Jonavos turizmo informacijos centras yra ta vieta, į kurią kviečiamas užsukti kiekvienas, norintis geriau pažinti šį miestą.

„Jonava – graži visais metų laikais, bet prasidėjus didžiosioms metų šventėms ir jų laukimui, jos grožis atsiskleidžia dar labiau. 

Tiek miesto svečiai, tiek jonaviečiai, svarstantys, ką galima pamatyti čia, gali užsukti į TIC. Mes suteiksime įvairiapusę informaciją, o išgirdę apsilankiusiojo lūkesčius ir rekomenduosime, kur nuvykti, ką aplankyti”, – pasakojo TIC vadovė Vijolė Šadauskienė.

Įveikiamas kiekvienam

Kalėdiniam laikotarpiui siūlomas maršrutas tęsiasi apie 2,8 kilometro ir eina ratu. 

„Toks atstumas – įveikiamas ir vaikams, ir suaugusiems. Norint, galima jį sutrumpinti arba aplankyti tik atskirus objektus.

Jis tinka tiek einant su šeimomis, draugais, tiek norint pasivaikščioti vienam”, – sakė pašnekovė. 

Pirmieji objektai

Kadangi šventinis maršrutas veda ratu, jo pradžia gali būti bet kuri jums patogi vieta, pavyzdžiui – Sąjūdžio aikštė, kur stovi pagrindinė Kalėdų eglė. 

„Šiais metais eglutė sužino aukso spalva, nes visą miesto papuošimą jungia bendra tema, pavadinta „Auksine giria”. Aplink eglutę – girliandomis papuošti medeliai, elniukai. 

Pradėjus nuo šios vietos, kaip antrąjį lankytiną objektą siūlome aplankyti Jonavos krašto muziejų ir turizmo informacijos centrą, įsikūrusius buvusioje senojoje arklių pašto stotyje. 

Šiemet šis pastatų kompleksas – taip pat ypatingai pasipuošęs. Siekėme, kad Krašto muziejaus ir turizmo informacijos centro erdvė būtų tarsi jungtis tarp pagrindinės miesto eglės ir šalia esančio kalėdinio eglučių miestelio. Dėl to pastatas taip pat sužibo aukso spalvos lempelėmis, o vidiniame kiemelyje įsitaisė šviečiantis, rogutes tempiantis Kalėdų senelio elnias Rudolfas.

Tiesa, kviečiame nepamiršti čia pat esančio Jonavos miesto simbolio – stebuklingo Jonvabalio. Patrinkite jo uodegėlę, paleiskite savo norą į dangų ir laukite... Jis būtinai išsipildys!

Džiaugiamės, kad jonaviečio kalvio Andriaus Šukučio nukalta skulptūra jau yra žinoma bei populiari – dažnai matome, kaip žmonės ją ne tik fotografuoja, bet ir trina uodegėlę!”, – kalbėjo V. Šadauskienė.

Užsukę į Turizmo informacijos centro vidų – galėsite parašyti atvirlaiškį su linkėjimais iš Jonavos, kuris maloniai pradžiugins jūsų artimuosius, draugus ar kaimynus. Norintys, laišką gali parašyti ir pačiam Kalėdų Seneliui. 

,,Muziejuje galima užsisakyti ir pageidaujamas edukacijas. Jas veda visiems gerai pažįstama edukatorė Rasa Kulytė - Libienė. Beje, gruodžio 18-ąją 17 val. miestelėnai ir miesto svečiai kviečiami į Krašto muziejaus organizuojamą adventinį vakarą ,,Kūčių vakarienės tradicija“. Jis padės jaukiai praleisti žiemos vakarą”, – kalbėjo V. Šadauskienė.

Jonaviečių fantazijos vaisius

Toliau maršrutas veda į Jonavos vizitine kortele tapusį kalėdinių eglučių miestelį Ramybės skvere. 

„Tai magiška Jonavos auksinė giria. Šiais metais, leisiu sau pasakyti, jau legendinis miestelis sužibo penktąjį kartą, o jame galime atrasti rekordinį eglučių skaičių – jų daugiau nei 100.

Galbūt, kai kurias jas reikėtų vadinti net ne eglutėmis, o unikaliomis dekoracijomis, meno kūriniais, instaliacijomis, sukurtomis Jonavos įmonių, įstaigų, organizacijų, bendruomenių žmonių rankomis. Čia išvysite pasakų personažus, miško gyvūnus ir daug visko, kas tilpo į jonaviečių fantaziją”, – pasakojo TIC vadovė.

Galimybė mėgautis meno kūriniais

Apsilankius eglučių miestelyje, kviečiama užeiti į Jonavos kultūros centrą.

„Šalia jo – papuošta erdvė, kurioje bus smagu nusifotografuoti: girliandomis spindinčios eglutės, suolelis, spragtuko figūrėlės...

Darbo dienomis ir valandomis kultūros centre visada galima rasti puikias galerijas, pasimėgauti menu bei kultūra”, – sakė V. Šadauskienė.

Dar daugiau lempučių

Atėjo metas pasigrožėti Jonavos pėsčiųjų tiltu, papuoštu šiltos aukso spalvos girliandomis.

„Tamsiuoju paros metu magiškai nušvitęs tiltas primena vartus į stebuklingą kalėdinį pasaulį. Tačiau juo pasigrožėti verta ne tik dėl to – jonaviečiai jau puikiai žino, kad jų tiltas, pasinaudojus specialia programėle ar nuskenavus ant statinio esantį QR kodą, gali nušvisti skirtingomis spalvomis. Reikia tik pasirinkti iš penkių galimų: geltonos, raudonos, mėlynos, žalios ar violetinės”, – kalbėjo pašnekovė.

Ir sportui, ir poilsiui

Apžiūrėjus tiltą, būtina užsukti į Joninių slėnį.

„Joninių slėnis gyvas visais metų laikais, tačiau žiemą jis tampa aktyvaus laisvalaikio mėgėjų traukos objektu su išpuoselėtais takais ir Jonavos slidinėjimo centru. Slidinėjimo centras pradėjo veikti praėjusią savaitę, o prie slidinėjimo trasų esančiais kalniukais nuolat džiaugiasi rogutėmis čiuožiantys vaikai.

Sušalus vertėtų užsukti į šalia esantį Jonavos baseiną, kuris šių metų gruodį švenčia vienerių metų gimtadienį.

Tarp baseino ir slidinėjimo trasos, pačiame Joninių slėnio centre, puikuojasi dar viena šventinė puošmena, kurios neįmanoma nepastebėti – tai kasmet AB „Jonavos paslaugos” puošiama Kalėdų eglė”, – pasakojo V. Šadauskienė.

Stebuklingasis Žibinčius

Nuo Joninių slėnio Sodų gatve rekomenduojama pasukti link Jonavos senamiesčio.

,,Ant Sodų g. 19 numeriu pažymėto namo kampo įsitaisęs to paties kalvio Andriaus Šukučio sukurtas ir nukaldintas Jonapolio Žibinčius.

Šis, vieną kartą metuose atgyjantis personažas, kasmet uždega Kalėdų šviesas Jonavoje”, – sakė V. Šadauskienė.

Bažnyčios kiemelyje – simboliška prakartėlė

Mūsų maršrutą užbaigia, o galbūt kažkam tik pradeda – Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios kiemelyje įrengta prakartėlė. Prakartėlė yra pagrindinis Adventinio laikotarpio objektas, atspindintis Šv. Kalėdų esmę. 

,,Tiesa, kol kas prakartėlėje nepamatysite kūdikėlio Jėzaus – kadangi Kristus gimsta per Kalėdas, kūdikėlis prakartėlėje atsiras tik ankstų šventės rytą.

Apsilankę bažnyčioje, vos už kelių žingsnių, vėl rasite pradinį maršruto tašką – pagrindinę miesto Kalėdų eglę. Taigi, mūsų kalėdinis pasivaikščiojimas ratu po Jonavą – baigtas”, – sakė TIC vadovė. 

Kviečia į kalėdinį žygį

Tie, kurie nori pasivaikščioti po Jonavą daugiau, kviečiami į tradicija tapusį Jonavos turizmo informacijos centro organizuojamą kalėdinį žygį. 

„Mes visada skatiname gyventojus judėti, keliauti, vaikščioti. Jonava tam – puikiai pritaikytas miestas. Jei vienam vaikščioti nėra įdomu, siūlome prisijungti prie kartas nuo karto organizuojamų mūsų žygių.

Prieš Kalėdas tradiciškai kviečiame į žygį pėsčiomis ,,Aplink kalėdinę Jonavą“, kuris vyks gruodžio 18 dieną, 18 valandą. Šį žygį visuomet remia LR seimo narys Eugenijus Sabutis. Planuojame, kad nueisime apie 10 kilometrų.

Taigi, maloniai kviečiame ateiti, pabendrauti, kartu atsigerti arbatos ir dar kartą pasigrožėti mūsų šventiškai pasipuošusiu miestu”, – kalbėjo V. Šadauskienė. 

Teksto viduje naudotos Janytės Dvinelytės nuotraukos. Pagrindinės nuotraukos autorius - V. Kalpokas.

Nuo futbolininko iki vartininkų trenerio

Vartininkų treneriu naujasis VšĮ „Jonavos futbolas” vadovas dirba 5-erius metus, tačiau jis yra išbandęs ir profesionalaus futbolininko karjeros kelią.

,,Profesionaliai futbolą žaidžiau FK „Kauno Inkaras”, FBK „Kaunas”, FK ,,Kauno Kareda” komandose, bet dėl nestabilios finansinės padėties šiame sporte profesionalo karjerą baigiau anksti. 

Pusiau profesionaliai futbolą žaidžiau FK „Lietavos” klube, dar vienerius metus žaidžiau Islandijos trečiojo futbolo lygoje. Vėliau atradau salės futbolą, kur aukščiausioje Lietuvos lygoje kartu su Kauno FK „Nautara” klubu kelis kartus tapome Lietuvos čempionais. 

Kalbant apie trenerio darbą, dvejus metus dirbau Jonavos futbolo akademijoje, dar vienerius – FK ,,Kauno Žalgirio” ir FK ,,Garliava” futbolo akademijose, o nuo 2023-ųjų pradžios treniruoju Lietuvos vaikinų iki 19 (U19) metų amžiaus rinktinės vartininkus”, – paklaustas apie savo patirtį futbole kalbėjo A. Krasinskas.

Prie naujų pareigų – su aiškia vizija

Lietuvos futbolo aistruoliai puikiai žino, kad Jonavos futbolas pastaraisiais metais negalėjo pasigirti gerais rezultatais. Tą puikiai žino ir A. Krasinskas.

„Jonavos futbolui esu neabejingas jau daug metų, daug metų domiuosi juo, nes mano sūnus iki šių metų pradžios žaidė Jonavos futbolo akademijoje. Dabar jis žaidžia už Kauno futbolo akademiją BE1. 

Sekdamas Jonavos futbolo naujienas bei rezultatus mačiau, kad paskutinius kelis metus jo įvaizdis tikrai nėra geras.
Bet man patinka iššūkiai, o naujų pareigų ėmiausi su konkrečiu tikslu – pakelti futbolo lygį Jonavoje.

Pirma užduotis siekiant to – surasti kompetentingą techninį direktorių. Šiuo metu kalbuosi su potencialiais kandidatais”, – teigė A. Krasinskas.

Įžvelgia netinkamus sprendimus

Paklaustas, kas galėjo lemti iki šiol matytus prastus FK ,,Jonava”rezultatus, A. Krasinskas mini kelis sprendimus. 

„Visų pirma, bloga ir labai vėlyva komandos komplektacija. Taip pat buvo stipriai „prašauta‘‘ su komandos vyr. treneriu iš Moldavijos”, – sakė pašnekovas. 

Tikslas – pirma lyga

FK „Jonava" komandai A. Krasinskas turi du scenarijus.

„Komandos padėtis, jai keliami tikslai ir uždaviniai priklauso nuo to, kurioje lygoje žaisime. Jei antroje – remsimės į jaunus žaidėjus iš Jonavos su keliais vyresniais vietiniais žaidėjais. 

Visgi, mūsų tikslas būti pirmojoje. Jei pavyks tai padaryti, pagal galimybes pildysimės kuo stipresniais žaidėjais. Žinoma, turėsime ir jaunimo iš Jonavos”, – kalbėjo A. Krasinskas. 

Dėmesys jauniams 

Po VšĮ „Jonavos futbolo” sparnu glaudžiasi ne viena jaunių komanda. Naujasis įstaigos vadovas nežada pamiršti ir jų.

„Didelį dėmesį skirsime treniruočių kokybei, žaidėjų fiziniam pasirengimui. Turime užsiauginti stiprių vietinių žaidėjų pirmajai komandai.

Tiesa, čia reikės tartis su Jonavos rajono savivaldybe dėl treniruočių gerinimo žiemos periodo metu. Deja, bet šiuo metu neturime galimybių pasiūlyti kokybiškų treniruočių žiemą”, – kalbėjo A. Krasinskas. 

Pritaria, kad sporto miestas

Jonava yra tituluota sporto miestu. Pasiteiravus, ar VšĮ „Jonavos futbolas” vadovas pritaria minėtam titului, A. Krasinskas atsako, kad be jokių abejonių. 

„Jonava – net labai sporto miestas! Futbolas, krepšinis, tinklinis, baseinas... 

Kalbant apie futbolą, jis šiltuoju metų sezonu Jonavoje turi puikią infrastruktūrą, kuo sunkiai gali pasigirti net ir didieji Lietuvos miestas. 

Futbolas prisideda ir prie sporto miesto titulo – mano žiniomis, jį lanko daugiausiai vaikų iš visų sporto šakų esančių Jonavoje. Taip pat Lietuvos jaunių futbolo rinktinė dažnai žaidžia čia. 

Taigi, leisiu sau pasakyti, kad Jonava ir sporto, ir futbolo miestas”, – kalbėjo A. Krasinskas.

Mato pokyčius mieste

Všį „Jonavos futbolas” direktorius Jonavos miestą pažįsta ne tik dėl domėjimosi čia vykstančiomis futbolo aktualijomis. 

„Man prieš 14-ą metų yra tekę gyventi Jonavoje pusmetį. Dabar čia gyvena mano sūnus iš pirmosios santuokos, tad dažnai tenka lankytis šiame mieste.

Galiu pasakyti, kad jei prisiminsime, kaip Jonava atrodė prieš tuos 14-ą metų, suprasime, jog ji labai pasikeitė į gerąją pusę.

Dabar Jonava tikrai labai gražus miestas su sutvarkyta aplinka, gatvėmis. Man kaskart malonu čia atvažiuoti”, – sakė pašnekovas. 

Linki kantrybės ir tikėjimo

Ko jis palinkėtų sau ir visai Jonavos futbolo bendruomenei ateinančiam sezonui?

„Palinkėčiau visiems kantrybės ir tikėjimo, kad gali būti ir būtinai bus geriau”, – pokalbio pabaigoje sakė A. Krasinskas. 

– Pradėkime nuo pradžių. Kodėl Jūs pasirinkote mokytojos profesiją?

– Būdama mokine aš turėjau labai gerą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją. Ji ir dabar dirba J. Ralio gimnazijoje. Taip pat didelį įspūdį man paliko pradinių klasių mokytoja. Manau, kad teigiama patirtis su jomis buvo stimulas, įkvėpęs mane rinktis šią profesiją. Dėl įvairių asmeninių priežasčių (papildau)  mokykloje jaučiausi blogai. Tas jausmas manyje įkvėpė idėją, kad jei pati tapčiau mokytoja, mano vaikams mokykloje būtų gera, nes aš viską padaryčiau dėl to. Nežinau, ar man sekasi, bet iki šiol į darbą einu su šiuo tikslu.

– Vadinasi, galima sakyti, kad noras būti mokytoja jus lydėjo nuo vaikystės?

– Taip. Net ir žaisti mėgau „mokyklą”.  Tie žaidimai buvo patys pirmieji bandymai pasimatuoti pedagogo profesiją. Namuose aprašinėjau ne vieną baldą, o sienas „puošė” kreida. 

Kadangi turėjau mažesnį brolį, pasisodindavau jį vietoje mokinio. Ir rašinius už jį rašydavau. Tiesa, tai neliko nepastebėta – lietuvių kalbos mokytoja buvo jam parašiusi pastabą, kad rašinys – geras, bet parašytas sesers... Dabar prisiminus tą nutikimą ima juokas, bet tada buvo visai nelinksma. 

Vėliau viskas vyko savaime. Kai baigiau mokyklą, stojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą. Iškart pasirinkau lietuvių kalbą bei literatūrą. Ten pat įstojo dar kelios mano klasės draugės, šiuo metu puikiai dirbančios Jonavos rajono mokyklose.

Pirmoji mano darbo vieta buvo pietryčių Lietuvoje, lenkų – rusų mokykloje. Tai prilygo labai dideliam iššūkiui – su  kolege įsikūrėme toli nuo namų, tėvų, gyvenome Švenčionių rajone, prie pat tankodromo. 

Viskas vyko 1991 metais, kurie nepasižymėjo ramybe. Taip buvome priverstos jautriai išgyventi ir sausio 13-ąją – matėme, kaip tankai judėjo iš tankodromo į Vilnių prie televizijos bokšto... Tuometinė patirtis įkvėpė ir iki šiol juntamą patriotiškumo jausmą. Jau tada užgimė suvokimas, kad man svarbu, kas mes esame, kokios yra mūsų šaknys. To vedina savus ieškojimus sėkmingai vykdžiau per lietuvių kalbą bei literatūrą, dorinį ugdymą, folklorą.

– Kaip jūsų gyvenimo kelyje atsirado religinis švietimas? 

– Kai atgavome Nepriklausomybę, sutikau labai daug ryškių žmonių, tapusių mano kelio žvaigždėmis. Tarp jų – asmenys, sieję savo gyvenimą su tikėjimu, bažnyčia. 

Kadangi buvau baigusi meno mokyklą, tam tikru metu kartu su jais važiuodavome į pirmąsias krikščioniškas mokyklas, jų stovyklas, kur mokydavau muzikos. Tačiau muzika ir bažnyčia ryšį mano gyvenime atrado ir dėl to, kad kai dar buvau 10-oje klasėje, giedojau bažnyčioje susibūrusioje jaunimo bendruomenėje. 

Taip susiklostė, kad apie mano turimą patirtį žinojo vienos Jonavos rajono kaimo mokyklos direktorius. Jis paprašė manęs dėstyti tikybą. 

Tada aš šiuo klausimu buvau kategoriška – sakiau, kad ko jau ko, bet tikybos tikrai nedėstysiu. Viduje lyg pyktelėjau, kad aš – lietuvių kalbos mokytoja, o man siūlo užsiimti doriniu ugdymu – atrodė, kad lietuvių kalbos pamokos visada turėjo savotišką prestižą, nes tu rašai pažymius, ruoši egzaminui ir dėl to patys vaikai geriau klauso, labiau tave gerbia. O kas ta tikyba? Tu turi kviesti mokinius, įrodyti jiems, kad tai naudinga. Čia tu esi priverstas susidurti su įvairiomis nuotaikomis, įvairiomis pasaulėžiūromis.  

Nepaisant to, minėtas direktorius neatlyžo ir toliau prašė, nes nebuvo kam vesti tokio dalyko. Na ir sutikau...

Pabaigusi dorinio ugdymo studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete jau turėjau dvi specializacijas. Kiek vėliau dėl jų abiejų buvau pakviesta ir į Jonavos Jeronimo Ralio gimnaziją. Ne vienerius metus dėsčiau abu šiuos dalykus, kurį laiką buvau likusi tik prie tikybos, o dabar vėl esu ir lietuvių kalbos, ir dorinio ugdymo mokytoja. 

Ir kaip aš džiaugiuosi! Abu šie dalykai tokie artimi: poezija, literatūra, filosofija ir tikyba yra viso ko pamatų pamatas. 

– Pabandykime suskaičiuoti, kiek metų jau dirbate pedagoge?

– 33 metus. Toks Kristaus amžius (šypsosi – aut.past.).

– Kaip per tą laiką keitėsi jaunimas? Neretai galima išgirsti, kad ,,dabartinis jaunimas” – kitoks...

– Taip, manau, kad jaunimas tikrai keitėsi... Mūsų karta, mano akimis, labai stipriai romantizavo praeitį. Ko gero, todėl , kad mes neturėjome laisvės, bet labai jos norėjome, siekėme. Vėlesnės kartos jaunimas buvo lyg per viduriuką – tada žmonės atrado bendruomeniškumą. Šių dienų jaunimas nutolęs nuo jo. Dabar vyrauja atskiras „mano pasaulis“ ir tai, kiek aš tavęs įsileisiu į jį. 

Dabartiniai jauni žmonės turi savitą žavesį. Man jie patinka tuo, kad tiksliai žino, ko nori. Jei sako, kad nežino, tu, tikėtina, nenusipelnei jų pasitikėjimo. Norint pelnyti jį, turi prisibelsti į jauno žmogaus širdį. Tai nėra lengva. Visada sakau, kad ilgiausia kelionė yra nuo smegenų iki širdies. Būtent tas 30 centimetrų  – pati ilgiausia žmogaus kelionė, kuri kai kuriems būna taip sunkiai įveikiama, jog jie per visą savo gyvenimą jos nenueina. Kas tada vyksta? Pasineriama į piligriminį kelią, keliaujama į Santjago de Kompostela, įvairiai žmonės ieško savo gyvenimo prasmės... 

 Taip ir mes su jaunimu, bendrose paieškose, eidavome 4-5 dienas į Šiluvą. Tiek prireikdavo, kad įveiktume 120 kilometrų.
Galiu pasakyti, kad nėra geresnio būdo pažinti jauno žmogaus, nei kartu su juo dalyvauti bendroje veikloje. Kai jis tampa tavo kolega, bendradarbiu – užsimezga ryšys. Aš taip juos ir vertinu - kaip bendradarbius. Jie turi vienokią patirtį, aš kitokią. Mes keičiamės ja ir kartu tobulėjame. 

Mano patirtis – mano metai, jų – šio pasaulio supratimas. Reikia pasitikėti jaunimu. Aš juo labai pasitikiu. 

– O kaip per tuos 33-ejus metus keitėtės jūs pati?

– Manau, kad stipriai... Tikiuosi, kad stipriai... 

Būti mokytoja man – didelė atsakomybė, skatinanti siekti kuo didesnių tikslų.  Visada tikėjau, kad mokytojas turi mokytis kartu su vaikais: tai ir kvalifikacijos kėlimas, ir įvairiapusiškas domėjimasis pasauliu. 

Nuo pat pradžių, kai pradėjau dirbti mokykloje, ieškojau naujovių, padedančių atrasti patrauklius mokymosi stilius. Šie su metais keitėsi taip pat, kaip keitėsi jaunimas. 

Nepaisant to, visada siekiau išlikti ištikima ir pamatinėms savo vertybėms – ieškoti naujovių, bet nepamiršti praeities, istorijos, tikėjimo. 

– Jūs esate ir Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos katalikiško jaunimo centro „Vartai” veiklų koordinatorė. Ar, jūsų akimis, šiuolaikinis jaunimas nėra nutolęs nuo tikėjimo? Ar dabartiniai mokiniai noriai renkasi tikybos pamokas? 

– Kiekvieni metai – skirtingi. Kai su Katalikiško jaunimo centru „Vartai" organizuojame stovyklas – kur kas lengviau, nes jaunimas pamato, ką kartu galime nuveikti. 

Žinoma, į stovyklas atvyksta ne tik mokyklos, kurioje dirbu, mokiniai, bet taip  formuojasi tam tikra susidomėjusio jaunimo bendruomenė, žinanti, kad norint pamatyti gyvenimą – tereikia išdrįsti , pavyzdžiui, ateiti į netradicinę tikybos pamoką (šypsosi – aut. past).

– Ko galima tikėtis iš dabartinių dorinio ugdymo pamokų?

– Tikybos mokymas gerokai skiriasi priklausomai nuo amžiaus. 1– 4 klasėje daugiau koncentruojamasi ties tikėjimo pamatu. 5 – 8 klasėje prasideda klausimai, ar čia tikrai buvo taip, o ne kitaip. Jei lyginsime 9 – 12 klasėje vedamas etikos bei tikybos pamokas, tai pirmosiose akcentuojamas klausimas – kaip? Kaip užmegzti santykį, kaip bendrauti, gyventi, kaip rasti būdų spręsti vienus ar kitus klausimus. Tikybos pamokose mes gilinamės į klausimą – kodėl? Kodėl reikia bendrauti? Kodėl reikia spręsti problemas? Mes einame į didesnį gylį... Abi pamokos jaunimo ugdyme yra labai svarbios.

Stengiuosi, kad gimnazistų tikybos pamokos paliestų jų asmeninį gyvenimą. Taip ir dėliojam savo pamokas: Gyvenimas – Tikėjimas – Naujas Gyvenimas. Iki šiol daug jaunų žmonių ateina turėdami būtent vaiko tikėjimą – žinodami maldas, bet nežinodami, kas yra Bažnyčia, kokia jos misija, kas yra šalia kasdienybėje...

Net ir mano kartos žmonės kartais turi tik tą tikėjimą, kurį gavo pradinėse klasėse. Gavo pirmą komuniją ir viskas tuo užsibaigė... 

Man norisi pakeisti tokį santykį su doriniu ugdymu. Tai privedė ir prie kokybiškesnio Sutvirtinimo sakramento organizavimo. Turime tokį Alfą kursą. Jį lanko tie, kurie nori Sutvirtinimo. Šiais metais jų sulaukėme itin daug – net 81 jaunuolio, sakramentams atėjusio ruoštis savu noru. 

Kai sakytume, kad dabar pasaulyje – sumaištis, vertybių perkainojimas, egoizmas, žmonės gyvena taip, kaip nori, jaunimas vis dar ieško tikrų dalykų. Tas labai džiugina. 

Kaip lietuvių kalbos mokytoja žodį – ,,Tikėjimas” norėčiau suskaidyti į du žodelius: Tik – Ėjimas. Tai yra procesas, vadinasi, mes esame tame procese, tikėjimo procese. Pati tikėdama tuo  tiek savo parapijoje, tiek gimnazijos bendruomenėje noriu paskleisti žinią, kad po tikėjimo sąvoka slepiasi kur kas daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

– Tiek J. Ralio gimnazijoje, tiek „Vartų” veiklos plotmėje tarp mokinių esate žinoma kaip žmogus, raginantis jaunus žmones savanoriauti. Kodėl jums tai taip svarbu?

– Savanorystėje matau labai daug prasmės. Man labai patinka Skandinavijos mokyklų patirtis šiuo klausimu – ten savanorystė labai akcentuojama ir jei tu esi savanoris, tiek universitetas, tiek darbdavys tave vertina kur kas palankiau. Kodėl? Nes tu esi empatiškas, neabejingas visuomenei ir tu stengsiesi daryti daugiau...

Tikiu, kad dar būdami mokyklos suole jauni žmonės turi išmokti rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais. 

– Klausantis jūsų pasakojimų nekyla jokių dvejonių, jog jūs didžiuojatės būdama mokytoja. Iš kur tas pasididžiavimo jausmas, kai viešoje erdvėje netyla diskusijos dėl mokytojų profesijos (ne)prestižo? 

– Asmeniškai man mokytojo specialybė visada buvo prestižinė. Visgi, negaliu paneigti to, kad visuomenėje požiūris į ją ne visada toks, kokio norėtųsi. Labai gaila, kad išnyko ta nuostata, kur, kaip mano močiutė sakydavo, buvo gerbtinos trys pagrindinės profesijos – mokytojo, gydytojo bei kunigo. Nežinau, kas atsitiko su mūsų laikmečiu, kad visos jos buvo išstumtos į užribį. Gal mūsų komfortiškas gyvenimas įpratino nebe vertinti žmogaus pastangų, išsilavinimo, altruizmo? Visos tos trys specialybės – pašaukimo specialybės...

Be abejo, tikiu tuo, kad kiekviena specialybė gali būti pašaukimo specialybe: ir buhalterio, ir statybininko ar valytojo.
Čia iš atminties išniro prisiminimas, kai daug metų atgal vedžiau dukrą į darželį ir klausinėjau jos, kuo ji nori būti užaugusi. Tada ji man atsakė, kad valytoja. Kai paklausiau kodėl, ji pasakė, jog su valytoja visi sveikinasi. Ir taip, tai – teisybė.

Iš čia galima kelti dar vieną klausimą, kas yra tas prestižas? Jis, ko gero, neatsiejamas nuo kiekvieno iš mūsų nuostatų. 
Tad jei mes norim, kad kiekvieno iš mūsų specialybė būtų prestižinė, pirmiausia, mes patys turime ją mylėti, gerbti. 
Dėl to esu labai dėkinga tiek savo kolegoms, tiek mokiniams už tai, kad jie mane gerbia tokią, kokia esu, kad leidžia tobulėti. 

– Šiais metais buvote apdovanota kaip Jonavos metų mokytoja. Ką jums reiškia šis apdovanojimas? 

– Dirbdama niekada negalvoju apie apdovanojimus, bet, žinoma, įvertinimas nustebino. 

Nepaisant to, tądien, kai per mokytojų dieną man buvo įteiktas apdovanojimas, mane slėgė dviprasmiški jausmai – salėje nebuvo daugybės mokytojų, nes jie streikavo. Tai kėlė liūdesį.

Aš pati nuoširdžiai palaikau streiką, bet čia pat jaučiu be galo didelę atsakomybę prieš savo mokinius. Jie ruošiasi egzaminui... Tai skatino mane, jei jau nebuvau kartu su streikuojančiais, palaikyti juos mintimis.

Tie, kurie streikuoja – atlieka darbą už mus visus, o mes, kurie liekame dirbti, užtikriname, kad mokiniams itin svarbus mokymosi procesas nenutrūktų. Taip mes palaikome vieni kitus, jausdami, kad mūsų širdys siekia to paties tikslo. 
Grįžtant prie apdovanojimo, tądien mane labiausiai nustebino mano mokiniai. Jie sužinoję, kad apdovanojimas bus įteiktas man, nutylėjo šią paslaptį ir atėjo manęs pasveikinti. Atėjo ir mano sūnus, dukra, nustebino užsienyje dirbantis vyras...

Esu dėkinga jiems visiems.

– Ne vienus metus dainavote tradiciniame folkloro „Laduta” ansamblyje, dabar jūsų veidą dažniau galime matyti su modernaus folkloro grupės „Aisva” kolektyvu. Dainavimas – atsipalaidavimo būdas?

– Galima sakyti, kad taip... Kalbant apie „Ladutą” šiuo metu su šiuo ansambliu koncertuoju kur kas rečiau – padedu jam, kai reikia. Prie „Aisvos" taip pat prisijungiau paprašyta padėti. Taip ir pasilikau... Lietuviškumas mane „veža“ .

– Mokytojo darbas, be abejo, reikalauja daug laiko – ne tik pamokos, bet ir namų darbų tikrinimas, pasiruošimas kitoms pamokoms. Jūs laiko atrandate ir bažnyčiai, veikloms su jos bendruomene, ir aptartam dainavimui. Ko jūsų gyvenime daugiausiai? Kaip viską suspėjate?

– Pirmoje vietoje – tik šeima: vyras, du sūnūs ir dukra. 

Diena turi 24 valandas, tad čia vadovaujuosi paprasta taisykle: 8 + 8 + 8. Miegas – svarbus, darbas – svarbus, laisvalaikis – taip pat svarbus.

Visgi, labai dažnai sakau, kad aš išvis nedirbu. Kai tavo mėgstama veikla yra tavo darbas, o darbas yra mėgstama veikla, nėra lengva atskirti tą ribą. Tiesą sakant, aš nesu turėjusi tokios dienos, kad atsikelčiau ir sakyčiau: „O ne! Man vėl – į mokyklą”. 

Žinoma, kartais pavargsti fiziškai, tau skauda galvą, bet nuo mažų dienų moku persikrauti. Mus su broliu augino mama. Ji išmokė viską planuoti. Mes augome žinodami, kad kai kažką pradedi daryti, turi užbaigti tai iki galo. Žinojome, jog jei gyvensime kitaip, mamai bus labai sunku. 

Būdama vaiku lankiau ir meno mokyklą, ir baletą, ir namuose padėdavau, važiuodavau į kaimą ravėti daržų... Manau, kad ta vargo mokykla, kurią praėjome su broliu, išmokė, kad viską galima išspręsti ir susidėlioti. 

Kaip ten bebūtų, niekada negalima pamesti nuostatos, kad turi mylėti save. Taip nepamirši pailsėti. 

– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? 

– Su vyru labai mėgstame keliauti, tačiau dabar jis yra išvykęs dirbti į užsienį. Kol dirbo Lietuvoje, sėsdavome ant motociklo ir važiuodavome į mototurus ar šiaip pasivažinėti. Motociklas - viena iš mėgstamiausių mano patirčių. 
Taip pat mėgstame su vaikais sėsti į automobilį ir keliauti Lietuvoje. 

Tiesa, vasarą, kai visiems atostogų metas, daugiausiai savo laiko skiriu „Vartų” stovykloms. Jos man – taip pat smagus laisvalaikio praleidimo būdas. Šią vasarą dėl jų gavosi taip, kad atostogų vien sau turėjau tik savaitę. Ir vis tiek neturiu kuo skųstis... Per ją sugebėjau nuvykti aplankyti vyro, vėliau porą dienų skirti pasibuvimui namuose vienai. 

Man būtų sunku labai ilgai nieko neveikti, bet kartais duodu sau kelias dienas visiškos ramybės su filmais, skaniu maistu – tiesiog, pabūti su savimi. 

Žinoma, visada patinka koncertai, spektakliai. 

– Ką pasakytumėt tiems, kurie svajoja apie pedagogo profesiją? 

– Palinkėčiau nepabijoti išbandyti save ir įšokti į mokytojo „batus”, pabandyti pabūti mokytoju stovyklose, pavaduojant pedagogus per Mokytojų dieną. 

Būti mokytoju – didžiulė atsakomybė, bet kai ateinate į klasę negalvokite, kad prieš jus sėdi niekuo neišsiskiriantys mokiniai, neįdomūs vaikai. Visi jie – daug pasaulių, daug mažų planetų ir tu keliauji į kiekvieną iš jų. 
Aš savo darbo nekeisčiau į nieką.

– Dėkoju Jums už pokalbį. 

Asmeninio archyvo ir A.Reipos nuotr.

„Jonavos autobusų“ vadovas O. Urbanas

– „Jonavos autobusai“ šiuo metu turi septynis elektrinius autobusus, tačiau jų poreikis – didesnis?  

– Be abejo. Visų pirmą, atnaujinti autobusus mus įpareigoja 2022 metais priimtas alternatyvių degalų įstatymas. Vadovaujantis juo, iki 2030 metų 80 proc. viešojo transporto (įskaitant ir taksi automobilius), turi būti su alternatyviais degalais.  

Šiandien pagal paramos sritis mes galime rinktis iš dviejų variantų – elektra ir vandenilis. Kalbant apie vandenilį, tam nėra infrastruktūros ir jis labai brangus. Iš esmės tai būtų tas pats elektrinis autobusas, tik skirtingais būdais kaupiama energija.  

Skiriasi ir kaina. Jei elektrinis autobusas yra maždaug 300 tūkst. eurų brangesnis už dyzelinį, tai vandenilinis – dar gerokai brangesnis už elektrinį.  

Iki 2030 metų atnaujinti autobusų parką – iššūkis. Kol kas turime tik gaires, tačiau finansavimo šaltinis neaiškus. Manyčiau, kad įstatymo leidėjai laiko šiam pokyčiui skyrė per mažai o jei nebus numatyta paramos priemonių – mes patys įsigyti naujų autobusų negalėsime.  

Iki šiol elektriniams autobusams taip pat buvo naudojamos paramos lėšos – turėjome projektą su Jonavos rajono savivaldybe ir su Aplinkos valdymo agentūra. Čia laimėjome du projektus ir nusipirkome penkis elektrinius autobusus.  

– Užsiminėte apie kainų skirtumus. Tad kiek kainuoja autobusas? 

– Priklausomai nuo gamintojo, tačiau apibendrintai – dyzelinis autobusas kainuoja apie 200 tūkst. eurų, elektrinis – apie 500 tūkst. eurų. Žinoma, elektrinis autobusas yra daug geriau kalbant apie eksploatacijos kaštus, brangus tik jo įsigijimas. Tačiau vėliau nebūna didelių techninio aptarnavimo kaštų. Tarkime, nereikia keisti tepalų. Mūsų poreikiams mieste septynių elektra varomų autobusų pilnai pakanka, kartais jie važiuoja ir priemiesčio maršrutais. 

Dabar žvalgomės į komfortiškesnius, didesnius autobusus. Neseniai teko būti Briuselyje viešojo transporto gamintojų parodoje bei kalbėtis su gamintojais. Daugelis jų sako, kad nuo 2026 metų dyzeliniai autobusai iš viso nebus gaminami.  

– Koks yra keleivių srautas?  

– Apie 10 tūkst. keleivių per mėnesį. Vasarą važiuoja mažiau žmonių, nes nėra studentų, bet rudenį keleivių skaičius labai išauga. Srautas priklauso net nuo oro. Tarkime, jei oras geras – daug jonaviečių važiuoja į Kauną. Gal į kavines, į renginius ar tiesiog pasivaikščioti. 

– Ar juntama tendencija, kad viešasis transportas populiarėja? Juk buvo laikas, kai autobusai važiuodavo pustuščiai? 

– Viešasis transportas iki maždaug 2002–2003 metų praktiškai merdėjo. Kodėl? Prisiminkime pirmuosius nepriklausomybės metus, kai žmonės pirko nuosavus automobilius – nors ir senus, tačiau vakarietiškus. Išties galėjo pasirodyti, kad viešojo transporto nebereikės – didžioji dauguma važinės savais automobiliais.  

Iš dalies taip ir nutiko, todėl keleivių srautas vis mažėjo, o gatvėse toliau daugėjo automobilių – tai atrodė gero gyvenimo simbolis.  

Automobilių daugėjo tiek, kad kitos Europos šalys suzgribo: toks jų kiekis ir srautas nėra gerai visų pirma kalbant apie ekologiją. Didžiųjų miestų gatvės tiesiog užsikimšo, o žmonės iš komforto perėjo į diskomfortą. Juk kartais stovėti kamščiuose tenka ir valandą, ir dvi.  

Berods dešimtajame dešimtmetyje Europoje atsirado atskiros eismo juostos, skirtos viešajam transportui, imta kalbėti apie jį kaip apie alternatyvą nuosavam automobiliui. Tuo tarpu Lietuvoje keleivių srautai ir toliau mažėjo drastiškai, politikai neskubėjo priimti jokių sprendimų: atrodė, kad viešasis transportas paliktas merdėti, kad jis nei yra, nei ateityje bus reikalingas.  

Tačiau taip nenutiko, o ir negalėjo nutikti – viešasis transportas juk funkcionuoja visose išsivysčiusiose šalyse. Lietuvoje apie viešojo transporto sektoriaus pokytį imta kalbėti maždaug nuo 2002 metų. Buvo aišku, kad autobusus būtina atnaujinti, kad jie turi būti ne tik patogūs, tačiau ir komfortiški. Juk koks malonumas važiuoti senu autobusu, kurio viduje žiemą šalčiau nei lauke, o vasarą jis tampa važiuojančia sauna? 

Kai pradėjome atnaujinti autobusus – žmonės pradėjo pajusti ir naudą, keleivių skaičius ėmė didėti ir piką pasiekė prieš pandemiją. Žinoma, pas mus dar nėra tokios infrastruktūros, kaip kitose šalyse. Trūksta, tarkime, autobusų juostų. Daugelį dalykų dar galima tobulinti, keisti. Nuolat tą ir darome.  

Populiariausias mūsų maršrutas – Jonava-Kaunas, per dieną iš Jonavos į Kauną važiuojame 32 kartus. Nemažai jonaviečių dirba Kaune ir patys pasakoja, kad važiuoti į darbą autobusu patogu – kelyje galima atlikti dalį darbų, atsakyti į elektroninius laiškus ir panašiai. Važiuojant autobusu mažiau vargina ir spūstys – pačiam nereikia jose stovėti, o tuo metu gali dirbti savo darbus ar skaityti. Žmonės pajuto viešojo transporto naudą, važiuoti autobusais jiems tapo komfortiška, juose veikia ir nemokamas belaidis internetas. 

Kelionė viešuoju transportu yra ne tik įprotis, bet ir skaičiavimas. Jei suskaičiuotume, kiek kainuoja kelionė autobusu ir kiek – nuosavu automobiliu, pastaroji išties būtų brangesnė, įvertinus ne tik kuro kainą, tačiau ir automobilio amortizaciją, jo priežiūrą, draudimą.  

– Minėjote apie stovėjimą spūstyse. Kelis mėnesius Kaune buvo remontuojamas Savanorių prospektas. 

– Taip, keturis mėnesius dėl to autobusai stipriai vėluodavo – „įtilpti“ į grafiką buvo neįmanoma. O ir kaip gali būti įmanoma, jei vien tik Savanorių prospekte tekdavo prastovėti po 30–40 minučių, kai įpratai visa kelionė iš Jonavos į Kauną trunka 50 minučių?   

Žinoma, žinant Lietuvos kelių būklę reikia tik džiaugtis, kad keliai remontuojami. Tačiau niekur Europoje tokių dalykų nemačiau – kad bene judriausioje miesto gatvėje piko metu vyktų remonto darbai. Jie pradedami vakare ir baigiami apie 1–2 valandą naktį – taip stengiamasi sukelti kuo mažiau diskomforto kitiems eismo dalyviams, taip pat dėl pačių kelininkų saugumo. Juk ir Lietuvoje jau buvo skaudus atvejis, kai žuvo kelininkas.  

– Kokia yra Jonavos rajono specifika, kalbant apie viešąjį transportą? 

– Mes turime kai kuriuos vienos krypties maršrutus. Pavyzdžiui, į kaimus iš ryto važiuoja beveik tuščias autobusas, o atgal – pilnas. Vakarop būna atvirkščiai. Tad tokio rentabilumo, kaip didžiuosiuose miestuose, pas mus niekada nebus.  

Tačiau tokių „vienos krypties maršrutų“ nuimti negalime. Net ir savivaldos įstatymas numato, jog žmonėms turi būti užtikrinamas susisiekimas.  

Viešojo transporto sektorių veikia daug faktorių. Tarp jų – ir pandemija, ir karas Ukrainoje, kuomet ėmė strigti tiekimo grandinės ir trūksta autobusų gamybai reikalingų detalių. Kai pastarąjį kartą pirkome autobusą, jo pristatymas vėlavo net pusmetį. Mes visi – visas pasaulis – esame tampriai susieti.  

Didžiausios mūsų sąnaudos yra  žmogiškieji resursai – atlyginimai. Kartais labai sunku žmonėms paaiškinti, kodėl kuras sąnaudų eilutėje sudaro tik 26 proc. išlaidų. Mus bando lyginti su sunkiuoju transportu: juk vilkikas per valandą nuvažiuoja apie 100 kilometrų. Tačiau autobusas – tik apie 30 kilometrų, nes jis stoja stotelėse, vairuotojas parduoda ir bilietus. Tai trunka.  

Beje, jei prieš 20 metų vairuotojai tik vairavo, tai dabar jie turi mokėti ir išmanyti tikrai daug.  

– Pavyzdžiui? 

– Kaip ir minėjau, jie patys parduoda bilietus, todėl jie turi gerai išmanyti lengvatų įstatymą. Atrodo, sunku patikėti, bet yra apie 30 atskirų pažymėjimų su skirtingomis lengvatomis bilietui.  

Tai – pensininkai, moksleiviai, studentai, žmonės nukentėję nuo 1991 metų sovietų agresijos, tremtiniai, POLA kortelės turėtojai, neįgalią turintys žmonės. Kai kurios šios grupės dar turi ir savo „pogrupius“ pagal amžių, be to, skirtingos savivaldybės yra pasitvirtinusios savo nuolaidų sistemą. Tad nuolaidos, tarkime, važiuojant Kauno ir Jonavos viešuoju transportu, skiriasi. Būna, kad keleiviai vairuotojo klausia, kodėl yra kainų skirtumas ir vairuotojas turi paaiškinti.  

– Kitaip tariant, vairuotojai turi ryšį su keleiviais. 

– Įsivaizduokime, kad mieste per dieną vairuotojas turi pabendrauti – daugiau ar mažiau – maždaug su 400 žmonių. Ir kiekvienas žmogus – su savo nuotaika. Pasitaiko tokių, kurie piktinasi, kai jų paprašo parodyti pažymėjimą, nors juk vairuotojas mato, kad nuolaida pagal amžių priklauso.  

Bet turėti pažymėjimą reikalauja ne vairuotojas, o įstatymas. Jei keleivis įsigis bilietą su nuolaida, tačiau neturės pažymėjimo ir patikrins viešojo transporto kontrolieriai – už tai baudžiamas ir vairuotojas, ir vežėjas.  

– Ar pasitaiko keleivių skundų ir dėl ko jie būna?  

– Žinoma. Juos galima skirstyti į tris grupes. Vieni – pagrįsti, kai mūsų darbuotojai negerai ar nepakankamai gerai atliko savo darbą.  

Tačiau daug skundų yra dėl dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso. Tarkime, žmonės skundžiasi dėl spūsčių arba dėl to, kad autobuse blogai išdėstytos sėdynės. Automobilių spūsčių mes nesumažinsime, o sėdynes autobuse juk išdėstė gamintojas.  

Trečia kategorija – kad autobusas į stotelę atvažiavo anksčiau laiko ir žmogus dėl to į jį nespėjo. Seniau tirti tokius skundus buvo sunku, net tebuvo keleivio žodis prieš vairuotojo žodį. Dabar patikrinti jau nėra sunku – kiekviename autobuse yra GPS.  

Buvo atvejis, kai žmogus skundėsi per anksti pravažiavusiu autobusu, tačiau paaiškėjo, kad jis tuo metu dar tik ėjo į stotelę, o autobusas išvyko laiku. Arba pagal GPS matai, kad vairuotojas vienoje iš stotelių stovėjo dvi minutes, laukdamas savo grafiko.  

Planuojant savo kelionę viešuoju transportu, minutės, žinoma yra svarbios, tačiau aš kiekvienam sakau – ateikite į stotelę bet keliomis minutėmis anksčiau. Juk net mūsų laikrodžiai kartais rodo nevienodai. Viešuoju transportu į darbą kelis metus važinėjau ir pats, todėl tikrai žinau, kad susiplanuoti sklandžią kelionę didelių pastangų nereikia. 

Apibendrinus: niekada nebus taip, kad viešasis transportas, jo grafikai idealiai tik kiekvienam žmogui. Juk dėl to jis yra viešasis, o ne individualus transportas. Bet keliaujant autobusais svarbiausi du dalykai – įprotis ir planavimas.  

Šaltinis: UAB „Jonavos autobusai“ pranešimas spaudai 

Nuotr. – A. Reipos  

– Daugiau nei 10 metų – tiek laiko praėjo nuo pirmosios tavo dainos „Perfektas” sukūrimo. Per tą laiką išleidai tris albumus, o dabar kalbamės tavo muzikos įrašų studijoje „NO BLING RECORDS”. Prisiminkime, kaip repas atsirado tavo gyvenime? Kodėl būtent repas?

– Tiesą sakant, man kartais net sunku pačiam pasakyti, kuriuo momentu viskas prasidėjo, nes nebuvo kažkokio konkretaus lūžio, paskatinusio pradėti repuoti. Atrodo, kad viskas vyko savaime...

Būtent šiame kambaryje, dabartinėje įrašų studijoje, parašiau pirmą savo raimą. Čia iki šiol turiu ir pirmą tėvo padovanotą „G&G Sindikato” albumą. Kai man buvo 12 ar 13 metų, jis parvežė didelę dėžę kompaktų. Pamenu, kad su smalsumu perklausiau visus juos. Manau, kad tai turėjo įtakos, nes reikėjo parodyti man kažkokią kryptį. 

Crazy, bet gerokai iki tol, man būnant 2 ar 3 metų, šiame kambaryje išgirdau ir pirmą savo repą – krikštatėvis čia juostiniu magnetofonu klausydavo A. Mamontovo prodiusuoto „Pompos” albumo. Jis kaip ir buvo pirmasis lietuviško hiphopo albumas. 

Taip „Pompa” tapo pirmąja mano klausoma muzika. Ne tik klausoma, bet ir mėgstama – pasibaigus muzikinei juostai aš prašydavau paleisti ją iš naujo. Kaip pasakojo mano artimieji, netgi  pradėjau kalbėti būtent „Pompos” dainų žodžiais.

Visi tie prisiminimai bei šiame kambaryje juntama aura nekėlė jokių abejonių, jog mano studija turi būti įrengta būtent čia. 

– Kas paskatino įsirengti ją?

– Visų pirma, norėjosi čia kažką įrašyti, tačiau pagrindinė mano misija buvo pabandyti bent šiek tiek pabendrauti su jaunu atlikėju, padėti jam savo kelio paieškose.

Smagu, kad jau sulaukiau jaunimo ne tik iš Jonavos, bet ir iš kitų miestų, o „NO BLING RECORDS” suteikė jiems galimybę įsirašyti savo dainas pigiau. Atidarant studiją, komercinės paskatos tikrai nėra ir nebuvo svarbiausios.

