Jonavos žinių naujienos https://www.jonavoszinios.lt/naujienos Jonavos rajono naujienos lt <![CDATA[Mindaugas Sinkevičius: Pandemija – ne priežastis nespręsti regionų problemų]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mindaugas-sinkevicius-pandemija-ne-priezastis-nespresti-regionu-problemu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mindaugas-sinkevicius-pandemija-ne-priezastis-nespresti-regionu-problemu Pastaraisiais metais Lietuvai teko susidurti su nemenkais iššūkiais – pandemija ir krizė pasienyje stabdė nemažą dalį politikų deklaruotų užmojų, susijusių su savivaldybių savarankiškumo ir atsakomybės stiprinimu bei regionine politika. Nepaisant nenumatytų trikdžių, netrūko ir kai kurių pozityvių iniciatyvų bei proveržių – sako Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) prezidentas Mindaugas Sinkevičius, portalo DELFI pokalbyje apie svarbiausius Lietuvos regionus palietusius pokyčius bei ateities perspektyvas.

2020 metų rudenį prezidento Gitano Nausėdos iniciatyva parlamentinių partijų lyderiai pasirašė memorandumą dėl savivaldybių savarankiškumo, turėjusį tapti atspirties tašku, sprendžiant esmines regionų problemas. Ne paslaptis, kad valdžios akys praėjusiais metais krypo kita linkme – teko spręsti opius pandemijos ir pasienio krizės klausimus. Ar šių įvykių akivaizdoje memorandumu užtvirtinti susitarimai neliko tik rinkiminiais pažadais?

Probleminės sritys, kurioms būtina skirti ypatingą dėmesį regionuose yra pasikartojančios, tai – švietimas, sveikatos apsauga, žemės valdymas, finansinis savarankiškumas, regionų politika bei ekonominė ir socialinė atskirtis. Todėl prieš Seimo rinkimus sukvietėme visas juose besiruošiančias dalyvauti partijas ir pradėjome diskusiją apie tai, kas rūpi savivaldai bei kokių veiksmų imtųsi partijos, gavusios rinkėjų mandatą. Savo ruožtu šalies vadovas inicijavo memorandumą „Dėl glaudesnės centrinės ir vietos valdžios partnerystės siekiant stiprinti Lietuvos savivaldos savarankiškumą ir atsakomybę“, kurį pasirašė visų pagrindinių Lietuvos partijų vadovai.

Pasirašydami šį dokumentą politikai sutiko, kad problemos yra realios ir įsipareigojo jas spręsti. Susitarta peržiūrėti funkcijų pasiskirstymą tarp centrinės ir vietos valdžių, plėsti savivaldybių finansinį savarankiškumą, užtikrinti valstybės savivaldybėms deleguotų funkcijų finansavimą, stiprinti Lietuvos savivaldybių interesų atstovavimą Seime, Vyriausybėje ir kitose valstybės institucijose.

Praėjus daugiau kaip metams jau galima vertinti pirmuosius rezultatus. Deja, apčiuopiamų pokyčių ne tiek daug, kiek turėtų būti – savivalda Lietuvoje neretai vis dar laikoma valstybės deleguotų funkcijų ar iš viršaus „nuleistų“ sprendimų įgyvendintoja, o ne tikroji vietos valdžia, turinti įgaliojimus pati spręsti aktualiausius klausimus švietimo, sveikatos, investicijų pritraukimo ar kitose srityse. Natūralu, kad dėl neįvykdytų įsipareigojimų pasiteisinimų ieškoma pandemijoje ar neteisėtų migrantų krizėje pasienyje, tačiau negalima visko nurašyti vien šiems įvykiams. Visų pirma turi keistis politikų požiūris į savivaldą ir didėti pasitikėjimas ja – savivaldybių vaidmuo valdant pandemiją parodė, kad pasitikėti jomis galima. Mums svarbu, kad tai mato ir šalies prezidentas, kuris ne tik važinėja po regionus, susitikdamas su vietos bendruomenėmis, bet ir proaktyviai siūlo konkrečius sprendimus. Tikimės, kad ši prezidento lyderystė turės teigiamos įtakos.

Vyriausybės programoje buvo numatyti savivaldai svarbūs dalykai – jų tarpe ir Jūsų jau paminėtas valstybinės žemės perdavimo savivaldybėms patikėjimo teise klausimas, ir nemažai diskusijų keliantis kelių plėtros ir priežiūros programos finansavimas. Ar galima tikėtis, kad šiose srityse pagaliau bus pasiektas esminis proveržis?

Dešimtmečiais kalbama apie tai, kad esama valstybinės žemės administravimo sistema neatliepia savivaldos poreikių vykdyti jiems priskirtas funkcijas, sudaro sunkumų pritraukiant investicijas, prailgina ir apsunkina sprendimų priėmimą, todėl žemė miestuose ir miesteliuose turėtų būtų valdoma savivaldos, o ne tarpinių institucijų. Džiaugiamės, kad Vyriausybei nusprendus valstybinės žemės valdymą urbanizuotose teritorijose perduoti savivaldai, Aplinkos ministerija jau parengė šio perdavimo koncepciją      , pakeliui  – ir teisės aktų projektai.

Kalbant apie Kelių plėtros ir priežiūros programą, viena vertus, gerai, kad pradėsime projektus planuoti trims metams. Gyventojams tai padės aiškiai žinoti, kada ir kokių  pertvarkų jie gali tikėtis savo mieste ar kaime. Kita vertus, finansavimas vis tiek bus skiriamas ne pagal konkretų poreikį, o kas metus. Su kolegomis juokaujame – kam statyti tiltą tris metus, jei galime tai padaryti per vienerius ir sutaupyti nemažai valstybės lėšų, kurias „suvalgytų“ infliacija ir didėjantys kaštai? Tačiau biudžeto planavimo taisyklės šio „ūkiško“ savivaldybių požiūrio įgyvendinti neleidžia, ir tiltui skirtos lėšos vis tiek bus skiriamos etapais, per kuriuos bendra jo kaina tik išaugs.

2021 metų pabaigoje suintensyvėjo kalbos ir apie savivaldybių finansinį savarankiškumą. Ar galima sakyti, kad didelį postūmį tam davė prezidento G. Nausėdos inicijuotos Fiskalinės drausmės konstitucinio įstatymo pataisos dėl galimybių savivaldybėms laisviau skolintis investicijoms?

Į galimybę savivaldybėms laisviau skolintis investicijoms ilgą laiką buvo žvelgiama gana skeptiškai. Tačiau šį pažiūrį pradėjo keisti prezidento pasiūlytos pataisos. Mūsų darbas su Vyriausybe taip pat davė vaisių – pastaruoju metu ji šiuo klausimu yra nusiteikusi kur kas pozityviau ir taip pat ketina teikti minėto įstatymo pataisų variantą, suteiksiantį daugiau galimybių ir savarankiškumo savivaldybėms.

Mūsų pagrindiniai argumentai remiasi siekiu savivaldybėms aktyviai prisidėti prie regionų plėtros ir augimo. Juk norint pasinaudoti ES fondų finansuojamų projektų galimybėmis ir skatinti regionų plėtrą, iš savų lėšų tenka finansuoti bent 15 procentų projekto vertės, tačiau savivaldybių savarankiškųjų lėšų šaltiniai yra labai riboti. Turėdamos galimybę atsakingai pasiskolinti lėšų nuosavam indėliui, savivaldybės galės inicijuoti projektus, kurie bus naudingi tiek socialiniu, tiek ir ekonominiu aspektu bei gerins viešųjų paslaugų kokybę.

Ekonominė ir socialinė regionų atskirtis – dar viena opi problema, apie kurią kalbama jau labai seniai. Kokių veiksmų turi būti imtasi, kad ekonominės ir socialinės atskirties regionuose problemos sprendimas neliktų tik kalbomis?

Viešųjų paslaugų kokybės didinimas, jų prieinamumas nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, darbo vietų kūrimas – visus šiuos klausimus galime spręsti pritraukdami reikiamas investicijas. ES finansinė perspektyva numato, kad iki 2027 metų 30 proc. visos Lietuvai skirtos paramos (1,8 mlrd. eurų) bus investuojama per regionus. Tai didelė galimybė mažesniems regionams pasitempti ir lygiuotis į ekonominiu išsivystymu dominuojantį Vilnių.

Tam reikalingi ne tik finansiniai įrankiai, apie kuriuos kalbėjome, bet ir kiek kitoks nei dabar požiūris į regionų plėtrą, suteikiant daugiau erdvės ir savarankiškumo pačioms savivaldybėms spręsti, kokios investicijos aktualiausios konkrečiai teritorijai ir jos gyventojams. Dabar daugelis sričių ir rodiklių yra nustatoma ministerijų, tai yra – pateikiama „iš viršaus“, o ne kyla iš konkrečių regionuose susiformavusių poreikių.

Pavyzdžiui, jei Šalčininkų ar Elektrėnų savivaldybės matytų, kad didelės naudos gyventojams suteiktų tam tikri eismo saugumo, neformaliojo švietimo ar visos dienos mokyklos problemas sprendžiantys ES projektai, šiuo metu jos tokių projektų įgyvendinti negalėtų. Vien todėl, kad atitinkamos ministerijos nustatė išankstinę sąlygą – šių sričių sostinės regione nefinansuoti.

 

Negaliu nepaklausti apie sveikatos įstaigų reformą. Viešai kreipėtės į Sveikatos apsaugos ministeriją su siūlymu palikti galimybę savivaldybėms pačioms nuspręsti, kurios rajoninės ligoninės gali ir toliau veikti, teikdamos sveikatos paslaugas gyventojams vietoje, o ne didžiuosiuose miestuose. Kodėl manote, kad būtent toks sprendimas būtų teisingiausias?

Nesame reformos priešininkai, puikiai suprantame, kad šalies populiacija mažėja, esame senstanti visuomenė ir kai kurie pokyčiai būtini. Tačiau neramina bandymai iš gyventojams ypač jautrių klausimų sprendimo eliminuoti savivaldybes. Juk jei gydymo įstaiga gali suteikti bendros chirurgijos, akušerijos, vaikų ligų, traumatologijos ar skubios pagalbos paslaugas, kodėl turime ją uždaryti ir siųsti gyventoją tų pačių paslaugų už 50 ar net 100 kilometrų? Šioje vietoje mes pasisakome už savarankiškumą – sprendimus dėl konkrečioje teritorijoje veikiančių sveikatos įstaigų turi priimti savivaldybė, įvertinusi vietos situaciją, turimus resursus ir įstaigų prieinamumą regione. Jei galimybės suteikti gyventojams daugiau sveikatos paslaugų vietoje yra, ar Sveikatos apsaugos ministerija neturėtų padėti savivaldybei, užuot žadėdama „apdovanoti“ investicijomis tik tas, kurių sveikatos sistemos vizija atitinka ministerijos? Kaip bebūtų,  bet kokie esminiai pokyčiai šioje jautrioje ir nualintoje srityje turėtų būti įgyvendinami palaipsniui, tai yra – per pilotinius projektus atskirose savivaldybėse.

 

Savivaldybių savarankiškumo idėją, regis, slopina neaiški situacija dėl tiesioginių merų rinkimų. Kokia pačių savivaldybių pozicija šiuo klausimu?

Įvairios apklausos rodo, kad 80-90 proc. respondentų pasisako už tiesioginius merų rinkimus, dauguma politikų – taip pat. Tačiau net ir esant visuomenės bei politikų sutarimui, vis tiek reikia atlikti tam tikrus būtinus veiksmus, visų pirma – pakeisti Konstituciją. Kaip žinome, tam reikės dviejų balsavimų Seime su ne mažesne kaip 3 mėnesių pertrauka, o savivaldos rinkimai – jau kitais metais.

Labai tikiuosi, kad nei pandemija, nei nelegalių migrantų krizė bei nepaprastoji padėtis pasienyje netaps dingstimi vilkinti procesus ir žaisti politinius žaidimus.

Laiko rėmai aktualūs ir todėl, kad pakeitus Konstituciją, turėsime susitarti bei atskirais įstatymais įtvirtinti ir kitą svarbų dalyką – koks gi bus tiesiogiai renkamas meras, kokius įgaliojimus jis turės? Tikėkimės, kad prasidėjus rinkimų agitacijos laikotarpiui nenutiks taip, kad patys kandidatai nežinos, kokios atsakomybės bei statusas jų laukia, nes įgaliojimų klausimas dar tik spręsis. Tokia situacija nėra priimtina, nes tiek savivalda, tiek visuomenė turi lūkestį, kad į merų postus ateitų vadovauti ir priimti sprendimus pasiruošę asmenys, o ne tik kalbų ir sveikinimų sakytojai ar juostelių kirpėjai.

LSA inf.

Mindaugas Sinkevičius: Pandemija – ne priežastis nespręsti regionų problemų

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 12 Jan 2022 13:54:11 +0200
<![CDATA[Ilgametė patirtis virto kelionėmis bei istorija besidomintiems asmenims skirtu „virtualiu gidu“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ilgamete-patirtis-virto-kelionemis-bei-istorija-besidomintiems-asmenims-skirtu-virtualiu-gidu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ilgamete-patirtis-virto-kelionemis-bei-istorija-besidomintiems-asmenims-skirtu-virtualiu-gidu ,,Istorija veža“ – taip vadinasi Kristinos Čepukėnės ,,Instagram“ paskyra, kurioje pateikiamos trumpalaikių išvykų rekomendacijos bei lankytinų vietų apžvalgos. Tarp pastarųjų – ne viena dešimtis skirtinguose Lietuvos miestuose esančių objektų, kuriuos K. Čepukėnė pristato panaudodama istorinį kontekstą – daugiau nei 16 metų istorijos mokytoja dirbusi moteris mano, kad šis gali būti raktas, padedantis žmonėms iš naujo atrasti arba kitomis akimis pamatyti net ir gerai žinomas vietas.


Įkvėpė motinystės atostogos ir karantinas


Šiuo metu Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijoje direktorės pavaduotoja ugdymui dirbanti K. Čepukėnė pasakoja, kad ,,Istorija veža“ sukūrimą paskatino du veiksniai – motinystės atostogos ir dėl koronaviruso įvesti ribojimai.


,,Išėjusi motinystės atostogų jutau, kad trūksta veiklos, norėjosi realizuoti save.


Kadangi mes su šeima visada mėgome keliauti, besvarstant kuo užsiimti, vis kirbėjo mintis, kad gerai būtų apjungti šį pomėgį su turimomis žiniomis. Jaučiau ir vyro palaikymą. Pamenu, jog vieną dieną jis man tiesiog pasakė: ,,Žiūrėk, juk istorija yra dalykas, kurį tu išmanai. Tai imk ir ,,įdarbink“ jį“. 


Taip prieš 2,5 metų atsirado ,,Instagram“ paskyra keliautojams, kuri perėjus iš pedagogės pareigų į vadovaujančias, tapo ir maloniu hobiu bei galimybe išlaikyti ryšį su daugybę metų mylėta ir iki šiol mylima istorija.


Prie viso turinio kūrimo dar prisidėjo karantinas – taisyklės, neleidę keliauti į užsienio valstybes, skatino ieškoti, ką nuveikti Lietuvoje. Vėliau, kai buvo apribotas judėjimas tarp savivaldybių, teko pasukti galvas apie lankytinus objektus esančius rajono ribose.


„Tokios paieškos leido greitai suprasti, kiek daug mes dar esame nematę“, – pasakojo K. Čepukėnė.


Krypčių kelionėms – netrūksta


Šiuo metu ,,Istorija veža“ paskyroje – daugiau nei 200 įrašų.


,,Beveik visi jie yra orientuoti į keliones: įkelta nuotrauka, o šalia jos – lankytinos vietos aprašymas, istorija.


Gana retai dalinuosi kadrais iš asmeninio gyvenimo. Ką tai reiškia? Per tuos 2,5 metų mūsų šeima išvykdavo į 2 keliones per savaitę, bet per tą laiką įveikėme vos 190 vietų. 
Lietuvoje jų yra tiek daug, kad jei bandytume iš esmės pažinti savo šalį, kelionių galėtume prisiplanuoti, ko gero, dešimtmečiui“, – teigė K. Čepukėnė.


Lyg kišeninis gidas


,,Istorija veža“ turinio autorė neabejoja, kad norint susiplanuoti sau išvyką, nesunkiai galima susidėlioti ir tokius maršrutus, kurie nepareikalaus nei daug laiko, nei daug išlaidų. 


,,Jei grįšime prie laikotarpio, kai karantinas visus buvo uždaręs savivaldybių ribose, drąsiai galiu sakyti, kad ir tada radome, ką nuveikti. Tiesiog, pasiimi žemėlapį, atidžiai apžvelgi jį ir ,žiūrėk, atsiranda dar neaplankytas piliakalnis, atodanga, kitas gamtos objektas“, – patirtimi dalijosi moteris.


K. Čepukėnė mano, kad kai kalbama apie keliones, jose patirti įspūdžiai neatsiejami nuo pačio keliautojo žinių bei lūkesčių.


„Nuvažiavus prie Šventos Onos bažnyčios Vilniuje, galiu matyti tik gražų pastatą, bet jei į jį žvelgsiu kaip į nuostabią gotikinio stiliaus bažnyčią, kuria buvo susižavėjęs pats Napoleonas, matymas bus visiškai kitoks.


Istorinio konteksto žinojimas gali atskleisti daug platesnį vaizdą. Jis apima kultūrą, architektūrą, socialinius ryšius, žmonijos raidą ir kitas svarbias sritis.“, – kalbėjo K. Čepukėnė, pridurdama, kad kuriant ,,Istorija veža“, jos mintyse sukosi kišeninio gido idėja.


,,Kiekvienas įrašas yra parengtas remiantis istoriniais šaltiniais, literatūra. Stengiuosi, kad sekėjai galėtų naudotis lengvai suprantama informacija“, – kalbėjo K. Čepukėnė.


Yra ką pamatyti


Keliaujant po Lietuvą, į savo maršrutus verta įtraukti ir Jonavos rajoną.
,,Visad sakau, kad jis turi savo perliuką – Žeimių dvarą, taip pat žavesio vertą Mažųjų Žinėnų piliakalnį, Skarulių bažnyčią, kuri netrukus minės garbingą 400 metų jubiliejų. 

Įdomus ir Jonavos senamiestis. Nors jis – mažytis, bet jei į skirtingus pastatus žiūrėsi per istorinę prizmę, suprasi, jog čia gyveno ir kūrė ne vienas įdomus žmogus.


Na, o dabar, žiemos laikotarpiu, visiems savo sekėjams ypatingai siūlau aplankyti kalėdinių eglučių skverelį. Jis jau tapo šventiniu miesto akcentu ir tradicija“, – teigė K. Čepukėnė. 


Matė, kaip keitėsi 


Pasakodama apie galimas kelionių kryptis Jonavos rajone, moteris pastebi, kad šis miestas gerokai pasikeitė nuo tada, kai ji atsikraustė į jį gyventi.
,,Aš nesu tikra jonavietė – augau Semeliškėse, gražiame, mažame miestelyje, ežeringame Trakų rajone. Kas mane atvedė į Jonavą? Gyvenimas. Studijos Kaune. Darbas.


Jonaviete galiu save vadinti jau 16 metų. Minčių apie kraustymąsi į kitą miestą tikrai nėra. 
Šis miestas tapo savas. Mačiau, kaip jis augo, keitėsi į gerąją pusę. Jonava išgražėjo: turime daugybę sutvarkytų erdvių, dviračių ir pėsčiųjų takų, puikų susisiekimą su kitais miestais – nėra eismo spūsčių... “, – kalbėjo K. Čepukėnė.


Prašo patarti


Savita bendruomene galima pavadinti ir ,,Istorija veža“ lankytojus. 


„Mano akimis, ,,Istorija veža“ apjungė intelektualią, empatišką, šiltą bendruomenę. Svarstau, kad prie to galėjo prisidėti aiški turinio kryptis“, – kalbėjo K. Čepukėnė.


Moteris džiaugiasi, kad sulaukia atgalinio ryšio.


,,Gaunu žinučių su konkrečiais klausimais apie tai, kur galima nukeliauti, ką pamatyti viename ar kitame mieste.


Kartais pasitaiko ir įdomesnių situacijų – buvau sulaukusi vieno vaikino prašymo patarti, kur jis galėtų nusivežti sužadėtinę užkabinti atminimo spynelės. Man nuoširdžiai smagu, kad žmonės manimi pasitiki, net planuodami tokius asmeniškus dalykus“, – teigė moteris. 


Diena – suplanuota


K. Čepukėnė – dviejų vaikų mama. Kaip ji suspėja derinti atsakingą darbą, ,,Istorija veža“ turinio kūrimą bei motinystę?


,,Taip, veiklos mano gyvenime tikrai nemažai, bet susidėliojus prioritetus ir aiškų dienos planą, daugiau mažiau viskas pavyksta.


Tie, kas užsiima panašia veikla, žino, kad ,,Instagram“ mėgsta nuoseklumą ir pastovumą. Šiuo metu ,,Istorija veža“, kaip atsipalaidavimo įrankis. Kur jis nuves – nespėlioju. Matysime...“, – pokalbio pabaigoje sakė moteris. 


Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Ilgametė patirtis virto kelionėmis bei istorija besidomintiems asmenims skirtu „virtualiu gidu“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 28 Dec 2021 22:59:02 +0200
<![CDATA[Jonavos gimnazistai nutarė nesėdėti sudėjus rankų: Įkvėpti koronaviruso sukūrė ,,paslaptį" turintį muilą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-gimnazistai-nutare-nesedeti-sudejus-ranku-ikvepti-karantino-sukure-paslapti-turinti-muila https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-gimnazistai-nutare-nesedeti-sudejus-ranku-ikvepti-karantino-sukure-paslapti-turinti-muila ,,Švari paslaptis" - taip vadinasi šešių Jonavos Senamiesčio gimnazijos mokinių įkurta mokomoji bendrovė, siūlanti įsigyti natūralius rankų darbo muilus su dovanėle viduje. Neseniai jonaviečių produktai buvo pristatyta  „Litexpo“ kongresų ir parodų rūmuose vykusioje tradicinėje „Lietuvos Junior Achievement“ kalėdinėje mugėje, kurioje lankytojų laukė 130 jaunųjų bendrovių, dalyvaujančių „accelerator_x“ programoje - jos pirmą kartą šiais mokslo metais pristatė savo sukurtas paslaugas ir produktus. Čia ,,Švari paslaptis" neliko be titulu - jos įkūrėjų pademonstruotas rezultatas pripažintas puikiu komandinio darbo pavyzdžiu. 

Subūrė bendras tikslas


Kaip pasakoja ,,Švarios paslapties" bendrovės prezidentė Liepa Maciulevičiūtė, 6 gimnazistai susibūrė vedini bendro tikslo.


,,Mūsų komandą sudaro šeši žmonės – aš, Paulina Ilčiukaitė, Laurita Šeputytė, Viltė Daniulytė, Mija Zvicevičiūtė ir Justas Marcinkevičius. 


Visi mokomės vienoje Senamiesčio gimnazijos klasėje. Bendrai dirbti pradėjome ,,Lietuvos Junior Achievment" organizuojamos verslumo programos dėka. Jos metu mokiniai steigia savo mokomąsias bendroves, gamina ir parduoda savo produktus realioje rinkoje ir tokiu būdu mokosi ekonomikos bei verslo paslapčių.

Ir iš tikrųjų mūsų komandos istorija ganėtinai įdomi, nes iki šio rugsėjo beveik nei vienam neteko artimai bendrauti vienas su kitu, o dabar esame be galo geri draugai. Vos per kelis mėnesius spėjome labai suartėti ir atskleisti vienas kitą. 


Ko gero, vien jau tas artumas, tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas lėmė puikius santykius tarp komandos narių. Be to, visi esame labai skirtingi, o šie skirtumai, kiekvieno gebėjimai ir privalumai yra be galo reikalingi komandiniame darbe", - pasakojo L. Maciulevičiūtė.

Viduje - staigmena


Jaunosios bendrovės gaminami muilai - natūralūs, tačiau tai ne vienintelis šių produktų privalumas: jų viduje slypi ir staigmena. 


,,Galima sakyti taip, kad sunaudoję muilą gaunate kažkokios rūšies dovanėlę. Tai gali būti žiedas, žaisliukas, raštelis ir net tikri kristalai", - kalbėjo mergina.


Idėjos gimimą pakurstė koronavirusas

Kodėl buvo nuspręsta imtis būtent muilo gamybos?


,,Supratome, kad savo produktu norime prisidėti prie kokios nors problemos sprendimo. Šiuo metu viena didžiausių problemų - koronaviruso pandemija. 


Per kelis jos gyvavimo metus pastebėjome, kad toks paprastas, tačiau itin svarbus ir reikšmingas įprotis, kaip rankų plovimas yra dažnai užmirštamas, žmonės patingi atsikratyti ant savo rankų susikaupusiais mikrobais. 


Todėl šiuo produktu siekiame paskatinti kiekvieną, ypač pandemijos laikotarpiu, plauti rankas bei rūpintis savo ir aplinkinių sveikata. 

Trumpai sakant, mūsų produkto gamybą lydėjo tokia minčių seka – pandemija, muilai, dovanėlė jame", - pasakojo ,,Švarios paslapties" prezidentė. 


Didelių iššūkių nekilo


Paklausta, ar kilo sunkumų plėtojant veiklą, L. Maciulevičiūtė prisimena, kad daugiausiai klausimų kėlė priemonių, dovanėlių bei bendrovės pavadinimo pasirinkimas.


,,Bet ir šiuos klausimus greitai išsprendėme, o tada pradėjome gamybą. Nors sulaukėme daug patarimų ar idėjų pasiūlymų, iš esmės viskas yra mūsų pačių darbo vaisius, konkrečios pagalbos iš šalies neprireikė", - teigė gimnazistė. 


Tinka turintiems alergijų

Apgalvotai pasirinktos ir medžiagos, iš kurių gaminamas muilas.


,,Jos - natūralios. Kodėl buvo nuspręsta imtis jų? Mums ir patiems yra žymiai maloniau naudoti natūralias priemones. 


Negana to, jos dažniausiai pagerina produkto kokybę, skatina vartotojų pasitikėjimą juo, sukelia mažiau alergijų", - kalbėjo jonavietė. 


Džiaugiasi rezultatu


Vykstant į „Kalėdos sugrįžta: eXpo 2021“ parodą, ,,Švarios paslapties" komanda kėlė sau keletą tikslų.


,,Labai tikėjomės parduoti tiek muilo vienetų, kad atsipirktų visos išlaidos, pelnyti bent vieną nominaciją ir šiaip pasisemti naujų idėjų ir patarimų tolimesnei veiklai. 


Visi norai ir išsipildė: pardavėme daugiau negu pusę turėtos produkcijos, pelnėme „Komandinio pavyzdžio nominaciją“, sulaukėme be galo daug teigiamų atsiliepimų apie mūsų idėją ir pan. 
Susiradome ir naujų draugų, daug teko bendrauti su labai daug patirties versle turinčiais komisijos nariais ir ypač labai suartėjome kaip komanda. 


Na, diena buvo išties kupina neapsakomų emocijų", - džiaugėsi L. Maciulevičiūtė, pridurdama, kad aptarta paroda buvo itin didelė ir unikali galimybė ,,Švarios paslapties" komandai.

,,Šis renginys buvo ,,Švarios paslapties" produktų prekybos pradžia, padėjusi pasiekti išsikeltus lūkesčius", - pridūrė mergina.


Apie ateities planus


Planuojama, kad ,,Švarios paslapties" produktų bus galima įsigyti mažų mažiausiai iki kitų metų vasaros.


,,Šimtu procentu gaminsime ir prekiausime iki birželio, projekto pabaigos, bet ar tęsime veiklą ir po to – dar nėra aišku, priklausys nuo produkto paklausos, idėjų gausos ir mūsų pačių noro, žinoma", -  sakė L. Maciulevičiūtė.

Yra ką veikti


Akivaizdu, kad ,,Švarios paslapties" komandą sudaro veiklūs jaunuoliai. Ar jų akimis, Jonava yra miestas, kuriame jaunimas turi kuo užsiimti po pamokų?


,,Manome, kad taip. Galbūt kartais norisi įvairesnių užsiėmimų, bet čia gausu erdvės laisvalaikiui, galimybių tobulėjimui ir įgūdžių plėtimui", - pokalbio pabaigoje sakė ,,Švarios paslapties" prezidentė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavos gimnazistai nutarė nesėdėti sudėjus rankų: Įkvėpti koronaviruso sukūrė ,,paslaptį" turintį muilą

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 21 Dec 2021 11:52:18 +0200
<![CDATA[Europos vicečempionės titulą fitneso varžybose pelniusi L. Dagilytė: ,,Akimirka, kai užlipi ant scenos, atperka viską"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/europos-vicecempiones-titula-fitneso-varzybose-pelniusi-l-dagilyte-akimirka-kai-uzlipi-ant-scenos-atperka-viska https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/europos-vicecempiones-titula-fitneso-varzybose-pelniusi-l-dagilyte-akimirka-kai-uzlipi-ant-scenos-atperka-viska Prieš kelias savaites Prahoje (Čekija) vyko 25-as National Amateur Body-Builders’ Association (NABBA) Europos čempionatas. Jame Lietuvą atstovavo ir jonavietė Leta Dagilytė, pelniusi vicečempionės titulą. Šiais metais pirmą kartą ant kūno rengybos varžybų scenos užlipusi mergina neslepia, kad toks įvertinimas - džiugina, tačiau čia pat prisimena ir apie sunkų, ašarų bei pykčio proveržių pareikalavusį darbą. Nepaisant to, jonavietė toliau meta sau iššūkius - praėjusį savaitgalį ji dalyvavo štangos spaudimo varžybose.


Svajojo seniai


,,Būtent apie pasirodymą ant scenos, rodant kūno proporcijas, svajojau jau seniai, tačiau sudalyvauti varžybose nusprendžiau 2020-aisiais. Tuomet, kovo mėnesį, pradėjau pasiruošimą. Visgi, varžybos buvo atšauktos likus vos kelioms savaitėms iki jų dėl karantino.


Tai labai nuliūdino, bet praėjus beveik dvejiems metams, vėl atsirado noras išbandyti save.

Pradėjau ruoštis ir šį rudenį ne kartą užlipau ant scenos", - paklausta apie pasiryžimą susirungti su kitomis, išpuoselėtu kūnu pasigirti galinčiomis sportininkėmis, pasakojo L. Dagilytė.


Dvi varžybos - trys prizinės vietos


Pirmosios varžybos, kuriose jonavietė dalyvavo kaip fitneso atstovė, vyko spalio 16-ą dieną Kupiškyje. Čia ji užėmė dvi trečias vietas.


,,Buvau nedrąsi ir  nepakankamai išryškinusi kūną, bet labai laiminga, kad pasiekiau savo tikslą - užlipti ant scenos.


Tiesa, tuomet dar ,,taupiau save" svarbiausioms varžyboms - Europos čempionatui, kuris vyko Prahoje. Čia savo kategorijoje iškovojau antrąją vietą ir tapau vicečempione", - džiaugėsi sportininkė.


Verkė iš džiaugsmo


Mergina neslepia, kad pelnyti titulai viršijo net jos pačios lūkesčius.


,,Rezultatu esu labai patenkinta. Nesitikėjau, kad jis bus toks geras. Mane tai skatina stengtis dar labiau ir kitais metais bandyti pasiekti dar aukštesnių rezultatų. 


Kalbant apie praėjusias varžybas, man buvo svarbiausia pasirodyti scenoje, atidavus tam visą save.


Galiu pasakyti, kad po visko verkiau iš laimės bei dėkingumo visiems, kas palaikė ir tikėjo manimi.


Viskas atrodė lyg sapnas su daugybę nuostabių emocijų", - kalbėjo L. Dagilytė.

Sunkus periodas


Nors šiandien klausantis jonavietės pasakojimo sunku nepastebėti, kad nuo jos veido nedingsta šypsena,  ji atvira - pasiruošimo laikotarpiu būta visko. 


,,Sunkumų tikrai netrūko. Ruošiantis išgyvenau sudėtingiausią savo gyvenimo laikotarpį tiek emociškai, tiek fiziškai. Buvo ir ašarų, ir nevilties akimirkų, daug vidinių lūžių, priekaištų sau, pykčio proveržių. 


Sunkiausia laikytis griežto mitybos plano ir nuolat palaikyti intensyvias treniruotes. 
Tai sportas, kai siekdamas geriausių rezultatų, jautiesi prasčiausiai.


Visgi, akimirka, kai užlipi ant scenos, atperka viską. Beviltiškumo ašaras pakeitė laimės, džiaugsmo ir dėkingumo ašaros. 


Pamenu, kad prieš pasirodymus buvau palaimoje", - kalbėjo jonavietė. 


Patenkinta savimi


Kai kalbama apie kūno rengybą, pasitaiko žmonių, kritikuojančių moteris, kurios siekia raumeningo kūno - esą tai yra ne moteriška. Ką apie tai mano pati L. Dagilytė?


,,Kas liečia išvaizdą, esu savimi be galo patenkinta. Tai yra viena iš mano savirealizacijos formų. 
Leidžiu kiekvienam atrodyti taip, kaip tik jis jaučiasi laimingas. Tą patį leidžiu ir sau pačiai (aut. past. šypsosi).


Yra posakis: ,,Silpnus visi užjaučia, o pavydą reikia užsitarnauti”. Manau, kad negatyvą skleidžia savimi nepatenkinti ir nelaimingi žmonės, tokie nėra man nei siekiamybė, nei autoritetai.


Pati nesu sulaukusi kažkokių įžeidimų, bet jei kas ir bandytų pasakyti savo kitokią nuomonę, tai liktų tik jo nuomone", - teigė L. Dagilytė.

Dalyvavo štangos spaudimo varžybos

Praėjusį savaitgalį mergina puikiai pasirodė ir štangos spaudimo varžybose. Tiesa, konkurencija pastarosiose - jai nėra svetima: mergina vos sulaukusi pilnametystės buvo pripažinta Lietuvos jaunių jėgos trikovės čempione.


,,Sportas mane lydi nuo mažų dienų. Nuolat dalyvaudavau kokiose varžybose: virvės traukime, rankų lenkime, bėgime ir panašiai.


Rimčiau sportuoti pradėjau 17-kos, o 18 jau laimėjau trikovės čempionatą. Tai skatino mane nesustoti.


Sportuodama jėgos sportą priaugau nemažai raumenų masės. Ji taip pat buvo geras pamatas tam, kad galėčiau ,,skaptuoti" savo kūną fitnesui.


Jo varžybų sezonui pasibaigus, nusprendžiau sudalyvauti štangos spaudimo pakartojimams varžybose. Čia taip pat sekėsi puikiai - man pavyko iškovoti pirmąją vietą", - pasakojo jonavietė. 

L. Dagilytė Varėnoje vykusiose varžybose rungėsi svorio kategorijoje virš 76 kilogramų. Kartu su ja dalyvavo dar keli jonaviečiai, pelnę ne vieną titulą.

Susumavus visų jų rezultatus paaiškėjo, kad jiems skirta pirma vieta ir komandinėje įskaitoje.


Jaučia dėkingumą


Iš kur mergina semiasi motyvacijos?


,,Didžiausia motyvacija man visada buvo siekis būti geresne savo pačios versija ir pavyzdžiu, kuris neštų mintį, kad jei galiu aš, gali ir tu.


Visada jaučiu dėkingumą už tai, kad esu sveika, gyva, galiu save realizuoti, patirti gyvenimą. Padėti kitiems ir motyvuoti - mano gyvenimo variklis ", - teigė L. Dagilytė.


Be to, kad šių metų merginos planuose - bent keli Lietuvos štangos spaudimo čempionatai, ji ketina ruoštis ir kitą rudenį vyksiančioms fitneso varžyboms.


Tie, kurie domisi L. Dagilytės veikla sporte, jos pasiruošimo kelią gali stebėti ,,Instagram" paskyroje @leta.dag.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Europos vicečempionės titulą fitneso varžybose pelniusi L. Dagilytė: ,,Akimirka, kai užlipi ant scenos, atperka viską"

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 10 Dec 2021 14:11:02 +0200
<![CDATA[Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-rajone-isikurusi-sodyba-iki-siol-pasakoja-triju-menininku-istorija-ar-tikrai-viska-zinote-apie-samulevicius https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-rajone-isikurusi-sodyba-iki-siol-pasakoja-triju-menininku-istorija-ar-tikrai-viska-zinote-apie-samulevicius Jonava – kraštas, kuris gali pasigirti turintis ne vieną išskirtinį objektą, sako muziejininkė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė. Kiek daugiau nei trejus metus į jo istoriją ,,pasinėrusi“ moteris, atrodo, galėtų kalbėti apie tai ištisas valandas, tačiau paprašius įvardyti lankytiną vietą, labiausiai žavinčią ją pačią, muziejininkė pamini ne ką kitą, o Samulevičių sodybą. Kodėl? Giedrės Narbutaitės-Kontrimės žodžiais tariant, pastaroji iki šiol ,,pasakoja“ apie tragišką, jausmingą ir vertingus kūrinius palikusių trijų menininkų istoriją. 


Įvertintas ne iškart


Jonavos krašto muziejaus muziejininkė Giedrė primena, kad Samulevičių sodyba įsikūrusi Praulių kaime. Šiame vienkiemyje gyveno ir kūrė trys XX amžiaus menininkų kartos: vienas iš žymiausių lietuvių ekspresionistų Antanas Samuolis, žaislų meistrė ir knygelių vaikams autorė Stasė Samulevičienė, jos sūnus rašytojas, dramaturgas Raimundas Samulevičius.


,,Kaip Samulevičiai atsiduria Jonavos rajone? Stasės Samulevičienės vyro brolis – Antanas Samuolis serga atvira džiovos forma ir jam patariama gyventi šalia miško, toliau nuo miesto. 
Dėl to Samulevičių šeima čia nusiperka sodybą ir netrukus pradeda statyti klėtelę - studiją dalininkui A. Samuoliui.


Įdomu tai, kad tuo metu dailininkas lyg ir buvo neįvertintas: jo darbai nebuvo perkami, teko verstis atsitiktiniais darbais, iš kūrybos pragyventi nepavyko, o liga visus darbus sustabdė...– pasakojo Giedrė Narbutaitė-Kontrimė. 


Mirė svečioje šalyje


Dar nebaigus statyti klėtelės, A. Samuolis išvažiuoja gydytis į Šveicariją. 


,,Buvo ieškoma pačių geriausių sąlygų jo gydymui: čia padeda šeima, jo kolegos dalininkai. Tačiau jam būnant Šveicarijoje ir besigydant sanatorijoje, prasideda Antrasis pasaulinis karas. Iškart apsunksta pinigų pervedimas, ryšys su šeima nutrūksta. A. Samuolis mirė 1942 m. Šveicarijoje, Leisine“, – kalbėjo muziejininkė. 


Klėtelė  buvo atstatyta 


Dailininkui skirta klėtelė kurį laiką lieka stovėti nenaudojama pagal paskirtį, vėliau ji buvo išardyta, tačiau Stasė Samulevičienė nusprendžia ją atstatyti. 


,,Tai taip mes turime iki šiol išlikusią visą sodybą ir atstatytą klėtelę, kurioje turime nedidelę ekspoziciją, skirtą būtent A. Samuoliui“, – kalbėjo Jonavos krašto muziejaus specialistė. 


Negailėjo kritikos sau


Muziejaus fonduose saugomas vienas dailininko kūrinys, primenantis ir autoriaus istoriją, ir jo asmenines savybes. 


,,A. Samuolis buvo asmenybė, kuri negailėjo kritikos savo darbams. Todėl jis dažnai juos užtapydavo ant viršaus, t. y. tapydavo drobę iš abiejų pusių. Būtent tokį kūrinį – tapytą iš abiejų pusių, turime ir mes. Galima sakyti, kad turime ne vieną jo paveikslą, o du: vienoje drobės pusėje peizažas, kitoje – vyras su lempa ar pypke. Jis nėra labai aiškus, bet A. Samuolio kūryba išties įdomi.


Man itin džiugu, kad jis nors ir po mirties, bet sulaukė pripažinimo. Iki šiol sulaukiame kolekcionierių, kurie kreipiasi į mus turėdami vieną ar kitą dailininko paveikslą. Būna, jog jie prašo Samulevičių namų nuotraukų ir tikisi, kad galbūt juose pamatys paveikslą, kurį turi savo kolekcijoje“, – teigė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė.


Dar viena iškili asmenybė


Stasės Samulevičienės sūnus Raimundas Samulevičius toje pačioje sodyboje atsiduria taip pat dėl sveikatos. 


,,Kadangi šeima turėjo polinkį į džiovą, jam gimus nuspręsta, kad berniukas augs ne mieste, o Prauliuose. Čia R. Samulevičius gyvena auginamas močiučių. 


Kaip galima spręsti iš jo artimųjų užrašų apie jį, paties R. Samulevičiaus rašytos autobiografijos ir jo kūrybos, dramaturgas buvo jautri asmenybė, labai meniška. Spėjama, kad tam įtakos galėjo turėti būtent močiučių auklėjimas ir tas augimas gamtoje. 


Visgi, R. Samulevičiaus mirtis taip pat labai dramatiška ir iki šiol apgaubta paslapčių – 1981 m. vasario 2 d. rašytojas buvo nušautas Vilniuje, Gedimino prospekte, aukšto KGB pareigūno bute“, – toliau Samulevičių istorijos vingiais veda Giedrė Narbutaitė-Kontrimė.


Svarus indėlis 


Ne kartą jau minėta Stasė Samulevičienė yra žinoma kaip žaislų bei knygelių vaikams kūrėja. Šalia to, sunku būtų užginčyti ir tiesioginį jos indėlį į krašto istorijos išsaugojimą. 


,,Ji stengėsi muziejams atiduoti kuo daugiau kūrinių. Sutvarkyti tiek sūnaus, tiek A. Samuolio fondus bei archyvus. 


S. Samulevičienė visad norėjo, jog jos šeimos sodyboje būtų muziejus. Galima sakyti, kad ji buvo kaip viso ko šviesulys – kūrėja, o kartu ir žmogus, supratęs istorijos svarbą. 


Yra žmonių, kurie yra lietę, skaitę jos knygas, tačiau pripažįsta niekad nesusimastę, jog S. Samulevičienė turėjo tokį glaudų ryšį su Jonavos rajonu.


Nuostabų kartais sulaukiame ir iš pačių jonaviečių, kurie atvyksta į sodybą ir tik ten pamatę knygeles supranta, kad jie užaugo su istorijomis, kurių autorė turi ryšį būtent su jų kraštu“, – teigė muziejininkė. 


Leidžia pajusti


Samulevičių sodyba priklauso Jonavos kultūros centro krašto muziejui. 1994 m. sodyboje jau veikė ekspozicijos. 


,, Prieš kelis metus memorialinė sodyba buvo pertvarkytas taip, jog atspindėtų visus tris menininkus. Turime kelias ekspozicijas, edukacinę erdvę. Į ją vasarą keliasi ne viena mūsų muziejaus veikla, edukacija. Pastarosiose daugiausiai dalyvauja vaikai. 


Šiais metais, memorialinėje sodyboje vykdėme net du Lietuvos kultūros tarybos finansuotus projektus – „Medžio kultūra“, kurio metu sodyboje veikė kūrybinės dirbtuvės, edukacinės programos ir buvo pastatytos trys skulptūros, skirtos menininkams Samulevičiams, bei „Šypsenos vaikams: menininkų Samulevičių palikimo įkvėpti“, kurio metu kvietėme prisiminti menininkus, jų darbus, istoriją ir pasinerti į teatro, rašymo, tapybos, žaislų gaminimo kūrybines dirbtuves.

Sodyboje, kurioje gyveno ne vienas kraštui svarbus žmogus, vykstantys užsiėmimai, leidžia plačiau paskleisti žinią apie menininkus. O vaikams visada labai smagu pabūti gamtoje, toliau nuo miesto“, – mintimis dalijosi muziejininkė. 


Tarsi sustojęs laikas


Pasakodama apie Samulevičių sodybą, Giedrė Narbutaitė-Kontrimė prisimena ir dieną, kai pati pirmą kartą apsilankė joje. 


,,Tarsi ir buvau girdėjus apie ją, ir daug skaičius, bet nuvažiavus į vietą supratau, kad žinomas istorinis kontekstas nepadėjo susidaryti tinkamo vaizdo (aut. past. šypsosi).


Aš įsivaizdavau, jog išvysiu vaizdą, kokį įprasta matyti muziejuose – apšviestas ekspozicijas, stendus, vitrinas, o pamačiau visai ką kita. 


Ten yra vienkiemis, kuriame žmonės negyvena jau daugybę metų – daugiau nei tris dešimtis. Ir laikas ten – tarsi sustojęs. 


Bet kai dažnai ten lankaisi, jauti tą ramybę, žinai, sodyboje gyvenusių žmonių istoriją, gali tik dar geriau pajusti R. Samulevičiaus jautrumą, pačią šeimos dvasią, kuo ji gyveno. 


Tuomet pasidaro ne taip ir sunku suprasti, kodėl tie žmonės buvo tokie, kokie buvo“, – kalbėjo moteris, neslėpdama žavesio šiam istoriniam objektui. 


Žavisi asmenybėmis


,,Asmeniškai man labai patinka sodybos aura. Ten gyveno tokie gražūs, šilti žmonės, kuriuos nors ir lydėjo skaudūs išgyvenimai, jie stengėsi nepasiduoti. Pati S. Samulevičienė buvo labai optimistiška asmenybė ir rado jėgų atsigauti bei dovanoti kitiems džiaugsmą net ir po sūnaus mirties. 


Sunku būtų abejoti tuo, jog Samulevičiai yra vienas iš svarbiausių Jonavos krašto išskirtinumų. Jie čia gyveno, čia kūrė. Tai skatina didžiuotis šio krašto istorija.


Galima kalbėti ir kalbėti apie šias asmenybes. Aš pati sodybos lankytojams visada stengiuosi papasakoti kuo daugiau apie juos“, – kalbėjo moteris. 


Sudaro maršrutus keliautojams


Muziejininkė pastebi, kad Samulevičių sodyba – vienas iš objektų, kuriuos lanko tiek jonaviečiai, tiek miesto svečiai.


,,Žinoma, didžiausią susidomėjimą rodo mokyklos, mokiniai, tačiau karantino laikotarpiu keliautojai tarsi iš naujo atrado Lietuvą. Jie pradėjo organizuotis daugiau kelionių savo šalyje.
Jonavos krašto muziejus bei turizmo informacijos centras taip pat pajuto didesnį paklausimų dėl maršrutų, padedančių geriau pažinti Jonavos kraštą, sudarymo. 


Jie visada sudaromi atsižvelgiant į keliaujančių norus, bet itin dažnai pasikliaujama ir mūsų rekomendacijomis. Siūlome aplankyti Samulevičių memorialinę sodybą, Jonavos krašto muziejų, Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią, Kauno gatvę, Lokėnėlių ir Mažųjų Žinėnų piliakalnius, Žeimius, Kulvą, nuostabiąją Skarulių Šv. Onos bažnyčią, kuri taip pat turi įspūdingą istoriją, siūlome keliauti Jonavos miesto įkūrėjų Kosakovskių takais... Visko per vieną dieną aplankyti neįmanoma.


Mano akimis, Jonavos istorija yra labai įdomi ir mūsų krašte yra tikrai daug įdomių, reikšmingų objektų, architektūrinių paminklų, baltų paveldo“, – teigė muziejininkė.


Istorijos puslapiai – ir skaudūs, ir šviesūs


Giedrė Narbutaitė-Kontrimė Jonavos krašto muziejuje pradėjo dirbti prieš 3 metus. Nuo tada ji ir skiria daugiausiai dėmesio šio miesto bei rajono istorijai.


,,Pati esu ne jonavietė – atsikrausčiau į šį miestą prieš keletą metų, tačiau kuo daugiau domiuosi šio krašto istorija, tuo labiau atrandu, jog ji yra be galo spalvinga, be galo įvairiapusė, kartais labai skaudi. 


Tuo pačiu ji turi daug šviesių, gražių momentų, unikalumo. Džiaugiuosi turėdama galimybę dalintis ja su kitais“, – pokalbio pabaigoje sakė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė.


Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius?

Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 30 Nov 2021 23:30:39 +0200
<![CDATA[Naujoji TAU vadovė D. Vilkelienė: ,,Iš senjorų visada yra ko pasimokyti"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/naujoji-tau-vadove-d-vilkeliene-is-senjoru-visada-yra-ko-pasimokyti https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/naujoji-tau-vadove-d-vilkeliene-is-senjoru-visada-yra-ko-pasimokyti Beveik prieš du mėnesius apie veiklos po pandemijos atnaujinimą paskelbęs Jonavos Trečiojo amžiaus universitetas (TAU) šiuos mokslo metus pasitiko turėdamas naują vadovę – Dalią Vilkelienę. Ilgametę patirtį pedagogikos srityje turinti moteris – istorikė, kurį laiką vadovavusi ir vienai iš Jonavos rajono mokyklų. Tačiau vadovauti įstaigai, besirūpinančiai vaikų ugdymu, nėra tas pats, kas kuruoti senjorų švietimą: stojusi prie TAU vairo, D. Vilkelienė greitai pajuto, kad nuo šiol jai teks dirbti su brandžiais žmonėmis. 


Nuo 50-ies metų


122 – tiek lankytojų šiuo metu turi Jonavos TAU. Pastarieji gilina žinias menų, sveikatos, užsienio kalbų, teatro, turizmo, kompiuterinio raštingumo, teisės ir ekonomikos, kraštotyros, dvasinio tobulėjimo fakultetuose, dalyvauja knygų klubo, kūrybinių dirbtuvių užsiėmimuose. 


,,TAU gali lankyti žmonės nuo 50-ies metų. Kodėl pasirinktas toks amžius? Statutiniai pareigūnai anksčiau išeina į pensiją, t. y. baigia tarnybą. Atsižvelgiant į tai, nustatyta 50-ies metų riba.

Kalbant apie vyriausius lankytojus, turime ir 80-mečių. Bendras studentų amžiaus vidurkis – apie 60 metų. 


Dalis žmonių TAU lankyti pradėjo tik šiais metais, kiti čia mokosi apie dešimtmetį... Pastarieji patys man apie tai pasipasakojo, primindami, jog universiteto užsiėmimai yra tapę svarbia jų gyvenimo dalimi.


Matome, kad Jonavoje tikrai yra nemažai veiklių senjorų, o apie mūsų veiklą jie dažniausiai sužino vieni iš kitų“, – paklausta apie TAU studentus, pasakojo D. Vilkelienė. 


Didžiausias susidomėjimas


Didžiausio senjorų susidomėjimo sulaukia anglų kalbos, kompiuterinio raštingumo bei kūrybiškumo paskaitos.


,,Turime sudarę tris anglų kalbos grupes, bet jos taip užpildytos, kad būtų galima dalinti į dar kelias.


Darbo su kompiuteriais taip pat mokomasi labai noriai. Vieni studentai šioje srityje – pažengę, kiti priskiriami pradedantiesiems.  

Senjorus itin domina ir kūrybiškumo dirbtuvės. Jose užsiėmimus veda viena iš TAU studenčių Janė Usevičienė. Smagu, kad kūrybiškumo dirbtuves atranda ir senjorai vyrai. Kadangi norinčių ateiti į dirbtuves netrūko, lankytojai buvo suskirstyti į dvi grupes“, – kalbėjo D. Vilkelienė, pridurdama, kad dalį veiklų iki šiol trikdo koronaviruso sukelti iššūkiai.

Tikisi, kad sulauks savanorių 


,,Tikrai yra žmonių, kurie bijo užsikrėsti ir neina į užsiėmimus. Dalis senjorų švietimiečių, kurie galėtų vesti paskaitas, taip pat atsisakė, vengia kontaktų. Dėl to neveikia vokiečių kalbos fakultetas: jis įkurtas, bet negalime rasti dėstytojo.


Ieškome įvairių galimybių... Šiuo metu yra pateikti dokumentai dėl jaunimo savanorių priimančios organizacijos akreditavimo. Jei tapsime akredituoti, pas mus savanoriaujantys jaunuoliai už savanorišką tarnybą galės gauti papildomą balo dalį, stojant į aukštąsias mokyklas. Tikimės, kad viskas pavyks ir tai padės surasti dėstytojų“, – kalbėjo moteris.


Mokslas išlaisvina


Pasakodama apie TAU, D. Vilkelienė teigia tikinti, kad ši įstaiga senjorams suteikia įvairiapusę naudą. 


,,Dažnai kalbama, kad socializacija labai svarbi jauniems žmonėms, tačiau ji ne ką mažiau svarbi ir visiems kitiems. Mūsų lankytojai, ateinantys į užsiėmimus, taip pat socializuojasi, nes būna tarp bendraamžių, su kuriais gali bendrauti jiems aktualiomis temomis. 


Kalbant apie patį mokymąsi, manau, kad visiškai nesvarbu, koks yra tavo amžius, jis – naudingas dalykas, nes tu tobulėji. Tai leidžia labiau pasitikėti savo jėgomis, skatina išlipti iš komforto zonos, kuri neretai veikia kaip stabdis. 


Turbūt visi pamename laiką, kai turėjome pradėti naudotis bankomatais ir bankų kortelėmis. Kol mums tai buvo nauja, tiek jaunam, tiek senam atrodė baisu. Dabar visa tai – visiškas juokas... Išmokome ir nė negalvodami naudojamės paslauga. 


Taip ir su tuo mokymųsi: be to, kad gauni naujų žinių, tu eini į užsiėmimus, bandai bei darai kažką naujo ir tampi atviresnis, drąsesnis“, – kalbėjo D. Vilkelienė.

Sieks, kad būtų geriau išgirsti


Būtent drąsos ateityje tikimasi iš vietos savivaldai neabejingų TAU studentų.


,,Labai džiaugiamės, kad šiais metais galėjome pakviesti lankytojus į naująjį Ekonomikos ir teisės fakultetą. Jame paskaitas, užsiėmimus organizuoja gerbiama dekanė, buvusi Jonavos rajono savivaldybės auditorė Regina Daunorienė. 


Kodėl buvo nuspręsta šviesti senjorus šioje srityje? Pasiremdami kitų savivaldybių geru pavyzdžiu nusprendėme, kad paskaitos apie tai kas vyksta Lietuvoje, savivaldoje, apie valstybės institucijas ir pan. gali turėti naudos.


Kokios? Tikimės, kad vėliau visa tai galbūt išaugs ir į konkretų darinį – senjorų tarybą, galinčią veikti kaip patariamasis organas savivaldybės tarybai. Tai jau yra įgyvendinęs Visagino trečiojo amžiaus universitetas ir dar du kitų miestų TAU. 


Jei viskas pavyks, mes įteisinsime tokią veiklą Jonavoje ir tada senjorai galės įsitraukti į vietos valdžios sprendimus, drąsiai išreikšti savo nuomonę jiems aktualiais klausimais. Kas geriau pasakys, ko reikia senjorams, jei ne jie patys?“, – retoriškai klausė D. Vilkelienė.


Atėjo su vizija


Be senjorų įsitraukimo į savivaldą, D. Vilkelienė jos vadovaujamai įstaigai kelia ir daugiau tikslų.
,,Kai laimėjau konkursą į šią darbo vietą, iškart turėjau viziją – Jonavos TAU turi būti matomas ne tik mūsų mieste.


Dėl to yra pateikti dokumentai įstoti į Trečiojo amžiaus universitetų asociaciją, kas mums leistų sklandžiau keistis žiniomis, sukaupta patirtimi su kitų miestų TAU.


Be to, nesunku pastebėti, kad Jonavos senjorai sėkmingai garsina savo kraštą. Mes turime menininkų, muzikantų... Dauguma jonaviečių puikiai žino Antaną Kirvelevičių, kuris garsėja kaip žmogus orkestras, gebantis vienu metu groti su keliais instrumentais. Jis turi prikaupęs daug jų ir savo parodą norėtų pristatyti kitiems įrengiant Jonavos švietimo pagalbos tarnybos patalpose muziejų. Tuo jau susidomėjo TV3 televizija, nufilmavusi laidą, kurioje buvo rodomas būtent šis jonavietis. 


Labai džiaugiuosi Vitalija Kraučeliene – Teatro studijos ir Turizmo fakultetų dekane. Jonavoje, ir ne tik, ji puikiai žinoma kaip „Jongidos“, keliautojų klubo vadovė. Melanija Jaskūnienė, Danutė Kasparavičienė – dvi labai šaunios meno kolektyvų „Rezginėlė“ ir „Vakarė“ vadovės. Visi dekanai sukaupę didžiulę patirtį, atsidavę savo veiklai. 


Taigi, tai – puikūs savo miesto garsinimo pavyzdžiai, kurių, neabejoju, senjorų dėka bus dar ne vienas. TAU, savo ruožtu, sieks studentams padėti atsiskleisti, kurti bei drąsiai apie tai pasakoti kitiems“, – kalbėjo D. Vilkelienė. 


Mokosi ir pati


Visgi, pradėjus eiti naujas pareigas, TAU vadovė netruko pastebėti, jog darbas su senjorais turi savotiškų niuansų. 


,,Atėjau įsivaizduodama, kad tą ar aną galbūt pakeisiu, bet greitai supratau, jog senjorai yra žmonės, linkę išlaikyti nusistovėjusią tvarką (aut. past. šypsosi). Jei pateiki jiems kažką naujo, neretai išgirsti, kad va anksčiau tai buvo kitaip... Jei paskaitas pradeda dėstyti naujas dėstytojas, jie irgi palygina, pasako, kas anksčiau buvo daroma kitaip.


Žinoma, tame nėra nieko blogo. Nesunku suprasti, kad žmonės, turintys gyvenimiškos patirties, gali būti ,,prisirišę“ prie tam tikrų dalykų.


Nors TAU vadove tapau dar vos prieš porą mėnesių, galiu pasakyti, kad dirbti su senjorais yra tikrai ne tas pats, kas dirbti su vaikais. TAU studentai – brandūs, išmintingi žmonės. Tu gali daug ko išmokti iš jų pačių“, – kalbėjo moteris.

Kiekviena diena – kitokia


Paklausta, ar džiaugiasi pasiryžusi imtis naujų pareigų, D. Vilkelienė pateikia teigiamą atsakymą. 


,,Kiekvienas senjoras – savotiškai įdomus. Būna, kad iš TAU lankytojų sulaukiu ir konkrečių pamokymų, bet tai tik skatina mane mokytis ,,lankstumo“. 


Kiekviena diena čia – kitokia, nenuobodi, kas yra vienas iš niuansų, džiuginančių šiame darbe“, – pokalbio pabaigoje sakė D. Vilkelienė. 


Norintys prisijungti prie TAU veiklų, tai gali padaryti bet kada, net ir praėjus keliems mėnesiams nuo naujų metų pradžios. Universitetas toliau veikia Jonavos švietimo pagalbos tarnybos (ŠPT) patalpose J. Basanavičiaus g. 7, kur iki reorganizacijos buvo įsikūręs Jonavos suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Naujoji TAU vadovė D. Vilkelienė: ,,Iš senjorų visada yra ko pasimokyti"

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 30 Nov 2021 23:25:25 +0200
<![CDATA[Eugenijus Sabutis - apie pirmuosius kadencijos metus]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/eugenijus-sabutis-apie-pirmuosius-kadencijos-metus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/eugenijus-sabutis-apie-pirmuosius-kadencijos-metus Beveik prieš metus, 2020 metų lapkričio 13 dieną, darbą pradėjo naujos sudėties Lietuvos Respublikos Seimas. Priminsime, kad dėl įvestų karantino taisyklių, Eugenijus Sabutis Seime prisiekė netrukus po to – lapkričio 24 dieną, taip įgydamas visus tautos atstovo įgaliojimus. Vakar E. Sabutis savo svetainėje paskelbė pirmųjų metų veiklos ataskaitą (nuoroda: http://www.sabutis.lt/wp-content/ataskaita.pdf) – todėl šiandien kalbiname Seimo narį apie jo pirmuosius metus Seime.

Gerbiamas Eugenijau. Šios kadencijos Seimas baigė pirmuosius darbo metus. Jums tai buvo nauja patirtis, nes prieš metus pirmą kartą tapote Seimo nariu. Kokie būtų bendrieji įspūdžiai apie Jums naują veiklą?

Kiekvienas žmogus pradėjęs naują veiklą einant laikui stabteli ir pažiūri atgal norėdamas ją įvertinti, pasverti bei apžvelgti. Kadangi ne pirmus metus esu politikoje – ne tik pats vertinu savo veiklą, tačiau bandau suprasti kaip rajono žmonės ją vertina, kokias pastabas ar pasiūlymus teikia. 


