Jonavos žinių naujienos https://www.jonavoszinios.lt/naujienos Jonavos rajono naujienos lt <![CDATA[Ar mokytojo profesija – visam gyvenimui?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ar-mokytojo-profesija-visam-gyvenimui https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ar-mokytojo-profesija-visam-gyvenimui Mokytojas – tai profesija, kuriai reikia empatijos, pastabumo, lyderystės. Savybių, praverčiančių ne tik mokykloje, bet apskritai kasdienybėje, žmogaus karjeroje. Tad ar būna buvusių mokytojų, o gal mokytojas – profesija visam gyvenimui? 

 

Šia tema kalbėtasi su trimis savo patirtimi pasidalinti sutikusiais pašnekovais, mokytojais: Miša Jakobu, buvusiu ilgamečiu Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos direktoriumi, matematikos mokytoju, šiuo metu didelės korporacijos administracijos direktoriumi, Andriumi Bautroniu, Raseinių meru, istorijos mokytoju bei Simonu Šabanovu, Vilniaus universiteto dėstytoju, geografu, mokymo turinio ekspertu, tiesiog mokytoju, įvertintu Metų mokytojo apdovanojimu. 

 

Ar lengva tapti mokytoju-legenda? 

 

Mokytojo profesija – viena iš tų, kurią pasirinkęs gali tapti legenda, kurios darbo rezultatus atspindi auklėtų mokinių pasiekimai, išlikę šilti prisiminimai. Tad kas yra geras mokytojas ir kaip tapti pedagogu-legenda, pašnekovų teiravosi laidos vedėja Rasa Jusionytė. 

 

„Kad mokiniams taptum legenda tu turi ne tik mokyti, bet ir išmokyti, turi tapti savu, išmokti gyventi mokinių gyvenimą. Mokytojas turėtų jausti atsakomybę už vaikų ateitį, nes tu esi pirmasis konsultantas, kuris mato vaiką ir gali jam patarti svarbiais gyvenimo klausimais. Jei pavyksta tai atlikti, įsijausti į savo mokinių gyvenimą – patys vaikai pasako apie tave, kad esi legenda“, – pasakoja M. Jakobas 

 

Tuo tarpu Simonas pasidalino mintimis, kad geri mokytojai – tai įvairūs mokytojai. 

 

„Mokiniai turi sutikti įvairių mokytojų, taip jie susipažįsta su gyvenimu, supranta, kad žmonės yra skirtingi. Vieni mokytojai labai griežti ir dėl to gerbiami, kiti su pasauliu supažindina atviriau, gal suteikia mažiau žinių, bet perteikia konkrečias patirtis. Ta įvairovė yra geriausia mokiniui“, – svarstė Š. Šabanovas. 

 

Profesija, kurioje išmokstama spręsti problemas 

 

Neretai manoma, kad pagrindinis mokytojo tikslas paruošti vaikus egzaminams. Akcentuojami balai, rezultatai, pasiekimai. Bet išties daug didesnė šios profesijos vertė – žmogaus auginimas ir pagalba sprendžiant vaikų problemas, kartais susijusias visiškai ne su pamokų turiniu, o su sudėtingais asmeniniais skauduliais. Laidoje aiškinamasi, kaip reaguoti į problematiškus ar sunkiai atsiveriančius mokinius. 

 

„Mokytojo tikslas turėtų būti ne perteikti žinias, o įkvėpti vaikus. Net ir ne pamokų metu mokytojai toliau mąsto, kaip suvaldyti klasę, kaip išspręsti konfliktinę situaciją, kaip įkvėpti abejingesnius mokinius. Šie gebėjimai spręsti sudėtingas situacijas, susitarti vėliau praverčia net ir išėjus iš mokyklos“, – mintimis dalinasi mokytojas Simonas. 

 

Tuo tarpu Raseinių meru dirbantis buvęs mokytojas A. Bautronis dalinosi prisiminimais, kaip jis spręsdavo savo mokinių problemas, dirbdamas istorijos mokytoju. 

 

„Matydamas vaikus, kuriems kažkas negerai, kažkas nesiseka, visada taikydavau metodą pasilikti juos po pamokų. Tuo metu su vienu ar keliais mokiniais mažiausiai kalbėdavom apie pamokas ar mokyklą. Kalbėdavom apie draugus, šeimą, laisvalaikį. Galų gale juos parveždavau iki namų. Taip atsiranda nepaprastai svarbus ryšys. Riba tarp mokytojo ir mokinio turi būti. Bet ta riba – tai ne baimė, o pagarba. Tuomet išsprendžiamos visos problemos“, – teigė A. Bautronis. 

 

Apie būtiną ryšio kūrimą su moksleiviais kalbėjo ir Miša Jakobas, sukaupęs ilgametę mokytojavimo patirtį. 

 

„Šiandienos vaikai iš tikrųjų turi daug rūpesčių ir problemų. Tam ir esi mokytojas, kad gebėtum skaityti iš akių, suprasti, kas slegia vaiką ir kuo jam gali padėti. Visada praeidamas pro susirūpinusį vaiką kviesdavau žmogiškai pasikalbėti. Prašydavau sakyti tiesą ir prisiekdavau padėti. Mokytojas turi būti tėviškas, mylėti vaiką, tuomet viskas bus gerai,“ – kalbėjo M. Jakobas. 

 

Specialybė, kurios nesuvaidinsi 

 

Mokytojo profesija yra įdomi ir tuo, kad joje sunku apsimesti, kuo nesi. Nuoširdumas, gebėjimas nuolat jausti jaunų žmonių gyvenimus, paprastumas – tai labai svarbios mokytojui savybės.  

 

„Svarbiausia yra nebūti piktam, gerbti mokinį. Nepamiršti, kad visi buvome vaikais, nežiūrėti į moksleivius iš aukšto. Sugebėkim „įbristi“ į vaiko batus. Kuo mokytojai bus paprastesni, tuo bus didesnė darbo sėkmė. Vaikas labai greitai atskiria, ar tu esi nuoširdus. Vaidinti šioje profesijoje nepavyks. Turi parodyti savo širdį: pakviesti pietų, aplankyti ligoninėje, paklausti, kaip jaučiasi. Tai yra visų svarbiausia“, – pataria mokytojas Miša. 

M. Jakobui pritaria ir mokytojas Andrius, prisimindamas bendrystės ir nuoširdumo darbe rezultatus.

 

„Su sunkesnėmis klasėmis rezultatų turi siekti kartu, „sirgti“ už savo mokinius. Sakyti, kad ne jūs turite padaryti, ne jūs turite pasiekti, bet mes kartu susiimkime, padarykime, susitvarkykime, viskas bus gerai. Turi pats parodyti, kodėl tai yra naudinga ir reikalinga. Tada vaikai stengiasi dėl savęs, įgyja motyvaciją“, – sako A. Bautronis. 

S. Šabanovas atkreipė dėmesį, kad ne mažiau svarbu išgyvendinti savybę tarpusavyje lyginti mokinius ir klases. Lyginimasis su kitais dažniausiai atneša daugiau žalos nei naudos. Turi atrasti savitą mokinio „cinkelį“, skatinti vaiko autentiškumą, atrakinti asmenybę.

 

Lyderystė – natūrali mokytojo savybė 

 

Toliau laidoje pašnekovai aptaria lyderystės svarbą mokytojo profesijoje ir kaip lyderystė šiame darbe pasireiškia. 

 

„Jei tu ateini į mokyklą ir joje dirbi bent keletą metų, jautiesi gerai, vadinasi savyje natūraliai turi lyderio savybių. Ir, beje, tą lyderystę perduodi mokiniams, demonstruoji, kaip reikia elgtis skirtingose situacijose. Juk kiekvienas mokinys turi savo iššūkių. Lyderio pareiga yra pakalbinti, bendrauti, išgirsti ir padėti, bet ne išspręsti. Mokytojas turi duoti įrankius“, – savo įžvalgomis dalinasi S. Šabanovas. 

 

Tinklalaidės vedėja Raseinių rajono mero Andriaus pasiteiravo, ar yra didelis skirtumas būti lyderiu klasėje ir vadovauti visam miestui? 

 

„Mano paties pamokos, kaip žmogaus, kaip mokytojo man labai praverčia dabartinėse pareigose. Kuomet mokai – labai daug išmoksti. Pamokų metodus naudoju ir šiandienos darbe. Reikėdavo „uždegti“ 30 mokinių bendram tikslui. Šiandien turiu susitikimus su darbuotojais, gyventojais, kurie kartais ateina nepatenkinti, pikti. Reikia rasti raktinį žodį, kurį panaudojus turi suteikti viltį, sukelti pasitikėjimą, kad viskas bus gerai, įkvėpti darbams,“ – lyderystės ypatybėmis dalijosi Raseinių meras. 

 

Įvaizdis taip pat nėra paskutinėje vietoje, norint pasiekti, kad tavimi pasitikėtų mokiniai, bendradarbiai, kad taptum aplinkiniams autoritetu. 

 

„Mokytojas yra klasės „influenceris“. Kiekvienas sakinys, kiekvienas tavo pasakytas žodis turi labai didelę reikšmę. Turime būti labai atsargūs, apmąstyti savo žodžius. Reikia mokytis visą gyvenimą, stebėti nuostabų pasaulį, tada gali būti ir mokytoju, ir meru, ir premjeru“, – kalbėjo M. Jakobas. 

 

Daugiau apie mokytojo profesiją, pedagogikos studijas – kitose tinklalaidėse. Jų galite klausyti „Spotify“ paskyroje „Mokysiu“ arba „YouTube“ platformoje Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paskyroje. 

 

Ar mokytojo profesija – visam gyvenimui?

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 16 Jul 2021 08:43:38 +0300
<![CDATA[JKKSC vaikų krepšinio treneris: ,,Laimėjimai visada atneša džiaugsmą ir motyvaciją, pralaimėjimai – pamokas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jkksc-vaiku-krepsinio-treneris-laimejimai-visada-atnesa-dziaugsma-ir-motyvacija-pralaimejimai-pamokas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jkksc-vaiku-krepsinio-treneris-laimejimai-visada-atnesa-dziaugsma-ir-motyvacija-pralaimejimai-pamokas Jonaviečiai ir toliau gina sportiškiausio miesto titulą: Jonavos kūno kultūros ir sporto centro (JKKSC) auklėtiniai pateko į stipriausią moksleivių krepšinio lygą – ,,MKL A-divizioną“. Komandos treneris Tomas Kepežinskas didžiuojasi savo auklėtiniais ir džiaugiasi tuo, jog sportuojantis jaunimas Jonavoje turi puikiais sąlygas tobulėjimui.


Tėvo pėdomis


Tomas Kepežinkas – Jonavos kūno kultūros ir sporto centro vaikų krepšinio treneris bei Jonavos Senamiesčio gimnazijos kūno kultūros mokytojas. Kaip pasakoja jis pats, krepšinis jo gyvenime atsirado dar vaikystėje – įkvėptas tėvo, jis paprašė šeimos užrašyti jį į krepšinio būrelį.


,,Kai buvau visai mažas, mes su šeima gyvenome Marijampolėje. Mano tėtis buvo sportiškas ir nors jis žaisdavo futbolą, tinklinį bei propagavo kitas sporto šakas, labiausiai jam patiko krepšinis. Jis su draugais Marijampolėje žaisdavo mėgėjų lygoje, o į varžybas vesdavosi ir mane. Sulaukęs 7-erių, būtent tokio amžiaus, kai priimdavo į krepšinio treniruotes, paprašiau, jog tėvai užrašytų mane į krepšinio būrelį.


Kadangi tuomet jau gyvenome Jonavoje, pradėjau lankyti Jonavos kūno kultūros ir sporto centre trenerio Oto Graudinio vedamas treniruotes. Kaip mokykloje praleidau 12 metų, taip ir krepšinyje... Per tą laikotarpį pasikeitė ne vienas mano treneris, tačiau didžiausių pasiekimų pasiekiau su Arūnu Kačenausku. 


Šiuo metu mes abu dirbame JKKSC, tad esame kolegos“, – pasakojo T. Kepežinkas.


Suviliojo pedagogo profesija


Baigęs mokyklą, T. Kepežinskas įstojo į Lietuvos sporto universitetą.


,,Jame mokiausi sporto pedagogiką. Mano apsisprendimą palaikė ir mano artimieji.
Studijuodamas paskutiniajame kurse, buvau rekomenduotas į Jonavos lopšelio-darželio „Lakštingalėlė“ sporto trenerio vietą. Pastarasis ieškojo būtent tokio specialisto. 


Dirbdamas su mažais vaikais, ,,Lakštingalėlėje“ praleidau nuostabius 6-erius metus. Galima sakyti, kad būtent čia susiformavo mano, kaip pedagogo, asmenybė. 


Kai baigiau studijas, būsimų kolegų užtarimu gavau pirmąją savo JKKSC krepšinio auklėtinių grupę. Taip pamažu ir dėliojosi mano kaip trenerio kelias“, – prisiminė vaikinas.

Užaugo treniruojami


7-erius metus JKKSC dirbantis jonavietis šiuo metu treniruoja tris vaikų grupes.


,,Tai – 2006-aisiais, 2007-aisiais ir 2011-aisiais gimę jaunuoliai. Nuo rudens vyriausieji jau tampa gimnazistais, o susibūrėme tada, kai jie buvo vos antrokai. 


Tiesa, yra vaikų, kurie augo su mano treniruotėmis nuo mažų dienų – treniravau juos dar darželyje“, – kalbėjo treneris.

Motyvacijos nepritrūko


T. Kepežinskas džiaugiasi savo auklėtinių pasiekimais.


,,Šie metai nebuvo lengvi – žaidėme, kai žiemos sezonu dėl koronaviruso be kontaktinių treniruočių praleidome 4 mėnesius. 


Visgi, be galo didžiuojuosi savo vyriausiais auklėtiniais, kurie sugebėjo rasti motyvacijos ir jėgų sėkmingai užbaigti sezoną. 


Moksleivių krepšinio lyga turi du divizionus – A ir B. A-divizione rungtyniauja 12 stipriausių tų metų Lietuvos komandų , o B-divizione žaidžia keturi pogrupiai: vidutiniškai po 8–10 komandų.


Jei nori patekti į aukštesnį divizioną, turi aplenkti kone 40 kitų miestų komandų. Simboliška, kad šie metai tokie, jog mūsų miesto pagrindinė komanda pateko į ,,LKL“, t. y. į stipriausią lygą Lietuvoje.


Taip ir mūsų 2006-aisiais metais gimę vaikai šiemet pateko į, galima sakyti, vaikų „LKL“. Kalbu apie  stipriausią moksleivių lygą – ,,MKL A-divizioną“. Tai labai džiugina“, – kalbėjo treneris, pridurdamas, kad jo treniruojami jaunuoliai rungtyniauja ne tik Lietuvoje. 


,,Vykstame ir į tarptautines varžybas. 2019-aisiais metais Čekijoje „ Easter euro basket 2019 Prague“ turnyre tapome čempionais“, – pasakojo T. Kepežinskas.


Nelengvas darbas


Treneris neslepia, kad matant savo auklėtinių sėkmę, jį užplūsta ne tik džiaugsmas, bet ir pasididžiavimas savo komanda, pagarba jai. Nepaisant to, jis neabejoja, jog laimėjimai nėra svarbiausia siekiamybė.


,,Tačiau po sėkmių gali būti ir nesėkmės. Juk komandų sėkmę lemia begalė niuansų: traumos, ligos ir pan. 


Žinodamas tai, pralaimėjus tikrai nepuolu liūdėti. Tuo labiau tu negali parodyti vaikams, jog viskas yra blogai. Tu esi treneris ir turi juos motyvuoti, užkurti ir neleisti per daug nukabinti nosies.


Toks jau yra tas trenerio darbas, kurio negali pavadinti lengvu. Kol komanda laimi, tu esi puikus treneris, tave gerbia dauguma žmonių, tačiau padaryta viena klaida ar nesėkmė ir tu – jau blogas. 


Dėl to nemėgstu ilgai džiaugtis laimėjimais. Manau, jog svarbiausia kelti naujus tikslus, siekti jų ir tai nebūtinai turi būti pergalės.


Laimėjimai visada atneša džiaugsmą ir motyvaciją, o pralaimėjimai – pamokas“, – teigė vaikinas. 


Nelaiko savęs griežtu


Koks T. Kepežinskas yra krepšinio treniruotėse? Kas jam pačiam yra geras treneris?


,,Manau, kad aš esu emocionalus treneris. Toks buvau ir kaip žaidėjas. Tačiau nelaikau savęs griežtu. 


Yra ribos, kurių stengiuosi neperžengti. Nors esu reiklus ir visą laiką sakau žaidėjams, kad treniruotėse ir varžybose jie turi elgtis taip, kaip reikia, laikytis reikalavimų, paisyti mano užduotų užduočių, persirengimo kambaryje mes galime kalbėtis kaip draugai. Visi pykčiai turi likti aikštelėje. Po laimėjimų neretai kartu važiuojame suvalgyti picų ar nuveikiame kažką smagaus.


Mano akimis, geras treneris – greitai besimokantis žmogus, sugebantis greitai persiorientuoti besikeičiančiose aplinkybėse, priimantis naujoves, mokantis matyti žaidėjų stipriąsias ir silpnąsias puses, gerai komunikuojantis...


Manau, kad kiekvienas geras treneris bent kažkiek gyvena krepšiniu“, – kalbėjo jonavietis.

Nauda - ne tik kūnui


Pasakodamas apie savo trenerio patirtį, T. Kepežinskas įvardija ne vieną sporto jauname amžiuje privalumą.


,,Nuo sėdėjimo namuose prie kompiuterių, prie pamokų ar prie kompiuterinių žaidimų, vaikų sveikata prastėja. Dėl to auga viršsvoris, prastėja ištvermė, greičiau pavargstama, vaikas tampa irzlesnis, piktesnis. Treniruotės teigiamai veikia visus įvardytus, šiais laikais itin dažnai matomus, sėslaus gyvenimo iššūkius.


Be viso to, treniruotės ir sportas suteikia galimybę ugdyti socialinius įgūdžius: čia susirandame draugų, kurie dažnai lieka visam gyvenimui. Sportas taip pat padeda ugdyti discipliną, pareigingumą, atsakomybės jausmą. Taigi nauda – visokeriopa“, – neabejoja treneris.

Siūlo pabandyti


Ką T. Kepežinskas pasakytų tiems jaunuoliams, kurie svarsto apie krepšinio treniruotes, tačiau dvejoja?


,,Visai nesvarbu, ar tu tapsi garsiu krepšininku, ar tiesiog treniruotėse patirsi judėjimo džiaugsmą. Žaisdamas krepšinį tu išmoksi sąžiningai varžytis, įgysi naujų įgūdžių, sustiprėsi fiziškai, geriau jausiesi. Galbūt tu vasaromis važinėsi į sporto stovyklas, kur patirsi daug naujų įspūdžių.


Tiesa, neretai aktyviems mokiniams geriau sekasi ir mokykloje. Būtent ša tema rašiau savo baigiamąjį darbą universitete. 


Na, o prie viso to, juk ne paslaptis, kad sportininkams dažnai atitenka gražiausios panelės“, – šypsodamasis kalbėjo T. Kepežinskas. 


Džiaugiasi puikiomis sąlygomis 


Pasiteiravus apie tai, ar, jo nuomone, jaunuoliai turi tinkamas sąlygas treniruotis Jonavoje, T. Kepežinskas negaili komplimentų savo miestui. 


,,Beveik visos Jonavoje esančios sporto bazės yra atsinaujinusios ir šiuolaikiškos. Mes turime ir naują areną, kurioje man pačiam tenka sportuoti su vaikais. 


Norisi padėkoti ir Jonavos kūno kultūros ir sporto centrui ir Jonavos valdžiai už tai, kad turime tokias sąlygas. Noriu padėkoti Jonavos sporto centrui, kad suteikia tokias puikias sąlygas. 


Mūsų miestas tikrai ne šiaip sau tituluotas sporto miestu. Manau, kad sportuojančių žmonių ar bent jau besirūpinančių fiziniu aktyvumu tik daugės.


Jonava – beprotiškai gražėja. Kalbu ir apie infrastruktūrą, ir apie pačią aplinką.
Tikiuosi, kad tai tik dar labiau trauks jaunas šeimas įsikurti būtent šiame mieste ir vesti savo atžalas sportuoti į mūsų miesto būrelius“, – pokalbį užbaigė T. Kepežinskas.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

JKKSC vaikų krepšinio treneris: ,,Laimėjimai visada atneša džiaugsmą ir motyvaciją, pralaimėjimai – pamokas“

]]>
jonavoszinios.lt Sun, 11 Jul 2021 22:17:23 +0300
<![CDATA[Jonavoje mokytoju dirbantis V. Marozas: ,,Pedagogai turi suprasti, kad vaikai – ne robotai“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavoje-mokytoju-dirbantis-v-marozas-pedagogai-turi-suprasti-kad-vaikai-ne-robotai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavoje-mokytoju-dirbantis-v-marozas-pedagogai-turi-suprasti-kad-vaikai-ne-robotai Biologija ir chemija – to mokinius Jonavos ,,Lietavos“ pagrindinėje mokykloje bei Užusalių mokykloje-daugiafunkciame centre moko Vygandas Marozas. 33-ejų metų vyras pasakoja ne kartą sulaukęs nuostabų lydimo klausimo, kodėl nusprendė būti pedagogu? Tačiau išgirdęs jį, V. Marozas turi aiškų ir tvirtą atsakymą – nuo vaikystės lydėjusi svajonė būti mokytoju tapo realybe, kuri šiandien jam teikia ir džiaugsmą, ir malonumą.


Įkvėpė matytas pavyzdys


,,Jau nuo penktos klasės galvojau, kad būsiu pedagogu. Pats mokiausi Kaune, o mano auklėtoja mokė biologijos. Ji buvo griežta, autoritetinga... Mačiau ją lyg pavyzdį sau.


Taip pat man labai patiko gamtos ir žmogaus dalykas. Pradėjau tuo domėtis ir net tiksliai nesuprasdamas, kas yra ta chemija ir biologija, galvojau, jog mokysiu kitus būtent jų. 


Besimokant toliau, suvokimas, jog tai yra mano kelias, tik tvirtėjo... Kai atėjo laikas pasirinkti egzaminus, kuriuos laikysiu, man nekilo abejonių nei dėl chemijos, nei dėl biologijos valstybinių egzaminų. Išlaikęs juos, kažkaip susigundžiau pirmu stojimo numeriu įrašyti mediciną, antru – biologiją, trečiu – chemijos inžineriją.


Kadangi man pritrūko kelių šimtųjų balo tam, jog įstočiau į mediciną, pradėjau studijuoti biologijos ir aplinkotyros specialybės mokslus. 


Dvejus metus mokiausi abiejų jų, o nuo trečiojo kurso mums jau reikėjo pasirinkti vieną dalyką. Galima sakyti, jog tuo metu prisiminiau savo seną svajonę būti pedagogu, tad pasirinkau biologiją ir toliau tikslingai ėjau link to, kad būčiau biologijos mokytoju“, – apie savo profesijos kelią pasakojo V. Marozas. 


Žinojo, kad nebus lengva


Pasiteiravus, ar draugai bei artimieji palaikė jo pasirinkimą, V. Marozas teigia sulaukęs įvairių komentarų.

,,Ne vienas klausė, kodėl nusprendžiau būti mokytoju, pabrėždamas, jog šis darbas – labai sunkus. Girdėjau ir tai, kad išprotėsiu dirbdamas su vaikais, kad reikės daug kantrybės. Tačiau aš pats žinojau, jog visada nebus lengva ir tai manęs negąsdino“, – kalbėjo vyras.


Vaikai mokėsi iš jo, jis – iš vaikų


Iki darbo Jonavoje ir Užusaliuose V. Marozas mokinius mokė Rumšiškėse, Kaune bei Karmėlavoje. Pasakodamas apie savo darbą skirtingose mokyklose, pedagogas prisimena ir pirmąsias savo pamokas.


,,Baigęs antrąjį studijų kursą, pradėjau dirbti Rumšiškėse. Galiu pasakyti, kad pirmosiose savo pamokose aš, ko gero, vaikų labiau bijojau nei jie manęs (aut. past. šypsosi). Mes mokėmės vieni iš kitų: mokiniai iš manęs gavo biologijos žinių, o jie mane mokė ištvermės, kantrybės santūrumo. Ir išmokė... 


Tikrai buvo visko. Norėdamas ,,prieiti“ prie jų, išbandžiau ne vieną metodą: bandžiau ir susidraugauti, ir griežčiau bendrauti. Tačiau po tam tikro laiko pamačiau, jog jei vienas būdas tinka vieniems vaikams, jis gali visiškai netikti kitiems. Arba būna taip, kad tavo pasirinktas metodas yra geras mokiniams, tačiau nelabai geras tau pačiam, nes kelia riziką, jog tau bus, trumpai sakant, ,,užlipta“ ant galvos. 


Greitai supratau, kad reikės laviruoti ir būti lanksčiam“, – kalbėjo V. Marozas, pridurdamas, kad jam yra tekę patirti ir vaikų išdaigas.

Siekia išbandyti


,,Kai dirbau Kaune, vienos pamokos metu gale klasės sėdėję vaikai uždegė degtukus. Tai man sukėlė daug streso. Išsigandau ir pamaniau, jog uždegta petarda.


Visgi, iš kolegų yra tekę girdėti ir kur kas baisesnių istorijų apie padegtus suolus ir pan. Man tokių įvykių nebuvo.


Galiu pasakyti, kad su kiekviena nauja klase, kiekviena nauja mokykla, kurioje pradėjau mokyti, laukė skirtingi išbandymai – vaikai, gavę naują mokytoją, neretai siekia patikrinti jo kantrybės ribas. Kalbu ne vien apie konkrečias išdaigas, bet ir apie tam tikrą bendravimą. 


Pavyzdžiui, vaikai neretai sako, kad mokytojai jų nesupranta, dėl ko vėliau kyla įvairių nemalonių situacijų ir maišto ir mokinių pusės. Tai tu bandai atrasti tą raktą, kuris padėtų rasti kompromisą, padėtų susikalbėti“, – kalbėjo pedagogas.


Pamatė skelbimą


V. Marozas gyvena Karmėlavos miestelyje. Kodėl vyras įsidarbino būtent Jonavoje?


,,Dirbdamas Karmėlavoje žinojau, jog čia biologijos mokytojo reikės tik keliems mėnesiams. Baigiant darbą ten, vieną vėlų penktadienio vakarą atsiverčiau skelbimus internete. Pamačiau, kad Jonavos ,,Lietavos“ mokykloje reikia chemijos mokytojo. Skelbimo laikas jau buvo pasibaigęs prieš kelias dienas. Kadangi dar buvo savaitgalis, nieko nesitikėjau, bet išsiunčiau gyvenimo aprašymą.


Pirmadienį sulaukiau direktorės Inos Skurdelienės elektroninio laiško. Ji pakvietė į pokalbį, o paskui viskas jau klostėsi taip, jog dar pradėjau vesti ir biologijos pamokas“, – pasakojo V. Marozas.


Gyrė Jonavos grožį  


Pedagogas pripažįsta, kad jau seniau jam buvo kilusi mintis, jog norėtų susieti savo gyvenimą su Jonava.


,,Iki šio darbo daug ryšio su Jonavos miestu neturėjau. Mano seneliai ilgą laiką gyveno Karmėlavoje. Žinodavau, kad jie važiuoja į Jonavos turgų apsipirkti...


Tačiau pamenu, kad pravažiuodamas pro šį miestą esu pagalvojęs, jog visai neblogai būtų įleisti čia šaknis – ne kartą teko girdėti kalbas apie jo grožį. 


Dabar galiu drąsiai patvirtinti, kad minėtos kalbos – ne iš piršto laužtos. Mano akimis, miestas yra labai tvarkingas ir tik gražėja“, – teigė pedagogas.


Bando kurti ryšį


Kokiu mokytoju V. Marozas laiko save patį?


,,Aš manau, kad aš esu reiklus, tačiau pamokų metu mes galime išstudijuoti dalyką, o likus laiko, pabendrauti vaikams rūpimu klausimu.

 
Matosi, jog vaikams reikia to, jie nori išsikalbėti. Kai mokiniai pajunta abipusį ryšį, mokytojo atsaką, jie patys atsiveria ir kontaktas pamažu lipinasi. Žinoma, negalima sakyti, kad to reikia absoliučiai visiems, tačiau tiems, kuriems reikia, tai gali veikti kaip varomoji jėga. 


Dirbdamas su vaikais pastebiu ir tai, jog jiems svarbu pajusti, kad jie gali... Svarbu pajusti sėkmę. Ir visai nesvarbu, kad jie gal nebus chemikai ar biologai – sėkmės pojūtis motyvuoja, kelia pasitikėjimą savo jėgomis“, – teigė vyras.


Kitokie metai


Šalyje įsivyravus karantinui, pedagogams teko keisti darbo pobūdį – vesti nuotolines pamokos. V. Marozo žodžiais tariant, pastarosios sukėlė iššūkių ne tik mokytojams, bet ir mokiniams. 


,,Pamenu, kad lapkričio mėnesį mums buvo pasakyta, kad išeinam į nuotolinį darbą. Nors tos patirties jau turėjome pavasario semestre, buvome atitrūkę nuo darbo per kompiuterius. Teko persiorientuoti iš naujo.


Tikrai nebuvo lengva: kol sujungi visus vaikus į pamokas, kol atsiranda aiškus ritmas... Tam, kad įsivažiuotume, reikėjo gal mėnesio laiko. 


Tada vėl pradėjome ieškoti naujų būdų, kaip padaryti tas pamokas kuo naudingesnes ir įdomesnes. Pravesti pamoką kaip konsultaciją ir užduoti užduotį nėra sunku, tačiau tokie metodai tinkami ne visiems mokiniams. Jei vaikas nesupranta išdėstytos medžiagos, jis negalės atlikti to, kas jam pavesta.


Todėl vis ieškai, kaip kuo geriau pagilinti tas žinias, stengiesi išdėstyti pačią esmę ir viliesi, kad kai grįšime į mokyklą, išmoksime, ko neišmokome. Atradome ir virtualias programas, ir simuliatorius... 


Mokiniams iš pradžių viskas atrodė labai paprasta – prisijungi, paklausai mokytojo, atlikai užduotį ir viskas. Bet kai kalbame apie sunkius mokslus, to nepakanka – jiems reikia gyvos komunikacijos, konkrečių pavyzdžių, galimybės klausinėti ir gauti atsakymus be trukdžių“, – teigė mokytojas.


Vaikai – ne robotai


V. Marozas pastebi, kad dar daugiau iššūkių mokiniams sukelia tai, jog mokytojai neretai pamiršta apie tikrąjį jų krūvį. 


,,Kaip pavyzdį galime paimti medikus: jei kardiologas išrašo vaistų širdžiai, ne visad įvertina, jog jie gali kenkti kitiems organams... 


Mokytojai turėtų prisiminti, kad vaikai mokosi daug dalykų. Tu dėstai chemiją, biologiją ir pamiršti, jog mokinys dar gilina lietuvių kalbos, matematikos žinias, turi fizinį ugdymą. Juk net mokantis nuotoliu reikia išbėgti į lauką ir pabėgioti.

Vaikai – ne robotai, jie irgi pavargsta. Gal net greičiau nei mes. Tiesą sakant, aš ir pats tai supratau ne iš karto – man šis suvokimas atėjo tik mokslo metų pabaigoje. 


Kitais mokslo metais, jei nuotolinis mokymasis tęsis, manau, elgsiuosi kitaip“, – kalbėjo vyras.


Lydi ir namuose


Kokias savybes, anot V. Marozo, turi turėti geras pedagogas?


,,Žmogus, norintis dirbti mokytoju, turi būti ryžtingas, atkaklus, nusiteikęs labai daug dirbti ir tikintis tuo, ką daro, o svariausia, tikintis vaikais.


Tik tada, jei darai tai, kuo pats tiki, gali tuo įtikinti ir kitus.


Šis darbas tikrai nėra lengvas. Yra žmonių, kurie sako, kad mokytojai ,,nepersidirba", nes iki pietų praveda pamokas ir turi visą laisvą pusdienį, kuri gali skirti asmeniniams reikalams. 


Šio darbo nematoma pusė yra visai kitokia. Tu grįžti namo, o darbas grįžta su tavimi. Būna, kad ruošdamasis kitoms pamokoms taip užsimiršti, kad pažiūrėjęs į laikrodį matai, jog ir miegoti nebe daug liko.


Tas pats vasarą – jei pirmą mėnesį dar atostogauji, vasarai įpusėjus jau pradedi galvoti apie naujus mokslo metus, vartai knygas ir ruošiesi darbui“, – pasakojo pedagogas, pridurdamas, kad nepaisant visų sunkumų, jis myli savo darbą.


Ir išsunkia, ir pakrauna


,,Galiu pasakyti, kad jis teikia man malonumą ir niekada negalvojau išeiti iš švietimo sistemos. Aš pripratęs būti tarp jaunų žmonių... Jie gali tave ir išsunkti, ir pakrauti. Visad sakau, kad būdamas tarp jaunų žmonių ir pats jautiesi jaunesnis“, – šypsodamasis pokalbį užbaigė V. Marozas. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavoje mokytoju dirbantis V. Marozas: ,,Pedagogai turi suprasti, kad vaikai – ne robotai“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 25 Jun 2021 19:24:59 +0300
<![CDATA[Pasaulio aerobinės gimnastikos čempionate pasirodžiusios jonavietės džiaugiasi turėjusios galimybę atstovauti Lietuvą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/pasaulio-aerobines-gimnastikos-cempionate-jegas-isbande-ir-dvi-jonavietes https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/pasaulio-aerobines-gimnastikos-cempionate-jegas-isbande-ir-dvi-jonavietes Neseniai pasibaigė dvi savaites Azerbaidžano sostinėje vykęs pasaulio aerobinės gimnastikos čempionatas. Jame kartu su Lietuvos rinktine, suaugusiųjų kategorijoje, pasirodė ir jonavietės –Gabija Vilkaitytė (18 m.) bei Gabija Radzevičiūtė (17 m.). Kaip sako pačios merginos, galimybė atstovauti savo šaliai ir garsinti jos vardą – ne tik garbė, bet ir atsakomybė. Jos džiaugiasi nauja patirtimi ir jau netrukus pradės ruoštis Europos čempionatui.

Pirmą kartą

Varžybos Bulgarijoje, Portugalijoje, Baltarusijoje, Europos bei Lietuvos čempionatai paklaustos apie svarbiausius pasirodymus savo sportinėje karjeroje, vardijo G. Vilkaitytė bei G. Radzevičiūtė. Būtent laimėjimas Lietuvos čempionate joms ir pelnė kelialapį į Baku.


,,Tai buvo pirmosios mūsų varžybos Pasaulio čempionate. Kaip kiekvienose varžybose, taip ir šiose, žinoma, buvo streso, tik šį kartą jis – visiškai kitoks, nes jaučiau, kad mane supa daug didesnė konkurencija. Šalia to, labai nenorėjau nuvilti mane palaikančių žmonių, o ypač – trenerės. Padedama pasiruošti, ji įdėjo tikrai daug pastangų.

Pamenu, kad varžybų metu galvoje sukosi daug minčių, pavyzdžiui, kad galėčiau kuo greičiau sustartuoti ir nusiimti tą slegiančią ,,naštą“. Taip pat klausiau savęs: ką aš čia darau, kodėl aš čia? Ko gero, tokie pasvarstymai ir kilo dėl milžiniško streso. Na, bet kai viskas praėjo, baimė dingo ir norėjosi dar kartą išeiti į aikštelę, sušokti antrąjį ar net trečiąjį kartą. Pradėjau svajoti, kad varžybos galėtų užsitęsti bent jau savaitėlę, nes pajutau smagumą“, – paklausta apie pojūčius dalyvaujant Pasaulio čempionate pasakojo G. Radzevičiūtė.


,,Anksčiau taip pat esame dalyvavę aukšto lygio varžybose, tačiau Pasaulio čempionate varžėmės pirmąjį kartą. Jaudulio tikrai netrūko“, – komandos draugei antrino G. Vilkaitytė.


Ruošimąsi sunkino karantinas


Nors Lietuvos rinktinė suaugusiųjų kategorijoje prizinės vietos nepelnė, merginos džiaugiasi jos pasirodymu.


,,Klaidų buvo, bet abibendrinus galima pasakyti, kad pasirodėmė išties labai gerai. Viską sunkino vidinis nerimas, prie kurio prisidėjo ir supratimas, kad pasiruošimas varžyboms nebuvo įprastas – dėl karantino turėjome sportuoti namuose, su trenere bendraudavome tik per nuotolį, interneto pagalba. Karantino laikotarpiu nebuvo ir varžybų. Tad turėjome ruoštis greitai, bet pasiruošti gerai“, – pasakojo G. Vilkaitytė.


,,Aš pirmą kartą varžybose dalyvau kaip suaugusiųjų kategorijos atstovė. Tai, asmeniškai man, taip pat kėlė jaudulį, bet savo asmeninį pasirodymą vertinu gana neblogai“, – kalbėjo G. Radzevičiūtė.

Sudomino dėl savo naujumo


Tiek G. Vilkaitytė, tiek G. Radzevičiūtė šiuo metu treniruojasi Kaune, tačiau meilę aerobinei gimnastikai joms įkvėpė gimtajame mieste lankytos treniruotės.

,,Pirmą kartą į aerobinės gimnastikos užsiėmimus atėjau pirmoje klasėje, o šiuo metu baigiu vienuoliktą. Nesunku suskaičiuoti, kad jau vienuolika metų nebuvau atsiskyrusi nuo šios sporto šakos.


Pradėjus lankyti mokyklą, labai norėjau kokios nors papildomos veiklos. Kadangi pamokose sekėsi labai gerai, po jų turėdavau gana daug laisvo laiko. Tuo metu, kai rinkausi papildomą popamokinę veiklą, aerobinė gimnastika buvo dar gana nauja sporto šaka mūsų mieste. Dėl to ji ir patraukė mano dėmesį.

Taip pradėjau sportuoti pas trenerę Živilę Jefimenkę. Po kelių metų pradėjau lankyti dabartinės mūsų trenerės – Giedre Klivečkienės treniruotes“, – pasakojo G. Vilkaitytė.

Paskatino mama


,,Aš aerobinę gimnastiką atradau būdama 8-erių metų. Susidomėjimą šiuo sportu sužadino artimiausias mano žmogus – mama. Ji nuo pat vaikystės pastebėjo, kad esu gabi, lanksti, retkarčiais net per daug aktyvi. Namuose man trūko vietos, mama galvojo, kad sugriausiu namus, tad nusprendė atvesti mane į šią sporto šaką, kurią aš be galo pamilau. Už tai aš esu labai dėkinga savo mamai.


Taigi, aš aerobinę gimnastiką lankau jau dešimtus metus, o pačios pirmosios mano aerobinės gimnastikos treniruotės vyko Jonavoje, jas vedė trenerė Jolanta Abramavičienė.


Vėliau du kartus keičiau sporto klubus, kol atsidūriau pas dabartinę trenerę. Galiu pasakyti, kad kaskart keisdama klubą, aš gaudavau naujų patirčių. Taip pasiekiau tą laiptelį, kuriame esu dabar.


Žinoma, būna visko: tiek pakilimų, tiek nuosmukių, tačiau aš stengiuosi per daug nenuleisti nosies. Kai nepasiseka, su trenere atidžiai išanalizuojame klaidas ir tada stengiuosi kilti į viršų.


Galiu teigti, kad savo sportą myliu visa širdimi. Jei gaučiau galimybę, ką nors pakeisti, tikrai nekeisčiau, nes niekas šiam gyvenime nevyksta veltui“, – pasakojo G. Radzevičiūtė.


Mato ir kitų sėkmę


Pasakodamos apie savo patirtį sporte, merginos pastebi, kad ir kiti jų kraštiečiai, atstovaujantys skirtingoms sporto šakoms, vis dažniau pasižymi įvairiose varžybose.


,,Pastaruosius kelerius metus itin dažnai galima išgirsti, jog jonaviečiai lipa ant prizininkų pakylų. Šiuo metu Jonavoje turime gana platų sporto šakų pasirinkimą. Kas, manau, lemia tai, jog bene kiekvienas gali atrasti savo širdžiai mielą veiklą“, – teigė G. Vilkaitytė.

,,Jonava buvo pripažinta sporto miestu ir aš neabejoju, kad šis titulas jai skirtas ne veltui... Jonavoje sportuoja ne tik jauno amžiaus žmonės ar vaikai, bet ir senjorai. Mūsų miestas kupinas būrelių ir stovyklų, ypač vasaros metu, kad vaikai per daug nenuobodžiautų namuose. Žinau, kad šiais metais planuojama rengti net senjorų stovyklą!


Taip pat sunku nepastebėti, kad Jonavos dviračių takai, kuriais galima apvažiuoti visą miestą ir pamatyti daug nuostabių vietų, yra visokeriopai išpuoselėti. Tikiu, jog tai skatina žmones dažniau išeiti į lauką, pakvėpuoti grynu oru bei pasidžiaugti savo miestu“, – teigė G. Radzevičiūtė.


Laukia Europos čempionatas


Kokie artimiausi sportininkių planai?


,,Gavome kelias savaites poilsio, bet greitai laukia sportinė stovykla Visagine. Prasidės pasiruošimas rugpjūčio pabaigoje suplanuotoms varžyboms Slovakijoje bei Europos čempionatui, kuris vyks rugsėjį“, – ateities planais pasidalijo G. Vilkaitytė.


Ir garbė, ir atsakomybė

Jonavietės džiaugiasi turėjusios galimybę prisidėti prie Lietuvos vardo garsinimo. Jų žodžiais tariant, tai – ne tik garbė, bet ir atsakomybė.


,,Gavus galimybę reprezentuoti savo šalį, žinojau, kad nebus lengva: atstovaujant Lietuvai, aš ne tik parodau savo galimybes, bet taip pat ir Lietuvos sportininkų lygį. Tai kelia gan didelį spaudimą. Tačiau aš nenorėjau nuvilti visų mane palaikančių žmonių. Dėl to turėjau stengtis iš visų jėgų“, – kalbėjo G. Radzevičiūtė.


,,Labai džiaugiuosi galėdama garsinti mūsų šalį, kuri, palyginti su kitomis, nėra nei didelė, nei ypač žinoma ar pasižymėjusi mūsų sporto šakoje“, – pokalbį užbaigė G. Vilkaitytė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Organizatorių nuotraukos

Pasaulio aerobinės gimnastikos čempionate pasirodžiusios jonavietės džiaugiasi turėjusios galimybę atstovauti Lietuvą

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 11 Jun 2021 16:10:30 +0300
<![CDATA[Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonava-ir-jos-apylinkes-per-fotoaparato-objektyva-nuolat-matanti-v-mataciuniene-musu-krastas-tik-grazeja https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonava-ir-jos-apylinkes-per-fotoaparato-objektyva-nuolat-matanti-v-mataciuniene-musu-krastas-tik-grazeja Laukiniai gyvūnai, paukščiai, įstabūs saulėlydžiai ir skirtingomis spalvomis, skirtingais metų laikais nusispalvinantys gamtos kampeliai – tai pro savo fotoobjektyvą nuolat mato jonavietė Vilma Matačiūnienė. Hobį darbu paversti nusprendusi moteris neabejoja, kad jos gimtasis miestas gali pasigirti turtingu kraštovaizdžiu. Pastarojo paviliota jonavietė neretai užsimiršta nueinanti ir dešimtį kilometrų.

Fotografija viliojo nuo seno

„Dirbau pardavėja, tačiau fotografija domėjausi nuo seno. Man visada norėjosi užfiksuoti nepakartojamas akimirkas. Dėl to po truputį fotografavau gamtą, šeimą, draugus ir meilė šiam hobiui tik didėjo.

 Tai paskatino mane lankyti fotografijos kursus, kuriuose turėjau ne tik galimybę tobulėti, bet ir užmezgiau nemažai naujų pažinčių su žmonėmis, besižavinčiais nuotraukomis. Kitaip sakant, buvau bendraminčių apsuptyje.

Dirbant nuolatinį darbą bei turint papildomų darbų namuose, man vis trūkdavo laiko hobiui. Pagalvojau, kad vaikai – jau užauginti, tad galiu daugiau laiko skirti savo svajonių įgyvendinimui, tarp kurių – ir fotografavimas. Nusprendžiau, kad turiu išeiti iš darbo, jog noriu tik fotografuoti.

Iš darbo išėjau ir iki šiol gilinu žinias fotografijos srityje.  Po kelių mėnesių, kai baigsiu dabartinius kursus pas fotomeninką Joną Danielevičių, galėsiu užtikrintai sakyti, jog mano hobis virto darbu“, – pasakojo V. Matačiūnienė.

Žmonės – įkvepia, gamta – įtraukia

Moters nuotraukų kolekcijoje – ir žmonių, ir gamtos atvaizdai.

,,Man patinka fotografuoti tiek vieną, tiek kitą. Fotografuojant žmones, tu gauni galimybę pabandyti atskleisti ir nuotraukoje pavaizduoti jų grožį, charakterį, jausmus. Tai mane tikrai žavi, o ir vėliau klientų pasakyti gražūs atsiliepimai glosto širdį. Kiekvienas gražus žodis veda mane svajonės link.

Kai fotografuoji gamtą, išeini į laukus auštant rytui ar saulei besileidžiant, visi girdimi garsai, gamtos spalvos tiesiog įtraukia. Gali matyti laukinius gyvūnus, klausytis paukščių čiulbesio... Tuomet užplūsta suvokimas, kad aplink mus – tiek daug grožio, džiuginančio širdį.

O jei dar pavyksta užfiksuoti medžiojančią laputę, pirmuosius gandriukus, mažus stirniukus ar net žalčiukus, šypsena – garantuota.

 Visgi, kartais tenka sutikti ir to, ko nelabai nori sutikti. Kalbu apie gyvates. Tačiau nors pamačius jas labai išsigąsti, baimę tuoj pat nugali noras padaryti išskirtinę nuotrauką“, – kalbėjo V. Matačiūnienė.

Kiekvienas kadras turi savo istoriją

Paklausta apie tai, ar ji turi kadrų, kuriuos galėtų įvardyti kaip įsimintiniausius, jonavietė tikina, kad kiekviena nuotrauka – su sava istorija.

,,Viena išskirtinesnių nuotraukų – įamžinusi prieš dvejus metus miestą puošusią Jonavos eglutę. Ji viename konkurse pelnė trečiąją vietą ir buvo pristatyta Vilniuje vykusioje parodoje. Tačiau kiekviena nuotrauka turi savo istoriją. Tai apsunkina svarbiausio, įsimintiniausio kadro įvardijimą.  

Tiesa, yra tokių, kurie primena išskirtinius įvykius. Pamenu vieną labai gražią žiemos pavakarę, važiuojant link Šilų kaimo, pamačiau gražuolių stirnų bandą. Man teko kuo tyliau pėdinti iki jų per pusnis. Padariau kelis kadrus, bet kai jos mane pamatė, išsilakstė į miškelį. Liko tik vienas ,,Bembis“.

 Aš vis artinausi prie jo ir fotografavau. Širdis tiesiog netilpo krūtinėje iš džiaugsmo – juk taip arti stirnos man dar neteko prieiti.  Netrukus pasidarė keistoka, nes gyvūnas net atsitūpdavo šalia kaip šuniukas ir leidosi glostomas. Aplink jį iš po sniego matėsi rapsai, kurie, pasirodo, jį apsvaigino. Teko skambinti gyvūnų globėjams. Jie pažadėjo padėti, bet tik ryte. Mano naktis buvo bemiegė, nes labai bijojau, kad stirniukas nugaiš.

Kitą rytą gaubė rūkas. Nuvažiavau ten, kur palikau gyvūną, bet iš tolo jo nesimatė. Bridau per sniegą su didžiuliu nerimu, o kai pamačiau, jog jis gyvas – labai apsidžiaugiau. Jis buvo be galo nusilpęs – vos besėdėjo, žiūrėjo tiesiai man į akis. Apsikabinau jį ir verkiau, prašiau, kad dar pakentėtų. Kai sulaukėme gyvūnų gelbėtojo, turėjau viltį, kad viskas bus gerai, nes nešant stirniuką į automobilį, jis spardėsi ir priešinosi.

Informacija apie tolimesnį jo likimą man nebuvo suteikta, tačiau giliai širdyje iki šiol tikiuosi, kad viskas baigėsi gerai“, – teigė fotografė.

Pėsčiomis iš miesto – į kaimus

Pasakodama apie kelius, nueitus ieškant gražių vaizdų, moteris negaili komplimentų savo miestui.

,,Jonavos kraštovaizdis – išties turtingas. Iš skirtingų rajono apylinkių matomi nuostabūs saulėlydžiai. Kiekvienas jų – išskirtinis ir nepakartojamas. O svarbiausia, jog norint jais pasigrožėti, nebūtina keliauti kažkur toli...

Aš gyvenu mieste, Rimkų mikrorajone. Keli žingsniai nuo jo – Rimkų kaimelis ir net nepajunti, kaip besigrožėdama aplinka, fotografuodama ją, atsiduri Virbaluose, Dijokiškyje ir nuostabiame Čiūdų kaimelyje. Jį puošia iš tolo, savo didingumu bei grožiu viliojantys, du vieniši ąžuolai. Paėjus dar šiek tiek, atsidursime Ragožių kaime.

Palydi saulę ir kaimo keliukais žingsniuoji link namų, vis atsigręždama atgal, nes net saulei nusileidus, dangus nenustoja džiuginti savo spalvomis. Būna, kad taip nueinu ir dešimt ar daugiau kilometrų“, – kalbėjo V. Matačiūnienė.

Simboliški gyventojai

Be minėtų vietų jonavietė žavisi ir Jonavos rajone, Dumsių seniūnijoje, esančia žemynine kopa, miesto tvenkiniais, parkais.

,,Simboliška, kad juose gyvena mūsų miesto simbolis – gulbės. Vis laukiame bei skaičiuojame, kiek, esant laikui, pagausės jų šeimyna. Pernai džiugino penketukas, o šįmet – septyni jaunikliai.

Negali nepastebėti ir parkų esančių miesto centre ar aplink tvenkinius grožio. Taip pat galime džiaugtis sutvarkytu Taurostos parku, Neries upe, visada prižiūrimais dviračių bei pėsčiųjų takais, Lokėnėlių bei daugybe kitų piliakalnių. Mes turime tiek daug...

Jonava – mano gimtasis kraštas. Jis – ramus, mielas širdžiai miestelis, kuris su metais tik gražėja“, – kalbėjo moteris.

Džiaugiasi galėdama dalintis

Nors V. Matačiūnienė savęs nevadina profesionale fotografe, jos užfiksuoti kadrai visada sulaukia ,,Facebook“ vartotojų pagyrų.

,,Kai pavyksta nufotografuoti kažką gražaus, pasidalinu nuotraukomis savo paskyroje. Smagu dalintis gražiais vaizdais, smagu, kad yra žmonių, kuriems jie patinka.

Nepaisant to, aš juokauju, kad kol tai mėgstu, esu mėgėja (aut. past. šypsosi). Gal kada ir tapsiu profesionale, bet tegul apie tai kalba mano darbai, nuotraukos“, – teigė jonavietė.

Kas V. Matačiūnienei yra fotografija?

,,Sunku nusakyti... Tai ir mano gyvenimas, ir jausmas, laimė, meilė, ir palaima“, – pokalbį užbaigė moteris.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“

Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ ]]>
jonavoszinios.lt Fri, 04 Jun 2021 20:38:23 +0300
<![CDATA[Bendruomenės pareigūnė J. Pališkienė – apie darbą Jonavoje ir naująsias pareigas]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/bendruomenes-pareigune-j-paliskiene-apie-darba-jonavoje-ir-naujasias-pareigas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/bendruomenes-pareigune-j-paliskiene-apie-darba-jonavoje-ir-naujasias-pareigas Jelena Pališkienė – naujoji Jonavos bendruomenės pareigūnė, tačiau jos veidas, ko gero, pažįstamas ne vienam jonaviečiui: moteris Jonavoje policininke dirba daugiau nei 15 metų. Atlikdama tarnybą, ji savo jėgas išbandė ir dirbdama su ginklais, ir aiškindamasi nusikaltimus. Nepaisant to, J. Pališkienė neslepia, kad prieš pradedant eiti bendruomenės pareigūnės pareigas, ji jautė šiokį tokį jaudulį, o dabar pagrindinis jos tikslas – užtikrinti, kad jonaviečiai jaustųsi kuo saugesni savo mieste.

Įsidarbino netikėtai

J. Pališkienė karjerą policijos sistemoje pradėjo 2006-aisiais metais.

,,Aš labai norėjau būti advokate – mane visada viliojo teisinė sistema.  Kai 1993 metais  baigiau mokyklą, advokato profesija buvo itin populiari bei prestižinė. Dėl to ir stojančiųjų buvo tikrai daug. Taip jau susiklostė, kad pritrūkus stojamojo balo, aš neįstojau. Buvo liūdna, bet gyvenau toliau ir po 12-os metų, eidama pro Jonavos rajono policijos komisariatą, nusprendžiau užsukti į jį ir paklausti, ar nereikia darbuotojų.

Man buvo pasakyta, kad reikia pareigūnų Licencijavimo skyriuje. Tuometinis komisaras dar paklausė, ar žinau, koks tai darbas? Atsakiau, kad ne ir pajuokavau, kad jis bet kokiu atveju nesigailės priėmęs mane į tarnybą. Paaiškėjo,  jog turėsiu dirbti su ginklais“, – paklausta apie profesijos pasirinkimą pasakojo J. Pališkienė.

Iš pradžių buvo baisu

Netrukus pareigūnė buvo išsiųsta į įvadinius mokymus, kur turėjo gilinti žinias apie policijos veiklą, teisę ir, žinoma, išmokti naudotis spec.priemonėmis ir ginklais.

,,Pamenu, man jau duoda vieną jų (ginklų) į rankas, o galvoje sukasi mintis, kad vos tik aš paimsiu ginklą, jis iššaus.

Iki tol ginklą buvau laikiusi gal mokykloje, kai vyko civilinės saugos mokymai ir reikėjo šaudyti  pneumatiniu šautuvu. Tikrai nebuvo drąsu... Visgi, vėliau baimė dingo ir po trijų mėnesių lengva ranka galėjau perrinkti ginklus.

Darbas Licencijavimo skyriuje mane labai įtraukė. Būdavo, kad skambindavau į ginklų parduotuves ir prašydavau jų katalogų, kuriuos su dideliu susidomėjimu atidžiai nagrinėdavau,“, – teigė pareigūnė pridurdama, kad ginklai iki šiol yra jos silpnybė.

Nuo ginklų – prie nepilnamečių nusikaltimų

Po 6 metų darbo Licencijavimo skyriuje J. Pališkienė pradėjo darbą Prevencijos skyriaus Nepilnamečių reikalų grupėje.

,,Licencijavimo skyriai iš rajonų buvo perkeliami į Kauno apskritį. Aš turėjau du pasirinkimus: arba važinėti dirbti į kitą miestą, arba dirbti Nepilnamečių reikalų inspektore savo mieste. Pasirinkau antrąjį variantą.

Darbas čia tikrai nebuvo lengvas, o ir reikėjo staigiai persiorientuoti, įsisavinti naujoms pareigoms reikalingas žinias.

Tačiau šias pareigas taip pat greitai pamilau. Kodėl? Nors dirbau su problematiškais vaikais, jie man patiko. Visad sakiau, kad blogų vaikų nebūna, tiesiog jų gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, jog jie atsidūrė blogame kelyje.

Kai dirbau su vaikais, teko nemažai gilinti savo žinias apie žmonių psichologiją: skaičiau knygas, kitą mokslinę literatūrą. Tai buvo kelias, padedantis rasti priėjimą prie vaikų, padėjęs geriau juos suprasti. Galiu pasakyti, kad iki šiol neabejoju tuo, jog jauną žmogų galima išauklėti, tačiau reikia parinkti atitinkamas priemones“, – pasakoja pareigūnė.

Kitoks darbas

Iki tampant bendruomenės pareigūne, J. Pališkienei dar teko dirbti Prevencijos poskyryje apylinkės inspektore Užusalių seniūnijoje bei  Jonavos rajono policijos komisariato Veiklos skyriuje.

,,Veiklos skyriuje laukė darbas su įvykių pasekmėmis: įvykus vagystei, smurto atvejui, plėšimui ar kitam nusikaltimui, man reikėjo dirbti su įkalčiais, įvykio vietos ištyrimu, liudytojais.

Dėl to, kai man buvo pasiūlyta dirbti bendruomenės pareigūne, šiek tiek jaučiau įtampą, nes darbas šiose pareigose gerokai skiriasi nuo ankstesnių – dabar man reikia užbėgti įvykiams už akių, atlikti prevencinį darbą“, – kalbėjo J. Pališkienė.

Sieks tęsti pradėtus darbus

Jonaviečiams apie naująsias J. Pališkienės pareigas buvo pranešta Jonavos bendruomenės pareigūnų ,,Facebook“ paskyroje. Įrašas apie tai sulaukė daug gražių reakcijų – linkėjimų bei sveikinimų. J. Pališkienė pripažįsta, kad tai nuoširdžiai ją pradžiugino.

,,Jonavoje dirbu tikrai ilgą laiko tarpą, tad teigiami komentarai iš aplinkos, kurioje pradirbta tiek metų, ypač malonūs“, – teigė moteris, pridurdama, kad dabar pagrindinis jos tikslas – rūpintis, jog jonaviečiai jaustųsi kuo saugiau.

,,Iki manęs bendruomenės pareigūnės pareigas atliko užtarnauto poilsio išėjusi kolegė Larisa Paklina. Tad dabar mano užduotis – tęsti jos pradėtus darbus ir rūpintis tuo, kad mūsų miesto gyventojai džiaugtųsi gyvendami Jonavoje, visada jaustųsi saugūs“, – teigė moteris.

Yra veiksmai, yra ir pasekmės

Kalbėdama apie savo darbą, J. Pališkienė džiaugiasi ir tuo, jog neturi nemalonių prisiminimų apie neigiamas žmonių reakcijas, nukreiptas į ją.

,,Mūsų darbas yra toks, kad tikrai gali išgirsti negražių žodžių, bet nereikia to priimti asmeniškai. Jei kalbėsime apie kažkokius keiksmus, aš nesu jų sulaukus į savo pusę net ir dirbdama su nepilnamečiais.

Visada akcentuodavau, kad padarius tam tikrus neteisėtus ar nusikalstamus veiksmus, laukia ir konkrečios pasekmės: yra įstatymai, yra ir bausmės už jų nesilaikymą.

Kartą esu nugirdus, kaip  nepilnamečiai tarpusavyje juokaudami sakydavo, kad Jelena – gera, gera, bet jau kai supyks...“, – šypsodamasi prisiminė moteris.

Siekiamybė – ryšys su žmonėmis

Kas pačiai J. Pališkienei yra geras pareigūnas?

,,Labai svarbu, kad jis būtų kompetentingas, išmanantis savo darbą, mokėtų įsijausti į kito žmogaus situaciją ir būtų žmogiškas. Juk dažniausiai žmonės į policiją kreipiasi ištikus bėdai, kas jau savaime  sukelia stresą...

Manau, kad dirbant pareigūnu, svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus – skirtingas, ir jei su vienu kažko pasiekti gali kalbant griežčiau, su kitu pravers švelnumas, atsargumas. Žinoma, tu niekada nežinai, su kokiu asmeniu tau reikės bendrauti. Dėl to psichologinės žinios tikrai gali stipriai praversti šiame darbe.

Galiu pasakyti, kad man geras pareigūnas – toks pareigūnas, su kuriuo gera bendrauti, kuriuo gali pasitikėti ir žinai, kad jis tau padės.

Aš visada siekiau turėti tą ryšį su žmonėmis ir tikiuosi, jog jonaviečiai tikrai pasitiki ne tik manimi, bet ir mano kolegomis“, – teigė J. Pališkienė.

 Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Bendruomenės pareigūnė J. Pališkienė – apie darbą Jonavoje ir naująsias pareigas

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 28 May 2021 15:51:11 +0300
<![CDATA[Naujoji Jonavos visuomenės sveikatos biuro psichologė: ,,Džiugu, kad žmonės vis dažniau kreipiasi pagalbos"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/naujoji-jonavos-visuomenes-sveikatos-biuro-psichologe-dziugu-kad-zmones-vis-dazniau-kreipiasi-pagalbos https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/naujoji-jonavos-visuomenes-sveikatos-biuro-psichologe-dziugu-kad-zmones-vis-dazniau-kreipiasi-pagalbos Pastaruoju metu vis dažniau girdime, kad užsitęsęs karantinas turi itin neigiamą poveikį žmonių emocinei savijautai. Apie tai ir daugiau - interviu su naująja Jonavos raj. savivaldybės visuomenės sveikatos biuro psichologe Gintare Montvilaite.

- Kokios problemos, jūsų akimis, labiausiai slegia žmones karantino laikotarpiu? O galbūt žinote ir atvejų, kai karantinas turėjo teigiamos įtakos?

- Sunkumai, su kuriais suduria žmonės skirtingi – vieniems sunku išbūti karantine (aplanko vienišumo, apatijos, nerimo ar įtampos jausmai), kitiems, kurie karantiną įvardina kaip teigiamą patirtį, sunkumai kyla, kai reikia grįžti į įprastą gyvenimą.

Istorijos labai skirtingos, tačiau svarbiausia kokią prasmę žmogus savo patirčiai suteikia. Kažkas neteko darbo, tačiau sustiprino ryšį su šeima, kažkam tai laikas atsigręžti ir pasirūpinti savimi. Karantino laiku galime įgyvendinti planus ir svajones, kurioms ankščiau nebuvo vietos mūsų darbotvarkėje.

Praradus kažką seno atsiranda vieta kažkam naujo. Kaip psichologė stengiuosi padėti žmogui prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų ir įprasminti tą pokytį. Supratus, ko ši patirtis išmokė, kokios išminties suteikė, suradus visame tame kas vyksta prasmę - štai šiame momente pražysta žmogaus stiprybė.

Tokius atvejus pavadinčiau sėkmės istorijomis, kurias gali susikurti kiekvienas. Net tas, kuriam karantino atnešti pokyčiai šiuo metu atrodo kaip neįveikiamas iššūkis...


- Ar tiesa, kad nuolatinė baimė, nežinia, izoliacija nuo aplinkinių gali labai stipriai paveikti įvairaus amžiaus žmones? 

