Jonavos žinių naujienos https://www.jonavoszinios.lt/naujienos Jonavos rajono naujienos lt <![CDATA[Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ne-viena-desimtmeti-jonavieciu-muzikaluma-ugdanti-pedagoge-r-baliene-musu-mieste-uzaugo-ir-tebeauga-ne-viena-talentinga-asmenybe https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ne-viena-desimtmeti-jonavieciu-muzikaluma-ugdanti-pedagoge-r-baliene-musu-mieste-uzaugo-ir-tebeauga-ne-viena-talentinga-asmenybe „Muzika yra visas mano gyvenimas“ – nė nedvejodama sako ne vieno jonaviečio muzikinius sugebėjimus puoselėjusi Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos fortepijono dalyko mokytoja ekspertė Roma Balienė. Pedagogė kartu su savo ugdytiniais nuolat skina laurus ne tik respublikiniuose, bet ir tarptautiniuose konkursuose. Matant tai, kad sėkmės nestabdo nei dėl koronaviruso sustabdytas kontaktinis mokymas, nei faktas, jog konkursai vyksta tik virtualioje erdvėje, R. Balienė neabejoja – nuolat dirbant ir užsibrėžiant sau aukštus tikslus, galima pasiekti itin džiuginančių rezultatų.

Ilgametė patirtis

Iš Šiaulių į Jonavą prieš keturiasdešimtmetį atvykusi R. Balienė – ilgametę darbo patirtį su vaikais turinti pedagogė.
„Šiauliuose baigiau savo pirmąsias muzikinio ugdymo institucijas: tuometinę Šiaulių vaikų muzikos mokyklą bei Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą.
Baigusi pastarąją, pagal tuo metu buvusią tvarką, kuomet po studijų reikėjo atidirbti, kaip buvo įvardijama – paskyrimą, atvykau į Jonavą, pradėjau dirbti Jonavos muzikos mokykloje fortepijono mokytoja bei koncertmeistere. Taip pradėtas mano karjeros kelias tęsiasi iki šiol – Jonavoje dirbu daugiau nei 40 metų“, – pasakojo R. Balienė.


Siekė savo tikslo


Paklausta, kas ją paskatino pasirinkti tokią profesiją, pedagogė prisimena savo vaikystę.


„Dar besimokydama Šiaulių vaikų muzikos mokykloje žinojau, kad noriu būti mokytoja.
Mano fortepijono mokytoja buvo labi švelnus, jautrus žmogus. Pamokos visad būdavo įdomios. Tai tikriausia yra viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau būtent tokią profesiją – juk vaikai neretai mėgdžioja suaugusiuosius.
Žinoma, kad šis mano pasirinkimas buvo susijęs ir su auklėjimu šeimoje, kur nuolat buvo kartojama, jog kažką pradėjus, būtinai turi užbaigti“, – teigė pedagogė.


Daugybė laimėjimų


R. Balienė ne vienerius metus mokė daugkartinę tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatę, pianistę, siekiančią įgyti atlikėjos profesiją – Juliją Rockiną. Dabar ji džiaugiasi savo ugdytinės – vos šešerių metų sulaukusios jonavietės Simonos Jefimenkaitės – rezultatais: nors visame pasaulyje siaučiantis koronavirusas apribojo ne tik renginius, bet ir kontaktinį mokymą, mažoji jonavietė sėkmingai skina laurus virtualioje erdvėje vykstančiuose konkursuose.


„Muzikuoti fortepijonu Simona pradėjo ketverių metų. Jos muzikinė karjera prasidėjo karantino metu. Dėl to jai dar neteko dalyvauti „gyvuose“ konkursuose ar koncertuose. Nepaisant to, mergaitė yra 11 respublikinių bei tarptautinių konkursų „GRAND PRIX“ bei pirmų vietų nugalėtoja. Jau pirmajame savo konkurse – „MUZIKA-@ 2020“, kuriame Simona dalyvavo 2020 metų gegužės mėnesį, ji laimėjo „GRAND PRIX“.
Vilnius, Kaunas, Praha, Viena, Zalcburgas, Paryžius, Barselona – tai miestai, kuriuose Simona savo talentu pakerėjo garbingus konkursų komisijų žiuri narius.


Ypač džiaugiuosi dviejų tarptautinių konkursų rezultatais. Vienas jų – tarptautinio interaktyvus konkurso „NOUVELLES ETOILES 2021“ (Paryžius, Prancūzija) laimėta 1 vieta ir specialus prizas, t. y., galimybė groti fortepijoninį koncertą su Novosibirsko kameriniu orkestru.
Kitas labai ryškus pasiekimas – tarptautiniame interaktyviame dviejų turų konkurse „TALENTS OF EUROPE“, vykstančiame Barselonoje (Ispanija). Jo pirmajame ture Simona laimėjo 1 vietą ir yra pakviesta dalyvauti antrame ture, kuris vyks jau balandžio mėnesį. Jau ruošiame jam naują programą“, – laimėjimus vardijo R. Balienė, pridurdama, jog tiki ir tolimesne savo auklėtinės sėkme.


„Manau, kad Simonos prigimtinis muzikalumas, darbštumas, užsispyrimas, atkaklumas, domėjimasis muzika padės jai augti ir tobulėti ne tik kaip pianistei, bet ir kitose meno bei mokslo srityse“, – kalbėjo R. Balienė.

Nauji iššūkiai – naujos galimybės

Pedagogė neslepia, kad mokytis bei mokyti groti fortepijonu nuotoliniu būdu – labai sudėtinga. Nepaisant to, ji neabejoja, jog nuotolinis mokymas atvėrė ir naujas galimybes.

„Esu nepataisoma optimistė ir man labai patinka posakis: „Jei nespėjai į traukinį, naudokis kitomis susisiekimo priemonėmis. Yra lėktuvai, laivai“.

Galiu pasakyti, kad be daugybės sunkumų, dabartinis laikotarpis turi ir savitus privalumus – neišvykstant iš namų galime „aplankyti“ daugybę šalių, dalyvauti įvairiuose konkursuose, renginiuose, seminaruose, konferencijose nuotoliniu būdu“. , – kalbėjo R. Balienė.

Pabrėžia tėvų indėlio svarbą

Kas anot pedagogės lemia muzikalių vaikų sėkmę?

„Ko gero, nieko naujo nepasakysiu. Kaip sako liaudies patarlė – ką pasėsi, tą ir pjausi. Muzika, grojimas pasirinktu instrumentu – sudėtingas užsiėmimas. Mokantis atlikimo meno, reikia labai daug kantrybės, laiko, aplinkinių palaikymo.

Tai savotiškas „darbas“ ir jis tampa dar sunkesnis, jei talento šiek tiek pritrūksta. Tačiau talentas be darbo dažniausiai didelės sėkmės neatneša. Pedagogai dažnai kartoja, kad sėkmės formulę sudaro 90 procentų darbo ir 10 procentų talento.

Tiesa, čia labai svarbus dar vienas aspektas – tėvų, šeimos požiūris į vaiko ugdymą. Ir kuomet „Sėkmės trikampio“ – vaikas, šeima, pedagogas – kraštinės yra lygios, pasisekimas bus garantuotas“, – kalbėjo R. Balienė.

Puiki terpė augti

Pasakodama apie savo pedagogės karjerą, R. Balienė džiaugiasi, kad galėjo prisidėti prie ne vienos absolventų kartos išleidimo. Remdamasi sukaupta patirtimi, ji neabejoja, kad Jonava – miestas, kuriame užaugo ir tebeauga ne vienas muzikos talentas.

,,Manau, kad buvusių auklėtinių širdelėse pasėta muzikinė sėklytė tikrai padėjo formuotis visapusiškai asmenybei, jos brandai, o muzika iki šiol užima svarbią vietą jų gyvenime.

Galiu pasidžiaugti, kad Jonava – puikus miestas. Myliu jį ir labai džiaugiuosi, kad jame gyvenu. Jame tikrai auga daugybė muzikalių asmenybių.

Manau, kad čia yra didžiulės galimybės ugdytis, tobulėti. Tik atpažinkime jaunuosius talentus, sudarykime jiems galimybę atsiskleisti, puoselėkime tuos liaunus muzikinius daigelius“, – gražių žodžių savo miestui ir kraštiečiams negailėjo pedagogė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė 

Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė"

Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė" Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė" Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė" Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė" Ne vieną dešimtmetį jonaviečių muzikalumą ugdanti pedagogė R. Balienė: ,,Mūsų mieste užaugo ir tebeauga ne viena talentinga asmenybė" ]]>
jonavoszinios.lt Sat, 03 Apr 2021 07:26:55 +0300
<![CDATA[MPB „Geležinio Vilko” žvalgui tarnyboje praverčia Prancūzijos svetimšalių legione įgyta patirtis]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mpb-gelezinis-vilkas-zvalgui-tarnyboje-pravercia-prancuzijos-svetimsaliu-legione-igyta-patirtis https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mpb-gelezinis-vilkas-zvalgui-tarnyboje-pravercia-prancuzijos-svetimsaliu-legione-igyta-patirtis Jaunesnysis eilinis Karolis Tendziagolskis, tarnavęs Prancūzijos svetimšalių legione, šiuo metu tarnybą atlieka „Geležinis Vilkas” brigados vadovybės Žvalgybos kuopoje. Karys dalijasi savo tarnybos patirtimi užsienyje ir skatina jaunuolius atlikti tarnybą Lietuvos kariuomenėje. 

- Kokios emocijos aplankė, kai gavote šaukimą į Lietuvos kariuomenę?

- Į Lietuvos kariuomenę ėjau savo noru. Žinojau, kur einu ir buvau tam pasiruošęs, todėl nei baimės, nei jaudulio nebuvo. 

- Ką veikėte prieš tarnybą Lietuvos kariuomenėje?

- Prieš tarnybą Lietuvos kariuomenėje tarnavau Prancūzijos svetimšalių legione. Išvykau vos tik suėjus 18. 

- Ar galite palyginti tarnybą čia ir Prancūzijos svetimšalių legione? Kiek metų tarnavote Prancūzijos legione? Ar panašios tarnybos užduotys, kasdieninė veikla?

- Prancūzijos svetimšalių legione praleidau daugiau nei aštuonis metus. Penkis metus tarnavau kalnų inžinerijoje, tris – kaip pėstininkas. Dalyvavau tarptautinėse misijose, įgijau „caporal – chef“ laipsnį, kuris Lietuvos kariuomenėje atitinka grandinio laipsnį. Tarnybos užduotys ir kasdienė veikla Lietuvoje ir Prancūzijoje skiriasi iš esmės. Prancūzijos svetimšalių legionas turi labai senas, griežtas tradicijas, kurių yra laikomasi ir dabar. Didelį skirtumą jaučiu atliekamose pratybose. Lietuvos kariuomenėje daugiau ruošiamasi gynybinei kovai, o Prancūzijos legione didesnis dėmesys akcentuojamas puolimui, ruošiamasi kovai prieš nekonvencinį priešą. 

- Kodėl grįžote atlikti tarnybos Lietuvos kariuomenėje?

- Visą gyvenimą planavau sieti savo ateitį su Lietuva, todėl įgijęs daug patirties ir žinių, nusprendžiau grįžti čia. 

- Ar kariuomenėje esantis tempas labai skiriasi nuo jūsų įprasto gyvenimo ritmo?

- Kadangi savo gyvenimą su kariuomene sieju jau daug metų, esu prisitaikęs prie tokio gyvenimo ritmo. Stebint aplinkinius galiu pasakyti, kad prie kariuomenėje esančio tempo yra labai greitai priprantama. 

- Ką išmokote naujo tarnaudamas Žvalgybos kuopoje? Gal ką pats išmokėte tarnybos draugus?

- Žvalgybos kuopoje turėjau galimybę pagilinti topografijos žinias ir įgauti išgyvenimo įgūdžių. Su tarnybos draugais dalinuosi jau turima patirtimi. 

- Kokios veiklos tarnaujant Lietuvos kariuomenėje tau itin artimos, o kurias norėtųsi praleisti?

- Itin artimos man yra taktinės veiklos. Artima yra ir visa kariuomenė, tik pandemijos laikotarpiu užsiėmimai yra riboti ir trūksta įvairovės. 

- Kokiu hobiu užsiimi laisvu nuo tarnybos laiku?

- Laisvu laiku sportuoju su savo šunimi, labai mėgstu istoriją, domiuosi ja. 

- Kaip sekasi sutarti su kuopos draugais? Kaip manai, ar ryšiai išliks ir po tarnybos?

- Su kuopos draugais sutariu labai gerai, su kai kuriais iš jų stengsiuosi palaikyti ryšį ir po tarnybos. 

- Ar po tarnybos kariuomenėje planuojate savo ateitį sieti su ja, galbūt liksite tarnauti Lietuvos kariuomenėje? Jei taip, kokį kario kelią pasirinksite – karininko ar puskarininkio? Kokias svajojate pareigas užimti Lietuvos kariuomenėje? Kodėl?

- Lietuvos kariuomenėje planuoju pasilikti ir žengti puskarininkio keliu. Norėčiau būti ten, kur savo įgyta patirtimi Prancūzijos legione galėčiau pasidalinti su Lietuvos kariais. 

- Kas jums yra patriotiškumas?

- Patriotiškumas man yra didelė vertybė. Tai apima meilę tėvynei, laisvę, šeimą, Lietuvos istoriją. Kiekvienas iš mūsų turėtų ugdyti šią vertybę ir perteikti ją jaunajai kartai. 

- Ko palinkėtumėte jaunuoliams, vengiantiems tarnybos?

- Pirmiausia palinkėčiau nebijoti tarnybos ir atlikti savo pareigą Lietuvai. Čia įgytos žinios ir patirtis gyvenime tikrai pravers. Daugelis jaunų žmonių galvoja tik ką galima gauti iš tėvynės, bet retas susimąsto, ką galima jai duoti.

- Ačiū jums už pokalbį.

 

 

 

Mechanizuotosios pėstininkų brigados (MPB)  „Geležinis Vilkas“ informacija ir nuotraukos

 

 

 

MPB „Geležinio Vilko” žvalgui tarnyboje praverčia Prancūzijos svetimšalių legione įgyta patirtis

MPB „Geležinio Vilko” žvalgui tarnyboje praverčia Prancūzijos svetimšalių legione įgyta patirtis MPB „Geležinio Vilko” žvalgui tarnyboje praverčia Prancūzijos svetimšalių legione įgyta patirtis ]]>
jonavoszinios.lt Fri, 02 Apr 2021 14:55:16 +0300
<![CDATA[Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-ausrine---kksc-komandos-kapitone-e-vaitkute-mes-ir-toliau-stengsimes-del-geriausiu-rezultatu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-ausrine---kksc-komandos-kapitone-e-vaitkute-mes-ir-toliau-stengsimes-del-geriausiu-rezultatu Neseniai praūžusiame „TOP Sport“ Lietuvos moterų tinklinio čempionate Jonavos „Aušrinė - KKSC" pelnė bronzos medalius. Komandos kapitonė Evelina Vaitkutė džiaugiasi trečiosios vietos laimėjimu, tačiau pripažįsta, kad šis varžybų sezonas nebuvo pats lengviausias. Nepaisant to, daugybę jėgų atidavusios „Aušrinė - KKSC“ merginos nesiruošia sėdėti sudėjusios rankas ir jau kuria ateities planus - šiek tiek pailsėjus, jos ketina vėl kibti į treniruotes, padėsiančias pasiruošti naujam sezonui.


Jaučia atsakomybę


E. Vaitkutė – buvusi Lietuvos jaunučių bei jaunių rinktinės narė, kuri Jonavos „Aušrinės - KKSC“ komandos dalimi tapo 2017-aisiais.


„Tinklinį žaidžiu jau 12 metų, o mano pirmosios treniruotės su „Aušrine - KKSC“ prasidėjo prieš 4-erius metus. Po truputėlį įsiliejau į komandą ir tapau jos dalimi.


Šis sezonas – pirmasis sezonas, kai buvau paskirta komandos kapitone. Manau, tai – labai atsakinga pozicija, nes tu turi ne tik vesti visą komandą į priekį varžybose, bet ir palaikyti ją treniruotėse ar už jų ribų“, – paklausta apie savo karjerą Jonavos tinklininkių komandoje pasakojo E. Vaitkutė.


Iššūkių netrūko


Mergina džiaugiasi, kad paskiriant ją kapitone, pasitikėjimą jos jėgomis parodė ne tik komandos draugės, bet ir trenerė.
Visgi, E. Vaitkutės akimis, šis sezonas komandai nebuvo lengvas.


„Komanda buvo naujai sukomplektuota ir labai jauna, kas lėmė patirties trūkumą. Nepasitikėjimas savo jėgomis ar jaudulys vis pakišdavo koją rungtynėse. Tačiau įvertinus visa tai, tik dar labiau džiaugiuosi mumis ir tuo, kad pasiekėme tiek daug –iškovojome bronzos medalius.
Žinau, kad ne vienas galvojo, jog šiais metais liksime be prizinės vietos, bet mūsų užsispyrimas ir labai didelis noras davė rezultatų.
Visos esame panašaus amžiaus ir žaidimo lygio, komandoje nebuvo vieno aiškaus lyderio. Dėl to visos stengėsi dar labiau.


Kai pradėjome žaisti lyg vienas „kumštis“, aikštelėje stengėmės viena dėl kitos, sėkmė mūsų nebe aplenkė. Neabejoju, kad tai ir yra didžiausia mūsų stiprybė“, – teigė mergina.


Puikios sąlygos


Kalbėdama apie savo komandos pasiekimus, E. Vaitkutė teigia, kad Jonavoje yra puikios sąlygos tinklininkų tobulėjimui.


„Šiame mieste yra ne viena puiki trenerė. Jos nuolat pastebi galinčius žaisti ir paruošia gerų žaidėjų. Tikiu, kad geras treneris – vienas iš svarbiausių komandos bei atskirų žaidėjų sėkmės garantų. Juk jis tave visko išmoko.


Galimybė naudotis aukšto lygio trenerių pagalba sukuria puikias sąlygas ir toliau puoselėti kokybišką tinklinio žaidimą“, – kalbėjo mergina.


Gerą nuotaiką kuria pačios


Nors dėl koronaviruso šalyje įvesti kontaktų ir renginių ribojimai tinklininkių treniruočių nepaveikė, E. Vaitkutė neslepia, kad žaidimas tuščiose salėse nėra toks smagus, koks būdavo tuomet, kai jį lydėdavo palaikantys žiūrovų šūksniai.


„Kadangi situacijos pakeisti negalime, aikštelėje bandome pačios palaikyti gerą nuotaiką, paskatinti viena kitą ir atiduoti visas jėgas.
Tiesą sakant, sezono pradžioje buvo labai keista matyti tuščias sales, bet, ko gero, prie visko priprantama ir dabar tai nekelia didelių emocijų“, – teigė E. Vaitkutė.


Motyvacijos netrūksta


Paklausta apie tai, kas skatina pačią Jonavos „Aušrinės - KKSC“ kapitonę siekti sportinių aukštumų, E. Vaitkutė įvardija kelis aspektus.


„Manau, kad kiekvienas sportininkas savyje turi išsiugdęs motyvaciją siekti kuo geresnių rezultatų. Visada norisi įrodyti aplinkiniams, kad galime padaryti tai, kas geriausia – laimėti.


Aš visada norėjau ir dabar noriu atstovauti savo miesto komandą, prisidėti prie jos pergalių ir toliau garsinti Jonavą“, – kalbėjo tinklininkė.


Mintyse – naujas sezonas


Nors paskutinės Jonavos „Aušrinė - KKSC“ varžybos vyko vos prieš keletą dienų, merginų mintyse jau sukasi planai apie naują sezoną.


„Dabar šiek tiek pailsėsime, o treneriai sukomplektuos naują komandą, kuri žais sekantį sezoną. Tikiuosi, kad vėl galėsime dalyvauti Baltijos lygos taurėje ir ten išmėginti savo jėgas iš naujo“, – ateities planais pasidalino E. Vaitkutė.


Linki būti ryžtingomis


Ko komandos kapitonė palinkėtų savo bendražygėms?


„Dar daugiau dirbti ir stengtis, o šalia to būti ryžtingomis, siekti savo tikslų, niekada nenukabinti nosies net tada, kai situacija yra labai prasta“, – pokalbį užbaigė Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų"

Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų" Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų" Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų" Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų" Jonavos „Aušrinė - KKSC“ komandos kapitonė E. Vaitkutė: ,,Mes ir toliau stengsimės dėl geriausių rezultatų" ]]>
jonavoszinios.lt Wed, 31 Mar 2021 10:54:11 +0300
<![CDATA[Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/tarp-politikos-istorijos-ir-mados---pokalbis-su-is-jonavos-kilusia-meda-lileikaite https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/tarp-politikos-istorijos-ir-mados---pokalbis-su-is-jonavos-kilusia-meda-lileikaite Susiskambinus su Meda video skambučiu, už jos nugaros - Vilniaus universiteto Didžiojo kiemo nuotrauka. Sutariame, kad abi labai pasiilgstame universiteto erdvių bei gyvo kontakto su dėstytojais bei studentais. Čia Meda praleisdavo itin daug laiko - bevaikščiodama tarp istorijos ir filosofijos fakultetų, besimokydama bibliotekoje. Tiesa, dabar, gyvenant karantine, mokantis bei dirbant nuotoliniu būdu, galima tikrai daugiau suspėti - Meda ne tik dirba, bet ir yra Lietuvos liberalaus jaunimo valdybos narė, daugiau laiko atranda grožinei literatūrai. Šiandien su Meda - apie studentišką gyvenimą karantine, tyrinėjamą madą, ryšius su Jonava ir daug daugiau.

Meda, šiuo metu esi ketvirto kurso bakalauro studentė, tad norėjau paklausti, kuo šiuo metu gyveni kaip studijas baiginėjantis žmogus? Ar šis laikotarpis Tau panašus į dvyliktą klasę mokykloje?

Aplinkui yra labai labai daug galimybių, pasirinkimų, variantų, ką veikti. Atrodo, ne ką mažiau nei po dvyliktos klasės. Aišku, karantinas taip atsibodo, kad šiuo metu galvoje ne kokie karjeros planai, o tolimos kelionės, išsiilgtas kultūrinis gyvenimas, daug kitokių svajonių, planų. Jaučiuosi gana entuziastingai.


Aišku, mokykloje turėjau nuostabių mokytojų, kurios mane įkvėpė pasirinkti istorijos studijas. Tačiau abitūros laikotarpis nebuvo labai malonus, universitete jaučiuosi žymiai labiau įkvėpta ir motyvuota. Todėl norėčiau tuo pačiu patarti abiturientams, kad nesileistų būti nurašomi ir išnaudotų šį laiką mus supančio pasaulio pažinimui, skaitymui.

Kokius metodus taikai dabar, karantino metu, kad pavyktų kuo lengviau išgyventi šį laikotarpį, toliau sėkmingai mokytis bei sveikai gyventi?

Man tikriausiai pats didžiausias iššūkis yra tai, kad negaliu lankytis universiteto auditorijose ir centrinės bibliotekos skaityklose, nes būtent tenais aš anksčiau susikurdavau atmosferą, kurioje man gera ir nesunku mokytis. Todėl namų aplinka kelia iššūkių ir dažnai neįpareigoja tiek, kiek norėtųsi. Taip pat mane labai dažnai kankina įvairūs egzistenciniai klausimai, tad stengiuosi stebėti, apie ką aš galvoju, užsirašyti ir vėliau analizuoti bei spręsti iškilusias problemas.


Kas man padeda? Naujos muzikos atradimas, skaitymas. Anksčiau nelikdavo laiko grožinei literatūrai tačiau dabar ją atrandu iš naujo ir išnaudoju skaitymo terapines galimybes - bandau bent trumpam atsiriboti nuo savų problemų ir mėgautis kitų istorijomis. Be to labai padeda nors ir nuotoliniai, bet pokalbiai, diskusijos su draugais, o dabar jau galima ir išeiti pasivaikščioti bei padiskutuoti, tai tikrai suteikia energijos. Labai džiaugiuosi, kad galiu grįžti į savo gimtąjį kraštą, tenais pasidžiaugti gamta, savo brolių ir sesės kompanija, juos įkvėpti. Taip atsiranda balansas tarp mokslų, darbo ir visuomeninės veiklos.


Manau, kad svarbiausia yra laiko planavimas - viską susidėlioti apgalvotai, nepamiršti laiko pertraukoms, poilsiui, fizinei veiklai. Na, ir 8 valandos miego per parą bei nuolatinis svajojimas apie ateitį, kas neleistų pasiduoti negatyvioms? mintimis.

Gal galėtum pasidalinti paskutiniais atradimais muzikoje ir literatūroje?

Pastarosiomis savaitėmis labai daug klausau The Cure ir The Smiths, aštunto ir devinto dešimtmečio roko grupių. Nors tai britiškos grupės, jų besiklausydama jaučiuosi kaip Berlyne važiuodama metro, iki karantino dažnai lankydavau šį miestą. Taip pat stengiuosi klausytis daugiau klasikinės muzikos - paskutinis mano atradimas yra Max Richter perkomponuoti Vivaldi Metų laikai. Kalbant apie literatūrą, šiuo metu skaitau Gabijos Grušaitės romanus. Nors šios knygos galėtų pasirodyti kiek popsinės, tačiau jose yra gana daug įvairių simbolių, jauno žmogaus, turinčio įvairiausių galimybių, egzistenciniai klausimai. Pastarieji yra gana artimi ir man pačiai, todėl labai malonu skaityti. Perskaičiau „Neišsipildymą” ir dabar baigiu skaityti „Stasį Šaltoką”.

Be to, kad baigi studijas, turi ir ne vienas atsakingas pareigas – taip pat dirbi bei esi Lietuvos liberalaus jaunimo valdybos narė, atsakinga už programų ir biuro koordinavimą. Ką šis pavadinimas slepia, kokios tai pareigos? Aišku, jeigu tai ne paslaptis.

Tai tikrai ne paslaptis, mes esame atvira organizacija. Šiuo metu aš koordinuoju mūsų biuro veiklą. Tai darinys, kur yra susirinkę ambicingiausi liberalaus jaunimo skyrių nariai – čia jiems suteikiame galimybę atlikti įvairias jaunimo politikos užduotis nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, augti kaip asmenybėms bei mokytis. Dauguma dalykų mūsų organizacijoje vyksta pagal mentorystės principus - esu sukūrusi programą, kurioje orientuojame žmones į veiklos bei domėjimosi sritis, kurios juos traukia. Domimės, kaip jiems sekasi, stengiamės palaikyti, analizuoti, skatiname refleksijos ir grįžtamojo ryšio kultūrą. Taip pat skatiname daugiau skaityti tiek naujienų, tiek klasikinių liberalizmo autorių, diskutuoti, gilintis į tai. O jeigu konkrečiau, tai turiu pasirūpinti darbų planavimu ir užtikrinti, kad augtų jauna karta mūsų organizacijoje. Po programomis slypi visų mūsų renginių įgyvendinimas - tai tiek kontaktavimas su svečiais, lektoriais įvairiems mokymams, konferencijoms ir kitiems renginiams bei ieškojimas alternatyvų, kaip tas veiklas padaryti įdomesnes, prasmingesnes.

Kiek žinau, prie šios organizacijos prisijungei dar būdama mokykloje – kaip nusprendei tai padaryti?

Visų pirma, turėjau gana daug draugų meno mokykloje - jie buvo tikrai atviros ir drąsios asmenybės, turinčios ganėtinai platų požiūrį į pasaulį. Atėjo ir tas laikas, kai devintoje-dešimtoje klasėje kartu su jais pradėjome daugiau įsitraukti į visuomeninę veiklą, burtis į bendruomenes, kurios daro pokyčius mieste, inicijuoja įvairias veiklas. Turėjau labai didelį norą kažką keisti, pati motyvuoti kitus žmones ir palikti kažką po savęs Jonavoje. Maniau, kad būtent Jonavos liberalus jaunimas yra puiki vieta tam. Nors tada dar neturėjau lyderystės patirties, išėjo taip, kad teko perimti organizacijos valdymo vairą. Buvau pirmininke dvejus metus. Per juos subūrėme tikrai didelę bendruomenę aplink mus, kuri, manau, mieste įsimins dar ilgam. Tikiuosi, kad naujoji karta nepasiduos pandemijos demotyvacijai ir vedini liberalizmo idėjų toliau aktyviai veiks Jonavoje.

Kokie yra keli svarbiausi dalykai, kuriuos išmokai per šiuos ilgus metus Lietuvos liberaliame jaunime?

Manau, kad visų pirma tai nuoširdumas, gebėjimas bendrauti empatiškai, įsiklausyti. Stengtis būti taikiam, kad tavimi pasitikėtų kiti žmonės ir kartu galėtumėte siekti bendrų tikslų. O antra - argumentų svarba. Vis tiek tenka atstovauti tam tikras idėjas ir negali apie jas šnekėti paviršutiniškai. Visad turi būti pasiruošęs ir turėti, ką pasakyti. Manau, kad tai iš dalies lėmė ir mano studijų pasirinkimą.

Atsižvelgiant į tai, kad tiek laiko jau esi Liberalaus jaunimo narė, taip ir norisi paklausti, kodėl studijuoji istoriją Vilniaus universitete, o ne, tarkim Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute ar Teisės fakultete?

Tarp kitko, Lietuvos liberalus jaunimas buvo įsteigtas būtent vienoje iš Istorijos fakulteto auditorijų, 1991 m. sausio 13-osios išvakarėse, tuo metu jis vadinosi Vilniaus liberalaus jaunimo klubu.


Aktyviai svarsčiau apie studijas politikos mokslų studijas, tačiau taip likimas ir stojimų rezultatai suklostė, jog pasirinkau istorijos bakalauro studijų programą. Kadangi nebuvau pilnai apsisprendusi, ar ateitį norėčiau sieti su politika, pagalvojau, kad ir istorijos studijos yra vieta, kur galėčiau tobulėti. Maniau ir tebemanau, kad istorijoje gali vertinti dalykus iš daug platesnės perspektyvos analizuojant tapatybę, įvairias skirtingas patirtis. Gali daug drąsiau mąstyti apie dalykus ir turėti daug svaresnių argumentų. Tampi labiau kritišku, išmoksti mąstyti. Gebi ir be abejo tau yra žymiai svarbiau ieškoti patikimų šaltinių. Išmoksti interpretuoti. Istorija yra žymiai platesnis ir universalesnis mokslas.

Istorijos visgi Tau nepakako – pasirinkai filosofijos gretutines studijas. Kodėl?

Pirmame kurse atėjau į fakultetą nusiteikusi galbūt nelabai entuziastingai, maniau, kad istorija yra sausas mokslas. Galvojau, kad man galbūt reiktų plačiau susipažinti su žymiaisiais filosofais, išnagrinėti jų darbus, išmokti geriau samprotatuti, nes, manau, tuo metu man to trūko. Tam neturėjau erdvės mokykloje, tad galvojau, kad filosofija užpildysiu spragas. Tuo labiau man patiko ir siūloma programa. Sužinojusi apie gretutines studijas nusprendžiau išnaudoti kelyje pasitaikiusią galimybę. Manau, kad tai buvo vertinga patirtis, nes išmokė logiškai dėlioti sakinius, mintis, turėti svaresnių argumentų, išmokau palyginti skirtingus požiūrius.

Dar įvadinėse paskaitose mums doc. dr. Nerijus Šepetys pabrėžė – filosofija – abstraktybė, istorija – konkretybė. Ar nesunku studijuoti šiuos du mokslus greta? Kaip jie sąveikauja?

Tai, sakyčiau, labai vienas kitą papildantys dalykai. Filosofijos studijose taip pat mokėmės chronologiškai - nuo Antikinės Graikijos mąstytojų iki naujausiųjų laikų. Tie laikotarpiai labai sutapo su tuo, ką studijavome Istorijos fakultete, tad buvo labai įdomu matyti, kaip istoriniai įvykiai atsispindi to meto filosofinėje mintyje ir atvirkščiai. Manau, tai labai papildė mano suvokimą.

Kokios temos filosofijoje tave labiausiai domina?

Mane labiausiai žavi ir intriguoja šiandien aktualios temos, kurios atsiskleidžia postmodernizmo filosofijoje ir nagrinėja visuomenės vartotojiškumą, vertina kultūros įtaką ir suvokimą, globalizacijos bei kapitalizmo reiškinius. Man labiausiai įsiminė Jean Baudrillard, Gilles Deleuze.

Palieskime, sakyčiau, ir tam tikrą Tavo aistrą bei istorijos tyrinėjimų sritį – madą. Ar susidomėjimas šia sritimi atsirado bestudijuojant ir betyrinėjant, ar kaip tik – pasirinkai tyrinėti tai, kas Tave jau kurį laiką traukia?

Mada domiuosi jau gana ilgai. Vaikystėje norėjau būti dizainere, pamenu, kaip pradinėse klasėse su klasioke ruošėme madų žurnalą, kuriame analizavome mados tendencijas. Labai džiaugiuosi, kad jis neišvydo dienos šviesos (juokiasi). Ilgainiui ši aistra buvo kiek apleista, pakeista kitais dalykais, bet man vis tiek visada rūpėdavo, kaip žmonės apsirengę. Ne dėl to, kad jie būtų apsirengę gražiai ar sektų kažkokias tendencijas, bet dėl to, nes, manau, apranga gali atskleisti žmonių vertybes, istoriją, pasaulėžiūrą. Tai, sakyčiau, daug prisidėjo prie dabartinio pasirinkimo tyrinėti madą.


Pirmaisiais studijų metais nelabai gilinausi į mados istoriją, bet kai prieš pusantrų metų pradėjau dirbti Vinted, supratau, kokia yra mados reikšmė - ji yra ir kasdienybės, ir gyvenamo laikmečio atspindys. Iš aprangos galime pamatyti, kuo tuo metu gyveno žmonės, kokios idėjos vyravo. Kai pasirinkau tyrinėti šią sritį, galvojau, jog tai bus kažkas naujo, atradimai su daug erdvės interpretacijai, analizei ir kitokia tema nei daugumos studentų - visi aplinkui mane domėjosi partizaniniais karais, LDK istorija ar modernizmu.

Gal galėtum plačiau papasakoti, į kokius aspektus mados istorijoje giliniesi Tu pati?

Tyrinėjant sovietmečio madą mane labiausiai domina vartojimo aspektas, kaip visuomenė priima madą ir kokia yra jos svarba. Ar jiems yra svarbu rengtis madingai, ar išsiskirti? Kokią įtaką tam daro valdžia bei kitos institucijos, nuomonės formuotojai ir t.t.?
Mano pačios bakalaurinis darbas bus apie šiuolaikinio jaunimo santykį su 7-8 dešimtmečių mada, kadangi ji yra ganėtinai populiari šiomis dienomis. Norėsiu išsiaiškinti, kokios vertybės tai skatina, kokį vaidmenį čia užima nostalgija, estetika ir kokią įtaką daro vartojimo tendencijos.


Mane taip pat žavi mados kaip pasipriešinimo tam tikrai tvarkai veiksnys. Septintajame dešimtmetyje žmonės pradėjo drąsiau rengtis ir kitaip, negu atveždavo į deficitines parduotuves. Kaip žinome, sovietinė valdžia su tuo kovojo. Čia pasireiškia mados galia.
Labai įdomus yra ir mados žurnalų reiškinys, nes būtent per juos Lietuvą pasiekdavo informacija apie aprangos tendencijas, ateinančias iš Vakarų. Tačiau jos vėluodavo bent 7-8 metus, dažniausiai būdavo supaprastinamos. Žurnaluose vyravo daugiausiai audinių išvaizdos, siluetų aprašymai - žmonės bandydavo pagal juos patys pasisiūti drabužius, o ne įsigyti, kaip dabar įprasta.

Kas tyrinėjant šias temas Tave labiausiai sudomino?

Kalbant apie tarpukario madą man labai įstrigo atmintyje 1929 m. įvykęs madų teismas, kai korporacija „Gaja” apkaltino madą nepadorumu, nehigieniškumu ir neestetiškumu. Šios korporacijos nariai buvo ganėtinai konservatyvaus mąstymo, o mada tuo laikotarpiu Lietuvoje tikrai pradėjo laisvėti, atsirado daug elegantiškesni siluetai. Čia išryškėja visuomenės susipriešinimas mados klausimu. Na, o vėlyvuoju sovietmečiu mane sudomino ir tai, jog tuo metu Lietuvoje propaguojami kaip priedanga tautiniai elementai buvo pasitelkti ir madoje - tai lietuviškas audinys linas, tautiniai raštai.

Grįžkime prie Tavo šaknų – Jonavos. Koks Tavo santykis su gimtine dabar, po kelių metų gyvenimo Vilniuje?

Labai noriu pasidalinti tokia nelabai patogia situacija, su kuria susidūriau šią vasarą. Kalbėjausi su pirmąja Lietuvos Respublikos ponia Diana Nausėdiene jaunimo organizacijų renginyje - mes ją patys užkalbinome, norėdami išreikšti savo požiūrį ir jinai paklausė, iš kur aš iš tikrųjų esu kilusi. Pasakiau, kad iš Jonavos krašto. Jinai nustebo ir paklausė, ar man nebuvo sunku prisitaikyti atvažiavus iš provincijos į Vilnių. Aš šiek tiek įsižeidžiau, nes manau, kad Jonava yra labai kultūringas miestas ir sostinės gyventojai per daug nesiskiria nuo jonaviečių. Man tikrai nebuvo sudėtinga atvažiavus į Vilnių.


Grįžtant prie santykio su Jonava, mano abidvi šeimos pusės yra kilusios iš Jonavos, čia tebegyvena ir mano seneliai iš abiejų pusių, ir didelė dalis giminių. Taip pat mano santykį su Jonava labai stiprina sentimentai tam tikroms vietoms. Pamenu, kaip nuo mažens tekdavo lankyti šokių kolektyvą kultūros centre, tad visi koridoriai ir užkulisiai man yra mintinai žinomi. Vėliau lankiau ir Janinos Miščiukaitės meno mokyklą, kurioje praleisdavau daug laiko, sukūriau labai daug gražių ir tvirtų draugysčių, kurias dar puoselėju iki dabar. Vis svajoju, kaip po karantino galėsiu aplankyti savo mokytojas meno mokykloje, nes, manau, ta vieta labai stipriai suformavo mane, mano požiūrį į kultūrą, meną, išmokė bendrauti su žmonėmis. Dar, manau, kad svarbu paminėti ir „Achemą, kadangi mokiausi tokioje neformalaus švietimo institucijoje, kuri tuo metu vadinosi „Achemos mokymo centras”, vėliau „Žalioji karta”. Tenais taip pat puoselėjome stiprų ryšį su mokytojais ir net turėdavome ekskursijų į pačią įmonę.


Neseniai pradėjau skaityti Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Miestelio romansas”, kurio veiksmas vyksta Jonavoje, aprašoma Jonavos žydų situacija. Nors romane nėra visas dėmesys skiriamas miestui, tačiau man labai įdomu, kaip mūsų kraštas yra suvokiamas literatūroje. Tad dabar, sakyčiau, stiprinu savo ryšį su gimtuoju kraštu.

Tavo geografija Jonavos krašte yra gana plati - esi iš Išorų kaimo, po pamokų laiką leidai Jonavoje, o mokyklą baigei Karmėlavoje. Kaip istorijos studentė – ką galėtum patarti aplankyti šiomis dienomis Jonavos krašto gyventojams, o ką – niekada čia nesilankiusiems asmenims?

Labai sunku išsirinkti. Norėtųsi pasiūlyti ir gamtinių objektų, nes mano tėvai yra miškininkai ir nuo mažens esu visą kraštą išvažinėjusi kiaurai. Tad jonaviečiams, ypač rečiau išlendantiems iš miesto, turbūt parekomenduočiau netoliese vis dar veikiančio poligono esančią Dumsių kopą, nuo kurios atsiveria vaizdinga panorama ir atrodo, kad esi Nidoje. Žmonėms, kurie dar nėra buvę Jonavoje arba nėra jos atradę, manau, kad būtų verta aplankyti Jonavos senamiestį, kuriame stovi žydų namų pastatai. Taip pat miestelyje yra dvi apleistos sinagogos. Labai gaila, kad joms yra skiriama mažai dėmesio. Norėtųsi, kad jos atsigautų ir kad kada nors jose tvyrotų bent truputis kultūrinės dvasios. Tuo pačiu gilinantis į žydiškąją Jonavos istoriją, verta užlipti ir į Jonavos žydų kapines, kurios yra ganėtinai apleistos, per daug neišpuoselėtos, bet jose tvyro tokia mistinė atmosfera. Šalia senamiesčio yra ir klasicistinė Jonavos bažnyčia, turinti požemius, kuriuose irgi yra įdomių išlikusių labai senų objektų. Tiesa, ten reikėtų įeiti su gidu arba zakristijonu.

Tiek šiam interviu, tiek Tavo bakalauro studijų metams Vilniaus universitete einant į pabaigą – kaip apibūdintum šį studijavimo, o kartu juk ir studentavimo laikotarpį? Kuo jis ypatingas?

Manau, kad tai buvo įdomiausi metai mano gyvenime. Buvo ir labai sudėtingų, ir labai džiaugsmingų akimirkų. Tai tikrai savęs pažinimo laikotarpis. Mano integracija į universitetą šiek tiek skiriasi nuo mano kursiokų - negyvenau bendrabutyje, iš karto stengiausi gyventi savarankiškai. Teko gyventi ir vienuolyne, studenčių bendruomenėje, tai buvo labai įdomi ir naudinga patirtis. Bėgant laikui įsitraukiau į pačio universiteto gyvenimą, o įsimintinos istorinės universiteto erdvės mane labai įkvėpė mokytis ir dirbti jose. Studijuodama čia išmokau geriau bendrauti su žmonėmis, atrasti bendrų temų, kuriomis būtų įdomu diskutuoti, anksčiau man tai būdavo sudėtinga. Juk istorija yra labai platus mokslas. Tuo ir džiaugiuosi.

Ačiū už pokalbį.
Kalbino Rūta Leiputė

Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite

Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite Tarp politikos, istorijos ir mados - pokalbis su iš Jonavos kilusia Meda Lileikaite ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 22 Mar 2021 14:19:14 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Siekiant užtikrinti, kad maisto produktų kainos tikrai sumažėtų, siūlau Vyriausybei su verslo atstovais pasirašyti nacionalinį susitarimą“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-siekiant-uztikrinti-kad-maisto-produktu-kainos-tikrai-sumazetu-siulau-vyriausybei-su-verslo-atstovais-pasirasyti-nacionalini-susitarima https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-siekiant-uztikrinti-kad-maisto-produktu-kainos-tikrai-sumazetu-siulau-vyriausybei-su-verslo-atstovais-pasirasyti-nacionalini-susitarima Artėjanti Seimo pavasario sesija nusimato itin darbinga ir intensyvi. Šalyje vis dar tvyrant nežinomybei ir neapibrėžtumui dėl karantino, parlamento politinė darbotvarkė bus užpildyta įstatymų projektais, susijusiais su COVID-19 suvaldymo planu, taip pat nuo pandemijos nukentėjusių gyventojų ir verslų subsidijavimo bei lėšų skirstymo klausimu. Šiuo metu tarp svarbiausių priemonių, vietą privalėtų atrasti ir pataisos, numatančios labiausiai pažeidžiamų žmonių socialinę apsaugą. Pavasario sesijoje tarp teikiamų įstatymo projektų, numatyta svarstyti Seimo nario Eugenijaus Sabučio registruotus teisės aktus, leisiančius mažinti kainas būtiniausiems maisto produktams, nes COVID-19 pandemija sąlygoja didėjantį nedarbą, o taip pat ir mažėjančias socialiai pažeidžiamų asmenų pajamas. Primename, kad Sausio viduryje parlamentaro E. Sabučio iniciatyva Seime įregistruotos įstatymo pataisos, kuriomis siūloma nustatyti lengvatinį 9 proc. Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą būtiniausiems maisto produktams. 

Apie užregistruoto įstatymo projekto tikslą, jo įgyvendinimą ir laukiamus rezultatus kalbamės su Jonavos rajone išrinktu Seimo nariu E. Sabučiu. 

- Kodėl pateikėte tokius teisės aktų pakeitimus?

- Užklupusi pandemija kelia iššūkius visiems – tiek verslui, tiek valstybei, tiek paprastiems žmonėms. Dažnai girdime naujienas apie naujas mokestines lengvatas ir išimtis verslui. Šioje Vyriausybėje net pasigirsta siūlymų mažinti mokesčius turtingiems ir didžiausias pajamas gaunantiems gyventojams, tačiau visame šiame kontekste užmirštami labiausiai pažeidžiami asmenys. Dėl pandemijos kasdien keliamų finansinių sunkumų, mažas pajamas gaunantys ir Užimtumo tarnybos duris praveriantys Lietuvos gyventojai dabartinėje situacijoje atrodo pamiršti, todėl siūlymas sumažinti būtiniausių maisto produktų kainas bent iš dalies padės išspręsti šių gyventojų finansines problemas. Jokiu būdu nesakau, kad valdžios sprendimai, taikantys išimtis verslo atstovams, šiuo sunkiu momentu yra nereikalingi, tačiau piliečių, kurie iki dabartinės krizės gyveno „nuo algos iki algos“, o dabar iš viso prarado darbus ar savo veiklą vykdžiusių savarankiškai, kurių mėnesinės pajamos šiuo metu nesiekia ir 260 eur., ignoruoti negalima. Dabartinėje situacijoje, Seimas galėtų dėti žingsnį ir sumažinti pridėtinės vertės mokestį būtiniausiems maisto produktams, todėl labai tikiuosi, kad mano iniciatyvą palaikys kolegos Seimo nariai. Be to, tokia lengvata buvo numatyta ir Lietuvos Socialdemokratų partijos programoje, su kuria ėjome į Seimo rinkimus. Laikomės įsipareigojimų prieš rinkėją, todėl toks siūlymas mažinti PVM yra natūralus ir suprantamas, ypač turint omenyje, kad pajamų atotrūkis Lietuvoje vis dar yra milžiniškas. 

- Kokių rezultatų laukiama sumažinus PVM?

- Koronaviruso krizės akivaizdoje, matome, kad ekonominė situacija komplikuoja mažas pajamas gaunančių šeimų finansinę padėtį ir toliau didina socialinę atskirtį, kuri Lietuvoje ir taip viena didžiausių ES. Reikia atkreipti dėmesį, kad ekonomikos augimo rezultatais pirmiausia mėgaujasi didesnes pajamas gaunantys gyventojai. Būtent ši visuomenės grupė ir lemia didėjantį prekių bei paslaugų brangimą. Tuo tarpu tie, kurių pajamos auga lėčiau arba visiškai neauga, yra priversti mokėti tokią pačią kainą už prekes ir paslaugas, kaip ir pasiturintys gyventojai. Viena iš priemonių užtikrinti mažesnes maisto produktų kainas žmonėms – mažesni pridėtinės vertės mokesčio tarifai. Tą ne kartą yra akcentavusi ir Europos Taryba, kuri savo Direktyvoje pabrėžia, kad Lietuva, kaip ir visos ES valstybės narės, gali taikyti vieną arba du lengvatinius PVM tarifus pasirinktinai. Atsižvelgiant į visa tai, siūlau būtiniausiems maisto produktams nustatyti lengvatinį 9 proc. PVM tarifą. Skaičiuojama, kad tokiu atveju šių maisto produktų kainos turėtų sumažėti apie 10 proc. Šioje vietoje, labai norėčiau pabrėžti žodžius „būtiniausiems maisto produktams“. Suprantu, kad naujoji Vyriausybė nebūtų linkusi PVM lengvatą taikyti visiems be išimties maisto produktams, todėl buvo pasirinktas kompromisinis variantas – siūlyti, mano manymu, visas puses tenkinančias teisės aktų pataisas, išskiriant pagrindinį prekių krepšelį, todėl įstatymo projektu įtvirtinama nuostata, kad Vyriausybė ar jos paskirta institucija, atsižvelgdama į dabartines ir besikeičiančias sąlygas, galės nustatyti būtiniausių prekių krepšelį. Tai galėtų būti populiariausi maisto produktai – duona, kvietiniai miltai, įvairios daržovės ir vaisiai, aliejus, šviežia mėsa, kiaušiniai bei gaminiai iš pieno, kurie turi tapti labiau prieinami ir labiau įperkami mažesnes pajamas gaunančioms Lietuvos šeimoms. 

- Kokie galėtų būti kontrolės būdai, kad prekybininkai tuo nepiktnaudžiautų?

- Tai vienas svarbiausių klausimų, taikant lengvatinį PVM tarifą. Nes galutinį tokios mokestinės lengvatos efektą turi pajusti ne kas kitas, o vartotojas. Puikiai suprantu, kad panašūs įstatyminiai pasiūlymai buvo ne kartą teikti ir sulaukia didžiulio pasipriešinimo, bet dabartiniai iššūkiai, su kuriais susiduria visuomenė, reikalauja teisingų žingsnių ir sprendimų. Kai kurie analitikai linkę teigti, kad Lietuvoje PVM lengvatų taikymas dažniausiai galutinio vartotojo nepasiekdavo, nes pakeliui jį nusigriebdavo ar tai gamybinė, ar prekybinė grandis. Kainų nesumažėjimas pritaikius PVM lengvatą nebūtinai reikštų, kad prekybininkai yra nesąžiningi, o tai, kad šalyje rinka veikia neteisingai – tokiu atveju kiltų pagrįstų įtarimų, kad yra karteliniai susitarimai arba netinkamai veikia atsakingos institucijos, užtikrinančios rinkos kontrolę. Nors įrankių tokios institucijos tikrai turi.  Kaip vieną iš būdų, siekiant kiek galima labiau užtikrinti, kad maisto produktų kainos tikrai sumažėtų, matyčiau siūlymą Vyriausybei su Lietuvos verslo asociacijomis ir prekybininkais pasirašyti Geros verslo praktikos ir valios susitarimą. Pasirašę šį dokumentą, prekybininkai turėtų savanoriškai įsipareigoti užtikrinti, kad kainos tikrai sumažės tais pačiais 10 proc. ir be objektyvių veiksnių nedidės. Toks susitarimas reikštų pasitikėjimą tarp valdžios ir verslo, taip pat sumažintų kartais nereikalingų biurokratinių procedūrų kiekį. Papildomai,  galime diskutuoti ir apie kitas priemones, pavyzdžiui, vykdyti griežtą kainų stebėseną prieš ir po PVM lengvatos įsigaliojimo. Manau ir tikiuosi, kad tokių perteklinių žingsnių nereikės, o bus vadovaujamasi sąžiningumo ir protingumo kriterijais. 

- Ar valstybės biudžetas praras planuojamas įplaukas dėl lengvatinio PVM? Galbūt tikimasi, kad bus surenkama daugiau lėšų?

- Esu įsitikinęs, kad ši priemonė turėtų pasiteisinti, nes nuostolis biudžetui nebus toks didelis, koks, politinių oponentų teigimu, gali būti. Pirmiausia, reikėtų kalbėti, ar toks pakeitimas bus naudingas gyventojams, ar maisto produktų krepšelis tikrai bus pigesnis. Manau, kad PVM tarifo maisto produktams sumažinimas paskatintų maisto produktų vartojimą, galimai sumažės ir šešėlinės ekonomikos dalis, ir iš kaimyninių valstybių įvežamų produktų kiekiai. Tokiu būdu galėsime kompensuoti valstybės biudžeto pajamų netektis dėl siūlomos PVM lengvatos. Reikia pažymėti, kad kaip viena priežasčių, kodėl Lenkijoje maisto produktai yra pigesni, įvardijama kaimynų taikoma pridėtinės vertės mokesčio lengvata. Lenkijoje maistui taikomas lengvatinis 5 arba 8 proc. PVM tarifas. Latvijoje nuo 2018-ųjų taip pat buvo pradėtas taikyti 5 proc. lengvatinis tarifas kai kuriems maisto produktams. Neabejoju, kad įstatymas leistų sumažinti Lietuvos gyventojų, vykstančių apsipirkti į Lenkiją, srautus. Pavyzdžiui, statistikos duomenimis, Lietuvos gyventojai Lenkijoje išleidžia daugiau kaip 330 mln. eurų. kasmet. Galutinių skaičių, kokie galėtų būti valstybės biudžeto netekimai, nėra pateikta, nors 2019 metų pradžioje, Finansų ministerija buvo atkreipusi dėmesį, kad  nustatant lengvatinį 9 proc. PVM tarifą būtiniausiems maisto produktams, biudžeto netekimai sudarytų tik apie 127 mln. eurų. O tai yra žymiai mažesnė suma, negu mūsų piliečiai išleidžia kaimyninėje valstybėje.  Todėl teigti, kad dėl PVM lengvatos bus didžiuliai biudžeto praradimai yra mažų mažiausiai neracionalu.  Taip pat nereikėtų užmiršti ir gerųjų pavyzdžių, apie kuriuos kalbėjo ir Prezidentas Gitanas Nausėda. Atsiminkime Rumunijos atvejį. Šioje Pietų Europos valstybėje 2015-ųjų pradžioje PVM tarifas nuo 24 iki 9 proc. buvo sumažintas mėsos, duonos ir kitiems maisto produktams. Po metų, rinkos stebėsenos rezultatai nudžiugino – kainos sumažėjo 10 proc., o apyvarta padidėjo 12-15 proc. Tokia priemonė minimoje valstybėje pasiteisino, nes nuostolis biudžetui nebuvo toks didelis, taip pat sumažėjo ir šešėlis, ir gerėjo kiti ekonominiai rodikliai. 

- Svarbu, kad atkreipėte dėmesį į lietuviškus ekologiškus maisto produktus – kodėl matote būtinybę ir jiems sumažinti PVM?

- Mano iniciatyva registruotame Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo projekte numatoma ne tik nustatyti lengvatinį PVM tarifą būtiniausiems maisto produktams, pataisos papildomai numato PVM lengvatą taikyti ir ekologiškiems bei pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą pagamintiems produktams. Šis pakeitimas itin svarbus, nes paskatintų atsakingą ir aplinkai draugišką sveikų, chemiškai neapdorotų, tvarių, didesnės maistinės vertės produktų vartojimą. Suteikdami lengvatinį 9 proc. PVM tarifą ekologiškiems maisto produktams, paskatintume ir Lietuvos smulkiuosius gamintojus bei augintojus, padidintume konkurencingumą importuotai produkcijai. Šis pasiūlymas svarbus ir tuo, kad liečia daugelį gyvenimo sričių – nuo tvaraus ūkininkavimo ir ekologiškos produkcijos gaminimo iki sveikesnės ir aplinkai draugiškos gyvensenos. Skatinant ekologiškų ir lietuviškų maisto produktų asortimento plėtimą ir palaikant ekologišką žemės ūkį, galime tikėtis, kad tokiu būdu paskatintume kaime kurtis naujas darbo vietas, išsaugoti regionų kultūrinį tapatumą, plėtoti kulinarinį bei tautinį paveldą ir įvairinti vietos gyventojų veiklas. Taip pat reikia pabrėžti, kad intensyvesnė sveikesnio maisto gamyba ir jos prieinamesnis vartojimas prisidės prie gyventojų sveikatos būklės gerinimo. Pripažinkime, kad žmonės vis dar valgo stipriai perdirbto, riebalų ir paprastųjų angliavandenių prisodrinto maisto, nes negali sau leisti nusipirkti kokybiškesnio, sveikesnio ir ekologiško maisto. Todėl sumažinus PVM iki 9 proc., gyventojai, mano manymu, vis drąsiau galės prieiti prie maisto prekių parduotuvių lentynose išdėliotų ekologiškų produktų. 

- Kodėl tikitės, kad šį įstatymo projektą palaikys Seimo valdančioji dauguma?

- Įdomu tai, kad panašų pasiūlymą praėjusioje Seimo kadencijoje teikė dabartiniai valdantieji – absoliučią daugumą Seime ir Vyriausybėje turintys Tėvynės Sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai. Bus labai įdomu stebėti, kaip politikai, atstovaujantys šią partiją, Seime balsuos dėl naujai siūlomų teisės aktų pakeitimų, piginančių maisto produktų kainas. Praėjusią kadenciją jie buvo opozicijoje, šiuo metu – turi daugumą parlamente ir Ministrų kabinete. Tikiuosi, kad jų nuomonė nuo praėjusios Seimo kadencijos nepasikeitė, todėl dedu viltis, kad įstatymo projektą palaikys. 

Dž. Barysaitės nuotrauka 

E. Sabutis: „Siekiant užtikrinti, kad maisto produktų kainos tikrai sumažėtų, siūlau Vyriausybei su verslo atstovais pasirašyti nacionalinį susitarimą“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 04 Mar 2021 11:08:06 +0200
<![CDATA[Jonaviečių sukurta internetinė platforma ragina nebūti paskutiniais]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciu-sukurta-internetine-platforma-ragina-nebuti-paskutiniais https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciu-sukurta-internetine-platforma-ragina-nebuti-paskutiniais Jonaviečiai Neimantas Jocius bei Paulius Deksnys ragina aktyvaus laisvalaikio mėgėjus neužsisėdėti vienoje vietoje ir pradėti veikti: vaikinai sukūrė internetinę platformą – „Vis dar nepaskutinis“, kurioje kviečiama dalyvauti įvairiuose sportiniuose renginiuose ir užsiėmimuose.


Nuo bėgimo varžybų iki žygių


„Vasarą nujautėme, kad prasidės antra koronaviruso banga. Dėl to svarstėme, kad reikia sukurti kažką tokio, kas leistų aktyviems žmonėms nesustoti ir net karantino metu turėti galimybę dalyvauti įvairiose sportinėse varžybose.


Sugalvojome sukurti internetinę platformą, kurioje būtų organizuojamos virtualios bėgimo, dviračių varžybos bei kitos aktyvios veiklos. Aš viską suprogramavau, Paulius rūpinosi dizainu“, – paklaustas apie naują iniciatyvą pasakojo N. Jocius.


Pirmas blynas – neprisvilęs


Neseniai pasibaigė pirmosios „Vis dar ne paskutinis“ varžybos. Jose sudalyvavo kelios dešimtys bėgikų.


„Varžybos startavo iškart po Naujųjų ir truko kelias savaites. Kaip visa tai vyko?
Žmonės užsiregistravo varžybose kaip dalyviai, o bėgdami pasirinktą maršruto ilgį, savo laiką fiksavo tokiomis programėlėmis kaip „Strava“, „Endomondo“ ir pan. Žmonės galėjo bėgti jiems patogiu metu, jų pačių pasirinktoje vietoje.


Po bėgimo dalyviai mums atsiuntė savo rezultatus. Siekiant išvengti sukčiavimo atvejų įvertinome, ar pateikti duomenys – logiški. Visų bėgikų rezultatai atrodė realūs, tad patvirtinome juos ir įtraukėme į bendrą dalyvių rezultatų lentelę. Vėliau buvo išrinkti nugalėtojai.
Džiaugiamės, kad į pirmąsias varžybas užsiregistravo 30 žmonių. Rezultatus atsiuntė 21 iš jų: 7 moterys ir 14 vyrų.
Šios varžybos mums buvo puiki galimybė pamatyti, ką dar galime patobulinti, tačiau džiaugiamės, kad pirmas blynas neprisvilo“, – kalbėjo N. Jocius.


Sportiškas miestas


„Vis dar ne paskutinis“ platforma orientuota į visos Lietuvos gyventojus, tačiau vaikinai neabejoja, kad tarp aktyviausių jos naudotojų bus ir jonaviečiai.


„Nesunku pastebėti, kad Jonavoje yra nemažai aktyvaus laisvalaikio entuziastų: gatvėse nuolat matyti ir bėgiojančių, ir dviračiais važinėjančių žmonių.
Dėl to manau, jog atsiras ne vienas jonavietis, kuris aktyviai įsitrauks į ,,Vis dar ne paskutinis“ siūlomus renginius, o iš lūpų į lūpas apie juos sklindanti žinia pasieks vis daugiau žmonių“, – kalbėjo N. Jocius.


„Džiugu, kad Jonava neseniai buvo pripažinta sporto miestu. Dėl išplėtotos infrastruktūros ji – tinkama vieta įvairiems sporto renginiams: mūsų mieste yra daugybė naujai nutiestų pėsčiųjų takų, sporto aikštelių. Manau, kad tai skatina miesto gyventojus užsiiminėti fizine veikla“, – kolegai antrino P. Deksnys.


Toliau tobulina


„Vis dar ne paskutinis“ – ne vienintelis N. Jociaus bei P. Deksnio bendras kūrinys. Kiek daugiau nei prieš metus vaikinai sukūrė programėlę ,,Keliauk po Jonavą", kurioje patalpintas virtualus žemėlapis su lankytinomis šio miesto vietomis.


„Programėlė vis dar veikia, bet dabar dedame visas pastangas ties naujosios platformos tobulinimu. Kai tik atšils orai, ketiname organizuoti dviračių varžybas. Kiek vėliau, kai bus baigti numatyti darbai, žmonėms pateiksime ir solo žygių maršrutus.


Didžioji dauguma jų ves per Lietuvos parkus, miškus... Kalbant apie Jonavą, planuojame sudaryti kelis maršrutus, kurie ves žygeivius Zatyšių, Žinėnų piliakalnio, Žemyninės kopos apylinkėmis“, – kalbėjo N. Jocius.


„Koreguojame ir marketingo strategiją, kuri plačiau paskleis informaciją apie renginius ir užsiėmimus“, – teigė P. Deksnys.


Geriausi bus apdovanoti

Vaikinai tikisi, kad jų siūlomi renginiai karantino išvargintiems žmonėms padės atrasti didesnės motyvacijos judėti į priekį.


„Ne veltui savo platformą pavadinome ,,Vis dar ne paskutinis“. Norėjosi optimistiško pavadinimo, kuris būtų lyg spyris, neleidžiantis užsisėdėti.
Šalia to, geriausi varžybų dalyviai visad sulauks ir apdovanojimų, kurie, tikimės, bus jiems lyg gražus ir linksmas prisiminimas“, – teigė N. Jocius.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonaviečių sukurta internetinė platforma ragina nebūti paskutiniais

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 05 Feb 2021 11:29:15 +0200
<![CDATA[„Transachemos“ darbuotojui paklūsta net aršiausi šunys]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/transachemos-darbuotojui-paklusta-net-arsiausi-sunys https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/transachemos-darbuotojui-paklusta-net-arsiausi-sunys Darbe – geležinkelio riedmenų valytojas, už jo ribų – patyręs kinologas ir šunų dresuotojas. 55 metų Robertas Jadzevičius su šunimis dirba jau daugiau nei tris dešimtmečius.

„Nėra nedresuojamų šunų – reikia tik laiko ir žinių“, – tuo yra įsitikinęs didelę darbo patirtį su keturkojais turintis vyras. Pasak jo, jeigu šeimininkai skundžiasi augintinių elgesiu, pirmiausiai turėtų paieškoti savo klaidų.

Apie šunų auklėjimą ir dresūrą Robertas gali kalbėti nesustodamas. Savo, kaip kinologo karjerą jis pradėjo tarnaudamas armijoje. Vėliau, jau po tarnybos, savo žinias tobulino seminaruose Lietuvoje ir užsienyje, taip pat vesdamas užsiėmimus, ruošdamas šunis parodoms.

Turėjo keturkojį ir pats. Pirmasis jo augintinis buvo vokiečių aviganis, paskui įsigijo rotveilerių veislės kalytę Tiną. Deja, po 11 metų Robertas turėjo priimti sunkų sprendimą ir ją užmigdyti dėl nebegydomos sveikatos būklės.

Šiuo metu Robertas šuns neturi. Pasako jo, dirbant po 12 valandų būtų sudėtinga juo pasirūpinti. Tačiau veiklos po darbo ir laisvadieniais netrūksta – Jonavoje jį daug kas žino, kaip patyrusį šunų žinovą.

