Jonavos žinių naujienos https://www.jonavoszinios.lt/naujienos Jonavos rajono naujienos lt <![CDATA[Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/s-naujo-save-atradusi-k-pocepaviciene-dekoja-karantinui-aciu-kad-paskatinai-imtis-pokyciu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/s-naujo-save-atradusi-k-pocepaviciene-dekoja-karantinui-aciu-kad-paskatinai-imtis-pokyciu Kristina Počepavičienė (33 metai) – dviejų vaikų mama, po trylikos metų įdirbio manikiūrininkės kėdėje nusprendusi iš esmės pakeisti savo veiklą: moteris neseniai įkūrė prekybos ženklą ,,NOE design“. Po pastaruoju slepiasi išskirtiniai rankų darbo paveikslai, stalai, padėklai ir kiti namų puošmena tampantys daiktai, pagaminti iš epoksidinės dervos.

K. Počepavičienė džiaugiasi, kad jos gaminiai greitai pavergė naujų klientų širdis ir net prisimindama, kad ,,NOE design“ pradžią lydėjo kantrybės pareikalavę iššūkiai, ji tikina nei sekundę nesigailėjusi dėl savo gyvenimo pokyčių.

Atsikraustė į Jonavą

7 metai – tiek laiko K. Počepavičienė gyvena Jonavoje, į kurią ją iš Kauno atviliojo ne kas kitas, o meilė.

,,Mano vyras – jonavietis. Iš pradžių gyvenome Kaune, bet gimus dukrytei, Jonava mums pasirodė daug tinkamesnis miestas gyventi su šeima, vaikais.

 Mane žavėjo parkų gausa, žinojimas, kad viskas yra vos ne vienoje vietoje ir nuolatinių kamščių nebūvimas.

Taip likimas mane atpūtė čia ir dabar gyvenu šiame nuostabiame mieste“, – pasiteiravus apie tai, kas paskatino ją iškeisti laikinąją sostinę į Jonavą, pasakojo K. Počepavičienė.

Įkūrė savo saloną

Iki šeimos sukūrimo moteris ne vienus metus gražino kauniečių nagus – įkvėpta savo mamos Jūratės Labanauskienės, kuri iki šiol tarp grožio srityje besisukančių specialisčių yra žinoma kaip ne vieno tarptautinio nagų dailinimo konkurso laimėtoja, teisėja, nuosavos grožio mokyklos įkūrėja, K.  Počepaviečienė  manikiūro srityje dirbti pradėjo vos baigusi mokyklą.

,,Dirbdama Kaune, sukaupiau daug patirties, o atsikrausčius į Jonavą, mintyse pradėjo suktis nuosavo salono atidarymo idėja.

Kai 2015-aisiais atsidarinėjau savo ,,Nagų studiją“,  man buvo 26-eri metai. Pamenu, tada daug kas atkalbinėjo: sakė, kad manikiūrininkių yra ,,ant kiekvieno kampo“, kartojo, jog Jonavoje nereikia naujo salono, bet aš jų neklausiau, tikėjau tuo, ką darau...

 Salone dirbo dar kelios merginos. Buvo tokių, kurios neturėjo klientų, tačiau to priežastis, manau, buvo jų netikėjimas savimi, nebuvimas išskirtinėmis.

Dabar galiu pasakyti, kad mano ,,Nagų studijai“ sekėsi puikiai ir visi atkalbinėtojai buvo neteisūs. Man niekada netrūko klientų, o salone nuo mažiausių dienų užaugo ir mano vaikai“, – teigė jonavietė.

Pokyčius paskatino karantinas

Nepaisant ją lydėjusios sėkmės, K. Počepavičienė pamažu pradėjo jaustis išsisėmusi.

,,Kažko trūko viduje... Suvokiau, jog ši sritis nėra kažkas tokio, kas verstų spirgėti. Pamenu, prisigalvodavau naujų veiklų,  bet ir tos man greitai atsibosdavo. Trumpai sakant, vis ieškojau, kur galiu realizuoti visą savo minčių bei idėjų sūkurį taip, jog pajusčiau tą neapsakomą vidinį pasitenkinimą tuo, ką darau.

Na ir prasidėjo antrasis karantinas, kurio metu mano veikla – nagų tvarkymas, buvo uždrausta. Tuomet sumąsčiau pradėti dirbti su epoksidine derva, prie kurios šiek tiek prisiliesti jau buvo tekę anksčiau. Užsirašiau į online vedamus  kursus ir vualia – ačiū tau, karantine, nes aš gimiau antrą kartą“, – pasakojo ,,NOE design“ įkūrėja.

Nauja pradžia

Supratusi, kad abiems veikloms laiko nebe užteks, moteris nusprendė baigti savo manikiūrininkės karjerą.

,,Kaip sakoma, tam, kad atverstum naują lapą, reikia užversti senąjį, o naujojo aš labai norėjau.

Pradžia buvo įdomi... Tiesiog liejau ir bandžiau tai, ką išmokau iš kursų. Po savaitės bandymų vieną dieną į svečius užsuko mano kaimynė Rasa. Ji pamatė kelis gaminius ir sako:,,Nerealu, padaryk man žalią padėklų komplektą, padovanosiu jį kolegei gimtadienio proga“. Tai buvo pati nerealiausia pradžia, nes po jos užsakymai pasipylė: ne vienas kaimynės bendradarbis užsimanė mano gaminių.

Tada išdrįsau sukurti ,,NOE design“ skirtą ,,Facebook“ paskyrą. Taip užsakymų vis daugėjo“, – teigė K. Počepavičienė.

Mokėsi ne vieną mėnesį

Visgi, prisimindama ,,NOE design“ pradžią, moteris pripažįsta, kad būta ir sunkumų.

,,Reikėjo apie 3 mėnesių laiko tam, kad išmokčiau, kaip įvaldyti pačią gaminimo techniką. Išmečiau, ko gero, 15 kilogramų skirtingų epoksidų, nes neišeidavo padaryti to, ko tikiuosi. Išmečiau ir ne vieną gaminį. Įvertinus, kad ši medžiaga – brangi, suprantu, kad nuostolių neišvengta.

 Taip vargau tol, kol atradau aukščiausios kokybės medžiagas, su kuriomis įvaldžiau savo sukurtą techniką. Tačiau džiaugiuosi, kad nepasidaviau“, – pasakojo K. Počepavičienė, pridurdama, jog šiuo metu jos veikla jai suteikia daug malonumo.

Neslepia džiaugsmo

,,Galiu pasidžiaugti, kad dabar per mėnesį gaunu mažiausiai 50 užsakymų, bendradarbiauju su 5 parduotuvėmis, veikiančiomis skirtinguose Lietuvos miestuose – jos parduoda mano produkciją ir norinčių bendradarbiauti tik daugėja.

Itin džiugina ir naujų klientų pagyros. Tikrai be galo malonu yra matyti jų žavesį bei džiaugsmą.

Visa tai – man lyg stebuklas. Vis dar netikiu tuo, kas vyksta. Manau, kad atradau save. Nuo mažens esu menininkė: antroje klasėje laimėjau Lietuvos tapybos konkursą, tad menas, kūryba – mano kraujyje“, – neslėpdama entuziazmo kalbėjo moteris.

Motinystė ir verslas – suderinama

Klausantis K.  Počepavičienės pasakojimo akivaizdu, jog ji yra visiškai pasinėrusi į naująją savo veiklą. Kaip jai pavyksta suderinti ją su motinyste?

,,Tai nėra sudėtinga, nes prie namų ruošos bei vaikų priežiūros prisideda ir vyras. Manau, kad visi šie reikalai abiejų atsakomybė. Dėl to problemų nekyla.

Gyvename name. Mano dirbtuves vyras pastatė kieme, kas lėmė tai, jog namuose esu daug daugiau nei anksčiau. Šeimai, žinoma, tokia situacija taip pat patinka labiau.

 Tam tikrų niuansų kyla tik tuomet, kai reikia atrašinėti į ,,kalną“ žinučių iš klientų. Būna, kad  vyras sarkastiškai pareplikuoja, kad tik telefone sėdžiu“, šypsodamasi pasakojo jonavietė.

Įkvėptas dukros vardo

Motinystės įkvėptas ir ,,NOE design“ pavadinimas.

,,Norėjau lengvo ir trumpo pavadinimo. Ilgai galvoti nereikėjo, nes mano dukrytės vardas yra Noelija. Jis retas Lietuvoje. Žinojau jį iš Ispanijos teko šioje šalyje pagyventi kurį laiką ir ten turėjau draugę tokiu vardu.

Visi kas išgirsta Noelijos vardą sako, kad jis tobulas, labai gražus ir negirdėtas. Apie tokį patį įspūdį kalba ir pirmą kartą mano gaminius pametę žmonės dauguma jų lieka labai nustebę ir grožisi. Dėl to čia įžvelgiau bendrų asociacijų...

Kadangi vardas yra ilgas, sutrumpinau jį į ,,NOE“ ir šalia pridėjau anglišką žodį ,,design“, kuris lietuviškai reiškia dizainą“, pasakojo K. Počepavičienė.

Naujus tikslus ragina pasitikti drąsiai

Paklausta, ką ji pasakytų tiems, kurie svajoja apie nuosavą verslą, tačiau nedrįsta jo pradėti, K. Počepavičienė užtikrintai sako, kad svarbiausia tikėti tuo, ką darai. 

,,Jei nepasitiki savimi, vadinasi, tau trūksta įgūdžių tavo veikloje arba trūksta žinių apie verslą. Šiais laikais labai daug informacijos yra internete.  Asmeniškai aš nuolatos dalyvauju įvairiuose seminaruose, kurie susiję su darbu socialiniuose tinkluose, verslu ir panašiai. Skaitau knygas apie asmeninį tobulėjimą, motyvaciją. Manau, kad turime nuolatos dirbti ir tobulintis, nes kuo daugiau turi žinių, tuo mažiau baimių tau kyla.

Tad jei kažko bijai, pasikrauk žinių bagažą ir pamatyti, kaip viskas pradės klostytis savaime. Svarbiausia, nebijok ir klysti, nes klysti žmogiška. Nei vienas negimėme mokėdamas ir jei suklysi, suklupsi, atsistok ir bandyk dar ir dar kartą“, pokalbio pabaigoje kalbėjo K. Počepavičienė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių"

Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" Iš naujo save atradusi K. Počepavičienė dėkoja karantinui: ,,Ačiū, kad paskatinai imtis pokyčių" ]]>
jonavoszinios.lt Fri, 15 Oct 2021 20:03:04 +0300
<![CDATA[Ne vieną dešimtmetį darželio auklėtoja dirbanti D. Borisovienė: Svarbu atrasti ugnelę, kuri ,,uždegtų“ kiekvieną vaiką]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ne-viena-desimtmeti-darzelio-aukletoja-dirbanti-d-borisoviene-svarbu-atrasti-ugnele-kuri-uzdegtu-kiekviena-vaika https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ne-viena-desimtmeti-darzelio-aukletoja-dirbanti-d-borisoviene-svarbu-atrasti-ugnele-kuri-uzdegtu-kiekviena-vaika 30 metų – tokią patirtį pedagogikos srityje turi mokytoja ekspertė Dijana Borisovienė. Visą tą laiką ji dirbo Jonavoje įsikūrusiame vaikų lopšelyje-darželyje „Dobilas“, kuriame ugdomi mažieji nuo 2-ejų iki 7-erių metų. 

Ilgametis įdirbis D. Borisovienei leido pamatyti tiek švietimo sistemos, tiek augančios kartos pokyčius. Kaip sako pati mokytoja, šiuolaikiniai vaikai reikalauja išskirtinio dėmesio: norint juos sudominti, reikia atidžiai paieškoti užsidegimą įžiebiančios ugnelės. O pastarosios paieškos pačiai D. Borisovienei, regis, nėra sudėtinga užduotis – jonavietės auklėtiniai gali pasigirti pasiekimais ne tik respublikiniuose, bet ir tarptautiniuose konkursuose.

Specialiai nesiruošia

D. Borisovienė ugdo mažuosius nuo 3-ejų iki 7-erių metų. Kaip ir būdinga tokio amžiaus vaikams, jie dažniausiai savo kūrybiškumą išreiškia piešiniuose. Neseniai vienas jų – Elzei Marijai Jakubėnaitei priklausantis darbas buvo išrinktas atstovauti Lietuvai Italijoje, Tarptautinės kartografų asociacijos organizuojamame konkurse.

,,Konkursams niekada nesiruošiame specialiai, tiesiog taip išeina savaime. Dažniausiai juos pamatau, kai vaikai jau būna pripiešę daugybę piešinių, pridarę darbelių, kuriuos belieka tik išsiųsti.  

Yra tik keletas konkursų, kuriuose dalyvaujam jau daug metų. Tai tarptautiniai konkursai: vaikų žemėlapių konkursas ir konkursas „Išgirsti slapčiausią gamtos kalbą“. Šių konkursų organizatoriai parodo dėmesį vaikui, įvertina laureatus, suorganizuoja puikias apdovanojimų šventes. O vaikams to reikia. 

Šiemet dar įsitraukėme į konkursą, skirtą Europos kalbų dienai. Visuose kituose konkursuose dalyvaujame spontaniškai“, – paklausta apie vaikų darbų demonstravimą už darželio ribų pasakojo D. Borisovienė.

Mano, kad visi vaikai – gabūs

Pedagogė pasakoja, kad ugdytinių pasiekimai suteikia pasitikėjimo ne tik jiems, bet ir jai pačiai.

,,Dirbdama visada darau tai, kas man pačiai įdomu. Tai tarsi mano hobis, į kurį įtraukiu ir vaikus. Neapsakomai geras jausmas užplūsta, kai tu žinai, jog prisidėjai prie vaiko pasiekimų ir padarei viską, kad jis būtų pastebėtas bei įvertintas. Laimėjimai dar labiau įkvepia, skatina tobulėti, ieškoti vis naujų meninės raiškos būdų, priemonių, inovatyvių metodų. 

Kalbant apie inovacijas, tai nebūtinai turi būti kažkas visiškai nauja. Inovacijos, manau, siejamos su gebėjimu tobulėti, kurti ir įgyvendinti naujus sumanymus. Jeigu vaikas tobulėja, jeigu jam smagu, jeigu jis kuria, tai jo galutinis rezultatas ir yra sukurtos inovacijos. 

Grupėje neturiu išskirtinių vaikų, kuriuos ruošiu konkursams. Aš vadovaujuosi principu, kad visi vaikai yra gabūs, tik tuos gabumus reikia atrasti ir atskleisti. Mano grupėje visi vaikai dalyvauja visur, kur tik įmanoma“, – teigė pedagogė. 

Darbas – nuolat mintyse

D. Borisovienė neslepia, kad jos darbo diena nesibaigia ties nustatytomis valandomis. Nepaisant to, moteris dėl to nei kiek nesiskundžia.

,,Manau, kad šis darbas yra mano pašaukimas: man yra smagu, aš „kaifuoju“ nuo jo, mano veikla „užveda“ mane.  Vaikai mane tiek „pakrauna“ savo geromis emocijomis, kad visą dieną galvoju apie jų mintis, idėjas, pastebėjimus. 

Ko gero, dėl to mano mintys visad sukasi ne apie ką kitą, o apie darbą. Būna ir taip, kad kartais naktį kyla gerų idėjų, tuomet būtinai turiu užsirašyti jas. 

Tiesa, kartais tikrai pavargstu ar jaučiuosi visiškai išsekusi, bet praeina valanda ar kita ir aš vėl kuriu, gaminu priemones, internetiniuose puslapiuose ieškau idėjų, kurias pritaikau vaikų ugdyme“, – kalbėjo D. Borisovienė.

Pagyrimai motyvuoja

Mokytoja neabejoja, kad svarbu paskatinti vaikus patikėti savo jėgomis.

,,Nuolat provokuoju juos naujai patirčiai, sakydama „kažin, ar jūs sugebėsite...“ ir tada užbaigiu: „niekas kitas taip nesugalvos, tik jūs, jūs viską galite, nes esate patys šauniausi“. 

Drąsinant vaikus, jie iš tikrųjų patiki, kad viską gali, o tada atsiveria jų kūryba. Bet būna ir taip, kad pasakau, kur reikia pasistengti“, – teigė D. Borisovienė.

Iššūkiai verčia tobulėti

Kalbėdama apie savo auklėtinius pedagogė pabrėžia tikinti, kad kūrybiškumas, o šalia ir kritinis mąstymas – aspektai, kurie turėtų būti neatsiejami nuo ugdymo proceso.

,,Kūrybiškas vaikas yra daug savarankiškesnis, geba kūrybiškai, lanksčiai, netradiciškai spręsti problemas, labiau pasitikintis savimi ir siekia tobulėti. Kiekvieną dieną mes pasineriame į naujus sumanymus, ieškojimus ir taip gimsta nuostabūs kūrybiški darbai.

O kad vaikas kurtų, labai svarbu teigiamos emocijos. Patirdamas džiaugsmą, pripažinimą, jis noriai įsitraukia į veiklas, laisvai improvizuoja. 

Sudarau vaikams iššūkius, nes to lenktyniavimo taip pat reikia. Tik keliant naujus tikslus, vaikas tobulėja. Ir labai svarbu patirti sėkmę. Nuolat skatinu sakydama: „tu gali“, „niekas kitas taip nesugalvos...“. 

Stengiuosi sudaryti pasirinkimo galimybę. Puikiai žinau, jei vaikui užduotis primetama, rezultato nebus“, – teigė D. Borisovienė, pridurdama, kad šeima – neatsiejama nuo sėkmingos asmenybės  augimo. 


Tėvų indėlis – ypač svarbus

,,Ugdant mažuosius, daug kas vis dėlto labai priklauso nuo šeimos, nuo požiūrio į visą ugdymo sistemą, nuo įpročių šeimoje.

 Atsidavęs darbui, kūrybiškas pedagogas daug gali duoti vaikui ir tyrimais tai yra įrodyta, bet šeima vis dėlto yra visko pamatas“, – nedvejodama sako D. Borisovienė,

Mato pokyčius

Ilgametė patirtis D. Borisovienei leido pajusti ir pokyčius švietimo sistemoje. 

,,Pirmiausia, pasikeitė patys vaikai. Dabartiniai vaikai labai nekantrūs, jiems reikia nuolatinio veiksmo, juos reikia sudominti, „uždegti“, kad jie spirgėtų iš noro kažką padaryti. Juos reikia nuolat nustebinti, motyvuoti, jie yra labai aktyvūs. 

Kalbant apie visą švietimo sistemą, pokyčiai labai dideli. Anksčiau buvo viskas labai monotoniška, „įvilkta“ į rėmus. Šiuolaikiniams vaikams monotoniška veikla pabosta, jie praranda susidomėjimą, mažėja aktyvumas“, – teigė D. Borisovienė.

Jaučia atsakomybę

Keitėsi ir pedagogų darbo planavimas.

,,Dabar nebeliko rėmų, ką konkrečiai turi daryti pedagogas. Yra programa, pasiekimų aprašas, kas parodo, ko turime pasiekti. Bet kaip tai pasiekti, kuria pats pedagogas. Atsirado laisvė pačiam rinktis, išmėginti ir tobulinti. 

Šiuolaikiniame ugdyme daug vietos skiriama patirtiniam ugdymui bei ugdymuisi, kai vaikai patys mokomi kelti hipotezes, prognozuoti įvykių padarinius ir eksperimentuodami sužino, ar tai tiesa, ar netiesa. 

Daug laiko skiriu savo apmąstymams, kas būtina šiuolaikiniame ugdyme, norint pasiekti ugdymo kokybės: kaip pavyko, kokie iškilo sunkumai, kas buvo netikėta, įvyko neplanuotai, kas nesisekė, kaip būtų galima išvengti nesėkmių.

Galiu pasakyti, kad aš visada jaučiu atsakomybę už vaikų ugdymosi sėkmę“, – patirtimi dalijosi moteris.

Svajojo nuo vaikystės

Klausantis D. Borisovienės pasakojimo peršasi mintis, kad ji nuoširdžiai brangina savo darbą. Kas lėmė tai, jog ji pasirinko pedagogės kelią?

,,Kiek save atsimenu, darželio auklėtoja norėjau būti nuo pat mažų dienų, nors pati darželio nelankiau. Namuose visada žaisdavau „darželį“ arba „mokyklą“. Niekada nesu suabejojusi, kad pasirinkau ne tą sritį.

 Nieko nėra geresnio, kaip matyti tobulėjančius vaikus, džiaugtis kartu su jais jų pasiekimais“, – kalbėjo mokytoja, pokalbio pabaigoje palinkėdama visiems pedagogams ugnies, kuri „uždegtų“ kiekvieną vaiką.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Ne vieną dešimtmetį darželio auklėtoja dirbanti D. Borisovienė: Svarbu atrasti ugnelę, kuri ,,uždegtų“ kiekvieną vaiką

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 30 Sep 2021 16:22:07 +0300
<![CDATA[JAV ir Belgijos nepakako: Jonavoje užaugusi tinklininkė šį sezoną atstovauja Šveicarijos komandai]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jav-ir-belgijos-nepakako-jonavoje-uzaugusi-tinklininke-si-sezona-atstovauja-sveicarijos-komandai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jav-ir-belgijos-nepakako-jonavoje-uzaugusi-tinklininke-si-sezona-atstovauja-sveicarijos-komandai Gintarė Mackevičiūtė (23 metai) – Jonavoje užaugusi tinklininkė, kurios sugebėjimai pastebėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse: JAV bei Belgijos komandose profesionaliai žaidusi mergina šiandien atstovauja Pirmojoje lygoje besirungiančiai Šveicarijos komandai. Kaip sako pati G. Mackevičiūtė, dabar tinklinis jai – ir darbas, ir nuoširdžiai mylima veikla, kuria ji susidomėjo tiesiog žiūrėdama televizorių.


Nuo 8-erių metų


G. Mackevičiūtė treniruotis tinklinio aikštelėse pradėjo tuomet, kai jai buvo 8-eri metai.
,,Tinklinis mano gyvenime atsirado gana anksti – žaisti pradėjau sulaukus 8-erių metų. Pamenu, kad per televizorių pamačiau, kaip yra žaidžiamas šis žaidimas ir labai užsimaniau išmėginti jį pati. 


Greitai jis tapo mėgstamu hobiu, o vėliau, gavusi savo pirmos ir ilgalaikės trenerės Lijos Darandovienės paskatinimą, supratau, kad turėčiau žiūrėti į tai šiek tiek rimčiau. Pradėjau žaisti savo amžiaus ir vyresnių žaidėjų grupėje. Sulaukusi 14-os metų, patekau į Lietuvos jaunių rinktinę. 


Kai jau buvau sukaupusi patirties, gavau pasiūlymą treniruotis ir žaisti su tuo metu stipriausiu tinklinio klubu ,,Achema“, kas, manau, buvo pirmas rimtas žingsnis tinklininkės karjeros link. 


Būdama 17-os sulaukiau kvietimo treniruotis su Lietuvos moterų tinklinio rinktine, o dar po metų – ir atstovauti jai varžybose“, – paklausta apie savo sportininkės kelio pradžią pasakojo G. Mackevičiūtė. 


Studijavo JAV


Baigusi Jonavos Senamiesčio gimnaziją, mergina iškeliavo į JAV.


,,Niekada neplanavau išvažiuoti būtent į Ameriką, bet gavusi galimybę studijuoti šioje šalyje pagalvojau, kad kodėl nepabandžius? Iš pradžių tikrai buvo nedrąsu, bet jaučiau, jog turiu surizikuoti. Galvojau, kad atsisakiusi tokios progos, galiu sulaukti akimirkos, kai gailėsiuosi taip pasielgusi. 


Pirmieji metai nebuvo lengvi. Žinoma, tada jaučiau jaudulį – juk krausčiausi į kitą žemyną, kur nieko nepažinojau. Mano anglų kalbos žinios taip pat nebuvo labai geros. Viduryje sezono pradėjau jausti stiprų namų ilgesį, bet ilgainiui reikalai šiuo klausimu pradėjo klostytis geriau.


Tiesa, studijas pradėjau Lindsey Wilson koledže, tačiau jo komandoje nuolat kildavo konfliktų su treneriu. Tai paskatino ir komandos susiskaldymą į dvi puses: viena mėgo pataikauti jam, kita – ne. Aš priklausiau antrajai, nes nepalaikiau, mano manymu, neteisingų trenerio sprendimų bei darbo metodų. Jo treniruotės dažniausiai buvo sunkiai pakeliamos ir priminė karinę parengtį, ko tinklinyje tikrai nereikia.


Tai paskatino mane bei dar, ko gero, pusę komandos pasirinkti kitą universitetą. Persikėliau į Tenesio valstiją, kur tęsiau mokslus Tenesio Universitete. 


Galiu pasakyti, kad paskutiniai dveji studijų metai man buvo tikrai labai geri. Baigiau mokslus, vadinamus „Interdisciplinary Studies with Focus and Health and Human Performance“. Jie susiję su sveikata ir fizine veikla“, – pasakojo mergina.


Džiaugiasi patobulėjusi


Po studijų JAV mergina gavo pasiūlymą žaisti Belgijos „Tchalou Volley“ komandoje, o šių metų rugpjūtį ji prisijungė prie Šveicarijos komandos ,,Valtra". Kur G. Mackevičiūtė jautėsi geriausiai?


,,Su kiekviena nauja komanda ateina ir nauja patirtis. Dėl to sunku pasakyti, kur jaučiausi geriausiai. Galbūt Belgijoje... Ten sužaisto sezono metu labai patobulėjau ir visa tai – trenerio Ugo Blairo nuopelnas. Jis yra vienas geriausiu trenerių, kuriuos esu kada nors turėjusi.


Kalbant apie Šveicariją, anksčiau buvau niekada nesilankiusi šioje, neapsakomo grožio šalyje. Man pateiktos sąlygos buvo geros. Įvertinus tai, nusprendžiau pažiūrėti, kokio lygio tinklinis yra Šveicarijoje ir išmėginti savo jėgas čia“, – kalbėjo sportininkė.


Visada norėjo žaisti užsienyje


Pasakodama apie savo karjerą, G. Mackevičiūtė prisimena visad norėjusi žaisti užsienio valstybėse.


,,Kodėl? Nežinau... (aut. past. šyposi). Tiesiog taip jaučiau... 


Tinklinis – labai didelė mano gyvenimo dalis. Myliu šį sportą. Tad prie noro dirbti svečiose šalyse, ko gero, prisidėjo suvokimas, jog Lietuvoje salės tinklinis nėra populiari sporto šaka. 


Ne paslaptis, jog ir šio žaidimo lygis čia – žemas. Tai sukelia sunkumus, kai sieki tobulėjimo. Ir pragyventi vien tik iš tinklinio Lietuvoje šiuo metu – neįmanoma, kai kitose šalyse tam yra palankesnės sąlygos“, – kalbėjo mergina.


Iššūkiai dėl pandemijos


Pasaulyje prasidėjus koronaviruso pandemijai, sportininkams teko atlaikyti papildomus iššūkius: nuolatiniai tyrimai, atšauktos ne vienos, skirtingų sporto šakų varžybos, tuščios, be žiūrovų palaikymo likusios salės... Sunku dėl pandemijos kilo ir G. Mackevičiūtei, tačiau ji džiaugiasi, jog turėjo galimybę žaisti.


,,Visą praėjusią vasarą buvau įstrigusi JAV – skrydžiai buvo nuolat atšaukinėjami. Todėl pasiruošimas sezonui Belgijoje buvo šiek tiek komplikuotas – negalėjau atvykti į šalį tada, kai reikėjo. 


Nepaisant to, esu labai dėkinga, kad ištrūkusi iš Amerikos, turėjau galimybę žaisti ir treniruotis. Daugiau nei pusė Belgijos klubų buvo nusprendę uždaryti sezoną ir treniruotis tik po Naujųjų metų. Daugybė tarptautinių žaidėjų patyrė liūdnas pasekmes – jie buvo siunčiami namo ir liko be darbo.


Man pasisekė, kad mano klubas nusprendė toliau dalyvauti čempionate“, – kalbėjo mergina, neslėpdama apmaudo, kad dėl viruso ji negalėjo grįžti pas artimuosius.


Kartais užvaldo ilgesys


,,Namo į Lietuvą dažniausiai grįžtu vasaromis ir per Kalėdas, tačiau pernai, esant kelionių apribojimams, negalėjau Kalėdų sutikti su šeima.


Gaila, nes nors ir esu įpratusi gyventi toli nuo jų, būna momentų, kai ilgesys ima viršų“, – atviravo tinklininkė. 


Pastebi Jonavos privalumus


Grįžusi pas šeimą į miestą, kuriame užaugo, G. Mackevičiūtė pastebi, jog jis turi ką pasiūlyti tiems, kurie propaguoja aktyvų gyvenimo būdą. 


,,Jonavoje organizuojama daugybė sporto renginių ir užsiėmimų. Sąlygos sportuoti čia – nuostabios. Mano akimis, tai yra vienas patraukliausių Jonavos bruožų“, – kalbėjo mergina. 


Ne tik darbas


Pasiteiravus, kokie artimiausi jos planai, G. Mackevičiūtė tikina, kad jai svarbiausia – tobulėti. 
,,Man patinka kelti realistiškus tikslus. Todėl niekada nesakiau, kad noriu tapti geriausia pasaulio tinklininke. 


Tiesiog noriu treniruotis ir tapti geriausia savo pačios versija. Noriu pažiūrėti, kiek toli galiu nueiti žaidžiant tinklinį. O tęsti karjerą norėčiau taip ilgai, kaip tik įmanoma. 


Kiek žmonių gali nuoširdžiai pasakyti, kad jie myli savo darbą? Aš galiu... Taigi, tinklinis man nėra tik darbas, jis – didelis malonumas“, – pokalbio pabaigoje sakė tinklininkė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

JAV ir Belgijos nepakako: Jonavoje užaugusi tinklininkė šį sezoną atstovauja Šveicarijos komandai

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 29 Sep 2021 12:21:41 +0300
<![CDATA[Jonava tvirtina savo kaip diskgolfo sostinės pozicijas: turime naują jaunimo čempioną]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonava-tvirtina-savo-kaip-diskgolfo-sostines-pozicijas-turime-nauja-jaunimo-cempiona https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonava-tvirtina-savo-kaip-diskgolfo-sostines-pozicijas-turime-nauja-jaunimo-cempiona Praėjusį savaitgalį Survilų sodybos diskgolfo parke (Jonavos raj.) vyko 2021 m. Lietuvos diskgolfo taurės finalinis etapas. Jame ne vienas jonavietis pasipuošė aukso medaliu:  moterų įskaitoje užtikrintai laimėjo Mireta Jurgelevičiūtė, meistrų grupėje -Miroslavas Jurgelevičius. Tačiau lygių nebuvo ne tik šiems dviems gerai tarp diskgolfo entuziastų žinomiems sportininkams – Jaunimo iki 18 metų divizione čempionu tapo Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos 11-okas Andrius Patruševas. Nors sportininko namuose netrūksta apdovanojimų ir iš kitų varžybų, jis pripažįsta, kad Jaunimo čempiono titulas itin džiugina. Visgi, sustoti nėra kada –  jau netrukus vaikinas susirungs kitose varžybose.

Susidomėjo po ekskursijos

Simboliška, bet pirmąjį savo aukso medalį įskaitinėse varžybose A. Patruševas laimėjo būtent ten, kur ir gimė jo susidomėjimas šiuo  sportu.

„2019 metais pavasarį su mokykla vykome apžiūrėti Survilų sodyboje esantį diskgolfo parką. Jo vadovas trumpai papasakojo apie žaidimą, leido apžiūrėti diskus, pamėginti pažaisti.  Tuomet pirmą kartą sužinojau apie šią sporto šaką. Susižavėjau sportininkais bei pačiu žaidimu – žaidėjų taiklumu, strategija, žaidimo principu. 

Kilo smalsumas mėgėjiškai pabandyti žaisti  ir pačiam. Po to sekė noras tobulėti, mesti taikliau, gerinti rezultatą, kilo motyvacija ir užsidegimas“, – pasakojo A. Patruševas.

Nusprendė išbandyti jėgas


Šiandien „Chilli Disc Golf“ komandai priklausantis vaikinas skaičiuoja, kad diskgolfą žaidžia daugiau nei du metus. Nuo to laiko sudalyvauta ne vienose varžybose, pelnytas ne vienas laimėjimas, tačiau A. Patruševas prisimena dieną, kai pirmą kartą susirungė su kitais sportininkais. 

„Pradžioje žaisdamas diskgolfą tikrai nesijaučiau drąsiai, tačiau perpratęs žaidimo principą bei pasitreniravęs metimą, nusprendžiau išbandyti savo jėgas varžybose. Pirmosios, kuriose rungiausi kaip dalyvis, taip pat vyko Survilų sodyboje.

Galiu pasakyti, kad jose įgijau naujos patirties, patyriau gerų emocijų, susipažinau su šio sporto entuziastais“ , –  kalbėjo A. Patruševas.

Suprato, kad turės įdėti pastangų

Paklaustas, ar tikėjosi šiais metais tapti jaunimo čempionu, vaikinas teigia, kad prasidėjus sezonui, jis apie pergalę negalvojo.

„Iš pradžių buvo tik didžiulis noras dalyvauti, bet sužaidus pirmąjį etapą, nuomonė pasikeitė – patikėjau savo jėgomis ir supratau, kad įdėjus daug pastangų, galiu nugalėti. 

Įpusėjus sezonui, man sekėsi puikiai, bet tikras džiaugsmas užplūdo tada, kai jau gavau jaunimo čempiono medalį. Supratau, kad įdėtos pastangos atsipirko su kaupu“ , – kalbėjo gimnazistas.

Didelė konkurencija


A. Patruševas pastebi, kad diskgolfo populiarumas Lietuvoje kokia į aukštumas.

„Kiekvienais metais diskgolfo žaidėjų skaičius auga. Varžybose yra daug patyrusių ir greitai progresuojančių žaidėjų, kurie sudaro labai didelę konkurenciją, tačiau jonaviečiai tikrai demonstruoja gerus rezultatus.

Manau, tai Lietuvos diskgolfo pradininkų darbo rezultatas. Jie įdėjo daug pastangų, siekiant paversti šį žaidimą populiaresniu, bandant supažindinti kuo daugiau žmonių su juo“ , – kalbėjo jaunuolis. 

Išgirdę susidomi

Ir visgi, gimnazisto pažįstamų rate iki šiol atsiranda žmonių, kurie išgirdę diskgolfo pavadinimą, suklusta.

„Pastebėjau, kad nežinantys šio žaidimo principų, išgirdę apie diskgolfą, susidomi ir prašo papasakoti, kaip jis yra žaidžiamas. Taip pat neretai prašo parodyti diskus.

Kai papasakoju esminius principus, neretas nori pats pabandyti žaisti. Smagu, kad taip žaidimu susidomi vis daugiau jaunų žmonių.

Tiesa, yra ir tokių, kurie anksčiau buvo girdėję diskgolfo pavadinimą, tačiau nėra matę pačio žaidimo“ , – pasakojo jaunuolis.

Mato ne vieną privalumą


Ko gero, ne vienas diskgolfo entuziastas sutiktų, kad Jonava, turėdama net keletą nuolatinių šio žaidimo varžybų čempionų, galėtų pretenduoti į diskgolfo sostinės titulą. Prie to dar prisideda ir neseniai vaizdingoje miesto vietoje atidarytas naujas diskgolfo parkas.

„Šiuo metu Lietuvoje yra nemažai diskgolfo parkų ir kiekvienas turi savo ypatumų. Jei reikėtų išskirti vieną labiausiai patikusį, negalėčiau to padaryti. 

Nepaisant to, galiu pasakyti, kad Jonavos parkas – nuostabus. Jis turi puikų reljefą, krepšių, kuriuos supa graži aplinka, įvairovę“ , – kalbėjo sportininkas. 

Laukia varžybos

Kokie artimiausi naujojo Lietuvos jaunimo čempiono planai?

„Iki šiol treniruodavausi 4-6 kartus per savaitę. Dabar žadu dar daugiau treniruotis - tobulėti visada yra kur.

 Ruošiuosi dalyvauti  artėjančiose „Šveicarijos ruduo“  varžybose. Jos vyks ne kur kitur, o Survilų sodybos diskgolfo parke“ , – pokalbio pabaigoje kalbėjo jaunuolis.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonava tvirtina savo kaip diskgolfo sostinės pozicijas: turime naują jaunimo čempioną

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 24 Sep 2021 18:31:34 +0300
<![CDATA[LGBT parade dalyvavusi jonavietė: būdamas tolerantišku, priimi žmogų be jokių ,,bet"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lgbt-parade-dalyvavusi-jonaviete-budamas-tolerantisku-priimi-zmogu-be-jokiu-bet https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lgbt-parade-dalyvavusi-jonaviete-budamas-tolerantisku-priimi-zmogu-be-jokiu-bet Nemenko atgarsio sulaukusios eitynės ,,Kaunas Pride" laikinosios sostinės centre subūrė apie 2 tūkstančius žmonių. Tarp pastarųjų, kartu su savo gyvenimo drauge, žingsniavo ir LGBT bendruomenę reprezentuojanti jonavietė, kuri apie parade patirtus pojūčius iki šiol kalba su šypsena.

Nepaisant to, šiandien akimis sekdami jos pasakojimą tikro merginos vardo taip ir neišvysime. Kodėl? Anot pačios jonavietės, nors kalbėti apie priklausymą seksualinėms mažumoms jai nebėra sunku,  ji, kaip ir dauguma kitų, viešai tai pripažinti pasiryžusių žmonių, yra priversta galvoti apie savo artimuosius bei juos paliesti galintį negatyvą.

Dalyvauti neplanavo

Minėta mergina jau kurį laiką savanoriauja organizacijoje, kuri konsultuoja su LGBT patiriamomis problemomis susiduriančius jaunuolius bei jų artimuosius. Nepaisant to bei fakto, jog ji pati yra LGBT bendruomenės dalis, jonavietė neplanavo dalyvauti ,,Kaunas Pride" eisenoje. Visgi, viskas susiklostė taip, jog ji žygiavo pačiame parado priekyje.

,,Aš pati daugiau esu linkusi  ,,eiti į žmones" kalbantis su jais. Taip jaučiuosi juos edukuodama su savo pačios istorija.

Nors paradų esmę suprantu, ko gero, nejaučiu, kad jie būtų mano išraiškos dalis. Galbūt todėl, jog kai prieš du metus dalyvavau Vilniuje vykusioje eisenoje, man nepatiko ten patiri negatyūs jausmai iš abiejų pusių.

Žinodama, kad parado dieną būsiu Kaune, sakiau sau ir savo draugei, jog pastovėsiu kažkur šalia parado ir tiesiog stebėsiu, kaip viskas vyksta.

Mano draugė taip pat sakė, kad jei aš nuspręsiu prisijungti prie eisenos, ji tik stebės ją iš šalies. Girdint tai, man kilo nerimas dėl jos saugumo, nes buvo akivaizdu, kad gali būti ir labai priešiškų žmonių.

Tačiau artėjant link Soboro, kur visi rinkosi, atrodė, jog pats vidus prašosi sudalyvauti. Manau, jog tai lėmė ne viena priežastis.

Visų pirma, tai buvo Kauno istorinis įvykis. Antra, žygiuojant eisenoje, palaikiau ne tik kitus, bet ir pačią save. Užvaldė suvokimas, kad už tave niekas kitas nepakovos ir jei turi stiprybės eiti dabar, tai eik, jei neturi jos - kitą kartą nueisi. Tądien aš jaučiausi turinti jos", - kalbėjo mergina.

Jautėsi saugiai

Jonavietė pasakoja, kad jos akį patraukė ir gausus, eisenos saugumu besirūpinančių pareigūnų būrys.

,,Prieš viskam prasidedant jaučiau nerimą, kad gali būti nemalonių akimirkų, tačiau greitai pasijutau saugi. Neabejoju, kad prie to stipriausiai prisidėjo visur matomi policijos pareigūnai.

Noriu paminėti, kad mane labai žavėjo jų elgesys: nebuvo matyti, kad pareigūnai palankiau vertintų kurią nors pusę -  jog palaikytų LGBT ar prieš juos nusiteikusius asmenis. Jie atvyko atlikti savo darbo ir darė tik tai", - kalbėjo pašnekovė.

Akibrokštų neišvengta

Ir nors klausimų dėl to, ar saugumui bus skirtas pakankamas dėmesys, greitai nebeliko, smulkių incidentų parade neišvengta.

,,Vienu metu eisena turėjo sustoti, nes prie vandens fontanų ,,skraidė" kiaušiniai. Pati mačiau tai... Ne vienas jų pataikė į žmones. Buvo asmenų, kurie juos mėtė iš butų, o kai kiaušinis skrenda iš aukščiau, tai gali ir stipriau užgauti. Laimei, taip nenutiko, o ir pareigūnai sureagavo žaibiškai.

Paradoksaliai man atrodė ir prieš paradą nusiteikusių žmonių plakatai, ant kurių buvo parašyta: ,,Jūsų čia nėra". Bet mes buvom... Aš buvau, žiūrėjau tiesiai į plakatą. Ir mes būnam visur: autobusuose, parduotuvėse, ligoninėse, taksi...kaip ir bet kuris kitas žmogus", - kalbėjo jonavietė.

Kaune jautėsi geriau

Galėdama palyginti prieš du metus Vilniuje ir neseniai Kaune vykusį paradą, mergina neslepia, kad geresnį įspūdį jai paliko antrasis.

,, ,,Kaunas pride" labiau mane rezonavo. Galbūt todėl, kad aš pati jau jaučiausi stipresnė, atviresnė.

Ironiška, bet sostinėje jaučiausi mažiau saugi. Žinoma, čia veikia tas faktorius, jog Kaune buvo matyti daugiau pareigūnų. 

Manau, kad prie mano teigiamų pojūčių prisidėjo ir žinojimas, jog šįkart aš jau ne viena, o su drauge. Vilniuje ėjo dar viena mergina su manimi, bet jai buvo per sudėtinga išbūti ir ji pasitraukė, o mano tikslas buvo praeiti visą eiseną ir pamatyti, kaip tai atrodo nuo pradžios iki pabaigos.

Kaune jaučiau didesnę laisvę, didesnį džiugesį", - kalbėjo mergina.

Apsiginklavę meile

Jonavietė džiaugiasi ir tuo, kad ,,Kaunas Pride" dalyviai puošėsi atributika, spinduliuojančia šiltus jausmus.

,,Spalvingos apsauginės kaukės, širdelės formos ženkliukai ir daug šypsenomis pasipuošusių žmonių - tai aš mačiau parade.

Net kai sulaukdavo keiksmų, įžeidinėjimų, parado dalyviai neskubėjo atsakyti negatyvu. Galiu pasakyti, kad jaučiau tvyrančias teigiamas emocijas ir tas pozityvus atsakas į negatyvą atnešė tik dar daugiau laimės.

Labai smagu, kad buvau viso to dalimi", - sakė mergina.

Nepritaria naudojamai sąvokai

Tačiau, kad ir kiek teigiamų dalykų pašnekovė įžvelgia Kaune vykusiame parade, dalis LGBT bendruomenės transliuojamos komunikacijos jai kelia dviprasmiškus jausmus.

,,Man nepatinka tas, kad yra skatinama ,,demonstruotis". Kalbu apie pačią demonstracijos sąvoką. Ji iš esmės tarsi supriešina visuomenę, kuri ir taip yra susiskaldžiusi: vieni palaiko LGBT, kiti rodo aiškų priešiškumą, treti neišsako savo nuomonės garsiai, tačiau vis tiek turi ją. Drįstu teigti, kad demonstracijos sąvoką tik dar labiau provokuoja tuos, kurių pozicija yra nukreipta prieš LGBT.

Jei tu nori priėmimo, galbūt reikėtų ne ,,demonstruotis", o ieškoti taikesnio žodžio? Šis asmeniškai mane labai rezonuoja, nors aš pati esu tos bendruomenės dalis", - kalbėjo jonavietė.

Negatyvą mato ir bendruomenės viduje

Ji pastebi ir tai, kad dalis LGBT bendruomenės nevaldo savo negatyvo, nukreipto į tuos, kurie nepalaiko seksualinių mažumų.

,Tikrai ne visi LGBT žmonės yra taikūs ir suprantama dėl ko. Galbūt jie neina per kažkokius įžeidinėjimus, smurtą, bet jų priešiškumas aiškiai juntamas. Natūralu, kad taip yra, kai šitiek daug negatyvo sulaukiama. Tokių asmenų ypatingai daug yra tarp jaunimo.

Kalbant apie paradus, kuriuose aš dalyvavau, mano akimis, prieš du metus Vilniuje vykusioje eisenoje buvo tikrai daugiau negatyvo, atsakančio į negatyvą, kurį mes patys jaučiame. Galbūt tai - ženklas, kad judame gera linkme", - svarstė mergina.

Toleruoju, bet netoleruoju

Kai kalbama apie pakantumą seksualinėms mažumoms, dalis žmonių teigia, jog yra tolerantiški, tačiau nesupranta, kodėl LGBT bendruomenės nariai nori viešai deklaruoti savo orientaciją, rodyti jausmus. Ką apie tai mano pati pašnekovė?

,,Ko gero, turėtume suprasti, kokia šios sąvokos prasmė arba bent jau sau įsivardinti, ką ji reiškia tau pačiam.

Man tolerancija - sugebėjimas priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Ne tik tą dalį, kuri tau pačiam labai patinka. Jei tu nepriimi visos asmenybės, jei nepriimi bent mažos dalies jos, vadinasi, tu nepriimi jos buvimo.

Aš ir esu dirbusi darbe, kur man sakė: ,,Aš priimu tave, bet...". Jei yra ,,bet", tu nepriimi mano buvimo.

Nors nesu kategoriškas žmogus, dėl tolerancijos sąvokos galėčiau ginčytis iki begalybės", - sakė mergina.

Galimybė priminti apie save

Kokią prasmę, jonavietės akimis, turi LGBT paradai?

,,Ne paslaptis, jog tokie paradai organizuojami siekiant priminti apie mūsų egzistavimą.

Neseniai dalyvavau mokymuose tėvams, kuriuose aktyviai pasisakė moteris, aršiai nusiteikusi prieš LGBT bendruomenės narių norą nelikti nematomais.

Ji, kaip ir daugybė kitų žmonių, nešioja vestuvinį žiedą ir taip parodo, jog yra santuokoje. Yra žmonių, kurie nešioja kryžiukus, taip primindami apie savo tikėjimą.

LGBT žmonės irgi nori galėti neslėpti savo jausmų, įsitikinimų, o paradai yra priemonė, padedanti  pasirodyti engiamoms mažumoms, tiems žmonėms, kurie negali, nemoka ar neturi galimybės kitaip ,,priminti" apie savo buvimą.

Jei mano išraiška, kaip jau minėjau, yra kalbėjimasis su žmonėmis, kiti gali išreikšti save paraduose", - teigė pašnekovė.

Mato skirtumą

Ji atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvoje organizuojami paradai trunka vos kelias valandas, kai kitose šalyse vyksta ištisi ,,Pride" mėnesiai.

,,Vieno jų metu lankiausi Didžiojoje Britanijoje. Tuomet žavėjausi tuo, jog LGBTQ+ bendruomenės atributika, žmonių palaikymas, šiai temai skirti renginiai, buvo matyti ant kiekvieno kampo.

Lyginant su Lietuva, skirtumas - aiškiai matomas. Tačiau dauguma britų kur kas paprasčiau priima kitą žmogų. Ir tai nėra apie tavo orientaciją, tai yra apie šventę gyventi, būnant tokiu, koks tu esi", - kalbėjo mergina.

Praėjo sunkų kelią

Jonavietė atvira, jei ne noras apsaugoti artimuosius, savo išgyvenimais ir parade patirtais įspūdžiais ji pasidalintų neslėpdama nei veido, nei vardo.

,,Esu praėjusi ilgą kelią, kuriame patyriau daug, teko pakeisti ir ne vieną darbą, kuriame jaučiausi nesaugiaii. Todėl man jau nebebaisu kalbėti, bet aš jaučiu pareigą apsaugoti savo artimuosius.

Nors mano šeima ir sako, kad kalbėčiau drąsiai, žinau, kad taip galiu iššaukti neigiamas reakcijas jų aplinkoje. Nenoriu, kad man brangūs žmonės neštų ne savo naštą.

Prie  noro neatskleisti tapatybės prisideda ir tai, jog mano draugė yra tik savo kelio pradžioje... Ji vos prieš metus pripažino sau, kas ji yra, priėmė tai ne kaip kažkokį blogį, ne kaip nuodėmę.

Man smagu matyti, kad ji juda dideliais žingsniais - dabar ji jau buvo parade. Tačiau jos situacija šeimoje, tėvų reakcijos - ypač sudėtingos. Tad, manau, kad mano viešinimasis galėtų padaryti žalos ir jai", - kalbėjo mergina.

Skatina ieškoti informacijos

Pokalbio pabaigoje jonavietė pabrėžė tikinti, kad jei visuomenėje įsigalėtų suvokimas, jog seksualinė orientacija - tik mažytė žmogaus dalis, LGBT bendruomenė patirtų mažiau skaudžių išgyvenimų.

,,Aš neidentifikuoju savęs taip, jog mano orientacija yra tai, kas aš esu. Tai yra viena mano pusė, kuri pasako, su kuo aš noriu kurti šeimą, santykį. Tikiu, kad svarbu bandyti suprasti, kad visi mes, visų pirma, esame žmonės.

Pastebiu, kad daliai visuomenės trūksta informacijos... Iš tėvų, auginančių seksualinėms mažumoms priklausančius vaikus, ne kartą esu tai girdėjusi. Jei domiesi LGBT bendruomenės gyvenimu, nesunku pastebėti, jog didžioji dalis apie ją viešojoje erdvėje sklandančios informacijos remiasi į kažkieno nuomonę.

Aš visada siūlau informacijos ieškoti moksliniuose šaltiniuose, tyrimuose, žiūrėti dokumentinius filmus ,,Youtube" kanale ar kažkur kitur, bendrauti su pačia LGBT bendruomene. Svarbiausia - netingėti ieškoti ir kelti klausimus.

Jei nėra noro  daryti tai, reikia savęs paklausti, kiek tau svarbus yra tas žmogus, dėl kurio apskritai pradėjai domėtis seksualinių mažumų istorija, išgyvenimais, iššūkiais?

Labai dažnai tėvams pasiūlau pažiūrėti LGBT bendruomenės iššūkius puikiai atspindinti filmą: ,,Maldos už Bobį". Jis apie šeimą, kurioje augantis berniukas pripažįsta esantis homoseksualus, o tada jo tėvai bando jį pakeisti, surasti jam merginą, svarsto apie gydymą. Galiausiai berniukas nusižudo ir filme parodoma, kaip tada jaučiasi tėvai. ,,Maldose už Bobį" sudėta daugybė seksualinėms mažumoms priklausančių asmenų istorijų, kurios - itin sudėtingos.

Norėtųsi, kad jų būtų kuo mažiau ir sugebėtume žmones priimti kaip žmones ir pažinti užuot nuteisus dėl priklausymo vienai ar kitai bendruomenei", - sakė jonavietė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

LGBT parade dalyvavusi jonavietė: būdamas tolerantišku, priimi žmogų be jokių ,,bet"

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 24 Sep 2021 11:13:44 +0300
<![CDATA[Policininko karjerą baigęs R. Kopūstas įsidarbino Nakvynės namuose: sulaukia ir grasinimų, ir bandymų įžeisti pavadinant ,,mentu"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/policininko-karjera-baiges-r-kopustas-isidarbino-nakvynes-namuose-sulaukia-ir-grasinimu-ir-bandymu-izeisti-pavadinant-mentu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/policininko-karjera-baiges-r-kopustas-isidarbino-nakvynes-namuose-sulaukia-ir-grasinimu-ir-bandymu-izeisti-pavadinant-mentu Jonavos nakvynės namai - vieta, kur glaudžiasi pastogės neturintys asmenys. Ne paslaptis, kad dauguma jų serga alkoholizmu, pasižymi socialinių įgūdžių stoka, ilgus metus veda į ,,normalaus" gyvenimo rėmus neįtelpantį gyvenimo būdą. Atrodo, kad dirbti tokioje įstaigoje turėtų būti itin sudėtinga, tačiau įstaigoje socialinio darbuotojo padėjėjo pareigas prieš 4 mėnesius eiti pradėjusio Rolando Kopūsto negąsdina niekas - anksčiau policijos pareigūnu dirbęs vyras nesuka galvos nei dėl sulauktų grasinimų nužudyti, nei dėl karts nuo karto girdimos ,,mento" pravardės.


Rūpinasi tvarka


21-eri metai - tokį laiko tarpą R. Kopūstas dirbo policijos pareigūnu. Per tą laiką jam teko padirbėti ir Jonavoje, ir Kauno rajone, tačiau atėjus metui išeiti užsitarnauto poilsio, t.y. į pensiją, vyras nusprendė nesėdėti sudėjęs rankų.


,,Darbą policijoje baigiau prieš kelis metus. Kai sužinojau, kad Nakvynės namai ieško žmogaus, nusprendžiau pabandyti įsidarbinti ir jau apie 4 mėnesius darbuojuosi socialinio darbuoto padėjėju. Tiesa,  praeitą vasarą taip pat esu padirbėjęs šioje įstaigoje.


 Galiu pasakyti, kad visos darbo dienos Nakvynės namuose - skirtingos. Tu nežinai, ko tikėtis, bet mano pareiga yra palaikyti tvarką: prižiūrėti, kad būtų paisoma nustatytų taisyklių, nekiltų konfliktų, o iškilus jiems, turi padėti išspręsti nesutarimus", - pasakojo vyras.


Pešasi ir vyrai, ir moterys


Na, o nesutarimų Nakvynės namuose netrūksta - interviu dieną taip pat buvo kilęs vienas jų.
,,Išgirdome triukšmą. Aš nuėjau aiškintis, kas nutiko. Paaiškėjo, kad susipešė dvi moterys. Viena vos ne verkdama pasakojo, jog ją esą pastūmė, kita teigė, jog ją apspjovė. 


Sunku pasakyti, ar viskas buvo taip, kaip nupasakojo gyventojos. Ta moteris, kuri sakė, jog ji buvo pastumta, tuo metu valė langą prie kitos gyventojos, kuri skundėsi, jog ją esą apspjovė, lovos. Gali būti ir taip, jog nieks ant nieko nespjovė, o tiesiog kažkas užtiško... Konfliktai čia neretai kyla dėl visiškai neaiškių priežasčių.


Visgi, reikia suprasti, kad dažnas Nakvynės namų gyventojas yra impulsyvus ir situacijas vertina per savo supratimą.


Nors moterų čia glaudžiasi mažiau, konfliktų pasitaiko ir tarp jų, ir tarp vyriškių. Stengiamės išspręsti juos kuo greičiau, kad atmosfera būtų kuo ramesnė", - kalbėjo R. Kopūstas.


Grasino nužudyti


Nakvynės namuose dirbantys darbuotojai sulaukia ir pykčio, nukreipto prieš juos.


,,Iš kitų kolegų pasakojimų esu girdėjęs, kad prieš juos buvo mosuojami peiliai ir panašiai... Aš kartą esu sulaukęs grasinimo nužudyti. 


Mūsų teritorija aptverta, o vienas gyventojas atėjo būdamas neblaivus. Jam pasirodė, kad varteliai užrakinti ir jis susinervino dėl to. Aš tiesiog vaikščiojau lauke. Matydamas tai, žmogus nusprendė savo pyktį išlieti ant manęs, šūktelėdamas, kad nužudys mane.


Suprasdamas, kad jis yra girtas, nesivėliau į kalbas. Tačiau kai kitą rytą jis išsiblaivė ir suprato, jog dėl savo elgesio gali būti daugiau nebe priimtas į Nakvynės namus, atėjo atsiprašinėti.

Mačiau, kad tai darė nuoširdžiai. Taigi, pasakiau, kad jo nusižengimas yra užfiksuotas, tačiau neperduotas vadovybei, bet jei tai pasikartos, lauks atitinkamos pasekmės", - prisiminė vyras.


Vadina ,,mentu"


Įstaigos gyventojai greitai išsiaiškino, kad R. Kopūstas - buvęs policijos pareigūnas. Dėl to, kilus nesutarimams, ne kartą yra bandę jį įžeisti pavadinę ,,mentu". 


,,Kadangi, kaip jau minėjau, čia šiek tiek padirbėjau ir praeitais metais, tai kai atėjau dirbti dabar, jie jau turbūt visi žinojo, kad anksčiau dirbau policininku. Ko gero, sužinojo vieni iš kitų, perduodami informaciją iš lūpų į lūpas.


Pasitaiko atvejų, kai išgėrę asmenys bando mane įžeisti pavadindami ,,mentu". Sako:,,Ką tu čia ,,mentas" vadovauji?". Bet manęs tai nežeidžia. Kai dirbau policijos pareigūnų, taip pat ne kartą esu pavadintas taip. 


Būna situacijų, kai esame ir iš darbo ,,atleidinėjami". Sako, kad kreipsis į kažką, nes esą pažeidėme jų teises, o tada jau bus mums...


Tačiau dėmesio nekreipiu ir į tai, nes ir policijoje lygiai taip pat buvau ,,atleidinėjamas". Turiu ,,storą odą" ir mane sunku išvesti iš kantrybės", - šypsodamasis kalbėjo vyras.


Alkoholį vertina kaip auksą


Pasakodamas apie darbo Nakvynės namuose subtilybes, R. Kopūstas neabejoja, kad daugiausiai problemų čia kyla dėl alkoholio.


,,Pas mus negalima vartoti jo, bet didžioji dalis gyventojų yra priklausomi. 
Pagal taisykles, įsinešti alkoholio į Nakvynės namus negalima. Dėl to prie vartelių paprašome žmonių parodyti, ką jie atsineša. Yra buvę situacijų, kad buteliai slepiami rankovėse, kelnių klešnėse, kitose vietose po drabužiais, būna, kad jie apeina pastatą ir įsimeta butelį per tvorą. Tada, jau įėję į teritoriją, po kiek laiko ,,eina pasivaikščioti" ir pasiima jį. 


Ir ką daugiau čia galima pridurti... Sako: ,,Čia mano auksas" ir viskas", - kalbėjo vyras.


Atveža policijos pareigūnai


Ne ką mažiau problemų kyla ir tada, kai neblaivius asmenis į Nakvynės namus atveža policijos pareigūnai. 


,,Mes girtų priimti negalime, o policija kartais atgabena ir tokius, kurie nebepastovi ant kojų. Nakvynės namai - ne blaivykla, bet aš suprantu policininkus. Esu buvęs jų barikadų pusėje ir žinau, kiek daug problemų kyla tada, kai gaunamas pranešimas apie mieste gulintį neblaivų asmenį arba kai reikia išgabenti tokį žmogų iš namų, kuriuose jis smurtavo... Blaivyklos mūsų mieste nėra, tad nėra ir kur dėti tokius žmones.


Dabar dar šilta, o žiemą dėl neblaivių asmenų kyla dar daugiau bėdų, nes jie gali sušalti. Pamenu, kad kai aš dirbau policijos pareigūnu, priešais ligoninės priėmimo skyrių gulėdavo ne vienas girtas benamis. Ši problema niekur nedingo, o kaip ją tinkamai išspręsti - nežinia", - kalbėjo vyras.


Nori išsipasakoti


Nepaisant to, kad iššūkių Nakvynės namuose netrūksta, R. Kopūstas neatsisako pabendrauti su įstaigos gyventojais ir jiems rūpimais klausimais.


,,Pastebiu, kad jie kartais nori išsikalbėti, pasipasakoti apie savo bėdas. Kadangi niekad nepriimu jokių grasinimu ar įžeidimų asmeniškai ir visada mėgau išklausyti kitus, pabendrauju su jais.


Yra žmonių, kuriems labai reikia to kontakto. Manau, kad kartais pokalbis jiems gali būti labai naudingas emociškai", - teigė R. Kopūstas. 


Darbas patinka


Paklaustas, ar nebuvo akimirkų, kai gailėjosi pradėjęs dirbti Nakvynės namuose, R. Kopūstas tikina žinojęs, kur eina.