Neslėpsiu, pradėjęs darbą Seime tikrai jaudinausi, nes Seimo nario darbas man buvo naujas, o ir pačioje pradžioje teko susidurti ir su valstybės biudžeto formavimo klausimais, nuo pirmų dienų teko teikti ir pasiūlymus, ir iš karto išsakyti ne vieną kritinę pastabą, tačiau manau, kad pavyko ir pavyksta susidoroti su iškylančiais iššūkiais ne tik vykdant tiesioginę Seimo nario veiklą, tačiau ir derinant darbą Vilniuje, Jonavoje, šeimos ir buitinius klausimus. 


Kaip ir savivaldybės taryboje, taip ir Seime kiekvienas Seimo narys turi būti vieno iš komitetų narys. Labai džiaugiuosi, kad man buvo patikėtos Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto nario pareigos, nes tai yra ta sritis, kurioje turiu daugiausiai patirties ir kurioje galiu daugiausiai nuveikti, taip pat tai yra ta sritis, kuri labai stipriai susijusi su mano rinkiminiais įsipareigojimais.
Dirbdamas Seime supratau, kad darbotvarkėje bus ne tik plenariniai Seimo posėdžiai, tačiau teks labai daug posėdžiauti komitete, taip pat Peticijų komisijoje (esu komisijos pirmininko pavaduotojas), taip pat nuolat su kolegomis posėdžiaujame frakcijos pasitarimuose, susitinkame su ministrais, ministerijų pareigūnais, su įvairių valstybės institucijų vadovais, nevyriausybininkais, įvairių įstaigų atstovais. Visi tokie susitikimai padeda įsigilinti į įvairias sritis, jose esančias problemas ir leidžia kuo aiškiau suformuoti savo poziciją balsuojant. Atskirai noriu padėkoti Jonavos merui ir tuo pačiu metu Lietuvos Savivaldybių Asociacijos prezidentui Mindaugui Sinkevičiui, jo pavaduotojai Birutei Gailienei, savivaldybės tarybos nariams, administracijos vadovams ir darbuotojams, su kuriais pavyko, pavyksta ir tikiu toliau pavyks išlaikyti konstruktyvius darbinius santykius sprendžiant ir Jonavos, ir savivaldos klausimus.
Kaip ir minėjau, atsižvelgiu ir į tai, kaip Jonavos krašto žmonės vertina mano darbą. Dėkodamas jiems už paramą, palaikymą, taip pat dėkoju ir tiems, kurie išsako savo kritines pastabas, nevengia aštresnio žodžio bei tiems, kurie pateikia ir konkrečius siūlymus.

Kokius įstatymų projektus teikėte pats ar su kitais Seimo nariais? 

Paskaičiavau, kad asmeniškai ar su kolegomis iki šios dienos jau esu pateikęs beveik 90 įstatymų projektų ar pasiūlymų keisti įstatymus. Man pačiam svarbiausi buvo tie įstatymų projektai, kuriais siūliau stiprinti savivaldą, stiprinti jos savarankiškumą, siūliau keisti konstituciją ir joje palikti šiuo metu galiojančią merų rinkimo tvarką ir merų įgaliojimus, taip pat siūliau skirti finansavimą Jonavos pietrytiniam aplinkkeliui, mažinti pridėtinės vertės mokestį būtiniausiems maisto produktams, energijos ištekliams, motorinių transporto priemonių registracijos mokestį įskaityti tiesiai į savivaldybių biudžetus, švelninti fiskalinės drausmės gniaužtus savivaldai, skirti daugiau finansavimo žvyrkelių asfaltavimui, neleisti priimti įstatymų, kuriais remiantis galima būtų apriboti ar net sužlugdyti savivaldybių įmonių veiklą. 

Labiausiai akcentavote, kad Jums rūpi savivaldos reikalai, savivaldos stiprinimas ir savarankiškumo didinimas. Kas Jums pavyko, o galbūt – nepavyko padaryti šiuo klausimu?

Savivaldos klausimus, tokius kaip finansinio ir veiklos savarankiškumo didinimo, aiškiai deklaravau dalyvaudamas rinkimuose ir nuosekliai jų laikausi. Šiai dienai galiu užtikrintai pasakyti, kad tikrai pavyko pristabdyti įstatymines iniciatyvas, kurias priėmus savivaldybių komunalinės įmonės būtų verčiamos konkuruoti su daugiau nei 75 procentus užėmusiomis dvejomis atliekas tvarkančiomis privačiomis įmonėmis ir net neabejoju – savivaldybių įmonės šią kovą pralaimėtų. Mano iniciatyva Seimas aiškiai pasakė, kad savivaldybių komunalinės įmonės nėra tik verslas, kad jos teikia svarbias paslaugas vietos gyventojams, o jie iš komunalinių paslaugų tikisi ne tik verslo santykių, bet ir jų konkrečių problemų supratimo, ir dar daugiau – savivalda daug geriau supranta savo problemas ir iššūkius ir daug geriau sugeba jas išspręsti turėdama tam atitinkamus instrumentus – savo įmones. 


Taip pat Seime toliau svarstomi keli labai svarbūs klausimai. Pirma, pateikimo stadiją sėkmingai įveikė mano inicijuota įstatymo pataisa, kuria savivaldai iš valstybės biudžeto būtų kompensuojama didesnė praradimų dalis, susidariusi dėl centrinės valdžios sprendimų. Tarkime, jeigu Seimas nusprendžia pakelti minimalią algą, ar padidinti neapmokestinamą pajamų dydį – tokiu atveju valstybė turi ir numatyti daugiau lėšų savivaldybių biudžetams atlyginimams bei gyventojų pajamų mokesčio netektims atstatyti. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu renkamas transporto priemonių registracijos mokestis yra įskaitomas į valstybės biudžetą, tačiau kaip jis toliau panaudojamas nėra iki galo aišku, pasiūliau mokestį įskaityti į savivaldybių biudžetus, kad šios pasinaudodamos šiomis papildomomis pajamomis pačios spręstų kur panaudoti šį taip vadinamą „ekologijos“ mokestį, tarkime tiesiant naujus dviračių takus, įrengiant elektromobilių krovos stoteles ir panašiai. 


Na, deja yra ir kas nepavyko. Valdančioji dauguma nenorėjo įsiklausyti į mano pateiktą bei visos opozicijos ir Lietuvos Savivaldybių Asociacijos palaikytą Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimą dėl tiesioginių merų rinkimų, pagal kurį ir toliau būtų išlaikyta esanti tvarka, kai gyventojai tiesiogiai renka merą, kuris yra ir tarybos pirmininkas, ir savivaldybės vadovas. Vietoje to pasirinktas daug abejonių ir neaiškumų keliantis variantas, kai meras greičiausiai perims savivaldybės administracijos direktoriaus funkcijas. Tam, deja, teks keisti ne vieną teisės aktą, o dėl konkretaus jų pakeitimo kol kas su opozicija nesikalbama, nors puikiai suprantame, kad vietos savivaldos rinkimai artėja ir rinkėjai bei vietos politikai turėtų kuo anksčiau suprasti ką ir į kokias pareigas jie rinks, bei kokius įgaliojimus suteiks naujai išrinktiems merams ir savivaldybių taryboms. Tačiau ir šiuo klausimu aktyviai dirbama, nes mano žiniomis Lietuvos Savivaldybių Asociacija tikrai teiks savo pasiūlymus, o aš asmeniškai tikrai aktyviai dalyvausiu visame šiame procese, kad ir toliau Lietuvos piliečiams būtų užtikrinta teisė rinkti tokius merus, kurie galėtų juos atstovauti ir turėtų visas galimybes vykdyti savo rinkiminius įsipareigojimus.

Kalbant bendrai apie darbą Seime kaip Jums atrodo kas Jums pavyko, o kas nepavyko?

Manau, kad pavyko ir pavyksta laikytis savo įsipareigojimų rinkėjams ir savo politinės darbotvarkės, ypatingai pateikiant tuos įstatymų projektus, kuriuos pats sau pavadinau „savivaldos savarankiškumo paketu“, t.y. tuos, apie kuriuo ką tik kalbėjome. Taip pat manau pavyko ne tik vykdyti savo tiesiogines pareigas, bet ir laiku apie juos informuoti Jonavos krašto žmones kaip socialiniais tinklais, taip ir žiniasklaidoje, už tai esu dėkingas ir jūsų tinklalapiui, nes politikui svarbu ne tik teikti įstatymų projektus, tačiau apie tai laiku informuoti visuomenę, pateikti jai savo nuomonę įvairiais klausimais.


Gaila, kad nepavyksta taip greitai įtikinti kolegų ir Vyriausybės, kad Jonavos pietrytinis aplinkkelis nėra jonaviečių užgaida ar kaprizas, kuriam reikia išleisti biudžeto pinigus, o tai valstybinės reikšmės projektas, visų pirma susijęs su nacionaliniu saugumu, kurį papildomai užtikrins šis vienas svarbiausių mūsų kraštui infrastruktūrinių projektų.

Eidamas į rinkimus garsiai ir aiškiai deklaravote, kad matysite ir girdėsite kiekvieną. Ar šis rinkiminis pažadas vykdomas? Kaip dažnai būnate Jonavoje, kaip dažnai susitinkate su Jonavos krašto gyventojais?

Jonavoje būnu visada kai to reikia, pagal poreikį susitinku su krašto gyventojais savo priimamajame savivaldybėje. Nenoriu teisintis, kad ne kiekvieną pirmadienį ar penktadienį sėdžiu Jonavoje ir laukiu, kada kas nors pas mane ateis. Mano manymu, reikia susitikti kada tikrai reikia, todėl ir pats kai kuriuos susitikimus inicijuoju, yra atvejų, kai pats pasiprašau į pasitarimus dėl aktualių mūsų miestui ir rajonui klausimų, pavyzdžiui tokiu būdu įsitraukiau į darbo grupės veiklą dėl Jonavos ligoninės ateities. Taip pat nevengiu atvykti ir apsilankyti įmonėse, įstaigose ir organizacijose, susitinku su jų vadovais. 
Kaip ir anksčiau, stengiuosi dalyvauti įvairiose miesto, kaimų ar bendruomenių šventėse ir renginiuose, jose kalbuosi su gyventojais, ir tikrai dažnai tenka išklausyti jų problemų ir pasiūlymų. Per šiuos darbo metus reaguodamas į gyventojų problemas išsiunčiau virš 40 įvairių raštų į ministerijas ir joms pavaldžias įstaigas. Puikiai suprantu, kad Seimo nario raštas nepadeda išspręsti kiekvienos problemos, bet tikrai yra teigiamų pavyzdžių ir labai džiaugiuosi, kad kai kuriems gyventojams pavyko pagelbėti.

Jau minėjote aplinkkelį, tačiau vis tik gal galėtumėte plačiau pakomentuoti kokie yra konkretūs pasiekimai šiuo klausimu?

Kaip ir minėjau, šio objekto įgyvendinimas yra svarbus žingsnis, užtikrinant Rukloje esančių Lietuvos kariuomenės padalinių ir dislokuotų NATO karių mobilumą, todėl Seimas ir Vyriausybė turėtų rimtai svarstyti šio projekto įgyvendinimo galimybes panaudojant visus įmanomus šaltinius, tarp jų ir ateinančių metų biudžeto lėšas bei finansavimą iš Europos Komisijos. Esu įsitikinęs, kad įgyvendinus aplinkkelio projektą, būtų sukurtos ne tik geresnės sąlygos Lietuvos kariuomenės ir NATO sąjungininkų karinės technikos judėjimui, bet ir pagerėtų susisiekimas vykstantiems tranzitiniu keliu tarp Kauno, Zarasų ir Daugpilio, būtų išvengiama spūsčių, o kartu pagerėtų Jonavos miesto ekologinė situacija. Aiškiai suvokdamas šią situaciją, kitų metų valstybės biudžeto projekte užregistravau siūlymą dėl aplinkkelio projekto įgyvendinimo, kuris pagal savo tikslus visiškai atitinka ne tik Krašto apsaugos ministerijos prioritetus, numatančius tvarkytinus arba įrengtinus transporto infrastruktūros objektus, bet ir Europos Komisijos patvirtintas gaires. Krašto apsaugos ir Susisiekimo ministerijų oficialus pritarimas jau yra. Jeigu šiam projektui bus skirtas finansavimas, Kelių direkcija taip pat yra patvirtinusi, kad galėtų iškart koreguoti specialųjį planą bei rengti dokumentus techninio projekto parengimui ir pradėti viešuosius pirkimus. Kaip matome, darbas yra įsibėgėjęs, o šiuo metu reikia sulaukti palankaus politinio sprendimo Seime. Tikiuosi, tas ir įvyks per biudžeto svarstymus plenarinių posėdžių salėje. Aišku, yra galimybė, kad toks pasiūlymas bus atmestas, tačiau tikrai rankų nenuleisiu ir nežadu sustoti, toliau aktyviai dirbsiu įtikinėdamas Seimo narius ir ministrus, kad pagaliau aplinkkelio klausimas pajudėtų iš mirties taško. 

Šiuo metu turbūt aktualiausia tema – Sveikatos ministerijos noras reorganizuoti Jonavos ligoninę. Ar sveikatos paslaugos gali būti išsaugotos jonaviečiams?

Nors šiuo klausimu dirbu pats, aktyviai dirba Jonavos meras ir taryba, Jonavos ligoninės vadovybė, ligoninės išsaugojimą aktyviai palaiko pilietiški Jonavos krašto žmonės, kurie net rengė protesto akciją, tačiau šiuo klausimu vis dar yra itin daug nežinios. 
Nežinoma nei reformos apimtis, nei numatomos investicijos, nei konkrečios ligoninės, kurias ši reforma palies ar kokiu mastu palies, t.y. kokie skyriai bus reorganizuojami, o galbūt uždaromi, nežinomi jokie konkretūs terminai. Kol kas iš centrinės valdžios girdime tik raginimus ir gąsdinimus, kas savo ruožtu kelia baimę ir pyktį. Labai trūksta normalaus, partneryste grįsto dialogo, labai trūksta centrinės valdžios noro įsiklausyti ir suprasti ne tik pačios Jonavos ligoninės realią būklę, bet ir pačio miesto bei rajono gyventojų poreikius. Man asmeniškai kol kas aiškūs tėra keli dalykai: pirma, kaip ir anksčiau, centrinė valdžia laikosi tos pačios taktikos – skaldyk ir valdyk, antra, užsiima gąsdinimu ir savotišku prievartavimu, kad nesulaukus palankaus savivaldos sprendimo galimai nebus jokių valstybės investicijų į ligoninę, o galbūt ir bus mažinamas jos veiklai skiriamas finansavimas, trečia, gaila, kad centrinė valdžia nesiklauso ir neįsiklauso į mūsų poziciją ir ketvirta, visiškai nevertina itin svarbaus fakto, kad šiuo metu esame koronaviruso pandemijos epicentre ir tikrai ne dabar yra laikas užsiimti grandiozinėmis sveikatos apsaugos sistemos reformomis. 

Ar lieka laiko asmeniniams pomėgiams, šeimai?

Na, į šį klausimą labai norėtųsi atsakyti, kad puikiai suderinu darbą ir šeimai skirtą laiką, tačiau akivaizdu, kad laiko ir šeimai, ir laisvalaikiui ar asmeniniams pomėgiams lieka vis mažiau. Stengiuosi rasti laiko kiekvieną vakarą ramiam pasivaikščiojimui su žmona ir sūnumi, nes galima tokiu būdu ne tik pajudėti, tačiau ir aptarti praėjusios dienos įvykius ar tiesiog pabendrauti. Taip pat radęs laisvesnę valandėlę stengiuosi rasti laiko ir kitam savo didžiajam pomėgiui – knygų skaitymui. Per metus jau perskaičiau apie dvidešimt knygų, o šiuo metu skaitau knygą apie Jeruzalės istoriją. Savo eilės laukia fantastinis romanas „Kopa“. Deja, laiko televizoriui beveik nelieka, nors greičiausiai dėl to ir nereikėtų apgailestauti, nes Seimo kanceliarija kiekvienam Seimo nariui du kartus per parą siunčia Lietuvos ir užsienio žiniasklaidos ir naujienų apžvalgą, o tai padeda būti visos informacijos centre.
Dėl ko tikrai apgailestauju, kad daug rečiau laiko galiu praleisti su mama ar uošviais, tam lieka trumpos akimirkos savaitgaliais ar per šventes.

Eugenijus Sabutis - apie pirmuosius kadencijos metus

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 12 Nov 2021 08:23:33 +0200
<![CDATA[Jonavietis G. Cvykas kartu su Lietuvos kiokušin karatė rinktine išvyksta į Rumuniją: ,,Tikiuosi bent jau gražios kovos"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavietis-g-cvykas-kartu-su-lietuvos-kiokusin-karate-rinktine-isvyksta-i-rumunija-tikiuosi-bent-jau-grazios-kovos https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavietis-g-cvykas-kartu-su-lietuvos-kiokusin-karate-rinktine-isvyksta-i-rumunija-tikiuosi-bent-jau-grazios-kovos Lapkričio 13–14 dienomis Rumunijoje vyks Europos jaunimo kiokušin karatė čempionatas, kuriame Lietuvai atstovaus jonavietis G. Cvykas. Ne vieną pergalę skirtingose varžybose iki šiol pelnęs devyniolikmetis tikina, kad kol kas nejaučia didelio nerimo ir džiaugiasi turintis galimybę atstovauti savo šaliai bei klubui. 


Jaučiasi pasiruošęs


Jonavos kiokušin karate ,,Kumite“ klubo sportininkas į Rumuniją vyksta kartu su nacionaline rinktine. Šįkart jis – vienintelis U-20 amžiaus grupėje (svorio kategorija iki 80 kilogramų) besikausiantis lietuvis.


,,Mano varžybos vyks lapkričio 14-ąją. Nesunku suskaičiuoti, kad iki kovų liko vos kelios dienos, tačiau jaudinuosi tik tada, kai pagalvoju apie akimirką, kai išgirsiu savo vardą, Lietuvos pavadinimą ir turėsiu išeiti ant tatamio. 


Jaučiu, kad esu gerai pasiruošęs. Daug treniravausi. Belieka atskleisti tai pačiose varžybose. Turėsiu, ko gero, 3 ar 4 kovas“, – paklaustas apie priešvaržybinį jaudulį kalbėjo G. Cvykas.

Antrą kartą


Tai – antrasis G. Cvyko Europos čempionatas: 2019-aisiais jonavietis savo jėgas išbandė Prahoje vykusiame Europos jaunimo karatė čempionate, iš kurio grįžo su vicečempiono titulu (70–75 kg svorio kategorijoje).


,,Pamenu, kad buvau pakylėtas jausmo, jog pelniau pirmąjį medalį už Lietuvos rinktinę. Maloniai nuteikė ir suvokimas, jog kovojau tarp daugybės stipriausių užsienio valstybių sportininkų“, – teigė G. Cvykas.


Tikisi gražios kovos


Pasiteiravus, su kokiais lūkesčiais jis vyksta į Rumuniją, jonavietis sako, kad jam svarbiausia – graži kova.


,,Savaime suprantama, kad norėtųsi pasiekti kuo aukštesnių rezultatų, užlipti ant prizininkų pakylos ar net tapti čempionu. Visgi, jei nepavyks nieko laimėti, tikiuosi, kad parodysiu gražią techniką, daug gražių ir tikslių judesių. Labiausiai norėčiau, kad po kovų nei aš, nei mano treneriai negalvotų, jog ,,maliau“ bet ką“, – teigė vaikinas.

Dėkingas treneriams


G. Cvyką nuo pat pirmų jo žingsnių šiame sporte mokė ,,Kumite“ klubo treneriai – Alfredas Jakštas bei Valdas Braslauskas. 


,,Esu jiems dėkingas už įdėtą darbą. Jie visada ne tik mokė kovos meno, bet ir davė gyvenimiškų patarimų. Tai padėjo užmegzti abipusį, artimą ryšį.


Ir dabar būna, kad kai man kyla kažkokių klausimų, o tėvai žino, jog jų patarimų galiu nepaklausyti, išgirstu pasiūlymą kreiptis į trenerį, nes jis man pasakys, kaip reikia daryti“, – šypsodamasis pasakojo sportininkas.


Paragintas tėvų


Kas paskatino G. Cvyka susižavėti būtent kovos menais?


,,Vaikystėje lankiau krepšinį, bet kartą sulaukiau tėvų klausimo, ar nenorėčiau išbandyti kovos menų. Jie man pasakė, kad kaip tik matė vieno klubo reklamą.
Ši mintis mane sudomino ir atėjus į pirmąsias treniruotes, jos iškart mane sužavėjo. 


Man patiko didelis krūvis, gerai jaučiausi visame kolektyve, o didžiausią įspūdį paliko vieno iš trenerių rodoma technika: jo spyriai, smūgiai man atrodė tiesiog vau“, – pasakojo G. Cvykas, pridurdamas, jog neabejoja, kad šis sportas padėjo formuotis jo asmenybei.


Sportas užgrūdino


,,Išmokau būti disciplinuotas, kitaip pradėjau žiūrėti į gyvenimą.


Prieš varžybas tu laikaisi griežtos dietos, esi alkanas, bet žinai, jog turi mesti svorį, jauti ir šiokį tokį nerimą, bet prisiverti daryti tai, ką turi. Tiesiog žinai, kad tavęs laukia varžybos ir tu nenori nuvilti nei savęs, nei trenerių. Tai užgrūdina tave emociškai ir stipriną charakterį“, – kalbėjo jonavietis.


Dalis stiprios komandos


Kalbėdamas apie savo patirtį sporte G. Cvykas pastebi, kad Jonavoje yra užaugęs ne vienas sportininkas, demonstruojantis puikius rezultatus.


,,Mūsų miesto sportininkai tikrai stiprūs. Jei kalbėsime apie karate varžybas, neretai būna taip, jog į jas atvyksta 5 ar 6 ,,Kumite“ atstovai, kurie pariveža 4 ar 5 medalius.
Tai tikrai džiugina, o žinojimas, jog tu atvyksti kaip dalis stiprios komandos, dar labiau motyvuoja ir tave patį“, – pokalbio pabaigoje sakė G. Cvykas.

Lietuvai kiokušin karatė Europos čempionate atstovausiantys sportininkai į Rumuniją išvyksta jau šiandien, lapkričio 10-ąją.


Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Asmeninio archyvo ir A. Barzdžiaus nuotr.

Jonavietis G. Cvykas kartu su Lietuvos kiokušin karatė rinktine išvyksta į Rumuniją: ,,Tikiuosi bent jau gražios kovos"

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 10 Nov 2021 13:03:37 +0200
<![CDATA[Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavoje-seimos-versla-puoselejantys-maja-ir-fiodoros-neabejoja-darbas-kartu-jiems-suteike-ne-viena-privaluma https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavoje-seimos-versla-puoselejantys-maja-ir-fiodoros-neabejoja-darbas-kartu-jiems-suteike-ne-viena-privaluma Maja ir Fiodoras Konošenkos – jonaviečių šeima jau daugiau nei trejus metus vystanti nuosavą verslą, kuris teikia lazerinio graviravimo bei pjaustymo paslaugas. ,,Engrava“ pavadinta įmonė greitai surado savo klientų ratą, tačiau šis plečiasi iki šiol ir Jonavoje įkurtose dirbtuvėse pagamintais gaminiais naudojasi ne tik jonaviečiai bei kitų Lietuvos miestų, bet ir Anglijos gyventojai. Kaip sako pati pora, šeimos verslo kūrimas Jonavoje buvo vienas geriausių jų sprendimų.

 
Norėjo dirbti sau


Olandija, Vokietija, Anglija, didieji Lietuvos miestai ir galiausiai Jonava – vietas, kuriose ieškojo savo kelio, papildydami vienas kitą, vardijo Maja ir Fiodoras.


Pora prisimena, kad išbandė ne vieną darbą, kuriame, jų žodžiais tariant, teko dirbti ne sau, o kitiems.


,,Kaip ir dauguma, susitikdavome po darbų namuose, o kitą rytą vėl išsiskirdavome ir eidavome į darbus. Jutome, kad tai netenkina mūsų. Norėjosi dirbti sau“, – prisimena F. Konošenka.


2018-aisiais įsteigta įmonė iš pradžių buvo orientuota į metalo graviravimą tiek fiziniams asmenims, tiek ir įmonėms, pramoninių ženklų, informacinių lentelių gamybą, reklaminių gaminių ženklinimą, vėliau prisidėjo ir medienos apdirbimo, frezavimo veikla.


Susidomėjo klientai iš užsienio


Greitai savo produktais sudominę jonaviečius, vos po kelių mėnesių darbo Maja bei Fiodoras Konošenkos patraukė ir užsienio klientų dėmesį.


„Viena Anglijoje veikianti įmonė, kuri gana plačiai dirba su vaikams skirtomis, į ekologiją orientuotomis prekėmis: vaikiškomis sūpynėmis, mediniais nameliais, laipynėmis, pamatė mūsų paslaugų skelbimą internetiniame portale ir susisiekė. Joje dirba ne vienas lietuvis, o dauguma jos siūlomų prekių yra perkamos iš Lietuvos gamintojų. 


Buvo pasakyta, kokio produkto tikimasi, mes pagaminome, suderinome kainas ir dirbame iki šiol. 


Šiuo metu eksportuojame apie 15 ar 20 su lazeriu pjaunamų ir graviruojamų gaminių, taip pat apie 20 frezuotų, stambesnių konstrukcijų produktų“, – pasakojo F. Konošenka.

Mato potencialą


Verslininkai džiaugiasi ne tik minėtu bendradarbiavimu, bet ir tuo, jog jis suteikė galimybę prisidėti prie lavinamųjų priemonių vaikams kūrimo bei projektavimo.


,,Ši sritis įdomi tiek man, tiek žmonai. Tiesą sakant, ji ir pradėjo daugiau domėtis tuo. Matome, jog Lietuvoje vis daugiau dėmesio sulaukia įvairiapusiško bei harmoningo vaikų lavinimo filosofijos, tokios kaip „Montessori“ bei ,,Valdorfo“. 


Esame bendravę su keliais darželiais, kurie vadovaujasi ,,Montessori“ ideologija. Taip pat ne vienam darželiui esame pagaminę gaminių pagal jų užsakymą“, – kalbėjo F. Konošenka.


,,Asmeniškai mane seniai traukė tai, kas susiję su vaikų ugdymu ir auklėjimu. Vis skaičiau apie tai, ieškojau informacijos ir pagalvojau, jog mes galime prisidėti prie tam reikalingų gaminių sukūrimo“, – pridūrė M. Konošenka.


,,Galimybių – daug, tačiau mus šiek tiek stabdo laiko trūkumas. Juolab, kad neseniai gimė mūsų vaikelis... Gal, kai jis paaugs, turėsime daugiau laiko šių idėjų plėtrai bei realizavimui, o ir praktiškai galėsime išbandyti“, – šypsodamasis kalbėjo F. Konošenka.

Per savo patirtį


Iš kur pora semiasi idėjų savo produktams?


,,Gaminiai, kurie yra siūlomi mūsų elektroninėje parduotuvėje, neretai kuriami per mūsų pačių patirtį: kartais juos įkvepia kažkur ,,pačiupinėti", matyti ir mums patikę daiktai, kartais – interneto platybėse pastebėti gaminiai, atitinkantys mūsų koncepciją, gamybos galimybes. Neretai įkvėpimo semiamės iš užsienio kūrėjų ar gamintojų. Naujos idėjos padeda sukurti išskirtinius produktus.


Jei kalbėsime apie individualių gaminių kūrimą, visada stengiamės į juos įdėti kažką savo net ir tada, kai klientai kreipiasi su konkrečiais pavyzdžiais. Niekada negaminame identiškų produktų, patobuliname juos, pakeičiame pagal klientų poreikį, pasiūlydami kažką įdomaus“, – teigė M. Konošenka.


Ir kardas, ir šoviniai


F. Konošenka pastebi, kad pastaruoju metu lazerio graviravimo paslaugos itin domina kariškius.  


,,Jie turi gana įdomių tradicijų, tai ir graviravimo paslaugų vis pasiprašo. Neseniai buvome gavę užsakymą išgraviruoti šovinius. Žinoma, jie tam buvo paruošti. 


Smagu tai, kad atėję kariškiai pasakoja girdėję rekomendacijas iš kitų kariškių. Tai kiek ten tų jų dalinių yra Rukloje  – 5 ar 6, ko gero, dauguma jų yra pas mus lankęsi“, – svarstė jonavietis.


Be šovinių, ,,Engravoje“ graviruota ir daugiau įdomių gaminių: skirtingi juvelyriniai dirbiniai, kardas, gitara, įvairios kariškiams priklausančių ginklų detalės. 


,,Žmonėms patinka personalizuotos dovanos. Graviūra padeda tai užtikrinti, nes daiktas tampa unikalesnis, suasmenintas ir bent šiek tiek įdomesnis, nei tiesiog nupirktas iš parduotuvės“, – kalbėjo F. Konošenka.


Didelių iššūkių nematė


Klausantis ,,Engravos“ įkūrėjų pasakojimo – akivaizdu, jog šie nestokoja optimizmo. Optimizmo jiems netrūksta ir pasiteiravus apie sunkumus vystant verslą.


,,Man atrodo kažkokių didelių iššūkių nebuvo. Gal mes visada mokėjome sunkumus paversti privalumais, nes ieškodavome išeities“, – kalbėjo F. Konošenka.


,,Aš taip pat manau, jog viskas vystėsi gana paprastai. Negalėčiau išskirti kažkokių didelių kliūčių, o ir pradžioje sulaukėme Užimtumo tarnybos pagalbos. Ji mums suteikė finansinę paramą, už kurią galėjimo įsigyti pirmą įrangą. Tai man suteikė kažkokio didesnio tikėjimo.
Tiesą sakant, mes iki šiol visiems sakome, kad džiaugiamės gavę pagalbą“, – gražių žodžių negailėjo M. Konošenka. 


Papildo vienas kitą


Pasiteiravus, ar verslo plėtojimas, kai abu jo partneriai yra šeimos nariai, turi daugiau pliusų, ar minusų,  jonaviečiai tikina dėl to matantys tik privalumus.


,,Mes papildome vienas kitą. Maja – labai stipri „popierių“ ir dizaino tvarkymo reikaluose, kas man sekasi labai sunkiai. Mano stiprioji sritis – techninė, todėl man puikiai pavyksta išspręsti beveik bet kokius gamybos klausimus.  


Kartais būna taip, kad Maja kažkokioje užduotyje mato didelę problemą, tada ateinu aš ir sakau, jog jokios problemos čia nėra, nes aš ją paprastai ir greitai sutvarkysiu. Būna ir atvirkščiai. Taigi, mano žmona – puiki verslo kompanionė“, – teigė F. Konošenka.


,,Mums kažkaip natūraliai viskas dėliojosi. Tarpusavyje nejautėme jokios konkurencijos, nesakėme, jog kažkuris padarė mažiau ar daugiau. Tiesiog dirbome bendrai dėl mūsų“, – pasakojo M. Konošenka.


,,Dirbi kartu, uždirbi kartu ir viską planuoji kartu. Manau, kad tai yra tik dar vienas šeimos verslo pliusas“, – pridūrė F. Konošenka.


Patogus miestas


Pliusų jonaviečiai įžvelgia ir tame, kad paklaidžioję po pasaulį, jie visgi apsisprendė apsigyventi bei įkurti verslą ne kur kitur, o Jonavoje. 


,,Aš visada sakau, kad Jonavoje mes turime šiokią tokią bėdą – esame jaunų protų gamykla ir eksportuotojai: nemaža dalis jaunų žmonių išvažiuoja mokytis į kituose miestuose esamus universitetus ir nebegrįžta. 


Mes grįžome. Kodėl? Nes čia – faina... Atsikeli, 3–5 minutės kelio ir tu darbe. Vilnius, Kaunas – taip pat netoli.


Kamščių nėra, mokyklos darželiai – arti, miestas švarus, gražus. Turime daug parkų, dviračių takų, kalnų dviračių trasą, stadioną, netrukus turėsime baseiną... Ir čia – ramu! Gal šis miestas ir turėtų patikti ramybę mėgstantiems, neskubantiems žmonėms?“, – retoriškai klausė F. Konošenka.


,,Mes daug apvažiavome, bet kažkaip norėjosi grįžti ten, kur tėvai, artimieji. Esame prisirišę prie namų ir mums čia gera“, – kalbėjo M. Konošenka.


Daugiau vietos gamybai


Pasakodami apie savo verslą, Fiodoras ir Maja Konošenkos prasitaria, kad jau kurį laiką džiaugiasi stiprėjančia gamybine baze.


,,Maždaug prieš metus prisijungėme 200 kvadratų dydžio dirbtuves. Jos įsikūrę už Jonavos. Tam, kad darbai eitųsi lengviau, patalpas vis pasitvarkome, atnaujinome dalį įrangos. Čia daugiausiai dirbama su stambesnių gabaritų gaminiais: atliekamas frezavimas, konstravimas, pakavimas bei kiti apdirbimo darbai.


Pirmosiose dirbtuvėse, Kauno gatvėje, toliau dirbama su lazeriu,  termo spauda ant drabužių ir verslo dovanomis.


Jei ir toliau viskas klostysis gerai, galbūt bus galima keltis sau ir didesnius tikslus“, – pokalbio pabaigoje sakė F. Konošenka. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų

Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų ]]>
jonavoszinios.lt Sun, 31 Oct 2021 21:55:25 +0200
<![CDATA[Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-rajone-isikures-zirgynas-atgime-naujam-gyvenimui https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-rajone-isikures-zirgynas-atgime-naujam-gyvenimui Jonavos rajone, Šveicarijos seniūnijoje, Meškonių kaime, įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui – vasarą jį įsigijusios trys jodinėjimo trenerės: Rugilė Žižniauskaitė, Daiva Pakulienė ir Sandra Stepuro džiaugiasi greitai sulaukusios lankytojų susidomėjimo. Netrukus žirgyne bus suorganizuotos ir pirmosios konkūro bei dailiojo jojimo varžybos, kuriose dalyvaus ne tik jonaviečiai, bet ir miesto svečiai. 


Didelis susidomėjimas


Dailiojo jojimo bei konkūro pamokos vaikams ir suaugusiems, būreliai, individualūs užsiėmimai – visa tai visai šalia Jonavos gali rasti žirgų mylėtojai.  


Kaip pasakoja pačios žirgyno savininkės, vos pradėjus veiklą, jos pajuto didelį žmonių susidomėjimą.


,,Grupės susirinko tikrai greitai. Treniruotėse turime ir vaikų, ir suaugusių, nes nėra amžiaus cenzo, kuris nusakytų, jog mokytis joti yra per vėlu“, – teigė Rugilė.


,,Greitai pamatėme, kad Jonavai tikrai reikėjo veikiančio žirgyno, o ir buvęs savininkas pasakojo, jog jam užsidarinėjant, buvo keli vaikai, kurių jis tiesiog negalėjo išvyti – jie ,,neatlipo“ nuo žirgų“, – pridūrė Daiva.


Įdėjo daug darbo


Pastaruosius keletą metų šis Jonavos žirgynas nevykdė veiklos. Dėl to čia įsikurti nusprendusios merginos turėjo gerokai paplušėti.


,,Gavome nenaudotą pastatą, tad jame buvo daug šiukšlių, vamzdynai buvo avarinės būklės, net vartai užrūdiję. Turėjome sutvarkyti aptvarus, įsirengti gyvenamąsias patalpas, kur galėtų gyventi žmogus, besirūpinantis žirgais. Jose dabar apsigyveno Sandra. 


Daug darbų atlikome pačios su dviejų vyrukų pagalba, tačiau tai užtruko – jei žirgyną įsigijome birželį, veiklas pradėjome tik liepą. Galiu pasakyti, kad visos juodai dirbome“, – teigė Rugilė.

Džiaugiasi pagalba


Pasakodamos apie įkurtuves, žirgyno savininkės džiaugiasi sulaukę ir vietinių pagalbos.


,,Nei viena iš mūsų nėra jonavietė. Dėl to kilo problemų, kai bandėme ieškoti darbams atlikti būtino traktoriaus ar net šieno žirgams. Nusprendėme kreiptis pagalbos į vietinę valdžią, tikėdamosis, kad ji galės užvesti ant kelio ir mes gavome ne tik pagalbą ieškant mums reikiamų paslaugų, bet ir didelį palaikymą“, – kalbėjo Daiva. 


,,Ypatingai daug dėmesio mums parodė Šveicarijos seniūnija ir jos seniūnas. Jis ir dabar kartais paskambina ir paklausa: ,,Kaip jūs ten laikotės?“ Trumpai sakant, pamatėme, kad čia gyvena nuostabūs ir geranoriški žmonės“, – kalbėjo Rugilė. 


Pirmosios varžybos


Šveicarijos seniūnija palaikymą išreiškė ir lapkričio 6-ąją žirgyne organizuojamoms varžyboms.
,,Šiame renginyje dalyvaus ne vienas mūsų mokinys, taip pat raiteliai iš kitų žirgynų. Geriausiai pasirodę bus apdovanoti Šveicarijos taure, kurią įsteigė seniūnija“, – kalbėjo Sandra.


,,Tikimės, kad šis renginys bus smagi šventė ir galimybė raiteliams pamatyti, ką reiškia dalyvauti varžybose. Manome, jog tai – gera praktika mūsų ugdomai kartai“, – teigė Rugilė, pridurdama, kad žiūrovai gali tikėtis išvysti gražų reginį.

Norėjo savo žirgyno


Kas lėmė, kad iš skirtingų miestų kilusios moterys nusprendė pradėti nuosavą verslą būtent Jonavoje?


,,Kurį laiką mes su Sandra buvome atsitraukę nuo šio sporto, tačiau praėjusią žiemą grįžome į jį.  Pamažu įsigijome vis daugiau žirgų, kurie buvo laikomi skirtinguose žirgynuose. Supratome, kad mums darosi per brangu mokėti kitiems, o ir lakstyti per kelias vietas – pakankamai komplikuota.


Svarstėme, kad būtų puiku turėti savo žirgyną, tačiau manėme, jog greitai šios minties realizuoti nepavyks.


Tačiau vieną vakarą apie tai prakalbome su Daiva ir ji pasakė, kad žino parduodamą arklidę. Susirinkome visos trys, nuvažiavome jos apžiūrėti, susitarėme dėl pirkimo ir viską pradėjome“, – pasakojo Rugilė. 


Žirgai traukė it medus


Tiek Daivą, tiek Rugilę, tiek Sandrą galima vadinti tikromis žirgų sporto entuziastėmis – visos jos jojimu susidomėjo dar vaikystėje.


,,Kai man buvo 7-eri, į mano namus lyg viesulas, pilna įspūdžių, įlėkė draugė ir pasakė, kad lankėsi žirgyne. Aš iškart susidomėjau ir paklausiau, kada ji vėl važiuos, bet tėvai man uždraudė vykti kartu.


Tuomet turėjau sekti pasakas: sakiau, kad tik pabūsiu pas draugę, bet su jos tėvais nuvažiavome į žirgyną.


Nuvykus jaučiau baimę ir net paniką, bet žirgai man buvo tokie gražūs, kad aš tiesiog lipau per visas savo baimes: iš pradžių važiuodavau tik pasižiūrėti. 


Vėliau pradėjau įkalbinėti mamą, kad ji leistų mane mokytis joti, nes tėtis buvo kategoriškas. Jis kartojo, jog galiu susižaloti, likti neįgalia, kad kojos bus kreivos (aut. past. šypsosi), bet aš gavau mamos užtarimą, pradėjau lankyti žirgyną ir taip žirgai tapo labai svarbia mano gyvenimo dalimi“, – pasakojo Rugilė.


Teko meluoti amžių


Joti tėvai neleido ir Daivai.


,,Nuo mažens mane žavėjo žirgai ir šunys, bet tėvai nenorėjo, kad aš jodinėčiau, bijojo, kad susižalosiu. 


Pamenu, būdavo nuvažiuojame į kaimą, o aš vis paslapčia iki arklio nueidavau, nors tėvai labai draudė. Gal tas draudimas ir paskatino tik dar didesnį norą.


Sulaukus 11 metų, atėjau į jodinėjimo pamokas. Kadangi tai vyko tais laikais, kai viskas buvo už dyką, susirinko daug norinčių mokytis.

 
Girdžiu, kad vaikų klausinėja, kiek jiems metų ir jei tau 11-a, tu jau nepriimamas. Ką aš dariau? Melavau, kad man 10 ir po trijų mėnesių iš didelio mūsų būrio likome tik trys. 


Tada buvo įprasta, kad mergaitės mokėsi dailiojo jojimo, berniukai – trikovės ir šokinėjo per kliūtis.


Taip aš papuoliau į dailųjį jojimą ir visai to nesigailiu, nes jei konkūrą moka daug kas, dailiojo jojimo – vienetai“, – pasakojo ne tik kitus treniruojanti, bet ir varžybose teisėjaujanti Daiva.


Iš dailiojo čiuožimo – ant žirgo


Sandros tėvai tikėjosi, kad jų dukra bus dailiojo čiuožimo atstovė, tačiau pati ji turėjo kitokių planų. 


,,Kaip ir Rugilė bei Daiva, arklius mylėjau nuo mažens, bet tėvai tuo nei kiek nesidžiaugė. Mamos svajonė buvo dailusis čiuožimas ir ji mane užrašė į jį. 


Kai kraustėmės su šeima į Trakus, pravažiuojant pamačiau arklio paveikslėlį, tiksliau – į žirgyną nukreipiantį ženklą. Gal metus zyziau, kad mane nuvežtų į jį, na ir vieną dieną nuvežė, o po to karto aš nieko kito nebenorėjau. 


Nuėjusi į mokyklą susiradau draugę, kuriai pasakiau, jog žinau, kur yra žirgynas. Eidavome iki jo gal 7 kilometrus pėstute. Buvo visai nesvarbu ar lijo, ar snigo, ar buvo 20-ies laipsnių šaltis. 


Taip meluodavau tėvams, kad būname su drauge pas ją. Mes abi susitarėme su žirgyno savininku, kad padėsime jam atlikti reikiamus darbus už galimybę joti. Na ir vieną dieną aš nukritau, stipriai susižalojau, negalėjau eiti į čiuožimo treniruotę. Kai mama pamatė mano nubrozdintą nugarą, turėjau pasipasakoti. Nusprendžiau mesti čiuožimą. 


Tėvai ilgai pyko, bet aš toliau dariau savo – paslapčia mokiausi joti“, – prisiminė Sandra.


Ir išgelbėti iš blogų rankų


Jonavos žirgyno aptvarus užpildė du poniai ir 19 žirgų. 


,,Ši kumelė – trakėnų veislės, ji turi puikų judesį, čia – jau patyręs žirgas su daug apdovanojimų, šis – iš Olandijos...“, – rodydama į atskirus aptvarus vardijo Rugilė.


,,Čia yra ir žirgų, kuriuos merginos išgelbėjo iš blogų rankų. Tiesiog jei jau matome, kad reikia padėti, neinvestuojame į žirgyną, bet perkame ir taip gelbėjame žirgus. Kitaip nesigauna, nes darbas su žirgais – lyg liga. Jei jau nesirgtume ja, mūsų čia ir nebūtų“, – teigė Daiva.


Klausantis Sandros, Daivos ir Rugilės nesunku pastebėti, kad apie žirgus jos galėtų kalbėti ištisas valandas: kiekvienas jų turi vardą, savą istoriją.


Pagalbos nebus per daug


Norintys prisidėti prie žirgyno puoselėjimo ir iš arti pamatyti pačius žirgus, kviečiami savanoriauti.
,,Papildomos rankos mums pravers visada. Taip pat nuolat ieškome šieno, pjuvenų, avižų, miško smėlio“, – pokalbio pabaigoje sakė Sandra. 

Informaciją apie žirgyno veiklą galite sekti  Dailiojo jojimo mokyklos ,,Facebook" paskyroje. Ją surasite paspaudę čia.


Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui

Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui ]]>
jonavoszinios.lt Sat, 30 Oct 2021 23:39:09 +0300
<![CDATA[Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/meningokokine-infekcija-pakeite-a-ivanauskaites-poziuri-i-savo-kuna-pradejau-vertinti-ji-tuomet-kai-jis-buvo-silpnas-ir-nusetas-zaizdomis https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/meningokokine-infekcija-pakeite-a-ivanauskaites-poziuri-i-savo-kuna-pradejau-vertinti-ji-tuomet-kai-jis-buvo-silpnas-ir-nusetas-zaizdomis Meningokokas - tokią diagnozę prieš 6 metus išgirdo jonavietė Aurelija Ivanauskaitė (24 m.) ir ją pas medikus atlydėjusi jos šeima. Iškart po to laukė skaudžių ir sunkiai pakeliamų įvykių virtinė: mergina medikamentų pagalba laikinai panardinta į komą, jai amputuoti dešinės rankos plaštakos bei abiejų kojų pirštai, o po kūną nusėjusių bėrimų, jų vietoje liko randai, kurie iki šiol primena apie infekciją. Kaip sako pati Aurelija, visa tai paskatino kitokį jos požiūrį į savo kūną ir šiandien ji atvirai kalba apie meilę sau, moterų seksualumą, dalyvauja drąsiose fotosesijose bei dirba su negalią turinčiais žmonėmis.


Veiklų - apstu


Dar visai neseniai A. Ivanauskaitė kartu su drauge G. Petrauskaite dirbo ties judviejų projektu ,,Dūšios", kuris skatina poras atsiverti vienas kitam jaunų verslininkių sukurtų  kortų žaidimo pagalba. Ir nors pastarajam sekasi išties gerai, A. Ivanauskaitė nusprendė pasukti kitu keliu. Išėjusi iš ,,Dūšių" ir palikusi šį verslą draugės rankose, ji prisijungė prie ,,Hero talents" - unikalių modelių ir pranešėjų agentūros, sukurtos įgalinti negalią turinčius žmones įsitraukti į reklamą ir renginius.

Pati A. Ivanauskaitė prieš keletą savaičių turėjo fotosesijas su ,,Not perfect linen", ,,Lindex", ,,Corpo" ir ,,About wear" drabužių prekiniais ženklais. Taip pat įsidarbino žmonėms su negalia susirasti darbą padedančiame projekte ,,Unikalus gyvenimas". 


Negana to, mergina savo ,,Instagram" paskyroje nuolat kalba apie seksualumą, netobulo kūno priėmimą, kas sulaukia nemažai internautų dėmesio: jonavietės įrašus palaikančiais komentarais pasitinka ir mažai matomi veidai, ir ne vienas Lietuvoje žinomas influenceris.


Nusprendė dalintis savo kelione


Paklausta, kas lėmė tokį jos transliuojamą turinį, A. Ivanauskaitė atvira -  meningokoko infekcija. 
,,Pradėjau vertinti savo kūną, kai jis buvo nusėtas žaizdomis ir labai labai silpnas. 

,,Instagramas" po truputį tapo vieta, kur sugalvojau dalintis savo kelione su juo. Taip pat vieta, kur nebebijojau užimti vietos ir reikšti save per fotografiją. Tai man padėjo pamilti savo kūną ir suprasti, kiek iš to kyla įkvėpimo veikloms. 


Ir tada įvyko magiškas dalykas - tai paveikė kitas moteris! Turėjau progą būti kitoms tuo, ko man pačiai trūko: drąsių, nenufotoshopintų, kupinų emocijų moterų, reprezentuojančių mane", - kalbėjo mergina.


Malonus dėmesys


Be žavesį jos įrašams išreiškiančių asmeninių žinučių, A. Ivanauskaitė yra sulaukusi malonaus dėmesio ir iš gatvėje sutiktų gerbėjų.


,,Kaune turėjau susidūrimus su merginomis, kurios pasakė, kad mane seka ir joms labai patinka tai, ką darau, mano charizma! 


Buvo visiškai šokiruota ir labai dėkinga joms už tai", - prisiminė jonavietė.  


Sulaukia ir kritikos


Nepaisant daugybės teigiamų reakcijų, A. Ivanauskaitė pripažįsta sulaukianti ir kritikos dėl atvirai  demonstruojamo kūno, pasisakymų, susijusių su moterų seksualumu.


,,Dažniausiai kritika mane pasiekia per aplinkinius... Bet visą kritiką aš labai gerai suprantu. Pati dar giliai turiu tam tikrų ribojančių įsitikinimų, kuriuos bandau naikinti keldama nuotraukas arba kalbėdama nepatogiomis temomis. 


Net ,,Dūšias" kūrėme iš noro, jog visi pokalbiai ir kūnai galėtų būtų išgirsti ir pamatyti. Tokiems pokyčiams reikia laiko ir noro. 


Kalbant apie moterų seksualumą, jis iki šiol taip stipriai gėdinamas, kad man vis dar užverda kraujas apie tai pagalvojus.  


Storesnių moterų seksualumas apskritai yra net nesuvokiamas. Kaip ta priimu? Nepriimu. Aš esu seksuali, aš noriu tokia būti, man tai patinka. Mūsų kūnai man yra menas, kuris nebūtinai turi būti pakabintas tik miegamajame. 


Man gražu klausytis gražios dainos, man taip pat gražu žiūrėti į seksualumu sklindančią moters nuotrauką.  Tačiau kiekvienas turėtų labai stipriai susimastyti, jei tai iškart asocijuojasi su sekso objektu, kuris skirtas vyrui tenkinti", - kalbėjo jonavietė.


Tikslas - leisti sau būti


Tie kas domisi A. Ivanauskaitės veikla, ko gero, sutiktų, kad išgirdus jos pavardę prieš akis išnyra pozityvu spinduliuojančios merginos vaizdas. Visgi, jonavietė savo ,,Instagram" paskyroje neslepia ir tų gyvenimo akimirkų, kurias lydi ašaros.


,,Aš nesu nugludinta. Dėl to negaliu turėti nugludinto ,,Instagram'o". Aš nesu produktas, kurį įvairiais marketinginiais būdais reikia parduoti. Aš nesu menininkė, kuri matytų derančias spalvas ir mokėtų dėlioti kompozicijas. Aš - žmogus, kupinas gyvybės. 


Pas mane tiek visko daug: daug grožio, betvarkės, emocijų. Norisi tuo didžiuotis ir dalintis. Pagrindinis to įvairiapusiško turinio tikslas yra sau tiesiog leisti būti, o būnu aš visokia (aut.past. - šypsosi): ir santūri, ir garsi. Tačiau, būtent tai nuveda mane pas įvairiapusius žmones ir įtraukia į įvairiausias nuostabias patirtis", - teigė A. Ivanauskaitė. 


Visada ieškojo nuotykių


Pasiteiravus, ar galima sakyti, kad meningokoko infekcija pakeitė jos asmenybę, mergina atsako, kad ir taip, ir ne.


,,Vertinu galimybę vaikščioti ir būti nuo nieko nepriklausoma. Tai pagrindinis dalykas, kas, galbūt, pasikeitė. Nuotykių ieškojimas visada buvo manyje, o santykis su mano kūnu visada buvo beprotiškas. Manau, tai tęstųsi net jei ir nebūtų amputacijų. 


Labai sunku šiame trendus mėgstančiame pasaulyje susitaikyti su ,,pasekme”, kad mes skiriamės nuo tų, kas pasidarė operacijas ar skyrė daugybę pinigų savo išvaizdos puoselėjimui. 
Kai netekau pirštų, supratau, kad jau net ir lengva kosmetinė procedūra prie to grožio idealo neprives", - teigė mergina. 


Norėtų daugiau dirbti su moksleiviais


Kalbėdama apie savo veiklas, A. Ivanauskaitė tikina, kad ateityje norėtų daugiau dirbti su moksleiviais.


,,Noriu būti tuo, ko man pačiai trūko mokykloje ir dalintis tuo, ką atradau dalyvaudama ,,Minded VDU" (aut.past.- verslumo akademija) veikloje. 


Man yra tekę mentoriauti Tauragėje. Tuomet supratau, kokie gyvenimą keičiantys mainai tai gali būti. Man labai patinka priminti žmonėms, kokie galingi jie yra ir palaikyti jų svajones. 
Žinau, kaip tai įkvepia ir skatina. Todėl norisi moksleiviams padėti suprasti, kad gyvenimas yra išprotėjęs ir mes visi, kaip kalakutai be galvų, dažnai lakstom be atsakymų, bet visi paprasčiausiai norime būti vertingi bei laimingi. Mano manymu, tai gali suteikti mylimos veiklos. 


NIEKAS neturėtų mūsų nuo jų atkalbinėti, trukdyti mums būti unikaliais ir klausyti savo širdies", - pokalbio pabaigoje sakė A. Ivanauskaitė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Asmeninio archyvo, Dominykos Ambroževičiūtės, Solveigos Ostrofskytės, Gintarės Petrauskaitės ir Skaistės Gulbelės nuotraukos. 

Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis"

Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" ]]>
jonavoszinios.lt Wed, 27 Oct 2021 21:01:33 +0300
<![CDATA[Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kuno-rengybos-varzybose-laurus-skinanti-g-butaite-apie-meile-sportui-sukaupta-patirti-ir-ateities-tikslus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kuno-rengybos-varzybose-laurus-skinanti-g-butaite-apie-meile-sportui-sukaupta-patirti-ir-ateities-tikslus Goda Butaitė – 19-metė mergina vos per metus spėjusi susižerti ne vieną laimėjimą kūno rengybos varžybose. Vytauto Didžiojo universitete biotechnologijų mokslus kremtanti jonavietė šiais metais atstovavo Lietuvai ir IFBB Europos kultūrizmo bei fitneso čempionate. Kaip sako pati G. Butaitė, kiekvienose varžybose ji įgauna įvairiapusės patirties, tačiau sporto nauda nesibaigia vien tik kūno tobulinimu – jonavietė neabejoja, kad jo dėka ji tapo stipresne asmenybe.


Degė motyvacija


Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikini atvirojo 41-ojo čempionato „Fit pairs“ laimėtoja (pasirodė kartu su D. Rapšiu), Lietuvos jaunimo ir „Fit model“ pirmenybių jaunimo merginų bikini kategorijos II vietos laimėtoja, Lietuvos kultūrizmo, fitneso, bikini ir „Fit model“ 31-osios atvirosios taurės varžybų jaunimo bikini kategorijos iki 23 m. čempionė – tai tik dalis G. Butaitės titulų. Ji juos pelnė per itin trumpą savo kaip sportininkės karjeros kelią – pirmą kartą ant kūno rengybos varžybų scenos jonavietė užlipo praėjusį rudenį. Tiesa, tuomet G. Butaitė nepelnė prizinės vietos, tačiau tai jos nei kiek nenuliūdino.


,,Pirmasis mano varžybinis startas įvyko Tauragėje. Ten, savo kategorijoje, t. y. jaunimo bikini iki 23 m., buvau šešta iš šešių. Kadangi žinojau, kad viską padariau taip, kaip reikėjo, likau labai laiminga. 


Po šių varžybų tik dar labiau degiau motyvacija tobulėti ir siekti aukštesnių rezultatų“, – kalbėjo mergina.


Veiklomis turtingas miestas


Dar mokydamasi pagrindinėje mokykloje mergina lankė sportinę aerobiką, taip pat užsiėmė lengvąja atletika, kartu su bendramoksliais dalyvaudavo keturkovės varžybose. Prisimindama pirmuosius savo žingsnius sporte G. Butaitė džiaugiasi, kad Jonavoje gyvenantis jaunimas turi puikias galimybes propaguoti aktyvų gyvenimo būdą.


,,Man su kiekvienais metais meilė sportui tik didėjo: pamažu pradėjau domėtis sveika mityba, pakeičiau savo gyvenimo būdą ir aktyvus laisvalaikis bei sveika gyvensena tapo neatsiejama mano kasdienybės dalimi.


Galiu pasakyti, kad Jonavoje yra daugybė įvairių sporto šakų būrelių, kiekvienas jonavietis, ir ne tik, gali įsitraukti į jam patinkančią veiklą bei siekti aukštumų. Čia sudaromos sąlygos pasiruošti ir dalyvauti ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių varžybose“, – kalbėjo G. Butaitė.


Atrodė nepasiekiama


Būdama paaugle jonavietė žavėjosi kūno rengyba užsiimančių sportininkių išvaizda, tačiau net nesitikėjo, kad vieną dieną stovės šalia jų ant scenos. 


,,Stebėdavau jas ir grožėdavausi, apie varžybas svajodavau tik tyliai. Tada net negalvojau, jog šios svajonės taps realybe. Man tai atrodė nepasiekiama.


Visgi, atėjo metas, kai nusprendžiau pabandyti. Prireikė 3 mėnesių specialaus pasiruošimo ir varžybose rungiausi pati“, – kalbėjo G. Butaitė. 


Atstovavo Lietuvą


Šiais metais mergina dalyvavo ne tik Lietuvoje bei Latvijoje surengtose varžybose, bet ir Ispanijoje vykusiame Europos kultūrizmo ir fitneso čempionate.  


,,Savo kategorijoje užėmiau 5-ąją vietą. Džiaugiuosi čia sukaupta patirtimi. Man buvo labai įdomu pamatyti aukšto meistriškumo sportininkus iš įvairių šalių. 


Ten jaučiausi tikrai gerai, nes suvokiau, jog mane supa žmonės su tokiais pačiais tikslais. 
Tiesą sakant, man pačiai buvo keista, jog būdama tik 18-os metų, jau turėjau galimybę sudalyvauti tokio lygio varžybose.


Nepaisant to, lipdama ant scenos jaučiausi labai drąsiai, jaučiau visapusišką palaikymą iš savo komandos, todėl visiškai nesijaudinau“, – kalbėjo G. Butaitė.

Ilgai lydėjo prisiminimai


Paklausta, kas jai paliko didžiausią įspūdį Europos čempionate, mergina pasakoja apie išskirtinį dėmesį sportininkams.


,,Įdomu bei neįprasta buvo tai, kad viešbučio, kuriame viešėjo sportininkai, restoranas gamino maistą, skirtą būtent besiruošiantiems varžyboms. Dėl to mums nereikėjo rūpintis maisto gamyba, stebino ir sveiko maisto įvairovė.


Itin atsakingai buvo parinktas sceninis apšvietimas. Tai leido nuotraukoms perteikti būtent tokią sportininkų formą, kokią matė teisėjai. 


Grįžusi iš Europos čempionato ilgai vaikščiojau su šypsena veide. Įsimintinų akimirkų kraitis – tikrai nemažas“, – teigė jonavietė.


Sustyguota dienotvarkė


Nesunku suskaičiuoti, kad pirmosioms varžyboms jaunutė mergina pradėjo ruoštis besimokydama gimnazijoje. Kaip nauji tikslai sporte pakeitė jos kasdienybę?


,,Mokydamasi mokykloje aš niekada neturėjau laisvo laiko: po pamokų bėgdavau į meno mokyklą, tuomet į jau minėtas treniruotes, o grįžusi namo mokydavausi. Visą savo laisvą laiką atidaviau mokslams. 


Dėl to manau, kad šis sportas neturėjo didelės įtakos mano užimtumui, laisvalaikiui. Aš tik dar labiau išmokau susiplanuoti savo laiką, kad suspėčiau padaryti visus darbus ir viskas būtų atlikta gerai.


Dabar treniruojuosi 5–6 kartus per savaitę. Bent kartą stengiuosi nuvykti pas mane varžyboms ruošiantį trenerį Rinaldą Česnaitį į Marijampolę, sporto klubą ,,Tauras“. 


Galbūt laisvalaikiu, būnant su draugais, pasiruošimo metu negaliu sau leisti pavalgyti kavinėje, tačiau man tai nekelia jokių sunkumų, o artimieji prie to priprato“, – teigė mergina. 


Požiūris keitėsi

Užsiminusi apie savo artimuosius, jonavietė prasitaria, kad jie ne visada palaikė jos apsisprendimą sportuoti profesionaliai. 


,,Pirmąjį sezoną daugumą gąsdino tam tikri stereotipai. Laikui bėgant neigiamas požiūris keitėsi į gerą ir didžiausią palaikymą turėjau iš mamos, kuriai esu be galo dėkinga. Be jos pagalbos nebūčiau čia, kur esu dabar. 


Na, žinoma, manimi labai tikėjo ir iki šiol tiki treneris Rinaldas Česnaitis. Po treniruočių su juo visada išeidavau su plačiausia šypsena ir spinduliuojančia energija“, – teigė jonavietė.


Mato įvairiapusę naudą


Nors G. Butaitė savu kailiu patyrė, jog kūno rengyba – itin didelės vidinės stiprybės reikalaujantis sportas, ji neabejoja ir įvairiapuse jo nauda.