Darbe visi kolegos žino apie Roberto veiklą. Jis džiaugiasi, kad dirba labai draugiškame ir palaikančiame kolektyve. Būna, kad dalyvavimas parodose ar kokie renginiai sutampa su jo pamaina, tačiau šunų dresuotojas žino, kad galės susitarti su kolegomis ir susiderinti grafikus.

„Puikiai sutariame, esame viena komanda, džiaugiuosi, kad galiu suderinti savo darbą su pomėgiu“, – džiaugiasi vyras.

Įmonės „Transachema“ kolektyve yra keletas darbuotojų, kurie augina šunis, todėl visada atsiranda bendrų temų. Jiems Robertas negaili patarimų, jeigu atsiranda kokia nors su augintiniais susijusi problema – padeda išspręsti.

Savo patirtimi jis sutiko pasidalinti ir su kolegomis, kuriems yra aktuali šunų auklėjimo ir dresūros tema.

– Gatvėje dažnai tenka stebėti, kaip ne šeimininkai vedžioja šunis, o atvirkščiai.  Keturkojai žmones tampo, neklauso ir nereaguoja į komandas. Ar sunku išmokyti šunį paklusnumo?

Toks šuns elgesys yra visiška šeimininko atsakomybė. Su šunų auklėjimu taip yra – kiek darbo įdėsi, tą ir turėsi. Visi be išimties šunys yra dresuojami. Aišku, kai kurios veislės, pavyzdžiui, haskiai, kinkomos veislės, sunkiau paklūsta, bet turint kantrybės ir žinių, galima pasiekti puikių rezultatų. Tas pats ir su mažais šuniukais.  Jorkšyro terjerai, pinčeriai – visi turi būti auklėjami, tačiau šeimininkai, manydami, kad jie yra maži, todėl niekam nepakenks, nemato prasmės tuo užsiimti.

– O kaip beveisliai šunys, vadinamieji „lenciūginiai“ – ar jie yra imlūs dresūrai?

Ypatingai. Kažkada jaunimo mokykloje turėjau kinologų būrelį ir pas mane ateidavo daug vaikų su „lenciūginiais“ šuniukais. Viena mergaitė savo augintinį buvo išdresavusi geriau už mus, kinologus. Jeigu myli šunį, užsiimi su juo, problemų tikrai nebus.

– Ko dažniausiai prašo žmonės, kurie kreipiasi į jus pagalbos?

Dažniausiai nori, kad padėčiau išmokyti bendro paklusnumo. Kad klausytų pagrindinių komandų, nepabėgtų. Kai kurie nori pamokyti cirko triukų. Aš dažnai rengiu įvairius pasirodymus, todėl pamatę nori, kad ir jų augintinis mokėtų ką nors panašaus.

– Kokios veislės yra paklusniausios?

Lengviausia dresuoti vadinamąsias tarnybines veisles: vokiečių aviganius, rotveilerius, belgų aviganius, borderkolius. Kas mėgsta egzotiką – pudeliai yra labai protingi. Bet ir yra tam tikrų niuansų. Jeigu nusipirksite, pavyzdžiui, borderkolį, bet su juo neužsiiminėsite, iš jūsų namų nieko neliks. Taip pat ir su belgų aviganiais. Dantistas man kartą pasakė, kad norėtų įsigyti šios veislės šunį. Paklausiau, kiek laiko jis praleidžia darbe. Kai atsakė, kad apie dvylika valandų, įspėjau jį, kad grįžęs namo ras tik plikas sienas. Dėl šios priežasties ir pats, kol dar aktyviai dirbu, neturiu šuns.

– Ar reikia dresuoti mažiukus, dekoratyvinių veislių šunis?

Pas mane dažnai ateina žmonės su mažais šunimis ir didelėmis bėdomis. Gal ir skamba juokingai, bet esu dresavęs Jorkšyro terjerą, kurį šeimininkė atsivedė su antsnukiu.

– Labai sunku įsivaizduoti Jorkšyro terjerą su kaspinėliu plaukuose ir antsnukiu.

–  Gal iš šalies ir atrodo juokinga, bet problema buvo tikrai rimta. Jis nuolat kibo žmonėms į kojas. Gal mažo šuns įkandimas ir nėra labai skaudus, bet tikrai nėra malonu. Kai ėmiausi jį dresuoti, su manimi elgdavosi gražiai – žinodavo, kad netoleruoju tokio elgesio. Bet vos grįždavo šeimininkams į rankas, kažkas jam nutikdavo. Kartą jis stvėrė žmogui už rankoje nešamos puokštės taip, kad vos neišrovė rožės. Šeimininkei buvo dėl to labai nemalonu.

– Kas labiausiai padeda auklėti tokius mažus pasiutėlius?

Šunis, ir didelius, ir mažus, būtina socializuoti. Vaikščioti gatvėmis, eiti į vietas, kuriose yra šunų, su mažiukais šunimis, kai nėra karantino, lankytis prie mokyklų, kur yra daug vaikų. Tada šuns elgesys būna adekvatus. Tačiau daugelis šunų, ypač mažiukų, nėra socializuojami. Todėl jie būna agresyvūs ir pikti.

– Didelis ir piktas šuo, tikriausiai, vis tiek yra pavojingesnis?

Šuns agresyvumas yra visiška šeimininko atsakomybė. Pas mane lankėsi moteris, kuri sakė, kad niekada negalės paleisti savo vokiečių aviganio nuo pavadėlio be antsnukio. Kai po dresūros jis jau lakstė kitų šunų būryje, ji buvo įsitikinusi, kad antsnukio vis tiek reikės. O kartą moteris pavėlavo grįžti iš darbo ir šunį į dresūrą atvedė jos vaikas. Šeimininkė negalėjo savo akimis patikėti, kai atėjusi pamatė, kaip jos šuo laksto palaidas ir be antsnukio, leidžiasi paglostomas. Jeigu šuo agresyviai elgiasi – reiškia, šeimininkas jo nedresavo.

– Ar buvo jums kada nors įkandęs šuo?

Per tiek metų darbo su šunimis to išvengti nepavyko. Tačiau nebuvo nei vieno atvejo, kad įkastų dėl mano kaltės. Dažniausiai šeimininkai užsimiršta, užsikalba, šunys susipeša, tenka skirti. Arba kai apmokau šunis, skirtus gynybai, prašau šeimininkų laikyti kitus, kol dirbu su vienu. Bet kai erzinu vieną, reaguoja ir kiti, būna, kad šeimininkas netyčia paleidžia. Turiu keletą siūlių, bet čia irgi, matyt, darbo dalis.

– Kiek laiko paprastai užtrunka šuns dresavimas, kol išmoksta pagrindinių komandų ir paklusnumo?

Viskas priklauso nuo to, ar šeimininkas su šunimi užsiima tik dresavimo užsiėmimų metu ar dirba ir namuose. Jeigu tik dresūroje – gali prireikti ir metų ar dviejų. Bet jeigu žmogus nuolat dirba su šunimi ir namie, užtenka ir pusmečio. Būna šunų, kad ir po 3-4 mėnesių ima stebinti savo elgesiu. Bet čia dažniausiai yra ir šeimininko darbo rezultatas.

– Nuo kokio amžiaus reikia pradėti dresuoti šunis?

Tarybiniais laikais buvo nuomonė, kad šunis reikia dresuoti nuo 6-7 mėnesio. Nieko panašaus – paskutinis skiepas paprastai būna trijų mėnesių, tad pradėti dresuoti galima dar iki jo. Kinologai su veterinarais dažnai ginčijasi šiuo klausimu, tačiau paskutinysis skiepas yra nuo pasiutligės, o ja užsikrėsti mieste, kai šuniukas yra prižiūrimas, beveik nėra galimybės. Geriausia šuniuką pradėti dresuoti nuo dviejų mėnesių. Nes nuo 2 iki 3,5 mėnesio yra toks langas, kada šuniukas nieko nebijo. Po to tas langas užsidaro ir atsiranda visokių baimių: žmonių, kitų šunų ir panašių.

– O jei šeimininkas nespėjo į traukinį, tačiau problemos su šunimi verčia ieškoti sprendimų?

Jų visada yra. Pradėti auklėti ir dresuoti šunį niekada nėra vėlu.

 

 

„Transachemos“ darbuotojui paklūsta net aršiausi šunys

„Transachemos“ darbuotojui paklūsta net aršiausi šunys „Transachemos“ darbuotojui paklūsta net aršiausi šunys „Transachemos“ darbuotojui paklūsta net aršiausi šunys ]]>
jonavoszinios.lt Thu, 28 Jan 2021 14:25:08 +0200
<![CDATA[Kraujo donorų organizatorė R.Vanagienė: Jonava – gražus gerumo pavyzdys]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kraujo-donoru-organizatore-rvanagiene-jonava---grazus-gerumo-pavyzdys https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kraujo-donoru-organizatore-rvanagiene-jonava---grazus-gerumo-pavyzdys 865 – tiek kraujo donorų 2020-aisiais Jonavoje vykusiose donorystės akcijose sulaukė VšĮ Nacionalinis kraujo centras (NKC). Kaip pasakoja pastarųjų organizavimu nuolat besirūpinanti Rimantė Vanagienė, toks skaičius itin džiugina – jos žodžiais tariant, jonaviečiai gali būti įvardijami kaip gražus donorų aktyvumo pavyzdys.


Išsiskiria iš kitų miestų


,,Šiais metais Jonavoje suorganizavome 11 akcijų. Galiu pasakyti, kad jonaviečių aktyvumas – pavyzdinis, nes Jonava juo išsiskiria iš kitų miestų.
Aš manau, kad tai, ko gero, lemia jo jaunatviškumas – akcijose visada dalyvauja daug jaunimo, kuris ne tik ateina pats, bet ir įkalbina savo draugus, artimuosius.
Neabejoju, kad geri pavyzdžiai įkvepia kitus. Dėl to nuoširdžiai dėkoju kiekvienam, kuris aukodamas kraujo, padovanoja kitam galimybę greičiau pasveikti ar net gyventi“, – gražių žodžių jonaviečiams negailėjo R. Vanagienė.


Suprato, kad turi padėti


Kaip rodo Nacionalinio kraujo centro duomenys, tarp jonaviečių yra asmenų, aukojusių kraują ne vieną dešimtį kartų. Apie dvidešimtyje donorystės akcijų iki šiol sudalyvavo ir Gintaras Jakutavičius.


,,Pirmą kartą donoru tapau maždaug prieš 5-erius metus.


Pamenu, kad prireikus kraujo pažįstamam žmogui, sužinojome apie jo trūkumą. Tuomet mano galvoje pradėjo kirbėti mintis, jog nei vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo nelaimės. Dėl to, pasitaikius progai, pats sudalyvavau donorystės akcijoje.


Kadangi vyrai gali aukoti kraują 6 kartus per metus, iki šiol stengiuosi taip ir daryti. Žinoma, kartais nepavyksta dėl asmeninių priežasčių, esant kažkur išvykus ar prasčiau pasijutus.. Tačiau džiaugiuosi, jog tapti kraujo donoru man yra pavykę įkalbinti ne vieną pažįstamą ar artimą žmogų, tarp kurių – ir mano žmona“, – kalbėjo jonavietis.


Pasijuto laimingas


Kartu su žmona kraują nuolat dovanoja ir Aurimas Vaišnoras.


,,Aš donoru tapau dar 1994-aisiais. Iki tol man buvo tekę duoti kraujo tik tyrimui. Kadangi tąkart nualpau, vieną dieną einant pro pastatą, kuriame buvo imamas kraujas donorystei, sugalvojau pasitikrinti ar atlaikysiu. Na ir man pavyko – išlikau sąmoningas, o kartu pajutau sunkiai nusakomą jausmą, lyg euforiją. Nežinau, ar taip nutiko dėl suvokimo, kad kažkam padėjau, ar dėl staigaus kraujo netekimo, bet buvau laimingas“, – šypsodamasis pasakojo jonavietis.


Nors keletą metų po to A. Vaišnoras kraujo nebeaukojo, maždaug prieš 5-erius metus Jonavoje, Sąjūdžio aikštėje, pamatyta donorystės akcijos palapinė įkvėpė jį dar kartą tapti kraujo donoru.


,,Negaliu tiksliai suskaičiuoti, tačiau, manau, jog nuo to laiko sudalyvavau apie 18-oje donorystės akcijų. Kartu su manimi jose dalyvauja ir žmona. Tiesa, moterys negali dovanoti kraujo taip dažnai kaip vyrai, tad ji tai daro rečiau.
Mes visada sakome, kad jei gali padėti kitam, kodėl to nepadaryti?“, – kalbėjo vyras.


Kai tik gali


Kaip vieną aktyviausių kraujo donorų Jonavoje galima įvardyti ir Saulių Budėną.
,,Kadangi donorystės akcijos dažniausiai vyksta darbo dienomis ir valandomis, o aš esu dirbantis, dalį jų tenka praleisti. Tačiau kai tik galiu, visada duodu kraujo.
Tu niekada nežinai, kada tau prireiks jo. Dėl to man niekada nekilo klausimas, ar verta aukoti? Aš neabejoju, kad ne tik verta, bet ir reikia“, – teigė S. Budėnas.


Nieko nekainuoja


Erlandas Andrejevas kraujo donoru tapo prieš trejus metus. Nuo tada jis paaukojo beveik 5 litrus kraujo.
,,Būti donoru, šiuo atveju kraujo donoru, visada norėjau, tačiau iki 2017 metų kiek bandydavau, tiek kraujas nebuvo tinkamas.
2017-ųjų metų lapkritį į Jonavą atvyko NKC su tuo metu startavusia akcija „Kauno regionas gali!“. Nuėjau, pabandžiau ir pagaliau išgirdau, kad kraujas – tinkamas! Nuo tada ir pradėjau savo kraujo donoro karjerą ir per tuos trejus metus esu paaukojęs 11 kartų, t. y. 4,95 litrų kraujo.


Kai vyksta ,,Maisto banko“ ar kitos socialinės akcijos, prie kurių prisidedame viena ar kita forma – finansine auka, maisto produktais, dažniausiai aukojame pagal tuo metu esančias asmenines galimybes: kartais – daugiau, o kartais – mažiau. Tačiau kraujo aukojimas – nieko nekainuoja... Tereikia tinkamos sveikatos, tinkamo kraujo ir 10 minučių, kurios kažkam gali suteikti jau ne 10 minučių, o galimybę gyventi daug ilgesnį laiko tarpą.
Šios aukos svarbumo suvokimas skatina mane ne tik reguliariai aukoti, bet ir kviesti kitus tai daryti. Dovanoti dovanas – gera, aukoti – žmogiška, išgelbėti gyvybes – kažkas Dieviško“, – pasakojo E. Andrejevas.


Neabejoja gerumu


Paklaustas, kas jo manymu lemia didelį jonaviečių aktyvumą kraujo donorystės akcijose, E. Andrejevas neabejoja nuoširdžiu kraštiečių noru padėti.
,,Be galo džiaugiuosi, kad šitas kraujo aukojimo virusas yra užkrėtęs Jonavos rajoną. Tai turbūt vienintelis virusas, kuris sukelia teigiamas emocijas šiais laikais.
Tokio aktyvumo priežasčių, manau, gali būti nemažai: esame sąlyginai nedidelis rajonas, galime greit iškomunikuoti ir greit susirinkti į tokias akcijas, galbūt jonaviečiai nemėgsta būti pralaimėtojais ir nori būti lyderiais aukojant kraują? Galbūt...


Visgi, aš galvoju, kad jonaviečiai yra tiesiog geri, neabejingi kito nelaimei žmonės. Tuo mūsų rajonas ir yra išskirtinas – žmonėmis, kurie jame gyvena“, – gražių žodžių savo kraštui negailėjo jonavietis.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Nuotraukų galerijoje iš kairės į dešinę - E. Andrejevas, G. Jakutavičius, A. Vaišnoras su žmona ir S. Budėnas.

Kraujo donorų organizatorė R.Vanagienė: Jonava – gražus gerumo pavyzdys

Kraujo donorų organizatorė R.Vanagienė: Jonava – gražus gerumo pavyzdys Kraujo donorų organizatorė R.Vanagienė: Jonava – gražus gerumo pavyzdys Kraujo donorų organizatorė R.Vanagienė: Jonava – gražus gerumo pavyzdys Kraujo donorų organizatorė R.Vanagienė: Jonava – gražus gerumo pavyzdys ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 04 Jan 2021 13:49:56 +0200
<![CDATA[LGBT reprezentuojanti jonavietė: ,,Norėčiau kiekvienam palinkėti matyti patį žmogų, neklijuojant jokios etiketės"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/homoseksualumo-neslepianti-jonaviete-savanoriauja-lgl-platformoje-per-savo-patirti-padeda-kitiems https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/homoseksualumo-neslepianti-jonaviete-savanoriauja-lgl-platformoje-per-savo-patirti-padeda-kitiems Homofobija, patyčios, diskriminacija – sąvokos, kurios neretai lydi viena kitą. Jos gerai pažįstamos ir jonavietei Violetai Tamelytei – mergina, remdamasi asmenine patirtimi bei sukauptomis žiniomis, savanorišku pagrindu konsultuoja patyčias patiriančius jaunuolius nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL platformoje. Pastarojoje nuolat sulaukiami besikreipiančių asmenų klausimai neleidžia abejoti – su sunkumais susiduria ne tik seksualinėms mažumoms priklausantys asmenys, bet ir jų artimieji. Tačiau Violeta neskuba teisti tų, kurie piktinasi, o kartais net ir atvirai bjaurisi, LGBT bendruomenės nariais: merginos žodžiais tariant, tokie žmonės kartais net nesupranta, kad jų požiūris yra grįstas ne asmeninėmis vertybėmis, o aplinkos primestomis klišėmis.


Interpretuoja savaip


Į interviu Violeta ateina veidą prisidengusi apsaugine kauke, kurią puošia vaivorykštės spalvomis nudažytas širdies simbolis. Tokia spalvų gama Lietuvoje neretai siejama su LGBT bendruomenės vėliava. Mergina neslepia, kad yra homoseksuali, tačiau tokia kaukė jos rankose atsidūrė visai ne dėl to.


,,Parsivežiau ją iš Didžiosios Britanijos. Ten vaivorykštės spalvom nudažytos širdelės simbolis suprantamas kaip padėkos ženklas medikams, kovojantiems su „Covid-19“.


Nors mano pažįstami į šią kaukę visiškai nereagavo, gatvėje, parduotuvėse sutikti praeiviai, tiesą sakant, neretai pradeda spoksoti teisiančiu žvilgsniu. Svarstau, kad todėl, jog jie tą vaivorykštę interpretuoja savaip bei priima kaip akibrokštą jų stereotipams“, – pasakojo Violeta, pridurdama, kad aplink stereotipus ir sukasi dauguma LGBT bendruomenės išgyvenamų iššūkių.


Per savo patirtį


LGL platforma, kurioje savanoriauja jonavietė, sukurta siekiant konsultuoti jaunuolius ir vaikus, patiriančius patyčias dėl seksualinės orientacijos.


,,Prisijungti prie jos nusprendžiau visiškai atsitiktinai, kai sportuodama sporto salėje ir nusprendusi perjungti muziką mobiliajame telefone, pamačiau skelbimą apie ieškomus konsultantus. Iškart pagalvojau, kodėl man neprisijungus? Juk tai svarbu man asmeniškai, galėsiu padėti per savo patirtį...


Savanoriams buvo keliami tam tikri reikalavimai. Anksčiau savanoriavau kitose organizacijose, esu baigusi socialinio darbo studijas, tad to pakako ir buvau pakviesta prisijungti“, – kalbėjo Violeta.


Nuo patyčių iki savojo ,,aš“ paieškų


Su kokiais iššūkiais susiduria asmenys, ieškantys seksualinio identiteto, bei tie, kurie dar nėra viešai prabilę apie jį?


,,Kai tau 15 ar 17 metų ir tu visą laiką gyvenai uždarame, vidiniame burbule, kuriame kunkuliuoja visi tavo jausmai, burbulas neretai sprogsta kaip bomba. Tu nebegali neštis šito sunkumo, nori apie jį papasakoti aplinkai... Tada kyla klausimas, kaip ta aplinka priims? Kaip tu pats sugebėsi tame būti?


Patyčios, manau, yra viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduria LGBT bendruomenei priklausantys jaunuoliai. Ne kartą esu sulaukusi klausimų, ką daryti, kai iš manęs tyčiojasi mokykloje dėl homoseksualumo, nors aš viešai apie tai net nesu prabilęs?


Vidumi pažeidžiami jaunuoliai išgyvena dėl patyčių ir tada, kai pripažįsta sau, kas jie iš tikrųjų yra. Net supratę savo seksualinį identitetą, jie lyg ir turi kovoti už tai, jog galėtų tiesiog būti“, – teigė Violeta.


Sunkumus išgyvena ir artimieji


Į savanorius pagalbos neretai kreipiasi ir jų artimieji.


,,Kai jaunuolis pripažįsta arba ruošiasi viešai pripažinti sau ir kitiems, jog priklauso LGBT bendruomenei, tai paliečia ne tik jį: šalia dažniausiai yra mama, tėtis, brolis, sesė, giminaičiai, draugai... Daliai žmonių nėra sunku priimti artimąjį tokį, koks jis yra, tačiau kiti vadovaujasi standartais, kurie apsunkina tą priėmimą. Tuomet iškyla vidiniai klausimai, kiek tau svarbus yra žmogus, kuris atvirai pasisakė apie tikrąjį save? Kiek tau yra vertingas santykis su juo?


Situacijų yra įvairių, tačiau į savanorius neretai kreipiasi tėvai, kurie nori padėti šeimai susigyvent su nauja žinia, padėti savo vaikui išvengti patyčių mokykloje ir visur kitur“, – pasakojo jonavietė.


Namai – (ne)saugumo oazė


Anot Violetos, ieškant vidinės ramybės, šeimos pagalba – neįkainojama.


,,Įsivaizduok, kad tu esi nepilnametis, suvokiantis, kad tavo žinia apie seksualinę orientaciją gali stipriai priblokšti tėvus, kurių namuose gyveni. Kyla baimė, jog gali likti nesuprastas, pasmerktas ar net netekti pastogės. Nors nei vienas mano konsultuotas jaunuolis nebuvo išprašytas iš namų, žinau, kad panašių situacijų būna.


Namai turėtų būti ta vieta, kurioje tu gali pailsėti, jaustis tarsi saugiam uoste. Jei iš tavęs tyčiojasi mokykloje, kieme, o ir namie negali būti savimi, negali atvirai pripažinti to, koks esi, apie vidinę ramybę, ko gero, net neverta kalbėti.


Šeima, namai gali tapti arba labai maloniu prieglobsčiu ir saugia atrama, arba dar viena erdve, kurioje tu jautiesi prislėgtas bei atstumtas. Ir visai nesvarbu, ar kalbėsi apie LGBT ar kitas problemas...“, – teigė mergina.


Įkvepiantis pavyzdys


Nors LGL platformoje Violeta savanoriauja dar tik kelis mėnesius, jos praktikoje jau pasitaikė istorijų, kurias galima įvardyti kaip įkvepiantį pavyzdį.


,,Viena mergina apie savo homoseksualumą tėvams pranešė laišku. Kodėl? Ji žinojo, kad jeigu viską pasakys į akis ar telefonu, tėvai ,,užsiblokuos“, nieko negirdės, pradės aiškinti savo tiesas ir kils ginčas.


Ji laiške tėvų taip pat paprašė neskambinti jai, o atsakyti lygiai taip pat – raštu. Mama, kiek žinau, visgi, nusprendė skambinti, tačiau dukra nekėlė, taip išvengdama emocijos vedamo galimo konflikto.


O tėtis, nors jam tikrai buvo sunku, parašė, kad myli savo dukrą taip, kaip visada ir mylėjo. Ta žinia ,,išlaužė“ visus stereotipus, kuriais tėvas vadovavosi iki tol, tačiau tas begalinis ryšys su vaiku stipresnis. Man tai yra vienas iš gražiausių įrodymų, kad žmogus gali ,,perlipti“ per patį save, nes jam santykis su savo atžala – svarbiausias.


Mamai buvo sunkiau, nes ji pradėjo kaltinti save, kad padarė kažką ne taip augindama dukrą. Tačiau nuo tėvų veiksmų, šeimos gyvenimo vaikų seksualinė orientacija nepriklauso... Svarbu suvokti tai“, – pasakojo jonavietė.


Vaikinams – sunkiau


Violeta pastebi, kad kai kalbama apie toleranciją homoseksualiems žmonėms, vaikinai yra dažniau smerkiami nei merginos.


,,Galbūt todėl, kad rankomis susikabinusias merginas gatvėje galima pamatyti beveik kiekvieną dieną: juk sesės ar draugės net pasisveikindamos nevengia pasibučiuoti. Galbūt taip per ilgą laiką visuomenėje susiformavo tam tikros normos, kuriose moterų artumas neatrodo lyg akibrokštas“, – svarstė savanorė.


Mažesni – mažiau tolerantiški


Viešojoje erdvėje neretai galima išgirsti, kad Lietuva – homofobiška valstybė, o maži miestai – mažiau tolerantiški mažumoms, įvairovei. Paklausta apie tai, Violeta šiems teiginiams pritaria, tačiau neabejoja – viskas juda teigiama linkme.


,,Iš to, kaip aš jaučiu pasaulį, iš savo patirties galiu pasakyti, kad maži miestai nėra atviri pasaulio įvairovei, o atvirą požiūrį turintys žmonės, dažniausiai kraustosi į didelius miestus, ieškodami daugiau galimybių.


Sunkumų mažesniuose miestuose daugiau kyla todėl, kad juose yra matomas kiekvienas – kaimynai pažįsta vieni kitus, žmonės įsimena vieni kitų veidus ir pan. Visa tai sukuria aplinką, kurioje gali greičiau būti pasmerktas.


Kalbant apie Jonavą, be jos esu gyvenusi ir Kaune. Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad nors Jonava ir nėra labai mažas miestas, geriau jaučiausi Kaune, kadangi šis miestas atviresnis visomis prasmėmis.


Kita vertus, sunku nepastebėti, kad Lietuvos homofobiškumas, nors ir minimaliais žingsneliais, bet yra tirpdomas – pamažu vis garsiau kalbama apie LGBT teises, vien kiek daug reiškia faktas, jog žmonės sąmoningai į Seimą išrinko homoseksualų Seimo narį.


Apskritai, jei lyginsime su liberaliomis šalimis, Lietuva tikrai atrodys homofobiška. Tačiau ir Europoje yra valstybių, kuriose LGBT bendruomenei priklausančius asmenis iki šiol bandoma ,,pagydyti“ taikant terapijas“, – teigė jonavietė.


Veiksmai – neatsiejami nuo jausmų


Konservatyvūs asmenys neretai, lyg ir prisidengdami pseudotolerancijos šydu, akcentuoja, jog jiems nerūpi, ką vienos lyties poros veikia už uždarų durų, tačiau tuoj pat priduria, kad viešojoje erdvėje jos esą neturėtų demonstruoti savo jausmų. Ką apie tokį požiūrį mano pati Violeta? 


,,Norėčiau, kad kiekvienas paklaustų savęs, ar jam nebūtų sunku, jei jis negalėtų tiesiog prieiti ir apkabinti žmogaus, kurio, pavyzdžiui, nematė tam tikrą laiko tarpą ir pasiilgo? Tai vyksta iš jausmo, kurio negali uždaryti dėžutėje... Tai yra spontaniška. Nemanau, kad teisinga, kai kažkas privalo kontroliuoti savo veiksmus, kurie yra įkvėpti šiltų jausmų. Uždarytas dėžutėje jausmas gali tapti itin destruktyvus ir turėti neigiamas pasekmes. Tai taikytina ne tik kalbant apie artimus santykius, bet apskritai apie jausmus ir jų išraišką.


Jei jau vadovaujamės stereotipais, tai gal pagal kažkokias senas taisykles viešojoje erdvėje nereikėtų bučiuotis ir heteroseksualioms poroms? Juk, kaip daugelio močiutės pasakytų, tai – sarmata...“, – kalbėjo mergina pridurdama, kad visuomenės ribojimai verčia kentėti daugybę žmonių.


Suvaidinti gyvenimai

,,LGBT priklausančių žmonių mano aplinkoje yra daugybė – Jonavoje ir visur kitur. Tačiau dalis jų pasirenka suvaidintus gyvenimus: sukuria šeimas, įtelpančias į visuomenės propaguojamus standartus, tačiau slapčia apgaudinėja savo artimuosius ir gyvena dvigubus gyvenimus.


Dažnai sakau, kad prieš sakant kažką blogo apie LGBT, vertinga būtų labai gerai pagalvoti, ar tas, kuris sėdi šalia tavęs, kuris tavęs klausosi, kuris galbūt yra tavo dukra ar sūnus, tikrai nereprezentuoja šitos bendruomenės... Kitu atveju, tavo negatyvas iškart uždarys duris artimam ryšiui su žmogumi, kurį pats lyg ir netyčia, nesusimąstęs užgavai. Neįvertinus savo tariamų žodžių „svorio“ bei intencijos su kuria juos tari, nereiktų stebėtis, kad santykiai su kitais, ypač artimaisiais, yra sudėtingi.


Nereikėtų to nepamiršti kalbant ne tik apie LGBT, bet ir kitomis jautriomis“, – teigė jonavietė.


Ragina kelti klausimus


Ir nors mergina deda dideles pastangas tam, kad netolerancijos apraiškų paveikti jaunuoliai pasijustų geriau, ji neskuba teisti skleidžiančių negatyvą LGBT bendruomenės pusėn.


,,Aš nepateisinu to, kad žmonės kartais elgiasi bjauriai, savo veiksmais skaudina kitus, tačiau aš suprantu, kad jie turi savo priežastis, kodėl jų mąstymas yra toks ir ne kitoks ir dėl ko jie elgiasi būtent taip, kaip elgiasi.


Galbūt jie nežino, kaip kitaip jie galėtų reaguoti į viską, kas susiję su mažumomis? Galbūt jie net neieško atsakymų, galinčių jiems padėti praplėsti požiūrį? Galbūt sau nekelia klausimų, nes mano, kad jų aplinkoje LGBT asmenų nėra.


Jei žmogui yra virš 60 metų ir jam vieną dieną dukra pasako, jog yra homoseksuali, aš suprantu, kad gali kilti labai daug negatyvo. Kodėl? Sovietiniais laikais šios temos buvo visiškas tabu, homoseksualūs žmonės buvo gydomi kaip psichiniai ligoniai... Tai savaime paliko antspaudą visuomenės pasąmonėje.


Visgi, tiems, kurie galvoja, jog negalėtų toleruoti žinios apie artimo žmogaus homoseksualumą, linkėčiau pabandyti savyje paieškoti atsakymo, ar tai jiems tikrai yra nepriimtina? Jei apie tai pasipasakotų jų vaikas, ar jie tikrai atstumtų jį? Kodėl? Ar dėl to, jog patys bijo būti pasmerktais dėl įvairiausių priežasčių? O gal todėl, jog vadovaujuosi tik kitų primesta nuomone?


Jei žmogus tau pasako, kad yra homoseksualus, ar jis pats pasikeičia? Ar dingsta iki tol jo atlikti geri darbai, pasiekimai, tikslai, svajonės? Vienintelis dalykas, kuris pasikeičia yra tas, jog tu žinosi, kad šalia jo yra tos paties lyties asmuo.


Norėčiau kiekvienam palinkėti matyti patį žmogų, neklijuojant jokios etiketės“, – savo nuomonę dėstė mergina.


Akcentuoja vidinę stiprybę


Violeta neabejoja, kad vidinė stiprybė yra raktas į gyvenimą be patyčių.


,,Aš atviro, nukreipto tiesiogiai į mane, negatyvo dėl homoseksualumo nebuvau susilaukusi niekada, o jei kas paklaus, ar turiu merginą ir aš tuo metu ją turėsiu, taip ir pasakysiu. Svarstau, kad negatyvas mane aplenkia būtent dėl mano stiprybės, sugebėjimo į viską žiūrėti per pozityvumo prizmę.


Pastebiu, kad patyčių aukomis dažniausiai tampa psichologiškai pažeidžiami žmonės. Jei turėsi stiprų emocinį stuburą, tavęs nesužeis niekaip. Dėl to kiekvienas turime bandyti surasti būdą, pomėgį, kuris sustiprintų ir augintų psichologiškai. Asmeniškai man vienas iš patinkančių dalykų yra pasakos, fantastiniai filmai bei knygos. Būna, kad kiti juokiasi, jog visa tai – vaikiška, bet tu gali pasisemti daug stiprybės iš superherojų, jie padeda patikėti, kad viskas yra įmanoma.


Su patyčiomis nepakovosi... Aš visada sakau, kad tyčiojasi tie, kurie nepriima savęs ir bando savo negatyvą nukreipti į kitą tarsi kaip į taikinį. Kai tau pačiam gera su savimi, priimi bei myli save, niekada sąmoningai nežalosi kito“, – kalbėjo savanorė pridurdama, kad net ir pagalbą reikia mokėti priimti.


Kviečia apsidairyti


,,Šalia Tavęs yra bent vienas superherojus, kuris pasiruošęs Tau padėti, tik negali to padaryti, nes neleidi sau jo / jos pamatyti. Iš tiesų, šalia kiekvieno žmogaus yra bent vienas, kuris mato, jog jam reikia pagalbos, bet nieko negali padaryti tol, kol pats žmogus to nemato“, – pokalbį užbaigė savanorė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė 

LGBT reprezentuojanti jonavietė: ,,Norėčiau kiekvienam palinkėti matyti patį žmogų, neklijuojant jokios etiketės"

LGBT reprezentuojanti jonavietė: ,,Norėčiau kiekvienam palinkėti matyti patį žmogų, neklijuojant jokios etiketės" LGBT reprezentuojanti jonavietė: ,,Norėčiau kiekvienam palinkėti matyti patį žmogų, neklijuojant jokios etiketės" ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 28 Dec 2020 10:49:44 +0200
<![CDATA[Su Pelenės istorija 3x3 krepšinį palyginęs D. Tarvydas: „Lietuvai jis labai reikalingas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/su-pelenes-istorija-3x3-krepsini-palygines-d-tarvydas-lietuvai-jis-labai-reikalingas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/su-pelenes-istorija-3x3-krepsini-palygines-d-tarvydas-lietuvai-jis-labai-reikalingas „Krepšinio namų“ apdovanojimuose Jonavos „CBet“ lyderis Darius Tarvydas įvertintas kaip geriausias 2020 metų 3x3 formato žaidėjas Lietuvoje. 199 cm ūgio 29-erių metų D. Tarvydas kartu su Utenos „Juventus“ triumfavo itin didelės sėkmės sulaukusiame „Hoptrans 3x3“ turnyre, kuris, pasak krepšininko, jei ne pandemija, ko gero net nebūtų įvykęs. Skambiai į 3x3 kovas grįžęs D. Tarvydas neslepia: ateities planai apie šį formatą išties sukasi.

„Manau, „Hoptrans 3x3“ turnyras tikrai suteikė šarmo visam Lietuvos krepšiniui. Turnyras buvo aukšto lygio – žaidėjai iš LKL, daug reklamos, TV, ažiotažas. Visi buvo wow. Manau, nieko nenuvylė, priešingai – visų lūkesčius viršijo. Buvo įdomu ir stebėti, ir žaisti“, – vasarą prisiminė D. Tarvydas.

Su „Štangistų“ komanda D. Tarvydas 3x3 krepšinyje prieš penketą šešetą metų jau buvo šį tą nuveikęs – užėmė trečią vietą Europos, ketvirtą – pasaulio čempionate, sėkmingai varžėsi „Masters“ ir kituose turnyruose.

„Bet po to nustojome žaisti. Į savo klubus atvažiuodavome pavargę, pasidarė sunku derinti, – „CBet“ klubo svetainei jsk.lt sakė D. Tarvydas. Nusprendėme stabdyti, bet vis sukosi galvoje, kad reikia vėl bandyti burti komandą ir dalyvauti. COVID-19 netikėtai viską sudėliojo. Paskambino Žydrūnas Urbonas ir pasiūlė žaisti. Kodėl gi ne – sužaidėme ir gerai gavosi“.

Šiuo metu D. Tarvydas yra rezultatyviausias Nacionalinės krepšinio lygos („Vikinglotto-NKL“) krepšininkas. Jo vedama Jonavos „CBet“ yra viena favoričių laimėti titulą. Kalbėdamas apie 3x3 krepšinio ateitį D. Tarvydas paaiškina, kodėl šis formatas labai reikalingas Lietuvos krepšiniui.

– Kiek šiuo metu tave domina 3x3 krepšinis? Ar sietum ateitį su 3x3?, – paklausėme Dariaus.

– Domina, neslėpsiu. Tikrai norėčiau turėti stiprią komandą. Žiūrėsim, kaip seksis surinkti. Nes norisi ne tik dalyvauti, bet ir laimėti. Be to, dar olimpinė atranka laukia. Norėčiau sudalyvauti.

– Masina tai, kad 3x3 tapo olimpine rungtimi, ar ne?

– Be abejo. Tai davė impulsą visam 3x3 krepšiniui – padidėjo populiarumas, smarkiai išaugo priziniai fondai. Man buvo pasisekę dalyvauti pirmose Europos žaidynėse Azerbaidžane – teko patirti gyvenimą olimpiniame kaimelyje, žaidynių dvasią. Norėčiau sudalyvauti tikroje olimpiadoje. Laukiu pavasario, ir, tikiuosi, būsiu pasiruošęs puikiai.

– Kaip manai, ar profesionaliam krepšininkui įmanoma suderinti ir žaidimą 5x5 krepšinyje, ir 3x3?

– Manau, ne, nesuderinama. Reiktų rinktis – žaisti arba ten, arba ten. 3x3 sezonas prasideda balandį, paskutiniai turnyrai vyksta gruodį. Jei nori laimėti, turi tam ruoštis, negali šokinėti. Atsimenu, tekdavo prašyti, kad klubai išleistų į 3x3 varžybas, jie to nenori. O ir į turnyrus atvažiuodavome nespėję pasportuoti kartu, kai serbai, latviai, kiti – rimtai ruošdavosi 3x3 turnyrams ir dėl to turėdavo pranašumą. Jei nori laimėti, neišeina suderinti.

– Kuo tau 3x3 krepšinis įdomesnis, žavesnis nei 5x5?

– Tai kitoks krepšinis. Greitas, fiziškas, dinamiškas. Mane žavi idėja, kad gali suburti savo komandą. Patinka idėja, kad treneris nevadovauja. Nėra taip, kad treneris pabraižo derinį, pagal kurį tau tereikia kampe stovėti ir laukti perdavimo. 3x3 krepšinyje tempas vienodai didelis visiems žaidėjams. Esi visiškai atsakingas, už nieko nepasislėpsi. Jei pralaimėsi, pralaimėsi tu, ne kažkas kitas. Man tai patinka.

– Sutiktum, kad ne kiekvienas geras 5x5 žaidėjas gali būti geras 3x3 krepšinyje?

– Sutikčiau. Tai specifinis krepšinis, yra niuansai, kuriuos reikia pagauti. Be abejo, kiekvienas profesionalas gali lengvai juos perprasti, bet kai kuriems žaidėjams objektyviai gali būtų sunku 3x3 formate. Didžiausią vertę turi universalūs, maždaug 190 cm ūgio žaidėjai, kurie gali ir ties tritaškiu gintis, ir po krepšiu atstovėti. Tradiciniame krepšinyje svarbiausios yra įžaidėjo ir vidurio puolėjo pozicijos, o 3x3 krepšinyje ūgis gali būti dideliu minusu, dėl ko būsi nuolat atakuojamas – arba būsi per didelis ir negalėsi apsiginti prie tritaškio, arbe būsi per mažas ir negalėsi apsiginti po krepšiu.

Be to, žaidėjas turi būti individualiai stiprus, dėl ko mums, lietuviams, 3x3 krepšinis padėtų ir būtų labai reikalingas. Mums krepšinyje trūkta individualumo, individualaus meistriškumo. Net ir 5x5 krepšinyje mums trūksta individualiai stiprių žaidėjų, todėl 3x3 krepšinio plėtra, manau, labai pagelbėtų bendrai Lietuvos krepšinio mokyklai, bendram žaidėjų ugdymui.

– Koks požiūris į 3x3 formatą vyrauja tarp profesionalių krepšininkų: žiūri skeptiškai ar žiūri kaip į naują galimybę ir sau, ir krepšiniui apskritai?

– Tai nėra labai dažna pokalbių tema, bet akivaizdu, kad žiūrima kitaip nei, pavyzdžiui, prieš trejus metus, kai dauguma tikrai skeptiškai žiūrėjo. Vis dėlto daug kas pakeitė nuomonę. Ypač po „Hoptrans“ turnyro ir 3x3 įtraukimo į olimpinę programą. Kažkada turėjo pradėti gerbti tą krepšinį.

– Ar tiki, kad ateity 3x3 krepšinis gali išstumti 5x5, tapti populiaresniu?

– Išstumti? 3x3 krepšinį, kaip, pavyzdžiui, beisbolą JAV, gali žaisti visi, jis lengviau prieinamas. Surenki keturis žaidėjus, pradedi nuo mažiausių turnyrų ir gal pateksi į „Master“ turnyrus, olimpiadą. Tokios Pelenės istorijos daug ką žavi, todėl 3x3 krepšinis turi daug potencialo ir gali sulaukti milžiniško populiarumo. Bet nenorėčiau teigti, kad gali išstumti 5x5 krepšinį. Gal labiau – papildyti. 3x3 vis tiek labiau vasaros sezono šaka. Gal ir neišstums, bet kad augs ir taps labai populiarus – nėra abejonės.

– Jei iš Jonavos „CBet“ žaidėjų reiktų sudaryti komandą 3x3 turnyrui – kuriuos žaidėjus pasirinktum?

– Aurimą Urboną, aišku. Taip pat Igną Labutį ir Laimoną Kisielių. Nes universaliausi, fiziškai stiprūs žaidėjai, kokių ir reikia 3x3 krepšinyje.

JSK 

Su Pelenės istorija 3x3 krepšinį palyginęs D. Tarvydas: „Lietuvai jis labai reikalingas“

Su Pelenės istorija 3x3 krepšinį palyginęs D. Tarvydas: „Lietuvai jis labai reikalingas“ ]]>
jonavoszinios.lt Fri, 18 Dec 2020 11:24:52 +0200
<![CDATA[Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/daugkartine-lietuvos-diskgolfo-cempionatu-laimetoja-m-jurgeleviciute-dziaugiuosi-kad-sio-zaidimo-populiariumas-nuolat-auga https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/daugkartine-lietuvos-diskgolfo-cempionatu-laimetoja-m-jurgeleviciute-dziaugiuosi-kad-sio-zaidimo-populiariumas-nuolat-auga Diskgolfas – sportinis žaidimas, kurio populiarumas Lietuvoje skaičiuoja antrą dešimtmetį. Jonavos rajone jis pradėtas žaisti 2014-aisiais metais. Tuomet Šveicarijos seniūnijoje, Barbolaukio kaime, įkurtas diskgolfo parkas. Pastarojo dėka šiuo žaidimu susidomėjo ir ne kartą Lietuvos čempionės titulą apgynusi šveicariškė Mireta Jurgelevičiūtė (21 m.). Šiandien tikra diskgolfo profesionale įvardijama mergina pasakoja, kad diskgolfininkų gretos, o kartu ir konkurencija tarp jų, nuolat auga. Dėl to vos prieš kelias dienas sėkmingai užbaigusi Panevėžio lygą, M. Jurgelevičiūtė jau ruošiasi kitoms varžyboms bei žiemos čempionatui.


Po patirtos traumos


,,Diskgolfas mano gyvenime atsirado visiškai netikėtai. Su juo mane ir mano tėtį – Miroslavą Jurgelevičių, kuris taip pat dalyvauja varžybose, iš arti supažindino Jonavos krašto diskgolfo pradininkas Tadas Survila. Būtent jis įkūrė pirmąjį diskgolfo parką Jonavos rajone.


Kai 2015-aisiais metais patyriau rimtą kelio traumą, supratau, kad negalėsiu užsiimti jokia sporto šaka, kurioje didelis krūvis tektų kojoms. Dėl to turėjau mesti iki tol mylėtą sportą – sportinę aerobiką. Visgi, man tiko diskgolfas, tad susitelkiau ties juo“, – paklausta apie tai, kaip susidomėjo minėtu žaidimu, kalbėjo M. Jurgelevičiūtė.


Lygina su tradiciniu golfu


Žmonėms, kurie diskgolfo pavadinimą žino tik iš nuogirdų, ko gero, sunku įsivaizduoti, kaip atrodo šis žaidimas. M. Jurgelevičiūtė pasakoja, kad jis turi panašumų su tradiciniu golfu.


,,Žaidimo tikslas yra pataikyti su disku į taikinį – specialų krepšį ir įveikti trasą, kurią sudaro 18 krepšių. Visa tai reikia padaryti atlikus kuo mažiau metimų.


Žaidimas pradedamas nuo specialios starto vietos, nuo kurios ir metamas pirmasis metimas. Kitas metimas turi būti atliktas iš tos vietos, kur nukrito pirmasis mestas diskas. Kiekvienas kitas metimas atliekamas taip pat – nuo ten, kur buvo numestas prieš jį mestas diskas.
Fiksuojamas rezultatas, per kiek metimų pavyko pataikyti į vieną krepšį. Tuomet einama prie kito krepšio ir naujos starto vietos. Galiausiai žaidimas turi būti sužaistas prie visų 18 krepšių.


Parkuose yra natūralios kliūtys: medžiai, vandens telkiniai, kalnai... Dėl to reikia pasukti galvą, kaip numesti diską, kad šis išvengtų tų kliūčių ir nereikėtų mesti iš nepatogių, o kartais ir kurioziškų vietų“, – pasakojo mergina.


Susidomėjo iškart


Šveicariškė prisimena, kad ją diskgolfas sudomino nuo pat pirmųjų treniruočių.


,,Su kiekviena treniruote buvo išmokstama naujų, svarbių žaidimo principų. Man vis norėjosi pagerinti savo rezultatą, kas tik dar labiau didino mano susidomėjimą.


Suskaičiavau, kad nuo pirmųjų treniruočių jau praėjo apie 5-erius metus, o profesionaliai sportuoju ir priklausau Lietuvos komandai ,,Disccity“ dvejus metus“, – teigė diskgolfininkė.


Konkurencija tik augo


Šiais metais Mireta 5-ąjį kartą apgynė Lietuvos čempionės titulą. Be daugybės kitų laimėjimų, lapkričio pabaigoje ji buvo pripažinta Panevėžio lygos čempione. Kas, anot merginos, lemia jos sėkmę?


,,Manau, kad viso to nebūtų be užsispyrimo ir noro būti pirmai. Populiarėjant sportui, augo ir konkurenčių skaičius, o augant konkurencijai, augo ir noras neapleisti savo pozicijos. Siekiant padaryti tai, daug treniravausi skirtinguose parkuose, tobulinau metimo technikas. Reikėjo mokytis ir kaip kovoti su įtampa, varžybiniu stresu.


Pamenu, kad kai pirmą kartą tapau Lietuvos čempione, mane užplūdo nepaprastai geras jausmas. Labai džiaugiausi, nes visiškai to nesitikėjau, nors ir labai ruošiausi. Tačiau laimėjimų džiaugsmas nei kiek nemenkesnis ir dabar, kai diskgolfą sportuoju jau profesionaliai. Kaip minėjau, konkurencija nuolat auga. Dėl to kiekvienos varžybos – labai svarbios ir įtemptos. Reikia daug treniruotis, o kai lieki įvertintas už tai, užplūsta nuostabus jausmas“, – įspūdžiais dalijosi šveicariškė pridurdama, jog džiaugiasi ne tik savo, bet ir kitų jonaviečių rezultatais.


,,Augant diskgolfo parkų skaičiui mūsų rajone, augo ir jonaviečių, žaidžiančių šį žaidimą, gretos. Galiu pasakyti, kad mūsų krašto žaidėjai aukšto lygio varžybose nuolat užima aukštas vietas. Dabar ne vienas jų ruošiasi Žiemos čempionatui“, – teigė M. Jurgelevičiūtė.


Mato ne vieną privalumą


Pasakodama apie diskgolfo privalumus, šveicariškė tikina, kad šis žaidimas – įvairiapusiškai naudingas.


,,Diskgolfas yra puikus sportas, kai norima palaikyti savo fizinį aktyvumą – kiekvienos treniruotės metu yra nueinama mažiausiai 10 000 žingsnių.


Lietuvos sporto universitete studijuoju kineziterapiją. Ne paslaptis, kad sportas padeda susidoroti su stresu, suteikia galimybę pabūti pačiam su savimi. Tad žaisdama atsipalaiduoju po mokslų bei įtemptų savaičių universitete.


Diskgolfas – žaidimas, kuris vienija įvarius žaidėjus – skirtingo amžiaus, iš skirtingų miestų bei šalių... Todėl sportuojant nuolat susipažįsti su naujais žmonėmis, kas praplečia draugų ratą.


Kalbėdama apie naudą, kurią aš pati gavau iš šio žaidimo, galiu pasakyti, kad diskgolfas sutvirtino mano ryšį su tėčiu – žaidžiame abu, kartu planuojame išvykas į varžybas, kartu keliaujame, treniruojamės, o šalia to ir aplankome svečias šalis“, – džiaugėsi mergina.


Ir suaugusiems, ir vaikams


Ar, anot M. Jurgelevičiūtės, diskgolfas – kiekvienam tinkamas žaidimas?


,,Visų pirma, jis – lengvai išmokstamas žaidimas, kuriam nereikia jokio brangaus inventoriaus, o pradžiai užtenka poros diskų. Tai, manau, lemia jo tinkamumą bet kokio amžiaus bei fizinio pasirengimo vyrams, moterims, vaikams.


Žaidžiant diskgolfą, treniruojamas ne tik fizinis aktyvumas, bet ir protinis. Lavinami gebėjimai koncentruotis, mąstyti, priimti įvairius sprendimus. Remiantis tuo, šis sportas yra rekomenduojamas ir kaip reabilitacijos priemonė, ypač tinkanti vaikams, turintiems problemų su hiperaktyvumu.


Jau kurį laiką pati užsiimu naujokų mokymu ir treniravimu. Man smagu prisidėti prie jų augimo, matyti, kaip nauji žaidėjai tobulėja. Tikiuosi, jog tai prisidės prie dar didesnio diskgolfo populiarumo“, – kalbėjo M. Jurgelevičiūtė.

Aut. Jovita Stanevičiūtė

 

Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“

Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ Daugkartinė Lietuvos diskgolfo čempionatų laimėtoja M. Jurgelevičiūtė: ,,Džiaugiuosi, kad šio žaidimo populiariumas nuolat auga“ ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 08 Dec 2020 17:09:57 +0200
<![CDATA[Operos solistė K. Balabonaitė: Pagrindinis mano tikslas – nuolat tobulėti ir džiuginti klausytojų širdis]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/operos-soliste-k-balabonaite-pagrindinis-mano-tikslas---nuolat-tobuleti-ir-dziuginti-klausytoju-sirdis https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/operos-soliste-k-balabonaite-pagrindinis-mano-tikslas---nuolat-tobuleti-ir-dziuginti-klausytoju-sirdis Kamilė Balabonaitė (25 m.) – operos solistė, pradėjusi savo muzikinį kelią Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje. Nuo aštuonerių metų ji mokėsi groti smuiku, tačiau sulaukusi paauglystės, jonavietė nebegalėjo pažaboti noro dainuoti. Kaip sako pati mergina, jos susižavėjimas operiniu menu gimė visai atsitiktinai – kartą pabandžiusi padainuoti, K. Balabonaitė pajuto turinti balsą, kuris geba atlikti operinius kūrinius. Netrukus šie tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi, o dabar jonavietė ruošiasi koncertams, ant kurių scenos lips kartu su žymiaisiais operos solistais.


Jautė susidomėjimą


,,Mano muzikinis kelias prasidėjo gana anksti. Aštuonerių metų aš pradėjau mokytis Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje. Ten baigiau smuiko klasę. Mane mokė nuostabi mokytoja Violeta Draskinienė. Būtent šiuo laikotarpiu aš susipažinau su muzika, jos šaknimis. Pradėjau suvokti, kokia svarbi ji tampa man.


Po beveik septynerių metų praleistų meno mokykloje griežiant smuiku, aš pradėjau itin dažnai galvoti apie dainavimą. Jaučiau, kad mane žavi operos menas, teatras. Kiek pamenu, manęs niekas neskatino tuo domėtis, tačiau kažkuriuo metu išgirdau operinius kūrinius ir sugalvojau, kad ir aš galėčiau juos atlikti.


Pabandžius padainuoti, man pavykdavo tas „operiškas“ garsas. Nuo to laiko aš kryptingai susitelkiau ties operiniu dainavimu ir iki šiol dirbu ties juo“, – apie pirmuosius savo muzikinio kelio žingsnius pasakojo jonavietė.


Svajonės link


Nusprendusi mokytis operinio dainavimo, K. Balabonaitė įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją.
,,Tuo metu man buvo 16 metų. Čia aš sutikau savo pirmąją operinio dainavimo mokytoją ir puikų žmogų – Gerutę Salomėją Stračkaitytę. Jos dėka galėjau toliau eiti tvirtais žingsniais svajonės link.
Pirmieji mano bandymai atlikti operinius kūrinius ant scenos buvo ne kas kita, kaip dainavimo egzaminai konservatorijoje. Labai jaudinausi, o tada su jauduliu dar visai nemokėjau susitvarkyti. Drebėdavo ir kojos, ir rankos, ir balsas. Rezultatas, žinoma, taip pat nedžiugindavo, bet sceninės praktikos dėka išmoksti susitvarkyti su baimėmis. Tad su kiekvienu išėjimu į sceną vis daugiau vietos atsiranda džiaugsmui ir vidinei ramybei“, – teigė K. Balabonaitė.


Tęsė mokslus


Supratusi, kad operinis dainavimas – labai svarbi jos gyvenimo dalis, jonavietė tęsė mokslus Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademijoje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
,,Džiaugiuosi, kad Vytauto Didžiojo universitete keliai suvedė su operos šviesuliu – profesoriumi Vladimiru Prudnikovu, o vėliau, studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – ir su nuostabiąja profesore Nijole Ralyte. Jų dėka opera atsiskleidė dar gražesnėmis spalvomis.
Esu labai laiminga, kad patekau pas mokytojus, kurie mokydami kitus netausoja savęs ir jaunajai kartai perteikia vokalines subtilybes, paslaptis, sukauptą patirtį... Jie geba sukurti ne tik jaukią mokymosi aplinką, bet ir ypatingai šiltą ryšį su savo mokiniais“, – džiaugėsi mergina.


Svarbiausias laimėjimas


Paklausta apie konkursus, kuriuose jai teko dalyvauti, K. Balabonaitė pasakoja, kad šių buvo ne vienas, tačiau iki šiol ji labiausiai džiaugiasi trečiosios vietos laimėjimu tarptautiniame operos solistų konkurse ,,Klaudia Taev 2019“.
,,Tai buvo pirmasis ir pats svarbiausias mano konkursas. Nužengiau iki finalo ir užėmiau 3-iąją vietą.
Galiu pasakyti, kad šis konkursas pareikalavo didelės fizinės ir psichologinės ištvermės.
Kai iki išėjimo į sceną buvo likę vos kelios minutės, jaučiau tokį didelį jaudulį, jog galvojau griebti mobilųjį telefoną ir skambinti mylimam profesoriui Vladimirui Prudnikovui vien tam, kad išgirsčiau: ,,Kamile, viskas bus gerai“. Jaudulys tą kartą sumušė rekordus.
Nepaisant to, kelios minutės scenoje man buvo dovana ir atsakymas, dėl ko aš visus šiuos metus mokiausi, dirbau ir stengiausi. Galėjau tik jausti dėkingumą tiems, kurie lydėjo mane viso muzikinio kelio metu, o stovint scenoje, jauduliui vietos liko vis mažiau“, – teigė mergina pridurdama, kad aplinkinių palaikymas – galinga varomoji jėga.


Antrieji namai


,,Visus mano pasirodymus stebi mano mylima šeima ir mano svarbiausi muzikinio kelio palydovai – jau minėti mokytojai prof. Vladimiras Prudnikovas ir prof. Nijolė Ralytė. Gaunamas palaikymas neleidžia sustoti, o laikas praleistas su jais dainavimo pamokose jau tapo antraisiais mano namais“, – gražių žodžių negailėjo jonavietė.


Vidinis instrumentas


Kas pačiai K. Balabonaitei yra geras operos solistas? Kas, anot jos, lemia sėkmę operos scenoje – talentas ar darbas?
,,Manau, kad darbas. Žinoma, operos solistas turi būti apdovanotas talentu. Laimi tie, kurie turi išskirtinį balso tembrą, muzikos pojūtį, gebėjimą interpretuoti, muzikinę klausą, įtaigą. Bet be darbo visi šie aspektai lieka tik žodžiais.
Prireikia ne vienų metų sunkaus darbo, kad taptum operos solistu. Balsas – instrumentas, kurį mes nešiojamės savyje. Turime jį suderinti, lavinti.


Šią profesiją kartais lyginu su sportininkais. Jie sportuoja kiekvieną dieną, turi alinančias treniruotes. Kitaip jie nepasiektų išskirtinių rezultatų.
Lygiai taip pat ir aš: dainuoju kiekvieną dieną tam, jog palaikyčiau vokalinę formą. Kiekvieną dieną, bent jau po valandą laiko, dainuoti yra privalu. Jeigu ruošiu naują programą, laiko repeticijoms reikia daug daugiau. Kartais jos trunka nuo keturių iki penkių valandų per dieną.
Bet man dar vaikystėje tėveliai kartodavo, kad sėkmę lemia 10 procentų talento ir 90 procentų darbo. Ir iš tiesų, ši profesija reikalauja ypatingo atsidavimo, noro, jėgų ir stiprybės“, – teigė mergina.


Planuose – svarbūs pasirodymai


Kalbėdama apie koncertus, K. Balabonaitė išskiria Vilniaus nacionalinėje filharmonijoje vykusį pasirodymą. Pastarajame ji atliko žymių operų arijas kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Vilmanto Kaliūno.
,,Dalintis scena kartu su savo srities profesionalais buvo didelė dovana ir neįkainojama patirtis. Dabar su nekantrumu laukiu naujų pasirodymų, vienas jų – G. Puccini operos „Vilisės“ koncertinis variantas, kuriame koncertuosiu kartu su gerbiamais operos solistais – tenoru Edgaru Montvidu ir baritonu Vytautu Juozapaičiu bei Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (dirigentas – maestro G. Rinkevičius). Šie pasirodymai numatyti ateinančių metų birželio mėnesį. Tačiau jau dabar džiaugiuosi jais, nes man tai – didelė garbė ir dar didesnė atsakomybė“, – teigė K. Balabonaitė.
,,Kviečiu visus atvykti ir pasiklausyti. Koncertuose visad laukiu kiekvieno žiūrovo. Juk pagrindinis mano kaip muzikantės tikslas – nuolatinis tobulėjimas ir klausytojų širdžių džiuginimas didžiosiose operos scenose“, – pokalbį užbaigė operos solistė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė
.

Operos solistė K. Balabonaitė: Pagrindinis mano tikslas – nuolat tobulėti ir džiuginti klausytojų širdis

Operos solistė K. Balabonaitė: Pagrindinis mano tikslas – nuolat tobulėti ir džiuginti klausytojų širdis Operos solistė K. Balabonaitė: Pagrindinis mano tikslas – nuolat tobulėti ir džiuginti klausytojų širdis Operos solistė K. Balabonaitė: Pagrindinis mano tikslas – nuolat tobulėti ir džiuginti klausytojų širdis ]]>
jonavoszinios.lt Fri, 04 Dec 2020 14:03:22 +0200
<![CDATA[Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/futbolininkas-b-spietinis-atstovauti-savo-saliai-miestui-ir-seimai---didele-garbe https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/futbolininkas-b-spietinis-atstovauti-savo-saliai-miestui-ir-seimai---didele-garbe Benas Spietinis (24 m.) – jonavietis, didžiojo futbolo bei futsal (salės futbolo) žaidėjas. Be to, kad vaikinas yra Jonavos ,,Vikingų“ komandos kapitonas, jis jau dvejus metus iš eilės buvo pakviestas prisijungti prie Lietuvos nacionalinės futsal rinktinės. Kaip sako jis pats, atstovauti šaliai – didelė garbė, tačiau žaidimas savo miesto komandoje turi savitą žavesį – ,,Vikingai“ vienija draugų būrį, tad aikštelėje komandos nariai vienas kitą supranta vos iš pusės žodžio.


Nuo mažų dienų


„Futbolas mano gyvenime atsirado tada, kai man buvo 6-eri ar 7-eri metai. Vieną dieną į mokyklą atėjo mano pirmasis treneris – Vytautas Stanevičius, kuris kvietė vaikus į treniruotes. Aš buvau jaunesnis nei kiti mano klasiokai. Dėl to treneris pasakė, kad turėsiu palaukti kitų metų, kai treniruotis bus kviečiami mano bendraamžiai. Laimei, mano močiutė pažinojo Vytautą ir paprašė jo priimti mane į treniruotes su vyresniais. Jis sutiko“, – paklaustas apie tai, kaip jo gyvenime atsirado futbolas, pasakojo B. Spietinis.


Ugdė ne tik fizinius gebėjimus


Treniruotės keitė treniruotes, varžybos varžybas... Ir nors jonaviečiui sekėsi gerai, buvo akimirkų, kai jis norėjo viską mesti.


„Treneris nevengdavo garsesnio tono, visada laikėsi aiškiai sudėliotų taisyklių – turnyruose sutartą minutę turėdavai būti ten, kur tau pasakyta. Jis tikrai buvo griežtas. Nors dabar man tai atrodo visiškai normalu, būnant vaiku, suprasdavau ne viską. Dėl to aš buvau susigalvojęs, jog noriu mesti futbolą. Kalbėdavau apie tai net su tėvais, tačiau jie man paaiškindavo, kad viskas yra gerai, o treneris savo griežtumu parodo rūpestį.


Nebuvau pats lengviausias vaikas. Kai mokytojai negalėdavo susitvarkyti su manimi, kviesdavo ne tėvus, o trenerį. Jo rūpestis mumis buvo visokeriopas... Iki šiol puikiai pamenu kartą mums pasakytus trenerio žodžius: „Jeigu aš neišauginsiu jūsų gerais žaidėjais, tai bent išauginsiu gerais žmonėmis, su kuriais nebus gėda sveikintis gatvėje“.


Na, kadangi susitikę su treneriu sveikinamės, persimetame keliais žodžiais, spėju, užaugau geru žmogumi (aut. past. šypsosi). Galiu pasakyti, kad iki šiol esu jam labai dėkingas už tai, koks dabar esu ir kalbu ne tik apie futbolą“, – gražių žodžių negailėjo jonavietis.


Nuo „Amigos“ iki „Vikingų“


Lauko futbolo gerbėjams B. Spietinis žinomas kaip vidurio gynėjas, ne vienerius metus iš eilės žaidęs jaunimo rinktinės sudėtyje. Kas atsitiko, kad lauko aikštelėse nuo mažų dienų besitreniravusio futbolininko gyvenime svarbią vietą staiga užėmė futsal?


„Jonavoje salės futbolą visi žaisdavo tik mėgėjiškai žiemos metu, per pertrauką nuo lauko futbolo. Tada mūsų komanda vadinosi „Amigos“.
Po vienos pergalės mėgėjiškose varžybose mano draugai, sėdėdami bare, sumąstė įkurti sporto mėgėjų klubą. Taip atsirado „Vikingai“, kurie tada jungė daug sporto šakų: tinklinį, krepšinį, salės futbolą... Visgi, išliko tik salės futbolas“, – kalbėjo jonavietis.


Kėlė sau vis didesnius iššūkius


Komandai nuolat laimint, miesto lygos varžybose sustoti nebesinorėjo.