,,Dirbdamas policininku susidurdavau su Nakvynės namais, jų gyventojais. Važiuodavau čia spręsti konfliktų ir panašiai. Žinojau, ko galima tikėtis, koks gyvenimas verda tarp šių žmonių.

Tai, ką dirbu dabar, yra labai panašu į darbą, kurį dirbau policijoje.  Ten dalyvaudavau karštuose įvykiuose, į kuriuos įsiveldavo labai panašūs žmonės.


Man patiko darbas policijoje, dėl to tikėjau, kad ir čia taip pat patiks. Iki dabar nei kart nesigailėjau, kad nusprendžiau įsidarbinti Nakvynės namuose", - pokalbio pabaigoje sakė vyras.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Nuotraukų galerijoje - R. Kopūstas ir Jonavos nakvynės namai.

Policininko karjerą baigęs R. Kopūstas įsidarbino Nakvynės namuose: sulaukia ir grasinimų, ir bandymų įžeisti pavadinant ,,mentu"

Policininko karjerą baigęs R. Kopūstas įsidarbino Nakvynės namuose: sulaukia ir grasinimų, ir bandymų įžeisti pavadinant ,,mentu" Policininko karjerą baigęs R. Kopūstas įsidarbino Nakvynės namuose: sulaukia ir grasinimų, ir bandymų įžeisti pavadinant ,,mentu" ]]>
jonavoszinios.lt Sun, 19 Sep 2021 22:14:46 +0300
<![CDATA[Jonaviečių šeima džiaugiasi pastebėtais sūnaus gabumais: šešiametis mokysis pagal unikalią programą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciu-seima-dziaugiasi-pastebetais-sunaus-gabumais-sesiametis-mokysis-pagal-unikalia-programa https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciu-seima-dziaugiasi-pastebetais-sunaus-gabumais-sesiametis-mokysis-pagal-unikalia-programa Pernai Lietuvoje startavusi tarptautinė Lietuvos ir Izraelio programa „Gifted", skirta gabių vaikų ugdymui, iškart susilaukė didžiulio populiarumo — Kaune registravosi šimtai dalyvių. Šiais metais prisijungti prie jos pakviesti ne tik kauniečiai, bet ir sostinės gyventojai. Ir nors Jonavoje pagal minėtą programą mokymai neorganizuojami, jonaviečiai Paulius bei Evelina Darvidai gali pasidžiaugti, jog jų sūnus Ąžuolas išlaikė specialų testą ir tapo vienu iš „Gifted" dalyvių.

Pastebėjo gabumus


Kaip pasakoja E. Darvidė, Ąžuolas šiais metais baigė lankyti mylėtą privatų darželį ,,Pipiras" , kuris yra įsikūręs Kaune. Būtent pastarajame dirbantis kolektyvas ir pastebėjo jonaviečių šeimos atžalos gabumus.


,,Su darželiu atsisveikinome pavasarį. Gegužės mėnesį sudalyvavome paskutiniame organizuotame nuotoliniame susirinkime. Jame buvo pristatyti būsimi darželio projektai.

Įstaigos savininkė Gintarė Narakienė papasakojo ir apie ,,Gifted" programą bei pasiūlė Ąžuolui sudalyvauti joje, kadangi matė jo potencialą ir žinojo galimybes", - pasakojo E. Darvidė.

Reikėjo atlikti testą


„Gifted — tai specialios programos intelektualiam bei emociniam gabių vaikų ugdymui ir profesionali IQ testavimo metodika, pagal kurią nustatomas vaiko intelekto koeficientas, siekiant parengti individualų ugdymo planą kiekvienam, atsižvelgiant į jo gebėjimus.


,,Internete pasidomėjau apie šios programos vykdymą Lietuvoje. Sužinojusi, kad į pirmąjį testavimą jau pavėlavome, pasiskambinau programos koordinatorei pasikalbėti išsamiau. Išsiaiškinau, kada bus organizuojamas papildomas priėmimas bei būsimų priešmokylinukų testavimas. Užsiregistravome į jį", - kabėjo jonavietė.

Grįžo su šypsena veide


Individualus testavimas organizuotas Kauno Botanikos sodo Vytauto Didžiojo universiteto padalinyje.


,,Buvo numatyta, kad testavimas vyks apie vieną valandą, tačiau Ąžuolas, kartu su jį lydėjusia mokyta, grįžo jau po 32 minučių. Beje, sūnus po jo buvo labai geros nuotaikos. Ąžuolo teigimu, jam nekilo jokių sunkumų, atsakant į pateiktus klausimus, sprendžiant užduotis.


Atranką, kaip ir visada šioje programoje, vykdė Lietuvos bei Izraelio ugdymo ekspertai ir psichologai. Jie po vaiko atliktų skirtingų užduočių įvertina jo gabumus ir nusprendžia ar jis atitinka ,,Gifted" kriterijus, ar ne.

Galutinio atsakymo laukėme ilgiau nei dvi savaites, kol galiausiai gavome patvirtinimą, kad Ąžuolas yra pakviestas mokytis. Dabar laukiame kvietimo į mokslo metų pirmąją šventę, kadangi mokymasis prasidės nuo spalio 2 dienos.


Pamokos pagal šią programą vyks kiekvieną šeštadienį, o mokyklų atostogų metų, mano žiniomis, žadama organizuoti ir savaitines stovyklėles", - pasakojo E. Darvidė.

Didelė konkurencija


Paklausta, ar jų šeima tikėjosi, jog Ąžuolas bus atrinktas į ,,Gifted", E. Darvidė tikina, kad dalyvaujant atrankoje, visų pirma, buvo siekiama išbandyti sūnaus jėgas, nes dažnai tenka išgirsti iš kitų sakant, kad šis vaikas gyvenime daug pasieks.


,,Dalyvių skaičius buvo tikrai didelis ir į vieną vietą pretendavo keliolika vaikų. Dėl to prognozuoti rezultatus nebuvo lengva, bet galvojome, jog pabandysime.

Mes tikėjome sūnumi, o jis vis sakydavo: ,,aš tikrai žinau, kad man pavyks".


Taip pat stengėmės motyvuoti sūnų, prieš tai su juo aptarę šią programą ir išklausę jo nuomonę bei norą dėl dalyvavimo atrankoje",- kalbėjo E. Darvidė.

Pastebi stiprias asmenines savybes


Mamos teigimu, sūnus jau nuo mažų dienų buvo labai drąsus, protingas, žingeidus vaikas, pasižymintis lyderio savybėmis ir kūrybiškumu.


,,Apie savo užsispyrimą Ąžuolas priminė dar būdamas 4 metų, kai darželyje pasakė: ,,Vidutinis aš nebūsiu, auklėtoja, būsiu geriausias ir mėginsiu kol pavyks" (aut. past. šypsosi).


Nuo pat mažumės jis nebijojo užmegzti pokalbio nei su vaikais, nei su suaugusiaisiais ir sugebėjo teisingai įvertinti situaciją, rasti sprendimus, padedančius spręsti iššūkius.

Jis pasižymi gera atmintimi, strateginiu mąstymu, empatiškumu, kūrybiškumu bei derybiniais gabumais".

Neslepia džiaugsmo


E. Darvidė neslepia, kad žinia apie sūnaus priėmimą į programą, stipriai pradžiugino šeimą.


,,Ąžuolui tai buvo pirmasis sėkmingai įveiktas akademinio lygmens egzaminas ir nauja patirtis.

Džiugia naujiena suskubome pasidalinti ir su mūsų darželio ,,Pipiras" direktore, kartu padėkojant jai už gautą padrąsinimą, tikėjimą Ąžuolu bei jo visapusišką ugdymą, lydėjusį mūsų sūnų nuo pat pirmos jo dienos darželyje.

Kai apie sėkmingai praeitą atranką sužinojo pats Ąžuolas, jis kukliai tepasakė, kad dabar eis į dvi mokyklas - nuo šio rugsėjo jis Kaune lanko priešmokyklinę",  - kalbėjo jonavietė, pridurdama, kad itin vertina jos sūnaus laukiančius mokymus dėl profesionalių pedagogų.

Švies ir tėvus


,,Jie yra specialiai apmokyti dirbti su gabiais vaikais plačiąja prasme: kūrybiškai ugdyti mažųjų gebėjimus skirtingose srityse bei padėti kiekvienam jų realizuoti save, veikti iškilusius iššūkius ugdymo procese.


Tuo pačiu kiekvienas vaikas bus pastebėtas, išklausytas ir kryptingai nukreiptas jam tinkama linkme. Šiuose mokymuose didesnis dėmesys skiriamas vaikui ir jo asmenybės ugdymui, kūrybiškumo skatinimui.


Tuo tarpu tėvai taip pat turės galimybę dalyvauti mokyklos organizuojamose paskaitose, kuriose papildomai įgaus naujų žinių iš profesionalių dėstytojų.

Akivaizdu, kad dirbti su gabiais vaikais yra nelengva užduotis, reikalaujanti papildomų žinių ir įgūdžių dėl kiekvieno vaiko unikalumo, tačiau tikiu, kad šioje mokykloje, pasitelkiant skirtingas veiklas, vaikai bus įgalinti išmokti kuo", - teigė E. Darvidė.

Daugybė veiklų


Kodėl jonaviečių šeima nusprendė savo atžalą ugdyti kitame mieste?


,,Aš nepaprastai džiaugiuosi vis labiau gražėjančia Jonava, žaliomis jos zonomis, vykstančiomis iniciatyvomis, organizuojamais renginiais, tačiau Kaune lankomės labai dažnai, nes Ąžuolas šiame mieste jau nuo 3 metų lankė būrelius: ,,Lego"  būrelį, plaukimo pamokas, vasaros metu stovyklas.


,,Pipirą" pasirinkome todėl, kad darželyje dirba labai kompetentinga profesionalių pedagogų komanda, kurią dėl nuoširdaus ir glaudaus bendravimo, draugiškos atmosferos bei vykdomų inovatyvių projektų, drąsiai galime vadinti ,,Širdžių komanda".  Iki dabar esame be galo dėkingi jiems už galimybę būti jų darželio dalimi.

Svarbu pažymėti ir tai, kad darželio pasirinkimą lėmė žinojimas, jog jo direktorė turi ekspertės kategoriją bei ilgametę pedagoginio darbo patirtį.


Na, o ilgainiui ,,Pipire" atsirado ir Ąžuolo pamėgti būreliai. Dėl to planuoti ugdymą Kaune buvo tik dar patogiau: ryte nuveži sūnų į darželį ir nebereikia daugiau eiti į jokius užsiėmimus, nes kai jį pasiimi, jis jau būna aplankęs ne vieną jų", - teigė jonavietė.


Mato ankstyvo ugdymo naudą

Be Ąžuolo dar vieną pusantrų metų sūnų auginanti A. Darvidė tiki, kad ankstyvasis vaiko ugdymas yra labai svarbus.


,,Mokslinė literatūra tai patvirtina - galime rasti nemažai su tuo susijusių straipsnių ir longitudinių tyrimų.


Ąžuolo ugdymu taip pat rūpinomės nuo mažumės, vedant jį į jau minėtus užsiėmimus.

Kalbant apie juos, manau, jog didžiausią įtaką mūsų vaiko kūrybiškumui, žingeidumui suteikė sistemingas ,,Lego" būrelio lankymas, konstravimas bei sukurtų modelių pristatymas, savarankiškumui - kelionės Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavimas dienos stovyklose bei laikas su šeima.

Būdami gamtoje, ar teatre tyrinėjame aplinką, domimės naujais dalykais. Šią vasarą visi kartu vykome į šeimos stovyklą Šilutėje, kurioje labai linksmai ir nuotaikingai praleidome laiką", - kalbėjo E. Darvidė.


Tikėtina, kad gabią jonaviečių atžalą jau visai netrukus pamatysime ir TV3 kanale - vasaros pabaigoje jis praėjo Vilniuje vykusią atranką ir nusifilmavo tam tikro serialo epizode.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonaviečių šeima džiaugiasi pastebėtais sūnaus gabumais: šešiametis mokysis pagal unikalią programą

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 16 Sep 2021 16:08:52 +0300
<![CDATA[Po penkerių metų – vėl į kariškus batus]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/po-penkeriu-metu-vel-i-kariskus-batus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/po-penkeriu-metu-vel-i-kariskus-batus Rugpjūčio 14 d. – rugsėjo 17 d. Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje (LKM) vykstančiuose kartotiniuose aktyviojo kariuomenės personalo rezervo karių mokymuose dalyvauja gausus būrys rezervo karių, tarnavusių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione (iš beveik 390 LKM rezervistų – daugiau kaip 110 dragūniečių). Įdomu tai, kad dauguma jų Dragūnų bataliono sudėtyje 2016 m. lapkričio 27 d. – gruodžio 1 d. vykusiose tarptautinėse pratybose „Iron Sword 2016“ susirėmė su lengvųjų pėstininkų batalionu „Feniksas“, pirmą kartą suformuotu rezervo ir LKM privalomosios karo tarnybos karių pagrindu ir štai po penkerių metų jie patys papildė aktyviojo rezervo karių gretas. 

Apie tai, kuo pastarosiomis savaitėmis gyvena rezervistai, apie šių metų pratybas, motyvaciją ir lūkesčius, atvedusius į kartotinius mokymus, kalbamės su keliais buvusiais Dragūnų bataliono kariais.  

Ką gi, pirmiausia susipažinkime...  

J. eil. Tautvydas Muraveckas: Esu kilęs iš Kauno, pagal specialybę esu aviacijos mechanikas, dirbu Karmėlavos oro uoste. Šauktinio tarnybą 2016 m. atlikau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione, vykdžiau šaulio funkcijas.

 

J. eil. Dainius Lelevičius: O aš – alytiškis, tačiau šiuo metu gyvenu Kaune. Dirbu automobilių importo ir eksporto srityje. 2016 m., kaip ir kolega, tarnavau savanoriu Butigeidžio batalione ir tais metais dalyvavau  tarptautinėse pratybose „Iron Sword 2016“. 

Kokie prisiminimai pirmiausia iškyla iš anuomet vykusių pratybų?

J. eil. Tautvydas Muraveckas: Nors prabėgo jau penkeri metai, tačiau atrodo, jog viskas vyko vakar. Prisimenu, kad į 2016 m. vykusias pratybas susirinko labai daug karių. Apie tai, kad su rezervo kariais kariausime priešingose barikadų pusėse, sužinojome tik atvykę į pratybas. Kai pirmą kartą su jais susidūrėme akis į akį, jie mums pasirodė gerokai vyresni (šypsosi).   

J. eil. Dainius Lelevičius: O man „Iron Sword 2016“ pirmiausia asocijuojasi su daug sniego ir kūną kaustančiu šalčiu, ypač galutiniame pratybų etape, kai teko nepertraukiamai kelias paras vykdyti užduotis Gaižiūnų poligone. Kita vertus, juk tuomet buvome jauni ir užsidegę.  

Kas Jus tuomet motyvavo?

J. eil. Dainius Lelevičius: Didžiausi motyvatoriai buvo mūsų vadai. Prieš „Iron Sword 2016“ su keliais būriais dalyvavome pratybose Latvijoje, tad grįžę buvome nusiteikę parodyti tai, ką mokame geriausiai. Žinoma, vadai iš mūsų reikalavo labai daug, tačiau ir patys savo pavyzdžiu įkvėpė ir motyvavo. Iki šiol išlikę tik geriausi prisiminimai apie būrio vadą P. Kaušylą, būrininką J. Sadavičių. Ryšys tarp mūsų nėra nutrūkęs – turime vieni kitų kontaktus feisbuko grupėje, tad puikiai žinome kas kuo gyvena.   

O kaip jaučiatės dabar patys būdami rezervistų kailyje?

J. eil. Tautvydas Muraveckas: Keista, tačiau jausmas toks, lyg tarnybos ir nebūčiau palikęs. Nėra ką ir sakyti, geras jausmas. Žinoma, teko daugelį dalykų prisiminti, taip sakant, atnaujinti teorinius ir praktinius įgūdžius. Tačiau svarbu tai, kad pratybose nėra monotonijos – nuolatinis veiksmas, karinės operacijos, žygiai. Ačiū mūsų vadams, kurie neleidžia nuobodžiauti. 

J. eil. Dainius Lelevičius: Mane maloniai nustebino pratybų aprūpinimas – apranga, ekipuotė, amunicija ir, žinoma, maistas – jis skanus ir gausus. Savaime suprantama, penkios savaitės – gana ilgas laiko tarpas, ypač kariuomenėje. Kita vertus, tai iš tiesų geras būdas prisiminti kariškus dalykus, atsiribojant nuo civilinio gyvenimo problemų, mobiliųjų telefonų, nuolatinės sumaišties ir beprotiško kasdienio lėkimo. Galiu tvirtai pasakyti, kad visa tai, bent jau man – tik į naudą. Palinkėčiau tai patirti kiekvienam.  

Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos informacija

Št. srž. Laisvūno Vizbaro nuotraukos

 

 

 

 

 

 

 

Po penkerių metų – vėl į kariškus batus

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 16 Sep 2021 11:27:49 +0300
<![CDATA[Elektros rinkos liberalizavimas: laimės ne paskutinės minutės sprendimai]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/elektros-rinkos-liberalizavimas-laimes-ne-paskutines-minutes-sprendimai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/elektros-rinkos-liberalizavimas-laimes-ne-paskutines-minutes-sprendimai Lietuvoje įsibėgėja elektros tiekimo rinkos liberalizavimas – seniai lauktas pokytis, įgyvendintas daugelyje Europos Sąjungos valstybių. Kartu su juo byra elektros energijos tiekimo monopolis, o rinkoje atsirandanti nepriklausomų tiekėjų konkurencija vartotojams garantuos daugiau kokybiškų paslaugų ir galimybių.

Siekdama supaprastinti šiuos procesus, Energetikos ministerija inicijavo Elektros energijos įstatymo pakeitimus, kuriuose įtvirtintos ne tik geresnės ir greitesnės sutarčių sudarymo, tiekėjų keitimo sąlygos, nustatyti detalesni reikalavimai sąskaitų turiniui bei reglamentuota nepriklausomų tiekėjų kainų bei pasiūlymų palyginimo priemonė. Ji jau rugsėjį startuos Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos (VERT) interneto svetainėje ir padės vartotojams išsirinkti geriausius pasiūlymus.

Kas svarbu renkantis nepriklausomą tiekėją, į ką reikia atkreipti dėmesį, kodėl neverta delsti, kas atsitiks nepasirinkus bei kur kreiptis pastebėjus nesąžiningus atvejus, – apie tai pasakoja energetikos viceministrė Inga ŽILIENĖ.

- Kodėl vyksta elektros tiekimo rinkos liberalizavimas ir gyventojai turi rinktis tiekėją? Kokia iš to nauda?

Dar prieš metus mažmeninė elektros rinka konkurencijos atžvilgiu buvo panaši į telekomunikacijų sektorių prieš 20 metų – vienas tiekėjas ir siūlomi keli vartojimo planai. Šiuo metu turime jau 7 nepriklausomus tiekėjus, pasirinkimo galimybes.

Prireiks laiko, konkurencinė aplinka nesusiformuoja per mėnesį, tačiau einame teisingu keliu link konkurencijos, kurią kaip pavyzdį turime telekomunikacijų sektoriuje. Jau dabar galime matyti kaip elektros tiekėjai konkuruoja dėl naujų klientų, o anksčiau to nebuvo.

Taigi su šia reforma kuriamos konkurencinės sąlygos rinkoje – reali tiekėjų konkurencija, bandymas įtikti klientams su jų poreikius labiausiai atitinkančiais sutarties planais, investicijos į geresnį klientų aptarnavimą ir naujų paslaugų vystymą. Sukurta galimybė per dvi savaites pakeisti elektros tiekėją, netrukus bus sukurtas svetainė palyginti visų nepriklausomų tiekėjų pasiūlymus.

Galiausiai reikėtų pažymėti, kad didžioji dalis Europos Sąjungos valstybių yra visiškai liberalizavusios elektros energijos tiekimo rinkas, tai yra bendras reikalavimas visoms Europos Sąjungos narėms tam, kad bendroje elektros rinkoje nebūtų konkurencijos ribojimų ar iškraipymų. Pavyzdžiui Estijoje elektros energijos tiekimo rinka visiškai liberalizuota 2013 m., Latvijoje – 2015 m., o Švedijoje – 1996 m., Suomijoje – 1997 metais.

- Lietuvoje elektros tiekimo rinkos liberalizavimas įgyvendinamas etapais: pokyčiai jau pasiekė tuos, kurie suvartoja daugiausia elektros energijos, o vėliausiame etape dalyvaus mažiausiai vartojantys. Šiuo metu įgyvendinamas antrasis etapas: kuriems vartotojams jis svarbus?

- Pirmasis etapas buvo skirtas vartotojams, kurie suvartoja daugiausia elektros energijos per metus – virš 5000 kWh. Šiuo metu įgyvendinamas etapas svarbus vartotojams, kurie suvartoja mažiau – nuo 1000 iki 5000 kWh per metus. Kitaip tariant, jei elektros suvartojimas per mėnesį siekia apie 100–400 kWh, tuomet šiame etape iki gruodžio 18 d. reikės pasirinkti nepriklausomą elektros tiekėją. Likę vartotojai, t. y. tie, kurių suvartojimas yra mažas (mažiau nei 1000 kWh, daugiabučių namų bendrijos, būsto administratoriai ir visi kiti likę vartotojai), turės pasirinkti ne vėliau kaip iki 2022 m. gruodžio 18 d.

- Ar daug vartotojų patenka į šį etapą?

- Iš viso šalyje yra apie 1,65 mln. elektros vartotojų. Pirmajame etape tiekėją turėjo pasirinkti 97,8 tūkst., į antrąjį etapą patenka 778,6 tūkst., o į trečiąjį – 769,3 tūkst. vartotojų.

Skaičiai rodo, kad šiame etape sprendimą turi priimti didžiausias vartotojų skaičius, todėl raginame nepriklausomo tiekėjo pasirinkimo neatidėti jo paskutinei dienai dėl paprastos priežasties – tiekėjai neturi tokių resursų, kad galėtų vienu kartu greitai ir kokybiškai aptarnauti didelį srautą. Tie, kurie kreipsis anksčiau, turi galimybę gauti daugiau ir išsamesnės informacijos apie pasiūlymus, jų naudas ir skirtumus bei, žinoma, sutarčių sąlygas.

- Ar šie pokyčiai, t. y. apskritai elektros tiekimo rinkos liberalizavimas svarbus ir gaminantiems elektrą vartotojams?

- Elektros energijos tiekėjo pasirinkimo principai ir tvarkos, kurios taikomos, įprastiems vartotojams analogiškai galioja ir gaminančių vartotojų atveju. Jie neturėtų patirti jokių papildomų trikdžių.

Gaminančiam vartotojui keičiant elektros energijos tiekėjus, kai nėra pasibaigęs kaupimo laikotarpis, sukauptas tinkluose elektros energijos kiekis gali būti perkeliamas naujam elektros energijos tiekėjui, įskaitant ir garantinį tiekėją. Gaminantis vartotojas taip pat gali prašyti kompensacijos iš senojo elektros tiekėjo. Jei gaminantis vartotojas naudojasi garantinio tiekėjo paslaugomis, pasibaigus kaupimo laikotarpio periodui – iki kovo 31 d., skirstomo tinklo operatorius kompensuoja 5 proc. sukaupto tinkluose elektros energijos kiekio, už kurį sumokama VERT nustatyta kaina.

Keičiant elektros energijos tiekėjus, kai pasibaigia kaupimo laikotarpis, už sukauptą elektros energijos kiekį atsiskaito senasis elektros tiekėjas sutartyje nustatyta tvarka iš sąlygomis.

- Kaip vartotojams žinoti, į kurį etapą jie pateko – kada ir kokia informacija turėjo juos pasiekti?

- Iki šių metų liepos pabaigos vartotojai turėjo gauti pranešimus, kuriuose turėjo būti aiškiai nurodyta, į kurį – antrąjį ar trečiąjį – liberalizavimo etapą jie patenka. Pasitikslinti šią informaciją galima ir suvedus duomenis interneto svetainėje „Pasirinkitetiekeja.lt“, taip pat prisijungus prie energijos skirstymo operatoriaus (ESO) interneto tinklapio savitarnos sistemos. Nuo rugsėjo 1 d. vartotojams ESO turimais kontaktiniais adresais teikti pasiūlymus galės ir patys nepriklausomi tekėjai.

Tik noriu atkreipti dėmesį, kad jei vartotojai nenori dalintis savo duomenimis, jie gali išreikšti tokį pageidavimą: tuomet nepriklausomi tiekėjai pranešimų nesiųs, o informacijos vartotojams reikės ieškotis savarankiškai.

- Ar daug vartotojų jau pasirinko nepriklausomą elektros tiekėją?

- Pirmajame etape nepriklausomą elektros tiekėją pasirinko praktiškai visi vartotojai – šis rodiklis siekia 99 proc. Pasirinkimus daro ir kiti: turimais duomenimis, sutartis jau sudarė 24 proc. į antrąjį etapą patenkančių vartotojų ir 14 proc. tų, kurie patenka į trečiąjį etapą.

- Šiuo metu vartotojai gali rinktis iš 7 nepriklausomų elektros tiekėjų, tačiau kaip juos palyginti, į ką svarbu atkreipti dėmesį?

- Šiuo metu bendra informacija apie tiekėjus, atsakymai į dažniausiai užduodamus klausimus pateikiama minėtoje interneto svetainėje „Pasirinkitetiekeja.lt“, tačiau jau rugsėjį turėtų būti galima nepriklausomų tiekėjų pasiūlymus palyginti naudojant VERT sukurtą elektroninį įrankį.

Nepriklausomi elektros tiekėjai – kaip ir ryšio paslaugų operatoriai – vartotojams siūlo įvairius planus, kuriuose svarbūs šie pagrindiniai aspektai: kaina, sutarties galiojimo laikotarpis bei sutarties keitimo ir  nutraukimo sąlygos, taip pat elektros suvartojimo deklaravimo ir atsiskaitymo tvarka.

Kitaip tariant, gavę pasiūlymą vartotojai turėtų atidžiai išanalizuoti galutinę kainą ir jos sudedamąsias dalis, taip pat – įsitikinti, ar nutraukiant terminuotą sutartį anksčiau laiko nereikės grąžinti suteiktų nuolaidų, mokėti netesybas ar kokius kitus mokesčius. Tiems, kurie nesinaudoja elektronine bankininkyste, neturi elektroninio parašo svarbu žinoti ir tai, ar galės deklaruoti ir atsiskaityti už elektros energiją kitais būdais.

- Nepriklausomi tiekėjai teikia fiksuotus ir nuo elektros kainos biržoje svyravimų priklausomus planus. Kurį geriau pasirinkti?

- Daugelyje planų yra fiksuota kaina tam tikram laikotarpiui – metams, ketvirčiui ir pan., kuri užtikrina stabilumą. Kiek reikės mokėti už elektrą pasirinkus pasiūlymą, susietą su svyravimais elektros biržoje ir tiekėjo marža, vis dėlto sunku prognozuoti. Tačiau tokie planai gali būti naudingi tiems, kurie vartoja daugiau elektros energijos tada, kai ji biržoje yra mažesnė, pavyzdžiui, nakties metu. Atkreiptinas dėmesys, kad planai, kurie bus susieti su valandine elektros energijos kaina elektros biržoje (Lietuvoje didmeninė prekyba vyksta Nord Pool Spot biržoje), galimi tik tokiu atveju, jei vartotojas turi išmanųjį skaitiklį.

- Kokie papildomi aspektai dar yra svarbūs renkantis nepriklausomą tiekėją?

- Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar planas fiksuoja vieno ar dviejų laiko zonų tarifą, kokiais principais taikomos nuolaidos ir kokia būtų prognozuojama sąskaitose nurodoma kainų suma per metus, kokios galimybės pirkti atsinaujinančiuose energijos šaltiniuose pagamintą „žalią“ energiją ir pan. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar tiekėjo siūloma galutinė kaina yra pateikiama kartu su persiuntimo paslaugos dedamąja dalimi, t.y. mokesčiu už pasinaudojimą ESO tinklais.

Siūlyčiau taip pat atsižvelgti ir į aptarnavimo kokybę – požiūrį į klientą, operatyvumą, informacijos pateikimą, nes būtent šie dalykai parodys, kaip nepriklausomas tiekėjas reaguos ir spręs problemas, jei tokių iškils ateityje.

- Antrasis etapas baigiasi šių metų gruodžio 18 d. Kas atsitiks, jei vartotojas nepasirinks nepriklausomo tiekėjo? Ar tai reiškia, kad jis nebeturės elektros energijos?

- Nepasirinkusieji nepriklausomo tiekėjo tikrai neliks be elektros, tačiau nuo 2022 m. sausio 1 d. jų turėta sutartis su visuomeniniu tiekėju neteks galios ir tokiems vartotojams bus užtikrintas tik garantinis elektros tiekimas, kurį užtikrina elektros skirstomųjų tinklų operatorius ESO. Laikinai teikiamos garantinio tiekimo paslaugos elektros energijos kaina priklauso nuo vidutinės ankstesnio mėnesio elektros biržos kainos pridedant 25 proc. maržą, vadinamąjį 1,25 koeficientą, ir bus perskaičiuojama kas mėnesį. Gyventojai turėtų įsivertinti tai, kad garantinio tiekimo paslaugos maža yra didesnė nei bet kurio nepriklausomo elektros tiekėjo taikomų paslaugų pelno marža.

- Ar pasirinkdami nepriklausomą tiekėją, vartotojai turi pasiruošti ir kitiems pokyčiams, pavyzdžiui, elektros skaitliukų keitimui ar naujų kabelių nutiesimui?

- Iš tiesų užtenka tik pasirašyti sutartį su nepriklausomu tiekėju, o skaitliukus, kabelius bei visą infrastruktūrą ir toliau valdys energijos skirstymo operatorius ir perdavimo sistemos operatorius. Kitaip tariant, jokių techninių patobulinimų ar keitimų atlikti tikrai nereikia – užteks pasirašyti sutartį. Taip pat atkreipiu dėmesį, kad įvykus techniniams elektros energijos sutrikimams, kaip ir iki šiol, taip ir liberalizavus rinką, reikės kreiptis į elektros skirstymo operatorių.

- Kokiais būdais rekomenduotumėte pasirašyti sutartis su tiekėjais tiems vartotojams, kurie nesinaudoja sukurtais elektroniniais įrankiais?

- Sutarties pasirašymą galima inicijuoti ir telefonu, nors vien tik pokalbio tam nepakanka – siekiant apsaugoti vartotojus, sutartį vis tiek reikės pasirašyti elektroniniu arba fiziniu parašu.

Atkreipiu vartotojų dėmesį į tai, kad vartotojai telefonu neatskleistų jautrių asmens duomenų ir būtinai išsamiai susipažintų su sutarties sąlygomis. Susipažinus ir priėmus sprendimą, pasirašyti tokią sutartį, tam galima įgalioti šeimos narį, draugą ar kaimyną. Tokiu atveju užteks paprasto laisvos formos įgaliojimo, kuriam nereikia notaro patvirtinimo.

- Kas kontroliuos nepriklausomų tiekėjų veiklą ir į ką turėtų kreiptis vartotojai, susidūrę su nesąžininga veikla?

- Nepriklausomų tiekėjų veiklą jau dabar prižiūri VERT (informacija vartotojams apie jų teises, elektros tiekimo ir mokėjimo už elektrą klausimai) ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (tiekėjų nesąžininga komercinė veikla ir nesąžiningos sutarties sąlygos).

Tačiau atkreipsiu dėmesį į tai, kad prieš kreipiantis į šias institucijas, pirmiausia reikia atlikti pirmą žingsnį – kreiptis į nepriklausomą tiekėją ar energijos skirstymo operatorių. Jei jis nereaguoja ar atsiuntė netenkinantį atsakymą, nagrinėti skundą ar ginčą jau galėtų ir minėtos institucijos.

- Ačiū už pokalbį.

Energetikos ministerijos inf. 

Elektros rinkos liberalizavimas: laimės ne paskutinės minutės sprendimai

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 03 Sep 2021 10:22:37 +0300
<![CDATA[Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lietuvos-ejiko-mariaus-ziuko-trenere-g-gostautaite-apie-tokijo-olimpiada-meile-sportui-ir-darba-jonavoje https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lietuvos-ejiko-mariaus-ziuko-trenere-g-gostautaite-apie-tokijo-olimpiada-meile-sportui-ir-darba-jonavoje Gražina Goštautaitė – Jonavos kūno kultūros ir sporto centro lengvosios atletikos trenerė, kurios treniruojamų sportininkų sąraše – ne vienas perspektyvus sportininkas. Iki šiol daugiausiai pasiekęs – Pekino, Londono, Rio de Žaneiro bei dar šiais metais vykusių Tokijo olimpinių žaidynių dalyvis, ėjikas Marius Žiūkas. Nors paskutinė olimpiada jam nebuvo pati sėkmingiausia, G. Goštautaitė džiaugiasi M. Žiūko pasirodymu – jos treniruojamas sportininkas pademonstravo tvirtą charakterį ir dar kartą priminė, jog sportas yra neatsiejamas nuo valios, užsispyrimo bei atkaklumo, siekiant užsibrėžto tikslo.


Grįžo į gimtąjį miestą


Jonavoje gimusi ir užaugusi G. Goštautaitė 20 metų dirbo Prienuose. Tuomet ji gyveno Birštone, bet kas savaitę grįždavo į Jonavą pas tėvus. 


Dabar jau 6-tus metus Jonavos kūno kultūros ir sporto centre dirbanti moteris pasakoja, kad grįžti į gimtąjį miestą ją paskatino kelios priežastys. Visgi, galutinį sprendimą ji priėmė tik po ilgų svarstymų.


„Gal 2013-aisiais ar 2012-aisiais metais man buvo pasiūlyta įsidarbinti Jonavos kūno kultūros ir sporto centre, bet tada aš nesiryžau keisti gyvenimo. Dirbdama Prienuose, neturėjau kuo skųstis. Treniravau daug gerų auklėtinių, man buvo gaila juos palikti, o ir nebaigtų darbų netrūko. 


Pamažu artėjo metas, kai mūsų šeima turėjo apsispręsti, kur apsistoti – augant dukrai, reikėjo išsirinkti, kurią mokyklą ji lankys.


Visgi, po kelių metų dvejonių nusprendžiau grįžti į Jonavą ir įsidarbinau Jonavos kūno kultūros ir sporto centre. Galiu pasakyti, kad nesigailiu savo sprendimo“, – pasakojo G. Goštautaitė.


Norėjo bėgti, o ne eiti


Nesunku suskaičiuoti, kad sporto pasaulyje besisukanti moteris trenere dirba 26-erius metus. Kaip šis atsirado jos gyvenime?


,,Savo sportinį kelią pradėjau 4 – toje klasėje, Jonavos 3 –oje vidurinėje mokykloje (aut. past. dabar “Lietavos”pagrindinė mokykla), pas kūno kultūros mokytojus Nataliją ir Joną Mažeikas.


Mūsų klasė buvo labai sportiška, aktyvi ir azartiška, nes mokytojai surinko sportiškus vaikus iš skirtingų klasių ir sudarė ją . Buvome ruošiami respublikinėms ,,Drąsių, stiprių, vikrių“ varžyboms, kur mums sekėsi labai gerai – pelnėme antrąją vietą Lietuvoje.


Vėliau, Natalija ir Jonas Mažeikos atrinko vaikus į mokyklos rinktinę, kuri dalyvavo Uzbekijoje vykusiose tarptautinėse „Drąsių, stiprių, vikrių“ varžybose. Rinktinei priklausiau ir aš. 


Natalija ir Jonas Mažeikos pastebėjo, kad aš turiu duomenis, tinkamus lengvajai atletikai, todėl nukreipė mane į ją, kai visi rinkomės įvairias sporto šakas Jonavos sporto mokykloje. 


Čia aš atėjau pas jauną lengvosios atletikos trenerę Genutę Jurkevičienę, kuri dabar moko pradinukus R. Samulevičiaus progimnazijoje. G. Jurkevičienė išmokė mane sportinio ėjimo technikos… 


Pradžioje ėjimas man nepatiko – norėjau greitai bėgti, kur čia gaiši laiką vaikščiodama (aut. past. šypsosi). Kai pirmoji mano trenerė išėjo į dekretines atostogas, aš pradėjau treniruotis pas Ireną Jefimovą. Ji sugebėjo įtikinti, kad ėjimas man tinka labiau.


Treniruojama I. Jefimovos patekau į Lietuvos lengvosios atletikos rinktinę. Su ja pradėjau važinėti į treniruočių stovyklas ir varžybas užsienyje. Tuomet ir „užsidegiau“ sportu, ėjimu, užėjo azartas. Tai mane tiesiog „vežė“ – nebegalėjau be treniruočių“, – kalbėjo jonavietė.


Nuo pat pradžių


Galvodama apie studijas G. Goštautaitė žinojo norinti studijuoti archeologiją, istoriją, pedagogiką ar treniravimą. Visgi, noras aktyviai sportuoti, paskatino ją pasirinkti būtent trenerės karjerą. 


Baigusi studijas, moteris ir pradėjo dirbti Prienuose, kur jau po metų į jos treniruotes atėjo M. Žiūkas su kitais savo klasiokais.


,,Taip ir treniruoju jį dvidešimt penkerius metus – anksčiau kasdien, dabar savaitgaliais, kai jis grįžta į Prienus iš Vilniaus, aš iš Jonavos į Birštoną. 


Parašau planus, kuriuos aptariame, o vėliau, treniruočių metu, kartais kartu juos pakoreguojame. Mes bendradarbiaujame pasitardami bei dalindamiesi patirtimi“, – teigė G. Goštautaitė.


Skaičiai nedžiugino


Tokijo olimpiada jonavietei buvo pirmoji olimpiada, kurioje ji dalyvavo kaip trenerė. M. Žiūkas olimpiadoje dalyvavo 4-ąjį kartą.


,,Jis varžėsi 20 km sportinio ėjimo rungtyje, užėmė 33 vietą, nuotolį įveikęs per 1.27.35… Šie skaičiai man nepatinka. Liūdna, nes Marius buvo atsidūręs labai blogoje situacijoje varžybų metu. Už ėjimo taisyklių pažeidimus jis buvo nubaustas ir 2 minutėms sustabdytas „pitleine“. Ar Marius vertas to, ar ne – diskutuotinas klausimas, bet faktas yra toks ir su teisėjais nepasiginčysi.


Mums tai buvo nemaloni staigmena, nes Marius varžybose įspėjimus gauna retai, o Tokijuje jam skirtos 3 raudonos kortelės per pirmus 6 kilometrus. 


Man buvo baisu. Šmėkštelėjo mintis: ,,Gal paskutinės olimpinės... Kas tada? ,,Nuėmimas“...“. Galva susvaigo, bet kartu jaučiau, jog ketvirtos raudonos, diskvalifikaciją reiškiančios kortos, Marius negaus. 


Pačiam Mariui nurodymas sustoti ir atlikti baudą taip pat buvo netikėtas, kaip aš sakau – žlugdantis ir traumuojantis smegenis. 


Nepaisant to, labai džiaugiuosi ir esu dėkinga jam, kad sugebėjo susikaupti, nusiraminti, „pasiraitoti rankoves“ ir kibti į darbą – vienu metu jis pradėjo atkakliai vytis ir persekioti varžovus, padidino tempą ir taip iš paskutinės, t. y. 56 vietos, pakilti į viduriuką – 33 vietą“, – pasakojo G. Goštautaitė, tokį savo sportininko pasiekimą prilygindama jo paties padarytam stebuklui. 


Arti pragaro


,,Jis tarsi „išmetė“ iš galvos tai, kad stovėjo „pitleine“ ir rizikavo labai smarkiai. Jei jį būtų diskvalifikavę, niekas tikrai nenorėtų mano interviu , o kiti, gal dar ir kibirą ,,pamazgų užpiltų“, nesuvokdami, kiek reikia padaryti, paaukoti ir kokį kelią nueiti, kad patektum į bet kokias pasaulinio lygio varžybas.


Antrą distancijos pusę Marius įveikė gerokai greičiau: jei pirmuosius 10 kilometrų su pridėtomis baudos minutėmis jis nuėjo per 45 min 10 sek , antruosius – per 42:25. 


Tokiu tempu antrą pusę nuotolio ėjo 15–20 vietą užėmę ėjikai. Dėl to galima sakyti, kad Marius buvo geros sportinės formos, jo pasiruošimas buvo tinkamas.


Po varžybų ne kartą pakartojau, kad buvome arti pragaro dėl dviejų dalykų – įtampos ir karščio“, – žaidynių įžvalgomis dalijosi trenerė. 


Norėtų sugrįžti


Pasiteiravus, kokį įspūdį jai paliko pati Japonija, jonavietė pasakoja neturėjusi daug laiko pažindintis nei su ja, nei su olimpiniu miesteliu. Nepaisant to, ji tikisi, kad Japonijoje lankėsi ne paskutinį kartą.


,,Galima sakyti, kad olimpiadą mačiau per autobuso, lėktuvo langą ir šiek tiek per televizorių. Dėl koronaviruso visur buvo labai griežta tvarka.

 
Hiratsukos mieste įsikūrusioje stovykloje gyvenome ir valgėme tik viešbutyje. Į treniruočių vietą stadione nuveždavo autobusas. Į miestą negalėjome išeiti. 


Taip pat buvo ir Saporo mieste, kur už 800 km nuo Tokijo, buvo iškeltos sportinio ėjimo ir maratono rungtys: sukomės viešbutyje, valgykloje ir treniruočių vietoje. Viskuo džiaugėmės ir grožėjomės žvelgdami pro langus.

Kad esu olimpinėse žaidynėse pagalvojau tik stovėdama maitinimo punkte, varžybų trasoje… Kažkokių didelių emocijų dėl to nepatyriau, nes, bet kokiu atveju, tai yra varžybos, kuriose kiekvienas turi atlikti savo darbą. 


Tiesa, japonai labai mumis rūpinosi tiek Hiratsukoje, tiek Sapore. Kalbant bendrai, man Japonija labai patiko… Norėčiau ten sugrįžti – nesvarbu į varžybas ar pakeliauti po šalį. 


Kartais pagalvoju, kad pasauliui pasisekė, jog organizuoti šias olimpines žaidynes teisę gavo būtent Tokijas. Juk koronavirusas palietė daugybę valstybių, sukeldamas rimtų iššūkių, o Japonija yra finansiškai stipri, modernių technologijų šalis, turinti daugybę tvarkingų, punktualių, darbščių, geranoriškai savanoriaujančių žmonių“, – kalbėjo jonavietė.


Pasitiki kaip savimi


Pasakodama apie savo darbą su M. Žiūku, G. Goštautaitė negaili gražių žodžių sportininkui.


,,Marius – nuo paauglystės savarankiškas, puikiai save jaučiantis sportininkas, dabar dar ir turintis didelę patirtį, gausų žinių bagažą. Jis, dalyvaudamas bet kokio lygio varžybose, atiduoda visas jėgas, netaupo savęs. 


Žinau, kad olimpiados trasoje jis padarė viską, ką gali. Tokio atkaklumo, atsidavimo ir užsispyrimo galima tik „baltai pavydėti“. Aš pasitikiu juo taip, kaip pati savimi.

 
Treniruoju Marių nuo tada, kai jis dar buvo vaikas. Tikiuosi, kad taip ir liksiu pirma ir paskutinė jo trenerė. Žinoma, jei kokia „juoda katė“ neperbėgs kelio“, – šypsodamasi kalbėjo G. Goštautaitė.


Džiaugiasi visais


Ir nors įspūdžiai po olimpiados dar neišblėsę, jonavietė nepamiršta pasidžiaugti ir kitų jos treniruojamų sportininkų pasiekimais.


,,Lengvoji atletika turi virš 40 rungčių, tai ir laimėti tikimybė nemaža: tiek bėgimuose, tiek metimuose, tiek, žinoma, ėjime. Smagu tai, jog Jonavoje šiuo metu treniruoju daug jaunų auklėtinių, kurie pradeda lipti ant prizininkų pakylų. Džiaugiuosi jais visais. 


Kalbant apie varžybas, galiu pasakyti, kad jas visada lydi įdomūs jausmai: susimaišo kažkoks laukimas, nerimas, nežinomybė, lengva įtampėlė, viltis, skirtingos nuojautos... Manau, kad ir sportininkams, ir treneriams tai, jei ne per dideliu kiekiu, yra naudinga. O po varžybų, viskas palengvėja, atslūgsta. Vėliau, emocijoms nurimus, vėl pradedi ,,judinti smegenis" – analizuoti rezultatus, peržvelgti treniruotes ir galvoti apie naujus tikslus“, – teigė trenerė, pridurdama, kad ji pastebi ir tai, jog jos mieste sportui skiriamas išskirtinis dėmesys.


Vadina Jonavą sportišku miestu


,,Sportas Jonavos rajone – tikrai ne „podukros“ vietoje. Šis miestas visada buvo sportiškas, visada turėjo daug gerų komandų, sporto klubų, sportininkų, kurie garsina Jonavą, Lietuvą. Tai – daugelio metų įdirbis, gal rajono valdžios politikos kryptis...


Nesunku pastebėti, kad Jonavoje vyrauja didelis sporto šakų pasirinkimas, o sportinis gyvenimas nuolatos verda.


Čia taip pat vykdomas su aktyvia veikla susijęs švietimas, nes suvokiama, jog sporto bazės, salės, stadionai, dviračių takai turi būti „gyvi“, ne tušti. 


Manau, kad prie to prisidėjo ir ilgametė, stipri, stabili bei nuosekli Jonavos kūno kultūros ir sporto centro vadovų bei nuoširdžių, profesionalių, atsidavusių ir mylinčių savo darbą trenerių veikla. 


Tėvai dabar irgi yra sąmoningi: jie ragina vaikus rūpintis sveikata, siekti rezultatų, o kartu ir keliauti, geriau pažįstant savo kraštą, plečiant akiratį“, – kalbėjo trenerė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

G. Goštautaitės asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje

Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje Lietuvos ėjiko M. Žiūko trenerė G. Goštautaitė – apie įspūdžius Tokijo olimpiadoje, meilę sportui ir darbą Jonavoje ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 31 Aug 2021 23:48:33 +0300
<![CDATA[Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/fotomenininkas-a-reipa-uzfiksavo-kiekviena-naujojo-jonavos-tilto-statybu-zingsni-fotografavo-istisus-metus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/fotomenininkas-a-reipa-uzfiksavo-kiekviena-naujojo-jonavos-tilto-statybu-zingsni-fotografavo-istisus-metus Ne vienus metus Jonavos miesto renginius bei įvykius įamžinantis fotomenininkas Audrius Reipa ir vėl turi kuo nustebinti – pernai miesto gimtadienio proga jonaviečius trumpametražiu filmu apie jų kraštą apdovanojęs fotografas užfiksavo kiekvieną naujo pėsčiųjų tilto per Žeimių gatvę statybos žingsnį. Pastarieji, fotografuoti specialiai tam įrengtomis kameromis, ,,sugulė“ į trumpą, bet efektingą fotofilmą. 

Nuo pat pirmų darbų

,,Kai buvo nuspręsta, kad reikia sukurti video, kuriame matytųsi visos tilto statybos, viena kamera pakabinta ant stulpo, šalia statybvietės.

Dar viena kamera, o tiksliau – fotoaparatas – pastatytas Jonavos sporto arenoje.

Man duotas mažas kambariukas, pro jo langą ir buvo fotografuojama. Čia reikėjo įrengti papildomą elektros kištukinį lizdą, pritaisyti užuolaidą, kuri padėtų išvengti atspindžių. 


Pirmieji kadrai pradėti daryti tuomet, kai iškastos duobės pastoliams, paskutiniai – pasibaigus darbams.

Abu įrenginiai fotografavo vaizdą kas  12 minučių. Šalia to, karts nuo karto statybos filmuotos ir naudojant droną.

Vėliau vaizdai buvo sujungti į fotofilmą“, – paklaustas apie tai, kaip vyko medžiagos rinkimas, kalbėjo A. Reipa.

Stulpas pakrypo nuo svorio

Naujojo Jonavos statinio ilgis siekia 61 metrą, atstumas tarp atramų – 46 metrai, tilto konstrukcijos sveria 180 tonų. Apie tai, kad tiltas tikrai bus didingas, priminė ir jo statybos darbų pradžia. 

,,Kai speciali technika atvežė betoną, skirtą betonuoti pastolius, jį supylus į iškastas duobes, nuo svorio įdubo žemė. Dėl to pakrypo šalia stovintys stulpai, kas matėsi žiūrint į pakabintos kameros nufilmuotą medžiagą“, – kalbėjo A. Reipa.

Gedimus pastebėdavo greitai

Jonaviečio kameros ,,įdarbintos“ buvo  beveik metus: pirmieji įrašai pradėti daryti tuomet, kai iškastos duobės pastoliams, paskutiniai – pasibaigus darbams. Nors vieną kamerą dėl gedimo teko keisti, rimtesnių iššūkių pavyko išvengti.


,,Iš pradžių kamerų vaizdą tikrindavau kelis kartus per dieną, bet ilgainiui, matant, kad viskas veikia gerai, jų stebėjimas retėjo maždaug iki karto per parą.

Nepaisant to, kažkokius trikdžius pastebėdavau daugiausia po šešių valandų“, – džiaugėsi A. Reipa. 

Kompiuteris strigo

Atėjus vaizdo įrašo montavimo metui, jo autoriaus laukė įtemptas darbas.

,,Kai susikėliau viską į kompiuterį, jis pradėjo strigti. Reikia įsivaizduoti, kad išėjo 52095 nuotraukų kadrų, sudariusių 315 gigabaitų medžiagos ir dar 103 gigabaitai video medžiagos. Dėl to teko viską tvarkyti dalimis.

Pradžioje ,,išmečiau“ savaitgaliais, šventinėmis dienomis užfiksuotus vaizdus, nes tada statybos nevyko. Kalbant apie naktį nufilmuotą medžiagą, didžioji dalis jos taip pat buvo nereikšminga, tačiau vykstant virinimo darbams, nufilmuoti įdomūs vaizdai.

Iškart iškirpti ir nekokybiški, lyjant lietui ar sningant, užfiksuoti vaizdai“, – pasakojo A. Reipa. 

Žiūrėjo įtariai

Pasiteiravus, kaip į karts nuo karto aplink tiltą besisukiojantį fotografą reagavo darbus atliekantys statybininkai, A. Reipa šypteli ir neslepia, kad buvo visko. 

,,Tiesą sakant, pradžioje šiek tiek jaučiau diskomfortą, nes turėjau eiti ir prisistatyti darbininkams, paaiškinti, kodėl fotografuosiu, kodėl darbus filmuos dronas. 

Tačiau vėliau jie priprato ir sveikindavomės kaip pažįstami“, – prisiminė fotografas, pridurdamas, kad nuolat sulaukdavo pagalbos iš darbų vadovo.

,,Radome bendrą kalbą, nes jis, ko gero, irgi suprato, kad šio tilto statybos – įdomus ir svarbus įvykis. Jei ko prireikdavo, visada galėdavau drąsiai jam skambinti“, – teigė A. Reipa. 


Budėjo visą naktį

>Be to, kad tapo kiekvieno tilto statybos žingsnio liudininku, fotomenininkas kartu su kolega Vytautu Kalpoku įamžino ir įspūdingą jo kelionę – didžiulės statinio konstrukcijos į Jonavą atvežtos iš „Steel Bridges“ gamyklos Kretingoje. Kaip sako pats A. Reipa, tilto atvežimas – vertas atskiros istorijos.

,,Pamenu, gavau skambutį, kad kitos dienos ankstyvų rytą arba švintant bus atvežamas tiltas. Perspėjau apie tai kolegą fotografą Vytautą Kalpoką.

Tą pačią dieną sulaukiau vienos žurnalistės skambučio su klausimu, ar ką nors žinau apie tilto atgabenimą. Pasakiau, kad žinau, jog turi atvežti ir tiek. Apie tikslų tilto atgabenimo laiką nežinojo ir mūsų savivaldybės atstovai. 

>Atėjus nakčiai, šiek tiek po vidurnakčio, gauname žinių iš Kretingos, kad nepavyksta pakrauti tilto. Iš minėtos žurnalistės gautu numeriu pats paskambinau žmogui, kuris turėjo lydėti jį ir man buvo pasakyta, kad darbai dar stringa ir jei pavyks pajudėti, tai tik už poros valandų. 

Trečią valandą nakties sulaukiau ir kolegos, ir minėtos žurnalistės skambučių. Pasitarėme ir nusprendėme, kad jie eina miegoti, o aš lieku budėti, tačiau išėjo taip, kad tą naktį tiltas net nepajudėjo“, – pasakojo A. Reipa. 

Pasitiko Kretingoje

Atėjus kitai dienai, A. Reipa sulaukė kolegos V. Kalpoko pasiūlymo nieko nebelaukti ir važiuoti patiems ,,ieškoti" gabenamų tilto konstrukcijų.

,,Sužinojome, jog tiltas jau yra pakrautas, o jį gabenančios sunkiasvorės pajudėjo link Jonavos, bet turėjo sustoti laukti nakties, kai sumažės automobilių srautas.

Iš Jonavos rajono savivaldybės atstovų gavome jo gabenimo maršrutą. Žinojome, jog jis negalės būti keičiamas – tiltas buvo vežamas keliais, kuriuose nėra intensyvaus eismo, kurie yra tinkami didelių gabaritų sunkvežimiams.

>Važiavome tikrai prastais keliais... Tokiais prastais, jog mūsų automobilį vairuojantis vairuotojas negalėjo patikėti, kad tiltas bus vežamas nurodytu maršrutu. Tačiau ieškant kaimo, kuriame pagal paskutinius mūsų gautus duomenis turėjo būti tiltas, pamatėme visą koloną sunkiasvorių – jos stovėjo plyname lauke esančiame žvyrkelyje“, – kalbėjo jonavietis. 


Sukėlė didelį garsą

Padarius kelis kadrus, fotografai grįžo atgal į Jonavą – nuspręsta sunkiasvorių koloną pasitikti arčiau jos galutinio tikslo. 

,,Mums teko laukti, o laukimas užtruko, nes jiems sunkiai sekėsi važiuoti miestuose.

Galiausiai atvežamą tiltą pasitikome važiuojant nuo Kėdainių iki Jonavos. Stovėdami apie 3 valandą nakties išgirdome, kad link mūsų artėja didžiulis gaudesys. Kolonos sukeltas garsas buvo nežmoniškas.

Pamenu, matau lydinčių transporto priemonių švyturėlius, girdžiu garsą ir išeinu ant kelio tam, kad galėčiau nufotografuoti. Tikėjausi, jog sunkiasvorės judės labai lėtai, bet padariau porą kadrų ir suprantu, jog neturėsiu tiek laiko fotografijoms, kiek pats tikėjausi. 

Pradėjau bėgti į mūsų automobilį, nes žinojau, jog jei kolona aplenks mus, ją lydinti policija neleis lenkti sunkiasvorių ir mes liksime paskutiniai. Tai būtų neleidę mums užfiksuoti akimirkų, kai tiltą gabenantis transportas įvažiavo į Jonavą“, – kalbėjo A. Reipa.

Kelias buvo paruoštas

Sunkiasvorių kolonai pasiekus Jonavą, tilto konstrukcijas vežę vairuotojai neslėpė džiaugsmo.

,,Žinau, kad Jonavoje dalis kelio ženklų dėl tilto atvežimo laikinai buvo nupjauti. Visgi, sunkiasvorės vis tiek turėjo laviruoti tarp įvairių kuoliukų vos per kelis centimetrus. Ties kiekvienu vingiu atrodė, kad susidūrimų išvengti nepavyks, bet kliudytas vos vienas ženklas... 

>Kai kolona pagaliau sustojo ten, kur suplanuota, buvo sunku nepastebėti, jog vairuotojai jautė euforiją ir džiaugėsi tuo, ką atliko. 

Visi kiti darbai atidėti iki kito ryto. Na, o ryte jau buvo galima matyti smalsuolių antplūdį“, – teigė jonavietis. 


Apie tiltą

Tiltą per Žeimių gatvę Jonavoje projektavo bendrovė „Šiltas namas“ (architektas Arūnas Lapinskas ir konstruktorius Jevgenijus Gintovas), tilto koncepcijos autorius – profesorius Gintaras Čaikauskas ir bendrovė „Architektūros linija“. 
Autoriai jonaviečiams buvo pasiūlę šešias projekto versijas, iš kurių rajono gyventojai išsirinko vieną.

Jonavos tilto konstrukcijos pagamintos bendrovės „Steel Bridges“ gamykloje Kretingoje. Iš ten tiltas specialiais automobiliais atgabentas supjaustytas į mažesnes dalis.
Tiltą Jonavoje surinko ir pastatė AB „Kauno tiltai“.
Projekto vertė – beveik 2 mln. 260 tūkst. eurų.

Galimybė pradėti šio tilto statybas atsirado gavus Vyriausybės finansavimą ir papildomas lėšas savivaldybių kelių saugumo priemonėms įrengti.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Nuotraukų galerijoje - statybų vaizdus užfiksuoti padėjusi įranga.

Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį

Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį Fotomenininkas A. Reipa užfiksavo kiekvieną naujojo Jonavos tilto statybų žingsnį ]]>
jonavoszinios.lt Sun, 29 Aug 2021 22:01:12 +0300
<![CDATA[Kelių policijos valdybos viršininkas: „Rugsėjis – vienas pavojingiausių mėnesių metuose“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/keliu-policijos-valdybos-virsininkas-rugsejis-vienas-pavojingiausiu-menesiu-metuose https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/keliu-policijos-valdybos-virsininkas-rugsejis-vienas-pavojingiausiu-menesiu-metuose Atšalę orai ir į langą barbenantis lietus primena apie nenumaldomai artėjantį rudenį, kuris reiškia ne tik naujus mokslo metus, bet ir suintensyvėjusį eismą. Didesnis eismo srautas, skubėjimas ir neatidumas neigiamai veikia eismo saugumą. Pavyzdžiui, pernai metų rugpjūtį Kauno mieste buvo užfiksuoti 60 eismo įvykių, o rugsėjį – 84. Paskutinį vasaros mėnesį sužeistas 71 eismo dalyvis, rugsėjį net 107. Anot Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno apskr. VPK) Kelių policijos valdybos viršininko Viginto Lukošiaus, eisme svarbiausia  būti atidiems, atsargiems, sąmoningiems ir gerbti kitą eismo dalyvį.

– Artėja rugsėjis, kai miesto gatves bei šaligatvius vėl užplūs vairuotojai ir pėstieji. Į ką šiems eismo dalyviams reikėtų atkreipti dėmesį? Kokių patarimų jiems turite?

– Intensyvesnis eismas pastebimas jau vasaros pabaigoje, į miestą iš atostogų grįžta gyventojai, čia anksčiau atvyksta ir studentai, tad šiuo metu ypač svarbu išlaikyti atidumą, sąmoningumą, atsargumą ir pagarbą vieni kitiems. Galima turėti ir labai gerą automobilį, tačiau, jeigu nebus kitų jau minėtų komponentų, technika nepadės. Taip pat labai svarbu paminėti, jog rugsėjį padaugėja mažųjų eismo dalyvių, kurie dažnai būna išsiblaškę, tad vairuotojams tenka būti dar atidesniems. Pėstieji yra labiausiai pažeidžiama eismo dalyvių grupė, todėl eismo įvykio metu pasekmės pėsčiajam eismo dalyviui būna sunkesnės. Reikia atminti ir tai, jog pati perėja dar nereiškia šimtaprocentinio saugumo, pavyzdžiui, 2020 metais Kauno miesto perėjose žuvo du žmonės. Taip, ji suteikia pėsčiajam teisę pereiti gatvę ir pirmenybę, tačiau perėja nereiškia, kad vairuotojas pastebės pėsčiąjį ir automobilis tikrai sustos. Raginame pėsčiuosius prie perėjų nesielgti neprognozuojamai, neišeiti į gatvę staiga, įdėmiai apsidairyti, nesinaudoti mobiliuoju telefonu, kuris gali išblaškyti dėmesį. Kartais labai gerai pabūti abiejose barikadų pusėse, vairuotojui pabūti pėsčiuoju, o pėsčiajam vairuotoju, tada ir suprantame, kokia svarbi abipusė pagarba ir sąmoningumas.