- Yra tam tikros žmonių grupės, kurios įvardijamos kaip jautriau išgyvenančios šį laikotarpį (pvz. vieniši senyvo amžiaus žmonės, sveikatos priežiūros specialistai, tėvai, kurių vaikai mokosi nuotoliniu būdu...), tačiau stebint atliktus tyrimus matome, kad bendras visuomenės streso lygis padidėjo bene dvigubai, sumažėjo bendras psichologinės gerovės lygis, suintensyvėjo nerimo, liūdesio ir pykčio jausmai. Ženkliai pasikeitus įprasto gyvenimo sąlygoms natūralu, jog šie jausmai gali aplankyti kiekvieną, nepriklausomai nuo jo amžiaus.

Reaguodama į situaciją šalyje Sveikatos apsaugos ministerija stengiasi didinti pagalbos prieinamumo galimybes. Gyventojų atsakomybė ja pasinaudoti ar paskatinti tai padaryti artimą.


- Kaip matyti iš viešai skelbiamos informacijos, yra sukurta nemažai emocinės pagalbos tarnybų, nemokamų telefonų linijų ar internetinių svetainių, kurios skirtos padėti žmonėms pagerinti savo psichologinę būklę čia ir dabar. Tačiau galbūt galima užbėgti įvykiams už akių ir imtis priešlaikinių veiksmų, kurie neleistų žmonėms nugrimzti į depresiją, emocines krizes, vėliau galinčias tapti traumomis?

- Rūpintis savo emocine sveikata turėtume taip pat, kaip rūpinamės kūno sveikata. Kaip profilaktiškai stipriname savo imunitetą siekdami nesusirkit, lygiai taip pat galime stiprinti savo psichiką, norint nepalūžti susidūrus su gyvenimo sunkumais.

Stiprinti savo emocinę būseną galime paprastais, bet reikšmingais dalykais: daugiau bendrauti su žmonėmis, su kuriais mums gera bendrauti, skirti laiko mėgstamai veiklai (pvz.: rankdarbiai, skaitymas, sodininkystė, piešimas...), stengtis būti fiziškai aktyviais, pasirūpinti pakankamu ir kokybišku miegu bei mityba. Stiprinti psichikos sveikatą galime susikuriant kiekvieną dieną sau malonių patirčių, praktikuojant atsipalaidavimo pratimus. Pavyzdžiui, atliekant kvėpavimo pratimą:

Patogiai atsisėskite arba atsigulkite. Vieną ranką uždėkite sau ant krūtinės, kitą ant pilvo. Užsimerkite ir kvėpuokite per nosį. Stebėkite savo lėtą, ramų kvėpavimą. Savo dėmesiu sekite kiekvieną įkvėpimo ir iškvėpimo pojūtį: kaip įkvepiant oras paliečia nosies šnerves, kaip pripildo plaučius, kaip išsipučia jūsų pilvas. Kaip iškvėpinant pilvas nusileidžia, iš plaučių išstumiamas oras išsisklaido ore... Galite įsivaizduoti, kad kartu su juo iškvepiate susikaupusią įtampą, o įkvepiate ramybę. Įsivaizduokite, kad įkvepiant ramybė užlieja visą jūsų kūną. Galite mintyse kartoji jus nuraminantį žodį, pavyzdžiui „ra-mu“. Mėgaukitės šia praktika ir stebėkite, kaip kūnas pamažu atsipalaiduoja. Jei mintys kur nuklysta, švelniai jas grąžinkite į ramų kvėpavimą. Pratimą atlikite 5-15 min.

Šį pratimą galima pritaikyti darant pertraukėles tarp darbų ar mokslų. Būtina sudaryti sąlygas kiekvieną dieną savo protui ir kūnui pailsėti, atsipalaiduoti (pvz. šilta vonia, meditacija, relaksacija, joga....). Taip pat svarbu priimti visas savo emocijas, leisti joms būti ir saugiu būdu išreikšti. Jau senai žinoma ir įrodyta, kad jausmų slopinimas turi neigiamą poveikį tiek psichikos, tiek fizinei sveikatai. Kas susiję su pandemijos kontekstu, svarbus patarimas būtų informaciją apie COVID-19 skaityti tik patikimuose šaltiniuose (pvz: https://sam.lrv.lt/), ne dažniau nei du kartus per dieną. Galiausiai, kai sunku nepabijoti kreiptis pagalbos pas artimą ar pasitarti su specialistu.

Pateikiau visą meniu, kas padeda išsaugoti emocinę pusiausvyrą, belieka tik išsirinkti sau priimtiniausius pasirūpinimo savimi būdus ir pabandyti juos integruoti į savo kasdienybę. 


Teigiama, kad pastaruosius metus ir specialistams tenka neregėtas krūvis. Kaip jūs pati valdote savo emocinę būseną, kaip pasiekiate vidinę ramybę, tokią, kad ji jums pagelbėtų padėti kitiems?

- Prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių nėra lengva. Tenka pasitelkti kūrybą ir ieškoti naujų būdų, kurie padėtų vidinę pusiausvyrą išlaikyti. Stebuklingo recepto neturiu, tačiau stengiuosi akylai stebėti savo vidinę būseną ir laiku ja pasirūpinti.

Kasdienybėje gelbėja ankščiau minėti būdai, taip pat neįsivaizduoju dienos be pasivaikščiojimo. Žingsnių neskaičiuoju, nesiklausau muzikos ir einu viena – visa tai tam, kad nuraminčiau protą ir pabūčiau šioje akimirkoje – čia ir dabar. Eidama dėmesingai stebiu aplinką visais savo pojūčiais: kaip keičiasi gamta, kokie aplinkos garsai ir kvapai mane supa.

Po tokio pasivaikščiojimo jaučiuosi nurimusi ir vėl turinti jėgų nepriklausomai ar ši praktika truko 15 min, ar 2 val. 

Kokie dažniausi į jus besikreipiančių žmonių klausimai, kokios bėdos juos kamuoja? Ar išskirtumėte vieną ar kelias aktualiausias šių dienų problemas?  Kaip jas spręsti?

- Stebiu padažnėjimą sunkumų, susijusių su nerimu (įvairios baimės, panikos atakos, nerimas trukdantis kasdienei veiklai...). Turint omenyje karantino laikotarpį - tai suprantama. Tačiau niekur nedingo ir kitos žmonėms opios problemos – santykių, pasitikėjimo savimi problemos, netekties išgyvenimas, darbe patiriamas stresas, vienišumo jausmas ir kiti emociniai sunkumai.

Savalaikis problemos pripažinimas ir kreipimasis pagalbos nepaprastai svarbus. Vėlgi, pateiksiu paprastą pavyzdį: sutvarkyti dantį, kuomet tik pastebime jo gedimą kur kas lengviau, nei tuomet, kai problema pasiekia nervą ir sukelia uždegimą. Tuomet gydymas būna ilgesnis ir skausmingesnis. Tačiau nepaisant to, abiem atvejais pagalba gali padėti grįžti į įprastą gyvenimą ar prisitaikyti prie pasikeitusio.

Asmeniškai labai džiugina tai, kad pokalbis su psichologu vis rečiau stigmatizuojamas.

Priešingai, žmonės vis drąsiau kreipiasi. Ateina pasitarti ir tuomet, kai jaučiasi gerai, bet nori jaustis dar geriau. Nori pažinti savo emocijas ir išmokti jas valdyti, pažinti savo stipriąsias puses ir jas auginti, pagerinti savo santykius su aplinkiniais ir pan.

- Kokios psichologo paslaugas gali gauti Jonavos gyventojai?

- Jonavos raj. gyventojams teikiamos anonimiškos, konfidencialios individualios gyvos arba nuotolinės psichologo konsultacijos. Birželio 1 d. startuos streso valdymo grupė. Tai užsiėmimai, kurių metu mažose grupelėse tyrinėsime patiriama stresą ir išbandysime įvairius praktinius būdus jam mažinti.

Eigoje startuos emocijų pažinimo ir valdymo grupė, planuojamos kitos temos, užsiėmimai su moksleiviais... Eigoje psichologo paslaugų Jonavos raj. savivaldybės visuomenės sveikatos biuras galės pasiūlyti vis daugiau. Svarbu tai, kad visos paslaugos gyventojams yra nemokamos, o didžioji jų dalis anoniminės ir konfidencialios. Tad raginu skaitytojus pasinaudoti šiomis galimybėmis.

- Esate ne Jonavos gyventoja. Kodėl nusprendėte dirbti Jonavos visuomenės sveikatos biure? Papasakokite apie save ir kaip atsidūrėte Jonavoje.

- Esu kilusi iš mažo miestelio šiaurės Lietuvoje. Svajonė mokytis psichologijos Lietuvos sveikatos mokslų universitete atvedė į Kauną. Čia baigiau sveikatos psichologijos bakalauro ir magistro studijas, aktyviai savanoriavau Jaunimo linijoje, o po studijų likau dirbti universitete. Sustoti tobulėti nesinorėjo, tad šiais metais vėl pradėjau studijuoti - pasirinkau siekti psichoterapeuto kvalifikacijos Kognityvinės elgesio terapijos studijose. Šiose studijose gilinu savo žinias ir įgaunu vis naujų įrankių, kaip efektyviai padėti žmonėms.

Savo gyvenimą tvirtai siejau su Kaunu ir lig šiol jokio ryšio su Jonava kaip ir neturėjau. Sužinojusi, jog Jonavos raj. savivaldybės visuomenės sveikatos biuras ieško psichologo, iš pradžių skelbimą praleidau pro akis, tačiau mintimis vis sugrįždavau prie jo. Darbo specifika sudomino, o nesenai Jonavą aplankiusi draugė taip gyrė šį miestą ir jo parkus...

Po pokalbio su biuro vadove turėjau jau ne tik gražaus miesto vaizdinį, bet ir palaikančios, skatinančios augti darbo aplinkos pajautimą. Ilgai nebedvejojau ir štai, kasryt miškais apgaubtu keliu keliauju iš namų Kaune į darbo vietą Jonavoje, kurioje iš ties gera būti.

Manau, tai jog nesu iš Jonavos, mano darbui čia tik padeda -  tai gali būti padrąsinimas gyventojams kreiptis psichologo pagalbos. Juk nieko nepažįstu, tad neturiu jokio išankstinio nusistatymo, žinojimo. Galiu priimti kiekvieną žmogų atvira širdimi ir suteikti saugumo jausmą, kad tai ką kalbame kabinete, tik ten ir lieka.

Daugiau informacijos apie psichologo paslaugas Jonavos raj. savivaldybės visuomenės sveikatos biuro tinklapyje: https://jonavavsb.lt/ ir Facebook puslapyje: Jonavos visuomenės sveikatos biuras

 

Naujoji Jonavos visuomenės sveikatos biuro psichologė: ,,Džiugu, kad žmonės vis dažniau kreipiasi pagalbos"

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 24 May 2021 12:39:16 +0300
<![CDATA[Margarita Jankauskaitė: turime išgirsti moteris]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/margarita-jankauskaite-turime-isgirsti-moteris https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/margarita-jankauskaite-turime-isgirsti-moteris Apsauga nuo smurto dėl lyties ir smurto artimoje aplinkoje vis dar yra daug diskusijų keliantis klausimas. Lyčių lygybės ekspertė Margarita Jankauskaitė sako, kad šis laikotarpis sudėtingas, tačiau turime suprasti, kad smurto prieš moteris prevencija bus naudinga visiems.

Turite ilgametę patirtį lyčių lygybės srityje. Kokius pokyčius pastebite visuomenėje ir instituciniame lygmenyje?

Juokaudama galiu pasakyti, kad pagaliau žurnalistai nebeklausia, dėl kokios vaikystėje patirtos traumos šiandien aš dirbu lyčių lygybės srityje. Tačiau kiekviename juoke yra dalis tiesos. Per dvidešimt metų viešojoje erdvėje pasikeitė požiūris į pačią temą – lyčių nelygybė pradėta vertinti kaip sprendimo reikalaujanti problema, imta gilintis į jos šaknis. Tai, kad išėjome iš neigimo stadijos, yra labai didelis žingsnis. Tik įveikę šį barjerą galime plačiai diskutuoti visuomenėje bei ieškoti politinių sprendimų, kurti strategijas.

Lyčių nelygybė nėra savaime suprantamas dalykas ir tai mes matome vien pažiūrėję į diskusijas, kurios vyksta Stambulo konvencijos ratifikavimo ir Partnerystės įstatymo svarstymo kontekste. Matome labai stiprų opozicijos susitelkimą, o opozicija priešinasi tuomet, kai yra realių pokyčių visuomenėje tikimybė. Lyčių lygybės gynėjams tokia situacija nėra maloni, bet kylantys debatai yra natūralus reiškinys – tik pokalbio metu pradedame girdėti svarius argumentus, kodėl būtina kvestionuoti tradicines lyčių normas.

Šiuo metu turbūt neįmanoma kalbėti apie lyčių lygybę bei apsaugą nuo smurto artimoje aplinkoje ir nepaminėti Stambulo konvencijos. Neseniai stebėjome didžiulę dezinformacijos apie ją bangą, kuri dar nenuslūgo. Kaip manote, ar ilgalaikėje perspektyvoje tai paveiks pastangas stiprinti smurto lyties pagrindu artimoje aplinkoje prevenciją?

Be abejonės. Vyrų smurtas prieš moteris kyla iš seksistinio įsitikinimo, kad visa, kas susiję su moterimis, yra ne taip svarbu kaip vyrams aktualūs klausimai. Smurtas yra labai paveikus bet kurios marginalizuotos grupės kontrolės įrankis. Tradiciškai būtent vyrams buvo leista kontroliuoti moteris – tai buvo daroma taip ilgai, kad beveik tapo prigimtine jų teise. Jei nėra sistemingai siekiama šių nuostatų keisti, prevencijos stiprinimo procesas sulėtėja.

Mano manymu, bandymas Stambulo konvenciją tapatinti su LGBT+ bendruomenei aktualiais klausimais ir kelti homofobinius sentimentus visuomenėje yra sąmoningai pasirinkta strategija, kuria siekiama sustabdyti ne tik konvencijos ratifikavimą, bet ir lyčių lygybės pažangą. Dabar atvirai pasakyti, kad moterys yra mažiau svarbios nei vyrai, kad jos turėtų užimti žemesnę poziciją ar nelįsti į tradiciškai vyriškas veiklos sritis, būtų nepriimtina. Prisiminkime, kai turėjome vienalytę vyriausybę. Visuomenėje kilo nepasitenkinimas ir vienos lyties dominavimu svarbioje sprendimų priėmimo struktūroje, ir pasisakymais apie vyrišką ministrų kabinetą galinčias papuošti moteris. Todėl ieškoma kitų būdų išlaikyti patriarchalinę sistemą. Priešinimasis konvencijai, kuri nukreipta į smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje suvaldymą, jo prevenciją, pagalbą nukentėjusiems asmenims ir paveikių nuobaudų smurtautojams taikymą, iš esmės reiškia siekį išlaikyti sistemą, kuri leidžia vyrams mažiau akivaizdžiu būdu, nors ne mažiau veiksmingai, toliau kontroliuoti moteris.

Yra daug manančių, kad visą įstatyminę bazę jau turime ir daugiau nieko nereikia. Taip nėra. Jei smurtas vyksta namuose, apsaugoti turi būti visi be išimties asmenys, nedarant jokių išlygų jų tapatybės savitumams. Tačiau konvencijoje kalbama ne tik apie smurtą artimoje aplinkoje. Minimas ir smurtas kituose kontekstuose, pavyzdžiui, karo konfliktų metu, taip pat kalbama apie žalingas tradicines praktikas. Keista, kai šias praktikas oponentai gina kaip tradicines vertybes. Juk nesakome, kad moterų lytinių organų žalojimą turėtume išsaugoti tradicijų labui. Kodėl bijome kritiškai įvertinti ir mūsų visuomenėje įsisenėjusias žalingas praktikas? Jei moteris darbe patiria seksualinį priekabiavimą, nesvarbu, ką sako įstatymai ir darbo kodeksas, greičiausiai ji vis tiek vengs kolegų, galbūt net pakeis darbovietę, ribos savo galimybes, nes kiekvienas žmogus nori būti saugioje aplinkoje.

Stabdydami Stambulo konvencijos ratifikavimą, politikai leidžia ydingoms praktikoms gyvuoti toliau ir palaiko nuostatų modelius, kurie verčia moteris jaustis nesaugiai tiek savo namuose, tiek už jų ribų. Smurtautojai puikiai suvokia, kieno rankose galia. Kieno pusėje yra prezidentas, kai organizuoja apklausas dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Turėdami tokias pareigas užimančių asmenų moralinį palaikymą, smurtautojai niekada nepakeis savo elgesio.

Visuomenės nuostatų tyrimai rodo, kad lyčių stereotipai, normalizuojantys smurtą prieš moteris artimoje aplinkoje arba vedantys prie jo, vis dar labai paplitę. Kaip manote, ką reikėtų daryti, kad pamažu juos keistume?

Reikia daugiau aiškinti apie smurto artimoje aplinkoje prigimtį ir padarinius. Svarbu suprasti, kad kalbame apie prievartinę asmens kontrolę, kuri nebūtinai pasireiškia fiziniu smurtu ir negali būti nutraukta smurto patiriančio asmens pastangomis. Smurtauti ar ne, visuomet sprendžia smurtautojas. Galvodami, kad smurtą patiriantis asmuo gali labai paprastai nutraukti santykius su smurtautoju, neįvertiname aplinkybių kompleksiškumo. Mūsų mąstymas yra kupinas šališkumų. Pastebima, kad į žmogų, turintį aukštesnį socialinį statusą, žiūrima su didesniu pasitikėjimu nei į tą, kurio pajamos ir autoritetas yra mažesni. Lygiai taip pat esame išmokyti labiau pasitikėti vyrų nei moterų nuomone. Kad būtume atsparūs tokiam šališkumui, turime žinoti, koks elgesys yra smurtinis ir kokių taktikų imasi smurtautojai, siekdami išvengti atsakomybės už savo veiksmus.

Mums žinoma smurto statistika yra tik ledkalnio viršūnė. Kai kalbame apie smurtą artimoje aplinkoje, pirmiausia kyla asociacija su fizinėmis atakomis, bet jos dažniausiai pasitelkiamos tada, kai psichologinio spaudimo nebepakanka išsaugoti savo kontrolei. Tokių atvejų, kuomet žmogų reikia vežti į ligoninę, santykinai nėra daug, o viso kito mes tiesiog nematome. Todėl, kalbėdami apie smurtą artimoje aplinkoje, ekspertai stengiasi įtvirtinti prievartinės kontrolės sąvoką, praplečiančią visuomenės suvokimą apie smurtinį elgesį. Pakeitę nusistovėjusį žodyną, pradedame kitaip vertinti situaciją, suprantame, kad žmogų palaužti galima ne tik pasitelkus fizinį smurtą.

Nemėgstu kalbėti apie sovietinį palikimą, kuriuo tarsi mėginama pateisinti esamą padėtį. Bet šiuo atveju jaučiu poreikį tai pabrėžti – patirtos traumos yra perduodamos iš kartos į kartą ir keičiasi tiek, kiek laiko bei jėgų investuojame į jų kaitą. Svarbu kalbėti apie prievartinę kontrolę, nes aukų kaltinimo sumažės tik tada, kai suprasime, kad pasirinkimas smurtauti ir kitam asmeniui primesti savo valią yra tik smurtautojo rankose.

Minėjote, kad bet kokie su moterimis susiję klausimai yra sumenkinami. Žmogaus teises ginančios organizacijos nuolat susilaukia kritikos, kad visas dėmesys skiriamas moterims, o vyrų problemų nepaisoma. Ar tai, kad nuosekliai kalbame apie vyrų smurtą prieš moteris, reiškia, kad nesirūpiname vyrais?

Grįžčiau prie to, kad netiksli kalba sukelia daug painiavos. Jei kalbėtume apie smurtą prieš asmenį, turėtume konstatuoti faktą, kad vyrai ir berniukai, smurto patiria daugiau. Bet vyrų patiriamas smurtas yra kitokio pobūdžio – jie dažniausiai patiria atsitiktinių vyrų, kurių galbūt daugiau niekada nesutiks, smurtą viešose erdvėse. Vyrams yra pavojingi kiti vyrai. Būtent tokiam smurtui pritaikytas ir Baudžiamasis kodeksas, kuriame nėra išskirtas smurtas prieš romantinį partnerį.

Šios tendencijos yra susijusios su lyčių normomis ir tuo, kokius vyriškumo idealus formuojame. Kai išaukštiname hipervyriškumą ir įsivaizduojame, kad vyrai turi daugiau nesuvaldomos agresijos, kad fizinės jėgos panaudojimas jiems yra natūralus problemos sprendimo būdas, empatija ir emocinis intelektas yra nustumiami į antrą planą. Pasitaiko atvejų, kai moteris smurtauja prieš savo partnerį. Tokių atvejų statistiškai nėra daug ir jie neturėtų būti naudojami kaip dingstis sumenkinti problemos, su kuria susiduria moterys, svarbą.

Smurtas prieš moteris, priešingai nei prieš vyrus, dažniausiai sistemingai vyksta artimoje aplinkoje ir smurtauja asmuo, su kuriuo moteris turėtų jaustis saugi. Ištrūkti iš tokio rato psichologiškai daug sunkiau nei priimti faktą, kad buvai užpultas gatvėje. Jei būsi užpultas gatvėje, artimieji neabejodami stos tavo pusėn ir pripažins, kad esi vertas empatijos bei palaikymo. Smurto artimoje aplinkoje atveju visada yra rizika, kad tau bus pasakyta patylėti, tavo pasakojimu nepatikės, nes smurtautojas, tikėtina, aplinkiniams atrodys kaip labai charizmatiškas, geranoriškas, artimųjų palaikymo nusipelnęs žmogus.

Vyrų patiriamą smurtą taip pat gaubia stigma, bet galiausiai viskas grįžta prie tų pačių lyčių stereotipų. Jei nesilaikytume prietarų, kad vyras nuolat turi būti stiprus, partnerės smurtą patyręs vyras gavėtų lengviau priimti sprendimą kreiptis pagalbos. Matome, kad tie patys stereotipai, kurie vienus vyrus iškelia ant pjedestalo, kitus daro pažeidžiamus. Kuo daugiau lyčių lygybės, tuo geresnis yra vyrų gyvenimas, todėl kova už moterų teises reiškia visuotinės gerovės siekį.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos inf.

Asociatyvi pixabay.com nuotr.

Margarita Jankauskaitė: turime išgirsti moteris

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 17 May 2021 10:49:33 +0300
<![CDATA[Č. Darvino ir ,,Borato" pėdsakų pažymėtame Kembridžo universitete studijuojantis jonavietis turi rimtų ambicijų]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/c-darvino-ir-borato-pedsaku-pazymetame-kembridzo-universitete-studijuojantis-jonavietis-turi-rimtu-ambiciju https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/c-darvino-ir-borato-pedsaku-pazymetame-kembridzo-universitete-studijuojantis-jonavietis-turi-rimtu-ambiciju Emilis Kaziukėnas (21 m.) - buvęs Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos mokinys, šiuo metu kremtantis mokslus prestižiniame Kembridžo universitete. Trečiame kurse studijuojantis vaikinas turi aiškų tikslą - ateityje užsiimti moksline veikla. Ir nors E. Kaziukėnas dvejoja, kad savo gyvenimą sies su Lietuva, jis pripažįsta pasiilgęs jos gamtos ir... sūrelių.

Ne tik fizika

E. Kaziukėnas Jeronimo Ralio gimnazijos bendruomenei bei jonaviečiams, besidomintiems veikliu miesto jaunimu, žinomas kaip įvairių mokslo šakų olimpiadų, konkursų dalyvis bei laureatas. Jo pavardė ne kartą skambėjo ir tarp astronomijos bei fizikos olimpiadų laimėtojų. Būtent pastarąją vaikinas studijuoja Kembridžo universitete, tačiau pagal galiojančią tvarką, iki tol jis turėjo gilinti žinias ir kituose gamtos moksluose.

,,Techniškai, Kembridžo universitete negalima pasirinkti studijuoti vien fizikos. Jie siūlo vieną - gamtos mokslų - programą, į kurią kasmet įstoja maždaug 600 moksleivių, besidominčių fizika, chemija, biologija ar net žemės mokslais, t.y. geologija.

Pirmaisiais studijų metais mokomės vieną matematikos ir tris gamtos mokslus – aš pasirinkau fiziką, chemiją ir medžiagų mokslus. Nuo antrų metų galima specializuotis konkrečioje srityje, mano atveju – fizikoje.

Man patiko idėja, kad galima universitete patyrinėti kelias disciplinas – juk šiais laikais dauguma mokslo problemų yra kompleksinės ir reikalauja įvairių specialistų žinių", - pasakojo vaikinas.

Domino ir kiti gamtos mokslai

Gamtos mokslai E. Kaziukėną domino nuo vaikystės.

,,Pamenu, kad dar būdamas labai mažas, ,,prilipdavau" prie  televizoriaus ir žiūrėdavau ,,Discovery" kanalą. Taip pat labai mėgau vartyti zoologijos enciklopedijas. Iki 8-os klasės  įnirtingai mokiausi biologiją, galbūt šiek tiek svarsčiau apie mediciną.

Pirmą kartą su fizika susidūriau perskaitęs garsaus fiziko teoretiko Stephen Hawking knygą „Džordžas ir visatos paslaptys“. Įdomu tai, kad S. Hawking - buvęs Kembridžo universiteto matematikos ir teorinės fizikos profesorius.

J. Ralio gimnazijoje 7-os klasės viduryje mano fizikos mokytoja Rita Morkaitienė pasiūlė pradėti lankyti jos vedamą astronomijos būrelį. Man labai patiko ne tik ten sužinota medžiaga, bet ir sutikti žmonės, su kai kuriais iš jų dar dabar palaikau glaudžius ryšius. Nuo tada fizika niekad neiškrito man iš akiračio", - pasakojo vaikinas.

Kvietimas nenustebino

Studijos Kembridžo universitete, ko gero, ne vienam skamba lyg sunkiai įgyvendinama siekiamybė. Kaip reagavo jonavietis ir jo šeima, sužinoję, kad jis mokysis būtent jame?

,,Puikiai žinau, kad mano tėvai pajautė didelį palengvėjimą, tačiau aš pats nenustebau gavęs priėmimo laišką.

Po 11-os klasės, vasarą, jau buvau išsiaiškinęs visą stojimo procesą ir pradėjau prie jo dirbti anksti – rugpjūtį pradėjau rašyti į UK universitetus stojant privalomą motyvacinį laišką, kuriame reikia išdėstyti savo akademinius pasiekimus ir ambicijas. Dalyvavau savanoriškos lietuvių studentų iniciatyvos „Academic buddy“ (iš angl. – akademinis bičiulis) organizuojamoje stovykloje, kur buvo galima klausti prestižiniuose universitetuose besimokančių moksleivių patarimų ir sudalyvauti bandomuosiuose interviu. Taip turėjau galimybę pasitikrint, ar mano turimų žinių užteks stojamiesiems egzaminams.

Kaip matote, procesas stojant į Kembridžą ar Oksfordą – visiškai kitoks nei į Lietuvos universitetus. Čia stojant į gamtos mokslus, po anketos išsiuntimo, dar 12-os klasės pradžioje, privalome išlaikyti kompleksinį chemijos, fizikos ir matematikos testą, po kurio maždaug 80 proc. moksleivių gruodžio pradžioje yra pakviečiami keletui dienų atskristi į interviu. Aš pats turėjau du 20 - 30 min pokalbius su Kembridžo profesoriais ir doktorantūros studentais, kuriuose jie man davė spręsti įvairias sudėtingas užduotis. Interviu tikslas nėra patikrinti aplikanto žinias, o pažiūrėti, kaip jis greitai įsisavina naują informaciją – Kembridže paskaitų tempas labai didelis", – pasakojo jonavietis.

Vienas iš minėtų interviu vaikinui baigėsi greičiau, nei buvo tikėtasi.

,,Buvau paleistas 10-čia minučių anksčiau, nes per greitai susitvarkiau su pateiktais fizikos uždaviniais. Dėl to manau, kad pasirodžiau visai neblogai", – teigė E. Kaziukėnas.

Jautėsi užtikrintai

Nors jonavietis  išvykti gyventi į užsienį turėjo iškart po mokyklos, savarankiškas gyvenimas jo nebaugino.

,,Manau, kad buvau įpratęs būti savarankišku - mane tėvai jau nuo trečios klasės leisdavo į įvairias vasaros stovyklas palapinėse, mokydamasis papildomo ugdymo mokykloje – „Fizikos Olimpe“, 5 savaites per metus gyvenau Vilniaus universiteto bendrabučiuose, dažnai tekdavo išvažiuoti į įvairius renginius. Su anglų kalba problemų neturėjau – dėl to iš dalies turiu būti dėkingas auklėtojai Sandrai Budriūnienei, kuri nuo mažumės mus ,,laužė" kalbėti idealiai, ,,BBC" radijo lygio britiška tarme. Be to, pažinojau gana nemažai lietuvių moksleivių iš įvairių renginių, kurie jau ten studijavo ar įstojo kartu su manimi, todėl žinojau, ko tikėtis", – pasakojo jaunuolis.

Priėmė svetingai

E. Kaziukėnas buvo nustebintas kitų studentų svetingumu.

,,Dar 2 mėnesius prieš išvažiavimą studijuoti gavome didelius laiškus, kuriuose buvo įvairios instrukcijos apie gyvenimo sąlygas, gautus kambarius, koledžo gyvenimą ir internetą.

 Buvome paskirti į vieną koledžo „šeimą“: kiekvienas studentas turi savo koledžo „tėtį ir mamą“ – antrakursius, kurie padeda įsikurti, susipažinti su kitais žmonėmis ir t.t.", – pasakojo jaunuolis.

Pirmasis  įrašė Jonavos pavadinimą

Vos atvykus į Angliją, jonavietį įtraukė pirmakursiams skirtų renginių verpetas.

,,Turėjau maždaug 10 dienų smagaus laiko – įvairiausių užsiėmimų, kurie labai padėjo be jokių problemų įsilieti į universiteto bendruomenę. Tos dienos prabėgo labai greitai ir, atrodo, viskas susimaišė į vientisą įvykių grandinę, kurią išnarplioti dabar nelengva.

Buvo visko... Pasiplaukiojimai Kemos upe su gondolomis, labai primenančiomis Veneciją. Matrikuliacijos (priėmimo) ceremonija – į šimtmečių senumo knygą pirmąkart įrašiau Jonavos vardą kaip savo kilmės vietą.

Puikiai pamenu ir akimirką, kai koledžo vadovė mus pasikvietė į savo apartamentus, iš dalies primenančius nedidelius baltuosius rūmus, pasodino mane į keistą seną krėslą ir prieš visus pareiškė, kad šis anksčiau priklausė Čarlzui Darvinui.

O kur dar įvairios mugės, mums siūliusios įsirašyti į įvairias bendruomenes ar sporto klubus.

Jaučiausi labai laukiamas ir papuolęs ten, kur visada norėjau – niekad negalėjau tikėtis, kad bus taip gerai", - džiaugėsi vaikinas.

Sunku, bet verta

Kai kalbama apie tokio lygio universitetus kaip Kembridžas, norom nenorom į galvą peršasi mintis, kad studijos juose – itin sudėtingos. Paklaustas apie tai pačio E. Kaziukėno, jaunuolis vardija mokslų geriausiuose pasaulio universitetuose bei Lietuvoje skirtumus.

,,Universitetai gamtos moksluose turi atitikti tam tikrus universalius standartus, todėl tiek Lietuvoje, tiek UK studentai mokosi maždaug vienodą medžiagą. Skirtumai atsiranda tik tame, kiek gerai įsisavinti šią medžiagą reikalaujama iš mūsų. Pavyzdžiui, mano draugams Lietuvoje per egzaminus užtenka per keletą dienų “iškalti” per paskaitas pristatytus faktus, prisiminti keletą lygčių išvedimų, ir jie nesunkiai už tai gali gauti 10-uką – retai reikia parodyti, kaip šią medžiagą supranti ar moki pritaikyti anksčiau nematytose situacijose.

Tuo tarpu mūsų egzaminai – visiškai kitokie, čia paskaitų medžiaga sudaro gal tik 30-40% įvertinimo, o visa kita – dažniausiai sudėtingų nematytų uždavinių sprendimas, kuriam ruošiamės visus mokslo metus. Galbūt labiausiai mokslą “apsunkinantis” veiksnys yra tai, kad geriausiuose pasaulio universitetuose dažniausiai mokosi ir patys geriausi studentai, todėl konkurencija yra itin didelė", – kalbėjo vaikinas, pridurdamas, kad Kembridže sunku ką nors nustebinti savo pasiekimais.

Kembridžo Universiteto lietuvių bendruomenės kovo 11-osios minėjimas

Yra į ką lygiuotis

,,Beveik kiekvienais metais su šiuo universitetu susiję mokslininkai gauna Nobelio premijas. Net vienos mano kursiokės tėtis buvo ja apdovanotas 2007-aisiais. Taip pat ne vienas šio universiteto studentas yra tapęs žymiu politiku, aktoriumi.

Vien mano koledžas, kuris sudaro tik 1/31 viso universiteto studentų dalį, išugdė evoliucijos teoriją paskelbusį Čarlzą Darviną ir galbūt jaunesnioms auditorijoms geriau savo Borato personažo vaidmeniu žinomą Sasha Baron Cohen. Jis šiemet laimėjo du auksinius gaublius.

Nepaisant to, kad čia išsiskirti sunku, mane tai tik dar labiau motyvuoja geriau suprasti savo dalyką", - teigė vaikinas.

Gyvenimą sies su moksline veikla

Klausantis E. Kaziukėno pasakojimo apie ateities planus – akivaizdu, jog jonavietis turi rimtų ambicijų.

,,Ateityje, pabaigęs mokslus, norėčiau užsiimti teorine fizika bendrosios reliatyvumo teorijos arba dalelių fizikos srityse. Paprastai kalbant, naudodamas matematiką ir kompiuterinį modeliavimą norėčiau tirti visatos sandarą pačiose mažiausiose ir didžiausiose skalėse bei kurti eksperimentuose stebimus reiškinius aprašančias teorijas. Kadangi baigiu tik bakalaurą, kol kas neturiu konkretesnio plano, nes šiose srityse neturiu pakankamai patirties – fizika yra labai senas mokslas, todėl pirmos pakopos universitetinių studijų neužtenka įsisavinti 300 metų žmonijos atradimų. Iki galutinio tikslo manęs laukia dar netrumpas kelias - reikės pabaigti magistrantūrą, apsiginti daktaro disertaciją, pereiti keletą podoktorantūros pozicijų skirtinguose universitetuose", - pasakojo E. Kaziukėnas.

Koncentruojasi į mokslus

Paklaustas apie savo ryšį su gimtine, jaunuolis neslepia, jog savo ateitį mato ne Lietuvoje.

,,Manau, kad kiekvienas žmogus turi gyventi ten, kur gali rasti savo lūkesčius patenkinantį darbą. Fizikoje aukščiausios klasės tyrimai yra neatsiejami nuo geriausių pasaulio universitetų ir tyrimų institucijų: dalelių greitintuvų CERN (Šveicarija – Prancūzija), Fermilab (JAV) ar įvairių teleskopų. Tuo tarpu Lietuvos fizikoje dominuojančios sritys (Medžiagų mokslas, Optika) manęs nedomina, o mokslininkų finansavimas bei atlyginimai – palyginti nedideli, todėl artimiausiu metu čia grįžti dirbti neplanuoju. Galbūt, jei kada ateityje situacija pasikeistų, arba iškiltų noras pasidalinti sukaupta patirtimi su tautiečiais – pagalvočiau sugrįžti, bet ne dabar", – kalbėjo jonavietis.   

Smagūs prisiminimai

Nors E. Kaziukėnas pripažįsta nejaučiantis ir poetiško prisirišimo prie Lietuvos, jis prisimena smagius laikus, praleistus būtent joje.

,,Visada smagu prisiminti stovyklavimą palapinėse, kur nors miškuose ar prie ežerų, smėlio kopas Nidoje. Man labai patikdavo išvažiuoti į Labanoro girią, šalia Molėtų... Būtent ten vykusioje stovykloje, prie observatorijos, patirta daug gražių akimirkų, primenančių mokyklos laikus.

Prie viso to pasiilgau sūrelių... Britai jų neturi", –  šypsodamasis kalbėjo jonavietis.

 

Netiki stebuklais

Kokia E. Kaziukėno sėkmės paslaptis?

,, „Magiškų žmonių“ ir „stebuklingų sėkmės formulių“ nebūna – reikia daug ir ilgai siekti savo tikslų, kitos išeities pats nematau...", – teigė jonavietis.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Č. Darvino ir ,,Borato" pėdsakų pažymėtame Kembridžo universitete studijuojantis jonavietis turi rimtų ambicijų

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 12 May 2021 10:34:01 +0300
<![CDATA[Aviacijos ir astronautikos studijas Anglijoje į tarnybą Lietuvos kariuomenėje 9 mėnesiams iškeitęs jaunesnysis eilinis „Geležinis“: „Kai yra noro – viskas įmanoma“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/aviacijos-ir-astronautikos-studijas-anglijoje-i-tarnyba-lietuvos-kariuomeneje-9-menesiams-iskeites-jaunesnysis-eilinis-gelezinis-kai-yra-noro-viskas-imanoma https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/aviacijos-ir-astronautikos-studijas-anglijoje-i-tarnyba-lietuvos-kariuomeneje-9-menesiams-iskeites-jaunesnysis-eilinis-gelezinis-kai-yra-noro-viskas-imanoma Matą kalbinome Gaižiūnų (Jonavos r.) poligone, kur visą savaitę vyko būrių vertinamosios lauko taktikos pratybos. Trumpam atitraukiame jį iš stebėjimo posto ir pradedame klausinėti Mato nuo to klausimo, kurį užduodame kiekvienam kariui.

- Tai kas visgi paskatino prisijungti į kariuomenės gretas?
- Tikriausiai noras išbandyti save. Visada buvo įdomu ir filmus žiūrint ar šiaip gyvenime, kas yra ta kariuomenė. Vienokie įspūdžiai yra kuriuos susidarai iš šono, iš civilinio gyvenimo ir visai kitokie kai ateini čia ir tiesiog išbandai viską pats.

- Atėjote po mokyklos?
- Ne. Po mokyklos bandžiau ateiti į kariuomenę, bet nepriėmė dėl sveikatos, todėl išvažiavau mokytis, o po dviejų metų atsiradau sąrašuose.

- Papasakokite, ką veikėte iki tarnybos Lietuvos kariuomenėje?
- Po to kai manęs nepriėmė į kariuomenę, įstojau į universitetą Anglijoje, į aviacijos ir astronautikos inžineriją. Dvejus metus ten pasimokiau ir kaip tik eidamas iš matematikos egzamino pamačiau, kad esu (šauktinių – red.) sąrašuose. Apsidžiaugiau, išreiškiau norą atlikti tarnybą pirmumo tvarka - vis dėlto noriu tarnauti, sustabdžiau studijas ir grįžau į Lietuvą. Praėjau medicininę komisiją ir taip pradėjau tarnauti. Po tarnybos grįšiu į Angliją tęsti mokslų. Liko dar du metai. Tai ką mokausi man labai įdomu, dabar nesu jokio plano nusistatęs, tad pirma noriu pabaigti tarnybą, o po to universitetą.

- Bet juk studijuojantiems yra galimybė tarnybą nukelti vėlesniam laikotarpiui?
- Žinau, kad tarnybą galėjau atidėti, tačiau tai buvo kažkas, ką aš norėjau nuveikti gyvenime. Dėl to ir bandžiau po mokyklos ateiti į kariuomenę savanoriškai, o tas mokslų sustabdymas, na, kažkiek trukdo, kažkiek ir žinioms tikriausiai pakenkė, nes vis tiek dabar pamirštu ką mokiausi, tačiau kai yra noro – viskas įmanoma, grįžęs viską pasivysiu ir vėl išmoksiu.

- O kaip į tokį pasirinkimą reagavo tėvai?
- Tėvai džiaugėsi, palaiko mane labai smarkiai. Taip pat dėdė, jis yra Šaulių sąjungos narys ir iš jo taip pat labai stiprus palaikymas. Visa giminė mane palaiko ir labai džiaugiasi tuo.

- Kokie buvo Jūsų lūkesčiai? Juk tarnyba Lietuvos kariuomenėje vis dar kartais būna apipinta mitais ir palyginimais su tarnyba sovietmečiu.
- Ypač tie palyginimai su sovietine kariuomene nei kiek nepasiteisino, nei truputėlio... nei su ta vadinama „diedovščina“, nei su sovietiniu muštravimu, nes esu ir iš senelių girdėjęs tuos pasakojimus ir jų istorijas ir tai nei kiek nesutampa. O pats muštravimas, tvarka... Na, tai vis tiek yra kariuomenė, bet tie dalykai visai patinka, bet aš žinojau ko čia ateinu ir norėjau visa tai išbandyti, todėl negaliu skųstis.

- Ir pasiteisino?
- Tikrai pasiteisino. Dėl pandemijos, deja, į kitus poligonus nenuvažiuojam, daugelio įdomių mokymų neįvyko, tad šis poligonas gal kiek ir įgriso, bet vis tiek, tarnyba patinka.

- Pirmos dienos Lietuvos kariuomenėje. Kokie įspūdžiai? Buvo baimės ar jau buvote nusiteikęs psichologiškai?
- Buvau nusiteikęs, vis tiek kelis metus apie tai galvojau, buvo jaudulys gal labiau, nes vis tiek tai naujas pasaulis, nauji draugai, nauja tvarka, nežinai kaip kas turi vykti, paprastos klaidos, kurių po to visi išmoksta nebedaryti.

- O kokių paprastų klaidų išmokote nebedaryti išmokai per šiuos 7 mėnesius?
Pavyzdžiui, išmokau taisyklingai pasikloti lovą... Arba bent jau taip, kad vadai nesupyktų (šypsosi).

- Kaip instruktoriai? Vadai? Tarnybos draugai?
Apie vadus nieko blogo negaliu pasakyti, o kolektyvas – labai įvairus. Niekada neturėjau jokio įvaizdžio apie vadus, kokie jie galėtų būti. O tarnybos draugai... Įvairaus amžiaus yra, atėję iškart po mokyklos, yra žmonių ir vyresnių, trisdešimties metų, tad kolektyvas tikrai įvairus.

- O draugų susiradote?
- Draugų tikrai susiradau. Toks kolektyvas, bendri išgyvenimai... Tikrai suartina žmones.

- Gyvenime labiau esate  individualistas ar kolektyvo žmogus? Nebuvo sunku prisitaikyti? Juk praktiškai visą laiką su kitais kariais praleidžiate kartu.
- Manau, labiau esu individualistas, tačiau neturiu bėdų ir kolektyve. Tie patys veidai tikriausiai, net ne tikriausiai, bet išties pabosta, tad atostogos buvo labai malonus metas. Tačiau tai bėdų nesukėlė, nes kariuomenė vis tiek kitaip nei civilinis gyvenimas ir tam buvau nusiteikęs: kad kartu gyvensime, kad kartu eisime į pratybas ir viską darysime kartu. Visko būna, ir pykčių, bet ir jie išsisprendžia ir pastebėjau, kad daug mažiau nei tarnybos pradžioje, visi susigyvena kartu ir maloniau bendrauja.

- Kas buvo įdomiausia?
- Įdomiausia tikriausiai buvo išgyvenimas (išgyvenimo ekstremalioms sąlygomis pratybos – red.), kuris vyko spalio pabaigoje. Buvo savaitė, kai vyko visų individualių įgūdžių testas, pavyzdžiui, maskavimasis, reikėjo prašliaužti per 200m. miško ruožą ir mus stebėjo su žiūronais, jei tave pamato, tu iškrenti – turi pradėti iš naujo. Paskui buvo kiti testai: atstumų nustatymas, daiktų atpažinimas ir po to sekantį rytą prasidėjo tas išgyvenimas. Kai neturi tiek daug maisto, neturi tiek daug vandens ir stengiesi užsikurti ugnį miško sąlygomis, be žiebtuvėlio, be nieko, pasistatyti pavėsinę tokią, kurioje galėtum išbūti kuo ilgiau ir išgyventi. Ta savaitė tikriausiai paliko daugiausiai įspūdžių. Labai patiko ir kovinis šaudymas, važiavome į šaudyklą.

- Tarnyba jau į pabaigą. Pratybose, kuriose šią savaitę dalyvaujate, ištisai pliaupia lietus. Iš šypsenos suprantu, kad motyvacijos dar yra?
- Motyvacijos vis dar yra. Visada gyvenime stengiuosi šypsotis, ypač kai blogiausia, tada daugiausiai šypsaisi.

- O kas blogiausia buvo?
- Tikriausiai sunkiausias dalykas kai bendros „bausmės“ yra. Kai už kito prasižengimus, pavyzdžiui, visi daro atsispaudimus. Tokie dalykai, tikriausiai, labiausiai muša moralę. Ypač kai tie nusižengimai nėra tokie rimti. Buvo vienąkart, karys negražiai sėdėjo kambary ant taburetės ir praeidamas seržantas tai pamatė, paskui visi turėjome sportuoti. Bet sportas nėra blogai, tai kai darai tuos atsispaudimus, apie tą ir galvoji, kad vis tiek reikėtų sportuoti, jei ne dabar, tai rytoj.

- O prieš kariuomenę sportavai?
- Stengiausi. Bet prieš kariuomenę truputį daugiau pradėjau stengtis, kryptingai sportuoti. Bėgioti, daryti atsispaudimus, atsilenkimus. Bet fiziškai tikrai sustiprėjau, tai tikrai ir pasijautė, ir pasimatė, o tarnybos pabaigoje labai norėčiau iš fizinio parengimo testo 300 taškų gauti.

- Na ir pabaigai, tradiciškai. Ko palinkėtum kitiems kariams?
- Nebijoti. Nėra taip blogai, yra tikrai daug smagių ir gražių akimirkų.

- Dėkojame už pokalbį!

 J. eil. Matą Gelžinį kalbino vyr. srž. sp. Ieva Budzeikaitė

Vyr. srž. sp. I.Budzeikaitės nuotraukos

 

Aviacijos ir astronautikos studijas Anglijoje į tarnybą Lietuvos kariuomenėje 9 mėnesiams iškeitęs jaunesnysis eilinis „Geležinis“: „Kai yra noro – viskas įmanoma“

Aviacijos ir astronautikos studijas Anglijoje į tarnybą Lietuvos kariuomenėje 9 mėnesiams iškeitęs jaunesnysis eilinis „Geležinis“: „Kai yra noro – viskas įmanoma“ Aviacijos ir astronautikos studijas Anglijoje į tarnybą Lietuvos kariuomenėje 9 mėnesiams iškeitęs jaunesnysis eilinis „Geležinis“: „Kai yra noro – viskas įmanoma“ Aviacijos ir astronautikos studijas Anglijoje į tarnybą Lietuvos kariuomenėje 9 mėnesiams iškeitęs jaunesnysis eilinis „Geležinis“: „Kai yra noro – viskas įmanoma“ ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 10 May 2021 08:20:45 +0300
<![CDATA[„KLASTA“ jau svajoja apie antrąjį muzikinį albumą: atradus kūrybą, paleisti jos nebesinorėjo]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/klasta-jau-svajoja-apie-antraji-muzikini-albuma-atradus-kuryba-paleisti-jos-nebesinorejo https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/klasta-jau-svajoja-apie-antraji-muzikini-albuma-atradus-kuryba-paleisti-jos-nebesinorejo 19-metė jonavietė Kristina Chlastauskaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatro ir renginių režisūros studentė, didelę savo laiko dalį skirianti muzikos kūrybai. Albumą išleidusi mergina klausytojams yra pristačiusi 19 kūrinių, kuriuos galima išgirsti SoundCloud, Tik tok“, Spotify, Apple music platformose ar Youtube kanale. Kaip sako pati K. Chlastauskaitė, jos muzika turėtų patikti skirtingiems klausytojams, tačiau šiuo metu kepamasmerginos kūrinys turi konkretų tikslą pabandyti užkariauti Vocation Music Awards konkurso komisiją ir žiūrovus.


Pirmieji žingsniai


Praėjusiais metais Jonavos Jeronimo Ralio gimnaziją baigusi mergina  jonavietė, kuri muzika susidomėjo dar vaikystėje. 


Muzika mano gyvenime atsirado nuo mažų dienų lankiau meno mokyklą, kur ir įsitraukiau į dainavimą. Didelę įtaką mano muzikiniam keliui padarė buvimas Intermezzo” ansamblio dalimi. Jis man padėjo ne tik geriau susipažinti su šiuolaikine muzika bei jos atlikimu, bet ir susirasti draugių, su kuriomis muzikuojame iki šiol, pasakojo K. Chlastauskaitė. 


Siejasi su šeimos istorija


Kristina savo klausytojams prisistato po KLASTOS pseudonimu. Ką jis reiškia?


Jo sukūrimo istorija nėra ypatinga: K nuo vardo Kristina, LASTA dalis mano pavardės.


Sutapimas, bet jau pradėjus kurti po KLASTOS pseudonimu, tėtis papasakojo, jog mūsų giminė anksčiau ir buvo KLASTAuskai, tačiau, kad išvengti tuo metu grėsusios priespaudos, pavardė pakeista į dabartinę. Galiu pasakyti, kad man mielesnis šis, su mano šeimos istorija susietas, paaiškinimas, pasakojo mergina.


Nuo pokšto iki albumo


Happy regardless (liet. laimingas nepaisant) taip pavadintas dar šiais metais jonavietės išleistas albumas. Tačiau mergina puikiai pamena ir pirmąjį savo kūrinį.


„ „Siena, pupa taip jis vadinosi. Šis kūrinys gimė kaip pokštas, linksmas kūrinukas, skirtas draugų kompanijai. Nekūriau jo su didelėmis intencijomis pasiekti kuo didesnį klausytojų srautą. Pasitikėjimas nebuvo didelis, kadangi ,,įkritauį tai, kur viskas nepažįstama muzikos kūrybą. Tiesa, ir pradėjus kurti,  ir dabar baimė išlieka tokia pati: visad neramu, kad  pasidalinus kūriniu, jis taps man nemielas ir aš gailėsiuosi nepatobulinusi jo, kalbėjo K. Chlastauskaitė.


Kūrybinėse paieškose

Mergina tikina negalinti priskirti savo muzikos vienam konkrečiam žanrui, nes vis dar jaučiasi esanti kūrybinėse paieškose.


Mano muzika ir Pop,  ir Indie, ir elektroninė kūryba. Vis dar ieškau savo kelio, bet jaučiu, kad apsistosiu ties Pop žanru. Nepaisant to, manau, kad mano muzika yra kiek kitokia, nei šiuo metu radijo stočių topuose esantys hitai.


Savo kūryboje aš stengiuosi perteikti istoriją, kuri, nors iš pradžių gali pasirodyti svetima ir nesuprantama, įsiklausius į žodžius ir muziką, kiekvienam klausytojui gali padėti rasti kažką bendro tarp jos ir savęs, teigė jonavietė, pridurdama, kad jos dainos labai įvairios. 

Asmeniškai aš jas klausau pagal nuotaiką. Jeigu rekomenduočiau savo dainas tam tikram žmogui, daryčiau būtent taip: svajotojams/romantikams siūlyčiau paklausyti But, Ketvirtadienio romano, Tai tu, Likim draugais, Senoj palėpėj, nenustygstantiems vietoje Keistas”, Mind goes”, Home made rockstar,  besišypsantiems arba tiesiog ieškantiems kažko lengvo pasiklausyti automobilyje Paskolink žiebtuvėlį, Happy regardless.


 Kurdama visuomet turiu vaizdinį, kokiam žmogui galėtų patikti būtent ta daina... Kartais kuriu sau, bet dainos istorija pasirodo patinkanti daugumai. Kai kitiems patinka tavo išreikštos mintys, pajunti kūrybinį džiaugsmą,  teigė K. Chlastauskaitė.


Klausosi įvairios muzikos

Mergina kaip mėgstamiausias savo grupes įvardija Queen, Fleetwood Mac, ABBA.

Dievinu ir Bee Gees, Sting, Hiperbolę... Lietuvišką muziką dar bandau prisijaukinti. Mano grojaraštyje yra Gabrieliaus Vagelio, Vytauto Kernagio, Monikos Liu dainos. Taigi, mano muzikinis skonis lyg keliavimas laiku, pasakojo jonavietė.


Mintyse antrasis albumas


Artimiausiuose K. Chlastauskaitės planuose dar vieno albumo sukūrimas ir dalyvavimas  Vocation Music Awards konkurse.


Tikiu, kad naujas albumas bus brandesnis ir, ko gero, galėtų labiau įtraukti patį klausytoją. 


Kalbant apie konkursą, šiuo metu kuriu dainą jam. Dainos pavadinimas Autobusas”, konkurso tema pašaukimas. Kuriu kūrinį apie jauno žmogaus gyvenimo prasmės paieškas, tačiau perteikiu tai, kaip važiavimą autobusu. Pats stilius lengvas, įsimenamas. Mišinys tarp ,,popso ir dainuojamosios poezijos. Priedainyje pasirodo lyrinis veikėjas, kuris lyg saugo, globoja ir padeda džiaugtis gyvenimu. Norėčiau, kad kiekvienas klausytojas jo vietoje įsivaizduotų ar tai savo svarbiausią vertybę, galbūt Dievą ar artimą žmogų.


Kviečiu visus palaikyti mane konkurse, kadangi 40 procentų vertinimo sudaro žiūrovų palaikymas, pasakojo K. Chlastauskatė. 


Turi svajonę


Kalbėdama apie tolimesnius planus, jonavietė neslepia, kad svajoja ateityje turėti savo įrašų studiją ir dirbti su kylančiais atlikėjais.


Norėčiau kurti jiems dainas, įrašyti jas, būti žmogumi, kuris dirba už kadro, tačiau turi didelę įtaką pačiam produktui. 


Žinoma, šiuo metu tai tik svajonė... Reikia daug patirties, darbo ir investicijų, jog tai įgyvendinčiau, pokalbį užbaigė  K. Chlastauskaitė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

„KLASTA“ jau svajoja apie antrąjį muzikinį albumą: atradus kūrybą, paleisti jos nebesinorėjo

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 07 May 2021 14:01:45 +0300
<![CDATA[Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/darbe-vyriausioji-auditore-prie-drobes-kurybinga-menininke https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/darbe-vyriausioji-auditore-prie-drobes-kurybinga-menininke „Piešimas man yra kaip meditacija“, – sako inžinerines paslaugas teikiančioje įmonėje „Iremas“ dirbanti Inga Liaudinskienė. Moters profesija yra visiškai nesusijusi su menais, tačiau jos kuriami paveikslai verčia stabtelėti ir grožėtis.  Mechanikos studijas baigusi Inga šypsosi: „Mano pagrindinis piešimo mokytojas yra „youtube“. 


Pomėgis – iš vaikystės


Debesyse pakibęs banginis, kurį vadelioja banglentininkas, valtyje susigūžusi moteris, vienišas paukštis ar putojanti, spalvinga banga – Ingos piešiniai įtraukia kurti istorijas. Moteris sako, kad piešimas jai – kaip meditacija, galimybė pabūti su savimi, savo mintimis.


„Tapydama būnu tarsi kitame laike, kitoje erdvėje, kur banginiai skraido virš kalnų ar ledynų, kur jūros, kalnai, medžiai įgyja moters kūno linijas. Mano paveiksluose dominuoja mėlyna spalva. Kartais sąmoningai nutariu tapyti kitomis spalvomis, bet rezultatas vis tiek dažnai gaunasi mėlynas“, – pasakoja Inga.


Mėgstama mėlyna spalva jai asocijuojasi su gyvybe, energija, veržlumu, jėga, pokyčiais. Moteris sako, kad jos kūryba yra įkvėpta gamtos, erdvės, fantazijų, vizijų.


„Kartais būna, kad vaizdus susapnuoju. Kartais jie gimsta vaizduotėje ką nors stebint. Dažnai jausmas vizijose tiesiog įgyja vaizdinius. Dar dažniau, užbaigtas paveikslas skiriasi nuo pirminės vizijos. Tačiau jausmas visada išlieka, o tada gimsta žodžiai“, – apie kūrybos procesą pasakoja Inga.


Nors pagal savo išsilavinimą ji yra mechanikė, prisipažįsta, kad kūryba įvairiomis formomis lydėjo nuo pat vaikystės.


„Esu gamtos vaikas. Augau kaime, vasaras leidau vienkiemyje pas močiutę. Gamta man nebuvo savaime suprantama, nuolat stebėjausi, ji kurstė mano fantazijas. Tuo metu mano vaizduotė buvo begalinė. Pieštukus paėmiau pirmose klasėse, tuomet perpiešiau ne vieną spalvinimo knygelę, daugybę kramtomos gumos paveikslėlių“, – prisimena moteris.


Menus iškeitė į tiksliuosius mokslus


Pomėgis piešti netruko ilgai – Inga pradėjo dažniau rašyti. Tačiau eiti vien kūrybos keliu jai pasirodė nuobodu – norėjo save išbandyti ir kitose srityse.  


„Būdama gimnazistė, beje humanitarė, kasmet dalyvaudavau matematikos olimpiadose, baigiau šeštadieninę biologijos mokyklą, neakivaizdinę fizikos mokyklą Šiaulių universitete, tuo pačiu dalyvaudavau piešinių konkursuose, mano kūryba buvo skaitoma ir spausdinama mokykloje, buvau gera aktorė“, – vardija pomėgius.


Baigusi mokyklą ji metė sau dar vieną iššūkį – įstojo į universitetą studijuoti mechaniką. O, kad nebūtų pernelyg lengva ir nuobodu, mokėsi vokiečių kalbą. Tačiau net ir tada, kuo Inga labiau tolo nuo kūrybos, tuo labiau ji vijosi.


„Universitete piešiau renginių plakatus, išpiešiau bendrabučio kambarių sienas, pripiešiau pluoštą piešinių. Visa tai dariau mėgėjiškai ir protarpiais. Nes piešti taip niekur ir nesimokiau, tik tiek, kiek mokėmės mokykloje per dailės pamokas“, – paaiškina.


Paskui piešimas vėl dingo iš Ingos gyvenimo iki 2018 metų. Moteris prisipažįsta, kad visus tuos metus jai rodėsi, kad tai, ką kuria – žaislus, papuošalus buvo ne tai, kur galėjo geriausiai save realizuoti. Ieškodama naujų iššūkių ji nusipirko akrilinių dažų.


„Visai nežinojau, kaip su jais elgtis. Tapyti dar nedrįsau, nes nemokėjau. Ėmiau lieti, prisikūriau mišinių receptų ir liejau dažus. Tačiau ši technika man pasirodė netinkama mano fantazijoms įprasminti. Taigi, dažus atidėjau į šalį. Tuomet ėmiau lieti spiritinį tušą ir piešti juo. Tai buvo dar vienas iššūkis, nes ši technika Lietuvoje yra beveik nenaudojama paveikslų kūrimui“, – pasakoja apie kūrybos kelią.

Piešia savo malonumui


Spiritiniai dažai dažniausiai yra skirti užpildyti markeriams, tačiau Ingai jie puikiai tiko savo vizijoms iliustruoti.


„Netrukus nuėjau į kelias tapybos pamokas, išmokau elgtis su dažais. Ėmiau tapyti, vis bandydama naujas technikas: savaitgaliais, naktimis, kūrybinių atostogų metu. Piešdama išsilieju, įsikraunu, grįžtu ir vėl išeinu“, – atsiveria.


Paveikslą Inga nutapo per dvi ar tris dienas. Kartais kūrybos procesas trunka ilgiau, priklausomai nuo to, kiek valandų skiria savo pomėgiui. Būna, kad tapo iki paryčių, kai šeima miega. Moteris yra dėkinga savo šeimai, kuri ją palaiko.


Inga netapo paveikslų pardavimui. Nelinkusi jų ir dovanoti, tačiau pasitaiko, kad vis tik paveikslai suranda sau namus.


„Beveik visi mano paveikslai yra apie mane, gimę iš mano jausmų, minčių, patirčių, džiugių ar liūdnų akimirkų. Jie nėra skirti visiems. Tačiau esu keletą pardavusi tiems, kurie jaučia, kad paveikslas yra skirtas būtent jiems, kuriems žūtbūt jo reikia. Taip net keletas mano paveikslų iškeliavo į dar nepradėtus statyti namus. Visi kiti guli mano kūrybinėse dirbtuvėse“, – pasakoja Inga.


Talentą pastebėjo ir darbe


Jos talentas neliko nepastebėtas ir darbe. Inga yra piešusi plakatus mechanikų dienos šventei, o prieš dvejus metus jos paveikslu buvo nuspręsta papuošti įmonės kalendorių.
„Man tai buvo didelis įvertinimas. Generalinis direktorius paklausė, kodėl turime ant kalendoriaus vis dėti vamzdžius, suvirintojus, jeigu galime uždėti savo darbuotojos paveikslą. Pati tikrai nebūčiau sugalvojusi pasiūlyti. Kalendoriui pasirinkome jūros bangą. Sakiau, kad ji asocijuosis su proveržiu, veržlumu, pokyčiais, naujomis spalvomis, nauja pradžia“, – prisimena Inga.


„Ireme“ moteris dirba nuo 2004 metų. Per 17 metų ji dirbo įvairiose pareigose: inžinierės, komercijos vadybininkės, kokybės inžinierės, vyresniosios darbų saugos inžinierės, dabar – vyriausios auditorės.


„Įmonėje augau ir kaip specialistė, ir kaip žmogus. Labai gerai žinau visą įmonės veiklą, nes pakeičiau daug pozicijų. Aš tokia esu – jeigu užsisėdžiu vienoje vietoje, man pasidaro nuobodu. Todėl labai pasisekė, kad galiu čia tobulėti, mokytis naujų dalykų“, – sako moteris.


Ji yra patenkina savo darbu bei santykiu su kolektyvu, džiaugiasi, kad lieka laiko ir laisvalaikiui. Inga prasitaria, kad ateityje svajoja turėti kūrybines dirbtuves gamtos apsuptyje, be miesto, gatvių triukšmo ir be žmonių, kur galėtų pabėgti ir kurti.
„Norėčiau išmėginti tapybą aliejiniais dažais. Taip pat, tikiu, kad kada nors ateityje, būsiu pasiruošusi surengti parodą“, – šypsosi ji.

AB ,,Achemos grupė" inf.

Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė

Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 03 May 2021 13:18:18 +0300
<![CDATA[Tarnybą baigusi bendruomenės pareigūnė L. Paklina: „Jonava – nuostabus miestas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/tarnyba-baigusi-bendruomenes-pareigune-l-paklina-jonava-nuostabus-miestas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/tarnyba-baigusi-bendruomenes-pareigune-l-paklina-jonava-nuostabus-miestas Jonavos rajono policijos komisariato bendruomenė neseniai užtarnauto poilsio išleido 24 metus jonaviečių saugumo jausmo didinimui dėmesį skyrusią pareigūnę Larisą Pakliną. Žinią, kad nuolat gyventojams matoma policininkė baigė tarnybą, jonaviečiai sutiko jautriai jie dėkojo L. Paklinai už atliktus darbus rašydami gražius linkėjimus jos „Facebook“ paskyroje. Kaip sako pati L. Paklina, sulauktas dėmesys gerokai nustebino - moters žodžiais tariant, ji niekada negalvojo ir iki šiol negalvoja, kad yra ypatingesnė už kitus kolegas. Prisimindama savo karjeros kelią,  buvusi pareigūnė džiaugiasi turėjusi galimybę prisidėti prie miesto gerovės puoselėjimo ir užtikrintai sako: „Jonava puikus kraštas“.


Didžiausias dėmesys – prevenciniam darbui


„Tarnybą pradėjau nepilnamečių inspektorės pareigose. Jose dirbau 16 metų. Po to trumpam buvau įsidarbinusi Kėdainių rajono policijos komisariate, kur laimėjau konkursą į vyriausiojo tyrėjo pareigas prevencijos poskyryje.


Kai Jonavos rajono policijoje atsirado lygiagrečios pareigos, o policijos sistemoje buvo sukurta ir nauja, t.y. bendruomenės pareigūno pareigybė, grįžau atgal į Jonavą, kur iki savo tarnybos pabaigos atlikau bendruomenės pareigūnės pareigas. Jas užėmiau 7-erius metus.


Tiesa, ar dirbau su nepilnamečiais, ar su suaugusiais asmenimis, viena pagrindinių mano darbo funkcijų buvo vykdyti nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevenciją. Galima sakyti, kad prevencinis darbas, visada buvo mano „arkliukas““, – paklausta apie tai, kokias pareigas ji užėmė dirbdama policijoje, pasakojo L. Paklina.


Nenuleido rankų


Mintyse apžvelgdama laikus, kuomet ji svarstė apie profesijos pasirinkimą, L. Paklina pasakoja, kad visada svajojo būti policininke. Tačiau tam, kad pasiektų savo svajonę, moteris turėjo įdėti pastangų.


„Kadangi tuomet, kiek pamenu, merginos nebuvo laukiamos policijos mokykloje, bandžiau įstoti į Vilniaus universiteto teisės fakultetą, bet, deja, nesurinkau reikiamo konkursinio balo.


Dėl to kuriam laikui savo svajonės įgyvendinimą turėjau atidėti, tačiau niekad jos neatsisakiau ir policininke tapau jau būdama dviejų vaikų mama – išklausiau įvadinius kursus, o  turėdama auštąjį pedagoginį išsilavinimą,  kaip tik tikau eiti nepilnamečių reikalų inspektoriaus pareigas.


Niekada nesigailėjau tokio savo pasirinkimo ir policijos uniformą nešiojau su pasididžiavimu“, – teigė jonavietė.


Geriausi mokytojai – kolegos


Kai L. Paklina pradėjo dirbti komisariate, moterų - pareigūnių buvo kur kas mažiau nei dabar.


„Nepaisant to, moterys jau ir tada užimdavo svarbias pozicijas, tad įrodinėti, kad dėl savo lyties nesi prastesnis kolektyvo narys, man niekada nereikėjo“, – pasakojo L. Paklina, pridurdama, kad gali pasidžiaugti tuo, jog nuo pat pradžių turėjo puikius mokytojus – kolegas.


„Jie mane labai širdingai priėmė į savo ratą. Iš jų išmokau ne tik darbo subtilybių, bet ir gerbti žmones, su kuriais bendrauji, kurie kreipiasi į tave pagalbos“, – kalbėjo L.  Paklina.


Saugesnio miesto link


24 metai – ilgas laiko tarpas. Per jį, atliekant pareigūnės pareigas, L. Paklinai teko matyti ir gero, ir blogo. Kokia linkme, jos akimis, judėjo Jonavos miestas?
„Neabejoju, kad tiek pats miestas, tiek mūsų rajono gyventojai keitėsi į gerąją pusę. Labai noriu tikėti, kad jonaviečiai jaučiasi saugūs savo krašte, nes Jonava – tikrai puikus miestas.


Visgi, saugumo jausmas dažnai priklauso nuo dviejų faktorių: ar gyventojas nukentėjo dėl nusikaltimo, ar kito teisės pažeidimo ir ar policijai pasisekė šias neteisėtas veikas išaiškinti, o kaltus asmenis patraukti atsakomybėn.


Vertinant statistiškai, saugumo situacija mūsų rajone nuolat gerėjo. Kalbant apie nusikalstamų veikų ištyrimą Jonavoje, šis yra vienas didžiausių Kauno apskrityje“, – teigė L. Paklina.


Gatvėje atpažįsta


Ilgametė darbo patirtis viename mieste įrėžė L. Paklinos pavardę ir veidą jonaviečių atmintyje. Moteris džiaugiasi, kad jai pavyko užmegzti ryšį su miesto gyventojais.


„Tarnaujant policijoje, visada tikėjau, kad reikia dirbti taip, jog kiekvienas tavo sutiktas žmogus norėtų ištiesti ranką ir pasisveikinti. Toks buvo mano kredo.

Išėjusi į miestą, nuolat sutinku žmones, kurie sveikinasi – moterys neretai nusišypso, o vyrai ir paspaudžia ranką“, – džiaugėsi L. Paklina.


Nesijaučia esanti ypatinga


Be to, kad paskelbusi apie karjeros pabaigą L. Paklina sulaukė daugybės gražių žodžių iš jonaviečių, jai už nepriekaištingą tarnybą įteikta ir Jonavos rajono savivaldybės mero Mindaugo Sinkevičiaus padėka.


„Aš žinau, kad man baigus darbą, tarnyba tęsis... Nesu kažkuo ypatingesnė už kitus savo kolegas ir tikiu, kad jonaviečių ir mūsų mero padėkos – labiau skirtos ne man pačiai, o mano profesijai.


 Žinoma, toks dėmesys labai nustebino. Gavau be galo daug gražių ir gerų linkėjimų.
Esu nuoširdžiai dėkinga visiems“, – šypsodamasi kalbėjo L. Paklina, pridurdama, kad tikrai ilgėsis kolegų ir kitų bendražygių, nes bendravimas su jais tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi.


Sudėtinga profesija

Ką buvusi pareigūnė pasakytų jaunuoliams, kurie dar tik svajoja apie policininko karjerą?


„Jei yra svajonė, ją būtinai reikia įgyvendinti, nes tik dirbant savo svajonių darbą, gali būti laimingu ir jaustis pilnaverčiu.


Tai yra sudėtinga profesija, kurios pareigų įgyvendinimui būtina atsakomybė – dažnai tenka atsakyti už savo ir kitų veiksmus bei sprendimus. Policininkas turi būti drąsus – jo darbą nuolat lydi iššūkiai. Pareigūnas privalo būti teisingas, nes kiekvienas medalis visada turi dvi puses, čia svarbu mokėti atskirti juodą nuo balto. Tačiau svarbiausia, mano manymu, yra būti paprastu žmogumi“, – pokalbį užbaigė L. Paklina.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Archyvo nuotr.

Tarnybą baigusi bendruomenės pareigūnė L. Paklina: „Jonava – nuostabus miestas“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 30 Apr 2021 17:33:31 +0300
<![CDATA[Jonavietis A. Klibavičius dar kartą atstovaus Lietuvai Europos kiokušin karatė čempionate]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavietis-a-klibavicius-dar-karta-atstovaus-lietuvai-europos-kiokusin-karate-cempionate https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavietis-a-klibavicius-dar-karta-atstovaus-lietuvai-europos-kiokusin-karate-cempionate Jonavietis Antanas Klibavičius ir vėl atstovaus mūsų šaliai Europos kiokušin karatė čempionate. Kelialapį į jį Jonavos ,,Kumite“ klubo atstovas iškovojo praėjusį savaitgalį, kai tapo laimėtoju Lietuvos kiokušin karatė rinktinės stovykloje vykusioje atrenkamojoje kovoje. Kaip sako pats sportininkas, pastaroji buvo itin sunki, tačiau vos atsigavus po jos, jonavietis žada grįžti prie intensyvaus treniruočių ritmo. A. Klibavičiaus žodžiais tariant, Europos čempionate lauks rimti konkurentai, tad snausti nėra kada. 


Džiaugiasi sportininkų pajėgumu


,,Antanas parodė charakterį“, - tokie ir panašūs žodžiais skambėjo po atrankinės kovos, kurioje A. Klibavičius nugalėjo puikiu karatė meistru vadinamą varžovą – Paulių Žimantą. 
,,Kova buvo tikrai nelengva. Dabar turėsiu pailsėti, atsistatyti, ,,išsilaižyti“ žaizdas. Vėliau laukia intensyvios treniruotės, kurias žadu pradėti jau kitą savaitę.


Galima tik pasidžiaugti, kad dėl galimybės atstovauti šaliai reikia pakovoti jos viduje – tai tik įrodo, jog pas mus yra daug pajėgių šios sporto šakos atstovų. 


Lietuvos rinktinė visada išsiskyrė savo pajėgumu. Ji – viena stipriausių Europoje, o gal net ir pasaulyje. Nepaisant to, jau birželį Gruzijoje vyksiančiame Europos kiokušin karatė čempionate tikrai lauks daug gerų varžovų, o jų niekada negali nuvertinti.  Laukia rimtas pasiruošimas“, – paklaustas apie atrankinę kovą bei nusiteikimą laukiančioms kovoms pasakojo jonavietis.


Ieškojo galimybių


Paskutinės varžybos, kuriose A. Klibavičius pelnė medalį, kovo mėnesio pabaigoje suorganizuotas Lietuvos kiokušin čempionatas. 


,,Jame užėmiau antrąją vietą. Džiaugiuosi, kad čempionatas apskritai įvyko, įvertinus tai, kad dauguma skirtingų sporto šakų varžybų ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje buvo pristabdytos dėl koronaviruso, Lietuvos kiokušin karatė čempionatas nuteikė pozityviai, neleido per daug atitrūkti nuo varžybinio režimo. 


Smagu, kad mūsų federacija, stengdamasi dėl sportininkų tobulėjimo, geros formos palaikymo, atsiradus galimybei, ėmėsi jo organizavimo. Žinoma, čempionatas buvo be žiūrovų, visi dalyviai ir personalo nariai turėjo testuotisׅ“, – pasakojo A. Klibavičius.


Sulaukė pagalbos


Jonavietis džiaugėsi ir tuo, jog sulaukė pagalbos iš savo miesto.


,,Kadangi esame aukšto meistriškumo sportininkai, turėjome teisę atlikti treniruotes net ir karantino metu. Mūsų klubui šiuo klausimu labai padėjo Jonavos kūno kultūros ir sporto centras, skyręs laiką sporto salėje. Jį išnaudojome pasiruošimui Lietuvos čempionatui. 


Toks palaikymas, žinojimas, kad lyg ir turi kažkokį užnugarį, tik dar labiau motyvuoja“, – kalbėjo sportininkas, pridurdamas, kad gimtajame mieste turi puikias sąlygas rūpintis savo sportine forma.


,,Jonavos infrastruktūra yra puikiai pritaikyta sportuojantiems žmonėms – turime puikią areną, puikius dviračių takus, dabar vyksta ir baseino statybos. Jei kas mus dar ,,perkeltų“ jūrą, galėtume drąsiai vadintis kurortu“, – juokavo A. Klibavičius.


Svarbiausia – darbas


Jonavietis jau ir anksčiau yra dalyvavęs Europos karatė čempionatuose. Jo sportinių trofėjų kolekcijoje – ne tik daugybė taurių, medalių bei diplomų, bet ir tikras deimantas, kuriuo jis buvo apdovanotas Antverpene (Belgijoje) vykusiame kontaktiniame karatė turnyre ,,Diamond Cup“. Kur slypi sportininko sėkmė?


,,Nieko naujo aš, ko gero, čia nepasakysiu... Svarbiausia – nuolatinis darbas bei disciplina, kurią ir ugdžiausi gal nuo 12 ar 13 metų pradėjęs lankyti karatė treniruotes. 
Aš tikrai nebuvau tas talentingas vaikas, kurio pradžia sporte buvo labai sklandi. Pamenu pirmąsias savo varžybas Kaune vykusiame čempionate. Tuomet labai stresavau, akyse net temo vaizdas. Išėjau, atlikau viską, ko buvau mokomas ,,automatu“ ir pralaimėjau. Tačiau niekada nepamiršiu man tuomet ištartų trenerio Valdo Braslausko žodžių, kad kiekvienas pralaimėjimas veda į pergalę: su kiekvienu juo tu gali išsigryninti savo klaidas ir pasidaryti išvadas iš jų. Taip ir mokomasi, toliau tobulėjama“, – kalbėjo sportininkas.

 
Ne vienas treneris


V. Braslauskas ir buvo pirmasis A. Klibavičiaus treneris. Vėliau prie jonaviečio treniravimo prisijungė iki šiol jį sporto keliu lydintis Alfredas Jakštas.


,,Aš visada sakau, kad turiu du trenerius. V. Braslauskas sudėjo man ,,pamatus“, o A. Jakštas, pats karatė meno taip pat mokęsis pas V. Braslauską, padėjo man išplaukti į ,,plačiuosius vandenis“. Taigi esu dėkingas jiems abiem“, – teigė A. Klibavičius. 


Mato naudą


Prisimindamas savo pirmuosius žingsnius kovos menų sporte, A. Klibavičius neabejoja, kad šis prisidėjo ir prie jo asmenybės raidos. 


,,Mokykloje buvau šioks toks mušeika, o karatė treniruotės man buvo puiki galimybė išsikrauti. Šalia to, užsiimdamas kovos menais tu pradedi suvokti savo galimybes ir tai, jog netinkamai panaudota fizinė jėga gali sukelti problemų ir tau pačiam, ir kitam. Tu tiesiog įvertini, kad neverta veltis į konfliktus. Manau, kad tai yra ta kovinio sporto pusė, kuri gali būti naudinga ne vienam jaunam žmogui“, – teigė jonavietis.


Kovoja ne tik su priešininku


Anot sportininko, kovinio sporto esmė – kova su pačiu savimi. 


,,Taip, tu eini į varžybas su mintimi, kad turėsi varžytis su kitu kovotoju. Tačiau didžiausia kova vyksta su savo vidiniais demonais: stresu, nuovargiu, jauduliu, nesugebėjimu susikaupti... Kai įveiki visa tai, varžovas – mažiausia bėda. 


Pastebiu, kad aš priartėjau prie kur kas didesnės sportinės brandos. Kaip rodo istorija, svarbiausius laimėjimus sportininkai pasiekia apie 30-uosius metus, kai yra sukaupę atitinkamą patirtį.


Dabar man – 28-eri ir tikrai jaučiuosi daug tvirtesnis nei prieš 5 ar 10 metų. Į kovą einu kur kas šaltesniu protu, jausdamas malonumą, su tiksliomis užduotimis, žinodamas, ką ir kaip turiu daryti.


O anksčiau eidavau su ta mintimi, kad kaip išeis, taip...  Lyg paleistum sniego gniūžtę nuo kalno ir galvotum, kad kaip nuriedės, taip bus gerai“, – pasakojo jonavietis.


Ragina išnaudoti laiką


Ką A. Klibavičius pasakytų jaunuoliams, kurie taip pat nori siekti sporto aukštumų?


,,Vertinkite savo laiką ir tai, kiek daug jo turite... Su metais, atsiradus darbams, šeimai, jo tik mažės. Aš pats dabar dažnai pagalvoju, kad jaunystėje galėjau daug daugiau treniruotis, tačiau to nedariau, o dabar galimybės – didelės, bet laiko nebėra.
 Jei tik turite galimybę, atiduokite visą save sportui dabar, nes vėliau gali ateiti toks momentas, kai prisiminsite  kiekvieną neišnaudotą akimirką su liūdesiu“, – pokalbį užbaigė A. Klibavičius.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Nuotraukų autorius Algimantas Barzdžius 

Jonavietis A. Klibavičius dar kartą atstovaus Lietuvai Europos kiokušin karatė čempionate

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 29 Apr 2021 09:56:02 +0300
<![CDATA[Vaidas Vaškevičius: „Galiu pažadėti, kad atėjome ne vienam sezonui“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vaidas-vaskevicius-galiu-pazadeti-kad-atejome-ne-vienam-sezonui https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vaidas-vaskevicius-galiu-pazadeti-kad-atejome-ne-vienam-sezonui Šiandien vykusiame LKL valdybos posėdyje buvo oficialiai patvirtinta, kad Jonavos „Cbet“ komanda dalyvaus 2021-2022 metų LKL čempionate.

Apie ilgą kelią į LKL, sportinį principą ir tikslus LKL pakalbėjome su klubo prezidentu Vaidu Vaškevičiumi.

- Vaidai, sveikinam atvėrus LKL duris. Kaip dabar juokaujama, tam prireikė tik 20 metų.

- Ačiū. Iš tikrųjų kitas sezonas klubui bus 23-ias. Porą sezonų žaidėme tuometinėje LKBL. 2001 metais laimėjome šią lygą ir sportiniu keliu patekome į LKAL, kuri vėliau tapo NKL (Nacionaline krepšinio lyga). Tuomet ir prasidėjo dvidešimt metų trukusi kelionė į LKL.

- Iš kur tiek kantrybės?

- Noriu pasakyti, kad tada 1999, kai kūrėme šį klubą, tikrai negalvojome apie kažkokias aukštumas. Tik vėliau pradėjome galvoti apie sportinius rezultatus. Kai pasižiūriu atgal, nuėjome išties ilgą ir įspūdingą kelią. Per tuos dvidešimt metų, net 8 kartus žaidėme NKL Finaliniuose ketvertuose, tris kartus likome antri ir dukart – treti. Žinoma, per tiek metų neišvengsi sunkesnių sezonų, tačiau visais metais buvome konkurencingas klubas.

- Koks buvo šio sezono sėkmės receptas?

- Tikslą žaisti LKL išsikėlėme dar 2017 metais, kai buvo atidarytą Jonavos sporto arena. Pagal planą šiek tiek vėluojame (šypsosi). LKL galėjome žaisti jau pernai, komerciniu principu. Tačiau toks kelias manęs niekada nežavėjo. Krepšinis yra sportas, o sporte svarbiausia sportinis principas. Tikrai džiaugiuosi, kad esame tik trečiasis klubas, kuris sportiniu keliu pateko į LKL. Be mūsų tai padarė „Mažeikiai“ ir Prienų „Rūdupis“. Virginijus Šeškus jau antrą klubą atvedė į LKL. Tai išties unikalus atvejis.

Turime didelį miesto mero Mindaugo Sinkevičiaus palaikymą, kuris myli sportą.

O kalbant apie sėkmės formulę, tai viskas susidėjo – miestas, rėmėjai, treneris. Sporte negali būti, kad kažkuris vienas faktorius lemia. Gali turėti daug pinigų, nusipirkti žaidėjus ir pralaimėti. Krepšinyje, kaip ir visame sporte, reikia daug sunkaus darbo, tikėjimo ir trupučio sėkmės.

- Šiandien Jonavos sporto klubas oficialiai priimtas į LKL. Kokios emocijos ir kokie darbai laukia?

- Į LKL žengiame laiptelis po laiptelio. Tapome čempionais NKL, susitvarkėme reikalingus dokumentus ir šiandien jau esame LKL. Atrodytų, kad pagrindinį darbą padarėme, bet iš tikrųjų pagrindiniai darbai dar laukia. Taip, turime mero Mindaugo Sinkevičiaus palaikymą, taip, išsaugojome generalinį rėmėją, tačiau dar laukia daug matomo ir nematomo darbo. Norisi tinkamai pasiruošti sezonui ir tikrai nesinori po metų iškristi iš lygos (šypsosi).

- Palinkėsime darbingo tarpsezonio ir sėkmingo starto LKL.

- Ačiū. Galiu pažadėti, kad atėjome ne vienam sezonui (šypsosi).

jsk.lt 

Vaidas Vaškevičius: „Galiu pažadėti, kad atėjome ne vienam sezonui“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 27 Apr 2021 17:18:26 +0300
<![CDATA[Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikini čempionate - jonaviečio sėkmė]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lietuvos-kulturizmo-fitneso-ir-bikini-cempionate-jonaviecio-sekme https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lietuvos-kulturizmo-fitneso-ir-bikini-cempionate-jonaviecio-sekme Vakar, balandžio 25-ąją, Kėdainiuose vyko Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikinio čempionato varžybos. Pastarosiose dalyvavo ir jonavietis Tomas Tamelis, vyrų kategorijoje iki 95 kilogramų pelnęs garbingą antrąją vietą.

Šis varžybų sezonas - antrasis T. Tameliui, tačiau ir pirmasis jam buvo sėkmingas: pernai rudenį pirmą kartą ant scenos kartu su kitais sportininkais užlipęs vyras Lietuvos čempionate nurungė devynis varžovus ir buvo pripažintas geriausiu savo svorio kategorijoje.

T. Tamelį jo kūno rengybos keliu lydi visame pasaulyje žinomas kultūrizmo ir fitneso treneris, Marijampolė sporto klubo ,,Tauras" vyr. treneris, savo sąskaitoje turintis ne tik begalę įvairiausių apdovanojimų, bet ir būrį per ilgus darbo metus išugdytų mokinių - Rinaldas Česnaitis.  

Kaip sako pats T. Tamelis, laimėjimai bei pripažinimas - džiugina, tačiau didžiausia jo motyvacija yra ne kas kitas, o trenerio palaikymas.

,,Nesu tas, kuris labai savimi tiki. Visada žiūrėdamas į save matau trūkumus, bet yra žmonių, kurie mato privalumus. Visada tikėjau treneriu, o  jis tikėjo manimi, tikėjo, jog galiu kažką pasiekti. Tai yra geriausias mano paskatinimas dalyvauti varžybose", - portalui jonavoszinios.lt pasakojo T. Tamelis.

Paklausus, koks jausmas apima supratus, jog esi pripažintas vienu iš geriausių, T. Tamelis neslepia, jog jį lydi sunkiai nupasakojamos emocijos.

,,Pamenu, kad būnant ant scenos man drebėjo kojos. Iki šiol pilnai nesuvokiu, kas įvyko. Esu ir labai pavargęs tam. Kai žiūriu varžybų nuotraukas ar vaizdo įrašus, sukyla daugybė emocijų. Kaip ir sakiau, nebuvau užtikrintas savo jėgomis. Dėl to pripažinimas - tik dar smagesnis", - teigė jonavietis. 

Dabar T. Tamelio laukia pasiruošimas Europos čempionatui. Jis vyks Ispanijoje gegužės 13 - 17 dienomis.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikini čempionate - jonaviečio sėkmė

Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikini čempionate - jonaviečio sėkmė ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 26 Apr 2021 13:40:38 +0300
<![CDATA[Vaiko teisių gynėja apie rūkantį jaunimą: paauglių noras pritapti priveda prie priklausomybių]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vaiko-teisiu-gyneja-apie-rukanti-jaunima-paaugliu-noras-pritapti-priveda-prie-priklausomybiu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vaiko-teisiu-gyneja-apie-rukanti-jaunima-paaugliu-noras-pritapti-priveda-prie-priklausomybiu Kaip rodo statistika, net 80 proc. žmonių pradeda rūkyti nesulaukę pilnametystės. Didžiausia tikimybė užtraukti pirmąją cigaretę – paauglystės laikas, kai iš smalsumo norisi išmėginti įvairias svaiginimosi priemones, mėgdžioti suaugusiuosius, pritapti kompanijoje. Paaugliams atrodo, kad rūkymas – tinkama priemonė pamiršti visas problemas ar susirasti bendraminčių.

Vaiko teisių specialistų sutiktas paauglys Martynas neslepia, kad ilgą laiką jam buvo sunku pritapti prie klasės draugų, vaikai nenorėjo su juo bendrauti, iš jo tyčiojosi. Kai septintoje klasėje bendraklasiai pasiūlė eiti už kampo parūkyti, jis net nesusimąstęs sutiko. Vaikinas vylėsi, kad galbūt tai jam padės susirasti draugų. Pakalbintas paauglys atvirauja, kad draugų atsirado, bet tuo pačiu – ir priklausomybė.

Apie tai, kodėl paaugliai bando rūkyti, kokią žalą daro rūkymas ir kaip atpratinti vaikus nuo cigarečių – pokalbis su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos priklausomybių ligų specialiste Renata Karpoviene.

Kaip dažnai Jūsų darbe tenka susidurti su priklausomais nuo cigarečių nepilnamečiais asmenimis?

Dirbant mobiliojoje komandoje pastebime, kad nepilnamečių priklausomų nuo cigarečių yra, tačiau daugiau yra eksperimentuojančių. Bendraujant su jais analizuojame, aiškinamės priežastis, skatinančias paragauti alkoholio, rūkyti ar vartoti kitas psichiką veikiančias medžiagas. Dažniausiai išgirstame tokias frazes: „mano draugai sako, kad rūkyti yra kieta”, „mano vyresnysis brolis rūko ir aš pabandžiau“, „aš tik norėjau pabandyti ir suprasti, ką reiškia rūkyti“, „mano tėvai rūko ir ką – sveiki ir gyvi“, „pirmą kartą dūmą užtraukiau per draugo gimtadienį“. 

Galima teigti, kad šeimose, kuriose vartojamas alkoholis arba narkotikai, formuojasi netinkamos vertybės bei elgesio modelis, be to, psichiką veikiančios medžiagos tampa lengviau prieinamos vaikams. Tam įtaką dažnai padaro šie veiksniai: emocinis ryšys su tėvais nepastovus, vaikai jaučiasi atstumti, dažnai jaučia gėdą, kaltę, pažeminimą, todėl patys nebendrauja su vienmečiais, tampa uždari  ir ieško tokio pat socialinio statuso draugų. Tėvai paprastai toleruoja netinkamą vaikų elgesį, atlaidžiai žiūri į jų bandymus paragauti alkoholio, rūkyti ar vartoti kitas psichoaktyviąsias medžiagas. Kaip bebūtų gaila, tačiau vienintelė tokių nepilnamečių socialinio bendravimo vieta tampa gatvė, kurioje yra pakankamai įvairių pavojų patikliems, smalsiems nepilnamečiams.

– Dėl kokių priežasčių vaikai ir paaugliai imasi tradicinių ir netradicinių cigarečių?

Aplinkybių, skatinančių vaikus ir paauglius pradėti rūkyti yra daug ir įvairių. Paauglių žalingi įpročiai dažniau susiformuoja ne vien todėl, kad vaikai yra veikiami visokių „madų“, bet ir dėl neišspręstų asmeninių problemų – baimės atrodyti blogesniam, silpnesniam, neoriginaliam draugų tarpe, dėl konfliktų šeimoje bei kitų asmeninių problemų (nelaiminga meilė, nesisekantys mokslai  prastesnis savęs vertinimas ir pan.). 

Įsitraukus į rūkančiųjų draugų būrį paaugliai neretai nedrįsta atsisakyti, jaučiasi nepatogiai, bijo pašaipos.

Ar darbo praktikoje pastebite, kad nepilnamečiai rūkytų dėl siekio įsitvirtinti kompanijoje? – Jaunimas visais laikais norėjo ir nori viską išbandyti bei lengvai pasiduoda draugų įtakai. Rūkymas paauglių tarpe dažnai yra simbolinis maištavimas, siekis tapti suaugusiais, panašiais į „kietus“ draugus ar kitus autoritetus, tačiau tai ilgai netrunka, nes išsivysto priklausomybė ir noras su draugais išeiti į miškelį tampa nebe „kietumo“, o poreikio reikalas. Pastebima, kad merginos neretai ima rūkyti siekdamos atrodyti koketiškai, originaliai, norėdamos patraukti vaikinų dėmesį.

Rūkantys paaugliai neretai mano, kad elektroninės cigaretės daro žymiai mažesnę žalą nei įprastos cigaretės. Kuo būtent elektroninės cigaretės taip traukia vaikus ir paauglius?

Tiek elektroninės, tiek kaitinamosios cigaretės plačiai reklamuojamos internete, patraukliai pristatomos kaip sveikesnė alternatyva įprastosioms. Egzistuoja skonių bei struktūrinių komponentų įvairovė, viliojančios pakuotės, nuo elektroninių cigarečių nesusidaro pelenai, jos yra bekvapės, bedūmės, dėl to vaikai ir paaugliai galvoja, jog tėvai nieko neįtars. Dėl savo tikroviškumo, patrauklumo ir saugumo jos traukia ne tik jau rūkančius, bet ir iki šiol to nemėginusius paauglius. Tai tampa savotišku madingu stiliaus akcentu, kiekvienas nori turėti savo. 

Norisi akcentuoti, kad nėra sveiko ar saugaus būdo rūkyti. Lyginant su tradicinėmis cigaretėmis, kaitinamasis tabakas daro mažesnę žalą, nes jame nėra dervų, tačiau ir elektroninėse, ir įprastose cigaretėse yra nikotino, veikiančio centrinę žmogaus nervų sistemą, sukeliančio laikiną žvalumo bei malonumo pojūtį, o vėliau – priklausomybę.

Pastebima, kad jaunimas linkęs dalintis viena elektronine cigarete ar vadinamu veipu, kas didina užkrečiamųjų ligų riziką. Tokie vaikai bei paaugliai lėčiau vystosi ir fiziškai, ir psichiškai, yra labiau linkę vartoti alkoholį, narkotines medžiagas, pasižymi polinkiu į agresiją ir kt. Rūkantys paaugliai dažnai mokosi blogiau nei vidutiniškai.

Džiugina tai, kad mokyklose nuolat apie tai kalbama, vyksta prevenciniai renginiai, akcentuojama rūkymo žala sveikatai.

Kaip tėvams atpažinti, kad jų vaikas rūko?

Pirmiausia, nuo rūkančio vaiko drabužių galima užuosti rūkalų kvapą. Paprastai tėvams pasiteiravus, ar vaikas rūko, greičiausiai išgirstamas atsakymas yra „draugas rūkė“. Žinoma, tai gali būti tiesa, tačiau tokiu atveju tėvams reikėtų stebėti, ar situacija nesikartoja. Jeigu pamatote, kad paauglys su savimi turi cigarečių ar žiebtuvėlį, tai galite neabejoti, jog vaikas rūko. Paaugliai mėgsta išsisukinėti ir visa tai neigti, tačiau nederėtų patikėti tokiais jų pasisakymais. 

Dažnas gumos taip pat kramtymas gali išduoti, kad paauglys rūko. Rūkant ilgainiui silpnėja paauglio fizinis aktyvumas, pradeda keistis išvaizda – papilkėja oda, ima geltonuoti dantys ar nagai, iš burnos sklisti nemalonus kvapas, gesti dantys. Be to, tokie paaugliai dažniau ima kosėti, sirgti gerklės ar peršalimo ligomis. 

Kokius patarimus teikiate priklausomiems paaugliams ir juos auginantiems tėvams, norinčius juos atpratinti vaikus rūkyti?

Siekiant išvengti žalingų įpročių, tėvai nuo pat ankstyvos vaikystės turėtų ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi, mokyti savarankiškai ieškoti sprendimų susidūrus su problemomis, priimti teisingus sprendimus, įdiegti tinkamas vertybes, sukurti tinkamą aplinką, skatinti vaiką mokytis, užsiimti mėgstama veikla. 

Kas, jei ne tėvai geriausiai pažįsta savo vaiką, pastebi jo nuotaikų, emocijų kaitą. Sužinoję, kad vaikas rūko, tėvai neturėtų pulti kritikuoti, priekaištauti. Reikėtų kalbėtis su savo vaikais apie elektroninių cigarečių, tabako keliamus pavojus, pabandyti išsiaiškinti priežastis, dėl ko vaikas naudoja tabaką ir ką tai jam suteikia. O duoda dažniausiai tai, ko jam trūksta: gal padeda jaustis stipresniu, draugauti ir pritapti, gal rūkymas naudojamas kaip autonomijos simbolis, o gal padeda nusiraminti, nes jaunų žmonių smegenys yra labai jautrios visoms psichiką veikiančioms medžiagoms.

Siekiant atpratinti vaikus rūkyti, veiksminga yra juos skatinti už teigiamus pokyčius, apdovanoti, susikurti taisykles ir jų laikytis visiems šeimos nariams, o jei vaikas jų nesilaiko, apriboti malonumus. Jei pokyčių nesulaukiama, reikia išdrįsti kreiptis į specialistus, nes kartais reikalingas priklausomybės gydymas, ar imtis kompleksinių priemonių – psichologo konsultacijų, motyvuojančių grupių  lankymo, literatūros skaitymo. 

Tradicinis būdas-patarimas – „mesk rūkyti“ – neefektyvus, tad savo darbe dirbant su vaikais ir paaugliais išsiaiškinu rūkymo statusą (rūko, nerūko, metęs rūkyti), patariu (geriausias būdas mesti rūkyti yra su specialisto pagalba), padedu (nukreipiu gydymuisi). Vaikų ir paauglių gydytojas-psichiatras konsultacijos metu įvertins sveikatos būklę, ir, nustačius žalingą rūkymą ar priklausomybės diagnozę, suteiks informaciją apie priklausomybės sutrikimą bei galimus gydymo būdus. Taip pat jis išrašo siuntimus į Respublikinio priklausomybės ligų centro Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyrius Vilniaus ir Kauno filialuose.

Pastebima, kad didelė dalis rūkančiųjų vis dėlto nori mesti rūkyti, tačiau dažniausiai, tai darant savarankiškai, rezultatas būna nesėkmingas. Kaip ir kitos priklausomybės, ši priklausomybė taip pat turi abstinencijos laikotarpį nustojus vartoti medžiagą. Jei asmuo meta rūkyti su specialisto pagalba yra žymiai efektyviau, o be pagalbos lieka su tais simptomais, nemoka tvarkytis, neturi priemonių ir dažnai palūžta. 

- Dėkoju už pokalbį.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

Vaiko teisių gynėja apie rūkantį jaunimą: paauglių noras pritapti priveda prie priklausomybių

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 26 Apr 2021 08:30:29 +0300
<![CDATA[Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ne-viena-desimtmeti-jonavieciu-muzikaluma-ugdanti-pedagoge-r-baliene-musu-mieste-uzaugo-ir-tebeauga-ne-viena-talentinga-asmenybe https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ne-viena-desimtmeti-jonavieciu-muzikaluma-ugdanti-pedagoge-r-baliene-musu-mieste-uzaugo-ir-tebeauga-ne-viena-talentinga-asmenybe „Muzika yra visas mano gyvenimas“ – nė nedvejodama sako ne vieno jonaviečio muzikinius sugebėjimus puoselėjusi Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos fortepijono dalyko mokytoja ekspertė Roma Balienė. Pedagogė kartu su savo ugdytiniais nuolat skina laurus ne tik respublikiniuose, bet ir tarptautiniuose konkursuose. Matant tai, kad sėkmės nestabdo nei dėl koronaviruso sustabdytas kontaktinis mokymas, nei faktas, jog konkursai vyksta tik virtualioje erdvėje, R. Balienė neabejoja – nuolat dirbant ir užsibrėžiant sau aukštus tikslus, galima pasiekti itin džiuginančių rezultatų.

Ilgametė patirtis

Iš Šiaulių į Jonavą prieš keturiasdešimtmetį atvykusi R. Balienė – ilgametę darbo patirtį su vaikais turinti pedagogė.
„Šiauliuose baigiau savo pirmąsias muzikinio ugdymo institucijas: tuometinę Šiaulių vaikų muzikos mokyklą bei Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą.
Baigusi pastarąją, pagal tuo metu buvusią tvarką, kuomet po studijų reikėjo atidirbti, kaip buvo įvardijama – paskyrimą, atvykau į Jonavą, pradėjau dirbti Jonavos muzikos mokykloje fortepijono mokytoja bei koncertmeistere. Taip pradėtas mano karjeros kelias tęsiasi iki šiol – Jonavoje dirbu daugiau nei 40 metų“, – pasakojo R. Balienė.


Siekė savo tikslo


Paklausta, kas ją paskatino pasirinkti tokią profesiją, pedagogė prisimena savo vaikystę.


„Dar besimokydama Šiaulių vaikų muzikos mokykloje žinojau, kad noriu būti mokytoja.
Mano fortepijono mokytoja buvo labi švelnus, jautrus žmogus. Pamokos visad būdavo įdomios. Tai tikriausia yra viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau būtent tokią profesiją – juk vaikai neretai mėgdžioja suaugusiuosius.
Žinoma, kad šis mano pasirinkimas buvo susijęs ir su auklėjimu šeimoje, kur nuolat buvo kartojama, jog kažką pradėjus, būtinai turi užbaigti“, – teigė pedagogė.


Daugybė laimėjimų


R. Balienė ne vienerius metus mokė daugkartinę tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatę, pianistę, siekiančią įgyti atlikėjos profesiją – Juliją Rockiną. Dabar ji džiaugiasi savo ugdytinės – vos šešerių metų sulaukusios jonavietės Simonos Jefimenkaitės – rezultatais: nors visame pasaulyje siaučiantis koronavirusas apribojo ne tik renginius, bet ir kontaktinį mokymą, mažoji jonavietė sėkmingai skina laurus virtualioje erdvėje vykstančiuose konkursuose.


„Muzikuoti fortepijonu Simona pradėjo ketverių metų. Jos muzikinė karjera prasidėjo karantino metu. Dėl to jai dar neteko dalyvauti „gyvuose“ konkursuose ar koncertuose. Nepaisant to, mergaitė yra 11 respublikinių bei tarptautinių konkursų „GRAND PRIX“ bei pirmų vietų nugalėtoja. Jau pirmajame savo konkurse – „MUZIKA-@ 2020“, kuriame Simona dalyvavo 2020 metų gegužės mėnesį, ji laimėjo „GRAND PRIX“.
Vilnius, Kaunas, Praha, Viena, Zalcburgas, Paryžius, Barselona – tai miestai, kuriuose Simona savo talentu pakerėjo garbingus konkursų komisijų žiuri narius.


Ypač džiaugiuosi dviejų tarptautinių konkursų rezultatais. Vienas jų – tarptautinio interaktyvus konkurso „NOUVELLES ETOILES 2021“ (Paryžius, Prancūzija) laimėta 1 vieta ir specialus prizas, t. y., galimybė groti fortepijoninį koncertą su Novosibirsko kameriniu orkestru.
Kitas labai ryškus pasiekimas – tarptautiniame interaktyviame dviejų turų konkurse „TALENTS OF EUROPE“, vykstančiame Barselonoje (Ispanija). Jo pirmajame ture Simona laimėjo 1 vietą ir yra pakviesta dalyvauti antrame ture, kuris vyks jau balandžio mėnesį. Jau ruošiame jam naują programą“, – laimėjimus vardijo R. Balienė, pridurdama, jog tiki ir tolimesne savo auklėtinės sėkme.


„Manau, kad Simonos prigimtinis muzikalumas, darbštumas, užsispyrimas, atkaklumas, domėjimasis muzika padės jai augti ir tobulėti ne tik kaip pianistei, bet ir kitose meno bei mokslo srityse“, – kalbėjo R. Balienė.

Nauji iššūkiai – naujos galimybės

Pedagogė neslepia, kad mokytis bei mokyti groti fortepijonu nuotoliniu būdu – labai sudėtinga. Nepaisant to, ji neabejoja, jog nuotolinis mokymas atvėrė ir naujas galimybes.

„Esu nepataisoma optimistė ir man labai patinka posakis: „Jei nespėjai į traukinį, naudokis kitomis susisiekimo priemonėmis. Yra lėktuvai, laivai“.

Galiu pasakyti, kad be daugybės sunkumų, dabartinis laikotarpis turi ir savitus privalumus – neišvykstant iš namų galime „aplankyti“ daugybę šalių, dalyvauti įvairiuose konkursuose, renginiuose, seminaruose, konferencijose nuotoliniu būdu“. , – kalbėjo R. Balienė.

Pabrėžia tėvų indėlio svarbą

Kas anot pedagogės lemia muzikalių vaikų sėkmę?

„Ko gero, nieko naujo nepasakysiu. Kaip sako liaudies patarlė – ką pasėsi, tą ir pjausi. Muzika, grojimas pasirinktu instrumentu – sudėtingas užsiėmimas. Mokantis atlikimo meno, reikia labai daug kantrybės, laiko, aplinkinių palaikymo.

Tai savotiškas „darbas“ ir jis tampa dar sunkesnis, jei talento šiek tiek pritrūksta. Tačiau talentas be darbo dažniausiai didelės sėkmės neatneša. Pedagogai dažnai kartoja, kad sėkmės formulę sudaro 90 procentų darbo ir 10 procentų talento.

Tiesa, čia labai svarbus dar vienas aspektas – tėvų, šeimos požiūris į vaiko ugdymą. Ir kuomet „Sėkmės trikampio“ – vaikas, šeima, pedagogas – kraštinės yra lygios, pasisekimas bus garantuotas“, – kalbėjo R. Balienė.

Puiki terpė augti

Pasakodama apie savo pedagogės karjerą, R. Balienė džiaugiasi, kad galėjo prisidėti prie ne vienos absolventų kartos išleidimo. Remdamasi sukaupta patirtimi, ji neabejoja, kad Jonava – miestas, kuriame užaugo ir tebeauga ne vienas muzikos talentas.

,,Manau, kad buvusių auklėtinių širdelėse pasėta muzikinė sėklytė tikrai padėjo formuotis visapusiškai asmenybei, jos brandai, o muzika iki šiol užima svarbią vietą jų gyvenime.

Galiu pasidžiaugti, kad Jonava – puikus miestas. Myliu jį ir labai džiaugiuosi, kad jame gyvenu. Jame tikrai auga daugybė muzikalių asmenybių.

Manau, kad čia yra didžiulės galimybės ugdytis, tobulėti. Tik atpažinkime jaunuosius talentus, sudarykime jiems galimybę atsiskleisti, puoselėkime tuos liaunus muzikinius daigelius“, – gražių žodžių savo miestui ir kraštiečiams negailėjo pedagogė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė 

Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė"

Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė" Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė" Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė" Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė" Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė" ]]>
jonavoszinios.lt Sat, 03 Apr 2021 07:26:55 +0300
<![CDATA[MPB „Geležinio Vilko” žvalgui tarnyboje praverčia Prancūzijos svetimšalių legione įgyta patirtis]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mpb-gelezinis-vilkas-zvalgui-tarnyboje-pravercia-prancuzijos-svetimsaliu-legione-igyta-patirtis https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mpb-gelezinis-vilkas-zvalgui-tarnyboje-pravercia-prancuzijos-svetimsaliu-legione-igyta-patirtis Jaunesnysis eilinis Karolis Tendziagolskis, tarnavęs Prancūzijos svetimšalių legione, šiuo metu tarnybą atlieka „Geležinis Vilkas” brigados vadovybės Žvalgybos kuopoje. Karys dalijasi savo tarnybos patirtimi užsienyje ir skatina jaunuolius atlikti tarnybą Lietuvos kariuomenėje. 

- Kokios emocijos aplankė, kai gavote šaukimą į Lietuvos kariuomenę?

- Į Lietuvos kariuomenę ėjau savo noru. Žinojau, kur einu ir buvau tam pasiruošęs, todėl nei baimės, nei jaudulio nebuvo. 

- Ką veikėte prieš tarnybą Lietuvos kariuomenėje?

- Prieš tarnybą Lietuvos kariuomenėje tarnavau Prancūzijos svetimšalių legione. Išvykau vos tik suėjus 18. 

- Ar galite palyginti tarnybą čia ir Prancūzijos svetimšalių legione? Kiek metų tarnavote Prancūzijos legione? Ar panašios tarnybos užduotys, kasdieninė veikla?

- Prancūzijos svetimšalių legione praleidau daugiau nei aštuonis metus. Penkis metus tarnavau kalnų inžinerijoje, tris – kaip pėstininkas. Dalyvavau tarptautinėse misijose, įgijau „caporal – chef“ laipsnį, kuris Lietuvos kariuomenėje atitinka grandinio laipsnį. Tarnybos užduotys ir kasdienė veikla Lietuvoje ir Prancūzijoje skiriasi iš esmės. Prancūzijos svetimšalių legionas turi labai senas, griežtas tradicijas, kurių yra laikomasi ir dabar. Didelį skirtumą jaučiu atliekamose pratybose. Lietuvos kariuomenėje daugiau ruošiamasi gynybinei kovai, o Prancūzijos legione didesnis dėmesys akcentuojamas puolimui, ruošiamasi kovai prieš nekonvencinį priešą. 

- Kodėl grįžote atlikti tarnybos Lietuvos kariuomenėje?

- Visą gyvenimą planavau sieti savo ateitį su Lietuva, todėl įgijęs daug patirties ir žinių, nusprendžiau grįžti čia. 

- Ar kariuomenėje esantis tempas labai skiriasi nuo jūsų įprasto gyvenimo ritmo?

- Kadangi savo gyvenimą su kariuomene sieju jau daug metų, esu prisitaikęs prie tokio gyvenimo ritmo. Stebint aplinkinius galiu pasakyti, kad prie kariuomenėje esančio tempo yra labai greitai priprantama. 

- Ką išmokote naujo tarnaudamas Žvalgybos kuopoje? Gal ką pats išmokėte tarnybos draugus?

- Žvalgybos kuopoje turėjau galimybę pagilinti topografijos žinias ir įgauti išgyvenimo įgūdžių. Su tarnybos draugais dalinuosi jau turima patirtimi. 

- Kokios veiklos tarnaujant Lietuvos kariuomenėje tau itin artimos, o kurias norėtųsi praleisti?

- Itin artimos man yra taktinės veiklos. Artima yra ir visa kariuomenė, tik pandemijos laikotarpiu užsiėmimai yra riboti ir trūksta įvairovės. 

- Kokiu hobiu užsiimi laisvu nuo tarnybos laiku?

- Laisvu laiku sportuoju su savo šunimi, labai mėgstu istoriją, domiuosi ja. 

- Kaip sekasi sutarti su kuopos draugais? Kaip manai, ar ryšiai išliks ir po tarnybos?

- Su kuopos draugais sutariu labai gerai, su kai kuriais iš jų stengsiuosi palaikyti ryšį ir po tarnybos. 

- Ar po tarnybos kariuomenėje planuojate savo ateitį sieti su ja, galbūt liksite tarnauti Lietuvos kariuomenėje? Jei taip, kokį kario kelią pasirinksite – karininko ar puskarininkio? Kokias svajojate pareigas užimti Lietuvos kariuomenėje? Kodėl?

- Lietuvos kariuomenėje planuoju pasilikti ir žengti puskarininkio keliu. Norėčiau būti ten, kur savo įgyta patirtimi Prancūzijos legione galėčiau pasidalinti su Lietuvos kariais. 

- Kas jums yra patriotiškumas?

- Patriotiškumas man yra didelė vertybė. Tai apima meilę tėvynei, laisvę, šeimą, Lietuvos istoriją. Kiekvienas iš mūsų turėtų ugdyti šią vertybę ir perteikti ją jaunajai kartai. 

- Ko palinkėtumėte jaunuoliams, vengiantiems tarnybos?

- Pirmiausia palinkėčiau nebijoti tarnybos ir atlikti savo pareigą Lietuvai. Čia įgytos žinios ir patirtis gyvenime tikrai pravers. Daugelis jaunų žmonių galvoja tik ką galima gauti iš tėvynės, bet retas susimąsto, ką galima jai duoti.

- Ačiū jums už pokalbį.

 

 

 

Mechanizuotosios pėstininkų brigados (MPB)  „Geležinis Vilkas“ informacija ir nuotraukos

 

 

 

MPB „Geležinio Vilko” žvalgui tarnyboje praverčia Prancūzijos svetimšalių legione įgyta patirtis

MPB „Geležinio Vilko” žvalgui tarnyboje praverčia Prancūzijos svetimšalių legione įgyta patirtis MPB „Geležinio Vilko” žvalgui tarnyboje praverčia Prancūzijos svetimšalių legione įgyta patirtis ]]>
jonavoszinios.lt Fri, 02 Apr 2021 14:55:16 +0300
<![CDATA[Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-ausrine---kksc-komandos-kapitone-e-vaitkute-mes-ir-toliau-stengsimes-del-geriausiu-rezultatu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-ausrine---kksc-komandos-kapitone-e-vaitkute-mes-ir-toliau-stengsimes-del-geriausiu-rezultatu Neseniai praūžusiame „TOP Sport“ Lietuvos moterų tinklinio čempionate Jonavos „Aušrinė - KKSC" pelnė bronzos medalius. Komandos kapitonė Evelina Vaitkutė džiaugiasi trečiosios vietos laimėjimu, tačiau pripažįsta, kad šis varžybų sezonas nebuvo pats lengviausias. Nepaisant to, daugybę jėgų atidavusios „Aušrinė - KKSC“ merginos nesiruošia sėdėti sudėjusios rankas ir jau kuria ateities planus - šiek tiek pailsėjus, jos ketina vėl kibti į treniruotes, padėsiančias pasiruošti naujam sezonui.


Jaučia atsakomybę


E. Vaitkutė – buvusi Lietuvos jaunučių bei jaunių rinktinės narė, kuri Jonavos „Aušrinės - KKSC“ komandos dalimi tapo 2017-aisiais.


„Tinklinį žaidžiu jau 12 metų, o mano pirmosios treniruotės su „Aušrine - KKSC“ prasidėjo prieš 4-erius metus. Po truputėlį įsiliejau į komandą ir tapau jos dalimi.


Šis sezonas – pirmasis sezonas, kai buvau paskirta komandos kapitone. Manau, tai – labai atsakinga pozicija, nes tu turi ne tik vesti visą komandą į priekį varžybose, bet ir palaikyti ją treniruotėse ar už jų ribų“, – paklausta apie savo karjerą Jonavos tinklininkių komandoje pasakojo E. Vaitkutė.


Iššūkių netrūko


Mergina džiaugiasi, kad paskiriant ją kapitone, pasitikėjimą jos jėgomis parodė ne tik komandos draugės, bet ir trenerė.
Visgi, E. Vaitkutės akimis, šis sezonas komandai nebuvo lengvas.


„Komanda buvo naujai sukomplektuota ir labai jauna, kas lėmė patirties trūkumą. Nepasitikėjimas savo jėgomis ar jaudulys vis pakišdavo koją rungtynėse. Tačiau įvertinus visa tai, tik dar labiau džiaugiuosi mumis ir tuo, kad pasiekėme tiek daug –iškovojome bronzos medalius.
Žinau, kad ne vienas galvojo, jog šiais metais liksime be prizinės vietos, bet mūsų užsispyrimas ir labai didelis noras davė rezultatų.
Visos esame panašaus amžiaus ir žaidimo lygio, komandoje nebuvo vieno aiškaus lyderio. Dėl to visos stengėsi dar labiau.


Kai pradėjome žaisti lyg vienas „kumštis“, aikštelėje stengėmės viena dėl kitos, sėkmė mūsų nebe aplenkė. Neabejoju, kad tai ir yra didžiausia mūsų stiprybė“, – teigė mergina.


Puikios sąlygos


Kalbėdama apie savo komandos pasiekimus, E. Vaitkutė teigia, kad Jonavoje yra puikios sąlygos tinklininkų tobulėjimui.


„Šiame mieste yra ne viena puiki trenerė. Jos nuolat pastebi galinčius žaisti ir paruošia gerų žaidėjų. Tikiu, kad geras treneris – vienas iš svarbiausių komandos bei atskirų žaidėjų sėkmės garantų. Juk jis tave visko išmoko.


Galimybė naudotis aukšto lygio trenerių pagalba sukuria puikias sąlygas ir toliau puoselėti kokybišką tinklinio žaidimą“, – kalbėjo mergina.


Gerą nuotaiką kuria pačios


Nors dėl koronaviruso šalyje įvesti kontaktų ir renginių ribojimai tinklininkių treniruočių nepaveikė, E. Vaitkutė neslepia, kad žaidimas tuščiose salėse nėra toks smagus, koks būdavo tuomet, kai jį lydėdavo palaikantys žiūrovų šūksniai.


„Kadangi situacijos pakeisti negalime, aikštelėje bandome pačios palaikyti gerą nuotaiką, paskatinti viena kitą ir atiduoti visas jėgas.
Tiesą sakant, sezono pradžioje buvo labai keista matyti tuščias sales, bet, ko gero, prie visko priprantama ir dabar tai nekelia didelių emocijų“, – teigė E. Vaitkutė.


Motyvacijos netrūksta


Paklausta apie tai, kas skatina pačią Jonavos „Aušrinės - KKSC“ kapitonę siekti sportinių aukštumų, E. Vaitkutė įvardija kelis aspektus.


„Manau, kad kiekvienas sportininkas savyje turi išsiugdęs motyvaciją siekti kuo geresnių rezultatų. Visada norisi įrodyti aplinkiniams, kad galime padaryti tai, kas geriausia – laimėti.


Aš visada norėjau ir dabar noriu atstovauti savo miesto komandą, prisidėti prie jos pergalių ir toliau garsinti Jonavą“, – kalbėjo tinklininkė.


Mintyse – naujas sezonas


Nors paskutinės Jonavos „Aušrinė - KKSC“ varžybos vyko vos prieš keletą dienų, merginų mintyse jau sukasi planai apie naują sezoną.


„Dabar šiek tiek pailsėsime, o treneriai sukomplektuos naują komandą, kuri žais sekantį sezoną. Tikiuosi, kad vėl galėsime dalyvauti Baltijos lygos taurėje ir ten išmėginti savo jėgas iš naujo“, – ateities planais pasidalino E. Vaitkutė.


Linki būti ryžtingomis


Ko komandos kapitonė palinkėtų savo bendražygėms?


„Dar daugiau dirbti ir stengtis, o šalia to būti ryžtingomis, siekti savo tikslų, niekada nenukabinti nosies net tada, kai situacija yra labai prasta“, – pokalbį užbaigė Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų"

Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų" Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų" Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų" Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų" Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų" ]]>
jonavoszinios.lt Wed, 31 Mar 2021 10:54:11 +0300
<![CDATA[Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/tarp-politikos-istorijos-ir-mados---pokalbis-su-is-jonavos-kilusia-meda-lileikaite https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/tarp-politikos-istorijos-ir-mados---pokalbis-su-is-jonavos-kilusia-meda-lileikaite Susiskambinus su Meda video skambučiu, už jos nugaros - Vilniaus universiteto Didžiojo kiemo nuotrauka. Sutariame, kad abi labai pasiilgstame universiteto erdvių bei gyvo kontakto su dėstytojais bei studentais. Čia Meda praleisdavo itin daug laiko - bevaikščiodama tarp istorijos ir filosofijos fakultetų, besimokydama bibliotekoje. Tiesa, dabar, gyvenant karantine, mokantis bei dirbant nuotoliniu būdu, galima tikrai daugiau suspėti - Meda ne tik dirba, bet ir yra Lietuvos liberalaus jaunimo valdybos narė, daugiau laiko atranda grožinei literatūrai. Šiandien su Meda - apie studentišką gyvenimą karantine, tyrinėjamą madą, ryšius su Jonava ir daug daugiau.

Meda, šiuo metu esi ketvirto kurso bakalauro studentė, tad norėjau paklausti, kuo šiuo metu gyveni kaip studijas baiginėjantis žmogus? Ar šis laikotarpis Tau panašus į dvyliktą klasę mokykloje?

Aplinkui yra labai labai daug galimybių, pasirinkimų, variantų, ką veikti. Atrodo, ne ką mažiau nei po dvyliktos klasės. Aišku, karantinas taip atsibodo, kad šiuo metu galvoje ne kokie karjeros planai, o tolimos kelionės, išsiilgtas kultūrinis gyvenimas, daug kitokių svajonių, planų. Jaučiuosi gana entuziastingai.


Aišku, mokykloje turėjau nuostabių mokytojų, kurios mane įkvėpė pasirinkti istorijos studijas. Tačiau abitūros laikotarpis nebuvo labai malonus, universitete jaučiuosi žymiai labiau įkvėpta ir motyvuota. Todėl norėčiau tuo pačiu patarti abiturientams, kad nesileistų būti nurašomi ir išnaudotų šį laiką mus supančio pasaulio pažinimui, skaitymui.

Kokius metodus taikai dabar, karantino metu, kad pavyktų kuo lengviau išgyventi šį laikotarpį, toliau sėkmingai mokytis bei sveikai gyventi?

Man tikriausiai pats didžiausias iššūkis yra tai, kad negaliu lankytis universiteto auditorijose ir centrinės bibliotekos skaityklose, nes būtent tenais aš anksčiau susikurdavau atmosferą, kurioje man gera ir nesunku mokytis. Todėl namų aplinka kelia iššūkių ir dažnai neįpareigoja tiek, kiek norėtųsi. Taip pat mane labai dažnai kankina įvairūs egzistenciniai klausimai, tad stengiuosi stebėti, apie ką aš galvoju, užsirašyti ir vėliau analizuoti bei spręsti iškilusias problemas.


Kas man padeda? Naujos muzikos atradimas, skaitymas. Anksčiau nelikdavo laiko grožinei literatūrai tačiau dabar ją atrandu iš naujo ir išnaudoju skaitymo terapines galimybes - bandau bent trumpam atsiriboti nuo savų problemų ir mėgautis kitų istorijomis. Be to labai padeda nors ir nuotoliniai, bet pokalbiai, diskusijos su draugais, o dabar jau galima ir išeiti pasivaikščioti bei padiskutuoti, tai tikrai suteikia energijos. Labai džiaugiuosi, kad galiu grįžti į savo gimtąjį kraštą, tenais pasidžiaugti gamta, savo brolių ir sesės kompanija, juos įkvėpti. Taip atsiranda balansas tarp mokslų, darbo ir visuomeninės veiklos.


Manau, kad svarbiausia yra laiko planavimas - viską susidėlioti apgalvotai, nepamiršti laiko pertraukoms, poilsiui, fizinei veiklai. Na, ir 8 valandos miego per parą bei nuolatinis svajojimas apie ateitį, kas neleistų pasiduoti negatyvioms? mintimis.

Gal galėtum pasidalinti paskutiniais atradimais muzikoje ir literatūroje?

Pastarosiomis savaitėmis labai daug klausau The Cure ir The Smiths, aštunto ir devinto dešimtmečio roko grupių. Nors tai britiškos grupės, jų besiklausydama jaučiuosi kaip Berlyne važiuodama metro, iki karantino dažnai lankydavau šį miestą. Taip pat stengiuosi klausytis daugiau klasikinės muzikos - paskutinis mano atradimas yra Max Richter perkomponuoti Vivaldi Metų laikai. Kalbant apie literatūrą, šiuo metu skaitau Gabijos Grušaitės romanus. Nors šios knygos galėtų pasirodyti kiek popsinės, tačiau jose yra gana daug įvairių simbolių, jauno žmogaus, turinčio įvairiausių galimybių, egzistenciniai klausimai. Pastarieji yra gana artimi ir man pačiai, todėl labai malonu skaityti. Perskaičiau „Neišsipildymą” ir dabar baigiu skaityti „Stasį Šaltoką”.

Be to, kad baigi studijas, turi ir ne vienas atsakingas pareigas – taip pat dirbi bei esi Lietuvos liberalaus jaunimo valdybos narė, atsakinga už programų ir biuro koordinavimą. Ką šis pavadinimas slepia, kokios tai pareigos? Aišku, jeigu tai ne paslaptis.

Tai tikrai ne paslaptis, mes esame atvira organizacija. Šiuo metu aš koordinuoju mūsų biuro veiklą. Tai darinys, kur yra susirinkę ambicingiausi liberalaus jaunimo skyrių nariai – čia jiems suteikiame galimybę atlikti įvairias jaunimo politikos užduotis nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, augti kaip asmenybėms bei mokytis. Dauguma dalykų mūsų organizacijoje vyksta pagal mentorystės principus - esu sukūrusi programą, kurioje orientuojame žmones į veiklos bei domėjimosi sritis, kurios juos traukia. Domimės, kaip jiems sekasi, stengiamės palaikyti, analizuoti, skatiname refleksijos ir grįžtamojo ryšio kultūrą. Taip pat skatiname daugiau skaityti tiek naujienų, tiek klasikinių liberalizmo autorių, diskutuoti, gilintis į tai. O jeigu konkrečiau, tai turiu pasirūpinti darbų planavimu ir užtikrinti, kad augtų jauna karta mūsų organizacijoje. Po programomis slypi visų mūsų renginių įgyvendinimas - tai tiek kontaktavimas su svečiais, lektoriais įvairiems mokymams, konferencijoms ir kitiems renginiams bei ieškojimas alternatyvų, kaip tas veiklas padaryti įdomesnes, prasmingesnes.

Kiek žinau, prie šios organizacijos prisijungei dar būdama mokykloje – kaip nusprendei tai padaryti?

Visų pirma, turėjau gana daug draugų meno mokykloje - jie buvo tikrai atviros ir drąsios asmenybės, turinčios ganėtinai platų požiūrį į pasaulį. Atėjo ir tas laikas, kai devintoje-dešimtoje klasėje kartu su jais pradėjome daugiau įsitraukti į visuomeninę veiklą, burtis į bendruomenes, kurios daro pokyčius mieste, inicijuoja įvairias veiklas. Turėjau labai didelį norą kažką keisti, pati motyvuoti kitus žmones ir palikti kažką po savęs Jonavoje. Maniau, kad būtent Jonavos liberalus jaunimas yra puiki vieta tam. Nors tada dar neturėjau lyderystės patirties, išėjo taip, kad teko perimti organizacijos valdymo vairą. Buvau pirmininke dvejus metus. Per juos subūrėme tikrai didelę bendruomenę aplink mus, kuri, manau, mieste įsimins dar ilgam. Tikiuosi, kad naujoji karta nepasiduos pandemijos demotyvacijai ir vedini liberalizmo idėjų toliau aktyviai veiks Jonavoje.

Kokie yra keli svarbiausi dalykai, kuriuos išmokai per šiuos ilgus metus Lietuvos liberaliame jaunime?