Tiesa, pasitaikė atvejų, kai išgirdęs atvykusių atlikėjų balsus aiškiai supratau, kad mano kambariukas jiems per mažas. Kadangi palaikau glaudžius ryšius su Vilniuje esančia „Shiaure records”, tais atvejais kartu galvojome, kaip pasiekti geriausio rezultato.

– Kur pats įrašinėjai pirmuosius savo kūrinius? Ko gero, ne studijose... 

– Dabar kai prisimenu tai, ima juokas. Kartu su MTW (aut. past. prodiuseris, muzikos kūrėjas, įkūręs ir jau minėtą „Shiaure records”) savo kūrinius ne kartą esame įrašinėję spintoje. 

Pamenu, vienu metu nuomojomės butą Vilniuje, atliekamų pinigų visiškai neturėjome, o kurti vis tiek norėjosi. Tada atrodė, kad spintoje galima surasti visai neblogą akustiką. Taip ir įrašinėjome šalia joje sudėtų, iš namų atsivežtų bulvinių maišų ir panašiai. Studentavimo laikai...  

– Praėjusią savaitę kartu su kitu reperiu – Micro One pristatėte „Alkatrasą”. Kaip matyti iš komentarų po įrašu ,,Youtube” kanale, gerbėjai ne tik žavėjosi jūsų duetu, bet ir pripažino ilgai laukę naujo kūrinio. Papasakok, kodėl nusprendėte padirbėti kartu ir kodėl to sulaukėme tik dabar.

– Įrašyti bendrą kūrinį norėjome gal jau dešimtmetį. Šį kartą užteko vieno neplanuoto susitikimo studijoje ir įrašymas įvyko labai spontaniškai bei greitai.

Turėjome koncertą kartu Kaune ir susitikome aptarti detalių studijoje Vilniuje. Taip jau gavosi, kad tąkart įrašėme dainą ir nufilmavome klipą. 

Micro One'as buvo tas iniciatorius, dėl ko jau turime „Alkatrasą”. Žinant mane, jei jis nebūtų ėmęsis iniciatyvos, turbūt dar du metus būtume įrašinėję (šypsosi).

Linkėjimai jam!

– Ar tu kritiškas savo kūrybai? Ar lengva paleisti ją iš kūrybinio proceso į galutinį produktą, kuris pasiekia klausytoją?

– Labai sunku, aš į viską žiūriu be galo preciziškai. Dažniausiai žinau, kaip turi atrodyti mano gabalas, turiu viziją ir ji tampa visišku prioritetu, tačiau negaliu sakyti, kad niekada neinu į kompromisą. Dažniausiai juos atrandu su MTW. Gal todėl mūsų kelionė kartu tęsiasi tiek daug metų.

Nemažai esu dirbęs ir su Vytuku (WTK pseudonimu žinomas prodiuseris). Mano galva, jis – jei ne geriausias, tai vienas geriausių prodiuserių mūsų gimtinėje, tiesiog – genijus.

Žinodamas savo būdą, iki gyvenimo galo būsiu dėkingas už kantrybę visiems tiems, kurie yra dirbę su manimi.

– Koks tavo paties santykis su sava muzika? Klausaisi jos?

– Tik išgėręs... Juokauju! Ne... Kūrybinio proceso metu tiek jos prisiklausau, tiek kartu viską tobulinu, kad jau tikrai nebesinori to daryti.

– Esi pasižymėjęs ir freestyl'o kovose. Iš šalies atrodo, kad tai – labai sudėtingas procesas: turi ne tik greitai rimuoti žodžius, bet ir dėlioti šalia beat'o „gulančią” istoriją. Kaip yra iš tikrųjų? Ar nepasitaikė atvejų, kai freestyl'indamas pasakei tai, ko visai nenorėjai?

–  Faktas, kad pasitaikė, bet visada sakiau, kad freestyl'as – sėkmės dalykas. Tu niekada nežinai, koks žodis tau ateis į galvą per tą milisekundę. 

Tuo pačiu reikia įdirbio, turi praktikuotis, mėgti tai daryti. Mano nuomone, kaip geras aktorius turi mokėti improvizuoti, taip reperiai – freestyl'inti. 

Žinoma, yra išimčių, bet man freestyl'inimas neatsiejamas nuo repo.

– Klausantis tiek įrašų, tiek gyvų pasirodymų ant scenos kyla mintis, kad Adės tekstai pasižymi spalvingu, plačiu žodynu.  Bandau spėti, kad mokyklos laikais lietuvių kalbos pamokos tau nebuvo pati sudėtingiausia užduotis. Ar tai – tiesa?

– Taip, lietuvių kalba man sekėsi tikrai neblogai, priešingai nei matematika ar fizika.

Laikydamas valstybinį lietuvių kalbos egzaminą, jei gerai prisimenu, prirašiau daugiausiai žodžių. Beje, rašiau apie repą.

Aš buvau toks gana nesocialus mokinys, neįdėdavau daug pastangų į laiką mokykloje, o į egzaminą atėjau visiškai nesiruošęs, tačiau man vis tiek pavyko pasiekti gero rezultato.

Nežinau, ar mano žodynas tikrai labai platus, bet prie jo turtinimo, be abejo, prisidėti gali ir skaitymas, ir nuolatinis domėjimasis skirtingomis temomis.

– Jei jau prisiminėm mokyklos laikus, ar būdamas mokiniu bandei gilinti žinias muzikos srityje?

– Lankiau Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklą. Tiksliau, buvau į ją varomas mamos. Lyg su botagu... Mano kančias gilino noras lankyti krepšinio treniruotes. Iš pradžių bandžiau viską derinti, bet laiko stoka pakišo koją.

Mokiausi groti smuiku, pianinu, bet iš pianino klasės buvau išmestas. Nebuvau pats pavyzdingiausias mokinys ir čia. Visgi, smuiko klasę baigiau.

Puikiai pamenu, kad į meno mokyklą eidavau pro savo kiemo krepšinio aikštelę su smuiko dėklu ir ašaromis akyse. Kiemo draugai tiesiog žvengdavo iš to.

Tada sakiau mamai, kad niekada jai už tai nepadėkosiu, bet ilgainiui supratau, kad meno mokykla buvo naudinga.

– Kuo?

– Buvome mokomi intonuoti, jausti ritmiką, lavinom klausą. Vėliau smuiku gal ir negrojau, bet tas 8 metų įdirbis ugdė ir asmenines savybes.

– Tavo tekstuose pasitaiko keiksmažodžių, užuominų į nepatogias ar  lyg ir uždraustas temas. Žinai apie ką aš... Viso to taip pat netrūko pirmuosiuose tavo kūriniuose. Kaip tada reagavo tavo artimieji? 

– Viskas yra iš gyvenimo, visi tekstai paremti juo. Artimieji palaikė, džiaugėsi, kad aš apskritai kažkuo užsiimu, turiu veiklos.

Jų palaikymą jaučiu ir dabar. 

– Ne viename kūrinyje mini Jonavą, keliuose vaizdo įrašuose galima matyti čia užfiksuotus kadrus. Kodėl likai šiame mieste? Kalbantis su menininkais, skirtingais kūrėjais, neretai galima išgirsti, kad didžiausias galimybes jie įžvelgia Vilniuje. Ką tu apie tai manai?

– Taip, pritariu šiai minčiai. Pats ne kartą esu bėgęs į Vilnių, bet šiuo gyvenimo momentu save matau Jonavoje. Čia yra mano šeima, ją ir prioretizuoju. Kaip bus vėliau – nežinau.

Šiaip aš nesu ir triukšmo mėgėjas, laikau save intravertu, o Jonavoje – visiška ramybė. Laiką taip pat leidžiu šalia esančiame kaime. Jonavoje turiu geras galimybes atsiriboti nuo aplinkos.

Ir visgi turiu pasakyti, kad Jonava, lyginant su tai laikais kai augome mes, juda į priekį. Džiaugiuosi, kad čia tenka sutikti labai faino, kūrybingo jaunimo. 

– Laikai save intravertu, bet tavo dainų tekstai alsuoja atvirumu. 

– Manau, kad repas yra ta platforma, kur galiu save atskleisti. Mane jis veikia lyg kokia hipnozė, padedanti išreikšti save, pasakyti viską, ką turiu mintyse.

Tuo ir yra smagus žodis bei žodžio laisvė.

– Šeštadienį 18 valandą kartu su DJ MAMANIA koncertuosi Jonavos kultūros centre. Kas paskatino vėl sugrįžti ant savo miesto scenos?

– Buvau pakviestas kultūros centro, tačiau apie koncertą ar kažkokią kitą veiklą, kuri paliestų alternatyvios kultūrinės veiklos pasiilgusius žmones, galvojau dar iki to. Taip jau gavosi, kad mintys išaugo į realų koncertą. 

Tuo tikrai džiaugiuosi ir  kviečiu visus atvykti į Jonavos kultūros centrą!

– Ade, visų tavo klausytojų vardu pabandysiu „uždėti” tau spaudimo. Kaip ilgai dabar lauksime naujo tavo albumo ar naujo kūrinio?

– Labai nemėgstu kažko žadėti ir prisižadėti, bet tikiuosi, kad taip ilgai neužtruksiu. Ką galiu pasakyti, kad kai jau išleisiu, tikrai pamatysite internete (šypsosi).

– Ačiū tau už skirtą laiką!

Kalbino Jovita Stanevičiūtė

Asmeninio archyvo, V. Bertašiūtės ir M. Perecko nuotr.

Kūrinys - kupinas jausmų

,,Mano kūrinys yra apie meilę, kurios negali pamiršti. Kai atrodo, kad jau norėtum paleisti žmogų, tačiau jis vis sugrįžta atgal.

Manau, šis kūrinys labiausiai tiks ir patiks klausytojams, kurie patys yra patyrę santykių pabaigą, ypatingai - merginoms", - paprašyta papasakoti apie ,,Tuo pačiu ritmu", pasakojo jonavietė. 

Apie kūrybinį procesą

E. Zvicevičiūtė pripažįsta, kad kūrinio kūrybą lydėjo nevienareikšmiai jausmai.

,,Iš pradžių buvo labai nedrąsu išvis kažką kurti. Ši daina buvo viena pirmųjų, bet iki jos ėjau ilgą kelią. Pirmiausia sugalvojau, kad labai noriu kažką sukurti savo, kas atspindėtų mane.

Susitikau su prodiuseriu ir jis man pasiūlė kurti jau ,,ant muzikos". Iš pradžių buvo keista, bet išsirinkau patinkantį ritmą ir žodis po žodžio sukūriau dainą, kurią dabar jau paleidau į viešumą", - pasakojo E. Zvicevičiūtė.

Artimieji palaikė

Klausytojai ,,Tuo pačiu ritmu" išgirsti galėjo jau praėjusios savaitės pabaigoje. Pasiteiravus, kaip mergina jautėsi viešai pristačiusi savo kūrinį, E. Zvicevičiūtė prisimena, kad pirmieji jį įvertino jos artimieji.

,,Nemeluosiu, buvo labai baisu, ką pasakys pažįstami, šeima, todėl prieš išleidžiant viešai, visų pirma daviau jo paklausyti keliems draugams ir šeimos nariams.

Kai jie patikino, kad daina patinka, tada ją pristatyti viešai atrodė žymiai lengviau ir tiek daug jaudulio nebuvo.

Esu labai dėkinga ir džiaugiuosi, kad mano kūrinys “prilipo” jau ne vienam. Tikiuosi, kad jis suras kelią ir į dar daugiau širdžių", - teigė jonavietė. 

Nežada sustoti

E. Zvicevičiūtė idėjų turi ir kitiems kūriniams.

,,Mintyse tikrai turiu dar ne vieną dainą. Kol kas jas dar pati taisau ir perkūrinėju, tobulinu, kad būčiau įsitikinus, jog šios dainos neš būtent tokią žinią, kokią noriu perteikt", - pokalbio pabaigoje sakė pašnekovė. 

,,Tuo pačiu ritmu" galite pasiklausyti paspaudę čia. 

Taip pat šis pasiekiamas Spotify, Apple music bei kitose platformose. 

Dirba ir su įmonėmis, ir su pavieniais asmenimis 

Medžio tekinimo paslaugos – veikla, kurią vykdo jonaviečio vadovaujama įmonė. Ši gamina medžio dirbinius, skirtus tiek stambiam verslui, tiek pavieniams asmenims. 

„Mes turime 6 programines stakles, kurios tekina medieną. Turime ne vienų metų patirtį dirbant su stambiomis įmonėmis, gaminančiomis baldus – gaminame joms tekinimo reikalaujančias detales.

Tiesa, dabar tokių darbų apimtys – sumažėję dėl baldininkus slegiančios krizės. Laukiame, kada ji pasibaigs ir situacija taps geresnė.

Turint laisvo laiko, imamės ir buityje reikalingų daiktų gamybos – lėkščių, pjaustymo lentelių, medinių suvenyrų, šviestuvų... Galime ištekinti ir tai, ko prašo kiti, individualių norų turintys klientai. Tad tie, kurie norėtų kažką pasigaminti sau iš medienos, visada gali kreiptis į mus”, – paprašytas papasakoti apie jo įmonės veiklą kalbėjo G. Janecka. 

Šviečiančiam staliukui -  specialūs indai

„Tesla“ technologijos kavos staliukas taip pat pagamintas iš medienos, tačiau jo viduje įmontuota ,,Tesla" ritė pavertė šį gaminį itin unikaliu.

„Tamsoje staliukas šviečia, o ant jo pastatyti specialūs puodeliai mirga, šviečia skirtingų spalvų srovėmis - mėlynos, raudonos, rožinės...  ,,Tesla” staliukų komplektuose yra po kelias tokias stiklines.

Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, prisiminkite vaikų pamėgtus šviestuvus, vadinamus plazmos lempomis, ant kurių uždėjus piršta, spalvotos srovės nukrypdavo į jį. 

Labai panašiai veikia ir šiam stalui skirtos stiklinės. Jų vidus pripildytas specialių dujų – argono, ksenono. Priklausomai nuo ore esančios drėgmės, metalų, stiklinių reakcija su aplinka skiriasi – stiprėja ar mažėja”, – kalbėjo vyras.

Nelengvos paieškos

Paklaustas, kaip gimė mintis sukurti būtent tokį stalą, G. Janecka prisimena, kad jį įkvėpė dukros žaislas.

„Nupirkau dukrai jau aptartą šviestuvą. Matydamas kaip ji žaidžia su juo, pradėjau domėtis veikimo principu. Pagalvojau, kad kodėl neapjungus kažko panašaus su medžio gaminiais. Taip nuspręsta gaminti staliuką. 

Visgi, jo gamyba tikrai nebuvo paprasta, nes viską sunkino pačios ritės gavimas. Man ją pagamino pagal specialų užsakymą ne Lietuvoje. Teko gerokai pasidairyti ir po užsienio šalis, nes dauguma gamintojų negalėjo man nieko pasiūlyti. 

„Tesla" ritė veikia panašiai kaip mikrobangų krosnelė – ji paverčia elektrą bangomis. Jos įmontavimas į staliuką užtikrino galimybę sukurti išskirtinį gaminį. Manau, kad tokio Lietuvoje daugiau tikrai nėra... Tikėtina, kad ir visame pasaulyje”, – džiaugėsi jonavietis.

 
Šiuo metu G. Janecka turi pagaminęs kelis tokius staliukus, vieni jų – iš ąžuolo, kiti – uosio. 

„Naudojome ir epoksidinę dervą. Viename staliuke iš jos išformuotas ornamentas, primenantis gėlę.

Norint vėl gauti staliukui reikalingų ričių, reikėtų gerokai pasukti galvą, kaip tai padaryti - nebeturime kontaktų su buvusiais jų gamintojais. Dėl to staliukai - tik keli ir nežinia, ar pavyks jų pagaminti daugiau”, – sakė pašnekovas. 

Gamino ne konkursui

Kalbėdamas apie Jonavos rajono savivaldybės bei Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Jonavos filialo organizuojamą konkursą ,,Sukurta Jonavoje”, G. Janecka pasakoja, kad sudalyvauti pastarajame jį paragino sūnus.

„Kai gaminome staliuką, tikrai neplanavome dalyvauti konkurse. Tai vyko 2021-aisiais. Tiesiog norėjome pasidžiaugti juo su savo pirkėjais, parodyti, kad gaminame ir išskirtinius gaminius, bet vieną dieną sūnus, kuris prisideda prie mūsų įmonės reklamos viešinimo, pamatė skelbimą dėl ,,Sukurta Jonavoje”.

Jis pasiūlė, o aš iškart pasakiau, kad kodėl ne? Turime išskirtinį gaminį ir pirmyn”, – kalbėjo verslininkas.

 G. Janecka pripažįsta, kad pelnytas laimėjimas – pradžiugino.

„Smagu, kai tavo darbas lieka pastebėtas”, – sakė jonavietis.

Mediena – jaukesnė

Paprašytas papasakoti, kodėl savo gyvenimą susiejo būtent su mediena, G. Janecka prisimena dar mokyklos laikus.

„Mano paieškos, kuo užsiimti gyvenime, prasidėjo 1981 metais. Tuomet įstojau į profesinę mokyklą mokytis metalo tekinimo. Po mokyklos šiek tiek padirbau, tada buvau pakviestas į armiją. 

Grįžus iš jos bei galvojant apie darbus supratau, kad metalas man visai ne prie širdies. Sakiau sau, kad norėtųsi kažko malonesnio. Pabandžiau dirbti su medžiu – staliavau. Man iškart patiko, nes darbas ne tik jaukesnis, bet ir švaresnis.

Dirbau Marijampolės, Jonavos balduose. Kai šie užsidarė, pradėjau dirbti savarankiškai su draugu. Gaminome baldus, duris. Persikėliau dirbti į garažiuką. Turėjau tokias ,,pavargusias” stakles, kurias įsigijau iš AB ,,Achema” ir gana neblogai sekėsi, tad norėjosi plėstis, o tam trūko lėšų. 

Taip išvykau į Vokietiją, kur sukaupiau santaupų ir grįžęs nusipirkau didesnes, galingesnes stakles. Susiradau patalpas, kuriose dirbama iki šiol. Taip čia, Fabriko gatvėje, darbuojuosi apie 15 metų. Tiesa, jau ne vienas, o su kelių darbuotojų komanda”, – kalbėjo vyras.

Savomis rankomis

Darbai iš medžio jaukumą kurią ir paties G. Janeckos namuose. 

„Pas mane – daug kas iš medžio ir viskas, kas iš jo, gaminta paties: baldai, durys, laiptai... Kiekvienas kamputis apgalvotas.

Pats suprojektuoji, sukuri tai, kas tinka pagal interjerą... Malonu namuose turėti paties gamintus daiktus”, – pokalbio pabaigoje sakė G. Janecka. 

Daugiau G. Janeckos įmonės gaminamų dirbinių galite rasti paspaudę čia.

Filmą apie tai, kaip buvo kuriamas staliukas, rasite paspaudę čia.

Atnaujinimų – ne vienas

Jonavos baseinas techninei pertraukai buvo uždarytas nuo liepos 17-osios iki rugpjūčio 20-os dienos. Per tą laiką jame atliktas ne vienas svarbus darbas.

„Pagal Lietuvos higienos normą HN 109:2016 „Baseinų visuomenės sveikatos saugos reikalavimai“ Jonavos baseine buvo išleistas visos sistemos vanduo, baseinų dugnai ir sienos valomi naudojant aukšto slėgio įrangą, dezinfekuojami. 

Buvo valoma ir dezinfekuojama baseino vandens persipildymo sistema, baseino vandens balanso rezervuarai, vandens purkštukai ir pan. 

Sutvarkytos pirtys: pakeistos pirčių apšvietimo sistemos, pakeista degusios pirties mediena bei klientų apgadinta mediena pirtyje su garu. Turkiškoje pirtyje atlikti garantiniai grindų šildymo sistemos darbai, kitose pirtyse atlikti įvairūs kosmetiniai remonto darbai. 

Baseino rūsio patalpose įrengtos sandėliavimo patalpos. Naujai sumontuota baseinų persipylimo kanalų plovimo sistema.

Baseinų technologijos sistemų balansiniuose rezervuaruose įrengti liukai ir laipteliai aptarnavimo darbams. Plaukimo baseino ir SPA erdvės patalpų valymui sumontuoti papildomi vandens čiaupai ir elektros kištukiniai lizdai”, – nuveiktus darbus vardijo A. Kaunietė. 

Vieni – atpigo, kiti – šiek tiek pabrango

Naujas sezonas pradėtas ir pasikeitusiomis paslaugų kainomis.

„Jau turėdami šiokius tokius baseino išlaikymo kaštų duomenis, teikėme Jonavos rajono tarybai Jonavos baseino mokamų viešųjų paslaugų kainų pasiūlymą, kuris buvo patvirtintas. 

Dieniniai apsilankymai baseine šiek tiek atpigo, o vakariniai ir savaitgalių – pabrango”, – kalbėjo A. Kaunietė.

Neseniai, rugsėjo 21-ąją, startavo nauja galimybė – internetu įsigyti Jonavos baseino dovanų kuponus. Šie galioja 6 mėnesius. Kuponus įsigyti galima paspaudus čia. 

Jautrioms visuomenės grupėms – nemokamai

Jonavos baseinas ir toliau vykdo Jonavos rajono savivaldybės administracijos remiamą visuomenės sveikatos specialiąją programą „Jonavos rajono gyventojų fizinio aktyvumo skatinimas“.

„Pagal ją, Jonavos baseine tikslinėms grupėms – senjorams, neįgaliesiems asmenims ir „Pola“ kortelės turėtojams, organizuojamos mankštos vandenyje.

Programos dėka, iki metų pabaigos mūsų baseine mankštinsis 7 senjorų grupės, 8 neįgaliųjų ir 2 „Pola“ kortelės turėtojų grupės. 

Visos grupės jau užpildytos, bet vis sulaukiame senjorų skambučių, kurie taip pat norėtų sudalyvauti mankštose. Dėl to planuojame peržiūrėti praėjusio mėnesio senjorų lankomumo duomenis ir į atsilaisvinusias vietas pakviesime norinčius”, – kalbėjo A. Kaunietė.

 
Dėmesys mokiniams

Jonavos baseinas taip pat vykdo Jonavos rajono savivaldybės administracijos remiamą visuomenės sveikatos specialiąją programą „Vaikų traumatizmo profilaktika”.

„Remiantis programos nuostatais, 2 klasių mokiniai kartą per savaitę turi vieną nemokamą plaukimo pamoką. 
Taip pat baseine lankosi Jonavos Jeronimo Ralio gimnazistai – gimnazijos sporto klasės mokiniai per savaitę turi vieną užsiėmimą baseine. Šiuos užsiėmimus finansuoja Jonavos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras”, – teigė A. Kaunietė.

Nauji veidai

Prie Jonavos baseino kolektyvo prisijungė ne vienas naujas darbuotojas.

„Po vasaros atostogų baseine darbus pradėjo direktoriaus pavaduotoja sportui ir renginiams Miglė Jakštienė. Su pavaduotoja jau susipažino mūsų švietimo įstaigos ir plaukimo treniruotes lankančių vaikų tėveliai. 

Mankštose su šypsena ir energingu dėmesiu senjorus bei POLA kortelių turėtojus pasitinka instruktorė Kamilė. O žmonių su negalia fiziniu aktyvumu baseine rūpinasi instruktorė Ema. 

Baseine dirbti pradėjo ir nauji gelbėtojai: Lukas, Karolina ir Kateryna”, – apie pokyčius pasakojo įstaigos vadovė.

 
Kavinė – mėgiama

Nors baseino vandens pramogos gyventojams buvo neprieinamos kiek daugiau nei mėnesį, jie net ir pertraukos metu noriai rinkdavosi baseino kavinę. 

„Ją pamėgo ne tik miesto gyventojai, svečiai, bet ir organizacijos. Džiaugiamės ypatingu sporto mėgėjų dėmesiu, kuomet vykstant futbolo, diskgolfo, tinklinio varžyboms, susibūrimo vieta tampa būtent baseino kavinė. 

Joninių slėnyje vykstant šventėms ar stadione varžyboms, sulaukiame turistų ir kitų miestų varžybų dalyvių.
Baseinui darbus pradėjus visu pajėgumu, kavinėje mielai sutinkame jame sportuojančius senjorus ir žmones su negalia. Jie jaukiai pailsi kavinės patalpose.

Tarp dažnų kavinės lankytojų – ir  artimiausių įstaigų darbuotojai: ligoninės, poliklinikos ir kt.”, – pasakojo A. Kaunietė. 

Pastebima, kad didėja ir norinčių savo šeimos ar draugų šventes paminėti baseine skaičius.

„Tokiems asmenims rekomenduojame iš anksto rezervuoti vietas, aptarti šventės lūkesčius, kad mūsų paslaugos paliktų tik gerus įspūdžius bei prisiminimus”, – akcentavo pašnekovė. 

Didžiausias užimtumas – savaitgaliais

Pastebima, kad prasidėjus naujam sezonui baseinas daugiau lankytojų sulaukia savaitgaliais. 

„Per savaitę mus aplanko apie 1500–2000 lankytojų. Neturime tokio užimtumo, kaip buvo pirmaisiais baseino gyvavimo mėnesiais, todėl visus norinčius ar nespėjusius apsilankyti per patį piką, kviečiame tai padaryti artimiausiu metu. 

Iki šios dienos baseiną yra aplankę apie 78 500 lankytojų. Labai tikimės iki metų galo sulaukti ir 100 000-ojo”, – sakė Jonavos baseino direktorė.

Gamina švaros prekes

TOKĖ LT, UAB –  viena didžiausių švaros prekių gamintojų Baltijos šalyse ir oficialus SPONTEX brendo distributorius Baltijos valstybėse. Nuo 2008 m. Jonavoje veikianti įmonė užsiima porolono kempinių, šveistukų, šluosčių gamyba bei didmeninė prekyba, klientams siūlo plataus asortimento porolono kempines virtuvei, vonios kambariui, kūno priežiūrai, automobilių valymui  ir grindų šluostes. Svarbu ir tai, kad bendrovė nuo 2023 m. yra akredituota „BRC Global Standards” sertifikatu.

„Įmonė užtikrina aukščiausią produktų bei paslaugų kokybę. Naudojamos aukštos kokybės ir saugios medžiagos iš sertifikuotų tiekėjų, kurie atitinka griežtas kokybės ir atsakingos socialinės politikos bei aplinkos apsaugos nuostatas. Pagaminta produkcija eksportuojama į Baltijos šalis, Vokietiją, Čekiją, Angliją, Švediją, Portugaliją ir kt.

Prekės gaminamos pagal individualius klientų pageidavimus bei su jų privačiu ženklu. Moderni kempinių gaminimo įranga suteikia daugiau gamybos, pakavimo bei ženklinimo galimybių. Visos gaminamos prekės yra kokybiškos bei saugios”, – apie bendrovės veiklą pasakoja TOKĖ LT, UAB pardavimų vadovė Sandra Draugelienė.

Iš perdirbto pluošto

„Sukurta Jonavoje" konkurse laimėjusi „Go Green” kempinė skirta naudoti buityje, plaunant indus.

„Ji ypatinga tuo, kad švelnioji pusė pagaminta iš perdirbtų žaliavų – perdirbto porolono. Šveičiamasis sluoksnis pagamintas iš natūralaus ir perdirbto pluošto. Kempinės šveičiamasis sluoksnis nebraižo paviršių”, – kalbėjo bendrovės atstovė.

Ne pirmas gamtai draugiškas gaminys

Kodėl buvo nuspręsta gaminti būtent tokį gaminį?

„Atsižvelgdami į eko problemas pasaulyje, vartotojų prioritetus rinktis ekologiškus produktus ir mes, kaip gamintojai, reaguojame ir ieškome alternatyvų. Pirmaisiais konkurso „Sukurta Jonavoje“ dalyvavimo metais dalyvavome su produktais, pagamintais iš celiuliozės, o celiuliozė yra biologiškai skaidus produktas.

 Taigi, nuolatos gaminame gamtai draugiškus gaminius ir sparčiai vystome tokios produkcijos plėtrą, tačiau būtent šie metai mūsų sukurtam produktui atnešė didelę sėkmę”, – sakė pašnekovė.

Įžvelgia augantį žmonių sąmoningumą

Neabejojama, kad gaminiai iš perdirbtų gaminių Lietuvoje sparčiai populiarėja.

„Žmonės kuo toliau, tuo daugiau domisi ekologija, sveika gyvensena, gyvena tvariau. Todėl prekybos tinkluose irgi ieško ir renkasi ekologiškas prekes, pagamintas iš perdirbtų žaliavų. Tai liudija žmonių sąmoningumą ir brandą”, – kalbėjo S. Draugelienė.

Džiaugiasi laimėjimu

„Go Green” buvo gaminta ne konkursui, o rinkai. Tad gaminys prieinamas ir pirkėjams.

„Aptariama kempinėlė  – mūsų bendrovės šių metų naujiena ir pasididžiavimas. Ją pirkėjai gali rasti didžiuosiuose prekybos tinkluose. Mums šis laimėjimas, kaip ir kiekvienas įvertinimas, yra svarbus, nes įrodo, kad su visa komanda jau daug metų dirbame teisinga kryptimi, atliepiame šiandieninės visuomenės prioritetus bei poreikius”, – teigė bendrovės atstovė.

Pabrėžia konkurso svarbą verslui

Kaip jau buvo minėta pokalbio eigoje, TOKĖ LT, UAB Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų bei Jonavos rajono savivaldybės organizuojamame konkurse dalyvauja ne pirmą kartą. Kas skatina verslininkus įsitraukti į jo dalyvių gretas? 

„Dalyvaujame ne pirmą kartą, nes, visų pirma, konkurso organizatorių tikslai atliepia ir mūsų įmonės lūkesčius - didinti Jonavoje sukurtų gaminių bei paslaugų žinomumą, jų vartojimą bei skatinti aukštos kokybės, inovatyvių, išskirtinių ir galinčių konkuruoti šalies, užsienio rinkose gaminių kūrimą. 

Neabejojame, kad „Sukurta Jonavoje” yra labai svarbus ir vertingas tiek Jonavai, tiek visai Lietuvai. Kviečiame ir kitus, kuriančius bei gaminančius verslus, jame aktyviai dalyvauti. 

Tai – galimybė priminti apie savo kuriamus produktus, tapti labiau žinomais, prisistatyti platesnei klientų bendruomenei”, – sakė TOKĖ LT, UAB pardavimų vadovė.

Šiais metais ,,Sukurta Jonavoje” buvo organizuojamas jau 8-ąjį kartą. Laureatai apdovanoti Jonavos miesto šventės metu.  Be TOKĖ LT, UAB jame aukso medaliai apdovanoti dar du gaminiai: ,,Tesla“ technologijos kavos staliukas, kurį konkursui pristatė individualią medienos apdirbimo veiklą daugiau nei dešimtmetį vykdantis Gintaras Janecka bei studijos ,,Kvapų sode" sukurti eterinių aliejų mišiniai pagal penkis Visatos elementus.

TOKĖ LT, UAB ir Jonavos r.savivaldybės nuotr.

Svarbi dvikova

Jonavoje vyksiančiose varžybose lietuvaitės susitiks su Liuksemburgo komanda. Kaip skelbia Lietuvos futbolo federacija (LFF), mačas startuos 17 valandą, žiūrovams patekimas į dvikovą – nemokamas, o tiesioginė transliacija bus pasiekiama LRT PLIUS kanalu.

Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Danielis Wimmeris pasirengimo metu teigė, kad rinktinė pirmam iššūkiui bus pasiruošusi.

„Džiaugiuosi, kad tai pagaliau prasideda, turėsime kelias treniruotes iki rungtynių penktadienį, tad būsime pasiruošę. Aišku, kelios žaidėjos dėl skrydžių ir kelionių prisijungė vėliau.

Tautų lyga tai yra nauja sistema moterų futbole, labai laukiame rungtynių prieš Liuksemburgą, Sakartvelą ir Turkiją.
Ne viską nusako FIFA reitingas, tai yra stiprios varžovės. Liuksemburgo komanda yra tikrai gera, gerai tobulėjanti ir auganti, daug treniruojasi kartu.

Bet ir mes turime geras žaidėjas, norime sužaisti kaip įmanoma geriau“, – sakė rinktinės treneris.

Specialūs reikalavimai

Tuo tarpu Jonavos sporto centras jau pasiruošęs priimti tiek sportininkes, tiek žiūrovus. 

„Mūsų aikštynas turi UEFA įvertinimą, tačiau kai kalbame apie varžybas, kuriose rungiasi rinktinės ar užsienio komandos, kaskart turime pasiruošti iš naujo - joms taikomi aukštesni reikalavimai nei toms, kuriose žaidžia Lietuvos komandos, A lygoje. 

Aikštę tikrina tarptautiniai inspektoriai. Jie matuoja aiškiai apibrėžtą žolės aukštį – jis negali būti didesnis nei 3,5 centimetro, apžiūri, ar nėra duobučių, ar aikštynas – lygus.

Taip pat reikalaujama, kad pertraukų metu žolė būtų laistoma. Pagrindiniai darbai jau atlikti. Laukiame varžybų, tikimės sulaukti ir nemenko būrio žiūrovų“, – kalbėjo Jonavos sporto centro (JSC) direktorė Jūratė Stanislovaitienė.

Ir garbė, ir atsakomybė

JSC vadovė pripažįsta, kad tokio lygio varžybų priėmimas – ir garbė, ir atsakomybė. 

„Mes visada stengiamės, kad svečiai liktų patenkinti gautų paslaugų kokybe. Šalia to, ir patys džiaugiamės, jog sulaukiame aukšto meistriškumo sportininkų Jonavoje“, – teigė J. Stanislovaitienė.

Džiaugiasi tiek infrastruktūra, tiek žiūrovais

Pati Lietuvos futbolo federacija, paklausta, kodėl šioms varžyboms pasirinkta Jonava, gražių žodžių negailėjo visai šio miesto sporto infrastruktūrai.

„Jonava turi vieną geriausių futbolo (ir apskritai sporto) infrastruktūrų visoje Lietuvoje, tad būtų gaila ja nepasinaudoti. Čia jau ne pirmus metus savo rungtynes žaidžia ir mūsų moterų rinktinė, ir jaunimo rinktinės, pradedant U17 ir baigiant U21 rinktine.

Pastaroji Jonavoje šiemet jau žaidė su pajėgiomis Danijos ir Velso rinktinėmis, tad Jonavos infrastruktūrą teigiamai įvertinti galėjo ir svečiai.

Juolab, didelį dėmesį futbolui noriai skiria ir rajono savivaldybė su meru Mindaugu Sinkevičiumi, todėl federacijai yra vienas malonumas čia atvežti tiek vietinius, tiek ir tarptautinius renginius.

Apskritai, Jonavoje žmonės rinktinių rungtynes lanko ganėtinai gausiai, tad tai padeda futbolininkams ir futbolininkėms pajausti gerą futbolo atmosferą“, – komentavo LFF prezidentas Edgaras Stankevičius. 

Rinktinė savo stovyklą pradėjo pirmadienį, o rinktinės vyriausiasis treneris Danielis Wimmeris su savo trenerių štabu pasirinko tokią sudėtį:

Aušrinė Bikutė, Meda Šeškutė; Austė Bernotaitė, Marija Galkina, Monika Grikšaitė, Rimantė Jonušaitė, Agnieška Kazarina, Laura Kubiliūtė, Žemyna Lekavičiūtė, Milda Liužinaitė, Algimantė Mikutaitė, Vestina Neverdauskaitė, Simona Petravičienė, Paulina Potapova, Loreta Rogačiova, Tereza Romanovskaja, Paulina Sarkanaitė, Danielė Svirnelytė, Erika Šupelytė, Liucija Vaitukaitytė, Lolita Žižytė.

Moterų rinktinės rugsėjo mėnesio tvarkaraštis:

Rugsėjo 22 diena (penktadienis)
17.00 val. Jonavos centrinis stadionas. Lietuva – Liuksemburgas (įėjimas – nemokamas, tiesiogiai per LRT PLIUS).
Rugsėjo 26 diena (antradienis)
19.00 val. Elazığ Atatürk stadionas. Turkija – Lietuva.

JSC ir LFF nuotr.

Įkalbėta trenerės

Gabrielė Ragauskaitė –  22 metų mergina, tarnaujanti Lietuvos kariuomenėje. Šiuo metu ji žaidžia Kėdainių „Nevėžio” komandoje, centro saugės/atraminės saugės pozicijoje. Anksčiau ją buvo galima išvysti FK„Jonava“, ŠSG FA –  „Šiauliai”, MFA „Žalgiris”, FK „Vilnius”, Ukmergės futbolo komandų sudėtyse ir Lietuvos rinktinėse (U15, U17, U19). Kas paskatino merginą pasirinkti būtent šią sportą šaką?

„Futbolą atradau tada, kai mokiausi mokykloje: trenerė Eglė Kazlauskienė pasikvietė į pirmąją treniruotę pasibandyti. 

Po pirmųjų treniruočių galvojau, kad futbolas –  tikrai ne man, bet ėjo draugės, tad nusprendžiau ir aš eiti toliau. Taip pat trenerė matė, kad man gali kažkas pavykti. Dėl to lengvai nepaleido manęs. Šiuo metu esu jai dėkinga už tai, nes niekad neapleidau futbolo ir žaidžiu jį iki šiol.

Tiesa, mokykloje teko išbandyti ne vieną sporto šaką: krepšinį, tinklinį smiginį ir dar daugiau, bet su laiku supratau, kad futbolui prijaučiu labiausiai“, –  kalbėjo G. Ragauskaitė. 

Sulaukė susidomėjimo

Paklausta apie naujai surinktą mergaičių futbolo komandą Jonavoje, G. Ragauskaitė džiaugiasi, kad vos paskelbus žinią apie renkamą grupę, ši sulaukė didelio susidomėjimo.

 
„Mergaičių pavyko surinkti daugiau nei tikėjausi. Vos per mėnesį užsipildė visa grupė, kurią sudaro 2012-2016 gimimo mergaitės“, –  sakė jonavietė.

Trenerės pozicijoje – ne pirmą kartą

Be jonaviečių, G. Ragauskaitė yra treniravusi ir vilnietes.

„Kai mokiausi bei treniravausi Vilniuje, akademijoje, gavau progą padėti trenerei Kotrynai Kulbytei treniruojant mergaites. Man patiko. Tai ir paskatino mintis pamėginti suburti naują grupę Jonavoj. 

Aš myliu vaikus, man patinka užsiimti su jais. Todėl kiekviena treniruotė –  malonumas“, – teigė trenerė. 

Ir trenerė, ir draugė

 Dabar svarbiausias tikslas, link kurio G. Ragauskaitė veda naują komandą –  tarpusavio ryšio kūrimas.

„Dalis prie komandos prisijungusių  mergaičių yra niekada nelietusios kamuolio. Todėl viskas ko noriu iš jų šiuo metu –  susibendravimas. Noriu, kad jos žinotų, jog aš –  ne tik jų trenerė, bet ir draugė. Siekiu, kad jos suprastų, kas yra tas futbolas, kad turėsime veikti kaip komanda, taip pat fiziškai ir techniškai dirbti. 

Kalbant apie ateities planus, galiu pasakyti, kad dalyvausime varžybose. Geriausiai tobulėjama rungtyniaujant tarp kitų komandų“, –  teigė futbolininkė. 

Įvairiapusė nauda

Pasiteiravus, kokią naudą, jos manymu, vaikams suteikia sportiniai užsiėmimai, G. Ragauskaitė pamini ne vieną jų.

„Sporto užsiėmimai formuoja discipliną, norą būti vis geresniu. Taip pat tai –  prasmingas laiko užimtumas.

Grįžtant prie futbolo, žaidžiant jį išmokstama veikti kartu komandoje, padėti vienas kitam, jaustis stipresniu tiek fiziškai, tiek psichologiškai“, –  kalbėjo G. Ragauskaitė.

Apie mitus

Pasakodama apie futbolo naudą, jonavietė su šypsena prisimena ir iki šiol girdimus mitus. 

„Pagrindinis mitas – kad mergaitės, kurios žaidžia futbolą, bus kreivomis kojomis, vyriškos, nes futbolas esą yra vyrų sportas. Aš drąsiai galiu paneigti tai. 

Nuolat būnu tarp futbolininkių ir jos nei vyriškos, nei kreivomis kojomis (aut. past. šypsosi). Man taip pat yra sakę: „Nežaisk tu to futbolo, nes kojos bus kreivos ir užsisportuosi kaip vyras". Na, kaip matyti, per 12 mano žaidimo metų šios prognozės neišsipildė“, –  kalbėjo sportininkė. 

Grįžo į savo kraštą

G. Ragauskaitė pripažįsta, kad darbas savame krašte suteikia savotiško žavesio.

„Kaip jau minėjau, mokiausi Vilniuje. Po mokslų grįžau namo ir nusprendžiau eiti į kariuomenę atitarnauti 9 mėnesių tarnyboje. Praėjus jiems, likau tarnauti toliau. Nors gavau pasiūlymą žaisti už Kėdainių miesto komandą, kur šiuo metu ir žaidžiu, neatmečiau galimybės užsiimti mėgstama veikla Jonavoje. 

Džiaugiuosi, kad pavyko surinkti komandą. Vesti treniruotes savame mieste, žinant, kad ir aš esu tai praėjusi –  smagu. Taip pat džiugina ir šalia esančios šeimos bei draugų palaikymas“, –  pokalbio pabaigoje sakė G. Ragauskaitė. 

Asmeninio archyvo nuotr.

– Einant link jūsų studijos durų vilioja ne kas kitas, o malonūs kvapai. Papasakokite, ką galime rasti ,,Kvapų sode”, su kokiu tikslu jis buvo įkurtas?

– Po „Kvapų sode" pavadinimu slepiasi ir natūralius produktus, praturtintus aukštos kokybės prancūziškais eteriniais aliejais įsigyti siūlanti elektroninė parduotuvė, ir Jonavoje veikianti studija. Abiejų jų tikslas vienas – paraginti žmones atsigręžti į gamtą, jos kvapus, į tai, ką mes turime, bet esame pamiršę. 

Internete apstu informacijos įvairiomis temomis, taip pat ir apie eterinius aliejus. Visgi, didelė paprastai prieinamos informacijos dalis yra neteisinga arba būna neteisingai interpretuojama. Dėl to ja vadovaudamiesi žmonės kartais sau prisidaro žalos. Aš, kaip ,,Kvapų sode” įkūrėja, teikiu įvairiapuses konsultacijas, padedančias nepasiklysti informacijos sraute. 

Labai vertinu individualų požiūrį į klientą. Aromaterapijos tikslas yra padėti žmogui. Taigi ta „tikroji“ aromaterapija netenka tikslo, kai yra didelės apyvartos, kai prasideda tik biznis. Studijoje ar internetu, mano klientai visuomet gauna individualią konsultaciją dėl eterinių aliejų pasirinkimo ir naudojimo būdo, nes čia labai svarbus asmeninis požiūris į kiekvieną.

Šalia to, studijoje vyksta įvairios edukacijos. Su vaikais ir suaugusiais gaminame lūpų balzamus, kietuosius šampūnus, namų dulksnas, kvepalus... Suaugusieji kviečiami ir į rimtesnius seminarus. Kaip tik dabar pradėsime eterinių aliejų biochemijos kursą.

Karts nuo karto kviečiuosi kitus lektorius, vedančius užsiėmimus, kurie padeda atsipalaiduoti, pažvelgti į save giliau, suvokti savo emocijas: kiekvienais metais atvyksta Jarūnė Girniūtė, vedanti žaidimą „Baltiška Lila“, auros nuotraukas darantis profesorius Artūras Dapkevičius, taškavimo technikos edukacijas veda Jūrate Benuškevičiene (Dedu tašką)  ir kt.

Paprastai sakant, studijoje kiekvienas gali pasinerti į kvapų pasaulį ir per veiklas, bent trumpam atsikvėpti, atsipalaiduoti, pamiršti rūpesčius ir iš studijos išeiti šviesesne galva.

Kvapai taip veikia... 

– Aromatologė, sertifikuota integratyvios prancūzų aromaterapijos specialistė, sertifikuota eterinių aliejų biochemijos specialistė, dr. Bacho žiedų praktikė, natūralios kosmetikos gamintoja, saugios aromaterapijos ir sveikos gyvensenos edukatorė bei propaguotoja –  visą tai telpa į jūsų specializacijos apibūdinimą. Kada aromaterapija atsirado jūsų gyvenime?

– Studiją įkūriau 2019-ųjų metų balandžio pirmą dieną. Anksčiau, beveik 20 metų, dirbau teisme, baudžiamosios teisės srityje. 

Taigi, mano veikla kardinaliai pasikeitė, o pokyčius įkvėpė šeima – susilaukus trynukų, gyvenimą užklupo didelių pokyčių lavina. Su jais atėjo ne tik džiaugsmas... 

Turintys vaikų žino, kad kai serga vienas, serga dvi savaites, kai keli – kelias, vienas paskui kitą. Greitai blogai jaučiausi ir aš pati – išaugus streso lygiui, krito vidiniai resursai, prasidėjo fiziniai sutrikimai. Ėmiau ieškoti būdų, kaip suvaldyti situaciją. Atradau eterinius aliejus, savistabą, meditacijas. Tai padėjo įveikti daugelį negalavimų.

Po dekretinių atostogų grįžau į teismą, bet ištvėriau tik metus. Supratau, kad nebegaliu gyventi taip. Valstybės tarnyboje nereikia šeimos žmonių... Reikia tokių, kurie netausotų savęs,  „artų” ir dieną, ir naktį.  Galiausiai priėjau prie sprendimo išeiti.

Tą patį mėnesį apsilankiau „Kvapų namuose”. Tai pirmieji aromaterapijos namai Lietuvoje. Edukacijos, kuriose dalyvavau, taip sudomino, kad jaučiau norą gilintis dar labiau. 

Štai čia „išlindo” teisininkės gyslelė – man reikėjo argumentų, pagrindimo, faktų, kodėl vieni ar kiti eteriniai aliejai veikia būtent taip, kaip veikia.  Lietuvoje siūlomų mokslų tuomet man neužteko ir ieškodama galimybių atradau mokymus Prancūzijoje. Ten, eterinių aliejų biochemijos ir klinikinės aromatreapijos žinių sėmiausi 1,5 metų.

Tuo pačiu metu mokiausi ir Vilniuje, Holistinio ugdymo institute. Jame mokausi iki šiol. Kokių žinių suteikia tokie mokslai?

Žmogaus anatomijos, fiziologijos, fitoterapijos pagrindų, kinų medicinos, fizinio aktyvumo, gydomosios mitybos, psichosomatikos ir t.t.  Šiais metais laukia labai įdomus dalykas – psichoneuroendokrinologija. Viskas remiasi į holistinį požiūrį, vedantį prie visapusiško žmonių sveikatinimo.

Pamažu sukauptą informaciją pradėjau taikyti savo praktikoje. Matydama, kokių rezultatų galima pasiekti, norėjau tuo dalintis su visais.

– Kaip reagavo artimieji, sužinoję, kad teisę iškeitėte į aromaterapiją?

– Vyras mane palaikė, kaip ir visada palaiko. Mama suprato ir pritarė. Tada dar buvo gyvas mano tėtis,  jam vieninteliam nepasakojau apie šiuos pokyčius, nes jis būtų nesupratęs – ne paslaptis, kad dalis žmonių teisininko darbą laiko prestižo, pasididžiavimo reikalu. Toks buvo ir jis.

Kalbant apie draugus, vieni palaikė, kiti gal ir pirštą pridėję prie smilkinio pasukiojo (aut.past. šypsosi). Buvo sakančių, kad man nepavyks, jog ką aš čia nuveiksiu su tais aliejais.

Nepaisant visko, mano viduje buvo labai didelis noras, intuityvus tikėjimas, kad man pavyks. Aš klausiau savo širdies ir ji nepavedė.

– Ar niekada nesigailėjote tokio savo sprendimo?

– Galiu drąsiai pasakyti – niekada, nei vieną minutę. Nuo to laiko kai palikau teismą praėjo lygiai 10 metų ir nors dirbdama jame ilgą laiką tikrai buvau laiminga, nenorėčiau grįžti į tą darbų konvejerį, kur negali sustoti, nurimti, negali net kruopščiai išanalizuoti savo užduočių.

Aš esu laiminga darydama tai, ką dabar darau ir galėdama padėti kitiems.

– Susirgus jūsų šeimos nariui jūs, ko gero, jau neskubate į vaistinę?

– Tikrai ne... Šiandien mano namuose medikamentų labai mažai, tačiau labai daug buteliukų, tepaliukų su užrašais – „ramybė, kosulys drėgnas/sausas, sloga, raumenų skausmas, raumenų įtampa“. Jie dažnai reikalingi mano sportuojantiems vaikams. Mano šeimos nariai jau žino, kada kokį buteliuką reikia naudoti. 

Aš pati eterinių aliejų dėka susitvarkiau skydliaukės problemas, kai tradicinė medicina jau buvo per amžius nurašiusi mane gerti vaistus. Endokrinologė pavadino mane fenomenu, nes jau keli metai gyvenu be vaistų ir jaučiuosi puikiai. 