Rudenį į gatves išvažiuoja ir nemaža dalis naujų vairuotojų, kurių vairavimo įgūdžiai yra šiek tiek silpnesni, be to, rugsėjo mėnesį padaugėja eismo dalyvių iš kitų miestų, šiems eismo dalyviams reikia apsiprasti prie miesto, eismo organizavimo tvarkos, todėl labai prašome, kad kiti vairuotojai būtų supratingesni ir negrūmotų kitam eismo dalyviui, o padėtų jam integruotis į eismą.

– Kaip manote, kokie didžiausi iššūkiai laukia vairuotojų?

– Padidėjęs eismo dalyvių srautas, besikeičiantys orai, besitęsiantys gatvių remontų darbai. Kalbant apie kelio darbus, čia, tikriausiai, bus neišvengiamos spūstys, o ir kelio remonto zonose tyko įvairūs pavojai – galima įvažiuoti į duobę, kelyje dirba kelininkai, sukiojasi sunkioji technika. Tačiau įžvelgiu ir teigiamų dalykų. Kuo eismas lėtesnis, tuo mažesnė tikimybė, kad įvyks skaudžių eismo įvykių. Spūstyje taip pat rekomenduojame negudrauti, geriau jau važiuoti truputį ilgiau, bet tikslą pasiekti saugiai, nesukeliant grėsmės nei sau, nei kitiems.

– Ar rugsėjį eismo įvykių daugiau nei, pavyzdžiui, rugpjūtį? Gal ruduo dėl pasikeitusių oro sąlygų yra vienas pavojingiausių laikotarpių metuose?

2020 metų rugpjūtį Kauno mieste buvo užfiksuota 60 eismo įvykių, o rugsėjį – 84. Paskutinį vasaros mėnesį sužeistas 71 eismo dalyvis, rugsėjį net 107. Rudenį pradeda anksčiau temti, suprastėja matomumas, didėja kritulių tikimybė, todėl ypač svarbu, kad automobilis būtų techniškai tvarkingas, šviesos ir stabdymo sistema veiktų nepriekaištingai. Taip pat, atsižvelgiant į oro sąlygas, labai svarbu pasirinkti saugų greitį, kad transporto priemonę būtų įmanoma sustabdyti laiku.

– O kaip pėstiesiems užtikrinti savo matomumą?

– Norėdami užtikrinti savo saugumą ir matomumą, pėstieji turėtų pasirūpinti šviesą atspindinčia liemene ar atšvaitais, žibintuvėliais ar kitais šviečiančiais ir šviesą atspindinčiais elementais, judėti pėsčiųjų takais, šaligatviais, jei jų nėra – kelkraščiais prieš automobilių judėjimo kryptį, o per gatvę ar kelią eiti tik tinkamai įsitikinus, kad tai daryti yra saugu. Segintis atšvaitą, dėvintis liemenę ar kitus rūbus su šviesą atspindinčiais elementais žmogus yra pastebimas iš tris kartus ilgesnio, vidutiniškai 300 metrų, atstumo, o be atšvaitų – vos 100 metrų atstumu nuo transporto priemonės, važiuojančios su įjungtomis tolimosiomis žibintų šviesomis, ir tik 50 m atstumu nuo transporto priemonės, važiuojančios su įjungtomis artimosiomis žibintų šviesomis, o tada vairuotojui tinkamai sureaguoti ir išvengti susidūrimo dažnai nebeįmanoma.

Mūsų eismo saugumas priklauso nuo kelių, žmonių ir automobilių. Keliai ir automobiliai turi būti geri, o eismo dalyviai – sąmoningi.

Šiais metais, nuo sausio iki rugpjūčio pabaigos, Kauno apskrityje iš viso žuvo septyni eismo dalyviai – penkios mirtys fiksuotos Kauno rajone, dar dvi Jonavoje. Praėjusiais metais per tą patį laikotarpį žuvo 16 žmonių.

 

Kauno apskr. VPK informacija

Kelių policijos valdybos viršininkas: „Rugsėjis – vienas pavojingiausių mėnesių metuose“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 26 Aug 2021 15:35:22 +0300
<![CDATA[Ilgametė patirtis buhalterijos srityje įkvėpė sukurti naują programėlę]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ilgamete-patirtis-buhalterijos-srityje-ikvepe-sukurti-nauja-programele https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ilgamete-patirtis-buhalterijos-srityje-ikvepe-sukurti-nauja-programele Danutė Gudavičienė – jonavietė, ne vieną dešimtmetį dirbanti buhalterijos srityje. Praėjusią savaitę į jos rankas buvo įteiktas konkurso ,,Sukurta Jonavoje“ aukso medalis, pelnytas už sąskaitų-faktūrų išrašymo bei administravimo įrankį ,,Sąskaitėlė“. Ir nors mintis sukurti patogią ir iš bet kurios pasaulio vietos prieinamą programėlę kilo pačiai D. Gudavičienei, moteris pasakoja, kad ,,Sąskaitėlė“ – bendras šeimos darbo vaisius.

Nusprendė sukurti savo

,,Buhalterijoje dirbu nuo 1997-ųjų ar 1998-ųjų metų. Sunku jau tiksliai suskaičiuoti... Pradėjau nuo vieno iš AB ,,Achemos“ filialo, čia dirbau ir vyriausiąja buhaltere. Vėliau kelis metus dirbau Kaune. Pakeičiau ne vieną įmonę, kol grįžau dirbti į Jonavą.

Taigi, patirties turėjau nemažai ir dirbti teko su įvairiomis buhalterinėmis programomis, padedančiomis tvarkyti apskaitą, sąskaitas, bet jos visada buvo sudėtingos – buhalteris turėjo būti ir ,,kompiuteristas“, nes reikėdavo apsirašyti operacijas, daugybę duomenų.

Kadangi mano sūnaus šeimos įmonė – UAB ,,Reception“ turi patirties su programavimu, paprašiau jo, kad sukurtų programėlę, kurioje būtų būtent man reikalingos funkcijos – sąskaitų suformavimo, skolų sekimo ir kita. Jis taip ir padarė“, – apie savo idėjos įgyvendinimą pasakojo jonavietė.

Lengvai prieinama

Pati D. Gudavičienė ,,Sąskaitėle“ naudojasi jau ne vienus metus.

,,Ji buvo sukurta man, iš pradžių neturint minties, jog ja galėtų naudotis ir kiti žmonės, tvarkantys buhalteriją. Tik vėliau ši paslauga pasiūlyta kitiems ir, manau, jos pagalba gali praversti tiek patyrusiems buhalteriams, tiek asmenims, kurie neturi buhalterinės patirties, tačiau jiems reikia išrašyti sąskaitas.

Tiesą sakant, dabar aš pati jau net neįsivaizduoju savo darbo be jos. Lyginti su kitomis programomis, ji turi esminį privalumą – žmonės, gavę prisijungimus, gali naudotis ja būdami bet kuriame pasaulio kampelyje.

Kitos programos veikia kitaip – jos yra suinstaliuojamos į konkretų įrenginį ir tu jau nepaprašysi, kad kažkas kitas prisijungtų prie jos“, – kalbėjo jonavietė.

Padarė staigmeną

Paklausta, ar tikėjosi, kad ,,Sąskaitėlė“ pelnys Jonavos rajono savivaldybės organizuojamo konkurso aukso medalį, D. Gudavičienė teigė net nežinojusi, jog jos sugalvota programėlė yra tarp kandidatų.

,,Apie ,,Sukurta Jonavoje“ buvau girdėjusi seniau, bet niekada negalvojau pati dalyvauti šiame konkurse. Kai įsisuki į savo darbus, tokioms mintims laiko nelabai lieka.

Kai sūnus manęs paprašė nueiti į miesto šventę ir man buvo pasakyta, kad ,,Sąskaitėlė“ išrinkta viena iš laimėtojų, tikrai labai nustebau“, – prisiminė moteris.

Visi kartu

Tačiau džiaugsmą D. Gudavičienei sukėlė ne tik pats jos sugalvoto kūrinio pripažinimo faktas.

,,Taip, kad reikia kurti tokią programėlę sugalvojau aš. Aš pasakiau, kas turi būti joje, jog ji kuo geriau padėtų tvarkant buhalteriją... Bet prie jos sukūrimo dirbo mano vaikas. Dėl to laimėjimas dar malonesnis.

Visada sakau, kad pas mus yra šeimos ranga. Kas kuo gali, tuo prisideda – tiek šiuo metu dirbanti anūkė, tiek sūnus, tiek marti.

Taip dalinantis darbu ir idėjomis jau sukurta ne viena programėlė. Žinau, kad ir šiuo metu yra tobulinami nauji kūriniai, susiję su elektronine prekyba. Daugumą jų įkvepia ne kas kitas, o mūsų pačių pamatytas ar pajaustas poreikis“, – kalbėjo jonavietė.

Apie ,,Sukurta Jonavoje“

Jonavos rajono savivaldybės organizuojamas konkursas „Sukurta Jonavoje“ rengiamas bendradarbiaujant su rajono savivaldybės verslininkus vienijančiu partneriu – Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Jonavos filialu.

Konkurso tikslas – didinti Jonavoje sukurtų gaminių bei paslaugų žinomumą, jų vartojimą bei skatinti aukštos kokybės, inovatyvių, išskirtinių ir galinčių konkuruoti šalies, užsienio rinkose gaminių bei paslaugų kūrimą.

 

 

 Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Ilgametė patirtis buhalterijos srityje įkvėpė sukurti naują programėlę

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 13 Aug 2021 18:10:22 +0300
<![CDATA[Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/zmonos-svajone-kepti-sakocius-igyvendines-jonavietis-dziaugiasi-pradetu-verslu-siulo-isigyti-ir-vyru-dziaugsmu-pavadinta-unikalu-gamini https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/zmonos-svajone-kepti-sakocius-igyvendines-jonavietis-dziaugiasi-pradetu-verslu-siulo-isigyti-ir-vyru-dziaugsmu-pavadinta-unikalu-gamini ,,Smaguriukas“ – Aivarui Silickui priklausanti įmonė, kuri siūlo įsigyti Jonavoje kepamus šakočius. Vos per keturis mėnesius ji jau spėjo pavergti ne vieno smaguriaus širdį: be tradicinio, šiems siūloma įsigyti unikalų šakotį su romu bei ,,Vyrų džiaugsmu“ pavadintą sūrų šakotį. Pastarasis neseniai pelnė jau ne vienus metus Jonavos rajono savivaldybės organizuojamo konkurso ,,Pagaminta Jonavoje“ aukso medalį. Ir nors įmonės starto pradžia atrodo itin optimistiška, už jos įkūrimo slepiasi skaudūs A. Silicko šeimos išgyvenimai.


Norėjo imtis nuosavo verslo


Daugiau nei 10 metų užsienyje dirbęs A. Silickas iki praėjusių metų pavasario gyveno tarp dviejų valstybių: dirbdamas Airijos logistikos įmonėje, 9 dienas jis praleisdavo Lietuvoje, 9 – Airijoje. Tačiau pasaulį sukausčius ribojimams dėl koronaviruso, o netrukus ir iškilus  rimtoms problemoms šeimoje, jonavietis pradėjo galvoti apie nuosavo verslo pradžią.


,,Kovo mėnesį grįžinėjau į Lietuvą ir nors mano grįžinėjimai būdavo nuolatiniai, tas kartas buvo kitoks... Grįždamas žinojau, jog mano žmonai pradėjo prastėti sveikata – ji sirgo onkologine liga. Viskas pasisuko taip, jog prireikė operacijos. Operacija pavyko, tačiau likau Lietuvoje, nesinorėjo palikti žmonos ir vaiko.


Kadangi viskas dar sutapo su pandemijos pradžia ir gyvenimas pasaulyje jau nebebuvo toks, kaip anksčiau, mano galvoje pradėjo suktis mintys, jog reikia kurti kažką Jonavoje. 


Mano žmona buvo konditerė ir ji jau kurį laiką kartojo, jog norėtų pabandyti kepti šakočius. Taigi žmona davė idėją, o aš parengiau verslo projektą, pradėjau ieškoti įrangos.


Beįrenginėjant kepyklėlę, žmonos sveikata vėl pradėjo blogėti. Taip ,,Smaguriuko“ atidarymas savaime nusikėlė – tikrai nesukome galvos dėl verslo, prasidėjus nuolatiniams medikų lankymams

.
Visgi, mes netekome jos...“, – širdį veriančius išgyvenimus prisiminė A. Silickas.


Nusprendė tęsti tai, ką pradėjo 


Vyras neslepia, kad po žmonos netekties verslo pradžia jam atrodė nemenkas iššūkis.
,,Aš niekada neturėjau nieko bendro su konditerija. Čia buvo jos svajonė.


Man reikėjo ieškoti žmogaus, kuris sutiktų kepti šakočius. Konditerių atsirasdavo, bet kai užsimindavai apie šakočius, visi sakydavo: ,,Oi ne...“.


Tada viena iš mano žmonos draugių pasakė, kad gal pabandome iškepti vieną dėl smagumo. Pabandyti nusprendė ir kita pažįstama, turėjusi konditerės išsilavinimą, tačiau dirbusi kitose srityse.


Buvome pasikvietę moterį, kuri moka kepti šakočius. Ji vieną dieną pamokė kas ir kaip daroma, o papildomos informacijos ieškojome internete. Sakiau, kad nesustojame ir bandome toliau.


Po truputį įsibėgėjome, pradėjome galvoti apie receptūras. Išėjo taip, kad dabar ,,Smaguriuko“ šakočius kepančios moterys į šią veiklą buvo lyg ir mano įstumtos“, – kalbėjo A. Silickas.


Ieškojo naujų skonių


Įvaldžius šakočių kepimo procesą, ,,Smaguriuko“ kolektyvas nusprendė neapsiriboti tradiciniais skoniais.


,,Pradėjus nuo įprasto, vėliau sukurtas šakotis su romu. 


Kadangi vienas artimas, sūrų maistą mėgstantis, žmogus nuolat juokais klausdavo, kodėl kepame tik saldžius šakočius, kodėl nėra su sūriu ar mėsa, vieną dieną pasakiau, jog gavome mintį, tai padarome.


Na ir padarėme... Po ilgų ieškojimų, bandymų atrasti tinkamą drėgnumą, trapumą, sūrumą, pagamintas ,,Vyrų džiaugsmas“. Šis šakotis – su druska, sūriu, ir prieskoniais. 


Vieniems jis labai patinka, kiti sako, kad geriau rinktųsi saldų, bet ,,Vyrų džiaugsmas“ atrado savo klientų ratą. Tiesa, dėl tam tikrų ingredientų, šio gaminio galiojimo laikas – trumpesnis.


Na, o kepant šakočius, matėme, kad nuo jų vis krenta tešlos gabaliukai. Nusprendėme panaudoti ir juos – gabaliukai išlyginami ir taip padaromi ,,čipsai". Matome, kad jie patiko klientams ir jie perka juos“, – pasako A. Silickas. 


Pasiteiravus, kodėl sūrus šakotis gavo ,,Vyrų džiaugsmo“ pavadinimą, verslininkas tikina, kad jį sugalvojo viena iš kepėjų.


,,Ji sugalvojo, man visai patiko, tai taip ir liko“, – šypsodamasis prisiminė jonavietis.


Bandymų kelyje


Be parduodamų šakočių, vėliau ,,Smaguriuko“ asortimentą nuspręsta papildyti Trakuose gaminamais ,,AJ šokolado" saldainiais.


Tikėtina, kad netrukus čia pat bus galima įsigyti ir vietoje keptų bandelių: interviu metu cinamonu kvepėjo visos ,,Smaguriuko“ patalpos, nes tądien jo kolektyvas savo jėgas išbandė bandelių kepime.


,,Kol kas tik bandome, ieškome geriausių receptų, eksperimentuojame“, – kalbėjo A. Silickas.


Kepa iki pietų

Ar šakočio kepimas – ilgas procesas?


,,Galiu pasakyti, kad reikia ,,pažaisti“. Nors mūsų kepimo aparatai automatizuoti, sukantis šakočiams reikia juos prižiūrėti: kartais reikia greitesnio tempo, kartais – lėtesnio. 


Kepėjos į darbą ateina 6 ryto. Šakočių kepimas, su tešlos pagaminimu, trunka iki 12 valandos. Daugiausia laiko atima sviesto išsukimas su cukrumi“, – teigė jonavietis, pridurdamas, jog per dieną ,,Smaguriuke“ iškepama apie 12 šakočių.


Vasarą – darbymetis 


Įmonės kolektyvas pastebi, kad antroje vasaros pusėje šakočių paklausa išaugo dar labiau.


,,Liepos pabaigoje, rugpjūtį – daugiau vestuvių. Kaip rodo mūsų patirtis, šakočiai dažnai ir perkami joms arba gimtadieniams, krikštynoms“, – sakė A. Silickas.


Džiaugiasi sėkme


Pasakodamas apie savo verslą, jonavietis džiaugiasi ne tik jo sėkme, bet ir galimybe kasdien bendrauti su savo klientais.


,,Gal dėl to, kad mūsų pradžią lydėjo visai kiti rūpesčiai, bet aš niekad negalvojau, jog gali nesisekti. Ir mums sekėsi... Žinau, kad kiti Jonavoje dirbantys verslininkai stebėjosi, kaip mes taip greitai sudominome klientus. 


Pats ,,Smaguriuke“ dirbu antroje dienos pusėje – stoviu už prekystalio. Man tai patinka, nes kiekvieną dieną matai savo pirkėjus, turi ryšį su jais.


Manau, kad jei tu kažką vos įkūręs numesi kitiems žmonėms, nepajusi kuo ,,kvėpuoja“ tai, ką pats sukūrei. Nors ir yra minčių apie plėtrą, šiuo metu man patinka sekti kiekvieną ,,Smaguriuko“ augimo žingsnį pačiam“, – teigė jonavietis.


Geriausias pripažinimas – grįžtantys klientai


A. Silickas neslepia, kad neseniai už ,,Vyrų džiaugsmą“ įteiktas Jonavos rajono savivaldybės apdovanojimas – malonus įvykis. Nepaisant to, didžiausiu pasiekimu jis laiko grįžtančius klientus. 


,,Kiekvienas laimėjimas, savaime suprantama, suteikia džiaugsmo. Tuo labiau, kai mes veikiame tik kelis mėnesius.


Tačiau tikrai nėra nieko geresnio už sugrįžtančius žmones, už jų gražius atsiliepimus ir rekomendacijas“, – pokalbio pabaigoje sakė jonavietis. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį

Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį Žmonos svajonę kepti šakočius įgyvendinęs jonavietis džiaugiasi pradėtu verslu: siūlo įsigyti ir ,,Vyrų džiaugsmu" pavadintą unikalų gaminį ]]>
jonavoszinios.lt Thu, 12 Aug 2021 14:50:21 +0300
<![CDATA[Įkūrimo dešimtmetį pasitinkantis pirmasis Kauno apskrities policijos imuniteto pareigūnas: „Mūsų tikslu tapo ne tik korupcijos išaiškinimas, bet ir policijos pareigūno apgynimas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ikurimo-desimtmeti-pasitinkantis-pirmasis-kauno-apskrities-policijos-imuniteto-pareigunas-musu-tikslu-tapo-ne-tik-korupcijos-isaiskinimas-bet-ir-policijos-pareiguno-apgynimas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ikurimo-desimtmeti-pasitinkantis-pirmasis-kauno-apskrities-policijos-imuniteto-pareigunas-musu-tikslu-tapo-ne-tik-korupcijos-isaiskinimas-bet-ir-policijos-pareiguno-apgynimas Nors pirmieji Imuniteto valdybos padaliniai Lietuvos policijoje pradėjo kurtis lygiai prieš dešimtmetį, 2011 m. rugpjūčio 2 d., vis dėlto, Kaune šis padalinys pradėjo veikti beveik po pusmečio – 2012 metų pradžioje. O jam vadovauti buvo paskirtas iki šiol šias pareigas tebeeinantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno apskr. VPK) Imuniteto valdybos viršininkas Andrejus Rabij. Iki tol policijoje 16 metų dirbęs pareigūnas pasakoja, jog niekada nesvajojo apie tokį sunkų ir atsakingą darbą, juk stovėti pirmoje fronto linijoje ir matyti, kaip kolegos karjera subyra į šipulius, išties menkas malonumas. Visgi, prieš beveik 10 metų, tarnybos kelyje sutikęs savo autoritetą – tuometį Policijos departamento Imuniteto valdybos viršininką Donatą Malaškevičių, jis patikėjo, kad tokie padaliniai yra itin reikalingi. 

Kaip, Jūsų akimis, Imuniteto valdyba keitėsi per pastaruosius dešimt metų? 


– Per dešimtmetį išgyvensime beveik tris reformas. Tad akivaizdu – Imuniteto valdyba nuolat keitėsi ir tobulėjo. Po kelių metų nuo tokių tarnybų įkūrimo susivokta, jog policijos įstaigose veikiantys Vidaus tyrimų skyriai atlieka bemaž tas pačias funkcijas kaip ir mes, todėl šie skyriai buvo sujungti. Po sujungimo, Imuniteto valdybos padaliniai pradėjo tirti ne tik korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, bet ir atlikti tarnybinius patikrinimus dėl įvairių tarnybinių nusižengimų.  Dar viena Imuniteto valdybos reorganizacija laukia šį rudenį. Imuniteto valdybos padaliniai prisijungs prie Policijos departamento. Policija per dešimt metų tapo labai modernia, todėl dabar Imuniteto valdybai ištirti skundą ar įvykį tampa lengviau ir daug greičiau. Per dešimt metų mūsų tikslu tapo ne tik korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų ištyrimas, bet ir policijos pareigūno apgynimas. 

Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti? 


– Pradžia tikrai nebuvo lengva. Pradėjus vadovauti naujam skyriui, teko maždaug per pusmetį suburti naują komandą. Visi puikiai suvokė, jog šis padalinys kovos su korupcija. Tuo metu, 2011 – 2012 m., korupcijos apraiškų buvo nemažai. Be to, ne visi policijos pareigūnai buvo subrendę tokioms kardinalioms permainoms. Įsikūrus Imuniteto valdybos padaliniams, atsirado ir nulinės tolerancijos terminas, kuris reiškė, kad nebus toleruojamos jokios kyšininkavimo ir korupcijos apraiškos. 

Kada Imuniteto valdyba turėjo daugiau darbo: prieš dešimt metų, ar dabar? 


– Pamenu laikotarpius, kuomet buvo įprasta, jog naktį paskambinęs budėtojas informuodavo apie dar vieną kyšininkavimo atvejį. Tokie atvejai 2012 – 2015 m. buvo itin dažni. Paskutinius trejus metus dirbti ramiau, tokie atvejai tapo vienetiniais. Tačiau bėgant laikui keičiasi ir pranešimai. Šiuo metu į mus dažniau kreipiasi žmonės, kurie buvo nubausti, o jų toks sprendimas netenkina.


Praėjusiais metais Imuniteto valdyba gavo apie 300 skundų dėl galimai neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų. Daugiau nei 90 proc. išnagrinėtų skundų įrodė, kad pareigūnų veiksmai buvo teisėti. Galima pasidžiaugti ir tuo, jog visuomenės pasitikėjimas policija auga ir netgi viršija Europos Sąjungos (ES) vidurkį. 2020 m. buvome aštunti iš 28-ių ES valstybių narių. 

Su kokiais pažeidimais tenka susidurti dažniausiai? 


– Dažniausi ir sunkiausi pažeidimai per pastaruosius dešimt metų – kyšininkavimas, perteklinės fizinės jėgos panaudojimas, dokumentų klastojimas. Kalbant apie tarnybinius nusižengimus, dažniausiai policijos pareigūnai kaltinami dėl nemandagaus bendravimo ar neetiško elgesio. Didelė dalis piliečių labai pasitiki pareigūnais, todėl, tikiu, jog net rūstesnis žvilgsnis ar rimtesnis veidas gali supykdyti gyventoją, pas kurį atvyko tas pareigūnas. 


Paskutinius penkerius metus mažėja tarnybinių patikrinimų. Negaliu pasakyti, kad už šiuos pokyčius atsakinga tik Imuniteto valdyba. Pasikeitė ir policijos pareigūnų motyvacija. Drįstu sakyti, kad per dešimtmetį pagerėjo policijos pareigūnų materialinis aprūpinimas, atlyginimai. Socialinės garantijos daro itin didelę įtaką korupcijos apraiškoms – kuo socialinės garantijos geresnės, tuo žmogus tampa atsparesnis korupcijos apraiškoms. Prie viso to prisidėjo ne tik Imuniteto valdyba. Šis laimėjimas yra komandinio darbo rezultatas.

Nuo rudens Kauno apskr. VPK Imuniteto valdybos pareigūnai priklausys Policijos departamentui. Kas keisis ir kaip pats vertinate šiuos pokyčius? 


– Nuo spalio 1 dienos tapsime Kauno apygardos skyriumi, priklausančiame Policijos departamentui. Prie Kauno prisijungs Marijampolės ir Alytaus Imuniteto valdybų padaliniai, tad vietoj 15 darbuotojų bendras skaičius išaugs iki 25. Pokyčiai visada kažkiek neramina, tačiau tikiu, kad nauja tvarka padės dirbti dar geriau ir efektyviau, o sprendimai bus priimami dar operatyviau. Tai turėtų pajusti ir patys kolegos, ir mūsų gyventojai.

Kauno apskr. VPK komunikacijos poskyris. 

Įkūrimo dešimtmetį pasitinkantis pirmasis Kauno apskrities policijos imuniteto pareigūnas: „Mūsų tikslu tapo ne tik korupcijos išaiškinimas, bet ir policijos pareigūno apgynimas“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 02 Aug 2021 10:29:06 +0300
<![CDATA[Vakcinacijos centre bei policijos blokpostuose savanoriavęs V. Sakalauskas: ,,Jonavoje aš jaučiuosi savas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vakcinacijos-centre-bei-policijos-blokpostuose-savanoriaves-v-sabaliauskas-jonavoje-as-jauciuosi-savas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vakcinacijos-centre-bei-policijos-blokpostuose-savanoriaves-v-sabaliauskas-jonavoje-as-jauciuosi-savas 19-metis Viltaras Sakalauskas – Lietuvos Šaulių Sąjungos narys, nuolat savanoriaujantis skirtingose organizacijose. Jo pagalba galėjo džiaugtis ne tik policijos pareigūnai budėję kelių blokpostuose, bet ir Jonavos vakcinacijos centras. Pasakodamas apie tai, vaikinas džiaugiasi, kad savanorystė minėtose įstaigose suteikė jam galimybę pasisemti neįkainuojamos patirties. Šalia to, jis priduria neabejojantis, kad Jonava yra miestas, kuriame naudingos ir įdomios veiklos gali rasti kiekvienas jaunas žmogus.


Sudomino draugas


Šiuo metu Jonavos politechnikos mokykloje mechaniko specialybės besimokantis jonavietis savanorystę atrado Lietuvos Šaulių Sąjungos dėka. Prie pastarosios jis prisijungė prieš 7-erius metus.


,,Kartą paklausiau draugo, kuo jis domisi ir užsiima po pamokų. Jis man papasakojo apie Šaulių sąjungą, nes pats priklausė jai. Kadangi jo pasakojimas mane sudomino, nusprendžiau prisijungti“, – pasakojo V. Sakalauskas. 


Liko nustebę


Apie 12-mečio sūnaus sprendimą tapti šauliu jonaviečio tėvai sužinojo tuomet, kai jis jau ruošėsi pirmąjai išvykai su Lietuvos šaulių sąjunga.


,,Pamenu pasakiau tėvams, kad einu į lauką pabūti su draugais. Grįžęs po šaulių susirinkimo iškart pasakiau, kad išvykstu į 36 kilometrų žygį. Pradžioje mama labai nustebo ir negalėjo suprasti, kur aš išsiruošiau, klausinėjo, kada parvyksiu namo. Aš tiesiog daviau jai vado numerį ir pasakiau, kad paskambinusi jam, ji gaus visą rūpimą informaciją.

Mačiau, kad tuomet mama apskritai nelabai suprato, kas yra tie šauliai, ką jie veikia, bet laikas bėgo, ji matė mano veiklą ir vis labiau palaikė mane“, – džiaugėsi Viltaras, pridurdamas, kad visad jautė ir mokyklos palaikymą.


,,Šiais metais baigiau 12-ą klasių. Suderinti mokslus su savanoryste man sekėsi puikiai. Tiesa, mano istorijos mokytojas taip pat yra šaulys, kuris aktyviai dalyvauja sąjungos veikloje. Dėl to jaučiau palaikymą ir mokykloje. Jei kartais reikėdavo rinktis tarp pamokų ir savanorystės, mokytojai puikiai suprasdavo, kur einu. Ypač mano veikla džiaugėsi mano auklėtoja“, – pasakojo šaulys.  


Įvairiapusė pagalba kitiems


Kaip vaikinas apibūdintų šaulių veiklą tiems, kurie turi mažai ką bendro su ja?
,,Visų pirma, sąjungos nariai mokosi karinių žinių, dalyvauja pratybose, eitynėse. Jei vyksta kokia nors Lietuvos šventė, joje tikrai bus bent keli šauliai.

Kalbant apie šiuos metus, šauliai labai aktyviai prisidėjo prie koronaviruso ir jo padarinių stabdymo. Jie budėjo Karštojoje linijoje 1808, ligoninėse, padėjo Lietuvos policijai, budinčiai keliuose“, – pasakojo vaikinas.


Matė tarnybų iššūkius


Pats Viltaras savanoriavo policijos blokpostuose bei miesto vakcinacijos centre.


,,Pareigūnams padėjau stabdyti automobilius ir tikrinti vairuotojų bei keleivių dokumentus, įvertinant, ar šie atvyksta nebe pagrindo. Nors pasitaikė tokių vairuotojų, kurie reiškė nepasitenkinimą, nes įvertinus visas aplinkybes, nebuvo įleisti į savivaldybę, dauguma žmonių elgėsi mandagiai.


Vakcinacijos centre taip pat tikrinau dokumentus, o prireikus, reguliuodavau žmonių srautus, palydėdavau juos į kabinas pasiskiepyti. 


Džiaugiuosi, kad abi šios savanorystės man buvo įdomios. Savomis akimis mačiau, kad sudėtingu laikotarpiu tarnybos patyrė ne vieną iššūkį. Joms teko atlaikyti daug įtampos, emocijų. 


Sunku būtų paneigti, kad būtent policijos pareigūnai ir medikai šiais metais turėjo daugiausia išbandymų“, – kalbėjo vaikinas.


Abipusė nauda


Pasakodamas apie savanorystę, vaikinas neabejoja, kad ji suteikia naudos ir pačiam savanoriui.


,,Savanoriaudamas tu užmezgi naujas pažintis, nes tave nuolat supa daug nepažįstamų žmonių, naujų veidų, išgyvenimų. Šalia to, tu neabejotinai patiri naujus nuotykius, pamatai kažką naujo.


Tačiau asmeniškai mane savanorystė labiausiai žavi tuo, jog ji yra puikus būdas realizuoti save, padedant kitiems“, – teigė jonavietis.


Džiaugiasi savo miestu

Viltaras pastebi, kad jo mieste gyvenantis jaunimas į savanorystę įsitraukia vis dažniau. 
,,Man tikrai smagu matyti, kad prie savanoriškos veiklos prisijungia nauji veidai. Kalbant apie jaunimo veiklas, galiu pasakyti, kad Jonava yra ta vieta, kur kiekvienas jaunuolis gali save išbandyti skirtingose veiklose, nebūtinai Lietuvos šaulių sąjungoje. Čia veikiančios organizacijos yra linkę priimti jaunus žmones.


Negaliu nepasidžiaugti ir mūsų miesto lyderiu – meru Mindaugu Sinkevičiumi, kuris visada skatina jaunimą veikti tiek savo kaip veiklaus žmogaus pavyzdžiu, tiek atverdamas jam vis naujų galimybių augančiame mieste.
Man Jonava yra miestas, kuriame jaučiuosi savas, kuriame viską pažįstu ir žadu jame likti gyventi“, – teigė jaunuolis. 


Didžiuojasi būdamas šauliu


Paklaustas, ar jis didžiuojasi būdamas šauliu, V. Sabaliauskas net negalvodamas pateikia teigiamą atsakymą.


,,Taip. Šauliai daug nuveikia kitų labui. Būdamas jų gretose, galėjau prisidėti prie skirtingų organizacijų veiklų. Gyvenimas Lietuvos šaulių sąjungoje niekada nestovi...“, – pokalbį užbaigė jonavietis.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Vakcinacijos centre bei policijos blokpostuose savanoriavęs V. Sakalauskas: ,,Jonavoje aš jaučiuosi savas“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 30 Jul 2021 18:20:20 +0300
<![CDATA[Bėgimo varžybose nuolat laurus susižerianti E. Sarafinaitė: ,,Jonava – miestas, kuriame jaunimas turi puikias sąlygas užsiimti aktyvia veikla“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/begimo-varzybose-nuolat-laurus-susizerianti-e-sarafinaite-jonava-miestas-kuriame-jaunimas-turi-puikias-salygas-uzsiimti-aktyvia-veikla https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/begimo-varzybose-nuolat-laurus-susizerianti-e-sarafinaite-jonava-miestas-kuriame-jaunimas-turi-puikias-salygas-uzsiimti-aktyvia-veikla Ema Sarafinaitė (17 m.) – Jonavos kūno kultūros ir sporto centro (JKKSC) lengvaatletė, visai neseniai iš Lietuvos jaunių lengvosios atletikos čempionato parsivežusi du aukso ir sidabro medalius. Prieš keletą metų atrastą bėgimą šiandien mergina vadina darbu, kuris ne tik teikia malonumą, bet ir neleidžia stovėti vienoje vietoje – jau ateinantį savaitgalį jonavietė dalyvaus Baltijos šalių jaunių čempionate.


Nuo dailės iki bėgimo


Jonavos Jeronimo Ralio gimnazistė paklausta, kada jos gyvenime atsirado sportas, pasakoja, kad ji buvo aktyvi nuo pat vaikystės.


,,Kiek pamenu, visą laiką buvau sportiškas, vienoje vietoje nenustygstantis vaikas. Vaikystę praleidau lakstydama su draugais lauke arba kaime pas močiutę. Kompiuteriai ar telefonai manęs nedomino, tačiau viliojo menai. 


Porą metų lankiau Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklą. Ten užsiimdavau daile. Visgi, greit supratau, kad sėdėti vietoje ir piešti – ne man. 


Tuomet, būdama 12 metų, išbandžiau aerobinę gimnastiką. Čia neužsibuvau, nes nepasižymėjau lankstumu ir gabumais šokių aikštelėje, o lankydama užsiėmimus, nejaučiau malonumo.


Na, o lengvojoje atletikoje atsiradau visai atsitiktinai. Su savo progimnazija dalyvavome bėgimo varžybose, kur trenerė Vidutė Lebeckienė pastebėjo mane ir pakvietė prisijungti prie lengvosios atletikos klubo „Einius“. Iki šiol esu jo narė“, – pasakojo E. Sarafinaitė.


Pirmosiose varžybose – pirmoji vieta


Mergina puikiai pamena ir pirmąsias savo varžybas.


,,Tiesą sakant, tuomet dar net nelankiau lengvosios atletikos treniruočių. Varžybos vyko Birštone. Varžiausi 500 metrų distancijoje ir iškovojau pirmąją vietą. 
Jaučiausi pakylėta. Pirmosios pergalės jausmas buvo labai malonus. 


Dar iki dabar turiu tų varžybų medalį. Jis man primena, kokį ilgą kelią jau nuėjau“, – kalbėjo lengvaatletė. 


Įtemptos varžybos


Alytuje vykusiame Lietuvos jaunių lengvosios atletikos čempionate, pirmąją varžybų dieną, Ema varžėsi ilgiausiame sprinto bėgimo nuotolyje – 400 metrų bėgime. Čia ji užtikrintai nugalėjo, įveikdama distanciją per 56,68 sekundes.


Antrąją varžybų dieną ji tik per plauką vėl netapo Lietuvos čempione. Bėgdama 200 metrų nuotolį, Ema finaliniame bėgime įnirtingai kovojo su varžove iš sostinės. Šioje rungtyje abi merginos pademonstravo vienodą laiką – 25,43, bet po fotofinišo peržiūros, nugalėtoja pripažinta vilnietė. Mūsų sportininkė pasidabino sidabro medaliu. Dauguma, ko gero, sutiktų, kad tokia varžybų baigtis gali sukelti kartėlį, tačiau E. Sarafinaitė dėl jos neliūdėjo.


,,Mano pagrindinė rungtis jau buvo įveikta pirmąją varžybų dieną. Likau patenkinta rezultatu, o ir padariau asmeninį rekordą. 


Antrąją dieną vyko įtempta kova, tad nesikoncentravau į laimėjimą, bėgau atsipalaidavusi, mėgavausi varžybomis, varžiausi su savo drauge iš Vilniaus.

 
Nesijaučiau blogai pelniusi sidabro medalį, nes suprantu, kad sprintas – negailestingas dalykas. Čia laimėtoją dažnai nusprendžia tik tūkstantosios sekundės dalys. 


O ir liūdėti nebuvo kada – juk užimti antrąją vietą Lietuvos jaunių čempionate taip pat yra nemažas pasiekimas. Ypač kai žinai, kiek daug gabių jaunų sportininkų yra šiuo metų“, – kalbėjo jonavietė.


Laimėjimai motyvuoja


Ema ne kartą lipo ant nugalėtojų pakylos. Kuris laimėjimas maloniausias jai pačiai?
,,Mums atletams gerų rezultatų rodymas ar dalyvavimas didelio mąsto varžybose dažnai yra svarbiau nei pergalės ar prizinės vietos. Tačiau nemeluosiu – laimėjimai labai motyvuoja ir skatina siekti dar aukštesnių rezultatų. Vienas svarbiausių startų mano karjeroje, manau, buvo Europos komandinis čempionatas Bulgarijoje. 


Labai džiaugiausi vien sužinojusi apie galimybę ten dalyvauti, nes supratau, kad varžysiuosi ne su savo amžiaus sportininkais, bet su suaugusiais. 


Tai man ir mano trenerei buvo didžiulis įvertinimas. Neslėpsiu, kad jauduliukas kankino dar savaitę prieš varžybas, o susikaupti buvo dar sunkiau dėl jau tada siaučiusios pandemijos ir visų testavimų. Džiaugiuosi, kad su Lietuvos komanda Stara Zagoroje bėgome estafetę ir bendroje įskaitoje finišavome ketvirtos“, – pasakojo mergina.


Mato ir naudą


E. Sarafinaitė, pasakodama apie savo kaip sportininkės karjerą, teigia, kad per 4 metus bėgimas jai tapo mylimu darbu.


,,Tikiuosi tęsti jį ir ateityje. Kodėl? Treniruotės man suteikia daug džiaugsmo, o varžovai neretai tampa draugais. Sportuojant tobulėju ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Susipažįstu su garsiais sportininkais iš visos Lietuvos, kas padeda man plėsti akiratį, tobulėti, išmokti naujų dalykų.


Norėtųsi palinkėti visiems atrasti tokią veiklą, kuri teiktų malonumą ir taptų neatskiriama gyvenimo dalimi“, – kalbėjo mergina.


Nuo pirmų bėgimų – su ta pačia trenere


Bėgikė džiaugiasi galėdama prisidėti ir prie Jonavos vardo garsinimo.


,,Visada treniravausi su ta pačia trenere iš Jonavos – V. Lebeckiene. Mes labai gerai sutariame, puikiai komunikuojame, ji supranta mane, o aš – ją. Tai vienas svarbiausių faktorių, norint pasiekti aukštų rezultatų ir mėgautis tuo, ką darai. 


Esu sulaukusi ne vieno pasiūlymo treniruotis kitur, tačiau atsisakiau jų. Man miela treniruotis čia, su savo komanda ir draugais. Visada jaučiu didžiulį jų palaikymą tiek morališkai, tiek fiziškai. 


Šalia to, visada jaučiau malonumą atstovaudama savo miestui“, – kalbėjo jonavietė.


Jaunimui patrauklus miestas


Sportininkė neabejoja, kad Jonava – miestas, kuriame jaunimas turi puikias sąlygas užsiimti naudinga veikla.


,,Jonava yra vienas iš nedaugelio miestų, kuris jauniesiems sportininkams už nuopelnus skiria stipendijas. Tai motyvuoja jaunus žmones sportuoti. 


Taip pat Jonavoje gausu sporto būrelių ir užsiėmimų, tad galima pasirinkti sau tinkamiausią. Dabar statomas baseinas ir dviračių trasa, manau, irgi pritrauks daug jaunų žmonių, kurie domisi aktyviu laisvalaikio praleidimu. 


Džiugu matyti, kad mūsų miestas keičiasi“, – gražių žodžių negailėjo E. Sarafinaitė.


Nauji lūkesčiai


Artimiausiuose jonavietės planuose yra vienos svarbiausių sezono varžybų – Baltijos šalių jaunių čempionatas.


,,Jis vyks liepos gale Uogrėje (Latvija). Šioms varžyboms ištvermės prireiks labai daug, kadangi startuosiu net 3 rungtyse (400, 200, 4x400 mišri estafetė). Esu geros formos. Dėl to tikiuosi iškovoti garbingą vietą tarp geriausių Baltijos šalių sportininkų“, – kalbėjo sportininkė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Bėgimo varžybose nuolat laurus susižerianti E. Sarafinaitė: ,,Jonava – miestas, kuriame jaunimas turi puikias sąlygas užsiimti aktyvia veikla“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 27 Jul 2021 17:45:52 +0300
<![CDATA[Ar mokytojo profesija – visam gyvenimui?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ar-mokytojo-profesija-visam-gyvenimui https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ar-mokytojo-profesija-visam-gyvenimui Mokytojas – tai profesija, kuriai reikia empatijos, pastabumo, lyderystės. Savybių, praverčiančių ne tik mokykloje, bet apskritai kasdienybėje, žmogaus karjeroje. Tad ar būna buvusių mokytojų, o gal mokytojas – profesija visam gyvenimui? 

 

Šia tema kalbėtasi su trimis savo patirtimi pasidalinti sutikusiais pašnekovais, mokytojais: Miša Jakobu, buvusiu ilgamečiu Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos direktoriumi, matematikos mokytoju, šiuo metu didelės korporacijos administracijos direktoriumi, Andriumi Bautroniu, Raseinių meru, istorijos mokytoju bei Simonu Šabanovu, Vilniaus universiteto dėstytoju, geografu, mokymo turinio ekspertu, tiesiog mokytoju, įvertintu Metų mokytojo apdovanojimu. 

 

Ar lengva tapti mokytoju-legenda? 

 

Mokytojo profesija – viena iš tų, kurią pasirinkęs gali tapti legenda, kurios darbo rezultatus atspindi auklėtų mokinių pasiekimai, išlikę šilti prisiminimai. Tad kas yra geras mokytojas ir kaip tapti pedagogu-legenda, pašnekovų teiravosi laidos vedėja Rasa Jusionytė. 

 

„Kad mokiniams taptum legenda tu turi ne tik mokyti, bet ir išmokyti, turi tapti savu, išmokti gyventi mokinių gyvenimą. Mokytojas turėtų jausti atsakomybę už vaikų ateitį, nes tu esi pirmasis konsultantas, kuris mato vaiką ir gali jam patarti svarbiais gyvenimo klausimais. Jei pavyksta tai atlikti, įsijausti į savo mokinių gyvenimą – patys vaikai pasako apie tave, kad esi legenda“, – pasakoja M. Jakobas 

 

Tuo tarpu Simonas pasidalino mintimis, kad geri mokytojai – tai įvairūs mokytojai. 

 

„Mokiniai turi sutikti įvairių mokytojų, taip jie susipažįsta su gyvenimu, supranta, kad žmonės yra skirtingi. Vieni mokytojai labai griežti ir dėl to gerbiami, kiti su pasauliu supažindina atviriau, gal suteikia mažiau žinių, bet perteikia konkrečias patirtis. Ta įvairovė yra geriausia mokiniui“, – svarstė Š. Šabanovas. 

 

Profesija, kurioje išmokstama spręsti problemas 

 

Neretai manoma, kad pagrindinis mokytojo tikslas paruošti vaikus egzaminams. Akcentuojami balai, rezultatai, pasiekimai. Bet išties daug didesnė šios profesijos vertė – žmogaus auginimas ir pagalba sprendžiant vaikų problemas, kartais susijusias visiškai ne su pamokų turiniu, o su sudėtingais asmeniniais skauduliais. Laidoje aiškinamasi, kaip reaguoti į problematiškus ar sunkiai atsiveriančius mokinius. 

 

„Mokytojo tikslas turėtų būti ne perteikti žinias, o įkvėpti vaikus. Net ir ne pamokų metu mokytojai toliau mąsto, kaip suvaldyti klasę, kaip išspręsti konfliktinę situaciją, kaip įkvėpti abejingesnius mokinius. Šie gebėjimai spręsti sudėtingas situacijas, susitarti vėliau praverčia net ir išėjus iš mokyklos“, – mintimis dalinasi mokytojas Simonas. 

 

Tuo tarpu Raseinių meru dirbantis buvęs mokytojas A. Bautronis dalinosi prisiminimais, kaip jis spręsdavo savo mokinių problemas, dirbdamas istorijos mokytoju. 

 

„Matydamas vaikus, kuriems kažkas negerai, kažkas nesiseka, visada taikydavau metodą pasilikti juos po pamokų. Tuo metu su vienu ar keliais mokiniais mažiausiai kalbėdavom apie pamokas ar mokyklą. Kalbėdavom apie draugus, šeimą, laisvalaikį. Galų gale juos parveždavau iki namų. Taip atsiranda nepaprastai svarbus ryšys. Riba tarp mokytojo ir mokinio turi būti. Bet ta riba – tai ne baimė, o pagarba. Tuomet išsprendžiamos visos problemos“, – teigė A. Bautronis. 

 

Apie būtiną ryšio kūrimą su moksleiviais kalbėjo ir Miša Jakobas, sukaupęs ilgametę mokytojavimo patirtį. 

 

„Šiandienos vaikai iš tikrųjų turi daug rūpesčių ir problemų. Tam ir esi mokytojas, kad gebėtum skaityti iš akių, suprasti, kas slegia vaiką ir kuo jam gali padėti. Visada praeidamas pro susirūpinusį vaiką kviesdavau žmogiškai pasikalbėti. Prašydavau sakyti tiesą ir prisiekdavau padėti. Mokytojas turi būti tėviškas, mylėti vaiką, tuomet viskas bus gerai,“ – kalbėjo M. Jakobas. 

 

Specialybė, kurios nesuvaidinsi 

 

Mokytojo profesija yra įdomi ir tuo, kad joje sunku apsimesti, kuo nesi. Nuoširdumas, gebėjimas nuolat jausti jaunų žmonių gyvenimus, paprastumas – tai labai svarbios mokytojui savybės.  

 

„Svarbiausia yra nebūti piktam, gerbti mokinį. Nepamiršti, kad visi buvome vaikais, nežiūrėti į moksleivius iš aukšto. Sugebėkim „įbristi“ į vaiko batus. Kuo mokytojai bus paprastesni, tuo bus didesnė darbo sėkmė. Vaikas labai greitai atskiria, ar tu esi nuoširdus. Vaidinti šioje profesijoje nepavyks. Turi parodyti savo širdį: pakviesti pietų, aplankyti ligoninėje, paklausti, kaip jaučiasi. Tai yra visų svarbiausia“, – pataria mokytojas Miša. 

M. Jakobui pritaria ir mokytojas Andrius, prisimindamas bendrystės ir nuoširdumo darbe rezultatus.

 

„Su sunkesnėmis klasėmis rezultatų turi siekti kartu, „sirgti“ už savo mokinius. Sakyti, kad ne jūs turite padaryti, ne jūs turite pasiekti, bet mes kartu susiimkime, padarykime, susitvarkykime, viskas bus gerai. Turi pats parodyti, kodėl tai yra naudinga ir reikalinga. Tada vaikai stengiasi dėl savęs, įgyja motyvaciją“, – sako A. Bautronis. 

S. Šabanovas atkreipė dėmesį, kad ne mažiau svarbu išgyvendinti savybę tarpusavyje lyginti mokinius ir klases. Lyginimasis su kitais dažniausiai atneša daugiau žalos nei naudos. Turi atrasti savitą mokinio „cinkelį“, skatinti vaiko autentiškumą, atrakinti asmenybę.

 

Lyderystė – natūrali mokytojo savybė 

 

Toliau laidoje pašnekovai aptaria lyderystės svarbą mokytojo profesijoje ir kaip lyderystė šiame darbe pasireiškia. 

 

„Jei tu ateini į mokyklą ir joje dirbi bent keletą metų, jautiesi gerai, vadinasi savyje natūraliai turi lyderio savybių. Ir, beje, tą lyderystę perduodi mokiniams, demonstruoji, kaip reikia elgtis skirtingose situacijose. Juk kiekvienas mokinys turi savo iššūkių. Lyderio pareiga yra pakalbinti, bendrauti, išgirsti ir padėti, bet ne išspręsti. Mokytojas turi duoti įrankius“, – savo įžvalgomis dalinasi S. Šabanovas. 

 

Tinklalaidės vedėja Raseinių rajono mero Andriaus pasiteiravo, ar yra didelis skirtumas būti lyderiu klasėje ir vadovauti visam miestui? 

 

„Mano paties pamokos, kaip žmogaus, kaip mokytojo man labai praverčia dabartinėse pareigose. Kuomet mokai – labai daug išmoksti. Pamokų metodus naudoju ir šiandienos darbe. Reikėdavo „uždegti“ 30 mokinių bendram tikslui. Šiandien turiu susitikimus su darbuotojais, gyventojais, kurie kartais ateina nepatenkinti, pikti. Reikia rasti raktinį žodį, kurį panaudojus turi suteikti viltį, sukelti pasitikėjimą, kad viskas bus gerai, įkvėpti darbams,“ – lyderystės ypatybėmis dalijosi Raseinių meras. 

 

Įvaizdis taip pat nėra paskutinėje vietoje, norint pasiekti, kad tavimi pasitikėtų mokiniai, bendradarbiai, kad taptum aplinkiniams autoritetu. 

 

„Mokytojas yra klasės „influenceris“. Kiekvienas sakinys, kiekvienas tavo pasakytas žodis turi labai didelę reikšmę. Turime būti labai atsargūs, apmąstyti savo žodžius. Reikia mokytis visą gyvenimą, stebėti nuostabų pasaulį, tada gali būti ir mokytoju, ir meru, ir premjeru“, – kalbėjo M. Jakobas. 

 

Daugiau apie mokytojo profesiją, pedagogikos studijas – kitose tinklalaidėse. Jų galite klausyti „Spotify“ paskyroje „Mokysiu“ arba „YouTube“ platformoje Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paskyroje. 

 

Ar mokytojo profesija – visam gyvenimui?

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 16 Jul 2021 08:43:38 +0300
<![CDATA[JKKSC vaikų krepšinio treneris: ,,Laimėjimai visada atneša džiaugsmą ir motyvaciją, pralaimėjimai – pamokas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jkksc-vaiku-krepsinio-treneris-laimejimai-visada-atnesa-dziaugsma-ir-motyvacija-pralaimejimai-pamokas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jkksc-vaiku-krepsinio-treneris-laimejimai-visada-atnesa-dziaugsma-ir-motyvacija-pralaimejimai-pamokas Jonaviečiai ir toliau gina sportiškiausio miesto titulą: Jonavos kūno kultūros ir sporto centro (JKKSC) auklėtiniai pateko į stipriausią moksleivių krepšinio lygą – ,,MKL A-divizioną“. Komandos treneris Tomas Kepežinskas didžiuojasi savo auklėtiniais ir džiaugiasi tuo, jog sportuojantis jaunimas Jonavoje turi puikiais sąlygas tobulėjimui.


Tėvo pėdomis


Tomas Kepežinkas – Jonavos kūno kultūros ir sporto centro vaikų krepšinio treneris bei Jonavos Senamiesčio gimnazijos kūno kultūros mokytojas. Kaip pasakoja jis pats, krepšinis jo gyvenime atsirado dar vaikystėje – įkvėptas tėvo, jis paprašė šeimos užrašyti jį į krepšinio būrelį.


,,Kai buvau visai mažas, mes su šeima gyvenome Marijampolėje. Mano tėtis buvo sportiškas ir nors jis žaisdavo futbolą, tinklinį bei propagavo kitas sporto šakas, labiausiai jam patiko krepšinis. Jis su draugais Marijampolėje žaisdavo mėgėjų lygoje, o į varžybas vesdavosi ir mane. Sulaukęs 7-erių, būtent tokio amžiaus, kai priimdavo į krepšinio treniruotes, paprašiau, jog tėvai užrašytų mane į krepšinio būrelį.


Kadangi tuomet jau gyvenome Jonavoje, pradėjau lankyti Jonavos kūno kultūros ir sporto centre trenerio Oto Graudinio vedamas treniruotes. Kaip mokykloje praleidau 12 metų, taip ir krepšinyje... Per tą laikotarpį pasikeitė ne vienas mano treneris, tačiau didžiausių pasiekimų pasiekiau su Arūnu Kačenausku. 


Šiuo metu mes abu dirbame JKKSC, tad esame kolegos“, – pasakojo T. Kepežinkas.


Suviliojo pedagogo profesija


Baigęs mokyklą, T. Kepežinskas įstojo į Lietuvos sporto universitetą.


,,Jame mokiausi sporto pedagogiką. Mano apsisprendimą palaikė ir mano artimieji.
Studijuodamas paskutiniajame kurse, buvau rekomenduotas į Jonavos lopšelio-darželio „Lakštingalėlė“ sporto trenerio vietą. Pastarasis ieškojo būtent tokio specialisto. 


Dirbdamas su mažais vaikais, ,,Lakštingalėlėje“ praleidau nuostabius 6-erius metus. Galima sakyti, kad būtent čia susiformavo mano, kaip pedagogo, asmenybė. 


Kai baigiau studijas, būsimų kolegų užtarimu gavau pirmąją savo JKKSC krepšinio auklėtinių grupę. Taip pamažu ir dėliojosi mano kaip trenerio kelias“, – prisiminė vaikinas.

Užaugo treniruojami


7-erius metus JKKSC dirbantis jonavietis šiuo metu treniruoja tris vaikų grupes.


,,Tai – 2006-aisiais, 2007-aisiais ir 2011-aisiais gimę jaunuoliai. Nuo rudens vyriausieji jau tampa gimnazistais, o susibūrėme tada, kai jie buvo vos antrokai. 


Tiesa, yra vaikų, kurie augo su mano treniruotėmis nuo mažų dienų – treniravau juos dar darželyje“, – kalbėjo treneris.

Motyvacijos nepritrūko


T. Kepežinskas džiaugiasi savo auklėtinių pasiekimais.


,,Šie metai nebuvo lengvi – žaidėme, kai žiemos sezonu dėl koronaviruso be kontaktinių treniruočių praleidome 4 mėnesius. 


Visgi, be galo didžiuojuosi savo vyriausiais auklėtiniais, kurie sugebėjo rasti motyvacijos ir jėgų sėkmingai užbaigti sezoną. 


Moksleivių krepšinio lyga turi du divizionus – A ir B. A-divizione rungtyniauja 12 stipriausių tų metų Lietuvos komandų , o B-divizione žaidžia keturi pogrupiai: vidutiniškai po 8–10 komandų.


Jei nori patekti į aukštesnį divizioną, turi aplenkti kone 40 kitų miestų komandų. Simboliška, kad šie metai tokie, jog mūsų miesto pagrindinė komanda pateko į ,,LKL“, t. y. į stipriausią lygą Lietuvoje.


Taip ir mūsų 2006-aisiais metais gimę vaikai šiemet pateko į, galima sakyti, vaikų „LKL“. Kalbu apie  stipriausią moksleivių lygą – ,,MKL A-divizioną“. Tai labai džiugina“, – kalbėjo treneris, pridurdamas, kad jo treniruojami jaunuoliai rungtyniauja ne tik Lietuvoje. 


,,Vykstame ir į tarptautines varžybas. 2019-aisiais metais Čekijoje „ Easter euro basket 2019 Prague“ turnyre tapome čempionais“, – pasakojo T. Kepežinskas.


Nelengvas darbas


Treneris neslepia, kad matant savo auklėtinių sėkmę, jį užplūsta ne tik džiaugsmas, bet ir pasididžiavimas savo komanda, pagarba jai. Nepaisant to, jis neabejoja, jog laimėjimai nėra svarbiausia siekiamybė.


,,Tačiau po sėkmių gali būti ir nesėkmės. Juk komandų sėkmę lemia begalė niuansų: traumos, ligos ir pan. 


Žinodamas tai, pralaimėjus tikrai nepuolu liūdėti. Tuo labiau tu negali parodyti vaikams, jog viskas yra blogai. Tu esi treneris ir turi juos motyvuoti, užkurti ir neleisti per daug nukabinti nosies.


Toks jau yra tas trenerio darbas, kurio negali pavadinti lengvu. Kol komanda laimi, tu esi puikus treneris, tave gerbia dauguma žmonių, tačiau padaryta viena klaida ar nesėkmė ir tu – jau blogas. 


Dėl to nemėgstu ilgai džiaugtis laimėjimais. Manau, jog svarbiausia kelti naujus tikslus, siekti jų ir tai nebūtinai turi būti pergalės.


Laimėjimai visada atneša džiaugsmą ir motyvaciją, o pralaimėjimai – pamokas“, – teigė vaikinas. 


Nelaiko savęs griežtu


Koks T. Kepežinskas yra krepšinio treniruotėse? Kas jam pačiam yra geras treneris?


,,Manau, kad aš esu emocionalus treneris. Toks buvau ir kaip žaidėjas. Tačiau nelaikau savęs griežtu. 


Yra ribos, kurių stengiuosi neperžengti. Nors esu reiklus ir visą laiką sakau žaidėjams, kad treniruotėse ir varžybose jie turi elgtis taip, kaip reikia, laikytis reikalavimų, paisyti mano užduotų užduočių, persirengimo kambaryje mes galime kalbėtis kaip draugai. Visi pykčiai turi likti aikštelėje. Po laimėjimų neretai kartu važiuojame suvalgyti picų ar nuveikiame kažką smagaus.


Mano akimis, geras treneris – greitai besimokantis žmogus, sugebantis greitai persiorientuoti besikeičiančiose aplinkybėse, priimantis naujoves, mokantis matyti žaidėjų stipriąsias ir silpnąsias puses, gerai komunikuojantis...


Manau, kad kiekvienas geras treneris bent kažkiek gyvena krepšiniu“, – kalbėjo jonavietis.

Nauda - ne tik kūnui


Pasakodamas apie savo trenerio patirtį, T. Kepežinskas įvardija ne vieną sporto jauname amžiuje privalumą.


,,Nuo sėdėjimo namuose prie kompiuterių, prie pamokų ar prie kompiuterinių žaidimų, vaikų sveikata prastėja. Dėl to auga viršsvoris, prastėja ištvermė, greičiau pavargstama, vaikas tampa irzlesnis, piktesnis. Treniruotės teigiamai veikia visus įvardytus, šiais laikais itin dažnai matomus, sėslaus gyvenimo iššūkius.


Be viso to, treniruotės ir sportas suteikia galimybę ugdyti socialinius įgūdžius: čia susirandame draugų, kurie dažnai lieka visam gyvenimui. Sportas taip pat padeda ugdyti discipliną, pareigingumą, atsakomybės jausmą. Taigi nauda – visokeriopa“, – neabejoja treneris.

Siūlo pabandyti


Ką T. Kepežinskas pasakytų tiems jaunuoliams, kurie svarsto apie krepšinio treniruotes, tačiau dvejoja?


,,Visai nesvarbu, ar tu tapsi garsiu krepšininku, ar tiesiog treniruotėse patirsi judėjimo džiaugsmą. Žaisdamas krepšinį tu išmoksi sąžiningai varžytis, įgysi naujų įgūdžių, sustiprėsi fiziškai, geriau jausiesi. Galbūt tu vasaromis važinėsi į sporto stovyklas, kur patirsi daug naujų įspūdžių.


Tiesa, neretai aktyviems mokiniams geriau sekasi ir mokykloje. Būtent ša tema rašiau savo baigiamąjį darbą universitete. 


