Ir ne tik. Vieną kartą prie namų įsėdau į pustuštį autobusą – Naujininkuose tada gyvenome – ir staiga girdžiu, moteris garsiai šaukia: „Jūs – išdavikė! Kodėl išėjote, palikote mus?“ Atsisuko visi žmonės, bet paskui jau ji ir pati juoktis pradėjo, sakė kad mano grafikas poliklinikoje dar kabo, tai visos mamos tikisi, kad grįšiu gydyti jų vaikų.

Dirbote tiek, kad net vyras kartais Jūsų nerasdavo...

Būdavo, kad namo iki trijų parų negrįždavau... Dar vakar su vyru Gediminu prisiminėme vieną istoriją. Kai atsirasdavo donoras, mums paskambindavo ir atsiųsdavo mašiną. Tą naktį gal chirurgų pamaina keitėsi – vieni išsiuntė automobilį manęs paimti, kiti po kurio laiko paskambino vyrui, kad reikia Rainienės. Gal pasakyti kažką norėjo – visada prašydavau, kad praneštų, kokia situacija. Jie gi turėdavo mūsų laukti – šešias valandas, kol vykdavo visi tyrimai, kurių niekaip negali paskubinti. Prikeltas iš miegų trečią valandą nakties vyras nuėjo manęs ieškoti ir tik paskui prisiminė, kad aš jau išvažiavusi. Vėliau chirurgai juokais sakydavo: „Kad mes nežinom, kur tu nakvoji, tai nieko keisto, bet kad vyras nežino ir eina naktį ieškoti!?“

Ko tik nebūdavo – ir iš miegų prikeldavo, ir iš vonios visą šlapią ištraukdavo. Ne tik mane. Buvo tokia istorija, kai dabar mamologas, profesorius, o tada dar jaunas gydytojas Valerijus Ostapenko važiavo pasiimti profesoriaus Balio Dainio iš Operos ir baleto teatro, kur šis su žmona Nijole klausėsi operos. Profesorius buvo donorystės proceso ašis – atsirasdavo donoras, pats važiuodavo kalbėtis su jo artimaisiais. Mobiliųjų telefonų neturėjome, tačiau jo kolegos visada žinodavo, kur jis būna. Tą vakarą Valerijus atvažiavo vilkėdamas baltu chalatu į teatrą ir, kadangi žinojo, kurioje eilėje ir vietoje sėdi profesorius, prišliaužė ir šnibžda: „Profesoriau, donoras yra“. B. Dainiui antrą kartą sakyti nereikėjo – tą pačią minutę išlėkė...

Darbas buvo labai atsakingas ir įtemptas – buvo ir tokių laboratorijos darbuotojų, kurie su ta įtampa nesusitvarkė ir išėjo.

Skaičiuodavome ir labai bijodavome, kad nieko nepraleistumėm, kad niekur nesuklystumėm. Ir už techniką juk negali atsakyti, ir laborantas dirba, turi juo pasitikėti. Vyksta operacija, o tu skaičiuoji laiką ir galvoji, kad tik neatmestų inksto ant operacinio stalo. Būdavo, kai ir naktį nemiegodavai, kol nesužinodavai, kad tas persodintas inkstas „užsivedė“.

Tos pirmos transplantacijos buvo išgyventos ir širdim, ir galva.

Paskui įsitraukiau į donorystę, agitavome, kad žmonės pritartų jai. Rašydavau straipsnius žurnalui Prošvaistė, skaitydavau pranešimus konferencijose. Pradėjau rinkti ir skirtingų šalių Donorų korteles – turiu nemažą jų kolekciją.

Atsiradus mobiliems telefonams, gyvenimas palengvėjo?

Iki šiol iš įpročio be telefono net į tualetą neinu, jo iš rankų nepaleidžiu... Mobilus ryšys labai palengvino mūsų gyvenimą – pagaliau galėjome ramiai ir į sodą išvažiuoti, nereikėjo kas antrą dieną budėti prie stacionaraus aparato. Dabar prisiminus ir juokas ima, ir ašaros. Net dainą buvau perkūrusi, kad aplink tiek gerų imunologių, bet profesoriui B. Dainiui reikia tik manęs ir jis visada paskambina pačiu netinkamiausiu metu. Padainavau jam, pasijuokėm – labai gerai sutarėme visi. Ir su Vytautu Kleiza – su juo mėgome kartu šokti. Daug dirbome, bet mokėjome ir atsipalaiduoti.