Nuo 18 metų buvau alergiška katinams, dabar namuose auginame katiną. Didele dalimi alergiją įveikti padėjo būtent eteriniai aliejai. Mano vaikai sirgo astma, bet ją taip pat suvaldėme eterinių aliejų pagalba. 

Ir nors tokių pavyzdžių galėčiau pateikti dar daugiau, būtina suprasti, kad aromaterapija nėra panacėja. Norint pasiekti džiuginančių rezultatų, būtina apjungti tiek sveiką mitybą, minčių švarą, tiek aktyvų gyvenimą,  visapusišką meilę sau.

Reikalingas tikrai didelis darbas su savimi ir tai nėra lengva. Todėl daugelis to net nepradeda, nes yra sunku. Daugelis ieško tos stebuklingos piliulės ar tabletės, ir tikisi, kad ji sutvarkys visas problemas be žmogaus valios ir pastangų. Deja, taip nebūna.

– Minėjote, kad eteriniai aliejai ar net sveikatinimuisi naudojamos žolelės gali atnešti ir žalos. Papasakokite apie tai.

– Visų pirma, eteriniai aliejai yra lakios ir labai koncentruotos substancijos. Vienas lašas pipirmėčių eterinio aliejaus atitinka 30 puodelių pipirmėčių arbatos. Siekiant išgauti vieną litrą apelsinų eterinio aliejaus, reikia sunaudoti apie 50 kilogramų apelsinų žievelių.

Šiuos pavyzdžius pateikiu tam, kad suprastumėte, kokios koncentracijos yra eteriniai aliejai. Todėl jie turi būti vartojami labai mažais kiekiais, labai atsakingai.

Daug kas žino, kad bruknuolių eterinis aliejus puikiai pasitarnauja mažinant raumenų, sąnarių skausmus. Ją ypatingai yra pamėgę pagyvenę žmonės. Tačiau be skausmą mažinančių savybių ji turi savybę skystinti kraują. Jei kalbėsime skaičiais, 99,5 proc. jos sudaro metilsalicilatas. Jis – natūralus aspirinas. Žmogui, kuris alergiškas jam, bruknuolė gali sukelti sunkiai suvaldomas alergines reakcijas. Ji pavojinga ir žmonėms, vartojantiems kraują skystinančius vaistus.

Paminėjus eukaliptų eterinį aliejų, daug kas iškart pasako, kad jis padeda kosint. Ir tai nėra netiesa, tačiau reikia atsižvelgti, koks kosulys jus kankina. Jei šis – sausas arba jūs turite astmą, eukaliptų eterinio aliejaus reikėtų vengti, nes jo sudėtyje esantis cineolas, turi savybę sausinti. Vadinasi, jis gali sukelti kosulio ar astmos priepuolį. 

Aromaterapijoje yra tikrai nemažai atvejų, kai vieno ar kito eterinio aliejaus vartoti negalima. Čia labai svarbu žmogaus amžius, jo turimos lėtinės ligos, naudojami medikamentai. Daug niuansų, kuriuos labai svarbu žinoti.

– Jei kalbėsime apie eterinių aliejų panaudojimą, kokios jo galimybės? 

– Tikrai labai plačios. Galime garinti, naudoti masažams, voniose, natūralioje kosmetikoje, iš jų pasigaminti namų kvapus, namų valymo priemones, kvapiuosius mišinius, spiritinius kvepalus... Kartais pakanka tik labai mažą lašelį užlašinti ant riešų, juos švelniai patrinti ir pasklidęs aromatas nuramins mintis, subalansuos emocijas, pakels nuotaiką ir veidą nuspalvins šypsena.

Lipdau molinius aroma akmenėlius, kurie puikiai sugeria eterinius aliejus ir labai švelniai, subtiliai skleidžia aromatą. Tokį mažą akmenuką galima nešiotis rankinėje ar kišenėje. Juos labai mėgsta vaikai, kuriems kvepiantis akmenėlis  – tarsi mažas kvepiantis angelėlis, lydintis ir saugantis mokykloje ar darželyje.

Kalbant apie garinimą, labai svarbi aromaterapinių lempų, difuzorių kokybė. Garinant prastos kokybės difuzoriuose ar aromaterapinėse lempose, didelė tikimybė skleisti ir įkvėpti nuodingas medžiagas. Be to, garinimas negali būti besaikis. Taip galima perdozuoti ir sulaukti priešingo rezultato, nei tikėtasi. 

– Jonavos rajono savivaldybės bei Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Jonavos filialo organizuotame konkurse „Sukurta Jonavoje” apdovanotas jūsų eterinių aliejų mišinių rinkinys. Kas jus įkvėpė tokio gaminio gamybai? Kaip vyko ji?

– Konkursą laimėję eterinių aliejų mišiniai atitinka penkis Visatos elementus: medį, ugnį, žemę, vandenį ir metalą. 
Holistinio ugdymo institute studijuojant kinų mediciną, kilo mintis suvienyti tai su aromaterapija.

Rytuose teigiama, kad augalai veikia žmogaus struktūrą, jausmus ir emocijas. Veikia biochemiškai ir energetiškai. Jausmus, emocijas, žmogaus subtiliąsias energijas labiausiai veikia augaluose esantys eteriniai aliejai.

Atsižvelgiant į eterinių aliejų molekulių veikimą bei Penkių stichijų kontroliuojamus meridianus, organus, buvo sukurtos sinergijos švelniai įtakojančios visas sistemas. 

Kartu su prancūzų laboratorija, su kuria dirbu jau penkti metai, suderinome darbų procesą. Kuriant sinergijas (mišinius) labai svarbu proporcijos. Čia reikalingas išmanymas ir kruopštus darbas, taip suderinti eterinius aliejus, kad ne tik aromatas būtų patrauklus vartotojui, bet ir sinergija būtų saugi vartoti. Reikia išmanyti ne tik eterinių aliejų toksiškumą, bet ir daug kitų dalykų. Taip, kartu su prancūzų kompanija sukūrėme konkurse aukso medaliu apdovanotą mišinių rinkinį. 

Taip kaip metų laikai keičiasi palaipsniui, po truputėlį, taip ir sinergijų aromatai keičia vienas kitą švelniai, tarsi papildydami. Tarp jų nėra griežtos takoskyros.

Aromatai padės pagerinti nuotaiką, nusiraminti, įgauti žvalumo, atsipalaiduoti ar susikaupti rimtam darbui, atrasti savyje naujų jėgų, atstatyti emocinę pusiausvyrą, subalansuoti mintis.

Būtent eteriniai aliejai gali padėti tai padaryti gražiausiu būdu – tiek užburiančiu aromatu ir sveikatinančiomis savybėmis, tiek savo aukštomis energijomis. Išsirinkus labiausiai patinkantį aromatą, naudoti jį galima įvairiais būdais (aprašyti čia) .

– Veiklą vykdote jau ne vienerius metus. Kodėl konkurse nusprendėte dalyvauti tik dabar?

– Apie „Sukurta Jonavoje” buvau girdėjusi ne kartą. Ir pernai, ir užpernai kirbėjo mintis sudalyvauti, bet vis kažkoks nepasitikėjimas kišo koją. Mes dažnai esame linkę nuvertinti savo gebėjimus.

Šiais metais apsilankiusi Jonavos veiklių moterų klube sulaukiau raginimo dalyvauti. Žinot, pasakiau sau, kodėl ne? 
Smagu, kad tokie konkursai vyksta. Neabejoju, kad parodytas dėmesys – dar vienas postūmis smulkiam verslui nesustoti, būti matomam.

– Dėkojame už pokalbį. 

Gintarinės Lazutkės ir Jonavos r.savivaldybės nuotr.

Yra kuo džiaugtis

,,Aš startavau jaunių amžiaus, 47 kg svorio kategorijoje, rugpjūčio 2 dieną. Čempionate buvau pripažinta Europos vicečempione, tačiau labai džiaugiuosi ir tuo, jog pagerinau Lietuvos klasikinio štangos spaudimo jaunių amžiaus (47 kg svorio kategorijos) rekordą, išspaudus dar visai neseniai taip baugiai atrodžiusius 52.5 kilogramus", - paklausta apie varžybas pasakojo A. Chlomko. 

Tikėjosi grįžti ne tuščiomis

Paklausta, ar ji tikėjosi tokios sėkmės ir kaip jautėsi sužinojusi, kad ji - viena iš stipriausių, jonavietė pasakoja, kad iki pat varžybų pradžios buvo numatomi įvairūs scenarijai.

,,Šiame sporte reikia gebėti strategiškai apmąstyti spaudžiamą svorį, todėl tiek sportininko, tiek trenerio abipusis pasitikėjimas yra būtinybė. Kadangi mano treneris yra tėtis Vitalijus Chlomko, buvau užtikrinta, jog tuščiomis į gimtąjį kraštą tikrai negrįšime. Esu labai dėkinga savo tėčiui. Jis kiekvieną varžybų minutę jaudinosi ir išgyveno bene daugiau nei aš. Jis ne tik įkvėpė išbandyti save visiškai naujoje sferoje, skatino sunkiausiomis akimirkomis, bet ir įrodė, jog nevalia skirstyti sporto į moterišką/vyrišką ir vien dėl neaiškių stereotipų neišbandyti savo jėgų. 

Kai jau sužinojau, kad esu viena stipriausių, labai apsidžiaugiau. Juk visuomet malonu, kuomet sunkus darbas atsiperka, o ir tai, jog supa tokie stiprūs sportininkai - įkvepia siekti dar daugiau", - kalbėjo jonavietė. 

Pasiruošimas - nelengvas 

Kalbėdama apie tėčio indėlį, mergina pabrėžia, kad būtent jos artimieji ir yra tie žmonės, kurie geriausiai žino, kokį kelią turi nueiti sportininkas, norintis pasiekti užsibrėžtų rezultatų. 

,,Pasiruošimo laikotarpis ir yra ta karčioji šio sporto medalio pusė. Ją mato tik artimiausieji žmonės. Esu jiems labai dėkinga už  viską.  

Tiek mitybos priežiūra ir jos laikymasis, esant šioje svorio kategorijoje, tiek treniruočių krūvis - tikrai nėra lengva, tačiau sudėtingiausia yra nuosekliai, nenukrypstant nuo rutinos ir nesibaiminant, mažais žingsneliais keliauti siekiamo tikslo link.

Norint pasiruošti tarptautinio lygio varžyboms, yra svarbu atsižvelgti ne tik į fizinio pasiruošimo svarbą, bet ir į gebėjimą tinkamai nukreipti savo mintis", - kalbėjo sportininkė.

Nusprendė pabandyti

Kodėl mergina pasirinko būtent šią sporto šaką?

,,Dar prieš pradedant sportuoti jėgos trikovę, 7 metus lankiau plaukimą Kaune, tačiau tokie važinėjimai labai vargino, todėl jau 2022 metų gegužę tėtis, kuris yra klasikinės štangos spaudikas, pasiūlė išbandyti paspausti tuomet labai sunkiai atrodančią 20 kg sveriančią štangą. Po pirmo „spaudimo“ , jei taip galima pavadinti tuomet mano atliktą veiksmą (aut. past. šypsosi), tikrai nebuvau sužavėta šiuo sportu, tačiau po dar keleto treniruočių sporto salėje nusprendžiau mesti sau iššūkį ir pamatyti, kiek gali išspausti ši, iš pažiūros nedidelė, mergaitė.

Pirmosios klasikinės jėgos trikovės varžyboms sėkmingai pasiruošti padėjo treneris Aleksandras Žukauskas. Jo dėka pavyko užfiksuoti naujus Lietuvos rekordus jaunių ir jaunimo amžiaus grupėse (pritūpimų veiksme - 92 kg; spaudimo veiksme - 50 kg, atkėlimų veiksme  - 108 kg, visų trijų veiksmų sumos - 250kg) bei įvykdyti klasikinės trikovės meistro laipsnio normatyvą", - pasakojo A. Chlomko.

Savam ,,burbule"

Pasiteiravus, kokios asmeninės savybės, jos nuomone, merginai būtinos šiame sporte, A. Chlomko mini gebėjimą atsiriboti nuo aplinkos. 

,,Jei reikėtų išskirti savybę, suteikusią man galimybę turėti šiandieninius rezultatus, tai būtų gebėjimas tam tikrais momentais užsidaryti savo saugiame „burbuliuke“, kuris tarsi saugotų nuo „etikečių klijavimo“, nukrypimo nuo siekiamo tikslo ir pašalinių trikdžių", - teigė jonavietė. 

Laiko atranda ir savanorystei

Artimiausios A. Chlomko varžybos vyks spalio 21 dieną Jonavoje. Iki jų mergina tikisi daugiau laiko skirti ir kitiems savo pomėgiams. 

,,Dalyvausiu Lietuvos štangos spaudimo čempionate. Kadangi didžiąją vasaros dalį praleidau sporto salėje ruošiantis Europos čempionatui,  likusią rugpjūčio dalį daugiau laiko norėčiau  skirti savanorystei Jonavos slaugos namuose ir kartu su sese Viktorija pakeliauti po Norvegijos kalnus", - artimiausiais ateities planais pasidalino A. Chlomko.

Asmeninio archyvo nuotr.

Vienus nujautė, kitų – visiškai ne

Jonavos Senamiesčio gimnazijos mokinys Augustas Budnikas šimtukais įvertintas už lietuvių kalbos ir literatūros, informacinių technologijų bei anglų kalbos egzaminus.

"Pats netikėčiausias buvo lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rezultatas, nes jis man atrodė labiausiai neapibrėžto vertinimo egzaminas. Tiesą sakant, net po paties egzamino nesijaučiau labai stipriai", – kalbėjo A. Budnikas.

Toje pačioje gimnazijoje besimokęs Dovydas Garuckas šimtukus gavo už matematikos, anglų kalbos ir fizikos egzaminuose pademonstruotas žinias. 

"Kalbant apie matematikos ir fizikos šimtukus, jų tikėjausi tiek aš, tiek mokytojos, draugai.Visgi, anglų kalbos egzamino rezultatai tikrai nustebino. 

Anglų kalba mokykloje nebuvo mano stiprybė, tačiau išėjęs iš egzamino mokytojai sakiau, kad tai greičiausiai bus geriausias mano parašytas anglų kalbos darbas", – prisiminė D. Garuckas. 

Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos mokinys Justas Žuvelis šimtukais įvertintas už anglų kalbos, fizikos, matematikos egzaminus. 

"Sakyčiau, kad nujaučiau, jog galiu surinkti po šimtą balų iš šių disciplinų, bet tikrai nemaniau, jog pasiseks su visomis. Labiausiai nustebino anglų kalbos egzamino rezultatas, nes besimokant mokytoja negailėjo kritikos laiškams, rašiniams, visada rasdavo, ką būtų galima padaryti geriau, kaip subtiliau išreikšti mintis. Taip pat abejonių sukėlė tai, kad šiemet buvo pakeista egzamino kalbėjimo dalis, bet mokytojos suteikti patarimai padėjo nesuklupti ir čia", – džiaugėsi J. Žuvelis.

J. Ralio gimnazijos abiturientė Ula Žvikaitė šimtukus surinko matematikos ir anglų kalbos egzaminuose. 

J. Žuvelis

"Prieš egzaminų sesiją tikėjausi anglų kalbos šimtuko. Matematiką, maniau, išlaikysiu prasčiausiai iš visų penkių laikytų egzaminų. Nepaisant to, matematikos egzaminas nepasirodė labai sunkus ir pasibaigus jam, nujaučiau, kad įvertinimas bus aukštas", – kalbėjo mergina. 

Svarbus mokytojų indėlis 

Prisimindami pasiruošimą egzaminams, jaunuoliai minėjo ir nuolatines pačių pastangas, ir nenuginčijamą pedagogų indėlį. 

"Neabejoju, kad aukštų rezultatų pasiekti padėjo nuoseklus mokymasis nuo pirmos klasės. Mokydamasi įdėjau daug darbo, visada ruošdavau namų darbus, lankydavau pamokas, todėl pavyko išvengti spragų. 
Žinoma, padėjo ir mokytojos, kurios visada ištiesdavo pagalbos ranką motyvuotiems mokiniams. Šalia to, pradėjusi mokytis dvyliktoje klasėje nusprendžiau periodiškai paspręsti praėjusių metų egzaminų užduotis. Visa tai ir padėjo pelnyti aukščiausius įvertinimus", – savo sėkmės paslaptimi pasidalijo U. Žvikaitė.

"Man labiausiai padėjo dalyvavimas olimpiadose. Devintoje klasėje su draugu užsibrėžėme tikslą kartu patekti į  bent vieną respublikinę olimpiadą ir būti pastebėtais. Besiekiant šio tikslo, keturis metus teko savarankiškai gilintis tiek į mokykloje dėstomą medžiagą, tiek į kitus šaltinius, todėl prieš egzaminus tereikėjo viską lengvai pakartoti", – kalbėjo J. Žuvelis.

A. Budnikas akcentavo ne tik mokytojų pagalbą, bet ir rimtą, visad aukštų rezultatų siekti motyvavusį, tėvų požiūrį į mokslus.

"Be abejo, pats taip pat visad norėjau tobulėti", – sakė vaikinas. 

D. Garuckas be pedagogų indelio pamini jam padėjusias asmenines savybes. 

"Ko gero, didelę įtaką turėjo mano smalsumas domėtis viskuo. Esu pastebėjęs, kad turiu ir neprastą atmintį. Tačiau noriu pabrėžti, kad net ir pats protingiausias žmogus  nepasiektų nieko be mokytojų. 

Esu be galo dėkingas visoms mokytojoms, kurios nuoširdžiai stengėsi, dirbo bei padėjo ne tik tobulėti moksluose, bet ir augino kaip žmogų, skatino mane giliau domėtis savo interesais", – kalbėjo D. Garuckas.

Jaudulį jautė ne visi

Ne paslaptis, kad praėjusiais metais pademonstruoti abiturientų egzaminai nebuvo patys geriausi. Ar tai nekėlė papildomo jaudulio šių metų abiturientams? 

"Žinoma, kad kažkiek streso buvo, nes ne kasdien susiduriame su tokiais iššūkiais. Tačiau buvau tikras, jog gana gerai išlaikysiu egzaminus, nes visą laiką atkakliai ir tikslingai mokiausi.

Manau, kad jei gimnazistas kasdien stengiasi įsisavinti bent dalį to, ką mokytojai aiškina, o ne viską atideda paskutiniams mėnesiams, dauguma tikrai gali ramiai išlaikyti visus egzaminus ir pasiekti gerų rezultatų, kad ir kokios nepalankios būtų jų prognozės", – teigė J. Žuvelis.

"Natūralu, kad prieš egzaminus buvo jaudulys, tačiau jis visiškai nesusijęs su praeitų metų mokinių rezultatais. Aš pats sprendžiau tuos egzaminus ir žinojau, kad būtų ir tada neblogai pavykę", – teigė A. Budnikas.

A. Budnikas

U. Žvikaitė prieš egzaminus jautėsi pakankamai rami. 

"Mokykloje teko susidurti su bandomaisiais egzaminais, todėl žinojau jų vykdymo tvarką bei kokių rezultatų galiu tikėtis. Kiek didesnį jaudulį, ko gero, jaučiau prieš lietuvių kalbos egzaminą, bet vos išvydusi šių metų užduotį – nudžiugau ir nusiraminau", – prisiminė U. Žvikaitė. 

Ramiai jautėsi ir D. Garuckas. 

"Maniau  ir manau, kad mokytojos tikrai gerai paruošė mus egzaminams, tad bijoti nebuvo ko. Jei kalbėsime apie pačius šimtukus, jais tu niekada negali būt užtikrintas, todėl laukiau tokių rezultatų, kokių jaučiausi vertas, nenuvertindamas ir savo žinių", – kalbėjo D. Garuckas.

Džiaugiasi visa bendruomenė

Paaiškėjus, kiek šimtukų pelnė Jonavos abiturientai, jais pasidžiaugti suskubo mokyklų bendruomenės – apie rezultatus viešai paskelbta gimnazijų ,,Facebook“ paskyrose. Prie įrašų pasipylė tiek bendramokslių, tiek kitų jonaviečių sveikinimai. Šimtukininkus pasveikino ir Jonavos rajono savivaldybė, už kiekvieną jų moksleiviams įteikusi 200 eurų vertės premijas. Šimtukininkai pripažįsta, kad sulauktas dėmesys išties pradžiugino. 

"Tikrai smagu, kad sunkų darbą vertina tiek artimieji, tiek visa bendruomenė. Sulaukęs sveikinimų pajutau, kad pagaliau buvo įvertintos visos bemiegės naktys, atsipirko iš bibliotekos pasiskolintų knygų kalnas“, – kalbėjo J. Žuvelis. 

"Smagu, kad sunkus darbas buvo pastebėtas ir įvertintas", – sakė U. Žvikaitė.

U. Žvikaitė savivaldybėje vykusių apdovanojimų metu.

"Aš esu gana aktyvus žmogus: groju koncertuose, padedu įvairiuose renginiuose, dalyvauju olimpiadose. Manau, kad daugelis gimnazistų bent kartą yra matę mane scenoje ar sutikę būtent minėtose olimpiadose. Dėl to dėmesio man visada pakako... Kaip ten bebūtų, natūralu, jog skiriamas draugų, mokytojų, pažįstamų dėmesys dabar, kai rankose jau galiu laikyti atestatą su puikiais rezultatais, tikrai džiugina", – pasakojo D. Garuckas. 
Kad sveikinimai nuteikė maloniai pritarė ir A. Budnikas.

Pasirinkimai - skirtingi 

Pasiteiravus apie ateities planus, šimtukininkai atskleidžia, kad nuo rugsėjo planuoja kibti į mokslus universitetuose. 

"Planuoju studijuoti šviesos technologijas Vilniaus Universitete. Jau ilgą laiką žinojau, kad noriu sieti savo gyvenimą su fizika, bet nebuvau tikras, ar noriu studijuoti Lietuvoje. Tačiau planai pasikeitė...  Pastaruoju metu susižavėjau pas mus klestinčia lazerių ir aukštųjų technologijų rinka, tad nusprendžiau, kad daugiausiai galimybių dirbti su visame pasaulyje pripažintais lazeriais turėsiu čia, kur visi šie įrenginiai ir kuriami", – pasakojo J. Žuvelis.

"Aš šiuo metu dirbu, o nuo rugsėjo planuoju pradėti studijuoti Vilniaus universitete. Pasirinkta studijų kryptis – programų sistemos. Tai man yra įdomu ir panašu į tai, ką dabar dirbu", – teigė. A. Budnikas. 

U. Žvikaitė savo gyvenimą sieti norėtų su medicina.

"Dabar mano planuose – darbo ir studijų derinimas. Pasirinkau studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Apie tai, kad studijuosiu mediciną, svajojau jau nuo vaikystės. Jokioje kitoje srityje savęs neįsivaizduoju", – sakė mergina. 

D. Garuckas.

D. Garuckas pasirinko chemijos studijas.

"Jos mane jau seniai domina. Manau, kad būtent tai ir yra svarbiausia. Tikriausiai, studijuodamas dar bandysiu įsidarbinti. Papildomos pajamos, ypač studentui, tikrai nepakenks", – atviravo jaunuolis. 

A. Reipos nuotr.

Mato svarbą

E. Mostenec – Jonavos Senamiesčio gimnazijos abiturientas, ėjęs ir šios mokyklos mokinių prezidento pareigas. Šalia to, kiek daugiau nei prieš metus jis prisijungė prie Jonavos r. visuomeninių organizacijų sąjungos ,,Apskritas stalas” (toliau – JonAS).

,,Tuo metu JonAS neveikė. Būtent noras atkurti jį paskatino mane tapti organizacijos nariu. 

Pats pirmas žingsnis, kurio ėmiausi, buvo naujos komandos subūrimas. Kartu su ja apsibrėžėme aiškią veiklos strategiją, tikslus. Pirmajame visuotiniame susirinkime buvau išrinktas šios organizacijos pirmininku. 

Galima pasidžiaugti, kad per metus laiko veikla buvo pilnai atkurta, o JonAS tapo vienu iš aktyviausiu ,,Apskritųjų stalų“  mūsų šalyje. 

Visada tikėjau, kad tokios skėtinės organizacijos kaip JonAS yra itin svarbios regionuose. Jos vienija vietos jaunimo organizacijas, atstovauja jų nuomonę, ugdo savanorių kompetencijas ir atlieka partnerio vaidmenį bendradarbiaujant su savivalda ar kitomis institucijomis tiek nacionaliniu, tiek regioniniu mastu. 

Šalia to, dar prieš prisijungiant prie šios organizacijos žinojau, kad įsitraukimas į tokią veiklą padeda įgyti įgūdžių, praversiančių ateityje. Kalbu apie projektų rašymą, jų valdymą, gebėjimą užtikrinti darnų komandinį darbą, jo optimizavimą ir pan. Tai dar labiau skatino imtis veiklos atkūrimo iniciatyvos“, – pasakojo E. Mostenec. 

Pasigedo aktyvumo

Paklaustas, ką jis pats žinojo apie JRT veiklą iki tol, kol tapo jos nariu, jonavietis atviras – ne per daugiausiai. 

,,Didelio tarybos aktyvumo tikrai nebuvau pastebėjęs... Net svarsčiau, ar ji tikrai vykdo kažkokias veiklas. Žinojau tiek, kad JRT vertina projektus, skiria finansavimą mūsų miesto jaunimo organizacijoms, kurios būna pateikusios projektus Jonavos r. savivaldybei. 

Žinojau, kad 2022 metais JRT organizavo geriausio jaunimo projekto apdovanojimus. Deja, bet per praeitą šios tarybos kadenciją daugiau jos iniciatyvų pastebėti neteko. Galbūt jų ir nebuvo, o galbūt jos buvo prastai išviešintos?

Kaip ten bebūtų, aš manau JRT turėtų vykdyti ne tik minėtas veiklas, bet ir prisidėti prie jaunuolių įtraukimo į savanorystę, nuolat bendradarbiauti su jaunimo organizacijų, mokinių, savivaldų atstovais. 

Neabejoju, kad JRT turėtų aktyviai imtis iniciatyvos jaunimo politiko plėtros ir įgyvendinimo Jonavos rajone klausimais“, – kalbėjo jonavietis. 

Išsikėlė tikslus

E. Mostenec pasakoja turintis aiškią viziją, kokius uždavinius sau turi kelti naujoji Jonavos jaunimo reikalų taryba. 

,,Ji turėtų būti pavyzdinė ir viena iš stipriausių JRT visoje Lietuvoje. Kandidatuodamas į tarybos pirmininko pareigas sau apsibrėžiau kelis konkrečius tikslus. 

Visų pirma, panaikinti tarp jaunimo gajų stereotipą, jog JRT turi vienintelį darbą –vertinti projektus ir skirti finansavimą jaunimo organizacijoms. 

Antra, viešinti JRT veiklą, siekiant padaryti ją žinomą visam Jonavos miesto jaunimui. Be abejo, svarbu, kad JRT stengtųsi spręsti ne tik jaunimo organizacijų, bet ir jaunuolių, kurie nėra įsitraukęs į visuomeninę veiklą problemas. 

Dar vienas iššūkis – jaunimo užimtumo didinimas, suteikiant jaunuoliams geresnes sąlygas praleisti laisvalaikį naudingai“, – sakė E. Mostenec. 

Tiki ir pasitiki

Kalbėdamas apie naują JRT komandą, jonavietis džiaugiasi jos sudėtimi. 

,,Visiškai pasitikiu taryboje esančiais jaunimo atstovais. Jie yra mano kolegos, draugai, su kuriais įvykdėme jau ne vieną svarbų darbą jaunimo politikoje, veikdami kaip JonAS nariai ir ne tik. Tikiu bei žinau, kad jie turi sukaupę reikiamų kompetencijų atstovauti jaunimo balsą. 

Kalbant apie taryboje esančius savivaldybės atstovus, labai džiaugiuosi, kad turėsiu galimybę dirbti būtent su šiais žmonėmis. Džiugu, jog deleguoti specialistai, kurie nusimano tokiose srityse kaip sveikata, švietimas, jaunimo įsitraukimas rajone ir regionuose bei pilietiškumas. 

Tai mums suteiks kompetencijų spręsti jaunimo problemas praktiškai visose svarbiausiose srityse. Noriu paminėti, kad jau teko pastebėti, jog savivaldybės atstovai yra labai suinteresuoti aktyviai dalyvauti JRT veiklose, kas yra labai pagirtina ir sveikintina. 

Manau, kad šios kadencijos metu mūsų visų lauks daug posėdžių, įvairių susitikimų ir renginių, nes tikslų ir planų turime tikrai daug. Belieka tik strategiškai sudėlioti bei palaipsniui vykdyti numatytus darbus“, – kalbėjo E. Mostenec. 

Trūksta jaunuolių iniciatyvumo 

Pasiteiravus, ar jaunimo politikai Lietuvoje bei mūsų rajone skiriama pakankamai dėmesio, Jonavos JRT pirmininko kritikos strėlės lekia į pačius jaunuolius. 

,,Manau, jog dėmesio skiriama tiek, kiek mes patys jo nusipelnome. Galiu drąsiai teigti, jog didžioji dalis jaunimo iniciatyvų būna palaikomos savivaldybių, kitų institucijų bei sėkmingai įgyvendinamos. 

Mano asmeninė patirtis rodo, kad mūsų miesto politikai labai palaiko jaunimo organizacijų iniciatyvas ir patys prisideda prie jų įgyvendinimo. Puikus to pavyzdys – 2022 metų jaunimo apdovanojimų renginys, kurį pilnai finansavo savivaldybė. 

Tačiau norint, kad jaunimo politikos klausimai sulauktų pakankamai dėmesio, reikia ir pačių jaunuolių iniciatyvumo. Šiuo metu įžvelgiu didelę problemą tame, kad jo aiškiai trūksta. Trūksta būtent pačio jaunimo, o ne vietos politikų ar kitų institucijų, įsitraukimo“, – kalbėjo gimnazistas.

Dėmesys pilietiškumui

Anot E. Mostenec,  dabartinio jaunimo nesudominsi tradicinėmis veiklomis.

,,Mes turime ieškoti naujų kelių, padėsiančių pažadinti jaunimo aktyvumą ir norą skirti dėmesio jiems aktualiems politiniams klausimams.

Įprasti mokymai, itin oficialūs apdovanojimų vakarai, kaip matome, nėra tos formos, kurios domina jaunus žmones. Dėl to turime ieškoti naujų formatų.

Čia be galo svarbus ir pilietiškumo ugdymas. Manau, kad šiuo metu jam skiriama per mažai dėmesio. Tai iliustruojantis pavyzdys – balsuojančių jaunų žmonių skaičius miesto savivaldos rinkimuose. Kiek teko domėtis, moksliškai įrodyta, jog balsavimas – tarsi įprotis, kuris turi formuotis kuo anksčiau, t. y. jeigu žmogus neatėjo balsuoti vieną kartą, tikėtina, jog prie balsadėžės jis neatvyks ir vyresnio amžiaus.

Pilietiški jaunuoliai tikrai būtų ir aktyvesni, ir neabejingi tam, kas vyksta aplink juos“, – kalbėjo jonavietis. 

Apie ateities planus

E. Mostenec neslepia, kad ateityje savo gyvenimą svarsto sieti su politika.

,,Ši sritis man yra labai įdomi. Turiu daug motyvacijos ugdyti savo žinias ir tobulėti būtent politikos srityje. Dalyvaudamas jaunimo organizacijų veikloje, ko gero, jau esu viena koja įžengęs į ją. Dar turiu minčių apie nuosavo verslo įkūrimą ar darbą su kitų įmonių finansais, jų valdymu.

 Manau, jog laikas ir pasirinktos studijos parodys, kuri sritis man yra artimiausia. Dabar visą savo dėmesį skiriu tobulėjimui, geriausių rezultatų siekimui JonAS veikloje ir JRT pirmininko pareigose“, – teigė vaikinas.

Laiko atranda ir draugams

Kaip atrodo E. Mostenec  laisvalaikis?

,,Dažniausiai po pamokų bei savaitgaliais tenka tvarkyti įvairius JonAS reikalus arba dirbti, kadangi turiu atsidaręs savo versliuką – MOS Detailing, kur užsiimu automobilių cheminiais valymais. 

Anksčiau teko išbandyti kovos menus, bet dabar didžiausias mano hobis yra knygų skaitymas. Ypač domina saviugdos, psichologijos temos. 

Periodiškai leidžiu laiką su draugais lauke arba keliauju į kitus Lietuvos miestus. Kalbant apie pramogas mūsų mieste, jų kartais pritrūkstam. Norėtųsi daugiau įvairių koncertų ar kitokių pramoginių užsiėmimų, bet puikiai suprantu, kad miestas negali viso to turėti taip dažnai, kaip norėtųsi.

Pabaigai, noriu pridurti, kad turiu puikius draugus ir kolegas su kuriais šiame mieste man niekada nebus liūdna“, – šypsodamasis sakė E. Mostenec.  

Nuotraukose - pirmojo JRT posėdžio akimirkos. Autorius A. Reipa.

JonAS yra nepolitinė, savarankiška, savanoriškumo pagrindais veikianti jaunimo visuomeninių organizacijų sąjunga, vienijanti Jonavos rajone veikiančias jaunimo ir su jaunimu dirbančias organizacijas.

JRT 2023 – 2027 metais dirbs:

Karolina Petrenčiuk – Naujokienė, Jonavos rajono savivaldybės tarybos narė;

Eisvinas Utyra, Jonavos rajono savivaldybės tarybos narys;

Renata Merfeldienė, Jonavos rajono savivaldybės administracijos vyr. specialistė (savivaldybės gydytoja);

Arnoldas Musteikis, Jonavos rajono savivaldybės administracijos statybos, remonto ir architektūros skyriaus vedėjas;

Edgaras Mostenec, Jonavos rajono jaunimo visuomeninių organizacijų sąjungos „Apskritas stalas“ narys;

Rokas Šveikauskas, Jonavos rajono jaunimo visuomeninių organizacijų sąjungos „Apskritas stalas“ narys;

Melita Tauginaitė, Jonavos rajono jaunimo visuomeninių organizacijų sąjungos „Apskritas stalas“ narė;

Lukas Zujevas, Jonavos rajono jaunimo visuomeninių organizacijų sąjungos „Apskritas stalas“ narys.

Nors sezonas pasibaigė, klubui darbų netrūksta. Apie juos ir uždavinius, lydinčius pasiruošimo kitam sezonui pradžią – pokalbyje su klubo vadybininku Karoliu Vaškevičiumi. 

– Šis sezonas Jonavos komandai buvo itin sėkmingas – Karaliaus Mindaugo taurės (KMT) turnyre ji laimėjo sidabro  medalius, „Betsafe-LKL“  turnyre pateko į pusfinalį. Abu šie laimėjimai – istoriniai,  Jonavos komanda dar niekada nebuvo pasiekusi jų.

Prisiminkime sezono pradžią... Su kokiais lūkesčiais jūs patys pradėjote jį? Ar tikėjotės, kad pavyks pasiekti tiek, kiek pavyko?

– Šį sezoną pradėjome kaip 5-oji Betsafe-LKL komanda, tad jautėme publikos lūkesčius ateinančiam sezonui, tačiau mes į situaciją žiūrėjome realiai, kėlėme sau tikslą patekti į pirmąjį aštuntuką ir žaisti atkrintamosiose. 

Ar tikėjome, kad pateksime į geriausiųjų ketvertą? Taip, tačiau labai atsargiai. Esame jaunas klubas (šioje lygoje žaidžiame du sezonus), todėl įsitvirtinti tarp senbuvių nelengva ir vis dar augame, bręstame.

_{Jonavos ,,CBet" komanda apdovanota medaliais KMT turnyre.}

– Palyginus pirmąjį ir antrąjį sezoną, kuris iš jų jums buvo sunkesnis ir pareikalavo daugiau darbo?

Šis sezonas viršijo lūkesčius: ,,Betsafe-LKL“ užėmėme IV vietą, Citadele-KMT – II vietą. Pirmajame sezone mes buvome komanda, laimėjusi NKL ir pakilusi laipteliu aukščiau. Supratome, kad esame naujokai ir didelės įtampos nebuvo. Tačiau dirbome daug, kėlėme aukštus tikslus ir daug ko teko mokytis. Ruošdamiesi antrajam sezonui, jautėme žiūrovų, partnerių lūkesčius, tad pasiruošimas buvo sunkesnis. Išbandėme save kaip FIBA Europos taurės atrankos organizatorius, patiems į turnyrą prasibrauti nepavyko, tačiau baudų negavome, buvome gerai įvertinti FIBA. 

Sportas toks dalykas – laimėjai, išsimiegojai ir kitą dieną vėl turi įrodyti savo vertę iš naujo. Sėkmė yra visų sunkaus darbo pasekmė. Antrasis  sezonas baigėsi birželio 9 dieną, o 10 d.  prasidėjo III sezono darbai. Jau turime Betsafe-LKL licenciją, bendraujame su esamais ir būsimais partneriais, aktyviai ieškome žaidėjų... 

– Ko pritrūko, kad komanda patektų į Fiba Europos taurę? Ar tikitės, kad ateityje pavyks patekti į tarptautinį turnyrą?

– Tai buvo vienos pirmųjų mūsų rungtynių, kurios vyko prieš sezono pradžią,  tad komanda vis dar „klijavosi“, žinoma, mums netikėtas buvo Xavier Raynard Thames išvykimas, jis šiek tiek irgi išmušė iš vėžių. Ateitis – mūsų rankose, tikrai tikimės žaisti Europos turnyruose.

– Kokių tarptautinių turnyrų reikalavimus Jonavos klubas atitinka arba turi galimybių atitikti? Kuri opcija realiausia?  Jei prireiks atrankos, ar Jonava, kaip ir pernai, sieks galimybės ją organizuoti?

– Tuoj  pateiksime paraišką FIBA čempionų lygai, tada ir sužinosime, ar atitinkam. Labai norime ten patekti. O dėl atrankos rengimo Jonavoje, tai šiuo metu šito varianto nesvarstome, nes tai reikalauja didžiulių klubo lėšų.

– Viešai neretai diskutuojama, kad klubas turi sąlyginai kuklų biudžetą, bet surenka gerus žaidėjus. Kas klube vykdo šį procesą? Kaip pavyksta tai pasiekti? Ar tikimasi, kad kitam sezonui pavyks surinkti didesnį biudžetą?

– Renkantis žaidėjus daugiausiai dirba trenerių štabas, visi trys treneriai dirba vienodai sunkiai, svarbi jų ilgametė patirtis, ryšiai su klubais, treneriais, žaidėjais ir jų agentais. 

Aktyviai šiame procese dalyvauja ir klubo prezidentas Vaidas Vaškevičius, kuris per 20 metų NKL pirmenybėse puikiai atliko ir klubo prezidento, ir sporto direktoriaus pareigas, sukaupė didžiulę patirtį, kuri padeda ir dirbant Betsafe-LKL. Jam labai svarbu, kad žaidėjų kompetencija koreliuotų su gaunamu atlygiu. O dėl biudžeto, tai šiuo metu esame darbų įkarštyje ir dedam visas pastangas. 

_{Jonavos ,,CBet" organizuotos šventės, kurios metu padėkota visiems palaikiusiems, akimirka. Iš kairės K. Vaškevičius, Jonavos r. savivaldybės administracijos direktorius V. Majauskas, vicemerė B. Gailienė ir klubo prezidentas V. Vaškevičius.}

– V. Šeškus buvo apdovanotas kaip geriausias LKL metų treneris. Ar tikėjotės, kad šis apdovanojimas atiteks būtent jam? Kaip manote, kas lėmė tokį sprendimą? 

– Artėjant sezono kulminacijai tikėjomės vis labiau, nes, kaip bebūtų, prieš sezono pradžią girdėjome daug prognozių pirmajam ketvertukui ir nei vienoje prognozėje nebuvo mūsų komandos. Jonavos „CBet“ rezultatai  daug kam tapo šio sezono netikėtumu.

Virginijus Šeškus – emocionalus, mėgstamas žiūrovų, žiniasklaidos, treneris. Daug kas juokauja, kad ateina pasižiūrėti ne tik rungtynių, bet V. Šeškaus emocijų. 

Kas lėmė, kad apdovanotas kaip geriausias LKL treneris? Čia reikia išskirti vyr. trenerio krepšinio strategiją, žaidėjų kompetenciją ir užsidegimą, norą atiduoti aikštelėje visas jėgas, vidinę atmosferą komandoje ir, žinoma, vyr. trenerio asistentų Virginijaus Sirvydžio, Pauliaus Malašausko, fizinio pasirengimo trenerio Luko Leskausko darbą ir atsidavimą krepšiniui. Manau, šis titulas yra visų bendro darbo rezultatas ir įvertinimas.

_{Jonavos ,,CBet" treneris V. Šeškus jubiliejinio 30-ojo „Betsafe-LKL“ sezono uždarymo renginyje.}

– Kokie lūkesčiai artėjančiam sezonui? Ar planuojama, kad pavyks išlaikyti komandos sudėtį, panašią, kokia yra dabar? Ar galima tikėtis, kad trenerių štabas nesikeis?

– Dar anksti kalbėti apie ateinančio sezono lūkesčius, kadangi vyksta aktyvus darbas formuojant biudžetą, labai daug priklausys nuo turimų pinigų. O su žaidėjais turėjome vieno sezono kontraktus ir natūralu, kad po gero sezono jie nori pasitikrinti save rinkoje. 

Su dauguma žaidėjų kalbamės, daugelis jų išreiškė norą būti mūsų komandoje ir toliau, sako, kad čia jaučiasi vertinami, turi puikias galimybes atsiskleisti, laiku mokamas atlyginimas, puikūs Swan City Army fanai , tačiau yra dar ir žaidėjų agentai, kurie po puikaus sezono turi savo viziją. Taigi šiuo klausimu įtemptai  dirbame.

– Jonavos ,,CBet" viso sezono metu turėjo didelį sirgalių palaikymą. Kaip manote, kas lėmė tokį jų įsitraukimą?

– Visi žinome, kad krepšinis Lietuvoje – sporto šaka Nr. 1. Betsafe-LKL pirmenybės jonaviečiams – naujovė. Miestui pastačius areną gyventojai laukė aukščiausio lygio krepšinio kovų Jonavoje.

Komanda žaidė pasiaukojamai, buvo daug pergalių. Treneriai, žaidėjai palaiko puikius ryšius su sirgaliais. Be abejo, mūsų ypatingoji Swan City Army ir jos lyderiai, kurie sugeba uždegti ir įkvėpti. 

_{,,Swan City Army" pasivadinę sirgaliai savo komandą gausiai lydėdavo ir į kituose miestuose vykstančias varžybas.}

– Prasidėjo vasara, ar tai reiškia atostogų pradžią, o galbūt ir jos metu vyksta svarbūs darbai? Kokie jie?

– Mums tai įtemptas metas. Darbai vyksta, išskyrus treniruočių procesą. Formuojamas biudžetas, komplektuojama komandą. Vyksta 2022/2023 m. sezono ūkinės veiklos užbaigimas, pasiruošimas 2023/2024 m. sezonui. 

– Dėkojame už pokalbį. 

Jonavos ,,CBet" ir A. Reipos nuotr. 

Tikėjo savimi

Kaip sako pati Leta, į šį čempionatą jį vyko su geriausiomis nuotaikomis.

„Įdėjau labai daug darbo į pasiruošimą, atidaviau visą save. Dėl to  tikėjausi gero rezultato ir į Italiją vykau su mintimi, kad galiu nugalėti.

Kai būdama ant scenos supratau, kad tapau pasaulio čempione, jaučiausi laiminga ir su dideliu dėkingumu žvelgiau į viską, kas įvyko“, –  kalbėjo jonavietė. 

Jautė nuovargį

Čempionate nepavyko išvengti ir nemalonių netikėtumų.

„Varžybose mano kategorijos pasirodymas vėlavo kelias valandas, tad jaudulys didėjo, o jėgos mažėjo.

Ne paslaptis, jog šioje sporto šakoje geriausią formą pasiekę sportininkai fiziškai jaučiasi prasčiausiai“, –  pasakojo sportininkė.

Norėjosi ne tik poilsio

Paklausta, ko jai labiausiai norėjosi pasibaigus varžyboms, L. Dagilytė teigė, kad maisto skonių įvairovės.

„Labiausiai norėjosi vandens ir saldumynų, vėliau –  sūraus maisto, tada –  vėl saldumynų. Be abejonės, norėjosi ir poilsio“, –  šypsodamasi kalbėjo mergina.  

Apie ateities planus

Sudalyvavusi minėtose varžybose, L. Dagilytė uždarė šį savo varžybų sezoną. Nepaisant to, ilgo poilsio nuo treniruočių ji neplanuoja.

„Ateinantį mėnesį ilsėsiuosi, sportuosiu minimaliai ir valgysiu subalansuotą mitybą su daugiau kalorijų.

Vėliau prasidės stipresnės treniruotės. Pasitarusi su treneriu, lipdysiu naują formą.

Ketinu ir toliau dalyvauti NAC federacijos organizuojamose varžybose, svarstau ir apie kitą kategoriją“, –  ateities planus atskleidė L. Dagilytė.

Džiaugėsi trenerio pagalba

Kaip mergina yra sakiusi anksčiau, šiais metais ji į varžybų sceną žengė su kur kas geresne sportine forma.

„Pasiruošimui skyriau daugiau laiko, o  pagalbos kreipiausi  į trenerį Paulių Jasiukaitį. Jis – vienas iš tituluočiausių kultūrizmo sportininkų Lietuvoje. Be abejonės, jo turimos  žinios ir patirčių bagažas stipriai prisidėjo prie mano esamo rezultato“, – kiek anksčiau duotame interviu sakė L. Dagilytė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pradėjo nuo plaukimo

Sportas Letos gyvenime atsirado dar vaikystėje. 

„Būdama dešimties metų lankiau plaukimo treniruotes, dalyvaudavau plaukimo varžybose ir man puikiai sekėsi. 
16 metų pradėjau lankyti sporto klubą. Tada žavėjausi kultūrizmu, bet treneris, pas kurį tuomet sportavau, sakė, kad mano sudėjimas netinka šiam sportui ir varžyboms ruoštis neverta. 

Sulaukusi pilnametystės, nusprendžiau išbandyti jėgos trikovės varžybas. Šiame sporte tai pat puikiai sekėsi, pavyko iškovoti ir absoliučios nugalėtojos titulą Lietuvoje. 

Įsitraukusi į jėgos sportą užsiauginau dar didesnį raumenyną. Vėliau, būdama 24-erių, kreipiausi į kultūrizmo srities specialistą Saulių Misevičių ir jis matė manyje perspektyvą, tad pradėjau ruoštis pirmosioms varžyboms“, –pasakojo mergina, pridurdama, kad dabar rungiasi „Toned figūra“ kategorijoje, kur vertinamos kūno proporcijos, raumens išdirbtumas nepamirštant moteriškos elegancijos ir estetikos.

Antrasis sezonas 

Šis varžybų sezonas Letai – antrasis. Pirmajame sezone jai pavyko pelnyti ne vieną laimėjimą, tačiau šiais metais pasiekti rezultatai dar iškalbingesni – kaip sako ji pati,  pasiekta kur kas geresnė sportinė forma. 

„Latvijoje, NAC federacijos organizuojamose varžybose, man pavyko laimėti pirmą vietą savo kategorijoje. Lietuvoje, NAC varžybose, taip pat laimėjau pirmą vietą bei buvau pripažinta absoliučia nugalėtoja. Čempione ir absoliučia nugalėtoja esu pripažinta ir Lietuvoje vykusiose varžybose, kurias organizavo NABBA federacija.

Lyginant su praėjusiu sezonu, šiais metais man pavyko pasiekti akivaizdžiai geresnę formą. Pasiruošimui skyriau daugiau laiko, o  pagalbos kreipiausi  į trenerį Paulių Jasiukaitį. Jis – vienas iš tituluočiausių kultūrizmo sportininkų Lietuvoje. Be abejonės, jo turimos  žinios ir patirčių bagažas stipriai prisidėjo prie mano esamo rezultato“, – teigė L. Dagilytė. 

Aiškus planas

Paklausta apie tai, kaip vyksta pasiruošimas varžyboms, mergina pasakoja apie aiškiai sustyguotą treniruočių bei mitybos planą. 

„Pasiruošimo laikotarpiu sportuoju 6-7 kartus per savaitę. Laikausi griežtai subalansuotos mitybos, valgau 5-6 kartus per dieną. 

Pasiruošimo laikotarpiu tenka atsisakyti visų pramogų, švenčių ir kelionių. Anksčiau propagavau vegetarizmą, tačiau mitybą teko keisti: dėl vegetarinės mitybos pradėjo drastiškai kristi raumens masė, ką pastebėjau nuolat atliekant kūno analizės testus.

Pats griežčiausias pasiruošimas vyko apie 6 mėnesius“, – pasakojo sportininkė.

 Scena baimių nekelia

Lipdama į varžybų sceną L. Dagilytė jaučiasi rami.

„Žinau, kad padariau viską, ką galėjau geriausio, o patį rezultatą palieku vertinti teisėjams. Scenoje jaučiuosi laisvai ir užtikrintai. Mėgaujuosi scenine aplinka, esama emocija. 

Kalbant apie jausmus, kuriuos patyriu laimėjus, tuomet jaučiuosi įvertinta ir motyvuota siekti vis aukštesnio rezultato. 