Na, o prie viso to, juk ne paslaptis, kad sportininkams dažnai atitenka gražiausios panelės“, – šypsodamasis kalbėjo T. Kepežinskas. 


Džiaugiasi puikiomis sąlygomis 


Pasiteiravus apie tai, ar, jo nuomone, jaunuoliai turi tinkamas sąlygas treniruotis Jonavoje, T. Kepežinskas negaili komplimentų savo miestui. 


,,Beveik visos Jonavoje esančios sporto bazės yra atsinaujinusios ir šiuolaikiškos. Mes turime ir naują areną, kurioje man pačiam tenka sportuoti su vaikais. 


Norisi padėkoti ir Jonavos kūno kultūros ir sporto centrui ir Jonavos valdžiai už tai, kad turime tokias sąlygas. Noriu padėkoti Jonavos sporto centrui, kad suteikia tokias puikias sąlygas. 


Mūsų miestas tikrai ne šiaip sau tituluotas sporto miestu. Manau, kad sportuojančių žmonių ar bent jau besirūpinančių fiziniu aktyvumu tik daugės.


Jonava – beprotiškai gražėja. Kalbu ir apie infrastruktūrą, ir apie pačią aplinką.
Tikiuosi, kad tai tik dar labiau trauks jaunas šeimas įsikurti būtent šiame mieste ir vesti savo atžalas sportuoti į mūsų miesto būrelius“, – pokalbį užbaigė T. Kepežinskas.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

JKKSC vaikų krepšinio treneris: ,,Laimėjimai visada atneša džiaugsmą ir motyvaciją, pralaimėjimai – pamokas“

]]>
jonavoszinios.lt Sun, 11 Jul 2021 22:17:23 +0300
<![CDATA[Jonavoje mokytoju dirbantis V. Marozas: ,,Pedagogai turi suprasti, kad vaikai – ne robotai“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavoje-mokytoju-dirbantis-v-marozas-pedagogai-turi-suprasti-kad-vaikai-ne-robotai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavoje-mokytoju-dirbantis-v-marozas-pedagogai-turi-suprasti-kad-vaikai-ne-robotai Biologija ir chemija – to mokinius Jonavos ,,Lietavos“ pagrindinėje mokykloje bei Užusalių mokykloje-daugiafunkciame centre moko Vygandas Marozas. 33-ejų metų vyras pasakoja ne kartą sulaukęs nuostabų lydimo klausimo, kodėl nusprendė būti pedagogu? Tačiau išgirdęs jį, V. Marozas turi aiškų ir tvirtą atsakymą – nuo vaikystės lydėjusi svajonė būti mokytoju tapo realybe, kuri šiandien jam teikia ir džiaugsmą, ir malonumą.


Įkvėpė matytas pavyzdys


,,Jau nuo penktos klasės galvojau, kad būsiu pedagogu. Pats mokiausi Kaune, o mano auklėtoja mokė biologijos. Ji buvo griežta, autoritetinga... Mačiau ją lyg pavyzdį sau.


Taip pat man labai patiko gamtos ir žmogaus dalykas. Pradėjau tuo domėtis ir net tiksliai nesuprasdamas, kas yra ta chemija ir biologija, galvojau, jog mokysiu kitus būtent jų. 


Besimokant toliau, suvokimas, jog tai yra mano kelias, tik tvirtėjo... Kai atėjo laikas pasirinkti egzaminus, kuriuos laikysiu, man nekilo abejonių nei dėl chemijos, nei dėl biologijos valstybinių egzaminų. Išlaikęs juos, kažkaip susigundžiau pirmu stojimo numeriu įrašyti mediciną, antru – biologiją, trečiu – chemijos inžineriją.


Kadangi man pritrūko kelių šimtųjų balo tam, jog įstočiau į mediciną, pradėjau studijuoti biologijos ir aplinkotyros specialybės mokslus. 


Dvejus metus mokiausi abiejų jų, o nuo trečiojo kurso mums jau reikėjo pasirinkti vieną dalyką. Galima sakyti, jog tuo metu prisiminiau savo seną svajonę būti pedagogu, tad pasirinkau biologiją ir toliau tikslingai ėjau link to, kad būčiau biologijos mokytoju“, – apie savo profesijos kelią pasakojo V. Marozas. 


Žinojo, kad nebus lengva


Pasiteiravus, ar draugai bei artimieji palaikė jo pasirinkimą, V. Marozas teigia sulaukęs įvairių komentarų.

,,Ne vienas klausė, kodėl nusprendžiau būti mokytoju, pabrėždamas, jog šis darbas – labai sunkus. Girdėjau ir tai, kad išprotėsiu dirbdamas su vaikais, kad reikės daug kantrybės. Tačiau aš pats žinojau, jog visada nebus lengva ir tai manęs negąsdino“, – kalbėjo vyras.


Vaikai mokėsi iš jo, jis – iš vaikų


Iki darbo Jonavoje ir Užusaliuose V. Marozas mokinius mokė Rumšiškėse, Kaune bei Karmėlavoje. Pasakodamas apie savo darbą skirtingose mokyklose, pedagogas prisimena ir pirmąsias savo pamokas.


,,Baigęs antrąjį studijų kursą, pradėjau dirbti Rumšiškėse. Galiu pasakyti, kad pirmosiose savo pamokose aš, ko gero, vaikų labiau bijojau nei jie manęs (aut. past. šypsosi). Mes mokėmės vieni iš kitų: mokiniai iš manęs gavo biologijos žinių, o jie mane mokė ištvermės, kantrybės santūrumo. Ir išmokė... 


Tikrai buvo visko. Norėdamas ,,prieiti“ prie jų, išbandžiau ne vieną metodą: bandžiau ir susidraugauti, ir griežčiau bendrauti. Tačiau po tam tikro laiko pamačiau, jog jei vienas būdas tinka vieniems vaikams, jis gali visiškai netikti kitiems. Arba būna taip, kad tavo pasirinktas metodas yra geras mokiniams, tačiau nelabai geras tau pačiam, nes kelia riziką, jog tau bus, trumpai sakant, ,,užlipta“ ant galvos. 


Greitai supratau, kad reikės laviruoti ir būti lanksčiam“, – kalbėjo V. Marozas, pridurdamas, kad jam yra tekę patirti ir vaikų išdaigas.

Siekia išbandyti


,,Kai dirbau Kaune, vienos pamokos metu gale klasės sėdėję vaikai uždegė degtukus. Tai man sukėlė daug streso. Išsigandau ir pamaniau, jog uždegta petarda.


Visgi, iš kolegų yra tekę girdėti ir kur kas baisesnių istorijų apie padegtus suolus ir pan. Man tokių įvykių nebuvo.


Galiu pasakyti, kad su kiekviena nauja klase, kiekviena nauja mokykla, kurioje pradėjau mokyti, laukė skirtingi išbandymai – vaikai, gavę naują mokytoją, neretai siekia patikrinti jo kantrybės ribas. Kalbu ne vien apie konkrečias išdaigas, bet ir apie tam tikrą bendravimą. 


Pavyzdžiui, vaikai neretai sako, kad mokytojai jų nesupranta, dėl ko vėliau kyla įvairių nemalonių situacijų ir maišto ir mokinių pusės. Tai tu bandai atrasti tą raktą, kuris padėtų rasti kompromisą, padėtų susikalbėti“, – kalbėjo pedagogas.


Pamatė skelbimą


V. Marozas gyvena Karmėlavos miestelyje. Kodėl vyras įsidarbino būtent Jonavoje?


,,Dirbdamas Karmėlavoje žinojau, jog čia biologijos mokytojo reikės tik keliems mėnesiams. Baigiant darbą ten, vieną vėlų penktadienio vakarą atsiverčiau skelbimus internete. Pamačiau, kad Jonavos ,,Lietavos“ mokykloje reikia chemijos mokytojo. Skelbimo laikas jau buvo pasibaigęs prieš kelias dienas. Kadangi dar buvo savaitgalis, nieko nesitikėjau, bet išsiunčiau gyvenimo aprašymą.


Pirmadienį sulaukiau direktorės Inos Skurdelienės elektroninio laiško. Ji pakvietė į pokalbį, o paskui viskas jau klostėsi taip, jog dar pradėjau vesti ir biologijos pamokas“, – pasakojo V. Marozas.


Gyrė Jonavos grožį  


Pedagogas pripažįsta, kad jau seniau jam buvo kilusi mintis, jog norėtų susieti savo gyvenimą su Jonava.


,,Iki šio darbo daug ryšio su Jonavos miestu neturėjau. Mano seneliai ilgą laiką gyveno Karmėlavoje. Žinodavau, kad jie važiuoja į Jonavos turgų apsipirkti...


Tačiau pamenu, kad pravažiuodamas pro šį miestą esu pagalvojęs, jog visai neblogai būtų įleisti čia šaknis – ne kartą teko girdėti kalbas apie jo grožį. 


Dabar galiu drąsiai patvirtinti, kad minėtos kalbos – ne iš piršto laužtos. Mano akimis, miestas yra labai tvarkingas ir tik gražėja“, – teigė pedagogas.


Bando kurti ryšį


Kokiu mokytoju V. Marozas laiko save patį?


,,Aš manau, kad aš esu reiklus, tačiau pamokų metu mes galime išstudijuoti dalyką, o likus laiko, pabendrauti vaikams rūpimu klausimu.

 
Matosi, jog vaikams reikia to, jie nori išsikalbėti. Kai mokiniai pajunta abipusį ryšį, mokytojo atsaką, jie patys atsiveria ir kontaktas pamažu lipinasi. Žinoma, negalima sakyti, kad to reikia absoliučiai visiems, tačiau tiems, kuriems reikia, tai gali veikti kaip varomoji jėga. 


Dirbdamas su vaikais pastebiu ir tai, jog jiems svarbu pajusti, kad jie gali... Svarbu pajusti sėkmę. Ir visai nesvarbu, kad jie gal nebus chemikai ar biologai – sėkmės pojūtis motyvuoja, kelia pasitikėjimą savo jėgomis“, – teigė vyras.


Kitokie metai


Šalyje įsivyravus karantinui, pedagogams teko keisti darbo pobūdį – vesti nuotolines pamokos. V. Marozo žodžiais tariant, pastarosios sukėlė iššūkių ne tik mokytojams, bet ir mokiniams. 


,,Pamenu, kad lapkričio mėnesį mums buvo pasakyta, kad išeinam į nuotolinį darbą. Nors tos patirties jau turėjome pavasario semestre, buvome atitrūkę nuo darbo per kompiuterius. Teko persiorientuoti iš naujo.


Tikrai nebuvo lengva: kol sujungi visus vaikus į pamokas, kol atsiranda aiškus ritmas... Tam, kad įsivažiuotume, reikėjo gal mėnesio laiko. 


Tada vėl pradėjome ieškoti naujų būdų, kaip padaryti tas pamokas kuo naudingesnes ir įdomesnes. Pravesti pamoką kaip konsultaciją ir užduoti užduotį nėra sunku, tačiau tokie metodai tinkami ne visiems mokiniams. Jei vaikas nesupranta išdėstytos medžiagos, jis negalės atlikti to, kas jam pavesta.


Todėl vis ieškai, kaip kuo geriau pagilinti tas žinias, stengiesi išdėstyti pačią esmę ir viliesi, kad kai grįšime į mokyklą, išmoksime, ko neišmokome. Atradome ir virtualias programas, ir simuliatorius... 


Mokiniams iš pradžių viskas atrodė labai paprasta – prisijungi, paklausai mokytojo, atlikai užduotį ir viskas. Bet kai kalbame apie sunkius mokslus, to nepakanka – jiems reikia gyvos komunikacijos, konkrečių pavyzdžių, galimybės klausinėti ir gauti atsakymus be trukdžių“, – teigė mokytojas.


Vaikai – ne robotai


V. Marozas pastebi, kad dar daugiau iššūkių mokiniams sukelia tai, jog mokytojai neretai pamiršta apie tikrąjį jų krūvį. 


,,Kaip pavyzdį galime paimti medikus: jei kardiologas išrašo vaistų širdžiai, ne visad įvertina, jog jie gali kenkti kitiems organams... 


Mokytojai turėtų prisiminti, kad vaikai mokosi daug dalykų. Tu dėstai chemiją, biologiją ir pamiršti, jog mokinys dar gilina lietuvių kalbos, matematikos žinias, turi fizinį ugdymą. Juk net mokantis nuotoliu reikia išbėgti į lauką ir pabėgioti.

Vaikai – ne robotai, jie irgi pavargsta. Gal net greičiau nei mes. Tiesą sakant, aš ir pats tai supratau ne iš karto – man šis suvokimas atėjo tik mokslo metų pabaigoje. 


Kitais mokslo metais, jei nuotolinis mokymasis tęsis, manau, elgsiuosi kitaip“, – kalbėjo vyras.


Lydi ir namuose


Kokias savybes, anot V. Marozo, turi turėti geras pedagogas?


,,Žmogus, norintis dirbti mokytoju, turi būti ryžtingas, atkaklus, nusiteikęs labai daug dirbti ir tikintis tuo, ką daro, o svariausia, tikintis vaikais.


Tik tada, jei darai tai, kuo pats tiki, gali tuo įtikinti ir kitus.


Šis darbas tikrai nėra lengvas. Yra žmonių, kurie sako, kad mokytojai ,,nepersidirba", nes iki pietų praveda pamokas ir turi visą laisvą pusdienį, kuri gali skirti asmeniniams reikalams. 


Šio darbo nematoma pusė yra visai kitokia. Tu grįžti namo, o darbas grįžta su tavimi. Būna, kad ruošdamasis kitoms pamokoms taip užsimiršti, kad pažiūrėjęs į laikrodį matai, jog ir miegoti nebe daug liko.


Tas pats vasarą – jei pirmą mėnesį dar atostogauji, vasarai įpusėjus jau pradedi galvoti apie naujus mokslo metus, vartai knygas ir ruošiesi darbui“, – pasakojo pedagogas, pridurdamas, kad nepaisant visų sunkumų, jis myli savo darbą.


Ir išsunkia, ir pakrauna


,,Galiu pasakyti, kad jis teikia man malonumą ir niekada negalvojau išeiti iš švietimo sistemos. Aš pripratęs būti tarp jaunų žmonių... Jie gali tave ir išsunkti, ir pakrauti. Visad sakau, kad būdamas tarp jaunų žmonių ir pats jautiesi jaunesnis“, – šypsodamasis pokalbį užbaigė V. Marozas. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavoje mokytoju dirbantis V. Marozas: ,,Pedagogai turi suprasti, kad vaikai – ne robotai“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 25 Jun 2021 19:24:59 +0300
<![CDATA[Pasaulio aerobinės gimnastikos čempionate pasirodžiusios jonavietės džiaugiasi turėjusios galimybę atstovauti Lietuvą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/pasaulio-aerobines-gimnastikos-cempionate-jegas-isbande-ir-dvi-jonavietes https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/pasaulio-aerobines-gimnastikos-cempionate-jegas-isbande-ir-dvi-jonavietes Neseniai pasibaigė dvi savaites Azerbaidžano sostinėje vykęs pasaulio aerobinės gimnastikos čempionatas. Jame kartu su Lietuvos rinktine, suaugusiųjų kategorijoje, pasirodė ir jonavietės –Gabija Vilkaitytė (18 m.) bei Gabija Radzevičiūtė (17 m.). Kaip sako pačios merginos, galimybė atstovauti savo šaliai ir garsinti jos vardą – ne tik garbė, bet ir atsakomybė. Jos džiaugiasi nauja patirtimi ir jau netrukus pradės ruoštis Europos čempionatui.

Pirmą kartą

Varžybos Bulgarijoje, Portugalijoje, Baltarusijoje, Europos bei Lietuvos čempionatai paklaustos apie svarbiausius pasirodymus savo sportinėje karjeroje, vardijo G. Vilkaitytė bei G. Radzevičiūtė. Būtent laimėjimas Lietuvos čempionate joms ir pelnė kelialapį į Baku.


,,Tai buvo pirmosios mūsų varžybos Pasaulio čempionate. Kaip kiekvienose varžybose, taip ir šiose, žinoma, buvo streso, tik šį kartą jis – visiškai kitoks, nes jaučiau, kad mane supa daug didesnė konkurencija. Šalia to, labai nenorėjau nuvilti mane palaikančių žmonių, o ypač – trenerės. Padedama pasiruošti, ji įdėjo tikrai daug pastangų.

Pamenu, kad varžybų metu galvoje sukosi daug minčių, pavyzdžiui, kad galėčiau kuo greičiau sustartuoti ir nusiimti tą slegiančią ,,naštą“. Taip pat klausiau savęs: ką aš čia darau, kodėl aš čia? Ko gero, tokie pasvarstymai ir kilo dėl milžiniško streso. Na, bet kai viskas praėjo, baimė dingo ir norėjosi dar kartą išeiti į aikštelę, sušokti antrąjį ar net trečiąjį kartą. Pradėjau svajoti, kad varžybos galėtų užsitęsti bent jau savaitėlę, nes pajutau smagumą“, – paklausta apie pojūčius dalyvaujant Pasaulio čempionate pasakojo G. Radzevičiūtė.


,,Anksčiau taip pat esame dalyvavę aukšto lygio varžybose, tačiau Pasaulio čempionate varžėmės pirmąjį kartą. Jaudulio tikrai netrūko“, – komandos draugei antrino G. Vilkaitytė.


Ruošimąsi sunkino karantinas


Nors Lietuvos rinktinė suaugusiųjų kategorijoje prizinės vietos nepelnė, merginos džiaugiasi jos pasirodymu.


,,Klaidų buvo, bet abibendrinus galima pasakyti, kad pasirodėmė išties labai gerai. Viską sunkino vidinis nerimas, prie kurio prisidėjo ir supratimas, kad pasiruošimas varžyboms nebuvo įprastas – dėl karantino turėjome sportuoti namuose, su trenere bendraudavome tik per nuotolį, interneto pagalba. Karantino laikotarpiu nebuvo ir varžybų. Tad turėjome ruoštis greitai, bet pasiruošti gerai“, – pasakojo G. Vilkaitytė.


,,Aš pirmą kartą varžybose dalyvau kaip suaugusiųjų kategorijos atstovė. Tai, asmeniškai man, taip pat kėlė jaudulį, bet savo asmeninį pasirodymą vertinu gana neblogai“, – kalbėjo G. Radzevičiūtė.

Sudomino dėl savo naujumo


Tiek G. Vilkaitytė, tiek G. Radzevičiūtė šiuo metu treniruojasi Kaune, tačiau meilę aerobinei gimnastikai joms įkvėpė gimtajame mieste lankytos treniruotės.

,,Pirmą kartą į aerobinės gimnastikos užsiėmimus atėjau pirmoje klasėje, o šiuo metu baigiu vienuoliktą. Nesunku suskaičiuoti, kad jau vienuolika metų nebuvau atsiskyrusi nuo šios sporto šakos.


Pradėjus lankyti mokyklą, labai norėjau kokios nors papildomos veiklos. Kadangi pamokose sekėsi labai gerai, po jų turėdavau gana daug laisvo laiko. Tuo metu, kai rinkausi papildomą popamokinę veiklą, aerobinė gimnastika buvo dar gana nauja sporto šaka mūsų mieste. Dėl to ji ir patraukė mano dėmesį.

Taip pradėjau sportuoti pas trenerę Živilę Jefimenkę. Po kelių metų pradėjau lankyti dabartinės mūsų trenerės – Giedre Klivečkienės treniruotes“, – pasakojo G. Vilkaitytė.

Paskatino mama


,,Aš aerobinę gimnastiką atradau būdama 8-erių metų. Susidomėjimą šiuo sportu sužadino artimiausias mano žmogus – mama. Ji nuo pat vaikystės pastebėjo, kad esu gabi, lanksti, retkarčiais net per daug aktyvi. Namuose man trūko vietos, mama galvojo, kad sugriausiu namus, tad nusprendė atvesti mane į šią sporto šaką, kurią aš be galo pamilau. Už tai aš esu labai dėkinga savo mamai.


Taigi, aš aerobinę gimnastiką lankau jau dešimtus metus, o pačios pirmosios mano aerobinės gimnastikos treniruotės vyko Jonavoje, jas vedė trenerė Jolanta Abramavičienė.


Vėliau du kartus keičiau sporto klubus, kol atsidūriau pas dabartinę trenerę. Galiu pasakyti, kad kaskart keisdama klubą, aš gaudavau naujų patirčių. Taip pasiekiau tą laiptelį, kuriame esu dabar.


Žinoma, būna visko: tiek pakilimų, tiek nuosmukių, tačiau aš stengiuosi per daug nenuleisti nosies. Kai nepasiseka, su trenere atidžiai išanalizuojame klaidas ir tada stengiuosi kilti į viršų.


Galiu teigti, kad savo sportą myliu visa širdimi. Jei gaučiau galimybę, ką nors pakeisti, tikrai nekeisčiau, nes niekas šiam gyvenime nevyksta veltui“, – pasakojo G. Radzevičiūtė.


Mato ir kitų sėkmę


Pasakodamos apie savo patirtį sporte, merginos pastebi, kad ir kiti jų kraštiečiai, atstovaujantys skirtingoms sporto šakoms, vis dažniau pasižymi įvairiose varžybose.


,,Pastaruosius kelerius metus itin dažnai galima išgirsti, jog jonaviečiai lipa ant prizininkų pakylų. Šiuo metu Jonavoje turime gana platų sporto šakų pasirinkimą. Kas, manau, lemia tai, jog bene kiekvienas gali atrasti savo širdžiai mielą veiklą“, – teigė G. Vilkaitytė.

,,Jonava buvo pripažinta sporto miestu ir aš neabejoju, kad šis titulas jai skirtas ne veltui... Jonavoje sportuoja ne tik jauno amžiaus žmonės ar vaikai, bet ir senjorai. Mūsų miestas kupinas būrelių ir stovyklų, ypač vasaros metu, kad vaikai per daug nenuobodžiautų namuose. Žinau, kad šiais metais planuojama rengti net senjorų stovyklą!


Taip pat sunku nepastebėti, kad Jonavos dviračių takai, kuriais galima apvažiuoti visą miestą ir pamatyti daug nuostabių vietų, yra visokeriopai išpuoselėti. Tikiu, jog tai skatina žmones dažniau išeiti į lauką, pakvėpuoti grynu oru bei pasidžiaugti savo miestu“, – teigė G. Radzevičiūtė.


Laukia Europos čempionatas


Kokie artimiausi sportininkių planai?


,,Gavome kelias savaites poilsio, bet greitai laukia sportinė stovykla Visagine. Prasidės pasiruošimas rugpjūčio pabaigoje suplanuotoms varžyboms Slovakijoje bei Europos čempionatui, kuris vyks rugsėjį“, – ateities planais pasidalijo G. Vilkaitytė.


Ir garbė, ir atsakomybė

Jonavietės džiaugiasi turėjusios galimybę prisidėti prie Lietuvos vardo garsinimo. Jų žodžiais tariant, tai – ne tik garbė, bet ir atsakomybė.


,,Gavus galimybę reprezentuoti savo šalį, žinojau, kad nebus lengva: atstovaujant Lietuvai, aš ne tik parodau savo galimybes, bet taip pat ir Lietuvos sportininkų lygį. Tai kelia gan didelį spaudimą. Tačiau aš nenorėjau nuvilti visų mane palaikančių žmonių. Dėl to turėjau stengtis iš visų jėgų“, – kalbėjo G. Radzevičiūtė.


,,Labai džiaugiuosi galėdama garsinti mūsų šalį, kuri, palyginti su kitomis, nėra nei didelė, nei ypač žinoma ar pasižymėjusi mūsų sporto šakoje“, – pokalbį užbaigė G. Vilkaitytė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Organizatorių nuotraukos

Pasaulio aerobinės gimnastikos čempionate pasirodžiusios jonavietės džiaugiasi turėjusios galimybę atstovauti Lietuvą

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 11 Jun 2021 16:10:30 +0300
<![CDATA[Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonava-ir-jos-apylinkes-per-fotoaparato-objektyva-nuolat-matanti-v-mataciuniene-musu-krastas-tik-grazeja https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonava-ir-jos-apylinkes-per-fotoaparato-objektyva-nuolat-matanti-v-mataciuniene-musu-krastas-tik-grazeja Laukiniai gyvūnai, paukščiai, įstabūs saulėlydžiai ir skirtingomis spalvomis, skirtingais metų laikais nusispalvinantys gamtos kampeliai – tai pro savo fotoobjektyvą nuolat mato jonavietė Vilma Matačiūnienė. Hobį darbu paversti nusprendusi moteris neabejoja, kad jos gimtasis miestas gali pasigirti turtingu kraštovaizdžiu. Pastarojo paviliota jonavietė neretai užsimiršta nueinanti ir dešimtį kilometrų.

Fotografija viliojo nuo seno

„Dirbau pardavėja, tačiau fotografija domėjausi nuo seno. Man visada norėjosi užfiksuoti nepakartojamas akimirkas. Dėl to po truputį fotografavau gamtą, šeimą, draugus ir meilė šiam hobiui tik didėjo.

 Tai paskatino mane lankyti fotografijos kursus, kuriuose turėjau ne tik galimybę tobulėti, bet ir užmezgiau nemažai naujų pažinčių su žmonėmis, besižavinčiais nuotraukomis. Kitaip sakant, buvau bendraminčių apsuptyje.

Dirbant nuolatinį darbą bei turint papildomų darbų namuose, man vis trūkdavo laiko hobiui. Pagalvojau, kad vaikai – jau užauginti, tad galiu daugiau laiko skirti savo svajonių įgyvendinimui, tarp kurių – ir fotografavimas. Nusprendžiau, kad turiu išeiti iš darbo, jog noriu tik fotografuoti.

Iš darbo išėjau ir iki šiol gilinu žinias fotografijos srityje.  Po kelių mėnesių, kai baigsiu dabartinius kursus pas fotomeninką Joną Danielevičių, galėsiu užtikrintai sakyti, jog mano hobis virto darbu“, – pasakojo V. Matačiūnienė.

Žmonės – įkvepia, gamta – įtraukia

Moters nuotraukų kolekcijoje – ir žmonių, ir gamtos atvaizdai.

,,Man patinka fotografuoti tiek vieną, tiek kitą. Fotografuojant žmones, tu gauni galimybę pabandyti atskleisti ir nuotraukoje pavaizduoti jų grožį, charakterį, jausmus. Tai mane tikrai žavi, o ir vėliau klientų pasakyti gražūs atsiliepimai glosto širdį. Kiekvienas gražus žodis veda mane svajonės link.

Kai fotografuoji gamtą, išeini į laukus auštant rytui ar saulei besileidžiant, visi girdimi garsai, gamtos spalvos tiesiog įtraukia. Gali matyti laukinius gyvūnus, klausytis paukščių čiulbesio... Tuomet užplūsta suvokimas, kad aplink mus – tiek daug grožio, džiuginančio širdį.

O jei dar pavyksta užfiksuoti medžiojančią laputę, pirmuosius gandriukus, mažus stirniukus ar net žalčiukus, šypsena – garantuota.

 Visgi, kartais tenka sutikti ir to, ko nelabai nori sutikti. Kalbu apie gyvates. Tačiau nors pamačius jas labai išsigąsti, baimę tuoj pat nugali noras padaryti išskirtinę nuotrauką“, – kalbėjo V. Matačiūnienė.

Kiekvienas kadras turi savo istoriją

Paklausta apie tai, ar ji turi kadrų, kuriuos galėtų įvardyti kaip įsimintiniausius, jonavietė tikina, kad kiekviena nuotrauka – su sava istorija.

,,Viena išskirtinesnių nuotraukų – įamžinusi prieš dvejus metus miestą puošusią Jonavos eglutę. Ji viename konkurse pelnė trečiąją vietą ir buvo pristatyta Vilniuje vykusioje parodoje. Tačiau kiekviena nuotrauka turi savo istoriją. Tai apsunkina svarbiausio, įsimintiniausio kadro įvardijimą.  

Tiesa, yra tokių, kurie primena išskirtinius įvykius. Pamenu vieną labai gražią žiemos pavakarę, važiuojant link Šilų kaimo, pamačiau gražuolių stirnų bandą. Man teko kuo tyliau pėdinti iki jų per pusnis. Padariau kelis kadrus, bet kai jos mane pamatė, išsilakstė į miškelį. Liko tik vienas ,,Bembis“.

 Aš vis artinausi prie jo ir fotografavau. Širdis tiesiog netilpo krūtinėje iš džiaugsmo – juk taip arti stirnos man dar neteko prieiti.  Netrukus pasidarė keistoka, nes gyvūnas net atsitūpdavo šalia kaip šuniukas ir leidosi glostomas. Aplink jį iš po sniego matėsi rapsai, kurie, pasirodo, jį apsvaigino. Teko skambinti gyvūnų globėjams. Jie pažadėjo padėti, bet tik ryte. Mano naktis buvo bemiegė, nes labai bijojau, kad stirniukas nugaiš.

Kitą rytą gaubė rūkas. Nuvažiavau ten, kur palikau gyvūną, bet iš tolo jo nesimatė. Bridau per sniegą su didžiuliu nerimu, o kai pamačiau, jog jis gyvas – labai apsidžiaugiau. Jis buvo be galo nusilpęs – vos besėdėjo, žiūrėjo tiesiai man į akis. Apsikabinau jį ir verkiau, prašiau, kad dar pakentėtų. Kai sulaukėme gyvūnų gelbėtojo, turėjau viltį, kad viskas bus gerai, nes nešant stirniuką į automobilį, jis spardėsi ir priešinosi.

Informacija apie tolimesnį jo likimą man nebuvo suteikta, tačiau giliai širdyje iki šiol tikiuosi, kad viskas baigėsi gerai“, – teigė fotografė.

Pėsčiomis iš miesto – į kaimus

Pasakodama apie kelius, nueitus ieškant gražių vaizdų, moteris negaili komplimentų savo miestui.

,,Jonavos kraštovaizdis – išties turtingas. Iš skirtingų rajono apylinkių matomi nuostabūs saulėlydžiai. Kiekvienas jų – išskirtinis ir nepakartojamas. O svarbiausia, jog norint jais pasigrožėti, nebūtina keliauti kažkur toli...

Aš gyvenu mieste, Rimkų mikrorajone. Keli žingsniai nuo jo – Rimkų kaimelis ir net nepajunti, kaip besigrožėdama aplinka, fotografuodama ją, atsiduri Virbaluose, Dijokiškyje ir nuostabiame Čiūdų kaimelyje. Jį puošia iš tolo, savo didingumu bei grožiu viliojantys, du vieniši ąžuolai. Paėjus dar šiek tiek, atsidursime Ragožių kaime.

Palydi saulę ir kaimo keliukais žingsniuoji link namų, vis atsigręždama atgal, nes net saulei nusileidus, dangus nenustoja džiuginti savo spalvomis. Būna, kad taip nueinu ir dešimt ar daugiau kilometrų“, – kalbėjo V. Matačiūnienė.

Simboliški gyventojai

Be minėtų vietų jonavietė žavisi ir Jonavos rajone, Dumsių seniūnijoje, esančia žemynine kopa, miesto tvenkiniais, parkais.

,,Simboliška, kad juose gyvena mūsų miesto simbolis – gulbės. Vis laukiame bei skaičiuojame, kiek, esant laikui, pagausės jų šeimyna. Pernai džiugino penketukas, o šįmet – septyni jaunikliai.

Negali nepastebėti ir parkų esančių miesto centre ar aplink tvenkinius grožio. Taip pat galime džiaugtis sutvarkytu Taurostos parku, Neries upe, visada prižiūrimais dviračių bei pėsčiųjų takais, Lokėnėlių bei daugybe kitų piliakalnių. Mes turime tiek daug...

Jonava – mano gimtasis kraštas. Jis – ramus, mielas širdžiai miestelis, kuris su metais tik gražėja“, – kalbėjo moteris.

Džiaugiasi galėdama dalintis

Nors V. Matačiūnienė savęs nevadina profesionale fotografe, jos užfiksuoti kadrai visada sulaukia ,,Facebook“ vartotojų pagyrų.

,,Kai pavyksta nufotografuoti kažką gražaus, pasidalinu nuotraukomis savo paskyroje. Smagu dalintis gražiais vaizdais, smagu, kad yra žmonių, kuriems jie patinka.

Nepaisant to, aš juokauju, kad kol tai mėgstu, esu mėgėja (aut. past. šypsosi). Gal kada ir tapsiu profesionale, bet tegul apie tai kalba mano darbai, nuotraukos“, – teigė jonavietė.

Kas V. Matačiūnienei yra fotografija?

,,Sunku nusakyti... Tai ir mano gyvenimas, ir jausmas, laimė, meilė, ir palaima“, – pokalbį užbaigė moteris.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“

Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ Jonavą ir jos apylinkes per fotoaparato objektyvą nuolat matanti V. Matačiūnienė: ,,Mūsų kraštas tik gražėja“ ]]>
jonavoszinios.lt Fri, 04 Jun 2021 20:38:23 +0300
<![CDATA[Bendruomenės pareigūnė J. Pališkienė – apie darbą Jonavoje ir naująsias pareigas]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/bendruomenes-pareigune-j-paliskiene-apie-darba-jonavoje-ir-naujasias-pareigas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/bendruomenes-pareigune-j-paliskiene-apie-darba-jonavoje-ir-naujasias-pareigas Jelena Pališkienė – naujoji Jonavos bendruomenės pareigūnė, tačiau jos veidas, ko gero, pažįstamas ne vienam jonaviečiui: moteris Jonavoje policininke dirba daugiau nei 15 metų. Atlikdama tarnybą, ji savo jėgas išbandė ir dirbdama su ginklais, ir aiškindamasi nusikaltimus. Nepaisant to, J. Pališkienė neslepia, kad prieš pradedant eiti bendruomenės pareigūnės pareigas, ji jautė šiokį tokį jaudulį, o dabar pagrindinis jos tikslas – užtikrinti, kad jonaviečiai jaustųsi kuo saugesni savo mieste.

Įsidarbino netikėtai

J. Pališkienė karjerą policijos sistemoje pradėjo 2006-aisiais metais.

,,Aš labai norėjau būti advokate – mane visada viliojo teisinė sistema.  Kai 1993 metais  baigiau mokyklą, advokato profesija buvo itin populiari bei prestižinė. Dėl to ir stojančiųjų buvo tikrai daug. Taip jau susiklostė, kad pritrūkus stojamojo balo, aš neįstojau. Buvo liūdna, bet gyvenau toliau ir po 12-os metų, eidama pro Jonavos rajono policijos komisariatą, nusprendžiau užsukti į jį ir paklausti, ar nereikia darbuotojų.

Man buvo pasakyta, kad reikia pareigūnų Licencijavimo skyriuje. Tuometinis komisaras dar paklausė, ar žinau, koks tai darbas? Atsakiau, kad ne ir pajuokavau, kad jis bet kokiu atveju nesigailės priėmęs mane į tarnybą. Paaiškėjo,  jog turėsiu dirbti su ginklais“, – paklausta apie profesijos pasirinkimą pasakojo J. Pališkienė.

Iš pradžių buvo baisu

Netrukus pareigūnė buvo išsiųsta į įvadinius mokymus, kur turėjo gilinti žinias apie policijos veiklą, teisę ir, žinoma, išmokti naudotis spec.priemonėmis ir ginklais.

,,Pamenu, man jau duoda vieną jų (ginklų) į rankas, o galvoje sukasi mintis, kad vos tik aš paimsiu ginklą, jis iššaus.

Iki tol ginklą buvau laikiusi gal mokykloje, kai vyko civilinės saugos mokymai ir reikėjo šaudyti  pneumatiniu šautuvu. Tikrai nebuvo drąsu... Visgi, vėliau baimė dingo ir po trijų mėnesių lengva ranka galėjau perrinkti ginklus.

Darbas Licencijavimo skyriuje mane labai įtraukė. Būdavo, kad skambindavau į ginklų parduotuves ir prašydavau jų katalogų, kuriuos su dideliu susidomėjimu atidžiai nagrinėdavau,“, – teigė pareigūnė pridurdama, kad ginklai iki šiol yra jos silpnybė.

Nuo ginklų – prie nepilnamečių nusikaltimų

Po 6 metų darbo Licencijavimo skyriuje J. Pališkienė pradėjo darbą Prevencijos skyriaus Nepilnamečių reikalų grupėje.

,,Licencijavimo skyriai iš rajonų buvo perkeliami į Kauno apskritį. Aš turėjau du pasirinkimus: arba važinėti dirbti į kitą miestą, arba dirbti Nepilnamečių reikalų inspektore savo mieste. Pasirinkau antrąjį variantą.

Darbas čia tikrai nebuvo lengvas, o ir reikėjo staigiai persiorientuoti, įsisavinti naujoms pareigoms reikalingas žinias.

Tačiau šias pareigas taip pat greitai pamilau. Kodėl? Nors dirbau su problematiškais vaikais, jie man patiko. Visad sakiau, kad blogų vaikų nebūna, tiesiog jų gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, jog jie atsidūrė blogame kelyje.

Kai dirbau su vaikais, teko nemažai gilinti savo žinias apie žmonių psichologiją: skaičiau knygas, kitą mokslinę literatūrą. Tai buvo kelias, padedantis rasti priėjimą prie vaikų, padėjęs geriau juos suprasti. Galiu pasakyti, kad iki šiol neabejoju tuo, jog jauną žmogų galima išauklėti, tačiau reikia parinkti atitinkamas priemones“, – pasakoja pareigūnė.

Kitoks darbas

Iki tampant bendruomenės pareigūne, J. Pališkienei dar teko dirbti Prevencijos poskyryje apylinkės inspektore Užusalių seniūnijoje bei  Jonavos rajono policijos komisariato Veiklos skyriuje.

,,Veiklos skyriuje laukė darbas su įvykių pasekmėmis: įvykus vagystei, smurto atvejui, plėšimui ar kitam nusikaltimui, man reikėjo dirbti su įkalčiais, įvykio vietos ištyrimu, liudytojais.

Dėl to, kai man buvo pasiūlyta dirbti bendruomenės pareigūne, šiek tiek jaučiau įtampą, nes darbas šiose pareigose gerokai skiriasi nuo ankstesnių – dabar man reikia užbėgti įvykiams už akių, atlikti prevencinį darbą“, – kalbėjo J. Pališkienė.

Sieks tęsti pradėtus darbus

Jonaviečiams apie naująsias J. Pališkienės pareigas buvo pranešta Jonavos bendruomenės pareigūnų ,,Facebook“ paskyroje. Įrašas apie tai sulaukė daug gražių reakcijų – linkėjimų bei sveikinimų. J. Pališkienė pripažįsta, kad tai nuoširdžiai ją pradžiugino.

,,Jonavoje dirbu tikrai ilgą laiko tarpą, tad teigiami komentarai iš aplinkos, kurioje pradirbta tiek metų, ypač malonūs“, – teigė moteris, pridurdama, kad dabar pagrindinis jos tikslas – rūpintis, jog jonaviečiai jaustųsi kuo saugiau.

,,Iki manęs bendruomenės pareigūnės pareigas atliko užtarnauto poilsio išėjusi kolegė Larisa Paklina. Tad dabar mano užduotis – tęsti jos pradėtus darbus ir rūpintis tuo, kad mūsų miesto gyventojai džiaugtųsi gyvendami Jonavoje, visada jaustųsi saugūs“, – teigė moteris.

Yra veiksmai, yra ir pasekmės

Kalbėdama apie savo darbą, J. Pališkienė džiaugiasi ir tuo, jog neturi nemalonių prisiminimų apie neigiamas žmonių reakcijas, nukreiptas į ją.

,,Mūsų darbas yra toks, kad tikrai gali išgirsti negražių žodžių, bet nereikia to priimti asmeniškai. Jei kalbėsime apie kažkokius keiksmus, aš nesu jų sulaukus į savo pusę net ir dirbdama su nepilnamečiais.

Visada akcentuodavau, kad padarius tam tikrus neteisėtus ar nusikalstamus veiksmus, laukia ir konkrečios pasekmės: yra įstatymai, yra ir bausmės už jų nesilaikymą.

Kartą esu nugirdus, kaip  nepilnamečiai tarpusavyje juokaudami sakydavo, kad Jelena – gera, gera, bet jau kai supyks...“, – šypsodamasi prisiminė moteris.

Siekiamybė – ryšys su žmonėmis

Kas pačiai J. Pališkienei yra geras pareigūnas?

,,Labai svarbu, kad jis būtų kompetentingas, išmanantis savo darbą, mokėtų įsijausti į kito žmogaus situaciją ir būtų žmogiškas. Juk dažniausiai žmonės į policiją kreipiasi ištikus bėdai, kas jau savaime  sukelia stresą...

Manau, kad dirbant pareigūnu, svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus – skirtingas, ir jei su vienu kažko pasiekti gali kalbant griežčiau, su kitu pravers švelnumas, atsargumas. Žinoma, tu niekada nežinai, su kokiu asmeniu tau reikės bendrauti. Dėl to psichologinės žinios tikrai gali stipriai praversti šiame darbe.

Galiu pasakyti, kad man geras pareigūnas – toks pareigūnas, su kuriuo gera bendrauti, kuriuo gali pasitikėti ir žinai, kad jis tau padės.

Aš visada siekiau turėti tą ryšį su žmonėmis ir tikiuosi, jog jonaviečiai tikrai pasitiki ne tik manimi, bet ir mano kolegomis“, – teigė J. Pališkienė.

 Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Bendruomenės pareigūnė J. Pališkienė – apie darbą Jonavoje ir naująsias pareigas

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 28 May 2021 15:51:11 +0300
<![CDATA[Naujoji Jonavos visuomenės sveikatos biuro psichologė: ,,Džiugu, kad žmonės vis dažniau kreipiasi pagalbos"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/naujoji-jonavos-visuomenes-sveikatos-biuro-psichologe-dziugu-kad-zmones-vis-dazniau-kreipiasi-pagalbos https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/naujoji-jonavos-visuomenes-sveikatos-biuro-psichologe-dziugu-kad-zmones-vis-dazniau-kreipiasi-pagalbos Pastaruoju metu vis dažniau girdime, kad užsitęsęs karantinas turi itin neigiamą poveikį žmonių emocinei savijautai. Apie tai ir daugiau - interviu su naująja Jonavos raj. savivaldybės visuomenės sveikatos biuro psichologe Gintare Montvilaite.

- Kokios problemos, jūsų akimis, labiausiai slegia žmones karantino laikotarpiu? O galbūt žinote ir atvejų, kai karantinas turėjo teigiamos įtakos?

- Sunkumai, su kuriais suduria žmonės skirtingi – vieniems sunku išbūti karantine (aplanko vienišumo, apatijos, nerimo ar įtampos jausmai), kitiems, kurie karantiną įvardina kaip teigiamą patirtį, sunkumai kyla, kai reikia grįžti į įprastą gyvenimą.

Istorijos labai skirtingos, tačiau svarbiausia kokią prasmę žmogus savo patirčiai suteikia. Kažkas neteko darbo, tačiau sustiprino ryšį su šeima, kažkam tai laikas atsigręžti ir pasirūpinti savimi. Karantino laiku galime įgyvendinti planus ir svajones, kurioms ankščiau nebuvo vietos mūsų darbotvarkėje.

Praradus kažką seno atsiranda vieta kažkam naujo. Kaip psichologė stengiuosi padėti žmogui prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų ir įprasminti tą pokytį. Supratus, ko ši patirtis išmokė, kokios išminties suteikė, suradus visame tame kas vyksta prasmę - štai šiame momente pražysta žmogaus stiprybė.

Tokius atvejus pavadinčiau sėkmės istorijomis, kurias gali susikurti kiekvienas. Net tas, kuriam karantino atnešti pokyčiai šiuo metu atrodo kaip neįveikiamas iššūkis...


- Ar tiesa, kad nuolatinė baimė, nežinia, izoliacija nuo aplinkinių gali labai stipriai paveikti įvairaus amžiaus žmones? 

- Yra tam tikros žmonių grupės, kurios įvardijamos kaip jautriau išgyvenančios šį laikotarpį (pvz. vieniši senyvo amžiaus žmonės, sveikatos priežiūros specialistai, tėvai, kurių vaikai mokosi nuotoliniu būdu...), tačiau stebint atliktus tyrimus matome, kad bendras visuomenės streso lygis padidėjo bene dvigubai, sumažėjo bendras psichologinės gerovės lygis, suintensyvėjo nerimo, liūdesio ir pykčio jausmai. Ženkliai pasikeitus įprasto gyvenimo sąlygoms natūralu, jog šie jausmai gali aplankyti kiekvieną, nepriklausomai nuo jo amžiaus.

Reaguodama į situaciją šalyje Sveikatos apsaugos ministerija stengiasi didinti pagalbos prieinamumo galimybes. Gyventojų atsakomybė ja pasinaudoti ar paskatinti tai padaryti artimą.


- Kaip matyti iš viešai skelbiamos informacijos, yra sukurta nemažai emocinės pagalbos tarnybų, nemokamų telefonų linijų ar internetinių svetainių, kurios skirtos padėti žmonėms pagerinti savo psichologinę būklę čia ir dabar. Tačiau galbūt galima užbėgti įvykiams už akių ir imtis priešlaikinių veiksmų, kurie neleistų žmonėms nugrimzti į depresiją, emocines krizes, vėliau galinčias tapti traumomis?

- Rūpintis savo emocine sveikata turėtume taip pat, kaip rūpinamės kūno sveikata. Kaip profilaktiškai stipriname savo imunitetą siekdami nesusirkit, lygiai taip pat galime stiprinti savo psichiką, norint nepalūžti susidūrus su gyvenimo sunkumais.

Stiprinti savo emocinę būseną galime paprastais, bet reikšmingais dalykais: daugiau bendrauti su žmonėmis, su kuriais mums gera bendrauti, skirti laiko mėgstamai veiklai (pvz.: rankdarbiai, skaitymas, sodininkystė, piešimas...), stengtis būti fiziškai aktyviais, pasirūpinti pakankamu ir kokybišku miegu bei mityba. Stiprinti psichikos sveikatą galime susikuriant kiekvieną dieną sau malonių patirčių, praktikuojant atsipalaidavimo pratimus. Pavyzdžiui, atliekant kvėpavimo pratimą:

Patogiai atsisėskite arba atsigulkite. Vieną ranką uždėkite sau ant krūtinės, kitą ant pilvo. Užsimerkite ir kvėpuokite per nosį. Stebėkite savo lėtą, ramų kvėpavimą. Savo dėmesiu sekite kiekvieną įkvėpimo ir iškvėpimo pojūtį: kaip įkvepiant oras paliečia nosies šnerves, kaip pripildo plaučius, kaip išsipučia jūsų pilvas. Kaip iškvėpinant pilvas nusileidžia, iš plaučių išstumiamas oras išsisklaido ore... Galite įsivaizduoti, kad kartu su juo iškvepiate susikaupusią įtampą, o įkvepiate ramybę. Įsivaizduokite, kad įkvepiant ramybė užlieja visą jūsų kūną. Galite mintyse kartoji jus nuraminantį žodį, pavyzdžiui „ra-mu“. Mėgaukitės šia praktika ir stebėkite, kaip kūnas pamažu atsipalaiduoja. Jei mintys kur nuklysta, švelniai jas grąžinkite į ramų kvėpavimą. Pratimą atlikite 5-15 min.

Šį pratimą galima pritaikyti darant pertraukėles tarp darbų ar mokslų. Būtina sudaryti sąlygas kiekvieną dieną savo protui ir kūnui pailsėti, atsipalaiduoti (pvz. šilta vonia, meditacija, relaksacija, joga....). Taip pat svarbu priimti visas savo emocijas, leisti joms būti ir saugiu būdu išreikšti. Jau senai žinoma ir įrodyta, kad jausmų slopinimas turi neigiamą poveikį tiek psichikos, tiek fizinei sveikatai. Kas susiję su pandemijos kontekstu, svarbus patarimas būtų informaciją apie COVID-19 skaityti tik patikimuose šaltiniuose (pvz: https://sam.lrv.lt/), ne dažniau nei du kartus per dieną. Galiausiai, kai sunku nepabijoti kreiptis pagalbos pas artimą ar pasitarti su specialistu.

Pateikiau visą meniu, kas padeda išsaugoti emocinę pusiausvyrą, belieka tik išsirinkti sau priimtiniausius pasirūpinimo savimi būdus ir pabandyti juos integruoti į savo kasdienybę. 


Teigiama, kad pastaruosius metus ir specialistams tenka neregėtas krūvis. Kaip jūs pati valdote savo emocinę būseną, kaip pasiekiate vidinę ramybę, tokią, kad ji jums pagelbėtų padėti kitiems?

- Prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių nėra lengva. Tenka pasitelkti kūrybą ir ieškoti naujų būdų, kurie padėtų vidinę pusiausvyrą išlaikyti. Stebuklingo recepto neturiu, tačiau stengiuosi akylai stebėti savo vidinę būseną ir laiku ja pasirūpinti.

Kasdienybėje gelbėja ankščiau minėti būdai, taip pat neįsivaizduoju dienos be pasivaikščiojimo. Žingsnių neskaičiuoju, nesiklausau muzikos ir einu viena – visa tai tam, kad nuraminčiau protą ir pabūčiau šioje akimirkoje – čia ir dabar. Eidama dėmesingai stebiu aplinką visais savo pojūčiais: kaip keičiasi gamta, kokie aplinkos garsai ir kvapai mane supa.

Po tokio pasivaikščiojimo jaučiuosi nurimusi ir vėl turinti jėgų nepriklausomai ar ši praktika truko 15 min, ar 2 val. 

Kokie dažniausi į jus besikreipiančių žmonių klausimai, kokios bėdos juos kamuoja? Ar išskirtumėte vieną ar kelias aktualiausias šių dienų problemas?  Kaip jas spręsti?

- Stebiu padažnėjimą sunkumų, susijusių su nerimu (įvairios baimės, panikos atakos, nerimas trukdantis kasdienei veiklai...). Turint omenyje karantino laikotarpį - tai suprantama. Tačiau niekur nedingo ir kitos žmonėms opios problemos – santykių, pasitikėjimo savimi problemos, netekties išgyvenimas, darbe patiriamas stresas, vienišumo jausmas ir kiti emociniai sunkumai.

Savalaikis problemos pripažinimas ir kreipimasis pagalbos nepaprastai svarbus. Vėlgi, pateiksiu paprastą pavyzdį: sutvarkyti dantį, kuomet tik pastebime jo gedimą kur kas lengviau, nei tuomet, kai problema pasiekia nervą ir sukelia uždegimą. Tuomet gydymas būna ilgesnis ir skausmingesnis. Tačiau nepaisant to, abiem atvejais pagalba gali padėti grįžti į įprastą gyvenimą ar prisitaikyti prie pasikeitusio.

Asmeniškai labai džiugina tai, kad pokalbis su psichologu vis rečiau stigmatizuojamas.

Priešingai, žmonės vis drąsiau kreipiasi. Ateina pasitarti ir tuomet, kai jaučiasi gerai, bet nori jaustis dar geriau. Nori pažinti savo emocijas ir išmokti jas valdyti, pažinti savo stipriąsias puses ir jas auginti, pagerinti savo santykius su aplinkiniais ir pan.

- Kokios psichologo paslaugas gali gauti Jonavos gyventojai?

- Jonavos raj. gyventojams teikiamos anonimiškos, konfidencialios individualios gyvos arba nuotolinės psichologo konsultacijos. Birželio 1 d. startuos streso valdymo grupė. Tai užsiėmimai, kurių metu mažose grupelėse tyrinėsime patiriama stresą ir išbandysime įvairius praktinius būdus jam mažinti.

Eigoje startuos emocijų pažinimo ir valdymo grupė, planuojamos kitos temos, užsiėmimai su moksleiviais... Eigoje psichologo paslaugų Jonavos raj. savivaldybės visuomenės sveikatos biuras galės pasiūlyti vis daugiau. Svarbu tai, kad visos paslaugos gyventojams yra nemokamos, o didžioji jų dalis anoniminės ir konfidencialios. Tad raginu skaitytojus pasinaudoti šiomis galimybėmis.

- Esate ne Jonavos gyventoja. Kodėl nusprendėte dirbti Jonavos visuomenės sveikatos biure? Papasakokite apie save ir kaip atsidūrėte Jonavoje.

- Esu kilusi iš mažo miestelio šiaurės Lietuvoje. Svajonė mokytis psichologijos Lietuvos sveikatos mokslų universitete atvedė į Kauną. Čia baigiau sveikatos psichologijos bakalauro ir magistro studijas, aktyviai savanoriavau Jaunimo linijoje, o po studijų likau dirbti universitete. Sustoti tobulėti nesinorėjo, tad šiais metais vėl pradėjau studijuoti - pasirinkau siekti psichoterapeuto kvalifikacijos Kognityvinės elgesio terapijos studijose. Šiose studijose gilinu savo žinias ir įgaunu vis naujų įrankių, kaip efektyviai padėti žmonėms.

Savo gyvenimą tvirtai siejau su Kaunu ir lig šiol jokio ryšio su Jonava kaip ir neturėjau. Sužinojusi, jog Jonavos raj. savivaldybės visuomenės sveikatos biuras ieško psichologo, iš pradžių skelbimą praleidau pro akis, tačiau mintimis vis sugrįždavau prie jo. Darbo specifika sudomino, o nesenai Jonavą aplankiusi draugė taip gyrė šį miestą ir jo parkus...

Po pokalbio su biuro vadove turėjau jau ne tik gražaus miesto vaizdinį, bet ir palaikančios, skatinančios augti darbo aplinkos pajautimą. Ilgai nebedvejojau ir štai, kasryt miškais apgaubtu keliu keliauju iš namų Kaune į darbo vietą Jonavoje, kurioje iš ties gera būti.

Manau, tai jog nesu iš Jonavos, mano darbui čia tik padeda -  tai gali būti padrąsinimas gyventojams kreiptis psichologo pagalbos. Juk nieko nepažįstu, tad neturiu jokio išankstinio nusistatymo, žinojimo. Galiu priimti kiekvieną žmogų atvira širdimi ir suteikti saugumo jausmą, kad tai ką kalbame kabinete, tik ten ir lieka.

Daugiau informacijos apie psichologo paslaugas Jonavos raj. savivaldybės visuomenės sveikatos biuro tinklapyje: https://jonavavsb.lt/ ir Facebook puslapyje: Jonavos visuomenės sveikatos biuras

 

Naujoji Jonavos visuomenės sveikatos biuro psichologė: ,,Džiugu, kad žmonės vis dažniau kreipiasi pagalbos"

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 24 May 2021 12:39:16 +0300
<![CDATA[Margarita Jankauskaitė: turime išgirsti moteris]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/margarita-jankauskaite-turime-isgirsti-moteris https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/margarita-jankauskaite-turime-isgirsti-moteris Apsauga nuo smurto dėl lyties ir smurto artimoje aplinkoje vis dar yra daug diskusijų keliantis klausimas. Lyčių lygybės ekspertė Margarita Jankauskaitė sako, kad šis laikotarpis sudėtingas, tačiau turime suprasti, kad smurto prieš moteris prevencija bus naudinga visiems.

Turite ilgametę patirtį lyčių lygybės srityje. Kokius pokyčius pastebite visuomenėje ir instituciniame lygmenyje?

Juokaudama galiu pasakyti, kad pagaliau žurnalistai nebeklausia, dėl kokios vaikystėje patirtos traumos šiandien aš dirbu lyčių lygybės srityje. Tačiau kiekviename juoke yra dalis tiesos. Per dvidešimt metų viešojoje erdvėje pasikeitė požiūris į pačią temą – lyčių nelygybė pradėta vertinti kaip sprendimo reikalaujanti problema, imta gilintis į jos šaknis. Tai, kad išėjome iš neigimo stadijos, yra labai didelis žingsnis. Tik įveikę šį barjerą galime plačiai diskutuoti visuomenėje bei ieškoti politinių sprendimų, kurti strategijas.

Lyčių nelygybė nėra savaime suprantamas dalykas ir tai mes matome vien pažiūrėję į diskusijas, kurios vyksta Stambulo konvencijos ratifikavimo ir Partnerystės įstatymo svarstymo kontekste. Matome labai stiprų opozicijos susitelkimą, o opozicija priešinasi tuomet, kai yra realių pokyčių visuomenėje tikimybė. Lyčių lygybės gynėjams tokia situacija nėra maloni, bet kylantys debatai yra natūralus reiškinys – tik pokalbio metu pradedame girdėti svarius argumentus, kodėl būtina kvestionuoti tradicines lyčių normas.

Šiuo metu turbūt neįmanoma kalbėti apie lyčių lygybę bei apsaugą nuo smurto artimoje aplinkoje ir nepaminėti Stambulo konvencijos. Neseniai stebėjome didžiulę dezinformacijos apie ją bangą, kuri dar nenuslūgo. Kaip manote, ar ilgalaikėje perspektyvoje tai paveiks pastangas stiprinti smurto lyties pagrindu artimoje aplinkoje prevenciją?

Be abejonės. Vyrų smurtas prieš moteris kyla iš seksistinio įsitikinimo, kad visa, kas susiję su moterimis, yra ne taip svarbu kaip vyrams aktualūs klausimai. Smurtas yra labai paveikus bet kurios marginalizuotos grupės kontrolės įrankis. Tradiciškai būtent vyrams buvo leista kontroliuoti moteris – tai buvo daroma taip ilgai, kad beveik tapo prigimtine jų teise. Jei nėra sistemingai siekiama šių nuostatų keisti, prevencijos stiprinimo procesas sulėtėja.

Mano manymu, bandymas Stambulo konvenciją tapatinti su LGBT+ bendruomenei aktualiais klausimais ir kelti homofobinius sentimentus visuomenėje yra sąmoningai pasirinkta strategija, kuria siekiama sustabdyti ne tik konvencijos ratifikavimą, bet ir lyčių lygybės pažangą. Dabar atvirai pasakyti, kad moterys yra mažiau svarbios nei vyrai, kad jos turėtų užimti žemesnę poziciją ar nelįsti į tradiciškai vyriškas veiklos sritis, būtų nepriimtina. Prisiminkime, kai turėjome vienalytę vyriausybę. Visuomenėje kilo nepasitenkinimas ir vienos lyties dominavimu svarbioje sprendimų priėmimo struktūroje, ir pasisakymais apie vyrišką ministrų kabinetą galinčias papuošti moteris. Todėl ieškoma kitų būdų išlaikyti patriarchalinę sistemą. Priešinimasis konvencijai, kuri nukreipta į smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje suvaldymą, jo prevenciją, pagalbą nukentėjusiems asmenims ir paveikių nuobaudų smurtautojams taikymą, iš esmės reiškia siekį išlaikyti sistemą, kuri leidžia vyrams mažiau akivaizdžiu būdu, nors ne mažiau veiksmingai, toliau kontroliuoti moteris.

Yra daug manančių, kad visą įstatyminę bazę jau turime ir daugiau nieko nereikia. Taip nėra. Jei smurtas vyksta namuose, apsaugoti turi būti visi be išimties asmenys, nedarant jokių išlygų jų tapatybės savitumams. Tačiau konvencijoje kalbama ne tik apie smurtą artimoje aplinkoje. Minimas ir smurtas kituose kontekstuose, pavyzdžiui, karo konfliktų metu, taip pat kalbama apie žalingas tradicines praktikas. Keista, kai šias praktikas oponentai gina kaip tradicines vertybes. Juk nesakome, kad moterų lytinių organų žalojimą turėtume išsaugoti tradicijų labui. Kodėl bijome kritiškai įvertinti ir mūsų visuomenėje įsisenėjusias žalingas praktikas? Jei moteris darbe patiria seksualinį priekabiavimą, nesvarbu, ką sako įstatymai ir darbo kodeksas, greičiausiai ji vis tiek vengs kolegų, galbūt net pakeis darbovietę, ribos savo galimybes, nes kiekvienas žmogus nori būti saugioje aplinkoje.

Stabdydami Stambulo konvencijos ratifikavimą, politikai leidžia ydingoms praktikoms gyvuoti toliau ir palaiko nuostatų modelius, kurie verčia moteris jaustis nesaugiai tiek savo namuose, tiek už jų ribų. Smurtautojai puikiai suvokia, kieno rankose galia. Kieno pusėje yra prezidentas, kai organizuoja apklausas dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Turėdami tokias pareigas užimančių asmenų moralinį palaikymą, smurtautojai niekada nepakeis savo elgesio.