Manau, kad visų pirma tai nuoširdumas, gebėjimas bendrauti empatiškai, įsiklausyti. Stengtis būti taikiam, kad tavimi pasitikėtų kiti žmonės ir kartu galėtumėte siekti bendrų tikslų. O antra - argumentų svarba. Vis tiek tenka atstovauti tam tikras idėjas ir negali apie jas šnekėti paviršutiniškai. Visad turi būti pasiruošęs ir turėti, ką pasakyti. Manau, kad tai iš dalies lėmė ir mano studijų pasirinkimą.

Atsižvelgiant į tai, kad tiek laiko jau esi Liberalaus jaunimo narė, taip ir norisi paklausti, kodėl studijuoji istoriją Vilniaus universitete, o ne, tarkim Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute ar Teisės fakultete?

Tarp kitko, Lietuvos liberalus jaunimas buvo įsteigtas būtent vienoje iš Istorijos fakulteto auditorijų, 1991 m. sausio 13-osios išvakarėse, tuo metu jis vadinosi Vilniaus liberalaus jaunimo klubu.


Aktyviai svarsčiau apie studijas politikos mokslų studijas, tačiau taip likimas ir stojimų rezultatai suklostė, jog pasirinkau istorijos bakalauro studijų programą. Kadangi nebuvau pilnai apsisprendusi, ar ateitį norėčiau sieti su politika, pagalvojau, kad ir istorijos studijos yra vieta, kur galėčiau tobulėti. Maniau ir tebemanau, kad istorijoje gali vertinti dalykus iš daug platesnės perspektyvos analizuojant tapatybę, įvairias skirtingas patirtis. Gali daug drąsiau mąstyti apie dalykus ir turėti daug svaresnių argumentų. Tampi labiau kritišku, išmoksti mąstyti. Gebi ir be abejo tau yra žymiai svarbiau ieškoti patikimų šaltinių. Išmoksti interpretuoti. Istorija yra žymiai platesnis ir universalesnis mokslas.

Istorijos visgi Tau nepakako – pasirinkai filosofijos gretutines studijas. Kodėl?

Pirmame kurse atėjau į fakultetą nusiteikusi galbūt nelabai entuziastingai, maniau, kad istorija yra sausas mokslas. Galvojau, kad man galbūt reiktų plačiau susipažinti su žymiaisiais filosofais, išnagrinėti jų darbus, išmokti geriau samprotatuti, nes, manau, tuo metu man to trūko. Tam neturėjau erdvės mokykloje, tad galvojau, kad filosofija užpildysiu spragas. Tuo labiau man patiko ir siūloma programa. Sužinojusi apie gretutines studijas nusprendžiau išnaudoti kelyje pasitaikiusią galimybę. Manau, kad tai buvo vertinga patirtis, nes išmokė logiškai dėlioti sakinius, mintis, turėti svaresnių argumentų, išmokau palyginti skirtingus požiūrius.

Dar įvadinėse paskaitose mums doc. dr. Nerijus Šepetys pabrėžė – filosofija – abstraktybė, istorija – konkretybė. Ar nesunku studijuoti šiuos du mokslus greta? Kaip jie sąveikauja?

Tai, sakyčiau, labai vienas kitą papildantys dalykai. Filosofijos studijose taip pat mokėmės chronologiškai - nuo Antikinės Graikijos mąstytojų iki naujausiųjų laikų. Tie laikotarpiai labai sutapo su tuo, ką studijavome Istorijos fakultete, tad buvo labai įdomu matyti, kaip istoriniai įvykiai atsispindi to meto filosofinėje mintyje ir atvirkščiai. Manau, tai labai papildė mano suvokimą.

Kokios temos filosofijoje tave labiausiai domina?

Mane labiausiai žavi ir intriguoja šiandien aktualios temos, kurios atsiskleidžia postmodernizmo filosofijoje ir nagrinėja visuomenės vartotojiškumą, vertina kultūros įtaką ir suvokimą, globalizacijos bei kapitalizmo reiškinius. Man labiausiai įsiminė Jean Baudrillard, Gilles Deleuze.

Palieskime, sakyčiau, ir tam tikrą Tavo aistrą bei istorijos tyrinėjimų sritį – madą. Ar susidomėjimas šia sritimi atsirado bestudijuojant ir betyrinėjant, ar kaip tik – pasirinkai tyrinėti tai, kas Tave jau kurį laiką traukia?

Mada domiuosi jau gana ilgai. Vaikystėje norėjau būti dizainere, pamenu, kaip pradinėse klasėse su klasioke ruošėme madų žurnalą, kuriame analizavome mados tendencijas. Labai džiaugiuosi, kad jis neišvydo dienos šviesos (juokiasi). Ilgainiui ši aistra buvo kiek apleista, pakeista kitais dalykais, bet man vis tiek visada rūpėdavo, kaip žmonės apsirengę. Ne dėl to, kad jie būtų apsirengę gražiai ar sektų kažkokias tendencijas, bet dėl to, nes, manau, apranga gali atskleisti žmonių vertybes, istoriją, pasaulėžiūrą. Tai, sakyčiau, daug prisidėjo prie dabartinio pasirinkimo tyrinėti madą.


Pirmaisiais studijų metais nelabai gilinausi į mados istoriją, bet kai prieš pusantrų metų pradėjau dirbti Vinted, supratau, kokia yra mados reikšmė - ji yra ir kasdienybės, ir gyvenamo laikmečio atspindys. Iš aprangos galime pamatyti, kuo tuo metu gyveno žmonės, kokios idėjos vyravo. Kai pasirinkau tyrinėti šią sritį, galvojau, jog tai bus kažkas naujo, atradimai su daug erdvės interpretacijai, analizei ir kitokia tema nei daugumos studentų - visi aplinkui mane domėjosi partizaniniais karais, LDK istorija ar modernizmu.

Gal galėtum plačiau papasakoti, į kokius aspektus mados istorijoje giliniesi Tu pati?

Tyrinėjant sovietmečio madą mane labiausiai domina vartojimo aspektas, kaip visuomenė priima madą ir kokia yra jos svarba. Ar jiems yra svarbu rengtis madingai, ar išsiskirti? Kokią įtaką tam daro valdžia bei kitos institucijos, nuomonės formuotojai ir t.t.?
Mano pačios bakalaurinis darbas bus apie šiuolaikinio jaunimo santykį su 7-8 dešimtmečių mada, kadangi ji yra ganėtinai populiari šiomis dienomis. Norėsiu išsiaiškinti, kokios vertybės tai skatina, kokį vaidmenį čia užima nostalgija, estetika ir kokią įtaką daro vartojimo tendencijos.


Mane taip pat žavi mados kaip pasipriešinimo tam tikrai tvarkai veiksnys. Septintajame dešimtmetyje žmonės pradėjo drąsiau rengtis ir kitaip, negu atveždavo į deficitines parduotuves. Kaip žinome, sovietinė valdžia su tuo kovojo. Čia pasireiškia mados galia.
Labai įdomus yra ir mados žurnalų reiškinys, nes būtent per juos Lietuvą pasiekdavo informacija apie aprangos tendencijas, ateinančias iš Vakarų. Tačiau jos vėluodavo bent 7-8 metus, dažniausiai būdavo supaprastinamos. Žurnaluose vyravo daugiausiai audinių išvaizdos, siluetų aprašymai - žmonės bandydavo pagal juos patys pasisiūti drabužius, o ne įsigyti, kaip dabar įprasta.

Kas tyrinėjant šias temas Tave labiausiai sudomino?

Kalbant apie tarpukario madą man labai įstrigo atmintyje 1929 m. įvykęs madų teismas, kai korporacija „Gaja” apkaltino madą nepadorumu, nehigieniškumu ir neestetiškumu. Šios korporacijos nariai buvo ganėtinai konservatyvaus mąstymo, o mada tuo laikotarpiu Lietuvoje tikrai pradėjo laisvėti, atsirado daug elegantiškesni siluetai. Čia išryškėja visuomenės susipriešinimas mados klausimu. Na, o vėlyvuoju sovietmečiu mane sudomino ir tai, jog tuo metu Lietuvoje propaguojami kaip priedanga tautiniai elementai buvo pasitelkti ir madoje - tai lietuviškas audinys linas, tautiniai raštai.

Grįžkime prie Tavo šaknų – Jonavos. Koks Tavo santykis su gimtine dabar, po kelių metų gyvenimo Vilniuje?

Labai noriu pasidalinti tokia nelabai patogia situacija, su kuria susidūriau šią vasarą. Kalbėjausi su pirmąja Lietuvos Respublikos ponia Diana Nausėdiene jaunimo organizacijų renginyje - mes ją patys užkalbinome, norėdami išreikšti savo požiūrį ir jinai paklausė, iš kur aš iš tikrųjų esu kilusi. Pasakiau, kad iš Jonavos krašto. Jinai nustebo ir paklausė, ar man nebuvo sunku prisitaikyti atvažiavus iš provincijos į Vilnių. Aš šiek tiek įsižeidžiau, nes manau, kad Jonava yra labai kultūringas miestas ir sostinės gyventojai per daug nesiskiria nuo jonaviečių. Man tikrai nebuvo sudėtinga atvažiavus į Vilnių.


Grįžtant prie santykio su Jonava, mano abidvi šeimos pusės yra kilusios iš Jonavos, čia tebegyvena ir mano seneliai iš abiejų pusių, ir didelė dalis giminių. Taip pat mano santykį su Jonava labai stiprina sentimentai tam tikroms vietoms. Pamenu, kaip nuo mažens tekdavo lankyti šokių kolektyvą kultūros centre, tad visi koridoriai ir užkulisiai man yra mintinai žinomi. Vėliau lankiau ir Janinos Miščiukaitės meno mokyklą, kurioje praleisdavau daug laiko, sukūriau labai daug gražių ir tvirtų draugysčių, kurias dar puoselėju iki dabar. Vis svajoju, kaip po karantino galėsiu aplankyti savo mokytojas meno mokykloje, nes, manau, ta vieta labai stipriai suformavo mane, mano požiūrį į kultūrą, meną, išmokė bendrauti su žmonėmis. Dar, manau, kad svarbu paminėti ir „Achemą, kadangi mokiausi tokioje neformalaus švietimo institucijoje, kuri tuo metu vadinosi „Achemos mokymo centras”, vėliau „Žalioji karta”. Tenais taip pat puoselėjome stiprų ryšį su mokytojais ir net turėdavome ekskursijų į pačią įmonę.


Neseniai pradėjau skaityti Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Miestelio romansas”, kurio veiksmas vyksta Jonavoje, aprašoma Jonavos žydų situacija. Nors romane nėra visas dėmesys skiriamas miestui, tačiau man labai įdomu, kaip mūsų kraštas yra suvokiamas literatūroje. Tad dabar, sakyčiau, stiprinu savo ryšį su gimtuoju kraštu.

Tavo geografija Jonavos krašte yra gana plati - esi iš Išorų kaimo, po pamokų laiką leidai Jonavoje, o mokyklą baigei Karmėlavoje. Kaip istorijos studentė – ką galėtum patarti aplankyti šiomis dienomis Jonavos krašto gyventojams, o ką – niekada čia nesilankiusiems asmenims?

Labai sunku išsirinkti. Norėtųsi pasiūlyti ir gamtinių objektų, nes mano tėvai yra miškininkai ir nuo mažens esu visą kraštą išvažinėjusi kiaurai. Tad jonaviečiams, ypač rečiau išlendantiems iš miesto, turbūt parekomenduočiau netoliese vis dar veikiančio poligono esančią Dumsių kopą, nuo kurios atsiveria vaizdinga panorama ir atrodo, kad esi Nidoje. Žmonėms, kurie dar nėra buvę Jonavoje arba nėra jos atradę, manau, kad būtų verta aplankyti Jonavos senamiestį, kuriame stovi žydų namų pastatai. Taip pat miestelyje yra dvi apleistos sinagogos. Labai gaila, kad joms yra skiriama mažai dėmesio. Norėtųsi, kad jos atsigautų ir kad kada nors jose tvyrotų bent truputis kultūrinės dvasios. Tuo pačiu gilinantis į žydiškąją Jonavos istoriją, verta užlipti ir į Jonavos žydų kapines, kurios yra ganėtinai apleistos, per daug neišpuoselėtos, bet jose tvyro tokia mistinė atmosfera. Šalia senamiesčio yra ir klasicistinė Jonavos bažnyčia, turinti požemius, kuriuose irgi yra įdomių išlikusių labai senų objektų. Tiesa, ten reikėtų įeiti su gidu arba zakristijonu.

Tiek šiam interviu, tiek Tavo bakalauro studijų metams Vilniaus universitete einant į pabaigą – kaip apibūdintum šį studijavimo, o kartu juk ir studentavimo laikotarpį? Kuo jis ypatingas?

Manau, kad tai buvo įdomiausi metai mano gyvenime. Buvo ir labai sudėtingų, ir labai džiaugsmingų akimirkų. Tai tikrai savęs pažinimo laikotarpis. Mano integracija į universitetą šiek tiek skiriasi nuo mano kursiokų - negyvenau bendrabutyje, iš karto stengiausi gyventi savarankiškai. Teko gyventi ir vienuolyne, studenčių bendruomenėje, tai buvo labai įdomi ir naudinga patirtis. Bėgant laikui įsitraukiau į pačio universiteto gyvenimą, o įsimintinos istorinės universiteto erdvės mane labai įkvėpė mokytis ir dirbti jose. Studijuodama čia išmokau geriau bendrauti su žmonėmis, atrasti bendrų temų, kuriomis būtų įdomu diskutuoti, anksčiau man tai būdavo sudėtinga. Juk istorija yra labai platus mokslas. Tuo ir džiaugiuosi.

Ačiū už pokalbį.
Kalbino Rūta Leiputė

Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite

Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 22 Mar 2021 14:19:14 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Siekiant užtikrinti, kad maisto produktų kainos tikrai sumažėtų, siūlau Vyriausybei su verslo atstovais pasirašyti nacionalinį susitarimą“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-siekiant-uztikrinti-kad-maisto-produktu-kainos-tikrai-sumazetu-siulau-vyriausybei-su-verslo-atstovais-pasirasyti-nacionalini-susitarima https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-siekiant-uztikrinti-kad-maisto-produktu-kainos-tikrai-sumazetu-siulau-vyriausybei-su-verslo-atstovais-pasirasyti-nacionalini-susitarima Artėjanti Seimo pavasario sesija nusimato itin darbinga ir intensyvi. Šalyje vis dar tvyrant nežinomybei ir neapibrėžtumui dėl karantino, parlamento politinė darbotvarkė bus užpildyta įstatymų projektais, susijusiais su COVID-19 suvaldymo planu, taip pat nuo pandemijos nukentėjusių gyventojų ir verslų subsidijavimo bei lėšų skirstymo klausimu. Šiuo metu tarp svarbiausių priemonių, vietą privalėtų atrasti ir pataisos, numatančios labiausiai pažeidžiamų žmonių socialinę apsaugą. Pavasario sesijoje tarp teikiamų įstatymo projektų, numatyta svarstyti Seimo nario Eugenijaus Sabučio registruotus teisės aktus, leisiančius mažinti kainas būtiniausiems maisto produktams, nes COVID-19 pandemija sąlygoja didėjantį nedarbą, o taip pat ir mažėjančias socialiai pažeidžiamų asmenų pajamas. Primename, kad Sausio viduryje parlamentaro E. Sabučio iniciatyva Seime įregistruotos įstatymo pataisos, kuriomis siūloma nustatyti lengvatinį 9 proc. Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą būtiniausiems maisto produktams. 

Apie užregistruoto įstatymo projekto tikslą, jo įgyvendinimą ir laukiamus rezultatus kalbamės su Jonavos rajone išrinktu Seimo nariu E. Sabučiu. 

- Kodėl pateikėte tokius teisės aktų pakeitimus?

- Užklupusi pandemija kelia iššūkius visiems – tiek verslui, tiek valstybei, tiek paprastiems žmonėms. Dažnai girdime naujienas apie naujas mokestines lengvatas ir išimtis verslui. Šioje Vyriausybėje net pasigirsta siūlymų mažinti mokesčius turtingiems ir didžiausias pajamas gaunantiems gyventojams, tačiau visame šiame kontekste užmirštami labiausiai pažeidžiami asmenys. Dėl pandemijos kasdien keliamų finansinių sunkumų, mažas pajamas gaunantys ir Užimtumo tarnybos duris praveriantys Lietuvos gyventojai dabartinėje situacijoje atrodo pamiršti, todėl siūlymas sumažinti būtiniausių maisto produktų kainas bent iš dalies padės išspręsti šių gyventojų finansines problemas. Jokiu būdu nesakau, kad valdžios sprendimai, taikantys išimtis verslo atstovams, šiuo sunkiu momentu yra nereikalingi, tačiau piliečių, kurie iki dabartinės krizės gyveno „nuo algos iki algos“, o dabar iš viso prarado darbus ar savo veiklą vykdžiusių savarankiškai, kurių mėnesinės pajamos šiuo metu nesiekia ir 260 eur., ignoruoti negalima. Dabartinėje situacijoje, Seimas galėtų dėti žingsnį ir sumažinti pridėtinės vertės mokestį būtiniausiems maisto produktams, todėl labai tikiuosi, kad mano iniciatyvą palaikys kolegos Seimo nariai. Be to, tokia lengvata buvo numatyta ir Lietuvos Socialdemokratų partijos programoje, su kuria ėjome į Seimo rinkimus. Laikomės įsipareigojimų prieš rinkėją, todėl toks siūlymas mažinti PVM yra natūralus ir suprantamas, ypač turint omenyje, kad pajamų atotrūkis Lietuvoje vis dar yra milžiniškas. 

- Kokių rezultatų laukiama sumažinus PVM?

- Koronaviruso krizės akivaizdoje, matome, kad ekonominė situacija komplikuoja mažas pajamas gaunančių šeimų finansinę padėtį ir toliau didina socialinę atskirtį, kuri Lietuvoje ir taip viena didžiausių ES. Reikia atkreipti dėmesį, kad ekonomikos augimo rezultatais pirmiausia mėgaujasi didesnes pajamas gaunantys gyventojai. Būtent ši visuomenės grupė ir lemia didėjantį prekių bei paslaugų brangimą. Tuo tarpu tie, kurių pajamos auga lėčiau arba visiškai neauga, yra priversti mokėti tokią pačią kainą už prekes ir paslaugas, kaip ir pasiturintys gyventojai. Viena iš priemonių užtikrinti mažesnes maisto produktų kainas žmonėms – mažesni pridėtinės vertės mokesčio tarifai. Tą ne kartą yra akcentavusi ir Europos Taryba, kuri savo Direktyvoje pabrėžia, kad Lietuva, kaip ir visos ES valstybės narės, gali taikyti vieną arba du lengvatinius PVM tarifus pasirinktinai. Atsižvelgiant į visa tai, siūlau būtiniausiems maisto produktams nustatyti lengvatinį 9 proc. PVM tarifą. Skaičiuojama, kad tokiu atveju šių maisto produktų kainos turėtų sumažėti apie 10 proc. Šioje vietoje, labai norėčiau pabrėžti žodžius „būtiniausiems maisto produktams“. Suprantu, kad naujoji Vyriausybė nebūtų linkusi PVM lengvatą taikyti visiems be išimties maisto produktams, todėl buvo pasirinktas kompromisinis variantas – siūlyti, mano manymu, visas puses tenkinančias teisės aktų pataisas, išskiriant pagrindinį prekių krepšelį, todėl įstatymo projektu įtvirtinama nuostata, kad Vyriausybė ar jos paskirta institucija, atsižvelgdama į dabartines ir besikeičiančias sąlygas, galės nustatyti būtiniausių prekių krepšelį. Tai galėtų būti populiariausi maisto produktai – duona, kvietiniai miltai, įvairios daržovės ir vaisiai, aliejus, šviežia mėsa, kiaušiniai bei gaminiai iš pieno, kurie turi tapti labiau prieinami ir labiau įperkami mažesnes pajamas gaunančioms Lietuvos šeimoms. 

- Kokie galėtų būti kontrolės būdai, kad prekybininkai tuo nepiktnaudžiautų?

- Tai vienas svarbiausių klausimų, taikant lengvatinį PVM tarifą. Nes galutinį tokios mokestinės lengvatos efektą turi pajusti ne kas kitas, o vartotojas. Puikiai suprantu, kad panašūs įstatyminiai pasiūlymai buvo ne kartą teikti ir sulaukia didžiulio pasipriešinimo, bet dabartiniai iššūkiai, su kuriais susiduria visuomenė, reikalauja teisingų žingsnių ir sprendimų. Kai kurie analitikai linkę teigti, kad Lietuvoje PVM lengvatų taikymas dažniausiai galutinio vartotojo nepasiekdavo, nes pakeliui jį nusigriebdavo ar tai gamybinė, ar prekybinė grandis. Kainų nesumažėjimas pritaikius PVM lengvatą nebūtinai reikštų, kad prekybininkai yra nesąžiningi, o tai, kad šalyje rinka veikia neteisingai – tokiu atveju kiltų pagrįstų įtarimų, kad yra karteliniai susitarimai arba netinkamai veikia atsakingos institucijos, užtikrinančios rinkos kontrolę. Nors įrankių tokios institucijos tikrai turi.  Kaip vieną iš būdų, siekiant kiek galima labiau užtikrinti, kad maisto produktų kainos tikrai sumažėtų, matyčiau siūlymą Vyriausybei su Lietuvos verslo asociacijomis ir prekybininkais pasirašyti Geros verslo praktikos ir valios susitarimą. Pasirašę šį dokumentą, prekybininkai turėtų savanoriškai įsipareigoti užtikrinti, kad kainos tikrai sumažės tais pačiais 10 proc. ir be objektyvių veiksnių nedidės. Toks susitarimas reikštų pasitikėjimą tarp valdžios ir verslo, taip pat sumažintų kartais nereikalingų biurokratinių procedūrų kiekį. Papildomai,  galime diskutuoti ir apie kitas priemones, pavyzdžiui, vykdyti griežtą kainų stebėseną prieš ir po PVM lengvatos įsigaliojimo. Manau ir tikiuosi, kad tokių perteklinių žingsnių nereikės, o bus vadovaujamasi sąžiningumo ir protingumo kriterijais. 

- Ar valstybės biudžetas praras planuojamas įplaukas dėl lengvatinio PVM? Galbūt tikimasi, kad bus surenkama daugiau lėšų?

- Esu įsitikinęs, kad ši priemonė turėtų pasiteisinti, nes nuostolis biudžetui nebus toks didelis, koks, politinių oponentų teigimu, gali būti. Pirmiausia, reikėtų kalbėti, ar toks pakeitimas bus naudingas gyventojams, ar maisto produktų krepšelis tikrai bus pigesnis. Manau, kad PVM tarifo maisto produktams sumažinimas paskatintų maisto produktų vartojimą, galimai sumažės ir šešėlinės ekonomikos dalis, ir iš kaimyninių valstybių įvežamų produktų kiekiai. Tokiu būdu galėsime kompensuoti valstybės biudžeto pajamų netektis dėl siūlomos PVM lengvatos. Reikia pažymėti, kad kaip viena priežasčių, kodėl Lenkijoje maisto produktai yra pigesni, įvardijama kaimynų taikoma pridėtinės vertės mokesčio lengvata. Lenkijoje maistui taikomas lengvatinis 5 arba 8 proc. PVM tarifas. Latvijoje nuo 2018-ųjų taip pat buvo pradėtas taikyti 5 proc. lengvatinis tarifas kai kuriems maisto produktams. Neabejoju, kad įstatymas leistų sumažinti Lietuvos gyventojų, vykstančių apsipirkti į Lenkiją, srautus. Pavyzdžiui, statistikos duomenimis, Lietuvos gyventojai Lenkijoje išleidžia daugiau kaip 330 mln. eurų. kasmet. Galutinių skaičių, kokie galėtų būti valstybės biudžeto netekimai, nėra pateikta, nors 2019 metų pradžioje, Finansų ministerija buvo atkreipusi dėmesį, kad  nustatant lengvatinį 9 proc. PVM tarifą būtiniausiems maisto produktams, biudžeto netekimai sudarytų tik apie 127 mln. eurų. O tai yra žymiai mažesnė suma, negu mūsų piliečiai išleidžia kaimyninėje valstybėje.  Todėl teigti, kad dėl PVM lengvatos bus didžiuliai biudžeto praradimai yra mažų mažiausiai neracionalu.  Taip pat nereikėtų užmiršti ir gerųjų pavyzdžių, apie kuriuos kalbėjo ir Prezidentas Gitanas Nausėda. Atsiminkime Rumunijos atvejį. Šioje Pietų Europos valstybėje 2015-ųjų pradžioje PVM tarifas nuo 24 iki 9 proc. buvo sumažintas mėsos, duonos ir kitiems maisto produktams. Po metų, rinkos stebėsenos rezultatai nudžiugino – kainos sumažėjo 10 proc., o apyvarta padidėjo 12-15 proc. Tokia priemonė minimoje valstybėje pasiteisino, nes nuostolis biudžetui nebuvo toks didelis, taip pat sumažėjo ir šešėlis, ir gerėjo kiti ekonominiai rodikliai. 

- Svarbu, kad atkreipėte dėmesį į lietuviškus ekologiškus maisto produktus – kodėl matote būtinybę ir jiems sumažinti PVM?

- Mano iniciatyva registruotame Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo projekte numatoma ne tik nustatyti lengvatinį PVM tarifą būtiniausiems maisto produktams, pataisos papildomai numato PVM lengvatą taikyti ir ekologiškiems bei pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą pagamintiems produktams. Šis pakeitimas itin svarbus, nes paskatintų atsakingą ir aplinkai draugišką sveikų, chemiškai neapdorotų, tvarių, didesnės maistinės vertės produktų vartojimą. Suteikdami lengvatinį 9 proc. PVM tarifą ekologiškiems maisto produktams, paskatintume ir Lietuvos smulkiuosius gamintojus bei augintojus, padidintume konkurencingumą importuotai produkcijai. Šis pasiūlymas svarbus ir tuo, kad liečia daugelį gyvenimo sričių – nuo tvaraus ūkininkavimo ir ekologiškos produkcijos gaminimo iki sveikesnės ir aplinkai draugiškos gyvensenos. Skatinant ekologiškų ir lietuviškų maisto produktų asortimento plėtimą ir palaikant ekologišką žemės ūkį, galime tikėtis, kad tokiu būdu paskatintume kaime kurtis naujas darbo vietas, išsaugoti regionų kultūrinį tapatumą, plėtoti kulinarinį bei tautinį paveldą ir įvairinti vietos gyventojų veiklas. Taip pat reikia pabrėžti, kad intensyvesnė sveikesnio maisto gamyba ir jos prieinamesnis vartojimas prisidės prie gyventojų sveikatos būklės gerinimo. Pripažinkime, kad žmonės vis dar valgo stipriai perdirbto, riebalų ir paprastųjų angliavandenių prisodrinto maisto, nes negali sau leisti nusipirkti kokybiškesnio, sveikesnio ir ekologiško maisto. Todėl sumažinus PVM iki 9 proc., gyventojai, mano manymu, vis drąsiau galės prieiti prie maisto prekių parduotuvių lentynose išdėliotų ekologiškų produktų. 

- Kodėl tikitės, kad šį įstatymo projektą palaikys Seimo valdančioji dauguma?

- Įdomu tai, kad panašų pasiūlymą praėjusioje Seimo kadencijoje teikė dabartiniai valdantieji – absoliučią daugumą Seime ir Vyriausybėje turintys Tėvynės Sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai. Bus labai įdomu stebėti, kaip politikai, atstovaujantys šią partiją, Seime balsuos dėl naujai siūlomų teisės aktų pakeitimų, piginančių maisto produktų kainas. Praėjusią kadenciją jie buvo opozicijoje, šiuo metu – turi daugumą parlamente ir Ministrų kabinete. Tikiuosi, kad jų nuomonė nuo praėjusios Seimo kadencijos nepasikeitė, todėl dedu viltis, kad įstatymo projektą palaikys. 

Dž. Barysaitės nuotrauka 

E. Sabutis: „Siekiant užtikrinti, kad maisto produktų kainos tikrai sumažėtų, siūlau Vyriausybei su verslo atstovais pasirašyti nacionalinį susitarimą“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 04 Mar 2021 11:08:06 +0200
<![CDATA[Jonaviečių sukurta internetinė platforma ragina nebūti paskutiniais]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciu-sukurta-internetine-platforma-ragina-nebuti-paskutiniais https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciu-sukurta-internetine-platforma-ragina-nebuti-paskutiniais Jonaviečiai Neimantas Jocius bei Paulius Deksnys ragina aktyvaus laisvalaikio mėgėjus neužsisėdėti vienoje vietoje ir pradėti veikti: vaikinai sukūrė internetinę platformą – „Vis dar nepaskutinis“, kurioje kviečiama dalyvauti įvairiuose sportiniuose renginiuose ir užsiėmimuose.


Nuo bėgimo varžybų iki žygių


„Vasarą nujautėme, kad prasidės antra koronaviruso banga. Dėl to svarstėme, kad reikia sukurti kažką tokio, kas leistų aktyviems žmonėms nesustoti ir net karantino metu turėti galimybę dalyvauti įvairiose sportinėse varžybose.


Sugalvojome sukurti internetinę platformą, kurioje būtų organizuojamos virtualios bėgimo, dviračių varžybos bei kitos aktyvios veiklos. Aš viską suprogramavau, Paulius rūpinosi dizainu“, – paklaustas apie naują iniciatyvą pasakojo N. Jocius.


Pirmas blynas – neprisvilęs


Neseniai pasibaigė pirmosios „Vis dar ne paskutinis“ varžybos. Jose sudalyvavo kelios dešimtys bėgikų.


„Varžybos startavo iškart po Naujųjų ir truko kelias savaites. Kaip visa tai vyko?
Žmonės užsiregistravo varžybose kaip dalyviai, o bėgdami pasirinktą maršruto ilgį, savo laiką fiksavo tokiomis programėlėmis kaip „Strava“, „Endomondo“ ir pan. Žmonės galėjo bėgti jiems patogiu metu, jų pačių pasirinktoje vietoje.


Po bėgimo dalyviai mums atsiuntė savo rezultatus. Siekiant išvengti sukčiavimo atvejų įvertinome, ar pateikti duomenys – logiški. Visų bėgikų rezultatai atrodė realūs, tad patvirtinome juos ir įtraukėme į bendrą dalyvių rezultatų lentelę. Vėliau buvo išrinkti nugalėtojai.
Džiaugiamės, kad į pirmąsias varžybas užsiregistravo 30 žmonių. Rezultatus atsiuntė 21 iš jų: 7 moterys ir 14 vyrų.
Šios varžybos mums buvo puiki galimybė pamatyti, ką dar galime patobulinti, tačiau džiaugiamės, kad pirmas blynas neprisvilo“, – kalbėjo N. Jocius.


Sportiškas miestas


„Vis dar ne paskutinis“ platforma orientuota į visos Lietuvos gyventojus, tačiau vaikinai neabejoja, kad tarp aktyviausių jos naudotojų bus ir jonaviečiai.


„Nesunku pastebėti, kad Jonavoje yra nemažai aktyvaus laisvalaikio entuziastų: gatvėse nuolat matyti ir bėgiojančių, ir dviračiais važinėjančių žmonių.
Dėl to manau, jog atsiras ne vienas jonavietis, kuris aktyviai įsitrauks į ,,Vis dar ne paskutinis“ siūlomus renginius, o iš lūpų į lūpas apie juos sklindanti žinia pasieks vis daugiau žmonių“, – kalbėjo N. Jocius.


„Džiugu, kad Jonava neseniai buvo pripažinta sporto miestu. Dėl išplėtotos infrastruktūros ji – tinkama vieta įvairiems sporto renginiams: mūsų mieste yra daugybė naujai nutiestų pėsčiųjų takų, sporto aikštelių. Manau, kad tai skatina miesto gyventojus užsiiminėti fizine veikla“, – kolegai antrino P. Deksnys.


Toliau tobulina


„Vis dar ne paskutinis“ – ne vienintelis N. Jociaus bei P. Deksnio bendras kūrinys. Kiek daugiau nei prieš metus vaikinai sukūrė programėlę ,,Keliauk po Jonavą", kurioje patalpintas virtualus žemėlapis su lankytinomis šio miesto vietomis.


„Programėlė vis dar veikia, bet dabar dedame visas pastangas ties naujosios platformos tobulinimu. Kai tik atšils orai, ketiname organizuoti dviračių varžybas. Kiek vėliau, kai bus baigti numatyti darbai, žmonėms pateiksime ir solo žygių maršrutus.


Didžioji dauguma jų ves per Lietuvos parkus, miškus... Kalbant apie Jonavą, planuojame sudaryti kelis maršrutus, kurie ves žygeivius Zatyšių, Žinėnų piliakalnio, Žemyninės kopos apylinkėmis“, – kalbėjo N. Jocius.


„Koreguojame ir marketingo strategiją, kuri plačiau paskleis informaciją apie renginius ir užsiėmimus“, – teigė P. Deksnys.


Geriausi bus apdovanoti

Vaikinai tikisi, kad jų siūlomi renginiai karantino išvargintiems žmonėms padės atrasti didesnės motyvacijos judėti į priekį.


„Ne veltui savo platformą pavadinome ,,Vis dar ne paskutinis“. Norėjosi optimistiško pavadinimo, kuris būtų lyg spyris, neleidžiantis užsisėdėti.
Šalia to, geriausi varžybų dalyviai visad sulauks ir apdovanojimų, kurie, tikimės, bus jiems lyg gražus ir linksmas prisiminimas“, – teigė N. Jocius.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonaviečių sukurta internetinė platforma ragina nebūti paskutiniais

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 05 Feb 2021 11:29:15 +0200
<![CDATA[„Transachemos“ darbuotojui paklūsta net aršiausi šunys]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/transachemos-darbuotojui-paklusta-net-arsiausi-sunys https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/transachemos-darbuotojui-paklusta-net-arsiausi-sunys Darbe – geležinkelio riedmenų valytojas, už jo ribų – patyręs kinologas ir šunų dresuotojas. 55 metų Robertas Jadzevičius su šunimis dirba jau daugiau nei tris dešimtmečius.

„Nėra nedresuojamų šunų – reikia tik laiko ir žinių“, – tuo yra įsitikinęs didelę darbo patirtį su keturkojais turintis vyras. Pasak jo, jeigu šeimininkai skundžiasi augintinių elgesiu, pirmiausiai turėtų paieškoti savo klaidų.

Apie šunų auklėjimą ir dresūrą Robertas gali kalbėti nesustodamas. Savo, kaip kinologo karjerą jis pradėjo tarnaudamas armijoje. Vėliau, jau po tarnybos, savo žinias tobulino seminaruose Lietuvoje ir užsienyje, taip pat vesdamas užsiėmimus, ruošdamas šunis parodoms.

Turėjo keturkojį ir pats. Pirmasis jo augintinis buvo vokiečių aviganis, paskui įsigijo rotveilerių veislės kalytę Tiną. Deja, po 11 metų Robertas turėjo priimti sunkų sprendimą ir ją užmigdyti dėl nebegydomos sveikatos būklės.

Šiuo metu Robertas šuns neturi. Pasako jo, dirbant po 12 valandų būtų sudėtinga juo pasirūpinti. Tačiau veiklos po darbo ir laisvadieniais netrūksta – Jonavoje jį daug kas žino, kaip patyrusį šunų žinovą.

Darbe visi kolegos žino apie Roberto veiklą. Jis džiaugiasi, kad dirba labai draugiškame ir palaikančiame kolektyve. Būna, kad dalyvavimas parodose ar kokie renginiai sutampa su jo pamaina, tačiau šunų dresuotojas žino, kad galės susitarti su kolegomis ir susiderinti grafikus.

„Puikiai sutariame, esame viena komanda, džiaugiuosi, kad galiu suderinti savo darbą su pomėgiu“, – džiaugiasi vyras.

Įmonės „Transachema“ kolektyve yra keletas darbuotojų, kurie augina šunis, todėl visada atsiranda bendrų temų. Jiems Robertas negaili patarimų, jeigu atsiranda kokia nors su augintiniais susijusi problema – padeda išspręsti.

Savo patirtimi jis sutiko pasidalinti ir su kolegomis, kuriems yra aktuali šunų auklėjimo ir dresūros tema.

– Gatvėje dažnai tenka stebėti, kaip ne šeimininkai vedžioja šunis, o atvirkščiai.  Keturkojai žmones tampo, neklauso ir nereaguoja į komandas. Ar sunku išmokyti šunį paklusnumo?

Toks šuns elgesys yra visiška šeimininko atsakomybė. Su šunų auklėjimu taip yra – kiek darbo įdėsi, tą ir turėsi. Visi be išimties šunys yra dresuojami. Aišku, kai kurios veislės, pavyzdžiui, haskiai, kinkomos veislės, sunkiau paklūsta, bet turint kantrybės ir žinių, galima pasiekti puikių rezultatų. Tas pats ir su mažais šuniukais.  Jorkšyro terjerai, pinčeriai – visi turi būti auklėjami, tačiau šeimininkai, manydami, kad jie yra maži, todėl niekam nepakenks, nemato prasmės tuo užsiimti.

– O kaip beveisliai šunys, vadinamieji „lenciūginiai“ – ar jie yra imlūs dresūrai?

Ypatingai. Kažkada jaunimo mokykloje turėjau kinologų būrelį ir pas mane ateidavo daug vaikų su „lenciūginiais“ šuniukais. Viena mergaitė savo augintinį buvo išdresavusi geriau už mus, kinologus. Jeigu myli šunį, užsiimi su juo, problemų tikrai nebus.

– Ko dažniausiai prašo žmonės, kurie kreipiasi į jus pagalbos?

Dažniausiai nori, kad padėčiau išmokyti bendro paklusnumo. Kad klausytų pagrindinių komandų, nepabėgtų. Kai kurie nori pamokyti cirko triukų. Aš dažnai rengiu įvairius pasirodymus, todėl pamatę nori, kad ir jų augintinis mokėtų ką nors panašaus.

– Kokios veislės yra paklusniausios?

Lengviausia dresuoti vadinamąsias tarnybines veisles: vokiečių aviganius, rotveilerius, belgų aviganius, borderkolius. Kas mėgsta egzotiką – pudeliai yra labai protingi. Bet ir yra tam tikrų niuansų. Jeigu nusipirksite, pavyzdžiui, borderkolį, bet su juo neužsiiminėsite, iš jūsų namų nieko neliks. Taip pat ir su belgų aviganiais. Dantistas man kartą pasakė, kad norėtų įsigyti šios veislės šunį. Paklausiau, kiek laiko jis praleidžia darbe. Kai atsakė, kad apie dvylika valandų, įspėjau jį, kad grįžęs namo ras tik plikas sienas. Dėl šios priežasties ir pats, kol dar aktyviai dirbu, neturiu šuns.

– Ar reikia dresuoti mažiukus, dekoratyvinių veislių šunis?

Pas mane dažnai ateina žmonės su mažais šunimis ir didelėmis bėdomis. Gal ir skamba juokingai, bet esu dresavęs Jorkšyro terjerą, kurį šeimininkė atsivedė su antsnukiu.

– Labai sunku įsivaizduoti Jorkšyro terjerą su kaspinėliu plaukuose ir antsnukiu.

–  Gal iš šalies ir atrodo juokinga, bet problema buvo tikrai rimta. Jis nuolat kibo žmonėms į kojas. Gal mažo šuns įkandimas ir nėra labai skaudus, bet tikrai nėra malonu. Kai ėmiausi jį dresuoti, su manimi elgdavosi gražiai – žinodavo, kad netoleruoju tokio elgesio. Bet vos grįždavo šeimininkams į rankas, kažkas jam nutikdavo. Kartą jis stvėrė žmogui už rankoje nešamos puokštės taip, kad vos neišrovė rožės. Šeimininkei buvo dėl to labai nemalonu.

– Kas labiausiai padeda auklėti tokius mažus pasiutėlius?

Šunis, ir didelius, ir mažus, būtina socializuoti. Vaikščioti gatvėmis, eiti į vietas, kuriose yra šunų, su mažiukais šunimis, kai nėra karantino, lankytis prie mokyklų, kur yra daug vaikų. Tada šuns elgesys būna adekvatus. Tačiau daugelis šunų, ypač mažiukų, nėra socializuojami. Todėl jie būna agresyvūs ir pikti.

– Didelis ir piktas šuo, tikriausiai, vis tiek yra pavojingesnis?

Šuns agresyvumas yra visiška šeimininko atsakomybė. Pas mane lankėsi moteris, kuri sakė, kad niekada negalės paleisti savo vokiečių aviganio nuo pavadėlio be antsnukio. Kai po dresūros jis jau lakstė kitų šunų būryje, ji buvo įsitikinusi, kad antsnukio vis tiek reikės. O kartą moteris pavėlavo grįžti iš darbo ir šunį į dresūrą atvedė jos vaikas. Šeimininkė negalėjo savo akimis patikėti, kai atėjusi pamatė, kaip jos šuo laksto palaidas ir be antsnukio, leidžiasi paglostomas. Jeigu šuo agresyviai elgiasi – reiškia, šeimininkas jo nedresavo.

– Ar buvo jums kada nors įkandęs šuo?

Per tiek metų darbo su šunimis to išvengti nepavyko. Tačiau nebuvo nei vieno atvejo, kad įkastų dėl mano kaltės. Dažniausiai šeimininkai užsimiršta, užsikalba, šunys susipeša, tenka skirti. Arba kai apmokau šunis, skirtus gynybai, prašau šeimininkų laikyti kitus, kol dirbu su vienu. Bet kai erzinu vieną, reaguoja ir kiti, būna, kad šeimininkas netyčia paleidžia. Turiu keletą siūlių, bet čia irgi, matyt, darbo dalis.

– Kiek laiko paprastai užtrunka šuns dresavimas, kol išmoksta pagrindinių komandų ir paklusnumo?

Viskas priklauso nuo to, ar šeimininkas su šunimi užsiima tik dresavimo užsiėmimų metu ar dirba ir namuose. Jeigu tik dresūroje – gali prireikti ir metų ar dviejų. Bet jeigu žmogus nuolat dirba su šunimi ir namie, užtenka ir pusmečio. Būna šunų, kad ir po 3-4 mėnesių ima stebinti savo elgesiu. Bet čia dažniausiai yra ir šeimininko darbo rezultatas.

– Nuo kokio amžiaus reikia pradėti dresuoti šunis?

Tarybiniais laikais buvo nuomonė, kad šunis reikia dresuoti nuo 6-7 mėnesio. Nieko panašaus – paskutinis skiepas paprastai būna trijų mėnesių, tad pradėti dresuoti galima dar iki jo. Kinologai su veterinarais dažnai ginčijasi šiuo klausimu, tačiau paskutinysis skiepas yra nuo pasiutligės, o ja užsikrėsti mieste, kai šuniukas yra prižiūrimas, beveik nėra galimybės. Geriausia šuniuką pradėti dresuoti nuo dviejų mėnesių. Nes nuo 2 iki 3,5 mėnesio yra toks langas, kada šuniukas nieko nebijo. Po to tas langas užsidaro ir atsiranda visokių baimių: žmonių, kitų šunų ir panašių.

– O jei šeimininkas nespėjo į traukinį, tačiau problemos su šunimi verčia ieškoti sprendimų?

Jų visada yra. Pradėti auklėti ir dresuoti šunį niekada nėra vėlu.

 

 

„Transachemos“ darbuotojui paklūsta net aršiausi šunys

„Transachemos“ darbuotojui paklūsta net aršiausi šunys „Transachemos“ darbuotojui paklūsta net aršiausi šunys „Transachemos“ darbuotojui paklūsta net aršiausi šunys ]]>
jonavoszinios.lt Thu, 28 Jan 2021 14:25:08 +0200
<![CDATA[Kraujo donorų organizatorė R.Vanagienė: Jonava – gražus gerumo pavyzdys]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kraujo-donoru-organizatore-rvanagiene-jonava---grazus-gerumo-pavyzdys https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kraujo-donoru-organizatore-rvanagiene-jonava---grazus-gerumo-pavyzdys 865 – tiek kraujo donorų 2020-aisiais Jonavoje vykusiose donorystės akcijose sulaukė VšĮ Nacionalinis kraujo centras (NKC). Kaip pasakoja pastarųjų organizavimu nuolat besirūpinanti Rimantė Vanagienė, toks skaičius itin džiugina – jos žodžiais tariant, jonaviečiai gali būti įvardijami kaip gražus donorų aktyvumo pavyzdys.


Išsiskiria iš kitų miestų


,,Šiais metais Jonavoje suorganizavome 11 akcijų. Galiu pasakyti, kad jonaviečių aktyvumas – pavyzdinis, nes Jonava juo išsiskiria iš kitų miestų.
Aš manau, kad tai, ko gero, lemia jo jaunatviškumas – akcijose visada dalyvauja daug jaunimo, kuris ne tik ateina pats, bet ir įkalbina savo draugus, artimuosius.
Neabejoju, kad geri pavyzdžiai įkvepia kitus. Dėl to nuoširdžiai dėkoju kiekvienam, kuris aukodamas kraujo, padovanoja kitam galimybę greičiau pasveikti ar net gyventi“, – gražių žodžių jonaviečiams negailėjo R. Vanagienė.


Suprato, kad turi padėti


Kaip rodo Nacionalinio kraujo centro duomenys, tarp jonaviečių yra asmenų, aukojusių kraują ne vieną dešimtį kartų. Apie dvidešimtyje donorystės akcijų iki šiol sudalyvavo ir Gintaras Jakutavičius.


,,Pirmą kartą donoru tapau maždaug prieš 5-erius metus.


Pamenu, kad prireikus kraujo pažįstamam žmogui, sužinojome apie jo trūkumą. Tuomet mano galvoje pradėjo kirbėti mintis, jog nei vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo nelaimės. Dėl to, pasitaikius progai, pats sudalyvavau donorystės akcijoje.


Kadangi vyrai gali aukoti kraują 6 kartus per metus, iki šiol stengiuosi taip ir daryti. Žinoma, kartais nepavyksta dėl asmeninių priežasčių, esant kažkur išvykus ar prasčiau pasijutus.. Tačiau džiaugiuosi, jog tapti kraujo donoru man yra pavykę įkalbinti ne vieną pažįstamą ar artimą žmogų, tarp kurių – ir mano žmona“, – kalbėjo jonavietis.


Pasijuto laimingas


Kartu su žmona kraują nuolat dovanoja ir Aurimas Vaišnoras.


,,Aš donoru tapau dar 1994-aisiais. Iki tol man buvo tekę duoti kraujo tik tyrimui. Kadangi tąkart nualpau, vieną dieną einant pro pastatą, kuriame buvo imamas kraujas donorystei, sugalvojau pasitikrinti ar atlaikysiu. Na ir man pavyko – išlikau sąmoningas, o kartu pajutau sunkiai nusakomą jausmą, lyg euforiją. Nežinau, ar taip nutiko dėl suvokimo, kad kažkam padėjau, ar dėl staigaus kraujo netekimo, bet buvau laimingas“, – šypsodamasis pasakojo jonavietis.


Nors keletą metų po to A. Vaišnoras kraujo nebeaukojo, maždaug prieš 5-erius metus Jonavoje, Sąjūdžio aikštėje, pamatyta donorystės akcijos palapinė įkvėpė jį dar kartą tapti kraujo donoru.


,,Negaliu tiksliai suskaičiuoti, tačiau, manau, jog nuo to laiko sudalyvavau apie 18-oje donorystės akcijų. Kartu su manimi jose dalyvauja ir žmona. Tiesa, moterys negali dovanoti kraujo taip dažnai kaip vyrai, tad ji tai daro rečiau.
Mes visada sakome, kad jei gali padėti kitam, kodėl to nepadaryti?“, – kalbėjo vyras.


Kai tik gali


Kaip vieną aktyviausių kraujo donorų Jonavoje galima įvardyti ir Saulių Budėną.
,,Kadangi donorystės akcijos dažniausiai vyksta darbo dienomis ir valandomis, o aš esu dirbantis, dalį jų tenka praleisti. Tačiau kai tik galiu, visada duodu kraujo.
Tu niekada nežinai, kada tau prireiks jo. Dėl to man niekada nekilo klausimas, ar verta aukoti? Aš neabejoju, kad ne tik verta, bet ir reikia“, – teigė S. Budėnas.


Nieko nekainuoja


Erlandas Andrejevas kraujo donoru tapo prieš trejus metus. Nuo tada jis paaukojo beveik 5 litrus kraujo.
,,Būti donoru, šiuo atveju kraujo donoru, visada norėjau, tačiau iki 2017 metų kiek bandydavau, tiek kraujas nebuvo tinkamas.
2017-ųjų metų lapkritį į Jonavą atvyko NKC su tuo metu startavusia akcija „Kauno regionas gali!“. Nuėjau, pabandžiau ir pagaliau išgirdau, kad kraujas – tinkamas! Nuo tada ir pradėjau savo kraujo donoro karjerą ir per tuos trejus metus esu paaukojęs 11 kartų, t. y. 4,95 litrų kraujo.


Kai vyksta ,,Maisto banko“ ar kitos socialinės akcijos, prie kurių prisidedame viena ar kita forma – finansine auka, maisto produktais, dažniausiai aukojame pagal tuo metu esančias asmenines galimybes: kartais – daugiau, o kartais – mažiau. Tačiau kraujo aukojimas – nieko nekainuoja... Tereikia tinkamos sveikatos, tinkamo kraujo ir 10 minučių, kurios kažkam gali suteikti jau ne 10 minučių, o galimybę gyventi daug ilgesnį laiko tarpą.
Šios aukos svarbumo suvokimas skatina mane ne tik reguliariai aukoti, bet ir kviesti kitus tai daryti. Dovanoti dovanas – gera, aukoti – žmogiška, išgelbėti gyvybes – kažkas Dieviško“, – pasakojo E. Andrejevas.


Neabejoja gerumu


Paklaustas, kas jo manymu lemia didelį jonaviečių aktyvumą kraujo donorystės akcijose, E. Andrejevas neabejoja nuoširdžiu kraštiečių noru padėti.
,,Be galo džiaugiuosi, kad šitas kraujo aukojimo virusas yra užkrėtęs Jonavos rajoną. Tai turbūt vienintelis virusas, kuris sukelia teigiamas emocijas šiais laikais.
Tokio aktyvumo priežasčių, manau, gali būti nemažai: esame sąlyginai nedidelis rajonas, galime greit iškomunikuoti ir greit susirinkti į tokias akcijas, galbūt jonaviečiai nemėgsta būti pralaimėtojais ir nori būti lyderiais aukojant kraują? Galbūt...


Visgi, aš galvoju, kad jonaviečiai yra tiesiog geri, neabejingi kito nelaimei žmonės. Tuo mūsų rajonas ir yra išskirtinas – žmonėmis, kurie jame gyvena“, – gražių žodžių savo kraštui negailėjo jonavietis.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Nuotraukų galerijoje iš kairės į dešinę - E. Andrejevas, G. Jakutavičius, A. Vaišnoras su žmona ir S. Budėnas.

Kraujo donorų organizatorė R.Vanagienė: Jonava – gražus gerumo pavyzdys

Kraujo donorų organizatorė R.Vanagienė: Jonava – gražus gerumo pavyzdys Kraujo donorų organizatorė R.Vanagienė: Jonava – gražus gerumo pavyzdys Kraujo donorų organizatorė R.Vanagienė: Jonava – gražus gerumo pavyzdys Kraujo donorų organizatorė R.Vanagienė: Jonava – gražus gerumo pavyzdys ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 04 Jan 2021 13:49:56 +0200
<![CDATA[LGBT reprezentuojanti jonavietė: ,,Norėčiau kiekvienam palinkėti matyti patį žmogų, neklijuojant jokios etiketės"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/homoseksualumo-neslepianti-jonaviete-savanoriauja-lgl-platformoje-per-savo-patirti-padeda-kitiems https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/homoseksualumo-neslepianti-jonaviete-savanoriauja-lgl-platformoje-per-savo-patirti-padeda-kitiems Homofobija, patyčios, diskriminacija – sąvokos, kurios neretai lydi viena kitą. Jos gerai pažįstamos ir jonavietei Violetai Tamelytei – mergina, remdamasi asmenine patirtimi bei sukauptomis žiniomis, savanorišku pagrindu konsultuoja patyčias patiriančius jaunuolius nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL platformoje. Pastarojoje nuolat sulaukiami besikreipiančių asmenų klausimai neleidžia abejoti – su sunkumais susiduria ne tik seksualinėms mažumoms priklausantys asmenys, bet ir jų artimieji. Tačiau Violeta neskuba teisti tų, kurie piktinasi, o kartais net ir atvirai bjaurisi, LGBT bendruomenės nariais: merginos žodžiais tariant, tokie žmonės kartais net nesupranta, kad jų požiūris yra grįstas ne asmeninėmis vertybėmis, o aplinkos primestomis klišėmis.


Interpretuoja savaip


Į interviu Violeta ateina veidą prisidengusi apsaugine kauke, kurią puošia vaivorykštės spalvomis nudažytas širdies simbolis. Tokia spalvų gama Lietuvoje neretai siejama su LGBT bendruomenės vėliava. Mergina neslepia, kad yra homoseksuali, tačiau tokia kaukė jos rankose atsidūrė visai ne dėl to.


,,Parsivežiau ją iš Didžiosios Britanijos. Ten vaivorykštės spalvom nudažytos širdelės simbolis suprantamas kaip padėkos ženklas medikams, kovojantiems su „Covid-19“.


Nors mano pažįstami į šią kaukę visiškai nereagavo, gatvėje, parduotuvėse sutikti praeiviai, tiesą sakant, neretai pradeda spoksoti teisiančiu žvilgsniu. Svarstau, kad todėl, jog jie tą vaivorykštę interpretuoja savaip bei priima kaip akibrokštą jų stereotipams“, – pasakojo Violeta, pridurdama, kad aplink stereotipus ir sukasi dauguma LGBT bendruomenės išgyvenamų iššūkių.


Per savo patirtį


LGL platforma, kurioje savanoriauja jonavietė, sukurta siekiant konsultuoti jaunuolius ir vaikus, patiriančius patyčias dėl seksualinės orientacijos.


,,Prisijungti prie jos nusprendžiau visiškai atsitiktinai, kai sportuodama sporto salėje ir nusprendusi perjungti muziką mobiliajame telefone, pamačiau skelbimą apie ieškomus konsultantus. Iškart pagalvojau, kodėl man neprisijungus? Juk tai svarbu man asmeniškai, galėsiu padėti per savo patirtį...


Savanoriams buvo keliami tam tikri reikalavimai. Anksčiau savanoriavau kitose organizacijose, esu baigusi socialinio darbo studijas, tad to pakako ir buvau pakviesta prisijungti“, – kalbėjo Violeta.


Nuo patyčių iki savojo ,,aš“ paieškų


Su kokiais iššūkiais susiduria asmenys, ieškantys seksualinio identiteto, bei tie, kurie dar nėra viešai prabilę apie jį?


,,Kai tau 15 ar 17 metų ir tu visą laiką gyvenai uždarame, vidiniame burbule, kuriame kunkuliuoja visi tavo jausmai, burbulas neretai sprogsta kaip bomba. Tu nebegali neštis šito sunkumo, nori apie jį papasakoti aplinkai... Tada kyla klausimas, kaip ta aplinka priims? Kaip tu pats sugebėsi tame būti?


Patyčios, manau, yra viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduria LGBT bendruomenei priklausantys jaunuoliai. Ne kartą esu sulaukusi klausimų, ką daryti, kai iš manęs tyčiojasi mokykloje dėl homoseksualumo, nors aš viešai apie tai net nesu prabilęs?


Vidumi pažeidžiami jaunuoliai išgyvena dėl patyčių ir tada, kai pripažįsta sau, kas jie iš tikrųjų yra. Net supratę savo seksualinį identitetą, jie lyg ir turi kovoti už tai, jog galėtų tiesiog būti“, – teigė Violeta.


Sunkumus išgyvena ir artimieji


Į savanorius pagalbos neretai kreipiasi ir jų artimieji.


,,Kai jaunuolis pripažįsta arba ruošiasi viešai pripažinti sau ir kitiems, jog priklauso LGBT bendruomenei, tai paliečia ne tik jį: šalia dažniausiai yra mama, tėtis, brolis, sesė, giminaičiai, draugai... Daliai žmonių nėra sunku priimti artimąjį tokį, koks jis yra, tačiau kiti vadovaujasi standartais, kurie apsunkina tą priėmimą. Tuomet iškyla vidiniai klausimai, kiek tau svarbus yra žmogus, kuris atvirai pasisakė apie tikrąjį save? Kiek tau yra vertingas santykis su juo?


Situacijų yra įvairių, tačiau į savanorius neretai kreipiasi tėvai, kurie nori padėti šeimai susigyvent su nauja žinia, padėti savo vaikui išvengti patyčių mokykloje ir visur kitur“, – pasakojo jonavietė.


Namai – (ne)saugumo oazė


Anot Violetos, ieškant vidinės ramybės, šeimos pagalba – neįkainojama.


,,Įsivaizduok, kad tu esi nepilnametis, suvokiantis, kad tavo žinia apie seksualinę orientaciją gali stipriai priblokšti tėvus, kurių namuose gyveni. Kyla baimė, jog gali likti nesuprastas, pasmerktas ar net netekti pastogės. Nors nei vienas mano konsultuotas jaunuolis nebuvo išprašytas iš namų, žinau, kad panašių situacijų būna.


Namai turėtų būti ta vieta, kurioje tu gali pailsėti, jaustis tarsi saugiam uoste. Jei iš tavęs tyčiojasi mokykloje, kieme, o ir namie negali būti savimi, negali atvirai pripažinti to, koks esi, apie vidinę ramybę, ko gero, net neverta kalbėti.


Šeima, namai gali tapti arba labai maloniu prieglobsčiu ir saugia atrama, arba dar viena erdve, kurioje tu jautiesi prislėgtas bei atstumtas. Ir visai nesvarbu, ar kalbėsi apie LGBT ar kitas problemas...“, – teigė mergina.


Įkvepiantis pavyzdys


Nors LGL platformoje Violeta savanoriauja dar tik kelis mėnesius, jos praktikoje jau pasitaikė istorijų, kurias galima įvardyti kaip įkvepiantį pavyzdį.


,,Viena mergina apie savo homoseksualumą tėvams pranešė laišku. Kodėl? Ji žinojo, kad jeigu viską pasakys į akis ar telefonu, tėvai ,,užsiblokuos“, nieko negirdės, pradės aiškinti savo tiesas ir kils ginčas.


Ji laiške tėvų taip pat paprašė neskambinti jai, o atsakyti lygiai taip pat – raštu. Mama, kiek žinau, visgi, nusprendė skambinti, tačiau dukra nekėlė, taip išvengdama emocijos vedamo galimo konflikto.


O tėtis, nors jam tikrai buvo sunku, parašė, kad myli savo dukrą taip, kaip visada ir mylėjo. Ta žinia ,,išlaužė“ visus stereotipus, kuriais tėvas vadovavosi iki tol, tačiau tas begalinis ryšys su vaiku stipresnis. Man tai yra vienas iš gražiausių įrodymų, kad žmogus gali ,,perlipti“ per patį save, nes jam santykis su savo atžala – svarbiausias.


Mamai buvo sunkiau, nes ji pradėjo kaltinti save, kad padarė kažką ne taip augindama dukrą. Tačiau nuo tėvų veiksmų, šeimos gyvenimo vaikų seksualinė orientacija nepriklauso... Svarbu suvokti tai“, – pasakojo jonavietė.


Vaikinams – sunkiau


Violeta pastebi, kad kai kalbama apie toleranciją homoseksualiems žmonėms, vaikinai yra dažniau smerkiami nei merginos.


,,Galbūt todėl, kad rankomis susikabinusias merginas gatvėje galima pamatyti beveik kiekvieną dieną: juk sesės ar draugės net pasisveikindamos nevengia pasibučiuoti. Galbūt taip per ilgą laiką visuomenėje susiformavo tam tikros normos, kuriose moterų artumas neatrodo lyg akibrokštas“, – svarstė savanorė.


Mažesni – mažiau tolerantiški


Viešojoje erdvėje neretai galima išgirsti, kad Lietuva – homofobiška valstybė, o maži miestai – mažiau tolerantiški mažumoms, įvairovei. Paklausta apie tai, Violeta šiems teiginiams pritaria, tačiau neabejoja – viskas juda teigiama linkme.


,,Iš to, kaip aš jaučiu pasaulį, iš savo patirties galiu pasakyti, kad maži miestai nėra atviri pasaulio įvairovei, o atvirą požiūrį turintys žmonės, dažniausiai kraustosi į didelius miestus, ieškodami daugiau galimybių.


Sunkumų mažesniuose miestuose daugiau kyla todėl, kad juose yra matomas kiekvienas – kaimynai pažįsta vieni kitus, žmonės įsimena vieni kitų veidus ir pan. Visa tai sukuria aplinką, kurioje gali greičiau būti pasmerktas.


Kalbant apie Jonavą, be jos esu gyvenusi ir Kaune. Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad nors Jonava ir nėra labai mažas miestas, geriau jaučiausi Kaune, kadangi šis miestas atviresnis visomis prasmėmis.


Kita vertus, sunku nepastebėti, kad Lietuvos homofobiškumas, nors ir minimaliais žingsneliais, bet yra tirpdomas – pamažu vis garsiau kalbama apie LGBT teises, vien kiek daug reiškia faktas, jog žmonės sąmoningai į Seimą išrinko homoseksualų Seimo narį.


Apskritai, jei lyginsime su liberaliomis šalimis, Lietuva tikrai atrodys homofobiška. Tačiau ir Europoje yra valstybių, kuriose LGBT bendruomenei priklausančius asmenis iki šiol bandoma ,,pagydyti“ taikant terapijas“, – teigė jonavietė.


Veiksmai – neatsiejami nuo jausmų


Konservatyvūs asmenys neretai, lyg ir prisidengdami pseudotolerancijos šydu, akcentuoja, jog jiems nerūpi, ką vienos lyties poros veikia už uždarų durų, tačiau tuoj pat priduria, kad viešojoje erdvėje jos esą neturėtų demonstruoti savo jausmų. Ką apie tokį požiūrį mano pati Violeta? 


,,Norėčiau, kad kiekvienas paklaustų savęs, ar jam nebūtų sunku, jei jis negalėtų tiesiog prieiti ir apkabinti žmogaus, kurio, pavyzdžiui, nematė tam tikrą laiko tarpą ir pasiilgo? Tai vyksta iš jausmo, kurio negali uždaryti dėžutėje... Tai yra spontaniška. Nemanau, kad teisinga, kai kažkas privalo kontroliuoti savo veiksmus, kurie yra įkvėpti šiltų jausmų. Uždarytas dėžutėje jausmas gali tapti itin destruktyvus ir turėti neigiamas pasekmes. Tai taikytina ne tik kalbant apie artimus santykius, bet apskritai apie jausmus ir jų išraišką.