Šį sezoną varžybos vyksta kas savaitę, tad kas kartą norisi pasirodyti vis geriau. Dėl to visą džiaugsmą pasilieku laikotarpiui, kai užbaigsiu sezoną ir pradėsiu poilsio etapą“, – kalbėjo mergina. 

Apie kritikus

Ne paslaptis, kad treniruoti moterų kūnai vis dar sulaukia ne tik palaikančių replikų: esą raumenys – nemoteriškas dalykas. Paklausta apie tai, L. Dagilytė pasakoja, kad įžeisti bandantys kritikai jai emocijų nekelia. 

„Man patinka žmonės, kurie kažko siekia ir išsiskiria iš pilkos masės. Tokie nežarsto neadekvačių replikų ar nepagrįstų nuomonių, nes žino kaip sunku yra siekti savo svajonių bei su pagarbą palaiko mano idėjas, kaip ir aš jų.

 O tų, kurie bando įkasti ar kažkaip pašiepti, man tiesiog gaila. Todėl nenaudoju savo energijos siekdama jiems kažką įrodyti“, – kalbėjo sportininkė. 

Palaikymas ir motyvacija

Iš kur ji semiasi motyvacijos? 

„Mane motyvuoja pats iššūkis bei idėja, kiek daug gali žmogaus kūnas, suvokimas, kad mes patys esame kūrėjai ir nieko nėra neįmanomo. 

Taip pat artimų žmonių, trenerio, draugų bei bendraminčių palaikymas. Jį jaučiu visada... Dėl to labai džiaugiuosi, o kartu stengiuosi ir palaikyti kitus", – teigė pašnekovė.  

Laukia paskutinės varžybos 

Netrukus, birželio 10-ąją, L. Dagilytės  laukia paskutinės šio sezono varžybos.

„Italijoje vyks NABBA Pasaulio čempionatas. Kalbant apie mano lūkesčius jame, pagrindinis mano tikslas padaryti tai, ką galiu geriausio. Tiesiog džiaugiuosi, kad turiu galimybę atstovauti Lietuvai ir lipti į sceną su stipriausiomis šios sporto šakos atletėmis, o toliau jau liks tik mėgautis scena  bei gera emocija“, –  pokalbio pabaigoje sakė L. Dagilytė. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl socialinės globos ir psichikos sveikatos priežiūros įstaigoms turėtų rūpėti smurto artimoje aplinkoje prevencija?

U. Grigaitė: Smurtas artimoje aplinkoje yra itin paplitusi ir opi problema. Pasaulinė statistika rodo, kad bent 1 iš 3 moterų tai patiria bent kartą per savo gyvenimą, o moterys su negalia – dar dažniau. Viena pavojingiausių vietų moterims yra jų pačių namai. Moterims, gyvenančioms socialinės globos įstaigose, šios institucijos tampa artimąja aplinka („namais“), todėl ir su smurtu artimoje aplinkoje ar jo prevencija susiję aspektai yra aktualūs šių paslaugų teikėjams (-oms).

Dauguma žmonių visuomenėje smurtą artimoje aplinkoje atpažįsta kaip socialinę, žmogaus teisių ar lyčių nelygybės problemą, bet reikia nepamiršti, kad kartu tai yra ir milžiniška visuomenės sveikatos bei psichikos sveikatos problema. Moterys, nukentėjusios nuo tokio smurto, yra kelis kartus didesnėje rizikoje patirti ne tik fizinės, bet ir psichikos sveikatos sutrikimus. Taigi, šios žinios socialinės globos ir psichikos sveikatos priežiūros specialistams (-ėms) yra itin reikalingos norint tinkamai ir efektyviai suteikti reikiamas paslaugas.

Kartu su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir kitais partneriais įgyvendindamos bendrą projektą, ištyrėte socialinės globos įstaigų bei stacionarių psichikos sveikatos priežiūros institucijų patvirtintas tvarkas. Teigiate, kad jose nėra informacijos apie negalios ir lyties sankirtas smurto kontekste. Kodėl ši sankrita svarbi?

U. Grigaitė: Ir negalia, ir lytis yra nuolat besivystančios sąvokos, susijusios su visuomenės raida, istoriniu kontekstu, išankstinėmis žmonių nuostatomis ir struktūrine diskriminacija. Negalios ir lyties sąveika gali prisidėti prie didesnio asmens pažeidžiamumo, lemti daugialypę diskriminaciją. Moterys su negalia, lyginant su moterimis be negalios, susiduria su didesne rizika patirti smurtą artimoje aplinkoje. Lietuvoje vykdyto tyrimo duomenimis, 93 proc. apklaustų moterų su negalia, patyrusių smurtą, nurodė bent kartą per gyvenimą patyrusios psichologinį smurtą ir net 84 proc. – fizinį. Trečdalis respondenčių nurodė, kad pagalbos niekur nesikreipė. Visuomenėje vis dar vyrauja stigma,

daug neigiamų nuostatų ne tik apie žmones su psichikos sveikatos sutrikimais ar psichosocialine negalia, bet ir apie moteris. Šie stereotipai vienas kitą papildo ir sustiprina.

Kiek dėmesio apžvelgtose tvarkose skiriama smurto dėl lyties prevencijai / pagalbos nukentėjusioms teikimui? Ar toks mechanizmas pakankamas?

G. Klidziūtė: Kaip ir nacionaliniu, taip ir praktiniu lygmeniu matome, kad smurtui dėl lyties nėra skiriama pakankamai dėmesio. Socialiniame ir psichikos sveikatos sektoriuose situacija yra panaši. Nors socialinės globos įstaigose egzistuoja nemažai mechanizmų, kuriuose išskiriama smurto prevencija, aprašoma reakciją į jį, taikomais veiksmais ir pagalbos būdais neatsižvelgiama į faktą, kad moterys neproporcingai dažniau patiria smurtą artimoje aplinkoje. Teikiant psichikos sveikatos paslaugas dažniausiai remiamasi nacionaliniais teisės aktais, vidinėse tvarkose smurtas atspindimas tik pirminiame lygmenyje. Pavyzdžiui, vidaus tvarkos taisyklėse nurodant, kad visi pacientai (-ės) turi teisę nepatirti smurto. Tai reiškia, kad planuojant prevenciją ar teikiant paslaugas nukentėjus nuo smurto, gali būti neatsižvelgiama į lyties aspektą, dar komplikuočiau gali būti teikiamos paslaugas moterims su negalia. Nuo liepos 1 d. įsigalios Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pakeitimai. Jais pripažįstama, kad moterys daug dažniau nukenčia nuo smurto artimoje aplinkoje. Tai gali būti tinkama pradžia egzistuojančių praktinių mechanizmų tobulinimui įtraukiant lyties aspektą.

Ataskaitoje, šalia smurto artimoje aplinkoje bei smurto dėl lyties, minite ir institucinį smurtą. Kokia yra pastarojo požymiai? Kokių pasekmių toks smurtas gali turėti?

U. Grigaitė: Instituciniu smurtu laikomas žeminantis, nepagarbus, atsainus valstybės institucijų darbuotojų elgesys, kylantis iš neigiamų nuostatų apie negalią ar apie labiau pažeidžiamą žmonių su negalia padėtį. Tai ypač aktualu tokiose valstybinėse institucijose kaip socialinės globos, savarankiško ar grupinio gyvenimo namai. Gyventojų kasdienės rutinos, saugumo jausmas ir gyvenimo kokybė labai priklauso nuo darbuotojų elgesio ir kompetencijos. Darbuotojų smurtas prieš gyventojus gali turėti įvairialypes neigiamas pasekmes paslaugų gavėjų gyvenimui, saugumui, sveikatai ir gerovei.

Ar minėtose įstaigose skiriama pakankamai dėmesio institucinio smurto prevencijai?

G. Klidziūtė: Institucinio smurto prevencijos apybraižas galime rasti vidaus tvarkos taisyklėse. Jose visuomet nurodama, kad smurtas netoleruojamas nei prieš paslaugų gavėjus (-as), nei prieš darbuotojus (-as). Visgi konkrečių priemonių, mechanizmų, kurie padėtų užtikrinti aplinką be institucinio smurto, trūksta. Šį trūkumą įvardija ir patys specialistai (-ės), drauge paminėdami (-os), kad sėkmingai tokio smurto prevencijai svarbu ne tik organizacijos viduje veikiantys mechanizmai, bet ir pačių darbuotojų įgūdžiai ir žinios, specialistų (-čių) psichologinio atsparumo stiprinimas dirbant su sudėtingomis situacijomis.

Kiek dėmesio įstaigos skiria seksualinio, ekonominio ir psichologinio smurto prevencijai bei reagavimo mechanizmo kūrimui?

G. Klidziūtė: Nagrinėdamos tvarkas ir kalbėdamos su specialistais (-ėmis) pastebėjome, kad įstaigoms rūpi smurto tema, ji laikoma svarbia, bet kartais pritrūksta žinių, kaip kurti saugią aplinką, tinkamai reaguoti į smurto apraiškas. Vienas esminių trūkumų planuojant prevenciją ir reagavimą yra tai, jog į smurto apibrėžimą žiūrima pakankamai bendrai – nėra vertinama skirtingų smurto formų raiška ir poveikis. Smurtas yra labai kompleksinis ir daugialypis reiškinys, atsirandantis dėl skirtingų priežasčių, nuo kurių praktikoje priklauso ir skirtingos prevencijos priemonės, atpažinimas, reakcija bei pagalba. Vienas iš gerųjų pavyzdžių – socialinės globos įstaigos dažnai turi pasitvirtinę tvarkos aprašus, kaip bendrai reaguoti į smurtą, taip pat – ir finansinio išnaudojimo prevencijos tvarkas, apimančias ekonominio ir iš dalies institucinio smurto prevenciją.

Kaip gydytojai (-os) ir socialiniai darbuotojai (-os) gali identifikuoti, kad asmuo patiria smurtą?

U. Grigaitė: Smurto (fizinio, psichologinio, ekonominio ar seksualinio), patiriamo artimoje aplinkoje, požymiai gali būti labai skirtingi, subtilūs ir nebūtinai akivaizdūs. Žinoma, fizinį smurtą atpažinti gali padėti fiziniai ženklai: mėlynės, sužalojimai, nudegimai, įkandimo žymės ir pan. Ypač svarbu atkreipti dėmesį, jeigu sužalojimai neatitinka pateikto paaiškinimo apie jų kilmę.

Ar prieš moterį smurtaujama psichologiškai, pavyzdžiui, galima pastebėti, kai ji (ypač prie savo partnerio ar globėjo) gūžiasi, nudelbia akis į žemę, nuolankiai elgiasi, turi žemą savivertę, patiria emocinį išsekimą, nerimą, depresiją, miego ar mitybos bei psichosomatinius sutrikimus ar kt. Taip pat verta atkreipti dėmesį, jeigu jos partneris ar globėjas vizitų metu visuomet reikalauja dalyvauti kartu, užtildo moterį, dominuoja ar tiesiog kalba už ją. Pastebėjus tokius ir panašius požymius, labai svarbu apie tai moters klausti jautriai ir tik akis į akį, ne partnerio, globėjo ar kitų asmenų akivaizdoje.

Smurtas turi ilgalaikį poveikį. Ar institucijų darbuotojai (-os) yra pasiruošę (-usios) dirbti su moterimis, smurtą patyrusiomis praeityje ir dėl jo vis dar jaučiančiomis pasekmes?

U Grigaitė: Neretai nuo artimoje aplinkoje patirto smurto fakto, iki tol, kol moteris pagaliau gali apie tai prabilti ir ieškoti pagalbos, praeina daug mėnesių ir net metų, o pasekmės išlieka ir dešimtmečius. Taigi, specialistams (-ėms) būtinai reikia reguliariai kelti savo kompetenciją bei didinti žinias, kaip elgtis tokiais atvejais. Kalbu ne tik apie tai, kaip tinkamai atsižvelgti į paslaugų gavėjų poreikius, bet ir užtikrinti smurto prevenciją. Šiuo metu, deja, to trūksta. Psichikos sveikatos priežiūros specialistai (-ės) neretai smurtą laiko išskirtinai socialine problema – savo vaidmens prevencijoje ar teikiant pagalbą jie nemato. Ne visuomet pavyksta ir atpažinti, kad traumuojančios smurtinės patirtys galėjo paveikti paslaugų gavėjų psichikos sveikatą.

G. Klidziūtė: Šiuo atveju, tiek moteriai, patyrusiai smurtą, tiek specialistams (-ėms) svarbus paprastumas ir aiškumas – o kas toliau. Algoritmo, kaip reaguoti į smurtą, sukūrimas įstaigose galėtų labai palengvinti pagalbos gavimo kelią bei įgalintų specialistus (-es) drąsiau teikti pagalbą.

Ko reikėtų, kad smurto prevencijos ir pagalbos nukentėjusiems (-oms) mechanizmas institucijose veiktų kokybiškai?

U. Grigaitė: Paslaugų teikėjams (-oms) – specializuotų žinių ir įgūdžių, pagarbos, įsiklausymo, individualaus požiūrio į kiekvieną nuo smurto nukentėjusį asmenį ir jų situaciją, individualaus poreikių įvertinimo ir atliepimo. Įstaigoms – tarpinstitucinio bendradarbiavimo, sistemingo ir nuoseklaus skirtingų specialistų darbo kartu, aiškiai apibrėžtų vieningų ir kokybiškų atsako į smurtą bei smurto prevencijos algoritmų.

G. Klidziūtė: Smurto problemos kompleksiškumo įvertinimas yra vienas iš esminių veiksnių, galinčių pagerinti esamą padėtį. Visuose mechanizmuose reikėtų pripažinti, kad moterys smurtą artimoje aplinkoje patiria neproporcingai dažniau, o moterys su negalia susiduria su dar didesne rizika nuo jo nukentėti. Turime investuoti į specialistų (-čių) žinių ir įgūdžių stiprinimą, sudaryti sąlygas skirtingų sektorių bendradarbiavimui. Be to, kalbėdami apie smurtą artimoje aplinkoje turėtume nuolat akcentuoti ir lyčių lygybės aspektą.

Kai prasidėjo 2014 metų įvykiai Ukrainoje, supratome, kad reikės ruoštis. Taip tarp draugų susidarė branduolys žmonių, kurie vieną dieną davė priesaiką ginti, aukoti savo gyvybę vardan Lietuvos. Visi mes pradžioje tapome šauliais. Kas tie mes? Mes – tai reklamos, kūrybos, žiniasklaidos žmonės, turime savo rate ir šoferį – Benediktą Vanagą. Susitikome visi Lietuvos šaulių sąjungoje, į kurią su dar trimis broliais atėjau iš Lietuvos skautijos. Aš vienintelis iš teatro, nors dabar 801-joje KASP NOKo (Krašto apsaugos savanorių nekinetinių operacijų) kuopoje jau sutikau vieną kolegą, o Šaulių sąjungoje teatro žmonių tikrai yra daugiau.

Iš kur gimė poreikis mokytis ginti Tėvynę? Iš šeimos ar iš vidinio supratimo?

Taip, šeimoje būta svarbių momentų. Močiutė pasakojo prieš miegą istorijas apie partizanus... Tuos pasakojimus girdėjau, kai dar buvo sovietiniai laikai, po to buvo Atgimimas. Bet didžiausią įtaką man padarė skautai. Šūkis „Dievui, Tėvynei, artimui“ labai aiškiai suformavo vertybes. Čia sutikau draugus – tris brolius skautus, kurių dėka vėliau tapau šauliu, dar vėliau – visi kartu tapome kariais, tarnaujančiais KASPe. Būtent skautams esu dėkingas už tai, kad suformavo mane, už žinojimą, jog pasaulį po savęs reikės palikti truputį gražesnį nei jį radau. Kad, broli, yra laikas, kai tau duoda, bet ateis laikas, kai duoti reikės tau. Skautų savanorystė yra paremta dalijimusi – yra laikas, kai tau duoda broliai ir sesės, bet ateina laikas, kai tampi vyresniu ir tuomet turi gražinti. Be šito „gauti ir duoti“ mūsų gyvenimuose niekas nevyksta. Tai amžini mainai.

Kai atėjau į Lietuvos šaulių sąjungą, supratau dar vieną dalyką. Žiūriu per pratybas į tuos 300 šaulių, į tuos nuostabius 300 brolių ir seserų, ir matau, kad jie visi turi, ką prarasti – šeimą, verslą, karjerą, pripažinimą... Visa tai ir sudaro žodį Tėvynė. Visa mūsų istorija rodo, kad ne duoną ir ne bites mums reikia mokytis auginti, o imti šautuvą ir mokytis šaudyti. Mums reikia mokytis ginti. Nori taikos – ruoškis karui.

Su tais bendraminčiais aš ir keliauju tuo ruošimosi keliu. Po kiekvienų pratybų palinkime vienas kitam: „Broliai, tikėkimės, kad mums to niekada neprireiks“.

Paminėjote mainų sistemą gyvenime – kad gautum, turi duoti. Aktorystė ir režisūra – ką ji duoda KASP? Kaip įdarbinate teatro, aktorystės žinias, tarnaudamas kariuomenėje?

Principai visur yra vienodi. Jeigu mes, aktoriai, norime sukurti gerą spektaklį, turime daug repetuoti. Jeigu norime padaryti kariuomenę stiprią, reikia daug drilinti. Sportininkams – treniruotis. Viskam reikia ruoštis. Tą labai puikiai suprantu. Taip pat žinau, kad karys turi ne tik mokėti kariauti ginklu, bet ir mokėti kariauti žodžiu, turi įkvėpti kitus – čia tikrai praverčia aktorystės žinios. Juk vado įsakymo skelbimas yra tobulas monologas, kurį sakai savo kariams. Tik teatre – vaidini ir įsivaizduoji, o čia – žiūri kariams į akis. Dalinuosi oratorystės, viešojo kalbėjimo žiniomis. Yra civilių ir karių bendradarbiavimo kuopa – mokau, kaip bendrauti, kaip nusiteikti, kaip tam ruoštis, juk tai irgi tam tikras nusiteikimas vaidmeniui.

Kita vertus, kariuomenėje yra labai daug čia ir dabar buvimo. Tas čia ir dabar – tai taip pat vienas iš pagrindinių scenos principų. Jeigu pratybų metu budėdamas poste kur nors mintimis nuklysi, žiūrėk – jau priešas prie tavęs stovi. Visąlaik turi būti budrus. Lygiai taip pat turi būti budrus ir scenoje. Jeigu užmigsi, pražiopsosi eilutę, po tavęs replikos nepasakys tavo kolega, iširs spektaklio ritmas. Dėsniai teatre ir kariuomenėje yra labai, labai panašūs.

O kokias patirtis iš kariuomenės atsinešate į teatrą, atliekant vaidmenis ar režisuojant spektaklį?

Patirtys kariuomenėje duoda labai daug naudos. Ir aktorius, ir karys turi turėti puikiai paruoštą kūną. Be to, aš atpažįstu labai daug scenos judesio kariuomenėje – pavyzdžiui, granatos mėtymas, šliaužimas. Yra tokia meno rūšis buto – tai šokis, gimęs po atominės bombos sprogimo Hirošimoje. Jo esmė – arba labai labai lėtas arba labai labai intensyvus judesys. Atominė bomba – kraštutinis išgyvenimas, todėl ir scenoje siekiama kraštutinių judesių. Pavyzdžiui, žiūrovas nemato kaip šokėjas eina iš vienos scenos vietos į kitą, nematai, kaip tas žmogus juda, bet performanso pabaigoje šokėjęs būna į tą kitą tašką nuėjęs. Taigi čia kaip snaiperio sėlinimas – stovi pievoje, žiūri į jį, o snaiperis prieina prie tavęs nemačiomis. Taigi čia tas pats!

Teatras, šeima, vaikai, tarnyba KASP – kaip šios sritys dera jūsų gyvenime?

Svarbu mokėti planuoti laiką – yra momentų, kai statai spektaklį, yra momentų, kai eini į pratybas. Bandau padalinti save pagal tai, kas tuo metu yra svarbiausia. Esu savanorių pajėgose, todėl dažniausiai treniruojamės savaitgaliais. Kartais būna, kad išeinu statyti spektaklio ir neturiu laiko pratyboms, nesu pats pavyzdingiausias, stropiausias karys savanoris (linkėjimai mano kuopos vadui, jeigu skaitys). Tačiau galimybė tarnauti ir dirbti savo darbą – yra didelės vertės. Jaučiu, kad galiu ne tik gauti iš kariuomenės, bet ir duoti tai, ką žinau.

Žinios ir įgūdžių, kuriuos įgijote KASP. Ar klausinėja jūsų draugai, kolegos, ko išmokote Savanorių pajėgose, pratybose? Ką jiems pasakojate?

Tai taip! Prisimenu savo pirmąsias pratybas – tikrai prastai pasirodžiau „Rembo“ filmų prisižiūrėjęs – mane labai greitai nušaudavo. Kol supratau, kol perkandau tam tikrus dėsnius. Pavyzdžiui, kad negali „užvirti“, nes jeigu „užvirsi“ – eisi kaip drugelis į liepsną. Protas visada turi išlikti budrus. To tai tikrai išmoksti. Išmokau, kaip veikia ginklas. Jeigu ateis diena „X“, trauksim ginklus. Žinosim, kaip saugiklis nusileidžia, kaip ginklas iššauna, kaip nusitaikyti. Dabar aš jaučiuosi tikrai ramiau.

Ką pasakytumėt žmogui, kuris dar abejoja ar verta, ar reikia tokių žinių? Kodėl turėtume apsvarstyti galimybę atlikti tarnybą, įsijungti į savanorių pajėgas ar tapti šauliu?

Pirma, pasiskaitykite istorijos knygas! Argi jūs nematote, šalia ko mes gyvename? Jie visada ėjo, eina ir eis. Nežinau geresnės motyvacijos. Skaitykite knygas, darkart perskaitykite istorijos vadovėlius.

Antra, atsakykite į klausimą, ką darysite, jeigu Lietuvoje kažkas atsitiks? Visos sienos užsidarys. Ir ką veiksite? Kolaboruosite? Tada, kaip sako Šaulių sąjungos vadas, mes karą laimėsime ir ateisime pasiaiškinti.

Rimtai, pagalvokite apie dieną „X“ ir atsakykite sau į klausimą, ką veiksiu aš? Nebūtinai reikia imti ginklą į rankas ir šaudyti, galbūt jūs – puikus žmogus, kuris dirba resursų, logistikos grandinėje? Dėl mūsų visų saugumo, kad jūsų nenušautų ar pats savęs neperšautumėte, ateikite pasimokyti, kaip tą daryti.

KAM info. 

Patraukė dėmesį

Peržvelgus šešiolikmetės veiklas – akivaizdu, kad savanorystė ir įsitraukimas į jaunimo organizacijas yra neatsiejama jos kasdienybės dalis. 

„Esu įsitraukusi į Lietuvos moksleivių sąjungos bei Jonavos r. jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritas stalas’’ veiklas. Taip pat, prieš kelias dienas buvau patvirtinta Jonavos r. savivaldybės jaunimo reikalų tarybos sudėtyje. Tuomet, kai priėmiau sprendimą visą savo dėmesį ir atsakomybę skirti mokslams, nes tai visad buvo ir bus mano prioritetas, šios organizacijos pradėjo vis labiau kaustyti mano dėmesį, kadangi jaunų žmonių interesai, švietimas, kokybiškas ugdymas yra jų pamatas’’, – paklausta, kas paskatino ją tapti aktyvia jaunimo politikos atstove, pasakojo jonavietė.

Laiko didžiausiu įvertinimu

M. Tauginaitė dar šį pavasarį patvirtinta ir Lietuvos moksleivių sąjungos nacionalinio biuro regioninių reikalų koordinatore. Kokios atsakomybės jai pavestos?

„Balandį naujuoju Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentu tapo Jonas Trumpa. Buvau pakviesta tapti Jono rinkiminės komandos dalimi, o laimėjus rinkimus šūkis #revoliucija tapo plačia bei svarbių prasmių pilna, kasdienine mano motyvacija (aut.past. šypsosi).

 Regioninių reikalų koordinatorius turi siekti suteikti visokeriopą pagalbą LMS padaliniams, padėti jiems organizuoti savo veiklą, užtikrinti, kad ji būtų kokybiška, efektyvi ir tvarkinga, nepažeidžianti organizacijos įstatų. Šiuo metu tai laikyčiau didžiausiu savo įvertinimu, tačiau brangiausias mano laimėjimas, kurį nuolat stengiuosi prioritetizuoti, yra mano asmeninė pažanga. Didžiausi mano įkvėpėjai yra žmonės, iš kurių galiu mokytis. Nesvarbu, mokytojas, mama ar draugas tai bebūtų’’, – kalbėjo gimnazistė.

Yra kur tobulėti

Pasiteiravus, ar jaunimo politikai Lietuvoje skiriama pakankamai dėmesio, ar ji nenustumta į mūsų rajono politikos paraštes, M. Tauginaitė pamini ne vieną tobulintiną sritį.

„Jeigu reikėtų pateikti situaciją iliustruojantį pavyzdį, man yra tekę dalyvauti diskusijoje, kurioje tam tikri politikai suformavo mintį, jog jaunimo reikalų taryba nesukuria jokios pridėtinės vertės. Paprastai ministerija, seimo nariai, prezidentūra palankiau išklauso, girdi, leidžiasi į glaudesnį dialogą nei savivaldybių merai ar švietimo skyriai. 

Mūsų mieste bei mokyklose dažniau girdžiu į viešumą keliamas problemas tokias kaip rūkymas ar alkoholio prevencija, tačiau karjeros ugdymas, emocinė sveikata, lytinis švietimas, jaunimo politika yra dažnai paliekamos užnugaryje. Mano asmenine nuomone, nėra nepatogių temų. Yra tik nepatogus požiūris į jas’’, – kalbėjo moksleivė. 

Sporto pamokos

Prieš ketverius metus visą savo laisvą laiką Melita skyrė sportui. Pastarasis, pačios moksleivės žodžiais tariant, taip pat davė savų pamokų. 

„Septyni metai praleisti sportinių šokių salėje, laimėjimai ir paskutinės vietos, išmokė vertinti ne medalius, o įdėtas pastangas. Turbūt tuomet net nebūčiau pagalvojusi, kad mano laisvalaikis nukryps į savanorystę. Šiuo metu labai tuo džiaugiuosi ir vertinu kiekvieną galimybę, kurią ši veikla man suteikia kiekvieną dieną’’, – teigė jonavietė.

Visi - skirtingi 

Kai kalbama apie „šiuolaikinį jaunimą’’, viešojoje erdvėje neretai galima išgirsti, kad šiam trūksta atsakomybės, o didžiąją savo laisvo laiko dalį jaunuoliai skiria ne aktyviai veiklai, bet telefonams. Tai koks tas „šiuolaikinis jaunimas’’ pačio jaunimo akimis? Išgirdus tokį klausimą, M. Tauginaitė tik šypteli ir nė nedvejodama atsako, kad įvairus. 

„Vesdama pamokas mokyklose apie savanorystę ir bendraudama su kitais moksleiviais dažnai susidarau įspūdį, jog dažnas moksleivis save realizuoja sporte, tačiau nevyriausybinių organizacijų skaičius mūsų mieste, kurios dirba su jaunimu rodo, kad jaunimas renkasi skirtingai. 

Žinoma, jaunimo įsitraukimas į visuomeninę veiklą Lietuvoje vis dar yra ypatingai mažas. Savanoriai iš mažesnių miestelių nuolat suka galvas, kaip pritraukti naujų kolegų ir užsiauginti naujus lyderius, tačiau suteikiant kokybišką lyderystės perdavimo principą, manau, jog viskas yra įmanoma, kad galėtume judėti link teigiamos pažangos. Šis jaunimas auga laisvesnis, o aš ypatingai vertinu tai, jog mokykloje, kurioje mokausi, nesu suvaržoma į tam tikrus suaugusiųjų įsivaizduojamus rėmus’’, – kalbėjo mergina. 

Kelias -– netrumpas 

Paklausus, ar jos akimis Jonavos jaunimas gali skųstis veiklos trūkumu, M. Tauginaitė atsako, kad anaiptol. 

„Mūsų miestas siūlo tikrai plačias veiklų galimybes jaunimui. Manau, kad dažna problema yra ta, jog pabandę tam tikras veiklas ar užsiėmimus ir negavę norimo rezultato staiga, nustojame bandyti. 
Viena didžiausių gyvenimo suteikiamų švenčių man yra užsiimti mylima veikla.

Dažnai tai reikalauja nueiti ilgą kelią, kad atrastume, kas iš tikrųjų mus džiugina, tačiau niekada neleidau sau, kad nesėkmė būtų priežastis, kodėl sustoju bandyti iš naujo. Nuo mažumos augau su mamos brandinama mintimi, jog žmogus nėra robotas ir neturi būti gabus visur. Galbūt dėl to dažnai neleidžiu sau pasiklysti tarp didelių, sau išsikeltų lūkesčių’’, – kalbėjo jonavietė.

Žavi ir įkvepia

Pasakodama apie savo veiklas M. Tauginaitė pabrėžia neabejojanti, kad prie gerų pokyčių prisidėti gali kiekvienas. 

„Manau, jog kiekvienas iš mūsų esame pokytis ir tik nuo mūsų priklauso, į kurią pusę jį pakreipsime. Tuo jaunimo organizacijos mane ir žavi labiausiai. 

Jos yra drąsios, veržlios bei laisvos pokyčiams, kurių dalimi gali būti kiekvienas iš mūsų’’, – kalbėjo jonavietė. 

Turi tikslą

Mergina jau žino ir kokiu keliu pasuks baigusi mokyklą.

„Dar ketvirtoje klasėje sau pasakiau, kad užaugusi būsiu žurnaliste. Beveik prieš metus baigiau jaunųjų žurnalistų akademiją ir kiekvieną dieną primenu sau jausmą, kai stovėjau priešais suflerį ir skaičiau žinias.

Tiesą sakant, aš visiškai neturiu „plano b, nes nuolat „degu dėl savo svajonės. Kai pasidaro sudėtinga įveikti tam tikrus dalykus, mokslus sau apsibrėžiu kaip pagrindinį įrankį svajonei pasiekti. Svarstau, kad motyvacijos man netrūksta ir todėl, kad turiu aiškų tikslą.
Belieka tik žengti kartu su juo koja kojon’’, – pokalbio pabaigoje sakė M. Tauginaitė. 

,,Be jokios abejonės, Jonava – žalias miestas, nes šalia gatvių, be naujai pasodintų, išsaugoti ir brandūs medžiai. Puiku, kad tokie medžiai auga ir miesto centre, skveruose bei parkuose. Jonavos miestas gali didžiuotis, kad turi želdinių priežiūros darbus atliekančią įmonę (aut. past. omenyje turima bendrovė ,,Jonavos paslaugos"), kurioje dirba kvalifikuoti, atsakingi specialistai, suprantantys kokios svarbios miestui yra viešosios žalios erdvės su sveikais, dekoratyviais želdiniais. Be to, Jonavos miestas įsikūręs geografiškai gražioje vietoje, prie Neries kranto, rytinėje dalyje ribojasi su miško masyvu", – paklausta apie Jonavos apželdinimą pasakojo  D. Liagienė.

Pasikeitė į gerą

2015-aisiais metais viename iš interviu dendrologė yra sakiusi (plačiau skaitykite čia), kad Jonava neturi išskirtinio veido. Paklausta apie tai dabar, D. Liagienė mini teigiamus pokyčius.

,,Tuomet Jonava praktiškai nesiskyrė nuo daugelio kitų Lietuvos miestų, kuriuose želdiniai – tiek esami, tiek naujai sodinami – nesulaukė pakankamai dėmesio. Tačiau šiuo metu Jonavos miesto žaliosiomis erdvėmis besirūpinantys specialistai atsakingai imasi viešų erdvių tvarkymo ar naujų želdinių sodinimo bei priežiūros darbų. 

Praktiškai visi darbai – įrenginėjami gėlynai, gatvių žaliosiose juostose sodinami medžiai, rekonstruojami skverai bei parkai – atliekami pagal parengtus projektus, tad šioje vietoje nebelieka vietos chaotiškam atsitiktinumui", – kalbėjo D. Liagienė.

Darbas – nelengvas

Anot jos, prižiūrėti miesto želdinius – nelengva užduotis.  

,,Tai yra daug žinių, gebėjimų ir su šia sritimi susijusių technologijų išmanymo reikalaujantis darbas. Be viso to, apželdinimo bei želdinių priežiūros specialistams neretai prireikia ir kantrybės ar atlaidumo, kuomet miesto gyventojai ką  tik pasodintą medį nulaužia ar jo kamiene išraižo savo vardą", – kalbėjo dendrologė. 

Tais pačiais 2015-aisiais metais D. Liagienė yra sakiusi, kad Jonavoje medžiai genėjami nekokybiškai. Pasiteiravus, ar situacija pasikeitė, D. Liagienė primena, kad ne visus brandžius medžius reikia genėti. 

,,To daryti nereikia, jeigu medis sveikas, jo laja – simetriška. Kalbant apie išlūžusias šakas, jų genėjimas –  būtinas. 

Jonavos Sąjūdžio aikštėje pasodinti Paprastojo klevo ‘Globosum’ veislės medžiai ilgą laiką nebuvo genimi, tačiau, mano žiniomis, pastaraisiais metais yra tinkamai genimi, todėl atrodo dekoratyviai ir, svarbiausia, yra sveiki. Tam, kad medis  nenukentėtų, išretinti jo lają ir atstatyt simetriją paprastai prireikia ne vieno sezono.

 Ar reikia genėti Prezidento gatvėje augančius medžius, kaip buvau sakiusi anksčiau,  komentuoti negaliu, nes pastaraisiais metais jų nemačiau. Tačiau esu įsitikinusi, kad Jonavos miesto želdiniais besirūpinančioje įmonėje dirbantys specialistai ir ekspertai yra kompetentingai įvertinę miesto medžių būklę ir turi parengę planą bei darbų eiliškumą, kur ir kokius medžius genėti, kur ir ką atsodinti ir pan. 

Kuo miestas žalesnis, kuo jame daugiau želdinių – tuo daugiau darbų.  Manau, kad tiek patys jonaviškiai, tiek  pro miestą pravažiuojantieji tikrai pastebi, kad Jonavoje esančios viešosios erdvės ir želdiniai pastaraisiais metais sulaukia pakankamai dėmesio, yra tinkamai tvarkomi ir prižiūrimi", – kalbėjo specialistė. 

Prisidėjo prie Jonavos gražinimo 

D. Liagienė yra prisidėjusi prie ne vienos Jonavos žaliosios erdvės apželdinimo. 

,,2015 metais kartu su įmonės ,,Jonavos paslaugos” specialistais, taip pat miesto meru diskutavome apie Jonavos želdynus, aptarėme, kokia galėtų būti jų vizija. Tais pačiais metais įrengėme Jonažolių skverą, o Sąjūdžio aikštėje bei kitose erdvėse pasodinome vienmečių gėlių.  Bendradarbiavimas vyksta iki šiol. Tiesa, reikia pabrėžti, kad jis abipusis: kai ką patariu jonaviškiams, o kai ko ir pati iš jų pasimokau", – sakė D. Liagienė. 

Ji taip pat parengė projektinių pasiūlymų stadijos projektą, skirtą apsodinti erdvei tarp J. Basanavičiaus ir J. Ralio gatvių.

,,Kadangi, mano manymu, tai išskirtinė, puikiai sutvarkyta miesto laikrodžio aikštė, želdinių pagalba norėjosi tą išskirtinumą dar labiau pabrėžti, atkreipti dėmesį. Todėl buvo parinkti neaukšti, formuojami augalų masyvai, tarp kurių įterpti daugiamečiai žoliniai ir žydintys augalai. Formuotų Ribes alpinum ‘Schmidt’ (Kalninio serbento ‘Schmidt’) krūmų ir žolinių augalų grupių formos atsitiktinės  – tokiu būdu siekiama teritorijai suteikti išskirtinumo, gyvumo. 

Būtent šios veislės krūmai parinkti dėl paprastos, nesudėtingos jų priežiūros, taip pat todėl, kad jie atsparūs užterštam miesto orui, pakantūs genėjimui bei anksti prabunda pavasarį. Daugiamečių žolinių augalų plotuose dominuos geltona, balta spalvos", – pasakojo D. Liagienė. 

Kiekvienam želdynui – specifiniai kriterijai

Kaip vyksta želdinių projektavimas? 

,,Aš galiu kalbėti tik už save, tai yra, ką aš įvertinu rengdama želdyno projektą. Pirmiausia išnagrinėju gautą užduotį konkrečiam želdyno projektui parengti – ją suformuluoja projekto užsakovas. Tuomet įvertinu projektuojamos teritorijos geografinę padėtį, dirvožemį, esamus augalus (tiek žolinius, tiek sumedėjusius), aplinkos už sklypo ribos įtaką (pastatus, jų paskirtis (ar tai gyvenamieji namai, ar prekybos centrai ir t.t.) ir stilistiką, gatves ir kt.). Projektuodama želdinius, įvertinu jų ekologinius poreikius, biologines savybes, suderinamumą. 

Kiekvienam konkrečiam želdynui galimi ir specifiniai vertinimo kriterijai, pavyzdžiui istoriniai, archeologiniai tyrimai ir kt.", – patirtimi dalijosi specialistė. 

Paklausus apie projektavimo iššūkius, D. Liagienė pamini situacijas, kuomet nedidelėje teritorijoje reikia pasodinti medžius, o jų ten negalima sodinti dėl esamų inžinerinių komunikacijų.

,,Tačiau rengdama projektus negalvoju, kad susiduriu su iššūkiais. Juos tiesiog traktuoju kaip skirtingas situacijas, kurių sprendimai pareikalauja daugiau ar mažiau žinių, patirties. Tad darbas šioje srityje reikalauja nuolatinio, įvairiapusio domėjimosi biologija, ekologija, dendrologija, geografija, architektūros tendencijomis, įvairiomis meno sritimis ir t.t.", – kalbėjo D. Liagienė.  

Bendrų tikslų link

Kalbėdama apie visos Lietuvos žaliąjį veidą, D. Liagienė pasakoja, kad rūpestis juo – aplinkai neabejingų specialistų akiratyje. 

,,Tiek Lietuvos kraštovaizdis, tiek viešos žalios erdvės išties labai rūpi, tad esame įkūrę Lietuvos želdintojų ir dekoratyvinių augalų augintojų asociaciją, kuri vienija želdinimo, želdinių priežiūros bei su želdinimu susijusias paslaugas teikiančias įmones. Mūsų asociacijai priklauso įmonės, kurios siekia, kad želdinimo, želdinių priežiūros darbai būtų atliekami kokybiškai, taikant pažangias, gamtai draugiškas technologijas. Asociacijos įmonės-nariai yra išsikėlę ambicingus tikslus ir jų siekia. 

Tam, kad sukurtume pažangų požiūrį į teritorijų želdinimą ir priežiūrą, rengiame rekomendacijas, metodikas, seminarus, mokymus, konferencijas. Analizuojame gerus ir ne tokius gerus viešų erdvių apželdinimo bei priežiūros atvejus. Deja, pastarųjų vis dar yra per daug", – teigė dendrologė. 

Svarbu – visuma 

Pasiteiravus, kas jos nuomone svarbiausia rengiant miesto apželdinimo planus, specialistė akcentuoja supratimą, jog jis yra neatskiriamas nuo kitų miesto planavimo darbų. 

,,Žalių viešų erdvių įrengimas lygiai toks pat svarbus, kaip ir prekybos centro ar naujos gatvės įrengimas. Todėl labai svarbu, kad į miestų strateginių plėtros planų rengimą nuo pat pradžių būtų įtraukti kraštovaizdžio architektai, želdynų projektų specialistai. Iš želdinių mieste tikimasi ir reikalaujama gana daug: karštą vasaros dieną jie turi suteikti pavėsį, tanki lapuočio medžio laja turi apsaugoti nuo lietaus, stiprių vėjų, jie turi džiuginti žiedais ir spalvotais lapais, žaluma žiemą, o kartu su pastatais turi sukurti estetinį miesto vaizdą.  Želdiniai turi valyti ir gryninti taršų miesto orą, praturtinti miestą biologine įvairove ir t.t. 

Be to, vis dažniau girdime, kad prastėja mūsų visuomenės fizinė ir psichinė sveikata, tad žmonėms turi būti lengvai prieinamos žaliosios erdvės, kur jie galėtų pasivaikščioti, pailsėti, nusiraminti. Vyresni žmonės, kuriems sudėtinga nuvykti į užmiesčio miškus, turėtų turėti galimybę pasiekti miesto skverą ar parką, esantį netoli jų gyvenamosios vietos, kur galėtų susitikti su bičiuliais pokalbiui ar šachmatų partijai", – kalbėjo D. Liagienė.

Turi patenkinti poreikius

Ji neabejoja, kad  žaliosios viešos erdvės turi būti planuojamos taip, kad patenkintų vis didėjančius miesto gyventojų poreikius, jos turi būti darnios, jose turi augti sveiki, gyvybingi, ilgaamžiai augalai. 

,,Ilgaamžiškumą pabrėžiu neatsitiktinai:  specialistų trūkumas, darbo jėgos, augalų sodmenų brangimas įpareigoja viešų erdvių želdinimo ir priežiūros darbus atlikti kokybiškai, kad želdiniai kuo ilgiau gyvuotų. Taip pat būtina prisiminti, kad miesto augalai – gyvi organizmai, tik, skirtingai nuo gyvūnų, jie neturi galimybių pasitraukti iš jiems netinkančių, nepalankių sąlygų.  Be abejo, miesto apželdinimas – be galo plati tema, kurią galima aptarinėti, analizuoti pačiais įvairiausiais aspektais", – pokalbio pabaigoje sakė D. Liagienė.  

Tekste publikuojamų nuotraukų autorius - A. Reipa. 

Ir smagus, ir edukuojantis laikas

Kaip pasakoja „Ladies Go“ orientacinio – pramoginio ralio organizatorė Raimonda Jagminaitė, pagrindinis šios iniciatyvos tikslas suburti vairuojančias, aktyvias bei saugumui kelyje neabejingas moteris, kurios turėtų galimybę ne tik smagiai pasivaržyti, bet ir geriau pažinti Lietuvos miestus, rajonus.

„Mūsų ralis padeda atrasti  dar nematytas Lietuvos vietas. Juk būna, kad gyveni kažkokiame mieste ir net nežinai, kad visai šalia jo yra įdomių, dar nematytų objektų. „Ladies Go“ trasose jų – ne vienas, kas pačias varžybas paverčia ir edukacine veikla.

Šalia to, pastebime, kad į „Ladies Go“ vis dažniau įsitraukia įmonės. Jos dalyvavimą varžybose mato kaip galimybę prisidėti prie komandos formavimo, glaudesnio jos ryšio skatinimo.

Būna labai smagu stebėti, kai trasoje važiuoja iš dviejų ar keturių kolegų sudaryta komanda, greitai atrandanti vieno ar kito nario stiprybes ar silpnybes“, –  kalbėjo R. Jagminaitė.

Pamatys daugiau 

Kodėl pirmasis ralio etapas finišuos būtent Jonavoje?

„Praėjusiais metais ralis finišavo Elektrėnuose, o startavo Jonavos mieste. Labai džiaugiamės, kad mums pavyko su šiomis savivaldybėmis užmegzti šiltus ryšius, kas padeda bendradarbiauti.  

Kalbant apie Jonavą, miestas tikrai yra labai gražus, bet pernai mums nepavyko to parodyti taip, kaip norėtųsi – didžioji dalis trasos buvo už jo ribų. Todėl nusprendėme, kad šiais metais ralis finišuos ne kur kitur, o Jonavoje. Taip ekipažai turės galimybę geriau pažinti Jonavą – įvertinus trasos aspektus, jie Jonavos apylinkėse praleis apie valandą“, – kalbėjo ,,Ladies Go“ organizatorė.

Svarbu važiuoti pagal taisykles

Šiame pavasario etape dalyvės važiuos ne tik pagal kelio knygą, bet ir turės parsisiųsti ir naudoti inovatyvią programėlę  „Roadgames“, kurioje bus pažymėtos užduotys bei sekamas dalyvių greitis. Už saugų vairavimą pasisakančios „Ladies Go“ rado sprendimą kaip skatinti dalyves važiuoti pagal Kelių eismo taisykles, tačiau neprarandant azarto ir pramogos.

Jau antrus metus iš eilės numatomos tos pačios įskaitos: green – pradedančiųjų merginų ekipažų, pro – pažengusiųjų, porų/šeimų – kur galima važiuoti su savo antromis pusėmis, vaikais ar kolegomis bei išskirtinė, daug dėmesio sulaukianti Ladies Go plius Žvaigždė/Lenktynininkas įskaita, kur dalyvės gali pasikviesti žinomą vyrą ar moterį į savo ekipažą. Šioje įskaitoje savo jėgas jau yra išbandę lenktynininkai Rokas Baciuška, Vaidotas Žala, Giedrius Notkus, Ramūnas Čapkauskas, Petras Šiaučiūnas, influenceris Antanas Jakimavičius, aktorius Tadas Gryn, reperis Ironvytas bei kiti. Tiesa, tie ekipažai, kuriems nepavyksta rasti žinomo žmogaus sulaukia pagalbos iš organizatorių, jiems  „žvaigždės ištraukiamos burtų keliu.

„Ladies Go“ varžybų metu sumuojami rungčių laikai ir baudos sekundės už neįvykdytas užduotis. Apdovanojamos ne tik absoliučios įskaitos nugalėtojos, kurioms atitenka kiekviename etape 1000 Eur degalams „Orlen“, bet ir įskaitų geriausi ekipažai, taip pat paskatinami ir rungčių nugalėtojai. Šiemet žurnalas “Stilius” išrinks ir apdovanos Stilingiausią ekipažą.

Populiarumas auga

Nors masiškumas nėra tarp pagrindinių „Ladies Go“ ralio tikslų, pastebima, kad jo populiarumas auga.

„Niekada nesiekėme, kad dalyvių būtų kuo daugiau, nes puoselėjame bendruomeniškumą. Esant itin dideliam dalyvių skaičiui, tai padaryti būtų sudėtingiau.

Visgi, per visus ralio organizavimo metus susidomėjusiųjų skaičius nuolat augo. Tai džiugina dėl to, jog rodo moterų norą veikti, neabejingumą atsakingam vairavimui.

Skaičiuojame, kad šiai dienai turime apie 60 užsiregistravusių ekipažų, bet registracija dar nebaigta ir, tikėtina, jog jų skaičius gali pasiekti ir 70“, – kalbėjo R. Jagminaitė.

Nuo pėsčiųjų lenktynių, iki talentų šou

Elektrėnuose renginio metu vyks dar vienos smagios lenktynės pėsčiomis „Elektrėnuose ne tik žiburiai”, kurias savo miestui bei atvykusiems svečiams dovanoja Elektrėnų savivaldybė. Šis smagus 2 val. žaidimas vyks  „Roadgames“ programėlėje, kur laukia daug skirtingo tipo užduočių, tinkamų ir jaunimui, ir vyresnio amžiaus žmonėms.

Numatytos moksleivių, šeimų, draugų, senjorų, kolektyvų įskaitos, kurių nugalėtojai bus apdovanoti savivaldybės taurėmis bei rėmėjų prizais.

„Jonavoje, raliui finišavus, vyks renginys skirtas mamoms “Švęsk Mamos dieną Jonavos arenoje”. Čia ne tik apdovanosime dalyvius, bet ir išvysime jaunųjų talentų pasirodymus. Taip pat vyks loterija, diskoteka “Back to 90’s”.

Šiais metais pirmasis ralio etapas sutampa su gražia švente – Mamyčių diena. Todėl ir pasirinkome tokį konceptą – koncertą, kuris turėtų patikti joms bei jaunųjų talentų pasirodymą, padėsiantį pajusti  mamų dienai skirtų koncertų jausmą, kai ant scenos pasirodo ne kas kitas, o vaikai“, – kalbėjo R. Jagminaitė.

Jonavoje, šalia sporto arenos, bus galima atrasti ir užduočių, kuriose galės dalyvauti ne tik ralio dalyviai.

„Labai kviečiame visus atvykti ir įsitraukti į veiklas“, – teigė „Ladies Go“ organizatorė.

Apie stereotipus

Pasiteiravus, ką ji atsakytų tiems, kurie vis dar kartoja, jog moteris už vairo - bėda kelyje, R. Jagminaitė šypteli ir neigia iki šiol vis dar girdimus stereotipus.

„Kiek teko stebėti „Ladies Go“ ralių, jame vairuojančios moterys tai daro puikiai bei sugeba nepriekaištingai atlikti tikrai sudėtingas užduotis, įveikia slalomo trasas. Manau, kad yra ir vyrų, kurie turėtų ko pasimokyti iš jų“, – pokalbio pabaigoje sakė R. Jagminaitė.

Sezoną pratęs „Orlen Ladies Go“ orientacinis-pramoginis ralis Dzūkijoje, rugpjūčio 19 dieną, o užbaigs kaip ir pernai su heloviniškomis lenktynėmis, kurios numatytos spalio 28 dieną Panevėžio-Šiaulių krašte be kelio knygos tik „Roadgames“ programėlėje.