,,Tuo gali užsiimti tik labai tvirtos valios žmonės, siekiantys užsibrėžtų tikslų. Sunkios treniruotės, mitybos režimas, rutina – visa tai reikalauja nemažo užsispyrimo.


Šis sportas leido man pažinti savo kūną, suprasti, kaip jis reaguoja į tam tikrus maisto produktus, pagerino santykį su maistu, išmokė įvairių kulinarinių gudrybių – kaip skirtingais būdais paruošti vištieną, žuvį, jog skonis būtų kitoks, nemonotoniškas. Pasiruošimo varžyboms metu išmoksti kiekvieną paros minutę išnaudoti tinkamai. 


Užsiimdama juo taip pat užmezgiau daugybę naujų pažinčių, įgijau nemažai pasitikėjimo savimi, tapau kur kas drąsesnė ir ne tokia uždara.  


Prie viso to, žinoma, prisidėjo nuolatinis trenerio palaikymas. Esu be galo dėkinga jam. Tikiu, kad kartu pasieksim dar nemažai asmeninių pergalių“, – gražių žodžių negailėjo mergina. 


Na, o kitos varžybos G. Butaitės laukia jau spalio 29–31 dienomis. Jos vyks Čekijoje.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą

Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą ]]>
jonavoszinios.lt Sun, 24 Oct 2021 23:37:15 +0300
<![CDATA[Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/s-naujo-save-atradusi-k-pocepaviciene-dekoja-karantinui-aciu-kad-paskatinai-imtis-pokyciu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/s-naujo-save-atradusi-k-pocepaviciene-dekoja-karantinui-aciu-kad-paskatinai-imtis-pokyciu Kristina Počepavičienė (33 metai) – dviejų vaikų mama, po trylikos metų įdirbio manikiūrininkės kėdėje nusprendusi iš esmės pakeisti savo veiklą: moteris neseniai įkūrė prekybos ženklą ,,NOE design“. Po pastaruoju slepiasi išskirtiniai rankų darbo paveikslai, stalai, padėklai ir kiti namų puošmena tampantys daiktai, pagaminti iš epoksidinės dervos.

K. Počepavičienė džiaugiasi, kad jos gaminiai greitai pavergė naujų klientų širdis ir net prisimindama, kad ,,NOE design“ pradžią lydėjo kantrybės pareikalavę iššūkiai, ji tikina nei sekundę nesigailėjusi dėl savo gyvenimo pokyčių.

Atsikraustė į Jonavą

7 metai – tiek laiko K. Počepavičienė gyvena Jonavoje, į kurią ją iš Kauno atviliojo ne kas kitas, o meilė.

,,Mano vyras – jonavietis. Iš pradžių gyvenome Kaune, bet gimus dukrytei, Jonava mums pasirodė daug tinkamesnis miestas gyventi su šeima, vaikais.

 Mane žavėjo parkų gausa, žinojimas, kad viskas yra vos ne vienoje vietoje ir nuolatinių kamščių nebūvimas.

Taip likimas mane atpūtė čia ir dabar gyvenu šiame nuostabiame mieste“, – pasiteiravus apie tai, kas paskatino ją iškeisti laikinąją sostinę į Jonavą, pasakojo K. Počepavičienė.

Įkūrė savo saloną

Iki šeimos sukūrimo moteris ne vienus metus gražino kauniečių nagus – įkvėpta savo mamos Jūratės Labanauskienės, kuri iki šiol tarp grožio srityje besisukančių specialisčių yra žinoma kaip ne vieno tarptautinio nagų dailinimo konkurso laimėtoja, teisėja, nuosavos grožio mokyklos įkūrėja, K.  Počepaviečienė  manikiūro srityje dirbti pradėjo vos baigusi mokyklą.

,,Dirbdama Kaune, sukaupiau daug patirties, o atsikrausčius į Jonavą, mintyse pradėjo suktis nuosavo salono atidarymo idėja.

Kai 2015-aisiais atsidarinėjau savo ,,Nagų studiją“,  man buvo 26-eri metai. Pamenu, tada daug kas atkalbinėjo: sakė, kad manikiūrininkių yra ,,ant kiekvieno kampo“, kartojo, jog Jonavoje nereikia naujo salono, bet aš jų neklausiau, tikėjau tuo, ką darau...

 Salone dirbo dar kelios merginos. Buvo tokių, kurios neturėjo klientų, tačiau to priežastis, manau, buvo jų netikėjimas savimi, nebuvimas išskirtinėmis.

Dabar galiu pasakyti, kad mano ,,Nagų studijai“ sekėsi puikiai ir visi atkalbinėtojai buvo neteisūs. Man niekada netrūko klientų, o salone nuo mažiausių dienų užaugo ir mano vaikai“, – teigė jonavietė.

Pokyčius paskatino karantinas

Nepaisant ją lydėjusios sėkmės, K. Počepavičienė pamažu pradėjo jaustis išsisėmusi.

,,Kažko trūko viduje... Suvokiau, jog ši sritis nėra kažkas tokio, kas verstų spirgėti. Pamenu, prisigalvodavau naujų veiklų,  bet ir tos man greitai atsibosdavo. Trumpai sakant, vis ieškojau, kur galiu realizuoti visą savo minčių bei idėjų sūkurį taip, jog pajusčiau tą neapsakomą vidinį pasitenkinimą tuo, ką darau.

Na ir prasidėjo antrasis karantinas, kurio metu mano veikla – nagų tvarkymas, buvo uždrausta. Tuomet sumąsčiau pradėti dirbti su epoksidine derva, prie kurios šiek tiek prisiliesti jau buvo tekę anksčiau. Užsirašiau į online vedamus  kursus ir vualia – ačiū tau, karantine, nes aš gimiau antrą kartą“, – pasakojo ,,NOE design“ įkūrėja.

Nauja pradžia

Supratusi, kad abiems veikloms laiko nebe užteks, moteris nusprendė baigti savo manikiūrininkės karjerą.

,,Kaip sakoma, tam, kad atverstum naują lapą, reikia užversti senąjį, o naujojo aš labai norėjau.

Pradžia buvo įdomi... Tiesiog liejau ir bandžiau tai, ką išmokau iš kursų. Po savaitės bandymų vieną dieną į svečius užsuko mano kaimynė Rasa. Ji pamatė kelis gaminius ir sako:,,Nerealu, padaryk man žalią padėklų komplektą, padovanosiu jį kolegei gimtadienio proga“. Tai buvo pati nerealiausia pradžia, nes po jos užsakymai pasipylė: ne vienas kaimynės bendradarbis užsimanė mano gaminių.

Tada išdrįsau sukurti ,,NOE design“ skirtą ,,Facebook“ paskyrą. Taip užsakymų vis daugėjo“, – teigė K. Počepavičienė.

Mokėsi ne vieną mėnesį

Visgi, prisimindama ,,NOE design“ pradžią, moteris pripažįsta, kad būta ir sunkumų.

,,Reikėjo apie 3 mėnesių laiko tam, kad išmokčiau, kaip įvaldyti pačią gaminimo techniką. Išmečiau, ko gero, 15 kilogramų skirtingų epoksidų, nes neišeidavo padaryti to, ko tikiuosi. Išmečiau ir ne vieną gaminį. Įvertinus, kad ši medžiaga – brangi, suprantu, kad nuostolių neišvengta.

 Taip vargau tol, kol atradau aukščiausios kokybės medžiagas, su kuriomis įvaldžiau savo sukurtą techniką. Tačiau džiaugiuosi, kad nepasidaviau“, – pasakojo K. Počepavičienė, pridurdama, jog šiuo metu jos veikla jai suteikia daug malonumo.

Neslepia džiaugsmo

,,Galiu pasidžiaugti, kad dabar per mėnesį gaunu mažiausiai 50 užsakymų, bendradarbiauju su 5 parduotuvėmis, veikiančiomis skirtinguose Lietuvos miestuose – jos parduoda mano produkciją ir norinčių bendradarbiauti tik daugėja.

Itin džiugina ir naujų klientų pagyros. Tikrai be galo malonu yra matyti jų žavesį bei džiaugsmą.

Visa tai – man lyg stebuklas. Vis dar netikiu tuo, kas vyksta. Manau, kad atradau save. Nuo mažens esu menininkė: antroje klasėje laimėjau Lietuvos tapybos konkursą, tad menas, kūryba – mano kraujyje“, – neslėpdama entuziazmo kalbėjo moteris.

Motinystė ir verslas – suderinama

Klausantis K.  Počepavičienės pasakojimo akivaizdu, jog ji yra visiškai pasinėrusi į naująją savo veiklą. Kaip jai pavyksta suderinti ją su motinyste?

,,Tai nėra sudėtinga, nes prie namų ruošos bei vaikų priežiūros prisideda ir vyras. Manau, kad visi šie reikalai abiejų atsakomybė. Dėl to problemų nekyla.

Gyvename name. Mano dirbtuves vyras pastatė kieme, kas lėmė tai, jog namuose esu daug daugiau nei anksčiau. Šeimai, žinoma, tokia situacija taip pat patinka labiau.

 Tam tikrų niuansų kyla tik tuomet, kai reikia atrašinėti į ,,kalną“ žinučių iš klientų. Būna, kad  vyras sarkastiškai pareplikuoja, kad tik telefone sėdžiu“, šypsodamasi pasakojo jonavietė.

Įkvėptas dukros vardo

Motinystės įkvėptas ir ,,NOE design“ pavadinimas.

,,Norėjau lengvo ir trumpo pavadinimo. Ilgai galvoti nereikėjo, nes mano dukrytės vardas yra Noelija. Jis retas Lietuvoje. Žinojau jį iš Ispanijos teko šioje šalyje pagyventi kurį laiką ir ten turėjau draugę tokiu vardu.

Visi kas išgirsta Noelijos vardą sako, kad jis tobulas, labai gražus ir negirdėtas. Apie tokį patį įspūdį kalba ir pirmą kartą mano gaminius pametę žmonės dauguma jų lieka labai nustebę ir grožisi. Dėl to čia įžvelgiau bendrų asociacijų...

Kadangi vardas yra ilgas, sutrumpinau jį į ,,NOE“ ir šalia pridėjau anglišką žodį ,,design“, kuris lietuviškai reiškia dizainą“, pasakojo K. Počepavičienė.

Naujus tikslus ragina pasitikti drąsiai

Paklausta, ką ji pasakytų tiems, kurie svajoja apie nuosavą verslą, tačiau nedrįsta jo pradėti, K. Počepavičienė užtikrintai sako, kad svarbiausia tikėti tuo, ką darai. 

,,Jei nepasitiki savimi, vadinasi, tau trūksta įgūdžių tavo veikloje arba trūksta žinių apie verslą. Šiais laikais labai daug informacijos yra internete.  Asmeniškai aš nuolatos dalyvauju įvairiuose seminaruose, kurie susiję su darbu socialiniuose tinkluose, verslu ir panašiai. Skaitau knygas apie asmeninį tobulėjimą, motyvaciją. Manau, kad turime nuolatos dirbti ir tobulintis, nes kuo daugiau turi žinių, tuo mažiau baimių tau kyla.

Tad jei kažko bijai, pasikrauk žinių bagažą ir pamatyti, kaip viskas pradės klostytis savaime. Svarbiausia, nebijok ir klysti, nes klysti žmogiška. Nei vienas negimėme mokėdamas ir jei suklysi, suklupsi, atsistok ir bandyk dar ir dar kartą“, pokalbio pabaigoje kalbėjo K. Počepavičienė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių"

Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" ]]>
jonavoszinios.lt Fri, 15 Oct 2021 20:03:04 +0300
<![CDATA[Ne vieną dešimtmetį darželio auklėtoja dirbanti D. Borisovienė: Svarbu atrasti ugnelę, kuri ,,uždegtų“ kiekvieną vaiką]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ne-viena-desimtmeti-darzelio-aukletoja-dirbanti-d-borisoviene-svarbu-atrasti-ugnele-kuri-uzdegtu-kiekviena-vaika https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ne-viena-desimtmeti-darzelio-aukletoja-dirbanti-d-borisoviene-svarbu-atrasti-ugnele-kuri-uzdegtu-kiekviena-vaika 30 metų – tokią patirtį pedagogikos srityje turi mokytoja ekspertė Dijana Borisovienė. Visą tą laiką ji dirbo Jonavoje įsikūrusiame vaikų lopšelyje-darželyje „Dobilas“, kuriame ugdomi mažieji nuo 2-ejų iki 7-erių metų. 

Ilgametis įdirbis D. Borisovienei leido pamatyti tiek švietimo sistemos, tiek augančios kartos pokyčius. Kaip sako pati mokytoja, šiuolaikiniai vaikai reikalauja išskirtinio dėmesio: norint juos sudominti, reikia atidžiai paieškoti užsidegimą įžiebiančios ugnelės. O pastarosios paieškos pačiai D. Borisovienei, regis, nėra sudėtinga užduotis – jonavietės auklėtiniai gali pasigirti pasiekimais ne tik respublikiniuose, bet ir tarptautiniuose konkursuose.

Specialiai nesiruošia

D. Borisovienė ugdo mažuosius nuo 3-ejų iki 7-erių metų. Kaip ir būdinga tokio amžiaus vaikams, jie dažniausiai savo kūrybiškumą išreiškia piešiniuose. Neseniai vienas jų – Elzei Marijai Jakubėnaitei priklausantis darbas buvo išrinktas atstovauti Lietuvai Italijoje, Tarptautinės kartografų asociacijos organizuojamame konkurse.

,,Konkursams niekada nesiruošiame specialiai, tiesiog taip išeina savaime. Dažniausiai juos pamatau, kai vaikai jau būna pripiešę daugybę piešinių, pridarę darbelių, kuriuos belieka tik išsiųsti.  

Yra tik keletas konkursų, kuriuose dalyvaujam jau daug metų. Tai tarptautiniai konkursai: vaikų žemėlapių konkursas ir konkursas „Išgirsti slapčiausią gamtos kalbą“. Šių konkursų organizatoriai parodo dėmesį vaikui, įvertina laureatus, suorganizuoja puikias apdovanojimų šventes. O vaikams to reikia. 

Šiemet dar įsitraukėme į konkursą, skirtą Europos kalbų dienai. Visuose kituose konkursuose dalyvaujame spontaniškai“, – paklausta apie vaikų darbų demonstravimą už darželio ribų pasakojo D. Borisovienė.

Mano, kad visi vaikai – gabūs

Pedagogė pasakoja, kad ugdytinių pasiekimai suteikia pasitikėjimo ne tik jiems, bet ir jai pačiai.

,,Dirbdama visada darau tai, kas man pačiai įdomu. Tai tarsi mano hobis, į kurį įtraukiu ir vaikus. Neapsakomai geras jausmas užplūsta, kai tu žinai, jog prisidėjai prie vaiko pasiekimų ir padarei viską, kad jis būtų pastebėtas bei įvertintas. Laimėjimai dar labiau įkvepia, skatina tobulėti, ieškoti vis naujų meninės raiškos būdų, priemonių, inovatyvių metodų. 

Kalbant apie inovacijas, tai nebūtinai turi būti kažkas visiškai nauja. Inovacijos, manau, siejamos su gebėjimu tobulėti, kurti ir įgyvendinti naujus sumanymus. Jeigu vaikas tobulėja, jeigu jam smagu, jeigu jis kuria, tai jo galutinis rezultatas ir yra sukurtos inovacijos. 

Grupėje neturiu išskirtinių vaikų, kuriuos ruošiu konkursams. Aš vadovaujuosi principu, kad visi vaikai yra gabūs, tik tuos gabumus reikia atrasti ir atskleisti. Mano grupėje visi vaikai dalyvauja visur, kur tik įmanoma“, – teigė pedagogė. 

Darbas – nuolat mintyse

D. Borisovienė neslepia, kad jos darbo diena nesibaigia ties nustatytomis valandomis. Nepaisant to, moteris dėl to nei kiek nesiskundžia.

,,Manau, kad šis darbas yra mano pašaukimas: man yra smagu, aš „kaifuoju“ nuo jo, mano veikla „užveda“ mane.  Vaikai mane tiek „pakrauna“ savo geromis emocijomis, kad visą dieną galvoju apie jų mintis, idėjas, pastebėjimus. 

Ko gero, dėl to mano mintys visad sukasi ne apie ką kitą, o apie darbą. Būna ir taip, kad kartais naktį kyla gerų idėjų, tuomet būtinai turiu užsirašyti jas. 

Tiesa, kartais tikrai pavargstu ar jaučiuosi visiškai išsekusi, bet praeina valanda ar kita ir aš vėl kuriu, gaminu priemones, internetiniuose puslapiuose ieškau idėjų, kurias pritaikau vaikų ugdyme“, – kalbėjo D. Borisovienė.

Pagyrimai motyvuoja

Mokytoja neabejoja, kad svarbu paskatinti vaikus patikėti savo jėgomis.

,,Nuolat provokuoju juos naujai patirčiai, sakydama „kažin, ar jūs sugebėsite...“ ir tada užbaigiu: „niekas kitas taip nesugalvos, tik jūs, jūs viską galite, nes esate patys šauniausi“. 

Drąsinant vaikus, jie iš tikrųjų patiki, kad viską gali, o tada atsiveria jų kūryba. Bet būna ir taip, kad pasakau, kur reikia pasistengti“, – teigė D. Borisovienė.

Iššūkiai verčia tobulėti

Kalbėdama apie savo auklėtinius pedagogė pabrėžia tikinti, kad kūrybiškumas, o šalia ir kritinis mąstymas – aspektai, kurie turėtų būti neatsiejami nuo ugdymo proceso.

,,Kūrybiškas vaikas yra daug savarankiškesnis, geba kūrybiškai, lanksčiai, netradiciškai spręsti problemas, labiau pasitikintis savimi ir siekia tobulėti. Kiekvieną dieną mes pasineriame į naujus sumanymus, ieškojimus ir taip gimsta nuostabūs kūrybiški darbai.

O kad vaikas kurtų, labai svarbu teigiamos emocijos. Patirdamas džiaugsmą, pripažinimą, jis noriai įsitraukia į veiklas, laisvai improvizuoja. 

Sudarau vaikams iššūkius, nes to lenktyniavimo taip pat reikia. Tik keliant naujus tikslus, vaikas tobulėja. Ir labai svarbu patirti sėkmę. Nuolat skatinu sakydama: „tu gali“, „niekas kitas taip nesugalvos...“. 

Stengiuosi sudaryti pasirinkimo galimybę. Puikiai žinau, jei vaikui užduotis primetama, rezultato nebus“, – teigė D. Borisovienė, pridurdama, kad šeima – neatsiejama nuo sėkmingos asmenybės  augimo. 


Tėvų indėlis – ypač svarbus

,,Ugdant mažuosius, daug kas vis dėlto labai priklauso nuo šeimos, nuo požiūrio į visą ugdymo sistemą, nuo įpročių šeimoje.

 Atsidavęs darbui, kūrybiškas pedagogas daug gali duoti vaikui ir tyrimais tai yra įrodyta, bet šeima vis dėlto yra visko pamatas“, – nedvejodama sako D. Borisovienė,

Mato pokyčius

Ilgametė patirtis D. Borisovienei leido pajusti ir pokyčius švietimo sistemoje. 

,,Pirmiausia, pasikeitė patys vaikai. Dabartiniai vaikai labai nekantrūs, jiems reikia nuolatinio veiksmo, juos reikia sudominti, „uždegti“, kad jie spirgėtų iš noro kažką padaryti. Juos reikia nuolat nustebinti, motyvuoti, jie yra labai aktyvūs. 

Kalbant apie visą švietimo sistemą, pokyčiai labai dideli. Anksčiau buvo viskas labai monotoniška, „įvilkta“ į rėmus. Šiuolaikiniams vaikams monotoniška veikla pabosta, jie praranda susidomėjimą, mažėja aktyvumas“, – teigė D. Borisovienė.

Jaučia atsakomybę

Keitėsi ir pedagogų darbo planavimas.

,,Dabar nebeliko rėmų, ką konkrečiai turi daryti pedagogas. Yra programa, pasiekimų aprašas, kas parodo, ko turime pasiekti. Bet kaip tai pasiekti, kuria pats pedagogas. Atsirado laisvė pačiam rinktis, išmėginti ir tobulinti. 

Šiuolaikiniame ugdyme daug vietos skiriama patirtiniam ugdymui bei ugdymuisi, kai vaikai patys mokomi kelti hipotezes, prognozuoti įvykių padarinius ir eksperimentuodami sužino, ar tai tiesa, ar netiesa. 

Daug laiko skiriu savo apmąstymams, kas būtina šiuolaikiniame ugdyme, norint pasiekti ugdymo kokybės: kaip pavyko, kokie iškilo sunkumai, kas buvo netikėta, įvyko neplanuotai, kas nesisekė, kaip būtų galima išvengti nesėkmių.

Galiu pasakyti, kad aš visada jaučiu atsakomybę už vaikų ugdymosi sėkmę“, – patirtimi dalijosi moteris.

Svajojo nuo vaikystės

Klausantis D. Borisovienės pasakojimo peršasi mintis, kad ji nuoširdžiai brangina savo darbą. Kas lėmė tai, jog ji pasirinko pedagogės kelią?

,,Kiek save atsimenu, darželio auklėtoja norėjau būti nuo pat mažų dienų, nors pati darželio nelankiau. Namuose visada žaisdavau „darželį“ arba „mokyklą“. Niekada nesu suabejojusi, kad pasirinkau ne tą sritį.

 Nieko nėra geresnio, kaip matyti tobulėjančius vaikus, džiaugtis kartu su jais jų pasiekimais“, – kalbėjo mokytoja, pokalbio pabaigoje palinkėdama visiems pedagogams ugnies, kuri „uždegtų“ kiekvieną vaiką.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Ne vieną dešimtmetį darželio auklėtoja dirbanti D. Borisovienė: Svarbu atrasti ugnelę, kuri ,,uždegtų“ kiekvieną vaiką

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 30 Sep 2021 16:22:07 +0300
<![CDATA[JAV ir Belgijos nepakako: Jonavoje užaugusi tinklininkė šį sezoną atstovauja Šveicarijos komandai]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jav-ir-belgijos-nepakako-jonavoje-uzaugusi-tinklininke-si-sezona-atstovauja-sveicarijos-komandai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jav-ir-belgijos-nepakako-jonavoje-uzaugusi-tinklininke-si-sezona-atstovauja-sveicarijos-komandai Gintarė Mackevičiūtė (23 metai) – Jonavoje užaugusi tinklininkė, kurios sugebėjimai pastebėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse: JAV bei Belgijos komandose profesionaliai žaidusi mergina šiandien atstovauja Pirmojoje lygoje besirungiančiai Šveicarijos komandai. Kaip sako pati G. Mackevičiūtė, dabar tinklinis jai – ir darbas, ir nuoširdžiai mylima veikla, kuria ji susidomėjo tiesiog žiūrėdama televizorių.


Nuo 8-erių metų


G. Mackevičiūtė treniruotis tinklinio aikštelėse pradėjo tuomet, kai jai buvo 8-eri metai.
,,Tinklinis mano gyvenime atsirado gana anksti – žaisti pradėjau sulaukus 8-erių metų. Pamenu, kad per televizorių pamačiau, kaip yra žaidžiamas šis žaidimas ir labai užsimaniau išmėginti jį pati. 


Greitai jis tapo mėgstamu hobiu, o vėliau, gavusi savo pirmos ir ilgalaikės trenerės Lijos Darandovienės paskatinimą, supratau, kad turėčiau žiūrėti į tai šiek tiek rimčiau. Pradėjau žaisti savo amžiaus ir vyresnių žaidėjų grupėje. Sulaukusi 14-os metų, patekau į Lietuvos jaunių rinktinę. 


Kai jau buvau sukaupusi patirties, gavau pasiūlymą treniruotis ir žaisti su tuo metu stipriausiu tinklinio klubu ,,Achema“, kas, manau, buvo pirmas rimtas žingsnis tinklininkės karjeros link. 


Būdama 17-os sulaukiau kvietimo treniruotis su Lietuvos moterų tinklinio rinktine, o dar po metų – ir atstovauti jai varžybose“, – paklausta apie savo sportininkės kelio pradžią pasakojo G. Mackevičiūtė. 


Studijavo JAV


Baigusi Jonavos Senamiesčio gimnaziją, mergina iškeliavo į JAV.


,,Niekada neplanavau išvažiuoti būtent į Ameriką, bet gavusi galimybę studijuoti šioje šalyje pagalvojau, kad kodėl nepabandžius? Iš pradžių tikrai buvo nedrąsu, bet jaučiau, jog turiu surizikuoti. Galvojau, kad atsisakiusi tokios progos, galiu sulaukti akimirkos, kai gailėsiuosi taip pasielgusi. 


Pirmieji metai nebuvo lengvi. Žinoma, tada jaučiau jaudulį – juk krausčiausi į kitą žemyną, kur nieko nepažinojau. Mano anglų kalbos žinios taip pat nebuvo labai geros. Viduryje sezono pradėjau jausti stiprų namų ilgesį, bet ilgainiui reikalai šiuo klausimu pradėjo klostytis geriau.


Tiesa, studijas pradėjau Lindsey Wilson koledže, tačiau jo komandoje nuolat kildavo konfliktų su treneriu. Tai paskatino ir komandos susiskaldymą į dvi puses: viena mėgo pataikauti jam, kita – ne. Aš priklausiau antrajai, nes nepalaikiau, mano manymu, neteisingų trenerio sprendimų bei darbo metodų. Jo treniruotės dažniausiai buvo sunkiai pakeliamos ir priminė karinę parengtį, ko tinklinyje tikrai nereikia.


Tai paskatino mane bei dar, ko gero, pusę komandos pasirinkti kitą universitetą. Persikėliau į Tenesio valstiją, kur tęsiau mokslus Tenesio Universitete. 


Galiu pasakyti, kad paskutiniai dveji studijų metai man buvo tikrai labai geri. Baigiau mokslus, vadinamus „Interdisciplinary Studies with Focus and Health and Human Performance“. Jie susiję su sveikata ir fizine veikla“, – pasakojo mergina.


Džiaugiasi patobulėjusi


Po studijų JAV mergina gavo pasiūlymą žaisti Belgijos „Tchalou Volley“ komandoje, o šių metų rugpjūtį ji prisijungė prie Šveicarijos komandos ,,Valtra". Kur G. Mackevičiūtė jautėsi geriausiai?


,,Su kiekviena nauja komanda ateina ir nauja patirtis. Dėl to sunku pasakyti, kur jaučiausi geriausiai. Galbūt Belgijoje... Ten sužaisto sezono metu labai patobulėjau ir visa tai – trenerio Ugo Blairo nuopelnas. Jis yra vienas geriausiu trenerių, kuriuos esu kada nors turėjusi.


Kalbant apie Šveicariją, anksčiau buvau niekada nesilankiusi šioje, neapsakomo grožio šalyje. Man pateiktos sąlygos buvo geros. Įvertinus tai, nusprendžiau pažiūrėti, kokio lygio tinklinis yra Šveicarijoje ir išmėginti savo jėgas čia“, – kalbėjo sportininkė.


Visada norėjo žaisti užsienyje


Pasakodama apie savo karjerą, G. Mackevičiūtė prisimena visad norėjusi žaisti užsienio valstybėse.


,,Kodėl? Nežinau... (aut. past. šyposi). Tiesiog taip jaučiau... 


Tinklinis – labai didelė mano gyvenimo dalis. Myliu šį sportą. Tad prie noro dirbti svečiose šalyse, ko gero, prisidėjo suvokimas, jog Lietuvoje salės tinklinis nėra populiari sporto šaka. 


Ne paslaptis, jog ir šio žaidimo lygis čia – žemas. Tai sukelia sunkumus, kai sieki tobulėjimo. Ir pragyventi vien tik iš tinklinio Lietuvoje šiuo metu – neįmanoma, kai kitose šalyse tam yra palankesnės sąlygos“, – kalbėjo mergina.


Iššūkiai dėl pandemijos


Pasaulyje prasidėjus koronaviruso pandemijai, sportininkams teko atlaikyti papildomus iššūkius: nuolatiniai tyrimai, atšauktos ne vienos, skirtingų sporto šakų varžybos, tuščios, be žiūrovų palaikymo likusios salės... Sunku dėl pandemijos kilo ir G. Mackevičiūtei, tačiau ji džiaugiasi, jog turėjo galimybę žaisti.


,,Visą praėjusią vasarą buvau įstrigusi JAV – skrydžiai buvo nuolat atšaukinėjami. Todėl pasiruošimas sezonui Belgijoje buvo šiek tiek komplikuotas – negalėjau atvykti į šalį tada, kai reikėjo. 


Nepaisant to, esu labai dėkinga, kad ištrūkusi iš Amerikos, turėjau galimybę žaisti ir treniruotis. Daugiau nei pusė Belgijos klubų buvo nusprendę uždaryti sezoną ir treniruotis tik po Naujųjų metų. Daugybė tarptautinių žaidėjų patyrė liūdnas pasekmes – jie buvo siunčiami namo ir liko be darbo.


Man pasisekė, kad mano klubas nusprendė toliau dalyvauti čempionate“, – kalbėjo mergina, neslėpdama apmaudo, kad dėl viruso ji negalėjo grįžti pas artimuosius.


Kartais užvaldo ilgesys


,,Namo į Lietuvą dažniausiai grįžtu vasaromis ir per Kalėdas, tačiau pernai, esant kelionių apribojimams, negalėjau Kalėdų sutikti su šeima.


Gaila, nes nors ir esu įpratusi gyventi toli nuo jų, būna momentų, kai ilgesys ima viršų“, – atviravo tinklininkė. 


Pastebi Jonavos privalumus


Grįžusi pas šeimą į miestą, kuriame užaugo, G. Mackevičiūtė pastebi, jog jis turi ką pasiūlyti tiems, kurie propaguoja aktyvų gyvenimo būdą. 


,,Jonavoje organizuojama daugybė sporto renginių ir užsiėmimų. Sąlygos sportuoti čia – nuostabios. Mano akimis, tai yra vienas patraukliausių Jonavos bruožų“, – kalbėjo mergina. 


Ne tik darbas


Pasiteiravus, kokie artimiausi jos planai, G. Mackevičiūtė tikina, kad jai svarbiausia – tobulėti. 
,,Man patinka kelti realistiškus tikslus. Todėl niekada nesakiau, kad noriu tapti geriausia pasaulio tinklininke. 


Tiesiog noriu treniruotis ir tapti geriausia savo pačios versija. Noriu pažiūrėti, kiek toli galiu nueiti žaidžiant tinklinį. O tęsti karjerą norėčiau taip ilgai, kaip tik įmanoma. 


Kiek žmonių gali nuoširdžiai pasakyti, kad jie myli savo darbą? Aš galiu... Taigi, tinklinis man nėra tik darbas, jis – didelis malonumas“, – pokalbio pabaigoje sakė tinklininkė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

JAV ir Belgijos nepakako: Jonavoje užaugusi tinklininkė šį sezoną atstovauja Šveicarijos komandai

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 29 Sep 2021 12:21:41 +0300
<![CDATA[Jonava tvirtina savo kaip diskgolfo sostinės pozicijas: turime naują jaunimo čempioną]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonava-tvirtina-savo-kaip-diskgolfo-sostines-pozicijas-turime-nauja-jaunimo-cempiona https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonava-tvirtina-savo-kaip-diskgolfo-sostines-pozicijas-turime-nauja-jaunimo-cempiona Praėjusį savaitgalį Survilų sodybos diskgolfo parke (Jonavos raj.) vyko 2021 m. Lietuvos diskgolfo taurės finalinis etapas. Jame ne vienas jonavietis pasipuošė aukso medaliu:  moterų įskaitoje užtikrintai laimėjo Mireta Jurgelevičiūtė, meistrų grupėje -Miroslavas Jurgelevičius. Tačiau lygių nebuvo ne tik šiems dviems gerai tarp diskgolfo entuziastų žinomiems sportininkams – Jaunimo iki 18 metų divizione čempionu tapo Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos 11-okas Andrius Patruševas. Nors sportininko namuose netrūksta apdovanojimų ir iš kitų varžybų, jis pripažįsta, kad Jaunimo čempiono titulas itin džiugina. Visgi, sustoti nėra kada –  jau netrukus vaikinas susirungs kitose varžybose.

Susidomėjo po ekskursijos

Simboliška, bet pirmąjį savo aukso medalį įskaitinėse varžybose A. Patruševas laimėjo būtent ten, kur ir gimė jo susidomėjimas šiuo  sportu.

„2019 metais pavasarį su mokykla vykome apžiūrėti Survilų sodyboje esantį diskgolfo parką. Jo vadovas trumpai papasakojo apie žaidimą, leido apžiūrėti diskus, pamėginti pažaisti.  Tuomet pirmą kartą sužinojau apie šią sporto šaką. Susižavėjau sportininkais bei pačiu žaidimu – žaidėjų taiklumu, strategija, žaidimo principu. 

Kilo smalsumas mėgėjiškai pabandyti žaisti  ir pačiam. Po to sekė noras tobulėti, mesti taikliau, gerinti rezultatą, kilo motyvacija ir užsidegimas“, – pasakojo A. Patruševas.

Nusprendė išbandyti jėgas


Šiandien „Chilli Disc Golf“ komandai priklausantis vaikinas skaičiuoja, kad diskgolfą žaidžia daugiau nei du metus. Nuo to laiko sudalyvauta ne vienose varžybose, pelnytas ne vienas laimėjimas, tačiau A. Patruševas prisimena dieną, kai pirmą kartą susirungė su kitais sportininkais. 

„Pradžioje žaisdamas diskgolfą tikrai nesijaučiau drąsiai, tačiau perpratęs žaidimo principą bei pasitreniravęs metimą, nusprendžiau išbandyti savo jėgas varžybose. Pirmosios, kuriose rungiausi kaip dalyvis, taip pat vyko Survilų sodyboje.

Galiu pasakyti, kad jose įgijau naujos patirties, patyriau gerų emocijų, susipažinau su šio sporto entuziastais“ , –  kalbėjo A. Patruševas.

Suprato, kad turės įdėti pastangų

Paklaustas, ar tikėjosi šiais metais tapti jaunimo čempionu, vaikinas teigia, kad prasidėjus sezonui, jis apie pergalę negalvojo.

„Iš pradžių buvo tik didžiulis noras dalyvauti, bet sužaidus pirmąjį etapą, nuomonė pasikeitė – patikėjau savo jėgomis ir supratau, kad įdėjus daug pastangų, galiu nugalėti. 

Įpusėjus sezonui, man sekėsi puikiai, bet tikras džiaugsmas užplūdo tada, kai jau gavau jaunimo čempiono medalį. Supratau, kad įdėtos pastangos atsipirko su kaupu“ , – kalbėjo gimnazistas.

Didelė konkurencija


A. Patruševas pastebi, kad diskgolfo populiarumas Lietuvoje kokia į aukštumas.

„Kiekvienais metais diskgolfo žaidėjų skaičius auga. Varžybose yra daug patyrusių ir greitai progresuojančių žaidėjų, kurie sudaro labai didelę konkurenciją, tačiau jonaviečiai tikrai demonstruoja gerus rezultatus.

Manau, tai Lietuvos diskgolfo pradininkų darbo rezultatas. Jie įdėjo daug pastangų, siekiant paversti šį žaidimą populiaresniu, bandant supažindinti kuo daugiau žmonių su juo“ , – kalbėjo jaunuolis. 

Išgirdę susidomi

Ir visgi, gimnazisto pažįstamų rate iki šiol atsiranda žmonių, kurie išgirdę diskgolfo pavadinimą, suklusta.

„Pastebėjau, kad nežinantys šio žaidimo principų, išgirdę apie diskgolfą, susidomi ir prašo papasakoti, kaip jis yra žaidžiamas. Taip pat neretai prašo parodyti diskus.

Kai papasakoju esminius principus, neretas nori pats pabandyti žaisti. Smagu, kad taip žaidimu susidomi vis daugiau jaunų žmonių.

Tiesa, yra ir tokių, kurie anksčiau buvo girdėję diskgolfo pavadinimą, tačiau nėra matę pačio žaidimo“ , – pasakojo jaunuolis.

Mato ne vieną privalumą


Ko gero, ne vienas diskgolfo entuziastas sutiktų, kad Jonava, turėdama net keletą nuolatinių šio žaidimo varžybų čempionų, galėtų pretenduoti į diskgolfo sostinės titulą. Prie to dar prisideda ir neseniai vaizdingoje miesto vietoje atidarytas naujas diskgolfo parkas.

„Šiuo metu Lietuvoje yra nemažai diskgolfo parkų ir kiekvienas turi savo ypatumų. Jei reikėtų išskirti vieną labiausiai patikusį, negalėčiau to padaryti. 

Nepaisant to, galiu pasakyti, kad Jonavos parkas – nuostabus. Jis turi puikų reljefą, krepšių, kuriuos supa graži aplinka, įvairovę“ , – kalbėjo sportininkas. 

Laukia varžybos

Kokie artimiausi naujojo Lietuvos jaunimo čempiono planai?

„Iki šiol treniruodavausi 4-6 kartus per savaitę. Dabar žadu dar daugiau treniruotis - tobulėti visada yra kur.

 Ruošiuosi dalyvauti  artėjančiose „Šveicarijos ruduo“  varžybose. Jos vyks ne kur kitur, o Survilų sodybos diskgolfo parke“ , – pokalbio pabaigoje kalbėjo jaunuolis.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonava tvirtina savo kaip diskgolfo sostinės pozicijas: turime naują jaunimo čempioną

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 24 Sep 2021 18:31:34 +0300
<![CDATA[LGBT parade dalyvavusi jonavietė: būdamas tolerantišku, priimi žmogų be jokių ,,bet"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lgbt-parade-dalyvavusi-jonaviete-budamas-tolerantisku-priimi-zmogu-be-jokiu-bet https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lgbt-parade-dalyvavusi-jonaviete-budamas-tolerantisku-priimi-zmogu-be-jokiu-bet Nemenko atgarsio sulaukusios eitynės ,,Kaunas Pride" laikinosios sostinės centre subūrė apie 2 tūkstančius žmonių. Tarp pastarųjų, kartu su savo gyvenimo drauge, žingsniavo ir LGBT bendruomenę reprezentuojanti jonavietė, kuri apie parade patirtus pojūčius iki šiol kalba su šypsena.

Nepaisant to, šiandien akimis sekdami jos pasakojimą tikro merginos vardo taip ir neišvysime. Kodėl? Anot pačios jonavietės, nors kalbėti apie priklausymą seksualinėms mažumoms jai nebėra sunku,  ji, kaip ir dauguma kitų, viešai tai pripažinti pasiryžusių žmonių, yra priversta galvoti apie savo artimuosius bei juos paliesti galintį negatyvą.

Dalyvauti neplanavo

Minėta mergina jau kurį laiką savanoriauja organizacijoje, kuri konsultuoja su LGBT patiriamomis problemomis susiduriančius jaunuolius bei jų artimuosius. Nepaisant to bei fakto, jog ji pati yra LGBT bendruomenės dalis, jonavietė neplanavo dalyvauti ,,Kaunas Pride" eisenoje. Visgi, viskas susiklostė taip, jog ji žygiavo pačiame parado priekyje.

,,Aš pati daugiau esu linkusi  ,,eiti į žmones" kalbantis su jais. Taip jaučiuosi juos edukuodama su savo pačios istorija.

Nors paradų esmę suprantu, ko gero, nejaučiu, kad jie būtų mano išraiškos dalis. Galbūt todėl, jog kai prieš du metus dalyvavau Vilniuje vykusioje eisenoje, man nepatiko ten patiri negatyūs jausmai iš abiejų pusių.

Žinodama, kad parado dieną būsiu Kaune, sakiau sau ir savo draugei, jog pastovėsiu kažkur šalia parado ir tiesiog stebėsiu, kaip viskas vyksta.

Mano draugė taip pat sakė, kad jei aš nuspręsiu prisijungti prie eisenos, ji tik stebės ją iš šalies. Girdint tai, man kilo nerimas dėl jos saugumo, nes buvo akivaizdu, kad gali būti ir labai priešiškų žmonių.

Tačiau artėjant link Soboro, kur visi rinkosi, atrodė, jog pats vidus prašosi sudalyvauti. Manau, jog tai lėmė ne viena priežastis.

Visų pirma, tai buvo Kauno istorinis įvykis. Antra, žygiuojant eisenoje, palaikiau ne tik kitus, bet ir pačią save. Užvaldė suvokimas, kad už tave niekas kitas nepakovos ir jei turi stiprybės eiti dabar, tai eik, jei neturi jos - kitą kartą nueisi. Tądien aš jaučiausi turinti jos", - kalbėjo mergina.

Jautėsi saugiai

Jonavietė pasakoja, kad jos akį patraukė ir gausus, eisenos saugumu besirūpinančių pareigūnų būrys.

,,Prieš viskam prasidedant jaučiau nerimą, kad gali būti nemalonių akimirkų, tačiau greitai pasijutau saugi. Neabejoju, kad prie to stipriausiai prisidėjo visur matomi policijos pareigūnai.

Noriu paminėti, kad mane labai žavėjo jų elgesys: nebuvo matyti, kad pareigūnai palankiau vertintų kurią nors pusę -  jog palaikytų LGBT ar prieš juos nusiteikusius asmenis. Jie atvyko atlikti savo darbo ir darė tik tai", - kalbėjo pašnekovė.

Akibrokštų neišvengta

Ir nors klausimų dėl to, ar saugumui bus skirtas pakankamas dėmesys, greitai nebeliko, smulkių incidentų parade neišvengta.

,,Vienu metu eisena turėjo sustoti, nes prie vandens fontanų ,,skraidė" kiaušiniai. Pati mačiau tai... Ne vienas jų pataikė į žmones. Buvo asmenų, kurie juos mėtė iš butų, o kai kiaušinis skrenda iš aukščiau, tai gali ir stipriau užgauti. Laimei, taip nenutiko, o ir pareigūnai sureagavo žaibiškai.

Paradoksaliai man atrodė ir prieš paradą nusiteikusių žmonių plakatai, ant kurių buvo parašyta: ,,Jūsų čia nėra". Bet mes buvom... Aš buvau, žiūrėjau tiesiai į plakatą. Ir mes būnam visur: autobusuose, parduotuvėse, ligoninėse, taksi...kaip ir bet kuris kitas žmogus", - kalbėjo jonavietė.

Kaune jautėsi geriau

Galėdama palyginti prieš du metus Vilniuje ir neseniai Kaune vykusį paradą, mergina neslepia, kad geresnį įspūdį jai paliko antrasis.

,, ,,Kaunas pride" labiau mane rezonavo. Galbūt todėl, kad aš pati jau jaučiausi stipresnė, atviresnė.

Ironiška, bet sostinėje jaučiausi mažiau saugi. Žinoma, čia veikia tas faktorius, jog Kaune buvo matyti daugiau pareigūnų. 

Manau, kad prie mano teigiamų pojūčių prisidėjo ir žinojimas, jog šįkart aš jau ne viena, o su drauge. Vilniuje ėjo dar viena mergina su manimi, bet jai buvo per sudėtinga išbūti ir ji pasitraukė, o mano tikslas buvo praeiti visą eiseną ir pamatyti, kaip tai atrodo nuo pradžios iki pabaigos.

Kaune jaučiau didesnę laisvę, didesnį džiugesį", - kalbėjo mergina.

Apsiginklavę meile

Jonavietė džiaugiasi ir tuo, kad ,,Kaunas Pride" dalyviai puošėsi atributika, spinduliuojančia šiltus jausmus.

,,Spalvingos apsauginės kaukės, širdelės formos ženkliukai ir daug šypsenomis pasipuošusių žmonių - tai aš mačiau parade.

Net kai sulaukdavo keiksmų, įžeidinėjimų, parado dalyviai neskubėjo atsakyti negatyvu. Galiu pasakyti, kad jaučiau tvyrančias teigiamas emocijas ir tas pozityvus atsakas į negatyvą atnešė tik dar daugiau laimės.

Labai smagu, kad buvau viso to dalimi", - sakė mergina.

Nepritaria naudojamai sąvokai

Tačiau, kad ir kiek teigiamų dalykų pašnekovė įžvelgia Kaune vykusiame parade, dalis LGBT bendruomenės transliuojamos komunikacijos jai kelia dviprasmiškus jausmus.

,,Man nepatinka tas, kad yra skatinama ,,demonstruotis". Kalbu apie pačią demonstracijos sąvoką. Ji iš esmės tarsi supriešina visuomenę, kuri ir taip yra susiskaldžiusi: vieni palaiko LGBT, kiti rodo aiškų priešiškumą, treti neišsako savo nuomonės garsiai, tačiau vis tiek turi ją. Drįstu teigti, kad demonstracijos sąvoką tik dar labiau provokuoja tuos, kurių pozicija yra nukreipta prieš LGBT.

Jei tu nori priėmimo, galbūt reikėtų ne ,,demonstruotis", o ieškoti taikesnio žodžio? Šis asmeniškai mane labai rezonuoja, nors aš pati esu tos bendruomenės dalis", - kalbėjo jonavietė.

Negatyvą mato ir bendruomenės viduje

Ji pastebi ir tai, kad dalis LGBT bendruomenės nevaldo savo negatyvo, nukreipto į tuos, kurie nepalaiko seksualinių mažumų.

,Tikrai ne visi LGBT žmonės yra taikūs ir suprantama dėl ko. Galbūt jie neina per kažkokius įžeidinėjimus, smurtą, bet jų priešiškumas aiškiai juntamas. Natūralu, kad taip yra, kai šitiek daug negatyvo sulaukiama. Tokių asmenų ypatingai daug yra tarp jaunimo.

Kalbant apie paradus, kuriuose aš dalyvavau, mano akimis, prieš du metus Vilniuje vykusioje eisenoje buvo tikrai daugiau negatyvo, atsakančio į negatyvą, kurį mes patys jaučiame. Galbūt tai - ženklas, kad judame gera linkme", - svarstė mergina.

Toleruoju, bet netoleruoju

Kai kalbama apie pakantumą seksualinėms mažumoms, dalis žmonių teigia, jog yra tolerantiški, tačiau nesupranta, kodėl LGBT bendruomenės nariai nori viešai deklaruoti savo orientaciją, rodyti jausmus. Ką apie tai mano pati pašnekovė?

,,Ko gero, turėtume suprasti, kokia šios sąvokos prasmė arba bent jau sau įsivardinti, ką ji reiškia tau pačiam.

Man tolerancija - sugebėjimas priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Ne tik tą dalį, kuri tau pačiam labai patinka. Jei tu nepriimi visos asmenybės, jei nepriimi bent mažos dalies jos, vadinasi, tu nepriimi jos buvimo.

Aš ir esu dirbusi darbe, kur man sakė: ,,Aš priimu tave, bet...". Jei yra ,,bet", tu nepriimi mano buvimo.

Nors nesu kategoriškas žmogus, dėl tolerancijos sąvokos galėčiau ginčytis iki begalybės", - sakė mergina.

Galimybė priminti apie save

Kokią prasmę, jonavietės akimis, turi LGBT paradai?

,,Ne paslaptis, jog tokie paradai organizuojami siekiant priminti apie mūsų egzistavimą.

Neseniai dalyvavau mokymuose tėvams, kuriuose aktyviai pasisakė moteris, aršiai nusiteikusi prieš LGBT bendruomenės narių norą nelikti nematomais.

Ji, kaip ir daugybė kitų žmonių, nešioja vestuvinį žiedą ir taip parodo, jog yra santuokoje. Yra žmonių, kurie nešioja kryžiukus, taip primindami apie savo tikėjimą.

LGBT žmonės irgi nori galėti neslėpti savo jausmų, įsitikinimų, o paradai yra priemonė, padedanti  pasirodyti engiamoms mažumoms, tiems žmonėms, kurie negali, nemoka ar neturi galimybės kitaip ,,priminti" apie savo buvimą.

Jei mano išraiška, kaip jau minėjau, yra kalbėjimasis su žmonėmis, kiti gali išreikšti save paraduose", - teigė pašnekovė.

Mato skirtumą

Ji atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvoje organizuojami paradai trunka vos kelias valandas, kai kitose šalyse vyksta ištisi ,,Pride" mėnesiai.

,,Vieno jų metu lankiausi Didžiojoje Britanijoje. Tuomet žavėjausi tuo, jog LGBTQ+ bendruomenės atributika, žmonių palaikymas, šiai temai skirti renginiai, buvo matyti ant kiekvieno kampo.

Lyginant su Lietuva, skirtumas - aiškiai matomas. Tačiau dauguma britų kur kas paprasčiau priima kitą žmogų. Ir tai nėra apie tavo orientaciją, tai yra apie šventę gyventi, būnant tokiu, koks tu esi", - kalbėjo mergina.

Praėjo sunkų kelią

Jonavietė atvira, jei ne noras apsaugoti artimuosius, savo išgyvenimais ir parade patirtais įspūdžiais ji pasidalintų neslėpdama nei veido, nei vardo.

,,Esu praėjusi ilgą kelią, kuriame patyriau daug, teko pakeisti ir ne vieną darbą, kuriame jaučiausi nesaugiaii. Todėl man jau nebebaisu kalbėti, bet aš jaučiu pareigą apsaugoti savo artimuosius.

Nors mano šeima ir sako, kad kalbėčiau drąsiai, žinau, kad taip galiu iššaukti neigiamas reakcijas jų aplinkoje. Nenoriu, kad man brangūs žmonės neštų ne savo naštą.

Prie  noro neatskleisti tapatybės prisideda ir tai, jog mano draugė yra tik savo kelio pradžioje... Ji vos prieš metus pripažino sau, kas ji yra, priėmė tai ne kaip kažkokį blogį, ne kaip nuodėmę.

Man smagu matyti, kad ji juda dideliais žingsniais - dabar ji jau buvo parade. Tačiau jos situacija šeimoje, tėvų reakcijos - ypač sudėtingos. Tad, manau, kad mano viešinimasis galėtų padaryti žalos ir jai", - kalbėjo mergina.

Skatina ieškoti informacijos

Pokalbio pabaigoje jonavietė pabrėžė tikinti, kad jei visuomenėje įsigalėtų suvokimas, jog seksualinė orientacija - tik mažytė žmogaus dalis, LGBT bendruomenė patirtų mažiau skaudžių išgyvenimų.

,,Aš neidentifikuoju savęs taip, jog mano orientacija yra tai, kas aš esu. Tai yra viena mano pusė, kuri pasako, su kuo aš noriu kurti šeimą, santykį. Tikiu, kad svarbu bandyti suprasti, kad visi mes, visų pirma, esame žmonės.

Pastebiu, kad daliai visuomenės trūksta informacijos... Iš tėvų, auginančių seksualinėms mažumoms priklausančius vaikus, ne kartą esu tai girdėjusi. Jei domiesi LGBT bendruomenės gyvenimu, nesunku pastebėti, jog didžioji dalis apie ją viešojoje erdvėje sklandančios informacijos remiasi į kažkieno nuomonę.

Aš visada siūlau informacijos ieškoti moksliniuose šaltiniuose, tyrimuose, žiūrėti dokumentinius filmus ,,Youtube" kanale ar kažkur kitur, bendrauti su pačia LGBT bendruomene. Svarbiausia - netingėti ieškoti ir kelti klausimus.

Jei nėra noro  daryti tai, reikia savęs paklausti, kiek tau svarbus yra tas žmogus, dėl kurio apskritai pradėjai domėtis seksualinių mažumų istorija, išgyvenimais, iššūkiais?

Labai dažnai tėvams pasiūlau pažiūrėti LGBT bendruomenės iššūkius puikiai atspindinti filmą: ,,Maldos už Bobį". Jis apie šeimą, kurioje augantis berniukas pripažįsta esantis homoseksualus, o tada jo tėvai bando jį pakeisti, surasti jam merginą, svarsto apie gydymą. Galiausiai berniukas nusižudo ir filme parodoma, kaip tada jaučiasi tėvai. ,,Maldose už Bobį" sudėta daugybė seksualinėms mažumoms priklausančių asmenų istorijų, kurios - itin sudėtingos.

Norėtųsi, kad jų būtų kuo mažiau ir sugebėtume žmones priimti kaip žmones ir pažinti užuot nuteisus dėl priklausymo vienai ar kitai bendruomenei", - sakė jonavietė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

LGBT parade dalyvavusi jonavietė: būdamas tolerantišku, priimi žmogų be jokių ,,bet"

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 24 Sep 2021 11:13:44 +0300
<![CDATA[Policininko karjerą baigęs R. Kopūstas įsidarbino Nakvynės namuose: sulaukia ir grasinimų, ir bandymų įžeisti pavadinant ,,mentu"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/policininko-karjera-baiges-r-kopustas-isidarbino-nakvynes-namuose-sulaukia-ir-grasinimu-ir-bandymu-izeisti-pavadinant-mentu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/policininko-karjera-baiges-r-kopustas-isidarbino-nakvynes-namuose-sulaukia-ir-grasinimu-ir-bandymu-izeisti-pavadinant-mentu Jonavos nakvynės namai - vieta, kur glaudžiasi pastogės neturintys asmenys. Ne paslaptis, kad dauguma jų serga alkoholizmu, pasižymi socialinių įgūdžių stoka, ilgus metus veda į ,,normalaus" gyvenimo rėmus neįtelpantį gyvenimo būdą. Atrodo, kad dirbti tokioje įstaigoje turėtų būti itin sudėtinga, tačiau įstaigoje socialinio darbuotojo padėjėjo pareigas prieš 4 mėnesius eiti pradėjusio Rolando Kopūsto negąsdina niekas - anksčiau policijos pareigūnu dirbęs vyras nesuka galvos nei dėl sulauktų grasinimų nužudyti, nei dėl karts nuo karto girdimos ,,mento" pravardės.


Rūpinasi tvarka


21-eri metai - tokį laiko tarpą R. Kopūstas dirbo policijos pareigūnu. Per tą laiką jam teko padirbėti ir Jonavoje, ir Kauno rajone, tačiau atėjus metui išeiti užsitarnauto poilsio, t.y. į pensiją, vyras nusprendė nesėdėti sudėjęs rankų.


,,Darbą policijoje baigiau prieš kelis metus. Kai sužinojau, kad Nakvynės namai ieško žmogaus, nusprendžiau pabandyti įsidarbinti ir jau apie 4 mėnesius darbuojuosi socialinio darbuoto padėjėju. Tiesa,  praeitą vasarą taip pat esu padirbėjęs šioje įstaigoje.


 Galiu pasakyti, kad visos darbo dienos Nakvynės namuose - skirtingos. Tu nežinai, ko tikėtis, bet mano pareiga yra palaikyti tvarką: prižiūrėti, kad būtų paisoma nustatytų taisyklių, nekiltų konfliktų, o iškilus jiems, turi padėti išspręsti nesutarimus", - pasakojo vyras.


Pešasi ir vyrai, ir moterys


Na, o nesutarimų Nakvynės namuose netrūksta - interviu dieną taip pat buvo kilęs vienas jų.
,,Išgirdome triukšmą. Aš nuėjau aiškintis, kas nutiko. Paaiškėjo, kad susipešė dvi moterys. Viena vos ne verkdama pasakojo, jog ją esą pastūmė, kita teigė, jog ją apspjovė. 


Sunku pasakyti, ar viskas buvo taip, kaip nupasakojo gyventojos. Ta moteris, kuri sakė, jog ji buvo pastumta, tuo metu valė langą prie kitos gyventojos, kuri skundėsi, jog ją esą apspjovė, lovos. Gali būti ir taip, jog nieks ant nieko nespjovė, o tiesiog kažkas užtiško... Konfliktai čia neretai kyla dėl visiškai neaiškių priežasčių.


Visgi, reikia suprasti, kad dažnas Nakvynės namų gyventojas yra impulsyvus ir situacijas vertina per savo supratimą.


Nors moterų čia glaudžiasi mažiau, konfliktų pasitaiko ir tarp jų, ir tarp vyriškių. Stengiamės išspręsti juos kuo greičiau, kad atmosfera būtų kuo ramesnė", - kalbėjo R. Kopūstas.


Grasino nužudyti


Nakvynės namuose dirbantys darbuotojai sulaukia ir pykčio, nukreipto prieš juos.


,,Iš kitų kolegų pasakojimų esu girdėjęs, kad prieš juos buvo mosuojami peiliai ir panašiai... Aš kartą esu sulaukęs grasinimo nužudyti. 


Mūsų teritorija aptverta, o vienas gyventojas atėjo būdamas neblaivus. Jam pasirodė, kad varteliai užrakinti ir jis susinervino dėl to. Aš tiesiog vaikščiojau lauke. Matydamas tai, žmogus nusprendė savo pyktį išlieti ant manęs, šūktelėdamas, kad nužudys mane.


Suprasdamas, kad jis yra girtas, nesivėliau į kalbas. Tačiau kai kitą rytą jis išsiblaivė ir suprato, jog dėl savo elgesio gali būti daugiau nebe priimtas į Nakvynės namus, atėjo atsiprašinėti.

Mačiau, kad tai darė nuoširdžiai. Taigi, pasakiau, kad jo nusižengimas yra užfiksuotas, tačiau neperduotas vadovybei, bet jei tai pasikartos, lauks atitinkamos pasekmės", - prisiminė vyras.


Vadina ,,mentu"


Įstaigos gyventojai greitai išsiaiškino, kad R. Kopūstas - buvęs policijos pareigūnas. Dėl to, kilus nesutarimams, ne kartą yra bandę jį įžeisti pavadinę ,,mentu". 


,,Kadangi, kaip jau minėjau, čia šiek tiek padirbėjau ir praeitais metais, tai kai atėjau dirbti dabar, jie jau turbūt visi žinojo, kad anksčiau dirbau policininku. Ko gero, sužinojo vieni iš kitų, perduodami informaciją iš lūpų į lūpas.


Pasitaiko atvejų, kai išgėrę asmenys bando mane įžeisti pavadindami ,,mentu". Sako:,,Ką tu čia ,,mentas" vadovauji?". Bet manęs tai nežeidžia. Kai dirbau policijos pareigūnų, taip pat ne kartą esu pavadintas taip. 


Būna situacijų, kai esame ir iš darbo ,,atleidinėjami". Sako, kad kreipsis į kažką, nes esą pažeidėme jų teises, o tada jau bus mums...


Tačiau dėmesio nekreipiu ir į tai, nes ir policijoje lygiai taip pat buvau ,,atleidinėjamas". Turiu ,,storą odą" ir mane sunku išvesti iš kantrybės", - šypsodamasis kalbėjo vyras.


Alkoholį vertina kaip auksą


Pasakodamas apie darbo Nakvynės namuose subtilybes, R. Kopūstas neabejoja, kad daugiausiai problemų čia kyla dėl alkoholio.


,,Pas mus negalima vartoti jo, bet didžioji dalis gyventojų yra priklausomi. 
Pagal taisykles, įsinešti alkoholio į Nakvynės namus negalima. Dėl to prie vartelių paprašome žmonių parodyti, ką jie atsineša. Yra buvę situacijų, kad buteliai slepiami rankovėse, kelnių klešnėse, kitose vietose po drabužiais, būna, kad jie apeina pastatą ir įsimeta butelį per tvorą. Tada, jau įėję į teritoriją, po kiek laiko ,,eina pasivaikščioti" ir pasiima jį. 


Ir ką daugiau čia galima pridurti... Sako: ,,Čia mano auksas" ir viskas", - kalbėjo vyras.


Atveža policijos pareigūnai


Ne ką mažiau problemų kyla ir tada, kai neblaivius asmenis į Nakvynės namus atveža policijos pareigūnai. 


,,Mes girtų priimti negalime, o policija kartais atgabena ir tokius, kurie nebepastovi ant kojų. Nakvynės namai - ne blaivykla, bet aš suprantu policininkus. Esu buvęs jų barikadų pusėje ir žinau, kiek daug problemų kyla tada, kai gaunamas pranešimas apie mieste gulintį neblaivų asmenį arba kai reikia išgabenti tokį žmogų iš namų, kuriuose jis smurtavo... Blaivyklos mūsų mieste nėra, tad nėra ir kur dėti tokius žmones.


Dabar dar šilta, o žiemą dėl neblaivių asmenų kyla dar daugiau bėdų, nes jie gali sušalti. Pamenu, kad kai aš dirbau policijos pareigūnu, priešais ligoninės priėmimo skyrių gulėdavo ne vienas girtas benamis. Ši problema niekur nedingo, o kaip ją tinkamai išspręsti - nežinia", - kalbėjo vyras.


Nori išsipasakoti


Nepaisant to, kad iššūkių Nakvynės namuose netrūksta, R. Kopūstas neatsisako pabendrauti su įstaigos gyventojais ir jiems rūpimais klausimais.