„Tuomet 3 metus iš eilės laimėjome Kauno lygoje. Tačiau apetitas augo bevalgant... Nusprendėme sudalyvauti Lietuvos futsal taurėje, kur, įveikę ne vieną aukščiausios lygos komandą, laimėjome antrąją vietą. Supratome, kad turime išbandyti savo jėgas aukščiausioje šalies lygoje. Pirmasis sezonas „prisvilo“ – užimta 5-oji vieta, tačiau kitame – 3-ioji, o praėjusiais metais – jau 2-oji vieta“, – pasakojo jonavietis, kuris su „Vikingais“ yra nuo pat klubo įkūrimo pradžios.


„Smagu matyti, kad komanda sparčiai auga. Kažkada mes patys sau buvome ir žaidėjai, ir vadovai, ir treneriai, o dabar mūsų klubas – vienas profesionaliausių Lietuvoje. Tiesą sakant, neįsivaizduoju savęs kitoje Lietuvos komandoje“, – teigė B. Spietinis.


Rinktinės narys


„Vikingų“ kapitono pasiekimai salės futbolo aikštelėje neliko nepastebėti – jis ne kartą kviestas prisijungti prie Lietuvos nacionalinės futsal rinktinės.
„Pirmojo kvietimo turėjau atsisakyti, nes mano gyvenimas buvo stipriai susietas su lauko futbolu ir negalėjau palikti tuometinės savo komandos. Bet kai tik pasibaigė lauko sezonas, vėl gavau kvietimą ir net negalvodamas prisijungiau prie rinktinės. Aš manau, kad kiekvieno žaidėjo siekiamybė – atstovauti savo šaliai, miestui, šeimai... Tai yra didelė garbė. Manau, tokio pasiūlymo nei vienas neatsisakytų“, – teigė vaikinas.


Supranta iš pusės žodžio


Kur žaisdamas B. Spietinis jaučiasi geriau – ,,Vikinguose“ ar rinktinėje?


,,Ir ten, ir ten jaučiuosi tikrai labai gerai, tačiau žaisti, be abejo, geriau sekasi už „Vikingus“. Visų pirma, žaidžiant rinktinėje tenka susirungti su daug pajėgesnėmis komandomis nei Lietuvoje.


Antra, futsalas – komandinis žaidimas. „Vikinguose“ aš visus pažįstu, suprantu iš pusės žodžio, mes visi esame draugai ir už aikštės ribų. Rinktinės žaidėjus sutinki kelis kartus per porą mėnesių. Tad natūralu, kad reikia priprasti vieniems prie kitų. Būtent to pripratimo rinktinėse dažniausiai ir trūksta tam, kad žaidimas būtų maksimaliai ištobulintas“, – teigė vaikinas.


Pirmenybė – kairei kojai


Pasiteiravus, ar vaikinas turi kažkokių prietarų prieš varžybas, jis pasakoja, kad į aikštelę visada žengia kaire koja.


,,Nežinau, ar galima tai vadinti prietaru, tačiau kaire koja aš labiau pasitikiu nei dešine“, – šypsodamasis kalbėjo B. Spietinis.


Kalbino Jovita Stanevičiūtė

Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė

Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė Futbolininkas B. Spietinis: Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 30 Nov 2020 11:44:18 +0200
<![CDATA[Visa tiesa apie kaukes ir jų dėvėjimą. Pataria specialistas dr. Paulius Vasilavičius]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/visa-tiesa-apie-kaukes-ir-ju-devejima-pataria-specialistas-dr-paulius-vasilavicius https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/visa-tiesa-apie-kaukes-ir-ju-devejima-pataria-specialistas-dr-paulius-vasilavicius Kaukės tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, tačiau, pasak specialistų, daugelis vis dar neteisingai nešioja kaukes ir nesilaiko nurodytų rekomendacijų. Toks elgesys grasina ne tik ligomis ir virusais, bet ir neduoda jokios naudos.

Ką reikėtų žinoti renkantis kaukę ir kokios saugo labiausiai? Kaip teisingai nešioti ir nusiimti? Apie tai 15min.lt kalbasi su dr. Pauliumi Vasilavičiumi.

– Ką reikėtų žinoti renkantis kaukę? Jų pasirinkimas nemažas – nuo vienkartinių iki medžiaginių ar respiratorių.

– Visų pirma reikėtų pasakyti, kad kaukės bendrąją prasme nuo virusų neapsaugo – jų tikslas yra sudaryti barjerą tarp bendraujančių asmenų. Kitaip tariant, kaukės neleidžia iš žmogaus sklindantiems skysčiams ir purslams, kai kosėjame ir čiaudime, pasklisti plačiai aplinkoje.

Jeigu kalbėtume apie efektyvią apsaugą nuo viruso, reikėtų paminėti FFP3 respiratorius. Tiesiogiai bendraujant su pacientais, kurie serga koronavirusu arba įtariama, kad jie serga, imant tepinėlius, suteikiant skubią medicinos pagalbą, reikėtų dėvėti būtent tokius respiratorius, tačiau rinkoje jų šiuo metu beveik nėra arba kainos labai išaugusios.

Galima naudoti ir viena klase žemesnius respiratorius – FFP2. Ir dar reiktų atkreipti dėmesį, kad kai mes jau nebežinome, kas užsikrėtęs, o kas ne, FFP3 (ar dabar naudojami FFP2) respiratoriai turėtų būti naudojami BE iškvėpimo vožtuvo, tam, kad ne tik medikai apsisaugotų nuo paciento, bet ir pacientą apsaugotume nuo medicinos personalo (per iškvėpimo vožtuvą virusas iš galimai užsikrėtusio ir to nežinančio mediko labai lengvai pateks pacientui, kuris dar galimai yra sveikas).

Taip, dirbant su respiratoriais be kvėpavimo vožtuvo, yra sunkiau kvėpuoti, bet tokiu atveju reikia atkreipti dėmesį į darbų organizavimą ir galimai derinti trumpesnes pamainas ar kt.

– Patarkite, ką turime žinoti apie medicinines vienkartines kaukes?

– Jos šiuo metu naudojamos dažniausiai. Tai medicinos priemonė, kuri susideda iš filtro sluoksnio, kuris yra įklijuotas, kitaip – įlietas tarp dviejų audinio sluoksnių. Išorinė tokios kaukės pusė dažniausiai būna spalvota. Reikėtų atkreipti žmonių dėmesį, kad ta spalvota pusė turėtų būti visada išorėje. Tam ir yra padarytas akcentas, šiuo atveju, spalva, kad žinotumėte, kaip tą kaukę dėvėti.

Kitas dalykas, į kurį žmonės nelabai atkreipia dėmesį, yra tas, kad medicininės kaukės būna kelių tipų – pirmojo ir antrojo. Tokia informacija yra užrašyta ant kaukių dėžutės. Šiuo metu rinkoje daugiausiai yra pirmojo tipo kaukės ir jas reikėtų dėvėti siekiant sumažinti infekcijų plitimo riziką tarp asmenų. Medicinos srityje dirbantiems žmonėms reikėtų rinktis antrojo tipo vienkartines kaukes, nes jos turi didesnę apsaugą.

I tipo medicininės kaukės turėtų būti naudojamos tik pacientų ir kitų asmenų, kai siekiama mažinti infekcijų plitimo riziką, ypač epidemijų arba pandemijų atvejais. I tipo kaukės neskirtos naudoti sveikatos priežiūros specialistams operacinėse ar kitoje medicininėje aplinkoje, kuriai keliami panašūs reikalavimai. Tam jau reiktų II ar IIR tipo medicininių kaukių.

– Ką galėtumėte pasakyti apie medžiagines kaukes?

– Jos lygiai taip pat, kaip ir kitos kaukės sukuria barjerą – svarbiausia, nešioti kokybiškas, pagamintas bent iš trijų sluoksnių. Socialiniuose tinkluose plintančios skylėtos ar vieno sluoksnio marlinės kaukės tikrai yra netinkamos, nes nesudaro net minimalaus barjero ir yra daugiau puošmena, realios naudos neduoda, tik gali labiau pakenkti.

– Kiek ilgai galima dėvėti skirtingas kaukes?

– Kaukių dėvėjimą vertinu labai teigiamai, tačiau itin neigiamai vertinčiau žmonių elgesį ir požiūrį kalbant apie kaukių dėvėjimą, kadangi daugelis kaukių dėvima bet kaip, nesilaikanti saugumo. Skirtingų kaukių dėvėjimo laikas yra labai skirtingas, be to, reikia laikytis gamintojų rekomendacijų.

Labai svarbus kompleksinis požiūris. Pavyzdžiui, jeigu dėvite FFP3 respiratorių, tai virusas į kvėpavimo takus nepaklius, tačiau jis gali įsiskverbti per kitas gleivines, tarkime, per akis, jeigu nedėvime apsauginių akinių. Jeigu du žmonės, iš kurių vienas sergantis, dėvi kaukes, laikomasi atstumo, plaunamos rankos ir jos dezinfekuojamos, nebendraujama ilgiau nei 10-15 minučių, rizika užsikrėsti sumažėja labai stipriai.

Reikėtų žinoti tam tikrus pagrindinius principus – medžiagines ir vienkartines kaukes galite dėvėti labai trumpai. Kai tik kaukė sudrėksta iš vidaus, ją reikėtų keisti. Jeigu jūs kaukę dėvite visą dieną, o vakare nusiėmę pakabinate ir kitą rytą vėl ją nešiojate, darote pačią didžiausią klaidą, nes tokiu būdu galite tik dar labiau platinti virusą. Jeigu, tarkime, turėjote kontaktą su sergančiu, virusas nusėdo ant jūsų kaukės, kaukę padėjote ant kokio nors paviršiaus, virusas plinta labai plačiai.

Todėl patariu turėti ne po vieną kaukę, o bent dvi tris – tiek medžiagines, tiek vienkartines, kad galėtumėte keisti kas kelias valandas. O jeigu jau prireikė kaukę nusiimti, tai turite ją iškart išmesti (ar padėti skalbti, jeigu ji medžiaginė) ir keisti nauja.

Respiratoriai yra pagaminti pagal kitą technologiją, ir pagal jų specifikaciją dažniausiai yra skirti naudoti visą darbo pamainą – tai reiškia iki 8 valandų.

Daugkartinės medžiaginės kaukės turėtų būti skalbiamos ne žemesnėje nei 70 laipsnių temperatūroje ir ne trumpiau nei 25 minutes. Kai kurių medžiagų kaukes galima kelias minutes pavirinti. Taip pat patariama kaukes išlyginti lygintuvu iki sausumo.

– Jeigu aš važiavau 15 minučių autobusu, išlipau ir nusiėmiau kaukę, o vėliau įėjus į parduotuvę vėl ją užsidėjau. Ar tai būtų klaida?

– Taip, visiška klaida – jūs nežinote, kas nusėdo ant jūsų kaukės. O ir nusiėmus kaukės negalima dėti į rankinuką ar kišenę. Tokią padėvėtą kad ir 15 minučių kaukę patariama iškart išmesti ir dėtis naują, kad apsisaugotumėte. Kitu atveju jūsų saugumas tiesiog butaforinis.

– Kaip teisingai užsidėti ir nusiimti kaukę?

– Daromos labai didelės klaidos: kaukė nusmaukiama žemyn ant barzdos, liečiamas išorinis kaukės paviršius, nešiojama taip, kad nosis lieka atvira. Kad ir kokią kaukę norėtumėte užsidėti – vienkartinę medicininę, daugkartinę medžiaginę ar respiratorių, pirmiausia turite nusiplauti rankas muilu arba jeigu nėra galimybės, jas dezinfekuoti.

Tada, paėmus už kaukės ar respiratorių raištelių neliečiant nei vidinio, nei išorinio paviršiaus dėtis tinkama puse kaukę prie veido ir užkabinti už ausų. Jeigu tai yra vienkartinė medicininė kaukė, ją reikėtų gerai išformuoti aplink nosį, nes viršuje yra speciali vielutė, kad nebūtų plyšių, o apatinę dalį gerai priglausti prie smakro.

Nusiimant kaukę irgi svarbu laikytis higienos taisyklių – nusiplauti rankas, kaukę nusiimti atsargiai neliečiant jos išorinio ir vidinio paviršiaus. Vienkartinės kaukės turėtų būti iškart išmetamos, o daugkartinės – skalbiamos.

Todėl noriu pabrėžti, kad šiame etape mes visi privalome sąžiningai dėvėti kaukes, nes atsipalaidavome, užsikrėtusiųjų COVID-19 skaičius auga. Turime apsaugoti ir save, ir aplinkinius, o kaukių dėvėjimas padeda sukurti barjerą ir stabdo viruso plitimą. Tik nešiokime kaukes taisyklingai ir nepamirškime laiku jų pakeisti.

Norėčiau labai atkreipti visuomenės dėmesį, kad nedarytume parodijos iš kaukių dėvėjimo, jas turime dėvėti atsakingai ir kaip pridera, priešingu atveju jos nuo nieko neapsaugo, o tik dar labiau padidina užsikrėtimo riziką.

Pažiūrėkime kaip tie patys Kinijos gyventojai – jei tik kas, tuoj masiškai dėvi kaukes, pas juos tai įprasta, tai kultūros dalis. O mes gėdijamės dėvėti kaukes, mums jos trukdo ir t.t. Nors kaukių dėvėjimas, rankų plovimas, dezinfekavimas, atstumų laikymasis ir kt. tikrai sumažina ne tik COVID-19, bet ir gripo bei kitų virusinių susirgimų riziką.


15min.lt inf.

Galerijos nuotraukoje - dr. Paulius Vasilavičius



Visa tiesa apie kaukes ir jų dėvėjimą. Pataria specialistas dr. Paulius Vasilavičius

Visa tiesa apie kaukes ir jų dėvėjimą. Pataria specialistas dr. Paulius Vasilavičius ]]>
jonavoszinios.lt Thu, 05 Nov 2020 05:53:15 +0200
<![CDATA[Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciai-savo-kiema-paverte-geleziniu-rojaus-kampeliu-jame-pastatytos-skulpturos-suzavejo-ir-japonus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciai-savo-kiema-paverte-geleziniu-rojaus-kampeliu-jame-pastatytos-skulpturos-suzavejo-ir-japonus Jonavoje, Gėlių gatvės gale, įsikūrusios sodybos neįmanoma nepastebėti – ją puošia daugybė metalo skulptūrų, traukte traukiančių akį. Pastarąsias savomis rankomis pagamino sodybos šeimininkas Remigijus Rabikauskas, kuris, nors ir neskuba vadinti savęs menininku, gali džiaugtis sulaukiantis ne tik jonaviečių pagyrų, bet ir apčiuopiamo pripažinimo – Japonijoje įsikūrusi tarptautinė metalo perdirbimo įmonė neseniai nusprendė R. Rabikausko kūrinio atvaizdu papuošti savo kalendorių. Visgi, klausantis jonaviečio pasakojimo – akivaizdu, metalo žvangesio apsupto hobio jis niekada nesiejo su noru tapti žinomu: vyro žodžiais tariant, kūryba iš ne itin lengvai paklūstančios medžiagos jam yra tarsi malonus asmeninis iššūkis.


Norėjo papuošti kiemą


,,Šį namą mes nusipirkome prieš 15 metų. Jo būklė buvo tikrai prasta, tad teko viską remontuoti iš esmės. Namo tvarkymas užtruko gal 8-erius metus – daug ką po truputį darėme patys. Kai baigėme namo remontą, atsirado daugiau laiko, gimė noras įkurti sodą, susitvarkyti kiemą.


Svarsčiau, kuo galėčiau papuošti aplinką. Kartą pravažiuojant pro vieną sodybą pamačiau pas žmogų medžio skulptūras. Jos sudomino mane ir aš pradėjau klausinėti, iš kur jos, kas jas sukūrė. Taip jau išėjo, kad sutarus kainą, viena jų – medinė pelėda – atsirado mūsų namuose. Kai pastačiau ją kieme, man kilo mintis, jog galėčiau pabandyti pagaminti kažką iš metalo. Juk ne vienus metus dirbau suvirintoju...


Susiradau internete širšės brėžinius ir pagaminau ją“, – paklaustas apie savo kūrybos pradžią pasakojo R. Rabikauskas.


Aplinkiniai skatino kurti toliau


Nors pirmasis kūrinys pačiam R. Rabikauskui nekėlė didelio žavesio, aplinkinių pagyros neleido sustoti.


,,Aš puikiai pamenu, kad ta širšė man nelabai patiko, nes mačiau ne vieną trūkumą. Gal dėl to, kad man visada norisi viską padaryti kuo geriau... Tačiau šeima, draugai ir kiti žmonės gyrė mano pirmąjį kūrinį. Tuomet pagalvojau, kad jei jums patinka, pagaminsiu dar ką nors...“, – šypsodamasis kalbėjo jonavietis.


Užsakymų atsisako


Vėliau kūrinys keitė kūrinį, o jonavietį vis dažniau pasiekdavo žmonių prašymai pagaminti kažką išskirtinio jiems už atlygį. Tačiau R. Rabikauskas jokių užsakymų nepriima iki šiol. Kodėl? Tam jis turi savitą paaiškinimą.


,,Aš visada sakau taip – arba tu kuri, arba uždarbiauji. Tokiai kūrybai reikia laiko, o aš nenoriu kažką gaminti skubėdamas, nenoriu, kad mano kūriniai būtų paviršutiniški. Tada žavesio netektų pats procesas.


Pinigus aš uždirbu virindamas darbe, o kūriniai iš metalo – malonus hobis“, – teigė vyras.


Ne vienas R. Rabikausko kūrinys yra papuošęs Jonavos miesto ir rajono ugdymo įstaigas bei kitas viešas erdves.


,,Pamenu, sulaukiau vienos mokyklos direktorės prašymo pagaminti kažką jos mokyklai. Aš atsakiau, kad negaminu pagal užsakymą, tačiau galiu padovanoti žirafą, kuri stovi mano kieme. Gavosi taip, jog žirafa greitai buvo supakuota ir išvežta. Tiesa, namo grįžusi žmona pasigedo jos, tad turėjau gaminti antrą žirafą“, – prisiminė vyras.

Naudoja vos du įrankius


R. Rabikauskas visus savo kūrinius gamina naudodamas vos du įrankius – suvirinimo aparatą bei šlifavimo mašinėlę.


,,Žinoma, jei turėčiau specialias dirbtuves, naudočiau argoną, įvairius spaustuvus, būtų lengviau, tačiau, kaip ir minėjau, visa tai yra tik mano hobis.
Dėl to apsiriboju brėžinių gamyba ir kūryba, vedinas klausimo – kas gausis šįkart? Būna, kad įsivaizduoji kūrinį vienaip, tačiau metalas – ne popierius, tad kartais galutinis produktas išeina šiek tiek kitoks nei atrodė brėžiniuose. Palenk ne taip metalą ir turėsi skylę, o tada jau reikia imtis taisymo.


Kalbant apie brėžinius, kartais randu jų internete, šiek tiek patobulinu pagal save ir vadovaujuosi jais. Kitus nusibraižau pats, tiesiog sugalvojęs, ką konkrečiai noriu pagaminti“, – kalbėjo jonavietis pridurdamas, kad kūryba iš metalo jam – tarsi asmeninis iššūkis.


Siekia įpūsti gyvybės


,,Kai tik pradedu kažką gaminti, man visada kyla klausimas, ar aš sugebėsiu padaryti tai, ką suplanavau, o kaskart norisi užsibrėžti sau vis didesnius tikslus. Kai jau matai galutinį rezultatą, dažniausiai turi prie ko prikibti, bet taip pat jauti ir džiaugsmą.
Man svarbu ir tai, kad gaminiai nebūtų tik statiški – norisi, kad jie įkūnytų kažkokį judesį, veiksmą, turėtų gyvybės. Manau, dauguma kūrėjų siekia to“, – pasakojo pašnekovas.


Didelę dalį skulptūrų – išdovanojo


Vyras skaičiuoja, kad iki šiol yra pagaminęs daugiau nei 100 skirtingo dydžio skulptūrų. Tačiau gavus pasiūlymą surengti nuosavų darbų parodą, jis suprato, kad to padaryti taip lengvai nepavyks.


,,Labai daug skulptūrų aš nuolat išdalindavau. Ne viena jų iškeliavo į užsienį. Dažniausiai dovanodavau mažytes, nes dideles ne visi turi kur pasistatyti.
Kai sulaukiau kvietimo surengti savo kūrinių parodą vienoje mokykloje, aš supratau, kad neturiu jų pakankamai. Tada buvau paragintas pataupyti savo kūrinius. Pagaminus 30 naujų darbų, surengiau kelias parodas skirtingose ugdymo įstaigose. Netrukus viena paroda turėjo būti pristatyta jonaviečiams Jonavos kultūros centre, tačiau dėl šiandieninės situacijos, susijusios su koronavirusu, parodą atidėjome“, – kalbėjo jonavietis.


Susižavėjo japonai


Vos prieš kelias savaites jonavietį pasiekė džiugi žinia apie tai, kad vienu jo kūriniu susižavėjo japonai.


,,Japonijoje įsikūrusi metalo perdirbimo įmonė ,,Legend Metal“ ieškojo skulptorių iš viso pasaulio, kurie kuria metalo dirbinius, galinčius papuošti naujo įmonės kalendoriaus puslapius. ,,Legend Metal" atstovė atkreipė dėmesį į mano darbus. Tad tereikėjo nusiųsti savo kūrinių nuotraukas, o vėliau buvo sprendžiama, kurios iš jų atsidurs kitų metų kalendoriuje.


Dukra nusiuntė mano gaminto erelio nuotrauką. Jau žinome, kad ji papuoš vasario mėnesį. Džiugu ir tai, kad prie mano skulptūros kalendoriuje atsiras ir Lietuvos vėliava – jau matėme maketą“, – pasakojo vyras.


Geležinis rojaus kampelis


Nesunku pastebėti, kad dauguma R. Rabikausko skulptūrų – gyvūnai. Paklaustas, kodėl jo dėmesį dažniausiai prikausto būtent gamtos kūriniai, jonavietis pasakoja apie jo gyvenimą lydintį požiūrį, grįstą teologinėmis idėjomis.


,,Čia, ko gero, reikėtų paminėti, kad aš nemažai savanoriauju, bendradarbiaujant su religinėmis organizacijomis – vedu paskaitas įvairiomis temomis, o teologija nuo seno užima svarbų vaidmenį mano gyvenime.


Suprasdamas, kad neįmanoma sukurti rojaus žemėje: matome įvairias ligas, problemas, tą pačią koroną, aš visada sakau, kad nepaisant to, mes galime padaryti pasaulį gražesniu. Kadangi gyvūnai primena rojų, juos atkartojantys kūriniai – tarsi galimybė padaryti šį pasaulį gražesnį. Aš visada manau, kad mes turėtume padaryti tai, kas mūsų rankose – stengtis, jog mūsų aplinka būtų geresnė ir gražesnė.

Taigi, mūsų kiemas – mūsų geležinis rojaus kampelis“, – teigė vyras.


Nelaiko savęs menininku


Pasiteiravus, kada R. Rabikauskas suprato, kad turi menininko gyslelę, vyras tik nusišypso ir atšauna, kad yra ne menininkas, o suvirintojas.
,,Tiesą sakant, aš niekada per daug apie tai negalvojau. Bet aš nesu menininkas... Aš esu suvirintojas.


Taip, galbūt vaikystėje piešiau, dailinau savo kambario duris, nes visada mėgau grožį aplinkui. Vėliau, savanoriaujant ir organizuojant visokias paskaitas, man vėl reikėdavo kažką nupiešti, sukurti. Tačiau aš niekada nelaikiau savęs menininku ir dabar nemanau, kad esu juo.
Aš tiesiog atradau sau malonų hobį“, – mintimis pasidalijo vyras.

Aut. Jovita Stanevičiūtė

Asmeninio archyvo nuotr.

Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus

Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus Jonaviečiai savo kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu: jame pastatytos skulptūros sužavėjo ir japonus ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 03 Nov 2020 10:23:18 +0200
<![CDATA[11 maratonų įveikusi L. Dapkuvienė: ,,Jonava – bėgikams patrauklus miestas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/11-maratonu-iveikusi-l-dapkuviene-jonava---begikams-patrauklus-miestas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/11-maratonu-iveikusi-l-dapkuviene-jonava---begikams-patrauklus-miestas 13 metų – tokį bėgimo stažą turi jonavietė Laura Dapkuvienė (39 m.). Moteris yra dalyvavusi daugybėje bėgimo varžybų, o visai neseniai įveikė ir 11-ąjį savo maratoną. Kaip sako pati Laura, bėgimas – neatsiejama jos gyvenimo dalis, kuri padeda palaikyti gerą savijautą, o šalia to ir suteikia galimybę smagiai praleisti laiką bendraminčių apsuptyje.


Pradėjo nuo kelių ratukų


,,Po dviejų nėštumų priaugau apie 30 kilogramų. Dėl to jaučiausi blogai ir nusprendžiau, kad turiu kažko imtis. Kadangi dėl antsvorio nenorėjau lankytis sporto klube – nejaučiau jokio noro sportuoti tarp kitų žmonių, nes gėdijausi savo kūno, mano dėmesį patraukė bėgimas.
Pradžioje bėgau labai nedaug. Kažkur buvau perskaičiusi, kad tam, jog pradėtų kristi svoris, reikia bėgti 20 minučių. Išbėgdavau iš namų iki stadiono, apibėgdavau 4 stadiono ratukus ir grįždavau namo. Vėliau ratukų skaičius didėjo, o svoris krito, tad nesinorėjo sustoti“, – paklausta apie tai, kaip susižavėjo bėgimu, pasakojo Laura.


Išbandė ir kitokias treniruotes


Atsikračius dalies papildomų kilogramų, moteris pradėjo lankytis ir sporto klube. Tačiau kad ir kiek skirtingų treniruočių jai teko išbandyti, niekas netraukė taip, kaip bėgimas.


,,Su draugėmis lankiau sporto klubą, įvairias grupines treniruotes: Zumba, pilvo šokius, joga... Ko tik neišbandėme! Tačiau neatradau savęs – kitos treniruotės manęs taip stipriai nesužavėjo. Lankydamas jas, tu esi priklausomas nuo laiko, kolektyvo – vienam lyg ir nesinori eiti, o jei draugė nusprendžia nebesportuoti, jauti, kaip mažėja ir tavo motyvacija. Sporto klube man labai patikdavo, turėjau labai motyvuojančią ir palaikančią trenerę, bet aš net ir salėje, daug laiko praleisdavau ant bėgimo takelio. Pradžioje bandžiau suderinti sporto salę ir bėgimą kartu, bet pritrūko laiko paroje (aut. past. šypsosi).


Kalbant apie bėgimą, čia tu ,,įšoki“ į sportinę avalynę ir pirmyn“, – pasakojo Laura.


Ne vienas maratonas


Moters susižavėjimą bėgimu dar labiau paskatino netikėtai atrasta bėgikų grupė socialiniame tinkle ,,Facebook".


,,Pamenu, skaitau bėgikų įrašus ,,Facebook“ grupėje ir stebiuosi jų narių pasiekimais. Jei aš bėgdavau 5 kilometrus ir visi sakydavo, kad tai yra daug, tai bėgimo klubo atstovai buvo paskelbę įrašus apie kur kas didesnius atstumus – 10, 15 ir daugiau kilometrų. Tada supratau, kad aš dar tikrai turiu kur tobulėti.


Kai susipažinau su Jonavos bėgikais, gavau pasiūlymą išbandyti savo jėgas varžybose. Atsikalbinėjau, nes sakiau, kad bijau būti paskutinė – jaučiausi nepasiruošusi. Visgi, vedina paskatinimų, nutariau išbandyti savo jėgas Kauno kalėdiniame bėgime. Labai bijojau, bet laimėjau amžiaus grupėje antrąją vietą ir pajutau dar didesnę vidinę motyvaciją bėgioti toliau“, – prisiminė Laura.


Netrukus mergina buvo pakviesta prisijungti ir prie bėgikų, kurie ruošėsi dalyvauti maratone.


,,Tuomet maratonas man atrodė sunkiai įveikiama užduotis, tačiau 2016-aisiais išbėgau jį Rygoje, o šį rugsėjį išbėgau jau 11-ąjį savo maratoną Vilniuje. Nors po sudėtingų varžybų ne kartą esu sau kartojusi, kad man jų – gana, jau turiu registracijas į Milano ir Amsterdamo maratonus. Jie turėjo įvykti šiemet, bet dėl koronaviruso yra perkelti į kitus metus“, – ateities planais pasidalijo bėgikė.


Bėgikams patrauklus miestas


Dabar Laura treniruojasi 5–6 kartus per savaitę, kaskart nubėgdama apie 12 kilometrų. Nors dažniausiai jos treniruotės vyksta užmiestyje, moteris džiaugiasi, kad Jonava – sportiškas kraštas, viliojantis ir bėgikus iš kitų miestų.


,,Įvertinus bėgikų gausą, kurią galimą pamatyti Jonavoje vykstančiose varžybose, manau, kad Jonava – bėgimo entuziastus traukiantis miestas. Ne kartą teko girdėti, kad jiems ypač patinka mūsų takeliuose sutinkami įspūdingieji kalniukai ir įkalnės (aut. pats. šypsosi).


Jonavos infrastruktūra – tobula mėgstantiems aktyvų poilsį: čia yra labai daug dviračių takų, visi jie – apšviesti, sutvarkyti“, – teigė jonavietė pridurdama, kad bėgant ilgus atstumus, ji pirmenybę teikia kaimiškų vietovių – Čičinų, Šilų, Vaivadiškių, Kurmagalos – keliams.


,,Bėgant toliau nuo miesto – didesnė tikimybė pamatyti naujų, gražių vietų, laukinių gyvūnų. Neseniai teko stebėti, kaip žaidžia mažas lapiukas su nukritusiais rudeniais lapais. Taigi, jei yra noro prasibėgti gamtos apsuptyje, užtenka pavažiuoti vos kelis kilometrus už miesto“, – kalbėjo jonavietė.


Įvardijo ne vieną privalumą


Paklausta apie bėgiojimo privalumus, Laura tikina, kad šis jai suteikė visokeriopą naudą.


,,Būna, kad po darbų atrodo, jog visiškai nebeturiu jėgų, bet pabėgiojus – atsigauni, pagerėja nuotaika, atsipalaiduoji...
Bėgiojimo dėka atsikračiau viso antsvorio, bet tuo pačiu galėjau karts nuo karto save palepinti mažomis nuodėmėmis – saldumynais: žinodama, kad vakare bėgsiu, nesijaučiu blogai suvalgiusi bandelę ar kitą skanumyną, nes papildomos kalorijos ,,sudeginamos“.


Bėgiojant lauke sustiprėja imunitetas. Grynas oras ir reguliarus sportas užgrūdina organizmą, tad prasidėjus peršalimo sezonui, sumažėja tikimybė susirgti peršalimo ligomis.


Kalbant apie grūdinimąsi, dabar bėgu net ir žiemą. Man yra tekę bėgti varžybose, kai lauke buvo 25 laipsniai šalčio. Manau, kad nėra netinkamo oro bėgimui... Taip, reikia šiltai apsirengti, apšerkšnija ir blakstienos, ir antakiai, bet tinkamai pasiruošus, bėgti nebūna šalta“, – kalbėjo jonavietė pridurdama, kad aktyvaus gyvenimo būdo atradimas praplėtė ir jos draugų ratą.


,,Varžybose nuolat dalyvauju su Jonavos Maratono klubu. Mes kartu planuojame ir varžybas užsienyje, o nuvykus ten, ne tik pasivaržome, bet ir susiplanuojame, ką norėtume pamatyti. Dažniausiai keliaujame 10–13 žmonių grupėje. Jie – bėgimo aistruoliai, tarp kurių galiu jaustis būdama savoje aplinkoje“, – pasakojo Laura.


Ragina neskubėti


Kai kalbama apie sportą, bėgimas neretai įvardijamas kaip itin daug valios reikalaujantis užsiėmimas. Nepaisant to, Laura įsitikinusi – pasirinkus tinkamus pirmuosius žingsnius, bėgimas gali sužavėti net ir tingiausius.


,,Svarbiausia – nepersistengti ir pradžioje neužsibrėžti sunkiai įveikiamų tikslų: didelių atstumų, didelio tempo. Motyvacija padidinti gali ir draugų kompanija. Susitarus su kažkuo dėl treniruotės, tu esi priverstas nustumti visus ,,tinginius“ į šalį. Tuomet ir sportuoti – žymiai lengviau“, – patarė bėgikė.


,,Mano draugė priminė, kaip jaunystėje ji man siūlydavo pabėgioti, aš vis sakydavau, kad negaliu, tai kas nors skauda, tai laiko nerandu, rasdavau daugybę pasiteisinimų. Ir nors pradžioje nebuvo lengva – dėl antsvorio tikrai jaučiau skausmą klubuose, nugaroje, aš pradėjau. O jei aš pradėjau, manau, kad kiti, jei tik turi noro, taip pat gali tai padaryti“, – pokalbį užbaigė Laura.

Autorė: Jovita Stanevičiūtė

11 maratonų įveikusi L. Dapkuvienė: ,,Jonava – bėgikams patrauklus miestas“

11 maratonų įveikusi L. Dapkuvienė: ,,Jonava – bėgikams patrauklus miestas“ ]]>
jonavoszinios.lt Sun, 01 Nov 2020 11:09:04 +0200
<![CDATA[Motinystės įkvėptas gaminys pripažintas originaliu: užpatentavo dizainą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/motinystes-ikveptas-gaminys-pripazintas-originaliu-uzpatentavo-dizaina https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/motinystes-ikveptas-gaminys-pripazintas-originaliu-uzpatentavo-dizaina Vita Žikienė – jonavietė, jau penktus metus siuvanti išskirtines pagalvėles – transformerius. Jos kūrinių originalumą neseniai patvirtino Lietuvos Respublikos patentų biuras – pagalvių dizainas įregistruotas Lietuvos Respublikos dizaino registre. Šie jai sėkmę atnešė ir Jonavos rajono savivaldybės bei Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Jonavos filialo organizuotame konkurse ,,Sukurta Jonavoje“. Kaip sako pati Vita, sulauktas pripažinimas džiugina, tačiau, pradėjusi kurti gaminius, ji visiškai negalvojo apie jį.


Daugiafunkcis gaminys


„Transformerio pagalvėlė ViLė“ – Vitos Žikienės sukurta ir jos pačios rankomis pasiūta pagalvėlė, turinti ne vieną funkciją: ją dažniausiai renkasi keliautojai, siekiantys padidinti savo komfortą kelionių metu bei mamos, naudojančios pagalvę kaip žindymo rankovę, lovelių apsaugą, rankų šildyklę žiemą ant vežimėlio ir t. t. Šalia to, Vita pastebi, kad jos gaminius neretai įsigyja ir vyresnio amžiaus žmonės bei šeimos, auginančios neįgalius vaikus: jos pritaikytos pasidėjimui po nugara, galva, kojomis ar pilvu.
Pagalvių universalumą sąlygoja lankstumas bei daugybė metalinių spaudžių – šios leidžia perlenkti pagalvėlę įvairiomis pusėmis, keičiant jos dydį bei plotį.


Įkvėpė motinystė


,,Pagalvėlių kūrybą įkvėpė mano pačios motinystė. Susilaukusi trečiojo vaiko – dukrelės Lėjos – žinojau, kad noriu ją ilgai maitinti pati. Pastebėjau, kad migdant, maitinant kūdikį ant rankų, greitai paskausta ranką, nusispaudžia ir jo galvelė. Taip pat sunku jį paguldyti į lovą taip, kad šis neprabustų. Tada pradėjau galvoti, kaip išspręsti šią problemą. Žiūrinėjau visokius gaminius internete ir radau žindymui skirtas rankoves. Kadangi tokių Lietuvoje nebuvo, ėmiau ir pasisiuvau pati“, – pasakojo Vita.


Pamažu tobulino


Netrukus, paskatinta vyriausiosios dukros, ji pabandė pasiūlyti savo gaminį kitoms mamoms internete.


,,Jau tada sekėsi neblogai. Vėliau draugė atsiuntė man internetinę nuorodą, kurioje buvo minkšta automobilio saugos diržo apsauga ir prašė, kad jai pasiūčiau tokį daiktą. Pagalvojau, kodėl mano rankovė negali atlikti dviejų funkcijų. Supratau, kad noriu pasiūti gaminį, kuris tarnautų ne tik kūdikystėje, bet ir vaikystėje bei būtų pritaikomas daugybėje skirtingų situacijų. Teko išbandyti keletą variantų, tačiau kartu su klienčių pageidavimais ir pastebėjimais ,,Transformeris“ įgavo vis daugiau funkcijų.


Kadangi jo kūrybą įkvėpė dukra Lėja, pagalvėlių prekinio ženklo pavadinimas taip pat buvo sudarytas panaudojus jos bei mano vardų derinį“, – paklausta apie idėjos gimimą pasakojo moteris.


Vita savo pagalvėles siuva pati, tačiau kai pritrūksta papildomų rankų, jai padeda vyriausia dukra ar draugė.
,,Yra buvę, kad nebespėjau visko daryti viena, tada sulaukiau pagabos iš draugės bei savo vyresnėlės. Tačiau bent kol kas negalvoju ieškoti žmogaus, kuris man padėtų nuolat. Visų pirma, nuo pat pradžių savo ,,Transformerius“ siuvau viena. Patikėti tai svetimiems žmonėms - dar nedrąsu. Kai siuvi pati, žinai, kaip ir ką daryti, žinai, kad jei padarysi kokią klaidą, pati už ją ir atsakysi“, – teigė jonavietė.


Vadina savo vaiku


Nuo pirmųjų pagalvėlių pasiuvimo praėjus keliems metams, Vita nusprendė pabandyti užpatentuoti savo gaminį.
,,Visas procesas truko apie metus. Reikėjo užpildyti tam tikrus dokumentus, vėliau sekė tikrinimas, ar kūrinys nėra nukopijuotas. Galutinį tikrinimą atliko Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, patvirtinęs, jog „Transformerio pagalvėlės ViLė“ dizainas – originalus. Kiek žinau, buvo įvertinti keli tūkstančiai pagalvių ir atitikmens manosioms – nerasta.


Patentuoti savo kūrinį norėjau tikrai ne dėl to, kad ruošiuosi sekti, ar niekas jo neplagijuoja. Visais laikais žmonės kopijuoja vieni kitų darbus, nemanau, kad įmanoma išvengti to, tačiau aš visada sakau, kad mano ,,Transformerisׅ“ – mano vaikas. Norėjosi kažkaip tai užtvirtinti. Žinoma, būtų nesmagu, jei kas nuspręstų jį nukopijuoti ir pardavinėti masinėje gamyboje be mano žinios... Šiuo metu bendradarbiauju su keliaujančių mamų grupe – jos prisideda prie pardavimų“, – kalbėjo V. Žikienė.


Pelnė apdovanojimą


Moteris džiaugiasi ir šią vasarą pelnytu aukso medaliu – pastarasis jai įteiktas kaip konkurso ,,Sukurta Jonavoje“ laimėtojai.
,,Niekada nesidomėjau tokiais konkursais, bet sudalyvauti jame mane paskatino draugės. Kai sužinojau, jog laimėjau – tikrai apsidžiaugiau, nes visiškai to nesitikėjau“, – teigė moteris.

Autorė: Jovita Stanevičiūtė

Motinystės įkvėptas gaminys pripažintas originaliu: užpatentavo dizainą

Motinystės įkvėptas gaminys pripažintas originaliu: užpatentavo dizainą Motinystės įkvėptas gaminys pripažintas originaliu: užpatentavo dizainą ]]>
jonavoszinios.lt Sat, 31 Oct 2020 05:06:19 +0200
<![CDATA[Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/nuo-9-eriu-metu-automobiliu-lenktynese-dalyvaujanti-g-aleksynaite-karta-paragaves-sio-sporto-nebegali-sustoti https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/nuo-9-eriu-metu-automobiliu-lenktynese-dalyvaujanti-g-aleksynaite-karta-paragaves-sio-sporto-nebegali-sustoti Energinga, nuolat besišypsanti ir optimizmu spinduliuojanti mergina – toks įspūdis kyla žvelgiant į jonavietę Gabrielę Aleksynaitę. Be to, kad yra policijos pareigūnė, ji gali didžiuotis ir esanti puiki lenktynininkė, kuri, pasekusi tėvo pėdomis, jau nuo mažų dienų šluote šluoja laimėjimus slalomo, autokroso ir kitose, su automobilių sportu susijusiose varžybose. Visgi, pati Gabrielė savo laimėjimų pernelyg nesureikšmina: jos žodžiais tariant, lipti ant nugalėtojų pakylos – smagu, tačiau didžiausią pasitenkinimą atneša jausmas, kurį ji patiria vairuodama lenktynių trasoje.
Laimėjimų nebeskaičiuoja
Greičiausia mergina – taip skamba paskutinėse varžybose, kurios vyko rugsėjo 27-ąją dieną Tauragės autokroso trasoje, Gabrielės pelnytas titulas. Kiek laimėjimų ji turi iš viso? Į šį klausimą negali atsakyti net pati mergina, mat Gabrielė – nuolatinė varžybų dalyvė, per 17-kos metų lenktynininkės stažą pelniusi tiek taurių, jog jų suskaičiavimas tapo sunkiai įveikiama užduotimi.
,,Tiesa sakant, aš net nepamenu pirmųjų savo varžybų... Jų per mano gyvenimą buvo tikrai labai daug. Negalėčiau išskirti ir svarbiausių laimėjimų. Pasakysiu tik tiek, kad smagiausia laimėti tuomet, kai varžybų trasoje jauti didelę konkurenciją ir varžaisi su patyrusiais konkurentais“, – pasakoja mergina.
Sudomino tėtis
Gabrielės tėtis – V. Aleksynas – taip pat degė aistra automobilių sportui. Mergina neabejoja, kad būtent dėl to užgimė ir jos meilė vairavimui.
,,Viskas prasidėjo nuo to, kad mano tėtis – labai mylintis, nepaprastas ir lengvai išprotėjęs vyrukas – važiuodavo įvairiausiose mėgėjiškose automobilių sporto varžybose. Tėčio rezultatai būdavo labai geri. Jis dirbo ir automobilių sporto teisėju.
Taip išėjo, kad ankstyvais savaitgalio rytais, dar saulei nepakilus, ridendavausi iš lovos ir važiuodavau kartu su tėčiu stebėti varžybų.
Jis matė, kad man nuo mažų dienų patikdavo įvairios ekstremalios veiklos. Dėl to nusprendė, jog reikia išmokyti mane vairuoti.
Mokymasis, kai sėdi tėčiui ant kelių ir bandai pasukti vairą, tėčiui minant pedalus, manau, buvo išbandytas ne vieno. Tačiau aš savarankiškai vairuoti pradėjau vos sulaukus 8-erių metų“, – kalbėjo jonavietė.
Varžybos po varžybų
Netrukus Gabrielės tėtis pamatė, kad mergina turi perspektyvų vairavime.
,,Sulaukus 9-erių metų, prasidėjo mano dalyvavimas varžybose. Pirmieji bandymai vyko slalomo trasose. Slalomai – mėgėjiška automobilių sporto šaka. Tokio tipo varžybos vyksta uždarose aikštelėse: automobilis turi kuo greičiau įveikti tam tikrą trasos kombinaciją, neišvartyti sustatytų kūgelių.
Slalomai būna ir „lėtuminiai“, ir „greituminiai“. Išbandžiau tiek vienus, tiek kitus. Galiu pasakyti, kad tai – aukšto meistriškumo reikalaujanti sporto šaka, nuo kurios savo karjerą pradėjo daugelis lenktynininkų.
Vėliau įsitraukiau ir į kitas automobilių sporto šakas: varžiausi su kartingais, dalyvavau žiemos, sprintų varžybose, mėgėjiškuose raliuose. Įgavus patirties, važiavau ir profesionaliai, sėkmingai dalyvavau automobilių kroso bei rali-kroso čempionatuose“, – pasakojo Gabrielė.
Vienintelė mergaitė
Jonavietė prisimena, kad vos pradėjusi varžytis lenktynių trasoje, ji sulaukė ne tik nemenko žiūrovų susidomėjimo, bet ir palaikymo. Tiesa, Gabrielė pastebi, kad tuomet lenktyniauti ryždavosi kur kas mažiau moterų.
,,Galiu pasakyti, kad prieš 15–17 metų moterų lenktynėse būdavo vos viena kita. Tai ką jau kalbėti apie mažą mergaitę: būdavau ne tik vienintelė mergaitė, bet ir jauniausias dalyvis. Pamenu, sulaukdavau klausimų, kaip aš apskritai pasiekiu pedalus? Jaučiau tikrai didelį aplinkinių palaikymą... Jie girdavo, skatindavo nesustoti.
Dabar lenktynėse dalyvauja nemažai merginų. Joms netgi yra organizuojamos pramoginės, vien tik moterims skirtos, varžybos. Dalis jose dalyvaujančių merginų siekia aukštų rezultatų, kitos tikisi tik smagiai praleisti laiką: tokiose varžybose galima pamatyti ir moteriškai papuoštus automobilius, ir dailiai apsirengusias entuziastes...“, – pasakojo Gabrielė.
Neigia stereotipus
Ko gero, ne vienas yra girdėjęs stereotipinį posakį: ,,Moteris už vairo – bėda už kampo“. Ką apie jį mano Gabrielė?
,,Blogais vairuotojais gali būti ir vyrai, ir moterys. Yra vyrų, kurie apskritai nemoka vairuoti ir visiškai nieko nesupranta apie automobilius, visiškai jais nesidomi. Ne kiekvienam to ir reikia... Tačiau, manau, kad bent kažkokį suvokimą apie techniką turėtų turėti kiekvienas vyras. Man yra svarbu, kad vaikinas šioje srityje nusimanytų daugiau nei aš.
Per visą savo lenktyniavimo karjerą kelis kartus esu girdėjusi ir diskusijas, kad automobilių sportas – ne moteriška veikla. Kalbant apie šį stereotipą, su drauge, kuri profesionaliai lenktyniauja žiedinėse lenktynėse, esame kalbėję, kad dėl tam tikrų niuansų automobilių sportas kaip tik gali būti priskiriamas prie daugiau moteriškų nei vyriškų užsiėmimų – jis reikalauja daug kruopštumo, atidumo, kantrybės, savitvardos, šalto proto. Tai, mūsų manymu, labiau būdinga būtent moterims“, – teigė Gabrielė.
Išbandė ir šturmano kėdę
Jonavietė išbandė ir šturmano kėdę. Nors ši patirtis jai buvo įdomi, Gabrielė neabejoja – ji visada išliks ištikima vairuotojos rolei.
,,Mane visada domino nauji, nepatirti dalykai. Nors aš – statutinė pareigūnė, dirbanti rimtą darbą, esu linkusi ryžtis naujoms avantiūroms. Tiesiog nemėgstu sėdėti vienoje vietoje.
Taip nutiko, kad pažįstamas lenktynininkas kartą pasiūlė išbandyti šturmano kėdę dėl smagumo – pravažiavau trasoje, pažiūrėjau, kaip viskas vyksta. Šiek tiek vėliau kaip šturmanė sudalyvavau ir varžybose, kurios, deja, nebuvo sėkmingos – padaryta ne viena klaida, lėmusi tai, jog nieko nelaimėjome. Visgi, pasimokiau iš savo klaidų ir kai prieš keletą savaičių šturmanavau mini ralyje ,,Kauno ruduo“, mūsų komanda savo klasėje užėmė pirmąją vietą. ,,Kauno rudens“ ralyje tiesiog atsisėdau į šturmano kėdę ir padariau tai, ką turėjau: susiskaičiavau laiko kontrolės limitus, vidutinį greitį, išmokau slalomo schemas ir susikaupusi perteikiau jas vairuotojui.
Nors, manau, kad į šturmano kėdę dar ne kartą atsisėsiu, mano duona yra vairavimas“, – teigė mergina.
Vertėsi kelis kartus
Paklausta apie tai, kokia vairuotoja ji yra kasdienybėje, Gabrielė tikina, kad lenktynininkai ,,išsikrauna“ trasose, tad mieste nelieka noro rodyti savo sugebėjimų.
,,Manau, jog esu protinga vairuotoja. Gatvėse stengiuosi vadovautis ne tik Kelių eismo taisyklėmis, bet ir protingumo kriterijais.
Kasdienybėje nesu turėjusi eismo įvykių, o štai trasose yra buvę visko... Dar būdama nepilnamete verčiausi Gaižiūnų poligone, Rukloje. Antrąjį kartą verčiausi automobilių kroso varžybose. Teko išropoti iš automobilio, kai šis buvo ratais į viršų. Trečiasis mano apsivertimas, tarp lenktynininkų vadinamas ,,stogas“, buvo jau kiek rimtesnis...
Važiavau automobilių kroso varžybose Tauragėje. Jų trasoje yra toks nemenkas kalnas su staigiu posūkiu į kairę. Na ir kontrolinių važiavimų metu nesuvaldžiau automobilio, verčiausi, kaip teisėjai suskaičiavo, 5 kartus. Man nieko nenutiko, nes automobilis buvo visiškai paruoštas: su saugos lankais, diržais, sportinėmis sėdynėmis taip pat dėvėjau šalmą.
Įdomu tai, kad rugsėjo pabaigoje vėl važiavau ta pačia trasa. Greitai supratau, kad prisiminimai apie apsivertimus niekur nedingo – nors nuo minėto ,,stogo“ praėjo 9-eri metai, tame pačiame posūkyje jaučiau baimę. Visgi, tai nesukliudė pasiekti gerų rezultatų – buvau pripažinta greičiausia mergina, o mūsų komanda kvalifikaciniuose važiavimuose buvo pirma“, – pasakojo mergina.
Ratą pasikeistų be didelio vargo
Nors Gabrielė už sportinių automobilių vairo jaučiasi lyg žuvis vandenyje, į techninę jų pusę ji tikina niekada per daug nesigilinusi.
,,Tėtis ne kartą yra sakęs, kad norėjo sūnaus, tačiau jis gavo dvi dukras – mane ir sesę, kuri taip pat lenktyniauja. Nepaisant to, tėtis visada kartojo, jog nenori, kad mes taptume berniukiškomis. Jis sakydavo: ,,Jūs važiuokite, treniruokitės, bet lįsti po automobiliu, užsiimti mechanika, vaikščioti tepaluotais nagais jums nereikės. Taip ir buvo... Pagrindinis mūsų darbas, susijęs su automobiliais – jų salono sutvarkymas, lipdukų suklijavimas ant kėbulo.
Žinoma, augdama aš praleidau daug laiko aplinkoje, kurioje buvo taisomi automobiliai, kur buvo kalbama techninėmis temomis. Todėl šiokį tokį suvokimą apie gedimus turiu. Jei nuleistų ratą, lengvai jį pasikeisčiau. Pasitikrinčiau ir tepalus, galbūt susitvarkyčiau ir kažkokius smulkius gedimus. Tačiau man niekada neprireikė to daryti.
Gal net būtų įdomu, kad autostradoje nuleistų ratą. Tuomet pažiūrėčiau, ar mūsų vyrai yra pasiryžę sustoti ir padėti merginai“, – šypsodamasi kalbėjo Gabrielė.
Kartą pabandžius, negali sustoti
Klausantis Gabrielės pasakojimo – akivaizdu, jog lenktynės – merginos kraujyje.
,,Daugelis lenktynininkų, ko gero, pasakytų, kad vieną kartą paragavęs šio sporto, tu nebegali sustoti... Gali sumažinti varžybų skaičių, pabandyti apgauti save, kad pristabdysi šią veiklą, bet anksčiau ar vėliau tu grįžti.
Asmeniškai aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be automobilių sporto. Nežinau, kas turėtų nutikti, jog sugalvočiau jo atsisakyti“, – teigė jonavietė.

Aut. Jovita Stanevičiūtė

Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“

Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ Nuo 9-erių metų automobilių lenktynėse dalyvaujanti G. Aleksynaitė: ,,Kartą paragavęs šio sporto, nebegali sustoti“ ]]>
jonavoszinios.lt Sun, 11 Oct 2020 09:58:11 +0300
<![CDATA[Herpetologas G. Paškevičius apie Jonavos rajono miškuose gyvenančius žalčius: ,,Tai – vertybė Vidurio Lietuvoje“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/herpetologas-g-paskevicius-apie-jonavos-rajono-miskuose-gyvenancius-zalcius-tai---vertybe-vidurio-lietuvoje https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/herpetologas-g-paskevicius-apie-jonavos-rajono-miskuose-gyvenancius-zalcius-tai---vertybe-vidurio-lietuvoje Žinia apie Jonavos rajone, Šveicarijos seniūnijos miške, rastus nudažytus lygiažvynius žalčius Lietuvą apskriejo dar praėjusių metų liepos mėnesio pabaigoje. Tuomet šiuos roplius – tris pateles – priglaudė džiunglių žmogumi vadinamas herpetologas - gamtininkas Gerardas Paškevičius. Netrukus paaiškėjo, kad visos patelės buvo apvaisintos: jos dar herpetologo namuose atsivedė 19 jauniklių, kurie po kelių dienų buvo paleisti ten, kur surastos jų motinos. Nuo paleidimo dienos praėjo kiek daugiau nei metai, tačiau šiandien jau aišku – bent dalis minėtų roplių įsitvirtino natūralioje aplinkoje, o jų radavietė – vienintelė užfiksuota šios rūšies žalčių gyvenamoji vieta Vidurio Lietuvoje.
Rado išnarų
,,Prieš kelias savaites lankiausi ten, kur buvo paleisti žalčiai ir radau ne vieną išnarą, kas rodo, jog bent dalis žalčiukų išgyveno.
Kadangi neseniai gimusių mažylių išnarų nepavyko rasti, galima spėti, kad šiais metais jauniklių toje vietoje nebuvo atsivesta. Tačiau tai nekelia didelės nuostabos.
Paleisti jaunikliai – dar nesubrendę. Kaip teigiama mokslinėje literatūroje, lygiažvyniai žalčiai subręsta tik būdami apie 3 – 4 metų amžiaus. Na, o suaugėlės patelės galėjo nuspręsti, jog šie metai nėra tinkami jauniklių atsivedimui.
Nereikia pamiršti, jog lygiažvyniai žalčiai dar vadinami – ,,lietuviškomis kobromis”, nes daugiausiai maitinasi kitais ropliais (driežais ir gyvatėmis). Jei patelės pritrūksta ėdesio – jos neapsivaisina: šios rūšies žalčių patelės patino spermą nešiojasi ,,kišenėlėje” ir po susitikimo su patinu gali ją panaudoti net po dvejų metų, kai joms pasirodo, kad sąlygos yra palankios atsivesti jauniklius“, – pasakojo G. Paškevičius.
Vienintelė radavietė Vidurio Lietuvoje
Kalbėdamas apie Jonavos rajono miškuose aptiktą lygiažvynių žalčių populiaciją, G. Paškevičius pabrėžia, kad šis radinys – stebina, mat iki tol nebuvo turima jokių duomenų, leidžiančių teigti, jog aptarta roplių rūšis gyvena Vidurio Lietuvoje.
,,Iki tol, kol lygiažvyniai žalčiai buvo rasti Jonavos rajono miške, visos žinomos jų radavietės fiksuotos pasienio ruožuose: Čepkeliuose, Rūdininkų girioje (poligone), Pirčiupių apylinkėse, Musteikos kariniame poligone ir Viešvilės rezervate.
Jokioje literatūroje nei Tado Ivanausko užrašuose nebuvau radęs duomenų, jog ši rūšis būtų aptikta Vidurio Lietuvoje.
Taigi, faktas, jog lygiažvyniai žalčiai gyvena Jonavos rajone tikrai buvo netikėtas“, – kalbėjo G. Paškvečius.
Rečiausias roplys
Gamtininko teigimu, jei žalčių populiacijos stipriai netrikdys žmonių veikla, jų buveinėse nebus vykdomi miškotvarkos darbai, ši turėtų plėstis.
,,Džiugu, kad paleisti jaunikliai, na bent jau dalis jų – išgyveno. Pernai į laisvę paleidome 19 jauniklių, tad, jei viskas klostysis gerai, jų populiacija Jonavos rajono miškuose turėtų augti.
Galima sakyti, kad Vidurio Lietuvoje įsikūrusi didelė vertybė. Lygiažvyniai žalčiai – įrašyti į Lietuvos raudonąją knygąׅ, tai yra griežtai saugoma rūšis“, – kalbėjo G. Paškevičius.
Įdomūs faktai
Kiekvienas lygiažvynis žaltys ant galvos turi unikalų raštą, kuris primena karūną. Šis raštas – tarsi žmogaus piršto antspaudas. Pagal jį herpetologai gali sėkmingai identifikuoti konkretų individą.
Vis tik lygiažvynis žaltys nuo geltonskruosčio žalčio išsiskiria ne tik savo ,,karūna“ – jis neturi geltonų dėmių ant galvos, kurios padeda atskirti dažniausiai Lietuvoje sutinkamą žaltį nuo vienintelės nuodingos gyvatės mūsų krašte – paprastosios angies.
Atskirti angį nuo lygiažvynio žalčio galima pažvelgus į jo akis – žalčio vyzdžiai yra apvalūs, o gyvatės – vertikalūs bei siauri.

Aut. Jovita Stanevičiūtė

G. Paškevičiaus archyvo nuotraukose - lygiažvyniai žalčiai.

Herpetologas G. Paškevičius apie Jonavos rajono miškuose gyvenančius žalčius: ,,Tai – vertybė Vidurio Lietuvoje“

Herpetologas G. Paškevičius apie Jonavos rajono miškuose gyvenančius žalčius: ,,Tai – vertybė Vidurio Lietuvoje“ Herpetologas G. Paškevičius apie Jonavos rajono miškuose gyvenančius žalčius: ,,Tai – vertybė Vidurio Lietuvoje“ Herpetologas G. Paškevičius apie Jonavos rajono miškuose gyvenančius žalčius: ,,Tai – vertybė Vidurio Lietuvoje“ Herpetologas G. Paškevičius apie Jonavos rajono miškuose gyvenančius žalčius: ,,Tai – vertybė Vidurio Lietuvoje“ Herpetologas G. Paškevičius apie Jonavos rajono miškuose gyvenančius žalčius: ,,Tai – vertybė Vidurio Lietuvoje“ Herpetologas G. Paškevičius apie Jonavos rajono miškuose gyvenančius žalčius: ,,Tai – vertybė Vidurio Lietuvoje“ ]]>
jonavoszinios.lt Sat, 10 Oct 2020 01:14:22 +0300
<![CDATA[Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lietuvos-kariuomeneje-tarnaujanti-jonaviete-isbande-savo-jegas-fit-model-lietuva-projekte https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lietuvos-kariuomeneje-tarnaujanti-jonaviete-isbande-savo-jegas-fit-model-lietuva-projekte Daili, savimi pasitikinti, smulki, bet kartu ir visapusiškai stipri mergina - toks įspūdis susidaro žvelgiant į jonavietę Rutą Greičę. Mergina jau 6-erius metus tarnauja Lietuvos kariuomenėje kaip profesionalė, o neseniai savo jėgas išbandė ir Lietuvos kultūrizmo bei kūno rengybos varžybų scenoje, kur pasirodė kaip projekto ,,Fit Model Lietuva" dalyvė. Kaip sako pati Ruta, pasiruošimas varžyboms nebuvo lengvas, tačiau nuo vaikystės ją lydėjęs sportas yra taip įaugęs į kraują, jog ji nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be jo.

Sena svajonė

,,Fit Model Lietuva" projektas trunka vos 9 savaites. Tai reiškia, kad per šį laikotarpį merginos, padedamos profesionalių trenerių, siekia tiek ištobulinti savo kūnus, kad galėtų sėkmingai sudalyvauti IFBB federacijos varžybose, „Fit Model“ kategorijoje.


Šiais metais projekte dalyvavo ir jonavietė Ruta Greičė, galinti pasidžiaugti tuo, kad išpildė jau ne vienerius metus puoselėtą svajonę - užlipti ant kūno rengybos varžybų scenos.

,,Sportas mane lydėjo visą gyvenimą - nuo vaikystės save esu išmėginusi daugybėje sričių, niekada neapsistodavau ties viena.

Seniai turėjau svajonę pasirodyti fitneso varžybose, tad pamačius reklamą apie registraciją į projektą, net nedvejodama užpildžiau anketą.

Mane labai tenkino projekto trukmė, nes įprastai sportininkai varžyboms ruošiasi apie metus laiko ir jau paskutinius tris mėnesius ryškina formą. Tiek laiko aš neturėjau. Dėl to labai apsidžiaugiau, kad projektas turi griežtą ribą. Man buvo įdomu, ką mano kūnas gali padaryti per tokį trumpą laiko tarpą", - paklausta apie apsisprendimą dalyvauti projekte pasakojo Ruta.

Siekė priaugti svorio

Nors mažai ką bendro su profesionaliu sportu turintiems žmonėms gali atrodyti, kad pagrindinis sportininkų tikslas prieš varžybas - atsikratyti papildomų kilogramų, Ruta koncentravosi ties kūno masės auginimu.


,,Pati projekto pradžia buvo prieš karantiną. Tuomet svėriau tik 51 kilogramą, ko pasėkoje man reikėjo priaugti nemažai svorio. Valgiau labai daug ir dažnai - kas dvi su puse ar tris valandas 6 kartus dienoje. Man tikrai nebuvo lengva, nes aš visą gyvenimą gyva buvau cukrumi, o pasiruošimo metu reikėjo jo atsisakyti - valgiau daug, bet subalansuotai.

Vėliau, prasidėjus karantinui, projektas buvo pristabdytas. Sušvelninus jo reikalavimus, pasiruošimas varžyboms vėl buvo atnaujintas. Tad prie viso režimo teko grįžti iš naujo", - pasakojo mergina.

Kategorija - spindinti moteriškumu

Visgi, sunkumų kėlė ne tik griežtai subalansuota mityba.

,,Viena sudėtingiausių pasiruošimo užduočių man - pozavimas. Jo treniruotės man niekada nebuvo lengvos. ,,Fit model" - labai svarbus moteriškumas, grakštumas bei elegancija.

Man reikėjo perlipti per save, išlavinti ,,medinius" judesius ir išmokti grakščiai vaikščioti aukštakulniais, tiesiog plaukti scena", - šypsodamasi pasakojo jonavietė.

Žavi savimi pasitikinčios moterys

Kas pačiai Rutai yra graži moteris?

,,Mane visada žavi savimi pasitikinčios moterys, spinduliuojančios moteriškumu. Aš savęs nelaikau moteriška, bet man labai gražu, kai matosi, jog moteris prižiūri save.  Nepaisant to, išvaizdos nelaikau svarbiausiu dalyku. Tiesiog moteris turi skirtis nuo vyro ir joje turi būti švelnumo, trapumo bei nuoširdumo", - kalbėjo mergina.

Didelis jaudulys

Paprašyta papasakoti apie pirmąsias savo varžybas, mergina prisimena, kad labai stipriai jaudinosi.

,,Iki paskutinės sekundės, kol nepadėjau kojos ant scenos, nei truputį nesijaudinau. Kai išgirdau savo vardą ir pavardę, žiūrovų šūksnius ir plojimus, man tiesiog ,,atėmė kojas".

Nuoširdžiai neprisimenu nieko, kas vyko ant scenos - nei asmeninio pasirodymo, privalomų pozų demonstravimo, nei to, ką tuo metu galvojau. Viskas išsitrynė...", - teigė jonavietė.

Motyvavo aplinkiniai

Ruta neslepia, kad buvo momentų, kai jos galvoje kirbėjo mintis apie pasitraukimą iš projekto.

,,Aš pasirodžiau dvejose varžybose. Pirmosios praėjo gana sklandžiai, bet prieš antrąsias susirgo mano vaikas, teko kartu su juo pagulėti ligoninėje, patyriau nemažai streso. Dėl to, savaime suprantama, nukentėjo visas režimas.