Visuomenės nuostatų tyrimai rodo, kad lyčių stereotipai, normalizuojantys smurtą prieš moteris artimoje aplinkoje arba vedantys prie jo, vis dar labai paplitę. Kaip manote, ką reikėtų daryti, kad pamažu juos keistume?

Reikia daugiau aiškinti apie smurto artimoje aplinkoje prigimtį ir padarinius. Svarbu suprasti, kad kalbame apie prievartinę asmens kontrolę, kuri nebūtinai pasireiškia fiziniu smurtu ir negali būti nutraukta smurto patiriančio asmens pastangomis. Smurtauti ar ne, visuomet sprendžia smurtautojas. Galvodami, kad smurtą patiriantis asmuo gali labai paprastai nutraukti santykius su smurtautoju, neįvertiname aplinkybių kompleksiškumo. Mūsų mąstymas yra kupinas šališkumų. Pastebima, kad į žmogų, turintį aukštesnį socialinį statusą, žiūrima su didesniu pasitikėjimu nei į tą, kurio pajamos ir autoritetas yra mažesni. Lygiai taip pat esame išmokyti labiau pasitikėti vyrų nei moterų nuomone. Kad būtume atsparūs tokiam šališkumui, turime žinoti, koks elgesys yra smurtinis ir kokių taktikų imasi smurtautojai, siekdami išvengti atsakomybės už savo veiksmus.

Mums žinoma smurto statistika yra tik ledkalnio viršūnė. Kai kalbame apie smurtą artimoje aplinkoje, pirmiausia kyla asociacija su fizinėmis atakomis, bet jos dažniausiai pasitelkiamos tada, kai psichologinio spaudimo nebepakanka išsaugoti savo kontrolei. Tokių atvejų, kuomet žmogų reikia vežti į ligoninę, santykinai nėra daug, o viso kito mes tiesiog nematome. Todėl, kalbėdami apie smurtą artimoje aplinkoje, ekspertai stengiasi įtvirtinti prievartinės kontrolės sąvoką, praplečiančią visuomenės suvokimą apie smurtinį elgesį. Pakeitę nusistovėjusį žodyną, pradedame kitaip vertinti situaciją, suprantame, kad žmogų palaužti galima ne tik pasitelkus fizinį smurtą.

Nemėgstu kalbėti apie sovietinį palikimą, kuriuo tarsi mėginama pateisinti esamą padėtį. Bet šiuo atveju jaučiu poreikį tai pabrėžti – patirtos traumos yra perduodamos iš kartos į kartą ir keičiasi tiek, kiek laiko bei jėgų investuojame į jų kaitą. Svarbu kalbėti apie prievartinę kontrolę, nes aukų kaltinimo sumažės tik tada, kai suprasime, kad pasirinkimas smurtauti ir kitam asmeniui primesti savo valią yra tik smurtautojo rankose.

Minėjote, kad bet kokie su moterimis susiję klausimai yra sumenkinami. Žmogaus teises ginančios organizacijos nuolat susilaukia kritikos, kad visas dėmesys skiriamas moterims, o vyrų problemų nepaisoma. Ar tai, kad nuosekliai kalbame apie vyrų smurtą prieš moteris, reiškia, kad nesirūpiname vyrais?

Grįžčiau prie to, kad netiksli kalba sukelia daug painiavos. Jei kalbėtume apie smurtą prieš asmenį, turėtume konstatuoti faktą, kad vyrai ir berniukai, smurto patiria daugiau. Bet vyrų patiriamas smurtas yra kitokio pobūdžio – jie dažniausiai patiria atsitiktinių vyrų, kurių galbūt daugiau niekada nesutiks, smurtą viešose erdvėse. Vyrams yra pavojingi kiti vyrai. Būtent tokiam smurtui pritaikytas ir Baudžiamasis kodeksas, kuriame nėra išskirtas smurtas prieš romantinį partnerį.

Šios tendencijos yra susijusios su lyčių normomis ir tuo, kokius vyriškumo idealus formuojame. Kai išaukštiname hipervyriškumą ir įsivaizduojame, kad vyrai turi daugiau nesuvaldomos agresijos, kad fizinės jėgos panaudojimas jiems yra natūralus problemos sprendimo būdas, empatija ir emocinis intelektas yra nustumiami į antrą planą. Pasitaiko atvejų, kai moteris smurtauja prieš savo partnerį. Tokių atvejų statistiškai nėra daug ir jie neturėtų būti naudojami kaip dingstis sumenkinti problemos, su kuria susiduria moterys, svarbą.

Smurtas prieš moteris, priešingai nei prieš vyrus, dažniausiai sistemingai vyksta artimoje aplinkoje ir smurtauja asmuo, su kuriuo moteris turėtų jaustis saugi. Ištrūkti iš tokio rato psichologiškai daug sunkiau nei priimti faktą, kad buvai užpultas gatvėje. Jei būsi užpultas gatvėje, artimieji neabejodami stos tavo pusėn ir pripažins, kad esi vertas empatijos bei palaikymo. Smurto artimoje aplinkoje atveju visada yra rizika, kad tau bus pasakyta patylėti, tavo pasakojimu nepatikės, nes smurtautojas, tikėtina, aplinkiniams atrodys kaip labai charizmatiškas, geranoriškas, artimųjų palaikymo nusipelnęs žmogus.

Vyrų patiriamą smurtą taip pat gaubia stigma, bet galiausiai viskas grįžta prie tų pačių lyčių stereotipų. Jei nesilaikytume prietarų, kad vyras nuolat turi būti stiprus, partnerės smurtą patyręs vyras gavėtų lengviau priimti sprendimą kreiptis pagalbos. Matome, kad tie patys stereotipai, kurie vienus vyrus iškelia ant pjedestalo, kitus daro pažeidžiamus. Kuo daugiau lyčių lygybės, tuo geresnis yra vyrų gyvenimas, todėl kova už moterų teises reiškia visuotinės gerovės siekį.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos inf.

Asociatyvi pixabay.com nuotr.

Margarita Jankauskaitė: turime išgirsti moteris

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 17 May 2021 10:49:33 +0300
<![CDATA[Č. Darvino ir ,,Borato" pėdsakų pažymėtame Kembridžo universitete studijuojantis jonavietis turi rimtų ambicijų]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/c-darvino-ir-borato-pedsaku-pazymetame-kembridzo-universitete-studijuojantis-jonavietis-turi-rimtu-ambiciju https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/c-darvino-ir-borato-pedsaku-pazymetame-kembridzo-universitete-studijuojantis-jonavietis-turi-rimtu-ambiciju Emilis Kaziukėnas (21 m.) - buvęs Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos mokinys, šiuo metu kremtantis mokslus prestižiniame Kembridžo universitete. Trečiame kurse studijuojantis vaikinas turi aiškų tikslą - ateityje užsiimti moksline veikla. Ir nors E. Kaziukėnas dvejoja, kad savo gyvenimą sies su Lietuva, jis pripažįsta pasiilgęs jos gamtos ir... sūrelių.

Ne tik fizika

E. Kaziukėnas Jeronimo Ralio gimnazijos bendruomenei bei jonaviečiams, besidomintiems veikliu miesto jaunimu, žinomas kaip įvairių mokslo šakų olimpiadų, konkursų dalyvis bei laureatas. Jo pavardė ne kartą skambėjo ir tarp astronomijos bei fizikos olimpiadų laimėtojų. Būtent pastarąją vaikinas studijuoja Kembridžo universitete, tačiau pagal galiojančią tvarką, iki tol jis turėjo gilinti žinias ir kituose gamtos moksluose.

,,Techniškai, Kembridžo universitete negalima pasirinkti studijuoti vien fizikos. Jie siūlo vieną - gamtos mokslų - programą, į kurią kasmet įstoja maždaug 600 moksleivių, besidominčių fizika, chemija, biologija ar net žemės mokslais, t.y. geologija.

Pirmaisiais studijų metais mokomės vieną matematikos ir tris gamtos mokslus – aš pasirinkau fiziką, chemiją ir medžiagų mokslus. Nuo antrų metų galima specializuotis konkrečioje srityje, mano atveju – fizikoje.

Man patiko idėja, kad galima universitete patyrinėti kelias disciplinas – juk šiais laikais dauguma mokslo problemų yra kompleksinės ir reikalauja įvairių specialistų žinių", - pasakojo vaikinas.

Domino ir kiti gamtos mokslai

Gamtos mokslai E. Kaziukėną domino nuo vaikystės.

,,Pamenu, kad dar būdamas labai mažas, ,,prilipdavau" prie  televizoriaus ir žiūrėdavau ,,Discovery" kanalą. Taip pat labai mėgau vartyti zoologijos enciklopedijas. Iki 8-os klasės  įnirtingai mokiausi biologiją, galbūt šiek tiek svarsčiau apie mediciną.

Pirmą kartą su fizika susidūriau perskaitęs garsaus fiziko teoretiko Stephen Hawking knygą „Džordžas ir visatos paslaptys“. Įdomu tai, kad S. Hawking - buvęs Kembridžo universiteto matematikos ir teorinės fizikos profesorius.

J. Ralio gimnazijoje 7-os klasės viduryje mano fizikos mokytoja Rita Morkaitienė pasiūlė pradėti lankyti jos vedamą astronomijos būrelį. Man labai patiko ne tik ten sužinota medžiaga, bet ir sutikti žmonės, su kai kuriais iš jų dar dabar palaikau glaudžius ryšius. Nuo tada fizika niekad neiškrito man iš akiračio", - pasakojo vaikinas.

Kvietimas nenustebino

Studijos Kembridžo universitete, ko gero, ne vienam skamba lyg sunkiai įgyvendinama siekiamybė. Kaip reagavo jonavietis ir jo šeima, sužinoję, kad jis mokysis būtent jame?

,,Puikiai žinau, kad mano tėvai pajautė didelį palengvėjimą, tačiau aš pats nenustebau gavęs priėmimo laišką.

Po 11-os klasės, vasarą, jau buvau išsiaiškinęs visą stojimo procesą ir pradėjau prie jo dirbti anksti – rugpjūtį pradėjau rašyti į UK universitetus stojant privalomą motyvacinį laišką, kuriame reikia išdėstyti savo akademinius pasiekimus ir ambicijas. Dalyvavau savanoriškos lietuvių studentų iniciatyvos „Academic buddy“ (iš angl. – akademinis bičiulis) organizuojamoje stovykloje, kur buvo galima klausti prestižiniuose universitetuose besimokančių moksleivių patarimų ir sudalyvauti bandomuosiuose interviu. Taip turėjau galimybę pasitikrint, ar mano turimų žinių užteks stojamiesiems egzaminams.

Kaip matote, procesas stojant į Kembridžą ar Oksfordą – visiškai kitoks nei į Lietuvos universitetus. Čia stojant į gamtos mokslus, po anketos išsiuntimo, dar 12-os klasės pradžioje, privalome išlaikyti kompleksinį chemijos, fizikos ir matematikos testą, po kurio maždaug 80 proc. moksleivių gruodžio pradžioje yra pakviečiami keletui dienų atskristi į interviu. Aš pats turėjau du 20 - 30 min pokalbius su Kembridžo profesoriais ir doktorantūros studentais, kuriuose jie man davė spręsti įvairias sudėtingas užduotis. Interviu tikslas nėra patikrinti aplikanto žinias, o pažiūrėti, kaip jis greitai įsisavina naują informaciją – Kembridže paskaitų tempas labai didelis", – pasakojo jonavietis.

Vienas iš minėtų interviu vaikinui baigėsi greičiau, nei buvo tikėtasi.

,,Buvau paleistas 10-čia minučių anksčiau, nes per greitai susitvarkiau su pateiktais fizikos uždaviniais. Dėl to manau, kad pasirodžiau visai neblogai", – teigė E. Kaziukėnas.

Jautėsi užtikrintai

Nors jonavietis  išvykti gyventi į užsienį turėjo iškart po mokyklos, savarankiškas gyvenimas jo nebaugino.

,,Manau, kad buvau įpratęs būti savarankišku - mane tėvai jau nuo trečios klasės leisdavo į įvairias vasaros stovyklas palapinėse, mokydamasis papildomo ugdymo mokykloje – „Fizikos Olimpe“, 5 savaites per metus gyvenau Vilniaus universiteto bendrabučiuose, dažnai tekdavo išvažiuoti į įvairius renginius. Su anglų kalba problemų neturėjau – dėl to iš dalies turiu būti dėkingas auklėtojai Sandrai Budriūnienei, kuri nuo mažumės mus ,,laužė" kalbėti idealiai, ,,BBC" radijo lygio britiška tarme. Be to, pažinojau gana nemažai lietuvių moksleivių iš įvairių renginių, kurie jau ten studijavo ar įstojo kartu su manimi, todėl žinojau, ko tikėtis", – pasakojo jaunuolis.

Priėmė svetingai

E. Kaziukėnas buvo nustebintas kitų studentų svetingumu.

,,Dar 2 mėnesius prieš išvažiavimą studijuoti gavome didelius laiškus, kuriuose buvo įvairios instrukcijos apie gyvenimo sąlygas, gautus kambarius, koledžo gyvenimą ir internetą.

 Buvome paskirti į vieną koledžo „šeimą“: kiekvienas studentas turi savo koledžo „tėtį ir mamą“ – antrakursius, kurie padeda įsikurti, susipažinti su kitais žmonėmis ir t.t.", – pasakojo jaunuolis.

Pirmasis  įrašė Jonavos pavadinimą

Vos atvykus į Angliją, jonavietį įtraukė pirmakursiams skirtų renginių verpetas.

,,Turėjau maždaug 10 dienų smagaus laiko – įvairiausių užsiėmimų, kurie labai padėjo be jokių problemų įsilieti į universiteto bendruomenę. Tos dienos prabėgo labai greitai ir, atrodo, viskas susimaišė į vientisą įvykių grandinę, kurią išnarplioti dabar nelengva.

Buvo visko... Pasiplaukiojimai Kemos upe su gondolomis, labai primenančiomis Veneciją. Matrikuliacijos (priėmimo) ceremonija – į šimtmečių senumo knygą pirmąkart įrašiau Jonavos vardą kaip savo kilmės vietą.

Puikiai pamenu ir akimirką, kai koledžo vadovė mus pasikvietė į savo apartamentus, iš dalies primenančius nedidelius baltuosius rūmus, pasodino mane į keistą seną krėslą ir prieš visus pareiškė, kad šis anksčiau priklausė Čarlzui Darvinui.

O kur dar įvairios mugės, mums siūliusios įsirašyti į įvairias bendruomenes ar sporto klubus.

Jaučiausi labai laukiamas ir papuolęs ten, kur visada norėjau – niekad negalėjau tikėtis, kad bus taip gerai", - džiaugėsi vaikinas.

Sunku, bet verta

Kai kalbama apie tokio lygio universitetus kaip Kembridžas, norom nenorom į galvą peršasi mintis, kad studijos juose – itin sudėtingos. Paklaustas apie tai pačio E. Kaziukėno, jaunuolis vardija mokslų geriausiuose pasaulio universitetuose bei Lietuvoje skirtumus.

,,Universitetai gamtos moksluose turi atitikti tam tikrus universalius standartus, todėl tiek Lietuvoje, tiek UK studentai mokosi maždaug vienodą medžiagą. Skirtumai atsiranda tik tame, kiek gerai įsisavinti šią medžiagą reikalaujama iš mūsų. Pavyzdžiui, mano draugams Lietuvoje per egzaminus užtenka per keletą dienų “iškalti” per paskaitas pristatytus faktus, prisiminti keletą lygčių išvedimų, ir jie nesunkiai už tai gali gauti 10-uką – retai reikia parodyti, kaip šią medžiagą supranti ar moki pritaikyti anksčiau nematytose situacijose.

Tuo tarpu mūsų egzaminai – visiškai kitokie, čia paskaitų medžiaga sudaro gal tik 30-40% įvertinimo, o visa kita – dažniausiai sudėtingų nematytų uždavinių sprendimas, kuriam ruošiamės visus mokslo metus. Galbūt labiausiai mokslą “apsunkinantis” veiksnys yra tai, kad geriausiuose pasaulio universitetuose dažniausiai mokosi ir patys geriausi studentai, todėl konkurencija yra itin didelė", – kalbėjo vaikinas, pridurdamas, kad Kembridže sunku ką nors nustebinti savo pasiekimais.

Kembridžo Universiteto lietuvių bendruomenės kovo 11-osios minėjimas

Yra į ką lygiuotis

,,Beveik kiekvienais metais su šiuo universitetu susiję mokslininkai gauna Nobelio premijas. Net vienos mano kursiokės tėtis buvo ja apdovanotas 2007-aisiais. Taip pat ne vienas šio universiteto studentas yra tapęs žymiu politiku, aktoriumi.

Vien mano koledžas, kuris sudaro tik 1/31 viso universiteto studentų dalį, išugdė evoliucijos teoriją paskelbusį Čarlzą Darviną ir galbūt jaunesnioms auditorijoms geriau savo Borato personažo vaidmeniu žinomą Sasha Baron Cohen. Jis šiemet laimėjo du auksinius gaublius.

Nepaisant to, kad čia išsiskirti sunku, mane tai tik dar labiau motyvuoja geriau suprasti savo dalyką", - teigė vaikinas.

Gyvenimą sies su moksline veikla

Klausantis E. Kaziukėno pasakojimo apie ateities planus – akivaizdu, jog jonavietis turi rimtų ambicijų.

,,Ateityje, pabaigęs mokslus, norėčiau užsiimti teorine fizika bendrosios reliatyvumo teorijos arba dalelių fizikos srityse. Paprastai kalbant, naudodamas matematiką ir kompiuterinį modeliavimą norėčiau tirti visatos sandarą pačiose mažiausiose ir didžiausiose skalėse bei kurti eksperimentuose stebimus reiškinius aprašančias teorijas. Kadangi baigiu tik bakalaurą, kol kas neturiu konkretesnio plano, nes šiose srityse neturiu pakankamai patirties – fizika yra labai senas mokslas, todėl pirmos pakopos universitetinių studijų neužtenka įsisavinti 300 metų žmonijos atradimų. Iki galutinio tikslo manęs laukia dar netrumpas kelias - reikės pabaigti magistrantūrą, apsiginti daktaro disertaciją, pereiti keletą podoktorantūros pozicijų skirtinguose universitetuose", - pasakojo E. Kaziukėnas.

Koncentruojasi į mokslus

Paklaustas apie savo ryšį su gimtine, jaunuolis neslepia, jog savo ateitį mato ne Lietuvoje.

,,Manau, kad kiekvienas žmogus turi gyventi ten, kur gali rasti savo lūkesčius patenkinantį darbą. Fizikoje aukščiausios klasės tyrimai yra neatsiejami nuo geriausių pasaulio universitetų ir tyrimų institucijų: dalelių greitintuvų CERN (Šveicarija – Prancūzija), Fermilab (JAV) ar įvairių teleskopų. Tuo tarpu Lietuvos fizikoje dominuojančios sritys (Medžiagų mokslas, Optika) manęs nedomina, o mokslininkų finansavimas bei atlyginimai – palyginti nedideli, todėl artimiausiu metu čia grįžti dirbti neplanuoju. Galbūt, jei kada ateityje situacija pasikeistų, arba iškiltų noras pasidalinti sukaupta patirtimi su tautiečiais – pagalvočiau sugrįžti, bet ne dabar", – kalbėjo jonavietis.   

Smagūs prisiminimai

Nors E. Kaziukėnas pripažįsta nejaučiantis ir poetiško prisirišimo prie Lietuvos, jis prisimena smagius laikus, praleistus būtent joje.

,,Visada smagu prisiminti stovyklavimą palapinėse, kur nors miškuose ar prie ežerų, smėlio kopas Nidoje. Man labai patikdavo išvažiuoti į Labanoro girią, šalia Molėtų... Būtent ten vykusioje stovykloje, prie observatorijos, patirta daug gražių akimirkų, primenančių mokyklos laikus.

Prie viso to pasiilgau sūrelių... Britai jų neturi", –  šypsodamasis kalbėjo jonavietis.

 

Netiki stebuklais

Kokia E. Kaziukėno sėkmės paslaptis?

,, „Magiškų žmonių“ ir „stebuklingų sėkmės formulių“ nebūna – reikia daug ir ilgai siekti savo tikslų, kitos išeities pats nematau...", – teigė jonavietis.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Č. Darvino ir ,,Borato" pėdsakų pažymėtame Kembridžo universitete studijuojantis jonavietis turi rimtų ambicijų

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 12 May 2021 10:34:01 +0300
<![CDATA[Aviacijos ir astronautikos studijas Anglijoje į tarnybą Lietuvos kariuomenėje 9 mėnesiams iškeitęs jaunesnysis eilinis „Geležinis“: „Kai yra noro – viskas įmanoma“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/aviacijos-ir-astronautikos-studijas-anglijoje-i-tarnyba-lietuvos-kariuomeneje-9-menesiams-iskeites-jaunesnysis-eilinis-gelezinis-kai-yra-noro-viskas-imanoma https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/aviacijos-ir-astronautikos-studijas-anglijoje-i-tarnyba-lietuvos-kariuomeneje-9-menesiams-iskeites-jaunesnysis-eilinis-gelezinis-kai-yra-noro-viskas-imanoma Matą kalbinome Gaižiūnų (Jonavos r.) poligone, kur visą savaitę vyko būrių vertinamosios lauko taktikos pratybos. Trumpam atitraukiame jį iš stebėjimo posto ir pradedame klausinėti Mato nuo to klausimo, kurį užduodame kiekvienam kariui.

- Tai kas visgi paskatino prisijungti į kariuomenės gretas?
- Tikriausiai noras išbandyti save. Visada buvo įdomu ir filmus žiūrint ar šiaip gyvenime, kas yra ta kariuomenė. Vienokie įspūdžiai yra kuriuos susidarai iš šono, iš civilinio gyvenimo ir visai kitokie kai ateini čia ir tiesiog išbandai viską pats.

- Atėjote po mokyklos?
- Ne. Po mokyklos bandžiau ateiti į kariuomenę, bet nepriėmė dėl sveikatos, todėl išvažiavau mokytis, o po dviejų metų atsiradau sąrašuose.

- Papasakokite, ką veikėte iki tarnybos Lietuvos kariuomenėje?
- Po to kai manęs nepriėmė į kariuomenę, įstojau į universitetą Anglijoje, į aviacijos ir astronautikos inžineriją. Dvejus metus ten pasimokiau ir kaip tik eidamas iš matematikos egzamino pamačiau, kad esu (šauktinių – red.) sąrašuose. Apsidžiaugiau, išreiškiau norą atlikti tarnybą pirmumo tvarka - vis dėlto noriu tarnauti, sustabdžiau studijas ir grįžau į Lietuvą. Praėjau medicininę komisiją ir taip pradėjau tarnauti. Po tarnybos grįšiu į Angliją tęsti mokslų. Liko dar du metai. Tai ką mokausi man labai įdomu, dabar nesu jokio plano nusistatęs, tad pirma noriu pabaigti tarnybą, o po to universitetą.

- Bet juk studijuojantiems yra galimybė tarnybą nukelti vėlesniam laikotarpiui?
- Žinau, kad tarnybą galėjau atidėti, tačiau tai buvo kažkas, ką aš norėjau nuveikti gyvenime. Dėl to ir bandžiau po mokyklos ateiti į kariuomenę savanoriškai, o tas mokslų sustabdymas, na, kažkiek trukdo, kažkiek ir žinioms tikriausiai pakenkė, nes vis tiek dabar pamirštu ką mokiausi, tačiau kai yra noro – viskas įmanoma, grįžęs viską pasivysiu ir vėl išmoksiu.

- O kaip į tokį pasirinkimą reagavo tėvai?
- Tėvai džiaugėsi, palaiko mane labai smarkiai. Taip pat dėdė, jis yra Šaulių sąjungos narys ir iš jo taip pat labai stiprus palaikymas. Visa giminė mane palaiko ir labai džiaugiasi tuo.

- Kokie buvo Jūsų lūkesčiai? Juk tarnyba Lietuvos kariuomenėje vis dar kartais būna apipinta mitais ir palyginimais su tarnyba sovietmečiu.
- Ypač tie palyginimai su sovietine kariuomene nei kiek nepasiteisino, nei truputėlio... nei su ta vadinama „diedovščina“, nei su sovietiniu muštravimu, nes esu ir iš senelių girdėjęs tuos pasakojimus ir jų istorijas ir tai nei kiek nesutampa. O pats muštravimas, tvarka... Na, tai vis tiek yra kariuomenė, bet tie dalykai visai patinka, bet aš žinojau ko čia ateinu ir norėjau visa tai išbandyti, todėl negaliu skųstis.

- Ir pasiteisino?
- Tikrai pasiteisino. Dėl pandemijos, deja, į kitus poligonus nenuvažiuojam, daugelio įdomių mokymų neįvyko, tad šis poligonas gal kiek ir įgriso, bet vis tiek, tarnyba patinka.

- Pirmos dienos Lietuvos kariuomenėje. Kokie įspūdžiai? Buvo baimės ar jau buvote nusiteikęs psichologiškai?
- Buvau nusiteikęs, vis tiek kelis metus apie tai galvojau, buvo jaudulys gal labiau, nes vis tiek tai naujas pasaulis, nauji draugai, nauja tvarka, nežinai kaip kas turi vykti, paprastos klaidos, kurių po to visi išmoksta nebedaryti.

- O kokių paprastų klaidų išmokote nebedaryti išmokai per šiuos 7 mėnesius?
Pavyzdžiui, išmokau taisyklingai pasikloti lovą... Arba bent jau taip, kad vadai nesupyktų (šypsosi).

- Kaip instruktoriai? Vadai? Tarnybos draugai?
Apie vadus nieko blogo negaliu pasakyti, o kolektyvas – labai įvairus. Niekada neturėjau jokio įvaizdžio apie vadus, kokie jie galėtų būti. O tarnybos draugai... Įvairaus amžiaus yra, atėję iškart po mokyklos, yra žmonių ir vyresnių, trisdešimties metų, tad kolektyvas tikrai įvairus.

- O draugų susiradote?
- Draugų tikrai susiradau. Toks kolektyvas, bendri išgyvenimai... Tikrai suartina žmones.

- Gyvenime labiau esate  individualistas ar kolektyvo žmogus? Nebuvo sunku prisitaikyti? Juk praktiškai visą laiką su kitais kariais praleidžiate kartu.
- Manau, labiau esu individualistas, tačiau neturiu bėdų ir kolektyve. Tie patys veidai tikriausiai, net ne tikriausiai, bet išties pabosta, tad atostogos buvo labai malonus metas. Tačiau tai bėdų nesukėlė, nes kariuomenė vis tiek kitaip nei civilinis gyvenimas ir tam buvau nusiteikęs: kad kartu gyvensime, kad kartu eisime į pratybas ir viską darysime kartu. Visko būna, ir pykčių, bet ir jie išsisprendžia ir pastebėjau, kad daug mažiau nei tarnybos pradžioje, visi susigyvena kartu ir maloniau bendrauja.

- Kas buvo įdomiausia?
- Įdomiausia tikriausiai buvo išgyvenimas (išgyvenimo ekstremalioms sąlygomis pratybos – red.), kuris vyko spalio pabaigoje. Buvo savaitė, kai vyko visų individualių įgūdžių testas, pavyzdžiui, maskavimasis, reikėjo prašliaužti per 200m. miško ruožą ir mus stebėjo su žiūronais, jei tave pamato, tu iškrenti – turi pradėti iš naujo. Paskui buvo kiti testai: atstumų nustatymas, daiktų atpažinimas ir po to sekantį rytą prasidėjo tas išgyvenimas. Kai neturi tiek daug maisto, neturi tiek daug vandens ir stengiesi užsikurti ugnį miško sąlygomis, be žiebtuvėlio, be nieko, pasistatyti pavėsinę tokią, kurioje galėtum išbūti kuo ilgiau ir išgyventi. Ta savaitė tikriausiai paliko daugiausiai įspūdžių. Labai patiko ir kovinis šaudymas, važiavome į šaudyklą.

- Tarnyba jau į pabaigą. Pratybose, kuriose šią savaitę dalyvaujate, ištisai pliaupia lietus. Iš šypsenos suprantu, kad motyvacijos dar yra?
- Motyvacijos vis dar yra. Visada gyvenime stengiuosi šypsotis, ypač kai blogiausia, tada daugiausiai šypsaisi.

- O kas blogiausia buvo?
- Tikriausiai sunkiausias dalykas kai bendros „bausmės“ yra. Kai už kito prasižengimus, pavyzdžiui, visi daro atsispaudimus. Tokie dalykai, tikriausiai, labiausiai muša moralę. Ypač kai tie nusižengimai nėra tokie rimti. Buvo vienąkart, karys negražiai sėdėjo kambary ant taburetės ir praeidamas seržantas tai pamatė, paskui visi turėjome sportuoti. Bet sportas nėra blogai, tai kai darai tuos atsispaudimus, apie tą ir galvoji, kad vis tiek reikėtų sportuoti, jei ne dabar, tai rytoj.

- O prieš kariuomenę sportavai?
- Stengiausi. Bet prieš kariuomenę truputį daugiau pradėjau stengtis, kryptingai sportuoti. Bėgioti, daryti atsispaudimus, atsilenkimus. Bet fiziškai tikrai sustiprėjau, tai tikrai ir pasijautė, ir pasimatė, o tarnybos pabaigoje labai norėčiau iš fizinio parengimo testo 300 taškų gauti.

- Na ir pabaigai, tradiciškai. Ko palinkėtum kitiems kariams?
- Nebijoti. Nėra taip blogai, yra tikrai daug smagių ir gražių akimirkų.

- Dėkojame už pokalbį!

 J. eil. Matą Gelžinį kalbino vyr. srž. sp. Ieva Budzeikaitė

Vyr. srž. sp. I.Budzeikaitės nuotraukos

 

Aviacijos ir astronautikos studijas Anglijoje į tarnybą Lietuvos kariuomenėje 9 mėnesiams iškeitęs jaunesnysis eilinis „Geležinis“: „Kai yra noro – viskas įmanoma“

Aviacijos ir astronautikos studijas Anglijoje į tarnybą Lietuvos kariuomenėje 9 mėnesiams iškeitęs jaunesnysis eilinis „Geležinis“: „Kai yra noro – viskas įmanoma“ Aviacijos ir astronautikos studijas Anglijoje į tarnybą Lietuvos kariuomenėje 9 mėnesiams iškeitęs jaunesnysis eilinis „Geležinis“: „Kai yra noro – viskas įmanoma“ Aviacijos ir astronautikos studijas Anglijoje į tarnybą Lietuvos kariuomenėje 9 mėnesiams iškeitęs jaunesnysis eilinis „Geležinis“: „Kai yra noro – viskas įmanoma“ ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 10 May 2021 08:20:45 +0300
<![CDATA[„KLASTA“ jau svajoja apie antrąjį muzikinį albumą: atradus kūrybą, paleisti jos nebesinorėjo]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/klasta-jau-svajoja-apie-antraji-muzikini-albuma-atradus-kuryba-paleisti-jos-nebesinorejo https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/klasta-jau-svajoja-apie-antraji-muzikini-albuma-atradus-kuryba-paleisti-jos-nebesinorejo 19-metė jonavietė Kristina Chlastauskaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatro ir renginių režisūros studentė, didelę savo laiko dalį skirianti muzikos kūrybai. Albumą išleidusi mergina klausytojams yra pristačiusi 19 kūrinių, kuriuos galima išgirsti SoundCloud, Tik tok“, Spotify, Apple music platformose ar Youtube kanale. Kaip sako pati K. Chlastauskaitė, jos muzika turėtų patikti skirtingiems klausytojams, tačiau šiuo metu kepamasmerginos kūrinys turi konkretų tikslą pabandyti užkariauti Vocation Music Awards konkurso komisiją ir žiūrovus.


Pirmieji žingsniai


Praėjusiais metais Jonavos Jeronimo Ralio gimnaziją baigusi mergina  jonavietė, kuri muzika susidomėjo dar vaikystėje. 


Muzika mano gyvenime atsirado nuo mažų dienų lankiau meno mokyklą, kur ir įsitraukiau į dainavimą. Didelę įtaką mano muzikiniam keliui padarė buvimas Intermezzo” ansamblio dalimi. Jis man padėjo ne tik geriau susipažinti su šiuolaikine muzika bei jos atlikimu, bet ir susirasti draugių, su kuriomis muzikuojame iki šiol, pasakojo K. Chlastauskaitė. 


Siejasi su šeimos istorija


Kristina savo klausytojams prisistato po KLASTOS pseudonimu. Ką jis reiškia?


Jo sukūrimo istorija nėra ypatinga: K nuo vardo Kristina, LASTA dalis mano pavardės.


Sutapimas, bet jau pradėjus kurti po KLASTOS pseudonimu, tėtis papasakojo, jog mūsų giminė anksčiau ir buvo KLASTAuskai, tačiau, kad išvengti tuo metu grėsusios priespaudos, pavardė pakeista į dabartinę. Galiu pasakyti, kad man mielesnis šis, su mano šeimos istorija susietas, paaiškinimas, pasakojo mergina.


Nuo pokšto iki albumo


Happy regardless (liet. laimingas nepaisant) taip pavadintas dar šiais metais jonavietės išleistas albumas. Tačiau mergina puikiai pamena ir pirmąjį savo kūrinį.


„ „Siena, pupa taip jis vadinosi. Šis kūrinys gimė kaip pokštas, linksmas kūrinukas, skirtas draugų kompanijai. Nekūriau jo su didelėmis intencijomis pasiekti kuo didesnį klausytojų srautą. Pasitikėjimas nebuvo didelis, kadangi ,,įkritauį tai, kur viskas nepažįstama muzikos kūrybą. Tiesa, ir pradėjus kurti,  ir dabar baimė išlieka tokia pati: visad neramu, kad  pasidalinus kūriniu, jis taps man nemielas ir aš gailėsiuosi nepatobulinusi jo, kalbėjo K. Chlastauskaitė.


Kūrybinėse paieškose

Mergina tikina negalinti priskirti savo muzikos vienam konkrečiam žanrui, nes vis dar jaučiasi esanti kūrybinėse paieškose.


Mano muzika ir Pop,  ir Indie, ir elektroninė kūryba. Vis dar ieškau savo kelio, bet jaučiu, kad apsistosiu ties Pop žanru. Nepaisant to, manau, kad mano muzika yra kiek kitokia, nei šiuo metu radijo stočių topuose esantys hitai.


Savo kūryboje aš stengiuosi perteikti istoriją, kuri, nors iš pradžių gali pasirodyti svetima ir nesuprantama, įsiklausius į žodžius ir muziką, kiekvienam klausytojui gali padėti rasti kažką bendro tarp jos ir savęs, teigė jonavietė, pridurdama, kad jos dainos labai įvairios. 

Asmeniškai aš jas klausau pagal nuotaiką. Jeigu rekomenduočiau savo dainas tam tikram žmogui, daryčiau būtent taip: svajotojams/romantikams siūlyčiau paklausyti But, Ketvirtadienio romano, Tai tu, Likim draugais, Senoj palėpėj, nenustygstantiems vietoje Keistas”, Mind goes”, Home made rockstar,  besišypsantiems arba tiesiog ieškantiems kažko lengvo pasiklausyti automobilyje Paskolink žiebtuvėlį, Happy regardless.


 Kurdama visuomet turiu vaizdinį, kokiam žmogui galėtų patikti būtent ta daina... Kartais kuriu sau, bet dainos istorija pasirodo patinkanti daugumai. Kai kitiems patinka tavo išreikštos mintys, pajunti kūrybinį džiaugsmą,  teigė K. Chlastauskaitė.


Klausosi įvairios muzikos

Mergina kaip mėgstamiausias savo grupes įvardija Queen, Fleetwood Mac, ABBA.

Dievinu ir Bee Gees, Sting, Hiperbolę... Lietuvišką muziką dar bandau prisijaukinti. Mano grojaraštyje yra Gabrieliaus Vagelio, Vytauto Kernagio, Monikos Liu dainos. Taigi, mano muzikinis skonis lyg keliavimas laiku, pasakojo jonavietė.


Mintyse antrasis albumas


Artimiausiuose K. Chlastauskaitės planuose dar vieno albumo sukūrimas ir dalyvavimas  Vocation Music Awards konkurse.


Tikiu, kad naujas albumas bus brandesnis ir, ko gero, galėtų labiau įtraukti patį klausytoją. 


Kalbant apie konkursą, šiuo metu kuriu dainą jam. Dainos pavadinimas Autobusas”, konkurso tema pašaukimas. Kuriu kūrinį apie jauno žmogaus gyvenimo prasmės paieškas, tačiau perteikiu tai, kaip važiavimą autobusu. Pats stilius lengvas, įsimenamas. Mišinys tarp ,,popso ir dainuojamosios poezijos. Priedainyje pasirodo lyrinis veikėjas, kuris lyg saugo, globoja ir padeda džiaugtis gyvenimu. Norėčiau, kad kiekvienas klausytojas jo vietoje įsivaizduotų ar tai savo svarbiausią vertybę, galbūt Dievą ar artimą žmogų.


Kviečiu visus palaikyti mane konkurse, kadangi 40 procentų vertinimo sudaro žiūrovų palaikymas, pasakojo K. Chlastauskatė. 


Turi svajonę


Kalbėdama apie tolimesnius planus, jonavietė neslepia, kad svajoja ateityje turėti savo įrašų studiją ir dirbti su kylančiais atlikėjais.


Norėčiau kurti jiems dainas, įrašyti jas, būti žmogumi, kuris dirba už kadro, tačiau turi didelę įtaką pačiam produktui. 


Žinoma, šiuo metu tai tik svajonė... Reikia daug patirties, darbo ir investicijų, jog tai įgyvendinčiau, pokalbį užbaigė  K. Chlastauskaitė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

„KLASTA“ jau svajoja apie antrąjį muzikinį albumą: atradus kūrybą, paleisti jos nebesinorėjo

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 07 May 2021 14:01:45 +0300
<![CDATA[Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/darbe-vyriausioji-auditore-prie-drobes-kurybinga-menininke https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/darbe-vyriausioji-auditore-prie-drobes-kurybinga-menininke „Piešimas man yra kaip meditacija“, – sako inžinerines paslaugas teikiančioje įmonėje „Iremas“ dirbanti Inga Liaudinskienė. Moters profesija yra visiškai nesusijusi su menais, tačiau jos kuriami paveikslai verčia stabtelėti ir grožėtis.  Mechanikos studijas baigusi Inga šypsosi: „Mano pagrindinis piešimo mokytojas yra „youtube“. 


Pomėgis – iš vaikystės


Debesyse pakibęs banginis, kurį vadelioja banglentininkas, valtyje susigūžusi moteris, vienišas paukštis ar putojanti, spalvinga banga – Ingos piešiniai įtraukia kurti istorijas. Moteris sako, kad piešimas jai – kaip meditacija, galimybė pabūti su savimi, savo mintimis.


„Tapydama būnu tarsi kitame laike, kitoje erdvėje, kur banginiai skraido virš kalnų ar ledynų, kur jūros, kalnai, medžiai įgyja moters kūno linijas. Mano paveiksluose dominuoja mėlyna spalva. Kartais sąmoningai nutariu tapyti kitomis spalvomis, bet rezultatas vis tiek dažnai gaunasi mėlynas“, – pasakoja Inga.


Mėgstama mėlyna spalva jai asocijuojasi su gyvybe, energija, veržlumu, jėga, pokyčiais. Moteris sako, kad jos kūryba yra įkvėpta gamtos, erdvės, fantazijų, vizijų.


„Kartais būna, kad vaizdus susapnuoju. Kartais jie gimsta vaizduotėje ką nors stebint. Dažnai jausmas vizijose tiesiog įgyja vaizdinius. Dar dažniau, užbaigtas paveikslas skiriasi nuo pirminės vizijos. Tačiau jausmas visada išlieka, o tada gimsta žodžiai“, – apie kūrybos procesą pasakoja Inga.


Nors pagal savo išsilavinimą ji yra mechanikė, prisipažįsta, kad kūryba įvairiomis formomis lydėjo nuo pat vaikystės.


„Esu gamtos vaikas. Augau kaime, vasaras leidau vienkiemyje pas močiutę. Gamta man nebuvo savaime suprantama, nuolat stebėjausi, ji kurstė mano fantazijas. Tuo metu mano vaizduotė buvo begalinė. Pieštukus paėmiau pirmose klasėse, tuomet perpiešiau ne vieną spalvinimo knygelę, daugybę kramtomos gumos paveikslėlių“, – prisimena moteris.


Menus iškeitė į tiksliuosius mokslus


Pomėgis piešti netruko ilgai – Inga pradėjo dažniau rašyti. Tačiau eiti vien kūrybos keliu jai pasirodė nuobodu – norėjo save išbandyti ir kitose srityse.  


„Būdama gimnazistė, beje humanitarė, kasmet dalyvaudavau matematikos olimpiadose, baigiau šeštadieninę biologijos mokyklą, neakivaizdinę fizikos mokyklą Šiaulių universitete, tuo pačiu dalyvaudavau piešinių konkursuose, mano kūryba buvo skaitoma ir spausdinama mokykloje, buvau gera aktorė“, – vardija pomėgius.


Baigusi mokyklą ji metė sau dar vieną iššūkį – įstojo į universitetą studijuoti mechaniką. O, kad nebūtų pernelyg lengva ir nuobodu, mokėsi vokiečių kalbą. Tačiau net ir tada, kuo Inga labiau tolo nuo kūrybos, tuo labiau ji vijosi.


„Universitete piešiau renginių plakatus, išpiešiau bendrabučio kambarių sienas, pripiešiau pluoštą piešinių. Visa tai dariau mėgėjiškai ir protarpiais. Nes piešti taip niekur ir nesimokiau, tik tiek, kiek mokėmės mokykloje per dailės pamokas“, – paaiškina.


Paskui piešimas vėl dingo iš Ingos gyvenimo iki 2018 metų. Moteris prisipažįsta, kad visus tuos metus jai rodėsi, kad tai, ką kuria – žaislus, papuošalus buvo ne tai, kur galėjo geriausiai save realizuoti. Ieškodama naujų iššūkių ji nusipirko akrilinių dažų.


„Visai nežinojau, kaip su jais elgtis. Tapyti dar nedrįsau, nes nemokėjau. Ėmiau lieti, prisikūriau mišinių receptų ir liejau dažus. Tačiau ši technika man pasirodė netinkama mano fantazijoms įprasminti. Taigi, dažus atidėjau į šalį. Tuomet ėmiau lieti spiritinį tušą ir piešti juo. Tai buvo dar vienas iššūkis, nes ši technika Lietuvoje yra beveik nenaudojama paveikslų kūrimui“, – pasakoja apie kūrybos kelią.

Piešia savo malonumui


Spiritiniai dažai dažniausiai yra skirti užpildyti markeriams, tačiau Ingai jie puikiai tiko savo vizijoms iliustruoti.


„Netrukus nuėjau į kelias tapybos pamokas, išmokau elgtis su dažais. Ėmiau tapyti, vis bandydama naujas technikas: savaitgaliais, naktimis, kūrybinių atostogų metu. Piešdama išsilieju, įsikraunu, grįžtu ir vėl išeinu“, – atsiveria.


Paveikslą Inga nutapo per dvi ar tris dienas. Kartais kūrybos procesas trunka ilgiau, priklausomai nuo to, kiek valandų skiria savo pomėgiui. Būna, kad tapo iki paryčių, kai šeima miega. Moteris yra dėkinga savo šeimai, kuri ją palaiko.


Inga netapo paveikslų pardavimui. Nelinkusi jų ir dovanoti, tačiau pasitaiko, kad vis tik paveikslai suranda sau namus.


„Beveik visi mano paveikslai yra apie mane, gimę iš mano jausmų, minčių, patirčių, džiugių ar liūdnų akimirkų. Jie nėra skirti visiems. Tačiau esu keletą pardavusi tiems, kurie jaučia, kad paveikslas yra skirtas būtent jiems, kuriems žūtbūt jo reikia. Taip net keletas mano paveikslų iškeliavo į dar nepradėtus statyti namus. Visi kiti guli mano kūrybinėse dirbtuvėse“, – pasakoja Inga.


Talentą pastebėjo ir darbe


Jos talentas neliko nepastebėtas ir darbe. Inga yra piešusi plakatus mechanikų dienos šventei, o prieš dvejus metus jos paveikslu buvo nuspręsta papuošti įmonės kalendorių.
„Man tai buvo didelis įvertinimas. Generalinis direktorius paklausė, kodėl turime ant kalendoriaus vis dėti vamzdžius, suvirintojus, jeigu galime uždėti savo darbuotojos paveikslą. Pati tikrai nebūčiau sugalvojusi pasiūlyti. Kalendoriui pasirinkome jūros bangą. Sakiau, kad ji asocijuosis su proveržiu, veržlumu, pokyčiais, naujomis spalvomis, nauja pradžia“, – prisimena Inga.


„Ireme“ moteris dirba nuo 2004 metų. Per 17 metų ji dirbo įvairiose pareigose: inžinierės, komercijos vadybininkės, kokybės inžinierės, vyresniosios darbų saugos inžinierės, dabar – vyriausios auditorės.


„Įmonėje augau ir kaip specialistė, ir kaip žmogus. Labai gerai žinau visą įmonės veiklą, nes pakeičiau daug pozicijų. Aš tokia esu – jeigu užsisėdžiu vienoje vietoje, man pasidaro nuobodu. Todėl labai pasisekė, kad galiu čia tobulėti, mokytis naujų dalykų“, – sako moteris.


Ji yra patenkina savo darbu bei santykiu su kolektyvu, džiaugiasi, kad lieka laiko ir laisvalaikiui. Inga prasitaria, kad ateityje svajoja turėti kūrybines dirbtuves gamtos apsuptyje, be miesto, gatvių triukšmo ir be žmonių, kur galėtų pabėgti ir kurti.
„Norėčiau išmėginti tapybą aliejiniais dažais. Taip pat, tikiu, kad kada nors ateityje, būsiu pasiruošusi surengti parodą“, – šypsosi ji.

AB ,,Achemos grupė" inf.

Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė

Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė Darbe – vyriausioji auditorė, prie drobės – kūrybinga menininkė ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 03 May 2021 13:18:18 +0300
<![CDATA[Tarnybą baigusi bendruomenės pareigūnė L. Paklina: „Jonava – nuostabus miestas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/tarnyba-baigusi-bendruomenes-pareigune-l-paklina-jonava-nuostabus-miestas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/tarnyba-baigusi-bendruomenes-pareigune-l-paklina-jonava-nuostabus-miestas Jonavos rajono policijos komisariato bendruomenė neseniai užtarnauto poilsio išleido 24 metus jonaviečių saugumo jausmo didinimui dėmesį skyrusią pareigūnę Larisą Pakliną. Žinią, kad nuolat gyventojams matoma policininkė baigė tarnybą, jonaviečiai sutiko jautriai jie dėkojo L. Paklinai už atliktus darbus rašydami gražius linkėjimus jos „Facebook“ paskyroje. Kaip sako pati L. Paklina, sulauktas dėmesys gerokai nustebino - moters žodžiais tariant, ji niekada negalvojo ir iki šiol negalvoja, kad yra ypatingesnė už kitus kolegas. Prisimindama savo karjeros kelią,  buvusi pareigūnė džiaugiasi turėjusi galimybę prisidėti prie miesto gerovės puoselėjimo ir užtikrintai sako: „Jonava puikus kraštas“.


Didžiausias dėmesys – prevenciniam darbui


„Tarnybą pradėjau nepilnamečių inspektorės pareigose. Jose dirbau 16 metų. Po to trumpam buvau įsidarbinusi Kėdainių rajono policijos komisariate, kur laimėjau konkursą į vyriausiojo tyrėjo pareigas prevencijos poskyryje.


Kai Jonavos rajono policijoje atsirado lygiagrečios pareigos, o policijos sistemoje buvo sukurta ir nauja, t.y. bendruomenės pareigūno pareigybė, grįžau atgal į Jonavą, kur iki savo tarnybos pabaigos atlikau bendruomenės pareigūnės pareigas. Jas užėmiau 7-erius metus.


Tiesa, ar dirbau su nepilnamečiais, ar su suaugusiais asmenimis, viena pagrindinių mano darbo funkcijų buvo vykdyti nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevenciją. Galima sakyti, kad prevencinis darbas, visada buvo mano „arkliukas““, – paklausta apie tai, kokias pareigas ji užėmė dirbdama policijoje, pasakojo L. Paklina.


Nenuleido rankų


Mintyse apžvelgdama laikus, kuomet ji svarstė apie profesijos pasirinkimą, L. Paklina pasakoja, kad visada svajojo būti policininke. Tačiau tam, kad pasiektų savo svajonę, moteris turėjo įdėti pastangų.


„Kadangi tuomet, kiek pamenu, merginos nebuvo laukiamos policijos mokykloje, bandžiau įstoti į Vilniaus universiteto teisės fakultetą, bet, deja, nesurinkau reikiamo konkursinio balo.


Dėl to kuriam laikui savo svajonės įgyvendinimą turėjau atidėti, tačiau niekad jos neatsisakiau ir policininke tapau jau būdama dviejų vaikų mama – išklausiau įvadinius kursus, o  turėdama auštąjį pedagoginį išsilavinimą,  kaip tik tikau eiti nepilnamečių reikalų inspektoriaus pareigas.


Niekada nesigailėjau tokio savo pasirinkimo ir policijos uniformą nešiojau su pasididžiavimu“, – teigė jonavietė.


Geriausi mokytojai – kolegos


Kai L. Paklina pradėjo dirbti komisariate, moterų - pareigūnių buvo kur kas mažiau nei dabar.


„Nepaisant to, moterys jau ir tada užimdavo svarbias pozicijas, tad įrodinėti, kad dėl savo lyties nesi prastesnis kolektyvo narys, man niekada nereikėjo“, – pasakojo L. Paklina, pridurdama, kad gali pasidžiaugti tuo, jog nuo pat pradžių turėjo puikius mokytojus – kolegas.


„Jie mane labai širdingai priėmė į savo ratą. Iš jų išmokau ne tik darbo subtilybių, bet ir gerbti žmones, su kuriais bendrauji, kurie kreipiasi į tave pagalbos“, – kalbėjo L.  Paklina.


Saugesnio miesto link


24 metai – ilgas laiko tarpas. Per jį, atliekant pareigūnės pareigas, L. Paklinai teko matyti ir gero, ir blogo. Kokia linkme, jos akimis, judėjo Jonavos miestas?
„Neabejoju, kad tiek pats miestas, tiek mūsų rajono gyventojai keitėsi į gerąją pusę. Labai noriu tikėti, kad jonaviečiai jaučiasi saugūs savo krašte, nes Jonava – tikrai puikus miestas.


Visgi, saugumo jausmas dažnai priklauso nuo dviejų faktorių: ar gyventojas nukentėjo dėl nusikaltimo, ar kito teisės pažeidimo ir ar policijai pasisekė šias neteisėtas veikas išaiškinti, o kaltus asmenis patraukti atsakomybėn.


Vertinant statistiškai, saugumo situacija mūsų rajone nuolat gerėjo. Kalbant apie nusikalstamų veikų ištyrimą Jonavoje, šis yra vienas didžiausių Kauno apskrityje“, – teigė L. Paklina.


Gatvėje atpažįsta


Ilgametė darbo patirtis viename mieste įrėžė L. Paklinos pavardę ir veidą jonaviečių atmintyje. Moteris džiaugiasi, kad jai pavyko užmegzti ryšį su miesto gyventojais.


„Tarnaujant policijoje, visada tikėjau, kad reikia dirbti taip, jog kiekvienas tavo sutiktas žmogus norėtų ištiesti ranką ir pasisveikinti. Toks buvo mano kredo.

Išėjusi į miestą, nuolat sutinku žmones, kurie sveikinasi – moterys neretai nusišypso, o vyrai ir paspaudžia ranką“, – džiaugėsi L. Paklina.


Nesijaučia esanti ypatinga


Be to, kad paskelbusi apie karjeros pabaigą L. Paklina sulaukė daugybės gražių žodžių iš jonaviečių, jai už nepriekaištingą tarnybą įteikta ir Jonavos rajono savivaldybės mero Mindaugo Sinkevičiaus padėka.


„Aš žinau, kad man baigus darbą, tarnyba tęsis... Nesu kažkuo ypatingesnė už kitus savo kolegas ir tikiu, kad jonaviečių ir mūsų mero padėkos – labiau skirtos ne man pačiai, o mano profesijai.


 Žinoma, toks dėmesys labai nustebino. Gavau be galo daug gražių ir gerų linkėjimų.
Esu nuoširdžiai dėkinga visiems“, – šypsodamasi kalbėjo L. Paklina, pridurdama, kad tikrai ilgėsis kolegų ir kitų bendražygių, nes bendravimas su jais tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi.


Sudėtinga profesija

Ką buvusi pareigūnė pasakytų jaunuoliams, kurie dar tik svajoja apie policininko karjerą?


„Jei yra svajonė, ją būtinai reikia įgyvendinti, nes tik dirbant savo svajonių darbą, gali būti laimingu ir jaustis pilnaverčiu.


Tai yra sudėtinga profesija, kurios pareigų įgyvendinimui būtina atsakomybė – dažnai tenka atsakyti už savo ir kitų veiksmus bei sprendimus. Policininkas turi būti drąsus – jo darbą nuolat lydi iššūkiai. Pareigūnas privalo būti teisingas, nes kiekvienas medalis visada turi dvi puses, čia svarbu mokėti atskirti juodą nuo balto. Tačiau svarbiausia, mano manymu, yra būti paprastu žmogumi“, – pokalbį užbaigė L. Paklina.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Archyvo nuotr.

Tarnybą baigusi bendruomenės pareigūnė L. Paklina: „Jonava – nuostabus miestas“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 30 Apr 2021 17:33:31 +0300
<![CDATA[Jonavietis A. Klibavičius dar kartą atstovaus Lietuvai Europos kiokušin karatė čempionate]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavietis-a-klibavicius-dar-karta-atstovaus-lietuvai-europos-kiokusin-karate-cempionate https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavietis-a-klibavicius-dar-karta-atstovaus-lietuvai-europos-kiokusin-karate-cempionate Jonavietis Antanas Klibavičius ir vėl atstovaus mūsų šaliai Europos kiokušin karatė čempionate. Kelialapį į jį Jonavos ,,Kumite“ klubo atstovas iškovojo praėjusį savaitgalį, kai tapo laimėtoju Lietuvos kiokušin karatė rinktinės stovykloje vykusioje atrenkamojoje kovoje. Kaip sako pats sportininkas, pastaroji buvo itin sunki, tačiau vos atsigavus po jos, jonavietis žada grįžti prie intensyvaus treniruočių ritmo. A. Klibavičiaus žodžiais tariant, Europos čempionate lauks rimti konkurentai, tad snausti nėra kada. 


Džiaugiasi sportininkų pajėgumu


,,Antanas parodė charakterį“, - tokie ir panašūs žodžiais skambėjo po atrankinės kovos, kurioje A. Klibavičius nugalėjo puikiu karatė meistru vadinamą varžovą – Paulių Žimantą. 
,,Kova buvo tikrai nelengva. Dabar turėsiu pailsėti, atsistatyti, ,,išsilaižyti“ žaizdas. Vėliau laukia intensyvios treniruotės, kurias žadu pradėti jau kitą savaitę.


Galima tik pasidžiaugti, kad dėl galimybės atstovauti šaliai reikia pakovoti jos viduje – tai tik įrodo, jog pas mus yra daug pajėgių šios sporto šakos atstovų. 


Lietuvos rinktinė visada išsiskyrė savo pajėgumu. Ji – viena stipriausių Europoje, o gal net ir pasaulyje. Nepaisant to, jau birželį Gruzijoje vyksiančiame Europos kiokušin karatė čempionate tikrai lauks daug gerų varžovų, o jų niekada negali nuvertinti.  Laukia rimtas pasiruošimas“, – paklaustas apie atrankinę kovą bei nusiteikimą laukiančioms kovoms pasakojo jonavietis.


Ieškojo galimybių


Paskutinės varžybos, kuriose A. Klibavičius pelnė medalį, kovo mėnesio pabaigoje suorganizuotas Lietuvos kiokušin čempionatas. 


,,Jame užėmiau antrąją vietą. Džiaugiuosi, kad čempionatas apskritai įvyko, įvertinus tai, kad dauguma skirtingų sporto šakų varžybų ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje buvo pristabdytos dėl koronaviruso, Lietuvos kiokušin karatė čempionatas nuteikė pozityviai, neleido per daug atitrūkti nuo varžybinio režimo. 


Smagu, kad mūsų federacija, stengdamasi dėl sportininkų tobulėjimo, geros formos palaikymo, atsiradus galimybei, ėmėsi jo organizavimo. Žinoma, čempionatas buvo be žiūrovų, visi dalyviai ir personalo nariai turėjo testuotisׅ“, – pasakojo A. Klibavičius.


Sulaukė pagalbos


Jonavietis džiaugėsi ir tuo, jog sulaukė pagalbos iš savo miesto.


,,Kadangi esame aukšto meistriškumo sportininkai, turėjome teisę atlikti treniruotes net ir karantino metu. Mūsų klubui šiuo klausimu labai padėjo Jonavos kūno kultūros ir sporto centras, skyręs laiką sporto salėje. Jį išnaudojome pasiruošimui Lietuvos čempionatui. 


Toks palaikymas, žinojimas, kad lyg ir turi kažkokį užnugarį, tik dar labiau motyvuoja“, – kalbėjo sportininkas, pridurdamas, kad gimtajame mieste turi puikias sąlygas rūpintis savo sportine forma.


,,Jonavos infrastruktūra yra puikiai pritaikyta sportuojantiems žmonėms – turime puikią areną, puikius dviračių takus, dabar vyksta ir baseino statybos. Jei kas mus dar ,,perkeltų“ jūrą, galėtume drąsiai vadintis kurortu“, – juokavo A. Klibavičius.


Svarbiausia – darbas


Jonavietis jau ir anksčiau yra dalyvavęs Europos karatė čempionatuose. Jo sportinių trofėjų kolekcijoje – ne tik daugybė taurių, medalių bei diplomų, bet ir tikras deimantas, kuriuo jis buvo apdovanotas Antverpene (Belgijoje) vykusiame kontaktiniame karatė turnyre ,,Diamond Cup“. Kur slypi sportininko sėkmė?


,,Nieko naujo aš, ko gero, čia nepasakysiu... Svarbiausia – nuolatinis darbas bei disciplina, kurią ir ugdžiausi gal nuo 12 ar 13 metų pradėjęs lankyti karatė treniruotes. 
Aš tikrai nebuvau tas talentingas vaikas, kurio pradžia sporte buvo labai sklandi. Pamenu pirmąsias savo varžybas Kaune vykusiame čempionate. Tuomet labai stresavau, akyse net temo vaizdas. Išėjau, atlikau viską, ko buvau mokomas ,,automatu“ ir pralaimėjau. Tačiau niekada nepamiršiu man tuomet ištartų trenerio Valdo Braslausko žodžių, kad kiekvienas pralaimėjimas veda į pergalę: su kiekvienu juo tu gali išsigryninti savo klaidas ir pasidaryti išvadas iš jų. Taip ir mokomasi, toliau tobulėjama“, – kalbėjo sportininkas.

 
Ne vienas treneris


V. Braslauskas ir buvo pirmasis A. Klibavičiaus treneris. Vėliau prie jonaviečio treniravimo prisijungė iki šiol jį sporto keliu lydintis Alfredas Jakštas.


,,Aš visada sakau, kad turiu du trenerius. V. Braslauskas sudėjo man ,,pamatus“, o A. Jakštas, pats karatė meno taip pat mokęsis pas V. Braslauską, padėjo man išplaukti į ,,plačiuosius vandenis“. Taigi esu dėkingas jiems abiem“, – teigė A. Klibavičius. 


Mato naudą


Prisimindamas savo pirmuosius žingsnius kovos menų sporte, A. Klibavičius neabejoja, kad šis prisidėjo ir prie jo asmenybės raidos. 