Daugiau informacijos apie sezoną ir registracija www.ladiesgo.lt

REGISTRACIJA Į PIRMĄJĮ ,,Ladies Go" ETAPĄ BUS UŽBAIGTA JAU ŠĮ PENKTADIENĮ.

Nuotraukose - akimirkos iš buvusių ralių.

Tikimasi sulaukti 2000 žygeivių

Vos paskelbus apie nemokamą, Sporto rėmimo fondo lėšomis finansuojamą žygį Jonavoje, šis sulaukė didelio susidomėjimo. 

„Užsiregistravo jau 1500 žygeivių. Žygio dieną tikimės sulaukti daugiau nei 2000 entuziastų ir tų, kuriems tai bus pirmas kartas. Tiesa, pasiekus 2000 ribą, registracija į žygį bus uždaryta. Tai turėtų nutikti artimiausiomis dienomis.

Žygi Jonavos miesto ribose  organizuojame pirmą kartą. Džiaugiamės, jog bendradarbiaudami tiek su Sporto rėmimo fondu, tiek su Jonavos rajono savivaldybe, galime pakviesti visus pasivaikščioti Jonų ir Janinų sostinėje – nemokamai", –  pasakojo „TrenkTuro“ komunikacijos atstovė Indrė Kaminskaitė.

Miestas –  tinkamas aktyviam laisvalaikiui

Anot jos, Jonava yra viena iš penkių Lietuvos savivaldybių, nusprendusių prisidėti prie nemokamų žygių organizavimo ir taip didinti miesto aktyvumą pradedant nuo mažų žingsnių, kuriuos gali žengti kiekvienas. Nepaisant to, priežasčių, lėmusių šio žygio organizavimą būtent Jonavoje, yra ir daugiau. 

„Jonava yra patogus miestas tokių iniciatyvų įgyvendinimui. Visų pirma, tai yra Lietuvos centras, Jonų ir Janinų sostinė bei puikiai besitvarkanti, įdomi, aktyvi Lietuvos savivaldybė. Manome, jog dar po kelerių metų Jonavą bus galima vadinti vienu iš pačių aktyviausių miestų, nes kiek stebime miesto gyvenimą, jo aktyvaus laisvalaikio infrastruktūra stipriai plečiasi. 

Organizuodami žygį Jūsų mieste, gyventojams priminsime apie jų miesto grožį, o svečiams jį parodysime ir ,tikimės, jog praplėsime žmonių pasivaikščiojimo ribas, sužadinsime smalsumą nesustoti  bei vaikščioti visus metus –  miesto infrastruktūra puikiai leidžia daryti tai", –  kalbėjo „TrenkTuro“ atstovė. 

Lauks dvi trasos

Kokių trasų gali tikėtis Jonavos miesto žygio dalyviai? Ar reikia specialaus pasiruošimo?

„Jos bus dvi: 6 km ir 14 km. Kadangi žygis bus Jonavos mieste, tad pats miestas diktuoja vaikščiojimo sąlygas, kurios šiuo atveju yra tiesiog puikios!

Jonaviečiams daugelis vietų tikrai bus puikiai pažįstamos, tad juos kviečiame smagiai ir aktyviai praleisti laiką gryname ore su draugais, šeima, kolegomis.

Kalbant apie miesto svečius, aprodysime jiems Joninių slėnį, Taurostos parką, Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčią, Neries pakrantę, gamtos ir miesto dermę.

Trasos – nesudėtingos, tačiau rekomenduojame avėti sportinę avalynę, būti patogiai apsirengus, su savimi turėti gertuvę (ją pripildyti bus galima vandens  stotelėse), šaukštą ir puodelį, skirtą košei su arbata“, –  kalbėjo I. Kaminskaitė.

 
Sulauks apdovanojimų

Žygio metu lauks ir  keli sustojimai, kuriuose be vandens –  „Skanovės“ arbata. Finiše dalyviai galės pasistiprinti „Activus" koše. Čia jiems bus įteikti medaliai, diplomai, o žygyje žygiavusiems Jonams ir Janinoms paruoštos išskirtinės dovanos.

„Kaip vingiuos maršrutai, kas lauks pakeliui ir finiše – viską bus galima matyti mobiliojoje programėlėje „TrenkTuras“. Ją galite parsisiųsti jau šiandien.

 Įveikti kilometrai kaupsis asmeninėje statistikoje, kurią papildyti galėsite ir po žygio, nes Jonavos rajone turime net keletą unikalių, vaizdingų „TrenkTuro“ kurtų Solo žygių maršrutų. Juos verta pražygiuoti kada tik turėsite laisvo laiko“, –  teigė I. Kaminskaitė. 

Kviečia atrasti savo priežastį žygiuoti

Neabejojama, kad lietuvių jau pamėgti žygiai suteikia ne vieną naudą.

„Vaikščiojimas –  lengviausias sportas, kurį išbandyti ir pamėgti gali visi. Vaikščiojimui, žygiavimui , kaip ir bet kokiame kitame sporte, galima kelti vis aukštesnius tikslus, didinti savo ištvermę, nueitų kilometrų skaičių. Visą tai prisideda prie sveikatos gerinimo. 

Žygių tikslas  yra priminti žmonėms, kad asmeniniai fizinio aktyvumo tikslai gali persikelti į žaliausią, greeniausią ir lygiai tokią pat ambicingą sporto salę po atviru dangumi –  mišką, pasivaikščiojimo takus, įsimintinus maršrutus.

Tereikia žengti pirmą žingsnį“, –  pasakoja „TrenkTuro“ atstovė.

„TrenkTuras“ primena, kad  kiekvienas turi priežastį žygiuoti. 

„Nesvarbu, kokia yra tavo – prisijunk!“, –  sako niekad nesustojanti eiti pirmyn „TrenkTuro“ komanda. 

Registruotis į žygį galite čia: https://register.trenkturas.lt/lt/eventregistration/event-64

Dalyvių skaičius ribotas.

Projektas („Žygiuoti – tai sportuoti“, vykdytojas – VšĮ „TrenkTuras“) bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.

Organizatoriai - ,,TrenkTuras", Jonavos rajono savivaldybė.

Tekste - archyvo nuotraukos.

Susidomėjimas neblėsta

Vilnius, Kaunas, Anykščiai, Kėdainiai, Ukmergė ir Utena – A. Kaunietė vardija miestus, kurių gyventojai vis užsuka į Jonavos miesto baseiną. Anot jos, darbo dienomis daugiausiai lankytojų sulaukiama nuo 18 valandos, savaitgaliais užimtumas siekia visus 100 procentų. 

„Galima sakyti, kad baseinas viršijo lūkesčius. Lankytojų iki šiol nemažėja. Dėl to kartais jiems tenka palaukti eilėje – vienu metu baseinu ir SPA zona gali naudotis 100 žmonių.

Džiaugiamės, kad girdime teigiamus atsiliepimus, malonias patirtis ir puikius įvertinimus“, – kalbėjo A. Kaunietė.  

Ir atsipalaidavimui, ir sveikatinimuisi

Darbo dienomis lankytojai gali naudotis baseinu su keturiais 25 metrų ilgio plaukimo takeliais bei atskiru dešimties metrų ilgio ir 80 centimetrų gylio vaikų baseinu. Taip pat SPA erdve su 1,2 m gylio pramogų baseinu, kuriame įrengti įvairūs vandens masažai ir vandens nusileidimo kalnelis. Čia lankytojai gali atsipalaiduoti keturiose sūkurinėse voniose. Viena iš jų, įspūdingo šviestuvo dėka, kviečia pasimėgauti miško vaizdu. 

SPA erdvėje įrengtos ir keturios pirtys (darbo dienomis veikia tik nuo 17:00 val.). Jose skirtingi lankytojai gali atrasti jiems malonią temperatūrą bei drėgmės lygį. 

„Darbo dienomis kūdikių baseine vyksta ir 1,5 - 5 metų vaikų bei nėščiųjų mankštos, kūdikių plukdymo užsiėmimai. Nuo vasario mėnesio plaukimo baseine vykdomos visų Jonavos rajono mokymo įstaigų antrų – trečių klasių mokinių mokymo plaukti ir saugiai elgtis prie vandens, vandenyje pamokos, sportinio plaukimo treniruotė“, –  pasakojo A. Kaunietė. 

Džiugios naujienos senjorams

Baseinas „įdarbintas“ ir siekiant didinti Jonavos senjorų fizinį aktyvumą –  jiems vedamos nemokamos mankštos vandenyje. 

„Šiuo metu jas vykdo Jonavos visuomenės sveikatos biuras. Mankštų dalyviai aktyviai reagavo į biuro skelbimus, tad, mūsų duomenimis, grupės buvo užpildytos per dvi valandas nuo paskelbimo. Šiai dienai nemokamos mankštos vandenyje vedamos trims senjorų grupėms. Nuo balandžio 17 dienos mankštos prasidės ir ketvirtai.

Visgi, nespėjusieji užsiregistruoti neturėtų nusivilti – nemokamas mankštas vandenyje senjorams organizuos ir mūsų įstaiga. Šiems užsiėmimams yra skirtos Jonavos rajono savivaldybės biudžeto lėšos. Kai prasidės registracija, visą informaciją patalpinsime baseino internetinėje svetainėje ir socialiniuose tinkluose“, –  pasakojo baseino direktorė. 

Dėmesys jautrioms grupėms

Pagal Jonavos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiąją programą Jonavos baseine nemokamai jau lankosi Jonavos „Neries“ pagrindinės mokyklos specialiojo ugdymo skyriaus mokiniai.

„Ateityje, pagal programos priemonę „Jonavos rajono gyventojų fizinio aktyvumo skatinimas“, Jonavos baseinas į nemokamus užsiėmimus vandenyje kvies dar kelias tikslines grupes – senjorus, neįgalius asmenis ir „Pola“ kortelės turėtojus. Taip pat pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Jonavos vaikų lopšeliu – darželiu „Bitutė“.

Vaikai bus supažindinami su plaukimo nauda, bei saugiu elgesiu prie vandens ir vandenyje“, – kalbėjo moteris. 

Baseinas bendradarbiauja ir su Lietuvos kariuomenės Mechanizuotaja pėstininkų brigada „Geležinis vilkas“. 

„Kariai pagal Jonavos rajono savivaldybės tarybos patvirtintus įkainius Jonavos baseine lankosi kiekvieną penktadienį rytais", – teigė pašnekovė. 

Visi kiti jonaviečiai, kurie nepatenka į minėtas grupes, bet naudojasi programėle arba specialia kortele „Jonava“, baseine lankosi su 30 procentų nuolaida.  

Nelaimių nefiksuota

Kaip jau buvo skelbta dar prieš baseino atidarymą, šis iš kitų biudžetinių baseinų išsiskiria tuo, jog turi įrengtą modernią vaizdo stebėjimo sistemą. Ji stebi ir analizuoja po vandeniu nejudančius objektus. Užfiksavus galimą skendimo atvejį, sistema signalizuoja informaciją monitoriuose ir gelbėtojų apyrankėse. 

Anot A. Kaunietės, sistemos veikimas matomas nuolat, tačiau skendimo atvejų, laimei, nefiksuota.

„Sistema reaguoja ir tada, kai žmogus vandenyje tiesiog stovi ir nejuda. Tuomet gelbėtojas gauna įspėjimą ir turi galimybę nedelsiant įvertinti situaciją.

Kadangi aš pati karts nuo karto prevenciniais tikslais dirbu gelbėtoja, sistemos veikimo efektyvumu ne kartą įsitikinau ir pati.

Džiaugiamės, kad nelaimių, skendimo atvejų nebuvo fiksuota bei tikimės, kad taip bus ir toliau“, – kalbėjo A. Kaunietė.

Mini šventes

Jonavos baseinas pamažu atrandamas ir kaip erdvė šventėms.

„Savo šventes baseine paminėti norintys žmonės iš anksto rezervuojasi staliukus, prašosi susipažinti su meniu. Neseniai turėjome nedidelį gimtadienį, kurį šventė 5 žmonės. Dabar ruošiamės sutikti 20-ies žmonių kompaniją“, – pasakojo pašnekovė.

Laukia abonementų

Baseiną jau pamėgę ir jame nuolat besilankantys žmonės nuolat domisi apie abonemento įsigijimo galimybę. 

„Užklausų dėl to sulaukiame įvairiais būdais: elektroniniais laiškais, skambučiais, iš atėjusių klientų. Įvertinus visas galimybes, Jonavos baseinas apsilankymų narystes planuoja įsivesti rudenį, kai po vasaros atostogų prasidės naujas sezonas“, – pokalbio pabaigoje sakė A. Kaunietė. 

4420 kv. m. kompleksą per dvejus metus pastatė įmonių grupė „Statybos ritmas“. Projekto autoriai – UAB „Simper“. Baseino statybas finansavo Jonavos rajono savivaldybė.

Naujasis jonaviečių traukos objektas iškilo miesto centre, šalia atnaujinto centrinio stadiono ir Jonavos sporto arenos, o pro vitrininius baseino langus atsiveria Joninių slėnio ir Jonavos slidinėjimo centro panorama. 

Šią vietą pasirinko patys rajono gyventojai, dalyvavę savivaldybės apklausoje. Jonavos baseinas, kaip ir kiti nauji bei rekonstruoti sporto objektai Jonavoje, yra draugiškas žmonėms su negalia – tai liudija objektui suteiktas specialus lipdukas su paralimpinės ekipos „Parateam Lietuva“ simboliu gile.

Šiandien Europoje skursta daugiau nei 95 milijonai žmonių. Akivaizdu, kad minimalių pajamų sistemos didžiojoje dalyje ES valstybių nesugeba užtikrinti net minimalaus pragyvenimo. Skurdą ir socialinę atskirtį patiria ne tik pensininkai ir vaikai, bet ir darbingo amžiaus žmonės, dirbantys žmonės, kurių gaunamos pajamos ar socialinės išmokos nebeužtikrina oraus pragyvenimo.

Pastarojo meto krizės, pandemija, energetikos krizė, rekordinė infliacija ir tebesitęsiantis karas Ukrainoje dar labiau pablogino situaciją. Todėl negalima delsti, būtina dėti dar daugiau pastangų kovojant su socialine atskirtimi ir skurdu.

ES Taryba ir Komisija neseniai pateikė valstybėms narėms rekomendacijas dėl minimalių pajamų užtikrinimo, Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją. To nepakanka?

Europos Parlamento socialdemokratai ne vienerius metus siūlė ES lygmeniu priimti  priemones dėl minimalių pajamų užtikrinimo. Dabar pateikti pasiūlymai valstybėms. Tai didelis žingsnis pirmyn: dėmesys į skurdo problemas atkreiptas aukščiausiu lygiu, pasiūlyti veiksmai, pažangos stebėsena.

Vis dėlto įvertinkime dabartinę situaciją. Ji sudėtinga. Valstybės savarankiškai sprendžia skurdo problemas ir, deja, toli gražu ne visoms sekasi tai daryti. Manau, kad reikia ir kitų bendrų ES sprendimų.  

Esu už privalomą visoms valstybėms direktyvą, kuri nustatytų veiksmingus minimalių pajamų principus, garantuojančius visų ES piliečių teisę turėti pakankamai išteklių oriam gyvenimui. Sukurti tokias sąlygas ir taisykles, kurios leistų iš skurdo spąstų išvaduoti kuo daugiau žmonių. Pirmiausia – vaikus, moteris, bedarbius, nepilnas šeimas, vienišuosius ir neįgaliuosius, ligų užkluptuosius. Ir kalba yra ne tik apie finansinę paramą, bet ir apie paslaugas šiems žmonėms.

Europos Parlamente jau yra tokia iniciatyva ir aš jai pritariu.  Juk sugebėjome priimti direktyvą dėl deramo minimalaus darbo užmokesčio, kurią reikės įgyvendinti ir Lietuvoje.

Gal ES skiria per mažai lėšų valstybėms, kad būtų užtikrintos minimalios pajamos?

Lėšų yra. Visos ES institucijos, taip pat ir Europos Parlamentas, yra ne kartą pareiškusios, kad kiekviena ES valstybė turėtų skirti bent 25 proc. „Europos socialinio fondo +“ lėšų kovai su socialine atskirtimi. Europos regioninės plėtros fondo ir programos „InvestEU“ lėšomis taip pat gali būti remiamos investicijos į, pavyzdžiui, socialinį būstą ir ikimokyklinį ugdymą bei priežiūrą, taip pat įrangą ir galimybes naudotis kokybiškomis paslaugomis. Pagal techninės paramos priemonę ir Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę valstybėms narėms padedama rengti ir įgyvendinti struktūrines reformas minimalių pajamų srityje.

Klausimas toks: kodėl kai kurios ES valstybės tas lėšas per menkai naudoja socialinei atskirčiai mažinti? Kas gali būti svarbiau už žmones?

Neseniai kritikavote Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl europinės Vaiko garantijos iniciatyvos įgyvendinimo. Kodėl?

Lietuva galėtų pretenduoti į  ES paramą vaikų skurdui ir socialinei atskirčiai mažinti, tačiau Vyriausybė Europos Komisijai nėra pateikusi nacionalinio veiksmų plano dėl Vaiko garantijos įgyvendinimo. Tai turėjo padaryti dar iki praėjusių metų kovo.

Vaikų garantijos iniciatyvai ES yra numačiusi skirti beveik 6 milijardus eurų. Šia iniciatyva siekiama užtikrinti, kad visi vaikai turėtų tinkamą maitinimą ir gyvenimo sąlygas, kokybiškas ir prieinamas priežiūros, švietimo, lavinimo ir sveikatos paslaugas. Tai ir investicijos į švietimą, mokytojus, į socialines paslaugas ir socialinius darbuotojus, tai ir konkreti pagalba auginantiems neįgalius, sergančius vaikus.

Europos Parlamente esu įdėjusi daug pastangų, kad atsirastų europinė Vaiko garantijos iniciatyva ir jai būtų numatytos lėšos. O Lietuva net plano nepateikia laiku. Skauda širdį.

Nuotr.

Vilija Blinkevičiūtė: „Negalima delsti, būtina dėti dar daugiau pastangų kovojant su socialine atskirtimi ir skurdu.“

www.blinkeviciute.eu

Įtempta savaitė

,,Prieš paskutinį filmavimą į sceną ėjau jau nujausdama, kas manęs laukia. Stovėdama ant scenos ir belaukdama mokytojų komentarų, sau mintyse sakiau, kad šiandien pagaliau - namo.  Kadangi filmavimai vyko Klaipėdos švyturio arenoje, nutolimas nuo namų labai jautėsi. Turėjome įtemptą filmavimų savaitę.

Visa rutina: repeticija, kitą dieną filmavimas, repeticija - filmavimas", - pasakojo R. Stankevičiūtė.

Davė daug

Prisimindama projekto pradžią, mergina pripažįsta, kad giliai širdyje jautė, jog šis jai greitai nesibaigs.

,,Iš tikrųjų leidau tai spręsti likimui. Plaukiau pasroviui ir nuplaukiau tikrai toli...

,,Lietuvos Balsas" man nuo pat mažens atrodė sunkiausiai įveikiamas projektas, bet pasirodo - įmanoma. Šio projekto dėka jaučiuosi užaugusi visomis prasmėmis. Įgavau dar didesnį pasitikėjimą savimi. Patirtis šiame projekte yra neįkainojama. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę taip toli eiti. Taip pat supratau kiek daug palaikymo turiu. Labai tikiuosi ir labai linkiu, kad visi gražūs palinkėjimai ir palaikymas grįžtų visiems dvigubai, su dar didesne jėga", - kalbėjo jonavietė. 

Nekartotų

Paklausta, ar ji dar kartą dalyvautų ,,Lietuvos balse", mergina susimąsto, bet pateikia neigiamą atsakymą.

,, Manau, kad ne. Į šį projektą ėjau dėl patirties. Na gerai... Ir dar šiek tiek tas smalsumas savo davė. Kartais gyvenime būna tokių momentų, kurių antrą kartą tokių nepatirtum, nes jis pasitaiko tik vieną kartą. Pamačiau, pasiėmiau tai, ko man reikėjo ir drąsiai iškelta galva eisiu toliau. Ne kartą sakiau, kad einant į šį projektą mano tikslas nebuvo laimėti", - teigė R. Stankevičiūtė.

Liks prie kūrybos

Kas toliau? Išgirdusi šį klausimą, mergina pasakoja nežadanti pamiršti muzikos.

,,Toliau dirbu su ja, kuriu dainas. Esu tikra, kad labai greitai jas išgirsit ir Jūs", - teigė mergina.

,,Lietuvos balso" nuotr.

Apdovanojimo įteikimo akimirka

Ištikima vienai darbovietei

S. Gajauskaitė į Jonavos viešąją biblioteką atvyko su paskyrimu kaip jauna specialistė, baigusi Vilniaus universitetą (tuometinį Vilniaus valstybinį V. Kapsuko universitetą) ir įsigijusi aukštos kvalifikacijos bibliotekininko bibliografo specialybę. Nuo tada moteriai teko padirbėti įvairiose pozicijose – metodikos skyriaus vedėjos, direktoriaus pavaduotojos, o  laimėjusi konkursą, ji jau ne vienus metus eina bibliotekos direktorės pareigas.  

,,Aš, kaip ir daugelis mano kolegų,  esu ištikima vienintelei darbovietei – Jonavos viešajai bibliotekai. Jaunimo požiūriu, tai gal ir tikras fenomenas, bet yra daug privalumų ilgo darbo vienoje darbovietėje. Kai žmogus puikiai pažįsta kolektyvą, o kolektyvas pažįsta jį, kyla mažiau dingsčių vidiniams konfliktams ir nesusipratimams. Ilgai dirbantis vienoje įmonėje žmogus jau po kelių metų tampa savo srities profesionalu. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų bibliotekinė bendruomenė neatsinaujina naujais nariais. Nauji darbuotojai  įneša šviežio ir gaivaus vėjo gūsio, jaunatviško polėkio, nemažai pokyčių, užsidegimo ir  aktyvumo", –  sakė moteris.

Kardinalūs pokyčiai

S. Gajauskaitė prisimena, kad jai pradėjus darbą Jonavoje, miesto biblioteka veikė dabartinėse Jonavos krašto muziejaus patalpose. Paprašyta palyginti tuometinę ir dabartinę biblioteką, pašnekovė pripažįsta, kad gerokai pasikeitė ne tik išorinis įstaigos ,,veidas", bet ir visuomenės požiūris į ją.

,,Tuomet dirbome aplinkoje, kur buvo nejauku, šalta. Į tualetą patekti buvo  galima tik  per lauką. Darbo sąlygos – nekokios, bet visa tai  atpirko šiltas kolektyvas.
 
Tada visuomenė į bibliotekininkus žiūrėjo kaip į pilkas ir tylias pelytes.  Biblioteka visuomet turėjo įvaizdį, kad joje dirba labai piktos bibliotekininkės, kad reikia būti be galo tyliai, kad viskas itin griežta, kad be skaitymo nieko nėra. Tai pasikeitė iš esmės –  dabar bibliotekose verda gyvenimas ir dar kaip... Keičiantis gyvenimui, keitėsi ir bibliotekų pasaulis. 

Šiandieninė biblioteka yra visai kitokia – iš niūraus, tamsaus pastato ji tapo šviesi ir moderni. Taip pat įstaiga nepaprastai išlaisvėjo, atsivėrė visuomenei. Pasikeitė ir darbuotojo požiūris į bibliotekos lankytoją. Biblioteka dirba jiems ir kartu su jais.

Šiandien bibliotekos jau nėra vien ramaus skaitymo ar knygų skolinimosi vietos – tai šiuolaikiški bendruomenių centrai, modernios laisvalaikio erdvės, į kurias atėję lankytojai gali susitikti su bendraminčiais. Bibliotekos skatina juos aktyviai įsitraukti į veiklas, renginius, naujų dalykų mokančius užsiėmimus", – teigė S. Gajauskaitė.

Jonavos viešoji biblioteka

Bendruomenių centrai

Kalbėdama apie bibliotekų pažangą, S. Gajauskaitė neabejoja, kad milžiniškas jų modernėjimo proveržis įvyko su Bilo ir Melindos Geitsų fondo atėjimu į Lietuvą bei sėkmingai įgyvendintu projektu „Bibliotekos pažangai“. 

,,Šis projektas sustiprino ir mūsų rajono viešųjų bibliotekų, kaip modernių, šiuolaikiškų visuomenės traukos centrų, pozicijas,  panaikino kaimo ir miesto informacinės infrastruktūros netolygumus. 
Mūsų rajono viešosios bibliotekos buvo kompiuterizuotos ir savo lankytojams dabar gali pasiūlyti viešąją interneto prieigą. Projektas „Bibliotekos pažangai“ didelį dėmesį skyrė ir bibliotekos darbuotojų mokymuisi – buvo  ugdomas darbuotojų gebėjimas kurti naujas paslaugas, atsižvelgiant į vietos gyventojų poreikius. Tad visa bibliotekos bendruomenė dirbo ir mokėsi. Taip yra ir dabar. Bibliotekose – 3D spausdintuvai, robotika, virtuali realybė, edukacinės programos, kūrybos erdvės – prieš dešimtį metų sunku būtų buvę patikėti, kad tokias galimybes ir veiklas siūlys ne kas kita, o mūsų rajono bibliotekos", – pasakojo S. Gajauskaitė.

Keistis skatina ir lankytojų poreikiai

Bibliotekininkė pastebi, kad bibliotekų pokyčius įkvėpė ir skaitmeninės transformacijos paveikta visuomenė, jos pokytis. 

,,Visuomenė išties keitėsi, keitėsi ir jos poreikiai. Reaguojant į tai, bibliotekos turėjo ir keistis, kad atlieptų juos, išliktų aktualios bei vaidintų svarbų vaidmenį visuomenių gyvenime, augime ir ugdyme.  Tai suteikė galimybę iš naujo įrašyti viešųjų bibliotekų vaidmenį. Ar jos ir toliau išliks aktualios? Manau, kad tikrai taip. Bibliotekos yra pasirengusios keistis taip pat, kaip ir keičiasi jas supantis pasaulis", – kalbėjo S. Gajauskaitė.

Renginių gausa

Jonavos viešojoje bibliotekoje nuolat vyksta ir įvairūs renginiai. Anot S. Gajauskaitės, jų organizavimas yra viena iš svarbiausių įstaigos veiklos sričių. 

,,Būtent renginiai suformuoja bibliotekos veidą ir įvaizdį, išryškina savastį ir išskirtinumą. Jų įvairovė – gyvybingos bibliotekos atributas.

Bibliotekos renginių lankytojai labai įvairūs – ir vaikai, ir moksleiviai, ir pensininkai, ir dirbantieji. Jei reikėtų nutapyti lankytojo „portretą“, tai būtų labai sunku, nes mūsų bibliotekoje vyrauja renginių įvairovė. Renginiai yra skirti įvairiai lankytojų grupei, nuo to ir priklauso kokia lankytojų grupė dominuoja tame renginyje.

Vaikai – ypatingi Jonavos viešosios bibliotekos lankytojai. Ypatingo susidomėjimo sulaukia vasaros trečiadieniai Knygos terasoje. Šiais metais jie bus rengiami jau 7 metus. Vasaros renginiai sulaukia virš 1000 mažųjų lankytojų", – teigė bibliotekininkė. 

Renginio Knygų terasoje akimirka

Ar spausdintas žodis – turi ateitį?

Viešojoje erdvėje vis dar galima išgirsti ir diskusijų, ar interneto, televizijos bei kitų medijų apsuptyje gyvenanti visuomenė neužmirš spausdinto žodžio, knygų. Ką apie tai mano S. Gajauskaitė?

,,Prognozių apie knygos ateitį yra daug ir visais laikais žmonės kėlė ir kelia šį klausimą. Vieni pranašauja knygos mirtį, kiti mano, kad knyga ir naujų technologijų pasaulyje užims savo garbingą vietą.

Gaila, bet reikia sutikti, kad televizija, internetas daugeliui iš mūsų „suryja“ daug laiko. Kiekvienais metais pasirodo vis tobulesni kompiuteriai, telefonai ar kiti technikos išradimai. Tradicines knygas, nors labai iš lėto,  keičia elektroninės ir audio knygos, o knyga, tokios pat formos ir tos pačios paskirties, išlieka ilgus metus.
Aš įsitikinusi, kad tradicinės popierinės knygos niekas nepakeis. Popierinės knygos nepralenkiamos pojūčiais, kuriuos jos teikia: gali jas pauostyti, palytėti, paglostyti. Žmonės, skaitydami knygas, gali užuosti jos kvapą, gali girdėti verčiamo lapo čežėjimą, gali liesti ją...

 
Kad tradicinė knyga yra neužmiršta ir mylima, kalba faktai. Jonavos viešosios bibliotekos aptarnavimo skyriuje kiekvieną dieną apsilanko vidutiniškai 70 – 80 skaitytojų, kurie pasiima į namus knygas.
Norėčiau visiems palinkėti atrasti jums įdomias knygas ir jas skaityti", – kalbėjo pašnekovė. 

Džiaugiasi ir apdovanojimu, ir palaikymu

Ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai" medalis S. Gajauskaitei įteiktas už aktyvų dalyvavimą kultūrinėje ir profesinėje veikloje, už inovatyvius sprendimus, orientuotus į šalies viešųjų bibliotekų pažangos skatinimą. Su pelnytų apdovanojimu S. Gajauskaitę pasveikino ir Jonavos savivaldybės vadovai. Pasiteiravus, ką šis reiškia pačiai S. Gajauskaitei, moteris pasakoja, kad pastarąjį sieja su nuoseklaus darbo įvertinimu bei jo pripažinimu. 

,,Tai ir visų mano atliktų darbų įprasminimas ir patvirtinimas, jog einu teisinga linkme, ir priminimas, kad niekada negaliu sustoti, nes manimi tiki ir mane palaiko visa bibliotekos bendruomenė. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi šiuo apdovanojimu – tai valstybės dėmesys ir pagarbos ženklas kultūrai, bibliotekai. Tai užaugina sparnus, prideda daugiau pasitikėjimo savimi. Smagu, kad esi pastebėta, kad tavo darbą vertina – juk darbas sudaro didelę mūsų gyvenimo dalį.

Aš manau, kad tai įvertinimas ne man asmeniškai, o visai komandai, su kuria dirbu. Lietuvių liaudies išmintis sako, jog vienas lauke –  ne karys. 

Džiugu, kad visada šalia galima jausti tvirtą petį rajono savivaldybės mero M. Sinkevičiaus ir jo komandos. Tai motyvuoja nuolat tobulėti, nebijoti iššūkių, mokytis iš savo klaidų, nevengti pokyčių ir juos inicijuoti.

Tad kartu su bibliotekos komanda kuriame, tobuliname žinias, gebėjimus ir įgūdžius, klystame, ieškome, mėgaujamės ir džiaugiamės sėkme, o viso to rezultatas – patenkintas mūsų bibliotekos lankytojas", – kalbėjo S. Gajauskaitė. 

S. Gajauskaitė su Jonavos r. savivaldybės meru M. Sinkevičiumi

Darbas – be galo brangus

Klausantis Jonavos viešosios bibliotekos direktorės pasakojimo – akivaizdu, kad ji myli savo darbą. Paklausus, kodėl jis jai toks brangus, S. Gajauskaitė mini ir savo kolektyvą, ir bibliotekos lankytojus.

,,Darbas užima labai didelę mūsų gyvenimo dalį. Kasdien darbe praleidžiame vidutiniškai aštuonias valandas, dažnai ir daugiau, tad mažai kas iš dienos ir belieka. Tad labai svarbu ar darbas tave džiugina ar slegia. Mane tai labai džiugina. Aš labai stengiuosi, kad taip jaustųsi ir visa bibliotekos bendruomenė. Juk nuo darbo priklauso tiek mūsų nuotaika, tiek bendra savijauta, tiek pasaulėžiūra ir sau keliami tikslai. 

Kodėl man jis brangus? Todėl, kad jis įdomus ir prasmingas, nuolat verčiantis mokytis ir tobulėti. Smagu matyti besišypsančius bibliotekos lankytojus, laikančius rankose knygą, dalyvaujančius renginiuose, stebinčius patikusią parodą, vartančius laikraščius, atrandančius bibliotekoje bendraminčius, gera girdėti vaikų klegesį edukaciniuose užsiėmimuose ar jų šnabždesį prie kompiuterių", – pokalbį užbaigė pašnekovė. 

Bibliotekoje rengiami įvairūs projektai, organizuojami renginiai: garsiniai skaitymai, teatralizuoti knygų pristatymai, literatūrinės popietės, susitikimai, spaudinių ir virtualios parodos, edukaciniai užsiėmimai.

​Visą parą atvira bibliotekos kieme esanti Knygų terasa, kurioje galima skaityti knygas, rajoninę spaudą, naršyti internete, bendrauti ar kitaip leisti laisvalaikį.

V. Kalpoko, A. Reipos ir asmeninio archyvo nuotr.

Ko gali tikėtis žiūrovai?

Čempionato dalyviai pasirodys suaugusiųjų ir jaunių kategorijose, rungsis pilotažo ir skrydžių pagal muziką klasėse. Anot čempionato organizatorių atstovės  Eglės Paužuolienės, daugiausiai žiūrovų dėmesio sulaukti turėtų būtent pastaroji.

„Jei žmogus nėra profesionalas šiame sporte, jam dažniausiai užtenka pamatyti vos kelis pilotažo klasės pasirodymus. Kodėl? Tokio lygio varžybos dalyvauja aukštos kvalifikacijos sportininkai, kurie su savo aviamodeliais bando kuo tiksliau atkartoti tam tikras figūras. Kadangi jie yra profesionalai, skirtumai tarp pasirodymų matomi tik teisėjams ir jiems patiems.

Muzikinėje klasėje jau galima mėgautis skirtinga muzika, stebėti skirtingus lėktuvėlius ir specialius efektus: juosteles, konfeti... Tai sukuria pakilią nuotaiką, o ir vienas iš pasirodymų vertinimų elementų - žiūrovų įsitraukimas, jų emocijos.

Čempionatas turėtų sudominti tiek vaikus, tiek suaugusiuosius, neabejingus technikai – bus galima pamatyti tikrai įdomią, pažangią įrangą“, – pasakojo E. Paužuolienė, pridurdama, kad žiūrovai į renginį įleidžiami nemokamai.

Atitiko reikalavimus ir galimybes

Kodėl čempionatas vyksta būtent Jonavoje?

„Visų pirma, pati erdvė, kurioje vyksta varžybos, turi atitikti būtinus reikalavimus. Dauguma jų remiasi į išmatavimus: orientuojamasi į didesnes arenas, nes jokios standartinės sporto salės netinka. 

Kitas aspektas – finansinis. Ne paslaptis, kad šis sportas nėra itin plačiai žinomas, tad ir rėmėjų nėra daug. Turėjome žiūrėti, kad neužsikrautume sau per didelės finansinės naštos.

 
Dar vienas svarbus dalykas yra lokacija, leisianti visiems sportininkams patogiai atvykti. Jonava – Lietuvos centre. Apibendrinus viską, Jonavos sporto arena atrodė geriausias pasirinkimas. 

Nors turėjome šiokių tokių problemų dėl apšvietimo, su arenos personalu greitai išsprendėme ir tai: kadangi mes išnaudojame visą erdvę, ko nereikia kitų šakų sporto varžybų metu, turėjome apšvietimą sureguliuoti taip, kad lėktuvėliui pakilus į palubes, šviesos neakintų nei pilotų, nei teisėjų“, – kalbėjo E. Paužuolienė. 

Gins titulą

Donatas Paužuolis šiame pasaulio čempionate gins skrydžių pagal muziką klasės pasaulio čempiono titulą, pilotažo klasėje – pasaulio vicečempiono titulą, tačiau yra pasiryžęs rimtai pasivaržyti ir dėl pirmosios vietos. 

„Tiesą sakant, iniciatyvą organizuoti pasaulio čempionatą Lietuvoje, pirmasis parodė Donatas. Jis, kaip šio sporto senbuvis, turėjo svajonę, jog kada nors pasaulio čempionatas galėtų įvykti Lietuvoje. Norėjo tiek užsienio sportininkams parodyti Lietuvą, supažindinti su aviamodeliavimo tradicijomis, tiek Lietuvos plačiajai visuomenei pristatyti uždarų patalpų akrobatinius aviamodelius“, – pasakojo E. Paužuolienė.

Sudomino jaunimą

Lietuvai atstovausiantys jauniai – Broniaus Oškinio vaikų sklandymo mokyklos auklėtiniai, dėka trenerio Audriaus Kuzmos prieš porą metų pasinėrę ir į aviamodeliavimą. Čempionate dalyvausianti Nelija Prapuolenaitytė – pirmoji mergina pilotė uždarų patalpų akrobatinių aviamodelių pasaulio čempionate nuo 2013 m., kai šie čempionatai pradėti organizuoti.

„Trenerio užsidegimas ir pačių vaikų noras jiems padėjo vos per pusės metų laikotarpį padaryti itin didžiulį progresą. Dėl to šiandien turime ne tik didžiausią rinktinę, bet ir pirmąją čempionate dalyvaujančią merginą. 
Viliamės, kad tai įkvėps ir kitas moteris labiau susidomėti šiuo sportu“,– kalbėjo organizatorių atstovė.

Nusiteikę pakovoti

Pats Lietuvos komandos vadovas Donatas Paužuolis sako, kad čempionate dalyvaujantis lietuviai nusiteikę kovingai.

„Dirbame su visa komanda, stengiamės išnaudoti kiekvieną ,,langą" treniruotėms, sprendžiam techninius ir kitus klausimėlius.

Džiugu ir ,visgi, šiek tiek baugu, kad čempionatas vyksta Lietuvoje: norisi, kad viskas eitųsi sklandžiai, o pasirodymai būtų maksimaliai gražūs. Mūsų komanda stengiasi ir dirba tuo klausimu“ , – kalbėjo D. Paužuolis.

Praretino gretas

Pilotažo klasėje varžysis 32 sportininkai, skrydžių pagal muziką klasėje – 21. Čempionate rungsis 13 šalių atstovai. Sportininkų skrydžius vertins 2 FAI teisėjų kolegijos (po penkis teisėjus kiekvienoje).

„Dalyvių skaičius nėra toks didelis, kokio norėtųsi, bet šiai klasei  žalą padarė koronaviruso pandemija. Du metus dauguma sportininkų buvo visiškai atitraukti nuo treniruočių, varžybų – salės buvo neprieinamos. Dalis dėl to visai pakeitė veiklos sritį ar parėjo prie kitų klasių, pavyzdžiui, skraidymo lauke“, –kalbėjo E. Paužuolienė.

Apie programą

Kovo 22–23 d. skrydžių pagal muziką klasės sportininkai suskris keturis preliminarius turus, iš kurių 10 geriausių pateks į finalą. Skrydis pagal muziką, tai 120 s paties sportininko sukomponuotas muzikinis takelis, kuriam skambant atliekamas skrydis akrobatiniu aviamodeliu. Teisėjai vertindami skrydį atsižvelgia tiek į skrydžio ir muzikos sinchroną, tiek į atliekamų figūrų sudėtingumą, tiek į panaudotus specialiuosius efektus (konfeti, išleidžiamos juostelės, šviesų efektai ir pan.).

Kovo 22 d. (nuo 17:45) vyks aviamodelių lenktynės (vienas įdomiausių reginių žiūrovams).

Kovo 24 d. vyks pilotažo klasės finalai – 3 turai, o vakare – nuo 17:30 bus fiksuojamas Lietuvos rekordas!
kovo 25 d. – skrydžių pagal muziką finalai.

Oficialus pasaulio čempionato atidarymas vyks kovo 19 d. 16:30, apdovanojimų ir uždarymo ceremonija –
kovo 25 d. 16:00. Arenoje veiks aviaparoda, įėjimas į Jonavos sporto arena žiūrovams nemokamas.

Organizatorių nuotr.

 
Ėmė svajoti
 
Bėgant laikui, gimė ir keletas melodijų.
 
,,Jos įkvėpė žodžius, tuomet pradėjau kurti eiles. Šiems pomėgiams susijungus, kilo pirmosios dainos ir svajonė, kad jos būtų išgirstos.
 
Tuo metu dainuoti prie aplinkinių dar nedrįsau ir vis atidėliojau mintį prisijungti prie choro. Galiausiai tai padariusi, viduje ,,žengiau" didelį žingsnį savo tikslo link. Pajutau, jog muzika pradeda užimti vis didesnę mano gyvenimo dalį, atradau didelį susidomėjimą scenos legendomis - Maiklu Džeksonu bei Elviu Presliu, nusprendžiau į savo pasirodymus įtraukti šokio elementų.
 
Nuo pat pirmų pasirodymų, užlipus ant scenos mane užplūsdavo begalė gerų emocijų, adrenalino, kurie neišblėso dar ilgai. Tai privertė susimąstyti apie ateities planus susijusius su muzika", - kalbėjo mergina.
 
Kūrinių - ne vienas
 
,,Relax FM" ir keliose regioninėse radijo stotyse pristatyta daina ,,Nelaikyk" - ne vienintelis jonavietės kūrinys.
 
,,Prieš tai esu sukūrusi daugybę kūrinių, iš kurių keletą trumpam laikui buvau paviešinusi savo ,,Facebook" puslapyje, tačiau nusprendžiau palaukti tinkamo meto ir išleisti juos tuomet, kai turėsiu galimybę padaryti tai kokybiškai. Dalį jų atlikau Jonavoje vykusių renginių metu.
 
Keletas iš šių kūrinių: ,,Pagunda", ,,Tavo Akys" , ,,Šiluma" , ,,Dėl Tavęs" ir kt. Visi jie skiriasi savo tema ir idėja, bet šiuo metu mano kūryboje galima išskirti šias temas: gyvenimo kelio bei savęs ieškojimo, meilės savo gimtajam kraštui ir jo žmonėms, klastingos ir kartais skaudžios meilės poveikio, mėginimo atsispirti pagundoms.
 
Daugybė mano dainų gimė spontaniškai, per daug negalvojant, netikėtai kilus norui išlaisvinti susikaupusias ir vis ramybės neduodančias mintis, tačiau jos nėra tiesiogiai susiję su mano išgyvenimais.
 
Visgi, neretai sukūrus dainą, tik prabėgus tam tikram laikui, galiu susieti ją su savo patirtimi. Kiekvienas žmogus jas gali interpretuoti savaip ir joms suteikti savo prasmę", - kalbėjo gimnazistė.

 
Apie ,,Nelaikyk"
 
Paklausta, kaip ji mano, kam labiausiai turėtų patikti naujausias jos kūrinys, K. Lebednykaitė teigia neabejojanti, kad apibrėžti aiškų klausytojų ratą būtų sudėtinga.
 
,,Kūrinys nėra skirtas specifinei klausytojų grupei. Tikiu, jog jis gali atrasti vietos įvairaus amžiaus, skirtingų muzikos žanrų klausytojų grojaraščiuose, tačiau tiems, kuriems dainos tekste perteikiama žinutė primins jų išgyvenimus, ši daina bus artimiausia. 
 
Kūrinyje ,,Nelaikyk" pabrėžiama svarba judėti tolyn, kad ir kaip tai būtų sunku, pasikliauti likimu ir nelikti praeityje su iliuzijomis, prisiminimais. Neretai esame linkę mylimam žmogui be išskaičiavimo skirti visą savo esybę, meilę laiką bei dėmesį, o save apgaudinėti, pateisinant mylimo žmogaus abejingumą.
 
Dažnai žmonės yra linkę neatskleisti savo tikrųjų jausmų ar ketinimų, pasinaudoti, įskaudinti, neprisiimti atsakomybės už nepateisinamų veiksmų sukeltą skausmą.

Susidūrus su tuo, tenka priimti neretai skaudų, sunkų sprendimą ir į situaciją pažvelgti kitu kampu, užversti nostalgijos persmelktą gyvenimo puslapį, judėti tolyn, palikti nuoskaudas praeityje", - pasakojo jonavietė.
 
Iš  jausmo
 
,,Nelaikyk" tekstas gimė per vieną vakarą.
 
,,Kalbant apie galutinį kūrinio išgryninimą, tam skiriu labai daug dėmesio.  
 
Esu be galo dėkinga ypatingai gabiam ir puikiai savo darbą išmanančiam prodiuseriui Andriui Jovarauskui. Būtent jis šiai dainai padėjo įgauti tokį pavidalą, kokiu ją dabar gali išgirsti klausytojai", - teigė K. Lebednykaitė.

 
Savam kraštui
 
Jonavoje gimusi bei užaugusi mergina prasitaria, kad šiais metais ketina pristatyti ir jos kraštui dedikuotą kūrinį.
 
,,Jonava man visuomet kėlė didelį susižavėjimą. Čia prasidėjo ir mano gyvenimo, ir kūrybos kelionė. Žodis - Jonava -  man sukelia daug sentimentų, šiltų jausmų.
 
Savo gimtajam kraštui esu netgi sukūrusi dainą, kuria tikiuosi su jumis pasidalinti dar šįmet", - pokalbio pabaigoje sakė jonavietė, pridurdama, kad yra  dėkinga ją palaikantiems ir paskatinantiems klausytojams.

Priėmė šiltai

Kaune sveikatos psichologiją studijavusi moteris mūsų miestą atrado tik įsidarbinusi Jonavos visuomenės sveikatos biure.

,,Dabartinėje darbovietėje pradėjau dirbti 2021-aisiais metais. Iškart jaučiausi priimta labai šiltai, nuoširdžiai. 

Esu kilusi iš mažo miestelio, bet pamenu, kad pirmas įspūdis apie Jonavą buvo tikrai labai geras. Jį suformavo nuostabi gamta, puoselėjami parkai ir, žinoma, sutikti žmonės. Su laiku vis labiau pamilstu šį miestą", – teigė G. Skačkauskienė

Ir patvirtinimas, ir įsipareigojimas

Paklausta, ką jai reiškia pelnytas apdovanojimas, psichologė pasakoja jame įžvelgianti dvejopą reikšmę.

,,Šio apdovanojimo verta kiekviena mano kolegių, bet jaučiu dėkingumą, kad šiais metais juo galiu pasidžiaugti aš – nesitikėjau, jog tokio įvertinimo sulauksiu taip greit. Viena vertus, šis apdovanojimas man patvirtina, jog pasirinktos darbo vertybės, kuriomis vadovaujuosi, yra teisingos. Kita vertus, į apdovanojimą žvelgiu kaip į įsipareigojimą toliau stengtis", – kalbėjo moteris.

Įvairiapusė pagalba

Dėl kokių problemų žmonės dažniausiai kreipiasi į  G. Skačkauskienę?

,,Jų – begalė: įvairūs gyvenimiški sunkumai, kriziniai išgyvenimai, nerimas, emociniai sunkumai... Nėra tokio kriterijaus, su kokiu sunkumu galima ateiti, o su kokiu ne. Taip pat visada pasidžiaugiu, kai kreipiasi žmonės, kurie neturi tuo metu sprendžiamų sunkumų. 

Šiuolaikiniam žmogui svarbu ne tik spręsti problemas, bet ir stiprinti asmenybę – geriau save pažinti ir suprasti, stiprinti savivertę, išmokti naujų pasirūpinimo savimi būdų ir pan. 

Visuomenės sveikatos biure teikiamos paslaugos orientuotos į prevencinę sritį, į sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą", – teigė G. Skačkauskienė.

Konsultacijų erdvė.

Stereotipai neišnyko

Pasakodama apie savo darbą Jonavoje, moteris pripažįsta pastebėjusi, kad naudotis biuro psichologo paslaugomis gyventojams trukdo įsisenėję stereotipai bei mitai. Tarp pastarųjų –  ir tikėjimas, kad kreipęsis į psichologą žmogus negalės turėti vairavimo teisių ar dirbti valstybės tarnyboje, ir įsitikinimas, kad specialistas esamų problemų neišspręs.  

,,Stereotipų yra tikrai daug. Juos paveldėjome iš sovietmečio, kai psichikos sveikata buvo stipriai stigmatizuojama sritis. Stengiuosi organizuoti gyventojams patrauklias paslaugas ir taip, pamažu, per teigiamą patirtį, keisti neigiamą požiūrį į psichologines temas, šios srities specialistus.

 Pokyčiai vyksta lėtai, tačiau galiu pasidžiaugti, jog stebiu teigiamas tendencijas. Vis daugiau ir vis drąsiau gyventojai kreipiasi tiek dėl grupinių užsiėmimų, tiek dėl individualių konsultacijų", – kalbėjo specialistė. 

Anonimiškai ir greitai

Jonavos visuomenės sveikatos biure šiuo metu dirba trys psichologės su skirtingomis tikslinėmis grupėmis. 

,,Paslaugos apmokamos iš Valstybinės tikslinės dotacijos ir projektinių lėšų, tad už paslaugas gyventojams mokėti nereikia. Siekiame, jog nebūtų ilgų eilių, konsultacijas teikiame kontaktiniu ir nuotoliniu būdu, anonimiškai ir konfidencialiai. 

Bendradarbiaujame su Jonavos Psichikos sveikatos centru, tad esant poreikiui žmogui galime pasiūlyti gauti greitą ir anonimišką psichiatro konsultaciją. Siekiame, jog paslaugos būtų lengviau prieinamos gyventojams. Manau, sąlygos yra tikrai geros, belieka tik jomis naudotis", – kalbėjo moteris. 