Kai pagalvojate apie savo kaip klinikinės imunologės karjerą, kas pirmiausiai iškyla prieš akis?

Kas mane labiausiai nustebino, kai atėjau dirbti į šią sritį – mes niekada negalime išmatuoti žmogaus rezervų. Pamenu, užėjau pas ligonę į palatą – matau, kad žmogus jau tuoj paliks šį pasaulį ir galvoju, kaip čia jai dar galima padėti, juk visos mūsų turimos priemonės jau išnaudotos. Bet ta moteris iš palatos galiausiai išėjo savo kojomis pasveikusi. Kiek ji pati turėjo noro gyventi ir kiek buvo mylima ir laukiama namuose!

Arba atvirkščiai – kol gyvavo BaltTransplant, kartais pas mus atvažiuodavo gydytis ligoniai iš Latvijos ir Estijos. Vieną kartą iš Estijos atvyko labai graži moteris. Ji buvo labai vieniša, nes niekas jos nelankė. Išsikalbėjus sužinojome, kad kai susirgo inkstų liga, ją paliko vyras. Susiradusi draugą buvo, bet kai jai prireikė dializių – tada ir draugas ją paliko. Darėme viską, ką galėjome, bet jai buvo perpilta daug kraujo, todėl parinkti tinkamo inksto nepavyko. Deja, ji mirė. Ir net tada jos niekas neieškojo – palaidojo mūsų gydytojos. Iki šiol tikiu – ne grožis, ne pinigai svarbiausia, o sveikata. Nes kai susergi, kartais net labai artimi žmonės palūžta.

Prisiminimų labai daug. Atsimenu ne tik ligonių ligos istorijas, bet ir jų gyvenimus – galėčiau parašyti apie kiekvieną ir tai tikrai būtų labai jaudinančios istorijos.

Nacionalinis transplantacijos biuras
Jurga Staučienė

Šešis vaikus globojanti Rasa: kiekvienas vaikas ilgisi savo tėvų, kad ir kokie jie bebūtų

jonavoszinios.lt — Mon, 18 Mar 2024 13:39:30 +0200

Kai jonavietei Rasai Stasiškei buvo trylika metų, ji kartu su klasės draugais pirmą kartą apsilankė tuometiniuose vaikų globos namuose. Pamatytas vaizdas ir emocija buvo stiprūs – tokie stiprūs, kad nepaleido ilgus metus. „Tėvams, sugrįžusi į namus, ramybės nedaviau daug metų. Pamenu, jau vėliau vaikučiai apsikabindavo kojas ir sakydavo: būk mano mamytė. Visada kirbėjo mintis, kad iš globos namų aš turiu pasiimti bent vieną vaiką“, – sako Rasa.

Šiandien ji – Jonavos socialinių paslaugų centro budinti ir nuolatinė globėja. Dabar jos namuose auga šeši vaikai, o neseniai jų buvo aštuoni. Be to, niekada nežinai, kada sulauksi skambučio, kad reikia priimti dar vieną vaiką – budinčio globėjo durys atviros kasdien ir bet kuriuo paros metu.

„Pati turiu dvi dukras, dabar jos jau suaugusios. Visada norėjau, kad mūsų šeimoje gyventų ir berniukas. Taip pradėjau globoti berniuką, kuris į mūsų namus atkeliavo iš vaikų globos namų. Paskui atsirado bendruomenės, susipažinau su kitais globėjais. Man pasiūlė laikinai pagloboti dar vieną vaiką, tada – kitą, kol savo problemas susitvarkys tėvai ir vaikai galės grįžti į šeimas. Taip visa tai ir prasidėjo, o vėliau tapo gyvenimo būdu“, – pasakojo R. Stasiškė.

– Rasa, kiek vaikų šiuo metu gyvena jūsų namuose?

– Turiu tris nuolatinius ir tris laikinus globotinius. Kiek seniau buvo dar dvi mergaitės, tad iš viso aštuoni. Tačiau jos jau grįžo pas tėtį.

– Kokio jie amžiaus?