Jei jau vadovaujamės stereotipais, tai gal pagal kažkokias senas taisykles viešojoje erdvėje nereikėtų bučiuotis ir heteroseksualioms poroms? Juk, kaip daugelio močiutės pasakytų, tai – sarmata...“, – kalbėjo mergina pridurdama, kad visuomenės ribojimai verčia kentėti daugybę žmonių.


Suvaidinti gyvenimai

,,LGBT priklausančių žmonių mano aplinkoje yra daugybė – Jonavoje ir visur kitur. Tačiau dalis jų pasirenka suvaidintus gyvenimus: sukuria šeimas, įtelpančias į visuomenės propaguojamus standartus, tačiau slapčia apgaudinėja savo artimuosius ir gyvena dvigubus gyvenimus.


Dažnai sakau, kad prieš sakant kažką blogo apie LGBT, vertinga būtų labai gerai pagalvoti, ar tas, kuris sėdi šalia tavęs, kuris tavęs klausosi, kuris galbūt yra tavo dukra ar sūnus, tikrai nereprezentuoja šitos bendruomenės... Kitu atveju, tavo negatyvas iškart uždarys duris artimam ryšiui su žmogumi, kurį pats lyg ir netyčia, nesusimąstęs užgavai. Neįvertinus savo tariamų žodžių „svorio“ bei intencijos su kuria juos tari, nereiktų stebėtis, kad santykiai su kitais, ypač artimaisiais, yra sudėtingi.


Nereikėtų to nepamiršti kalbant ne tik apie LGBT, bet ir kitomis jautriomis“, – teigė jonavietė.


Ragina kelti klausimus


Ir nors mergina deda dideles pastangas tam, kad netolerancijos apraiškų paveikti jaunuoliai pasijustų geriau, ji neskuba teisti skleidžiančių negatyvą LGBT bendruomenės pusėn.


,,Aš nepateisinu to, kad žmonės kartais elgiasi bjauriai, savo veiksmais skaudina kitus, tačiau aš suprantu, kad jie turi savo priežastis, kodėl jų mąstymas yra toks ir ne kitoks ir dėl ko jie elgiasi būtent taip, kaip elgiasi.


Galbūt jie nežino, kaip kitaip jie galėtų reaguoti į viską, kas susiję su mažumomis? Galbūt jie net neieško atsakymų, galinčių jiems padėti praplėsti požiūrį? Galbūt sau nekelia klausimų, nes mano, kad jų aplinkoje LGBT asmenų nėra.


Jei žmogui yra virš 60 metų ir jam vieną dieną dukra pasako, jog yra homoseksuali, aš suprantu, kad gali kilti labai daug negatyvo. Kodėl? Sovietiniais laikais šios temos buvo visiškas tabu, homoseksualūs žmonės buvo gydomi kaip psichiniai ligoniai... Tai savaime paliko antspaudą visuomenės pasąmonėje.


Visgi, tiems, kurie galvoja, jog negalėtų toleruoti žinios apie artimo žmogaus homoseksualumą, linkėčiau pabandyti savyje paieškoti atsakymo, ar tai jiems tikrai yra nepriimtina? Jei apie tai pasipasakotų jų vaikas, ar jie tikrai atstumtų jį? Kodėl? Ar dėl to, jog patys bijo būti pasmerktais dėl įvairiausių priežasčių? O gal todėl, jog vadovaujuosi tik kitų primesta nuomone?


Jei žmogus tau pasako, kad yra homoseksualus, ar jis pats pasikeičia? Ar dingsta iki tol jo atlikti geri darbai, pasiekimai, tikslai, svajonės? Vienintelis dalykas, kuris pasikeičia yra tas, jog tu žinosi, kad šalia jo yra tos paties lyties asmuo.


Norėčiau kiekvienam palinkėti matyti patį žmogų, neklijuojant jokios etiketės“, – savo nuomonę dėstė mergina.


Akcentuoja vidinę stiprybę


Violeta neabejoja, kad vidinė stiprybė yra raktas į gyvenimą be patyčių.


,,Aš atviro, nukreipto tiesiogiai į mane, negatyvo dėl homoseksualumo nebuvau susilaukusi niekada, o jei kas paklaus, ar turiu merginą ir aš tuo metu ją turėsiu, taip ir pasakysiu. Svarstau, kad negatyvas mane aplenkia būtent dėl mano stiprybės, sugebėjimo į viską žiūrėti per pozityvumo prizmę.


Pastebiu, kad patyčių aukomis dažniausiai tampa psichologiškai pažeidžiami žmonės. Jei turėsi stiprų emocinį stuburą, tavęs nesužeis niekaip. Dėl to kiekvienas turime bandyti surasti būdą, pomėgį, kuris sustiprintų ir augintų psichologiškai. Asmeniškai man vienas iš patinkančių dalykų yra pasakos, fantastiniai filmai bei knygos. Būna, kad kiti juokiasi, jog visa tai – vaikiška, bet tu gali pasisemti daug stiprybės iš superherojų, jie padeda patikėti, kad viskas yra įmanoma.


Su patyčiomis nepakovosi... Aš visada sakau, kad tyčiojasi tie, kurie nepriima savęs ir bando savo negatyvą nukreipti į kitą tarsi kaip į taikinį. Kai tau pačiam gera su savimi, priimi bei myli save, niekada sąmoningai nežalosi kito“, – kalbėjo savanorė pridurdama, kad net ir pagalbą reikia mokėti priimti.


Kviečia apsidairyti


,,Šalia Tavęs yra bent vienas superherojus, kuris pasiruošęs Tau padėti, tik negali to padaryti, nes neleidi sau jo / jos pamatyti. Iš tiesų, šalia kiekvieno žmogaus yra bent vienas, kuris mato, jog jam reikia pagalbos, bet nieko negali padaryti tol, kol pats žmogus to nemato“, – pokalbį užbaigė savanorė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė 

LGBT reprezentuojanti jonavietė: ,,Norėčiau kiekvienam palinkėti matyti patį žmogų, neklijuojant jokios etiketės"

LGBT reprezentuojanti jonavietė: ,,Norėčiau kiekvienam palinkėti matyti patį žmogų, neklijuojant jokios etiketės" LGBT reprezentuojanti jonavietė: ,,Norėčiau kiekvienam palinkėti matyti patį žmogų, neklijuojant jokios etiketės" ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 28 Dec 2020 10:49:44 +0200
<![CDATA[Su Pelenės istorija 3x3 krepšinį palyginęs D. Tarvydas: „Lietuvai jis labai reikalingas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/su-pelenes-istorija-3x3-krepsini-palygines-d-tarvydas-lietuvai-jis-labai-reikalingas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/su-pelenes-istorija-3x3-krepsini-palygines-d-tarvydas-lietuvai-jis-labai-reikalingas „Krepšinio namų“ apdovanojimuose Jonavos „CBet“ lyderis Darius Tarvydas įvertintas kaip geriausias 2020 metų 3x3 formato žaidėjas Lietuvoje. 199 cm ūgio 29-erių metų D. Tarvydas kartu su Utenos „Juventus“ triumfavo itin didelės sėkmės sulaukusiame „Hoptrans 3x3“ turnyre, kuris, pasak krepšininko, jei ne pandemija, ko gero net nebūtų įvykęs. Skambiai į 3x3 kovas grįžęs D. Tarvydas neslepia: ateities planai apie šį formatą išties sukasi.

„Manau, „Hoptrans 3x3“ turnyras tikrai suteikė šarmo visam Lietuvos krepšiniui. Turnyras buvo aukšto lygio – žaidėjai iš LKL, daug reklamos, TV, ažiotažas. Visi buvo wow. Manau, nieko nenuvylė, priešingai – visų lūkesčius viršijo. Buvo įdomu ir stebėti, ir žaisti“, – vasarą prisiminė D. Tarvydas.

Su „Štangistų“ komanda D. Tarvydas 3x3 krepšinyje prieš penketą šešetą metų jau buvo šį tą nuveikęs – užėmė trečią vietą Europos, ketvirtą – pasaulio čempionate, sėkmingai varžėsi „Masters“ ir kituose turnyruose.

„Bet po to nustojome žaisti. Į savo klubus atvažiuodavome pavargę, pasidarė sunku derinti, – „CBet“ klubo svetainei jsk.lt sakė D. Tarvydas. Nusprendėme stabdyti, bet vis sukosi galvoje, kad reikia vėl bandyti burti komandą ir dalyvauti. COVID-19 netikėtai viską sudėliojo. Paskambino Žydrūnas Urbonas ir pasiūlė žaisti. Kodėl gi ne – sužaidėme ir gerai gavosi“.

Šiuo metu D. Tarvydas yra rezultatyviausias Nacionalinės krepšinio lygos („Vikinglotto-NKL“) krepšininkas. Jo vedama Jonavos „CBet“ yra viena favoričių laimėti titulą. Kalbėdamas apie 3x3 krepšinio ateitį D. Tarvydas paaiškina, kodėl šis formatas labai reikalingas Lietuvos krepšiniui.

– Kiek šiuo metu tave domina 3x3 krepšinis? Ar sietum ateitį su 3x3?, – paklausėme Dariaus.

– Domina, neslėpsiu. Tikrai norėčiau turėti stiprią komandą. Žiūrėsim, kaip seksis surinkti. Nes norisi ne tik dalyvauti, bet ir laimėti. Be to, dar olimpinė atranka laukia. Norėčiau sudalyvauti.

– Masina tai, kad 3x3 tapo olimpine rungtimi, ar ne?

– Be abejo. Tai davė impulsą visam 3x3 krepšiniui – padidėjo populiarumas, smarkiai išaugo priziniai fondai. Man buvo pasisekę dalyvauti pirmose Europos žaidynėse Azerbaidžane – teko patirti gyvenimą olimpiniame kaimelyje, žaidynių dvasią. Norėčiau sudalyvauti tikroje olimpiadoje. Laukiu pavasario, ir, tikiuosi, būsiu pasiruošęs puikiai.

– Kaip manai, ar profesionaliam krepšininkui įmanoma suderinti ir žaidimą 5x5 krepšinyje, ir 3x3?

– Manau, ne, nesuderinama. Reiktų rinktis – žaisti arba ten, arba ten. 3x3 sezonas prasideda balandį, paskutiniai turnyrai vyksta gruodį. Jei nori laimėti, turi tam ruoštis, negali šokinėti. Atsimenu, tekdavo prašyti, kad klubai išleistų į 3x3 varžybas, jie to nenori. O ir į turnyrus atvažiuodavome nespėję pasportuoti kartu, kai serbai, latviai, kiti – rimtai ruošdavosi 3x3 turnyrams ir dėl to turėdavo pranašumą. Jei nori laimėti, neišeina suderinti.

– Kuo tau 3x3 krepšinis įdomesnis, žavesnis nei 5x5?

– Tai kitoks krepšinis. Greitas, fiziškas, dinamiškas. Mane žavi idėja, kad gali suburti savo komandą. Patinka idėja, kad treneris nevadovauja. Nėra taip, kad treneris pabraižo derinį, pagal kurį tau tereikia kampe stovėti ir laukti perdavimo. 3x3 krepšinyje tempas vienodai didelis visiems žaidėjams. Esi visiškai atsakingas, už nieko nepasislėpsi. Jei pralaimėsi, pralaimėsi tu, ne kažkas kitas. Man tai patinka.

– Sutiktum, kad ne kiekvienas geras 5x5 žaidėjas gali būti geras 3x3 krepšinyje?

– Sutikčiau. Tai specifinis krepšinis, yra niuansai, kuriuos reikia pagauti. Be abejo, kiekvienas profesionalas gali lengvai juos perprasti, bet kai kuriems žaidėjams objektyviai gali būtų sunku 3x3 formate. Didžiausią vertę turi universalūs, maždaug 190 cm ūgio žaidėjai, kurie gali ir ties tritaškiu gintis, ir po krepšiu atstovėti. Tradiciniame krepšinyje svarbiausios yra įžaidėjo ir vidurio puolėjo pozicijos, o 3x3 krepšinyje ūgis gali būti dideliu minusu, dėl ko būsi nuolat atakuojamas – arba būsi per didelis ir negalėsi apsiginti prie tritaškio, arbe būsi per mažas ir negalėsi apsiginti po krepšiu.

Be to, žaidėjas turi būti individualiai stiprus, dėl ko mums, lietuviams, 3x3 krepšinis padėtų ir būtų labai reikalingas. Mums krepšinyje trūkta individualumo, individualaus meistriškumo. Net ir 5x5 krepšinyje mums trūksta individualiai stiprių žaidėjų, todėl 3x3 krepšinio plėtra, manau, labai pagelbėtų bendrai Lietuvos krepšinio mokyklai, bendram žaidėjų ugdymui.

– Koks požiūris į 3x3 formatą vyrauja tarp profesionalių krepšininkų: žiūri skeptiškai ar žiūri kaip į naują galimybę ir sau, ir krepšiniui apskritai?

– Tai nėra labai dažna pokalbių tema, bet akivaizdu, kad žiūrima kitaip nei, pavyzdžiui, prieš trejus metus, kai dauguma tikrai skeptiškai žiūrėjo. Vis dėlto daug kas pakeitė nuomonę. Ypač po „Hoptrans“ turnyro ir 3x3 įtraukimo į olimpinę programą. Kažkada turėjo pradėti gerbti tą krepšinį.

– Ar tiki, kad ateity 3x3 krepšinis gali išstumti 5x5, tapti populiaresniu?

– Išstumti? 3x3 krepšinį, kaip, pavyzdžiui, beisbolą JAV, gali žaisti visi, jis lengviau prieinamas. Surenki keturis žaidėjus, pradedi nuo mažiausių turnyrų ir gal pateksi į „Master“ turnyrus, olimpiadą. Tokios Pelenės istorijos daug ką žavi, todėl 3x3 krepšinis turi daug potencialo ir gali sulaukti milžiniško populiarumo. Bet nenorėčiau teigti, kad gali išstumti 5x5 krepšinį. Gal labiau – papildyti. 3x3 vis tiek labiau vasaros sezono šaka. Gal ir neišstums, bet kad augs ir taps labai populiarus – nėra abejonės.

– Jei iš Jonavos „CBet“ žaidėjų reiktų sudaryti komandą 3x3 turnyrui – kuriuos žaidėjus pasirinktum?

– Aurimą Urboną, aišku. Taip pat Igną Labutį ir Laimoną Kisielių. Nes universaliausi, fiziškai stiprūs žaidėjai, kokių ir reikia 3x3 krepšinyje.

JSK 

Su Pelenės istorija 3x3 krepšinį palyginęs D. Tarvydas: „Lietuvai jis labai reikalingas“

Su Pelenės istorija 3x3 krepšinį palyginęs D. Tarvydas: „Lietuvai jis labai reikalingas“ ]]>
jonavoszinios.lt Fri, 18 Dec 2020 11:24:52 +0200
<![CDATA[Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/daugkartine-lietuvos-diskgolfo-cempionatu-laimetoja-m-jurgeleviciute-dziaugiuosi-kad-sio-zaidimo-populiariumas-nuolat-auga https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/daugkartine-lietuvos-diskgolfo-cempionatu-laimetoja-m-jurgeleviciute-dziaugiuosi-kad-sio-zaidimo-populiariumas-nuolat-auga Diskgolfas – sportinis žaidimas, kurio populiarumas Lietuvoje skaičiuoja antrą dešimtmetį. Jonavos rajone jis pradėtas žaisti 2014-aisiais metais. Tuomet Šveicarijos seniūnijoje, Barbolaukio kaime, įkurtas diskgolfo parkas. Pastarojo dėka šiuo žaidimu susidomėjo ir ne kartą Lietuvos čempionės titulą apgynusi šveicariškė Mireta Jurgelevičiūtė (21 m.). Šiandien tikra diskgolfo profesionale įvardijama mergina pasakoja, kad diskgolfininkų gretos, o kartu ir konkurencija tarp jų, nuolat auga. Dėl to vos prieš kelias dienas sėkmingai užbaigusi Panevėžio lygą, M. Jurgelevičiūtė jau ruošiasi kitoms varžyboms bei žiemos čempionatui.


Po patirtos traumos


,,Diskgolfas mano gyvenime atsirado visiškai netikėtai. Su juo mane ir mano tėtį – Miroslavą Jurgelevičių, kuris taip pat dalyvauja varžybose, iš arti supažindino Jonavos krašto diskgolfo pradininkas Tadas Survila. Būtent jis įkūrė pirmąjį diskgolfo parką Jonavos rajone.


Kai 2015-aisiais metais patyriau rimtą kelio traumą, supratau, kad negalėsiu užsiimti jokia sporto šaka, kurioje didelis krūvis tektų kojoms. Dėl to turėjau mesti iki tol mylėtą sportą – sportinę aerobiką. Visgi, man tiko diskgolfas, tad susitelkiau ties juo“, – paklausta apie tai, kaip susidomėjo minėtu žaidimu, kalbėjo M. Jurgelevičiūtė.


Lygina su tradiciniu golfu


Žmonėms, kurie diskgolfo pavadinimą žino tik iš nuogirdų, ko gero, sunku įsivaizduoti, kaip atrodo šis žaidimas. M. Jurgelevičiūtė pasakoja, kad jis turi panašumų su tradiciniu golfu.


,,Žaidimo tikslas yra pataikyti su disku į taikinį – specialų krepšį ir įveikti trasą, kurią sudaro 18 krepšių. Visa tai reikia padaryti atlikus kuo mažiau metimų.


Žaidimas pradedamas nuo specialios starto vietos, nuo kurios ir metamas pirmasis metimas. Kitas metimas turi būti atliktas iš tos vietos, kur nukrito pirmasis mestas diskas. Kiekvienas kitas metimas atliekamas taip pat – nuo ten, kur buvo numestas prieš jį mestas diskas.
Fiksuojamas rezultatas, per kiek metimų pavyko pataikyti į vieną krepšį. Tuomet einama prie kito krepšio ir naujos starto vietos. Galiausiai žaidimas turi būti sužaistas prie visų 18 krepšių.


Parkuose yra natūralios kliūtys: medžiai, vandens telkiniai, kalnai... Dėl to reikia pasukti galvą, kaip numesti diską, kad šis išvengtų tų kliūčių ir nereikėtų mesti iš nepatogių, o kartais ir kurioziškų vietų“, – pasakojo mergina.


Susidomėjo iškart


Šveicariškė prisimena, kad ją diskgolfas sudomino nuo pat pirmųjų treniruočių.


,,Su kiekviena treniruote buvo išmokstama naujų, svarbių žaidimo principų. Man vis norėjosi pagerinti savo rezultatą, kas tik dar labiau didino mano susidomėjimą.


Suskaičiavau, kad nuo pirmųjų treniruočių jau praėjo apie 5-erius metus, o profesionaliai sportuoju ir priklausau Lietuvos komandai ,,Disccity“ dvejus metus“, – teigė diskgolfininkė.


Konkurencija tik augo


Šiais metais Mireta 5-ąjį kartą apgynė Lietuvos čempionės titulą. Be daugybės kitų laimėjimų, lapkričio pabaigoje ji buvo pripažinta Panevėžio lygos čempione. Kas, anot merginos, lemia jos sėkmę?


,,Manau, kad viso to nebūtų be užsispyrimo ir noro būti pirmai. Populiarėjant sportui, augo ir konkurenčių skaičius, o augant konkurencijai, augo ir noras neapleisti savo pozicijos. Siekiant padaryti tai, daug treniravausi skirtinguose parkuose, tobulinau metimo technikas. Reikėjo mokytis ir kaip kovoti su įtampa, varžybiniu stresu.


Pamenu, kad kai pirmą kartą tapau Lietuvos čempione, mane užplūdo nepaprastai geras jausmas. Labai džiaugiausi, nes visiškai to nesitikėjau, nors ir labai ruošiausi. Tačiau laimėjimų džiaugsmas nei kiek nemenkesnis ir dabar, kai diskgolfą sportuoju jau profesionaliai. Kaip minėjau, konkurencija nuolat auga. Dėl to kiekvienos varžybos – labai svarbios ir įtemptos. Reikia daug treniruotis, o kai lieki įvertintas už tai, užplūsta nuostabus jausmas“, – įspūdžiais dalijosi šveicariškė pridurdama, jog džiaugiasi ne tik savo, bet ir kitų jonaviečių rezultatais.


,,Augant diskgolfo parkų skaičiui mūsų rajone, augo ir jonaviečių, žaidžiančių šį žaidimą, gretos. Galiu pasakyti, kad mūsų krašto žaidėjai aukšto lygio varžybose nuolat užima aukštas vietas. Dabar ne vienas jų ruošiasi Žiemos čempionatui“, – teigė M. Jurgelevičiūtė.


Mato ne vieną privalumą


Pasakodama apie diskgolfo privalumus, šveicariškė tikina, kad šis žaidimas – įvairiapusiškai naudingas.


,,Diskgolfas yra puikus sportas, kai norima palaikyti savo fizinį aktyvumą – kiekvienos treniruotės metu yra nueinama mažiausiai 10 000 žingsnių.


Lietuvos sporto universitete studijuoju kineziterapiją. Ne paslaptis, kad sportas padeda susidoroti su stresu, suteikia galimybę pabūti pačiam su savimi. Tad žaisdama atsipalaiduoju po mokslų bei įtemptų savaičių universitete.


Diskgolfas – žaidimas, kuris vienija įvarius žaidėjus – skirtingo amžiaus, iš skirtingų miestų bei šalių... Todėl sportuojant nuolat susipažįsti su naujais žmonėmis, kas praplečia draugų ratą.


Kalbėdama apie naudą, kurią aš pati gavau iš šio žaidimo, galiu pasakyti, kad diskgolfas sutvirtino mano ryšį su tėčiu – žaidžiame abu, kartu planuojame išvykas į varžybas, kartu keliaujame, treniruojamės, o šalia to ir aplankome svečias šalis“, – džiaugėsi mergina.


Ir suaugusiems, ir vaikams


Ar, anot M. Jurgelevičiūtės, diskgolfas – kiekvienam tinkamas žaidimas?


,,Visų pirma, jis – lengvai išmokstamas žaidimas, kuriam nereikia jokio brangaus inventoriaus, o pradžiai užtenka poros diskų. Tai, manau, lemia jo tinkamumą bet kokio amžiaus bei fizinio pasirengimo vyrams, moterims, vaikams.


Žaidžiant diskgolfą, treniruojamas ne tik fizinis aktyvumas, bet ir protinis. Lavinami gebėjimai koncentruotis, mąstyti, priimti įvairius sprendimus. Remiantis tuo, šis sportas yra rekomenduojamas ir kaip reabilitacijos priemonė, ypač tinkanti vaikams, turintiems problemų su hiperaktyvumu.


Jau kurį laiką pati užsiimu naujokų mokymu ir treniravimu. Man smagu prisidėti prie jų augimo, matyti, kaip nauji žaidėjai tobulėja. Tikiuosi, jog tai prisidės prie dar didesnio diskgolfo populiarumo“, – kalbėjo M. Jurgelevičiūtė.

Aut. Jovita Stanevičiūtė

 

Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“

Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 08 Dec 2020 17:09:57 +0200
<![CDATA[Operos solistė K. Balabonaitė: Pagrindinis mano tikslas – nuolat tobulėti ir džiuginti klausytojų širdis]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/operos-soliste-k-balabonaite-pagrindinis-mano-tikslas---nuolat-tobuleti-ir-dziuginti-klausytoju-sirdis https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/operos-soliste-k-balabonaite-pagrindinis-mano-tikslas---nuolat-tobuleti-ir-dziuginti-klausytoju-sirdis Kamilė Balabonaitė (25 m.) – operos solistė, pradėjusi savo muzikinį kelią Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje. Nuo aštuonerių metų ji mokėsi groti smuiku, tačiau sulaukusi paauglystės, jonavietė nebegalėjo pažaboti noro dainuoti. Kaip sako pati mergina, jos susižavėjimas operiniu menu gimė visai atsitiktinai – kartą pabandžiusi padainuoti, K. Balabonaitė pajuto turinti balsą, kuris geba atlikti operinius kūrinius. Netrukus šie tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi, o dabar jonavietė ruošiasi koncertams, ant kurių scenos lips kartu su žymiaisiais operos solistais.


Jautė susidomėjimą


,,Mano muzikinis kelias prasidėjo gana anksti. Aštuonerių metų aš pradėjau mokytis Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje. Ten baigiau smuiko klasę. Mane mokė nuostabi mokytoja Violeta Draskinienė. Būtent šiuo laikotarpiu aš susipažinau su muzika, jos šaknimis. Pradėjau suvokti, kokia svarbi ji tampa man.


Po beveik septynerių metų praleistų meno mokykloje griežiant smuiku, aš pradėjau itin dažnai galvoti apie dainavimą. Jaučiau, kad mane žavi operos menas, teatras. Kiek pamenu, manęs niekas neskatino tuo domėtis, tačiau kažkuriuo metu išgirdau operinius kūrinius ir sugalvojau, kad ir aš galėčiau juos atlikti.


Pabandžius padainuoti, man pavykdavo tas „operiškas“ garsas. Nuo to laiko aš kryptingai susitelkiau ties operiniu dainavimu ir iki šiol dirbu ties juo“, – apie pirmuosius savo muzikinio kelio žingsnius pasakojo jonavietė.


Svajonės link


Nusprendusi mokytis operinio dainavimo, K. Balabonaitė įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją.
,,Tuo metu man buvo 16 metų. Čia aš sutikau savo pirmąją operinio dainavimo mokytoją ir puikų žmogų – Gerutę Salomėją Stračkaitytę. Jos dėka galėjau toliau eiti tvirtais žingsniais svajonės link.
Pirmieji mano bandymai atlikti operinius kūrinius ant scenos buvo ne kas kita, kaip dainavimo egzaminai konservatorijoje. Labai jaudinausi, o tada su jauduliu dar visai nemokėjau susitvarkyti. Drebėdavo ir kojos, ir rankos, ir balsas. Rezultatas, žinoma, taip pat nedžiugindavo, bet sceninės praktikos dėka išmoksti susitvarkyti su baimėmis. Tad su kiekvienu išėjimu į sceną vis daugiau vietos atsiranda džiaugsmui ir vidinei ramybei“, – teigė K. Balabonaitė.


Tęsė mokslus


Supratusi, kad operinis dainavimas – labai svarbi jos gyvenimo dalis, jonavietė tęsė mokslus Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademijoje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
,,Džiaugiuosi, kad Vytauto Didžiojo universitete keliai suvedė su operos šviesuliu – profesoriumi Vladimiru Prudnikovu, o vėliau, studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – ir su nuostabiąja profesore Nijole Ralyte. Jų dėka opera atsiskleidė dar gražesnėmis spalvomis.
Esu labai laiminga, kad patekau pas mokytojus, kurie mokydami kitus netausoja savęs ir jaunajai kartai perteikia vokalines subtilybes, paslaptis, sukauptą patirtį... Jie geba sukurti ne tik jaukią mokymosi aplinką, bet ir ypatingai šiltą ryšį su savo mokiniais“, – džiaugėsi mergina.


Svarbiausias laimėjimas


Paklausta apie konkursus, kuriuose jai teko dalyvauti, K. Balabonaitė pasakoja, kad šių buvo ne vienas, tačiau iki šiol ji labiausiai džiaugiasi trečiosios vietos laimėjimu tarptautiniame operos solistų konkurse ,,Klaudia Taev 2019“.
,,Tai buvo pirmasis ir pats svarbiausias mano konkursas. Nužengiau iki finalo ir užėmiau 3-iąją vietą.
Galiu pasakyti, kad šis konkursas pareikalavo didelės fizinės ir psichologinės ištvermės.
Kai iki išėjimo į sceną buvo likę vos kelios minutės, jaučiau tokį didelį jaudulį, jog galvojau griebti mobilųjį telefoną ir skambinti mylimam profesoriui Vladimirui Prudnikovui vien tam, kad išgirsčiau: ,,Kamile, viskas bus gerai“. Jaudulys tą kartą sumušė rekordus.
Nepaisant to, kelios minutės scenoje man buvo dovana ir atsakymas, dėl ko aš visus šiuos metus mokiausi, dirbau ir stengiausi. Galėjau tik jausti dėkingumą tiems, kurie lydėjo mane viso muzikinio kelio metu, o stovint scenoje, jauduliui vietos liko vis mažiau“, – teigė mergina pridurdama, kad aplinkinių palaikymas – galinga varomoji jėga.


Antrieji namai


,,Visus mano pasirodymus stebi mano mylima šeima ir mano svarbiausi muzikinio kelio palydovai – jau minėti mokytojai prof. Vladimiras Prudnikovas ir prof. Nijolė Ralytė. Gaunamas palaikymas neleidžia sustoti, o laikas praleistas su jais dainavimo pamokose jau tapo antraisiais mano namais“, – gražių žodžių negailėjo jonavietė.


Vidinis instrumentas


Kas pačiai K. Balabonaitei yra geras operos solistas? Kas, anot jos, lemia sėkmę operos scenoje – talentas ar darbas?
,,Manau, kad darbas. Žinoma, operos solistas turi būti apdovanotas talentu. Laimi tie, kurie turi išskirtinį balso tembrą, muzikos pojūtį, gebėjimą interpretuoti, muzikinę klausą, įtaigą. Bet be darbo visi šie aspektai lieka tik žodžiais.
Prireikia ne vienų metų sunkaus darbo, kad taptum operos solistu. Balsas – instrumentas, kurį mes nešiojamės savyje. Turime jį suderinti, lavinti.


Šią profesiją kartais lyginu su sportininkais. Jie sportuoja kiekvieną dieną, turi alinančias treniruotes. Kitaip jie nepasiektų išskirtinių rezultatų.
Lygiai taip pat ir aš: dainuoju kiekvieną dieną tam, jog palaikyčiau vokalinę formą. Kiekvieną dieną, bent jau po valandą laiko, dainuoti yra privalu. Jeigu ruošiu naują programą, laiko repeticijoms reikia daug daugiau. Kartais jos trunka nuo keturių iki penkių valandų per dieną.
Bet man dar vaikystėje tėveliai kartodavo, kad sėkmę lemia 10 procentų talento ir 90 procentų darbo. Ir iš tiesų, ši profesija reikalauja ypatingo atsidavimo, noro, jėgų ir stiprybės“, – teigė mergina.


Planuose – svarbūs pasirodymai


Kalbėdama apie koncertus, K. Balabonaitė išskiria Vilniaus nacionalinėje filharmonijoje vykusį pasirodymą. Pastarajame ji atliko žymių operų arijas kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Vilmanto Kaliūno.
,,Dalintis scena kartu su savo srities profesionalais buvo didelė dovana ir neįkainojama patirtis. Dabar su nekantrumu laukiu naujų pasirodymų, vienas jų – G. Puccini operos „Vilisės“ koncertinis variantas, kuriame koncertuosiu kartu su gerbiamais operos solistais – tenoru Edgaru Montvidu ir baritonu Vytautu Juozapaičiu bei Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (dirigentas – maestro G. Rinkevičius). Šie pasirodymai numatyti ateinančių metų birželio mėnesį. Tačiau jau dabar džiaugiuosi jais, nes man tai – didelė garbė ir dar didesnė atsakomybė“, – teigė K. Balabonaitė.
,,Kviečiu visus atvykti ir pasiklausyti. Koncertuose visad laukiu kiekvieno žiūrovo. Juk pagrindinis mano kaip muzikantės tikslas – nuolatinis tobulėjimas ir klausytojų širdžių džiuginimas didžiosiose operos scenose“, – pokalbį užbaigė operos solistė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė
.

Operos solistė K. Balabonaitė: Pagrindinis mano tikslas – nuolat tobulėti ir džiuginti klausytojų širdis

Operos solistė K. Balabonaitė: Pagrindinis mano tikslas – nuolat tobulėti ir džiuginti klausytojų širdis Operos solistė K. Balabonaitė: Pagrindinis mano tikslas – nuolat tobulėti ir džiuginti klausytojų širdis Operos solistė K. Balabonaitė: Pagrindinis mano tikslas – nuolat tobulėti ir džiuginti klausytojų širdis ]]>
jonavoszinios.lt Fri, 04 Dec 2020 14:03:22 +0200
<![CDATA[Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/futbolininkas-b-spietinis-atstovauti-savo-saliai-miestui-ir-seimai---didele-garbe https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/futbolininkas-b-spietinis-atstovauti-savo-saliai-miestui-ir-seimai---didele-garbe Benas Spietinis (24 m.) – jonavietis, didžiojo futbolo bei futsal (salės futbolo) žaidėjas. Be to, kad vaikinas yra Jonavos ,,Vikingų“ komandos kapitonas, jis jau dvejus metus iš eilės buvo pakviestas prisijungti prie Lietuvos nacionalinės futsal rinktinės. Kaip sako jis pats, atstovauti šaliai – didelė garbė, tačiau žaidimas savo miesto komandoje turi savitą žavesį – ,,Vikingai“ vienija draugų būrį, tad aikštelėje komandos nariai vienas kitą supranta vos iš pusės žodžio.


Nuo mažų dienų


„Futbolas mano gyvenime atsirado tada, kai man buvo 6-eri ar 7-eri metai. Vieną dieną į mokyklą atėjo mano pirmasis treneris – Vytautas Stanevičius, kuris kvietė vaikus į treniruotes. Aš buvau jaunesnis nei kiti mano klasiokai. Dėl to treneris pasakė, kad turėsiu palaukti kitų metų, kai treniruotis bus kviečiami mano bendraamžiai. Laimei, mano močiutė pažinojo Vytautą ir paprašė jo priimti mane į treniruotes su vyresniais. Jis sutiko“, – paklaustas apie tai, kaip jo gyvenime atsirado futbolas, pasakojo B. Spietinis.


Ugdė ne tik fizinius gebėjimus


Treniruotės keitė treniruotes, varžybos varžybas... Ir nors jonaviečiui sekėsi gerai, buvo akimirkų, kai jis norėjo viską mesti.


„Treneris nevengdavo garsesnio tono, visada laikėsi aiškiai sudėliotų taisyklių – turnyruose sutartą minutę turėdavai būti ten, kur tau pasakyta. Jis tikrai buvo griežtas. Nors dabar man tai atrodo visiškai normalu, būnant vaiku, suprasdavau ne viską. Dėl to aš buvau susigalvojęs, jog noriu mesti futbolą. Kalbėdavau apie tai net su tėvais, tačiau jie man paaiškindavo, kad viskas yra gerai, o treneris savo griežtumu parodo rūpestį.


Nebuvau pats lengviausias vaikas. Kai mokytojai negalėdavo susitvarkyti su manimi, kviesdavo ne tėvus, o trenerį. Jo rūpestis mumis buvo visokeriopas... Iki šiol puikiai pamenu kartą mums pasakytus trenerio žodžius: „Jeigu aš neišauginsiu jūsų gerais žaidėjais, tai bent išauginsiu gerais žmonėmis, su kuriais nebus gėda sveikintis gatvėje“.


Na, kadangi susitikę su treneriu sveikinamės, persimetame keliais žodžiais, spėju, užaugau geru žmogumi (aut. past. šypsosi). Galiu pasakyti, kad iki šiol esu jam labai dėkingas už tai, koks dabar esu ir kalbu ne tik apie futbolą“, – gražių žodžių negailėjo jonavietis.


Nuo „Amigos“ iki „Vikingų“


Lauko futbolo gerbėjams B. Spietinis žinomas kaip vidurio gynėjas, ne vienerius metus iš eilės žaidęs jaunimo rinktinės sudėtyje. Kas atsitiko, kad lauko aikštelėse nuo mažų dienų besitreniravusio futbolininko gyvenime svarbią vietą staiga užėmė futsal?


„Jonavoje salės futbolą visi žaisdavo tik mėgėjiškai žiemos metu, per pertrauką nuo lauko futbolo. Tada mūsų komanda vadinosi „Amigos“.
Po vienos pergalės mėgėjiškose varžybose mano draugai, sėdėdami bare, sumąstė įkurti sporto mėgėjų klubą. Taip atsirado „Vikingai“, kurie tada jungė daug sporto šakų: tinklinį, krepšinį, salės futbolą... Visgi, išliko tik salės futbolas“, – kalbėjo jonavietis.


Kėlė sau vis didesnius iššūkius


Komandai nuolat laimint, miesto lygos varžybose sustoti nebesinorėjo.


„Tuomet 3 metus iš eilės laimėjome Kauno lygoje. Tačiau apetitas augo bevalgant... Nusprendėme sudalyvauti Lietuvos futsal taurėje, kur, įveikę ne vieną aukščiausios lygos komandą, laimėjome antrąją vietą. Supratome, kad turime išbandyti savo jėgas aukščiausioje šalies lygoje. Pirmasis sezonas „prisvilo“ – užimta 5-oji vieta, tačiau kitame – 3-ioji, o praėjusiais metais – jau 2-oji vieta“, – pasakojo jonavietis, kuris su „Vikingais“ yra nuo pat klubo įkūrimo pradžios.


„Smagu matyti, kad komanda sparčiai auga. Kažkada mes patys sau buvome ir žaidėjai, ir vadovai, ir treneriai, o dabar mūsų klubas – vienas profesionaliausių Lietuvoje. Tiesą sakant, neįsivaizduoju savęs kitoje Lietuvos komandoje“, – teigė B. Spietinis.


Rinktinės narys


„Vikingų“ kapitono pasiekimai salės futbolo aikštelėje neliko nepastebėti – jis ne kartą kviestas prisijungti prie Lietuvos nacionalinės futsal rinktinės.
„Pirmojo kvietimo turėjau atsisakyti, nes mano gyvenimas buvo stipriai susietas su lauko futbolu ir negalėjau palikti tuometinės savo komandos. Bet kai tik pasibaigė lauko sezonas, vėl gavau kvietimą ir net negalvodamas prisijungiau prie rinktinės. Aš manau, kad kiekvieno žaidėjo siekiamybė – atstovauti savo šaliai, miestui, šeimai... Tai yra didelė garbė. Manau, tokio pasiūlymo nei vienas neatsisakytų“, – teigė vaikinas.


Supranta iš pusės žodžio


Kur žaisdamas B. Spietinis jaučiasi geriau – ,,Vikinguose“ ar rinktinėje?


,,Ir ten, ir ten jaučiuosi tikrai labai gerai, tačiau žaisti, be abejo, geriau sekasi už „Vikingus“. Visų pirma, žaidžiant rinktinėje tenka susirungti su daug pajėgesnėmis komandomis nei Lietuvoje.


Antra, futsalas – komandinis žaidimas. „Vikinguose“ aš visus pažįstu, suprantu iš pusės žodžio, mes visi esame draugai ir už aikštės ribų. Rinktinės žaidėjus sutinki kelis kartus per porą mėnesių. Tad natūralu, kad reikia priprasti vieniems prie kitų. Būtent to pripratimo rinktinėse dažniausiai ir trūksta tam, kad žaidimas būtų maksimaliai ištobulintas“, – teigė vaikinas.


Pirmenybė – kairei kojai


Pasiteiravus, ar vaikinas turi kažkokių prietarų prieš varžybas, jis pasakoja, kad į aikštelę visada žengia kaire koja.


,,Nežinau, ar galima tai vadinti prietaru, tačiau kaire koja aš labiau pasitikiu nei dešine“, – šypsodamasis kalbėjo B. Spietinis.


Kalbino Jovita Stanevičiūtė

Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė

Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 30 Nov 2020 11:44:18 +0200
<![CDATA[Visa tiesa apie kaukes ir jų dėvėjimą. Pataria specialistas dr. Paulius Vasilavičius]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/visa-tiesa-apie-kaukes-ir-ju-devejima-pataria-specialistas-dr-paulius-vasilavicius https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/visa-tiesa-apie-kaukes-ir-ju-devejima-pataria-specialistas-dr-paulius-vasilavicius Kaukės tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, tačiau, pasak specialistų, daugelis vis dar neteisingai nešioja kaukes ir nesilaiko nurodytų rekomendacijų. Toks elgesys grasina ne tik ligomis ir virusais, bet ir neduoda jokios naudos.

Ką reikėtų žinoti renkantis kaukę ir kokios saugo labiausiai? Kaip teisingai nešioti ir nusiimti? Apie tai 15min.lt kalbasi su dr. Pauliumi Vasilavičiumi.

– Ką reikėtų žinoti renkantis kaukę? Jų pasirinkimas nemažas – nuo vienkartinių iki medžiaginių ar respiratorių.

– Visų pirma reikėtų pasakyti, kad kaukės bendrąją prasme nuo virusų neapsaugo – jų tikslas yra sudaryti barjerą tarp bendraujančių asmenų. Kitaip tariant, kaukės neleidžia iš žmogaus sklindantiems skysčiams ir purslams, kai kosėjame ir čiaudime, pasklisti plačiai aplinkoje.

Jeigu kalbėtume apie efektyvią apsaugą nuo viruso, reikėtų paminėti FFP3 respiratorius. Tiesiogiai bendraujant su pacientais, kurie serga koronavirusu arba įtariama, kad jie serga, imant tepinėlius, suteikiant skubią medicinos pagalbą, reikėtų dėvėti būtent tokius respiratorius, tačiau rinkoje jų šiuo metu beveik nėra arba kainos labai išaugusios.

Galima naudoti ir viena klase žemesnius respiratorius – FFP2. Ir dar reiktų atkreipti dėmesį, kad kai mes jau nebežinome, kas užsikrėtęs, o kas ne, FFP3 (ar dabar naudojami FFP2) respiratoriai turėtų būti naudojami BE iškvėpimo vožtuvo, tam, kad ne tik medikai apsisaugotų nuo paciento, bet ir pacientą apsaugotume nuo medicinos personalo (per iškvėpimo vožtuvą virusas iš galimai užsikrėtusio ir to nežinančio mediko labai lengvai pateks pacientui, kuris dar galimai yra sveikas).

Taip, dirbant su respiratoriais be kvėpavimo vožtuvo, yra sunkiau kvėpuoti, bet tokiu atveju reikia atkreipti dėmesį į darbų organizavimą ir galimai derinti trumpesnes pamainas ar kt.

– Patarkite, ką turime žinoti apie medicinines vienkartines kaukes?

– Jos šiuo metu naudojamos dažniausiai. Tai medicinos priemonė, kuri susideda iš filtro sluoksnio, kuris yra įklijuotas, kitaip – įlietas tarp dviejų audinio sluoksnių. Išorinė tokios kaukės pusė dažniausiai būna spalvota. Reikėtų atkreipti žmonių dėmesį, kad ta spalvota pusė turėtų būti visada išorėje. Tam ir yra padarytas akcentas, šiuo atveju, spalva, kad žinotumėte, kaip tą kaukę dėvėti.

Kitas dalykas, į kurį žmonės nelabai atkreipia dėmesį, yra tas, kad medicininės kaukės būna kelių tipų – pirmojo ir antrojo. Tokia informacija yra užrašyta ant kaukių dėžutės. Šiuo metu rinkoje daugiausiai yra pirmojo tipo kaukės ir jas reikėtų dėvėti siekiant sumažinti infekcijų plitimo riziką tarp asmenų. Medicinos srityje dirbantiems žmonėms reikėtų rinktis antrojo tipo vienkartines kaukes, nes jos turi didesnę apsaugą.

I tipo medicininės kaukės turėtų būti naudojamos tik pacientų ir kitų asmenų, kai siekiama mažinti infekcijų plitimo riziką, ypač epidemijų arba pandemijų atvejais. I tipo kaukės neskirtos naudoti sveikatos priežiūros specialistams operacinėse ar kitoje medicininėje aplinkoje, kuriai keliami panašūs reikalavimai. Tam jau reiktų II ar IIR tipo medicininių kaukių.

– Ką galėtumėte pasakyti apie medžiagines kaukes?

– Jos lygiai taip pat, kaip ir kitos kaukės sukuria barjerą – svarbiausia, nešioti kokybiškas, pagamintas bent iš trijų sluoksnių. Socialiniuose tinkluose plintančios skylėtos ar vieno sluoksnio marlinės kaukės tikrai yra netinkamos, nes nesudaro net minimalaus barjero ir yra daugiau puošmena, realios naudos neduoda, tik gali labiau pakenkti.

– Kiek ilgai galima dėvėti skirtingas kaukes?

– Kaukių dėvėjimą vertinu labai teigiamai, tačiau itin neigiamai vertinčiau žmonių elgesį ir požiūrį kalbant apie kaukių dėvėjimą, kadangi daugelis kaukių dėvima bet kaip, nesilaikanti saugumo. Skirtingų kaukių dėvėjimo laikas yra labai skirtingas, be to, reikia laikytis gamintojų rekomendacijų.

Labai svarbus kompleksinis požiūris. Pavyzdžiui, jeigu dėvite FFP3 respiratorių, tai virusas į kvėpavimo takus nepaklius, tačiau jis gali įsiskverbti per kitas gleivines, tarkime, per akis, jeigu nedėvime apsauginių akinių. Jeigu du žmonės, iš kurių vienas sergantis, dėvi kaukes, laikomasi atstumo, plaunamos rankos ir jos dezinfekuojamos, nebendraujama ilgiau nei 10-15 minučių, rizika užsikrėsti sumažėja labai stipriai.

Reikėtų žinoti tam tikrus pagrindinius principus – medžiagines ir vienkartines kaukes galite dėvėti labai trumpai. Kai tik kaukė sudrėksta iš vidaus, ją reikėtų keisti. Jeigu jūs kaukę dėvite visą dieną, o vakare nusiėmę pakabinate ir kitą rytą vėl ją nešiojate, darote pačią didžiausią klaidą, nes tokiu būdu galite tik dar labiau platinti virusą. Jeigu, tarkime, turėjote kontaktą su sergančiu, virusas nusėdo ant jūsų kaukės, kaukę padėjote ant kokio nors paviršiaus, virusas plinta labai plačiai.

Todėl patariu turėti ne po vieną kaukę, o bent dvi tris – tiek medžiagines, tiek vienkartines, kad galėtumėte keisti kas kelias valandas. O jeigu jau prireikė kaukę nusiimti, tai turite ją iškart išmesti (ar padėti skalbti, jeigu ji medžiaginė) ir keisti nauja.

Respiratoriai yra pagaminti pagal kitą technologiją, ir pagal jų specifikaciją dažniausiai yra skirti naudoti visą darbo pamainą – tai reiškia iki 8 valandų.

Daugkartinės medžiaginės kaukės turėtų būti skalbiamos ne žemesnėje nei 70 laipsnių temperatūroje ir ne trumpiau nei 25 minutes. Kai kurių medžiagų kaukes galima kelias minutes pavirinti. Taip pat patariama kaukes išlyginti lygintuvu iki sausumo.

– Jeigu aš važiavau 15 minučių autobusu, išlipau ir nusiėmiau kaukę, o vėliau įėjus į parduotuvę vėl ją užsidėjau. Ar tai būtų klaida?

– Taip, visiška klaida – jūs nežinote, kas nusėdo ant jūsų kaukės. O ir nusiėmus kaukės negalima dėti į rankinuką ar kišenę. Tokią padėvėtą kad ir 15 minučių kaukę patariama iškart išmesti ir dėtis naują, kad apsisaugotumėte. Kitu atveju jūsų saugumas tiesiog butaforinis.

– Kaip teisingai užsidėti ir nusiimti kaukę?

– Daromos labai didelės klaidos: kaukė nusmaukiama žemyn ant barzdos, liečiamas išorinis kaukės paviršius, nešiojama taip, kad nosis lieka atvira. Kad ir kokią kaukę norėtumėte užsidėti – vienkartinę medicininę, daugkartinę medžiaginę ar respiratorių, pirmiausia turite nusiplauti rankas muilu arba jeigu nėra galimybės, jas dezinfekuoti.

Tada, paėmus už kaukės ar respiratorių raištelių neliečiant nei vidinio, nei išorinio paviršiaus dėtis tinkama puse kaukę prie veido ir užkabinti už ausų. Jeigu tai yra vienkartinė medicininė kaukė, ją reikėtų gerai išformuoti aplink nosį, nes viršuje yra speciali vielutė, kad nebūtų plyšių, o apatinę dalį gerai priglausti prie smakro.

Nusiimant kaukę irgi svarbu laikytis higienos taisyklių – nusiplauti rankas, kaukę nusiimti atsargiai neliečiant jos išorinio ir vidinio paviršiaus. Vienkartinės kaukės turėtų būti iškart išmetamos, o daugkartinės – skalbiamos.

Todėl noriu pabrėžti, kad šiame etape mes visi privalome sąžiningai dėvėti kaukes, nes atsipalaidavome, užsikrėtusiųjų COVID-19 skaičius auga. Turime apsaugoti ir save, ir aplinkinius, o kaukių dėvėjimas padeda sukurti barjerą ir stabdo viruso plitimą. Tik nešiokime kaukes taisyklingai ir nepamirškime laiku jų pakeisti.

Norėčiau labai atkreipti visuomenės dėmesį, kad nedarytume parodijos iš kaukių dėvėjimo, jas turime dėvėti atsakingai ir kaip pridera, priešingu atveju jos nuo nieko neapsaugo, o tik dar labiau padidina užsikrėtimo riziką.

Pažiūrėkime kaip tie patys Kinijos gyventojai – jei tik kas, tuoj masiškai dėvi kaukes, pas juos tai įprasta, tai kultūros dalis. O mes gėdijamės dėvėti kaukes, mums jos trukdo ir t.t. Nors kaukių dėvėjimas, rankų plovimas, dezinfekavimas, atstumų laikymasis ir kt. tikrai sumažina ne tik COVID-19, bet ir gripo bei kitų virusinių susirgimų riziką.


15min.lt inf.

Galerijos nuotraukoje - dr. Paulius Vasilavičius



Visa tiesa apie kaukes ir jų dėvėjimą. Pataria specialistas dr. Paulius Vasilavičius

Visa tiesa apie kaukes ir jų dėvėjimą. Pataria specialistas dr. Paulius Vasilavičius ]]>
jonavoszinios.lt Thu, 05 Nov 2020 05:53:15 +0200
<![CDATA[Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciai-savo-kiema-paverte-geleziniu-rojaus-kampeliu-jame-pastatytos-skulpturos-suzavejo-ir-japonus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciai-savo-kiema-paverte-geleziniu-rojaus-kampeliu-jame-pastatytos-skulpturos-suzavejo-ir-japonus Jonavoje, Gėlių gatvės gale, įsikūrusios sodybos neįmanoma nepastebėti – ją puošia daugybė metalo skulptūrų, traukte traukiančių akį. Pastarąsias savomis rankomis pagamino sodybos šeimininkas Remigijus Rabikauskas, kuris, nors ir neskuba vadinti savęs menininku, gali džiaugtis sulaukiantis ne tik jonaviečių pagyrų, bet ir apčiuopiamo pripažinimo – Japonijoje įsikūrusi tarptautinė metalo perdirbimo įmonė neseniai nusprendė R. Rabikausko kūrinio atvaizdu papuošti savo kalendorių. Visgi, klausantis jonaviečio pasakojimo – akivaizdu, metalo žvangesio apsupto hobio jis niekada nesiejo su noru tapti žinomu: vyro žodžiais tariant, kūryba iš ne itin lengvai paklūstančios medžiagos jam yra tarsi malonus asmeninis iššūkis.


Norėjo papuošti kiemą


,,Šį namą mes nusipirkome prieš 15 metų. Jo būklė buvo tikrai prasta, tad teko viską remontuoti iš esmės. Namo tvarkymas užtruko gal 8-erius metus – daug ką po truputį darėme patys. Kai baigėme namo remontą, atsirado daugiau laiko, gimė noras įkurti sodą, susitvarkyti kiemą.


Svarsčiau, kuo galėčiau papuošti aplinką. Kartą pravažiuojant pro vieną sodybą pamačiau pas žmogų medžio skulptūras. Jos sudomino mane ir aš pradėjau klausinėti, iš kur jos, kas jas sukūrė. Taip jau išėjo, kad sutarus kainą, viena jų – medinė pelėda – atsirado mūsų namuose. Kai pastačiau ją kieme, man kilo mintis, jog galėčiau pabandyti pagaminti kažką iš metalo. Juk ne vienus metus dirbau suvirintoju...


Susiradau internete širšės brėžinius ir pagaminau ją“, – paklaustas apie savo kūrybos pradžią pasakojo R. Rabikauskas.


Aplinkiniai skatino kurti toliau


Nors pirmasis kūrinys pačiam R. Rabikauskui nekėlė didelio žavesio, aplinkinių pagyros neleido sustoti.


,,Aš puikiai pamenu, kad ta širšė man nelabai patiko, nes mačiau ne vieną trūkumą. Gal dėl to, kad man visada norisi viską padaryti kuo geriau... Tačiau šeima, draugai ir kiti žmonės gyrė mano pirmąjį kūrinį. Tuomet pagalvojau, kad jei jums patinka, pagaminsiu dar ką nors...“, – šypsodamasis kalbėjo jonavietis.


Užsakymų atsisako


Vėliau kūrinys keitė kūrinį, o jonavietį vis dažniau pasiekdavo žmonių prašymai pagaminti kažką išskirtinio jiems už atlygį. Tačiau R. Rabikauskas jokių užsakymų nepriima iki šiol. Kodėl? Tam jis turi savitą paaiškinimą.


,,Aš visada sakau taip – arba tu kuri, arba uždarbiauji. Tokiai kūrybai reikia laiko, o aš nenoriu kažką gaminti skubėdamas, nenoriu, kad mano kūriniai būtų paviršutiniški. Tada žavesio netektų pats procesas.


Pinigus aš uždirbu virindamas darbe, o kūriniai iš metalo – malonus hobis“, – teigė vyras.


Ne vienas R. Rabikausko kūrinys yra papuošęs Jonavos miesto ir rajono ugdymo įstaigas bei kitas viešas erdves.


,,Pamenu, sulaukiau vienos mokyklos direktorės prašymo pagaminti kažką jos mokyklai. Aš atsakiau, kad negaminu pagal užsakymą, tačiau galiu padovanoti žirafą, kuri stovi mano kieme. Gavosi taip, jog žirafa greitai buvo supakuota ir išvežta. Tiesa, namo grįžusi žmona pasigedo jos, tad turėjau gaminti antrą žirafą“, – prisiminė vyras.

Naudoja vos du įrankius


R. Rabikauskas visus savo kūrinius gamina naudodamas vos du įrankius – suvirinimo aparatą bei šlifavimo mašinėlę.


,,Žinoma, jei turėčiau specialias dirbtuves, naudočiau argoną, įvairius spaustuvus, būtų lengviau, tačiau, kaip ir minėjau, visa tai yra tik mano hobis.
Dėl to apsiriboju brėžinių gamyba ir kūryba, vedinas klausimo – kas gausis šįkart? Būna, kad įsivaizduoji kūrinį vienaip, tačiau metalas – ne popierius, tad kartais galutinis produktas išeina šiek tiek kitoks nei atrodė brėžiniuose. Palenk ne taip metalą ir turėsi skylę, o tada jau reikia imtis taisymo.


Kalbant apie brėžinius, kartais randu jų internete, šiek tiek patobulinu pagal save ir vadovaujuosi jais. Kitus nusibraižau pats, tiesiog sugalvojęs, ką konkrečiai noriu pagaminti“, – kalbėjo jonavietis pridurdamas, kad kūryba iš metalo jam – tarsi asmeninis iššūkis.


Siekia įpūsti gyvybės


,,Kai tik pradedu kažką gaminti, man visada kyla klausimas, ar aš sugebėsiu padaryti tai, ką suplanavau, o kaskart norisi užsibrėžti sau vis didesnius tikslus. Kai jau matai galutinį rezultatą, dažniausiai turi prie ko prikibti, bet taip pat jauti ir džiaugsmą.
Man svarbu ir tai, kad gaminiai nebūtų tik statiški – norisi, kad jie įkūnytų kažkokį judesį, veiksmą, turėtų gyvybės. Manau, dauguma kūrėjų siekia to“, – pasakojo pašnekovas.


Didelę dalį skulptūrų – išdovanojo


Vyras skaičiuoja, kad iki šiol yra pagaminęs daugiau nei 100 skirtingo dydžio skulptūrų. Tačiau gavus pasiūlymą surengti nuosavų darbų parodą, jis suprato, kad to padaryti taip lengvai nepavyks.


,,Labai daug skulptūrų aš nuolat išdalindavau. Ne viena jų iškeliavo į užsienį. Dažniausiai dovanodavau mažytes, nes dideles ne visi turi kur pasistatyti.
Kai sulaukiau kvietimo surengti savo kūrinių parodą vienoje mokykloje, aš supratau, kad neturiu jų pakankamai. Tada buvau paragintas pataupyti savo kūrinius. Pagaminus 30 naujų darbų, surengiau kelias parodas skirtingose ugdymo įstaigose. Netrukus viena paroda turėjo būti pristatyta jonaviečiams Jonavos kultūros centre, tačiau dėl šiandieninės situacijos, susijusios su koronavirusu, parodą atidėjome“, – kalbėjo jonavietis.


Susižavėjo japonai


Vos prieš kelias savaites jonavietį pasiekė džiugi žinia apie tai, kad vienu jo kūriniu susižavėjo japonai.


,,Japonijoje įsikūrusi metalo perdirbimo įmonė ,,Legend Metal“ ieškojo skulptorių iš viso pasaulio, kurie kuria metalo dirbinius, galinčius papuošti naujo įmonės kalendoriaus puslapius. ,,Legend Metal" atstovė atkreipė dėmesį į mano darbus. Tad tereikėjo nusiųsti savo kūrinių nuotraukas, o vėliau buvo sprendžiama, kurios iš jų atsidurs kitų metų kalendoriuje.


Dukra nusiuntė mano gaminto erelio nuotrauką. Jau žinome, kad ji papuoš vasario mėnesį. Džiugu ir tai, kad prie mano skulptūros kalendoriuje atsiras ir Lietuvos vėliava – jau matėme maketą“, – pasakojo vyras.


Geležinis rojaus kampelis


Nesunku pastebėti, kad dauguma R. Rabikausko skulptūrų – gyvūnai. Paklaustas, kodėl jo dėmesį dažniausiai prikausto būtent gamtos kūriniai, jonavietis pasakoja apie jo gyvenimą lydintį požiūrį, grįstą teologinėmis idėjomis.


,,Čia, ko gero, reikėtų paminėti, kad aš nemažai savanoriauju, bendradarbiaujant su religinėmis organizacijomis – vedu paskaitas įvairiomis temomis, o teologija nuo seno užima svarbų vaidmenį mano gyvenime.


Suprasdamas, kad neįmanoma sukurti rojaus žemėje: matome įvairias ligas, problemas, tą pačią koroną, aš visada sakau, kad nepaisant to, mes galime padaryti pasaulį gražesniu. Kadangi gyvūnai primena rojų, juos atkartojantys kūriniai – tarsi galimybė padaryti šį pasaulį gražesnį. Aš visada manau, kad mes turėtume padaryti tai, kas mūsų rankose – stengtis, jog mūsų aplinka būtų geresnė ir gražesnė.

Taigi, mūsų kiemas – mūsų geležinis rojaus kampelis“, – teigė vyras.


Nelaiko savęs menininku


Pasiteiravus, kada R. Rabikauskas suprato, kad turi menininko gyslelę, vyras tik nusišypso ir atšauna, kad yra ne menininkas, o suvirintojas.
,,Tiesą sakant, aš niekada per daug apie tai negalvojau. Bet aš nesu menininkas... Aš esu suvirintojas.


Taip, galbūt vaikystėje piešiau, dailinau savo kambario duris, nes visada mėgau grožį aplinkui. Vėliau, savanoriaujant ir organizuojant visokias paskaitas, man vėl reikėdavo kažką nupiešti, sukurti. Tačiau aš niekada nelaikiau savęs menininku ir dabar nemanau, kad esu juo.
Aš tiesiog atradau sau malonų hobį“, – mintimis pasidalijo vyras.

Aut. Jovita Stanevičiūtė

Asmeninio archyvo nuotr.

Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus

Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 03 Nov 2020 10:23:18 +0200
<![CDATA[11 maratonų įveikusi L. Dapkuvienė: ,,Jonava – bėgikams patrauklus miestas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/11-maratonu-iveikusi-l-dapkuviene-jonava---begikams-patrauklus-miestas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/11-maratonu-iveikusi-l-dapkuviene-jonava---begikams-patrauklus-miestas 13 metų – tokį bėgimo stažą turi jonavietė Laura Dapkuvienė (39 m.). Moteris yra dalyvavusi daugybėje bėgimo varžybų, o visai neseniai įveikė ir 11-ąjį savo maratoną. Kaip sako pati Laura, bėgimas – neatsiejama jos gyvenimo dalis, kuri padeda palaikyti gerą savijautą, o šalia to ir suteikia galimybę smagiai praleisti laiką bendraminčių apsuptyje.


Pradėjo nuo kelių ratukų


,,Po dviejų nėštumų priaugau apie 30 kilogramų. Dėl to jaučiausi blogai ir nusprendžiau, kad turiu kažko imtis. Kadangi dėl antsvorio nenorėjau lankytis sporto klube – nejaučiau jokio noro sportuoti tarp kitų žmonių, nes gėdijausi savo kūno, mano dėmesį patraukė bėgimas.
Pradžioje bėgau labai nedaug. Kažkur buvau perskaičiusi, kad tam, jog pradėtų kristi svoris, reikia bėgti 20 minučių. Išbėgdavau iš namų iki stadiono, apibėgdavau 4 stadiono ratukus ir grįždavau namo. Vėliau ratukų skaičius didėjo, o svoris krito, tad nesinorėjo sustoti“, – paklausta apie tai, kaip susižavėjo bėgimu, pasakojo Laura.


Išbandė ir kitokias treniruotes


Atsikračius dalies papildomų kilogramų, moteris pradėjo lankytis ir sporto klube. Tačiau kad ir kiek skirtingų treniruočių jai teko išbandyti, niekas netraukė taip, kaip bėgimas.


,,Su draugėmis lankiau sporto klubą, įvairias grupines treniruotes: Zumba, pilvo šokius, joga... Ko tik neišbandėme! Tačiau neatradau savęs – kitos treniruotės manęs taip stipriai nesužavėjo. Lankydamas jas, tu esi priklausomas nuo laiko, kolektyvo – vienam lyg ir nesinori eiti, o jei draugė nusprendžia nebesportuoti, jauti, kaip mažėja ir tavo motyvacija. Sporto klube man labai patikdavo, turėjau labai motyvuojančią ir palaikančią trenerę, bet aš net ir salėje, daug laiko praleisdavau ant bėgimo takelio. Pradžioje bandžiau suderinti sporto salę ir bėgimą kartu, bet pritrūko laiko paroje (aut. past. šypsosi).


