Jonavos žinių naujienos https://www.jonavoszinios.lt/naujienos Jonavos rajono naujienos lt <![CDATA[Kaip tinkamai sutikti Jonines bei ką dovanoti Jonui – apie tai ir dar daugiau iš Jonavos krašto pateikėjų bei edukatorės Rasos Kulytės - Libienės pasakojimų]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kaip-tinkamai-sutikti-jonines-bei-ka-dovanoti-jonui-apie-tai-ir-daugiau-is-jonavos-krasto-pateikeju-bei-edukatores-rasos-kulytes-libienes-pasakojimu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kaip-tinkamai-sutikti-jonines-bei-ka-dovanoti-jonui-apie-tai-ir-daugiau-is-jonavos-krasto-pateikeju-bei-edukatores-rasos-kulytes-libienes-pasakojimu Trumpiausia metų naktis – Joninių šventė, nuo seno neatsiejama nuo burtų, stebuklų ir mistikos. Tądien tradiciškai ypatingas dėmesys skirtas vandeniui, ugniai, augmenijai ir, žinoma, paparčio žiedo paieškoms. Dalį tradicijų bandoma atkartoti ir šiuolaikinėse Joninėse, tačiau yra ir tokių, kurios pamažu grimzta užmarštin. Kuo tikėjo mūsų senoliai? Ko šiukštu negalima daryti per Jonines? Kaip tinkamai, remiantis papročiais, pasveikinti Joną? Apie tai ir dar daugiau –  pokalbyje su Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus edukatore Rasa Kulyte - Libiene. 


Paparčio žiedas ne kiekvienam


„Visos šventės turi savo mitus. Joninių mitai – neatskiriami nuo paparčio žiedo ieškojimo. Mano akimis, jie yra ypatingai filosofiški, turintys daug gylio. 


Pavyzdžiui, vienoje sakmėje išskiriamos kelios sąlygos: paparčio žiedo ieškantis žmogus turi būti vienas, jis privalo nueiti taip toli nuo namų, kad nesigirdėtų nei šuns lojimas, nei gaidžio giedojimas. 
Kad surastų žiedą, ieškotojas turi pasižymėti ryžtu, stipria valia, psichine ir fizine branda, nesavanaudiškumu. 


Nuėjus gilyn į mišką, reikia aplink save apibrėžti apsauginį ratą. Ne su bet kuo apibrėžti, o su šventais daiktais: grabnyčia – šventinta žvake, kačiarga (aut. past. ugnies žarstikliu), nes ji įgavusi ypatingų galių dėl prisilietimo prie ugnies, klėties raktu ar šermukšnio lazda, kuri, kaip buvo tikima senovėje, taip pat turi ypatingų apsauginių galių. 


Apsibrėžus ratą reikia laukti, kada ant patiestos skarelės, drobės ar nosinės, nukris paparčio žiedas. Pasak sakmės, prasideda baisi audra, didžiulė vėtra, kruša, žmogų gąsdina piktosios jėgos, bet jos negali patekti į rato vidų ir pakenkti žmogui.


Audrai aprimus, lengvatikis patiki, kad išbandymai baigėsi, žengia iš rato. Žemė prasiveria ir jis prasmenga skradžiai. Patirties turintis žmogus kenčia savo ankštame rate net audrai aprimus, nes jis jaučia, kad išbandymai dar nesibaigė. Tuomet prasideda kita piktųjų jėgų šėlsmo banga, kurią iškentus, įsiviešpatauja ramybė bei tyla, nėra jokių pavojų, baimė nejučia virsta neapsakomu džiaugsmu ir palaima, o smulkutis, ryškia šviesa spindintis žiedas nukrenta ant skarelės, apšviesdamas visą erdvę“, – paklausta apie svarbiausius Joninių papročius, pasakojo Jonavos krašto muziejaus edukatorė. 

Svarbu išsaugoti


Tikėta, kad radus žiedą ir vos prisilietus prie jo, radėją aplankydavo ypatinga sėkmė: jis įgydavo turtus, pranašavimo, aiškiaregystės dovaną, galėdavo žinoti viską, kas vykdavo bet kuriame pasaulio krašte, įspėti ligas, surasti joms gydymo būdus. Tokio žmogaus esą negalėjo paveikti jokie prakeiksmai ar užkeikimai, tačiau jis negalėjo nuspėti mirties datos.


„Dar vienas svarbus momentas, atsispindintis Joninių mituose, kad žiedo radimas gali būti ir visiškas atsitiktinumas, tik tuomet jį randa ypatingai doras, kartais net kitų skriaudžiamas žmogus. Kadangi žiedo visi nori, būtina būti ir gudriam tam, kad sugebėtų išsaugoti jį, paslėpti.

 
Vienoje sakmėje pasakojama, kad pas poną tarnavo toks bernas, žinoma, Jonas. Kartą nuo jo pabėgo telyčiukė, o Jonas juk negalėjo grįžti be jos namo.


Jis visur ieškojo, o belandžiojant krūmuose, už bato kulno įkrito paparčio žiedas. Net akys Jonui prašviesėjo: žino kur telyčiukė, žino kur visi pinigai pakasti, atsivėrė jam gyvenimas...


Kas tada? Jonas išmandrėjo... Pradėjo šnekėti visiems, kad jis turi paparčio žiedą ir dėl to yra geresnis už kitus, bet vieną dieną jis užmigo karčiamoje, žiedas iškrito, višta kapt už jo ir po viso turto – žiedo nebėra“, – šypsodamasi pasako Rasa Kulytė - Libienė.


Ypatingas dėmesys – derliui


Kalbėdama apie senuosius Joninių papročius, edukatorė pastebi, kad lietuviai - žemdirbiškos kultūros tauta. Dėl to ypatingas dėmesys skirtas derliui.

 
„Pasėlių lankymas, laukų apėjimas – dažnai kasdieninis ritualas, tačiau tikėta, kad per Jonines padaryti tai būtina tam, kad pasėliai gerai išaugtų ir dovanotų gausų derlių. 


Labai svarbus – supimosi ritualas: kuo aukščiau išsisupsi, tuo aukštesni augs  javai“, – pasakojo moteris.


Keli pavadinimai


Nuo 16-ojo amžiaus Joninės pradėtos vadinti ir Rasų švente.


„Rasa atgaivina žemę. Ypač vertinga rugių lauko rasa, ja prausiamasi Joninių rytą. Manyta, kad ji geriausiai gydo spuogus, skaistina odą. Tikėta, kad rasa - dangiškas vanduo, kuris iškrenta iš oro“, - kalbėjo edukatorė, pridurdama, kad etnologas Jonas Balys Jonines vadino ir Kupolių švente.


„Kupėti – gerai augti, vešėti, o kupoliauti – rinkti žolynus. Žmonės buvo įsitikinę, kad juos būtina surinkti iki Joninių: gydymui, apsaugai, meilės burtams... Sakydavo, kad vėliau jie jau net ir šuniui nebetinkami“, – kalbėjo Rasa Kulytė - Libienė. 

Archyvo nuotr.

Baimintasi raganų


Žolynai svarbų vaidmenį vaidino net saugantis raganų – senoliai tikėjo, kad Joninių metu jų galios tampa tik dar stipresnės.


„Augalai turėjo apsaugoti nuo įsismarkavusių raganų galių. Dygūs ir stiprų kvapą skleidžiantys žolynai buvo prikaišomi į kiekvieną tvarto plyšį: pelynas, dagys, kietis, dilgėlės.


Kaimo žmogus neįsivaizdavo savo gyvenimo be karvės, o pienas buvo labai svarbus prasimaitinimui, tad galvijai buvo saugomi kaip tik išmanyta. 


Karvės Joninių išvakarėse suvedamos į tvartus, joms nebuvo leidžiama ganytis ir tik kitos dienos vidurdienį, kai jau nukritusi rasa, jas išvesdavo į laukus. 


Tikėta, kad raganos ir raganiai stengdavosi užkerėti karves ir atimti pieną, sukaupdami sau kuo daugiau gėrybių. 


Pienas atimamas surinkus rasą: jei surinkai rasą su skara, paklode, rankšluosčiu iš lauko, visų tame lauke besiganančių karvių pienas atitenka tau. Grįžti, išgręži rasą, sugirdai ją savo karvėms ir jos duoda daug pieno. Na, o tos, iš kurių jis atimtas, net ganomos žolinguose laukuose, liesėja, baubia, sudžiūva, susitraukia...


Apie tai yra daug gražių sakmių. Vienoje jų pasakojama, kad eina moteris lauku, velka skarą, o kiek tolėliau eina vaikinas, pririšęs arklius ir nešinas jų apynasriais.


Jis girdi, kad moteris tempdama skarą per lauką kartoja: „Man – per pusę, man – per pusę“.
Vaikinas tuomet pradėjo vilkti žole apynasrius sakydamas: „Man – visas, man – visas“.


Jis grįžo namo, pakabino apynasrius ant vinies ir žiūri, kad pribėgo daug pieno. Sulėkė visi namiškiai, klausia, iš kur jis? Vaikinas ir papasakojo  kas nutiko laukuose. 


Kitą rytą ateina kaimynė verkdama, kad nebeturi pieno. Vaikinas tuomet ir atkirto moteriškei, kad jei norėjo kenkti kitiems, pavogdama dalį pieno iš jų, tegul dabar pati pabūna be jo metus. Pamokė, kad nereikia kitiems kenkti“, – pasakojo Jonavos krašto muziejaus edukatorė. 


Kad karvės duotų daugiau pieno, joms būdavo parūpinta jonažolių. Pastarosiomis netgi trindavo jų nugaras. 


Visgi, nors Joninių augalai buvo itin vertinami, Žolinių – nepamainomi. Tai Rasai Kulytei - Libienei patvirtino ne vienas jos kalbintas kraštietis, pamenantis senus laikus.


Vengė ,,blogos akies" 


Per Jonines žmonės nuoširdžiai stengdavosi nesipykti su kitais.


„Jei nesipyksi per Jonines, visi metai bus darnoje – tuo buvo tikima. Kadangi dauguma tikėjo ir tuo, kad yra žmonių, turinčių „blogą akį“, galinčių nužiūrėti, todėl buvo svarbu palaikyti gerus santykius su kitais.


Turbūt kiekviename kaime buvo galima išgirsti, kad tas ir tas žmogus turi „blogą akį“. Buvo vengiama jam patikėti gyvulius, skolinti pieno“, – kalbėjo Rasa Kulytė - Libienė.


Tikėjo ,,nužiūrėjimu“


Iš edukatorės sukauptų ir įrašytų Jonavos krašto pateikėjų pasakojimų galima išgirsti, kad „bloga akis“ gali būti įgimta arba įgyta. Antruoju atveju, manoma, kad ją turėdavo tie žmonės, kuriuos dar būnant kūdikiais motina bandydavo atžindyti, o tiems nenustojus verkti, vėl glausdavo prie krūties. 


„Pamenu, aš turėjau ilgus plaukus. Ėjau su mama į atlaidus per Jonines ir sutikome kaimynę, kuri taip gyrė mano plaukus, klausė mamos, kuo juos plauna, kad tokie gražūs. Mama atsakė, kad nei jie gražūs, nei ką...


Grįžus namo, mane labai pykino, susuko vidurius. Kai apie tai sužinojo mama, ji iškart pasakė, kad bus ta boba nužiūrėjus.


Tėtis greitai pas ją nubėgo, gražiai kalbėdamas paklausė, ar neturi ko nuo nužiūrėjimo. Ji davė kažkokio sūraus vandens, mane juo apšlakstė, davė atsigerti. Tada užmigau, o prabudus jau viskas buvo gerai. Gal sutapimas, o gal ir ne...


Žinau, per Jonines sakydavo, jog svarbiausia nesipykti su moterimis, nes jos gali padaryti ką negero, nužiūrėti, o per Jonines jos suaktyvėja. 


Man pačiai buvo keista“, – tokiais prisiminimais yra pasidalijusi viena Kulvos (Jonavos raj.) gyventoja. 


Vainikus kabindavo slapčia


Tarpukariu Lietuvoje paplito varduvininkų – Jonų sveikinimas.


„Sakydavo, kad būtina pasveikinti Joną ir slapčia užkabinti vainiką aplink durų staktą. Vainikai buvo pinami iš ąžuolų, pridedant įvairių darželio gėlių.


Labai svarbus momentas, kad vainikas būtų užkabintas slapčia, o Jonas turi pamatyti arba atspėti, kas užkabino, o tada vaišinti: saldainiais, pyragais, rūkytomis mėsomis, alumi ir kitais skanėstais.
Jonams kartais tekdavo net ir per naktį nemiegoti, kad pamatytų, kas atnešė vainiką“, – kalbėjo Jonavos krašto muziejaus edukatorė.


Varduvininkų dovanomis dažniausiai tapdavo tekstilė. Vienos iš Jonavos krašto pateikėjų žodžiais tariant, jei Jonas gaudavo marškinius, tai jau būdavo labai gera dovana. 


Įdomu ir tai, kad vainikai pinti ne apvalūs, o išdėliojant pynes aplink visą durų staktą. Jono vardas Lietuvoje išliko populiariausiu iki pat 20 amžiaus vidurio. 

Joninių vainikų pynimą išbandyti kasmet kviečiami ir jonaviečiai. Archyvo nuotr.


Maudynės ir laužai


Dar du, nuo Joninių tradicijų neatsiejami elementai – vanduo ir ugnis.


„Merginos būriais bėgo prie upių, ežerų, išsipindavo kasas, ten jas šukuodavo, velėdavo marškinius, tikėdamos, kad tame vandenyje trumpiausią metų naktį maudosi laumės. Esą todėl jis įgaudavęs stebuklingų jauninančių, skaistinančių veidą ir kūną galių. 


Kalbant apie laužus, ugnį, manyta, kad ji pakeičia saulę, o šokinėjimas per laužus suteikia sveikatos, jėgų, apsaugą nuo ligų“, – kalbėjo edukatorė.


Meilės burtai


Be ko dar nepraeidavo nei vienos Joninės? Žinoma, kad meilės burtų. 


„Be derliaus, žmonėms itin svarbus buvo ir giminės pratęsimas. Dėl to yra ne vienas burtas, susijęs su meile, tuoktuvėmis. 


Dažnai juose buvo naudojami tie patys žolynai, vainikai, nes tikėta, kad supynus į vainiką, augalai įgauna tik dar daugiau galių“, – kalbėjo Rasa Kulytė - Libienė.


Nupynus du vainikus, tamsesnį – vaikinui, šviesesnį – sau, reikėdavo juos įmesti į vandens telkinį. Ryte buvo bėgama žiūrėti, ar jie susiglaudė. Jei taip, tais metais bus keliamos vestuvės.


Nupynus keletą vainikų, kuriuos mintyse skiri tau patinkantiems vaikinams, o vieną sau, reikėdavo juos paleisti į vieną prūdą. Ryte belikdavo pasižiūrėti, kuris vainikas priplaukė prie tavo vardo vainiko. Tas kuris arčiausiai – bus tavo sutuoktinis.


Dar vienas populiaresnių burtų – vainikų mėtymas per laužą.


„Poros tų vainikų nepindavo, pasirinkdavo sau gėlių ir tiek, bet jau tie, kurie antros pusės neturi, mesdavo vainiką per laužą. 


Reiškia, katras bernas pagaus, tas bus tavo. Tai jei būdavo, kad kuriai mergai koks patinka, tai jau ir meta jo pusėn“, – apie savomis akimis matytus ir pačios kadaise išbandytus burtus pasakojo dar viena Kulvos gyventoja.  

Archyvo nuotr.


Įvairiapusė šventė


Žadama, kad šiais metais Jonavoje organizuojamose Joninėse tiek jonaviečių, tiek miesto svečių lauks daugybė pramogų, tarp kurių – ir tikros, tradicijomis bei papročiais apipintos Joninių linksmybės, ir Lietuvoje gerai žinomų muzikos atlikėjų koncertas, ir moderni šviesos, ugnies bei garso efektų pripildyta vidurnakčio misterija.


Vainikus kartu su šventės dalyviais pins ir pati Rasa Kulytė - Libienė. 


Daugiau apie artėjančias Jonines Jonavoje galite sužinoti paspaudę čia

Archyvo nuotr.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Kaip tinkamai sutikti Jonines bei ką dovanoti Jonui – apie tai ir dar daugiau iš Jonavos krašto pateikėjų bei edukatorės Rasos Kulytės - Libienės pasakojimų

]]>
jonavoszinios.lt Sun, 19 Jun 2022 10:25:11 +0300
<![CDATA[Lucas Martorell: „Tampame vis agresyvesni aikštelėje ir mūsų žaidimas gerės toliau“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lucas-martorell-tampame-vis-agresyvesni-aiksteleje-ir-musu-zaidimas-geres-toliau https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lucas-martorell-tampame-vis-agresyvesni-aiksteleje-ir-musu-zaidimas-geres-toliau Kairiojo krašto gynėjo pozicijoje rungtyniaujantis argentinietis Lietuvoje atsidūrė kiek netikėtai. Prieš pat sezono pradžią prie komandos prisijungęs Lucas iki persikėlimo į Jonavą rungtyniavo Argentinoje, Čilėje ir Portugalijoje, tačiau prie Jonavos klubo jis prisijungė ne vienas, o kartu su keliais savo tautiečiais. Apie gyvenimą Lietuvoje, futbolo idealus bei gerėjantį jonaviečių žaidimą pakalbinome vikrųjį „FK Jonava“ gynėją. 

 Esi vienas iš keturių komandoje rungtyniaujančių argentiniečių, kokį įspūdį susidarei apie Lietuvą pagyvenus čia kelis mėnesius? Ar adaptaciją palengvina tai, jog su tavimi Jonavoje žaidžia 3 tavo tautiečiai? 

Tikrai nenustebinsiu atsakydamas, jog mums čia tikrai labai šalta. Manau, kad mes, argentiniečiai, esame šilti žmonės ir linkę bendrauti nesvarbu kur būtume. Futbolas visur žaidžiamas panašiai, pagrindinis skirtumas yra tas, kad Lietuvoje yra šaltesnis klimatas. Nemanau, kad man būtų buvęs šokas prisijungti prie ekipos ir vienam. Niekad neturėjau problemų bendrauti su skirtingais žmonėmis. 

Iš visų argentiniečių esi pats vyriausias komandoje, ar tiesa, jog jiems esi lyg vyresnis brolis ir turi jiems daugiau padėti? 

Galbūt tai ir tiesa, aš jiems visada išverčiu ko jie nesupranta. Pamokinu juos anglų kalbos ir tiesiog stengiuosi padėti. Manau, jog man patinka padėti žmonėms įvairiose situacijose, todėl manęs šios pareigos tikrai nevargina. 

Aikštelėje pasižymi išskirtinėmis greičio savybėmis, kokius žaidėjus idealizavai augdamas, kuriuos savo žaidimo elementus stengiesi gerinti Jonavoje?  

Nuo mažens rungtyniaudavau vidurio gynėjo pozicijoje ir tik pastaraisiais metais teko pasislinkti į kairiojo krašto gynėjo poziciją. Mano idealai visada buvo agresyvūs žaidėjai, tokie kaip Sergio Ramos ar Pepe. „FK Jonavos“ komandoje stengiuosi pagerinti savo skersavimo įgūdžius bei tobulinti žaidimo skaitymą. 

9-ojo turo rungtynėse su marijampoliečiais užsidirbai raudoną kortelę ir buvai priverstas praleisti net 5 susitikimus. Ar sunku buvo stebėti komandą iš šalies?  

Žaidėjai visada nori rungtyniauti ir tada, kai tenka praleisti rungtynes, būna labai sunku stebėti komandą. Manau, kad mūsų pietietiškas temperamentas pakiša mums koją, nes į kai kurias situacijas reaguojame karščiau nei derėtų. Kalbant apie komandą, tai tikrai jaučiasi, jog N. Machado ir P. Osauskas puikiai rungtyniavo pastaruoju metu ir kuo daugiau tokį kovingumą demonstruojančių žaidėjų atsiras – tuo geresnių rezultatų sulauksime. 

Per rinktinių pertrauką turėjote nemažai laiko treniruotėms, sužaidėte draugiškas rungtynes su Latvijos klubu, kuriose tau pavyko pasižymėti. Kaip manai, ar komanda sugebės ir toliau gerinti savo žaidimą? Kokių rungtynių lauki sekmadienį Kaune?  

Tikrai manau, jog mūsų žaidimas ir toliau gerės, nes per rinktinių pertrauką tikrai pagerinome savąją fizinę kondiciją. Komandos vairą perėmus P. Kushlyk tapome agresyvesni bei dar geriau judame su kamuoliu. Sekmadienio susitikimas Kaune turėtų būti labai kovingas, kaip ir pastarosios mūsų rungtynės Jonavoje, kuriose turėjome savųjų šansų pasiekti pergalę.  

 

„FK Jonavos“ futbolininkai jau šį sekmadienį Kaune pabandys įgelti pastaruosius kelis sezonus „Optibet-A lygoje“ ant prizininkų pakylos lipusiems „Kauno Žalgirio“ futbolininkams. Petro Kushlyk  auklėtiniai sieks demonstruoti kuo geresnį žaidimą bei pakovoti dėl taip reikalingų taškų.  

Jonaviečiai į namų stadioną sugrįš jau kitą trečiadienį, birželio 22 dieną, kuomet Jonavos centriniame stadione priimsime „Optibet-A lygos“ lyderius iš Panevėžio.  

Rungtynių pradžia – 18:00. 

Bilietus į rungtynes platina Ticketmarket.lt 

Bilietų nuoroda: https://bit.ly/3b0cTZh 

Bilietų kaina - 4 eurai. 

Rungtynių dieną bilietus kasoje galėsite įsigyti nuo 17:00. 

Įsigyjant bilietus moksleiviams, studentams, senjorams ir žmonėms su negalia taikoma 50% nuolaida (prie įėjimo į stadioną bus būtina pateikti teisę į nuolaidą įrodantį dokumentą). 

Vaikai iki 7 metų amžiaus (būtina turėti amžių įrodantį dokumentą) į rungtynes bus įleidžiami nemokamai! 

Lygos sprendimu, visi ukrainiečiai „Optibet-A lygos“ rungtynėse gali lankytis nemokamai. 

Lucas Martorell: „Tampame vis agresyvesni aikštelėje ir mūsų žaidimas gerės toliau“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 16 Jun 2022 09:45:22 +0300
<![CDATA[Jonavos ligoninėje – gerokai išaugęs gimdyvių skaičius]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-ligonineje-gerokai-isauges-gimdyviu-skaicius https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-ligonineje-gerokai-isauges-gimdyviu-skaicius Kėdainiai, Ukmergė, Raseiniai, Kaišiadorys, Kaunas ir net Vilnius – miestai, iš kurių pastaruoju metu VšĮ „Jonavos ligoninė“ akušerijos ginekologijos skyrius susilaukia nemažai atvykstančių gimdyvių. Į klausimą, kodėl moterys gimdymui vis aktyviau renkasi būtent šią gydymo įstaigą, vieno konkretaus atsakymo, ko gero, nėra. Tačiau tiek ligoninės vadovybė, tiek pačios gimdyvės neabejoja, kad prie to prisidėjo ir sveikatos apsaugos reforma, ir skyriuje dirbančių specialistų pastangos suteikti išskirtinį dėmesį šeimai, ką tik susilaukusiai naujagimio. 


Paskutinis bastionas


„Visuomenė jau supranta ir mato, kad Sveikatos apsaugos ministerija turi viziją, pagal kurią sveikatos apsaugos paslaugos yra daugiau ar mažiau koncentruojamos. Tas lemia tai, kad paslaugų prieinamumas tampa problematiškas, o akušerijos ginekologijos sritis - ne išimtis: dėl vykdomos reformos regionuose užsidaro akušerijos skyriai. Jų nebeturi Kėdainiai, Ukmergė, Kaišiadorys, o neseniai toks skyrius buvo uždarytas ir Raseiniuose. 


Taigi, mūsų akušerijos ginekologijos skyrius liko kaip paskutinis bastionas, kuris įvykdė ministerijos reikalavimą turėti 300 gimdymų per metus ir toliau tęsia savo veiklą.


Kas lieka gyventojams, kurie gyvena minėtuose miestuose? Iki didžiųjų ligoninių – nemenkas kelias, ten kyla problemų ir dėl automobilių parkavimo. Todėl kyla sunkumų tėveliams, norintiems aplankyti gimdyves ar atvežti joms būtinų daiktų. 


Jei kalbėsime apie kelionę iš Ukmergės į Jonavą, tai gauname tik 30-ies kilometrų atstumą, tuo tarpu iki Vilniaus – visas šimtas. Važiuojant iš Kėdainių į Jonavą, reikia įveikti 25 kilometrus, o iki Kauno kėdainiškiams – 50 kilometrų.
Žmonės tai puikiai mato, įvertina ir renkasi patogumą vykdami pas mus. Tai, be abejo, viena iš priežasčių, kodėl auga gimdyvių skaičius mūsų ligoninėje“, – kalbėjo Jonavos ligoninės vadovas Gediminas Ramanauskas. 


Svarbi – kiekviena gimdyvė


Šalia to, svarstoma, kad Jonavos ligoninės akušerijos ginekologijos skyrius patrauklus tuo,jog čia gimdymai nėra priimami masiškai. 


„Sunku būtų nesutikti su tuo, kad akušerijos ginekologijos paslaugos yra jautrios, kurios neturėtų būtų lydimos streso ar perdėtos baimės.


Neretai mamoms prireikia ne tik akušerinės, bet ir ginekologinės pagalbos. Joms svarbi ir išankstinė nėštumo priežiūra, o šeimos gydytojui iškart tariantis su specialistais dėl visos nėštumo, gimdymo eigos, tampa ramiau. 
Kai kalbame apie kūdikio priėmimą, norisi, kad ši paslauga būtų suteikta su meile ir dideliu dėmesiu, gaunant maksimalią priežiūrą.


Kadangi mūsų ligoninėje nėra „konvejerio“, kai per dieną priimamas itin didelis gimdymo skaičius, mums kiekviena gimdyvė yra be galo brangi ir mes jos sėkmės istoriją priimame asmeniškai, kaip ir mūsų laimėjimą, o įvykus nemaloniems, nenumatytiems ir nevaldomiems procesams, į nesėkmę žiūrime kaip į bendrą pralaimėjimą.


Ten, kur gimdyvių srautas labai didelis, tu esi tik mažas taškelis ilgoje eilutėje. Gimdyvės tai jaučia“, – teigė G. Ramanauskas.


Palatoje – namų komfortas


Įprastai Jonavos ligoninės akušerijos ginekologijos skyriuje per mėnesį vidutiniškai gimdavo apie 20 – 25 kūdikių, praėjusį mėnesį čia priimta daugiau nei 50 gimdymų. 


„Pajutome spaudimą, o kartu ir didesnį susidomėjimą. Gimdyvės iš kitų miestų kur kas dažniau atvažiuoja susipažinti su ligoninės akušerijos ginekologijos skyriaus specialistais.


Matant tai, priimtas sprendimas padidinti gimdyvių palatų skaičių. Dėtos ir didesnės pastangos siekiant sukurti joms komforto zoną, kad vienoje palatoje būtų viena mama su kūdikiu ir kartu galėtų įsikurti tėtis. 


Jonavos rajono savivaldybės administracijos patarimu, palatose įrengėme televiziją, interneto ryšį, kad tėvai galėtų jaustis patogiai ir bent šiek tiek pailsėti.


Visų turimų sumanymų įgyvendinti dar nespėjome, viskas vyksta nuosekliai. Šiuo metu įsitenkame ir į turimą palatų skaičių, bet yra numatytas planas, kad prireikus, įrengsime jų daugiau“, – kalbėjo G. Ramanauskas.


Jaučia palaikymą


Pasakodamas apie sveikatos apsaugos reformos sukeltus iššūkius, ligoninės vadovas džiaugiasi, kad sulaukta savivaldos pagalbos.


„Norisi labai padėkoti tiek merui M. Sinkevičiui, tiek savivaldybės administracijai už rodomą palaikymą bei supratimą, kad ligoninė turi išlaikyti kuo platesnį paslaugų spektrą, nenutolinant jų nuo gyventojų. Tai – visuomenės poreikis. 


Meras ir savivalda labai aktyviai išreiškia šią poziciją, tiek diskusijose su Sveikatos apsaugos ministerija, tiek Lietuvos savivaldybių asociacijos lygmenyje. 


Bendraujant su aplinkinių rajonų gydymo įstaigų vadovais, ne kartą teko girdėti, kad jie į tokį palaikymą žiūri su pavydu. Kaip sako jie, didžiulė sėkmė Jonavai turėti savivaldą su aiškia vizija dėl sveikatos apsaugos lygmens rajone. 


Labai džiaugiamės ir savivaldybės tarybos palaikymu, nes diskusijose su ministerija visos frakcijos vieningai pasisakė ligoninės išlikimo klausimu.


Visas ligoninės kolektyvas jaučia užtarimą, kas šiuo momentu, kai ligoninės ateitis nėra aiški - be galo svarbu“,  – teigė G. Ramanauskas.


Skiria išmoką


Ligoninės vadovo žodžiais tariant, gerai apgalvota pagalba pasitarnauja ne tik ligoninės, bet ir viso rajono perspektyvai. 


„Savivaldybės taryba yra nutarusi, kad kiekvienas Jonavos ligoninėje gimęs kūdikis, nepriklausomai nuo to, kur yra deklaruota jo tėvelių gyvenamoji vieta, gauna 129 eurų išmoką.


Toks spendimas yra ne vien tik paskatinimas gimdyti Jonavos ligoninėje, tai yra labai gilus ir toliaregiškas sprendimas visam rajonui, nes dalinai prisideda prie gimstamumo skatinimo ir priartina žmones prie Jonavos, kas gali paskatinti juos pasilikti čia. 


Tai yra geras strateginis žingsnis, nes miestas ir rajonas auga su didele perspektyva: turi savo futbolo ir kepšinio komandas, baseiną bei puikiai išvystytą infrastruktūrą. Visame šiame kontekste labai gražiai „įsipaišo“ ir ligoninė“, – kalbėjo G. Ramanauskas. 


Negaili gražių žodžių


Tuo tarpu Jonavos ligoninės akušerijos ginekologijos skyriuje straipsnio rengimo dieną su neišnešiotuku besiglaudžianti ukmergiškė Jurgita Zalagėnienė tvirtina, jog džiaugiasi gimdymui pasirinkusi Jonavą.


„Tai ne pirmasis mano vaikelis, tad turiu su kuo palyginti ir galiu pasakyti, kad tikrai džiaugiuosi Jonavoje man ir sūnui suteikta priežiūra. 


Kolektyvas jaunas, rūpestingas, turintis daug žinių, o ir naudojamos technologijos, inventorius čia visai kitoks, šiuolaikiškesnis.


Gulime čia jau 5 dienas ir tikrai neturiu kuo skųstis“, – pasakojo J. Zalagėnienė.


Rekomenduos ir kitoms


Pasiteiravus, ar jai teko girdėti apie Jonavos rajono savivaldybės skiriamą išmoką, moteris patvirtina, kad taip. Nepaisant to, ji nė nemirktelėjus tikina, kad čia gimdyti nusprendė visai ne dėl to.


„Gauti dovanų, žinoma, malonu. Sugalvosime kur panaudoti pinigėlius, bet šią ligoninę pasirinkau visiškai ne dėl jų.
Anksčiau apie Jonavos ligoninės ginekologijos skyrių esu girdėjusi iš draugių, kurios taip pat atsiliepė teigiamai. Dėl to važiavau čia rami, tuo labiau, kad Ukmergėje nebėra tokio skyriaus, jis buvo uždarytas, o Vilnius – toli. 


Galiu pasakyti, kad dabar savo draugėms šį skyrių rekomenduočiau ir aš pati“, – teigė J. Zalagėnienė.

VšĮ ,,Jonavos ligoninė" nuotrauka

Esant poreikiui pasikonsultuoti su gydytoju akušeriu ginekologu galima telefonu (8-349) 69 112.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavos ligoninėje – gerokai išaugęs gimdyvių skaičius

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 13 Jun 2022 18:43:25 +0300
<![CDATA[Teismo psichologė apie tėvų poveikį vaikui: vaikai dažnai yra linkę prisiimti atsakomybę už suaugusiųjų netinkamą elgesį jų atžvilgiu]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/teismo-psichologe-apie-tevu-poveiki-vaikui-vaikai-daznai-yra-linke-prisiimti-atsakomybe-uz-suaugusiuju-netinkama-elgesi-ju-atzvilgiu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/teismo-psichologe-apie-tevu-poveiki-vaikui-vaikai-daznai-yra-linke-prisiimti-atsakomybe-uz-suaugusiuju-netinkama-elgesi-ju-atzvilgiu Jau visuotinai yra pripažįstama, kad vaikai dėl savo amžiaus, raidos, patirto smurto ir kitų traumuojančių patirčių (dažnai susijusių su jiems  artimiausiais asmenimis) yra ypatingi teisminio proceso dalyviai ir jų apsaugai turi būti skiriamas prioritetinis dėmesys. Gaila, bet neretai tėvai, rodos, patys artimiausi vaiko aplinkos žmonės, daro neigiamą poveikį ir trukdo ne tik teisingam bylos išnagrinėjimui, bet – svarbiausia, vaiko emocinei būklei ir jo saugumui.  

Kaip vaikui padėti nepalūžti, atsilaikyti prieš tėvų įtaką ir kaip tėvų poveikis vaikui gali atsiliepti tolesnei jo raidai ir  gyvenimui ateityje, kalbamės su Kauno apylinkės teismo psichologe Ina Božokiene.  

 

 

Miela Ina, nors dabar dažnai girdime ir patys nevengiame vartoti šios sąvokos, noriu paklausti Jūsų, kas yra „Psichologinis smurtas“? Kaip tai liečia mažą vaiką ir jo suvokimą apie pasaulį ir jo artimuosius? 

 

Apie psichologinį smurtą galima kalbėti daug ir labai plačiai, jis apima daug gyvenimo sričių. Apibrėžiant pagrindinius ir esminius aspektus, tai - tyčinis ir sistemingas emocinės būklės bloginimas, vaiko žeminimas, menkinimas, girdint kitiems asmenims, patyčios, ignoravimas, kuomet neatliepiami vaiko saugumo ir emociniai poreikiai, izoliavimas nuo jam svarbių asmenų (giminaičių, senelių ar jam artimų draugų), taip pat gąsdinimas, kad vaikas bus išvežtas iš jo socialinės aplinkos.  

 

Svarbu pabrėžti ir tai, kad smurtas artimoje aplinkoje, kai vaikas tampa liudytoju šeimoje, kurioje nuolat vyksta konfliktai, taip pat yra psichologinis smurtas. Dėl tokių reiškinių vaikas nuolat jaučia tvyrančią įtampą ir baimę.   

 

Psichologinis smurtas atpažįstamas sunkiai. Tai yra labai ydinga ir reali grėsmė, luošinanti vaiko gyvenimą.  Ir jei tokie reiškiniai vyksta nuolat, vaikui tai atrodo normali, įprasta aplinka, įprasta bendravimo forma, gyvenimo būdas.  Vaikas adaptuojasi savo socialinėje aplinkoje nesuprasdamas, kad artimų žmonių (tėvų, senelių) elgesys yra netinkamas.  

Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad vaikai dažnai yra linkę prisiimti atsakomybę už suaugusiųjų netinkamą elgesį jų atžvilgiu.  

 

Ką turite omenyje? 

 

Vykdant  apklausas, vaiko pasiteiravus „dėl ko tau artimi žmonės su tavimi taip pasielgė“, atsako „tai aš pats kaltas...“, „aš prisidirbau...“, „tėčiui, mamai nervai neišlaikė...“. Taip pat dėl tėvų konfliktų vaikas linkęs kaltinti save. 

 

Vaikas, augdamas tokioje aplinkoje, išgyvena ambivalentiškus jausmus. Tai reiškia, kad jis myli savo tėvus, bet kartu pradeda jų neapkęsti dėl jų netinkamo elgesio jo atžvilgiu. Nuolatiniai įžeidinėjimai, pasityčiojimai, visi prieš tai išvardinti reiškiniai formuoja vaiko nesaugumą, nepasitikėjimą savimi.  

 

„Tu nevykėlis, nieko nesugebi, nieko nemoki, neužaugsi...“ tokius ir panašius netinkamus išsireiškimus tenka nuolat išgirsti apklausų metu. Šie skaudūs žodžiai, kuriuos vartoja tėvai vaikų atžvilgiu, psichologijoje vadinami introjektais, kurie palieka pėdsakus visam likusiam žmogaus gyvenimui.  

 

Suprantu, kad į šį klausimą atsakyti sunku ir mūsų supratimas  apie tuos pačius dalykus yra kartais iš esmės skirtingas, tačiau Jūs, kaip patyrusi psichologė, atsakykite, kodėl tėvai nesupranta, kad daro neigiamą poveikį vaikui? Kodėl turtas, garbė, neretai ir statusas yra svarbiau už vaiko interesus ir jo gerovę? 

 

Labai paprasta. Tėvai tokį netinkamą bendravimo modelį atsineša iš savo vaikystės, tačiau apie tai net nesusimąsto ir panašiai elgiasi savo šeimoje. Ir jei jie, supratę savo elgesio spragas, nesiima tų klaidų taisyti, nesimoko ir nesikreipia pagalbos į specialistus, vėliau kyla problemos.  Gyvenant  aplinkoje, kurioje yra patiriamas psichologinis smurtas, vaikui išsivysto nesaugumas bet kurioje kitoje aplinkoje. Vaikas, nusivylęs savo artimaisiais, nepasitiki niekuo, jam sunku bendrauti, užmegzti nuoširdžius, pasitikėjimu paremtus santykius. 

 

Kad statusas ir garbė daro poveikį, papasakosiu istoriją. Mama – tam tikras pareigas užimantis asmuo ir procese ji nevengia pabrėžti savo padėties, kitaip tariant ji bando naudotis savo statusu, darydama poveikį tiek vaikui, tiek kitai pusei. Vyksta ilgas teismo procesas su visais viešai nematomais klasikiniais elementais: konfliktas, turto dalybos, vaiko dalybos, manipuliacijos ir net vienas kito kaltinimas būtais ir nebūtais dalykais (tėvą kaltina seksualiniu vaiko tvirkinimu). Mama griebiasi priemonių, apkaltindama kitą šalį, kad palaužtų savo pusėn vaiką ir prisiteistų daugiau turto.  

 

Mano jau paminėta statusą visuomenėje turinti moteris procese kalba tik įstatymų citatomis, žinoma, ji gerai žino, ką kalba ir kaip reikia kalbėti, tačiau užsiima gąsdinimu ir grasinimais (kad parašys pareiškimą dėl seksualinio mergaitės tvirkinimo), pasinaudodama savo sukauptomis žiniomis, darbo patirtimi, grasina, kad pasieks savo bet kokiomis priemonės, nors procesas bus ilgas ir varginantis. Ji manipuliuoja visur. Jei tėvas pusvalandį vėluoja pasiimti vaiką, yra kviečiama policija, vaiko teisių apsaugos pareigūnai. Ir visa tai vyksta vaiko akivaizdoje.  

 

Kaip Jums atrodo, ar ši mama suinteresuota užauginti fiziškai ir psichiškai sveiką asmenybę, ar sutraumuotą, praradusią saugumą, pasitikėjimą savimi, linkusią į suicidinius veiksmus nelaimingą moterį? Ko gero atsakymas yra antrasis variantas.  

 

Kartą 7 metų mergaitė sako man: „Tėtis nori paimti namą, o iš manęs mamą“. Paklausus iš kur ji tai žino, pasako, kad taip kalba mama. Tokių pavyzdžių daug.  

 

Problema yra ta, kad mamai ar tėvui viskas sukasi tik apie juos, jie svetimo skausmo nemato, vaikas jiems- įrankis, daiktas. Savo interesą iškelia aukščiau vaiko intereso, vaikas nustumiamas į antrą ar trečią planą. Dėl emocinio intelekto stokos, tėvai negali reikiamu momentu tiesiog patylėti, ramiai išsiaiškinti savo santykių, atsigręžti į vaiką, jo jausmus. 

 

Šie tėvai yra traumuoti nuo vaikystės, kaip minėjau, jie atsinešė tokį savo elgesio  modelį iš savo šeimos.  

 

Ir kaip vėliau paaiškėjo, moteris, turinti statusą visuomenėje, pati augo be tėvo, todėl ir mergaitei yra įteigiama, kad jai labiau reikalinga mama negu tėtis. Gyvenimo dinamikoje šios mergaitės mamos žodžiai visą gyvenimą vilksis kaip šleifas.  

 

Tokio gyvenimo padariniai yra labai skaudūs. 

 

 

Pakalbėkime apie teisminius procesus. Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, jei vienas iš tėvų arba abu yra pripažinti vaiko atstovais pagal įstatymą, jie su kitais proceso dalyviais būna teismo posėdžių salėje. Jie girdi, ką pasakoja vaikas. Kaip visa tai atsiliepia vaikui ir jo aplinkai? Juk poveikis neišvengiamas? 

Jei tėvai negali būti vaiko atstovais ir vaiką atstovauja vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo  skyriaus specialistas, atlydėjęs asmuo už durų laukia teismo  posėdžio pabaigos? Ar tokia situacija yra saugesnė pačiam vaikui? 

 

Įvadinio pokalbio metu, supažindinant vaiką su apklausos struktūra, jis visuomet informuojamas, kad bus daromas vaizdo ir garso įrašas. Tuomet vaikas paklausia, ar tėtis (mama) jį girdės. Tokiu atveju, aš privalau informuoti vaiką, kas sėdi teismo posėdžių salėje ir jo klauso. Retais atvejais, tačiau pasitaiko, kad vaikas atsisako duoti parodymus girdint artimiesiems. Tuomet, proceso prašymų stadijoje išsakau vaiko prašymą atlikti apklausą nedalyvaujant jo tėvams. O jei yra tokia galimybė ir vaikas turi kitą įstatyminį atstovą (gynėją), tėvai šalinami iš posėdžių salės. Taip patenkinamas vaiko prašymas atlikti apklausą negirdint tėvams. Tokiu atveju vaikas gali duoti išsamesnius parodymus, atskleisti daugiau bylai reikšmingų aplinkybių. 

Tačiau, jei vienas iš tėvų privalo dalyvauti procese, nes yra įtariamasis ar kaltinamasis, jis negali būti pašalintas iš salės, užtikrinant jo procesines teises dalyvauti teisminiame bylos nagrinėjime.  

Klausiamu atveju, atstovu pagal įstatymą skiriamas vaikų teisių apsaugos specialistas. Vienas iš tėvų dažnai laukia už posėdžio salės durų.  

 

Kas vyksta, kai vaikui tenka duoti parodymus prieš artimą savo šeimos narį (tėtį ar mamą), o po to grįžti į tą pačią socialinę aplinką, kur visi kartu gyvena? 

 

Turiu pastebėti, kad ši problema yra labai opi. Be abejo, vaikai išgyvena liūdesį, nerimą, net baimę. Papasakoja, kokios poveikio priemonės buvo taikytos, kad vaikas nepasakotų tiesos. „Jei papasakosi, kas nutiko, aš nusižudysiu“,- prieš apklausą mergaitei pasakė mama. „Jei papasakosi apie tėtį, jį pasodins į kalėjimą ir jo daugiau nematysi, o tavęs niekas nemylės, nes tėtis sėdės dėl tavo kaltės,“- taip mama daro poveikį vaikui prieš apklausą.  

Sunku ir įsivaizduoti, kas vyksta to mažo žmogaus širdelėje, kai patiria tokius ir panašius artimųjų grasinimus. Ir iš tiesų, tada vaikas susiduria su problema atsiskleisti ir papasakoti tiesą, nes jam uždedama tokia atsakomybė, kurios jis negali pakelti. 

 

Beje, kartais būna ir pozityvių poveikio priemonių. Vaikas apipilamas dovanomis, kelionėmis, pažadais. Tėvai stengiasi dėl vaiko kaip įmanydami, dažnai persistengdami. Tačiau toks netipinis tėčio (mamos) elgesys, skatinant pozityviomis priemonėmis, verčia vaiką visai tylėti ir neatskleisti tiesos apie patiriamą smurtą. „Tėvai dabar labai geri pasidarė ir labai pasikeitė“, - pasakoja vaikas.  

 

Žinoma, daug ko, kas vyksta artimoje aplinkoje, mes nežinome. Galime tik spėti, nujausti, kiek vaikas išdrįsta pasakyti tiesą apie patiriamas skriaudas. O kas vyksta po proceso, nežinome, nes galimybės gauti grįžtamąjį ryšį tiesiog nėra. 

 

Ar tenka pastebėti, kad vaikas, vykstant teismo procesams, pats pradeda manipuliuoti tėvų jausmais, jų dėmesiu, dovanomis? Kaip tėvams išvengti mažojo „šantažo? 

 

Žinoma. Vaikas nori pasilikti pas tėvą, kuris perka daugiau prabangių telefonų ar kompiuterių. Tačiau vaiko paklausus, pas kurį iš tėvų norėtų gyventi, jei tų daiktų nebūtų, visgi pasirenkama mama.   

 

Kad taip nenutiktų, tėvai turėtų bendru sutarimu nubrėžti teisingas ribas, tai yra sutartinai laikytis nusistovėjusių taisyklių ir tvarkos, nedarant spaudimo vaikui. Nes nevienodos tėvų gyvenimo sąlygos, skirtingi požiūriai į tuos pačius dalykus gali lemti vaiko manipuliaciją ir iškreiptą suvokimą apie teisingą gyvenimo modelį.  

Vyraujanti problema ta, kad paprastai vienas iš tėvų būna griežtesnis, reiklesnis tvarkai, laiku paruoštoms pamokoms, namų ruošos darbams, mitybai. Taip pat, vienas iš tėvų, rūpindamasis vaiko gera emocine savijauta ir sveikata, neleidžia sėdėti prie kompiuterio ilgą laiką. Tuo tarpu kitas tėvas nesako nieko. Tuomet ir atsiranda problemos.  

Svarbu, atsižvelgiant  į vaiko interesus,  nubrėžti aiškias ribas. Kitu atveju, ribų nebuvimas, tolygu tėvų neveikimui ir nepriežiūrai, ir tai traktuojama kaip ydingas auklėjimo metodas.  

 

 

 

Kaip vyksta vaiko pasiruošimas liudyti? Ką svarbu su vaiku aptarti prieš apklausą, ar reikia atsakyti į jam kylančius klausimus, dėl ko jis nerimauja? 

 

Vaikams visuomet sudėtinga liudyti prieš mylimus žmones. Jie dažnai linkę prisiimti atsakomybę dėl šeimoje vykstančių konfliktų. Kai vaikas ateina liudyti, puikiai matyti, kiek toje šeimoje yra svarbus vaiko interesas ir kiek jis buvo saugomas, neįtraukiant vaiką į tėvų konfliktų verpetą. Kartais juntama, kad vaikas nori apsaugoti tiek smurtautoją, tiek auką, todėl sąmoningai nenori atskleisti tiesos, kad tėtis ar mama nenukentėtų. Kitu atveju, jaučiamas vaiko solidarizavimasis su skriaudžiamu šeimos nariu, jis tarsi perima jo nerimą ir skausmą, yra linkęs saugoti ir apginti skriaudžiamą tėtį ar mamą. Svarbu paminėti, kad vaikas jaučiasi daug drąsiau ir laisviau, atviriau papasakoja savo prisiminimus, jei smurtautojui yra paskirta kardomoji priemonė  -  nesiartinti prie namų, tuomet parodymus duoda išsamesnius. Be abejo, vaikas ramus ir tada, kai artimieji jį palaiko, tiki jo pasakojimu.  

 

Gal galite pateikti solidarizavimosi pavyzdį? 

 

Būna, kad berniukai solidarizuojasi su smurtautoju, jam nori įtikti. Vėliau smurtautojo elgesį jis kartoja kitoje aplinkoje, savo rate. Problemas sprendžia tik iš blogo pavyzdžio perimtais metodais. Iš atliktų tyrimų yra nustatyta, kad  tokioje aplinkoje augdamas vaikas yra potencialus smurtautojas arba potenciali auka. 

 

 

Dažnai vaikas dėl psichologinių ypatumų, dėl situacinių aplinkybių  (artimųjų daromo poveikio) dar negali pats suformuluoti savarankiškos nuomonės ir vadovaujasi jam reikšmingų asmenų nuomone, ką tokiu atveju mato psichologas? 

 

Prieš apklausą, per labai trumpą laiką įvadinio pokalbio metu, turiu įvertinti vaiko raidą, kognityvines funkcijas, kiek jis gebės suvokti užduodamą klausimą ir pateikti atsakymą. Klausimai užduodami ir atsakymai vertinami atitinkamai pagal vaiko amžių. Kartais pastebiu, kad vaikas kalba, ko pats nesupranta,  
t. y. suaugusiųjų kalba. Pavyzdžiui, mergaitei yra 6 metai, apklausos metu ji pasakoja: „Man buvo alergija ir tėtis nepadavė man vaistų“. Mergaitės paklausus, o kas yra ta alergija, ji to atsakyti negali ir pareiškia, kad taip sakyti liepė mama. Dar vienas pavyzdys. Mergaitei  - 7 metai, ji sako: „Mama lakstė pas kitus vyrus, valkiojosi, todėl tėtis pyko“. Ji prisipažino, kad jai taip liepė sakyti tėtis.  

 

Labai svarbu paminėti, kad vaiko apklausos pabaigoje visuomet yra užduodamas klausimas ar su kuo nors jis kalbėjo apie šią apklausą prieš atvykdamas pas psichologą. Ir, nenuostabu, paprastai vaikai išpasakoja viską, ypač mažamečiai, nes jie neturi vidinių resursų melui ir nutylėjimui.  

  

 

Jei vaikas nėra labai mažas, geba pats manipuliuoti. Kokia vaiko elgsena, o ne žodžiai atskleidžia jo tikruosius interesus? 

 

Papasakosiu atvejį, kai šeimą turėjo svarstyti gerovės komisija dėl netinkamo mergaitės elgesio mokykloje (muštynių), tačiau mergaitė (paauglė), norėdama išvengti svarstymo komisijoje pasekmių ir užbėgti įvykiams už akių, mokykloje socialinei darbuotojai pasiskundė, kad namuose mama prieš ją naudoja smurtą, papasakodama net epizodą, kaip galimai mama smurtavo prieš ją. Įvadinės apklausos metu, nuoširdžiai pakalbėjusi su mergaite, pristačiusi, kad tiesos sakymas reikalingas, norint apsaugoti tiek ją pačią, tiek ir kitus žmones, ir kad jie nebūtų nubausti be reikalo, ji pravirko ir pasakė, kad smurtą išgalvojo. Apklausos metu papasakojo tikrą situaciją, netgi pasakė, kad bijojo gerovės komisijos, todėl sugalvojo būdą kaip jos išvengti.  

 

Mano manymu, tokiais atvejais turėtų aktyviai dirbti vaikų teisių apsaugos specialistai, ugdymo įstaiga, kurią vaikas lanko, t. y. turi būti tinkamai „pasibelsta“ į vaiko širdį ir, išsiaiškintos visos aplinkybės, išvengiant ikiteisminio tyrimo. 

 

Žinoma, kad vaikas sako netiesą, matyti ir iš neverbalinės kalbos, uždavus kontrolinius klausimus ir pan. 

 

 

 

Kokią žinutę, Jūs, kaip teismo psichologė, norėtume pasiųsti bylų dalyviams, žmonėms, kurie turi vaikų ir juos yra įtraukę į teismo proceso verpetus? 

 

 

Nuoširdžiai noriu patarti, -  nedarykite klaidų, jei vyksta nesutarimai ar konfliktai,  

pasistenkite apsaugoti vaikus ir užtikrinti jų interesus. Negyvenkite vien iš egoistinių paskatų, nenaudokite vaiko kaip ginklo ar priemonės, kad būtų patenkinti savi poreikiai ar norai. Leiskite vaikams išlikti savimi, kiek jie geba suvokti gyvenimo dėsnius. Apsaugokite vaiką, kad jis patirtų  kuo mažiau žalos ne taip susiklosčiusiame suaugusiųjų gyvenime. 

Labai svarbu pasistengti, kad išliktų kuo mažesnė tikimybė vaikui pasiekti  teismo rūmus, nes atsidūrę teisme, jie jaučiasi kaip patys teisiami, privalantys išpirkti tėvų kaltę.  

 

Ir šia ypatinga vaikų gynimo dienos proga, visiems linkiu atsakingai auginti savo vaikus, puoselėti juose vertybes, kurias norėtume matyti ir jausti tolesniame jų gyvenime.  

Kauno apylinkės teismo inf.

Teismo psichologė apie tėvų poveikį vaikui: vaikai dažnai yra linkę prisiimti atsakomybę už suaugusiųjų netinkamą elgesį jų atžvilgiu

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 01 Jun 2022 08:05:31 +0300
<![CDATA[Skarulių bažnyčios jubiliejaus proga – ne tik renginiai, bet ir unikalūs bei „atgysiantys“ atvirukai]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/skaruliu-baznycios-jubiliejaus-proga-ne-tik-renginiai-bet-ir-unikalus-bei-atgysiantys-atvirukai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/skaruliu-baznycios-jubiliejaus-proga-ne-tik-renginiai-bet-ir-unikalus-bei-atgysiantys-atvirukai Vienas vertingiausių bei gražiausių objektų ne tik Jonavoje, bet ir visoje Lietuvoje taip Skarulių Šv. Onos bažnyčią, liepos mėnesį minėsiančią 400-ąjį jubiliejų, apibūdina muziejininkė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė. Jubiliejinė sukaktis jau kurį laiką figūruoja kaip vienas svarbiausių šių metų Jonavos miesto akcentų, ties kuriuo intensyviai darbuojasi kultūrai, istorijai bei menui neabejingi jonaviečiai bei bendrystės jausmo vienijama Skarulių bendruomenė. Kaip sako G. Narbutaitė - Kontrimė, dėl to paveldo perlu Jonavoje pramintu objektu besidomintys gyventojai turės galimybę sudalyvauti aibėje renginių ir veiklų. Tarp pastarųjų  ir specialus projektas Atvirukas iš Skarulių, ir naujųjų technologijų suteikta galimybė apsilankyti bažnyčioje net nenuvykus į ją.


Didelė komanda


Didysis jubiliejinis renginys vyks Šv. Onos atlaidų metu, bet iki jo taip pat bus daugybė renginių. Jų tiek daug, jog ir visus išvardinti būtų sunku. 


Aš, kaip Jonavos krašto muziejaus darbuotoja, galiu patikinti, kad žmonės bet kada gali kreiptis dėl informacijos į muziejų. Kviečiu ją sekti ir savivaldybės, kultūros centro, miesto viešosios bibliotekos, Turizmo informacijos centro internetiniuose puslapiuose. 


Visų šių įstaigų darbuotojai darniai bei nuoširdžiai dirba ties jubiliejaus minėjimu, prisideda ir mokyklos, ir skaruliečių bendruomenė.


Organizaciniai darbai prasidėjo dar praėjusiais metais, o dabar galime džiaugtis pirmaisiais rezultatais: renginių ciklas jau yra startavęs, manau, kad jo repertuare kiekvienas gali pabandyti atrasti tai, kas būtų artima ir įdomu, paklausta apie jubiliejaus minėjimą pasakojo G. Narbutaitė - Kontrimė.


A. Kontrimo nuotr.

Specialūs atvirukai


Bažnyčios jubiliejų įamžins ir specialiai jam sukurti atvirukai.


Jonavos krašto muziejus ir turizmo informacijos centras jau antrus metus vykdo projektą ,,Atvirukas iš Jonavos: į muziejų užsukę lankytojai gali pasirinkti iš keliolikos atvirlaiškių, kurie yra papuošti Jonavos miesto nuotraukomis, ant jų galima užrašyti palinkėjimą ir tuomet jie nemokamai išsiunčiami nurodytu adresu. Praėjusiais metais tokia galimybe pasinaudojo apie 600 žmonių, šiais metais – dar keli šimtai.


Matydami susidomėjimą ir suprasdami, kad linkėjimas su gražia nuotrauka gali būti vienas iš geriausių būdų priminti apie mūsų krašto grožį, inicijavome analogišką projektą ir Skarulių bažnyčios jubiliejui: planuojama sukurti 15 skirtingų atvirukų, kuriuos bus galima išsiųsti tiek didžiosios šventės metu, tiek po jos, tiesiog užsukus į Jonavos krašto muziejų ar Turizmo informacijos centrą. 


Projektą Atvirukas iš Skarulių“ finansuoja Lietuvos kultūros tarybą bei Jonavos Rajono savivaldybė, kalbėjo G.Narbutaitė - Kontrimė.

Kurs menininkai


Jubiliejui skirtų atvirukų kūryba patikėta keliems menininkams.


„ „Atviruko iš Skarulių projekto apimtyje numatyti ir trys susitikimai. Vienas jų - su fotomenininku Jonu Danilevičiumi -  jau įvyko. Jis Skaruliuose praleido daugiau nei pusdienį: fotografavo bažnyčią, o vėliau pasakojo apie savo atradimus, kokiu kampu ji atrodė jam gražiausia, ką jis norėjo atskleisti nuotraukomis. Dalis jų taps atvirukais.


Artėja gražus susitikimas su dailininku Remigijumi Januškevičiumi. Jis pieš atvirukus, tad turėsime net keturis pieštus.


Trečiasis susitikimas pavadintas Atviruku iš širdies". Tai bus susitikimas su skaruliečių bendruomene ir aktoriumi Juozu Gaižausku, kurio knygos, eilės ir atliekamos dainos yra tikra širdies kalba, pasakojo G. Narbutaitė - Kontrimė.

A. Kontrimo nuotr.


Specialūs žygiai


Muziejininkė priduria, kad į Atviruko iš Skarulių" renginius gyventojai kviečiami keliauti pėsčiomis.


Labai džiaugiuosi, kad Turizmo informacijos centras prisideda prie projekto renginių ir  organizuoja specialius žygius nuo krašto muziejaus, kur turime nedidelę, bet labai įdomią Skarulių dvarvietės archeologinių radinių ekspoziciją, link Skarulių. Atstumas nėra didelis, o žygio metu pasakojama Skarulių istorija, aplankomi Skarulių pilkapiai, Svidrų kultūros gyvenvietė, nuostabioji Šv. Onos bažnyčia...


Taip suteikiama galimybė daugiau sužinoti nuo senų senovės stipriai susijusius miestelius Skarulius ir Jonavą, kalbėjo moteris. 

E. Eglinskės nuotr.


Leis „apsilankyti paprasčiau


Atskleidžiama ir tai, kad naujųjų technologijų pagalba atvirukai padės nusikelti į Skarulių bažnyčią iš bet kurio pasaulio kampelio.


Ši bažnyčia duris atveria ne taip ir dažnai: kai vyksta mišios pirmąjį mėnesio sekmadienį, per skaruliečiams svarbias šventes ir tada, kai lankytojai kreipiasi į muziejų, Turizmo informacijos centrą ar Jonavos parapiją norėdami užsukti ekskursijų metu. 


Kadangi mums tikrai norisi visiems parodyti kokį gražų ir vertingą objektą turime, sugalvojome, kaip tai padaryti pasinaudojant šiuolaikinėmis technologijomis. Ant atviruko bus specialus QR kodas, kurį nuskenavus telefonu, jame pasirodys bažnyčioje filmuotas filmukas.

 
Filmavimo darbai jau atlikti. Belieka laukti galutinio produkto, teigė muziejininkė. 


Graži ir vertinga


G. Narbutaitė - Kontrimė neslepia, kad Skarulių bažnyčia jai pačiai yra vienas įspūdingiausių Jonavos objektų. 


Akį traukia architektūra, bet vos užėjus į vidų, sunku nepastebėti, kaip gausiai yra papuoštas bažnyčios altorius. Jis vienas seniausių Lietuvoje - gyvuoja nuo bažnyčios pastatymo laikų.


Ypatingai gražios ir 17-tą amžių menančios autentiškos medinės skulptūros, paveikslai, kalbėjo muziejininkė, čia pat pridurdama, kad džiaugiasi gavusi galimybę dirbti tokį darbą, kuriame leidžiama jai geriau pažinti Skarulių istoriją. 


E. Eglinskės nuotr.

Žavisi ir miestelio istorija


Ta istorija yra be galo įdomi, gili, sena. Galima pasakoti ir pasakoti, bet aš visada sakau, kad svarbiausia patirtis, ką pats patiri aplankęs, pamatęs ją. Kol nepabūni ir nepabandai iš esmės įsigilinti į istoriją, tu nepajauti tos auros ir labai daug prarandi. 


Skarulių miestelis jau seniai sunaikintas, yra vos keli namai ir pati bažnyčia, bet apsilankęs joje greitai supranti, kad ji išlaiko bendruomenę aplink save: šalia yra kapinaitės, kuriose vis kas nors darbuojasi, sutinki praeivių, kuriuos pakalbinus kartais gali išgirsti niekur neaprašytas istorijas.


Būtent skaruliečiai nuolat rūpinasi bažnyčia, ją tvarko. Skarulių bažnyčia suteikia galimybę tiesiog pajusti kokia brangi gali būti vieta. Kaip sako patys skaruliečiai, jų bažnyčia yra išmelsta ir išmylėta, pasakojo G. Narbutaitė - Kontrimė.


Paskatino diskusijas


Muziejininkė džiaugiasi, kad sulaukus 400-ojo jubiliejaus, Skarulių bažnyčia sulaukė išskirtinio dėmesio.


Tas dėmesys įvairiapusis. Jau girdėjome diskusijų ir dėl istorinių datų ar faktų svarstymo. Mane, kaip žmogų dirbantį muziejuje, tai labai džiugina. Didelis dėmesys į vieną objektą gali padėti atrasti kažką naujo.


Šalia to, skaruliečių bendruomenė iškėlė klausimą dėl bažnyčios tvarkymo darbų. Galbūt jos lankytojai jų nepastebės, bet tai yra labai svarbu: būtina pasirūpinti sienų saugumu, kad vanduo neplautų pamatų, langais, atnaujinti paminklus ir kryžius.


Smagu, kad neabejojama, jog Skarulių bažnyčia unikalus objektas, svarbus ne tik sakraliniu, bet ir kultūriniu aspektu.


Tikiuosi, kad visa tai neišblės ir praėjus jubiliejui, pokalbio pabaigoje sakė G. Narbutaitė - Kontrimė.


Istorijos įdomybės


Skarulių bažnyčios  siejamos su  Skarulių dvaro savininku Andriejumi Skorulskiu ir dažniausia istoriografijoje datuojamos 1622 m. Pasakojama, kad ši bažnyčia pastatyta pagal vienos iš Jeruzalės bažnyčių pavyzdį, kurį A. Skorulskis nusižiūrėjo XVI a. pab. kartu su Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu keliaudamas į Šventąją Žemę, ieškoti Kristaus kapo.

E. Eglinskės nuotr.

Prieš 400 metų statyta Skarulių bažnyčia pasižymi unikalia gotikos ir renesanso stilistikos darna. Bažnyčios interjerą puošia autentiškos XVII a. medinės skulptūros ir didysis altorius, o į Šv. Mišias kviečia, 1670 m. pas geriausią tų laikų varpų liejiką Joną Delamarsą nulietas, varpas.