Pati G. Skačkauskienė konsultuoja suaugusiuosius. 

,,Įprastai kreipiasi moterys, tačiau vis dažniau sutinku ir savimi besirūpinančių vyrų. Amžius svyruoja nuo 18 m. iki pensijinio amžiaus, įvairiausio išsilavinimo ir socialinės padėties žmonės. Sutinku tokią įvairovę, jog būtų sudėtinga tai sutalpinti į vieną „portretą“ ir apibrėžti, kokie gyventojai atvyksta pas mus", – pasakojo psichologė. 

Akimirka iš grupinio užsiėmimo. Atsipalaidavimo praktika.

Džiaugiasi savo pasirinkimu

Pasiteiravus, kas paskatino ją pasirinkti būtent psichologijos studijas, G. Skačkauskienė prisimena, kad jau mokykloje domėjosi aplinkinių jausmais ir išgyvenimais. 

,,Studijuodama universitete ir savanoriaudama „Jaunimo linijoje“ tik dar labiau įsitikinau, kad vidinis žmogaus pasaulis kur kas reikšmingesnis nei išorinis. Didžiuojuosi dirbdama psichikos sveikatos srityje. Čia galiu save realizuoti ir įprasminti", – kalbėjo pašnekovė. 

Bijoti – neverta 

Ką G. Skačkauskienė pasakytų žmonėms, kurie svarsto kreiptis pagalbos į specialistus, bet nedrįsta?

,,Visų pirma, norisi normalizuoti jausmą – prieš pradedant kažką naujo šiek tiek nerimauti yra visiškai normalu. Eigoje nerimas sumažėja. 

Įvadinės konsultacijos metu supažindinu žmogų su konsultavimo sąlygomis, apkalbame kreipimosi priežastis ir konsultacijos gale nusprendžiame, ką darome toliau. Jei kliento lūkesčiai atitinka konsultavimo rėmus – konsultavimą tęsiame. Jei ne, padedu žmogui rasti tikslingą pagalbą. O kartais užtenka ir vieno pokalbio. 

Jei norime būti emociškai sveiki ir tvirti, turime tinkamai to siekti: kasdien skirti dėmesio savo emocinei sveikatai, o kartais pasitarti ir su specialistu. Juk pokalbis su psichologu nieko nekainuoja", – pokalbio pabaigoje sakė G. Skačkauskienė.

Daugiau informacijos apie individualias psichologo konsultacijas Jonavos VSB: www.jonavavsb.lt/individualios-psichologo-konsultacijos-suaugusiems/ 

Daugiau informacijos apie grupinius užsiėmimus Jonavos VSB (nuolat pildoma): www.jonavavsb.lt/renginiai/ 

Lengva ir vasariška

,,Išskirti, kokiam klausytojui tikrai turėtų patikti mano kūrinys - sunku, tačiau manau, kad labiausiai jis sudominti galėtų tuos, kurie  ieško kažko lengvo, gal kiek primenančio vasarą.

Šią dainą rašiau apie jausmą, kai įsimyli ir atrodo, jog visas pasaulis nusidažo ryškiomis spalvomis. Kai tikiesi, kad tas žmogus visada bus šalia. Neryškiai paminiu ir baimę likti vienam, baimę, kad tada daina liks be prasmės, o mylėtas žmogus - tik praeityje. Visgi, galų gale viskas baigiasi gerai", - paklausta apie tai, kokiai auditorijai skirta jos daina, pasakojo jonavietė. 

Nuo mažų dienų

Kaip muzika atsirado A. Kolojanskaitės gyvenime?

,,Tai įvyko labai anksti - pirmosios užuomazgos užgimė bežiūrint tuo metu vykusį realybės šou „Kelias į žvaigždes“. Jau būdama 2 metų amžiaus mintinai mokėjau visas projekto dainas ir darydavau savo pasirodymus namuose. Sulaukus ketverių, mama mane užrašė į Jūratės Miliauskaitės vadovaujamą grupę „Caca“. Joje pradainavau apie šešis metus, rinkdavomės Kaune, bet vėliau nebeturėjau galimybės važinėti į šį miestą kelis kartus per savaitę - buvau įstojusi į Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklą, fortepijono specialybę.

Meno mokykloje patekau į mergaičių vokalinį ansamblį, su kuriuo turėjau galimybę kelis kartus sudalyvauti „Dainų dainelėje“. Taip pat tuo pat metu lankiau JKC vaikų popchorą „Šuldu Buldu“, o pabaigus meno mokyklą, nusprendžiau grįžti dainuoti į Kauną, pas jau minėtą Jūratę. Šį kartą turėjau galimybę dainuoti dvejose grupėse. Viena jų atstovavo Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklą", - pasakojo jonavietė.

Buvo pastebėta

,,Vis dar čia" - pirmasis A. Kolojanskaitės išleistas kūrinys, tačiau muzikos kūryba ji susidomėjo prieš keletą metų. 

,,Savo kūrybinį kelią pradėjau dar 2018 metais. Tuomet mano muziką ,,Instagrame" pastebėjo atlikėja ,,Beatrich". Sulaukiau iš jos keletos žinučių, kuriose buvo paminėta, kad jai labai patinka mano balsas ir muzikos pajutimas. Būtent ,,Beatrich" mane ir paskatino rašyti dainas. Iš pradžių stengiausi rašyti tik angliškai, tačiau atsirandant vis daugiau geros lietuviškos muzikos, pradėjau kurti ir gimtąja kalba. Tiesa, man visada atrodydavo, kad kažko trūksta, jos galėčiau tas dainas laikyti ne tik pas save kompiuteryje, bet ir pateikti klausytojams", - pasakojo jonavietė. 

Apie kūrybinį procesą

Pasiteiravus, kiek laiko pareikalavo aptariamo kūrinio kūryba, A. Kolojanskaitė prisimena, kad ,,Vis dar čia" pradėta rašyti rudenį.

,,Grįžus tarp paskaitų į namus, pirmus du posmelius ir priedainį sukūriau per 15 minučių, bet  įrašius trumpą „demo“ versiją, apie kūrinį pamiršau iki pat šių metų sausio, kai gana netikėtai ją atradau savo kompiuteryje.

Rašydama ,,Vis dar čia" sugalvojau į dainos pradžią įdėti savo draugei siųstą balso žinutę, jog noriu parašyti dainą apie meilę. Po šios žinutės seka garso įrašas, kuriame draugė bando apibūdint jausmą, besakydama, kad negali jo paaiškinti, nes atrodo, kad trūksta žodžiu ir pats negali apibūdinti, kaip viskas vyksta.

Tik po kelių dienų paskubomis parašiau paskutinį posmelį, tačiau manau, kad sunkiausia atsiradimo dalis buvo nebijoti eksperimentuoti, nes daina nėra tipinė - joje nėra ryškaus priedainio. Su ,,Vis dar čia" pirmą kartą išbandžiau ir prodiusavimą. Tai taip pat pareikalavo papildomų pastangų ir laiko", - kalbėjo mergina. 

Gimto miesto nepamiršo

Praėjusiais metais Jonavos Jeronimo Ralio gimnaziją baigusi devyniolikmetė Vilniaus universitete studijuoja politikos mokslus. Nepaisant to, ryšys su gimtuoju miestu niekur nedingo. 

,,Kai nėra paskaitų, stengiuosi kuo dažniau grįžti į Jonavą, nes čia gyvena mano močiutė, taip pat yra likusių geriausių draugų, su kuriais praleidžiu nemažą laiko dalį. Stengiuosi aplink save kurti komandą žmonių, su kuriais jaučiausi geriausiai muzikoje. Todėl ir toliau  tęsiu savo muzikinį kelią Jonavoje - kuriame kartu su draugais", - pokalbio pabaigoje sakė A. Kolojanskaitė. 

,,Vis dar čia" galite pasiklausyti youtube platformoje bei portalo jonavoszinios.lt video galerijoje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Be dainavimo – nei dienos

Prieš metus Jonavos Jeronimo Ralio gimnaziją baigusi mergina pasakoja, kad muzika – neatsiejama jos gyvenimo dalis.

„Kartais juokauju, kad jau gimiau dainuodama. Tikriausiai nėra buvę nei vienos dienos, jog nedainuočiau ar neniūniuočiau.

Ilgą laiką buvau  tokia tyli pelytė, kuri niekada garsiai nerėkė apie savo pomėgį dainuoti. Atrodydavo, kad daug kas dainuoja ir tame nėra nieko ypatingo. Visgi, atėjus į gimnaziją, ten dirbusios muzikos mokytojos N. Kukarinienės dėka, pradėjau suprasti, jog noriu dainuoti ne tik sau, o svarbiausia – turiu, ką parodyti.

Jonavos miesto 270-ojo jubiliejaus koncerto metu pirmą kartą lipau ant scenos, kurią stebėjo daugybė žmonių. Tądien įsitikinau, kad noriu būti matoma, o buvimas ant scenos man atneša daug teigiamų emocijų“, – paklausta apie tai, ką jai reiškia muzika, portalui jonavoszinios.lt pasakojo Rugilė.

Ilgai stebėjo

Kodėl ji nusprendė sudalyvauti būtent „Lietuvos balso“ projekte?

„Atsakymas labai paprastas. Daugybę metų sekiau ir žiūrėjau įvairius televizijos projektus. Mąsčiau eiti į kitą televiziją, bet su kiekvienu jos projektu matydavau, kad ten nevengiama dalyvius daryti „pajuokos objektais". 

Grįžus prie LNK televizijos pamaniau, kad reikia apšilti kojas prieš „brendant“ į didelių projektų vandenis. Dėl to 2022-aisiais metais pasiročiau kitame projekte – „Aš Matau Tavo Balsą“. Jame „užsigrūdinau“, daug išmokau, turėjau galimybę duetu dainuoti su atlikėja Monika Marija. Iš šio projekto išsinešiau ir dar didesnį pasitikėjimą savimi. Kiekvienas scenos profesionalo žodis buvo spyris judėt į priekį kartu su muzika. Ko gero, labiausiai motyvuojantys žodžiai buvo ištarti pačios Rositos Čivilytės. Ji pasakė, kad manyje mato didelę atlikėjos asmenybę. Nuėjusi iki „Aš Matau Tavo Balsą“ finalo,  supratau, kad sekantis projektas bus „Lietuvos balsas“. Kodėl? Stebėdama jį visame kame mačiau kokybę“, – pasakojo Rugilė.

Jautė, kad bus ypatingas

Jos pasiryžimą dalyvauti šiame projekte lydi ir įdomi istorija.

„Būdama 9-toje klasėje sakiau, kad sudalyvausiu kažkuo išskirtiniame „Lietuvos balso“ sezone. Baigiant gimnaziją supratau, jog artėja  būtent toks – jubiliejinis sezonas. Galbūt, tai buvo sėkmę prognozuojanti nuojauta, kuri, labai tikiuosi, ves mane toliau.

Tiesa, jau po pirmosios mano premjeros „Lietuvos balse“ sulaukiau pasiūlymo dalyvauti dainų konkurse, kuris vyks Ispanijoje“, – džiaugėsi jonavietė.

Jaudulio netrūko

Paklausta, kaip praėjo pirmieji filmavimai, Rugilė pasakoja ir apie jaudulį, ir apie baimę.

„Patyriau daug įspūdžių bei jaudulio. Kai supranti kokiame rimtame projekte dalyvauji, užplūsta baimė ir suvokimas, kad jau viskas – papuoliau.

Nepaisant to, mane tikrai nustebino projekto redaktorių nuoširdumas ir palaikymas. Jo buvo tiek daug... Prieš lipant į sceną per akląsias perklausas, visa spurdėjau, kojos drebėjo.

Dar dabar juokiuosi prisiminus, kad prieš lipant dainuoti su stilistais susitarėme, jog švarko saga bus atsegta, bet iš tos baimės ant scenos stovėjau su visai kitaip atrodančiomis sagomis“, – su šypsena prisiminė mergina, čia pat pridurdama, kad džiaugiasi sulaukusi didelio šeimos bei draugų palaikymo.

„Ačiū likimui už tokius fantastiškus, protingus, šmaikščius ir visaip kitaip tobulus draugus bei šeimą“, – kalbėjo mergina.

Kada tiksliai vyks kitas jonavietės pasirodymas kol kas nėra aišku. Dėl to ją palaikyti norintys žmonės kviečiami sekti informaciją apie projektą ir stebėti laidas.

„Lietuvos balsas“ rodomas kiekvieną sekmadienį per LNK kanalą 19:30 val.

„Lietuvos balso“ ir asmeninio archyvo nuotr.

Šis egzaminas už geresnę ir saugesnę Europą, deja, dar nesibaigė. Vis dėlto akivaizdu, kad ES šiemet įvyko istoriniai lūžiai dėl požiūrio į dabartinę Rusiją. Tai rodo ir Europos Parlamento priimti sprendimai: ne kartą didinta parama Ukrainai, priimtos sankcijos Kremliui. Pagaliau, pirmą kartą istorijoje ES finansavo ginklų ir kitos įrangos pirkimą ir tiekimą užpultai šaliai.

Vos prasidėjus karui, ES valstybės vienbalsiai sutarė priimti Ukrainos pabėgėlius, nereikalaujant prieš tai pateikti prieglobsčio prašymo, bei teikti jiems pagalbą. Suregistruoti Europoje visus Ukrainos vaikus, kad nė vienas nepradingtų. Dabar labai svarbu padėti Ukrainos žmonėms saugiai išgyventi žiemą. Dėkoju Lietuvos žmonėms, kurie teikia paramą Ukrainai ir karo pabėgėliams.

Šiemet priimti sprendimai palaipsniui atsisakyti Rusijos žaliavų, dujų ir naftos. Taip, tai skausmingi sprendimai. Tai kainuoja. Visi tai jaučiame. Vis dėlto kito kelio nėra ir niekas nebeketina nuolaidžiauti Putino Rusijai, jos šantažui, melui ir agresijai.

Kad ir kas ką besakytų, kad ir kokios aštrios diskusijos vyktų pačioje ES, bendrija kol kas gana sėkmingai laiko vienybės egzaminą. Tai rodo ir Europos Parlamento nusiteikimas. O juk vienas iš Kremliaus tikslų yra ne tik sugriauti Ukrainą, bet ir visą Europos Sąjungą.

Vis dėlto prisipažinsiu: nuo karo pradžios mane persekioja klausimas. Kokiu bepročiu, kokiu žvėrimi reikia būti, kad žmonių gerovę iškeistum į beprasmiškai liejamą kraują ir kančias?

Ko gero, šiemet visoje Europoje būtų sunku rasti žmogų, kurio nesukrėtė, tiesiogiai ar netiesiogiai nepalietė karas, krizės. Ir dažnai žmonių akyse matau daug nerimo dėl ateities. Bet tose pačiose akyse matau ir daug užsispyrimo įveikti sunkumus. Daug šviesos, gerumo ir supratimo, kad tik padėdami vieni kitiems sulauksime geresnių laikų.

Kokius dar Europos Parlamento sprendimus ar darbus išskirtumėte?

Dalis jų vienaip ar kitaip susiję su karo sukeltomis pasekmėmis.

Dar kovo pabaigoje Europos Parlamentas paragino valstybes nares ir Europos Komisiją nedelsiant užtikrinti didesnę maisto produktų gamybą ES. Paraginome ne tik didinti vietinę maisto produktų gamybą, bet ir žemės ūkio paskirties žemę naudoti tik maisto produktams ir pašarams auginti. Taip pat remti labiausiai nukentėjusius maisto gamybos ir žemės ūkio sektorius, pasiūlyti priemones ūkininkams sušvelninti smarkiai išaugusių trąšų kainų poveikį, pratęsti pandemijos metu įvestas lengvatas kaimo plėtros paramai.

Jau rudenį Europos Parlamentas pareiškė aiškią poziciją ir pasiūlė krizės laikotarpiu visoje ES netaikyti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) pagrindiniams maisto produktams. Tai buvo skirta toms kelioms valstybėms, tarp kurių ir Lietuva, kurios netaiko net lengvatinio PVM tarifo svarbiausiems maisto produktams.

Kokia Europos Parlamento pozicija dėl energetinės krizės?

Pradėkim nuo vartotojų. Europos Parlamentas perspėjo ES valstybes, kad energija neturėtų būti atjungiama vartotojams, kurie neįstengia susimokėti didėjančių energijos sąskaitų. Pažymėta, kad būtina vengti ir tokių žmonių iškeldinimo. Pasiųstas aiškus signalas visoms valdžioms ir tiems, kurie lobsta šios energetinės krizės metu. Reikia daugiau sprendimų, kad žmonės nebūtų priversti rinktis tarp maitinimosi ir šildymo, o energetikos įmonės, kurios gavo nenumatyto milžiniško pelno, turi padėti sušvelninti neigiamą krizės poveikį.

Europos Parlamentas taip pat pritarė sprendimui įvesti kainų lubas dujoms, taip pat ir dujoms, kurios naudojamos elektrai gaminti. Tai leistų sumažinti elektros kainą visoje ES.

O sprendimai ir darbai socialinėje srityje?

Išskirčiau kelis. Pritarėme direktyvai dėl bendrų minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA) nustatymo visose ES valstybėse. Kad visose valstybėse būtų pagal vienodą metodiką vertinama MMA perkamoji galia, bendras darbo užmokesčio lygis ir jo pasiskirstymas, darbo užmokesčio vidurkio didėjimas, skatinamos kolektyvinės derybos. Kas iš to, kad MMA didėja, jei perkamoji galia mažėja? Svarbu, kad deramas MMA būtų mokamas ir krizių metu: net 10 procentų ES dirbančiųjų patiria skurdą.

Pateikėme savo siūlymus kaip  užtikrinti kokybišką priežiūrą visą gyvenimą, pradedant ankstyvąja vaikų priežiūra ir švietimu, baigiant pagyvenusių žmonių ir neįgaliųjų priežiūra. Juk visose ES valstybėse, labiausiai jų kaimiškuose regionuose, trūksta kokybiškų, prieinamų, nesunkiai gaunamų ir įperkamų priežiūros paslaugų. Trūksta priežiūros paslaugas teikiančių darbuotojų. Ir dėl to du iš trijų asmenų, kuriems reikalinga priežiūra, nesulaukia tokių paslaugų. Šią situaciją būtina keisti.

Deja, bet neįgalieji ES ir toliau susiduria su kliūtimis: nuo fizinių, sveikatos apsaugos, socialinių poreikių tenkinimo iki integracijos mokykloje ar darbo rinkoje. Todėl pasiūlėme konkrečius veiksmus Europos Komisijai ir valstybėms, kaip šias kliūtis naikinti.

Pritarėme, kad atsižvelgiant į COVID 19 pandemijos valdymo patirtį, būtų tobulinamas reglamentas dėl didelės tarpvalstybinio pobūdžio grėsmės sveikatai. Pasiūlėme, kaip geriau koordinuoti ES institucijų ir valstybių veiksmus, kaip kaupti medicinos atsargas ir vykdyti bendrus viešuosius pirkimus. Be to, kaip užtikrinti tų medicininių priemonių prieinamumą žmonėms atokiuose regionuose ir kaimuose.

Ko palinkėsite skaitytojams artėjančių švenčių proga?

Pirmiausia, taikos. Kiekvienuose namuose, kur begyventumėm. Ir žinoma – meilės, sveikatos ir ištvermės. Visko, ko reikia kurti gražiam gyvenimui. O tai juk nėra taip paprasta.

Nuotr.

Vilija Blinkevičiūtė: „Dažnai žmonių akyse matau daug nerimo dėl ateities. Bet tose pačiose akyse matau daug šviesos, gerumo ir supratimo, kad tik padėdami vieni kitiems sulauksime geresnių laikų.“

Tiesą sakant, net nežinau, nuo ko pradėti. Per pastaruosius metus daugybė pokyčių įvyko ir mieste, ir kaime, įvairiausiose srityse nuo švietimo, kultūros iki visuomenei skirtos naujos infrastruktūros. Kadangi neretai teko būti šių pokyčių iniciatoriumi ar bent prisidėti prie jų, visi atlikti darbai atrodo labai artimi. 

Žinoma, visuomenei turbūt labiausiai pastebimi matomi nauji traukos statiniai. O tokių per šią kadenciją pastatėme ar įrengėme ne vieną. Pirmiausia, mieste įrengtas pėsčiųjų tiltas  per Žeimių gatvę ilgą laiką buvo tik svajonė.

Pamenu, kuomet dar buvo atliekami projektavimo darbai, įtraukėme į procesą ir jonaviečius – siūlėme rinktis labiausiai patikusio tilto eskizą. Vėliau ilgus metus projektas dokumentų pavidalu laukė savo šanso būti pastatytas. Buvo net dvejonių, ar tiltas neliks tik eskizu ir ar pavyks jį pastatyti. Kad taip nenutiktų, aktyviai dirbau man žmonių patikėtą politiko darbą – rodžiau, prašiau, įtikinėjau. Nebuvo lengva, bet mums pavyko, pavyko gauti šiam projektui valstybės finansavimą, įtikinti tuo metu pareigas ėjusį Susisiekimo ministrą, kad toks tiltas nėra tik Jonavos užgaida, kad jis ne tik pasitarnaus saugiam pėsčiųjų ir dviratininkų judėjimui, bet taps dinamiško Jonavos miesto simboliu. Tad, galima teigti, kad atkaklus ir nuoseklus darbas leidžia realizuoti net didžiausias svajones. 

Kitas ne mažiau ryškus pavyzdys – užbaigta Jonavos miesto stadiono rekonstrukcija. Darbus pradėjęs rangovas bankrutavo, tad teko ieškoti naujo, projektas pabrango, bet sugebėjome susitelkti ir sėkmingai užbaigti statybas. Tai nebuvo paprasta. Juk Vilnius, mūsų šalies sostinė, ir šiandien neturi net stadiono pamatų, o mes turim visą stadioną. Ir ne šiaip stadioną. Jame galima žaisti tarptautines varžybas, tad dėl jo tikrai nėra gėda. 

Gal ne visi supranta, bet pastarųjų kelių kadencijų darbai vystant sporto infrastruktūrą nėra politinės improvizacijos. Tai nuoseklus daugiametis siekis ne išblaškyti, o vienoje vietoje sukurti šiuolaikines sporto bazes – areną, slidinėjimo centrą, stadioną, baseiną,  – kurios tenkintų ir sportuojančiųjų, ir visuomenės poreikius. Ir dabar galiu drąsiai pasakyti, jog vargu ar Lietuvoje yra kita tokia savivaldybė, kurioje būtų tokios galimybės sportuoti, judėti, propaguoti sveiką gyvenimo būdą. Ne veltui 2020 metais Jonavai buvo įteiktas “Metų sporto miesto” apdovanojimas. Visų šių pokyčių vyšnia ant torto taps gruodžio mėnesį atidarytas Jonavos baseinas. 

Per kiek ilgiau nei du metus pastatytas nuostabus statinys. Man asmeniškai jis tarsi trečiasis vaikas – ilgai lauktas, statytas, išpuoselėtas ir pasiruošęs džiuginti. Baseinas puikiai įsikomponuos į Joninių slėnio panoramą, o žiemą lankytojams kurs kalnuotų Alpių pojūtį. Šis statinys išties nominuoja visos ketverių metų kadencijos mano kaip politiko veiklą. 

Be šių pastebimų pokyčių nereikia užmiršti ir kitų nemažiau svarbių, bet gal kiek labiau kasdieniškų – įrengti nauji laiptai slidinėjimo trasos papėdėje; įrengtos naujos dviračių takų atkarpos ir mieste, ir į Ruklos miestelį; kasmet atnaujinamas Jonavos autobusų parkas, kuriame jau kitąmet keleivių patogumui tarnaus net 5 elektrobusai; viešojo transporto keleivių švieslentės stotelėse; neleista centrinės valdžios „reformatoriams“ sužlugdyti Jonavos ligoninė į kurią kasmet investuojame; sutvarkyta Šv. apašt. Jokūbo bažnyčios išorė; investicijos į kaimo seniūnijų kelius, viešąjį ūkį, gatvių apšvietimą. Atliktus reikšmingus darbus galima būtų tęsti ir tęsti. Vien jiems išvardinti neužtektų keleto lapų, todėl neatsitiktinai kasmet leidžiam atliktų darbų ir veiklos ataskaita. 

Ar yra tikslų, kurių vis dėlto dėl kažkokių priežasčių nepavyko pasiekti? 

Net ir dirbant nuoširdžiai, neskaičiuojant nei laisvo laiko, nei jėgų tinka pripažinti, kad ne viskas pavyko. Kartais tai lėmė aplinkybės, kartais pritrūkta lėšų ar centrinės valdžios palaikymo ir supratimo. Man labai norėjosi ir dariau viską ką galėjau, kad jau šią kadencijų prasidėtų realūs aplinkkelio įrengimo darbai. Ir nors projektas parengtas, o valstybė iš gyventojų išpirko žemę, tačiau jau kuris laikas mindžikuojama. 

Deja, bet visoje Lietuvoje kelių būklė tik prastėja. Neskiriama užtektinai lėšų ne tik keliams tinkamai prižiūrėti, bet ir sparčiau mažinti žvyrkelių kiekį, tvarkyti tiltus ir viadukus, statyti naujus aplinkkelius. Menkai guodžia ir žinojimas, kad Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD) yra viešai konstatavusi, jog šalyje šiuo metų reikia įrengti 18 aplinkkelių ir Jonavos aplinkkelis reitinguojamas pirmuoju pagal įrengimo eiliškumą, tai yra, jis bus statomas pirmiausiai. Klausimas tik: kada? Mus pasiekiantis atsakymas - kai bus skirtas finansavimas. Politinis centrines valdžios kalambūras: kada? – kažkada! Ir aš, ir Jonavoje rinktas Seimo narys Eugenijus Sabutis neleidome Jonavos pamiršti nei Susisiekimo ministerijai, nei LAKD. Dirbsime šiuo klausimu tol, kol jis bus galutinai išspręstas. Tikiuosi, tam neprireiks man pačiam tapti Susisiekimo ministru ar vyriausybės vadovu. 

Yra ir kitų didesnių bei mažesnių projektų, kurie strigo. Nors labai norėjome Rimkuose įkurti parką miestiečiams, kurio įrengimas politinių oponentų buvo skundžiamas įvairiausioms institucijoms kuriant mitą, kad meras neva nori įsirengti parką sau – suprask, asmeninį M. Sinkevičiaus parką – bet šįkart procesą sustabdė ne politinis kvailumas, o nevykęs rangovas, kuris laimėjo parko įrengimo viešąjį konkursą, nuolat meluodamas tempė gumą, kol galų gale nutraukėme sutartį. Naujo rangovo paieškos persikels į kitus metus. Kaip ir minėjau, ne visada ir ne viskas pavyko, bet mes nepasiduodam, gal tik kartais ilgiau užtrunkam. 

Mūsų rajonas pagyrų sulaukia ir iš gyventojų, ir iš svečių - dažnai minimos išpuoselėtos erdvės, renovuoti daugiabučiai, išvystyti pėsčiųjų bei dviračių takai, nemenka kultūros ir sporto renginių, dažniausiai nemokamų, pasiūla. Rodytųsi, jau beveik visas padaryta ir belieka mėgautis tuo. Kuo žadate nustebinti jonaviečius kitoje kadencijoje? 

Neabejotinai išsiskiriam kaip sportiškas, aktyvus, kultūrą mylintis miestas. Savivaldybė, kurioje renovuoti ne tik visuomenės paskirties statiniai – mokyklos, darželiai – bet pirmaujame ir pagal daugiabučių renovacijos mastus. Nors esame rajonas, kuriame vystoma chemijos pramonė, baldų gamyba, bet stengiamės puoselėti savo aplinką įvairiais želdynais, ekologišku viešuoju transportu. Per kadenciją buvome pastebėti ir apdovanoti įvairiausiose kategorijose. Pastarąją kadenciją gavome du Auksinės Krivūlės (aukščiausias savivaldos apdovanojimas) apdovanojimus už kultūros puoselėjimą ir pagalbą Ukrainos karo pabėgėliams. 

Tikiu, kad kiekvienas jonavietis didžiuojasi mūsų išpuoselėtu kraštu ir turi ką apie jį papasakoti. Ir nors pastarąją kadenciją nuveikta daug, bet idėjų ir parako naujajai tikrai netrūksta. Žinoma, dalis darbų bus tęsiama – daugiabučių kiemų tvarkymas, pastatų renovacija, miesto erdvių tvarkymas ir t.t., bet yra ir naujų sumanymų. 

Kitą kadenciją neabejotinai norime realizuoti Neries prieplaukos projektą; dar labiau įveiklinti Joninių slėnio kalną pritaikant jį vasaros pramogoms; galutinai pritaikyti 43 hektarų žemės sklypą Jonavos verslui ir investuotojams; skirti būtinas lėšas Jonavos ligoninės atsinaujinimui ir paslaugų plėtrai; visoje savivaldybėje diegti energiją tausojančias ir „žalumą bei ekologiją“ skatinančias priemones; transformuoti visą Jonavos autobusų parką atsisakant dyzeliu varomo transporto; pradėti futbolo maniežo statybas ir t.t. 

Manau, kad daugelis idėjų taps mūsų rinkimų programos turiniu. Ir kam jau kam, bet idėjų ir sumanymų man netrūksta – kartais trūksta tik pinigų. 

Esate dažnai matomas ir girdimas nacionaliniame eteryje, televizijose, radijo laidose, kai kurie politikos analitikai sako, kad sulig Jūsų atėjimu vadovauti Lietuvos savivaldybių asociacijai, savivaldai pavyko tapti kur kas labiau matoma, girdima ir darančia reikšmingą įtaką centrinei valdžiai. Kokių esminių dalykų pavyko pasiekti gerinant, darant efektyvesne ir savarankiškesne visos savivaldos, o kartu ir Jonavos rajono savivaldybės, veiklą? 

Taip, išties savivaldybių temos tapo labiau matomos. Manau, prie to prisidėjo ne tik mano kaip Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovo veikla, bet ir pastarąją kadenciją šalį ištikusios krizės. Krizės, kurių suvaldymas nebūtų buvęs įmanomas ar sėkmingas be savivaldos lyderystės. Šiandien atrodo, kad tai jau tolima istorija, bet ar pamenat beveik du metus su Covid-19 pandemija? Testavimas, judėjimo ribojimai, vakcinacija, institucijų, ypač švietimo įstaigų, darbo organizavimas ir t.t.  

Nespėjus atsikvėpti nuo pandemijos ištiko nelegalių Lukašenkos atvarytų migrantų antplūdis. Vėliau -  Rusijos agresija ir sukeltas karas Ukrainoje bei į Lietuvą atvykę karo pabėgėliai. 

Pastaroji kadencija, regis, buvo gyvenimas nuo vienos krizės iki kitos krizės. O neretai vienu metu vyko net kelios krizinės situacijos. Teko ne tik tvarkytis, bet, kaip jau minėjau, teko imtis lyderystės. Toli gražu ne visada ir visuomet centrinė valdžia gebėjo tinkamai koordinuoti, komunikuoti ir organizuoti įvairius procesus ištikus bėdoms. Būtent savivalda kaip toji kempinė – viską sugeria, iškuopia ir išblizgina. Jonava, kaip ir kitos savivaldybės, demonstravo gebėjimą tvarkytis su visais iššūkiais, dažnu atveju tapdama ir pavyzdžiu kaimynams. 

Krizėms atslūgus, man, kaip visos savivaldos vadovui, tenka kalbėti apie ir apie valstybės biudžetą, ir apie įvairių savivaldos funkcijų bei  apgailėtiną kelių tvarkymo finansavimą, ir apie savivaldos modelį bei pasikeitimus, laukiančius naujos kadencijos mero ir tarybos. Temų yra daug, visos jos labai žemiškos, tarkim, šildymo kompensacijų skyrimo tematika, ir visur reikia supratimo, įsigilinimo, gebėjimo paaiškinti, suformuluot problemas, jei tokių esama. Bendrai džiaugiuosi, kad per pastarąjį laikotarpį akivaizdžiai pakito centrinės valdžios ir savivaldos santykis. Atsirado daugiau pasitikėjimo, daugiau įsiklausimo ir supratimo. 

Malonūs pokyčiai aplankė ne tik Jonavą, bet ir jūsų šeimą - per šią kadenciją gandrai aplankė net dukart. Kaip pavyksta suderinti gausybę įsipareigojimų ir šeimyninį gyvenimą? 

Sudėtinga suderinti. Bet aš toks nei pirmas, nei paskutinis. Žinoma, kad mero, asociacijos prezidento, politiko darbas reikalauja dėmesio, neretai ilgesnių darbo valandų  - juk atsiranda veiklos ir renginių savaitgaliais. Bet vaikai tėtį dar atpažįsta, tai kol kas viskas kontroliuojama (juokiasi). Suprantama, reiktų padėkoti žmonai Aistei, kuriai tenka nemenkas krūvis. Stengiuosi maksimaliai išnaudoti savaitgalius ir bent juos skirti šeimai. Gal dėl to toli gražu ne visus renginius aplankau ar visur suspėju, bet toks jau tas mano darbo ir asmeninio gyvenimo balansas.

LSDP Jonavos rajono skyriaus parengtas interviu 

Politinė reklama. Bus apmokėta iš Lietuvos socialdemokratų partijos Jonavos raj. skyriaus kandidatų sąrašo Jonavos rinkimų apygardoje nr.10 rinkimų sąskaitos

Ruklos gyventojai dėl šio incidento nevengė mesti kaltinimų mokyklos direktoriui, mokytojams, vaiko teisių gynėjams, socialiniams darbuotojams, kitoms atsakingoms įstaigoms, taip pat ir 11 – mečio berniuko šeimai, kuri, pasak rukliečių, yra žinoma dėl savo netinkamo gyvenimo būdo.

Ruklos gyventojai sutartinai tvirtino, kad atsakingos institucijos galimai neatlieka savo pareigų, taip, kaip derėtų. Teigė, kad ir berniuko šeima, ir nuo jos nukentėję asmenys bei visa mokyklos bendruomenė nesulaukia tinkamos ir savalaikės pagalbos, kad Ruklos mokykloje gajūs patyčių ir smurto atvejai.

Šią temą dar kartą gvildename su Jonavos r. savivaldybės administracijos vyriausiąja specialiste, Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatore (TBK) Evelina Darvide, kuri atsako į jonavoszinios.lt pateiktus klausimus.

- Ar Jūs, kaip Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė, dirbote su Ruklos mokyklos situacija, kuomet rugsėjo 27-ąją 11-metis berniukas sumušė 13-kametę mokinę? Jei taip, kokius veiksmus atlikote iš karto po šio incidento? Kokie veiksmai yra atliekami dabar?  

- Dėl Jūsų klausime minimų nepilnamečių konfliktinės situacijos 2022-09-27 gauta informacija iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos informacijos analizės skyriaus, kuriame prašoma skirti minimalias priežiūros priemones minėtam berniukui (dėl duomenų apsaugos negaliu atskleisti koks padarytas pažeidimas). 2022-10-05 buvo numatytas ir organizuotas Jonavos r. savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijos posėdis, kuriame ir nagrinėjami tokie prašymai bei išanalizuojama papildomai surinkta informacija iš įstaigų apie konkretų vaiką, kviečiama į posėdį, išklausomos nuomonės vadovaujantis LR vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymu.

Apie rugsėjo 23 d. įvykusią situaciją mane informavo mokyklos administracijos atstovai.

TBK ir atvejo vadybininkės 2022-09-30 inicijuotas tarpinstitucinis susirinkimas, atvejo vadybos posėdis, aptariant nepilnamečio smurtinį elgesį prieš tos pačios mokyklos mokinę. Posėdžio metu taip pat aptarta nepilnamečio ir jo šeimos situacija, išklausytos dalyvių nuomonės, rekomendacijos ir priimti atitinkami sprendimai susiję su minėtina šeima.

Posėdžio metu akcentavau, kad labai svarbu mūsų visų susitelkimas siekiant tinkamai suvaldyti šią susidariusią situaciją bei užtikrinti sklandų psichologinės, metodinės pagalbos teikimą nepilnamečiams (nukentėjusiai, smurtavusiam bei mokytojams ir klasės vaikams), todėl rekomendavau organizuoti Jonavos r. švietimo pagalbos tarnyboje psichologo konsultacijas berniukui, klasės draugams, šeimos nariams bei suteikti metodinę pagalbą mokyklos darbuotojams. 2022-10-04 Jonavos r. švietimo pagalbos tarnyba raštiškai pateikė atsakymą į pateiktą užklausą, kad nepilnamečiui numatytos psichologo konsultacijos ir pagal poreikį konsultacijos mokyklos švietimo pagalbos specialistams, klasės draugams, šeimos nariams.

Pateiktos užklausos į gydymo įstaigas. Įvertinta gauta informacija iš Všį „Jonavos ligoninės“ bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų.

Pateikta užklausa Jonavos r. Ruklos mokyklai daugiafunkciniam centrui, kokių veiksmų ėmėsi siekiant suvaldyti susidariusią krizinę situaciją. Gautas išsamus atsakymas iš mokyklos kokių veiksmų ėmėsi ir kokia pagalba suteikta / teikiama bei kokie prevenciniai susitarimai priimti ugdymo įstaigoje.

Pateikta užklausa į VVTAĮT prie SADM Kauno apskrities VTAS kokių veiksmų ėmėsi vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai reaguodami į gautą informaciją dėl rugsėjo 27 d. įvykių.

2022-10-05 organizavome savivaldybės vaiko gerovės komisijos posėdį, kuris buvo numatytas dar iki įvykio, kuriame įvertinta surinkta informacija, išklausytos suinteresuotos šalys bei Jonavos r. savivaldybės administracijos direktoriaus priimtas sprendimas nepilnamečiui skirti minimalias priežiūros priemones, o vaiko atstovams koordinuotai teikiamas paslaugas.

Vaiko atstovas raštiškai supažindintas su Jonavos r. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu dėl minimalių priežiūros priemonių skyrimo ir koordinuotai teikiamų paslaugų bei įsakymo kopija perduota suinteresuotoms šalims, nustatyta koordinuojanti institucija.

Iki šios dienos nesu gavusi informacijos apie netinkamą nepilnamečių elgesį, konfliktines situacijas, minimalių priežiūros priemonių nevykdymą.

Nuolat palaikomas ryšys su mokyklos administracija, atvejo vadybininke, kuri koordinuoja pagalbos šeimai teikimo procesą. Nusiskundimų dėl įstaigų nebendradarbiavimo, priemonių nevykdymo, vengimo jų vykdyti - nėra gauta.

- Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja V. Kolesnikienė yra minėjusi, kad mokykla turėtų peržiūrėti savo vidaus tvarkas ir aiškiai numatyti, ką tokiu kriziniu atveju turėtų daryti kiekvienas bendruomenės narys. Ar numatyti, ar jau buvo vykdomi kokie nors mokymai mokyklos administracijai, siekiant išvengti tokių krizinių situacijų? 

- Jonavos r. savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja iniciavo Krizių valdymo centro specialistų atvykimą į Ruklos mokyklą ir konsultacijas mokyklos administracijai, mokyklos vaiko gerovės komisijos nariams. Atvykę specialistai aptarė įvykusią situaciją, mokyklos sprendimus ir rekomendacijų įgyvendinimo galimybes.

- Ruklos gyventojai mums yra teigę, kad minimoje mokykloje vyrauja smurto ir patyčių protrūkiai, kalbant ne tik apie rugsėjo 27-osios įvykį. Kokių veiksmų ketinate imtis, siekiant pažaboti tokius atvejus šioje mokykloje? Kokias įstaigas ir organizacijas ketinate įveiklinti? Kokią pagalbą teiksite tiek mokyklos administracijai, tiek likusiai mokyklos bendruomenei (tėvams, mokiniams)?    

- Pažymėtina, kad tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos informacijos analizės skyriaus sulaukia skirtingo pobūdžio pranešimų dėl nepilnamečių smurtinio elgesio, svetimo turto sugadinimo, pasisavinimo, tačiau į komisiją patenka vaikai besimokantys skirtingose Jonavos miesto ar rajono įstaigose. Jeigu įstaigoje įvyksta smurto atvejis kiekviena mokykla žino, kokie atitinkami veiksmai turi būti užtikrinami. Negalėčiau sutikti, kad gaunama informacija vien tik dėl Ruklos mokyklos. Pavienių pranešimų nesu gavusi.

Ruklos mokykla noriai bendradarbiauja, priima siūlomą metodinę pagalbą, reaguoja į rekomendacijas, dalyvauja tarpinstituciniuose susirinkimuose bei kreipiasi pagalbos. Ne kartą visoms mokykloms esu akcentavusi, kad Jonavos r. švietimo pagalbos tarnyboje teikiama metodinė pagalba mokykloms, kurios esant poreikiui tikrai kreipiasi.

Beje mokyklos vykdo ir atitinkamas patyčių prevencijos programas, bendradarbiauja su kitomis miesto įstaigomis dėl prevencinių / intervencinių paslaugų gavimo.

Š. m. rugsėjo mėn. iniciavau „Equip“ elgesio keitimo programą paaugliams, kurios iki tol Jonavos mieste nebuvo. Mokymus baigė dvi psichologės, kurios renka grupes, gauna rekomendacijas iš mokyklos atstovų kam būtų tikslinga sudalyvauti elgesio keitimo programoje. Programos tikslas –mokyti paauglius mąstyti ir elgtis atsakingai taikant savitarpio pagalbos metodą, motyvuoti ir įgalinti juos teikti pagalbą vienas kitam. „EQUIP“ programa suteikia galimybę atpažinti mąstymo ir elgesio problemas bei jas spręsti taikant savitarpio pagalbos metodą. „EQUIP“ yra daugiakomponentė programa, kuri derina bendraamžių pagalbos grupės metodus su kognityvinio vystymosi ir įgūdžių lavinimo modeliais, specialiai skirtais motyvuoti ir mokyti asocialaus elgesio paauglius mąstyti ir elgtis atsakingai. Viena grupė kaip tik yra organizuojama Ruklos miestelyje. Apie „Equip“ programą buvo pateiktas pranešimas ir „Jonavos žiniose“.

- Ar esate gavusi panašių pranešimų dėl galimai besikartojančio smurto, patyčių atvejų  Ruklos J. Stanislausko mokykloje – daugiafunkciame centre.  

 - Tai pirmasis atvejis dėl tokios susidariusios krizinės situacijos. Buvo keletas atvejų, kuriuos svarstėme savivaldybės vaiko gerovės komisijoje dėl gautos informacijos iš policijos.

- Dėkojame už atsakymus.

Plačiam klausytojų ratui

„Ši daina tiesiogiai perteikia įsimylėjusio žmogaus portretą, tačiau ji tinka plačiam klausytojų ratui.

„Mėlyną dangų“ įvardinčiau kaip indie-pop žanro kūrinį, o jis yra gana universalus ir tinkamas bet kuriam klausytojui. Lengvas skambesys, įsimintini žodžiai, gyvi instrumentai, ko daugiau gali reikėti ieškant naujos muzikos?“ – retoriškai klausė „KLASTOS“ pseudonimu prisistatanti Kristina.

Paklausta, kelintas tai kūrinys jai, jonavietė tikina, kad tiksliai įvardyti sunku.

„Beskaičiuojant galiausiai pabosta tai daryti. Juk džiaugsmas ateina tikrai ne dėl didesnio dainų kiekio, o kai kažkas pasako, jog jam patiko klausytis tavo kūrybos“, – teigė „KLASTA“.

Svarbu laiku sustoti

Šiuo metu muzikos produkciją studijuojanti mergina neslepia, kad dainos ,,Mėlynam rūke“ kūrybinis procesas nebuvo lengvas.

„Tai, ko gero, lėmė pati dainos žinutė ir emocija, kurią ji perteikia.

Kalbant apie sunkumus kuriant muziką ir kitokį meną, mano manymu, sudėtingiausia – sustoti. Žinoti, kada tavo kūrinys yra geriausioje versijoje ir daugiau nereikia bandyti ką nors išrasti ar pakeisti – labai sunku. Vėliau norint sugrįžti prie ankstesnės versijos tenka susidurti su dar didesniais sunkumais“, – kalbėjo mergina.

Grįžo į kūrybinį kelią

Kurį laiką jonavietė buvo atitolusi nuo kūrybos. „Mėlynam rūke“ ji įvardija kaip naują startą.

„Šis kūrinys yra kaip naujas piešinys ant balto popieriaus lapo.  Ilgą laiką, netrukus po dainų išleidimo, tekdavo jas ištrinti. Tekdavo, galbūt – netinkamas žodis apibūdinti tai, ką padariau savo noru.

Turėjau pokalbį su kurso draugais ir, pasirodo, šis „fenomenas“, kai vos išleista daina tampa pilka, neįdomi ir nemėgiama pačio kūrėjo – labai dažnas. Ši tendencija įdomi ir verčia klausti, kodėl taip nutinka.

 Mano atveju dainų kiekis laimėdavo prieš kokybę. Atrodė, kad didelis kiekis išleistų dainų – privalumas ir siekiamybė. Visgi, laikui bėgant ir stebint kitus atlikėjus, pradėjau suvokti, jog geriau pateikti kokybišką muziką, investuojant į ją daugiau laiko. Tik supratusi tai, galėjau sau vėl leisti kurti.

Gruodžio mėnesį bus filmuojamas ir dainos „Mėlynam rūke“ klipas. Greitu metu dar įsitrauksiu į albumo kūrimo procesą, tad ši daina, buvo tikras proveržis ir galimybė man sugrįžti į bandymų, atradimų kupiną kūrybinį kelią“, – džiaugėsi jonavietė.

Muzika – motyvuoja

Kaip muzika atsirado Kristinos gyvenime?  

„Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje mokiausi groti fortepijonu, dainavau chore. Dabartinės mano studijos leidžia man sukaupti žinių apie tai, kaip kurti, kaip naudotis studija ir, žinoma, kaip kopti menininko keliu. Suskaitmeninta kūryba domiuosi ir užsiimu trečius metus.

Muzika man svarbi ne tik kaip įrankis išreikšti save. Man ji – dienos variklis, stumiantis tolyn, motyvuojantis ir leidžiantis dieną padaryti kur kas geresne“, – pokalbio pabaigoje sakė pašnekovė.

Neskuba vertinti

„Į dabartinį rezultatą tikrai nežiūriu. Didžiausias dėmesys skiriamas treniruočių procesui, pasiruošimui, produktyvumui, vaizdo įrašų analizei bei užduočių  išpildymui. Visgi, beveik visos merginos turi beprotiškus užimtumo tvarkaraščius, pareigas darbuose, studijose ir  šeimose. Komandoje taip pat yra kelios moksleivės, pusei komandos sportininkių treniruotis tenka atvykti iš Vilniaus, Elektrėnų, Kauno.

Kadangi sužaistos tik 6 pirmojo rato rungtynės, dar labai anksti sudėti rankas ir tikėtis, kad viskas padaryta. Čia tik startas... Į rezultatus pasižiūrėsime vasarį bei kovą, kai lauks patys atsakingiausi susitikimai, atkrintamosios varžybos, nes ir kaip žaidėja, ir kaip jauna trenerė turiu spalvingų pamokų...

Kur tobulėti yra kiekvieną dieną, visada bus ir ką šlifuoti. Ypatingai tada, jei sportininkas to labai norės bei tikės tuo, ką daro“, – paklausta, ar ji patenkinta komandos žaidimu, kalbėjo R. Strelkauskaitė.

Skirtinga patirtis

Jonavos „Aušrinę“ šiuo metu sudaro skirtingą žaidybinę patirtį turinčios žaidėjos.    

,,Komandos branduolyje – brandą ir didelę žaidybinę patirtį kartu sukaupusios žaidėjos. Kelios  merginos varžybose aktyviai dalyvauja ištisus metus, nes žaidžia tiek salės, tiek paplūdimio tinklinį. Kitos tinklininkės – moksleivės iš Kauno, kurias mums patikėjo trenerė Jolita Kontvainienė. Beveik visoms joms teko atstovauti  jaunių, jaunimo  bei moterų rinktines“, – teigė trenerė, pridurdama, kad apmaudu, jog Lietuvoje nebeliko nei vyrų, nei  moterų tinklinio rinktinių.

„Mūsų broliai latviai ir estai sėkmingai dirba, buria rinktines ir siunčia dalyvauti į tarptautinius vandenis, nelaukiant aukštų rezultatų. Pas mus Lietuvoje tikrai yra žmonių, galinčių ir norinčių  atstovauti šalį.

Manau, tai suteiktų daugiau šviesos ir motyvacijos jaunajai kartai, kuri tik pradėjo lieti prakaitą savo sporto salėse su savo pirmaisiais treneriais“, – kalbėjo jonavietė.

Sustabdė trauma

Komanda vis dar neturi pilnos sudėties.

„Prieš prasidedant sezonui, tikėjausi, kad bus lengviau dėliotis komplektaciją, nes tai daryti pradėjome jau praėjusio sezono pabaigoje, bandydamos išsaugoti branduolį. Tačiau iki šiol esame ne pilnos sudėties. Žinoma, viskas atsiremia ir į finansines galimybes. Esame atviri, bet kokiam rėmimui ar jo pasiūlymams, ypatingai dabar.