,,Pastebiu, kad jie kartais nori išsikalbėti, pasipasakoti apie savo bėdas. Kadangi niekad nepriimu jokių grasinimu ar įžeidimų asmeniškai ir visada mėgau išklausyti kitus, pabendrauju su jais.


Yra žmonių, kuriems labai reikia to kontakto. Manau, kad kartais pokalbis jiems gali būti labai naudingas emociškai", - teigė R. Kopūstas. 


Darbas patinka


Paklaustas, ar nebuvo akimirkų, kai gailėjosi pradėjęs dirbti Nakvynės namuose, R. Kopūstas tikina žinojęs, kur eina.


,,Dirbdamas policininku susidurdavau su Nakvynės namais, jų gyventojais. Važiuodavau čia spręsti konfliktų ir panašiai. Žinojau, ko galima tikėtis, koks gyvenimas verda tarp šių žmonių.

Tai, ką dirbu dabar, yra labai panašu į darbą, kurį dirbau policijoje.  Ten dalyvaudavau karštuose įvykiuose, į kuriuos įsiveldavo labai panašūs žmonės.


Man patiko darbas policijoje, dėl to tikėjau, kad ir čia taip pat patiks. Iki dabar nei kart nesigailėjau, kad nusprendžiau įsidarbinti Nakvynės namuose", - pokalbio pabaigoje sakė vyras.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Nuotraukų galerijoje - R. Kopūstas ir Jonavos nakvynės namai.

Policininko karjerą baigęs R. Kopūstas įsidarbino Nakvynės namuose: sulaukia ir grasinimų, ir bandymų įžeisti pavadinant ,,mentu"

Policininko karjerą baigęs R. Kopūstas įsidarbino Nakvynės namuose: sulaukia ir grasinimų, ir bandymų įžeisti pavadinant ,,mentu" Policininko karjerą baigęs R. Kopūstas įsidarbino Nakvynės namuose: sulaukia ir grasinimų, ir bandymų įžeisti pavadinant ,,mentu" ]]>
jonavoszinios.lt Sun, 19 Sep 2021 22:14:46 +0300
<![CDATA[Jonaviečių šeima džiaugiasi pastebėtais sūnaus gabumais: šešiametis mokysis pagal unikalią programą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciu-seima-dziaugiasi-pastebetais-sunaus-gabumais-sesiametis-mokysis-pagal-unikalia-programa https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciu-seima-dziaugiasi-pastebetais-sunaus-gabumais-sesiametis-mokysis-pagal-unikalia-programa Pernai Lietuvoje startavusi tarptautinė Lietuvos ir Izraelio programa „Gifted", skirta gabių vaikų ugdymui, iškart susilaukė didžiulio populiarumo — Kaune registravosi šimtai dalyvių. Šiais metais prisijungti prie jos pakviesti ne tik kauniečiai, bet ir sostinės gyventojai. Ir nors Jonavoje pagal minėtą programą mokymai neorganizuojami, jonaviečiai Paulius bei Evelina Darvidai gali pasidžiaugti, jog jų sūnus Ąžuolas išlaikė specialų testą ir tapo vienu iš „Gifted" dalyvių.

Pastebėjo gabumus


Kaip pasakoja E. Darvidė, Ąžuolas šiais metais baigė lankyti mylėtą privatų darželį ,,Pipiras" , kuris yra įsikūręs Kaune. Būtent pastarajame dirbantis kolektyvas ir pastebėjo jonaviečių šeimos atžalos gabumus.


,,Su darželiu atsisveikinome pavasarį. Gegužės mėnesį sudalyvavome paskutiniame organizuotame nuotoliniame susirinkime. Jame buvo pristatyti būsimi darželio projektai.

Įstaigos savininkė Gintarė Narakienė papasakojo ir apie ,,Gifted" programą bei pasiūlė Ąžuolui sudalyvauti joje, kadangi matė jo potencialą ir žinojo galimybes", - pasakojo E. Darvidė.

Reikėjo atlikti testą


„Gifted — tai specialios programos intelektualiam bei emociniam gabių vaikų ugdymui ir profesionali IQ testavimo metodika, pagal kurią nustatomas vaiko intelekto koeficientas, siekiant parengti individualų ugdymo planą kiekvienam, atsižvelgiant į jo gebėjimus.


,,Internete pasidomėjau apie šios programos vykdymą Lietuvoje. Sužinojusi, kad į pirmąjį testavimą jau pavėlavome, pasiskambinau programos koordinatorei pasikalbėti išsamiau. Išsiaiškinau, kada bus organizuojamas papildomas priėmimas bei būsimų priešmokylinukų testavimas. Užsiregistravome į jį", - kabėjo jonavietė.

Grįžo su šypsena veide


Individualus testavimas organizuotas Kauno Botanikos sodo Vytauto Didžiojo universiteto padalinyje.


,,Buvo numatyta, kad testavimas vyks apie vieną valandą, tačiau Ąžuolas, kartu su jį lydėjusia mokyta, grįžo jau po 32 minučių. Beje, sūnus po jo buvo labai geros nuotaikos. Ąžuolo teigimu, jam nekilo jokių sunkumų, atsakant į pateiktus klausimus, sprendžiant užduotis.


Atranką, kaip ir visada šioje programoje, vykdė Lietuvos bei Izraelio ugdymo ekspertai ir psichologai. Jie po vaiko atliktų skirtingų užduočių įvertina jo gabumus ir nusprendžia ar jis atitinka ,,Gifted" kriterijus, ar ne.

Galutinio atsakymo laukėme ilgiau nei dvi savaites, kol galiausiai gavome patvirtinimą, kad Ąžuolas yra pakviestas mokytis. Dabar laukiame kvietimo į mokslo metų pirmąją šventę, kadangi mokymasis prasidės nuo spalio 2 dienos.


Pamokos pagal šią programą vyks kiekvieną šeštadienį, o mokyklų atostogų metų, mano žiniomis, žadama organizuoti ir savaitines stovyklėles", - pasakojo E. Darvidė.

Didelė konkurencija


Paklausta, ar jų šeima tikėjosi, jog Ąžuolas bus atrinktas į ,,Gifted", E. Darvidė tikina, kad dalyvaujant atrankoje, visų pirma, buvo siekiama išbandyti sūnaus jėgas, nes dažnai tenka išgirsti iš kitų sakant, kad šis vaikas gyvenime daug pasieks.


,,Dalyvių skaičius buvo tikrai didelis ir į vieną vietą pretendavo keliolika vaikų. Dėl to prognozuoti rezultatus nebuvo lengva, bet galvojome, jog pabandysime.

Mes tikėjome sūnumi, o jis vis sakydavo: ,,aš tikrai žinau, kad man pavyks".


Taip pat stengėmės motyvuoti sūnų, prieš tai su juo aptarę šią programą ir išklausę jo nuomonę bei norą dėl dalyvavimo atrankoje",- kalbėjo E. Darvidė.

Pastebi stiprias asmenines savybes


Mamos teigimu, sūnus jau nuo mažų dienų buvo labai drąsus, protingas, žingeidus vaikas, pasižymintis lyderio savybėmis ir kūrybiškumu.


,,Apie savo užsispyrimą Ąžuolas priminė dar būdamas 4 metų, kai darželyje pasakė: ,,Vidutinis aš nebūsiu, auklėtoja, būsiu geriausias ir mėginsiu kol pavyks" (aut. past. šypsosi).


Nuo pat mažumės jis nebijojo užmegzti pokalbio nei su vaikais, nei su suaugusiaisiais ir sugebėjo teisingai įvertinti situaciją, rasti sprendimus, padedančius spręsti iššūkius.

Jis pasižymi gera atmintimi, strateginiu mąstymu, empatiškumu, kūrybiškumu bei derybiniais gabumais".

Neslepia džiaugsmo


E. Darvidė neslepia, kad žinia apie sūnaus priėmimą į programą, stipriai pradžiugino šeimą.


,,Ąžuolui tai buvo pirmasis sėkmingai įveiktas akademinio lygmens egzaminas ir nauja patirtis.

Džiugia naujiena suskubome pasidalinti ir su mūsų darželio ,,Pipiras" direktore, kartu padėkojant jai už gautą padrąsinimą, tikėjimą Ąžuolu bei jo visapusišką ugdymą, lydėjusį mūsų sūnų nuo pat pirmos jo dienos darželyje.

Kai apie sėkmingai praeitą atranką sužinojo pats Ąžuolas, jis kukliai tepasakė, kad dabar eis į dvi mokyklas - nuo šio rugsėjo jis Kaune lanko priešmokyklinę",  - kalbėjo jonavietė, pridurdama, kad itin vertina jos sūnaus laukiančius mokymus dėl profesionalių pedagogų.

Švies ir tėvus


,,Jie yra specialiai apmokyti dirbti su gabiais vaikais plačiąja prasme: kūrybiškai ugdyti mažųjų gebėjimus skirtingose srityse bei padėti kiekvienam jų realizuoti save, veikti iškilusius iššūkius ugdymo procese.


Tuo pačiu kiekvienas vaikas bus pastebėtas, išklausytas ir kryptingai nukreiptas jam tinkama linkme. Šiuose mokymuose didesnis dėmesys skiriamas vaikui ir jo asmenybės ugdymui, kūrybiškumo skatinimui.


Tuo tarpu tėvai taip pat turės galimybę dalyvauti mokyklos organizuojamose paskaitose, kuriose papildomai įgaus naujų žinių iš profesionalių dėstytojų.

Akivaizdu, kad dirbti su gabiais vaikais yra nelengva užduotis, reikalaujanti papildomų žinių ir įgūdžių dėl kiekvieno vaiko unikalumo, tačiau tikiu, kad šioje mokykloje, pasitelkiant skirtingas veiklas, vaikai bus įgalinti išmokti kuo", - teigė E. Darvidė.

Daugybė veiklų


Kodėl jonaviečių šeima nusprendė savo atžalą ugdyti kitame mieste?


,,Aš nepaprastai džiaugiuosi vis labiau gražėjančia Jonava, žaliomis jos zonomis, vykstančiomis iniciatyvomis, organizuojamais renginiais, tačiau Kaune lankomės labai dažnai, nes Ąžuolas šiame mieste jau nuo 3 metų lankė būrelius: ,,Lego"  būrelį, plaukimo pamokas, vasaros metu stovyklas.


,,Pipirą" pasirinkome todėl, kad darželyje dirba labai kompetentinga profesionalių pedagogų komanda, kurią dėl nuoširdaus ir glaudaus bendravimo, draugiškos atmosferos bei vykdomų inovatyvių projektų, drąsiai galime vadinti ,,Širdžių komanda".  Iki dabar esame be galo dėkingi jiems už galimybę būti jų darželio dalimi.

Svarbu pažymėti ir tai, kad darželio pasirinkimą lėmė žinojimas, jog jo direktorė turi ekspertės kategoriją bei ilgametę pedagoginio darbo patirtį.


Na, o ilgainiui ,,Pipire" atsirado ir Ąžuolo pamėgti būreliai. Dėl to planuoti ugdymą Kaune buvo tik dar patogiau: ryte nuveži sūnų į darželį ir nebereikia daugiau eiti į jokius užsiėmimus, nes kai jį pasiimi, jis jau būna aplankęs ne vieną jų", - teigė jonavietė.


Mato ankstyvo ugdymo naudą

Be Ąžuolo dar vieną pusantrų metų sūnų auginanti A. Darvidė tiki, kad ankstyvasis vaiko ugdymas yra labai svarbus.


,,Mokslinė literatūra tai patvirtina - galime rasti nemažai su tuo susijusių straipsnių ir longitudinių tyrimų.


Ąžuolo ugdymu taip pat rūpinomės nuo mažumės, vedant jį į jau minėtus užsiėmimus.

Kalbant apie juos, manau, jog didžiausią įtaką mūsų vaiko kūrybiškumui, žingeidumui suteikė sistemingas ,,Lego" būrelio lankymas, konstravimas bei sukurtų modelių pristatymas, savarankiškumui - kelionės Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavimas dienos stovyklose bei laikas su šeima.

Būdami gamtoje, ar teatre tyrinėjame aplinką, domimės naujais dalykais. Šią vasarą visi kartu vykome į šeimos stovyklą Šilutėje, kurioje labai linksmai ir nuotaikingai praleidome laiką", - kalbėjo E. Darvidė.


Tikėtina, kad gabią jonaviečių atžalą jau visai netrukus pamatysime ir TV3 kanale - vasaros pabaigoje jis praėjo Vilniuje vykusią atranką ir nusifilmavo tam tikro serialo epizode.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonaviečių šeima džiaugiasi pastebėtais sūnaus gabumais: šešiametis mokysis pagal unikalią programą

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 16 Sep 2021 16:08:52 +0300
<![CDATA[Po penkerių metų – vėl į kariškus batus]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/po-penkeriu-metu-vel-i-kariskus-batus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/po-penkeriu-metu-vel-i-kariskus-batus Rugpjūčio 14 d. – rugsėjo 17 d. Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje (LKM) vykstančiuose kartotiniuose aktyviojo kariuomenės personalo rezervo karių mokymuose dalyvauja gausus būrys rezervo karių, tarnavusių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione (iš beveik 390 LKM rezervistų – daugiau kaip 110 dragūniečių). Įdomu tai, kad dauguma jų Dragūnų bataliono sudėtyje 2016 m. lapkričio 27 d. – gruodžio 1 d. vykusiose tarptautinėse pratybose „Iron Sword 2016“ susirėmė su lengvųjų pėstininkų batalionu „Feniksas“, pirmą kartą suformuotu rezervo ir LKM privalomosios karo tarnybos karių pagrindu ir štai po penkerių metų jie patys papildė aktyviojo rezervo karių gretas. 

Apie tai, kuo pastarosiomis savaitėmis gyvena rezervistai, apie šių metų pratybas, motyvaciją ir lūkesčius, atvedusius į kartotinius mokymus, kalbamės su keliais buvusiais Dragūnų bataliono kariais.  

Ką gi, pirmiausia susipažinkime...  

J. eil. Tautvydas Muraveckas: Esu kilęs iš Kauno, pagal specialybę esu aviacijos mechanikas, dirbu Karmėlavos oro uoste. Šauktinio tarnybą 2016 m. atlikau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione, vykdžiau šaulio funkcijas.

 

J. eil. Dainius Lelevičius: O aš – alytiškis, tačiau šiuo metu gyvenu Kaune. Dirbu automobilių importo ir eksporto srityje. 2016 m., kaip ir kolega, tarnavau savanoriu Butigeidžio batalione ir tais metais dalyvavau  tarptautinėse pratybose „Iron Sword 2016“. 

Kokie prisiminimai pirmiausia iškyla iš anuomet vykusių pratybų?

J. eil. Tautvydas Muraveckas: Nors prabėgo jau penkeri metai, tačiau atrodo, jog viskas vyko vakar. Prisimenu, kad į 2016 m. vykusias pratybas susirinko labai daug karių. Apie tai, kad su rezervo kariais kariausime priešingose barikadų pusėse, sužinojome tik atvykę į pratybas. Kai pirmą kartą su jais susidūrėme akis į akį, jie mums pasirodė gerokai vyresni (šypsosi).   

J. eil. Dainius Lelevičius: O man „Iron Sword 2016“ pirmiausia asocijuojasi su daug sniego ir kūną kaustančiu šalčiu, ypač galutiniame pratybų etape, kai teko nepertraukiamai kelias paras vykdyti užduotis Gaižiūnų poligone. Kita vertus, juk tuomet buvome jauni ir užsidegę.  

Kas Jus tuomet motyvavo?

J. eil. Dainius Lelevičius: Didžiausi motyvatoriai buvo mūsų vadai. Prieš „Iron Sword 2016“ su keliais būriais dalyvavome pratybose Latvijoje, tad grįžę buvome nusiteikę parodyti tai, ką mokame geriausiai. Žinoma, vadai iš mūsų reikalavo labai daug, tačiau ir patys savo pavyzdžiu įkvėpė ir motyvavo. Iki šiol išlikę tik geriausi prisiminimai apie būrio vadą P. Kaušylą, būrininką J. Sadavičių. Ryšys tarp mūsų nėra nutrūkęs – turime vieni kitų kontaktus feisbuko grupėje, tad puikiai žinome kas kuo gyvena.   

O kaip jaučiatės dabar patys būdami rezervistų kailyje?

J. eil. Tautvydas Muraveckas: Keista, tačiau jausmas toks, lyg tarnybos ir nebūčiau palikęs. Nėra ką ir sakyti, geras jausmas. Žinoma, teko daugelį dalykų prisiminti, taip sakant, atnaujinti teorinius ir praktinius įgūdžius. Tačiau svarbu tai, kad pratybose nėra monotonijos – nuolatinis veiksmas, karinės operacijos, žygiai. Ačiū mūsų vadams, kurie neleidžia nuobodžiauti. 

J. eil. Dainius Lelevičius: Mane maloniai nustebino pratybų aprūpinimas – apranga, ekipuotė, amunicija ir, žinoma, maistas – jis skanus ir gausus. Savaime suprantama, penkios savaitės – gana ilgas laiko tarpas, ypač kariuomenėje. Kita vertus, tai iš tiesų geras būdas prisiminti kariškus dalykus, atsiribojant nuo civilinio gyvenimo problemų, mobiliųjų telefonų, nuolatinės sumaišties ir beprotiško kasdienio lėkimo. Galiu tvirtai pasakyti, kad visa tai, bent jau man – tik į naudą. Palinkėčiau tai patirti kiekvienam.  

Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos informacija

Št. srž. Laisvūno Vizbaro nuotraukos

 

 

 

 

 

 

 

Po penkerių metų – vėl į kariškus batus

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 16 Sep 2021 11:27:49 +0300
<![CDATA[Elektros rinkos liberalizavimas: laimės ne paskutinės minutės sprendimai]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/elektros-rinkos-liberalizavimas-laimes-ne-paskutines-minutes-sprendimai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/elektros-rinkos-liberalizavimas-laimes-ne-paskutines-minutes-sprendimai Lietuvoje įsibėgėja elektros tiekimo rinkos liberalizavimas – seniai lauktas pokytis, įgyvendintas daugelyje Europos Sąjungos valstybių. Kartu su juo byra elektros energijos tiekimo monopolis, o rinkoje atsirandanti nepriklausomų tiekėjų konkurencija vartotojams garantuos daugiau kokybiškų paslaugų ir galimybių.

Siekdama supaprastinti šiuos procesus, Energetikos ministerija inicijavo Elektros energijos įstatymo pakeitimus, kuriuose įtvirtintos ne tik geresnės ir greitesnės sutarčių sudarymo, tiekėjų keitimo sąlygos, nustatyti detalesni reikalavimai sąskaitų turiniui bei reglamentuota nepriklausomų tiekėjų kainų bei pasiūlymų palyginimo priemonė. Ji jau rugsėjį startuos Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos (VERT) interneto svetainėje ir padės vartotojams išsirinkti geriausius pasiūlymus.

Kas svarbu renkantis nepriklausomą tiekėją, į ką reikia atkreipti dėmesį, kodėl neverta delsti, kas atsitiks nepasirinkus bei kur kreiptis pastebėjus nesąžiningus atvejus, – apie tai pasakoja energetikos viceministrė Inga ŽILIENĖ.

- Kodėl vyksta elektros tiekimo rinkos liberalizavimas ir gyventojai turi rinktis tiekėją? Kokia iš to nauda?

Dar prieš metus mažmeninė elektros rinka konkurencijos atžvilgiu buvo panaši į telekomunikacijų sektorių prieš 20 metų – vienas tiekėjas ir siūlomi keli vartojimo planai. Šiuo metu turime jau 7 nepriklausomus tiekėjus, pasirinkimo galimybes.

Prireiks laiko, konkurencinė aplinka nesusiformuoja per mėnesį, tačiau einame teisingu keliu link konkurencijos, kurią kaip pavyzdį turime telekomunikacijų sektoriuje. Jau dabar galime matyti kaip elektros tiekėjai konkuruoja dėl naujų klientų, o anksčiau to nebuvo.

Taigi su šia reforma kuriamos konkurencinės sąlygos rinkoje – reali tiekėjų konkurencija, bandymas įtikti klientams su jų poreikius labiausiai atitinkančiais sutarties planais, investicijos į geresnį klientų aptarnavimą ir naujų paslaugų vystymą. Sukurta galimybė per dvi savaites pakeisti elektros tiekėją, netrukus bus sukurtas svetainė palyginti visų nepriklausomų tiekėjų pasiūlymus.

Galiausiai reikėtų pažymėti, kad didžioji dalis Europos Sąjungos valstybių yra visiškai liberalizavusios elektros energijos tiekimo rinkas, tai yra bendras reikalavimas visoms Europos Sąjungos narėms tam, kad bendroje elektros rinkoje nebūtų konkurencijos ribojimų ar iškraipymų. Pavyzdžiui Estijoje elektros energijos tiekimo rinka visiškai liberalizuota 2013 m., Latvijoje – 2015 m., o Švedijoje – 1996 m., Suomijoje – 1997 metais.

- Lietuvoje elektros tiekimo rinkos liberalizavimas įgyvendinamas etapais: pokyčiai jau pasiekė tuos, kurie suvartoja daugiausia elektros energijos, o vėliausiame etape dalyvaus mažiausiai vartojantys. Šiuo metu įgyvendinamas antrasis etapas: kuriems vartotojams jis svarbus?

- Pirmasis etapas buvo skirtas vartotojams, kurie suvartoja daugiausia elektros energijos per metus – virš 5000 kWh. Šiuo metu įgyvendinamas etapas svarbus vartotojams, kurie suvartoja mažiau – nuo 1000 iki 5000 kWh per metus. Kitaip tariant, jei elektros suvartojimas per mėnesį siekia apie 100–400 kWh, tuomet šiame etape iki gruodžio 18 d. reikės pasirinkti nepriklausomą elektros tiekėją. Likę vartotojai, t. y. tie, kurių suvartojimas yra mažas (mažiau nei 1000 kWh, daugiabučių namų bendrijos, būsto administratoriai ir visi kiti likę vartotojai), turės pasirinkti ne vėliau kaip iki 2022 m. gruodžio 18 d.

- Ar daug vartotojų patenka į šį etapą?

- Iš viso šalyje yra apie 1,65 mln. elektros vartotojų. Pirmajame etape tiekėją turėjo pasirinkti 97,8 tūkst., į antrąjį etapą patenka 778,6 tūkst., o į trečiąjį – 769,3 tūkst. vartotojų.

Skaičiai rodo, kad šiame etape sprendimą turi priimti didžiausias vartotojų skaičius, todėl raginame nepriklausomo tiekėjo pasirinkimo neatidėti jo paskutinei dienai dėl paprastos priežasties – tiekėjai neturi tokių resursų, kad galėtų vienu kartu greitai ir kokybiškai aptarnauti didelį srautą. Tie, kurie kreipsis anksčiau, turi galimybę gauti daugiau ir išsamesnės informacijos apie pasiūlymus, jų naudas ir skirtumus bei, žinoma, sutarčių sąlygas.

- Ar šie pokyčiai, t. y. apskritai elektros tiekimo rinkos liberalizavimas svarbus ir gaminantiems elektrą vartotojams?

- Elektros energijos tiekėjo pasirinkimo principai ir tvarkos, kurios taikomos, įprastiems vartotojams analogiškai galioja ir gaminančių vartotojų atveju. Jie neturėtų patirti jokių papildomų trikdžių.

Gaminančiam vartotojui keičiant elektros energijos tiekėjus, kai nėra pasibaigęs kaupimo laikotarpis, sukauptas tinkluose elektros energijos kiekis gali būti perkeliamas naujam elektros energijos tiekėjui, įskaitant ir garantinį tiekėją. Gaminantis vartotojas taip pat gali prašyti kompensacijos iš senojo elektros tiekėjo. Jei gaminantis vartotojas naudojasi garantinio tiekėjo paslaugomis, pasibaigus kaupimo laikotarpio periodui – iki kovo 31 d., skirstomo tinklo operatorius kompensuoja 5 proc. sukaupto tinkluose elektros energijos kiekio, už kurį sumokama VERT nustatyta kaina.

Keičiant elektros energijos tiekėjus, kai pasibaigia kaupimo laikotarpis, už sukauptą elektros energijos kiekį atsiskaito senasis elektros tiekėjas sutartyje nustatyta tvarka iš sąlygomis.

- Kaip vartotojams žinoti, į kurį etapą jie pateko – kada ir kokia informacija turėjo juos pasiekti?

- Iki šių metų liepos pabaigos vartotojai turėjo gauti pranešimus, kuriuose turėjo būti aiškiai nurodyta, į kurį – antrąjį ar trečiąjį – liberalizavimo etapą jie patenka. Pasitikslinti šią informaciją galima ir suvedus duomenis interneto svetainėje „Pasirinkitetiekeja.lt“, taip pat prisijungus prie energijos skirstymo operatoriaus (ESO) interneto tinklapio savitarnos sistemos. Nuo rugsėjo 1 d. vartotojams ESO turimais kontaktiniais adresais teikti pasiūlymus galės ir patys nepriklausomi tekėjai.

Tik noriu atkreipti dėmesį, kad jei vartotojai nenori dalintis savo duomenimis, jie gali išreikšti tokį pageidavimą: tuomet nepriklausomi tiekėjai pranešimų nesiųs, o informacijos vartotojams reikės ieškotis savarankiškai.

- Ar daug vartotojų jau pasirinko nepriklausomą elektros tiekėją?

- Pirmajame etape nepriklausomą elektros tiekėją pasirinko praktiškai visi vartotojai – šis rodiklis siekia 99 proc. Pasirinkimus daro ir kiti: turimais duomenimis, sutartis jau sudarė 24 proc. į antrąjį etapą patenkančių vartotojų ir 14 proc. tų, kurie patenka į trečiąjį etapą.

- Šiuo metu vartotojai gali rinktis iš 7 nepriklausomų elektros tiekėjų, tačiau kaip juos palyginti, į ką svarbu atkreipti dėmesį?

- Šiuo metu bendra informacija apie tiekėjus, atsakymai į dažniausiai užduodamus klausimus pateikiama minėtoje interneto svetainėje „Pasirinkitetiekeja.lt“, tačiau jau rugsėjį turėtų būti galima nepriklausomų tiekėjų pasiūlymus palyginti naudojant VERT sukurtą elektroninį įrankį.

Nepriklausomi elektros tiekėjai – kaip ir ryšio paslaugų operatoriai – vartotojams siūlo įvairius planus, kuriuose svarbūs šie pagrindiniai aspektai: kaina, sutarties galiojimo laikotarpis bei sutarties keitimo ir  nutraukimo sąlygos, taip pat elektros suvartojimo deklaravimo ir atsiskaitymo tvarka.

Kitaip tariant, gavę pasiūlymą vartotojai turėtų atidžiai išanalizuoti galutinę kainą ir jos sudedamąsias dalis, taip pat – įsitikinti, ar nutraukiant terminuotą sutartį anksčiau laiko nereikės grąžinti suteiktų nuolaidų, mokėti netesybas ar kokius kitus mokesčius. Tiems, kurie nesinaudoja elektronine bankininkyste, neturi elektroninio parašo svarbu žinoti ir tai, ar galės deklaruoti ir atsiskaityti už elektros energiją kitais būdais.

- Nepriklausomi tiekėjai teikia fiksuotus ir nuo elektros kainos biržoje svyravimų priklausomus planus. Kurį geriau pasirinkti?

- Daugelyje planų yra fiksuota kaina tam tikram laikotarpiui – metams, ketvirčiui ir pan., kuri užtikrina stabilumą. Kiek reikės mokėti už elektrą pasirinkus pasiūlymą, susietą su svyravimais elektros biržoje ir tiekėjo marža, vis dėlto sunku prognozuoti. Tačiau tokie planai gali būti naudingi tiems, kurie vartoja daugiau elektros energijos tada, kai ji biržoje yra mažesnė, pavyzdžiui, nakties metu. Atkreiptinas dėmesys, kad planai, kurie bus susieti su valandine elektros energijos kaina elektros biržoje (Lietuvoje didmeninė prekyba vyksta Nord Pool Spot biržoje), galimi tik tokiu atveju, jei vartotojas turi išmanųjį skaitiklį.

- Kokie papildomi aspektai dar yra svarbūs renkantis nepriklausomą tiekėją?

- Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar planas fiksuoja vieno ar dviejų laiko zonų tarifą, kokiais principais taikomos nuolaidos ir kokia būtų prognozuojama sąskaitose nurodoma kainų suma per metus, kokios galimybės pirkti atsinaujinančiuose energijos šaltiniuose pagamintą „žalią“ energiją ir pan. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar tiekėjo siūloma galutinė kaina yra pateikiama kartu su persiuntimo paslaugos dedamąja dalimi, t.y. mokesčiu už pasinaudojimą ESO tinklais.

Siūlyčiau taip pat atsižvelgti ir į aptarnavimo kokybę – požiūrį į klientą, operatyvumą, informacijos pateikimą, nes būtent šie dalykai parodys, kaip nepriklausomas tiekėjas reaguos ir spręs problemas, jei tokių iškils ateityje.

- Antrasis etapas baigiasi šių metų gruodžio 18 d. Kas atsitiks, jei vartotojas nepasirinks nepriklausomo tiekėjo? Ar tai reiškia, kad jis nebeturės elektros energijos?

- Nepasirinkusieji nepriklausomo tiekėjo tikrai neliks be elektros, tačiau nuo 2022 m. sausio 1 d. jų turėta sutartis su visuomeniniu tiekėju neteks galios ir tokiems vartotojams bus užtikrintas tik garantinis elektros tiekimas, kurį užtikrina elektros skirstomųjų tinklų operatorius ESO. Laikinai teikiamos garantinio tiekimo paslaugos elektros energijos kaina priklauso nuo vidutinės ankstesnio mėnesio elektros biržos kainos pridedant 25 proc. maržą, vadinamąjį 1,25 koeficientą, ir bus perskaičiuojama kas mėnesį. Gyventojai turėtų įsivertinti tai, kad garantinio tiekimo paslaugos maža yra didesnė nei bet kurio nepriklausomo elektros tiekėjo taikomų paslaugų pelno marža.

- Ar pasirinkdami nepriklausomą tiekėją, vartotojai turi pasiruošti ir kitiems pokyčiams, pavyzdžiui, elektros skaitliukų keitimui ar naujų kabelių nutiesimui?

- Iš tiesų užtenka tik pasirašyti sutartį su nepriklausomu tiekėju, o skaitliukus, kabelius bei visą infrastruktūrą ir toliau valdys energijos skirstymo operatorius ir perdavimo sistemos operatorius. Kitaip tariant, jokių techninių patobulinimų ar keitimų atlikti tikrai nereikia – užteks pasirašyti sutartį. Taip pat atkreipiu dėmesį, kad įvykus techniniams elektros energijos sutrikimams, kaip ir iki šiol, taip ir liberalizavus rinką, reikės kreiptis į elektros skirstymo operatorių.

- Kokiais būdais rekomenduotumėte pasirašyti sutartis su tiekėjais tiems vartotojams, kurie nesinaudoja sukurtais elektroniniais įrankiais?

- Sutarties pasirašymą galima inicijuoti ir telefonu, nors vien tik pokalbio tam nepakanka – siekiant apsaugoti vartotojus, sutartį vis tiek reikės pasirašyti elektroniniu arba fiziniu parašu.

Atkreipiu vartotojų dėmesį į tai, kad vartotojai telefonu neatskleistų jautrių asmens duomenų ir būtinai išsamiai susipažintų su sutarties sąlygomis. Susipažinus ir priėmus sprendimą, pasirašyti tokią sutartį, tam galima įgalioti šeimos narį, draugą ar kaimyną. Tokiu atveju užteks paprasto laisvos formos įgaliojimo, kuriam nereikia notaro patvirtinimo.

- Kas kontroliuos nepriklausomų tiekėjų veiklą ir į ką turėtų kreiptis vartotojai, susidūrę su nesąžininga veikla?

- Nepriklausomų tiekėjų veiklą jau dabar prižiūri VERT (informacija vartotojams apie jų teises, elektros tiekimo ir mokėjimo už elektrą klausimai) ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (tiekėjų nesąžininga komercinė veikla ir nesąžiningos sutarties sąlygos).

Tačiau atkreipsiu dėmesį į tai, kad prieš kreipiantis į šias institucijas, pirmiausia reikia atlikti pirmą žingsnį – kreiptis į nepriklausomą tiekėją ar energijos skirstymo operatorių. Jei jis nereaguoja ar atsiuntė netenkinantį atsakymą, nagrinėti skundą ar ginčą jau galėtų ir minėtos institucijos.

- Ačiū už pokalbį.

Energetikos ministerijos inf. 

Elektros rinkos liberalizavimas: laimės ne paskutinės minutės sprendimai

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 03 Sep 2021 10:22:37 +0300
<![CDATA[Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lietuvos-ejiko-mariaus-ziuko-trenere-g-gostautaite-apie-tokijo-olimpiada-meile-sportui-ir-darba-jonavoje https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lietuvos-ejiko-mariaus-ziuko-trenere-g-gostautaite-apie-tokijo-olimpiada-meile-sportui-ir-darba-jonavoje Gražina Goštautaitė – Jonavos kūno kultūros ir sporto centro lengvosios atletikos trenerė, kurios treniruojamų sportininkų sąraše – ne vienas perspektyvus sportininkas. Iki šiol daugiausiai pasiekęs – Pekino, Londono, Rio de Žaneiro bei dar šiais metais vykusių Tokijo olimpinių žaidynių dalyvis, ėjikas Marius Žiūkas. Nors paskutinė olimpiada jam nebuvo pati sėkmingiausia, G. Goštautaitė džiaugiasi M. Žiūko pasirodymu – jos treniruojamas sportininkas pademonstravo tvirtą charakterį ir dar kartą priminė, jog sportas yra neatsiejamas nuo valios, užsispyrimo bei atkaklumo, siekiant užsibrėžto tikslo.


Grįžo į gimtąjį miestą


Jonavoje gimusi ir užaugusi G. Goštautaitė 20 metų dirbo Prienuose. Tuomet ji gyveno Birštone, bet kas savaitę grįždavo į Jonavą pas tėvus. 


Dabar jau 6-tus metus Jonavos kūno kultūros ir sporto centre dirbanti moteris pasakoja, kad grįžti į gimtąjį miestą ją paskatino kelios priežastys. Visgi, galutinį sprendimą ji priėmė tik po ilgų svarstymų.


„Gal 2013-aisiais ar 2012-aisiais metais man buvo pasiūlyta įsidarbinti Jonavos kūno kultūros ir sporto centre, bet tada aš nesiryžau keisti gyvenimo. Dirbdama Prienuose, neturėjau kuo skųstis. Treniravau daug gerų auklėtinių, man buvo gaila juos palikti, o ir nebaigtų darbų netrūko. 


Pamažu artėjo metas, kai mūsų šeima turėjo apsispręsti, kur apsistoti – augant dukrai, reikėjo išsirinkti, kurią mokyklą ji lankys.


Visgi, po kelių metų dvejonių nusprendžiau grįžti į Jonavą ir įsidarbinau Jonavos kūno kultūros ir sporto centre. Galiu pasakyti, kad nesigailiu savo sprendimo“, – pasakojo G. Goštautaitė.


Norėjo bėgti, o ne eiti


Nesunku suskaičiuoti, kad sporto pasaulyje besisukanti moteris trenere dirba 26-erius metus. Kaip šis atsirado jos gyvenime?


,,Savo sportinį kelią pradėjau 4 – toje klasėje, Jonavos 3 –oje vidurinėje mokykloje (aut. past. dabar “Lietavos”pagrindinė mokykla), pas kūno kultūros mokytojus Nataliją ir Joną Mažeikas.


Mūsų klasė buvo labai sportiška, aktyvi ir azartiška, nes mokytojai surinko sportiškus vaikus iš skirtingų klasių ir sudarė ją . Buvome ruošiami respublikinėms ,,Drąsių, stiprių, vikrių“ varžyboms, kur mums sekėsi labai gerai – pelnėme antrąją vietą Lietuvoje.


Vėliau, Natalija ir Jonas Mažeikos atrinko vaikus į mokyklos rinktinę, kuri dalyvavo Uzbekijoje vykusiose tarptautinėse „Drąsių, stiprių, vikrių“ varžybose. Rinktinei priklausiau ir aš. 


Natalija ir Jonas Mažeikos pastebėjo, kad aš turiu duomenis, tinkamus lengvajai atletikai, todėl nukreipė mane į ją, kai visi rinkomės įvairias sporto šakas Jonavos sporto mokykloje. 


Čia aš atėjau pas jauną lengvosios atletikos trenerę Genutę Jurkevičienę, kuri dabar moko pradinukus R. Samulevičiaus progimnazijoje. G. Jurkevičienė išmokė mane sportinio ėjimo technikos… 


Pradžioje ėjimas man nepatiko – norėjau greitai bėgti, kur čia gaiši laiką vaikščiodama (aut. past. šypsosi). Kai pirmoji mano trenerė išėjo į dekretines atostogas, aš pradėjau treniruotis pas Ireną Jefimovą. Ji sugebėjo įtikinti, kad ėjimas man tinka labiau.


Treniruojama I. Jefimovos patekau į Lietuvos lengvosios atletikos rinktinę. Su ja pradėjau važinėti į treniruočių stovyklas ir varžybas užsienyje. Tuomet ir „užsidegiau“ sportu, ėjimu, užėjo azartas. Tai mane tiesiog „vežė“ – nebegalėjau be treniruočių“, – kalbėjo jonavietė.


Nuo pat pradžių


Galvodama apie studijas G. Goštautaitė žinojo norinti studijuoti archeologiją, istoriją, pedagogiką ar treniravimą. Visgi, noras aktyviai sportuoti, paskatino ją pasirinkti būtent trenerės karjerą. 


Baigusi studijas, moteris ir pradėjo dirbti Prienuose, kur jau po metų į jos treniruotes atėjo M. Žiūkas su kitais savo klasiokais.


,,Taip ir treniruoju jį dvidešimt penkerius metus – anksčiau kasdien, dabar savaitgaliais, kai jis grįžta į Prienus iš Vilniaus, aš iš Jonavos į Birštoną. 


Parašau planus, kuriuos aptariame, o vėliau, treniruočių metu, kartais kartu juos pakoreguojame. Mes bendradarbiaujame pasitardami bei dalindamiesi patirtimi“, – teigė G. Goštautaitė.


Skaičiai nedžiugino


Tokijo olimpiada jonavietei buvo pirmoji olimpiada, kurioje ji dalyvavo kaip trenerė. M. Žiūkas olimpiadoje dalyvavo 4-ąjį kartą.


,,Jis varžėsi 20 km sportinio ėjimo rungtyje, užėmė 33 vietą, nuotolį įveikęs per 1.27.35… Šie skaičiai man nepatinka. Liūdna, nes Marius buvo atsidūręs labai blogoje situacijoje varžybų metu. Už ėjimo taisyklių pažeidimus jis buvo nubaustas ir 2 minutėms sustabdytas „pitleine“. Ar Marius vertas to, ar ne – diskutuotinas klausimas, bet faktas yra toks ir su teisėjais nepasiginčysi.


Mums tai buvo nemaloni staigmena, nes Marius varžybose įspėjimus gauna retai, o Tokijuje jam skirtos 3 raudonos kortelės per pirmus 6 kilometrus. 


Man buvo baisu. Šmėkštelėjo mintis: ,,Gal paskutinės olimpinės... Kas tada? ,,Nuėmimas“...“. Galva susvaigo, bet kartu jaučiau, jog ketvirtos raudonos, diskvalifikaciją reiškiančios kortos, Marius negaus. 


Pačiam Mariui nurodymas sustoti ir atlikti baudą taip pat buvo netikėtas, kaip aš sakau – žlugdantis ir traumuojantis smegenis. 


Nepaisant to, labai džiaugiuosi ir esu dėkinga jam, kad sugebėjo susikaupti, nusiraminti, „pasiraitoti rankoves“ ir kibti į darbą – vienu metu jis pradėjo atkakliai vytis ir persekioti varžovus, padidino tempą ir taip iš paskutinės, t. y. 56 vietos, pakilti į viduriuką – 33 vietą“, – pasakojo G. Goštautaitė, tokį savo sportininko pasiekimą prilygindama jo paties padarytam stebuklui. 


Arti pragaro


,,Jis tarsi „išmetė“ iš galvos tai, kad stovėjo „pitleine“ ir rizikavo labai smarkiai. Jei jį būtų diskvalifikavę, niekas tikrai nenorėtų mano interviu , o kiti, gal dar ir kibirą ,,pamazgų užpiltų“, nesuvokdami, kiek reikia padaryti, paaukoti ir kokį kelią nueiti, kad patektum į bet kokias pasaulinio lygio varžybas.


Antrą distancijos pusę Marius įveikė gerokai greičiau: jei pirmuosius 10 kilometrų su pridėtomis baudos minutėmis jis nuėjo per 45 min 10 sek , antruosius – per 42:25. 


Tokiu tempu antrą pusę nuotolio ėjo 15–20 vietą užėmę ėjikai. Dėl to galima sakyti, kad Marius buvo geros sportinės formos, jo pasiruošimas buvo tinkamas.


Po varžybų ne kartą pakartojau, kad buvome arti pragaro dėl dviejų dalykų – įtampos ir karščio“, – žaidynių įžvalgomis dalijosi trenerė. 


Norėtų sugrįžti


Pasiteiravus, kokį įspūdį jai paliko pati Japonija, jonavietė pasakoja neturėjusi daug laiko pažindintis nei su ja, nei su olimpiniu miesteliu. Nepaisant to, ji tikisi, kad Japonijoje lankėsi ne paskutinį kartą.


,,Galima sakyti, kad olimpiadą mačiau per autobuso, lėktuvo langą ir šiek tiek per televizorių. Dėl koronaviruso visur buvo labai griežta tvarka.

 
Hiratsukos mieste įsikūrusioje stovykloje gyvenome ir valgėme tik viešbutyje. Į treniruočių vietą stadione nuveždavo autobusas. Į miestą negalėjome išeiti. 


Taip pat buvo ir Saporo mieste, kur už 800 km nuo Tokijo, buvo iškeltos sportinio ėjimo ir maratono rungtys: sukomės viešbutyje, valgykloje ir treniruočių vietoje. Viskuo džiaugėmės ir grožėjomės žvelgdami pro langus.

Kad esu olimpinėse žaidynėse pagalvojau tik stovėdama maitinimo punkte, varžybų trasoje… Kažkokių didelių emocijų dėl to nepatyriau, nes, bet kokiu atveju, tai yra varžybos, kuriose kiekvienas turi atlikti savo darbą. 


Tiesa, japonai labai mumis rūpinosi tiek Hiratsukoje, tiek Sapore. Kalbant bendrai, man Japonija labai patiko… Norėčiau ten sugrįžti – nesvarbu į varžybas ar pakeliauti po šalį. 


Kartais pagalvoju, kad pasauliui pasisekė, jog organizuoti šias olimpines žaidynes teisę gavo būtent Tokijas. Juk koronavirusas palietė daugybę valstybių, sukeldamas rimtų iššūkių, o Japonija yra finansiškai stipri, modernių technologijų šalis, turinti daugybę tvarkingų, punktualių, darbščių, geranoriškai savanoriaujančių žmonių“, – kalbėjo jonavietė.


Pasitiki kaip savimi


Pasakodama apie savo darbą su M. Žiūku, G. Goštautaitė negaili gražių žodžių sportininkui.


,,Marius – nuo paauglystės savarankiškas, puikiai save jaučiantis sportininkas, dabar dar ir turintis didelę patirtį, gausų žinių bagažą. Jis, dalyvaudamas bet kokio lygio varžybose, atiduoda visas jėgas, netaupo savęs. 


Žinau, kad olimpiados trasoje jis padarė viską, ką gali. Tokio atkaklumo, atsidavimo ir užsispyrimo galima tik „baltai pavydėti“. Aš pasitikiu juo taip, kaip pati savimi.

 
Treniruoju Marių nuo tada, kai jis dar buvo vaikas. Tikiuosi, kad taip ir liksiu pirma ir paskutinė jo trenerė. Žinoma, jei kokia „juoda katė“ neperbėgs kelio“, – šypsodamasi kalbėjo G. Goštautaitė.


Džiaugiasi visais


Ir nors įspūdžiai po olimpiados dar neišblėsę, jonavietė nepamiršta pasidžiaugti ir kitų jos treniruojamų sportininkų pasiekimais.


,,Lengvoji atletika turi virš 40 rungčių, tai ir laimėti tikimybė nemaža: tiek bėgimuose, tiek metimuose, tiek, žinoma, ėjime. Smagu tai, jog Jonavoje šiuo metu treniruoju daug jaunų auklėtinių, kurie pradeda lipti ant prizininkų pakylų. Džiaugiuosi jais visais. 


Kalbant apie varžybas, galiu pasakyti, kad jas visada lydi įdomūs jausmai: susimaišo kažkoks laukimas, nerimas, nežinomybė, lengva įtampėlė, viltis, skirtingos nuojautos... Manau, kad ir sportininkams, ir treneriams tai, jei ne per dideliu kiekiu, yra naudinga. O po varžybų, viskas palengvėja, atslūgsta. Vėliau, emocijoms nurimus, vėl pradedi ,,judinti smegenis" – analizuoti rezultatus, peržvelgti treniruotes ir galvoti apie naujus tikslus“, – teigė trenerė, pridurdama, kad ji pastebi ir tai, jog jos mieste sportui skiriamas išskirtinis dėmesys.


Vadina Jonavą sportišku miestu


,,Sportas Jonavos rajone – tikrai ne „podukros“ vietoje. Šis miestas visada buvo sportiškas, visada turėjo daug gerų komandų, sporto klubų, sportininkų, kurie garsina Jonavą, Lietuvą. Tai – daugelio metų įdirbis, gal rajono valdžios politikos kryptis...


Nesunku pastebėti, kad Jonavoje vyrauja didelis sporto šakų pasirinkimas, o sportinis gyvenimas nuolatos verda.


Čia taip pat vykdomas su aktyvia veikla susijęs švietimas, nes suvokiama, jog sporto bazės, salės, stadionai, dviračių takai turi būti „gyvi“, ne tušti. 


Manau, kad prie to prisidėjo ir ilgametė, stipri, stabili bei nuosekli Jonavos kūno kultūros ir sporto centro vadovų bei nuoširdžių, profesionalių, atsidavusių ir mylinčių savo darbą trenerių veikla. 


Tėvai dabar irgi yra sąmoningi: jie ragina vaikus rūpintis sveikata, siekti rezultatų, o kartu ir keliauti, geriau pažįstant savo kraštą, plečiant akiratį“, – kalbėjo trenerė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

G. Goštautaitės asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje

Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 31 Aug 2021 23:48:33 +0300
<![CDATA[Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/fotomenininkas-a-reipa-uzfiksavo-kiekviena-naujojo-jonavos-tilto-statybu-zingsni-fotografavo-istisus-metus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/fotomenininkas-a-reipa-uzfiksavo-kiekviena-naujojo-jonavos-tilto-statybu-zingsni-fotografavo-istisus-metus Ne vienus metus Jonavos miesto renginius bei įvykius įamžinantis fotomenininkas Audrius Reipa ir vėl turi kuo nustebinti – pernai miesto gimtadienio proga jonaviečius trumpametražiu filmu apie jų kraštą apdovanojęs fotografas užfiksavo kiekvieną naujo pėsčiųjų tilto per Žeimių gatvę statybos žingsnį. Pastarieji, fotografuoti specialiai tam įrengtomis kameromis, ,,sugulė“ į trumpą, bet efektingą fotofilmą. 

Nuo pat pirmų darbų

,,Kai buvo nuspręsta, kad reikia sukurti video, kuriame matytųsi visos tilto statybos, viena kamera pakabinta ant stulpo, šalia statybvietės.

Dar viena kamera, o tiksliau – fotoaparatas – pastatytas Jonavos sporto arenoje.

Man duotas mažas kambariukas, pro jo langą ir buvo fotografuojama. Čia reikėjo įrengti papildomą elektros kištukinį lizdą, pritaisyti užuolaidą, kuri padėtų išvengti atspindžių. 


Pirmieji kadrai pradėti daryti tuomet, kai iškastos duobės pastoliams, paskutiniai – pasibaigus darbams.

Abu įrenginiai fotografavo vaizdą kas  12 minučių. Šalia to, karts nuo karto statybos filmuotos ir naudojant droną.

Vėliau vaizdai buvo sujungti į fotofilmą“, – paklaustas apie tai, kaip vyko medžiagos rinkimas, kalbėjo A. Reipa.

Stulpas pakrypo nuo svorio

Naujojo Jonavos statinio ilgis siekia 61 metrą, atstumas tarp atramų – 46 metrai, tilto konstrukcijos sveria 180 tonų. Apie tai, kad tiltas tikrai bus didingas, priminė ir jo statybos darbų pradžia. 

,,Kai speciali technika atvežė betoną, skirtą betonuoti pastolius, jį supylus į iškastas duobes, nuo svorio įdubo žemė. Dėl to pakrypo šalia stovintys stulpai, kas matėsi žiūrint į pakabintos kameros nufilmuotą medžiagą“, – kalbėjo A. Reipa.

Gedimus pastebėdavo greitai

Jonaviečio kameros ,,įdarbintos“ buvo  beveik metus: pirmieji įrašai pradėti daryti tuomet, kai iškastos duobės pastoliams, paskutiniai – pasibaigus darbams. Nors vieną kamerą dėl gedimo teko keisti, rimtesnių iššūkių pavyko išvengti.


,,Iš pradžių kamerų vaizdą tikrindavau kelis kartus per dieną, bet ilgainiui, matant, kad viskas veikia gerai, jų stebėjimas retėjo maždaug iki karto per parą.

Nepaisant to, kažkokius trikdžius pastebėdavau daugiausia po šešių valandų“, – džiaugėsi A. Reipa. 

Kompiuteris strigo

Atėjus vaizdo įrašo montavimo metui, jo autoriaus laukė įtemptas darbas.

,,Kai susikėliau viską į kompiuterį, jis pradėjo strigti. Reikia įsivaizduoti, kad išėjo 52095 nuotraukų kadrų, sudariusių 315 gigabaitų medžiagos ir dar 103 gigabaitai video medžiagos. Dėl to teko viską tvarkyti dalimis.

Pradžioje ,,išmečiau“ savaitgaliais, šventinėmis dienomis užfiksuotus vaizdus, nes tada statybos nevyko. Kalbant apie naktį nufilmuotą medžiagą, didžioji dalis jos taip pat buvo nereikšminga, tačiau vykstant virinimo darbams, nufilmuoti įdomūs vaizdai.

Iškart iškirpti ir nekokybiški, lyjant lietui ar sningant, užfiksuoti vaizdai“, – pasakojo A. Reipa. 

Žiūrėjo įtariai

Pasiteiravus, kaip į karts nuo karto aplink tiltą besisukiojantį fotografą reagavo darbus atliekantys statybininkai, A. Reipa šypteli ir neslepia, kad buvo visko. 

,,Tiesą sakant, pradžioje šiek tiek jaučiau diskomfortą, nes turėjau eiti ir prisistatyti darbininkams, paaiškinti, kodėl fotografuosiu, kodėl darbus filmuos dronas. 

Tačiau vėliau jie priprato ir sveikindavomės kaip pažįstami“, – prisiminė fotografas, pridurdamas, kad nuolat sulaukdavo pagalbos iš darbų vadovo.

,,Radome bendrą kalbą, nes jis, ko gero, irgi suprato, kad šio tilto statybos – įdomus ir svarbus įvykis. Jei ko prireikdavo, visada galėdavau drąsiai jam skambinti“, – teigė A. Reipa. 


Budėjo visą naktį

>Be to, kad tapo kiekvieno tilto statybos žingsnio liudininku, fotomenininkas kartu su kolega Vytautu Kalpoku įamžino ir įspūdingą jo kelionę – didžiulės statinio konstrukcijos į Jonavą atvežtos iš „Steel Bridges“ gamyklos Kretingoje. Kaip sako pats A. Reipa, tilto atvežimas – vertas atskiros istorijos.

,,Pamenu, gavau skambutį, kad kitos dienos ankstyvų rytą arba švintant bus atvežamas tiltas. Perspėjau apie tai kolegą fotografą Vytautą Kalpoką.

Tą pačią dieną sulaukiau vienos žurnalistės skambučio su klausimu, ar ką nors žinau apie tilto atgabenimą. Pasakiau, kad žinau, jog turi atvežti ir tiek. Apie tikslų tilto atgabenimo laiką nežinojo ir mūsų savivaldybės atstovai. 

>Atėjus nakčiai, šiek tiek po vidurnakčio, gauname žinių iš Kretingos, kad nepavyksta pakrauti tilto. Iš minėtos žurnalistės gautu numeriu pats paskambinau žmogui, kuris turėjo lydėti jį ir man buvo pasakyta, kad darbai dar stringa ir jei pavyks pajudėti, tai tik už poros valandų. 

Trečią valandą nakties sulaukiau ir kolegos, ir minėtos žurnalistės skambučių. Pasitarėme ir nusprendėme, kad jie eina miegoti, o aš lieku budėti, tačiau išėjo taip, kad tą naktį tiltas net nepajudėjo“, – pasakojo A. Reipa. 

Pasitiko Kretingoje

Atėjus kitai dienai, A. Reipa sulaukė kolegos V. Kalpoko pasiūlymo nieko nebelaukti ir važiuoti patiems ,,ieškoti" gabenamų tilto konstrukcijų.

,,Sužinojome, jog tiltas jau yra pakrautas, o jį gabenančios sunkiasvorės pajudėjo link Jonavos, bet turėjo sustoti laukti nakties, kai sumažės automobilių srautas.

Iš Jonavos rajono savivaldybės atstovų gavome jo gabenimo maršrutą. Žinojome, jog jis negalės būti keičiamas – tiltas buvo vežamas keliais, kuriuose nėra intensyvaus eismo, kurie yra tinkami didelių gabaritų sunkvežimiams.

>Važiavome tikrai prastais keliais... Tokiais prastais, jog mūsų automobilį vairuojantis vairuotojas negalėjo patikėti, kad tiltas bus vežamas nurodytu maršrutu. Tačiau ieškant kaimo, kuriame pagal paskutinius mūsų gautus duomenis turėjo būti tiltas, pamatėme visą koloną sunkiasvorių – jos stovėjo plyname lauke esančiame žvyrkelyje“, – kalbėjo jonavietis. 


Sukėlė didelį garsą

Padarius kelis kadrus, fotografai grįžo atgal į Jonavą – nuspręsta sunkiasvorių koloną pasitikti arčiau jos galutinio tikslo. 

,,Mums teko laukti, o laukimas užtruko, nes jiems sunkiai sekėsi važiuoti miestuose.

Galiausiai atvežamą tiltą pasitikome važiuojant nuo Kėdainių iki Jonavos. Stovėdami apie 3 valandą nakties išgirdome, kad link mūsų artėja didžiulis gaudesys. Kolonos sukeltas garsas buvo nežmoniškas.

Pamenu, matau lydinčių transporto priemonių švyturėlius, girdžiu garsą ir išeinu ant kelio tam, kad galėčiau nufotografuoti. Tikėjausi, jog sunkiasvorės judės labai lėtai, bet padariau porą kadrų ir suprantu, jog neturėsiu tiek laiko fotografijoms, kiek pats tikėjausi. 

Pradėjau bėgti į mūsų automobilį, nes žinojau, jog jei kolona aplenks mus, ją lydinti policija neleis lenkti sunkiasvorių ir mes liksime paskutiniai. Tai būtų neleidę mums užfiksuoti akimirkų, kai tiltą gabenantis transportas įvažiavo į Jonavą“, – kalbėjo A. Reipa.

Kelias buvo paruoštas

Sunkiasvorių kolonai pasiekus Jonavą, tilto konstrukcijas vežę vairuotojai neslėpė džiaugsmo.

,,Žinau, kad Jonavoje dalis kelio ženklų dėl tilto atvežimo laikinai buvo nupjauti. Visgi, sunkiasvorės vis tiek turėjo laviruoti tarp įvairių kuoliukų vos per kelis centimetrus. Ties kiekvienu vingiu atrodė, kad susidūrimų išvengti nepavyks, bet kliudytas vos vienas ženklas... 

>Kai kolona pagaliau sustojo ten, kur suplanuota, buvo sunku nepastebėti, jog vairuotojai jautė euforiją ir džiaugėsi tuo, ką atliko. 

Visi kiti darbai atidėti iki kito ryto. Na, o ryte jau buvo galima matyti smalsuolių antplūdį“, – teigė jonavietis. 


Apie tiltą

Tiltą per Žeimių gatvę Jonavoje projektavo bendrovė „Šiltas namas“ (architektas Arūnas Lapinskas ir konstruktorius Jevgenijus Gintovas), tilto koncepcijos autorius – profesorius Gintaras Čaikauskas ir bendrovė „Architektūros linija“. 
Autoriai jonaviečiams buvo pasiūlę šešias projekto versijas, iš kurių rajono gyventojai išsirinko vieną.

Jonavos tilto konstrukcijos pagamintos bendrovės „Steel Bridges“ gamykloje Kretingoje. Iš ten tiltas specialiais automobiliais atgabentas supjaustytas į mažesnes dalis.
Tiltą Jonavoje surinko ir pastatė AB „Kauno tiltai“.
Projekto vertė – beveik 2 mln. 260 tūkst. eurų.

Galimybė pradėti šio tilto statybas atsirado gavus Vyriausybės finansavimą ir papildomas lėšas savivaldybių kelių saugumo priemonėms įrengti.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Nuotraukų galerijoje - statybų vaizdus užfiksuoti padėjusi įranga.

Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį

Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį ]]>
jonavoszinios.lt Sun, 29 Aug 2021 22:01:12 +0300
<![CDATA[Kelių policijos valdybos viršininkas: „Rugsėjis – vienas pavojingiausių mėnesių metuose“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/keliu-policijos-valdybos-virsininkas-rugsejis-vienas-pavojingiausiu-menesiu-metuose https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/keliu-policijos-valdybos-virsininkas-rugsejis-vienas-pavojingiausiu-menesiu-metuose Atšalę orai ir į langą barbenantis lietus primena apie nenumaldomai artėjantį rudenį, kuris reiškia ne tik naujus mokslo metus, bet ir suintensyvėjusį eismą. Didesnis eismo srautas, skubėjimas ir neatidumas neigiamai veikia eismo saugumą. Pavyzdžiui, pernai metų rugpjūtį Kauno mieste buvo užfiksuoti 60 eismo įvykių, o rugsėjį – 84. Paskutinį vasaros mėnesį sužeistas 71 eismo dalyvis, rugsėjį net 107. Anot Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno apskr. VPK) Kelių policijos valdybos viršininko Viginto Lukošiaus, eisme svarbiausia  būti atidiems, atsargiems, sąmoningiems ir gerbti kitą eismo dalyvį.

– Artėja rugsėjis, kai miesto gatves bei šaligatvius vėl užplūs vairuotojai ir pėstieji. Į ką šiems eismo dalyviams reikėtų atkreipti dėmesį? Kokių patarimų jiems turite?

– Intensyvesnis eismas pastebimas jau vasaros pabaigoje, į miestą iš atostogų grįžta gyventojai, čia anksčiau atvyksta ir studentai, tad šiuo metu ypač svarbu išlaikyti atidumą, sąmoningumą, atsargumą ir pagarbą vieni kitiems. Galima turėti ir labai gerą automobilį, tačiau, jeigu nebus kitų jau minėtų komponentų, technika nepadės. Taip pat labai svarbu paminėti, jog rugsėjį padaugėja mažųjų eismo dalyvių, kurie dažnai būna išsiblaškę, tad vairuotojams tenka būti dar atidesniems. Pėstieji yra labiausiai pažeidžiama eismo dalyvių grupė, todėl eismo įvykio metu pasekmės pėsčiajam eismo dalyviui būna sunkesnės. Reikia atminti ir tai, jog pati perėja dar nereiškia šimtaprocentinio saugumo, pavyzdžiui, 2020 metais Kauno miesto perėjose žuvo du žmonės. Taip, ji suteikia pėsčiajam teisę pereiti gatvę ir pirmenybę, tačiau perėja nereiškia, kad vairuotojas pastebės pėsčiąjį ir automobilis tikrai sustos. Raginame pėsčiuosius prie perėjų nesielgti neprognozuojamai, neišeiti į gatvę staiga, įdėmiai apsidairyti, nesinaudoti mobiliuoju telefonu, kuris gali išblaškyti dėmesį. Kartais labai gerai pabūti abiejose barikadų pusėse, vairuotojui pabūti pėsčiuoju, o pėsčiajam vairuotoju, tada ir suprantame, kokia svarbi abipusė pagarba ir sąmoningumas.