Skarulių apylinkėse žmonės gyveno jau akmens amžiuje, o rašytiniuose šaltiniuose paminėtos dar  XVI a.
Būdama geografiškai patogioje vietoje, prie pagrindinių kelių, gyvenvietė greitai išaugo į nemažą miestelį. Kiek atokiau nuo miestelio centro, ant kalno, buvo įsikūręs Skarulių dvaras.


Gyvenvietė buvo visiškai sunaikinta sovietmečiu, statant azotinių trąšų gamyklą (dab. AB „Achema“) – Skarulių gyventojai iškeldinti į Jonavą.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Skarulių bažnyčios jubiliejaus proga – ne tik renginiai, bet ir unikalūs bei „atgysiantys“ atvirukai

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 31 May 2022 21:05:26 +0300
<![CDATA[Socialinių paslaugų centro direktorė V. Demidenko – apie darbą su ukrainiečiais, nerealius lietuvių lūkesčius bei pasąmoninį norą nuolat girdėti žodį „ačiū“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/socialiniu-paslaugu-centro-direktore-v-demidenko-apie-darba-su-ukrainieciais-nerealius-lietuviu-lukescius-bei-pasamonini-nora-nuolat-girdeti-zodi-aciu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/socialiniu-paslaugu-centro-direktore-v-demidenko-apie-darba-su-ukrainieciais-nerealius-lietuviu-lukescius-bei-pasamonini-nora-nuolat-girdeti-zodi-aciu Kiek daugiau nei 400 tiek Jonavoje apsistojusių karo pabėgėlių iš Ukrainos suskaičiuoja šio miesto Socialinių paslaugų centro direktorė bei darbo su užsieniečiais ir pažeidžiamomis grupėmis ekspertė Valentina Demidenko. Dauguma jų išskirtinių poreikių neturinčios mamos su vaikais, tačiau yra ir tokių, kuriems reikia ypatingos pagalbos: senoliai, neįgalieji, priklausomybės ligomis sergantys žmonės bei nuo karinių veiksmų sukeltų psichologinių traumų kenčiantys asmenys.  Kaip su visu tuo susitvarkyti? Tokį klausimą iš pradžių, vos prasidėjus karo Ukrainoje migrantų antplūdžiui, sau kėlė net ir ilgametę darbo patirtį su pabėgėliais Jonavoje turintys specialistai. Visgi, šiandien pastarieji jau gali pasidžiaugti ne tik tuo, kad situacija yra valdoma, bet ir sulauktomis pagyromis. 


Vieno langelio principu


Neseniai Lietuvoje lankęsis Jungtinių tautų atstovas Baltijos ir šiaurės šalyse išskyrė Jonavą, kaip gerąjį pavyzdį, į kurį reikėtų lygiuotis padedant pabėgėliams. Ką tokio mes darome? 


Visų pirma, siekiame aptarnauti žmones vieno langelio principu. Tai suteikia saugumo, nes nereikia bėgioti po kelias organizacijas mes nukreipiame žmogų ten, kur jam bus suteikta reikiama pagalba. Kalbu apie skirtingas įstaigas: medicinos, švietimo, Užimtumo tarnybą ir kitas. Mes turime kontaktus asmenų, kurie dirba jose ir gali operatyviai padėti pabėgėliui. Toks bendradarbiavimas supaprastina daugybę procesų. 


Mes kuruojame visus asmenis nepriklausomai nuo to ar jie gyvena savivaldybės, ar žmonių suteiktuose būstuose.


Kai šeimos atvyksta pas mus, išsiaiškiname ir jų bazinius poreikius: galbūt kažkam reikia batų ar striukės. Tuomet nukreipiame į nevyriausybines organizacijas: Jonaviečiai padeda, Gerumo sparnai, Caritas.  Jos daug prisideda prie pabėgėlių gerbūvio.


Taip pat turime karštąją liniją, kuri veikia nuolat. Žmonės į ją skambina su įvairiausiais klausimais. Džiaugiamės, kad neretai jų sulaukiame dar prieš konkretiems žmonėms atvykstant į Jonavą - tada galime perspėti apie tai, ką reikia susitvarkyti pasiekus Lietuvą, kaip ir kur atlikti užsieniečio registraciją. Be jos asmuo negali tvarkytis reikalų nei dėl socialinių išmokų, vaikų ugdymo, nei dėl sveikatos priežiūros ir kitų paslaugų, apie Jonavos rajono socialinių paslaugų pabėgėliams suteikiamas paslaugas pasakojo V. Demidenko. 


Teko dirbti su savo darbuotojais


Rukloje, esančioje netoli Jonavos, yra įsikūręs Pabėgėlių priėmimo centras (PPC), o Jonavos rajono teritorijoje gyvena ne viena pabėgėlių šeima iš skirtingų valstybių. Ne paslaptis, kad būtent dėl to minėto centro darbuotojai turi nemenką darbinę patirtį su užsieniečiais. Visgi, vien tik jos šįkart nepakako: kaip pasakoja V. Demidenko, į miestą staiga plūstelėjus nemenkai užsieniečių bangai, teko galvoti ir apie pačio kolektyvo stiprinimą. 


Atrodė, kad esame pasiruošę, bet greitai, net mano pačios nuostabai, paaiškėjo, kad ne visai... Iš pradžių, pirmąją savaitę jautėsi sąmyšis. Netrūko pasimetimo ir to nepamatuoto noro padėti, išgelbėti pasaulį. 


Tai ką mes tada darėme? Turime dvi psichologes, kurios pradėjo dirbti su darbuotojais. Kalbėjomės apie tai, kad esame krizinėje situacijoje, kurioje turėsime padėti dideliam skaičiui žmonių. Siekėme aiškiai struktūrizuoti pagalbos teikimą, nes būta mėtymosi: su klausimais bei pagalbos siūlymu pasirodė nevyriausybinės organizacijos, pavieniai žmonės, įvairios įstaigos, visi skambinėja, teiraujasi, ką mes darom?


Dirbome ir su savo emocijomis. Buvo aišku, kad visiems yra baisu, nes žmonės jautė realią karo baimę, bijojo, kad kariniai veiksmai neprasidėtų ir Lietuvoje.


Galiu pasakyti, kad ta pirma savaitė buvo tikrų tikriausias šokas. Visiems buvo sunku suprasti, kad 21-ame amžiuje prasidėjo karas. 


Jautėsi, kad mes visi esame sutrikę. Tai kaip gali padėti kitam, kai pats nesi tvirtas? Padirbėję su psichologėmis, suorganizavę kelis tikslinius susirinkimus, jau galėjome geriau jaustis savo darbuose. 


Labai didžiuojuosi mūsų įstaigos darbuotojomis, kurios taip greitai ir profesionaliai susiorientavo, atlaikė didžiulį krūvį, nes teko dirbti ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais, po darbo valandų. Atlaikėme tai, nes dirbome kaip sutelkta komanda, prisimena V. Demidenko pridurdama, kad džiaugiasi ir tuo, jog socialinių paslaugų centras nuo pat pradžių jautė savivaldos palaikymą.


Mūsų administracija į įvykius sureagavo jau pirmomis dienomis: meras Mindaugas Sinkevičius sukvietė visus tam, kad nutartume, kaip bus organizuojami darbai. Bendrai susidėliojome funkcijas, aiškų planą ir tai mums labai padėjo, teigė V. Demidenko. 


Nerealūs lūkesčiai


Pasakodama apie darbą su karo pabėgėliais iš Ukrainos, Socialinių paslaugų centro direktorė pabrėžia, kad šiuo metu jau matomos problemos, liečiančios mūsų visuomenės požiūrį į ukrainiečius. Viena jų nerealūs lietuvių lūkesčiai.


Pastebime, kad egzistuoja tam tikras mitas, jog labai didelė dalis šių žmonių iš karto įsidarbina ir tampa visiškai savarankiškais. Nemaža dalis ukrainiečių iš tiesų yra motyvuoti darbui, tačiau ne visi. Galiu pasakyti, kad iš 211 Jonavoje apsigyvenusių suaugusiųjų, šiuo metu dirba 51. 


Dauguma jų darbuojasi kepyklose, baldus gaminančiose įmonėse ir kitose įstaigose, kur reikia žmonių, galinčių atlikti fizinį darbą. Dvi ukrainietės, turinčios tam tikrą išsilavinimą, dirba mūsų centre, dar kelios Neries pagrindinėje mokykloje įsidarbino mokytojų padėjėjomis. Yra ir asmenų, besitvarkančių individualios veiklos pažymėjimus tam, kad galėtų teikti valymo, grožio paslaugas. 


Dar nuo anksčiau lietuviai žinojo, kad ukrainiečiai atvyksta dirbti pas mus vairuotojais, statybos sektoriaus darbininkais, bet kai kalbame apie šią tikslinę, nuo karo bėgusių žmonių grupę, reikėtų suprasti, jog jos situacija kitokia. 


Kaip ir skelbiama viešai, dauguma jų yra mamos su vaikais. Ką tai reiškia? Tai moterys, kurios neturi jokios socialinės pagalvės: neturi giminaičio ar draugo, galinčio paimti vaikus iš darželio, kas apriboja darbo grafiką, taip pat neturi žmogaus, galinčio prižiūrėti vaikus, jei šie dažnai sirgtų. Dėl to tikėtis, kad jie visi įsidarbins netikslinga ir naivu.


Reikia suprasti, kad atvyko visokių žmonių: tiek išsilavinusių, aktyvių ir motyvuotų, tiek tokių, kurie nebuvo išvažiavę iš savo kaimo visą gyvenimą, neįgaliųjų, žmonių turinčių priklausomybių... Ir tai yra visiškai normalu. Jei Lietuvoje kiltų karas, juk prieglobsčio taip pat ieškotų visi, kalbėjo direktorė.


Perdegimo rizika


Anot jos, dabar karo pabėgėliai jaučiasi žymiai blogiau, nei tada, kai tik atvyko. 


Tik dabar jiems ateina suvokimas, kur jie yra, kad karas tebevyksta ir kad jie čia, galbūt, atvyko ne savaitei ar dviems kaip tikėjosi iš pradžių. Jie pradeda suprasti, jog viskas užsitęs, nebus lengva, nes jie apsistojo svetimoje šalyje nemokėdami kalbos. Nepaisant jaučiamo geranoriškumo, niekada nebus lengva adaptuotis naujoje aplinkoje, o tai sukelia neigiamas emocijas.

 
Iš viso to gali kilti konfliktai. Kaip mes matome, jau ir kyla: karo pabėgėlius slegia tam tikras išgyvenimo etapas, kurio mes nesuprantame. Tada pasideda lietuvių perdegimai: susiduriame su kitų įstaigų specialistais, kurie mums sako, kad aš daugiau nepadėsiu ukrainiečiams, nes jie nedėkingi arba nepriima visko, ką mes duodam, sakydami, kad jiems tai netinka. Mums atrodo, kad mes kažką ypatingo darome, skiriame savo laiką, o jie esą nedėkingi, nors taip nėra.


Visuomenėje aiškiai matomas noras daryti gera, bet su pasąmoniniu siekiu gauti nepertraukiamą padėką. Bandome apie tai kalbėti su žmonėmis, aiškinti, kad pabėgėliai yra dėkingi, bet jie nesakys ačiū kiekviename žingsnyje, nes yra tam tikri psichologiniai momentai, potrauminio sindromo apraiškos, kalbėjo V. Demidenko. 


Praeitį lygina su dabartimi


Pabėgėlius lydi nuolatiniai prisiminimai apie gyvenimą tėvynėje.


Mūsų centro darbuotojai puikiai žino, kad nesvarbu iš kokios šalies atvyko asmuo, jis lygina savo dabartinį gyvenimą su tuo, kurį turėjo. Jo neapleidžia jausmas, kad jam ten buvo komfortabiliau, galbūt, ten jį vertino kaip specialistą, jis galėjo savirealizuoti, planuoti savo ateitį ir pan.


Klaidinga galvoti, kad jei atvykęs pabėgėlis turi aukštąjį išsilavinimą, tai jis visada greičiau adaptuosis. Įsivaizduokime, kad yra du žmonės, vienas savo gyvenimą gimtinėje įvertina 8-etu, kitas 4-etu. Pirmasis galbūt turi darbą, namus, pakankamai aukštą socialinį statusą, antrasis tik tai, kas patenkina jo pagrindinius poreikius.


Jei abu jie bus priversti sprukti į kitą šalį tam, kad pasiektų savo turėtą laimės lygį svetimoje šalyje, jiems reikės įdėti skirtingą kiekį pastangų, tikėtina, kad pirmajam teks žymiai daugiau. Kitu atveju jis nebus laimingas kol nepasieks to, ką turėjo gyvendamas aštuonetu savo gimtinėje, net jei netrukus susiras darbą ir greitai orientuosis naujoje aplinkoje. Na, o tas, kuris įvardijo savo gyvenimą ketvertu, ko gero, gana lengvai pasieks tai, ką turėjo.
Akivaizdu, kad būtent pirmajam psichologiškai bus žymiai sunkiau, teigė V. Demidenko. 


Traumuojančios patirtys


Su aptartomis problemomis susiduriantys asmenys visų pirmą kreipiasi į socialinių paslaugų centro socialinius darbuotojus. V. Demidenko žodžiais tariant, jie yra tarsi raktiniai žmonės, kurie esant profesionalios psichologinės pagalbos poreikiui, nukreipia į įstaigos psichologus. 


Tai labai aktuali paslauga, nes kariniai veiksmai visad palieka traumines patirtis. Traumos, žinoma, yra skirtingos ir mes visi daugiau ar mažiau turime kokių nors, bet kai yra kalbama apie karines, teroristinių išpuolių traumas, kurios yra susijusios su žmogaus padarymu kažką blogo kitam, tai ypatingai paveikia. 


Tokie išgyvenimai labai gilūs, nes žmonės palūžta vertybiškai. Mes turime tam tikrą įsivaizdavimą, kas yra žmogiška, kas nėra, kas priimtina, o kas -  atvirkščiai. Jei aš sulaukiu kokių nors baisių veiksmų iš kitų žmonių, kurie, mūsų įsivaizdavimu, turėtų viską suvokti panašiai kaip mes, atsiranda nusivylimas žmogumi kaip būtybe. Atitinkamai dingsta pasitikėjimas kitais žmonėmis, tarpusavio santykių sukūrimas tampa dideliu iššūkiu.


Keičiasi ir savęs suvokimas: aš kaip ir turėčiau pasipriešinti, bet esu nepajėgus. Įsivyrauja bejėgystė, pakankamai stiprus savęs nuvertinimas, pasakojo V. Demidenko. 


Padėti, bet nenugalinti


Paminėdama pabėgėliams nesvetimą bejėgystės jausmą, V. Demidenko pataria nepersistengti su primygtiniu pagalbos siūlymu. 


Šiuo metu yra labai daug savanorystės principu teikiamos pagalbos, ją taip pat siūlo pavieniai asmenys, įmonės. Problema yra tame, kad mes neturėtume nugalinti karo pabėgėlių, ypatingai tų, kurie turi stiprias traumas. Jiems reikia grąžinti suvokimą, kad aš pats galiu bent kažką padaryti, kad bent kažkas priklauso nuo manęs. Su savo perdėtu noru globoti mes kartais atimame iš žmogaus galimybę pačiam priimti sprendimus.


Yra buvę situacijų, kai žmogus sako, esu labai dėkingas, kad mane įsileido gyventi į savo namus, bet noras bėgti yra toks didelis... Kodėl? Nes kiekvieną dieną ateina ir manęs klausia, ar viskas gerai, ar nieko netrūksta, globėjiškai kontroliuoja kiekvieną žingsnį. O žmogui tiesiog reikia asmeninės erdvės. 


Pamenu, moteris pakeitė užuolaidas bute, kuriame jai leido gyventi lietuviai ir kilo baisus konfliktas. Savininkai pyksta, kad užuolaidos pakeistos nesuderinus, o ukrainietė verkdama sako, kad tik norėjo kažką pakeisti savaip, siekdama pasijusti saugiau, jaukiau. 


Tas pats maisto produktų kišimas. Atnešame jiems, ką mes valgome, o jie gal to maisto nemėgsta ir ką tada tam žmogui sakyti? Ačiū? Bet lyg ir nėra už ką.


Tas globėjiškas noras padėti, dar ir tikintis besąlygiško dėkingumo, tik paaštrina traumas", kalbėjo V. Demidenko. 


Grįš ne visi


Ar Jonavos socialinių paslaugų centro globojami ukrainiečiai planuoja grįžti į savo šalį?


Pradžioje jie visi kalbėjo, kad į Lietuvą atvyko tik laikinai, net nebuvo nusiteikę kažko planuoti čia. Dalis sakė, kad gal šiek tiek pabus, užsidirbs ir tada vyks į Ukrainą.


Situacija keitėsi: šiuo metu dalis jų jau supranta, kad gal grįš, bet tikrai ne greitai, dalis nebeturi kur grįžti. 
Yra matančių naujas galimybes Lietuvoje. Nors galima spėti, kad dalis ukrainiečių liks čia gyventi, žinome ir žmonių, kurie tik laukia galimybės važiuoti į gimtinę", teigė V. Demidenko. 


Pažinti vieni kitus


Jonavos socialinių paslaugų centras siekia didinti abipusį lietuvių bei karo pabėgėlių supratimą. Tikimasi, kad tam pasitarnauti gali bendros veiklos. 


Ukrainiečių bendruomenė labai greitai susibūrė, buvo įkurta savitarpio pagalbos grupė. Galbūt tai lėmė ukrainiečių įdarbinimas pas mus, tačiau informacija apie centro veiklas iki šiol sėkmingai platinama įvairiais kanalais, pasitelkiant ir socialinius tinklus. Labai jaučiame jų norą bendrauti su tautiečiais. 


Džiaugiamės, kad socialinių paslaugų centras tampa tam tikrų traukos objektu mūsų kuruojamiems Ukrainos karo pabėgėliams. Čia jie mokomi socialinių įgūdžių, lietuvių kalbos pradmenų, ukrainiečių vaikai lanko mūsų dienos centrą. Tačiau mes organizuojame ne tik atskiras, būtent ukrainiečiams skirtas veiklas – turime daug bendrų visiems mūsų klientams skirtų, tarpkultūrinį pažinimą skatinančių veiklų. Organizavome akciją ,,Darom", labdaros renginį, išvyką į žirgyną  bei kitas įdomias veiklas, prie kurių prisijungti buvo kviečiami ir lietuviai.


Manome, kad abipusis įsitraukimas svarbus visiems. Juk jau dabar kalbame, kad tai yra dalis mūsų visuomenės, laikinai ar ne, čia kitas klausimas, bet mes dabar esame kartu ir turime mokytis būti kartu.


Kas geriau padės tai padaryti, jei ne bendros veiklos, padėsiančios geriau pažinti vieni kitus, o ne vadovautis kažkokiais stereotipais ar kitų nuomonėmis?", pokalbio pabaigoje kalbėjo V. Demidenko. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Pagrindinė straipsnio nuotrauka - iš portalo delfi.lt archyvo

Straipsnyje patalpintose nuotraukose - Jonavos rajono socialinių paslaugų centro suorganizuotos veiklos bei renginiai. 

Socialinių paslaugų centro direktorė V. Demidenko – apie darbą su ukrainiečiais, nerealius lietuvių lūkesčius bei pasąmoninį norą nuolat girdėti žodį „ačiū“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 16 May 2022 19:26:11 +0300
<![CDATA[Metų bibliotekininkė K. Jaskūnienė: ,,Bibliotekos tampa mažais bendruomenės židiniais"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/metu-bibliotekininke-k-jaskuniene-bibliotekos-tampa-mazais-bendruomenes-zidiniais https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/metu-bibliotekininke-k-jaskuniene-bibliotekos-tampa-mazais-bendruomenes-zidiniais Maži bendruomenės židiniai –  taip bibliotekas apibūdina Jonavos viešojoje bibliotekoje kultūrinių renginių organizatore dirbanti Kristina Jaskūnienė. Neseniai iš gimtojo miesto savivaldybės metų bibliotekininkės apdovanojimą gavusi jonavietė rūpinasi, kad jos kraštiečiai turėtų galimybę turiningai praleisti laiką. Nors ir kultūriniai renginiai ne visada sulaukia didelio žmonių susidomėjimo, bet K. Jaskūnienė neabejoja: kultūra Jonavoje yra gyva.


Domėjosi nuo vaikystės


„Esu visiška jonavietė –  čia gimiau, augau ir net mokydamasi Kaune, važinėjau į savo miestą. 


Vilniaus universiteto Kauno padalinyje baigiau kultūros vadybos studijas. Tuo metu tai buvo visiškai nauja specialybė. Kodėl pasirinkau būtent ją?


Nežinau... Mano visas gyvenimas sukosi aplink kultūrą: paauglystėje buvau aktyvi, lankiau moksleivių namus, savanoriavau Jonavos kultūros centre. Tai, ko gero, tik augino mano potraukį kultūrinei veiklai, o aš gyvenime visad vadovavausi ir iki šiol vadovaujuosi principu, kad man turi būti įdomu tai, ką aš veikiu“, –  paklausta apie tai, kodėl pasirinko kultūrologės kelią, kalbėjo K. Jaskūnienė, ne vienerius metus einanti ir Kultūros tarybos Kauno apskrityje pirmininkės pareigas. 


Nuo planšečių iki 3D spausdintuvų


Jonavos viešojoje bibliotekoje moteris įsidarbino prieš dvejus metus, tačiau vien iš K. Jaskūnienės pareigybės pavadinimo galima nuspėti, kad jos darbas nėra susijęs tik su knygomis.


„Organizuoju renginius į kuriuos susirenka skirtingo amžiaus žmonės. Pas mus atvyksta įvairūs menininkai, rašytojai, yra organizuojami rašymo konkursai. Veiklos tikrai yra.


Nesunku pastebėti, kad bibliotekų funkcijos yra išsiplėtusios visame pasaulyje. Jonava - ne išimtis. Bibliotekos tampa mažais bendruomenės židiniais, kur susibėgę žmonės leidžia savo laisvalaikį, veda diskusijas, ieško sau informacijos.


Mūsų bibliotekoje yra kompiuteriai, planšetės, 3D spausdintuvas, lego robotai, mikrokompiuteriukai, žaidimų konsolė, dronas ir kiti išmanieji įrenginiai. Bibliotekoje rengiami įvairūs mokymai, nemokamai žinias čia gali gilinti tiek jaunas, tiek senas“, –  teigė K. Jaskūnienė. 


Popierinės knygos – vis dar mėgiamos 


Klausantis jonavietės pasakojimo peršasi mintis, kad šiuolaikinė biblioteka nebeatsiejama nuo išmaniųjų technologijų. Nepaisant to, moteris neabejoja, kad popierinės knygos neužleidžia savo pozicijų ir toliau išlieka paklausios.


„Seku įvairius skaitytojų klubus ir matau, jog žmonės vis dar gausiai perka knygas.
Tikrai yra leidinių, kuriuos norisi pačiam turėti. Yra knygų, kurias ir aš noriu turėti, bet manau, jog pirkimus, visgi, reikėtų sumažinti. 


Būtų visiems naudingiau ateiti į biblioteką, pasiimti knygą, taip taupant savo išlaidas ir visus žemės resursus“, –  kalbėjo K. Jaskūnienė.


Vertina ne kiekybę


Ar bibliotekoje vykstantys renginiai sulaukia daug lankytojų?


„Dalis jų pranoksta mūsų lūkesčius, bet būna ir tokių, kur atvyksta vos vienas kitas žiūrovas.


Pastebime, kad turime aktyvius senjorus, kurie noriai atvyksta ir domisi kultūrine veikla. Su jaunimu sunkiau, bet aš visad sakau, kad žiūrovų skaičius nenurodo renginio kokybės. 


Žinoma, visada norisi, kad susirinktų pilnos salės, bet jei atėjo du žmonės ir jie papasakos apie tai, ką matė dar bent dviems žmonėms, kitą kartą jie galbūt jau atvyks tryse ar keturiese.


Tas žmonių įtraukimas į kultūrines veiklas yra labai ilgas procesas. Mano manymu, svarbiausia ko turi siekti kultūrininkai ir kitų specialybių atstovai –  būti sąžiningi patys prieš save ir kokybiškai atlikti savo darbą. 


Jei tu žinai, kad stengeisi, pasiūlei kokybišką produktą, tai, galbūt, kad ir tas vienas atėjęs žiūrovas po renginio prasėdės namuose tylėdamas, „virškins“ gautą informaciją ir galiausiai jo viduje kažkas trakštels. Tikiu, kad gero renginio esmė kažkaip sudirginti, suaktyvinti ar keisti žmogaus mąstyseną.


Galbūt pas mus nėra daug žmonių, kurie mėgtų aukštesnį meną, intelektualesnius renginius, bet tikiu, jog tą auditoriją reikia ir galima auginti. Ir čia kalbu ne tik apie Jonavą“, – teigė K. Jaskūnienė.


Už miestų ribų


Pastebima, kad dalis gyventojų mieliau renkasi pramogas ne savo miestuose.


„Čia gal tinka tas posakis, kad savam mieste pranašu nebūsi (aut. past. šypsosi). Aš ir pati važiuoju į renginius kituose miestuose, bet nemanau, kad čia yra kažkas blogo. 


Lietuva –  visų mūsų namai ir jei yra galimybė naudotis kultūrinėmis paslaugomis kitur, važiuok ir naudokis. Gal tik kartais reikėtų nepamiršti pasižiūrėti kas vyksta tavo paties kieme. 


Kai turėjome kūrybinio rašymo nuotolinį konkursą, į baigiamąjį renginį, kuris vyko pačioje bibliotekoje, atvyko vos kelios jonavietės, bet atvažiavo žmonės iš Klaipėdos, Tauragės, Vilkaviškio, Šakių, Vilniaus. Jos atvažiavo snieguotą gruodžio šeštadienį tokį atstumą...“, –  prisiminė K. Jaskūnienė, čia pat pridurdama, kad nuostabą darbo pradžioje jai kėlė ir suvokimas, kad dalis jonaviečių, ilgus metus gyvenančių Jonavoje, nustemba užsukę į šviesią ir jaukią biblioteką.


Prisimena kitokią


„Būna, kad mes pasikviečiame pas save mokinius, o su jais atvykusių tėvų reakcija parodo, jog jie nežinojo kaip biblioteka atrodo dabar, pamena ją tik iš senų laikų. Tada prasideda komplimentai, kaip čia gražu! 


Aš norėčiau, kad žmonės pas mus užsuktų drąsiai bet kada. Jei užklupo lietus ar ieškai ramybės, užeik, apžiūrėk parodas, prisėsk krėsluose ir ramiai sau pasibūk. Nebūtina ieškoti knygos, turime ir internetą. 


Į biblioteką galima atbėgti lyg į kokią ramybės oazę. Nors, tiesą sakant, kartais pas mus ir būna kaip tik netylu: dabar koridoriuose girdimi Jono Meko eilėraščiai“, –  šypsodamasi pasakojo K. Jaskūnienė ranka pamodama link garso kolonėlės, iš kurios interviu dieną išties sklido eilės. 


Visos komandos nuopelnas


Pasakodama apie savo darbą K. Jaskūnienė nevengia pabrėžti, kad bibliotekoje dirba darni, bendrų tikslų siekianti komanda. Esą dėl to kultūros dienos proga jai Jonavos rajono savivaldybės įteiktas metų bibliotekininkės apdovanojimas priklauso visam kolektyvui. 


„Nors negaliu sakyti, kad nebuvo malonu būti pastebėtai, man sunku priimti šį apdovanojimą asmeniškai, nes dabartinis bibliotekos įvaizdis ir įdirbis –  visos komandos nuopelnas. 


Kai aš atėjau čia dirbti, kitiems kolegoms buvo tikrai daug nepatogumų: reikėjo ir krėslus perstumdyti, ir šviestuvus kilnoti, nes aš tam tikrus dalykus įsivaizdavau kitaip. Jie kantriai man padėjo.


Dėl to esu dėkinga tiek jiems, tiek direktorei, parodžiusiai, kad pasitiki manimi. Tai davė labai daug, nes jaučiau laisvę kurti.


Noriu gautu apdovanojimu dalintis su visais –  čia mūsų visų įvertinimas“, –  kalbėjo jonavietė. 


Nesijaučia dirbdama


Moteris atvira –  ji džiaugiasi, kad pasirinko kelią, kuriuo dabar eina. 


Vienas vaikams gerai pažįstamas animacinis herojus yra pasakęs: turėti darbą yra per daug darbo. Vadinasi, reikia mėginti rasto tokį darbą, kuris tektų malonumą. Tai aš savo darbe nesijaučiu dirbdama monotonišką alinantį darbą.


Mano darbo diena netelpa į darbo dienos rėmus, kai dirbama nuo 8 iki 17 valandos. Ji būna visokia. Įvairovė, galbūt, labiausiai man ir patinka. Tuomet tu nuolat eini į priekį. Gal kartais ir pajauti nuovargį, nes, atrodo , kad jei turėtum aiškiais ribas, viskas būtų aiškiau bei paprasčiau, bet tokios mintys aplanko tik retkarčiais.


Nors tikrai padarau daug, aš nesijaučiu sunkiai dirbdama. Tiesiog orientuojuosi į idėjų įgyvendinimą,  bibliotekos viziją, o kuo tolyn einame, tuo daugiau norisi nuveikti“, –  pokalbio pabaigoje sakė K. Jaskūnienė. 

Apie artėjančius renginius


Gegužės pabaigoje, 26 - 28 dienomis, vyks poezijos šventė. 


Vasarą, nuo birželio 1-osios iki rugpjūčio 31-os dienos, kiekvieną trečiadienį nuo 11 valandos, vasarojantys vaikai bus kviečiami į renginius mieste. Jei praėjusiais metais tokio tipo renginiuose dažniausiai buvo galima susitikti su rašytojais, tai šiais metais mokiniai bus kviečiami į parodas, edukacijas, spektaklius. „Vasarotojo akademija“ pavadintas renginių ciklas kvies prasmingai praleisti atostogas ir įgyti kiekvienam vaikui reikalingų įgūdžių: atsakomybės, kūrybiškumo, meilės pasauliui ir artimam, sveikatos priežiūros ir pan. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Metų bibliotekininkė K. Jaskūnienė: ,,Bibliotekos tampa mažais bendruomenės židiniais"

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 06 May 2022 21:15:05 +0300
<![CDATA[Juan Palacios: „Tai bus ypatingas momentas mums visiems“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/juan-palacios-tai-bus-ypatingas-momentas-mums-visiems https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/juan-palacios-tai-bus-ypatingas-momentas-mums-visiems Šio sezono pradžioje Juan Palacios ilgą laiką buvo kamuojamas traumų ir praleido nemažai rungtynių. Tuo metu iš krepšinio ekspertų ir gerbėjų puolėjas sulaukdavo neretos kritikos, bet kolumbietis sugrįžo neatpažįstamas gerąja prasme! 36-erių metų veteranas balandžio mėnesį „Betsafe-LKL“ čempionate fiksavo 23,2 taško vidurkį, sugriebdavo po 8,6 atšokusio kamuolio, atlikdavo po 3,4 rezultatyvaus perdavimo ir per rungtynes rinkdavo net 27,6 naudingumo balus! 

Šį penktadienį Juan‘ui prieš 3-iąsias ketvirtfinalio serijos rungtynes bus įteiktas balandžio mėnesio MVP apdovanojimas. Prieš laukiantį penktadienio susitikimą pakalbinome Jonavos „CBet“ puolėją. 

  • Šiemet net 3/8 MVP mėnesio apdovanojimų atkeliavo į Jonavą. Ar tai pasako, jog mūsų komandoje yra daug individualaus talento, ar visa komanda dirba labai tikslingai? 

Komandiniame sporte vyksta labai daug nematomo darbo. Visas komandos personalas sezono metu dirbo labai gerai ir mumis, žaidėjais, rūpinosi nuostabiai. Labai daug priklauso ir nuo komandos draugų, ar jie pasiryžę paaukoti asmeninę statistiką dėl komandos sėkmės. Manau, mūsų kolektyvas dirbo nuostabiai ir tie naudingiausio mėnesio žaidėjo apdovanojimai, kurie atkeliavo į Jonavą nėra atsitiktinumas. 

 

  • Juan‘ai, rytoj atsiimsi naudingiausio mėnesio žaidėjo titulą prieš savus sirgalius. Ar Manu nepavydės, nes apdovanojimus jam teko atsiimti svečių arenose?  

Galvoju, kad Manu gali šiek tiek ir pavydėti, nes tai bus ypatingas momentas mūsų augančiai organizacijai. Aš girdėjau kalbas, jog apdovanojimą man norėjo įteikti Šiauliuose, bet mūsų komunikacijos bei rinkodaros vadovė padarė viską, jog šį apdovanojimą atsiimčiau Jonavoje. 

 

  • Penktadienio dvikova bus labai svarbi ir atkrintamųjų serijoje, kaip manai, ką svarbiausia komandai pataisyti po gautos pamokos Šiauliuose? 

Svarbiausia bus pakelti kovingumo lygį, visos komandos agresyvumas taip pat turi būti aukštesnio lygio tiek gynyboje, tiek puolime. Jie mus tiesiog dominavo po krepšiu ir visi turėsime žymiai labiau pasiaukoti kovoje dėl atšokusių kamuolių ir būtų nuostabu, jei keli laisvi tolimi metimai įkristų į krepšį. 

 

  • Visuose interviu girdavai Jonavos sirgalius, bet kiek kertinis faktorius šioje serijoje gali būti sirgaliai serijai užsitęsiant?  

Mes visą sezoną kovojome dėl šio pranašumo. Mes turime tuo pasinaudoti ir šiose lemiamose kovose visiškai nesitaupyti. Jonavos fanų faktorius gali būti lemtingas, nes visas jų palaikymas mums suteikia daug jėgų abiejose aikštelės pusėse. 

 

DĖMESIO! 

*Penktadienio dvikovos laikas lygos sprendimu yra pakeistas. Susitikimas turėjo prasidėti 18:50, bet naujas susitikimo laikas 18:00.  

Klubas atsiprašo už nepatogumus ir tikisi, jog tai sirgaliams nesukliudys atvykti į rungtynes.  

 

Trečiosios ketvirtfinalio serijos rungtynės Jonavoje jau rytoj! 

 

Bilietus platina - Ticketmarket.lt 

 

Bilietų nuoroda: bit.ly/39xg21R 

 

Klubas nori paraginti nusipirkti bilietus internetu iš anksto. Taip išvengsite ilgų eilių prie kasų rungtynių dieną! 

 

Jonavos klubas sekmadienio rungtynėse kviečia visus savo gerbėjus pasipuošti baltai/mėlynomis spalvomis ir taip nudažyti visą Jonavos sporto areną! 

Juan Palacios: „Tai bus ypatingas momentas mums visiems“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 05 May 2022 14:18:30 +0300
<![CDATA[Teatro režisierius M. Jančiauskas: Jonava – įdomesnė vieta, kurioje yra nemažai „mikso“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/teatro-rezisierius-m-janciauskas-jonava-idomesne-vieta-kurioje-yra-nemazai-mikso https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/teatro-rezisierius-m-janciauskas-jonava-idomesne-vieta-kurioje-yra-nemazai-mikso Spektaklis, kuriame tikri žmonės pasakos tikras, nepagražintas istorijas - tokį tikslą sau išsikėlė Jonavos kultūros centro (JKC) teatre režisieriumi kiek daugiau nei prieš mėnesį pradėjęs dirbti Mantas Jančiauskas. Nors vaikiną galima vadinti tikru vilniečiu, pristačiusiu ne vieną nepatogias temas ,,narpliojusį“ kūrinį,  jis pats neabejoja, kad mažesnis miestas kūrybai  ne kliūtis, o nauja galimybė.


Apie kūrybą


Lauke, už durų, Dreamland, Laimės respublikoje, Glaistas, Vaidina Marius Repšys, Portalas - kūriniai, prie kurių dirbo Mantas Jančiauskas. 

Nuotrauka iš spektaklio Dreamland. Autorius D. Matvejevas.


Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje režisūros studijas baigęs vaikinas pasakoja, kad labiausiai jį domina tos temos, kuriomis neretai vengiama kalbėti garsiai. 


Galbūt galima sakyti, kad tai temos, turinčios socialinę, politinę įtampą, yra paslėptos, nutylimos, kurių yra bijoma... Tuomet jos savaime yra ir aktualios.


Pastebiu, kad jaučiu norą pristatyti turinį, kuris ateina iš pačių žmonių, o ne yra primestas kūrėjų.


Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Pavyzdžiui, paskutinis spektaklis, kalbantis apie vyriškumą (aut. past. Portalas), kurį mes pristatėme su labai talentinga dramaturge  Birute Kapustinskaite. Čia buvo atvirkščiai  mes galvojome istoriją, labai gyvenimišką istoriją, bet kūrėme fiktyvią erdvę. 


Nepaisant to, spektaklis vis tiek turėjo socialinį pjūvį, nes vyriškumo tema taip pat nėra ta, apie kurią yra kalbama daug bei atvirai,  pasakojo režisierius, pridurdamas, kad netrukus ketina pristatyti dar vieną kūrinį. Jis žiūrovą turėtų sudominti tuo, kad kvies apsilankyti netradicinėje vietoje.

Neapsiriboja vienu miestu


Kadangi jau bandydamas įsidarbinti Jonavoje žinojau, kad šį darbą sieksiu derinti su kitais, šiuo metu dėmesį skiriu ir projektui, kuris bus pristatomas Pravieniškių kalėjime. Jame vaidins patys kaliniai. 


Galima sakyti, tai dar viena tema, kuri nėra gerai žinoma visuomenei: kasdienis kalinių gyvenimas nėra matomas, nėra galimybės laisvai pamatyti patį kalėjimą. Taigi, su komanda tikimės, kad čia mums pavyks privilioti žiūrovus iš skirtingų Lietuvos miestų,  kalbėjo M. Jančiauskas.

M. Jančiauskas. Autorius D. Matvejevas


Kartu su broliu


Pasakodamas apie savo kūrinius režisierius prisimena, kad pirmoji jo pažintis su Jonavos miestu užsimezgė būtent tada, kai jis čia statė biografiniais faktais paremtą spektaklį Vaidina Marius Repšys.


Marius  mano brolis. Jis aktorius, kurį žino nemažai žmonių. Spektaklyje Vaidina Marius Repšys buvo kalbama apie menininko santykį su psichine liga. 


Statėme jį, būtent, Jonavoje. Pamenu, kad susirinkę žiūrovai teigė, jog spektaklis patiko, tačiau vėliau mes jį keitėme gal 15-ika kartų (aut. past. šypsosi). Manau, kad su laiku jis tik tobulėjo, bet pats pradinis variantas gimė čia.


Nors čia dirbome 2 savaites, dėl didelio užimtumo neturėjome kada pažindintis su miestu, vaikščioti po jį, tačiau Jonava spėjo mane sužavėti,  kalbėjo vaikinas.

Kadras iš spektaklio Vaidina Marius Repšys. Autorius D. Matvejevas.


Įžvelgia unikalumo aspektų


Kalbėdamas apie miestą, kuriame nuo šiol jam teks praleisti daugiau laiko,  M. Jančiauskas tikina įžvelgiantis ir išskirtinių jo aspektų.


Žinau, kad šis kraštas buvo tankiai apgyvendintas žydų. Tas man paliko įspūdį. Čia pat yra ir Rukla, kurioje - pabėgėlių integracijos centras, o mieste įsikūrusi didžiausia Baltijos šalių chemijos pramonės įmonė.


 Dėl to Jonava yra tokia įdomesnė vieta, žmonių koncentratas, kuris apjungia nemažai mikso, lemia multikultūriškumą ir, mano galva, padaro Jonavą miestu, turinčiu šiokį tokį unikalumą,  teigė M. Jančiauskas.


Netolimi planai


Režisierius jau pradėjo pažintį ir su miesto gyventojais  jie buvo pakviesti kartu pasinerti į kūrybą prisidėdami prie naujo spektaklio statymo.


Atėjęs čia išsikėliau tikslą  pastatyti spektaklį, kuris įtrauktų pačius jonaviečius. Kaip tai galėtų atrodyti, vizija yra, tačiau ji dar nėra išgryninta iki galo ir, tikėtina, šiek tiek keisis kūrybinio proceso metu. Galiu pasakyti tik tiek, kad bus pristatomos pačių jonaviečių istorijos. Nebus statoma kokia nors garsaus kūrėjo pjesė. 


Patalpinome JKC portale anketą su kvietimu užpildyti ją, tikėdamiesi atrinkti skirtingo amžiaus, skirtingus žmones, galinčius atskleisti savo gyvenimo istorijas.


Jos bus apipavidalintos kažkokiais etiudais, galbūt išnaudosime skirtingas JKC erdves,  apie savo planus pasakojo M. Jančiauskas. 


Kvietimas neliko neišgirstas


Pasiteiravus, ar kilus spektaklio idėjai nebuvo baisu, jog žmonės nenorės įsitraukti į tokią avantiūrą mieste, dėl kurio dydžio gyventojai greitai įsimena vieni kitų veidus, M. Jančiauskas teigia greitai pajutęs, jog Jonavoje netrūksta atvirų žmonių.


Dabartiniame kūrybiniame etape galiu pasidžiaugti, kad gyventojai noriai įsitraukė  užpildyta apie  40 anketų, kas Jonavos mastais, mano ir kitų žmonių pastebėjimais, tikrai nėra mažai.


Jau pradėjau susitikinėti ir su potencialiais kandidatais. Kai kurių jų paprastumas bei atvirumas mane nustebino. Ne visos jų papasakotos istorijos yra lengvos. 


Iš to ką matau dabar, turiu pojūtį, jog jonaviečiai norėtų ne distancijuoto teatro, kuriame aktoriai vaidina patys sau, o tokio, kur žmonės matytų save,  kalbėjo režisierius. 

Atrankos į jonaviečių spektaklį akimirka.


Iš sunkaus vaiko į režisierius


Ir, visgi, kaip teatras atsirado pačio M. Jančiausko gyvenime?


Mokykloje svajojau būti psichologu, bet paauglystėje, kad ir kaip sunku dabar turbūt būtų patikėti tuo, išsiskyriau kaip visiškas neklaužada, nesimokiau, mušdavausi.


Mano brolis tuo metu jau vaidino. Jis pasakė, kad gal jau gana užsiimti niekais, gal turėčiau užsirašyti į kokį aktorystės būrelį ir ten nukreipti savo energiją. Paklausiau jo, bet didžiausią sukrėtimą, privertusį tvarkytis savo gyvenimą, patyriau dirbdamas užsienyje. 


Kai dėl savo elgesio buvau išmestas iš mokyklos, tėtis pasakė: Jei nesimokai, važiuok dirbti į Olandiją.


Na ir aš, būdamas vos 14 metų, išvažiavau, kur dirbau be lietuvių apsuptas lenkų. Išgyvenau visiška egzistencinę krizę: skaičiau knygas, meldžiausi, ko tik nedariau (aut. pats. šypsosi). 


Supratau, kad ne, aš nenoriu tokio gyvenimo ir grįžęs pradėjau mokytis kitoje mokykloje, svarsčiau, jog noriu stotį į aktorinį. 11-12 klasėje pajutau, su visa pagarba aktorystės studijoms, kad jos man yra kiek per siauros, pasirinkau režisūrą. 


Įstojau ir baigiau mokslus kurse, kuriam vadovavo Gintaras Varnas. Taip teatras iki šiol kasdien lydi mane,  pokalbio pabaigoje sakė M. Jančiauskas.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Teatro režisierius M. Jančiauskas: Jonava – įdomesnė vieta, kurioje yra nemažai „mikso“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 29 Apr 2022 21:42:58 +0300
<![CDATA[Nuo gegužės 1-osios įsigalioja nauja vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose tvarka]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/nuo-geguzes-1-osios-isigalioja-nauja-vardu-ir-pavardziu-rasymo-asmens-dokumentuose-tvarka https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/nuo-geguzes-1-osios-isigalioja-nauja-vardu-ir-pavardziu-rasymo-asmens-dokumentuose-tvarka Gegužės 1-ąją įsigalioja Seimo priimtas Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymas, kuris nustato naujas asmens vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose, civilinės būklės aktų įrašuose ir kituose asmeniui išduodamuose oficialiuose dokumentuose pagrindines taisykles.

Pagal įstatymą, vardai ir pavardės rašomi lietuviškais rašmenimis, tačiau jame taip pat nustatytos išimtys, kai vardai ir pavardės galės rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis.

Kaip pažymi naujų nuostatų iniciatoriai, įstatymas padės spręsti mišrias santuokas sudariusiems žmonėms kylančias problemas dėl skirtingai įrašytų pavardžių dokumentuose. Išimtimi taip pat galės pasinaudoti ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiai ir jų vaikai, kurių vardai ir pavardės asmens dokumentuose galės būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų).

Dėl vardų ir pavadžių keitimo, kaip ir iki šiol, reikės kreiptis į savivaldybių civilinės metrikacijos skyrius.

Apie artėjančius pokyčius pasiteiravome teisingumo ministrės ir Seimo narės Evelinos Dobrovolskos, kodėl tai svarbu mūsų valstybei ir jos piliečiams, kaip tai palengvins teismų darbą, kaip piliečiai galės pasikeisti vardą ir pavardę.

 

-       Gerbiama ministre, kuo Lietuvai svarbus šio įstatymo įsigaliojimas?

 

Iki šiol Lietuvoje negaliojo joks įstatymas, reglamentuojantis vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečių asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir kituose oficialiuose dokumentuose, o esamas (ne įstatymo lygmens) teisinis reguliavimas dėl globalizacijos, europinės integracijos ir emigracijos procesų nebuvo pakankamas asmenų išreikštiems socialiniams poreikiams patenkinti, teisėms užtikrinti. Per tą laiką tik teismai užpildydavo teisinę spragą ir priimdavo būtinus sprendimus dėl asmenvardžių rašymo.

Įsigaliojus Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymui bus pašalintos teisinio reguliavimo spragos, dėl kurių asmenys savo asmenvardžių negalėjo rašyti originalia forma ar šeimos negalėjo turėti vienodos pavardės ir dėl to patirdavo rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, o teisę į asmenvardį kiekvieną kartą buvo priversti įgyvendinti teismo keliu.

Taigi asmuo administracine tvarka galės įgyvendinti savo teisę turėti asmenvardį, kuris būdingas jo tautiniam vardynui, sutuoktiniai, taip pat jų vaikai, galės turėti vienodai užrašytą pavardę, o asmuo, turintis dvigubą pilietybę, galės turėti vienodus asmenvardžius tapatybės dokumentuose.

 

-       Kaip šis sprendimas palengvins Lietuvos teismų darbą?

 

Teisingumo ministerijos duomenimis, 2019−2021 metais buvo priimta virš 200 teismų sprendimų, kuriais civilinės metrikacijos įstaigos įpareigotos civilinės būklės aktų įrašuose įrašyti asmenvardžius su q, x ar w raidėmis arba įpareigoja užrašyti asmenvardį nesilaikant lietuvių kalbos taisyklių. Teismų sprendimų, kuriais būtų atsisakyta suteikti asmenvardžius su minėtomis lotyniškomis raidėmis, nebuvo. Teismai laikosi nuoseklios praktikos, kad esant užsienio elementui (pvz., asmenys naudojasi ES judėjimo ir apsigyvenimo laisvėmis, įsidarbina užsienyje, sudaro santuoką), asmenvardžio teisė nusveria valstybinės kalbos apsaugos tikslą. Visais kitais atvejais teismai vertina situacijas individualiai, pavyzdžiui, atsižvelgia į asmens ar šeimos etninę kilmę, tautybę.

Lietuvos teismai tiesiogiai vadovaujasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kuri reikalauja, pavyzdžiui, užtikrinti šeimos teisę į vienodą asmenvardžio užrašymą, atsižvelgti į gyventojų registro apyvartoje jau esančius asmenvardžius, kurie yra užrašyti ne pagal kalbos taisykles ar naudojant lotynišką raidyną ir pan.

Taigi teismai galės koncentruotis į sudėtingų bylų tyrimą.

 

-       Kaip mūsų šalies pilietis galės pasikeisti vardą ir pavardę? Kokius pagrindinius veiksmus turės atlikti?

 

Pareiškėjas dėl asmenvardžių pakeitimo galės kreiptis į pasirinktą civilinės metrikacijos įstaigą tiesiogiai arba per Metrikacijos ir gyvenamosios vietos deklaravimo informacinę sistemą, ar prašymą pateikti registruotu paštu ar per kurjerį. Kaip ir iki šiol, keičiant nepilnamečio vaiko asmenvardžius, turės būti pateikiamas vieno iš tėvų rašytinis sutikimas, taip pat vaiko, jeigu jam yra suėję 10 metų, rašytinis sutikimas.

Priklausomai nuo asmenvardžio keitimo pagrindo, sprendimą dėl asmenvardžių pakeitimo priims arba pati civilinės metrikacijos įstaiga, arba bus reikalingas Teisingumo ministerijos leidimas. Pačiam asmeniui nereikės kreiptis į Teisingumo ministeriją dėl leidimo, civilinės metrikacijos įstaiga dokumentus dėl asmenvardžių keitimo pati siųs Teisingumo ministerijai. Vardo ir pavardės pakeitimą įregistruos civilinės metrikacijos įstaiga, kuri apie pakeitimą ir informuos pareiškėją.

Asmenvardžių keitimo tvarka ir sąlygos nustatytos Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklėse. Detalus vardo ir pavardės keitimo paslaugos aprašymas ir nuorodos į teikiamų paslaugų aprašymą taip pat skelbiami savivaldybių administracijų internetiniuose puslapiuose.

 

-       Kokie konkrečiai dokumentai, kai bus siekiama pasikeisti vardą ir pavardę, bus laikomi dokumento šaltiniais?

 

Kaip ir nurodyta įstatyme, dokumento šaltiniu laikomi Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės kompetentingos institucijos sudarytas ir išduotas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas ar civilinės būklės akto įrašą liudijantis dokumentas, teismo sprendimas, t. y. tie dokumentai, iš kurių bus nurašomas ar perrašomas asmens vardas ar pavardė.

Jeigu asmuo norės pasikeisti savo pavardę į sutuoktinio ar tėvų ar kitų protėvių pavardę, dokumento šaltiniais bus laikomi šių asmenų asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai ar civilinės būklės aktų įrašus liudijantys dokumentai, įrodantys, kad sutuoktinis ar tėvai ar protėvis turi ar turėjo pageidaujamą pavardę, jeigu tokių duomenų nėra Gyventojų registre. Jeigu asmuo įgijo asmenvardžius užsienio valstybėje – bus reikalingi dokumentai, pagrindžiantys, kad pavardė buvo pakeista užsienio valstybėje. Pastebėtina, kad Vyriausybės nutarime nustatoma, jog, keičiant pavardę į protėvių, turėjusių kitos valstybės pilietybę, pavardę ir norint ją užrašyti lotyniškos abėcėlės raidėmis, neturėtų būti remiamasi dokumentais, išduotais ne lietuvių kalba ne Lietuvos valstybingumo laikotarpiais.

 

-       Kuriems asmenims, siekiantiems dokumentuose pakeisti vardą ir pavardę į nelietuvišką formą, bus svarbu deklaruoti tautybę, kaip ją galės pasirinkti?

 

Š. m. balandžio 14 d. Seimas priėmė Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo pakeitimus, kurie įsigalioja 2022 m. gegužės 1 d. Įstatyme nustatyta, kad asmuo duomenis apie tautybę civilinės būklės aktų įrašuose galės keisti ar papildyti šiuos įrašus duomenimis apie tautybę tik, jeigu norės pasirinkti vieno iš savo tėvų ar senelių tautybę, o nepilnamečio vaiko duomenys apie tautybę galės būti keičiami tik į tėvų tautybę.

Taigi, jeigu asmuo pageidaus savo asmenvardžius rašyti lotyniškos abėcėlės raidėmis (be diakritinių ženklų), motyvuodamas tuo, kad jis yra ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos pilietis, visų pirma kita negu lietuvių tautybė turės būti nurodyta Gyventojų registre. Nebus reikalaujama, kad Gyventojų registre būtų nurodyta vaikų tautybė – rašant vaikų asmenvardžius bus sprendžiama pagal tėvų tautybę.

Duomenys apie tautybę bus keičiami gimimo įraše, taip pat iš jo išbraukiami ar šis įrašas šiais duomenimis galės būti papildytas. Jeigu duomenys apie tautybę buvo įrašyti santuokos ar santuokos nutraukimo įrašuose, šiuose įrašuose duomenys bus keičiami tik asmeniui pageidaujant, o nuo rugsėjo mėn. į santuokos ar santuokos nutraukimo įrašus duomenys apie tautybę nebus rašomi. Duomenys apie tautybę bus keičiami civilinės metrikacijos įstaigose, pateikiant prašymą pakeisti, ištaisyti ar papildyti civilinės būklės aktą.

Ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiai lotyniškos abėcėlės rašmenimis galės rašyti tik jų tautinio vardyno vardus ir jie turės būti rašomi pagal tos tautinės kalbos rašybos ir darybos taisykles. Taigi vardas Vilnius negalės būti užrašytas Wilnius, arba varde negalės būti įrašyta x, jeigu tokios raidės tos tautinės kalbos abėcėlėje nėra.

 

-       Dėkojame už atsakymus.

Nuo gegužės 1-osios įsigalioja nauja vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose tvarka

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 29 Apr 2022 10:52:16 +0300
<![CDATA[Dėl karo palikti tėvynę priversta Oksana: ,,Dabar mano namai ir čia, ir Ukrainoje"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/del-karo-tevyne-palikti-priversta-oksana-dabar-mano-namai-ir-cia-ir-ukrainoje https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/del-karo-tevyne-palikti-priversta-oksana-dabar-mano-namai-ir-cia-ir-ukrainoje Nuo bombų drebantys namų langai ir su kiekviena diena stiprėjantis suvokimas, kad artėja mirtis - priežastis, paskatinusias palikti tėvynę ir atvykti į Lietuvą, taip apibūdina ukrainietė Oksana Mentkevič. Kiek daugiau nei prieš mėnesį mūsų šalyje apsistojusi moteris jau spėjo įsidarbinti Jonavos rajono socialinių paslaugų centre, pravesti pažintinį pėsčiųjų žygį ukrainiečių kalba bei flamenko šokių pamokas neprofesionalams. Tačiau ji pati to nei kiek nesureikšmina ir tikina, kad sunkumų pavyko išvengti įgyvendinant kilusius sumanymus, nes jai nuolat padeda draugiškai nusiteikę jonaviečiai. 


Mėgo tai, kuo užsiėmė

Iki lemtingos vasario 24osios, kai Ukrainoje prasidėjo karas, O. Mentkevič ramiai sau gyveno Kharko mieste neturėdama kuo skųstis.


„Koledže dėsčiau ukrainiečių kalbą bei literatūrą, o šalia to dar dirbau bibliotekininke. Kadangi esu gavusi gidės sertifikatą, užsiimdavau ir su tuo susijusia veikla, dėstydavau apie turizmą.


Visi darbai man labai patiko, nes turėjau galimybę nuolat bendrauti su žmonėmis, o tai visad teikė malonumą“, paprašyta pasidalinti prisiminimais apie gyvenimą Ukrainoje pasakojo O. Mentkevič.

Nuotraukoje - O. Mentkevič.


Apie Lietuvą girdėjo nuo vaikystės


Moteris Ukrainoje gyveno kartu su sūnėnu bei šuneliu, o jos vyras jau dvejus metus buvo įsikūręs Jonavoje, nes dirbo šiame mieste veikiančioje įmonėje AB „Achema“. Būtent tai ir lėmė, kad pirmoji jos pažintis su Lietuva įvyko dar praėjusiais metais.

„Aplankyti Baltijos šalis svajojau nuo mažų dienų, nes aš nuolat girdėdavau pasakojimus apie jas. 


Mano močiutė rankomis ausdavo kilimus. Ji važiuodavo pirkti siūlų, dažų iš čia. Mano senelis Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo Sankt Peterburge. Kaip pasakodavo jis pats, jam teko kartu su kariuomene pėsčiomis nueiti iki Berlyno. Taip bekeliaujant senelis pabuvo Baltijos šalyse, prie Baltijos jūros. Jis yra sakęs, kad joje išsimaudytumei, reikia būti labai drąsiu žmogumi.

Tokie pasakojimai man kėlė smalsumą ir žavesį. Na ir mano svajonė galiausiai išsipildė dėl to, kad vyras įsidarbino Jonavoje - praėjusią vasarą aš buvau atvykusi pas jį paatostogauti“, pasakojo O. Mentkevič.


Miestas iškart patiko


Tuomet Oksana turėjo galimybę susipažinti su miestu iš arčiau: ji užsuko į Jonavos turizmo ir informavimo centrą, susipažino su jo darbuotojais, kurie papasakojo apie svarbiausius miesto objektus, Jonavos istoriją.


„Galiu pasakyti, kad mano pažintis su Jonava buvo tarsi meilė iš pirmo žvilgsnio - miestas man labai patiko. Nors Kaunas, Vilnius galbūt gali pasigirti prašmatnesniais statiniais, Jonava man pasirodė labai jaukus, savitas ir draugiškas miestas su saulėtais ir besišypsančiais žmonėmis“, gražių žodžių negailėjo moteris.


Jautė baimę


Anuomet išvykdama atgal į Ukrainą Oksana neabejojo, kad sugrįš pas vyrą 2022-ųjų vasarą. Visgi, prasidėjęs karas privertė iš esmės keisti visus planus.


„Mes gyvenome 16-ikos aukštų daugiabutyje, 11-ame aukšte. Šalia namo buvo karinė įstaiga. Kai viskas prasidėjo, girdėjome sprogimus miesto pakraščiuose, bet su kiekviena diena sprogimai artėjo. Jie priartėjo taip, kad jautėme kaip dreba langai. 


Mūsų rūsiai nebuvo pritaikyti gyvenimui, neturėjome galimybės slėptis juose, o metro jau buvo pilni žmonių. 
Slėgė ne tik mirties baimė, bet ir atsakomybė už kartu gyvenantį sūnėną. Kai vyras sužinojo, kad Ukrainoje apšaudomi ne tik kariniai daliniai, bet ir civiliai žmonės, jų namai, jis paragino greičiau atvykti.


Supratau, kad aš Ukrainai reikalinga gyva, o ne mirusi. Galiausiai nusprendžiau vykti į Lietuvą“, pasakojo O. Mentkevič.


Zujo naikintuvai


Matydama, kad padangėje nepaliauja skraidyti naikintuvai, moteris nusprendė, kad kviestis taksi ar važiuoti automobiliu traukinių stoties link, iš kur planuojama pajudėti iki pasienio per daug pavojinga. Todėl ji, nešina savo šuniu, kartu su sūnėnu ėjo pėsčiomis mažiau matomomis vietomis. 


Atvykę į stotį jie pamatė daugybę žmonių: skaičiuojama, jog tada savo kelionės laukė apie 6000 ukrainiečių.


„Nežinojome ar mes pateksime į traukinį. Stotyje budėjo pareigūnai, kurie į jį pirmiausiai įleido vaikus su mamomis, pagyvenusius žmones, bet, laimei, vietos pakako ir mums“, kalbėjo O. Mentkevič.


Glaudėsi prie grindų


Vieno vagono kupė vienu metu važiavo 14 žmonių. Anot Oksanos, nuo karo bėgantys asmenys bandė sutilpti visur kur tik buvo galima rasti bent mažą plotelį erdvės.

Pati O. Mentkevič su sūnėnu glaudėsi antrajame traukinio lovų aukšte, kuris buvo pritaikytas miegojimui, tačiau žmonės bandė surasti sau vietos net ir daiktams skirtose lentynose.


„Buvo labai baisių akimirkų: važiuojant Kijevo teritorijoje buvo apšaudomas traukinys, girdėjome kaip kulkos atsitrenkia į geležinkelio vėžes, traukinio konstrukcijas. Tada visi keleiviai labai išsigąsdavo ir tiesiog suguldavo ant žemės, melsdavosi. 


Išvažiavus iš Kijevo, šūviai aprimo. Nors erdvės ir oro tikrai trūko, žmonės vis tiek lengviau atsikvėpė. Kelionė truko 22 valandas“, - pasakojo O. Mentkevič. 


Į širdį įsirėžęs vaizdas


Atvykusi į Lvovo miestą moteris sutiko pažįstamų, kurie turėjo ryšį su pagalbą žmonėms teikiančia „Carito" organizacija.


„Sukontaktavę su jais gavome galimybę pavalgyti, pamiegoti ir pailsėti, o vėliau sėsti į specialų, skiriamuosius ženklus ir švyturėlius turintį automobilį, kuris nuvežė iki pasienio.


Reikia pripažinti, kad gerai dėl to nesijaučiau. Buvo labai skaudu matyti, kad 8 kilometrų ilgio žmonių eilė bandė pasiekti sieną pėsčiomis. Buvo labai baisu ir liūdna“, sunkiai nuslėpdama emocijas kalbėjo O. Mentkevič ir pridurdama, kad pasienyje jos jau laukė vyras, kuris atvyko jam darbovietės suteiktu automobiliu. 


Džiaugiasi sulaukusi pagalbos


Kadangi moteris pernai buvo apsilankiusi Jonavos turizmo ir informavimo centre, ji netrukus susisiekė su jau pažįstamomis specialistėmis. Pastarosios, kaip sako pati O. Mentkevič, padėjo ir susirasti darbą, ir įgyvendinti sumanymus, nukreiptus į pagalbą kitiems ukrainiečiams.

Oksana dalyvavo ir Jonavos krašto muziejuje vykusiame renginyje, kurio metu marginti margučiai. Nuotraukoje - kadras iš jo.

„Esu be galo dėkinga Jonavos turizmo ir informavimo centro vadovei Vijolei Šadauskienei. Ji supažindino mane su Socialinių paslaugų centro darbuotojomis. Jos sutiko mane labai draugiškai, šiltai, viską aprodė. Čia buvo išgirstas ir mano noras dirbti. Dėl to galiu pasidžiaugti, kad dabar dirbu ne bet kokį, o mylimą darbą: padedu užsieniečiams. 


Aš čia atvykau jau turėdama kur gyventi, mano situacija nėra tokia sudėtinga kaip kitų. Todėl aš jaučiu, kad galiu ir noriu padėti jiems. Dirbdama savo darbą tai ir bandau daryti. 


Kiekvieną ketvirtadienį mes kartu su kitais užsieniečiais renkamės ir aptariam visas iškylančias problemas, kurios tikrai skirtingos – medicina, vaikų mokslai ar kiti rūpesčiai.


Manau, kad ukrainiečiams suteikta galimybė susiburti tikrai labai naudinga. Kartu mokysimės ir lietuvių kalbos vyks pamokėlės. Galiu pasakyti, kad Socialinių paslaugų centre jiems suteikiama visokeriopa pagalba“, kalbėjo O. Mentkevič.  


Nuo flamenko iki žygių


Prisidėti prie karo pabėgėlių emocinės būsenos gerinimo Oksana nusprendė prisimindama Ukrainoje pamėgtą hobį.


„Organizuodavau flamenko šokių pamokas neprofesionalams. Pagalvojau, kodėl nepadarius to ir Jonavoje? Flamenko smagus, greitas ir saulėtas šokis, padedantis nuimti stresą, kuris šiuo metu labai slegia žmones. Jis taip pat gali padėti atpalaiduoti nugarą, pagerinti laikyseną.