– Vyriausiam bus 15, kitam berniukui 12, o mažiausiai mergaitei netrukus bus 9 metai. Juos globoju nuolat, ne laikinai. Pirmasis mūsų namuose apsigyveno dabar dvylikametis berniukas, kurį pasiėmiau iš vaikų globos namų. Jį, dar kūdikį, mama buvo palikusi ligoninėje. Mergaitę atvežė kai jai buvo metukai. Pradžioje buvo laikina globa, tėvai bandė susigrąžinti vaiką. Tačiau jiems su savo problemomis susitvarkyti nepavyko, tad tapau nuolatine globėja. Trečiojo berniuko mama mirusi.

Laikinai globoju 8, 12 ir 4 metukų vaikus – du berniukai ir mergaitė.

– Trumpai paaiškinkite, kas yra budintis globėjas?

– Laikinai globai, kuri gali tęstis iki metų, vaikai atvežami kai suklumpa jų tėveliai ir nėra galimybės vaikų prižiūrėti giminaičiams. Kol tėvai atsitiesia, įvykdo visas sąlygas, gydosi nuo priklausomybių – tada vaikai gyvena pas budintį globėją.

Kiek esu laikinai globojusi vaikų – dažniausiai jie grįžta pas tėvus ir tai labai smagu. Kiekvienam vaikui svarbūs tėvai, kad jie augtų savo šeimose. Jie jų ilgisi. Tačiau liūdna tada, kai matai, jog tėvai su savo problemomis nesusitvarko. Dažniausiai tai būna priklausomybės – alkoholis, narkotikai.

– Kokio amžiaus vaikai patenka į globėjų šeimas?

– Labai įvairaus. Pati mažiausia buvo naujagimė, dviejų savaičių. Ji pas mane gyveno mėnesį, paskui ją įsivaikino. Būna ir vyresnių, ir mažų vaikų – dvejų, trejų metukų.

– Kaip jaučiasi vaikai, kurie atvežami į jiems nepažįstamą, naują aplinką, pas nepažįstamą žmogų į nežinomus namus?

– Kartą, pamenu, buvo mergaitės, kurios iš karto prie manęs pribėgo ir apsikabino, pradėjo pasakoti savo istorijas. Kiti – pasimetę, nedrąsūs, bet kai namuose yra daugiau tokio paties likimo vaikų – jie lengviau adaptuojasi. Tada drąsiau. Jokių kritinių atvejų nebuvo.

– Globėjas yra baigęs mokymus bei žino, kaip skirtingose situacijose elgtis?

– Taip, dalyvaujame mokymuose. Per metus vyksta 160 valandų mokymai su psichologais, psichiatrais, taip pat seminarai. Apskritai šis gyvenimo būdas yra nuolatinis mokymasis. Labai svarbu gebėti suprasti vaiko elgesį. Globojau mergaitę, kuri žalojo save ir būtent mokymai padėjo suprasti, kodėl tai vyksta, kaip elgtis, kaip vaikui padėti.

– Rasa, kaip vaikai jus vadina?

– Įvairiai. Vieni – Rasa, o kiti – mama. Dar kiti ir taip, ir taip.

– O kas jūs jaučiatės – mama ar globėja?

– Norėčiau būti jų draugė. Aš ir su savo dukromis esu draugė – mes taip bendraujame. Jei rimtai – stengiuosi būti jiems mama.

– Minėjote, kad mažiausia mergaitė – kelių savaičių amžiaus. Kokia tai buvo istorija?

– Mama ją paliko iš karto po gimdymo Kauno klinikose. Kai apie tai buvo pranešta – važiavau į ligoninę pabūti su ja, kad naujagimė nebūtų viena. Ligoninėje praleidau nuo penktadienio iki antradienio, paskui grįžome į mūsų namus, o netrukus mergytę įsivaikino jos brolį globojanti šeima. Mat ji nebuvo pirmas vaikas.

Kartais, tiesą sakant, kyla įvairios mintys. Juk kai kurios šeimos nueina ilgą kelią, nes negali susilaukti vaikų, kai tuo tarpu kitos moterys štai taip savo vaikus palieka. Antra vertus, gerai, kad palieka, kad neįvyksta nieko baisaus. Gerai ir tai, kad yra gyvybės langeliai.