Rudenį į gatves išvažiuoja ir nemaža dalis naujų vairuotojų, kurių vairavimo įgūdžiai yra šiek tiek silpnesni, be to, rugsėjo mėnesį padaugėja eismo dalyvių iš kitų miestų, šiems eismo dalyviams reikia apsiprasti prie miesto, eismo organizavimo tvarkos, todėl labai prašome, kad kiti vairuotojai būtų supratingesni ir negrūmotų kitam eismo dalyviui, o padėtų jam integruotis į eismą.

– Kaip manote, kokie didžiausi iššūkiai laukia vairuotojų?

– Padidėjęs eismo dalyvių srautas, besikeičiantys orai, besitęsiantys gatvių remontų darbai. Kalbant apie kelio darbus, čia, tikriausiai, bus neišvengiamos spūstys, o ir kelio remonto zonose tyko įvairūs pavojai – galima įvažiuoti į duobę, kelyje dirba kelininkai, sukiojasi sunkioji technika. Tačiau įžvelgiu ir teigiamų dalykų. Kuo eismas lėtesnis, tuo mažesnė tikimybė, kad įvyks skaudžių eismo įvykių. Spūstyje taip pat rekomenduojame negudrauti, geriau jau važiuoti truputį ilgiau, bet tikslą pasiekti saugiai, nesukeliant grėsmės nei sau, nei kitiems.

– Ar rugsėjį eismo įvykių daugiau nei, pavyzdžiui, rugpjūtį? Gal ruduo dėl pasikeitusių oro sąlygų yra vienas pavojingiausių laikotarpių metuose?

2020 metų rugpjūtį Kauno mieste buvo užfiksuota 60 eismo įvykių, o rugsėjį – 84. Paskutinį vasaros mėnesį sužeistas 71 eismo dalyvis, rugsėjį net 107. Rudenį pradeda anksčiau temti, suprastėja matomumas, didėja kritulių tikimybė, todėl ypač svarbu, kad automobilis būtų techniškai tvarkingas, šviesos ir stabdymo sistema veiktų nepriekaištingai. Taip pat, atsižvelgiant į oro sąlygas, labai svarbu pasirinkti saugų greitį, kad transporto priemonę būtų įmanoma sustabdyti laiku.

– O kaip pėstiesiems užtikrinti savo matomumą?

– Norėdami užtikrinti savo saugumą ir matomumą, pėstieji turėtų pasirūpinti šviesą atspindinčia liemene ar atšvaitais, žibintuvėliais ar kitais šviečiančiais ir šviesą atspindinčiais elementais, judėti pėsčiųjų takais, šaligatviais, jei jų nėra – kelkraščiais prieš automobilių judėjimo kryptį, o per gatvę ar kelią eiti tik tinkamai įsitikinus, kad tai daryti yra saugu. Segintis atšvaitą, dėvintis liemenę ar kitus rūbus su šviesą atspindinčiais elementais žmogus yra pastebimas iš tris kartus ilgesnio, vidutiniškai 300 metrų, atstumo, o be atšvaitų – vos 100 metrų atstumu nuo transporto priemonės, važiuojančios su įjungtomis tolimosiomis žibintų šviesomis, ir tik 50 m atstumu nuo transporto priemonės, važiuojančios su įjungtomis artimosiomis žibintų šviesomis, o tada vairuotojui tinkamai sureaguoti ir išvengti susidūrimo dažnai nebeįmanoma.

Mūsų eismo saugumas priklauso nuo kelių, žmonių ir automobilių. Keliai ir automobiliai turi būti geri, o eismo dalyviai – sąmoningi.

Šiais metais, nuo sausio iki rugpjūčio pabaigos, Kauno apskrityje iš viso žuvo septyni eismo dalyviai – penkios mirtys fiksuotos Kauno rajone, dar dvi Jonavoje. Praėjusiais metais per tą patį laikotarpį žuvo 16 žmonių.

 

Kauno apskr. VPK informacija

Kelių policijos valdybos viršininkas: „Rugsėjis – vienas pavojingiausių mėnesių metuose“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 26 Aug 2021 15:35:22 +0300
<![CDATA[Ilgametė patirtis buhalterijos srityje įkvėpė sukurti naują programėlę]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ilgamete-patirtis-buhalterijos-srityje-ikvepe-sukurti-nauja-programele https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ilgamete-patirtis-buhalterijos-srityje-ikvepe-sukurti-nauja-programele Danutė Gudavičienė – jonavietė, ne vieną dešimtmetį dirbanti buhalterijos srityje. Praėjusią savaitę į jos rankas buvo įteiktas konkurso ,,Sukurta Jonavoje“ aukso medalis, pelnytas už sąskaitų-faktūrų išrašymo bei administravimo įrankį ,,Sąskaitėlė“. Ir nors mintis sukurti patogią ir iš bet kurios pasaulio vietos prieinamą programėlę kilo pačiai D. Gudavičienei, moteris pasakoja, kad ,,Sąskaitėlė“ – bendras šeimos darbo vaisius.

Nusprendė sukurti savo

,,Buhalterijoje dirbu nuo 1997-ųjų ar 1998-ųjų metų. Sunku jau tiksliai suskaičiuoti... Pradėjau nuo vieno iš AB ,,Achemos“ filialo, čia dirbau ir vyriausiąja buhaltere. Vėliau kelis metus dirbau Kaune. Pakeičiau ne vieną įmonę, kol grįžau dirbti į Jonavą.

Taigi, patirties turėjau nemažai ir dirbti teko su įvairiomis buhalterinėmis programomis, padedančiomis tvarkyti apskaitą, sąskaitas, bet jos visada buvo sudėtingos – buhalteris turėjo būti ir ,,kompiuteristas“, nes reikėdavo apsirašyti operacijas, daugybę duomenų.

Kadangi mano sūnaus šeimos įmonė – UAB ,,Reception“ turi patirties su programavimu, paprašiau jo, kad sukurtų programėlę, kurioje būtų būtent man reikalingos funkcijos – sąskaitų suformavimo, skolų sekimo ir kita. Jis taip ir padarė“, – apie savo idėjos įgyvendinimą pasakojo jonavietė.

Lengvai prieinama

Pati D. Gudavičienė ,,Sąskaitėle“ naudojasi jau ne vienus metus.

,,Ji buvo sukurta man, iš pradžių neturint minties, jog ja galėtų naudotis ir kiti žmonės, tvarkantys buhalteriją. Tik vėliau ši paslauga pasiūlyta kitiems ir, manau, jos pagalba gali praversti tiek patyrusiems buhalteriams, tiek asmenims, kurie neturi buhalterinės patirties, tačiau jiems reikia išrašyti sąskaitas.

Tiesą sakant, dabar aš pati jau net neįsivaizduoju savo darbo be jos. Lyginti su kitomis programomis, ji turi esminį privalumą – žmonės, gavę prisijungimus, gali naudotis ja būdami bet kuriame pasaulio kampelyje.

Kitos programos veikia kitaip – jos yra suinstaliuojamos į konkretų įrenginį ir tu jau nepaprašysi, kad kažkas kitas prisijungtų prie jos“, – kalbėjo jonavietė.

Padarė staigmeną

Paklausta, ar tikėjosi, kad ,,Sąskaitėlė“ pelnys Jonavos rajono savivaldybės organizuojamo konkurso aukso medalį, D. Gudavičienė teigė net nežinojusi, jog jos sugalvota programėlė yra tarp kandidatų.

,,Apie ,,Sukurta Jonavoje“ buvau girdėjusi seniau, bet niekada negalvojau pati dalyvauti šiame konkurse. Kai įsisuki į savo darbus, tokioms mintims laiko nelabai lieka.

Kai sūnus manęs paprašė nueiti į miesto šventę ir man buvo pasakyta, kad ,,Sąskaitėlė“ išrinkta viena iš laimėtojų, tikrai labai nustebau“, – prisiminė moteris.

Visi kartu

Tačiau džiaugsmą D. Gudavičienei sukėlė ne tik pats jos sugalvoto kūrinio pripažinimo faktas.

,,Taip, kad reikia kurti tokią programėlę sugalvojau aš. Aš pasakiau, kas turi būti joje, jog ji kuo geriau padėtų tvarkant buhalteriją... Bet prie jos sukūrimo dirbo mano vaikas. Dėl to laimėjimas dar malonesnis.

Visada sakau, kad pas mus yra šeimos ranga. Kas kuo gali, tuo prisideda – tiek šiuo metu dirbanti anūkė, tiek sūnus, tiek marti.

Taip dalinantis darbu ir idėjomis jau sukurta ne viena programėlė. Žinau, kad ir šiuo metu yra tobulinami nauji kūriniai, susiję su elektronine prekyba. Daugumą jų įkvepia ne kas kitas, o mūsų pačių pamatytas ar pajaustas poreikis“, – kalbėjo jonavietė.

Apie ,,Sukurta Jonavoje“

Jonavos rajono savivaldybės organizuojamas konkursas „Sukurta Jonavoje“ rengiamas bendradarbiaujant su rajono savivaldybės verslininkus vienijančiu partneriu – Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Jonavos filialu.

Konkurso tikslas – didinti Jonavoje sukurtų gaminių bei paslaugų žinomumą, jų vartojimą bei skatinti aukštos kokybės, inovatyvių, išskirtinių ir galinčių konkuruoti šalies, užsienio rinkose gaminių bei paslaugų kūrimą.

 

 

 Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Ilgametė patirtis buhalterijos srityje įkvėpė sukurti naują programėlę

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 13 Aug 2021 18:10:22 +0300
<![CDATA[Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/zmonos-svajone-kepti-sakocius-igyvendines-jonavietis-dziaugiasi-pradetu-verslu-siulo-isigyti-ir-vyru-dziaugsmu-pavadinta-unikalu-gamini https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/zmonos-svajone-kepti-sakocius-igyvendines-jonavietis-dziaugiasi-pradetu-verslu-siulo-isigyti-ir-vyru-dziaugsmu-pavadinta-unikalu-gamini ,,Smaguriukas“ – Aivarui Silickui priklausanti įmonė, kuri siūlo įsigyti Jonavoje kepamus šakočius. Vos per keturis mėnesius ji jau spėjo pavergti ne vieno smaguriaus širdį: be tradicinio, šiems siūloma įsigyti unikalų šakotį su romu bei ,,Vyrų džiaugsmu“ pavadintą sūrų šakotį. Pastarasis neseniai pelnė jau ne vienus metus Jonavos rajono savivaldybės organizuojamo konkurso ,,Pagaminta Jonavoje“ aukso medalį. Ir nors įmonės starto pradžia atrodo itin optimistiška, už jos įkūrimo slepiasi skaudūs A. Silicko šeimos išgyvenimai.


Norėjo imtis nuosavo verslo


Daugiau nei 10 metų užsienyje dirbęs A. Silickas iki praėjusių metų pavasario gyveno tarp dviejų valstybių: dirbdamas Airijos logistikos įmonėje, 9 dienas jis praleisdavo Lietuvoje, 9 – Airijoje. Tačiau pasaulį sukausčius ribojimams dėl koronaviruso, o netrukus ir iškilus  rimtoms problemoms šeimoje, jonavietis pradėjo galvoti apie nuosavo verslo pradžią.


,,Kovo mėnesį grįžinėjau į Lietuvą ir nors mano grįžinėjimai būdavo nuolatiniai, tas kartas buvo kitoks... Grįždamas žinojau, jog mano žmonai pradėjo prastėti sveikata – ji sirgo onkologine liga. Viskas pasisuko taip, jog prireikė operacijos. Operacija pavyko, tačiau likau Lietuvoje, nesinorėjo palikti žmonos ir vaiko.


Kadangi viskas dar sutapo su pandemijos pradžia ir gyvenimas pasaulyje jau nebebuvo toks, kaip anksčiau, mano galvoje pradėjo suktis mintys, jog reikia kurti kažką Jonavoje. 


Mano žmona buvo konditerė ir ji jau kurį laiką kartojo, jog norėtų pabandyti kepti šakočius. Taigi žmona davė idėją, o aš parengiau verslo projektą, pradėjau ieškoti įrangos.


Beįrenginėjant kepyklėlę, žmonos sveikata vėl pradėjo blogėti. Taip ,,Smaguriuko“ atidarymas savaime nusikėlė – tikrai nesukome galvos dėl verslo, prasidėjus nuolatiniams medikų lankymams

.
Visgi, mes netekome jos...“, – širdį veriančius išgyvenimus prisiminė A. Silickas.


Nusprendė tęsti tai, ką pradėjo 


Vyras neslepia, kad po žmonos netekties verslo pradžia jam atrodė nemenkas iššūkis.
,,Aš niekada neturėjau nieko bendro su konditerija. Čia buvo jos svajonė.


Man reikėjo ieškoti žmogaus, kuris sutiktų kepti šakočius. Konditerių atsirasdavo, bet kai užsimindavai apie šakočius, visi sakydavo: ,,Oi ne...“.


Tada viena iš mano žmonos draugių pasakė, kad gal pabandome iškepti vieną dėl smagumo. Pabandyti nusprendė ir kita pažįstama, turėjusi konditerės išsilavinimą, tačiau dirbusi kitose srityse.


Buvome pasikvietę moterį, kuri moka kepti šakočius. Ji vieną dieną pamokė kas ir kaip daroma, o papildomos informacijos ieškojome internete. Sakiau, kad nesustojame ir bandome toliau.


Po truputį įsibėgėjome, pradėjome galvoti apie receptūras. Išėjo taip, kad dabar ,,Smaguriuko“ šakočius kepančios moterys į šią veiklą buvo lyg ir mano įstumtos“, – kalbėjo A. Silickas.


Ieškojo naujų skonių


Įvaldžius šakočių kepimo procesą, ,,Smaguriuko“ kolektyvas nusprendė neapsiriboti tradiciniais skoniais.


,,Pradėjus nuo įprasto, vėliau sukurtas šakotis su romu. 


Kadangi vienas artimas, sūrų maistą mėgstantis, žmogus nuolat juokais klausdavo, kodėl kepame tik saldžius šakočius, kodėl nėra su sūriu ar mėsa, vieną dieną pasakiau, jog gavome mintį, tai padarome.


Na ir padarėme... Po ilgų ieškojimų, bandymų atrasti tinkamą drėgnumą, trapumą, sūrumą, pagamintas ,,Vyrų džiaugsmas“. Šis šakotis – su druska, sūriu, ir prieskoniais. 


Vieniems jis labai patinka, kiti sako, kad geriau rinktųsi saldų, bet ,,Vyrų džiaugsmas“ atrado savo klientų ratą. Tiesa, dėl tam tikrų ingredientų, šio gaminio galiojimo laikas – trumpesnis.


Na, o kepant šakočius, matėme, kad nuo jų vis krenta tešlos gabaliukai. Nusprendėme panaudoti ir juos – gabaliukai išlyginami ir taip padaromi ,,čipsai". Matome, kad jie patiko klientams ir jie perka juos“, – pasako A. Silickas. 


Pasiteiravus, kodėl sūrus šakotis gavo ,,Vyrų džiaugsmo“ pavadinimą, verslininkas tikina, kad jį sugalvojo viena iš kepėjų.


,,Ji sugalvojo, man visai patiko, tai taip ir liko“, – šypsodamasis prisiminė jonavietis.


Bandymų kelyje


Be parduodamų šakočių, vėliau ,,Smaguriuko“ asortimentą nuspręsta papildyti Trakuose gaminamais ,,AJ šokolado" saldainiais.


Tikėtina, kad netrukus čia pat bus galima įsigyti ir vietoje keptų bandelių: interviu metu cinamonu kvepėjo visos ,,Smaguriuko“ patalpos, nes tądien jo kolektyvas savo jėgas išbandė bandelių kepime.


,,Kol kas tik bandome, ieškome geriausių receptų, eksperimentuojame“, – kalbėjo A. Silickas.


Kepa iki pietų

Ar šakočio kepimas – ilgas procesas?


,,Galiu pasakyti, kad reikia ,,pažaisti“. Nors mūsų kepimo aparatai automatizuoti, sukantis šakočiams reikia juos prižiūrėti: kartais reikia greitesnio tempo, kartais – lėtesnio. 


Kepėjos į darbą ateina 6 ryto. Šakočių kepimas, su tešlos pagaminimu, trunka iki 12 valandos. Daugiausia laiko atima sviesto išsukimas su cukrumi“, – teigė jonavietis, pridurdamas, jog per dieną ,,Smaguriuke“ iškepama apie 12 šakočių.


Vasarą – darbymetis 


Įmonės kolektyvas pastebi, kad antroje vasaros pusėje šakočių paklausa išaugo dar labiau.


,,Liepos pabaigoje, rugpjūtį – daugiau vestuvių. Kaip rodo mūsų patirtis, šakočiai dažnai ir perkami joms arba gimtadieniams, krikštynoms“, – sakė A. Silickas.


Džiaugiasi sėkme


Pasakodamas apie savo verslą, jonavietis džiaugiasi ne tik jo sėkme, bet ir galimybe kasdien bendrauti su savo klientais.


,,Gal dėl to, kad mūsų pradžią lydėjo visai kiti rūpesčiai, bet aš niekad negalvojau, jog gali nesisekti. Ir mums sekėsi... Žinau, kad kiti Jonavoje dirbantys verslininkai stebėjosi, kaip mes taip greitai sudominome klientus. 


Pats ,,Smaguriuke“ dirbu antroje dienos pusėje – stoviu už prekystalio. Man tai patinka, nes kiekvieną dieną matai savo pirkėjus, turi ryšį su jais.


Manau, kad jei tu kažką vos įkūręs numesi kitiems žmonėms, nepajusi kuo ,,kvėpuoja“ tai, ką pats sukūrei. Nors ir yra minčių apie plėtrą, šiuo metu man patinka sekti kiekvieną ,,Smaguriuko“ augimo žingsnį pačiam“, – teigė jonavietis.


Geriausias pripažinimas – grįžtantys klientai


A. Silickas neslepia, kad neseniai už ,,Vyrų džiaugsmą“ įteiktas Jonavos rajono savivaldybės apdovanojimas – malonus įvykis. Nepaisant to, didžiausiu pasiekimu jis laiko grįžtančius klientus. 


,,Kiekvienas laimėjimas, savaime suprantama, suteikia džiaugsmo. Tuo labiau, kai mes veikiame tik kelis mėnesius.


Tačiau tikrai nėra nieko geresnio už sugrįžtančius žmones, už jų gražius atsiliepimus ir rekomendacijas“, – pokalbio pabaigoje sakė jonavietis. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį

Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį ]]>
jonavoszinios.lt Thu, 12 Aug 2021 14:50:21 +0300
<![CDATA[Įkūrimo dešimtmetį pasitinkantis pirmasis Kauno apskrities policijos imuniteto pareigūnas: „Mūsų tikslu tapo ne tik korupcijos išaiškinimas, bet ir policijos pareigūno apgynimas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ikurimo-desimtmeti-pasitinkantis-pirmasis-kauno-apskrities-policijos-imuniteto-pareigunas-musu-tikslu-tapo-ne-tik-korupcijos-isaiskinimas-bet-ir-policijos-pareiguno-apgynimas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ikurimo-desimtmeti-pasitinkantis-pirmasis-kauno-apskrities-policijos-imuniteto-pareigunas-musu-tikslu-tapo-ne-tik-korupcijos-isaiskinimas-bet-ir-policijos-pareiguno-apgynimas Nors pirmieji Imuniteto valdybos padaliniai Lietuvos policijoje pradėjo kurtis lygiai prieš dešimtmetį, 2011 m. rugpjūčio 2 d., vis dėlto, Kaune šis padalinys pradėjo veikti beveik po pusmečio – 2012 metų pradžioje. O jam vadovauti buvo paskirtas iki šiol šias pareigas tebeeinantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno apskr. VPK) Imuniteto valdybos viršininkas Andrejus Rabij. Iki tol policijoje 16 metų dirbęs pareigūnas pasakoja, jog niekada nesvajojo apie tokį sunkų ir atsakingą darbą, juk stovėti pirmoje fronto linijoje ir matyti, kaip kolegos karjera subyra į šipulius, išties menkas malonumas. Visgi, prieš beveik 10 metų, tarnybos kelyje sutikęs savo autoritetą – tuometį Policijos departamento Imuniteto valdybos viršininką Donatą Malaškevičių, jis patikėjo, kad tokie padaliniai yra itin reikalingi. 

Kaip, Jūsų akimis, Imuniteto valdyba keitėsi per pastaruosius dešimt metų? 


– Per dešimtmetį išgyvensime beveik tris reformas. Tad akivaizdu – Imuniteto valdyba nuolat keitėsi ir tobulėjo. Po kelių metų nuo tokių tarnybų įkūrimo susivokta, jog policijos įstaigose veikiantys Vidaus tyrimų skyriai atlieka bemaž tas pačias funkcijas kaip ir mes, todėl šie skyriai buvo sujungti. Po sujungimo, Imuniteto valdybos padaliniai pradėjo tirti ne tik korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, bet ir atlikti tarnybinius patikrinimus dėl įvairių tarnybinių nusižengimų.  Dar viena Imuniteto valdybos reorganizacija laukia šį rudenį. Imuniteto valdybos padaliniai prisijungs prie Policijos departamento. Policija per dešimt metų tapo labai modernia, todėl dabar Imuniteto valdybai ištirti skundą ar įvykį tampa lengviau ir daug greičiau. Per dešimt metų mūsų tikslu tapo ne tik korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų ištyrimas, bet ir policijos pareigūno apgynimas. 

Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti? 


– Pradžia tikrai nebuvo lengva. Pradėjus vadovauti naujam skyriui, teko maždaug per pusmetį suburti naują komandą. Visi puikiai suvokė, jog šis padalinys kovos su korupcija. Tuo metu, 2011 – 2012 m., korupcijos apraiškų buvo nemažai. Be to, ne visi policijos pareigūnai buvo subrendę tokioms kardinalioms permainoms. Įsikūrus Imuniteto valdybos padaliniams, atsirado ir nulinės tolerancijos terminas, kuris reiškė, kad nebus toleruojamos jokios kyšininkavimo ir korupcijos apraiškos. 

Kada Imuniteto valdyba turėjo daugiau darbo: prieš dešimt metų, ar dabar? 


– Pamenu laikotarpius, kuomet buvo įprasta, jog naktį paskambinęs budėtojas informuodavo apie dar vieną kyšininkavimo atvejį. Tokie atvejai 2012 – 2015 m. buvo itin dažni. Paskutinius trejus metus dirbti ramiau, tokie atvejai tapo vienetiniais. Tačiau bėgant laikui keičiasi ir pranešimai. Šiuo metu į mus dažniau kreipiasi žmonės, kurie buvo nubausti, o jų toks sprendimas netenkina.


Praėjusiais metais Imuniteto valdyba gavo apie 300 skundų dėl galimai neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų. Daugiau nei 90 proc. išnagrinėtų skundų įrodė, kad pareigūnų veiksmai buvo teisėti. Galima pasidžiaugti ir tuo, jog visuomenės pasitikėjimas policija auga ir netgi viršija Europos Sąjungos (ES) vidurkį. 2020 m. buvome aštunti iš 28-ių ES valstybių narių. 

Su kokiais pažeidimais tenka susidurti dažniausiai? 


– Dažniausi ir sunkiausi pažeidimai per pastaruosius dešimt metų – kyšininkavimas, perteklinės fizinės jėgos panaudojimas, dokumentų klastojimas. Kalbant apie tarnybinius nusižengimus, dažniausiai policijos pareigūnai kaltinami dėl nemandagaus bendravimo ar neetiško elgesio. Didelė dalis piliečių labai pasitiki pareigūnais, todėl, tikiu, jog net rūstesnis žvilgsnis ar rimtesnis veidas gali supykdyti gyventoją, pas kurį atvyko tas pareigūnas. 


Paskutinius penkerius metus mažėja tarnybinių patikrinimų. Negaliu pasakyti, kad už šiuos pokyčius atsakinga tik Imuniteto valdyba. Pasikeitė ir policijos pareigūnų motyvacija. Drįstu sakyti, kad per dešimtmetį pagerėjo policijos pareigūnų materialinis aprūpinimas, atlyginimai. Socialinės garantijos daro itin didelę įtaką korupcijos apraiškoms – kuo socialinės garantijos geresnės, tuo žmogus tampa atsparesnis korupcijos apraiškoms. Prie viso to prisidėjo ne tik Imuniteto valdyba. Šis laimėjimas yra komandinio darbo rezultatas.

Nuo rudens Kauno apskr. VPK Imuniteto valdybos pareigūnai priklausys Policijos departamentui. Kas keisis ir kaip pats vertinate šiuos pokyčius? 


– Nuo spalio 1 dienos tapsime Kauno apygardos skyriumi, priklausančiame Policijos departamentui. Prie Kauno prisijungs Marijampolės ir Alytaus Imuniteto valdybų padaliniai, tad vietoj 15 darbuotojų bendras skaičius išaugs iki 25. Pokyčiai visada kažkiek neramina, tačiau tikiu, kad nauja tvarka padės dirbti dar geriau ir efektyviau, o sprendimai bus priimami dar operatyviau. Tai turėtų pajusti ir patys kolegos, ir mūsų gyventojai.

Kauno apskr. VPK komunikacijos poskyris. 

Įkūrimo dešimtmetį pasitinkantis pirmasis Kauno apskrities policijos imuniteto pareigūnas: „Mūsų tikslu tapo ne tik korupcijos išaiškinimas, bet ir policijos pareigūno apgynimas“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 02 Aug 2021 10:29:06 +0300
<![CDATA[Vakcinacijos centre bei policijos blokpostuose savanoriavęs V. Sakalauskas: ,,Jonavoje aš jaučiuosi savas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vakcinacijos-centre-bei-policijos-blokpostuose-savanoriaves-v-sabaliauskas-jonavoje-as-jauciuosi-savas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vakcinacijos-centre-bei-policijos-blokpostuose-savanoriaves-v-sabaliauskas-jonavoje-as-jauciuosi-savas 19-metis Viltaras Sakalauskas – Lietuvos Šaulių Sąjungos narys, nuolat savanoriaujantis skirtingose organizacijose. Jo pagalba galėjo džiaugtis ne tik policijos pareigūnai budėję kelių blokpostuose, bet ir Jonavos vakcinacijos centras. Pasakodamas apie tai, vaikinas džiaugiasi, kad savanorystė minėtose įstaigose suteikė jam galimybę pasisemti neįkainuojamos patirties. Šalia to, jis priduria neabejojantis, kad Jonava yra miestas, kuriame naudingos ir įdomios veiklos gali rasti kiekvienas jaunas žmogus.


Sudomino draugas


Šiuo metu Jonavos politechnikos mokykloje mechaniko specialybės besimokantis jonavietis savanorystę atrado Lietuvos Šaulių Sąjungos dėka. Prie pastarosios jis prisijungė prieš 7-erius metus.


,,Kartą paklausiau draugo, kuo jis domisi ir užsiima po pamokų. Jis man papasakojo apie Šaulių sąjungą, nes pats priklausė jai. Kadangi jo pasakojimas mane sudomino, nusprendžiau prisijungti“, – pasakojo V. Sakalauskas. 


Liko nustebę


Apie 12-mečio sūnaus sprendimą tapti šauliu jonaviečio tėvai sužinojo tuomet, kai jis jau ruošėsi pirmąjai išvykai su Lietuvos šaulių sąjunga.


,,Pamenu pasakiau tėvams, kad einu į lauką pabūti su draugais. Grįžęs po šaulių susirinkimo iškart pasakiau, kad išvykstu į 36 kilometrų žygį. Pradžioje mama labai nustebo ir negalėjo suprasti, kur aš išsiruošiau, klausinėjo, kada parvyksiu namo. Aš tiesiog daviau jai vado numerį ir pasakiau, kad paskambinusi jam, ji gaus visą rūpimą informaciją.

Mačiau, kad tuomet mama apskritai nelabai suprato, kas yra tie šauliai, ką jie veikia, bet laikas bėgo, ji matė mano veiklą ir vis labiau palaikė mane“, – džiaugėsi Viltaras, pridurdamas, kad visad jautė ir mokyklos palaikymą.


,,Šiais metais baigiau 12-ą klasių. Suderinti mokslus su savanoryste man sekėsi puikiai. Tiesa, mano istorijos mokytojas taip pat yra šaulys, kuris aktyviai dalyvauja sąjungos veikloje. Dėl to jaučiau palaikymą ir mokykloje. Jei kartais reikėdavo rinktis tarp pamokų ir savanorystės, mokytojai puikiai suprasdavo, kur einu. Ypač mano veikla džiaugėsi mano auklėtoja“, – pasakojo šaulys.  


Įvairiapusė pagalba kitiems


Kaip vaikinas apibūdintų šaulių veiklą tiems, kurie turi mažai ką bendro su ja?
,,Visų pirma, sąjungos nariai mokosi karinių žinių, dalyvauja pratybose, eitynėse. Jei vyksta kokia nors Lietuvos šventė, joje tikrai bus bent keli šauliai.

Kalbant apie šiuos metus, šauliai labai aktyviai prisidėjo prie koronaviruso ir jo padarinių stabdymo. Jie budėjo Karštojoje linijoje 1808, ligoninėse, padėjo Lietuvos policijai, budinčiai keliuose“, – pasakojo vaikinas.


Matė tarnybų iššūkius


Pats Viltaras savanoriavo policijos blokpostuose bei miesto vakcinacijos centre.


,,Pareigūnams padėjau stabdyti automobilius ir tikrinti vairuotojų bei keleivių dokumentus, įvertinant, ar šie atvyksta nebe pagrindo. Nors pasitaikė tokių vairuotojų, kurie reiškė nepasitenkinimą, nes įvertinus visas aplinkybes, nebuvo įleisti į savivaldybę, dauguma žmonių elgėsi mandagiai.


Vakcinacijos centre taip pat tikrinau dokumentus, o prireikus, reguliuodavau žmonių srautus, palydėdavau juos į kabinas pasiskiepyti. 


Džiaugiuosi, kad abi šios savanorystės man buvo įdomios. Savomis akimis mačiau, kad sudėtingu laikotarpiu tarnybos patyrė ne vieną iššūkį. Joms teko atlaikyti daug įtampos, emocijų. 


Sunku būtų paneigti, kad būtent policijos pareigūnai ir medikai šiais metais turėjo daugiausia išbandymų“, – kalbėjo vaikinas.


Abipusė nauda


Pasakodamas apie savanorystę, vaikinas neabejoja, kad ji suteikia naudos ir pačiam savanoriui.


,,Savanoriaudamas tu užmezgi naujas pažintis, nes tave nuolat supa daug nepažįstamų žmonių, naujų veidų, išgyvenimų. Šalia to, tu neabejotinai patiri naujus nuotykius, pamatai kažką naujo.


Tačiau asmeniškai mane savanorystė labiausiai žavi tuo, jog ji yra puikus būdas realizuoti save, padedant kitiems“, – teigė jonavietis.


Džiaugiasi savo miestu

Viltaras pastebi, kad jo mieste gyvenantis jaunimas į savanorystę įsitraukia vis dažniau. 
,,Man tikrai smagu matyti, kad prie savanoriškos veiklos prisijungia nauji veidai. Kalbant apie jaunimo veiklas, galiu pasakyti, kad Jonava yra ta vieta, kur kiekvienas jaunuolis gali save išbandyti skirtingose veiklose, nebūtinai Lietuvos šaulių sąjungoje. Čia veikiančios organizacijos yra linkę priimti jaunus žmones.


Negaliu nepasidžiaugti ir mūsų miesto lyderiu – meru Mindaugu Sinkevičiumi, kuris visada skatina jaunimą veikti tiek savo kaip veiklaus žmogaus pavyzdžiu, tiek atverdamas jam vis naujų galimybių augančiame mieste.
Man Jonava yra miestas, kuriame jaučiuosi savas, kuriame viską pažįstu ir žadu jame likti gyventi“, – teigė jaunuolis. 


Didžiuojasi būdamas šauliu


Paklaustas, ar jis didžiuojasi būdamas šauliu, V. Sabaliauskas net negalvodamas pateikia teigiamą atsakymą.


,,Taip. Šauliai daug nuveikia kitų labui. Būdamas jų gretose, galėjau prisidėti prie skirtingų organizacijų veiklų. Gyvenimas Lietuvos šaulių sąjungoje niekada nestovi...“, – pokalbį užbaigė jonavietis.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Vakcinacijos centre bei policijos blokpostuose savanoriavęs V. Sakalauskas: ,,Jonavoje aš jaučiuosi savas“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 30 Jul 2021 18:20:20 +0300
<![CDATA[Bėgimo varžybose nuolat laurus susižerianti E. Sarafinaitė: ,,Jonava – miestas, kuriame jaunimas turi puikias sąlygas užsiimti aktyvia veikla“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/begimo-varzybose-nuolat-laurus-susizerianti-e-sarafinaite-jonava-miestas-kuriame-jaunimas-turi-puikias-salygas-uzsiimti-aktyvia-veikla https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/begimo-varzybose-nuolat-laurus-susizerianti-e-sarafinaite-jonava-miestas-kuriame-jaunimas-turi-puikias-salygas-uzsiimti-aktyvia-veikla Ema Sarafinaitė (17 m.) – Jonavos kūno kultūros ir sporto centro (JKKSC) lengvaatletė, visai neseniai iš Lietuvos jaunių lengvosios atletikos čempionato parsivežusi du aukso ir sidabro medalius. Prieš keletą metų atrastą bėgimą šiandien mergina vadina darbu, kuris ne tik teikia malonumą, bet ir neleidžia stovėti vienoje vietoje – jau ateinantį savaitgalį jonavietė dalyvaus Baltijos šalių jaunių čempionate.


Nuo dailės iki bėgimo


Jonavos Jeronimo Ralio gimnazistė paklausta, kada jos gyvenime atsirado sportas, pasakoja, kad ji buvo aktyvi nuo pat vaikystės.


,,Kiek pamenu, visą laiką buvau sportiškas, vienoje vietoje nenustygstantis vaikas. Vaikystę praleidau lakstydama su draugais lauke arba kaime pas močiutę. Kompiuteriai ar telefonai manęs nedomino, tačiau viliojo menai. 


Porą metų lankiau Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklą. Ten užsiimdavau daile. Visgi, greit supratau, kad sėdėti vietoje ir piešti – ne man. 


Tuomet, būdama 12 metų, išbandžiau aerobinę gimnastiką. Čia neužsibuvau, nes nepasižymėjau lankstumu ir gabumais šokių aikštelėje, o lankydama užsiėmimus, nejaučiau malonumo.


Na, o lengvojoje atletikoje atsiradau visai atsitiktinai. Su savo progimnazija dalyvavome bėgimo varžybose, kur trenerė Vidutė Lebeckienė pastebėjo mane ir pakvietė prisijungti prie lengvosios atletikos klubo „Einius“. Iki šiol esu jo narė“, – pasakojo E. Sarafinaitė.


Pirmosiose varžybose – pirmoji vieta


Mergina puikiai pamena ir pirmąsias savo varžybas.


,,Tiesą sakant, tuomet dar net nelankiau lengvosios atletikos treniruočių. Varžybos vyko Birštone. Varžiausi 500 metrų distancijoje ir iškovojau pirmąją vietą. 
Jaučiausi pakylėta. Pirmosios pergalės jausmas buvo labai malonus. 


Dar iki dabar turiu tų varžybų medalį. Jis man primena, kokį ilgą kelią jau nuėjau“, – kalbėjo lengvaatletė. 


Įtemptos varžybos


Alytuje vykusiame Lietuvos jaunių lengvosios atletikos čempionate, pirmąją varžybų dieną, Ema varžėsi ilgiausiame sprinto bėgimo nuotolyje – 400 metrų bėgime. Čia ji užtikrintai nugalėjo, įveikdama distanciją per 56,68 sekundes.


Antrąją varžybų dieną ji tik per plauką vėl netapo Lietuvos čempione. Bėgdama 200 metrų nuotolį, Ema finaliniame bėgime įnirtingai kovojo su varžove iš sostinės. Šioje rungtyje abi merginos pademonstravo vienodą laiką – 25,43, bet po fotofinišo peržiūros, nugalėtoja pripažinta vilnietė. Mūsų sportininkė pasidabino sidabro medaliu. Dauguma, ko gero, sutiktų, kad tokia varžybų baigtis gali sukelti kartėlį, tačiau E. Sarafinaitė dėl jos neliūdėjo.


,,Mano pagrindinė rungtis jau buvo įveikta pirmąją varžybų dieną. Likau patenkinta rezultatu, o ir padariau asmeninį rekordą. 


Antrąją dieną vyko įtempta kova, tad nesikoncentravau į laimėjimą, bėgau atsipalaidavusi, mėgavausi varžybomis, varžiausi su savo drauge iš Vilniaus.

 
Nesijaučiau blogai pelniusi sidabro medalį, nes suprantu, kad sprintas – negailestingas dalykas. Čia laimėtoją dažnai nusprendžia tik tūkstantosios sekundės dalys. 


O ir liūdėti nebuvo kada – juk užimti antrąją vietą Lietuvos jaunių čempionate taip pat yra nemažas pasiekimas. Ypač kai žinai, kiek daug gabių jaunų sportininkų yra šiuo metų“, – kalbėjo jonavietė.


Laimėjimai motyvuoja


Ema ne kartą lipo ant nugalėtojų pakylos. Kuris laimėjimas maloniausias jai pačiai?
,,Mums atletams gerų rezultatų rodymas ar dalyvavimas didelio mąsto varžybose dažnai yra svarbiau nei pergalės ar prizinės vietos. Tačiau nemeluosiu – laimėjimai labai motyvuoja ir skatina siekti dar aukštesnių rezultatų. Vienas svarbiausių startų mano karjeroje, manau, buvo Europos komandinis čempionatas Bulgarijoje. 


Labai džiaugiausi vien sužinojusi apie galimybę ten dalyvauti, nes supratau, kad varžysiuosi ne su savo amžiaus sportininkais, bet su suaugusiais. 


Tai man ir mano trenerei buvo didžiulis įvertinimas. Neslėpsiu, kad jauduliukas kankino dar savaitę prieš varžybas, o susikaupti buvo dar sunkiau dėl jau tada siaučiusios pandemijos ir visų testavimų. Džiaugiuosi, kad su Lietuvos komanda Stara Zagoroje bėgome estafetę ir bendroje įskaitoje finišavome ketvirtos“, – pasakojo mergina.


Mato ir naudą


E. Sarafinaitė, pasakodama apie savo kaip sportininkės karjerą, teigia, kad per 4 metus bėgimas jai tapo mylimu darbu.


,,Tikiuosi tęsti jį ir ateityje. Kodėl? Treniruotės man suteikia daug džiaugsmo, o varžovai neretai tampa draugais. Sportuojant tobulėju ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Susipažįstu su garsiais sportininkais iš visos Lietuvos, kas padeda man plėsti akiratį, tobulėti, išmokti naujų dalykų.


Norėtųsi palinkėti visiems atrasti tokią veiklą, kuri teiktų malonumą ir taptų neatskiriama gyvenimo dalimi“, – kalbėjo mergina.


Nuo pirmų bėgimų – su ta pačia trenere


Bėgikė džiaugiasi galėdama prisidėti ir prie Jonavos vardo garsinimo.


,,Visada treniravausi su ta pačia trenere iš Jonavos – V. Lebeckiene. Mes labai gerai sutariame, puikiai komunikuojame, ji supranta mane, o aš – ją. Tai vienas svarbiausių faktorių, norint pasiekti aukštų rezultatų ir mėgautis tuo, ką darai. 


Esu sulaukusi ne vieno pasiūlymo treniruotis kitur, tačiau atsisakiau jų. Man miela treniruotis čia, su savo komanda ir draugais. Visada jaučiu didžiulį jų palaikymą tiek morališkai, tiek fiziškai. 


Šalia to, visada jaučiau malonumą atstovaudama savo miestui“, – kalbėjo jonavietė.


Jaunimui patrauklus miestas


Sportininkė neabejoja, kad Jonava – miestas, kuriame jaunimas turi puikias sąlygas užsiimti naudinga veikla.


,,Jonava yra vienas iš nedaugelio miestų, kuris jauniesiems sportininkams už nuopelnus skiria stipendijas. Tai motyvuoja jaunus žmones sportuoti. 


Taip pat Jonavoje gausu sporto būrelių ir užsiėmimų, tad galima pasirinkti sau tinkamiausią. Dabar statomas baseinas ir dviračių trasa, manau, irgi pritrauks daug jaunų žmonių, kurie domisi aktyviu laisvalaikio praleidimu. 


Džiugu matyti, kad mūsų miestas keičiasi“, – gražių žodžių negailėjo E. Sarafinaitė.


Nauji lūkesčiai


Artimiausiuose jonavietės planuose yra vienos svarbiausių sezono varžybų – Baltijos šalių jaunių čempionatas.


,,Jis vyks liepos gale Uogrėje (Latvija). Šioms varžyboms ištvermės prireiks labai daug, kadangi startuosiu net 3 rungtyse (400, 200, 4x400 mišri estafetė). Esu geros formos. Dėl to tikiuosi iškovoti garbingą vietą tarp geriausių Baltijos šalių sportininkų“, – kalbėjo sportininkė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Bėgimo varžybose nuolat laurus susižerianti E. Sarafinaitė: ,,Jonava – miestas, kuriame jaunimas turi puikias sąlygas užsiimti aktyvia veikla“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 27 Jul 2021 17:45:52 +0300
<![CDATA[Ar mokytojo profesija – visam gyvenimui?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ar-mokytojo-profesija-visam-gyvenimui https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ar-mokytojo-profesija-visam-gyvenimui Mokytojas – tai profesija, kuriai reikia empatijos, pastabumo, lyderystės. Savybių, praverčiančių ne tik mokykloje, bet apskritai kasdienybėje, žmogaus karjeroje. Tad ar būna buvusių mokytojų, o gal mokytojas – profesija visam gyvenimui? 

 

Šia tema kalbėtasi su trimis savo patirtimi pasidalinti sutikusiais pašnekovais, mokytojais: Miša Jakobu, buvusiu ilgamečiu Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos direktoriumi, matematikos mokytoju, šiuo metu didelės korporacijos administracijos direktoriumi, Andriumi Bautroniu, Raseinių meru, istorijos mokytoju bei Simonu Šabanovu, Vilniaus universiteto dėstytoju, geografu, mokymo turinio ekspertu, tiesiog mokytoju, įvertintu Metų mokytojo apdovanojimu. 

 

Ar lengva tapti mokytoju-legenda? 

 

Mokytojo profesija – viena iš tų, kurią pasirinkęs gali tapti legenda, kurios darbo rezultatus atspindi auklėtų mokinių pasiekimai, išlikę šilti prisiminimai. Tad kas yra geras mokytojas ir kaip tapti pedagogu-legenda, pašnekovų teiravosi laidos vedėja Rasa Jusionytė. 

 

„Kad mokiniams taptum legenda tu turi ne tik mokyti, bet ir išmokyti, turi tapti savu, išmokti gyventi mokinių gyvenimą. Mokytojas turėtų jausti atsakomybę už vaikų ateitį, nes tu esi pirmasis konsultantas, kuris mato vaiką ir gali jam patarti svarbiais gyvenimo klausimais. Jei pavyksta tai atlikti, įsijausti į savo mokinių gyvenimą – patys vaikai pasako apie tave, kad esi legenda“, – pasakoja M. Jakobas 

 

Tuo tarpu Simonas pasidalino mintimis, kad geri mokytojai – tai įvairūs mokytojai. 

 

„Mokiniai turi sutikti įvairių mokytojų, taip jie susipažįsta su gyvenimu, supranta, kad žmonės yra skirtingi. Vieni mokytojai labai griežti ir dėl to gerbiami, kiti su pasauliu supažindina atviriau, gal suteikia mažiau žinių, bet perteikia konkrečias patirtis. Ta įvairovė yra geriausia mokiniui“, – svarstė Š. Šabanovas. 

 

Profesija, kurioje išmokstama spręsti problemas 

 

Neretai manoma, kad pagrindinis mokytojo tikslas paruošti vaikus egzaminams. Akcentuojami balai, rezultatai, pasiekimai. Bet išties daug didesnė šios profesijos vertė – žmogaus auginimas ir pagalba sprendžiant vaikų problemas, kartais susijusias visiškai ne su pamokų turiniu, o su sudėtingais asmeniniais skauduliais. Laidoje aiškinamasi, kaip reaguoti į problematiškus ar sunkiai atsiveriančius mokinius. 

 

„Mokytojo tikslas turėtų būti ne perteikti žinias, o įkvėpti vaikus. Net ir ne pamokų metu mokytojai toliau mąsto, kaip suvaldyti klasę, kaip išspręsti konfliktinę situaciją, kaip įkvėpti abejingesnius mokinius. Šie gebėjimai spręsti sudėtingas situacijas, susitarti vėliau praverčia net ir išėjus iš mokyklos“, – mintimis dalinasi mokytojas Simonas. 

 

Tuo tarpu Raseinių meru dirbantis buvęs mokytojas A. Bautronis dalinosi prisiminimais, kaip jis spręsdavo savo mokinių problemas, dirbdamas istorijos mokytoju. 

 

„Matydamas vaikus, kuriems kažkas negerai, kažkas nesiseka, visada taikydavau metodą pasilikti juos po pamokų. Tuo metu su vienu ar keliais mokiniais mažiausiai kalbėdavom apie pamokas ar mokyklą. Kalbėdavom apie draugus, šeimą, laisvalaikį. Galų gale juos parveždavau iki namų. Taip atsiranda nepaprastai svarbus ryšys. Riba tarp mokytojo ir mokinio turi būti. Bet ta riba – tai ne baimė, o pagarba. Tuomet išsprendžiamos visos problemos“, – teigė A. Bautronis. 

 

Apie būtiną ryšio kūrimą su moksleiviais kalbėjo ir Miša Jakobas, sukaupęs ilgametę mokytojavimo patirtį. 

 

„Šiandienos vaikai iš tikrųjų turi daug rūpesčių ir problemų. Tam ir esi mokytojas, kad gebėtum skaityti iš akių, suprasti, kas slegia vaiką ir kuo jam gali padėti. Visada praeidamas pro susirūpinusį vaiką kviesdavau žmogiškai pasikalbėti. Prašydavau sakyti tiesą ir prisiekdavau padėti. Mokytojas turi būti tėviškas, mylėti vaiką, tuomet viskas bus gerai,“ – kalbėjo M. Jakobas. 

 

Specialybė, kurios nesuvaidinsi 

 

Mokytojo profesija yra įdomi ir tuo, kad joje sunku apsimesti, kuo nesi. Nuoširdumas, gebėjimas nuolat jausti jaunų žmonių gyvenimus, paprastumas – tai labai svarbios mokytojui savybės.  

 

„Svarbiausia yra nebūti piktam, gerbti mokinį. Nepamiršti, kad visi buvome vaikais, nežiūrėti į moksleivius iš aukšto. Sugebėkim „įbristi“ į vaiko batus. Kuo mokytojai bus paprastesni, tuo bus didesnė darbo sėkmė. Vaikas labai greitai atskiria, ar tu esi nuoširdus. Vaidinti šioje profesijoje nepavyks. Turi parodyti savo širdį: pakviesti pietų, aplankyti ligoninėje, paklausti, kaip jaučiasi. Tai yra visų svarbiausia“, – pataria mokytojas Miša. 

M. Jakobui pritaria ir mokytojas Andrius, prisimindamas bendrystės ir nuoširdumo darbe rezultatus.

 

„Su sunkesnėmis klasėmis rezultatų turi siekti kartu, „sirgti“ už savo mokinius. Sakyti, kad ne jūs turite padaryti, ne jūs turite pasiekti, bet mes kartu susiimkime, padarykime, susitvarkykime, viskas bus gerai. Turi pats parodyti, kodėl tai yra naudinga ir reikalinga. Tada vaikai stengiasi dėl savęs, įgyja motyvaciją“, – sako A. Bautronis. 

S. Šabanovas atkreipė dėmesį, kad ne mažiau svarbu išgyvendinti savybę tarpusavyje lyginti mokinius ir klases. Lyginimasis su kitais dažniausiai atneša daugiau žalos nei naudos. Turi atrasti savitą mokinio „cinkelį“, skatinti vaiko autentiškumą, atrakinti asmenybę.

 

Lyderystė – natūrali mokytojo savybė 

 

Toliau laidoje pašnekovai aptaria lyderystės svarbą mokytojo profesijoje ir kaip lyderystė šiame darbe pasireiškia. 

 

„Jei tu ateini į mokyklą ir joje dirbi bent keletą metų, jautiesi gerai, vadinasi savyje natūraliai turi lyderio savybių. Ir, beje, tą lyderystę perduodi mokiniams, demonstruoji, kaip reikia elgtis skirtingose situacijose. Juk kiekvienas mokinys turi savo iššūkių. Lyderio pareiga yra pakalbinti, bendrauti, išgirsti ir padėti, bet ne išspręsti. Mokytojas turi duoti įrankius“, – savo įžvalgomis dalinasi S. Šabanovas. 

 

Tinklalaidės vedėja Raseinių rajono mero Andriaus pasiteiravo, ar yra didelis skirtumas būti lyderiu klasėje ir vadovauti visam miestui? 

 

„Mano paties pamokos, kaip žmogaus, kaip mokytojo man labai praverčia dabartinėse pareigose. Kuomet mokai – labai daug išmoksti. Pamokų metodus naudoju ir šiandienos darbe. Reikėdavo „uždegti“ 30 mokinių bendram tikslui. Šiandien turiu susitikimus su darbuotojais, gyventojais, kurie kartais ateina nepatenkinti, pikti. Reikia rasti raktinį žodį, kurį panaudojus turi suteikti viltį, sukelti pasitikėjimą, kad viskas bus gerai, įkvėpti darbams,“ – lyderystės ypatybėmis dalijosi Raseinių meras. 

 

Įvaizdis taip pat nėra paskutinėje vietoje, norint pasiekti, kad tavimi pasitikėtų mokiniai, bendradarbiai, kad taptum aplinkiniams autoritetu. 

 

„Mokytojas yra klasės „influenceris“. Kiekvienas sakinys, kiekvienas tavo pasakytas žodis turi labai didelę reikšmę. Turime būti labai atsargūs, apmąstyti savo žodžius. Reikia mokytis visą gyvenimą, stebėti nuostabų pasaulį, tada gali būti ir mokytoju, ir meru, ir premjeru“, – kalbėjo M. Jakobas. 

 

Daugiau apie mokytojo profesiją, pedagogikos studijas – kitose tinklalaidėse. Jų galite klausyti „Spotify“ paskyroje „Mokysiu“ arba „YouTube“ platformoje Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paskyroje. 

 

Ar mokytojo profesija – visam gyvenimui?

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 16 Jul 2021 08:43:38 +0300
<![CDATA[JKKSC vaikų krepšinio treneris: ,,Laimėjimai visada atneša džiaugsmą ir motyvaciją, pralaimėjimai – pamokas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jkksc-vaiku-krepsinio-treneris-laimejimai-visada-atnesa-dziaugsma-ir-motyvacija-pralaimejimai-pamokas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jkksc-vaiku-krepsinio-treneris-laimejimai-visada-atnesa-dziaugsma-ir-motyvacija-pralaimejimai-pamokas Jonaviečiai ir toliau gina sportiškiausio miesto titulą: Jonavos kūno kultūros ir sporto centro (JKKSC) auklėtiniai pateko į stipriausią moksleivių krepšinio lygą – ,,MKL A-divizioną“. Komandos treneris Tomas Kepežinskas didžiuojasi savo auklėtiniais ir džiaugiasi tuo, jog sportuojantis jaunimas Jonavoje turi puikiais sąlygas tobulėjimui.


Tėvo pėdomis


Tomas Kepežinkas – Jonavos kūno kultūros ir sporto centro vaikų krepšinio treneris bei Jonavos Senamiesčio gimnazijos kūno kultūros mokytojas. Kaip pasakoja jis pats, krepšinis jo gyvenime atsirado dar vaikystėje – įkvėptas tėvo, jis paprašė šeimos užrašyti jį į krepšinio būrelį.


,,Kai buvau visai mažas, mes su šeima gyvenome Marijampolėje. Mano tėtis buvo sportiškas ir nors jis žaisdavo futbolą, tinklinį bei propagavo kitas sporto šakas, labiausiai jam patiko krepšinis. Jis su draugais Marijampolėje žaisdavo mėgėjų lygoje, o į varžybas vesdavosi ir mane. Sulaukęs 7-erių, būtent tokio amžiaus, kai priimdavo į krepšinio treniruotes, paprašiau, jog tėvai užrašytų mane į krepšinio būrelį.


Kadangi tuomet jau gyvenome Jonavoje, pradėjau lankyti Jonavos kūno kultūros ir sporto centre trenerio Oto Graudinio vedamas treniruotes. Kaip mokykloje praleidau 12 metų, taip ir krepšinyje... Per tą laikotarpį pasikeitė ne vienas mano treneris, tačiau didžiausių pasiekimų pasiekiau su Arūnu Kačenausku. 


Šiuo metu mes abu dirbame JKKSC, tad esame kolegos“, – pasakojo T. Kepežinkas.


Suviliojo pedagogo profesija


Baigęs mokyklą, T. Kepežinskas įstojo į Lietuvos sporto universitetą.


,,Jame mokiausi sporto pedagogiką. Mano apsisprendimą palaikė ir mano artimieji.
Studijuodamas paskutiniajame kurse, buvau rekomenduotas į Jonavos lopšelio-darželio „Lakštingalėlė“ sporto trenerio vietą. Pastarasis ieškojo būtent tokio specialisto. 


Dirbdamas su mažais vaikais, ,,Lakštingalėlėje“ praleidau nuostabius 6-erius metus. Galima sakyti, kad būtent čia susiformavo mano, kaip pedagogo, asmenybė. 


Kai baigiau studijas, būsimų kolegų užtarimu gavau pirmąją savo JKKSC krepšinio auklėtinių grupę. Taip pamažu ir dėliojosi mano kaip trenerio kelias“, – prisiminė vaikinas.

Užaugo treniruojami


7-erius metus JKKSC dirbantis jonavietis šiuo metu treniruoja tris vaikų grupes.


,,Tai – 2006-aisiais, 2007-aisiais ir 2011-aisiais gimę jaunuoliai. Nuo rudens vyriausieji jau tampa gimnazistais, o susibūrėme tada, kai jie buvo vos antrokai. 


Tiesa, yra vaikų, kurie augo su mano treniruotėmis nuo mažų dienų – treniravau juos dar darželyje“, – kalbėjo treneris.

Motyvacijos nepritrūko


T. Kepežinskas džiaugiasi savo auklėtinių pasiekimais.


,,Šie metai nebuvo lengvi – žaidėme, kai žiemos sezonu dėl koronaviruso be kontaktinių treniruočių praleidome 4 mėnesius. 


Visgi, be galo didžiuojuosi savo vyriausiais auklėtiniais, kurie sugebėjo rasti motyvacijos ir jėgų sėkmingai užbaigti sezoną. 


Moksleivių krepšinio lyga turi du divizionus – A ir B. A-divizione rungtyniauja 12 stipriausių tų metų Lietuvos komandų , o B-divizione žaidžia keturi pogrupiai: vidutiniškai po 8–10 komandų.


Jei nori patekti į aukštesnį divizioną, turi aplenkti kone 40 kitų miestų komandų. Simboliška, kad šie metai tokie, jog mūsų miesto pagrindinė komanda pateko į ,,LKL“, t. y. į stipriausią lygą Lietuvoje.


Taip ir mūsų 2006-aisiais metais gimę vaikai šiemet pateko į, galima sakyti, vaikų „LKL“. Kalbu apie  stipriausią moksleivių lygą – ,,MKL A-divizioną“. Tai labai džiugina“, – kalbėjo treneris, pridurdamas, kad jo treniruojami jaunuoliai rungtyniauja ne tik Lietuvoje. 


,,Vykstame ir į tarptautines varžybas. 2019-aisiais metais Čekijoje „ Easter euro basket 2019 Prague“ turnyre tapome čempionais“, – pasakojo T. Kepežinskas.


Nelengvas darbas


Treneris neslepia, kad matant savo auklėtinių sėkmę, jį užplūsta ne tik džiaugsmas, bet ir pasididžiavimas savo komanda, pagarba jai. Nepaisant to, jis neabejoja, jog laimėjimai nėra svarbiausia siekiamybė.


,,Tačiau po sėkmių gali būti ir nesėkmės. Juk komandų sėkmę lemia begalė niuansų: traumos, ligos ir pan. 


Žinodamas tai, pralaimėjus tikrai nepuolu liūdėti. Tuo labiau tu negali parodyti vaikams, jog viskas yra blogai. Tu esi treneris ir turi juos motyvuoti, užkurti ir neleisti per daug nukabinti nosies.


Toks jau yra tas trenerio darbas, kurio negali pavadinti lengvu. Kol komanda laimi, tu esi puikus treneris, tave gerbia dauguma žmonių, tačiau padaryta viena klaida ar nesėkmė ir tu – jau blogas. 


Dėl to nemėgstu ilgai džiaugtis laimėjimais. Manau, jog svarbiausia kelti naujus tikslus, siekti jų ir tai nebūtinai turi būti pergalės.


Laimėjimai visada atneša džiaugsmą ir motyvaciją, o pralaimėjimai – pamokas“, – teigė vaikinas. 


Nelaiko savęs griežtu


Koks T. Kepežinskas yra krepšinio treniruotėse? Kas jam pačiam yra geras treneris?


,,Manau, kad aš esu emocionalus treneris. Toks buvau ir kaip žaidėjas. Tačiau nelaikau savęs griežtu. 


Yra ribos, kurių stengiuosi neperžengti. Nors esu reiklus ir visą laiką sakau žaidėjams, kad treniruotėse ir varžybose jie turi elgtis taip, kaip reikia, laikytis reikalavimų, paisyti mano užduotų užduočių, persirengimo kambaryje mes galime kalbėtis kaip draugai. Visi pykčiai turi likti aikštelėje. Po laimėjimų neretai kartu važiuojame suvalgyti picų ar nuveikiame kažką smagaus.


Mano akimis, geras treneris – greitai besimokantis žmogus, sugebantis greitai persiorientuoti besikeičiančiose aplinkybėse, priimantis naujoves, mokantis matyti žaidėjų stipriąsias ir silpnąsias puses, gerai komunikuojantis...


Manau, kad kiekvienas geras treneris bent kažkiek gyvena krepšiniu“, – kalbėjo jonavietis.

Nauda - ne tik kūnui


Pasakodamas apie savo trenerio patirtį, T. Kepežinskas įvardija ne vieną sporto jauname amžiuje privalumą.


,,Nuo sėdėjimo namuose prie kompiuterių, prie pamokų ar prie kompiuterinių žaidimų, vaikų sveikata prastėja. Dėl to auga viršsvoris, prastėja ištvermė, greičiau pavargstama, vaikas tampa irzlesnis, piktesnis. Treniruotės teigiamai veikia visus įvardytus, šiais laikais itin dažnai matomus, sėslaus gyvenimo iššūkius.


Be viso to, treniruotės ir sportas suteikia galimybę ugdyti socialinius įgūdžius: čia susirandame draugų, kurie dažnai lieka visam gyvenimui. Sportas taip pat padeda ugdyti discipliną, pareigingumą, atsakomybės jausmą. Taigi nauda – visokeriopa“, – neabejoja treneris.

Siūlo pabandyti


Ką T. Kepežinskas pasakytų tiems jaunuoliams, kurie svarsto apie krepšinio treniruotes, tačiau dvejoja?


,,Visai nesvarbu, ar tu tapsi garsiu krepšininku, ar tiesiog treniruotėse patirsi judėjimo džiaugsmą. Žaisdamas krepšinį tu išmoksi sąžiningai varžytis, įgysi naujų įgūdžių, sustiprėsi fiziškai, geriau jausiesi. Galbūt tu vasaromis važinėsi į sporto stovyklas, kur patirsi daug naujų įspūdžių.


Tiesa, neretai aktyviems mokiniams geriau sekasi ir mokykloje. Būtent ša tema rašiau savo baigiamąjį darbą universitete. 


Na, o prie viso to, juk ne paslaptis, kad sportininkams dažnai atitenka gražiausios panelės“, – šypsodamasis kalbėjo T. Kepežinskas. 


Džiaugiasi puikiomis sąlygomis 


Pasiteiravus apie tai, ar, jo nuomone, jaunuoliai turi tinkamas sąlygas treniruotis Jonavoje, T. Kepežinskas negaili komplimentų savo miestui. 