,,Mokykloje buvau šioks toks mušeika, o karatė treniruotės man buvo puiki galimybė išsikrauti. Šalia to, užsiimdamas kovos menais tu pradedi suvokti savo galimybes ir tai, jog netinkamai panaudota fizinė jėga gali sukelti problemų ir tau pačiam, ir kitam. Tu tiesiog įvertini, kad neverta veltis į konfliktus. Manau, kad tai yra ta kovinio sporto pusė, kuri gali būti naudinga ne vienam jaunam žmogui“, – teigė jonavietis.


Kovoja ne tik su priešininku


Anot sportininko, kovinio sporto esmė – kova su pačiu savimi. 


,,Taip, tu eini į varžybas su mintimi, kad turėsi varžytis su kitu kovotoju. Tačiau didžiausia kova vyksta su savo vidiniais demonais: stresu, nuovargiu, jauduliu, nesugebėjimu susikaupti... Kai įveiki visa tai, varžovas – mažiausia bėda. 


Pastebiu, kad aš priartėjau prie kur kas didesnės sportinės brandos. Kaip rodo istorija, svarbiausius laimėjimus sportininkai pasiekia apie 30-uosius metus, kai yra sukaupę atitinkamą patirtį.


Dabar man – 28-eri ir tikrai jaučiuosi daug tvirtesnis nei prieš 5 ar 10 metų. Į kovą einu kur kas šaltesniu protu, jausdamas malonumą, su tiksliomis užduotimis, žinodamas, ką ir kaip turiu daryti.


O anksčiau eidavau su ta mintimi, kad kaip išeis, taip...  Lyg paleistum sniego gniūžtę nuo kalno ir galvotum, kad kaip nuriedės, taip bus gerai“, – pasakojo jonavietis.


Ragina išnaudoti laiką


Ką A. Klibavičius pasakytų jaunuoliams, kurie taip pat nori siekti sporto aukštumų?


,,Vertinkite savo laiką ir tai, kiek daug jo turite... Su metais, atsiradus darbams, šeimai, jo tik mažės. Aš pats dabar dažnai pagalvoju, kad jaunystėje galėjau daug daugiau treniruotis, tačiau to nedariau, o dabar galimybės – didelės, bet laiko nebėra.
 Jei tik turite galimybę, atiduokite visą save sportui dabar, nes vėliau gali ateiti toks momentas, kai prisiminsite  kiekvieną neišnaudotą akimirką su liūdesiu“, – pokalbį užbaigė A. Klibavičius.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Nuotraukų autorius Algimantas Barzdžius 

Jonavietis A. Klibavičius dar kartą atstovaus Lietuvai Europos kiokušin karatė čempionate

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 29 Apr 2021 09:56:02 +0300
<![CDATA[Vaidas Vaškevičius: „Galiu pažadėti, kad atėjome ne vienam sezonui“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vaidas-vaskevicius-galiu-pazadeti-kad-atejome-ne-vienam-sezonui https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vaidas-vaskevicius-galiu-pazadeti-kad-atejome-ne-vienam-sezonui Šiandien vykusiame LKL valdybos posėdyje buvo oficialiai patvirtinta, kad Jonavos „Cbet“ komanda dalyvaus 2021-2022 metų LKL čempionate.

Apie ilgą kelią į LKL, sportinį principą ir tikslus LKL pakalbėjome su klubo prezidentu Vaidu Vaškevičiumi.

- Vaidai, sveikinam atvėrus LKL duris. Kaip dabar juokaujama, tam prireikė tik 20 metų.

- Ačiū. Iš tikrųjų kitas sezonas klubui bus 23-ias. Porą sezonų žaidėme tuometinėje LKBL. 2001 metais laimėjome šią lygą ir sportiniu keliu patekome į LKAL, kuri vėliau tapo NKL (Nacionaline krepšinio lyga). Tuomet ir prasidėjo dvidešimt metų trukusi kelionė į LKL.

- Iš kur tiek kantrybės?

- Noriu pasakyti, kad tada 1999, kai kūrėme šį klubą, tikrai negalvojome apie kažkokias aukštumas. Tik vėliau pradėjome galvoti apie sportinius rezultatus. Kai pasižiūriu atgal, nuėjome išties ilgą ir įspūdingą kelią. Per tuos dvidešimt metų, net 8 kartus žaidėme NKL Finaliniuose ketvertuose, tris kartus likome antri ir dukart – treti. Žinoma, per tiek metų neišvengsi sunkesnių sezonų, tačiau visais metais buvome konkurencingas klubas.

- Koks buvo šio sezono sėkmės receptas?

- Tikslą žaisti LKL išsikėlėme dar 2017 metais, kai buvo atidarytą Jonavos sporto arena. Pagal planą šiek tiek vėluojame (šypsosi). LKL galėjome žaisti jau pernai, komerciniu principu. Tačiau toks kelias manęs niekada nežavėjo. Krepšinis yra sportas, o sporte svarbiausia sportinis principas. Tikrai džiaugiuosi, kad esame tik trečiasis klubas, kuris sportiniu keliu pateko į LKL. Be mūsų tai padarė „Mažeikiai“ ir Prienų „Rūdupis“. Virginijus Šeškus jau antrą klubą atvedė į LKL. Tai išties unikalus atvejis.

Turime didelį miesto mero Mindaugo Sinkevičiaus palaikymą, kuris myli sportą.

O kalbant apie sėkmės formulę, tai viskas susidėjo – miestas, rėmėjai, treneris. Sporte negali būti, kad kažkuris vienas faktorius lemia. Gali turėti daug pinigų, nusipirkti žaidėjus ir pralaimėti. Krepšinyje, kaip ir visame sporte, reikia daug sunkaus darbo, tikėjimo ir trupučio sėkmės.

- Šiandien Jonavos sporto klubas oficialiai priimtas į LKL. Kokios emocijos ir kokie darbai laukia?

- Į LKL žengiame laiptelis po laiptelio. Tapome čempionais NKL, susitvarkėme reikalingus dokumentus ir šiandien jau esame LKL. Atrodytų, kad pagrindinį darbą padarėme, bet iš tikrųjų pagrindiniai darbai dar laukia. Taip, turime mero Mindaugo Sinkevičiaus palaikymą, taip, išsaugojome generalinį rėmėją, tačiau dar laukia daug matomo ir nematomo darbo. Norisi tinkamai pasiruošti sezonui ir tikrai nesinori po metų iškristi iš lygos (šypsosi).

- Palinkėsime darbingo tarpsezonio ir sėkmingo starto LKL.

- Ačiū. Galiu pažadėti, kad atėjome ne vienam sezonui (šypsosi).

jsk.lt 

Vaidas Vaškevičius: „Galiu pažadėti, kad atėjome ne vienam sezonui“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 27 Apr 2021 17:18:26 +0300
<![CDATA[Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikini čempionate - jonaviečio sėkmė]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lietuvos-kulturizmo-fitneso-ir-bikini-cempionate-jonaviecio-sekme https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lietuvos-kulturizmo-fitneso-ir-bikini-cempionate-jonaviecio-sekme Vakar, balandžio 25-ąją, Kėdainiuose vyko Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikinio čempionato varžybos. Pastarosiose dalyvavo ir jonavietis Tomas Tamelis, vyrų kategorijoje iki 95 kilogramų pelnęs garbingą antrąją vietą.

Šis varžybų sezonas - antrasis T. Tameliui, tačiau ir pirmasis jam buvo sėkmingas: pernai rudenį pirmą kartą ant scenos kartu su kitais sportininkais užlipęs vyras Lietuvos čempionate nurungė devynis varžovus ir buvo pripažintas geriausiu savo svorio kategorijoje.

T. Tamelį jo kūno rengybos keliu lydi visame pasaulyje žinomas kultūrizmo ir fitneso treneris, Marijampolė sporto klubo ,,Tauras" vyr. treneris, savo sąskaitoje turintis ne tik begalę įvairiausių apdovanojimų, bet ir būrį per ilgus darbo metus išugdytų mokinių - Rinaldas Česnaitis.  

Kaip sako pats T. Tamelis, laimėjimai bei pripažinimas - džiugina, tačiau didžiausia jo motyvacija yra ne kas kitas, o trenerio palaikymas.

,,Nesu tas, kuris labai savimi tiki. Visada žiūrėdamas į save matau trūkumus, bet yra žmonių, kurie mato privalumus. Visada tikėjau treneriu, o  jis tikėjo manimi, tikėjo, jog galiu kažką pasiekti. Tai yra geriausias mano paskatinimas dalyvauti varžybose", - portalui jonavoszinios.lt pasakojo T. Tamelis.

Paklausus, koks jausmas apima supratus, jog esi pripažintas vienu iš geriausių, T. Tamelis neslepia, jog jį lydi sunkiai nupasakojamos emocijos.

,,Pamenu, kad būnant ant scenos man drebėjo kojos. Iki šiol pilnai nesuvokiu, kas įvyko. Esu ir labai pavargęs tam. Kai žiūriu varžybų nuotraukas ar vaizdo įrašus, sukyla daugybė emocijų. Kaip ir sakiau, nebuvau užtikrintas savo jėgomis. Dėl to pripažinimas - tik dar smagesnis", - teigė jonavietis. 

Dabar T. Tamelio laukia pasiruošimas Europos čempionatui. Jis vyks Ispanijoje gegužės 13 - 17 dienomis.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikini čempionate - jonaviečio sėkmė

Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikini čempionate - jonaviečio sėkmė ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 26 Apr 2021 13:40:38 +0300
<![CDATA[Vaiko teisių gynėja apie rūkantį jaunimą: paauglių noras pritapti priveda prie priklausomybių]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vaiko-teisiu-gyneja-apie-rukanti-jaunima-paaugliu-noras-pritapti-priveda-prie-priklausomybiu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vaiko-teisiu-gyneja-apie-rukanti-jaunima-paaugliu-noras-pritapti-priveda-prie-priklausomybiu Kaip rodo statistika, net 80 proc. žmonių pradeda rūkyti nesulaukę pilnametystės. Didžiausia tikimybė užtraukti pirmąją cigaretę – paauglystės laikas, kai iš smalsumo norisi išmėginti įvairias svaiginimosi priemones, mėgdžioti suaugusiuosius, pritapti kompanijoje. Paaugliams atrodo, kad rūkymas – tinkama priemonė pamiršti visas problemas ar susirasti bendraminčių.

Vaiko teisių specialistų sutiktas paauglys Martynas neslepia, kad ilgą laiką jam buvo sunku pritapti prie klasės draugų, vaikai nenorėjo su juo bendrauti, iš jo tyčiojosi. Kai septintoje klasėje bendraklasiai pasiūlė eiti už kampo parūkyti, jis net nesusimąstęs sutiko. Vaikinas vylėsi, kad galbūt tai jam padės susirasti draugų. Pakalbintas paauglys atvirauja, kad draugų atsirado, bet tuo pačiu – ir priklausomybė.

Apie tai, kodėl paaugliai bando rūkyti, kokią žalą daro rūkymas ir kaip atpratinti vaikus nuo cigarečių – pokalbis su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos priklausomybių ligų specialiste Renata Karpoviene.

Kaip dažnai Jūsų darbe tenka susidurti su priklausomais nuo cigarečių nepilnamečiais asmenimis?

Dirbant mobiliojoje komandoje pastebime, kad nepilnamečių priklausomų nuo cigarečių yra, tačiau daugiau yra eksperimentuojančių. Bendraujant su jais analizuojame, aiškinamės priežastis, skatinančias paragauti alkoholio, rūkyti ar vartoti kitas psichiką veikiančias medžiagas. Dažniausiai išgirstame tokias frazes: „mano draugai sako, kad rūkyti yra kieta”, „mano vyresnysis brolis rūko ir aš pabandžiau“, „aš tik norėjau pabandyti ir suprasti, ką reiškia rūkyti“, „mano tėvai rūko ir ką – sveiki ir gyvi“, „pirmą kartą dūmą užtraukiau per draugo gimtadienį“. 

Galima teigti, kad šeimose, kuriose vartojamas alkoholis arba narkotikai, formuojasi netinkamos vertybės bei elgesio modelis, be to, psichiką veikiančios medžiagos tampa lengviau prieinamos vaikams. Tam įtaką dažnai padaro šie veiksniai: emocinis ryšys su tėvais nepastovus, vaikai jaučiasi atstumti, dažnai jaučia gėdą, kaltę, pažeminimą, todėl patys nebendrauja su vienmečiais, tampa uždari  ir ieško tokio pat socialinio statuso draugų. Tėvai paprastai toleruoja netinkamą vaikų elgesį, atlaidžiai žiūri į jų bandymus paragauti alkoholio, rūkyti ar vartoti kitas psichoaktyviąsias medžiagas. Kaip bebūtų gaila, tačiau vienintelė tokių nepilnamečių socialinio bendravimo vieta tampa gatvė, kurioje yra pakankamai įvairių pavojų patikliems, smalsiems nepilnamečiams.

– Dėl kokių priežasčių vaikai ir paaugliai imasi tradicinių ir netradicinių cigarečių?

Aplinkybių, skatinančių vaikus ir paauglius pradėti rūkyti yra daug ir įvairių. Paauglių žalingi įpročiai dažniau susiformuoja ne vien todėl, kad vaikai yra veikiami visokių „madų“, bet ir dėl neišspręstų asmeninių problemų – baimės atrodyti blogesniam, silpnesniam, neoriginaliam draugų tarpe, dėl konfliktų šeimoje bei kitų asmeninių problemų (nelaiminga meilė, nesisekantys mokslai  prastesnis savęs vertinimas ir pan.). 

Įsitraukus į rūkančiųjų draugų būrį paaugliai neretai nedrįsta atsisakyti, jaučiasi nepatogiai, bijo pašaipos.

Ar darbo praktikoje pastebite, kad nepilnamečiai rūkytų dėl siekio įsitvirtinti kompanijoje? – Jaunimas visais laikais norėjo ir nori viską išbandyti bei lengvai pasiduoda draugų įtakai. Rūkymas paauglių tarpe dažnai yra simbolinis maištavimas, siekis tapti suaugusiais, panašiais į „kietus“ draugus ar kitus autoritetus, tačiau tai ilgai netrunka, nes išsivysto priklausomybė ir noras su draugais išeiti į miškelį tampa nebe „kietumo“, o poreikio reikalas. Pastebima, kad merginos neretai ima rūkyti siekdamos atrodyti koketiškai, originaliai, norėdamos patraukti vaikinų dėmesį.

Rūkantys paaugliai neretai mano, kad elektroninės cigaretės daro žymiai mažesnę žalą nei įprastos cigaretės. Kuo būtent elektroninės cigaretės taip traukia vaikus ir paauglius?

Tiek elektroninės, tiek kaitinamosios cigaretės plačiai reklamuojamos internete, patraukliai pristatomos kaip sveikesnė alternatyva įprastosioms. Egzistuoja skonių bei struktūrinių komponentų įvairovė, viliojančios pakuotės, nuo elektroninių cigarečių nesusidaro pelenai, jos yra bekvapės, bedūmės, dėl to vaikai ir paaugliai galvoja, jog tėvai nieko neįtars. Dėl savo tikroviškumo, patrauklumo ir saugumo jos traukia ne tik jau rūkančius, bet ir iki šiol to nemėginusius paauglius. Tai tampa savotišku madingu stiliaus akcentu, kiekvienas nori turėti savo. 

Norisi akcentuoti, kad nėra sveiko ar saugaus būdo rūkyti. Lyginant su tradicinėmis cigaretėmis, kaitinamasis tabakas daro mažesnę žalą, nes jame nėra dervų, tačiau ir elektroninėse, ir įprastose cigaretėse yra nikotino, veikiančio centrinę žmogaus nervų sistemą, sukeliančio laikiną žvalumo bei malonumo pojūtį, o vėliau – priklausomybę.

Pastebima, kad jaunimas linkęs dalintis viena elektronine cigarete ar vadinamu veipu, kas didina užkrečiamųjų ligų riziką. Tokie vaikai bei paaugliai lėčiau vystosi ir fiziškai, ir psichiškai, yra labiau linkę vartoti alkoholį, narkotines medžiagas, pasižymi polinkiu į agresiją ir kt. Rūkantys paaugliai dažnai mokosi blogiau nei vidutiniškai.

Džiugina tai, kad mokyklose nuolat apie tai kalbama, vyksta prevenciniai renginiai, akcentuojama rūkymo žala sveikatai.

Kaip tėvams atpažinti, kad jų vaikas rūko?

Pirmiausia, nuo rūkančio vaiko drabužių galima užuosti rūkalų kvapą. Paprastai tėvams pasiteiravus, ar vaikas rūko, greičiausiai išgirstamas atsakymas yra „draugas rūkė“. Žinoma, tai gali būti tiesa, tačiau tokiu atveju tėvams reikėtų stebėti, ar situacija nesikartoja. Jeigu pamatote, kad paauglys su savimi turi cigarečių ar žiebtuvėlį, tai galite neabejoti, jog vaikas rūko. Paaugliai mėgsta išsisukinėti ir visa tai neigti, tačiau nederėtų patikėti tokiais jų pasisakymais. 

Dažnas gumos taip pat kramtymas gali išduoti, kad paauglys rūko. Rūkant ilgainiui silpnėja paauglio fizinis aktyvumas, pradeda keistis išvaizda – papilkėja oda, ima geltonuoti dantys ar nagai, iš burnos sklisti nemalonus kvapas, gesti dantys. Be to, tokie paaugliai dažniau ima kosėti, sirgti gerklės ar peršalimo ligomis. 

Kokius patarimus teikiate priklausomiems paaugliams ir juos auginantiems tėvams, norinčius juos atpratinti vaikus rūkyti?

Siekiant išvengti žalingų įpročių, tėvai nuo pat ankstyvos vaikystės turėtų ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi, mokyti savarankiškai ieškoti sprendimų susidūrus su problemomis, priimti teisingus sprendimus, įdiegti tinkamas vertybes, sukurti tinkamą aplinką, skatinti vaiką mokytis, užsiimti mėgstama veikla. 

Kas, jei ne tėvai geriausiai pažįsta savo vaiką, pastebi jo nuotaikų, emocijų kaitą. Sužinoję, kad vaikas rūko, tėvai neturėtų pulti kritikuoti, priekaištauti. Reikėtų kalbėtis su savo vaikais apie elektroninių cigarečių, tabako keliamus pavojus, pabandyti išsiaiškinti priežastis, dėl ko vaikas naudoja tabaką ir ką tai jam suteikia. O duoda dažniausiai tai, ko jam trūksta: gal padeda jaustis stipresniu, draugauti ir pritapti, gal rūkymas naudojamas kaip autonomijos simbolis, o gal padeda nusiraminti, nes jaunų žmonių smegenys yra labai jautrios visoms psichiką veikiančioms medžiagoms.

Siekiant atpratinti vaikus rūkyti, veiksminga yra juos skatinti už teigiamus pokyčius, apdovanoti, susikurti taisykles ir jų laikytis visiems šeimos nariams, o jei vaikas jų nesilaiko, apriboti malonumus. Jei pokyčių nesulaukiama, reikia išdrįsti kreiptis į specialistus, nes kartais reikalingas priklausomybės gydymas, ar imtis kompleksinių priemonių – psichologo konsultacijų, motyvuojančių grupių  lankymo, literatūros skaitymo. 

Tradicinis būdas-patarimas – „mesk rūkyti“ – neefektyvus, tad savo darbe dirbant su vaikais ir paaugliais išsiaiškinu rūkymo statusą (rūko, nerūko, metęs rūkyti), patariu (geriausias būdas mesti rūkyti yra su specialisto pagalba), padedu (nukreipiu gydymuisi). Vaikų ir paauglių gydytojas-psichiatras konsultacijos metu įvertins sveikatos būklę, ir, nustačius žalingą rūkymą ar priklausomybės diagnozę, suteiks informaciją apie priklausomybės sutrikimą bei galimus gydymo būdus. Taip pat jis išrašo siuntimus į Respublikinio priklausomybės ligų centro Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyrius Vilniaus ir Kauno filialuose.

Pastebima, kad didelė dalis rūkančiųjų vis dėlto nori mesti rūkyti, tačiau dažniausiai, tai darant savarankiškai, rezultatas būna nesėkmingas. Kaip ir kitos priklausomybės, ši priklausomybė taip pat turi abstinencijos laikotarpį nustojus vartoti medžiagą. Jei asmuo meta rūkyti su specialisto pagalba yra žymiai efektyviau, o be pagalbos lieka su tais simptomais, nemoka tvarkytis, neturi priemonių ir dažnai palūžta. 

- Dėkoju už pokalbį.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

Vaiko teisių gynėja apie rūkantį jaunimą: paauglių noras pritapti priveda prie priklausomybių

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 26 Apr 2021 08:30:29 +0300
<![CDATA[Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ne-viena-desimtmeti-jonavieciu-muzikaluma-ugdanti-pedagoge-r-baliene-musu-mieste-uzaugo-ir-tebeauga-ne-viena-talentinga-asmenybe https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ne-viena-desimtmeti-jonavieciu-muzikaluma-ugdanti-pedagoge-r-baliene-musu-mieste-uzaugo-ir-tebeauga-ne-viena-talentinga-asmenybe „Muzika yra visas mano gyvenimas“ – nė nedvejodama sako ne vieno jonaviečio muzikinius sugebėjimus puoselėjusi Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos fortepijono dalyko mokytoja ekspertė Roma Balienė. Pedagogė kartu su savo ugdytiniais nuolat skina laurus ne tik respublikiniuose, bet ir tarptautiniuose konkursuose. Matant tai, kad sėkmės nestabdo nei dėl koronaviruso sustabdytas kontaktinis mokymas, nei faktas, jog konkursai vyksta tik virtualioje erdvėje, R. Balienė neabejoja – nuolat dirbant ir užsibrėžiant sau aukštus tikslus, galima pasiekti itin džiuginančių rezultatų.

Ilgametė patirtis

Iš Šiaulių į Jonavą prieš keturiasdešimtmetį atvykusi R. Balienė – ilgametę darbo patirtį su vaikais turinti pedagogė.
„Šiauliuose baigiau savo pirmąsias muzikinio ugdymo institucijas: tuometinę Šiaulių vaikų muzikos mokyklą bei Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą.
Baigusi pastarąją, pagal tuo metu buvusią tvarką, kuomet po studijų reikėjo atidirbti, kaip buvo įvardijama – paskyrimą, atvykau į Jonavą, pradėjau dirbti Jonavos muzikos mokykloje fortepijono mokytoja bei koncertmeistere. Taip pradėtas mano karjeros kelias tęsiasi iki šiol – Jonavoje dirbu daugiau nei 40 metų“, – pasakojo R. Balienė.


Siekė savo tikslo


Paklausta, kas ją paskatino pasirinkti tokią profesiją, pedagogė prisimena savo vaikystę.


„Dar besimokydama Šiaulių vaikų muzikos mokykloje žinojau, kad noriu būti mokytoja.
Mano fortepijono mokytoja buvo labi švelnus, jautrus žmogus. Pamokos visad būdavo įdomios. Tai tikriausia yra viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau būtent tokią profesiją – juk vaikai neretai mėgdžioja suaugusiuosius.
Žinoma, kad šis mano pasirinkimas buvo susijęs ir su auklėjimu šeimoje, kur nuolat buvo kartojama, jog kažką pradėjus, būtinai turi užbaigti“, – teigė pedagogė.


Daugybė laimėjimų


R. Balienė ne vienerius metus mokė daugkartinę tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatę, pianistę, siekiančią įgyti atlikėjos profesiją – Juliją Rockiną. Dabar ji džiaugiasi savo ugdytinės – vos šešerių metų sulaukusios jonavietės Simonos Jefimenkaitės – rezultatais: nors visame pasaulyje siaučiantis koronavirusas apribojo ne tik renginius, bet ir kontaktinį mokymą, mažoji jonavietė sėkmingai skina laurus virtualioje erdvėje vykstančiuose konkursuose.


„Muzikuoti fortepijonu Simona pradėjo ketverių metų. Jos muzikinė karjera prasidėjo karantino metu. Dėl to jai dar neteko dalyvauti „gyvuose“ konkursuose ar koncertuose. Nepaisant to, mergaitė yra 11 respublikinių bei tarptautinių konkursų „GRAND PRIX“ bei pirmų vietų nugalėtoja. Jau pirmajame savo konkurse – „MUZIKA-@ 2020“, kuriame Simona dalyvavo 2020 metų gegužės mėnesį, ji laimėjo „GRAND PRIX“.
Vilnius, Kaunas, Praha, Viena, Zalcburgas, Paryžius, Barselona – tai miestai, kuriuose Simona savo talentu pakerėjo garbingus konkursų komisijų žiuri narius.


Ypač džiaugiuosi dviejų tarptautinių konkursų rezultatais. Vienas jų – tarptautinio interaktyvus konkurso „NOUVELLES ETOILES 2021“ (Paryžius, Prancūzija) laimėta 1 vieta ir specialus prizas, t. y., galimybė groti fortepijoninį koncertą su Novosibirsko kameriniu orkestru.
Kitas labai ryškus pasiekimas – tarptautiniame interaktyviame dviejų turų konkurse „TALENTS OF EUROPE“, vykstančiame Barselonoje (Ispanija). Jo pirmajame ture Simona laimėjo 1 vietą ir yra pakviesta dalyvauti antrame ture, kuris vyks jau balandžio mėnesį. Jau ruošiame jam naują programą“, – laimėjimus vardijo R. Balienė, pridurdama, jog tiki ir tolimesne savo auklėtinės sėkme.


„Manau, kad Simonos prigimtinis muzikalumas, darbštumas, užsispyrimas, atkaklumas, domėjimasis muzika padės jai augti ir tobulėti ne tik kaip pianistei, bet ir kitose meno bei mokslo srityse“, – kalbėjo R. Balienė.

Nauji iššūkiai – naujos galimybės

Pedagogė neslepia, kad mokytis bei mokyti groti fortepijonu nuotoliniu būdu – labai sudėtinga. Nepaisant to, ji neabejoja, jog nuotolinis mokymas atvėrė ir naujas galimybes.

„Esu nepataisoma optimistė ir man labai patinka posakis: „Jei nespėjai į traukinį, naudokis kitomis susisiekimo priemonėmis. Yra lėktuvai, laivai“.

Galiu pasakyti, kad be daugybės sunkumų, dabartinis laikotarpis turi ir savitus privalumus – neišvykstant iš namų galime „aplankyti“ daugybę šalių, dalyvauti įvairiuose konkursuose, renginiuose, seminaruose, konferencijose nuotoliniu būdu“. , – kalbėjo R. Balienė.

Pabrėžia tėvų indėlio svarbą

Kas anot pedagogės lemia muzikalių vaikų sėkmę?

„Ko gero, nieko naujo nepasakysiu. Kaip sako liaudies patarlė – ką pasėsi, tą ir pjausi. Muzika, grojimas pasirinktu instrumentu – sudėtingas užsiėmimas. Mokantis atlikimo meno, reikia labai daug kantrybės, laiko, aplinkinių palaikymo.

Tai savotiškas „darbas“ ir jis tampa dar sunkesnis, jei talento šiek tiek pritrūksta. Tačiau talentas be darbo dažniausiai didelės sėkmės neatneša. Pedagogai dažnai kartoja, kad sėkmės formulę sudaro 90 procentų darbo ir 10 procentų talento.

Tiesa, čia labai svarbus dar vienas aspektas – tėvų, šeimos požiūris į vaiko ugdymą. Ir kuomet „Sėkmės trikampio“ – vaikas, šeima, pedagogas – kraštinės yra lygios, pasisekimas bus garantuotas“, – kalbėjo R. Balienė.

Puiki terpė augti

Pasakodama apie savo pedagogės karjerą, R. Balienė džiaugiasi, kad galėjo prisidėti prie ne vienos absolventų kartos išleidimo. Remdamasi sukaupta patirtimi, ji neabejoja, kad Jonava – miestas, kuriame užaugo ir tebeauga ne vienas muzikos talentas.

,,Manau, kad buvusių auklėtinių širdelėse pasėta muzikinė sėklytė tikrai padėjo formuotis visapusiškai asmenybei, jos brandai, o muzika iki šiol užima svarbią vietą jų gyvenime.

Galiu pasidžiaugti, kad Jonava – puikus miestas. Myliu jį ir labai džiaugiuosi, kad jame gyvenu. Jame tikrai auga daugybė muzikalių asmenybių.

Manau, kad čia yra didžiulės galimybės ugdytis, tobulėti. Tik atpažinkime jaunuosius talentus, sudarykime jiems galimybę atsiskleisti, puoselėkime tuos liaunus muzikinius daigelius“, – gražių žodžių savo miestui ir kraštiečiams negailėjo pedagogė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė 

Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė"

Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė" Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė" Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė" Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė" Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė" ]]>
jonavoszinios.lt Sat, 03 Apr 2021 07:26:55 +0300
<![CDATA[MPB „Geležinio Vilko” žvalgui tarnyboje praverčia Prancūzijos svetimšalių legione įgyta patirtis]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mpb-gelezinis-vilkas-zvalgui-tarnyboje-pravercia-prancuzijos-svetimsaliu-legione-igyta-patirtis https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mpb-gelezinis-vilkas-zvalgui-tarnyboje-pravercia-prancuzijos-svetimsaliu-legione-igyta-patirtis Jaunesnysis eilinis Karolis Tendziagolskis, tarnavęs Prancūzijos svetimšalių legione, šiuo metu tarnybą atlieka „Geležinis Vilkas” brigados vadovybės Žvalgybos kuopoje. Karys dalijasi savo tarnybos patirtimi užsienyje ir skatina jaunuolius atlikti tarnybą Lietuvos kariuomenėje. 

- Kokios emocijos aplankė, kai gavote šaukimą į Lietuvos kariuomenę?

- Į Lietuvos kariuomenę ėjau savo noru. Žinojau, kur einu ir buvau tam pasiruošęs, todėl nei baimės, nei jaudulio nebuvo. 

- Ką veikėte prieš tarnybą Lietuvos kariuomenėje?

- Prieš tarnybą Lietuvos kariuomenėje tarnavau Prancūzijos svetimšalių legione. Išvykau vos tik suėjus 18. 

- Ar galite palyginti tarnybą čia ir Prancūzijos svetimšalių legione? Kiek metų tarnavote Prancūzijos legione? Ar panašios tarnybos užduotys, kasdieninė veikla?

- Prancūzijos svetimšalių legione praleidau daugiau nei aštuonis metus. Penkis metus tarnavau kalnų inžinerijoje, tris – kaip pėstininkas. Dalyvavau tarptautinėse misijose, įgijau „caporal – chef“ laipsnį, kuris Lietuvos kariuomenėje atitinka grandinio laipsnį. Tarnybos užduotys ir kasdienė veikla Lietuvoje ir Prancūzijoje skiriasi iš esmės. Prancūzijos svetimšalių legionas turi labai senas, griežtas tradicijas, kurių yra laikomasi ir dabar. Didelį skirtumą jaučiu atliekamose pratybose. Lietuvos kariuomenėje daugiau ruošiamasi gynybinei kovai, o Prancūzijos legione didesnis dėmesys akcentuojamas puolimui, ruošiamasi kovai prieš nekonvencinį priešą. 

- Kodėl grįžote atlikti tarnybos Lietuvos kariuomenėje?

- Visą gyvenimą planavau sieti savo ateitį su Lietuva, todėl įgijęs daug patirties ir žinių, nusprendžiau grįžti čia. 

- Ar kariuomenėje esantis tempas labai skiriasi nuo jūsų įprasto gyvenimo ritmo?

- Kadangi savo gyvenimą su kariuomene sieju jau daug metų, esu prisitaikęs prie tokio gyvenimo ritmo. Stebint aplinkinius galiu pasakyti, kad prie kariuomenėje esančio tempo yra labai greitai priprantama. 

- Ką išmokote naujo tarnaudamas Žvalgybos kuopoje? Gal ką pats išmokėte tarnybos draugus?

- Žvalgybos kuopoje turėjau galimybę pagilinti topografijos žinias ir įgauti išgyvenimo įgūdžių. Su tarnybos draugais dalinuosi jau turima patirtimi. 

- Kokios veiklos tarnaujant Lietuvos kariuomenėje tau itin artimos, o kurias norėtųsi praleisti?

- Itin artimos man yra taktinės veiklos. Artima yra ir visa kariuomenė, tik pandemijos laikotarpiu užsiėmimai yra riboti ir trūksta įvairovės. 

- Kokiu hobiu užsiimi laisvu nuo tarnybos laiku?

- Laisvu laiku sportuoju su savo šunimi, labai mėgstu istoriją, domiuosi ja. 

- Kaip sekasi sutarti su kuopos draugais? Kaip manai, ar ryšiai išliks ir po tarnybos?

- Su kuopos draugais sutariu labai gerai, su kai kuriais iš jų stengsiuosi palaikyti ryšį ir po tarnybos. 

- Ar po tarnybos kariuomenėje planuojate savo ateitį sieti su ja, galbūt liksite tarnauti Lietuvos kariuomenėje? Jei taip, kokį kario kelią pasirinksite – karininko ar puskarininkio? Kokias svajojate pareigas užimti Lietuvos kariuomenėje? Kodėl?

- Lietuvos kariuomenėje planuoju pasilikti ir žengti puskarininkio keliu. Norėčiau būti ten, kur savo įgyta patirtimi Prancūzijos legione galėčiau pasidalinti su Lietuvos kariais. 

- Kas jums yra patriotiškumas?

- Patriotiškumas man yra didelė vertybė. Tai apima meilę tėvynei, laisvę, šeimą, Lietuvos istoriją. Kiekvienas iš mūsų turėtų ugdyti šią vertybę ir perteikti ją jaunajai kartai. 

- Ko palinkėtumėte jaunuoliams, vengiantiems tarnybos?

- Pirmiausia palinkėčiau nebijoti tarnybos ir atlikti savo pareigą Lietuvai. Čia įgytos žinios ir patirtis gyvenime tikrai pravers. Daugelis jaunų žmonių galvoja tik ką galima gauti iš tėvynės, bet retas susimąsto, ką galima jai duoti.

- Ačiū jums už pokalbį.

 

 

 

Mechanizuotosios pėstininkų brigados (MPB)  „Geležinis Vilkas“ informacija ir nuotraukos

 

 

 

MPB „Geležinio Vilko” žvalgui tarnyboje praverčia Prancūzijos svetimšalių legione įgyta patirtis

MPB „Geležinio Vilko” žvalgui tarnyboje praverčia Prancūzijos svetimšalių legione įgyta patirtis MPB „Geležinio Vilko” žvalgui tarnyboje praverčia Prancūzijos svetimšalių legione įgyta patirtis ]]>
jonavoszinios.lt Fri, 02 Apr 2021 14:55:16 +0300
<![CDATA[Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-ausrine---kksc-komandos-kapitone-e-vaitkute-mes-ir-toliau-stengsimes-del-geriausiu-rezultatu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-ausrine---kksc-komandos-kapitone-e-vaitkute-mes-ir-toliau-stengsimes-del-geriausiu-rezultatu Neseniai praūžusiame „TOP Sport“ Lietuvos moterų tinklinio čempionate Jonavos „Aušrinė - KKSC" pelnė bronzos medalius. Komandos kapitonė Evelina Vaitkutė džiaugiasi trečiosios vietos laimėjimu, tačiau pripažįsta, kad šis varžybų sezonas nebuvo pats lengviausias. Nepaisant to, daugybę jėgų atidavusios „Aušrinė - KKSC“ merginos nesiruošia sėdėti sudėjusios rankas ir jau kuria ateities planus - šiek tiek pailsėjus, jos ketina vėl kibti į treniruotes, padėsiančias pasiruošti naujam sezonui.


Jaučia atsakomybę


E. Vaitkutė – buvusi Lietuvos jaunučių bei jaunių rinktinės narė, kuri Jonavos „Aušrinės - KKSC“ komandos dalimi tapo 2017-aisiais.


„Tinklinį žaidžiu jau 12 metų, o mano pirmosios treniruotės su „Aušrine - KKSC“ prasidėjo prieš 4-erius metus. Po truputėlį įsiliejau į komandą ir tapau jos dalimi.


Šis sezonas – pirmasis sezonas, kai buvau paskirta komandos kapitone. Manau, tai – labai atsakinga pozicija, nes tu turi ne tik vesti visą komandą į priekį varžybose, bet ir palaikyti ją treniruotėse ar už jų ribų“, – paklausta apie savo karjerą Jonavos tinklininkių komandoje pasakojo E. Vaitkutė.


Iššūkių netrūko


Mergina džiaugiasi, kad paskiriant ją kapitone, pasitikėjimą jos jėgomis parodė ne tik komandos draugės, bet ir trenerė.
Visgi, E. Vaitkutės akimis, šis sezonas komandai nebuvo lengvas.


„Komanda buvo naujai sukomplektuota ir labai jauna, kas lėmė patirties trūkumą. Nepasitikėjimas savo jėgomis ar jaudulys vis pakišdavo koją rungtynėse. Tačiau įvertinus visa tai, tik dar labiau džiaugiuosi mumis ir tuo, kad pasiekėme tiek daug –iškovojome bronzos medalius.
Žinau, kad ne vienas galvojo, jog šiais metais liksime be prizinės vietos, bet mūsų užsispyrimas ir labai didelis noras davė rezultatų.
Visos esame panašaus amžiaus ir žaidimo lygio, komandoje nebuvo vieno aiškaus lyderio. Dėl to visos stengėsi dar labiau.


Kai pradėjome žaisti lyg vienas „kumštis“, aikštelėje stengėmės viena dėl kitos, sėkmė mūsų nebe aplenkė. Neabejoju, kad tai ir yra didžiausia mūsų stiprybė“, – teigė mergina.


Puikios sąlygos


Kalbėdama apie savo komandos pasiekimus, E. Vaitkutė teigia, kad Jonavoje yra puikios sąlygos tinklininkų tobulėjimui.


„Šiame mieste yra ne viena puiki trenerė. Jos nuolat pastebi galinčius žaisti ir paruošia gerų žaidėjų. Tikiu, kad geras treneris – vienas iš svarbiausių komandos bei atskirų žaidėjų sėkmės garantų. Juk jis tave visko išmoko.


Galimybė naudotis aukšto lygio trenerių pagalba sukuria puikias sąlygas ir toliau puoselėti kokybišką tinklinio žaidimą“, – kalbėjo mergina.


Gerą nuotaiką kuria pačios


Nors dėl koronaviruso šalyje įvesti kontaktų ir renginių ribojimai tinklininkių treniruočių nepaveikė, E. Vaitkutė neslepia, kad žaidimas tuščiose salėse nėra toks smagus, koks būdavo tuomet, kai jį lydėdavo palaikantys žiūrovų šūksniai.


„Kadangi situacijos pakeisti negalime, aikštelėje bandome pačios palaikyti gerą nuotaiką, paskatinti viena kitą ir atiduoti visas jėgas.
Tiesą sakant, sezono pradžioje buvo labai keista matyti tuščias sales, bet, ko gero, prie visko priprantama ir dabar tai nekelia didelių emocijų“, – teigė E. Vaitkutė.


Motyvacijos netrūksta


Paklausta apie tai, kas skatina pačią Jonavos „Aušrinės - KKSC“ kapitonę siekti sportinių aukštumų, E. Vaitkutė įvardija kelis aspektus.


„Manau, kad kiekvienas sportininkas savyje turi išsiugdęs motyvaciją siekti kuo geresnių rezultatų. Visada norisi įrodyti aplinkiniams, kad galime padaryti tai, kas geriausia – laimėti.


Aš visada norėjau ir dabar noriu atstovauti savo miesto komandą, prisidėti prie jos pergalių ir toliau garsinti Jonavą“, – kalbėjo tinklininkė.


Mintyse – naujas sezonas


Nors paskutinės Jonavos „Aušrinė - KKSC“ varžybos vyko vos prieš keletą dienų, merginų mintyse jau sukasi planai apie naują sezoną.


„Dabar šiek tiek pailsėsime, o treneriai sukomplektuos naują komandą, kuri žais sekantį sezoną. Tikiuosi, kad vėl galėsime dalyvauti Baltijos lygos taurėje ir ten išmėginti savo jėgas iš naujo“, – ateities planais pasidalino E. Vaitkutė.


Linki būti ryžtingomis


Ko komandos kapitonė palinkėtų savo bendražygėms?


„Dar daugiau dirbti ir stengtis, o šalia to būti ryžtingomis, siekti savo tikslų, niekada nenukabinti nosies net tada, kai situacija yra labai prasta“, – pokalbį užbaigė Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų"

Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų" Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų" Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų" Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų" Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų" ]]>
jonavoszinios.lt Wed, 31 Mar 2021 10:54:11 +0300
<![CDATA[Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/tarp-politikos-istorijos-ir-mados---pokalbis-su-is-jonavos-kilusia-meda-lileikaite https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/tarp-politikos-istorijos-ir-mados---pokalbis-su-is-jonavos-kilusia-meda-lileikaite Susiskambinus su Meda video skambučiu, už jos nugaros - Vilniaus universiteto Didžiojo kiemo nuotrauka. Sutariame, kad abi labai pasiilgstame universiteto erdvių bei gyvo kontakto su dėstytojais bei studentais. Čia Meda praleisdavo itin daug laiko - bevaikščiodama tarp istorijos ir filosofijos fakultetų, besimokydama bibliotekoje. Tiesa, dabar, gyvenant karantine, mokantis bei dirbant nuotoliniu būdu, galima tikrai daugiau suspėti - Meda ne tik dirba, bet ir yra Lietuvos liberalaus jaunimo valdybos narė, daugiau laiko atranda grožinei literatūrai. Šiandien su Meda - apie studentišką gyvenimą karantine, tyrinėjamą madą, ryšius su Jonava ir daug daugiau.

Meda, šiuo metu esi ketvirto kurso bakalauro studentė, tad norėjau paklausti, kuo šiuo metu gyveni kaip studijas baiginėjantis žmogus? Ar šis laikotarpis Tau panašus į dvyliktą klasę mokykloje?

Aplinkui yra labai labai daug galimybių, pasirinkimų, variantų, ką veikti. Atrodo, ne ką mažiau nei po dvyliktos klasės. Aišku, karantinas taip atsibodo, kad šiuo metu galvoje ne kokie karjeros planai, o tolimos kelionės, išsiilgtas kultūrinis gyvenimas, daug kitokių svajonių, planų. Jaučiuosi gana entuziastingai.


Aišku, mokykloje turėjau nuostabių mokytojų, kurios mane įkvėpė pasirinkti istorijos studijas. Tačiau abitūros laikotarpis nebuvo labai malonus, universitete jaučiuosi žymiai labiau įkvėpta ir motyvuota. Todėl norėčiau tuo pačiu patarti abiturientams, kad nesileistų būti nurašomi ir išnaudotų šį laiką mus supančio pasaulio pažinimui, skaitymui.

Kokius metodus taikai dabar, karantino metu, kad pavyktų kuo lengviau išgyventi šį laikotarpį, toliau sėkmingai mokytis bei sveikai gyventi?

Man tikriausiai pats didžiausias iššūkis yra tai, kad negaliu lankytis universiteto auditorijose ir centrinės bibliotekos skaityklose, nes būtent tenais aš anksčiau susikurdavau atmosferą, kurioje man gera ir nesunku mokytis. Todėl namų aplinka kelia iššūkių ir dažnai neįpareigoja tiek, kiek norėtųsi. Taip pat mane labai dažnai kankina įvairūs egzistenciniai klausimai, tad stengiuosi stebėti, apie ką aš galvoju, užsirašyti ir vėliau analizuoti bei spręsti iškilusias problemas.


Kas man padeda? Naujos muzikos atradimas, skaitymas. Anksčiau nelikdavo laiko grožinei literatūrai tačiau dabar ją atrandu iš naujo ir išnaudoju skaitymo terapines galimybes - bandau bent trumpam atsiriboti nuo savų problemų ir mėgautis kitų istorijomis. Be to labai padeda nors ir nuotoliniai, bet pokalbiai, diskusijos su draugais, o dabar jau galima ir išeiti pasivaikščioti bei padiskutuoti, tai tikrai suteikia energijos. Labai džiaugiuosi, kad galiu grįžti į savo gimtąjį kraštą, tenais pasidžiaugti gamta, savo brolių ir sesės kompanija, juos įkvėpti. Taip atsiranda balansas tarp mokslų, darbo ir visuomeninės veiklos.


Manau, kad svarbiausia yra laiko planavimas - viską susidėlioti apgalvotai, nepamiršti laiko pertraukoms, poilsiui, fizinei veiklai. Na, ir 8 valandos miego per parą bei nuolatinis svajojimas apie ateitį, kas neleistų pasiduoti negatyvioms? mintimis.

Gal galėtum pasidalinti paskutiniais atradimais muzikoje ir literatūroje?

Pastarosiomis savaitėmis labai daug klausau The Cure ir The Smiths, aštunto ir devinto dešimtmečio roko grupių. Nors tai britiškos grupės, jų besiklausydama jaučiuosi kaip Berlyne važiuodama metro, iki karantino dažnai lankydavau šį miestą. Taip pat stengiuosi klausytis daugiau klasikinės muzikos - paskutinis mano atradimas yra Max Richter perkomponuoti Vivaldi Metų laikai. Kalbant apie literatūrą, šiuo metu skaitau Gabijos Grušaitės romanus. Nors šios knygos galėtų pasirodyti kiek popsinės, tačiau jose yra gana daug įvairių simbolių, jauno žmogaus, turinčio įvairiausių galimybių, egzistenciniai klausimai. Pastarieji yra gana artimi ir man pačiai, todėl labai malonu skaityti. Perskaičiau „Neišsipildymą” ir dabar baigiu skaityti „Stasį Šaltoką”.

Be to, kad baigi studijas, turi ir ne vienas atsakingas pareigas – taip pat dirbi bei esi Lietuvos liberalaus jaunimo valdybos narė, atsakinga už programų ir biuro koordinavimą. Ką šis pavadinimas slepia, kokios tai pareigos? Aišku, jeigu tai ne paslaptis.

Tai tikrai ne paslaptis, mes esame atvira organizacija. Šiuo metu aš koordinuoju mūsų biuro veiklą. Tai darinys, kur yra susirinkę ambicingiausi liberalaus jaunimo skyrių nariai – čia jiems suteikiame galimybę atlikti įvairias jaunimo politikos užduotis nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, augti kaip asmenybėms bei mokytis. Dauguma dalykų mūsų organizacijoje vyksta pagal mentorystės principus - esu sukūrusi programą, kurioje orientuojame žmones į veiklos bei domėjimosi sritis, kurios juos traukia. Domimės, kaip jiems sekasi, stengiamės palaikyti, analizuoti, skatiname refleksijos ir grįžtamojo ryšio kultūrą. Taip pat skatiname daugiau skaityti tiek naujienų, tiek klasikinių liberalizmo autorių, diskutuoti, gilintis į tai. O jeigu konkrečiau, tai turiu pasirūpinti darbų planavimu ir užtikrinti, kad augtų jauna karta mūsų organizacijoje. Po programomis slypi visų mūsų renginių įgyvendinimas - tai tiek kontaktavimas su svečiais, lektoriais įvairiems mokymams, konferencijoms ir kitiems renginiams bei ieškojimas alternatyvų, kaip tas veiklas padaryti įdomesnes, prasmingesnes.

Kiek žinau, prie šios organizacijos prisijungei dar būdama mokykloje – kaip nusprendei tai padaryti?

Visų pirma, turėjau gana daug draugų meno mokykloje - jie buvo tikrai atviros ir drąsios asmenybės, turinčios ganėtinai platų požiūrį į pasaulį. Atėjo ir tas laikas, kai devintoje-dešimtoje klasėje kartu su jais pradėjome daugiau įsitraukti į visuomeninę veiklą, burtis į bendruomenes, kurios daro pokyčius mieste, inicijuoja įvairias veiklas. Turėjau labai didelį norą kažką keisti, pati motyvuoti kitus žmones ir palikti kažką po savęs Jonavoje. Maniau, kad būtent Jonavos liberalus jaunimas yra puiki vieta tam. Nors tada dar neturėjau lyderystės patirties, išėjo taip, kad teko perimti organizacijos valdymo vairą. Buvau pirmininke dvejus metus. Per juos subūrėme tikrai didelę bendruomenę aplink mus, kuri, manau, mieste įsimins dar ilgam. Tikiuosi, kad naujoji karta nepasiduos pandemijos demotyvacijai ir vedini liberalizmo idėjų toliau aktyviai veiks Jonavoje.

Kokie yra keli svarbiausi dalykai, kuriuos išmokai per šiuos ilgus metus Lietuvos liberaliame jaunime?

Manau, kad visų pirma tai nuoširdumas, gebėjimas bendrauti empatiškai, įsiklausyti. Stengtis būti taikiam, kad tavimi pasitikėtų kiti žmonės ir kartu galėtumėte siekti bendrų tikslų. O antra - argumentų svarba. Vis tiek tenka atstovauti tam tikras idėjas ir negali apie jas šnekėti paviršutiniškai. Visad turi būti pasiruošęs ir turėti, ką pasakyti. Manau, kad tai iš dalies lėmė ir mano studijų pasirinkimą.

Atsižvelgiant į tai, kad tiek laiko jau esi Liberalaus jaunimo narė, taip ir norisi paklausti, kodėl studijuoji istoriją Vilniaus universitete, o ne, tarkim Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute ar Teisės fakultete?

Tarp kitko, Lietuvos liberalus jaunimas buvo įsteigtas būtent vienoje iš Istorijos fakulteto auditorijų, 1991 m. sausio 13-osios išvakarėse, tuo metu jis vadinosi Vilniaus liberalaus jaunimo klubu.


Aktyviai svarsčiau apie studijas politikos mokslų studijas, tačiau taip likimas ir stojimų rezultatai suklostė, jog pasirinkau istorijos bakalauro studijų programą. Kadangi nebuvau pilnai apsisprendusi, ar ateitį norėčiau sieti su politika, pagalvojau, kad ir istorijos studijos yra vieta, kur galėčiau tobulėti. Maniau ir tebemanau, kad istorijoje gali vertinti dalykus iš daug platesnės perspektyvos analizuojant tapatybę, įvairias skirtingas patirtis. Gali daug drąsiau mąstyti apie dalykus ir turėti daug svaresnių argumentų. Tampi labiau kritišku, išmoksti mąstyti. Gebi ir be abejo tau yra žymiai svarbiau ieškoti patikimų šaltinių. Išmoksti interpretuoti. Istorija yra žymiai platesnis ir universalesnis mokslas.

Istorijos visgi Tau nepakako – pasirinkai filosofijos gretutines studijas. Kodėl?

Pirmame kurse atėjau į fakultetą nusiteikusi galbūt nelabai entuziastingai, maniau, kad istorija yra sausas mokslas. Galvojau, kad man galbūt reiktų plačiau susipažinti su žymiaisiais filosofais, išnagrinėti jų darbus, išmokti geriau samprotatuti, nes, manau, tuo metu man to trūko. Tam neturėjau erdvės mokykloje, tad galvojau, kad filosofija užpildysiu spragas. Tuo labiau man patiko ir siūloma programa. Sužinojusi apie gretutines studijas nusprendžiau išnaudoti kelyje pasitaikiusią galimybę. Manau, kad tai buvo vertinga patirtis, nes išmokė logiškai dėlioti sakinius, mintis, turėti svaresnių argumentų, išmokau palyginti skirtingus požiūrius.

Dar įvadinėse paskaitose mums doc. dr. Nerijus Šepetys pabrėžė – filosofija – abstraktybė, istorija – konkretybė. Ar nesunku studijuoti šiuos du mokslus greta? Kaip jie sąveikauja?

Tai, sakyčiau, labai vienas kitą papildantys dalykai. Filosofijos studijose taip pat mokėmės chronologiškai - nuo Antikinės Graikijos mąstytojų iki naujausiųjų laikų. Tie laikotarpiai labai sutapo su tuo, ką studijavome Istorijos fakultete, tad buvo labai įdomu matyti, kaip istoriniai įvykiai atsispindi to meto filosofinėje mintyje ir atvirkščiai. Manau, tai labai papildė mano suvokimą.

Kokios temos filosofijoje tave labiausiai domina?

Mane labiausiai žavi ir intriguoja šiandien aktualios temos, kurios atsiskleidžia postmodernizmo filosofijoje ir nagrinėja visuomenės vartotojiškumą, vertina kultūros įtaką ir suvokimą, globalizacijos bei kapitalizmo reiškinius. Man labiausiai įsiminė Jean Baudrillard, Gilles Deleuze.

Palieskime, sakyčiau, ir tam tikrą Tavo aistrą bei istorijos tyrinėjimų sritį – madą. Ar susidomėjimas šia sritimi atsirado bestudijuojant ir betyrinėjant, ar kaip tik – pasirinkai tyrinėti tai, kas Tave jau kurį laiką traukia?

Mada domiuosi jau gana ilgai. Vaikystėje norėjau būti dizainere, pamenu, kaip pradinėse klasėse su klasioke ruošėme madų žurnalą, kuriame analizavome mados tendencijas. Labai džiaugiuosi, kad jis neišvydo dienos šviesos (juokiasi). Ilgainiui ši aistra buvo kiek apleista, pakeista kitais dalykais, bet man vis tiek visada rūpėdavo, kaip žmonės apsirengę. Ne dėl to, kad jie būtų apsirengę gražiai ar sektų kažkokias tendencijas, bet dėl to, nes, manau, apranga gali atskleisti žmonių vertybes, istoriją, pasaulėžiūrą. Tai, sakyčiau, daug prisidėjo prie dabartinio pasirinkimo tyrinėti madą.


Pirmaisiais studijų metais nelabai gilinausi į mados istoriją, bet kai prieš pusantrų metų pradėjau dirbti Vinted, supratau, kokia yra mados reikšmė - ji yra ir kasdienybės, ir gyvenamo laikmečio atspindys. Iš aprangos galime pamatyti, kuo tuo metu gyveno žmonės, kokios idėjos vyravo. Kai pasirinkau tyrinėti šią sritį, galvojau, jog tai bus kažkas naujo, atradimai su daug erdvės interpretacijai, analizei ir kitokia tema nei daugumos studentų - visi aplinkui mane domėjosi partizaniniais karais, LDK istorija ar modernizmu.

Gal galėtum plačiau papasakoti, į kokius aspektus mados istorijoje giliniesi Tu pati?

Tyrinėjant sovietmečio madą mane labiausiai domina vartojimo aspektas, kaip visuomenė priima madą ir kokia yra jos svarba. Ar jiems yra svarbu rengtis madingai, ar išsiskirti? Kokią įtaką tam daro valdžia bei kitos institucijos, nuomonės formuotojai ir t.t.?
Mano pačios bakalaurinis darbas bus apie šiuolaikinio jaunimo santykį su 7-8 dešimtmečių mada, kadangi ji yra ganėtinai populiari šiomis dienomis. Norėsiu išsiaiškinti, kokios vertybės tai skatina, kokį vaidmenį čia užima nostalgija, estetika ir kokią įtaką daro vartojimo tendencijos.


Mane taip pat žavi mados kaip pasipriešinimo tam tikrai tvarkai veiksnys. Septintajame dešimtmetyje žmonės pradėjo drąsiau rengtis ir kitaip, negu atveždavo į deficitines parduotuves. Kaip žinome, sovietinė valdžia su tuo kovojo. Čia pasireiškia mados galia.
Labai įdomus yra ir mados žurnalų reiškinys, nes būtent per juos Lietuvą pasiekdavo informacija apie aprangos tendencijas, ateinančias iš Vakarų. Tačiau jos vėluodavo bent 7-8 metus, dažniausiai būdavo supaprastinamos. Žurnaluose vyravo daugiausiai audinių išvaizdos, siluetų aprašymai - žmonės bandydavo pagal juos patys pasisiūti drabužius, o ne įsigyti, kaip dabar įprasta.

Kas tyrinėjant šias temas Tave labiausiai sudomino?

Kalbant apie tarpukario madą man labai įstrigo atmintyje 1929 m. įvykęs madų teismas, kai korporacija „Gaja” apkaltino madą nepadorumu, nehigieniškumu ir neestetiškumu. Šios korporacijos nariai buvo ganėtinai konservatyvaus mąstymo, o mada tuo laikotarpiu Lietuvoje tikrai pradėjo laisvėti, atsirado daug elegantiškesni siluetai. Čia išryškėja visuomenės susipriešinimas mados klausimu. Na, o vėlyvuoju sovietmečiu mane sudomino ir tai, jog tuo metu Lietuvoje propaguojami kaip priedanga tautiniai elementai buvo pasitelkti ir madoje - tai lietuviškas audinys linas, tautiniai raštai.

Grįžkime prie Tavo šaknų – Jonavos. Koks Tavo santykis su gimtine dabar, po kelių metų gyvenimo Vilniuje?

Labai noriu pasidalinti tokia nelabai patogia situacija, su kuria susidūriau šią vasarą. Kalbėjausi su pirmąja Lietuvos Respublikos ponia Diana Nausėdiene jaunimo organizacijų renginyje - mes ją patys užkalbinome, norėdami išreikšti savo požiūrį ir jinai paklausė, iš kur aš iš tikrųjų esu kilusi. Pasakiau, kad iš Jonavos krašto. Jinai nustebo ir paklausė, ar man nebuvo sunku prisitaikyti atvažiavus iš provincijos į Vilnių. Aš šiek tiek įsižeidžiau, nes manau, kad Jonava yra labai kultūringas miestas ir sostinės gyventojai per daug nesiskiria nuo jonaviečių. Man tikrai nebuvo sudėtinga atvažiavus į Vilnių.


Grįžtant prie santykio su Jonava, mano abidvi šeimos pusės yra kilusios iš Jonavos, čia tebegyvena ir mano seneliai iš abiejų pusių, ir didelė dalis giminių. Taip pat mano santykį su Jonava labai stiprina sentimentai tam tikroms vietoms. Pamenu, kaip nuo mažens tekdavo lankyti šokių kolektyvą kultūros centre, tad visi koridoriai ir užkulisiai man yra mintinai žinomi. Vėliau lankiau ir Janinos Miščiukaitės meno mokyklą, kurioje praleisdavau daug laiko, sukūriau labai daug gražių ir tvirtų draugysčių, kurias dar puoselėju iki dabar. Vis svajoju, kaip po karantino galėsiu aplankyti savo mokytojas meno mokykloje, nes, manau, ta vieta labai stipriai suformavo mane, mano požiūrį į kultūrą, meną, išmokė bendrauti su žmonėmis. Dar, manau, kad svarbu paminėti ir „Achemą, kadangi mokiausi tokioje neformalaus švietimo institucijoje, kuri tuo metu vadinosi „Achemos mokymo centras”, vėliau „Žalioji karta”. Tenais taip pat puoselėjome stiprų ryšį su mokytojais ir net turėdavome ekskursijų į pačią įmonę.


Neseniai pradėjau skaityti Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Miestelio romansas”, kurio veiksmas vyksta Jonavoje, aprašoma Jonavos žydų situacija. Nors romane nėra visas dėmesys skiriamas miestui, tačiau man labai įdomu, kaip mūsų kraštas yra suvokiamas literatūroje. Tad dabar, sakyčiau, stiprinu savo ryšį su gimtuoju kraštu.

Tavo geografija Jonavos krašte yra gana plati - esi iš Išorų kaimo, po pamokų laiką leidai Jonavoje, o mokyklą baigei Karmėlavoje. Kaip istorijos studentė – ką galėtum patarti aplankyti šiomis dienomis Jonavos krašto gyventojams, o ką – niekada čia nesilankiusiems asmenims?

Labai sunku išsirinkti. Norėtųsi pasiūlyti ir gamtinių objektų, nes mano tėvai yra miškininkai ir nuo mažens esu visą kraštą išvažinėjusi kiaurai. Tad jonaviečiams, ypač rečiau išlendantiems iš miesto, turbūt parekomenduočiau netoliese vis dar veikiančio poligono esančią Dumsių kopą, nuo kurios atsiveria vaizdinga panorama ir atrodo, kad esi Nidoje. Žmonėms, kurie dar nėra buvę Jonavoje arba nėra jos atradę, manau, kad būtų verta aplankyti Jonavos senamiestį, kuriame stovi žydų namų pastatai. Taip pat miestelyje yra dvi apleistos sinagogos. Labai gaila, kad joms yra skiriama mažai dėmesio. Norėtųsi, kad jos atsigautų ir kad kada nors jose tvyrotų bent truputis kultūrinės dvasios. Tuo pačiu gilinantis į žydiškąją Jonavos istoriją, verta užlipti ir į Jonavos žydų kapines, kurios yra ganėtinai apleistos, per daug neišpuoselėtos, bet jose tvyro tokia mistinė atmosfera. Šalia senamiesčio yra ir klasicistinė Jonavos bažnyčia, turinti požemius, kuriuose irgi yra įdomių išlikusių labai senų objektų. Tiesa, ten reikėtų įeiti su gidu arba zakristijonu.