– Globa yra ne tik jūsų gyvenimo būdas, tačiau ir darbas – dvidešimt keturias valandas per parą ir be jokių laisvadienių. Tačiau kiekvienam globėjui reikia ir poilsio.

– Būna, išvažiuoju kelioms dienoms. Pavyzdžiui, į sanatoriją. Tada vaikus prižiūri vyras, padeda ir mūsų suaugusios dukros. Tačiau ilgam negaliu. Kai tik pradėjau globoti vaikus – dirbau dar dvejuose darbuose. Netrukus supratau, kad net fiziškai negaliu to daryti. Kai daug vaikų – yra reikalų, nes jie suserga, reikia vežti pas gydytojus, važiuoti į susirinkimus mokyklose, vežioti vaikus ne tik į mokyklas, bet ir į būrelius.

Pamenu, kai išėjau iš abiejų darbų – buvo sunku, nes man visą gyvenimą atrodė, kad taip reikia. Atrodė, kad likau bedarbė, nors tos veiklos čia tiek, kad tik spėk suktis. Kartą net kaimynė juokėsi, klausė, kur aš tiek per dieną važinėju? Taip ir yra – reisuoju visą dieną. Skiriasi ir vaikų būrelių tvarkaraštis, tad vieną nuveži, o kitą jau netrukus reikia pasiimti.

Beje, keičiasi požiūris į tai, kas yra daug vaikų (juokiasi). Kai globojau du vaikus, atrodė, kad daug. Pagalvodavau: o kaip tie, kurie turi kokius aštuonis? Kaip globoti tiek vaikų? Bet kai pats įsisuki į veiklą, atrodo, kad to nė nejauti. Kai globojau aštuonis, o dvi mergaitės grįžo į savo šeimą – tarsi kažko trūksta, namuose pernelyg tylu. Per Kalėdas mūsų namuose po egle netelpa visos dovanos.

– Tiesa, kad su globojamais vaikais yra didesnė atsakomybė, nei auginant savus?

– Žinoma, nes esi tarsi po padidinamuoju stiklu. Paimi vaiką, nuvedi į mokyklą ir kartais sulauki pretenzijų, kad jis nemoka vieno ar kito. Tačiau kaip per naktį ar savaitę tu jį gali išmokyti? Net tos pačios higienos – elementariausios – išmokyti būna sudėtinga. Mums atrodo, kad tai natūralu, bet iš tiesų taip nėra. Arba gali sulaukti priekaištų iš kaimynų, kad vaikas į jų kiemą įmetė akmenį. Vienas mano globojamas berniukas yra tikrai padūkęs, jis negali susikaupti, tad vis tenka dėl jo elgesio keliauti į mokyklą. Vaikų yra labai įvairių, yra ir hiperaktyvių.

Kartais išgirstu: ji nieko neveikia, sėdi namuose ir globoja vaikus. Tarsi vos ne už dyką pinigus gauni, bet už tuos pinigus vaiką reikia ir aprengti, ir pavalgydinti. Būna visko.

– Ar vaikai jums pasakoja savo istorijas?

– Kai kurie. Vieni sąmoningai nekalba, suvokdami, kad negali nieko blogo sakyti apie mamą. Tik kartais, būna, išsprūsta, kas buvo. Kiti atviresni, labiau pasakoja savo patirtis. Aš manau, kad kiekvienas vaikas ilgisi savo tėvų, kad ir kokie jie bebūtų.

– Jautru jų istorijų klausytis?

– Taip. Kai kurie vaikai tiek įpratę prie tokio gyvenimo, kad tai, kas mus atrodo nenormalu, jiems yra normalu. Jie taip gyveno.

– Kiek globėjas prisiriša prie savo globojamų vaikų?

– Kai kelioms dienoms išvažiuoju į sanatoriją – visuomet skambinu paklausti, kaip sekasi vaikams, ką jie veikia. Pasiilgstu. Tik atrodo, kad tai ne tavo, o svetimas vaikas, bet kai jie grįžta į šeimas, ypač mažesni, verki. Skauda širdį. Būna, ir savaitę verki, nes tas vaikas juk tavo išmyluotas. Tačiau kai daug metų globoji vaikus – išmoksti susitvarkyti su emocijomis, taip smarkiai neprisirišti.