,,Beveik visos Jonavoje esančios sporto bazės yra atsinaujinusios ir šiuolaikiškos. Mes turime ir naują areną, kurioje man pačiam tenka sportuoti su vaikais. 


Norisi padėkoti ir Jonavos kūno kultūros ir sporto centrui ir Jonavos valdžiai už tai, kad turime tokias sąlygas. Noriu padėkoti Jonavos sporto centrui, kad suteikia tokias puikias sąlygas. 


Mūsų miestas tikrai ne šiaip sau tituluotas sporto miestu. Manau, kad sportuojančių žmonių ar bent jau besirūpinančių fiziniu aktyvumu tik daugės.


Jonava – beprotiškai gražėja. Kalbu ir apie infrastruktūrą, ir apie pačią aplinką.
Tikiuosi, kad tai tik dar labiau trauks jaunas šeimas įsikurti būtent šiame mieste ir vesti savo atžalas sportuoti į mūsų miesto būrelius“, – pokalbį užbaigė T. Kepežinskas.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

JKKSC vaikų krepšinio treneris: ,,Laimėjimai visada atneša džiaugsmą ir motyvaciją, pralaimėjimai – pamokas“

]]>
jonavoszinios.lt Sun, 11 Jul 2021 22:17:23 +0300
<![CDATA[Jonavoje mokytoju dirbantis V. Marozas: ,,Pedagogai turi suprasti, kad vaikai – ne robotai“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavoje-mokytoju-dirbantis-v-marozas-pedagogai-turi-suprasti-kad-vaikai-ne-robotai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavoje-mokytoju-dirbantis-v-marozas-pedagogai-turi-suprasti-kad-vaikai-ne-robotai Biologija ir chemija – to mokinius Jonavos ,,Lietavos“ pagrindinėje mokykloje bei Užusalių mokykloje-daugiafunkciame centre moko Vygandas Marozas. 33-ejų metų vyras pasakoja ne kartą sulaukęs nuostabų lydimo klausimo, kodėl nusprendė būti pedagogu? Tačiau išgirdęs jį, V. Marozas turi aiškų ir tvirtą atsakymą – nuo vaikystės lydėjusi svajonė būti mokytoju tapo realybe, kuri šiandien jam teikia ir džiaugsmą, ir malonumą.


Įkvėpė matytas pavyzdys


,,Jau nuo penktos klasės galvojau, kad būsiu pedagogu. Pats mokiausi Kaune, o mano auklėtoja mokė biologijos. Ji buvo griežta, autoritetinga... Mačiau ją lyg pavyzdį sau.


Taip pat man labai patiko gamtos ir žmogaus dalykas. Pradėjau tuo domėtis ir net tiksliai nesuprasdamas, kas yra ta chemija ir biologija, galvojau, jog mokysiu kitus būtent jų. 


Besimokant toliau, suvokimas, jog tai yra mano kelias, tik tvirtėjo... Kai atėjo laikas pasirinkti egzaminus, kuriuos laikysiu, man nekilo abejonių nei dėl chemijos, nei dėl biologijos valstybinių egzaminų. Išlaikęs juos, kažkaip susigundžiau pirmu stojimo numeriu įrašyti mediciną, antru – biologiją, trečiu – chemijos inžineriją.


Kadangi man pritrūko kelių šimtųjų balo tam, jog įstočiau į mediciną, pradėjau studijuoti biologijos ir aplinkotyros specialybės mokslus. 


Dvejus metus mokiausi abiejų jų, o nuo trečiojo kurso mums jau reikėjo pasirinkti vieną dalyką. Galima sakyti, jog tuo metu prisiminiau savo seną svajonę būti pedagogu, tad pasirinkau biologiją ir toliau tikslingai ėjau link to, kad būčiau biologijos mokytoju“, – apie savo profesijos kelią pasakojo V. Marozas. 


Žinojo, kad nebus lengva


Pasiteiravus, ar draugai bei artimieji palaikė jo pasirinkimą, V. Marozas teigia sulaukęs įvairių komentarų.

,,Ne vienas klausė, kodėl nusprendžiau būti mokytoju, pabrėždamas, jog šis darbas – labai sunkus. Girdėjau ir tai, kad išprotėsiu dirbdamas su vaikais, kad reikės daug kantrybės. Tačiau aš pats žinojau, jog visada nebus lengva ir tai manęs negąsdino“, – kalbėjo vyras.


Vaikai mokėsi iš jo, jis – iš vaikų


Iki darbo Jonavoje ir Užusaliuose V. Marozas mokinius mokė Rumšiškėse, Kaune bei Karmėlavoje. Pasakodamas apie savo darbą skirtingose mokyklose, pedagogas prisimena ir pirmąsias savo pamokas.


,,Baigęs antrąjį studijų kursą, pradėjau dirbti Rumšiškėse. Galiu pasakyti, kad pirmosiose savo pamokose aš, ko gero, vaikų labiau bijojau nei jie manęs (aut. past. šypsosi). Mes mokėmės vieni iš kitų: mokiniai iš manęs gavo biologijos žinių, o jie mane mokė ištvermės, kantrybės santūrumo. Ir išmokė... 


Tikrai buvo visko. Norėdamas ,,prieiti“ prie jų, išbandžiau ne vieną metodą: bandžiau ir susidraugauti, ir griežčiau bendrauti. Tačiau po tam tikro laiko pamačiau, jog jei vienas būdas tinka vieniems vaikams, jis gali visiškai netikti kitiems. Arba būna taip, kad tavo pasirinktas metodas yra geras mokiniams, tačiau nelabai geras tau pačiam, nes kelia riziką, jog tau bus, trumpai sakant, ,,užlipta“ ant galvos. 


Greitai supratau, kad reikės laviruoti ir būti lanksčiam“, – kalbėjo V. Marozas, pridurdamas, kad jam yra tekę patirti ir vaikų išdaigas.

Siekia išbandyti


,,Kai dirbau Kaune, vienos pamokos metu gale klasės sėdėję vaikai uždegė degtukus. Tai man sukėlė daug streso. Išsigandau ir pamaniau, jog uždegta petarda.


Visgi, iš kolegų yra tekę girdėti ir kur kas baisesnių istorijų apie padegtus suolus ir pan. Man tokių įvykių nebuvo.


Galiu pasakyti, kad su kiekviena nauja klase, kiekviena nauja mokykla, kurioje pradėjau mokyti, laukė skirtingi išbandymai – vaikai, gavę naują mokytoją, neretai siekia patikrinti jo kantrybės ribas. Kalbu ne vien apie konkrečias išdaigas, bet ir apie tam tikrą bendravimą. 


Pavyzdžiui, vaikai neretai sako, kad mokytojai jų nesupranta, dėl ko vėliau kyla įvairių nemalonių situacijų ir maišto ir mokinių pusės. Tai tu bandai atrasti tą raktą, kuris padėtų rasti kompromisą, padėtų susikalbėti“, – kalbėjo pedagogas.


Pamatė skelbimą


V. Marozas gyvena Karmėlavos miestelyje. Kodėl vyras įsidarbino būtent Jonavoje?


,,Dirbdamas Karmėlavoje žinojau, jog čia biologijos mokytojo reikės tik keliems mėnesiams. Baigiant darbą ten, vieną vėlų penktadienio vakarą atsiverčiau skelbimus internete. Pamačiau, kad Jonavos ,,Lietavos“ mokykloje reikia chemijos mokytojo. Skelbimo laikas jau buvo pasibaigęs prieš kelias dienas. Kadangi dar buvo savaitgalis, nieko nesitikėjau, bet išsiunčiau gyvenimo aprašymą.


Pirmadienį sulaukiau direktorės Inos Skurdelienės elektroninio laiško. Ji pakvietė į pokalbį, o paskui viskas jau klostėsi taip, jog dar pradėjau vesti ir biologijos pamokas“, – pasakojo V. Marozas.


Gyrė Jonavos grožį  


Pedagogas pripažįsta, kad jau seniau jam buvo kilusi mintis, jog norėtų susieti savo gyvenimą su Jonava.


,,Iki šio darbo daug ryšio su Jonavos miestu neturėjau. Mano seneliai ilgą laiką gyveno Karmėlavoje. Žinodavau, kad jie važiuoja į Jonavos turgų apsipirkti...


Tačiau pamenu, kad pravažiuodamas pro šį miestą esu pagalvojęs, jog visai neblogai būtų įleisti čia šaknis – ne kartą teko girdėti kalbas apie jo grožį. 


Dabar galiu drąsiai patvirtinti, kad minėtos kalbos – ne iš piršto laužtos. Mano akimis, miestas yra labai tvarkingas ir tik gražėja“, – teigė pedagogas.


Bando kurti ryšį


Kokiu mokytoju V. Marozas laiko save patį?


,,Aš manau, kad aš esu reiklus, tačiau pamokų metu mes galime išstudijuoti dalyką, o likus laiko, pabendrauti vaikams rūpimu klausimu.

 
Matosi, jog vaikams reikia to, jie nori išsikalbėti. Kai mokiniai pajunta abipusį ryšį, mokytojo atsaką, jie patys atsiveria ir kontaktas pamažu lipinasi. Žinoma, negalima sakyti, kad to reikia absoliučiai visiems, tačiau tiems, kuriems reikia, tai gali veikti kaip varomoji jėga. 


Dirbdamas su vaikais pastebiu ir tai, jog jiems svarbu pajusti, kad jie gali... Svarbu pajusti sėkmę. Ir visai nesvarbu, kad jie gal nebus chemikai ar biologai – sėkmės pojūtis motyvuoja, kelia pasitikėjimą savo jėgomis“, – teigė vyras.


Kitokie metai


Šalyje įsivyravus karantinui, pedagogams teko keisti darbo pobūdį – vesti nuotolines pamokos. V. Marozo žodžiais tariant, pastarosios sukėlė iššūkių ne tik mokytojams, bet ir mokiniams. 


,,Pamenu, kad lapkričio mėnesį mums buvo pasakyta, kad išeinam į nuotolinį darbą. Nors tos patirties jau turėjome pavasario semestre, buvome atitrūkę nuo darbo per kompiuterius. Teko persiorientuoti iš naujo.


Tikrai nebuvo lengva: kol sujungi visus vaikus į pamokas, kol atsiranda aiškus ritmas... Tam, kad įsivažiuotume, reikėjo gal mėnesio laiko. 


Tada vėl pradėjome ieškoti naujų būdų, kaip padaryti tas pamokas kuo naudingesnes ir įdomesnes. Pravesti pamoką kaip konsultaciją ir užduoti užduotį nėra sunku, tačiau tokie metodai tinkami ne visiems mokiniams. Jei vaikas nesupranta išdėstytos medžiagos, jis negalės atlikti to, kas jam pavesta.


Todėl vis ieškai, kaip kuo geriau pagilinti tas žinias, stengiesi išdėstyti pačią esmę ir viliesi, kad kai grįšime į mokyklą, išmoksime, ko neišmokome. Atradome ir virtualias programas, ir simuliatorius... 


Mokiniams iš pradžių viskas atrodė labai paprasta – prisijungi, paklausai mokytojo, atlikai užduotį ir viskas. Bet kai kalbame apie sunkius mokslus, to nepakanka – jiems reikia gyvos komunikacijos, konkrečių pavyzdžių, galimybės klausinėti ir gauti atsakymus be trukdžių“, – teigė mokytojas.


Vaikai – ne robotai


V. Marozas pastebi, kad dar daugiau iššūkių mokiniams sukelia tai, jog mokytojai neretai pamiršta apie tikrąjį jų krūvį. 


,,Kaip pavyzdį galime paimti medikus: jei kardiologas išrašo vaistų širdžiai, ne visad įvertina, jog jie gali kenkti kitiems organams... 


Mokytojai turėtų prisiminti, kad vaikai mokosi daug dalykų. Tu dėstai chemiją, biologiją ir pamiršti, jog mokinys dar gilina lietuvių kalbos, matematikos žinias, turi fizinį ugdymą. Juk net mokantis nuotoliu reikia išbėgti į lauką ir pabėgioti.

Vaikai – ne robotai, jie irgi pavargsta. Gal net greičiau nei mes. Tiesą sakant, aš ir pats tai supratau ne iš karto – man šis suvokimas atėjo tik mokslo metų pabaigoje. 


Kitais mokslo metais, jei nuotolinis mokymasis tęsis, manau, elgsiuosi kitaip“, – kalbėjo vyras.


Lydi ir namuose


Kokias savybes, anot V. Marozo, turi turėti geras pedagogas?


,,Žmogus, norintis dirbti mokytoju, turi būti ryžtingas, atkaklus, nusiteikęs labai daug dirbti ir tikintis tuo, ką daro, o svariausia, tikintis vaikais.


Tik tada, jei darai tai, kuo pats tiki, gali tuo įtikinti ir kitus.


Šis darbas tikrai nėra lengvas. Yra žmonių, kurie sako, kad mokytojai ,,nepersidirba", nes iki pietų praveda pamokas ir turi visą laisvą pusdienį, kuri gali skirti asmeniniams reikalams. 


Šio darbo nematoma pusė yra visai kitokia. Tu grįžti namo, o darbas grįžta su tavimi. Būna, kad ruošdamasis kitoms pamokoms taip užsimiršti, kad pažiūrėjęs į laikrodį matai, jog ir miegoti nebe daug liko.


Tas pats vasarą – jei pirmą mėnesį dar atostogauji, vasarai įpusėjus jau pradedi galvoti apie naujus mokslo metus, vartai knygas ir ruošiesi darbui“, – pasakojo pedagogas, pridurdamas, kad nepaisant visų sunkumų, jis myli savo darbą.


Ir išsunkia, ir pakrauna


,,Galiu pasakyti, kad jis teikia man malonumą ir niekada negalvojau išeiti iš švietimo sistemos. Aš pripratęs būti tarp jaunų žmonių... Jie gali tave ir išsunkti, ir pakrauti. Visad sakau, kad būdamas tarp jaunų žmonių ir pats jautiesi jaunesnis“, – šypsodamasis pokalbį užbaigė V. Marozas. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavoje mokytoju dirbantis V. Marozas: ,,Pedagogai turi suprasti, kad vaikai – ne robotai“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 25 Jun 2021 19:24:59 +0300
<![CDATA[Pasaulio aerobinės gimnastikos čempionate pasirodžiusios jonavietės džiaugiasi turėjusios galimybę atstovauti Lietuvą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/pasaulio-aerobines-gimnastikos-cempionate-jegas-isbande-ir-dvi-jonavietes https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/pasaulio-aerobines-gimnastikos-cempionate-jegas-isbande-ir-dvi-jonavietes Neseniai pasibaigė dvi savaites Azerbaidžano sostinėje vykęs pasaulio aerobinės gimnastikos čempionatas. Jame kartu su Lietuvos rinktine, suaugusiųjų kategorijoje, pasirodė ir jonavietės –Gabija Vilkaitytė (18 m.) bei Gabija Radzevičiūtė (17 m.). Kaip sako pačios merginos, galimybė atstovauti savo šaliai ir garsinti jos vardą – ne tik garbė, bet ir atsakomybė. Jos džiaugiasi nauja patirtimi ir jau netrukus pradės ruoštis Europos čempionatui.

Pirmą kartą

Varžybos Bulgarijoje, Portugalijoje, Baltarusijoje, Europos bei Lietuvos čempionatai paklaustos apie svarbiausius pasirodymus savo sportinėje karjeroje, vardijo G. Vilkaitytė bei G. Radzevičiūtė. Būtent laimėjimas Lietuvos čempionate joms ir pelnė kelialapį į Baku.


,,Tai buvo pirmosios mūsų varžybos Pasaulio čempionate. Kaip kiekvienose varžybose, taip ir šiose, žinoma, buvo streso, tik šį kartą jis – visiškai kitoks, nes jaučiau, kad mane supa daug didesnė konkurencija. Šalia to, labai nenorėjau nuvilti mane palaikančių žmonių, o ypač – trenerės. Padedama pasiruošti, ji įdėjo tikrai daug pastangų.

Pamenu, kad varžybų metu galvoje sukosi daug minčių, pavyzdžiui, kad galėčiau kuo greičiau sustartuoti ir nusiimti tą slegiančią ,,naštą“. Taip pat klausiau savęs: ką aš čia darau, kodėl aš čia? Ko gero, tokie pasvarstymai ir kilo dėl milžiniško streso. Na, bet kai viskas praėjo, baimė dingo ir norėjosi dar kartą išeiti į aikštelę, sušokti antrąjį ar net trečiąjį kartą. Pradėjau svajoti, kad varžybos galėtų užsitęsti bent jau savaitėlę, nes pajutau smagumą“, – paklausta apie pojūčius dalyvaujant Pasaulio čempionate pasakojo G. Radzevičiūtė.


,,Anksčiau taip pat esame dalyvavę aukšto lygio varžybose, tačiau Pasaulio čempionate varžėmės pirmąjį kartą. Jaudulio tikrai netrūko“, – komandos draugei antrino G. Vilkaitytė.


Ruošimąsi sunkino karantinas


Nors Lietuvos rinktinė suaugusiųjų kategorijoje prizinės vietos nepelnė, merginos džiaugiasi jos pasirodymu.


,,Klaidų buvo, bet abibendrinus galima pasakyti, kad pasirodėmė išties labai gerai. Viską sunkino vidinis nerimas, prie kurio prisidėjo ir supratimas, kad pasiruošimas varžyboms nebuvo įprastas – dėl karantino turėjome sportuoti namuose, su trenere bendraudavome tik per nuotolį, interneto pagalba. Karantino laikotarpiu nebuvo ir varžybų. Tad turėjome ruoštis greitai, bet pasiruošti gerai“, – pasakojo G. Vilkaitytė.


,,Aš pirmą kartą varžybose dalyvau kaip suaugusiųjų kategorijos atstovė. Tai, asmeniškai man, taip pat kėlė jaudulį, bet savo asmeninį pasirodymą vertinu gana neblogai“, – kalbėjo G. Radzevičiūtė.

Sudomino dėl savo naujumo


Tiek G. Vilkaitytė, tiek G. Radzevičiūtė šiuo metu treniruojasi Kaune, tačiau meilę aerobinei gimnastikai joms įkvėpė gimtajame mieste lankytos treniruotės.

,,Pirmą kartą į aerobinės gimnastikos užsiėmimus atėjau pirmoje klasėje, o šiuo metu baigiu vienuoliktą. Nesunku suskaičiuoti, kad jau vienuolika metų nebuvau atsiskyrusi nuo šios sporto šakos.


Pradėjus lankyti mokyklą, labai norėjau kokios nors papildomos veiklos. Kadangi pamokose sekėsi labai gerai, po jų turėdavau gana daug laisvo laiko. Tuo metu, kai rinkausi papildomą popamokinę veiklą, aerobinė gimnastika buvo dar gana nauja sporto šaka mūsų mieste. Dėl to ji ir patraukė mano dėmesį.

Taip pradėjau sportuoti pas trenerę Živilę Jefimenkę. Po kelių metų pradėjau lankyti dabartinės mūsų trenerės – Giedre Klivečkienės treniruotes“, – pasakojo G. Vilkaitytė.

Paskatino mama


,,Aš aerobinę gimnastiką atradau būdama 8-erių metų. Susidomėjimą šiuo sportu sužadino artimiausias mano žmogus – mama. Ji nuo pat vaikystės pastebėjo, kad esu gabi, lanksti, retkarčiais net per daug aktyvi. Namuose man trūko vietos, mama galvojo, kad sugriausiu namus, tad nusprendė atvesti mane į šią sporto šaką, kurią aš be galo pamilau. Už tai aš esu labai dėkinga savo mamai.


Taigi, aš aerobinę gimnastiką lankau jau dešimtus metus, o pačios pirmosios mano aerobinės gimnastikos treniruotės vyko Jonavoje, jas vedė trenerė Jolanta Abramavičienė.


Vėliau du kartus keičiau sporto klubus, kol atsidūriau pas dabartinę trenerę. Galiu pasakyti, kad kaskart keisdama klubą, aš gaudavau naujų patirčių. Taip pasiekiau tą laiptelį, kuriame esu dabar.


Žinoma, būna visko: tiek pakilimų, tiek nuosmukių, tačiau aš stengiuosi per daug nenuleisti nosies. Kai nepasiseka, su trenere atidžiai išanalizuojame klaidas ir tada stengiuosi kilti į viršų.


Galiu teigti, kad savo sportą myliu visa širdimi. Jei gaučiau galimybę, ką nors pakeisti, tikrai nekeisčiau, nes niekas šiam gyvenime nevyksta veltui“, – pasakojo G. Radzevičiūtė.


Mato ir kitų sėkmę


Pasakodamos apie savo patirtį sporte, merginos pastebi, kad ir kiti jų kraštiečiai, atstovaujantys skirtingoms sporto šakoms, vis dažniau pasižymi įvairiose varžybose.


,,Pastaruosius kelerius metus itin dažnai galima išgirsti, jog jonaviečiai lipa ant prizininkų pakylų. Šiuo metu Jonavoje turime gana platų sporto šakų pasirinkimą. Kas, manau, lemia tai, jog bene kiekvienas gali atrasti savo širdžiai mielą veiklą“, – teigė G. Vilkaitytė.

,,Jonava buvo pripažinta sporto miestu ir aš neabejoju, kad šis titulas jai skirtas ne veltui... Jonavoje sportuoja ne tik jauno amžiaus žmonės ar vaikai, bet ir senjorai. Mūsų miestas kupinas būrelių ir stovyklų, ypač vasaros metu, kad vaikai per daug nenuobodžiautų namuose. Žinau, kad šiais metais planuojama rengti net senjorų stovyklą!


Taip pat sunku nepastebėti, kad Jonavos dviračių takai, kuriais galima apvažiuoti visą miestą ir pamatyti daug nuostabių vietų, yra visokeriopai išpuoselėti. Tikiu, jog tai skatina žmones dažniau išeiti į lauką, pakvėpuoti grynu oru bei pasidžiaugti savo miestu“, – teigė G. Radzevičiūtė.


Laukia Europos čempionatas


Kokie artimiausi sportininkių planai?


,,Gavome kelias savaites poilsio, bet greitai laukia sportinė stovykla Visagine. Prasidės pasiruošimas rugpjūčio pabaigoje suplanuotoms varžyboms Slovakijoje bei Europos čempionatui, kuris vyks rugsėjį“, – ateities planais pasidalijo G. Vilkaitytė.


Ir garbė, ir atsakomybė

Jonavietės džiaugiasi turėjusios galimybę prisidėti prie Lietuvos vardo garsinimo. Jų žodžiais tariant, tai – ne tik garbė, bet ir atsakomybė.


,,Gavus galimybę reprezentuoti savo šalį, žinojau, kad nebus lengva: atstovaujant Lietuvai, aš ne tik parodau savo galimybes, bet taip pat ir Lietuvos sportininkų lygį. Tai kelia gan didelį spaudimą. Tačiau aš nenorėjau nuvilti visų mane palaikančių žmonių. Dėl to turėjau stengtis iš visų jėgų“, – kalbėjo G. Radzevičiūtė.


,,Labai džiaugiuosi galėdama garsinti mūsų šalį, kuri, palyginti su kitomis, nėra nei didelė, nei ypač žinoma ar pasižymėjusi mūsų sporto šakoje“, – pokalbį užbaigė G. Vilkaitytė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Organizatorių nuotraukos

Pasaulio aerobinės gimnastikos čempionate pasirodžiusios jonavietės džiaugiasi turėjusios galimybę atstovauti Lietuvą

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 11 Jun 2021 16:10:30 +0300
<![CDATA[Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonava-ir-jos-apylinkes-per-fotoaparato-objektyva-nuolat-matanti-v-mataciuniene-musu-krastas-tik-grazeja https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonava-ir-jos-apylinkes-per-fotoaparato-objektyva-nuolat-matanti-v-mataciuniene-musu-krastas-tik-grazeja Laukiniai gyvūnai, paukščiai, įstabūs saulėlydžiai ir skirtingomis spalvomis, skirtingais metų laikais nusispalvinantys gamtos kampeliai – tai pro savo fotoobjektyvą nuolat mato jonavietė Vilma Matačiūnienė. Hobį darbu paversti nusprendusi moteris neabejoja, kad jos gimtasis miestas gali pasigirti turtingu kraštovaizdžiu. Pastarojo paviliota jonavietė neretai užsimiršta nueinanti ir dešimtį kilometrų.

Fotografija viliojo nuo seno

„Dirbau pardavėja, tačiau fotografija domėjausi nuo seno. Man visada norėjosi užfiksuoti nepakartojamas akimirkas. Dėl to po truputį fotografavau gamtą, šeimą, draugus ir meilė šiam hobiui tik didėjo.

 Tai paskatino mane lankyti fotografijos kursus, kuriuose turėjau ne tik galimybę tobulėti, bet ir užmezgiau nemažai naujų pažinčių su žmonėmis, besižavinčiais nuotraukomis. Kitaip sakant, buvau bendraminčių apsuptyje.

Dirbant nuolatinį darbą bei turint papildomų darbų namuose, man vis trūkdavo laiko hobiui. Pagalvojau, kad vaikai – jau užauginti, tad galiu daugiau laiko skirti savo svajonių įgyvendinimui, tarp kurių – ir fotografavimas. Nusprendžiau, kad turiu išeiti iš darbo, jog noriu tik fotografuoti.

Iš darbo išėjau ir iki šiol gilinu žinias fotografijos srityje.  Po kelių mėnesių, kai baigsiu dabartinius kursus pas fotomeninką Joną Danielevičių, galėsiu užtikrintai sakyti, jog mano hobis virto darbu“, – pasakojo V. Matačiūnienė.

Žmonės – įkvepia, gamta – įtraukia

Moters nuotraukų kolekcijoje – ir žmonių, ir gamtos atvaizdai.

,,Man patinka fotografuoti tiek vieną, tiek kitą. Fotografuojant žmones, tu gauni galimybę pabandyti atskleisti ir nuotraukoje pavaizduoti jų grožį, charakterį, jausmus. Tai mane tikrai žavi, o ir vėliau klientų pasakyti gražūs atsiliepimai glosto širdį. Kiekvienas gražus žodis veda mane svajonės link.

Kai fotografuoji gamtą, išeini į laukus auštant rytui ar saulei besileidžiant, visi girdimi garsai, gamtos spalvos tiesiog įtraukia. Gali matyti laukinius gyvūnus, klausytis paukščių čiulbesio... Tuomet užplūsta suvokimas, kad aplink mus – tiek daug grožio, džiuginančio širdį.

O jei dar pavyksta užfiksuoti medžiojančią laputę, pirmuosius gandriukus, mažus stirniukus ar net žalčiukus, šypsena – garantuota.

 Visgi, kartais tenka sutikti ir to, ko nelabai nori sutikti. Kalbu apie gyvates. Tačiau nors pamačius jas labai išsigąsti, baimę tuoj pat nugali noras padaryti išskirtinę nuotrauką“, – kalbėjo V. Matačiūnienė.

Kiekvienas kadras turi savo istoriją

Paklausta apie tai, ar ji turi kadrų, kuriuos galėtų įvardyti kaip įsimintiniausius, jonavietė tikina, kad kiekviena nuotrauka – su sava istorija.

,,Viena išskirtinesnių nuotraukų – įamžinusi prieš dvejus metus miestą puošusią Jonavos eglutę. Ji viename konkurse pelnė trečiąją vietą ir buvo pristatyta Vilniuje vykusioje parodoje. Tačiau kiekviena nuotrauka turi savo istoriją. Tai apsunkina svarbiausio, įsimintiniausio kadro įvardijimą.  

Tiesa, yra tokių, kurie primena išskirtinius įvykius. Pamenu vieną labai gražią žiemos pavakarę, važiuojant link Šilų kaimo, pamačiau gražuolių stirnų bandą. Man teko kuo tyliau pėdinti iki jų per pusnis. Padariau kelis kadrus, bet kai jos mane pamatė, išsilakstė į miškelį. Liko tik vienas ,,Bembis“.

 Aš vis artinausi prie jo ir fotografavau. Širdis tiesiog netilpo krūtinėje iš džiaugsmo – juk taip arti stirnos man dar neteko prieiti.  Netrukus pasidarė keistoka, nes gyvūnas net atsitūpdavo šalia kaip šuniukas ir leidosi glostomas. Aplink jį iš po sniego matėsi rapsai, kurie, pasirodo, jį apsvaigino. Teko skambinti gyvūnų globėjams. Jie pažadėjo padėti, bet tik ryte. Mano naktis buvo bemiegė, nes labai bijojau, kad stirniukas nugaiš.

Kitą rytą gaubė rūkas. Nuvažiavau ten, kur palikau gyvūną, bet iš tolo jo nesimatė. Bridau per sniegą su didžiuliu nerimu, o kai pamačiau, jog jis gyvas – labai apsidžiaugiau. Jis buvo be galo nusilpęs – vos besėdėjo, žiūrėjo tiesiai man į akis. Apsikabinau jį ir verkiau, prašiau, kad dar pakentėtų. Kai sulaukėme gyvūnų gelbėtojo, turėjau viltį, kad viskas bus gerai, nes nešant stirniuką į automobilį, jis spardėsi ir priešinosi.

Informacija apie tolimesnį jo likimą man nebuvo suteikta, tačiau giliai širdyje iki šiol tikiuosi, kad viskas baigėsi gerai“, – teigė fotografė.

Pėsčiomis iš miesto – į kaimus

Pasakodama apie kelius, nueitus ieškant gražių vaizdų, moteris negaili komplimentų savo miestui.

,,Jonavos kraštovaizdis – išties turtingas. Iš skirtingų rajono apylinkių matomi nuostabūs saulėlydžiai. Kiekvienas jų – išskirtinis ir nepakartojamas. O svarbiausia, jog norint jais pasigrožėti, nebūtina keliauti kažkur toli...

Aš gyvenu mieste, Rimkų mikrorajone. Keli žingsniai nuo jo – Rimkų kaimelis ir net nepajunti, kaip besigrožėdama aplinka, fotografuodama ją, atsiduri Virbaluose, Dijokiškyje ir nuostabiame Čiūdų kaimelyje. Jį puošia iš tolo, savo didingumu bei grožiu viliojantys, du vieniši ąžuolai. Paėjus dar šiek tiek, atsidursime Ragožių kaime.

Palydi saulę ir kaimo keliukais žingsniuoji link namų, vis atsigręždama atgal, nes net saulei nusileidus, dangus nenustoja džiuginti savo spalvomis. Būna, kad taip nueinu ir dešimt ar daugiau kilometrų“, – kalbėjo V. Matačiūnienė.

Simboliški gyventojai

Be minėtų vietų jonavietė žavisi ir Jonavos rajone, Dumsių seniūnijoje, esančia žemynine kopa, miesto tvenkiniais, parkais.

,,Simboliška, kad juose gyvena mūsų miesto simbolis – gulbės. Vis laukiame bei skaičiuojame, kiek, esant laikui, pagausės jų šeimyna. Pernai džiugino penketukas, o šįmet – septyni jaunikliai.

Negali nepastebėti ir parkų esančių miesto centre ar aplink tvenkinius grožio. Taip pat galime džiaugtis sutvarkytu Taurostos parku, Neries upe, visada prižiūrimais dviračių bei pėsčiųjų takais, Lokėnėlių bei daugybe kitų piliakalnių. Mes turime tiek daug...

Jonava – mano gimtasis kraštas. Jis – ramus, mielas širdžiai miestelis, kuris su metais tik gražėja“, – kalbėjo moteris.

Džiaugiasi galėdama dalintis

Nors V. Matačiūnienė savęs nevadina profesionale fotografe, jos užfiksuoti kadrai visada sulaukia ,,Facebook“ vartotojų pagyrų.

,,Kai pavyksta nufotografuoti kažką gražaus, pasidalinu nuotraukomis savo paskyroje. Smagu dalintis gražiais vaizdais, smagu, kad yra žmonių, kuriems jie patinka.

Nepaisant to, aš juokauju, kad kol tai mėgstu, esu mėgėja (aut. past. šypsosi). Gal kada ir tapsiu profesionale, bet tegul apie tai kalba mano darbai, nuotraukos“, – teigė jonavietė.

Kas V. Matačiūnienei yra fotografija?

,,Sunku nusakyti... Tai ir mano gyvenimas, ir jausmas, laimė, meilė, ir palaima“, – pokalbį užbaigė moteris.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“

Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ ]]>
jonavoszinios.lt Fri, 04 Jun 2021 20:38:23 +0300
<![CDATA[Bendruomenės pareigūnė J. Pališkienė – apie darbą Jonavoje ir naująsias pareigas]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/bendruomenes-pareigune-j-paliskiene-apie-darba-jonavoje-ir-naujasias-pareigas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/bendruomenes-pareigune-j-paliskiene-apie-darba-jonavoje-ir-naujasias-pareigas Jelena Pališkienė – naujoji Jonavos bendruomenės pareigūnė, tačiau jos veidas, ko gero, pažįstamas ne vienam jonaviečiui: moteris Jonavoje policininke dirba daugiau nei 15 metų. Atlikdama tarnybą, ji savo jėgas išbandė ir dirbdama su ginklais, ir aiškindamasi nusikaltimus. Nepaisant to, J. Pališkienė neslepia, kad prieš pradedant eiti bendruomenės pareigūnės pareigas, ji jautė šiokį tokį jaudulį, o dabar pagrindinis jos tikslas – užtikrinti, kad jonaviečiai jaustųsi kuo saugesni savo mieste.

Įsidarbino netikėtai

J. Pališkienė karjerą policijos sistemoje pradėjo 2006-aisiais metais.

,,Aš labai norėjau būti advokate – mane visada viliojo teisinė sistema.  Kai 1993 metais  baigiau mokyklą, advokato profesija buvo itin populiari bei prestižinė. Dėl to ir stojančiųjų buvo tikrai daug. Taip jau susiklostė, kad pritrūkus stojamojo balo, aš neįstojau. Buvo liūdna, bet gyvenau toliau ir po 12-os metų, eidama pro Jonavos rajono policijos komisariatą, nusprendžiau užsukti į jį ir paklausti, ar nereikia darbuotojų.

Man buvo pasakyta, kad reikia pareigūnų Licencijavimo skyriuje. Tuometinis komisaras dar paklausė, ar žinau, koks tai darbas? Atsakiau, kad ne ir pajuokavau, kad jis bet kokiu atveju nesigailės priėmęs mane į tarnybą. Paaiškėjo,  jog turėsiu dirbti su ginklais“, – paklausta apie profesijos pasirinkimą pasakojo J. Pališkienė.

Iš pradžių buvo baisu

Netrukus pareigūnė buvo išsiųsta į įvadinius mokymus, kur turėjo gilinti žinias apie policijos veiklą, teisę ir, žinoma, išmokti naudotis spec.priemonėmis ir ginklais.

,,Pamenu, man jau duoda vieną jų (ginklų) į rankas, o galvoje sukasi mintis, kad vos tik aš paimsiu ginklą, jis iššaus.

Iki tol ginklą buvau laikiusi gal mokykloje, kai vyko civilinės saugos mokymai ir reikėjo šaudyti  pneumatiniu šautuvu. Tikrai nebuvo drąsu... Visgi, vėliau baimė dingo ir po trijų mėnesių lengva ranka galėjau perrinkti ginklus.

Darbas Licencijavimo skyriuje mane labai įtraukė. Būdavo, kad skambindavau į ginklų parduotuves ir prašydavau jų katalogų, kuriuos su dideliu susidomėjimu atidžiai nagrinėdavau,“, – teigė pareigūnė pridurdama, kad ginklai iki šiol yra jos silpnybė.

Nuo ginklų – prie nepilnamečių nusikaltimų

Po 6 metų darbo Licencijavimo skyriuje J. Pališkienė pradėjo darbą Prevencijos skyriaus Nepilnamečių reikalų grupėje.

,,Licencijavimo skyriai iš rajonų buvo perkeliami į Kauno apskritį. Aš turėjau du pasirinkimus: arba važinėti dirbti į kitą miestą, arba dirbti Nepilnamečių reikalų inspektore savo mieste. Pasirinkau antrąjį variantą.

Darbas čia tikrai nebuvo lengvas, o ir reikėjo staigiai persiorientuoti, įsisavinti naujoms pareigoms reikalingas žinias.

Tačiau šias pareigas taip pat greitai pamilau. Kodėl? Nors dirbau su problematiškais vaikais, jie man patiko. Visad sakiau, kad blogų vaikų nebūna, tiesiog jų gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, jog jie atsidūrė blogame kelyje.

Kai dirbau su vaikais, teko nemažai gilinti savo žinias apie žmonių psichologiją: skaičiau knygas, kitą mokslinę literatūrą. Tai buvo kelias, padedantis rasti priėjimą prie vaikų, padėjęs geriau juos suprasti. Galiu pasakyti, kad iki šiol neabejoju tuo, jog jauną žmogų galima išauklėti, tačiau reikia parinkti atitinkamas priemones“, – pasakoja pareigūnė.

Kitoks darbas

Iki tampant bendruomenės pareigūne, J. Pališkienei dar teko dirbti Prevencijos poskyryje apylinkės inspektore Užusalių seniūnijoje bei  Jonavos rajono policijos komisariato Veiklos skyriuje.

,,Veiklos skyriuje laukė darbas su įvykių pasekmėmis: įvykus vagystei, smurto atvejui, plėšimui ar kitam nusikaltimui, man reikėjo dirbti su įkalčiais, įvykio vietos ištyrimu, liudytojais.

Dėl to, kai man buvo pasiūlyta dirbti bendruomenės pareigūne, šiek tiek jaučiau įtampą, nes darbas šiose pareigose gerokai skiriasi nuo ankstesnių – dabar man reikia užbėgti įvykiams už akių, atlikti prevencinį darbą“, – kalbėjo J. Pališkienė.

Sieks tęsti pradėtus darbus

Jonaviečiams apie naująsias J. Pališkienės pareigas buvo pranešta Jonavos bendruomenės pareigūnų ,,Facebook“ paskyroje. Įrašas apie tai sulaukė daug gražių reakcijų – linkėjimų bei sveikinimų. J. Pališkienė pripažįsta, kad tai nuoširdžiai ją pradžiugino.

,,Jonavoje dirbu tikrai ilgą laiko tarpą, tad teigiami komentarai iš aplinkos, kurioje pradirbta tiek metų, ypač malonūs“, – teigė moteris, pridurdama, kad dabar pagrindinis jos tikslas – rūpintis, jog jonaviečiai jaustųsi kuo saugiau.

,,Iki manęs bendruomenės pareigūnės pareigas atliko užtarnauto poilsio išėjusi kolegė Larisa Paklina. Tad dabar mano užduotis – tęsti jos pradėtus darbus ir rūpintis tuo, kad mūsų miesto gyventojai džiaugtųsi gyvendami Jonavoje, visada jaustųsi saugūs“, – teigė moteris.

Yra veiksmai, yra ir pasekmės

Kalbėdama apie savo darbą, J. Pališkienė džiaugiasi ir tuo, jog neturi nemalonių prisiminimų apie neigiamas žmonių reakcijas, nukreiptas į ją.

,,Mūsų darbas yra toks, kad tikrai gali išgirsti negražių žodžių, bet nereikia to priimti asmeniškai. Jei kalbėsime apie kažkokius keiksmus, aš nesu jų sulaukus į savo pusę net ir dirbdama su nepilnamečiais.

Visada akcentuodavau, kad padarius tam tikrus neteisėtus ar nusikalstamus veiksmus, laukia ir konkrečios pasekmės: yra įstatymai, yra ir bausmės už jų nesilaikymą.

Kartą esu nugirdus, kaip  nepilnamečiai tarpusavyje juokaudami sakydavo, kad Jelena – gera, gera, bet jau kai supyks...“, – šypsodamasi prisiminė moteris.

Siekiamybė – ryšys su žmonėmis

Kas pačiai J. Pališkienei yra geras pareigūnas?

,,Labai svarbu, kad jis būtų kompetentingas, išmanantis savo darbą, mokėtų įsijausti į kito žmogaus situaciją ir būtų žmogiškas. Juk dažniausiai žmonės į policiją kreipiasi ištikus bėdai, kas jau savaime  sukelia stresą...

Manau, kad dirbant pareigūnu, svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus – skirtingas, ir jei su vienu kažko pasiekti gali kalbant griežčiau, su kitu pravers švelnumas, atsargumas. Žinoma, tu niekada nežinai, su kokiu asmeniu tau reikės bendrauti. Dėl to psichologinės žinios tikrai gali stipriai praversti šiame darbe.

Galiu pasakyti, kad man geras pareigūnas – toks pareigūnas, su kuriuo gera bendrauti, kuriuo gali pasitikėti ir žinai, kad jis tau padės.

Aš visada siekiau turėti tą ryšį su žmonėmis ir tikiuosi, jog jonaviečiai tikrai pasitiki ne tik manimi, bet ir mano kolegomis“, – teigė J. Pališkienė.

 Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Bendruomenės pareigūnė J. Pališkienė – apie darbą Jonavoje ir naująsias pareigas

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 28 May 2021 15:51:11 +0300
<![CDATA[Naujoji Jonavos visuomenės sveikatos biuro psichologė: ,,Džiugu, kad žmonės vis dažniau kreipiasi pagalbos"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/naujoji-jonavos-visuomenes-sveikatos-biuro-psichologe-dziugu-kad-zmones-vis-dazniau-kreipiasi-pagalbos https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/naujoji-jonavos-visuomenes-sveikatos-biuro-psichologe-dziugu-kad-zmones-vis-dazniau-kreipiasi-pagalbos Pastaruoju metu vis dažniau girdime, kad užsitęsęs karantinas turi itin neigiamą poveikį žmonių emocinei savijautai. Apie tai ir daugiau - interviu su naująja Jonavos raj. savivaldybės visuomenės sveikatos biuro psichologe Gintare Montvilaite.

- Kokios problemos, jūsų akimis, labiausiai slegia žmones karantino laikotarpiu? O galbūt žinote ir atvejų, kai karantinas turėjo teigiamos įtakos?

- Sunkumai, su kuriais suduria žmonės skirtingi – vieniems sunku išbūti karantine (aplanko vienišumo, apatijos, nerimo ar įtampos jausmai), kitiems, kurie karantiną įvardina kaip teigiamą patirtį, sunkumai kyla, kai reikia grįžti į įprastą gyvenimą.

Istorijos labai skirtingos, tačiau svarbiausia kokią prasmę žmogus savo patirčiai suteikia. Kažkas neteko darbo, tačiau sustiprino ryšį su šeima, kažkam tai laikas atsigręžti ir pasirūpinti savimi. Karantino laiku galime įgyvendinti planus ir svajones, kurioms ankščiau nebuvo vietos mūsų darbotvarkėje.

Praradus kažką seno atsiranda vieta kažkam naujo. Kaip psichologė stengiuosi padėti žmogui prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų ir įprasminti tą pokytį. Supratus, ko ši patirtis išmokė, kokios išminties suteikė, suradus visame tame kas vyksta prasmę - štai šiame momente pražysta žmogaus stiprybė.

Tokius atvejus pavadinčiau sėkmės istorijomis, kurias gali susikurti kiekvienas. Net tas, kuriam karantino atnešti pokyčiai šiuo metu atrodo kaip neįveikiamas iššūkis...


- Ar tiesa, kad nuolatinė baimė, nežinia, izoliacija nuo aplinkinių gali labai stipriai paveikti įvairaus amžiaus žmones? 

- Yra tam tikros žmonių grupės, kurios įvardijamos kaip jautriau išgyvenančios šį laikotarpį (pvz. vieniši senyvo amžiaus žmonės, sveikatos priežiūros specialistai, tėvai, kurių vaikai mokosi nuotoliniu būdu...), tačiau stebint atliktus tyrimus matome, kad bendras visuomenės streso lygis padidėjo bene dvigubai, sumažėjo bendras psichologinės gerovės lygis, suintensyvėjo nerimo, liūdesio ir pykčio jausmai. Ženkliai pasikeitus įprasto gyvenimo sąlygoms natūralu, jog šie jausmai gali aplankyti kiekvieną, nepriklausomai nuo jo amžiaus.

Reaguodama į situaciją šalyje Sveikatos apsaugos ministerija stengiasi didinti pagalbos prieinamumo galimybes. Gyventojų atsakomybė ja pasinaudoti ar paskatinti tai padaryti artimą.


- Kaip matyti iš viešai skelbiamos informacijos, yra sukurta nemažai emocinės pagalbos tarnybų, nemokamų telefonų linijų ar internetinių svetainių, kurios skirtos padėti žmonėms pagerinti savo psichologinę būklę čia ir dabar. Tačiau galbūt galima užbėgti įvykiams už akių ir imtis priešlaikinių veiksmų, kurie neleistų žmonėms nugrimzti į depresiją, emocines krizes, vėliau galinčias tapti traumomis?

- Rūpintis savo emocine sveikata turėtume taip pat, kaip rūpinamės kūno sveikata. Kaip profilaktiškai stipriname savo imunitetą siekdami nesusirkit, lygiai taip pat galime stiprinti savo psichiką, norint nepalūžti susidūrus su gyvenimo sunkumais.

Stiprinti savo emocinę būseną galime paprastais, bet reikšmingais dalykais: daugiau bendrauti su žmonėmis, su kuriais mums gera bendrauti, skirti laiko mėgstamai veiklai (pvz.: rankdarbiai, skaitymas, sodininkystė, piešimas...), stengtis būti fiziškai aktyviais, pasirūpinti pakankamu ir kokybišku miegu bei mityba. Stiprinti psichikos sveikatą galime susikuriant kiekvieną dieną sau malonių patirčių, praktikuojant atsipalaidavimo pratimus. Pavyzdžiui, atliekant kvėpavimo pratimą:

Patogiai atsisėskite arba atsigulkite. Vieną ranką uždėkite sau ant krūtinės, kitą ant pilvo. Užsimerkite ir kvėpuokite per nosį. Stebėkite savo lėtą, ramų kvėpavimą. Savo dėmesiu sekite kiekvieną įkvėpimo ir iškvėpimo pojūtį: kaip įkvepiant oras paliečia nosies šnerves, kaip pripildo plaučius, kaip išsipučia jūsų pilvas. Kaip iškvėpinant pilvas nusileidžia, iš plaučių išstumiamas oras išsisklaido ore... Galite įsivaizduoti, kad kartu su juo iškvepiate susikaupusią įtampą, o įkvepiate ramybę. Įsivaizduokite, kad įkvepiant ramybė užlieja visą jūsų kūną. Galite mintyse kartoji jus nuraminantį žodį, pavyzdžiui „ra-mu“. Mėgaukitės šia praktika ir stebėkite, kaip kūnas pamažu atsipalaiduoja. Jei mintys kur nuklysta, švelniai jas grąžinkite į ramų kvėpavimą. Pratimą atlikite 5-15 min.

Šį pratimą galima pritaikyti darant pertraukėles tarp darbų ar mokslų. Būtina sudaryti sąlygas kiekvieną dieną savo protui ir kūnui pailsėti, atsipalaiduoti (pvz. šilta vonia, meditacija, relaksacija, joga....). Taip pat svarbu priimti visas savo emocijas, leisti joms būti ir saugiu būdu išreikšti. Jau senai žinoma ir įrodyta, kad jausmų slopinimas turi neigiamą poveikį tiek psichikos, tiek fizinei sveikatai. Kas susiję su pandemijos kontekstu, svarbus patarimas būtų informaciją apie COVID-19 skaityti tik patikimuose šaltiniuose (pvz: https://sam.lrv.lt/), ne dažniau nei du kartus per dieną. Galiausiai, kai sunku nepabijoti kreiptis pagalbos pas artimą ar pasitarti su specialistu.

Pateikiau visą meniu, kas padeda išsaugoti emocinę pusiausvyrą, belieka tik išsirinkti sau priimtiniausius pasirūpinimo savimi būdus ir pabandyti juos integruoti į savo kasdienybę. 


Teigiama, kad pastaruosius metus ir specialistams tenka neregėtas krūvis. Kaip jūs pati valdote savo emocinę būseną, kaip pasiekiate vidinę ramybę, tokią, kad ji jums pagelbėtų padėti kitiems?

- Prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių nėra lengva. Tenka pasitelkti kūrybą ir ieškoti naujų būdų, kurie padėtų vidinę pusiausvyrą išlaikyti. Stebuklingo recepto neturiu, tačiau stengiuosi akylai stebėti savo vidinę būseną ir laiku ja pasirūpinti.

Kasdienybėje gelbėja ankščiau minėti būdai, taip pat neįsivaizduoju dienos be pasivaikščiojimo. Žingsnių neskaičiuoju, nesiklausau muzikos ir einu viena – visa tai tam, kad nuraminčiau protą ir pabūčiau šioje akimirkoje – čia ir dabar. Eidama dėmesingai stebiu aplinką visais savo pojūčiais: kaip keičiasi gamta, kokie aplinkos garsai ir kvapai mane supa.

Po tokio pasivaikščiojimo jaučiuosi nurimusi ir vėl turinti jėgų nepriklausomai ar ši praktika truko 15 min, ar 2 val. 

Kokie dažniausi į jus besikreipiančių žmonių klausimai, kokios bėdos juos kamuoja? Ar išskirtumėte vieną ar kelias aktualiausias šių dienų problemas?  Kaip jas spręsti?

- Stebiu padažnėjimą sunkumų, susijusių su nerimu (įvairios baimės, panikos atakos, nerimas trukdantis kasdienei veiklai...). Turint omenyje karantino laikotarpį - tai suprantama. Tačiau niekur nedingo ir kitos žmonėms opios problemos – santykių, pasitikėjimo savimi problemos, netekties išgyvenimas, darbe patiriamas stresas, vienišumo jausmas ir kiti emociniai sunkumai.

Savalaikis problemos pripažinimas ir kreipimasis pagalbos nepaprastai svarbus. Vėlgi, pateiksiu paprastą pavyzdį: sutvarkyti dantį, kuomet tik pastebime jo gedimą kur kas lengviau, nei tuomet, kai problema pasiekia nervą ir sukelia uždegimą. Tuomet gydymas būna ilgesnis ir skausmingesnis. Tačiau nepaisant to, abiem atvejais pagalba gali padėti grįžti į įprastą gyvenimą ar prisitaikyti prie pasikeitusio.

Asmeniškai labai džiugina tai, kad pokalbis su psichologu vis rečiau stigmatizuojamas.

Priešingai, žmonės vis drąsiau kreipiasi. Ateina pasitarti ir tuomet, kai jaučiasi gerai, bet nori jaustis dar geriau. Nori pažinti savo emocijas ir išmokti jas valdyti, pažinti savo stipriąsias puses ir jas auginti, pagerinti savo santykius su aplinkiniais ir pan.

- Kokios psichologo paslaugas gali gauti Jonavos gyventojai?

- Jonavos raj. gyventojams teikiamos anonimiškos, konfidencialios individualios gyvos arba nuotolinės psichologo konsultacijos. Birželio 1 d. startuos streso valdymo grupė. Tai užsiėmimai, kurių metu mažose grupelėse tyrinėsime patiriama stresą ir išbandysime įvairius praktinius būdus jam mažinti.

Eigoje startuos emocijų pažinimo ir valdymo grupė, planuojamos kitos temos, užsiėmimai su moksleiviais... Eigoje psichologo paslaugų Jonavos raj. savivaldybės visuomenės sveikatos biuras galės pasiūlyti vis daugiau. Svarbu tai, kad visos paslaugos gyventojams yra nemokamos, o didžioji jų dalis anoniminės ir konfidencialios. Tad raginu skaitytojus pasinaudoti šiomis galimybėmis.

- Esate ne Jonavos gyventoja. Kodėl nusprendėte dirbti Jonavos visuomenės sveikatos biure? Papasakokite apie save ir kaip atsidūrėte Jonavoje.

- Esu kilusi iš mažo miestelio šiaurės Lietuvoje. Svajonė mokytis psichologijos Lietuvos sveikatos mokslų universitete atvedė į Kauną. Čia baigiau sveikatos psichologijos bakalauro ir magistro studijas, aktyviai savanoriavau Jaunimo linijoje, o po studijų likau dirbti universitete. Sustoti tobulėti nesinorėjo, tad šiais metais vėl pradėjau studijuoti - pasirinkau siekti psichoterapeuto kvalifikacijos Kognityvinės elgesio terapijos studijose. Šiose studijose gilinu savo žinias ir įgaunu vis naujų įrankių, kaip efektyviai padėti žmonėms.

Savo gyvenimą tvirtai siejau su Kaunu ir lig šiol jokio ryšio su Jonava kaip ir neturėjau. Sužinojusi, jog Jonavos raj. savivaldybės visuomenės sveikatos biuras ieško psichologo, iš pradžių skelbimą praleidau pro akis, tačiau mintimis vis sugrįždavau prie jo. Darbo specifika sudomino, o nesenai Jonavą aplankiusi draugė taip gyrė šį miestą ir jo parkus...

Po pokalbio su biuro vadove turėjau jau ne tik gražaus miesto vaizdinį, bet ir palaikančios, skatinančios augti darbo aplinkos pajautimą. Ilgai nebedvejojau ir štai, kasryt miškais apgaubtu keliu keliauju iš namų Kaune į darbo vietą Jonavoje, kurioje iš ties gera būti.

Manau, tai jog nesu iš Jonavos, mano darbui čia tik padeda -  tai gali būti padrąsinimas gyventojams kreiptis psichologo pagalbos. Juk nieko nepažįstu, tad neturiu jokio išankstinio nusistatymo, žinojimo. Galiu priimti kiekvieną žmogų atvira širdimi ir suteikti saugumo jausmą, kad tai ką kalbame kabinete, tik ten ir lieka.

Daugiau informacijos apie psichologo paslaugas Jonavos raj. savivaldybės visuomenės sveikatos biuro tinklapyje: https://jonavavsb.lt/ ir Facebook puslapyje: Jonavos visuomenės sveikatos biuras

 

Naujoji Jonavos visuomenės sveikatos biuro psichologė: ,,Džiugu, kad žmonės vis dažniau kreipiasi pagalbos"

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 24 May 2021 12:39:16 +0300
<![CDATA[Margarita Jankauskaitė: turime išgirsti moteris]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/margarita-jankauskaite-turime-isgirsti-moteris https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/margarita-jankauskaite-turime-isgirsti-moteris Apsauga nuo smurto dėl lyties ir smurto artimoje aplinkoje vis dar yra daug diskusijų keliantis klausimas. Lyčių lygybės ekspertė Margarita Jankauskaitė sako, kad šis laikotarpis sudėtingas, tačiau turime suprasti, kad smurto prieš moteris prevencija bus naudinga visiems.

Turite ilgametę patirtį lyčių lygybės srityje. Kokius pokyčius pastebite visuomenėje ir instituciniame lygmenyje?

Juokaudama galiu pasakyti, kad pagaliau žurnalistai nebeklausia, dėl kokios vaikystėje patirtos traumos šiandien aš dirbu lyčių lygybės srityje. Tačiau kiekviename juoke yra dalis tiesos. Per dvidešimt metų viešojoje erdvėje pasikeitė požiūris į pačią temą – lyčių nelygybė pradėta vertinti kaip sprendimo reikalaujanti problema, imta gilintis į jos šaknis. Tai, kad išėjome iš neigimo stadijos, yra labai didelis žingsnis. Tik įveikę šį barjerą galime plačiai diskutuoti visuomenėje bei ieškoti politinių sprendimų, kurti strategijas.

Lyčių nelygybė nėra savaime suprantamas dalykas ir tai mes matome vien pažiūrėję į diskusijas, kurios vyksta Stambulo konvencijos ratifikavimo ir Partnerystės įstatymo svarstymo kontekste. Matome labai stiprų opozicijos susitelkimą, o opozicija priešinasi tuomet, kai yra realių pokyčių visuomenėje tikimybė. Lyčių lygybės gynėjams tokia situacija nėra maloni, bet kylantys debatai yra natūralus reiškinys – tik pokalbio metu pradedame girdėti svarius argumentus, kodėl būtina kvestionuoti tradicines lyčių normas.

Šiuo metu turbūt neįmanoma kalbėti apie lyčių lygybę bei apsaugą nuo smurto artimoje aplinkoje ir nepaminėti Stambulo konvencijos. Neseniai stebėjome didžiulę dezinformacijos apie ją bangą, kuri dar nenuslūgo. Kaip manote, ar ilgalaikėje perspektyvoje tai paveiks pastangas stiprinti smurto lyties pagrindu artimoje aplinkoje prevenciją?

Be abejonės. Vyrų smurtas prieš moteris kyla iš seksistinio įsitikinimo, kad visa, kas susiję su moterimis, yra ne taip svarbu kaip vyrams aktualūs klausimai. Smurtas yra labai paveikus bet kurios marginalizuotos grupės kontrolės įrankis. Tradiciškai būtent vyrams buvo leista kontroliuoti moteris – tai buvo daroma taip ilgai, kad beveik tapo prigimtine jų teise. Jei nėra sistemingai siekiama šių nuostatų keisti, prevencijos stiprinimo procesas sulėtėja.

Mano manymu, bandymas Stambulo konvenciją tapatinti su LGBT+ bendruomenei aktualiais klausimais ir kelti homofobinius sentimentus visuomenėje yra sąmoningai pasirinkta strategija, kuria siekiama sustabdyti ne tik konvencijos ratifikavimą, bet ir lyčių lygybės pažangą. Dabar atvirai pasakyti, kad moterys yra mažiau svarbios nei vyrai, kad jos turėtų užimti žemesnę poziciją ar nelįsti į tradiciškai vyriškas veiklos sritis, būtų nepriimtina. Prisiminkime, kai turėjome vienalytę vyriausybę. Visuomenėje kilo nepasitenkinimas ir vienos lyties dominavimu svarbioje sprendimų priėmimo struktūroje, ir pasisakymais apie vyrišką ministrų kabinetą galinčias papuošti moteris. Todėl ieškoma kitų būdų išlaikyti patriarchalinę sistemą. Priešinimasis konvencijai, kuri nukreipta į smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje suvaldymą, jo prevenciją, pagalbą nukentėjusiems asmenims ir paveikių nuobaudų smurtautojams taikymą, iš esmės reiškia siekį išlaikyti sistemą, kuri leidžia vyrams mažiau akivaizdžiu būdu, nors ne mažiau veiksmingai, toliau kontroliuoti moteris.

Yra daug manančių, kad visą įstatyminę bazę jau turime ir daugiau nieko nereikia. Taip nėra. Jei smurtas vyksta namuose, apsaugoti turi būti visi be išimties asmenys, nedarant jokių išlygų jų tapatybės savitumams. Tačiau konvencijoje kalbama ne tik apie smurtą artimoje aplinkoje. Minimas ir smurtas kituose kontekstuose, pavyzdžiui, karo konfliktų metu, taip pat kalbama apie žalingas tradicines praktikas. Keista, kai šias praktikas oponentai gina kaip tradicines vertybes. Juk nesakome, kad moterų lytinių organų žalojimą turėtume išsaugoti tradicijų labui. Kodėl bijome kritiškai įvertinti ir mūsų visuomenėje įsisenėjusias žalingas praktikas? Jei moteris darbe patiria seksualinį priekabiavimą, nesvarbu, ką sako įstatymai ir darbo kodeksas, greičiausiai ji vis tiek vengs kolegų, galbūt net pakeis darbovietę, ribos savo galimybes, nes kiekvienas žmogus nori būti saugioje aplinkoje.

Stabdydami Stambulo konvencijos ratifikavimą, politikai leidžia ydingoms praktikoms gyvuoti toliau ir palaiko nuostatų modelius, kurie verčia moteris jaustis nesaugiai tiek savo namuose, tiek už jų ribų. Smurtautojai puikiai suvokia, kieno rankose galia. Kieno pusėje yra prezidentas, kai organizuoja apklausas dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Turėdami tokias pareigas užimančių asmenų moralinį palaikymą, smurtautojai niekada nepakeis savo elgesio.

Visuomenės nuostatų tyrimai rodo, kad lyčių stereotipai, normalizuojantys smurtą prieš moteris artimoje aplinkoje arba vedantys prie jo, vis dar labai paplitę. Kaip manote, ką reikėtų daryti, kad pamažu juos keistume?

Reikia daugiau aiškinti apie smurto artimoje aplinkoje prigimtį ir padarinius. Svarbu suprasti, kad kalbame apie prievartinę asmens kontrolę, kuri nebūtinai pasireiškia fiziniu smurtu ir negali būti nutraukta smurto patiriančio asmens pastangomis. Smurtauti ar ne, visuomet sprendžia smurtautojas. Galvodami, kad smurtą patiriantis asmuo gali labai paprastai nutraukti santykius su smurtautoju, neįvertiname aplinkybių kompleksiškumo. Mūsų mąstymas yra kupinas šališkumų. Pastebima, kad į žmogų, turintį aukštesnį socialinį statusą, žiūrima su didesniu pasitikėjimu nei į tą, kurio pajamos ir autoritetas yra mažesni. Lygiai taip pat esame išmokyti labiau pasitikėti vyrų nei moterų nuomone. Kad būtume atsparūs tokiam šališkumui, turime žinoti, koks elgesys yra smurtinis ir kokių taktikų imasi smurtautojai, siekdami išvengti atsakomybės už savo veiksmus.