Kalbant apie bėgimą, čia tu ,,įšoki“ į sportinę avalynę ir pirmyn“, – pasakojo Laura.


Ne vienas maratonas


Moters susižavėjimą bėgimu dar labiau paskatino netikėtai atrasta bėgikų grupė socialiniame tinkle ,,Facebook".


,,Pamenu, skaitau bėgikų įrašus ,,Facebook“ grupėje ir stebiuosi jų narių pasiekimais. Jei aš bėgdavau 5 kilometrus ir visi sakydavo, kad tai yra daug, tai bėgimo klubo atstovai buvo paskelbę įrašus apie kur kas didesnius atstumus – 10, 15 ir daugiau kilometrų. Tada supratau, kad aš dar tikrai turiu kur tobulėti.


Kai susipažinau su Jonavos bėgikais, gavau pasiūlymą išbandyti savo jėgas varžybose. Atsikalbinėjau, nes sakiau, kad bijau būti paskutinė – jaučiausi nepasiruošusi. Visgi, vedina paskatinimų, nutariau išbandyti savo jėgas Kauno kalėdiniame bėgime. Labai bijojau, bet laimėjau amžiaus grupėje antrąją vietą ir pajutau dar didesnę vidinę motyvaciją bėgioti toliau“, – prisiminė Laura.


Netrukus mergina buvo pakviesta prisijungti ir prie bėgikų, kurie ruošėsi dalyvauti maratone.


,,Tuomet maratonas man atrodė sunkiai įveikiama užduotis, tačiau 2016-aisiais išbėgau jį Rygoje, o šį rugsėjį išbėgau jau 11-ąjį savo maratoną Vilniuje. Nors po sudėtingų varžybų ne kartą esu sau kartojusi, kad man jų – gana, jau turiu registracijas į Milano ir Amsterdamo maratonus. Jie turėjo įvykti šiemet, bet dėl koronaviruso yra perkelti į kitus metus“, – ateities planais pasidalijo bėgikė.


Bėgikams patrauklus miestas


Dabar Laura treniruojasi 5–6 kartus per savaitę, kaskart nubėgdama apie 12 kilometrų. Nors dažniausiai jos treniruotės vyksta užmiestyje, moteris džiaugiasi, kad Jonava – sportiškas kraštas, viliojantis ir bėgikus iš kitų miestų.


,,Įvertinus bėgikų gausą, kurią galimą pamatyti Jonavoje vykstančiose varžybose, manau, kad Jonava – bėgimo entuziastus traukiantis miestas. Ne kartą teko girdėti, kad jiems ypač patinka mūsų takeliuose sutinkami įspūdingieji kalniukai ir įkalnės (aut. pats. šypsosi).


Jonavos infrastruktūra – tobula mėgstantiems aktyvų poilsį: čia yra labai daug dviračių takų, visi jie – apšviesti, sutvarkyti“, – teigė jonavietė pridurdama, kad bėgant ilgus atstumus, ji pirmenybę teikia kaimiškų vietovių – Čičinų, Šilų, Vaivadiškių, Kurmagalos – keliams.


,,Bėgant toliau nuo miesto – didesnė tikimybė pamatyti naujų, gražių vietų, laukinių gyvūnų. Neseniai teko stebėti, kaip žaidžia mažas lapiukas su nukritusiais rudeniais lapais. Taigi, jei yra noro prasibėgti gamtos apsuptyje, užtenka pavažiuoti vos kelis kilometrus už miesto“, – kalbėjo jonavietė.


Įvardijo ne vieną privalumą


Paklausta apie bėgiojimo privalumus, Laura tikina, kad šis jai suteikė visokeriopą naudą.


,,Būna, kad po darbų atrodo, jog visiškai nebeturiu jėgų, bet pabėgiojus – atsigauni, pagerėja nuotaika, atsipalaiduoji...
Bėgiojimo dėka atsikračiau viso antsvorio, bet tuo pačiu galėjau karts nuo karto save palepinti mažomis nuodėmėmis – saldumynais: žinodama, kad vakare bėgsiu, nesijaučiu blogai suvalgiusi bandelę ar kitą skanumyną, nes papildomos kalorijos ,,sudeginamos“.


Bėgiojant lauke sustiprėja imunitetas. Grynas oras ir reguliarus sportas užgrūdina organizmą, tad prasidėjus peršalimo sezonui, sumažėja tikimybė susirgti peršalimo ligomis.


Kalbant apie grūdinimąsi, dabar bėgu net ir žiemą. Man yra tekę bėgti varžybose, kai lauke buvo 25 laipsniai šalčio. Manau, kad nėra netinkamo oro bėgimui... Taip, reikia šiltai apsirengti, apšerkšnija ir blakstienos, ir antakiai, bet tinkamai pasiruošus, bėgti nebūna šalta“, – kalbėjo jonavietė pridurdama, kad aktyvaus gyvenimo būdo atradimas praplėtė ir jos draugų ratą.


,,Varžybose nuolat dalyvauju su Jonavos Maratono klubu. Mes kartu planuojame ir varžybas užsienyje, o nuvykus ten, ne tik pasivaržome, bet ir susiplanuojame, ką norėtume pamatyti. Dažniausiai keliaujame 10–13 žmonių grupėje. Jie – bėgimo aistruoliai, tarp kurių galiu jaustis būdama savoje aplinkoje“, – pasakojo Laura.


Ragina neskubėti


Kai kalbama apie sportą, bėgimas neretai įvardijamas kaip itin daug valios reikalaujantis užsiėmimas. Nepaisant to, Laura įsitikinusi – pasirinkus tinkamus pirmuosius žingsnius, bėgimas gali sužavėti net ir tingiausius.


,,Svarbiausia – nepersistengti ir pradžioje neužsibrėžti sunkiai įveikiamų tikslų: didelių atstumų, didelio tempo. Motyvacija padidinti gali ir draugų kompanija. Susitarus su kažkuo dėl treniruotės, tu esi priverstas nustumti visus ,,tinginius“ į šalį. Tuomet ir sportuoti – žymiai lengviau“, – patarė bėgikė.


,,Mano draugė priminė, kaip jaunystėje ji man siūlydavo pabėgioti, aš vis sakydavau, kad negaliu, tai kas nors skauda, tai laiko nerandu, rasdavau daugybę pasiteisinimų. Ir nors pradžioje nebuvo lengva – dėl antsvorio tikrai jaučiau skausmą klubuose, nugaroje, aš pradėjau. O jei aš pradėjau, manau, kad kiti, jei tik turi noro, taip pat gali tai padaryti“, – pokalbį užbaigė Laura.

Autorė: Jovita Stanevičiūtė

11 maratonų įveikusi L. Dapkuvienė: ,,Jonava – bėgikams patrauklus miestas“

11 maratonų įveikusi L. Dapkuvienė: ,,Jonava – bėgikams patrauklus miestas“ ]]>
jonavoszinios.lt Sun, 01 Nov 2020 11:09:04 +0200
<![CDATA[Motinystės įkvėptas gaminys pripažintas originaliu: užpatentavo dizainą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/motinystes-ikveptas-gaminys-pripazintas-originaliu-uzpatentavo-dizaina https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/motinystes-ikveptas-gaminys-pripazintas-originaliu-uzpatentavo-dizaina Vita Žikienė – jonavietė, jau penktus metus siuvanti išskirtines pagalvėles – transformerius. Jos kūrinių originalumą neseniai patvirtino Lietuvos Respublikos patentų biuras – pagalvių dizainas įregistruotas Lietuvos Respublikos dizaino registre. Šie jai sėkmę atnešė ir Jonavos rajono savivaldybės bei Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Jonavos filialo organizuotame konkurse ,,Sukurta Jonavoje“. Kaip sako pati Vita, sulauktas pripažinimas džiugina, tačiau, pradėjusi kurti gaminius, ji visiškai negalvojo apie jį.


Daugiafunkcis gaminys


„Transformerio pagalvėlė ViLė“ – Vitos Žikienės sukurta ir jos pačios rankomis pasiūta pagalvėlė, turinti ne vieną funkciją: ją dažniausiai renkasi keliautojai, siekiantys padidinti savo komfortą kelionių metu bei mamos, naudojančios pagalvę kaip žindymo rankovę, lovelių apsaugą, rankų šildyklę žiemą ant vežimėlio ir t. t. Šalia to, Vita pastebi, kad jos gaminius neretai įsigyja ir vyresnio amžiaus žmonės bei šeimos, auginančios neįgalius vaikus: jos pritaikytos pasidėjimui po nugara, galva, kojomis ar pilvu.
Pagalvių universalumą sąlygoja lankstumas bei daugybė metalinių spaudžių – šios leidžia perlenkti pagalvėlę įvairiomis pusėmis, keičiant jos dydį bei plotį.


Įkvėpė motinystė


,,Pagalvėlių kūrybą įkvėpė mano pačios motinystė. Susilaukusi trečiojo vaiko – dukrelės Lėjos – žinojau, kad noriu ją ilgai maitinti pati. Pastebėjau, kad migdant, maitinant kūdikį ant rankų, greitai paskausta ranką, nusispaudžia ir jo galvelė. Taip pat sunku jį paguldyti į lovą taip, kad šis neprabustų. Tada pradėjau galvoti, kaip išspręsti šią problemą. Žiūrinėjau visokius gaminius internete ir radau žindymui skirtas rankoves. Kadangi tokių Lietuvoje nebuvo, ėmiau ir pasisiuvau pati“, – pasakojo Vita.


Pamažu tobulino


Netrukus, paskatinta vyriausiosios dukros, ji pabandė pasiūlyti savo gaminį kitoms mamoms internete.


,,Jau tada sekėsi neblogai. Vėliau draugė atsiuntė man internetinę nuorodą, kurioje buvo minkšta automobilio saugos diržo apsauga ir prašė, kad jai pasiūčiau tokį daiktą. Pagalvojau, kodėl mano rankovė negali atlikti dviejų funkcijų. Supratau, kad noriu pasiūti gaminį, kuris tarnautų ne tik kūdikystėje, bet ir vaikystėje bei būtų pritaikomas daugybėje skirtingų situacijų. Teko išbandyti keletą variantų, tačiau kartu su klienčių pageidavimais ir pastebėjimais ,,Transformeris“ įgavo vis daugiau funkcijų.


Kadangi jo kūrybą įkvėpė dukra Lėja, pagalvėlių prekinio ženklo pavadinimas taip pat buvo sudarytas panaudojus jos bei mano vardų derinį“, – paklausta apie idėjos gimimą pasakojo moteris.


Vita savo pagalvėles siuva pati, tačiau kai pritrūksta papildomų rankų, jai padeda vyriausia dukra ar draugė.
,,Yra buvę, kad nebespėjau visko daryti viena, tada sulaukiau pagabos iš draugės bei savo vyresnėlės. Tačiau bent kol kas negalvoju ieškoti žmogaus, kuris man padėtų nuolat. Visų pirma, nuo pat pradžių savo ,,Transformerius“ siuvau viena. Patikėti tai svetimiems žmonėms - dar nedrąsu. Kai siuvi pati, žinai, kaip ir ką daryti, žinai, kad jei padarysi kokią klaidą, pati už ją ir atsakysi“, – teigė jonavietė.


Vadina savo vaiku


Nuo pirmųjų pagalvėlių pasiuvimo praėjus keliems metams, Vita nusprendė pabandyti užpatentuoti savo gaminį.
,,Visas procesas truko apie metus. Reikėjo užpildyti tam tikrus dokumentus, vėliau sekė tikrinimas, ar kūrinys nėra nukopijuotas. Galutinį tikrinimą atliko Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, patvirtinęs, jog „Transformerio pagalvėlės ViLė“ dizainas – originalus. Kiek žinau, buvo įvertinti keli tūkstančiai pagalvių ir atitikmens manosioms – nerasta.


Patentuoti savo kūrinį norėjau tikrai ne dėl to, kad ruošiuosi sekti, ar niekas jo neplagijuoja. Visais laikais žmonės kopijuoja vieni kitų darbus, nemanau, kad įmanoma išvengti to, tačiau aš visada sakau, kad mano ,,Transformerisׅ“ – mano vaikas. Norėjosi kažkaip tai užtvirtinti. Žinoma, būtų nesmagu, jei kas nuspręstų jį nukopijuoti ir pardavinėti masinėje gamyboje be mano žinios... Šiuo metu bendradarbiauju su keliaujančių mamų grupe – jos prisideda prie pardavimų“, – kalbėjo V. Žikienė.


Pelnė apdovanojimą


Moteris džiaugiasi ir šią vasarą pelnytu aukso medaliu – pastarasis jai įteiktas kaip konkurso ,,Sukurta Jonavoje“ laimėtojai.
,,Niekada nesidomėjau tokiais konkursais, bet sudalyvauti jame mane paskatino draugės. Kai sužinojau, jog laimėjau – tikrai apsidžiaugiau, nes visiškai to nesitikėjau“, – teigė moteris.

Autorė: Jovita Stanevičiūtė

Motinystės įkvėptas gaminys pripažintas originaliu: užpatentavo dizainą

Motinystės įkvėptas gaminys pripažintas originaliu: užpatentavo dizainą Motinystės įkvėptas gaminys pripažintas originaliu: užpatentavo dizainą ]]>
jonavoszinios.lt Sat, 31 Oct 2020 05:06:19 +0200
<![CDATA[Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/nuo-9-eriu-metu-automobiliu-lenktynese-dalyvaujanti-g-aleksynaite-karta-paragaves-sio-sporto-nebegali-sustoti https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/nuo-9-eriu-metu-automobiliu-lenktynese-dalyvaujanti-g-aleksynaite-karta-paragaves-sio-sporto-nebegali-sustoti Energinga, nuolat besišypsanti ir optimizmu spinduliuojanti mergina – toks įspūdis kyla žvelgiant į jonavietę Gabrielę Aleksynaitę. Be to, kad yra policijos pareigūnė, ji gali didžiuotis ir esanti puiki lenktynininkė, kuri, pasekusi tėvo pėdomis, jau nuo mažų dienų šluote šluoja laimėjimus slalomo, autokroso ir kitose, su automobilių sportu susijusiose varžybose. Visgi, pati Gabrielė savo laimėjimų pernelyg nesureikšmina: jos žodžiais tariant, lipti ant nugalėtojų pakylos – smagu, tačiau didžiausią pasitenkinimą atneša jausmas, kurį ji patiria vairuodama lenktynių trasoje.
Laimėjimų nebeskaičiuoja
Greičiausia mergina – taip skamba paskutinėse varžybose, kurios vyko rugsėjo 27-ąją dieną Tauragės autokroso trasoje, Gabrielės pelnytas titulas. Kiek laimėjimų ji turi iš viso? Į šį klausimą negali atsakyti net pati mergina, mat Gabrielė – nuolatinė varžybų dalyvė, per 17-kos metų lenktynininkės stažą pelniusi tiek taurių, jog jų suskaičiavimas tapo sunkiai įveikiama užduotimi.
,,Tiesa sakant, aš net nepamenu pirmųjų savo varžybų... Jų per mano gyvenimą buvo tikrai labai daug. Negalėčiau išskirti ir svarbiausių laimėjimų. Pasakysiu tik tiek, kad smagiausia laimėti tuomet, kai varžybų trasoje jauti didelę konkurenciją ir varžaisi su patyrusiais konkurentais“, – pasakoja mergina.
Sudomino tėtis
Gabrielės tėtis – V. Aleksynas – taip pat degė aistra automobilių sportui. Mergina neabejoja, kad būtent dėl to užgimė ir jos meilė vairavimui.
,,Viskas prasidėjo nuo to, kad mano tėtis – labai mylintis, nepaprastas ir lengvai išprotėjęs vyrukas – važiuodavo įvairiausiose mėgėjiškose automobilių sporto varžybose. Tėčio rezultatai būdavo labai geri. Jis dirbo ir automobilių sporto teisėju.
Taip išėjo, kad ankstyvais savaitgalio rytais, dar saulei nepakilus, ridendavausi iš lovos ir važiuodavau kartu su tėčiu stebėti varžybų.
Jis matė, kad man nuo mažų dienų patikdavo įvairios ekstremalios veiklos. Dėl to nusprendė, jog reikia išmokyti mane vairuoti.
Mokymasis, kai sėdi tėčiui ant kelių ir bandai pasukti vairą, tėčiui minant pedalus, manau, buvo išbandytas ne vieno. Tačiau aš savarankiškai vairuoti pradėjau vos sulaukus 8-erių metų“, – kalbėjo jonavietė.
Varžybos po varžybų
Netrukus Gabrielės tėtis pamatė, kad mergina turi perspektyvų vairavime.
,,Sulaukus 9-erių metų, prasidėjo mano dalyvavimas varžybose. Pirmieji bandymai vyko slalomo trasose. Slalomai – mėgėjiška automobilių sporto šaka. Tokio tipo varžybos vyksta uždarose aikštelėse: automobilis turi kuo greičiau įveikti tam tikrą trasos kombinaciją, neišvartyti sustatytų kūgelių.
Slalomai būna ir „lėtuminiai“, ir „greituminiai“. Išbandžiau tiek vienus, tiek kitus. Galiu pasakyti, kad tai – aukšto meistriškumo reikalaujanti sporto šaka, nuo kurios savo karjerą pradėjo daugelis lenktynininkų.
Vėliau įsitraukiau ir į kitas automobilių sporto šakas: varžiausi su kartingais, dalyvavau žiemos, sprintų varžybose, mėgėjiškuose raliuose. Įgavus patirties, važiavau ir profesionaliai, sėkmingai dalyvavau automobilių kroso bei rali-kroso čempionatuose“, – pasakojo Gabrielė.
Vienintelė mergaitė
Jonavietė prisimena, kad vos pradėjusi varžytis lenktynių trasoje, ji sulaukė ne tik nemenko žiūrovų susidomėjimo, bet ir palaikymo. Tiesa, Gabrielė pastebi, kad tuomet lenktyniauti ryždavosi kur kas mažiau moterų.
,,Galiu pasakyti, kad prieš 15–17 metų moterų lenktynėse būdavo vos viena kita. Tai ką jau kalbėti apie mažą mergaitę: būdavau ne tik vienintelė mergaitė, bet ir jauniausias dalyvis. Pamenu, sulaukdavau klausimų, kaip aš apskritai pasiekiu pedalus? Jaučiau tikrai didelį aplinkinių palaikymą... Jie girdavo, skatindavo nesustoti.
Dabar lenktynėse dalyvauja nemažai merginų. Joms netgi yra organizuojamos pramoginės, vien tik moterims skirtos, varžybos. Dalis jose dalyvaujančių merginų siekia aukštų rezultatų, kitos tikisi tik smagiai praleisti laiką: tokiose varžybose galima pamatyti ir moteriškai papuoštus automobilius, ir dailiai apsirengusias entuziastes...“, – pasakojo Gabrielė.
Neigia stereotipus
Ko gero, ne vienas yra girdėjęs stereotipinį posakį: ,,Moteris už vairo – bėda už kampo“. Ką apie jį mano Gabrielė?
,,Blogais vairuotojais gali būti ir vyrai, ir moterys. Yra vyrų, kurie apskritai nemoka vairuoti ir visiškai nieko nesupranta apie automobilius, visiškai jais nesidomi. Ne kiekvienam to ir reikia... Tačiau, manau, kad bent kažkokį suvokimą apie techniką turėtų turėti kiekvienas vyras. Man yra svarbu, kad vaikinas šioje srityje nusimanytų daugiau nei aš.
Per visą savo lenktyniavimo karjerą kelis kartus esu girdėjusi ir diskusijas, kad automobilių sportas – ne moteriška veikla. Kalbant apie šį stereotipą, su drauge, kuri profesionaliai lenktyniauja žiedinėse lenktynėse, esame kalbėję, kad dėl tam tikrų niuansų automobilių sportas kaip tik gali būti priskiriamas prie daugiau moteriškų nei vyriškų užsiėmimų – jis reikalauja daug kruopštumo, atidumo, kantrybės, savitvardos, šalto proto. Tai, mūsų manymu, labiau būdinga būtent moterims“, – teigė Gabrielė.
Išbandė ir šturmano kėdę
Jonavietė išbandė ir šturmano kėdę. Nors ši patirtis jai buvo įdomi, Gabrielė neabejoja – ji visada išliks ištikima vairuotojos rolei.
,,Mane visada domino nauji, nepatirti dalykai. Nors aš – statutinė pareigūnė, dirbanti rimtą darbą, esu linkusi ryžtis naujoms avantiūroms. Tiesiog nemėgstu sėdėti vienoje vietoje.
Taip nutiko, kad pažįstamas lenktynininkas kartą pasiūlė išbandyti šturmano kėdę dėl smagumo – pravažiavau trasoje, pažiūrėjau, kaip viskas vyksta. Šiek tiek vėliau kaip šturmanė sudalyvavau ir varžybose, kurios, deja, nebuvo sėkmingos – padaryta ne viena klaida, lėmusi tai, jog nieko nelaimėjome. Visgi, pasimokiau iš savo klaidų ir kai prieš keletą savaičių šturmanavau mini ralyje ,,Kauno ruduo“, mūsų komanda savo klasėje užėmė pirmąją vietą. ,,Kauno rudens“ ralyje tiesiog atsisėdau į šturmano kėdę ir padariau tai, ką turėjau: susiskaičiavau laiko kontrolės limitus, vidutinį greitį, išmokau slalomo schemas ir susikaupusi perteikiau jas vairuotojui.
Nors, manau, kad į šturmano kėdę dar ne kartą atsisėsiu, mano duona yra vairavimas“, – teigė mergina.
Vertėsi kelis kartus
Paklausta apie tai, kokia vairuotoja ji yra kasdienybėje, Gabrielė tikina, kad lenktynininkai ,,išsikrauna“ trasose, tad mieste nelieka noro rodyti savo sugebėjimų.
,,Manau, jog esu protinga vairuotoja. Gatvėse stengiuosi vadovautis ne tik Kelių eismo taisyklėmis, bet ir protingumo kriterijais.
Kasdienybėje nesu turėjusi eismo įvykių, o štai trasose yra buvę visko... Dar būdama nepilnamete verčiausi Gaižiūnų poligone, Rukloje. Antrąjį kartą verčiausi automobilių kroso varžybose. Teko išropoti iš automobilio, kai šis buvo ratais į viršų. Trečiasis mano apsivertimas, tarp lenktynininkų vadinamas ,,stogas“, buvo jau kiek rimtesnis...
Važiavau automobilių kroso varžybose Tauragėje. Jų trasoje yra toks nemenkas kalnas su staigiu posūkiu į kairę. Na ir kontrolinių važiavimų metu nesuvaldžiau automobilio, verčiausi, kaip teisėjai suskaičiavo, 5 kartus. Man nieko nenutiko, nes automobilis buvo visiškai paruoštas: su saugos lankais, diržais, sportinėmis sėdynėmis taip pat dėvėjau šalmą.
Įdomu tai, kad rugsėjo pabaigoje vėl važiavau ta pačia trasa. Greitai supratau, kad prisiminimai apie apsivertimus niekur nedingo – nors nuo minėto ,,stogo“ praėjo 9-eri metai, tame pačiame posūkyje jaučiau baimę. Visgi, tai nesukliudė pasiekti gerų rezultatų – buvau pripažinta greičiausia mergina, o mūsų komanda kvalifikaciniuose važiavimuose buvo pirma“, – pasakojo mergina.
Ratą pasikeistų be didelio vargo
Nors Gabrielė už sportinių automobilių vairo jaučiasi lyg žuvis vandenyje, į techninę jų pusę ji tikina niekada per daug nesigilinusi.
,,Tėtis ne kartą yra sakęs, kad norėjo sūnaus, tačiau jis gavo dvi dukras – mane ir sesę, kuri taip pat lenktyniauja. Nepaisant to, tėtis visada kartojo, jog nenori, kad mes taptume berniukiškomis. Jis sakydavo: ,,Jūs važiuokite, treniruokitės, bet lįsti po automobiliu, užsiimti mechanika, vaikščioti tepaluotais nagais jums nereikės. Taip ir buvo... Pagrindinis mūsų darbas, susijęs su automobiliais – jų salono sutvarkymas, lipdukų suklijavimas ant kėbulo.
Žinoma, augdama aš praleidau daug laiko aplinkoje, kurioje buvo taisomi automobiliai, kur buvo kalbama techninėmis temomis. Todėl šiokį tokį suvokimą apie gedimus turiu. Jei nuleistų ratą, lengvai jį pasikeisčiau. Pasitikrinčiau ir tepalus, galbūt susitvarkyčiau ir kažkokius smulkius gedimus. Tačiau man niekada neprireikė to daryti.
Gal net būtų įdomu, kad autostradoje nuleistų ratą. Tuomet pažiūrėčiau, ar mūsų vyrai yra pasiryžę sustoti ir padėti merginai“, – šypsodamasi kalbėjo Gabrielė.
Kartą pabandžius, negali sustoti
Klausantis Gabrielės pasakojimo – akivaizdu, jog lenktynės – merginos kraujyje.
,,Daugelis lenktynininkų, ko gero, pasakytų, kad vieną kartą paragavęs šio sporto, tu nebegali sustoti... Gali sumažinti varžybų skaičių, pabandyti apgauti save, kad pristabdysi šią veiklą, bet anksčiau ar vėliau tu grįžti.
Asmeniškai aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be automobilių sporto. Nežinau, kas turėtų nutikti, jog sugalvočiau jo atsisakyti“, – teigė jonavietė.

Aut. Jovita Stanevičiūtė

Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“

Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ ]]>
jonavoszinios.lt Sun, 11 Oct 2020 09:58:11 +0300
<![CDATA[Herpetologas G. Paškevičius apie Jonavos rajono miškuose gyvenančius žalčius: ,,Tai – vertybė Vidurio Lietuvoje“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/herpetologas-g-paskevicius-apie-jonavos-rajono-miskuose-gyvenancius-zalcius-tai---vertybe-vidurio-lietuvoje https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/herpetologas-g-paskevicius-apie-jonavos-rajono-miskuose-gyvenancius-zalcius-tai---vertybe-vidurio-lietuvoje Žinia apie Jonavos rajone, Šveicarijos seniūnijos miške, rastus nudažytus lygiažvynius žalčius Lietuvą apskriejo dar praėjusių metų liepos mėnesio pabaigoje. Tuomet šiuos roplius – tris pateles – priglaudė džiunglių žmogumi vadinamas herpetologas - gamtininkas Gerardas Paškevičius. Netrukus paaiškėjo, kad visos patelės buvo apvaisintos: jos dar herpetologo namuose atsivedė 19 jauniklių, kurie po kelių dienų buvo paleisti ten, kur surastos jų motinos. Nuo paleidimo dienos praėjo kiek daugiau nei metai, tačiau šiandien jau aišku – bent dalis minėtų roplių įsitvirtino natūralioje aplinkoje, o jų radavietė – vienintelė užfiksuota šios rūšies žalčių gyvenamoji vieta Vidurio Lietuvoje.
Rado išnarų
,,Prieš kelias savaites lankiausi ten, kur buvo paleisti žalčiai ir radau ne vieną išnarą, kas rodo, jog bent dalis žalčiukų išgyveno.
Kadangi neseniai gimusių mažylių išnarų nepavyko rasti, galima spėti, kad šiais metais jauniklių toje vietoje nebuvo atsivesta. Tačiau tai nekelia didelės nuostabos.
Paleisti jaunikliai – dar nesubrendę. Kaip teigiama mokslinėje literatūroje, lygiažvyniai žalčiai subręsta tik būdami apie 3 – 4 metų amžiaus. Na, o suaugėlės patelės galėjo nuspręsti, jog šie metai nėra tinkami jauniklių atsivedimui.
Nereikia pamiršti, jog lygiažvyniai žalčiai dar vadinami – ,,lietuviškomis kobromis”, nes daugiausiai maitinasi kitais ropliais (driežais ir gyvatėmis). Jei patelės pritrūksta ėdesio – jos neapsivaisina: šios rūšies žalčių patelės patino spermą nešiojasi ,,kišenėlėje” ir po susitikimo su patinu gali ją panaudoti net po dvejų metų, kai joms pasirodo, kad sąlygos yra palankios atsivesti jauniklius“, – pasakojo G. Paškevičius.
Vienintelė radavietė Vidurio Lietuvoje
Kalbėdamas apie Jonavos rajono miškuose aptiktą lygiažvynių žalčių populiaciją, G. Paškevičius pabrėžia, kad šis radinys – stebina, mat iki tol nebuvo turima jokių duomenų, leidžiančių teigti, jog aptarta roplių rūšis gyvena Vidurio Lietuvoje.
,,Iki tol, kol lygiažvyniai žalčiai buvo rasti Jonavos rajono miške, visos žinomos jų radavietės fiksuotos pasienio ruožuose: Čepkeliuose, Rūdininkų girioje (poligone), Pirčiupių apylinkėse, Musteikos kariniame poligone ir Viešvilės rezervate.
Jokioje literatūroje nei Tado Ivanausko užrašuose nebuvau radęs duomenų, jog ši rūšis būtų aptikta Vidurio Lietuvoje.
Taigi, faktas, jog lygiažvyniai žalčiai gyvena Jonavos rajone tikrai buvo netikėtas“, – kalbėjo G. Paškvečius.
Rečiausias roplys
Gamtininko teigimu, jei žalčių populiacijos stipriai netrikdys žmonių veikla, jų buveinėse nebus vykdomi miškotvarkos darbai, ši turėtų plėstis.
,,Džiugu, kad paleisti jaunikliai, na bent jau dalis jų – išgyveno. Pernai į laisvę paleidome 19 jauniklių, tad, jei viskas klostysis gerai, jų populiacija Jonavos rajono miškuose turėtų augti.
Galima sakyti, kad Vidurio Lietuvoje įsikūrusi didelė vertybė. Lygiažvyniai žalčiai – įrašyti į Lietuvos raudonąją knygąׅ, tai yra griežtai saugoma rūšis“, – kalbėjo G. Paškevičius.
Įdomūs faktai
Kiekvienas lygiažvynis žaltys ant galvos turi unikalų raštą, kuris primena karūną. Šis raštas – tarsi žmogaus piršto antspaudas. Pagal jį herpetologai gali sėkmingai identifikuoti konkretų individą.
Vis tik lygiažvynis žaltys nuo geltonskruosčio žalčio išsiskiria ne tik savo ,,karūna“ – jis neturi geltonų dėmių ant galvos, kurios padeda atskirti dažniausiai Lietuvoje sutinkamą žaltį nuo vienintelės nuodingos gyvatės mūsų krašte – paprastosios angies.
Atskirti angį nuo lygiažvynio žalčio galima pažvelgus į jo akis – žalčio vyzdžiai yra apvalūs, o gyvatės – vertikalūs bei siauri.

Aut. Jovita Stanevičiūtė

G. Paškevičiaus archyvo nuotraukose - lygiažvyniai žalčiai.

Herpetologas G. Paškevičius apie Jonavos rajono miškuose gyvenančius žalčius: ,,Tai – vertybė Vidurio Lietuvoje“

Herpetologas G. Paškevičius apie Jonavos rajono miškuose gyvenančius žalčius: ,,Tai – vertybė Vidurio Lietuvoje“ Herpetologas G. Paškevičius apie Jonavos rajono miškuose gyvenančius žalčius: ,,Tai – vertybė Vidurio Lietuvoje“ Herpetologas G. Paškevičius apie Jonavos rajono miškuose gyvenančius žalčius: ,,Tai – vertybė Vidurio Lietuvoje“ Herpetologas G. Paškevičius apie Jonavos rajono miškuose gyvenančius žalčius: ,,Tai – vertybė Vidurio Lietuvoje“ Herpetologas G. Paškevičius apie Jonavos rajono miškuose gyvenančius žalčius: ,,Tai – vertybė Vidurio Lietuvoje“ Herpetologas G. Paškevičius apie Jonavos rajono miškuose gyvenančius žalčius: ,,Tai – vertybė Vidurio Lietuvoje“ ]]>
jonavoszinios.lt Sat, 10 Oct 2020 01:14:22 +0300
<![CDATA[Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lietuvos-kariuomeneje-tarnaujanti-jonaviete-isbande-savo-jegas-fit-model-lietuva-projekte https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lietuvos-kariuomeneje-tarnaujanti-jonaviete-isbande-savo-jegas-fit-model-lietuva-projekte Daili, savimi pasitikinti, smulki, bet kartu ir visapusiškai stipri mergina - toks įspūdis susidaro žvelgiant į jonavietę Rutą Greičę. Mergina jau 6-erius metus tarnauja Lietuvos kariuomenėje kaip profesionalė, o neseniai savo jėgas išbandė ir Lietuvos kultūrizmo bei kūno rengybos varžybų scenoje, kur pasirodė kaip projekto ,,Fit Model Lietuva" dalyvė. Kaip sako pati Ruta, pasiruošimas varžyboms nebuvo lengvas, tačiau nuo vaikystės ją lydėjęs sportas yra taip įaugęs į kraują, jog ji nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be jo.

Sena svajonė

,,Fit Model Lietuva" projektas trunka vos 9 savaites. Tai reiškia, kad per šį laikotarpį merginos, padedamos profesionalių trenerių, siekia tiek ištobulinti savo kūnus, kad galėtų sėkmingai sudalyvauti IFBB federacijos varžybose, „Fit Model“ kategorijoje.


Šiais metais projekte dalyvavo ir jonavietė Ruta Greičė, galinti pasidžiaugti tuo, kad išpildė jau ne vienerius metus puoselėtą svajonę - užlipti ant kūno rengybos varžybų scenos.

,,Sportas mane lydėjo visą gyvenimą - nuo vaikystės save esu išmėginusi daugybėje sričių, niekada neapsistodavau ties viena.

Seniai turėjau svajonę pasirodyti fitneso varžybose, tad pamačius reklamą apie registraciją į projektą, net nedvejodama užpildžiau anketą.

Mane labai tenkino projekto trukmė, nes įprastai sportininkai varžyboms ruošiasi apie metus laiko ir jau paskutinius tris mėnesius ryškina formą. Tiek laiko aš neturėjau. Dėl to labai apsidžiaugiau, kad projektas turi griežtą ribą. Man buvo įdomu, ką mano kūnas gali padaryti per tokį trumpą laiko tarpą", - paklausta apie apsisprendimą dalyvauti projekte pasakojo Ruta.

Siekė priaugti svorio

Nors mažai ką bendro su profesionaliu sportu turintiems žmonėms gali atrodyti, kad pagrindinis sportininkų tikslas prieš varžybas - atsikratyti papildomų kilogramų, Ruta koncentravosi ties kūno masės auginimu.


,,Pati projekto pradžia buvo prieš karantiną. Tuomet svėriau tik 51 kilogramą, ko pasėkoje man reikėjo priaugti nemažai svorio. Valgiau labai daug ir dažnai - kas dvi su puse ar tris valandas 6 kartus dienoje. Man tikrai nebuvo lengva, nes aš visą gyvenimą gyva buvau cukrumi, o pasiruošimo metu reikėjo jo atsisakyti - valgiau daug, bet subalansuotai.

Vėliau, prasidėjus karantinui, projektas buvo pristabdytas. Sušvelninus jo reikalavimus, pasiruošimas varžyboms vėl buvo atnaujintas. Tad prie viso režimo teko grįžti iš naujo", - pasakojo mergina.

Kategorija - spindinti moteriškumu

Visgi, sunkumų kėlė ne tik griežtai subalansuota mityba.

,,Viena sudėtingiausių pasiruošimo užduočių man - pozavimas. Jo treniruotės man niekada nebuvo lengvos. ,,Fit model" - labai svarbus moteriškumas, grakštumas bei elegancija.

Man reikėjo perlipti per save, išlavinti ,,medinius" judesius ir išmokti grakščiai vaikščioti aukštakulniais, tiesiog plaukti scena", - šypsodamasi pasakojo jonavietė.

Žavi savimi pasitikinčios moterys

Kas pačiai Rutai yra graži moteris?

,,Mane visada žavi savimi pasitikinčios moterys, spinduliuojančios moteriškumu. Aš savęs nelaikau moteriška, bet man labai gražu, kai matosi, jog moteris prižiūri save.  Nepaisant to, išvaizdos nelaikau svarbiausiu dalyku. Tiesiog moteris turi skirtis nuo vyro ir joje turi būti švelnumo, trapumo bei nuoširdumo", - kalbėjo mergina.

Didelis jaudulys

Paprašyta papasakoti apie pirmąsias savo varžybas, mergina prisimena, kad labai stipriai jaudinosi.

,,Iki paskutinės sekundės, kol nepadėjau kojos ant scenos, nei truputį nesijaudinau. Kai išgirdau savo vardą ir pavardę, žiūrovų šūksnius ir plojimus, man tiesiog ,,atėmė kojas".

Nuoširdžiai neprisimenu nieko, kas vyko ant scenos - nei asmeninio pasirodymo, privalomų pozų demonstravimo, nei to, ką tuo metu galvojau. Viskas išsitrynė...", - teigė jonavietė.

Motyvavo aplinkiniai

Ruta neslepia, kad buvo momentų, kai jos galvoje kirbėjo mintis apie pasitraukimą iš projekto.

,,Aš pasirodžiau dvejose varžybose. Pirmosios praėjo gana sklandžiai, bet prieš antrąsias susirgo mano vaikas, teko kartu su juo pagulėti ligoninėje, patyriau nemažai streso. Dėl to, savaime suprantama, nukentėjo visas režimas.

Pasiruošimo laikotarpiu buvo iškilęs ne vienas iššūkis. Buvo ne viena akimirka, kai pagalvojau, kad nebegaliu. Tačiau man sustoti neleido trenerė ir draugai - jie skatino eiti tolyn. Smagu ir tai, kad visos projekto dalyvės buvo labai draugiškos, palaikė viena kitą.

Būtent visas gautas palaikymas man buvo tikrai labai svarbus. Jis leido man pasiekti finišo tiesiąją", - prisiminė Ruta.

Neįsivaizdavo savęs kitur

Klausantis merginos pasakojimo - akivaizdu, kad be sporto jei itin svarbus yra ir jos darbas - tarnystė Lietuvos kariuomenėje.

,,Jau nuo 12-kos metų dalyvaudavau Lietuvos šaulių sąjungos veikloje. Daug laiko ir jėgų atidaviau savęs tobulinimui būtent šioje veikloje.

Vos sulaukusi pilnametystės, išėjau į bazinius karinius mokymus. Tiesiog negalėjau savęs įsivaizduoti kitoje srityje. Gavosi taip, kad dabar profesionalioje karo tarnyboje tarnauju jau 6-tus metus", - pasakojo karė.

Darbe - uniforma, po jo - aukštakulniai

Paklausta apie tai, ar jai niekada neteko išgirsti replikų, jog moteriai kariuomenėje - ne vieta, Ruta tikina, kad toks požiūris - išties gajus. 

,,Dauguma vyrų, ypač vyresnių, iki šiol yra prieš tarnaujančias moteris. Bet, kaip jau minėjau, aš nesu iš tų moteriškų moterų. Dėl to niekada nesiekiau derinti moteriškumo su tarnyba, vilkint uniformą, niekada negalvoju apie savo šukuoseną ir pan.

Visgi, tarnyba netrunka 24 valandas per parą... Po jos aš sau leidžiu užsidėti aukštakulnius, o esant progai, pasidažyti. Taip išlaikau balansą tarp tarnybos ir moteriškumo", - pasakojo Ruta.

Džiaugiasi rezultatais

Pirmose varžybose Ruta pelnė 3-ąją vietą, kitose pateko į finalinį šešetą. Tačiau kalbėdama apie dalyvavimą ,,Fit Model Lietuva" projekte, mergina akcentuoja ne varžybų, o asmeninius pasiekimus - ji džiaugiasi rezultatais, kuriuos mato žiūrėdama į save.

,,Pradėdama dalyvauti projekte nebuvau sau išsikėlusi kažkokių konkrečių tikslų, tačiau nesu iš tų žmonių, kurie sako, kad svarbu dalyvauti, o ne laimėti.

Visos dalyvės buvo labai stiprios, bet aš negalvojau apie nieką kitą, tik apie save, stengiausi atiduoti visas savo jėgas. Galiu pasakyti, kad rezultatas pranoko lūkesčius, nes atrodau daug geriau, nei galėjau įsivaizduoti.

Šią akimirką aš savimi didžiuojuosi ir žinau, kad padariau viską.


Ar dar bandysiu užlipti ant varžybų scenos? Nežinau... Apsvarstysiu šį klausimą ateityje.  Varžyboms reikia labai daug atsidavimo, laiko, užsispyrimo, poilsio, kurio aš negaliu sau leisti tiek, kiek reikėtų. Auginu metų laiko sūnų. Dabar noriu kuo daugiau būti su juo, nes pasiruošimo varžyboms laikotarpiu jis daug laiko praleido su mano artimaisiais, kurie padėjo man. Aš negalėjau skirti laiko jam tiek, kiek norėjosi", - pokalbį užbaigė Ruta.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė 

Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte

Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 06 Oct 2020 14:10:22 +0300
<![CDATA[Jonavos senamiestyje kalvis įkurdino žibinčių: skleidžia šviesą ir gėrį]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-senamiestyje-kalvis-ikurdino-zibinciu-skleidzia-sviesa-ir-geri https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-senamiestyje-kalvis-ikurdino-zibinciu-skleidzia-sviesa-ir-geri Jonavoje, Kauno ir Sodų gatvių sankirtoje stovinčio pastato sienos nišoje jau kurį laiką praeivius stebi Jonapolio žibinčius – iš metalo lakštų nukalta skulptūra. Jos autorius jonavietis Andrius Šukutis pasakoja, kad žibinčiaus gamyba buvo itin sudėtinga. Patyręs kalvis tikina, kad tai – didžiausias jo iššūkis.

Siekė sukurti ryšį su praeiviais

Išraiškingos akys, pečius siekiantys garbanoti plaukai, preciziškas švarkas, užsagstytas sagomis – tai tik dalis minėtos skulptūros detalių, nukaltų iš vientisų metalo lakštų. Negana to, ji tarsi įkūnija judesį – sulenkti pirštai, iš pastato sienos nišos kyšantys batai, į viršų iškelta ranka su šviesą skleidžiančiu žibintu kuria jausmą, kad žibinčius gali tuoj pat nulipti žemyn.

Kaip pasakoja skulptūros autorius, kuriant žibinčių buvo iškeltas tikslas, kad skulptūra nebūtų statiška ir tarsi kalbėtų su praeiviais.

„Dėl to buvo nuspręsta, kad ji atrodys lyg kiek pasvirusi. Apgalvotas ir skulptūros stovėjimo kampas – norint, kad žibintas būtų iškeltas į viršų, reikėjo įvertinti tai, kad virš nišos yra stogelis. Viskas taip apskaičiuota, kad atgabenus skulptūrą į vietą, beliko ją įstatyti. Žinoma, nebuvo lengva, teko panaudoti kraną. Visgi, skulptūra sveria apie 200 kilogramų“, – kalbėjo A. Šukutis.

Pasirinko sudėtingesnį variantą

Vyras pasakoja, kad nuo skulptūros idėjos išgryninimo iki jos realizavimo praėjo ne vieni metai.

„Mintis, kad pastato sienoje turi būti įkurdinta skulptūra, kilo pastato savininkui Virginijui Vizbarui. Jis dar prieš 25-erius metus pats projektavo šį pastatą ir paliko sienoje nišą. Prieš porą metų manęs paprašė nukaldinti kažką panašaus į tai, ką dabar matome.

Prisiminęs, kad pačioje savo kalvystės pradžioje – prieš 13 metų – itin domėjausi skulptūromis, nusprendžiau imtis šios avantiūros. Tada beliko apsispręsti, kokią techniką pasirinkti. Paprastai, skulptūros liejamos naudojant formas, tačiau aš to nedarau.

Svarsčiau, ar imtis kalimo iš smulkių detalių, ar kalti iš vientisų metalo lakštų, kurių plotis apie 1,5 metro, o ilgis – 2,5 metro. Pasirinkau antrąjį variantą, nors žinojau, kad tai bus nemenkas iššūkis: reikia didelio ploto, didelės kaitros, bet pavyko.

Tiesa, darbo buvo tikrai nemažai. Pats braižiau ir eskizus... Visas kūrybinis procesas užtruko apie dvejus metus“, – pasakojo A. Šukutis.

Simbolizuoja gėrio ir šviesos sklaidą

Paklausus, kodėl buvo nuspręsta nukaldinti būtent žibintininką, skulptorius pasakoja, kad pastarasis turi simbolinę reikšmę:

„Anksčiau buvo tokia profesija – žibintininkas. Jis uždegdavo ir užgesindavo žibintus. Jonapolio žibinčius įkurdintas senamiestyje, kur – ne vienas žibintas. Jis ir simbolizuoja tą šviesos uždegimą, jos ir gėrio sklaidą“.

Simboliškas ir skulptūros pavadinimas. Dauguma jonaviečių žino, kad pastate, kurio nišoje pastatyta skulptūra, anksčiau buvo restoranas-svečių namai, vadinosi „Jonapoliu“. „Dėl to skulptūros pavadinimas lyg ir gimė savaime“, – kalbėjo A. Šukutis.

Didelės galimybės

Tie, kurie neturi nieko bendro su kūryba iš metalo, ko gero, pasakytų, kad jis atrodo šalta medžiaga tiek tiesiogine, tiek netiesiogine prasme.

Tačiau Jonapolio žibinčiaus autorius neabejoja – metalo galimybės yra itin didelės: „Kiekvienas kūrybinis procesas padeda išmokti kažką naujo. Man metalas – kūrybinė medžiaga, kuri apjungia kelias stichijas: vandenį, ugnį ir patį metalą.

Sunku apsakyti, koks jausmas apima, kai užsidarai ir pradedi kalti kažkokį naują kūrinį. Per visus savo kalvystės metus jau įsitikinau, kad metalo galimybės – sunkiai aprėpiamos“.

Teksto aut. Jovita Stanevičiūtė

Jonavos senamiestyje kalvis įkurdino žibinčių: skleidžia šviesą ir gėrį

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 30 Sep 2020 14:09:59 +0300
<![CDATA[„Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vaidina-marius-repsys-tai-yra-menininko-atsigrezimo-i-save-istorija https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vaidina-marius-repsys-tai-yra-menininko-atsigrezimo-i-save-istorija Rugsėjo 27 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras pakvies jau į trečią šio sezono premjerą – biografiniais faktais paremtą spektaklį „Vaidina Marius Repšys“.

Kūrėjai sako, kad šiame spektaklyje žiūrovas kviečiamas pabūti su aktoriumi. Pabūti labai arti. Leistis kelionėn gilyn į pasąmonę, į vidinį kosmosą. Marius Repšys – aktorius, taigi scenoje jis vaidins. Bet kaip suvaidinti save? Spektaklio režisierius – Mariaus brolis Mantas Jančiauskas, dramaturgas – Rimantas Ribačiauskas, dailininkė – Barbora Skaburskė, kompozitorius – Mantvydas Leonas Pranulis, vaizdo projekcijas kuria Kristijonas Dirsė, šviesų dizainą – Vilius Vilutis.

Spektaklio premjera rugsėjo 27 d. įvyks Jonavos kultūros centre, rugsėjo 30 d. spektaklis bus rodomas Alytaus miesto teatre, o spalio 17 d. – Anykščiuose. Negalintys nuvykti į premjerinius rodymus, kviečiami įsigyti bilietus tiesioginei spektaklio transliacijai internetu, kuri vyks rugsėjo 27 d. Artėjant premjerai Daiva Šabasevičienė kalbasi su broliais aktoriumi Mariumi Repšiu ir režisieriumi Mantu Jančiausku.

Kalbamės labai gražioje erdvėje, Bernardinų vienuolyne, kur šiuo metu vyksta repeticijos. Kokia kelionės į būsimą spektaklį pradžia?

Mantas Jančiauskas: Kadangi šiuo metu Lietuvos nacionalinis dramos teatras rekonstruojamas, o pasiūlytose repeticijų erdvėse buvo numatyta labai daug spektaklių, natūraliai kilo mintis, kad reikia rasti kitą erdvę. Prisiminiau savo draugą, kunigą Arūną Peškaitį, o vieną dieną susipažinau ir su Bernardinų vienuolyno gvardijonu Andriumi (Br. kun. Andriumi Nenėnu), su juo pradėjome kalbėtis apie erdves, apie tai, kad mes ieškome vietos repeticijoms. Kai jis pasiūlė konkrečią erdvę, labai apsidžiaugiau. Iš pradžių erdvės dvasinė aura nebuvo svarbi, bet jos pojūtis atsirado vėliau, kai papuolėme į bažnyčią. Ėjome po skliautais, pro skulptūras, kilome senais, gražiais mediniais laiptais, kol papuolėme į mums skirtą erdvę. 

Šiandien į pasimatymą atėjau porą minučių anksčiau. Stoviu gražiame vienuolyno kieme ir girdžiu artėjantį gausmą. Iš karto supratau, kad Marius atvažiuoja. Taip ir buvo: į kiemą įriedėjo mašina, sprogstanti nuo repo muzikos. Marius išlipo ramus kaip belgas ir švelnia šypsenėle nusišypsojo. Iš pradžių atrodė, kad vienuolyno langai išsilakstys nuo tokios invazijos. Taip, važiuojant į vienuolyną, nebūtina klausytis vargonų muzikos, bet šis kontrastas paliko įspūdį.

M. Jančiauskas: Mes kartais rūkydami lauke kalbam, kalbam, ir prasprūsta kokie keiksmai. Ir staiga apsidairom: a, mes čia, vienuolyne. 

Ar ne paprasčiau per kitų dramaturgų personažus pabandyti išreikšti tai, kas skauda? Pamenu, dar prieš kokius metus Tu, Mantai, ieškojai medžiagos broliui. Buvome surinkę nemažai šaltinių, prozos, kuri tiktų inscenizacijoms, bet ratas apsisuko ir grįžote į pradžių pradžią – Marių. Gal taip atsitiko dėl to, kad labai stipri Tavo, Mariau, aktorinė prigimtis: esi plastiškas, muzikalus, atviras, originalus, turi puikų humoro jausmą. Ir visa tai galima teatre išreikšti remiantis savo galiomis, nebijant ir tekstą per tai parašyti.

Marius Repšys: Imti kitų parašytą medžiagą nėra paprasčiau dėl to, kad perskaityti tą medžiagą reikia turėti labai daug laiko. Čia iššūkis ir yra: mes tiek priimprovizavom, tiek prikūrėm, ir iš to norim atrinkti kelias linijas, kurias galima plėtoti. Darbo dar labai daug, intensyviai dirbame. Man didžiausia dovana, kad visa tai galiu daryti su broliu Mantu. Visada yra du lazdos galai. Man atrodo, kad toks būdas yra ir sunkesnis, ir įdomesnis. 

M. Jančiauskas: Aš tam tikrą etapą praleidau, skaitydamas kūrinius, ieškodamas tinkamos medžiagos. Galvojau ir apie tai, koks gi tas kelias turėtų būti? Ilgainiui tie kūriniai tapo kaip tam tikri mintį įkvepiantys šaltiniai, o ne pats pamatas. Mes tiesiog apsisprendėme, kad turinio Mariaus galvoje labai daug, ir tiesiog norėtųsi jį kokiu nors būdu konvertuoti į sceną. 

Kiek kainuoja atsivėrimas? Po knygos „Heraklis Nr. 4“ pasirodymo ilgą laiką vyko įvairūs susitikimai, net tam tikri seansai, kurių metu žmonės klausinėjo Tavęs tokių dalykų, į kuriuos gydytojai nepajėgūs atsakyti. Po tokių pasidalinimų vidinė įtampa turėtų dar padidėti.

M. Repšys: Aš nesu nei reanimacija, nei greitoji pagalba, nei anesteziologas, todėl niekuo negaliu padėti. Bet žmonėms atrodo, kad galiu. Aišku, tai tam tikra prasme ir inspiravo šio spektaklio atsiradimą. Pati tema labai įdomi – psichiatrija, žmogaus kūnas, kaip visa tai tampriai susiję su dvasia. Kas yra dvasingumas, protas, kritinis mąstymas... 

Tavo asmeninė patirtis susipynė su įvairiais sudėtingais personažais. Kartais galima išgirsti apie ligą, kuri yra kaip duotybė, o kartais labiau akcentuojama aktorinės profesijos nelengva kasdienybė. Vis dėlto kas labiausiai Tave žlugdo šiame gyvenime?

M. Repšys: Kiekvienais metais skirtingai suvoki tam tikrus dalykus. Ir teatre taip pat: tarkim, „įėjimas“ į vaidmenį ir „išėjimas“. Jeigu po spektaklio eini alaus gerti ir, tarkim, veiki kaip tas Vandalas (po spektaklio „Išvarymas“), tai aišku, taip paprastai iš vaidmens „neišeisi“. Bet jeigu tu sau griežtai pasakai: „Einu namo miegoti“, tai ir viskas. Šie dalykai labai pavojingi. Yra tokių atvejų, kada aktoriams liūdnai baigdavosi. Bet šito būtina išmokti: „Čia – vaidinu, o čia – nevaidinu“. Riba labai plona, būtina save valdyti, kontroliuoti.

Kraštutinės situacijos nutinka, kai viskas susideda – ir aktorinės problemos, ir kiti interesai. Bet tai tikrai ne dėl teatro kaltės. Kiekvienas už save atsakingas ir privalo savimi pasirūpinti. Jeigu tu rūkai, tai gali vėžiu susirgti, ir būsi pats kaltas. Lygiai tas pats ir su proto higiena, ir su dvasios higiena, ir su viskuo, ką tik bedarytum.  

Ne kartą teko girdėti nuomonę, kad profesionalo negali žlugdyti jo profesija. Sunku būna visų profesijų žmonėms, bet tame yra gyvenimo dialektika.

M. Repšys: Profesijos vis dėlto skiriasi: tarkim, santechnikas, taisantis unitazus, grįžęs namo jų jau netaiso, o didelius vaidmenis vaidinantys aktoriai gyvena nuolatinėje įtampoje.

M. Jančiauskas: Tai yra susiję su pačiu aktoriumi, kas yra jo galvoje. Vieni gali atskirti, kiti – ne. Vienas požiūris gali būti – „Mes čia dirbame ir tik dirbame“. Yra daug žmonių, kurie į teatrą žiūri kaip į darbą, ir į vaidybą – kaip į darbą. Ateini, suvaidini, o po spektaklio viską „nukerpi“, – taip irgi įmanoma. Bet kitas dalykas, kaip veikia tas susitapatinimo mechanizmas. Kitaip tariant, kada gali įkvėpti oro, kada gali „išeiti“ iš vaidmens. Panašūs procesai vyksta ir su režisieriais, kurie nuolat galvoja apie spektakliui pasirinktą temą. Kaip ištrūkti iš medžiagos poveikio? Net kalbant apie laiką: kai dirbi šešias valandas, kuri vaidmenį ar vaidini spektaklyje, po to turi bent tris valandas pailsėti. Bet, deja, tas pats šleifas, ta pati darbo energija tebesitęsia ir toliau, daug ilgiau, nei tos trys „poilsio“ valandos. Čia ir yra profesionalumas – sugebėjimas „atsirišti“. 

Pirmą kartą lietuvių teatre įvyks toks atviras nusikryžiavimas. Kam reikalingas toks didžiulis savęs apnuoginimas? 

M. Repšys: Mes su Mantu kalbėjome apie kai kurias vietas, kurios gali pasirodyti per daug atviros. Nesinori apie kai kuriuos žmones kalbėti lyg teisiant juos. Todėl kai kurių scenų atsisakėme. Tai, kas būna labai atvira, gali būti net atgrasu, bet svarbu, kaip tu tai pateiksi. Mums dirbti labai smagu, tad norėtųsi, kad smagumas virstų dar ir geru rezultatu. 

Su kuo Tu, Mariau, kalbiesi, kai bandai atrasti tiesas – su savimi, ar su Aukščiausiuoju?

M. Repšys: Mano daktarė sako: „Jeigu tu kalbiesi su Dievu, tai dar nieko, bet kai Dievas su tavimi, tai jau nieko gero“. Tai kol kas dar aš kalbuosi su Dievu.

M. Jančiauskas: Nors Marius yra pagrindinis šio spektaklio epicentras, bet tuo pat metu mes ieškome universalių dalykų, kurie daugeliui žmonių būtų tam tikri atspirties taškai. Svarbu, kad tai nebūtų tik faktai apie Marių. 

Kuriant spektaklį, apie ką daugiau galvojate: apie struktūrą, apie tam tikrus profesinius dalykus, ar vis tik ir toliau leidžiatės į Mariaus išgyvenimų erdvę?

M. Jančiauskas: Svarbu ir tai, ir tai. Apie Marių galvoju ir kaip apie žmogų, ir kaip apie aktorių, ir kaip apie brolį. Sunku vienareikšmiškai pasakyti. 

Kaip formuojasi spektaklio tekstas, kuris vis dar pildosi?

M. Repšys: Mes labai daug įrašinėjame. Yra kamera, diktofonas...

M. Jančiauskas: Tekstas gimsta labai skirtingai. Pavyzdžiui, yra situacija, kurią mes improvizuojame, po to visa tai įrašome, tekstas iššifruojamas. Arba užrašomas tekstas, o tada improvizuojamas.

M. Repšys. Rimantui Ribačiauskui, kuris tuos tekstus tvarko, labai patiko mano knyga „Heraklis Nr. 4“, todėl tai, ko nežino, ima iš ten. Darbo mums visiems tikrai daug.

Kaip formuojate pačią spektaklio dramaturgiją?

M. Jančiauskas: Mes įsivardinam tame tikrus dalykus, kurie tapo dramaturginiu spektaklio pamatu, ir tuomet stebime, kaip Mariui improvizuojant scenoje tie dalykai keičiasi. Juos bandome užfiksuoti, – taip viskas ir vystosi. Yra Mariaus istorija, yra tam tikra chronologija, kuri daugiau teminė, o ne faktinė. Mes nesistengiame papasakoti Mariaus gyvenimo, kaip jis gimė, kas su juo atsitiko ar panašiai. Tai yra daugiau menininko ligos ir atsigręžimo į save, į savo vidų istorija.

 Ar nesunku save vaidinti?

M. Repšys: Repetuojant mes keliame tokius klausimus, kas yra „vaidinti“ ir kas –„nevaidinti“. Netgi šachmatais žaidžiant tu kažką vaidini. Net būdamas blogoje pozicijoje blefuoji – vaidini, kad viskas gerai. Bet spektaklyje yra viena scena, kurioje vaidinu save.

M. Jančiauskas: Tai sunkus klausimas. Mes su tuo susiduriame nuolat. Bet koks atkartojimas, kai yra užduotis, kai veiksmas vyksta scenoje, kad ir ką Marius bedarytų, iš dalies yra vaidyba: ar jis yra Marius, ar jis vaidina savo prisiminimą, ar dar kokią nors situaciją. Jeigu jį stebi dar keletas žmonių, tai ir yra vaidyba, nors ir personažas nekuriamas.

 Mariau, šio spektaklio režisierius – Tavo brolis. Kiek tai padeda, kiek trukdo?

M. Repšys: Na, mes pasipykstame, bet labai minimaliai. Su kitais režisieriais kitaip būna. Aš jau pavargau nuo to, kad režisieriai „į nagą spaudžia“. Nežinau, kiek tai galima kentėti? Aš tokiu principu nebenoriu dirbti: režisierius – Dievas, ir su aktoriais daro ką nori. Ne, mes esame lygiaverčiai kūrėjai. Kas dar išpildys režisieriaus užgaidas, jeigu ne aktorius? O kaip gali išpildyti, jeigu juo netiki ar netgi nekenti? Kaip aš galiu dirbti, jeigu to darbo nekenčiu? Bet turi pamilti tą darbą ir su režisieriumi rasti kontaktą.

M. Jančiauskas: Bent jau dirbant su Mariumi, tai yra labai subtilūs dalykai. Vienas dalykas – mes esame viena šeima, kitas – Marius yra aktorius, aš – režisierius, ir mes susitinkame bendram darbui. Bent jau aš patiriu labai gražų vidinį jausmą, kada galiu tikrai jausti žmogų. Ir tu nuo to nepabėgsi, broliškas ryšys yra broliškas ryšys. Ir jis – krauju pateptas. Nežinau, koks bus rezultatas, bet mes su Mariumi labai atvirai ir su didele meile dirbame. Čia net nelieka aktoriaus ir režisieriaus. Rodos, repetuojame įprastai, bet yra dar kažkas už viso to.

Mariaus subtilus humoro jausmas. Ar spektaklyje mes tai pajusime?

M. Jančiauskas: Neįmanoma jo humoro nenaudoti.

M. Repšys: Per repeticijas pajutau, kad esu labai ekspresyvus. Reikės tą ekspresiją mažinti.

M. Jančiauskas: Reikia mažinti, nes tuoj Jonavai neliks. (Jonavoje įvyks spektaklio premjera – D. Š.)

Šio spektaklio reklamoje skaičiau: „Gyvenimui yra ko pasimokyti iš teatro“. Bet ar tai tiesa?

M. Repšys: Teatras labai veikia gyvenimą.

M. Jančiauskas: Norėčiau atsakyti – ir taip, ir ne.

M. Repšys: Teatras mano gyvenimą tikrai paveikė.

Kaip šitam spektakliui formuojamas scenovaizdis, kaip kuriama muzika? Kokias užduotis pasiūlėte dailininkei Barborai Skaburskei ir kompozitoriui Mantvydui Leonui Pranuliui?

M. Jančiauskas: Spektaklyje scenovaizdis atsirado bekalbant su Barbora Skaburske apie turinį ir erdvę, kuri tiktų Mariui, kuri sietųsi su jo praeitimi, tačiau tuo pat metu kurtų ir naujas galimybes. Erdvė ir daiktai yra prisiminimų dalis. O muzika taip pat veikia kaip jo vidaus išraiška.

Mariau, prieš maždaug dešimt metų Tu dalyvavai laidoje „Man ne dzin“. Dažnai prisimenu Tavo siužetus, kuriuose atkreipdavai dėmesį į žmonių abuojumą vienai ar kitai nemaloniai situacijai. Tu savo pastebėjimais pasakydavai tokių skaudžių tiesų! Būdamas aktoriumi, Tu turi tam tikrą tribūną apie tai kalbėti garsiai ir viešai, tačiau, kaip žmogus esi priverstas dažnai nusivilti. O ką Tu šiandieną pastebi?