Kai mano namuose buvo naujagimė ir žinojau, kad globosiu tik kelias dienas – atrodo, kad bijai net bučiuoti, nes jei bučiuosi, tada atsiras kitoks ryšys. Skaudu, prisiriši.

– Ar vaikų tėvai su jais palaiko ryšį?

– Kaip ir taip, nors kartais būna, kad prapuola. Su vienais ryšys didesnis, su kitais – mažesnis. Pastebėjau, kad kai kurioms mamoms tokia situacija yra patogi. Juk žinai, kad tavo vaikai prižiūrėti, kartą per savaitę susitinki, vaišių atneši, nusivedi į baseiną. Jos gal ir galėtų, jei norėtų, vaikus pasiimti. Bet kai jie globoje – niekuo rūpintis nereikia.

Kartais viešoje erdvėje stebiu situacijas, skaitau komentarus. Žmonės piktinasi, kad vaikas iš šeimos paimamas. Bet niekas taip paprastai neateina ir vaikų nepaima. Yra priešistorė, tėvai būna stebimi socialinių darbuotojų. Vaikai ne šiaip sau iš šeimų paimami, ne dėl to, kad specialistai neturi ką veikti.

Lietuvoje būta įvairių atvejų, tragedijų, kai tėvai savo vaikus nužudo, sunkiai sužaloja. Tada visuomenė irgi piktinasi: o kur buvo tarnybos? Manau, kad geriau apsidrausti ir vaiką iš šeimos, esant abejonėms dėl to, ar jam nekyla pavojus, laikinai paimti – kad vėliau neturėtume skaudžių pasekmių.

Teksto aut. Jurgita Lieponė, Audriaus Reipos nuotr.

Prof. E. Kazlauskas: kaip nugalėti ilgalaikio streso sukeliamą nerimą?

jonavoszinios.lt — Tue, 05 Mar 2024 06:44:00 +0200

Pokalbyje atskleidžia 2023 m. Lietuvos mokslo premijos laureatas socialinių mokslų srityje, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto psichologijos profesorius dr. Evaldas Kazlauskas. Minint Rusijos invazijos į Ukrainą metines profesorius kalba apie Lietuvos gyventojų psichikos sveikatą, tautos traumą ir šalia, Ukrainoje, vykstantį karą.

- Viena iš pagrindinių Jūsų tyrimų temų yra stresas, su stresu susiję psichikos sveikatos sunkumai. Kodėl Jūs susidomėjote būtent šia psichologijos sritimi?

Psichologinio streso tema susidomėjau dar studijuodamas psichologiją Vilniaus universitete. Bakalauro darbą rengiau psichofiziologijos laboratorijoje, kur buvo puiki galimybė analizuoti žmogaus psichofiziologines reakcijas į stiprius stresorius. Magistrantūros studijų metu mano mokytoja profesorė Danutė Gailienė pakvietė įsitraukti į tyrėjų grupę, kuri analizavo ilgalaikes politinių represijų psichologines streso reakcijas praėjus dešimtmečiams po itin sunkių trauminių patirčių.

Psichotraumatologija ir psichologinio streso tyrimai tuo metu, kai pradėjome šiuos tyrimus Lietuvoje, dar nebuvo visuomenės ir specialistų priimami kaip tikrai aktualūs ir svarbūs. Tačiau man tai visada buvo itin aktuali tema, kuri turi ne tik mokslinę reikšmę, bet ir didžiulį taikomąjį poveikį visuomenei, nes remdamiesi šiais tyrimais galime tobulinti psichologinę pagalbą.

- Kaip manote, ar galima iš visuomenės gyvenimo išgyvendinti stresą?

Stresas  yra natūralus žmogaus atsakas į stresorius. Stresoriai gali būti kasdienio gyvenimo įvykiai, kurie kelia iššūkių – tai ir sunkumai darbe ar studijose, ir santykių sunkumai, su sveikata susijusios problemos. Mes, psichologai, skiriame ir trauminius stresorius, kurie susiję su grėsme žmogaus gyvybei ar su seksualine prievarta. Dar daugiau, gyvename globalių iššūkių fone, karas Ukrainoje taip pat veikia visus. Mūsų moksliniai tyrimai rodo, kad dauguma žmonių Lietuvoje ir Europoje susiduria su stresoriais, tad ir patiria stresą. 