Džiaugiuosi, kad vos prasitarus apie savo ketinimus jau minėtame Jonavos turizmo ir informavimo centre, greitai buvau nuvesta į šio miesto kultūros centrą, kurio vadovas man geranoriškai ir nemokai skyrė erdvę.


Galima pasidžiaugti, kad į pirmąją šokių pamoką atėjo 10 žmonių. Tarp jų ir lietuviai, ir ukrainiečiai“, šypsodamasi kalbėjo moteris.


Be flamenko O. Mentkevič kvietė žmones ir į pažintinį žygį po Jonavą, kuris buvo vedamas ukrainiečių kalba. 

Nuotraukoje - žygio akimirkos


Ryšys su namais


Pasiteiravus, kurie objektai Jonavoje labiausiai patinka pačiai Oksanai, moteris pamini Šv. Jokūbo bažnyčios bokštus, tačiau daugiausia gražių žodžių skiria ne kam kitam, o Neries upei. 


„Pasiimu arbatos puodelį, atsisėdu prieš upę ir medituoju: taip ramu, paukšteliai čiulba, o ir koks gandras praskrenda. Gandrai man labai primena namus, nes jų yra ir Ukrainoje.


Tiesa, kai vieną kartą važiavau su taksistu, jis man papasakojo, kad jūs turite ir poetę, kuri pasivadino Salomėjos Neries pseudonimu. Pradėjau domėtis ja. Radau kelis eilėraščius išverstus į ukrainiečių kalbą.


Nors mačiau, kad jos biografija vertinama prieštaringai, S. Neries eilės man labai patiko. Aš meno žmogus, filologė, tad negalėjau neatkreipti dėmesio į eilėraščių melodingumą, prasmę", kalbėjo moteris čia pat pacituodama ir keletą minėtos poetės eilėraščio eilučių.

Nuotraukoje - žygio akimirkos

Namai - ir ten, ir čia


Ar Oksana įsivaizduoja, kad Jonava galėtų tapti jos nuolatiniais namais? 


„Atsakysiu filosofiškai namai ten, kur tavo meilė. Ukrainoje, mieste, kuriame šiuo metu yra rusų kontrolė, yra likę mano tėvai, sesuo. 


Kai naujienos keičiasi kiekvieną dieną, aš nežinau kaip viskas gali pasisukti, bet dabar mano namai ir čia, ir Ukrainoje“, pokalbio pabaigoje sakė O. Mentkevič. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Dėl karo palikti tėvynę priversta Oksana: ,,Dabar mano namai ir čia, ir Ukrainoje"

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 22 Apr 2022 21:12:26 +0300
<![CDATA[Verslininkas Ahmed Daker: esu dėkingas Lietuvai, tačiau matau dvigubus standartus]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/verslininkas-ahmed-daker-esu-dekingas-lietuvai-taciau-matau-dvigubus-standartus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/verslininkas-ahmed-daker-esu-dekingas-lietuvai-taciau-matau-dvigubus-standartus Dvylika metų, vienas mėnuo ir dvidešimt aštuonios dienos. Tiek laiko pokalbio dieną buvo praėję nuo egiptiečio Ahmed Daker atsikraustymo gyventi į Lietuvą. Čia sukūręs šeimą ir pradėjęs verslą vyras sako, kad lietuviams sunku priimti prieglobsčio prašytojus ne dėl kultūrinių skirtumų, o mitų, kuriais jie apipinti. 

Esate pačiame Vilniaus centre veikiančio salono „Beardland“ įkūrėjas. Pastebėjau, kad čia dirbantys meistrai – ne lietuviai. Gal galėtumėte papasakoti, kaip subūrėte šią komandą? 

„Beardland“ mes siūlome arabišką kirpimo stilių. Kai 2016 m. atidariau pirmąjį saloną, Lietuvoje dar nebuvo nieko panašaus. Tais pačiais metais Lietuvos sieną kirto daug pabėgėlių ir nusprendžiau dirbti vertėju iš arabų bei prancūzų kalbų Užsieniečių registracijos centre. Iš Užimtumo tarnybos ir pačių atvykusių žmonių pradėjau girdėti, kad barzdaskučiai ieško darbo, ir atsirado galimybė plėsti savo komandą. Šie žmonės norėjo dirbti, tad su jais susitarti buvo labai lengva. 

Bandžiau įdarbinti ir lietuvių, bet neradau tinkamų savo verslui, nes atliekame specifinių įgūdžių reikalaujančias procedūras, kurios Lietuvoje dar nėra populiarios, jų nėra mokoma. Galiu atvirai pasakyti, kad beveik visi mano darbuotojai šiuo metu yra pabėgėliai – arabai, afganai. Turime ir migrantų iš Turkijos. 

Kada Jūs pats atvykote į Lietuvą, kas paskatino tokį sprendimą? 

Čia atvykau vedęs lietuvaitę 2010 m. vasario mėnesį. Žmona ir vaikai buvo pagrindinė priežastis likti Lietuvoje.  

Kaip ši šalis ir jos žmonės jus priėmė? 

Vos atvykęs gyvenau Mažeikiuose. Man buvo labai įdomu, nes miestelis mažas, tuomet jis buvo daug tuštesnis nei dabar, o aš jame buvau turbūt vienintelis užsienietis. Esu šiek tiek tamsesnis, auginu barzdą, todėl traukiau visų žvilgsnius ir jaučiausi kaip Džonas Travolta. Ačiū Dievui, per visą laiką ten nepatyriau jokių blogų incidentų. 

Nepaisant to, iš pradžių buvo sunku. Atvažiavau žiemą ir buvo labai šalta, pradėjau valgyti kitokį maistą, net vandens skonis skyrėsi nuo to, prie kurio buvau pratęs Egipte. Darbo neradau iškart, draugų taip pat dar neturėjau ir buvo liūdna visą laiką sėdėti namuose. Užtrukau apie pusę metų, kol pradėjau kalbėti lietuviškai. Aišku, ne taip laisvai kaip dabar, bet bendrauti su žmonėmis iškart pasidarė lengviau – galėjau kalbėti su kitais, jų klausytis ir suprasti. Bet įveikti reikėjo ne tik kalbos barjerą. Lietuvoje visai kitokios tradicijos, žmonės čia kitaip mąsto. Egipte mes turime savo tradicinius rūbus ir virtuvę, bet taip pat kitaip bendraujame ir kūno kalba. Esame ekspresyvūs, daug gestikuliuojame, o lietuviai – santūresni, todėl egiptiečiams būdingos manieros jiems gali pasirodyti nepriimtinos. Žinojau, kad jei nusprendžiau gyventi Lietuvoje, turiu pradėti mokytis ne tik kalbos, bet ir žmonių gyvenimo būdo. Man čia patiko. Žemaitijoje žmonės ypač uždari, bet iš ten parsivežiau tik gerus prisiminimus ir iki šiol bendrauju su buvusiais kaimynais.  

Žinoma, kai persikėlėme į Vilnių, skirtumas jautėsi, nes sostinėje yra įsikūrusios visos valdžios institucijos, daug tarptautinių organizacijų, universitetų, į kuriuos atvyksta studentai iš viso pasaulio, beveik visur galima susikalbėti angliškai. Daugiau tiek čia gyvenančių užsieniečių, tiek turistų. Vilniuje prasilenkti su lietuviams nebūdingų bruožų žmogumi nėra taip neįprasta kaip mažesniuose miestuose. 

Jūs šiuo metu itin užsiėmęs – vadovaujate verslui ir toliau savanoriaujate prieglobsčio prašytojų sulaikymo vietose. Tiesiogiai matote, ką atvykę žmonės išgyvena, matote, kaip į juos reaguoja visuomenė. Ar manote, kad per dvylika metų Lietuva pasidarė atviresnė kultūrų, tautybių įvairovei? 

Anksčiau, kai valiuta dar buvo litas, žmonės keliavo daug mažiau. Dabar vis daugiau atostogoms renkasi Egiptą, Maroką, Šri Lanką, JAV ir kitas tolimas šalis. Lietuviai į keliones pradėjo žiūrėti kitaip – jie pradėjo galvoti, kad tai gali būti naudingas pasaulio pažinimo būdas. Taip pat ir su darbu užsienyje. Žmonės sugrįžta pamatę daugiau įvairovės ir ją skatina Lietuvoje, pradeda čia vykdyti tarptautinius projektus. 

Tuo pačiu matau dvigubus standartus ir iš pradžių šiuo klausimu buvau griežtokas. Dauguma praėjusių metų liepos mėnesį atvykusių prieglobsčio prašytojų vis dar uždaryti, gyvena konteineriuose arba buvusio kalėjimo patalpose ir net negali laisvai išeiti pasivaikščioti, telefonai paimami tikrinimui. Vadinasi, nutrūksta kontaktas su šeima ir išoriniu pasauliu. Maistas tose vietose sąlyginai prastas, kai kur viduryje žiemos į dušą per lauką reikia eiti apie du šimtus metrų. 

Aš pats esu arabas, didžioji dalis uždarytų prieglobsčio prašytojų taip pat arabai, yra ir afrikiečių. Europa nurašo šiuos žmones kaip neteisėtus migrantus, bet nebando žiūrėti, kodėl jie stengiasi čia atvykti ir prašyti prieglobsčio. Yra priežastis, kodėl žmogus viską paliko ir atvyko čia. Šiaip sau jis to nedarys. Mes tų priežasčių nematome, bet jos yra ir jos yra svarbios. Žmogus tik prašo leidimo gyventi, o ne prabangos.  

Kaip manote, ar žiniasklaidos veikla turi įtakos tam, kaip matome iš Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių atvykstančius asmenis? 

Tikrai taip. Jei mes paimame telefoną ir atsidarome naujienas, visur rašo tik apie Ukrainą. Karas Sirijoje nėra plačiai apžvelgiamas. Nieko nėra ir apie Jemene žuvusius žmones. Kas ką tik vyko Saudo Arabijoje? Ten kenčia žmonės, kuriems lygiai taip pat kaip mums reikia normalaus gyvenimo, bet ką apie juos žino Vakarai? Aš skaitau arabiškai, todėl man ši informacija pasiekiama. 

Tuo tarpu Bulgarijos Ministras Pirmininkas sakė, kad visus pabėgėlius iš Ukrainos reikia priimti, nes jie yra išsilavinę europiečiai, krikščionys, o ne teroristai, kurių visi bijo. Lenkijoje tas pats. Didžiuliai naujienų portalai, pavyzdžiui „NBC“, komentuoja, kad šitie žmonės yra gerai apsirengę, panašūs į mus, o ne kokie pabėgėliai iš Sirijos. 

Palaukite – arabai taip pat turi gerą išsilavinimą, bet problema ta, kad jūs nemokate jų kalbos, o jie – jūsų. Kultūriniai skirtumai ir kitokios tradicijos nereiškia, kad arabai mažiau verti empatijos. Per Antrąjį pasaulinį karą dalis europiečių bėgo pas mus į Siriją, Libaną, Egiptą, Tunisą, Maroką. Mes nesakėme, kad atvyko balti žmonės, kurie nemoka mūsų kalbos, todėl nenorime jų priimti. Atidarėme duris ir juos įsileidome, nes jų šalyse vyko karas. Aleksandrijoje iki šiol yra likę italų, prancūzų, graikų klubai. 

Dabar viskas atvirkščiai, bet mūsų priimti jau nenori. Man liūdna, kad atsirado tokia skirtis. Palaikymo mažai, o tie, kurie internete vis dar rašo kažkokius blogus komentarus, turbūt patys turi savų problemų ir taip išsilieja. 

Kaip manote, kodėl komentatorių sukauptas pyktis nukreipiamas į tam tikrų tautybių asmenis? 

Taip yra dėl to, kad šie žmonės mato kartojamus stereotipus. Pažiūrėkime į bet kokį amerikietišką filmą – banditai yra musulmonai ir tamsiaodžiai, o pasaulį išgelbėja baltaodis. Siunčiama netiesioginė žinutė, kad arabai yra kvailesni, blogesni, iki šiol vairuoja kupranugarius, turi penkiasdešimt merginų ir šimtą vaikų. Islamas ir musulmonai pristatomi ne tokie, kokius juos žinau aš. Stereotipai prasideda nuo medijų. Kol juos matome ekranuose, gatvėje niekas negalvos kitaip, nenorės bendrauti su užsieniečiais, jų bijos. Tėvai vaikams sakys nežaisti su tamsiaodžiais, o vaikai užaugę tokį požiūrį perims. 

Eikite ir žaiskite, eikite ir bendraukite – jie visi yra vaikai. Prieš šešis metus mano dukra, dabar jai dešimties metų, grįžo iš darželio verkdama, nes tėtis egiptietis. Turėjau ją nuraminti ir paaiškinti, kad tame nėra nieko blogo. Dabar mano vaikams tėtis pats geriausias. 

Nespaudžiu vaikų, nes jie dar maži, bet stengiuosi supažindinti su savo kultūra. Jie jau supranta, kad tėtis Ahmed yra musulmonas, kad namie neturime alkoholio, o kiaulienos negalime valgyti nei namie, nei darželyje, nei mokykloje, kad negražu meluoti. Mokau juos, kad visi darome klaidų, bet svarbiausia neskaudinti kitų, nes už sukeltą skausmą būsime atsakingi mes. 

Aš labai visiems linkiu, kad savo problemų nekrautume aplinkiniams, mokėtume gyventi neskriausdami kitų, dalintumėmės tuo, ką turime. Problemų buvo ir bus, mes visi esame žmonės, aš taip pat turiu problemų, bet jos yra už šio kambario durų ir į mūsų pokalbį jų neatsinešu.  

Autorius: Aušrinė Smilgytė, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba 

Verslininkas Ahmed Daker: esu dėkingas Lietuvai, tačiau matau dvigubus standartus

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 21 Apr 2022 10:01:13 +0300
<![CDATA[Pokalbis su teisėju: bausmių politika Lietuvoje]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/pokalbis-su-teiseju-bausmiu-politika-lietuvoje https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/pokalbis-su-teiseju-bausmiu-politika-lietuvoje Subalansuota atsakomybė ir užtikrintas bausmės neišvengiamumas yra vieni iš šios Vyriausybės prioritetų. Seimui pradėjus svarstyti Teisingumo ministerijos inicijuotą Baudžiamosios politikos sisteminę pertvarką, apie bausmių politiką ir jų paskirtį Lietuvoje kalbamės su Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, Vilniaus universiteto lektoriumi dr. Justu Namavičiumi.

Kam yra skirta bausmė? Koks jos tikslas?

Bausmė yra reagavimas į asmens padarytą nusikaltimą. Tikslai, dėl kurių skiriama bausmė, yra keli. Tai gali būti visuomenės saugumo siekis, kai nusikaltimą padaręs asmuo tiesiog izoliuojamas arba siekiama jo resocializacijos ar atgrasyti pačią visuomenę nuo nusikaltimų darymo, arba gali būti teisingumo atkūrimo, kitaip tariant, atpildo siekis, norint, kad asmuo atsakytų už savo padarytą nusikalstamą veiką.

Jei bausme norime užtikrinti vien visuomenės saugumą, susiduriame su savaime suprantamu poreikiu, kad to saugumo mums reikia kuo daugiau. Tačiau nuosekliai remdamiesi tokia prielaida turėtume taikyti labai daug ir labai drastiškų priemonių, itin ribojančių piliečių laisvę ir iš esmės stabdančių socialinę bei ekonominę visuomenės raidą. Pažymėtina, kad ir pati bausmė, kuria siekiama tik saugumo, bus orientuota vien į visuomenės poreikius ir ne visuomet bus teisinga pačiam nusikaltėliui, kuris turėtų atsakyti tik už savo veiką, bet ne už kitų polinkius nusikalsti.

Būtent teisingumo atkūrimas padarytą nusikalstamą veiką apibrėžia kaip paties asmens sukurtą (taigi laisvą) poelgį, o ne vien tik kaip iš išorės asmeniui primetamus visuomenės poreikius, ir kartu yra atsvara savaime neribotai saugumo prevencijai. Tačiau bausmės susiejimas vien tik su teisingumo atkūrimu taip pat turi trūkumų. Jeigu bausmę nuosekliai kildinsime tik iš paties nusikaltimo ir ją visiškai atsiesime tiek nuo visuomenės santvarkos, tiek nuo paties nusikaltėlio individualios situacijos, negalėsime numatyti nei bausmės skyrimo priežasties, nei jos dydžio, o jeigu ir galėsime numatyti, tai pati bausmė bus labai archajiška, rūsti, paremta principu „akis už akį“.

Kokius iki šiol vykdytos Lietuvos baudžiamosios politikos akcentus Jūs galėtumėte  išskirti?

Kiekviena valstybė pasirenka savo būdą, kaip derinti skirtingus bausmės skyrimo tikslus. Lietuvos bausmių politikoje oficialiai deklaruojamas siekis daryti teigiamą poveikį nusikaltusiam asmeniui, kai siekiama ne tik nubausti asmenį, bet ir atverti jam resocializacijos galimybes.

Kita vertus, nuo 2003 metų bausmės buvo tendencingai didinamos, todėl galima kalbėti ir apie bausmės, kaip atgrasymo priemonės, akcentavimą. Nors apie tai kalbama gana mažai, niekur bausmių politikoje nedingo bausmės kaip atpildo vaidmuo. Puikus to pavyzdys yra Baudžiamajame kodekse nustatyta bausmės vidurkio taisyklė, kad teismas, skaičiuodamas bausmės dydį, kaip atspirties tašką ima didžiausios ir mažiausios įstatyme už tam tikrą veiką numatytos bausmės vidurkį. Tai kone matematinio modelio įtvirtinimas, kuris, visų pirma, praktikoje nelabai pritaikomas ir, visų antra, lemia labiau didesnių negu mažesnių bausmių skyrimą.

Neretai bausmę suvokiame kaip nusikaltusio žmogaus izoliavimą nuo visuomenės, tačiau vis dažniau akcentuojama, kad alternatyvios bausmės daro geresnį poveikį. Ką Jūs manote apie alternatyvių bausmių taikymą?

2019 metais priimti Baudžiamojo kodekso, Bausmių vykdymo kodekso ir Probacijos įstatymo pakeitimai sudarė sąlygas teismams dažniau taikyti alternatyvias laisvės atėmimui bausmes. Tačiau alternatyvių bausmių labai pervertinti nereikėtų, kaip ir nesieti jų su asmens pataisymo iliuzija.

Už padarytą nusikaltimą parenkamos alternatyvios bausmės turi atitikti asmens individualų kontekstą ir negali būti taikomos mechaniškai, tiesiog pasirenkant pagal schemą, ką čia paskirti kitokio nei bauda ar laisvės atėmimas. Pavyzdžiui, pagal dabar galiojantį įstatymą atidėjus bausmės vykdymą asmeniui turi būti skiriama intensyvi priežiūra (apykojė). Tačiau ši priemonė gali būti prasminga tik tais atvejais, jeigu asmens daromos nusikalstamos veikos yra susijusios su lankymusi tam tikrose vietose, kaip romano apie Šveiką herojaus vakariniai lankymaisi traktieriuose ieškant bėdų. 

Be to, sankcijos alternatyviomis vadinamos ne veltui, nes iš esmės turėtų švelninti klasikinių bausmių skyrimo praktiką. Bet tai, anot pašnekovo, įstatymo leidyboje vyksta nenoriai. Dabar veikiau susiduriama su tokia situacija, kai ne siūlomos alternatyvos įprastinėms bausmėms, o tiesiog plečiamas įvairiausių galimų bausmių ar kitų poveikio priemonių sąrašas.

Ką manote apie laisvės atėmimo iki gyvos galvos reformą? Kodėl jos apskritai reikėjo? Kiek reforma numatyti pokyčiai yra taikomi? 

Lietuvoje tik 2019 metais įtvirtinta galimybė paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę sušvelninti, pakeičiant ją terminuoto laisvės atėmimo bausme nuo 5 iki 10 metų. Formaliai vertinant, reforma įvykdyta privertus Europos Žmogaus Teisių Teismui, nors teisiniai argumentai, kuriais pritariama reformai, yra bendro pobūdžio. Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendimuose akcentavo pareigą suteikti asmeniui resocializacijos galimybę.

Lietuva, vykdydama reformą, skirtingai nei įprasta Vakarų Europos šalyse, pasirinko ne lygtinio paleidimo modelį, bet savaime griežtesnę bausmės pakeitimo taisyklę. Pagal ją po 20 metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikimo asmeniui gali būti paskiriama dar mažiausiai 5–10 metų laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos pasirinktame modelyje, be asmens pavojingumo, galimo recidyvo įvertinimo, yra stiprus būtent atpildo akcentas, nes faktiškai sprendžiama, kiek asmuo už padarytą nusikaltimą, nepaisant ir galbūt itin palankios jo elgesio prognozės, dar „vertas“ būti įkalintas.

Reformos suteikta galimybe sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos buvo iš karto pasinaudota. Nacionalinės teismų administracijos duomenimis, jau 2020 m. apygardų teismuose gauta 10 prašymų sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos, iš jų 2 prašymai patenkinti, 8 – atmesti. 2021 m. gauti 6 tokie prašymai, iš jų 1 prašymas patenkintas, 5 – atmesti.

Ar manote, kad Lietuvos bausmių politika švelnėja?

Nelabai, nors tam tikras ketinimas matomas, tačiau švelnėjimas vyksta pagal principą – vienas žingsnis į priekį, du atgal.

Kalinių skaičiumi Lietuva ir toliau kone du kartus viršija Europos vidurkį. Laisvės atėmimo bausmės reformos vykdomos gana atsargiai, jose daug smulkmeniškumo, įsivėlimo į detales, maksimalių bausmių stengiamasi neliesti. Kaip jau minėta, nuo naujo Baudžiamojo kodekso priėmimo 2003 metais bausmių skyrimo tendencija iki šiol yra griežtėjanti.

Visame bausmių politikos kontekste ryškiai išsiskiria 2017 m. reforma, kai įvyko baudos bausmės kriminalizavimo šuolis, Baudžiamajame kodekse drastiškai padidinus baudų dydžius. Pavyzdžiui, pagal įstatymą įprastai skirtinos bausmės vidurkis už nesunkų nusikaltimą, kad ir paprastą buitinę vagystę ar dokumento suklastojimą, yra daugiau nei 50 000 eurų. Jeigu esate statistinis lietuvis, gaunantis apie 1 000 eurų atlyginimą atskaičius mokesčius, už tokią baudą turėsite dirbti maždaug ketverius metus nieko nepirkdamas.

Vis dėlto skiriamos bausmės turi atitikti nusikaltimo sunkumą ir negali būti nepamatuotai didelės, neproporcingai, o kartu ir beprasmiškai apsunkindamos asmens padėtį. Praktikoje tokios baudos gali būti arba nerealios (tiesiog neišieškomos), arba gali sunaikinti asmens ekonominę egzistenciją, taip įgydamos konfiskuojamą poveikį.

Tad pokyčių reikėtų ir nustatant baudų dydžius, ir jas tinkamai skaičiuojant – atsižvelgiant ne tik į asmens padarytos veikos pavojingumą, bet ir į jo pajamas.


Lietuvos apeliacinio teismo inf. 

Pokalbis su teisėju: bausmių politika Lietuvoje

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 19 Apr 2022 14:13:07 +0300
<![CDATA[Virginijus Šeškus: „Nėra ką skaičiuoti – reikia laimėti“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/virginijus-seskus-nera-ka-skaiciuoti-reikia-laimeti https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/virginijus-seskus-nera-ka-skaiciuoti-reikia-laimeti Jonavos „CBet“ iškovojusi tris pergales iš eilės, panašu, yra neblogoje sportinėje formoje ir pasitinka dvi labai sunkias rungtynes namuose, kurios ir gali nulemti kurioje vietoje reguliarųjį sezoną užbaigs Virginijaus Šeškaus auklėtiniai. Jau šį sekmadienį Jonavos sporto arenoje jonaviečiai priims Kauno „Žalgirį“, o ateinantį trečiadienį lauks Utenos „Uniclub Casino-Juventus“ testas. Apie pakilias nuotaikas, laukiančius iššūkius bei dabartinę padėtį turnyrinėje lentelėje pakalbinome mūsų vyriausiąjį treneri V. Šeškų. 

 

  • Treneri, kokiomis nuotaikomis pasitinkate sekmadienio rungtynes su Kauno „Žalgiriu“? 

Rungtynes pasitinkam tikrai geromis nuotaikomis, nes esame iškovoję tris pergales paeiliui, dauguma žaidėjų baigia pasveikti, tikimės mesti rimtą iššūkį kauniečiams. Nuotaikos tikrai geros, gaila dar Laimonas negalės mums padėti, bet visumoje po pergalių atmosfera komandoje visada gera. 

 

  • Komanda, nepaisant visų problemų už aikštelės ribų, iškovojo tris labai svarbias pergales paeiliui. Kiek aktyviai sekate ir visų konkurentų rezultatus, kai lentelės viduryje tokia sumaištis?  

Nėra ką skaičiuoti - reikia laimėti. Nuo to skaičiavimo gali tik nudegti galutiniam variante, Skirtumas ar finišuoti ketvirtoje pozicijoje, ar šeštoje tikrai didelis. Tai ne tik namų aikštelės pranašumas, bet ir viso sezono įdėto darbo atspindys. Manau, mūsų komandai, kaip lygos debiutantams tikrai nebūtų blogas rezultatas finišuoti ir 6-oje vietoje, bet viduje norisi kuo aukštesnės pozicijos.  

 

  • Lapkritį iš komandos išvykus Evaldui Beržininkaičiui, komandos trenerių štabo taip ir nepapildė joks asistentas, kaip pakomentuotumėte šią situaciją?  

Žinot, man asmeniškai norėjosi gerai pažįstamo žmogaus, o ne vien su geromis rekomendacijomis. Kitąkart nesinori rizikuoti, nes nežinai ką gausi. Dabar jau praėjo daug laiko ir belieka tik pagirti asistentą Paulių Malašauską, kuris tikrai atlieka nuostabų darbą viso sezono metu.  

 

  • Ar galima sakyti, kad ši Jonavos komandos sudėtis bus stipriausia nuo šio sezono pradžios? Kokia situacija su traumuotais žaidėjais? 

Prisimenant pirmąsias sezono rungtynes, tai mes jas žaidėme irgi pilnos sudėties. Aišku, dabar esame pasistiprinę naujoku, dauguma žaidėjų jaučiasi gerai, tik gaila, kad dar Laimonas negalės padėti. Visumoje negalime galvoti tik apie save, nes „Žalgiriui“ šios rungtynės bus taip pat labai svarbios. Jie negali pralaimėti, kad neužleistų pirmosios vietos turnyrinėje lentelėje. Sekmadienį tikrai laukia labai sunkios rungtynės. 

 

Savaitgalio rungtynės su Lietuvos čempionais bus paskutiniosios tarpusavio rungtynės šių metų reguliariajame sezone. Šių rungtynių metu bus apdovanoti Jonavos krepšiniui nusipelnę žmonės. Rungtynes taip pat stebės ukrainiečiai vaikai apsistoję Lietuvoje. Jonavos klubas žada puikų sekmadienio vakarą su puikia programa ir daug prizų, tarp kurių ir naujutėlaitis „Beaster“ paspirtukas! 

Rungtynių su Kauno „Žalgiriu“ pradžia – 17:00.  

Bilietus į rungtynes platina Ticketmarket.lt 

Bilietų nuoroda: bit.ly/35ovefU 

Virginijus Šeškus: „Nėra ką skaičiuoti – reikia laimėti“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 07 Apr 2022 16:04:34 +0300
<![CDATA[Lukas Čepkauskas: „Treniruotėse labai sunkiai dirbu ir trokštu įsitvirtinti pagrindinėje sudėtyje“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lukas-cepkauskas-treniruotese-labai-sunkiai-dirbu-ir-trokstu-isitvirtinti-pagrindineje-sudetyje https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lukas-cepkauskas-treniruotese-labai-sunkiai-dirbu-ir-trokstu-isitvirtinti-pagrindineje-sudetyje Jonavietis Lukas Čepkauskas šį sezoną gauna vis daugiau progų pasireikšti ir trenerio lūkesčius stengiasi pateisinti aikštelėje. Pirmuose turuose gaudavęs tik epizodinį vaidmenį, Lukas paskutiniuose trijuose susitikimuose gavo kur kas daugiau laiko pasireikšti ir po truputį įsitvirtina startinėje sudėtyje. Pakalbinome saugą apie jo futbolininko kelią, darbą su E. Utyra bei šio sezono asmeninius tikslus.  

Lukai, 2018 metais debiutavai stipriausioje šalies lygoje atstovaudamas „FC Stumbras“ ekipai, kaip tavo karjera klostėsi iki sugrįžimo į „Optibet-A lygą“? 

Mano kaip futbolininko kelias prasidėjo Utenos „Utenio“ gretose, tuo metu komanda žaidė „I-oje lygoje“. Įpusėjus čempionatui, vasarą sulaukiau susidomėjimo iš Kauno „FC Stumbro“ ekipos. Apsvarstęs visus pliusus ir minusus nusprendžiau, jog tai bus gera stotelė man tobulėti kaip futbolininkui, nes komanda žaidė aukščiausioje lygoje, o dublerinė ekipa varžėsi „I-oje lygoje“. Man teko padirbėti su tikrai puikiais futbolo specialistais, kaip Joao Luis Martins bei Mariano Barreto. Sužaidus kelis sezonus šioje ekipoje, ją ištiko finansinė krizė ir klubas kuriam laikui išnyko iš futbolo žemėlapio.  

Tuo metu sulaukiau susidomėjimo iš savo gimtojo miesto komandos „FK Jonavos“ su kuria pirmąjį sezoną iškovojome „I-osios lygos“ bronzos medalius, o pernai pasirodėme dar sėkmingiau ir iškovoję sidabrą gavome teisę rungtyniauti stipriausioje šalies lygoje.  

Šį sezoną minučių gavai praktiškai visuose susitikimuose (Išskyrus rungtynes su Hegelmann), ar tokio vaidmens komandoje tikėjaisi prieš sezoną? 

 

Aš asmeniškai labai džiaugiuosi, kad treneris manimi pasitiki. Treniruotėse dirbu 120% ir manau, jog mano pastangas treneris pastebi ir įvertina. Tiesiog stengiuosi vykdyti trenerio nurodymus ir rungtynių metu noriu pateisinti jo pasitikėjimą. 

 

Kiek galbūt šiuo metu yra dėkinga situacija gauti tų minučių daugiau kai yra labai maža rotacija ir kiek galbūt tai yra dėsninga, nes pas treneri žaidei ir anksčiau? 

 

Puikiai pažįstu šį specialistą, jis jaunas, talentingas treneris, kuris pats yra buvęs žaidėjas. Visada yra lengviau įsilieti į žaidimą kai žinai trenerio sistemą, manau man tai labai padeda, nes su treneriu dirbame ne pirmus metus.  

 

Koks jausmas pagaliau sugrįžti į „Optibet-A lygą“? Kokios tavo asmeninės ambicijos šiame sezone?  

 

Puikus jausmas su gimtojo miesto komanda žaisti stipriausioje šalies lygoje. Asmeniniai tikslai būtų įsitvirtinti pagrindinėje sudėtyje, padėti komandai iškovoti taškus kiekvienose rungtynėse bei išvengti traumų.  

 

Jonavos futbolininkai šeštadienį vyks į Panevėžį, kur susitiks su čempionato lyderiais „FK Panevėžio“ futbolininkais, o Jonavoje  artimiausias susitikimas laukia balandžio 16 dieną, kai Jonavoje svečiuosis priešpaskutinėje vietoje žengiantys Telšių „Džiugo“ futbolininkai. 

Nuotrauka (FK Kauno Žalgiris)

 

Lukas Čepkauskas: „Treniruotėse labai sunkiai dirbu ir trokštu įsitvirtinti pagrindinėje sudėtyje“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 07 Apr 2022 09:32:39 +0300
<![CDATA[J. Garrett Jr. : „Nesvarbu koks komandos pavadinimas ant marškinėlių, mums rūpi tik pergalė“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/j-garrett-jr-nesvarbu-koks-komandos-pavadinimas-ant-marskineliu-mums-rupi-tik-pergale https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/j-garrett-jr-nesvarbu-koks-komandos-pavadinimas-ant-marskineliu-mums-rupi-tik-pergale Jonavos „CBet“ ekipa artėjant sezono finišui kaip reikiant įsibėgėjo ir praėjusį šeštadienį įveikę pasvaliečius iškovojo jau trečiąją pergalę iš eilės. Likus 4-iems turams jonaviečių laukia dar trys susitikimai namuose, o sekantis laukiantis iššūkis - Lietuvos čempionų vizitas ateinantį sekmadienį.

Apie laukiančią dvikovą su daugkartiniais Lietuvos čempionais pakalbinome mūsų komandos atletiškąjį puolėją J. Garrett Jr.

- Lecomte paskutinėse rungtynėse sugrįžo į rikiuotę, kaip manai ar jums dar prireiks daug laiko kol pilnai pajusite vienas kitą aikštelėje?

Tikrai prireiks šiek tiek laiko, mums visiems reikia dar prisitaikyti vieniems prie kitų. Keli vaikinai buvo traumuoti, keli sirgo Covid-19, ar kitomis ligomis. Aš esu komandos naujokas man to ypatingai reikia. Reikia pataisyti kelis dalykus mūsų žaidime, bet tikrai buvo šaunu turėti Manu sudėtyje. Aš kasdien jo teiraudavausi kaip jis jaučiasi, ar gerėja jo situacija, ne tik paklausdavau kada grįši. Man nuoširdžiai rūpėjo kaip jis jaučiasi.

- Laukia rungtynės namuose su Eurolygoje rungtyniavusiu Kauno „Žalgiriu“, ar komandos draugai spėjo papasakoti kokia atmosfera būna šiose rungtynėse?

Vaikinai man tikrai pasakojo apie atmosferą, bet man tai bus tiesiog eilinės rungtynės, aš eisiu kovoti tik dėl pergalės, ką manau galvoja ir kiekvienas komandos narys. Nesvarbu koks komandos pavadinimas užrašytas ant varžovų komandos marškinėlių, nes tikslas būna tik pergalė.

- Jau spėjai sužaisti Jonavoje kelis susitikimus, kaip tau patinka atmosfera Jonavos sporto arenoje, ar jau spėjai priprasti rungtyniauti čia? 

Man labai patinka atmosfera, jaučiau, kad kai mes turėdavome sunkumų aikštelėje, žiūrovai mums suteikdavo jėgų ir man labai patinka jonaviečių energija tribūnose!

***

Sekmadienio dvikovos metu Jonavos sporto arenoje bus apdovanoti Jonavos krepšiniui nusipelnę žmonės, o bilietus įsigiję žiūrovai turės progą namo važiuoti su „Beaster“ paspirtuku!

Bilietus į visas Jonavos „CBet“ rungtynes galite įsigyti Ticketmarket.lt svetainėje.

Bilietai į rungtynes su Kauno „Žalgiriu“ ČIA. 

Jonavos „CBet“ balandžio 13 d. (trečiadienį) lauks dar vienos žūtbūtinės rungtynės su Utenos komanda. Padėkime savo komandai dvikovoje su lentelės kaimynais.

Bilietai į rungtynes su Utenos „Uniclub Casino-Juventus“ ČIA. 

Jonavos „CBet“  inf. 

J. Garrett Jr. : „Nesvarbu koks komandos pavadinimas ant marškinėlių, mums rūpi tik pergalė“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 06 Apr 2022 12:19:22 +0300
<![CDATA[Reanimatologas Šarūnas Judickas: net ir po mirties gyvybė gali tęstis]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/reanimatologas-sarunas-judickas-net-ir-po-mirties-gyvybe-gali-testis https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/reanimatologas-sarunas-judickas-net-ir-po-mirties-gyvybe-gali-testis Vienas sunkiausių momentų medikų darbe – pranešti artimiesiems apie žmogaus mirtį. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose dirbantis gydytojas anesteziologas reanimatologas Šarūnas Judickas tą plonytę ribą tarp gyvybės ir mirties  mato kasdien. Svarbi jo darbo dalis yra ne tik perduoti liūdnas žinias, bet ir kalbėtis su mirusiojo artimaisiais apie organų donorystę.

 

Gydytojas pastebi: jei velionis su šeimos nariais buvo kalbėjęs apie organų donorystę, jai pritaręs, tuomet mintis, kad dalelė mylimo žmogaus toliau gyvens, teikia šeimai paguodą ir palengvina netekties skausmą.

 

Apie netikėtai užklumpančią mirtį, gyvybės stebuklą ir labiausiai įsiminusį pokalbį su mirusio žmogaus artimaisiais kalbamės su gydytoju anesteziologu reanimatologu Š. Judicku.

 

Be abejo, labai sunku pranešti žmonėms, kad jų šeimos narys mirė. Kaip Jūs tokiems pokalbiams ruošiatės?

 

Šie pokalbiai visuomet yra sunkūs. Manau, kad kitaip būti ir negali. Dažniausiai tos ligos, kurios sukelia smegenų mirtį, yra ūminės ir nutinka staiga iki to pakankamai sveikai atrodžiusiam žmogui. Pavyzdžiui, žmogus ryte išeina į darbą, ten smegenyse plyšta kraujagyslė, dėl kraujo išsiliejimo stipriai pažeidžiamos smegenys ir dar po kelių valandų įvyksta smegenų mirtis. Dėl tokios staigios ligos artimiesiems žinia apie mirtį yra kaip perkūnas iš giedro dangaus.

 

Prieš tokius pokalbius visuomet stengiamės išsiaiškinti, ką artimieji jau žino apie jiems brangaus žmogaus būklę. Tada suprantama kalba pasakojame ligos eigą, jos vystymąsi bei sukeltus pokyčius organizme. Tokio pokalbio metu labai svarbu, kad žmonės suprastų kas ir kodėl įvyko, ir kokios yra to pasekmės. Jei pokalbis su artimaisiais vyksta ligoninėje, tai stengiamės parodyti kompiuterinės tomografijos vaizdus, kuriuose matyti smegenų pažeidimo dydis, taip informacija tampa aiškiau suprantama.

 

Kad ir kaip ruošiesi, tačiau vis tiek galų gale esi tik žmogus ir iki galo nepavyksta atsiriboti ir dalis minčių kurį laiką sukasi galvoje.

 

Jums ne kartą yra tekę bendrauti su mirusio paciento artimaisiais apie organų donorystę. Kokios būna žmonių reakcijos?

 

Bendravimas su mirusiojo artimaisiais apie organų donorystę yra dalis anesteziologo-reanimatologo darbo. Kad geriau suprastume, kokios būna reakcijos, prisiminkime, kad dažniausiai tai vyksta staigios mirties akivaizdoje. Žmonių reakcijos būna įvairios – nuo pykčio ir audringų emocijų iki konstruktyvaus pokalbio.

 

Dažniausiai, kai matome didelio mąsto smegenų sužalojimą, jau pirmojo pokalbio su artimaisiais metu užsimename, kad tokiais atvejais dažnai įvyksta smegenų mirtis ir iki kito pokalbio, kuris dažniausiai vyksta po kelių valandų, artimieji jau būna paieškoję informacijos apie smegenų mirtį, neretai ta informacija būna susijusi ir su donoryste. Daugėjant informacijos apie donorystę žmonės gana dažnai jau ir patys iš karto ima klausti apie donorystę.

 

Sunkiausia būna, kai su artimaisiais pirmą kartą bendraujame jau įvykus smegenų mirčiai, tuomet vienu metu yra informuojame apie mirtį ir paklausiame apie organų donorystę. Tokiais atvejais artimiesiems yra labai sunku, nes reikia ne tik išgirsti labai liūdnas žinias, bet ir priimti sprendimą dėl donorystės.

 

Ką sako tie, kurie sutinka paaukoti mirusio žmogaus organus donorystei?

 

Kiekvieno pokalbio su artimaisiais metu klausiame, ar jie prieš tai buvo kalbėję su mirusiuoju žmogumi apie organų donorystę ar gal žino jo valią? Jei apie tai buvo kalbėta – artimiesiems tampa žymiai lengviau ir ramiau priimti sprendimą. Tokiais atvejais, kai mirties fakto negali pakeisti, mintis, kad artimojo dalelė toliau gyvens kitame žmoguje ir pratęs gyvybę, palengvina gedėjimo procesą, todėl veikia ir terapiškai, nes taip išpildoma ir mirusiojo valia. Todėl svarbiausia yra paskatinti žmones pakalbėti šia tema su artimaisiais ir pasakyti savo valią.

 

Kaip savo sprendimą argumentuoja atsisakiusieji?

 

Niekada negalima teisti ir donorystei prieštaraujančių artimųjų. Reikia pamėginti suprasti, kad jie šiuo metu išgyvena tikrą pragarą ir donorystė šiuo metu mažiausiais rūpi. Jiems tuo metu yra šokas. Prieštaravimas dažniausiai išsakomas tada, kai nebuvo su artimuoju prieš tai kalbėta apie donorystę ir kai apskritai trūksta informacijos apie organų donorystę ir patį procesą.

 

Dalis žmonių mažai žino apie donorystę, todėl svarbu ir toliau šviesti visuomenę. Dažnai pasitaiko atvejų, kai atsakius į visus klausimus ir suteikus reikalingą informaciją žmonės sutinka paaukoti organus.

 

Yra darytas tyrimas, kurio metu praėjus keliems mėnesiams po artimojo mirties buvo pakartotinai susisiekta su donorystei prieštaravusiais artimaisiais. Didžioji jų dalis, kai nurimsta emocijos ir susitaiko su mirtimi, sako, kad dabar pakeistų savo nuomonę ir sutiktų paaukoti organus.

 

Gal galėtumėte papasakoti apie labiausiai įsiminusį atvejį ar pokalbį?

 

Labiausia įsiminęs atvejis, kai jaunai užsienietei keliavusiai per Lietuvą plyšo smegenų kraujagyslė ir ji buvo atvežta į mūsų ligoninę kraštutinai sunkios būklės. Po kelių valandų nustatėme smegenų mirtį ir turėjome apie tai pranešti jos vyrui ir 3 metų vaikui. Pokalbis vyko užsienio kalba. Buvo be galo sunku matyti, ką išgyvena artimieji. Moters vyras norėjo, kad pokalbyje dalyvautų ir sūnus, todėl pokalbis turėjo būti suprantamas ir vaikui. Pasakojome apie galvoje sprogusį balionėlį, stiprų miegą, iš kurio jo mama jau nepabus.

 

Viso pokalbio metu vyras verkė. O pokalbio pabaigoje sūnus apkabino tėtį ir pasakė: „Tėti, neverk, aš tavimi pasirūpinsiu“. Jie sutiko donorystei ir tos moters organai toliau tęsia gyvenimą išgelbėję net kelias gyvybes.

 

Po metų šis vyras ir vaikas sugrįžo aplankyti mūsų į ligoninę ir sako, kad labai džiaugiasi tuo metu priimtu sprendimu, nes jų brangus žmogus gyvena toliau.

 

Kokia, Jūsų manymu, yra organų donorystės padėtis Lietuvoje? Kaip galima būtų ją pagerinti? Ar donorystės modelio keitimas iš informuoto į numanomą galėtų pagerinti padėtį?

 

Organų donorystės padėtis yra gana gera. Ji gali būti dar geresnė ir tai yra įmanoma. Apskritai, organų donorystės situacija yra tiesiogiai susijusi su pasitikėjimu medikais. Situaciją pagerintų kryptingas, ilgalaikis ir efektyvus informacijos apie donorystę planas. O geriausia priemonė, kurią iš karto galime išbandyti kiekvienas iš mūsų – pasakyti artimiesiems savo valią dėl organų donorystės.

 

Numanomas sutikimo modelis yra svarbus ir gali būti naudingas, tačiau tai tik viena iš priemonių, kuri galėtų pagerinti organų donorystės situaciją Lietuvoje. Tam, kad šis modelis būtų priimtas ir veiktų optimaliai bei efektyviai, pirmiausia Lietuvai reikia tvirto pasiruošimo, nuoseklaus plano su serija įvairių kompleksiškų priemonių, kurios galėtų padėti šviesti visuomenę ir kartu skatinti organų donorystę. Vien tik modelio pakeitimas situacijos nepagerintų, tačiau kartu su kitomis priemonėmis – tai gali būti efektyvi priemonė išgelbėjant daugiau gyvybių.

 

Ką pasakytumėte tiems žmonėms, kurie abejoja dėl organų donorystės?

 

Paradoksalu, bet kiekvienam iš mūsų net ir po persirgto gripo kartais gali prireikti organų transplantacijos. Organų laukiantys žmonės yra tokie patys kaip kiekvienas iš mūsų. Laikausi nuomonės, kad mus visus vienija gyvybė. Todėl kartais, net ir po mirties, galime padaryti taip, kad gyvybė ir toliau tęstųsi.

NTB inf.

Reanimatologas Šarūnas Judickas: net ir po mirties gyvybė gali tęstis

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 06 Apr 2022 09:58:59 +0300
<![CDATA[Jonavietė Ilvika Maleckaitė viena iš Lietuvos studenčių, atrinkta į SWA studentų vasaros programą: "Vis dar eksperimentuoju"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonaviete-ilvika-maleckaite-viena-is-lietuvos-studenciu-atrinkta-i-southwestern-advantage-studentu-vasaros-programa https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonaviete-ilvika-maleckaite-viena-is-lietuvos-studenciu-atrinkta-i-southwestern-advantage-studentu-vasaros-programa Jonavoje užaugusi ir beveik visą savo gyvenimą čia gyvenusi bei Jeronimo Ralio gimnaziją baigusi Ilvika Maleckaitė, studijuoja Vilniaus Universitete neurobiofizikos specialybę, o šiuo metu išvykusi su Erasmus studijų mainų programa į Paduvą, Italiją. 

Ilvika yra viena iš Lietuvos studenčių, kuri buvo atrinkta į Southwestern Advantage (SWA) studentų vasaros programą, pardavinėti knygų Jungtinėse Amerikos Valstijose, vasaros atostogų metu. Šios programos dėka ji turėjo galimybę patobulinti bendravimo, tarptautinių pardavimų bei verslumo įgūdžius, be to nemažai pakeliavo ir pamatė pasaulį kitu kampu. Su šia programa ji dirba jau antrus metus. 

Dėl jaunų žmonių susidomėjimo iš Vilniaus, Kauno ir kitų aukštųjų mokyklų studentų, Ilvika turėjo galimybę pasidalinti savo patirtimi skirtingose vietose, įkvėpti jaunus žmones lavinti užsienio kalbą ir verslumo įgūdžius ateities tikslams. 

Su jonavoszinios.lt  skaitytojais dalinamės jonavietės istorija, asmenine patirtimi, kuri, tikimasi, įkvėps ir daugiau jaunuolių. 

- Tavo gimtinė yra Jonava. Papasakok trumpai apie savo vaikystę: ar turi brolių ir seserų, kur lankei mokyklą ir kuo svajojai būti užaugusi? 

Esu vienturtė, tačiau užaugau su daugybę kiemo draugų. Netrūko žaidimų, įspūdžių ir vaikiškų pykčių dėl kamuolio. Visada buvau labai aktyvi, negalėjau nusėdėti vienoje vietoje ilgesnį laiką, labai mėgau piešti, šokti, dainuoti. Mama manė, kad būsiu menininkė – galbūt dėl to baigiau Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos dailės skyrių ir porą metų mokiausi groti fortepijonu. Vėliau nutiko taip, kad pasukau mokslo ir sporto link. 

Mokykloje nuo pat pirmos iki dvyliktos klasės buvau pavyzdinga mokinė, mokiausi aukščiausiais pažymiais, dalyvavau beveik visose įmanomose olimpiadose, yra tekę dalį jų ir laimėti. Tačiau niekada per daug pastangų tam neskyriau. Turiu labai gerą atmintį, tad ir ruošiausi tik tiek, kad suprasčiau. Baigiau Jonavos Jeronimo Ralio gimnaziją, – turėjau nuostabius mokytojus, kuriems esu labai dėkinga. Tačiau mokykloje niekada nesijaučiau labai gerai, stengiausi tik išpildyti mokytojų lūkesčius, kurių netrūko, nors mokytis man labai patiko ir vis dar patinka.

Užaugusi ir pati svajojau būti mokytoja, – žavėjausi, kiek mokytojai daug žino ir supranta, kaip net ir viena jų ištarta frazė gali lemti tolimesnius mokinio gyvenimo sprendimus. 

- Kokios srities studijas pasirinkai vėliau ir kodėl? Kodėl ne vaikystės svajota profesija ? 

Kelis paskutinius metus gimnazijoje savotiškai maištavau. Artimos aplinkos žmonės, mokytojai, draugai buvo beveik įsitikinę, kad rinksiuosi medicinos studijas – žinojo, kad labiausiai traukė gamtos mokslai, o ir mokantis aukščiausiais pažymiais gimnazijoje, turbūt, kito pasirinkimo nelabai ir yra – tarsi privalai rinktis mediciną arba teisę. Žinojau, kad medicinos studijoms reikalingi aukšti brandos egzaminų rezultatai, bet beveik nesiruošiau egzaminams, tuo metu pasitikėjau likimu.

Pamenu, jog chemijos mokytoja tuo ypač nesidžiaugė (juokiasi), turėjau pasistengti jos nenuvilti. Pavyko išlaikyti egzaminus gana aukštais balais, net ir pasiekti viena „šimtuką“, - tokių rezultatų būtų užtekę patekti į medicinos studijų valstybės finansuojamą vietą.

Tačiau ieškojau, ką galėčiau studijuoti tokio, susijusio su gamtos mokslais, bet, kad būtų pakankamai sudėtinga, kad būtų įdomu ir ko, greičiausiai, nesirinktų niekas kitas iš gimnazijos abiturientų. Neurobiofizika Vilniaus universitete skambėjo kaip studijų programa, kurią sunku paaiškinti močiutei, tad ir tapo mano pirmu pasirinkimu. Dabar studijomis labai mėgaujuosi ir džiaugiuosi tokiu sprendimu. 

Tačiau vis tiek šiuo metu manau, kad po studijų baigimo ilgai neužsibūsiu dirbdama laboratorijoje – noriu išmėginti ir nemažai kitų veiklų. Tad vėl bent kol kas palieku tai likimui.

Galbūt netikėtai kada nors teks išmėginti ir mokytojos ar dėstytojos vaidmenį – dabar tenka žavėtis VU Gyvybės mokslų centro dėstytojais ir jų patirtimi daug labiau, nei kada galėjau įsivaizduoti. 

- Ir kaip atrodo tas studentiškas gyvenimas? Ar turi patarimą jauniems moksleiviams, kurie tik ruošiasi studijuoti? 

Išvykus į didmiestį, tikriausiai, kaip ir daugumai „šviežių“ studentų, galimybės atrodė neribotos. Nauja aplinka, daug naujų žmonių, veiklų, galimybių. Praktiškai, gali imti ir kurtis naują gyvenimą. Pirmais studijų metais stengiausi dalyvauti visur, kur tik buvo įmanoma. Įsitraukiau į Vilniaus universiteto Studentų atstovybės veiklą, vėliau tapau ir studentų koordinatore bei Neurobiofizikos studijų programos kuratore – teko dirbti tiek su jaunesniais studentais, tiek su vyresniais universiteto bendruomenės nariais, dėstytojais, prisidėti prie renginių organizavimo ir vedimo, interviu ir straipsnių rašymo.

Jau tuo metu maniau, kad įgijau tokios patirties, kur niekur kitur, tikriausiai, negaučiau. 

Universitete labiausiai nustebino, kad į studentą dėstytojai jau žiūri kaip į lygiavertį asmenį, jo nuomonė yra tiek pat svarbi, kaip ir kito bendruomenės nario. Tad ir studijų galimybės daugeliu atveju yra pritaikomos taip, kad studentas savo studijų metais išmoktų ir patirtų tiek, kiek jam atrodo reikalinga. 

Šiuo metu esu išvykusi studijoms į Italiją pagal mainų programą, čia pasirinkau tokius studijų dalykus, kurie man būtų įdomūs ir, galbūt, naudingi ateityje. Ne viskas, ką šiuo metu studijuoju, pilnai atitinka Neurobiofizikos studijų programos planą, tad labai džiaugiuosi, kad nesame apriboti, o kaip tik – skatinami bandyti, klysti ir atrasti. 

Vis dar eksperimentuoju – atrodo, kad tiek daug visko norėčiau išbandyti, ir visos tos sritys skirtingos. Galbūt todėl labai džiaugiuosi būdama ir Southwestern Advantage pardavimų ir lyderystės programoje – čia gauname labai daug mokymų, tiek apie pardavimus, tiek apie tikslų išsikėlimą ir jų siekimą, tiek apie savo stiprybių ugdymą ir pritaikymą ir pardavimuose, ir kitose gyvenimo srityse. 

Moksleiviams ir studentams patarčiau įsitraukti į kuo daugiau įvairesnių veiklų, nebijoti priimti pasitaikiusias galimybes, tiek prieš renkantis studijas, tiek jau ir studijų metu – labai nedidelė dalis studentų vėliau dirba pagal studijų specialybę, tad turėdami ir kitokių gebėjimų bei patirties, būsite laisvesni rinktis.

 

(Studentų atstovybė 2020 metai) 

- Papasakok daugiau apie patirtį Southwestern Advantage programoje, kaip ten atsidūrei? 

Apie programą išgirdau universitete iš metais vyresnės neurobiofizikės, kuri ir pakvietė į programos pristatymą, nes pati dalyvavo ankstesniais metais ir tuo metu rinko savo komandą ateinančiai vasarai. Iš pradžių žiūrėjau gana skeptiškai - apie pardavimus nieko nežinojau, taip pat šioje srityje jokios patirties neturėjau, o ir mintis apie Ameriką atrodė nelabai reali – niekada anksčiau apie tai nesvarsčiau. 

Pristatymo metu programa iškart sudomino – pamačius sėkmingus, savimi pasitikinčius programos studentus, išgirdus pasakojimus apie vasaros įspūdžius, apdovanojimus, karjeros galimybes, pamačius nuotraukas su amerikiečių šeimomis, nusprendžiau pabandyti sudalyvauti atrankoje. 

Šiuo metu pati renku komandą savo antrai vasarai, dabar jau dalinuosi savo įspūdžiais ir pasakojimais su jaunesniais studentais. 

Universitete buvau koordinatorė Studentų atstovybėje, turėjau ir savo komandą. Ten išmokau dirbti su skirtingais žmonėmis, o patekus į Southwestern Advantage programą, dabar mokausi, kaip tą daryti efektyviai ir prasmingai. 

- Ar iki SWA tau teko dalyvauti kokiose studentiškose programose? Pavyzdžiui Erasmus, Work and travel ir panašiai? 

Ruošimasis vasarai su Southwestern Advantage programa paskatino užpildyti Erasmus mainų programos anketą. Supratau, kad nenoriu užsibūti vienoje vietoje, o metus praleisti kaip nors kitaip, nei mano bendrakursiai. Po vasaros neilgai trukus išvykau į Italiją. 

Šiuo metu studijuoju Italijoje ir tuo pačiu ruošiuosi antrajai savo vasarai su Southwestern Advantage,- dalis programos studentų jau turi JAV vizas savo pasuose. Tad grįžimą į Lietuvą ilgesniam laikui tenka vis pastūmėti. Ateities planuose yra veiklos ir kituose žemynuose.

 

(Erasmus Italijoje) 

- Kaip atrodė tavo dienos šioje studentiškoje programoje ? Ar sunku buvo? Ko išmokai? Ar grįžtum? 

Sunkiausios man, kaip ir daugumai programos studentų, buvo kelios pirmos dienos – nauja aplinka, tvarkaraščio laikymasis, nuolatinis bendravimas su įvairiais žmonėmis. Kiekviena diena buvo tarsi naujas nuotykis – skirtingos šeimos, įvairios oro sąlygos – buvo ir labai lietingų, ir karštų dienų ir net savaičių. 

Darbo dienos metu laikomės tvarkaraščio, einame nuo durų iki durų ir bendraujame su šeimomis apie jų vaikų edukaciją, rodome produktus – edukacines knygas. Door-to-door pardavimų kultūra Amerikoje yra visiškai kitokia, nei Lietuvoje – čia daugumai šiek tiek sunku įsivaizduoti, kaip lietuviai Amerikoje gali ką nors pardavinėti prie durų. Turime leidimus dirbti, vizitines korteles, prieš pirmą darbo dieną susipažįstame su šerifu ir jam prisistatome – taip esame užtikrinti, kad galime saugiai dirbti, o ir patiems žmonėms tai kelia pasitikėjimą mumis.

Išvažiavę vasarą jau būname išmokę viską, ko gali prireikti dirbant ar susidūrus su netikėtomis situacijomis. Darbas nėra varginantis fiziškai, dažniausiai sunkiau emociškai – aplanko ir namų ilgesys ir mintis, kad tavo draugai dabar, greičiausiai, tinginiauja Lietuvoje. 

Dirbame šešias dienas per savaitę, o sekmadieniais susitinkame su komanda, dalinamės įspūdžiais, išsikeliame tikslus ateinančiai savaitei, veikiame ką nors smagaus, keliaujame po apylinkes. 

Dabar prisimenant vasarą yra išlikę tik geriausi įspūdžiai, nutikimai, pokalbiai su šeimomis ir vaikais. Kad ir su kokiomis problemomis ar mintimis teko pakovoti vasarą, dabar jos atrodo visiškai nereikšmingos. 

Žmonių pasitaikydavo įvairių, visi užsiėmę savais rūpesčiais. Tačiau su tėvais pradėjus kalbėti apie jų vaikų edukaciją – daugumos tėvų prioritetą, labai smagu matyti laimingus veidus. Tad žinant, kokią įtaką toms šeimoms turi būdamas dar studentas, aplanko labai geras jausmas, tada nėra laiko galvoti apie save ir savo problemas.

 

(Iš susitikimų su vasaros komanda) 

- Iš to, ką pasakoji, atrodo, jog darbas labai sunkus. Kas suteikdavo jėgų ir kodėl lieki daugiau nei vienai vasarai? 

Manau, kad programa tikrai nėra kiekvienam, bet kiekvienas turėtų ją išbandyti bent vieną vasarą. Organizacija yra senesnė už Coca-Cola kompaniją – studentai knygas pardavinėja jau šiek tiek daugiau nei 160 metų, tad visa pardavimų sistema, pardavimų kalba bei produktai – edukacinės knygos – yra itin ištobulintos. Jeigu nori lengvai užsidirbti vasaros metu – greičiausiai programa nėra tau. Tačiau po tiek mokymų, seminarų ir praktikos prieš vasarą, įdėjus pastangų ir klausant vyresnių studentų patarimų, mažai tikėtina, kad vasara nebus sėkminga. 

Vasaros metu supratau, ką reiškia sunkiai dirbti, laikytis rutinos, ugdytis gerus įpročius. Nors išbandymų netrūko, tapau daug ištvermingesnė, išmokau labiau džiaugtis, palaikyti gerą požiūrį, planuotis savo laiką. Pirmos vasaros metu išmokau neįtikėtinai daug ir dabar žinau, ties kuo turiu dirbti, kad pasiekčiau geresnių rezultatų, todėl ruošiuosi antrai vasarai. Manau, kad dar neišnaudojau savo sugebėjimų. 

Vasarą padėjo žinojimas, kodėl tai darau, prieš vasarą išsikelti tikslai ir priežastys, pastebimi rezultatai, laimingos šeimos ir jų vaikai. Taip pat žinojimas, kad ir kiti mano komandos nariai tuo metu dirba taip pat kaip ir aš, susiduria su tais pačiais iššūkiais. Vakarais su kambarioke aptardavome praėjusią dieną, nutikusias neįtikėtinas situacijas, prisijuokusios eidavome miegoti, o rytais viena kitą motyvuodavome. 

Kiekvieną savaitę visi varžydavomės dėl kokio nors apdovanojimo, o po vasaros vyksta ir apdovanojimų banketas, kurio metu pasidžiaugiame už vieni kitų rezultatus, yra apdovanojami geriausių rezultatų pasiekę studentai. Nuolat būnant sėkmingų ir motyvuotų studentų apsuptyje, sunku elgtis ar mąstyti priešingai.

(SWA apdovanojimų banketas) 

- Ką tau pačiai asmeniškai reiškia šis darbas? 

Labiausiai žavi neribotas tobulėjimas – rezultatai priklauso visiškai nuo tavęs. Kiek įdėsi darbo, tokį rezultatą ir pasieksi. Studentas iš Bulgarijos Peter Petkov šią vasarą, pardavinėdamas knygas vos 4-tus metus, uždirbo šiek tiek daugiau nei du šimtus tūkstančių dolerių ir pagerino kompanijos rekordą per visus 160 metų. Ir jis pardavinėja tuos pačius produktus, turi tas pačias galimybes, tą pačią vasarą, – skiriasi tik jo įdėtos pastangos. Visas studentų paruošimo vasarai procesas yra paremtas sėkmingų žmonių veiklos principais. Kadangi Southwestern organizacija yra viena seniausių Amerikoje, yra atrasti principai ir metodai, kurie veikia geriausiai. 

Šiuo metu programą matau kaip geriausią vietą realizuoti savo sugebėjimus ir įgyti naujus. Neabejoju, kad vėliau tai pritaikysiu ir kitose srityse, galbūt visai nesusijusiose su tiesioginiais pardavimais. Juk net ir bendravimas su draugais yra tie patys pardavimai – nuolat „pardavinėjame“ save, savo idėjas, nuomonę, stengiamės kuo nors įtikinti. 

- Kur studentai gyvena išvykę į Ameriką? Ar kas nors jiems padeda? 

Gyvename vietinėse šeimose, vadinamose Host Families. Neretai tai būna šeimos, kurių vaikai patys dalyvauja programoje ir yra išvykę į kitą valstiją, arba žmonės, kurie savo studijų metais taip pat pardavinėjo knygas su Southwestern Advantage programa, iš jų sulaukiame nemažai pagalbos ir palaikymo. Net ir darbo metu iškilus kokiems nors iššūkiams, kreipiamės pagalbos į žmones. Turime net pasakymą, kad „atsakymas visada slypi už kitų durų“. 

Pirmą vasarą važiuojantiems studentams rūpesčių dėl gyvenamosios vietos tenka daug mažiau –viską suorganizuoja vyresni studentai vadovai, važiuojantys jau ne pirmą vasarą. 

Nors dienos metu dirbame po vieną, gyvename su kambarioku, kitu studentu lietuviu, o toje pačioje valstijoje dirba ir dalis kitų lietuvių – mūsų vasaros komanda, su kuria susitinkame kiekvieną savaitę. Niekada nesame palikti vieni. 

- Ar vis dar bendrauji su ,,host family”, su šeima, kuri laikinai priėmė gyventi vasaros metu? 

Artimų ryšių nepalaikome, tačiau jie stebi mano vasarą naudojamą Facebook „darbinį“ profilį, į kurį keliame nuotraukas su šeimomis, nusipirkusiomis knygas. Su kambarioke visada jautėmės kaip namie – mūsų vasaros šeima nuolat rūpinosi, ar mums nieko netrūksta, ar gerai išsimiegame, kaip sekasi darbe. Tikiu, kad ir ateinančią vasarą matydami nuotraukas iš Amerikos taip pat palaikys ir pasidžiaugs kartu. 

- Ką manė tavo tėvai/ draugai, kai nusprendei dalyvauti? Ar buvo skeptikų? Ar pasikeitė nuomonė po vasaros? 

Kai mamai pasakiau, kad sugalvojau išvažiuoti vasarai į Ameriką, tik paklausė, ar viską suspėsiu, ir paminėjo, kad tikisi, kad man studijos vis tiek yra pirmoje vietoje. Vasaros metu visada palaikė, per daug neklausinėjo, nes žinojo, kad darbas nėra lengvas. 

Draugai iš pradžių nelabai įsivaizdavo (dalis dar ir dabar nesupranta), kaip galiu dirbti su pardavimais ir dar svetimoje šalyje. Tačiau nelabai ir stengiausi paaiškinti. Su dalimi ryšiai nutrūko, kadangi ir mano požiūris į darbą bei tikslai tapo kitokie nei jų. Kiti, matydami, kaip pasikeičiau po vasaros, dabar labai palaiko ir džiaugiasi, kad darau tai, kas man patinka. Buvo ir tokių, kurie paprašė papasakoti daugiau apie programą ir net išdrįso sudalyvauti atrankoje. 

- Tai kokių nuotykių buvo vasarą?

Kiekviena darbo diena buvo tarsi naujas nuotykis. Niekada nežinai, į kokias duris pasibelsi ir kaip tave sutiks. Tačiau dabar žvelgdama atgal, atmintyje yra išlikę tik smagūs prisiminimai arba visiškai nesuprantami įvykiai, apie kuriuos išgirdęs, turbūt, niekas nepatikėtų. Teko sutikti ir lietuvių, ir vyrą, gatvėje treniruojantį virve pririštą erelį, daryti knygų demonstraciją per tvorą, kieme lojant šunims, ar prie lauko baseino, jame žaidžiant vaikams, pietauti perkūnijoje po medžiu...

Tokios patirties tikrai nebūčiau turėjusi likusi Lietuvoje, o dabar net ir didžiausi netikėtumai neatrodo tokie baisūs, kokie būtų atrodę anksčiau.

 

(Su šeimomis) 

- Įsivaizduoju, jog po tokių nuotykių dažnai jaunus žmones aplanko kažkokie gyvenimiški supratimai, ar turėjai tokių? 

Vasaros metu sutikau tiek daug įvairių šeimų, tad dabar lengviau įsivaizduoju, kokia mama norėčiau (ar kaip tik – nenorėčiau) kada nors būti, kaip norėčiau auklėti savo vaikus, kokias šeimos tradicijas norėčiau kurti. 

Taip pat dabar tvirtai žinau, kad kol dar esu jauna, nenoriu prisirišti prie vienos vietos, dar noriu išbandyti nemažai įvairių veiklų ir pamatyti skirtingų pasaulio vietų. Kad sėkmė nenutinka per naktį, kad sunkiausias darbas vyksta tavo paties galvoje su savo vidiniu kritiku ir, kad lūkesčiai ne visada išsipildo, o gražiausi dalykai nutinka tada, kai mažiausiai to tikiesi. 

- Sakoma, gimtinės ilgesys labiausiai pajuntamas svetur, ar tiesa? 

Galbūt dėl to, kad savo šalyje viskas pažįstama ir paprasta. Vasaros metu tokios mintys ateina tik sunkiausiomis akimirkomis, kai galvoji, kaip dabar būtų paprasta sugrįžti į namus pas mamą ir niekuo daugiau nereikėtų rūpintis. 

Dabar studijuojant Italijoje, šalis tampa pamažu sava, ir vis pagalvoju, kad ateityje norėtųsi grįžti net ir ilgesniam laikui. Tačiau esu beveik įsitikinusi, kad taip atrodo tik todėl, kad spėjau priprasti, čia turiu artimų žmonių, draugų ir darosi vis labiau „patogu“, tad grįžus į Lietuvą, greičiausiai, šie metai ir itališka patirtis prisiminimuose atrodys jau kitaip. 

Tačiau neprisirišu prie vietų, labiau prie žmonių, – labai nemėgstu atsisveikinimų. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau ieškau naujų širdžiai mielų vietų, tačiau nesinori užsibūti vienoje vietoje per ilgai. 

- Jei turėtum galimybę sugrįžti atgal į gimnazijos suolą, ar darytum kažką kitaip? Kas tai būtų? 

Greičiausiai nenorėčiau nieko pakeisti. Galbūt tik mažiau klausyčiau kitų nuomonės apie mano sprendimus ir veiksmus. Nesijaudinčiau dėl to, ką pagalvos kiti. Manau, kad viskas susiklostė taip, kad dabar galėčiau iš to pasimokyti ir daryti viską, kas mano nuomone yra teisinga. 

- Ko palinkėtum jauniems skaitytojams? 

Palinkėčiau išbandyti kuo daugiau skirtingų veiklų, net ir mažai susijusių su pasirinkta sritimi ar studijų kryptimi. Imtis visų pasitaikiusių galimybių ir nebijoti klysti. Kaip įmanoma dažniau stengtis daryti tai, kas atrodo sunku ar neįmanoma – niekada negali žinoti, kada tai bus tik dar viena nuostabi pamoka, o kada – geriausias sprendimas gyvenime.

-Ačiū už pokalbį.

Jonavietė Ilvika Maleckaitė viena iš Lietuvos studenčių, atrinkta į SWA studentų vasaros programą: "Vis dar eksperimentuoju"

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 25 Mar 2022 07:22:43 +0200
<![CDATA[MRU ekspertė pataria: kaip elgtis, kad darbe nebūtų kaip kare]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mru-eksperte-pataria-kaip-elgtis-kad-darbe-nebutu-kaip-kare https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mru-eksperte-pataria-kaip-elgtis-kad-darbe-nebutu-kaip-kare Karas, kurį matome žinių reportažuose, kurį jaučiame priimdami pabėgėlius ar siųsdami paramą, kartais su savo agresijos pliūpsniais persikelia į darbą. Tai jaučiama, kai darbuotojai turi skirtingas politines pozicijas, o skyrių ir kompanijų vadovai atsiduria savotiškame psichologiniame akligatvyje. Ką daryti, kad vieta, kurioje reikia dirbti, nevirstų mūšio lauku kolegoms ir vadovams, – papasakos Mykolo Romerio universiteto (MRU) doc. dr. Aistė Dromantaitė.

MRU Vadybos ir politikos instituto vadovė yra mokymų lektorė, sertifikuota koučingo specialistė, baigusi tarptautinę lyderystės ir koučingo mokyklą NovaTerra, Belgijoje. Socialinių mokslų daktarė teikia individualias koučingo sesijas. Aistė yra viena pirmųjų Ugdomojo vadovavimo (koučingo) magistrantūros studijų programos kūrėjų Lietuvoje.

Kelių knygų autorė ir bendraautorė („Organizacinė elgsena“, 2012; „Veiksmingos vadybos gairės: teorinės įžvalgos ir Lietuvos organizacijų atvejai: mokslo studija“, 2014), nacionalinių ir tarptautinių mokslo tiriamųjų straipsnių kūrėja, aktyvi visuomeninės veiklos dalyvė.

Kaip elgtis žmogui, kuris dirba su rusų tautybės kolegomis ar rusakalbiais, jei jie pasisako už smurtą ir karinius Rusijos veiksmus vadina specialiąja operacija?

- Deja, organizacijose pasitaiko įvairias puses palaikančių darbuotojų. Aukštą kultūrą skatinančiose įmonėse tokia įvairovė neturėtų būti slopinama, tačiau geriausias sprendimas galimas tuomet, kai siekiama skleisti objektyvią, oficialią, pagrįstą, neutralią ir nešališką informaciją apie susidariusią padėtį. Taip pat reiktų remtis faktais, neskatinti debatų, bet kilus konfliktui – jo neignoruoti. Kivirčo metu svarbu aiškintis situaciją, kadangi ilgainiui neaptarti susidūrimai tik skaldo komandą iš vidaus, gali įnešti dar gilesnių problemų, užslėpto pykčio.

- Svarbu išklausyti įvairias puses nesiekiant perkalbėti ar nuneigti, tačiau išklausius informuoti savo poziciją ir ieškoti būdų, kaip susitarti šiame momente dėl galimo bendradarbiavimo toliau. Jei darbuotojo pusė yra itin radikali, realu, kad kai kurios organizacijos su viešai deklaruojamomis vertybėmis, pergalvos, ar gali dirbti su šiuo žmogumi, kuris vadovaujasi kitomis tiesomis. Gerai, kai įmonės turi itin stiprią principinę poziciją karo atžvilgiu ir sugeba tai aptarti su personalu be įžeidimų ar kaltinimų. Bet jeigu yra kitaip, darbuotojui verta pagalvoti, kiek jam yra komfortiška dirbti, kuomet pažiūros radikaliai skiriasi ir tai sukelia konfliktines situacijas.

Koks turėtų būti vadovo/ės vaidmuo šiais sudėtingais laikais? Kaip jam arba jai elgtis?

- Vadovams tenka sudėtingas uždavinys racionaliai reaguoti į karo padėtį Ukrainoje, sugebėti vertinti faktus ir remtis oficialia informacija. Vadovaujančiam asmeniui būtina suvaldyti šios informacijos srautus organizacijose. Tą daug sunkiau padaryti tais atvejais, kai darbuotojai dirba iš namų, kadangi juos gali veikti nuolatinis žiaurių vaizdų stebėjimas.

- Veiksminga daryti reguliarius susitikimus pokalbiui, kur būtų galima pasidomėti, kaip jaučiasi kolektyvo nariai, kur jų mintys, idėjos, kaip sekasi susikaupti. Taip pat šiuo metu darbuotojams kyla daug klausimų dėl saugumo, ekonominio neaiškumo, vis dar tęsiasi nuovargis po pandemijos, todėl palikti jų savieigai negalima, drauge su komandomis reiktų ieškoti naujų būdų kaip suartėti, spręsti susidariusią situaciją, kokius pokalbių ritualus kurti, kaip be agresijos kalbėti apie situaciją ir kaip susikoncentruoti į darbus.

- Svarbu įsivardinti, kas vyksta. Kalbėjimas leidžia išsiventiliuoti, „atiduoti“ mintis ir tuomet daug lengviau sugrįžti prie darbų, kadangi nebelieka neišsakytų požiūrių. Žinoma, tokiais atvejais kompanijos lyderiui svarbu nustatyti pagarbaus kalbėjimo taisykles be pašnekovo pertraukimo. Komandos vadas neturėtų ignoruoti kylančių konfliktų ar diskusijų, tačiau neturėtų būti ir tas, kuris jas skatina. Jis turėtų nubrėžti aiškią ribą tarp to, kas vertybiškai svarbu įmonei, darbams, žmogiškam bendravimui ir toms kalboms, kurios netoleruotinos organizacijoje, pavyzdžiui, smurto, karo pateisinimo ir pan.

Ar vadovui/ei dera rodyti savo silpnumą esant tokioms aplinkybėms?

- Komandos ar organizacijos vadovas taip pat yra žmogus, išgyvenantis nerimą ir baimes, tai natūralu. Gal jo ar jos šeimoje vyksta sudėtingi procesai. Jei organizacijos kultūra yra pakankamai atvira, žinoma, jis gali demonstruoti ir savo paties pažeidžiamumą, jam ar jai tikrai nebūtina nuolat atrodyti „įspūdingai". Reiktų dalintis savo  baimėmis, rūpesčiais, patvirtinti, jog nerimauti yra normalu, kad tai daro visi, tačiau tuo pačiu mėginti su kolegomis ieškoti ir sprendimų, kurti strategijas bei rasti alternatyvas – „ką darysime, jei bus vienas ar kitas scenarijus“. Svarbu susitarti laiką, kada tai bus daroma ir nubrėžti ribas – dabar dirbame, o po valandos susėdame ir pasikalbame, pasimatuojame komandos „pulsą“.

- Be to, šiuo atveju labai svarbus pačios organizacijos lankstumas, kadangi kiekvienas darbuotojas į stresą ir karo grėsmę reaguoja gana skirtingai. Jei kažkas išgyvena didelį nerimą, patiria hipertonusą (turi daug energijos dalintis informacija, imtis aktyvių veiksmų) ar hipotonusą (neturi jėgų, padidėja dirglumas, negali susikaupti) – svarbu į tai reaguoti, atpažinti ir įvardinti, ieškoti sprendimų, kaip padėti su tuo susitvarkyti. Galima apsitarti ir dėl dienos poilsiui, mini atostogų, peržiūrėti darbo krūvį ar pasvarstyti apie kitas pagalbos priemones.

Kaip darbdaviai turėtų informuoti darbuotojus apie papildomą pagalbą?

- Dabartiniu metu yra gausiai dalinamasi informacija, kaip reaguoti į kilusią situaciją, kaip susitvarkyti su nerimu, kaip bendrauti ir pan., daug įvairių psichologų rengia nemokamus virtualius seminarus, kuriuos drauge su komandomis galima peržiūrėti ir apsitarti.

- Labai svarbu suprasti, kad reakcijos į grėsmę apima kelis etapus: neigimo, pykčio, derybų, liūdesio, susitaikymo ir asimiliacijos. Kiekvienas įmonės narys gali būti skirtinguose etapuose esamu metu, todėl svarbu gerbti kiekvieno tempą susidoroti su informacija ir leisti savo būdu pereiti visus išgyvenimo etapus, neforsuoti ar negėdinti, kad išgyvena vienokias ar kitokias emocijas.

- Dabar nėra vieno recepto, kaip visiems vienodai įveikti stresines situacijas, todėl svarbu mokėti tiek pačiam pasirūpinti savimi, tiek padėti kitam. Reflektuojant apie situaciją galima klausti savęs, „Kas dabar trukdo būti dėmesingam?“, „Ar esu patenkinta/-s savo produktyvumu?“,  „Ar atpažįstu savo streso ženklus?“,  „Ką darau, kad man būtų lengviau?“ ir pan., stengtis būti čia ir dabar. Taip pat svarbu šviesti darbuotojus, kad maksimaliai koncentracijai reikalingas atsipalaidavimas turėtų būti ne alkoholio ar kitų priklausomybių formomis. Priešingai, padeda fizinis krūvis, malonus bendravimas, buvimas gamtoje, reguliarios pertraukos, aiškus darbo ir laisvalaikio planas: 8 valandos darbui – lygiai tiek turi likti poilsiui. Jei neišeina palaikyti emocinės būklės savarankiškai, galima į darbovietę pakviesti specialistus, parsiųsti veiksmingas savi-pagalbos programėles.

Ką verta žinoti darbuotojams ir darbdaviams, kurie galvoja, kad politikai darbe ne vieta?

- Organizacijos neišvengiamai dalyvauja politikoje, tačiau renkasi, kaip ir kokia forma su kolektyvu įsitraukti į tas veiklas, kurios leistų pasijusti naudingais karo situacijoje. Galima suburti veikiančių bendraminčių būrį visos įmonės vardu, kuris telksis savanorystei sutartomis valandoms ir padės įvairiuose priėmimo punktuose, pavyzdžiui: rinks lėšas iš Ukrainos pabėgusiems vaikams, pasiūlys darbo pozicijas, organizuos edukacines veiklas ir pan. Svarbiausia yra aiški, atvira komunikacija. Organizacija susideda iš žmonių, todėl reikia reaguoti, nelikti abejingiems ne tik nuo karo Ukrainoje nukentėjusiems, bet ir šalia esantiems bendradarbiams.

Ką daryti žmogui, kuris yra rusų tautybės ar rusakalbis ir dirba Lietuvoje, bet nepalaiko taikomos Rusijos prezidento politikos?

- Lietuvoje, o ypač tam tikruose miestuose rusakalbių koncentracija darbo vietose yra didelė, tad plūstant karo pabėgėliams, rusiškai kalbančių darbuotojų tik daugės. Dėl to, labai svarbu atskirti situaciją įmonėje, įsivardinti, kas vyksta, su kuo dirbama, skatinti pagarbą ir palaikymą vieni kitiems.

- Kuo daugiau kalbėsime aiškiai ir pagrįstais faktais apie tai, kas vyksta - tuo tikslingiau bus galima informuoti apie esamą situaciją. Patiems darbuotojams verta pakartoti, kad ne kiekvienas rusakalbis kolega yra Putino režimą palaikantis asmuo, nors natūralu, jog šiuo metu to aštresnio vertinimo gali ir pasitaikyti. 

- Darbe dažniausiai ne visos temos yra aptariamos, tad svarbu susitarti, kiek be darbinių temų yra komfortiška kalbėti apie politinius įvykius savo komandoje ar organizacijoje, kiek toks nekalbėjimas padeda išvengti papildomos įtampos ar slogios nuotaikos.

MRU ekspertė pataria: kaip elgtis, kad darbe nebūtų kaip kare

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 24 Mar 2022 06:03:13 +0200
<![CDATA[E. Utyra: ,,Šį sezoną visose rungtynėse kovosime iki paskutinių sekundžių"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-utyra-si-sezona-visose-rungtynese-kovosime-iki-paskutiniu-sekundziu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-utyra-si-sezona-visose-rungtynese-kovosime-iki-paskutiniu-sekundziu E. Utyra Jonavos komandoje dirba jau ne pirmą sezoną. Ambicijų neslepiančios komandos vyriausiasis treneris bus jauniausias strategas visoje „Optibet – A lygoje“. Pernai jonaviečiai „LFF I-oje lygoje“ pasidabino sidabro medaliais ir po trijų metų pertraukos vėl įgijo teisę rungtyniauti stipriausioje šalies lygoje. Ateinančio sezono išvakarėse pakalbinome trenerį apie jauniausio stratego etiketę, komandos pasiruošimą bei laukiančius iššūkius stipriausioje šalies lygoje.

- Treneri, esate dar labai jaunas treneris, kokio stiliaus žaidimą su komanda bandysite pademonstruoti stipriausioje šalies lygoje, kokia jūsų filosofija?

Man kaip treneriui svarbiausia, jog visi žaidėjai paliktų visą save aikštelėje, kovotų iki paskutiniųjų sekundžių, nes laukia tikrai labai sunkus sezonas. Kiekvienose rungtynėse sieksime tik pergalės. To, kad esu jauniausias treneris per daug nesureikšminu, tikiuosi artimiausiu metu baigsime komandos komplektaciją ir sunkiu darbu pavyks iškovoti pergales „Optibet – A lygoje“.

- Kaip atrodė komandos pasiruošimas sezonui? Kaip vertinate bendrą vaizdą dabar?

Pasibaigus sezonui sužaidėme keletą rungtynių su pirmos lygos komandomis, taip pat teko išmėginti jėgas ir su A lygos klubais. Pasiruošimas sezonui gali nusikelti ir į sezono pradžią, nes iki kovo 18 dienos dar galima registruoti žaidėjus, o vis dar esame aktyvūs žaidėjų rinkoje.

- Kaip keitėsi komandos sudėtis, kiek žaidėjų liko iš praėjusių metų sidabrinės ekipos? Ar esate patenkinti komplektacija, ar vis dar ieškote žaidėjų į tam tikras pozicijas?

Iš praėjusių metų komandos liko maždaug 8-9 vietiniai žaidėjai. Iš praėjusių metų legionierių neliko nei vienas, tai komandoje naujų veidų tikrai neturėtų trūkti ir pirmieji sezono mėnesiai bus labai aktyvus. Visi sako, kokia paslaptinga Jonavos komanda, tai pasistengsime visiems varžovams prisistatyti tinkamai.

- Pirmosios rungtynės jau penktadienį Vilniuje, kokie pagrindiniai uždaviniai bus keliami komandai? Kokį įspūdį palieka „Žalgirio“ komanda?

Vilniaus „Žalgiris“ aukščiausio lygio komanda Lietuvoje ir jie tikrai eilinį sykį kovos dėl čempionų titulo. Į kiekvieną poziciją turi po kelis aukšto lygio žaidėjus. Mūsų uždaviniai, kaip ir minėjau prieš tai, bus kovoti dėl kiekvieno aikštės centimetro ir kovoti iki paskutinės sekundės.

 

Jonavos atstovai jau šį penktadienį (kovo 4 d.) Vilniuje žais „Optibet – A lygos“ sezono atidarymo rungtynes su vietos „Žalgiriu“. Rungtynes transliuos „TV3 Play“ televizija.

FC ,,Jonava" inf.

E. Utyra: ,,Šį sezoną visose rungtynėse kovosime iki paskutinių sekundžių"

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 01 Mar 2022 13:24:21 +0200
<![CDATA[30 metų donorų organus vežantis vairuotojas apie pagalbą žmonėms: „Neįmanoma žodžiais nusakyti, koks tai jausmas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/30-metu-donoru-organus-vezantis-vairuotojas-apie-pagalba-zmonems-neimanoma-zodziais-nusakyti-koks-tai-jausmas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/30-metu-donoru-organus-vezantis-vairuotojas-apie-pagalba-zmonems-neimanoma-zodziais-nusakyti-koks-tai-jausmas Organų donorystė – sritis, kurioje itin svarbus komandinis darbas, efektyvi koordinacija ir komunikacija. Tam, kad transplantacijos procesai vyktų sklandžiai yra reikalingos ne tik profesionalių medikų ir koordinatorių komandos, bet svarbus ir kitų įstaigų įsitraukimas į procesą. Neretai norint viską atlikti sėkmingai, prireikia kariuomenės, pasieniečių, policijos ir greitosios pagalbos profesionalų.

Kęstutis Šimkus jau 30 metų dirba greitosios pagalbos automobilio vairuotoju. Jo darbas išskirtinis dar ir tuo, kad jis kartu su profesionaliomis medikų komandomis perveža būtent donorų organus transplantacijoms.

- Kaip pasirinkote tokį darbą?

Lietuvai tapus nepriklausoma, dirbau įstaigoje, kurioje buvau paskirtas pasitikti užsieniečius. Tuo metu labai daug jų atvažiuodavo į Lietuvą. Mano automobilis buvo specialiai tam paruoštas ir atitiko visus reikalavimus.

Bet buvau pažįstamas ir su širdies chirurgu Raimondu Širmeniu, kuris manęs paprašė, kad aš retkarčiais, kai turiu laisvo laiko, pavažinėčiau ir patvarkyčiau mašiną iš Amerikos. Sutikau ir vyriausybės autoūkyje su vyrais tą mašiną tvarkiau.

Vėliau jau tuometinis VUL Santariškių klinikų generalinis direktorius Antanas Vinkus mane pakvietė ir pusę etato priėmė į darbą, pradėjau vežioti donorinius organus. Kai nebūdavo užsieniečių – dirbau klinikose, kai būdavo – vežiojau juos.

Tuo metu vežiau tik širdis, bet galiausiai gavosi taip, kad kai pakeitė automobilį, pradėjau daugiau organų vežti – inkstus, kepenis, ragenas. Ir taip iki šių dienų.

- Kas tokiame darbe jums yra sudėtingiausia?

Na, organus vežti nėra taip paprasta. Atsakomybė tikrai labai didelė. Jei donoras sveikas ir transplantacijai tinka visi jo organai – išgelbėti galima 7 žmones. Tai reikia suprasti, kad tiems žmonėms nauda labai didelė.

Ir, aišku, kiekvienas organas turi tam tikrą laiką, kiek jis išlieka gyvybingas, todėl yra terminai, per kiek laiko tą organą turi pervežti. Kuo greičiau pristatai organą – tuo jis gyvybingesnis ir tuo lengviau medikams susitvarkyti.

- Kur toliausiai yra tekę važiuoti pasiimti organus?

Į Rygą, su automobiliu. Nors atrodo toli, bet tai tikrai nėra naujiena. Važiuojam ne tik į Rygą, bet ir į Valmierą, Jūrmalą. O toliau jau yra lėktuvai.

Pamenu, kad vienais metais net per Kūčias į Valmieros ligoninę važiavom, vieną inkstą atsivežėm, nes kitas netiko.

- O ar važiuojant tokį atstumą nereikia sustoti pasipildyti kuro?

Kai buvo senesnis automobilis – stodavome Pasvalyje, ten pasipildydavome degalų ir užtekdavo.

Dabar pilno kuro bako pilnai užtenka kelionei pirmyn ir atgal.

- O kokia kelionė buvo įsimintiniausia?

Visos jos įsimintinos, nes būna pilnos didelės įtampos. Greičiai dideli, dėl mažiausio netikslumo ar vienos klaidos vietoje gali žūti ir aukščiausios klasės medikai ir tu. Greitis dažniausiai siekia 150-200 km/h.

Taip pat ir apie kitus eismo dalyvius reikia visuomet pagalvoti. Ypač dabar kai pasikeitė eismo taisyklės žmonės yra pasimetę. Išgirdę sireną ar pamatę švyturėlius vieni suka į dešinę, kiti į kairę, galų gale užkemša visą pravažiavimą. Nors eismo taisyklėse parašyta, kad reikia padaryti specialiajam automobiliui tunelį. Na, bet su laiku manau žmonės įpras.

- Nuo tada kai gaunate pranešimą, kad yra donoras, iki kelionės pradžios, kiek laiko užtrunka pasiruošimas?

Tiksliai pasakyti negaliu, kartais sužinai, kad yra potencialus donoras, bet jokie tyrimai dar neatlikti, todėl neaišku kaip ten viskas bus, ar reikės važiuoti, ar ne.

Bet aš jau taip iš praktikos laikau kuro tiek, kad labai skubiu atveju be jokių sustojimų nuvažiuočiau į Kauną ir atgal, nes tokių kelionių būna daugiausia.

O jei kelionė tolimesnė ir kuro pritrūksta, tai vis tiek medikai dirba 4-5 valandas, per tą laiką nuvažiuoju, pasipildau, grįžtu ir toliau jų laukių.

- O ar reikia automobilį specialiai paruošti organų pergabenimui?

Ne, keisti nieko nereikia, bet kai perka automobilį būtų labai gerai, kad pasitartų ir su vairuotoju, nes jis geriausiai žino ko reikia.

Pirmiausia labai svarbus galingas variklis, bagažinė, kuri būtų ne per didelė, bet ir ne per maža. Labai svarbu kilpos, kuriomis būtų galima pritvirtinti lagaminus, kuriuose yra vežami rūbai, įvairūs skysčiai ir instrumentai. Tokie dalykai skraidyti po automobilį negali.

Kai važiuojama eksplantuoti inkstų, medikai vežasi ir specialus aparatus, kurie yra ant ratukų, jie važinėja, juos reikia tvirtinti.

Svarbu, kad būtų ir navigacija, nes yra buvę atvejų, kuomet prašo mūsų nuvažiuoti pas donoro artimuosius pasiimti sutikimą.

Kažkada už Garliavos, Kauno rajone važiavome ir labai gerai, kad sutikome vietinį, ėjo jis sau ir mes jo paklausiame kur čia rasti tokią šeimą, o jis mums atsako: „Čia kelio nėra, važiuokit tiesiai per pievą link miško“.

Tai automobilis turi būti ir toks, kad važiuojant per pievą neužklimptų.

- Gal galite papasakoti, kaip organai yra pergabenami?

Yra tokie konteineriai-šaldytuvai, bet jie neelektriniai. Į tą konteinerį dedami ledai. Gabenami ir įvairūs skysčiai, su kuriais tą organą išplauna, įdeda į maišelį, o tada – į ledus.

Bet kai buvo atvykę vokiečiai, mačiau, kad yra ir specialūs stikliniai aparatai, kur viduje matai kaip širdis plaka, o jie tą plakimą gali reguliuoti.

- Kaip važiuodamas tokiu greičiu ir gabendamas organus transplantacijoms suvaldote stresą, emocijas?

Reikia būtinai kažkaip valdytis, viską protingai apgalvoti, kad nepadarytum klaidos, nes ta klaida gali brangiai kainuoti. Viską stengiuosi daryti ramiai.

- O po darbo, ar būna, kad pagalvojate apie žmogų, kuriam atvežėte organus? Ar transplantacija einasi pagal planą?

Visada iki kol nesužinau, kad tam žmogui viskas gerai. Tada labai palengvėja.

Čia labai seniai buvo toks atvejis, kad tikrai labai padėjau žmogui. Vienas vairuotojas susilaužė koją prieš Naujuosius metus ir man teko dirbti už jį su automobiliu, kuris skirtas vežti infarkto ištiktus žmones.

Nuvažiavau tada į Šalčininkus, vienam vyrui buvo infarktas, antrame namo aukšte gulėjo ir mes niekaip negalėjome jo išnešti į pirmą aukštą. Sušaukėm žmones, perdavėm tą žmogų per rankas su prijungtu specialiu aparatu.

Jį labai greitai nuvežiau į ligoninę, bet paaiškėjo, kad jam reikia širdies transplantacijos. Gavosi taip, kad tam pačiam žmogui aš ir širdį atvežiau. Iš kur jie sužinojo, kad ten aš buvau – negaliu pasakyti.

Ir vieną dieną stoviu su kolegomis prie priėmimo durų, atvažiuoja automobilis, išlipa aukšta moteris ir vairuotojas. Iš karto pagalvojau, kad man jis kažkur matytas. Ir jie pradėjo eiti tiesiai į mane. Mėginau trauktis, bet jie mane į glėbį.

Kiti vyrai nustebo, galvojo gal man padėti reikia. O jie pradėjo man dėkoti, bučiuoti. Tai tikrai smagu. Neįmanoma žodžiais nusakyti, koks tai jausmas.

NTB inf.

30 metų donorų organus vežantis vairuotojas apie pagalbą žmonėms: „Neįmanoma žodžiais nusakyti, koks tai jausmas“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 04 Feb 2022 10:58:47 +0200
<![CDATA[Vos 29-erių vėžio diagnozę išgirdusi Toma: ,,Anksčiau apie tai tikrai nebūčiau kalbėjusi“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vos-29-eriu-vezio-diagnoze-isgirdusi-toma-anksciau-apie-tai-tikrai-nebuciau-kalbejusi https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vos-29-eriu-vezio-diagnoze-isgirdusi-toma-anksciau-apie-tai-tikrai-nebuciau-kalbejusi Gimdos kaklelio vėžys – tokią diagnozę prieš 5-erius metus išgirdo jonavietė Toma Stankevičienė. Tuomet, būdama vos 2-ų ir 6-erių metų sūnų motina, moteris susidūrė su baime, nežinomybe ir net gėdos jausmu. Tačiau dabar, nors ir nedrąsiai, ji džiaugiasi ne tik laiku pastebėta liga, bet ir gydytojų išvadomis, jog onkologinė liga – įveikta.

 
Kaip sako pati Toma, anksčiau ji nebūtų sutikusi viešai kalbėti apie tai: gerklėje iki šiol stringanti vėžio sąvoka nukelia ją į tas dienas, kai ji nežinojo, ko tikėtis. Visgi, šiandien, Pasaulinę kovos su vėžiu dieną, Tomos istorija – lyg ant delno. Kodėl? Moteris tikisi, kad galbūt kažkam ji bus kaip labai svarbus priminimas, kad onkologinė liga – ne nuosprendis, o profilaktinių tyrimų svarba – neginčytina.

Nuotraukoje - Toma ir jos šeima.


Netikėta diagnozė


,,Pavasarį man bus 34-eri metai. Nesunku suskaičiuoti, kad apie ligą sužinojau būdama 29-erių. Po antrojo sūnaus gimimo nebuvo praėję net dveji metai, o dabar jam – 7-eri, vyresnėliui – 11-a.
Iki ligos nustatymo ne vienus metus jaučiau nugaros apačios skausmą, mano menstruacijos buvo labai skausmingos. Negalavimai tęsėsi jau tiek laiko, jog aš lyg ir pripratau, galvojau, kad na man taip yra, toks mano kūnas. 


Po antrojo gimdymo vienu metu viskas buvo apsitvarkę, bet vėliau vėl pradėjau jausti negerumus. Nusprendžiau nueiti pas gydytoją. Apsilankiau Jonavos poliklinikoje, kur apžiūrą atlikusi medikė pasakė trumpai ir aiškiai: ,,Tau yra vėžys“. Ties tuo žodžiu, atrodo, viskas apsivertė. Iškart pradėjau galvoti, ką reiks daryti toliau.


Pamenu, kad išėjusi iš gydytojos kabineto labai verkiau. Nors poliklinika – netoli mano namų, aš nesugebėjau parvairuoti. Grįžau namo pėsčiomis ir paprašiau vyro, kad jis nueitų mano automobilio.


Tiesa, pirmojo vizito metu, kuomet ir išgirdau diagnozę, paskirti papildomi tyrimai. Jų rezultatai turėjo būti po dviejų savaičių, tačiau joms praėjus, kaip tyčia, gydytoja atostogavo. Tyrimų atsakymai niekaip nepasiekė manęs. Tas laikas buvo košmariškas – žinai, kad tu sergi, bet nieko negali daryti“, – pasakojo Toma.


Atlikta operacija


Netrukus moteris kreipėsi į kitus medikus. 


,,Užsiregistravau į Jonavos ligoninę. Joje pasakyta, kad aš tikrai sergu onkologine liga ir galima greitai suorganizuoti operaciją. Kažkodėl man to neužteko... 


Kreipiausi į Kauno onkologinę ligoninę, kur buvo atlikti dar vieni tyrimai, patvirtinę diagnozę. Galutinai nuspręsta, kad reikia operacijos.


Apie ligą sužinojau vasarą, operacija atlikta rugsėjį. Jos metu patrumpintas gimdos kaklelis. Kiek pasakojo medikai, vėliau iš jo buvo imamas mėginys. Jis leido konstatuoti, kad man pirma stadija ir papildomo gydymo nereikia“, – pasakojo jonavietė.


Kreipėsi pagalbos


Paklausta, kaip ji jautėsi laukdama operacijos, Toma neslepia – tas laikotarpis jai buvo itin sudėtingas.


,,Esu girdėjusi, kad nustačius onkologinį susirgimą, žmonėms paskiriamas vizitas pas psichologą. Man nebuvo užsiminta apie tokią galimybę. Nežinau, ar taip yra su visais ligoniais, tačiau profesionali pagalba tikrai būtų stipriai pravertusi. 


Nors tiek aš, tiek mano vyras niekada nekalbėjome apie blogiausią ir net neįsileidome minties, kad nepasveiksiu, operacijos laukimas buvo nežmoniškai sunkus, labai išgyvenau... 


Dėl to kreipiausi į šeimos gydytoją, kad ji paskirtų raminančių medikamentų. Negalėjau net miegoti naktimis. Tada dar buvau motinystės atostogose, tad visas laikas namuose, neužsiimant jokia konkrečia veikla, lyg sustojo. Dienos ėjo labai ilgai, slėgė nežinomybė“, – kalbėjo jonavietė.


Jautė gėdą


Tačiau moters pečius slėgė ne tik nežinomybė – žinią apie onkologinės ligos diagnozę lydėjo ir sunkiai paaiškinamas gėdos jausmas.


,,Nors ši liga – neužkrečiama, jaučiau gėdą. Manau, kad yra ir kitų, kurie išgirdę diagnozę, jautė tą patį. Kodėl? Nėra lengva paaiškinti. Galbūt todėl, kad dalis žmonių, išgirdę vėžio sąvoką, iškart galvoja apie baisiausią ir tarsi ,,nurašo“ sergančius. Yra tokių, kurie kalbėdami apie onkologinius ligonius taip ir pasako: ,,Ai nieko čia nebus“. 


Galiu pasakyti, kad man susirgus sumažėjo net draugių ratas: vienos jų stipriai palaikė, kitos tiesiog atitolo. Nežinau, kas lėmė tai. Svarstau, kad gal jos nežinojo, kaip su manimi bendrauti“, – atviravo Toma.


Netaktiškos replikos – skaudina


Kaip aplinkiniai galėtų padėti sergantiesiems? 


,,Asmeniškai man nesinorėjo, kad žmonės apie tai klausinėtų ar būdami šalia manęs pasakotų, kad va jie žino, jog kažkoks žmogus mirė nuo onkologinės ligos. 


Kartais neapgalvoti žodžiai gali labai įskaudinti. Esu sulaukusi ir pasakymo, jog aš tokia jauna, o jau negalėsiu turėti vaikų, kas net nėra tiesa. Gal tam tikrų sunkumų dėl atliktos operacijos ir sulauktume, bet vaisingumo aš nepraradau. 


Neretai iš aplinkos norisi tik to, kad kiti žiūrėtų į tave lygiai taip pat, kaip prieš diagnozę. Juk tu po jos lieki toks pats žmogus. 


Jei nori palaikyti, gali pakakti ir paprasto pokalbio apie kasdienines problemas, išėjimo pasivaikščioti ar draugiško peties, kai užklumpa liūdesys“, – kalbėjo Toma.

Konstatavo pasveikimą


Paskutinio vizito pas medikus metu jonavietei pranešta, jog ji laikoma pasveikusia. 


,,Man pasakė, kad galiu būti išbraukta iš įskaitos. Jei po operacijos gydytojų apžiūra buvo būtina kas kelis mėnesius, vėliau – kas pusmetį, dabar pakaks lankytis kartą per metus.


Žinia, kad esu sveika neapsakomai džiugina, bet viduje iki šiol išlieka šioks toks nerimas. Baisu, jog kada nors apsilankius pas medikus neišgirsčiau apie pakitusią situaciją. Tikiuosi, kad su laiku tai nurims. 


Šalia to, suprasdama, jog mano gydymą labai palengvino ankstyvas ligos diagnozavimas, visoms pažįstamoms nuolat sakau, jog jos nepamirštų apsilankyti pas medikus. Kas žino, kaip viskas būtų pasibaigę, jei nebūčiau nusprendusi aptarti savo problemų su gydytoja?“, – kalbėjo jonavietė.


Tu esi – ne vienas


Toma jau kurį laiką yra ir Jonavos onkologinių ligonių asociacijos ,,ŠKAC“ narė. Anot jos, įsitraukimas į pastarosios veiklą – galimybė prisidėti prie sergančiųjų bei jau pasveikusių asmenų bendrystės. 


,,Kai onkologine liga susirgo mano teta, Kauno medikai ją informavo apie ,,POLA“ kortelę (aut. past. speciali kortelė, suteikianti onkologiniams ligoniams bei jau pasveikusiems asmenims specialias nuolaidas paslaugoms ir kt. Plačiau skaitykite čia). Teta man papasakojo ir apie tai, ir apie ,,ŠKAC“ organizaciją, apie kurią ji taip pat išgirdo iš medikų. Man pasidarė įdomu, kuo aš galiu prisidėti prie jos veiklos. 


Prisijungusi supratau, kad ,,ŠKAC“ asociacija neleidžia užsisėdėti ir skatina savo laiką leisti prasmingai: organizuoja susitikimus, renginukus, žygius, sportinius užsiėmimus bei daug kitų veiklų. Nusprendžiau, kad galiu prisidėti prie organizacinių reikalų. Tą ir bandau daryti.


Kodėl man tai svarbu? Aš esu jauniausia ,,ŠKAC“ narė, bet neabejoju, kad Jonavoje yra ir mano amžiaus, ir dar jaunesnių asmenų, susidūrusių su onkologinėmis ligomis. Daliai jų nėra lengva kalbėti apie tai, jie užsidaro savyje. Yra asmenų, kurie nuo visko atsiriboja vedini to paties gėdos jausmo, baimės būti, gal šis žodis ir nėra labai gražus, bet pasakysiu – ,,nurašytais“. Dalyvaujant veiklose, į kurias įsitraukia tokio pat likimo žmonės, tu supranti, kad esi ne vienas. 


Dėl to manau, kad tokios organizacijos kaip ,,ŠKAC“ – labai reikalingos. Juolab, kad jos gali padėti tau surasti reikiamą pagalbą, išspręsti rūpimą klausimą“, – kalbėjo Toma. 


Nutarė imtis pokyčių


Su ,,ŠKAC“ pagalba jonavietė atrado ir Lietuvoje veikiantį moterų universitetą „WoW University“ (Women of Wonder), kuris įkvėpė ją imtis pokyčių asmeniniame gyvenime. 


Ten ji mokėsi kūrybinio mąstymo, efektyvios komunikacijos, kaip lengvai spręsti problemas, planuoti laiką.


,,Studijuodama supratau, kad jei noriu būti laiminga, turiu imtis kažkokių pokyčių savo gyvenime. Todėl nutariau gilinti žinias grožio srityje.


Galiu pasakyti, kad liga taip pat galėjo turėti įtakos mano profesiniam pasikeitimui. Iki jos aš nejaučiau to didelio vidinio noro būti gražia, puoštis. Dabar aš noriu (aut. past. šypsosi).


Ne paslaptis, kad onkologinės ligos neretai keičia išvaizdą: po gydymo gali nuslinkti plaukai, nuo vaistų auga svoris. Man taip nebuvo, bet aš iki šiol pamenu vaizdą, kurį išvydau pirmą kartą įžengusi į Kauno onkologinę ligoninę: prie medikų kabinetų sėdinčias moteris, kurios slėpė gydymo padarinius perukais, skaromis...


Dėl to mano širdis džiaugiasi, kad dirbdama grožio srityje galėsiu ne tik labiau rūpintis savo pačios išvaizda, bet ir padėti kitoms būti gražioms“, – nestokodama optimizmo kalbėjo jonavietė.

 
Vis dar sunku


Ir visgi, klausantis Tomos pasakojimo sunku nepastebėti, kad kalbėdama apie savo ligą ji vis dar jaučia jaudulį. 


,,Man dar dabar nėra lengva sakyti, kad man buvo vėžys. Apkritai ši sąvoka turi itin neigiamas asociacijas visuomenėje. Gal dėl to kur kas lengviau įvardyti jį kaip onkologinę ligą. 


Kaskart kai kalbu apie tai, vėl sukyla emocijos, prisimenu, kaip buvo sunku. Jei būtumėte paprašę pasipasakoti anksčiau, būčiau nesutikusi. Dabar jau situacija kita – galvoju, kad tikros istorijos gali paskatinti žmones skirti daugiau dėmesio savo sveikatai, neatidėlioti profilaktinių tyrimų.


Tikiu, kad atsiras ir sergančiųjų, kurie skaitys šį straipsnį. Dalintis savo išgyvenimais nėra lengva, bet tai būdas padėti suprasti visuomenei, kaip jaučiasi onkologiniai ligoniai bei priminti jiems patiems, kad yra žmonių, kurie išgyvena tą patį“, – pokalbio pabaigoje sakė Toma. 


Jei nori susisiekti su Toma tau rūpimu klausimu, pasiteirauti apie ,,ŠKAC“ veiklą, susisiekti su ja gali per ,,Facebook“. Jos paskyrą rasi paspaudęs čia. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Vos 29-erių vėžio diagnozę išgirdusi Toma: ,,Anksčiau apie tai tikrai nebūčiau kalbėjusi“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 04 Feb 2022 00:08:37 +0200
<![CDATA[Jonava - tarp akyviausiai kraują aukojančių miestų: kas skatina žmones aukoti?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonava-tarp-akyviausiai-krauja-aukojusiu-miestu-kas-skatina-zmones-aukoti https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonava-tarp-akyviausiai-krauja-aukojusiu-miestu-kas-skatina-zmones-aukoti Jau ne vienerius metus Nacionalinio kraujo centro (NKC) duomenys rodo, kad Jonava - tarp dosniausiai kraują aukojančių miestų. Šiais metais ji - aktyviausių miestų trejetuke: mūsų miestą ,,per plauką" aplenkė Marijampolė.

Kas aukoja dažniausiai?

Anot NKSC atstovės Rimantės Vanagienės, Jonavoje pernai suorganizuota 12 kraujo donorystės akcijų, sulaukta 933 kraujo donorų. Vidutiniškai vienoje akcijoje sudalyvavo 77 jonaviečiai. Marijampolėje NKC viešėjo 19 kartų, donorais tapo 1491 asmuo (vienos akcijos vidurkis - 78). Į trejetuką patenka ir Alytus, kur suorganizuotos 22 donorystės akcijos, sulaukusios 1938 alylitiškių (vidurkis 63). 

Statistiškai kraują Jonavoje aukoja šiek tiek daugiau vyrų negu moterų, pagrindiniai donorai 30-45 metų amžiaus jonaviečiai.

,,Nuoširdžiausias ačiū visiems donorams, ačiū Jonavos kultūros centro vadovui, už mums suteikiamas puikias sąlygas darbui", - gražių žodžių negailėjo R. Vanagienė.

Tam, kad padėką Jonavos kultūros centrui suprastų ne tik jonaviečiai, paaiškiname, kad NKC kraujo donorystės akcijas nuolat organizuoja būtent jame. 

Ko gero, nepameluosime, jei pasakysime, kad būti tarp dosniausiai kraują aukojančių miestų - maloni garbė. Kas skatina donorus aukoti kraują? Šia tema pakalbinome keletą jonaviečių. 

Turi ir organų donoro kortelę

Asta Saslavičiūtė - Mockienė kraujo iki šiol davė 12 kartų. 

,,Iš tikrųjų sunku tiksliai pasakyti, kodėl nusprendžiau tapti donore. Gal pagrindinis aspektas tas, kad kažkam galiu išgelbėti gyvybę. Dar vienas, kad nežinai, kada artimajam prireiks tokios pagalbos.

Asmeniškai man ir savijauta po kraujo davimo būna super: jėgų antplūdis, ateina toks vidinis pasitenkinimas.

Taip pat turiu organų donoro kortelę.  Esu informavusi savo šeimą, kad noriu, jog po mirties mano organai, tinkami donorystei, būtų padovanoti. Man jų tada jau nebereikės, o jei kažkam tai išgelbės gyvybę ar pagerins gyvenimo kokybę, žinosiu, kad gyvenime esu nuveikusi gero ir mirtis bus įprasminta", - kalbėjo Asta.

Sudalyvavo neplanuotai

Jonavietis Benas Spietinis skaičiuoja, kad kraujo davė apie 20 kartų. Pasiteiravus, kas paskatino jį aukoti pirmąjį kartą, vaikinas prisimena, jog to iš anksto neplanavo.  

,,Tada man buvo 18 metų. Su draugu Jonavoje netyčia pamatėme kraujo donorystės palapinę ir nusprendėm pabandyti. Manau, kad mus paskatino smalsumas, noras žinoti, kaip viskas vyksta, bet nuo to laiko, kai į akciją užsiregistravau pirmą kartą,  gaunu žinutes apie NKC atvykimą į Jonavą.

Jei tik yra galimybė, visada stengiuosi paaukoti. Man procedūrai reikia skirti 10 - 15 minučių, o kažkam tas kraujas gali padėti", - kalbėjo Benas. 

Gali prireikti skubiai

Eimantas Bielo - Petravičius apie kraujo aukojimo svarbą suprato studijų metu.

,,6 kartus kraują esu davęs Anglijoje, du kartus dalyvavau Jonavoje vykusiose akcijose.

Yra kelios priežastys, kodėl nusprendžiau reguliariai daryti tai. Visų pirma, kai studijavau Anglijoje biomediciną, suvokiau, kad realiai super emergency (aut.past.labai skubiu) atveju 500 mililitrai kraujo gali būti mirties ir gyvybės klausimas. Plius, mes visi esame labai skirtingi, todėl nevisiems visas kraujas tinka.

Girdėjau tokių situacijų, kai reikia kraujo perpylimo nelaimingo atsitikimo metu, bet nėra tinkamo kraujo. Tuomet, jei kraujo donoras neatsiranda staiga, viskas pasibaigia labai nelaimingai . Norėdamas sumažinti tokių situacijų skaičių savo šalyje, pasiryžau duot kraujo tada, kai tik galiu", - kalbėjo jaunuolis.

Anot jo, kraujo davimas naudingas ir donoro organizmui.

,,Paaukojęs kraujo, organizmas turi atsistatyti. Dėl to labai atsinaujina tavo organizmo veikla ir pagerėja savijauta. Paprasčiausias pavyzdys būtų tai, kad kaip mašinai yra svarbu pakeisti tepalus, taip organizmui naudinga atnaujinti kraują", - savo nuomonę išdėstė Eimantas.

Paskatino lemtingas įvykis

Aistė Balčienė pasakoja, jog nors kraujo aukoti norėjo seniai, vis neprisiruošdavo , kol jos šeimos nepalietė vienas lemtingas įvykis. 

,,Mano dukrai reikėjo operuoti širdelę ir turėjau pasirašyti dokumentą, kad jei nutiktų tokia situacija, jog operacijos metu reiktų kraujo, sutinku naudoti donoro. Va čia ir buvo tas taškas, paskatinęs suvokimą, koks svarbus gali būti kraujas.

Po šios situacijos iškart apsisprendžiau tapti kraujo donore. Dabar jau beveik du metai, kai kas penkis mėnesius duodu kraujo: tris kartus pati vykau į Kauno klinikose esantį donorystės centrą, ketvirtą kartą sudalyvavau Jonavoje organizuotoje akcijoje. Jau laukiu penktojo karto. 

Man smagu, kad mano aplinkoje yra draugų, kurie taip pat įsitraukė į kraujo donorystę bei vyksta kartu su manimi.

Džiaugiuosi, kad galiu prisidėti ir galbūt kažkam išgelbėti gyvybę", - kalbėjo Aistė.

Apie artėjančias kraujo donorystės akcijas, kurios vyksta Jonavoje, informacija nuolat skelbiama Jonavos kultūros centro bei portale jonavoszinios.lt. ,,Facebook" paskyrose.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė 

 

...

Jonava - tarp akyviausiai kraują aukojančių miestų: kas skatina žmones aukoti?

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 03 Feb 2022 11:25:32 +0200
<![CDATA[Mindaugas Sinkevičius: Pandemija – ne priežastis nespręsti regionų problemų]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mindaugas-sinkevicius-pandemija-ne-priezastis-nespresti-regionu-problemu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mindaugas-sinkevicius-pandemija-ne-priezastis-nespresti-regionu-problemu Pastaraisiais metais Lietuvai teko susidurti su nemenkais iššūkiais – pandemija ir krizė pasienyje stabdė nemažą dalį politikų deklaruotų užmojų, susijusių su savivaldybių savarankiškumo ir atsakomybės stiprinimu bei regionine politika. Nepaisant nenumatytų trikdžių, netrūko ir kai kurių pozityvių iniciatyvų bei proveržių – sako Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) prezidentas Mindaugas Sinkevičius, portalo DELFI pokalbyje apie svarbiausius Lietuvos regionus palietusius pokyčius bei ateities perspektyvas.

2020 metų rudenį prezidento Gitano Nausėdos iniciatyva parlamentinių partijų lyderiai pasirašė memorandumą dėl savivaldybių savarankiškumo, turėjusį tapti atspirties tašku, sprendžiant esmines regionų problemas. Ne paslaptis, kad valdžios akys praėjusiais metais krypo kita linkme – teko spręsti opius pandemijos ir pasienio krizės klausimus. Ar šių įvykių akivaizdoje memorandumu užtvirtinti susitarimai neliko tik rinkiminiais pažadais?

Probleminės sritys, kurioms būtina skirti ypatingą dėmesį regionuose yra pasikartojančios, tai – švietimas, sveikatos apsauga, žemės valdymas, finansinis savarankiškumas, regionų politika bei ekonominė ir socialinė atskirtis. Todėl prieš Seimo rinkimus sukvietėme visas juose besiruošiančias dalyvauti partijas ir pradėjome diskusiją apie tai, kas rūpi savivaldai bei kokių veiksmų imtųsi partijos, gavusios rinkėjų mandatą. Savo ruožtu šalies vadovas inicijavo memorandumą „Dėl glaudesnės centrinės ir vietos valdžios partnerystės siekiant stiprinti Lietuvos savivaldos savarankiškumą ir atsakomybę“, kurį pasirašė visų pagrindinių Lietuvos partijų vadovai.

Pasirašydami šį dokumentą politikai sutiko, kad problemos yra realios ir įsipareigojo jas spręsti. Susitarta peržiūrėti funkcijų pasiskirstymą tarp centrinės ir vietos valdžių, plėsti savivaldybių finansinį savarankiškumą, užtikrinti valstybės savivaldybėms deleguotų funkcijų finansavimą, stiprinti Lietuvos savivaldybių interesų atstovavimą Seime, Vyriausybėje ir kitose valstybės institucijose.

Praėjus daugiau kaip metams jau galima vertinti pirmuosius rezultatus. Deja, apčiuopiamų pokyčių ne tiek daug, kiek turėtų būti – savivalda Lietuvoje neretai vis dar laikoma valstybės deleguotų funkcijų ar iš viršaus „nuleistų“ sprendimų įgyvendintoja, o ne tikroji vietos valdžia, turinti įgaliojimus pati spręsti aktualiausius klausimus švietimo, sveikatos, investicijų pritraukimo ar kitose srityse. Natūralu, kad dėl neįvykdytų įsipareigojimų pasiteisinimų ieškoma pandemijoje ar neteisėtų migrantų krizėje pasienyje, tačiau negalima visko nurašyti vien šiems įvykiams. Visų pirma turi keistis politikų požiūris į savivaldą ir didėti pasitikėjimas ja – savivaldybių vaidmuo valdant pandemiją parodė, kad pasitikėti jomis galima. Mums svarbu, kad tai mato ir šalies prezidentas, kuris ne tik važinėja po regionus, susitikdamas su vietos bendruomenėmis, bet ir proaktyviai siūlo konkrečius sprendimus. Tikimės, kad ši prezidento lyderystė turės teigiamos įtakos.

Vyriausybės programoje buvo numatyti savivaldai svarbūs dalykai – jų tarpe ir Jūsų jau paminėtas valstybinės žemės perdavimo savivaldybėms patikėjimo teise klausimas, ir nemažai diskusijų keliantis kelių plėtros ir priežiūros programos finansavimas. Ar galima tikėtis, kad šiose srityse pagaliau bus pasiektas esminis proveržis?

Dešimtmečiais kalbama apie tai, kad esama valstybinės žemės administravimo sistema neatliepia savivaldos poreikių vykdyti jiems priskirtas funkcijas, sudaro sunkumų pritraukiant investicijas, prailgina ir apsunkina sprendimų priėmimą, todėl žemė miestuose ir miesteliuose turėtų būtų valdoma savivaldos, o ne tarpinių institucijų. Džiaugiamės, kad Vyriausybei nusprendus valstybinės žemės valdymą urbanizuotose teritorijose perduoti savivaldai, Aplinkos ministerija jau parengė šio perdavimo koncepciją      , pakeliui  – ir teisės aktų projektai.

Kalbant apie Kelių plėtros ir priežiūros programą, viena vertus, gerai, kad pradėsime projektus planuoti trims metams. Gyventojams tai padės aiškiai žinoti, kada ir kokių  pertvarkų jie gali tikėtis savo mieste ar kaime. Kita vertus, finansavimas vis tiek bus skiriamas ne pagal konkretų poreikį, o kas metus. Su kolegomis juokaujame – kam statyti tiltą tris metus, jei galime tai padaryti per vienerius ir sutaupyti nemažai valstybės lėšų, kurias „suvalgytų“ infliacija ir didėjantys kaštai? Tačiau biudžeto planavimo taisyklės šio „ūkiško“ savivaldybių požiūrio įgyvendinti neleidžia, ir tiltui skirtos lėšos vis tiek bus skiriamos etapais, per kuriuos bendra jo kaina tik išaugs.

2021 metų pabaigoje suintensyvėjo kalbos ir apie savivaldybių finansinį savarankiškumą. Ar galima sakyti, kad didelį postūmį tam davė prezidento G. Nausėdos inicijuotos Fiskalinės drausmės konstitucinio įstatymo pataisos dėl galimybių savivaldybėms laisviau skolintis investicijoms?

Į galimybę savivaldybėms laisviau skolintis investicijoms ilgą laiką buvo žvelgiama gana skeptiškai. Tačiau šį pažiūrį pradėjo keisti prezidento pasiūlytos pataisos. Mūsų darbas su Vyriausybe taip pat davė vaisių – pastaruoju metu ji šiuo klausimu yra nusiteikusi kur kas pozityviau ir taip pat ketina teikti minėto įstatymo pataisų variantą, suteiksiantį daugiau galimybių ir savarankiškumo savivaldybėms.

Mūsų pagrindiniai argumentai remiasi siekiu savivaldybėms aktyviai prisidėti prie regionų plėtros ir augimo. Juk norint pasinaudoti ES fondų finansuojamų projektų galimybėmis ir skatinti regionų plėtrą, iš savų lėšų tenka finansuoti bent 15 procentų projekto vertės, tačiau savivaldybių savarankiškųjų lėšų šaltiniai yra labai riboti. Turėdamos galimybę atsakingai pasiskolinti lėšų nuosavam indėliui, savivaldybės galės inicijuoti projektus, kurie bus naudingi tiek socialiniu, tiek ir ekonominiu aspektu bei gerins viešųjų paslaugų kokybę.

Ekonominė ir socialinė regionų atskirtis – dar viena opi problema, apie kurią kalbama jau labai seniai. Kokių veiksmų turi būti imtasi, kad ekonominės ir socialinės atskirties regionuose problemos sprendimas neliktų tik kalbomis?

Viešųjų paslaugų kokybės didinimas, jų prieinamumas nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, darbo vietų kūrimas – visus šiuos klausimus galime spręsti pritraukdami reikiamas investicijas. ES finansinė perspektyva numato, kad iki 2027 metų 30 proc. visos Lietuvai skirtos paramos (1,8 mlrd. eurų) bus investuojama per regionus. Tai didelė galimybė mažesniems regionams pasitempti ir lygiuotis į ekonominiu išsivystymu dominuojantį Vilnių.

Tam reikalingi ne tik finansiniai įrankiai, apie kuriuos kalbėjome, bet ir kiek kitoks nei dabar požiūris į regionų plėtrą, suteikiant daugiau erdvės ir savarankiškumo pačioms savivaldybėms spręsti, kokios investicijos aktualiausios konkrečiai teritorijai ir jos gyventojams. Dabar daugelis sričių ir rodiklių yra nustatoma ministerijų, tai yra – pateikiama „iš viršaus“, o ne kyla iš konkrečių regionuose susiformavusių poreikių.

Pavyzdžiui, jei Šalčininkų ar Elektrėnų savivaldybės matytų, kad didelės naudos gyventojams suteiktų tam tikri eismo saugumo, neformaliojo švietimo ar visos dienos mokyklos problemas sprendžiantys ES projektai, šiuo metu jos tokių projektų įgyvendinti negalėtų. Vien todėl, kad atitinkamos ministerijos nustatė išankstinę sąlygą – šių sričių sostinės regione nefinansuoti.

 

Negaliu nepaklausti apie sveikatos įstaigų reformą. Viešai kreipėtės į Sveikatos apsaugos ministeriją su siūlymu palikti galimybę savivaldybėms pačioms nuspręsti, kurios rajoninės ligoninės gali ir toliau veikti, teikdamos sveikatos paslaugas gyventojams vietoje, o ne didžiuosiuose miestuose. Kodėl manote, kad būtent toks sprendimas būtų teisingiausias?

Nesame reformos priešininkai, puikiai suprantame, kad šalies populiacija mažėja, esame senstanti visuomenė ir kai kurie pokyčiai būtini. Tačiau neramina bandymai iš gyventojams ypač jautrių klausimų sprendimo eliminuoti savivaldybes. Juk jei gydymo įstaiga gali suteikti bendros chirurgijos, akušerijos, vaikų ligų, traumatologijos ar skubios pagalbos paslaugas, kodėl turime ją uždaryti ir siųsti gyventoją tų pačių paslaugų už 50 ar net 100 kilometrų? Šioje vietoje mes pasisakome už savarankiškumą – sprendimus dėl konkrečioje teritorijoje veikiančių sveikatos įstaigų turi priimti savivaldybė, įvertinusi vietos situaciją, turimus resursus ir įstaigų prieinamumą regione. Jei galimybės suteikti gyventojams daugiau sveikatos paslaugų vietoje yra, ar Sveikatos apsaugos ministerija neturėtų padėti savivaldybei, užuot žadėdama „apdovanoti“ investicijomis tik tas, kurių sveikatos sistemos vizija atitinka ministerijos? Kaip bebūtų,  bet kokie esminiai pokyčiai šioje jautrioje ir nualintoje srityje turėtų būti įgyvendinami palaipsniui, tai yra – per pilotinius projektus atskirose savivaldybėse.

 

Savivaldybių savarankiškumo idėją, regis, slopina neaiški situacija dėl tiesioginių merų rinkimų. Kokia pačių savivaldybių pozicija šiuo klausimu?

Įvairios apklausos rodo, kad 80-90 proc. respondentų pasisako už tiesioginius merų rinkimus, dauguma politikų – taip pat. Tačiau net ir esant visuomenės bei politikų sutarimui, vis tiek reikia atlikti tam tikrus būtinus veiksmus, visų pirma – pakeisti Konstituciją. Kaip žinome, tam reikės dviejų balsavimų Seime su ne mažesne kaip 3 mėnesių pertrauka, o savivaldos rinkimai – jau kitais metais.

Labai tikiuosi, kad nei pandemija, nei nelegalių migrantų krizė bei nepaprastoji padėtis pasienyje netaps dingstimi vilkinti procesus ir žaisti politinius žaidimus.

Laiko rėmai aktualūs ir todėl, kad pakeitus Konstituciją, turėsime susitarti bei atskirais įstatymais įtvirtinti ir kitą svarbų dalyką – koks gi bus tiesiogiai renkamas meras, kokius įgaliojimus jis turės? Tikėkimės, kad prasidėjus rinkimų agitacijos laikotarpiui nenutiks taip, kad patys kandidatai nežinos, kokios atsakomybės bei statusas jų laukia, nes įgaliojimų klausimas dar tik spręsis. Tokia situacija nėra priimtina, nes tiek savivalda, tiek visuomenė turi lūkestį, kad į merų postus ateitų vadovauti ir priimti sprendimus pasiruošę asmenys, o ne tik kalbų ir sveikinimų sakytojai ar juostelių kirpėjai.

LSA inf.

Mindaugas Sinkevičius: Pandemija – ne priežastis nespręsti regionų problemų

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 12 Jan 2022 13:54:11 +0200
<![CDATA[Ilgametė patirtis virto kelionėmis bei istorija besidomintiems asmenims skirtu „virtualiu gidu“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ilgamete-patirtis-virto-kelionemis-bei-istorija-besidomintiems-asmenims-skirtu-virtualiu-gidu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ilgamete-patirtis-virto-kelionemis-bei-istorija-besidomintiems-asmenims-skirtu-virtualiu-gidu ,,Istorija veža“ – taip vadinasi Kristinos Čepukėnės ,,Instagram“ paskyra, kurioje pateikiamos trumpalaikių išvykų rekomendacijos bei lankytinų vietų apžvalgos. Tarp pastarųjų – ne viena dešimtis skirtinguose Lietuvos miestuose esančių objektų, kuriuos K. Čepukėnė pristato panaudodama istorinį kontekstą – daugiau nei 16 metų istorijos mokytoja dirbusi moteris mano, kad šis gali būti raktas, padedantis žmonėms iš naujo atrasti arba kitomis akimis pamatyti net ir gerai žinomas vietas.


Įkvėpė motinystės atostogos ir karantinas


Šiuo metu Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijoje direktorės pavaduotoja ugdymui dirbanti K. Čepukėnė pasakoja, kad ,,Istorija veža“ sukūrimą paskatino du veiksniai – motinystės atostogos ir dėl koronaviruso įvesti ribojimai.


,,Išėjusi motinystės atostogų jutau, kad trūksta veiklos, norėjosi realizuoti save.


Kadangi mes su šeima visada mėgome keliauti, besvarstant kuo užsiimti, vis kirbėjo mintis, kad gerai būtų apjungti šį pomėgį su turimomis žiniomis. Jaučiau ir vyro palaikymą. Pamenu, jog vieną dieną jis man tiesiog pasakė: ,,Žiūrėk, juk istorija yra dalykas, kurį tu išmanai. Tai imk ir ,,įdarbink“ jį“. 


Taip prieš 2,5 metų atsirado ,,Instagram“ paskyra keliautojams, kuri perėjus iš pedagogės pareigų į vadovaujančias, tapo ir maloniu hobiu bei galimybe išlaikyti ryšį su daugybę metų mylėta ir iki šiol mylima istorija.


Prie viso turinio kūrimo dar prisidėjo karantinas – taisyklės, neleidę keliauti į užsienio valstybes, skatino ieškoti, ką nuveikti Lietuvoje. Vėliau, kai buvo apribotas judėjimas tarp savivaldybių, teko pasukti galvas apie lankytinus objektus esančius rajono ribose.


„Tokios paieškos leido greitai suprasti, kiek daug mes dar esame nematę“, – pasakojo K. Čepukėnė.


Krypčių kelionėms – netrūksta


Šiuo metu ,,Istorija veža“ paskyroje – daugiau nei 200 įrašų.


,,Beveik visi jie yra orientuoti į keliones: įkelta nuotrauka, o šalia jos – lankytinos vietos aprašymas, istorija.


Gana retai dalinuosi kadrais iš asmeninio gyvenimo. Ką tai reiškia? Per tuos 2,5 metų mūsų šeima išvykdavo į 2 keliones per savaitę, bet per tą laiką įveikėme vos 190 vietų. 
Lietuvoje jų yra tiek daug, kad jei bandytume iš esmės pažinti savo šalį, kelionių galėtume prisiplanuoti, ko gero, dešimtmečiui“, – teigė K. Čepukėnė.


Lyg kišeninis gidas


,,Istorija veža“ turinio autorė neabejoja, kad norint susiplanuoti sau išvyką, nesunkiai galima susidėlioti ir tokius maršrutus, kurie nepareikalaus nei daug laiko, nei daug išlaidų. 


,,Jei grįšime prie laikotarpio, kai karantinas visus buvo uždaręs savivaldybių ribose, drąsiai galiu sakyti, kad ir tada radome, ką nuveikti. Tiesiog, pasiimi žemėlapį, atidžiai apžvelgi jį ir ,žiūrėk, atsiranda dar neaplankytas piliakalnis, atodanga, kitas gamtos objektas“, – patirtimi dalijosi moteris.


K. Čepukėnė mano, kad kai kalbama apie keliones, jose patirti įspūdžiai neatsiejami nuo pačio keliautojo žinių bei lūkesčių.


„Nuvažiavus prie Šventos Onos bažnyčios Vilniuje, galiu matyti tik gražų pastatą, bet jei į jį žvelgsiu kaip į nuostabią gotikinio stiliaus bažnyčią, kuria buvo susižavėjęs pats Napoleonas, matymas bus visiškai kitoks.


Istorinio konteksto žinojimas gali atskleisti daug platesnį vaizdą. Jis apima kultūrą, architektūrą, socialinius ryšius, žmonijos raidą ir kitas svarbias sritis.“, – kalbėjo K. Čepukėnė, pridurdama, kad kuriant ,,Istorija veža“, jos mintyse sukosi kišeninio gido idėja.


,,Kiekvienas įrašas yra parengtas remiantis istoriniais šaltiniais, literatūra. Stengiuosi, kad sekėjai galėtų naudotis lengvai suprantama informacija“, – kalbėjo K. Čepukėnė.


Yra ką pamatyti


Keliaujant po Lietuvą, į savo maršrutus verta įtraukti ir Jonavos rajoną.
,,Visad sakau, kad jis turi savo perliuką – Žeimių dvarą, taip pat žavesio vertą Mažųjų Žinėnų piliakalnį, Skarulių bažnyčią, kuri netrukus minės garbingą 400 metų jubiliejų. 

Įdomus ir Jonavos senamiestis. Nors jis – mažytis, bet jei į skirtingus pastatus žiūrėsi per istorinę prizmę, suprasi, jog čia gyveno ir kūrė ne vienas įdomus žmogus.


Na, o dabar, žiemos laikotarpiu, visiems savo sekėjams ypatingai siūlau aplankyti kalėdinių eglučių skverelį. Jis jau tapo šventiniu miesto akcentu ir tradicija“, – teigė K. Čepukėnė. 


Matė, kaip keitėsi 


Pasakodama apie galimas kelionių kryptis Jonavos rajone, moteris pastebi, kad šis miestas gerokai pasikeitė nuo tada, kai ji atsikraustė į jį gyventi.
,,Aš nesu tikra jonavietė – augau Semeliškėse, gražiame, mažame miestelyje, ežeringame Trakų rajone. Kas mane atvedė į Jonavą? Gyvenimas. Studijos Kaune. Darbas.


Jonaviete galiu save vadinti jau 16 metų. Minčių apie kraustymąsi į kitą miestą tikrai nėra. 
Šis miestas tapo savas. Mačiau, kaip jis augo, keitėsi į gerąją pusę. Jonava išgražėjo: turime daugybę sutvarkytų erdvių, dviračių ir pėsčiųjų takų, puikų susisiekimą su kitais miestais – nėra eismo spūsčių... “, – kalbėjo K. Čepukėnė.


Prašo patarti


Savita bendruomene galima pavadinti ir ,,Istorija veža“ lankytojus. 


„Mano akimis, ,,Istorija veža“ apjungė intelektualią, empatišką, šiltą bendruomenę. Svarstau, kad prie to galėjo prisidėti aiški turinio kryptis“, – kalbėjo K. Čepukėnė.


Moteris džiaugiasi, kad sulaukia atgalinio ryšio.


,,Gaunu žinučių su konkrečiais klausimais apie tai, kur galima nukeliauti, ką pamatyti viename ar kitame mieste.


Kartais pasitaiko ir įdomesnių situacijų – buvau sulaukusi vieno vaikino prašymo patarti, kur jis galėtų nusivežti sužadėtinę užkabinti atminimo spynelės. Man nuoširdžiai smagu, kad žmonės manimi pasitiki, net planuodami tokius asmeniškus dalykus“, – teigė moteris. 


Diena – suplanuota


K. Čepukėnė – dviejų vaikų mama. Kaip ji suspėja derinti atsakingą darbą, ,,Istorija veža“ turinio kūrimą bei motinystę?


,,Taip, veiklos mano gyvenime tikrai nemažai, bet susidėliojus prioritetus ir aiškų dienos planą, daugiau mažiau viskas pavyksta.


Tie, kas užsiima panašia veikla, žino, kad ,,Instagram“ mėgsta nuoseklumą ir pastovumą. Šiuo metu ,,Istorija veža“, kaip atsipalaidavimo įrankis. Kur jis nuves – nespėlioju. Matysime...“, – pokalbio pabaigoje sakė moteris. 


Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Ilgametė patirtis virto kelionėmis bei istorija besidomintiems asmenims skirtu „virtualiu gidu“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 28 Dec 2021 22:59:02 +0200
<![CDATA[Jonavos gimnazistai nutarė nesėdėti sudėjus rankų: Įkvėpti koronaviruso sukūrė ,,paslaptį" turintį muilą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-gimnazistai-nutare-nesedeti-sudejus-ranku-ikvepti-karantino-sukure-paslapti-turinti-muila https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-gimnazistai-nutare-nesedeti-sudejus-ranku-ikvepti-karantino-sukure-paslapti-turinti-muila ,,Švari paslaptis" - taip vadinasi šešių Jonavos Senamiesčio gimnazijos mokinių įkurta mokomoji bendrovė, siūlanti įsigyti natūralius rankų darbo muilus su dovanėle viduje. Neseniai jonaviečių produktai buvo pristatyta  „Litexpo“ kongresų ir parodų rūmuose vykusioje tradicinėje „Lietuvos Junior Achievement“ kalėdinėje mugėje, kurioje lankytojų laukė 130 jaunųjų bendrovių, dalyvaujančių „accelerator_x“ programoje - jos pirmą kartą šiais mokslo metais pristatė savo sukurtas paslaugas ir produktus. Čia ,,Švari paslaptis" neliko be titulu - jos įkūrėjų pademonstruotas rezultatas pripažintas puikiu komandinio darbo pavyzdžiu. 

Subūrė bendras tikslas


Kaip pasakoja ,,Švarios paslapties" bendrovės prezidentė Liepa Maciulevičiūtė, 6 gimnazistai susibūrė vedini bendro tikslo.


,,Mūsų komandą sudaro šeši žmonės – aš, Paulina Ilčiukaitė, Laurita Šeputytė, Viltė Daniulytė, Mija Zvicevičiūtė ir Justas Marcinkevičius. 


Visi mokomės vienoje Senamiesčio gimnazijos klasėje. Bendrai dirbti pradėjome ,,Lietuvos Junior Achievment" organizuojamos verslumo programos dėka. Jos metu mokiniai steigia savo mokomąsias bendroves, gamina ir parduoda savo produktus realioje rinkoje ir tokiu būdu mokosi ekonomikos bei verslo paslapčių.

Ir iš tikrųjų mūsų komandos istorija ganėtinai įdomi, nes iki šio rugsėjo beveik nei vienam neteko artimai bendrauti vienas su kitu, o dabar esame be galo geri draugai. Vos per kelis mėnesius spėjome labai suartėti ir atskleisti vienas kitą. 


Ko gero, vien jau tas artumas, tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas lėmė puikius santykius tarp komandos narių. Be to, visi esame labai skirtingi, o šie skirtumai, kiekvieno gebėjimai ir privalumai yra be galo reikalingi komandiniame darbe", - pasakojo L. Maciulevičiūtė.

Viduje - staigmena


Jaunosios bendrovės gaminami muilai - natūralūs, tačiau tai ne vienintelis šių produktų privalumas: jų viduje slypi ir staigmena. 


,,Galima sakyti taip, kad sunaudoję muilą gaunate kažkokios rūšies dovanėlę. Tai gali būti žiedas, žaisliukas, raštelis ir net tikri kristalai", - kalbėjo mergina.


Idėjos gimimą pakurstė koronavirusas

Kodėl buvo nuspręsta imtis būtent muilo gamybos?


,,Supratome, kad savo produktu norime prisidėti prie kokios nors problemos sprendimo. Šiuo metu viena didžiausių problemų - koronaviruso pandemija. 


Per kelis jos gyvavimo metus pastebėjome, kad toks paprastas, tačiau itin svarbus ir reikšmingas įprotis, kaip rankų plovimas yra dažnai užmirštamas, žmonės patingi atsikratyti ant savo rankų susikaupusiais mikrobais. 


Todėl šiuo produktu siekiame paskatinti kiekvieną, ypač pandemijos laikotarpiu, plauti rankas bei rūpintis savo ir aplinkinių sveikata. 

Trumpai sakant, mūsų produkto gamybą lydėjo tokia minčių seka – pandemija, muilai, dovanėlė jame", - pasakojo ,,Švarios paslapties" prezidentė. 


Didelių iššūkių nekilo


Paklausta, ar kilo sunkumų plėtojant veiklą, L. Maciulevičiūtė prisimena, kad daugiausiai klausimų kėlė priemonių, dovanėlių bei bendrovės pavadinimo pasirinkimas.


,,Bet ir šiuos klausimus greitai išsprendėme, o tada pradėjome gamybą. Nors sulaukėme daug patarimų ar idėjų pasiūlymų, iš esmės viskas yra mūsų pačių darbo vaisius, konkrečios pagalbos iš šalies neprireikė", - teigė gimnazistė. 


Tinka turintiems alergijų

Apgalvotai pasirinktos ir medžiagos, iš kurių gaminamas muilas.


,,Jos - natūralios. Kodėl buvo nuspręsta imtis jų? Mums ir patiems yra žymiai maloniau naudoti natūralias priemones. 


Negana to, jos dažniausiai pagerina produkto kokybę, skatina vartotojų pasitikėjimą juo, sukelia mažiau alergijų", - kalbėjo jonavietė. 


Džiaugiasi rezultatu


Vykstant į „Kalėdos sugrįžta: eXpo 2021“ parodą, ,,Švarios paslapties" komanda kėlė sau keletą tikslų.


,,Labai tikėjomės parduoti tiek muilo vienetų, kad atsipirktų visos išlaidos, pelnyti bent vieną nominaciją ir šiaip pasisemti naujų idėjų ir patarimų tolimesnei veiklai. 


Visi norai ir išsipildė: pardavėme daugiau negu pusę turėtos produkcijos, pelnėme „Komandinio pavyzdžio nominaciją“, sulaukėme be galo daug teigiamų atsiliepimų apie mūsų idėją ir pan. 
Susiradome ir naujų draugų, daug teko bendrauti su labai daug patirties versle turinčiais komisijos nariais ir ypač labai suartėjome kaip komanda. 


Na, diena buvo išties kupina neapsakomų emocijų", - džiaugėsi L. Maciulevičiūtė, pridurdama, kad aptarta paroda buvo itin didelė ir unikali galimybė ,,Švarios paslapties" komandai.

,,Šis renginys buvo ,,Švarios paslapties" produktų prekybos pradžia, padėjusi pasiekti išsikeltus lūkesčius", - pridūrė mergina.


Apie ateities planus


Planuojama, kad ,,Švarios paslapties" produktų bus galima įsigyti mažų mažiausiai iki kitų metų vasaros.


,,Šimtu procentu gaminsime ir prekiausime iki birželio, projekto pabaigos, bet ar tęsime veiklą ir po to – dar nėra aišku, priklausys nuo produkto paklausos, idėjų gausos ir mūsų pačių noro, žinoma", -  sakė L. Maciulevičiūtė.

Yra ką veikti


Akivaizdu, kad ,,Švarios paslapties" komandą sudaro veiklūs jaunuoliai. Ar jų akimis, Jonava yra miestas, kuriame jaunimas turi kuo užsiimti po pamokų?


,,Manome, kad taip. Galbūt kartais norisi įvairesnių užsiėmimų, bet čia gausu erdvės laisvalaikiui, galimybių tobulėjimui ir įgūdžių plėtimui", - pokalbio pabaigoje sakė ,,Švarios paslapties" prezidentė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavos gimnazistai nutarė nesėdėti sudėjus rankų: Įkvėpti koronaviruso sukūrė ,,paslaptį" turintį muilą

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 21 Dec 2021 11:52:18 +0200
<![CDATA[Europos vicečempionės titulą fitneso varžybose pelniusi L. Dagilytė: ,,Akimirka, kai užlipi ant scenos, atperka viską"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/europos-vicecempiones-titula-fitneso-varzybose-pelniusi-l-dagilyte-akimirka-kai-uzlipi-ant-scenos-atperka-viska https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/europos-vicecempiones-titula-fitneso-varzybose-pelniusi-l-dagilyte-akimirka-kai-uzlipi-ant-scenos-atperka-viska Prieš kelias savaites Prahoje (Čekija) vyko 25-as National Amateur Body-Builders’ Association (NABBA) Europos čempionatas. Jame Lietuvą atstovavo ir jonavietė Leta Dagilytė, pelniusi vicečempionės titulą. Šiais metais pirmą kartą ant kūno rengybos varžybų scenos užlipusi mergina neslepia, kad toks įvertinimas - džiugina, tačiau čia pat prisimena ir apie sunkų, ašarų bei pykčio proveržių pareikalavusį darbą. Nepaisant to, jonavietė toliau meta sau iššūkius - praėjusį savaitgalį ji dalyvavo štangos spaudimo varžybose.


Svajojo seniai


,,Būtent apie pasirodymą ant scenos, rodant kūno proporcijas, svajojau jau seniai, tačiau sudalyvauti varžybose nusprendžiau 2020-aisiais. Tuomet, kovo mėnesį, pradėjau pasiruošimą. Visgi, varžybos buvo atšauktos likus vos kelioms savaitėms iki jų dėl karantino.


Tai labai nuliūdino, bet praėjus beveik dvejiems metams, vėl atsirado noras išbandyti save.

Pradėjau ruoštis ir šį rudenį ne kartą užlipau ant scenos", - paklausta apie pasiryžimą susirungti su kitomis, išpuoselėtu kūnu pasigirti galinčiomis sportininkėmis, pasakojo L. Dagilytė.


Dvi varžybos - trys prizinės vietos


Pirmosios varžybos, kuriose jonavietė dalyvavo kaip fitneso atstovė, vyko spalio 16-ą dieną Kupiškyje. Čia ji užėmė dvi trečias vietas.


,,Buvau nedrąsi ir  nepakankamai išryškinusi kūną, bet labai laiminga, kad pasiekiau savo tikslą - užlipti ant scenos.


Tiesa, tuomet dar ,,taupiau save" svarbiausioms varžyboms - Europos čempionatui, kuris vyko Prahoje. Čia savo kategorijoje iškovojau antrąją vietą ir tapau vicečempione", - džiaugėsi sportininkė.


Verkė iš džiaugsmo


Mergina neslepia, kad pelnyti titulai viršijo net jos pačios lūkesčius.


,,Rezultatu esu labai patenkinta. Nesitikėjau, kad jis bus toks geras. Mane tai skatina stengtis dar labiau ir kitais metais bandyti pasiekti dar aukštesnių rezultatų. 


Kalbant apie praėjusias varžybas, man buvo svarbiausia pasirodyti scenoje, atidavus tam visą save.


Galiu pasakyti, kad po visko verkiau iš laimės bei dėkingumo visiems, kas palaikė ir tikėjo manimi.


Viskas atrodė lyg sapnas su daugybę nuostabių emocijų", - kalbėjo L. Dagilytė.

Sunkus periodas


Nors šiandien klausantis jonavietės pasakojimo sunku nepastebėti, kad nuo jos veido nedingsta šypsena,  ji atvira - pasiruošimo laikotarpiu būta visko. 


,,Sunkumų tikrai netrūko. Ruošiantis išgyvenau sudėtingiausią savo gyvenimo laikotarpį tiek emociškai, tiek fiziškai. Buvo ir ašarų, ir nevilties akimirkų, daug vidinių lūžių, priekaištų sau, pykčio proveržių. 


Sunkiausia laikytis griežto mitybos plano ir nuolat palaikyti intensyvias treniruotes. 
Tai sportas, kai siekdamas geriausių rezultatų, jautiesi prasčiausiai.


Visgi, akimirka, kai užlipi ant scenos, atperka viską. Beviltiškumo ašaras pakeitė laimės, džiaugsmo ir dėkingumo ašaros. 


Pamenu, kad prieš pasirodymus buvau palaimoje", - kalbėjo jonavietė. 


Patenkinta savimi


Kai kalbama apie kūno rengybą, pasitaiko žmonių, kritikuojančių moteris, kurios siekia raumeningo kūno - esą tai yra ne moteriška. Ką apie tai mano pati L. Dagilytė?


,,Kas liečia išvaizdą, esu savimi be galo patenkinta. Tai yra viena iš mano savirealizacijos formų. 
Leidžiu kiekvienam atrodyti taip, kaip tik jis jaučiasi laimingas. Tą patį leidžiu ir sau pačiai (aut. past. šypsosi).


Yra posakis: ,,Silpnus visi užjaučia, o pavydą reikia užsitarnauti”. Manau, kad negatyvą skleidžia savimi nepatenkinti ir nelaimingi žmonės, tokie nėra man nei siekiamybė, nei autoritetai.


Pati nesu sulaukusi kažkokių įžeidimų, bet jei kas ir bandytų pasakyti savo kitokią nuomonę, tai liktų tik jo nuomone", - teigė L. Dagilytė.

Dalyvavo štangos spaudimo varžybos

Praėjusį savaitgalį mergina puikiai pasirodė ir štangos spaudimo varžybose. Tiesa, konkurencija pastarosiose - jai nėra svetima: mergina vos sulaukusi pilnametystės buvo pripažinta Lietuvos jaunių jėgos trikovės čempione.


,,Sportas mane lydi nuo mažų dienų. Nuolat dalyvaudavau kokiose varžybose: virvės traukime, rankų lenkime, bėgime ir panašiai.


Rimčiau sportuoti pradėjau 17-kos, o 18 jau laimėjau trikovės čempionatą. Tai skatino mane nesustoti.


Sportuodama jėgos sportą priaugau nemažai raumenų masės. Ji taip pat buvo geras pamatas tam, kad galėčiau ,,skaptuoti" savo kūną fitnesui.


Jo varžybų sezonui pasibaigus, nusprendžiau sudalyvauti štangos spaudimo pakartojimams varžybose. Čia taip pat sekėsi puikiai - man pavyko iškovoti pirmąją vietą", - pasakojo jonavietė. 

L. Dagilytė Varėnoje vykusiose varžybose rungėsi svorio kategorijoje virš 76 kilogramų. Kartu su ja dalyvavo dar keli jonaviečiai, pelnę ne vieną titulą.

Susumavus visų jų rezultatus paaiškėjo, kad jiems skirta pirma vieta ir komandinėje įskaitoje.


Jaučia dėkingumą


Iš kur mergina semiasi motyvacijos?


,,Didžiausia motyvacija man visada buvo siekis būti geresne savo pačios versija ir pavyzdžiu, kuris neštų mintį, kad jei galiu aš, gali ir tu.


Visada jaučiu dėkingumą už tai, kad esu sveika, gyva, galiu save realizuoti, patirti gyvenimą. Padėti kitiems ir motyvuoti - mano gyvenimo variklis ", - teigė L. Dagilytė.


Be to, kad šių metų merginos planuose - bent keli Lietuvos štangos spaudimo čempionatai, ji ketina ruoštis ir kitą rudenį vyksiančioms fitneso varžyboms.


Tie, kurie domisi L. Dagilytės veikla sporte, jos pasiruošimo kelią gali stebėti ,,Instagram" paskyroje @leta.dag.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Europos vicečempionės titulą fitneso varžybose pelniusi L. Dagilytė: ,,Akimirka, kai užlipi ant scenos, atperka viską"

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 10 Dec 2021 14:11:02 +0200
<![CDATA[Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-rajone-isikurusi-sodyba-iki-siol-pasakoja-triju-menininku-istorija-ar-tikrai-viska-zinote-apie-samulevicius https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-rajone-isikurusi-sodyba-iki-siol-pasakoja-triju-menininku-istorija-ar-tikrai-viska-zinote-apie-samulevicius Jonava – kraštas, kuris gali pasigirti turintis ne vieną išskirtinį objektą, sako muziejininkė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė. Kiek daugiau nei trejus metus į jo istoriją ,,pasinėrusi“ moteris, atrodo, galėtų kalbėti apie tai ištisas valandas, tačiau paprašius įvardyti lankytiną vietą, labiausiai žavinčią ją pačią, muziejininkė pamini ne ką kitą, o Samulevičių sodybą. Kodėl? Giedrės Narbutaitės-Kontrimės žodžiais tariant, pastaroji iki šiol ,,pasakoja“ apie tragišką, jausmingą ir vertingus kūrinius palikusių trijų menininkų istoriją. 


Įvertintas ne iškart


Jonavos krašto muziejaus muziejininkė Giedrė primena, kad Samulevičių sodyba įsikūrusi Praulių kaime. Šiame vienkiemyje gyveno ir kūrė trys XX amžiaus menininkų kartos: vienas iš žymiausių lietuvių ekspresionistų Antanas Samuolis, žaislų meistrė ir knygelių vaikams autorė Stasė Samulevičienė, jos sūnus rašytojas, dramaturgas Raimundas Samulevičius.


,,Kaip Samulevičiai atsiduria Jonavos rajone? Stasės Samulevičienės vyro brolis – Antanas Samuolis serga atvira džiovos forma ir jam patariama gyventi šalia miško, toliau nuo miesto. 
Dėl to Samulevičių šeima čia nusiperka sodybą ir netrukus pradeda statyti klėtelę - studiją dalininkui A. Samuoliui.


Įdomu tai, kad tuo metu dailininkas lyg ir buvo neįvertintas: jo darbai nebuvo perkami, teko verstis atsitiktiniais darbais, iš kūrybos pragyventi nepavyko, o liga visus darbus sustabdė...– pasakojo Giedrė Narbutaitė-Kontrimė. 


Mirė svečioje šalyje


Dar nebaigus statyti klėtelės, A. Samuolis išvažiuoja gydytis į Šveicariją. 


,,Buvo ieškoma pačių geriausių sąlygų jo gydymui: čia padeda šeima, jo kolegos dalininkai. Tačiau jam būnant Šveicarijoje ir besigydant sanatorijoje, prasideda Antrasis pasaulinis karas. Iškart apsunksta pinigų pervedimas, ryšys su šeima nutrūksta. A. Samuolis mirė 1942 m. Šveicarijoje, Leisine“, – kalbėjo muziejininkė. 


Klėtelė  buvo atstatyta 


Dailininkui skirta klėtelė kurį laiką lieka stovėti nenaudojama pagal paskirtį, vėliau ji buvo išardyta, tačiau Stasė Samulevičienė nusprendžia ją atstatyti. 


,,Tai taip mes turime iki šiol išlikusią visą sodybą ir atstatytą klėtelę, kurioje turime nedidelę ekspoziciją, skirtą būtent A. Samuoliui“, – kalbėjo Jonavos krašto muziejaus specialistė. 


Negailėjo kritikos sau


Muziejaus fonduose saugomas vienas dailininko kūrinys, primenantis ir autoriaus istoriją, ir jo asmenines savybes. 


,,A. Samuolis buvo asmenybė, kuri negailėjo kritikos savo darbams. Todėl jis dažnai juos užtapydavo ant viršaus, t. y. tapydavo drobę iš abiejų pusių. Būtent tokį kūrinį – tapytą iš abiejų pusių, turime ir mes. Galima sakyti, kad turime ne vieną jo paveikslą, o du: vienoje drobės pusėje peizažas, kitoje – vyras su lempa ar pypke. Jis nėra labai aiškus, bet A. Samuolio kūryba išties įdomi.


Man itin džiugu, kad jis nors ir po mirties, bet sulaukė pripažinimo. Iki šiol sulaukiame kolekcionierių, kurie kreipiasi į mus turėdami vieną ar kitą dailininko paveikslą. Būna, jog jie prašo Samulevičių namų nuotraukų ir tikisi, kad galbūt juose pamatys paveikslą, kurį turi savo kolekcijoje“, – teigė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė.


Dar viena iškili asmenybė


Stasės Samulevičienės sūnus Raimundas Samulevičius toje pačioje sodyboje atsiduria taip pat dėl sveikatos. 


,,Kadangi šeima turėjo polinkį į džiovą, jam gimus nuspręsta, kad berniukas augs ne mieste, o Prauliuose. Čia R. Samulevičius gyvena auginamas močiučių. 


Kaip galima spręsti iš jo artimųjų užrašų apie jį, paties R. Samulevičiaus rašytos autobiografijos ir jo kūrybos, dramaturgas buvo jautri asmenybė, labai meniška. Spėjama, kad tam įtakos galėjo turėti būtent močiučių auklėjimas ir tas augimas gamtoje. 


Visgi, R. Samulevičiaus mirtis taip pat labai dramatiška ir iki šiol apgaubta paslapčių – 1981 m. vasario 2 d. rašytojas buvo nušautas Vilniuje, Gedimino prospekte, aukšto KGB pareigūno bute“, – toliau Samulevičių istorijos vingiais veda Giedrė Narbutaitė-Kontrimė.


Svarus indėlis 


Ne kartą jau minėta Stasė Samulevičienė yra žinoma kaip žaislų bei knygelių vaikams kūrėja. Šalia to, sunku būtų užginčyti ir tiesioginį jos indėlį į krašto istorijos išsaugojimą. 


,,Ji stengėsi muziejams atiduoti kuo daugiau kūrinių. Sutvarkyti tiek sūnaus, tiek A. Samuolio fondus bei archyvus. 


S. Samulevičienė visad norėjo, jog jos šeimos sodyboje būtų muziejus. Galima sakyti, kad ji buvo kaip viso ko šviesulys – kūrėja, o kartu ir žmogus, supratęs istorijos svarbą. 


Yra žmonių, kurie yra lietę, skaitę jos knygas, tačiau pripažįsta niekad nesusimastę, jog S. Samulevičienė turėjo tokį glaudų ryšį su Jonavos rajonu.


Nuostabų kartais sulaukiame ir iš pačių jonaviečių, kurie atvyksta į sodybą ir tik ten pamatę knygeles supranta, kad jie užaugo su istorijomis, kurių autorė turi ryšį būtent su jų kraštu“, – teigė muziejininkė. 


Leidžia pajusti


Samulevičių sodyba priklauso Jonavos kultūros centro krašto muziejui. 1994 m. sodyboje jau veikė ekspozicijos. 


,, Prieš kelis metus memorialinė sodyba buvo pertvarkytas taip, jog atspindėtų visus tris menininkus. Turime kelias ekspozicijas, edukacinę erdvę. Į ją vasarą keliasi ne viena mūsų muziejaus veikla, edukacija. Pastarosiose daugiausiai dalyvauja vaikai. 


Šiais metais, memorialinėje sodyboje vykdėme net du Lietuvos kultūros tarybos finansuotus projektus – „Medžio kultūra“, kurio metu sodyboje veikė kūrybinės dirbtuvės, edukacinės programos ir buvo pastatytos trys skulptūros, skirtos menininkams Samulevičiams, bei „Šypsenos vaikams: menininkų Samulevičių palikimo įkvėpti“, kurio metu kvietėme prisiminti menininkus, jų darbus, istoriją ir pasinerti į teatro, rašymo, tapybos, žaislų gaminimo kūrybines dirbtuves.

Sodyboje, kurioje gyveno ne vienas kraštui svarbus žmogus, vykstantys užsiėmimai, leidžia plačiau paskleisti žinią apie menininkus. O vaikams visada labai smagu pabūti gamtoje, toliau nuo miesto“, – mintimis dalijosi muziejininkė. 


Tarsi sustojęs laikas


Pasakodama apie Samulevičių sodybą, Giedrė Narbutaitė-Kontrimė prisimena ir dieną, kai pati pirmą kartą apsilankė joje. 


,,Tarsi ir buvau girdėjus apie ją, ir daug skaičius, bet nuvažiavus į vietą supratau, kad žinomas istorinis kontekstas nepadėjo susidaryti tinkamo vaizdo (aut. past. šypsosi).


Aš įsivaizdavau, jog išvysiu vaizdą, kokį įprasta matyti muziejuose – apšviestas ekspozicijas, stendus, vitrinas, o pamačiau visai ką kita. 


Ten yra vienkiemis, kuriame žmonės negyvena jau daugybę metų – daugiau nei tris dešimtis. Ir laikas ten – tarsi sustojęs. 


Bet kai dažnai ten lankaisi, jauti tą ramybę, žinai, sodyboje gyvenusių žmonių istoriją, gali tik dar geriau pajusti R. Samulevičiaus jautrumą, pačią šeimos dvasią, kuo ji gyveno. 


Tuomet pasidaro ne taip ir sunku suprasti, kodėl tie žmonės buvo tokie, kokie buvo“, – kalbėjo moteris, neslėpdama žavesio šiam istoriniam objektui. 


Žavisi asmenybėmis


,,Asmeniškai man labai patinka sodybos aura. Ten gyveno tokie gražūs, šilti žmonės, kuriuos nors ir lydėjo skaudūs išgyvenimai, jie stengėsi nepasiduoti. Pati S. Samulevičienė buvo labai optimistiška asmenybė ir rado jėgų atsigauti bei dovanoti kitiems džiaugsmą net ir po sūnaus mirties. 


Sunku būtų abejoti tuo, jog Samulevičiai yra vienas iš svarbiausių Jonavos krašto išskirtinumų. Jie čia gyveno, čia kūrė. Tai skatina didžiuotis šio krašto istorija.


Galima kalbėti ir kalbėti apie šias asmenybes. Aš pati sodybos lankytojams visada stengiuosi papasakoti kuo daugiau apie juos“, – kalbėjo moteris. 


Sudaro maršrutus keliautojams


Muziejininkė pastebi, kad Samulevičių sodyba – vienas iš objektų, kuriuos lanko tiek jonaviečiai, tiek miesto svečiai.


,,Žinoma, didžiausią susidomėjimą rodo mokyklos, mokiniai, tačiau karantino laikotarpiu keliautojai tarsi iš naujo atrado Lietuvą. Jie pradėjo organizuotis daugiau kelionių savo šalyje.
Jonavos krašto muziejus bei turizmo informacijos centras taip pat pajuto didesnį paklausimų dėl maršrutų, padedančių geriau pažinti Jonavos kraštą, sudarymo. 


Jie visada sudaromi atsižvelgiant į keliaujančių norus, bet itin dažnai pasikliaujama ir mūsų rekomendacijomis. Siūlome aplankyti Samulevičių memorialinę sodybą, Jonavos krašto muziejų, Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią, Kauno gatvę, Lokėnėlių ir Mažųjų Žinėnų piliakalnius, Žeimius, Kulvą, nuostabiąją Skarulių Šv. Onos bažnyčią, kuri taip pat turi įspūdingą istoriją, siūlome keliauti Jonavos miesto įkūrėjų Kosakovskių takais... Visko per vieną dieną aplankyti neįmanoma.


Mano akimis, Jonavos istorija yra labai įdomi ir mūsų krašte yra tikrai daug įdomių, reikšmingų objektų, architektūrinių paminklų, baltų paveldo“, – teigė muziejininkė.


Istorijos puslapiai – ir skaudūs, ir šviesūs


Giedrė Narbutaitė-Kontrimė Jonavos krašto muziejuje pradėjo dirbti prieš 3 metus. Nuo tada ji ir skiria daugiausiai dėmesio šio miesto bei rajono istorijai.


,,Pati esu ne jonavietė – atsikrausčiau į šį miestą prieš keletą metų, tačiau kuo daugiau domiuosi šio krašto istorija, tuo labiau atrandu, jog ji yra be galo spalvinga, be galo įvairiapusė, kartais labai skaudi. 


Tuo pačiu ji turi daug šviesių, gražių momentų, unikalumo. Džiaugiuosi turėdama galimybę dalintis ja su kitais“, – pokalbio pabaigoje sakė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė.


Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius?

Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 30 Nov 2021 23:30:39 +0200
<![CDATA[Naujoji TAU vadovė D. Vilkelienė: ,,Iš senjorų visada yra ko pasimokyti"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/naujoji-tau-vadove-d-vilkeliene-is-senjoru-visada-yra-ko-pasimokyti https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/naujoji-tau-vadove-d-vilkeliene-is-senjoru-visada-yra-ko-pasimokyti Beveik prieš du mėnesius apie veiklos po pandemijos atnaujinimą paskelbęs Jonavos Trečiojo amžiaus universitetas (TAU) šiuos mokslo metus pasitiko turėdamas naują vadovę – Dalią Vilkelienę. Ilgametę patirtį pedagogikos srityje turinti moteris – istorikė, kurį laiką vadovavusi ir vienai iš Jonavos rajono mokyklų. Tačiau vadovauti įstaigai, besirūpinančiai vaikų ugdymu, nėra tas pats, kas kuruoti senjorų švietimą: stojusi prie TAU vairo, D. Vilkelienė greitai pajuto, kad nuo šiol jai teks dirbti su brandžiais žmonėmis. 


Nuo 50-ies metų


122 – tiek lankytojų šiuo metu turi Jonavos TAU. Pastarieji gilina žinias menų, sveikatos, užsienio kalbų, teatro, turizmo, kompiuterinio raštingumo, teisės ir ekonomikos, kraštotyros, dvasinio tobulėjimo fakultetuose, dalyvauja knygų klubo, kūrybinių dirbtuvių užsiėmimuose. 


,,TAU gali lankyti žmonės nuo 50-ies metų. Kodėl pasirinktas toks amžius? Statutiniai pareigūnai anksčiau išeina į pensiją, t. y. baigia tarnybą. Atsižvelgiant į tai, nustatyta 50-ies metų riba.

Kalbant apie vyriausius lankytojus, turime ir 80-mečių. Bendras studentų amžiaus vidurkis – apie 60 metų. 


Dalis žmonių TAU lankyti pradėjo tik šiais metais, kiti čia mokosi apie dešimtmetį... Pastarieji patys man apie tai pasipasakojo, primindami, jog universiteto užsiėmimai yra tapę svarbia jų gyvenimo dalimi.


Matome, kad Jonavoje tikrai yra nemažai veiklių senjorų, o apie mūsų veiklą jie dažniausiai sužino vieni iš kitų“, – paklausta apie TAU studentus, pasakojo D. Vilkelienė. 


Didžiausias susidomėjimas


Didžiausio senjorų susidomėjimo sulaukia anglų kalbos, kompiuterinio raštingumo bei kūrybiškumo paskaitos.


,,Turime sudarę tris anglų kalbos grupes, bet jos taip užpildytos, kad būtų galima dalinti į dar kelias.


Darbo su kompiuteriais taip pat mokomasi labai noriai. Vieni studentai šioje srityje – pažengę, kiti priskiriami pradedantiesiems.  

Senjorus itin domina ir kūrybiškumo dirbtuvės. Jose užsiėmimus veda viena iš TAU studenčių Janė Usevičienė. Smagu, kad kūrybiškumo dirbtuves atranda ir senjorai vyrai. Kadangi norinčių ateiti į dirbtuves netrūko, lankytojai buvo suskirstyti į dvi grupes“, – kalbėjo D. Vilkelienė, pridurdama, kad dalį veiklų iki šiol trikdo koronaviruso sukelti iššūkiai.

Tikisi, kad sulauks savanorių 


,,Tikrai yra žmonių, kurie bijo užsikrėsti ir neina į užsiėmimus. Dalis senjorų švietimiečių, kurie galėtų vesti paskaitas, taip pat atsisakė, vengia kontaktų. Dėl to neveikia vokiečių kalbos fakultetas: jis įkurtas, bet negalime rasti dėstytojo.


Ieškome įvairių galimybių... Šiuo metu yra pateikti dokumentai dėl jaunimo savanorių priimančios organizacijos akreditavimo. Jei tapsime akredituoti, pas mus savanoriaujantys jaunuoliai už savanorišką tarnybą galės gauti papildomą balo dalį, stojant į aukštąsias mokyklas. Tikimės, kad viskas pavyks ir tai padės surasti dėstytojų“, – kalbėjo moteris.


Mokslas išlaisvina


Pasakodama apie TAU, D. Vilkelienė teigia tikinti, kad ši įstaiga senjorams suteikia įvairiapusę naudą. 


,,Dažnai kalbama, kad socializacija labai svarbi jauniems žmonėms, tačiau ji ne ką mažiau svarbi ir visiems kitiems. Mūsų lankytojai, ateinantys į užsiėmimus, taip pat socializuojasi, nes būna tarp bendraamžių, su kuriais gali bendrauti jiems aktualiomis temomis. 


Kalbant apie patį mokymąsi, manau, kad visiškai nesvarbu, koks yra tavo amžius, jis – naudingas dalykas, nes tu tobulėji. Tai leidžia labiau pasitikėti savo jėgomis, skatina išlipti iš komforto zonos, kuri neretai veikia kaip stabdis. 


Turbūt visi pamename laiką, kai turėjome pradėti naudotis bankomatais ir bankų kortelėmis. Kol mums tai buvo nauja, tiek jaunam, tiek senam atrodė baisu. Dabar visa tai – visiškas juokas... Išmokome ir nė negalvodami naudojamės paslauga. 


Taip ir su tuo mokymųsi: be to, kad gauni naujų žinių, tu eini į užsiėmimus, bandai bei darai kažką naujo ir tampi atviresnis, drąsesnis“, – kalbėjo D. Vilkelienė.

Sieks, kad būtų geriau išgirsti


Būtent drąsos ateityje tikimasi iš vietos savivaldai neabejingų TAU studentų.


,,Labai džiaugiamės, kad šiais metais galėjome pakviesti lankytojus į naująjį Ekonomikos ir teisės fakultetą. Jame paskaitas, užsiėmimus organizuoja gerbiama dekanė, buvusi Jonavos rajono savivaldybės auditorė Regina Daunorienė. 


Kodėl buvo nuspręsta šviesti senjorus šioje srityje? Pasiremdami kitų savivaldybių geru pavyzdžiu nusprendėme, kad paskaitos apie tai kas vyksta Lietuvoje, savivaldoje, apie valstybės institucijas ir pan. gali turėti naudos.


Kokios? Tikimės, kad vėliau visa tai galbūt išaugs ir į konkretų darinį – senjorų tarybą, galinčią veikti kaip patariamasis organas savivaldybės tarybai. Tai jau yra įgyvendinęs Visagino trečiojo amžiaus universitetas ir dar du kitų miestų TAU. 


Jei viskas pavyks, mes įteisinsime tokią veiklą Jonavoje ir tada senjorai galės įsitraukti į vietos valdžios sprendimus, drąsiai išreikšti savo nuomonę jiems aktualiais klausimais. Kas geriau pasakys, ko reikia senjorams, jei ne jie patys?“, – retoriškai klausė D. Vilkelienė.


Atėjo su vizija


Be senjorų įsitraukimo į savivaldą, D. Vilkelienė jos vadovaujamai įstaigai kelia ir daugiau tikslų.
,,Kai laimėjau konkursą į šią darbo vietą, iškart turėjau viziją – Jonavos TAU turi būti matomas ne tik mūsų mieste.


Dėl to yra pateikti dokumentai įstoti į Trečiojo amžiaus universitetų asociaciją, kas mums leistų sklandžiau keistis žiniomis, sukaupta patirtimi su kitų miestų TAU.


Be to, nesunku pastebėti, kad Jonavos senjorai sėkmingai garsina savo kraštą. Mes turime menininkų, muzikantų... Dauguma jonaviečių puikiai žino Antaną Kirvelevičių, kuris garsėja kaip žmogus orkestras, gebantis vienu metu groti su keliais instrumentais. Jis turi prikaupęs daug jų ir savo parodą norėtų pristatyti kitiems įrengiant Jonavos švietimo pagalbos tarnybos patalpose muziejų. Tuo jau susidomėjo TV3 televizija, nufilmavusi laidą, kurioje buvo rodomas būtent šis jonavietis. 


Labai džiaugiuosi Vitalija Kraučeliene – Teatro studijos ir Turizmo fakultetų dekane. Jonavoje, ir ne tik, ji puikiai žinoma kaip „Jongidos“, keliautojų klubo vadovė. Melanija Jaskūnienė, Danutė Kasparavičienė – dvi labai šaunios meno kolektyvų „Rezginėlė“ ir „Vakarė“ vadovės. Visi dekanai sukaupę didžiulę patirtį, atsidavę savo veiklai. 


Taigi, tai – puikūs savo miesto garsinimo pavyzdžiai, kurių, neabejoju, senjorų dėka bus dar ne vienas. TAU, savo ruožtu, sieks studentams padėti atsiskleisti, kurti bei drąsiai apie tai pasakoti kitiems“, – kalbėjo D. Vilkelienė. 


Mokosi ir pati


Visgi, pradėjus eiti naujas pareigas, TAU vadovė netruko pastebėti, jog darbas su senjorais turi savotiškų niuansų. 


,,Atėjau įsivaizduodama, kad tą ar aną galbūt pakeisiu, bet greitai supratau, jog senjorai yra žmonės, linkę išlaikyti nusistovėjusią tvarką (aut. past. šypsosi). Jei pateiki jiems kažką naujo, neretai išgirsti, kad va anksčiau tai buvo kitaip... Jei paskaitas pradeda dėstyti naujas dėstytojas, jie irgi palygina, pasako, kas anksčiau buvo daroma kitaip.


Žinoma, tame nėra nieko blogo. Nesunku suprasti, kad žmonės, turintys gyvenimiškos patirties, gali būti ,,prisirišę“ prie tam tikrų dalykų.


Nors TAU vadove tapau dar vos prieš porą mėnesių, galiu pasakyti, kad dirbti su senjorais yra tikrai ne tas pats, kas dirbti su vaikais. TAU studentai – brandūs, išmintingi žmonės. Tu gali daug ko išmokti iš jų pačių“, – kalbėjo moteris.

Kiekviena diena – kitokia


Paklausta, ar džiaugiasi pasiryžusi imtis naujų pareigų, D. Vilkelienė pateikia teigiamą atsakymą. 


,,Kiekvienas senjoras – savotiškai įdomus. Būna, kad iš TAU lankytojų sulaukiu ir konkrečių pamokymų, bet tai tik skatina mane mokytis ,,lankstumo“. 


Kiekviena diena čia – kitokia, nenuobodi, kas yra vienas iš niuansų, džiuginančių šiame darbe“, – pokalbio pabaigoje sakė D. Vilkelienė. 


Norintys prisijungti prie TAU veiklų, tai gali padaryti bet kada, net ir praėjus keliems mėnesiams nuo naujų metų pradžios. Universitetas toliau veikia Jonavos švietimo pagalbos tarnybos (ŠPT) patalpose J. Basanavičiaus g. 7, kur iki reorganizacijos buvo įsikūręs Jonavos suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Naujoji TAU vadovė D. Vilkelienė: ,,Iš senjorų visada yra ko pasimokyti"

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 30 Nov 2021 23:25:25 +0200
<![CDATA[Eugenijus Sabutis - apie pirmuosius kadencijos metus]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/eugenijus-sabutis-apie-pirmuosius-kadencijos-metus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/eugenijus-sabutis-apie-pirmuosius-kadencijos-metus Beveik prieš metus, 2020 metų lapkričio 13 dieną, darbą pradėjo naujos sudėties Lietuvos Respublikos Seimas. Priminsime, kad dėl įvestų karantino taisyklių, Eugenijus Sabutis Seime prisiekė netrukus po to – lapkričio 24 dieną, taip įgydamas visus tautos atstovo įgaliojimus. Vakar E. Sabutis savo svetainėje paskelbė pirmųjų metų veiklos ataskaitą (nuoroda: http://www.sabutis.lt/wp-content/ataskaita.pdf) – todėl šiandien kalbiname Seimo narį apie jo pirmuosius metus Seime.

Gerbiamas Eugenijau. Šios kadencijos Seimas baigė pirmuosius darbo metus. Jums tai buvo nauja patirtis, nes prieš metus pirmą kartą tapote Seimo nariu. Kokie būtų bendrieji įspūdžiai apie Jums naują veiklą?

Kiekvienas žmogus pradėjęs naują veiklą einant laikui stabteli ir pažiūri atgal norėdamas ją įvertinti, pasverti bei apžvelgti. Kadangi ne pirmus metus esu politikoje – ne tik pats vertinu savo veiklą, tačiau bandau suprasti kaip rajono žmonės ją vertina, kokias pastabas ar pasiūlymus teikia. 


Neslėpsiu, pradėjęs darbą Seime tikrai jaudinausi, nes Seimo nario darbas man buvo naujas, o ir pačioje pradžioje teko susidurti ir su valstybės biudžeto formavimo klausimais, nuo pirmų dienų teko teikti ir pasiūlymus, ir iš karto išsakyti ne vieną kritinę pastabą, tačiau manau, kad pavyko ir pavyksta susidoroti su iškylančiais iššūkiais ne tik vykdant tiesioginę Seimo nario veiklą, tačiau ir derinant darbą Vilniuje, Jonavoje, šeimos ir buitinius klausimus. 


Kaip ir savivaldybės taryboje, taip ir Seime kiekvienas Seimo narys turi būti vieno iš komitetų narys. Labai džiaugiuosi, kad man buvo patikėtos Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto nario pareigos, nes tai yra ta sritis, kurioje turiu daugiausiai patirties ir kurioje galiu daugiausiai nuveikti, taip pat tai yra ta sritis, kuri labai stipriai susijusi su mano rinkiminiais įsipareigojimais.
Dirbdamas Seime supratau, kad darbotvarkėje bus ne tik plenariniai Seimo posėdžiai, tačiau teks labai daug posėdžiauti komitete, taip pat Peticijų komisijoje (esu komisijos pirmininko pavaduotojas), taip pat nuolat su kolegomis posėdžiaujame frakcijos pasitarimuose, susitinkame su ministrais, ministerijų pareigūnais, su įvairių valstybės institucijų vadovais, nevyriausybininkais, įvairių įstaigų atstovais. Visi tokie susitikimai padeda įsigilinti į įvairias sritis, jose esančias problemas ir leidžia kuo aiškiau suformuoti savo poziciją balsuojant. Atskirai noriu padėkoti Jonavos merui ir tuo pačiu metu Lietuvos Savivaldybių Asociacijos prezidentui Mindaugui Sinkevičiui, jo pavaduotojai Birutei Gailienei, savivaldybės tarybos nariams, administracijos vadovams ir darbuotojams, su kuriais pavyko, pavyksta ir tikiu toliau pavyks išlaikyti konstruktyvius darbinius santykius sprendžiant ir Jonavos, ir savivaldos klausimus.
Kaip ir minėjau, atsižvelgiu ir į tai, kaip Jonavos krašto žmonės vertina mano darbą. Dėkodamas jiems už paramą, palaikymą, taip pat dėkoju ir tiems, kurie išsako savo kritines pastabas, nevengia aštresnio žodžio bei tiems, kurie pateikia ir konkrečius siūlymus.

Kokius įstatymų projektus teikėte pats ar su kitais Seimo nariais? 

Paskaičiavau, kad asmeniškai ar su kolegomis iki šios dienos jau esu pateikęs beveik 90 įstatymų projektų ar pasiūlymų keisti įstatymus. Man pačiam svarbiausi buvo tie įstatymų projektai, kuriais siūliau stiprinti savivaldą, stiprinti jos savarankiškumą, siūliau keisti konstituciją ir joje palikti šiuo metu galiojančią merų rinkimo tvarką ir merų įgaliojimus, taip pat siūliau skirti finansavimą Jonavos pietrytiniam aplinkkeliui, mažinti pridėtinės vertės mokestį būtiniausiems maisto produktams, energijos ištekliams, motorinių transporto priemonių registracijos mokestį įskaityti tiesiai į savivaldybių biudžetus, švelninti fiskalinės drausmės gniaužtus savivaldai, skirti daugiau finansavimo žvyrkelių asfaltavimui, neleisti priimti įstatymų, kuriais remiantis galima būtų apriboti ar net sužlugdyti savivaldybių įmonių veiklą. 

Labiausiai akcentavote, kad Jums rūpi savivaldos reikalai, savivaldos stiprinimas ir savarankiškumo didinimas. Kas Jums pavyko, o galbūt – nepavyko padaryti šiuo klausimu?

Savivaldos klausimus, tokius kaip finansinio ir veiklos savarankiškumo didinimo, aiškiai deklaravau dalyvaudamas rinkimuose ir nuosekliai jų laikausi. Šiai dienai galiu užtikrintai pasakyti, kad tikrai pavyko pristabdyti įstatymines iniciatyvas, kurias priėmus savivaldybių komunalinės įmonės būtų verčiamos konkuruoti su daugiau nei 75 procentus užėmusiomis dvejomis atliekas tvarkančiomis privačiomis įmonėmis ir net neabejoju – savivaldybių įmonės šią kovą pralaimėtų. Mano iniciatyva Seimas aiškiai pasakė, kad savivaldybių komunalinės įmonės nėra tik verslas, kad jos teikia svarbias paslaugas vietos gyventojams, o jie iš komunalinių paslaugų tikisi ne tik verslo santykių, bet ir jų konkrečių problemų supratimo, ir dar daugiau – savivalda daug geriau supranta savo problemas ir iššūkius ir daug geriau sugeba jas išspręsti turėdama tam atitinkamus instrumentus – savo įmones. 


Taip pat Seime toliau svarstomi keli labai svarbūs klausimai. Pirma, pateikimo stadiją sėkmingai įveikė mano inicijuota įstatymo pataisa, kuria savivaldai iš valstybės biudžeto būtų kompensuojama didesnė praradimų dalis, susidariusi dėl centrinės valdžios sprendimų. Tarkime, jeigu Seimas nusprendžia pakelti minimalią algą, ar padidinti neapmokestinamą pajamų dydį – tokiu atveju valstybė turi ir numatyti daugiau lėšų savivaldybių biudžetams atlyginimams bei gyventojų pajamų mokesčio netektims atstatyti. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu renkamas transporto priemonių registracijos mokestis yra įskaitomas į valstybės biudžetą, tačiau kaip jis toliau panaudojamas nėra iki galo aišku, pasiūliau mokestį įskaityti į savivaldybių biudžetus, kad šios pasinaudodamos šiomis papildomomis pajamomis pačios spręstų kur panaudoti šį taip vadinamą „ekologijos“ mokestį, tarkime tiesiant naujus dviračių takus, įrengiant elektromobilių krovos stoteles ir panašiai. 


Na, deja yra ir kas nepavyko. Valdančioji dauguma nenorėjo įsiklausyti į mano pateiktą bei visos opozicijos ir Lietuvos Savivaldybių Asociacijos palaikytą Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimą dėl tiesioginių merų rinkimų, pagal kurį ir toliau būtų išlaikyta esanti tvarka, kai gyventojai tiesiogiai renka merą, kuris yra ir tarybos pirmininkas, ir savivaldybės vadovas. Vietoje to pasirinktas daug abejonių ir neaiškumų keliantis variantas, kai meras greičiausiai perims savivaldybės administracijos direktoriaus funkcijas. Tam, deja, teks keisti ne vieną teisės aktą, o dėl konkretaus jų pakeitimo kol kas su opozicija nesikalbama, nors puikiai suprantame, kad vietos savivaldos rinkimai artėja ir rinkėjai bei vietos politikai turėtų kuo anksčiau suprasti ką ir į kokias pareigas jie rinks, bei kokius įgaliojimus suteiks naujai išrinktiems merams ir savivaldybių taryboms. Tačiau ir šiuo klausimu aktyviai dirbama, nes mano žiniomis Lietuvos Savivaldybių Asociacija tikrai teiks savo pasiūlymus, o aš asmeniškai tikrai aktyviai dalyvausiu visame šiame procese, kad ir toliau Lietuvos piliečiams būtų užtikrinta teisė rinkti tokius merus, kurie galėtų juos atstovauti ir turėtų visas galimybes vykdyti savo rinkiminius įsipareigojimus.

Kalbant bendrai apie darbą Seime kaip Jums atrodo kas Jums pavyko, o kas nepavyko?

Manau, kad pavyko ir pavyksta laikytis savo įsipareigojimų rinkėjams ir savo politinės darbotvarkės, ypatingai pateikiant tuos įstatymų projektus, kuriuos pats sau pavadinau „savivaldos savarankiškumo paketu“, t.y. tuos, apie kuriuo ką tik kalbėjome. Taip pat manau pavyko ne tik vykdyti savo tiesiogines pareigas, bet ir laiku apie juos informuoti Jonavos krašto žmones kaip socialiniais tinklais, taip ir žiniasklaidoje, už tai esu dėkingas ir jūsų tinklalapiui, nes politikui svarbu ne tik teikti įstatymų projektus, tačiau apie tai laiku informuoti visuomenę, pateikti jai savo nuomonę įvairiais klausimais.


Gaila, kad nepavyksta taip greitai įtikinti kolegų ir Vyriausybės, kad Jonavos pietrytinis aplinkkelis nėra jonaviečių užgaida ar kaprizas, kuriam reikia išleisti biudžeto pinigus, o tai valstybinės reikšmės projektas, visų pirma susijęs su nacionaliniu saugumu, kurį papildomai užtikrins šis vienas svarbiausių mūsų kraštui infrastruktūrinių projektų.

Eidamas į rinkimus garsiai ir aiškiai deklaravote, kad matysite ir girdėsite kiekvieną. Ar šis rinkiminis pažadas vykdomas? Kaip dažnai būnate Jonavoje, kaip dažnai susitinkate su Jonavos krašto gyventojais?

Jonavoje būnu visada kai to reikia, pagal poreikį susitinku su krašto gyventojais savo priimamajame savivaldybėje. Nenoriu teisintis, kad ne kiekvieną pirmadienį ar penktadienį sėdžiu Jonavoje ir laukiu, kada kas nors pas mane ateis. Mano manymu, reikia susitikti kada tikrai reikia, todėl ir pats kai kuriuos susitikimus inicijuoju, yra atvejų, kai pats pasiprašau į pasitarimus dėl aktualių mūsų miestui ir rajonui klausimų, pavyzdžiui tokiu būdu įsitraukiau į darbo grupės veiklą dėl Jonavos ligoninės ateities. Taip pat nevengiu atvykti ir apsilankyti įmonėse, įstaigose ir organizacijose, susitinku su jų vadovais. 
Kaip ir anksčiau, stengiuosi dalyvauti įvairiose miesto, kaimų ar bendruomenių šventėse ir renginiuose, jose kalbuosi su gyventojais, ir tikrai dažnai tenka išklausyti jų problemų ir pasiūlymų. Per šiuos darbo metus reaguodamas į gyventojų problemas išsiunčiau virš 40 įvairių raštų į ministerijas ir joms pavaldžias įstaigas. Puikiai suprantu, kad Seimo nario raštas nepadeda išspręsti kiekvienos problemos, bet tikrai yra teigiamų pavyzdžių ir labai džiaugiuosi, kad kai kuriems gyventojams pavyko pagelbėti.

Jau minėjote aplinkkelį, tačiau vis tik gal galėtumėte plačiau pakomentuoti kokie yra konkretūs pasiekimai šiuo klausimu?

Kaip ir minėjau, šio objekto įgyvendinimas yra svarbus žingsnis, užtikrinant Rukloje esančių Lietuvos kariuomenės padalinių ir dislokuotų NATO karių mobilumą, todėl Seimas ir Vyriausybė turėtų rimtai svarstyti šio projekto įgyvendinimo galimybes panaudojant visus įmanomus šaltinius, tarp jų ir ateinančių metų biudžeto lėšas bei finansavimą iš Europos Komisijos. Esu įsitikinęs, kad įgyvendinus aplinkkelio projektą, būtų sukurtos ne tik geresnės sąlygos Lietuvos kariuomenės ir NATO sąjungininkų karinės technikos judėjimui, bet ir pagerėtų susisiekimas vykstantiems tranzitiniu keliu tarp Kauno, Zarasų ir Daugpilio, būtų išvengiama spūsčių, o kartu pagerėtų Jonavos miesto ekologinė situacija. Aiškiai suvokdamas šią situaciją, kitų metų valstybės biudžeto projekte užregistravau siūlymą dėl aplinkkelio projekto įgyvendinimo, kuris pagal savo tikslus visiškai atitinka ne tik Krašto apsaugos ministerijos prioritetus, numatančius tvarkytinus arba įrengtinus transporto infrastruktūros objektus, bet ir Europos Komisijos patvirtintas gaires. Krašto apsaugos ir Susisiekimo ministerijų oficialus pritarimas jau yra. Jeigu šiam projektui bus skirtas finansavimas, Kelių direkcija taip pat yra patvirtinusi, kad galėtų iškart koreguoti specialųjį planą bei rengti dokumentus techninio projekto parengimui ir pradėti viešuosius pirkimus. Kaip matome, darbas yra įsibėgėjęs, o šiuo metu reikia sulaukti palankaus politinio sprendimo Seime. Tikiuosi, tas ir įvyks per biudžeto svarstymus plenarinių posėdžių salėje. Aišku, yra galimybė, kad toks pasiūlymas bus atmestas, tačiau tikrai rankų nenuleisiu ir nežadu sustoti, toliau aktyviai dirbsiu įtikinėdamas Seimo narius ir ministrus, kad pagaliau aplinkkelio klausimas pajudėtų iš mirties taško. 

Šiuo metu turbūt aktualiausia tema – Sveikatos ministerijos noras reorganizuoti Jonavos ligoninę. Ar sveikatos paslaugos gali būti išsaugotos jonaviečiams?

Nors šiuo klausimu dirbu pats, aktyviai dirba Jonavos meras ir taryba, Jonavos ligoninės vadovybė, ligoninės išsaugojimą aktyviai palaiko pilietiški Jonavos krašto žmonės, kurie net rengė protesto akciją, tačiau šiuo klausimu vis dar yra itin daug nežinios. 
Nežinoma nei reformos apimtis, nei numatomos investicijos, nei konkrečios ligoninės, kurias ši reforma palies ar kokiu mastu palies, t.y. kokie skyriai bus reorganizuojami, o galbūt uždaromi, nežinomi jokie konkretūs terminai. Kol kas iš centrinės valdžios girdime tik raginimus ir gąsdinimus, kas savo ruožtu kelia baimę ir pyktį. Labai trūksta normalaus, partneryste grįsto dialogo, labai trūksta centrinės valdžios noro įsiklausyti ir suprasti ne tik pačios Jonavos ligoninės realią būklę, bet ir pačio miesto bei rajono gyventojų poreikius. Man asmeniškai kol kas aiškūs tėra keli dalykai: pirma, kaip ir anksčiau, centrinė valdžia laikosi tos pačios taktikos – skaldyk ir valdyk, antra, užsiima gąsdinimu ir savotišku prievartavimu, kad nesulaukus palankaus savivaldos sprendimo galimai nebus jokių valstybės investicijų į ligoninę, o galbūt ir bus mažinamas jos veiklai skiriamas finansavimas, trečia, gaila, kad centrinė valdžia nesiklauso ir neįsiklauso į mūsų poziciją ir ketvirta, visiškai nevertina itin svarbaus fakto, kad šiuo metu esame koronaviruso pandemijos epicentre ir tikrai ne dabar yra laikas užsiimti grandiozinėmis sveikatos apsaugos sistemos reformomis. 

Ar lieka laiko asmeniniams pomėgiams, šeimai?

Na, į šį klausimą labai norėtųsi atsakyti, kad puikiai suderinu darbą ir šeimai skirtą laiką, tačiau akivaizdu, kad laiko ir šeimai, ir laisvalaikiui ar asmeniniams pomėgiams lieka vis mažiau. Stengiuosi rasti laiko kiekvieną vakarą ramiam pasivaikščiojimui su žmona ir sūnumi, nes galima tokiu būdu ne tik pajudėti, tačiau ir aptarti praėjusios dienos įvykius ar tiesiog pabendrauti. Taip pat radęs laisvesnę valandėlę stengiuosi rasti laiko ir kitam savo didžiajam pomėgiui – knygų skaitymui. Per metus jau perskaičiau apie dvidešimt knygų, o šiuo metu skaitau knygą apie Jeruzalės istoriją. Savo eilės laukia fantastinis romanas „Kopa“. Deja, laiko televizoriui beveik nelieka, nors greičiausiai dėl to ir nereikėtų apgailestauti, nes Seimo kanceliarija kiekvienam Seimo nariui du kartus per parą siunčia Lietuvos ir užsienio žiniasklaidos ir naujienų apžvalgą, o tai padeda būti visos informacijos centre.
Dėl ko tikrai apgailestauju, kad daug rečiau laiko galiu praleisti su mama ar uošviais, tam lieka trumpos akimirkos savaitgaliais ar per šventes.

Eugenijus Sabutis - apie pirmuosius kadencijos metus

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 12 Nov 2021 08:23:33 +0200
<![CDATA[Jonavietis G. Cvykas kartu su Lietuvos kiokušin karatė rinktine išvyksta į Rumuniją: ,,Tikiuosi bent jau gražios kovos"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavietis-g-cvykas-kartu-su-lietuvos-kiokusin-karate-rinktine-isvyksta-i-rumunija-tikiuosi-bent-jau-grazios-kovos https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavietis-g-cvykas-kartu-su-lietuvos-kiokusin-karate-rinktine-isvyksta-i-rumunija-tikiuosi-bent-jau-grazios-kovos Lapkričio 13–14 dienomis Rumunijoje vyks Europos jaunimo kiokušin karatė čempionatas, kuriame Lietuvai atstovaus jonavietis G. Cvykas. Ne vieną pergalę skirtingose varžybose iki šiol pelnęs devyniolikmetis tikina, kad kol kas nejaučia didelio nerimo ir džiaugiasi turintis galimybę atstovauti savo šaliai bei klubui. 


Jaučiasi pasiruošęs


Jonavos kiokušin karate ,,Kumite“ klubo sportininkas į Rumuniją vyksta kartu su nacionaline rinktine. Šįkart jis – vienintelis U-20 amžiaus grupėje (svorio kategorija iki 80 kilogramų) besikausiantis lietuvis.


,,Mano varžybos vyks lapkričio 14-ąją. Nesunku suskaičiuoti, kad iki kovų liko vos kelios dienos, tačiau jaudinuosi tik tada, kai pagalvoju apie akimirką, kai išgirsiu savo vardą, Lietuvos pavadinimą ir turėsiu išeiti ant tatamio. 


Jaučiu, kad esu gerai pasiruošęs. Daug treniravausi. Belieka atskleisti tai pačiose varžybose. Turėsiu, ko gero, 3 ar 4 kovas“, – paklaustas apie priešvaržybinį jaudulį kalbėjo G. Cvykas.

Antrą kartą


Tai – antrasis G. Cvyko Europos čempionatas: 2019-aisiais jonavietis savo jėgas išbandė Prahoje vykusiame Europos jaunimo karatė čempionate, iš kurio grįžo su vicečempiono titulu (70–75 kg svorio kategorijoje).


,,Pamenu, kad buvau pakylėtas jausmo, jog pelniau pirmąjį medalį už Lietuvos rinktinę. Maloniai nuteikė ir suvokimas, jog kovojau tarp daugybės stipriausių užsienio valstybių sportininkų“, – teigė G. Cvykas.


Tikisi gražios kovos


Pasiteiravus, su kokiais lūkesčiais jis vyksta į Rumuniją, jonavietis sako, kad jam svarbiausia – graži kova.


,,Savaime suprantama, kad norėtųsi pasiekti kuo aukštesnių rezultatų, užlipti ant prizininkų pakylos ar net tapti čempionu. Visgi, jei nepavyks nieko laimėti, tikiuosi, kad parodysiu gražią techniką, daug gražių ir tikslių judesių. Labiausiai norėčiau, kad po kovų nei aš, nei mano treneriai negalvotų, jog ,,maliau“ bet ką“, – teigė vaikinas.

Dėkingas treneriams


G. Cvyką nuo pat pirmų jo žingsnių šiame sporte mokė ,,Kumite“ klubo treneriai – Alfredas Jakštas bei Valdas Braslauskas. 


,,Esu jiems dėkingas už įdėtą darbą. Jie visada ne tik mokė kovos meno, bet ir davė gyvenimiškų patarimų. Tai padėjo užmegzti abipusį, artimą ryšį.


Ir dabar būna, kad kai man kyla kažkokių klausimų, o tėvai žino, jog jų patarimų galiu nepaklausyti, išgirstu pasiūlymą kreiptis į trenerį, nes jis man pasakys, kaip reikia daryti“, – šypsodamasis pasakojo sportininkas.


Paragintas tėvų


Kas paskatino G. Cvyka susižavėti būtent kovos menais?


,,Vaikystėje lankiau krepšinį, bet kartą sulaukiau tėvų klausimo, ar nenorėčiau išbandyti kovos menų. Jie man pasakė, kad kaip tik matė vieno klubo reklamą.
Ši mintis mane sudomino ir atėjus į pirmąsias treniruotes, jos iškart mane sužavėjo. 


Man patiko didelis krūvis, gerai jaučiausi visame kolektyve, o didžiausią įspūdį paliko vieno iš trenerių rodoma technika: jo spyriai, smūgiai man atrodė tiesiog vau“, – pasakojo G. Cvykas, pridurdamas, jog neabejoja, kad šis sportas padėjo formuotis jo asmenybei.


Sportas užgrūdino


,,Išmokau būti disciplinuotas, kitaip pradėjau žiūrėti į gyvenimą.


Prieš varžybas tu laikaisi griežtos dietos, esi alkanas, bet žinai, jog turi mesti svorį, jauti ir šiokį tokį nerimą, bet prisiverti daryti tai, ką turi. Tiesiog žinai, kad tavęs laukia varžybos ir tu nenori nuvilti nei savęs, nei trenerių. Tai užgrūdina tave emociškai ir stipriną charakterį“, – kalbėjo jonavietis.


Dalis stiprios komandos


Kalbėdamas apie savo patirtį sporte G. Cvykas pastebi, kad Jonavoje yra užaugęs ne vienas sportininkas, demonstruojantis puikius rezultatus.


,,Mūsų miesto sportininkai tikrai stiprūs. Jei kalbėsime apie karate varžybas, neretai būna taip, jog į jas atvyksta 5 ar 6 ,,Kumite“ atstovai, kurie pariveža 4 ar 5 medalius.
Tai tikrai džiugina, o žinojimas, jog tu atvyksti kaip dalis stiprios komandos, dar labiau motyvuoja ir tave patį“, – pokalbio pabaigoje sakė G. Cvykas.

Lietuvai kiokušin karatė Europos čempionate atstovausiantys sportininkai į Rumuniją išvyksta jau šiandien, lapkričio 10-ąją.


Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Asmeninio archyvo ir A. Barzdžiaus nuotr.

Jonavietis G. Cvykas kartu su Lietuvos kiokušin karatė rinktine išvyksta į Rumuniją: ,,Tikiuosi bent jau gražios kovos"

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 10 Nov 2021 13:03:37 +0200
<![CDATA[Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavoje-seimos-versla-puoselejantys-maja-ir-fiodoros-neabejoja-darbas-kartu-jiems-suteike-ne-viena-privaluma https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavoje-seimos-versla-puoselejantys-maja-ir-fiodoros-neabejoja-darbas-kartu-jiems-suteike-ne-viena-privaluma Maja ir Fiodoras Konošenkos – jonaviečių šeima jau daugiau nei trejus metus vystanti nuosavą verslą, kuris teikia lazerinio graviravimo bei pjaustymo paslaugas. ,,Engrava“ pavadinta įmonė greitai surado savo klientų ratą, tačiau šis plečiasi iki šiol ir Jonavoje įkurtose dirbtuvėse pagamintais gaminiais naudojasi ne tik jonaviečiai bei kitų Lietuvos miestų, bet ir Anglijos gyventojai. Kaip sako pati pora, šeimos verslo kūrimas Jonavoje buvo vienas geriausių jų sprendimų.

 
Norėjo dirbti sau


Olandija, Vokietija, Anglija, didieji Lietuvos miestai ir galiausiai Jonava – vietas, kuriose ieškojo savo kelio, papildydami vienas kitą, vardijo Maja ir Fiodoras.


Pora prisimena, kad išbandė ne vieną darbą, kuriame, jų žodžiais tariant, teko dirbti ne sau, o kitiems.


,,Kaip ir dauguma, susitikdavome po darbų namuose, o kitą rytą vėl išsiskirdavome ir eidavome į darbus. Jutome, kad tai netenkina mūsų. Norėjosi dirbti sau“, – prisimena F. Konošenka.


2018-aisiais įsteigta įmonė iš pradžių buvo orientuota į metalo graviravimą tiek fiziniams asmenims, tiek ir įmonėms, pramoninių ženklų, informacinių lentelių gamybą, reklaminių gaminių ženklinimą, vėliau prisidėjo ir medienos apdirbimo, frezavimo veikla.


Susidomėjo klientai iš užsienio


Greitai savo produktais sudominę jonaviečius, vos po kelių mėnesių darbo Maja bei Fiodoras Konošenkos patraukė ir užsienio klientų dėmesį.


„Viena Anglijoje veikianti įmonė, kuri gana plačiai dirba su vaikams skirtomis, į ekologiją orientuotomis prekėmis: vaikiškomis sūpynėmis, mediniais nameliais, laipynėmis, pamatė mūsų paslaugų skelbimą internetiniame portale ir susisiekė. Joje dirba ne vienas lietuvis, o dauguma jos siūlomų prekių yra perkamos iš Lietuvos gamintojų. 


Buvo pasakyta, kokio produkto tikimasi, mes pagaminome, suderinome kainas ir dirbame iki šiol. 


Šiuo metu eksportuojame apie 15 ar 20 su lazeriu pjaunamų ir graviruojamų gaminių, taip pat apie 20 frezuotų, stambesnių konstrukcijų produktų“, – pasakojo F. Konošenka.

Mato potencialą


Verslininkai džiaugiasi ne tik minėtu bendradarbiavimu, bet ir tuo, jog jis suteikė galimybę prisidėti prie lavinamųjų priemonių vaikams kūrimo bei projektavimo.


,,Ši sritis įdomi tiek man, tiek žmonai. Tiesą sakant, ji ir pradėjo daugiau domėtis tuo. Matome, jog Lietuvoje vis daugiau dėmesio sulaukia įvairiapusiško bei harmoningo vaikų lavinimo filosofijos, tokios kaip „Montessori“ bei ,,Valdorfo“. 


Esame bendravę su keliais darželiais, kurie vadovaujasi ,,Montessori“ ideologija. Taip pat ne vienam darželiui esame pagaminę gaminių pagal jų užsakymą“, – kalbėjo F. Konošenka.


,,Asmeniškai mane seniai traukė tai, kas susiję su vaikų ugdymu ir auklėjimu. Vis skaičiau apie tai, ieškojau informacijos ir pagalvojau, jog mes galime prisidėti prie tam reikalingų gaminių sukūrimo“, – pridūrė M. Konošenka.


,,Galimybių – daug, tačiau mus šiek tiek stabdo laiko trūkumas. Juolab, kad neseniai gimė mūsų vaikelis... Gal, kai jis paaugs, turėsime daugiau laiko šių idėjų plėtrai bei realizavimui, o ir praktiškai galėsime išbandyti“, – šypsodamasis kalbėjo F. Konošenka.

Per savo patirtį


Iš kur pora semiasi idėjų savo produktams?


,,Gaminiai, kurie yra siūlomi mūsų elektroninėje parduotuvėje, neretai kuriami per mūsų pačių patirtį: kartais juos įkvepia kažkur ,,pačiupinėti", matyti ir mums patikę daiktai, kartais – interneto platybėse pastebėti gaminiai, atitinkantys mūsų koncepciją, gamybos galimybes. Neretai įkvėpimo semiamės iš užsienio kūrėjų ar gamintojų. Naujos idėjos padeda sukurti išskirtinius produktus.


Jei kalbėsime apie individualių gaminių kūrimą, visada stengiamės į juos įdėti kažką savo net ir tada, kai klientai kreipiasi su konkrečiais pavyzdžiais. Niekada negaminame identiškų produktų, patobuliname juos, pakeičiame pagal klientų poreikį, pasiūlydami kažką įdomaus“, – teigė M. Konošenka.


Ir kardas, ir šoviniai


F. Konošenka pastebi, kad pastaruoju metu lazerio graviravimo paslaugos itin domina kariškius.  


,,Jie turi gana įdomių tradicijų, tai ir graviravimo paslaugų vis pasiprašo. Neseniai buvome gavę užsakymą išgraviruoti šovinius. Žinoma, jie tam buvo paruošti. 


Smagu tai, kad atėję kariškiai pasakoja girdėję rekomendacijas iš kitų kariškių. Tai kiek ten tų jų dalinių yra Rukloje  – 5 ar 6, ko gero, dauguma jų yra pas mus lankęsi“, – svarstė jonavietis.


Be šovinių, ,,Engravoje“ graviruota ir daugiau įdomių gaminių: skirtingi juvelyriniai dirbiniai, kardas, gitara, įvairios kariškiams priklausančių ginklų detalės. 


,,Žmonėms patinka personalizuotos dovanos. Graviūra padeda tai užtikrinti, nes daiktas tampa unikalesnis, suasmenintas ir bent šiek tiek įdomesnis, nei tiesiog nupirktas iš parduotuvės“, – kalbėjo F. Konošenka.


Didelių iššūkių nematė


Klausantis ,,Engravos“ įkūrėjų pasakojimo – akivaizdu, jog šie nestokoja optimizmo. Optimizmo jiems netrūksta ir pasiteiravus apie sunkumus vystant verslą.


,,Man atrodo kažkokių didelių iššūkių nebuvo. Gal mes visada mokėjome sunkumus paversti privalumais, nes ieškodavome išeities“, – kalbėjo F. Konošenka.


,,Aš taip pat manau, jog viskas vystėsi gana paprastai. Negalėčiau išskirti kažkokių didelių kliūčių, o ir pradžioje sulaukėme Užimtumo tarnybos pagalbos. Ji mums suteikė finansinę paramą, už kurią galėjimo įsigyti pirmą įrangą. Tai man suteikė kažkokio didesnio tikėjimo.
Tiesą sakant, mes iki šiol visiems sakome, kad džiaugiamės gavę pagalbą“, – gražių žodžių negailėjo M. Konošenka. 


Papildo vienas kitą


Pasiteiravus, ar verslo plėtojimas, kai abu jo partneriai yra šeimos nariai, turi daugiau pliusų, ar minusų,  jonaviečiai tikina dėl to matantys tik privalumus.


,,Mes papildome vienas kitą. Maja – labai stipri „popierių“ ir dizaino tvarkymo reikaluose, kas man sekasi labai sunkiai. Mano stiprioji sritis – techninė, todėl man puikiai pavyksta išspręsti beveik bet kokius gamybos klausimus.  


Kartais būna taip, kad Maja kažkokioje užduotyje mato didelę problemą, tada ateinu aš ir sakau, jog jokios problemos čia nėra, nes aš ją paprastai ir greitai sutvarkysiu. Būna ir atvirkščiai. Taigi, mano žmona – puiki verslo kompanionė“, – teigė F. Konošenka.


,,Mums kažkaip natūraliai viskas dėliojosi. Tarpusavyje nejautėme jokios konkurencijos, nesakėme, jog kažkuris padarė mažiau ar daugiau. Tiesiog dirbome bendrai dėl mūsų“, – pasakojo M. Konošenka.


,,Dirbi kartu, uždirbi kartu ir viską planuoji kartu. Manau, kad tai yra tik dar vienas šeimos verslo pliusas“, – pridūrė F. Konošenka.


Patogus miestas


Pliusų jonaviečiai įžvelgia ir tame, kad paklaidžioję po pasaulį, jie visgi apsisprendė apsigyventi bei įkurti verslą ne kur kitur, o Jonavoje. 


,,Aš visada sakau, kad Jonavoje mes turime šiokią tokią bėdą – esame jaunų protų gamykla ir eksportuotojai: nemaža dalis jaunų žmonių išvažiuoja mokytis į kituose miestuose esamus universitetus ir nebegrįžta. 


Mes grįžome. Kodėl? Nes čia – faina... Atsikeli, 3–5 minutės kelio ir tu darbe. Vilnius, Kaunas – taip pat netoli.


Kamščių nėra, mokyklos darželiai – arti, miestas švarus, gražus. Turime daug parkų, dviračių takų, kalnų dviračių trasą, stadioną, netrukus turėsime baseiną... Ir čia – ramu! Gal šis miestas ir turėtų patikti ramybę mėgstantiems, neskubantiems žmonėms?“, – retoriškai klausė F. Konošenka.


,,Mes daug apvažiavome, bet kažkaip norėjosi grįžti ten, kur tėvai, artimieji. Esame prisirišę prie namų ir mums čia gera“, – kalbėjo M. Konošenka.


Daugiau vietos gamybai


Pasakodami apie savo verslą, Fiodoras ir Maja Konošenkos prasitaria, kad jau kurį laiką džiaugiasi stiprėjančia gamybine baze.


,,Maždaug prieš metus prisijungėme 200 kvadratų dydžio dirbtuves. Jos įsikūrę už Jonavos. Tam, kad darbai eitųsi lengviau, patalpas vis pasitvarkome, atnaujinome dalį įrangos. Čia daugiausiai dirbama su stambesnių gabaritų gaminiais: atliekamas frezavimas, konstravimas, pakavimas bei kiti apdirbimo darbai.


Pirmosiose dirbtuvėse, Kauno gatvėje, toliau dirbama su lazeriu,  termo spauda ant drabužių ir verslo dovanomis.


Jei ir toliau viskas klostysis gerai, galbūt bus galima keltis sau ir didesnius tikslus“, – pokalbio pabaigoje sakė F. Konošenka. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų

Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų Maja ir Fiodoras Konošenkos: Jonavoje įkurtas šeimos verslas - vienas geriausių mūsų sprendimų ]]>
jonavoszinios.lt Sun, 31 Oct 2021 21:55:25 +0200
<![CDATA[Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-rajone-isikures-zirgynas-atgime-naujam-gyvenimui https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-rajone-isikures-zirgynas-atgime-naujam-gyvenimui Jonavos rajone, Šveicarijos seniūnijoje, Meškonių kaime, įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui – vasarą jį įsigijusios trys jodinėjimo trenerės: Rugilė Žižniauskaitė, Daiva Pakulienė ir Sandra Stepuro džiaugiasi greitai sulaukusios lankytojų susidomėjimo. Netrukus žirgyne bus suorganizuotos ir pirmosios konkūro bei dailiojo jojimo varžybos, kuriose dalyvaus ne tik jonaviečiai, bet ir miesto svečiai. 


Didelis susidomėjimas


Dailiojo jojimo bei konkūro pamokos vaikams ir suaugusiems, būreliai, individualūs užsiėmimai – visa tai visai šalia Jonavos gali rasti žirgų mylėtojai.  


Kaip pasakoja pačios žirgyno savininkės, vos pradėjus veiklą, jos pajuto didelį žmonių susidomėjimą.


,,Grupės susirinko tikrai greitai. Treniruotėse turime ir vaikų, ir suaugusių, nes nėra amžiaus cenzo, kuris nusakytų, jog mokytis joti yra per vėlu“, – teigė Rugilė.


,,Greitai pamatėme, kad Jonavai tikrai reikėjo veikiančio žirgyno, o ir buvęs savininkas pasakojo, jog jam užsidarinėjant, buvo keli vaikai, kurių jis tiesiog negalėjo išvyti – jie ,,neatlipo“ nuo žirgų“, – pridūrė Daiva.


Įdėjo daug darbo


Pastaruosius keletą metų šis Jonavos žirgynas nevykdė veiklos. Dėl to čia įsikurti nusprendusios merginos turėjo gerokai paplušėti.


,,Gavome nenaudotą pastatą, tad jame buvo daug šiukšlių, vamzdynai buvo avarinės būklės, net vartai užrūdiję. Turėjome sutvarkyti aptvarus, įsirengti gyvenamąsias patalpas, kur galėtų gyventi žmogus, besirūpinantis žirgais. Jose dabar apsigyveno Sandra. 


Daug darbų atlikome pačios su dviejų vyrukų pagalba, tačiau tai užtruko – jei žirgyną įsigijome birželį, veiklas pradėjome tik liepą. Galiu pasakyti, kad visos juodai dirbome“, – teigė Rugilė.

Džiaugiasi pagalba


Pasakodamos apie įkurtuves, žirgyno savininkės džiaugiasi sulaukę ir vietinių pagalbos.


,,Nei viena iš mūsų nėra jonavietė. Dėl to kilo problemų, kai bandėme ieškoti darbams atlikti būtino traktoriaus ar net šieno žirgams. Nusprendėme kreiptis pagalbos į vietinę valdžią, tikėdamosis, kad ji galės užvesti ant kelio ir mes gavome ne tik pagalbą ieškant mums reikiamų paslaugų, bet ir didelį palaikymą“, – kalbėjo Daiva. 


,,Ypatingai daug dėmesio mums parodė Šveicarijos seniūnija ir jos seniūnas. Jis ir dabar kartais paskambina ir paklausa: ,,Kaip jūs ten laikotės?“ Trumpai sakant, pamatėme, kad čia gyvena nuostabūs ir geranoriški žmonės“, – kalbėjo Rugilė. 


Pirmosios varžybos


Šveicarijos seniūnija palaikymą išreiškė ir lapkričio 6-ąją žirgyne organizuojamoms varžyboms.
,,Šiame renginyje dalyvaus ne vienas mūsų mokinys, taip pat raiteliai iš kitų žirgynų. Geriausiai pasirodę bus apdovanoti Šveicarijos taure, kurią įsteigė seniūnija“, – kalbėjo Sandra.


,,Tikimės, kad šis renginys bus smagi šventė ir galimybė raiteliams pamatyti, ką reiškia dalyvauti varžybose. Manome, jog tai – gera praktika mūsų ugdomai kartai“, – teigė Rugilė, pridurdama, kad žiūrovai gali tikėtis išvysti gražų reginį.

Norėjo savo žirgyno


Kas lėmė, kad iš skirtingų miestų kilusios moterys nusprendė pradėti nuosavą verslą būtent Jonavoje?


,,Kurį laiką mes su Sandra buvome atsitraukę nuo šio sporto, tačiau praėjusią žiemą grįžome į jį.  Pamažu įsigijome vis daugiau žirgų, kurie buvo laikomi skirtinguose žirgynuose. Supratome, kad mums darosi per brangu mokėti kitiems, o ir lakstyti per kelias vietas – pakankamai komplikuota.


Svarstėme, kad būtų puiku turėti savo žirgyną, tačiau manėme, jog greitai šios minties realizuoti nepavyks.


Tačiau vieną vakarą apie tai prakalbome su Daiva ir ji pasakė, kad žino parduodamą arklidę. Susirinkome visos trys, nuvažiavome jos apžiūrėti, susitarėme dėl pirkimo ir viską pradėjome“, – pasakojo Rugilė. 


Žirgai traukė it medus


Tiek Daivą, tiek Rugilę, tiek Sandrą galima vadinti tikromis žirgų sporto entuziastėmis – visos jos jojimu susidomėjo dar vaikystėje.


,,Kai man buvo 7-eri, į mano namus lyg viesulas, pilna įspūdžių, įlėkė draugė ir pasakė, kad lankėsi žirgyne. Aš iškart susidomėjau ir paklausiau, kada ji vėl važiuos, bet tėvai man uždraudė vykti kartu.


Tuomet turėjau sekti pasakas: sakiau, kad tik pabūsiu pas draugę, bet su jos tėvais nuvažiavome į žirgyną.


Nuvykus jaučiau baimę ir net paniką, bet žirgai man buvo tokie gražūs, kad aš tiesiog lipau per visas savo baimes: iš pradžių važiuodavau tik pasižiūrėti. 


Vėliau pradėjau įkalbinėti mamą, kad ji leistų mane mokytis joti, nes tėtis buvo kategoriškas. Jis kartojo, jog galiu susižaloti, likti neįgalia, kad kojos bus kreivos (aut. past. šypsosi), bet aš gavau mamos užtarimą, pradėjau lankyti žirgyną ir taip žirgai tapo labai svarbia mano gyvenimo dalimi“, – pasakojo Rugilė.


Teko meluoti amžių


Joti tėvai neleido ir Daivai.


,,Nuo mažens mane žavėjo žirgai ir šunys, bet tėvai nenorėjo, kad aš jodinėčiau, bijojo, kad susižalosiu. 


Pamenu, būdavo nuvažiuojame į kaimą, o aš vis paslapčia iki arklio nueidavau, nors tėvai labai draudė. Gal tas draudimas ir paskatino tik dar didesnį norą.


Sulaukus 11 metų, atėjau į jodinėjimo pamokas. Kadangi tai vyko tais laikais, kai viskas buvo už dyką, susirinko daug norinčių mokytis.

 
Girdžiu, kad vaikų klausinėja, kiek jiems metų ir jei tau 11-a, tu jau nepriimamas. Ką aš dariau? Melavau, kad man 10 ir po trijų mėnesių iš didelio mūsų būrio likome tik trys. 


Tada buvo įprasta, kad mergaitės mokėsi dailiojo jojimo, berniukai – trikovės ir šokinėjo per kliūtis.


Taip aš papuoliau į dailųjį jojimą ir visai to nesigailiu, nes jei konkūrą moka daug kas, dailiojo jojimo – vienetai“, – pasakojo ne tik kitus treniruojanti, bet ir varžybose teisėjaujanti Daiva.


Iš dailiojo čiuožimo – ant žirgo


Sandros tėvai tikėjosi, kad jų dukra bus dailiojo čiuožimo atstovė, tačiau pati ji turėjo kitokių planų. 


,,Kaip ir Rugilė bei Daiva, arklius mylėjau nuo mažens, bet tėvai tuo nei kiek nesidžiaugė. Mamos svajonė buvo dailusis čiuožimas ir ji mane užrašė į jį. 


Kai kraustėmės su šeima į Trakus, pravažiuojant pamačiau arklio paveikslėlį, tiksliau – į žirgyną nukreipiantį ženklą. Gal metus zyziau, kad mane nuvežtų į jį, na ir vieną dieną nuvežė, o po to karto aš nieko kito nebenorėjau. 


Nuėjusi į mokyklą susiradau draugę, kuriai pasakiau, jog žinau, kur yra žirgynas. Eidavome iki jo gal 7 kilometrus pėstute. Buvo visai nesvarbu ar lijo, ar snigo, ar buvo 20-ies laipsnių šaltis. 


Taip meluodavau tėvams, kad būname su drauge pas ją. Mes abi susitarėme su žirgyno savininku, kad padėsime jam atlikti reikiamus darbus už galimybę joti. Na ir vieną dieną aš nukritau, stipriai susižalojau, negalėjau eiti į čiuožimo treniruotę. Kai mama pamatė mano nubrozdintą nugarą, turėjau pasipasakoti. Nusprendžiau mesti čiuožimą. 


Tėvai ilgai pyko, bet aš toliau dariau savo – paslapčia mokiausi joti“, – prisiminė Sandra.


Ir išgelbėti iš blogų rankų


Jonavos žirgyno aptvarus užpildė du poniai ir 19 žirgų. 


,,Ši kumelė – trakėnų veislės, ji turi puikų judesį, čia – jau patyręs žirgas su daug apdovanojimų, šis – iš Olandijos...“, – rodydama į atskirus aptvarus vardijo Rugilė.


,,Čia yra ir žirgų, kuriuos merginos išgelbėjo iš blogų rankų. Tiesiog jei jau matome, kad reikia padėti, neinvestuojame į žirgyną, bet perkame ir taip gelbėjame žirgus. Kitaip nesigauna, nes darbas su žirgais – lyg liga. Jei jau nesirgtume ja, mūsų čia ir nebūtų“, – teigė Daiva.


Klausantis Sandros, Daivos ir Rugilės nesunku pastebėti, kad apie žirgus jos galėtų kalbėti ištisas valandas: kiekvienas jų turi vardą, savą istoriją.


Pagalbos nebus per daug


Norintys prisidėti prie žirgyno puoselėjimo ir iš arti pamatyti pačius žirgus, kviečiami savanoriauti.
,,Papildomos rankos mums pravers visada. Taip pat nuolat ieškome šieno, pjuvenų, avižų, miško smėlio“, – pokalbio pabaigoje sakė Sandra. 

Informaciją apie žirgyno veiklą galite sekti  Dailiojo jojimo mokyklos ,,Facebook" paskyroje. Ją surasite paspaudę čia.


Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui

Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui ]]>
jonavoszinios.lt Sat, 30 Oct 2021 23:39:09 +0300
<![CDATA[Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/meningokokine-infekcija-pakeite-a-ivanauskaites-poziuri-i-savo-kuna-pradejau-vertinti-ji-tuomet-kai-jis-buvo-silpnas-ir-nusetas-zaizdomis https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/meningokokine-infekcija-pakeite-a-ivanauskaites-poziuri-i-savo-kuna-pradejau-vertinti-ji-tuomet-kai-jis-buvo-silpnas-ir-nusetas-zaizdomis Meningokokas - tokią diagnozę prieš 6 metus išgirdo jonavietė Aurelija Ivanauskaitė (24 m.) ir ją pas medikus atlydėjusi jos šeima. Iškart po to laukė skaudžių ir sunkiai pakeliamų įvykių virtinė: mergina medikamentų pagalba laikinai panardinta į komą, jai amputuoti dešinės rankos plaštakos bei abiejų kojų pirštai, o po kūną nusėjusių bėrimų, jų vietoje liko randai, kurie iki šiol primena apie infekciją. Kaip sako pati Aurelija, visa tai paskatino kitokį jos požiūrį į savo kūną ir šiandien ji atvirai kalba apie meilę sau, moterų seksualumą, dalyvauja drąsiose fotosesijose bei dirba su negalią turinčiais žmonėmis.


Veiklų - apstu


Dar visai neseniai A. Ivanauskaitė kartu su drauge G. Petrauskaite dirbo ties judviejų projektu ,,Dūšios", kuris skatina poras atsiverti vienas kitam jaunų verslininkių sukurtų  kortų žaidimo pagalba. Ir nors pastarajam sekasi išties gerai, A. Ivanauskaitė nusprendė pasukti kitu keliu. Išėjusi iš ,,Dūšių" ir palikusi šį verslą draugės rankose, ji prisijungė prie ,,Hero talents" - unikalių modelių ir pranešėjų agentūros, sukurtos įgalinti negalią turinčius žmones įsitraukti į reklamą ir renginius.

Pati A. Ivanauskaitė prieš keletą savaičių turėjo fotosesijas su ,,Not perfect linen", ,,Lindex", ,,Corpo" ir ,,About wear" drabužių prekiniais ženklais. Taip pat įsidarbino žmonėms su negalia susirasti darbą padedančiame projekte ,,Unikalus gyvenimas". 


Negana to, mergina savo ,,Instagram" paskyroje nuolat kalba apie seksualumą, netobulo kūno priėmimą, kas sulaukia nemažai internautų dėmesio: jonavietės įrašus palaikančiais komentarais pasitinka ir mažai matomi veidai, ir ne vienas Lietuvoje žinomas influenceris.


Nusprendė dalintis savo kelione


Paklausta, kas lėmė tokį jos transliuojamą turinį, A. Ivanauskaitė atvira -  meningokoko infekcija. 
,,Pradėjau vertinti savo kūną, kai jis buvo nusėtas žaizdomis ir labai labai silpnas. 

,,Instagramas" po truputį tapo vieta, kur sugalvojau dalintis savo kelione su juo. Taip pat vieta, kur nebebijojau užimti vietos ir reikšti save per fotografiją. Tai man padėjo pamilti savo kūną ir suprasti, kiek iš to kyla įkvėpimo veikloms. 


Ir tada įvyko magiškas dalykas - tai paveikė kitas moteris! Turėjau progą būti kitoms tuo, ko man pačiai trūko: drąsių, nenufotoshopintų, kupinų emocijų moterų, reprezentuojančių mane", - kalbėjo mergina.


Malonus dėmesys


Be žavesį jos įrašams išreiškiančių asmeninių žinučių, A. Ivanauskaitė yra sulaukusi malonaus dėmesio ir iš gatvėje sutiktų gerbėjų.


,,Kaune turėjau susidūrimus su merginomis, kurios pasakė, kad mane seka ir joms labai patinka tai, ką darau, mano charizma! 


Buvo visiškai šokiruota ir labai dėkinga joms už tai", - prisiminė jonavietė.  


Sulaukia ir kritikos


Nepaisant daugybės teigiamų reakcijų, A. Ivanauskaitė pripažįsta sulaukianti ir kritikos dėl atvirai  demonstruojamo kūno, pasisakymų, susijusių su moterų seksualumu.


,,Dažniausiai kritika mane pasiekia per aplinkinius... Bet visą kritiką aš labai gerai suprantu. Pati dar giliai turiu tam tikrų ribojančių įsitikinimų, kuriuos bandau naikinti keldama nuotraukas arba kalbėdama nepatogiomis temomis. 


Net ,,Dūšias" kūrėme iš noro, jog visi pokalbiai ir kūnai galėtų būtų išgirsti ir pamatyti. Tokiems pokyčiams reikia laiko ir noro. 


Kalbant apie moterų seksualumą, jis iki šiol taip stipriai gėdinamas, kad man vis dar užverda kraujas apie tai pagalvojus.  


Storesnių moterų seksualumas apskritai yra net nesuvokiamas. Kaip ta priimu? Nepriimu. Aš esu seksuali, aš noriu tokia būti, man tai patinka. Mūsų kūnai man yra menas, kuris nebūtinai turi būti pakabintas tik miegamajame. 


Man gražu klausytis gražios dainos, man taip pat gražu žiūrėti į seksualumu sklindančią moters nuotrauką.  Tačiau kiekvienas turėtų labai stipriai susimastyti, jei tai iškart asocijuojasi su sekso objektu, kuris skirtas vyrui tenkinti", - kalbėjo jonavietė.


Tikslas - leisti sau būti


Tie kas domisi A. Ivanauskaitės veikla, ko gero, sutiktų, kad išgirdus jos pavardę prieš akis išnyra pozityvu spinduliuojančios merginos vaizdas. Visgi, jonavietė savo ,,Instagram" paskyroje neslepia ir tų gyvenimo akimirkų, kurias lydi ašaros.


,,Aš nesu nugludinta. Dėl to negaliu turėti nugludinto ,,Instagram'o". Aš nesu produktas, kurį įvairiais marketinginiais būdais reikia parduoti. Aš nesu menininkė, kuri matytų derančias spalvas ir mokėtų dėlioti kompozicijas. Aš - žmogus, kupinas gyvybės. 


Pas mane tiek visko daug: daug grožio, betvarkės, emocijų. Norisi tuo didžiuotis ir dalintis. Pagrindinis to įvairiapusiško turinio tikslas yra sau tiesiog leisti būti, o būnu aš visokia (aut.past. - šypsosi): ir santūri, ir garsi. Tačiau, būtent tai nuveda mane pas įvairiapusius žmones ir įtraukia į įvairiausias nuostabias patirtis", - teigė A. Ivanauskaitė. 


Visada ieškojo nuotykių


Pasiteiravus, ar galima sakyti, kad meningokoko infekcija pakeitė jos asmenybę, mergina atsako, kad ir taip, ir ne.


,,Vertinu galimybę vaikščioti ir būti nuo nieko nepriklausoma. Tai pagrindinis dalykas, kas, galbūt, pasikeitė. Nuotykių ieškojimas visada buvo manyje, o santykis su mano kūnu visada buvo beprotiškas. Manau, tai tęstųsi net jei ir nebūtų amputacijų. 


Labai sunku šiame trendus mėgstančiame pasaulyje susitaikyti su ,,pasekme”, kad mes skiriamės nuo tų, kas pasidarė operacijas ar skyrė daugybę pinigų savo išvaizdos puoselėjimui. 
Kai netekau pirštų, supratau, kad jau net ir lengva kosmetinė procedūra prie to grožio idealo neprives", - teigė mergina. 


Norėtų daugiau dirbti su moksleiviais


Kalbėdama apie savo veiklas, A. Ivanauskaitė tikina, kad ateityje norėtų daugiau dirbti su moksleiviais.


,,Noriu būti tuo, ko man pačiai trūko mokykloje ir dalintis tuo, ką atradau dalyvaudama ,,Minded VDU" (aut.past.- verslumo akademija) veikloje. 


Man yra tekę mentoriauti Tauragėje. Tuomet supratau, kokie gyvenimą keičiantys mainai tai gali būti. Man labai patinka priminti žmonėms, kokie galingi jie yra ir palaikyti jų svajones. 
Žinau, kaip tai įkvepia ir skatina. Todėl norisi moksleiviams padėti suprasti, kad gyvenimas yra išprotėjęs ir mes visi, kaip kalakutai be galvų, dažnai lakstom be atsakymų, bet visi paprasčiausiai norime būti vertingi bei laimingi. Mano manymu, tai gali suteikti mylimos veiklos. 


NIEKAS neturėtų mūsų nuo jų atkalbinėti, trukdyti mums būti unikaliais ir klausyti savo širdies", - pokalbio pabaigoje sakė A. Ivanauskaitė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Asmeninio archyvo, Dominykos Ambroževičiūtės, Solveigos Ostrofskytės, Gintarės Petrauskaitės ir Skaistės Gulbelės nuotraukos. 

Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis"

Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" Meningokokinė infekcija pakeitė A. Ivanauskaitės požiūrį į savo kūną: ,,Pradėjau vertinti jį tuomet, kai jis buvo silpnas ir nusėtas žaizdomis" ]]>
jonavoszinios.lt Wed, 27 Oct 2021 21:01:33 +0300
<![CDATA[Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kuno-rengybos-varzybose-laurus-skinanti-g-butaite-apie-meile-sportui-sukaupta-patirti-ir-ateities-tikslus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kuno-rengybos-varzybose-laurus-skinanti-g-butaite-apie-meile-sportui-sukaupta-patirti-ir-ateities-tikslus Goda Butaitė – 19-metė mergina vos per metus spėjusi susižerti ne vieną laimėjimą kūno rengybos varžybose. Vytauto Didžiojo universitete biotechnologijų mokslus kremtanti jonavietė šiais metais atstovavo Lietuvai ir IFBB Europos kultūrizmo bei fitneso čempionate. Kaip sako pati G. Butaitė, kiekvienose varžybose ji įgauna įvairiapusės patirties, tačiau sporto nauda nesibaigia vien tik kūno tobulinimu – jonavietė neabejoja, kad jo dėka ji tapo stipresne asmenybe.


Degė motyvacija


Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikini atvirojo 41-ojo čempionato „Fit pairs“ laimėtoja (pasirodė kartu su D. Rapšiu), Lietuvos jaunimo ir „Fit model“ pirmenybių jaunimo merginų bikini kategorijos II vietos laimėtoja, Lietuvos kultūrizmo, fitneso, bikini ir „Fit model“ 31-osios atvirosios taurės varžybų jaunimo bikini kategorijos iki 23 m. čempionė – tai tik dalis G. Butaitės titulų. Ji juos pelnė per itin trumpą savo kaip sportininkės karjeros kelią – pirmą kartą ant kūno rengybos varžybų scenos jonavietė užlipo praėjusį rudenį. Tiesa, tuomet G. Butaitė nepelnė prizinės vietos, tačiau tai jos nei kiek nenuliūdino.


,,Pirmasis mano varžybinis startas įvyko Tauragėje. Ten, savo kategorijoje, t. y. jaunimo bikini iki 23 m., buvau šešta iš šešių. Kadangi žinojau, kad viską padariau taip, kaip reikėjo, likau labai laiminga. 


Po šių varžybų tik dar labiau degiau motyvacija tobulėti ir siekti aukštesnių rezultatų“, – kalbėjo mergina.


Veiklomis turtingas miestas


Dar mokydamasi pagrindinėje mokykloje mergina lankė sportinę aerobiką, taip pat užsiėmė lengvąja atletika, kartu su bendramoksliais dalyvaudavo keturkovės varžybose. Prisimindama pirmuosius savo žingsnius sporte G. Butaitė džiaugiasi, kad Jonavoje gyvenantis jaunimas turi puikias galimybes propaguoti aktyvų gyvenimo būdą.


,,Man su kiekvienais metais meilė sportui tik didėjo: pamažu pradėjau domėtis sveika mityba, pakeičiau savo gyvenimo būdą ir aktyvus laisvalaikis bei sveika gyvensena tapo neatsiejama mano kasdienybės dalimi.


Galiu pasakyti, kad Jonavoje yra daugybė įvairių sporto šakų būrelių, kiekvienas jonavietis, ir ne tik, gali įsitraukti į jam patinkančią veiklą bei siekti aukštumų. Čia sudaromos sąlygos pasiruošti ir dalyvauti ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių varžybose“, – kalbėjo G. Butaitė.


Atrodė nepasiekiama


Būdama paaugle jonavietė žavėjosi kūno rengyba užsiimančių sportininkių išvaizda, tačiau net nesitikėjo, kad vieną dieną stovės šalia jų ant scenos. 


,,Stebėdavau jas ir grožėdavausi, apie varžybas svajodavau tik tyliai. Tada net negalvojau, jog šios svajonės taps realybe. Man tai atrodė nepasiekiama.


Visgi, atėjo metas, kai nusprendžiau pabandyti. Prireikė 3 mėnesių specialaus pasiruošimo ir varžybose rungiausi pati“, – kalbėjo G. Butaitė. 


Atstovavo Lietuvą


Šiais metais mergina dalyvavo ne tik Lietuvoje bei Latvijoje surengtose varžybose, bet ir Ispanijoje vykusiame Europos kultūrizmo ir fitneso čempionate.  


,,Savo kategorijoje užėmiau 5-ąją vietą. Džiaugiuosi čia sukaupta patirtimi. Man buvo labai įdomu pamatyti aukšto meistriškumo sportininkus iš įvairių šalių. 


Ten jaučiausi tikrai gerai, nes suvokiau, jog mane supa žmonės su tokiais pačiais tikslais. 
Tiesą sakant, man pačiai buvo keista, jog būdama tik 18-os metų, jau turėjau galimybę sudalyvauti tokio lygio varžybose.


Nepaisant to, lipdama ant scenos jaučiausi labai drąsiai, jaučiau visapusišką palaikymą iš savo komandos, todėl visiškai nesijaudinau“, – kalbėjo G. Butaitė.

Ilgai lydėjo prisiminimai


Paklausta, kas jai paliko didžiausią įspūdį Europos čempionate, mergina pasakoja apie išskirtinį dėmesį sportininkams.


,,Įdomu bei neįprasta buvo tai, kad viešbučio, kuriame viešėjo sportininkai, restoranas gamino maistą, skirtą būtent besiruošiantiems varžyboms. Dėl to mums nereikėjo rūpintis maisto gamyba, stebino ir sveiko maisto įvairovė.


Itin atsakingai buvo parinktas sceninis apšvietimas. Tai leido nuotraukoms perteikti būtent tokią sportininkų formą, kokią matė teisėjai. 


Grįžusi iš Europos čempionato ilgai vaikščiojau su šypsena veide. Įsimintinų akimirkų kraitis – tikrai nemažas“, – teigė jonavietė.


Sustyguota dienotvarkė


Nesunku suskaičiuoti, kad pirmosioms varžyboms jaunutė mergina pradėjo ruoštis besimokydama gimnazijoje. Kaip nauji tikslai sporte pakeitė jos kasdienybę?


,,Mokydamasi mokykloje aš niekada neturėjau laisvo laiko: po pamokų bėgdavau į meno mokyklą, tuomet į jau minėtas treniruotes, o grįžusi namo mokydavausi. Visą savo laisvą laiką atidaviau mokslams. 


Dėl to manau, kad šis sportas neturėjo didelės įtakos mano užimtumui, laisvalaikiui. Aš tik dar labiau išmokau susiplanuoti savo laiką, kad suspėčiau padaryti visus darbus ir viskas būtų atlikta gerai.


Dabar treniruojuosi 5–6 kartus per savaitę. Bent kartą stengiuosi nuvykti pas mane varžyboms ruošiantį trenerį Rinaldą Česnaitį į Marijampolę, sporto klubą ,,Tauras“. 


Galbūt laisvalaikiu, būnant su draugais, pasiruošimo metu negaliu sau leisti pavalgyti kavinėje, tačiau man tai nekelia jokių sunkumų, o artimieji prie to priprato“, – teigė mergina. 


Požiūris keitėsi

Užsiminusi apie savo artimuosius, jonavietė prasitaria, kad jie ne visada palaikė jos apsisprendimą sportuoti profesionaliai. 


,,Pirmąjį sezoną daugumą gąsdino tam tikri stereotipai. Laikui bėgant neigiamas požiūris keitėsi į gerą ir didžiausią palaikymą turėjau iš mamos, kuriai esu be galo dėkinga. Be jos pagalbos nebūčiau čia, kur esu dabar. 


Na, žinoma, manimi labai tikėjo ir iki šiol tiki treneris Rinaldas Česnaitis. Po treniruočių su juo visada išeidavau su plačiausia šypsena ir spinduliuojančia energija“, – teigė jonavietė.


Mato įvairiapusę naudą


Nors G. Butaitė savu kailiu patyrė, jog kūno rengyba – itin didelės vidinės stiprybės reikalaujantis sportas, ji neabejoja ir įvairiapuse jo nauda.


,,Tuo gali užsiimti tik labai tvirtos valios žmonės, siekiantys užsibrėžtų tikslų. Sunkios treniruotės, mitybos režimas, rutina – visa tai reikalauja nemažo užsispyrimo.


Šis sportas leido man pažinti savo kūną, suprasti, kaip jis reaguoja į tam tikrus maisto produktus, pagerino santykį su maistu, išmokė įvairių kulinarinių gudrybių – kaip skirtingais būdais paruošti vištieną, žuvį, jog skonis būtų kitoks, nemonotoniškas. Pasiruošimo varžyboms metu išmoksti kiekvieną paros minutę išnaudoti tinkamai. 


Užsiimdama juo taip pat užmezgiau daugybę naujų pažinčių, įgijau nemažai pasitikėjimo savimi, tapau kur kas drąsesnė ir ne tokia uždara.  


Prie viso to, žinoma, prisidėjo nuolatinis trenerio palaikymas. Esu be galo dėkinga jam. Tikiu, kad kartu pasieksim dar nemažai asmeninių pergalių“, – gražių žodžių negailėjo mergina. 


Na, o kitos varžybos G. Butaitės laukia jau spalio 29–31 dienomis. Jos vyks Čekijoje.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą

Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą Kūno rengybos varžybose laurus skinanti G. Butaitė - apie meilę sportui ir visapusišką jo naudą ]]>
jonavoszinios.lt Sun, 24 Oct 2021 23:37:15 +0300
<![CDATA[Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/s-naujo-save-atradusi-k-pocepaviciene-dekoja-karantinui-aciu-kad-paskatinai-imtis-pokyciu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/s-naujo-save-atradusi-k-pocepaviciene-dekoja-karantinui-aciu-kad-paskatinai-imtis-pokyciu Kristina Počepavičienė (33 metai) – dviejų vaikų mama, po trylikos metų įdirbio manikiūrininkės kėdėje nusprendusi iš esmės pakeisti savo veiklą: moteris neseniai įkūrė prekybos ženklą ,,NOE design“. Po pastaruoju slepiasi išskirtiniai rankų darbo paveikslai, stalai, padėklai ir kiti namų puošmena tampantys daiktai, pagaminti iš epoksidinės dervos.

K. Počepavičienė džiaugiasi, kad jos gaminiai greitai pavergė naujų klientų širdis ir net prisimindama, kad ,,NOE design“ pradžią lydėjo kantrybės pareikalavę iššūkiai, ji tikina nei sekundę nesigailėjusi dėl savo gyvenimo pokyčių.

Atsikraustė į Jonavą

7 metai – tiek laiko K. Počepavičienė gyvena Jonavoje, į kurią ją iš Kauno atviliojo ne kas kitas, o meilė.

,,Mano vyras – jonavietis. Iš pradžių gyvenome Kaune, bet gimus dukrytei, Jonava mums pasirodė daug tinkamesnis miestas gyventi su šeima, vaikais.

 Mane žavėjo parkų gausa, žinojimas, kad viskas yra vos ne vienoje vietoje ir nuolatinių kamščių nebūvimas.

Taip likimas mane atpūtė čia ir dabar gyvenu šiame nuostabiame mieste“, – pasiteiravus apie tai, kas paskatino ją iškeisti laikinąją sostinę į Jonavą, pasakojo K. Počepavičienė.

Įkūrė savo saloną

Iki šeimos sukūrimo moteris ne vienus metus gražino kauniečių nagus – įkvėpta savo mamos Jūratės Labanauskienės, kuri iki šiol tarp grožio srityje besisukančių specialisčių yra žinoma kaip ne vieno tarptautinio nagų dailinimo konkurso laimėtoja, teisėja, nuosavos grožio mokyklos įkūrėja, K.  Počepaviečienė  manikiūro srityje dirbti pradėjo vos baigusi mokyklą.

,,Dirbdama Kaune, sukaupiau daug patirties, o atsikrausčius į Jonavą, mintyse pradėjo suktis nuosavo salono atidarymo idėja.

Kai 2015-aisiais atsidarinėjau savo ,,Nagų studiją“,  man buvo 26-eri metai. Pamenu, tada daug kas atkalbinėjo: sakė, kad manikiūrininkių yra ,,ant kiekvieno kampo“, kartojo, jog Jonavoje nereikia naujo salono, bet aš jų neklausiau, tikėjau tuo, ką darau...

 Salone dirbo dar kelios merginos. Buvo tokių, kurios neturėjo klientų, tačiau to priežastis, manau, buvo jų netikėjimas savimi, nebuvimas išskirtinėmis.

Dabar galiu pasakyti, kad mano ,,Nagų studijai“ sekėsi puikiai ir visi atkalbinėtojai buvo neteisūs. Man niekada netrūko klientų, o salone nuo mažiausių dienų užaugo ir mano vaikai“, – teigė jonavietė.

Pokyčius paskatino karantinas

Nepaisant ją lydėjusios sėkmės, K. Počepavičienė pamažu pradėjo jaustis išsisėmusi.

,,Kažko trūko viduje... Suvokiau, jog ši sritis nėra kažkas tokio, kas verstų spirgėti. Pamenu, prisigalvodavau naujų veiklų,  bet ir tos man greitai atsibosdavo. Trumpai sakant, vis ieškojau, kur galiu realizuoti visą savo minčių bei idėjų sūkurį taip, jog pajusčiau tą neapsakomą vidinį pasitenkinimą tuo, ką darau.

Na ir prasidėjo antrasis karantinas, kurio metu mano veikla – nagų tvarkymas, buvo uždrausta. Tuomet sumąsčiau pradėti dirbti su epoksidine derva, prie kurios šiek tiek prisiliesti jau buvo tekę anksčiau. Užsirašiau į online vedamus  kursus ir vualia – ačiū tau, karantine, nes aš gimiau antrą kartą“, – pasakojo ,,NOE design“ įkūrėja.

Nauja pradžia

Supratusi, kad abiems veikloms laiko nebe užteks, moteris nusprendė baigti savo manikiūrininkės karjerą.

,,Kaip sakoma, tam, kad atverstum naują lapą, reikia užversti senąjį, o naujojo aš labai norėjau.

Pradžia buvo įdomi... Tiesiog liejau ir bandžiau tai, ką išmokau iš kursų. Po savaitės bandymų vieną dieną į svečius užsuko mano kaimynė Rasa. Ji pamatė kelis gaminius ir sako:,,Nerealu, padaryk man žalią padėklų komplektą, padovanosiu jį kolegei gimtadienio proga“. Tai buvo pati nerealiausia pradžia, nes po jos užsakymai pasipylė: ne vienas kaimynės bendradarbis užsimanė mano gaminių.

Tada išdrįsau sukurti ,,NOE design“ skirtą ,,Facebook“ paskyrą. Taip užsakymų vis daugėjo“, – teigė K. Počepavičienė.

Mokėsi ne vieną mėnesį

Visgi, prisimindama ,,NOE design“ pradžią, moteris pripažįsta, kad būta ir sunkumų.

,,Reikėjo apie 3 mėnesių laiko tam, kad išmokčiau, kaip įvaldyti pačią gaminimo techniką. Išmečiau, ko gero, 15 kilogramų skirtingų epoksidų, nes neišeidavo padaryti to, ko tikiuosi. Išmečiau ir ne vieną gaminį. Įvertinus, kad ši medžiaga – brangi, suprantu, kad nuostolių neišvengta.

 Taip vargau tol, kol atradau aukščiausios kokybės medžiagas, su kuriomis įvaldžiau savo sukurtą techniką. Tačiau džiaugiuosi, kad nepasidaviau“, – pasakojo K. Počepavičienė, pridurdama, jog šiuo metu jos veikla jai suteikia daug malonumo.

Neslepia džiaugsmo

,,Galiu pasidžiaugti, kad dabar per mėnesį gaunu mažiausiai 50 užsakymų, bendradarbiauju su 5 parduotuvėmis, veikiančiomis skirtinguose Lietuvos miestuose – jos parduoda mano produkciją ir norinčių bendradarbiauti tik daugėja.

Itin džiugina ir naujų klientų pagyros. Tikrai be galo malonu yra matyti jų žavesį bei džiaugsmą.

Visa tai – man lyg stebuklas. Vis dar netikiu tuo, kas vyksta. Manau, kad atradau save. Nuo mažens esu menininkė: antroje klasėje laimėjau Lietuvos tapybos konkursą, tad menas, kūryba – mano kraujyje“, – neslėpdama entuziazmo kalbėjo moteris.

Motinystė ir verslas – suderinama

Klausantis K.  Počepavičienės pasakojimo akivaizdu, jog ji yra visiškai pasinėrusi į naująją savo veiklą. Kaip jai pavyksta suderinti ją su motinyste?

,,Tai nėra sudėtinga, nes prie namų ruošos bei vaikų priežiūros prisideda ir vyras. Manau, kad visi šie reikalai abiejų atsakomybė. Dėl to problemų nekyla.

Gyvename name. Mano dirbtuves vyras pastatė kieme, kas lėmė tai, jog namuose esu daug daugiau nei anksčiau. Šeimai, žinoma, tokia situacija taip pat patinka labiau.

 Tam tikrų niuansų kyla tik tuomet, kai reikia atrašinėti į ,,kalną“ žinučių iš klientų. Būna, kad  vyras sarkastiškai pareplikuoja, kad tik telefone sėdžiu“, šypsodamasi pasakojo jonavietė.

Įkvėptas dukros vardo

Motinystės įkvėptas ir ,,NOE design“ pavadinimas.

,,Norėjau lengvo ir trumpo pavadinimo. Ilgai galvoti nereikėjo, nes mano dukrytės vardas yra Noelija. Jis retas Lietuvoje. Žinojau jį iš Ispanijos teko šioje šalyje pagyventi kurį laiką ir ten turėjau draugę tokiu vardu.

Visi kas išgirsta Noelijos vardą sako, kad jis tobulas, labai gražus ir negirdėtas. Apie tokį patį įspūdį kalba ir pirmą kartą mano gaminius pametę žmonės dauguma jų lieka labai nustebę ir grožisi. Dėl to čia įžvelgiau bendrų asociacijų...

Kadangi vardas yra ilgas, sutrumpinau jį į ,,NOE“ ir šalia pridėjau anglišką žodį ,,design“, kuris lietuviškai reiškia dizainą“, pasakojo K. Počepavičienė.

Naujus tikslus ragina pasitikti drąsiai

Paklausta, ką ji pasakytų tiems, kurie svajoja apie nuosavą verslą, tačiau nedrįsta jo pradėti, K. Počepavičienė užtikrintai sako, kad svarbiausia tikėti tuo, ką darai. 

,,Jei nepasitiki savimi, vadinasi, tau trūksta įgūdžių tavo veikloje arba trūksta žinių apie verslą. Šiais laikais labai daug informacijos yra internete.  Asmeniškai aš nuolatos dalyvauju įvairiuose seminaruose, kurie susiję su darbu socialiniuose tinkluose, verslu ir panašiai. Skaitau knygas apie asmeninį tobulėjimą, motyvaciją. Manau, kad turime nuolatos dirbti ir tobulintis, nes kuo daugiau turi žinių, tuo mažiau baimių tau kyla.

Tad jei kažko bijai, pasikrauk žinių bagažą ir pamatyti, kaip viskas pradės klostytis savaime. Svarbiausia, nebijok ir klysti, nes klysti žmogiška. Nei vienas negimėme mokėdamas ir jei suklysi, suklupsi, atsistok ir bandyk dar ir dar kartą“, pokalbio pabaigoje kalbėjo K. Počepavičienė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių"

Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" ]]>
jonavoszinios.lt Fri, 15 Oct 2021 20:03:04 +0300
<![CDATA[Ne vieną dešimtmetį darželio auklėtoja dirbanti D. Borisovienė: Svarbu atrasti ugnelę, kuri ,,uždegtų“ kiekvieną vaiką]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ne-viena-desimtmeti-darzelio-aukletoja-dirbanti-d-borisoviene-svarbu-atrasti-ugnele-kuri-uzdegtu-kiekviena-vaika https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ne-viena-desimtmeti-darzelio-aukletoja-dirbanti-d-borisoviene-svarbu-atrasti-ugnele-kuri-uzdegtu-kiekviena-vaika 30 metų – tokią patirtį pedagogikos srityje turi mokytoja ekspertė Dijana Borisovienė. Visą tą laiką ji dirbo Jonavoje įsikūrusiame vaikų lopšelyje-darželyje „Dobilas“, kuriame ugdomi mažieji nuo 2-ejų iki 7-erių metų. 

Ilgametis įdirbis D. Borisovienei leido pamatyti tiek švietimo sistemos, tiek augančios kartos pokyčius. Kaip sako pati mokytoja, šiuolaikiniai vaikai reikalauja išskirtinio dėmesio: norint juos sudominti, reikia atidžiai paieškoti užsidegimą įžiebiančios ugnelės. O pastarosios paieškos pačiai D. Borisovienei, regis, nėra sudėtinga užduotis – jonavietės auklėtiniai gali pasigirti pasiekimais ne tik respublikiniuose, bet ir tarptautiniuose konkursuose.

Specialiai nesiruošia

D. Borisovienė ugdo mažuosius nuo 3-ejų iki 7-erių metų. Kaip ir būdinga tokio amžiaus vaikams, jie dažniausiai savo kūrybiškumą išreiškia piešiniuose. Neseniai vienas jų – Elzei Marijai Jakubėnaitei priklausantis darbas buvo išrinktas atstovauti Lietuvai Italijoje, Tarptautinės kartografų asociacijos organizuojamame konkurse.

,,Konkursams niekada nesiruošiame specialiai, tiesiog taip išeina savaime. Dažniausiai juos pamatau, kai vaikai jau būna pripiešę daugybę piešinių, pridarę darbelių, kuriuos belieka tik išsiųsti.  

Yra tik keletas konkursų, kuriuose dalyvaujam jau daug metų. Tai tarptautiniai konkursai: vaikų žemėlapių konkursas ir konkursas „Išgirsti slapčiausią gamtos kalbą“. Šių konkursų organizatoriai parodo dėmesį vaikui, įvertina laureatus, suorganizuoja puikias apdovanojimų šventes. O vaikams to reikia. 

Šiemet dar įsitraukėme į konkursą, skirtą Europos kalbų dienai. Visuose kituose konkursuose dalyvaujame spontaniškai“, – paklausta apie vaikų darbų demonstravimą už darželio ribų pasakojo D. Borisovienė.

Mano, kad visi vaikai – gabūs

Pedagogė pasakoja, kad ugdytinių pasiekimai suteikia pasitikėjimo ne tik jiems, bet ir jai pačiai.

,,Dirbdama visada darau tai, kas man pačiai įdomu. Tai tarsi mano hobis, į kurį įtraukiu ir vaikus. Neapsakomai geras jausmas užplūsta, kai tu žinai, jog prisidėjai prie vaiko pasiekimų ir padarei viską, kad jis būtų pastebėtas bei įvertintas. Laimėjimai dar labiau įkvepia, skatina tobulėti, ieškoti vis naujų meninės raiškos būdų, priemonių, inovatyvių metodų. 

Kalbant apie inovacijas, tai nebūtinai turi būti kažkas visiškai nauja. Inovacijos, manau, siejamos su gebėjimu tobulėti, kurti ir įgyvendinti naujus sumanymus. Jeigu vaikas tobulėja, jeigu jam smagu, jeigu jis kuria, tai jo galutinis rezultatas ir yra sukurtos inovacijos. 

Grupėje neturiu išskirtinių vaikų, kuriuos ruošiu konkursams. Aš vadovaujuosi principu, kad visi vaikai yra gabūs, tik tuos gabumus reikia atrasti ir atskleisti. Mano grupėje visi vaikai dalyvauja visur, kur tik įmanoma“, – teigė pedagogė. 

Darbas – nuolat mintyse

D. Borisovienė neslepia, kad jos darbo diena nesibaigia ties nustatytomis valandomis. Nepaisant to, moteris dėl to nei kiek nesiskundžia.

,,Manau, kad šis darbas yra mano pašaukimas: man yra smagu, aš „kaifuoju“ nuo jo, mano veikla „užveda“ mane.  Vaikai mane tiek „pakrauna“ savo geromis emocijomis, kad visą dieną galvoju apie jų mintis, idėjas, pastebėjimus. 

Ko gero, dėl to mano mintys visad sukasi ne apie ką kitą, o apie darbą. Būna ir taip, kad kartais naktį kyla gerų idėjų, tuomet būtinai turiu užsirašyti jas. 

Tiesa, kartais tikrai pavargstu ar jaučiuosi visiškai išsekusi, bet praeina valanda ar kita ir aš vėl kuriu, gaminu priemones, internetiniuose puslapiuose ieškau idėjų, kurias pritaikau vaikų ugdyme“, – kalbėjo D. Borisovienė.

Pagyrimai motyvuoja

Mokytoja neabejoja, kad svarbu paskatinti vaikus patikėti savo jėgomis.

,,Nuolat provokuoju juos naujai patirčiai, sakydama „kažin, ar jūs sugebėsite...“ ir tada užbaigiu: „niekas kitas taip nesugalvos, tik jūs, jūs viską galite, nes esate patys šauniausi“. 

Drąsinant vaikus, jie iš tikrųjų patiki, kad viską gali, o tada atsiveria jų kūryba. Bet būna ir taip, kad pasakau, kur reikia pasistengti“, – teigė D. Borisovienė.

Iššūkiai verčia tobulėti

Kalbėdama apie savo auklėtinius pedagogė pabrėžia tikinti, kad kūrybiškumas, o šalia ir kritinis mąstymas – aspektai, kurie turėtų būti neatsiejami nuo ugdymo proceso.

,,Kūrybiškas vaikas yra daug savarankiškesnis, geba kūrybiškai, lanksčiai, netradiciškai spręsti problemas, labiau pasitikintis savimi ir siekia tobulėti. Kiekvieną dieną mes pasineriame į naujus sumanymus, ieškojimus ir taip gimsta nuostabūs kūrybiški darbai.

O kad vaikas kurtų, labai svarbu teigiamos emocijos. Patirdamas džiaugsmą, pripažinimą, jis noriai įsitraukia į veiklas, laisvai improvizuoja. 

Sudarau vaikams iššūkius, nes to lenktyniavimo taip pat reikia. Tik keliant naujus tikslus, vaikas tobulėja. Ir labai svarbu patirti sėkmę. Nuolat skatinu sakydama: „tu gali“, „niekas kitas taip nesugalvos...“. 

Stengiuosi sudaryti pasirinkimo galimybę. Puikiai žinau, jei vaikui užduotis primetama, rezultato nebus“, – teigė D. Borisovienė, pridurdama, kad šeima – neatsiejama nuo sėkmingos asmenybės  augimo. 


Tėvų indėlis – ypač svarbus

,,Ugdant mažuosius, daug kas vis dėlto labai priklauso nuo šeimos, nuo požiūrio į visą ugdymo sistemą, nuo įpročių šeimoje.

 Atsidavęs darbui, kūrybiškas pedagogas daug gali duoti vaikui ir tyrimais tai yra įrodyta, bet šeima vis dėlto yra visko pamatas“, – nedvejodama sako D. Borisovienė,

Mato pokyčius

Ilgametė patirtis D. Borisovienei leido pajusti ir pokyčius švietimo sistemoje. 

,,Pirmiausia, pasikeitė patys vaikai. Dabartiniai vaikai labai nekantrūs, jiems reikia nuolatinio veiksmo, juos reikia sudominti, „uždegti“, kad jie spirgėtų iš noro kažką padaryti. Juos reikia nuolat nustebinti, motyvuoti, jie yra labai aktyvūs. 

Kalbant apie visą švietimo sistemą, pokyčiai labai dideli. Anksčiau buvo viskas labai monotoniška, „įvilkta“ į rėmus. Šiuolaikiniams vaikams monotoniška veikla pabosta, jie praranda susidomėjimą, mažėja aktyvumas“, – teigė D. Borisovienė.

Jaučia atsakomybę

Keitėsi ir pedagogų darbo planavimas.

,,Dabar nebeliko rėmų, ką konkrečiai turi daryti pedagogas. Yra programa, pasiekimų aprašas, kas parodo, ko turime pasiekti. Bet kaip tai pasiekti, kuria pats pedagogas. Atsirado laisvė pačiam rinktis, išmėginti ir tobulinti. 

Šiuolaikiniame ugdyme daug vietos skiriama patirtiniam ugdymui bei ugdymuisi, kai vaikai patys mokomi kelti hipotezes, prognozuoti įvykių padarinius ir eksperimentuodami sužino, ar tai tiesa, ar netiesa. 

Daug laiko skiriu savo apmąstymams, kas būtina šiuolaikiniame ugdyme, norint pasiekti ugdymo kokybės: kaip pavyko, kokie iškilo sunkumai, kas buvo netikėta, įvyko neplanuotai, kas nesisekė, kaip būtų galima išvengti nesėkmių.

Galiu pasakyti, kad aš visada jaučiu atsakomybę už vaikų ugdymosi sėkmę“, – patirtimi dalijosi moteris.

Svajojo nuo vaikystės

Klausantis D. Borisovienės pasakojimo peršasi mintis, kad ji nuoširdžiai brangina savo darbą. Kas lėmė tai, jog ji pasirinko pedagogės kelią?

,,Kiek save atsimenu, darželio auklėtoja norėjau būti nuo pat mažų dienų, nors pati darželio nelankiau. Namuose visada žaisdavau „darželį“ arba „mokyklą“. Niekada nesu suabejojusi, kad pasirinkau ne tą sritį.

 Nieko nėra geresnio, kaip matyti tobulėjančius vaikus, džiaugtis kartu su jais jų pasiekimais“, – kalbėjo mokytoja, pokalbio pabaigoje palinkėdama visiems pedagogams ugnies, kuri „uždegtų“ kiekvieną vaiką.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Ne vieną dešimtmetį darželio auklėtoja dirbanti D. Borisovienė: Svarbu atrasti ugnelę, kuri ,,uždegtų“ kiekvieną vaiką

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 30 Sep 2021 16:22:07 +0300
<![CDATA[JAV ir Belgijos nepakako: Jonavoje užaugusi tinklininkė šį sezoną atstovauja Šveicarijos komandai]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jav-ir-belgijos-nepakako-jonavoje-uzaugusi-tinklininke-si-sezona-atstovauja-sveicarijos-komandai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jav-ir-belgijos-nepakako-jonavoje-uzaugusi-tinklininke-si-sezona-atstovauja-sveicarijos-komandai Gintarė Mackevičiūtė (23 metai) – Jonavoje užaugusi tinklininkė, kurios sugebėjimai pastebėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse: JAV bei Belgijos komandose profesionaliai žaidusi mergina šiandien atstovauja Pirmojoje lygoje besirungiančiai Šveicarijos komandai. Kaip sako pati G. Mackevičiūtė, dabar tinklinis jai – ir darbas, ir nuoširdžiai mylima veikla, kuria ji susidomėjo tiesiog žiūrėdama televizorių.


Nuo 8-erių metų


G. Mackevičiūtė treniruotis tinklinio aikštelėse pradėjo tuomet, kai jai buvo 8-eri metai.
,,Tinklinis mano gyvenime atsirado gana anksti – žaisti pradėjau sulaukus 8-erių metų. Pamenu, kad per televizorių pamačiau, kaip yra žaidžiamas šis žaidimas ir labai užsimaniau išmėginti jį pati. 


Greitai jis tapo mėgstamu hobiu, o vėliau, gavusi savo pirmos ir ilgalaikės trenerės Lijos Darandovienės paskatinimą, supratau, kad turėčiau žiūrėti į tai šiek tiek rimčiau. Pradėjau žaisti savo amžiaus ir vyresnių žaidėjų grupėje. Sulaukusi 14-os metų, patekau į Lietuvos jaunių rinktinę. 


Kai jau buvau sukaupusi patirties, gavau pasiūlymą treniruotis ir žaisti su tuo metu stipriausiu tinklinio klubu ,,Achema“, kas, manau, buvo pirmas rimtas žingsnis tinklininkės karjeros link. 


Būdama 17-os sulaukiau kvietimo treniruotis su Lietuvos moterų tinklinio rinktine, o dar po metų – ir atstovauti jai varžybose“, – paklausta apie savo sportininkės kelio pradžią pasakojo G. Mackevičiūtė. 


Studijavo JAV


Baigusi Jonavos Senamiesčio gimnaziją, mergina iškeliavo į JAV.


,,Niekada neplanavau išvažiuoti būtent į Ameriką, bet gavusi galimybę studijuoti šioje šalyje pagalvojau, kad kodėl nepabandžius? Iš pradžių tikrai buvo nedrąsu, bet jaučiau, jog turiu surizikuoti. Galvojau, kad atsisakiusi tokios progos, galiu sulaukti akimirkos, kai gailėsiuosi taip pasielgusi. 


Pirmieji metai nebuvo lengvi. Žinoma, tada jaučiau jaudulį – juk krausčiausi į kitą žemyną, kur nieko nepažinojau. Mano anglų kalbos žinios taip pat nebuvo labai geros. Viduryje sezono pradėjau jausti stiprų namų ilgesį, bet ilgainiui reikalai šiuo klausimu pradėjo klostytis geriau.


Tiesa, studijas pradėjau Lindsey Wilson koledže, tačiau jo komandoje nuolat kildavo konfliktų su treneriu. Tai paskatino ir komandos susiskaldymą į dvi puses: viena mėgo pataikauti jam, kita – ne. Aš priklausiau antrajai, nes nepalaikiau, mano manymu, neteisingų trenerio sprendimų bei darbo metodų. Jo treniruotės dažniausiai buvo sunkiai pakeliamos ir priminė karinę parengtį, ko tinklinyje tikrai nereikia.


Tai paskatino mane bei dar, ko gero, pusę komandos pasirinkti kitą universitetą. Persikėliau į Tenesio valstiją, kur tęsiau mokslus Tenesio Universitete. 


Galiu pasakyti, kad paskutiniai dveji studijų metai man buvo tikrai labai geri. Baigiau mokslus, vadinamus „Interdisciplinary Studies with Focus and Health and Human Performance“. Jie susiję su sveikata ir fizine veikla“, – pasakojo mergina.


Džiaugiasi patobulėjusi


Po studijų JAV mergina gavo pasiūlymą žaisti Belgijos „Tchalou Volley“ komandoje, o šių metų rugpjūtį ji prisijungė prie Šveicarijos komandos ,,Valtra". Kur G. Mackevičiūtė jautėsi geriausiai?


,,Su kiekviena nauja komanda ateina ir nauja patirtis. Dėl to sunku pasakyti, kur jaučiausi geriausiai. Galbūt Belgijoje... Ten sužaisto sezono metu labai patobulėjau ir visa tai – trenerio Ugo Blairo nuopelnas. Jis yra vienas geriausiu trenerių, kuriuos esu kada nors turėjusi.


Kalbant apie Šveicariją, anksčiau buvau niekada nesilankiusi šioje, neapsakomo grožio šalyje. Man pateiktos sąlygos buvo geros. Įvertinus tai, nusprendžiau pažiūrėti, kokio lygio tinklinis yra Šveicarijoje ir išmėginti savo jėgas čia“, – kalbėjo sportininkė.


Visada norėjo žaisti užsienyje


Pasakodama apie savo karjerą, G. Mackevičiūtė prisimena visad norėjusi žaisti užsienio valstybėse.


,,Kodėl? Nežinau... (aut. past. šyposi). Tiesiog taip jaučiau... 


Tinklinis – labai didelė mano gyvenimo dalis. Myliu šį sportą. Tad prie noro dirbti svečiose šalyse, ko gero, prisidėjo suvokimas, jog Lietuvoje salės tinklinis nėra populiari sporto šaka. 


Ne paslaptis, jog ir šio žaidimo lygis čia – žemas. Tai sukelia sunkumus, kai sieki tobulėjimo. Ir pragyventi vien tik iš tinklinio Lietuvoje šiuo metu – neįmanoma, kai kitose šalyse tam yra palankesnės sąlygos“, – kalbėjo mergina.


Iššūkiai dėl pandemijos


Pasaulyje prasidėjus koronaviruso pandemijai, sportininkams teko atlaikyti papildomus iššūkius: nuolatiniai tyrimai, atšauktos ne vienos, skirtingų sporto šakų varžybos, tuščios, be žiūrovų palaikymo likusios salės... Sunku dėl pandemijos kilo ir G. Mackevičiūtei, tačiau ji džiaugiasi, jog turėjo galimybę žaisti.


,,Visą praėjusią vasarą buvau įstrigusi JAV – skrydžiai buvo nuolat atšaukinėjami. Todėl pasiruošimas sezonui Belgijoje buvo šiek tiek komplikuotas – negalėjau atvykti į šalį tada, kai reikėjo. 


Nepaisant to, esu labai dėkinga, kad ištrūkusi iš Amerikos, turėjau galimybę žaisti ir treniruotis. Daugiau nei pusė Belgijos klubų buvo nusprendę uždaryti sezoną ir treniruotis tik po Naujųjų metų. Daugybė tarptautinių žaidėjų patyrė liūdnas pasekmes – jie buvo siunčiami namo ir liko be darbo.


Man pasisekė, kad mano klubas nusprendė toliau dalyvauti čempionate“, – kalbėjo mergina, neslėpdama apmaudo, kad dėl viruso ji negalėjo grįžti pas artimuosius.


Kartais užvaldo ilgesys


,,Namo į Lietuvą dažniausiai grįžtu vasaromis ir per Kalėdas, tačiau pernai, esant kelionių apribojimams, negalėjau Kalėdų sutikti su šeima.


Gaila, nes nors ir esu įpratusi gyventi toli nuo jų, būna momentų, kai ilgesys ima viršų“, – atviravo tinklininkė. 


Pastebi Jonavos privalumus


Grįžusi pas šeimą į miestą, kuriame užaugo, G. Mackevičiūtė pastebi, jog jis turi ką pasiūlyti tiems, kurie propaguoja aktyvų gyvenimo būdą. 


,,Jonavoje organizuojama daugybė sporto renginių ir užsiėmimų. Sąlygos sportuoti čia – nuostabios. Mano akimis, tai yra vienas patraukliausių Jonavos bruožų“, – kalbėjo mergina. 


Ne tik darbas


Pasiteiravus, kokie artimiausi jos planai, G. Mackevičiūtė tikina, kad jai svarbiausia – tobulėti. 
,,Man patinka kelti realistiškus tikslus. Todėl niekada nesakiau, kad noriu tapti geriausia pasaulio tinklininke. 


Tiesiog noriu treniruotis ir tapti geriausia savo pačios versija. Noriu pažiūrėti, kiek toli galiu nueiti žaidžiant tinklinį. O tęsti karjerą norėčiau taip ilgai, kaip tik įmanoma. 


Kiek žmonių gali nuoširdžiai pasakyti, kad jie myli savo darbą? Aš galiu... Taigi, tinklinis man nėra tik darbas, jis – didelis malonumas“, – pokalbio pabaigoje sakė tinklininkė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

JAV ir Belgijos nepakako: Jonavoje užaugusi tinklininkė šį sezoną atstovauja Šveicarijos komandai

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 29 Sep 2021 12:21:41 +0300
<![CDATA[Jonava tvirtina savo kaip diskgolfo sostinės pozicijas: turime naują jaunimo čempioną]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonava-tvirtina-savo-kaip-diskgolfo-sostines-pozicijas-turime-nauja-jaunimo-cempiona https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonava-tvirtina-savo-kaip-diskgolfo-sostines-pozicijas-turime-nauja-jaunimo-cempiona Praėjusį savaitgalį Survilų sodybos diskgolfo parke (Jonavos raj.) vyko 2021 m. Lietuvos diskgolfo taurės finalinis etapas. Jame ne vienas jonavietis pasipuošė aukso medaliu:  moterų įskaitoje užtikrintai laimėjo Mireta Jurgelevičiūtė, meistrų grupėje -Miroslavas Jurgelevičius. Tačiau lygių nebuvo ne tik šiems dviems gerai tarp diskgolfo entuziastų žinomiems sportininkams – Jaunimo iki 18 metų divizione čempionu tapo Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos 11-okas Andrius Patruševas. Nors sportininko namuose netrūksta apdovanojimų ir iš kitų varžybų, jis pripažįsta, kad Jaunimo čempiono titulas itin džiugina. Visgi, sustoti nėra kada –  jau netrukus vaikinas susirungs kitose varžybose.

Susidomėjo po ekskursijos

Simboliška, bet pirmąjį savo aukso medalį įskaitinėse varžybose A. Patruševas laimėjo būtent ten, kur ir gimė jo susidomėjimas šiuo  sportu.

„2019 metais pavasarį su mokykla vykome apžiūrėti Survilų sodyboje esantį diskgolfo parką. Jo vadovas trumpai papasakojo apie žaidimą, leido apžiūrėti diskus, pamėginti pažaisti.  Tuomet pirmą kartą sužinojau apie šią sporto šaką. Susižavėjau sportininkais bei pačiu žaidimu – žaidėjų taiklumu, strategija, žaidimo principu. 

Kilo smalsumas mėgėjiškai pabandyti žaisti  ir pačiam. Po to sekė noras tobulėti, mesti taikliau, gerinti rezultatą, kilo motyvacija ir užsidegimas“, – pasakojo A. Patruševas.

Nusprendė išbandyti jėgas


Šiandien „Chilli Disc Golf“ komandai priklausantis vaikinas skaičiuoja, kad diskgolfą žaidžia daugiau nei du metus. Nuo to laiko sudalyvauta ne vienose varžybose, pelnytas ne vienas laimėjimas, tačiau A. Patruševas prisimena dieną, kai pirmą kartą susirungė su kitais sportininkais. 

„Pradžioje žaisdamas diskgolfą tikrai nesijaučiau drąsiai, tačiau perpratęs žaidimo principą bei pasitreniravęs metimą, nusprendžiau išbandyti savo jėgas varžybose. Pirmosios, kuriose rungiausi kaip dalyvis, taip pat vyko Survilų sodyboje.

Galiu pasakyti, kad jose įgijau naujos patirties, patyriau gerų emocijų, susipažinau su šio sporto entuziastais“ , –  kalbėjo A. Patruševas.

Suprato, kad turės įdėti pastangų

Paklaustas, ar tikėjosi šiais metais tapti jaunimo čempionu, vaikinas teigia, kad prasidėjus sezonui, jis apie pergalę negalvojo.

„Iš pradžių buvo tik didžiulis noras dalyvauti, bet sužaidus pirmąjį etapą, nuomonė pasikeitė – patikėjau savo jėgomis ir supratau, kad įdėjus daug pastangų, galiu nugalėti. 

Įpusėjus sezonui, man sekėsi puikiai, bet tikras džiaugsmas užplūdo tada, kai jau gavau jaunimo čempiono medalį. Supratau, kad įdėtos pastangos atsipirko su kaupu“ , – kalbėjo gimnazistas.

Didelė konkurencija


A. Patruševas pastebi, kad diskgolfo populiarumas Lietuvoje kokia į aukštumas.

„Kiekvienais metais diskgolfo žaidėjų skaičius auga. Varžybose yra daug patyrusių ir greitai progresuojančių žaidėjų, kurie sudaro labai didelę konkurenciją, tačiau jonaviečiai tikrai demonstruoja gerus rezultatus.

Manau, tai Lietuvos diskgolfo pradininkų darbo rezultatas. Jie įdėjo daug pastangų, siekiant paversti šį žaidimą populiaresniu, bandant supažindinti kuo daugiau žmonių su juo“ , – kalbėjo jaunuolis. 

Išgirdę susidomi

Ir visgi, gimnazisto pažįstamų rate iki šiol atsiranda žmonių, kurie išgirdę diskgolfo pavadinimą, suklusta.

„Pastebėjau, kad nežinantys šio žaidimo principų, išgirdę apie diskgolfą, susidomi ir prašo papasakoti, kaip jis yra žaidžiamas. Taip pat neretai prašo parodyti diskus.

Kai papasakoju esminius principus, neretas nori pats pabandyti žaisti. Smagu, kad taip žaidimu susidomi vis daugiau jaunų žmonių.

Tiesa, yra ir tokių, kurie anksčiau buvo girdėję diskgolfo pavadinimą, tačiau nėra matę pačio žaidimo“ , – pasakojo jaunuolis.

Mato ne vieną privalumą


Ko gero, ne vienas diskgolfo entuziastas sutiktų, kad Jonava, turėdama net keletą nuolatinių šio žaidimo varžybų čempionų, galėtų pretenduoti į diskgolfo sostinės titulą. Prie to dar prisideda ir neseniai vaizdingoje miesto vietoje atidarytas naujas diskgolfo parkas.

„Šiuo metu Lietuvoje yra nemažai diskgolfo parkų ir kiekvienas turi savo ypatumų. Jei reikėtų išskirti vieną labiausiai patikusį, negalėčiau to padaryti. 

Nepaisant to, galiu pasakyti, kad Jonavos parkas – nuostabus. Jis turi puikų reljefą, krepšių, kuriuos supa graži aplinka, įvairovę“ , – kalbėjo sportininkas. 

Laukia varžybos

Kokie artimiausi naujojo Lietuvos jaunimo čempiono planai?

„Iki šiol treniruodavausi 4-6 kartus per savaitę. Dabar žadu dar daugiau treniruotis - tobulėti visada yra kur.

 Ruošiuosi dalyvauti  artėjančiose „Šveicarijos ruduo“  varžybose. Jos vyks ne kur kitur, o Survilų sodybos diskgolfo parke“ , – pokalbio pabaigoje kalbėjo jaunuolis.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonava tvirtina savo kaip diskgolfo sostinės pozicijas: turime naują jaunimo čempioną

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 24 Sep 2021 18:31:34 +0300
<![CDATA[LGBT parade dalyvavusi jonavietė: būdamas tolerantišku, priimi žmogų be jokių ,,bet"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lgbt-parade-dalyvavusi-jonaviete-budamas-tolerantisku-priimi-zmogu-be-jokiu-bet https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lgbt-parade-dalyvavusi-jonaviete-budamas-tolerantisku-priimi-zmogu-be-jokiu-bet Nemenko atgarsio sulaukusios eitynės ,,Kaunas Pride" laikinosios sostinės centre subūrė apie 2 tūkstančius žmonių. Tarp pastarųjų, kartu su savo gyvenimo drauge, žingsniavo ir LGBT bendruomenę reprezentuojanti jonavietė, kuri apie parade patirtus pojūčius iki šiol kalba su šypsena.

Nepaisant to, šiandien akimis sekdami jos pasakojimą tikro merginos vardo taip ir neišvysime. Kodėl? Anot pačios jonavietės, nors kalbėti apie priklausymą seksualinėms mažumoms jai nebėra sunku,  ji, kaip ir dauguma kitų, viešai tai pripažinti pasiryžusių žmonių, yra priversta galvoti apie savo artimuosius bei juos paliesti galintį negatyvą.

Dalyvauti neplanavo

Minėta mergina jau kurį laiką savanoriauja organizacijoje, kuri konsultuoja su LGBT patiriamomis problemomis susiduriančius jaunuolius bei jų artimuosius. Nepaisant to bei fakto, jog ji pati yra LGBT bendruomenės dalis, jonavietė neplanavo dalyvauti ,,Kaunas Pride" eisenoje. Visgi, viskas susiklostė taip, jog ji žygiavo pačiame parado priekyje.

,,Aš pati daugiau esu linkusi  ,,eiti į žmones" kalbantis su jais. Taip jaučiuosi juos edukuodama su savo pačios istorija.

Nors paradų esmę suprantu, ko gero, nejaučiu, kad jie būtų mano išraiškos dalis. Galbūt todėl, jog kai prieš du metus dalyvavau Vilniuje vykusioje eisenoje, man nepatiko ten patiri negatyūs jausmai iš abiejų pusių.

Žinodama, kad parado dieną būsiu Kaune, sakiau sau ir savo draugei, jog pastovėsiu kažkur šalia parado ir tiesiog stebėsiu, kaip viskas vyksta.

Mano draugė taip pat sakė, kad jei aš nuspręsiu prisijungti prie eisenos, ji tik stebės ją iš šalies. Girdint tai, man kilo nerimas dėl jos saugumo, nes buvo akivaizdu, kad gali būti ir labai priešiškų žmonių.

Tačiau artėjant link Soboro, kur visi rinkosi, atrodė, jog pats vidus prašosi sudalyvauti. Manau, jog tai lėmė ne viena priežastis.

Visų pirma, tai buvo Kauno istorinis įvykis. Antra, žygiuojant eisenoje, palaikiau ne tik kitus, bet ir pačią save. Užvaldė suvokimas, kad už tave niekas kitas nepakovos ir jei turi stiprybės eiti dabar, tai eik, jei neturi jos - kitą kartą nueisi. Tądien aš jaučiausi turinti jos", - kalbėjo mergina.

Jautėsi saugiai

Jonavietė pasakoja, kad jos akį patraukė ir gausus, eisenos saugumu besirūpinančių pareigūnų būrys.

,,Prieš viskam prasidedant jaučiau nerimą, kad gali būti nemalonių akimirkų, tačiau greitai pasijutau saugi. Neabejoju, kad prie to stipriausiai prisidėjo visur matomi policijos pareigūnai.

Noriu paminėti, kad mane labai žavėjo jų elgesys: nebuvo matyti, kad pareigūnai palankiau vertintų kurią nors pusę -  jog palaikytų LGBT ar prieš juos nusiteikusius asmenis. Jie atvyko atlikti savo darbo ir darė tik tai", - kalbėjo pašnekovė.

Akibrokštų neišvengta

Ir nors klausimų dėl to, ar saugumui bus skirtas pakankamas dėmesys, greitai nebeliko, smulkių incidentų parade neišvengta.

,,Vienu metu eisena turėjo sustoti, nes prie vandens fontanų ,,skraidė" kiaušiniai. Pati mačiau tai... Ne vienas jų pataikė į žmones. Buvo asmenų, kurie juos mėtė iš butų, o kai kiaušinis skrenda iš aukščiau, tai gali ir stipriau užgauti. Laimei, taip nenutiko, o ir pareigūnai sureagavo žaibiškai.

Paradoksaliai man atrodė ir prieš paradą nusiteikusių žmonių plakatai, ant kurių buvo parašyta: ,,Jūsų čia nėra". Bet mes buvom... Aš buvau, žiūrėjau tiesiai į plakatą. Ir mes būnam visur: autobusuose, parduotuvėse, ligoninėse, taksi...kaip ir bet kuris kitas žmogus", - kalbėjo jonavietė.

Kaune jautėsi geriau

Galėdama palyginti prieš du metus Vilniuje ir neseniai Kaune vykusį paradą, mergina neslepia, kad geresnį įspūdį jai paliko antrasis.

,, ,,Kaunas pride" labiau mane rezonavo. Galbūt todėl, kad aš pati jau jaučiausi stipresnė, atviresnė.

Ironiška, bet sostinėje jaučiausi mažiau saugi. Žinoma, čia veikia tas faktorius, jog Kaune buvo matyti daugiau pareigūnų. 

Manau, kad prie mano teigiamų pojūčių prisidėjo ir žinojimas, jog šįkart aš jau ne viena, o su drauge. Vilniuje ėjo dar viena mergina su manimi, bet jai buvo per sudėtinga išbūti ir ji pasitraukė, o mano tikslas buvo praeiti visą eiseną ir pamatyti, kaip tai atrodo nuo pradžios iki pabaigos.

Kaune jaučiau didesnę laisvę, didesnį džiugesį", - kalbėjo mergina.

Apsiginklavę meile

Jonavietė džiaugiasi ir tuo, kad ,,Kaunas Pride" dalyviai puošėsi atributika, spinduliuojančia šiltus jausmus.

,,Spalvingos apsauginės kaukės, širdelės formos ženkliukai ir daug šypsenomis pasipuošusių žmonių - tai aš mačiau parade.

Net kai sulaukdavo keiksmų, įžeidinėjimų, parado dalyviai neskubėjo atsakyti negatyvu. Galiu pasakyti, kad jaučiau tvyrančias teigiamas emocijas ir tas pozityvus atsakas į negatyvą atnešė tik dar daugiau laimės.

Labai smagu, kad buvau viso to dalimi", - sakė mergina.

Nepritaria naudojamai sąvokai

Tačiau, kad ir kiek teigiamų dalykų pašnekovė įžvelgia Kaune vykusiame parade, dalis LGBT bendruomenės transliuojamos komunikacijos jai kelia dviprasmiškus jausmus.

,,Man nepatinka tas, kad yra skatinama ,,demonstruotis". Kalbu apie pačią demonstracijos sąvoką. Ji iš esmės tarsi supriešina visuomenę, kuri ir taip yra susiskaldžiusi: vieni palaiko LGBT, kiti rodo aiškų priešiškumą, treti neišsako savo nuomonės garsiai, tačiau vis tiek turi ją. Drįstu teigti, kad demonstracijos sąvoką tik dar labiau provokuoja tuos, kurių pozicija yra nukreipta prieš LGBT.

Jei tu nori priėmimo, galbūt reikėtų ne ,,demonstruotis", o ieškoti taikesnio žodžio? Šis asmeniškai mane labai rezonuoja, nors aš pati esu tos bendruomenės dalis", - kalbėjo jonavietė.

Negatyvą mato ir bendruomenės viduje

Ji pastebi ir tai, kad dalis LGBT bendruomenės nevaldo savo negatyvo, nukreipto į tuos, kurie nepalaiko seksualinių mažumų.

,Tikrai ne visi LGBT žmonės yra taikūs ir suprantama dėl ko. Galbūt jie neina per kažkokius įžeidinėjimus, smurtą, bet jų priešiškumas aiškiai juntamas. Natūralu, kad taip yra, kai šitiek daug negatyvo sulaukiama. Tokių asmenų ypatingai daug yra tarp jaunimo.

Kalbant apie paradus, kuriuose aš dalyvavau, mano akimis, prieš du metus Vilniuje vykusioje eisenoje buvo tikrai daugiau negatyvo, atsakančio į negatyvą, kurį mes patys jaučiame. Galbūt tai - ženklas, kad judame gera linkme", - svarstė mergina.

Toleruoju, bet netoleruoju

Kai kalbama apie pakantumą seksualinėms mažumoms, dalis žmonių teigia, jog yra tolerantiški, tačiau nesupranta, kodėl LGBT bendruomenės nariai nori viešai deklaruoti savo orientaciją, rodyti jausmus. Ką apie tai mano pati pašnekovė?

,,Ko gero, turėtume suprasti, kokia šios sąvokos prasmė arba bent jau sau įsivardinti, ką ji reiškia tau pačiam.

Man tolerancija - sugebėjimas priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Ne tik tą dalį, kuri tau pačiam labai patinka. Jei tu nepriimi visos asmenybės, jei nepriimi bent mažos dalies jos, vadinasi, tu nepriimi jos buvimo.

Aš ir esu dirbusi darbe, kur man sakė: ,,Aš priimu tave, bet...". Jei yra ,,bet", tu nepriimi mano buvimo.

Nors nesu kategoriškas žmogus, dėl tolerancijos sąvokos galėčiau ginčytis iki begalybės", - sakė mergina.

Galimybė priminti apie save

Kokią prasmę, jonavietės akimis, turi LGBT paradai?

,,Ne paslaptis, jog tokie paradai organizuojami siekiant priminti apie mūsų egzistavimą.

Neseniai dalyvavau mokymuose tėvams, kuriuose aktyviai pasisakė moteris, aršiai nusiteikusi prieš LGBT bendruomenės narių norą nelikti nematomais.

Ji, kaip ir daugybė kitų žmonių, nešioja vestuvinį žiedą ir taip parodo, jog yra santuokoje. Yra žmonių, kurie nešioja kryžiukus, taip primindami apie savo tikėjimą.

LGBT žmonės irgi nori galėti neslėpti savo jausmų, įsitikinimų, o paradai yra priemonė, padedanti  pasirodyti engiamoms mažumoms, tiems žmonėms, kurie negali, nemoka ar neturi galimybės kitaip ,,priminti" apie savo buvimą.

Jei mano išraiška, kaip jau minėjau, yra kalbėjimasis su žmonėmis, kiti gali išreikšti save paraduose", - teigė pašnekovė.

Mato skirtumą

Ji atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvoje organizuojami paradai trunka vos kelias valandas, kai kitose šalyse vyksta ištisi ,,Pride" mėnesiai.

,,Vieno jų metu lankiausi Didžiojoje Britanijoje. Tuomet žavėjausi tuo, jog LGBTQ+ bendruomenės atributika, žmonių palaikymas, šiai temai skirti renginiai, buvo matyti ant kiekvieno kampo.

Lyginant su Lietuva, skirtumas - aiškiai matomas. Tačiau dauguma britų kur kas paprasčiau priima kitą žmogų. Ir tai nėra apie tavo orientaciją, tai yra apie šventę gyventi, būnant tokiu, koks tu esi", - kalbėjo mergina.

Praėjo sunkų kelią

Jonavietė atvira, jei ne noras apsaugoti artimuosius, savo išgyvenimais ir parade patirtais įspūdžiais ji pasidalintų neslėpdama nei veido, nei vardo.

,,Esu praėjusi ilgą kelią, kuriame patyriau daug, teko pakeisti ir ne vieną darbą, kuriame jaučiausi nesaugiaii. Todėl man jau nebebaisu kalbėti, bet aš jaučiu pareigą apsaugoti savo artimuosius.

Nors mano šeima ir sako, kad kalbėčiau drąsiai, žinau, kad taip galiu iššaukti neigiamas reakcijas jų aplinkoje. Nenoriu, kad man brangūs žmonės neštų ne savo naštą.

Prie  noro neatskleisti tapatybės prisideda ir tai, jog mano draugė yra tik savo kelio pradžioje... Ji vos prieš metus pripažino sau, kas ji yra, priėmė tai ne kaip kažkokį blogį, ne kaip nuodėmę.

Man smagu matyti, kad ji juda dideliais žingsniais - dabar ji jau buvo parade. Tačiau jos situacija šeimoje, tėvų reakcijos - ypač sudėtingos. Tad, manau, kad mano viešinimasis galėtų padaryti žalos ir jai", - kalbėjo mergina.

Skatina ieškoti informacijos

Pokalbio pabaigoje jonavietė pabrėžė tikinti, kad jei visuomenėje įsigalėtų suvokimas, jog seksualinė orientacija - tik mažytė žmogaus dalis, LGBT bendruomenė patirtų mažiau skaudžių išgyvenimų.

,,Aš neidentifikuoju savęs taip, jog mano orientacija yra tai, kas aš esu. Tai yra viena mano pusė, kuri pasako, su kuo aš noriu kurti šeimą, santykį. Tikiu, kad svarbu bandyti suprasti, kad visi mes, visų pirma, esame žmonės.

Pastebiu, kad daliai visuomenės trūksta informacijos... Iš tėvų, auginančių seksualinėms mažumoms priklausančius vaikus, ne kartą esu tai girdėjusi. Jei domiesi LGBT bendruomenės gyvenimu, nesunku pastebėti, jog didžioji dalis apie ją viešojoje erdvėje sklandančios informacijos remiasi į kažkieno nuomonę.

Aš visada siūlau informacijos ieškoti moksliniuose šaltiniuose, tyrimuose, žiūrėti dokumentinius filmus ,,Youtube" kanale ar kažkur kitur, bendrauti su pačia LGBT bendruomene. Svarbiausia - netingėti ieškoti ir kelti klausimus.

Jei nėra noro  daryti tai, reikia savęs paklausti, kiek tau svarbus yra tas žmogus, dėl kurio apskritai pradėjai domėtis seksualinių mažumų istorija, išgyvenimais, iššūkiais?

Labai dažnai tėvams pasiūlau pažiūrėti LGBT bendruomenės iššūkius puikiai atspindinti filmą: ,,Maldos už Bobį". Jis apie šeimą, kurioje augantis berniukas pripažįsta esantis homoseksualus, o tada jo tėvai bando jį pakeisti, surasti jam merginą, svarsto apie gydymą. Galiausiai berniukas nusižudo ir filme parodoma, kaip tada jaučiasi tėvai. ,,Maldose už Bobį" sudėta daugybė seksualinėms mažumoms priklausančių asmenų istorijų, kurios - itin sudėtingos.

Norėtųsi, kad jų būtų kuo mažiau ir sugebėtume žmones priimti kaip žmones ir pažinti užuot nuteisus dėl priklausymo vienai ar kitai bendruomenei", - sakė jonavietė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

LGBT parade dalyvavusi jonavietė: būdamas tolerantišku, priimi žmogų be jokių ,,bet"

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 24 Sep 2021 11:13:44 +0300
<![CDATA[Policininko karjerą baigęs R. Kopūstas įsidarbino Nakvynės namuose: sulaukia ir grasinimų, ir bandymų įžeisti pavadinant ,,mentu"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/policininko-karjera-baiges-r-kopustas-isidarbino-nakvynes-namuose-sulaukia-ir-grasinimu-ir-bandymu-izeisti-pavadinant-mentu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/policininko-karjera-baiges-r-kopustas-isidarbino-nakvynes-namuose-sulaukia-ir-grasinimu-ir-bandymu-izeisti-pavadinant-mentu Jonavos nakvynės namai - vieta, kur glaudžiasi pastogės neturintys asmenys. Ne paslaptis, kad dauguma jų serga alkoholizmu, pasižymi socialinių įgūdžių stoka, ilgus metus veda į ,,normalaus" gyvenimo rėmus neįtelpantį gyvenimo būdą. Atrodo, kad dirbti tokioje įstaigoje turėtų būti itin sudėtinga, tačiau įstaigoje socialinio darbuotojo padėjėjo pareigas prieš 4 mėnesius eiti pradėjusio Rolando Kopūsto negąsdina niekas - anksčiau policijos pareigūnu dirbęs vyras nesuka galvos nei dėl sulauktų grasinimų nužudyti, nei dėl karts nuo karto girdimos ,,mento" pravardės.


Rūpinasi tvarka


21-eri metai - tokį laiko tarpą R. Kopūstas dirbo policijos pareigūnu. Per tą laiką jam teko padirbėti ir Jonavoje, ir Kauno rajone, tačiau atėjus metui išeiti užsitarnauto poilsio, t.y. į pensiją, vyras nusprendė nesėdėti sudėjęs rankų.


,,Darbą policijoje baigiau prieš kelis metus. Kai sužinojau, kad Nakvynės namai ieško žmogaus, nusprendžiau pabandyti įsidarbinti ir jau apie 4 mėnesius darbuojuosi socialinio darbuoto padėjėju. Tiesa,  praeitą vasarą taip pat esu padirbėjęs šioje įstaigoje.


 Galiu pasakyti, kad visos darbo dienos Nakvynės namuose - skirtingos. Tu nežinai, ko tikėtis, bet mano pareiga yra palaikyti tvarką: prižiūrėti, kad būtų paisoma nustatytų taisyklių, nekiltų konfliktų, o iškilus jiems, turi padėti išspręsti nesutarimus", - pasakojo vyras.


Pešasi ir vyrai, ir moterys


Na, o nesutarimų Nakvynės namuose netrūksta - interviu dieną taip pat buvo kilęs vienas jų.
,,Išgirdome triukšmą. Aš nuėjau aiškintis, kas nutiko. Paaiškėjo, kad susipešė dvi moterys. Viena vos ne verkdama pasakojo, jog ją esą pastūmė, kita teigė, jog ją apspjovė. 


Sunku pasakyti, ar viskas buvo taip, kaip nupasakojo gyventojos. Ta moteris, kuri sakė, jog ji buvo pastumta, tuo metu valė langą prie kitos gyventojos, kuri skundėsi, jog ją esą apspjovė, lovos. Gali būti ir taip, jog nieks ant nieko nespjovė, o tiesiog kažkas užtiško... Konfliktai čia neretai kyla dėl visiškai neaiškių priežasčių.


Visgi, reikia suprasti, kad dažnas Nakvynės namų gyventojas yra impulsyvus ir situacijas vertina per savo supratimą.


Nors moterų čia glaudžiasi mažiau, konfliktų pasitaiko ir tarp jų, ir tarp vyriškių. Stengiamės išspręsti juos kuo greičiau, kad atmosfera būtų kuo ramesnė", - kalbėjo R. Kopūstas.


Grasino nužudyti


Nakvynės namuose dirbantys darbuotojai sulaukia ir pykčio, nukreipto prieš juos.


,,Iš kitų kolegų pasakojimų esu girdėjęs, kad prieš juos buvo mosuojami peiliai ir panašiai... Aš kartą esu sulaukęs grasinimo nužudyti. 


Mūsų teritorija aptverta, o vienas gyventojas atėjo būdamas neblaivus. Jam pasirodė, kad varteliai užrakinti ir jis susinervino dėl to. Aš tiesiog vaikščiojau lauke. Matydamas tai, žmogus nusprendė savo pyktį išlieti ant manęs, šūktelėdamas, kad nužudys mane.


Suprasdamas, kad jis yra girtas, nesivėliau į kalbas. Tačiau kai kitą rytą jis išsiblaivė ir suprato, jog dėl savo elgesio gali būti daugiau nebe priimtas į Nakvynės namus, atėjo atsiprašinėti.

Mačiau, kad tai darė nuoširdžiai. Taigi, pasakiau, kad jo nusižengimas yra užfiksuotas, tačiau neperduotas vadovybei, bet jei tai pasikartos, lauks atitinkamos pasekmės", - prisiminė vyras.


Vadina ,,mentu"


Įstaigos gyventojai greitai išsiaiškino, kad R. Kopūstas - buvęs policijos pareigūnas. Dėl to, kilus nesutarimams, ne kartą yra bandę jį įžeisti pavadinę ,,mentu". 


,,Kadangi, kaip jau minėjau, čia šiek tiek padirbėjau ir praeitais metais, tai kai atėjau dirbti dabar, jie jau turbūt visi žinojo, kad anksčiau dirbau policininku. Ko gero, sužinojo vieni iš kitų, perduodami informaciją iš lūpų į lūpas.


Pasitaiko atvejų, kai išgėrę asmenys bando mane įžeisti pavadindami ,,mentu". Sako:,,Ką tu čia ,,mentas" vadovauji?". Bet manęs tai nežeidžia. Kai dirbau policijos pareigūnų, taip pat ne kartą esu pavadintas taip. 


Būna situacijų, kai esame ir iš darbo ,,atleidinėjami". Sako, kad kreipsis į kažką, nes esą pažeidėme jų teises, o tada jau bus mums...


Tačiau dėmesio nekreipiu ir į tai, nes ir policijoje lygiai taip pat buvau ,,atleidinėjamas". Turiu ,,storą odą" ir mane sunku išvesti iš kantrybės", - šypsodamasis kalbėjo vyras.


Alkoholį vertina kaip auksą


Pasakodamas apie darbo Nakvynės namuose subtilybes, R. Kopūstas neabejoja, kad daugiausiai problemų čia kyla dėl alkoholio.


,,Pas mus negalima vartoti jo, bet didžioji dalis gyventojų yra priklausomi. 
Pagal taisykles, įsinešti alkoholio į Nakvynės namus negalima. Dėl to prie vartelių paprašome žmonių parodyti, ką jie atsineša. Yra buvę situacijų, kad buteliai slepiami rankovėse, kelnių klešnėse, kitose vietose po drabužiais, būna, kad jie apeina pastatą ir įsimeta butelį per tvorą. Tada, jau įėję į teritoriją, po kiek laiko ,,eina pasivaikščioti" ir pasiima jį. 


Ir ką daugiau čia galima pridurti... Sako: ,,Čia mano auksas" ir viskas", - kalbėjo vyras.


Atveža policijos pareigūnai


Ne ką mažiau problemų kyla ir tada, kai neblaivius asmenis į Nakvynės namus atveža policijos pareigūnai. 


,,Mes girtų priimti negalime, o policija kartais atgabena ir tokius, kurie nebepastovi ant kojų. Nakvynės namai - ne blaivykla, bet aš suprantu policininkus. Esu buvęs jų barikadų pusėje ir žinau, kiek daug problemų kyla tada, kai gaunamas pranešimas apie mieste gulintį neblaivų asmenį arba kai reikia išgabenti tokį žmogų iš namų, kuriuose jis smurtavo... Blaivyklos mūsų mieste nėra, tad nėra ir kur dėti tokius žmones.


Dabar dar šilta, o žiemą dėl neblaivių asmenų kyla dar daugiau bėdų, nes jie gali sušalti. Pamenu, kad kai aš dirbau policijos pareigūnu, priešais ligoninės priėmimo skyrių gulėdavo ne vienas girtas benamis. Ši problema niekur nedingo, o kaip ją tinkamai išspręsti - nežinia", - kalbėjo vyras.


Nori išsipasakoti


Nepaisant to, kad iššūkių Nakvynės namuose netrūksta, R. Kopūstas neatsisako pabendrauti su įstaigos gyventojais ir jiems rūpimais klausimais.


,,Pastebiu, kad jie kartais nori išsikalbėti, pasipasakoti apie savo bėdas. Kadangi niekad nepriimu jokių grasinimu ar įžeidimų asmeniškai ir visada mėgau išklausyti kitus, pabendrauju su jais.


Yra žmonių, kuriems labai reikia to kontakto. Manau, kad kartais pokalbis jiems gali būti labai naudingas emociškai", - teigė R. Kopūstas. 


Darbas patinka


Paklaustas, ar nebuvo akimirkų, kai gailėjosi pradėjęs dirbti Nakvynės namuose, R. Kopūstas tikina žinojęs, kur eina.


,,Dirbdamas policininku susidurdavau su Nakvynės namais, jų gyventojais. Važiuodavau čia spręsti konfliktų ir panašiai. Žinojau, ko galima tikėtis, koks gyvenimas verda tarp šių žmonių.

Tai, ką dirbu dabar, yra labai panašu į darbą, kurį dirbau policijoje.  Ten dalyvaudavau karštuose įvykiuose, į kuriuos įsiveldavo labai panašūs žmonės.


Man patiko darbas policijoje, dėl to tikėjau, kad ir čia taip pat patiks. Iki dabar nei kart nesigailėjau, kad nusprendžiau įsidarbinti Nakvynės namuose", - pokalbio pabaigoje sakė vyras.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Nuotraukų galerijoje - R. Kopūstas ir Jonavos nakvynės namai.

Policininko karjerą baigęs R. Kopūstas įsidarbino Nakvynės namuose: sulaukia ir grasinimų, ir bandymų įžeisti pavadinant ,,mentu"

Policininko karjerą baigęs R. Kopūstas įsidarbino Nakvynės namuose: sulaukia ir grasinimų, ir bandymų įžeisti pavadinant ,,mentu" Policininko karjerą baigęs R. Kopūstas įsidarbino Nakvynės namuose: sulaukia ir grasinimų, ir bandymų įžeisti pavadinant ,,mentu" ]]>
jonavoszinios.lt Sun, 19 Sep 2021 22:14:46 +0300
<![CDATA[Jonaviečių šeima džiaugiasi pastebėtais sūnaus gabumais: šešiametis mokysis pagal unikalią programą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciu-seima-dziaugiasi-pastebetais-sunaus-gabumais-sesiametis-mokysis-pagal-unikalia-programa https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciu-seima-dziaugiasi-pastebetais-sunaus-gabumais-sesiametis-mokysis-pagal-unikalia-programa Pernai Lietuvoje startavusi tarptautinė Lietuvos ir Izraelio programa „Gifted", skirta gabių vaikų ugdymui, iškart susilaukė didžiulio populiarumo — Kaune registravosi šimtai dalyvių. Šiais metais prisijungti prie jos pakviesti ne tik kauniečiai, bet ir sostinės gyventojai. Ir nors Jonavoje pagal minėtą programą mokymai neorganizuojami, jonaviečiai Paulius bei Evelina Darvidai gali pasidžiaugti, jog jų sūnus Ąžuolas išlaikė specialų testą ir tapo vienu iš „Gifted" dalyvių.

Pastebėjo gabumus


Kaip pasakoja E. Darvidė, Ąžuolas šiais metais baigė lankyti mylėtą privatų darželį ,,Pipiras" , kuris yra įsikūręs Kaune. Būtent pastarajame dirbantis kolektyvas ir pastebėjo jonaviečių šeimos atžalos gabumus.


,,Su darželiu atsisveikinome pavasarį. Gegužės mėnesį sudalyvavome paskutiniame organizuotame nuotoliniame susirinkime. Jame buvo pristatyti būsimi darželio projektai.

Įstaigos savininkė Gintarė Narakienė papasakojo ir apie ,,Gifted" programą bei pasiūlė Ąžuolui sudalyvauti joje, kadangi matė jo potencialą ir žinojo galimybes", - pasakojo E. Darvidė.

Reikėjo atlikti testą


„Gifted — tai specialios programos intelektualiam bei emociniam gabių vaikų ugdymui ir profesionali IQ testavimo metodika, pagal kurią nustatomas vaiko intelekto koeficientas, siekiant parengti individualų ugdymo planą kiekvienam, atsižvelgiant į jo gebėjimus.


,,Internete pasidomėjau apie šios programos vykdymą Lietuvoje. Sužinojusi, kad į pirmąjį testavimą jau pavėlavome, pasiskambinau programos koordinatorei pasikalbėti išsamiau. Išsiaiškinau, kada bus organizuojamas papildomas priėmimas bei būsimų priešmokylinukų testavimas. Užsiregistravome į jį", - kabėjo jonavietė.

Grįžo su šypsena veide


Individualus testavimas organizuotas Kauno Botanikos sodo Vytauto Didžiojo universiteto padalinyje.


,,Buvo numatyta, kad testavimas vyks apie vieną valandą, tačiau Ąžuolas, kartu su jį lydėjusia mokyta, grįžo jau po 32 minučių. Beje, sūnus po jo buvo labai geros nuotaikos. Ąžuolo teigimu, jam nekilo jokių sunkumų, atsakant į pateiktus klausimus, sprendžiant užduotis.


Atranką, kaip ir visada šioje programoje, vykdė Lietuvos bei Izraelio ugdymo ekspertai ir psichologai. Jie po vaiko atliktų skirtingų užduočių įvertina jo gabumus ir nusprendžia ar jis atitinka ,,Gifted" kriterijus, ar ne.

Galutinio atsakymo laukėme ilgiau nei dvi savaites, kol galiausiai gavome patvirtinimą, kad Ąžuolas yra pakviestas mokytis. Dabar laukiame kvietimo į mokslo metų pirmąją šventę, kadangi mokymasis prasidės nuo spalio 2 dienos.


Pamokos pagal šią programą vyks kiekvieną šeštadienį, o mokyklų atostogų metų, mano žiniomis, žadama organizuoti ir savaitines stovyklėles", - pasakojo E. Darvidė.

Didelė konkurencija


Paklausta, ar jų šeima tikėjosi, jog Ąžuolas bus atrinktas į ,,Gifted", E. Darvidė tikina, kad dalyvaujant atrankoje, visų pirma, buvo siekiama išbandyti sūnaus jėgas, nes dažnai tenka išgirsti iš kitų sakant, kad šis vaikas gyvenime daug pasieks.


,,Dalyvių skaičius buvo tikrai didelis ir į vieną vietą pretendavo keliolika vaikų. Dėl to prognozuoti rezultatus nebuvo lengva, bet galvojome, jog pabandysime.

Mes tikėjome sūnumi, o jis vis sakydavo: ,,aš tikrai žinau, kad man pavyks".


Taip pat stengėmės motyvuoti sūnų, prieš tai su juo aptarę šią programą ir išklausę jo nuomonę bei norą dėl dalyvavimo atrankoje",- kalbėjo E. Darvidė.

Pastebi stiprias asmenines savybes


Mamos teigimu, sūnus jau nuo mažų dienų buvo labai drąsus, protingas, žingeidus vaikas, pasižymintis lyderio savybėmis ir kūrybiškumu.


,,Apie savo užsispyrimą Ąžuolas priminė dar būdamas 4 metų, kai darželyje pasakė: ,,Vidutinis aš nebūsiu, auklėtoja, būsiu geriausias ir mėginsiu kol pavyks" (aut. past. šypsosi).


Nuo pat mažumės jis nebijojo užmegzti pokalbio nei su vaikais, nei su suaugusiaisiais ir sugebėjo teisingai įvertinti situaciją, rasti sprendimus, padedančius spręsti iššūkius.

Jis pasižymi gera atmintimi, strateginiu mąstymu, empatiškumu, kūrybiškumu bei derybiniais gabumais".

Neslepia džiaugsmo


E. Darvidė neslepia, kad žinia apie sūnaus priėmimą į programą, stipriai pradžiugino šeimą.


,,Ąžuolui tai buvo pirmasis sėkmingai įveiktas akademinio lygmens egzaminas ir nauja patirtis.

Džiugia naujiena suskubome pasidalinti ir su mūsų darželio ,,Pipiras" direktore, kartu padėkojant jai už gautą padrąsinimą, tikėjimą Ąžuolu bei jo visapusišką ugdymą, lydėjusį mūsų sūnų nuo pat pirmos jo dienos darželyje.

Kai apie sėkmingai praeitą atranką sužinojo pats Ąžuolas, jis kukliai tepasakė, kad dabar eis į dvi mokyklas - nuo šio rugsėjo jis Kaune lanko priešmokyklinę",  - kalbėjo jonavietė, pridurdama, kad itin vertina jos sūnaus laukiančius mokymus dėl profesionalių pedagogų.

Švies ir tėvus


,,Jie yra specialiai apmokyti dirbti su gabiais vaikais plačiąja prasme: kūrybiškai ugdyti mažųjų gebėjimus skirtingose srityse bei padėti kiekvienam jų realizuoti save, veikti iškilusius iššūkius ugdymo procese.


Tuo pačiu kiekvienas vaikas bus pastebėtas, išklausytas ir kryptingai nukreiptas jam tinkama linkme. Šiuose mokymuose didesnis dėmesys skiriamas vaikui ir jo asmenybės ugdymui, kūrybiškumo skatinimui.


Tuo tarpu tėvai taip pat turės galimybę dalyvauti mokyklos organizuojamose paskaitose, kuriose papildomai įgaus naujų žinių iš profesionalių dėstytojų.

Akivaizdu, kad dirbti su gabiais vaikais yra nelengva užduotis, reikalaujanti papildomų žinių ir įgūdžių dėl kiekvieno vaiko unikalumo, tačiau tikiu, kad šioje mokykloje, pasitelkiant skirtingas veiklas, vaikai bus įgalinti išmokti kuo", - teigė E. Darvidė.

Daugybė veiklų


Kodėl jonaviečių šeima nusprendė savo atžalą ugdyti kitame mieste?


,,Aš nepaprastai džiaugiuosi vis labiau gražėjančia Jonava, žaliomis jos zonomis, vykstančiomis iniciatyvomis, organizuojamais renginiais, tačiau Kaune lankomės labai dažnai, nes Ąžuolas šiame mieste jau nuo 3 metų lankė būrelius: ,,Lego"  būrelį, plaukimo pamokas, vasaros metu stovyklas.


,,Pipirą" pasirinkome todėl, kad darželyje dirba labai kompetentinga profesionalių pedagogų komanda, kurią dėl nuoširdaus ir glaudaus bendravimo, draugiškos atmosferos bei vykdomų inovatyvių projektų, drąsiai galime vadinti ,,Širdžių komanda".  Iki dabar esame be galo dėkingi jiems už galimybę būti jų darželio dalimi.

Svarbu pažymėti ir tai, kad darželio pasirinkimą lėmė žinojimas, jog jo direktorė turi ekspertės kategoriją bei ilgametę pedagoginio darbo patirtį.


Na, o ilgainiui ,,Pipire" atsirado ir Ąžuolo pamėgti būreliai. Dėl to planuoti ugdymą Kaune buvo tik dar patogiau: ryte nuveži sūnų į darželį ir nebereikia daugiau eiti į jokius užsiėmimus, nes kai jį pasiimi, jis jau būna aplankęs ne vieną jų", - teigė jonavietė.


Mato ankstyvo ugdymo naudą

Be Ąžuolo dar vieną pusantrų metų sūnų auginanti A. Darvidė tiki, kad ankstyvasis vaiko ugdymas yra labai svarbus.


,,Mokslinė literatūra tai patvirtina - galime rasti nemažai su tuo susijusių straipsnių ir longitudinių tyrimų.


Ąžuolo ugdymu taip pat rūpinomės nuo mažumės, vedant jį į jau minėtus užsiėmimus.

Kalbant apie juos, manau, jog didžiausią įtaką mūsų vaiko kūrybiškumui, žingeidumui suteikė sistemingas ,,Lego" būrelio lankymas, konstravimas bei sukurtų modelių pristatymas, savarankiškumui - kelionės Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavimas dienos stovyklose bei laikas su šeima.

Būdami gamtoje, ar teatre tyrinėjame aplinką, domimės naujais dalykais. Šią vasarą visi kartu vykome į šeimos stovyklą Šilutėje, kurioje labai linksmai ir nuotaikingai praleidome laiką", - kalbėjo E. Darvidė.


Tikėtina, kad gabią jonaviečių atžalą jau visai netrukus pamatysime ir TV3 kanale - vasaros pabaigoje jis praėjo Vilniuje vykusią atranką ir nusifilmavo tam tikro serialo epizode.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonaviečių šeima džiaugiasi pastebėtais sūnaus gabumais: šešiametis mokysis pagal unikalią programą

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 16 Sep 2021 16:08:52 +0300
<![CDATA[Po penkerių metų – vėl į kariškus batus]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/po-penkeriu-metu-vel-i-kariskus-batus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/po-penkeriu-metu-vel-i-kariskus-batus Rugpjūčio 14 d. – rugsėjo 17 d. Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje (LKM) vykstančiuose kartotiniuose aktyviojo kariuomenės personalo rezervo karių mokymuose dalyvauja gausus būrys rezervo karių, tarnavusių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione (iš beveik 390 LKM rezervistų – daugiau kaip 110 dragūniečių). Įdomu tai, kad dauguma jų Dragūnų bataliono sudėtyje 2016 m. lapkričio 27 d. – gruodžio 1 d. vykusiose tarptautinėse pratybose „Iron Sword 2016“ susirėmė su lengvųjų pėstininkų batalionu „Feniksas“, pirmą kartą suformuotu rezervo ir LKM privalomosios karo tarnybos karių pagrindu ir štai po penkerių metų jie patys papildė aktyviojo rezervo karių gretas. 

Apie tai, kuo pastarosiomis savaitėmis gyvena rezervistai, apie šių metų pratybas, motyvaciją ir lūkesčius, atvedusius į kartotinius mokymus, kalbamės su keliais buvusiais Dragūnų bataliono kariais.  

Ką gi, pirmiausia susipažinkime...  

J. eil. Tautvydas Muraveckas: Esu kilęs iš Kauno, pagal specialybę esu aviacijos mechanikas, dirbu Karmėlavos oro uoste. Šauktinio tarnybą 2016 m. atlikau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione, vykdžiau šaulio funkcijas.

 

J. eil. Dainius Lelevičius: O aš – alytiškis, tačiau šiuo metu gyvenu Kaune. Dirbu automobilių importo ir eksporto srityje. 2016 m., kaip ir kolega, tarnavau savanoriu Butigeidžio batalione ir tais metais dalyvavau  tarptautinėse pratybose „Iron Sword 2016“. 

Kokie prisiminimai pirmiausia iškyla iš anuomet vykusių pratybų?

J. eil. Tautvydas Muraveckas: Nors prabėgo jau penkeri metai, tačiau atrodo, jog viskas vyko vakar. Prisimenu, kad į 2016 m. vykusias pratybas susirinko labai daug karių. Apie tai, kad su rezervo kariais kariausime priešingose barikadų pusėse, sužinojome tik atvykę į pratybas. Kai pirmą kartą su jais susidūrėme akis į akį, jie mums pasirodė gerokai vyresni (šypsosi).   

J. eil. Dainius Lelevičius: O man „Iron Sword 2016“ pirmiausia asocijuojasi su daug sniego ir kūną kaustančiu šalčiu, ypač galutiniame pratybų etape, kai teko nepertraukiamai kelias paras vykdyti užduotis Gaižiūnų poligone. Kita vertus, juk tuomet buvome jauni ir užsidegę.  

Kas Jus tuomet motyvavo?

J. eil. Dainius Lelevičius: Didžiausi motyvatoriai buvo mūsų vadai. Prieš „Iron Sword 2016“ su keliais būriais dalyvavome pratybose Latvijoje, tad grįžę buvome nusiteikę parodyti tai, ką mokame geriausiai. Žinoma, vadai iš mūsų reikalavo labai daug, tačiau ir patys savo pavyzdžiu įkvėpė ir motyvavo. Iki šiol išlikę tik geriausi prisiminimai apie būrio vadą P. Kaušylą, būrininką J. Sadavičių. Ryšys tarp mūsų nėra nutrūkęs – turime vieni kitų kontaktus feisbuko grupėje, tad puikiai žinome kas kuo gyvena.   

O kaip jaučiatės dabar patys būdami rezervistų kailyje?

J. eil. Tautvydas Muraveckas: Keista, tačiau jausmas toks, lyg tarnybos ir nebūčiau palikęs. Nėra ką ir sakyti, geras jausmas. Žinoma, teko daugelį dalykų prisiminti, taip sakant, atnaujinti teorinius ir praktinius įgūdžius. Tačiau svarbu tai, kad pratybose nėra monotonijos – nuolatinis veiksmas, karinės operacijos, žygiai. Ačiū mūsų vadams, kurie neleidžia nuobodžiauti. 

J. eil. Dainius Lelevičius: Mane maloniai nustebino pratybų aprūpinimas – apranga, ekipuotė, amunicija ir, žinoma, maistas – jis skanus ir gausus. Savaime suprantama, penkios savaitės – gana ilgas laiko tarpas, ypač kariuomenėje. Kita vertus, tai iš tiesų geras būdas prisiminti kariškus dalykus, atsiribojant nuo civilinio gyvenimo problemų, mobiliųjų telefonų, nuolatinės sumaišties ir beprotiško kasdienio lėkimo. Galiu tvirtai pasakyti, kad visa tai, bent jau man – tik į naudą. Palinkėčiau tai patirti kiekvienam.  

Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos informacija

Št. srž. Laisvūno Vizbaro nuotraukos

 

 

 

 

 

 

 

Po penkerių metų – vėl į kariškus batus

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 16 Sep 2021 11:27:49 +0300
<![CDATA[Elektros rinkos liberalizavimas: laimės ne paskutinės minutės sprendimai]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/elektros-rinkos-liberalizavimas-laimes-ne-paskutines-minutes-sprendimai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/elektros-rinkos-liberalizavimas-laimes-ne-paskutines-minutes-sprendimai Lietuvoje įsibėgėja elektros tiekimo rinkos liberalizavimas – seniai lauktas pokytis, įgyvendintas daugelyje Europos Sąjungos valstybių. Kartu su juo byra elektros energijos tiekimo monopolis, o rinkoje atsirandanti nepriklausomų tiekėjų konkurencija vartotojams garantuos daugiau kokybiškų paslaugų ir galimybių.

Siekdama supaprastinti šiuos procesus, Energetikos ministerija inicijavo Elektros energijos įstatymo pakeitimus, kuriuose įtvirtintos ne tik geresnės ir greitesnės sutarčių sudarymo, tiekėjų keitimo sąlygos, nustatyti detalesni reikalavimai sąskaitų turiniui bei reglamentuota nepriklausomų tiekėjų kainų bei pasiūlymų palyginimo priemonė. Ji jau rugsėjį startuos Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos (VERT) interneto svetainėje ir padės vartotojams išsirinkti geriausius pasiūlymus.

Kas svarbu renkantis nepriklausomą tiekėją, į ką reikia atkreipti dėmesį, kodėl neverta delsti, kas atsitiks nepasirinkus bei kur kreiptis pastebėjus nesąžiningus atvejus, – apie tai pasakoja energetikos viceministrė Inga ŽILIENĖ.

- Kodėl vyksta elektros tiekimo rinkos liberalizavimas ir gyventojai turi rinktis tiekėją? Kokia iš to nauda?

Dar prieš metus mažmeninė elektros rinka konkurencijos atžvilgiu buvo panaši į telekomunikacijų sektorių prieš 20 metų – vienas tiekėjas ir siūlomi keli vartojimo planai. Šiuo metu turime jau 7 nepriklausomus tiekėjus, pasirinkimo galimybes.

Prireiks laiko, konkurencinė aplinka nesusiformuoja per mėnesį, tačiau einame teisingu keliu link konkurencijos, kurią kaip pavyzdį turime telekomunikacijų sektoriuje. Jau dabar galime matyti kaip elektros tiekėjai konkuruoja dėl naujų klientų, o anksčiau to nebuvo.

Taigi su šia reforma kuriamos konkurencinės sąlygos rinkoje – reali tiekėjų konkurencija, bandymas įtikti klientams su jų poreikius labiausiai atitinkančiais sutarties planais, investicijos į geresnį klientų aptarnavimą ir naujų paslaugų vystymą. Sukurta galimybė per dvi savaites pakeisti elektros tiekėją, netrukus bus sukurtas svetainė palyginti visų nepriklausomų tiekėjų pasiūlymus.

Galiausiai reikėtų pažymėti, kad didžioji dalis Europos Sąjungos valstybių yra visiškai liberalizavusios elektros energijos tiekimo rinkas, tai yra bendras reikalavimas visoms Europos Sąjungos narėms tam, kad bendroje elektros rinkoje nebūtų konkurencijos ribojimų ar iškraipymų. Pavyzdžiui Estijoje elektros energijos tiekimo rinka visiškai liberalizuota 2013 m., Latvijoje – 2015 m., o Švedijoje – 1996 m., Suomijoje – 1997 metais.

- Lietuvoje elektros tiekimo rinkos liberalizavimas įgyvendinamas etapais: pokyčiai jau pasiekė tuos, kurie suvartoja daugiausia elektros energijos, o vėliausiame etape dalyvaus mažiausiai vartojantys. Šiuo metu įgyvendinamas antrasis etapas: kuriems vartotojams jis svarbus?

- Pirmasis etapas buvo skirtas vartotojams, kurie suvartoja daugiausia elektros energijos per metus – virš 5000 kWh. Šiuo metu įgyvendinamas etapas svarbus vartotojams, kurie suvartoja mažiau – nuo 1000 iki 5000 kWh per metus. Kitaip tariant, jei elektros suvartojimas per mėnesį siekia apie 100–400 kWh, tuomet šiame etape iki gruodžio 18 d. reikės pasirinkti nepriklausomą elektros tiekėją. Likę vartotojai, t. y. tie, kurių suvartojimas yra mažas (mažiau nei 1000 kWh, daugiabučių namų bendrijos, būsto administratoriai ir visi kiti likę vartotojai), turės pasirinkti ne vėliau kaip iki 2022 m. gruodžio 18 d.

- Ar daug vartotojų patenka į šį etapą?

- Iš viso šalyje yra apie 1,65 mln. elektros vartotojų. Pirmajame etape tiekėją turėjo pasirinkti 97,8 tūkst., į antrąjį etapą patenka 778,6 tūkst., o į trečiąjį – 769,3 tūkst. vartotojų.

Skaičiai rodo, kad šiame etape sprendimą turi priimti didžiausias vartotojų skaičius, todėl raginame nepriklausomo tiekėjo pasirinkimo neatidėti jo paskutinei dienai dėl paprastos priežasties – tiekėjai neturi tokių resursų, kad galėtų vienu kartu greitai ir kokybiškai aptarnauti didelį srautą. Tie, kurie kreipsis anksčiau, turi galimybę gauti daugiau ir išsamesnės informacijos apie pasiūlymus, jų naudas ir skirtumus bei, žinoma, sutarčių sąlygas.