Mums žinoma smurto statistika yra tik ledkalnio viršūnė. Kai kalbame apie smurtą artimoje aplinkoje, pirmiausia kyla asociacija su fizinėmis atakomis, bet jos dažniausiai pasitelkiamos tada, kai psichologinio spaudimo nebepakanka išsaugoti savo kontrolei. Tokių atvejų, kuomet žmogų reikia vežti į ligoninę, santykinai nėra daug, o viso kito mes tiesiog nematome. Todėl, kalbėdami apie smurtą artimoje aplinkoje, ekspertai stengiasi įtvirtinti prievartinės kontrolės sąvoką, praplečiančią visuomenės suvokimą apie smurtinį elgesį. Pakeitę nusistovėjusį žodyną, pradedame kitaip vertinti situaciją, suprantame, kad žmogų palaužti galima ne tik pasitelkus fizinį smurtą.

Nemėgstu kalbėti apie sovietinį palikimą, kuriuo tarsi mėginama pateisinti esamą padėtį. Bet šiuo atveju jaučiu poreikį tai pabrėžti – patirtos traumos yra perduodamos iš kartos į kartą ir keičiasi tiek, kiek laiko bei jėgų investuojame į jų kaitą. Svarbu kalbėti apie prievartinę kontrolę, nes aukų kaltinimo sumažės tik tada, kai suprasime, kad pasirinkimas smurtauti ir kitam asmeniui primesti savo valią yra tik smurtautojo rankose.

Minėjote, kad bet kokie su moterimis susiję klausimai yra sumenkinami. Žmogaus teises ginančios organizacijos nuolat susilaukia kritikos, kad visas dėmesys skiriamas moterims, o vyrų problemų nepaisoma. Ar tai, kad nuosekliai kalbame apie vyrų smurtą prieš moteris, reiškia, kad nesirūpiname vyrais?

Grįžčiau prie to, kad netiksli kalba sukelia daug painiavos. Jei kalbėtume apie smurtą prieš asmenį, turėtume konstatuoti faktą, kad vyrai ir berniukai, smurto patiria daugiau. Bet vyrų patiriamas smurtas yra kitokio pobūdžio – jie dažniausiai patiria atsitiktinių vyrų, kurių galbūt daugiau niekada nesutiks, smurtą viešose erdvėse. Vyrams yra pavojingi kiti vyrai. Būtent tokiam smurtui pritaikytas ir Baudžiamasis kodeksas, kuriame nėra išskirtas smurtas prieš romantinį partnerį.

Šios tendencijos yra susijusios su lyčių normomis ir tuo, kokius vyriškumo idealus formuojame. Kai išaukštiname hipervyriškumą ir įsivaizduojame, kad vyrai turi daugiau nesuvaldomos agresijos, kad fizinės jėgos panaudojimas jiems yra natūralus problemos sprendimo būdas, empatija ir emocinis intelektas yra nustumiami į antrą planą. Pasitaiko atvejų, kai moteris smurtauja prieš savo partnerį. Tokių atvejų statistiškai nėra daug ir jie neturėtų būti naudojami kaip dingstis sumenkinti problemos, su kuria susiduria moterys, svarbą.

Smurtas prieš moteris, priešingai nei prieš vyrus, dažniausiai sistemingai vyksta artimoje aplinkoje ir smurtauja asmuo, su kuriuo moteris turėtų jaustis saugi. Ištrūkti iš tokio rato psichologiškai daug sunkiau nei priimti faktą, kad buvai užpultas gatvėje. Jei būsi užpultas gatvėje, artimieji neabejodami stos tavo pusėn ir pripažins, kad esi vertas empatijos bei palaikymo. Smurto artimoje aplinkoje atveju visada yra rizika, kad tau bus pasakyta patylėti, tavo pasakojimu nepatikės, nes smurtautojas, tikėtina, aplinkiniams atrodys kaip labai charizmatiškas, geranoriškas, artimųjų palaikymo nusipelnęs žmogus.

Vyrų patiriamą smurtą taip pat gaubia stigma, bet galiausiai viskas grįžta prie tų pačių lyčių stereotipų. Jei nesilaikytume prietarų, kad vyras nuolat turi būti stiprus, partnerės smurtą patyręs vyras gavėtų lengviau priimti sprendimą kreiptis pagalbos. Matome, kad tie patys stereotipai, kurie vienus vyrus iškelia ant pjedestalo, kitus daro pažeidžiamus. Kuo daugiau lyčių lygybės, tuo geresnis yra vyrų gyvenimas, todėl kova už moterų teises reiškia visuotinės gerovės siekį.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos inf.

Asociatyvi pixabay.com nuotr.

Margarita Jankauskaitė: turime išgirsti moteris

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 17 May 2021 10:49:33 +0300
<![CDATA[Č. Darvino ir ,,Borato" pėdsakų pažymėtame Kembridžo universitete studijuojantis jonavietis turi rimtų ambicijų]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/c-darvino-ir-borato-pedsaku-pazymetame-kembridzo-universitete-studijuojantis-jonavietis-turi-rimtu-ambiciju https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/c-darvino-ir-borato-pedsaku-pazymetame-kembridzo-universitete-studijuojantis-jonavietis-turi-rimtu-ambiciju Emilis Kaziukėnas (21 m.) - buvęs Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos mokinys, šiuo metu kremtantis mokslus prestižiniame Kembridžo universitete. Trečiame kurse studijuojantis vaikinas turi aiškų tikslą - ateityje užsiimti moksline veikla. Ir nors E. Kaziukėnas dvejoja, kad savo gyvenimą sies su Lietuva, jis pripažįsta pasiilgęs jos gamtos ir... sūrelių.

Ne tik fizika

E. Kaziukėnas Jeronimo Ralio gimnazijos bendruomenei bei jonaviečiams, besidomintiems veikliu miesto jaunimu, žinomas kaip įvairių mokslo šakų olimpiadų, konkursų dalyvis bei laureatas. Jo pavardė ne kartą skambėjo ir tarp astronomijos bei fizikos olimpiadų laimėtojų. Būtent pastarąją vaikinas studijuoja Kembridžo universitete, tačiau pagal galiojančią tvarką, iki tol jis turėjo gilinti žinias ir kituose gamtos moksluose.

,,Techniškai, Kembridžo universitete negalima pasirinkti studijuoti vien fizikos. Jie siūlo vieną - gamtos mokslų - programą, į kurią kasmet įstoja maždaug 600 moksleivių, besidominčių fizika, chemija, biologija ar net žemės mokslais, t.y. geologija.

Pirmaisiais studijų metais mokomės vieną matematikos ir tris gamtos mokslus – aš pasirinkau fiziką, chemiją ir medžiagų mokslus. Nuo antrų metų galima specializuotis konkrečioje srityje, mano atveju – fizikoje.

Man patiko idėja, kad galima universitete patyrinėti kelias disciplinas – juk šiais laikais dauguma mokslo problemų yra kompleksinės ir reikalauja įvairių specialistų žinių", - pasakojo vaikinas.

Domino ir kiti gamtos mokslai

Gamtos mokslai E. Kaziukėną domino nuo vaikystės.

,,Pamenu, kad dar būdamas labai mažas, ,,prilipdavau" prie  televizoriaus ir žiūrėdavau ,,Discovery" kanalą. Taip pat labai mėgau vartyti zoologijos enciklopedijas. Iki 8-os klasės  įnirtingai mokiausi biologiją, galbūt šiek tiek svarsčiau apie mediciną.

Pirmą kartą su fizika susidūriau perskaitęs garsaus fiziko teoretiko Stephen Hawking knygą „Džordžas ir visatos paslaptys“. Įdomu tai, kad S. Hawking - buvęs Kembridžo universiteto matematikos ir teorinės fizikos profesorius.

J. Ralio gimnazijoje 7-os klasės viduryje mano fizikos mokytoja Rita Morkaitienė pasiūlė pradėti lankyti jos vedamą astronomijos būrelį. Man labai patiko ne tik ten sužinota medžiaga, bet ir sutikti žmonės, su kai kuriais iš jų dar dabar palaikau glaudžius ryšius. Nuo tada fizika niekad neiškrito man iš akiračio", - pasakojo vaikinas.

Kvietimas nenustebino

Studijos Kembridžo universitete, ko gero, ne vienam skamba lyg sunkiai įgyvendinama siekiamybė. Kaip reagavo jonavietis ir jo šeima, sužinoję, kad jis mokysis būtent jame?

,,Puikiai žinau, kad mano tėvai pajautė didelį palengvėjimą, tačiau aš pats nenustebau gavęs priėmimo laišką.

Po 11-os klasės, vasarą, jau buvau išsiaiškinęs visą stojimo procesą ir pradėjau prie jo dirbti anksti – rugpjūtį pradėjau rašyti į UK universitetus stojant privalomą motyvacinį laišką, kuriame reikia išdėstyti savo akademinius pasiekimus ir ambicijas. Dalyvavau savanoriškos lietuvių studentų iniciatyvos „Academic buddy“ (iš angl. – akademinis bičiulis) organizuojamoje stovykloje, kur buvo galima klausti prestižiniuose universitetuose besimokančių moksleivių patarimų ir sudalyvauti bandomuosiuose interviu. Taip turėjau galimybę pasitikrint, ar mano turimų žinių užteks stojamiesiems egzaminams.

Kaip matote, procesas stojant į Kembridžą ar Oksfordą – visiškai kitoks nei į Lietuvos universitetus. Čia stojant į gamtos mokslus, po anketos išsiuntimo, dar 12-os klasės pradžioje, privalome išlaikyti kompleksinį chemijos, fizikos ir matematikos testą, po kurio maždaug 80 proc. moksleivių gruodžio pradžioje yra pakviečiami keletui dienų atskristi į interviu. Aš pats turėjau du 20 - 30 min pokalbius su Kembridžo profesoriais ir doktorantūros studentais, kuriuose jie man davė spręsti įvairias sudėtingas užduotis. Interviu tikslas nėra patikrinti aplikanto žinias, o pažiūrėti, kaip jis greitai įsisavina naują informaciją – Kembridže paskaitų tempas labai didelis", – pasakojo jonavietis.

Vienas iš minėtų interviu vaikinui baigėsi greičiau, nei buvo tikėtasi.

,,Buvau paleistas 10-čia minučių anksčiau, nes per greitai susitvarkiau su pateiktais fizikos uždaviniais. Dėl to manau, kad pasirodžiau visai neblogai", – teigė E. Kaziukėnas.

Jautėsi užtikrintai

Nors jonavietis  išvykti gyventi į užsienį turėjo iškart po mokyklos, savarankiškas gyvenimas jo nebaugino.

,,Manau, kad buvau įpratęs būti savarankišku - mane tėvai jau nuo trečios klasės leisdavo į įvairias vasaros stovyklas palapinėse, mokydamasis papildomo ugdymo mokykloje – „Fizikos Olimpe“, 5 savaites per metus gyvenau Vilniaus universiteto bendrabučiuose, dažnai tekdavo išvažiuoti į įvairius renginius. Su anglų kalba problemų neturėjau – dėl to iš dalies turiu būti dėkingas auklėtojai Sandrai Budriūnienei, kuri nuo mažumės mus ,,laužė" kalbėti idealiai, ,,BBC" radijo lygio britiška tarme. Be to, pažinojau gana nemažai lietuvių moksleivių iš įvairių renginių, kurie jau ten studijavo ar įstojo kartu su manimi, todėl žinojau, ko tikėtis", – pasakojo jaunuolis.

Priėmė svetingai

E. Kaziukėnas buvo nustebintas kitų studentų svetingumu.

,,Dar 2 mėnesius prieš išvažiavimą studijuoti gavome didelius laiškus, kuriuose buvo įvairios instrukcijos apie gyvenimo sąlygas, gautus kambarius, koledžo gyvenimą ir internetą.

 Buvome paskirti į vieną koledžo „šeimą“: kiekvienas studentas turi savo koledžo „tėtį ir mamą“ – antrakursius, kurie padeda įsikurti, susipažinti su kitais žmonėmis ir t.t.", – pasakojo jaunuolis.

Pirmasis  įrašė Jonavos pavadinimą

Vos atvykus į Angliją, jonavietį įtraukė pirmakursiams skirtų renginių verpetas.

,,Turėjau maždaug 10 dienų smagaus laiko – įvairiausių užsiėmimų, kurie labai padėjo be jokių problemų įsilieti į universiteto bendruomenę. Tos dienos prabėgo labai greitai ir, atrodo, viskas susimaišė į vientisą įvykių grandinę, kurią išnarplioti dabar nelengva.

Buvo visko... Pasiplaukiojimai Kemos upe su gondolomis, labai primenančiomis Veneciją. Matrikuliacijos (priėmimo) ceremonija – į šimtmečių senumo knygą pirmąkart įrašiau Jonavos vardą kaip savo kilmės vietą.

Puikiai pamenu ir akimirką, kai koledžo vadovė mus pasikvietė į savo apartamentus, iš dalies primenančius nedidelius baltuosius rūmus, pasodino mane į keistą seną krėslą ir prieš visus pareiškė, kad šis anksčiau priklausė Čarlzui Darvinui.

O kur dar įvairios mugės, mums siūliusios įsirašyti į įvairias bendruomenes ar sporto klubus.

Jaučiausi labai laukiamas ir papuolęs ten, kur visada norėjau – niekad negalėjau tikėtis, kad bus taip gerai", - džiaugėsi vaikinas.

Sunku, bet verta

Kai kalbama apie tokio lygio universitetus kaip Kembridžas, norom nenorom į galvą peršasi mintis, kad studijos juose – itin sudėtingos. Paklaustas apie tai pačio E. Kaziukėno, jaunuolis vardija mokslų geriausiuose pasaulio universitetuose bei Lietuvoje skirtumus.

,,Universitetai gamtos moksluose turi atitikti tam tikrus universalius standartus, todėl tiek Lietuvoje, tiek UK studentai mokosi maždaug vienodą medžiagą. Skirtumai atsiranda tik tame, kiek gerai įsisavinti šią medžiagą reikalaujama iš mūsų. Pavyzdžiui, mano draugams Lietuvoje per egzaminus užtenka per keletą dienų “iškalti” per paskaitas pristatytus faktus, prisiminti keletą lygčių išvedimų, ir jie nesunkiai už tai gali gauti 10-uką – retai reikia parodyti, kaip šią medžiagą supranti ar moki pritaikyti anksčiau nematytose situacijose.

Tuo tarpu mūsų egzaminai – visiškai kitokie, čia paskaitų medžiaga sudaro gal tik 30-40% įvertinimo, o visa kita – dažniausiai sudėtingų nematytų uždavinių sprendimas, kuriam ruošiamės visus mokslo metus. Galbūt labiausiai mokslą “apsunkinantis” veiksnys yra tai, kad geriausiuose pasaulio universitetuose dažniausiai mokosi ir patys geriausi studentai, todėl konkurencija yra itin didelė", – kalbėjo vaikinas, pridurdamas, kad Kembridže sunku ką nors nustebinti savo pasiekimais.

Kembridžo Universiteto lietuvių bendruomenės kovo 11-osios minėjimas

Yra į ką lygiuotis

,,Beveik kiekvienais metais su šiuo universitetu susiję mokslininkai gauna Nobelio premijas. Net vienos mano kursiokės tėtis buvo ja apdovanotas 2007-aisiais. Taip pat ne vienas šio universiteto studentas yra tapęs žymiu politiku, aktoriumi.

Vien mano koledžas, kuris sudaro tik 1/31 viso universiteto studentų dalį, išugdė evoliucijos teoriją paskelbusį Čarlzą Darviną ir galbūt jaunesnioms auditorijoms geriau savo Borato personažo vaidmeniu žinomą Sasha Baron Cohen. Jis šiemet laimėjo du auksinius gaublius.

Nepaisant to, kad čia išsiskirti sunku, mane tai tik dar labiau motyvuoja geriau suprasti savo dalyką", - teigė vaikinas.

Gyvenimą sies su moksline veikla

Klausantis E. Kaziukėno pasakojimo apie ateities planus – akivaizdu, jog jonavietis turi rimtų ambicijų.

,,Ateityje, pabaigęs mokslus, norėčiau užsiimti teorine fizika bendrosios reliatyvumo teorijos arba dalelių fizikos srityse. Paprastai kalbant, naudodamas matematiką ir kompiuterinį modeliavimą norėčiau tirti visatos sandarą pačiose mažiausiose ir didžiausiose skalėse bei kurti eksperimentuose stebimus reiškinius aprašančias teorijas. Kadangi baigiu tik bakalaurą, kol kas neturiu konkretesnio plano, nes šiose srityse neturiu pakankamai patirties – fizika yra labai senas mokslas, todėl pirmos pakopos universitetinių studijų neužtenka įsisavinti 300 metų žmonijos atradimų. Iki galutinio tikslo manęs laukia dar netrumpas kelias - reikės pabaigti magistrantūrą, apsiginti daktaro disertaciją, pereiti keletą podoktorantūros pozicijų skirtinguose universitetuose", - pasakojo E. Kaziukėnas.

Koncentruojasi į mokslus

Paklaustas apie savo ryšį su gimtine, jaunuolis neslepia, jog savo ateitį mato ne Lietuvoje.

,,Manau, kad kiekvienas žmogus turi gyventi ten, kur gali rasti savo lūkesčius patenkinantį darbą. Fizikoje aukščiausios klasės tyrimai yra neatsiejami nuo geriausių pasaulio universitetų ir tyrimų institucijų: dalelių greitintuvų CERN (Šveicarija – Prancūzija), Fermilab (JAV) ar įvairių teleskopų. Tuo tarpu Lietuvos fizikoje dominuojančios sritys (Medžiagų mokslas, Optika) manęs nedomina, o mokslininkų finansavimas bei atlyginimai – palyginti nedideli, todėl artimiausiu metu čia grįžti dirbti neplanuoju. Galbūt, jei kada ateityje situacija pasikeistų, arba iškiltų noras pasidalinti sukaupta patirtimi su tautiečiais – pagalvočiau sugrįžti, bet ne dabar", – kalbėjo jonavietis.   

Smagūs prisiminimai

Nors E. Kaziukėnas pripažįsta nejaučiantis ir poetiško prisirišimo prie Lietuvos, jis prisimena smagius laikus, praleistus būtent joje.

,,Visada smagu prisiminti stovyklavimą palapinėse, kur nors miškuose ar prie ežerų, smėlio kopas Nidoje. Man labai patikdavo išvažiuoti į Labanoro girią, šalia Molėtų... Būtent ten vykusioje stovykloje, prie observatorijos, patirta daug gražių akimirkų, primenančių mokyklos laikus.

Prie viso to pasiilgau sūrelių... Britai jų neturi", –  šypsodamasis kalbėjo jonavietis.

 

Netiki stebuklais

Kokia E. Kaziukėno sėkmės paslaptis?

,, „Magiškų žmonių“ ir „stebuklingų sėkmės formulių“ nebūna – reikia daug ir ilgai siekti savo tikslų, kitos išeities pats nematau...", – teigė jonavietis.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Č. Darvino ir ,,Borato" pėdsakų pažymėtame Kembridžo universitete studijuojantis jonavietis turi rimtų ambicijų

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 12 May 2021 10:34:01 +0300
<![CDATA[Aviacijos ir astronautikos studijas Anglijoje į tarnybą Lietuvos kariuomenėje 9 mėnesiams iškeitęs jaunesnysis eilinis „Geležinis“: „Kai yra noro – viskas įmanoma“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/aviacijos-ir-astronautikos-studijas-anglijoje-i-tarnyba-lietuvos-kariuomeneje-9-menesiams-iskeites-jaunesnysis-eilinis-gelezinis-kai-yra-noro-viskas-imanoma https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/aviacijos-ir-astronautikos-studijas-anglijoje-i-tarnyba-lietuvos-kariuomeneje-9-menesiams-iskeites-jaunesnysis-eilinis-gelezinis-kai-yra-noro-viskas-imanoma Matą kalbinome Gaižiūnų (Jonavos r.) poligone, kur visą savaitę vyko būrių vertinamosios lauko taktikos pratybos. Trumpam atitraukiame jį iš stebėjimo posto ir pradedame klausinėti Mato nuo to klausimo, kurį užduodame kiekvienam kariui.

- Tai kas visgi paskatino prisijungti į kariuomenės gretas?
- Tikriausiai noras išbandyti save. Visada buvo įdomu ir filmus žiūrint ar šiaip gyvenime, kas yra ta kariuomenė. Vienokie įspūdžiai yra kuriuos susidarai iš šono, iš civilinio gyvenimo ir visai kitokie kai ateini čia ir tiesiog išbandai viską pats.

- Atėjote po mokyklos?
- Ne. Po mokyklos bandžiau ateiti į kariuomenę, bet nepriėmė dėl sveikatos, todėl išvažiavau mokytis, o po dviejų metų atsiradau sąrašuose.

- Papasakokite, ką veikėte iki tarnybos Lietuvos kariuomenėje?
- Po to kai manęs nepriėmė į kariuomenę, įstojau į universitetą Anglijoje, į aviacijos ir astronautikos inžineriją. Dvejus metus ten pasimokiau ir kaip tik eidamas iš matematikos egzamino pamačiau, kad esu (šauktinių – red.) sąrašuose. Apsidžiaugiau, išreiškiau norą atlikti tarnybą pirmumo tvarka - vis dėlto noriu tarnauti, sustabdžiau studijas ir grįžau į Lietuvą. Praėjau medicininę komisiją ir taip pradėjau tarnauti. Po tarnybos grįšiu į Angliją tęsti mokslų. Liko dar du metai. Tai ką mokausi man labai įdomu, dabar nesu jokio plano nusistatęs, tad pirma noriu pabaigti tarnybą, o po to universitetą.

- Bet juk studijuojantiems yra galimybė tarnybą nukelti vėlesniam laikotarpiui?
- Žinau, kad tarnybą galėjau atidėti, tačiau tai buvo kažkas, ką aš norėjau nuveikti gyvenime. Dėl to ir bandžiau po mokyklos ateiti į kariuomenę savanoriškai, o tas mokslų sustabdymas, na, kažkiek trukdo, kažkiek ir žinioms tikriausiai pakenkė, nes vis tiek dabar pamirštu ką mokiausi, tačiau kai yra noro – viskas įmanoma, grįžęs viską pasivysiu ir vėl išmoksiu.

- O kaip į tokį pasirinkimą reagavo tėvai?
- Tėvai džiaugėsi, palaiko mane labai smarkiai. Taip pat dėdė, jis yra Šaulių sąjungos narys ir iš jo taip pat labai stiprus palaikymas. Visa giminė mane palaiko ir labai džiaugiasi tuo.

- Kokie buvo Jūsų lūkesčiai? Juk tarnyba Lietuvos kariuomenėje vis dar kartais būna apipinta mitais ir palyginimais su tarnyba sovietmečiu.
- Ypač tie palyginimai su sovietine kariuomene nei kiek nepasiteisino, nei truputėlio... nei su ta vadinama „diedovščina“, nei su sovietiniu muštravimu, nes esu ir iš senelių girdėjęs tuos pasakojimus ir jų istorijas ir tai nei kiek nesutampa. O pats muštravimas, tvarka... Na, tai vis tiek yra kariuomenė, bet tie dalykai visai patinka, bet aš žinojau ko čia ateinu ir norėjau visa tai išbandyti, todėl negaliu skųstis.

- Ir pasiteisino?
- Tikrai pasiteisino. Dėl pandemijos, deja, į kitus poligonus nenuvažiuojam, daugelio įdomių mokymų neįvyko, tad šis poligonas gal kiek ir įgriso, bet vis tiek, tarnyba patinka.

- Pirmos dienos Lietuvos kariuomenėje. Kokie įspūdžiai? Buvo baimės ar jau buvote nusiteikęs psichologiškai?
- Buvau nusiteikęs, vis tiek kelis metus apie tai galvojau, buvo jaudulys gal labiau, nes vis tiek tai naujas pasaulis, nauji draugai, nauja tvarka, nežinai kaip kas turi vykti, paprastos klaidos, kurių po to visi išmoksta nebedaryti.

- O kokių paprastų klaidų išmokote nebedaryti išmokai per šiuos 7 mėnesius?
Pavyzdžiui, išmokau taisyklingai pasikloti lovą... Arba bent jau taip, kad vadai nesupyktų (šypsosi).

- Kaip instruktoriai? Vadai? Tarnybos draugai?
Apie vadus nieko blogo negaliu pasakyti, o kolektyvas – labai įvairus. Niekada neturėjau jokio įvaizdžio apie vadus, kokie jie galėtų būti. O tarnybos draugai... Įvairaus amžiaus yra, atėję iškart po mokyklos, yra žmonių ir vyresnių, trisdešimties metų, tad kolektyvas tikrai įvairus.

- O draugų susiradote?
- Draugų tikrai susiradau. Toks kolektyvas, bendri išgyvenimai... Tikrai suartina žmones.

- Gyvenime labiau esate  individualistas ar kolektyvo žmogus? Nebuvo sunku prisitaikyti? Juk praktiškai visą laiką su kitais kariais praleidžiate kartu.
- Manau, labiau esu individualistas, tačiau neturiu bėdų ir kolektyve. Tie patys veidai tikriausiai, net ne tikriausiai, bet išties pabosta, tad atostogos buvo labai malonus metas. Tačiau tai bėdų nesukėlė, nes kariuomenė vis tiek kitaip nei civilinis gyvenimas ir tam buvau nusiteikęs: kad kartu gyvensime, kad kartu eisime į pratybas ir viską darysime kartu. Visko būna, ir pykčių, bet ir jie išsisprendžia ir pastebėjau, kad daug mažiau nei tarnybos pradžioje, visi susigyvena kartu ir maloniau bendrauja.

- Kas buvo įdomiausia?
- Įdomiausia tikriausiai buvo išgyvenimas (išgyvenimo ekstremalioms sąlygomis pratybos – red.), kuris vyko spalio pabaigoje. Buvo savaitė, kai vyko visų individualių įgūdžių testas, pavyzdžiui, maskavimasis, reikėjo prašliaužti per 200m. miško ruožą ir mus stebėjo su žiūronais, jei tave pamato, tu iškrenti – turi pradėti iš naujo. Paskui buvo kiti testai: atstumų nustatymas, daiktų atpažinimas ir po to sekantį rytą prasidėjo tas išgyvenimas. Kai neturi tiek daug maisto, neturi tiek daug vandens ir stengiesi užsikurti ugnį miško sąlygomis, be žiebtuvėlio, be nieko, pasistatyti pavėsinę tokią, kurioje galėtum išbūti kuo ilgiau ir išgyventi. Ta savaitė tikriausiai paliko daugiausiai įspūdžių. Labai patiko ir kovinis šaudymas, važiavome į šaudyklą.

- Tarnyba jau į pabaigą. Pratybose, kuriose šią savaitę dalyvaujate, ištisai pliaupia lietus. Iš šypsenos suprantu, kad motyvacijos dar yra?
- Motyvacijos vis dar yra. Visada gyvenime stengiuosi šypsotis, ypač kai blogiausia, tada daugiausiai šypsaisi.

- O kas blogiausia buvo?
- Tikriausiai sunkiausias dalykas kai bendros „bausmės“ yra. Kai už kito prasižengimus, pavyzdžiui, visi daro atsispaudimus. Tokie dalykai, tikriausiai, labiausiai muša moralę. Ypač kai tie nusižengimai nėra tokie rimti. Buvo vienąkart, karys negražiai sėdėjo kambary ant taburetės ir praeidamas seržantas tai pamatė, paskui visi turėjome sportuoti. Bet sportas nėra blogai, tai kai darai tuos atsispaudimus, apie tą ir galvoji, kad vis tiek reikėtų sportuoti, jei ne dabar, tai rytoj.

- O prieš kariuomenę sportavai?
- Stengiausi. Bet prieš kariuomenę truputį daugiau pradėjau stengtis, kryptingai sportuoti. Bėgioti, daryti atsispaudimus, atsilenkimus. Bet fiziškai tikrai sustiprėjau, tai tikrai ir pasijautė, ir pasimatė, o tarnybos pabaigoje labai norėčiau iš fizinio parengimo testo 300 taškų gauti.

- Na ir pabaigai, tradiciškai. Ko palinkėtum kitiems kariams?
- Nebijoti. Nėra taip blogai, yra tikrai daug smagių ir gražių akimirkų.

- Dėkojame už pokalbį!

 J. eil. Matą Gelžinį kalbino vyr. srž. sp. Ieva Budzeikaitė

Vyr. srž. sp. I.Budzeikaitės nuotraukos

 

Aviacijos ir astronautikos studijas Anglijoje į tarnybą Lietuvos kariuomenėje 9 mėnesiams iškeitęs jaunesnysis eilinis „Geležinis“: „Kai yra noro – viskas įmanoma“

Aviacijos ir astronautikos studijas Anglijoje į tarnybą Lietuvos kariuomenėje 9 mėnesiams iškeitęs jaunesnysis eilinis „Geležinis“: „Kai yra noro – viskas įmanoma“ Aviacijos ir astronautikos studijas Anglijoje į tarnybą Lietuvos kariuomenėje 9 mėnesiams iškeitęs jaunesnysis eilinis „Geležinis“: „Kai yra noro – viskas įmanoma“ Aviacijos ir astronautikos studijas Anglijoje į tarnybą Lietuvos kariuomenėje 9 mėnesiams iškeitęs jaunesnysis eilinis „Geležinis“: „Kai yra noro – viskas įmanoma“ ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 10 May 2021 08:20:45 +0300
<![CDATA[„KLASTA“ jau svajoja apie antrąjį muzikinį albumą: atradus kūrybą, paleisti jos nebesinorėjo]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/klasta-jau-svajoja-apie-antraji-muzikini-albuma-atradus-kuryba-paleisti-jos-nebesinorejo https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/klasta-jau-svajoja-apie-antraji-muzikini-albuma-atradus-kuryba-paleisti-jos-nebesinorejo 19-metė jonavietė Kristina Chlastauskaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatro ir renginių režisūros studentė, didelę savo laiko dalį skirianti muzikos kūrybai. Albumą išleidusi mergina klausytojams yra pristačiusi 19 kūrinių, kuriuos galima išgirsti SoundCloud, Tik tok“, Spotify, Apple music platformose ar Youtube kanale. Kaip sako pati K. Chlastauskaitė, jos muzika turėtų patikti skirtingiems klausytojams, tačiau šiuo metu kepamasmerginos kūrinys turi konkretų tikslą pabandyti užkariauti Vocation Music Awards konkurso komisiją ir žiūrovus.


Pirmieji žingsniai


Praėjusiais metais Jonavos Jeronimo Ralio gimnaziją baigusi mergina  jonavietė, kuri muzika susidomėjo dar vaikystėje. 


Muzika mano gyvenime atsirado nuo mažų dienų lankiau meno mokyklą, kur ir įsitraukiau į dainavimą. Didelę įtaką mano muzikiniam keliui padarė buvimas Intermezzo” ansamblio dalimi. Jis man padėjo ne tik geriau susipažinti su šiuolaikine muzika bei jos atlikimu, bet ir susirasti draugių, su kuriomis muzikuojame iki šiol, pasakojo K. Chlastauskaitė. 


Siejasi su šeimos istorija


Kristina savo klausytojams prisistato po KLASTOS pseudonimu. Ką jis reiškia?


Jo sukūrimo istorija nėra ypatinga: K nuo vardo Kristina, LASTA dalis mano pavardės.


Sutapimas, bet jau pradėjus kurti po KLASTOS pseudonimu, tėtis papasakojo, jog mūsų giminė anksčiau ir buvo KLASTAuskai, tačiau, kad išvengti tuo metu grėsusios priespaudos, pavardė pakeista į dabartinę. Galiu pasakyti, kad man mielesnis šis, su mano šeimos istorija susietas, paaiškinimas, pasakojo mergina.


Nuo pokšto iki albumo


Happy regardless (liet. laimingas nepaisant) taip pavadintas dar šiais metais jonavietės išleistas albumas. Tačiau mergina puikiai pamena ir pirmąjį savo kūrinį.


„ „Siena, pupa taip jis vadinosi. Šis kūrinys gimė kaip pokštas, linksmas kūrinukas, skirtas draugų kompanijai. Nekūriau jo su didelėmis intencijomis pasiekti kuo didesnį klausytojų srautą. Pasitikėjimas nebuvo didelis, kadangi ,,įkritauį tai, kur viskas nepažįstama muzikos kūrybą. Tiesa, ir pradėjus kurti,  ir dabar baimė išlieka tokia pati: visad neramu, kad  pasidalinus kūriniu, jis taps man nemielas ir aš gailėsiuosi nepatobulinusi jo, kalbėjo K. Chlastauskaitė.


Kūrybinėse paieškose

Mergina tikina negalinti priskirti savo muzikos vienam konkrečiam žanrui, nes vis dar jaučiasi esanti kūrybinėse paieškose.


Mano muzika ir Pop,  ir Indie, ir elektroninė kūryba. Vis dar ieškau savo kelio, bet jaučiu, kad apsistosiu ties Pop žanru. Nepaisant to, manau, kad mano muzika yra kiek kitokia, nei šiuo metu radijo stočių topuose esantys hitai.


Savo kūryboje aš stengiuosi perteikti istoriją, kuri, nors iš pradžių gali pasirodyti svetima ir nesuprantama, įsiklausius į žodžius ir muziką, kiekvienam klausytojui gali padėti rasti kažką bendro tarp jos ir savęs, teigė jonavietė, pridurdama, kad jos dainos labai įvairios. 

Asmeniškai aš jas klausau pagal nuotaiką. Jeigu rekomenduočiau savo dainas tam tikram žmogui, daryčiau būtent taip: svajotojams/romantikams siūlyčiau paklausyti But, Ketvirtadienio romano, Tai tu, Likim draugais, Senoj palėpėj, nenustygstantiems vietoje Keistas”, Mind goes”, Home made rockstar,  besišypsantiems arba tiesiog ieškantiems kažko lengvo pasiklausyti automobilyje Paskolink žiebtuvėlį, Happy regardless.


 Kurdama visuomet turiu vaizdinį, kokiam žmogui galėtų patikti būtent ta daina... Kartais kuriu sau, bet dainos istorija pasirodo patinkanti daugumai. Kai kitiems patinka tavo išreikštos mintys, pajunti kūrybinį džiaugsmą,  teigė K. Chlastauskaitė.


Klausosi įvairios muzikos

Mergina kaip mėgstamiausias savo grupes įvardija Queen, Fleetwood Mac, ABBA.

Dievinu ir Bee Gees, Sting, Hiperbolę... Lietuvišką muziką dar bandau prisijaukinti. Mano grojaraštyje yra Gabrieliaus Vagelio, Vytauto Kernagio, Monikos Liu dainos. Taigi, mano muzikinis skonis lyg keliavimas laiku, pasakojo jonavietė.


Mintyse antrasis albumas


Artimiausiuose K. Chlastauskaitės planuose dar vieno albumo sukūrimas ir dalyvavimas  Vocation Music Awards konkurse.


Tikiu, kad naujas albumas bus brandesnis ir, ko gero, galėtų labiau įtraukti patį klausytoją. 


Kalbant apie konkursą, šiuo metu kuriu dainą jam. Dainos pavadinimas Autobusas”, konkurso tema pašaukimas. Kuriu kūrinį apie jauno žmogaus gyvenimo prasmės paieškas, tačiau perteikiu tai, kaip važiavimą autobusu. Pats stilius lengvas, įsimenamas. Mišinys tarp ,,popso ir dainuojamosios poezijos. Priedainyje pasirodo lyrinis veikėjas, kuris lyg saugo, globoja ir padeda džiaugtis gyvenimu. Norėčiau, kad kiekvienas klausytojas jo vietoje įsivaizduotų ar tai savo svarbiausią vertybę, galbūt Dievą ar artimą žmogų.


Kviečiu visus palaikyti mane konkurse, kadangi 40 procentų vertinimo sudaro žiūrovų palaikymas, pasakojo K. Chlastauskatė. 


Turi svajonę


Kalbėdama apie tolimesnius planus, jonavietė neslepia, kad svajoja ateityje turėti savo įrašų studiją ir dirbti su kylančiais atlikėjais.


Norėčiau kurti jiems dainas, įrašyti jas, būti žmogumi, kuris dirba už kadro, tačiau turi didelę įtaką pačiam produktui. 


Žinoma, šiuo metu tai tik svajonė... Reikia daug patirties, darbo ir investicijų, jog tai įgyvendinčiau, pokalbį užbaigė  K. Chlastauskaitė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

„KLASTA“ jau svajoja apie antrąjį muzikinį albumą: atradus kūrybą, paleisti jos nebesinorėjo

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 07 May 2021 14:01:45 +0300
<![CDATA[Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/darbe-vyriausioji-auditore-prie-drobes-kurybinga-menininke https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/darbe-vyriausioji-auditore-prie-drobes-kurybinga-menininke „Piešimas man yra kaip meditacija“, – sako inžinerines paslaugas teikiančioje įmonėje „Iremas“ dirbanti Inga Liaudinskienė. Moters profesija yra visiškai nesusijusi su menais, tačiau jos kuriami paveikslai verčia stabtelėti ir grožėtis.  Mechanikos studijas baigusi Inga šypsosi: „Mano pagrindinis piešimo mokytojas yra „youtube“. 


Pomėgis – iš vaikystės


Debesyse pakibęs banginis, kurį vadelioja banglentininkas, valtyje susigūžusi moteris, vienišas paukštis ar putojanti, spalvinga banga – Ingos piešiniai įtraukia kurti istorijas. Moteris sako, kad piešimas jai – kaip meditacija, galimybė pabūti su savimi, savo mintimis.


„Tapydama būnu tarsi kitame laike, kitoje erdvėje, kur banginiai skraido virš kalnų ar ledynų, kur jūros, kalnai, medžiai įgyja moters kūno linijas. Mano paveiksluose dominuoja mėlyna spalva. Kartais sąmoningai nutariu tapyti kitomis spalvomis, bet rezultatas vis tiek dažnai gaunasi mėlynas“, – pasakoja Inga.


Mėgstama mėlyna spalva jai asocijuojasi su gyvybe, energija, veržlumu, jėga, pokyčiais. Moteris sako, kad jos kūryba yra įkvėpta gamtos, erdvės, fantazijų, vizijų.


„Kartais būna, kad vaizdus susapnuoju. Kartais jie gimsta vaizduotėje ką nors stebint. Dažnai jausmas vizijose tiesiog įgyja vaizdinius. Dar dažniau, užbaigtas paveikslas skiriasi nuo pirminės vizijos. Tačiau jausmas visada išlieka, o tada gimsta žodžiai“, – apie kūrybos procesą pasakoja Inga.


Nors pagal savo išsilavinimą ji yra mechanikė, prisipažįsta, kad kūryba įvairiomis formomis lydėjo nuo pat vaikystės.


„Esu gamtos vaikas. Augau kaime, vasaras leidau vienkiemyje pas močiutę. Gamta man nebuvo savaime suprantama, nuolat stebėjausi, ji kurstė mano fantazijas. Tuo metu mano vaizduotė buvo begalinė. Pieštukus paėmiau pirmose klasėse, tuomet perpiešiau ne vieną spalvinimo knygelę, daugybę kramtomos gumos paveikslėlių“, – prisimena moteris.


Menus iškeitė į tiksliuosius mokslus


Pomėgis piešti netruko ilgai – Inga pradėjo dažniau rašyti. Tačiau eiti vien kūrybos keliu jai pasirodė nuobodu – norėjo save išbandyti ir kitose srityse.  


„Būdama gimnazistė, beje humanitarė, kasmet dalyvaudavau matematikos olimpiadose, baigiau šeštadieninę biologijos mokyklą, neakivaizdinę fizikos mokyklą Šiaulių universitete, tuo pačiu dalyvaudavau piešinių konkursuose, mano kūryba buvo skaitoma ir spausdinama mokykloje, buvau gera aktorė“, – vardija pomėgius.


Baigusi mokyklą ji metė sau dar vieną iššūkį – įstojo į universitetą studijuoti mechaniką. O, kad nebūtų pernelyg lengva ir nuobodu, mokėsi vokiečių kalbą. Tačiau net ir tada, kuo Inga labiau tolo nuo kūrybos, tuo labiau ji vijosi.


„Universitete piešiau renginių plakatus, išpiešiau bendrabučio kambarių sienas, pripiešiau pluoštą piešinių. Visa tai dariau mėgėjiškai ir protarpiais. Nes piešti taip niekur ir nesimokiau, tik tiek, kiek mokėmės mokykloje per dailės pamokas“, – paaiškina.


Paskui piešimas vėl dingo iš Ingos gyvenimo iki 2018 metų. Moteris prisipažįsta, kad visus tuos metus jai rodėsi, kad tai, ką kuria – žaislus, papuošalus buvo ne tai, kur galėjo geriausiai save realizuoti. Ieškodama naujų iššūkių ji nusipirko akrilinių dažų.


„Visai nežinojau, kaip su jais elgtis. Tapyti dar nedrįsau, nes nemokėjau. Ėmiau lieti, prisikūriau mišinių receptų ir liejau dažus. Tačiau ši technika man pasirodė netinkama mano fantazijoms įprasminti. Taigi, dažus atidėjau į šalį. Tuomet ėmiau lieti spiritinį tušą ir piešti juo. Tai buvo dar vienas iššūkis, nes ši technika Lietuvoje yra beveik nenaudojama paveikslų kūrimui“, – pasakoja apie kūrybos kelią.

Piešia savo malonumui


Spiritiniai dažai dažniausiai yra skirti užpildyti markeriams, tačiau Ingai jie puikiai tiko savo vizijoms iliustruoti.


„Netrukus nuėjau į kelias tapybos pamokas, išmokau elgtis su dažais. Ėmiau tapyti, vis bandydama naujas technikas: savaitgaliais, naktimis, kūrybinių atostogų metu. Piešdama išsilieju, įsikraunu, grįžtu ir vėl išeinu“, – atsiveria.


Paveikslą Inga nutapo per dvi ar tris dienas. Kartais kūrybos procesas trunka ilgiau, priklausomai nuo to, kiek valandų skiria savo pomėgiui. Būna, kad tapo iki paryčių, kai šeima miega. Moteris yra dėkinga savo šeimai, kuri ją palaiko.


Inga netapo paveikslų pardavimui. Nelinkusi jų ir dovanoti, tačiau pasitaiko, kad vis tik paveikslai suranda sau namus.


„Beveik visi mano paveikslai yra apie mane, gimę iš mano jausmų, minčių, patirčių, džiugių ar liūdnų akimirkų. Jie nėra skirti visiems. Tačiau esu keletą pardavusi tiems, kurie jaučia, kad paveikslas yra skirtas būtent jiems, kuriems žūtbūt jo reikia. Taip net keletas mano paveikslų iškeliavo į dar nepradėtus statyti namus. Visi kiti guli mano kūrybinėse dirbtuvėse“, – pasakoja Inga.


Talentą pastebėjo ir darbe


Jos talentas neliko nepastebėtas ir darbe. Inga yra piešusi plakatus mechanikų dienos šventei, o prieš dvejus metus jos paveikslu buvo nuspręsta papuošti įmonės kalendorių.
„Man tai buvo didelis įvertinimas. Generalinis direktorius paklausė, kodėl turime ant kalendoriaus vis dėti vamzdžius, suvirintojus, jeigu galime uždėti savo darbuotojos paveikslą. Pati tikrai nebūčiau sugalvojusi pasiūlyti. Kalendoriui pasirinkome jūros bangą. Sakiau, kad ji asocijuosis su proveržiu, veržlumu, pokyčiais, naujomis spalvomis, nauja pradžia“, – prisimena Inga.


„Ireme“ moteris dirba nuo 2004 metų. Per 17 metų ji dirbo įvairiose pareigose: inžinierės, komercijos vadybininkės, kokybės inžinierės, vyresniosios darbų saugos inžinierės, dabar – vyriausios auditorės.


„Įmonėje augau ir kaip specialistė, ir kaip žmogus. Labai gerai žinau visą įmonės veiklą, nes pakeičiau daug pozicijų. Aš tokia esu – jeigu užsisėdžiu vienoje vietoje, man pasidaro nuobodu. Todėl labai pasisekė, kad galiu čia tobulėti, mokytis naujų dalykų“, – sako moteris.


Ji yra patenkina savo darbu bei santykiu su kolektyvu, džiaugiasi, kad lieka laiko ir laisvalaikiui. Inga prasitaria, kad ateityje svajoja turėti kūrybines dirbtuves gamtos apsuptyje, be miesto, gatvių triukšmo ir be žmonių, kur galėtų pabėgti ir kurti.
„Norėčiau išmėginti tapybą aliejiniais dažais. Taip pat, tikiu, kad kada nors ateityje, būsiu pasiruošusi surengti parodą“, – šypsosi ji.

AB ,,Achemos grupė" inf.

Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė

Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 03 May 2021 13:18:18 +0300
<![CDATA[Tarnybą baigusi bendruomenės pareigūnė L. Paklina: „Jonava – nuostabus miestas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/tarnyba-baigusi-bendruomenes-pareigune-l-paklina-jonava-nuostabus-miestas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/tarnyba-baigusi-bendruomenes-pareigune-l-paklina-jonava-nuostabus-miestas Jonavos rajono policijos komisariato bendruomenė neseniai užtarnauto poilsio išleido 24 metus jonaviečių saugumo jausmo didinimui dėmesį skyrusią pareigūnę Larisą Pakliną. Žinią, kad nuolat gyventojams matoma policininkė baigė tarnybą, jonaviečiai sutiko jautriai jie dėkojo L. Paklinai už atliktus darbus rašydami gražius linkėjimus jos „Facebook“ paskyroje. Kaip sako pati L. Paklina, sulauktas dėmesys gerokai nustebino - moters žodžiais tariant, ji niekada negalvojo ir iki šiol negalvoja, kad yra ypatingesnė už kitus kolegas. Prisimindama savo karjeros kelią,  buvusi pareigūnė džiaugiasi turėjusi galimybę prisidėti prie miesto gerovės puoselėjimo ir užtikrintai sako: „Jonava puikus kraštas“.


Didžiausias dėmesys – prevenciniam darbui


„Tarnybą pradėjau nepilnamečių inspektorės pareigose. Jose dirbau 16 metų. Po to trumpam buvau įsidarbinusi Kėdainių rajono policijos komisariate, kur laimėjau konkursą į vyriausiojo tyrėjo pareigas prevencijos poskyryje.


Kai Jonavos rajono policijoje atsirado lygiagrečios pareigos, o policijos sistemoje buvo sukurta ir nauja, t.y. bendruomenės pareigūno pareigybė, grįžau atgal į Jonavą, kur iki savo tarnybos pabaigos atlikau bendruomenės pareigūnės pareigas. Jas užėmiau 7-erius metus.


Tiesa, ar dirbau su nepilnamečiais, ar su suaugusiais asmenimis, viena pagrindinių mano darbo funkcijų buvo vykdyti nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevenciją. Galima sakyti, kad prevencinis darbas, visada buvo mano „arkliukas““, – paklausta apie tai, kokias pareigas ji užėmė dirbdama policijoje, pasakojo L. Paklina.


Nenuleido rankų


Mintyse apžvelgdama laikus, kuomet ji svarstė apie profesijos pasirinkimą, L. Paklina pasakoja, kad visada svajojo būti policininke. Tačiau tam, kad pasiektų savo svajonę, moteris turėjo įdėti pastangų.


„Kadangi tuomet, kiek pamenu, merginos nebuvo laukiamos policijos mokykloje, bandžiau įstoti į Vilniaus universiteto teisės fakultetą, bet, deja, nesurinkau reikiamo konkursinio balo.


Dėl to kuriam laikui savo svajonės įgyvendinimą turėjau atidėti, tačiau niekad jos neatsisakiau ir policininke tapau jau būdama dviejų vaikų mama – išklausiau įvadinius kursus, o  turėdama auštąjį pedagoginį išsilavinimą,  kaip tik tikau eiti nepilnamečių reikalų inspektoriaus pareigas.


Niekada nesigailėjau tokio savo pasirinkimo ir policijos uniformą nešiojau su pasididžiavimu“, – teigė jonavietė.


Geriausi mokytojai – kolegos


Kai L. Paklina pradėjo dirbti komisariate, moterų - pareigūnių buvo kur kas mažiau nei dabar.


„Nepaisant to, moterys jau ir tada užimdavo svarbias pozicijas, tad įrodinėti, kad dėl savo lyties nesi prastesnis kolektyvo narys, man niekada nereikėjo“, – pasakojo L. Paklina, pridurdama, kad gali pasidžiaugti tuo, jog nuo pat pradžių turėjo puikius mokytojus – kolegas.


„Jie mane labai širdingai priėmė į savo ratą. Iš jų išmokau ne tik darbo subtilybių, bet ir gerbti žmones, su kuriais bendrauji, kurie kreipiasi į tave pagalbos“, – kalbėjo L.  Paklina.


Saugesnio miesto link


24 metai – ilgas laiko tarpas. Per jį, atliekant pareigūnės pareigas, L. Paklinai teko matyti ir gero, ir blogo. Kokia linkme, jos akimis, judėjo Jonavos miestas?
„Neabejoju, kad tiek pats miestas, tiek mūsų rajono gyventojai keitėsi į gerąją pusę. Labai noriu tikėti, kad jonaviečiai jaučiasi saugūs savo krašte, nes Jonava – tikrai puikus miestas.


Visgi, saugumo jausmas dažnai priklauso nuo dviejų faktorių: ar gyventojas nukentėjo dėl nusikaltimo, ar kito teisės pažeidimo ir ar policijai pasisekė šias neteisėtas veikas išaiškinti, o kaltus asmenis patraukti atsakomybėn.


Vertinant statistiškai, saugumo situacija mūsų rajone nuolat gerėjo. Kalbant apie nusikalstamų veikų ištyrimą Jonavoje, šis yra vienas didžiausių Kauno apskrityje“, – teigė L. Paklina.


Gatvėje atpažįsta


Ilgametė darbo patirtis viename mieste įrėžė L. Paklinos pavardę ir veidą jonaviečių atmintyje. Moteris džiaugiasi, kad jai pavyko užmegzti ryšį su miesto gyventojais.


„Tarnaujant policijoje, visada tikėjau, kad reikia dirbti taip, jog kiekvienas tavo sutiktas žmogus norėtų ištiesti ranką ir pasisveikinti. Toks buvo mano kredo.

Išėjusi į miestą, nuolat sutinku žmones, kurie sveikinasi – moterys neretai nusišypso, o vyrai ir paspaudžia ranką“, – džiaugėsi L. Paklina.


Nesijaučia esanti ypatinga


Be to, kad paskelbusi apie karjeros pabaigą L. Paklina sulaukė daugybės gražių žodžių iš jonaviečių, jai už nepriekaištingą tarnybą įteikta ir Jonavos rajono savivaldybės mero Mindaugo Sinkevičiaus padėka.


„Aš žinau, kad man baigus darbą, tarnyba tęsis... Nesu kažkuo ypatingesnė už kitus savo kolegas ir tikiu, kad jonaviečių ir mūsų mero padėkos – labiau skirtos ne man pačiai, o mano profesijai.


 Žinoma, toks dėmesys labai nustebino. Gavau be galo daug gražių ir gerų linkėjimų.
Esu nuoširdžiai dėkinga visiems“, – šypsodamasi kalbėjo L. Paklina, pridurdama, kad tikrai ilgėsis kolegų ir kitų bendražygių, nes bendravimas su jais tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi.


Sudėtinga profesija

Ką buvusi pareigūnė pasakytų jaunuoliams, kurie dar tik svajoja apie policininko karjerą?


„Jei yra svajonė, ją būtinai reikia įgyvendinti, nes tik dirbant savo svajonių darbą, gali būti laimingu ir jaustis pilnaverčiu.


Tai yra sudėtinga profesija, kurios pareigų įgyvendinimui būtina atsakomybė – dažnai tenka atsakyti už savo ir kitų veiksmus bei sprendimus. Policininkas turi būti drąsus – jo darbą nuolat lydi iššūkiai. Pareigūnas privalo būti teisingas, nes kiekvienas medalis visada turi dvi puses, čia svarbu mokėti atskirti juodą nuo balto. Tačiau svarbiausia, mano manymu, yra būti paprastu žmogumi“, – pokalbį užbaigė L. Paklina.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Archyvo nuotr.

Tarnybą baigusi bendruomenės pareigūnė L. Paklina: „Jonava – nuostabus miestas“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 30 Apr 2021 17:33:31 +0300
<![CDATA[Jonavietis A. Klibavičius dar kartą atstovaus Lietuvai Europos kiokušin karatė čempionate]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavietis-a-klibavicius-dar-karta-atstovaus-lietuvai-europos-kiokusin-karate-cempionate https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavietis-a-klibavicius-dar-karta-atstovaus-lietuvai-europos-kiokusin-karate-cempionate Jonavietis Antanas Klibavičius ir vėl atstovaus mūsų šaliai Europos kiokušin karatė čempionate. Kelialapį į jį Jonavos ,,Kumite“ klubo atstovas iškovojo praėjusį savaitgalį, kai tapo laimėtoju Lietuvos kiokušin karatė rinktinės stovykloje vykusioje atrenkamojoje kovoje. Kaip sako pats sportininkas, pastaroji buvo itin sunki, tačiau vos atsigavus po jos, jonavietis žada grįžti prie intensyvaus treniruočių ritmo. A. Klibavičiaus žodžiais tariant, Europos čempionate lauks rimti konkurentai, tad snausti nėra kada. 


Džiaugiasi sportininkų pajėgumu


,,Antanas parodė charakterį“, - tokie ir panašūs žodžiais skambėjo po atrankinės kovos, kurioje A. Klibavičius nugalėjo puikiu karatė meistru vadinamą varžovą – Paulių Žimantą. 
,,Kova buvo tikrai nelengva. Dabar turėsiu pailsėti, atsistatyti, ,,išsilaižyti“ žaizdas. Vėliau laukia intensyvios treniruotės, kurias žadu pradėti jau kitą savaitę.


Galima tik pasidžiaugti, kad dėl galimybės atstovauti šaliai reikia pakovoti jos viduje – tai tik įrodo, jog pas mus yra daug pajėgių šios sporto šakos atstovų. 


Lietuvos rinktinė visada išsiskyrė savo pajėgumu. Ji – viena stipriausių Europoje, o gal net ir pasaulyje. Nepaisant to, jau birželį Gruzijoje vyksiančiame Europos kiokušin karatė čempionate tikrai lauks daug gerų varžovų, o jų niekada negali nuvertinti.  Laukia rimtas pasiruošimas“, – paklaustas apie atrankinę kovą bei nusiteikimą laukiančioms kovoms pasakojo jonavietis.


Ieškojo galimybių


Paskutinės varžybos, kuriose A. Klibavičius pelnė medalį, kovo mėnesio pabaigoje suorganizuotas Lietuvos kiokušin čempionatas. 


,,Jame užėmiau antrąją vietą. Džiaugiuosi, kad čempionatas apskritai įvyko, įvertinus tai, kad dauguma skirtingų sporto šakų varžybų ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje buvo pristabdytos dėl koronaviruso, Lietuvos kiokušin karatė čempionatas nuteikė pozityviai, neleido per daug atitrūkti nuo varžybinio režimo. 


Smagu, kad mūsų federacija, stengdamasi dėl sportininkų tobulėjimo, geros formos palaikymo, atsiradus galimybei, ėmėsi jo organizavimo. Žinoma, čempionatas buvo be žiūrovų, visi dalyviai ir personalo nariai turėjo testuotisׅ“, – pasakojo A. Klibavičius.


Sulaukė pagalbos


Jonavietis džiaugėsi ir tuo, jog sulaukė pagalbos iš savo miesto.


,,Kadangi esame aukšto meistriškumo sportininkai, turėjome teisę atlikti treniruotes net ir karantino metu. Mūsų klubui šiuo klausimu labai padėjo Jonavos kūno kultūros ir sporto centras, skyręs laiką sporto salėje. Jį išnaudojome pasiruošimui Lietuvos čempionatui. 


Toks palaikymas, žinojimas, kad lyg ir turi kažkokį užnugarį, tik dar labiau motyvuoja“, – kalbėjo sportininkas, pridurdamas, kad gimtajame mieste turi puikias sąlygas rūpintis savo sportine forma.


,,Jonavos infrastruktūra yra puikiai pritaikyta sportuojantiems žmonėms – turime puikią areną, puikius dviračių takus, dabar vyksta ir baseino statybos. Jei kas mus dar ,,perkeltų“ jūrą, galėtume drąsiai vadintis kurortu“, – juokavo A. Klibavičius.


Svarbiausia – darbas


Jonavietis jau ir anksčiau yra dalyvavęs Europos karatė čempionatuose. Jo sportinių trofėjų kolekcijoje – ne tik daugybė taurių, medalių bei diplomų, bet ir tikras deimantas, kuriuo jis buvo apdovanotas Antverpene (Belgijoje) vykusiame kontaktiniame karatė turnyre ,,Diamond Cup“. Kur slypi sportininko sėkmė?


,,Nieko naujo aš, ko gero, čia nepasakysiu... Svarbiausia – nuolatinis darbas bei disciplina, kurią ir ugdžiausi gal nuo 12 ar 13 metų pradėjęs lankyti karatė treniruotes. 
Aš tikrai nebuvau tas talentingas vaikas, kurio pradžia sporte buvo labai sklandi. Pamenu pirmąsias savo varžybas Kaune vykusiame čempionate. Tuomet labai stresavau, akyse net temo vaizdas. Išėjau, atlikau viską, ko buvau mokomas ,,automatu“ ir pralaimėjau. Tačiau niekada nepamiršiu man tuomet ištartų trenerio Valdo Braslausko žodžių, kad kiekvienas pralaimėjimas veda į pergalę: su kiekvienu juo tu gali išsigryninti savo klaidas ir pasidaryti išvadas iš jų. Taip ir mokomasi, toliau tobulėjama“, – kalbėjo sportininkas.

 
Ne vienas treneris


V. Braslauskas ir buvo pirmasis A. Klibavičiaus treneris. Vėliau prie jonaviečio treniravimo prisijungė iki šiol jį sporto keliu lydintis Alfredas Jakštas.


,,Aš visada sakau, kad turiu du trenerius. V. Braslauskas sudėjo man ,,pamatus“, o A. Jakštas, pats karatė meno taip pat mokęsis pas V. Braslauską, padėjo man išplaukti į ,,plačiuosius vandenis“. Taigi esu dėkingas jiems abiem“, – teigė A. Klibavičius. 


Mato naudą


Prisimindamas savo pirmuosius žingsnius kovos menų sporte, A. Klibavičius neabejoja, kad šis prisidėjo ir prie jo asmenybės raidos. 


,,Mokykloje buvau šioks toks mušeika, o karatė treniruotės man buvo puiki galimybė išsikrauti. Šalia to, užsiimdamas kovos menais tu pradedi suvokti savo galimybes ir tai, jog netinkamai panaudota fizinė jėga gali sukelti problemų ir tau pačiam, ir kitam. Tu tiesiog įvertini, kad neverta veltis į konfliktus. Manau, kad tai yra ta kovinio sporto pusė, kuri gali būti naudinga ne vienam jaunam žmogui“, – teigė jonavietis.


Kovoja ne tik su priešininku


Anot sportininko, kovinio sporto esmė – kova su pačiu savimi. 


,,Taip, tu eini į varžybas su mintimi, kad turėsi varžytis su kitu kovotoju. Tačiau didžiausia kova vyksta su savo vidiniais demonais: stresu, nuovargiu, jauduliu, nesugebėjimu susikaupti... Kai įveiki visa tai, varžovas – mažiausia bėda. 


Pastebiu, kad aš priartėjau prie kur kas didesnės sportinės brandos. Kaip rodo istorija, svarbiausius laimėjimus sportininkai pasiekia apie 30-uosius metus, kai yra sukaupę atitinkamą patirtį.


Dabar man – 28-eri ir tikrai jaučiuosi daug tvirtesnis nei prieš 5 ar 10 metų. Į kovą einu kur kas šaltesniu protu, jausdamas malonumą, su tiksliomis užduotimis, žinodamas, ką ir kaip turiu daryti.


O anksčiau eidavau su ta mintimi, kad kaip išeis, taip...  Lyg paleistum sniego gniūžtę nuo kalno ir galvotum, kad kaip nuriedės, taip bus gerai“, – pasakojo jonavietis.


Ragina išnaudoti laiką


Ką A. Klibavičius pasakytų jaunuoliams, kurie taip pat nori siekti sporto aukštumų?


,,Vertinkite savo laiką ir tai, kiek daug jo turite... Su metais, atsiradus darbams, šeimai, jo tik mažės. Aš pats dabar dažnai pagalvoju, kad jaunystėje galėjau daug daugiau treniruotis, tačiau to nedariau, o dabar galimybės – didelės, bet laiko nebėra.
 Jei tik turite galimybę, atiduokite visą save sportui dabar, nes vėliau gali ateiti toks momentas, kai prisiminsite  kiekvieną neišnaudotą akimirką su liūdesiu“, – pokalbį užbaigė A. Klibavičius.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Nuotraukų autorius Algimantas Barzdžius 

Jonavietis A. Klibavičius dar kartą atstovaus Lietuvai Europos kiokušin karatė čempionate

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 29 Apr 2021 09:56:02 +0300
<![CDATA[Vaidas Vaškevičius: „Galiu pažadėti, kad atėjome ne vienam sezonui“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vaidas-vaskevicius-galiu-pazadeti-kad-atejome-ne-vienam-sezonui https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vaidas-vaskevicius-galiu-pazadeti-kad-atejome-ne-vienam-sezonui Šiandien vykusiame LKL valdybos posėdyje buvo oficialiai patvirtinta, kad Jonavos „Cbet“ komanda dalyvaus 2021-2022 metų LKL čempionate.

Apie ilgą kelią į LKL, sportinį principą ir tikslus LKL pakalbėjome su klubo prezidentu Vaidu Vaškevičiumi.

- Vaidai, sveikinam atvėrus LKL duris. Kaip dabar juokaujama, tam prireikė tik 20 metų.

- Ačiū. Iš tikrųjų kitas sezonas klubui bus 23-ias. Porą sezonų žaidėme tuometinėje LKBL. 2001 metais laimėjome šią lygą ir sportiniu keliu patekome į LKAL, kuri vėliau tapo NKL (Nacionaline krepšinio lyga). Tuomet ir prasidėjo dvidešimt metų trukusi kelionė į LKL.

- Iš kur tiek kantrybės?

- Noriu pasakyti, kad tada 1999, kai kūrėme šį klubą, tikrai negalvojome apie kažkokias aukštumas. Tik vėliau pradėjome galvoti apie sportinius rezultatus. Kai pasižiūriu atgal, nuėjome išties ilgą ir įspūdingą kelią. Per tuos dvidešimt metų, net 8 kartus žaidėme NKL Finaliniuose ketvertuose, tris kartus likome antri ir dukart – treti. Žinoma, per tiek metų neišvengsi sunkesnių sezonų, tačiau visais metais buvome konkurencingas klubas.

- Koks buvo šio sezono sėkmės receptas?

- Tikslą žaisti LKL išsikėlėme dar 2017 metais, kai buvo atidarytą Jonavos sporto arena. Pagal planą šiek tiek vėluojame (šypsosi). LKL galėjome žaisti jau pernai, komerciniu principu. Tačiau toks kelias manęs niekada nežavėjo. Krepšinis yra sportas, o sporte svarbiausia sportinis principas. Tikrai džiaugiuosi, kad esame tik trečiasis klubas, kuris sportiniu keliu pateko į LKL. Be mūsų tai padarė „Mažeikiai“ ir Prienų „Rūdupis“. Virginijus Šeškus jau antrą klubą atvedė į LKL. Tai išties unikalus atvejis.

Turime didelį miesto mero Mindaugo Sinkevičiaus palaikymą, kuris myli sportą.

O kalbant apie sėkmės formulę, tai viskas susidėjo – miestas, rėmėjai, treneris. Sporte negali būti, kad kažkuris vienas faktorius lemia. Gali turėti daug pinigų, nusipirkti žaidėjus ir pralaimėti. Krepšinyje, kaip ir visame sporte, reikia daug sunkaus darbo, tikėjimo ir trupučio sėkmės.

- Šiandien Jonavos sporto klubas oficialiai priimtas į LKL. Kokios emocijos ir kokie darbai laukia?

- Į LKL žengiame laiptelis po laiptelio. Tapome čempionais NKL, susitvarkėme reikalingus dokumentus ir šiandien jau esame LKL. Atrodytų, kad pagrindinį darbą padarėme, bet iš tikrųjų pagrindiniai darbai dar laukia. Taip, turime mero Mindaugo Sinkevičiaus palaikymą, taip, išsaugojome generalinį rėmėją, tačiau dar laukia daug matomo ir nematomo darbo. Norisi tinkamai pasiruošti sezonui ir tikrai nesinori po metų iškristi iš lygos (šypsosi).

- Palinkėsime darbingo tarpsezonio ir sėkmingo starto LKL.

- Ačiū. Galiu pažadėti, kad atėjome ne vienam sezonui (šypsosi).

jsk.lt 

Vaidas Vaškevičius: „Galiu pažadėti, kad atėjome ne vienam sezonui“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 27 Apr 2021 17:18:26 +0300
<![CDATA[Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikini čempionate - jonaviečio sėkmė]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lietuvos-kulturizmo-fitneso-ir-bikini-cempionate-jonaviecio-sekme https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lietuvos-kulturizmo-fitneso-ir-bikini-cempionate-jonaviecio-sekme Vakar, balandžio 25-ąją, Kėdainiuose vyko Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikinio čempionato varžybos. Pastarosiose dalyvavo ir jonavietis Tomas Tamelis, vyrų kategorijoje iki 95 kilogramų pelnęs garbingą antrąją vietą.

Šis varžybų sezonas - antrasis T. Tameliui, tačiau ir pirmasis jam buvo sėkmingas: pernai rudenį pirmą kartą ant scenos kartu su kitais sportininkais užlipęs vyras Lietuvos čempionate nurungė devynis varžovus ir buvo pripažintas geriausiu savo svorio kategorijoje.

T. Tamelį jo kūno rengybos keliu lydi visame pasaulyje žinomas kultūrizmo ir fitneso treneris, Marijampolė sporto klubo ,,Tauras" vyr. treneris, savo sąskaitoje turintis ne tik begalę įvairiausių apdovanojimų, bet ir būrį per ilgus darbo metus išugdytų mokinių - Rinaldas Česnaitis.  

Kaip sako pats T. Tamelis, laimėjimai bei pripažinimas - džiugina, tačiau didžiausia jo motyvacija yra ne kas kitas, o trenerio palaikymas.

,,Nesu tas, kuris labai savimi tiki. Visada žiūrėdamas į save matau trūkumus, bet yra žmonių, kurie mato privalumus. Visada tikėjau treneriu, o  jis tikėjo manimi, tikėjo, jog galiu kažką pasiekti. Tai yra geriausias mano paskatinimas dalyvauti varžybose", - portalui jonavoszinios.lt pasakojo T. Tamelis.

Paklausus, koks jausmas apima supratus, jog esi pripažintas vienu iš geriausių, T. Tamelis neslepia, jog jį lydi sunkiai nupasakojamos emocijos.

,,Pamenu, kad būnant ant scenos man drebėjo kojos. Iki šiol pilnai nesuvokiu, kas įvyko. Esu ir labai pavargęs tam. Kai žiūriu varžybų nuotraukas ar vaizdo įrašus, sukyla daugybė emocijų. Kaip ir sakiau, nebuvau užtikrintas savo jėgomis. Dėl to pripažinimas - tik dar smagesnis", - teigė jonavietis. 

Dabar T. Tamelio laukia pasiruošimas Europos čempionatui. Jis vyks Ispanijoje gegužės 13 - 17 dienomis.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikini čempionate - jonaviečio sėkmė

Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikini čempionate - jonaviečio sėkmė ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 26 Apr 2021 13:40:38 +0300
<![CDATA[Vaiko teisių gynėja apie rūkantį jaunimą: paauglių noras pritapti priveda prie priklausomybių]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vaiko-teisiu-gyneja-apie-rukanti-jaunima-paaugliu-noras-pritapti-priveda-prie-priklausomybiu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vaiko-teisiu-gyneja-apie-rukanti-jaunima-paaugliu-noras-pritapti-priveda-prie-priklausomybiu Kaip rodo statistika, net 80 proc. žmonių pradeda rūkyti nesulaukę pilnametystės. Didžiausia tikimybė užtraukti pirmąją cigaretę – paauglystės laikas, kai iš smalsumo norisi išmėginti įvairias svaiginimosi priemones, mėgdžioti suaugusiuosius, pritapti kompanijoje. Paaugliams atrodo, kad rūkymas – tinkama priemonė pamiršti visas problemas ar susirasti bendraminčių.

Vaiko teisių specialistų sutiktas paauglys Martynas neslepia, kad ilgą laiką jam buvo sunku pritapti prie klasės draugų, vaikai nenorėjo su juo bendrauti, iš jo tyčiojosi. Kai septintoje klasėje bendraklasiai pasiūlė eiti už kampo parūkyti, jis net nesusimąstęs sutiko. Vaikinas vylėsi, kad galbūt tai jam padės susirasti draugų. Pakalbintas paauglys atvirauja, kad draugų atsirado, bet tuo pačiu – ir priklausomybė.

Apie tai, kodėl paaugliai bando rūkyti, kokią žalą daro rūkymas ir kaip atpratinti vaikus nuo cigarečių – pokalbis su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos priklausomybių ligų specialiste Renata Karpoviene.

Kaip dažnai Jūsų darbe tenka susidurti su priklausomais nuo cigarečių nepilnamečiais asmenimis?

Dirbant mobiliojoje komandoje pastebime, kad nepilnamečių priklausomų nuo cigarečių yra, tačiau daugiau yra eksperimentuojančių. Bendraujant su jais analizuojame, aiškinamės priežastis, skatinančias paragauti alkoholio, rūkyti ar vartoti kitas psichiką veikiančias medžiagas. Dažniausiai išgirstame tokias frazes: „mano draugai sako, kad rūkyti yra kieta”, „mano vyresnysis brolis rūko ir aš pabandžiau“, „aš tik norėjau pabandyti ir suprasti, ką reiškia rūkyti“, „mano tėvai rūko ir ką – sveiki ir gyvi“, „pirmą kartą dūmą užtraukiau per draugo gimtadienį“. 

Galima teigti, kad šeimose, kuriose vartojamas alkoholis arba narkotikai, formuojasi netinkamos vertybės bei elgesio modelis, be to, psichiką veikiančios medžiagos tampa lengviau prieinamos vaikams. Tam įtaką dažnai padaro šie veiksniai: emocinis ryšys su tėvais nepastovus, vaikai jaučiasi atstumti, dažnai jaučia gėdą, kaltę, pažeminimą, todėl patys nebendrauja su vienmečiais, tampa uždari  ir ieško tokio pat socialinio statuso draugų. Tėvai paprastai toleruoja netinkamą vaikų elgesį, atlaidžiai žiūri į jų bandymus paragauti alkoholio, rūkyti ar vartoti kitas psichoaktyviąsias medžiagas. Kaip bebūtų gaila, tačiau vienintelė tokių nepilnamečių socialinio bendravimo vieta tampa gatvė, kurioje yra pakankamai įvairių pavojų patikliems, smalsiems nepilnamečiams.

– Dėl kokių priežasčių vaikai ir paaugliai imasi tradicinių ir netradicinių cigarečių?

Aplinkybių, skatinančių vaikus ir paauglius pradėti rūkyti yra daug ir įvairių. Paauglių žalingi įpročiai dažniau susiformuoja ne vien todėl, kad vaikai yra veikiami visokių „madų“, bet ir dėl neišspręstų asmeninių problemų – baimės atrodyti blogesniam, silpnesniam, neoriginaliam draugų tarpe, dėl konfliktų šeimoje bei kitų asmeninių problemų (nelaiminga meilė, nesisekantys mokslai  prastesnis savęs vertinimas ir pan.). 

Įsitraukus į rūkančiųjų draugų būrį paaugliai neretai nedrįsta atsisakyti, jaučiasi nepatogiai, bijo pašaipos.

Ar darbo praktikoje pastebite, kad nepilnamečiai rūkytų dėl siekio įsitvirtinti kompanijoje? – Jaunimas visais laikais norėjo ir nori viską išbandyti bei lengvai pasiduoda draugų įtakai. Rūkymas paauglių tarpe dažnai yra simbolinis maištavimas, siekis tapti suaugusiais, panašiais į „kietus“ draugus ar kitus autoritetus, tačiau tai ilgai netrunka, nes išsivysto priklausomybė ir noras su draugais išeiti į miškelį tampa nebe „kietumo“, o poreikio reikalas. Pastebima, kad merginos neretai ima rūkyti siekdamos atrodyti koketiškai, originaliai, norėdamos patraukti vaikinų dėmesį.

Rūkantys paaugliai neretai mano, kad elektroninės cigaretės daro žymiai mažesnę žalą nei įprastos cigaretės. Kuo būtent elektroninės cigaretės taip traukia vaikus ir paauglius?

Tiek elektroninės, tiek kaitinamosios cigaretės plačiai reklamuojamos internete, patraukliai pristatomos kaip sveikesnė alternatyva įprastosioms. Egzistuoja skonių bei struktūrinių komponentų įvairovė, viliojančios pakuotės, nuo elektroninių cigarečių nesusidaro pelenai, jos yra bekvapės, bedūmės, dėl to vaikai ir paaugliai galvoja, jog tėvai nieko neįtars. Dėl savo tikroviškumo, patrauklumo ir saugumo jos traukia ne tik jau rūkančius, bet ir iki šiol to nemėginusius paauglius. Tai tampa savotišku madingu stiliaus akcentu, kiekvienas nori turėti savo. 

Norisi akcentuoti, kad nėra sveiko ar saugaus būdo rūkyti. Lyginant su tradicinėmis cigaretėmis, kaitinamasis tabakas daro mažesnę žalą, nes jame nėra dervų, tačiau ir elektroninėse, ir įprastose cigaretėse yra nikotino, veikiančio centrinę žmogaus nervų sistemą, sukeliančio laikiną žvalumo bei malonumo pojūtį, o vėliau – priklausomybę.

Pastebima, kad jaunimas linkęs dalintis viena elektronine cigarete ar vadinamu veipu, kas didina užkrečiamųjų ligų riziką. Tokie vaikai bei paaugliai lėčiau vystosi ir fiziškai, ir psichiškai, yra labiau linkę vartoti alkoholį, narkotines medžiagas, pasižymi polinkiu į agresiją ir kt. Rūkantys paaugliai dažnai mokosi blogiau nei vidutiniškai.

Džiugina tai, kad mokyklose nuolat apie tai kalbama, vyksta prevenciniai renginiai, akcentuojama rūkymo žala sveikatai.

Kaip tėvams atpažinti, kad jų vaikas rūko?

Pirmiausia, nuo rūkančio vaiko drabužių galima užuosti rūkalų kvapą. Paprastai tėvams pasiteiravus, ar vaikas rūko, greičiausiai išgirstamas atsakymas yra „draugas rūkė“. Žinoma, tai gali būti tiesa, tačiau tokiu atveju tėvams reikėtų stebėti, ar situacija nesikartoja. Jeigu pamatote, kad paauglys su savimi turi cigarečių ar žiebtuvėlį, tai galite neabejoti, jog vaikas rūko. Paaugliai mėgsta išsisukinėti ir visa tai neigti, tačiau nederėtų patikėti tokiais jų pasisakymais. 

Dažnas gumos taip pat kramtymas gali išduoti, kad paauglys rūko. Rūkant ilgainiui silpnėja paauglio fizinis aktyvumas, pradeda keistis išvaizda – papilkėja oda, ima geltonuoti dantys ar nagai, iš burnos sklisti nemalonus kvapas, gesti dantys. Be to, tokie paaugliai dažniau ima kosėti, sirgti gerklės ar peršalimo ligomis. 

Kokius patarimus teikiate priklausomiems paaugliams ir juos auginantiems tėvams, norinčius juos atpratinti vaikus rūkyti?

Siekiant išvengti žalingų įpročių, tėvai nuo pat ankstyvos vaikystės turėtų ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi, mokyti savarankiškai ieškoti sprendimų susidūrus su problemomis, priimti teisingus sprendimus, įdiegti tinkamas vertybes, sukurti tinkamą aplinką, skatinti vaiką mokytis, užsiimti mėgstama veikla. 

Kas, jei ne tėvai geriausiai pažįsta savo vaiką, pastebi jo nuotaikų, emocijų kaitą. Sužinoję, kad vaikas rūko, tėvai neturėtų pulti kritikuoti, priekaištauti. Reikėtų kalbėtis su savo vaikais apie elektroninių cigarečių, tabako keliamus pavojus, pabandyti išsiaiškinti priežastis, dėl ko vaikas naudoja tabaką ir ką tai jam suteikia. O duoda dažniausiai tai, ko jam trūksta: gal padeda jaustis stipresniu, draugauti ir pritapti, gal rūkymas naudojamas kaip autonomijos simbolis, o gal padeda nusiraminti, nes jaunų žmonių smegenys yra labai jautrios visoms psichiką veikiančioms medžiagoms.

Siekiant atpratinti vaikus rūkyti, veiksminga yra juos skatinti už teigiamus pokyčius, apdovanoti, susikurti taisykles ir jų laikytis visiems šeimos nariams, o jei vaikas jų nesilaiko, apriboti malonumus. Jei pokyčių nesulaukiama, reikia išdrįsti kreiptis į specialistus, nes kartais reikalingas priklausomybės gydymas, ar imtis kompleksinių priemonių – psichologo konsultacijų, motyvuojančių grupių  lankymo, literatūros skaitymo. 

Tradicinis būdas-patarimas – „mesk rūkyti“ – neefektyvus, tad savo darbe dirbant su vaikais ir paaugliais išsiaiškinu rūkymo statusą (rūko, nerūko, metęs rūkyti), patariu (geriausias būdas mesti rūkyti yra su specialisto pagalba), padedu (nukreipiu gydymuisi). Vaikų ir paauglių gydytojas-psichiatras konsultacijos metu įvertins sveikatos būklę, ir, nustačius žalingą rūkymą ar priklausomybės diagnozę, suteiks informaciją apie priklausomybės sutrikimą bei galimus gydymo būdus. Taip pat jis išrašo siuntimus į Respublikinio priklausomybės ligų centro Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyrius Vilniaus ir Kauno filialuose.

Pastebima, kad didelė dalis rūkančiųjų vis dėlto nori mesti rūkyti, tačiau dažniausiai, tai darant savarankiškai, rezultatas būna nesėkmingas. Kaip ir kitos priklausomybės, ši priklausomybė taip pat turi abstinencijos laikotarpį nustojus vartoti medžiagą. Jei asmuo meta rūkyti su specialisto pagalba yra žymiai efektyviau, o be pagalbos lieka su tais simptomais, nemoka tvarkytis, neturi priemonių ir dažnai palūžta. 

- Dėkoju už pokalbį.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

Vaiko teisių gynėja apie rūkantį jaunimą: paauglių noras pritapti priveda prie priklausomybių

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 26 Apr 2021 08:30:29 +0300
<![CDATA[Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ne-viena-desimtmeti-jonavieciu-muzikaluma-ugdanti-pedagoge-r-baliene-musu-mieste-uzaugo-ir-tebeauga-ne-viena-talentinga-asmenybe https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ne-viena-desimtmeti-jonavieciu-muzikaluma-ugdanti-pedagoge-r-baliene-musu-mieste-uzaugo-ir-tebeauga-ne-viena-talentinga-asmenybe „Muzika yra visas mano gyvenimas“ – nė nedvejodama sako ne vieno jonaviečio muzikinius sugebėjimus puoselėjusi Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos fortepijono dalyko mokytoja ekspertė Roma Balienė. Pedagogė kartu su savo ugdytiniais nuolat skina laurus ne tik respublikiniuose, bet ir tarptautiniuose konkursuose. Matant tai, kad sėkmės nestabdo nei dėl koronaviruso sustabdytas kontaktinis mokymas, nei faktas, jog konkursai vyksta tik virtualioje erdvėje, R. Balienė neabejoja – nuolat dirbant ir užsibrėžiant sau aukštus tikslus, galima pasiekti itin džiuginančių rezultatų.

Ilgametė patirtis

Iš Šiaulių į Jonavą prieš keturiasdešimtmetį atvykusi R. Balienė – ilgametę darbo patirtį su vaikais turinti pedagogė.
„Šiauliuose baigiau savo pirmąsias muzikinio ugdymo institucijas: tuometinę Šiaulių vaikų muzikos mokyklą bei Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą.
Baigusi pastarąją, pagal tuo metu buvusią tvarką, kuomet po studijų reikėjo atidirbti, kaip buvo įvardijama – paskyrimą, atvykau į Jonavą, pradėjau dirbti Jonavos muzikos mokykloje fortepijono mokytoja bei koncertmeistere. Taip pradėtas mano karjeros kelias tęsiasi iki šiol – Jonavoje dirbu daugiau nei 40 metų“, – pasakojo R. Balienė.


Siekė savo tikslo


Paklausta, kas ją paskatino pasirinkti tokią profesiją, pedagogė prisimena savo vaikystę.


„Dar besimokydama Šiaulių vaikų muzikos mokykloje žinojau, kad noriu būti mokytoja.
Mano fortepijono mokytoja buvo labi švelnus, jautrus žmogus. Pamokos visad būdavo įdomios. Tai tikriausia yra viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau būtent tokią profesiją – juk vaikai neretai mėgdžioja suaugusiuosius.
Žinoma, kad šis mano pasirinkimas buvo susijęs ir su auklėjimu šeimoje, kur nuolat buvo kartojama, jog kažką pradėjus, būtinai turi užbaigti“, – teigė pedagogė.


Daugybė laimėjimų


R. Balienė ne vienerius metus mokė daugkartinę tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatę, pianistę, siekiančią įgyti atlikėjos profesiją – Juliją Rockiną. Dabar ji džiaugiasi savo ugdytinės – vos šešerių metų sulaukusios jonavietės Simonos Jefimenkaitės – rezultatais: nors visame pasaulyje siaučiantis koronavirusas apribojo ne tik renginius, bet ir kontaktinį mokymą, mažoji jonavietė sėkmingai skina laurus virtualioje erdvėje vykstančiuose konkursuose.


„Muzikuoti fortepijonu Simona pradėjo ketverių metų. Jos muzikinė karjera prasidėjo karantino metu. Dėl to jai dar neteko dalyvauti „gyvuose“ konkursuose ar koncertuose. Nepaisant to, mergaitė yra 11 respublikinių bei tarptautinių konkursų „GRAND PRIX“ bei pirmų vietų nugalėtoja. Jau pirmajame savo konkurse – „MUZIKA-@ 2020“, kuriame Simona dalyvavo 2020 metų gegužės mėnesį, ji laimėjo „GRAND PRIX“.
Vilnius, Kaunas, Praha, Viena, Zalcburgas, Paryžius, Barselona – tai miestai, kuriuose Simona savo talentu pakerėjo garbingus konkursų komisijų žiuri narius.


Ypač džiaugiuosi dviejų tarptautinių konkursų rezultatais. Vienas jų – tarptautinio interaktyvus konkurso „NOUVELLES ETOILES 2021“ (Paryžius, Prancūzija) laimėta 1 vieta ir specialus prizas, t. y., galimybė groti fortepijoninį koncertą su Novosibirsko kameriniu orkestru.
Kitas labai ryškus pasiekimas – tarptautiniame interaktyviame dviejų turų konkurse „TALENTS OF EUROPE“, vykstančiame Barselonoje (Ispanija). Jo pirmajame ture Simona laimėjo 1 vietą ir yra pakviesta dalyvauti antrame ture, kuris vyks jau balandžio mėnesį. Jau ruošiame jam naują programą“, – laimėjimus vardijo R. Balienė, pridurdama, jog tiki ir tolimesne savo auklėtinės sėkme.


„Manau, kad Simonos prigimtinis muzikalumas, darbštumas, užsispyrimas, atkaklumas, domėjimasis muzika padės jai augti ir tobulėti ne tik kaip pianistei, bet ir kitose meno bei mokslo srityse“, – kalbėjo R. Balienė.

Nauji iššūkiai – naujos galimybės

Pedagogė neslepia, kad mokytis bei mokyti groti fortepijonu nuotoliniu būdu – labai sudėtinga. Nepaisant to, ji neabejoja, jog nuotolinis mokymas atvėrė ir naujas galimybes.

„Esu nepataisoma optimistė ir man labai patinka posakis: „Jei nespėjai į traukinį, naudokis kitomis susisiekimo priemonėmis. Yra lėktuvai, laivai“.

Galiu pasakyti, kad be daugybės sunkumų, dabartinis laikotarpis turi ir savitus privalumus – neišvykstant iš namų galime „aplankyti“ daugybę šalių, dalyvauti įvairiuose konkursuose, renginiuose, seminaruose, konferencijose nuotoliniu būdu“. , – kalbėjo R. Balienė.

Pabrėžia tėvų indėlio svarbą

Kas anot pedagogės lemia muzikalių vaikų sėkmę?

„Ko gero, nieko naujo nepasakysiu. Kaip sako liaudies patarlė – ką pasėsi, tą ir pjausi. Muzika, grojimas pasirinktu instrumentu – sudėtingas užsiėmimas. Mokantis atlikimo meno, reikia labai daug kantrybės, laiko, aplinkinių palaikymo.

Tai savotiškas „darbas“ ir jis tampa dar sunkesnis, jei talento šiek tiek pritrūksta. Tačiau talentas be darbo dažniausiai didelės sėkmės neatneša. Pedagogai dažnai kartoja, kad sėkmės formulę sudaro 90 procentų darbo ir 10 procentų talento.

Tiesa, čia labai svarbus dar vienas aspektas – tėvų, šeimos požiūris į vaiko ugdymą. Ir kuomet „Sėkmės trikampio“ – vaikas, šeima, pedagogas – kraštinės yra lygios, pasisekimas bus garantuotas“, – kalbėjo R. Balienė.

Puiki terpė augti

Pasakodama apie savo pedagogės karjerą, R. Balienė džiaugiasi, kad galėjo prisidėti prie ne vienos absolventų kartos išleidimo. Remdamasi sukaupta patirtimi, ji neabejoja, kad Jonava – miestas, kuriame užaugo ir tebeauga ne vienas muzikos talentas.

,,Manau, kad buvusių auklėtinių širdelėse pasėta muzikinė sėklytė tikrai padėjo formuotis visapusiškai asmenybei, jos brandai, o muzika iki šiol užima svarbią vietą jų gyvenime.

Galiu pasidžiaugti, kad Jonava – puikus miestas. Myliu jį ir labai džiaugiuosi, kad jame gyvenu. Jame tikrai auga daugybė muzikalių asmenybių.

Manau, kad čia yra didžiulės galimybės ugdytis, tobulėti. Tik atpažinkime jaunuosius talentus, sudarykime jiems galimybę atsiskleisti, puoselėkime tuos liaunus muzikinius daigelius“, – gražių žodžių savo miestui ir kraštiečiams negailėjo pedagogė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė 

Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė"

Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė" Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė" Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė" Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė" Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė" ]]>
jonavoszinios.lt Sat, 03 Apr 2021 07:26:55 +0300
<![CDATA[MPB „Geležinio Vilko” žvalgui tarnyboje praverčia Prancūzijos svetimšalių legione įgyta patirtis]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mpb-gelezinis-vilkas-zvalgui-tarnyboje-pravercia-prancuzijos-svetimsaliu-legione-igyta-patirtis https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mpb-gelezinis-vilkas-zvalgui-tarnyboje-pravercia-prancuzijos-svetimsaliu-legione-igyta-patirtis Jaunesnysis eilinis Karolis Tendziagolskis, tarnavęs Prancūzijos svetimšalių legione, šiuo metu tarnybą atlieka „Geležinis Vilkas” brigados vadovybės Žvalgybos kuopoje. Karys dalijasi savo tarnybos patirtimi užsienyje ir skatina jaunuolius atlikti tarnybą Lietuvos kariuomenėje. 

- Kokios emocijos aplankė, kai gavote šaukimą į Lietuvos kariuomenę?

- Į Lietuvos kariuomenę ėjau savo noru. Žinojau, kur einu ir buvau tam pasiruošęs, todėl nei baimės, nei jaudulio nebuvo. 

- Ką veikėte prieš tarnybą Lietuvos kariuomenėje?

- Prieš tarnybą Lietuvos kariuomenėje tarnavau Prancūzijos svetimšalių legione. Išvykau vos tik suėjus 18. 

- Ar galite palyginti tarnybą čia ir Prancūzijos svetimšalių legione? Kiek metų tarnavote Prancūzijos legione? Ar panašios tarnybos užduotys, kasdieninė veikla?

- Prancūzijos svetimšalių legione praleidau daugiau nei aštuonis metus. Penkis metus tarnavau kalnų inžinerijoje, tris – kaip pėstininkas. Dalyvavau tarptautinėse misijose, įgijau „caporal – chef“ laipsnį, kuris Lietuvos kariuomenėje atitinka grandinio laipsnį. Tarnybos užduotys ir kasdienė veikla Lietuvoje ir Prancūzijoje skiriasi iš esmės. Prancūzijos svetimšalių legionas turi labai senas, griežtas tradicijas, kurių yra laikomasi ir dabar. Didelį skirtumą jaučiu atliekamose pratybose. Lietuvos kariuomenėje daugiau ruošiamasi gynybinei kovai, o Prancūzijos legione didesnis dėmesys akcentuojamas puolimui, ruošiamasi kovai prieš nekonvencinį priešą. 

- Kodėl grįžote atlikti tarnybos Lietuvos kariuomenėje?

- Visą gyvenimą planavau sieti savo ateitį su Lietuva, todėl įgijęs daug patirties ir žinių, nusprendžiau grįžti čia. 

- Ar kariuomenėje esantis tempas labai skiriasi nuo jūsų įprasto gyvenimo ritmo?

- Kadangi savo gyvenimą su kariuomene sieju jau daug metų, esu prisitaikęs prie tokio gyvenimo ritmo. Stebint aplinkinius galiu pasakyti, kad prie kariuomenėje esančio tempo yra labai greitai priprantama. 

- Ką išmokote naujo tarnaudamas Žvalgybos kuopoje? Gal ką pats išmokėte tarnybos draugus?

- Žvalgybos kuopoje turėjau galimybę pagilinti topografijos žinias ir įgauti išgyvenimo įgūdžių. Su tarnybos draugais dalinuosi jau turima patirtimi. 

- Kokios veiklos tarnaujant Lietuvos kariuomenėje tau itin artimos, o kurias norėtųsi praleisti?

- Itin artimos man yra taktinės veiklos. Artima yra ir visa kariuomenė, tik pandemijos laikotarpiu užsiėmimai yra riboti ir trūksta įvairovės. 

- Kokiu hobiu užsiimi laisvu nuo tarnybos laiku?

- Laisvu laiku sportuoju su savo šunimi, labai mėgstu istoriją, domiuosi ja. 

- Kaip sekasi sutarti su kuopos draugais? Kaip manai, ar ryšiai išliks ir po tarnybos?

- Su kuopos draugais sutariu labai gerai, su kai kuriais iš jų stengsiuosi palaikyti ryšį ir po tarnybos. 

- Ar po tarnybos kariuomenėje planuojate savo ateitį sieti su ja, galbūt liksite tarnauti Lietuvos kariuomenėje? Jei taip, kokį kario kelią pasirinksite – karininko ar puskarininkio? Kokias svajojate pareigas užimti Lietuvos kariuomenėje? Kodėl?

- Lietuvos kariuomenėje planuoju pasilikti ir žengti puskarininkio keliu. Norėčiau būti ten, kur savo įgyta patirtimi Prancūzijos legione galėčiau pasidalinti su Lietuvos kariais. 

- Kas jums yra patriotiškumas?

- Patriotiškumas man yra didelė vertybė. Tai apima meilę tėvynei, laisvę, šeimą, Lietuvos istoriją. Kiekvienas iš mūsų turėtų ugdyti šią vertybę ir perteikti ją jaunajai kartai. 

- Ko palinkėtumėte jaunuoliams, vengiantiems tarnybos?

- Pirmiausia palinkėčiau nebijoti tarnybos ir atlikti savo pareigą Lietuvai. Čia įgytos žinios ir patirtis gyvenime tikrai pravers. Daugelis jaunų žmonių galvoja tik ką galima gauti iš tėvynės, bet retas susimąsto, ką galima jai duoti.

- Ačiū jums už pokalbį.

 

 

 

Mechanizuotosios pėstininkų brigados (MPB)  „Geležinis Vilkas“ informacija ir nuotraukos

 

 

 

MPB „Geležinio Vilko” žvalgui tarnyboje praverčia Prancūzijos svetimšalių legione įgyta patirtis

MPB „Geležinio Vilko” žvalgui tarnyboje praverčia Prancūzijos svetimšalių legione įgyta patirtis MPB „Geležinio Vilko” žvalgui tarnyboje praverčia Prancūzijos svetimšalių legione įgyta patirtis ]]>
jonavoszinios.lt Fri, 02 Apr 2021 14:55:16 +0300
<![CDATA[Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-ausrine---kksc-komandos-kapitone-e-vaitkute-mes-ir-toliau-stengsimes-del-geriausiu-rezultatu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-ausrine---kksc-komandos-kapitone-e-vaitkute-mes-ir-toliau-stengsimes-del-geriausiu-rezultatu Neseniai praūžusiame „TOP Sport“ Lietuvos moterų tinklinio čempionate Jonavos „Aušrinė - KKSC" pelnė bronzos medalius. Komandos kapitonė Evelina Vaitkutė džiaugiasi trečiosios vietos laimėjimu, tačiau pripažįsta, kad šis varžybų sezonas nebuvo pats lengviausias. Nepaisant to, daugybę jėgų atidavusios „Aušrinė - KKSC“ merginos nesiruošia sėdėti sudėjusios rankas ir jau kuria ateities planus - šiek tiek pailsėjus, jos ketina vėl kibti į treniruotes, padėsiančias pasiruošti naujam sezonui.


Jaučia atsakomybę


E. Vaitkutė – buvusi Lietuvos jaunučių bei jaunių rinktinės narė, kuri Jonavos „Aušrinės - KKSC“ komandos dalimi tapo 2017-aisiais.


„Tinklinį žaidžiu jau 12 metų, o mano pirmosios treniruotės su „Aušrine - KKSC“ prasidėjo prieš 4-erius metus. Po truputėlį įsiliejau į komandą ir tapau jos dalimi.


Šis sezonas – pirmasis sezonas, kai buvau paskirta komandos kapitone. Manau, tai – labai atsakinga pozicija, nes tu turi ne tik vesti visą komandą į priekį varžybose, bet ir palaikyti ją treniruotėse ar už jų ribų“, – paklausta apie savo karjerą Jonavos tinklininkių komandoje pasakojo E. Vaitkutė.


Iššūkių netrūko


Mergina džiaugiasi, kad paskiriant ją kapitone, pasitikėjimą jos jėgomis parodė ne tik komandos draugės, bet ir trenerė.
Visgi, E. Vaitkutės akimis, šis sezonas komandai nebuvo lengvas.


„Komanda buvo naujai sukomplektuota ir labai jauna, kas lėmė patirties trūkumą. Nepasitikėjimas savo jėgomis ar jaudulys vis pakišdavo koją rungtynėse. Tačiau įvertinus visa tai, tik dar labiau džiaugiuosi mumis ir tuo, kad pasiekėme tiek daug –iškovojome bronzos medalius.
Žinau, kad ne vienas galvojo, jog šiais metais liksime be prizinės vietos, bet mūsų užsispyrimas ir labai didelis noras davė rezultatų.
Visos esame panašaus amžiaus ir žaidimo lygio, komandoje nebuvo vieno aiškaus lyderio. Dėl to visos stengėsi dar labiau.


Kai pradėjome žaisti lyg vienas „kumštis“, aikštelėje stengėmės viena dėl kitos, sėkmė mūsų nebe aplenkė. Neabejoju, kad tai ir yra didžiausia mūsų stiprybė“, – teigė mergina.


Puikios sąlygos


Kalbėdama apie savo komandos pasiekimus, E. Vaitkutė teigia, kad Jonavoje yra puikios sąlygos tinklininkų tobulėjimui.


„Šiame mieste yra ne viena puiki trenerė. Jos nuolat pastebi galinčius žaisti ir paruošia gerų žaidėjų. Tikiu, kad geras treneris – vienas iš svarbiausių komandos bei atskirų žaidėjų sėkmės garantų. Juk jis tave visko išmoko.


Galimybė naudotis aukšto lygio trenerių pagalba sukuria puikias sąlygas ir toliau puoselėti kokybišką tinklinio žaidimą“, – kalbėjo mergina.


Gerą nuotaiką kuria pačios


Nors dėl koronaviruso šalyje įvesti kontaktų ir renginių ribojimai tinklininkių treniruočių nepaveikė, E. Vaitkutė neslepia, kad žaidimas tuščiose salėse nėra toks smagus, koks būdavo tuomet, kai jį lydėdavo palaikantys žiūrovų šūksniai.


„Kadangi situacijos pakeisti negalime, aikštelėje bandome pačios palaikyti gerą nuotaiką, paskatinti viena kitą ir atiduoti visas jėgas.
Tiesą sakant, sezono pradžioje buvo labai keista matyti tuščias sales, bet, ko gero, prie visko priprantama ir dabar tai nekelia didelių emocijų“, – teigė E. Vaitkutė.


Motyvacijos netrūksta


Paklausta apie tai, kas skatina pačią Jonavos „Aušrinės - KKSC“ kapitonę siekti sportinių aukštumų, E. Vaitkutė įvardija kelis aspektus.


„Manau, kad kiekvienas sportininkas savyje turi išsiugdęs motyvaciją siekti kuo geresnių rezultatų. Visada norisi įrodyti aplinkiniams, kad galime padaryti tai, kas geriausia – laimėti.


Aš visada norėjau ir dabar noriu atstovauti savo miesto komandą, prisidėti prie jos pergalių ir toliau garsinti Jonavą“, – kalbėjo tinklininkė.


Mintyse – naujas sezonas


Nors paskutinės Jonavos „Aušrinė - KKSC“ varžybos vyko vos prieš keletą dienų, merginų mintyse jau sukasi planai apie naują sezoną.


„Dabar šiek tiek pailsėsime, o treneriai sukomplektuos naują komandą, kuri žais sekantį sezoną. Tikiuosi, kad vėl galėsime dalyvauti Baltijos lygos taurėje ir ten išmėginti savo jėgas iš naujo“, – ateities planais pasidalino E. Vaitkutė.


Linki būti ryžtingomis


Ko komandos kapitonė palinkėtų savo bendražygėms?


„Dar daugiau dirbti ir stengtis, o šalia to būti ryžtingomis, siekti savo tikslų, niekada nenukabinti nosies net tada, kai situacija yra labai prasta“, – pokalbį užbaigė Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų"

Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų" Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų" Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų" Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų" Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų" ]]>
jonavoszinios.lt Wed, 31 Mar 2021 10:54:11 +0300
<![CDATA[Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/tarp-politikos-istorijos-ir-mados---pokalbis-su-is-jonavos-kilusia-meda-lileikaite https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/tarp-politikos-istorijos-ir-mados---pokalbis-su-is-jonavos-kilusia-meda-lileikaite Susiskambinus su Meda video skambučiu, už jos nugaros - Vilniaus universiteto Didžiojo kiemo nuotrauka. Sutariame, kad abi labai pasiilgstame universiteto erdvių bei gyvo kontakto su dėstytojais bei studentais. Čia Meda praleisdavo itin daug laiko - bevaikščiodama tarp istorijos ir filosofijos fakultetų, besimokydama bibliotekoje. Tiesa, dabar, gyvenant karantine, mokantis bei dirbant nuotoliniu būdu, galima tikrai daugiau suspėti - Meda ne tik dirba, bet ir yra Lietuvos liberalaus jaunimo valdybos narė, daugiau laiko atranda grožinei literatūrai. Šiandien su Meda - apie studentišką gyvenimą karantine, tyrinėjamą madą, ryšius su Jonava ir daug daugiau.

Meda, šiuo metu esi ketvirto kurso bakalauro studentė, tad norėjau paklausti, kuo šiuo metu gyveni kaip studijas baiginėjantis žmogus? Ar šis laikotarpis Tau panašus į dvyliktą klasę mokykloje?

Aplinkui yra labai labai daug galimybių, pasirinkimų, variantų, ką veikti. Atrodo, ne ką mažiau nei po dvyliktos klasės. Aišku, karantinas taip atsibodo, kad šiuo metu galvoje ne kokie karjeros planai, o tolimos kelionės, išsiilgtas kultūrinis gyvenimas, daug kitokių svajonių, planų. Jaučiuosi gana entuziastingai.


Aišku, mokykloje turėjau nuostabių mokytojų, kurios mane įkvėpė pasirinkti istorijos studijas. Tačiau abitūros laikotarpis nebuvo labai malonus, universitete jaučiuosi žymiai labiau įkvėpta ir motyvuota. Todėl norėčiau tuo pačiu patarti abiturientams, kad nesileistų būti nurašomi ir išnaudotų šį laiką mus supančio pasaulio pažinimui, skaitymui.

Kokius metodus taikai dabar, karantino metu, kad pavyktų kuo lengviau išgyventi šį laikotarpį, toliau sėkmingai mokytis bei sveikai gyventi?

Man tikriausiai pats didžiausias iššūkis yra tai, kad negaliu lankytis universiteto auditorijose ir centrinės bibliotekos skaityklose, nes būtent tenais aš anksčiau susikurdavau atmosferą, kurioje man gera ir nesunku mokytis. Todėl namų aplinka kelia iššūkių ir dažnai neįpareigoja tiek, kiek norėtųsi. Taip pat mane labai dažnai kankina įvairūs egzistenciniai klausimai, tad stengiuosi stebėti, apie ką aš galvoju, užsirašyti ir vėliau analizuoti bei spręsti iškilusias problemas.


Kas man padeda? Naujos muzikos atradimas, skaitymas. Anksčiau nelikdavo laiko grožinei literatūrai tačiau dabar ją atrandu iš naujo ir išnaudoju skaitymo terapines galimybes - bandau bent trumpam atsiriboti nuo savų problemų ir mėgautis kitų istorijomis. Be to labai padeda nors ir nuotoliniai, bet pokalbiai, diskusijos su draugais, o dabar jau galima ir išeiti pasivaikščioti bei padiskutuoti, tai tikrai suteikia energijos. Labai džiaugiuosi, kad galiu grįžti į savo gimtąjį kraštą, tenais pasidžiaugti gamta, savo brolių ir sesės kompanija, juos įkvėpti. Taip atsiranda balansas tarp mokslų, darbo ir visuomeninės veiklos.


Manau, kad svarbiausia yra laiko planavimas - viską susidėlioti apgalvotai, nepamiršti laiko pertraukoms, poilsiui, fizinei veiklai. Na, ir 8 valandos miego per parą bei nuolatinis svajojimas apie ateitį, kas neleistų pasiduoti negatyvioms? mintimis.

Gal galėtum pasidalinti paskutiniais atradimais muzikoje ir literatūroje?

Pastarosiomis savaitėmis labai daug klausau The Cure ir The Smiths, aštunto ir devinto dešimtmečio roko grupių. Nors tai britiškos grupės, jų besiklausydama jaučiuosi kaip Berlyne važiuodama metro, iki karantino dažnai lankydavau šį miestą. Taip pat stengiuosi klausytis daugiau klasikinės muzikos - paskutinis mano atradimas yra Max Richter perkomponuoti Vivaldi Metų laikai. Kalbant apie literatūrą, šiuo metu skaitau Gabijos Grušaitės romanus. Nors šios knygos galėtų pasirodyti kiek popsinės, tačiau jose yra gana daug įvairių simbolių, jauno žmogaus, turinčio įvairiausių galimybių, egzistenciniai klausimai. Pastarieji yra gana artimi ir man pačiai, todėl labai malonu skaityti. Perskaičiau „Neišsipildymą” ir dabar baigiu skaityti „Stasį Šaltoką”.

Be to, kad baigi studijas, turi ir ne vienas atsakingas pareigas – taip pat dirbi bei esi Lietuvos liberalaus jaunimo valdybos narė, atsakinga už programų ir biuro koordinavimą. Ką šis pavadinimas slepia, kokios tai pareigos? Aišku, jeigu tai ne paslaptis.

Tai tikrai ne paslaptis, mes esame atvira organizacija. Šiuo metu aš koordinuoju mūsų biuro veiklą. Tai darinys, kur yra susirinkę ambicingiausi liberalaus jaunimo skyrių nariai – čia jiems suteikiame galimybę atlikti įvairias jaunimo politikos užduotis nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, augti kaip asmenybėms bei mokytis. Dauguma dalykų mūsų organizacijoje vyksta pagal mentorystės principus - esu sukūrusi programą, kurioje orientuojame žmones į veiklos bei domėjimosi sritis, kurios juos traukia. Domimės, kaip jiems sekasi, stengiamės palaikyti, analizuoti, skatiname refleksijos ir grįžtamojo ryšio kultūrą. Taip pat skatiname daugiau skaityti tiek naujienų, tiek klasikinių liberalizmo autorių, diskutuoti, gilintis į tai. O jeigu konkrečiau, tai turiu pasirūpinti darbų planavimu ir užtikrinti, kad augtų jauna karta mūsų organizacijoje. Po programomis slypi visų mūsų renginių įgyvendinimas - tai tiek kontaktavimas su svečiais, lektoriais įvairiems mokymams, konferencijoms ir kitiems renginiams bei ieškojimas alternatyvų, kaip tas veiklas padaryti įdomesnes, prasmingesnes.

Kiek žinau, prie šios organizacijos prisijungei dar būdama mokykloje – kaip nusprendei tai padaryti?

Visų pirma, turėjau gana daug draugų meno mokykloje - jie buvo tikrai atviros ir drąsios asmenybės, turinčios ganėtinai platų požiūrį į pasaulį. Atėjo ir tas laikas, kai devintoje-dešimtoje klasėje kartu su jais pradėjome daugiau įsitraukti į visuomeninę veiklą, burtis į bendruomenes, kurios daro pokyčius mieste, inicijuoja įvairias veiklas. Turėjau labai didelį norą kažką keisti, pati motyvuoti kitus žmones ir palikti kažką po savęs Jonavoje. Maniau, kad būtent Jonavos liberalus jaunimas yra puiki vieta tam. Nors tada dar neturėjau lyderystės patirties, išėjo taip, kad teko perimti organizacijos valdymo vairą. Buvau pirmininke dvejus metus. Per juos subūrėme tikrai didelę bendruomenę aplink mus, kuri, manau, mieste įsimins dar ilgam. Tikiuosi, kad naujoji karta nepasiduos pandemijos demotyvacijai ir vedini liberalizmo idėjų toliau aktyviai veiks Jonavoje.

Kokie yra keli svarbiausi dalykai, kuriuos išmokai per šiuos ilgus metus Lietuvos liberaliame jaunime?

Manau, kad visų pirma tai nuoširdumas, gebėjimas bendrauti empatiškai, įsiklausyti. Stengtis būti taikiam, kad tavimi pasitikėtų kiti žmonės ir kartu galėtumėte siekti bendrų tikslų. O antra - argumentų svarba. Vis tiek tenka atstovauti tam tikras idėjas ir negali apie jas šnekėti paviršutiniškai. Visad turi būti pasiruošęs ir turėti, ką pasakyti. Manau, kad tai iš dalies lėmė ir mano studijų pasirinkimą.

Atsižvelgiant į tai, kad tiek laiko jau esi Liberalaus jaunimo narė, taip ir norisi paklausti, kodėl studijuoji istoriją Vilniaus universitete, o ne, tarkim Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute ar Teisės fakultete?

Tarp kitko, Lietuvos liberalus jaunimas buvo įsteigtas būtent vienoje iš Istorijos fakulteto auditorijų, 1991 m. sausio 13-osios išvakarėse, tuo metu jis vadinosi Vilniaus liberalaus jaunimo klubu.


Aktyviai svarsčiau apie studijas politikos mokslų studijas, tačiau taip likimas ir stojimų rezultatai suklostė, jog pasirinkau istorijos bakalauro studijų programą. Kadangi nebuvau pilnai apsisprendusi, ar ateitį norėčiau sieti su politika, pagalvojau, kad ir istorijos studijos yra vieta, kur galėčiau tobulėti. Maniau ir tebemanau, kad istorijoje gali vertinti dalykus iš daug platesnės perspektyvos analizuojant tapatybę, įvairias skirtingas patirtis. Gali daug drąsiau mąstyti apie dalykus ir turėti daug svaresnių argumentų. Tampi labiau kritišku, išmoksti mąstyti. Gebi ir be abejo tau yra žymiai svarbiau ieškoti patikimų šaltinių. Išmoksti interpretuoti. Istorija yra žymiai platesnis ir universalesnis mokslas.

Istorijos visgi Tau nepakako – pasirinkai filosofijos gretutines studijas. Kodėl?

Pirmame kurse atėjau į fakultetą nusiteikusi galbūt nelabai entuziastingai, maniau, kad istorija yra sausas mokslas. Galvojau, kad man galbūt reiktų plačiau susipažinti su žymiaisiais filosofais, išnagrinėti jų darbus, išmokti geriau samprotatuti, nes, manau, tuo metu man to trūko. Tam neturėjau erdvės mokykloje, tad galvojau, kad filosofija užpildysiu spragas. Tuo labiau man patiko ir siūloma programa. Sužinojusi apie gretutines studijas nusprendžiau išnaudoti kelyje pasitaikiusią galimybę. Manau, kad tai buvo vertinga patirtis, nes išmokė logiškai dėlioti sakinius, mintis, turėti svaresnių argumentų, išmokau palyginti skirtingus požiūrius.

Dar įvadinėse paskaitose mums doc. dr. Nerijus Šepetys pabrėžė – filosofija – abstraktybė, istorija – konkretybė. Ar nesunku studijuoti šiuos du mokslus greta? Kaip jie sąveikauja?

Tai, sakyčiau, labai vienas kitą papildantys dalykai. Filosofijos studijose taip pat mokėmės chronologiškai - nuo Antikinės Graikijos mąstytojų iki naujausiųjų laikų. Tie laikotarpiai labai sutapo su tuo, ką studijavome Istorijos fakultete, tad buvo labai įdomu matyti, kaip istoriniai įvykiai atsispindi to meto filosofinėje mintyje ir atvirkščiai. Manau, tai labai papildė mano suvokimą.

Kokios temos filosofijoje tave labiausiai domina?

Mane labiausiai žavi ir intriguoja šiandien aktualios temos, kurios atsiskleidžia postmodernizmo filosofijoje ir nagrinėja visuomenės vartotojiškumą, vertina kultūros įtaką ir suvokimą, globalizacijos bei kapitalizmo reiškinius. Man labiausiai įsiminė Jean Baudrillard, Gilles Deleuze.

Palieskime, sakyčiau, ir tam tikrą Tavo aistrą bei istorijos tyrinėjimų sritį – madą. Ar susidomėjimas šia sritimi atsirado bestudijuojant ir betyrinėjant, ar kaip tik – pasirinkai tyrinėti tai, kas Tave jau kurį laiką traukia?

Mada domiuosi jau gana ilgai. Vaikystėje norėjau būti dizainere, pamenu, kaip pradinėse klasėse su klasioke ruošėme madų žurnalą, kuriame analizavome mados tendencijas. Labai džiaugiuosi, kad jis neišvydo dienos šviesos (juokiasi). Ilgainiui ši aistra buvo kiek apleista, pakeista kitais dalykais, bet man vis tiek visada rūpėdavo, kaip žmonės apsirengę. Ne dėl to, kad jie būtų apsirengę gražiai ar sektų kažkokias tendencijas, bet dėl to, nes, manau, apranga gali atskleisti žmonių vertybes, istoriją, pasaulėžiūrą. Tai, sakyčiau, daug prisidėjo prie dabartinio pasirinkimo tyrinėti madą.


Pirmaisiais studijų metais nelabai gilinausi į mados istoriją, bet kai prieš pusantrų metų pradėjau dirbti Vinted, supratau, kokia yra mados reikšmė - ji yra ir kasdienybės, ir gyvenamo laikmečio atspindys. Iš aprangos galime pamatyti, kuo tuo metu gyveno žmonės, kokios idėjos vyravo. Kai pasirinkau tyrinėti šią sritį, galvojau, jog tai bus kažkas naujo, atradimai su daug erdvės interpretacijai, analizei ir kitokia tema nei daugumos studentų - visi aplinkui mane domėjosi partizaniniais karais, LDK istorija ar modernizmu.

Gal galėtum plačiau papasakoti, į kokius aspektus mados istorijoje giliniesi Tu pati?

Tyrinėjant sovietmečio madą mane labiausiai domina vartojimo aspektas, kaip visuomenė priima madą ir kokia yra jos svarba. Ar jiems yra svarbu rengtis madingai, ar išsiskirti? Kokią įtaką tam daro valdžia bei kitos institucijos, nuomonės formuotojai ir t.t.?
Mano pačios bakalaurinis darbas bus apie šiuolaikinio jaunimo santykį su 7-8 dešimtmečių mada, kadangi ji yra ganėtinai populiari šiomis dienomis. Norėsiu išsiaiškinti, kokios vertybės tai skatina, kokį vaidmenį čia užima nostalgija, estetika ir kokią įtaką daro vartojimo tendencijos.


Mane taip pat žavi mados kaip pasipriešinimo tam tikrai tvarkai veiksnys. Septintajame dešimtmetyje žmonės pradėjo drąsiau rengtis ir kitaip, negu atveždavo į deficitines parduotuves. Kaip žinome, sovietinė valdžia su tuo kovojo. Čia pasireiškia mados galia.
Labai įdomus yra ir mados žurnalų reiškinys, nes būtent per juos Lietuvą pasiekdavo informacija apie aprangos tendencijas, ateinančias iš Vakarų. Tačiau jos vėluodavo bent 7-8 metus, dažniausiai būdavo supaprastinamos. Žurnaluose vyravo daugiausiai audinių išvaizdos, siluetų aprašymai - žmonės bandydavo pagal juos patys pasisiūti drabužius, o ne įsigyti, kaip dabar įprasta.

Kas tyrinėjant šias temas Tave labiausiai sudomino?

Kalbant apie tarpukario madą man labai įstrigo atmintyje 1929 m. įvykęs madų teismas, kai korporacija „Gaja” apkaltino madą nepadorumu, nehigieniškumu ir neestetiškumu. Šios korporacijos nariai buvo ganėtinai konservatyvaus mąstymo, o mada tuo laikotarpiu Lietuvoje tikrai pradėjo laisvėti, atsirado daug elegantiškesni siluetai. Čia išryškėja visuomenės susipriešinimas mados klausimu. Na, o vėlyvuoju sovietmečiu mane sudomino ir tai, jog tuo metu Lietuvoje propaguojami kaip priedanga tautiniai elementai buvo pasitelkti ir madoje - tai lietuviškas audinys linas, tautiniai raštai.

Grįžkime prie Tavo šaknų – Jonavos. Koks Tavo santykis su gimtine dabar, po kelių metų gyvenimo Vilniuje?

Labai noriu pasidalinti tokia nelabai patogia situacija, su kuria susidūriau šią vasarą. Kalbėjausi su pirmąja Lietuvos Respublikos ponia Diana Nausėdiene jaunimo organizacijų renginyje - mes ją patys užkalbinome, norėdami išreikšti savo požiūrį ir jinai paklausė, iš kur aš iš tikrųjų esu kilusi. Pasakiau, kad iš Jonavos krašto. Jinai nustebo ir paklausė, ar man nebuvo sunku prisitaikyti atvažiavus iš provincijos į Vilnių. Aš šiek tiek įsižeidžiau, nes manau, kad Jonava yra labai kultūringas miestas ir sostinės gyventojai per daug nesiskiria nuo jonaviečių. Man tikrai nebuvo sudėtinga atvažiavus į Vilnių.


Grįžtant prie santykio su Jonava, mano abidvi šeimos pusės yra kilusios iš Jonavos, čia tebegyvena ir mano seneliai iš abiejų pusių, ir didelė dalis giminių. Taip pat mano santykį su Jonava labai stiprina sentimentai tam tikroms vietoms. Pamenu, kaip nuo mažens tekdavo lankyti šokių kolektyvą kultūros centre, tad visi koridoriai ir užkulisiai man yra mintinai žinomi. Vėliau lankiau ir Janinos Miščiukaitės meno mokyklą, kurioje praleisdavau daug laiko, sukūriau labai daug gražių ir tvirtų draugysčių, kurias dar puoselėju iki dabar. Vis svajoju, kaip po karantino galėsiu aplankyti savo mokytojas meno mokykloje, nes, manau, ta vieta labai stipriai suformavo mane, mano požiūrį į kultūrą, meną, išmokė bendrauti su žmonėmis. Dar, manau, kad svarbu paminėti ir „Achemą, kadangi mokiausi tokioje neformalaus švietimo institucijoje, kuri tuo metu vadinosi „Achemos mokymo centras”, vėliau „Žalioji karta”. Tenais taip pat puoselėjome stiprų ryšį su mokytojais ir net turėdavome ekskursijų į pačią įmonę.


Neseniai pradėjau skaityti Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Miestelio romansas”, kurio veiksmas vyksta Jonavoje, aprašoma Jonavos žydų situacija. Nors romane nėra visas dėmesys skiriamas miestui, tačiau man labai įdomu, kaip mūsų kraštas yra suvokiamas literatūroje. Tad dabar, sakyčiau, stiprinu savo ryšį su gimtuoju kraštu.

Tavo geografija Jonavos krašte yra gana plati - esi iš Išorų kaimo, po pamokų laiką leidai Jonavoje, o mokyklą baigei Karmėlavoje. Kaip istorijos studentė – ką galėtum patarti aplankyti šiomis dienomis Jonavos krašto gyventojams, o ką – niekada čia nesilankiusiems asmenims?

Labai sunku išsirinkti. Norėtųsi pasiūlyti ir gamtinių objektų, nes mano tėvai yra miškininkai ir nuo mažens esu visą kraštą išvažinėjusi kiaurai. Tad jonaviečiams, ypač rečiau išlendantiems iš miesto, turbūt parekomenduočiau netoliese vis dar veikiančio poligono esančią Dumsių kopą, nuo kurios atsiveria vaizdinga panorama ir atrodo, kad esi Nidoje. Žmonėms, kurie dar nėra buvę Jonavoje arba nėra jos atradę, manau, kad būtų verta aplankyti Jonavos senamiestį, kuriame stovi žydų namų pastatai. Taip pat miestelyje yra dvi apleistos sinagogos. Labai gaila, kad joms yra skiriama mažai dėmesio. Norėtųsi, kad jos atsigautų ir kad kada nors jose tvyrotų bent truputis kultūrinės dvasios. Tuo pačiu gilinantis į žydiškąją Jonavos istoriją, verta užlipti ir į Jonavos žydų kapines, kurios yra ganėtinai apleistos, per daug neišpuoselėtos, bet jose tvyro tokia mistinė atmosfera. Šalia senamiesčio yra ir klasicistinė Jonavos bažnyčia, turinti požemius, kuriuose irgi yra įdomių išlikusių labai senų objektų. Tiesa, ten reikėtų įeiti su gidu arba zakristijonu.

Tiek šiam interviu, tiek Tavo bakalauro studijų metams Vilniaus universitete einant į pabaigą – kaip apibūdintum šį studijavimo, o kartu juk ir studentavimo laikotarpį? Kuo jis ypatingas?

Manau, kad tai buvo įdomiausi metai mano gyvenime. Buvo ir labai sudėtingų, ir labai džiaugsmingų akimirkų. Tai tikrai savęs pažinimo laikotarpis. Mano integracija į universitetą šiek tiek skiriasi nuo mano kursiokų - negyvenau bendrabutyje, iš karto stengiausi gyventi savarankiškai. Teko gyventi ir vienuolyne, studenčių bendruomenėje, tai buvo labai įdomi ir naudinga patirtis. Bėgant laikui įsitraukiau į pačio universiteto gyvenimą, o įsimintinos istorinės universiteto erdvės mane labai įkvėpė mokytis ir dirbti jose. Studijuodama čia išmokau geriau bendrauti su žmonėmis, atrasti bendrų temų, kuriomis būtų įdomu diskutuoti, anksčiau man tai būdavo sudėtinga. Juk istorija yra labai platus mokslas. Tuo ir džiaugiuosi.

Ačiū už pokalbį.

Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite

Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 22 Mar 2021 14:19:14 +0200