Nemaloni staigmena komandą palietė rugsėjo pradžioje, kai pirmo kurso studentė Greta treniruotės metu gavo čiurnos traumą. Ji jau prisijungė į treniruočių procesą. Tikimės, kad greitu metu merginai pavyks įsilieti ir į komandą bei sustiprinti  centro poziciją. Tad jei kas nori išmėginti save, kviečiame susisiekti. Lauksime“, – kalbėjo R. Strelkauskaitė.

Ir trenerė, ir žaidėja

Be to, kad treniruoja „Aušrinę“, R. Strelkauskaitė ir žaidžia jos sudėtyje. Paklausta, prieš kiek laiko ji įsiliejo į šią komandą, trenerė tik šypteli ir pripažįsta, kad suskaičiuoti – nebe lengva

„Kai teko paragauti legionierės duonos pietų Prancūzijoje, Toulono mieste (2009-2010m. ir 2010-2011m.), dar skaičiavau – buvo apie 20m. žaidybinės patirties. Tiesa, su trumpomis pertraukomis ir pailsėjimais – tada buvo svarbiausia išvengta rimtų traumų.

Kalbant apie trenerės duoną, jos teko paragauti ir būnant žaidėja, ir komandos kapitone. Tuomet komanda buvo trenerės Lijos Darandovienės rankose. Na, o jei rimtai, tai jau seniai turėjau užleisti vietą jaunimui, nes komanda atsijaunino, o dešimties – penkiolikos metų skirtumas jau turi savo pliusų ir minusų. Įgavusi tuometinės trenerės pasitikėjimą, gavau pasiūlymą išmėginti savo jėgas jau nebe aikštelėje kaip žaidėja, bet trenerės pozicijoje. 

Neslėpsiu, iš pradžių tikrai buvo sudėtinga susivokti ir susidėlioti prioritetus, nuo ko pradėti viską. Realiai du sezonus iš eilės buvo sudėtingas metas: veiklos daug, o rezultato nematyti. Gerokai pasiblaškiau, apšildynėjau kojas, daug pagalbos sulaukiau iš aplinkos. Šiai dienai yra dalykų, už kuriuos turėčiau padėkoti. Belieka tik  išsaugoti pasitikėjimą, energetiką  ir pasidalinti tuo“, – kalbėjo R. Strelkauskaitė.

Pagyrimais nesimėto

Pasiteiravus, ar ji – griežta trenere, tinklininkė tikina, kad vertinti save – itin sunku.

„Kai suvoki, kad kartais tavo žaidėjos tave mato bei žino geriau nei tu pats, kalbėti apie savo darbą sudėtinga.

Pagyrimais tikrai nelepinu bei nesimėtau į dešinę ir į kairę... Atvirkščiai – gal kartais tenka demotyvuoti, kad pasitikrintum, ar tai veikia, ar ne.

Tačiau jei matau, kad merginos treniruotėje ar varžybose palieka ne tik prakaitą, bet ir širdį, visada stengiuosi nepraleisti pro pirštus motyvacijos detalių“, – kalbėjo jonavietė.

Laikas kartu

Ar komanda turi savų prietarų bei tradicijų?

„Neturime, tačiau atsižvelgus į finansines galimybes stengiamės po rungtynių kartu pavakarieniauti ir aptarti rungtynių eigą.

Tiesa, kažkada lyg ir  nemėgdavome fotografuotis prieš varžybas. Lyg ir negeru ženklu tai laikoma, užprogramuojančiu pralaimėjimą. Dabar to jau nebe sureikšminame, tik pajuokaujame“, – šypsodamasi prisiminė trenerė.

Apie palaikymą

Dalis varžybų, kuriose rungiasi „Aušrinė“, vyksta ir Jonavoje. Anot R. Strelkauskaitės, dažniausiai tinklinio rungtynės nesulaukia didelio sirgalių skaičiaus, tačiau jų palaikymas – svarbus.

„Daug sirgalių tikrai neturime, bet visada labai laukiame jų ir tikimės, kad žiūrovai ateis ne tik pasižiūrėti, bet ir patriukšmauti (aut. past. šypsosi).

Šiais metais turime „OPTIBET“ rėmėją, kuris transliuoja visas Baltijos lygos rungtynes. Dėl to dauguma palaikančiųjų stebi jas ir palaikymą išreiškia komentaruose ar asmeniškai.

Neslėpsiu – palaikymas yra didelė varomoji jėga ir motyvacija bet kuriam sporte“, – kalbėjo R. Strelkauskaitė.

Lauks rimtos varžybos

Ši savaitė komandai – ramesnė, tačiau lapkričio antroje pusėje Jonavos tinklininkių laukia rimta kova Estijoje.

„Dabar šlifuosime silpnąsias vietas, „broką“, atsistatysime, o tada pradėsime pasiruošimą itin tolimai ir sudėtingai aštuonių valandų kelionei į Taliną. Ten lapkričio 19 dieną 17.00 valandą lauks jauna, perspektyvi Talino „Audentes“ komanda ir taip pat pralaimėjimo dar nepatyrusios, susibūrusios iš 2 Talino komandų į vieną „Tal/Tech/Tradehouse“ tinklininkės. Su jomis susirungsime lapkričio 20-ąją 14:00 valandą. Transliacijos žiūrovai turėtų ieškoti komandos „Facebook“ puslapyje arba ,,Youtube“ kanale“, – kalbėjo R. Strelkauskaitė.

Bendrų tikslų link

Ko R. Strelkauskaitė palinkėtų sau ir kitoms komandos narėms šiame varžybų sezone?

,„Sau palinkėčiau kantrybės,  merginoms – sėkmės, kovingumo, drąsos išsikeliant  bendrus tikslus bei siekti jų. Taip pat nenukabinti nosies, jei kažkas nepavyksta iš pirmo karto, o kai pavyksta, tada tik  MĖGAUTIS  čia ir dabar“, – pokalbio pabaigoje sakė „Aušrinės“ trenerė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Kaip muzika atsirado Elvijos gyvenime? Kas paskatino ją dalyvauti „X faktoriuje“? Apie tai ir dar daugiau – iš jos pačios lūpų.

Ant scenos – nuo darželio laikų

„Dainuoti pradėjau dar būdama darželyje, kur pirmoji mano muzikos mokytoja pastebėjo, kad esu muzikali.  Pirmasis mano pasirodymas, kurį pamenu, įvyko kai man buvo 5 ar 6 metai, Jonavos kultūros centro didžiojoje salėj. Tai buvo maždaug prieš 11 metų, bet dar iki dabar pamenu net kokią dainą dainavau.

 Šis prisiminimas ir skatina mane vis žengti į priekį muzikos keliu. Jeigu būdama mažytė ir dar nemokėdama teisingai tarti daugumos žodžių jau drąsiai lipau ant tokios didžiulės scenos, nematau kodėl turėčiau to bijoti dabar.

Mano pasirodymų idėjos: kaip sudainuot, ką padaryti scenoj, kaip judėti – viskas gimsta tiesiog buityje, gaminant ar tvarkantis. Kartais net per pamokas paslapčia į ausį įsidedu ausinuką, pasileidžiu muzikos: tai man padeda nusiraminti, susitelkti į darbą.

Esu net susiginčijusi su draugu, kai sirgau ir turėjau temperatūros, nėjau į mokyklą, bet vakare įsijungiau karaoke ir nusiunčiau jam video kaip dainuoju. Draugas negalėjo suprast, kaip žmogus, turintis temperatūros bei sakantis, kad skauda galvą, gali dainuoti, o man tai geriausias vaistas nuo visų ligų.

Tiesa, mama pasakoja, kad besilaukdama manęs nuolat klausėsi muzikos, turbūt todėl aš dabar negaliu gyventi be jos“, – šypsodamasi pasakoja E. Zvicevičiūtė.

Aplinkiniai skatino

Sudalyvauti „X faktoriuje“ ji nusprendė ekspromtu.

„Visada norėjau dainuoti publikai, mane tai veža, bet apie televiziją niekad nesusimasčiau. Kai šių metų pradžioje pasirodė skelbimai, raginantys pildyti anketą, net neatkreipdavau dėmesio, kol draugai ir mokytojai nepradėjo skatinti. Tėvai buvo visiškai neutralūs, kiek linkę nepasitikėti didžiaisiais TV šou, nes iš pažįstamų patirčių teko girdėti nesmagių dalykų apie kitus projektus.

Visgi, vieną vakarą, tiesiog sėdėdama kambaryje, vėl pamačiau skelbimą ir pagalvojau: ,,Kodėl gi ne? Pabandom!“.

Tą patį vakarą užpildžiau anketą. Apie tai kitą dieną sužinojo tik mama, tėtis ir vaikinas. Niekam nieko nesakiau iki pat atrankų filmavimo, nes tikiu, kad laimė mėgsta tylą.

Atrankose prieš lipant į sceną prireikė labai daug palaikymo iš artimiausių žmonių ir pačios mano susikaupimo, nes be galo bijojau, visa tirtėjau iš baimės, bet vos užlipus ant scenos, baimė pradingo, jos neliko net pėdsako“, – prisiminė Elvija.

Jaudulys nedingo

Nors dainavimo scenoje suteikiamas malonumas užgožia jaudulį, būtent pastarasis

tapo nuolatiniu merginos palydovu projekte.

„Jis „X faktoriuje“ mane lydi visur: tiek prieš filmavimą, tiek lipant į sceną, tiek namuose ant sofos laukiant savo pasirodymo.

Be galo bijau, kad kažkokiu magišku būdu scenoje nebemokėsiu dainuoti arba per televizorių mano dainavimas skambės žymiai blogiau, nei skambėjo gyvai. Didžiausias stresas buvo tada, kai atrankų metu mano atsiųsta dainos fonograma, pasirodo, buvo sugadinta man ją karpant namuose ir nepasileido.

Ačiū Dievui visas „X faktoriaus“ personalas dirba be galo operatyviai ir naują fonogramą man surado vos per kelias minutes, o tada jau žengiau į sceną ir, sakyčiau, pasirodžiau geriau, nei tikėjausi“, – kalbėjo jonavietė.

Pranoko lūkesčius

Mergina pripažįsta nesitikėjusi projekte išlikti taip ilgai.

„Pagrindinis mano tikslas, einant į „X faktorių“, buvo tiesiog išgirsti, ką apie mano dainavimą mano profesionalai. Žinoma, norėjau ir išbandyti savo galimybes bei pasirodyti per televiziją, kad džiaugtųsi močiutės (aut.past. šypsosi).

 Visiškai nesitikėjau, kad praeisiu atrankas. Visada galvojau: „Na dainuoju, tai dainuoju, bet tikrai nieko ypatingo“. Todėl maniau, kad ir čia praeisiu daugiausiai iki kėdžių etapo, o jame iškrisiu.  Apie tiesiogines transliacijas nebuvo net minties.

Dabar, kai tai yra ranka pasiekiama, atrandu savy drąsą ir ryžtą, kokie nežinojau, kad manyje yra. Žinau, kad jei pereisiu į kitą etapą, visiškai atsiduosiu šiam projektui. Jaučiu tai širdy... Tikrai pamilau „X faktorių“ ir jame esančius žmones“, – kalbėjo mergina.

Įsivaizdavo kitaip

Elvija atvira – „X faktorius“ visiškai pakeitė jos požiūrį į visą šou verslą.

„Visada į tai žiūrėjau skeptiškai, maniau, kad jokio sąžiningumo ten nėra, bet kai pabuvau filmavimuose, pamačiau, kad viskas visiškai atvirkščiai: kiekvienas teisėjas pasako tai, kas girdisi kiekviename pasirodyme, į kitus etapus praeina tik tie žmonės, kurie tikrai yra to verti ir yra įdomūs.

Manau tikrai išsinešiu daug naudos: kaip vyksta tokie projektai, ko jiems reikia, manau net ir nepasisekus šiemet, dar sugrįšiu čia su nauja jėga ir jau nuo pradžių žinosiu, ką reikia parodyti, kad žiūrovams būtų įdomu stebėti mane“, – kalbėjo jonavietė.

Naudinga patirtis

E. Zvicevičiūtė – buvusi Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos mokinė. Čia ji baigė fortepijono skyrių, o besimokydama jame, Elvija dainavo ir mergaičių vokaliniame ansamblyje. Jonavietė neabejoja, kad būtent su juo sukaupta patirtis, kuomet teko dalyvauti „Dainų dainelės“ konkursuose, „Dainų šventėse“, leido jai ugdyti pasitikėjimą savo jėgomis scenoje.

„Manau tai, kad pirmą susidūrimą su kameromis patyriau tuomet, kai buvau apsupta žmonių, pašalino scenų ir televizijos baimę.

Šiemet taip pat atstovavau mokyklą „Dainų dainelėje“ kaip solistė. Tai tikrai padėjo, nes pirmą kartą išgirdau kaip skirtingai skamba daina, kai ją atlieki ir kai ją parodo per televiziją. Atrodo, lyg tai būtų 2 skirtingi pasirodymai, girdisi kiekviena mažiausia klaidelė. Dėl to kiekvieną kartą prieš lipant į sceną turi kruopščiai pasiruošti, kad balsas itin tiksliai pataikytų į visas natas“, – kalbėjo jonavietė.

Aktyvi ir veikli

Paklausta, ar dainavimas – vienintelis jos pomėgis, mergina pasakoja ir apie kitokias veiklas.

„Prieš kelis metus buvau aktyviai įsitraukus ir į Jonavos rajono savivaldybės moksleivių savivaldos veiklą, tačiau nusprendžiau, kad daugiau laisvalaikio noriu skirti sau, tad iš šios organizacijos išėjau.

Šiuo metu esu J. Ralio gimnazijos mokinių tarybos narė, taip pat priklausau mokyklos tarybai, dainuoju mokyklos chore, kai randu laisvo laiko mėgstu tapyti, bet šis talentas dažnai lieka užmaršty“,  – pasakojo Elvija.

Palaikymo banga

Pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose pasirodė daugybė jonaviečių raginimų palaikyti kraštietę „X faktoriuje“  (tą padaryti galite čia). Elvijos žodžiais tariant, sulaukto palaikymo mastas – nuoširdžiai nustebino.

„Tiesą sakant, tikėjausi sulaukti palaikymo, bet galvojau, kad jį pajusiu iš draugų. Kad taip įsitrauks kone visa Jonava, o pagyrų sulauksiu ir iš visai nepažįstamų žmonių  –  nė nenumaniau. Kai pamačiau, koks įsitraukimas vyksta, tikrai buvo šokas“, – kalbėjo E. Zvicevičiūtė.

Balsavimas vyksta iki penktadienio, lapkričio 11 dienos,  17 val. Balsuoti galima po vieną kartą per dieną. Balsavimo rezultatai atskleidžiami sekmadienį, prieš prasidedant kitai „X faktoriaus“ laidai.

 Asmeninio archyvo nuotr.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

- Nuo jūsų sugrįžimo į Jonavą prabėgo du mėnesiai, kokie įspūdžiai apie komandos kolektyvą iš vidaus bei darbą su Virginijumi Šeškumi?

Mes su Virgiu esame jau nuo senai pažįstami, pradžioje tikrai reikėjo laiko, jog priprastume vieni prie kitų sprendžiant taktinius niuansus. Tai yra normalus procesas naujai besilipdančiose komandose, bet, panašu, jog tiek mes, treneriai, tiek žaidėjai, tiek aptarnaujantis personalas puikiai vienas kitą suprantame bei vieni kitus papildome.

- Praėjusi savaitė jūsų sūnui Deividui už Atlanto nebuvo pati lengviausia, ar teko kalbėtis apie susiklosčiusią situaciją su juo?

Lietuvoje yra visai kitas požiūris į atleidimo situaciją nei JAV. Kaip žinote, NBA yra verslas ir klubai maino žaidėjus, juos atleidinėja ir tai nėra toks baisus procesas kaip Europoje.

Deividas žinojo kur vyksta bei kas gali nutikti už Atlanto. Šią vasarą jis atmetė kelis labai gerus pasiūlymus iš Europoje labai stipriai atrodančių komandų ir nusprendė pasilikti už Atlanto bei kabintis už savojo šanso ten. Reikia nepamiršti, jog praėjusį sezoną Deividas daugiau rungtyniavo po kelių metų pertraukos, tad jam viskas prieš akis, o aš jo sprendimus visada palaikysiu.

- Po tokios puikios sezono pradžios kiek svarbu, jog komanda neatsipalaiduotų bei nepamestų galvų prieš tokią sunkią dvigubą savaitę namuose?

Tikrai bus nelengva, nes reikės daug fizinių jėgų, o mes turėsime tinkamai paskirstyti krūvius bei užtikrinti, jog visų mintys galvose bei nusiteikimas yra vienodas. Aš nemanau, jog mūsų komandos žaidėjai gali atsipalaiduoti ar sužvaigždėti po kelių didesnių pergalių, nes šioje komandoje surinkti geri vyrai, kurie turi kovotojų mentalitetą.

- Kėdainiškių ekipą prieš kiek daugiau nei dvi savaitės įveikėme „Betsafe-LKL“ pirmenybėse. Kiek sunku tai bus padaryti „Citadele-KMT“ starte bei kas bus esminiai faktoriai lemsiantys nugalėtojus rytojaus dvikovoje?

Jiems tai bus labai sunkios rungtynės, nes jie dar vakar rungtyniavo „Betsafe-LKL“ čempionate su Šiaulių ekipa. Po pergalės prieš Vilniaus „Rytą“ mes turėjome laiko viską apsidėlioti bei, manau, būsime tinkamai pasiruošę šioms rungtynėms. Psichologija bei tinkamas nusiteikimas bus svarbus faktorius šiose eilinėse rungtynėse, kurias privalome laimėti.

Pirmosios „Citadele-KMT“ grupių etapo rungtynės su „Nevėžiu-Optibet“ Jonavoje jau rytoj 18:30!

Bilietus platina - Ticketmarket.lt

Bilietų nuoroda: https://bit.ly/3Cx68Ib

Klubas nori paraginti nusipirkti bilietus internetu iš anksto. Taip išvengsite ilgų eilių prie kasų rungtynių dieną!

Nuotrauka: Lukas Balandis

Sporto klubo info. 

Dar didesnis įkvėpimas

Metų mokytojo vardas ir piniginė premija Jonavoje suteikta pirmą kartą. Šis apdovanojimas skirtas už reikšmingiausius pastarųjų penkerių metų nuopelnus profesinėje veikloje, ugdytinių pasiekimus ir pažangą, lyderystę, nuolatinį asmeninį tobulėjimą ir gerosios darbo patirties sklaidą, darbus švietimo srityje, aktyvią pilietinę poziciją vietos bendruomenės gyvenime.

D. Borisovienė pasakoja, kad giliai širdyje tikėjosi, jog apdovanojimas bus skirtas jai, tačiau tikrąją jo reikšmę pedagogė suprato tik gavusi jį į savo rankas.

,,Kai dalyvauji konkurse, visada tikiesi laimėti. Šis apdovanojimas man reiškia pripažinimą, dar didesnį pasitikėjimą savimi, įkvėpimą. Užplūdo toks jausmas, kad gali kalnus nuversti“, – pasakojo Metų mokytoja.

 _{D. Borisovienė kartu su kitomis pretendentėmis į Metų mokytojos nominaciją.}

Daugybė apdovanojimų

D. Borisovienės ugdytiniai prizines vietas pelno tiek respublikiniuose, tiek tarptautiniuose konkursuose.

,,Ką tik, rugsėjo 26 dieną vykome į  Seimo lankytojų centrą, kur buvo apdovanoti net 5 mano ugdytiniai, dalyvavę „Iliustracijų kūrimo“ konkurse, skirtame Europos kalbų dienai. Ilzė pelnė I-ąją vietą, o dar 4 ugdytiniai tapo laureatais. Po apdovanojimų buvo pažintinė edukacija po Seimo rūmus.

Kovo mėnesį respublikiniame piešinių konkurse „Mano mėgstamiausia Žiemos olimpinių žaidynių sporto šaka“, kurį organizavo Lietuvos sporto muziejus, laimėta I vieta.

Balandį dalyvavome nacionaliniame vaikų piešinių konkurse „Lietuvos paukščiai 2022“. Čia laimėta III vieta. Tą patį mėnesį respublikiniame eilėraščių konkurse mano ugdytiniai tapo I, II vietų nugalėtojais.

Gegužės mėnesį mano mokinė tapo tarptautinio vaikų piešinių konkurso „Išgirsti pačią slapčiausią gamtos kalbą“ laureate, tarptautinio eilėraščių konkurso „Ir ropoja, ir šuoliuoja, ir bėgioja“ II vietos nugalėtoja.

Birželį dalyvavome Jonavos raj. savivaldybės  organizuotame konkurse-renginyje „Triumfo arka“, kur 4 mano ugdytiniai buvo apdovanoti „Triumfo arkų“ statulėlėmis, padėkomis už išskirtinius pasiekimus, garsinant Jonavą ir Lietuvą.

Taigi, laimime nuolat, bet tai gaunasi savaime“, – pasakojo D. Borisovienė.

Apie vaikų motyvaciją

Pasiteiravus, kur yra jos paslaptis, padedanti motyvuoti pačius ugdytinius, jonavietė neabejoja, kad tai neatsiejama nuo pačio pedagogo užsidegimo.

,, Svarbiausia „uždegti“ vaikus. O tai galima padaryti tik tuomet, kai tu pats „degi“ tuo, ką darai, kai tau pačiam įdomu.

Nuolat provokuoju vaikus naujai patirčiai. Dažnai suklystu, tuomet vaikai jaučiasi pranašesni ir stengiasi tai įrodyti. Svarbu leisti vaikams svajoti, fantazuoti, daryti kitaip nei visi, improvizuoti. Leidžiu vaikams suprasti, kad aš taip pat ne viską žinau ir ne viską moku, kad mes kartu galime daug ką atrasti, sukurti, sugalvoti  ir pristatyti vieni kitiems. Kuo daugiau idėjų, tuo įdomesni vaikų darbai ir tai skatina mokytis vienam iš kito.

Norint rezultatų, neužtenka dirbti tik darbe. Daug savo laiko – pasiruošimo užsiėmimams, priemonių gamybai, apmąstymams – skiriu namuose. Esu nenustygstanti vietoje. Jei ką sugalvoju ypač įdomaus, laukiu nesulaukiu, kada tai galėsiu pasiūlyti ugdytiniams. Tuomet stebiu, kaip jie įveikia iššūkius, sprendžia problemas, ką siūlo. Stengiuosi išklausyti, o tik paskui kartu svarstome, kaip būtų geriausia.

Kai jauti aistrą darbui, kai džiaugiesi kiekviena ugdymo(si) proceso akimirka, kai jauti pasitenkinimą tuo, ką darai, darbas tampa gyvenimo būdu“, – kalbėjo D. Borisovienė.

 _{Nominacijos įteikimo akimirkos.}

Dalinosi patirtimi su kitais

Anot jos, kad ugdymas būtų prasmingas, svarbu išsikelti sau tikslą, kurio siekiama.

,,Šiemet pagal IU (ikimokyklinio ugdymo) rekomendacijas organizavau ugdymą(si), kaupiau patirtį, parengiau kvalifikacijos tobulinimo programas ir vedžiau seminarus visoje Lietuvoje. 2022 m. pravedžiau net 9 seminarus Lietuvos pedagogams „Skaitymo, rašymo ir kalbėjimo gebėjimų ugdymas pasitelkiant STEAM metodiką”.

Tai mane motyvuoja kaip pedagogą, nes užsibrėžtas tikslas  – parodyti pedagogams tai, kas man pavyksta geriausiai ugdymo(si) procese – skatina ieškoti ir atrasti kažką vis nauja“, – kalbėjo D. Borisovienė.

Neįsivaizduoja savęs kitur

Tačiau pačią pedagogę džiugina ne tik konkretūs laimėjimai ar pasiekimai.

,, Aš labai myliu savo darbą. Neįsivaizduoju savęs kažkur kitoje srityje. Aš tuo gyvenu. Toje pačioje įstaigoje dirbu jau 31 metus ir niekada nesuabejojau savo pašaukimu. Džiaugiuosi būdama ten, kur esu, o pasinaudodama proga noriu padėkoti savo darželio direktorei Jurgitai Macionienei už palaikymą, tikėjimą, skatinimą tobulėti ir eiti pirmyn. Būtent ji mane delegavo šiam konkursui“, –sakė jonavietė.

Leidžia pasijusti herojumi

Kas D. Borisovienei yra geras pedagogas?

,,Būti pedagogu, reiškia pasinerti į nuotykius, kur yra daug iššūkių, kuriuos reikia įveikti. Jei tai pavyksta padaryti, tu jautiesi tikru herojumi. Pedagogas – kūrėjas, įkvėpėjas, atradėjas,  nuolat besišypsantis, pajuokaujantis, nenuobodus, trykštantis entuziazmu, nebijantis suklysti, susiorientuojantis bet kokiose situacijose.  

Pedagogas turi rasti priėjimą prie kiekvieno vaiko, gebėti sudominti, atverti duris sėkmei ir padėti kiekvienam „augti“. Tai turi būti savo srities profesionalas, nuolat besimokantis, tobulėjantis ir vis ieškantis“, – pokalbio pabaigoje sakė D. Borisovienė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Svarbi dovana

N. Mačikūnienės gimtinė – Šilalės rajone, tačiau mirus tėvams, nuo 9-erių metų ji apsigyveno pas sesę Jonavoje. Būtent vaikystėje gauta sesės dovana buvo vienas pirmųjų jos žingsnių medikės karjeros kelio link.

„Pamenu, kad sesė man parvežė stiklinį švirkštą. Jis tuo metu buvo didžiausia brangenybė.

Mane nuo vaikystės traukė medicina – subadytos buvo visų lėlių rūrytės, tad ir aplinkiniai žinojo, kad būsiu gydytoja“, –  šypsodamasi kalbėjo N. Mačikūnienė.

Medicinoje – 29-erius metus

Medikės karjerą moteris pradėjo Žeimių (Jonavos r.) ambulatorijoje.

„1991-aisiais metais su pagyrimu baigiau Kauno medicinos mokyklą Tada mano profesija buvo medicinos felčerė. Po dviejų metų įsidarbinau į Žeimių ambulatoriją, kur iki šiol šiek tiek dirbu.

Į GMP dirbti atėjau prieš dešimtmetį. Tiesiog tai buvo mano svajonių darbas... Taip iki šiol esu skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistė“, – kalbėjo N. Mačikūnienė.

Įkvėpta dėstytojos

Moteris pamena, kad pirmąsias darbo dienas GMP lydėjo jaudulys.

„Jos buvo išskirtinės. Sunkiausia būdavo ateiti nuo autobusų stoties iki darbovietės ir išvykti į pirmą iškvietimą, su kitais jau būdavo viskas gerai.

 Jaučiau nerimą, bet tada prisimindavau savo dėstytojos L. Kuzminskienės žodžius. Ji studentams sakydavo, kad žmonės jums atleis nežinojimą, bet niekada neatleis abejingumo.

Manau, kad ir dabar šie žodžiai yra mano GMP darbo pagrindas“, – teigė medikė.

Aptaria veiksmų planą

Šiandien ilgametę patirtį turinti medikė važiuodama į iškvietimus didesnį nerimą jaučia tik vienu atveju.

„Kai žinome, kad reikės padėti vaikams... Viskas, kas yra susiję su jais, tikrai kelia didesnes emocijas.

Kiti iškvietimai nekelia stipraus išankstinio nerimo – kol nenuvykstame į vietą, kol nepamatau situacijos, nejaučiu jaudulio.

Kartais su kolega trumpai aptariame galimus veiksmus, pavyzdžiui, kaip elgsimės nuvykę į įvykio vietą, kurioje eismo įvykis, ko galime ten tikėtis.

Susikaupiame ir dirbame, žinodami, ką turime daryti“,  – kalbėjo jonavietė.

N. Mačikūnienė su kolega V. Daunoravičiumi

Į atmintį įstrigę atvejai

Per savo medikės karjerą N. Mačikūnienė matė ir itin skaudžių, ir džiugių įvykių.

„Man yra tekę reanimuoti vaikus, labai sunku tai daryti. Labai... Dar vienas ilgam išlikęs iškvietimas, kai skubėjome padėti ugniagesiui, kurį ištiko staigi mirtis. Vyras pats vyko padėti, bet mirė.

Tačiau didelis džiugesys ir ramybė aplanko tada, kai tau pavyksta stabilizuoti ligonio būklę, kai matai, kad situacija yra kontroliuojama, ligonis saugiai pristatomas į gydymo įstaigą. Yra tekę į savo rankas priimti ir naują gyvybę.

Mūsų darbas niekada nėra monotoniškas“, – kalbėjo N. Mačikūnienė.

Ko gero, ne vienam yra tekę girdėti, kad tarnybų pagalbos poreikis ypač išauga pilnaties bei savaitgalių metu. Pasiteiravus, ar tai tiesa, N. Mačikūnienė patvirtina, kad medikai tikrai mato minėtas tendencijas.

„Jos tikrai nėra džiuginančios, bet yra taip, kaip yra“, – teigė medikė.

Dirba kartu

GMP dažnai tenka bendradarbiauti ir su policijos pareigūnais ar ugniagesiais gelbėtojais.

„Mūsų visų darbas labai glaudžiai susijęs. Jonava – nedidelis miestas, tad mes vieni kitus pažįstam, pasitikime ir padedame vieni kitiems tiek, kiek tik galime.

Galiu pasakyti, kad mūsų rajone dirbantys ugniagesiai ir policijos pareigūnai tikrai yra labai šaunūs. Su jais bendradarbiauti – gera“, – kalbėjo N. Mačikūnienė.

Buvo apdovanota

Apie tarnybų bendradarbiavimą liudija ir viešai nuskambėjęs įvykis, kai rugsėjo 11 dieną, prieš pat vidurnaktį buvo gautas pranešimas, kad J. Ralio g. nuo tilto į Nerį nori nušokti vyras. Į įvykio vietą atsiųstos visos gelbėjimo pajėgos: policijos pareigūnai, medikai, ugniagesiai gelbėtojai. Laiku suteikus gelbėjimo tarnybų pagalbą, tą naktį jauną vaikiną pavyko nutraukti nuo tilto turėklų ir taip išsaugoti jo gyvybę.

Po minėtos nakties įvykių N. Mačikūnienė bei Kauno AVPK Jonavos r. PK pareigūnėms buvo įteiktos rajono mero Mindaugo Sinkevičiaus padėkos bei simboliškos dovanos.

„Tas įvertinimas, žinoma, yra labai malonus. Smagu žinoti, kad rajono vadovams rūpi greitosios darbas, jog jis yra svarbus. Dar kartą dėkoju už šį įvertinimą.

Šalia to, norėčiau, kad visi išgirstų, jog taip sėkmingai baigiasi tik istorijos, kai dirbama komandoje su patikimais kolegomis, kai žinome, kad už nugaros yra labai patikimas žmogus, kuris supras tave iš žvilgsnio, pusės žodžio.

Kaip ir tą naktį, dirbome kartu su paramediku - vairuotoju Valdu Daunoravičiumi. Esu dėkinga jam už visą darbą kartu“, – gražių žodžių kolegai negailėjo N. Mačikūnienė.

Apdovanojimo akimirkos

Blogų emocijų nesinešioja

Nepaisant nuolat pasitaikančių sudėtingų situacijų, jonavietė savo darbo iššūkiu nevadina.

„Man jis yra mano gyvenimo būdas. Jokios monotonijos, visada esi veiksme. Man tai patinka.

Po darbo, žinoma, kartais jaučiasi fizinis nuovargis, tačiau namo parsinešu tik geras emocijas, kitos lieka GMP, vos tik baigi kvietimą.

Kitaip būti negali, nes tu žinai, kad bus kitas, reikės vėl viską pradėti nuo pradžių“, – kalbėjo jonavietė.

Dvejonėms – ne vieta

Ką N. Mačikūnienė pasakytų jaunuoliams, kurie svarsto, ar rinktis mediko profesiją?

„Aš šią profesiją rinkausi su aiškiu žinojimu, kad noriu būti medike. Manau, kad jei nusprendus dirbti medicinoje žmogus jaučia kažkokias baimes ar dvejones, jam reikia galvoti apie kitokią profesiją. Ši profesija ne ta, prie kurios priprasi, tu turi visiškai būti joje. Kitaip ji neturi prasmės.

Tu privalai mylėti žmones, turėti kantrybės ir ištvermės, nebijoti nei ligonio, nei savęs. Labai svarbu išmokti negirdėti aplinkinių komentarų ar pamokymų, reikia tikėti tuo, ką darai ir daryti tame momente tai, ką gali padaryti geriausio.

Aš niekada nesigailėjau pasirinkusi šią profesiją ir neabejoju, kad niekada nesigailėsiu“, – pokalbio pabaigoje sakė N. Mačikūnienė.

 Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Ne vieninteliai laimėjimai

,,Šis varžybų sezonas man yra antras. Savo kelią kūno rengyboje pradėjau prieš metus, bet sėkmingas buvo ir pavasario sezonas:  tapau Lietuvos čempione, Europos vicečempione, rudens sezone ,,Arnold Classic“ tarptautiniame turnyre iškovojau pirmąją vietą“, – paklausta apie anksčiau pelnytus laimėjimus pasakojo S. Šneliūtė.

Sunkus sezonas

Sportininkė pripažįsta, kad šis sezonas jai buvo itin sunkus, tačiau aukso medalis atperka viską.

,, Žodžiais negaliu apibūdinti jausmo, kurį jaučiu, kai man pasako, kad esu pasaulio čempionė. Dar sunkiai suvokiu, kad būtent aš pelniau jį savo ūgio kategorijoje.

 Labai tuo džiaugiuosi, nes šios varžybos buvo svarbiausios sezono varžybos, dėl kurių labiausiai stengiausi ir dėjau visas įmanomas pastangas, kad rezultatas būtų kuo geresnis.  Man pavyko...

Nuo pirmojo sezono turėjau labai trumpą poilsio laikotarpį, kuris truko apie pusantro mėnesio, o tada vėl reikėjo pradėti ruoštis rudens sezonui. Buvau išsekusi, nemačiau norimo rezultato, dėjau daug pastangų, o kūnas nesikeitė taip, kaip norėjau. Dėl to reikėjo labai daug dirbti su savimi psichologiškai tam, kad suprasčiau, jog viskam reikia laiko“, – prisiminė mergina.

Siekia geriausių rezultatų

Anot jos, ruošiantis varžyboms itin sunku išlaikyti ,,blaivų mąstymą“.

,,Nuolat esu kalorijų deficite, o į savaitę turiu 6 jėgos treniruotes, papildomai dar darau kardio treniruotes, bet man nėra sunku laikytis treniruočių ar mitybos režimo – tiesiog žinau, kad reikia.  Net kai nesinori nieko kito, kaip tik gulėti lovoje, tu keliesi, darai, kas suplanuota.

Sunkiausia – išlaikyti ,,blaivų mąstymą“. Esu maksimalistė...  Visada noriu, kad viskas būtų kuo geriau. Todėl laikotarpiu, kai kūnas nesikeitė, norėjosi mesti viską ir nebesiruošti.

Laimei, artimųjų, trenerių bei draugų palaikymas neleido to padaryti. Šalia to, bandžiau pati raminti save, primindama sau nuo ko viską pradėjau, kiek jau pasiekiau“, –  kalbėjo S. Šneliūtė.

Dėkinga treneriams

Žeimių miestelyje (Jonavos raj.) užaugusi mergina savo kaip sportininkės karjerą pradėjo atsikrausčiusi gyventi į Vilnių.

,,Kūno rengyba mane domino dar besimokant vienoje iš Jonavos gimnazijų. Slapta pasvajodavau, kad ir aš vieną dieną užlipsiu į sceną, tačiau tuo metu tai liko tik svajone.

Dėl studijų atsikrausčius į Vilnių, pradėjau ,,Instagram‘e“ sekti dabartinę savo trenerę Anastasiją Sidorevič – Petroke ir pamačiau, kad ji kartu su Tomu Petroku ruošia žmones fitneso varžyboms.

Ilgai negalvojus parašiau jiems žinutę, kad aš irgi noriu ruoštis. Taip nuo 2021 metų rugpjūčio mėnesio prasidėjo mano pasiruošimo kelionė ir aš tapau „Fitness LT“ komandos nare.

Esu labai dėkinga savo treneriams. Be jų įdėto darbo nebūčiau pasiekusi tokių rezultatų, kokius man pavyko pasiekti“,  – teigė S. Šneliūtė.

Daugiau nei gražus kūnas

Sportininkė neabejoja, kad kūno rengyba – ne tik gražus kūnas.

,,Už jo slepiasi įdėtos pastangos ir sunkus darbas, liejamas prakaitas sporto salėje, pozavimo pamokos, kurios reikalauja labai daug pastangų, nes vaikščioti pasitempus su bateliais, turinčiais 12 cm kulniukus – ne pats lengviausias dalykas.

Kūno rengyba man – disciplinos laikymasis ir aiškaus tikslo siekimas, dėl kurio tenka atsisakyti visų linksmybių ir tikslingai eiti link savo svajonės. Šis sportas neatsiejamas nuo plastikos, pasitikėjimo savimi, disciplinos, tikslo siekimo“, –  teigė S. Šneliūtė.

Laisvalaikio – mažai

Paklausta apie laisvalaikį, mergina atvira – varžybų sezono metu jo beveik nelieka.

,,Anksti rytais sportuoju, tuomet valandą skiriu pozavimui, o vėliau skubu į paskaitas.

Nepaisant to, aš mėgstu gaminti įvairius patiekalus bei keliauti. Būtent kelionės man yra didžiausias malonumas, nuo kurio pasikraunu naujų idėjų, susipažįstu su naujomis kultūromis“, – kalbėjo S. Šneliutė.

Ateinantį šeštadienį S. Šneliūtė planuoja sudalyvauti paskutinėse sezono varžybose – tądien Kėdainiuose vyks Lietuvos taurės čempionatas.

 Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Asmeninio archyvo ir organizatorių nuotr.

Žinojo, kad grįš

Panoterių kaime užaugusi mergina pasakoja, kad pirmoji jos pažintis su Šveicarijos progimnazija įvyko dar studijų metais, kai ji Vilniaus kolegijoje mokėsi pradinių klasių pedagogikos.

,,Buvau antrakursė, kai iš pažįstamos mokytojos gavau pasiūlymą ateiti padirbėti į šią mokyklą. Tuo metu jau turėjau darbą kitur, tad gerai apsvarsčius visas galimybes atsisakiau –  bijojau, kad nukentės studijos.

Visgi, galvoje sukosi mintis, kad pabaigusi mokslus Vilniaus mieste, grįšiu į Jonavą. Kadangi augau mažame miestelyje, mane visada traukė gamta, jauki aplinka, šeima, nepatiko dideli žmonių susibūrimai. Tai lėmė mano apsisprendimą kurti savo gyvenimą Jonavoje, kur baigiau vidurinę bei meno mokyklą.

Žinojau, kad Šveicarijos progimnazija bus ta mokykla, į kurią pirmiausiai eisiu ieškoti savo klasės. Rašant baigiamąjį bakalauro darbą susitariau, kad laisvu laiku atvyksiu į ją pasikalbėti.  

Susitikimas buvo nuoširdus ir šiltas. Vėliau dalyvavau atrankoje, kurią man pavyko pereiti. Na ir štai – aš pirmokų mokytoja“, – pasakojo S. Zabielaitė.

Viską pamiršo

Pirmąsias savo pamokas mergina vedė dar atlikdama studijų praktiką Vilniuje įsikūrusioje privačioje mokykloje. 

,,Pagalvojus apie pačią pirmą pamoką, visų pirma,  užplūsta žaismingi prisiminimai, nes ruošiausi jai labai atsakingai, iki smulkiausios detalytės, bet suskambus skambučiui, iš jaudulio viską užmiršau.

Greitai nusprendžiau, kad pradėsiu kalbinti mokinius apie jų rytą ir emocijas. Bandžiau savo jaudulį paslėpti, įsiklausyti, ką pasakoja vaikai, ką jie sapnavo ir kaip atėjo į mokyklą. Tai padėjo man atsipalaiduoti bei prisiminti visą informaciją, kurią turėjau perteikti mokiniams.

Pirmųjų pamokų metu pastebėjau, jog mokiniai labai laukdavo studentų, nes jiems patiems patiko žaisti, bendrauti, atlikti įvairias užduotis ne tik klasėje, bet ir už jos ribų.  Vaikams tai būdavo kaip pabėgimas į trumpas atostogas“, – kalbėjo jonavietė.

Lyg į pirmą klasę

Pradėjus darbą Šveicarijos progimnazijoje, jaudulys vėl sugrįžo.

,,Prieš verčiant naują savo gyvenimo lapą, kuriame aš – pradinių klasių mokyta, pati jaučiausi kaip pradinukė, žengianti į pirmą klasę.

Tikrai jaudinausi, bet visada tvirtai tikėjau bei tikiu tuo, ką darau. Visos baimės galutinai išgaravo pamačius mokinių spindinčias akis“, – teigė mergina.

Motyvuoja teigiami pavyzdžiai

Pasakodama apie savo karjeros kelią, S. Zabielaitė atvira – išgirdę apie jos pasirinkimą, aplinkiniai išreikšdavo ne tik palaikymą, bet ir dvejones.

,,Esu girdėjusi visokiausių kalbų apie šią profesiją... Nepaisant to, manęs jos nesutrikdė, sėmiausi teigiamų emocijų iš tų, kurie myli savo pasirinkimą būti mokytoju.

Tai sunki ir atsinaujinanti profesija, kuriai reikia labai daug laiko, kantrybės. Tikėjimo, bet manęs tai niekada negąsdino“, – kalbėjo mokytoja.

Vaikai ,,lipte lipo“

Nedvejoti savo pasirinkimu S. Zabielaitei padėjo ir žinojimas, jog jis – dar vaikystėje užgimusi svajonė.   

,,Vasaros bei kitų atostogų metu su pusseserėmis bei sese žaisdavome ,,mokyklą“. Kadangi mūsų kompanijoje nebuvau vyriausia, mokytojos vaidmuo buvo patikėtas ne man, o vyriausiai pusseserei. Pamenu, kad visą laiką labai norėjau šią poziciją užimti aš.

Šalia to, man jau užaugus, mama ir artimiausi žmonės visada sakydavo, kad prie manęs vaikai „limpa“ patys. Tą galėjau pastebėti ir pati.

Dabar galiu džiaugtis, kad mano didžiulis noras ir svajonė būti mokytoja – išsipildė“, – šypsodamasi kalbėjo jonavietė.

Moko būti žmogumi

Kas jai pačiai yra geras pedagogas?

,,Jaučiu simpatiją mokytojams už tai, kad jie moko vaikus būti žmogumi.

Studijų metu supratau, kad žodis – ,,geras“ nėra tas, pagal kurį vertinu pedagogus ir jų darbą. Manau, kad visi jie yra žavūs ir ypatingi“, – teigė mokytoja.

Galimybių netrūksta

Tik gražiais žodžiais mergina apibūdina ir įstaigą, priėmusią ją į savo kolektyvą.

,,Mano manymu, Šveicarijos progimnazija suteikia visas galimybes tobulėti.

Savo klasėje mokiniams galiu pasiūlyti dirbti su išmaniąja lenta, mokytis būti išradingiems ir tikrais mokslininkais nuostabioje laboratorijoje“, – sakė S. Zabielaitė.

Savaitgaliais - į studijas

Šiuo metu mergina dar siekia magistro laipsnio Mykolo Romerio universitete, mokydamasi edukacinių technologijų valdymo.

,,Mokslas ir investavimas į savo ateitį, naujos žinios – traukia mane. Man labai patinka būti su užsidegusiais noru, motyvuotais žmonėmis.

Sprendimą tęsti studijas bei siekti magistro laipsnio pastūmėjo ir bakalauro baigiamojo darbo dėstytoja. Ji mane sužavėjo ir yra man tikras pavyzdys.

Mokausi savaitgaliais, o darbo planus siekiu įgyvendinti per 5 likusias dienas. Džiaugiuosi, kad pavyksta suderinti viską", – pokalbio pabaigoje sakė S. Zabielaitė. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Asmeninio archyvo nuotr.

Šiemet susitikimuose su klausytojais K. Jakutį kaip niekada artimai lydės atmintis – koncertų turas pavadintas jo senelio Justino Jakučio maždaug prieš šimtą metų parašyto eilėraščio pavadinimu, o repertuare – pagal senelio eiles, taip pat tuo pačiu pavadinimu, sukurta daina. „Yra dalykų, kurie aktualūs ir svarbūs išlieka šimtmečiais“, – sako K. Jakutis.

– Koncertų turą organizuojate jau ne pirmą kartą, tačiau visi jie turi tam tikrų tradicijų. Pirmasis koncertas visada vyksta spalio 15-ąją Pagulbio kaime Molėtų rajone – jūsų sodyboje, o paskutinysis nuskamba antrą Kalėdų dieną Anykščiuose, kur šiuo metu gyvenate. Jums gyvenime svarbios tradicijos?

– Ko gero, kad labai. Nors tam tikru gyvenimo tarpsniu buvo ieškojimų, bandymų jas griauti laikas. Vienas iš tokių etapų – ankstyvoje jaunystėje, kai laukiau, kol man sukaks 18 metų ir tada, rodėsi, galėsiu bėgti iš tėvų namų, iš tėviškės. Augau Kalviškių kaime Ignalinos rajone ir labiau už viską norėjau kuo greičiau išvažiuoti miestan. Nežmoniškai laukiau tos dienos, norėjosi laužyti tėvų sukurtas taisykles.

Dabar viskas pasikeitė – traukia atgal. Žmogus toks yra – jam reikia ir visuomeniškumo, ir individualumo. Reikia ir rudens, ir pavasario. Daug ko žmogui reikia. Tačiau svarbiausia, kad ateina supratimas apie tradicijas. Man jos svarbios, visų pirma – šeima.

– Jūsų kūryboje yra religinių motyvų. Kuo jums svarbi religija, tikėjimas?

– Tai irgi tradicija, kuri perduota su krauju. Bažnyčia, poteriai, apskritai tikėjimas yra gauti kartu su motinos pienu. Mano tėvai buvo giliai tikintys, jų gyvenime buvo svarbūs poteriai, malda, ėjimas į bažnyčią. Visa tai manyje yra išlikę. Vienoje iš mano dainų – „Nei ten buvo“ – panaudojau „Visų šventųjų litanijos“ fragmentą. Ji giedama mirusįjį lydint į paskutinę kelionę. Ir aš turėjau galimybę tai matyti ir girdėti.

– Jūsų koncertų turas vadinasi „Veidrodin pažiūrėjus“. Kodėl?

– Tai – šiemet rudenį gimusios dainos pavadinimas. Jos teksto autorius yra mano senelis Justinas Jakutis, gimęs 1884 metais. Senelio nesu pažinęs, nes jis mirė 1949-aisiais. Senelis buvo bardas, kalbant šių dienų terminais. Žmonės pasakojo, kad jis, būdamas ūkininkas (turėjo 24 hektarus žemės), o vienu metu – dar ir valsčiaus viršaitis, rasdavo laiko kūrybai, lankydamasis kaime uždainuodavo ir savo dainas. Man jo eilėraštis „Veidrodin pažiūrėjus“ atrodo stipriausias, gal net turi pretenziją vadintis poezija.

Manyčiau, kad jis parašytas tada, kai seneliui buvo 40–45 metai ir kai jis tuokėsi. Šiuo eilėraščiu senelis išgyvena dėl veide atsirandančių raukšlių, dėl senėjimo. Savitai ir gražiai tai vadina, sakydamas, kad jį veidrodis bara.

O man atrodo, kad šio eilėraščio pavadinimas ir žmogų barančio veidrodžio motyvas yra šiek tiek daugiau, nei raukšlės veide. Veidrodis mus bara ir dėl to, kad peikiam kitą žmogų, kad apkalbame, kad paniekiname. Todėl, žiūrėdami į veidrodį, pirmiausia pamatykime save. Antra vertus, save nebūtinai galima pamatyti tikrame veidrodyje – kartais veidrodžiais mes galime būti vienas kitam.

– Kaip atradote senelio kūrybą?

– Tai graži istorija, ji taip apie tradicijas, apie atmintį. Kartą koncerte Raseiniuose užgrojau savo močiutės dainą „Papūtė vėjelis“. Ji man irgi brangi dėl to, kad išmokau tiesiogiai iš močiutės – girdėjau, kaip ji dainuoja ir taip pat dainuoti bandau ir aš. Man tai sąsaja su praeitimi, su žmonėmis.

Vieną dieną visiškai netikėtai atradau ir senelio kūrybą. Pamenu, tada vyko mūsų kaimo sueiga ir prie manęs pasikalbėti priėjo nepažįstama moteris. „Mane mama migdydavo tavo senelio dainomis“, – pasakė ji, ir ant lapelio užrašė kelias senelio dainos frazes.

Man šis faktas pasirodė labai įdomus, nes net nežinojau, kad mano senelis rašė poeziją, dainavo. Tada, sugrįžęs namo, ėmiau klausinėti tėvo. „Turiu“, – pasakė tėvas, ir iš spintos ištraukė sąsiuvinį su senelio kūryba! Ėmiau skaityti ją ir taip, man atrodė, vis labiau pažinau savo senelį Justiną. Jis priartėjo prie manęs.