- Ar šie pokyčiai, t. y. apskritai elektros tiekimo rinkos liberalizavimas svarbus ir gaminantiems elektrą vartotojams?

- Elektros energijos tiekėjo pasirinkimo principai ir tvarkos, kurios taikomos, įprastiems vartotojams analogiškai galioja ir gaminančių vartotojų atveju. Jie neturėtų patirti jokių papildomų trikdžių.

Gaminančiam vartotojui keičiant elektros energijos tiekėjus, kai nėra pasibaigęs kaupimo laikotarpis, sukauptas tinkluose elektros energijos kiekis gali būti perkeliamas naujam elektros energijos tiekėjui, įskaitant ir garantinį tiekėją. Gaminantis vartotojas taip pat gali prašyti kompensacijos iš senojo elektros tiekėjo. Jei gaminantis vartotojas naudojasi garantinio tiekėjo paslaugomis, pasibaigus kaupimo laikotarpio periodui – iki kovo 31 d., skirstomo tinklo operatorius kompensuoja 5 proc. sukaupto tinkluose elektros energijos kiekio, už kurį sumokama VERT nustatyta kaina.

Keičiant elektros energijos tiekėjus, kai pasibaigia kaupimo laikotarpis, už sukauptą elektros energijos kiekį atsiskaito senasis elektros tiekėjas sutartyje nustatyta tvarka iš sąlygomis.

- Kaip vartotojams žinoti, į kurį etapą jie pateko – kada ir kokia informacija turėjo juos pasiekti?

- Iki šių metų liepos pabaigos vartotojai turėjo gauti pranešimus, kuriuose turėjo būti aiškiai nurodyta, į kurį – antrąjį ar trečiąjį – liberalizavimo etapą jie patenka. Pasitikslinti šią informaciją galima ir suvedus duomenis interneto svetainėje „Pasirinkitetiekeja.lt“, taip pat prisijungus prie energijos skirstymo operatoriaus (ESO) interneto tinklapio savitarnos sistemos. Nuo rugsėjo 1 d. vartotojams ESO turimais kontaktiniais adresais teikti pasiūlymus galės ir patys nepriklausomi tekėjai.

Tik noriu atkreipti dėmesį, kad jei vartotojai nenori dalintis savo duomenimis, jie gali išreikšti tokį pageidavimą: tuomet nepriklausomi tiekėjai pranešimų nesiųs, o informacijos vartotojams reikės ieškotis savarankiškai.

- Ar daug vartotojų jau pasirinko nepriklausomą elektros tiekėją?

- Pirmajame etape nepriklausomą elektros tiekėją pasirinko praktiškai visi vartotojai – šis rodiklis siekia 99 proc. Pasirinkimus daro ir kiti: turimais duomenimis, sutartis jau sudarė 24 proc. į antrąjį etapą patenkančių vartotojų ir 14 proc. tų, kurie patenka į trečiąjį etapą.

- Šiuo metu vartotojai gali rinktis iš 7 nepriklausomų elektros tiekėjų, tačiau kaip juos palyginti, į ką svarbu atkreipti dėmesį?

- Šiuo metu bendra informacija apie tiekėjus, atsakymai į dažniausiai užduodamus klausimus pateikiama minėtoje interneto svetainėje „Pasirinkitetiekeja.lt“, tačiau jau rugsėjį turėtų būti galima nepriklausomų tiekėjų pasiūlymus palyginti naudojant VERT sukurtą elektroninį įrankį.

Nepriklausomi elektros tiekėjai – kaip ir ryšio paslaugų operatoriai – vartotojams siūlo įvairius planus, kuriuose svarbūs šie pagrindiniai aspektai: kaina, sutarties galiojimo laikotarpis bei sutarties keitimo ir  nutraukimo sąlygos, taip pat elektros suvartojimo deklaravimo ir atsiskaitymo tvarka.

Kitaip tariant, gavę pasiūlymą vartotojai turėtų atidžiai išanalizuoti galutinę kainą ir jos sudedamąsias dalis, taip pat – įsitikinti, ar nutraukiant terminuotą sutartį anksčiau laiko nereikės grąžinti suteiktų nuolaidų, mokėti netesybas ar kokius kitus mokesčius. Tiems, kurie nesinaudoja elektronine bankininkyste, neturi elektroninio parašo svarbu žinoti ir tai, ar galės deklaruoti ir atsiskaityti už elektros energiją kitais būdais.

- Nepriklausomi tiekėjai teikia fiksuotus ir nuo elektros kainos biržoje svyravimų priklausomus planus. Kurį geriau pasirinkti?

- Daugelyje planų yra fiksuota kaina tam tikram laikotarpiui – metams, ketvirčiui ir pan., kuri užtikrina stabilumą. Kiek reikės mokėti už elektrą pasirinkus pasiūlymą, susietą su svyravimais elektros biržoje ir tiekėjo marža, vis dėlto sunku prognozuoti. Tačiau tokie planai gali būti naudingi tiems, kurie vartoja daugiau elektros energijos tada, kai ji biržoje yra mažesnė, pavyzdžiui, nakties metu. Atkreiptinas dėmesys, kad planai, kurie bus susieti su valandine elektros energijos kaina elektros biržoje (Lietuvoje didmeninė prekyba vyksta Nord Pool Spot biržoje), galimi tik tokiu atveju, jei vartotojas turi išmanųjį skaitiklį.

- Kokie papildomi aspektai dar yra svarbūs renkantis nepriklausomą tiekėją?

- Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar planas fiksuoja vieno ar dviejų laiko zonų tarifą, kokiais principais taikomos nuolaidos ir kokia būtų prognozuojama sąskaitose nurodoma kainų suma per metus, kokios galimybės pirkti atsinaujinančiuose energijos šaltiniuose pagamintą „žalią“ energiją ir pan. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar tiekėjo siūloma galutinė kaina yra pateikiama kartu su persiuntimo paslaugos dedamąja dalimi, t.y. mokesčiu už pasinaudojimą ESO tinklais.

Siūlyčiau taip pat atsižvelgti ir į aptarnavimo kokybę – požiūrį į klientą, operatyvumą, informacijos pateikimą, nes būtent šie dalykai parodys, kaip nepriklausomas tiekėjas reaguos ir spręs problemas, jei tokių iškils ateityje.

- Antrasis etapas baigiasi šių metų gruodžio 18 d. Kas atsitiks, jei vartotojas nepasirinks nepriklausomo tiekėjo? Ar tai reiškia, kad jis nebeturės elektros energijos?

- Nepasirinkusieji nepriklausomo tiekėjo tikrai neliks be elektros, tačiau nuo 2022 m. sausio 1 d. jų turėta sutartis su visuomeniniu tiekėju neteks galios ir tokiems vartotojams bus užtikrintas tik garantinis elektros tiekimas, kurį užtikrina elektros skirstomųjų tinklų operatorius ESO. Laikinai teikiamos garantinio tiekimo paslaugos elektros energijos kaina priklauso nuo vidutinės ankstesnio mėnesio elektros biržos kainos pridedant 25 proc. maržą, vadinamąjį 1,25 koeficientą, ir bus perskaičiuojama kas mėnesį. Gyventojai turėtų įsivertinti tai, kad garantinio tiekimo paslaugos maža yra didesnė nei bet kurio nepriklausomo elektros tiekėjo taikomų paslaugų pelno marža.

- Ar pasirinkdami nepriklausomą tiekėją, vartotojai turi pasiruošti ir kitiems pokyčiams, pavyzdžiui, elektros skaitliukų keitimui ar naujų kabelių nutiesimui?

- Iš tiesų užtenka tik pasirašyti sutartį su nepriklausomu tiekėju, o skaitliukus, kabelius bei visą infrastruktūrą ir toliau valdys energijos skirstymo operatorius ir perdavimo sistemos operatorius. Kitaip tariant, jokių techninių patobulinimų ar keitimų atlikti tikrai nereikia – užteks pasirašyti sutartį. Taip pat atkreipiu dėmesį, kad įvykus techniniams elektros energijos sutrikimams, kaip ir iki šiol, taip ir liberalizavus rinką, reikės kreiptis į elektros skirstymo operatorių.

- Kokiais būdais rekomenduotumėte pasirašyti sutartis su tiekėjais tiems vartotojams, kurie nesinaudoja sukurtais elektroniniais įrankiais?

- Sutarties pasirašymą galima inicijuoti ir telefonu, nors vien tik pokalbio tam nepakanka – siekiant apsaugoti vartotojus, sutartį vis tiek reikės pasirašyti elektroniniu arba fiziniu parašu.

Atkreipiu vartotojų dėmesį į tai, kad vartotojai telefonu neatskleistų jautrių asmens duomenų ir būtinai išsamiai susipažintų su sutarties sąlygomis. Susipažinus ir priėmus sprendimą, pasirašyti tokią sutartį, tam galima įgalioti šeimos narį, draugą ar kaimyną. Tokiu atveju užteks paprasto laisvos formos įgaliojimo, kuriam nereikia notaro patvirtinimo.

- Kas kontroliuos nepriklausomų tiekėjų veiklą ir į ką turėtų kreiptis vartotojai, susidūrę su nesąžininga veikla?

- Nepriklausomų tiekėjų veiklą jau dabar prižiūri VERT (informacija vartotojams apie jų teises, elektros tiekimo ir mokėjimo už elektrą klausimai) ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (tiekėjų nesąžininga komercinė veikla ir nesąžiningos sutarties sąlygos).

Tačiau atkreipsiu dėmesį į tai, kad prieš kreipiantis į šias institucijas, pirmiausia reikia atlikti pirmą žingsnį – kreiptis į nepriklausomą tiekėją ar energijos skirstymo operatorių. Jei jis nereaguoja ar atsiuntė netenkinantį atsakymą, nagrinėti skundą ar ginčą jau galėtų ir minėtos institucijos.

- Ačiū už pokalbį.

Energetikos ministerijos inf. 

Elektros rinkos liberalizavimas: laimės ne paskutinės minutės sprendimai

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 03 Sep 2021 10:22:37 +0300
<![CDATA[Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lietuvos-ejiko-mariaus-ziuko-trenere-g-gostautaite-apie-tokijo-olimpiada-meile-sportui-ir-darba-jonavoje https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lietuvos-ejiko-mariaus-ziuko-trenere-g-gostautaite-apie-tokijo-olimpiada-meile-sportui-ir-darba-jonavoje Gražina Goštautaitė – Jonavos kūno kultūros ir sporto centro lengvosios atletikos trenerė, kurios treniruojamų sportininkų sąraše – ne vienas perspektyvus sportininkas. Iki šiol daugiausiai pasiekęs – Pekino, Londono, Rio de Žaneiro bei dar šiais metais vykusių Tokijo olimpinių žaidynių dalyvis, ėjikas Marius Žiūkas. Nors paskutinė olimpiada jam nebuvo pati sėkmingiausia, G. Goštautaitė džiaugiasi M. Žiūko pasirodymu – jos treniruojamas sportininkas pademonstravo tvirtą charakterį ir dar kartą priminė, jog sportas yra neatsiejamas nuo valios, užsispyrimo bei atkaklumo, siekiant užsibrėžto tikslo.


Grįžo į gimtąjį miestą


Jonavoje gimusi ir užaugusi G. Goštautaitė 20 metų dirbo Prienuose. Tuomet ji gyveno Birštone, bet kas savaitę grįždavo į Jonavą pas tėvus. 


Dabar jau 6-tus metus Jonavos kūno kultūros ir sporto centre dirbanti moteris pasakoja, kad grįžti į gimtąjį miestą ją paskatino kelios priežastys. Visgi, galutinį sprendimą ji priėmė tik po ilgų svarstymų.


„Gal 2013-aisiais ar 2012-aisiais metais man buvo pasiūlyta įsidarbinti Jonavos kūno kultūros ir sporto centre, bet tada aš nesiryžau keisti gyvenimo. Dirbdama Prienuose, neturėjau kuo skųstis. Treniravau daug gerų auklėtinių, man buvo gaila juos palikti, o ir nebaigtų darbų netrūko. 


Pamažu artėjo metas, kai mūsų šeima turėjo apsispręsti, kur apsistoti – augant dukrai, reikėjo išsirinkti, kurią mokyklą ji lankys.


Visgi, po kelių metų dvejonių nusprendžiau grįžti į Jonavą ir įsidarbinau Jonavos kūno kultūros ir sporto centre. Galiu pasakyti, kad nesigailiu savo sprendimo“, – pasakojo G. Goštautaitė.


Norėjo bėgti, o ne eiti


Nesunku suskaičiuoti, kad sporto pasaulyje besisukanti moteris trenere dirba 26-erius metus. Kaip šis atsirado jos gyvenime?


,,Savo sportinį kelią pradėjau 4 – toje klasėje, Jonavos 3 –oje vidurinėje mokykloje (aut. past. dabar “Lietavos”pagrindinė mokykla), pas kūno kultūros mokytojus Nataliją ir Joną Mažeikas.


Mūsų klasė buvo labai sportiška, aktyvi ir azartiška, nes mokytojai surinko sportiškus vaikus iš skirtingų klasių ir sudarė ją . Buvome ruošiami respublikinėms ,,Drąsių, stiprių, vikrių“ varžyboms, kur mums sekėsi labai gerai – pelnėme antrąją vietą Lietuvoje.


Vėliau, Natalija ir Jonas Mažeikos atrinko vaikus į mokyklos rinktinę, kuri dalyvavo Uzbekijoje vykusiose tarptautinėse „Drąsių, stiprių, vikrių“ varžybose. Rinktinei priklausiau ir aš. 


Natalija ir Jonas Mažeikos pastebėjo, kad aš turiu duomenis, tinkamus lengvajai atletikai, todėl nukreipė mane į ją, kai visi rinkomės įvairias sporto šakas Jonavos sporto mokykloje. 


Čia aš atėjau pas jauną lengvosios atletikos trenerę Genutę Jurkevičienę, kuri dabar moko pradinukus R. Samulevičiaus progimnazijoje. G. Jurkevičienė išmokė mane sportinio ėjimo technikos… 


Pradžioje ėjimas man nepatiko – norėjau greitai bėgti, kur čia gaiši laiką vaikščiodama (aut. past. šypsosi). Kai pirmoji mano trenerė išėjo į dekretines atostogas, aš pradėjau treniruotis pas Ireną Jefimovą. Ji sugebėjo įtikinti, kad ėjimas man tinka labiau.


Treniruojama I. Jefimovos patekau į Lietuvos lengvosios atletikos rinktinę. Su ja pradėjau važinėti į treniruočių stovyklas ir varžybas užsienyje. Tuomet ir „užsidegiau“ sportu, ėjimu, užėjo azartas. Tai mane tiesiog „vežė“ – nebegalėjau be treniruočių“, – kalbėjo jonavietė.


Nuo pat pradžių


Galvodama apie studijas G. Goštautaitė žinojo norinti studijuoti archeologiją, istoriją, pedagogiką ar treniravimą. Visgi, noras aktyviai sportuoti, paskatino ją pasirinkti būtent trenerės karjerą. 


Baigusi studijas, moteris ir pradėjo dirbti Prienuose, kur jau po metų į jos treniruotes atėjo M. Žiūkas su kitais savo klasiokais.


,,Taip ir treniruoju jį dvidešimt penkerius metus – anksčiau kasdien, dabar savaitgaliais, kai jis grįžta į Prienus iš Vilniaus, aš iš Jonavos į Birštoną. 


Parašau planus, kuriuos aptariame, o vėliau, treniruočių metu, kartais kartu juos pakoreguojame. Mes bendradarbiaujame pasitardami bei dalindamiesi patirtimi“, – teigė G. Goštautaitė.


Skaičiai nedžiugino


Tokijo olimpiada jonavietei buvo pirmoji olimpiada, kurioje ji dalyvavo kaip trenerė. M. Žiūkas olimpiadoje dalyvavo 4-ąjį kartą.


,,Jis varžėsi 20 km sportinio ėjimo rungtyje, užėmė 33 vietą, nuotolį įveikęs per 1.27.35… Šie skaičiai man nepatinka. Liūdna, nes Marius buvo atsidūręs labai blogoje situacijoje varžybų metu. Už ėjimo taisyklių pažeidimus jis buvo nubaustas ir 2 minutėms sustabdytas „pitleine“. Ar Marius vertas to, ar ne – diskutuotinas klausimas, bet faktas yra toks ir su teisėjais nepasiginčysi.


Mums tai buvo nemaloni staigmena, nes Marius varžybose įspėjimus gauna retai, o Tokijuje jam skirtos 3 raudonos kortelės per pirmus 6 kilometrus. 


Man buvo baisu. Šmėkštelėjo mintis: ,,Gal paskutinės olimpinės... Kas tada? ,,Nuėmimas“...“. Galva susvaigo, bet kartu jaučiau, jog ketvirtos raudonos, diskvalifikaciją reiškiančios kortos, Marius negaus. 


Pačiam Mariui nurodymas sustoti ir atlikti baudą taip pat buvo netikėtas, kaip aš sakau – žlugdantis ir traumuojantis smegenis. 


Nepaisant to, labai džiaugiuosi ir esu dėkinga jam, kad sugebėjo susikaupti, nusiraminti, „pasiraitoti rankoves“ ir kibti į darbą – vienu metu jis pradėjo atkakliai vytis ir persekioti varžovus, padidino tempą ir taip iš paskutinės, t. y. 56 vietos, pakilti į viduriuką – 33 vietą“, – pasakojo G. Goštautaitė, tokį savo sportininko pasiekimą prilygindama jo paties padarytam stebuklui. 


Arti pragaro


,,Jis tarsi „išmetė“ iš galvos tai, kad stovėjo „pitleine“ ir rizikavo labai smarkiai. Jei jį būtų diskvalifikavę, niekas tikrai nenorėtų mano interviu , o kiti, gal dar ir kibirą ,,pamazgų užpiltų“, nesuvokdami, kiek reikia padaryti, paaukoti ir kokį kelią nueiti, kad patektum į bet kokias pasaulinio lygio varžybas.


Antrą distancijos pusę Marius įveikė gerokai greičiau: jei pirmuosius 10 kilometrų su pridėtomis baudos minutėmis jis nuėjo per 45 min 10 sek , antruosius – per 42:25. 


Tokiu tempu antrą pusę nuotolio ėjo 15–20 vietą užėmę ėjikai. Dėl to galima sakyti, kad Marius buvo geros sportinės formos, jo pasiruošimas buvo tinkamas.


Po varžybų ne kartą pakartojau, kad buvome arti pragaro dėl dviejų dalykų – įtampos ir karščio“, – žaidynių įžvalgomis dalijosi trenerė. 


Norėtų sugrįžti


Pasiteiravus, kokį įspūdį jai paliko pati Japonija, jonavietė pasakoja neturėjusi daug laiko pažindintis nei su ja, nei su olimpiniu miesteliu. Nepaisant to, ji tikisi, kad Japonijoje lankėsi ne paskutinį kartą.


,,Galima sakyti, kad olimpiadą mačiau per autobuso, lėktuvo langą ir šiek tiek per televizorių. Dėl koronaviruso visur buvo labai griežta tvarka.

 
Hiratsukos mieste įsikūrusioje stovykloje gyvenome ir valgėme tik viešbutyje. Į treniruočių vietą stadione nuveždavo autobusas. Į miestą negalėjome išeiti. 


Taip pat buvo ir Saporo mieste, kur už 800 km nuo Tokijo, buvo iškeltos sportinio ėjimo ir maratono rungtys: sukomės viešbutyje, valgykloje ir treniruočių vietoje. Viskuo džiaugėmės ir grožėjomės žvelgdami pro langus.

Kad esu olimpinėse žaidynėse pagalvojau tik stovėdama maitinimo punkte, varžybų trasoje… Kažkokių didelių emocijų dėl to nepatyriau, nes, bet kokiu atveju, tai yra varžybos, kuriose kiekvienas turi atlikti savo darbą. 


Tiesa, japonai labai mumis rūpinosi tiek Hiratsukoje, tiek Sapore. Kalbant bendrai, man Japonija labai patiko… Norėčiau ten sugrįžti – nesvarbu į varžybas ar pakeliauti po šalį. 


Kartais pagalvoju, kad pasauliui pasisekė, jog organizuoti šias olimpines žaidynes teisę gavo būtent Tokijas. Juk koronavirusas palietė daugybę valstybių, sukeldamas rimtų iššūkių, o Japonija yra finansiškai stipri, modernių technologijų šalis, turinti daugybę tvarkingų, punktualių, darbščių, geranoriškai savanoriaujančių žmonių“, – kalbėjo jonavietė.


Pasitiki kaip savimi


Pasakodama apie savo darbą su M. Žiūku, G. Goštautaitė negaili gražių žodžių sportininkui.


,,Marius – nuo paauglystės savarankiškas, puikiai save jaučiantis sportininkas, dabar dar ir turintis didelę patirtį, gausų žinių bagažą. Jis, dalyvaudamas bet kokio lygio varžybose, atiduoda visas jėgas, netaupo savęs. 


Žinau, kad olimpiados trasoje jis padarė viską, ką gali. Tokio atkaklumo, atsidavimo ir užsispyrimo galima tik „baltai pavydėti“. Aš pasitikiu juo taip, kaip pati savimi.

 
Treniruoju Marių nuo tada, kai jis dar buvo vaikas. Tikiuosi, kad taip ir liksiu pirma ir paskutinė jo trenerė. Žinoma, jei kokia „juoda katė“ neperbėgs kelio“, – šypsodamasi kalbėjo G. Goštautaitė.


Džiaugiasi visais


Ir nors įspūdžiai po olimpiados dar neišblėsę, jonavietė nepamiršta pasidžiaugti ir kitų jos treniruojamų sportininkų pasiekimais.


,,Lengvoji atletika turi virš 40 rungčių, tai ir laimėti tikimybė nemaža: tiek bėgimuose, tiek metimuose, tiek, žinoma, ėjime. Smagu tai, jog Jonavoje šiuo metu treniruoju daug jaunų auklėtinių, kurie pradeda lipti ant prizininkų pakylų. Džiaugiuosi jais visais. 


Kalbant apie varžybas, galiu pasakyti, kad jas visada lydi įdomūs jausmai: susimaišo kažkoks laukimas, nerimas, nežinomybė, lengva įtampėlė, viltis, skirtingos nuojautos... Manau, kad ir sportininkams, ir treneriams tai, jei ne per dideliu kiekiu, yra naudinga. O po varžybų, viskas palengvėja, atslūgsta. Vėliau, emocijoms nurimus, vėl pradedi ,,judinti smegenis" – analizuoti rezultatus, peržvelgti treniruotes ir galvoti apie naujus tikslus“, – teigė trenerė, pridurdama, kad ji pastebi ir tai, jog jos mieste sportui skiriamas išskirtinis dėmesys.


Vadina Jonavą sportišku miestu


,,Sportas Jonavos rajone – tikrai ne „podukros“ vietoje. Šis miestas visada buvo sportiškas, visada turėjo daug gerų komandų, sporto klubų, sportininkų, kurie garsina Jonavą, Lietuvą. Tai – daugelio metų įdirbis, gal rajono valdžios politikos kryptis...


Nesunku pastebėti, kad Jonavoje vyrauja didelis sporto šakų pasirinkimas, o sportinis gyvenimas nuolatos verda.


Čia taip pat vykdomas su aktyvia veikla susijęs švietimas, nes suvokiama, jog sporto bazės, salės, stadionai, dviračių takai turi būti „gyvi“, ne tušti. 


Manau, kad prie to prisidėjo ir ilgametė, stipri, stabili bei nuosekli Jonavos kūno kultūros ir sporto centro vadovų bei nuoširdžių, profesionalių, atsidavusių ir mylinčių savo darbą trenerių veikla. 


Tėvai dabar irgi yra sąmoningi: jie ragina vaikus rūpintis sveikata, siekti rezultatų, o kartu ir keliauti, geriau pažįstant savo kraštą, plečiant akiratį“, – kalbėjo trenerė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

G. Goštautaitės asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje

Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 31 Aug 2021 23:48:33 +0300
<![CDATA[Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/fotomenininkas-a-reipa-uzfiksavo-kiekviena-naujojo-jonavos-tilto-statybu-zingsni-fotografavo-istisus-metus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/fotomenininkas-a-reipa-uzfiksavo-kiekviena-naujojo-jonavos-tilto-statybu-zingsni-fotografavo-istisus-metus Ne vienus metus Jonavos miesto renginius bei įvykius įamžinantis fotomenininkas Audrius Reipa ir vėl turi kuo nustebinti – pernai miesto gimtadienio proga jonaviečius trumpametražiu filmu apie jų kraštą apdovanojęs fotografas užfiksavo kiekvieną naujo pėsčiųjų tilto per Žeimių gatvę statybos žingsnį. Pastarieji, fotografuoti specialiai tam įrengtomis kameromis, ,,sugulė“ į trumpą, bet efektingą fotofilmą. 

Nuo pat pirmų darbų

,,Kai buvo nuspręsta, kad reikia sukurti video, kuriame matytųsi visos tilto statybos, viena kamera pakabinta ant stulpo, šalia statybvietės.

Dar viena kamera, o tiksliau – fotoaparatas – pastatytas Jonavos sporto arenoje.

Man duotas mažas kambariukas, pro jo langą ir buvo fotografuojama. Čia reikėjo įrengti papildomą elektros kištukinį lizdą, pritaisyti užuolaidą, kuri padėtų išvengti atspindžių. 


Pirmieji kadrai pradėti daryti tuomet, kai iškastos duobės pastoliams, paskutiniai – pasibaigus darbams.

Abu įrenginiai fotografavo vaizdą kas  12 minučių. Šalia to, karts nuo karto statybos filmuotos ir naudojant droną.

Vėliau vaizdai buvo sujungti į fotofilmą“, – paklaustas apie tai, kaip vyko medžiagos rinkimas, kalbėjo A. Reipa.

Stulpas pakrypo nuo svorio

Naujojo Jonavos statinio ilgis siekia 61 metrą, atstumas tarp atramų – 46 metrai, tilto konstrukcijos sveria 180 tonų. Apie tai, kad tiltas tikrai bus didingas, priminė ir jo statybos darbų pradžia. 

,,Kai speciali technika atvežė betoną, skirtą betonuoti pastolius, jį supylus į iškastas duobes, nuo svorio įdubo žemė. Dėl to pakrypo šalia stovintys stulpai, kas matėsi žiūrint į pakabintos kameros nufilmuotą medžiagą“, – kalbėjo A. Reipa.

Gedimus pastebėdavo greitai

Jonaviečio kameros ,,įdarbintos“ buvo  beveik metus: pirmieji įrašai pradėti daryti tuomet, kai iškastos duobės pastoliams, paskutiniai – pasibaigus darbams. Nors vieną kamerą dėl gedimo teko keisti, rimtesnių iššūkių pavyko išvengti.


,,Iš pradžių kamerų vaizdą tikrindavau kelis kartus per dieną, bet ilgainiui, matant, kad viskas veikia gerai, jų stebėjimas retėjo maždaug iki karto per parą.

Nepaisant to, kažkokius trikdžius pastebėdavau daugiausia po šešių valandų“, – džiaugėsi A. Reipa. 

Kompiuteris strigo

Atėjus vaizdo įrašo montavimo metui, jo autoriaus laukė įtemptas darbas.

,,Kai susikėliau viską į kompiuterį, jis pradėjo strigti. Reikia įsivaizduoti, kad išėjo 52095 nuotraukų kadrų, sudariusių 315 gigabaitų medžiagos ir dar 103 gigabaitai video medžiagos. Dėl to teko viską tvarkyti dalimis.

Pradžioje ,,išmečiau“ savaitgaliais, šventinėmis dienomis užfiksuotus vaizdus, nes tada statybos nevyko. Kalbant apie naktį nufilmuotą medžiagą, didžioji dalis jos taip pat buvo nereikšminga, tačiau vykstant virinimo darbams, nufilmuoti įdomūs vaizdai.

Iškart iškirpti ir nekokybiški, lyjant lietui ar sningant, užfiksuoti vaizdai“, – pasakojo A. Reipa. 

Žiūrėjo įtariai

Pasiteiravus, kaip į karts nuo karto aplink tiltą besisukiojantį fotografą reagavo darbus atliekantys statybininkai, A. Reipa šypteli ir neslepia, kad buvo visko. 

,,Tiesą sakant, pradžioje šiek tiek jaučiau diskomfortą, nes turėjau eiti ir prisistatyti darbininkams, paaiškinti, kodėl fotografuosiu, kodėl darbus filmuos dronas. 

Tačiau vėliau jie priprato ir sveikindavomės kaip pažįstami“, – prisiminė fotografas, pridurdamas, kad nuolat sulaukdavo pagalbos iš darbų vadovo.

,,Radome bendrą kalbą, nes jis, ko gero, irgi suprato, kad šio tilto statybos – įdomus ir svarbus įvykis. Jei ko prireikdavo, visada galėdavau drąsiai jam skambinti“, – teigė A. Reipa. 


Budėjo visą naktį

>Be to, kad tapo kiekvieno tilto statybos žingsnio liudininku, fotomenininkas kartu su kolega Vytautu Kalpoku įamžino ir įspūdingą jo kelionę – didžiulės statinio konstrukcijos į Jonavą atvežtos iš „Steel Bridges“ gamyklos Kretingoje. Kaip sako pats A. Reipa, tilto atvežimas – vertas atskiros istorijos.

,,Pamenu, gavau skambutį, kad kitos dienos ankstyvų rytą arba švintant bus atvežamas tiltas. Perspėjau apie tai kolegą fotografą Vytautą Kalpoką.

Tą pačią dieną sulaukiau vienos žurnalistės skambučio su klausimu, ar ką nors žinau apie tilto atgabenimą. Pasakiau, kad žinau, jog turi atvežti ir tiek. Apie tikslų tilto atgabenimo laiką nežinojo ir mūsų savivaldybės atstovai. 

>Atėjus nakčiai, šiek tiek po vidurnakčio, gauname žinių iš Kretingos, kad nepavyksta pakrauti tilto. Iš minėtos žurnalistės gautu numeriu pats paskambinau žmogui, kuris turėjo lydėti jį ir man buvo pasakyta, kad darbai dar stringa ir jei pavyks pajudėti, tai tik už poros valandų. 

Trečią valandą nakties sulaukiau ir kolegos, ir minėtos žurnalistės skambučių. Pasitarėme ir nusprendėme, kad jie eina miegoti, o aš lieku budėti, tačiau išėjo taip, kad tą naktį tiltas net nepajudėjo“, – pasakojo A. Reipa. 

Pasitiko Kretingoje

Atėjus kitai dienai, A. Reipa sulaukė kolegos V. Kalpoko pasiūlymo nieko nebelaukti ir važiuoti patiems ,,ieškoti" gabenamų tilto konstrukcijų.

,,Sužinojome, jog tiltas jau yra pakrautas, o jį gabenančios sunkiasvorės pajudėjo link Jonavos, bet turėjo sustoti laukti nakties, kai sumažės automobilių srautas.

Iš Jonavos rajono savivaldybės atstovų gavome jo gabenimo maršrutą. Žinojome, jog jis negalės būti keičiamas – tiltas buvo vežamas keliais, kuriuose nėra intensyvaus eismo, kurie yra tinkami didelių gabaritų sunkvežimiams.

>Važiavome tikrai prastais keliais... Tokiais prastais, jog mūsų automobilį vairuojantis vairuotojas negalėjo patikėti, kad tiltas bus vežamas nurodytu maršrutu. Tačiau ieškant kaimo, kuriame pagal paskutinius mūsų gautus duomenis turėjo būti tiltas, pamatėme visą koloną sunkiasvorių – jos stovėjo plyname lauke esančiame žvyrkelyje“, – kalbėjo jonavietis. 


Sukėlė didelį garsą

Padarius kelis kadrus, fotografai grįžo atgal į Jonavą – nuspręsta sunkiasvorių koloną pasitikti arčiau jos galutinio tikslo. 

,,Mums teko laukti, o laukimas užtruko, nes jiems sunkiai sekėsi važiuoti miestuose.

Galiausiai atvežamą tiltą pasitikome važiuojant nuo Kėdainių iki Jonavos. Stovėdami apie 3 valandą nakties išgirdome, kad link mūsų artėja didžiulis gaudesys. Kolonos sukeltas garsas buvo nežmoniškas.

Pamenu, matau lydinčių transporto priemonių švyturėlius, girdžiu garsą ir išeinu ant kelio tam, kad galėčiau nufotografuoti. Tikėjausi, jog sunkiasvorės judės labai lėtai, bet padariau porą kadrų ir suprantu, jog neturėsiu tiek laiko fotografijoms, kiek pats tikėjausi. 

Pradėjau bėgti į mūsų automobilį, nes žinojau, jog jei kolona aplenks mus, ją lydinti policija neleis lenkti sunkiasvorių ir mes liksime paskutiniai. Tai būtų neleidę mums užfiksuoti akimirkų, kai tiltą gabenantis transportas įvažiavo į Jonavą“, – kalbėjo A. Reipa.

Kelias buvo paruoštas

Sunkiasvorių kolonai pasiekus Jonavą, tilto konstrukcijas vežę vairuotojai neslėpė džiaugsmo.

,,Žinau, kad Jonavoje dalis kelio ženklų dėl tilto atvežimo laikinai buvo nupjauti. Visgi, sunkiasvorės vis tiek turėjo laviruoti tarp įvairių kuoliukų vos per kelis centimetrus. Ties kiekvienu vingiu atrodė, kad susidūrimų išvengti nepavyks, bet kliudytas vos vienas ženklas... 

>Kai kolona pagaliau sustojo ten, kur suplanuota, buvo sunku nepastebėti, jog vairuotojai jautė euforiją ir džiaugėsi tuo, ką atliko. 

Visi kiti darbai atidėti iki kito ryto. Na, o ryte jau buvo galima matyti smalsuolių antplūdį“, – teigė jonavietis. 


Apie tiltą

Tiltą per Žeimių gatvę Jonavoje projektavo bendrovė „Šiltas namas“ (architektas Arūnas Lapinskas ir konstruktorius Jevgenijus Gintovas), tilto koncepcijos autorius – profesorius Gintaras Čaikauskas ir bendrovė „Architektūros linija“. 
Autoriai jonaviečiams buvo pasiūlę šešias projekto versijas, iš kurių rajono gyventojai išsirinko vieną.

Jonavos tilto konstrukcijos pagamintos bendrovės „Steel Bridges“ gamykloje Kretingoje. Iš ten tiltas specialiais automobiliais atgabentas supjaustytas į mažesnes dalis.
Tiltą Jonavoje surinko ir pastatė AB „Kauno tiltai“.
Projekto vertė – beveik 2 mln. 260 tūkst. eurų.

Galimybė pradėti šio tilto statybas atsirado gavus Vyriausybės finansavimą ir papildomas lėšas savivaldybių kelių saugumo priemonėms įrengti.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Nuotraukų galerijoje - statybų vaizdus užfiksuoti padėjusi įranga.

Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį

Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį ]]>
jonavoszinios.lt Sun, 29 Aug 2021 22:01:12 +0300
<![CDATA[Kelių policijos valdybos viršininkas: „Rugsėjis – vienas pavojingiausių mėnesių metuose“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/keliu-policijos-valdybos-virsininkas-rugsejis-vienas-pavojingiausiu-menesiu-metuose https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/keliu-policijos-valdybos-virsininkas-rugsejis-vienas-pavojingiausiu-menesiu-metuose Atšalę orai ir į langą barbenantis lietus primena apie nenumaldomai artėjantį rudenį, kuris reiškia ne tik naujus mokslo metus, bet ir suintensyvėjusį eismą. Didesnis eismo srautas, skubėjimas ir neatidumas neigiamai veikia eismo saugumą. Pavyzdžiui, pernai metų rugpjūtį Kauno mieste buvo užfiksuoti 60 eismo įvykių, o rugsėjį – 84. Paskutinį vasaros mėnesį sužeistas 71 eismo dalyvis, rugsėjį net 107. Anot Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno apskr. VPK) Kelių policijos valdybos viršininko Viginto Lukošiaus, eisme svarbiausia  būti atidiems, atsargiems, sąmoningiems ir gerbti kitą eismo dalyvį.

– Artėja rugsėjis, kai miesto gatves bei šaligatvius vėl užplūs vairuotojai ir pėstieji. Į ką šiems eismo dalyviams reikėtų atkreipti dėmesį? Kokių patarimų jiems turite?

– Intensyvesnis eismas pastebimas jau vasaros pabaigoje, į miestą iš atostogų grįžta gyventojai, čia anksčiau atvyksta ir studentai, tad šiuo metu ypač svarbu išlaikyti atidumą, sąmoningumą, atsargumą ir pagarbą vieni kitiems. Galima turėti ir labai gerą automobilį, tačiau, jeigu nebus kitų jau minėtų komponentų, technika nepadės. Taip pat labai svarbu paminėti, jog rugsėjį padaugėja mažųjų eismo dalyvių, kurie dažnai būna išsiblaškę, tad vairuotojams tenka būti dar atidesniems. Pėstieji yra labiausiai pažeidžiama eismo dalyvių grupė, todėl eismo įvykio metu pasekmės pėsčiajam eismo dalyviui būna sunkesnės. Reikia atminti ir tai, jog pati perėja dar nereiškia šimtaprocentinio saugumo, pavyzdžiui, 2020 metais Kauno miesto perėjose žuvo du žmonės. Taip, ji suteikia pėsčiajam teisę pereiti gatvę ir pirmenybę, tačiau perėja nereiškia, kad vairuotojas pastebės pėsčiąjį ir automobilis tikrai sustos. Raginame pėsčiuosius prie perėjų nesielgti neprognozuojamai, neišeiti į gatvę staiga, įdėmiai apsidairyti, nesinaudoti mobiliuoju telefonu, kuris gali išblaškyti dėmesį. Kartais labai gerai pabūti abiejose barikadų pusėse, vairuotojui pabūti pėsčiuoju, o pėsčiajam vairuotoju, tada ir suprantame, kokia svarbi abipusė pagarba ir sąmoningumas.

Rudenį į gatves išvažiuoja ir nemaža dalis naujų vairuotojų, kurių vairavimo įgūdžiai yra šiek tiek silpnesni, be to, rugsėjo mėnesį padaugėja eismo dalyvių iš kitų miestų, šiems eismo dalyviams reikia apsiprasti prie miesto, eismo organizavimo tvarkos, todėl labai prašome, kad kiti vairuotojai būtų supratingesni ir negrūmotų kitam eismo dalyviui, o padėtų jam integruotis į eismą.

– Kaip manote, kokie didžiausi iššūkiai laukia vairuotojų?

– Padidėjęs eismo dalyvių srautas, besikeičiantys orai, besitęsiantys gatvių remontų darbai. Kalbant apie kelio darbus, čia, tikriausiai, bus neišvengiamos spūstys, o ir kelio remonto zonose tyko įvairūs pavojai – galima įvažiuoti į duobę, kelyje dirba kelininkai, sukiojasi sunkioji technika. Tačiau įžvelgiu ir teigiamų dalykų. Kuo eismas lėtesnis, tuo mažesnė tikimybė, kad įvyks skaudžių eismo įvykių. Spūstyje taip pat rekomenduojame negudrauti, geriau jau važiuoti truputį ilgiau, bet tikslą pasiekti saugiai, nesukeliant grėsmės nei sau, nei kitiems.

– Ar rugsėjį eismo įvykių daugiau nei, pavyzdžiui, rugpjūtį? Gal ruduo dėl pasikeitusių oro sąlygų yra vienas pavojingiausių laikotarpių metuose?

2020 metų rugpjūtį Kauno mieste buvo užfiksuota 60 eismo įvykių, o rugsėjį – 84. Paskutinį vasaros mėnesį sužeistas 71 eismo dalyvis, rugsėjį net 107. Rudenį pradeda anksčiau temti, suprastėja matomumas, didėja kritulių tikimybė, todėl ypač svarbu, kad automobilis būtų techniškai tvarkingas, šviesos ir stabdymo sistema veiktų nepriekaištingai. Taip pat, atsižvelgiant į oro sąlygas, labai svarbu pasirinkti saugų greitį, kad transporto priemonę būtų įmanoma sustabdyti laiku.

– O kaip pėstiesiems užtikrinti savo matomumą?

– Norėdami užtikrinti savo saugumą ir matomumą, pėstieji turėtų pasirūpinti šviesą atspindinčia liemene ar atšvaitais, žibintuvėliais ar kitais šviečiančiais ir šviesą atspindinčiais elementais, judėti pėsčiųjų takais, šaligatviais, jei jų nėra – kelkraščiais prieš automobilių judėjimo kryptį, o per gatvę ar kelią eiti tik tinkamai įsitikinus, kad tai daryti yra saugu. Segintis atšvaitą, dėvintis liemenę ar kitus rūbus su šviesą atspindinčiais elementais žmogus yra pastebimas iš tris kartus ilgesnio, vidutiniškai 300 metrų, atstumo, o be atšvaitų – vos 100 metrų atstumu nuo transporto priemonės, važiuojančios su įjungtomis tolimosiomis žibintų šviesomis, ir tik 50 m atstumu nuo transporto priemonės, važiuojančios su įjungtomis artimosiomis žibintų šviesomis, o tada vairuotojui tinkamai sureaguoti ir išvengti susidūrimo dažnai nebeįmanoma.

Mūsų eismo saugumas priklauso nuo kelių, žmonių ir automobilių. Keliai ir automobiliai turi būti geri, o eismo dalyviai – sąmoningi.

Šiais metais, nuo sausio iki rugpjūčio pabaigos, Kauno apskrityje iš viso žuvo septyni eismo dalyviai – penkios mirtys fiksuotos Kauno rajone, dar dvi Jonavoje. Praėjusiais metais per tą patį laikotarpį žuvo 16 žmonių.

 

Kauno apskr. VPK informacija

Kelių policijos valdybos viršininkas: „Rugsėjis – vienas pavojingiausių mėnesių metuose“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 26 Aug 2021 15:35:22 +0300
<![CDATA[Ilgametė patirtis buhalterijos srityje įkvėpė sukurti naują programėlę]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ilgamete-patirtis-buhalterijos-srityje-ikvepe-sukurti-nauja-programele https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ilgamete-patirtis-buhalterijos-srityje-ikvepe-sukurti-nauja-programele Danutė Gudavičienė – jonavietė, ne vieną dešimtmetį dirbanti buhalterijos srityje. Praėjusią savaitę į jos rankas buvo įteiktas konkurso ,,Sukurta Jonavoje“ aukso medalis, pelnytas už sąskaitų-faktūrų išrašymo bei administravimo įrankį ,,Sąskaitėlė“. Ir nors mintis sukurti patogią ir iš bet kurios pasaulio vietos prieinamą programėlę kilo pačiai D. Gudavičienei, moteris pasakoja, kad ,,Sąskaitėlė“ – bendras šeimos darbo vaisius.

Nusprendė sukurti savo

,,Buhalterijoje dirbu nuo 1997-ųjų ar 1998-ųjų metų. Sunku jau tiksliai suskaičiuoti... Pradėjau nuo vieno iš AB ,,Achemos“ filialo, čia dirbau ir vyriausiąja buhaltere. Vėliau kelis metus dirbau Kaune. Pakeičiau ne vieną įmonę, kol grįžau dirbti į Jonavą.

Taigi, patirties turėjau nemažai ir dirbti teko su įvairiomis buhalterinėmis programomis, padedančiomis tvarkyti apskaitą, sąskaitas, bet jos visada buvo sudėtingos – buhalteris turėjo būti ir ,,kompiuteristas“, nes reikėdavo apsirašyti operacijas, daugybę duomenų.

Kadangi mano sūnaus šeimos įmonė – UAB ,,Reception“ turi patirties su programavimu, paprašiau jo, kad sukurtų programėlę, kurioje būtų būtent man reikalingos funkcijos – sąskaitų suformavimo, skolų sekimo ir kita. Jis taip ir padarė“, – apie savo idėjos įgyvendinimą pasakojo jonavietė.

Lengvai prieinama

Pati D. Gudavičienė ,,Sąskaitėle“ naudojasi jau ne vienus metus.

,,Ji buvo sukurta man, iš pradžių neturint minties, jog ja galėtų naudotis ir kiti žmonės, tvarkantys buhalteriją. Tik vėliau ši paslauga pasiūlyta kitiems ir, manau, jos pagalba gali praversti tiek patyrusiems buhalteriams, tiek asmenims, kurie neturi buhalterinės patirties, tačiau jiems reikia išrašyti sąskaitas.

Tiesą sakant, dabar aš pati jau net neįsivaizduoju savo darbo be jos. Lyginti su kitomis programomis, ji turi esminį privalumą – žmonės, gavę prisijungimus, gali naudotis ja būdami bet kuriame pasaulio kampelyje.

Kitos programos veikia kitaip – jos yra suinstaliuojamos į konkretų įrenginį ir tu jau nepaprašysi, kad kažkas kitas prisijungtų prie jos“, – kalbėjo jonavietė.

Padarė staigmeną

Paklausta, ar tikėjosi, kad ,,Sąskaitėlė“ pelnys Jonavos rajono savivaldybės organizuojamo konkurso aukso medalį, D. Gudavičienė teigė net nežinojusi, jog jos sugalvota programėlė yra tarp kandidatų.

,,Apie ,,Sukurta Jonavoje“ buvau girdėjusi seniau, bet niekada negalvojau pati dalyvauti šiame konkurse. Kai įsisuki į savo darbus, tokioms mintims laiko nelabai lieka.

Kai sūnus manęs paprašė nueiti į miesto šventę ir man buvo pasakyta, kad ,,Sąskaitėlė“ išrinkta viena iš laimėtojų, tikrai labai nustebau“, – prisiminė moteris.

Visi kartu

Tačiau džiaugsmą D. Gudavičienei sukėlė ne tik pats jos sugalvoto kūrinio pripažinimo faktas.

,,Taip, kad reikia kurti tokią programėlę sugalvojau aš. Aš pasakiau, kas turi būti joje, jog ji kuo geriau padėtų tvarkant buhalteriją... Bet prie jos sukūrimo dirbo mano vaikas. Dėl to laimėjimas dar malonesnis.

Visada sakau, kad pas mus yra šeimos ranga. Kas kuo gali, tuo prisideda – tiek šiuo metu dirbanti anūkė, tiek sūnus, tiek marti.

Taip dalinantis darbu ir idėjomis jau sukurta ne viena programėlė. Žinau, kad ir šiuo metu yra tobulinami nauji kūriniai, susiję su elektronine prekyba. Daugumą jų įkvepia ne kas kitas, o mūsų pačių pamatytas ar pajaustas poreikis“, – kalbėjo jonavietė.

Apie ,,Sukurta Jonavoje“

Jonavos rajono savivaldybės organizuojamas konkursas „Sukurta Jonavoje“ rengiamas bendradarbiaujant su rajono savivaldybės verslininkus vienijančiu partneriu – Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Jonavos filialu.

Konkurso tikslas – didinti Jonavoje sukurtų gaminių bei paslaugų žinomumą, jų vartojimą bei skatinti aukštos kokybės, inovatyvių, išskirtinių ir galinčių konkuruoti šalies, užsienio rinkose gaminių bei paslaugų kūrimą.

 

 

 Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Ilgametė patirtis buhalterijos srityje įkvėpė sukurti naują programėlę

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 13 Aug 2021 18:10:22 +0300
<![CDATA[Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/zmonos-svajone-kepti-sakocius-igyvendines-jonavietis-dziaugiasi-pradetu-verslu-siulo-isigyti-ir-vyru-dziaugsmu-pavadinta-unikalu-gamini https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/zmonos-svajone-kepti-sakocius-igyvendines-jonavietis-dziaugiasi-pradetu-verslu-siulo-isigyti-ir-vyru-dziaugsmu-pavadinta-unikalu-gamini ,,Smaguriukas“ – Aivarui Silickui priklausanti įmonė, kuri siūlo įsigyti Jonavoje kepamus šakočius. Vos per keturis mėnesius ji jau spėjo pavergti ne vieno smaguriaus širdį: be tradicinio, šiems siūloma įsigyti unikalų šakotį su romu bei ,,Vyrų džiaugsmu“ pavadintą sūrų šakotį. Pastarasis neseniai pelnė jau ne vienus metus Jonavos rajono savivaldybės organizuojamo konkurso ,,Pagaminta Jonavoje“ aukso medalį. Ir nors įmonės starto pradžia atrodo itin optimistiška, už jos įkūrimo slepiasi skaudūs A. Silicko šeimos išgyvenimai.


Norėjo imtis nuosavo verslo


Daugiau nei 10 metų užsienyje dirbęs A. Silickas iki praėjusių metų pavasario gyveno tarp dviejų valstybių: dirbdamas Airijos logistikos įmonėje, 9 dienas jis praleisdavo Lietuvoje, 9 – Airijoje. Tačiau pasaulį sukausčius ribojimams dėl koronaviruso, o netrukus ir iškilus  rimtoms problemoms šeimoje, jonavietis pradėjo galvoti apie nuosavo verslo pradžią.


,,Kovo mėnesį grįžinėjau į Lietuvą ir nors mano grįžinėjimai būdavo nuolatiniai, tas kartas buvo kitoks... Grįždamas žinojau, jog mano žmonai pradėjo prastėti sveikata – ji sirgo onkologine liga. Viskas pasisuko taip, jog prireikė operacijos. Operacija pavyko, tačiau likau Lietuvoje, nesinorėjo palikti žmonos ir vaiko.


Kadangi viskas dar sutapo su pandemijos pradžia ir gyvenimas pasaulyje jau nebebuvo toks, kaip anksčiau, mano galvoje pradėjo suktis mintys, jog reikia kurti kažką Jonavoje. 


Mano žmona buvo konditerė ir ji jau kurį laiką kartojo, jog norėtų pabandyti kepti šakočius. Taigi žmona davė idėją, o aš parengiau verslo projektą, pradėjau ieškoti įrangos.


Beįrenginėjant kepyklėlę, žmonos sveikata vėl pradėjo blogėti. Taip ,,Smaguriuko“ atidarymas savaime nusikėlė – tikrai nesukome galvos dėl verslo, prasidėjus nuolatiniams medikų lankymams

.
Visgi, mes netekome jos...“, – širdį veriančius išgyvenimus prisiminė A. Silickas.


Nusprendė tęsti tai, ką pradėjo 


Vyras neslepia, kad po žmonos netekties verslo pradžia jam atrodė nemenkas iššūkis.
,,Aš niekada neturėjau nieko bendro su konditerija. Čia buvo jos svajonė.


Man reikėjo ieškoti žmogaus, kuris sutiktų kepti šakočius. Konditerių atsirasdavo, bet kai užsimindavai apie šakočius, visi sakydavo: ,,Oi ne...“.


Tada viena iš mano žmonos draugių pasakė, kad gal pabandome iškepti vieną dėl smagumo. Pabandyti nusprendė ir kita pažįstama, turėjusi konditerės išsilavinimą, tačiau dirbusi kitose srityse.


Buvome pasikvietę moterį, kuri moka kepti šakočius. Ji vieną dieną pamokė kas ir kaip daroma, o papildomos informacijos ieškojome internete. Sakiau, kad nesustojame ir bandome toliau.


Po truputį įsibėgėjome, pradėjome galvoti apie receptūras. Išėjo taip, kad dabar ,,Smaguriuko“ šakočius kepančios moterys į šią veiklą buvo lyg ir mano įstumtos“, – kalbėjo A. Silickas.


Ieškojo naujų skonių


Įvaldžius šakočių kepimo procesą, ,,Smaguriuko“ kolektyvas nusprendė neapsiriboti tradiciniais skoniais.


,,Pradėjus nuo įprasto, vėliau sukurtas šakotis su romu. 


Kadangi vienas artimas, sūrų maistą mėgstantis, žmogus nuolat juokais klausdavo, kodėl kepame tik saldžius šakočius, kodėl nėra su sūriu ar mėsa, vieną dieną pasakiau, jog gavome mintį, tai padarome.


Na ir padarėme... Po ilgų ieškojimų, bandymų atrasti tinkamą drėgnumą, trapumą, sūrumą, pagamintas ,,Vyrų džiaugsmas“. Šis šakotis – su druska, sūriu, ir prieskoniais. 


Vieniems jis labai patinka, kiti sako, kad geriau rinktųsi saldų, bet ,,Vyrų džiaugsmas“ atrado savo klientų ratą. Tiesa, dėl tam tikrų ingredientų, šio gaminio galiojimo laikas – trumpesnis.


Na, o kepant šakočius, matėme, kad nuo jų vis krenta tešlos gabaliukai. Nusprendėme panaudoti ir juos – gabaliukai išlyginami ir taip padaromi ,,čipsai". Matome, kad jie patiko klientams ir jie perka juos“, – pasako A. Silickas. 


Pasiteiravus, kodėl sūrus šakotis gavo ,,Vyrų džiaugsmo“ pavadinimą, verslininkas tikina, kad jį sugalvojo viena iš kepėjų.


,,Ji sugalvojo, man visai patiko, tai taip ir liko“, – šypsodamasis prisiminė jonavietis.


Bandymų kelyje


Be parduodamų šakočių, vėliau ,,Smaguriuko“ asortimentą nuspręsta papildyti Trakuose gaminamais ,,AJ šokolado" saldainiais.


Tikėtina, kad netrukus čia pat bus galima įsigyti ir vietoje keptų bandelių: interviu metu cinamonu kvepėjo visos ,,Smaguriuko“ patalpos, nes tądien jo kolektyvas savo jėgas išbandė bandelių kepime.


,,Kol kas tik bandome, ieškome geriausių receptų, eksperimentuojame“, – kalbėjo A. Silickas.


Kepa iki pietų

Ar šakočio kepimas – ilgas procesas?


,,Galiu pasakyti, kad reikia ,,pažaisti“. Nors mūsų kepimo aparatai automatizuoti, sukantis šakočiams reikia juos prižiūrėti: kartais reikia greitesnio tempo, kartais – lėtesnio. 


Kepėjos į darbą ateina 6 ryto. Šakočių kepimas, su tešlos pagaminimu, trunka iki 12 valandos. Daugiausia laiko atima sviesto išsukimas su cukrumi“, – teigė jonavietis, pridurdamas, jog per dieną ,,Smaguriuke“ iškepama apie 12 šakočių.


Vasarą – darbymetis 


Įmonės kolektyvas pastebi, kad antroje vasaros pusėje šakočių paklausa išaugo dar labiau.


,,Liepos pabaigoje, rugpjūtį – daugiau vestuvių. Kaip rodo mūsų patirtis, šakočiai dažnai ir perkami joms arba gimtadieniams, krikštynoms“, – sakė A. Silickas.


Džiaugiasi sėkme


Pasakodamas apie savo verslą, jonavietis džiaugiasi ne tik jo sėkme, bet ir galimybe kasdien bendrauti su savo klientais.


,,Gal dėl to, kad mūsų pradžią lydėjo visai kiti rūpesčiai, bet aš niekad negalvojau, jog gali nesisekti. Ir mums sekėsi... Žinau, kad kiti Jonavoje dirbantys verslininkai stebėjosi, kaip mes taip greitai sudominome klientus. 


Pats ,,Smaguriuke“ dirbu antroje dienos pusėje – stoviu už prekystalio. Man tai patinka, nes kiekvieną dieną matai savo pirkėjus, turi ryšį su jais.


Manau, kad jei tu kažką vos įkūręs numesi kitiems žmonėms, nepajusi kuo ,,kvėpuoja“ tai, ką pats sukūrei. Nors ir yra minčių apie plėtrą, šiuo metu man patinka sekti kiekvieną ,,Smaguriuko“ augimo žingsnį pačiam“, – teigė jonavietis.


Geriausias pripažinimas – grįžtantys klientai


A. Silickas neslepia, kad neseniai už ,,Vyrų džiaugsmą“ įteiktas Jonavos rajono savivaldybės apdovanojimas – malonus įvykis. Nepaisant to, didžiausiu pasiekimu jis laiko grįžtančius klientus. 


,,Kiekvienas laimėjimas, savaime suprantama, suteikia džiaugsmo. Tuo labiau, kai mes veikiame tik kelis mėnesius.


Tačiau tikrai nėra nieko geresnio už sugrįžtančius žmones, už jų gražius atsiliepimus ir rekomendacijas“, – pokalbio pabaigoje sakė jonavietis. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį

Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį ]]>
jonavoszinios.lt Thu, 12 Aug 2021 14:50:21 +0300
<![CDATA[Įkūrimo dešimtmetį pasitinkantis pirmasis Kauno apskrities policijos imuniteto pareigūnas: „Mūsų tikslu tapo ne tik korupcijos išaiškinimas, bet ir policijos pareigūno apgynimas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ikurimo-desimtmeti-pasitinkantis-pirmasis-kauno-apskrities-policijos-imuniteto-pareigunas-musu-tikslu-tapo-ne-tik-korupcijos-isaiskinimas-bet-ir-policijos-pareiguno-apgynimas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ikurimo-desimtmeti-pasitinkantis-pirmasis-kauno-apskrities-policijos-imuniteto-pareigunas-musu-tikslu-tapo-ne-tik-korupcijos-isaiskinimas-bet-ir-policijos-pareiguno-apgynimas Nors pirmieji Imuniteto valdybos padaliniai Lietuvos policijoje pradėjo kurtis lygiai prieš dešimtmetį, 2011 m. rugpjūčio 2 d., vis dėlto, Kaune šis padalinys pradėjo veikti beveik po pusmečio – 2012 metų pradžioje. O jam vadovauti buvo paskirtas iki šiol šias pareigas tebeeinantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno apskr. VPK) Imuniteto valdybos viršininkas Andrejus Rabij. Iki tol policijoje 16 metų dirbęs pareigūnas pasakoja, jog niekada nesvajojo apie tokį sunkų ir atsakingą darbą, juk stovėti pirmoje fronto linijoje ir matyti, kaip kolegos karjera subyra į šipulius, išties menkas malonumas. Visgi, prieš beveik 10 metų, tarnybos kelyje sutikęs savo autoritetą – tuometį Policijos departamento Imuniteto valdybos viršininką Donatą Malaškevičių, jis patikėjo, kad tokie padaliniai yra itin reikalingi. 

Kaip, Jūsų akimis, Imuniteto valdyba keitėsi per pastaruosius dešimt metų? 


– Per dešimtmetį išgyvensime beveik tris reformas. Tad akivaizdu – Imuniteto valdyba nuolat keitėsi ir tobulėjo. Po kelių metų nuo tokių tarnybų įkūrimo susivokta, jog policijos įstaigose veikiantys Vidaus tyrimų skyriai atlieka bemaž tas pačias funkcijas kaip ir mes, todėl šie skyriai buvo sujungti. Po sujungimo, Imuniteto valdybos padaliniai pradėjo tirti ne tik korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, bet ir atlikti tarnybinius patikrinimus dėl įvairių tarnybinių nusižengimų.  Dar viena Imuniteto valdybos reorganizacija laukia šį rudenį. Imuniteto valdybos padaliniai prisijungs prie Policijos departamento. Policija per dešimt metų tapo labai modernia, todėl dabar Imuniteto valdybai ištirti skundą ar įvykį tampa lengviau ir daug greičiau. Per dešimt metų mūsų tikslu tapo ne tik korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų ištyrimas, bet ir policijos pareigūno apgynimas. 

Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti? 


– Pradžia tikrai nebuvo lengva. Pradėjus vadovauti naujam skyriui, teko maždaug per pusmetį suburti naują komandą. Visi puikiai suvokė, jog šis padalinys kovos su korupcija. Tuo metu, 2011 – 2012 m., korupcijos apraiškų buvo nemažai. Be to, ne visi policijos pareigūnai buvo subrendę tokioms kardinalioms permainoms. Įsikūrus Imuniteto valdybos padaliniams, atsirado ir nulinės tolerancijos terminas, kuris reiškė, kad nebus toleruojamos jokios kyšininkavimo ir korupcijos apraiškos. 

Kada Imuniteto valdyba turėjo daugiau darbo: prieš dešimt metų, ar dabar? 


– Pamenu laikotarpius, kuomet buvo įprasta, jog naktį paskambinęs budėtojas informuodavo apie dar vieną kyšininkavimo atvejį. Tokie atvejai 2012 – 2015 m. buvo itin dažni. Paskutinius trejus metus dirbti ramiau, tokie atvejai tapo vienetiniais. Tačiau bėgant laikui keičiasi ir pranešimai. Šiuo metu į mus dažniau kreipiasi žmonės, kurie buvo nubausti, o jų toks sprendimas netenkina.


Praėjusiais metais Imuniteto valdyba gavo apie 300 skundų dėl galimai neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų. Daugiau nei 90 proc. išnagrinėtų skundų įrodė, kad pareigūnų veiksmai buvo teisėti. Galima pasidžiaugti ir tuo, jog visuomenės pasitikėjimas policija auga ir netgi viršija Europos Sąjungos (ES) vidurkį. 2020 m. buvome aštunti iš 28-ių ES valstybių narių. 

Su kokiais pažeidimais tenka susidurti dažniausiai? 


– Dažniausi ir sunkiausi pažeidimai per pastaruosius dešimt metų – kyšininkavimas, perteklinės fizinės jėgos panaudojimas, dokumentų klastojimas. Kalbant apie tarnybinius nusižengimus, dažniausiai policijos pareigūnai kaltinami dėl nemandagaus bendravimo ar neetiško elgesio. Didelė dalis piliečių labai pasitiki pareigūnais, todėl, tikiu, jog net rūstesnis žvilgsnis ar rimtesnis veidas gali supykdyti gyventoją, pas kurį atvyko tas pareigūnas. 


Paskutinius penkerius metus mažėja tarnybinių patikrinimų. Negaliu pasakyti, kad už šiuos pokyčius atsakinga tik Imuniteto valdyba. Pasikeitė ir policijos pareigūnų motyvacija. Drįstu sakyti, kad per dešimtmetį pagerėjo policijos pareigūnų materialinis aprūpinimas, atlyginimai. Socialinės garantijos daro itin didelę įtaką korupcijos apraiškoms – kuo socialinės garantijos geresnės, tuo žmogus tampa atsparesnis korupcijos apraiškoms. Prie viso to prisidėjo ne tik Imuniteto valdyba. Šis laimėjimas yra komandinio darbo rezultatas.

Nuo rudens Kauno apskr. VPK Imuniteto valdybos pareigūnai priklausys Policijos departamentui. Kas keisis ir kaip pats vertinate šiuos pokyčius? 


– Nuo spalio 1 dienos tapsime Kauno apygardos skyriumi, priklausančiame Policijos departamentui. Prie Kauno prisijungs Marijampolės ir Alytaus Imuniteto valdybų padaliniai, tad vietoj 15 darbuotojų bendras skaičius išaugs iki 25. Pokyčiai visada kažkiek neramina, tačiau tikiu, kad nauja tvarka padės dirbti dar geriau ir efektyviau, o sprendimai bus priimami dar operatyviau. Tai turėtų pajusti ir patys kolegos, ir mūsų gyventojai.

Kauno apskr. VPK komunikacijos poskyris. 

Įkūrimo dešimtmetį pasitinkantis pirmasis Kauno apskrities policijos imuniteto pareigūnas: „Mūsų tikslu tapo ne tik korupcijos išaiškinimas, bet ir policijos pareigūno apgynimas“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 02 Aug 2021 10:29:06 +0300