- Kokį poveikį žmogaus organizmui daro stresas? O jeigu jis ilgalaikis?

Mūsų moksliniai tyrimai atskleidžia ne tik neigiamą psichologinio streso poveikį, bet ir didžiulį žmonių psichologinį atsparumą. Lietuvos visuomenėje didžioji dalis žmonių, daugiau nei 90 proc., net ir patyrę itin sukrečiančių trauminių stresorių, pvz., artimųjų netekčių, neturi ilgalaikių psichologinių sunkumų. Kad galėtume užtikrinti veiksmingą psichologinę pagalbą, labai svarbu yra tyrinėti psichologinį atsparumą, kaip žmonės įveikia gyvenimo sunkumus. Kita vertus, kai kuriems žmonėms po gyvenimo sukrėtimo būna ilgalaikių psichologinių sunkumų, pvz., potrauminio streso sutrikimas. Per pastaruosius penkerius metus pasaulyje vyko intensyvi psichotraumatologijos tyrimų raida, analizuojama psichologinio streso reakcijų įvairovė, kuriami inovatyvūs diagnostikos ir psichologinės pagalbos metodai. Mokslininkai, naudodami šiuolaikinę tyrimų metodologiją, didelių imčių duomenų modeliavimą, siekia atrasti būdų, kaip kuo tiksliau atpažinti psichologinę traumą. Svarbią vietą pasaulyje užima Vilniaus universiteto mokslininkų psichotraumatologijos darbai, kurie svariai prisideda prie šių tyrimų. Vilniaus universitete vieni pirmųjų pasaulyje tyrėme paauglių kompleksinio potrauminio streso reakcijas ir testavome kompleksinio potrauminio streso diagnostinius instrumentus. 

- Net keliuose savo moksliniuose straipsniuose kalbate apie kultūrinius, socialinius, regioninius faktorius, kurie lemia kolektyvinę traumą. Kaip minite savo darbuose, šių traumų šaknys glūdi mūsų tautos istorijoje. Ar galėtumėte išskirti, kokie mūsų, lietuvių, ar Baltijos šalių regiono gyventojų bruožai? Kaip, lyginant su kitomis šalimis ir ten atliktais tyrimais, mums sekasi tvarkytis su traumomis?

Pastaruoju metu vis dažniau kalbu apie socialinių mokslų specifiką, kuri labai svarbi analizuojant psichologinį stresą ir psichologines traumas. Bendradarbiaujame ir mokslinius tyrimus darome su kolegomis iš įvairių pasaulio šalių, ne tik Europoje, kad galėtume išsiaiškinti, kaip socialinė aplinka padeda ar trukdo įveikti psichologines traumas. Viena vertus, mūsų tarpkultūriniai tyrimai atskleidžia didelį trauminio streso apraiškų panašumą net ir labai skirtingose kultūrose. Kita vertus, matome, kad skiriasi įvairiose šalyse patiriami neigiami gyvenimo įvykiai ir jų įveika. Mūsų atlikti tyrimai rodo, kad Japonijoje dauguma žmonių yra susidūrę su gamtinėmis katastrofomis, o Lietuvoje daug daugiau žmonių susiduria su tarpasmeniniu smurtu, nemaža dalis mūsų visuomenės yra patyrusi smurtą vaikystėje. Lietuvos socialinis kultūrinis kontekstas, visuomenę persmelkiančios istorinės traumos, Holokaustas, daugelio šeimų istorijose esančios skaudžios sovietinės okupacijos ir persekiojimų trauminės patirtys turi poveikį ir tam, kaip dabar reaguojame į įvairius įvykius Lietuvoje ir pasaulyje. Atlikdami tarpkultūrinius ir palyginamuosius tyrimus matome, kad Lietuvoje gyvenančių žmonių psichologinės streso reakcijos nelabai skiriasi nuo kitų šalių. Potrauminio streso mūsų visuomenėje yra panašiai, kaip ir kitose valstybėse. Kita vertus, pastebime, kad, palyginus su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje tik nedidelė dalis žmonių, patiriančių psichologinius sunkumus po traumų, turi galimybę gauti specializuotą specialistų pagalbą.

- Kaip manote, ar regiono traumos yra paveldimos? Kiek metų užtrunka išgyventi, išgyti ir pamiršti tautos traumą?

Pasaulyje atliekami moksliniai tyrimai siekiant išsiaiškinti psichologinių traumų perdavimo per kartas procesus. Daugybė atliktų tyrimų atskleidžia, kad tėvų ir senelių patirtos psichologinės traumos nesužaloja jų palikuonių psichikos sveikatos. Vienas iš mūsų atliktų mokslinių tyrimų Lietuvoje netgi atskleidė, kad galime kalbėti ne tik apie traumų perdavimą, bet ir apie psichologinio atsparumo perdavimą per kartas. Tačiau tyrimai parodo ir traumos perdavimo per kartas mechanizmus. Ypač jei tėvai, turintys mažų vaikų, patiria didžiulių sukrėtimų, pavyzdžiui, atsiduria karo zonoje ar yra priversti bėgti iš karo zonos su mažais vaikais, vaikų pažeidžiamumas ir imlumas stresui labai didėja ir suaugę jie gali turėti daugiau psichologinių sunkumų.

- Kokių patarimų galėtumėte duoti žmonėms, kurie jaučia stiprų nerimą, stresą dėl šalia vykstančio karo?

Mūsų atliekami moksliniai tyrimai rodo, kad nuolat patiriamas stresas turi didelį poveikį asmens psichologinei savijautai, gali būti sunkiau tvarkytis su kasdienėmis veiklomis, didėja rizika atsirasti potrauminiam stresui. Dėl mūsų istorinių traumų, ilgalaikės sovietų okupacijos, jau 10 metų besitęsiančio karo Ukrainoje ir nerimą keliančių globalių politinių procesų Lietuvoje dauguma žmonių patiria stresą, nesaugumą ir nerimą. Stresą didina tai, kad tarsi prarandame kontrolės jausmą. Tada kyla bejėgiškumo jausmas, nes karas Ukrainoje vis tęsiasi, nepaisant narsių ukrainiečių pastangų kovoti su Rusija ar išorinės paramos Ukrainai. Visą visuomenę sukrečiančias nelaimes padeda įveikti jos narių solidarumas, susitelkimas, o tai svarbu ir asmens psichologinei savijautai. Svarbu ir kiekvieno mūsų teikiama pagalba Ukrainai, Lietuvoje gyvenantiems nuo karo nukentėjusiems ukrainiečiams. Žinome, kad pagalba kitiems gali padėti atgauti kontrolės jausmą, tad kviesčiau aktyviai, tiek, kiek kiekvienas galime, padėti Ukrainai. Psichologai daug žino apie tai, kad padedant kitiems reikia nepamiršti pasirūpinti ir savo bei artimųjų psichologine savijauta. Tad svarbu nepamiršti kasdienių veiklų, savo darbų, svarbu užsiimti ir maloniomis veiklomis, nepamiršti asmeninių pomėgių, kurie padeda atgauti psichologines jėgas. 

Lietuvos mokslo premija apdovanotame VU psichologijos profesoriaus dr. Evaldo Kazlausko mokslo darbų cikle „Psichologinio streso moksliniai tyrimai: stresinių sutrikimų diagnostika, paplitimas, įveika ir psichologinių intervencijų veiksmingumas“ analizuojamas Lietuvos gyventojų patiriamų stresorių, psichologinių traumų, stresinių sutrikimų paplitimas, su stresu ir traumomis susijusių sunkumų atpažinimo ir veiksmingos psichologinės pagalbos galimybės ir iššūkiai. Mokslo darbų cikle pateikiami unikalūs Lietuvos gyventojų stresinių sutrikimų duomenys ir inovatyvių stresinių sutrikimų intervencijų tyrimų rezultatai. Šis ciklas yra reikšmingas indėlis į Lietuvos ir tarptautinius psichologinio streso ir psichotraumatologijos mokslinius tyrimus. Šis darbų ciklas turi didelę taikomąją vertę tobulinant psichologinę pagalbą asmenims, patiriantiems su stresu ir traumomis susijusius psichologinius sunkumus.

VU inf.