Tiek šiam interviu, tiek Tavo bakalauro studijų metams Vilniaus universitete einant į pabaigą – kaip apibūdintum šį studijavimo, o kartu juk ir studentavimo laikotarpį? Kuo jis ypatingas?

Manau, kad tai buvo įdomiausi metai mano gyvenime. Buvo ir labai sudėtingų, ir labai džiaugsmingų akimirkų. Tai tikrai savęs pažinimo laikotarpis. Mano integracija į universitetą šiek tiek skiriasi nuo mano kursiokų - negyvenau bendrabutyje, iš karto stengiausi gyventi savarankiškai. Teko gyventi ir vienuolyne, studenčių bendruomenėje, tai buvo labai įdomi ir naudinga patirtis. Bėgant laikui įsitraukiau į pačio universiteto gyvenimą, o įsimintinos istorinės universiteto erdvės mane labai įkvėpė mokytis ir dirbti jose. Studijuodama čia išmokau geriau bendrauti su žmonėmis, atrasti bendrų temų, kuriomis būtų įdomu diskutuoti, anksčiau man tai būdavo sudėtinga. Juk istorija yra labai platus mokslas. Tuo ir džiaugiuosi.

Ačiū už pokalbį.

Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite

Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 22 Mar 2021 14:19:14 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Siekiant užtikrinti, kad maisto produktų kainos tikrai sumažėtų, siūlau Vyriausybei su verslo atstovais pasirašyti nacionalinį susitarimą“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-siekiant-uztikrinti-kad-maisto-produktu-kainos-tikrai-sumazetu-siulau-vyriausybei-su-verslo-atstovais-pasirasyti-nacionalini-susitarima https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-siekiant-uztikrinti-kad-maisto-produktu-kainos-tikrai-sumazetu-siulau-vyriausybei-su-verslo-atstovais-pasirasyti-nacionalini-susitarima Artėjanti Seimo pavasario sesija nusimato itin darbinga ir intensyvi. Šalyje vis dar tvyrant nežinomybei ir neapibrėžtumui dėl karantino, parlamento politinė darbotvarkė bus užpildyta įstatymų projektais, susijusiais su COVID-19 suvaldymo planu, taip pat nuo pandemijos nukentėjusių gyventojų ir verslų subsidijavimo bei lėšų skirstymo klausimu. Šiuo metu tarp svarbiausių priemonių, vietą privalėtų atrasti ir pataisos, numatančios labiausiai pažeidžiamų žmonių socialinę apsaugą. Pavasario sesijoje tarp teikiamų įstatymo projektų, numatyta svarstyti Seimo nario Eugenijaus Sabučio registruotus teisės aktus, leisiančius mažinti kainas būtiniausiems maisto produktams, nes COVID-19 pandemija sąlygoja didėjantį nedarbą, o taip pat ir mažėjančias socialiai pažeidžiamų asmenų pajamas. Primename, kad Sausio viduryje parlamentaro E. Sabučio iniciatyva Seime įregistruotos įstatymo pataisos, kuriomis siūloma nustatyti lengvatinį 9 proc. Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą būtiniausiems maisto produktams. 

Apie užregistruoto įstatymo projekto tikslą, jo įgyvendinimą ir laukiamus rezultatus kalbamės su Jonavos rajone išrinktu Seimo nariu E. Sabučiu. 

- Kodėl pateikėte tokius teisės aktų pakeitimus?

- Užklupusi pandemija kelia iššūkius visiems – tiek verslui, tiek valstybei, tiek paprastiems žmonėms. Dažnai girdime naujienas apie naujas mokestines lengvatas ir išimtis verslui. Šioje Vyriausybėje net pasigirsta siūlymų mažinti mokesčius turtingiems ir didžiausias pajamas gaunantiems gyventojams, tačiau visame šiame kontekste užmirštami labiausiai pažeidžiami asmenys. Dėl pandemijos kasdien keliamų finansinių sunkumų, mažas pajamas gaunantys ir Užimtumo tarnybos duris praveriantys Lietuvos gyventojai dabartinėje situacijoje atrodo pamiršti, todėl siūlymas sumažinti būtiniausių maisto produktų kainas bent iš dalies padės išspręsti šių gyventojų finansines problemas. Jokiu būdu nesakau, kad valdžios sprendimai, taikantys išimtis verslo atstovams, šiuo sunkiu momentu yra nereikalingi, tačiau piliečių, kurie iki dabartinės krizės gyveno „nuo algos iki algos“, o dabar iš viso prarado darbus ar savo veiklą vykdžiusių savarankiškai, kurių mėnesinės pajamos šiuo metu nesiekia ir 260 eur., ignoruoti negalima. Dabartinėje situacijoje, Seimas galėtų dėti žingsnį ir sumažinti pridėtinės vertės mokestį būtiniausiems maisto produktams, todėl labai tikiuosi, kad mano iniciatyvą palaikys kolegos Seimo nariai. Be to, tokia lengvata buvo numatyta ir Lietuvos Socialdemokratų partijos programoje, su kuria ėjome į Seimo rinkimus. Laikomės įsipareigojimų prieš rinkėją, todėl toks siūlymas mažinti PVM yra natūralus ir suprantamas, ypač turint omenyje, kad pajamų atotrūkis Lietuvoje vis dar yra milžiniškas. 

- Kokių rezultatų laukiama sumažinus PVM?

- Koronaviruso krizės akivaizdoje, matome, kad ekonominė situacija komplikuoja mažas pajamas gaunančių šeimų finansinę padėtį ir toliau didina socialinę atskirtį, kuri Lietuvoje ir taip viena didžiausių ES. Reikia atkreipti dėmesį, kad ekonomikos augimo rezultatais pirmiausia mėgaujasi didesnes pajamas gaunantys gyventojai. Būtent ši visuomenės grupė ir lemia didėjantį prekių bei paslaugų brangimą. Tuo tarpu tie, kurių pajamos auga lėčiau arba visiškai neauga, yra priversti mokėti tokią pačią kainą už prekes ir paslaugas, kaip ir pasiturintys gyventojai. Viena iš priemonių užtikrinti mažesnes maisto produktų kainas žmonėms – mažesni pridėtinės vertės mokesčio tarifai. Tą ne kartą yra akcentavusi ir Europos Taryba, kuri savo Direktyvoje pabrėžia, kad Lietuva, kaip ir visos ES valstybės narės, gali taikyti vieną arba du lengvatinius PVM tarifus pasirinktinai. Atsižvelgiant į visa tai, siūlau būtiniausiems maisto produktams nustatyti lengvatinį 9 proc. PVM tarifą. Skaičiuojama, kad tokiu atveju šių maisto produktų kainos turėtų sumažėti apie 10 proc. Šioje vietoje, labai norėčiau pabrėžti žodžius „būtiniausiems maisto produktams“. Suprantu, kad naujoji Vyriausybė nebūtų linkusi PVM lengvatą taikyti visiems be išimties maisto produktams, todėl buvo pasirinktas kompromisinis variantas – siūlyti, mano manymu, visas puses tenkinančias teisės aktų pataisas, išskiriant pagrindinį prekių krepšelį, todėl įstatymo projektu įtvirtinama nuostata, kad Vyriausybė ar jos paskirta institucija, atsižvelgdama į dabartines ir besikeičiančias sąlygas, galės nustatyti būtiniausių prekių krepšelį. Tai galėtų būti populiariausi maisto produktai – duona, kvietiniai miltai, įvairios daržovės ir vaisiai, aliejus, šviežia mėsa, kiaušiniai bei gaminiai iš pieno, kurie turi tapti labiau prieinami ir labiau įperkami mažesnes pajamas gaunančioms Lietuvos šeimoms. 

- Kokie galėtų būti kontrolės būdai, kad prekybininkai tuo nepiktnaudžiautų?

- Tai vienas svarbiausių klausimų, taikant lengvatinį PVM tarifą. Nes galutinį tokios mokestinės lengvatos efektą turi pajusti ne kas kitas, o vartotojas. Puikiai suprantu, kad panašūs įstatyminiai pasiūlymai buvo ne kartą teikti ir sulaukia didžiulio pasipriešinimo, bet dabartiniai iššūkiai, su kuriais susiduria visuomenė, reikalauja teisingų žingsnių ir sprendimų. Kai kurie analitikai linkę teigti, kad Lietuvoje PVM lengvatų taikymas dažniausiai galutinio vartotojo nepasiekdavo, nes pakeliui jį nusigriebdavo ar tai gamybinė, ar prekybinė grandis. Kainų nesumažėjimas pritaikius PVM lengvatą nebūtinai reikštų, kad prekybininkai yra nesąžiningi, o tai, kad šalyje rinka veikia neteisingai – tokiu atveju kiltų pagrįstų įtarimų, kad yra karteliniai susitarimai arba netinkamai veikia atsakingos institucijos, užtikrinančios rinkos kontrolę. Nors įrankių tokios institucijos tikrai turi.  Kaip vieną iš būdų, siekiant kiek galima labiau užtikrinti, kad maisto produktų kainos tikrai sumažėtų, matyčiau siūlymą Vyriausybei su Lietuvos verslo asociacijomis ir prekybininkais pasirašyti Geros verslo praktikos ir valios susitarimą. Pasirašę šį dokumentą, prekybininkai turėtų savanoriškai įsipareigoti užtikrinti, kad kainos tikrai sumažės tais pačiais 10 proc. ir be objektyvių veiksnių nedidės. Toks susitarimas reikštų pasitikėjimą tarp valdžios ir verslo, taip pat sumažintų kartais nereikalingų biurokratinių procedūrų kiekį. Papildomai,  galime diskutuoti ir apie kitas priemones, pavyzdžiui, vykdyti griežtą kainų stebėseną prieš ir po PVM lengvatos įsigaliojimo. Manau ir tikiuosi, kad tokių perteklinių žingsnių nereikės, o bus vadovaujamasi sąžiningumo ir protingumo kriterijais. 

- Ar valstybės biudžetas praras planuojamas įplaukas dėl lengvatinio PVM? Galbūt tikimasi, kad bus surenkama daugiau lėšų?

- Esu įsitikinęs, kad ši priemonė turėtų pasiteisinti, nes nuostolis biudžetui nebus toks didelis, koks, politinių oponentų teigimu, gali būti. Pirmiausia, reikėtų kalbėti, ar toks pakeitimas bus naudingas gyventojams, ar maisto produktų krepšelis tikrai bus pigesnis. Manau, kad PVM tarifo maisto produktams sumažinimas paskatintų maisto produktų vartojimą, galimai sumažės ir šešėlinės ekonomikos dalis, ir iš kaimyninių valstybių įvežamų produktų kiekiai. Tokiu būdu galėsime kompensuoti valstybės biudžeto pajamų netektis dėl siūlomos PVM lengvatos. Reikia pažymėti, kad kaip viena priežasčių, kodėl Lenkijoje maisto produktai yra pigesni, įvardijama kaimynų taikoma pridėtinės vertės mokesčio lengvata. Lenkijoje maistui taikomas lengvatinis 5 arba 8 proc. PVM tarifas. Latvijoje nuo 2018-ųjų taip pat buvo pradėtas taikyti 5 proc. lengvatinis tarifas kai kuriems maisto produktams. Neabejoju, kad įstatymas leistų sumažinti Lietuvos gyventojų, vykstančių apsipirkti į Lenkiją, srautus. Pavyzdžiui, statistikos duomenimis, Lietuvos gyventojai Lenkijoje išleidžia daugiau kaip 330 mln. eurų. kasmet. Galutinių skaičių, kokie galėtų būti valstybės biudžeto netekimai, nėra pateikta, nors 2019 metų pradžioje, Finansų ministerija buvo atkreipusi dėmesį, kad  nustatant lengvatinį 9 proc. PVM tarifą būtiniausiems maisto produktams, biudžeto netekimai sudarytų tik apie 127 mln. eurų. O tai yra žymiai mažesnė suma, negu mūsų piliečiai išleidžia kaimyninėje valstybėje.  Todėl teigti, kad dėl PVM lengvatos bus didžiuliai biudžeto praradimai yra mažų mažiausiai neracionalu.  Taip pat nereikėtų užmiršti ir gerųjų pavyzdžių, apie kuriuos kalbėjo ir Prezidentas Gitanas Nausėda. Atsiminkime Rumunijos atvejį. Šioje Pietų Europos valstybėje 2015-ųjų pradžioje PVM tarifas nuo 24 iki 9 proc. buvo sumažintas mėsos, duonos ir kitiems maisto produktams. Po metų, rinkos stebėsenos rezultatai nudžiugino – kainos sumažėjo 10 proc., o apyvarta padidėjo 12-15 proc. Tokia priemonė minimoje valstybėje pasiteisino, nes nuostolis biudžetui nebuvo toks didelis, taip pat sumažėjo ir šešėlis, ir gerėjo kiti ekonominiai rodikliai. 

- Svarbu, kad atkreipėte dėmesį į lietuviškus ekologiškus maisto produktus – kodėl matote būtinybę ir jiems sumažinti PVM?

- Mano iniciatyva registruotame Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo projekte numatoma ne tik nustatyti lengvatinį PVM tarifą būtiniausiems maisto produktams, pataisos papildomai numato PVM lengvatą taikyti ir ekologiškiems bei pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą pagamintiems produktams. Šis pakeitimas itin svarbus, nes paskatintų atsakingą ir aplinkai draugišką sveikų, chemiškai neapdorotų, tvarių, didesnės maistinės vertės produktų vartojimą. Suteikdami lengvatinį 9 proc. PVM tarifą ekologiškiems maisto produktams, paskatintume ir Lietuvos smulkiuosius gamintojus bei augintojus, padidintume konkurencingumą importuotai produkcijai. Šis pasiūlymas svarbus ir tuo, kad liečia daugelį gyvenimo sričių – nuo tvaraus ūkininkavimo ir ekologiškos produkcijos gaminimo iki sveikesnės ir aplinkai draugiškos gyvensenos. Skatinant ekologiškų ir lietuviškų maisto produktų asortimento plėtimą ir palaikant ekologišką žemės ūkį, galime tikėtis, kad tokiu būdu paskatintume kaime kurtis naujas darbo vietas, išsaugoti regionų kultūrinį tapatumą, plėtoti kulinarinį bei tautinį paveldą ir įvairinti vietos gyventojų veiklas. Taip pat reikia pabrėžti, kad intensyvesnė sveikesnio maisto gamyba ir jos prieinamesnis vartojimas prisidės prie gyventojų sveikatos būklės gerinimo. Pripažinkime, kad žmonės vis dar valgo stipriai perdirbto, riebalų ir paprastųjų angliavandenių prisodrinto maisto, nes negali sau leisti nusipirkti kokybiškesnio, sveikesnio ir ekologiško maisto. Todėl sumažinus PVM iki 9 proc., gyventojai, mano manymu, vis drąsiau galės prieiti prie maisto prekių parduotuvių lentynose išdėliotų ekologiškų produktų. 

- Kodėl tikitės, kad šį įstatymo projektą palaikys Seimo valdančioji dauguma?

- Įdomu tai, kad panašų pasiūlymą praėjusioje Seimo kadencijoje teikė dabartiniai valdantieji – absoliučią daugumą Seime ir Vyriausybėje turintys Tėvynės Sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai. Bus labai įdomu stebėti, kaip politikai, atstovaujantys šią partiją, Seime balsuos dėl naujai siūlomų teisės aktų pakeitimų, piginančių maisto produktų kainas. Praėjusią kadenciją jie buvo opozicijoje, šiuo metu – turi daugumą parlamente ir Ministrų kabinete. Tikiuosi, kad jų nuomonė nuo praėjusios Seimo kadencijos nepasikeitė, todėl dedu viltis, kad įstatymo projektą palaikys. 

Dž. Barysaitės nuotrauka 

E. Sabutis: „Siekiant užtikrinti, kad maisto produktų kainos tikrai sumažėtų, siūlau Vyriausybei su verslo atstovais pasirašyti nacionalinį susitarimą“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 04 Mar 2021 11:08:06 +0200
<![CDATA[Jonaviečių sukurta internetinė platforma ragina nebūti paskutiniais]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciu-sukurta-internetine-platforma-ragina-nebuti-paskutiniais https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciu-sukurta-internetine-platforma-ragina-nebuti-paskutiniais Jonaviečiai Neimantas Jocius bei Paulius Deksnys ragina aktyvaus laisvalaikio mėgėjus neužsisėdėti vienoje vietoje ir pradėti veikti: vaikinai sukūrė internetinę platformą – „Vis dar nepaskutinis“, kurioje kviečiama dalyvauti įvairiuose sportiniuose renginiuose ir užsiėmimuose.


Nuo bėgimo varžybų iki žygių


„Vasarą nujautėme, kad prasidės antra koronaviruso banga. Dėl to svarstėme, kad reikia sukurti kažką tokio, kas leistų aktyviems žmonėms nesustoti ir net karantino metu turėti galimybę dalyvauti įvairiose sportinėse varžybose.


Sugalvojome sukurti internetinę platformą, kurioje būtų organizuojamos virtualios bėgimo, dviračių varžybos bei kitos aktyvios veiklos. Aš viską suprogramavau, Paulius rūpinosi dizainu“, – paklaustas apie naują iniciatyvą pasakojo N. Jocius.


Pirmas blynas – neprisvilęs


Neseniai pasibaigė pirmosios „Vis dar ne paskutinis“ varžybos. Jose sudalyvavo kelios dešimtys bėgikų.


„Varžybos startavo iškart po Naujųjų ir truko kelias savaites. Kaip visa tai vyko?
Žmonės užsiregistravo varžybose kaip dalyviai, o bėgdami pasirinktą maršruto ilgį, savo laiką fiksavo tokiomis programėlėmis kaip „Strava“, „Endomondo“ ir pan. Žmonės galėjo bėgti jiems patogiu metu, jų pačių pasirinktoje vietoje.


Po bėgimo dalyviai mums atsiuntė savo rezultatus. Siekiant išvengti sukčiavimo atvejų įvertinome, ar pateikti duomenys – logiški. Visų bėgikų rezultatai atrodė realūs, tad patvirtinome juos ir įtraukėme į bendrą dalyvių rezultatų lentelę. Vėliau buvo išrinkti nugalėtojai.
Džiaugiamės, kad į pirmąsias varžybas užsiregistravo 30 žmonių. Rezultatus atsiuntė 21 iš jų: 7 moterys ir 14 vyrų.
Šios varžybos mums buvo puiki galimybė pamatyti, ką dar galime patobulinti, tačiau džiaugiamės, kad pirmas blynas neprisvilo“, – kalbėjo N. Jocius.


Sportiškas miestas


„Vis dar ne paskutinis“ platforma orientuota į visos Lietuvos gyventojus, tačiau vaikinai neabejoja, kad tarp aktyviausių jos naudotojų bus ir jonaviečiai.


„Nesunku pastebėti, kad Jonavoje yra nemažai aktyvaus laisvalaikio entuziastų: gatvėse nuolat matyti ir bėgiojančių, ir dviračiais važinėjančių žmonių.
Dėl to manau, jog atsiras ne vienas jonavietis, kuris aktyviai įsitrauks į ,,Vis dar ne paskutinis“ siūlomus renginius, o iš lūpų į lūpas apie juos sklindanti žinia pasieks vis daugiau žmonių“, – kalbėjo N. Jocius.


„Džiugu, kad Jonava neseniai buvo pripažinta sporto miestu. Dėl išplėtotos infrastruktūros ji – tinkama vieta įvairiems sporto renginiams: mūsų mieste yra daugybė naujai nutiestų pėsčiųjų takų, sporto aikštelių. Manau, kad tai skatina miesto gyventojus užsiiminėti fizine veikla“, – kolegai antrino P. Deksnys.


Toliau tobulina


„Vis dar ne paskutinis“ – ne vienintelis N. Jociaus bei P. Deksnio bendras kūrinys. Kiek daugiau nei prieš metus vaikinai sukūrė programėlę ,,Keliauk po Jonavą", kurioje patalpintas virtualus žemėlapis su lankytinomis šio miesto vietomis.


„Programėlė vis dar veikia, bet dabar dedame visas pastangas ties naujosios platformos tobulinimu. Kai tik atšils orai, ketiname organizuoti dviračių varžybas. Kiek vėliau, kai bus baigti numatyti darbai, žmonėms pateiksime ir solo žygių maršrutus.


Didžioji dauguma jų ves per Lietuvos parkus, miškus... Kalbant apie Jonavą, planuojame sudaryti kelis maršrutus, kurie ves žygeivius Zatyšių, Žinėnų piliakalnio, Žemyninės kopos apylinkėmis“, – kalbėjo N. Jocius.


„Koreguojame ir marketingo strategiją, kuri plačiau paskleis informaciją apie renginius ir užsiėmimus“, – teigė P. Deksnys.


Geriausi bus apdovanoti

Vaikinai tikisi, kad jų siūlomi renginiai karantino išvargintiems žmonėms padės atrasti didesnės motyvacijos judėti į priekį.


„Ne veltui savo platformą pavadinome ,,Vis dar ne paskutinis“. Norėjosi optimistiško pavadinimo, kuris būtų lyg spyris, neleidžiantis užsisėdėti.
Šalia to, geriausi varžybų dalyviai visad sulauks ir apdovanojimų, kurie, tikimės, bus jiems lyg gražus ir linksmas prisiminimas“, – teigė N. Jocius.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonaviečių sukurta internetinė platforma ragina nebūti paskutiniais

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 05 Feb 2021 11:29:15 +0200
<![CDATA[„Transachemos“ darbuotojui paklūsta net aršiausi šunys]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/transachemos-darbuotojui-paklusta-net-arsiausi-sunys https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/transachemos-darbuotojui-paklusta-net-arsiausi-sunys Darbe – geležinkelio riedmenų valytojas, už jo ribų – patyręs kinologas ir šunų dresuotojas. 55 metų Robertas Jadzevičius su šunimis dirba jau daugiau nei tris dešimtmečius.

„Nėra nedresuojamų šunų – reikia tik laiko ir žinių“, – tuo yra įsitikinęs didelę darbo patirtį su keturkojais turintis vyras. Pasak jo, jeigu šeimininkai skundžiasi augintinių elgesiu, pirmiausiai turėtų paieškoti savo klaidų.

Apie šunų auklėjimą ir dresūrą Robertas gali kalbėti nesustodamas. Savo, kaip kinologo karjerą jis pradėjo tarnaudamas armijoje. Vėliau, jau po tarnybos, savo žinias tobulino seminaruose Lietuvoje ir užsienyje, taip pat vesdamas užsiėmimus, ruošdamas šunis parodoms.

Turėjo keturkojį ir pats. Pirmasis jo augintinis buvo vokiečių aviganis, paskui įsigijo rotveilerių veislės kalytę Tiną. Deja, po 11 metų Robertas turėjo priimti sunkų sprendimą ir ją užmigdyti dėl nebegydomos sveikatos būklės.

Šiuo metu Robertas šuns neturi. Pasako jo, dirbant po 12 valandų būtų sudėtinga juo pasirūpinti. Tačiau veiklos po darbo ir laisvadieniais netrūksta – Jonavoje jį daug kas žino, kaip patyrusį šunų žinovą.

Darbe visi kolegos žino apie Roberto veiklą. Jis džiaugiasi, kad dirba labai draugiškame ir palaikančiame kolektyve. Būna, kad dalyvavimas parodose ar kokie renginiai sutampa su jo pamaina, tačiau šunų dresuotojas žino, kad galės susitarti su kolegomis ir susiderinti grafikus.

„Puikiai sutariame, esame viena komanda, džiaugiuosi, kad galiu suderinti savo darbą su pomėgiu“, – džiaugiasi vyras.

Įmonės „Transachema“ kolektyve yra keletas darbuotojų, kurie augina šunis, todėl visada atsiranda bendrų temų. Jiems Robertas negaili patarimų, jeigu atsiranda kokia nors su augintiniais susijusi problema – padeda išspręsti.

Savo patirtimi jis sutiko pasidalinti ir su kolegomis, kuriems yra aktuali šunų auklėjimo ir dresūros tema.

– Gatvėje dažnai tenka stebėti, kaip ne šeimininkai vedžioja šunis, o atvirkščiai.  Keturkojai žmones tampo, neklauso ir nereaguoja į komandas. Ar sunku išmokyti šunį paklusnumo?

Toks šuns elgesys yra visiška šeimininko atsakomybė. Su šunų auklėjimu taip yra – kiek darbo įdėsi, tą ir turėsi. Visi be išimties šunys yra dresuojami. Aišku, kai kurios veislės, pavyzdžiui, haskiai, kinkomos veislės, sunkiau paklūsta, bet turint kantrybės ir žinių, galima pasiekti puikių rezultatų. Tas pats ir su mažais šuniukais.  Jorkšyro terjerai, pinčeriai – visi turi būti auklėjami, tačiau šeimininkai, manydami, kad jie yra maži, todėl niekam nepakenks, nemato prasmės tuo užsiimti.

– O kaip beveisliai šunys, vadinamieji „lenciūginiai“ – ar jie yra imlūs dresūrai?

Ypatingai. Kažkada jaunimo mokykloje turėjau kinologų būrelį ir pas mane ateidavo daug vaikų su „lenciūginiais“ šuniukais. Viena mergaitė savo augintinį buvo išdresavusi geriau už mus, kinologus. Jeigu myli šunį, užsiimi su juo, problemų tikrai nebus.

– Ko dažniausiai prašo žmonės, kurie kreipiasi į jus pagalbos?

Dažniausiai nori, kad padėčiau išmokyti bendro paklusnumo. Kad klausytų pagrindinių komandų, nepabėgtų. Kai kurie nori pamokyti cirko triukų. Aš dažnai rengiu įvairius pasirodymus, todėl pamatę nori, kad ir jų augintinis mokėtų ką nors panašaus.

– Kokios veislės yra paklusniausios?

Lengviausia dresuoti vadinamąsias tarnybines veisles: vokiečių aviganius, rotveilerius, belgų aviganius, borderkolius. Kas mėgsta egzotiką – pudeliai yra labai protingi. Bet ir yra tam tikrų niuansų. Jeigu nusipirksite, pavyzdžiui, borderkolį, bet su juo neužsiiminėsite, iš jūsų namų nieko neliks. Taip pat ir su belgų aviganiais. Dantistas man kartą pasakė, kad norėtų įsigyti šios veislės šunį. Paklausiau, kiek laiko jis praleidžia darbe. Kai atsakė, kad apie dvylika valandų, įspėjau jį, kad grįžęs namo ras tik plikas sienas. Dėl šios priežasties ir pats, kol dar aktyviai dirbu, neturiu šuns.

– Ar reikia dresuoti mažiukus, dekoratyvinių veislių šunis?

Pas mane dažnai ateina žmonės su mažais šunimis ir didelėmis bėdomis. Gal ir skamba juokingai, bet esu dresavęs Jorkšyro terjerą, kurį šeimininkė atsivedė su antsnukiu.

– Labai sunku įsivaizduoti Jorkšyro terjerą su kaspinėliu plaukuose ir antsnukiu.

–  Gal iš šalies ir atrodo juokinga, bet problema buvo tikrai rimta. Jis nuolat kibo žmonėms į kojas. Gal mažo šuns įkandimas ir nėra labai skaudus, bet tikrai nėra malonu. Kai ėmiausi jį dresuoti, su manimi elgdavosi gražiai – žinodavo, kad netoleruoju tokio elgesio. Bet vos grįždavo šeimininkams į rankas, kažkas jam nutikdavo. Kartą jis stvėrė žmogui už rankoje nešamos puokštės taip, kad vos neišrovė rožės. Šeimininkei buvo dėl to labai nemalonu.

– Kas labiausiai padeda auklėti tokius mažus pasiutėlius?

Šunis, ir didelius, ir mažus, būtina socializuoti. Vaikščioti gatvėmis, eiti į vietas, kuriose yra šunų, su mažiukais šunimis, kai nėra karantino, lankytis prie mokyklų, kur yra daug vaikų. Tada šuns elgesys būna adekvatus. Tačiau daugelis šunų, ypač mažiukų, nėra socializuojami. Todėl jie būna agresyvūs ir pikti.

– Didelis ir piktas šuo, tikriausiai, vis tiek yra pavojingesnis?

Šuns agresyvumas yra visiška šeimininko atsakomybė. Pas mane lankėsi moteris, kuri sakė, kad niekada negalės paleisti savo vokiečių aviganio nuo pavadėlio be antsnukio. Kai po dresūros jis jau lakstė kitų šunų būryje, ji buvo įsitikinusi, kad antsnukio vis tiek reikės. O kartą moteris pavėlavo grįžti iš darbo ir šunį į dresūrą atvedė jos vaikas. Šeimininkė negalėjo savo akimis patikėti, kai atėjusi pamatė, kaip jos šuo laksto palaidas ir be antsnukio, leidžiasi paglostomas. Jeigu šuo agresyviai elgiasi – reiškia, šeimininkas jo nedresavo.

– Ar buvo jums kada nors įkandęs šuo?

Per tiek metų darbo su šunimis to išvengti nepavyko. Tačiau nebuvo nei vieno atvejo, kad įkastų dėl mano kaltės. Dažniausiai šeimininkai užsimiršta, užsikalba, šunys susipeša, tenka skirti. Arba kai apmokau šunis, skirtus gynybai, prašau šeimininkų laikyti kitus, kol dirbu su vienu. Bet kai erzinu vieną, reaguoja ir kiti, būna, kad šeimininkas netyčia paleidžia. Turiu keletą siūlių, bet čia irgi, matyt, darbo dalis.

– Kiek laiko paprastai užtrunka šuns dresavimas, kol išmoksta pagrindinių komandų ir paklusnumo?

Viskas priklauso nuo to, ar šeimininkas su šunimi užsiima tik dresavimo užsiėmimų metu ar dirba ir namuose. Jeigu tik dresūroje – gali prireikti ir metų ar dviejų. Bet jeigu žmogus nuolat dirba su šunimi ir namie, užtenka ir pusmečio. Būna šunų, kad ir po 3-4 mėnesių ima stebinti savo elgesiu. Bet čia dažniausiai yra ir šeimininko darbo rezultatas.

– Nuo kokio amžiaus reikia pradėti dresuoti šunis?

Tarybiniais laikais buvo nuomonė, kad šunis reikia dresuoti nuo 6-7 mėnesio. Nieko panašaus – paskutinis skiepas paprastai būna trijų mėnesių, tad pradėti dresuoti galima dar iki jo. Kinologai su veterinarais dažnai ginčijasi šiuo klausimu, tačiau paskutinysis skiepas yra nuo pasiutligės, o ja užsikrėsti mieste, kai šuniukas yra prižiūrimas, beveik nėra galimybės. Geriausia šuniuką pradėti dresuoti nuo dviejų mėnesių. Nes nuo 2 iki 3,5 mėnesio yra toks langas, kada šuniukas nieko nebijo. Po to tas langas užsidaro ir atsiranda visokių baimių: žmonių, kitų šunų ir panašių.

– O jei šeimininkas nespėjo į traukinį, tačiau problemos su šunimi verčia ieškoti sprendimų?

Jų visada yra. Pradėti auklėti ir dresuoti šunį niekada nėra vėlu.

 

 

„Transachemos“ darbuotojui paklūsta net aršiausi šunys

„Transachemos“ darbuotojui paklūsta net aršiausi šunys „Transachemos“ darbuotojui paklūsta net aršiausi šunys „Transachemos“ darbuotojui paklūsta net aršiausi šunys ]]>
jonavoszinios.lt Thu, 28 Jan 2021 14:25:08 +0200
<![CDATA[Kraujo donorų organizatorė R.Vanagienė: Jonava – gražus gerumo pavyzdys]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kraujo-donoru-organizatore-rvanagiene-jonava---grazus-gerumo-pavyzdys https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kraujo-donoru-organizatore-rvanagiene-jonava---grazus-gerumo-pavyzdys 865 – tiek kraujo donorų 2020-aisiais Jonavoje vykusiose donorystės akcijose sulaukė VšĮ Nacionalinis kraujo centras (NKC). Kaip pasakoja pastarųjų organizavimu nuolat besirūpinanti Rimantė Vanagienė, toks skaičius itin džiugina – jos žodžiais tariant, jonaviečiai gali būti įvardijami kaip gražus donorų aktyvumo pavyzdys.


Išsiskiria iš kitų miestų


,,Šiais metais Jonavoje suorganizavome 11 akcijų. Galiu pasakyti, kad jonaviečių aktyvumas – pavyzdinis, nes Jonava juo išsiskiria iš kitų miestų.
Aš manau, kad tai, ko gero, lemia jo jaunatviškumas – akcijose visada dalyvauja daug jaunimo, kuris ne tik ateina pats, bet ir įkalbina savo draugus, artimuosius.
Neabejoju, kad geri pavyzdžiai įkvepia kitus. Dėl to nuoširdžiai dėkoju kiekvienam, kuris aukodamas kraujo, padovanoja kitam galimybę greičiau pasveikti ar net gyventi“, – gražių žodžių jonaviečiams negailėjo R. Vanagienė.


Suprato, kad turi padėti


Kaip rodo Nacionalinio kraujo centro duomenys, tarp jonaviečių yra asmenų, aukojusių kraują ne vieną dešimtį kartų. Apie dvidešimtyje donorystės akcijų iki šiol sudalyvavo ir Gintaras Jakutavičius.


,,Pirmą kartą donoru tapau maždaug prieš 5-erius metus.


Pamenu, kad prireikus kraujo pažįstamam žmogui, sužinojome apie jo trūkumą. Tuomet mano galvoje pradėjo kirbėti mintis, jog nei vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo nelaimės. Dėl to, pasitaikius progai, pats sudalyvavau donorystės akcijoje.


Kadangi vyrai gali aukoti kraują 6 kartus per metus, iki šiol stengiuosi taip ir daryti. Žinoma, kartais nepavyksta dėl asmeninių priežasčių, esant kažkur išvykus ar prasčiau pasijutus.. Tačiau džiaugiuosi, jog tapti kraujo donoru man yra pavykę įkalbinti ne vieną pažįstamą ar artimą žmogų, tarp kurių – ir mano žmona“, – kalbėjo jonavietis.


Pasijuto laimingas


Kartu su žmona kraują nuolat dovanoja ir Aurimas Vaišnoras.


,,Aš donoru tapau dar 1994-aisiais. Iki tol man buvo tekę duoti kraujo tik tyrimui. Kadangi tąkart nualpau, vieną dieną einant pro pastatą, kuriame buvo imamas kraujas donorystei, sugalvojau pasitikrinti ar atlaikysiu. Na ir man pavyko – išlikau sąmoningas, o kartu pajutau sunkiai nusakomą jausmą, lyg euforiją. Nežinau, ar taip nutiko dėl suvokimo, kad kažkam padėjau, ar dėl staigaus kraujo netekimo, bet buvau laimingas“, – šypsodamasis pasakojo jonavietis.


Nors keletą metų po to A. Vaišnoras kraujo nebeaukojo, maždaug prieš 5-erius metus Jonavoje, Sąjūdžio aikštėje, pamatyta donorystės akcijos palapinė įkvėpė jį dar kartą tapti kraujo donoru.


,,Negaliu tiksliai suskaičiuoti, tačiau, manau, jog nuo to laiko sudalyvavau apie 18-oje donorystės akcijų. Kartu su manimi jose dalyvauja ir žmona. Tiesa, moterys negali dovanoti kraujo taip dažnai kaip vyrai, tad ji tai daro rečiau.
Mes visada sakome, kad jei gali padėti kitam, kodėl to nepadaryti?“, – kalbėjo vyras.


Kai tik gali


Kaip vieną aktyviausių kraujo donorų Jonavoje galima įvardyti ir Saulių Budėną.
,,Kadangi donorystės akcijos dažniausiai vyksta darbo dienomis ir valandomis, o aš esu dirbantis, dalį jų tenka praleisti. Tačiau kai tik galiu, visada duodu kraujo.
Tu niekada nežinai, kada tau prireiks jo. Dėl to man niekada nekilo klausimas, ar verta aukoti? Aš neabejoju, kad ne tik verta, bet ir reikia“, – teigė S. Budėnas.


Nieko nekainuoja


Erlandas Andrejevas kraujo donoru tapo prieš trejus metus. Nuo tada jis paaukojo beveik 5 litrus kraujo.
,,Būti donoru, šiuo atveju kraujo donoru, visada norėjau, tačiau iki 2017 metų kiek bandydavau, tiek kraujas nebuvo tinkamas.
2017-ųjų metų lapkritį į Jonavą atvyko NKC su tuo metu startavusia akcija „Kauno regionas gali!“. Nuėjau, pabandžiau ir pagaliau išgirdau, kad kraujas – tinkamas! Nuo tada ir pradėjau savo kraujo donoro karjerą ir per tuos trejus metus esu paaukojęs 11 kartų, t. y. 4,95 litrų kraujo.


Kai vyksta ,,Maisto banko“ ar kitos socialinės akcijos, prie kurių prisidedame viena ar kita forma – finansine auka, maisto produktais, dažniausiai aukojame pagal tuo metu esančias asmenines galimybes: kartais – daugiau, o kartais – mažiau. Tačiau kraujo aukojimas – nieko nekainuoja... Tereikia tinkamos sveikatos, tinkamo kraujo ir 10 minučių, kurios kažkam gali suteikti jau ne 10 minučių, o galimybę gyventi daug ilgesnį laiko tarpą.
Šios aukos svarbumo suvokimas skatina mane ne tik reguliariai aukoti, bet ir kviesti kitus tai daryti. Dovanoti dovanas – gera, aukoti – žmogiška, išgelbėti gyvybes – kažkas Dieviško“, – pasakojo E. Andrejevas.


Neabejoja gerumu


Paklaustas, kas jo manymu lemia didelį jonaviečių aktyvumą kraujo donorystės akcijose, E. Andrejevas neabejoja nuoširdžiu kraštiečių noru padėti.
,,Be galo džiaugiuosi, kad šitas kraujo aukojimo virusas yra užkrėtęs Jonavos rajoną. Tai turbūt vienintelis virusas, kuris sukelia teigiamas emocijas šiais laikais.
Tokio aktyvumo priežasčių, manau, gali būti nemažai: esame sąlyginai nedidelis rajonas, galime greit iškomunikuoti ir greit susirinkti į tokias akcijas, galbūt jonaviečiai nemėgsta būti pralaimėtojais ir nori būti lyderiais aukojant kraują? Galbūt...


Visgi, aš galvoju, kad jonaviečiai yra tiesiog geri, neabejingi kito nelaimei žmonės. Tuo mūsų rajonas ir yra išskirtinas – žmonėmis, kurie jame gyvena“, – gražių žodžių savo kraštui negailėjo jonavietis.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Nuotraukų galerijoje iš kairės į dešinę - E. Andrejevas, G. Jakutavičius, A. Vaišnoras su žmona ir S. Budėnas.

Kraujo donorų organizatorė R.Vanagienė: Jonava – gražus gerumo pavyzdys

Kraujo donorų organizatorė R.Vanagienė: Jonava – gražus gerumo pavyzdys Kraujo donorų organizatorė R.Vanagienė: Jonava – gražus gerumo pavyzdys Kraujo donorų organizatorė R.Vanagienė: Jonava – gražus gerumo pavyzdys Kraujo donorų organizatorė R.Vanagienė: Jonava – gražus gerumo pavyzdys ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 04 Jan 2021 13:49:56 +0200
<![CDATA[LGBT reprezentuojanti jonavietė: ,,Norėčiau kiekvienam palinkėti matyti patį žmogų, neklijuojant jokios etiketės"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/homoseksualumo-neslepianti-jonaviete-savanoriauja-lgl-platformoje-per-savo-patirti-padeda-kitiems https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/homoseksualumo-neslepianti-jonaviete-savanoriauja-lgl-platformoje-per-savo-patirti-padeda-kitiems Homofobija, patyčios, diskriminacija – sąvokos, kurios neretai lydi viena kitą. Jos gerai pažįstamos ir jonavietei Violetai Tamelytei – mergina, remdamasi asmenine patirtimi bei sukauptomis žiniomis, savanorišku pagrindu konsultuoja patyčias patiriančius jaunuolius nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL platformoje. Pastarojoje nuolat sulaukiami besikreipiančių asmenų klausimai neleidžia abejoti – su sunkumais susiduria ne tik seksualinėms mažumoms priklausantys asmenys, bet ir jų artimieji. Tačiau Violeta neskuba teisti tų, kurie piktinasi, o kartais net ir atvirai bjaurisi, LGBT bendruomenės nariais: merginos žodžiais tariant, tokie žmonės kartais net nesupranta, kad jų požiūris yra grįstas ne asmeninėmis vertybėmis, o aplinkos primestomis klišėmis.


Interpretuoja savaip


Į interviu Violeta ateina veidą prisidengusi apsaugine kauke, kurią puošia vaivorykštės spalvomis nudažytas širdies simbolis. Tokia spalvų gama Lietuvoje neretai siejama su LGBT bendruomenės vėliava. Mergina neslepia, kad yra homoseksuali, tačiau tokia kaukė jos rankose atsidūrė visai ne dėl to.


,,Parsivežiau ją iš Didžiosios Britanijos. Ten vaivorykštės spalvom nudažytos širdelės simbolis suprantamas kaip padėkos ženklas medikams, kovojantiems su „Covid-19“.


Nors mano pažįstami į šią kaukę visiškai nereagavo, gatvėje, parduotuvėse sutikti praeiviai, tiesą sakant, neretai pradeda spoksoti teisiančiu žvilgsniu. Svarstau, kad todėl, jog jie tą vaivorykštę interpretuoja savaip bei priima kaip akibrokštą jų stereotipams“, – pasakojo Violeta, pridurdama, kad aplink stereotipus ir sukasi dauguma LGBT bendruomenės išgyvenamų iššūkių.


Per savo patirtį


LGL platforma, kurioje savanoriauja jonavietė, sukurta siekiant konsultuoti jaunuolius ir vaikus, patiriančius patyčias dėl seksualinės orientacijos.


,,Prisijungti prie jos nusprendžiau visiškai atsitiktinai, kai sportuodama sporto salėje ir nusprendusi perjungti muziką mobiliajame telefone, pamačiau skelbimą apie ieškomus konsultantus. Iškart pagalvojau, kodėl man neprisijungus? Juk tai svarbu man asmeniškai, galėsiu padėti per savo patirtį...


Savanoriams buvo keliami tam tikri reikalavimai. Anksčiau savanoriavau kitose organizacijose, esu baigusi socialinio darbo studijas, tad to pakako ir buvau pakviesta prisijungti“, – kalbėjo Violeta.


Nuo patyčių iki savojo ,,aš“ paieškų


Su kokiais iššūkiais susiduria asmenys, ieškantys seksualinio identiteto, bei tie, kurie dar nėra viešai prabilę apie jį?


,,Kai tau 15 ar 17 metų ir tu visą laiką gyvenai uždarame, vidiniame burbule, kuriame kunkuliuoja visi tavo jausmai, burbulas neretai sprogsta kaip bomba. Tu nebegali neštis šito sunkumo, nori apie jį papasakoti aplinkai... Tada kyla klausimas, kaip ta aplinka priims? Kaip tu pats sugebėsi tame būti?


Patyčios, manau, yra viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduria LGBT bendruomenei priklausantys jaunuoliai. Ne kartą esu sulaukusi klausimų, ką daryti, kai iš manęs tyčiojasi mokykloje dėl homoseksualumo, nors aš viešai apie tai net nesu prabilęs?


Vidumi pažeidžiami jaunuoliai išgyvena dėl patyčių ir tada, kai pripažįsta sau, kas jie iš tikrųjų yra. Net supratę savo seksualinį identitetą, jie lyg ir turi kovoti už tai, jog galėtų tiesiog būti“, – teigė Violeta.


Sunkumus išgyvena ir artimieji


Į savanorius pagalbos neretai kreipiasi ir jų artimieji.


,,Kai jaunuolis pripažįsta arba ruošiasi viešai pripažinti sau ir kitiems, jog priklauso LGBT bendruomenei, tai paliečia ne tik jį: šalia dažniausiai yra mama, tėtis, brolis, sesė, giminaičiai, draugai... Daliai žmonių nėra sunku priimti artimąjį tokį, koks jis yra, tačiau kiti vadovaujasi standartais, kurie apsunkina tą priėmimą. Tuomet iškyla vidiniai klausimai, kiek tau svarbus yra žmogus, kuris atvirai pasisakė apie tikrąjį save? Kiek tau yra vertingas santykis su juo?


Situacijų yra įvairių, tačiau į savanorius neretai kreipiasi tėvai, kurie nori padėti šeimai susigyvent su nauja žinia, padėti savo vaikui išvengti patyčių mokykloje ir visur kitur“, – pasakojo jonavietė.


Namai – (ne)saugumo oazė


Anot Violetos, ieškant vidinės ramybės, šeimos pagalba – neįkainojama.


,,Įsivaizduok, kad tu esi nepilnametis, suvokiantis, kad tavo žinia apie seksualinę orientaciją gali stipriai priblokšti tėvus, kurių namuose gyveni. Kyla baimė, jog gali likti nesuprastas, pasmerktas ar net netekti pastogės. Nors nei vienas mano konsultuotas jaunuolis nebuvo išprašytas iš namų, žinau, kad panašių situacijų būna.


Namai turėtų būti ta vieta, kurioje tu gali pailsėti, jaustis tarsi saugiam uoste. Jei iš tavęs tyčiojasi mokykloje, kieme, o ir namie negali būti savimi, negali atvirai pripažinti to, koks esi, apie vidinę ramybę, ko gero, net neverta kalbėti.


Šeima, namai gali tapti arba labai maloniu prieglobsčiu ir saugia atrama, arba dar viena erdve, kurioje tu jautiesi prislėgtas bei atstumtas. Ir visai nesvarbu, ar kalbėsi apie LGBT ar kitas problemas...“, – teigė mergina.


Įkvepiantis pavyzdys


Nors LGL platformoje Violeta savanoriauja dar tik kelis mėnesius, jos praktikoje jau pasitaikė istorijų, kurias galima įvardyti kaip įkvepiantį pavyzdį.


,,Viena mergina apie savo homoseksualumą tėvams pranešė laišku. Kodėl? Ji žinojo, kad jeigu viską pasakys į akis ar telefonu, tėvai ,,užsiblokuos“, nieko negirdės, pradės aiškinti savo tiesas ir kils ginčas.


Ji laiške tėvų taip pat paprašė neskambinti jai, o atsakyti lygiai taip pat – raštu. Mama, kiek žinau, visgi, nusprendė skambinti, tačiau dukra nekėlė, taip išvengdama emocijos vedamo galimo konflikto.


O tėtis, nors jam tikrai buvo sunku, parašė, kad myli savo dukrą taip, kaip visada ir mylėjo. Ta žinia ,,išlaužė“ visus stereotipus, kuriais tėvas vadovavosi iki tol, tačiau tas begalinis ryšys su vaiku stipresnis. Man tai yra vienas iš gražiausių įrodymų, kad žmogus gali ,,perlipti“ per patį save, nes jam santykis su savo atžala – svarbiausias.


Mamai buvo sunkiau, nes ji pradėjo kaltinti save, kad padarė kažką ne taip augindama dukrą. Tačiau nuo tėvų veiksmų, šeimos gyvenimo vaikų seksualinė orientacija nepriklauso... Svarbu suvokti tai“, – pasakojo jonavietė.


Vaikinams – sunkiau


Violeta pastebi, kad kai kalbama apie toleranciją homoseksualiems žmonėms, vaikinai yra dažniau smerkiami nei merginos.


,,Galbūt todėl, kad rankomis susikabinusias merginas gatvėje galima pamatyti beveik kiekvieną dieną: juk sesės ar draugės net pasisveikindamos nevengia pasibučiuoti. Galbūt taip per ilgą laiką visuomenėje susiformavo tam tikros normos, kuriose moterų artumas neatrodo lyg akibrokštas“, – svarstė savanorė.


Mažesni – mažiau tolerantiški


Viešojoje erdvėje neretai galima išgirsti, kad Lietuva – homofobiška valstybė, o maži miestai – mažiau tolerantiški mažumoms, įvairovei. Paklausta apie tai, Violeta šiems teiginiams pritaria, tačiau neabejoja – viskas juda teigiama linkme.


,,Iš to, kaip aš jaučiu pasaulį, iš savo patirties galiu pasakyti, kad maži miestai nėra atviri pasaulio įvairovei, o atvirą požiūrį turintys žmonės, dažniausiai kraustosi į didelius miestus, ieškodami daugiau galimybių.


Sunkumų mažesniuose miestuose daugiau kyla todėl, kad juose yra matomas kiekvienas – kaimynai pažįsta vieni kitus, žmonės įsimena vieni kitų veidus ir pan. Visa tai sukuria aplinką, kurioje gali greičiau būti pasmerktas.


Kalbant apie Jonavą, be jos esu gyvenusi ir Kaune. Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad nors Jonava ir nėra labai mažas miestas, geriau jaučiausi Kaune, kadangi šis miestas atviresnis visomis prasmėmis.


Kita vertus, sunku nepastebėti, kad Lietuvos homofobiškumas, nors ir minimaliais žingsneliais, bet yra tirpdomas – pamažu vis garsiau kalbama apie LGBT teises, vien kiek daug reiškia faktas, jog žmonės sąmoningai į Seimą išrinko homoseksualų Seimo narį.


Apskritai, jei lyginsime su liberaliomis šalimis, Lietuva tikrai atrodys homofobiška. Tačiau ir Europoje yra valstybių, kuriose LGBT bendruomenei priklausančius asmenis iki šiol bandoma ,,pagydyti“ taikant terapijas“, – teigė jonavietė.


Veiksmai – neatsiejami nuo jausmų


Konservatyvūs asmenys neretai, lyg ir prisidengdami pseudotolerancijos šydu, akcentuoja, jog jiems nerūpi, ką vienos lyties poros veikia už uždarų durų, tačiau tuoj pat priduria, kad viešojoje erdvėje jos esą neturėtų demonstruoti savo jausmų. Ką apie tokį požiūrį mano pati Violeta? 


,,Norėčiau, kad kiekvienas paklaustų savęs, ar jam nebūtų sunku, jei jis negalėtų tiesiog prieiti ir apkabinti žmogaus, kurio, pavyzdžiui, nematė tam tikrą laiko tarpą ir pasiilgo? Tai vyksta iš jausmo, kurio negali uždaryti dėžutėje... Tai yra spontaniška. Nemanau, kad teisinga, kai kažkas privalo kontroliuoti savo veiksmus, kurie yra įkvėpti šiltų jausmų. Uždarytas dėžutėje jausmas gali tapti itin destruktyvus ir turėti neigiamas pasekmes. Tai taikytina ne tik kalbant apie artimus santykius, bet apskritai apie jausmus ir jų išraišką.


Jei jau vadovaujamės stereotipais, tai gal pagal kažkokias senas taisykles viešojoje erdvėje nereikėtų bučiuotis ir heteroseksualioms poroms? Juk, kaip daugelio močiutės pasakytų, tai – sarmata...“, – kalbėjo mergina pridurdama, kad visuomenės ribojimai verčia kentėti daugybę žmonių.


Suvaidinti gyvenimai

,,LGBT priklausančių žmonių mano aplinkoje yra daugybė – Jonavoje ir visur kitur. Tačiau dalis jų pasirenka suvaidintus gyvenimus: sukuria šeimas, įtelpančias į visuomenės propaguojamus standartus, tačiau slapčia apgaudinėja savo artimuosius ir gyvena dvigubus gyvenimus.


Dažnai sakau, kad prieš sakant kažką blogo apie LGBT, vertinga būtų labai gerai pagalvoti, ar tas, kuris sėdi šalia tavęs, kuris tavęs klausosi, kuris galbūt yra tavo dukra ar sūnus, tikrai nereprezentuoja šitos bendruomenės... Kitu atveju, tavo negatyvas iškart uždarys duris artimam ryšiui su žmogumi, kurį pats lyg ir netyčia, nesusimąstęs užgavai. Neįvertinus savo tariamų žodžių „svorio“ bei intencijos su kuria juos tari, nereiktų stebėtis, kad santykiai su kitais, ypač artimaisiais, yra sudėtingi.


Nereikėtų to nepamiršti kalbant ne tik apie LGBT, bet ir kitomis jautriomis“, – teigė jonavietė.


Ragina kelti klausimus


Ir nors mergina deda dideles pastangas tam, kad netolerancijos apraiškų paveikti jaunuoliai pasijustų geriau, ji neskuba teisti skleidžiančių negatyvą LGBT bendruomenės pusėn.


,,Aš nepateisinu to, kad žmonės kartais elgiasi bjauriai, savo veiksmais skaudina kitus, tačiau aš suprantu, kad jie turi savo priežastis, kodėl jų mąstymas yra toks ir ne kitoks ir dėl ko jie elgiasi būtent taip, kaip elgiasi.


Galbūt jie nežino, kaip kitaip jie galėtų reaguoti į viską, kas susiję su mažumomis? Galbūt jie net neieško atsakymų, galinčių jiems padėti praplėsti požiūrį? Galbūt sau nekelia klausimų, nes mano, kad jų aplinkoje LGBT asmenų nėra.


Jei žmogui yra virš 60 metų ir jam vieną dieną dukra pasako, jog yra homoseksuali, aš suprantu, kad gali kilti labai daug negatyvo. Kodėl? Sovietiniais laikais šios temos buvo visiškas tabu, homoseksualūs žmonės buvo gydomi kaip psichiniai ligoniai... Tai savaime paliko antspaudą visuomenės pasąmonėje.


Visgi, tiems, kurie galvoja, jog negalėtų toleruoti žinios apie artimo žmogaus homoseksualumą, linkėčiau pabandyti savyje paieškoti atsakymo, ar tai jiems tikrai yra nepriimtina? Jei apie tai pasipasakotų jų vaikas, ar jie tikrai atstumtų jį? Kodėl? Ar dėl to, jog patys bijo būti pasmerktais dėl įvairiausių priežasčių? O gal todėl, jog vadovaujuosi tik kitų primesta nuomone?


Jei žmogus tau pasako, kad yra homoseksualus, ar jis pats pasikeičia? Ar dingsta iki tol jo atlikti geri darbai, pasiekimai, tikslai, svajonės? Vienintelis dalykas, kuris pasikeičia yra tas, jog tu žinosi, kad šalia jo yra tos paties lyties asmuo.


Norėčiau kiekvienam palinkėti matyti patį žmogų, neklijuojant jokios etiketės“, – savo nuomonę dėstė mergina.


Akcentuoja vidinę stiprybę


Violeta neabejoja, kad vidinė stiprybė yra raktas į gyvenimą be patyčių.


,,Aš atviro, nukreipto tiesiogiai į mane, negatyvo dėl homoseksualumo nebuvau susilaukusi niekada, o jei kas paklaus, ar turiu merginą ir aš tuo metu ją turėsiu, taip ir pasakysiu. Svarstau, kad negatyvas mane aplenkia būtent dėl mano stiprybės, sugebėjimo į viską žiūrėti per pozityvumo prizmę.


Pastebiu, kad patyčių aukomis dažniausiai tampa psichologiškai pažeidžiami žmonės. Jei turėsi stiprų emocinį stuburą, tavęs nesužeis niekaip. Dėl to kiekvienas turime bandyti surasti būdą, pomėgį, kuris sustiprintų ir augintų psichologiškai. Asmeniškai man vienas iš patinkančių dalykų yra pasakos, fantastiniai filmai bei knygos. Būna, kad kiti juokiasi, jog visa tai – vaikiška, bet tu gali pasisemti daug stiprybės iš superherojų, jie padeda patikėti, kad viskas yra įmanoma.


Su patyčiomis nepakovosi... Aš visada sakau, kad tyčiojasi tie, kurie nepriima savęs ir bando savo negatyvą nukreipti į kitą tarsi kaip į taikinį. Kai tau pačiam gera su savimi, priimi bei myli save, niekada sąmoningai nežalosi kito“, – kalbėjo savanorė pridurdama, kad net ir pagalbą reikia mokėti priimti.


Kviečia apsidairyti


,,Šalia Tavęs yra bent vienas superherojus, kuris pasiruošęs Tau padėti, tik negali to padaryti, nes neleidi sau jo / jos pamatyti. Iš tiesų, šalia kiekvieno žmogaus yra bent vienas, kuris mato, jog jam reikia pagalbos, bet nieko negali padaryti tol, kol pats žmogus to nemato“, – pokalbį užbaigė savanorė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė 

LGBT reprezentuojanti jonavietė: ,,Norėčiau kiekvienam palinkėti matyti patį žmogų, neklijuojant jokios etiketės"

LGBT reprezentuojanti jonavietė: ,,Norėčiau kiekvienam palinkėti matyti patį žmogų, neklijuojant jokios etiketės" LGBT reprezentuojanti jonavietė: ,,Norėčiau kiekvienam palinkėti matyti patį žmogų, neklijuojant jokios etiketės" ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 28 Dec 2020 10:49:44 +0200
<![CDATA[Su Pelenės istorija 3x3 krepšinį palyginęs D. Tarvydas: „Lietuvai jis labai reikalingas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/su-pelenes-istorija-3x3-krepsini-palygines-d-tarvydas-lietuvai-jis-labai-reikalingas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/su-pelenes-istorija-3x3-krepsini-palygines-d-tarvydas-lietuvai-jis-labai-reikalingas „Krepšinio namų“ apdovanojimuose Jonavos „CBet“ lyderis Darius Tarvydas įvertintas kaip geriausias 2020 metų 3x3 formato žaidėjas Lietuvoje. 199 cm ūgio 29-erių metų D. Tarvydas kartu su Utenos „Juventus“ triumfavo itin didelės sėkmės sulaukusiame „Hoptrans 3x3“ turnyre, kuris, pasak krepšininko, jei ne pandemija, ko gero net nebūtų įvykęs. Skambiai į 3x3 kovas grįžęs D. Tarvydas neslepia: ateities planai apie šį formatą išties sukasi.

„Manau, „Hoptrans 3x3“ turnyras tikrai suteikė šarmo visam Lietuvos krepšiniui. Turnyras buvo aukšto lygio – žaidėjai iš LKL, daug reklamos, TV, ažiotažas. Visi buvo wow. Manau, nieko nenuvylė, priešingai – visų lūkesčius viršijo. Buvo įdomu ir stebėti, ir žaisti“, – vasarą prisiminė D. Tarvydas.

Su „Štangistų“ komanda D. Tarvydas 3x3 krepšinyje prieš penketą šešetą metų jau buvo šį tą nuveikęs – užėmė trečią vietą Europos, ketvirtą – pasaulio čempionate, sėkmingai varžėsi „Masters“ ir kituose turnyruose.

„Bet po to nustojome žaisti. Į savo klubus atvažiuodavome pavargę, pasidarė sunku derinti, – „CBet“ klubo svetainei jsk.lt sakė D. Tarvydas. Nusprendėme stabdyti, bet vis sukosi galvoje, kad reikia vėl bandyti burti komandą ir dalyvauti. COVID-19 netikėtai viską sudėliojo. Paskambino Žydrūnas Urbonas ir pasiūlė žaisti. Kodėl gi ne – sužaidėme ir gerai gavosi“.

Šiuo metu D. Tarvydas yra rezultatyviausias Nacionalinės krepšinio lygos („Vikinglotto-NKL“) krepšininkas. Jo vedama Jonavos „CBet“ yra viena favoričių laimėti titulą. Kalbėdamas apie 3x3 krepšinio ateitį D. Tarvydas paaiškina, kodėl šis formatas labai reikalingas Lietuvos krepšiniui.

– Kiek šiuo metu tave domina 3x3 krepšinis? Ar sietum ateitį su 3x3?, – paklausėme Dariaus.

– Domina, neslėpsiu. Tikrai norėčiau turėti stiprią komandą. Žiūrėsim, kaip seksis surinkti. Nes norisi ne tik dalyvauti, bet ir laimėti. Be to, dar olimpinė atranka laukia. Norėčiau sudalyvauti.

– Masina tai, kad 3x3 tapo olimpine rungtimi, ar ne?

– Be abejo. Tai davė impulsą visam 3x3 krepšiniui – padidėjo populiarumas, smarkiai išaugo priziniai fondai. Man buvo pasisekę dalyvauti pirmose Europos žaidynėse Azerbaidžane – teko patirti gyvenimą olimpiniame kaimelyje, žaidynių dvasią. Norėčiau sudalyvauti tikroje olimpiadoje. Laukiu pavasario, ir, tikiuosi, būsiu pasiruošęs puikiai.

– Kaip manai, ar profesionaliam krepšininkui įmanoma suderinti ir žaidimą 5x5 krepšinyje, ir 3x3?

– Manau, ne, nesuderinama. Reiktų rinktis – žaisti arba ten, arba ten. 3x3 sezonas prasideda balandį, paskutiniai turnyrai vyksta gruodį. Jei nori laimėti, turi tam ruoštis, negali šokinėti. Atsimenu, tekdavo prašyti, kad klubai išleistų į 3x3 varžybas, jie to nenori. O ir į turnyrus atvažiuodavome nespėję pasportuoti kartu, kai serbai, latviai, kiti – rimtai ruošdavosi 3x3 turnyrams ir dėl to turėdavo pranašumą. Jei nori laimėti, neišeina suderinti.

– Kuo tau 3x3 krepšinis įdomesnis, žavesnis nei 5x5?

– Tai kitoks krepšinis. Greitas, fiziškas, dinamiškas. Mane žavi idėja, kad gali suburti savo komandą. Patinka idėja, kad treneris nevadovauja. Nėra taip, kad treneris pabraižo derinį, pagal kurį tau tereikia kampe stovėti ir laukti perdavimo. 3x3 krepšinyje tempas vienodai didelis visiems žaidėjams. Esi visiškai atsakingas, už nieko nepasislėpsi. Jei pralaimėsi, pralaimėsi tu, ne kažkas kitas. Man tai patinka.

– Sutiktum, kad ne kiekvienas geras 5x5 žaidėjas gali būti geras 3x3 krepšinyje?

– Sutikčiau. Tai specifinis krepšinis, yra niuansai, kuriuos reikia pagauti. Be abejo, kiekvienas profesionalas gali lengvai juos perprasti, bet kai kuriems žaidėjams objektyviai gali būtų sunku 3x3 formate. Didžiausią vertę turi universalūs, maždaug 190 cm ūgio žaidėjai, kurie gali ir ties tritaškiu gintis, ir po krepšiu atstovėti. Tradiciniame krepšinyje svarbiausios yra įžaidėjo ir vidurio puolėjo pozicijos, o 3x3 krepšinyje ūgis gali būti dideliu minusu, dėl ko būsi nuolat atakuojamas – arba būsi per didelis ir negalėsi apsiginti prie tritaškio, arbe būsi per mažas ir negalėsi apsiginti po krepšiu.

Be to, žaidėjas turi būti individualiai stiprus, dėl ko mums, lietuviams, 3x3 krepšinis padėtų ir būtų labai reikalingas. Mums krepšinyje trūkta individualumo, individualaus meistriškumo. Net ir 5x5 krepšinyje mums trūksta individualiai stiprių žaidėjų, todėl 3x3 krepšinio plėtra, manau, labai pagelbėtų bendrai Lietuvos krepšinio mokyklai, bendram žaidėjų ugdymui.

– Koks požiūris į 3x3 formatą vyrauja tarp profesionalių krepšininkų: žiūri skeptiškai ar žiūri kaip į naują galimybę ir sau, ir krepšiniui apskritai?

– Tai nėra labai dažna pokalbių tema, bet akivaizdu, kad žiūrima kitaip nei, pavyzdžiui, prieš trejus metus, kai dauguma tikrai skeptiškai žiūrėjo. Vis dėlto daug kas pakeitė nuomonę. Ypač po „Hoptrans“ turnyro ir 3x3 įtraukimo į olimpinę programą. Kažkada turėjo pradėti gerbti tą krepšinį.

– Ar tiki, kad ateity 3x3 krepšinis gali išstumti 5x5, tapti populiaresniu?

– Išstumti? 3x3 krepšinį, kaip, pavyzdžiui, beisbolą JAV, gali žaisti visi, jis lengviau prieinamas. Surenki keturis žaidėjus, pradedi nuo mažiausių turnyrų ir gal pateksi į „Master“ turnyrus, olimpiadą. Tokios Pelenės istorijos daug ką žavi, todėl 3x3 krepšinis turi daug potencialo ir gali sulaukti milžiniško populiarumo. Bet nenorėčiau teigti, kad gali išstumti 5x5 krepšinį. Gal labiau – papildyti. 3x3 vis tiek labiau vasaros sezono šaka. Gal ir neišstums, bet kad augs ir taps labai populiarus – nėra abejonės.

– Jei iš Jonavos „CBet“ žaidėjų reiktų sudaryti komandą 3x3 turnyrui – kuriuos žaidėjus pasirinktum?

– Aurimą Urboną, aišku. Taip pat Igną Labutį ir Laimoną Kisielių. Nes universaliausi, fiziškai stiprūs žaidėjai, kokių ir reikia 3x3 krepšinyje.

JSK 

Su Pelenės istorija 3x3 krepšinį palyginęs D. Tarvydas: „Lietuvai jis labai reikalingas“

Su Pelenės istorija 3x3 krepšinį palyginęs D. Tarvydas: „Lietuvai jis labai reikalingas“ ]]>
jonavoszinios.lt Fri, 18 Dec 2020 11:24:52 +0200
<![CDATA[Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/daugkartine-lietuvos-diskgolfo-cempionatu-laimetoja-m-jurgeleviciute-dziaugiuosi-kad-sio-zaidimo-populiariumas-nuolat-auga https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/daugkartine-lietuvos-diskgolfo-cempionatu-laimetoja-m-jurgeleviciute-dziaugiuosi-kad-sio-zaidimo-populiariumas-nuolat-auga Diskgolfas – sportinis žaidimas, kurio populiarumas Lietuvoje skaičiuoja antrą dešimtmetį. Jonavos rajone jis pradėtas žaisti 2014-aisiais metais. Tuomet Šveicarijos seniūnijoje, Barbolaukio kaime, įkurtas diskgolfo parkas. Pastarojo dėka šiuo žaidimu susidomėjo ir ne kartą Lietuvos čempionės titulą apgynusi šveicariškė Mireta Jurgelevičiūtė (21 m.). Šiandien tikra diskgolfo profesionale įvardijama mergina pasakoja, kad diskgolfininkų gretos, o kartu ir konkurencija tarp jų, nuolat auga. Dėl to vos prieš kelias dienas sėkmingai užbaigusi Panevėžio lygą, M. Jurgelevičiūtė jau ruošiasi kitoms varžyboms bei žiemos čempionatui.


Po patirtos traumos


,,Diskgolfas mano gyvenime atsirado visiškai netikėtai. Su juo mane ir mano tėtį – Miroslavą Jurgelevičių, kuris taip pat dalyvauja varžybose, iš arti supažindino Jonavos krašto diskgolfo pradininkas Tadas Survila. Būtent jis įkūrė pirmąjį diskgolfo parką Jonavos rajone.


Kai 2015-aisiais metais patyriau rimtą kelio traumą, supratau, kad negalėsiu užsiimti jokia sporto šaka, kurioje didelis krūvis tektų kojoms. Dėl to turėjau mesti iki tol mylėtą sportą – sportinę aerobiką. Visgi, man tiko diskgolfas, tad susitelkiau ties juo“, – paklausta apie tai, kaip susidomėjo minėtu žaidimu, kalbėjo M. Jurgelevičiūtė.


Lygina su tradiciniu golfu


Žmonėms, kurie diskgolfo pavadinimą žino tik iš nuogirdų, ko gero, sunku įsivaizduoti, kaip atrodo šis žaidimas. M. Jurgelevičiūtė pasakoja, kad jis turi panašumų su tradiciniu golfu.


,,Žaidimo tikslas yra pataikyti su disku į taikinį – specialų krepšį ir įveikti trasą, kurią sudaro 18 krepšių. Visa tai reikia padaryti atlikus kuo mažiau metimų.


Žaidimas pradedamas nuo specialios starto vietos, nuo kurios ir metamas pirmasis metimas. Kitas metimas turi būti atliktas iš tos vietos, kur nukrito pirmasis mestas diskas. Kiekvienas kitas metimas atliekamas taip pat – nuo ten, kur buvo numestas prieš jį mestas diskas.
Fiksuojamas rezultatas, per kiek metimų pavyko pataikyti į vieną krepšį. Tuomet einama prie kito krepšio ir naujos starto vietos. Galiausiai žaidimas turi būti sužaistas prie visų 18 krepšių.


Parkuose yra natūralios kliūtys: medžiai, vandens telkiniai, kalnai... Dėl to reikia pasukti galvą, kaip numesti diską, kad šis išvengtų tų kliūčių ir nereikėtų mesti iš nepatogių, o kartais ir kurioziškų vietų“, – pasakojo mergina.


Susidomėjo iškart


Šveicariškė prisimena, kad ją diskgolfas sudomino nuo pat pirmųjų treniruočių.


,,Su kiekviena treniruote buvo išmokstama naujų, svarbių žaidimo principų. Man vis norėjosi pagerinti savo rezultatą, kas tik dar labiau didino mano susidomėjimą.


Suskaičiavau, kad nuo pirmųjų treniruočių jau praėjo apie 5-erius metus, o profesionaliai sportuoju ir priklausau Lietuvos komandai ,,Disccity“ dvejus metus“, – teigė diskgolfininkė.


Konkurencija tik augo


Šiais metais Mireta 5-ąjį kartą apgynė Lietuvos čempionės titulą. Be daugybės kitų laimėjimų, lapkričio pabaigoje ji buvo pripažinta Panevėžio lygos čempione. Kas, anot merginos, lemia jos sėkmę?


,,Manau, kad viso to nebūtų be užsispyrimo ir noro būti pirmai. Populiarėjant sportui, augo ir konkurenčių skaičius, o augant konkurencijai, augo ir noras neapleisti savo pozicijos. Siekiant padaryti tai, daug treniravausi skirtinguose parkuose, tobulinau metimo technikas. Reikėjo mokytis ir kaip kovoti su įtampa, varžybiniu stresu.


Pamenu, kad kai pirmą kartą tapau Lietuvos čempione, mane užplūdo nepaprastai geras jausmas. Labai džiaugiausi, nes visiškai to nesitikėjau, nors ir labai ruošiausi. Tačiau laimėjimų džiaugsmas nei kiek nemenkesnis ir dabar, kai diskgolfą sportuoju jau profesionaliai. Kaip minėjau, konkurencija nuolat auga. Dėl to kiekvienos varžybos – labai svarbios ir įtemptos. Reikia daug treniruotis, o kai lieki įvertintas už tai, užplūsta nuostabus jausmas“, – įspūdžiais dalijosi šveicariškė pridurdama, jog džiaugiasi ne tik savo, bet ir kitų jonaviečių rezultatais.


,,Augant diskgolfo parkų skaičiui mūsų rajone, augo ir jonaviečių, žaidžiančių šį žaidimą, gretos. Galiu pasakyti, kad mūsų krašto žaidėjai aukšto lygio varžybose nuolat užima aukštas vietas. Dabar ne vienas jų ruošiasi Žiemos čempionatui“, – teigė M. Jurgelevičiūtė.


Mato ne vieną privalumą


Pasakodama apie diskgolfo privalumus, šveicariškė tikina, kad šis žaidimas – įvairiapusiškai naudingas.


,,Diskgolfas yra puikus sportas, kai norima palaikyti savo fizinį aktyvumą – kiekvienos treniruotės metu yra nueinama mažiausiai 10 000 žingsnių.


Lietuvos sporto universitete studijuoju kineziterapiją. Ne paslaptis, kad sportas padeda susidoroti su stresu, suteikia galimybę pabūti pačiam su savimi. Tad žaisdama atsipalaiduoju po mokslų bei įtemptų savaičių universitete.


Diskgolfas – žaidimas, kuris vienija įvarius žaidėjus – skirtingo amžiaus, iš skirtingų miestų bei šalių... Todėl sportuojant nuolat susipažįsti su naujais žmonėmis, kas praplečia draugų ratą.


Kalbėdama apie naudą, kurią aš pati gavau iš šio žaidimo, galiu pasakyti, kad diskgolfas sutvirtino mano ryšį su tėčiu – žaidžiame abu, kartu planuojame išvykas į varžybas, kartu keliaujame, treniruojamės, o šalia to ir aplankome svečias šalis“, – džiaugėsi mergina.


Ir suaugusiems, ir vaikams


Ar, anot M. Jurgelevičiūtės, diskgolfas – kiekvienam tinkamas žaidimas?


,,Visų pirma, jis – lengvai išmokstamas žaidimas, kuriam nereikia jokio brangaus inventoriaus, o pradžiai užtenka poros diskų. Tai, manau, lemia jo tinkamumą bet kokio amžiaus bei fizinio pasirengimo vyrams, moterims, vaikams.


Žaidžiant diskgolfą, treniruojamas ne tik fizinis aktyvumas, bet ir protinis. Lavinami gebėjimai koncentruotis, mąstyti, priimti įvairius sprendimus. Remiantis tuo, šis sportas yra rekomenduojamas ir kaip reabilitacijos priemonė, ypač tinkanti vaikams, turintiems problemų su hiperaktyvumu.


Jau kurį laiką pati užsiimu naujokų mokymu ir treniravimu. Man smagu prisidėti prie jų augimo, matyti, kaip nauji žaidėjai tobulėja. Tikiuosi, jog tai prisidės prie dar didesnio diskgolfo populiarumo“, – kalbėjo M. Jurgelevičiūtė.

Aut. Jovita Stanevičiūtė

 

Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“

Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 08 Dec 2020 17:09:57 +0200
<![CDATA[Operos solistė K. Balabonaitė: Pagrindinis mano tikslas – nuolat tobulėti ir džiuginti klausytojų širdis]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/operos-soliste-k-balabonaite-pagrindinis-mano-tikslas---nuolat-tobuleti-ir-dziuginti-klausytoju-sirdis https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/operos-soliste-k-balabonaite-pagrindinis-mano-tikslas---nuolat-tobuleti-ir-dziuginti-klausytoju-sirdis Kamilė Balabonaitė (25 m.) – operos solistė, pradėjusi savo muzikinį kelią Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje. Nuo aštuonerių metų ji mokėsi groti smuiku, tačiau sulaukusi paauglystės, jonavietė nebegalėjo pažaboti noro dainuoti. Kaip sako pati mergina, jos susižavėjimas operiniu menu gimė visai atsitiktinai – kartą pabandžiusi padainuoti, K. Balabonaitė pajuto turinti balsą, kuris geba atlikti operinius kūrinius. Netrukus šie tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi, o dabar jonavietė ruošiasi koncertams, ant kurių scenos lips kartu su žymiaisiais operos solistais.


Jautė susidomėjimą


,,Mano muzikinis kelias prasidėjo gana anksti. Aštuonerių metų aš pradėjau mokytis Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje. Ten baigiau smuiko klasę. Mane mokė nuostabi mokytoja Violeta Draskinienė. Būtent šiuo laikotarpiu aš susipažinau su muzika, jos šaknimis. Pradėjau suvokti, kokia svarbi ji tampa man.


Po beveik septynerių metų praleistų meno mokykloje griežiant smuiku, aš pradėjau itin dažnai galvoti apie dainavimą. Jaučiau, kad mane žavi operos menas, teatras. Kiek pamenu, manęs niekas neskatino tuo domėtis, tačiau kažkuriuo metu išgirdau operinius kūrinius ir sugalvojau, kad ir aš galėčiau juos atlikti.


Pabandžius padainuoti, man pavykdavo tas „operiškas“ garsas. Nuo to laiko aš kryptingai susitelkiau ties operiniu dainavimu ir iki šiol dirbu ties juo“, – apie pirmuosius savo muzikinio kelio žingsnius pasakojo jonavietė.


Svajonės link


Nusprendusi mokytis operinio dainavimo, K. Balabonaitė įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją.
,,Tuo metu man buvo 16 metų. Čia aš sutikau savo pirmąją operinio dainavimo mokytoją ir puikų žmogų – Gerutę Salomėją Stračkaitytę. Jos dėka galėjau toliau eiti tvirtais žingsniais svajonės link.
Pirmieji mano bandymai atlikti operinius kūrinius ant scenos buvo ne kas kita, kaip dainavimo egzaminai konservatorijoje. Labai jaudinausi, o tada su jauduliu dar visai nemokėjau susitvarkyti. Drebėdavo ir kojos, ir rankos, ir balsas. Rezultatas, žinoma, taip pat nedžiugindavo, bet sceninės praktikos dėka išmoksti susitvarkyti su baimėmis. Tad su kiekvienu išėjimu į sceną vis daugiau vietos atsiranda džiaugsmui ir vidinei ramybei“, – teigė K. Balabonaitė.


Tęsė mokslus


Supratusi, kad operinis dainavimas – labai svarbi jos gyvenimo dalis, jonavietė tęsė mokslus Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademijoje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
,,Džiaugiuosi, kad Vytauto Didžiojo universitete keliai suvedė su operos šviesuliu – profesoriumi Vladimiru Prudnikovu, o vėliau, studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – ir su nuostabiąja profesore Nijole Ralyte. Jų dėka opera atsiskleidė dar gražesnėmis spalvomis.
Esu labai laiminga, kad patekau pas mokytojus, kurie mokydami kitus netausoja savęs ir jaunajai kartai perteikia vokalines subtilybes, paslaptis, sukauptą patirtį... Jie geba sukurti ne tik jaukią mokymosi aplinką, bet ir ypatingai šiltą ryšį su savo mokiniais“, – džiaugėsi mergina.


Svarbiausias laimėjimas


Paklausta apie konkursus, kuriuose jai teko dalyvauti, K. Balabonaitė pasakoja, kad šių buvo ne vienas, tačiau iki šiol ji labiausiai džiaugiasi trečiosios vietos laimėjimu tarptautiniame operos solistų konkurse ,,Klaudia Taev 2019“.
,,Tai buvo pirmasis ir pats svarbiausias mano konkursas. Nužengiau iki finalo ir užėmiau 3-iąją vietą.
Galiu pasakyti, kad šis konkursas pareikalavo didelės fizinės ir psichologinės ištvermės.
Kai iki išėjimo į sceną buvo likę vos kelios minutės, jaučiau tokį didelį jaudulį, jog galvojau griebti mobilųjį telefoną ir skambinti mylimam profesoriui Vladimirui Prudnikovui vien tam, kad išgirsčiau: ,,Kamile, viskas bus gerai“. Jaudulys tą kartą sumušė rekordus.
Nepaisant to, kelios minutės scenoje man buvo dovana ir atsakymas, dėl ko aš visus šiuos metus mokiausi, dirbau ir stengiausi. Galėjau tik jausti dėkingumą tiems, kurie lydėjo mane viso muzikinio kelio metu, o stovint scenoje, jauduliui vietos liko vis mažiau“, – teigė mergina pridurdama, kad aplinkinių palaikymas – galinga varomoji jėga.


Antrieji namai


,,Visus mano pasirodymus stebi mano mylima šeima ir mano svarbiausi muzikinio kelio palydovai – jau minėti mokytojai prof. Vladimiras Prudnikovas ir prof. Nijolė Ralytė. Gaunamas palaikymas neleidžia sustoti, o laikas praleistas su jais dainavimo pamokose jau tapo antraisiais mano namais“, – gražių žodžių negailėjo jonavietė.


Vidinis instrumentas


Kas pačiai K. Balabonaitei yra geras operos solistas? Kas, anot jos, lemia sėkmę operos scenoje – talentas ar darbas?
,,Manau, kad darbas. Žinoma, operos solistas turi būti apdovanotas talentu. Laimi tie, kurie turi išskirtinį balso tembrą, muzikos pojūtį, gebėjimą interpretuoti, muzikinę klausą, įtaigą. Bet be darbo visi šie aspektai lieka tik žodžiais.
Prireikia ne vienų metų sunkaus darbo, kad taptum operos solistu. Balsas – instrumentas, kurį mes nešiojamės savyje. Turime jį suderinti, lavinti.


Šią profesiją kartais lyginu su sportininkais. Jie sportuoja kiekvieną dieną, turi alinančias treniruotes. Kitaip jie nepasiektų išskirtinių rezultatų.
Lygiai taip pat ir aš: dainuoju kiekvieną dieną tam, jog palaikyčiau vokalinę formą. Kiekvieną dieną, bent jau po valandą laiko, dainuoti yra privalu. Jeigu ruošiu naują programą, laiko repeticijoms reikia daug daugiau. Kartais jos trunka nuo keturių iki penkių valandų per dieną.
Bet man dar vaikystėje tėveliai kartodavo, kad sėkmę lemia 10 procentų talento ir 90 procentų darbo. Ir iš tiesų, ši profesija reikalauja ypatingo atsidavimo, noro, jėgų ir stiprybės“, – teigė mergina.


Planuose – svarbūs pasirodymai


Kalbėdama apie koncertus, K. Balabonaitė išskiria Vilniaus nacionalinėje filharmonijoje vykusį pasirodymą. Pastarajame ji atliko žymių operų arijas kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Vilmanto Kaliūno.
,,Dalintis scena kartu su savo srities profesionalais buvo didelė dovana ir neįkainojama patirtis. Dabar su nekantrumu laukiu naujų pasirodymų, vienas jų – G. Puccini operos „Vilisės“ koncertinis variantas, kuriame koncertuosiu kartu su gerbiamais operos solistais – tenoru Edgaru Montvidu ir baritonu Vytautu Juozapaičiu bei Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (dirigentas – maestro G. Rinkevičius). Šie pasirodymai numatyti ateinančių metų birželio mėnesį. Tačiau jau dabar džiaugiuosi jais, nes man tai – didelė garbė ir dar didesnė atsakomybė“, – teigė K. Balabonaitė.
,,Kviečiu visus atvykti ir pasiklausyti. Koncertuose visad laukiu kiekvieno žiūrovo. Juk pagrindinis mano kaip muzikantės tikslas – nuolatinis tobulėjimas ir klausytojų širdžių džiuginimas didžiosiose operos scenose“, – pokalbį užbaigė operos solistė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė
.

Operos solistė K. Balabonaitė: Pagrindinis mano tikslas – nuolat tobulėti ir džiuginti klausytojų širdis

Operos solistė K. Balabonaitė: Pagrindinis mano tikslas – nuolat tobulėti ir džiuginti klausytojų širdis Operos solistė K. Balabonaitė: Pagrindinis mano tikslas – nuolat tobulėti ir džiuginti klausytojų širdis Operos solistė K. Balabonaitė: Pagrindinis mano tikslas – nuolat tobulėti ir džiuginti klausytojų širdis ]]>
jonavoszinios.lt Fri, 04 Dec 2020 14:03:22 +0200
<![CDATA[Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/futbolininkas-b-spietinis-atstovauti-savo-saliai-miestui-ir-seimai---didele-garbe https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/futbolininkas-b-spietinis-atstovauti-savo-saliai-miestui-ir-seimai---didele-garbe Benas Spietinis (24 m.) – jonavietis, didžiojo futbolo bei futsal (salės futbolo) žaidėjas. Be to, kad vaikinas yra Jonavos ,,Vikingų“ komandos kapitonas, jis jau dvejus metus iš eilės buvo pakviestas prisijungti prie Lietuvos nacionalinės futsal rinktinės. Kaip sako jis pats, atstovauti šaliai – didelė garbė, tačiau žaidimas savo miesto komandoje turi savitą žavesį – ,,Vikingai“ vienija draugų būrį, tad aikštelėje komandos nariai vienas kitą supranta vos iš pusės žodžio.


Nuo mažų dienų


„Futbolas mano gyvenime atsirado tada, kai man buvo 6-eri ar 7-eri metai. Vieną dieną į mokyklą atėjo mano pirmasis treneris – Vytautas Stanevičius, kuris kvietė vaikus į treniruotes. Aš buvau jaunesnis nei kiti mano klasiokai. Dėl to treneris pasakė, kad turėsiu palaukti kitų metų, kai treniruotis bus kviečiami mano bendraamžiai. Laimei, mano močiutė pažinojo Vytautą ir paprašė jo priimti mane į treniruotes su vyresniais. Jis sutiko“, – paklaustas apie tai, kaip jo gyvenime atsirado futbolas, pasakojo B. Spietinis.


Ugdė ne tik fizinius gebėjimus


Treniruotės keitė treniruotes, varžybos varžybas... Ir nors jonaviečiui sekėsi gerai, buvo akimirkų, kai jis norėjo viską mesti.


„Treneris nevengdavo garsesnio tono, visada laikėsi aiškiai sudėliotų taisyklių – turnyruose sutartą minutę turėdavai būti ten, kur tau pasakyta. Jis tikrai buvo griežtas. Nors dabar man tai atrodo visiškai normalu, būnant vaiku, suprasdavau ne viską. Dėl to aš buvau susigalvojęs, jog noriu mesti futbolą. Kalbėdavau apie tai net su tėvais, tačiau jie man paaiškindavo, kad viskas yra gerai, o treneris savo griežtumu parodo rūpestį.


Nebuvau pats lengviausias vaikas. Kai mokytojai negalėdavo susitvarkyti su manimi, kviesdavo ne tėvus, o trenerį. Jo rūpestis mumis buvo visokeriopas... Iki šiol puikiai pamenu kartą mums pasakytus trenerio žodžius: „Jeigu aš neišauginsiu jūsų gerais žaidėjais, tai bent išauginsiu gerais žmonėmis, su kuriais nebus gėda sveikintis gatvėje“.


Na, kadangi susitikę su treneriu sveikinamės, persimetame keliais žodžiais, spėju, užaugau geru žmogumi (aut. past. šypsosi). Galiu pasakyti, kad iki šiol esu jam labai dėkingas už tai, koks dabar esu ir kalbu ne tik apie futbolą“, – gražių žodžių negailėjo jonavietis.


Nuo „Amigos“ iki „Vikingų“


Lauko futbolo gerbėjams B. Spietinis žinomas kaip vidurio gynėjas, ne vienerius metus iš eilės žaidęs jaunimo rinktinės sudėtyje. Kas atsitiko, kad lauko aikštelėse nuo mažų dienų besitreniravusio futbolininko gyvenime svarbią vietą staiga užėmė futsal?


„Jonavoje salės futbolą visi žaisdavo tik mėgėjiškai žiemos metu, per pertrauką nuo lauko futbolo. Tada mūsų komanda vadinosi „Amigos“.
Po vienos pergalės mėgėjiškose varžybose mano draugai, sėdėdami bare, sumąstė įkurti sporto mėgėjų klubą. Taip atsirado „Vikingai“, kurie tada jungė daug sporto šakų: tinklinį, krepšinį, salės futbolą... Visgi, išliko tik salės futbolas“, – kalbėjo jonavietis.


Kėlė sau vis didesnius iššūkius


Komandai nuolat laimint, miesto lygos varžybose sustoti nebesinorėjo.


„Tuomet 3 metus iš eilės laimėjome Kauno lygoje. Tačiau apetitas augo bevalgant... Nusprendėme sudalyvauti Lietuvos futsal taurėje, kur, įveikę ne vieną aukščiausios lygos komandą, laimėjome antrąją vietą. Supratome, kad turime išbandyti savo jėgas aukščiausioje šalies lygoje. Pirmasis sezonas „prisvilo“ – užimta 5-oji vieta, tačiau kitame – 3-ioji, o praėjusiais metais – jau 2-oji vieta“, – pasakojo jonavietis, kuris su „Vikingais“ yra nuo pat klubo įkūrimo pradžios.


„Smagu matyti, kad komanda sparčiai auga. Kažkada mes patys sau buvome ir žaidėjai, ir vadovai, ir treneriai, o dabar mūsų klubas – vienas profesionaliausių Lietuvoje. Tiesą sakant, neįsivaizduoju savęs kitoje Lietuvos komandoje“, – teigė B. Spietinis.


Rinktinės narys


„Vikingų“ kapitono pasiekimai salės futbolo aikštelėje neliko nepastebėti – jis ne kartą kviestas prisijungti prie Lietuvos nacionalinės futsal rinktinės.
„Pirmojo kvietimo turėjau atsisakyti, nes mano gyvenimas buvo stipriai susietas su lauko futbolu ir negalėjau palikti tuometinės savo komandos. Bet kai tik pasibaigė lauko sezonas, vėl gavau kvietimą ir net negalvodamas prisijungiau prie rinktinės. Aš manau, kad kiekvieno žaidėjo siekiamybė – atstovauti savo šaliai, miestui, šeimai... Tai yra didelė garbė. Manau, tokio pasiūlymo nei vienas neatsisakytų“, – teigė vaikinas.


Supranta iš pusės žodžio


Kur žaisdamas B. Spietinis jaučiasi geriau – ,,Vikinguose“ ar rinktinėje?


,,Ir ten, ir ten jaučiuosi tikrai labai gerai, tačiau žaisti, be abejo, geriau sekasi už „Vikingus“. Visų pirma, žaidžiant rinktinėje tenka susirungti su daug pajėgesnėmis komandomis nei Lietuvoje.


Antra, futsalas – komandinis žaidimas. „Vikinguose“ aš visus pažįstu, suprantu iš pusės žodžio, mes visi esame draugai ir už aikštės ribų. Rinktinės žaidėjus sutinki kelis kartus per porą mėnesių. Tad natūralu, kad reikia priprasti vieniems prie kitų. Būtent to pripratimo rinktinėse dažniausiai ir trūksta tam, kad žaidimas būtų maksimaliai ištobulintas“, – teigė vaikinas.


Pirmenybė – kairei kojai


Pasiteiravus, ar vaikinas turi kažkokių prietarų prieš varžybas, jis pasakoja, kad į aikštelę visada žengia kaire koja.


,,Nežinau, ar galima tai vadinti prietaru, tačiau kaire koja aš labiau pasitikiu nei dešine“, – šypsodamasis kalbėjo B. Spietinis.


Kalbino Jovita Stanevičiūtė

Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė

Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 30 Nov 2020 11:44:18 +0200
<![CDATA[Visa tiesa apie kaukes ir jų dėvėjimą. Pataria specialistas dr. Paulius Vasilavičius]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/visa-tiesa-apie-kaukes-ir-ju-devejima-pataria-specialistas-dr-paulius-vasilavicius https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/visa-tiesa-apie-kaukes-ir-ju-devejima-pataria-specialistas-dr-paulius-vasilavicius Kaukės tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, tačiau, pasak specialistų, daugelis vis dar neteisingai nešioja kaukes ir nesilaiko nurodytų rekomendacijų. Toks elgesys grasina ne tik ligomis ir virusais, bet ir neduoda jokios naudos.

Ką reikėtų žinoti renkantis kaukę ir kokios saugo labiausiai? Kaip teisingai nešioti ir nusiimti? Apie tai 15min.lt kalbasi su dr. Pauliumi Vasilavičiumi.

– Ką reikėtų žinoti renkantis kaukę? Jų pasirinkimas nemažas – nuo vienkartinių iki medžiaginių ar respiratorių.

– Visų pirma reikėtų pasakyti, kad kaukės bendrąją prasme nuo virusų neapsaugo – jų tikslas yra sudaryti barjerą tarp bendraujančių asmenų. Kitaip tariant, kaukės neleidžia iš žmogaus sklindantiems skysčiams ir purslams, kai kosėjame ir čiaudime, pasklisti plačiai aplinkoje.

Jeigu kalbėtume apie efektyvią apsaugą nuo viruso, reikėtų paminėti FFP3 respiratorius. Tiesiogiai bendraujant su pacientais, kurie serga koronavirusu arba įtariama, kad jie serga, imant tepinėlius, suteikiant skubią medicinos pagalbą, reikėtų dėvėti būtent tokius respiratorius, tačiau rinkoje jų šiuo metu beveik nėra arba kainos labai išaugusios.

Galima naudoti ir viena klase žemesnius respiratorius – FFP2. Ir dar reiktų atkreipti dėmesį, kad kai mes jau nebežinome, kas užsikrėtęs, o kas ne, FFP3 (ar dabar naudojami FFP2) respiratoriai turėtų būti naudojami BE iškvėpimo vožtuvo, tam, kad ne tik medikai apsisaugotų nuo paciento, bet ir pacientą apsaugotume nuo medicinos personalo (per iškvėpimo vožtuvą virusas iš galimai užsikrėtusio ir to nežinančio mediko labai lengvai pateks pacientui, kuris dar galimai yra sveikas).

Taip, dirbant su respiratoriais be kvėpavimo vožtuvo, yra sunkiau kvėpuoti, bet tokiu atveju reikia atkreipti dėmesį į darbų organizavimą ir galimai derinti trumpesnes pamainas ar kt.

– Patarkite, ką turime žinoti apie medicinines vienkartines kaukes?

– Jos šiuo metu naudojamos dažniausiai. Tai medicinos priemonė, kuri susideda iš filtro sluoksnio, kuris yra įklijuotas, kitaip – įlietas tarp dviejų audinio sluoksnių. Išorinė tokios kaukės pusė dažniausiai būna spalvota. Reikėtų atkreipti žmonių dėmesį, kad ta spalvota pusė turėtų būti visada išorėje. Tam ir yra padarytas akcentas, šiuo atveju, spalva, kad žinotumėte, kaip tą kaukę dėvėti.

Kitas dalykas, į kurį žmonės nelabai atkreipia dėmesį, yra tas, kad medicininės kaukės būna kelių tipų – pirmojo ir antrojo. Tokia informacija yra užrašyta ant kaukių dėžutės. Šiuo metu rinkoje daugiausiai yra pirmojo tipo kaukės ir jas reikėtų dėvėti siekiant sumažinti infekcijų plitimo riziką tarp asmenų. Medicinos srityje dirbantiems žmonėms reikėtų rinktis antrojo tipo vienkartines kaukes, nes jos turi didesnę apsaugą.

I tipo medicininės kaukės turėtų būti naudojamos tik pacientų ir kitų asmenų, kai siekiama mažinti infekcijų plitimo riziką, ypač epidemijų arba pandemijų atvejais. I tipo kaukės neskirtos naudoti sveikatos priežiūros specialistams operacinėse ar kitoje medicininėje aplinkoje, kuriai keliami panašūs reikalavimai. Tam jau reiktų II ar IIR tipo medicininių kaukių.

– Ką galėtumėte pasakyti apie medžiagines kaukes?

– Jos lygiai taip pat, kaip ir kitos kaukės sukuria barjerą – svarbiausia, nešioti kokybiškas, pagamintas bent iš trijų sluoksnių. Socialiniuose tinkluose plintančios skylėtos ar vieno sluoksnio marlinės kaukės tikrai yra netinkamos, nes nesudaro net minimalaus barjero ir yra daugiau puošmena, realios naudos neduoda, tik gali labiau pakenkti.

– Kiek ilgai galima dėvėti skirtingas kaukes?

– Kaukių dėvėjimą vertinu labai teigiamai, tačiau itin neigiamai vertinčiau žmonių elgesį ir požiūrį kalbant apie kaukių dėvėjimą, kadangi daugelis kaukių dėvima bet kaip, nesilaikanti saugumo. Skirtingų kaukių dėvėjimo laikas yra labai skirtingas, be to, reikia laikytis gamintojų rekomendacijų.

Labai svarbus kompleksinis požiūris. Pavyzdžiui, jeigu dėvite FFP3 respiratorių, tai virusas į kvėpavimo takus nepaklius, tačiau jis gali įsiskverbti per kitas gleivines, tarkime, per akis, jeigu nedėvime apsauginių akinių. Jeigu du žmonės, iš kurių vienas sergantis, dėvi kaukes, laikomasi atstumo, plaunamos rankos ir jos dezinfekuojamos, nebendraujama ilgiau nei 10-15 minučių, rizika užsikrėsti sumažėja labai stipriai.

Reikėtų žinoti tam tikrus pagrindinius principus – medžiagines ir vienkartines kaukes galite dėvėti labai trumpai. Kai tik kaukė sudrėksta iš vidaus, ją reikėtų keisti. Jeigu jūs kaukę dėvite visą dieną, o vakare nusiėmę pakabinate ir kitą rytą vėl ją nešiojate, darote pačią didžiausią klaidą, nes tokiu būdu galite tik dar labiau platinti virusą. Jeigu, tarkime, turėjote kontaktą su sergančiu, virusas nusėdo ant jūsų kaukės, kaukę padėjote ant kokio nors paviršiaus, virusas plinta labai plačiai.

Todėl patariu turėti ne po vieną kaukę, o bent dvi tris – tiek medžiagines, tiek vienkartines, kad galėtumėte keisti kas kelias valandas. O jeigu jau prireikė kaukę nusiimti, tai turite ją iškart išmesti (ar padėti skalbti, jeigu ji medžiaginė) ir keisti nauja.

Respiratoriai yra pagaminti pagal kitą technologiją, ir pagal jų specifikaciją dažniausiai yra skirti naudoti visą darbo pamainą – tai reiškia iki 8 valandų.

Daugkartinės medžiaginės kaukės turėtų būti skalbiamos ne žemesnėje nei 70 laipsnių temperatūroje ir ne trumpiau nei 25 minutes. Kai kurių medžiagų kaukes galima kelias minutes pavirinti. Taip pat patariama kaukes išlyginti lygintuvu iki sausumo.

– Jeigu aš važiavau 15 minučių autobusu, išlipau ir nusiėmiau kaukę, o vėliau įėjus į parduotuvę vėl ją užsidėjau. Ar tai būtų klaida?

– Taip, visiška klaida – jūs nežinote, kas nusėdo ant jūsų kaukės. O ir nusiėmus kaukės negalima dėti į rankinuką ar kišenę. Tokią padėvėtą kad ir 15 minučių kaukę patariama iškart išmesti ir dėtis naują, kad apsisaugotumėte. Kitu atveju jūsų saugumas tiesiog butaforinis.

– Kaip teisingai užsidėti ir nusiimti kaukę?

– Daromos labai didelės klaidos: kaukė nusmaukiama žemyn ant barzdos, liečiamas išorinis kaukės paviršius, nešiojama taip, kad nosis lieka atvira. Kad ir kokią kaukę norėtumėte užsidėti – vienkartinę medicininę, daugkartinę medžiaginę ar respiratorių, pirmiausia turite nusiplauti rankas muilu arba jeigu nėra galimybės, jas dezinfekuoti.

Tada, paėmus už kaukės ar respiratorių raištelių neliečiant nei vidinio, nei išorinio paviršiaus dėtis tinkama puse kaukę prie veido ir užkabinti už ausų. Jeigu tai yra vienkartinė medicininė kaukė, ją reikėtų gerai išformuoti aplink nosį, nes viršuje yra speciali vielutė, kad nebūtų plyšių, o apatinę dalį gerai priglausti prie smakro.

Nusiimant kaukę irgi svarbu laikytis higienos taisyklių – nusiplauti rankas, kaukę nusiimti atsargiai neliečiant jos išorinio ir vidinio paviršiaus. Vienkartinės kaukės turėtų būti iškart išmetamos, o daugkartinės – skalbiamos.

Todėl noriu pabrėžti, kad šiame etape mes visi privalome sąžiningai dėvėti kaukes, nes atsipalaidavome, užsikrėtusiųjų COVID-19 skaičius auga. Turime apsaugoti ir save, ir aplinkinius, o kaukių dėvėjimas padeda sukurti barjerą ir stabdo viruso plitimą. Tik nešiokime kaukes taisyklingai ir nepamirškime laiku jų pakeisti.

Norėčiau labai atkreipti visuomenės dėmesį, kad nedarytume parodijos iš kaukių dėvėjimo, jas turime dėvėti atsakingai ir kaip pridera, priešingu atveju jos nuo nieko neapsaugo, o tik dar labiau padidina užsikrėtimo riziką.

Pažiūrėkime kaip tie patys Kinijos gyventojai – jei tik kas, tuoj masiškai dėvi kaukes, pas juos tai įprasta, tai kultūros dalis. O mes gėdijamės dėvėti kaukes, mums jos trukdo ir t.t. Nors kaukių dėvėjimas, rankų plovimas, dezinfekavimas, atstumų laikymasis ir kt. tikrai sumažina ne tik COVID-19, bet ir gripo bei kitų virusinių susirgimų riziką.


15min.lt inf.

Galerijos nuotraukoje - dr. Paulius Vasilavičius



Visa tiesa apie kaukes ir jų dėvėjimą. Pataria specialistas dr. Paulius Vasilavičius

Visa tiesa apie kaukes ir jų dėvėjimą. Pataria specialistas dr. Paulius Vasilavičius ]]>
jonavoszinios.lt Thu, 05 Nov 2020 05:53:15 +0200
<![CDATA[Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciai-savo-kiema-paverte-geleziniu-rojaus-kampeliu-jame-pastatytos-skulpturos-suzavejo-ir-japonus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciai-savo-kiema-paverte-geleziniu-rojaus-kampeliu-jame-pastatytos-skulpturos-suzavejo-ir-japonus Jonavoje, Gėlių gatvės gale, įsikūrusios sodybos neįmanoma nepastebėti – ją puošia daugybė metalo skulptūrų, traukte traukiančių akį. Pastarąsias savomis rankomis pagamino sodybos šeimininkas Remigijus Rabikauskas, kuris, nors ir neskuba vadinti savęs menininku, gali džiaugtis sulaukiantis ne tik jonaviečių pagyrų, bet ir apčiuopiamo pripažinimo – Japonijoje įsikūrusi tarptautinė metalo perdirbimo įmonė neseniai nusprendė R. Rabikausko kūrinio atvaizdu papuošti savo kalendorių. Visgi, klausantis jonaviečio pasakojimo – akivaizdu, metalo žvangesio apsupto hobio jis niekada nesiejo su noru tapti žinomu: vyro žodžiais tariant, kūryba iš ne itin lengvai paklūstančios medžiagos jam yra tarsi malonus asmeninis iššūkis.


Norėjo papuošti kiemą


,,Šį namą mes nusipirkome prieš 15 metų. Jo būklė buvo tikrai prasta, tad teko viską remontuoti iš esmės. Namo tvarkymas užtruko gal 8-erius metus – daug ką po truputį darėme patys. Kai baigėme namo remontą, atsirado daugiau laiko, gimė noras įkurti sodą, susitvarkyti kiemą.


Svarsčiau, kuo galėčiau papuošti aplinką. Kartą pravažiuojant pro vieną sodybą pamačiau pas žmogų medžio skulptūras. Jos sudomino mane ir aš pradėjau klausinėti, iš kur jos, kas jas sukūrė. Taip jau išėjo, kad sutarus kainą, viena jų – medinė pelėda – atsirado mūsų namuose. Kai pastačiau ją kieme, man kilo mintis, jog galėčiau pabandyti pagaminti kažką iš metalo. Juk ne vienus metus dirbau suvirintoju...


Susiradau internete širšės brėžinius ir pagaminau ją“, – paklaustas apie savo kūrybos pradžią pasakojo R. Rabikauskas.


Aplinkiniai skatino kurti toliau


Nors pirmasis kūrinys pačiam R. Rabikauskui nekėlė didelio žavesio, aplinkinių pagyros neleido sustoti.


,,Aš puikiai pamenu, kad ta širšė man nelabai patiko, nes mačiau ne vieną trūkumą. Gal dėl to, kad man visada norisi viską padaryti kuo geriau... Tačiau šeima, draugai ir kiti žmonės gyrė mano pirmąjį kūrinį. Tuomet pagalvojau, kad jei jums patinka, pagaminsiu dar ką nors...“, – šypsodamasis kalbėjo jonavietis.


Užsakymų atsisako


Vėliau kūrinys keitė kūrinį, o jonavietį vis dažniau pasiekdavo žmonių prašymai pagaminti kažką išskirtinio jiems už atlygį. Tačiau R. Rabikauskas jokių užsakymų nepriima iki šiol. Kodėl? Tam jis turi savitą paaiškinimą.


,,Aš visada sakau taip – arba tu kuri, arba uždarbiauji. Tokiai kūrybai reikia laiko, o aš nenoriu kažką gaminti skubėdamas, nenoriu, kad mano kūriniai būtų paviršutiniški. Tada žavesio netektų pats procesas.


Pinigus aš uždirbu virindamas darbe, o kūriniai iš metalo – malonus hobis“, – teigė vyras.


Ne vienas R. Rabikausko kūrinys yra papuošęs Jonavos miesto ir rajono ugdymo įstaigas bei kitas viešas erdves.


,,Pamenu, sulaukiau vienos mokyklos direktorės prašymo pagaminti kažką jos mokyklai. Aš atsakiau, kad negaminu pagal užsakymą, tačiau galiu padovanoti žirafą, kuri stovi mano kieme. Gavosi taip, jog žirafa greitai buvo supakuota ir išvežta. Tiesa, namo grįžusi žmona pasigedo jos, tad turėjau gaminti antrą žirafą“, – prisiminė vyras.

Naudoja vos du įrankius


R. Rabikauskas visus savo kūrinius gamina naudodamas vos du įrankius – suvirinimo aparatą bei šlifavimo mašinėlę.


,,Žinoma, jei turėčiau specialias dirbtuves, naudočiau argoną, įvairius spaustuvus, būtų lengviau, tačiau, kaip ir minėjau, visa tai yra tik mano hobis.
Dėl to apsiriboju brėžinių gamyba ir kūryba, vedinas klausimo – kas gausis šįkart? Būna, kad įsivaizduoji kūrinį vienaip, tačiau metalas – ne popierius, tad kartais galutinis produktas išeina šiek tiek kitoks nei atrodė brėžiniuose. Palenk ne taip metalą ir turėsi skylę, o tada jau reikia imtis taisymo.


Kalbant apie brėžinius, kartais randu jų internete, šiek tiek patobulinu pagal save ir vadovaujuosi jais. Kitus nusibraižau pats, tiesiog sugalvojęs, ką konkrečiai noriu pagaminti“, – kalbėjo jonavietis pridurdamas, kad kūryba iš metalo jam – tarsi asmeninis iššūkis.


Siekia įpūsti gyvybės


,,Kai tik pradedu kažką gaminti, man visada kyla klausimas, ar aš sugebėsiu padaryti tai, ką suplanavau, o kaskart norisi užsibrėžti sau vis didesnius tikslus. Kai jau matai galutinį rezultatą, dažniausiai turi prie ko prikibti, bet taip pat jauti ir džiaugsmą.
Man svarbu ir tai, kad gaminiai nebūtų tik statiški – norisi, kad jie įkūnytų kažkokį judesį, veiksmą, turėtų gyvybės. Manau, dauguma kūrėjų siekia to“, – pasakojo pašnekovas.


Didelę dalį skulptūrų – išdovanojo


Vyras skaičiuoja, kad iki šiol yra pagaminęs daugiau nei 100 skirtingo dydžio skulptūrų. Tačiau gavus pasiūlymą surengti nuosavų darbų parodą, jis suprato, kad to padaryti taip lengvai nepavyks.


,,Labai daug skulptūrų aš nuolat išdalindavau. Ne viena jų iškeliavo į užsienį. Dažniausiai dovanodavau mažytes, nes dideles ne visi turi kur pasistatyti.
Kai sulaukiau kvietimo surengti savo kūrinių parodą vienoje mokykloje, aš supratau, kad neturiu jų pakankamai. Tada buvau paragintas pataupyti savo kūrinius. Pagaminus 30 naujų darbų, surengiau kelias parodas skirtingose ugdymo įstaigose. Netrukus viena paroda turėjo būti pristatyta jonaviečiams Jonavos kultūros centre, tačiau dėl šiandieninės situacijos, susijusios su koronavirusu, parodą atidėjome“, – kalbėjo jonavietis.


Susižavėjo japonai


Vos prieš kelias savaites jonavietį pasiekė džiugi žinia apie tai, kad vienu jo kūriniu susižavėjo japonai.


,,Japonijoje įsikūrusi metalo perdirbimo įmonė ,,Legend Metal“ ieškojo skulptorių iš viso pasaulio, kurie kuria metalo dirbinius, galinčius papuošti naujo įmonės kalendoriaus puslapius. ,,Legend Metal" atstovė atkreipė dėmesį į mano darbus. Tad tereikėjo nusiųsti savo kūrinių nuotraukas, o vėliau buvo sprendžiama, kurios iš jų atsidurs kitų metų kalendoriuje.


Dukra nusiuntė mano gaminto erelio nuotrauką. Jau žinome, kad ji papuoš vasario mėnesį. Džiugu ir tai, kad prie mano skulptūros kalendoriuje atsiras ir Lietuvos vėliava – jau matėme maketą“, – pasakojo vyras.


Geležinis rojaus kampelis


Nesunku pastebėti, kad dauguma R. Rabikausko skulptūrų – gyvūnai. Paklaustas, kodėl jo dėmesį dažniausiai prikausto būtent gamtos kūriniai, jonavietis pasakoja apie jo gyvenimą lydintį požiūrį, grįstą teologinėmis idėjomis.


,,Čia, ko gero, reikėtų paminėti, kad aš nemažai savanoriauju, bendradarbiaujant su religinėmis organizacijomis – vedu paskaitas įvairiomis temomis, o teologija nuo seno užima svarbų vaidmenį mano gyvenime.


Suprasdamas, kad neįmanoma sukurti rojaus žemėje: matome įvairias ligas, problemas, tą pačią koroną, aš visada sakau, kad nepaisant to, mes galime padaryti pasaulį gražesniu. Kadangi gyvūnai primena rojų, juos atkartojantys kūriniai – tarsi galimybė padaryti šį pasaulį gražesnį. Aš visada manau, kad mes turėtume padaryti tai, kas mūsų rankose – stengtis, jog mūsų aplinka būtų geresnė ir gražesnė.

Taigi, mūsų kiemas – mūsų geležinis rojaus kampelis“, – teigė vyras.


Nelaiko savęs menininku


Pasiteiravus, kada R. Rabikauskas suprato, kad turi menininko gyslelę, vyras tik nusišypso ir atšauna, kad yra ne menininkas, o suvirintojas.
,,Tiesą sakant, aš niekada per daug apie tai negalvojau. Bet aš nesu menininkas... Aš esu suvirintojas.


Taip, galbūt vaikystėje piešiau, dailinau savo kambario duris, nes visada mėgau grožį aplinkui. Vėliau, savanoriaujant ir organizuojant visokias paskaitas, man vėl reikėdavo kažką nupiešti, sukurti. Tačiau aš niekada nelaikiau savęs menininku ir dabar nemanau, kad esu juo.
Aš tiesiog atradau sau malonų hobį“, – mintimis pasidalijo vyras.

Aut. Jovita Stanevičiūtė

Asmeninio archyvo nuotr.

Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus

Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 03 Nov 2020 10:23:18 +0200
<![CDATA[11 maratonų įveikusi L. Dapkuvienė: ,,Jonava – bėgikams patrauklus miestas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/11-maratonu-iveikusi-l-dapkuviene-jonava---begikams-patrauklus-miestas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/11-maratonu-iveikusi-l-dapkuviene-jonava---begikams-patrauklus-miestas 13 metų – tokį bėgimo stažą turi jonavietė Laura Dapkuvienė (39 m.). Moteris yra dalyvavusi daugybėje bėgimo varžybų, o visai neseniai įveikė ir 11-ąjį savo maratoną. Kaip sako pati Laura, bėgimas – neatsiejama jos gyvenimo dalis, kuri padeda palaikyti gerą savijautą, o šalia to ir suteikia galimybę smagiai praleisti laiką bendraminčių apsuptyje.


Pradėjo nuo kelių ratukų


,,Po dviejų nėštumų priaugau apie 30 kilogramų. Dėl to jaučiausi blogai ir nusprendžiau, kad turiu kažko imtis. Kadangi dėl antsvorio nenorėjau lankytis sporto klube – nejaučiau jokio noro sportuoti tarp kitų žmonių, nes gėdijausi savo kūno, mano dėmesį patraukė bėgimas.
Pradžioje bėgau labai nedaug. Kažkur buvau perskaičiusi, kad tam, jog pradėtų kristi svoris, reikia bėgti 20 minučių. Išbėgdavau iš namų iki stadiono, apibėgdavau 4 stadiono ratukus ir grįždavau namo. Vėliau ratukų skaičius didėjo, o svoris krito, tad nesinorėjo sustoti“, – paklausta apie tai, kaip susižavėjo bėgimu, pasakojo Laura.


Išbandė ir kitokias treniruotes


Atsikračius dalies papildomų kilogramų, moteris pradėjo lankytis ir sporto klube. Tačiau kad ir kiek skirtingų treniruočių jai teko išbandyti, niekas netraukė taip, kaip bėgimas.


,,Su draugėmis lankiau sporto klubą, įvairias grupines treniruotes: Zumba, pilvo šokius, joga... Ko tik neišbandėme! Tačiau neatradau savęs – kitos treniruotės manęs taip stipriai nesužavėjo. Lankydamas jas, tu esi priklausomas nuo laiko, kolektyvo – vienam lyg ir nesinori eiti, o jei draugė nusprendžia nebesportuoti, jauti, kaip mažėja ir tavo motyvacija. Sporto klube man labai patikdavo, turėjau labai motyvuojančią ir palaikančią trenerę, bet aš net ir salėje, daug laiko praleisdavau ant bėgimo takelio. Pradžioje bandžiau suderinti sporto salę ir bėgimą kartu, bet pritrūko laiko paroje (aut. past. šypsosi).


Kalbant apie bėgimą, čia tu ,,įšoki“ į sportinę avalynę ir pirmyn“, – pasakojo Laura.


Ne vienas maratonas


Moters susižavėjimą bėgimu dar labiau paskatino netikėtai atrasta bėgikų grupė socialiniame tinkle ,,Facebook".


,,Pamenu, skaitau bėgikų įrašus ,,Facebook“ grupėje ir stebiuosi jų narių pasiekimais. Jei aš bėgdavau 5 kilometrus ir visi sakydavo, kad tai yra daug, tai bėgimo klubo atstovai buvo paskelbę įrašus apie kur kas didesnius atstumus – 10, 15 ir daugiau kilometrų. Tada supratau, kad aš dar tikrai turiu kur tobulėti.


Kai susipažinau su Jonavos bėgikais, gavau pasiūlymą išbandyti savo jėgas varžybose. Atsikalbinėjau, nes sakiau, kad bijau būti paskutinė – jaučiausi nepasiruošusi. Visgi, vedina paskatinimų, nutariau išbandyti savo jėgas Kauno kalėdiniame bėgime. Labai bijojau, bet laimėjau amžiaus grupėje antrąją vietą ir pajutau dar didesnę vidinę motyvaciją bėgioti toliau“, – prisiminė Laura.


Netrukus mergina buvo pakviesta prisijungti ir prie bėgikų, kurie ruošėsi dalyvauti maratone.


,,Tuomet maratonas man atrodė sunkiai įveikiama užduotis, tačiau 2016-aisiais išbėgau jį Rygoje, o šį rugsėjį išbėgau jau 11-ąjį savo maratoną Vilniuje. Nors po sudėtingų varžybų ne kartą esu sau kartojusi, kad man jų – gana, jau turiu registracijas į Milano ir Amsterdamo maratonus. Jie turėjo įvykti šiemet, bet dėl koronaviruso yra perkelti į kitus metus“, – ateities planais pasidalijo bėgikė.


Bėgikams patrauklus miestas


Dabar Laura treniruojasi 5–6 kartus per savaitę, kaskart nubėgdama apie 12 kilometrų. Nors dažniausiai jos treniruotės vyksta užmiestyje, moteris džiaugiasi, kad Jonava – sportiškas kraštas, viliojantis ir bėgikus iš kitų miestų.


,,Įvertinus bėgikų gausą, kurią galimą pamatyti Jonavoje vykstančiose varžybose, manau, kad Jonava – bėgimo entuziastus traukiantis miestas. Ne kartą teko girdėti, kad jiems ypač patinka mūsų takeliuose sutinkami įspūdingieji kalniukai ir įkalnės (aut. pats. šypsosi).


Jonavos infrastruktūra – tobula mėgstantiems aktyvų poilsį: čia yra labai daug dviračių takų, visi jie – apšviesti, sutvarkyti“, – teigė jonavietė pridurdama, kad bėgant ilgus atstumus, ji pirmenybę teikia kaimiškų vietovių – Čičinų, Šilų, Vaivadiškių, Kurmagalos – keliams.


,,Bėgant toliau nuo miesto – didesnė tikimybė pamatyti naujų, gražių vietų, laukinių gyvūnų. Neseniai teko stebėti, kaip žaidžia mažas lapiukas su nukritusiais rudeniais lapais. Taigi, jei yra noro prasibėgti gamtos apsuptyje, užtenka pavažiuoti vos kelis kilometrus už miesto“, – kalbėjo jonavietė.


Įvardijo ne vieną privalumą


Paklausta apie bėgiojimo privalumus, Laura tikina, kad šis jai suteikė visokeriopą naudą.


,,Būna, kad po darbų atrodo, jog visiškai nebeturiu jėgų, bet pabėgiojus – atsigauni, pagerėja nuotaika, atsipalaiduoji...
Bėgiojimo dėka atsikračiau viso antsvorio, bet tuo pačiu galėjau karts nuo karto save palepinti mažomis nuodėmėmis – saldumynais: žinodama, kad vakare bėgsiu, nesijaučiu blogai suvalgiusi bandelę ar kitą skanumyną, nes papildomos kalorijos ,,sudeginamos“.


Bėgiojant lauke sustiprėja imunitetas. Grynas oras ir reguliarus sportas užgrūdina organizmą, tad prasidėjus peršalimo sezonui, sumažėja tikimybė susirgti peršalimo ligomis.


Kalbant apie grūdinimąsi, dabar bėgu net ir žiemą. Man yra tekę bėgti varžybose, kai lauke buvo 25 laipsniai šalčio. Manau, kad nėra netinkamo oro bėgimui... Taip, reikia šiltai apsirengti, apšerkšnija ir blakstienos, ir antakiai, bet tinkamai pasiruošus, bėgti nebūna šalta“, – kalbėjo jonavietė pridurdama, kad aktyvaus gyvenimo būdo atradimas praplėtė ir jos draugų ratą.


,,Varžybose nuolat dalyvauju su Jonavos Maratono klubu. Mes kartu planuojame ir varžybas užsienyje, o nuvykus ten, ne tik pasivaržome, bet ir susiplanuojame, ką norėtume pamatyti. Dažniausiai keliaujame 10–13 žmonių grupėje. Jie – bėgimo aistruoliai, tarp kurių galiu jaustis būdama savoje aplinkoje“, – pasakojo Laura.


Ragina neskubėti


Kai kalbama apie sportą, bėgimas neretai įvardijamas kaip itin daug valios reikalaujantis užsiėmimas. Nepaisant to, Laura įsitikinusi – pasirinkus tinkamus pirmuosius žingsnius, bėgimas gali sužavėti net ir tingiausius.


,,Svarbiausia – nepersistengti ir pradžioje neužsibrėžti sunkiai įveikiamų tikslų: didelių atstumų, didelio tempo. Motyvacija padidinti gali ir draugų kompanija. Susitarus su kažkuo dėl treniruotės, tu esi priverstas nustumti visus ,,tinginius“ į šalį. Tuomet ir sportuoti – žymiai lengviau“, – patarė bėgikė.


,,Mano draugė priminė, kaip jaunystėje ji man siūlydavo pabėgioti, aš vis sakydavau, kad negaliu, tai kas nors skauda, tai laiko nerandu, rasdavau daugybę pasiteisinimų. Ir nors pradžioje nebuvo lengva – dėl antsvorio tikrai jaučiau skausmą klubuose, nugaroje, aš pradėjau. O jei aš pradėjau, manau, kad kiti, jei tik turi noro, taip pat gali tai padaryti“, – pokalbį užbaigė Laura.

Autorė: Jovita Stanevičiūtė

11 maratonų įveikusi L. Dapkuvienė: ,,Jonava – bėgikams patrauklus miestas“

11 maratonų įveikusi L. Dapkuvienė: ,,Jonava – bėgikams patrauklus miestas“ ]]>
jonavoszinios.lt Sun, 01 Nov 2020 11:09:04 +0200