Pasiruošimo laikotarpiu buvo iškilęs ne vienas iššūkis. Buvo ne viena akimirka, kai pagalvojau, kad nebegaliu. Tačiau man sustoti neleido trenerė ir draugai - jie skatino eiti tolyn. Smagu ir tai, kad visos projekto dalyvės buvo labai draugiškos, palaikė viena kitą.

Būtent visas gautas palaikymas man buvo tikrai labai svarbus. Jis leido man pasiekti finišo tiesiąją", - prisiminė Ruta.

Neįsivaizdavo savęs kitur

Klausantis merginos pasakojimo - akivaizdu, kad be sporto jei itin svarbus yra ir jos darbas - tarnystė Lietuvos kariuomenėje.

,,Jau nuo 12-kos metų dalyvaudavau Lietuvos šaulių sąjungos veikloje. Daug laiko ir jėgų atidaviau savęs tobulinimui būtent šioje veikloje.

Vos sulaukusi pilnametystės, išėjau į bazinius karinius mokymus. Tiesiog negalėjau savęs įsivaizduoti kitoje srityje. Gavosi taip, kad dabar profesionalioje karo tarnyboje tarnauju jau 6-tus metus", - pasakojo karė.

Darbe - uniforma, po jo - aukštakulniai

Paklausta apie tai, ar jai niekada neteko išgirsti replikų, jog moteriai kariuomenėje - ne vieta, Ruta tikina, kad toks požiūris - išties gajus. 

,,Dauguma vyrų, ypač vyresnių, iki šiol yra prieš tarnaujančias moteris. Bet, kaip jau minėjau, aš nesu iš tų moteriškų moterų. Dėl to niekada nesiekiau derinti moteriškumo su tarnyba, vilkint uniformą, niekada negalvoju apie savo šukuoseną ir pan.

Visgi, tarnyba netrunka 24 valandas per parą... Po jos aš sau leidžiu užsidėti aukštakulnius, o esant progai, pasidažyti. Taip išlaikau balansą tarp tarnybos ir moteriškumo", - pasakojo Ruta.

Džiaugiasi rezultatais

Pirmose varžybose Ruta pelnė 3-ąją vietą, kitose pateko į finalinį šešetą. Tačiau kalbėdama apie dalyvavimą ,,Fit Model Lietuva" projekte, mergina akcentuoja ne varžybų, o asmeninius pasiekimus - ji džiaugiasi rezultatais, kuriuos mato žiūrėdama į save.

,,Pradėdama dalyvauti projekte nebuvau sau išsikėlusi kažkokių konkrečių tikslų, tačiau nesu iš tų žmonių, kurie sako, kad svarbu dalyvauti, o ne laimėti.

Visos dalyvės buvo labai stiprios, bet aš negalvojau apie nieką kitą, tik apie save, stengiausi atiduoti visas savo jėgas. Galiu pasakyti, kad rezultatas pranoko lūkesčius, nes atrodau daug geriau, nei galėjau įsivaizduoti.

Šią akimirką aš savimi didžiuojuosi ir žinau, kad padariau viską.


Ar dar bandysiu užlipti ant varžybų scenos? Nežinau... Apsvarstysiu šį klausimą ateityje.  Varžyboms reikia labai daug atsidavimo, laiko, užsispyrimo, poilsio, kurio aš negaliu sau leisti tiek, kiek reikėtų. Auginu metų laiko sūnų. Dabar noriu kuo daugiau būti su juo, nes pasiruošimo varžyboms laikotarpiu jis daug laiko praleido su mano artimaisiais, kurie padėjo man. Aš negalėjau skirti laiko jam tiek, kiek norėjosi", - pokalbį užbaigė Ruta.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė 

Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte

Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti jonavietė išbandė savo jėgas ,,Fit Model Lietuva" projekte ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 06 Oct 2020 14:10:22 +0300
<![CDATA[Jonavos senamiestyje kalvis įkurdino žibinčių: skleidžia šviesą ir gėrį]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-senamiestyje-kalvis-ikurdino-zibinciu-skleidzia-sviesa-ir-geri https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-senamiestyje-kalvis-ikurdino-zibinciu-skleidzia-sviesa-ir-geri Jonavoje, Kauno ir Sodų gatvių sankirtoje stovinčio pastato sienos nišoje jau kurį laiką praeivius stebi Jonapolio žibinčius – iš metalo lakštų nukalta skulptūra. Jos autorius jonavietis Andrius Šukutis pasakoja, kad žibinčiaus gamyba buvo itin sudėtinga. Patyręs kalvis tikina, kad tai – didžiausias jo iššūkis.

Siekė sukurti ryšį su praeiviais

Išraiškingos akys, pečius siekiantys garbanoti plaukai, preciziškas švarkas, užsagstytas sagomis – tai tik dalis minėtos skulptūros detalių, nukaltų iš vientisų metalo lakštų. Negana to, ji tarsi įkūnija judesį – sulenkti pirštai, iš pastato sienos nišos kyšantys batai, į viršų iškelta ranka su šviesą skleidžiančiu žibintu kuria jausmą, kad žibinčius gali tuoj pat nulipti žemyn.

Kaip pasakoja skulptūros autorius, kuriant žibinčių buvo iškeltas tikslas, kad skulptūra nebūtų statiška ir tarsi kalbėtų su praeiviais.

„Dėl to buvo nuspręsta, kad ji atrodys lyg kiek pasvirusi. Apgalvotas ir skulptūros stovėjimo kampas – norint, kad žibintas būtų iškeltas į viršų, reikėjo įvertinti tai, kad virš nišos yra stogelis. Viskas taip apskaičiuota, kad atgabenus skulptūrą į vietą, beliko ją įstatyti. Žinoma, nebuvo lengva, teko panaudoti kraną. Visgi, skulptūra sveria apie 200 kilogramų“, – kalbėjo A. Šukutis.

Pasirinko sudėtingesnį variantą

Vyras pasakoja, kad nuo skulptūros idėjos išgryninimo iki jos realizavimo praėjo ne vieni metai.

„Mintis, kad pastato sienoje turi būti įkurdinta skulptūra, kilo pastato savininkui Virginijui Vizbarui. Jis dar prieš 25-erius metus pats projektavo šį pastatą ir paliko sienoje nišą. Prieš porą metų manęs paprašė nukaldinti kažką panašaus į tai, ką dabar matome.

Prisiminęs, kad pačioje savo kalvystės pradžioje – prieš 13 metų – itin domėjausi skulptūromis, nusprendžiau imtis šios avantiūros. Tada beliko apsispręsti, kokią techniką pasirinkti. Paprastai, skulptūros liejamos naudojant formas, tačiau aš to nedarau.

Svarsčiau, ar imtis kalimo iš smulkių detalių, ar kalti iš vientisų metalo lakštų, kurių plotis apie 1,5 metro, o ilgis – 2,5 metro. Pasirinkau antrąjį variantą, nors žinojau, kad tai bus nemenkas iššūkis: reikia didelio ploto, didelės kaitros, bet pavyko.

Tiesa, darbo buvo tikrai nemažai. Pats braižiau ir eskizus... Visas kūrybinis procesas užtruko apie dvejus metus“, – pasakojo A. Šukutis.

Simbolizuoja gėrio ir šviesos sklaidą

Paklausus, kodėl buvo nuspręsta nukaldinti būtent žibintininką, skulptorius pasakoja, kad pastarasis turi simbolinę reikšmę:

„Anksčiau buvo tokia profesija – žibintininkas. Jis uždegdavo ir užgesindavo žibintus. Jonapolio žibinčius įkurdintas senamiestyje, kur – ne vienas žibintas. Jis ir simbolizuoja tą šviesos uždegimą, jos ir gėrio sklaidą“.

Simboliškas ir skulptūros pavadinimas. Dauguma jonaviečių žino, kad pastate, kurio nišoje pastatyta skulptūra, anksčiau buvo restoranas-svečių namai, vadinosi „Jonapoliu“. „Dėl to skulptūros pavadinimas lyg ir gimė savaime“, – kalbėjo A. Šukutis.

Didelės galimybės

Tie, kurie neturi nieko bendro su kūryba iš metalo, ko gero, pasakytų, kad jis atrodo šalta medžiaga tiek tiesiogine, tiek netiesiogine prasme.

Tačiau Jonapolio žibinčiaus autorius neabejoja – metalo galimybės yra itin didelės: „Kiekvienas kūrybinis procesas padeda išmokti kažką naujo. Man metalas – kūrybinė medžiaga, kuri apjungia kelias stichijas: vandenį, ugnį ir patį metalą.

Sunku apsakyti, koks jausmas apima, kai užsidarai ir pradedi kalti kažkokį naują kūrinį. Per visus savo kalvystės metus jau įsitikinau, kad metalo galimybės – sunkiai aprėpiamos“.

Teksto aut. Jovita Stanevičiūtė

Jonavos senamiestyje kalvis įkurdino žibinčių: skleidžia šviesą ir gėrį

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 30 Sep 2020 14:09:59 +0300
<![CDATA[„Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vaidina-marius-repsys-tai-yra-menininko-atsigrezimo-i-save-istorija https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vaidina-marius-repsys-tai-yra-menininko-atsigrezimo-i-save-istorija Rugsėjo 27 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras pakvies jau į trečią šio sezono premjerą – biografiniais faktais paremtą spektaklį „Vaidina Marius Repšys“.

Kūrėjai sako, kad šiame spektaklyje žiūrovas kviečiamas pabūti su aktoriumi. Pabūti labai arti. Leistis kelionėn gilyn į pasąmonę, į vidinį kosmosą. Marius Repšys – aktorius, taigi scenoje jis vaidins. Bet kaip suvaidinti save? Spektaklio režisierius – Mariaus brolis Mantas Jančiauskas, dramaturgas – Rimantas Ribačiauskas, dailininkė – Barbora Skaburskė, kompozitorius – Mantvydas Leonas Pranulis, vaizdo projekcijas kuria Kristijonas Dirsė, šviesų dizainą – Vilius Vilutis.

Spektaklio premjera rugsėjo 27 d. įvyks Jonavos kultūros centre, rugsėjo 30 d. spektaklis bus rodomas Alytaus miesto teatre, o spalio 17 d. – Anykščiuose. Negalintys nuvykti į premjerinius rodymus, kviečiami įsigyti bilietus tiesioginei spektaklio transliacijai internetu, kuri vyks rugsėjo 27 d. Artėjant premjerai Daiva Šabasevičienė kalbasi su broliais aktoriumi Mariumi Repšiu ir režisieriumi Mantu Jančiausku.

Kalbamės labai gražioje erdvėje, Bernardinų vienuolyne, kur šiuo metu vyksta repeticijos. Kokia kelionės į būsimą spektaklį pradžia?

Mantas Jančiauskas: Kadangi šiuo metu Lietuvos nacionalinis dramos teatras rekonstruojamas, o pasiūlytose repeticijų erdvėse buvo numatyta labai daug spektaklių, natūraliai kilo mintis, kad reikia rasti kitą erdvę. Prisiminiau savo draugą, kunigą Arūną Peškaitį, o vieną dieną susipažinau ir su Bernardinų vienuolyno gvardijonu Andriumi (Br. kun. Andriumi Nenėnu), su juo pradėjome kalbėtis apie erdves, apie tai, kad mes ieškome vietos repeticijoms. Kai jis pasiūlė konkrečią erdvę, labai apsidžiaugiau. Iš pradžių erdvės dvasinė aura nebuvo svarbi, bet jos pojūtis atsirado vėliau, kai papuolėme į bažnyčią. Ėjome po skliautais, pro skulptūras, kilome senais, gražiais mediniais laiptais, kol papuolėme į mums skirtą erdvę. 

Šiandien į pasimatymą atėjau porą minučių anksčiau. Stoviu gražiame vienuolyno kieme ir girdžiu artėjantį gausmą. Iš karto supratau, kad Marius atvažiuoja. Taip ir buvo: į kiemą įriedėjo mašina, sprogstanti nuo repo muzikos. Marius išlipo ramus kaip belgas ir švelnia šypsenėle nusišypsojo. Iš pradžių atrodė, kad vienuolyno langai išsilakstys nuo tokios invazijos. Taip, važiuojant į vienuolyną, nebūtina klausytis vargonų muzikos, bet šis kontrastas paliko įspūdį.

M. Jančiauskas: Mes kartais rūkydami lauke kalbam, kalbam, ir prasprūsta kokie keiksmai. Ir staiga apsidairom: a, mes čia, vienuolyne. 

Ar ne paprasčiau per kitų dramaturgų personažus pabandyti išreikšti tai, kas skauda? Pamenu, dar prieš kokius metus Tu, Mantai, ieškojai medžiagos broliui. Buvome surinkę nemažai šaltinių, prozos, kuri tiktų inscenizacijoms, bet ratas apsisuko ir grįžote į pradžių pradžią – Marių. Gal taip atsitiko dėl to, kad labai stipri Tavo, Mariau, aktorinė prigimtis: esi plastiškas, muzikalus, atviras, originalus, turi puikų humoro jausmą. Ir visa tai galima teatre išreikšti remiantis savo galiomis, nebijant ir tekstą per tai parašyti.

Marius Repšys: Imti kitų parašytą medžiagą nėra paprasčiau dėl to, kad perskaityti tą medžiagą reikia turėti labai daug laiko. Čia iššūkis ir yra: mes tiek priimprovizavom, tiek prikūrėm, ir iš to norim atrinkti kelias linijas, kurias galima plėtoti. Darbo dar labai daug, intensyviai dirbame. Man didžiausia dovana, kad visa tai galiu daryti su broliu Mantu. Visada yra du lazdos galai. Man atrodo, kad toks būdas yra ir sunkesnis, ir įdomesnis. 

M. Jančiauskas: Aš tam tikrą etapą praleidau, skaitydamas kūrinius, ieškodamas tinkamos medžiagos. Galvojau ir apie tai, koks gi tas kelias turėtų būti? Ilgainiui tie kūriniai tapo kaip tam tikri mintį įkvepiantys šaltiniai, o ne pats pamatas. Mes tiesiog apsisprendėme, kad turinio Mariaus galvoje labai daug, ir tiesiog norėtųsi jį kokiu nors būdu konvertuoti į sceną. 

Kiek kainuoja atsivėrimas? Po knygos „Heraklis Nr. 4“ pasirodymo ilgą laiką vyko įvairūs susitikimai, net tam tikri seansai, kurių metu žmonės klausinėjo Tavęs tokių dalykų, į kuriuos gydytojai nepajėgūs atsakyti. Po tokių pasidalinimų vidinė įtampa turėtų dar padidėti.

M. Repšys: Aš nesu nei reanimacija, nei greitoji pagalba, nei anesteziologas, todėl niekuo negaliu padėti. Bet žmonėms atrodo, kad galiu. Aišku, tai tam tikra prasme ir inspiravo šio spektaklio atsiradimą. Pati tema labai įdomi – psichiatrija, žmogaus kūnas, kaip visa tai tampriai susiję su dvasia. Kas yra dvasingumas, protas, kritinis mąstymas... 

Tavo asmeninė patirtis susipynė su įvairiais sudėtingais personažais. Kartais galima išgirsti apie ligą, kuri yra kaip duotybė, o kartais labiau akcentuojama aktorinės profesijos nelengva kasdienybė. Vis dėlto kas labiausiai Tave žlugdo šiame gyvenime?

M. Repšys: Kiekvienais metais skirtingai suvoki tam tikrus dalykus. Ir teatre taip pat: tarkim, „įėjimas“ į vaidmenį ir „išėjimas“. Jeigu po spektaklio eini alaus gerti ir, tarkim, veiki kaip tas Vandalas (po spektaklio „Išvarymas“), tai aišku, taip paprastai iš vaidmens „neišeisi“. Bet jeigu tu sau griežtai pasakai: „Einu namo miegoti“, tai ir viskas. Šie dalykai labai pavojingi. Yra tokių atvejų, kada aktoriams liūdnai baigdavosi. Bet šito būtina išmokti: „Čia – vaidinu, o čia – nevaidinu“. Riba labai plona, būtina save valdyti, kontroliuoti.

Kraštutinės situacijos nutinka, kai viskas susideda – ir aktorinės problemos, ir kiti interesai. Bet tai tikrai ne dėl teatro kaltės. Kiekvienas už save atsakingas ir privalo savimi pasirūpinti. Jeigu tu rūkai, tai gali vėžiu susirgti, ir būsi pats kaltas. Lygiai tas pats ir su proto higiena, ir su dvasios higiena, ir su viskuo, ką tik bedarytum.  

Ne kartą teko girdėti nuomonę, kad profesionalo negali žlugdyti jo profesija. Sunku būna visų profesijų žmonėms, bet tame yra gyvenimo dialektika.

M. Repšys: Profesijos vis dėlto skiriasi: tarkim, santechnikas, taisantis unitazus, grįžęs namo jų jau netaiso, o didelius vaidmenis vaidinantys aktoriai gyvena nuolatinėje įtampoje.

M. Jančiauskas: Tai yra susiję su pačiu aktoriumi, kas yra jo galvoje. Vieni gali atskirti, kiti – ne. Vienas požiūris gali būti – „Mes čia dirbame ir tik dirbame“. Yra daug žmonių, kurie į teatrą žiūri kaip į darbą, ir į vaidybą – kaip į darbą. Ateini, suvaidini, o po spektaklio viską „nukerpi“, – taip irgi įmanoma. Bet kitas dalykas, kaip veikia tas susitapatinimo mechanizmas. Kitaip tariant, kada gali įkvėpti oro, kada gali „išeiti“ iš vaidmens. Panašūs procesai vyksta ir su režisieriais, kurie nuolat galvoja apie spektakliui pasirinktą temą. Kaip ištrūkti iš medžiagos poveikio? Net kalbant apie laiką: kai dirbi šešias valandas, kuri vaidmenį ar vaidini spektaklyje, po to turi bent tris valandas pailsėti. Bet, deja, tas pats šleifas, ta pati darbo energija tebesitęsia ir toliau, daug ilgiau, nei tos trys „poilsio“ valandos. Čia ir yra profesionalumas – sugebėjimas „atsirišti“. 

Pirmą kartą lietuvių teatre įvyks toks atviras nusikryžiavimas. Kam reikalingas toks didžiulis savęs apnuoginimas? 

M. Repšys: Mes su Mantu kalbėjome apie kai kurias vietas, kurios gali pasirodyti per daug atviros. Nesinori apie kai kuriuos žmones kalbėti lyg teisiant juos. Todėl kai kurių scenų atsisakėme. Tai, kas būna labai atvira, gali būti net atgrasu, bet svarbu, kaip tu tai pateiksi. Mums dirbti labai smagu, tad norėtųsi, kad smagumas virstų dar ir geru rezultatu. 

Su kuo Tu, Mariau, kalbiesi, kai bandai atrasti tiesas – su savimi, ar su Aukščiausiuoju?

M. Repšys: Mano daktarė sako: „Jeigu tu kalbiesi su Dievu, tai dar nieko, bet kai Dievas su tavimi, tai jau nieko gero“. Tai kol kas dar aš kalbuosi su Dievu.

M. Jančiauskas: Nors Marius yra pagrindinis šio spektaklio epicentras, bet tuo pat metu mes ieškome universalių dalykų, kurie daugeliui žmonių būtų tam tikri atspirties taškai. Svarbu, kad tai nebūtų tik faktai apie Marių. 

Kuriant spektaklį, apie ką daugiau galvojate: apie struktūrą, apie tam tikrus profesinius dalykus, ar vis tik ir toliau leidžiatės į Mariaus išgyvenimų erdvę?

M. Jančiauskas: Svarbu ir tai, ir tai. Apie Marių galvoju ir kaip apie žmogų, ir kaip apie aktorių, ir kaip apie brolį. Sunku vienareikšmiškai pasakyti. 

Kaip formuojasi spektaklio tekstas, kuris vis dar pildosi?

M. Repšys: Mes labai daug įrašinėjame. Yra kamera, diktofonas...

M. Jančiauskas: Tekstas gimsta labai skirtingai. Pavyzdžiui, yra situacija, kurią mes improvizuojame, po to visa tai įrašome, tekstas iššifruojamas. Arba užrašomas tekstas, o tada improvizuojamas.

M. Repšys. Rimantui Ribačiauskui, kuris tuos tekstus tvarko, labai patiko mano knyga „Heraklis Nr. 4“, todėl tai, ko nežino, ima iš ten. Darbo mums visiems tikrai daug.

Kaip formuojate pačią spektaklio dramaturgiją?

M. Jančiauskas: Mes įsivardinam tame tikrus dalykus, kurie tapo dramaturginiu spektaklio pamatu, ir tuomet stebime, kaip Mariui improvizuojant scenoje tie dalykai keičiasi. Juos bandome užfiksuoti, – taip viskas ir vystosi. Yra Mariaus istorija, yra tam tikra chronologija, kuri daugiau teminė, o ne faktinė. Mes nesistengiame papasakoti Mariaus gyvenimo, kaip jis gimė, kas su juo atsitiko ar panašiai. Tai yra daugiau menininko ligos ir atsigręžimo į save, į savo vidų istorija.

 Ar nesunku save vaidinti?

M. Repšys: Repetuojant mes keliame tokius klausimus, kas yra „vaidinti“ ir kas –„nevaidinti“. Netgi šachmatais žaidžiant tu kažką vaidini. Net būdamas blogoje pozicijoje blefuoji – vaidini, kad viskas gerai. Bet spektaklyje yra viena scena, kurioje vaidinu save.

M. Jančiauskas: Tai sunkus klausimas. Mes su tuo susiduriame nuolat. Bet koks atkartojimas, kai yra užduotis, kai veiksmas vyksta scenoje, kad ir ką Marius bedarytų, iš dalies yra vaidyba: ar jis yra Marius, ar jis vaidina savo prisiminimą, ar dar kokią nors situaciją. Jeigu jį stebi dar keletas žmonių, tai ir yra vaidyba, nors ir personažas nekuriamas.

 Mariau, šio spektaklio režisierius – Tavo brolis. Kiek tai padeda, kiek trukdo?

M. Repšys: Na, mes pasipykstame, bet labai minimaliai. Su kitais režisieriais kitaip būna. Aš jau pavargau nuo to, kad režisieriai „į nagą spaudžia“. Nežinau, kiek tai galima kentėti? Aš tokiu principu nebenoriu dirbti: režisierius – Dievas, ir su aktoriais daro ką nori. Ne, mes esame lygiaverčiai kūrėjai. Kas dar išpildys režisieriaus užgaidas, jeigu ne aktorius? O kaip gali išpildyti, jeigu juo netiki ar netgi nekenti? Kaip aš galiu dirbti, jeigu to darbo nekenčiu? Bet turi pamilti tą darbą ir su režisieriumi rasti kontaktą.

M. Jančiauskas: Bent jau dirbant su Mariumi, tai yra labai subtilūs dalykai. Vienas dalykas – mes esame viena šeima, kitas – Marius yra aktorius, aš – režisierius, ir mes susitinkame bendram darbui. Bent jau aš patiriu labai gražų vidinį jausmą, kada galiu tikrai jausti žmogų. Ir tu nuo to nepabėgsi, broliškas ryšys yra broliškas ryšys. Ir jis – krauju pateptas. Nežinau, koks bus rezultatas, bet mes su Mariumi labai atvirai ir su didele meile dirbame. Čia net nelieka aktoriaus ir režisieriaus. Rodos, repetuojame įprastai, bet yra dar kažkas už viso to.

Mariaus subtilus humoro jausmas. Ar spektaklyje mes tai pajusime?

M. Jančiauskas: Neįmanoma jo humoro nenaudoti.

M. Repšys: Per repeticijas pajutau, kad esu labai ekspresyvus. Reikės tą ekspresiją mažinti.

M. Jančiauskas: Reikia mažinti, nes tuoj Jonavai neliks. (Jonavoje įvyks spektaklio premjera – D. Š.)

Šio spektaklio reklamoje skaičiau: „Gyvenimui yra ko pasimokyti iš teatro“. Bet ar tai tiesa?

M. Repšys: Teatras labai veikia gyvenimą.

M. Jančiauskas: Norėčiau atsakyti – ir taip, ir ne.

M. Repšys: Teatras mano gyvenimą tikrai paveikė.

Kaip šitam spektakliui formuojamas scenovaizdis, kaip kuriama muzika? Kokias užduotis pasiūlėte dailininkei Barborai Skaburskei ir kompozitoriui Mantvydui Leonui Pranuliui?

M. Jančiauskas: Spektaklyje scenovaizdis atsirado bekalbant su Barbora Skaburske apie turinį ir erdvę, kuri tiktų Mariui, kuri sietųsi su jo praeitimi, tačiau tuo pat metu kurtų ir naujas galimybes. Erdvė ir daiktai yra prisiminimų dalis. O muzika taip pat veikia kaip jo vidaus išraiška.

Mariau, prieš maždaug dešimt metų Tu dalyvavai laidoje „Man ne dzin“. Dažnai prisimenu Tavo siužetus, kuriuose atkreipdavai dėmesį į žmonių abuojumą vienai ar kitai nemaloniai situacijai. Tu savo pastebėjimais pasakydavai tokių skaudžių tiesų! Būdamas aktoriumi, Tu turi tam tikrą tribūną apie tai kalbėti garsiai ir viešai, tačiau, kaip žmogus esi priverstas dažnai nusivilti. O ką Tu šiandieną pastebi?

M. Repšys: Šiuo metu esu smarkiai susikoncentravęs į darbą. Laukia dvi premjeros teatre, vaidmenys trijuose filmuose. Bet nežiūrint to, pastebėjau, kad paskutiniu metu žmonės labai nemandagūs, nevertina kitų laiko ir kitų nuomonės. Pavyzdžiui, kažkada mane pakvietė į laidą, aš atsisakiau, bet nesulaukiau jokio laiškelio atgalios. Tiesiog nieko neatsakė. Į kažkokį renginį atsisakiau eiti, nors buvo net įsakmus tonas: „Privalai ten dalyvauti“, bet, kai pasakiau, kad negaliu – taip pat tyla. Ir tokių situacijų labai daug. Žmonėms rūpi tiktai jų interesai, o kiti žmonės jiems nesvarbu. Ir tokių situacijų begalės: pasakai, kad negali, ir iškart – kapų tyla.

O Tu, Mantai, apskritai esi labai pilietiškas žmogus. Per pirmąją koronaviruso bangą savo gyvenamajame rajone iškabinai skelbimus, nurodęs savo telefono numerį ir siūlydamas pagalbą vyresnio amžiaus žmonėms. Ir dabar, vos tik prasidėjo įvykiai Baltarusijoje, Tu buvai vienas iš akcijos ant Tauro kalno organizatorių. Tai labai svarbu.

M. Jančiauskas: Man labai rūpi tai, kas vyksta aplinkui. Jeigu turėčiau daugiau laiko, tai daugiau visur dalyvaučiau ir bandyčiau savo buvimu padaryti bent mažiausią įtaką. Eičiau į mitingą priešais Baltarusijos ambasadą ar dar kitur. Man atrodo, labai svarbu dalyvauti aplinkoje. Tiesiog kartais paprastas žingsnis, tiesiog, buvimas kartu yra labai svarbi akcija.

JKC 

„Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija

„Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija „Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija „Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija „Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija „Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija „Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija „Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija „Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija „Vaidina Marius Repšys“: tai yra menininko atsigręžimo į save istorija ]]>
jonavoszinios.lt Fri, 18 Sep 2020 12:51:55 +0300
<![CDATA[Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavietes-rankose-gimstantys-kuriniai-atima-zada-vilna-virsta-gyvybe-alsuojanciomis-gyvunu-skulpturelemis https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavietes-rankose-gimstantys-kuriniai-atima-zada-vilna-virsta-gyvybe-alsuojanciomis-gyvunu-skulpturelemis Jonavietė Jelena Šimonienė jau ne vienus metus kuria įstabius kūrinius iš vilnos – menininkės rankose, naudojant vėlimo techniką, pastaroji virsta gyvūnų skulptūrėlėmis, kurios, regis, alsuoja gyvybe. Itin tikroviški dirbiniai yra iškeliavę į daugybę skirtingų šalių, vienas jų papuošė ir Marko Tveno muziejų. Kaip pasakoja pati Jelena, nors šiandien ji nebeįsivaizduoja savo kasdienybės be prisilietimo prie vilnos, ši jos gyvenime atsirado visai neplanuotai.

Atrado besilaukdama

“Tai – tipinė besilaukiančios moters istorija: prie vilnos prisiliečiau besilaukdama jaunėlio. Laiko sau turėjau daugiau nei pakankamai. Negi žiūrėsi per langą? Žmonėms reikia judesio, reikia veiklos...

Pradžioje išbandžiau vėrinių vėrimą, tačiau rankose atsidūrę karoliukai euforijos nesukėlė. Vieną dieną akį patraukė ant giminaitės rankos pamatyta apyrankė iš neaiškios tekstūros. Paaiškėjo, kad minėtas papuošalas – iš vilnos. Tuomet man tapo įdomu pažinti, kas yra ta vilna, su kuo ji – “valgoma”.

Pradžia buvo visiškai nekalta – keli kuokšteliai purių debesėlių ir internetas. Ko tik ten neradau! Batai, suknelės, žaislai... Mane sudomino vilnos galimybės: tai, ką laikiau rankose, nei iš tolo nepriminė grožio, kurį mačiau”, – pasakojo Jelena.

Pirmieji kūriniai

Moteris puikiai pamena ir pirmuosius savo kūrinius.

“Pirmasis “gimė” kreivas, pilkas meškutis melsva nosimi... Netrukus aptikau konkursą, kur reikėjo kuo tiksliau atkartoti vienos Rusijos meistrės nuveltą drakoniuką. Pabandžiau, vienintelis skirtumas, na man tada taip atrodė, buvo skirtingos spalvos karoliukas drakono rankose. Visgi, savo darbo nuotraukos konkursui nesiunčiau – neleido vidinis kritikas, su kuriuo pykstuosi iki šiol.

Žinoma, tuomet dar nežinojau, kas yra kokybė, kiek tvirtai reikia suvelti pluoštą ir kiek mano drakonas teisingas techniškai. Procese supratau, kad ribų nėra, taip prasidėjo kūrybinė kelionė... Ant stalo išsirikiavo pirmi žaisliukai – asimetriški, netikslūs, bet be galo mieli širdžiai”, – prisiminė jonavietė.

Gyvūnus mylėjo nuo vaikystės

Metai iš metų veliama vilna virto daugybę skirtingų gyvūnų skulptūrėlių. Kodėl moteris, kaip savo kūrybos mūzas, pasirinko būtent gyvūnus?

“Jau vaikystėje tempdavausi į namus sužeistus gyvūnus bei paukščius. Ne sykį stebėjau balandžius, kurie buvo sužeistomis kojomis, pamuštais sparnais ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl žmonės jiems yra tokie žiaurūs? Kuo geriau pažinojau žmones, tuo labiau domino gyvūnai. Vis dažniau kilo klausimas – kas turi daugiau žmogiškumo? Gyvūnai tapo negrįžtamumo tašku kūryboje, kaip silpnoji grandis, kuriai privalome jei jau nepadėti, tai bent nekenkti”, – teigė menininkė.

Atsitraukė, bet sugrįžo

Nors buvo metas, kai Jelena atsitraukė nuo vilnos gaminių kūrybos, dabar ji prie pastarosios prisiliečia kone kasdien.

“Tai buvo laiko tarpas, kuriuo nesididžiuoju. Tuomet nuvyliau labai daug žmonių, nusivyliau savimi, atšaukiau visus užsakymus.

Vertinu tai, kaip asmeninę krizę – kitaip nesugebėjau. Man sunku suderinti savikritiką, užsakovo lūkesčius ir laiką. Deja, laisvė kurti kartais būna įrėminta. Dėl to turėjau atsitraukti ir atsigręžti į save, nuveikti tai, ko seniai troško širdis”, – teigė moteris pridurdama, kad tai tik padėjo iš naujo atrasti jau pamiltą veiklą.

“Taip sukasi kūrybinis ratelis – asmeniniai pasiekimai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, nei gaunamas žavėjimasis iš išorės. Kai esi patenkintas savo darbais, įkvepia viskas aplink”, – šypsodamasi kalbėjo jonavietė.

Papuošė parodą

Vienas iš Jelenos kūrinių eksponuojamas Marko Tveno muziejuje. Tiesa, pati moteris to nesureikšmina.

“Tiesiog vienam darbui pasisekė labiau – mane susirado muziejaus vadybininkė ir papasakojo idėją, kurią aš turėjau įgyvendinti. Pagrindinė mintis – atkurti sceną, kurioje Tomas Sojeris dažo tvorą. Ar atsimenate paauglio „verslo planą”? Šioje scenoje trūko tik žiurkės, kurią ir reikėjo padaryti man”, – pasakojo moteris.

Teigiamos savybės

Ko gero, ne vienas yra girdėjęs, kad vilna turi gydomųjų galių. Paklausta apie jas, Jelena pabrėžia, kad nėra medikė, tačiau ir ji yra girdėjusi apie teigiamas minėto pluošto savybes.

“Ilgą laiką galvojau, kad vilna sukelia alergiją. Iš vaikystės pamenu vilnonius drabužius, o ypač tuos, kurie “kanda” – vilnos poveikis primena akupunktūrą. Nesu medikė, tačiau kai kalbama apie vilnos privalumus, teigiama, jog ji pasižymi skausmą slopinančiomis, uždegimą mažinančiomis savybėmis, taip pat malšina stresą, palaiko vienodą kūno temperatūrą: karštu oru pluošto plaukeliai pasišiaušia ir praleidžia orą, kai vėsu – susiskleidžia ir šildo. Dėl to vilna – nuostabi medžiaga lauko bei namų avalynei.

Man džiugu, kad persisotinę aukštosios mados žmonės grįžta prie natūralių dalykų. Juk ne veltui senovėje kūdikių lopšius išklodavo avikailiu, o ir šiandien vilnonėmis kojinaitėmis apmauna neišnešiotus naujagimius”, – teigė jonavietė.

Vilna - iš viso pasaulio

Menininkė savo kūrinius gamina ne tik iš lietuviškos vilnos.

“Lietuviška vilna šiurkšti ir tvirta, turi lanolino kvapą. Ji puikiai tinka grubesniam projektui, bet mažai gelbsti, kai reikia delikačios detalės. Dėl to vilną savo kūriniams šaukiuosi iš viso pasaulio, ir, jeigu gaunu prastos kokybės, į tą vietą jau nebegrįžtu”, – pasakojo moteris.

Malonumas, o ne darbas

Nemaža dalis jonavietės kūrinių pagaminti pagal užsakovų prašymą. Be gyvūnų skulptūrėlių, ji gamina ir šlepetes, sages. Jelena pastebi, kad dažniausiai užsakovai pageidauja nuvelti gaminius, papuoštais jų augintinio atvaizdu. Pasitaiko ir mamų, kurios nori, jog Jelenos rankos pagamintų jų mažyliams, kaip pati kūrėja sako, “darželio draugus” – žaislus.

“Mamos tikisi, kad šie padės jų mažyliams neliūdėti, kai jie bus atokiau nuo namų, nesijausti vienišiems ir lengviau įveikti adaptacinį periodą”, – kalbėjo J. Šimonienė.

Visgi, vilnos vėlimas nėra jos pragyvenimo šaltinis.

“Esu moteris, žmona ir mama. Turiu nuostabų vyrą, kuris man suteikė daug daugiau, nei galimybę pasilikti namuose. Disponuoti savo laiku ir daryti kas miela – prabanga...

Taip, aš gaunu sutartą atlygį, bet darbuose, mainais į tuos pinigus, mes prarandame galimybę pasakyti “ne”.

Ar galima pragyventi iš vilnos vėlimo? Taip, bet tuomet reikėtų imtis visko – gaminti masiškai, o tai žudo polėkį, nepalieka vietos mėgautis procesu. Kitaip sakant, tuomet visa tai virsta darbu”, – teigė moteris.

Gyvenimo dalis

Paklausta, ar yra kūrinys, kurį pati kūrėja galėtų įvardyti kaip mylimiausią, J. Šimonienė tikina, kad jie visi jai – lyg vaikai.

“Į kiekvieną įdedu dalelę savęs, rūpinuosi, į kokius namus ir į kieno rankas jie paklius. Išskirtinio nėra, branginu kiekvieną. Juk tai mano gyvenimo kelio dalis – vykusi ar ne, ji arba džiugina, arba moko”, – pokalbį užbaigė moteris.

Daugiau Jelenos kūrinių išvysti galite paspaudę čia ir čia.

 

 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė, nuotr. iš asmeninio archyvo

 

Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis

Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Jonavietės rankose gimstantys kūriniai atima žadą: vilna virsta gyvybe alsuojančiomis gyvūnų skulptūrėlėmis ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 08 Sep 2020 11:53:07 +0300
<![CDATA[Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kovos-menu-treneris-m-vaicekauskas-sava-krasta-garsinantys-sportininkai---dziugina-taciau-sportas-turi-kur-kas-daugiau-privalumuquot https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kovos-menu-treneris-m-vaicekauskas-sava-krasta-garsinantys-sportininkai---dziugina-taciau-sportas-turi-kur-kas-daugiau-privalumuquot Kūno tvirtumas, disciplina, valia, pasitikėjimas savimi - trumpai ir aiškiai kovos menų treniruočių suteikiamą naudą įvardija šios sporto šakos treneris Matas Vaicekauskas (29 m.). Nors paauglystėje vaikinui teko gerokai pakovoti dėl galimybės išbandyti ją savu kailiu, šiandien M. Vaicekauskas dirba Jonavoje mišrių kovos menų sporto klube ,,Faiteris“.Pastarojo sportininkai nuolat dalyvauja varžybose ir užima prizines vietas. Kaip sako pats Matas, ant nugalėtojų pakylos lipantys ir gimtojo krašto vardą garsinantys auklėtiniai - džiugina, tačiau ne ką mažiau svarbi ir kita šio sporto pusė: jonaviečio žodžiais tariant, tinkamai išnaudojant treniruotes, jos gali prisidėti prie įvairiapusio jaunuolių ugdymo.


Žavėjo nuo vaikystės


,,Tėveliai visada norėjo, kad iš manęs išaugtų mokslininkas, dailininkas, šokėjas, krepšininkas arba futbolininkas. Visą tai ir išbandžiau. Buvo laikas, kai net į pramoginių šokių varžybas važiavau visas dailiai sušukuotas ir grakštus (aut.past. šypsosi). Tačiau visada žinojau, kad tai - ne man.


Pamenu, vaikystėje su seneliu Vincu per televizorių žiūrėdavau bušido kovas, vis bandydavom atkartoti kažkokius kovotojų veiksmus. Jau tada žavėjausi šia sporto šaka ir sakiau, kad užsiimsiu ja", - paklaustas apie užgimusį norą užsiimti kovos menais pasakojo Matas.


Treniruotes lankė slapta


Supratęs, kad tėvų palaikymo nesulauks, jonavietis nusprendė lankyti treniruotes slapta nuo jų. Visgi, atėjo metas, kai paslapties nebebuvo galima nuslėpti.


,,Mano mokykloje vykdavo bušido treniruotės. Tada buvau gal 8-oje klasėje... Nuėjau treniruotis nieko nesakęs tėvams. Taip gavosi, kad slapta lankiau boksą apie 3 mėnesius. Treniruotės buvo pigios, tad susimokėdavau iš dienpinigių. Vieną dieną atėjo tas momentas, kai turėjau išbandyti savo jėgas su stipriu varžovu. Aš taip gavau į kailį, kad namo grįžau su prakirsta lūpa, mėlyne po akimi..


Tai pamatęs tėtis paklausė kas nutiko, ar buvau sumuštas gatvėje. Pasakiau, kad sužalojimai - treniruotės pasekmė. Kadangi jis galvojo, kad lankiau tik krepšinio treniruotes, turėjau prisipažinti, jog buvau bokse. Tėtis nieko nelaukdamas nuėjo pas trenerį, paprašė, kad manęs nebepriimtų. Treneris paklausė jo...", - prisiminė vaikinas.


Gavo leidimą

Nepaisant to, Matas vis tiek neatlyžo ir sulaukęs 16-kos pradėjo lankyti „Faiterį“.


,,Tuomet čia vyko kudo treniruotės. Būdavo, kad grįžtu šlubuodamas ar su kokia mėlyne, o tėvai paklausdavo kas nutiko. Aš pasakydavau, kad ,,Faiterį" lankau, o jie tarsi praleisdavo tai pro ausis ir labai nesigilino. Bet, kai 10-oje klasėje prasidėjo rimta paauglystė – man norėjosi tik linksmintis su draugais, todėl suprastėjo mokslai. Tada tėvams trūko kantrybė, jie nuėjo pas tuometinį mano trenerį - ,,Faiterio" įkūrėją Arnoldą Lukošiūną ir pasakė, kad neleidžia man lankyti treniruočių. Kadangi A. Lukošiūnas jau žinojo mane, o aš buvau vienas stipriausių klube, jis pasakė tėvams, jog jie turi pilną teisę uždrausti man sportuoti, bet tai nėra geras sprendimas, nes aš turiu perspektyvą ir didelį norą.

Treneris pažadėjo, kad pakalbės su manimi dėl mokslų ir tėvai, pasitikėdami juo, davė leidimą. Taip galėjau sportuoti nebesislėpdamas ir pradėjau važinėti į varžybas", - pasakojo vaikinas.


Ir treneris, ir teisėjas


Sportuodamas Matas iš savo trenerio ne kartą girdėjo, kad ir jis turėtų apsvarstyti galimybę dirbti tokį darbą.


,,Pradžioje tikėjausi, kad būsiu kovotojas, vėliau pradėjau mąstyti, kad ir treniravimas man skamba įdomiai. Juolab, kad turėjau ne vieną traumą, patirtą kasdieniniame gyvenime, po kurių aukšto lygio varžybos jau atrodė nebe taip lengvai pasiekiamos - norint dalyvauti jose, būčiau turėjęs ištverti sudėtingą rankos operaciją.


Taip jau gavosi, kad iš pradžių pradėjau savanoriavimo principu pavaduoti trenerius, vėliau, kai ,,Faiterio" įkūrėjas išsikraustė į Vilnių, su dar vienu treneriu likome dviese. Suskaičiavau, kad dabar ,,Faiteryje" jau dirbu 5-tus metus. O šalia to, neretai tenka varžybose užimti ir teisėjo rolę", - kalbėjo jonavietis.


Keitėsi požiūris


Paklaustas, ar jo akimis, kovos menų populiarumas auga, jonavietis pateikia teigiamą atsakymą.


,,Lyginant su tuo, kiek kovos menais buvo domimasi mano vaikystėje, galiu pasakyti, kad susidomėjimas jais išaugo gerokai. Pastebiu, kad keitėsi ir pats požiūris į šią sporto šaką - nors ir dabar ji yra vertinama nevienareikšmiai, visgi, daugėja žmonių, kurie supranta, kad kovos menai nėra betikslis mušimasis, tai - rimtas sportas.


Tiesa, būna, kad atsidūręs tarp nepažįstamų žmonių neoficialioje aplinkoje, sulaukiu klausimų kuo užsiimu gyvenime, o pateikus atsakymą, iškart išgirstu priminimą apie ne pačius gražiausius įvykius, į kuriuos yra įsivėlę kovotojai. Tuomet visada akcentuoju, kad dėl vieno suklydusio gydytojo nepuolama smerkti ir ,,nurašyti" visų jį paruošusių dėstytojų. Taip ir čia: dėl kelių blogų pavyzdžių nereikėtų blogai kalbėti apie visą sporto šaką arba jos atstovus", - kalbėjo jonavietis.

Nuo vaikų, iki suaugusiųjų


,,Faiteryje" mišrių kovos menų šiuo metu mokosi ir vaikai, ir suaugusieji. Jauniausiam sporto klubo lankytojui - vos 5-eri, vyriausiam - 55-eri. M. Vaicekauskas pasakoja, kad darbas su skirtingomis amžiaus grupėmis stipriai skiriasi.


,,Iš pradžių dirbau tik su vaikais, paskui su vyresniais. Vienu metu sparčiai išaugo kovos menų norinčių išmokti merginų skaičius, todėl padarėme atskirą grupę ir joms. Kadangi šiuo metu ,,Faiteryje" treneriais dirbame dviese, esame pasiskirstę grupes. Aš dar vedu ir individualias treniruotes. Taigi, tenka treniruoti tikrai daug skirtingų žmonių.


Galiu pasakyti, kad vaikų, paauglių bei suaugusiųjų treniravimas remiasi į skirtingas praktikas. Kodėl? Nes kovos menai nėra vien tik mokymasis kaip atlikti metimus, savigynos veiksmus ir pan.


Visų pirma, labai svarbu, kad viso to besimokantis žmogus suvoktų ir savo veiksmų prasmę bei galimas pasekmes. Dėl to, kai priimame naujus žmones, visada stengiamės įvertinti, kodėl jie nori išmokti kovos menų subtilybių. Jei ateina agresyvus žmogus, kurio tikslas - parodyti savo galią gatvėje, sakome: ,,Ačiū, bet ne". 


Visada kartoju, kad kovos menai - tai ir savikontrolės, ir disciplinos bei valios ugdymas",- užtikrintai teigė Matas.


Būtina atrasti raktą


Kalbėdamas apie vaikų bei paauglių treniravimą, vaikinas akcentuoja, kad šis - ypatingai atsakingas darbas.


,,Jei suaugę žmonės žino, kad gyvenime yra keli keliai, paaugliams bei vaikams reikia tai paaiškinti. Kai paauglys išsirenka savo autoritetą, jis aklai juo seka, net jei šis ir visai nėra sektinas. Čia ir prasideda atsakingas darbas...


Manau, kad kiekvienas treneris turi paieškoti rakto, padėsiančio užvesti tą jauną žmogų ant teisingo kelio. Tačiau tam būtina surasti ryšį su juo. Kai būna varžybos, mes su vaikais kartu ir miegam, ir valgom, ir vienodus žaidimus per telefoną žaidžiam. Jei tu sakysi paaugliui ar vaikui, kad jis užsiima nesąmonėmis ir neparodysi, kad juo tiki, niekada nepelnysi jo pasitikėjimo ir jis niekada neklausys to, ką tu jam sakai...


Kalbant apie vaikų treniruotes, būna, kad matai, jog kuris vis smūgiuoja ne taip, kaip buvo pasakyta. Tada pasilieki jį po treniruotės ir bandai paaiškinti, kad toks elgesys yra nepriimtinas, turi būti atsakomybė už savo veiksmus. Neabejoju, kad tas disciplinos ugdymas vėliau jiems pravers ir gyvenime", - pasakojo M. Vaicekauskas, pridurdamas, kad sportas padeda ugdyti ir pasitikėjimą savimi.

Padeda išsivaduoti iš baimių


,,Būna ateina žmogus visas susigūžęs, negalintis atsipalaiduoti, o po kelių mėnesių jau matau, kad jo pasitikėjimas savimi gerokai išaugo. Kai sustiprėjama fiziškai, pamatoma, kad galima padaryti kur kas daugiau, atsiranda ir drąsa.


Dirbdamas treneriu pastebiu, kad yra nemažai asmenų, kurie, atrodo, bijo visko - pradėti kažką naujo, keisti tai, kas jiems nepatinka, bijo, jog bus išjuokti kitų ir pan. Jie kartoja, kad jiems netinka viena ar kita, ko net nėra išbandę. Aš visada sakau, kad būtina išsivaduoti iš tų baimių. Juk tau nereikės gyventi su kritikuojančiais iš šalies, ko gero, net nereikės ir dirbti su jais. Bet tam, kad sugebėtum atsiriboti nuo negatyvių minčių, būtina savimi pasitikėti. Dėl to, manau, kad tas pasitikėjimo ugdymas - dar viena itin svarbi sporto nauda. Ją gavau ir aš pats.


Pamenu, kad pirmosios mano treniruotės ,,Faiteryje" nebuvo lengvos. Eidavau namo šlūbčiodamas ir klausdavau savęs: ,,Matai, kam tau viso to reikia?".Bet aš nepasidaviau, daug treniravausi ir kartojau sau, kad ateis diena, kai galėsiu ne tik apsiginti, bet ir būti tas, kuris nugali kitus. Tai tik ugdė mano valią bei ryžtą", - prisiminė M. Vaicekauskas.


Padeda spręsti problemas


Klausantis jonaviečio pasakojimo - akivaizdu, kad į treniruotes ateinantys žmonės ,,atsineša" ir savo asmeninio gyvenimo detales: vieni jų akcentuoja norintys išmokti apsiginti, kiti bando psichologiškai atsiriboti nuo kasdieninių rūpesčių ir, lyg kokiam psichologui, apie juos atvirai išsipasakoja vaikinui. Tačiau pasitaiko ir tokių situacijų, kai į trenerį, su konkrečiu pagalbos prašymu, kreipiasi problematiškų vaikų tėvai.


,,Esame turėję hiperaktyvių vaikų, kuriems treniruotės tikrai padėjo - jie turėjo kur išsikrauti ir hiperaktyvumo problema pamažu atsitraukė. Kas liečia kitokius vaikus, kurie turi rimtų problemų su elgesiu, mes stengiamės priimti tokius, kurie, manome, sugebės teisingai priimti suteikiamas žinias ir nepuls mokykloje
demonstruoti išmoktų veiksmų bandant parodyt savo galią. Svarbu, kad kovos meno subtilybių besimokantys asmenys nenaudotų jų šiaip sau", - kalbėjo Matas.


Koncentruojasi į vaikų norus


Trenerio darbo praktikoje pasitaikė ir tėvų, kurie primygtinai prašė išmokyti kovos meno savo atžalas, nors šių norai buvo visai kitokie.


,,Kai tėvai sako, kad nori, jog mokyčiau jų vaiką, aš visada paklausiu: ,,O ko nori jis pats?". Yra pasitaikę situacijų, kai man iškart buvo atsakyta, kad vaiko kovos menai netraukia. Tokiais atvejais bandau paaiškinti, kad treniruotės nebus malonios nei jam, nei man pačiam. Keletą susitikimų pabandymui suorganizuoju, tačiau pamatęs, kad vaikas svajoja visai apie kitą veiklą, treniruočių netęsiu.. Juk pats esu patyręs, ką reiškia, kai tave nori užauginti tuo, kuo tu nesi", - pasakojo treneris.

Jaudinasi dėl kiekvieno auklėtinio


,,Faiterio" auklėtiniai yra pelnę ne vieną prizinę vietą ne tik mėgėjiškose, bet ir profesionaliose varžybose. Įdomu tai, kad didžiausiais laimėjimais gali pasigirti kovos menais susižavėjusios merginos.


,,Turime merginų, kurios yra dalyvavusios beveik 50-yje kovų. Tie, kas užsiima šiuo sportu, supranta, kad toks skaičius - be proto didelis. ,,Faiterio" treniruojama Greta Vitkutė du kartus yra tapusi mišrių kovos menų Baltijos šalių čempione, kartą - graplingo Baltijos šalių čempione. Ji yra turėjusi ir profesionalių kovų prestižiniuose turnyruose. Monika Orlavičiūtė taip pat yra pelniusi mišrių kovos menų Baltijos šalių čempionės vardą. Šalia to, ji ir Lietuvos kikbokso čempionė. Erika Sachvarastovaitė - mišrių kovos menų Lietuvos čempionė bei Europos klubų taurės kikbokso laimėtoja. Evelina Kalpokaitė - Lietuvos kikbokso ir Europos klubų taurės vicečempionė.

Laimėjimų yra ir daugiau, nes įvairiose varžybose dalyvauja ir vaikai. Galiu pasakyti, kad visi laimėjimai - nepriklausomai nuo to, kokiose varžybose yra pelnyti, tikrai džiugina, nes kiekviena kova atneša didelį jaudulį ir man pačiam.
Tu negali ,,nesirgti" už savo auklėtinius. Kalbant apie merginas, visos jos man lyg sesės. Jaučiame abipusį artumą ir prisirišimą", - kalbėjo treneris.


Nusprendė likti Jonavoje


Kartą jonavietis buvo gavęs pasiūlymą dirbti naujai įkurtame sporto komplekse Osle. Tačiau vaikinas atsisakė jo, kaip ir galimybės kraustytis į ne vieno išsvajotą pajūrį.


,,Vieną dieną per ,,Facebook" gavau žinutę iš Osle gyvenančio trenerio. Jis pakvietė mane atvykti dirbti pas save. Man buvo pasakyta, kad turėsiu kur gyventi, atlyginimas, žinoma, taip pat skambėjo viliojančiai. Šiek tiek apmąstęs pasiūlymą pasakiau sau, kad man sekasi Lietuvoje, tad nenoriu palikti jos.


Vėliau viliojantį darbo pasiūlymą Klaipėdoje gavo mano antra pusė. Pasitarėme, kad gyvenimas prie jūros skamba visai įdomiai. Tačiau mintis, jog atvyksiu į svetimą miestą kaip kažkoks Matas, sporto klubo ,,Faiteris" treneris, neviliojo manęs. Juk Klaipėda turi savo trenerius šioje srityje.

Jonava - nėra didelė. Čia daug kas mane žino iš sportinės pusės. Paklausiau savęs, kodėl turėčiau palikti savo gimtąjį kraštą ir treniruoti žmones, kurie atstovaus kitą miestą, jei galiu likti Jonavoje ir prisidėti prie savo krašto garsinimo? Taigi, nei dabar, nei ateityje neįsivaizduoju savęs gyvenančio kitame mieste", - pokalbį užbaigė M. Vaicekauskas.

Tekstas: Jovita Stanevičiūtė, nuotr.: iš asmeninio albumo

Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot;

Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: ,,Savą kraštą garsinantys sportininkai - džiugina, tačiau sportas turi kur kas daugiau privalumų&quot; ]]>
jonavoszinios.lt Thu, 03 Sep 2020 16:06:40 +0300
<![CDATA[Įamžino savo miestą iš paukščio skrydžio: vaizdai užfiksuoti neįprastu dronu]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/iamzino-savo-miesta-is-paukscio-skrydzio-vaizdai-uzfiksuoti-neiprastu-dronu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/iamzino-savo-miesta-is-paukscio-skrydzio-vaizdai-uzfiksuoti-neiprastu-dronu Audriaus Reipos (33m.) daugumai jonaviečių, ko gero, pristatinėti jau nebereikia: daugiau nei prieš dešimtmetį fotografija susižavėjęs vyras yra užfiksavęs ne vieną įstabų kadrą, kuriame įamžintos ne tik Jonavos gatvės ar švenčių akimirkos, bet ir gamtos stichijų šėlsmas, gyvūnijos pasaulis bei kt. Šalia to, jonavietis, padedamas bendraminčio Vytauto Kalpoko, sukūrė ir Jonavos 270-ojo gimtadienio progai skirtą trumpametražį filmą, kurio filmavimui buvo panaudotas ne tik įprastas, bet ir dronų lenktynėse naudojamas dronas. Kaip pasakoja pats A. Reipa, pastarojo valdymas reikalauja išskirtinių žinių, tačiau iššūkių fotografui sukėlė ne tik tai - daugybėje filmavimo scenų jo laukė kurioziškos situacijos.


Be jokio plano


,,Kai buvo nuspręsta, kad reikia padaryti mini filmą apie Jonavą miesto jubiliejaus proga, filmavimui laiko turėjome gal dvi savaites. Nebuvome susigalvoję jokio konkretaus plano. Dėl to viską teko planuoti darbų eigoje. Žinojau tik tiek, kad noriu panaudoti savo droną, kuris neretai vadinamas lenktyniniu dronu. Tokie
įrenginiai naudojami lenktynėms, kuriose varžomasi, kas greičiau įveiks numatytą trasą. Jonavoje filmo, kuris būtų nufilmuotas su tokia bepilote skraidykle, iki šiol nebuvo. Lietuvoje, drįsčiau spėti, yra tik kokie 5 - 7 panašaus tipo kūriniai", - teigė A. Reipa.


Teko gilinti žinias


Vyras pasakoja, kad jo pasirinktas dronas leidžia užfiksuoti kitokį vaizdą nei įprastos bepilotės skraidyklės. Tuo įsitikinti galima ir stebint Jonavos miesto jubiliejui skirtą trumpametražį filmą. Tačiau norint naudotis tokiu dronu, neužtenka vien tik jį įsigyti - fotografas pasakoja, jog jam teko gerokai paplušėti, kol naujasis įrenginys, galintis skristi ir apie 130 km/h, ,,pakluso" jam.


,,Vos nusipirkęs droną, nusivežiau jį į kaimą ir pabandžiau pakelti, tačiau jis vis atsitrenkdavo į kokią sodo obelį. Supratau, kad kažką darau ne taip... Lenktyninis dronas yra valdoma stebint vaizdą tiesiogiai per pirmo asmens akinius. Visų pirma, reikia priprasti prie to, kadangi dalį žmonių pradeda pykinti, dar kiti negali tinkamai orientuotis. Jei valdant įprastą droną tu gali pakelti galvą ir pasižiūrėti kur jis yra, su lenktyniniu tu to nepadarysi...
Kai jau kanda uodas - viskas, turi bėdą, nes negali pasižiūrėti kur jis, negali paleisti drono", - pasakojo A. Reipa pridurdamas, kad jo mokymasis valdyti naująjį pirkinį truko ne vieną mėnesį.


,,Pradėjau ieškoti informacijos apie drono valdymą internete. Sužinojau, kad yra specialus simuliatorius - tu prijungi valdymo pultą prie kompiuterio ir mokaisi. Man prireikė maždaug pusmečio tam, kad dronas skristų bent jau vidutiniškai", - kalbėjo vyras.


Trankėsi į medžius


Iššūkiai, susiję su drono valdymu, lydėjo ir jubiliejinio Jonavos filmo kūrybą.


,,Greitai supratome, kad norisi kažkokių ,,gyvų" kadrų, kuriuose būtų veiksmo, judesio. Nusprendėme, jog reikia pafilmuoti aktyvių pramogų parke, esančiame Jonavos rajone, Lokėnėlių kaime, ,,Lokės pėda". Paskambinome į parką viešai internete skelbiamu numeriu, kad susitartume dėl laiko. Telefono ragelį pakėlė toks lėto būdo vyriškis... Aš jo paklausiau, ar yra kažkoks instruktorius, kuris galėtų pasikarstyti trasoje, o mes jį pafilmuotume. Išgirdau tik tokį, visiškai be entuziazmo ištartą atsakymą: ,,Nežinau... aš dirbu vienas, bet gal pirmadienį...". Tada supratau, kad vyriškis atitraukia ragelį nuo ausies ir šalia esančių žmonių paklausia, ar jie sutiktų filmuotis... Staiga išgirstu, jog prieš jį stovi du asmenys, kurie tuoj pat išbandys trasą ir neprieštarautų filmavimui. Skubiai susirinkau visą įrangą ir
išvažiavau. Skubiai susirinkau visą įrangą ir išvažiavau.

Atvykus į ,,Lokės pėdą", minėti žmonės jau buvo įsilipę į medį. Luktelėjau, kol jie nulipo žemiau ir man buvo patvirtinta, jog jie sutinka filmuotis. Tada pakėliau droną į orą, bet jis jau po kelių sekundžių buvo krūme. Lenktyninis dronas negali sklandyti vienoje vietoje taip, kaip kiti, o nuolat laviruoti tarp medžių, ypač
neturint daug įgūdžių - sudėtinga. Gerus kadrus pavyko išgauti praskridus juo lyno trasoje, kurios tiesiojoje nėra medžių", - pasakojo fotografas.

Per kelias stoteles

Iššūkių netrūko filmuojant ir kitus objektus.


,,Vėliau pamačiau viziją, jog filmą puikiai papildytų vaizdas su autobusu. Paskambinau ,,Jonavos autobusų" stoties vadovui ir pasakiau, jog man reikia gražaus autobuso, kurį galėčiau pasitikti vienoje iš jo stotelių. Man nurodytas konkretus autobusas, pasakoma kur važiuoti. Aš skubiai sėdu į automobilį, bet pavėluoju į
pirmąją stotelę. Greitai išskubu link kitos, išlipu ir su įprasta kamera, o ne dronu, bėgu link stotelės, tačiau mane užkalbina sutikta močiutė... ,,Tai kur bėgi? Į autobusą? Kas atsitiko? Sugedo automobilis?", - vieną po kito klausimus uždavė ji. - Aš, iš pagarbos vyresniam žmogui, negalėjau tiesiog prabėgti ir atsakinėjau į juos. Taip gavosi, kad ir vėl nespėjau į autobusą. Na ką, vaizdo man vis tiek reikėjo, tad sėdau į savo automobilį ir lėkiau į kitą stotelę, kur jau nufilmavau tai, ką norėjau", - prisiminė A. Reipa.


Pasirinktas traukinys neatvažiavo


Jonavietis nusprendė, kad jo kūrinį puikiai papildytų vaizdo medžiaga, kurioje būtų vaizduojama Jonavos traukinių stotis. Nors fotografas žinojo, kokiu rakursu bus pristatytas šis objektas, jo filmavimas taip pat nebuvo sklandus.


,,Jonavos traukinių stotis - statinys, kuris yra vertas dėmesio. Dėl to tikrai norėjosi parodyti jį. Norėjosi, kad būtų užfiksuotas ir kažkoks momentas, kuriame būtų važiuojantis traukinys, žmonės. Susiplanavom, kaip viskas daugmaž turėtų atrodyti, susiradom mums tinkamą traukinį bei maršrutą. Taigi, atvažiuojam į stotį filmuoti, laukiam traukinio, o jo vis nėra... Staiga iš stoties išeina žmogus, kuris ima rakinti duris. Pasiteirauju jo ar traukinio nebus, o jis ir atsako, kad nežino, dar pataria pasižiūrėti į grafiką. Ir ką jūs galvojat? Jame priklijuotas mažytis lapelis, ant kurio pranešimas, jog, būtent, tą dieną mūsų pasirinkto traukinio nebus...


Kitą dieną jau pavyko pafilmuoti stotyje, bet supratau, jog man reikia vaizdo su išlipančiais žmonėmis, tad aš pats turiu sėsti ir važiuoti su traukiniu. Įvertinus maršrutus, paaiškėja, jog patogiausia tai padaryti Kaišiadoryse", - pasakojo A. Reipa.


Teko tenkintis stovima vieta


Nuvykus į Kaišiadoris paaiškėjo, kad nėra nei vieno laisvo bilieto į Jonavą.
,,Priėjęs prie kasos langelio, gaunu pasiūlymą važiuoti kitą dieną. Padėjau kamerą priešais kasininkės akis ir pasakiau, kad man reikia tik pafilmuoti ir aš išlipu... Ji man pataria palaukti traukinio ir paprašyti konduktoriaus, kad šis leistų padaryti tai. Vos atsidarius traukinio durims pasakiau, kad žinau, jog bilietų nėra, bet aš galiu tiesiog pastovėti.

Konduktorius linktelėjo ir patikino, jog galėsiu įsigyti stovimą bilietą. Man toks variantas tiko. Norėjosi pafilmuoti pro langą, tačiau traukinys buvo sausakimšas, tad galiausiai įamžinau tik išlipimą iš traukinio, atvykimą į stotį", - kalbėjo vyras.


Pasirinko dvi


Filme galima pamatyti ir dvi įamžintas bažnyčias - Jonavos Šv. apašt. Jokūbo parapijos bažnyčią bei Žeimių Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią.


,,Kadangi neturėjom jokio plano, stengėmės nufilmuoti kuo daugiau objektų, o vėliau, jau montuojant medžiagą, dalis jų tiesiog liko už kadro. Taip nutiko ir su bažnyčiomis: nufilmavome Skarulių, Peralozų, Jonavos bei Žeimių. Tačiau sudėjus jas į vieną filmą, būtume rizikavę, kad kūrinys pasirodys per daug katalikiškas. Dėl to nuspręsta palikti tik paskutines dvi", - kalbėjo A. Reipa pridurdamas, kad Žeimiuose jo akį patraukė ir ten įrengti vandens fontanai.


,,Šalia fontanų sėdėjo trys vyriškiai. Kadangi man buvo sunku įsivaizduoti, kaip jie sureaguos į įrenginį, kurį, tikėtina, matė pirmą kartą, pasiteiravau jų, ar galiu pro juos praskristi dronu. Gal dabar tai skamba komiškai, tačiau droną pakėliau tik gavęs leidimą - nesinorėjo gąsdinti žmonių", - prisiminė A. Reipa.


Visuose kadruose - nosies kraštas

Jonavietis pasakoja, kad prieš dronui pakylant į orą, visada patikrinama, ar įranga gerai veikia. Jam atliekant tai, kameros užfiksavo ir neplanuotus vaizdus, kurie nors ir kėlė šypseną montuojant medžiagą, vėliau buvo iškarpyti.


,,Kai peržiūrinėjau įrašus, supratau, kad visi gražiausi filmo kadrai prasideda nuo mano nosies krašto - taip jau gavosi, jog ji buvo užfiksuota daugybę kartų, tikrinant įrangą. Žinoma, filmo žiūrovai to nepamatys... Tokia medžiaga visada lieka už kadro", - teigė A. Reipa.

Iki paskutinės minutės


Paklausus, ar jonavietis patenkintas tuo, ką pats sukūrė miestui gimtadienio proga, A. Reipa tikina, jog nesvarbu, kokį tikslą jis beišsikeltų sau, vyras visada siekia jį įgyvendinti kuo įmanoma geriau.


,,Buvo daugybė vaizdų, kurie kitų žmonių buvo įvardyti gerais, tačiau aš jaučiau, kad galiu padaryti geriau ir ėmiausi juos perfilmuoti, nors laikas labai spaudė... Filmą montavau iki paskutinių minučių - užbaiginėjau darbus 4 ryto, norėjau viską padaryti taip, kaip įsivaizdavau. Gal kažkas pavyko šiek tiek ne taip, nei tikėjausi, bet esu patenkintas galutiniu produktu. Kitaip ir būti negali, nes tie, kurie mane pažįsta žino, jog jei kažką susigalvoju, būtinai turiu padaryti", - pasakojo vyras.


,,Kadangi dėl šio filmo teko paaukoti ir nemažai asmeninio laiko, esu dėkingas žmonai už palaikymą. Už pagalbą norėčiau padėkoti ir kolegai V. Kalpokui, ir visiems tiems, kurie dalinosi patarimais ar padėjo suorganizuoti filmavimus konkrečiuose objektuose", - pokalbį užbaigė fotografas.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė, nuotraukose - filmavimo akimirkos iš asm. archyvo

Įamžino savo miestą iš paukščio skrydžio: vaizdai užfiksuoti neįprastu dronu

Įamžino savo miestą iš paukščio skrydžio: vaizdai užfiksuoti neįprastu dronu Įamžino savo miestą iš paukščio skrydžio: vaizdai užfiksuoti neįprastu dronu Įamžino savo miestą iš paukščio skrydžio: vaizdai užfiksuoti neįprastu dronu Įamžino savo miestą iš paukščio skrydžio: vaizdai užfiksuoti neįprastu dronu Įamžino savo miestą iš paukščio skrydžio: vaizdai užfiksuoti neįprastu dronu ]]>
jonavoszinios.lt Thu, 27 Aug 2020 16:17:41 +0300
<![CDATA[Vairavimo instruktorius T. Balčiūnas - apie važiavimą motociklu: ,,Motociklininkas kelyje turėtų elgtis taip, lyg būtų nematomas"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vairavimo-instruktorius-t-balciunas---apie-vaziavima-motociklu-issirink-tinkama-motocikla-kokybiska-apranga-treniruokis-nepamesk-galvos-ir-karsto-neprireiks https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vairavimo-instruktorius-t-balciunas---apie-vaziavima-motociklu-issirink-tinkama-motocikla-kokybiska-apranga-treniruokis-nepamesk-galvos-ir-karsto-neprireiks Nusipirkai motociklą - pirk ir karstą. Tokį posakį, ko gero, yra girdėjęs kiekvienas ,,šviežiai iškeptas" motociklininkas. Sunku būtų nesutikti su tuo, kad plieninis žirgas nėra pati saugiausia transporto priemonė. Su šaunamuoju ginklu ją lygina ir pats ne vienerius metus motociklą turintis vairavimo instruktorius Tomas Balčiūnas (27 m.). Nepaisant to, jonavietis įsitikinęs - teisingose rankose atsidūręs motociklas gali tapti ne tik turiningu hobiu, bet ir galimybe įsilieti į savitą motociklistų kultūrą. Tačiau prieš sėdant už galingos transporto priemonės vairo T. Balčiūnas pataria savęs paklausti: „kodėl nusprendėte to imtis?“.

Ragina neskubėti teisti

Avarijos, kuriose nukenčia motociklininkai, Lietuvoje įvyksta kiekvieną šiltąjį metų sezoną. Kelių chuliganai, savižudžiai, greičio mėgėjai - tokie epitetai, dar net nenustačius kaltininko, ne iš vieno žmogaus skrieja motociklininkų pusėn. Tačiau ar visada kalti - tik jie?

Jau 6-erius metus senelio įkurtoje Povilo Belejavo vairavimo mokykloje instruktoriumi dirbantis Tomas Balčiūnas įsitikinęs, kad nereikėtų skubėti teisti. Jo žodžiais tariant, eismo įvykiai kyla ne tik dėl greičio.

,,Ne paslaptis, kad dabartiniai motociklai gali greitai įsibėgėti, o greitis tikrai neprisideda prie saugumo: greitai važiuojant - ne tik sunku staiga sustoti, bet ir išauga tikimybė, jog liksi nepastebėtas kitų eismo dalyvių. Tačiau net ir važiuojant leistinu greičiu, niekas negarantuos, kad eismo įvykis neįvyks.
Lietuvos klimatas apriboja motociklininkus ir šie gali važinėti ne ištisus metus. Tai, savaime suprantama, turi neigiamą įtaką motociklo vairavimo įgūdžiams, o kartu - ir automobilių vairuotojų orientacijai kelyje.

Lietuvoje automobilių vairuotojai pamiršta nuolat ir teisingai stebėti galinio vaizdo veidrodėlius, o tai yra labai pavojinga motociklų atžvilgiu, nes šie veidrodėliuose užima labai mažą matymo lauką. Dėl to, nuo motociklininkų atpratęs vairuotojas, gali tiesiog nepastebėti šios galingos transporto priemonės arba netinkamai įvertinti, kokiu greičiu ši artėja link jo.

Motociklininkai būtų labai dėkingi automobilių vairuotojams ir už tai, jei šie visada rodytų posūkius. Tiek kaip vairavimo instruktorius, tiek kaip žmogus, kuris pats vairuoja motociklą, pastebiu, jog vis dar yra to nedarančių vairuotojų", - patirtimi dalijosi vaikinas.

Visi - lygūs

T. Balčiūnas akcentuoja, kad visi eismo dalyviai - priklausomi vienas nuo kito tarsi vientiso organizmo dalys.

,,Visai nesvarbu, ar tu vairuoji motociklą, ar automobilį - tu esi to paties eismo dalyvis, funkcionuojantis tame pačiame eisme.  Jei visos pusės visada elgtųsi atsakingai, laikytųsi Kelių eismo taisyklių, skaudžių nelaimių išvengtume. Tačiau, kaip matome, atsiranda asmenų, kurie važiuoja pagal savo taisykles. Galbūt, dalis jų kartais taip pasielgia ir netyčia... Dėl to neretai nutinka taip, kad eismo įvykiuose nebūna vieno kalto. Klasikinė situacija - kai motociklas viršija greitį, o jam eismą pastoja gerai neapsidairęs ar motociklo pagreičio neįvertinęs automobilio vairuotojas ir išsuka iš šalutinio kelio į pagrindinį. 

Kalbant apie automobilių vairuotojus, jiems reikėtų įprasti prieš darant manevrą pasukti galvą 90 laipsnių kampu - kitu atveju, tu negali gerai įvertinti eismo, nes yra ir aklųjų zonų, kurių neparodys veidrodėliai.

Tiesa, ne kartą mačiau ant automobilių užklijuotus lipdukus su užrašu ,,Lygūs kelyje" bei motociklo paveikslėliu. Tai - gražus gestas, primenantis ir sau, ir kitiems, kad kariauti ar rodyti savo galią kelyje - ne tik kad neverta, bet ir negalima", - teigė jonavietis.

Investuoti reikėtų ne tik į motociklą

Vairavimo instruktorius pastebi, kad dalis motociklininkų visas savo lėšas investuoja į plieninį žirgą, tačiau pamiršta, jog jų sveikatą ar net gyvybę gali apsaugoti tik kokybiška apranga.

,,Manau, jog nei vienas rimtas motociklininkas neprieštarautų teiginiui, kad speciali apranga - labai svarbus dalykas. Kalbu ne tik apie šalmą, bet ir apie pilną aprangą - nuo pirštinių iki specialių batų.

Yra žmonių, teigiančių, kad vasarą yra karšta su motociklininko apranga, tačiau specialių drabužių pasirinkimas yra tikrai didelis. Visada galima atrasti tai, su kuo jausiesi patogiai, nekaisi.

Yra net vadinamieji šarvai, kurie kritimo atveju apsaugo pagrindines vietas - stuburą, kelėnus, alkūnes. Taip pat, visada galima įsigyti aprangas iš kevlaro medžiagos. Jos atrodo kaip įprasti džinsai, todėl tinka tiems, kurie nenori rengtis odos.

Per avarijas motociklininkai dažniausiai patiria lūžius, sudėtingus odos nubrozdinimus. Pirmas dalykas, kuris paliečia žemę - pirštai. Dėl to aš niekada nevažinėju be pirštinių, nes kritimo atveju kiekvienas žmogus pasąmoningai tiesia rankas. Nereikia nė sakyti, kad trenkiantis į žemę 50 km / val. greičiu iš pirštų nieko neliktų... Tas pats su kojomis - būtina saugoti kulkšnis, o tai padaryti gali kokybiški, jas sutvirtinantys batai. Šalmų šiais laikais taip pat yra visokių... Aš pats visada renkuosi ryškius šalmus. Tai padeda išlikti geriau matomam kelyje.

Kalbant apie moto - kroso aistruolius, jiems būtina dėtis kaklo apsaugas. Šalmas negali kalatotis, nes tokiu atveju kaklas nėra apsaugotas", - teigė vairavimo instruktorius.

Lyg nematomi

Paklaustas, kaip, anot jo, kiekvienas motociklininkas gali padidinti savo saugumą, T. Balčiūnas nė negalvodamas pataria įsivaizduoti, jog galinga dviratė transporto priemonė - nematoma kelyje.

,,Motociklininkas negali tikėtis, kad jei važiuoja pagrindiniu keliu, net ir leistinu greičiu, visi jį būtinai praleis. Taip, idealiu atveju taip turėtų būti, tačiau, kai kalbama apie eismo įvykius į kuriuos patenka motociklai, kelyje nevertėtų įrodinėti savo tiesų. Jei su automobiliu patekus į avariją, iššaus oro pagalvės, tave apsaugos metalinės konstrukcijos. Motociklas to neužtikrins ir tu jo greičiu trenksies į žemę, kitą transporto priemonę ar bet ką kitą, kas bus šalia. Tuomet laukia skaudžios pasekmės.

Yra žmonių, kurie sako, kad motociklo neįmanoma nepastebėti dėl jo skleidžiamo garso. Tačiau garsas eina į galą, jis neina į priekį ar šonus. Kiti eismo dalyviai motociklą dažniausiai pamato tik tada, kai jis yra visai šalia arba jau būna pravažiavęs", - kalbėjo jonavietis.

Saugiau - kolonoje

Vaikinas akcentuoja, kad motociklininkų saugumas išauga ir tuomet, kai važiuojama ne po vieną.

,,Asmeniškai aš mėgstu su motociklu važiuoti į keliones, kai kartu važiuoja dar bent keli bendraminčiai. Tokios kelionės dažniausiai turi tikslą - aplankyti lankytinas vietas ir pan.
Važiuojant keliese, padidėja ir saugumas - motociklų kolona yra geriau matoma, o ir joje važiuojantiems vairuotojams kyla kur kas mažiau pagundų elgtis neatsakingai, laviruoti tarp kitų transporto priemonių ir panašiai. Dėl to neseniai motociklininko teises išsilaikiusiems asmenims visada rekomenduoju, jei tik yra galimybė, pradėti savo važinėjimus kolonose.
Kai važiuojame 6 - 8 motociklų grupėje, išsidėstome šachmatais, stebime vieni kitus. Tas, kas važiuoja priekyje - diktuoja kelią, per vidurį dažniausiai važiuoja mažiausiai patyrę motociklininkai, gale tie, kurie viską stebi.  Važiuojant tokiu principu ir turint specialią įrangą šalmuose, netgi galima bendrauti tarpusavyje. Tai užtikrina dar didesnį komfortą", - patirtimi dalijosi jonavietis.

Lyg šaunamasis ginklas

Kokias asmenines savybes, anot jonaviečio, turėtų turėti kiekvienas motociklininkas?

,,Motociklas, tam tikra prasme - kaip šaunamasis ginklas, kuris atsidūręs netinkamose rankose, gali sukelti pavojų ir tau pačiam, ir kitiems.
Motociklininkas turi turėti vidinę ramybę ir sveiką protą. Būtina suvokti, kad visai nesvarbu, jog greitis - savotiškas malonumas, miestas ir keliai, kuriuose vyksta įprastas eismas nėra ta vieta, kur mes galime lenktyniauti. Nėra nieko blogiau už ,,konfliktinius" marškinėlius, šlepetes, šortus ir šalmą iš ,,Senukų" už 20 eurų įsigijusį jaunuolį, kuris gatvėje stato savo motociklą ant vieno rato ir demonstruoja rekordus", - kalbėjo T. Balčiūnas, pridurdamas, kad tie, kurie nori išbandyti savo motociklo galią, visada gali tai padaryti specialiose trasose.

Populiaru ir tarp moterų

Kaip rodo Povilo Belejavo vairavimo mokyklos instruktoriaus patirtis, už motociklo vairo vis dažniau sėda ir moterys.

,,Šalia Jonavos turime kariuomenę. Dėl to pas mus apsilankė ne viena karė, kuri mokėsi vairuoti motociklą. Taip pat šiais metais mokėme 50-ies metų sulaukusią moterį, kuri nusprendė, kad nori į darbą važinėti su motociklu. Pamenu, kad ji labai atsakingai žiūrėjo į šį savo sprendimą - dar prieš nusiperkant motociklą, ji atidžiai rinkosi aprangą, šalmą. Galiu pasakyti, kad ji - tas geras pavyzdys kitiems.
Žinau, kad yra moterų motociklininkių klubai. Jos turi savo bendruomenę, kartu keliauja. Visgi, nemanau, kad šiais laikais jau kažką nustebins moteris už motociklo vairo. Tuo labiau, kad norint vairuoti jį, nereikia turėti kažkokių išskirtinių fizinių gebėjimų. Svarbiausia - išsirinkti tokį, ant kurio atsisėdus pasiektum žemę, nes jei sustojam, o motociklas virsta ant šono, tikrai nėra nei saugu, nei malonu.
Na, o jei jau jaučiame, kad motociklas tikrai yra per sunkus, galima atrasti tokį, kuris tau tiks labiausiai: yra skirtingos kubatūros, o kartu ir dydžiai", - kalbėjo Tomas.

Siūlo išbandyti važiavimą trasoje

,,Žinau, kad 4 ar 5 kartus per sezoną Kačerginėje vyksta specialūs renginiai, kuriuose motociklininkams sudaromos sąlygos stipriau paspausti akseleratoriaus pedalą - instruktorius tau parodo, kaip važiuoti trasoje, o tu gali pasikrauti teigiamų emocijų, adrenalino.  Tokius pasivažinėjimus rekomenduočiau išbandyti ir po žiemos - jie padės atgauti įgūdžius bei patenkinti tą važiavimo su motociklų troškulį", - teigė T. Balčiūnas.

Sulygina su meditacija

Nors, kalbinant Tomą, pagrindiniai klausimai sukosi apie motociklininkų patiriamus pavojus, vaikinas užtikrintai sako, jog važiavimas su šia transporto priemone - lyg maloni meditacija.

,,Remdamasis savo patirtimi, galiu pasakyti, kad nei viena kita transporto priemonė nesuteikia tiek malonumo kaip motociklas. Važiuodamas juo, tu visu kūnu jauti kiekvieną kelio vingį, vėją... Sulyginčiau tai su savotiška meditacija", - šypsodamasis kalbėjo vaikinas.

Protingų žmonių hobis

Tiems, kurie dar tik svajoja apie motociklininko teises, T. Balčiūnas pataria paklausti savęs, kodėl jie nori sėsti už motociklo vairo?

,,Jei tai yra tik stiliaus klausimas, kuriuo norima pademonstruoti savo vyriškumą, siūlau savo ketinimus apsvarstyti dar kartą. Motociklas - kur kas daugiau nei greita transporto priemonė. Tiems, kurie nusprendžia iš esmės gilintis į važinėjimo motociklu kultūrą, turiningas keliones su motociklu, pastarasis gali atnešti daug daugiau, nei tikėtasi.  Manau, kad atsakingas važinėjimas motociklu - protingų žmonių hobis, kuris praturtina pasaulėžiūrą, padeda surasti bendraminčių", - kalbėjo T. Balčiūnas.

Svarbiausi akcentai

Ką vairavimo instruktorius pasakytų tiems, kurie kartoja visų žinomą klišę, jog nusipirkus motociklą, reikia pirkti ir karstą?

,,Daug treniruokis, išsirink sau tinkamą motociklą, prieš tai nusipirk kokybišką aprangą, nepamesk galvos ir karsto neprireiks," – taip pokalbį užbaigė vairavimo instruktorius Tomas.

Teksto autorė: Jovita Stanevičiūtė

Nuotraukoje iš kairės į dešinę: T. Balčiūnas ir kolegos

Vairavimo instruktorius T. Balčiūnas - apie važiavimą motociklu: ,,Motociklininkas kelyje turėtų elgtis taip, lyg būtų nematomas"

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 19 Aug 2020 23:39:47 +0300
<![CDATA[Iš sostinės į Jonavą atsikrausčiusi šeima sukūrė minčių bei kūno harmoniją puoselėjančią laisvalaikio oazę]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/is-sostines-i-jonava-atsikrausciusi-seima-sukure-minciu-bei-kuno-harmonija-puoselejancia-laisvalaikio-oaze https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/is-sostines-i-jonava-atsikrausciusi-seima-sukure-minciu-bei-kuno-harmonija-puoselejancia-laisvalaikio-oaze ,,Savas loftas" - taip vadinasi Jūratės ir Gedimino Gutauskų įkurta erdvė Jonavoje, kuri apjungia ne tik sąmoningą sportą siūlančius užsiėmimus, bet ir socialinius, kultūrinius renginius, parodas. Kaip pasakoja Jūratė, tai - judviejų šeimos eksperimentas, kuris, tikimasi, suburs bendraminčius, neabejingus jaukiam pokalbiui, nišiniams renginiams ar kūno ir minčių harmonijai grįstoms treniruotėms. Iš Vilniaus į Jonavą atsikrausčiusi mergina neslepia, jog pradėti veiklą ir apsigyventi jai svetimame mieste nebuvo lengva. Tačiau šiandien Jūratė neabejoja - Jonava yra jos šeimos namai.


Siekė kurti iš to, ką rado
,,Savas loftas" įsikūręs Jonavos senamiestyje. Čia, kur dabar groja jauki muzika, o malonią atmosferą kuria išpuoselėta aplinka, anksčiau buvo drabužių siuvykla. Viena iš ,,Savo lofto" patalpų yra skirta jogos, pilateso, kalanetikos treniruotėms, kurias vienija bendras projektas pavadinimu „Judesio alchemija". Kitoje patalpoje galime aptikti knygomis apdėtą stalą, jaukų krėslą, sofą bei kitus baldus, kurie leidžia žmogui pasijusti esant ne oficialioje aplinkoje, o ramybės oazėjė, kartkartėmis virstančioje į renginių ar parodų erdvę. Kaip pasakoja pati Jūratė Gutauskienė, didžioji dalis to, ką dabar galima pamatyti ,,Savame lofte" sukurta panaudojant patalpose iš ankščiau likusius radinius.


,,Kai pradėjome kurtis, žinojome, kad norime vadovautis tvarumo principais. Dėl to didžioji dalis ,,Savo lofto" įrengta iš rastų daiktų - panaudotos siuvimo mašinos ir jų dalys, rastos medžiagos virto į širmas ir panašiai. Norėjosi sau ir kitiems parodyti, kad galima sukurti unikalią erdvę neperkant daug naujų daiktų. Sulaukėme ir kitų žmonių pagalbos. Dabar galiu pasakyti, kad viskas pasisekė geriau, nei aš pati tikėjausi", - džiaugėsi J. Gutauskienė.


Privertė pakeisti nuomonę
Jūratė - telšiškė, daug metų pragyvenusi Vilniuje. Sostinėje ji, kaip ir jos vyras, studijavo, vėliau - dirbo. Mergina atvirauja, jog gyvendama Vilniuje ji daug metų įsivaizdavo, kad sostinė - vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima gyventi įdomų gyvenimą. Tačiau tokius įsitikinimus sugriovė ne kas kita, o apsigyvenimas Jonavoje.


,,Nemeluosiu - mes tikrai nesvajojome gyventi Jonavoje, tačiau vyras gavo pasiūlymą dirbti Jonavos kultūros centre. Nemažai apie tai diskutavome ir nusprendėme, kad dar esame tokio amžiaus, kai galime nebijodami išbandyti pokyčius. Tuo labiau, kad ir Vilniuje nepalikome kažko labai rimto. Žinoma, jaučiau šiokį tokį nerimą, nes Jonava man - svetimas kraštas. Buvau ją mačius tik pravažiuojant, kai važiuodavom į Vilnių iš vyro tėvų namų Žeimiuose. Kokia man tada atrodė Jonava? Negraži", - šypsodamasi kalbėjo mergina, kuri dabar vardija šio miesto privalumus.


,,Į Jonavą atsikraustėme tada, kai mūsų dukrytei buvo vos trys mėnesiai. Vyras daug dirbo, aš šiame mieste neturėjau draugų. Nemažai laiko praleisdavau su dukra tiesiog važinėdama pėsčiųjų ir dviračių takais. Greitai pamačiau, kad šis miestas yra daug gražesnis nei aš galvojau. Man ypač patinka senamiestis, apie kurį anksčiau net nebuvau girdėjusi. Supratau, kad Jonava labai tinkama gyvenimui su vaikais: jei Vilniuje su vežimėliu tekdavo riedėti tais ,,šaltais" šaligatviais, čia yra kur pasivaikščioti apsuptai žalios aplinkos. Pajutome skirtumą net tarp oro švaros - dabar nuvažiavę į Vilnių jaučiame koks jis, visgi, yra užterštas", - kalbėjo moteris.

Pajuto ryšį
Pasakodama apie pirmuosius savo gyvenimo metus Jonavoje, Jūratė neslepia, kad ją slėgė ir faktas, jog čia ji neturėjo pažįstamų.


,,Visi mano artimieji gyvena Vilniuje, jaučiausi atplėšta nuo savo šaknų. Todėl, kai pradėjau galvoti apie veiklą, susijusią su mankštomis, orientuotomis į kūno lankstumą, visų pirma, pagalvojau apie sostinę. Ten pravesdavau kelias treniruotes savaitgaliais, kelis kartus buvau pakviesta į Kauną, Klaipėdą. Kai jau radome šias patalpas, nors jų paieškoms ir neturėjome kažkokio išankstinio plano, pradėjau įgyvendinti ,,Judesio alchemiją" kaip sėslų projektą vienoje vietoje.
Po kiek laiko supratau, kad net ir mano suvokimas apie žmones buvo klaidingas: jei anksčiau galvojau, kad Vilniuje yra daug įvairių žmonių, o mažų miestų gyventojai gal ir nesusidomės kažkokia išskirtine veikla, turėjau pripažinti klydusi. Jonavoje yra daug skirtingų ir įdomių žmonių. Darbas su jais man padėjo sulaužyti savo išankstines nuostatas", - džiaugėsi mergina.


Pavadinimą pamilo ne iš karto
,,Judesio alchemija" - ką šis pavadinimas reiškia pačiai Jūratei?


,,Kai sugalvojau šį pavadinimą, man jis ne itin patiko. Tiesiog norėjau turėti lietuvišką pavadinimą, nors angliški dažniausiai skamba geriau. Visgi, nusprendžiau, kad neturiu daug laiko naujo pavadinimo paieškai. Ir kuo toliau, tuo labiau supratau, kad ,,Judesio alchemija" apibūdina būtent tai, ką aš bandau perteikti kitiems žmonėms.

Pilatesas, kalanetika, joga - sąmoningo judesio mankštos, kuriose tu skiri dėmesį ne tik į pratimo atlikimą, bet ir į kvėpavimą. Kuo labiau tau pavyksta nukreipti mintis nuo kasdieninių reikalų, tuo didesnę naudą gauni sau. Tu leidi pailsėti savo smegenims ir taip stiprėji tiek fiziškai, tiek emociškai.

Žodis - alchemija - skamba lyg ir mistiškai, tačiau judesys išties turi įvairiapusią naudą. Dalis jos - neapčiuopama rankomis, nematoma akimis. Dauguma žmonių, kai ateina sportuoti, tikisi numesti svorio, pakeisti savo kūno linijas, bet judesys turi ir labai stiprią gydomąją galią. Dėl to judesio alchemija pasireiškia ne tik emocine nauda, kurios neretai žmogus nesitiki, bet ir realia gydomąja galia. Pavyzdžiui, net po kelių pilates treniruočių žmonėms nustoja skaudėti nugarą arba skausmas labai sumažėja, po kalanetikos kūnas tampa tvirtesnis ir lankstesnis, tarsi - kur kas patogesnis. Čia nėra jokios mistikos - judesys gydo įvairiapusiškai. Todėl dabar manau, kad žodis - alchemija - puikiai atspindi mano veiklų „nešamą“ mintį ", - kalbėjo mergina.


Mato judesio naudą

O kad judesys keičia žmones, Jūratė pastebi ir savo veiklos dėka.


,,Vieša paslaptis, kad dalis antsvorio turinčių asmenų dėl savo sudėjimo netgi vengia eiti į treniruotes, kiti drovisi savęs dėl, jų manymu, per mažo svorio. Dirbdama su žmonėmis matau, kad ne vienas iš mūsų turime ir kompleksų, ir kažkokių įsitikinimų, kurie mus stabdo, verčia vaikščioti susigūžus. Ką jau pastebėjau iš savo klientų, būna, kad kai kurie iš jų pradžioje - pirmą ar antrą mėnesį, elgiasi nedrąsiai, vengia kalbėti, nesivelia į diskusijas. Vėliau jie atsiveria, jau ir papasakoja kažką apie save. Apie žmogaus mąstysenos bei emocinės būsenos pokyčius kalba net ir naujos aprangos įsigijimas. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai toks paviršutiniškas ir nesvarbus žingsnis, kartais tai būna ženklas, jog žmogus pradeda geriau jaustis ir dėl to investuoja į save, atsigręžia į savo kūną. Tai mane tikrai džiugina. Kodėl? Mūsų tikslas buvo sukurti erdvę, kurioje burtųsi tam tikra žmonių bendruomenė, susirinktų žmonės, norintys užsiimti savęs tobulinimu ir būtų tobulėjantys", - kalbėjo Jūratė.


Paskatino galvoti apie aplinką
Be ,,Savo lofto" veiklų, J. Gutauskienė darbuojasi ir ties ,,Urban Yoga Stories" drabužių prekiniu ženklu. Ji - viena iš jo įkūrėjų.


,,Prieš 2 metus kartu su pussesere nusprendėme, kad norime kurti drabužius, skleidžiančius jogos idėjas. Koncentravomės į tai, kad visi užrašai, paveikslėliai turės tam tikrą reikšmę. Tuo metu Lietuvoje labai populiarėjo tvarios aplinkos palaikymo idėjos. Supratome, kad negalime gaminti savo išsvajotų drabužių iš neekologiškų medžiagų, nes tada visos jų skelbiamos žinutės neteks prasmės. Tuomet tarsi meluosim sau - kalbėsim apie vidinę harmoniją, bet visiškai neskirsim dėmesio aplinkos puoselėjimui. Juk žmogus - gamtos dalis... Tai skatino tik dar labiau domėtis ekologija, tvarios aplinkos puoselėjimu", - pasakojo mergina.

Vadina savo namais

Paklausius Jūratės, ar šiuo metu bent kiek gailisi dėl to, kad išsikraustė iš sostinės, ji pateikė neigiamą atsakymą.


,,Kai pasižiūriu į viską šiek tiek ,,atsitraukusi", suprantu, kad dabar yra tas laikas, kai mes turime čia gyventi. Taip, man reikėjo 1,5 metų tam, kad pradėčiau jausti meilę Jonavai. Bet dabar man čia gera, čia - mano šeimos namai. Jaučiu dėkingumą šiam miestui. Esu įsitikinusi, kad tavo aplinka priklauso nuo tavęs paties. Kiek tu pats įdėsi į tai, kad tau būtų įdomu gyventi, tiek ir gausi to malonaus atgalinio ryšio. Dabar mano gyvenimas yra daug įdomesnis, nei buvo Vilniuje.


Baigiantis pokalbiui, mergina dar pridūrė: „Tik lipimas iš komforto zonos ir ėjimas į nežinomybę gali atnešti pokyčius tavo gyvenime. O pokytis - vienintelis pastovus dalykas".

Teksto aut. Jovita Stanevičiūtė, foto – ,,Foto Plunksna"

Iš sostinės į Jonavą atsikrausčiusi šeima sukūrė minčių bei kūno harmoniją puoselėjančią laisvalaikio oazę

Iš sostinės į Jonavą atsikrausčiusi šeima sukūrė minčių bei kūno harmoniją puoselėjančią laisvalaikio oazę Iš sostinės į Jonavą atsikrausčiusi šeima sukūrė minčių bei kūno harmoniją puoselėjančią laisvalaikio oazę Iš sostinės į Jonavą atsikrausčiusi šeima sukūrė minčių bei kūno harmoniją puoselėjančią laisvalaikio oazę Iš sostinės į Jonavą atsikrausčiusi šeima sukūrė minčių bei kūno harmoniją puoselėjančią laisvalaikio oazę Iš sostinės į Jonavą atsikrausčiusi šeima sukūrė minčių bei kūno harmoniją puoselėjančią laisvalaikio oazę ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 11 Aug 2020 15:04:12 +0300
<![CDATA[Jonaviečių išveisti čiau čiau garsina Lietuvą: šuniukais žavisi ir amerikiečiai, ir vietnamiečiai]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciu-isveisti-ciau-ciau-garsina-lietuva-suniukais-zavisi-ir-amerikieciai-ir-vietnamieciai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavieciu-isveisti-ciau-ciau-garsina-lietuva-suniukais-zavisi-ir-amerikieciai-ir-vietnamieciai 33 metai - tiek Jonavoje veikia Loretos Tamaševičienės įkurtas čiau čiau veislės šunų veislynas ,,Lietuvos liūtas". Dabar juo rūpinasi ne tik pati įkūrėja, bet ir jos dukra Urtė Tamaševičiūtė (26 m.), kuri tarp kilmingų šunų augintojų yra puikiai žinoma kaip viena geriausių keturkojų vedlių visoje Europoje. Kaip sako pati Urtė, ji nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be šių šunų. O pastarųjų atžalos garsina Lietuvą ne tik Europoje, bet ir Amerikoje, egzotiškame Vietname, Filipinuose.


Užsispyrę inteligentai
,,Čiau čiau - protingi šunys, kurie supranta ką tu jiems sakai, tačiau, prieš kažką darant, būtinai pagalvos ar apsimoka. Jiems nereikia daug fizinio aktyvumo, bet jaunystėje vertėtų nepamiršti dresūros. Kai gyvūnas sulaukia savo paauglystės, tu turi jam parodyti, kas yra šeimininkas. Tuomet išvengsi visokių ,,atsikalbinėjimų" ir galimų charakterio problemų jam užaugus", - paklausta apie čiau čiau veislės šunų būdą pasakoja Urtė.
Viena geriausių
O dvejoti merginos pasakojimais apie šią veislę - neverta: be to, kad jonavietė užaugo tarp čiau čiau, ji jau daug metų dirba su keturkojais kaip ringo dresuotoja bei profesionali šunų vedlė parodose. Urtė dar 2008 metais pelnė jaunųjų vedlių konkurso laureatės vardą Budapešte, o 2011-aisiais apsigynė šį titulą Olandijoje. Laimėjimų netrūko ir Lietuvoje.


Kas, pasak pačios Urtės, yra geras šunų vedlys?


,,Tai žmogus, kuris lydi gyvūną į ringą, sugeba sukontroliuoti jį ir parodyti jo gerąsias savybes, neatliekant nereikalingų veiksmų. Tu turi suprasti šunį, o jis tave. Jei susikalbėsi su juo, gausi tai, ko nori...
Žinoma, kad viskas vyktų sklandžiai, reikia įdėti ir darbo. Su vienais šunimis dirbama daugiau, su kitais - mažiau, bet be ringo dresūros, parodoje nepavyks parodyti puikaus rezultato. Šuo privalo leisti būti liečiamas svetimo žmogaus - teisėjo, dar jis turi mokėti gražiai judėti ir, žinoma, klausyti vedlio. Be komandinio vedlio ir šuns darbo, gerų rezultatų nesulauksi...", - kalbėjo jonavietė pridurdama, kad pelnyti profesionalios vedlės vardą nebuvo lengva.


Buvo ir ašarų
,,Ne kartą verkiau, nes patyriau ir ne vieną pralaimėjimą. Kai įdedi daug darbo, pralaimėjimas - skausmingas. Tačiau nesustojau ir bandžiau toliau tobulėti. Mokiausi suprasti gyvūną dalyvaudama su mama parodose, stebėdavau kitus vedlius. Mama man pasakė, kad turiu visko išmokti pati. Esu jai už tai dėkinga, nes tai tik užgrūdino mane ir vedė
pirmyn", - pasakojo Urtė.

Lydėjo mamą
Mergina puikiai prisimena pirmąjį savo išėjimą į ringą.
,,Man buvo gal 6 metai. Mama ėjo į ringą su čiau čiau, kuris labai mylėjo mane. Kadangi jis šiek tiek spyriojosi prieš ringą ir nenorėjo eiti be manęs, todėl teko lydėti mamą", - kalbėjo mergina.


Siekia gerinti veislę
Šiuo metu veislyne ,,Lietuvos liūtas" gyvena 13 čiau čiau veislės šunų. Dalis jų išveisti pačių jonaviečių, kiti parskraidinti iš kitų šalių. Nors atsigabenti keturkojį iš kitos valstybės - brangus malonumas, kita vertus, Urtė įsitikinusi, kad veisėjas, norintis gerinti veislę, neskaičiuoja nei savo laiko, nei išlaidų.

,,Mano mama nuo pat veislyno įkūrimo pradžios dėjo dideles pastangas tam, kad veislė tobulėtų. Renkantis šuniuką, visų pirma, išstudijuojam jo kilmės medį. Turint tokį tikslą ir siekiant išveisti tavo įsivaizduojamą tobulą šuniuką, tu negali išsiversti be ,,naujo" kraujo. Dėl to iš užsienio valstybių esame atskraidinę ne vieną šunį", - teigė mergina.


Laukė 4 metus
Tiesa, įsigyti kilmingą šuniuką nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pradžių.
,,Vienais metais mes parsivežėme šunis iš Anglijos, Italijos ir Amerikos. Šuniuko iš Anglijos laukėme net 4 metus. Norėjome čiau čiau būtent iš išsirinkto veislyno. Jo veisėjai yra gal apie 70 metų ir gauti jos šuniuką - labai sudėtinga.
Aš keturis metus, kas tris mėnesius, jai rašydavau ir klausdavau, ar nepamiršo mūsų. Nes kuo mažiau veisėja apie tave žino, tuo mažesnė tikimybė, kad gausi iš jos šuniuką. Kai išsvajotas čiau čiau jau buvo mūsų rankose, labai džiaugėmės. Ir vos gavę jį, jau rezervavome kitą šio veislyno čiau čiau. Nuo to laiko praėjo 3,5 metų, tačiau šuniuko dar vis neturime. Kodėl? Todėl, kad tas veislynas yra orientuotas į kokybę, veislės gerinimą. Tad ir šuniukų per metus jame gimsta visai ne daug. Taip pat dalis jų, kurie neatitinka aukščiausių veislės standartų, lieka kaip namų augintiniai, neskirti parodoms.


Kalbant apie šuniuką iš Italijos, jo laukti teko du metus. Šis pasirinkimas jau buvo kitoks - rinkomės pagal tėvus: žinojome kalę ir laukėme jos palikuonio", - pasakojo keturkojų vedlė.


Garsina Lietuvą
Kad Urtės ir jos mamos pastangos nenueina veltui, apie tai liudija ir nuolatiniai ,,Lietuvos liūto" šunų laimėjimai parodose.
,,Mes 10 metų iš eilės važiuojame į didžiąsias klubines parodas Italijoje, Anglijoje. Vienais metais į Italiją vežiausi net 10 mūsų šunų. Pristatyti tokį kiekį keturkojų parodoje nebuvo lengva. Tada supratau, kad pasielgiau kiek beprotiškai, todėl dabar vežuosi po 5 - 6 šunis. Visada patenkame bent į geriausiųjų ketvirtuką skirtingose klasėse: jaunimo, mažylių ir kitose.


Italijoje vykstančią klubinę parodą laimėjome 3 metus iš eilės. Vieną kartą dalyvavo daugiau nei 100 čiau čiau, kitus du kartus - per 200 šios veislės šunų. Viena mūsų kalytė 2018-aisiais pelnė pasaulio jaunimo nugalėtojos, Europos nugalėtojos titulus, o pernai ji tapo Europos vice čempione. Nors kaip vedlė parodose esu pristačiusi daugybę čempionų, labiausiai džiaugiuosi mūsų veislyno šunų laimėjimais. Sunku nusakyti, koks jausmas apima, kai laimi keturkojis šeimos narys. Juk tu pats jį auginai, dresavai ...", - šypsodamasi kalbėjo mergina.


Ir Vietname, ir Filipinuose
,,Lietuvos liūto" pasiekimai nepraslysta ir pro šunų mylėtojų, gyvenančių už Atlanto ar egzotiškose šalyse, akis.
,,Būtų sunku suskaičiuoti, į kurias Europos valstybes per veislyno gyvavimą jau iškeliavo mūsų šuniukai. Pastaruosius keletą metų ne vieną jų aš pati lydėjau ir į Ameriką, Vietnamą, Filipinus. Žinoma, mums svarbiausia, kad šuniukai būtų mylimi. Dėl to stengiamės parinkti pačius geriausius šeimininkus: dar iki pardavimo bendraujame su jais internetu, išsiklausinėjame, ko jie tikisi, ką planuoja, kokias sąlygas turi", - teigė mergina.

Pastebėjo sugebėjimus
Vietnamiečiai bei filipiniečiai jau ne vienerius metus pas save kviečiasi Urtę tam, jog ši pristatytų jų auginamus šunis parodose.
,,Pirmą kartą išstatyti vietnamiečių šunį parodoje buvau paprašyta gal prieš 4 metus. Priėmiau pasiūlymą, nes vertinau tai kaip puikią patirtį bei neįkainojamus įspūdžius. Tų kraštų žmonės - itin svetingi. Manimi buvo labai rūpinamasi, gavau erdvų būstą šalia jūros. Nors reikėjo daug dirbti besiruošiant parodoms, kas nebuvo lengva dėl neįprastai karšto klimato, patyriau neišdildomų įspūdžių, o ką jau kalbėti apie pamatytus vaizdus...", - džiaugėsi jonavietė.


Šeimos nariai
Ar įmanoma išgyventi iš šunų veisimo? Urtė, vos išgirdusi šį klausimą, purto galvą.
,,Žmonės, kurie neturi nieko bendro su veisimu, orientuotu į veislės gerinimą, gal ir galvoja, kad iš to uždirbsi. Tačiau atsakingi veisėjai niekad nesikoncentruos į pelną, nes jo ir nesulauksi... Parodos, kelionės su šunimis į kitas šalis, šuns išvaizdos puoselėjimas, naujų kraujų atsivežimas, o kur dar kasdieninės gyvūno išlaikymo išlaidos... Tai niekada neatsipirks.
Per metus mes turime dvi vadas šuniukų. Viena kalytė atsiveda du ar tris. Mes visada tikimės tik to, kad bent vienas jų liks mums kaip tas išsvajotas, puikiai veislės standartus atitinkantis šuniukas. Niekada neskaičiuojame, kiek jie mums kainuoja, net automobilį teko pirkti tokį, kuris būtų saugus ir patogus keliaujant su šunimis.


Visi mūsų šunys, pirmiausia, mums yra šeimos nariai", - šypsodamasi kalbėjo mergina.

Teksto aut. Jovita Stanevičiūtė

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Jonaviečių išveisti čiau čiau garsina Lietuvą: šuniukais žavisi ir amerikiečiai, ir vietnamiečiai

Jonaviečių išveisti čiau čiau garsina Lietuvą: šuniukais žavisi ir amerikiečiai, ir vietnamiečiai Jonaviečių išveisti čiau čiau garsina Lietuvą: šuniukais žavisi ir amerikiečiai, ir vietnamiečiai ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 10 Aug 2020 11:17:46 +0300
<![CDATA[Jonaviečio iniciatyva subūrė istorijai neabejingus kraštiečius: siekia surinkti ir paviešinti kuo daugiau senosios Jonavos nuotraukų]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonaviecio-iniciatyva-subure-istorijai-neabejingus-krastiecius-siekia-surinkti-ir-paviesinti-kuo-daugiau-senosios-jonavos-nuotrauku https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonaviecio-iniciatyva-subure-istorijai-neabejingus-krastiecius-siekia-surinkti-ir-paviesinti-kuo-daugiau-senosios-jonavos-nuotrauku ,,Jonava fotografijose" - socialinio tinklo ,,Facebook" paskyra, kurioje talpinamos skirtingus Jonavos istorijos etapus bei įvykius liudijančios nuotraukos. Kaip teigia jos įkūrėjas - Marius Serbentas, pastaroji sukurta tam, jog vienoje vietoje būtų surinkta ir išsaugota kuo daugiau vertingų kadrų. Istorija besidominčio M. Serbento žodžiais tariant, kolekcionieriai itin vertina tarpukariu darytas Jonavos krašto nuotraukas, mat šių nėra išlikę tiek daug, kaip norėtųsi.


Nesitikėjo tokio susidomėjimo


Kai M. Serbentui kilo mintis sukurti ,,Jonava fotografijose" paskyrą, jis nė kiek nesitikėjo, kad ši greitai sulauks didelio žmonių susidomėjimo: per pirmus tris gyvavimo mėnesius ji subūrė 1000 sekėjų, kurių skaičius nuolat augo ir šiandien jau siekia 5000.


,,Niekada neturėjau tikslo dirbtinai pritraukti kuo daugiau sekėjų, nes puslapis yra sukurtas ne komerciniais tikslais. Tik norėjau, kad senos Jonavos nuotraukos būtų patalpintos ten, iš kur niekada neišnyks - interneto, o joms neabejingi žmonės galėtų laisvai grožėtis istoriniais kadrais", - pasakoja M. Serbentas.


Ieškojo internete


Tam, kad ,,Jonava fotografijose" turinys būtų toks, koks yra dabar, teko įdėti ir nemažai darbo - pirmosios nuotraukos buvo surinktos ,,Google" pagalba, vėliau jas papildė ir pačių jonaviečių atsiųstų kadrų skenuotos versijos.


,,Kai sukūriau puslapį, jis apie mėnesį buvo nepublikuotas. Pirmieji jame patalpinti kadrai - skenuotos mano paties bei draugų nuotraukos. Taip pat dalį jų suradau ,,Google". Norėjau, kad visi kadrai būtų vienoje vietoje. Dėl to talpinau juos ,,Jonava fotografijose" puslapyje ir nurodžiau šaltinius. Po pusės metų nuotraukų paieškų internete, jau buvo sunku surasti kažką naujo. Dabar atsiranda vienas kitas dar nematytas kadras, tačiau kartkartėmis sulaukiame ir pačių jonaviečių atsiunčiamų nuotraukų", - kalbėjo M. Serbentas.


Prisijungė dar keli bendraminčiai


Paklaustas, ar daug darbo reikalauja tokia iniciatyva, M. Serbentas pasakoja, kad šiuo metu ties ,,Jonava fotografijose" darbuojasi ne jis vienas.

,,Besiplečiant vartotojų ratui, didėjo ir puslapio administratorių bei moderatorių skaičius. Dabar ,,Jonava fotografijose" dirba nemažas bendraminčių būrys", - teigė jonavietis.


,,Dažnai su savo komandos nariais vykstame į kraštotyros ekspedicijas, kurių metu fotografuojame įdomias Jonavos krašto vietas ir vėliau pateikiame puslapio lankytojams išvykų ,,foto ataskaitas“. Jau įvyko ekspedicijos į Žeimių, Kulvos, Šveicarijos seniūnijas. Šią vasarą planuojame supažindinti savo puslapio lankytojus su Upninkų krašto lankytinomis vietomis", - pasakojo vyras.


Sėkmę lemia glaudus bendradarbiavimas


Puslapio ,,Jonava fotografijose“ virtualius foto albumus taip pat papildė Jonavos kultūros centro krašto bei Jeronimo Ralio gimnazijos muziejų fondų nuotraukos.


,,Artėjant miesto jubiliejui iš mūsų puslapio buvo atrinktos istorinės fotografijos parodai Jonavos savivaldybės viešojoje bibliotekoje.

Mūsų veiklą stebintys jonaviečiai jau pamėgo įvairius nuotraukų konkursus, kurių metu galėjo laimėti vertingų leidinių apie Jonavos kraštą. Knygas konkursams parūpino Jonavos rajono savivaldybė", - džiaugėsi jonavietis pridurdamas, kad jis bei jo komanda planuoja išleisti ir ,,Jonava fotografijose" foto albumą - knygą.


Subūrė fotografijai neabejingus jonaviečius


,,Jonava fotografijose" taip įtraukė nuotraukoms neabejingus jonaviečius, jog teko kurti ir tuo pačiu pavadinimu pavadintą ,,Facebook" grupę, kurioje interneto vartotojai gali laisvai dalintis tiek senais, tiek šių dienų kadrais.


,,Pamatėme, kad žmonės pradėjo aktyviai fotografuoti Jonavą ir išreiškė norą dalintis tokiomis nuotraukomis internete. Kadangi norėjome atskirti istoriškai svarbų turinį nuo dabarties vaizdų, sukūrėme ir grupę. Čia savo nuotraukomis gali dalintis visi tie, kuriems yra svarbus mūsų kraštas", - teigė M. Serbentas.


Prisimena senus laikus


Minėtose interneto platformose didelio žmonių dėmesio sulaukia sovietmečio nuotraukos. Kodėl? M. Serbentas spėja, kad žmonėms smagu matyti kadrus, kuriuose užfiksuotos jų seniau lankytos vietos.


,,Pastebime, kad žmonėms ypatingai patinka, kai įdedame palyginimui viena šalia kitos seną ir šių laikų nuotrauką, darytą toje pačioje vietoje. Taip vyresni žmonės turi galimybę pamatyti, kaip pasikeitė miestas, prisiminti senas gatves, kuriomis kadaise vaikščiojo", - kalbėjo M. Serbentas.


Veda istorijos keliais


Kalbėdamas apie išskirtinius kadrus, M. Serbentas pasakoja, kad iš visų jo paties turėtų nuotraukų, jam brangiausia ir įdomiausia buvo tarpukario laikais įamžinta Skarulių mokykla. Tiesa, šiandien ši nuotrauka jau ne jo paties rankose - M. Serbentas ją padovanojo istorijai neabejingai skarulietei.


,,Nors ta nuotrauka - vertinga, aš be jokio gailesčio ją padovanojau žmogui, kuris, esu įsitikinęs, neleis jai dulkėti stalčiuje. Manau, kad tai ir yra svarbiausia - jog nuotraukos būtų matomos. Kodėl? Praeities kadrai veda istorijos keliais...


Turime ir Ruklos dvaro nuotrauką. Iki šiol nežinome, kur tiksliai stovėjo tas dvaras, bet nuotraukos suteikia galimybę atrasti vietas, kurios yra išnykusios. Su bendraminčiais dabar aiškinamės, kur iš tikrųjų tas dvaras stovėjo. Kaip visada tikimės puslapio lankytojų pagalbos", - kalbėjo vyras.


Vertina ne visi


M. Serbentas pastebi, kad senųjų kadrų būtų galima išsaugoti daugiau, jei juos turintys žmonės įdėtų bent šiek tiek pastangų.


,,Būna, kad sužinome, jog žmogus turi kokią seną užmirštą nuotrauką ir nors neprašome, kad ji būtų perduota mums ar muziejui, tačiau šiek tiek apmaudu, jog neretai geras kadras virsta tik pakuromis. Yra buvusi situacija, kai senas nuotraukas turėjęs žmogus sakė saugosiąs jas savo anūkams, bet jam numirus, anūkai tiesiog sudegino jas. Žinoma, kiekvienas žmogus sprendžia, ką jam daryti su savo nuotraukomis. Bet mums norėtųsi, kad jos neišnyktų visiems laikams.

Dabar yra puiki galimybė tai užtikrinti – padarius nuotraukos skaitmeninį variantą, patalpinus ją internete. Taip kadras lieka apsaugotas nuo laiko tėkmės", - pasakojo vyras.


Norėtų, kad nuotraukos liktų Jonavoje


M. Serbentas neslepia, kad norėtų, jog Jonavos krašto nuotraukos nepabirtų po visą Lietuvą, o liktų rajono ribose.


,,Taip pat norėtųsi, kad jos nedulkėtų kolekcionierių stalčiuose ir būtų visiems matomos. Žinoma, čia kiekvieno asmeninis pasirinkimas... Mes jau džiaugiamės, jei turime galimybę tą seną kadrą nuskenuoti ir patalpinti savo puslapyje. Tegul visi juo pasigroži", - kalbėjo M. Serbentas.

Kaip apsaugoti nuotraukas?

Tam, kad laikas kuo mažiau paveiktų senus kadrus, pravartu imtis ir kelių paprastų gudrybių.


,,Nors kone šimtą metų skaičiuojančių nuotraukų kokybė išties stebina - jose gali įžiūrėti medžių lapelius, kitas svarbias detales, bet tam, kad jos išliktų kuo kokybiškesnės, reikėtų jas apsaugoti nuo kaitrios šviesos. Tam galima naudoti specialius dėklus ir retkarčiais jas pravėdinti", - patarimais dalijosi M. Serbentas.


Brangus kraštas


Kas paskatino M. Serbentą skirti tiek laiko Jonavos krašto fotografijoms?


,,Mane visada domino istorija, taip pat aš labai myliu Jonavą. Aš čia gyvenu, tad šitas kraštas - man tikrai brangus. Dėl to, matyt, niekada ir neturėjau tikslo tapti tikru kolekcionieriumi, kuris superka nuotraukas, o vėliau jomis didžiuojasi. Manau, kad visos nuotraukos yra vertingos. Ir kalbu ne apie materialią pusę...


Nuotraukos įamžino praeitį, kuri jau nebegrįš", - kalbėjo jonavietis.


Teksto autorė: Jovita Stanevičiūtė
Nuotraukoje: Žeimių (dabar vadinamas Kosmonautų) gyvenamasis rajonas 1982 m.
www.facebook.com/JonavaFoto/

Jonaviečio iniciatyva subūrė istorijai neabejingus kraštiečius: siekia surinkti ir paviešinti kuo daugiau senosios Jonavos nuotraukų

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 31 Jul 2020 19:01:00 +0300
<![CDATA[Meilė vaikams peraugo į norą sukurti jiems ,,Laimės kampelį"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/meile-vaikams-peraugo-i-nora-sukurti-jiems-laimes-kampeli-idejos-realizavima-stabdo-tik-finansu-trukumas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/meile-vaikams-peraugo-i-nora-sukurti-jiems-laimes-kampeli-idejos-realizavima-stabdo-tik-finansu-trukumas Aušra Navikaitė (26 m.) - Jonavoje užaugusi mergina, kuri nuo paauglystės itin mėgo rūpintis vaikais. Vėliau ji pradėjo dirbti Jonavos vaikų globos namuose bei Šveicarijos progimnazijoje, tačiau to jonavietei nepakako ir dabar mergina deda visas pastangas tam, kad atidarytų nuosavą ,,Laimės kampelį" - dienos centrą mažiesiems Šveicarijos kaime. A. Navikaitė jau įsivaizduoja, kaip šis turėtų atrodyti, kokias paslaugas jame galėtų gauti vaikai.

Visada mylėjo vaikus


,,Meilę vaikams pajutau dar paauglystėje. Pamenu, prižiūrėdavau kaimynų anūką, parvesdavau jį iš darželio, žaisdavau su juo. Aš jį taip saugojau, mylėjau, kad pati nepajutau, kaip čia taip nutiko, jog man vaikai vis pradėjo šypsotis gatvėje, darytis artimesni.

Kartą sėdėjau automobilyje, o pro šalį ėjo visiškai nepažįstamas vyras su berniuku. Jis paleido vyro ranką, pribėgo prie automobilio lango, pabeldė ir pamojavo man. Taip ir likau nesupratusi, kaip tokius reiškinius pavadinti, bet ėmiau svarstyti apie socialinio darbo studijas.

Tiesa, tiek artimieji, tiek kiti mane atkalbinėjo, sakė: „stovėsi Darbo biržoj su tokia specialybe“. Ir aš pasimečiau, ėmiau blaškytis... Metus niekur nestojau, atsikrausčiau į Kauną, lankiau architektūros kursus Kauno Technologijos Universitete, dirbau aukle ir visada jaučiau, kad aš noriu dirbti su vaikais.

Tuomet užpildžiau paraišką ir įstojau į socialinę pedagogiką KTU. Nors dėl pažangumo galėjau mokytis nemokamai, pragyvenimui dirbau pati, todėl teko studijuoti neakivaizdžiai, kitaip sakant, ištęstiniu būdu", - apie savo gyvenimo kelią, kurį nuolat lydėjo mažieji, pasakojo Aušra.


Darbai - ir vaikų namuose, ir mokykloje


Besimokydama 3-iame kurse, Aušra grįžo gyventi į Jonavą. Mergina netrukus pamatė skelbimą, kad šio miesto vaikų globos namai ieško socialinės darbuotojos padėjėjos.

,,Nors galvojau, kad manęs be diplomo dar tikrai nepriims, nusprendžiau nusiųsti CV. Tikėjausi, kad taip paliksiu žinią apie save, jog kažkada baigsiu mokslus ir galbūt galėsiu dirbti pas juos. Tačiau Dievas ar visata man turėjo parengusi geresnį likimą - buvau pakviesta į pokalbį, o vėliau ir prisijungti prie vaikų globos namų komandos.


Ten dirbau 4 gražius metus. Taip, buvo visko... Susidūriau su įvairiais sunkumais, bet jūs neįsivaizduojate, koks geras jausmas yra matyti tų vaikų džiaugsmą, kada tu ateini, kada jie tave apsikabina, šypsosi tau. Tai buvo lyg mano antrieji namai.

Tačiau baigusi studijas, nusprendžiau, kad noriu daugiau žinių ir įstojau į edukologijos magistrą. Paskaitos buvo vakarinės, kiekvieną dieną. Dėl šios priežasties turėjau palikti darbą vaikų namuose. Išliejau nemažai ašarų, nemažiau nei ten gyvenantys vaikai. Bet, kai užsidaro vienos durys, atsidaro kitos - šiuo metu esu Šveicarijos progimnazijos socialinė pedagogė", - apie darbo su vaikais patirtį pasakojo mergina.


Vaikai turi turėti vaikystę

Tiek dirbdama vaikų globos namuose, tiek besidarbuodama Šveicarijos progimnazijoje Aušra pastebėjo, kad vaikai po pamokų neturi vietos, kurioje galėtų būti tokiais, kokie jie yra, vietos, kurioje mažieji galėtų tiesiog ateiti ir pasipasakoti, pasidžiaugti, o gal tiesiog liūdėti kartu su kitais. Tai ir paskatino merginą galvoti apie ,,Laimės kampelio" įkūrimą.

,,Mūsų mieste yra didelis pasirinkimas neformaliojo ugdymo užsiėmimų, bet visur įvesti kažkokie standartai, taisyklės. Aš ilgą laiką domiuosi pozityviu mąstymu, meditacijomis, skaičiau daug knygų, iš kurių supratau, kad vaikai turi būti vaikais, jie turi turėti vaikystę, jie turi juoktis, turi nukristi, turi suklysti. Priešingu atveju, turėsime nieko neveikiančius, nieko nenorinčius, piktus, chuliganiškus vaikus.

Todėl siekiu sukurti tokią vietą, į kurią atėjęs vaikas galėtų pats pasirinkti, ką jis nori veikti, koks jis nori būti. Nori, kad padėčiau pamokas ruošti – valio! Nori žaisti stalo žaidimus? Du kartus valio! Nors daugumos vaikų dienos centrų tikslas „išgelbėti“ vaikus nuo socialinių įgūdžių stokos, aš noriu sukurti jį kitokį. Tiesą sakant, kursiu ne aš...

Jį kurs vaikai. Aš tik paruošiu patalpas, būtiniausius baldus. O taisykles, veiklas, pareigas – viską kurs jie. Tokiu būdu sieksiu ugdyti ir lyderystės įgūdžius", - ,,Laimės kampelio" vizija dalinosi mergina.


Į viską žvelgia pozityviai

Paklausus, ką jai pačiai reiškia ,,Laimės kampelis", Aušra pasakoja apie norą dalintis laime.

,,Esu labai pozityvus žmogus, stengiuosi išlikti pozityvi net ir sunkiausiose gyvenimo situacijose. Tiesiog į viską žiūriu su šypsena, esu laiminga, mane supa laimingi ir pozityvūs žmonės. Dėl to noriu ta laime dalintis. Pavadinimas užgimė savaime, nes ,,Laimės kampelis" - vieta, kurioje bus daug daug laimės",-šypsodamasi kalbėjo mergina.

Idėjų - daug

,,Laimės kampeliui" įsikūrus, Aušra tikisi jame sulaukti bent 20 vaikų. 


,,Kol trūksta finansavimo, tikiuosi čia su vaikais pabūti po 2 - 3 valandas per dieną. Planuoju, kad iki pietų dirbsiu mokykloje, po pietų - centre. Tempas bus didelis, artėja ir magistro rašymas, tad dar teks važiuoti į studijas. Tikiuosi, kad galbūt sulauksiu savanorių pagalbos.

Svarbiausia - pasiūlyti vaikams veiklų, kurias jie rinksis patys. Aš būsiu tik tam, kad padėčiau jiems, nukreipčiau tinkama linkme. 

Žadu ateityje daryti ir bendrus renginius, stovyklas vaikams, nemokamas paskaitas, supervizijas tėveliams, kur jie galėtų išsikalbėti, pasitarti, išspręsti jiems svarbias problemas ir panašiai. Kodėl? Tikrai dažnai girdžiu iš tėvų, kad yra klausimų auginant vaiką, atsiranda sunkumų bendraujant su paaugliu. Norėčiau, kad ,,Laimės kampelis" būtų viena iš tų vietų, kur galėtume kartu spręsti sunkumus", - apie savo planus pasakojo jonavietė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Meilė vaikams peraugo į norą sukurti jiems ,,Laimės kampelį"

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 31 Jul 2020 17:34:53 +0300
<![CDATA[,,Bitės bate" pseudonimu prisistatanti R. Venskauskaitė įrašė naują dainą: kviečiame pasiklausyti ]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/po-bites-bate-pseudonimu-prisistatanti-r-venskauskaite-irase-nauja-daina-kvieciame-pasiklausyti https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/po-bites-bate-pseudonimu-prisistatanti-r-venskauskaite-irase-nauja-daina-kvieciame-pasiklausyti Reda Venskauskaitė (18 m.)  - mergina, kurią muzika lydėjo nuo mažų dienų: ji mokėsi groti pianinu Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje, dalyvavo ne viename muzikiniame konkurse, kuriame klausytojus džiugino ne tik išskirtiniu balsu, bet ir sugebėjimu groti iki šiol pakankamai mažai žinomu muzikos instrumentu - ukulėle. Šiandien ji savo klausytojams prisistato ,,Bitės Bate" pseudonimu. Ir net pasirinkusi taikomosios matematikos studijas, ji atranda laiko kūrybai - vakar, liepos 29-ąją, ji ,,Youtube" kanale patalpino dainą ,,Atiduodu". 

Kūryba - ne svetima

,,Ši daina man nėra pirma, nes rašyti jas pradėjau dar besimokydama Jonavos Senamiesčio gimnazijoje. Nemažai dainų esu sukūrusi grodama ukulėle ar pianinu. Dalis jų buvo sukurtos juoko forma, kitos - ne.

Tačiau ,,Atiduodu", turbūt, yra pirmas mano kūrinys, kuriam pati gaminausi instrumentalą - fonogramą, naudodamasi kompiuteriu ir kitais elektroniniais prietaisais. Kitiems kūriniams grojau gyvai", - paklausta apie savo kūrybą pasakojo Reda. 

Įrašė savo kambaryje

Nors klausantis ,,Atiduodu" eiliniam klausytojui, ko gero, nė sekundei nekyla mintis, jog šis įrašytas ir sukurtas - ne profesionalų, Reda pasakoja, kad kūrinys ,,gimė" jos kasdieninėje aplinkoje. 

,,Dainą įrašėme namuose, mano kambaryje su draugės Kristinos įranga, vis bandant ir bandant ieškot geriausio varianto. Dėl geresnės akustikos galvojom, kad teks lįst į spintą, bet galiausiai apsiėjom ir paprastai", - šypsodamasi kalbėjo mergina. 

Kai atiduoda save iki perdegimo

Apie ką ši daina yra pačiai Redai?

,,Man ,,Atiduodu" yra daina apie meilę, kai žmogus ne visai supranta, kad nėra gerai... Kai vienas vis duoda ir duoda neprašytas iki perdegimo, bet pats to nesuvokia ir galbūt net suvokti nenori", - pasakojo Reda.

Kurs tol, kol pajėgs

Paklausta, ar mergina žada kurti toliau, Reda nė nedvejodama atsako, kad jos kūrybinis kelias tikrai nesibaigs ties ,,Atiduodu". 

,,Kursiu, kol jėgų turėsiu. Jei rašysiu ne dainas, tai - eilėraščius, tekstus ir panašiai", - kalbėjo Reda.

Tie, kas susidomėjo Redos kūryba, turėtų pasekti jos ,,Instagram" paskyrą ,,bite.bate". Čia nuolat atnaujinami jos kurti tekstai.

,,Bitės bate" pseudonimu prisistatanti R. Venskauskaitė įrašė naują dainą: kviečiame pasiklausyti

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 30 Jul 2020 10:55:35 +0300
<![CDATA[Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" ]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/uzusaliuose-laime-atradusi-l-puskova-galit-vadinti-mane-kaimiete---tikrai-neisizeisiu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/uzusaliuose-laime-atradusi-l-puskova-galit-vadinti-mane-kaimiete---tikrai-neisizeisiu Jonavos rajone esančiame Užusalių kaime gyvenantys žmonės, ko gero, nebedrįsta burnoti, kad jų seniūnijos teritorijoje nėra ką veikti: čia iškilmingai minimos valstybinės šventės, švenčiamos Joninės, o įprastomis dienomis žaidžiamas tinklinis, krepšinis, vyksta kino vakarai ar zumbos treniruotės – ir tai tik dalis užsiėmimų, kuriuos savo kraštiečiams gali pasiūlyti Užusalių mokykla-daugiafunkcis centras. Pastarasis gyvybe alsuoja ne šiaip sau: jo veikla rūpinasi jauna šio kaimo gyventoja – Laurita Puškova (26 m.), kuri įsitikinusi, kad augti ir tobulėti gali kiekvienas kaimas. Užusalietės žodžiais tariant, tam tereikia tik kelių iniciatyvių žmonių, idėjų bei noro nuveikti kažką gražaus savo kraštui.

Laimė – ne piniguose

Ne paslaptis, jog šiais laikais didžioji dalis jaunimo nori įsikurti miestuose, neretai ir didmiesčiuose, todėl žmogus, kurį graudina klausimai apie jo gimtąjį kaimą, atrodo lyg netikėtas atradimas. Tačiau po kelių minučių pokalbio su Laurita nekyla jokių abejonių – jos meilė Užusaliams yra tiek pat nuoširdi bei jautri, kiek ir ji pati. Kodėl jauna mergina, įgijusi aplinkotyros magistro laipsnį, o vėliau sėkmingai dirbusi viešųjų ryšių specialiste vienoje Kauno įstaigų, šiandien neabejoja, kad vienas didžiausių jos norų yra realizuoti savo idėjas būtent kaime?

„Mane nuo vaikystės traukė viskas, kas susiję su mus supančia aplinka. Jau mokykloje žinojau, kad studijuosiu arba aplinkosaugą, arba veterinariją. Kadangi praktikos metu teko dalyvauti aplinkosauginiame reide, buvau sužavėta viso to adrenalino, kurį gali pajusti gaudant brakonierius, žavėjo ir jausmas, kurį patyriau galėdama stebėti, kaip įmanoma prisidėti prie gamtos saugojimo.

Visgi, įsidarbinau visai ne pagal specialybę – vienoje Kauno įstaigoje, kuri gina ir atstovauja darbuotojų teises… Ką galiu pasakyti? Mane monotoniškas darbas tiesiog varė iš proto. Nors jau buvau tiek save „perlaužus“, kad kasdien nešiojau oficialius kostiumėlius, batelius, atmintinai mokėjau beveik visą darbo kodeksą, nesijaučiau laiminga, todėl išėjau.

Šiuo metu vienintelė mano darbovietė – Užusalių mokyla-daugiafunkcis centras. Čia dirbu renginių organizatore. Nepaisant to, kad negaliu pasigirti dideliu atlygiu ir esu įdarbinta ne pilnu etatu, jaučiuosi labai laiminga, nes darau tai, kas miela mano širdžiai. Niekada nemaniau, kad piniguose slypi laimė. Dėl to nuo pat pradžių, kai pradėjau dirbti Užusaliuose, netausojau nei savo laisvo laiko, nei asmeninių lėšų. Tiesiog jaučiausi laiminga, nes mačiau kitų žmonių palaikymą, augantį pasitikėjimą manimi“, – pasakojo Laurita.

Buvo ir nerimo

Mergina puikiai prisimena pirmuosius jos organizuotus renginius. Anot jos, tuomet kaimo bendruomenė buvo pripratusi prie kiek kitokios švenčių kultūros. Dėl to Lauritai bei jos bendraminčiams teko gerokai pasukti galvas dėl renginių turinio bei jų patrauklumo užusaliečiams.

„Tiesa sakant, anksčiau čia mažai kas vykdavo. Bent jau mes, jaunimas, tikrai mažai ką žinodavome apie vykstančius renginius. Ir į tuos pačius renginius susirinkdavo tik ta pati vyresnių žmonių grupelę, susėsdavo, pasidarydavo šventę tik sau… Jaunimui ar žmonėms iki 50 metų tikrai trūkdavo veiklų.

Suvokimas, jog čia yra mano kraštas ir jame nieko naujo nevyksta, paskatino mane bei mano draugus patiems imtis iniciatyvos keičiant gyventojų užimtumą. Taip jau susiklostė, kad gavau darbą Užusalių mokykloje-daugiafunkciame centre. Nors tuomet dar dirbau Kaune, tikėjau savimi, kad šiuos du darbus man pavyks suderinti. Ypatingą palaikymą ir paskatinimą pajutau ir iš mokyklos direktorės Audronės Kvedaravičienės.

Kai atėjo metas organizuoti pirmąją šventę – Sausio 13-ąją, atsirado didžiulis jaudulys. Pamenu, sėdžiu ir galvoju, kaip pritraukti žmones į tokį renginį, jog ateitų ir jaunimas, ir vyresni užusaliečiai.

Tada pasikviečiau draugę, Simoną Koženiauskaitę į pagalbą, kuri, beje, dabar fotografuoja ir įamžina visus mūsų puikius renginius, ir klausiu jos: „Ką darom?“. Drauge nusprendėm, jog užsakysime kapelą, pakviesime mokyklos mergaičių, kurios perskaitys gražius žodžius, padarysime gerą apšvietimą. Tuomet dar sukontaktavome su Išorų seniūnaičiu, kuris pasiūlė puikią idėją įžiebti 13 ugnies fakelų. Viskas… Šventė praėjo puikiai, nors, nepaisant šalto oro, buvau visa šlapia nuo prakaito ir jaudulio. Atsimenu, kai skaičiau tekstą balsas drebėjo, atrodytų tuoj, tuoj apsiverksiu. Bijojau, kad neįtiksiu toms visoms vyresnio amžiaus moterims, kurios buvo pripratusios prie joms įprasto šventimo ir kultūrinės stagnacijos.

Netrukus atkeliavo dar viena valstybinė šventė – Kovo 11-oji, tačiau ir su ja pavyko gerai susitvarkyti. Suorganizavome šventinį bėgimą, kuris sulaukė nemažo populiarumo, todėl kartu su Užusalių bendruomenę vieningai nutarėme, kad bėgimas galėtų tapti mūsų Kovo 11-osios tradicija. Taigi, šiais metais jame dalyvavo daugybė žmonių – tiek jaunimas, tiek vyresni kaimo gyventojai, svečiai iš kitų mietelių“, – kalbėjo mergina.

Palaikančiųjų ratas augo

Klausantis Lauritos pasakojimo, nuolat galima išgirsti savoką „mes“. Mergina įsitikinusi, kad dėl kaime esančios gyvasties galima dėkoti visai jo bendruomenei. Tiesa, užusaliečiai į jaunimo sutelktas jėgas atnaujinti švenčių kultūrą reagavo nevienareikšmiai – vieni iškart prisijungė prie idėjų įgyvendinimo, o kiti nebuvo sužavėti naujovėmis ir vis bambėjo klausdami kam viso to reikia.

„Pradžioje esu sulaukusi nepagrįstų kaltinimų, kad su savo užmojais ir idėjomis sugriausiu nusistovėjusią kultūrą. Nežinau, ką tuo buvo norima pasakyti, nes, jei nepasitenkinimą reiškusiems gyventojams kultūra buvo kartu ištuštintas butelaitis, tai džiaugiuosi prisidėjusi prie jos griuvimo.

Buvau įsitikinusi, kad daugiau ką sukurtume ir nuveiktume tik tada, jei prisijungtų didesnė ir įvairesnė bendruomenės dalis. Todėl kreipiausi pagalbos į visus, kurie galėtų kažkuo prisidėti. Pavyzdžiui, dabar mūsų šventėse maistą nuolat gamina vienas mūsų pagalbininkų – Vitalijus Navašinskas. Kai tik artėja renginys, iškart skambiname jam: „Vitalijau, ruošk receptuką“. Turiu pripažinti, kad anksčiau galvojau, jog šis žmogus tik pabumbės ir neprisijungs. Tačiau aš klydau… Jis, kaip ir ne vienas kitas, prisidedantis prie Užusalių tobulėjimo – nuostabus žmogus. Dabar neįsivaizduojame savo švenčių be mūsų bendruomenės virtuvės šefo.

Noriu pasidžiaugti, kad aplink save visada turiu puikią komandą: draugai – Simona, Saulė Indrida, Žymantas, seniūnaitis – Romanas, antra pusė – Vadimas, tėvai – Irena ir Pavelas Puškovai ir kiti kaimui neabejingi žmonės, kurie visada pagelbės.

Be šių visų žmonių nieko tikrai nevyktų. Kai yra bendruomenės branduolys, jis pamažu nejučia įtraukia ir kitus. Labai džiaugiuosi, kad mūsų Užusalių bendruomenės branduolys tik plečiasi. Džiaugiuosi ir dėl to, kad prireikus, kaimo bendruomenė noriai prisideda“, – kalbėjo mergina.

Siūlo nieko nelaukti ir veikti

Ką savo gimtuoju kraštu besirūpinanti mergina galėtų pasakyti tiems, kurie kartoja, kad gyvenimas kaime – nuobodus?

„Visada sakau, kad kaime veikti yra ką, tačiau reikia įdėti šiek tiek pastangų ir patiems. Kai išgirdau, kad jaunimas kartoja, jog trūksta pramogų, pasiūliau rengti kino vakarus. Juk tam daug nereikia – susinešame multimedijos įrangą ir čia pat Užusaliuose, prie lauko estrados ar didžiojoje salėje žiūrime filmus ar krepšinio varžybas.

Taigi, reikia mažiau bumbėti, o daugiau kalbėtis tarpusavyje ir daryti“, – teigė mergina.

Nemato savęs kitur

Paklausta, kam viso to reikia jaunai merginai, Laurita trumpam susigraudina ir tikina, kad Užusalių kaimas jai buvo svarbus nuo pat vaikystės. Dėl to ji tikisi, kad Užusaliuose užaugs ir jos vaikai.

„Šitas klausimas man yra labai jautrus. Aš čia pati gyvenu ir noriu, kad Užusaliuose būtų gera gyventi ir būti tiek man, tiek kitiems. Tvirtai žinau, kad čia su antra puse Vadimu kursime ir savo šeimą. Niekada neturėjau net menkiausios minties pabėgti gyventi kažkur kitur, nors tokių įkalbinėjimų taip pat netrūko.

Su savo antra puse draugauti pradėjome 7 ar 8 klasėje. Jau net tiksliai nepamenu. Kai baigusi 10 klasių Užusaliuose pradėjau mokytis Kauno gimnazijoje, ne vienas pažįstamas mudviem patarinėjo nuomotis butą ten. Tačiau mudu žinojome, kad to nenorime ir mūsų ateitis laukia kaime, kur gimėme ir užaugome. Mums abiem čia tikrai gera, nes čia turime viską.

Netgi pamenu, kad mokydamasi Kaune, stengiausi neparodyti savo aktyvumo, nes žinojau, kad tada turėsiu imtis įvairių veiklų ten. Man norėjosi kuo greičiau grįžti į Užusalius“, – šypsodamasi pasakojo Laurita.

Įžvelgia tik privalumus

Kalbėdama apie gyvenimą kaime, jauna mergina užtikrintai sako, kad šis turi kelis pagrindinius privalumus.

„Grynas oras, mus supanti gamta, Užusalių tvenkinys, galimybė lakstyti pievomis kaip laukinukė (šypsosi) ir nuostabūs žmonės. Privalumų kaime tikrai daug.

Esu visiškai kaimo vaikas. Man niekada nepatiko miesto šurmulys, niekada nemėgau vaikščioti po parduotuves, netraukė ir naktiniai klubai. Kaip aš sakau, jei norisi šokių, mes galime juos puikiai suorganizuoti čia. Taip padarysime linksmybių ir sau, ir kitiems.

Kalbant apie infrastruktūrą, mes negalime skųstis ja. Turime gerą susisiekimą tiek su Jonava, tiek su Kaunu – iki abiejų miestų yra apie 15 kilometrų. Jei mieste po darbo bent pusvalandį tektų stovėti kamščiuose, čia per tą laiką galiu kelis kartus apvažiuoti visas gatves.

Užusaliuose mes turime viską, ir tvenkinį, ir parkelius, nuostabią mus supančią aplinką. Ko daugiau galima norėti?“, – retoriškai klausė užusalietė.

Apie kaimo problemas

Visgi, ne paslaptis, kad kai kalbama apie gyvenimą kaime, neretas akcentuoja, jog kaimiškose vietovėse iki šiol bujoja alkoholizmo šaknys ar nedarbas. Paklausta apie tai, Laurita teigia, kad negalima sakyti, jog kaime nėra problemų, tačiau jas stengiamasi aktyviai spręsti.

„Kai išgirstu, kad kaimas yra „pašalpinių“, vagių, alkoholikų kraštas, man užverda kraujas, nes taip tikrai jau seniai nebėra. Žinote, aš manau, kad tokius stereotipus vis dar palaiko tie pavieniai vis dar pasitaikantys atvejai. Jei kas pamato gatvėmis besišlaistantį girtą asmenį, greitai baksnoja pirštu ir, suprask, visas kaimas toks. Maža to, vis dar atsiranda nelabai protingų asmenų, kurie prisidengę socialiniais tinklais rašinėja dažnai tikrovės neatitinkančią informaciją.

Kalbant apie Užusalius, mūsų seniūnija yra įdėjusi dideles pastangas tam, kad su alkoholio vartojimu problemų turintys žmonės sveiktų, būtų naudingai užimti, dalis iš jų atlieka įvairius viešuosius darbus. Per pastaruosius tris metus šioje socialinėje problemoje mes žengiame dideliais žingsniais į priekį.

Gal vis dar yra problemų su nieko veikti nenorinčiu jaunimėliu. Yra tokių, kuriuos reikia ištraukti iš blogo kelio, nes jie ir šiukšlina, ir vartoja alkoholį viešose vietose.

Nepaisant to, aš galiu pasidžiaugti, kad jie jaučia pagarbą mūsų iniciatyvoms. Pavyzdžiui, kai ruošėme dekoracijas Joninėms, jie matė, kad mes dirbam, buvo priėję pajuokauti ir nors atsisakė prisidėti, nes neva tai turi daug reikalų, tačiau šventės metu ir savaitę po jos dekoracijos nebuvo suniokotos. O tokių atvejų anksčiau tikrai yra buvę…

Manau, kad tokie jaunuoliai tiesiog augo „netinkamoje“ aplinkoje, kurioje nebuvo mokomi gerųjų pavyzdžių ir bendrystės jausmo… Aš tikiuosi, kad mūsų organizuojamos iniciatyvos – tenisas, krepšinis, tinklinis ar kitos veiklos, įtrauks net ir tuos, kurie yra pripratę šlaistytis gatvėmis ir užsiimti neteisingais dalykais. Tikiu, kad jei žmogus pats prisideda prie kažko, jam nesinori to griauti ir niokoti“, – kalbėjo mergina.

Nebijo būt pavadinta kaimiete

Ko gero, ne vienam teko girdėti, kai kaimiečio epitetas naudojamas siekiant ne pagirti, o atvirkščiai – sumenkinti žmogų. Kokias emocijas ir asociacijas „kaimiečio“ sąvoka sukelia Lauritai?

„Aš visada sakau, kad mes esame kaimiečiai. Ar tai blogai? Ne! Man kaimietis tai linksmas, geras, šiltas ir darbštus žmogus“, – teigė Laurita, negailėdama gražių žodžių savo kraštiečiams.

„Užusaliai – gerų žmonių kraštas. Ateityje planuojame įsiteisinti sau tokį šūkį, kad visi žinotų, kur atvažiavo. Jis papuoštų ir atspindėtų mūsų kaimą. Mes turime tikrai dar daug naujų, neįgyvendintų idėjų, kurios, tikime, kad ateityje džiugins užusaliečius“, – teigė mergina.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Nuotraukų autorė Simona Koženiauskaitė

Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu"

Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 21 Jul 2020 15:55:24 +0300
<![CDATA[Jonavietė D. Šimbaraitė: ,,Muzika man yra kaip oras, be kurio nebegaliu gyventi"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonaviete-d-simbaraite-muzika-man-yra-kaip-oras-be-kurio-nebegaliu-gyventi https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonaviete-d-simbaraite-muzika-man-yra-kaip-oras-be-kurio-nebegaliu-gyventi Deimantė Šimbaraitė (16 m.) - muzikali jonavietė, ne viename dainavimo konkurse pelniusi laureatės vardą. Kaip sako pati mergina, muzika yra neatsiejama jos gyvenimo dalis, kuriai nepakanka vien įgimtų gabumų - Deimantės žodžiais tariant, norint siekti aukštumų muzikos pasaulyje, būtina sunkiai dirbti.


Nuo mažų dienų


,,Kiek save prisimenu, visuomet muzika buvo kartu su manimi. Pamenu, kad darželyje labai patikdavo dalyvauti įvairiuose tėveliams rengiamuose koncertuose, dainuoti. Mama pastebėjo, kad mėgstu dainuoti, domiuosi muzikos instrumentais, todėl įstojau į Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklą, fortepijono klasę", - paklausta apie tai, kada pradėjo dainuoti, pasakojo Deimantė.


Tęsia mokslus


Dar besimokydama Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje, Deimantė aktyviai dalyvavo Jonavos kultūros centro POP grupės „Šuldu Buldu“ veikloje. Kadangi mergina žinojo, jog muzika privalo būti jos gyvenimo kelyje, ji nusprendė toliau dainavimo meno mokytis Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje.


,,Savo gyvenimą sieti su muzika iš pagrindų buvau suplanavusi dar prieš įstodama į Juozo Gruodžio Konservatoriją. Labai norėjau ten mokytis ir džiaugiuosi, kad pavyko. Jau įgijau daug teorinių žinių bei techninių žinių. Čia dirba labai stiprūs pedagogai, ačiū jiems", - gražių žodžių negailėjo mergina.


Padeda tobulėti


Na, o tobulinimasis bei mokymasis nuolat atneša ir ,,saldžių vaisių" - Deimantės laimėjimai konkursuose, kuriems nesutrukdė net ir koronaviruso krizė, kalba patys už save. 


,,Konkursai yra puiki galimybė ne tik parodyti save, bet ir pasivaržysi su kitais dalyviais iš kitų šalių, pateikti savo vokalo techninius gabumus, ir pažvelgti į tai, ką galbūt reiktų tobulinti ar ką reiktų daryti kitaip.


Šiais metais jau buvome suplanavę išvykti į vokalo konkursą Baltarusijoje, Italijoje, bet dėl karantino viskas buvo atšaukta. Labai smagu, kad konkursų organizatoriai greitai sureagavo į esamą padėti ir nusprendė rengti juos ,,online" būdu. Nors tai atrodė nauja ir buvo lydima nežinomybės dėl to, kaip viskas vyks, dalyvauti neatsisakiau ir nuotoliniu būdu.

Man įsimintas konkursas vykęs tokiu principu  -„WAVE [online] IDEAS". Jį organizavo Baltarusijos atstovai.


Kadangi konkurso formatas buvo „Festivalis namuose“, teko daug bendrauti su organizatoriais telefonu (su vaizdu), suderinti muzikos garsą, filmavimo kameros atstumą ir panašiai. Teko apgalvoti visus techninius dalykus, kurie įprastai vyksta scenoje,, o dabar turėjo būti padaryti namuose.

Galiu pasidžiaugti, kad tapau konkurso „Festivalis namuose“ nugalėtoja ir laimėjau 100 e sertifikatą", - džiaugėsi jonavietė.


Nuolatinis mamos palaikymas


Tie, kas stebi D. Šimbaraitės muzikinį kelią, ko gero, jau pastebėjo, kad merginą nuolat skatina ir lydi jos mama. Ką toks palaikymas reiškia pačiai Deimantei?


,,Mama mane palaikė nuo pat mažens... Aš labai džiaugiuosi, kad ji iš visų jėgų padeda siekti savo svajonės, savo tikslo, visur važiuoja kartu, palaiko. Mama man visada sakydavo, kad jeigu ką nors darau, tai turiu daryti nuoširdžiai ir atsakingai, taip ir stengiuosi elgtis. Ir žinau, kad kartais prieš pasirodymus ji labiau jaudinasi nei aš.

Galiu pasakyti, kad man artimųjų parama ir palaikymas suteikia dar didesnio noro eiti pirmyn", - atviravo Deimantė.


Scenoje - ir džiaugsmas, ir jaudulys


Mergina, kalbėdama apie dainavimą, pasakoja, kad buvimas ant scenos jai teikia didelį malonumą.


,,Man labai patinka būti ant scenos, dainuoti auditorijai, pateikti visas savo balso galimybes. Tačiau turi pripažinti, kad lipant į sceną jaučiu jauduliuką. Vėliau tiesiog atsipalaiduoju, mėgaujuosi žiūrovų dėmesiu", - kalbėjo jonavietė.


Matant Deimantę scenoje nesunku pastebėti, jog mergina ne tik puikiai dainuoja, bet ir juda, o jos emocijos atsispindi veide. Kaip sako pati jonavietė, visa tai - pojūčiai, kurių nereikia suvaidinti.


,,Konkursuose visada dainuoju dainas, kurios man patinka. Dėl to emocijos ateina iš kažkur labai giliai ir savaime. Na, o kartais būna, kad koncertuose tenka dainuoti ne iš karto patikusias dainas, bet kai ,,pasikapstau giliau", vis tiek atrandu dainos žodžiuose prasmę, grožį, mintį.
Vokalo mokytojai visada sakydavo, kad reikia pajausti dainą, kai pajauti – emocijos pačios liejasi", - patirtimi dalijosi Deimantė.


Svarbu pasirinkti tinkamą kryptį

Kai kalbama apie muzikantus, neretai sakoma, jog išgyventi iš muzikos - itin sunku. Ką apie tai mano pati Deimantė?


,,Anksčiau šiam teiginiui pritariau, bet dabar po truputi keičiu nuomonę. Manau, kad pasirinkus tinkamą sau kryptį, išgyventi galima. Žinoma, muzikos pasaulis yra kitoks ir darbo pobūdis yra kitos", - kalbėjo mergina.


Vien talento nepakanka


Paklausta apie tai, ar muzikalumas gali būti siejamas tik su talentu, Deimantė tikina, kad viskas priklauso nuo užsibrėžtų tikslų.


,,Yra sakoma, kad talento reikia 10 procentų, likę 90 procentų - nuoširdus darbas.

Dainuoti yra viena, bet siekti profesionalaus dainavimo - kita. Tai yra sunkus darbas, reikalaujantis daug pastangų", - tikino mergina.

Jonavietė D. Šimbaraitė: ,,Muzika man yra kaip oras, be kurio nebegaliu gyventi"

Jonavietė D. Šimbaraitė: ,,Muzika man yra kaip oras, be kurio nebegaliu gyventi" Jonavietė D. Šimbaraitė: ,,Muzika man yra kaip oras, be kurio nebegaliu gyventi" Jonavietė D. Šimbaraitė: ,,Muzika man yra kaip oras, be kurio nebegaliu gyventi" Jonavietė D. Šimbaraitė: ,,Muzika man yra kaip oras, be kurio nebegaliu gyventi" Jonavietė D. Šimbaraitė: ,,Muzika man yra kaip oras, be kurio nebegaliu gyventi" Jonavietė D. Šimbaraitė: ,,Muzika man yra kaip oras, be kurio nebegaliu gyventi" Jonavietė D. Šimbaraitė: ,,Muzika man yra kaip oras, be kurio nebegaliu gyventi" ]]>
jonavoszinios.lt Sun, 19 Jul 2020 11:39:47 +0300
<![CDATA[Krizių centro vadovė: apie „lengvo smurto“ šeimoje toleravimą negali būti nei kalbos, bet koks smurtas – tai nusikaltimas prieš artimąjį]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kriziu-centro-vadove-apie-lengvo-smurto-seimoje-toleravima-negali-buti-nei-kalbos-bet-koks-smurtas---tai-nusikaltimas-pries-artimaji https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kriziu-centro-vadove-apie-lengvo-smurto-seimoje-toleravima-negali-buti-nei-kalbos-bet-koks-smurtas---tai-nusikaltimas-pries-artimaji Smurtas prieš vaikus artimoje aplinkoje – tai kraujuojanti mūsų visuomenės žaizda. Šia tema prirašytą daug straipsnių ir mokslinių darbų, daug kalbėta viešojoje erdvėje. Tačiau situacija išlieka skaudi. Pagalbos tarnyboms darbo netrūksta. Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenimis, per 2020 m. sausio – gegužės mėnesius Lietuvoje smurtą galimai patyrė 1045 vaikai, daugiausia – artimoje aplinkoje.

Kasdien susidurianti su rimtų problemų dėl smurto artimoje aplinkoje turinčiomis šeimomis Telšių Krizių centro vadovė Vanda Benaitienė pabrėžia, kad bet koks smurtas yra nusikaltimas prieš artimąjį. Visų visuomenės narių tolerancija bet kokiam smurtui turi būti nulinė. 

–Kokios yra smurto prieš vaikus šeimoje priežastys?

–Jų yra ne viena. Šaknų reikėtų ieškoti visuomenės istorijoje, patriarchalinėje  mūsų pasąmonėje,  buvusioje ir vis dar esamoje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Mus kausto ne tik Covid - 19 virusas, bet ir iš praeities ateinantis, ir vis dar sunkiai besikeičiantis klaidingų suvokimų virusas. Pirmasis klaidingas suvokimas yra, kad normalu, jog įvairiais lygiais galingesnis valdo silpnesnį. Kiti suvokimo virusai – tolerancijos silpnesniam ir kitoniškam, lygiateisiškumo, lygiavertiškumo, pagarbos ir kitoniškumo priėmimas mūsų sąmonėje vis dar nėra savaime suprantami dalykai.

Remiantis mūsų nevyriausybinės organizacijos praktine 23 metų darbo su vaikais ir šeimomis patirtimi ir stebėjimais, galima tvirtinti, kad pagrindinė smurto prieš vaikus priežastis – MEILĖS TRŪKUMAS. Nėra blogų žmonių, yra nelaimingi žmonės, patyrę skriaudą, sužeisti artimųjų arba sutiktų aplinkinių, kurie patys nesuvokdami,  už patirtą skriaudą atsikeršija skriausdami vaikus.

Yra ir kita grupė smurtaujančių žmonių – tai žmonės, kurie nuo vaikystės gavo viską, išskyrus MEILĘ, tapo egoistais,  tironais, valdytojais.

Vaiko psichikoje  nuo kūdikėlio formuojasi programos, išmokstama kaip elgtis su kitais. Taigi  nėra vienos priežasties. Smurtaujantis žmogus – tai tragedija ir šeimai, ir jo paties gyvenimui. 

–Papasakokite plačiau apie mąstymo „programas“ ir kitus veiksnius, kurie lemia, kad suaugęs žmogus ima smurtauti prieš vaikus?

–Nemaža dalis smurtaujančių prieš vaikus suaugusiųjų taip elgiasi, nes yra išmokę tokios elgsenos. Jie vadovaujasi tokia mąstymo eiga: „mane taip auklėjo – tapau žmogus ir aš taip auklėju“.

Smurtui prieš vaikus taip pat įtakos turi vis dar gajus mūsų visuomenėje smurtas prieš moteris. Tai tos pačios smurto kultūros dalys, tik kitas objektas. Apskritai smurtinės aplinkos mūsų visuomenėje yra daug, daug patyčių.

Neretu atveju, suaugę žmonės prieš vaikus smurtauja dėl psichinių ligų, psichologinių problemų ar priklausomybių – žmogus tiesiog nebevaldo savo impulsų. Jis negeba pažinti savo emocijų ir jas valdyti, nesugeba, nežino kaip kitaip savo emocijas išreikšti, nemoka konstruktyviai spręsti konfliktų.

Reikia pripažinti, kad visi mes esame valdomi pasąmoninių impulsų – mažai kalbamės su vaikais ir kitais šeimos nariais apie nusivylimus, pyktį, kuriuos patiriame.

Remiantis darbo su vaikais ir šeimomis patirtimi, dar norėčiau pasakyti, kad gausus psichotropinių, slopinančių ir raminančių vaistų, alkoholio vartojimas iškreipia suaugusiųjų reakcijas į situacijas, reakcijos tampa neadekvačios. Tai provokuoja vaikų nerimą ir neklusnumą savo tėvams, o tai, savo ruožtu, iššaukia tėvų agresiją. 

–Kas dažniausiai smurtauja prieš vaikus šeimoje?

–Kadangi smurto artimoje aplinkoje statistika rodo, kad daugiau kaip 80 proc. atvejų smurtauja vyrai, tai vadinasi vaikai daugiausia smurtą patiria, regi, jaučia iš tėvų, vyriškos lyties suaugusiųjų Tarptautiniuose teisės aktuose nurodoma, kad smurtinėje aplinkoje augantis vaikas laikomas nukentėjusiu, nesvarbu ar jis matė, pats patyrė ar tik nujaučia, kad šeimoje yra negerų dalykų. 

Mūsų Telšių krizių centras dažniausiai susiduria su vyrų-tėčių nukreipta agresija prieš vaiką ar jo mamą. Specialistų nustatyta, kad smurtą patirianti mama gali pradėti smurtauti prieš vaikus. 

– Kokiais būdais smurtaujama prieš vaikus šeimoje?

–Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nustatyta, kad yra 5 smurto rūšys: fizinis, psichologinis, seksualinis, ekonominis ir nepriežiūra. Iš praktinės patirties su problemų turinčiomis šeimomis galiu pasakyti, kad, kalbant apie fizinį smurtą, dažniausiai pasitaiko, kad vaikai mušami per galvą ir kitas kūno vietas, stumdomi, žnaibomi, mušami diržu, rykšte.

Lietuvoje tikrai aktyviai reaguojama į fizinį smurtą prieš vaikus. Tačiau ne visada reaguojama į vaiko patiriamą psichologinį smurtą, ne visada jis fiksuojamas, nors vaikai dažnai patiria rėkimus, gąsdinimus, patyčias, pravardžiavimus. Pasitaiko atvejų, kai tėvai gąsdina vaikus, kad atiduos juos į vaikų namus, kad patys išeis ir negrįš, nusižudys. Tai sukelia vaikams stiprius baimės ir streso jausmus ir gali sužeisti jų asmenybę negrįžtamai. 

–Jei prieš vaiką tiesiogiai nėra smurtaujama, tačiau jis nuolat mato smurtą šeimoje, ar galima sakyti, kad vaikas vis tiek patiria smurtą?

–Taip, be abejo! Tokiais atvejais vaikai nuolat jaučia nerimą, baimę. Vaikai net iš mimikos supranta tėvų būseną ir į ją reaguoja, jau nekabant apie situaciją, kai šeimoje smurtaujama. 

–Pasitaiko nuomonių, kad vaikui geriau gyventi „lengvai“ smurtinėje aplinkoje nei būti paimtam iš tėvų. Ką jūs apie tai manote?

–Neretas iš mūsų užaugome, galime sakyti, įvairių atspalvių ir formų smurtinėje aplinkoje, tiek namuose, tiek mokykloje. Tiek darbinėje veikloje su tuo susiduriame. Dėl tokių patirčių mūsų bendravimas yra tarsi su pelėsio kvapu.

Moksliniai tyrimai įrodė, jog  įvairių rūšių smurtas žlugdo asmens savigarbą, jo pasitikėjimą savimi, sutrikdo net vystymąsi. Todėl XXI-ajame amžiuje mūsų nuostatos ir gyvenimo filosofija turėtų būti be jokių išlygų – bet kurios rūšies smurtas yra netoleruotinas. Tai yra nusikaltimas! Tokia nuostata įtvirtinta ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme. Jokių abejonių!

Apie „lengvo smurto“ toleravimą negali būti nei kalbos. Tačiau kiekvieną atvejį turėtume  nagrinėti individualiai ir ne tik nubausti už smurtinį elgesį, bet ir suteikti galimybę išeiti iš smurtinių santykių ir įveikti juos.

– Kaip sustabdyti smurtą šeimoje? 

–Džiugu, kad nuo 2011 m. priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas padėjo pamatus smurto šeimoje stabdymui. Tačiau mums dar labai toli iki Skandinavijos šalių požiūrio, kad jokie smurtiniai veiksmai nepriimtini ir netoleruojami. Todėl pirmiausia turime keisti požiūrį, nuostatą bei filosofiją, kad visų rūšių smurtas šeimoje – fizinis, psichologinis, seksualinis, ekonominis ir  nepriežiūra – yra nusikaltimas prieš artimąjį. Šiai problemai mūsų sąmonėje turėtų būti nulinė tolerancija! Visuose lygiuose, visose įstaigose, organizacijoje bei pagalbos šeimai tarnybose. Visos tarnybos  ir visuomenė besąlygiškai turi būti nukentėjusiojo pusėje.

Smurtavęs asmuo turėtų nesilankyti šeimoje, nesimatyti su vaikais ne mėnesį, kaip iki šiol yra, o iki tol, kol „atvės“, praeis smurtinio elgesio keitimo programą, individualią ar grupinę terapiją, Efektyvios tėvystės mokymus.

 

 

 

 

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba

Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyrius

Sigita Zumerytė Arlauskienė

 

 

Krizių centro vadovė: apie „lengvo smurto“ šeimoje toleravimą negali būti nei kalbos, bet koks smurtas – tai nusikaltimas prieš artimąjį

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 19 Jun 2020 15:06:25 +0300
<![CDATA[Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ne-viena-zygi-jonavos-apylinkese-suorganizaves-m-kungys-zygiuojant-nereikia-vadinti-didvyrio-svarbiausia---kad-butu-smagu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ne-viena-zygi-jonavos-apylinkese-suorganizaves-m-kungys-zygiuojant-nereikia-vadinti-didvyrio-svarbiausia---kad-butu-smagu Modestas Kungys (28 m.) sportui neabejingiems jonaviečiams yra žinomas kaip daugkartinis kūno rengybos varžybų čempionas, jau kelerius metus sėkmingai padedantis savo kūną pamilti ir kitiems - vaikinas veda ,,Military Fit" treniruotes, prisidedančias prie geresnės savijautos, kūno linijų puoselėjimo bei ištvermės ugdymo. Jas lankantys kraštiečiai neleis sumeluoti, kad per kelis pastaruosius metus ,,Military Fit" aplink M. Kungį subūrė nemažą žmonių būrį, kuris ne tik lieją prakaitą kartu, bet ir susirenka smagiai praleisti laiką. Kaip sako pats M. Kungys, jo treniruojami žmonės yra pripratę prie įvairių avantiūrų. Naujausi trenerio suorganizuoti iššūkiai persikėlė į miškus ir laukus, bandant pėsčiomis įveikti ne vieną dešimtį kilometrų. 

Maršrutai - skirtingi

,,Pirmasis mano suorganizuotas žygis įvyko prieš 3 ar 4 mėnesius. Tuomet ėjome nuo Ragožių kaimo link Čičinų, Kurmagalos. Suskaičiavome, kad įveikėme 17 kilometrų.

Antrą kartą ėjome nuo Jonavos link Šveicarijos, nuo Šveicarijos - link Dumsių, tada į Gaižiūnus. Taip nužygiavome 24 kilometrus.

Trečiasis žygis vedė į Upninkus. Ėjome šalia Šventosios vagos ir įveikėme apie 20 kilometrų.

Jei pirmųjų žygių maršrutus buvau sudėliojęs aiškiai, paskutiniajame sužymėjau tik tarpinius taškus, kurie vedė žmones iki finišo", - paklaustas apie įveiktus kilometrus pasakojo M. Kungys.

Pagrindiniai žygeiviai - ,,Military Fit" lankytojai

Lietuvoje žygius organizuoja ne viena žygeivių asociacija bei organizacija. Dalis maršrutų apima ir Jonavos rajono apylinkes. Nepaisant to, jonaviečių, bandančių imtis tokios veiklos organizavimo - nematyti, o ir pats M. Kungys tikina, jog jo iniciatyvos,  bent jau kol kas, pagrinde nukreiptos į ,,Military Fit" lankytojus.

,,90 proc. praėjusiuose žygiuose dalyvavusių asmenų - mano klientai ir žmonės, kuriuos jie pasiėmė su savimi kartu. Nežinau, ar ateityje nuspręsiu, jog noriu pakviesti itin didelį skaičių žmonių... Žinoma, jei atsirastų norinčių prisijungti, jie turėtų su manimi susisiekti, kad ir per mano ,,Facebook" paskyrą.

Pagrindinis mano tikslas - paįvairinti treniruotes asmenims, kurie nori sportuoti pas mane. Kodėl? Man visada norėjosi suburti žmones ne tik treniruotėms, bet ir aktyviam laisvalaikiui, smagiam laiko praleidimui", - kalbėjo treneris.

Svarbiausia - pasiruošti

Nors 17 - 24 kilometrai pėsčiomis, iš pirmo žvilgsnio, gali atrodyti kaip nemenkas atstumas, M. Kungys tikina, kad juos gali įveikti kone kiekvienas. Svarbiausia - tinkamai pasiruošti.

,,Kadangi aš pats esu ėjęs į žygius, kai buvau kariuomenėje, turėjau suvokimą, ką patarti pirmą kartą žygiuojantiems žmonėms. 10 kilometrų, manau - kiekvienam lengvai įveikiamas atstumas, 15 - jau šis tas. Einantiems dar daugiau jau reikia gerai pagalvoti ir apie avalynę, nes su sportbačiais sunku apsieiti be pūslių. Taip pat patariama turėti vandens, pirmosios pagalbos priemonių, kojines pasikeitimui, nes žygiuoti su drėgnomis - nei patogu, nei malonu. Čia nereikia kentėti, vaidinti didvyri ir eiti sukandus dantis.

Tiesa, mano organizuoti žygiai nebuvo ekstremalūs. Turiu tikslą, kad jie būtų prieinami kiekvienam žmogui, net ir neturinčiam didelio fizinio pasirengimo. Dėl to, bent jau artimiausiu metu, tikrai neplanuoju žygiuoti nei 40, nei 50 kilometrų. Siekiu, kad žmogus aktyviai praleistų laiką, pamatytų kažką naujo. Taip pasivaikščioti išėję žmonės atitrūksta nuo rutinos, darbo, pailsi psichologiškai. 

Žinoma, kiekvienam - savo: vieniems užtenka nueiti į kiną, pasivaikščioti Akropolyje, kitiems norisi pabūti gryname ore.

Kalbant apie jau įvykusius žygius, buvo žmonių, kurie pripažino, kad pavargo, tačiau nei vienas nepasakė, kad visa tai - nesąmonė. Na jei ir pasakė, tai ne prie manęs...", - kalbėjo M. Kungys.

Teko koreguoti planus

Jonavietis pripažįsta, kad dar kovo mėnesį šalyje įvestas karantinas privertė pakeisti ne vieną planą.

,,Tikėjausi, kad gegužės ar birželio mėnesį mums pavyks susiorganizuoti kelionę į kalnus. Taigi, pirmieji žygiai Jonavos rajono apylinkėse turėjo būti tik ,,apšilimas". Kaip žinome, karantinas pakeitė daugelio planus, mūsų - taip pat.

Kad ir kaip keistai nuskambėtų, nemanau, jog tai išėjo tik į blogą. Taip, pirmą savaitę man kilo šiokia tokia baimė, nežinojau, kaip bus su treniruotėmis. Mano gyvenimas - neatsiejamas nuo sporto ir kai per vieną dieną užsidaro visos durys, apima šiokia tokia panika.

Tačiau po 3 - 4 dienų pradėjau dar labiau atrasti ,,Instagram'ą", ,,Tic toc" programėlę, padėjusią kurti šmaikščius vaizdo įrašus, kurie, tikiuosi, pakėlė nuotaiką ne tik man, bet ir kitiems. Taip užpildžiau save, galėjau skirti daugiau laiko savęs, kaip trenerio, pristatymui platesnei visuomenės daliai. 

Dabar galiu pasakyti, kad praėjęs laikotarpis buvo toks, kuriame tu turėjai galimybę pralošti, bet galėjai ir išlošti. Žmonės pasinėrė į virtualią erdvę, iš kurios viską ėmė ir tiesiog gėrė į save. Jei tu esi treneris, galėjai tai puikiai išnaudoti savo naudai. 

Kalbant apie klientus ir treniruotes, čia taip pat radau išeitį - vedžiau jas ,,online". Džiaugiuosi, kad žmonės noriai prisijungdavo.

Na, o atsiradus daugiau laisvės, treniruotės persikėlė į lauką. Kadangi tuomet Jonavos stadionuose buvo nemažas užimtumas, mes sportuodavome Ragožių sporto aikštelėje. Nemažai daliai žmonių, tai buvo pirmosios treniruotės po atviru dangumi. Žinoma, susidūrėme su skirtingomis oro sąlygomis. Dėl to vieniems gal buvo lengviau, kitiems - sunkiau, bet didelių skundų neteko girdėti. Aš visada juokauju, kad mano klientai - išskirtiniai ", - kalbėjo M Kungys.

Planuose - dar daugiau avantiūrų

Paklausus apie ateities planus, M. Kungys šypteli ir patikina, kad mintyse jau sukasi nauji iššūkiai.

,,Manau, kad žygių dar tikrai bus. Juose įsivaizduoju ir naujus netikėtumus, pavyzdžiui, šuolį su virve. Mintys apie norą suorganizuoti kažką naujo mane pagauna savaime.

Kai ėjome paskutinį žygį link Upninkų kaimo, į galvą toptelėjo mintis, kad galėjome parplaukti Šventąja į Jonavą baidarėmis. Gal kada taip ir padarysim...

Aš džiaugiuosi, kai mano klientai lieka patenkinti... Tad tikrai pasistengsiu juos dar kažkaip nustebinti", - kalbėjo M. Kungys.

 

Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti"

Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti" Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti" Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti" Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti" Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti" Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti" Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti" Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti" Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti" Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti" Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti" Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti" Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti" Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti" Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti" Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti" Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti" Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti" Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti" Ne vieną žygį Jonavos apylinkėse suorganizavęs treneris M. Kungys: ,,Karantino laikotarpiu galima ir išlošti, ir pralošti" ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 02 Jun 2020 10:50:17 +0300
<![CDATA[VSAT Kinologijos instruktorius: Svarbiausia yra atrasti ryšį su šuniu ]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vsat-kinologijos-instruktorius-svarbiausia-yra-atrasti-rysi-su-suniu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vsat-kinologijos-instruktorius-svarbiausia-yra-atrasti-rysi-su-suniu Karantino laikotarpiu gyvenimas VSAT Sienos kontrolės organizavimo valdybos Kinologinės veiklos skyriuje nesustojo. Kovo pabaigoje buvo įsigyti keturi vokiečių aviganių veislės šuniukai, kurie po įvairių mokymų ir atestacijų taps tikrais VSAT keturkojais pareigūnais. Vis tik bendravimo apribojimai palietė ir šią sritį. Apie tai, kaip karantino metu vyksta jaunų tarnybinių šunų mokymai, kalbamės su instruktoriumi Vladimiru Babičevu ir pasieniečiu kinologu Dovydu Pranckevičiumi, kuriam ir atiteko vienas iš keturių naujų vokiečių aviganių.

– Vladimirai, trumpai papasakokite apie savo tarnybą VSAT.

– VSAT tarnauju nuo 2007-ųjų, tiek pat laiko dirbu ir kinologu, tad turiu 13 metų patirties šioje srityje. Dažnai padedu kinologams dresuoti jaunus bei pažengusius šunis. VSAT kinologai – tarsi viena didelė šeima. Be kolegų pagalbos dresūra būtų labai sudėtingas dalykas. Nesvarbu, tu esi instruktorius ar kinologas – padedi savo kolegoms ir jų augintiniams. Jie atsako tuo pačiu. Bendradarbiaudami, dalindamiesi patirtimi ir patarimais, galime lengviau pasiekti rezultatų, kurie mums reikalingi tarnyboje.

– Kaip atrodo jaunų šuniukų dresūra karantino metu?

– Šis laikotarpis visiems yra nemenkas iššūkis, tačiau bendromis pastangomis galime įveikti viską. Šiuolaikinės technologijos mums leidžia tikrai labai daug, tad, kiek įmanoma, stengiamės jas išnaudoti. Kinologai filmuoja savo treniruotes, siunčia vaizdo medžiagą, aš analizuoju, teikiu idėjas, patarimus, kaip pasiekti geresnių rezultatų. Taip pat susiskambiname, keičiamės informacija, siunčiame teorinę medžiagą. Vis tik šiuo metu kinologai turi tikrai nemažai padirbėti patys.

– Su kokiais iššūkiais gali susidurti kinologais karantino metu ar šiek tiek prieš jį tapę pasieniečiai?

– Manau, kad pati kinologija jau ir yra iššūkis. Tai nėra lengva profesija. Čia dirbame su gyvomis būtybėmis, jos turi savo charakterius, emocijas, nuotaikas. Mūsų užduotis – sukurti labai glaudų ryšį su gyvūnu, kurį pasirenkame kaip nepakeičiamą partnerį savo tarnyboje. Jei tą ryšį atrandame, dresūra tampa tikru malonumu, o kai kuriems net ir gyvenimo būdu.

Gavus jaunus šuniukus kinologams būtina tą ryšį užmegzti, o karantino metu be patyrusių kinologų patarimų tai padaryti gali būti sunku. Mes, instruktoriai, stengiamės jiems, kiek įmanoma, padėti, motyvuoti jaunimą siekti kuo geresnių rezultatų.

– Kaip manote, ar nenukentės šių naujų pasieniečių šunų „kokybė“?

– Žmonės linkę prisitaikyti prie visų situacijų, o mes esame ir pareigūnai, tad privalome adaptuotis dar labiau. Dedame daug pastangų, kad būsimų keturkojų pareigūnų rengimo kokybė nenukentėtų. Žinoma, padėti dresuoti šunį žymiai paprasčiau, kai matai tiesioginį kinologo ir jo augintinio bendravimą, kaip vyksta treniruotės, gali sekti progresą. Tačiau šis laikotarpis nėra toks ilgas, jog parengti tarnybinius šunis būtų neįmanoma.

— Gal galite išvardyti internetinių konsultacijų pliusus?

– Pozityvių taškų galima atrasti kiekvienoje gyvenimo situacijoje ir pamokoje. Ateityje, manau, stengsimės išlaikyti susiformavusią naują bendravimo kultūrą – kinologai galės toliau bendrauti ne tik kursų metu, tačiau ir internetu. Jie galės siųsti savo treniruočių, atliekamų pratimų vaizdo medžiagą, mes tai analizuosime ir galėsime padėti net nebūdami šalia. Tikiuosi, kad tai padės gerinti mūsų tarnybinių šunų rezultatus.

– Ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie karantino laikotarpiu įsigijo šuniukus?

– Svarbiausia – atrasti ryšį su šuniu. Nuo senų laikų išlikęs įsitikinimas, kad šuo privalo klausyti šeimininko, o jei jis to nedaro, mes turėtume keturkojį nubausti. Tai nėra teisingas būdas megzti santykius su augintiniu. Priešingai – reikia megzti ryšį, skatinti šunį su tavimi draugauti, motyvuoti jį mokytis ir dirbti. Būkite atsakingi – mėgaukitės augintinio kompanija, suteiktomis emocijomis, šiluma. Supažindinkite šuniuką su mūsų pasauliu, paaiškinkite, kas yra gerai ir ko daryti nereikėtų. Tai, žinoma, geriausia pasiekti dresuojant ir leidžiant daug laiko su gyvūnu.

Jei dresuoti patiems nepavyksta, patarčiau pasirinkti kvalifikuotą specialistą, kuris sugebės jums ir jūsų augintiniui pozityviai paaiškinti, kaip susikurti ryšį ir pasitikėjimą. Atidžiai rinkitės kinologą. Su jūsų augintiniu jis turi elgtis teisingai – turi nebausti už tai, ko šuo nesupranta, o mokyti ir skatinti už tai, ką padaro gerai.

Apie tai, ką reiškia auginti ir dresuoti karantino metu gautą tarnybinį šunį, pasakoja kinologu tapęs ir vieną iš keturių naujų vokiečių aviganių gavęs pasienietis Dovydas Pranckevičius.

– Dovydai, trumpai papasakokite apie save ir Dorą.

– Man buvo paskirtas vienas iš keturių karantino metu įsigytų vokiečių aviganių. Šiuo metu jai jau keturi mėnesiai, jos vardas Dora. Sveria šuniukas nei daug nei mažai – aštuoniolika kilogramų. Pats esu baigęs Pasieniečių mokyklą, VSAT tarnauju jau dvejus metus. Dora – pirmas mano tarnybinis šuo.

– Ar sunku tarnybai parengti šunį karantino laikotarpiu?

– Kai mes sutikome pasiimti šuniukus, apie tokį griežtą karantiną dar nebuvo kalbama, laukėme intensyvių mokymų, treniruočių. Žinoma, instruktoriai ir kiti kinologai mums skiria daug dėmesio, tuo tikrai negalime skųstis. Kai tik gali, atvažiuoja, turime individualias pamokas, raštu atsako į mums kylančius klausimus. Vis tik esu dar nepatyręs kinologas, man kyla daug klausimų, bendri baziniai mokymai būtų buvę labai vertingi.

Prieš tapdamas kinologu buvau kandidatas – visus metus stebėjau, kaip kolegos dirba su savo šunimis, dresuoja juos, tad šitai palengvina situaciją. Žinoma, yra tam tikrų niuansų, kurių galbūt aš nematau, o patyręs instruktorius galėtų greit juos pastebėti ir paaiškinti, kaip spręsti probleminius klausimus. Tačiau yra taip, kaip yra, dedame daug pastangų, treniruojamės, stengiamės. Manau, kad viskas bus gerai.

– Kaip šiuo metu vyksta mokymai?

– Mums yra nustatyti dalykai, kuriuos turime mokėti, pratimai, kuriuos reikia atlikti dažniau. Mes su Dora mokomės dešimt bazinių komandų, kurias kartojame visą laiką. Padarome pratimą, nusifilmuojame, siunčiame instruktoriui, tada jis nurodo mūsų klaidas. Pagal tai galime tobulintis, analizuoti savo klaidas. Konsultuojamės su instruktoriais, aiškinamės tai, ko nežinome, vieni su kitais dalinamės patirtimi. Žodžiu, taip po truputį tobulėjame.

– Kokius pratimus atliekate su Dora? Kas jai labiausiai patinka?

– Dora dar labai jauna, visi jos mokslai pagrįsti žaidimais. Ją labai motyvuoja dirbtinės odos žaisliuko tampymas ir „pele“ vadinamas žaislas, kurį galima stipriai įsikąsti. Pamačiusi tuos žaislus, ji nenustygsta savo kailyje. Džiaugiuosi, nes tai yra motyvuoto šuns bruožas, o su motyvuotu šunimi ir rezultatų pasiekti kur kas lengviau.

Nemažai laiko skiriame bendro paklusnumo komandoms – mokomės „sėdėk“, „gulėk“, „greta“ ir kitų. Taip besikonsultuodami, atkakliai dirbdami, po truputį tobulėjame ir abu labai laukiame pirmųjų bazinių mokymų. Dorai netrūksta motyvacijos, pats matau, kad ji gali labai daug. Manau, kad nepaisant karantino mums viskas bus gerai.

♦  ♦  ♦

Šiuo metu VSAT tarnauja 125 kinologai su tarnybiniais šunimis. Didžioji dalis keturkojų – vokiečių bei belgų aviganiai, taip pat yra 4 olandų aviganiai, vengrų vižlas ir rusų spanielis.

Parengė VSAT Prevencijos skyriaus vyriausioji specialistė Liūnė Naujikaitė

VSAT Kinologijos instruktorius: Svarbiausia yra atrasti ryšį su šuniu

VSAT Kinologijos instruktorius: Svarbiausia yra atrasti ryšį su šuniu VSAT Kinologijos instruktorius: Svarbiausia yra atrasti ryšį su šuniu VSAT Kinologijos instruktorius: Svarbiausia yra atrasti ryšį su šuniu ]]>
jonavoszinios.lt Thu, 21 May 2020 17:39:22 +0300
<![CDATA[Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujančios jonavietės: tikrai gintume savo šalį ]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/krasto-apsaugos-savanoriu-pajegose-tarnaujancios-jonavietes-dziaugiasi-savo-pasirinkimu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/krasto-apsaugos-savanoriu-pajegose-tarnaujancios-jonavietes-dziaugiasi-savo-pasirinkimu Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) - pirmasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų dalinys, įkurtas 1991 metais, liepsnojant laisvės laužams Lietuvos Aukščiausiosios tarybos prieigose. Šiandien KASP - neatskiriama moderniai organizuojamos Lietuvos kariuomenės dalis. Jos užduotis - pasiruošti teritorinei krašto gynybai. 

KASP būstinė yra įsikūrusi ir Rukloje, kur savanoriauja ne viena mergina. Tarp pastarųjų -  jonavietės Dovilė Zigmantaitė (25 m.)  bei Eglė Raznauskaitė (22 m.).

Merginos vienareikšmiškai tikina, kad nuoširdžiai džiaugiasi prisijungusios prie Lietuvos karių gretų. Apie tai jos sutiko papasakoti ir portalo jonavoszinios.lt skaitytojams.

Pasirinkimą lėmė skirtingos aplinkybės 

Dovilė Zigmantaitė - Upninkų kaime užaugusi mergina, kuri jau 6-erius metus gyvena Jonavoje. Eglė Raznauskaitė augo Rukloje, tačiau šiuo metu taip pat gyvena Jonavoje, kur sportui neabejingiems jonaviečiams yra žinoma kaip puiki futbolininkė. 

Kas paskatino jaunas merginas prisijungti prie KASP?

,,Savanore, galima sakyti, tapau ne savo noru. Mano geriausia draugė už mane užpildė anketą, manęs net neatsiklausus.

Vieną dieną po paskaitų sulaukiau skambučio, kad galiu atvykti pasirašyti dokumentus. Pradžioje, ši žinia mane šokiravo, nes nesupratau, kas čia vyksta, tačiau už kelių minučių paskambino draugė ir papasakojo, į kur mane įvėlė.

Viską išsiaiškinus, nė trupučio nesupykau ant draugės. Gal netgi ir džiaugiausi, kadangi  labai norėjau pailsėti nuo mokslų ir kasdieninės rutinos, o kariuomenė skambėjo kaip smagus iššūkis", - pasakojo E. Raznauskaitė.

,,Mane visada žavėjo uniforma ir ginklai. Taip pat jaučiau norą išmokti ir sužinoti kažką naujo, pamatyti kariuomenės gyvenimą iš arčiau, o šalia to, įvertinti savo pačios jėgas bei galimybes. Visa tai ir lėmė mano sprendimą prisijungti prie KASP", - kalbėjo D. Zigmantaitė.

Artimųjų reakcija 

Tiek viena, tiek kita mergina pasakoja, kad artimieji, išgirdę apie jų pasirengimą savanoriauti KASP, negalėjo nuslėpti nuostabos.

,,Mano sesė netgi supyko, nes tuo metu ji pati tarnavo ir žinojo, kas manęs laukia. Ją taip pat baugino mintis, kad pasiimsiu akademines atostogas, o po jų galiu nuspręsti nebegrįžti į universitetą. Tačiau taip nenutiko", - teigė Eglė.

,,Iš pradžių mano artimieji ir draugai galvojo, kad aš juokauju. Kai jie suprato, kad aš - labai rimtai, jutau tik palaikymą", - pasakojo Dovilė.

Visi - lygūs 

Merginos pamena ir pirmąsias savo savanorystės dienas. 

,,Iš pradžių viskas atrodė labai įdomu, bet ir baugino. Juk susidūrėme su naujais žmonėmis, nauja tvarka. Didžiausią baimę jaučiau dėl to, kad galvoje sukosi mintis, jog nesugebėsiu pabaigti bazinių mokymų, tačiau taip nenutiko.

 Kalbant apie tai, kas suteikė nuostabą, tai kažkokį ,,Vau" pajaučiau tada, kai į rankas paėmiau ginklą", - kalbėjo Dovilė.

,,Pačioje pradžioje sunkiausia būdavo atsikelti anksti ryte ir greitai bei tvarkingai pasikloti lovą, kuri, beje, buvo antrame aukšte. Vertinat bendrai, sunkiausia man buvo laikytis disciplinos. Nuolat būdavau baudžiama dėl to, kad juokiuosi ne laiku ir ne vietoje", - šypsodamasi prisiminė Eglė.

Pratybose - įvairiapusės žinios

Tiems, kurie niekada neturėjo nieko bendro su KASP, ko gero, sunku įsivaizduoti, ką veikia tokią savanorystę pasirinkę asmenys. Pačios merginos, pasakodamos apie KASP pratybas ir mokymus tikina, kad šiose - apstu skirtingų užduočių bei veiklos.

,,Dažniausiai kuopos pratybos vyksta savaitgaliais, bet kartais būna ir kitokių mokymų, kurie vyksta darbo dienomis, tęsiasi savaitę. Kiekvienose pratybose, kuriose dalyvauju, stengiuosi prisiminti dalykus, kuriuos primiršau joms nevykstant. Taip pat visada siekiu sužinoti kažką naujo.

Asmeniškai man labiausiai patinka karinio šaudymo pratybos - juk ne visi turi galimybę pajusti adrenaliną, šaudant iš tikro ginklo, su tikrais šaudmenimis.

Tiesa, tarnybos pradžioje buvo labai nedrąsu eiti į pratybas, tačiau dabar tai - malonumas, nes mano kuopos draugai ir vadai yra labai draugiški", - gražių žodžių negailėjo Eglė.

,,Mokomės ir kaip suteikti pirmąją pagalbą, ir karinės taktikos. Kitaip sakant - visko, ko gali prireikti kariui", - pridūrė Dovilė.

Su stereotipais nesusidūrė

Abi merginos KASP tarnauja nuo 2016 metų. Didžioji dauguma jų kuopos narių - vaikinai. Nepaisant to, abi jonavietės - įsitikinę, kad kariuomenėje svarbiausia yra ne lytis. 

,,Kariuomenėje nėra skirstymo į vyrus ir moteris. Ten tu esi karys. Žinoma, prieš siunčiant į kokį kursą, atsižvelgiama į jėgas, tačiau niekada neteko išgirsti dėl to pasakymų, kad merginoms čia - ne vieta", - pasakojo Dovilė.

,,Faktas, kad visi žmonės skirtingi. Vieni vadovaujasi stereotipais, kiti - ne. Yra merginų, kurios nori kariauti, lėkti, daryti. Joms viskas įdomu. Yra ir tokių, kurioms atrodo, kad yra ,,vyriški darbai", kuriuos turi atlikti vaikinai. Tokios merginos ir kariuomenėje stengiasi palikti sunkiausius darbus vaikinams.

Kalbant apie mane pačią, aš visada stengiuosi padaryti tai, ką man liepia tiesioginis vadas. Na jei jau tikrai kažkas neįveikiama, paprašau pagalbos vaikinų. Nematau tame nieko blogo.

Tačiau pagrindinis principas kariuomenėje yra tas, kad tau pasako, o tu darai. Nesvarbu, kokia tavo lytis", - kalbėjo Eglė.

Kalba už save

Kai kalbama apie šauktinius, kariuomenę, viešojoje erdvėje neretai galima išgirsti skeptiškas nuomones, kad prireikus ginti tėvynę, dalis karių tiesiog pabėgtų. Ką apie tai mano Eglė ir Dovilė?

,,Jei jau prasidėtų karas, manau, tikrai atsirastų žmonių, kurie spruktų. Tačiau pagalvojus apie situaciją, kai kažkas nuskriaudžia ar dar baisiau - nužudo tavo artimą, mintys apie pabėgimą iškart išgaruotų. Manau, kad tokiu atveju kiekvienas visom savo jėgom ir galimybėm bandytų atkeršyti priešams.

Dėl to galiu drąsiais sakyti, kad aš tikrai padėčiau ginti Lietuvą. Juk čia - mano namai", - teigė Eglė.

,,Aš visada sakau, kad einu ginti ne Lietuvos plačiąja prasme, o savo šeimos ir artimųjų. Jei visi kariai gins savo šeimas ir artimus, automatiškai bus ginama visa šalis. 

Galiu pasakyti, kad jei jau tektų ginti Lietuvą, eičiau ir ginčiau. Bėgimas nėra problemos sprendimas", - savo nuomonę išdėstė Dovilė.

Apie privalomąjį merginų šaukimą

Viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirta svarstymai ir apie galimybę įteisinti privalomąjį merginų šaukimą. Dovilės ir Eglės požiūriai šiuo klausimu šiek tiek išsiskyrė.

,,Nepaisant to, kad pati tarnauju KASP, galiu pasakyti, kad visgi moteris yra moteris. Manau, visi suprantame, kad ne kiekviena mergina gali išverti tai, kas laukia kariuomenėje. Dėl to privalomas šaukimas man neatrodo pati geriausia mintis. Jei mergina pati nori tarnauti, tai jau kitas reikalas", - kalbėjo Dovilė.

,,Aš esu už tai. Jei mergina mokysis ar turės šeimą, jos niekas nekvies. Na, o jei tavo gyvenime nėra didelių tikslų, kuriuos turi įvykdyti šiuo metu, privalomoji tarnyba tikrai nesugadins jūsų ateities, gal netgi atvirkščiai - padės atrasti save kariuomenėje ir čia pasilikti", - svarstė Eglė.

Džiaugiasi savo pasirinkimu

Klausantis merginų pasakojimų akivaizdu, kad jos nesigaili nusprendusios prisijungti prie KASP.  Anaiptol - jos įsitikinę, kad ši savanorystė turėjo naudos ir jų asmenybių raidai.

,,Drąsiai galiu sakyti, kad džiaugiuosi nusprendusi prisijungti prie KASP. Dabar man mano kuopa yra ta vieta, kurioje sužinau kažką naujo, į kurią einu atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką", - tikino Eglė.

,,KASP pakeitė mano požiūrį - jis pasidarė platesnis, platesnis pasidarė ir aplinkos suvokimas. Šalia to, išmokau disciplinos, tvarkos. Taigi, KASP tikrai davė man naudos", - teigė Dovilė.

Daugiau informacijos apie KASP galite rasti paspaudę čia ir čia.

Asmeninio archyvo nuotr.

Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujančios jonavietės: tikrai gintume savo šalį

Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujančios jonavietės: tikrai gintume savo šalį  Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujančios jonavietės: tikrai gintume savo šalį  ]]>
jonavoszinios.lt Sun, 17 May 2020 21:36:38 +0300
<![CDATA[Jonavietis M. Libas pristato naują kūrinį: ,,Manau, kad jis turėtų patikti tiems, kurie yra atviri muzikos įvairovei"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavietis-m-libas-pristato-nauja-kurini-manau-kad-jis-turetu-patikti-tiems-kurie-yra-atviri-muzikos-ivairovei https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavietis-m-libas-pristato-nauja-kurini-manau-kad-jis-turetu-patikti-tiems-kurie-yra-atviri-muzikos-ivairovei Marius Libas (21 m.) - jonavietis, kurio gyvenimo kelią lydi muzika ir kūryba. Vos sulaukęs 17-kos, jis išvyko į Pietų Europą (plačiau skaitykite čia), kur aplankė ne vieną valstybę, užsidirbdamas iš gatvės muzikos. Tačiau šiandien Marius gali pasigirti sukūręs ir ne vieną singlą, pristatomą po ,,Starsome" pseudonimu. Naujausias jų - ,,Since 17" klausytojams jau pasiekiamas ir ,,Youtube" kanale.

Pagrindinis tikslas - kokybė

Kai spalį savo skaitytojams pristatėme pirmąjį M.Libo kūrinį ,,She does", jis sulaukė nemažo jonaviečių palaikymo. Kaip tada teigė pats Marius, pirmasis singlas dalinai atspindėjo jo jausmus bei vaizduotėje sukurtą fikcinį pasaulį. ,,Since 17", panašu, lydėjo visai kitokia kūrybinė aura.

,,Gana sunku pasakyti, kas įkvėpė ,,Since 17" kūrybą, nes nuo pradinės stadijos jis gerokai transformavosi. Šį kūrinį rašiau su aiškiu tikslu - sukurti kokybišką, gerą dainą, kuri gerai skambėtų lyriškai, bet svarbiausia, kad ji patiktų man pačiam. Žinoma, dalis epizodų yra įkvėpti mano asmeninio gyvenimo. Tačiau kur kas didesnio įkvėpimo pasisėmiau iš kitų atlikėjų. Kalbu apie Still Woozy, Tame Impala, Steve Lacy, Thundercat.

Manau, kad ,,Since 17" turėtų patikti tiems, kurie yra atviri muzikos įvairovei. Savo auditorijos ieškau tarp žmonių, besiklausančių alternatyvaus POP, RNB, prichodelinio roko, jazz muzikos žanrus", - pasakojo M. Libas.

Kiekvienas kartas - vis kitoks

Paklausus apie ,,Since 17" kūrybinį procesą, jonavietis tikina, kad šis prasidėjo nuo ,,pasižaidimų" gitara bei gražių akordų paieškos.

,,Kiekvieno kūrinio kūrybinis procesas yra skirtingas. Kartais jis inspiruojasi nuo būgnų sekcijos, kartais nuo vokalo idėjų. Kūryba - besikeičiantis, reikalaujantis eksperimentavimo bei ieškojimo procesas, negalintis nusistovėti vietoje.

Kaip ir ,,She does", ,,Since 17" vystėsi apie pusmetį, kol įgavo galutinį savo pavidalą. Kūriniai, kurie bus pristatyti netolimoje ateityje buvo parašyti kur kas greičiau. Yra ir tokių, kurie sukurti vos per vieną dieną", - pasakojo M. Libas.

Perklauso artimiausi

Pirmieji jonaviečio kūrinius visad įvertina jo tėvai, draugai bei kolegos. 

,,Stengiuosi juos siųsti ne daug kam, bet kai ruoši ir ,,skaptuoji" dainą išleidimui, visada yra naudinga gauti grįžtamąjį ryšį iš žmonių, kurie net ir nėra profesionaliai susiję su muzika. Pirmasis mano kūrybos klausytojas dažniausiai būna draugas Jack Francis iš universiteto. Jis prodiusavo ir pirmąjį mano singlą ,,She does". Būtent iš jo labai daug išmokau apie muzikos prodiusavimo amatą", - teigė jonavietis.

Ieško savęs 

Klausantis ,,Starsome" kūrinių, norom nenorom kyla mintis, kad šie - turi savitumo bei išskirtinės stilistikos. Tačiau pats Marius kol kas nesiryžta įvardyti, kokio žanro kūrybą jis atstovauja. 

,,Po truputį atrandu savo identitetą, bet kai tau vos 21-eri, tai - ne lengva. Aš vis dar ieškau savęs bei keičiuosi tiek kalbant apie muziką, tiek apie mane kaip žmogų.

Manau, kad su laiku ,,Starsome" man taps vis labiau savitas, bet, kalbant iš muzikinės pusės, galiu pasakyti, kad ateityje ne viskas skambės taip, kaip skamba paskutinis mano kūrinys.

Manau, kad kuo toliau leisiu muziką, tuo labiau ji atspindės tai, ką pats praeinu gyvenime. Tai, ką išleidžiu - iš dalies yra mano praeities atspindys", - atviravo vaikinas. 

Terapija ir aistra

Sakoma, kad muzika netgi gali atstoti vaistą, gydantį vidinį žmogaus skausmą. Kas yra muzika pačiam jos kūrėjui? 

,,Muzika - universali kalba, kuri kartais gali pasakyti daugiau nei žodžiai. Asmeniškai man muzika - terapija, aistra, saviekspresija bei darbas. Tai vienintelis dalykas, kurį įsivaizduoju darant kaip pagrindinę savo veiklą. Dirbsiu ties tuo tol, kol galėsiu pilnai pragyventi iš savo kūrybos. Kodėl? Nes verta", - užtikrintai sakė M. Libas.

Ateities planai

Kad vaikinas turi rimtus užmojus muzikos srityje abejoti neleidžia ir artimiausi jo ateities planai.

,,Pagal strategiją, kiekvieną mėnesį žadu išleisti po vieną kūrinį. Taigi kitas - jau visai netrukus, šio mėnesio pabaigoje.

Po šio ,,pusmaratonio" kažkada pasirodys ir albumas su naujomis dainomis.  Jau pradėjau galvoti apie jo stilistiką. Dabar labai nekantrauju užbaigti visas suplanuotas dainas ir pasidalinti jomis su visais", - teigė muzikantas.

Darbas su savimi

Šiomis dienomis itin daug kalbama apie karantiną bei jo įtaką žmonių darbui, psichinei būsenai. Paklausus, kokią įtaką pastarasis turėjo Mariaus gyvenimui, vaikinas tikina, kad karantinas stipriai nepakeitė jo kasdienybės, nes kūryba visad reikalauja susikaupimo. 

,,Dabar yra laikotarpis, kai ypatingai turime dirbti su savimi tam, kad palaikytume savo fizinę ir psichologinę sveikatą. Dabar nesunku pasiduoti baimei - visos žinios tik apie virusą. Pats esu labai laimingas ir privilegijuotas, nes šiuo metu galiu būti ten, kur studijuoju - Falmute, šalia vandenyno. Gamta visada padeda kurti ir gyventi.

Kalbant apie asmeninį mano gyvenimą, jis drastiškai nepasikeitė. Pagal savo darbo specifiką, aš ir taip dažniausiai būnu užsidaręs kambaryje ir kuriu. 

Mes su draugais dažnai juokaujam, kad sklando ,,postapokaliptinė" atsmosfera, o tai, manau, šiek tiek atspindi ir ,,Since 17" produkcijoje bei garsuose", - kalbėjo M. Libas.

,,Starsome" galite sekti ir socialiniame tinkle ,,Instagram". Paskyrą surasite paspaudę čia.

,,Since 17" klausykite video galerijoje.

Jonavietis M. Libas pristato naują kūrinį: ,,Manau, kad jis turėtų patikti tiems, kurie yra atviri muzikos įvairovei"

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 05 May 2020 08:27:55 +0300
<![CDATA[E.Utyra: „Mano venomis teka mėlynai baltas kraujas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/eutyra-mano-venomis-teka-melynai-baltas-kraujas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/eutyra-mano-venomis-teka-melynai-baltas-kraujas Neabejotinai vienas ryškiausių ir įdomiausių Jonavos sporto bendruomenės veikėjų Eisvinas Utyra – šiandienos „Karantininių sportinių pokalbių“ rubrikos herojus.

Sportininkas, treneris ir dar pakankamai šviežiai „iškeptas“ tėtis šiemet prie FK „Jonava“ komandos vyriausiojo trenerio vairo stoja su nauja jėga ir įgyta vertinga iš pernykščio debiutinio sezono sukaupta patirtimi. Vis dėlto koronavirusas sujaukė reprezentacinės Jonavos miesto futbolo komandos stratego planus ir sustabdė sezoną jam dar net neprasidėjus, tačiau E.Utyra nepergyvena: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Manau, kad po visko sugrįšime dar stipresni, nes mes – klubas, kuris niekada nepasiduoda.“

Kviečiame skaityti visą interviu su charizmatiškuoju Eisvinu Utyra. 

Kokiomis nuotaikomis šiuo metu gyvena FK Jonava vyriausiasis treneris? Turbūt namuose nėra labai daug ramybės, turit jaunąją atžalą (šypsosi)?

Nuotaikos puikios. Kiekviena diena kaip iššūkis: atsikėlus anksti ryte greitai sudarau darbų planą, sutvarkau treniruočių video ir išsiunčiu komandoms, nes niekada nežinai, kurią minutę atsikels namų „viesulas“ – mano dukrytė, – o tada jau prasideda linksmybės (juokiasi). 

Kaip sekasi leisti laiką karantino metu? Kaip atrodo jūsų diena, gal pradėjote kažką naujo ar užsiimate kažkokia seniai atidėliota veikla?

Kaip ir minėjau, namuose veiksmo netrūksta, tad ir ta diena prabėga labai greitai. Bet atrandu laiko ir savo hobiui – žvejybai. Labai mėgstu žvejybą, gamtą, o vakare, „viesului“ užmigus, vėl keliauju į futbolo pasaulį. 

Pasiruošimą sezonui pradėjote dar sausį, o kovo mėnesį jau turėjo startuoti Lietuvos futbolo federacijos I lygos varžybos. Kaip visa tai paveiks jūsų auklėtinius, jūsų turėtus planus ir kiek laiko prireiks atstatyti fizinę formą?

Pasiruošimą pradėjome anksti, nes norėjome kuo greičiau sukomplektuoti komandą, planus sezonui ir tai pavyko įgyvendinti. Nenorėjome kartoti praeitų metų klaidų, kai viską reikėjo daryti greitai ir laiko turėjome mažai. Sustiprėjome tiek fiziškai, tiek taktiškai, apsilipdėme, tačiau viskas netikėtai apsivertė aukštyn kojom. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Manau, kad sugrįšime dar stipresni, nes mes – klubas, kuris niekada nepasiduoda. 

Kaip sekasi karantino metu bendrauti ir su pagrindinės komandos, ir su jaunaisiais sportininkais? Ar randate nuotoliniame ugdymo procese kokios nors naudos, kurią galbūt galėsite pritaikyti ateityje visiems sugrįžus į sportines bazes?

Bendraujame nuotoliniu būdu, dirbame irgi nuotoliniu būdu. Žinoma, futbolui tai nėra pati geriausia treniruočių alternatyva, bet šiuo metu turime prisitaikyti prie esamos situacijos. Svarbiausia yra žmonių sveikata. Pliusas tas, kad didėja žaidėjų atsakomybė darbui, nes užduotis jie turi atlikti individualiai, niekieno nekontroliuojami. 

Pernykštis sezonas jums, kaip vyriausiajam treneriui, buvo debiutinis. Kaip vertintumėte pernai metų rezultatus, žaidėjų pasirodymą ir savo darbą?

Finišas ne toks, kokio tikėjausi. Pirmas ratas buvo teigiamas, antrame neatradome savojo žaidimo, nesugebėjome sužaisti 2-3 rungtynių iš eilės ta pačia sudėtimi. Bet mokomės iš klaidų ir dėkoju vaikinams už atiduotas pastangas.

Futbole reikiamus rezultatus pasiekia tie, kurie greičiau adaptuojasi. Galime pasidžiaugti, kad naujai suburta mūsų komanda netapo patrankų mėsa kitiems, tik pristigome sėkmės. Išsaugojus didžiąją dalį šios komandos, būtume stipri jėga. Bet viskam reikia laiko ir kantrybės. Dirbdami kryptingai savo tikslus pasieksime. Turime iškentėti, išlaukti ir rezultatai ateis.

Norėjau komandą atvesti į stipriausiųjų penketuką lygoje, tad pernykščių tikslų nepasiekiau. Gaila, kad galutinė mūsų užimta vieta tikrai neatspindi realaus komandos pajėgumo. „Jonavai“ tai tikrai nėra lubos, ji verta daugiau ir tai įrodys.

Dirbdamas vyriausiuoju treneriu išmokau daug naujų dalykų, tobulėjau kiekvieną dieną. Nors pirmas blynas prisvilęs, pasisėmiau tiek gero, tiek blogo. Tai buvo didelis žingsnis į priekį asmeninėje karjeroje. Tuo pačiu dar kartą supratau, ką jau žinojau anksčiau – šis klubas užima vieną svarbiausių vietų mano gyvenime, o mano venomis teka mėlynai baltas kraujas. 

Kokius tikslus keliate šiemet? O gal jie, prasidėjus karantinui, pasikeitė?

Futbole yra tik viena vieta, todėl tikslai niekada nesikeičia. 

Esate vienas ryškiausių Jonavos salės futbolo žaidėjų, buvote rinktinės narys, rezultatyviausias praėjusio – 2018/2019 metų sezono – žaidėjas. Vis dėlto šiemet dėl asmeninių priežasčių dalį sezono praleidote, vėliau sugrįžęs ilgai sudėtyje taip pat nebuvote. Kokios priežastys lėmė tokią šiųmetinę jūsų situaciją? Ir ar tai reiškia, kad baigiate savo profesionalaus sportininko karjerą salės futbole?

Patikslinčiau, kad aš esu jau tik buvęs vienas ryškiausių sales futbolo žaidėjų... Laikas bėga ir ateina ta diena, kada turi pasirinkti tai, kas svarbiausia. Šiam gyvenimo etapui tai yra šeima ir FK Jonava.

Bet niekada nesakyk niekada – galbūt ateityje dar išvysite mane bėgiojantį aikštėje ar salėje. 

Jonavos futbolo sirgaliai tikrai aistringi ir nevengia įvairių skambių frazių. Ką jums reiškia toks sirgalių palaikymas ir kiek sirgaliai yra svarbūs, kai komanda kaunasi aikštėje?

Futbolas ir yra skirtas žiūrovams, juk kiekvienas rungtynes mes kaunamės tik dėl jų. Futbolas yra didelė šventė visiems: sirgaliams, žaidėjams, klubui, miestui. Kuo daugiau aistringų ir nevengiančių įvairių skambių frazių sirgalių bus rungtynėse, tuo didesnė ir gražesnė šventė bus ir visam miestui, tad sirgalių palaikymas yra pats svarbiausias. Jonavos futbolo fanai, aistruoliai yra patys kiečiausi. 

Su kokiu futbolininku norėtumėte papietauti ar pavakarieniauti ir kodėl?

Norėčiau papietauti su Zlatanu Ibrahimovičiumi – tai žaidėjas, kuris neieško žodžio kišenėje. Jis labai charizmatiška ir įdomi asmenybė. 

Ir tradiciškai mūsų rubrikoje – keletas „blic“ tipo klausimų...

Koks jūsų mėgstamiausias filmas/serialas?  – Man patinka visi filmai, kuriuose vaidina Jim Carrey ir Jason Statham, o serialas būtų „Univeras“

...knyga? – Profesinė: „Coaching the 4-2-3-1 advanced tactics“

...daina?  – Grace Vanderwall „I dont like you“ ir Pitbull „Rain Over me“ ft. Marc Anthony

patiekalas?  – Spagečiai

Svajonių vieta, kurią norėtumėte aplankyti pasibaigus karantinui?  – FK Jonava stadionas

 

JKKSC informacija
Trenerį kalbino Žilvinas Galimovas
„FK Jonava“ nuotr.

E.Utyra: „Mano venomis teka mėlynai baltas kraujas“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 28 Apr 2020 13:52:08 +0300
<![CDATA[D.Maskoliūnas apie Eurolygos sezoną: „Aš vis tikiu, kad jis prasitęs“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/dmaskoliunas-apie-eurolygos-sezona-as-vis-tikiu-kad-jis-prasites https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/dmaskoliunas-apie-eurolygos-sezona-as-vis-tikiu-kad-jis-prasites „Karantininių sportinių pokalbių“ rubrikoje – savo pirmuosius krepšininko karjeros žingsnius Jonavos sporto mokykloje pradėjęs vienas tituluočiausių ir žymiausių Neries glostomo miesto sportininkų Darius Maskoliūnas.

Visiems gerai žinoma, kad jonavietis D.Maskoliūnas šiuo metu asistuoja Šarūnui Jasikevičiui Kauno „Žalgiryje“ ir vadovauja svarbiausiai Lietuvoje nacionalinei vyrų krepšinio rinktinei, kurios vyriausiuoju treneriu kraštietis buvo paskirtas pernai rudenį beveik vienbalsiu Lietuvos krepšinio federacijos Vykdomojo komiteto sprendimu.

Kaip ir kitiems sportininkams, taip ir stipriausiems šalies krepšininkams rinktinėje bei jų strategui D.Maskoliūnui netikėtai prasidėjęs karantinas sujaukė pasiruošimo planus artėjančioms svarbiausioms varžyboms. Apie visa tai ir dar daugiau – interviu. Su treneriu kalbamasi ryte.

 

Treneri, kaip Jūsų rytas?

Rytas puikus – pusryčius darau dabar.

 

Ką gaminate?

Kiaušinienę – tokį labai jau mandrą patiekalą, kaip sakoma.

 

Kaip šiuo karantino laikotarpiu atrodo Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio ir „Žalgirio“ vyr. trenerio asistento diena?

Ryte keliamės, valgome pusryčius, tuomet sėdame prie pamokėlių su mažąja. Vėliau seka sporto valandos. Pavakarių link – vakarienės gamyba ir tada knygos, įvairūs žiūrėjimai viso ko per televiziją ir kompiuterį.

 

Gal atradote kažką naujo, kam negalėjote tiek laiko skirti anksčiau?

Kažko ypatingai naujo gal ne. Bet kas liečia krepšinį, tai daug pasižiūrėjau, kas man buvo užsigulėję atminty, bet vis nerasdavau laiko, kadangi reikėdavo ruoštis einamosioms varžyboms. Knygas pradėjau labiau skaityt. Tokie tie ypatumai.

 

Po truputį pereinant prie krepšinio... Eurolygos sezonas sustabdytas: gal kažkas girdėti apie potencialų pratęsimą?

Girdėti tiek pat, kiek jūs visi girdite ir matote spaudoje. Aš vis tikiu, kad jis prasitęs, nes čia viskas pamažu rimsta, ir galvoju, kad mes per birželį, liepą užbaigsime sezoną.

 

Turint omenyje, kad žaidėjai išsiskirstę po savo šalis, kiek laiko gali prireikt, kad žaidėjai atgautų sportinę formą?

Sunku pasakyti, bet minimaliai 2-3 savaičių, kad bent kažkokią žaidybinę formą įgautų. Visi daugiau mažiau fizinę formą palaiko, bet viena yra, kai tu vienas atlieki pratimus, bėgioji, ir visai kas kita, kai dirbi su komanda – tai du skirtingi dalykai. Faktas tas, kad tai nebus toks krepšinis, kurį demonstravome iki karantino pradžios, kai žaidėjai buvo pasiekę savo piką, bet yra kaip yra. Niekas nesitikėjo, kad taip atsitiks su pasauliu.

 

Tuo pačiu dėl susidariusios situacijos olimpinės žaidynės nukeltos. Kiek tai keičia Jūsų situaciją?

Šiai dienai nieko konkretaus nežinau, tad negaliu plačiau pakomentuoti. Nėra aišku, koks bus federacijos likimas, kadangi rudenį turėjo būti jų rinkimai, bet olimpinis ciklas dar neįvyko. Jei prezidentas [Arvydas Sabonis – aut. past.] liks tas pats, tai liksiu ir aš, nes darbai nepabaigti, dėl kurių buvau pasamdytas. O kažko konkrečiau pasakyti neturiu galimybės – pats daugiau nežinau.

 

Galbūt buvo kalbėta su federacija?

Taip, pasikalbam, kokia situacija, ką vasarą darysim. Jei galimybės leis, gal stovyklą darysim, bet kol nežinom, kiek visa ši situacija užsitęs, konkrečiai sunku pasakyti.

 

Pats esate kilęs iš Jonavos, tad smalsu, kaip atrodė Jūsų karjeros pradžia gimtinėje? Kas pastūmėjo eiti krepšinio keliu?

Viskas prasidėjo pirmoje vidurinėje. Pirmasis mano treneris – Juozas Storpirštis. Vėliau atėjo Rimantas Grigas – jis tuo metu buvo jaunas, užsivedęs treneris, labai visko norėjo, buvo tarsi antras tėtis. Labai mus suinteresavo ne tik krepšiniu, bet ir užklasine veikla: eidavome į žygius ir taip toliau. Jis buvo labai rimtas sportininkas, o vėliau, kai taip smagiai dirbi, tai ir rezultatai atsiranda. Galima sakyti, kad mūsų kartos krepšininkai Jonavos krepšinyje padarė tai, ko kol kas niekas nepadarė.

 

Gal yra išlikęs koks įsimintiniausias ar įdomiausias su krepšiniu susijęs įvykis iš ankstyvosios jaunystės?

Vienareikšmiškai, kai su Jonava laimėjom Lietuvos jaunimo čempionatą. Nukaldami Vilnių, Kauną, Klaipėdą ir taip toliau. Tai tikrai buvo įsimintiniausias įvykis.

 

Tai buvo svarbiausia pergalė su Jonava?

Sunku pasakyti. Tuo metu mes dukart laimėjome trečią vietą Lietuvos čempionate, kas tada buvo didelis pasiekimas, bet Jonavos krepšinio etape laimėti jaunimo čempionatą buvo įsimintiniausias momentas.

 

Vėliau vyko Jūsų persikėlimas į „Žalgirio dublerius“. Kaip vykdavote į treniruotes?

Iš pradžių aš 12 klasių baigiau Jonavoj, bet nepersikėliau į Kauną. Man buvo sudarytos sąlygos gyventi bendrabutyje, tačiau važinėdavau autobusu iš Jonavos. 

 

Kaip dažnai pavyksta sugrįžti į gimtinę? Ką būtinai aplankote, būdamas Jonavoje?

Šiuo metu, pasakysiu jums atvirai, neatsimenu, kada buvau Jonavoje. Turbūt praėjusio sezono NKL finalo ketverto metu. Kadangi kai tėvelis pasimirė, mamytę perkėlėm į Kauną, tai nelabai Jonavoj turiu pas ką važiuoti. Situacija yra tokia, kad kapinės mūsų Karmėlavoj, tai nelabai pavyksta aplankyti Jonavą. O vienos vietos išskirti negaliu.

 

Kuri pergalė ar titulas Jums krepšininko karjeros metu yra pati svarbiausia?

Eurolygos titulas, Europos Taurės titulas, olimpinių žaidynių bronza. Yra tų titulų.

 

Pradžioje minėjote, kad daugiau laisvo laiko skiriate knygoms. Ką iš literatūros, bet tuo pačiu ir iš kino rekomenduotumėte mūsų skaitytojams?

Iš literatūros vienareikšmiškai skaitykite „Šantaramą“ – buvau jau perskaitęs, bet dabar vėl skaitau antrą dalį. Man labai patinka. O žiūrėti, tai kas ką mėgsta. Dabar išėjo labai geras dokumentinių filmų ciklas su Michaelu Jordanu „Paskutinis šokis“ (angl. „Last Dance“). Jau yra pasirodžiusios 2 serijos, savaitgalį dar dvi turi išeiti. Šiaip dar žiūrėjau serialą „Ozarkas“ – labai geras jis man.

 

O kokį valgį prie filmo renkatės?

Nesu išrankus – ką žmona pagamina, tas ir pasirinkime (juokiasi).

 

JKKSC informacija
Su treneriu kalbėjosi Tomas Kureiša, straipsnio redaktorius Žilvinas Galimovas

Žygimanto Gedvilos / 15min.lt nuotr.

D.Maskoliūnas apie Eurolygos sezoną: „Aš vis tikiu, kad jis prasitęs“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 24 Apr 2020 11:50:01 +0300
<![CDATA[VSAT psichologė: dirbant iš namų reikia kūrybiškumo]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vsat-psichologe-dirbant-is-namu-reikia-kurybiskumo https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vsat-psichologe-dirbant-is-namu-reikia-kurybiskumo Daugiau nei mėnesį šalis gyvena ir dar artimiausiu metu gyvens karantino režimu. Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (VSAT), kaip ir daugelyje kitų institucijų, nuotoliniu būdu galintys dirbti darbuotojai skatinami likti namuose. Vieniems toks darbo pobūdis – patogumas ir malonumas, tačiau kitiems jis gali kelti rimtų iššūkių. Su VSAT Personalo valdybos Psichologų skyriaus vyriausiąja specialiste Karolina Puzinaite kalbamės apie tai, kodėl svarbu išlaikyti darbinį ritmą dirbant namuose, kaip tai suderinti su šeima ir ką turėtų daryti vadovai, siekdami padėti savo pavaldiniams.

- Ar yra svarbu išlaikyti savo darbo ritmą bei įpročius dirbant namuose ir kaip tai padaryti?

- Jei dirbate iš namų, labai svarbu skirti laiko trims sritims: pasiekimams (darbui), mėgstamai veiklai ir bendravimui. Jei vyrauja tik viena sritis, pvz., tik darbas, nenustebkite, kad kyla problemos ar jaučiatės prastai. Nesvarbu, kad būnate namuose, kas galbūt daugeliui asocijuojasi su poilsiu, turite taip pat skirti  laiko mėgstamai veiklai, bendravimui. Pageidautina, kad visos trys sritys būtų išreikštos vienodai ir aiškiai atskirtos. Jokiu būdu neturėtų įsivyrauti chaosas: tokiu atveju jausime daug nerimo, įtampos ir darbo rezultatai bus prasti arba jų visai nebus.

Tikriausiai bene rimčiausia rutinos nebuvimo pasekmė – profesinis perdegimas, t. y. visiškas fizinis ir emocinis išsekimas. Tai situacija, kai žmogus kaip darbuotojas yra lygus nuliui. Jei ne tai, tuomet gali atsirasti sveikatos problemų, nemiga, konfliktų su artimaisiais ar kolegomis, piktnaudžiavimo alkoholiu, suprastėti tarpasmeniniai santykiai.

Dažnai gyvename ne tik su kitais žmonėmis, šeimos nariais ar draugais, bet ir dirbame skirtingus darbus. Kaip sugebėti įsirengti „biurus“ namuose?

- Šiuo laikotarpiu ypač svarbu kūrybiškai prisitaikyti, rasti būdų, kurie veikia ir padeda visai šeimai susitarti, rutinizuoti kasdienybę, įsirengti darbo, mokymosi vietas. Labai svarbu pagarba kiekvieno šeimos nario asmeninei erdvei – bendru sutarimu visi turi teisę ir galimybę ją turėti. Ieškant tinkamiausios darbui vietos namuose patarčiau nebijoti priimti netradicinius sprendimus, keisti ar perplanuoti erdvę, kad visiems būtų geriausios galimybės susikaupti. Tik kalbėdamiesi, diskutuodami, galbūt netgi neišvengdami konfliktų rasime sau ir savo šeimos nariams patogiausią darbo ar mokymosi erdvę.

Vaikai ir darbas namuose – kaip tai suderinti?

Suderinti galima tuomet, kai yra tam tikri susitarimai ir taisyklės. Visos taisyklės šeimoje turi būti vienodos visiems šeimos nariams, tik tada jos veiks. Jei vaikai aiškiai žino, kada mama ar tėtis dirba, o kada yra šeimos laikas, jiems bus lengviau prisitaikyti. Vaikams yra svarbus aiškumas ir struktūra. Jeigu gerbiame savo vaiko erdvę, jis turi savo užimtumo laiką, to paties galime tikėtis ir iš vaiko. Atsižvelgiant į vaiko amžių būtina aptarti tokius aspektus kaip privatumas, darbo laikas, kad vaikas žinotų, jog reikia pasibelsti prieš įeinant į kambarį, kuriame dirbama, netrukdyti konkrečiu laiku ir t.t. Tai neturėtų trikdyti, tai skatina surasti balansą tarp tėvų ir vaikų, susikurti naują rutiną ir padeda dirbti namuose.

Gal turite patarimų vadovams, kokiomis priemonėmis ir kaip derėtų palaikyti ryšį su namuose dirbančiais pavaldiniais?

- Šiomis dienomis labai noriai išnaudojame technologijas, galbūt netgi pirmą kartą tenka vesti susirinkimą ar pokalbį nuotoliniu būdu, spręsti įvairius darbinius klausimus. Tinkamos įvairios priemonės. Vieni darbuotojai labiau mėgsta bendrauti elektroniniais laiškais, kiti – telefonu, dar kiti – vaizdo pokalbiu. Tai priklauso nuo mūsų asmeninių savybių, informacijos priėmimo tipo ir t. t.

Vienareikšmiškai galima teigti, jog „gyvo“ santykio neatstos virtualus bendravimas, bet turime prisitaikyti ir ieškoti geriausių bei efektyviausių komunikavimo kanalų su savo darbuotojais. Kalbant apie virtualų bendravimą, rekomenduojama naudotis vaizdo pokalbiu, nes akių kontaktas labai svarbus. Teigiama, jog bet koks mūsų kontaktas prasideda nuo akių kontakto, tai kuria ir palaiko santykį, padeda bendravimui ir bendradarbiavimui.

Darbų planavimas – kaip žvelgti į ateitį, kai neaišku, kokia ji?

- Žmogui yra labai svarbus stabilumas ir aiškumas. Daugelis patiria didelį nerimą, stresą, galbūt netgi paniką būdami dabartinėje situacijoje. Stabilumo ieškojimas yra labai žmogiška pozicija, susiformavusi evoliuciškai, padedanti mums išlikti šiame pasaulyje. Taigi, jeigu jūs taip jaučiatės, tai yra labai žmogiška ir suprantama. Jūs tokie ne vieni. Svarbu, kad tai netaptų nuolatine būsena. Bet kokia krizinė situacija, šiuo atveju - pandemija, kaip ir turi savo pradžią, taip ir turi pabaigą.

Kiekvieną krizę išgyvenęs žmogus psichologiškai tampa brandesnis. Priimdami ir įsisąmonindami dabartinę situaciją, turime šiek tiek galvoti apie ateitį, planuoti darbus, nes gyvenimas nesustojo, jis tik pasikeitė.

Labai patariu remtis patikimais informacijos šaltiniais, kuo daugiau bendrauti su pozityviais žmonėmis, susikurti naują rutiną, esant poreikiui kreiptis į tarnybos psichologus, kurie pasirengę skirti laiko pokalbiui, bei saugoti savo ir savo artimųjų sveikatą, laikytis medikų rekomendacijų.

Kalbėjosi VSAT Prevencijos skyriaus vyriausioji specialistė Liūnė Naujikaitė

VSAT psichologė: dirbant iš namų reikia kūrybiškumo

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 24 Apr 2020 08:50:40 +0300
<![CDATA[Kultūra ir menas turi skatinti dvasinę kovą ir gražesnį gyvenimą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kultura-ir-menas-turi-skatinti-dvasine-kova-ir-grazesni-gyvenima https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kultura-ir-menas-turi-skatinti-dvasine-kova-ir-grazesni-gyvenima Šiuo nelengvu karantino laikotarpiu savo įžvalgomis apie žmogaus dvasinį gyvenimą paprašėme pasidalyti egzorcisto, teologijos mokslų daktaro, Ruklos įgulos karo kapeliono, kunigo Arnoldo Valkausko.

– Kada prasidėjo Jūsų pažintis su Kristumi?

– Pažintis su Kristumi prasidėjo vaikystėje. Trys šeimos gyvenome mažame bute Kauno mieste. Kartu gyveno ir močiutė, kuri labai anksti išmokė mane žegnotis. Galbūt jau nuo pustrečių metų per dieną žegnodavausi daug kartų, toks mano elgesys visiems keldavo juoką. Būdamas aštuonerių, priėjau prie Pirmosios Komunijos, šis įvykis paliko didžiulį įspūdį. Anksčiau Pirmajai Komunijai pasiruošti užtekdavo dviejų savaičių, bet mokymasis vykdavo slaptai  pastate, turinčiame du išėjimus, kad, užklupus netikėtiems tikrintojams, galėtume pasprukti iš patalpos.  

Vėliau pradėjau patarnauti šv. Mišiose. Tiesa, į bažnyčią patekau po to, kai iškrėčiau “zbitką” – užklijavau visus auklėtojos stalčius. Kilo triukšmas, buvo iškviestas direktorius. Nenorėdamas nemalonumų namuose, nubėgau į bažnyčią ir pasiprašiau kunigo, kad leistų patarnauti per šv. Mišias. Šis įvykis pakeitė mano gyvenimą. Nuo tada pradėjau daug melstis, mokytis, užmigdavau net su rožančiumi ant krūtinės, ėmiau ieškoti gyvenimo prasmės, jos tebeieškau iki šiol.

–  Pasirinkote kunigystę. Kas kunigui yra sunkiausia? Kokia jo darbo diena?

– Viskas yra nelengva. Kunigas visada turi būti su žmonėmis, su savimi. Sunkiausia yra būti su savimi. Kiekviena diena atrodo skirtingai: darbas kariuomenėje, susitikimai su bendruomene, veiklos netrūksta, ji įdomi, nes yra nevienalytė, tik reikia viską susidėlioti. Gali kartais nueiti ir į šaudyklą su kareiviais pašaudyti. Pagrindinis darbas – buvimas su žmonėmis. Maldos labiau pridėtinis dalykas, o kalbant apie išlaisvinimus ir egzorcizmą, kaip aš juokauju, tai tarsi laisvalaikio užsiėmimas.

– Kokios yra pagrindinės vertybės? Kas jums svarbiausia, į ką labiausiai kreipiate dėmesį?

– Pagrindinės evangelinės vertybės – buvimas santykyje su Dievu, gražiame santykyje su žmonėmis, o norėdamas būti gerame santykyje su žmonėmis, turi kovoti su savimi, nes kartais būna ir kunigui nuotaika bloga, kitaip sakant, ne ta diena. Didžiajame Dievo įsakyme parašyta: “Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, mylėk savo artimą taip kaip save patį”. Kai ieškai prasmės, gyvenimas tampa prasmingesnis. Daiktai nėra ir neturėtų būti pagrindinės vertybės.

– Esu girdėjusi, kad yra žmonių, save vadinančių katalikais, bet netikinčių į Jėzų Kristų. Tada kodėl jie vaikšto į bažnyčią, kodėl jie tuokiasi, krikštija savo vaikus ir nori būti palaidoti krikščioniškai? Ką tai galėtų pasakyti apie mus? 

– Žmonės labai dažnai nori pritraukti sėkmę, kad tik jiems viskas sektųsi, tad pas Dievą ateina kaip pas kokį stebukladarį, bet neužmezga gyvo santykio. Gyvas santykis su Dievu nėra lengvas, nes žmogus turi suprasti, kad yra Dievo didybė ir turi saugoti, puoselėti tą Dievo didybę, suprasti savo menkumą ir neišsigąsti savo menkumo, nuodėmingumo. Reikia suprasti, kad Dievas tave myli, kad esi visada kovoje. Daugeliui daug paprasčiau kažką materialaus padaryti: štai, Dieve, aš padariau, dabar tu man turi kažką duoti. Dabar egzistuoja toks mainų santykis, kuris būdingas šamanizmui, pagonybei, visiems pagoniškiems tikėjimams. Pagonybės mūsų širdyse dar labai daug, todėl žmonės galvoja, kad, atėję į bažnyčią, užsitikrins savo sėkmę: aš buvau Dievui geras, tai ir jis  man bus geras, bet tikros meilės, santykio nėra. Žmonės tikisi komfortiško, lengvo, saugaus, gražaus gyvenimo, o priimti tikrąją realybę, kad su Dievu nėra lengva eiti, nes visada turi eiti prieš srovę, daugeliui tai sunku pripažinti. Ta kova prieš srovę žmones labai vargina, o norisi viską lengvai paleisti. Senojo testamento psalmėse yra parašyta: “Atrodo, bedieviams viskas sekasi, vaikšto riebūs ir nereikia nieko saugotis”, o tikinčiajam matosi, kad ne visada viskas būna taip puiku, daug neteisybės. Sunku susitaikyti su ta neteisybe, ir nieko pakeisti negali, ypač dabartiniais laikais. Anksčiau žmogus galėjo kovoti vienas prieš vieną, o dabar žmogus yra minioje sraigtelis, ir viskas. Daug tokių išorių yra ir greičiausiai dėl to jie nori to palengvinto varianto – gyventi komforte ir galvoti, kad Dievas yra taip lengvai perkamas. Bet Dievas tikrai neperkamas, jis yra būnantis santykyje.

– Nuo krikščionybės pradžios praėjo jau pora tūkstančių metų. Kas, Jūsų manymu, žmonėms yra Velykos šiandien?

– Šios Velykos vieniems – suspaudimo, susimąstymo laikas, o kitiems – kančios, laukimo metas. Teko girdėti, kad šiemet lietuviai apsinuodijo ne maistu, o  alkoholiu. Tai rodo, kad šiuo metu žmonės gyvena įtampoje, nerime. Iš dalies tai  yra galimybė pamatyti savo trapumą ir pamąstyti apie savo gyvenimą, kad Dievo žodis ir mirtis yra labai realu. Ir tai kai kuriuos žmones glumina. Priklauso nuo  žmonių gyvenimo patirčių. Bet kažkiek panašumo į misijos Afganistane situaciją yra – tu esi apribotas, esi po taikikliu, tu nieko negali.

– Kaip jūs šiais metais šventėte Velykas? Kokios Šv. Velykos būdavo jūsų vaikystėje? Gal turite išlikusių tradicijų iki dabar?

– Šv. Velykas visada švęsdavome. Pirmiausia eidavome į bažnyčią, po pamaldų susirinkdavo visa giminė, ridendavome margučius. O šiais metais vyko šv. Mišių tiesioginė transliacija. Aš stengiuosi neprisirišti prie tradicijų, man svarbiausia būti Dievo akivaizdoje, džiaugiuosi, galėdamas tarnauti Dievui ir žmonėms, smagu, kad yra bičiulių, su kuriais kartu galime tarnauti – čia yra brangiausias dalykas.

– Ką mes turėtume padaryti, kad Velykas sutiktume su tikrąja šios šventės dvasia?

– Kiekvienas turėtume pagalvoti, kam aš gyvenu žemėje, ką aš čia veikiu. Dabar yra nemažai jaunų žmonių, kurie nenori gyventi, jaučiasi nereikalingi būtent todėl, kad nežino, kur save realizuoti. Neretai pastebiu, kad žmonės jaučiasi taip, tarsi ant jų būtų užgriuvusi nevilties lavina ir negali nuo to atsiriboti. Taip yra dėl to, jog daugelis mato tik save, yra praradę norą gyventi dėl bendro labo, ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Todėl gyvenimo prasmės klausimas reikalingas. Apie gyvenimo prasmę rašoma evangelijoje, Viktoro Franklio knygose, reikia jas skaityti. Siekiantys rasti gyvenimo prasmę, gali visiškai kitaip gyventi. Kol mes nepradėsime ieškoti prasmės, tol nesuprasime Velykų, nes Velykos yra įprasminimas, trapaus žmogaus pastangų įprasminimas, kadangi viskas atsiremia į Dievą.

– Minėjote, kad pasitaiko jaunų žmonių, nenorinčių gyventi. Kokia to priežastis? Gal jaunimas nenori įsileisti į save Dievo?

– Šiandieniame gyvenime matomos materialiosios vertybės, todėl labai sunku įsileisti Dievą. Dabar svarbiausia pinigai, sėkmė, drabužiai, telefonai, blizgučiai, kurie nieko nelemia. O mano vertybė yra tai, ką nešiojuosi su savimi. O nešiojuosi savo nemirtingą sielą, dorybes, pažiūras, žmogiškumą. Visa kita, mano minėtus turtus, gali prarasti per kelias sekundes. Šiais laikais nei šeimose, nei mokyklose jaunimas nemokomas vertybiškai mąstyti, tad pasimeta ir nežino, ką daryti. Daugelis tiki internetu, Google, bet ne savo vidumi, kur galėtų surasti tiesą. Jaunas žmogus neturi prioritetų, į ką galėtų atsiremti, pasijunta nereikalingu, nežino dėl ko pakovoti, nes niekas jam neaiškino, kad yra Dievas, šeima, ištikimybė, garbė. Nežinia, ar kada nors kas apie tai kalbėjo viešumoje ar šeimose, svarbiausia kad tik sektųsi. Bet tas “sektųsi” turi blogąją prasmę, gyvenam kaip “bomžai” ir esame dvasiniai “bomžai” – neturim vertybių Ir dėl to labai kenčiam. O vertybė yra tai, dėl ko tu būtum pasiryžęs numirti, ką tu darytum kitaip, net kai niekas aplinkui tavęs nemato. Šie vertinimai labai daug ką pasako. Šiuolaikinis žmogus būtų pasiryžęs numirti dėl telefono, dėl automobilių, bet nemirs dėl dvasinių dalykų, tai reiškia, kad neturim vertybių.

– Kartais jaunimas, bijodamas patyčių, nedrįsta parodyti, kad tiki į Dievą...

 – Labai daug žmonių turi pažeistą savivertę, kompleksus, bijo būti savimi. Matyt tai yra patyčių rezultatas. Kiekvienas galėjo patirti patyčias, bet jei tu stovi už save, būni savimi, savo vertybėse turi dvasinį stuburą, anksčiau ar vėliau pasityčiojimas nurims. Bet jei tu neturi dvasinio stuburo, tai ir belieka stumdymosi santykis.

– Balandžio 15 d. minėjome Pasaulinę kultūros dieną. Kaip kultūra, muzika bei menas gali prisidėti prie krikščionybės esmės?

– Gali labai reikšmingai prisidėti. Garsus rašytojas yra pasakęs: “Grožis išgelbės pasaulį”. Patys menininkai pripažino, kad dabar menas nukrypo į konstiliacijas, instaliacijas, kuriose nėra meno. Menas pats savaime neveda niekur, menas – tai sugebėjimas menine forma išreikšti vieną ar kitą dalyką, bet jame turi būti idėja, viltis, vertybės vedimas kažkur, nes kitaip menas gali tarnauti visai kitiems dalykams. Pavyzdžiui, bolševikinis ar nacistinis menas nuvedė į tarnystę kažkokiai ideologijai. Tad šiais laikais menininkai turi būti ganėtinai sąžiningi, išreikšdami, ką jie kuria, ką nori pasakyti, dėl ko tai daro, ar tik tėra noras viena ar kita forma  išreikšti savo draskomą vidų. Tad visada menininkas turi galvoti, ką jis nori atnešti žmonėms, kurie susidurs su jo menu, parodyti kuo jis pats gyvena – be šito  niekur toli nenueisim.

– Kultūra ir religija turi vieną bendrą tikslą – beldžiasi į žmogaus vidinį pasaulį,  tad kas jums yra kultūra?

– Man kultūra – gražus vaizduojamasis menas, išreiškiantis tam tikrą dvasinį turinį. Menas turėtų paskatinti žmogų siekti gražesnio gyvenimą, sutvirtinti jo dvasinę kovą. Man labiausiai patinka Kauno filharmonija, Kauno muzikinis teatras, tik laiko labai stinga.

– Esate Marijos radijo savanoris, aktyviai įsijungiate į vietos bendruomenę. Kas Jums yra savanorystė?

– Savanorystė – smagus dalykas, nes gali nesavanaudiškai prisidėti prie mūsų visų bendro augimo.

– Kaip šiuo sunkiu karantino laiku vyksta Šv. Mišios? Ar gyventojai labai baiminasi viruso?

– Šv. Mišios vyksta nuotoliniu būdu, transliuojant jas internetu. Karantino laikotarpiu sutinku labai mažai žmonių. Tačiau ir tų susitikimų metu apima keistas jausmas, nes vienas į kitą žiūri lyg ir draugiškai, bet tarsi mato priešą – nesiartink prie manęs. Manau, kad dalis Ruklos gyventojų nesibaimina, tačiau patariu visiems laikytis karantino reikalavimų ir elgtis atsakingai.

– Kaip sekasi žmones privilioti į Šv. Mišias ar religinio pobūdžio renginius?

– Žmonės vangiai eina į bažnyčia, mūsų publika įvairi, nepasakyčiau, kad žmonėms čia labai reikia tikėjimo. Labai norėtųsi, kad būtų kitaip.

– Ko palinkėtumėte rajono gyventojams?

– Visada linkiu prasmingesnio gyvenimo, taip ir dabar – linkiu prasmingesnio gyvenimo, ieškoti vertybių, ieškoti savęs, atrasti save, nes dabar esame save visiškai nuskurdinę iki banalybių lygmens, o juk žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tai linkiu atrasti save kaip tikrą žmogų, kuris turi gyventi visų pirma santykyje su Dievu, turėti dvasinį gyvenimą, nes pagal Šventą Raštą visų pirma reikia ieškoti Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa kita bus pridėta.

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Jonavos kultūros centro administratorė  Karolina Petrenčiuk-Naujokienė

 

Kultūra ir menas turi skatinti dvasinę kovą ir gražesnį gyvenimą

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 22 Apr 2020 17:32:28 +0300
<![CDATA[L.Darandovienė: „Susidomėjusi tinkliniu iškart visiems pareiškiau, kad būsiu trenerė“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ldarandoviene-susidomejusi-tinkliniu-iskart-visiems-pareiskiau-kad-busiu-trenere https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ldarandoviene-susidomejusi-tinkliniu-iskart-visiems-pareiskiau-kad-busiu-trenere „Karantininių sportinių pokalbių“ rubrikoje – viena geriausių Lietuvos tinklinio trenerių, jaunąsias sporto centro tinklininkes ir moterų tinklinio komandos profesionales treniruojanti Lija Darandovienė. 

Pradėkime mūsų pokalbį iškart nuo sporto. Vyriausybės patvirtintos karantino taisyklės privertė mus visus išeiti iš sporto salių, sustabdyti treniruočių procesus ir varžybas. Kaip sekasi dirbti su sportininkais nuotoliniu būdu? Su kokiais tokio darbo privalumais ir trūkumais jums tenka susidurti? Ir ar apskritai įmanoma nuotoliniu būdu užsiimti komandine sporto šaka?

Na, teko dvi savaites dirbti, bet šiuo metu iki gegužės 6 dienos atostogauju. Bet vis vien į komandos „Facebook“ grupę įkeliu savo pasiūlymus, ką galima nuveikti sportinei formai palaikyti. Žinoma, tai didelis iššūkis treneriams. Mano auklėtinės yra jau didelės (15-17 metų), gerai besimokančios, protingos, tad viskas remiasi į jų asmeninį sąmoningumą. Jos jau pačios žino, kaip paskui sunku sugrįžti į vėžes, todėl tikiu, kad  savimi rūpinasi. Žiūrime įvairias rungtynes, filmus – tai geras laikas asmeniniam tobulėjimui.

Tikiuosi, visa tai ilgai netruks ir viskas vėl stos į savo vėžes. O kol kas stengiamės kūrybiškai ir su viltimi žiūrėti pirmyn. Mes labai išradingos (šypsosi). Viena mergina mėgino išmokyti šunį mušinėti kamuolį. Sesės, atsisėdusios kambaryje, žaidė tinklinį per rūbų kabyklą. Dar viena mergina, stovėdama ant rankų ir truputį remdamasi koja į sieną, sugebėjo apsivilkti marškinėlius.

Įdomu tai, kad merginos įtraukia į žaidimus su kamuoliu ir savo tėvelius, brolius ir seses. Apie dužusius vazonus su gėlėmis ir neramias dienas kaimynams nuo kamuolio mušinėjimo į sienas aš net nekalbu (juokiasi). Jos visą tą savo išmone dalinasi su mumis grupėje. 

Kiek bendrai susidariusi situacija ir tokia ilga pertrauka be sporto turės įtakos sportininkų fizinei formai, ar pavyks sėkmingai sugrįžti į prieš karantininį lygį?

Galvoju, kad sportinei formai tai turės tiek įtakos, kiek sportininkės prisivers pajudėti. Dabar geras laikas yra lavinti savo fizines ypatybes. Mes, žaidikai, per treniruotę tikrai nespėjame visko labai individualizuoti, nespėjame giliau prisiliesti prie kiekvieno sportininko. Kalbu apie asmenines fizines savybes, nes kiekvienas žmogus yra savaip sudėtas, savaip auga ir vystosi. Tai ir trūksta kiekvienam skirtingų dalykų.

Mūsų sezonai jau baigėsi, tai dabar reikia neleisti nunykti visam raumenynui, kad ruošiantis kitam sezonui jau turėtume gerus pamatus. O jei nieko neveiks, tai... Tiesiog bus nubrauktas visų metų darbas. 

Į mūsų miesto moterų tinklinio komandos „Aušrinė-KKSC“ vyriausiosios trenerės pareigas sugrįžote po naujų metų, tačiau karantinas sutrumpino planuotą darbą ir sustabdė varžybas, dėl kurių ateities visai neseniai priimtas galutinis sprendimas – užbaigti sezoną ir čempionatą laikyti neįvykusiu. Kaip vertinate susidariusią situaciją ir kokie tolimesni jūsų ir klubo planai?

Dėl tolimesnių klubo planų tikrai nieko negaliu pasakyti. Moterų trenere buvau grįžusi tik laikinai, kad komanda galėtų baigti sezoną. Jau yra aišku, kad moterų ir vyrų čempionatai stabdomi ir nugalėtojai lieka neišaiškinti, tad kaip tai paveiks komandų finansavimą, mes pamatysime kito sezono pradžioje.

Gaila, kad susiklostė tokia situacija. Merginos buvo nusiteikusios pakovoti dėl vietos finale. Finišo tiesiojoje likusios komandoje žaidėjos – labai ambicingos ir siekiančios tikslo. Bet yra kaip yra... 

Apskritai, kuo skiriasi darbas su mokyklinio amžiaus sporto mokyklą lankančiais sportininkais ir suaugusiomis tinklininkėmis?

Darbas tikrai skiriasi. Moksleives reikia išmokyti visko: nuo supratimo, ką ji čia veikia, kas yra jaunas sportininkas, judesių kultūros iki techninių žaidimo įgūdžių. Kiekvienas amžius, kaip ir mokykloje, turi savo ypatumus. Ir visus tuos tarpsnius sportininkė turi praeiti. Kokius tuos įgūdžius ji susikraus į savo bagažą, tokius ir turės. Svarbiausia yra suprasti, kad viso to reikia ne treneriui, o sportininkui. Ir nebūtinai ji pasirinks sportininkės kelią. Visa tai, tikrai žinau, labai pravers gyvenime siekiant savo asmeninių tikslų. Tuo tarpu su aukšto meistriškumo sportininkėmis jau galima kelti ir įgyvendinti užsibrėžtus konkrečius tikslus, t.y. vietas. 

O kuo ypatingas trenerio darbas? Kas jums teikia malonumą, būnant trenere, ir su kokiais iššūkiais dažniausiai tenka susidurti tokiame darbe?

Smagu, kai žaidėjos klausia, domisi, konsultuojasi – vadinasi, tiki ir pasitiki. O kai tavimi pasitiki, negali pavesti ir įdedi dar daugiau pastangų.

Man maloniausias yra mokymo procesas. Kai po kurio laiko pasižiūri iš šono ir matosi tavo darbo rezultatas: judesiai, kamuolio valdymas, bendras supratimas, sportininkių elgesys, atsakomybė, pasitikėjimas savo jėgomis... Ir tai nereiškia, kad komanda būtinai laimi. Ne. Laimėti nori visi ir visi tam dirba. Mums, rajonų treneriams, yra sunkiau su atranka.

Miestai daro rinktines iš kelių trenerių komandų ir suburia tikrai stiprias komandas. Ir jei mes, rajono komanda, įšokam į finalinį etapą arba dar ir iškovojam prizinę vietą – tai yra labai didelis pasiekimas. Gaila, kad ne visi tai supranta. Tai liūdina. Dar gaila, kad kai kurie tėveliai nesuvokia, kad pas mus yra ne užklasinis būrelis, o sporto mokykla. Deja, bet būna ir taip. 

Tinklinis ir paplūdimio tinklinis – atrodo, panašios, bet tuo pačiu ir labai skirtingos sporto šakos. Kokie pagrindiniai skirtumai tarp tinklinio ir paplūdimio tinklinio ir kas jums asmeniškai labiau patinka kaip trenerei ir kas labiau patiko anksčiau kaip žaidėjai?

Faktas, kad ir paplūdimio, ir sniego tinklinis atsirado iš klasikinio tinklinio. Jis yra visko pamatas ir bazė. Pačiai teko žaisti ir salės, ir paplūdimio tinklinį. Galvoju, kad salės tinklinį yra sudėtingiau žaisti ir mokyti, nes ten tarp savęs bendradarbiauti turi šeši žaidėjai, esantys aikštėje, o kur dar atsarginiai žaidėjai, kurie irgi išeina į aikštę. Gaunasi, kad visi dvylika turi vienodai suprasti visus reikalavimus ir bendradarbiauti, kad pelnytų tašką, laimėtų setą ar iškovotų pergalę... Ir apžaisti turi ne du žaidėjus, o visus, esančius aikštėje, kai statomas grupinis blokas ir gynyba.... Net šiurpuliukai kūnu nueina.

Man asmeniškai labai patinka ir salė, ir pliažas. Bet galvoju, kad Lietuvoje visos jos turi bendradarbiauti, nes be salės nebus kitų. Kuo stipresnis bus salės tinklinis, tuo didesnė tikimybė iškovoti medalius tarptautiniame lygyje paplūdimyje ir ant sniego. 

Jūs buvote puiki sportininkė tiek salės, tiek paplūdimio tinklinyje. Kaip atsidūrėte tinklinyje ir kas jums padėjo pamilti šią sporto šaką bei pasiekti aukštų sportinių rezultatų? Kas pastūmėjo savo karjerą vėliau toliau tęsti trenerės amplua?

Ačiū. Tinklinį sportuoti pradėjau 1980 metais, po Olimpinių žaidynių. Mano vyresnė sesė jau lankė tinklinį. O aš ko tik nelankiau (šypsosi): išmėginau visas sporto šakas, kurios tuo metu buvo Jonavoje. Kai pradėjau eiti į tinklinio treniruotes, namuose visi galvojo, kad tai truks irgi neilgai. Bet, kaip sakoma, prilipo. Mane sužavėjo šis žaidimas. Gal dėl to, kad sekėsi neblogai.

Mano trenerė sporto mokykloje buvo Galina Matvejeva [dabar Botyrienė – aut. past.], kuri tuo metu žaidė garsioje moterų „Azoto“ komandoje. Pamenu, kaip mes stebėdavome tos komandos treniruotes, kaip vaikai žiūrėdavome į savo dievaites. Tuo metu be mano trenerės „Azote“ dar žaidė Donata Dolgichienė, Onutė Galvydienė, Virginija Margienė... Kažkodėl jos man labiausiai įsiminė, nes jas ir stebėdavau, ir paskui mėgindavau atkartoti.

Taip susidomėjusi tinkliniu iškart ir pareiškiau visiems, kad būsiu trenerė. Tai buvo mano svajonė, kuri išsipildė 1987 metais – baigusi mokyklą, įstojau į LVKKI. 1991 metais pradėjau dirbti trenere. 

Jeigu reikėtų išskirti geriausią ar geriausius Lietuvoje sportininkus ir kolegas trenerius, ką įvardintumėte ir kodėl?

Mano nuomone, geriausia trenerė – Jolita Virbickienė, kuri šiuo metu jau nedirba. Ji labai stipri asmenybė, ypač psichologiškai, gali daug duoti jaunam žmogui.

O žaidėjos – visos, siekiančios aukštesnio lygio. Bet man labiausiai patinka tos, kurias pažįstu – vadinasi, mano buvusios ir esamos auklėtinės (šypsosi). 

Pabaigai, keli „blic“ tipo klausimai:

Mėgstamiausias sportininkas / sportininkė?  – Bruno Rezende, Kery Walsh. Iš jaunesnių žaviuosi  Paola Egonu žaidimu.

Geriausias matytas filmas arba serialas?  – Savo laiku mane sužavėjo  „Žalioji mylia“ (pagal Styveno Kingo to paties pavadinimo romaną).

Geriausia skaityta knyga?  – Gal L. Voinič „Gylys“.

Gražiausia Lietuvos vieta?  – Mane žavi jūra. Ir ten, kur mažiau žmonių. Ji turi kažkokios magijos.

Svarbiausias asmeninis sportinis pasiekimas?  – Sunku kažką išskirti, bet gal 2003 metais drauge su Jolita Kontvainiene iškovota 1-oji vieta Lietuvos pliažo čempionate, nes mažiausiai laiko nuo šios pergalės praėjo (šypsosi).

Su kuo norėtumėte pasikalbėti prie kavos ar arbatos puodelio arba papietauti?  – Norėčiau pabendrauti su Lang Ping – Kinijos moterų rinktinės trenere, savo laiku buvusia puikia žaidėja.

Ką pirmiausia norėtumėte nuveikti, pasibaigus karantinui?  – Nuvykti prie jūros ir aplankyti artimuosius.

Kokių tinklinio rungtynių įrašą parekomenduotumėte šiandien internete pasižiūrėti?  – Tai, ko gero, rekomenduočiau kovą dėl stipriausio 2019 metų Europos klubo titulo: finalas tarp „Gorgonzola Novara“ ir „Imoco Volley“. Visas tinklinio elitas ir kokia kova!
Rungtynių nuoroda: https://www.youtube.com/watch?v=QgVSsC_gKcc&t=17s&fbclid=IwAR1x1RXJDkTX6HE8mcuaroz4Vw3y6DO1tBJcuNZGdYKgRe0jXRPu3Uyf7nY 

 

JKKSC informacija
Trenerę kalbino Žilvinas Galimovas

Arvido Šimulio / Jonavos "Aušrinė-KKSC" nuotr.

L.Darandovienė: „Susidomėjusi tinkliniu iškart visiems pareiškiau, kad būsiu trenerė“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 22 Apr 2020 15:04:30 +0300
<![CDATA[G.Goštautaitė: „Visas sportininko ir trenerio gyvenimas sukasi aplink varžybas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ggostautaite-visas-sportininko-ir-trenerio-gyvenimas-sukasi-aplink-varzybas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ggostautaite-visas-sportininko-ir-trenerio-gyvenimas-sukasi-aplink-varzybas „Karantininių sportinių pokalbių“ rubrikoje – interviu su Jonavos kūno kultūros ir sporto centro lengvosios atletikos trenere Gražina Goštautaite, kuri į gimtąją Jonavą sugrįžo po 21-erių metų darbo Prienuose.

G.Goštautaitė gali pasigirti tuo, kad jos treniruojamų sportininkų sąraše ne tik jauni, talentingi ir perspektyvūs sportininkai, bet ir Lietuvos lengvaatletis, Pekino, Londono ir Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvis, 34-erių metų ėjikas Marius Žiūkas, kuris iki šiol ruošėsi jau ketvirtoms vasaros olimpinėms žaidynėms, kurių, deja, teks palaukti mažiausiai iki kitų metų – Tokijo olimpiada šią vasarą neįvyks.

 

Kaip karantinas pakeitė jūsų kasdienį gyvenimą? Ko labiausiai trūksta, atsiradus įvairiems mums anksčiau neįprastiems apribojimams?

Karantinas, sakyčiau, gyvenimo, įpročių, pomėgių nepakeitė, tik labai suvaržė, sustabdė, pasodino, beveik įkalino...  Jaučiuosi netekusi vidinės ramybės ir laisvės. Kažkokia „tarybinė stagnacija“ – negalima, neik, neliesk, neimk...  „Karantinas“, „korona“, „covid“ man dabar patys negražiausi, nemaloniausi žodžiai (natūraliai veidas susiraukšlėja juos girdint, lyg citrinos būčiau atsikandusi (šypsosi). Kantriai „sėdžiu“ ir labai laukiu, kad kuo greičiau visa tai baigtųsi.

Pasiilgau darbo ir savo sportininkų. Labiausiai ir trūksta to gyvo, tikro bendravimo su vaikais, buvimo šalia: bėgimo, ėjimo, žaidimų kartu, pokalbių, aptarimų, net pasiginčijimų su pamąstymais, įrodymais, eksperimentais... Varžybų labai trūksta, nes tai viena iš pagrindinių mano ir sportininko darbo, bendradarbiavimo ašių. Juk visas sportininko ir trenerio gyvenimas sukasi aplink varžybas. Metai iš metų treniruojamės ir lipame tarsi laipteliais nuo varžybų iki varžybų...

 

O ką atradote naujo karantino metu, kuo galėtumėte pasidžiaugti?

Turiu prisipažinti, kad būtent toks gyvenimo etapas man džiaugsmo neteikia. Dalis žmonių džiaugėsi, kad nustojo visur lėkti, turės daugiau laiko šeimai ir pomėgiams, tikėjosi, kad nuotoliniu būdu dirbti lengviau ir gal net sutaupys laiko... Nežinau, ar man čia vienai beveik viskas atvirkščiai gavosi.

Iš naujo neatradau nieko – gal tik tai, kad „facebook‘ą“ buvau priversta susikurti (juokiasi). Galvojau, kad įdomiau bus su sportininkais bendrauti, „Sportininkų mokymo centro“ seminarus stebėti galėsiu, daugiau žinosiu. Na, yra naudos, bet ir laiką „ėda“.

Džiaugiuosi, kad vakarais yra daugiau laiko sau ir dukrai paskaityti knygą. Man patinka istorinė dokumentika, biografijos. Kažkada mėgau megzti, nerti, bet karantinas mane užklupo nepasiruošusią – neužsipirkau siūlų, tai nepavyko grįžti prie savo hobio.

 

Į Jonavą sugrįžote iš Prienų. Kuo skiriasi darbas ten ir čia? Ar džiaugiatės, kad grįžote savo trenerės karjerą tęsti Jonų Respublikoje?

Jonų Respublika vis dėlto yra mano gimtoji. Čia visi keliai „aptaškyti“ mano prakaitu, tad su mielu noru čia grįžau po 21-erių metų savanoriškos tremties Prienuose.

Netikėtai grįžti pasiūlė sporto centro direktorė ir pavaduotoja Dalia. Prisipažinsiu, ne iš karto pasiryžau tam žingsniui, nes turėjau ir ten tikrai gerų ėjikų, bėgikų, metikų. Apsispręsti padėjo tai, kad vyras jonavietis ir dukrai reikėjo pradėti lankyti mokyklą. Tikrai nesigailiu padariusi šį žingsnį. Jonavoje daugiau mokyklų, daugiau vaikų, daugiau norinčių sportuoti, manau, ir valdžios požiūris labai palankus, suplanuotas, paremiantis.

Prienai – nedidelis, jaukus miestelis prie Nemuno, apsuptas miškų, su nuoširdžia, jaukia bendruomene, kurioje beveik visi vieni kitus pažįsta. Man dar tenka savaitgaliais ten sugrįžti, nes turiu ten sportininkų ir draugų.

 

Kaip sekasi dirbti su sportininkais nuotoliniu būdu? Daug kas įsivaizduoja, kad tai – labai lengva, bet kaip yra iš tiesų?

Mano nuomone, nuotoliniu būdu treniruoti sudėtinga. Tai įmanoma tik su aukštesnio meistriškumo, savarankiškais sportininkais ir ne nuolat. Reikia matyti sportininką „gyvai“, jausti jo nuotaikas, žinoti savijautą, matyti ir taisyti klaidas, pareguliuoti techniką, tempą.

Lengviausias darbas – parašyti ir nusiųsti planą, pratimus, pakonsultuoti telefonu, bet tai tik „griaučiai“, ledkalnio viršūnė. Toliau eina nuoseklus, kantrus darbas, nes griaučiai nepajudės, kol ant jų nebus raumenų, o raumenis valdo smegenys. Treniruotėse reikia „auginti“ raumenis tinkamais jiems metodais ir variantais – bėgikams bėgimu, ėjikams ėjimu ir t.t. Su vyresniais sportininkais treneris tariasi, aptaria, ieško sprendimų treniruotės eigoje tą dieną, tą akimirką ir gali pakeisti planą reikalui esant.

Psichologiškai sunku šiuo metu sportuoti, nes daug neaiškumo: kada bus varžybos, kada leis į stadionus, kada sportininkai susitiks su treneriais. Savarankiškai sportuojantys sportininkai gali labai stengtis, nepavesti trenerių ir nepastebėti persitreniravimo, pervargimo simptomų ir susitraumuoti. Mažiukų treniruotėse daug judriųjų ir sportinių žaidimų, tai dar sunkiau žaisti nuotoliniu būdu.

 

Mūsų lengvaatlečiai, kuriuos treniruojate jūs ir jūsų kolegė Vidutė Lebeckienė, pastaruoju metu skynė daug svarbių pergalių, pasiekė ne vieną neeilinį laimėjimą ir taip džiugino Jonavą aukštais pasiekimais. Dabar viskas sustojo – tiek varžybos, tiek treniruotės. Kaip manote, kaip visa tai atsilieps jūsų sportininkų formai ir ateities rezultatams?

Šiuo metu  situacija toliau sunkėja. Bet aš tikiuosi, kad aukštesnio meistriškumo mūsų auklėtiniai savarankiškai pasportuoja. Kiek bendrauju su savo auklėtiniais, jie su tėvų leidimu saugiai pajuda užmiestyje ir po vieną. Kiek turiu patirties su vaikais ir jaunučiais, tai net ir 2-3 savaitės nieko nedarymo smarkiai nepakenktų ir varžyboms pasiruošti pakaktų 4-6 savaičių. Jei šie vaikučiai šiuo metu aktyviai poilsiauja darydami bendro fizinio, mankštos, tempimo, parengiamuosius pratimus ir retkarčiais su tėvais pajuda gryname ore, tai gal ir visai nieko nepraras.

Vyresnių vaikų treniruotumui nieko nedarymas labai kenkia – jie sugrįš į pradinį lygį. Sakykim, kad pasiektų tuos pačius rezultatus, manau, jiems reikės pusės metų. Bet čia „juodas scenarijus“, jei visai nieko nedaro. O aš žinau, kad mūsų sportininkai sąmoningi, atsakingi, pareigingi ir visi „kruta“ kiek sąlygos leidžia. Tai numanau, kad per 4-8 savaites pasiruoštų varžyboms tinkamai ir toliau mus džiugintų savo pergalėmis.

Lietuvos lengvosios atletikos federacija varžybas atšaukė iki birželio 1 dienos, o federacijos prezidentas E.Skrabulis mano, kad varžybos, kurios suplanuotos liepą, vyks rugpjūtį. Bet mes kol kas dar vis tiek nežinomybėje, nes pagrindinės mūsų sportininkų varžybos (čempionatai pagal amžiaus grupes) suplanuotos birželį. Dėl ateities rezultatų mano nuomonė optimistiška – „kas dirba, tas turi“ medalį (šypsosi).

 

Kadangi karantino ir darbuojantis, ir laisvu laiku esate namuose, galbūt galėtumėte pasidalinti, kaip jūs leidžiate laisvalaikį? Galbūt laisvalaikio praleidimui kažką naudingo galima pasiūlyti ir šio interviu skaitytojams?

Žinokit, kad aš laisvalaikio tai neturiu. Jau atsakydama į antrą klausimą minėjau, kad neatsirado pas mane laisvo laiko... Greičiau įtampos padaugėjo. Atsipalaiduoju anksti ryte, greit išlėkdama pasportuot su vienintele mintim, kad tik nieko nesutikčiau (ot dasigyvenom – žmogų baisu sutikt (juokiasi). Nervus ramina mezgimas, bet minėjau, kad nepasiruošus taip laisvalaikį leist, tai patarti nieko negaliu.

 

Pabaigai, keli „blic“ tipo klausimai:

Labiausiai mėgstamas sportininkas / sportininkė? – Mano mėgstamiausi lengvaatlečiai – ėjikai Marius Žiūkas ir Kristina Saltanovič.

Geriausias matytas filmas arba serialas? – Neturiu mėgstamiausio... Žiūriu istorinius, dokumentinius ir vaikiškus filmus su dukra.

Geriausia skaityta knyga? – Negaliu išskirti. Vaikystėje skaityti „užvedė“ Lizelotės Velskopf-Henrich „Harka“ ir kitos knygos apie indėnus iš „Drąsiųjų kelių“ serijos

Gražiausia Lietuvos vieta? – Man labai graži Jonava ir Lietuvos gamta. Mėgstu keliauti po Lietuvą. Planuose yra išvyka į tą vietą, kur, galima sakyti, prasidėjo Lietuva – į Neries ir Lietavos upelio santaką

Svarbiausias asmeninis sportinis pasiekimas? – Tas pasiekimas buvo labai seniai, prieš labai daug metų... 3 km sportinis ėjimas – 13:41, tuo metu buvo gal 18-mečių Lietuvos rekordas.

Su kuo norėtumėte pasikalbėti prie kavos ar arbatos puodelio arba papietauti? – Kavos negeriu, neskanu (juokiasi). Arbatą geriu ir kai galiu, tai plepu su visais: su tėvais, su draugais, su vaikais. Šis bendravimo būdas man labai patinka. Labai pasiilgstu pokalbių pietaujant su savo drauge Kristina, nes ji gyvena Portugalijoje.

Ką pirmiausia norėtumėte nuveikti, pasibaigus karantinui? – Nežinau... Norėsiu būti treniruotėse su savo sportininkais!

 

JKKSC informacija
Trenerę kalbino Žilvinas Galimovas

Prienų ir Birštono krašto laikraščio „Naujasis Gėlupis“ nuotrauka

G.Goštautaitė: „Visas sportininko ir trenerio gyvenimas sukasi aplink varžybas“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 17 Apr 2020 11:12:44 +0300
<![CDATA[Tinklininkė G.Kasperavičiūtė: „Joks trofėjus neatpirks žmogaus gyvybės“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/tinklininke-gkasperaviciute-joks-trofejus-neatpirks-zmogaus-gyvybes https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/tinklininke-gkasperaviciute-joks-trofejus-neatpirks-zmogaus-gyvybes Koronaviruso pandemija ir dėl jos paplitimo paskelbtas karantinas sujaukė visiems įprastą gyvenimą, tame tarpe – ir sportininkų kasdienį ritmą. Atšaukti arba sustabdyti renginiai, varžybos, čempionatai, nebevykdomos treniruotės sporto bazėse.

Septynerius metus tinklinį sportuojanti, sporto mokyklą baigusi ir kineziterapiją Lietuvos sveikatos mokslų universitete studijuojanti profesionalios Jonavos moterų tinklinio komandos „Aušrinė-KKSC“ puolėja Gabija Kasperavičiūtė Jonavos kūno kultūros ir sporto centrui papasakojo, jog karantino metu jos gyvenimas pasikeitė labai smarkiai – tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

„Prieš karantiną gyvenau tikrai labai aktyviai, kai visa diena yra suplanuota, kai reikalų ir darbų daugiau nei gali suspėti. Bet ateina diena, kai staiga, niekam neįspėjus, visos veiklos dingsta. Pradžioje buvo sunku net suvokti, kad nieko nebus – nei treniruočių, nei mokslų, nei ėjimo į miestą“, – savo mintimis pasidalino G.Kasperavičiūtė. Tiesa, tinklininkė pabrėžia, kad laikui bėgant pradedi priprasti ir susigyventi su tokia realybe. „Bet, aišku, tikrai norėčiau, kad visa tai kuo greičiau pasibaigtų,“ – pridūrė Jonavos „Aušrinė-KKSC“ komandos kapitonė. 

- Kaip leidžiate laiką karantino metu?

Karantino metu, kaip ir privaloma, laiką leidžiu daugiausia namuose su šeima. Labai mėgstu pasivaikščiojimus su šuniu, bandau atrasti save srityse, kurios iki šiol nebuvo mano. Kartais galite pamatyti mane virtuvėje, gaminant kokį įmantrų patiekalą. Kartais prisėdu prie dažų ir bandau atrasti meniškąją savo pusę. Kartais net knygą atsiverčiu!

- Ko labiausiai trūksta karantino metu?

Trūksta paprasčiausios veiklos, treniruočių. Na ir, aišku, emocijų, kurias suteikia komandinis sportas – viso to adrenalino, azarto ir išsikrovimo. Jokia individuali veikla namuose nepakeis to, ką gauni su komanda.

- Ar pavyksta tinkamai palaikyti fizinę formą namų sąlygomis?

Fizinę formą namuose tikrai galima palaikyti. Su minimaliu inventoriumi galima pasidaryti puikias treniruotes namuose vienam. Tereikia noro ir pastangų. Tą sėkmingai ir darau.

- Karantinas netikėtai sustabdė sezoną, bet federacija dar nepriėmė sprendimo dėl Lietuvos moterų tinklinio čempionato likimo. Kokio sprendimo tikitės ir kaip vertinate susiklosčiusią situaciją?

Sprendimas, manau, gali būti tik vienas – nutraukti čempionatą. Kad ir kaip norėčiau pabaigti sezoną, įrodyti „dalykus“, kurių nespėjome įrodyti reguliariajame sezone, reikia suprasti, kad tiek šalyje, tiek pasaulyje ši situacija yra labai rimta. Joks trofėjus neatpirks žmogaus gyvybės, todėl negalima rizikuoti nei sportininkų, nei kitų žmonių sveikata.

- Nutraukta ne tik sportinė veikla, bet ir kontaktinis studijų procesas. Kaip sekasi mokytis nuotoliniu būdu?

Tiesą pasakius, kol kas su mokslais nuotoliniu būdu susidūriau minimaliai. Šiuo metu man turėtų būti praktika, kuri, kaip suprantate, vykti negali. Tai tiesiog esu laukime kitų dalykų, kuriuos mokysimės ateinančius mėnesius.

- Karantinas – puikus laikas geriems filmams ir serialams. Ką šiuo klausimu nuo savęs galėtumėte parekomenduoti kitiems?

Labai geras klausimas. Šiuo metu daugiau žiūriu serialus, nes jie paprasčiausiai užima daugiau laiko. Iš serialų galėčiau parekomenduoti „Hannibal“, taip pat nesenai išėjo naujas sezonas mano mėgstamo „Money heist“. Iš filmų rekomenduočiau „Schindler's list“, „Seven years in Tibet“, „The Revenant“.

 

JKKSC informacija
Sportininkę kalbino Žilvinas Galimovas

Evaldo Šemioto nuotr.

Tinklininkė G.Kasperavičiūtė: „Joks trofėjus neatpirks žmogaus gyvybės“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 09 Apr 2020 13:00:33 +0300
<![CDATA[Vienuolė Fausta, dirbanti Kauno apskrities policijoje: „Ką pasėsim, tą ir pjausim“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vienuole-fausta-dirbanti-kauno-apskrities-policijoje-ka-pasesim-ta-ir-pjausim https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vienuole-fausta-dirbanti-kauno-apskrities-policijoje-ka-pasesim-ta-ir-pjausim Nors jau ketvirta karantino savaitė eina į pabaigą, tačiau žinome, kad turėsime mažiausiai dar bent dvi. Mintimis apie šį laikotarpį dalinasi vienintelė Lietuvos policijoje dirbanti vienuolė, sesuo Fausta Palaimaitė, besirūpinanti sielovada Kauno apskrities policijoje.

   - Dabar tai visiems neįprastas ir nelengvas laikas, kuris kartu pateikia nemažai iššūkių. Kokias pastebite šiuo metu visuomenės reakcijas?
   - Pastebiu, kad kai kuriems žmonėms sunku pripažinti, jog situacija yra ekstremali. Jie nori jaustis įprastai, gyventi įprastą gyvenimą, tačiau tai nėra kol kas įmanoma, nes nieko įprasto dabar nėra. Tiems, kurie moka pasimelsti yra lengviau, tiesiog paprašo kantrybės, ramybės, pagalbos, palaimina suirzusius kolegas ar namiškius.
    Dažnai žmonėms palengvėja vos jiems paaiškinu, kad tai, kaip jie jaučiasi, elgiasi ir dažniau suklysta neretai yra dėl dabartinės esamos situacijos. Nereikia nei savęs, nei kitų gąsdinti ir smerkti. Turime tiesiog priimti faktą, kad esame ekstremalioje situacijoje, kurioje pasitaikys ir pakeltas balso tonas, įvelta klaida, neteisingai išsiųstas laiškas, ar neadekvati reakcija. Taip jaustis ir elgtis normalu.
    Kiti priešingai, mėgaujasi sulėtėjusiu tempu ir galimybe susivokti savo gyvenime, šeimos buvimu šalia.

     - Jūsų nuomone, ar yra būdų, kaip galėtume padėti kasdien į tarnybą keliaujantiems pareigūnams ar pirmose fronto linijose stovintiems medikams?
     - Yra toks juokingas išsireiškimas: „aš jus palaikau“. Mane pačią labai erzindavo, kai ieškodavau konkrečios pagalbos savo veikloje organizuojant stovyklas, žygius, ilgalaikes sielovados programas. Tuomet kiti pakankamai artimi žmonės atsakydavo: „Žaviuosi, palaikau, ploju per petį.“ Nepatikdavo. Patikdavo, kai nors menkai, nors kaip nors žmonės prisidėdavo: ar keliais eurais, ar nuskusdami morkas, ar atveždami pietus, ar suteikdami priemones.
    Kad ir kaip jais žavėčiausi pareigūnais, norėčiau aplankyti, tačiau privalau likti namuose. Pavyzdžiui, gal jausčiausi gerą darbą atlikusi pas juos nuvykdama ir kažką pasakydama, bet tai tiesiog pernelyg pavojinga ir per mažai naudinga. Šioje situacijoje logiškiausia – jei įmanoma, lik namuose.
     Mes, kurie turime dirbti iš namų, negalime suprasti, kaip jie jaučiasi. Mes neprivalome eiti dirbti su žmonėmis, kurie gali būti apsikrėtę. Tačiau esantiems kasdienėje tarnyboje, aišku, kad anksčiau ar vėliau reikės. Jei pareigūnas jaunas, gyvena vienas, arba pora jaunų pareigūnų kartu, yra vienaip. Bet jei šeimoje yra maži vaikai arba slaugomi tėvai, akivaizdu, kyla didesnė įtampa. Dabartinė situacija yra viena iš tų aplinkybių, kuomet pareigūnams tenka labai aštriai pajusti savo priesaikos svorį. Tiek pareigūnai, tiek ir medikai davė priesaiką ir negali pasitraukti.
     Aš pati mačiusi iš arti, kaip dirba pareigūnai, kokius beribius klodus kantrybės jie turi įprastinėmis sąlygomis aiškindami piliečiams, ką jie privalo daryti, atsakydami į klausimus, reaguodami į agresyvius žmones. Bet, regis, šiuo metu šie klodai gali šiek tiek išsekti. Todėl būtų nuostabu, jei žmonės nesiginčytų ir atsiprašytų susivokę, jei kažką pažeidė. Visi mes kuriame savo aplinką palaikydami deramą tvarką, pajuokaudami, nuramindami vieni kitus. Kuo daugiau ramybės, susiklausymo, tvarkos – tuo mažiau darbo ir policijos pareigūnams.

     -Ką patartumėte žmonėms šioje situacijoje?
   - Knygoje „Jėzuitų patarimai visiems gyvenimo atvejams“ yra trys patarimai jaunuoliui, ateinančiam gyventi į bendruomenę: pirmoji – tu ne Dievas, antroji – čia ne dangus, trečioji – nebūk asilas. Pirmoji reiškia, jog ne prisitaikydami prie tavęs kiti jaučia, galvoja, nori ir pasirenka, tad turi duoti laisvę kiekvienam gyvenančiam šalia. Pagal antrąją taisyklę turime suvokti, jog visi žmonės turi trūkumų ir kuo toliau, tuo labiau išryškėja, tad geriau susitelkti į geras žmonių savybes ir nepamiršti savo trūkumų. Trečioji taisyklė sako nebūti asilu: labai daug sumaišties sukelia tokie, kurie bando visiems įtikti, patikti, padėti, už visus viską padaryti ir galiausiai tampa pačiais pikčiausiais.
    Yra tokia malda: Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti, ką galiu pakeisti bei išminties tą skirtumą suprasti. Kai atsiranda susierzinimas, baimė ar pyktis, dingsta jėgos ir motyvacija, verta prisiminti, kad aš negaliu užbaigti šiandien karantino, negaliu pakeisti kito žmogaus reakcijos, net savo reakcijos negaliu pakeisti. Pavyzdžiui, man šiandien labai liūdna, be galo pasiilgau gyvų susitikimų, draugiškų apsikabinimų, grupių žmonių, kuriems galiu kalbėti. Ir šiandien dėl to nuoširdžiai liūdžiu. Tenka priimti.
    Kita maldos dalis sako, o ką gali pakeisti? Galiu atlikti tai, kam niekada neturėjau laiko, galiu paskambinti žmonėms, nuraminti juos, galiu skaityti, skirti laiko artimiesiems. Tiesą sakant, kiekviename iš mūsų gyvena išminčius jo reikia ir pasiklausti, ką galiu keisti šiandien. Ir paskutinė maldos dalis prašo išminties tą skirtumą suprasti. Mes klaidingai elgiamės, norime pakeisti ne save, o kitą - tai neįmanoma.

    - O kaip derėtų tų pokyčių imtis?
   - Šiuo metu svarbu pasirūpinti savimi: sugalvoti per dieną bent 1 ar 2 dalykus, kurie bus naudingi ir mieli pačiam. Tada padaugėja švelnumo ir kantrybės kitų atžvilgiu. Kiekviename iš mūsų yra neišsemiami klodai dvasinės stiprybės, todėl dabar tinkamas laikas prie jų prisikasti.
Labai prasminga prisiminti dėkoti už geras gyvenimo akimirkas, už žmones, kurie padėjo ir kuriuos turime dabar, prisiminti jau įveiktus sunkumus, svajoti apie vasarą, atostogas, keliones, susitikimus, šventes, krepšinio varžybas... Kalbantis su šeima, artimaisiais prisiminti ir pasakoti linksmiausius įvykius. Visada nusišypsau, kai prisimenu tokią komiška situaciją. Kuomet dirbau Lietuvos policijos mokykloje su kursantais turėjome puikią programą, tad važiavome pas vaikus į globos namus, dienos užimtumo centrus. Ir štai sustojame degalinėje: išlipa keturi keleiviai su policijos uniformomis, o iš vairuotojo vietos - vienuolė. Kukliai tariant, mus matę žmonės atrodydavo nustebę.

    - Jūsų nuomone, kaip atrodys mūsų gyvenimai, kai visa tai praeis? Kaip pasikeis?
    - Rezultato logika lietuvių liaudies žinoma jau nuo senovės - ką pasėsi, tą ir pjausi. Per tą laiką galima su visais susipykti, prasigerti, pražaisti kompiuterinius žaidimus, pražiūrėti filmus, ar kitaip destruktyviai malšinti savo įtampas ir tuštumą. Taip pat galima šiek tiek žengti gilyn į susitikimą su tikraisiais savo troškimais, atrasti vidinę jėgą, išmintį ir paaugti, prisiminti savo gyvenimo tikslo ir prasmės klausimus. Taigi, kuo žmogus užsiims, tą ir turės.
    Socialiniame lygmenyje gal pagaliau galėsime susitelkti į tai, ką galime kartu nuveikti ir sukurti. Tuomet ir po karantino bus lengviau surėmus pečius judėti pirmyn diena iš dienos, sprendžiant problemas. Mums visiems prireiks dar daug kantrybės, solidarumo ir gailestingumo.
    Kalbant apie šeimą, tai kiek investuosime, tiek ir turėsime. Tai gali būti puikus laikas susikurti naujas namų tradicijas, išmokti pasakoti apie save, skaityti kartu istorijas, aptarti filmus. Tik reikia pastangų, o jei ne, tai liksime dar labiau susvetimėję savo kompiuteriuose ir telefonuose.
    Tegul kiekvieno pjūtis būna derlinga.

 

Vienuolė Fausta, dirbanti Kauno apskrities policijoje: „Ką pasėsim, tą ir pjausim“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 09 Apr 2020 09:35:50 +0300
<![CDATA[Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/gyventi-globos-namuose-niekada-nesakykime-niekada https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/gyventi-globos-namuose-niekada-nesakykime-niekada Ar kada susimąstėte, ką darytumėte, jei jums artimas žmogus dėl amžiaus ar negalios staiga negalėtų tinkamai savimi pasirūpinti? Ar domėjotės globos namais ir gyvenimo sąlygomis juose? Jums ši mintis atrodo nepriimtina ir atgrasi? Bet juk draudžiame sveikatą ir gyvybę nuo nelaimių, automobilį – nuo avarijų ir vagysčių, nekilnojamąjį turtą – nuo galimo sunaikinimo. Orią senatvę vertindami brangiau negu materialųjį turtą, turėtume galvoti apie artimo žmogaus ateitį. O apgalvotai sieti senatvę su gyvenimu globos namuose trukdo stereotipai ir sustabarėjusios nuostatos. 

Apie tai, kaip priimti teisingą sprendimą dėl artimo žmogaus apgyvendinimo globos namuose, mintimis dalijasi Irina Aleksandravičienė, viešosios įstaigos „Ruklos globos namai“ įkūrėja. 

Globos namų dažniausiai ieškoma suvokus, jog patys nepajėgsime pasirūpinti artimu žmogumi, jei neatsisakysime darbo, karjeros, šeimos reikalų. Sprendžiame dilemą: jei patys slaugysime insulto ar kitos ligos, negalios ištiktą ligonį ar dėl senatvės negalintį judėti tėvą ar motiną, kas uždirbs pinigus šeimai išlaikyti? Tuomet desperatiškai ieškome įstaigos, kuri prižiūri pagyvenusius žmones, paskubomis renkame artimiausių senelių globos namų telefono numerį. Ir tik retais atvejais tėvai ir vaikai drauge priima sprendimą dėl gyvenimo globos namuose.

Lietuvoje nėra tradicijos iš anksto pasirūpinti senyvo amžiaus žmonių ateitimi savarankiško gyvenimo globos namuose. Todėl nesidalijame vaizdais, matytais užsienio filmuose, kur linksmi, įdegę seneliai žaidžia bingo, kortuoja, žiedžia puodus ar mezga. Paprastai mūsų šalyje vyresni žmonės, net jei jie moka žaisti bingo ar megzti, dažniausiai leidžia laiką rūpindamiesi buitimi. Į globos namus jie persikelia tik tada, kai jų sveikata patiria krizę, kuri žymi savarankiško gyvenimo pabaigą. 

Atsitiktinio pasirinkimo spąstai

Tuos, kurie ieško pagyvenusių žmonių priežiūros įstaigos, sąlyginai galima suskirstyti į keletą kategorijų. Vieni įsivaizduoja globos namus pagal amerikietiško kino vaizdus. Jie apžiūri pastatą, įvertina kambarius ir gyvenimo sąlygas, teiraujasi apie darbuotojų skaičių ir užimtumo formas. Jei tai, ką pamato, atitinka jų įsivaizduojamų globos namų idėją, jie nusprendžia apgyvendinti ten savo artimuosius.

Kita grupė – tai asmenys, kuriems globos namai vis dar siejasi su buvusios santvarkos vadinamosiomis prieglaudomis. Paprastai juos stebina, kad šių dienų standartai visiškai kitokie – modernūs pastatai, aprūpinti specializuota įranga, nėra specifinio prieglaudos kvapo ir kt. Jiems apsispręsti dažnai pakanka apsidairius prabėgomis.

Trečioji grupė – tai žmonės, kurie nežino, ko tikėtis iš pagyvenusių žmonių priežiūros įstaigos. Bet visos šios grupės turi bendrą bruožą – jų sprendimai daugiau ar mažiau yra atsitiktiniai, neapgalvoti iš anksto, kartais net nesuderinti su artimaisiais, kuriuos ketina šiuose namuose apgyvendinti. 

Kaip išrinkti tinkamiausius globos namus

Pirmas dalykas, kurį būtina suvokti, yra tai, kad žmogus, persikėlęs į globos namus, galbūt gyvens juose daug metų. Per tą laiką jo ir šeimos gyvenime gali daug kas nutikti. Palyginti dar savarankiškas tėvas gali tapti visiškai slaugomu ligoniu, kurį reikės maitinti, prausti, keisti jam sauskelnes. Ar žinome, kokias sąlygas tokiu atveju kels pasirinkti globos namai? Ar nenutrauks sutarties, motyvuodami sparčiu gyventojo sveikatos pablogėjimu, tinkamo personalo ir infrastruktūros trūkumu? Ar neprašys papildomo užmokesčio už priežiūrą? Ar globos namuose dirba pakankamai kompetentingų ir empatijos nestokojančių darbuotojų? Deja, tokių situacijų pasitaiko ir kartais jos tampa konfliktų tarp šeimos ir globos įstaigų priežastimi.

Štai kodėl labai svarbu iš anksto ir neskubant pasirinkti globos namus, apsilankyti juose, susipažinti su gyvenimo sąlygomis, personalu, taisyklėmis, kitomis sąlygomis, viską nuodugniai išsiaiškinti, klausti, kas neaišku ar kelia abejonių. Visų geriausia, jei sprendimą dėl gyvenimo globos namuose šeima priimtų kartu su būsimu tų namų gyventoju.

Žinoma, senyvo amžiaus žmogus dėl ligos, pavyzdžiui, demencijos, tam tikru momentu nesugeba pats priimti racionalaus sprendimo. Todėl dažniausiai sutartį su globos namais sudaro jo šeima. Tačiau jei senolis yra geros psichinės sveikatos, jis turėtų dalyvauti parenkant įstaigą, kurioje praleis likusį savo gyvenimą. Daugumoje šeimų pokalbiai šia tema vis dar yra tabu. Tačiau dažniau pasitaiko situacijų, kai vaikai, eidami ilgesnių atostogų, nusprendžia vieną iš tėvų laikinai apgyvendinti globos namuose, kur jis gali tikėtis pagalbos kasdieniniame gyvenime. Namų pasirinkimas apsigyventi trumpam yra gera proga įstaigai pažinti senyvo žmogaus poreikius, o senoliui – pasiruošti ten gyventi nuolat.

Mūsų globos namų gyventojams apsiprasti su nauja aplinka ir nauju gyvenimo etapu padeda psichologas, jų sveikata rūpinasi medicinos personalas. Mūsų globos namų gyventojams, kurie yra patyrę traumų, lūžių, išgyvenę sudėtingas operacijas, padeda reabilitologas. Jo pastangos skirtos suteikti galimybę žmonėms judėti nepatiriant skausmo ir diskomforto, perteikti žinias, kurios padėtų saugiai grįžti prie normalaus gyvenimo ritmo. Pagerėjus fizinei būklei, gerėja ir emocinė savijauta.

Vieninteliai Lietuvoje galime pasiūlyti savo gyventojams logopedo pagalbą, kuris padeda susigrąžinti dėl infarkto, insulto ar traumos prarastą kalbą. Logopedas dažnai yra vienintelis asmuo, kuris supranta ligonio bandymus kalbėti, todėl jo darbas, siekiant sugrąžinti žmogų į bendraujančiųjų ratą, yra nepaprastai svarbus.

Nėra vieno atsakymo į klausimą, kas svarbiausia būsimam globos namų gyventojui. Yra žmonių, kurie bijo vienatvės ir negali įsivaizduoti, kad gyvens kambaryje vieni. Kitiems svarbiausia yra privatumas – jie nori gyventi vieni ir turėti savo vonios kambarį bei tualetą. Kai kurie nori turėti galimybę atsivežti į globos namus mėgstamų namų apyvokos daiktų (patalynę, kilimėlį, šviestuvą, paveikslą), baldų ar augintinių (katę, šunį, žuvyčių). Ne visi globos namai tokią galimybę suteikia.

Neišsipildę lūkesčiai ar nesusipratimai

Konfliktai tarp globos įstaigų darbuotojų ir gyventojų artimųjų dažnai kyla dėl bendro gyvenimo normų nepaisymo, o tai atsitinka klaidingai suvokiant, kas galima ir ko negalima globos namuose ir kokių pasekmių gali sukelti taisyklių laužymas. Globos namuose griežtai draudžiama vartoti alkoholį. Bet pasitaiko artimųjų, kurie atveža šių vaišių ar energinių gėrimų artimiesiems, sergantiems širdies ligomis, turintiems padidėjusį kraujospūdį. Mums kartais atrodo, kad šitaip bandoma užmaskuoti retus apsilankymus, pademonstruoti savo ypatingą prielankumą.

Mūsų darbuotojų atsakymas artimiesiems būna vienas: ar globodami artimąjį savo namuose irgi vaišintumėte jį alkoholiu,  nepaisydami jo ligų ir negalavimų? Jam kur kas labiau praverstų vitaminai, kurie kainuoja ne ką brangiau nei alkoholis. Taip norisi pasakyti: „Mielieji, globodami savo artimąjį savo namuose, vaišinkite jį kuo norite. Mūsų globos namuose galioja tvarka. Mes jūsų artimąjį prižiūrime, maitiname, prausiame, bet neprivalome jo blaivinti“.

Ne kartą teko padėti senoliams, užspringusiems artimųjų atvežtais traškiais riestainiais, čiulpinukais, guminukais. Globos namų gyventojams kasdien siūlome vaisių, pagal dietologų rekomendacijas – ir saldumynų. Todėl visada prašome artimųjų, kad praneštų mūsų darbuotojams apie atvežtą maistą, vaišes.

Viena šeima, apgyvendinusi globos namuose močiutę, griežtai pareikalavo maitinti ją vien trintu maistu. Koks buvo mūsų visų nustebimas, kai per pirmąjį aplankymą artimieji vaišino močiutę savo atvežta rūkyta višta.

Maistą savo globos namuose gaminame vietoje. Jį tiekiame 5 kartus per dieną. Atskiras meniu sudarytas sergantiems diabetu ar negalintiems virškinti kieto maisto. Tačiau visas pastangas nubraukia atvežamos silkės, mišrainės, bandelės, tortai. Neretai jie būna pirkti prekybos centruose. Artimieji po vaišių ritualo išvyksta, o globos namams lieka diabetu sergantis ar viduriuojantis ligonis su pablogėjusia savijauta. Ilgalaikės pastangos sureguliuoti cukraus kiekį kraujyje, normalizuoti virškinimą nueina perniek. 

Apie pasitikėjimą ir kontrolę

Globos namai nėra kalėjimas, kuriame žmogus atlieka bausmę už savo amžių. Šis posakis skirtas tiems, kurie kritikuoja globos namų dienotvarkes. Tačiau dienos režimas ir gyventojų stebėjimo ir priežiūros sistema yra geriau nei jos nebuvimas. Jei kas galvoja priešingai, jis laisvas apsispręsti, kur geriau gyventi jo artimam žmogui, reikalingam globos. Senoliui tikrai kur kas geriau gyventi savo namuose, įprastoje aplinkoje. Pasirinkus bendrą gyvenimą globos namuose, tenka pratintis ir prie naujų sąlygų, nors tai nėra paprasta.

Visiškai suprantama, kad šeimai rūpi, ar jos artimajam globos namuose gerai, ar tinkamai juo pasirūpinama. Tačiau rūpestis neturėtų virsti nepagrįsta globos įstaigos darbuotojų kontrole. Papildoma įtampa visada susijusi su negatyviom emocijom. Jei patikėjote mums artimą žmogų, prašome mumis pasitikėti. Globos įstaigas nuolat tikrina 9 inspekcijos, visada paisoma jų reikalavimų. Mes atviri konstruktyviam dialogui su visais, visada yra galimybė pasiaiškinti, pareikšti norus, pageidavimus.

Mes atsakome už viską, kas vyksta globos namuose. Gyvename su jūsų artimuoju 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę ir žinome, ką ir kaip daryti, kad jam būtų geriau.

Jei artimas žmogus kažko prašo artimųjų, suvokime, kad pirmiausia jis prašosi dėmesio, kurio poreikis gali turėti įvairias išraiškas, dažnai – materialias. Tiesiog dažniau lankykime savo artimuosius, labiausiai jie pasigenda bendravimo su šeimynykščiais. Turime itin gražų tokio bendravimo pavyzdį – jaunas vaikinas iš pajūrio nuolat atvyksta lankyti savo senelės. Jų bendravimas labai paprastas: jis atveža jos mėgstamų lašinukų, juos supjausto, ji valgo, o jis laiko jos ranką... Šie vizitai nebūna ilgi, bet nuoširdūs, ir svarbūs abiem. 

Dažnos globos namų negandos

Kokybiškas maistas globos namuose yra labai svarbu. Vienos įstaigos turi savo virtuves, kuriose paruošia visus patiekalus. Kitose gaminami tik pusryčiai ir vakarienė, bet yra ir tokių, kurios naudojasi viešojo maitinimo įstaigų paslaugomis. Tai nebūtinai reiškia prastesnį maitinimą, tačiau artimiesiems visada verta pasiaiškinti, kur maistas gaminamas ir kiek tam skiriama pinigų.

Labai svarbu, kad maistas atitiktų gyventojo poreikius, ypač jei jis turi rimtų sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, serga cukriniu diabetu.

Kita problema – laisvalaikio organizavimas. Didžiausios globos namų negandos yra nuobodulys, vienatvė ir džiaugsmo stoka. Patalpos, aplinka (sodas, terasa, parkas, artumas iki miško) vaidina didelį vaidmenį užtikrinant gyventojų komfortą. Deja, ne visos įstaigos gali tai užtikrinti, kai kurių globos namų gyventojai rudens ir žiemos mėnesius praleidžia uždarai. Dažniausiai tai aiškinama rūpinimusi jų saugumu, pvz., kad nepaslystų, nenukristų ant apledėjusio kelio ar terasos. Tačiau senjorai, kurie stokoja saulės ir gryno oro, labiau kenčia nuo depresijos, jų sveikata gali smarkiai pablogėti.

Mūsų globos namuose buvimas gryname ore privalomas (žinoma, tiems, kam leidžia sveikata). Pasivaikščiojimas gerina nuotaiką ir bendrą nusiteikimą. O kai kurie gyventojai turi pareigą pasivaikščiojimų metu lydėti savo kaimynus, tai labai padeda bendruomeniškos atmosferos kūrimui, žmonės jaučiasi reikalingi. 

Organizuoto laisvalaikio svarba

Ne mažiau svarbu yra globos namų gyventojų užimtumas. Apmaudu, bet tai vienas iš pašiepiamų gyvenimo globos namuose aspektų, nes jo metu 70–90 metų seneliai kartais atlieka tai, ką ir vaikai darželiuose – gamina rankdarbius, dainuoja nesudėtingas dainas, žaidžia susikaupimo reikalaujančius stalo žaidimus (dėlioja dėliones, „gaudo žuveles“, stato bokštus ir kt.), atlieka nesudėtingus gimnastikos pratimus. Užimtumo terapija vaidina didžiulį vaidmenį palaikant fizinius ir intelektualinius gyventojų įgūdžius.

Savo globos namų gyventojams užtikriname platų užsiėmimų spektrą. Tai įvairina kasdienybę, kelia pasitikėjimą, atskleidžia pamirštus gebėjimus, žadina emocijas, gerina nuotaiką, o kartu ir savijautą. Galiausiai tai jungia bendrai veiklai, bendriems interesams. Bendras gyvenimas didelėje šeimoje įgauna didesnę prasmę.

***

Jei savo šeimoje, giminėje turite artimųjų, kuriems ateityje bus reikalinga globa ir priežiūra, reikia pagalvoti apie jų gyvenimą globos namuose, kurie užtikrina kokybišką gyvenimą senatvėje. Užsirašykite visus klausimus ir abejones, aplankykite ne vienus, o keletą globos namų, išsiaiškinkite jums rūpimus dalykus ir drauge su jums artimu žmogumi priimkite sprendimą dėl tolesnio jo gyvenimo.

Ginos Blockienės tekstas

Antano Minkevičiaus nuotraukos 

Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada

Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada ]]>
jonavoszinios.lt Wed, 08 Apr 2020 11:22:09 +0300
<![CDATA[VSAT psichologė pataria: karantino metu sutelkite dėmesį į pozityvias mintis]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vsat-psichologe-pataria-karantino-metu-sutelkite-demesi-i-pozityvias-mintis https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vsat-psichologe-pataria-karantino-metu-sutelkite-demesi-i-pozityvias-mintis Nuo karantino paskelbimo prabėgus kelioms savaitėms, visuomenė pradeda adaptuotis prie naujų gyvenimo taisyklių. Darbas, apsipirkinėjimas ir net sportas neišeinat iš namų – Lietuvoje paskelbto karantino rezultatas. Tokia situacija ne tik pakeitė mūsų įpročius, bet ir sutaupo nemažai laiko. Tačiau ką su juo veikti, kai negali niekur išeiti?

Apie laisvalaikį karantino metu Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Prevencijos skyriaus vyriausioji specialistė Liūnė Naujikaitė kalbėjo su VSAT Psichologų skyriaus vyriausiąja specialiste Virginija Stoniene. Psichologė sako, kad padidėjęs laisvo laiko kiekis ir sumažėjusios galimybės jį išnaudoti gali išbalansuoti žmogų, tad būtina struktūrizuoti savo laiką. Dabar kaip niekada svarbu planuoti, laikytis rutinos, įpročių.

- Ką žmogui psichologiškai reiškia toks staigus jo gyvenimo pokytis?

- Žmogus pateko į sunkią ir reikšmingą jam emociškai, t. y. ekstremalią, gyvenimo situaciją. Ji reikalauja naujų adaptacijos ir įveikimo būdų, nes turimų Paprastai tokių situacijų išgyvenimą lydi laibai stiprūs jausmai: nerimas, baimė, kaltė, liūdesys, bejėgiškumas, jausmų sumaištis ir pan. Jie nebeleidžia normaliai jaustis ir trunka ilgiau, negu būdavo anksčiau, kai tekdavo įveikinėti iškilusias dideles gyvenimo problemas. Tai veda į pasimetimą. Žmogus nežino ką daryti šioje naujoje gyvenimo situacijoje, nes turimų sunkumų įveikimo būdų nebepakanka.

- Kokių pasekmių ši situacija gali turėti?

 - Kriziniai išgyvenimai apima įvairius lygmenis.

Fizinį - išeikvojame daug energijos dėl patiriamos įtampos, nerimo; galime jausti galvos, pilvo skausmą, pasireikšti kvėpavimo sunkumai, oro trūkumas, miego, valgymo sutrikimai, spaudimas, užgulimo jausmas krūtinėje.

Emocinį/Psichologinį - išgyvename nerimą, baimę, pyktį, dirglumą. Pyktis kyla dėl įvykio duotybės, dažnai ieškoma kaltų (esą virusą kažkas specialiai sukūrė ir išplatino, valdžia kalta, kad nesugebėjo laiku užkirsti viruso plitimo, ir pan.) Gali persekioti bauginantys vaizdiniai, kilti nerealumo jausmas dėl visko, kas vyksta (jausmas, lyg tai būtų sapnas, filmas).

Socialinį – veikla bei darbai, kuriuos tenka atlikti, gali vykti mažiau organizuotai, lėčiau negu iki krizinio įvykio. Kartais tampa sunku pradėti ir nuosekliai pabaigti reikiamas užduotis, mažiau domimasi atliekamu darbu. Kiekvienam darbui atlikti reikia papildomų pastangų. Nusilpsta socialinio bendravimo įgūdžiai,  bijome žmonių, nes jie gali būti potencialūs viruso nešiotojai.

Dvasinį – gali kilti vertybių sumaištis. Tai, ką vertinome, gali tapti nereikšminga.

Kadangi kiekvieno žmogaus situacija yra skirtinga padėtimi darbo rinkoje, sveikatos būkle, finansine padėtimi, santykiais su kitais ir pan., todėl išgyvenami jausmai ir jų intensyvumas skirsis.

Pasekmės gali būti tokios. Įveikta krizė skatina asmenybinį augimą, vystymąsi, emocinę brandą. Neįveikta krizė sąlygoja krizės chronizaciją: psichologines problemas, somatinius/psichosomatinius susirgimus, psichikos sutrikimus, priklausomybes ir kitas panašias problemas, sutrikdančias žmogaus adaptaciją

 - Ar svarbu išlaikyti susiformavusius laisvalaikio įpročius ir kodėl?

 - Šiuo laikotarpiu reikia ieškoti naujų laisvalaikio formų arba susiformavusius įpročius išlaikyti kitokiais būdais - sportuoti namuose, lauke, jei leidžiama.

 - Kokios grėsmės gali išryškėti karantino metu? Ko reiktų vengti ir kaip kontroliuoti pagundas?

- Šiuo laikotarpiu gali atsirasti priklausomybių, piktnaudžiavimo alkoholiu, maistu. Reiktų laikytis įprasto gyvenimo ritmo: keltis iš ryto ir eiti miegoti panašiu laiku. Susiplanuoti, ką rytoj ketinu padaryti: rytą pradėti nuo mankštos, padėti vaikams mokytis distanciniu būdu, jei tai kelia jiems sunkumų, perskaityti knygą, atlikti savo mėgiamą atsipalaidavimo pratimą, pažiūrėti filmą ir pan.

- Galbūt yra atsipalaidavimo technikos, kurias galime taikyti kiekvienas namuose?

- Jų yra ne viena. Aš rekomenduočiau išbandyti kvėpavimo, vizualizacijos, progresyviosios raumenų relaksacijos, dailės darbų, fizinės veiklos ar teigiamos saviinstrukcijos metodus. Trumpai apie kiekvieną jų.

Kvėpavimo technikos. Stresinėse ar emociškai įtemptose situacijose mes esame linkę kvėpuoti negiliai, krūtine arba dar blogiau – sulaikome kvėpavimą. Be užtektino deguonies kiekio mes tampame mieguisti ir jaučiamės lengvai pavargę. Kita vertus, streso poveikį galima sumažinti sąmoningai ramiai ir giliai kvėpuojant. Tokį patį efektą galima pasiekti sutraukiant pečius, išlaikant kelias sekundes tokioje pozicijoje ir iš lėto juos atpalaiduojant. Šis metodas padeda greičiau sumažinti stresą. Todėl įsitaisykite patogioje pozicijoje ir kvėpuokite giliai įkvėpdami ir iškvėpdami. Netrukus pastebėsite, kaip vis labiau atsipalaiduojate.

Vizualizacija. Ji pagrįsta mūsų turima teigiama patirtimi. Vizualizacija reiškia, kad bandome įsivaizduoti taikią, raminančią vietą ar jums pažįstamą situaciją. Jums reikės užsimerkti ir stengtis pasitelkti kuo daugiau juslių, kad tiksliau apibūdintumėte jums pažįstamą situaciją. Galite įsivaizduoti toje situacijoje užuodžiamus kvapus, girdimus garsus ar matomus vaizdus. Galime sujungti dvi technikas – kvėpavimo ir vizualizacijos. Taigi ramiai kvėpuojame ir įsivaizduojame tai, kas mus ramino, nuteikė pozityviai.

Progresyvioji raumenų relaksacija (raumenų tempimo) – viena iš nerimo mažinimo technikų. Praktikuodamiesi šiuo būdu, jūs išmoksite įtempti ir tada atpalaiduoti kiekvieną savo kūno raumenų grupę. Ši technika padės sutelkti dėmesį į skirtumą tarp raumenų įsitempimo ir atsipalaidavimo.

Piešimas, lipdymas, karpymas. Pabandykite nupiešti savo būseną, savo svajonę.

Fiziniai pratimai ir sukauptos energijos atsikratymas. Beveik visos relaksacijos pratybų formos gali sumažinti streso hormonų gamybą ir neutralizuoti natūralų jūsų organizmo atsaką į stresą. Pradėję reguliariai mažinti dienos įtampas judėjimu ir fiziniais pratimais, greit pastebėsite, kad šie užsiėmimai suteikia naujos energijos. Paprastai šie pratimai teigiamai veikia psichikos būklę, padeda išlikti ramiems ir susitelkti stresinėse situacijose.

Teigiama saviinstrukcija. Mintys, pavyzdžiui, „Kodėl tai atsitiko man?”, „Nebegaliu to ištverti“, ir pan., gali pabloginti situaciją. Dėl to verčiau pabandykite ne fiksuoti neigiamus jausmus ar mintis, o sutelkite dėmesį į pozityvias mintis, kurios gali sumažinti streso jausmą. Pabandykite nukreipti savo mintis teigiamomis saviinstrukcijomis. Svarbu suvokti, kad ne išorinis pasaulis sukuria jausmus. Išorinis pasaulis taip pat nesukuria nuotaikos arba mūsų elgesio. Iš tiesų mūsų savijautą, elgesį veikia, ką mes galvojame apie tai. Mūsų jausmus lemia tai, kaip sau paaiškinate aplinką. Tai, ką ir kaip galvojate, lemia Jūsų jausmus. Kaip jaučiatės, taip ir elgiatės, o tai, kaip elgiatės, lemia , kuo esate ir ką turite.

Aš pati taikau psichofizinę treniruotę, kuri apjungia  minėtas technikas – raumenų tempimo, vizualizacijos, kvėpavimo. Galiu pasidalinti ja ir pakonsultuoti telefonu ar el. paštu, jei kas nors susidomėtų.

- Dažnam karantino metu laisvalaikis tampa nuolatinio tvarkymosi laikotarpiu. Kaip gebėti nepamesti galvos dėl tvarkos?

- Jeigu tai žmogui padeda nusiraminti, susidėlioti, susitvarkyti savo mintis, tai nieko blogo. Tvarkyti spintas, stalčius, rūšiuoti nenaudojamus daiktus, drabužius ir pan. yra geriau nei nuolat žiūrėti televizorių, naršyti kompiuteryje ir sekti informaciją apie pandemiją, gąsdinančias prognozes ir t.t. Tvarkymasis esant krizinei situacijai, išgyvenant ją daug kam padeda nusiraminti, susidėlioti, susitvarkyti mintis, be to, tai fizinė veikla, kuri teigiamai veikia mūsų organizmą. Tačiau šiuo laikotarpiu labai svarbu susiplanuoti, ką ketinu rytoj atlikti. Tos veiklos turėtų būti skirtingos: užbaigti straipsnį, paruošti pietus, pasportuoti. Planavimas sumažina nerimą, leidžia pajusti, kad tu kontroliuoji savo gyvenimą.

- Kaip laisvalaikį organizuoti gyvenant vienam? Kaip patenkinti bendravimo poreikį ir kovoti su vienatvės jausmu?

- Gyvenant vienam tinka tokios pat laisvalaikio veiklos kaip ir gyvenat šeimoje. Tik šiuo atveju nereikia bendro sutarimo su kitais šeimos nariais, kokia veikla užsiimti. Gyvenantis vienas turi nuspręsti, ką norėtų veikti, ir atlikti tai. Kai kuriems žmonėms, kurie gyvena vieni, karantino laikotarpis nesukelia streso, nes jie įpratę organizuoti savo laisvalaikį. Tačiau kitiems tai gali būti išbandymas, kurį reikia priimti, susitaikyti. Bendrauti galima telefonu, “Skype”, “Messenger”, “Hangout” irk t. Galima paieškoti savanoriavimo veiklų telefonu: išklausyti senjorų išgyvenimus, pasidalinti savais, sukurti grupę gyvenančių po vieną, kurie norėtų bendrauti “Skype”, ir kt.

VSAT inf. ir nuotrauka 

VSAT psichologė pataria: karantino metu sutelkite dėmesį į pozityvias mintis

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 07 Apr 2020 06:27:20 +0300
<![CDATA[Žvalgybos instruktoriaus plunksna – aštri ir taikli ]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/zvalgybos-instruktoriaus-plunksna---astri-ir-taikli https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/zvalgybos-instruktoriaus-plunksna---astri-ir-taikli Rubrikoje „Nusimetę uniformas“ pažintis su Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro vrš. Ernestu Kuckailiu, kuris tarnyboje dalinasi karinės žvalgybos subtilybėmis, o laisvalaikiu istoriniai tyrinėjimai virsta knygomis.

Pokalbis su Mokymo centro Žvalgybos kursų ekspertu apie tarnybą, dailės studijas ir jau parašytas penkias knygas. Naujausia knyga – „Partizano žiedas“, kurioje pasakojama, kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas, lydimas kelių partizanų, nuo plačių Kazlų Rūdos miškų keliauja pas žemaičius į 1949 metų vasarį vykusį Lietuvos partizanų vadų susitikimą.

- Tavo gyvenime yra ir dailė, ir rašymas, ir karyba. Kas turėjo įtakos pasirenkant visiškai skirtingus dalykus?

- Taip, čia visiškai trys skirtingi dalykai. Viskas prasidėjo nuo karybos, kai atėjau į ginkluotąsias pajėgas, SKAT (dabar KASP – Krašto apsaugos savanorių pajėgos). Vėliau mokiausi dailės institute, o baigęs mokslus atėjau į profesinę karo tarnybą. Rašymas mano gyvenime atsirado gerokai vėliau, po dešimtmečio, 2005 metais, kai grįžęs iš misijos Irake pradėjau rašyti straipsnius žurnalui „Karys“, o pirmą knygą, paskatintas draugų, parašiau 2012 metais, būdamas jau subrendęs vyras. Jokių išankstinių planų ar sumanymų tam neturėdamas. 

- Kaip būsimam rašytojui rašyti straipsnius žurnalui „Karys“ turbūt buvo geras startas?

- Tikrai taip, tai buvo tikrai puikus startas ir geros pamokos. Net įmantrių rašymo subtilybių išmokau, formavosi rašymo stilius. Kaip prisimenu pirmuosius savo straipsnius...oi, kiek daug klaidų darydavau. Kai pasirodydavo naujas žurnalo numeris, kuriame būdavo publikuojamas mano straipsnis, jį atidžiai, net sakyčiau kritiškai, perskaitydavau ir, žinoma, atsižvelgdavau į teksto redaktoriaus pastabas. Tada supratau, kiek dar daug turiu išmokti.

- Paprastai esame įpratę girdėti karius, kalbančius trumpai ir aiškiai, o tavo knygų kalba labai vaizdinga, sklandi. Ar iškalba tavo įgimta savybė, ar reikėjo lavinti?

- Mano rašymo stilius kito per daug tarnybos metų ir, manau, kad tai buvo stropaus darbo pasekmė. Kalbėjimo įgūdžius pradėjau lavinti nuo 2000 metų, kai tapau instruktoriumi. Tuomet reikėjo dažnai ir daug kalbėti prieš auditoriją. Turbūt ši patirtis turėjo įtakos ir pradėjus rašyti. Aš rašau visada natūraliai, taip, tarsi pasakočiau istoriją. Rašau, kada noriu ir kada turiu, ką papasakoti, niekada to nedarau neturėdamas įkvėpimo. Tiesą sakant, aš savęs nelaikau rašytoju, vengiu save taip vadinti, nes rašytojas yra profesija, darbas, o man rašymas – laisvalaikio veikla ir pomėgis.

- Ir turbūt saviraiškos forma?

- Tiesa, bet įdomiausias yra pats rašymo procesas. Žinoma, kai išleidžiama knyga, mane apima toks geras, malonus jausmas. O pats procesas iš tikrųjų yra įdomus tuo, kad rašydamas neišvengiamai daug naujo sužinau ir daug visko išmokstu. Taip kaskart tobulėju.

- Pirmoji knyga buvo apie misiją Afganistane. Ar būdamas tarptautinėje operacijoje rašei dienoraštį?

- Dienoraščio nerašiau, todėl daug įvykių reikėjo atsiminti, atgaminti. Kad jie būtų kuo tiksliau aprašyti, į pagalbą pasitelkiau drauge misijoje buvusius kolegas. Mano nuomone, žmogaus atmintis gan trumpa, o pats asmeniškai pajaučiau tai, bandydamas atgaminti tam tikrus dešimties metų laikotarpiu įvykusius įvykius. Todėl parašęs dalį istorijos susitikdavau su kolegomis ir drauge aptardavome. Su dokumentika taip yra, negali nukrypti nuo tikrovės, o su grožine literatūra paprasčiau, ne viskas turi būti paremta faktais, čia daug vietos vaizduotei. Savo kūriniuose dažnai remiuosi tiek sakytiniais, tiek rašytiniais istorijos šaltiniais, bet tai yra labai sausas žanras. Aš pats kiek įmanoma vengiu tokio žanro, man norisi įdėti šiek tiek daugiau savęs, daugiau istorijos, todėl dažniausiai rašau apysakas.

- Kas tau tampa kūrybiniu impulsu?

- Pasakysiu atvirai – vaizduotė. Jos mano kūryboje yra labai daug. Daugelio aprašytų dalykų tiesiog neįmanoma patikrinti. Gali būti faktinė medžiaga, pavyzdžiui, vietovė (archeologinė vaizdinė medžiaga), pats įvykis, data, veikėjai, bet visus šiuos dalykus rišanti medžiaga yra dialogas, kuris yra mano vaizduotės ir kūrybos dalis. Rašau taip, kaip tuo metu jaučiu ir matau širdimi.

- Kaip organizuoji kūrybinį procesą? Ar specialiai skiri tam laiko, pavyzdžiui, kiekvieną dieną po kažkiek laiko ar savaitgalį?

- Tikrai neturiu ir nesilaikau kūrybinio proceso plano, kada ir kiek parašysiu. Šiaip kūrybos procesas dažniausiai vyksta mintyse, pavyzdžiui, vairuojant. Arba atsigulęs į lovą, prieš miegą, mėgstu kurti, apgalvoti įvairius scenarijus, o pabudus belieka tik užrašyti. Įprastai labai neskubėdamas knygą parašau per kelis mėnesius, kai turiu kuriamai istorijai reikiamos medžiagos, turiu, ką papasakoti. Žinoma, būna, kad užstringu ties istoriniais momentais, kai reikia dar pasiskaityti, pastudijuoti, pasitikslinti, kad skaitytojui būtų perteikta kuo tikslesnė istorija. Man tiesa yra gan svarbus dalykas, todėl, jeigu remiuosi faktais, kiek įmanoma stengiuosi nenukrypti nuo tikrovės.

- Tai vis tiek tas parengiamasis darbas yra išanalizuoti perteikiamus faktus...

- Taip, dažniausiai tai būna istorinė medžiaga. Įsivaizduoju istoriją savo sukurto personažo akimis. Tačiau tas personažas nemato viso vaizdo (o ir negali matyti), kuris yra aprašytas istorinėje ar archyvinėje medžiagoje. Pavyzdžiui, kai rašiau apie Štefaną Hartmaną (išgalvotas personažas, vokiečių karys), kuris kariavo Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių parašiutininkų dalinyje. Turėjau susikūręs visą bataliono vaizdą, bet Hartmanas tai mato tik savo skyrių. Dėl to kartais sunku, nes norisi ir daugiau papasakoti, bet herojus juk mato tik tiek, ir viskas.

- Ar rašant apie Štefaną Hartmaną buvo ilgos informacijos paieškos?

- Labai daug nereikėjo ieškoti, bet darbo buvo. Su tyrėjų grupe ištyrėme vieną apkasą, kur žuvo du vokiečių parašiutininkai. Vieno jų vardas ir atsirado mano kuriamoje istorijoje, nes ant katiliuko buvo pasirašęs kaip Hangeris. Tiesą sakant, kūryboje pasitelkiu ir savo karinę patirtį, kuri leidžia pakankamai kvalifikuotai aprašyti personažų – karių – veiksmus, ginklo valdymą ar taktinį momentą, pojūčius ir net kvapus.

- O kaip dailė? Daug jai laiko skiri?

- Prisipažinsiu, šiam pomėgiui jau trūksta laiko. Esu anksčiau pats kelias savo knygas iliustravęs, tačiau dabar sutikau nuostabų žmogų, dailininką ir skulptorių Mindaugą Lukošaitį, kuris šauniai iliustravo paskutiniąją mano knygą. Spėju, kad ir ateity jo pagalbos prašysiu, nes jis – profesionalas, jo iliustracijos pasakojimui suteikia labai tinkamą emociją.

- Koks dabar tavo naujausias literatūrinis projektas?

- Dabar rašau antrosios knygos „Pavasarį paukščiai sugrįžta“ tęsinį, apie tai, kas toliau nutiko Štefanui Hartmonui. Atskleisiu tik tiek, kad personažas vėl grįžta į Lietuvą, nes Rytų Prūsijoje viskas suniokota ir sugriauta tiek, kad jis neranda nieko pažįstamo. O vėliau jo kelionė bus į Vakarus, turėtų susidurti su į Lietuvą ruošiamais dislokuoti desantininkais ir su vienu iš jų grįžti atgal. O paskui jau KGB pinklės, lageriai ir, ko gero, istorija baigsis 1993 metais.

 

Lietuvos kariuomenės, Strateginės komunikacijos departamento, Karinių viešųjų ryšių skyriaus inf. 

Romo Eidukevičiaus, Ievos Budzeikaitės ir asmeninio archyvo nuotraukos

Žvalgybos instruktoriaus plunksna – aštri ir taikli

Žvalgybos instruktoriaus plunksna – aštri ir taikli  Žvalgybos instruktoriaus plunksna – aštri ir taikli  Žvalgybos instruktoriaus plunksna – aštri ir taikli  Žvalgybos instruktoriaus plunksna – aštri ir taikli  Žvalgybos instruktoriaus plunksna – aštri ir taikli  Žvalgybos instruktoriaus plunksna – aštri ir taikli  Žvalgybos instruktoriaus plunksna – aštri ir taikli  Žvalgybos instruktoriaus plunksna – aštri ir taikli  ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 02 Mar 2020 08:35:54 +0200
<![CDATA[Žemės ūkio ministras A.Palionis: džiaugiuosi visų pastangomis rasti bendrą kalbą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/zemes-ukio-ministras-apalionis-dziaugiuosi-visu-pastangomis-rasti-bendra-kalba https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/zemes-ukio-ministras-apalionis-dziaugiuosi-visu-pastangomis-rasti-bendra-kalba Žemės ūkio ministro Andriaus Palionio interviu:

- Žemės ūkio kooperacija žemdirbius galėtų pakylėti į kitą lygį, tačiau Lietuvoje šis procesas gana vangus. Kooperacija ypač reikalinga smulkiems ūkiams, bet ūkininkai nesiryžta burtis į kooperatyvus. Kokios to priežastys ir kokias galimybes matote situacijai pakeisti?

Kooperacijai nepakanka vien pinigų – pastebime, kad ūkininkams vis dar trūksta žinių ir pasitikėjimo vienas kitu. Kai stinga informacijos ir susivokimo, kaip veikia kooperatyvas ir kokios naudos gali turėti jo nariai, kooperacijos plėtra neįgyja norimo pagreičio. 

Šiuo metu Lietuvoje yra 50 pripažintų žemės ūkio kooperatyvų, kurie vienija tik keliolika procentų visų šalies ūkininkų. Kooperacija labiausiai išplėtota pieno sektoriuje – kooperatyvai superka apie 28 proc. žaliavinio pieno.

Šiuo metu  Žemės ūkio ministerijoje veikia darbo grupė, kurioje žemdirbių savivaldos, mokslo ir kitų suinteresuotų institucijų bei organizacijų atstovai, taip pat ir programos „Kurk Lietuvai“ ekspertai, dirbantys su žemės ūkio kooperacijos skatinimo projektu, diskutuoja dėl žemdirbių kooperacijos ir svarsto kooperacijos reglamentavimo ir plėtros tobulinimo pasiūlymus. 

Siekiame sukurti palankesnes sąlygas dabartiniams kooperatyvams veikti ir įsisteigti naujiems. Svarbu, kad patys žemdirbiai tuo pasinaudotų.  Tobulinsime ir dabar veikiančio reglamentavimo nuostatas, kad būtų sudarytos kuo palankesnės veiklos sąlygos  veikiantiems kooperatyvams, skleidžiama jų geroji patirtis.

- Ne paslaptis, kad žemdirbiai neretai skundžiasi per popierių pildymą negalintys dirbti savo tiesioginio darbo, kokių priemonių ėmėtės mažinant administracinę naštą? 

Ūkininkams išties dažnai yra užkraunama didelė administracinė našta – juos vargina perteklinės patikros, apskaitos ir dokumentų pildymai, o neadekvačios sankcijos kartais yra taikomos net ir už mažareikšmius pažeidimus. Manau, kad daugelį žmonių, ypač jaunų, būtent tai ir atgraso nuo ūkininkavimo.

Perdirbantiesiems ekologišką produkciją nebereikia pildyti kai kurių Ekologinio gamybos ūkio veiklos žurnalo skilčių. Panaikinus privalomumą kas mėnesį vesti apskaitą apie produkcijos judėjimą, nebereikia nurodyti, kas pasigaminta, pirkta, parduota, sunaudota perdirbimui ar savo reikmėms ir  t.t. Nebėra privaloma vesti produkcijos realizavimo apskaitos, nurodant kiek, kokios ir už kokią kainą realizuota produkcijos. 

Lengviau atsikvėpti gali ir maisto tvarkytojai. Pakeitus ir papildžius Maisto įstatymą, atsisakyta  išankstinio valgiaraščių derinimo, taip pat supaprastintas maisto tvarkymo subjektų registravimas, t. y. atsisakyta Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimo. Administracinė našta sumažėjo  net 146 tūkst. Eur.

Palengvinimų sulaukė ir norintieji vaikus darželiuose maitinti sveikatai palankiu maistu. Pakeitus Ekologiškų ir pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą (NKP) pagamintų maisto produktų vartojimo skatinimo ikimokyklinio ugdymo įstaigose paramos taisykles, atsisakyta perteklinio reikalavimo būtinai kartu su paraiška pateikti galiojančios sutarties su pagal kokybės sistemas pagamintų produktų tiekėju dėl maisto produktų tiekimo kopiją, ekologiškų produktų tiekėjo patvirtinamųjų dokumentų kopijas ir planuojamų įsigyti NKP gamintojų sąrašą. Dokumentus galima pateikti tiek kartu su paraiška, tiek ir vėlesniu laikotarpiu, bet ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo sprendimo skirti paramą priėmimo dienos. Taip pat sutartyse nebereikalaujama nurodyti produktų grupių ir jų kiekių.

Administracinė našta palengvėjo ir pieno gamintojų organizacijoms. Teikiant prašymą pripažinti pieno gamintojų organizacija, nereikia teikti registracijos Juridinių asmenų registre pažymėjimo kopijos, taip pat paraiškoje pateikti  gamintojų organizacijos narių sąrašo. Likus ne mažiau kaip 10 darbo dienų iki kiekvienų numatomų derybų dėl parduodamo pieno sutarčių sąlygų, nebereikia pateikti informacijos apie pieno kiekį, dėl kurio numatoma derėtis ir kitų duomenų.

Gera žinia ir pareiškėjų grupėms, ketinančioms įregistruoti  savo išskirtinius gaminius ES lygiu. Įvedus papildomas elektroninės paraiškos pateikimo formas, pareiškėjams jau nebereikia dėl registracijos atvykti į Žemės ūkio ministeriją.  

- Neretai žemdirbiams taikomos sankcijos būna neproporcingai didelės, per griežtos, ar pasikeitė kas nors šioje srityje?

Patikslinus Lietuvos kaimo plėtros 2017-2020 m. programos priemonės  „Ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisykles, pareiškėjams sušvelnintos sankcijos. Sankcijų dydžiai bus mažesni už nustatytą cheminių medžiagų panaudojimą ekologinės gamybos lauke, ūkio sandėlyje rastus chemijos likučius, dirvožemyje rastas patvarias sintetines chemines medžiagas (toks laukas galės būti išbrauktas iš ekologinio ūkininkavimo priemonės, o pareiškėjui nebus taikomos sankcijos dėl įsipareigoto ūkininkauti ploto sumažėjimo). Pareiškėjams taip pat  yra sudaryta galimybė įsėlio užskaitai taikyti žaliąjį pūdymą.

Patikslinus KPP priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ įgyvendinimo taisykles, priklausomai nuo padaryto pažeidimo pagal įsipareigotą plotą sumažinti sankcijų dydžiai. 

Taip pat inicijavome vykdomų patikrinimų peržiūrą – siekiame išvengti besidubliuojančių patikrų, sankcijų už mažareikšmius pažeidimus, taigi ūkininkų patikros bus optimizuotos.

Jau šiuo metu yra svarstomi teisės aktų pakeitimai ir sudarytas veiksmų planas, kurį įgyvendinus būtų galima optimizuoti kontrolę atliekančių institucijų patikras, švelninti sankcijas, atsisakyti perteklinių reikalavimų plotinėse priemonėse, išlaikant kokybinį patikrų reikalavimą.

Ūkininkai didžiąją savo laiko dalį turi skirti ūkio priežiūrai, o ne dokumentų tvarkymui ir kontroliuojančių institucijų atstovų priėmimui.

- Kaip vertintumėte pirmuosius savo „ministravimo“ metus? Kokius didžiausius sunkumus išskirtumėte?

Manau, kad laiko trūkumas ir siekis rasti bendrus sąlyčio taškus visoms pusėms buvo yra ir bus vieni didžiausių iššūkių. Nuolat susitikinėju su ūkininkais, socialiniais partneriais, lankausi rajonuose, kartu ieškome geriausių sprendimų, o tai, patikėkite, ne visada lengvai pavyksta. Tačiau džiaugiuosi tiek ūkininkų, tiek socialinių partnerių ir ministerijos bei jai pavaldžių įstaigų pastangomis rasti bendrą kalbą, tikiu, kad tai duos apčiuopiamų rezultatų, kurie, žinoma, priklauso ir nuo galimybių.

 

Žemės ūkio ministras A.Palionis: džiaugiuosi visų pastangomis rasti bendrą kalbą

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 02 Jan 2020 12:34:54 +0200