M. Repšys: Šiuo metu esu smarkiai susikoncentravęs į darbą. Laukia dvi premjeros teatre, vaidmenys trijuose filmuose. Bet nežiūrint to, pastebėjau, kad paskutiniu metu žmonės labai nemandagūs, nevertina kitų laiko ir kitų nuomonės. Pavyzdžiui, kažkada mane pakvietė į laidą, aš atsisakiau, bet nesulaukiau jokio laiškelio atgalios. Tiesiog nieko neatsakė. Į kažkokį renginį atsisakiau eiti, nors buvo net įsakmus tonas: „Privalai ten dalyvauti“, bet, kai pasakiau, kad negaliu – taip pat tyla. Ir tokių situacijų labai daug. Žmonėms rūpi tiktai jų interesai, o kiti žmonės jiems nesvarbu. Ir tokių situacijų begalės: pasakai, kad negali, ir iškart – kapų tyla.

O Tu, Mantai, apskritai esi labai pilietiškas žmogus. Per pirmąją koronaviruso bangą savo gyvenamajame rajone iškabinai skelbimus, nurodęs savo telefono numerį ir siūlydamas pagalbą vyresnio amžiaus žmonėms. Ir dabar, vos tik prasidėjo įvykiai Baltarusijoje, Tu buvai vienas iš akcijos ant Tauro kalno organizatorių. Tai labai svarbu.

M. Jančiauskas: Man labai rūpi tai, kas vyksta aplinkui. Jeigu turėčiau daugiau laiko, tai daugiau visur dalyvaučiau ir bandyčiau savo buvimu padaryti bent mažiausią įtaką. Eičiau į mitingą priešais Baltarusijos ambasadą ar dar kitur. Man atrodo, labai svarbu dalyvauti aplinkoje. Tiesiog kartais paprastas žingsnis, tiesiog, buvimas kartu yra labai svarbi akcija.

JKC 

„Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija

„Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija „Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija „Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija „Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija „Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija „Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija „Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija „Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija „Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija ]]>
jonavoszinios.lt Fri, 18 Sep 2020 12:51:55 +0300
<![CDATA[Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavietes-rankose-gimstantys-kuriniai-atima-zada-vilna-virsta-gyvybe-alsuojanciomis-gyvunu-skulpturelemis https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavietes-rankose-gimstantys-kuriniai-atima-zada-vilna-virsta-gyvybe-alsuojanciomis-gyvunu-skulpturelemis Jonavietė Jelena Šimonienė jau ne vienus metus kuria įstabius kūrinius iš vilnos – menininkės rankose, naudojant vėlimo techniką, pastaroji virsta gyvūnų skulptūrėlėmis, kurios, regis, alsuoja gyvybe. Itin tikroviški dirbiniai yra iškeliavę į daugybę skirtingų šalių, vienas jų papuošė ir Marko Tveno muziejų. Kaip pasakoja pati Jelena, nors šiandien ji nebeįsivaizduoja savo kasdienybės be prisilietimo prie vilnos, ši jos gyvenime atsirado visai neplanuotai.

Atrado besilaukdama

“Tai – tipinė besilaukiančios moters istorija: prie vilnos prisiliečiau besilaukdama jaunėlio. Laiko sau turėjau daugiau nei pakankamai. Negi žiūrėsi per langą? Žmonėms reikia judesio, reikia veiklos...

Pradžioje išbandžiau vėrinių vėrimą, tačiau rankose atsidūrę karoliukai euforijos nesukėlė. Vieną dieną akį patraukė ant giminaitės rankos pamatyta apyrankė iš neaiškios tekstūros. Paaiškėjo, kad minėtas papuošalas – iš vilnos. Tuomet man tapo įdomu pažinti, kas yra ta vilna, su kuo ji – “valgoma”.

Pradžia buvo visiškai nekalta – keli kuokšteliai purių debesėlių ir internetas. Ko tik ten neradau! Batai, suknelės, žaislai... Mane sudomino vilnos galimybės: tai, ką laikiau rankose, nei iš tolo nepriminė grožio, kurį mačiau”, – pasakojo Jelena.

Pirmieji kūriniai

Moteris puikiai pamena ir pirmuosius savo kūrinius.

“Pirmasis “gimė” kreivas, pilkas meškutis melsva nosimi... Netrukus aptikau konkursą, kur reikėjo kuo tiksliau atkartoti vienos Rusijos meistrės nuveltą drakoniuką. Pabandžiau, vienintelis skirtumas, na man tada taip atrodė, buvo skirtingos spalvos karoliukas drakono rankose. Visgi, savo darbo nuotraukos konkursui nesiunčiau – neleido vidinis kritikas, su kuriuo pykstuosi iki šiol.

Žinoma, tuomet dar nežinojau, kas yra kokybė, kiek tvirtai reikia suvelti pluoštą ir kiek mano drakonas teisingas techniškai. Procese supratau, kad ribų nėra, taip prasidėjo kūrybinė kelionė... Ant stalo išsirikiavo pirmi žaisliukai – asimetriški, netikslūs, bet be galo mieli širdžiai”, – prisiminė jonavietė.

Gyvūnus mylėjo nuo vaikystės

Metai iš metų veliama vilna virto daugybę skirtingų gyvūnų skulptūrėlių. Kodėl moteris, kaip savo kūrybos mūzas, pasirinko būtent gyvūnus?

“Jau vaikystėje tempdavausi į namus sužeistus gyvūnus bei paukščius. Ne sykį stebėjau balandžius, kurie buvo sužeistomis kojomis, pamuštais sparnais ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl žmonės jiems yra tokie žiaurūs? Kuo geriau pažinojau žmones, tuo labiau domino gyvūnai. Vis dažniau kilo klausimas – kas turi daugiau žmogiškumo? Gyvūnai tapo negrįžtamumo tašku kūryboje, kaip silpnoji grandis, kuriai privalome jei jau nepadėti, tai bent nekenkti”, – teigė menininkė.

Atsitraukė, bet sugrįžo

Nors buvo metas, kai Jelena atsitraukė nuo vilnos gaminių kūrybos, dabar ji prie pastarosios prisiliečia kone kasdien.

“Tai buvo laiko tarpas, kuriuo nesididžiuoju. Tuomet nuvyliau labai daug žmonių, nusivyliau savimi, atšaukiau visus užsakymus.

Vertinu tai, kaip asmeninę krizę – kitaip nesugebėjau. Man sunku suderinti savikritiką, užsakovo lūkesčius ir laiką. Deja, laisvė kurti kartais būna įrėminta. Dėl to turėjau atsitraukti ir atsigręžti į save, nuveikti tai, ko seniai troško širdis”, – teigė moteris pridurdama, kad tai tik padėjo iš naujo atrasti jau pamiltą veiklą.

“Taip sukasi kūrybinis ratelis – asmeniniai pasiekimai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, nei gaunamas žavėjimasis iš išorės. Kai esi patenkintas savo darbais, įkvepia viskas aplink”, – šypsodamasi kalbėjo jonavietė.

Papuošė parodą

Vienas iš Jelenos kūrinių eksponuojamas Marko Tveno muziejuje. Tiesa, pati moteris to nesureikšmina.

“Tiesiog vienam darbui pasisekė labiau – mane susirado muziejaus vadybininkė ir papasakojo idėją, kurią aš turėjau įgyvendinti. Pagrindinė mintis – atkurti sceną, kurioje Tomas Sojeris dažo tvorą. Ar atsimenate paauglio „verslo planą”? Šioje scenoje trūko tik žiurkės, kurią ir reikėjo padaryti man”, – pasakojo moteris.

Teigiamos savybės

Ko gero, ne vienas yra girdėjęs, kad vilna turi gydomųjų galių. Paklausta apie jas, Jelena pabrėžia, kad nėra medikė, tačiau ir ji yra girdėjusi apie teigiamas minėto pluošto savybes.

“Ilgą laiką galvojau, kad vilna sukelia alergiją. Iš vaikystės pamenu vilnonius drabužius, o ypač tuos, kurie “kanda” – vilnos poveikis primena akupunktūrą. Nesu medikė, tačiau kai kalbama apie vilnos privalumus, teigiama, jog ji pasižymi skausmą slopinančiomis, uždegimą mažinančiomis savybėmis, taip pat malšina stresą, palaiko vienodą kūno temperatūrą: karštu oru pluošto plaukeliai pasišiaušia ir praleidžia orą, kai vėsu – susiskleidžia ir šildo. Dėl to vilna – nuostabi medžiaga lauko bei namų avalynei.

Man džiugu, kad persisotinę aukštosios mados žmonės grįžta prie natūralių dalykų. Juk ne veltui senovėje kūdikių lopšius išklodavo avikailiu, o ir šiandien vilnonėmis kojinaitėmis apmauna neišnešiotus naujagimius”, – teigė jonavietė.

Vilna - iš viso pasaulio

Menininkė savo kūrinius gamina ne tik iš lietuviškos vilnos.

“Lietuviška vilna šiurkšti ir tvirta, turi lanolino kvapą. Ji puikiai tinka grubesniam projektui, bet mažai gelbsti, kai reikia delikačios detalės. Dėl to vilną savo kūriniams šaukiuosi iš viso pasaulio, ir, jeigu gaunu prastos kokybės, į tą vietą jau nebegrįžtu”, – pasakojo moteris.

Malonumas, o ne darbas

Nemaža dalis jonavietės kūrinių pagaminti pagal užsakovų prašymą. Be gyvūnų skulptūrėlių, ji gamina ir šlepetes, sages. Jelena pastebi, kad dažniausiai užsakovai pageidauja nuvelti gaminius, papuoštais jų augintinio atvaizdu. Pasitaiko ir mamų, kurios nori, jog Jelenos rankos pagamintų jų mažyliams, kaip pati kūrėja sako, “darželio draugus” – žaislus.

“Mamos tikisi, kad šie padės jų mažyliams neliūdėti, kai jie bus atokiau nuo namų, nesijausti vienišiems ir lengviau įveikti adaptacinį periodą”, – kalbėjo J. Šimonienė.

Visgi, vilnos vėlimas nėra jos pragyvenimo šaltinis.

“Esu moteris, žmona ir mama. Turiu nuostabų vyrą, kuris man suteikė daug daugiau, nei galimybę pasilikti namuose. Disponuoti savo laiku ir daryti kas miela – prabanga...

Taip, aš gaunu sutartą atlygį, bet darbuose, mainais į tuos pinigus, mes prarandame galimybę pasakyti “ne”.

Ar galima pragyventi iš vilnos vėlimo? Taip, bet tuomet reikėtų imtis visko – gaminti masiškai, o tai žudo polėkį, nepalieka vietos mėgautis procesu. Kitaip sakant, tuomet visa tai virsta darbu”, – teigė moteris.

Gyvenimo dalis

Paklausta, ar yra kūrinys, kurį pati kūrėja galėtų įvardyti kaip mylimiausią, J. Šimonienė tikina, kad jie visi jai – lyg vaikai.

“Į kiekvieną įdedu dalelę savęs, rūpinuosi, į kokius namus ir į kieno rankas jie paklius. Išskirtinio nėra, branginu kiekvieną. Juk tai mano gyvenimo kelio dalis – vykusi ar ne, ji arba džiugina, arba moko”, – pokalbį užbaigė moteris.

Daugiau Jelenos kūrinių išvysti galite paspaudę čia ir čia.

 

 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė, nuotr. iš asmeninio archyvo

 

Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis

Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 08 Sep 2020 11:53:07 +0300
<![CDATA[Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kovos-menu-treneris-m-vaicekauskas-sava-krasta-garsinantys-sportininkai---dziugina-taciau-sportas-turi-kur-kas-daugiau-privalumuquot https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kovos-menu-treneris-m-vaicekauskas-sava-krasta-garsinantys-sportininkai---dziugina-taciau-sportas-turi-kur-kas-daugiau-privalumuquot Kūno tvirtumas, disciplina, valia, pasitikėjimas savimi - trumpai ir aiškiai kovos menų treniruočių suteikiamą naudą įvardija šios sporto šakos treneris Matas Vaicekauskas (29 m.). Nors paauglystėje vaikinui teko gerokai pakovoti dėl galimybės išbandyti ją savu kailiu, šiandien M. Vaicekauskas dirba Jonavoje mišrių kovos menų sporto klube ,,Faiteris“.Pastarojo sportininkai nuolat dalyvauja varžybose ir užima prizines vietas. Kaip sako pats Matas, ant nugalėtojų pakylos lipantys ir gimtojo krašto vardą garsinantys auklėtiniai - džiugina, tačiau ne ką mažiau svarbi ir kita šio sporto pusė: jonaviečio žodžiais tariant, tinkamai išnaudojant treniruotes, jos gali prisidėti prie įvairiapusio jaunuolių ugdymo.


Žavėjo nuo vaikystės


,,Tėveliai visada norėjo, kad iš manęs išaugtų mokslininkas, dailininkas, šokėjas, krepšininkas arba futbolininkas. Visą tai ir išbandžiau. Buvo laikas, kai net į pramoginių šokių varžybas važiavau visas dailiai sušukuotas ir grakštus (aut.past. šypsosi). Tačiau visada žinojau, kad tai - ne man.


Pamenu, vaikystėje su seneliu Vincu per televizorių žiūrėdavau bušido kovas, vis bandydavom atkartoti kažkokius kovotojų veiksmus. Jau tada žavėjausi šia sporto šaka ir sakiau, kad užsiimsiu ja", - paklaustas apie užgimusį norą užsiimti kovos menais pasakojo Matas.


Treniruotes lankė slapta


Supratęs, kad tėvų palaikymo nesulauks, jonavietis nusprendė lankyti treniruotes slapta nuo jų. Visgi, atėjo metas, kai paslapties nebebuvo galima nuslėpti.


,,Mano mokykloje vykdavo bušido treniruotės. Tada buvau gal 8-oje klasėje... Nuėjau treniruotis nieko nesakęs tėvams. Taip gavosi, kad slapta lankiau boksą apie 3 mėnesius. Treniruotės buvo pigios, tad susimokėdavau iš dienpinigių. Vieną dieną atėjo tas momentas, kai turėjau išbandyti savo jėgas su stipriu varžovu. Aš taip gavau į kailį, kad namo grįžau su prakirsta lūpa, mėlyne po akimi..


Tai pamatęs tėtis paklausė kas nutiko, ar buvau sumuštas gatvėje. Pasakiau, kad sužalojimai - treniruotės pasekmė. Kadangi jis galvojo, kad lankiau tik krepšinio treniruotes, turėjau prisipažinti, jog buvau bokse. Tėtis nieko nelaukdamas nuėjo pas trenerį, paprašė, kad manęs nebepriimtų. Treneris paklausė jo...", - prisiminė vaikinas.


Gavo leidimą

Nepaisant to, Matas vis tiek neatlyžo ir sulaukęs 16-kos pradėjo lankyti „Faiterį“.


,,Tuomet čia vyko kudo treniruotės. Būdavo, kad grįžtu šlubuodamas ar su kokia mėlyne, o tėvai paklausdavo kas nutiko. Aš pasakydavau, kad ,,Faiterį" lankau, o jie tarsi praleisdavo tai pro ausis ir labai nesigilino. Bet, kai 10-oje klasėje prasidėjo rimta paauglystė – man norėjosi tik linksmintis su draugais, todėl suprastėjo mokslai. Tada tėvams trūko kantrybė, jie nuėjo pas tuometinį mano trenerį - ,,Faiterio" įkūrėją Arnoldą Lukošiūną ir pasakė, kad neleidžia man lankyti treniruočių. Kadangi A. Lukošiūnas jau žinojo mane, o aš buvau vienas stipriausių klube, jis pasakė tėvams, jog jie turi pilną teisę uždrausti man sportuoti, bet tai nėra geras sprendimas, nes aš turiu perspektyvą ir didelį norą.

Treneris pažadėjo, kad pakalbės su manimi dėl mokslų ir tėvai, pasitikėdami juo, davė leidimą. Taip galėjau sportuoti nebesislėpdamas ir pradėjau važinėti į varžybas", - pasakojo vaikinas.


Ir treneris, ir teisėjas


Sportuodamas Matas iš savo trenerio ne kartą girdėjo, kad ir jis turėtų apsvarstyti galimybę dirbti tokį darbą.


,,Pradžioje tikėjausi, kad būsiu kovotojas, vėliau pradėjau mąstyti, kad ir treniravimas man skamba įdomiai. Juolab, kad turėjau ne vieną traumą, patirtą kasdieniniame gyvenime, po kurių aukšto lygio varžybos jau atrodė nebe taip lengvai pasiekiamos - norint dalyvauti jose, būčiau turėjęs ištverti sudėtingą rankos operaciją.


Taip jau gavosi, kad iš pradžių pradėjau savanoriavimo principu pavaduoti trenerius, vėliau, kai ,,Faiterio" įkūrėjas išsikraustė į Vilnių, su dar vienu treneriu likome dviese. Suskaičiavau, kad dabar ,,Faiteryje" jau dirbu 5-tus metus. O šalia to, neretai tenka varžybose užimti ir teisėjo rolę", - kalbėjo jonavietis.


Keitėsi požiūris


Paklaustas, ar jo akimis, kovos menų populiarumas auga, jonavietis pateikia teigiamą atsakymą.


,,Lyginant su tuo, kiek kovos menais buvo domimasi mano vaikystėje, galiu pasakyti, kad susidomėjimas jais išaugo gerokai. Pastebiu, kad keitėsi ir pats požiūris į šią sporto šaką - nors ir dabar ji yra vertinama nevienareikšmiai, visgi, daugėja žmonių, kurie supranta, kad kovos menai nėra betikslis mušimasis, tai - rimtas sportas.


Tiesa, būna, kad atsidūręs tarp nepažįstamų žmonių neoficialioje aplinkoje, sulaukiu klausimų kuo užsiimu gyvenime, o pateikus atsakymą, iškart išgirstu priminimą apie ne pačius gražiausius įvykius, į kuriuos yra įsivėlę kovotojai. Tuomet visada akcentuoju, kad dėl vieno suklydusio gydytojo nepuolama smerkti ir ,,nurašyti" visų jį paruošusių dėstytojų. Taip ir čia: dėl kelių blogų pavyzdžių nereikėtų blogai kalbėti apie visą sporto šaką arba jos atstovus", - kalbėjo jonavietis.

Nuo vaikų, iki suaugusiųjų


,,Faiteryje" mišrių kovos menų šiuo metu mokosi ir vaikai, ir suaugusieji. Jauniausiam sporto klubo lankytojui - vos 5-eri, vyriausiam - 55-eri. M. Vaicekauskas pasakoja, kad darbas su skirtingomis amžiaus grupėmis stipriai skiriasi.


,,Iš pradžių dirbau tik su vaikais, paskui su vyresniais. Vienu metu sparčiai išaugo kovos menų norinčių išmokti merginų skaičius, todėl padarėme atskirą grupę ir joms. Kadangi šiuo metu ,,Faiteryje" treneriais dirbame dviese, esame pasiskirstę grupes. Aš dar vedu ir individualias treniruotes. Taigi, tenka treniruoti tikrai daug skirtingų žmonių.


Galiu pasakyti, kad vaikų, paauglių bei suaugusiųjų treniravimas remiasi į skirtingas praktikas. Kodėl? Nes kovos menai nėra vien tik mokymasis kaip atlikti metimus, savigynos veiksmus ir pan.


Visų pirma, labai svarbu, kad viso to besimokantis žmogus suvoktų ir savo veiksmų prasmę bei galimas pasekmes. Dėl to, kai priimame naujus žmones, visada stengiamės įvertinti, kodėl jie nori išmokti kovos menų subtilybių. Jei ateina agresyvus žmogus, kurio tikslas - parodyti savo galią gatvėje, sakome: ,,Ačiū, bet ne". 


Visada kartoju, kad kovos menai - tai ir savikontrolės, ir disciplinos bei valios ugdymas",- užtikrintai teigė Matas.


Būtina atrasti raktą


Kalbėdamas apie vaikų bei paauglių treniravimą, vaikinas akcentuoja, kad šis - ypatingai atsakingas darbas.


,,Jei suaugę žmonės žino, kad gyvenime yra keli keliai, paaugliams bei vaikams reikia tai paaiškinti. Kai paauglys išsirenka savo autoritetą, jis aklai juo seka, net jei šis ir visai nėra sektinas. Čia ir prasideda atsakingas darbas...


Manau, kad kiekvienas treneris turi paieškoti rakto, padėsiančio užvesti tą jauną žmogų ant teisingo kelio. Tačiau tam būtina surasti ryšį su juo. Kai būna varžybos, mes su vaikais kartu ir miegam, ir valgom, ir vienodus žaidimus per telefoną žaidžiam. Jei tu sakysi paaugliui ar vaikui, kad jis užsiima nesąmonėmis ir neparodysi, kad juo tiki, niekada nepelnysi jo pasitikėjimo ir jis niekada neklausys to, ką tu jam sakai...


Kalbant apie vaikų treniruotes, būna, kad matai, jog kuris vis smūgiuoja ne taip, kaip buvo pasakyta. Tada pasilieki jį po treniruotės ir bandai paaiškinti, kad toks elgesys yra nepriimtinas, turi būti atsakomybė už savo veiksmus. Neabejoju, kad tas disciplinos ugdymas vėliau jiems pravers ir gyvenime", - pasakojo M. Vaicekauskas, pridurdamas, kad sportas padeda ugdyti ir pasitikėjimą savimi.

Padeda išsivaduoti iš baimių


,,Būna ateina žmogus visas susigūžęs, negalintis atsipalaiduoti, o po kelių mėnesių jau matau, kad jo pasitikėjimas savimi gerokai išaugo. Kai sustiprėjama fiziškai, pamatoma, kad galima padaryti kur kas daugiau, atsiranda ir drąsa.


Dirbdamas treneriu pastebiu, kad yra nemažai asmenų, kurie, atrodo, bijo visko - pradėti kažką naujo, keisti tai, kas jiems nepatinka, bijo, jog bus išjuokti kitų ir pan. Jie kartoja, kad jiems netinka viena ar kita, ko net nėra išbandę. Aš visada sakau, kad būtina išsivaduoti iš tų baimių. Juk tau nereikės gyventi su kritikuojančiais iš šalies, ko gero, net nereikės ir dirbti su jais. Bet tam, kad sugebėtum atsiriboti nuo negatyvių minčių, būtina savimi pasitikėti. Dėl to, manau, kad tas pasitikėjimo ugdymas - dar viena itin svarbi sporto nauda. Ją gavau ir aš pats.


Pamenu, kad pirmosios mano treniruotės ,,Faiteryje" nebuvo lengvos. Eidavau namo šlūbčiodamas ir klausdavau savęs: ,,Matai, kam tau viso to reikia?".Bet aš nepasidaviau, daug treniravausi ir kartojau sau, kad ateis diena, kai galėsiu ne tik apsiginti, bet ir būti tas, kuris nugali kitus. Tai tik ugdė mano valią bei ryžtą", - prisiminė M. Vaicekauskas.


Padeda spręsti problemas


Klausantis jonaviečio pasakojimo - akivaizdu, kad į treniruotes ateinantys žmonės ,,atsineša" ir savo asmeninio gyvenimo detales: vieni jų akcentuoja norintys išmokti apsiginti, kiti bando psichologiškai atsiriboti nuo kasdieninių rūpesčių ir, lyg kokiam psichologui, apie juos atvirai išsipasakoja vaikinui. Tačiau pasitaiko ir tokių situacijų, kai į trenerį, su konkrečiu pagalbos prašymu, kreipiasi problematiškų vaikų tėvai.


,,Esame turėję hiperaktyvių vaikų, kuriems treniruotės tikrai padėjo - jie turėjo kur išsikrauti ir hiperaktyvumo problema pamažu atsitraukė. Kas liečia kitokius vaikus, kurie turi rimtų problemų su elgesiu, mes stengiamės priimti tokius, kurie, manome, sugebės teisingai priimti suteikiamas žinias ir nepuls mokykloje
demonstruoti išmoktų veiksmų bandant parodyt savo galią. Svarbu, kad kovos meno subtilybių besimokantys asmenys nenaudotų jų šiaip sau", - kalbėjo Matas.


Koncentruojasi į vaikų norus


Trenerio darbo praktikoje pasitaikė ir tėvų, kurie primygtinai prašė išmokyti kovos meno savo atžalas, nors šių norai buvo visai kitokie.


,,Kai tėvai sako, kad nori, jog mokyčiau jų vaiką, aš visada paklausiu: ,,O ko nori jis pats?". Yra pasitaikę situacijų, kai man iškart buvo atsakyta, kad vaiko kovos menai netraukia. Tokiais atvejais bandau paaiškinti, kad treniruotės nebus malonios nei jam, nei man pačiam. Keletą susitikimų pabandymui suorganizuoju, tačiau pamatęs, kad vaikas svajoja visai apie kitą veiklą, treniruočių netęsiu.. Juk pats esu patyręs, ką reiškia, kai tave nori užauginti tuo, kuo tu nesi", - pasakojo treneris.

Jaudinasi dėl kiekvieno auklėtinio


,,Faiterio" auklėtiniai yra pelnę ne vieną prizinę vietą ne tik mėgėjiškose, bet ir profesionaliose varžybose. Įdomu tai, kad didžiausiais laimėjimais gali pasigirti kovos menais susižavėjusios merginos.


,,Turime merginų, kurios yra dalyvavusios beveik 50-yje kovų. Tie, kas užsiima šiuo sportu, supranta, kad toks skaičius - be proto didelis. ,,Faiterio" treniruojama Greta Vitkutė du kartus yra tapusi mišrių kovos menų Baltijos šalių čempione, kartą - graplingo Baltijos šalių čempione. Ji yra turėjusi ir profesionalių kovų prestižiniuose turnyruose. Monika Orlavičiūtė taip pat yra pelniusi mišrių kovos menų Baltijos šalių čempionės vardą. Šalia to, ji ir Lietuvos kikbokso čempionė. Erika Sachvarastovaitė - mišrių kovos menų Lietuvos čempionė bei Europos klubų taurės kikbokso laimėtoja. Evelina Kalpokaitė - Lietuvos kikbokso ir Europos klubų taurės vicečempionė.

Laimėjimų yra ir daugiau, nes įvairiose varžybose dalyvauja ir vaikai. Galiu pasakyti, kad visi laimėjimai - nepriklausomai nuo to, kokiose varžybose yra pelnyti, tikrai džiugina, nes kiekviena kova atneša didelį jaudulį ir man pačiam.
Tu negali ,,nesirgti" už savo auklėtinius. Kalbant apie merginas, visos jos man lyg sesės. Jaučiame abipusį artumą ir prisirišimą", - kalbėjo treneris.


Nusprendė likti Jonavoje


Kartą jonavietis buvo gavęs pasiūlymą dirbti naujai įkurtame sporto komplekse Osle. Tačiau vaikinas atsisakė jo, kaip ir galimybės kraustytis į ne vieno išsvajotą pajūrį.


,,Vieną dieną per ,,Facebook" gavau žinutę iš Osle gyvenančio trenerio. Jis pakvietė mane atvykti dirbti pas save. Man buvo pasakyta, kad turėsiu kur gyventi, atlyginimas, žinoma, taip pat skambėjo viliojančiai. Šiek tiek apmąstęs pasiūlymą pasakiau sau, kad man sekasi Lietuvoje, tad nenoriu palikti jos.


Vėliau viliojantį darbo pasiūlymą Klaipėdoje gavo mano antra pusė. Pasitarėme, kad gyvenimas prie jūros skamba visai įdomiai. Tačiau mintis, jog atvyksiu į svetimą miestą kaip kažkoks Matas, sporto klubo ,,Faiteris" treneris, neviliojo manęs. Juk Klaipėda turi savo trenerius šioje srityje.

Jonava - nėra didelė. Čia daug kas mane žino iš sportinės pusės. Paklausiau savęs, kodėl turėčiau palikti savo gimtąjį kraštą ir treniruoti žmones, kurie atstovaus kitą miestą, jei galiu likti Jonavoje ir prisidėti prie savo krašto garsinimo? Taigi, nei dabar, nei ateityje neįsivaizduoju savęs gyvenančio kitame mieste", - pokalbį užbaigė M. Vaicekauskas.

Tekstas: Jovita Stanevičiūtė, nuotr.: iš asmeninio albumo

Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot;

Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; ]]>
jonavoszinios.lt Thu, 03 Sep 2020 16:06:40 +0300
<![CDATA[Įamžino savo miestą iš paukščio skrydžio: vaizdai užfiksuoti neįprastu dronu]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/iamzino-savo-miesta-is-paukscio-skrydzio-vaizdai-uzfiksuoti-neiprastu-dronu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/iamzino-savo-miesta-is-paukscio-skrydzio-vaizdai-uzfiksuoti-neiprastu-dronu Audriaus Reipos (33m.) daugumai jonaviečių, ko gero, pristatinėti jau nebereikia: daugiau nei prieš dešimtmetį fotografija susižavėjęs vyras yra užfiksavęs ne vieną įstabų kadrą, kuriame įamžintos ne tik Jonavos gatvės ar švenčių akimirkos, bet ir gamtos stichijų šėlsmas, gyvūnijos pasaulis bei kt. Šalia to, jonavietis, padedamas bendraminčio Vytauto Kalpoko, sukūrė ir Jonavos 270-ojo gimtadienio progai skirtą trumpametražį filmą, kurio filmavimui buvo panaudotas ne tik įprastas, bet ir dronų lenktynėse naudojamas dronas. Kaip pasakoja pats A. Reipa, pastarojo valdymas reikalauja išskirtinių žinių, tačiau iššūkių fotografui sukėlė ne tik tai - daugybėje filmavimo scenų jo laukė kurioziškos situacijos.


Be jokio plano


,,Kai buvo nuspręsta, kad reikia padaryti mini filmą apie Jonavą miesto jubiliejaus proga, filmavimui laiko turėjome gal dvi savaites. Nebuvome susigalvoję jokio konkretaus plano. Dėl to viską teko planuoti darbų eigoje. Žinojau tik tiek, kad noriu panaudoti savo droną, kuris neretai vadinamas lenktyniniu dronu. Tokie
įrenginiai naudojami lenktynėms, kuriose varžomasi, kas greičiau įveiks numatytą trasą. Jonavoje filmo, kuris būtų nufilmuotas su tokia bepilote skraidykle, iki šiol nebuvo. Lietuvoje, drįsčiau spėti, yra tik kokie 5 - 7 panašaus tipo kūriniai", - teigė A. Reipa.


Teko gilinti žinias


Vyras pasakoja, kad jo pasirinktas dronas leidžia užfiksuoti kitokį vaizdą nei įprastos bepilotės skraidyklės. Tuo įsitikinti galima ir stebint Jonavos miesto jubiliejui skirtą trumpametražį filmą. Tačiau norint naudotis tokiu dronu, neužtenka vien tik jį įsigyti - fotografas pasakoja, jog jam teko gerokai paplušėti, kol naujasis įrenginys, galintis skristi ir apie 130 km/h, ,,pakluso" jam.


,,Vos nusipirkęs droną, nusivežiau jį į kaimą ir pabandžiau pakelti, tačiau jis vis atsitrenkdavo į kokią sodo obelį. Supratau, kad kažką darau ne taip... Lenktyninis dronas yra valdoma stebint vaizdą tiesiogiai per pirmo asmens akinius. Visų pirma, reikia priprasti prie to, kadangi dalį žmonių pradeda pykinti, dar kiti negali tinkamai orientuotis. Jei valdant įprastą droną tu gali pakelti galvą ir pasižiūrėti kur jis yra, su lenktyniniu tu to nepadarysi...
Kai jau kanda uodas - viskas, turi bėdą, nes negali pasižiūrėti kur jis, negali paleisti drono", - pasakojo A. Reipa pridurdamas, kad jo mokymasis valdyti naująjį pirkinį truko ne vieną mėnesį.


,,Pradėjau ieškoti informacijos apie drono valdymą internete. Sužinojau, kad yra specialus simuliatorius - tu prijungi valdymo pultą prie kompiuterio ir mokaisi. Man prireikė maždaug pusmečio tam, kad dronas skristų bent jau vidutiniškai", - kalbėjo vyras.


Trankėsi į medžius


Iššūkiai, susiję su drono valdymu, lydėjo ir jubiliejinio Jonavos filmo kūrybą.


,,Greitai supratome, kad norisi kažkokių ,,gyvų" kadrų, kuriuose būtų veiksmo, judesio. Nusprendėme, jog reikia pafilmuoti aktyvių pramogų parke, esančiame Jonavos rajone, Lokėnėlių kaime, ,,Lokės pėda". Paskambinome į parką viešai internete skelbiamu numeriu, kad susitartume dėl laiko. Telefono ragelį pakėlė toks lėto būdo vyriškis... Aš jo paklausiau, ar yra kažkoks instruktorius, kuris galėtų pasikarstyti trasoje, o mes jį pafilmuotume. Išgirdau tik tokį, visiškai be entuziazmo ištartą atsakymą: ,,Nežinau... aš dirbu vienas, bet gal pirmadienį...". Tada supratau, kad vyriškis atitraukia ragelį nuo ausies ir šalia esančių žmonių paklausia, ar jie sutiktų filmuotis... Staiga išgirstu, jog prieš jį stovi du asmenys, kurie tuoj pat išbandys trasą ir neprieštarautų filmavimui. Skubiai susirinkau visą įrangą ir
išvažiavau. Skubiai susirinkau visą įrangą ir išvažiavau.

Atvykus į ,,Lokės pėdą", minėti žmonės jau buvo įsilipę į medį. Luktelėjau, kol jie nulipo žemiau ir man buvo patvirtinta, jog jie sutinka filmuotis. Tada pakėliau droną į orą, bet jis jau po kelių sekundžių buvo krūme. Lenktyninis dronas negali sklandyti vienoje vietoje taip, kaip kiti, o nuolat laviruoti tarp medžių, ypač
neturint daug įgūdžių - sudėtinga. Gerus kadrus pavyko išgauti praskridus juo lyno trasoje, kurios tiesiojoje nėra medžių", - pasakojo fotografas.

Per kelias stoteles

Iššūkių netrūko filmuojant ir kitus objektus.


,,Vėliau pamačiau viziją, jog filmą puikiai papildytų vaizdas su autobusu. Paskambinau ,,Jonavos autobusų" stoties vadovui ir pasakiau, jog man reikia gražaus autobuso, kurį galėčiau pasitikti vienoje iš jo stotelių. Man nurodytas konkretus autobusas, pasakoma kur važiuoti. Aš skubiai sėdu į automobilį, bet pavėluoju į
pirmąją stotelę. Greitai išskubu link kitos, išlipu ir su įprasta kamera, o ne dronu, bėgu link stotelės, tačiau mane užkalbina sutikta močiutė... ,,Tai kur bėgi? Į autobusą? Kas atsitiko? Sugedo automobilis?", - vieną po kito klausimus uždavė ji. - Aš, iš pagarbos vyresniam žmogui, negalėjau tiesiog prabėgti ir atsakinėjau į juos. Taip gavosi, kad ir vėl nespėjau į autobusą. Na ką, vaizdo man vis tiek reikėjo, tad sėdau į savo automobilį ir lėkiau į kitą stotelę, kur jau nufilmavau tai, ką norėjau", - prisiminė A. Reipa.


Pasirinktas traukinys neatvažiavo


Jonavietis nusprendė, kad jo kūrinį puikiai papildytų vaizdo medžiaga, kurioje būtų vaizduojama Jonavos traukinių stotis. Nors fotografas žinojo, kokiu rakursu bus pristatytas šis objektas, jo filmavimas taip pat nebuvo sklandus.


,,Jonavos traukinių stotis - statinys, kuris yra vertas dėmesio. Dėl to tikrai norėjosi parodyti jį. Norėjosi, kad būtų užfiksuotas ir kažkoks momentas, kuriame būtų važiuojantis traukinys, žmonės. Susiplanavom, kaip viskas daugmaž turėtų atrodyti, susiradom mums tinkamą traukinį bei maršrutą. Taigi, atvažiuojam į stotį filmuoti, laukiam traukinio, o jo vis nėra... Staiga iš stoties išeina žmogus, kuris ima rakinti duris. Pasiteirauju jo ar traukinio nebus, o jis ir atsako, kad nežino, dar pataria pasižiūrėti į grafiką. Ir ką jūs galvojat? Jame priklijuotas mažytis lapelis, ant kurio pranešimas, jog, būtent, tą dieną mūsų pasirinkto traukinio nebus...


Kitą dieną jau pavyko pafilmuoti stotyje, bet supratau, jog man reikia vaizdo su išlipančiais žmonėmis, tad aš pats turiu sėsti ir važiuoti su traukiniu. Įvertinus maršrutus, paaiškėja, jog patogiausia tai padaryti Kaišiadoryse", - pasakojo A. Reipa.


Teko tenkintis stovima vieta


Nuvykus į Kaišiadoris paaiškėjo, kad nėra nei vieno laisvo bilieto į Jonavą.
,,Priėjęs prie kasos langelio, gaunu pasiūlymą važiuoti kitą dieną. Padėjau kamerą priešais kasininkės akis ir pasakiau, kad man reikia tik pafilmuoti ir aš išlipu... Ji man pataria palaukti traukinio ir paprašyti konduktoriaus, kad šis leistų padaryti tai. Vos atsidarius traukinio durims pasakiau, kad žinau, jog bilietų nėra, bet aš galiu tiesiog pastovėti.

Konduktorius linktelėjo ir patikino, jog galėsiu įsigyti stovimą bilietą. Man toks variantas tiko. Norėjosi pafilmuoti pro langą, tačiau traukinys buvo sausakimšas, tad galiausiai įamžinau tik išlipimą iš traukinio, atvykimą į stotį", - kalbėjo vyras.


Pasirinko dvi


Filme galima pamatyti ir dvi įamžintas bažnyčias - Jonavos Šv. apašt. Jokūbo parapijos bažnyčią bei Žeimių Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią.


,,Kadangi neturėjom jokio plano, stengėmės nufilmuoti kuo daugiau objektų, o vėliau, jau montuojant medžiagą, dalis jų tiesiog liko už kadro. Taip nutiko ir su bažnyčiomis: nufilmavome Skarulių, Peralozų, Jonavos bei Žeimių. Tačiau sudėjus jas į vieną filmą, būtume rizikavę, kad kūrinys pasirodys per daug katalikiškas. Dėl to nuspręsta palikti tik paskutines dvi", - kalbėjo A. Reipa pridurdamas, kad Žeimiuose jo akį patraukė ir ten įrengti vandens fontanai.


,,Šalia fontanų sėdėjo trys vyriškiai. Kadangi man buvo sunku įsivaizduoti, kaip jie sureaguos į įrenginį, kurį, tikėtina, matė pirmą kartą, pasiteiravau jų, ar galiu pro juos praskristi dronu. Gal dabar tai skamba komiškai, tačiau droną pakėliau tik gavęs leidimą - nesinorėjo gąsdinti žmonių", - prisiminė A. Reipa.


Visuose kadruose - nosies kraštas

Jonavietis pasakoja, kad prieš dronui pakylant į orą, visada patikrinama, ar įranga gerai veikia. Jam atliekant tai, kameros užfiksavo ir neplanuotus vaizdus, kurie nors ir kėlė šypseną montuojant medžiagą, vėliau buvo iškarpyti.


,,Kai peržiūrinėjau įrašus, supratau, kad visi gražiausi filmo kadrai prasideda nuo mano nosies krašto - taip jau gavosi, jog ji buvo užfiksuota daugybę kartų, tikrinant įrangą. Žinoma, filmo žiūrovai to nepamatys... Tokia medžiaga visada lieka už kadro", - teigė A. Reipa.

Iki paskutinės minutės


Paklausus, ar jonavietis patenkintas tuo, ką pats sukūrė miestui gimtadienio proga, A. Reipa tikina, jog nesvarbu, kokį tikslą jis beišsikeltų sau, vyras visada siekia jį įgyvendinti kuo įmanoma geriau.


,,Buvo daugybė vaizdų, kurie kitų žmonių buvo įvardyti gerais, tačiau aš jaučiau, kad galiu padaryti geriau ir ėmiausi juos perfilmuoti, nors laikas labai spaudė... Filmą montavau iki paskutinių minučių - užbaiginėjau darbus 4 ryto, norėjau viską padaryti taip, kaip įsivaizdavau. Gal kažkas pavyko šiek tiek ne taip, nei tikėjausi, bet esu patenkintas galutiniu produktu. Kitaip ir būti negali, nes tie, kurie mane pažįsta žino, jog jei kažką susigalvoju, būtinai turiu padaryti", - pasakojo vyras.


,,Kadangi dėl šio filmo teko paaukoti ir nemažai asmeninio laiko, esu dėkingas žmonai už palaikymą. Už pagalbą norėčiau padėkoti ir kolegai V. Kalpokui, ir visiems tiems, kurie dalinosi patarimais ar padėjo suorganizuoti filmavimus konkrečiuose objektuose", - pokalbį užbaigė fotografas.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė, nuotraukose - filmavimo akimirkos iš asm. archyvo

Įamžino savo miestą iš paukščio skrydžio: vaizdai užfiksuoti neįprastu dronu

Įamžino savo miestą iš paukščio skrydžio: vaizdai užfiksuoti neįprastu dronu Įamžino savo miestą iš paukščio skrydžio: vaizdai užfiksuoti neįprastu dronu Įamžino savo miestą iš paukščio skrydžio: vaizdai užfiksuoti neįprastu dronu Įamžino savo miestą iš paukščio skrydžio: vaizdai užfiksuoti neįprastu dronu Įamžino savo miestą iš paukščio skrydžio: vaizdai užfiksuoti neįprastu dronu ]]>
jonavoszinios.lt Thu, 27 Aug 2020 16:17:41 +0300
<![CDATA[Vairavimo instruktorius T. Balčiūnas - apie važiavimą motociklu: ,,Motociklininkas kelyje turėtų elgtis taip, lyg būtų nematomas"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vairavimo-instruktorius-t-balciunas---apie-vaziavima-motociklu-issirink-tinkama-motocikla-kokybiska-apranga-treniruokis-nepamesk-galvos-ir-karsto-neprireiks https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vairavimo-instruktorius-t-balciunas---apie-vaziavima-motociklu-issirink-tinkama-motocikla-kokybiska-apranga-treniruokis-nepamesk-galvos-ir-karsto-neprireiks Nusipirkai motociklą - pirk ir karstą. Tokį posakį, ko gero, yra girdėjęs kiekvienas ,,šviežiai iškeptas" motociklininkas. Sunku būtų nesutikti su tuo, kad plieninis žirgas nėra pati saugiausia transporto priemonė. Su šaunamuoju ginklu ją lygina ir pats ne vienerius metus motociklą turintis vairavimo instruktorius Tomas Balčiūnas (27 m.). Nepaisant to, jonavietis įsitikinęs - teisingose rankose atsidūręs motociklas gali tapti ne tik turiningu hobiu, bet ir galimybe įsilieti į savitą motociklistų kultūrą. Tačiau prieš sėdant už galingos transporto priemonės vairo T. Balčiūnas pataria savęs paklausti: „kodėl nusprendėte to imtis?“.

Ragina neskubėti teisti

Avarijos, kuriose nukenčia motociklininkai, Lietuvoje įvyksta kiekvieną šiltąjį metų sezoną. Kelių chuliganai, savižudžiai, greičio mėgėjai - tokie epitetai, dar net nenustačius kaltininko, ne iš vieno žmogaus skrieja motociklininkų pusėn. Tačiau ar visada kalti - tik jie?

Jau 6-erius metus senelio įkurtoje Povilo Belejavo vairavimo mokykloje instruktoriumi dirbantis Tomas Balčiūnas įsitikinęs, kad nereikėtų skubėti teisti. Jo žodžiais tariant, eismo įvykiai kyla ne tik dėl greičio.

,,Ne paslaptis, kad dabartiniai motociklai gali greitai įsibėgėti, o greitis tikrai neprisideda prie saugumo: greitai važiuojant - ne tik sunku staiga sustoti, bet ir išauga tikimybė, jog liksi nepastebėtas kitų eismo dalyvių. Tačiau net ir važiuojant leistinu greičiu, niekas negarantuos, kad eismo įvykis neįvyks.
Lietuvos klimatas apriboja motociklininkus ir šie gali važinėti ne ištisus metus. Tai, savaime suprantama, turi neigiamą įtaką motociklo vairavimo įgūdžiams, o kartu - ir automobilių vairuotojų orientacijai kelyje.

Lietuvoje automobilių vairuotojai pamiršta nuolat ir teisingai stebėti galinio vaizdo veidrodėlius, o tai yra labai pavojinga motociklų atžvilgiu, nes šie veidrodėliuose užima labai mažą matymo lauką. Dėl to, nuo motociklininkų atpratęs vairuotojas, gali tiesiog nepastebėti šios galingos transporto priemonės arba netinkamai įvertinti, kokiu greičiu ši artėja link jo.

Motociklininkai būtų labai dėkingi automobilių vairuotojams ir už tai, jei šie visada rodytų posūkius. Tiek kaip vairavimo instruktorius, tiek kaip žmogus, kuris pats vairuoja motociklą, pastebiu, jog vis dar yra to nedarančių vairuotojų", - patirtimi dalijosi vaikinas.

Visi - lygūs

T. Balčiūnas akcentuoja, kad visi eismo dalyviai - priklausomi vienas nuo kito tarsi vientiso organizmo dalys.

,,Visai nesvarbu, ar tu vairuoji motociklą, ar automobilį - tu esi to paties eismo dalyvis, funkcionuojantis tame pačiame eisme.  Jei visos pusės visada elgtųsi atsakingai, laikytųsi Kelių eismo taisyklių, skaudžių nelaimių išvengtume. Tačiau, kaip matome, atsiranda asmenų, kurie važiuoja pagal savo taisykles. Galbūt, dalis jų kartais taip pasielgia ir netyčia... Dėl to neretai nutinka taip, kad eismo įvykiuose nebūna vieno kalto. Klasikinė situacija - kai motociklas viršija greitį, o jam eismą pastoja gerai neapsidairęs ar motociklo pagreičio neįvertinęs automobilio vairuotojas ir išsuka iš šalutinio kelio į pagrindinį. 

Kalbant apie automobilių vairuotojus, jiems reikėtų įprasti prieš darant manevrą pasukti galvą 90 laipsnių kampu - kitu atveju, tu negali gerai įvertinti eismo, nes yra ir aklųjų zonų, kurių neparodys veidrodėliai.

Tiesa, ne kartą mačiau ant automobilių užklijuotus lipdukus su užrašu ,,Lygūs kelyje" bei motociklo paveikslėliu. Tai - gražus gestas, primenantis ir sau, ir kitiems, kad kariauti ar rodyti savo galią kelyje - ne tik kad neverta, bet ir negalima", - teigė jonavietis.

Investuoti reikėtų ne tik į motociklą

Vairavimo instruktorius pastebi, kad dalis motociklininkų visas savo lėšas investuoja į plieninį žirgą, tačiau pamiršta, jog jų sveikatą ar net gyvybę gali apsaugoti tik kokybiška apranga.

,,Manau, jog nei vienas rimtas motociklininkas neprieštarautų teiginiui, kad speciali apranga - labai svarbus dalykas. Kalbu ne tik apie šalmą, bet ir apie pilną aprangą - nuo pirštinių iki specialių batų.

Yra žmonių, teigiančių, kad vasarą yra karšta su motociklininko apranga, tačiau specialių drabužių pasirinkimas yra tikrai didelis. Visada galima atrasti tai, su kuo jausiesi patogiai, nekaisi.

Yra net vadinamieji šarvai, kurie kritimo atveju apsaugo pagrindines vietas - stuburą, kelėnus, alkūnes. Taip pat, visada galima įsigyti aprangas iš kevlaro medžiagos. Jos atrodo kaip įprasti džinsai, todėl tinka tiems, kurie nenori rengtis odos.

Per avarijas motociklininkai dažniausiai patiria lūžius, sudėtingus odos nubrozdinimus. Pirmas dalykas, kuris paliečia žemę - pirštai. Dėl to aš niekada nevažinėju be pirštinių, nes kritimo atveju kiekvienas žmogus pasąmoningai tiesia rankas. Nereikia nė sakyti, kad trenkiantis į žemę 50 km / val. greičiu iš pirštų nieko neliktų... Tas pats su kojomis - būtina saugoti kulkšnis, o tai padaryti gali kokybiški, jas sutvirtinantys batai. Šalmų šiais laikais taip pat yra visokių... Aš pats visada renkuosi ryškius šalmus. Tai padeda išlikti geriau matomam kelyje.

Kalbant apie moto - kroso aistruolius, jiems būtina dėtis kaklo apsaugas. Šalmas negali kalatotis, nes tokiu atveju kaklas nėra apsaugotas", - teigė vairavimo instruktorius.

Lyg nematomi

Paklaustas, kaip, anot jo, kiekvienas motociklininkas gali padidinti savo saugumą, T. Balčiūnas nė negalvodamas pataria įsivaizduoti, jog galinga dviratė transporto priemonė - nematoma kelyje.

,,Motociklininkas negali tikėtis, kad jei važiuoja pagrindiniu keliu, net ir leistinu greičiu, visi jį būtinai praleis. Taip, idealiu atveju taip turėtų būti, tačiau, kai kalbama apie eismo įvykius į kuriuos patenka motociklai, kelyje nevertėtų įrodinėti savo tiesų. Jei su automobiliu patekus į avariją, iššaus oro pagalvės, tave apsaugos metalinės konstrukcijos. Motociklas to neužtikrins ir tu jo greičiu trenksies į žemę, kitą transporto priemonę ar bet ką kitą, kas bus šalia. Tuomet laukia skaudžios pasekmės.

Yra žmonių, kurie sako, kad motociklo neįmanoma nepastebėti dėl jo skleidžiamo garso. Tačiau garsas eina į galą, jis neina į priekį ar šonus. Kiti eismo dalyviai motociklą dažniausiai pamato tik tada, kai jis yra visai šalia arba jau būna pravažiavęs", - kalbėjo jonavietis.

Saugiau - kolonoje

Vaikinas akcentuoja, kad motociklininkų saugumas išauga ir tuomet, kai važiuojama ne po vieną.

,,Asmeniškai aš mėgstu su motociklu važiuoti į keliones, kai kartu važiuoja dar bent keli bendraminčiai. Tokios kelionės dažniausiai turi tikslą - aplankyti lankytinas vietas ir pan.
Važiuojant keliese, padidėja ir saugumas - motociklų kolona yra geriau matoma, o ir joje važiuojantiems vairuotojams kyla kur kas mažiau pagundų elgtis neatsakingai, laviruoti tarp kitų transporto priemonių ir panašiai. Dėl to neseniai motociklininko teises išsilaikiusiems asmenims visada rekomenduoju, jei tik yra galimybė, pradėti savo važinėjimus kolonose.
Kai važiuojame 6 - 8 motociklų grupėje, išsidėstome šachmatais, stebime vieni kitus. Tas, kas važiuoja priekyje - diktuoja kelią, per vidurį dažniausiai važiuoja mažiausiai patyrę motociklininkai, gale tie, kurie viską stebi.  Važiuojant tokiu principu ir turint specialią įrangą šalmuose, netgi galima bendrauti tarpusavyje. Tai užtikrina dar didesnį komfortą", - patirtimi dalijosi jonavietis.

Lyg šaunamasis ginklas

Kokias asmenines savybes, anot jonaviečio, turėtų turėti kiekvienas motociklininkas?

,,Motociklas, tam tikra prasme - kaip šaunamasis ginklas, kuris atsidūręs netinkamose rankose, gali sukelti pavojų ir tau pačiam, ir kitiems.
Motociklininkas turi turėti vidinę ramybę ir sveiką protą. Būtina suvokti, kad visai nesvarbu, jog greitis - savotiškas malonumas, miestas ir keliai, kuriuose vyksta įprastas eismas nėra ta vieta, kur mes galime lenktyniauti. Nėra nieko blogiau už ,,konfliktinius" marškinėlius, šlepetes, šortus ir šalmą iš ,,Senukų" už 20 eurų įsigijusį jaunuolį, kuris gatvėje stato savo motociklą ant vieno rato ir demonstruoja rekordus", - kalbėjo T. Balčiūnas, pridurdamas, kad tie, kurie nori išbandyti savo motociklo galią, visada gali tai padaryti specialiose trasose.

Populiaru ir tarp moterų

Kaip rodo Povilo Belejavo vairavimo mokyklos instruktoriaus patirtis, už motociklo vairo vis dažniau sėda ir moterys.

,,Šalia Jonavos turime kariuomenę. Dėl to pas mus apsilankė ne viena karė, kuri mokėsi vairuoti motociklą. Taip pat šiais metais mokėme 50-ies metų sulaukusią moterį, kuri nusprendė, kad nori į darbą važinėti su motociklu. Pamenu, kad ji labai atsakingai žiūrėjo į šį savo sprendimą - dar prieš nusiperkant motociklą, ji atidžiai rinkosi aprangą, šalmą. Galiu pasakyti, kad ji - tas geras pavyzdys kitiems.
Žinau, kad yra moterų motociklininkių klubai. Jos turi savo bendruomenę, kartu keliauja. Visgi, nemanau, kad šiais laikais jau kažką nustebins moteris už motociklo vairo. Tuo labiau, kad norint vairuoti jį, nereikia turėti kažkokių išskirtinių fizinių gebėjimų. Svarbiausia - išsirinkti tokį, ant kurio atsisėdus pasiektum žemę, nes jei sustojam, o motociklas virsta ant šono, tikrai nėra nei saugu, nei malonu.
Na, o jei jau jaučiame, kad motociklas tikrai yra per sunkus, galima atrasti tokį, kuris tau tiks labiausiai: yra skirtingos kubatūros, o kartu ir dydžiai", - kalbėjo Tomas.

Siūlo išbandyti važiavimą trasoje

,,Žinau, kad 4 ar 5 kartus per sezoną Kačerginėje vyksta specialūs renginiai, kuriuose motociklininkams sudaromos sąlygos stipriau paspausti akseleratoriaus pedalą - instruktorius tau parodo, kaip važiuoti trasoje, o tu gali pasikrauti teigiamų emocijų, adrenalino.  Tokius pasivažinėjimus rekomenduočiau išbandyti ir po žiemos - jie padės atgauti įgūdžius bei patenkinti tą važiavimo su motociklų troškulį", - teigė T. Balčiūnas.

Sulygina su meditacija

Nors, kalbinant Tomą, pagrindiniai klausimai sukosi apie motociklininkų patiriamus pavojus, vaikinas užtikrintai sako, jog važiavimas su šia transporto priemone - lyg maloni meditacija.

,,Remdamasis savo patirtimi, galiu pasakyti, kad nei viena kita transporto priemonė nesuteikia tiek malonumo kaip motociklas. Važiuodamas juo, tu visu kūnu jauti kiekvieną kelio vingį, vėją... Sulyginčiau tai su savotiška meditacija", - šypsodamasis kalbėjo vaikinas.

Protingų žmonių hobis

Tiems, kurie dar tik svajoja apie motociklininko teises, T. Balčiūnas pataria paklausti savęs, kodėl jie nori sėsti už motociklo vairo?

,,Jei tai yra tik stiliaus klausimas, kuriuo norima pademonstruoti savo vyriškumą, siūlau savo ketinimus apsvarstyti dar kartą. Motociklas - kur kas daugiau nei greita transporto priemonė. Tiems, kurie nusprendžia iš esmės gilintis į važinėjimo motociklu kultūrą, turiningas keliones su motociklu, pastarasis gali atnešti daug daugiau, nei tikėtasi.  Manau, kad atsakingas važinėjimas motociklu - protingų žmonių hobis, kuris praturtina pasaulėžiūrą, padeda surasti bendraminčių", - kalbėjo T. Balčiūnas.

Svarbiausi akcentai

Ką vairavimo instruktorius pasakytų tiems, kurie kartoja visų žinomą klišę, jog nusipirkus motociklą, reikia pirkti ir karstą?

,,Daug treniruokis, išsirink sau tinkamą motociklą, prieš tai nusipirk kokybišką aprangą, nepamesk galvos ir karsto neprireiks," – taip pokalbį užbaigė vairavimo instruktorius Tomas.

Teksto autorė: Jovita Stanevičiūtė

Nuotraukoje iš kairės į dešinę: T. Balčiūnas ir kolegos

Vairavimo instruktorius T. Balčiūnas - apie važiavimą motociklu: ,,Motociklininkas kelyje turėtų elgtis taip, lyg būtų nematomas"

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 19 Aug 2020 23:39:47 +0300
<![CDATA[Iš sostinės į Jonavą atsikrausčiusi šeima sukūrė minčių bei kūno harmoniją puoselėjančią laisvalaikio oazę]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/is-sostines-i-jonava-atsikrausciusi-seima-sukure-minciu-bei-kuno-harmonija-puoselejancia-laisvalaikio-oaze https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/is-sostines-i-jonava-atsikrausciusi-seima-sukure-minciu-bei-kuno-harmonija-puoselejancia-laisvalaikio-oaze ,,Savas loftas" - taip vadinasi Jūratės ir Gedimino Gutauskų įkurta erdvė Jonavoje, kuri apjungia ne tik sąmoningą sportą siūlančius užsiėmimus, bet ir socialinius, kultūrinius renginius, parodas. Kaip pasakoja Jūratė, tai - judviejų šeimos eksperimentas, kuris, tikimasi, suburs bendraminčius, neabejingus jaukiam pokalbiui, nišiniams renginiams ar kūno ir minčių harmonijai grįstoms treniruotėms. Iš Vilniaus į Jonavą atsikrausčiusi mergina neslepia, jog pradėti veiklą ir apsigyventi jai svetimame mieste nebuvo lengva. Tačiau šiandien Jūratė neabejoja - Jonava yra jos šeimos namai.


Siekė kurti iš to, ką rado
,,Savas loftas" įsikūręs Jonavos senamiestyje. Čia, kur dabar groja jauki muzika, o malonią atmosferą kuria išpuoselėta aplinka, anksčiau buvo drabužių siuvykla. Viena iš ,,Savo lofto" patalpų yra skirta jogos, pilateso, kalanetikos treniruotėms, kurias vienija bendras projektas pavadinimu „Judesio alchemija". Kitoje patalpoje galime aptikti knygomis apdėtą stalą, jaukų krėslą, sofą bei kitus baldus, kurie leidžia žmogui pasijusti esant ne oficialioje aplinkoje, o ramybės oazėjė, kartkartėmis virstančioje į renginių ar parodų erdvę. Kaip pasakoja pati Jūratė Gutauskienė, didžioji dalis to, ką dabar galima pamatyti ,,Savame lofte" sukurta panaudojant patalpose iš ankščiau likusius radinius.


,,Kai pradėjome kurtis, žinojome, kad norime vadovautis tvarumo principais. Dėl to didžioji dalis ,,Savo lofto" įrengta iš rastų daiktų - panaudotos siuvimo mašinos ir jų dalys, rastos medžiagos virto į širmas ir panašiai. Norėjosi sau ir kitiems parodyti, kad galima sukurti unikalią erdvę neperkant daug naujų daiktų. Sulaukėme ir kitų žmonių pagalbos. Dabar galiu pasakyti, kad viskas pasisekė geriau, nei aš pati tikėjausi", - džiaugėsi J. Gutauskienė.


Privertė pakeisti nuomonę
Jūratė - telšiškė, daug metų pragyvenusi Vilniuje. Sostinėje ji, kaip ir jos vyras, studijavo, vėliau - dirbo. Mergina atvirauja, jog gyvendama Vilniuje ji daug metų įsivaizdavo, kad sostinė - vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima gyventi įdomų gyvenimą. Tačiau tokius įsitikinimus sugriovė ne kas kita, o apsigyvenimas Jonavoje.


,,Nemeluosiu - mes tikrai nesvajojome gyventi Jonavoje, tačiau vyras gavo pasiūlymą dirbti Jonavos kultūros centre. Nemažai apie tai diskutavome ir nusprendėme, kad dar esame tokio amžiaus, kai galime nebijodami išbandyti pokyčius. Tuo labiau, kad ir Vilniuje nepalikome kažko labai rimto. Žinoma, jaučiau šiokį tokį nerimą, nes Jonava man - svetimas kraštas. Buvau ją mačius tik pravažiuojant, kai važiuodavom į Vilnių iš vyro tėvų namų Žeimiuose. Kokia man tada atrodė Jonava? Negraži", - šypsodamasi kalbėjo mergina, kuri dabar vardija šio miesto privalumus.


,,Į Jonavą atsikraustėme tada, kai mūsų dukrytei buvo vos trys mėnesiai. Vyras daug dirbo, aš šiame mieste neturėjau draugų. Nemažai laiko praleisdavau su dukra tiesiog važinėdama pėsčiųjų ir dviračių takais. Greitai pamačiau, kad šis miestas yra daug gražesnis nei aš galvojau. Man ypač patinka senamiestis, apie kurį anksčiau net nebuvau girdėjusi. Supratau, kad Jonava labai tinkama gyvenimui su vaikais: jei Vilniuje su vežimėliu tekdavo riedėti tais ,,šaltais" šaligatviais, čia yra kur pasivaikščioti apsuptai žalios aplinkos. Pajutome skirtumą net tarp oro švaros - dabar nuvažiavę į Vilnių jaučiame koks jis, visgi, yra užterštas", - kalbėjo moteris.

Pajuto ryšį
Pasakodama apie pirmuosius savo gyvenimo metus Jonavoje, Jūratė neslepia, kad ją slėgė ir faktas, jog čia ji neturėjo pažįstamų.


,,Visi mano artimieji gyvena Vilniuje, jaučiausi atplėšta nuo savo šaknų. Todėl, kai pradėjau galvoti apie veiklą, susijusią su mankštomis, orientuotomis į kūno lankstumą, visų pirma, pagalvojau apie sostinę. Ten pravesdavau kelias treniruotes savaitgaliais, kelis kartus buvau pakviesta į Kauną, Klaipėdą. Kai jau radome šias patalpas, nors jų paieškoms ir neturėjome kažkokio išankstinio plano, pradėjau įgyvendinti ,,Judesio alchemiją" kaip sėslų projektą vienoje vietoje.
Po kiek laiko supratau, kad net ir mano suvokimas apie žmones buvo klaidingas: jei anksčiau galvojau, kad Vilniuje yra daug įvairių žmonių, o mažų miestų gyventojai gal ir nesusidomės kažkokia išskirtine veikla, turėjau pripažinti klydusi. Jonavoje yra daug skirtingų ir įdomių žmonių. Darbas su jais man padėjo sulaužyti savo išankstines nuostatas", - džiaugėsi mergina.


Pavadinimą pamilo ne iš karto
,,Judesio alchemija" - ką šis pavadinimas reiškia pačiai Jūratei?


,,Kai sugalvojau šį pavadinimą, man jis ne itin patiko. Tiesiog norėjau turėti lietuvišką pavadinimą, nors angliški dažniausiai skamba geriau. Visgi, nusprendžiau, kad neturiu daug laiko naujo pavadinimo paieškai. Ir kuo toliau, tuo labiau supratau, kad ,,Judesio alchemija" apibūdina būtent tai, ką aš bandau perteikti kitiems žmonėms.

Pilatesas, kalanetika, joga - sąmoningo judesio mankštos, kuriose tu skiri dėmesį ne tik į pratimo atlikimą, bet ir į kvėpavimą. Kuo labiau tau pavyksta nukreipti mintis nuo kasdieninių reikalų, tuo didesnę naudą gauni sau. Tu leidi pailsėti savo smegenims ir taip stiprėji tiek fiziškai, tiek emociškai.

Žodis - alchemija - skamba lyg ir mistiškai, tačiau judesys išties turi įvairiapusią naudą. Dalis jos - neapčiuopama rankomis, nematoma akimis. Dauguma žmonių, kai ateina sportuoti, tikisi numesti svorio, pakeisti savo kūno linijas, bet judesys turi ir labai stiprią gydomąją galią. Dėl to judesio alchemija pasireiškia ne tik emocine nauda, kurios neretai žmogus nesitiki, bet ir realia gydomąja galia. Pavyzdžiui, net po kelių pilates treniruočių žmonėms nustoja skaudėti nugarą arba skausmas labai sumažėja, po kalanetikos kūnas tampa tvirtesnis ir lankstesnis, tarsi - kur kas patogesnis. Čia nėra jokios mistikos - judesys gydo įvairiapusiškai. Todėl dabar manau, kad žodis - alchemija - puikiai atspindi mano veiklų „nešamą“ mintį ", - kalbėjo mergina.


Mato judesio naudą

O kad judesys keičia žmones, Jūratė pastebi ir savo veiklos dėka.


,,Vieša paslaptis, kad dalis antsvorio turinčių asmenų dėl savo sudėjimo netgi vengia eiti į treniruotes, kiti drovisi savęs dėl, jų manymu, per mažo svorio. Dirbdama su žmonėmis matau, kad ne vienas iš mūsų turime ir kompleksų, ir kažkokių įsitikinimų, kurie mus stabdo, verčia vaikščioti susigūžus. Ką jau pastebėjau iš savo klientų, būna, kad kai kurie iš jų pradžioje - pirmą ar antrą mėnesį, elgiasi nedrąsiai, vengia kalbėti, nesivelia į diskusijas. Vėliau jie atsiveria, jau ir papasakoja kažką apie save. Apie žmogaus mąstysenos bei emocinės būsenos pokyčius kalba net ir naujos aprangos įsigijimas. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai toks paviršutiniškas ir nesvarbus žingsnis, kartais tai būna ženklas, jog žmogus pradeda geriau jaustis ir dėl to investuoja į save, atsigręžia į savo kūną. Tai mane tikrai džiugina. Kodėl? Mūsų tikslas buvo sukurti erdvę, kurioje burtųsi tam tikra žmonių bendruomenė, susirinktų žmonės, norintys užsiimti savęs tobulinimu ir būtų tobulėjantys", - kalbėjo Jūratė.


Paskatino galvoti apie aplinką
Be ,,Savo lofto" veiklų, J. Gutauskienė darbuojasi ir ties ,,Urban Yoga Stories" drabužių prekiniu ženklu. Ji - viena iš jo įkūrėjų.


,,Prieš 2 metus kartu su pussesere nusprendėme, kad norime kurti drabužius, skleidžiančius jogos idėjas. Koncentravomės į tai, kad visi užrašai, paveikslėliai turės tam tikrą reikšmę. Tuo metu Lietuvoje labai populiarėjo tvarios aplinkos palaikymo idėjos. Supratome, kad negalime gaminti savo išsvajotų drabužių iš neekologiškų medžiagų, nes tada visos jų skelbiamos žinutės neteks prasmės. Tuomet tarsi meluosim sau - kalbėsim apie vidinę harmoniją, bet visiškai neskirsim dėmesio aplinkos puoselėjimui. Juk žmogus - gamtos dalis... Tai skatino tik dar labiau domėtis ekologija, tvarios aplinkos puoselėjimu", - pasakojo mergina.

Vadina savo namais

Paklausius Jūratės, ar šiuo metu bent kiek gailisi dėl to, kad išsikraustė iš sostinės, ji pateikė neigiamą atsakymą.


,,Kai pasižiūriu į viską šiek tiek ,,atsitraukusi", suprantu, kad dabar yra tas laikas, kai mes turime čia gyventi. Taip, man reikėjo 1,5 metų tam, kad pradėčiau jausti meilę Jonavai. Bet dabar man čia gera, čia - mano šeimos namai. Jaučiu dėkingumą šiam miestui. Esu įsitikinusi, kad tavo aplinka priklauso nuo tavęs paties. Kiek tu pats įdėsi į tai, kad tau būtų įdomu gyventi, tiek ir gausi to malonaus atgalinio ryšio. Dabar mano gyvenimas yra daug įdomesnis, nei buvo Vilniuje.


Baigiantis pokalbiui, mergina dar pridūrė: „Tik lipimas iš komforto zonos ir ėjimas į nežinomybę gali atnešti pokyčius tavo gyvenime. O pokytis - vienintelis pastovus dalykas".

Teksto aut. Jovita Stanevičiūtė, foto – ,,Foto Plunksna"

Iš sostinės į Jonavą atsikrausčiusi šeima sukūrė minčių bei kūno harmoniją puoselėjančią laisvalaikio oazę

Iš sostinės į Jonavą atsikrausčiusi šeima sukūrė minčių bei kūno harmoniją puoselėjančią laisvalaikio oazę Iš sostinės į Jonavą atsikrausčiusi šeima sukūrė minčių bei kūno harmoniją puoselėjančią laisvalaikio oazę Iš sostinės į Jonavą atsikrausčiusi šeima sukūrė minčių bei kūno harmoniją puoselėjančią laisvalaikio oazę Iš sostinės į Jonavą atsikrausčiusi šeima sukūrė minčių bei kūno harmoniją puoselėjančią laisvalaikio oazę Iš sostinės į Jonavą atsikrausčiusi šeima sukūrė minčių bei kūno harmoniją puoselėjančią laisvalaikio oazę ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 11 Aug 2020 15:04:12 +0300
<![CDATA[Jonaviečių išveisti čiau čiau garsina Lietuvą: šuniukais žavisi ir amerikiečiai, ir vietnamiečiai]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciu-isveisti-ciau-ciau-garsina-lietuva-suniukais-zavisi-ir-amerikieciai-ir-vietnamieciai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciu-isveisti-ciau-ciau-garsina-lietuva-suniukais-zavisi-ir-amerikieciai-ir-vietnamieciai 33 metai - tiek Jonavoje veikia Loretos Tamaševičienės įkurtas čiau čiau veislės šunų veislynas ,,Lietuvos liūtas". Dabar juo rūpinasi ne tik pati įkūrėja, bet ir jos dukra Urtė Tamaševičiūtė (26 m.), kuri tarp kilmingų šunų augintojų yra puikiai žinoma kaip viena geriausių keturkojų vedlių visoje Europoje. Kaip sako pati Urtė, ji nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be šių šunų. O pastarųjų atžalos garsina Lietuvą ne tik Europoje, bet ir Amerikoje, egzotiškame Vietname, Filipinuose.


Užsispyrę inteligentai
,,Čiau čiau - protingi šunys, kurie supranta ką tu jiems sakai, tačiau, prieš kažką darant, būtinai pagalvos ar apsimoka. Jiems nereikia daug fizinio aktyvumo, bet jaunystėje vertėtų nepamiršti dresūros. Kai gyvūnas sulaukia savo paauglystės, tu turi jam parodyti, kas yra šeimininkas. Tuomet išvengsi visokių ,,atsikalbinėjimų" ir galimų charakterio problemų jam užaugus", - paklausta apie čiau čiau veislės šunų būdą pasakoja Urtė.
Viena geriausių
O dvejoti merginos pasakojimais apie šią veislę - neverta: be to, kad jonavietė užaugo tarp čiau čiau, ji jau daug metų dirba su keturkojais kaip ringo dresuotoja bei profesionali šunų vedlė parodose. Urtė dar 2008 metais pelnė jaunųjų vedlių konkurso laureatės vardą Budapešte, o 2011-aisiais apsigynė šį titulą Olandijoje. Laimėjimų netrūko ir Lietuvoje.


Kas, pasak pačios Urtės, yra geras šunų vedlys?


,,Tai žmogus, kuris lydi gyvūną į ringą, sugeba sukontroliuoti jį ir parodyti jo gerąsias savybes, neatliekant nereikalingų veiksmų. Tu turi suprasti šunį, o jis tave. Jei susikalbėsi su juo, gausi tai, ko nori...
Žinoma, kad viskas vyktų sklandžiai, reikia įdėti ir darbo. Su vienais šunimis dirbama daugiau, su kitais - mažiau, bet be ringo dresūros, parodoje nepavyks parodyti puikaus rezultato. Šuo privalo leisti būti liečiamas svetimo žmogaus - teisėjo, dar jis turi mokėti gražiai judėti ir, žinoma, klausyti vedlio. Be komandinio vedlio ir šuns darbo, gerų rezultatų nesulauksi...", - kalbėjo jonavietė pridurdama, kad pelnyti profesionalios vedlės vardą nebuvo lengva.


Buvo ir ašarų
,,Ne kartą verkiau, nes patyriau ir ne vieną pralaimėjimą. Kai įdedi daug darbo, pralaimėjimas - skausmingas. Tačiau nesustojau ir bandžiau toliau tobulėti. Mokiausi suprasti gyvūną dalyvaudama su mama parodose, stebėdavau kitus vedlius. Mama man pasakė, kad turiu visko išmokti pati. Esu jai už tai dėkinga, nes tai tik užgrūdino mane ir vedė
pirmyn", - pasakojo Urtė.

Lydėjo mamą
Mergina puikiai prisimena pirmąjį savo išėjimą į ringą.
,,Man buvo gal 6 metai. Mama ėjo į ringą su čiau čiau, kuris labai mylėjo mane. Kadangi jis šiek tiek spyriojosi prieš ringą ir nenorėjo eiti be manęs, todėl teko lydėti mamą", - kalbėjo mergina.


Siekia gerinti veislę
Šiuo metu veislyne ,,Lietuvos liūtas" gyvena 13 čiau čiau veislės šunų. Dalis jų išveisti pačių jonaviečių, kiti parskraidinti iš kitų šalių. Nors atsigabenti keturkojį iš kitos valstybės - brangus malonumas, kita vertus, Urtė įsitikinusi, kad veisėjas, norintis gerinti veislę, neskaičiuoja nei savo laiko, nei išlaidų.

,,Mano mama nuo pat veislyno įkūrimo pradžios dėjo dideles pastangas tam, kad veislė tobulėtų. Renkantis šuniuką, visų pirma, išstudijuojam jo kilmės medį. Turint tokį tikslą ir siekiant išveisti tavo įsivaizduojamą tobulą šuniuką, tu negali išsiversti be ,,naujo" kraujo. Dėl to iš užsienio valstybių esame atskraidinę ne vieną šunį", - teigė mergina.


Laukė 4 metus
Tiesa, įsigyti kilmingą šuniuką nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pradžių.
,,Vienais metais mes parsivežėme šunis iš Anglijos, Italijos ir Amerikos. Šuniuko iš Anglijos laukėme net 4 metus. Norėjome čiau čiau būtent iš išsirinkto veislyno. Jo veisėjai yra gal apie 70 metų ir gauti jos šuniuką - labai sudėtinga.
Aš keturis metus, kas tris mėnesius, jai rašydavau ir klausdavau, ar nepamiršo mūsų. Nes kuo mažiau veisėja apie tave žino, tuo mažesnė tikimybė, kad gausi iš jos šuniuką. Kai išsvajotas čiau čiau jau buvo mūsų rankose, labai džiaugėmės. Ir vos gavę jį, jau rezervavome kitą šio veislyno čiau čiau. Nuo to laiko praėjo 3,5 metų, tačiau šuniuko dar vis neturime. Kodėl? Todėl, kad tas veislynas yra orientuotas į kokybę, veislės gerinimą. Tad ir šuniukų per metus jame gimsta visai ne daug. Taip pat dalis jų, kurie neatitinka aukščiausių veislės standartų, lieka kaip namų augintiniai, neskirti parodoms.


Kalbant apie šuniuką iš Italijos, jo laukti teko du metus. Šis pasirinkimas jau buvo kitoks - rinkomės pagal tėvus: žinojome kalę ir laukėme jos palikuonio", - pasakojo keturkojų vedlė.


Garsina Lietuvą
Kad Urtės ir jos mamos pastangos nenueina veltui, apie tai liudija ir nuolatiniai ,,Lietuvos liūto" šunų laimėjimai parodose.
,,Mes 10 metų iš eilės važiuojame į didžiąsias klubines parodas Italijoje, Anglijoje. Vienais metais į Italiją vežiausi net 10 mūsų šunų. Pristatyti tokį kiekį keturkojų parodoje nebuvo lengva. Tada supratau, kad pasielgiau kiek beprotiškai, todėl dabar vežuosi po 5 - 6 šunis. Visada patenkame bent į geriausiųjų ketvirtuką skirtingose klasėse: jaunimo, mažylių ir kitose.


Italijoje vykstančią klubinę parodą laimėjome 3 metus iš eilės. Vieną kartą dalyvavo daugiau nei 100 čiau čiau, kitus du kartus - per 200 šios veislės šunų. Viena mūsų kalytė 2018-aisiais pelnė pasaulio jaunimo nugalėtojos, Europos nugalėtojos titulus, o pernai ji tapo Europos vice čempione. Nors kaip vedlė parodose esu pristačiusi daugybę čempionų, labiausiai džiaugiuosi mūsų veislyno šunų laimėjimais. Sunku nusakyti, koks jausmas apima, kai laimi keturkojis šeimos narys. Juk tu pats jį auginai, dresavai ...", - šypsodamasi kalbėjo mergina.


Ir Vietname, ir Filipinuose
,,Lietuvos liūto" pasiekimai nepraslysta ir pro šunų mylėtojų, gyvenančių už Atlanto ar egzotiškose šalyse, akis.
,,Būtų sunku suskaičiuoti, į kurias Europos valstybes per veislyno gyvavimą jau iškeliavo mūsų šuniukai. Pastaruosius keletą metų ne vieną jų aš pati lydėjau ir į Ameriką, Vietnamą, Filipinus. Žinoma, mums svarbiausia, kad šuniukai būtų mylimi. Dėl to stengiamės parinkti pačius geriausius šeimininkus: dar iki pardavimo bendraujame su jais internetu, išsiklausinėjame, ko jie tikisi, ką planuoja, kokias sąlygas turi", - teigė mergina.

Pastebėjo sugebėjimus
Vietnamiečiai bei filipiniečiai jau ne vienerius metus pas save kviečiasi Urtę tam, jog ši pristatytų jų auginamus šunis parodose.
,,Pirmą kartą išstatyti vietnamiečių šunį parodoje buvau paprašyta gal prieš 4 metus. Priėmiau pasiūlymą, nes vertinau tai kaip puikią patirtį bei neįkainojamus įspūdžius. Tų kraštų žmonės - itin svetingi. Manimi buvo labai rūpinamasi, gavau erdvų būstą šalia jūros. Nors reikėjo daug dirbti besiruošiant parodoms, kas nebuvo lengva dėl neįprastai karšto klimato, patyriau neišdildomų įspūdžių, o ką jau kalbėti apie pamatytus vaizdus...", - džiaugėsi jonavietė.


Šeimos nariai
Ar įmanoma išgyventi iš šunų veisimo? Urtė, vos išgirdusi šį klausimą, purto galvą.
,,Žmonės, kurie neturi nieko bendro su veisimu, orientuotu į veislės gerinimą, gal ir galvoja, kad iš to uždirbsi. Tačiau atsakingi veisėjai niekad nesikoncentruos į pelną, nes jo ir nesulauksi... Parodos, kelionės su šunimis į kitas šalis, šuns išvaizdos puoselėjimas, naujų kraujų atsivežimas, o kur dar kasdieninės gyvūno išlaikymo išlaidos... Tai niekada neatsipirks.
Per metus mes turime dvi vadas šuniukų. Viena kalytė atsiveda du ar tris. Mes visada tikimės tik to, kad bent vienas jų liks mums kaip tas išsvajotas, puikiai veislės standartus atitinkantis šuniukas. Niekada neskaičiuojame, kiek jie mums kainuoja, net automobilį teko pirkti tokį, kuris būtų saugus ir patogus keliaujant su šunimis.


Visi mūsų šunys, pirmiausia, mums yra šeimos nariai", - šypsodamasi kalbėjo mergina.

Teksto aut. Jovita Stanevičiūtė

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Jonaviečių išveisti čiau čiau garsina Lietuvą: šuniukais žavisi ir amerikiečiai, ir vietnamiečiai

Jonaviečių išveisti čiau čiau garsina Lietuvą: šuniukais žavisi ir amerikiečiai, ir vietnamiečiai Jonaviečių išveisti čiau čiau garsina Lietuvą: šuniukais žavisi ir amerikiečiai, ir vietnamiečiai ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 10 Aug 2020 11:17:46 +0300
<![CDATA[Jonaviečio iniciatyva subūrė istorijai neabejingus kraštiečius: siekia surinkti ir paviešinti kuo daugiau senosios Jonavos nuotraukų]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonaviecio-iniciatyva-subure-istorijai-neabejingus-krastiecius-siekia-surinkti-ir-paviesinti-kuo-daugiau-senosios-jonavos-nuotrauku https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonaviecio-iniciatyva-subure-istorijai-neabejingus-krastiecius-siekia-surinkti-ir-paviesinti-kuo-daugiau-senosios-jonavos-nuotrauku ,,Jonava fotografijose" - socialinio tinklo ,,Facebook" paskyra, kurioje talpinamos skirtingus Jonavos istorijos etapus bei įvykius liudijančios nuotraukos. Kaip teigia jos įkūrėjas - Marius Serbentas, pastaroji sukurta tam, jog vienoje vietoje būtų surinkta ir išsaugota kuo daugiau vertingų kadrų. Istorija besidominčio M. Serbento žodžiais tariant, kolekcionieriai itin vertina tarpukariu darytas Jonavos krašto nuotraukas, mat šių nėra išlikę tiek daug, kaip norėtųsi.


Nesitikėjo tokio susidomėjimo


Kai M. Serbentui kilo mintis sukurti ,,Jonava fotografijose" paskyrą, jis nė kiek nesitikėjo, kad ši greitai sulauks didelio žmonių susidomėjimo: per pirmus tris gyvavimo mėnesius ji subūrė 1000 sekėjų, kurių skaičius nuolat augo ir šiandien jau siekia 5000.


,,Niekada neturėjau tikslo dirbtinai pritraukti kuo daugiau sekėjų, nes puslapis yra sukurtas ne komerciniais tikslais. Tik norėjau, kad senos Jonavos nuotraukos būtų patalpintos ten, iš kur niekada neišnyks - interneto, o joms neabejingi žmonės galėtų laisvai grožėtis istoriniais kadrais", - pasakoja M. Serbentas.


Ieškojo internete


Tam, kad ,,Jonava fotografijose" turinys būtų toks, koks yra dabar, teko įdėti ir nemažai darbo - pirmosios nuotraukos buvo surinktos ,,Google" pagalba, vėliau jas papildė ir pačių jonaviečių atsiųstų kadrų skenuotos versijos.


,,Kai sukūriau puslapį, jis apie mėnesį buvo nepublikuotas. Pirmieji jame patalpinti kadrai - skenuotos mano paties bei draugų nuotraukos. Taip pat dalį jų suradau ,,Google". Norėjau, kad visi kadrai būtų vienoje vietoje. Dėl to talpinau juos ,,Jonava fotografijose" puslapyje ir nurodžiau šaltinius. Po pusės metų nuotraukų paieškų internete, jau buvo sunku surasti kažką naujo. Dabar atsiranda vienas kitas dar nematytas kadras, tačiau kartkartėmis sulaukiame ir pačių jonaviečių atsiunčiamų nuotraukų", - kalbėjo M. Serbentas.


Prisijungė dar keli bendraminčiai


Paklaustas, ar daug darbo reikalauja tokia iniciatyva, M. Serbentas pasakoja, kad šiuo metu ties ,,Jonava fotografijose" darbuojasi ne jis vienas.

,,Besiplečiant vartotojų ratui, didėjo ir puslapio administratorių bei moderatorių skaičius. Dabar ,,Jonava fotografijose" dirba nemažas bendraminčių būrys", - teigė jonavietis.


,,Dažnai su savo komandos nariais vykstame į kraštotyros ekspedicijas, kurių metu fotografuojame įdomias Jonavos krašto vietas ir vėliau pateikiame puslapio lankytojams išvykų ,,foto ataskaitas“. Jau įvyko ekspedicijos į Žeimių, Kulvos, Šveicarijos seniūnijas. Šią vasarą planuojame supažindinti savo puslapio lankytojus su Upninkų krašto lankytinomis vietomis", - pasakojo vyras.


Sėkmę lemia glaudus bendradarbiavimas


Puslapio ,,Jonava fotografijose“ virtualius foto albumus taip pat papildė Jonavos kultūros centro krašto bei Jeronimo Ralio gimnazijos muziejų fondų nuotraukos.


,,Artėjant miesto jubiliejui iš mūsų puslapio buvo atrinktos istorinės fotografijos parodai Jonavos savivaldybės viešojoje bibliotekoje.

Mūsų veiklą stebintys jonaviečiai jau pamėgo įvairius nuotraukų konkursus, kurių metu galėjo laimėti vertingų leidinių apie Jonavos kraštą. Knygas konkursams parūpino Jonavos rajono savivaldybė", - džiaugėsi jonavietis pridurdamas, kad jis bei jo komanda planuoja išleisti ir ,,Jonava fotografijose" foto albumą - knygą.


Subūrė fotografijai neabejingus jonaviečius


,,Jonava fotografijose" taip įtraukė nuotraukoms neabejingus jonaviečius, jog teko kurti ir tuo pačiu pavadinimu pavadintą ,,Facebook" grupę, kurioje interneto vartotojai gali laisvai dalintis tiek senais, tiek šių dienų kadrais.


,,Pamatėme, kad žmonės pradėjo aktyviai fotografuoti Jonavą ir išreiškė norą dalintis tokiomis nuotraukomis internete. Kadangi norėjome atskirti istoriškai svarbų turinį nuo dabarties vaizdų, sukūrėme ir grupę. Čia savo nuotraukomis gali dalintis visi tie, kuriems yra svarbus mūsų kraštas", - teigė M. Serbentas.


Prisimena senus laikus


Minėtose interneto platformose didelio žmonių dėmesio sulaukia sovietmečio nuotraukos. Kodėl? M. Serbentas spėja, kad žmonėms smagu matyti kadrus, kuriuose užfiksuotos jų seniau lankytos vietos.


,,Pastebime, kad žmonėms ypatingai patinka, kai įdedame palyginimui viena šalia kitos seną ir šių laikų nuotrauką, darytą toje pačioje vietoje. Taip vyresni žmonės turi galimybę pamatyti, kaip pasikeitė miestas, prisiminti senas gatves, kuriomis kadaise vaikščiojo", - kalbėjo M. Serbentas.


Veda istorijos keliais


Kalbėdamas apie išskirtinius kadrus, M. Serbentas pasakoja, kad iš visų jo paties turėtų nuotraukų, jam brangiausia ir įdomiausia buvo tarpukario laikais įamžinta Skarulių mokykla. Tiesa, šiandien ši nuotrauka jau ne jo paties rankose - M. Serbentas ją padovanojo istorijai neabejingai skarulietei.


,,Nors ta nuotrauka - vertinga, aš be jokio gailesčio ją padovanojau žmogui, kuris, esu įsitikinęs, neleis jai dulkėti stalčiuje. Manau, kad tai ir yra svarbiausia - jog nuotraukos būtų matomos. Kodėl? Praeities kadrai veda istorijos keliais...


Turime ir Ruklos dvaro nuotrauką. Iki šiol nežinome, kur tiksliai stovėjo tas dvaras, bet nuotraukos suteikia galimybę atrasti vietas, kurios yra išnykusios. Su bendraminčiais dabar aiškinamės, kur iš tikrųjų tas dvaras stovėjo. Kaip visada tikimės puslapio lankytojų pagalbos", - kalbėjo vyras.


Vertina ne visi


M. Serbentas pastebi, kad senųjų kadrų būtų galima išsaugoti daugiau, jei juos turintys žmonės įdėtų bent šiek tiek pastangų.


,,Būna, kad sužinome, jog žmogus turi kokią seną užmirštą nuotrauką ir nors neprašome, kad ji būtų perduota mums ar muziejui, tačiau šiek tiek apmaudu, jog neretai geras kadras virsta tik pakuromis. Yra buvusi situacija, kai senas nuotraukas turėjęs žmogus sakė saugosiąs jas savo anūkams, bet jam numirus, anūkai tiesiog sudegino jas. Žinoma, kiekvienas žmogus sprendžia, ką jam daryti su savo nuotraukomis. Bet mums norėtųsi, kad jos neišnyktų visiems laikams.

Dabar yra puiki galimybė tai užtikrinti – padarius nuotraukos skaitmeninį variantą, patalpinus ją internete. Taip kadras lieka apsaugotas nuo laiko tėkmės", - pasakojo vyras.


Norėtų, kad nuotraukos liktų Jonavoje


M. Serbentas neslepia, kad norėtų, jog Jonavos krašto nuotraukos nepabirtų po visą Lietuvą, o liktų rajono ribose.


,,Taip pat norėtųsi, kad jos nedulkėtų kolekcionierių stalčiuose ir būtų visiems matomos. Žinoma, čia kiekvieno asmeninis pasirinkimas... Mes jau džiaugiamės, jei turime galimybę tą seną kadrą nuskenuoti ir patalpinti savo puslapyje. Tegul visi juo pasigroži", - kalbėjo M. Serbentas.

Kaip apsaugoti nuotraukas?

Tam, kad laikas kuo mažiau paveiktų senus kadrus, pravartu imtis ir kelių paprastų gudrybių.


,,Nors kone šimtą metų skaičiuojančių nuotraukų kokybė išties stebina - jose gali įžiūrėti medžių lapelius, kitas svarbias detales, bet tam, kad jos išliktų kuo kokybiškesnės, reikėtų jas apsaugoti nuo kaitrios šviesos. Tam galima naudoti specialius dėklus ir retkarčiais jas pravėdinti", - patarimais dalijosi M. Serbentas.


Brangus kraštas


Kas paskatino M. Serbentą skirti tiek laiko Jonavos krašto fotografijoms?


,,Mane visada domino istorija, taip pat aš labai myliu Jonavą. Aš čia gyvenu, tad šitas kraštas - man tikrai brangus. Dėl to, matyt, niekada ir neturėjau tikslo tapti tikru kolekcionieriumi, kuris superka nuotraukas, o vėliau jomis didžiuojasi. Manau, kad visos nuotraukos yra vertingos. Ir kalbu ne apie materialią pusę...


Nuotraukos įamžino praeitį, kuri jau nebegrįš", - kalbėjo jonavietis.


Teksto autorė: Jovita Stanevičiūtė
Nuotraukoje: Žeimių (dabar vadinamas Kosmonautų) gyvenamasis rajonas 1982 m.
www.facebook.com/JonavaFoto/

Jonaviečio iniciatyva subūrė istorijai neabejingus kraštiečius: siekia surinkti ir paviešinti kuo daugiau senosios Jonavos nuotraukų

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 31 Jul 2020 19:01:00 +0300
<![CDATA[Meilė vaikams peraugo į norą sukurti jiems ,,Laimės kampelį"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/meile-vaikams-peraugo-i-nora-sukurti-jiems-laimes-kampeli-idejos-realizavima-stabdo-tik-finansu-trukumas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/meile-vaikams-peraugo-i-nora-sukurti-jiems-laimes-kampeli-idejos-realizavima-stabdo-tik-finansu-trukumas Aušra Navikaitė (26 m.) - Jonavoje užaugusi mergina, kuri nuo paauglystės itin mėgo rūpintis vaikais. Vėliau ji pradėjo dirbti Jonavos vaikų globos namuose bei Šveicarijos progimnazijoje, tačiau to jonavietei nepakako ir dabar mergina deda visas pastangas tam, kad atidarytų nuosavą ,,Laimės kampelį" - dienos centrą mažiesiems Šveicarijos kaime. A. Navikaitė jau įsivaizduoja, kaip šis turėtų atrodyti, kokias paslaugas jame galėtų gauti vaikai.

Visada mylėjo vaikus


,,Meilę vaikams pajutau dar paauglystėje. Pamenu, prižiūrėdavau kaimynų anūką, parvesdavau jį iš darželio, žaisdavau su juo. Aš jį taip saugojau, mylėjau, kad pati nepajutau, kaip čia taip nutiko, jog man vaikai vis pradėjo šypsotis gatvėje, darytis artimesni.

Kartą sėdėjau automobilyje, o pro šalį ėjo visiškai nepažįstamas vyras su berniuku. Jis paleido vyro ranką, pribėgo prie automobilio lango, pabeldė ir pamojavo man. Taip ir likau nesupratusi, kaip tokius reiškinius pavadinti, bet ėmiau svarstyti apie socialinio darbo studijas.

Tiesa, tiek artimieji, tiek kiti mane atkalbinėjo, sakė: „stovėsi Darbo biržoj su tokia specialybe“. Ir aš pasimečiau, ėmiau blaškytis... Metus niekur nestojau, atsikrausčiau į Kauną, lankiau architektūros kursus Kauno Technologijos Universitete, dirbau aukle ir visada jaučiau, kad aš noriu dirbti su vaikais.

Tuomet užpildžiau paraišką ir įstojau į socialinę pedagogiką KTU. Nors dėl pažangumo galėjau mokytis nemokamai, pragyvenimui dirbau pati, todėl teko studijuoti neakivaizdžiai, kitaip sakant, ištęstiniu būdu", - apie savo gyvenimo kelią, kurį nuolat lydėjo mažieji, pasakojo Aušra.


Darbai - ir vaikų namuose, ir mokykloje


Besimokydama 3-iame kurse, Aušra grįžo gyventi į Jonavą. Mergina netrukus pamatė skelbimą, kad šio miesto vaikų globos namai ieško socialinės darbuotojos padėjėjos.

,,Nors galvojau, kad manęs be diplomo dar tikrai nepriims, nusprendžiau nusiųsti CV. Tikėjausi, kad taip paliksiu žinią apie save, jog kažkada baigsiu mokslus ir galbūt galėsiu dirbti pas juos. Tačiau Dievas ar visata man turėjo parengusi geresnį likimą - buvau pakviesta į pokalbį, o vėliau ir prisijungti prie vaikų globos namų komandos.


Ten dirbau 4 gražius metus. Taip, buvo visko... Susidūriau su įvairiais sunkumais, bet jūs neįsivaizduojate, koks geras jausmas yra matyti tų vaikų džiaugsmą, kada tu ateini, kada jie tave apsikabina, šypsosi tau. Tai buvo lyg mano antrieji namai.

Tačiau baigusi studijas, nusprendžiau, kad noriu daugiau žinių ir įstojau į edukologijos magistrą. Paskaitos buvo vakarinės, kiekvieną dieną. Dėl šios priežasties turėjau palikti darbą vaikų namuose. Išliejau nemažai ašarų, nemažiau nei ten gyvenantys vaikai. Bet, kai užsidaro vienos durys, atsidaro kitos - šiuo metu esu Šveicarijos progimnazijos socialinė pedagogė", - apie darbo su vaikais patirtį pasakojo mergina.


Vaikai turi turėti vaikystę

Tiek dirbdama vaikų globos namuose, tiek besidarbuodama Šveicarijos progimnazijoje Aušra pastebėjo, kad vaikai po pamokų neturi vietos, kurioje galėtų būti tokiais, kokie jie yra, vietos, kurioje mažieji galėtų tiesiog ateiti ir pasipasakoti, pasidžiaugti, o gal tiesiog liūdėti kartu su kitais. Tai ir paskatino merginą galvoti apie ,,Laimės kampelio" įkūrimą.

,,Mūsų mieste yra didelis pasirinkimas neformaliojo ugdymo užsiėmimų, bet visur įvesti kažkokie standartai, taisyklės. Aš ilgą laiką domiuosi pozityviu mąstymu, meditacijomis, skaičiau daug knygų, iš kurių supratau, kad vaikai turi būti vaikais, jie turi turėti vaikystę, jie turi juoktis, turi nukristi, turi suklysti. Priešingu atveju, turėsime nieko neveikiančius, nieko nenorinčius, piktus, chuliganiškus vaikus.

Todėl siekiu sukurti tokią vietą, į kurią atėjęs vaikas galėtų pats pasirinkti, ką jis nori veikti, koks jis nori būti. Nori, kad padėčiau pamokas ruošti – valio! Nori žaisti stalo žaidimus? Du kartus valio! Nors daugumos vaikų dienos centrų tikslas „išgelbėti“ vaikus nuo socialinių įgūdžių stokos, aš noriu sukurti jį kitokį. Tiesą sakant, kursiu ne aš...

Jį kurs vaikai. Aš tik paruošiu patalpas, būtiniausius baldus. O taisykles, veiklas, pareigas – viską kurs jie. Tokiu būdu sieksiu ugdyti ir lyderystės įgūdžius", - ,,Laimės kampelio" vizija dalinosi mergina.


Į viską žvelgia pozityviai

Paklausus, ką jai pačiai reiškia ,,Laimės kampelis", Aušra pasakoja apie norą dalintis laime.

,,Esu labai pozityvus žmogus, stengiuosi išlikti pozityvi net ir sunkiausiose gyvenimo situacijose. Tiesiog į viską žiūriu su šypsena, esu laiminga, mane supa laimingi ir pozityvūs žmonės. Dėl to noriu ta laime dalintis. Pavadinimas užgimė savaime, nes ,,Laimės kampelis" - vieta, kurioje bus daug daug laimės",-šypsodamasi kalbėjo mergina.

Idėjų - daug

,,Laimės kampeliui" įsikūrus, Aušra tikisi jame sulaukti bent 20 vaikų. 


,,Kol trūksta finansavimo, tikiuosi čia su vaikais pabūti po 2 - 3 valandas per dieną. Planuoju, kad iki pietų dirbsiu mokykloje, po pietų - centre. Tempas bus didelis, artėja ir magistro rašymas, tad dar teks važiuoti į studijas. Tikiuosi, kad galbūt sulauksiu savanorių pagalbos.

Svarbiausia - pasiūlyti vaikams veiklų, kurias jie rinksis patys. Aš būsiu tik tam, kad padėčiau jiems, nukreipčiau tinkama linkme. 

Žadu ateityje daryti ir bendrus renginius, stovyklas vaikams, nemokamas paskaitas, supervizijas tėveliams, kur jie galėtų išsikalbėti, pasitarti, išspręsti jiems svarbias problemas ir panašiai. Kodėl? Tikrai dažnai girdžiu iš tėvų, kad yra klausimų auginant vaiką, atsiranda sunkumų bendraujant su paaugliu. Norėčiau, kad ,,Laimės kampelis" būtų viena iš tų vietų, kur galėtume kartu spręsti sunkumus", - apie savo planus pasakojo jonavietė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Meilė vaikams peraugo į norą sukurti jiems ,,Laimės kampelį"

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 31 Jul 2020 17:34:53 +0300
<![CDATA[,,Bitės bate" pseudonimu prisistatanti R. Venskauskaitė įrašė naują dainą: kviečiame pasiklausyti ]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/po-bites-bate-pseudonimu-prisistatanti-r-venskauskaite-irase-nauja-daina-kvieciame-pasiklausyti https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/po-bites-bate-pseudonimu-prisistatanti-r-venskauskaite-irase-nauja-daina-kvieciame-pasiklausyti Reda Venskauskaitė (18 m.)  - mergina, kurią muzika lydėjo nuo mažų dienų: ji mokėsi groti pianinu Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje, dalyvavo ne viename muzikiniame konkurse, kuriame klausytojus džiugino ne tik išskirtiniu balsu, bet ir sugebėjimu groti iki šiol pakankamai mažai žinomu muzikos instrumentu - ukulėle. Šiandien ji savo klausytojams prisistato ,,Bitės Bate" pseudonimu. Ir net pasirinkusi taikomosios matematikos studijas, ji atranda laiko kūrybai - vakar, liepos 29-ąją, ji ,,Youtube" kanale patalpino dainą ,,Atiduodu". 

Kūryba - ne svetima

,,Ši daina man nėra pirma, nes rašyti jas pradėjau dar besimokydama Jonavos Senamiesčio gimnazijoje. Nemažai dainų esu sukūrusi grodama ukulėle ar pianinu. Dalis jų buvo sukurtos juoko forma, kitos - ne.

Tačiau ,,Atiduodu", turbūt, yra pirmas mano kūrinys, kuriam pati gaminausi instrumentalą - fonogramą, naudodamasi kompiuteriu ir kitais elektroniniais prietaisais. Kitiems kūriniams grojau gyvai", - paklausta apie savo kūrybą pasakojo Reda. 

Įrašė savo kambaryje

Nors klausantis ,,Atiduodu" eiliniam klausytojui, ko gero, nė sekundei nekyla mintis, jog šis įrašytas ir sukurtas - ne profesionalų, Reda pasakoja, kad kūrinys ,,gimė" jos kasdieninėje aplinkoje. 

,,Dainą įrašėme namuose, mano kambaryje su draugės Kristinos įranga, vis bandant ir bandant ieškot geriausio varianto. Dėl geresnės akustikos galvojom, kad teks lįst į spintą, bet galiausiai apsiėjom ir paprastai", - šypsodamasi kalbėjo mergina. 

Kai atiduoda save iki perdegimo

Apie ką ši daina yra pačiai Redai?

,,Man ,,Atiduodu" yra daina apie meilę, kai žmogus ne visai supranta, kad nėra gerai... Kai vienas vis duoda ir duoda neprašytas iki perdegimo, bet pats to nesuvokia ir galbūt net suvokti nenori", - pasakojo Reda.

Kurs tol, kol pajėgs

Paklausta, ar mergina žada kurti toliau, Reda nė nedvejodama atsako, kad jos kūrybinis kelias tikrai nesibaigs ties ,,Atiduodu". 

,,Kursiu, kol jėgų turėsiu. Jei rašysiu ne dainas, tai - eilėraščius, tekstus ir panašiai", - kalbėjo Reda.

Tie, kas susidomėjo Redos kūryba, turėtų pasekti jos ,,Instagram" paskyrą ,,bite.bate". Čia nuolat atnaujinami jos kurti tekstai.

,,Bitės bate" pseudonimu prisistatanti R. Venskauskaitė įrašė naują dainą: kviečiame pasiklausyti

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 30 Jul 2020 10:55:35 +0300
<![CDATA[Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" ]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/uzusaliuose-laime-atradusi-l-puskova-galit-vadinti-mane-kaimiete---tikrai-neisizeisiu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/uzusaliuose-laime-atradusi-l-puskova-galit-vadinti-mane-kaimiete---tikrai-neisizeisiu Jonavos rajone esančiame Užusalių kaime gyvenantys žmonės, ko gero, nebedrįsta burnoti, kad jų seniūnijos teritorijoje nėra ką veikti: čia iškilmingai minimos valstybinės šventės, švenčiamos Joninės, o įprastomis dienomis žaidžiamas tinklinis, krepšinis, vyksta kino vakarai ar zumbos treniruotės – ir tai tik dalis užsiėmimų, kuriuos savo kraštiečiams gali pasiūlyti Užusalių mokykla-daugiafunkcis centras. Pastarasis gyvybe alsuoja ne šiaip sau: jo veikla rūpinasi jauna šio kaimo gyventoja – Laurita Puškova (26 m.), kuri įsitikinusi, kad augti ir tobulėti gali kiekvienas kaimas. Užusalietės žodžiais tariant, tam tereikia tik kelių iniciatyvių žmonių, idėjų bei noro nuveikti kažką gražaus savo kraštui.

Laimė – ne piniguose

Ne paslaptis, jog šiais laikais didžioji dalis jaunimo nori įsikurti miestuose, neretai ir didmiesčiuose, todėl žmogus, kurį graudina klausimai apie jo gimtąjį kaimą, atrodo lyg netikėtas atradimas. Tačiau po kelių minučių pokalbio su Laurita nekyla jokių abejonių – jos meilė Užusaliams yra tiek pat nuoširdi bei jautri, kiek ir ji pati. Kodėl jauna mergina, įgijusi aplinkotyros magistro laipsnį, o vėliau sėkmingai dirbusi viešųjų ryšių specialiste vienoje Kauno įstaigų, šiandien neabejoja, kad vienas didžiausių jos norų yra realizuoti savo idėjas būtent kaime?

„Mane nuo vaikystės traukė viskas, kas susiję su mus supančia aplinka. Jau mokykloje žinojau, kad studijuosiu arba aplinkosaugą, arba veterinariją. Kadangi praktikos metu teko dalyvauti aplinkosauginiame reide, buvau sužavėta viso to adrenalino, kurį gali pajusti gaudant brakonierius, žavėjo ir jausmas, kurį patyriau galėdama stebėti, kaip įmanoma prisidėti prie gamtos saugojimo.

Visgi, įsidarbinau visai ne pagal specialybę – vienoje Kauno įstaigoje, kuri gina ir atstovauja darbuotojų teises… Ką galiu pasakyti? Mane monotoniškas darbas tiesiog varė iš proto. Nors jau buvau tiek save „perlaužus“, kad kasdien nešiojau oficialius kostiumėlius, batelius, atmintinai mokėjau beveik visą darbo kodeksą, nesijaučiau laiminga, todėl išėjau.

Šiuo metu vienintelė mano darbovietė – Užusalių mokyla-daugiafunkcis centras. Čia dirbu renginių organizatore. Nepaisant to, kad negaliu pasigirti dideliu atlygiu ir esu įdarbinta ne pilnu etatu, jaučiuosi labai laiminga, nes darau tai, kas miela mano širdžiai. Niekada nemaniau, kad piniguose slypi laimė. Dėl to nuo pat pradžių, kai pradėjau dirbti Užusaliuose, netausojau nei savo laisvo laiko, nei asmeninių lėšų. Tiesiog jaučiausi laiminga, nes mačiau kitų žmonių palaikymą, augantį pasitikėjimą manimi“, – pasakojo Laurita.

Buvo ir nerimo

Mergina puikiai prisimena pirmuosius jos organizuotus renginius. Anot jos, tuomet kaimo bendruomenė buvo pripratusi prie kiek kitokios švenčių kultūros. Dėl to Lauritai bei jos bendraminčiams teko gerokai pasukti galvas dėl renginių turinio bei jų patrauklumo užusaliečiams.

„Tiesa sakant, anksčiau čia mažai kas vykdavo. Bent jau mes, jaunimas, tikrai mažai ką žinodavome apie vykstančius renginius. Ir į tuos pačius renginius susirinkdavo tik ta pati vyresnių žmonių grupelę, susėsdavo, pasidarydavo šventę tik sau… Jaunimui ar žmonėms iki 50 metų tikrai trūkdavo veiklų.

Suvokimas, jog čia yra mano kraštas ir jame nieko naujo nevyksta, paskatino mane bei mano draugus patiems imtis iniciatyvos keičiant gyventojų užimtumą. Taip jau susiklostė, kad gavau darbą Užusalių mokykloje-daugiafunkciame centre. Nors tuomet dar dirbau Kaune, tikėjau savimi, kad šiuos du darbus man pavyks suderinti. Ypatingą palaikymą ir paskatinimą pajutau ir iš mokyklos direktorės Audronės Kvedaravičienės.

Kai atėjo metas organizuoti pirmąją šventę – Sausio 13-ąją, atsirado didžiulis jaudulys. Pamenu, sėdžiu ir galvoju, kaip pritraukti žmones į tokį renginį, jog ateitų ir jaunimas, ir vyresni užusaliečiai.

Tada pasikviečiau draugę, Simoną Koženiauskaitę į pagalbą, kuri, beje, dabar fotografuoja ir įamžina visus mūsų puikius renginius, ir klausiu jos: „Ką darom?“. Drauge nusprendėm, jog užsakysime kapelą, pakviesime mokyklos mergaičių, kurios perskaitys gražius žodžius, padarysime gerą apšvietimą. Tuomet dar sukontaktavome su Išorų seniūnaičiu, kuris pasiūlė puikią idėją įžiebti 13 ugnies fakelų. Viskas… Šventė praėjo puikiai, nors, nepaisant šalto oro, buvau visa šlapia nuo prakaito ir jaudulio. Atsimenu, kai skaičiau tekstą balsas drebėjo, atrodytų tuoj, tuoj apsiverksiu. Bijojau, kad neįtiksiu toms visoms vyresnio amžiaus moterims, kurios buvo pripratusios prie joms įprasto šventimo ir kultūrinės stagnacijos.

Netrukus atkeliavo dar viena valstybinė šventė – Kovo 11-oji, tačiau ir su ja pavyko gerai susitvarkyti. Suorganizavome šventinį bėgimą, kuris sulaukė nemažo populiarumo, todėl kartu su Užusalių bendruomenę vieningai nutarėme, kad bėgimas galėtų tapti mūsų Kovo 11-osios tradicija. Taigi, šiais metais jame dalyvavo daugybė žmonių – tiek jaunimas, tiek vyresni kaimo gyventojai, svečiai iš kitų mietelių“, – kalbėjo mergina.

Palaikančiųjų ratas augo

Klausantis Lauritos pasakojimo, nuolat galima išgirsti savoką „mes“. Mergina įsitikinusi, kad dėl kaime esančios gyvasties galima dėkoti visai jo bendruomenei. Tiesa, užusaliečiai į jaunimo sutelktas jėgas atnaujinti švenčių kultūrą reagavo nevienareikšmiai – vieni iškart prisijungė prie idėjų įgyvendinimo, o kiti nebuvo sužavėti naujovėmis ir vis bambėjo klausdami kam viso to reikia.

„Pradžioje esu sulaukusi nepagrįstų kaltinimų, kad su savo užmojais ir idėjomis sugriausiu nusistovėjusią kultūrą. Nežinau, ką tuo buvo norima pasakyti, nes, jei nepasitenkinimą reiškusiems gyventojams kultūra buvo kartu ištuštintas butelaitis, tai džiaugiuosi prisidėjusi prie jos griuvimo.

Buvau įsitikinusi, kad daugiau ką sukurtume ir nuveiktume tik tada, jei prisijungtų didesnė ir įvairesnė bendruomenės dalis. Todėl kreipiausi pagalbos į visus, kurie galėtų kažkuo prisidėti. Pavyzdžiui, dabar mūsų šventėse maistą nuolat gamina vienas mūsų pagalbininkų – Vitalijus Navašinskas. Kai tik artėja renginys, iškart skambiname jam: „Vitalijau, ruošk receptuką“. Turiu pripažinti, kad anksčiau galvojau, jog šis žmogus tik pabumbės ir neprisijungs. Tačiau aš klydau… Jis, kaip ir ne vienas kitas, prisidedantis prie Užusalių tobulėjimo – nuostabus žmogus. Dabar neįsivaizduojame savo švenčių be mūsų bendruomenės virtuvės šefo.

Noriu pasidžiaugti, kad aplink save visada turiu puikią komandą: draugai – Simona, Saulė Indrida, Žymantas, seniūnaitis – Romanas, antra pusė – Vadimas, tėvai – Irena ir Pavelas Puškovai ir kiti kaimui neabejingi žmonės, kurie visada pagelbės.

Be šių visų žmonių nieko tikrai nevyktų. Kai yra bendruomenės branduolys, jis pamažu nejučia įtraukia ir kitus. Labai džiaugiuosi, kad mūsų Užusalių bendruomenės branduolys tik plečiasi. Džiaugiuosi ir dėl to, kad prireikus, kaimo bendruomenė noriai prisideda“, – kalbėjo mergina.

Siūlo nieko nelaukti ir veikti

Ką savo gimtuoju kraštu besirūpinanti mergina galėtų pasakyti tiems, kurie kartoja, kad gyvenimas kaime – nuobodus?

„Visada sakau, kad kaime veikti yra ką, tačiau reikia įdėti šiek tiek pastangų ir patiems. Kai išgirdau, kad jaunimas kartoja, jog trūksta pramogų, pasiūliau rengti kino vakarus. Juk tam daug nereikia – susinešame multimedijos įrangą ir čia pat Užusaliuose, prie lauko estrados ar didžiojoje salėje žiūrime filmus ar krepšinio varžybas.

Taigi, reikia mažiau bumbėti, o daugiau kalbėtis tarpusavyje ir daryti“, – teigė mergina.

Nemato savęs kitur

Paklausta, kam viso to reikia jaunai merginai, Laurita trumpam susigraudina ir tikina, kad Užusalių kaimas jai buvo svarbus nuo pat vaikystės. Dėl to ji tikisi, kad Užusaliuose užaugs ir jos vaikai.

„Šitas klausimas man yra labai jautrus. Aš čia pati gyvenu ir noriu, kad Užusaliuose būtų gera gyventi ir būti tiek man, tiek kitiems. Tvirtai žinau, kad čia su antra puse Vadimu kursime ir savo šeimą. Niekada neturėjau net menkiausios minties pabėgti gyventi kažkur kitur, nors tokių įkalbinėjimų taip pat netrūko.

Su savo antra puse draugauti pradėjome 7 ar 8 klasėje. Jau net tiksliai nepamenu. Kai baigusi 10 klasių Užusaliuose pradėjau mokytis Kauno gimnazijoje, ne vienas pažįstamas mudviem patarinėjo nuomotis butą ten. Tačiau mudu žinojome, kad to nenorime ir mūsų ateitis laukia kaime, kur gimėme ir užaugome. Mums abiem čia tikrai gera, nes čia turime viską.

Netgi pamenu, kad mokydamasi Kaune, stengiausi neparodyti savo aktyvumo, nes žinojau, kad tada turėsiu imtis įvairių veiklų ten. Man norėjosi kuo greičiau grįžti į Užusalius“, – šypsodamasi pasakojo Laurita.

Įžvelgia tik privalumus

Kalbėdama apie gyvenimą kaime, jauna mergina užtikrintai sako, kad šis turi kelis pagrindinius privalumus.

„Grynas oras, mus supanti gamta, Užusalių tvenkinys, galimybė lakstyti pievomis kaip laukinukė (šypsosi) ir nuostabūs žmonės. Privalumų kaime tikrai daug.

Esu visiškai kaimo vaikas. Man niekada nepatiko miesto šurmulys, niekada nemėgau vaikščioti po parduotuves, netraukė ir naktiniai klubai. Kaip aš sakau, jei norisi šokių, mes galime juos puikiai suorganizuoti čia. Taip padarysime linksmybių ir sau, ir kitiems.

Kalbant apie infrastruktūrą, mes negalime skųstis ja. Turime gerą susisiekimą tiek su Jonava, tiek su Kaunu – iki abiejų miestų yra apie 15 kilometrų. Jei mieste po darbo bent pusvalandį tektų stovėti kamščiuose, čia per tą laiką galiu kelis kartus apvažiuoti visas gatves.

Užusaliuose mes turime viską, ir tvenkinį, ir parkelius, nuostabią mus supančią aplinką. Ko daugiau galima norėti?“, – retoriškai klausė užusalietė.

Apie kaimo problemas

Visgi, ne paslaptis, kad kai kalbama apie gyvenimą kaime, neretas akcentuoja, jog kaimiškose vietovėse iki šiol bujoja alkoholizmo šaknys ar nedarbas. Paklausta apie tai, Laurita teigia, kad negalima sakyti, jog kaime nėra problemų, tačiau jas stengiamasi aktyviai spręsti.

„Kai išgirstu, kad kaimas yra „pašalpinių“, vagių, alkoholikų kraštas, man užverda kraujas, nes taip tikrai jau seniai nebėra. Žinote, aš manau, kad tokius stereotipus vis dar palaiko tie pavieniai vis dar pasitaikantys atvejai. Jei kas pamato gatvėmis besišlaistantį girtą asmenį, greitai baksnoja pirštu ir, suprask, visas kaimas toks. Maža to, vis dar atsiranda nelabai protingų asmenų, kurie prisidengę socialiniais tinklais rašinėja dažnai tikrovės neatitinkančią informaciją.

Kalbant apie Užusalius, mūsų seniūnija yra įdėjusi dideles pastangas tam, kad su alkoholio vartojimu problemų turintys žmonės sveiktų, būtų naudingai užimti, dalis iš jų atlieka įvairius viešuosius darbus. Per pastaruosius tris metus šioje socialinėje problemoje mes žengiame dideliais žingsniais į priekį.

Gal vis dar yra problemų su nieko veikti nenorinčiu jaunimėliu. Yra tokių, kuriuos reikia ištraukti iš blogo kelio, nes jie ir šiukšlina, ir vartoja alkoholį viešose vietose.

Nepaisant to, aš galiu pasidžiaugti, kad jie jaučia pagarbą mūsų iniciatyvoms. Pavyzdžiui, kai ruošėme dekoracijas Joninėms, jie matė, kad mes dirbam, buvo priėję pajuokauti ir nors atsisakė prisidėti, nes neva tai turi daug reikalų, tačiau šventės metu ir savaitę po jos dekoracijos nebuvo suniokotos. O tokių atvejų anksčiau tikrai yra buvę…

Manau, kad tokie jaunuoliai tiesiog augo „netinkamoje“ aplinkoje, kurioje nebuvo mokomi gerųjų pavyzdžių ir bendrystės jausmo… Aš tikiuosi, kad mūsų organizuojamos iniciatyvos – tenisas, krepšinis, tinklinis ar kitos veiklos, įtrauks net ir tuos, kurie yra pripratę šlaistytis gatvėmis ir užsiimti neteisingais dalykais. Tikiu, kad jei žmogus pats prisideda prie kažko, jam nesinori to griauti ir niokoti“, – kalbėjo mergina.

Nebijo būt pavadinta kaimiete

Ko gero, ne vienam teko girdėti, kai kaimiečio epitetas naudojamas siekiant ne pagirti, o atvirkščiai – sumenkinti žmogų. Kokias emocijas ir asociacijas „kaimiečio“ sąvoka sukelia Lauritai?

„Aš visada sakau, kad mes esame kaimiečiai. Ar tai blogai? Ne! Man kaimietis tai linksmas, geras, šiltas ir darbštus žmogus“, – teigė Laurita, negailėdama gražių žodžių savo kraštiečiams.

„Užusaliai – gerų žmonių kraštas. Ateityje planuojame įsiteisinti sau tokį šūkį, kad visi žinotų, kur atvažiavo. Jis papuoštų ir atspindėtų mūsų kaimą. Mes turime tikrai dar daug naujų, neįgyvendintų idėjų, kurios, tikime, kad ateityje džiugins užusaliečius“, – teigė mergina.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Nuotraukų autorė Simona Koženiauskaitė

Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu"

Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 21 Jul 2020 15:55:24 +0300
<![CDATA[Jonavietė D. Šimbaraitė: ,,Muzika man yra kaip oras, be kurio nebegaliu gyventi"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonaviete-d-simbaraite-muzika-man-yra-kaip-oras-be-kurio-nebegaliu-gyventi https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonaviete-d-simbaraite-muzika-man-yra-kaip-oras-be-kurio-nebegaliu-gyventi Deimantė Šimbaraitė (16 m.) - muzikali jonavietė, ne viename dainavimo konkurse pelniusi laureatės vardą. Kaip sako pati mergina, muzika yra neatsiejama jos gyvenimo dalis, kuriai nepakanka vien įgimtų gabumų - Deimantės žodžiais tariant, norint siekti aukštumų muzikos pasaulyje, būtina sunkiai dirbti.


Nuo mažų dienų


,,Kiek save prisimenu, visuomet muzika buvo kartu su manimi. Pamenu, kad darželyje labai patikdavo dalyvauti įvairiuose tėveliams rengiamuose koncertuose, dainuoti. Mama pastebėjo, kad mėgstu dainuoti, domiuosi muzikos instrumentais, todėl įstojau į Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklą, fortepijono klasę", - paklausta apie tai, kada pradėjo dainuoti, pasakojo Deimantė.


Tęsia mokslus


Dar besimokydama Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje, Deimantė aktyviai dalyvavo Jonavos kultūros centro POP grupės „Šuldu Buldu“ veikloje. Kadangi mergina žinojo, jog muzika privalo būti jos gyvenimo kelyje, ji nusprendė toliau dainavimo meno mokytis Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje.


,,Savo gyvenimą sieti su muzika iš pagrindų buvau suplanavusi dar prieš įstodama į Juozo Gruodžio Konservatoriją. Labai norėjau ten mokytis ir džiaugiuosi, kad pavyko. Jau įgijau daug teorinių žinių bei techninių žinių. Čia dirba labai stiprūs pedagogai, ačiū jiems", - gražių žodžių negailėjo mergina.


Padeda tobulėti


Na, o tobulinimasis bei mokymasis nuolat atneša ir ,,saldžių vaisių" - Deimantės laimėjimai konkursuose, kuriems nesutrukdė net ir koronaviruso krizė, kalba patys už save. 


,,Konkursai yra puiki galimybė ne tik parodyti save, bet ir pasivaržysi su kitais dalyviais iš kitų šalių, pateikti savo vokalo techninius gabumus, ir pažvelgti į tai, ką galbūt reiktų tobulinti ar ką reiktų daryti kitaip.


Šiais metais jau buvome suplanavę išvykti į vokalo konkursą Baltarusijoje, Italijoje, bet dėl karantino viskas buvo atšaukta. Labai smagu, kad konkursų organizatoriai greitai sureagavo į esamą padėti ir nusprendė rengti juos ,,online" būdu. Nors tai atrodė nauja ir buvo lydima nežinomybės dėl to, kaip viskas vyks, dalyvauti neatsisakiau ir nuotoliniu būdu.

Man įsimintas konkursas vykęs tokiu principu  -„WAVE [online] IDEAS". Jį organizavo Baltarusijos atstovai.


Kadangi konkurso formatas buvo „Festivalis namuose“, teko daug bendrauti su organizatoriais telefonu (su vaizdu), suderinti muzikos garsą, filmavimo kameros atstumą ir panašiai. Teko apgalvoti visus techninius dalykus, kurie įprastai vyksta scenoje,, o dabar turėjo būti padaryti namuose.

Galiu pasidžiaugti, kad tapau konkurso „Festivalis namuose“ nugalėtoja ir laimėjau 100 e sertifikatą", - džiaugėsi jonavietė.


Nuolatinis mamos palaikymas


Tie, kas stebi D. Šimbaraitės muzikinį kelią, ko gero, jau pastebėjo, kad merginą nuolat skatina ir lydi jos mama. Ką toks palaikymas reiškia pačiai Deimantei?


,,Mama mane palaikė nuo pat mažens... Aš labai džiaugiuosi, kad ji iš visų jėgų padeda siekti savo svajonės, savo tikslo, visur važiuoja kartu, palaiko. Mama man visada sakydavo, kad jeigu ką nors darau, tai turiu daryti nuoširdžiai ir atsakingai, taip ir stengiuosi elgtis. Ir žinau, kad kartais prieš pasirodymus ji labiau jaudinasi nei aš.

Galiu pasakyti, kad man artimųjų parama ir palaikymas suteikia dar didesnio noro eiti pirmyn", - atviravo Deimantė.


Scenoje - ir džiaugsmas, ir jaudulys


Mergina, kalbėdama apie dainavimą, pasakoja, kad buvimas ant scenos jai teikia didelį malonumą.


,,Man labai patinka būti ant scenos, dainuoti auditorijai, pateikti visas savo balso galimybes. Tačiau turi pripažinti, kad lipant į sceną jaučiu jauduliuką. Vėliau tiesiog atsipalaiduoju, mėgaujuosi žiūrovų dėmesiu", - kalbėjo jonavietė.


Matant Deimantę scenoje nesunku pastebėti, jog mergina ne tik puikiai dainuoja, bet ir juda, o jos emocijos atsispindi veide. Kaip sako pati jonavietė, visa tai - pojūčiai, kurių nereikia suvaidinti.


,,Konkursuose visada dainuoju dainas, kurios man patinka. Dėl to emocijos ateina iš kažkur labai giliai ir savaime. Na, o kartais būna, kad koncertuose tenka dainuoti ne iš karto patikusias dainas, bet kai ,,pasikapstau giliau", vis tiek atrandu dainos žodžiuose prasmę, grožį, mintį.
Vokalo mokytojai visada sakydavo, kad reikia pajausti dainą, kai pajauti – emocijos pačios liejasi", - patirtimi dalijosi Deimantė.


Svarbu pasirinkti tinkamą kryptį

Kai kalbama apie muzikantus, neretai sakoma, jog išgyventi iš muzikos - itin sunku. Ką apie tai mano pati Deimantė?


,,Anksčiau šiam teiginiui pritariau, bet dabar po truputi keičiu nuomonę. Manau, kad pasirinkus tinkamą sau kryptį, išgyventi galima. Žinoma, muzikos pasaulis yra kitoks ir darbo pobūdis yra kitos", - kalbėjo mergina.


Vien talento nepakanka


Paklausta apie tai, ar muzikalumas gali būti siejamas tik su talentu, Deimantė tikina, kad viskas priklauso nuo užsibrėžtų tikslų.


,,Yra sakoma, kad talento reikia 10 procentų, likę 90 procentų - nuoširdus darbas.

Dainuoti yra viena, bet siekti profesionalaus dainavimo - kita. Tai yra sunkus darbas, reikalaujantis daug pastangų", - tikino mergina.

Jonavietė D. Šimbaraitė: ,,Muzika man yra kaip oras, be kurio nebegaliu gyventi"

Jonavietė D. Šimbaraitė: ,,Muzika man yra kaip oras, be kurio nebegaliu gyventi" Jonavietė D. Šimbaraitė: ,,Muzika man yra kaip oras, be kurio nebegaliu gyventi" Jonavietė D. Šimbaraitė: ,,Muzika man yra kaip oras, be kurio nebegaliu gyventi" Jonavietė D. Šimbaraitė: ,,Muzika man yra kaip oras, be kurio nebegaliu gyventi" Jonavietė D. Šimbaraitė: ,,Muzika man yra kaip oras, be kurio nebegaliu gyventi" Jonavietė D. Šimbaraitė: ,,Muzika man yra kaip oras, be kurio nebegaliu gyventi" Jonavietė D. Šimbaraitė: ,,Muzika man yra kaip oras, be kurio nebegaliu gyventi" ]]>
jonavoszinios.lt Sun, 19 Jul 2020 11:39:47 +0300