Bandžiau įsivaizduoti tuos laikus, kai jis, būdamas 40 ar 45 metų, kūrė, bet kaimo žmonės to nevertino, nes svarbiau buvo žemė, o ne eilėraščiai. Bet kokie artimi man pasirodė senelio užrašyti žodžiai! Juk jiems – maždaug 100 metų, o tekstas yra aktualus iki šiol, man jis toks artimas ir suprantamas. Dar buvo labai stiprus jausmas – juk taip, per kūrybą, aš prisiliečiu prie senelio ir močiutės, iš kurių, panašu, paveldėjau muzikinę klausą, balsą.

– Kodėl senelio kūryba į jūsų repertuarą atėjo tik dabar?

– Nes viskam turi ateiti laikas. Reikia, kad subręstų. Tada, kai išlaukta, išmąstyta ir yra tikra. Būdavo, vis prisimenu, vis vartau jo kūrybos sąsiuvinį ir žingsnis po žingsnio ji priartėjo prie manęs. Viskas gyvenime taip ir vyksta – priartėja arba nutolsta. Atrodo, kaip kad važiuotų traukinys. Kartais jis pravažiuoja, ir ne visi išlipa savo stotelėje.

– Jūsų nuomone, kokie žmonės ateina į jūsų koncertus ir kokios emocijos juose ieško?

– Visų pirma tie, kuriems artima mano kūryba. Juos atveda noras prisiliesti prie prarasto laiko, tėviškės, atminties. Be to, mes visi vaikštome užsidėję vienokias ar kitokias, didesnes ar mažesnes kaukes. Jos būna įvairios. Tačiau kartais žmogui norisi pabūti be jų ir kur niekas jo nebars, nepaniekins.

Kai visas savo kaukes nusiimi pats – tada esantiems šalia tavęs lengviau nusiimti savąsias. Manyčiau, kad į mano koncertus ir ateina tokie žmonės – norintys nusiimti kaukes. Žmonės iš koncerto išeina kaip po pamaldų – geresni, apsivalę.

– Išskirtinės yra ir jūsų koncertų dekoracijos – Žibinčiai, durys.

– Šį kartą bus ne tik jie, tačiau ant mano vaikystės gonkų durų ir didelis veidrodis-ekranas, kuriame – iškreiptas artisto veidas. Kaip ir vienoje mano dainoje: „Gal ir liks gal ir liks tam šaltinio dugne, purvina mano siela ir veidas“. Ir Žibinčiai, ir durys koncertuose man yra svarbūs. Būna, kad pirmą kartą mano koncerte apsilankę žmonės to nesupranta, nes scenoje esantys daiktai išties gali priminti spektaklio dekoracijas. Tačiau tai ne tuščios, bevertės dekoracijos – tai simboliai.

Durys yra iš mano vaikystės namų, o Žibinčiai — ne tik neatsiejami mano muzikinio kelio palydovai, bet ir paslapčių sergėtojai. Šie dirbiniai iš medžio nuolat keliauja su manimi į koncertų sales, apgaubdami klausytojus Aukštaitijos šiluma. Jie simbolizuoja kaimo žmonių rankų švelnumą, vasaros šilumą, žiemos žvarbumą ir mena istorijas.

– Ar galima sakyti, kad muzika, koncertai, kūryba jums pačiam yra veidrodis? Arba jūsų saviraiška, be kurios kasdienybėje nebūtų tiek pilnatvės?

– Taip. Šį rudenį kartu su grupe surengsime vienuolika koncertų. Be jau minėtų Pagulbyje ir Anykščiuose dar grosime Jonavoje, Marijampolėje, Kelmėje, Vilniuje, Šiauliuose, Dusetose, Alytuje, Panevėžyje ir Kaune. Visi koncertai, išskyrus Vilniuje, yra nemokami.

Man koncertai, kūryba nėra tik mano paties veidrodis. Labai svarbi ir tradicija, savotiškas ritualas – kai susiruošiu, apsivelku baltus marškinius ir į koncertus važiuoju kaip į atlaidus. O kaip žmogus be jų? Juk negalima be atlaidų gyventi.

Šių pokyčių įkarštyje keitėsi ir Jonavos sporto centro vadovybė – prie įstaigos vairo rugsėjo 1-ąją stojo Lietuvos sporto universiteto (LSU) docentė, buvusi Mokslo ir doktorantūros departamento direktorė Jūratė Stanislovaitienė. Kaip pasakoja pati moteris, ėmėsi naujųjų pareigų turėdama viziją, kurioje grandioziniai pokyčiai nenumatyti – J. Stanislovaitienės žodžiais tariant, Jonava sporto ir aktyvaus laisvalaikio klausimais jau ne vienerius metus „eina“ geru keliu, dabar tereikia jai padėti tobulėti toliau.

Norėjosi pokyčių

Pastaruosius 19 metų dirbusi Kaune J. Stanislovaitienė pasakoja, kad Jonava – jos gimtasis kraštas.

„Užaugau Jonavoje, o sukūrusi šeimą apsigyvenau jos rajone. Taigi, toli atitrūkusi nuo šio miesto niekada nebuvau.

Kai kas paklausia kodėl nusprendžiau dirbti Jonavoje, atsakau, kad prie to, ko gero, prisidėjo sentimentai ir noras grįžti į gimtinę. Gal jau amžius toks (aut. past. šypsosi).

Daug metų dirbau universitete, tačiau atsiradus šiokiems tokiems pokyčiams svarsčiau, kad gal jau pakanka darbuotis tame pačiame padalinyje ir reikia išbandyti save kur nors kitur. Šalia to, jaučiau nuovargį dėl nuolatinio važinėjimo į kitą miestą.

Atsiradus galimybei sudalyvauti konkurse, nusprendžiau pabandyti. Man pavyko, tačiau visų ryšių su universitetu nenutraukiau  – susitariau, kad turėsiu jame keletą paskaitų. Akademinis darbas man visada labai patiko, manau, kad visiškai jo atsisakyti būtų sunku“, – paklausta apie tai kas paskatino ją imtis dabartinių pareigų, pasakojo J. Stanislovaitienė.

Girdėdavo Jonavos vardą

Apie Jonavos sporto centro veiklą, jo sportininkus J. Stanislovaitienė girdėdavo ir dirbdama Kaune.

„Jonava ne šiaip sau pelnė sporto miesto titulą: jos vardas išties skamba sportinėse varžybose. Todėl sukdamasi sporto ,,virtuvėje“ turėjau tam tikrų žinių apie sportininkus iš šio miesto.

Galima sakyti, kad mačiau Jonavos sporto centro darbo fasadinę pusę, o atėjusi čia dirbti, turėjau susipažinti ir iki šiol pažindinuosi su jo viduje verdančiais reikalais“, – kalbėjo J. Stanislovaitienė.

Atėjo turėdama viziją

Moteris į naujas pareigas žengė turėdama viziją – kokius tikslus toliau sau turėtų kelti Jonavos sporto centras.

„Mano akimis, čia nereikia didelių perversmų. Viskas jau ne vienerius metus ėjo gera linkme, reikia tik dar šiek tiek padėti: įtraukti mažiausius jonaviečius į sportinį aktyvumą, aiškiai apibrėžti jiems skirtas fizinio aktyvumo programas, kaip traukos įrankį įgalinant masiškumą, labai svarbu nepaleisti ir vyresnių... Ne paslaptis, kad jaunuoliai, kurie sportuoja Sporto centre, pabaigę mokyklą neretai nutraukia ryšį su juo. Norėtųsi, kad taip nebūtų.

Taip pat svarbus – neįgaliųjų integravimas.

Apibendrinant galima sakyti, kad mano vizijoje – Sporto centras yra traukos objektas, apjungiantis visas visuomenės grupes, skatinantis gyventojų fizinį aktyvumą“, – pasakojo J. Stanislovaitienė.

Sieks maksimaliai išnaudoti

Direktorė pastebi ir Jonavos miesto infrastruktūros privalumus.

„Turime tokią sportinę bazę, tokias galimybes... Jonaviečiai pirmieji džiaugėsi galintys pasigirti dviračių takais, leidžiančiais apvažiuoti visą miestą. Belieka nepamiršti turimų galimybių ir maksimaliai jas įdarbinti.

Turiu minčių dėl sportinių šakų pasirinkimo plėtimo. Yra tokių, kurioms net nereikėtų didelio pasirengimo, investicijų. Galvoje vis kirba mintis, kad kodėl mes negalime ruošti tokių olimpinių dienų kokias ruošia didieji miestai?

Netrukus turėsime naują baseiną. Senasis buvo pritaikytas pasiplaukiojimui, bet naujame bus galima naudotis 25 metrų plaukimo takeliu. Jis leis kokybiškai vaikus mokyti plaukimo, galbūt apsvarstysime net pasirengimą varžyboms.

Kiek žinau, bus baseinėlis pritaikytas kūdikių mankštoms, neįgaliesiems.

Atmetus visus ekonominius skaičiavimus ir galvojant tik apie socialinę naudą, toks baseinas – labai naudingas rajonui. 

Be jau išvardintų privalumų, jis gali padėti užtikrinti fizinį jonaviečių aktyvumą žiemą – juk ne visi nori lankyti sporto sales, konkrečias mankštas.

Galima tik pasidžiaugti, kad turėsime tokią sportinę bazę vienoje vietoje. Jei kas paprašytų Lietuvoje surasti kitą miestą, kur butų taip koncentruotai įrengta tokio aukšto lygio sporto bazė, ko gero, to padaryti nepavyktų“, – kalbėjo J. Stanislovaitienė.

Ar yra dar kur tobulėti?

„Jei jau kalbėsime apie idealaus varianto siekimą, būtų puiku turėti nedidelį dengtą maniežą, kuriame galėtų sportuoti futbolininkai, lengvosios atletikos atstovai. Po vasaros, šaltuoju metų laiku, jie priversti ieškoti sau vietos salėse, bet tai nėra patogu“, – kalbėjo Jonavos sporto centro vadovė.

Pradėjo nuo šokių

Pasiteiravus, kiek sportas yra svarbus jos pačios gyvenime, J. Stanislovaitienė pasakoja sportavusi nuo vaikystės.

„Aktyvią sportinę karjerą tęsiau iki 29-erių. Visus tuos metus buvau intensyviame sporte.

Kol mokiausi Jonavoje, čia lankiau sportinius šokius. Kai įstojau į Lietuvos sporto universitetą, reikėjo pasirinkti specializaciją. Šokio specializacijos nebuvo, tad po ilgų svarstymų pasirinkau lengvąją atletiką. Atrodo, atsidūriau joje visiškai neplanuotai, tačiau dar sportuodama mokykloje, vis sulaukdavau kvietimo dalyvauti bėgimo varžybose. Dalyvaudavau, atstovaudavau mokyklą ir pelnydavau prizines vietas.

Paradoksalu, kad nors šokau nuo 7-erių iki 18-ikos metų, baigusi mokyklą iš direktorės gavau apdovanojimą už aukštus sportinius pasiekimus būtent lengvojoje atletikoje, nors nebuvau lengvaatletė.

Studijuodama universitete, kaip lengvosios atletikos atstovė dalyvavau Europos čempionate, Pasaulio studentų universiadoje ir kitose svarbiose varžybose. Man sekėsi tikrai gerai, bet tam tikru momentu supratau norinti pasirinkti akademikės kelią, nebeturėjau ugnelės varžytis.

Žinoma, prie to prisidėjo doktorantūros studijos, šeima, bet paskutinis taškas, matyt, buvo tuomet, kai 2008-aisiais metais su kolegėmis nepatekome į Pekino olimpines žaidynes, rungiantis 4 x 400 m estafetės rungtyje. Likome pirmos už brūkšnio. Pasakiau sau, kad čia – ženklas“, –  prisiminė J. Stanislovaitienė.

Atrado stalo tenisą

Atsiribojus nuo aukštumų siekimo sporte, moteris su aktyvia veikla sieja savo laisvalaikį.

„Kiekvienas profesionaliai sportavęs žmogus patvirtins, kad staiga pereiti į visiškai pasyvų gyvenimo būdą – labai sunku. Tave lydi daugybę metų ugdytas pripratimas bei  suvokimas, kad negali apleisti kūno, tačiau renkiesi jau ne intensyvias treniruotes, o aktyvesnį laisvalaikio praleidimo būdą.

Prasidėjus karantinui, mes su šeima atradome stalo tenisą – žaidėme tiesiog ant valgomo stalo. Pamilome šį žaidimą, žaidžiame jį ir dabar.  Taip pat išvažiuojame pasivažinėti dviračiais. Bėgioti aš nebegaliu, nes apie save primena daugybę metų sporte ,,įdarbinti“ sąnariai.

Gyvenant sodyboje fizinį aktyvumą puikiai palaiko ir grėblys, kastuvas ar kitas sodo įrankis“, –  šypsodamasi pasakojo moteris.

Įvairiapusė patirtis

Naujoji Jonavos sporto centro vadovė turi patirties dirbant tiek su pradinės parengties, tiek su aukšto meistriškumo sportininkais. Tai jai leido pastebėti tendencijas, darančias žalą efektyviam bei naudingam visuomenės aktyvumui.

„Pastaruosius metus didžiausią dėmesį skyriau lengvaatlečių rengimui, trenerės duonos teko paragauti treniruojant aukšto meistriškumo sportininkus, tačiau nuomonę turiu ir apie pradinį rengimą, nes tam tikru momentu esu treniravusi vaikus.

Teko pastebėti, kad dalis su vaikais dirbančių trenerių neįvertina, kad jaunoji karta – jau kitokia nei mes, o tie pasakymai, jog mane taip treniravo, taip treniruosiu ir aš, gali atnešti žalos.

Mokslininkai iš įvairių šalių atkreipia dėmesį, kad dabar vaikai turi prastesnį fizinį pasirengimą, prastesnę sveikatą. Paprastai sakant, mes gaunam ,,prastesnį produktą“, kad ir kaip žiauriai tai skamba. Dėl to negalime treniruoti vaikų vadovaudamiesi senais metodais.

Man teko skaityti mokslinę publikaciją, kurioje vienas profesorius aiškiai pasakė, kodėl susiduriame su tokia situacija: tėvams lengviau auginti sėslų vaiką, kuris rankose turi telefoną, o ne eina, lipa, visur ropoja. Iki 4 metų amžiaus vyksta ,,aktyvus vaiko startas“. Čia treneriai neturi jokios įtakos, tik tėvai gali duoti pirminį postūmį būti aktyviems, fiziškai sveikiems. Tam žalą daro ne tik išmaniosios technologijos, bet ir tie patys maniežai, į kuriuos uždaromi ropojantys vaikai. Fizinis atskyrimas tuo metu, kai vystosi kūnas, fizinės ypatybės – didelė bėda.

Mes lyg kalbame, kad reikia šviesti vaikus, bet reikia šviesti tėvus. Visą tai daro žalą vaikų vystymosi tempams, prisideda prie nutukimo“, – kalbėjo J. Stanislovaitienė.

Svarbu sudominti

Anot moters, norint ,,suaktyvinti“ vaiką – visai nebūtina griebtis sportinių būrelių.

„Pamenu, kai mano dukrai buvo 5-eri, manęs klausdavo, ką ji lanko. Kai pasakydavau, kad nieko, išgirsdavau, kad mama tokia sporto specialistė, o dukra nieko nelanko. Atsakydavau, kad jai – per anksti. Ji su dviračiu važinėdavo kieme, su draugais karstydavosi po medžius, bėgiodavo, šokinėdavo ir taip judėdavo. To pakanka, kad vaikai pamėgtų judesį, o vėliau, kai jau patys išreiškia norą, pasirinktų jiems patrauklią sporto šaką“, - kalbėjo Jonavos sporto centro vadovė.

Įvertinti savo jėgas

Ji pastebi, kad reiktų atkreipti dėmesį suaugusiems į jų požiūrį dėl jų pačių fizinio aktyvumo.

„Reikia suprasti, kad sportas yra dviejų krypčių: laisvalaikio ir pasiekimų. Dabar daug kas yra užsikrėtę tuo laisvalaikio sportu, bet daug kas taip pat nepamatuoja savo jėgų iškart šokdami prie nerealių tikslų.

Nesunku pastebėti, kad didesnės įmonės imasi maratonų, kitų sportinių varžybų organizavimo. Iš vienos pusės tai – sveikintina, nes skatina žmones judėti, iš kitos – kyla pavojus būtent dėl kiekvieno žmogaus įsitraukimo į tai, nepamatuojant savo galimybių. Tada prasideda traumos, kita žala sveikatai. Yra ne vienas to pavyzdys“, – kalbėjo J. Stanislovaitienė.

Darbų sūkuryje

Šiuo metu Jonavos sporto centras gyvena permainų nuotaikomis – jo pavadinimas Registrų centre oficialiai pakeistas vos prieš keletą dienų.

„Tai neatsiejama nuo įvaizdžio atnaujinimo: logotipo ir panašiai. Tuo rūpinasi specialiai suburta darbo grupė. Plušama ir prie tradicinių renginių organizavimo: atminimo taurės, tinklinio varžybų. Sportininkai išvažiuoja į bokso turnyrą, laukia krepšinio, futbolo bei kitos varžybos.

Vos pradėjusi dirbti patekau į tikrą darbymetį, nebuvo laiko apsiprasti, bet sportas užgrūdina, tad ir didelio streso dėl to nejaučiu.

Galiu pasakyti, kad Jonavos sporto centro darbuotojų komanda darniai dirba dėl bendrų tikslų. Manau, mums pavyks įgyvendinti jau turimus sumanymus, o sportu besidomintys jonaviečiai tikrai suras ką pamatyti ar kur sudalyvauti“, – pokalbio pabaigoje sakė J. Stanislovaitienė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Asmeninio archyvo nuotr.

- Biokuro (medienos skiedros ir medienos granulių) tiekimą iki 2022 metų pabaigos esame užsitikrinę pilnai, o 2023 metų pirmiems keturiems mėnesiams – apie 30 proc. Iki artėjančio šildymo sezono pradžios planuojame būti užsitikrinę apie 80 proc. viso reikalingo sudeginti biokuro kiekio. Gamtinių dujų pirkimo konkursą sekantiems metams organizuosime rugsėjo mėnesį. Kadangi mūsų technologinio kuro struktūroje gamtinės dujos sudaro tik apie 16 proc., o biokuras apie 84 proc. mums pavyksta išvengti ženklių šilumos kainų šuolių Jonavos rajono gyventojams.

- Kaip augo žaliavų kainos, lyginant su praeitais metais, ir kaip tai atsispindės gyventojų sąskaitose?

- Lyginant su praėjusiu šildymo sezonu, biokuro medienos skiedros pirkimo kaina išaugo daugiau negu 2,1 karto nuo 21 Eur/MWh iki 45 Eur/MWh. Gamtinių dujų kaina padidėjo daugiau negu 2,25 karto nuo 86 Eur/MWh iki 194 Eur/MWh. Šiuo itin nestabiliu laikmečiu prognozuoti kuro kainas yra labai sudėtinga. Pasaulinėse energetinių išteklių rinkose gamtinių dujų augimas prognozuojamas net iki 350 Eur/MWh.

Nepaisant to, kad mūsų technologinio kuro struktūroje gamtinės dujos sudaro tik 16 proc., didelis gamtinių dujų kainos svyravimas daro didelę įtaką šilumos kainai. Prognozuojama artėjančio šildymo sezono vidutinė šilumos kaina Jonavos gyventojams gali siekti apie 11,9 ct/kWh. Dėl pasauliniu mastu drastiškai augančių kuro kainų tikėtina, kad, lyginant su praėjusiu šildymo sezonu, vidutinė šilumos kaina gali didėti ir daugiau kaip 50 proc.

Šioje situacijoje galime pasidžiaugti, kad Jonavos rajono savivaldybės valdomos įmonės, o ir pati savivaldybė aktyviai dalyvauja skatinant daugiabučių namų modernizaciją, todėl modernizuotų daugiabučių gyventojai neturėtų taip stipriai pajusti didėjančių kuro kainų įtakos. Daugiabučio namo renovacija net iki 50 proc. leidžia sutaupyti suvartojamos šilumos kiekį.

- Didėjant šilumos kainai, kaip galime taupyti?

- Mokėjimai už patalpų šildymą tik dalinai priklauso nuo kainos. Svarbu yra ir pačios šilumos suvartojimas. Taupyti galima mažinant šilumos suvartojimą name – laikyti uždaras laiptinių duris, jas pasikeisti į sandaresnes, nepamiršti uždaryti langus. Norint pasiekti rezultato, gyventojai turėtų būti iniciatyvūs: renovuoti daugiabučius namus, modernizuoti šildymo ir karšto vandens sistemas. Šiuo metu daugumoje Jonavos daugiabučių yra galimybė šilumą reguliuoti nuotoliniu būdu ir realiu laiku, o ten, kur reguliuojama rankiniu būdu, gyventojai turėtų kreiptis į mus dėl temperatūros korekcijos, o ne laukti didesnės sąskaitos ir tada aiškintis priežastis.

Tikėkimės, kad ateinanti žiema nebus labai šalta ir tai palengvins šildymo sezono mokesčių naštą.

- Kaip žaliavų kainų svyravimai paveikė įmonės rezultatus, gyventojų sąskaitas?

- 2022 metais, lyginant su praėjusiais, patiriame grynąjį nuostolį. Šių metų faktinė sausio-liepos mėnesių pelno (nuostolių) marža siekia -8,75 proc., nuostolis sudaro -469,5 tūkst. Eur. 2022 metų nuostolį lėmė išaugusios technologinio kuro, elektros energijos, vandens ir einamojo remonto sąnaudos. Lyginant šių metų sausio-liepos mėnesių laikotarpį su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu technologinio kuro sąnaudos dėl išaugusių gamtinių dujų ir biokuro kainų padidėjo +1,75 mln. Eur.

Šilumos gamyba ir tiekimas yra 100 proc. valstybės reguliuojama veikla. Mūsų nuostolis dėl kuro kainų skirtumo reiškia, kad gyventojai šias metais mažiau sumokėjo už šilumą. Aišku, per kelerius metus tą skirtumą gyventojai turės grąžinti bendrovei, nes taip numato valstybės reguliatoriaus (VERT) metodika. Tačiau mokėjimai būna išdalinti vieneriems ar dvejiems metams ir gyventojai to beveik nepajaus. 

- Ar nusimato kažkokie pokyčiai valstybiniu lygmeniu, kurie mažintų šilumos kainas?

- Sprendimų ieškoma, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba teikia siūlymus, kaip suvaldyti biokuro ir gamtinių dujų kainų svyravimus. Kaip tai atsilieps kuro kainoms, kol kas pasakyti sunku, nes daugelis veiksnių priklauso nuo pokyčių pasaulinėse energetinių išteklių rinkose. Mano manymu, siekiant lengvinti naštą gyventojams, neabejotinai siūlyčiau lanksčiau taikyti šilumos kainų kompensavimo modelį.

- Dėkojame už pokalbį.

Norėjosi imtis kažko naujo

E. Tamkevičienė jau daugiau nei 7–erius metus gamina rankų darbo papuošalus iš natūralių mineralų, kuriuos puošia „MarciPanos“ prekybinio ženklo logotipas. Šalia to, moteris rašo straipsnius jai priklausančiame informaciniame/reklaminiame portale, viena tvarkosi Jonavoje, Sodų g. 28, įsikūrusioje šventinės atributikos ir dovanų parduotuvėje bei valdo keturias elektronines parduotuves. Pastarosiose siūloma įsigyti papuošalų gamybai reikalingų  medžiagų, prekių bei dovanų krikštynoms, kitoms šventėms. 

Jonavietės žodžiais tariant, pasukus nuosavo verslo keliu, veiklos jai niekada netrūko, tačiau nuolatinis noras sukurti ką nors naujo, vertė ją svarstyti apie dar neišbandyto kelio paieškas.

„Ir man padėjo koronavirusas... Susirgusi juo netekau uoslės, skonio. Kadangi nuo vaikystės turėjau tokį jautrų kvapų pojūtį, kad tėvus aplankiusį, skaniai pasikvėpinusį žmogų galėjau iškart įsimylėti, o ypač – vyrą (aut. past. šypsosi), uoslės praradimas man buvo didelė trauma.

Laimei, viskas atsistatė dar ir su kaupu: jei iki tol turėjau jautrią uoslę, tai po pilno pasveikimo ji tapo dvigubai jautresnė. Pradėjau domėtis kvapų sudėtimi, jų terapija, išmokau netgi atskirti ir išvardinti pro šalį praėjusio žmogaus kvepalų sudėtines dalis.

Be uoslės praradimo, koronavirusas man atnešė ir nemigą. Nemiegant naktimis galvoje virdavo tiek daug minčių, kad vieną naktį man tiesiog kilo mintis sukurti savo namų kvapų liniją“, – paklausta apie tai, kas paskatino ją imtis namų kvapų gamybos, kalbėjo jonavietė.

_{E. Tamkevičienė - šalia savo parduotuvės Sodų gatvėje.}

Dėmesys visumai

Šiuo metu MarciPana fragrances namų kvapų linijoje yra keletas skirtingų aromatų. Kaip vyksta jų kūryba?

„Susiperku skirtingas kvapų esencijas, kurtas profesionalių parfumerių, kurių pasirinkimas šiais laikais yra begalinis ir maišau su ekologiška, specialiai namų kvapams gaminama baze. Čia ne jokia paslaptis, kad taip daro daugybė kvepalų gamintojų.

Mano tikslas buvo sukurti ne visiškai naują aromatą, o gaminio visumą – norėjosi, kad jis būtų originaliai supakuotas bei apjungtų meilę ne tik kvapams, bet ir pačiai kūrybai, papuošalų gamybai, rašymui.

Kiek save pamenu, pagaminus naują papuošalą, negalėdavau jo paviešinti „Facebook“ ar „Instagrame“, jei neparašydavau jam skirtos istorijos.  Taip mano „Facebook" paskyra, pavadinta „MarciPanos“ vardu, virto tarsi saviraiškos forma. Joje papuošalai persipina su įdomiomis istorijomis iš asmeninio gyvenimo ar kasdienėmis patirtimis. Manau, kad dalis žmonių „MarciPaną“ pamilo būtent dėl šių istorijų. Būdavo, kad jei kurį laiką nieko neparašau, klientės klausia kas nutiko, kodėl nebekeliu postų, pridurdamos, jog pasiilgo mano tekstų. Su mano namų kvapais tas pats: kiekvienas jų internetinėje parduotuvėje pristatomas su istorija“, – kalbėjo jonavietė.

Namų kvapų dėžutėse kiekvienas pirkėjas randa ir knygos skirtuką su jos kurtomis eilėmis. Patys buteliukai dekoruoti akmens karoliukais, kuriuos galima nešioti kaip apyrankę.

„Ant buteliukų dangtelių yra mineralai, kurie lengvai nusilupa ir pasideda šalia kvapų indelio kaip dekoras. Kiekvienas mineralas parinktas pasitelkiant sukauptas žinias apie minerologiją ir atsižvelgiant į jo sąvybes, skleidžiamą energetiką. Na, čia jau pagal mano pajautimą... 

Pavyzdžiui, konkursui pristatyto kvapo „Tabakas ir ąžuolas“ buteliuką papuošė turmalinas. Jis valo aurą, aplinką. Tai yra mineralas, tinkantis visiems vyriškiems meridianams. Dėl to jis priderintas prie stipresnio kvapo“, – pasakojo jonavietė.

_{E. Tamkevičienės namų kvapų linijoje - keli skirtingi aromatai.} 

Nuo papuošalų kūrybos iki mineralogijos

Pasiteiravus, kas paskatino ją domėtis mineralogija, M. Tamkevičienė prisimena savo kaip verslininkės kelio pradžią.

„Tai, be abejonių, siejasi su mano papuošalų kūryba. Iki jos dirbau samdomą ir pakankamai gerai apmokamą darbą. Kadangi mėgau puoštis, domėjausi papuošalų kūrėjais, kurie prekiavo savo kurtais papuošalais, o jie buvo tikrai nepigūs.

Kadangi esu kūrybiškas žmogus, nusprendžiau pati sau susiverti kelis papuošalus.  Viskas prasidėjo nuo labai mažo startinio paketo, bet kai pradėjau prekiauti savo kūriniais, pardavimai sekėsi nuo pirmų papuošalų.  Matyt, kad pataikiau ant bangos, kai tokio tipo gaminiai buvo labai paklausūs ir nebuvo didelės konkurencijos.

Pradėjo plaukti nemažos pajamos,  iš kurių galėjau laisvai pragyventi. Nebespėjau kurti, tad išėjau iš tuometinio samdomo darbo. 
Prekybos apimtims tik augant, vis didėjo išlaidos, skirtos priemonių kūrybai įsigyti. Ieškojau nišų, kur galėčiau jų nusipirkti pigiau.

Vieną vakarą, tiesiog besišnekučiuodamos su kaimyne, kuri man tuo metu padėjo kurti papuošalus, lyg juokais, lyg rimtai pasvajojome, kad vieną dieną reikėtų nuskristi į Kiniją. Tą patį vakarą jau turėjome bilietus...

Kinijoje radome tiekėjus, susitarėme dėl užsakymų. Žinoma, toje kelionėje buvo daug visko. Netrūko streso, ašarų ir nusivylimų, bet tada supratau, kad jei sugebėjau išskristi su drauge į Kiniją, palikusi mažą vaiką vyrui, aš galiu viską“, – kalbėjo moteris.

Atsivežusi mineralus iš Kinijos, E. Tamkevičienė domėjosi jų radimvietėmis bei kaupė žinias apie jų ezoterines savybes. 

„Aš negalėjau prekiauti tuo, apie ką nežinau pati. Rinkau daug įvairiapusiškos informacijos apie mineralus, bet tai dariau ne tik dėl to, kad reikėjo - man tai buvo be galo įdomu. 

Vienu metu netgi rengiau papuošalų kūrybos mokymus. Jų tikslas buvo ne tik išmokyti susiverti sau apyrankę, bet ir padėti atskirti, kurie mineralai yra tikri, kurie – ne. Negalėdavau patylėti, kai matydavau, kad stiklas ar presuotos akmens dulkės, sumaišytos su derva, parduodami kaip natūralūs mineralai. Ne viename puslapyje esu pakomentavusi, kad aprašymas neatitinka tikrovės. Ne vienas jų mane ir užblokavo. Turbūt esu užblokuota didelio skaičiaus prekeivių bei kūrėjų (aut. past. šypsosi).

Jei viską apibendrinus, mano galva, tu negali siūlyti kitiems to, kuo pats netiki“, – kalbėjo E. Tamkevičienė. 

_{Laimėjimą pelnęs gaminys.} 

Visiškai nesitikėjo 

Paklausta apie apsisprendimą dalyvauti Jonavos rajono savivaldybės bei Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų (KPPAR) Jonavos filialo organizuojame konkurse, E. Tamkevičienė pripažįsta, kad norą pristatyti savo gaminį lydėjo ir abejonės. 

„Žinojau apie konkursą „Sukurta Jonavoje“ iš anksčiau, bet aš perfekcionistė... Svarsčiau, kad gal dar per anksti, nes gaminį reikia tobulinti. Ir išties reikia... Pakuotėje dar trūksta mineralų aprašymo. Visgi, sulaukusi KPPAR vadovės paraginimo dalyvauti jau šiais metais, taip ir padariau. 

Laimėjimo visiškai nesitikėjau, kas lėmė tai, jog negalėjau dalyvauti šventėje, kai buvo įteikti apdovanojimai – iki sužinojimo apie laimėjimą buvau sumokėjusi už vietą prekybai kitame mieste vykstančiame festivalyje, tad apdovanojimą atsiėmė tėtis. 

Neslėpsiu, suvokusi, kad negalėsiu būti  šventėje, tikrai nuliūdau“, – apgailestavo M. Tamkevičienė.

_{Konkurse ,,Sukurta Jonavoje" laimėtas aukso medalis.}

Dėmesio lavina

Moteris pastebėjo, kad dalyvavimas „Sukurta Jonavoje“ konkurse iškart atnešė apčiuopiamos naudos jos verslui. 

„Tą dieną, kai viešai buvo paskelbti laimėtojai, pajutau didelį žmonių susidomėjimą. Pamenu – dirbu savo parduotuvėlėje, dar nežinodama, kad aš – viena iš nugalėtojų ir nesuprantu, kodėl taip nenumaldomai pypsi telefonas. Paėmusi jį į rankas, pamačiau daug sveikinimų, klausimų  kur rasti mano parduotuvę ir įsigyti namų kvapų. Netrukus sulaukiau ir užsakymų, kurių skaičius po konkurso tikrai išaugo. 

Susidomėjimas produktu buvo akivaizdus. Sakiau vyrui, kad įžnybtų man, nes buvo sunku patikėti tuo, kas vyksta.
Galiu pasidžiaugti, kad šie metai man - laimėjimų metai. Žiemą dalyvavau konkurse, kai Jonavoje buvo renkama gražiausia eglutė eglučių miestelyje. Šiam konkursui buvau pagaminusi eglutę – angelą, kuris man atnešė antrąją vietą. 

Labai džiaugiausi ir angelo laimėjimu, nes į tą kūrinį įdėjau beprotiškai daug darbo. Jis man buvo pirmasis įrodymas, kad viešumas turi milžinišką galią – jau tada pajaučiau didesnį susidomėjimą savo gaminiais bei veikla“, – kalbėjo M. Tamkevičienė.

_{E. Tamkevičienės sukurta eglutė - angelas. Ši dekoracija pelnė antrąją vietą gražiausios Jonavos eglučių miestelio puošmenos konkurse.}

Iki laimėjimo – sunkiu darbu

Moteris tiki, kad visa tai yra pagaliau atėjęs atpildas už ilgą, bei nuoširdų darbą.  

„Visada dirbau sunkiai. Būdavo, kad nemiegodavau ir iki 2 ar 4 nakties, o vienu metu dar mažą vaiką auginau, prie kurio tekdavo anksti keltis. Žinoma, vyras, daug padėjo. Jis padeda ir dabar: rūpinasi vakarais vaiku, kiek moka ir gali – buitimi.  Nepaisant to, daug metų „variau“ negailėdama savęs...

Dažnai išgirstu, kad žmonės nori savo verslo, nes jis neva atneš gerus pinigus, bus galima dirbti tik sau, būti sau vieninteliu viršininku ir viskas bus labai lengva. Galiu pasakyti, kad nė velnio... Jei nori, kad tau pasisektų, turi dirbti kaip arklys, o naudos nebūtinai iškarto gausi. 

O dabar su laimėjimu, lyg koks viesulas, lyg šviesa tunelio gale, atėjo pripažinimas ir gražus dėmesys. Pagalvojau, kad pagaliau tas mano sunkus darbas davė vaisių, tapau pastebėta, išgirsta, įvertinta.

Jausmas – be galo geras“, – teigė jonavietė, čia pat pridurdama, kad net prisimindama didžiausius sunkumus, ji, visgi, nei kiek nesigaili ėmusis nuosavo verslo. 

Viskas taip, kaip turėjo būti

„Žinoma, būna momentų, kai norisi verkti, apima nerimas, nes kelias nebuvo ir nėra lengvas, bet nenorėčiau nieko keisti. 
Aš tikiu, kad kiekvienam yra skirti savi išbandymai bei suklūpimai, savi iššūkiai, savos pamokos ir savi laipteliai, kuriais lipama aukštyn. 
Galiu pasakyti, kad aš esu laiminga būdama ten, kur dabar esu.

Neabejoju, kad tam, jog verslas būtų sėkmingas, svarbiausia - turėti vidinį užsidegimą. Jei tu kiekvieną sekmadienį dejuoji, kad ryt vėl pirmadienis ir reikia į darbą – nieko nebus.

Neneigsiu – būna ir man, kai tokių minčių kyla visapusiškai sunkiais momentais, bet jei nuolat...“, – sakė E. Tamkevičienė. 

_{E. Tamkevičienė su vyru ir jaunesniuoju sūnumi.}

Apie užsidegimo kurstymą

Na, o vidinį jonavietės užsidegimą pakursto ne tik asmeninės savybės, bet ir karts nuo karto iššaukiamas adrenalino jausmas bei kovos menų sporto treniruotės su asmeniniu treneriu. 

„Nuo vaikystės nenustygdavau vietoje: einu, griūnu, keliuosi, vėl bėgu...Tas išlikę iki dabar. 

Esu adrenalino fanatikė: karts nuo karto man reikia „nunulinti“ savo smegenis nušokant su guma nuo tilto, praskrendant parasparniu, pasivažinėjant bekelėmis su keturračiais ar išbandant aukščiausius atrakciono parko kalnelius. 

Tiesa, galima pajuokauti, kad ant senatvės jau ir traumų neišvengiu: neseniai taip nukritau su elektriniu paspirtuku, jog randai ant veido liks ilgam, o čiuoždama vandens atrakcionu, susilaužiau uodegikaulį.

Bet aš džiaugiuosi, kad esu tokia, kokia esu. Už tai turėčiau padėkoti tėveliams. Mano kūrybiškumas, perfekcionizmas, dėmesys kiekvienai detalei – iš jų. Mama, kiek pamenu nuolat užsiimdavo rankdarbiais: mezgė, siuvo, siuvinėjo ir tai daro iki šiol. Žinoma, tas smulkmeniškumas ar perfekcionizmas kartais gali būti duotybė, o kartais karma: santykiuose su manimi nėra lengva.

Dėl to esu labai dėkinga ir savo vyrui, kuris mane supranta, palaiko, o prireikus ir ,,nuleidžia ant žemės“ primindamas, kad kartais reikia leisti sau mėgautis gyvenimu ir lėtesniu tempu“, – pokalbio pabaigoje sakė E. Tamkevičienė. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Nuo laisvalaikio iki elegantiškų kostiumėlių

Laisvalaikio kostiumėliai, suknelės, chalatai bei kiti drabužiai – gaminiai, kuriuos galima įsigyti MB „Markyzo“. 

„Didžiausias dėmesys dabar yra skiriamas laisvalaikio kostiumėliams, nes tai – universali prekė, tinkanti ir reikalinga daugumai, ypač aktyviems žmonėms.

Ateityje planuoju daugiau koncentruotis ties elegantiškų kostiumėlių, paltų, kelnių siuvimu. Mano ateities vizija pasiūlyti tai, ką nešiočiau pati. Paprastai sakant, ką siuvu sau – galiu pasiūti ir tau“, – apie savo gaminius pasakojo I. Zakarauskienė.

_{I. Zakarauskienė su sūnumi}

Širdžiai mielas gaminys

Merginos pristatytas džemperis konkursui „Sukurta Jonavoje“ buvo gaminamas vadovaujantis „zero waste“ principu. 

„Sukerpant įvairius gaminius iš trikotažo, lieka daug medžiagų atraižų, kurias panaudoti pavyksta itin retai. Šį kartą buvau išsikėlusi sau tikslą – sunaudoti kiek įmanoma mažiau audinio ir palikti tik minimalias šiukšles.

Taip pat norėjosi, kad gaminys apjungtų „Markyzo“ logotipą ir Jonavą. Ieškodama įvairių galimybių atradau sprendimą, kad ant džemperio bus gulbės logotipas, laikantis „M“ raidę.

Galiu pasakyti, kad man visada buvo svarbi Jonava, didžiavausi, kad esu jonavietė. Dėl to šis gaminys man tik dar mielesnis“, – sako drabužių kūrėja.

Gamtos tausojimas – svarbus

Jonavietė pripažįsta, kad tvarus vartojimas jai asmeniškai svarbus. 

„Tikrai nėra smagu, kai likusios atraižos virsta šiukšlėmis. Stengiuosi jas panaudoti vienur ar kitur. Taip ir gimė mintis pasiūti gumytes plaukams.

Pastebiu, kad žmonės dabar perka labai daug. Neretai net tai, ko jiems visiškai nereikia. Pamato gražią spalvą, įdomesnį siluetą ir perka, nors tas drabužis vėliau tūno giliai spintoje.

Mano klientai jau žino, kad aš savo prekėms niekad nedarau nuolaidos. Yra žmonių, kurie dėl to pyksta, bet tai daroma sąmoningai, tikintis, kad klientas geriau nusipirks vieną brangesnį, kokybišką ir ilgai tarnausiantį gaminį, o ne daug pigių.

„Markyzo“ gaminiai tikrai nėra iš pigiausių, nes tai nėra masinės gamybos produktas ir, manau, jų pirkėjai yra arba galintys sau leisti sumokėti daugiau už gaminį, arba tie, kurie savo išlaidas planuoja sąmoningai. Tokie žmonės žino, kad geriau pataupyti ir per du mėnesius gali nusipirkti sau tinkantį drabužį, kurį nebus sunku pritaikyti ir jis tarnaus ilgai.

Labai tikiuosi, kad tai bent šiek tiek prisideda prie tvaraus vartojimo“, – kalbėjo Ingrida  pridurdama, kad ateityje planuoja siūti ir daugiau gaminių, kurių gamyba pasižymėtų kuo mažesne tarša.

Patinka ne visiems

„Galbūt tai nebus visiškai „zero waste“. Mano nuomone, tokie drabužiai nėra labai mėgiami žmonių dėl specifinio silueto. Prieš ką nors siuvant visada pagalvoju, ar pati nešiočiau tokį gaminį. Norisi, kad būtų ne tik tvaru , bet ir gražu.

 Siekiant, kad atraižų visai neliktų, o gaminiai būtų pagaminti „zero waste“ technologijos būdu, medžiaga sukerpama taip, kad gaunasi platus, „maišo“ tipo drabužis. Tokį rinktųsi tikrai ne dauguma.

Galbūt renkasi tie, kurie mėgsta labai laisvus drabužius arba norintys po jais paslėpti kažkokius figūros trūkumus.

Tokia technologija dažniausiai siuvamos suknelės, o moterys dėvima suknele dažniausiai nori pabrėžti figūrą, o ne ją slėpti“, – kalbėjo mergina.

Nutarė atidėti

Apie dalyvavimą Jonavos rajono savivaldybės ir rajono verslininkus vienijančio partnerio – Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų (KPPAR) Jonavos filialo organizuojamame konkurse mergina galvojo dar praėjusiais metais. 

„Tuomet su manimi susisiekė KPPAR Jonavos filialo vadovė Dalia Sinkevičienė, tačiau ,,Markyzo“ buvo tik pirmuose oficialaus įkūrimo žingsniuose. Nors labai norėjau, nusprendžiau, kad konkursui savo gaminį pateiksiu kitais metais. Žinojau, kad jis vyksta vasarą. 

Taip jau susiklostė, kad šią žiemą sukūriau naują džemperio modelį, kurį paleidau į prekybą,  o atėjus metui pateikti savo gaminį konkursui, pridėjau ant jo gulbės logotipą, kuris parinktas kaip Jonavos akcentas“, – kalbėjo I. Zakarauskienė. 

Tiki atpildu

Pasiteiravus, ar mergina tikėjosi tapti viena iš „Sukurta Jonavoje“ laimėtojų, ji pasakoja tikinti, kad pastangos nelieka nepastebėtos. 

„Aš tikėjau savo produktu ir tuo, kad jei žmogus tikrai nuoširdžiai stengiasi, kantriai eina link savo tikslo, maksimaliai atiduoda save, galbūt jis pakils vieną laiptelį į priekį, vieną – atgal, bet kada nors ateis jo diena.

Tikiu, kad nebūna taip, jog tu sąžiningai dirbi, bet tau niekad nesiseka. Būna juodų dienų, bet po jų vis tiek ateina šviesa. Gal pasiseka ne iš pirmo karto, gal - iš antro, bet vis tiek pasiseka… Aš visad labai stengiausi, labai myliu savo darbą. Galvojau, kad jei nelaimėsiu, tai Dievo ar kažkokių kitų aukštesnių galių nėra (aut. past. šypsosi).

Kas kart įžengusi į savo studiją galvoju, kokia aš esu laiminga, kad turiu ją.

Visgi, kai sužinojau, kad laimėjau, labai apsidžiaugiau. Malonu, kai kiti tave giria, sveikina. Manau, kad tokie laimėjimai – malonus įvertinimas, didinantis pasitikėjimą savo jėgomis, šiek tiek pakeliantis savivertę“, – kalbėjo I. Zakarauskienė. 

_{,,Sukurta Jonavoje" konkurso laimėtojų apdovanojimo akimirka.}

Prilygino meditacijai

Jonavietę „Markyzo“ studijoje galima rasti kone kiekvieną dieną.

„Kai darbas tau patinka, tu neskaičiuoji valandų. Suprasdama, kad kartais dėl to nukentėdavo net mano sūnus, bandžiau susitarti su savimi, kad sekmadieniais nedirbsiu visiškai, o šeštadieniais - tik pusę dienos. Su sekmadieniais sekasi visai neblogai, bet pažadus dėl šeštadienio kartais sulaužau...

Dar reikia pakovoti su savimi. Žinoma, viskas priklauso nuo užsakymų skaičiaus, tačiau man siuvimas patinka ir kaip veikla. Jis atpalaiduoja mane, atrodo pats verslas yra įtemptas dalykas, bet kai pradedu siūti, būdama procese jaučiuosi lyg terapijoje, atitrūkstu nuo pasaulio.

Būna, kad ateina draugės ir sako: „Kaip tu gali visą dieną tik siūti, sėdėti sau ramiai net be jokios muzikos“.

Kai siūnu, man nereikia nieko: čia mano meditacija, čia mano kūryba“, – kalbėjo mergina.

Sekėsi nuo vaikystės

Kaip Ingrida atrado save siuvėjos amplua?

„Siūti aš pradėjau gal nuo 5 metų... Pamenu, žaisdavome su pussesere lėlėmis, o aš iš mamos pavogdavau medžiagų, kad galėčiau pasiūti barbėms drabužių. Tuomet medžiagos buvo deficitinė prekė, bet aš vis nusikirpdavau kokį kamputį.

Siuvam abi su pussesere, o ji jau matau susinervina, kad jai nesigauna. Man priešingai – visada gaudavosi gerai. 

Tada gal būdama 10-ies ar 11-ikos metų sugalvojau, kad noriu išmokti siūti ta senovine rusiška siuvimo mašinėle. Tėtis pasakė, kad vieną kartą parodys kaip ir viskas... Bandžiau visą naktį, ne kartą apsipyliau ašaromis, mintyse jau svarsčiau apie mašinėlės išmetimą, bet ryte man pavyko. Taip nuo pat paauglystės visus rūbus taisiausi pati. Vėliau pradėjau juos siūti sau. 

Dirbdama kolektyve dažnai girdėdavau iš kolegių klausimus, kur nusipirkau vieną ar kitą drabužį. Kai pasakydavau, kad pasisiuvau pati, jos pradėdavo klausinėti, kodėl joms nieko nepasiuvu.

Gimus sūnui, viskas dar labiau pasistūmėjo – norėjau, kad jis būtų papuoštas gražiais, išskirtiniais drabužiais. Pradėjau siūti jam, o viduje nedrąsiai vis svarsčiau apie galimybę dirbti sau“, – pasakojo „Markyzo“ įkūrėja. 

Ryšį su sūnumi turi ir pats „Markyzo“ pavadinimas.

„Mano sūnus Markas. Namuose jį greitai praminiau Markyzu. Vieną rytą gėriau kavą ir kažką jam sakiau kreipdamasi Markyzu. Tada jau galvojau kaip reikės pavadinti savo bendriją. Toptelėjo mintis, kad „Markyzas“ – skambus žodis, o asociacija su daug kam žinoma pasaka padės žmonėms geriau įsiminti pavadinimą. Taip likau prie „Markyzo“, – kalbėjo mergina. 

Sunku, bet verta

Kalbėdama apie nuosavo verslo įkūrimą I. Zakarauskienė neslepia, kad ją lydėjo ne viena baimė. Nepaisant to, ji neslepia džiaugsmo išdrįsusi žengti iš savo komforto zonos. 

„Ilgą laiką siuvimas man buvo užslėpta svajonė, hobis, bet aš negalvojau, kad jis gali būti mano pragyvenimo šaltinis. 

Man visada norėjosi stabilumo, stabilių pajamų, jaučiau nerimą, nes su verslu vieną dieną gali būti gerai, kitą – ne. Tas baugino. Visokių baimių kartais kyla ir dabar, bet džiaugsmas yra kur kas didesnis. 

Savo verslą įkūriau praėjusių metų rudenį, kai buvo kalbama apie naują koronaviruso bangą. Nors iki tol turėjau susipirkusi ne vieną buitinę siuvimo mašiną, man labai padėjo Užimtumo tarnyba, suteikusi paramą verslui: už ją įsigijau pramoninę įrangą, skirtą ne tik siuvimui, bet ir lyginimui. 
Kai dabar prisimenu, kad tiesiog išėjau iš darbo, nežinodama ko tikėtis, o kur dar karantinai, kartais pagalvoju, jog tada man gal protas aptemo (aut. past. šypsosi).

Pamenu, sakiau sau, kad bus taip, kaip bus. Dirbdama samdomą darbą nejaučiau vidinio pasitenkinimo, nes visad buvau žmogus, kuriam reikia iššūkių, įtampėlės. Verslas nėra tas dalykas, kur tu gali atsipalaiduoti, laisvai skaičiuoti pinigus. Kartais tikrai yra sunku, bet aš vadovaujuosi mintimi, kad norint augti, reikia daryti tai, ko bijai. Jei nedarysi, niekad netobulėsi“, – pokalbio pabaigoje sakė I. Zakarauskienė. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė