Jonavos žinių naujienos https://www.jonavoszinios.lt/naujienos Jonavos rajono naujienos lt <![CDATA[„Lietuvos balse“ dalyvaujanti jonavietė Rugilė: kartais juokauju, kad gimiau dainuodama]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lietuvos-balse-dalyvaujanti-jonaviete-rugile-kartais-juokauju-kad-gimiau-dainuodama https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lietuvos-balse-dalyvaujanti-jonaviete-rugile-kartais-juokauju-kad-gimiau-dainuodama Praėjusį sekmadienį, sausio 22-ąją, LNK muzikinį projektą Lietuvos balsas stebėję žmonės galėjo išvysti ir jonavietės Rugilės Stankevičiūtės pasirodymą. Pastarasis sužavėjo du mokytojus  Justiną Jarutį ir Mantą Jankavičių: aklųjų perklausų metu jiems atsukus savo kėdes, Rugilė keliauja į kitą etapą.

Be dainavimo nei dienos

Prieš metus Jonavos Jeronimo Ralio gimnaziją baigusi mergina pasakoja, kad muzika  neatsiejama jos gyvenimo dalis.

Kartais juokauju, kad jau gimiau dainuodama. Tikriausiai nėra buvę nei vienos dienos, jog nedainuočiau ar neniūniuočiau.

Ilgą laiką buvau  tokia tyli pelytė, kuri niekada garsiai nerėkė apie savo pomėgį dainuoti. Atrodydavo, kad daug kas dainuoja ir tame nėra nieko ypatingo. Visgi, atėjus į gimnaziją, ten dirbusios muzikos mokytojos N. Kukarinienės dėka, pradėjau suprasti, jog noriu dainuoti ne tik sau, o svarbiausia  turiu, ką parodyti.

Jonavos miesto 270-ojo jubiliejaus koncerto metu pirmą kartą lipau ant scenos, kurią stebėjo daugybė žmonių. Tądien įsitikinau, kad noriu būti matoma, o buvimas ant scenos man atneša daug teigiamų emocijų,  paklausta apie tai, ką jai reiškia muzika, portalui jonavoszinios.lt pasakojo Rugilė.

Ilgai stebėjo

Kodėl ji nusprendė sudalyvauti būtent Lietuvos balso projekte?

Atsakymas labai paprastas. Daugybę metų sekiau ir žiūrėjau įvairius televizijos projektus. Mąsčiau eiti į kitą televiziją, bet su kiekvienu jos projektu matydavau, kad ten nevengiama dalyvius daryti pajuokos objektais". 

Grįžus prie LNK televizijos pamaniau, kad reikia apšilti kojas prieš brendant į didelių projektų vandenis. Dėl to 2022-aisiais metais pasiročiau kitame projekte Aš Matau Tavo Balsą. Jame užsigrūdinau, daug išmokau, turėjau galimybę duetu dainuoti su atlikėja Monika Marija. Iš šio projekto išsinešiau ir dar didesnį pasitikėjimą savimi. Kiekvienas scenos profesionalo žodis buvo spyris judėt į priekį kartu su muzika. Ko gero, labiausiai motyvuojantys žodžiai buvo ištarti pačios Rositos Čivilytės. Ji pasakė, kad manyje mato didelę atlikėjos asmenybę. Nuėjusi iki Aš Matau Tavo Balsą finalo,  supratau, kad sekantis projektas bus Lietuvos balsas. Kodėl? Stebėdama jį visame kame mačiau kokybę,  pasakojo Rugilė.

Jautė, kad bus ypatingas

Jos pasiryžimą dalyvauti šiame projekte lydi ir įdomi istorija.

Būdama 9-toje klasėje sakiau, kad sudalyvausiu kažkuo išskirtiniame Lietuvos balso sezone. Baigiant gimnaziją supratau, jog artėja  būtent toks jubiliejinis sezonas. Galbūt, tai buvo sėkmę prognozuojanti nuojauta, kuri, labai tikiuosi, ves mane toliau.

Tiesa, jau po pirmosios mano premjeros Lietuvos balse sulaukiau pasiūlymo dalyvauti dainų konkurse, kuris vyks Ispanijoje, džiaugėsi jonavietė.

Jaudulio netrūko

Paklausta, kaip praėjo pirmieji filmavimai, Rugilė pasakoja ir apie jaudulį, ir apie baimę.

Patyriau daug įspūdžių bei jaudulio. Kai supranti kokiame rimtame projekte dalyvauji, užplūsta baimė ir suvokimas, kad jau viskas papuoliau.

Nepaisant to, mane tikrai nustebino projekto redaktorių nuoširdumas ir palaikymas. Jo buvo tiek daug... Prieš lipant į sceną per akląsias perklausas, visa spurdėjau, kojos drebėjo.

Dar dabar juokiuosi prisiminus, kad prieš lipant dainuoti su stilistais susitarėme, jog švarko saga bus atsegta, bet iš tos baimės ant scenos stovėjau su visai kitaip atrodančiomis sagomis, su šypsena prisiminė mergina, čia pat pridurdama, kad džiaugiasi sulaukusi didelio šeimos bei draugų palaikymo.

Ačiū likimui už tokius fantastiškus, protingus, šmaikščius ir visaip kitaip tobulus draugus bei šeimą, kalbėjo mergina.

Kada tiksliai vyks kitas jonavietės pasirodymas kol kas nėra aišku. Dėl to ją palaikyti norintys žmonės kviečiami sekti informaciją apie projektą ir stebėti laidas.

Lietuvos balsas rodomas kiekvieną sekmadienį per LNK kanalą 19:30 val.

Lietuvos balsoir asmeninio archyvo nuotr.

„Lietuvos balse“ dalyvaujanti jonavietė Rugilė: kartais juokauju, kad gimiau dainuodama

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 25 Jan 2023 10:58:15 +0200
<![CDATA[Vilija Blinkevičiūtė – apie 2022-uosius: „Darbotvarkėje – egzaminas už geresnę ir saugesnę Europą“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vilija-blinkeviciute-apie-2022-uosius-darbotvarkeje-egzaminas-uz-geresne-ir-saugesne-europa https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vilija-blinkeviciute-apie-2022-uosius-darbotvarkeje-egzaminas-uz-geresne-ir-saugesne-europa Gerbiama Vilija, kaip, Jūsų manymu, Europos Sąjunga išlaikė karo egzaminą?

Šis egzaminas už geresnę ir saugesnę Europą, deja, dar nesibaigė. Vis dėlto akivaizdu, kad ES šiemet įvyko istoriniai lūžiai dėl požiūrio į dabartinę Rusiją. Tai rodo ir Europos Parlamento priimti sprendimai: ne kartą didinta parama Ukrainai, priimtos sankcijos Kremliui. Pagaliau, pirmą kartą istorijoje ES finansavo ginklų ir kitos įrangos pirkimą ir tiekimą užpultai šaliai.

Vos prasidėjus karui, ES valstybės vienbalsiai sutarė priimti Ukrainos pabėgėlius, nereikalaujant prieš tai pateikti prieglobsčio prašymo, bei teikti jiems pagalbą. Suregistruoti Europoje visus Ukrainos vaikus, kad nė vienas nepradingtų. Dabar labai svarbu padėti Ukrainos žmonėms saugiai išgyventi žiemą. Dėkoju Lietuvos žmonėms, kurie teikia paramą Ukrainai ir karo pabėgėliams.

Šiemet priimti sprendimai palaipsniui atsisakyti Rusijos žaliavų, dujų ir naftos. Taip, tai skausmingi sprendimai. Tai kainuoja. Visi tai jaučiame. Vis dėlto kito kelio nėra ir niekas nebeketina nuolaidžiauti Putino Rusijai, jos šantažui, melui ir agresijai.

Kad ir kas ką besakytų, kad ir kokios aštrios diskusijos vyktų pačioje ES, bendrija kol kas gana sėkmingai laiko vienybės egzaminą. Tai rodo ir Europos Parlamento nusiteikimas. O juk vienas iš Kremliaus tikslų yra ne tik sugriauti Ukrainą, bet ir visą Europos Sąjungą.

Vis dėlto prisipažinsiu: nuo karo pradžios mane persekioja klausimas. Kokiu bepročiu, kokiu žvėrimi reikia būti, kad žmonių gerovę iškeistum į beprasmiškai liejamą kraują ir kančias?

Ko gero, šiemet visoje Europoje būtų sunku rasti žmogų, kurio nesukrėtė, tiesiogiai ar netiesiogiai nepalietė karas, krizės. Ir dažnai žmonių akyse matau daug nerimo dėl ateities. Bet tose pačiose akyse matau ir daug užsispyrimo įveikti sunkumus. Daug šviesos, gerumo ir supratimo, kad tik padėdami vieni kitiems sulauksime geresnių laikų.

 

Kokius dar Europos Parlamento sprendimus ar darbus išskirtumėte?

Dalis jų vienaip ar kitaip susiję su karo sukeltomis pasekmėmis.

Dar kovo pabaigoje Europos Parlamentas paragino valstybes nares ir Europos Komisiją nedelsiant užtikrinti didesnę maisto produktų gamybą ES. Paraginome ne tik didinti vietinę maisto produktų gamybą, bet ir žemės ūkio paskirties žemę naudoti tik maisto produktams ir pašarams auginti. Taip pat remti labiausiai nukentėjusius maisto gamybos ir žemės ūkio sektorius, pasiūlyti priemones ūkininkams sušvelninti smarkiai išaugusių trąšų kainų poveikį, pratęsti pandemijos metu įvestas lengvatas kaimo plėtros paramai.

Jau rudenį Europos Parlamentas pareiškė aiškią poziciją ir pasiūlė krizės laikotarpiu visoje ES netaikyti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) pagrindiniams maisto produktams. Tai buvo skirta toms kelioms valstybėms, tarp kurių ir Lietuva, kurios netaiko net lengvatinio PVM tarifo svarbiausiems maisto produktams.

 

Kokia Europos Parlamento pozicija dėl energetinės krizės?

Pradėkim nuo vartotojų. Europos Parlamentas perspėjo ES valstybes, kad energija neturėtų būti atjungiama vartotojams, kurie neįstengia susimokėti didėjančių energijos sąskaitų. Pažymėta, kad būtina vengti ir tokių žmonių iškeldinimo. Pasiųstas aiškus signalas visoms valdžioms ir tiems, kurie lobsta šios energetinės krizės metu. Reikia daugiau sprendimų, kad žmonės nebūtų priversti rinktis tarp maitinimosi ir šildymo, o energetikos įmonės, kurios gavo nenumatyto milžiniško pelno, turi padėti sušvelninti neigiamą krizės poveikį.

Europos Parlamentas taip pat pritarė sprendimui įvesti kainų lubas dujoms, taip pat ir dujoms, kurios naudojamos elektrai gaminti. Tai leistų sumažinti elektros kainą visoje ES.

 

O sprendimai ir darbai socialinėje srityje?

Išskirčiau kelis. Pritarėme direktyvai dėl bendrų minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA) nustatymo visose ES valstybėse. Kad visose valstybėse būtų pagal vienodą metodiką vertinama MMA perkamoji galia, bendras darbo užmokesčio lygis ir jo pasiskirstymas, darbo užmokesčio vidurkio didėjimas, skatinamos kolektyvinės derybos. Kas iš to, kad MMA didėja, jei perkamoji galia mažėja? Svarbu, kad deramas MMA būtų mokamas ir krizių metu: net 10 procentų ES dirbančiųjų patiria skurdą.

Pateikėme savo siūlymus kaip  užtikrinti kokybišką priežiūrą visą gyvenimą, pradedant ankstyvąja vaikų priežiūra ir švietimu, baigiant pagyvenusių žmonių ir neįgaliųjų priežiūra. Juk visose ES valstybėse, labiausiai jų kaimiškuose regionuose, trūksta kokybiškų, prieinamų, nesunkiai gaunamų ir įperkamų priežiūros paslaugų. Trūksta priežiūros paslaugas teikiančių darbuotojų. Ir dėl to du iš trijų asmenų, kuriems reikalinga priežiūra, nesulaukia tokių paslaugų. Šią situaciją būtina keisti.

Deja, bet neįgalieji ES ir toliau susiduria su kliūtimis: nuo fizinių, sveikatos apsaugos, socialinių poreikių tenkinimo iki integracijos mokykloje ar darbo rinkoje. Todėl pasiūlėme konkrečius veiksmus Europos Komisijai ir valstybėms, kaip šias kliūtis naikinti.

Pritarėme, kad atsižvelgiant į COVID 19 pandemijos valdymo patirtį, būtų tobulinamas reglamentas dėl didelės tarpvalstybinio pobūdžio grėsmės sveikatai. Pasiūlėme, kaip geriau koordinuoti ES institucijų ir valstybių veiksmus, kaip kaupti medicinos atsargas ir vykdyti bendrus viešuosius pirkimus. Be to, kaip užtikrinti tų medicininių priemonių prieinamumą žmonėms atokiuose regionuose ir kaimuose.

 

Ko palinkėsite skaitytojams artėjančių švenčių proga?

Pirmiausia, taikos. Kiekvienuose namuose, kur begyventumėm. Ir žinoma – meilės, sveikatos ir ištvermės. Visko, ko reikia kurti gražiam gyvenimui. O tai juk nėra taip paprasta.

Nuotr.

Vilija Blinkevičiūtė: „Dažnai žmonių akyse matau daug nerimo dėl ateities. Bet tose pačiose akyse matau daug šviesos, gerumo ir supratimo, kad tik padėdami vieni kitiems sulauksime geresnių laikų.“

Vilija Blinkevičiūtė – apie 2022-uosius:  „Darbotvarkėje – egzaminas už geresnę ir saugesnę Europą“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 21 Dec 2022 11:00:01 +0200
<![CDATA[Mindaugas Sinkevičius: padarėme daug, bet bus dar daugiau!]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mindaugas-sinkevicius-padareme-daug-bet-bus-dar-daugiau https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mindaugas-sinkevicius-padareme-daug-bet-bus-dar-daugiau Per pastaruosius kelis metus Jonava ir vėl stebino maloniais pokyčiais. Kuriuos iš jų laikote reikšmingiausiais? 

Tiesą sakant, net nežinau, nuo ko pradėti. Per pastaruosius metus daugybė pokyčių įvyko ir mieste, ir kaime, įvairiausiose srityse nuo švietimo, kultūros iki visuomenei skirtos naujos infrastruktūros. Kadangi neretai teko būti šių pokyčių iniciatoriumi ar bent prisidėti prie jų, visi atlikti darbai atrodo labai artimi. 

Žinoma, visuomenei turbūt labiausiai pastebimi matomi nauji traukos statiniai. O tokių per šią kadenciją pastatėme ar įrengėme ne vieną. Pirmiausia, mieste įrengtas pėsčiųjų tiltas  per Žeimių gatvę ilgą laiką buvo tik svajonė.

Pamenu, kuomet dar buvo atliekami projektavimo darbai, įtraukėme į procesą ir jonaviečius – siūlėme rinktis labiausiai patikusio tilto eskizą. Vėliau ilgus metus projektas dokumentų pavidalu laukė savo šanso būti pastatytas. Buvo net dvejonių, ar tiltas neliks tik eskizu ir ar pavyks jį pastatyti. Kad taip nenutiktų, aktyviai dirbau man žmonių patikėtą politiko darbą – rodžiau, prašiau, įtikinėjau. Nebuvo lengva, bet mums pavyko, pavyko gauti šiam projektui valstybės finansavimą, įtikinti tuo metu pareigas ėjusį Susisiekimo ministrą, kad toks tiltas nėra tik Jonavos užgaida, kad jis ne tik pasitarnaus saugiam pėsčiųjų ir dviratininkų judėjimui, bet taps dinamiško Jonavos miesto simboliu. Tad, galima teigti, kad atkaklus ir nuoseklus darbas leidžia realizuoti net didžiausias svajones. 

Kitas ne mažiau ryškus pavyzdys – užbaigta Jonavos miesto stadiono rekonstrukcija. Darbus pradėjęs rangovas bankrutavo, tad teko ieškoti naujo, projektas pabrango, bet sugebėjome susitelkti ir sėkmingai užbaigti statybas. Tai nebuvo paprasta. Juk Vilnius, mūsų šalies sostinė, ir šiandien neturi net stadiono pamatų, o mes turim visą stadioną. Ir ne šiaip stadioną. Jame galima žaisti tarptautines varžybas, tad dėl jo tikrai nėra gėda. 

Gal ne visi supranta, bet pastarųjų kelių kadencijų darbai vystant sporto infrastruktūrą nėra politinės improvizacijos. Tai nuoseklus daugiametis siekis ne išblaškyti, o vienoje vietoje sukurti šiuolaikines sporto bazes – areną, slidinėjimo centrą, stadioną, baseiną,  – kurios tenkintų ir sportuojančiųjų, ir visuomenės poreikius. Ir dabar galiu drąsiai pasakyti, jog vargu ar Lietuvoje yra kita tokia savivaldybė, kurioje būtų tokios galimybės sportuoti, judėti, propaguoti sveiką gyvenimo būdą. Ne veltui 2020 metais Jonavai buvo įteiktas “Metų sporto miesto” apdovanojimas. Visų šių pokyčių vyšnia ant torto taps gruodžio mėnesį atidarytas Jonavos baseinas. 

Per kiek ilgiau nei du metus pastatytas nuostabus statinys. Man asmeniškai jis tarsi trečiasis vaikas – ilgai lauktas, statytas, išpuoselėtas ir pasiruošęs džiuginti. Baseinas puikiai įsikomponuos į Joninių slėnio panoramą, o žiemą lankytojams kurs kalnuotų Alpių pojūtį. Šis statinys išties nominuoja visos ketverių metų kadencijos mano kaip politiko veiklą. 

Be šių pastebimų pokyčių nereikia užmiršti ir kitų nemažiau svarbių, bet gal kiek labiau kasdieniškų – įrengti nauji laiptai slidinėjimo trasos papėdėje; įrengtos naujos dviračių takų atkarpos ir mieste, ir į Ruklos miestelį; kasmet atnaujinamas Jonavos autobusų parkas, kuriame jau kitąmet keleivių patogumui tarnaus net 5 elektrobusai; viešojo transporto keleivių švieslentės stotelėse; neleista centrinės valdžios „reformatoriams“ sužlugdyti Jonavos ligoninė į kurią kasmet investuojame; sutvarkyta Šv. apašt. Jokūbo bažnyčios išorė; investicijos į kaimo seniūnijų kelius, viešąjį ūkį, gatvių apšvietimą. Atliktus reikšmingus darbus galima būtų tęsti ir tęsti. Vien jiems išvardinti neužtektų keleto lapų, todėl neatsitiktinai kasmet leidžiam atliktų darbų ir veiklos ataskaita. 

Ar yra tikslų, kurių vis dėlto dėl kažkokių priežasčių nepavyko pasiekti? 

Net ir dirbant nuoširdžiai, neskaičiuojant nei laisvo laiko, nei jėgų tinka pripažinti, kad ne viskas pavyko. Kartais tai lėmė aplinkybės, kartais pritrūkta lėšų ar centrinės valdžios palaikymo ir supratimo. Man labai norėjosi ir dariau viską ką galėjau, kad jau šią kadencijų prasidėtų realūs aplinkkelio įrengimo darbai. Ir nors projektas parengtas, o valstybė iš gyventojų išpirko žemę, tačiau jau kuris laikas mindžikuojama. 

Deja, bet visoje Lietuvoje kelių būklė tik prastėja. Neskiriama užtektinai lėšų ne tik keliams tinkamai prižiūrėti, bet ir sparčiau mažinti žvyrkelių kiekį, tvarkyti tiltus ir viadukus, statyti naujus aplinkkelius. Menkai guodžia ir žinojimas, kad Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD) yra viešai konstatavusi, jog šalyje šiuo metų reikia įrengti 18 aplinkkelių ir Jonavos aplinkkelis reitinguojamas pirmuoju pagal įrengimo eiliškumą, tai yra, jis bus statomas pirmiausiai. Klausimas tik: kada? Mus pasiekiantis atsakymas - kai bus skirtas finansavimas. Politinis centrines valdžios kalambūras: kada? – kažkada! Ir aš, ir Jonavoje rinktas Seimo narys Eugenijus Sabutis neleidome Jonavos pamiršti nei Susisiekimo ministerijai, nei LAKD. Dirbsime šiuo klausimu tol, kol jis bus galutinai išspręstas. Tikiuosi, tam neprireiks man pačiam tapti Susisiekimo ministru ar vyriausybės vadovu. 

Yra ir kitų didesnių bei mažesnių projektų, kurie strigo. Nors labai norėjome Rimkuose įkurti parką miestiečiams, kurio įrengimas politinių oponentų buvo skundžiamas įvairiausioms institucijoms kuriant mitą, kad meras neva nori įsirengti parką sau – suprask, asmeninį M. Sinkevičiaus parką – bet šįkart procesą sustabdė ne politinis kvailumas, o nevykęs rangovas, kuris laimėjo parko įrengimo viešąjį konkursą, nuolat meluodamas tempė gumą, kol galų gale nutraukėme sutartį. Naujo rangovo paieškos persikels į kitus metus. Kaip ir minėjau, ne visada ir ne viskas pavyko, bet mes nepasiduodam, gal tik kartais ilgiau užtrunkam. 

Mūsų rajonas pagyrų sulaukia ir iš gyventojų, ir iš svečių - dažnai minimos išpuoselėtos erdvės, renovuoti daugiabučiai, išvystyti pėsčiųjų bei dviračių takai, nemenka kultūros ir sporto renginių, dažniausiai nemokamų, pasiūla. Rodytųsi, jau beveik visas padaryta ir belieka mėgautis tuo. Kuo žadate nustebinti jonaviečius kitoje kadencijoje? 

Neabejotinai išsiskiriam kaip sportiškas, aktyvus, kultūrą mylintis miestas. Savivaldybė, kurioje renovuoti ne tik visuomenės paskirties statiniai – mokyklos, darželiai – bet pirmaujame ir pagal daugiabučių renovacijos mastus. Nors esame rajonas, kuriame vystoma chemijos pramonė, baldų gamyba, bet stengiamės puoselėti savo aplinką įvairiais želdynais, ekologišku viešuoju transportu. Per kadenciją buvome pastebėti ir apdovanoti įvairiausiose kategorijose. Pastarąją kadenciją gavome du Auksinės Krivūlės (aukščiausias savivaldos apdovanojimas) apdovanojimus už kultūros puoselėjimą ir pagalbą Ukrainos karo pabėgėliams. 

Tikiu, kad kiekvienas jonavietis didžiuojasi mūsų išpuoselėtu kraštu ir turi ką apie jį papasakoti. Ir nors pastarąją kadenciją nuveikta daug, bet idėjų ir parako naujajai tikrai netrūksta. Žinoma, dalis darbų bus tęsiama – daugiabučių kiemų tvarkymas, pastatų renovacija, miesto erdvių tvarkymas ir t.t., bet yra ir naujų sumanymų. 

Kitą kadenciją neabejotinai norime realizuoti Neries prieplaukos projektą; dar labiau įveiklinti Joninių slėnio kalną pritaikant jį vasaros pramogoms; galutinai pritaikyti 43 hektarų žemės sklypą Jonavos verslui ir investuotojams; skirti būtinas lėšas Jonavos ligoninės atsinaujinimui ir paslaugų plėtrai; visoje savivaldybėje diegti energiją tausojančias ir „žalumą bei ekologiją“ skatinančias priemones; transformuoti visą Jonavos autobusų parką atsisakant dyzeliu varomo transporto; pradėti futbolo maniežo statybas ir t.t. 

Manau, kad daugelis idėjų taps mūsų rinkimų programos turiniu. Ir kam jau kam, bet idėjų ir sumanymų man netrūksta – kartais trūksta tik pinigų. 

Esate dažnai matomas ir girdimas nacionaliniame eteryje, televizijose, radijo laidose, kai kurie politikos analitikai sako, kad sulig Jūsų atėjimu vadovauti Lietuvos savivaldybių asociacijai, savivaldai pavyko tapti kur kas labiau matoma, girdima ir darančia reikšmingą įtaką centrinei valdžiai. Kokių esminių dalykų pavyko pasiekti gerinant, darant efektyvesne ir savarankiškesne visos savivaldos, o kartu ir Jonavos rajono savivaldybės, veiklą? 

Taip, išties savivaldybių temos tapo labiau matomos. Manau, prie to prisidėjo ne tik mano kaip Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovo veikla, bet ir pastarąją kadenciją šalį ištikusios krizės. Krizės, kurių suvaldymas nebūtų buvęs įmanomas ar sėkmingas be savivaldos lyderystės. Šiandien atrodo, kad tai jau tolima istorija, bet ar pamenat beveik du metus su Covid-19 pandemija? Testavimas, judėjimo ribojimai, vakcinacija, institucijų, ypač švietimo įstaigų, darbo organizavimas ir t.t.  

Nespėjus atsikvėpti nuo pandemijos ištiko nelegalių Lukašenkos atvarytų migrantų antplūdis. Vėliau -  Rusijos agresija ir sukeltas karas Ukrainoje bei į Lietuvą atvykę karo pabėgėliai. 

Pastaroji kadencija, regis, buvo gyvenimas nuo vienos krizės iki kitos krizės. O neretai vienu metu vyko net kelios krizinės situacijos. Teko ne tik tvarkytis, bet, kaip jau minėjau, teko imtis lyderystės. Toli gražu ne visada ir visuomet centrinė valdžia gebėjo tinkamai koordinuoti, komunikuoti ir organizuoti įvairius procesus ištikus bėdoms. Būtent savivalda kaip toji kempinė – viską sugeria, iškuopia ir išblizgina. Jonava, kaip ir kitos savivaldybės, demonstravo gebėjimą tvarkytis su visais iššūkiais, dažnu atveju tapdama ir pavyzdžiu kaimynams. 

Krizėms atslūgus, man, kaip visos savivaldos vadovui, tenka kalbėti apie ir apie valstybės biudžetą, ir apie įvairių savivaldos funkcijų bei  apgailėtiną kelių tvarkymo finansavimą, ir apie savivaldos modelį bei pasikeitimus, laukiančius naujos kadencijos mero ir tarybos. Temų yra daug, visos jos labai žemiškos, tarkim, šildymo kompensacijų skyrimo tematika, ir visur reikia supratimo, įsigilinimo, gebėjimo paaiškinti, suformuluot problemas, jei tokių esama. Bendrai džiaugiuosi, kad per pastarąjį laikotarpį akivaizdžiai pakito centrinės valdžios ir savivaldos santykis. Atsirado daugiau pasitikėjimo, daugiau įsiklausimo ir supratimo. 

Malonūs pokyčiai aplankė ne tik Jonavą, bet ir jūsų šeimą - per šią kadenciją gandrai aplankė net dukart. Kaip pavyksta suderinti gausybę įsipareigojimų ir šeimyninį gyvenimą? 

Sudėtinga suderinti. Bet aš toks nei pirmas, nei paskutinis. Žinoma, kad mero, asociacijos prezidento, politiko darbas reikalauja dėmesio, neretai ilgesnių darbo valandų  - juk atsiranda veiklos ir renginių savaitgaliais. Bet vaikai tėtį dar atpažįsta, tai kol kas viskas kontroliuojama (juokiasi). Suprantama, reiktų padėkoti žmonai Aistei, kuriai tenka nemenkas krūvis. Stengiuosi maksimaliai išnaudoti savaitgalius ir bent juos skirti šeimai. Gal dėl to toli gražu ne visus renginius aplankau ar visur suspėju, bet toks jau tas mano darbo ir asmeninio gyvenimo balansas.

 

LSDP Jonavos rajono skyriaus parengtas interviu 

Politinė reklama. Bus apmokėta iš Lietuvos socialdemokratų partijos Jonavos raj. skyriaus kandidatų sąrašo Jonavos rinkimų apygardoje nr.10 rinkimų sąskaitos

 

 

Mindaugas Sinkevičius: padarėme daug, bet bus dar daugiau!

Mindaugas Sinkevičius: padarėme daug, bet bus dar daugiau! Mindaugas Sinkevičius: padarėme daug, bet bus dar daugiau! Mindaugas Sinkevičius: padarėme daug, bet bus dar daugiau! Mindaugas Sinkevičius: padarėme daug, bet bus dar daugiau! Mindaugas Sinkevičius: padarėme daug, bet bus dar daugiau! ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 29 Nov 2022 09:39:30 +0200
<![CDATA[E. Darvidė apie buvusį incidentą Ruklos mokykloje: „Labai svarbu mūsų visų susitelkimas siekiant tinkamai suvaldyti šią susidariusią situaciją“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-darvide-apie-buvusi-incidenta-ruklos-mokykloje-labai-svarbu-musu-visu-susitelkimas-siekiant-tinkamai-suvaldyti-sia-susidariusia-situacija https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-darvide-apie-buvusi-incidenta-ruklos-mokykloje-labai-svarbu-musu-visu-susitelkimas-siekiant-tinkamai-suvaldyti-sia-susidariusia-situacija Šių metų rugsėjo 27-osios incidentas Ruklos J. Stanislausko mokykloje - daugiafunkciame centre nuskambėjo visoje Lietuvoje. Tą dieną 11-metis berniukas sumušė 13-kametę mokinę. Socialiniai tinklai mirgėjo nuo komentarų, internautai liejo pasipiktinimą, nevengė reikšti aštrių emocijų, kuomet po incidento garsiai apie mokyklos problemas prabilo ne tik sumuštos mergaitės artimieji, bet ir kitos skriaudžiamų vaikų mamos.

Ruklos gyventojai dėl šio incidento nevengė mesti kaltinimų mokyklos direktoriui, mokytojams, vaiko teisių gynėjams, socialiniams darbuotojams, kitoms atsakingoms įstaigoms, taip pat ir 11 – mečio berniuko šeimai, kuri, pasak rukliečių, yra žinoma dėl savo netinkamo gyvenimo būdo.

Ruklos gyventojai sutartinai tvirtino, kad atsakingos institucijos galimai neatlieka savo pareigų, taip, kaip derėtų. Teigė, kad ir berniuko šeima, ir nuo jos nukentėję asmenys bei visa mokyklos bendruomenė nesulaukia tinkamos ir savalaikės pagalbos, kad Ruklos mokykloje gajūs patyčių ir smurto atvejai.

Šią temą dar kartą gvildename su Jonavos r. savivaldybės administracijos vyriausiąja specialiste, Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatore (TBK) Evelina Darvide, kuri atsako į jonavoszinios.lt pateiktus klausimus.

- Ar Jūs, kaip Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė, dirbote su Ruklos mokyklos situacija, kuomet rugsėjo 27-ąją 11-metis berniukas sumušė 13-kametę mokinę? Jei taip, kokius veiksmus atlikote iš karto po šio incidento? Kokie veiksmai yra atliekami dabar?  

- Dėl Jūsų klausime minimų nepilnamečių konfliktinės situacijos 2022-09-27 gauta informacija iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos informacijos analizės skyriaus, kuriame prašoma skirti minimalias priežiūros priemones minėtam berniukui (dėl duomenų apsaugos negaliu atskleisti koks padarytas pažeidimas). 2022-10-05 buvo numatytas ir organizuotas Jonavos r. savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijos posėdis, kuriame ir nagrinėjami tokie prašymai bei išanalizuojama papildomai surinkta informacija iš įstaigų apie konkretų vaiką, kviečiama į posėdį, išklausomos nuomonės vadovaujantis LR vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymu.

Apie rugsėjo 23 d. įvykusią situaciją mane informavo mokyklos administracijos atstovai.

TBK ir atvejo vadybininkės 2022-09-30 inicijuotas tarpinstitucinis susirinkimas, atvejo vadybos posėdis, aptariant nepilnamečio smurtinį elgesį prieš tos pačios mokyklos mokinę. Posėdžio metu taip pat aptarta nepilnamečio ir jo šeimos situacija, išklausytos dalyvių nuomonės, rekomendacijos ir priimti atitinkami sprendimai susiję su minėtina šeima.

Posėdžio metu akcentavau, kad labai svarbu mūsų visų susitelkimas siekiant tinkamai suvaldyti šią susidariusią situaciją bei užtikrinti sklandų psichologinės, metodinės pagalbos teikimą nepilnamečiams (nukentėjusiai, smurtavusiam bei mokytojams ir klasės vaikams), todėl rekomendavau organizuoti Jonavos r. švietimo pagalbos tarnyboje psichologo konsultacijas berniukui, klasės draugams, šeimos nariams bei suteikti metodinę pagalbą mokyklos darbuotojams. 2022-10-04 Jonavos r. švietimo pagalbos tarnyba raštiškai pateikė atsakymą į pateiktą užklausą, kad nepilnamečiui numatytos psichologo konsultacijos ir pagal poreikį konsultacijos mokyklos švietimo pagalbos specialistams, klasės draugams, šeimos nariams.

Pateiktos užklausos į gydymo įstaigas. Įvertinta gauta informacija iš Všį „Jonavos ligoninės“ bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų.

Pateikta užklausa Jonavos r. Ruklos mokyklai daugiafunkciniam centrui, kokių veiksmų ėmėsi siekiant suvaldyti susidariusią krizinę situaciją. Gautas išsamus atsakymas iš mokyklos kokių veiksmų ėmėsi ir kokia pagalba suteikta / teikiama bei kokie prevenciniai susitarimai priimti ugdymo įstaigoje.

Pateikta užklausa į VVTAĮT prie SADM Kauno apskrities VTAS kokių veiksmų ėmėsi vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai reaguodami į gautą informaciją dėl rugsėjo 27 d. įvykių.

2022-10-05 organizavome savivaldybės vaiko gerovės komisijos posėdį, kuris buvo numatytas dar iki įvykio, kuriame įvertinta surinkta informacija, išklausytos suinteresuotos šalys bei Jonavos r. savivaldybės administracijos direktoriaus priimtas sprendimas nepilnamečiui skirti minimalias priežiūros priemones, o vaiko atstovams koordinuotai teikiamas paslaugas.

Vaiko atstovas raštiškai supažindintas su Jonavos r. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu dėl minimalių priežiūros priemonių skyrimo ir koordinuotai teikiamų paslaugų bei įsakymo kopija perduota suinteresuotoms šalims, nustatyta koordinuojanti institucija.

Iki šios dienos nesu gavusi informacijos apie netinkamą nepilnamečių elgesį, konfliktines situacijas, minimalių priežiūros priemonių nevykdymą.

Nuolat palaikomas ryšys su mokyklos administracija, atvejo vadybininke, kuri koordinuoja pagalbos šeimai teikimo procesą. Nusiskundimų dėl įstaigų nebendradarbiavimo, priemonių nevykdymo, vengimo jų vykdyti - nėra gauta.

- Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja V. Kolesnikienė yra minėjusi, kad mokykla turėtų peržiūrėti savo vidaus tvarkas ir aiškiai numatyti, ką tokiu kriziniu atveju turėtų daryti kiekvienas bendruomenės narys. Ar numatyti, ar jau buvo vykdomi kokie nors mokymai mokyklos administracijai, siekiant išvengti tokių krizinių situacijų? 

- Jonavos r. savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja iniciavo Krizių valdymo centro specialistų atvykimą į Ruklos mokyklą ir konsultacijas mokyklos administracijai, mokyklos vaiko gerovės komisijos nariams. Atvykę specialistai aptarė įvykusią situaciją, mokyklos sprendimus ir rekomendacijų įgyvendinimo galimybes.

- Ruklos gyventojai mums yra teigę, kad minimoje mokykloje vyrauja smurto ir patyčių protrūkiai, kalbant ne tik apie rugsėjo 27-osios įvykį. Kokių veiksmų ketinate imtis, siekiant pažaboti tokius atvejus šioje mokykloje? Kokias įstaigas ir organizacijas ketinate įveiklinti? Kokią pagalbą teiksite tiek mokyklos administracijai, tiek likusiai mokyklos bendruomenei (tėvams, mokiniams)?    

- Pažymėtina, kad tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos informacijos analizės skyriaus sulaukia skirtingo pobūdžio pranešimų dėl nepilnamečių smurtinio elgesio, svetimo turto sugadinimo, pasisavinimo, tačiau į komisiją patenka vaikai besimokantys skirtingose Jonavos miesto ar rajono įstaigose. Jeigu įstaigoje įvyksta smurto atvejis kiekviena mokykla žino, kokie atitinkami veiksmai turi būti užtikrinami. Negalėčiau sutikti, kad gaunama informacija vien tik dėl Ruklos mokyklos. Pavienių pranešimų nesu gavusi.

Ruklos mokykla noriai bendradarbiauja, priima siūlomą metodinę pagalbą, reaguoja į rekomendacijas, dalyvauja tarpinstituciniuose susirinkimuose bei kreipiasi pagalbos. Ne kartą visoms mokykloms esu akcentavusi, kad Jonavos r. švietimo pagalbos tarnyboje teikiama metodinė pagalba mokykloms, kurios esant poreikiui tikrai kreipiasi.

Beje mokyklos vykdo ir atitinkamas patyčių prevencijos programas, bendradarbiauja su kitomis miesto įstaigomis dėl prevencinių / intervencinių paslaugų gavimo.

Š. m. rugsėjo mėn. iniciavau „Equip“ elgesio keitimo programą paaugliams, kurios iki tol Jonavos mieste nebuvo. Mokymus baigė dvi psichologės, kurios renka grupes, gauna rekomendacijas iš mokyklos atstovų kam būtų tikslinga sudalyvauti elgesio keitimo programoje. Programos tikslas –mokyti paauglius mąstyti ir elgtis atsakingai taikant savitarpio pagalbos metodą, motyvuoti ir įgalinti juos teikti pagalbą vienas kitam. „EQUIP“ programa suteikia galimybę atpažinti mąstymo ir elgesio problemas bei jas spręsti taikant savitarpio pagalbos metodą. „EQUIP“ yra daugiakomponentė programa, kuri derina bendraamžių pagalbos grupės metodus su kognityvinio vystymosi ir įgūdžių lavinimo modeliais, specialiai skirtais motyvuoti ir mokyti asocialaus elgesio paauglius mąstyti ir elgtis atsakingai. Viena grupė kaip tik yra organizuojama Ruklos miestelyje. Apie „Equip“ programą buvo pateiktas pranešimas ir „Jonavos žiniose“.

- Ar esate gavusi panašių pranešimų dėl galimai besikartojančio smurto, patyčių atvejų  Ruklos J. Stanislausko mokykloje – daugiafunkciame centre.  

 - Tai pirmasis atvejis dėl tokios susidariusios krizinės situacijos. Buvo keletas atvejų, kuriuos svarstėme savivaldybės vaiko gerovės komisijoje dėl gautos informacijos iš policijos.

- Dėkojame už atsakymus.

E. Darvidė apie buvusį incidentą Ruklos mokykloje: „Labai svarbu mūsų visų susitelkimas siekiant tinkamai suvaldyti šią susidariusią situaciją“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 25 Nov 2022 09:47:16 +0200
<![CDATA[Jonavietė K. Chlastauskaitė pristato naują dainą: šis kūrinys perteikia įsimylėjusio žmogaus portretą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonaviete-k-chlastauskaite-pristato-nauja-daina-sis-kurinys-perteikia-isimylejusio-zmogaus-portreta https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonaviete-k-chlastauskaite-pristato-nauja-daina-sis-kurinys-perteikia-isimylejusio-zmogaus-portreta Jonavietė Kristina Chlastauskaitė (20 m.) sukūrė naują dainą – „Mėlynam rūke“. Šiandien ji pristatoma klausytojams. Kviečiame pasiklausyti kūrinio bei sužinoti, kaip autorei sekėsi kūrybinis procesas.

Plačiam klausytojų ratui

„Ši daina tiesiogiai perteikia įsimylėjusio žmogaus portretą, tačiau ji tinka plačiam klausytojų ratui.

„Mėlyną dangų“ įvardinčiau kaip indie-pop žanro kūrinį, o jis yra gana universalus ir tinkamas bet kuriam klausytojui. Lengvas skambesys, įsimintini žodžiai, gyvi instrumentai, ko daugiau gali reikėti ieškant naujos muzikos?“ – retoriškai klausė „KLASTOS“ pseudonimu prisistatanti Kristina.

Paklausta, kelintas tai kūrinys jai, jonavietė tikina, kad tiksliai įvardyti sunku.

„Beskaičiuojant galiausiai pabosta tai daryti. Juk džiaugsmas ateina tikrai ne dėl didesnio dainų kiekio, o kai kažkas pasako, jog jam patiko klausytis tavo kūrybos“, – teigė „KLASTA“.

Svarbu laiku sustoti

Šiuo metu muzikos produkciją studijuojanti mergina neslepia, kad dainos ,,Mėlynam rūke“ kūrybinis procesas nebuvo lengvas.

„Tai, ko gero, lėmė pati dainos žinutė ir emocija, kurią ji perteikia.

Kalbant apie sunkumus kuriant muziką ir kitokį meną, mano manymu, sudėtingiausia – sustoti. Žinoti, kada tavo kūrinys yra geriausioje versijoje ir daugiau nereikia bandyti ką nors išrasti ar pakeisti – labai sunku. Vėliau norint sugrįžti prie ankstesnės versijos tenka susidurti su dar didesniais sunkumais“, – kalbėjo mergina.

Grįžo į kūrybinį kelią

Kurį laiką jonavietė buvo atitolusi nuo kūrybos. „Mėlynam rūke“ ji įvardija kaip naują startą.

„Šis kūrinys yra kaip naujas piešinys ant balto popieriaus lapo.  Ilgą laiką, netrukus po dainų išleidimo, tekdavo jas ištrinti. Tekdavo, galbūt – netinkamas žodis apibūdinti tai, ką padariau savo noru.

Turėjau pokalbį su kurso draugais ir, pasirodo, šis „fenomenas“, kai vos išleista daina tampa pilka, neįdomi ir nemėgiama pačio kūrėjo – labai dažnas. Ši tendencija įdomi ir verčia klausti, kodėl taip nutinka.

 Mano atveju dainų kiekis laimėdavo prieš kokybę. Atrodė, kad didelis kiekis išleistų dainų – privalumas ir siekiamybė. Visgi, laikui bėgant ir stebint kitus atlikėjus, pradėjau suvokti, jog geriau pateikti kokybišką muziką, investuojant į ją daugiau laiko. Tik supratusi tai, galėjau sau vėl leisti kurti.

Gruodžio mėnesį bus filmuojamas ir dainos „Mėlynam rūke“ klipas. Greitu metu dar įsitrauksiu į albumo kūrimo procesą, tad ši daina, buvo tikras proveržis ir galimybė man sugrįžti į bandymų, atradimų kupiną kūrybinį kelią“, – džiaugėsi jonavietė.

Muzika – motyvuoja

Kaip muzika atsirado Kristinos gyvenime?  

Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje mokiausi groti fortepijonu, dainavau chore. Dabartinės mano studijos leidžia man sukaupti žinių apie tai, kaip kurti, kaip naudotis studija ir, žinoma, kaip kopti menininko keliu. Suskaitmeninta kūryba domiuosi ir užsiimu trečius metus.

Muzika man svarbi ne tik kaip įrankis išreikšti save. Man ji – dienos variklis, stumiantis tolyn, motyvuojantis ir leidžiantis dieną padaryti kur kas geresne“, – pokalbio pabaigoje sakė pašnekovė.

 

 

 

Jonavietė K. Chlastauskaitė pristato naują dainą: šis kūrinys perteikia įsimylėjusio žmogaus portretą

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 17 Nov 2022 08:12:55 +0200
<![CDATA[Jonavos ,,Aušrinės“ trenerė R. Strelkauskaitė: ,, Į komandos rezultatus pasižiūrėsime vasarį bei kovą, kai lauks patys atsakingiausi susitikimai“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-ausrines-trenere-r-strelkauskaite-i-komandos-rezultatus-pasiziuresime-vasari-bei-kova-kai-lauks-patys-atsakingiausi-susitikimai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-ausrines-trenere-r-strelkauskaite-i-komandos-rezultatus-pasiziuresime-vasari-bei-kova-kai-lauks-patys-atsakingiausi-susitikimai Jonavos „Aušrinės“ tinklininkės savaitgalį pratęsė pergalių seriją „Optibet“ Baltijos moterų tinklinio čempionate ir tapo vienvaldėmis turnyro lyderėmis. Komanda turi maksimalius 18 taškų, kas žvelgiant iš šalies, leidžia teigti, kad ,,Aušrinės“ tinklininkėms netenka klaidžioti ieškant savo žaidimo. Nepaisant to, komandos vyriausioji trenerė Raimonda Strelkauskaitė neabejoja, kad „Aušrinės“ dar laukia daug darbo, o gruodžio 13-ąją komanda įsilies ir į naująjį „TOP SPORT“ Lietuvos moterų tinklinio lygos čempionato sezoną, kuomet susirungs su Jonavos sporto centro jaunosiomis auklėtinėmis.

Neskuba vertinti

Į dabartinį rezultatą tikrai nežiūriu. Didžiausias dėmesys skiriamas treniruočių procesui, pasiruošimui, produktyvumui, vaizdo įrašų analizei bei užduočių  išpildymui. Visgi, beveik visos merginos turi beprotiškus užimtumo tvarkaraščius, pareigas darbuose, studijose ir  šeimose. Komandoje taip pat yra kelios moksleivės, pusei komandos sportininkių treniruotis tenka atvykti iš Vilniaus, Elektrėnų, Kauno.

Kadangi sužaistos tik 6 pirmojo rato rungtynės, dar labai anksti sudėti rankas ir tikėtis, kad viskas padaryta. Čia tik startas... Į rezultatus pasižiūrėsime vasarį bei kovą, kai lauks patys atsakingiausi susitikimai, atkrintamosios varžybos, nes ir kaip žaidėja, ir kaip jauna trenerė turiu spalvingų pamokų...

Kur tobulėti yra kiekvieną dieną, visada bus ir ką šlifuoti. Ypatingai tada, jei sportininkas to labai norės bei tikės tuo, ką daro“, – paklausta, ar ji patenkinta komandos žaidimu, kalbėjo R. Strelkauskaitė.

Skirtinga patirtis

Jonavos Aušrinę šiuo metu sudaro skirtingą žaidybinę patirtį turinčios žaidėjos.    

,,Komandos branduolyje – brandą ir didelę žaidybinę patirtį kartu sukaupusios žaidėjos. Kelios  merginos varžybose aktyviai dalyvauja ištisus metus, nes žaidžia tiek salės, tiek paplūdimio tinklinį. Kitos tinklininkės – moksleivės iš Kauno, kurias mums patikėjo trenerė Jolita Kontvainienė. Beveik visoms joms teko atstovauti  jaunių, jaunimo  bei moterų rinktines, – teigė trenerė, pridurdama, kad apmaudu, jog Lietuvoje nebeliko nei vyrų, nei  moterų tinklinio rinktinių.

Mūsų broliai latviai ir estai sėkmingai dirba, buria rinktines ir siunčia dalyvauti į tarptautinius vandenis, nelaukiant aukštų rezultatų. Pas mus Lietuvoje tikrai yra žmonių, galinčių ir norinčių  atstovauti šalį.

Manau, tai suteiktų daugiau šviesos ir motyvacijos jaunajai kartai, kuri tik pradėjo lieti prakaitą savo sporto salėse su savo pirmaisiais treneriais“, – kalbėjo jonavietė.

Sustabdė trauma

Komanda vis dar neturi pilnos sudėties.

Prieš prasidedant sezonui, tikėjausi, kad bus lengviau dėliotis komplektaciją, nes tai daryti pradėjome jau praėjusio sezono pabaigoje, bandydamos išsaugoti branduolį. Tačiau iki šiol esame ne pilnos sudėties. Žinoma, viskas atsiremia ir į finansines galimybes. Esame atviri, bet kokiam rėmimui ar jo pasiūlymams, ypatingai dabar.

Nemaloni staigmena komandą palietė rugsėjo pradžioje, kai pirmo kurso studentė Greta treniruotės metu gavo čiurnos traumą. Ji jau prisijungė į treniruočių procesą. Tikimės, kad greitu metu merginai pavyks įsilieti ir į komandą bei sustiprinti  centro poziciją. Tad jei kas nori išmėginti save, kviečiame susisiekti. Lauksime“, – kalbėjo R. Strelkauskaitė.

Ir trenerė, ir žaidėja

Be to, kad treniruoja Aušrinę, R. Strelkauskaitė ir žaidžia jos sudėtyje. Paklausta, prieš kiek laiko ji įsiliejo į šią komandą, trenerė tik šypteli ir pripažįsta, kad suskaičiuoti – nebe lengva

Kai teko paragauti legionierės duonos pietų Prancūzijoje, Toulono mieste (2009-2010m. ir 2010-2011m.), dar skaičiavau – buvo apie 20m. žaidybinės patirties. Tiesa, su trumpomis pertraukomis ir pailsėjimais – tada buvo svarbiausia išvengta rimtų traumų.

Kalbant apie trenerės duoną, jos teko paragauti ir būnant žaidėja, ir komandos kapitone. Tuomet komanda buvo trenerės Lijos Darandovienės rankose. Na, o jei rimtai, tai jau seniai turėjau užleisti vietą jaunimui, nes komanda atsijaunino, o dešimties – penkiolikos metų skirtumas jau turi savo pliusų ir minusų. Įgavusi tuometinės trenerės pasitikėjimą, gavau pasiūlymą išmėginti savo jėgas jau nebe aikštelėje kaip žaidėja, bet trenerės pozicijoje. 

Neslėpsiu, iš pradžių tikrai buvo sudėtinga susivokti ir susidėlioti prioritetus, nuo ko pradėti viską. Realiai du sezonus iš eilės buvo sudėtingas metas: veiklos daug, o rezultato nematyti. Gerokai pasiblaškiau, apšildynėjau kojas, daug pagalbos sulaukiau iš aplinkos. Šiai dienai yra dalykų, už kuriuos turėčiau padėkoti. Belieka tik  išsaugoti pasitikėjimą, energetiką  ir pasidalinti tuo, – kalbėjo R. Strelkauskaitė.

Pagyrimais nesimėto

Pasiteiravus, ar ji – griežta trenere, tinklininkė tikina, kad vertinti save – itin sunku.

Kai suvoki, kad kartais tavo žaidėjos tave mato bei žino geriau nei tu pats, kalbėti apie savo darbą sudėtinga.

Pagyrimais tikrai nelepinu bei nesimėtau į dešinę ir į kairę... Atvirkščiai – gal kartais tenka demotyvuoti, kad pasitikrintum, ar tai veikia, ar ne.

Tačiau jei matau, kad merginos treniruotėje ar varžybose palieka ne tik prakaitą, bet ir širdį, visada stengiuosi nepraleisti pro pirštus motyvacijos detalių, – kalbėjo jonavietė.

Laikas kartu

Ar komanda turi savų prietarų bei tradicijų?

Neturime, tačiau atsižvelgus į finansines galimybes stengiamės po rungtynių kartu pavakarieniauti ir aptarti rungtynių eigą.

Tiesa, kažkada lyg ir  nemėgdavome fotografuotis prieš varžybas. Lyg ir negeru ženklu tai laikoma, užprogramuojančiu pralaimėjimą. Dabar to jau nebe sureikšminame, tik pajuokaujame, – šypsodamasi prisiminė trenerė.

Apie palaikymą

Dalis varžybų, kuriose rungiasi Aušrinė, vyksta ir Jonavoje. Anot R. Strelkauskaitės, dažniausiai tinklinio rungtynės nesulaukia didelio sirgalių skaičiaus, tačiau jų palaikymas – svarbus.

Daug sirgalių tikrai neturime, bet visada labai laukiame jų ir tikimės, kad žiūrovai ateis ne tik pasižiūrėti, bet ir patriukšmauti (aut. past. šypsosi).

Šiais metais turime OPTIBET“ rėmėją, kuris transliuoja visas Baltijos lygos rungtynes. Dėl to dauguma palaikančiųjų stebi jas ir palaikymą išreiškia komentaruose ar asmeniškai.

Neslėpsiu – palaikymas yra didelė varomoji jėga ir motyvacija bet kuriam sporte, – kalbėjo R. Strelkauskaitė.

 

Lauks rimtos varžybos

Ši savaitė komandai – ramesnė, tačiau lapkričio antroje pusėje Jonavos tinklininkių laukia rimta kova Estijoje.

Dabar šlifuosime silpnąsias vietas, broką“, atsistatysime, o tada pradėsime pasiruošimą itin tolimai ir sudėtingai aštuonių valandų kelionei į Taliną. Ten lapkričio 19 dieną 17.00 valandą lauks jauna, perspektyvi Talino Audentes komanda ir taip pat pralaimėjimo dar nepatyrusios, susibūrusios iš 2 Talino komandų į vieną Tal/Tech/Tradehouse“ tinklininkės. Su jomis susirungsime lapkričio 20-ąją 14:00 valandą. Transliacijos žiūrovai turėtų ieškoti komandos Facebook“ puslapyje arba ,,Youtube kanale, – kalbėjo R. Strelkauskaitė.

Bendrų tikslų link

Ko R. Strelkauskaitė palinkėtų sau ir kitoms komandos narėms šiame varžybų sezone?

,Sau palinkėčiau kantrybės,  merginoms – sėkmės, kovingumo, drąsos išsikeliant  bendrus tikslus bei siekti jų. Taip pat nenukabinti nosies, jei kažkas nepavyksta iš pirmo karto, o kai pavyksta, tada tik  MĖGAUTIS  čia ir dabar, – pokalbio pabaigoje sakė Aušrinėstrenerė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavos ,,Aušrinės“ trenerė R. Strelkauskaitė: ,, Į komandos rezultatus pasižiūrėsime vasarį bei kovą, kai lauks  patys atsakingiausi susitikimai“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 09 Nov 2022 18:52:40 +0200
<![CDATA[Per žingsnį nuo tiesioginių transliacijų „X faktoriuje“ esanti jonavietė Elvija:„Jeigu nedainuoju, tai niūniuoju, jeigu neniūniuoju, tai dainuoju“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/per-zingsni-nuo-finaliniu-filmavimu-x-faktoriuje-esanti-jonaviete-elvija-jeigu-nedainuoju-tai-niuniuoju-jeigu-neniuniuoju-tai-dainuoju https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/per-zingsni-nuo-finaliniu-filmavimu-x-faktoriuje-esanti-jonaviete-elvija-jeigu-nedainuoju-tai-niuniuoju-jeigu-neniuniuoju-tai-dainuoju ,,Jei paklaustumėt mano artimųjų, tai turbūt visi atsakytų kažką panašaus į „Elviją ne tik dažnai išgirsi dainuojant, bet jos ir užtildyt neįmanoma“. Jeigu nedainuoju, tai niūniuoju, jeigu neniūniuoju, tai dainuoju “, – taip trumpai savo ryšį su dainavimu apibūdina muzikiniame projekte „X faktorius “ dalyvaujanti kraštietė Elvija Zvicevičiūtė (17 m.). Jeronimo Ralio gimnazijoje besimokanti mergina – per žingsnį nuo tiesioginių transliacijų: iki penktadienio projekto žiūrovai turi galimybę balsuoti ir nuspręsti, kas užims trečią kėdę teisėjo Marijono Mikutavičiaus komandoje.

Kaip muzika atsirado Elvijos gyvenime? Kas paskatino ją dalyvauti „X faktoriuje“? Apie tai ir dar daugiau – iš jos pačios lūpų.

Ant scenos – nuo darželio laikų

„Dainuoti pradėjau dar būdama darželyje, kur pirmoji mano muzikos mokytoja pastebėjo, kad esu muzikali.  Pirmasis mano pasirodymas, kurį pamenu, įvyko kai man buvo 5 ar 6 metai, Jonavos kultūros centro didžiojoje salėj. Tai buvo maždaug prieš 11 metų, bet dar iki dabar pamenu net kokią dainą dainavau.

 Šis prisiminimas ir skatina mane vis žengti į priekį muzikos keliu. Jeigu būdama mažytė ir dar nemokėdama teisingai tarti daugumos žodžių jau drąsiai lipau ant tokios didžiulės scenos, nematau kodėl turėčiau to bijoti dabar.

Mano pasirodymų idėjos: kaip sudainuot, ką padaryti scenoj, kaip judėti – viskas gimsta tiesiog buityje, gaminant ar tvarkantis. Kartais net per pamokas paslapčia į ausį įsidedu ausinuką, pasileidžiu muzikos: tai man padeda nusiraminti, susitelkti į darbą.

Esu net susiginčijusi su draugu, kai sirgau ir turėjau temperatūros, nėjau į mokyklą, bet vakare įsijungiau karaoke ir nusiunčiau jam video kaip dainuoju. Draugas negalėjo suprast, kaip žmogus, turintis temperatūros bei sakantis, kad skauda galvą, gali dainuoti, o man tai geriausias vaistas nuo visų ligų.

Tiesa, mama pasakoja, kad besilaukdama manęs nuolat klausėsi muzikos, turbūt todėl aš dabar negaliu gyventi be jos“, – šypsodamasi pasakoja E. Zvicevičiūtė.

Aplinkiniai skatino

Sudalyvauti „X faktoriuje“ ji nusprendė ekspromtu.

„Visada norėjau dainuoti publikai, mane tai veža, bet apie televiziją niekad nesusimasčiau. Kai šių metų pradžioje pasirodė skelbimai, raginantys pildyti anketą, net neatkreipdavau dėmesio, kol draugai ir mokytojai nepradėjo skatinti. Tėvai buvo visiškai neutralūs, kiek linkę nepasitikėti didžiaisiais TV šou, nes iš pažįstamų patirčių teko girdėti nesmagių dalykų apie kitus projektus.

Visgi, vieną vakarą, tiesiog sėdėdama kambaryje, vėl pamačiau skelbimą ir pagalvojau: ,,Kodėl gi ne? Pabandom!“.

Tą patį vakarą užpildžiau anketą. Apie tai kitą dieną sužinojo tik mama, tėtis ir vaikinas. Niekam nieko nesakiau iki pat atrankų filmavimo, nes tikiu, kad laimė mėgsta tylą.

Atrankose prieš lipant į sceną prireikė labai daug palaikymo iš artimiausių žmonių ir pačios mano susikaupimo, nes be galo bijojau, visa tirtėjau iš baimės, bet vos užlipus ant scenos, baimė pradingo, jos neliko net pėdsako“, – prisiminė Elvija.

Jaudulys nedingo

Nors dainavimo scenoje suteikiamas malonumas užgožia jaudulį, būtent pastarasis

tapo nuolatiniu merginos palydovu projekte.

„Jis „X faktoriuje“ mane lydi visur: tiek prieš filmavimą, tiek lipant į sceną, tiek namuose ant sofos laukiant savo pasirodymo.

Be galo bijau, kad kažkokiu magišku būdu scenoje nebemokėsiu dainuoti arba per televizorių mano dainavimas skambės žymiai blogiau, nei skambėjo gyvai. Didžiausias stresas buvo tada, kai atrankų metu mano atsiųsta dainos fonograma, pasirodo, buvo sugadinta man ją karpant namuose ir nepasileido.

Ačiū Dievui visas „X faktoriaus“ personalas dirba be galo operatyviai ir naują fonogramą man surado vos per kelias minutes, o tada jau žengiau į sceną ir, sakyčiau, pasirodžiau geriau, nei tikėjausi“, – kalbėjo jonavietė.

Pranoko lūkesčius

Mergina pripažįsta nesitikėjusi projekte išlikti taip ilgai.

„Pagrindinis mano tikslas, einant į „X faktorių“, buvo tiesiog išgirsti, ką apie mano dainavimą mano profesionalai. Žinoma, norėjau ir išbandyti savo galimybes bei pasirodyti per televiziją, kad džiaugtųsi močiutės (aut.past. šypsosi).

 Visiškai nesitikėjau, kad praeisiu atrankas. Visada galvojau: „Na dainuoju, tai dainuoju, bet tikrai nieko ypatingo“. Todėl maniau, kad ir čia praeisiu daugiausiai iki kėdžių etapo, o jame iškrisiu.  Apie tiesiogines transliacijas nebuvo net minties.

Dabar, kai tai yra ranka pasiekiama, atrandu savy drąsą ir ryžtą, kokie nežinojau, kad manyje yra. Žinau, kad jei pereisiu į kitą etapą, visiškai atsiduosiu šiam projektui. Jaučiu tai širdy... Tikrai pamilau „X faktorių“ ir jame esančius žmones“, – kalbėjo mergina.

Įsivaizdavo kitaip

Elvija atvira – „X faktorius“ visiškai pakeitė jos požiūrį į visą šou verslą.

„Visada į tai žiūrėjau skeptiškai, maniau, kad jokio sąžiningumo ten nėra, bet kai pabuvau filmavimuose, pamačiau, kad viskas visiškai atvirkščiai: kiekvienas teisėjas pasako tai, kas girdisi kiekviename pasirodyme, į kitus etapus praeina tik tie žmonės, kurie tikrai yra to verti ir yra įdomūs.

Manau tikrai išsinešiu daug naudos: kaip vyksta tokie projektai, ko jiems reikia, manau net ir nepasisekus šiemet, dar sugrįšiu čia su nauja jėga ir jau nuo pradžių žinosiu, ką reikia parodyti, kad žiūrovams būtų įdomu stebėti mane“, – kalbėjo jonavietė.

Naudinga patirtis

E. Zvicevičiūtė – buvusi Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos mokinė. Čia ji baigė fortepijono skyrių, o besimokydama jame, Elvija dainavo ir mergaičių vokaliniame ansamblyje. Jonavietė neabejoja, kad būtent su juo sukaupta patirtis, kuomet teko dalyvauti „Dainų dainelės“ konkursuose, „Dainų šventėse“, leido jai ugdyti pasitikėjimą savo jėgomis scenoje.

„Manau tai, kad pirmą susidūrimą su kameromis patyriau tuomet, kai buvau apsupta žmonių, pašalino scenų ir televizijos baimę.

Šiemet taip pat atstovavau mokyklą „Dainų dainelėje“ kaip solistė. Tai tikrai padėjo, nes pirmą kartą išgirdau kaip skirtingai skamba daina, kai ją atlieki ir kai ją parodo per televiziją. Atrodo, lyg tai būtų 2 skirtingi pasirodymai, girdisi kiekviena mažiausia klaidelė. Dėl to kiekvieną kartą prieš lipant į sceną turi kruopščiai pasiruošti, kad balsas itin tiksliai pataikytų į visas natas“, – kalbėjo jonavietė.

Aktyvi ir veikli

Paklausta, ar dainavimas – vienintelis jos pomėgis, mergina pasakoja ir apie kitokias veiklas.

„Prieš kelis metus buvau aktyviai įsitraukus ir į Jonavos rajono savivaldybės moksleivių savivaldos veiklą, tačiau nusprendžiau, kad daugiau laisvalaikio noriu skirti sau, tad iš šios organizacijos išėjau.

Šiuo metu esu J. Ralio gimnazijos mokinių tarybos narė, taip pat priklausau mokyklos tarybai, dainuoju mokyklos chore, kai randu laisvo laiko mėgstu tapyti, bet šis talentas dažnai lieka užmaršty“,  – pasakojo Elvija.

Palaikymo banga

Pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose pasirodė daugybė jonaviečių raginimų palaikyti kraštietę „X faktoriuje“  (tą padaryti galite čia). Elvijos žodžiais tariant, sulaukto palaikymo mastas – nuoširdžiai nustebino.

„Tiesą sakant, tikėjausi sulaukti palaikymo, bet galvojau, kad jį pajusiu iš draugų. Kad taip įsitrauks kone visa Jonava, o pagyrų sulauksiu ir iš visai nepažįstamų žmonių  –  nė nenumaniau. Kai pamačiau, koks įsitraukimas vyksta, tikrai buvo šokas“, – kalbėjo E. Zvicevičiūtė.

Balsavimas vyksta iki penktadienio, lapkričio 11 dienos,  17 val. Balsuoti galima po vieną kartą per dieną. Balsavimo rezultatai atskleidžiami sekmadienį, prieš prasidedant kitai „X faktoriaus“ laidai.

 Asmeninio archyvo nuotr.
Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Per žingsnį nuo tiesioginių transliacijų „X faktoriuje“ esanti jonavietė Elvija:„Jeigu nedainuoju, tai niūniuoju, jeigu neniūniuoju, tai dainuoju“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 08 Nov 2022 17:42:28 +0200
<![CDATA[V. Sirvydis: ,,Mūsų komandoje surinktas puikus kolektyvas"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/v-sirvydis-musu-komandoje-surinktas-puikus-kolektyvas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/v-sirvydis-musu-komandoje-surinktas-puikus-kolektyvas Jau rytoj prasideda „Citadele-KMT“ grupių etapo rungtynės, o pirmasis mūsų varžovas prieš kelias savaites įveiktas Kėdainių „Nevėžio-Optibet“ klubas. Prieš laukiantį susitikimą pakalbinome į Jonavą sugrįžusį trenerio asistentą – Virginijų Sirvydį.

Nuo jūsų sugrįžimo į Jonavą prabėgo du mėnesiai, kokie įspūdžiai apie komandos kolektyvą iš vidaus bei darbą su Virginijumi Šeškumi?

Mes su Virgiu esame jau nuo senai pažįstami, pradžioje tikrai reikėjo laiko, jog priprastume vieni prie kitų sprendžiant taktinius niuansus. Tai yra normalus procesas naujai besilipdančiose komandose, bet, panašu, jog tiek mes, treneriai, tiek žaidėjai, tiek aptarnaujantis personalas puikiai vienas kitą suprantame bei vieni kitus papildome.

Praėjusi savaitė jūsų sūnui Deividui už Atlanto nebuvo pati lengviausia, ar teko kalbėtis apie susiklosčiusią situaciją su juo?

Lietuvoje yra visai kitas požiūris į atleidimo situaciją nei JAV. Kaip žinote, NBA yra verslas ir klubai maino žaidėjus, juos atleidinėja ir tai nėra toks baisus procesas kaip Europoje.

Deividas žinojo kur vyksta bei kas gali nutikti už Atlanto. Šią vasarą jis atmetė kelis labai gerus pasiūlymus iš Europoje labai stipriai atrodančių komandų ir nusprendė pasilikti už Atlanto bei kabintis už savojo šanso ten. Reikia nepamiršti, jog praėjusį sezoną Deividas daugiau rungtyniavo po kelių metų pertraukos, tad jam viskas prieš akis, o aš jo sprendimus visada palaikysiu.

Po tokios puikios sezono pradžios kiek svarbu, jog komanda neatsipalaiduotų bei nepamestų galvų prieš tokią sunkią dvigubą savaitę namuose?

Tikrai bus nelengva, nes reikės daug fizinių jėgų, o mes turėsime tinkamai paskirstyti krūvius bei užtikrinti, jog visų mintys galvose bei nusiteikimas yra vienodas. Aš nemanau, jog mūsų komandos žaidėjai gali atsipalaiduoti ar sužvaigždėti po kelių didesnių pergalių, nes šioje komandoje surinkti geri vyrai, kurie turi kovotojų mentalitetą.

Kėdainiškių ekipą prieš kiek daugiau nei dvi savaitės įveikėme „Betsafe-LKL“ pirmenybėse. Kiek sunku tai bus padaryti „Citadele-KMT“ starte bei kas bus esminiai faktoriai lemsiantys nugalėtojus rytojaus dvikovoje?

Jiems tai bus labai sunkios rungtynės, nes jie dar vakar rungtyniavo „Betsafe-LKL“ čempionate su Šiaulių ekipa. Po pergalės prieš Vilniaus „Rytą“ mes turėjome laiko viską apsidėlioti bei, manau, būsime tinkamai pasiruošę šioms rungtynėms. Psichologija bei tinkamas nusiteikimas bus svarbus faktorius šiose eilinėse rungtynėse, kurias privalome laimėti.

Pirmosios „Citadele-KMT“ grupių etapo rungtynės su „Nevėžiu-Optibet“ Jonavoje jau rytoj 18:30!

Bilietus platina - Ticketmarket.lt

Bilietų nuoroda: https://bit.ly/3Cx68Ib

Klubas nori paraginti nusipirkti bilietus internetu iš anksto. Taip išvengsite ilgų eilių prie kasų rungtynių dieną!

Nuotrauka: Lukas Balandis

Sporto klubo info. 

V. Sirvydis: ,,Mūsų komandoje surinktas puikus kolektyvas"

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 18 Oct 2022 10:47:01 +0300
<![CDATA[Metų mokytoja D. Borisovienė:,, Šis apdovanojimas man reiškia pripažinimą, dar didesnį pasitikėjimą savimi ir įkvėpimą“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/metu-mokytoja-d-borisoviene-sis-apdovanojimas-man-reiskia-pripazinima-dar-didesni-pasitikejima-savimi-ir-ikvepima https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/metu-mokytoja-d-borisoviene-sis-apdovanojimas-man-reiskia-pripazinima-dar-didesni-pasitikejima-savimi-ir-ikvepima Praėjusią savaitę Jonavos rajono savivaldybės vadovai Mokytojų dienos proga surengtoje šventėje pasveikino buvusius ir esamus Jonavos mokytojus. Labiausiai šiemet nusipelniusiam pedagogui suteiktas Metų mokytojo vardas – juo paskelbta Jonavos vaikų lopšelio - darželio „Dobilas“ ikimokyklinio ugdymo mokytoja ekspertė Dijana Borisovienė. Jos ugdytiniai – daugybės konkursų laimėtojai. Kas atneša tokią sėkmę? Metų mokytojos žodžiais tariant, siekiant gerų rezultatų, būtina įkvėpti vaikus, o tai galima padaryti tik tuomet, kai tu pats „degi“ tuo, ką darai.

 

Dar didesnis įkvėpimas

 

Metų mokytojo vardas ir piniginė premija Jonavoje suteikta pirmą kartą. Šis apdovanojimas skirtas už reikšmingiausius pastarųjų penkerių metų nuopelnus profesinėje veikloje, ugdytinių pasiekimus ir pažangą, lyderystę, nuolatinį asmeninį tobulėjimą ir gerosios darbo patirties sklaidą, darbus švietimo srityje, aktyvią pilietinę poziciją vietos bendruomenės gyvenime.

D. Borisovienė pasakoja, kad giliai širdyje tikėjosi, jog apdovanojimas bus skirtas jai, tačiau tikrąją jo reikšmę pedagogė suprato tik gavusi jį į savo rankas.

,,Kai dalyvauji konkurse, visada tikiesi laimėti. Šis apdovanojimas man reiškia pripažinimą, dar didesnį pasitikėjimą savimi, įkvėpimą. Užplūdo toks jausmas, kad gali kalnus nuversti“, pasakojo Metų mokytoja.

 D. Borisovienė kartu su kitomis pretendentėmis į Metų mokytojos nominaciją.

Daugybė apdovanojimų

 

D. Borisovienės ugdytiniai prizines vietas pelno tiek respublikiniuose, tiek tarptautiniuose konkursuose.

 

,,Ką tik, rugsėjo 26 dieną vykome į  Seimo lankytojų centrą, kur buvo apdovanoti net 5 mano ugdytiniai, dalyvavę „Iliustracijų kūrimo“ konkurse, skirtame Europos kalbų dienai. Ilzė pelnė I-ąją vietą, o dar 4 ugdytiniai tapo laureatais. Po apdovanojimų buvo pažintinė edukacija po Seimo rūmus.

Kovo mėnesį respublikiniame piešinių konkurse „Mano mėgstamiausia Žiemos olimpinių žaidynių sporto šaka“, kurį organizavo Lietuvos sporto muziejus, laimėta I vieta.

 

Balandį dalyvavome nacionaliniame vaikų piešinių konkurse „Lietuvos paukščiai 2022“. Čia laimėta III vieta. Tą patį mėnesį respublikiniame eilėraščių konkurse mano ugdytiniai tapo I, II vietų nugalėtojais.

 

Gegužės mėnesį mano mokinė tapo tarptautinio vaikų piešinių konkurso „Išgirsti pačią slapčiausią gamtos kalbą“ laureate, tarptautinio eilėraščių konkurso „Ir ropoja, ir šuoliuoja, ir bėgioja“ II vietos nugalėtoja.

 

Birželį dalyvavome Jonavos raj. savivaldybės  organizuotame konkurse-renginyje „Triumfo arka“, kur 4 mano ugdytiniai buvo apdovanoti „Triumfo arkų“ statulėlėmis, padėkomis už išskirtinius pasiekimus, garsinant Jonavą ir Lietuvą.

 

Taigi, laimime nuolat, bet tai gaunasi savaime“, pasakojo D. Borisovienė.

 

Apie vaikų motyvaciją

 

Pasiteiravus, kur yra jos paslaptis, padedanti motyvuoti pačius ugdytinius, jonavietė neabejoja, kad tai neatsiejama nuo pačio pedagogo užsidegimo.

 

,, Svarbiausia „uždegti“ vaikus. O tai galima padaryti tik tuomet, kai tu pats „degi“ tuo, ką darai, kai tau pačiam įdomu.

 

Nuolat provokuoju vaikus naujai patirčiai. Dažnai suklystu, tuomet vaikai jaučiasi pranašesni ir stengiasi tai įrodyti. Svarbu leisti vaikams svajoti, fantazuoti, daryti kitaip nei visi, improvizuoti. Leidžiu vaikams suprasti, kad aš taip pat ne viską žinau ir ne viską moku, kad mes kartu galime daug ką atrasti, sukurti, sugalvoti  ir pristatyti vieni kitiems. Kuo daugiau idėjų, tuo įdomesni vaikų darbai ir tai skatina mokytis vienam iš kito.

 

Norint rezultatų, neužtenka dirbti tik darbe. Daug savo laiko – pasiruošimo užsiėmimams, priemonių gamybai, apmąstymams – skiriu namuose. Esu nenustygstanti vietoje. Jei ką sugalvoju ypač įdomaus, laukiu nesulaukiu, kada tai galėsiu pasiūlyti ugdytiniams. Tuomet stebiu, kaip jie įveikia iššūkius, sprendžia problemas, ką siūlo. Stengiuosi išklausyti, o tik paskui kartu svarstome, kaip būtų geriausia.

 

Kai jauti aistrą darbui, kai džiaugiesi kiekviena ugdymo(si) proceso akimirka, kai jauti pasitenkinimą tuo, ką darai, darbas tampa gyvenimo būdu“, – kalbėjo D. Borisovienė.

 Nominacijos įteikimo akimirkos.

Dalinosi patirtimi su kitais

 

Anot jos, kad ugdymas būtų prasmingas, svarbu išsikelti sau tikslą, kurio siekiama.

 

,,Šiemet pagal IU (ikimokyklinio ugdymo) rekomendacijas organizavau ugdymą(si), kaupiau patirtį, parengiau kvalifikacijos tobulinimo programas ir vedžiau seminarus visoje Lietuvoje. 2022 m. pravedžiau net 9 seminarus Lietuvos pedagogams „Skaitymo, rašymo ir kalbėjimo gebėjimų ugdymas pasitelkiant STEAM metodiką”.

 

Tai mane motyvuoja kaip pedagogą, nes užsibrėžtas tikslas  – parodyti pedagogams tai, kas man pavyksta geriausiai ugdymo(si) procese – skatina ieškoti ir atrasti kažką vis nauja“, – kalbėjo D. Borisovienė.

 

Neįsivaizduoja savęs kitur

 

Tačiau pačią pedagogę džiugina ne tik konkretūs laimėjimai ar pasiekimai.

 

,, Aš labai myliu savo darbą. Neįsivaizduoju savęs kažkur kitoje srityje. Aš tuo gyvenu. Toje pačioje įstaigoje dirbu jau 31 metus ir niekada nesuabejojau savo pašaukimu. Džiaugiuosi būdama ten, kur esu, o pasinaudodama proga noriu padėkoti savo darželio direktorei Jurgitai Macionienei už palaikymą, tikėjimą, skatinimą tobulėti ir eiti pirmyn. Būtent ji mane delegavo šiam konkursui“, –sakė jonavietė.

 

Leidžia pasijusti herojumi

 

Kas D. Borisovienei yra geras pedagogas?

 

,,Būti pedagogu, reiškia pasinerti į nuotykius, kur yra daug iššūkių, kuriuos reikia įveikti. Jei tai pavyksta padaryti, tu jautiesi tikru herojumi. Pedagogas – kūrėjas, įkvėpėjas, atradėjas,  nuolat besišypsantis, pajuokaujantis, nenuobodus, trykštantis entuziazmu, nebijantis suklysti, susiorientuojantis bet kokiose situacijose.  

Pedagogas turi rasti priėjimą prie kiekvieno vaiko, gebėti sudominti, atverti duris sėkmei ir padėti kiekvienam „augti“. Tai turi būti savo srities profesionalas, nuolat besimokantis, tobulėjantis ir vis ieškantis“, – pokalbio pabaigoje sakė D. Borisovienė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Metų mokytoja D. Borisovienė:,, Šis apdovanojimas man reiškia pripažinimą, dar didesnį pasitikėjimą savimi ir įkvėpimą“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 11 Oct 2022 13:11:19 +0300
<![CDATA[Jonavos GMP dirbanti N. Mačikūnienė: „Už sėkmingų istorijų slypi komandinis darbas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-gmp-dirbanti-n-macikuniene-uz-sekmingu-istoriju-slypi-komandinis-darbas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-gmp-dirbanti-n-macikuniene-uz-sekmingu-istoriju-slypi-komandinis-darbas Skubios pagalbos suteikimo reikalaujančios traumos bei susirgimai, pranešimai apie ketinimus pakelti ranką prieš save, naujos gyvybės palydėjimas į šį pasaulį – tai tik dalis to, ką savo darbe mato greitosios medicinos pagalbos (GMP) specialistai. GMP jau dešimtmetį dirba ir jonavietė Nijolė Mačikūnienė, kuri tikina niekad nedvejojusi savo profesijos pasirinkimu: moters žodžiais tariant, medicina – neatsiejama jos gyvenimo dalis bei pašaukimas, apie save leidęs žinoti dar vaikystėje.

Svarbi dovana

N. Mačikūnienės gimtinė – Šilalės rajone, tačiau mirus tėvams, nuo 9-erių metų ji apsigyveno pas sesę Jonavoje. Būtent vaikystėje gauta sesės dovana buvo vienas pirmųjų jos žingsnių medikės karjeros kelio link.

Pamenu, kad sesė man parvežė stiklinį švirkštą. Jis tuo metu buvo didžiausia brangenybė.

Mane nuo vaikystės traukė medicina – subadytos buvo visų lėlių rūrytės, tad ir aplinkiniai žinojo, kad būsiu gydytoja“, –  šypsodamasi kalbėjo N. Mačikūnienė.

Medicinoje – 29-erius metus

Medikės karjerą moteris pradėjo Žeimių (Jonavos r.) ambulatorijoje.

1991-aisiais metais su pagyrimu baigiau Kauno medicinos mokyklą Tada mano profesija buvo medicinos felčerė. Po dviejų metų įsidarbinau į Žeimių ambulatoriją, kur iki šiol šiek tiek dirbu.

Į GMP dirbti atėjau prieš dešimtmetį. Tiesiog tai buvo mano svajonių darbas... Taip iki šiol esu skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistė“, – kalbėjo N. Mačikūnienė.

Įkvėpta dėstytojos

Moteris pamena, kad pirmąsias darbo dienas GMP lydėjo jaudulys.

Jos buvo išskirtinės. Sunkiausia būdavo ateiti nuo autobusų stoties iki darbovietės ir išvykti į pirmą iškvietimą, su kitais jau būdavo viskas gerai.

 Jaučiau nerimą, bet tada prisimindavau savo dėstytojos L. Kuzminskienės žodžius. Ji studentams sakydavo, kad žmonės jums atleis nežinojimą, bet niekada neatleis abejingumo.

Manau, kad ir dabar šie žodžiai yra mano GMP darbo pagrindas“, – teigė medikė.

Aptaria veiksmų planą

Šiandien ilgametę patirtį turinti medikė važiuodama į iškvietimus didesnį nerimą jaučia tik vienu atveju.

Kai žinome, kad reikės padėti vaikams... Viskas, kas yra susiję su jais, tikrai kelia didesnes emocijas.

Kiti iškvietimai nekelia stipraus išankstinio nerimo – kol nenuvykstame į vietą, kol nepamatau situacijos, nejaučiu jaudulio.

Kartais su kolega trumpai aptariame galimus veiksmus, pavyzdžiui, kaip elgsimės nuvykę į įvykio vietą, kurioje eismo įvykis, ko galime ten tikėtis.

Susikaupiame ir dirbame, žinodami, ką turime daryti“,  – kalbėjo jonavietė.

N. Mačikūnienė su kolega V. Daunoravičiumi

Į atmintį įstrigę atvejai

Per savo medikės karjerą N. Mačikūnienė matė ir itin skaudžių, ir džiugių įvykių.

Man yra tekę reanimuoti vaikus, labai sunku tai daryti. Labai... Dar vienas ilgam išlikęs iškvietimas, kai skubėjome padėti ugniagesiui, kurį ištiko staigi mirtis. Vyras pats vyko padėti, bet mirė.

Tačiau didelis džiugesys ir ramybė aplanko tada, kai tau pavyksta stabilizuoti ligonio būklę, kai matai, kad situacija yra kontroliuojama, ligonis saugiai pristatomas į gydymo įstaigą. Yra tekę į savo rankas priimti ir naują gyvybę.

Mūsų darbas niekada nėra monotoniškas“, – kalbėjo N. Mačikūnienė.

Ko gero, ne vienam yra tekę girdėti, kad tarnybų pagalbos poreikis ypač išauga pilnaties bei savaitgalių metu. Pasiteiravus, ar tai tiesa, N. Mačikūnienė patvirtina, kad medikai tikrai mato minėtas tendencijas.

Jos tikrai nėra džiuginančios, bet yra taip, kaip yra“, – teigė medikė.

Dirba kartu

GMP dažnai tenka bendradarbiauti ir su policijos pareigūnais ar ugniagesiais gelbėtojais.

Mūsų visų darbas labai glaudžiai susijęs. Jonava – nedidelis miestas, tad mes vieni kitus pažįstam, pasitikime ir padedame vieni kitiems tiek, kiek tik galime.

Galiu pasakyti, kad mūsų rajone dirbantys ugniagesiai ir policijos pareigūnai tikrai yra labai šaunūs. Su jais bendradarbiauti – gera“, – kalbėjo N. Mačikūnienė.

Buvo apdovanota

Apie tarnybų bendradarbiavimą liudija ir viešai nuskambėjęs įvykis, kai rugsėjo 11 dieną, prieš pat vidurnaktį buvo gautas pranešimas, kad J. Ralio g. nuo tilto į Nerį nori nušokti vyras. Į įvykio vietą atsiųstos visos gelbėjimo pajėgos: policijos pareigūnai, medikai, ugniagesiai gelbėtojai. Laiku suteikus gelbėjimo tarnybų pagalbą, tą naktį jauną vaikiną pavyko nutraukti nuo tilto turėklų ir taip išsaugoti jo gyvybę.

Po minėtos nakties įvykių N. Mačikūnienė bei Kauno AVPK Jonavos r. PK pareigūnėms buvo įteiktos rajono mero Mindaugo Sinkevičiaus padėkos bei simboliškos dovanos.

Tas įvertinimas, žinoma, yra labai malonus. Smagu žinoti, kad rajono vadovams rūpi greitosios darbas, jog jis yra svarbus. Dar kartą dėkoju už šį įvertinimą.

Šalia to, norėčiau, kad visi išgirstų, jog taip sėkmingai baigiasi tik istorijos, kai dirbama komandoje su patikimais kolegomis, kai žinome, kad už nugaros yra labai patikimas žmogus, kuris supras tave iš žvilgsnio, pusės žodžio.

Kaip ir tą naktį, dirbome kartu su paramediku - vairuotoju Valdu Daunoravičiumi. Esu dėkinga jam už visą darbą kartu“, – gražių žodžių kolegai negailėjo N. Mačikūnienė.

Apdovanojimo akimirkos

Blogų emocijų nesinešioja

Nepaisant nuolat pasitaikančių sudėtingų situacijų, jonavietė savo darbo iššūkiu nevadina.

Man jis yra mano gyvenimo būdas. Jokios monotonijos, visada esi veiksme. Man tai patinka.

Po darbo, žinoma, kartais jaučiasi fizinis nuovargis, tačiau namo parsinešu tik geras emocijas, kitos lieka GMP, vos tik baigi kvietimą.

Kitaip būti negali, nes tu žinai, kad bus kitas, reikės vėl viską pradėti nuo pradžių“, – kalbėjo jonavietė.

Dvejonėms – ne vieta

Ką N. Mačikūnienė pasakytų jaunuoliams, kurie svarsto, ar rinktis mediko profesiją?

Aš šią profesiją rinkausi su aiškiu žinojimu, kad noriu būti medike. Manau, kad jei nusprendus dirbti medicinoje žmogus jaučia kažkokias baimes ar dvejones, jam reikia galvoti apie kitokią profesiją. Ši profesija ne ta, prie kurios priprasi, tu turi visiškai būti joje. Kitaip ji neturi prasmės.

Tu privalai mylėti žmones, turėti kantrybės ir ištvermės, nebijoti nei ligonio, nei savęs. Labai svarbu išmokti negirdėti aplinkinių komentarų ar pamokymų, reikia tikėti tuo, ką darai ir daryti tame momente tai, ką gali padaryti geriausio.

Aš niekada nesigailėjau pasirinkusi šią profesiją ir neabejoju, kad niekada nesigailėsiu“, – pokalbio pabaigoje sakė N. Mačikūnienė.

 Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavos GMP dirbanti N. Mačikūnienė: „Už sėkmingų istorijų slypi komandinis darbas“

]]>
jonavoszinios.lt Sun, 09 Oct 2022 20:28:43 +0300
<![CDATA[Pasaulio čempionės titulą pelniusi S. Šneliūtė: ,,Kūno rengyba – ne tik gražus kūnas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/pasaulio-cempiones-titula-pelniusi-s-sneliute-kuno-rengyba-ne-tik-grazus-kunas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/pasaulio-cempiones-titula-pelniusi-s-sneliute-kuno-rengyba-ne-tik-grazus-kunas Spalio 1-3 d. pirmą kartą Lietuvoje, Vilniuje, vyko IFBB pasaulio „Fit Model“ čempionatas. Devyniose kategorijose varžėsi beveik 70  sportininkų. Komandinėje įskaitoje lietuviai pirmą kartą istorijoje iškovojo pirmą vietą.  Pasaulio čempione ,,Fit Model“ (ūgis iki 172) kategorijoje bei vicečempione jaunimo kategorijoje tapo ir kraštietė Samanta Šneliūtė. Kaip sako pati mergina, pasaulio čempionės titulas – ypatingai malonus, tačiau kelyje iki jo sunkumų netrūko.

Ne vieninteliai laimėjimai

,,Šis varžybų sezonas man yra antras. Savo kelią kūno rengyboje pradėjau prieš metus, bet sėkmingas buvo ir pavasario sezonas:  tapau Lietuvos čempione, Europos vicečempione, rudens sezone ,,Arnold Classic“ tarptautiniame turnyre iškovojau pirmąją vietą“, – paklausta apie anksčiau pelnytus laimėjimus pasakojo S. Šneliūtė.

Sunkus sezonas

Sportininkė pripažįsta, kad šis sezonas jai buvo itin sunkus, tačiau aukso medalis atperka viską.

,, Žodžiais negaliu apibūdinti jausmo, kurį jaučiu, kai man pasako, kad esu pasaulio čempionė. Dar sunkiai suvokiu, kad būtent aš pelniau jį savo ūgio kategorijoje.

 Labai tuo džiaugiuosi, nes šios varžybos buvo svarbiausios sezono varžybos, dėl kurių labiausiai stengiausi ir dėjau visas įmanomas pastangas, kad rezultatas būtų kuo geresnis.  Man pavyko...

Nuo pirmojo sezono turėjau labai trumpą poilsio laikotarpį, kuris truko apie pusantro mėnesio, o tada vėl reikėjo pradėti ruoštis rudens sezonui. Buvau išsekusi, nemačiau norimo rezultato, dėjau daug pastangų, o kūnas nesikeitė taip, kaip norėjau. Dėl to reikėjo labai daug dirbti su savimi psichologiškai tam, kad suprasčiau, jog viskam reikia laiko“, – prisiminė mergina.

Siekia geriausių rezultatų

Anot jos, ruošiantis varžyboms itin sunku išlaikyti ,,blaivų mąstymą“.

,,Nuolat esu kalorijų deficite, o į savaitę turiu 6 jėgos treniruotes, papildomai dar darau kardio treniruotes, bet man nėra sunku laikytis treniruočių ar mitybos režimo – tiesiog žinau, kad reikia.  Net kai nesinori nieko kito, kaip tik gulėti lovoje, tu keliesi, darai, kas suplanuota.

Sunkiausia – išlaikyti ,,blaivų mąstymą“. Esu maksimalistė...  Visada noriu, kad viskas būtų kuo geriau. Todėl laikotarpiu, kai kūnas nesikeitė, norėjosi mesti viską ir nebesiruošti.

Laimei, artimųjų, trenerių bei draugų palaikymas neleido to padaryti. Šalia to, bandžiau pati raminti save, primindama sau nuo ko viską pradėjau, kiek jau pasiekiau“, –  kalbėjo S. Šneliūtė.

Dėkinga treneriams

Žeimių miestelyje (Jonavos raj.) užaugusi mergina savo kaip sportininkės karjerą pradėjo atsikrausčiusi gyventi į Vilnių.

,,Kūno rengyba mane domino dar besimokant vienoje iš Jonavos gimnazijų. Slapta pasvajodavau, kad ir aš vieną dieną užlipsiu į sceną, tačiau tuo metu tai liko tik svajone.

Dėl studijų atsikrausčius į Vilnių, pradėjau ,,Instagram‘e“ sekti dabartinę savo trenerę Anastasiją Sidorevič – Petroke ir pamačiau, kad ji kartu su Tomu Petroku ruošia žmones fitneso varžyboms.

Ilgai negalvojus parašiau jiems žinutę, kad aš irgi noriu ruoštis. Taip nuo 2021 metų rugpjūčio mėnesio prasidėjo mano pasiruošimo kelionė ir aš tapau „Fitness LT“ komandos nare.

Esu labai dėkinga savo treneriams. Be jų įdėto darbo nebūčiau pasiekusi tokių rezultatų, kokius man pavyko pasiekti“,  – teigė S. Šneliūtė.

Daugiau nei gražus kūnas

Sportininkė neabejoja, kad kūno rengyba – ne tik gražus kūnas.

,,Už jo slepiasi įdėtos pastangos ir sunkus darbas, liejamas prakaitas sporto salėje, pozavimo pamokos, kurios reikalauja labai daug pastangų, nes vaikščioti pasitempus su bateliais, turinčiais 12 cm kulniukus – ne pats lengviausias dalykas.

Kūno rengyba man – disciplinos laikymasis ir aiškaus tikslo siekimas, dėl kurio tenka atsisakyti visų linksmybių ir tikslingai eiti link savo svajonės. Šis sportas neatsiejamas nuo plastikos, pasitikėjimo savimi, disciplinos, tikslo siekimo“, –  teigė S. Šneliūtė.

Laisvalaikio – mažai

Paklausta apie laisvalaikį, mergina atvira – varžybų sezono metu jo beveik nelieka.

,,Anksti rytais sportuoju, tuomet valandą skiriu pozavimui, o vėliau skubu į paskaitas.

Nepaisant to, aš mėgstu gaminti įvairius patiekalus bei keliauti. Būtent kelionės man yra didžiausias malonumas, nuo kurio pasikraunu naujų idėjų, susipažįstu su naujomis kultūromis“, – kalbėjo S. Šneliutė.

Ateinantį šeštadienį S. Šneliūtė planuoja sudalyvauti paskutinėse sezono varžybose – tądien Kėdainiuose vyks Lietuvos taurės čempionatas.

 

 Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Asmeninio archyvo ir organizatorių nuotr.

Pasaulio čempionės titulą pelniusi S. Šneliūtė: ,,Kūno rengyba – ne tik gražus kūnas“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 05 Oct 2022 20:42:09 +0300
<![CDATA[Mokytojos profesiją pasirinkusi S. Zabielaitė: ,,Jaučiu simpatiją pedagogams už tai, kad jie moko vaikus būti žmogumi“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mokytojos-profesija-pasirinkusi-s-zabielaite-jauciu-simpatija-pedagogams-uz-tai-kad-jie-moko-vaikus-buti-zmogumi https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mokytojos-profesija-pasirinkusi-s-zabielaite-jauciu-simpatija-pedagogams-uz-tai-kad-jie-moko-vaikus-buti-zmogumi Šį rudenį nuaidėjęs  rugsėjo 1-osios skambutis  naują pradžią reiškė ne tik  daugybei mokyklinukų, bet ir jonavietei Sonatai Zabielaitei – ji pradėjo savo karjeros kelią Šveicarijos progimnazijoje.  Pradinių klasių mokytoja įsidarbinusi mergina – vienintelė ,,naujai iškepta“, t.y. dar šį pavasarį studijas baigusi pedagogė, įsidarbinusi Jonavos rajone. Kas paskatino jauną merginą pasirinkti atsakomybės bei atsidavimo reikalaujančią profesiją bei likti dirbti gimtajame krašte? Apie tai ir daugiau – iš jos pačios lūpų.

Žinojo, kad grįš

Panoterių kaime užaugusi mergina pasakoja, kad pirmoji jos pažintis su Šveicarijos progimnazija įvyko dar studijų metais, kai ji Vilniaus kolegijoje mokėsi pradinių klasių pedagogikos.

,,Buvau antrakursė, kai iš pažįstamos mokytojos gavau pasiūlymą ateiti padirbėti į šią mokyklą. Tuo metu jau turėjau darbą kitur, tad gerai apsvarsčius visas galimybes atsisakiau –  bijojau, kad nukentės studijos.

Visgi, galvoje sukosi mintis, kad pabaigusi mokslus Vilniaus mieste, grįšiu į Jonavą. Kadangi augau mažame miestelyje, mane visada traukė gamta, jauki aplinka, šeima, nepatiko dideli žmonių susibūrimai. Tai lėmė mano apsisprendimą kurti savo gyvenimą Jonavoje, kur baigiau vidurinę bei meno mokyklą.

Žinojau, kad Šveicarijos progimnazija bus ta mokykla, į kurią pirmiausiai eisiu ieškoti savo klasės. Rašant baigiamąjį bakalauro darbą susitariau, kad laisvu laiku atvyksiu į ją pasikalbėti.  

Susitikimas buvo nuoširdus ir šiltas. Vėliau dalyvavau atrankoje, kurią man pavyko pereiti. Na ir štai – aš pirmokų mokytoja“, – pasakojo S. Zabielaitė.

Viską pamiršo

Pirmąsias savo pamokas mergina vedė dar atlikdama studijų praktiką Vilniuje įsikūrusioje privačioje mokykloje. 

,,Pagalvojus apie pačią pirmą pamoką, visų pirma,  užplūsta žaismingi prisiminimai, nes ruošiausi jai labai atsakingai, iki smulkiausios detalytės, bet suskambus skambučiui, iš jaudulio viską užmiršau.

Greitai nusprendžiau, kad pradėsiu kalbinti mokinius apie jų rytą ir emocijas. Bandžiau savo jaudulį paslėpti, įsiklausyti, ką pasakoja vaikai, ką jie sapnavo ir kaip atėjo į mokyklą. Tai padėjo man atsipalaiduoti bei prisiminti visą informaciją, kurią turėjau perteikti mokiniams.

Pirmųjų pamokų metu pastebėjau, jog mokiniai labai laukdavo studentų, nes jiems patiems patiko žaisti, bendrauti, atlikti įvairias užduotis ne tik klasėje, bet ir už jos ribų.  Vaikams tai būdavo kaip pabėgimas į trumpas atostogas“, – kalbėjo jonavietė.

Lyg į pirmą klasę

Pradėjus darbą Šveicarijos progimnazijoje, jaudulys vėl sugrįžo.

,,Prieš verčiant naują savo gyvenimo lapą, kuriame aš – pradinių klasių mokyta, pati jaučiausi kaip pradinukė, žengianti į pirmą klasę.

Tikrai jaudinausi, bet visada tvirtai tikėjau bei tikiu tuo, ką darau. Visos baimės galutinai išgaravo pamačius mokinių spindinčias akis“, – teigė mergina.

Motyvuoja teigiami pavyzdžiai

Pasakodama apie savo karjeros kelią, S. Zabielaitė atvira – išgirdę apie jos pasirinkimą, aplinkiniai išreikšdavo ne tik palaikymą, bet ir dvejones.

,,Esu girdėjusi visokiausių kalbų apie šią profesiją... Nepaisant to, manęs jos nesutrikdė, sėmiausi teigiamų emocijų iš tų, kurie myli savo pasirinkimą būti mokytoju.

Tai sunki ir atsinaujinanti profesija, kuriai reikia labai daug laiko, kantrybės. Tikėjimo, bet manęs tai niekada negąsdino“, – kalbėjo mokytoja.

Vaikai ,,lipte lipo“

Nedvejoti savo pasirinkimu S. Zabielaitei padėjo ir žinojimas, jog jis – dar vaikystėje užgimusi svajonė.   

,,Vasaros bei kitų atostogų metu su pusseserėmis bei sese žaisdavome ,,mokyklą“. Kadangi mūsų kompanijoje nebuvau vyriausia, mokytojos vaidmuo buvo patikėtas ne man, o vyriausiai pusseserei. Pamenu, kad visą laiką labai norėjau šią poziciją užimti aš.

Šalia to, man jau užaugus, mama ir artimiausi žmonės visada sakydavo, kad prie manęs vaikai „limpa“ patys. Tą galėjau pastebėti ir pati.

Dabar galiu džiaugtis, kad mano didžiulis noras ir svajonė būti mokytoja – išsipildė“, – šypsodamasi kalbėjo jonavietė.

Moko būti žmogumi

Kas jai pačiai yra geras pedagogas?

,,Jaučiu simpatiją mokytojams už tai, kad jie moko vaikus būti žmogumi.

Studijų metu supratau, kad žodis – ,,geras“ nėra tas, pagal kurį vertinu pedagogus ir jų darbą. Manau, kad visi jie yra žavūs ir ypatingi“, – teigė mokytoja.

Galimybių netrūksta

Tik gražiais žodžiais mergina apibūdina ir įstaigą, priėmusią ją į savo kolektyvą.

,,Mano manymu, Šveicarijos progimnazija suteikia visas galimybes tobulėti.

Savo klasėje mokiniams galiu pasiūlyti dirbti su išmaniąja lenta, mokytis būti išradingiems ir tikrais mokslininkais nuostabioje laboratorijoje“, – sakė S. Zabielaitė.

Savaitgaliais - į studijas

Šiuo metu mergina dar siekia magistro laipsnio Mykolo Romerio universitete, mokydamasi edukacinių technologijų valdymo.

,,Mokslas ir investavimas į savo ateitį, naujos žinios – traukia mane. Man labai patinka būti su užsidegusiais noru, motyvuotais žmonėmis.

Sprendimą tęsti studijas bei siekti magistro laipsnio pastūmėjo ir bakalauro baigiamojo darbo dėstytoja. Ji mane sužavėjo ir yra man tikras pavyzdys.

Mokausi savaitgaliais, o darbo planus siekiu įgyvendinti per 5 likusias dienas. Džiaugiuosi, kad pavyksta suderinti viską", – pokalbio pabaigoje sakė S. Zabielaitė. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Asmeninio archyvo nuotr.

Mokytojos profesiją pasirinkusi S. Zabielaitė: ,,Jaučiu simpatiją pedagogams už tai, kad jie moko vaikus būti žmogumi“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 04 Oct 2022 20:09:55 +0300
<![CDATA[Bardas Kazimieras Jakutis: „Norėjosi laužyti tėvų sukurtas taisykles“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/bardas-kazimieras-jakutis-norejosi-lauzyti-tevu-sukurtas-taisykles https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/bardas-kazimieras-jakutis-norejosi-lauzyti-tevu-sukurtas-taisykles „Kai visas savo kaukes nusiimi pats – tada esantiems šalia tavęs lengviau nusiimti savąsias“, – sako muzikantas, bardas Kazimieras Jakutis. Po pandemijos metų dainų autorius ir atlikėjas grįžta į Lietuvos koncertų sales bei kartu su grupe kviečia prisiliesti prie prarasto laiko, meilės tėviškei.

Šiemet susitikimuose su klausytojais K. Jakutį kaip niekada artimai lydės atmintis – koncertų turas pavadintas jo senelio Justino Jakučio maždaug prieš šimtą metų parašyto eilėraščio pavadinimu, o repertuare – pagal senelio eiles, taip pat tuo pačiu pavadinimu, sukurta daina. „Yra dalykų, kurie aktualūs ir svarbūs išlieka šimtmečiais“, – sako K. Jakutis.

– Koncertų turą organizuojate jau ne pirmą kartą, tačiau visi jie turi tam tikrų tradicijų. Pirmasis koncertas visada vyksta spalio 15-ąją Pagulbio kaime Molėtų rajone – jūsų sodyboje, o paskutinysis nuskamba antrą Kalėdų dieną Anykščiuose, kur šiuo metu gyvenate. Jums gyvenime svarbios tradicijos?

– Ko gero, kad labai. Nors tam tikru gyvenimo tarpsniu buvo ieškojimų, bandymų jas griauti laikas. Vienas iš tokių etapų – ankstyvoje jaunystėje, kai laukiau, kol man sukaks 18 metų ir tada, rodėsi, galėsiu bėgti iš tėvų namų, iš tėviškės. Augau Kalviškių kaime Ignalinos rajone ir labiau už viską norėjau kuo greičiau išvažiuoti miestan. Nežmoniškai laukiau tos dienos, norėjosi laužyti tėvų sukurtas taisykles.

Dabar viskas pasikeitė – traukia atgal. Žmogus toks yra – jam reikia ir visuomeniškumo, ir individualumo. Reikia ir rudens, ir pavasario. Daug ko žmogui reikia. Tačiau svarbiausia, kad ateina supratimas apie tradicijas. Man jos svarbios, visų pirma – šeima.

– Jūsų kūryboje yra religinių motyvų. Kuo jums svarbi religija, tikėjimas?

– Tai irgi tradicija, kuri perduota su krauju. Bažnyčia, poteriai, apskritai tikėjimas yra gauti kartu su motinos pienu. Mano tėvai buvo giliai tikintys, jų gyvenime buvo svarbūs poteriai, malda, ėjimas į bažnyčią. Visa tai manyje yra išlikę. Vienoje iš mano dainų – „Nei ten buvo“ – panaudojau „Visų šventųjų litanijos“ fragmentą. Ji giedama mirusįjį lydint į paskutinę kelionę. Ir aš turėjau galimybę tai matyti ir girdėti.

– Jūsų koncertų turas vadinasi „Veidrodin pažiūrėjus“. Kodėl?

– Tai – šiemet rudenį gimusios dainos pavadinimas. Jos teksto autorius yra mano senelis Justinas Jakutis, gimęs 1884 metais. Senelio nesu pažinęs, nes jis mirė 1949-aisiais. Senelis buvo bardas, kalbant šių dienų terminais. Žmonės pasakojo, kad jis, būdamas ūkininkas (turėjo 24 hektarus žemės), o vienu metu – dar ir valsčiaus viršaitis, rasdavo laiko kūrybai, lankydamasis kaime uždainuodavo ir savo dainas. Man jo eilėraštis „Veidrodin pažiūrėjus“ atrodo stipriausias, gal net turi pretenziją vadintis poezija.

Manyčiau, kad jis parašytas tada, kai seneliui buvo 40–45 metai ir kai jis tuokėsi. Šiuo eilėraščiu senelis išgyvena dėl veide atsirandančių raukšlių, dėl senėjimo. Savitai ir gražiai tai vadina, sakydamas, kad jį veidrodis bara.

O man atrodo, kad šio eilėraščio pavadinimas ir žmogų barančio veidrodžio motyvas yra šiek tiek daugiau, nei raukšlės veide. Veidrodis mus bara ir dėl to, kad peikiam kitą žmogų, kad apkalbame, kad paniekiname. Todėl, žiūrėdami į veidrodį, pirmiausia pamatykime save. Antra vertus, save nebūtinai galima pamatyti tikrame veidrodyje – kartais veidrodžiais mes galime būti vienas kitam.

– Kaip atradote senelio kūrybą?

– Tai graži istorija, ji taip apie tradicijas, apie atmintį. Kartą koncerte Raseiniuose užgrojau savo močiutės dainą „Papūtė vėjelis“. Ji man irgi brangi dėl to, kad išmokau tiesiogiai iš močiutės – girdėjau, kaip ji dainuoja ir taip pat dainuoti bandau ir aš. Man tai sąsaja su praeitimi, su žmonėmis.

Vieną dieną visiškai netikėtai atradau ir senelio kūrybą. Pamenu, tada vyko mūsų kaimo sueiga ir prie manęs pasikalbėti priėjo nepažįstama moteris. „Mane mama migdydavo tavo senelio dainomis“, – pasakė ji, ir ant lapelio užrašė kelias senelio dainos frazes.

Man šis faktas pasirodė labai įdomus, nes net nežinojau, kad mano senelis rašė poeziją, dainavo. Tada, sugrįžęs namo, ėmiau klausinėti tėvo. „Turiu“, – pasakė tėvas, ir iš spintos ištraukė sąsiuvinį su senelio kūryba! Ėmiau skaityti ją ir taip, man atrodė, vis labiau pažinau savo senelį Justiną. Jis priartėjo prie manęs.

Bandžiau įsivaizduoti tuos laikus, kai jis, būdamas 40 ar 45 metų, kūrė, bet kaimo žmonės to nevertino, nes svarbiau buvo žemė, o ne eilėraščiai. Bet kokie artimi man pasirodė senelio užrašyti žodžiai! Juk jiems – maždaug 100 metų, o tekstas yra aktualus iki šiol, man jis toks artimas ir suprantamas. Dar buvo labai stiprus jausmas – juk taip, per kūrybą, aš prisiliečiu prie senelio ir močiutės, iš kurių, panašu, paveldėjau muzikinę klausą, balsą.

– Kodėl senelio kūryba į jūsų repertuarą atėjo tik dabar?

– Nes viskam turi ateiti laikas. Reikia, kad subręstų. Tada, kai išlaukta, išmąstyta ir yra tikra. Būdavo, vis prisimenu, vis vartau jo kūrybos sąsiuvinį ir žingsnis po žingsnio ji priartėjo prie manęs. Viskas gyvenime taip ir vyksta – priartėja arba nutolsta. Atrodo, kaip kad važiuotų traukinys. Kartais jis pravažiuoja, ir ne visi išlipa savo stotelėje.

– Jūsų nuomone, kokie žmonės ateina į jūsų koncertus ir kokios emocijos juose ieško?

– Visų pirma tie, kuriems artima mano kūryba. Juos atveda noras prisiliesti prie prarasto laiko, tėviškės, atminties. Be to, mes visi vaikštome užsidėję vienokias ar kitokias, didesnes ar mažesnes kaukes. Jos būna įvairios. Tačiau kartais žmogui norisi pabūti be jų ir kur niekas jo nebars, nepaniekins.

Kai visas savo kaukes nusiimi pats – tada esantiems šalia tavęs lengviau nusiimti savąsias. Manyčiau, kad į mano koncertus ir ateina tokie žmonės – norintys nusiimti kaukes. Žmonės iš koncerto išeina kaip po pamaldų – geresni, apsivalę.

– Išskirtinės yra ir jūsų koncertų dekoracijos – Žibinčiai, durys.

– Šį kartą bus ne tik jie, tačiau ant mano vaikystės gonkų durų ir didelis veidrodis-ekranas, kuriame – iškreiptas artisto veidas. Kaip ir vienoje mano dainoje: „Gal ir liks gal ir liks tam šaltinio dugne, purvina mano siela ir veidas“. Ir Žibinčiai, ir durys koncertuose man yra svarbūs. Būna, kad pirmą kartą mano koncerte apsilankę žmonės to nesupranta, nes scenoje esantys daiktai išties gali priminti spektaklio dekoracijas. Tačiau tai ne tuščios, bevertės dekoracijos – tai simboliai.

Durys yra iš mano vaikystės namų, o Žibinčiai — ne tik neatsiejami mano muzikinio kelio palydovai, bet ir paslapčių sergėtojai. Šie dirbiniai iš medžio nuolat keliauja su manimi į koncertų sales, apgaubdami klausytojus Aukštaitijos šiluma. Jie simbolizuoja kaimo žmonių rankų švelnumą, vasaros šilumą, žiemos žvarbumą ir mena istorijas.

– Ar galima sakyti, kad muzika, koncertai, kūryba jums pačiam yra veidrodis? Arba jūsų saviraiška, be kurios kasdienybėje nebūtų tiek pilnatvės?

– Taip. Šį rudenį kartu su grupe surengsime vienuolika koncertų. Be jau minėtų Pagulbyje ir Anykščiuose dar grosime Jonavoje, Marijampolėje, Kelmėje, Vilniuje, Šiauliuose, Dusetose, Alytuje, Panevėžyje ir Kaune. Visi koncertai, išskyrus Vilniuje, yra nemokami.

Man koncertai, kūryba nėra tik mano paties veidrodis. Labai svarbi ir tradicija, savotiškas ritualas – kai susiruošiu, apsivelku baltus marškinius ir į koncertus važiuoju kaip į atlaidus. O kaip žmogus be jų? Juk negalima be atlaidų gyventi.

Bardas Kazimieras Jakutis: „Norėjosi laužyti tėvų sukurtas taisykles“

Bardas Kazimieras Jakutis: „Norėjosi laužyti tėvų sukurtas taisykles“ Bardas Kazimieras Jakutis: „Norėjosi laužyti tėvų sukurtas taisykles“ Bardas Kazimieras Jakutis: „Norėjosi laužyti tėvų sukurtas taisykles“ Bardas Kazimieras Jakutis: „Norėjosi laužyti tėvų sukurtas taisykles“ Bardas Kazimieras Jakutis: „Norėjosi laužyti tėvų sukurtas taisykles“ ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 03 Oct 2022 11:01:43 +0300
<![CDATA[Naujoji Jonavos sporto centro direktorė J. Stanislovaitienė: „Turime puikią sportinę bazę, belieka maksimaliai ją įdarbinti“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/naujoji-jonavos-sporto-centro-direktore-j-stanislovaitiene-turime-puikia-sportine-baze-belieka-maksimaliai-ja-idarbinti https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/naujoji-jonavos-sporto-centro-direktore-j-stanislovaitiene-turime-puikia-sportine-baze-belieka-maksimaliai-ja-idarbinti Jonavos kūno kultūros ir sporto centras neseniai oficialiai pakeitė pavadinimą ir tapo Jonavos sporto centru. Dėl to netrukus turėtume išvysti naują įstaigos logotipą, atnaujintus sporto komandų marškinėlius bei kitą atributiką.

Šių pokyčių įkarštyje keitėsi ir Jonavos sporto centro vadovybė – prie įstaigos vairo rugsėjo 1-ąją stojo Lietuvos sporto universiteto (LSU) docentė, buvusi Mokslo ir doktorantūros departamento direktorė Jūratė Stanislovaitienė. Kaip pasakoja pati moteris, ėmėsi naujųjų pareigų turėdama viziją, kurioje grandioziniai pokyčiai nenumatyti – J. Stanislovaitienės žodžiais tariant, Jonava sporto ir aktyvaus laisvalaikio klausimais jau ne vienerius metus einageru keliu, dabar tereikia jai padėti tobulėti toliau.

Norėjosi pokyčių

Pastaruosius 19 metų dirbusi Kaune J. Stanislovaitienė pasakoja, kad Jonava jos gimtasis kraštas.

Užaugau Jonavoje, o sukūrusi šeimą apsigyvenau jos rajone. Taigi, toli atitrūkusi nuo šio miesto niekada nebuvau.

Kai kas paklausia kodėl nusprendžiau dirbti Jonavoje, atsakau, kad prie to, ko gero, prisidėjo sentimentai ir noras grįžti į gimtinę. Gal jau amžius toks (aut. past. šypsosi).

Daug metų dirbau universitete, tačiau atsiradus šiokiems tokiems pokyčiams svarsčiau, kad gal jau pakanka darbuotis tame pačiame padalinyje ir reikia išbandyti save kur nors kitur. Šalia to, jaučiau nuovargį dėl nuolatinio važinėjimo į kitą miestą.

Atsiradus galimybei sudalyvauti konkurse, nusprendžiau pabandyti. Man pavyko, tačiau visų ryšių su universitetu nenutraukiau  susitariau, kad turėsiu jame keletą paskaitų. Akademinis darbas man visada labai patiko, manau, kad visiškai jo atsisakyti būtų sunku, paklausta apie tai kas paskatino ją imtis dabartinių pareigų, pasakojo J. Stanislovaitienė.

Girdėdavo Jonavos vardą

Apie Jonavos sporto centro veiklą, jo sportininkus J. Stanislovaitienė girdėdavo ir dirbdama Kaune.

Jonava ne šiaip sau pelnė sporto miesto titulą: jos vardas išties skamba sportinėse varžybose. Todėl sukdamasi sporto ,,virtuvėje“ turėjau tam tikrų žinių apie sportininkus iš šio miesto.

Galima sakyti, kad mačiau Jonavos sporto centro darbo fasadinę pusę, o atėjusi čia dirbti, turėjau susipažinti ir iki šiol pažindinuosi su jo viduje verdančiais reikalais, kalbėjo J. Stanislovaitienė.

Atėjo turėdama viziją

Moteris į naujas pareigas žengė turėdama viziją kokius tikslus toliau sau turėtų kelti Jonavos sporto centras.

Mano akimis, čia nereikia didelių perversmų. Viskas jau ne vienerius metus ėjo gera linkme, reikia tik dar šiek tiek padėti: įtraukti mažiausius jonaviečius į sportinį aktyvumą, aiškiai apibrėžti jiems skirtas fizinio aktyvumo programas, kaip traukos įrankį įgalinant masiškumą, labai svarbu nepaleisti ir vyresnių... Ne paslaptis, kad jaunuoliai, kurie sportuoja Sporto centre, pabaigę mokyklą neretai nutraukia ryšį su juo. Norėtųsi, kad taip nebūtų.

Taip pat svarbus – neįgaliųjų integravimas.

Apibendrinant galima sakyti, kad mano vizijoje – Sporto centras yra traukos objektas, apjungiantis visas visuomenės grupes, skatinantis gyventojų fizinį aktyvumą, pasakojo J. Stanislovaitienė.

Sieks maksimaliai išnaudoti

Direktorė pastebi ir Jonavos miesto infrastruktūros privalumus.

Turime tokią sportinę bazę, tokias galimybes... Jonaviečiai pirmieji džiaugėsi galintys pasigirti dviračių takais, leidžiančiais apvažiuoti visą miestą. Belieka nepamiršti turimų galimybių ir maksimaliai jas įdarbinti.

Turiu minčių dėl sportinių šakų pasirinkimo plėtimo. Yra tokių, kurioms net nereikėtų didelio pasirengimo, investicijų. Galvoje vis kirba mintis, kad kodėl mes negalime ruošti tokių olimpinių dienų kokias ruošia didieji miestai?

Netrukus turėsime naują baseiną. Senasis buvo pritaikytas pasiplaukiojimui, bet naujame bus galima naudotis 25 metrų plaukimo takeliu. Jis leis kokybiškai vaikus mokyti plaukimo, galbūt apsvarstysime net pasirengimą varžyboms.

Kiek žinau, bus baseinėlis pritaikytas kūdikių mankštoms, neįgaliesiems.

Atmetus visus ekonominius skaičiavimus ir galvojant tik apie socialinę naudą, toks baseinas – labai naudingas rajonui. 

Be jau išvardintų privalumų, jis gali padėti užtikrinti fizinį jonaviečių aktyvumą žiemą – juk ne visi nori lankyti sporto sales, konkrečias mankštas.

Galima tik pasidžiaugti, kad turėsime tokią sportinę bazę vienoje vietoje. Jei kas paprašytų Lietuvoje surasti kitą miestą, kur butų taip koncentruotai įrengta tokio aukšto lygio sporto bazė, ko gero, to padaryti nepavyktų, – kalbėjo J. Stanislovaitienė.

Ar yra dar kur tobulėti?

Jei jau kalbėsime apie idealaus varianto siekimą, būtų puiku turėti nedidelį dengtą maniežą, kuriame galėtų sportuoti futbolininkai, lengvosios atletikos atstovai. Po vasaros, šaltuoju metų laiku, jie priversti ieškoti sau vietos salėse, bet tai nėra patogu, kalbėjo Jonavos sporto centro vadovė.

Pradėjo nuo šokių

Pasiteiravus, kiek sportas yra svarbus jos pačios gyvenime, J. Stanislovaitienė pasakoja sportavusi nuo vaikystės.

Aktyvią sportinę karjerą tęsiau iki 29-erių. Visus tuos metus buvau intensyviame sporte.

Kol mokiausi Jonavoje, čia lankiau sportinius šokius. Kai įstojau į Lietuvos sporto universitetą, reikėjo pasirinkti specializaciją. Šokio specializacijos nebuvo, tad po ilgų svarstymų pasirinkau lengvąją atletiką. Atrodo, atsidūriau joje visiškai neplanuotai, tačiau dar sportuodama mokykloje, vis sulaukdavau kvietimo dalyvauti bėgimo varžybose. Dalyvaudavau, atstovaudavau mokyklą ir pelnydavau prizines vietas.

Paradoksalu, kad nors šokau nuo 7-erių iki 18-ikos metų, baigusi mokyklą iš direktorės gavau apdovanojimą už aukštus sportinius pasiekimus būtent lengvojoje atletikoje, nors nebuvau lengvaatletė.

Studijuodama universitete, kaip lengvosios atletikos atstovė dalyvavau Europos čempionate, Pasaulio studentų universiadoje ir kitose svarbiose varžybose. Man sekėsi tikrai gerai, bet tam tikru momentu supratau norinti pasirinkti akademikės kelią, nebeturėjau ugnelės varžytis.

Žinoma, prie to prisidėjo doktorantūros studijos, šeima, bet paskutinis taškas, matyt, buvo tuomet, kai 2008-aisiais metais su kolegėmis nepatekome į Pekino olimpines žaidynes, rungiantis 4 x 400 m estafetės rungtyje. Likome pirmos už brūkšnio. Pasakiau sau, kad čia ženklas,   prisiminė J. Stanislovaitienė.

Atrado stalo tenisą

Atsiribojus nuo aukštumų siekimo sporte, moteris su aktyvia veikla sieja savo laisvalaikį.

Kiekvienas profesionaliai sportavęs žmogus patvirtins, kad staiga pereiti į visiškai pasyvų gyvenimo būdą – labai sunku. Tave lydi daugybę metų ugdytas pripratimas bei  suvokimas, kad negali apleisti kūno, tačiau renkiesi jau ne intensyvias treniruotes, o aktyvesnį laisvalaikio praleidimo būdą.

Prasidėjus karantinui, mes su šeima atradome stalo tenisą – žaidėme tiesiog ant valgomo stalo. Pamilome šį žaidimą, žaidžiame jį ir dabar.  Taip pat išvažiuojame pasivažinėti dviračiais. Bėgioti aš nebegaliu, nes apie save primena daugybę metų sporte ,,įdarbinti“ sąnariai.

Gyvenant sodyboje fizinį aktyvumą puikiai palaiko ir grėblys, kastuvas ar kitas sodo įrankis,   šypsodamasi pasakojo moteris.

Įvairiapusė patirtis

Naujoji Jonavos sporto centro vadovė turi patirties dirbant tiek su pradinės parengties, tiek su aukšto meistriškumo sportininkais. Tai jai leido pastebėti tendencijas, darančias žalą efektyviam bei naudingam visuomenės aktyvumui.

Pastaruosius metus didžiausią dėmesį skyriau lengvaatlečių rengimui, trenerės duonos teko paragauti treniruojant aukšto meistriškumo sportininkus, tačiau nuomonę turiu ir apie pradinį rengimą, nes tam tikru momentu esu treniravusi vaikus.

Teko pastebėti, kad dalis su vaikais dirbančių trenerių neįvertina, kad jaunoji karta jau kitokia nei mes, o tie pasakymai, jog mane taip treniravo, taip treniruosiu ir aš, gali atnešti žalos.

Mokslininkai iš įvairių šalių atkreipia dėmesį, kad dabar vaikai turi prastesnį fizinį pasirengimą, prastesnę sveikatą. Paprastai sakant, mes gaunam ,,prastesnį produktą, kad ir kaip žiauriai tai skamba. Dėl to negalime treniruoti vaikų vadovaudamiesi senais metodais.

Man teko skaityti mokslinę publikaciją, kurioje vienas profesorius aiškiai pasakė, kodėl susiduriame su tokia situacija: tėvams lengviau auginti sėslų vaiką, kuris rankose turi telefoną, o ne eina, lipa, visur ropoja. Iki 4 metų amžiaus vyksta ,,aktyvus vaiko startas“. Čia treneriai neturi jokios įtakos, tik tėvai gali duoti pirminį postūmį būti aktyviems, fiziškai sveikiems. Tam žalą daro ne tik išmaniosios technologijos, bet ir tie patys maniežai, į kuriuos uždaromi ropojantys vaikai. Fizinis atskyrimas tuo metu, kai vystosi kūnas, fizinės ypatybės – didelė bėda.

Mes lyg kalbame, kad reikia šviesti vaikus, bet reikia šviesti tėvus. Visą tai daro žalą vaikų vystymosi tempams, prisideda prie nutukimo,  kalbėjo J. Stanislovaitienė.

Svarbu sudominti

Anot moters, norint ,,suaktyvinti“ vaiką visai nebūtina griebtis sportinių būrelių.

Pamenu, kai mano dukrai buvo 5-eri, manęs klausdavo, ką ji lanko. Kai pasakydavau, kad nieko, išgirsdavau, kad mama tokia sporto specialistė, o dukra nieko nelanko. Atsakydavau, kad jai – per anksti. Ji su dviračiu važinėdavo kieme, su draugais karstydavosi po medžius, bėgiodavo, šokinėdavo ir taip judėdavo. To pakanka, kad vaikai pamėgtų judesį, o vėliau, kai jau patys išreiškia norą, pasirinktų jiems patrauklią sporto šaką, - kalbėjo Jonavos sporto centro vadovė.

Įvertinti savo jėgas

Ji pastebi, kad reiktų atkreipti dėmesį suaugusiems į jų požiūrį dėl jų pačių fizinio aktyvumo.

Reikia suprasti, kad sportas yra dviejų krypčių: laisvalaikio ir pasiekimų. Dabar daug kas yra užsikrėtę tuo laisvalaikio sportu, bet daug kas taip pat nepamatuoja savo jėgų iškart šokdami prie nerealių tikslų.

Nesunku pastebėti, kad didesnės įmonės imasi maratonų, kitų sportinių varžybų organizavimo. Iš vienos pusės tai – sveikintina, nes skatina žmones judėti, iš kitos – kyla pavojus būtent dėl kiekvieno žmogaus įsitraukimo į tai, nepamatuojant savo galimybių. Tada prasideda traumos, kita žala sveikatai. Yra ne vienas to pavyzdys, kalbėjo J. Stanislovaitienė.

Darbų sūkuryje

Šiuo metu Jonavos sporto centras gyvena permainų nuotaikomis – jo pavadinimas Registrų centre oficialiai pakeistas vos prieš keletą dienų.

Tai neatsiejama nuo įvaizdžio atnaujinimo: logotipo ir panašiai. Tuo rūpinasi specialiai suburta darbo grupė. Plušama ir prie tradicinių renginių organizavimo: atminimo taurės, tinklinio varžybų. Sportininkai išvažiuoja į bokso turnyrą, laukia krepšinio, futbolo bei kitos varžybos.

Vos pradėjusi dirbti patekau į tikrą darbymetį, nebuvo laiko apsiprasti, bet sportas užgrūdina, tad ir didelio streso dėl to nejaučiu.

Galiu pasakyti, kad Jonavos sporto centro darbuotojų komanda darniai dirba dėl bendrų tikslų. Manau, mums pavyks įgyvendinti jau turimus sumanymus, o sportu besidomintys jonaviečiai tikrai suras ką pamatyti ar kur sudalyvauti, pokalbio pabaigoje sakė J. Stanislovaitienė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Asmeninio archyvo nuotr.

Naujoji Jonavos sporto centro direktorė J. Stanislovaitienė: „Turime puikią sportinę bazę, belieka maksimaliai ją įdarbinti“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 19 Sep 2022 21:41:20 +0300
<![CDATA[UAB ,,Jonavos šilumos tinklai‘‘: Tikėkimės, kad ateinanti žiema nebus labai šalta ir tai palengvins šildymo sezono mokesčių naštą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/uab-jonavos-silumos-tinklai-tikekimes-kad-ateinanti-ziema-nebus-labai-salta-ir-tai-palengvins-sildymo-sezono-mokesciu-nasta https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/uab-jonavos-silumos-tinklai-tikekimes-kad-ateinanti-ziema-nebus-labai-salta-ir-tai-palengvins-sildymo-sezono-mokesciu-nasta - Kokia esama situacija su žaliavos apsirūpinimu artėjančiam šildymo sezonui?

- Biokuro (medienos skiedros ir medienos granulių) tiekimą iki 2022 metų pabaigos esame užsitikrinę pilnai, o 2023 metų pirmiems keturiems mėnesiams – apie 30 proc. Iki artėjančio šildymo sezono pradžios planuojame būti užsitikrinę apie 80 proc. viso reikalingo sudeginti biokuro kiekio. Gamtinių dujų pirkimo konkursą sekantiems metams organizuosime rugsėjo mėnesį. Kadangi mūsų technologinio kuro struktūroje gamtinės dujos sudaro tik apie 16 proc., o biokuras apie 84 proc. mums pavyksta išvengti ženklių šilumos kainų šuolių Jonavos rajono gyventojams.

- Kaip augo žaliavų kainos, lyginant su praeitais metais, ir kaip tai atsispindės gyventojų sąskaitose?

- Lyginant su praėjusiu šildymo sezonu, biokuro medienos skiedros pirkimo kaina išaugo daugiau negu 2,1 karto nuo 21 Eur/MWh iki 45 Eur/MWh. Gamtinių dujų kaina padidėjo daugiau negu 2,25 karto nuo 86 Eur/MWh iki 194 Eur/MWh. Šiuo itin nestabiliu laikmečiu prognozuoti kuro kainas yra labai sudėtinga. Pasaulinėse energetinių išteklių rinkose gamtinių dujų augimas prognozuojamas net iki 350 Eur/MWh.

Nepaisant to, kad mūsų technologinio kuro struktūroje gamtinės dujos sudaro tik 16 proc., didelis gamtinių dujų kainos svyravimas daro didelę įtaką šilumos kainai. Prognozuojama artėjančio šildymo sezono vidutinė šilumos kaina Jonavos gyventojams gali siekti apie 11,9 ct/kWh. Dėl pasauliniu mastu drastiškai augančių kuro kainų tikėtina, kad, lyginant su praėjusiu šildymo sezonu, vidutinė šilumos kaina gali didėti ir daugiau kaip 50 proc.

Šioje situacijoje galime pasidžiaugti, kad Jonavos rajono savivaldybės valdomos įmonės, o ir pati savivaldybė aktyviai dalyvauja skatinant daugiabučių namų modernizaciją, todėl modernizuotų daugiabučių gyventojai neturėtų taip stipriai pajusti didėjančių kuro kainų įtakos. Daugiabučio namo renovacija net iki 50 proc. leidžia sutaupyti suvartojamos šilumos kiekį.

- Didėjant šilumos kainai, kaip galime taupyti?

- Mokėjimai už patalpų šildymą tik dalinai priklauso nuo kainos. Svarbu yra ir pačios šilumos suvartojimas. Taupyti galima mažinant šilumos suvartojimą name – laikyti uždaras laiptinių duris, jas pasikeisti į sandaresnes, nepamiršti uždaryti langus. Norint pasiekti rezultato, gyventojai turėtų būti iniciatyvūs: renovuoti daugiabučius namus, modernizuoti šildymo ir karšto vandens sistemas. Šiuo metu daugumoje Jonavos daugiabučių yra galimybė šilumą reguliuoti nuotoliniu būdu ir realiu laiku, o ten, kur reguliuojama rankiniu būdu, gyventojai turėtų kreiptis į mus dėl temperatūros korekcijos, o ne laukti didesnės sąskaitos ir tada aiškintis priežastis.

Tikėkimės, kad ateinanti žiema nebus labai šalta ir tai palengvins šildymo sezono mokesčių naštą.

- Kaip žaliavų kainų svyravimai paveikė įmonės rezultatus, gyventojų sąskaitas?

- 2022 metais, lyginant su praėjusiais, patiriame grynąjį nuostolį. Šių metų faktinė sausio-liepos mėnesių pelno (nuostolių) marža siekia -8,75 proc., nuostolis sudaro -469,5 tūkst. Eur. 2022 metų nuostolį lėmė išaugusios technologinio kuro, elektros energijos, vandens ir einamojo remonto sąnaudos. Lyginant šių metų sausio-liepos mėnesių laikotarpį su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu technologinio kuro sąnaudos dėl išaugusių gamtinių dujų ir biokuro kainų padidėjo +1,75 mln. Eur.

Šilumos gamyba ir tiekimas yra 100 proc. valstybės reguliuojama veikla. Mūsų nuostolis dėl kuro kainų skirtumo reiškia, kad gyventojai šias metais mažiau sumokėjo už šilumą. Aišku, per kelerius metus tą skirtumą gyventojai turės grąžinti bendrovei, nes taip numato valstybės reguliatoriaus (VERT) metodika. Tačiau mokėjimai būna išdalinti vieneriems ar dvejiems metams ir gyventojai to beveik nepajaus. 

- Ar nusimato kažkokie pokyčiai valstybiniu lygmeniu, kurie mažintų šilumos kainas?

- Sprendimų ieškoma, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba teikia siūlymus, kaip suvaldyti biokuro ir gamtinių dujų kainų svyravimus. Kaip tai atsilieps kuro kainoms, kol kas pasakyti sunku, nes daugelis veiksnių priklauso nuo pokyčių pasaulinėse energetinių išteklių rinkose. Mano manymu, siekiant lengvinti naštą gyventojams, neabejotinai siūlyčiau lanksčiau taikyti šilumos kainų kompensavimo modelį.

- Dėkojame už pokalbį.

 

 

UAB ,,Jonavos šilumos tinklai‘‘: Tikėkimės, kad ateinanti žiema nebus labai šalta ir tai palengvins šildymo sezono mokesčių naštą

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 01 Sep 2022 13:04:57 +0300
<![CDATA[Apjungtos keturios gyvenimo aistros virto namų kvapų linija]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/apjungtos-keturios-gyvenimo-aistros-virto-namu-kvapu-linija https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/apjungtos-keturios-gyvenimo-aistros-virto-namu-kvapu-linija Praėjusį savaitgalį Jonavos miesto šventės metu buvo apdovanoti konkurso Sukurta Jonavoje laimėtojai. Šįkart aukso medaliai įteikti trims, skirtingus verslus puoselėjančioms moterims, tarp kurių ir jonavietė Elmyra Tamkevičienė. Moters valdomai UAB IT trade laimėjimą atnešė MarciPana fragrances namų kvapas Tabakas ir ąžuolas, kuris, kaip sako pati E. Tamkevičienė, apjungė keturias jos aistras: meilę kūrybai, mineralogijai, rašymui bei nebanaliems ir sudėtimi turtingiems kvapams. 

Norėjosi imtis kažko naujo


E. Tamkevičienė jau daugiau nei 7erius metus gamina rankų darbo papuošalus iš natūralių mineralų, kuriuos puošia MarciPanos prekybinio ženklo logotipas. Šalia to, moteris rašo straipsnius jai priklausančiame informaciniame/reklaminiame portale, viena tvarkosi Jonavoje, Sodų g. 28, įsikūrusioje šventinės atributikos ir dovanų parduotuvėje bei valdo keturias elektronines parduotuves. Pastarosiose siūloma įsigyti papuošalų gamybai reikalingų  medžiagų, prekių bei dovanų krikštynoms, kitoms šventėms. 


Jonavietės žodžiais tariant, pasukus nuosavo verslo keliu, veiklos jai niekada netrūko, tačiau nuolatinis noras sukurti ką nors naujo, vertė ją svarstyti apie dar neišbandyto kelio paieškas.


Ir man padėjo koronavirusas... Susirgusi juo netekau uoslės, skonio. Kadangi nuo vaikystės turėjau tokį jautrų kvapų pojūtį, kad tėvus aplankiusį, skaniai pasikvėpinusį žmogų galėjau iškart įsimylėti, o ypač vyrą (aut. past. šypsosi), uoslės praradimas man buvo didelė trauma.


Laimei, viskas atsistatė dar ir su kaupu: jei iki tol turėjau jautrią uoslę, tai po pilno pasveikimo ji tapo dvigubai jautresnė. Pradėjau domėtis kvapų sudėtimi, jų terapija, išmokau netgi atskirti ir išvardinti pro šalį praėjusio žmogaus kvepalų sudėtines dalis.


Be uoslės praradimo, koronavirusas man atnešė ir nemigą. Nemiegant naktimis galvoje virdavo tiek daug minčių, kad vieną naktį man tiesiog kilo mintis sukurti savo namų kvapų liniją, paklausta apie tai, kas paskatino ją imtis namų kvapų gamybos, kalbėjo jonavietė.

E. Tamkevičienė - šalia savo parduotuvės Sodų gatvėje.

Dėmesys visumai


Šiuo metu MarciPana fragrances namų kvapų linijoje yra keletas skirtingų aromatų. Kaip vyksta jų kūryba?


Susiperku skirtingas kvapų esencijas, kurtas profesionalių parfumerių, kurių pasirinkimas šiais laikais yra begalinis ir maišau su ekologiška, specialiai namų kvapams gaminama baze. Čia ne jokia paslaptis, kad taip daro daugybė kvepalų gamintojų.


Mano tikslas buvo sukurti ne visiškai naują aromatą, o gaminio visumą norėjosi, kad jis būtų originaliai supakuotas bei apjungtų meilę ne tik kvapams, bet ir pačiai kūrybai, papuošalų gamybai, rašymui.


Kiek save pamenu, pagaminus naują papuošalą, negalėdavau jo paviešinti Facebook ar Instagrame, jei neparašydavau jam skirtos istorijos.  Taip mano Facebook" paskyra, pavadinta MarciPanos vardu, virto tarsi saviraiškos forma. Joje papuošalai persipina su įdomiomis istorijomis iš asmeninio gyvenimo ar kasdienėmis patirtimis. Manau, kad dalis žmonių MarciPaną pamilo būtent dėl šių istorijų. Būdavo, kad jei kurį laiką nieko neparašau, klientės klausia kas nutiko, kodėl nebekeliu postų, pridurdamos, jog pasiilgo mano tekstų. Su mano namų kvapais tas pats: kiekvienas jų internetinėje parduotuvėje pristatomas su istorija, kalbėjo jonavietė.


Namų kvapų dėžutėse kiekvienas pirkėjas randa ir knygos skirtuką su jos kurtomis eilėmis. Patys buteliukai dekoruoti akmens karoliukais, kuriuos galima nešioti kaip apyrankę.


Ant buteliukų dangtelių yra mineralai, kurie lengvai nusilupa ir pasideda šalia kvapų indelio kaip dekoras. Kiekvienas mineralas parinktas pasitelkiant sukauptas žinias apie minerologiją ir atsižvelgiant į jo sąvybes, skleidžiamą energetiką. Na, čia jau pagal mano pajautimą... 


Pavyzdžiui, konkursui pristatyto kvapo Tabakas ir ąžuolas“ buteliuką papuošė turmalinas. Jis valo aurą, aplinką. Tai yra mineralas, tinkantis visiems vyriškiems meridianams. Dėl to jis priderintas prie stipresnio kvapo, pasakojo jonavietė.

E. Tamkevičienės namų kvapų linijoje - keli skirtingi aromatai. 


Nuo papuošalų kūrybos iki mineralogijos


Pasiteiravus, kas paskatino ją domėtis mineralogija, M. Tamkevičienė prisimena savo kaip verslininkės kelio pradžią.


Tai, be abejonių, siejasi su mano papuošalų kūryba. Iki jos dirbau samdomą ir pakankamai gerai apmokamą darbą. Kadangi mėgau puoštis, domėjausi papuošalų kūrėjais, kurie prekiavo savo kurtais papuošalais, o jie buvo tikrai nepigūs.


Kadangi esu kūrybiškas žmogus, nusprendžiau pati sau susiverti kelis papuošalus.  Viskas prasidėjo nuo labai mažo startinio paketo, bet kai pradėjau prekiauti savo kūriniais, pardavimai sekėsi nuo pirmų papuošalų.  Matyt, kad pataikiau ant bangos, kai tokio tipo gaminiai buvo labai paklausūs ir nebuvo didelės konkurencijos.


Pradėjo plaukti nemažos pajamos,  iš kurių galėjau laisvai pragyventi. Nebespėjau kurti, tad išėjau iš tuometinio samdomo darbo. 
Prekybos apimtims tik augant, vis didėjo išlaidos, skirtos priemonių kūrybai įsigyti. Ieškojau nišų, kur galėčiau jų nusipirkti pigiau.


Vieną vakarą, tiesiog besišnekučiuodamos su kaimyne, kuri man tuo metu padėjo kurti papuošalus, lyg juokais, lyg rimtai pasvajojome, kad vieną dieną reikėtų nuskristi į Kiniją. Tą patį vakarą jau turėjome bilietus...


Kinijoje radome tiekėjus, susitarėme dėl užsakymų. Žinoma, toje kelionėje buvo daug visko. Netrūko streso, ašarų ir nusivylimų, bet tada supratau, kad jei sugebėjau išskristi su drauge į Kiniją, palikusi mažą vaiką vyrui, aš galiu viską, kalbėjo moteris.


Atsivežusi mineralus iš Kinijos, E. Tamkevičienė domėjosi jų radimvietėmis bei kaupė žinias apie jų ezoterines savybes. 


Aš negalėjau prekiauti tuo, apie ką nežinau pati. Rinkau daug įvairiapusiškos informacijos apie mineralus, bet tai dariau ne tik dėl to, kad reikėjo - man tai buvo be galo įdomu. 


Vienu metu netgi rengiau papuošalų kūrybos mokymus. Jų tikslas buvo ne tik išmokyti susiverti sau apyrankę, bet ir padėti atskirti, kurie mineralai yra tikri, kurie ne. Negalėdavau patylėti, kai matydavau, kad stiklas ar presuotos akmens dulkės, sumaišytos su derva, parduodami kaip natūralūs mineralai. Ne viename puslapyje esu pakomentavusi, kad aprašymas neatitinka tikrovės. Ne vienas jų mane ir užblokavo. Turbūt esu užblokuota didelio skaičiaus prekeivių bei kūrėjų (aut. past. šypsosi).


Jei viską apibendrinus, mano galva, tu negali siūlyti kitiems to, kuo pats netiki, kalbėjo E. Tamkevičienė. 

Laimėjimą pelnęs gaminys. 


Visiškai nesitikėjo 


Paklausta apie apsisprendimą dalyvauti Jonavos rajono savivaldybės bei Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų (KPPAR) Jonavos filialo organizuojame konkurse, E. Tamkevičienė pripažįsta, kad norą pristatyti savo gaminį lydėjo ir abejonės. 


Žinojau apie konkursą Sukurta Jonavoje iš anksčiau, bet aš perfekcionistė... Svarsčiau, kad gal dar per anksti, nes gaminį reikia tobulinti. Ir išties reikia... Pakuotėje dar trūksta mineralų aprašymo. Visgi, sulaukusi KPPAR vadovės paraginimo dalyvauti jau šiais metais, taip ir padariau. 


Laimėjimo visiškai nesitikėjau, kas lėmė tai, jog negalėjau dalyvauti šventėje, kai buvo įteikti apdovanojimai iki sužinojimo apie laimėjimą buvau sumokėjusi už vietą prekybai kitame mieste vykstančiame festivalyje, tad apdovanojimą atsiėmė tėtis. 


Neslėpsiu, suvokusi, kad negalėsiu būti  šventėje, tikrai nuliūdau, apgailestavo M. Tamkevičienė.

Konkurse ,,Sukurta Jonavoje" laimėtas aukso medalis.


Dėmesio lavina


Moteris pastebėjo, kad dalyvavimas Sukurta Jonavoje konkurse iškart atnešė apčiuopiamos naudos jos verslui. 


Tą dieną, kai viešai buvo paskelbti laimėtojai, pajutau didelį žmonių susidomėjimą. Pamenu dirbu savo parduotuvėlėje, dar nežinodama, kad aš viena iš nugalėtojų ir nesuprantu, kodėl taip nenumaldomai pypsi telefonas. Paėmusi jį į rankas, pamačiau daug sveikinimų, klausimų  kur rasti mano parduotuvę ir įsigyti namų kvapų. Netrukus sulaukiau ir užsakymų, kurių skaičius po konkurso tikrai išaugo. 


Susidomėjimas produktu buvo akivaizdus. Sakiau vyrui, kad įžnybtų man, nes buvo sunku patikėti tuo, kas vyksta.
Galiu pasidžiaugti, kad šie metai man - laimėjimų metai. Žiemą dalyvavau konkurse, kai Jonavoje buvo renkama gražiausia eglutė eglučių miestelyje. Šiam konkursui buvau pagaminusi eglutę angelą, kuris man atnešė antrąją vietą. 


Labai džiaugiausi ir angelo laimėjimu, nes į tą kūrinį įdėjau beprotiškai daug darbo. Jis man buvo pirmasis įrodymas, kad viešumas turi milžinišką galią jau tada pajaučiau didesnį susidomėjimą savo gaminiais bei veikla, kalbėjo M. Tamkevičienė.

E. Tamkevičienės sukurta eglutė - angelas. Ši dekoracija pelnė antrąją vietą gražiausios Jonavos eglučių miestelio puošmenos konkurse.

Iki laimėjimo sunkiu darbu


Moteris tiki, kad visa tai yra pagaliau atėjęs atpildas už ilgą, bei nuoširdų darbą.  


Visada dirbau sunkiai. Būdavo, kad nemiegodavau ir iki 2 ar 4 nakties, o vienu metu dar mažą vaiką auginau, prie kurio tekdavo anksti keltis. Žinoma, vyras, daug padėjo. Jis padeda ir dabar: rūpinasi vakarais vaiku, kiek moka ir gali buitimi.  Nepaisant to, daug metų variau“ negailėdama savęs...


Dažnai išgirstu, kad žmonės nori savo verslo, nes jis neva atneš gerus pinigus, bus galima dirbti tik sau, būti sau vieninteliu viršininku ir viskas bus labai lengva. Galiu pasakyti, kad nė velnio... Jei nori, kad tau pasisektų, turi dirbti kaip arklys, o naudos nebūtinai iškarto gausi. 


O dabar su laimėjimu, lyg koks viesulas, lyg šviesa tunelio gale, atėjo pripažinimas ir gražus dėmesys. Pagalvojau, kad pagaliau tas mano sunkus darbas davė vaisių, tapau pastebėta, išgirsta, įvertinta.


Jausmas be galo geras, teigė jonavietė, čia pat pridurdama, kad net prisimindama didžiausius sunkumus, ji, visgi, nei kiek nesigaili ėmusis nuosavo verslo. 


Viskas taip, kaip turėjo būti


Žinoma, būna momentų, kai norisi verkti, apima nerimas, nes kelias nebuvo ir nėra lengvas, bet nenorėčiau nieko keisti. 
Aš tikiu, kad kiekvienam yra skirti savi išbandymai bei suklūpimai, savi iššūkiai, savos pamokos ir savi laipteliai, kuriais lipama aukštyn. 
Galiu pasakyti, kad aš esu laiminga būdama ten, kur dabar esu.


Neabejoju, kad tam, jog verslas būtų sėkmingas, svarbiausia - turėti vidinį užsidegimą. Jei tu kiekvieną sekmadienį dejuoji, kad ryt vėl pirmadienis ir reikia į darbą nieko nebus.


Neneigsiu – būna ir man, kai tokių minčių kyla visapusiškai sunkiais momentais, bet jei nuolat...“, sakė E. Tamkevičienė. 

E. Tamkevičienė su vyru ir jaunesniuoju sūnumi.


Apie užsidegimo kurstymą


Na, o vidinį jonavietės užsidegimą pakursto ne tik asmeninės savybės, bet ir karts nuo karto iššaukiamas adrenalino jausmas bei kovos menų sporto treniruotės su asmeniniu treneriu. 


Nuo vaikystės nenustygdavau vietoje: einu, griūnu, keliuosi, vėl bėgu...Tas išlikę iki dabar. 


Esu adrenalino fanatikė: karts nuo karto man reikia nunulinti“ savo smegenis nušokant su guma nuo tilto, praskrendant parasparniu, pasivažinėjant bekelėmis su keturračiais ar išbandant aukščiausius atrakciono parko kalnelius. 


Tiesa, galima pajuokauti, kad ant senatvės jau ir traumų neišvengiu: neseniai taip nukritau su elektriniu paspirtuku, jog randai ant veido liks ilgam, o čiuoždama vandens atrakcionu, susilaužiau uodegikaulį.


Bet aš džiaugiuosi, kad esu tokia, kokia esu. Už tai turėčiau padėkoti tėveliams. Mano kūrybiškumas, perfekcionizmas, dėmesys kiekvienai detalei iš jų. Mama, kiek pamenu nuolat užsiimdavo rankdarbiais: mezgė, siuvo, siuvinėjo ir tai daro iki šiol. Žinoma, tas smulkmeniškumas ar perfekcionizmas kartais gali būti duotybė, o kartais karma: santykiuose su manimi nėra lengva.

Dėl to esu labai dėkinga ir savo vyrui, kuris mane supranta, palaiko, o prireikus ir ,,nuleidžia ant žemės“ primindamas, kad kartais reikia leisti sau mėgautis gyvenimu ir lėtesniu tempu, pokalbio pabaigoje sakė E. Tamkevičienė. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Apjungtos keturios gyvenimo aistros virto namų kvapų linija

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 12 Aug 2022 20:18:29 +0300
<![CDATA[Jonavoje verslą įkūrusi I. Zakarauskienė: „Iki šiol įžengusi į savo studiją galvoju, kad esu labai laiminga“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavoje-versla-ikurusi-i-zakarauskiene-iki-siol-izengusi-i-savo-studija-galvoju-kad-esu-labai-laiminga https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavoje-versla-ikurusi-i-zakarauskiene-iki-siol-izengusi-i-savo-studija-galvoju-kad-esu-labai-laiminga Praėjusį šeštadienį, Jonavos miesto 272-ojo gimtadienio šventės metu, pagerbti rajono verslo bendruomenės nariai ir apdovanoti konkurso „Sukurta Jonavoje“ trys laureatai. Vienas jų – MB „Markyzo“, kuriam laimėjimą atnešė specialiai konkursui sukurtas džemperis „Jonava“. Kaip sako gaminio autorė, „Markyzo“ įkūrėja Ingrida Zakarauskienė, laimėjimas jai suteikė daug džiaugsmo, tačiau nebuvo visiškai netikėtas – merginos žodžiais tariant, ji per gyvenimą eina vadovaudamasi idėja, kad nuoširdus darbas nelieka nepastebėtas.


Nuo laisvalaikio iki elegantiškų kostiumėlių


Laisvalaikio kostiumėliai, suknelės, chalatai bei kiti drabužiai – gaminiai, kuriuos galima įsigyti MB „Markyzo“. 


„Didžiausias dėmesys dabar yra skiriamas laisvalaikio kostiumėliams, nes tai – universali prekė, tinkanti ir reikalinga daugumai, ypač aktyviems žmonėms.


Ateityje planuoju daugiau koncentruotis ties elegantiškų kostiumėlių, paltų, kelnių siuvimu. Mano ateities vizija pasiūlyti tai, ką nešiočiau pati. Paprastai sakant, ką siuvu sau – galiu pasiūti ir tau“, – apie savo gaminius pasakojo I. Zakarauskienė.

I. Zakarauskienė su sūnumi


Širdžiai mielas gaminys


Merginos pristatytas džemperis konkursui „Sukurta Jonavoje“ buvo gaminamas vadovaujantis „zero waste“ principu. 


„Sukerpant įvairius gaminius iš trikotažo, lieka daug medžiagų atraižų, kurias panaudoti pavyksta itin retai. Šį kartą buvau išsikėlusi sau tikslą – sunaudoti kiek įmanoma mažiau audinio ir palikti tik minimalias šiukšles.


Taip pat norėjosi, kad gaminys apjungtų „Markyzo“ logotipą ir Jonavą. Ieškodama įvairių galimybių atradau sprendimą, kad ant džemperio bus gulbės logotipas, laikantis „M“ raidę.


Galiu pasakyti, kad man visada buvo svarbi Jonava, didžiavausi, kad esu jonavietė. Dėl to šis gaminys man tik dar mielesnis“, – sako drabužių kūrėja.


Gamtos tausojimas – svarbus


Jonavietė pripažįsta, kad tvarus vartojimas jai asmeniškai svarbus. 


„Tikrai nėra smagu, kai likusios atraižos virsta šiukšlėmis. Stengiuosi jas panaudoti vienur ar kitur. Taip ir gimė mintis pasiūti gumytes plaukams.


Pastebiu, kad žmonės dabar perka labai daug. Neretai net tai, ko jiems visiškai nereikia. Pamato gražią spalvą, įdomesnį siluetą ir perka, nors tas drabužis vėliau tūno giliai spintoje.


Mano klientai jau žino, kad aš savo prekėms niekad nedarau nuolaidos. Yra žmonių, kurie dėl to pyksta, bet tai daroma sąmoningai, tikintis, kad klientas geriau nusipirks vieną brangesnį, kokybišką ir ilgai tarnausiantį gaminį, o ne daug pigių.


„Markyzo“ gaminiai tikrai nėra iš pigiausių, nes tai nėra masinės gamybos produktas ir, manau, jų pirkėjai yra arba galintys sau leisti sumokėti daugiau už gaminį, arba tie, kurie savo išlaidas planuoja sąmoningai. Tokie žmonės žino, kad geriau pataupyti ir per du mėnesius gali nusipirkti sau tinkantį drabužį, kurį nebus sunku pritaikyti ir jis tarnaus ilgai.


Labai tikiuosi, kad tai bent šiek tiek prisideda prie tvaraus vartojimo“, – kalbėjo Ingrida  pridurdama, kad ateityje planuoja siūti ir daugiau gaminių, kurių gamyba pasižymėtų kuo mažesne tarša.

 

Patinka ne visiems


„Galbūt tai nebus visiškai „zero waste“. Mano nuomone, tokie drabužiai nėra labai mėgiami žmonių dėl specifinio silueto. Prieš ką nors siuvant visada pagalvoju, ar pati nešiočiau tokį gaminį. Norisi, kad būtų ne tik tvaru , bet ir gražu.


 Siekiant, kad atraižų visai neliktų, o gaminiai būtų pagaminti „zero waste“ technologijos būdu, medžiaga sukerpama taip, kad gaunasi platus, „maišo“ tipo drabužis. Tokį rinktųsi tikrai ne dauguma.

Galbūt renkasi tie, kurie mėgsta labai laisvus drabužius arba norintys po jais paslėpti kažkokius figūros trūkumus.


Tokia technologija dažniausiai siuvamos suknelės, o moterys dėvima suknele dažniausiai nori pabrėžti figūrą, o ne ją slėpti“, – kalbėjo mergina.


Nutarė atidėti


Apie dalyvavimą Jonavos rajono savivaldybės ir rajono verslininkus vienijančio partnerio – Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų (KPPAR) Jonavos filialo organizuojamame konkurse mergina galvojo dar praėjusiais metais. 


„Tuomet su manimi susisiekė KPPAR Jonavos filialo vadovė Dalia Sinkevičienė, tačiau ,,Markyzo“ buvo tik pirmuose oficialaus įkūrimo žingsniuose. Nors labai norėjau, nusprendžiau, kad konkursui savo gaminį pateiksiu kitais metais. Žinojau, kad jis vyksta vasarą. 


Taip jau susiklostė, kad šią žiemą sukūriau naują džemperio modelį, kurį paleidau į prekybą,  o atėjus metui pateikti savo gaminį konkursui, pridėjau ant jo gulbės logotipą, kuris parinktas kaip Jonavos akcentas“, – kalbėjo I. Zakarauskienė. 


Tiki atpildu


Pasiteiravus, ar mergina tikėjosi tapti viena iš „Sukurta Jonavoje“ laimėtojų, ji pasakoja tikinti, kad pastangos nelieka nepastebėtos. 


„Aš tikėjau savo produktu ir tuo, kad jei žmogus tikrai nuoširdžiai stengiasi, kantriai eina link savo tikslo, maksimaliai atiduoda save, galbūt jis pakils vieną laiptelį į priekį, vieną – atgal, bet kada nors ateis jo diena.


Tikiu, kad nebūna taip, jog tu sąžiningai dirbi, bet tau niekad nesiseka. Būna juodų dienų, bet po jų vis tiek ateina šviesa. Gal pasiseka ne iš pirmo karto, gal - iš antro, bet vis tiek pasiseka… Aš visad labai stengiausi, labai myliu savo darbą. Galvojau, kad jei nelaimėsiu, tai Dievo ar kažkokių kitų aukštesnių galių nėra (aut. past. šypsosi).

Kas kart įžengusi į savo studiją galvoju, kokia aš esu laiminga, kad turiu ją.

Visgi, kai sužinojau, kad laimėjau, labai apsidžiaugiau. Malonu, kai kiti tave giria, sveikina. Manau, kad tokie laimėjimai – malonus įvertinimas, didinantis pasitikėjimą savo jėgomis, šiek tiek pakeliantis savivertę“, – kalbėjo I. Zakarauskienė. 

,,Sukurta Jonavoje" konkurso laimėtojų apdovanojimo akimirka.


Prilygino meditacijai


Jonavietę „Markyzo“ studijoje galima rasti kone kiekvieną dieną.


„Kai darbas tau patinka, tu neskaičiuoji valandų. Suprasdama, kad kartais dėl to nukentėdavo net mano sūnus, bandžiau susitarti su savimi, kad sekmadieniais nedirbsiu visiškai, o šeštadieniais - tik pusę dienos. Su sekmadieniais sekasi visai neblogai, bet pažadus dėl šeštadienio kartais sulaužau...

Dar reikia pakovoti su savimi. Žinoma, viskas priklauso nuo užsakymų skaičiaus, tačiau man siuvimas patinka ir kaip veikla. Jis atpalaiduoja mane, atrodo pats verslas yra įtemptas dalykas, bet kai pradedu siūti, būdama procese jaučiuosi lyg terapijoje, atitrūkstu nuo pasaulio.


Būna, kad ateina draugės ir sako: „Kaip tu gali visą dieną tik siūti, sėdėti sau ramiai net be jokios muzikos“.

Kai siūnu, man nereikia nieko: čia mano meditacija, čia mano kūryba“, – kalbėjo mergina.


Sekėsi nuo vaikystės


Kaip Ingrida atrado save siuvėjos amplua?


„Siūti aš pradėjau gal nuo 5 metų... Pamenu, žaisdavome su pussesere lėlėmis, o aš iš mamos pavogdavau medžiagų, kad galėčiau pasiūti barbėms drabužių. Tuomet medžiagos buvo deficitinė prekė, bet aš vis nusikirpdavau kokį kamputį.


Siuvam abi su pussesere, o ji jau matau susinervina, kad jai nesigauna. Man priešingai – visada gaudavosi gerai. 


Tada gal būdama 10-ies ar 11-ikos metų sugalvojau, kad noriu išmokti siūti ta senovine rusiška siuvimo mašinėle. Tėtis pasakė, kad vieną kartą parodys kaip ir viskas... Bandžiau visą naktį, ne kartą apsipyliau ašaromis, mintyse jau svarsčiau apie mašinėlės išmetimą, bet ryte man pavyko. Taip nuo pat paauglystės visus rūbus taisiausi pati. Vėliau pradėjau juos siūti sau. 


Dirbdama kolektyve dažnai girdėdavau iš kolegių klausimus, kur nusipirkau vieną ar kitą drabužį. Kai pasakydavau, kad pasisiuvau pati, jos pradėdavo klausinėti, kodėl joms nieko nepasiuvu.


Gimus sūnui, viskas dar labiau pasistūmėjo – norėjau, kad jis būtų papuoštas gražiais, išskirtiniais drabužiais. Pradėjau siūti jam, o viduje nedrąsiai vis svarsčiau apie galimybę dirbti sau“, – pasakojo „Markyzo“ įkūrėja. 

Ryšį su sūnumi turi ir pats „Markyzo“ pavadinimas.


„Mano sūnus Markas. Namuose jį greitai praminiau Markyzu. Vieną rytą gėriau kavą ir kažką jam sakiau kreipdamasi Markyzu. Tada jau galvojau kaip reikės pavadinti savo bendriją. Toptelėjo mintis, kad „Markyzas“ – skambus žodis, o asociacija su daug kam žinoma pasaka padės žmonėms geriau įsiminti pavadinimą. Taip likau prie „Markyzo“, – kalbėjo mergina. 

Sunku, bet verta


Kalbėdama apie nuosavo verslo įkūrimą I. Zakarauskienė neslepia, kad ją lydėjo ne viena baimė. Nepaisant to, ji neslepia džiaugsmo išdrįsusi žengti iš savo komforto zonos. 


„Ilgą laiką siuvimas man buvo užslėpta svajonė, hobis, bet aš negalvojau, kad jis gali būti mano pragyvenimo šaltinis. 


Man visada norėjosi stabilumo, stabilių pajamų, jaučiau nerimą, nes su verslu vieną dieną gali būti gerai, kitą – ne. Tas baugino. Visokių baimių kartais kyla ir dabar, bet džiaugsmas yra kur kas didesnis. 


Savo verslą įkūriau praėjusių metų rudenį, kai buvo kalbama apie naują koronaviruso bangą. Nors iki tol turėjau susipirkusi ne vieną buitinę siuvimo mašiną, man labai padėjo Užimtumo tarnyba, suteikusi paramą verslui: už ją įsigijau pramoninę įrangą, skirtą ne tik siuvimui, bet ir lyginimui. 
Kai dabar prisimenu, kad tiesiog išėjau iš darbo, nežinodama ko tikėtis, o kur dar karantinai, kartais pagalvoju, jog tada man gal protas aptemo (aut. past. šypsosi).


Pamenu, sakiau sau, kad bus taip, kaip bus. Dirbdama samdomą darbą nejaučiau vidinio pasitenkinimo, nes visad buvau žmogus, kuriam reikia iššūkių, įtampėlės. Verslas nėra tas dalykas, kur tu gali atsipalaiduoti, laisvai skaičiuoti pinigus. Kartais tikrai yra sunku, bet aš vadovaujuosi mintimi, kad norint augti, reikia daryti tai, ko bijai. Jei nedarysi, niekad netobulėsi“, – pokalbio pabaigoje sakė I. Zakarauskienė. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė 

Jonavoje verslą įkūrusi I. Zakarauskienė: „Iki šiol įžengusi į savo studiją galvoju, kad esu labai laiminga“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 10 Aug 2022 21:15:41 +0300
<![CDATA[Žaliuoju Jonavos veidu besirūpinanti R. Imbrasienė: „Be žalumos ir augmenijos negali būti darnos jokioje aplinkoje“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/zaliuoju-jonavos-veidu-besirupinanti-r-imbrasiene-be-zalumos-ir-augmenijos-negali-buti-darnos-jokioje-aplinkoje https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/zaliuoju-jonavos-veidu-besirupinanti-r-imbrasiene-be-zalumos-ir-augmenijos-negali-buti-darnos-jokioje-aplinkoje Kartu su metų laikais besikeičiantys gėlynai ir nauja augmenija kasmet papuošianti skirtingas miesto erdves – žaliojo Jonavos veido pusė, ties kuria jau ne vienus metus darbuojasi UAB „Jonavos paslaugos“ želdinių priežiūros vadybininkė Rasa Imbrasienė: ji organizuoja ne tik esamų augalų priežiūrą, bet ir naujų sodinimą. 


Dar 2016-aisiais bendrovėje dirbti pradėjusi moteris pasakoja, kad tuomet ji Jonavoje pasigedo žydinčių augalų, ir nors nuo tada  miesto apželdinimas gerokai pasikeitė, R. Imbrasienė nuopelnų sau neprisiima, jos žodžiais tariant, tai – komandinio darbo rezultatas.


Keitėsi palaipsniui


,,Pamenu, kad tik pradėjusi dirbti, mieste jaučiau spalvų ir augalų įvairovės trūkumą. Vaikštant po Jonavą, ypač pavasarį, buvo niūru. Tad pradžioje reikėjo ankstyvų pavasarinių žiedų. Taip atsirado krokai, narcizai, tulpės. Jonavos gėlynai keitėsi palaipsniui. 


Lietuvoje tapo vis madingesni daugiamečiai augalai. Kiek įmanoma, ir mes vienmetes gėles keitėme daugiametėmis. Dalis gėlynų buvo panaikinti, dalis pertvarkyti, bet buvo ir tokių, kurie įrengti naujai. 


Dabar vienmetes gėles sodiname tik ten, kur negalime jų išvengti: vazose, mažuose plotuose. Pačių želdinių mieste tikrai padaugėjo. Prie kiekvieno naujai įrengiamo tako atsirado krūmų ir gėlynų masyvai. Bendrai šiuo metu prižiūrime apie 2500 kv/m želdynų.


Nauji medžiai sodinami seniūnijos iniciatyva. Mes juos prižiūrime, padedame išrinkti rūšis. Renkantis medžius stengiamasi sodintis kuo įvairesnius. Miestui reikalinga bioįvairovė.


Socialiniuose tinkluose teko skaityti nuomonę, kad Jonavoje sodinama tik bukai ir skroblai. Tai netiesa. Mieste yra pasodinta nemažai įvairių medžių: liepos, klevai, šermukšniai, ievos, puošmedžiai, sakuros, ginkmedis, gudobelės, ąžuolai.


Bendrai miesto vaizdas stipriai pasikeitė“, – kalbėjo R. Imbrasienė.


Komandinis darbas


Čia pat moteris pabrėžia, kad ties Jonavos želdiniais, naujų erdvių kūryba darbuojasi ne vienas žmogus.


„Tai bendras komandos rezultatas.  Želdynų priežiūra reikalauja daug laiko, darbo ir žinių. Mūsų miesto želdiniais rūpinasi 7 žmonės:  4 gėlininkės ir 3 apželdinimo darbininkai. Gėlininkės yra sezoninės darbininkės. Jų darbas baigiasi rudenį, kai pasodinamos svogūninės pavasarinės gėlės. 


Na, o apželdinimo darbininkai dirba ištisus metus. Jiems priklauso medžių ir krūmų pjovimas bei genėjimas, žolės pjovimas miesto centrinėje dalyje. 


Mūsų darbai labai priklauso nuo oro sąlygų. Karštomis vasaromis – sunkiau, nes reikia spėti palaistyti visame mieste pasodintus medžius, krūmus ir gėles. Juos tręšti ir purkšti nuo ligų bei kenkėjų. O kur dar piktžolės... 


Noriu pabrėžti, kad tiek mūsų įmonės vadovai, tiek miesto vadovai skiria miesto želdinimui labai daug dėmesio. Be jų iniciatyvos ir palaikymo pasiekti tokį rezultatą būtų sunku.


Svarbu ir tai, kad prie pačių pirmų želdinių pokyčių Jonavoje stipriai prisidėjo ir Lietuvoje gerai žinoma dendrologė Danguolė Liagienė. Ji buvo tas žmogus, kuris pradėjo keisti gėlynų bei želdinių stilių, sukūrė kitokią viziją. Su D. Liagiene konsultuojamės iki šiol“, –kalbėjo R. Imbrasienė. 


Mato svarbą


Specialistė neabejoja, kad želdiniai – labai svarbus miesto aplinkos elementas.


„Be žalumos ir augmenijos negali būti darnos bet kokioje aplinkoje. Juk žmogus yra gamtos dalis. Žaluma apjungia viską ką sukuria žmogus. Nesvarbu, ar tai moderni, ar tai senoji miesto architektūra. 


Pats želdynų dizainas, kaip ir architektūra, taip pat turi stilius. Visa tai suderinus pasiekiama darna“, – kalbėjo moteris. 


Dar daugiau žiedų


R. Imbrasienės akimis,  Jonavoje vis dar yra erdvių, kurias galėtų papuošti augmenija. 


„Norėčiau, kad visose miesto vietose kas nors žydėtų. Įvairiose miesto erdvėse skirtingu metu laiku būtų malonu matyti žydinčius medžius, krūmus bei gėles. 


Gyvenamuosiuose daugiabučių namų kvartaluose trūksta mažų skverelių, kuriuose žmonės galėtų leisti laisvalaikį“, – teigė R. Imbrasienė.
Artimiausiu metu ketinama pabaigti J. Ralio parke esantį gėlyną. Jis bus apsodintas dekoratyviniais česnakais. 


Arčiau natūralumo


Kuri Jonavos žalioji erdvė mieliausia pačiai specialistei?


„Jonavos miesto gėlynai ir žaliosios erdvės visos skirtingos ir savotiškai mielos, bet man, ko gero, labiausiai lankytis patinka Taurostos parke. 


Naujai rekonstruotoje parko dalyje bandoma prisidėti prie biologinės įvairovės didinimo. Dėl to čia jaučiamas natūralumas, vyrauja ramybė. Laukiu, kada bus baigta pilno parko rekonstrukcija“, – kalbėjo jonavietė.


Nuo mokymų iki kitų pavyzdžių


Pasiteiravus, iš kur semiamasi įdėjų kuriant naujas erdves, R. Imbrasienė pasakoja, kad nuolat lankosi įvairiuose seminaruose, kursuose ir mokymuose. 


„Stengiuosi sekti kas vyksta pasaulyje. Labiausiai įkvepia kitose šalyse tvarkomos miesto žaliosios erdvės, gėlynai. Tokios šalys kaip Latvija, Vokietija, Olandija, Didžioji Britanija yra lyderės, iš jų galima daug pasimokyti“, – pasakojo specialistė. 


Ir darbas, ir malonumas


Klausantis, kaip R. Imbrasienė kalba apie savo darbą, dvejonių nekyla - jis yra įaugęs į jos kraują.

 
„Man patinka kurti. Malonu matyti rezultatą. Tikrasis rezultatas pasimato tik po 3-4 metų, o ką kalbėti apie medį, kurio tikro grožio reikia laukti 10-15 metų. Lankantis kituose miestuose ar šalyse, pirmiausia visada noriu pamatyti miesto želdynus. Man patinka juos analizuoti, pasimokyti... Man mano darbas yra ir mano hobis, ir laisvalaikis.  


Aš pati gyvenu vienkiemyje ir džiaugiuosi, kad turiu daug vietos augalams. Turiu pakankamai vietos kūrybai, daug ką išbandau praktiškai. 


Visgi, labai trūksta laiko. Kaip sakoma, batsiuvys be batų...“, – šypsodamasi kalbėjo jonavietė. 


Neatbaidė net ir vorų baimė


Paklausta kaip užgimė jos meilė augalams, R. Imbrasienė svarsto, kad prie to prisidėjo močiutės rodytas pavyzdys. 


„Ji turėjo didelius gėlynus ir buvo augalų mylėtoja, turbūt iš jos užsikrėčiau šia meile. Mokykloje lankiau botanikų būrelį, su vadovu ieškodavome ir rinkdavome retus augalus. Savo dabartinę specialybę pasirinkau jau kiek vėliau. 


Apsigyvenus vienkiemyje, nežinojau kaip skoningai suplanuoti didelę erdvę. Kauno kolegijoje buvo galimybė įgyti reikiamų žinių. Pasirinkau sodybų želdinimo dizainą. Paskutiniuose kursuose pradėjau rengti pirmus projektus ir iki šiol augalai yra visas mano gyvenimas“, – kalbėjo R. Imbrasienė. 


Nuo profesijos pasirinkimo neatbaidė net ir sunkiai su ja suderinama vorų fobija.


„Aš jų labai bijau, bet dirbdama su gėlėmis visad jaučiau ir iki šiol jaučiu didelį malonumą. Dėl to net negalvoju apie juos“, – pokalbio pabaigoje kalbėjo moteris. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

UAB ,,Jonavos paslaugos" ir archyvo nuotraukos

Žaliuoju Jonavos veidu besirūpinanti R. Imbrasienė: „Be žalumos ir augmenijos negali būti darnos jokioje aplinkoje“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 02 Aug 2022 18:45:21 +0300
<![CDATA[Teisininkė: „nurašydami“ vyresnio amžiaus žmones formuojame diskriminacijos kultūrą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/teisininke-nurasydami-vyresnio-amziaus-zmones-formuojame-diskriminacijos-kultura https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/teisininke-nurasydami-vyresnio-amziaus-zmones-formuojame-diskriminacijos-kultura Galima diskriminacija dėl amžiaus – viena dažniausių problemų, kurią nagrinėja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos darbuotojai ir darbuotojos. Nors Vakarų visuomenės, įskaitant Lietuvą, sparčiai senėja, teisininkės Laimos Vengalės-Dits teigimu, žmonių nuostatos ir stereotipai keičiasi itin lėtai. Šis paradoksas atsispindi ir tiriant gyventojų skundus, ir tiesiog žiūrint televizorių ar skaitant publikacijas viešojoje erdvėje.  

Per pirmąjį šių metų pusmetį Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje gauta 10 skundų dėl galimos diskriminacijos amžiaus pagrindu. Kokios tai situacijos?   

Dalis jų susijusios su įvairių paslaugų neprieinamumu. Žmonės kreipiasi į mus, nes neturi išmaniųjų telefonų ir mobiliųjų programėlių, kurios suteikia nuolaidas parduotuvėse. Jų teigimu, vyresnio amžiaus asmenys nesinaudodami šiomis technologijomis atsiduria blogesnėje padėtyje nei kiti vartotojai ir vartotojos.  

Gautas ir skundas dėl nemokamų prostatos vėžio tyrimų – jie prieinami tik atitinkamo amžiaus pacientams. Vyresnio amžiaus pareiškėjas kreipėsi ir dėl to, kad daugiabučio liftas nestoja antrame aukšte. Dėl amžiaus asmuo sunkiau juda, tad gyvendamas šiame aukšte negali normaliai patekti į savo namus. Šiuo konkrečiu atveju, amžius, kaip galimos diskriminacijos pagrindas, susipina su negalia.  

Kai žmonės darbe yra diskriminuojami dėl savo amžiaus, oficialius skundus jie ir jos teikia labai retai. Ar tai atspindi realų diskriminacijos mastą šioje srityje?  

Visiškai neatspindi. Žmonės tiesiog vengia skųsti darbdavius ir darbdaves bijodami susidorojimo ar kitokių neigiamų pasekmių. Lietuvoje ši situacija nesikeičia jau dvidešimt metų. Jei gyventojai (-os) ir kreipiasi, dažnai tik tada, kai jau išeina iš darbo arba yra pasirengę (-usios) nutraukti darbo santykius. Pagrindinė nepranešimo apie tokius pažeidimus priežastis – neadekvati darbdavių reakcija į patį skundo pateikimą.  

Ką reikėtų daryti, kad ši situacija keistųsi?  

Manau, jog vertėtų labiau drausminti pačius darbdavius (-es). Darbuotojas ar darbuotoja, pateikę skundą, yra teisiškai apsaugoti nuo persekiojimo. Kol vyksta tyrimas, du ar tris mėnesius, darbdaviai (-ės) elgiasi ganėtinai santūriai, tačiau pamažu pradedamas jausti spaudimas (žmonės laikomi „skundikais“). Tyrimą pabaigus ir, pavyzdžiui, diskriminacijos nenustačius, pareiškėjas ar pareiškėja susiduria su sankcijomis – per dideliu darbo krūviu, priekabiavimu ir panašiai. Galbūt valstybė galėtų numatyti ilgesnį apsaugos nuo persekiojimo laikotarpį, tarkime, kokius dvejus metus nuo skundo pateikimo. Per šį laikotarpį atsakingi asmenys ar institucijos galėtų vykdyti atitinkamą apskųsto darbdavio (-ės) kontrolę.  

Be to, darbdaviams (-ėms) reikėtų keisti nuostatas apie patį skundą bei jo pateikėją. Kreipimasis į institucijas demokratinėje visuomenėje yra normalus žmogaus teisių gynimo būdas ir nieko blogo, jei darbuotojas ar darbuotoja pasiskundžia. Tai nėra eilinis darbinis klausimas, tačiau nereikėtų į tai reaguoti perdėtai jautriai ir priešiškai nusiteikti besiskundžiančiųjų atžvilgiu. Darbdaviai ir darbdavės nėra neliečiami.  

Pagal bendrą kreipimųsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą skaičių, amžius yra trečias pagal dažnumą galimos diskriminacijos pagrindas po lyties ir negalios. Kokias diskriminacijos dėl amžiaus tendencijas pastebite savo darbo praktikoje?  

Į mus daug dažniau kreipiasi vyresnio amžiaus žmonės. Neretai jie ir jos jaučiasi diskriminuojami negaudami tam tikrų draudimo ar banko paslaugų. Pavyzdžiui, bankinės kortelės klientams ir klientėms nuo, tarkime, 70-ies metų amžiaus išduodamos mažiau palankiomis sąlygomis.  

Dažnai žmonės teiraujasi, ar prevencinių sveikatos patikros paslaugų kompensavimas tik konkretaus amžiaus asmenims nėra diskriminacija. Problemiškos gyventojams atrodo ir įvairios jaunimą remiančios programos, kuriomis šiai asmenų grupei taikomos lengvatinės sąlygos gauti paslaugas ar įsigyti prekes. Kiekvieną atvejį privalu vertinti individualiai, bet nepagrįstų apribojimų tikrai pasitaiko.  

Apmaudu, bet dažnai žmonės skundžiasi dėl nepagarbaus medikų (-ių) požiūrio į vyresnius pacientus bei pacientes – nenorima atlikti tyrimų, senėjimas automatiškai pateikiamas kaip pagrindinė blogėjančios sveikatos priežastis.  

Ar visada apribojimai dėl amžiaus yra laikomi diskriminacija?  

Ne, ne visada. Tokie apribojimai nėra diskriminacija, kai jie yra numatyti įstatymuose. Pavyzdžiui, amžiaus riba, nuo kurios galima vartoti alkoholį, tuoktis, kandidatuoti į Seimą ir pan. Ši išimtis negalioja savivaldybių tarybų nutarimams, ministrų įsakymams ir panašiems administraciniams aktams. Kiekvienu atveju apribojimas yra vertinamas individualiai – jis turi būti teisėtas, pagrįstas ir proporcingas.  

Nuo rugpjūčio 1 d. įsigalioja naujos Lygių galimybių įstatymo pataisos. Jomis įteisinamos nuolaidos ir lengvatos dėl amžiaus. Galbūt galėtumėte pateikti tokių lengvatų pavyzdžių? 

Gavę skundą, bet kuriuo atveju vertinsime, ar lengvatos yra teisėtos ir pagrįstos. Pakeitimai, kuriuos patys inicijavome, leis paprasčiau pateisinti įvairias akcijas bei nuolaidas senjorams (-ėms). Pavyzdžiui, nuolaidas vaistinėse, sveikatingumo centruose, muziejuose, kino teatruose, kitose kultūros įstaigose – praktiškai visame paslaugų sektoriuje.  

Tiriate gyventojų skundus ir teikiate konsultacijas. Ar Lietuvoje paplitę stereotipai apie vyresnio amžiaus žmones?  

Tikrai taip, ypač darbo santykių srityje. Žmonės kreipiasi dėl darbo skelbimų, kuriuose ieškoma tik darbuotojų iki 40 ar 45 metų. Kai paskambiname tokių skelbimų autoriams, dažniausiai išgirstame atsakymą – „nepagalvojome“. Suprask, toje pozicijoje anksčiau dirbo jaunas žmogus, tad stereotipiškai ir toliau turėtų toks ar tokia dirbti. Požiūris, kad vyresnio amžiaus žmonės yra nelankstūs, ribotų gebėjimų, sunkiai įsiliejantys į kolektyvą, deja, yra gajus.  

Kokią žalą daro toks stereotipinis mąstymas?  

Pirmiausia, tai neigiamai veikia pačių žmonių gyvenimą. Viena vertus, asmenys nėra įdarbinami, kokybiškai aptarnaujami. Vyraujantis stereotipinis požiūris veikia jų savivertę – jie ir jos savęs nebelaiko reikšmingais visuomenės nariais ir narėmis. Žmonės stumiami į socialinę atskirtį, ypač pensininkai. Kiekvienas jų skundas prasideda įsitikinimu, kad jie seni, todėl „nurašyti“.  

Ką mes matome viešojoje erdvėje – televizijoje ir kitoje žiniasklaidoje? Dažniausiai kalba jauni žmonės, nes tik jie ir jos yra įdomūs, verti dėmesio. Vyresnius asmenis pamatysime nebent jei jie yra kultūros, meno žmonės, žinomi istorikai. Taip ir formuojama kultūra, kurioje patrauklus tik jaunimas.  

Kur kreiptis susidūrus su diskriminacija dėl amžiaus?  

Viskas priklauso nuo to, ko nukentėjęs žmogus siekia. Dažnai probleminis klausimas gali būti išspręstas čia ir dabar – informavus darbdavį (-ę) ar paslaugų teikėją.  

Jei situacija nėra tokia paprasta, pirmiausia patariu konsultuotis su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba – esame viena pagrindinių institucijų, ginančių žmones nuo diskriminacijos.  

Jei susiduriama su neteisėtu atleidimu ir tikimasi susigrąžinti atimtą darbo vietą, reikėtų kreiptis į darbo ginčų komisiją arba teismą. Mūsų tarnyba neturi teisės įpareigoti darbdavius grąžinti žmones į darbą ar priteisti žalos atlyginimą.  

 

Teisininkė: „nurašydami“ vyresnio amžiaus žmones formuojame diskriminacijos kultūrą

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 27 Jul 2022 09:22:51 +0300
<![CDATA[L. Mikalauskas iki šiol prisimena pirmąją pažintį su Skarulių bendruomene]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/l-mikalauskas-iki-siol-prisimena-pirmaja-pazinti-su-skaruliu-bendruomene https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/l-mikalauskas-iki-siol-prisimena-pirmaja-pazinti-su-skaruliu-bendruomene Vienas vertingiausių bei gražiausių objektų ne tik Jonavoje, bet ir visoje Lietuvoje – taip Skarulių Šv. Onos bažnyčią sutartinai vadina istorikai ir muziejininkai. Šį savaitgalį, liepos 22-24 dienomis, minimas jos 400 metų jubiliejus. Šventės metu, sekmadienį, startuos ir Tarptautinis Skarulių muzikos festivalis, kuris virpins klasikinės muzikos gerbėjų širdis jau 6-ąjį kartą. Kaip sako festivalio meno vadovas, operos solistas Liudas Mikalauskas, bažnyčiose organizuojami koncertai turi savitą aurą, kuri sukuria aplinką, leidžiančią patirti kitokį muzikos ir ryšio su klausytojais pajautimą. Visgi, festivalio Skarulių bažnyčioje idėją įkvėpė ne kas kitas, o skaruliečių bendruomenės iniciatyvumas. 

Nuo idėjos iki įgyvendinimo


„Festivalio užuomazgos prasidėjo 2017-aisiais metais. Tada, kiek pamenu, žiemą skaruliečiai pakvietė mane į koncertą.


Mums susėdus prie arbatos puodelio, buvau paragintas pamąstyti, ką kartu su bendruomene galima nuveikti vardan šios gražios bažnyčios. 


Galiu pasakyti, kad buvau sužavėtas tiek pačios bažnyčios, tiek bendruomenės, kuri man pasirodė tokia gyva... Ji iki šiol išlikusi ir nuoširdžiai rūpinasi tiek bažnyčia, tiek Skarulių gyvenviete, kurios realiai nebėra. Nepaisant viso to, supratau, kad neturint finansų,  meno ir renginių nesukursime. 


Taip jau sutapo, kad po savaitės man teko dalyvauti bendrovės „Achema“ veteranų šventėje. Furšete bendravau su ponia Lyda Lubiene (aut. past. pagrindinė AB „Achema“ akcininkė). Aš jai pradėjau pasakoti apie pokalbį su skaruliečiais, kokia gyva ta bendruomenė, kad ji norėtų ką nors prasmingo nuveikti su savo bažnyčia. Tada pati L. Lubienė labai gražiai atsiliepė apie ją, apie pačią gyvenvietę, papasakojo Skarulių istoriją, kad gyventojai dėl bendrovės statybų buvo iškeldinti.


Nuo to užgimė tas gražus mūsų bendradarbiavimas  – „Achema“ finansavo pirmuosius festivalius. Prie jų išlaikymo vėliau prisidėjo ir bendrovės generalinis direktorius. Turėjome tikrai gražų ryšį, bet susidūrus su sunkumais dėl dujų, bendrovė nutraukė mecianystę ir tada jau į pagalbą atskubėjo Jonavos rajono savivaldybė. 


Su savivaldybe iki šiol bendraujame nepaprastai gražiai. Bendras darbas kartu su ja, su Lietuvos kultūros taryba ir skaruliečių bendruomene, kuri į festivalio organizavimą savo darbo įdeda didelį indelį, suteikia galimybę pakviesti svečius jau į šeštąjį festivalį“, – džiaugėsi L. Mikalauskas.


Kitokia patirtis


Sekmadienį festivalio klausytojai bus pakviesti į koncertą, vyksiantį Šv. Onos bažnyčios šventoriuje: čia bus pastatyta scena. Kiti festivalio renginiai vyks bažnyčios viduje.


„Kovido metu įvyko toks įdomus virsmas – „išsikraustėme“ į šventorių tarp kapinių ir bažnyčios. Atlikėjai buvo be galo sujaudinti ir sakė, kad pirmą kartą per savo gyvenimą koncertuoja kapinėse“, – šypsodamasis prisiminė L. Mikalauskas.


„Dabar, kai ribojimų neliko, žmonės nebejaučia nerimo, baimės glaustis prie kito žmogaus, atsisėsti kartu ir susiremti pečiais, todėl festivalis vyks bažnyčioje. 


Išimtis tik sekmadienio renginiui – kadangi toks gražus jubiliejus ir yra organizuojama didelė, ko gero, daug žmonių sulauksianti šventė“, – kalbėjo L. Mikalauskas.


Arčiau klausytojų


Pasakodamas apie festivalį, atlikėjas džiaugiasi, kad Skarulių bažnyčioje muzikantams talkina palanki akustika. 


„Skirtingose bažnyčiose – skirtingos akustikos. Yra bažnyčių, kurios kelia nemenkų iššūkių. Pavyzdžiui, Šventų Jonų bažnyčioje, Vilniuje, labai aidi ir garsas vėluoja net 6 sekundes. Reikia įsivaizduoti kaip sunku tada dainuoti: ką padainavai išgirsti beveik po 6 sekundžių. 


Skarulių bažnyčia – nedidelė, pasižyminti barokine akustika, kurioje dirbti yra malonu. Kai susirenka žmonės, jie yra labai arti tavęs: aplink lieka gal vos 2 – 3 metrų laisvas plotas. Tokia kamerinė erdvė atneša visai kitokį pojūtį atlikėjui.


Čia norisi bendrauti su klausytoju, užmegzti šiltą kontaktą. Skarulių bažnyčia tikrai turi šilto kontakto aurą. Svečiai atvykę į renginius turėtų tai pajusti“, – pasakojo operos solistas. 

Pavergė ne tik jonaviečių širdis


Tarptautinis Skarulių muzikos festivalis kasmet sulaukia didelio susidomėjimo – jis sutraukia žmones ne tik iš Jonavos, bet ir  Kauno, Ukmergės, Vilniaus regionų.

„Pažiūrėsime kaip sutilpsime šiais metais į pačią bažnyčią, gal ir visi, bet į lauką bus išvesta garso aparatūra.


Turėsime labai gražius kolektyvus. Esantys bažnyčios viduje gaus galimybę patirti didelį malonumą – pasiklausyti koncerto 400 metų senumo bažnyčioje, toje barokinėje akustikoje“, – kalbėjo L. Mikalauskas. 

Kiti Tarptautinio Skarulių muzikinio festivalio renginiai vyks rugpjūčio 21-ąją ir rugsėjo 25- ąją. Jų programą galite rasti čia. 

Skarulių bažnyčios jubiliejaus programa:

Liepos 22 d., penktadienį


22:00 val. Žiburių procesija po išnykusį kaimą
23:00 val. Naktinė adoracija ir šviesų instaliacija „Šimtmečių šviesa“

Liepos 23 d., šeštadienį


13:30 val. Atgyjančio atviruko iš Skarulių pristatymas (projektas „Atvirukas iš Skarulių“)
14:00 val. Filmo „Laiko patikrinti žmonės“ peržiūra
14:45 val. Kryžiaus, koplytėlės, Atminties erdvės šventinimas
15:00 val. Klasikinės muzikos popietė su instrumentine grupe „Rapsodija“

Liepos 24 d., sekmadienį


Nuo 11:00 val. paroda ir kūrybinės dirbtuvės „Atvirukas iš Skarulių“
12:00 val. Iškilmingos Šv. Mišios. Mišias aukoja J. E. kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, gieda Jonavos Šv. Apaštalo Jokūbo parapijos „Viduramžio“ choras, solistės Genovaitė Bigenytė ir Greta Kasiliauskienė


13:30 val. Šventinis koncertas. Dalyvauja instrumentinis sekstetas „Brass Bravo“, Egidijus Bavikinas, Liudas Mikalauskas, Merūnas Vitulskis
16:00 val. Bendruomenės agapė

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Straipsnio iliustravimui naudotos fotografo A. Barzdžiaus nuotraukos, kuriose - skirtingais metais vykusių Tarptautinių Skarulių muzikos festivalių akimirkos.


L. Mikalauskas iki šiol prisimena pirmąją pažintį su Skarulių bendruomene

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 22 Jul 2022 21:03:13 +0300
<![CDATA[Dėliojant paskutinius šventės akcentus, skaruliečiai džiaugiasi bendryste ir nuveiktais darbais]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/deliojant-paskutinius-sventes-akcentus-skarulieciai-dziaugiasi-bendryste-ir-nuveiktais-darbais https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/deliojant-paskutinius-sventes-akcentus-skarulieciai-dziaugiasi-bendryste-ir-nuveiktais-darbais Jau ateinantį savaitgalį, liepos 22 – 24 dienomis, bus minimas Skarulių Šv. Onos bažnyčios 400 metų jubiliejus. Nors šiai progai skirti renginiai vyko jau keletą mėnesių, minėtomis dienomis juos karūnuos finalinė šventė, prie kurios organizavimo prisidėjo gausus būrys žmonių: Jonavos krašto muziejaus, turizmo informacijos centro, Jonavos kultūros centro, šio rajono savivaldybės darbuotojai, kiti bažnyčiai neabejingi asmenys ir, be abejo, pati skaruliečių bendruomenė. Pastaroji – unikumas, neleidžiantis bažnyčiai prarasti gyvybės: iš namų Skarulių kaime jau seniai iškraustyti žmonės nuolat lanko ją, rūpinasi jos gerbūviu, o dabar ir vieningai pluša dėliojant jau paskutinius šventės akcentus. 


Be kaimo, bet su bendrais tikslais


Jonavos krašto istorija besidomintys žmonės žino, kad 18 a. viduryje Skarulių dvarą įsigijus didikams Kosakovskiams, po kiek laiko šalia dvaro ėmė kurtis miestelis, vėliau tapęs Jonava. Kalbant apie patį Skarulių kaimą, šis pradėjo nykti kartu su „Achema" statybos pradžia 20-ąjame amžiuje – tuomet Skarulių gyventojai buvo iškeldinti į Jonavą.


Iš to ir kyla skaruliečių bendruomenės išskirtinumas – kaimo nebėra, tačiau jo gyventojai išlaiko bendrystę, tvarko ir puošia savo bažnyčią, rūpinasi šalia jos esančiomis kapinaitėmis.  


Pasidalino darbus


Kaip pasakoja patys skaruliečiai, artėjant Šv. Onos bažnyčios jubiliejui, bendrų tikslų skaičius tik augo. Dėl to buvo nuspręsta įgyvendinti ir seniai puoselėtą mintį – įkurti asociaciją.


„Apie tai galvojome seniai. Dar kai Jonavoje dirbo kunigas Audrius Mikitiukas, mums buvo ,,baksnojama į šoną“ ir klausiama, kodėl mes neturime asociacijos, nerašome projektų, kurie padėtų puoselėti bažnyčią. 


Atėjus jubiliejiniams metams supratome, kad tikrai šito reikia, nes tai dar labiau suburs mus vienam tikslui – apsaugoti, puoselėti ir palikti ateities kartoms išlikusią mūsų bažnyčią", – kalbėjo asociacijos „Skarulių bendruomenė“ įkūrėja Elena Tuzovienė.


Vardindama, ką skaruliečiams jau pavyko nuveikti, ji mini ne tik bažnyčios puošybą, bet ir naujo kryžiaus statybas, koplytėlės remontą, kapų tvorelės perdažymą ir t.t. 


„Viskas atlikta savomis rankomis ir su gerų žmonių pagalba“, – kalbėjo E. Tuzovienė.


Tačiau dabar didžiausias dėmesys skiriamas ne kam kitam, o finalinės šventės akcentams: susirinkę į pasitarimą, skaruliečiai aptarė ilgą užduočių sąrašą. Darbai padalinti papunkčiui, apgalvojant kiekvieną šventės žingsnį, išdiskutuojant kiekvieną galimą iššūkį. 

Nuotraukoje - akimirkos iš skaruliečių susirinkimo.


Durų užraktų nereikėjo


Kas palaiko tokį stiprų šių žmonių ryšį ir užsidegimą darbuojantis kartu? 


„Pasakysiu paprastai – gyvendami Skaruliuose, mes nenaudojome jokių užraktų, vieni kitus pažinojome, nieko nežeminome ir buvome vieningi. Jei kaime būdavo vestuvės, visi šokdavome, jei laidotuvės – visi nešdavome krepšelius ar gėlių, kurių tuo metu turėjome darželiuose. Taip ir gyvenome“, – pasiteiravus apie bendrystę teigė E. Tuzovienė. 


Čia pat jai antrina ir kiti skaruliečiai pridurdami, kad laidotuvėse net giedotojų nereikėjo – mirusiuosius palydėdavo jų pačių giesmės.


Palygino su tremtimi


„Man visada svarbus buvo gimtasis kraštas. Pamenu, kai vyras gavo paskyrimą į labai gerą darbą Vilniuje, aš verkiau kelias dienas ir sakiau, kad čia mano namai, aš turiu likti Jonavoje, nes čia mano kapai...


Ir tas galbūt kvailas, jaunatviškas egoizmas neleido išvykti, bet dabar nei kiek nesigailiu to, nes šalia turiu tėviškę. Turiu bažnyčią, į kurią bet kada galiu nuvažiuoti su grupe labai darbščių žmonių, pabūti kartu, pasėdėti, išgerti kavos, padaryti tuos darbus, kurie kartais atrodo neįgyvendinami, bet mes juos įgyvendiname.


Galiu pasakyti, kad tėviškės praradimas yra tarsi tremtis iš savų namų. Todėl, kai grįžtame į Skarulius ir stovime bažnyčioje, ko gero, kiekvienas iš mūsų pajaučia tą jausmą, jog atrodo, kad po to vieni eis į vieną pusę, kiti – į kitą, bet sugrįš į namus, į tuos namus, kuriuose mes gimėme, užaugome. 


Buvimas bažnyčioje leidžia pajusti, kad tikrai esame namuose“, – kalbėjo skaruliečių bendruomenės pirmininkė Marytė Stanevičienė. 

Bažnyčios viduje. E. Eglinskės nuotr.

Matė pavyzdį


Prisimindami gimtinę, skaruliečiai vaizdžiai pasakoja apie bendras ekskursijas, šventes, jų suburtą chorą. Didžiuodamiesi pabrėžia, kad jis buvo kaimo pažiba, mat ir aplinkiniai miestai bei miesteliai kviesdavosi jį į savo šventes.


Tačiau visuose jų pasakojimuose figūruoja ne kas kita, o bažnyčia, joje vykusios mišios, giminaičių atsidavimas jai.


„Aš manau, kad mums bažnyčia yra labai brangi, nes mūsų tėvai taip pat ja rūpinosi. Mamai mirus, aš pasilikau kaime. Mačiau kaip mano dėdė tarnavo bažnyčioje, mačiau kaip jis rūpinosi ja. Man norėjosi tęstinumo.


Tai prikalbinau ir marčią įsitraukti į Skarulių bendruomenės veiklą. Reikia tęsti pradėtą darbą, meilę bažnyčiai, savo kaimui“, – kalbėjo skarulietė Nijolė Reicenštein, kurios mintis palydėjo kitų skaruliečių pritarimas bei priminimas, kad prie darbų prisideda ir kitų vaikai. 


„Po vienų mišių kunigas yra labai gražiai pasakęs, kad jaučia, jog ši bažnyčia yra išmelsta. Mums ji tokia ir yra“, – sakė Marytė.


Kviečia pamatyti patiems


Skaruliečiai pabrėžia, kad bažnyčios jubiliejus – didelė šventė jiems visiems. 


„Pakvietėme ne vieną garbų svečią. 


Mūsų bažnyčia išskirtinė, su vienintelėmis tokiomis medinėmis skulptūromis. Galima pasakoti ir pasakoti apie jos grožį, bet geriau pamatyti pačiam, todėl kviečiame visus“, – kalbėjo E. Tuzovienė.

Nuotraukoje - viena iš medinių bažnyčios skulptūrų. E. Eglinskės nuotr.


Šventės programa


Liepos 22 d., penktadienį


22:00 val. Žiburių procesija po išnykusį kaimą
23:00 val. Naktinė adoracija ir šviesų instaliacija „Šimtmečių šviesa“

Liepos 23 d., šeštadienį


13:30 val. Atgyjančio atviruko iš Skarulių pristatymas (projektas „Atvirukas iš Skarulių“)
14:00 val. Filmo „Laiko patikrinti žmonės“ peržiūra
14:45 val. Kryžiaus, koplytėlės, Atminties erdvės šventinimas
15:00 val. Klasikinės muzikos popietė su instrumentine grupe „Rapsodija“

Liepos 24 d., sekmadienį


Nuo 11:00 val. paroda ir kūrybinės dirbtuvės „Atvirukas iš Skarulių“
12:00 val. Iškilmingos Šv. Mišios. Mišias aukoja J. E. kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, gieda Jonavos Šv. Apaštalo Jokūbo parapijos „Viduramžio“ choras, solistės Genovaitė Bigenytė ir Greta Kasiliauskienė
13:30 val. Šventinis koncertas. Dalyvauja instrumentinis sekstetas „Brass Bravo“, Egidijus Bavikinas, Liudas Mikalauskas, Merūnas Vitulskis

16:00 val. Bendruomenės agapė

SUSITIKIME SKARULIUOSE!

Nuotraukų galerijoje - besidarbuojantys skaruliečiai. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Dėliojant paskutinius šventės akcentus, skaruliečiai džiaugiasi bendryste ir nuveiktais darbais

Dėliojant paskutinius šventės akcentus, skaruliečiai džiaugiasi bendryste ir nuveiktais darbais Dėliojant paskutinius šventės akcentus, skaruliečiai džiaugiasi bendryste ir nuveiktais darbais Dėliojant paskutinius šventės akcentus, skaruliečiai džiaugiasi bendryste ir nuveiktais darbais Dėliojant paskutinius šventės akcentus, skaruliečiai džiaugiasi bendryste ir nuveiktais darbais Dėliojant paskutinius šventės akcentus, skaruliečiai džiaugiasi bendryste ir nuveiktais darbais Dėliojant paskutinius šventės akcentus, skaruliečiai džiaugiasi bendryste ir nuveiktais darbais Dėliojant paskutinius šventės akcentus, skaruliečiai džiaugiasi bendryste ir nuveiktais darbais Dėliojant paskutinius šventės akcentus, skaruliečiai džiaugiasi bendryste ir nuveiktais darbais Dėliojant paskutinius šventės akcentus, skaruliečiai džiaugiasi bendryste ir nuveiktais darbais Dėliojant paskutinius šventės akcentus, skaruliečiai džiaugiasi bendryste ir nuveiktais darbais Dėliojant paskutinius šventės akcentus, skaruliečiai džiaugiasi bendryste ir nuveiktais darbais Dėliojant paskutinius šventės akcentus, skaruliečiai džiaugiasi bendryste ir nuveiktais darbais ]]>
jonavoszinios.lt Mon, 18 Jul 2022 20:21:48 +0300
<![CDATA[Kaip tinkamai sutikti Jonines bei ką dovanoti Jonui – apie tai ir dar daugiau iš Jonavos krašto pateikėjų bei edukatorės Rasos Kulytės - Libienės pasakojimų]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kaip-tinkamai-sutikti-jonines-bei-ka-dovanoti-jonui-apie-tai-ir-daugiau-is-jonavos-krasto-pateikeju-bei-edukatores-rasos-kulytes-libienes-pasakojimu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/kaip-tinkamai-sutikti-jonines-bei-ka-dovanoti-jonui-apie-tai-ir-daugiau-is-jonavos-krasto-pateikeju-bei-edukatores-rasos-kulytes-libienes-pasakojimu Trumpiausia metų naktis – Joninių šventė, nuo seno neatsiejama nuo burtų, stebuklų ir mistikos. Tądien tradiciškai ypatingas dėmesys skirtas vandeniui, ugniai, augmenijai ir, žinoma, paparčio žiedo paieškoms. Dalį tradicijų bandoma atkartoti ir šiuolaikinėse Joninėse, tačiau yra ir tokių, kurios pamažu grimzta užmarštin. Kuo tikėjo mūsų senoliai? Ko šiukštu negalima daryti per Jonines? Kaip tinkamai, remiantis papročiais, pasveikinti Joną? Apie tai ir dar daugiau –  pokalbyje su Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus edukatore Rasa Kulyte - Libiene. 


Paparčio žiedas ne kiekvienam


„Visos šventės turi savo mitus. Joninių mitai – neatskiriami nuo paparčio žiedo ieškojimo. Mano akimis, jie yra ypatingai filosofiški, turintys daug gylio. 


Pavyzdžiui, vienoje sakmėje išskiriamos kelios sąlygos: paparčio žiedo ieškantis žmogus turi būti vienas, jis privalo nueiti taip toli nuo namų, kad nesigirdėtų nei šuns lojimas, nei gaidžio giedojimas. 
Kad surastų žiedą, ieškotojas turi pasižymėti ryžtu, stipria valia, psichine ir fizine branda, nesavanaudiškumu. 


Nuėjus gilyn į mišką, reikia aplink save apibrėžti apsauginį ratą. Ne su bet kuo apibrėžti, o su šventais daiktais: grabnyčia – šventinta žvake, kačiarga (aut. past. ugnies žarstikliu), nes ji įgavusi ypatingų galių dėl prisilietimo prie ugnies, klėties raktu ar šermukšnio lazda, kuri, kaip buvo tikima senovėje, taip pat turi ypatingų apsauginių galių. 


Apsibrėžus ratą reikia laukti, kada ant patiestos skarelės, drobės ar nosinės, nukris paparčio žiedas. Pasak sakmės, prasideda baisi audra, didžiulė vėtra, kruša, žmogų gąsdina piktosios jėgos, bet jos negali patekti į rato vidų ir pakenkti žmogui.


Audrai aprimus, lengvatikis patiki, kad išbandymai baigėsi, žengia iš rato. Žemė prasiveria ir jis prasmenga skradžiai. Patirties turintis žmogus kenčia savo ankštame rate net audrai aprimus, nes jis jaučia, kad išbandymai dar nesibaigė. Tuomet prasideda kita piktųjų jėgų šėlsmo banga, kurią iškentus, įsiviešpatauja ramybė bei tyla, nėra jokių pavojų, baimė nejučia virsta neapsakomu džiaugsmu ir palaima, o smulkutis, ryškia šviesa spindintis žiedas nukrenta ant skarelės, apšviesdamas visą erdvę“, – paklausta apie svarbiausius Joninių papročius, pasakojo Jonavos krašto muziejaus edukatorė. 

Svarbu išsaugoti


Tikėta, kad radus žiedą ir vos prisilietus prie jo, radėją aplankydavo ypatinga sėkmė: jis įgydavo turtus, pranašavimo, aiškiaregystės dovaną, galėdavo žinoti viską, kas vykdavo bet kuriame pasaulio krašte, įspėti ligas, surasti joms gydymo būdus. Tokio žmogaus esą negalėjo paveikti jokie prakeiksmai ar užkeikimai, tačiau jis negalėjo nuspėti mirties datos.


„Dar vienas svarbus momentas, atsispindintis Joninių mituose, kad žiedo radimas gali būti ir visiškas atsitiktinumas, tik tuomet jį randa ypatingai doras, kartais net kitų skriaudžiamas žmogus. Kadangi žiedo visi nori, būtina būti ir gudriam tam, kad sugebėtų išsaugoti jį, paslėpti.

 
Vienoje sakmėje pasakojama, kad pas poną tarnavo toks bernas, žinoma, Jonas. Kartą nuo jo pabėgo telyčiukė, o Jonas juk negalėjo grįžti be jos namo.


Jis visur ieškojo, o belandžiojant krūmuose, už bato kulno įkrito paparčio žiedas. Net akys Jonui prašviesėjo: žino kur telyčiukė, žino kur visi pinigai pakasti, atsivėrė jam gyvenimas...


Kas tada? Jonas išmandrėjo... Pradėjo šnekėti visiems, kad jis turi paparčio žiedą ir dėl to yra geresnis už kitus, bet vieną dieną jis užmigo karčiamoje, žiedas iškrito, višta kapt už jo ir po viso turto – žiedo nebėra“, – šypsodamasi pasako Rasa Kulytė - Libienė.


Ypatingas dėmesys – derliui


Kalbėdama apie senuosius Joninių papročius, edukatorė pastebi, kad lietuviai - žemdirbiškos kultūros tauta. Dėl to ypatingas dėmesys skirtas derliui.

 
„Pasėlių lankymas, laukų apėjimas – dažnai kasdieninis ritualas, tačiau tikėta, kad per Jonines padaryti tai būtina tam, kad pasėliai gerai išaugtų ir dovanotų gausų derlių. 


Labai svarbus – supimosi ritualas: kuo aukščiau išsisupsi, tuo aukštesni augs  javai“, – pasakojo moteris.


Keli pavadinimai


Nuo 16-ojo amžiaus Joninės pradėtos vadinti ir Rasų švente.


„Rasa atgaivina žemę. Ypač vertinga rugių lauko rasa, ja prausiamasi Joninių rytą. Manyta, kad ji geriausiai gydo spuogus, skaistina odą. Tikėta, kad rasa - dangiškas vanduo, kuris iškrenta iš oro“, - kalbėjo edukatorė, pridurdama, kad etnologas Jonas Balys Jonines vadino ir Kupolių švente.


„Kupėti – gerai augti, vešėti, o kupoliauti – rinkti žolynus. Žmonės buvo įsitikinę, kad juos būtina surinkti iki Joninių: gydymui, apsaugai, meilės burtams... Sakydavo, kad vėliau jie jau net ir šuniui nebetinkami“, – kalbėjo Rasa Kulytė - Libienė. 

Archyvo nuotr.

Baimintasi raganų


Žolynai svarbų vaidmenį vaidino net saugantis raganų – senoliai tikėjo, kad Joninių metu jų galios tampa tik dar stipresnės.


„Augalai turėjo apsaugoti nuo įsismarkavusių raganų galių. Dygūs ir stiprų kvapą skleidžiantys žolynai buvo prikaišomi į kiekvieną tvarto plyšį: pelynas, dagys, kietis, dilgėlės.


Kaimo žmogus neįsivaizdavo savo gyvenimo be karvės, o pienas buvo labai svarbus prasimaitinimui, tad galvijai buvo saugomi kaip tik išmanyta. 


Karvės Joninių išvakarėse suvedamos į tvartus, joms nebuvo leidžiama ganytis ir tik kitos dienos vidurdienį, kai jau nukritusi rasa, jas išvesdavo į laukus. 


Tikėta, kad raganos ir raganiai stengdavosi užkerėti karves ir atimti pieną, sukaupdami sau kuo daugiau gėrybių. 


Pienas atimamas surinkus rasą: jei surinkai rasą su skara, paklode, rankšluosčiu iš lauko, visų tame lauke besiganančių karvių pienas atitenka tau. Grįžti, išgręži rasą, sugirdai ją savo karvėms ir jos duoda daug pieno. Na, o tos, iš kurių jis atimtas, net ganomos žolinguose laukuose, liesėja, baubia, sudžiūva, susitraukia...


Apie tai yra daug gražių sakmių. Vienoje jų pasakojama, kad eina moteris lauku, velka skarą, o kiek tolėliau eina vaikinas, pririšęs arklius ir nešinas jų apynasriais.


Jis girdi, kad moteris tempdama skarą per lauką kartoja: „Man – per pusę, man – per pusę“.
Vaikinas tuomet pradėjo vilkti žole apynasrius sakydamas: „Man – visas, man – visas“.


Jis grįžo namo, pakabino apynasrius ant vinies ir žiūri, kad pribėgo daug pieno. Sulėkė visi namiškiai, klausia, iš kur jis? Vaikinas ir papasakojo  kas nutiko laukuose. 


Kitą rytą ateina kaimynė verkdama, kad nebeturi pieno. Vaikinas tuomet ir atkirto moteriškei, kad jei norėjo kenkti kitiems, pavogdama dalį pieno iš jų, tegul dabar pati pabūna be jo metus. Pamokė, kad nereikia kitiems kenkti“, – pasakojo Jonavos krašto muziejaus edukatorė. 


Kad karvės duotų daugiau pieno, joms būdavo parūpinta jonažolių. Pastarosiomis netgi trindavo jų nugaras. 


Visgi, nors Joninių augalai buvo itin vertinami, Žolinių – nepamainomi. Tai Rasai Kulytei - Libienei patvirtino ne vienas jos kalbintas kraštietis, pamenantis senus laikus.


Vengė ,,blogos akies" 


Per Jonines žmonės nuoširdžiai stengdavosi nesipykti su kitais.


„Jei nesipyksi per Jonines, visi metai bus darnoje – tuo buvo tikima. Kadangi dauguma tikėjo ir tuo, kad yra žmonių, turinčių „blogą akį“, galinčių nužiūrėti, todėl buvo svarbu palaikyti gerus santykius su kitais.


Turbūt kiekviename kaime buvo galima išgirsti, kad tas ir tas žmogus turi „blogą akį“. Buvo vengiama jam patikėti gyvulius, skolinti pieno“, – kalbėjo Rasa Kulytė - Libienė.


Tikėjo ,,nužiūrėjimu“


Iš edukatorės sukauptų ir įrašytų Jonavos krašto pateikėjų pasakojimų galima išgirsti, kad „bloga akis“ gali būti įgimta arba įgyta. Antruoju atveju, manoma, kad ją turėdavo tie žmonės, kuriuos dar būnant kūdikiais motina bandydavo atžindyti, o tiems nenustojus verkti, vėl glausdavo prie krūties. 


„Pamenu, aš turėjau ilgus plaukus. Ėjau su mama į atlaidus per Jonines ir sutikome kaimynę, kuri taip gyrė mano plaukus, klausė mamos, kuo juos plauna, kad tokie gražūs. Mama atsakė, kad nei jie gražūs, nei ką...


Grįžus namo, mane labai pykino, susuko vidurius. Kai apie tai sužinojo mama, ji iškart pasakė, kad bus ta boba nužiūrėjus.


Tėtis greitai pas ją nubėgo, gražiai kalbėdamas paklausė, ar neturi ko nuo nužiūrėjimo. Ji davė kažkokio sūraus vandens, mane juo apšlakstė, davė atsigerti. Tada užmigau, o prabudus jau viskas buvo gerai. Gal sutapimas, o gal ir ne...


Žinau, per Jonines sakydavo, jog svarbiausia nesipykti su moterimis, nes jos gali padaryti ką negero, nužiūrėti, o per Jonines jos suaktyvėja. 


Man pačiai buvo keista“, – tokiais prisiminimais yra pasidalijusi viena Kulvos (Jonavos raj.) gyventoja. 


Vainikus kabindavo slapčia


Tarpukariu Lietuvoje paplito varduvininkų – Jonų sveikinimas.


„Sakydavo, kad būtina pasveikinti Joną ir slapčia užkabinti vainiką aplink durų staktą. Vainikai buvo pinami iš ąžuolų, pridedant įvairių darželio gėlių.


Labai svarbus momentas, kad vainikas būtų užkabintas slapčia, o Jonas turi pamatyti arba atspėti, kas užkabino, o tada vaišinti: saldainiais, pyragais, rūkytomis mėsomis, alumi ir kitais skanėstais.
Jonams kartais tekdavo net ir per naktį nemiegoti, kad pamatytų, kas atnešė vainiką“, – kalbėjo Jonavos krašto muziejaus edukatorė.


Varduvininkų dovanomis dažniausiai tapdavo tekstilė. Vienos iš Jonavos krašto pateikėjų žodžiais tariant, jei Jonas gaudavo marškinius, tai jau būdavo labai gera dovana. 


Įdomu ir tai, kad vainikai pinti ne apvalūs, o išdėliojant pynes aplink visą durų staktą. Jono vardas Lietuvoje išliko populiariausiu iki pat 20 amžiaus vidurio. 

Joninių vainikų pynimą išbandyti kasmet kviečiami ir jonaviečiai. Archyvo nuotr.


Maudynės ir laužai


Dar du, nuo Joninių tradicijų neatsiejami elementai – vanduo ir ugnis.


„Merginos būriais bėgo prie upių, ežerų, išsipindavo kasas, ten jas šukuodavo, velėdavo marškinius, tikėdamos, kad tame vandenyje trumpiausią metų naktį maudosi laumės. Esą todėl jis įgaudavęs stebuklingų jauninančių, skaistinančių veidą ir kūną galių. 


Kalbant apie laužus, ugnį, manyta, kad ji pakeičia saulę, o šokinėjimas per laužus suteikia sveikatos, jėgų, apsaugą nuo ligų“, – kalbėjo edukatorė.


Meilės burtai


Be ko dar nepraeidavo nei vienos Joninės? Žinoma, kad meilės burtų. 


„Be derliaus, žmonėms itin svarbus buvo ir giminės pratęsimas. Dėl to yra ne vienas burtas, susijęs su meile, tuoktuvėmis. 


Dažnai juose buvo naudojami tie patys žolynai, vainikai, nes tikėta, kad supynus į vainiką, augalai įgauna tik dar daugiau galių“, – kalbėjo Rasa Kulytė - Libienė.


Nupynus du vainikus, tamsesnį – vaikinui, šviesesnį – sau, reikėdavo juos įmesti į vandens telkinį. Ryte buvo bėgama žiūrėti, ar jie susiglaudė. Jei taip, tais metais bus keliamos vestuvės.


Nupynus keletą vainikų, kuriuos mintyse skiri tau patinkantiems vaikinams, o vieną sau, reikėdavo juos paleisti į vieną prūdą. Ryte belikdavo pasižiūrėti, kuris vainikas priplaukė prie tavo vardo vainiko. Tas kuris arčiausiai – bus tavo sutuoktinis.


Dar vienas populiaresnių burtų – vainikų mėtymas per laužą.


„Poros tų vainikų nepindavo, pasirinkdavo sau gėlių ir tiek, bet jau tie, kurie antros pusės neturi, mesdavo vainiką per laužą. 


Reiškia, katras bernas pagaus, tas bus tavo. Tai jei būdavo, kad kuriai mergai koks patinka, tai jau ir meta jo pusėn“, – apie savomis akimis matytus ir pačios kadaise išbandytus burtus pasakojo dar viena Kulvos gyventoja.  

Archyvo nuotr.


Įvairiapusė šventė


Žadama, kad šiais metais Jonavoje organizuojamose Joninėse tiek jonaviečių, tiek miesto svečių lauks daugybė pramogų, tarp kurių – ir tikros, tradicijomis bei papročiais apipintos Joninių linksmybės, ir Lietuvoje gerai žinomų muzikos atlikėjų koncertas, ir moderni šviesos, ugnies bei garso efektų pripildyta vidurnakčio misterija.


Vainikus kartu su šventės dalyviais pins ir pati Rasa Kulytė - Libienė. 


Daugiau apie artėjančias Jonines Jonavoje galite sužinoti paspaudę čia

Archyvo nuotr.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Kaip tinkamai sutikti Jonines bei ką dovanoti Jonui – apie tai ir dar daugiau iš Jonavos krašto pateikėjų bei edukatorės Rasos Kulytės - Libienės pasakojimų

]]>
jonavoszinios.lt Sun, 19 Jun 2022 10:25:11 +0300
<![CDATA[Lucas Martorell: „Tampame vis agresyvesni aikštelėje ir mūsų žaidimas gerės toliau“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lucas-martorell-tampame-vis-agresyvesni-aiksteleje-ir-musu-zaidimas-geres-toliau https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lucas-martorell-tampame-vis-agresyvesni-aiksteleje-ir-musu-zaidimas-geres-toliau Kairiojo krašto gynėjo pozicijoje rungtyniaujantis argentinietis Lietuvoje atsidūrė kiek netikėtai. Prieš pat sezono pradžią prie komandos prisijungęs Lucas iki persikėlimo į Jonavą rungtyniavo Argentinoje, Čilėje ir Portugalijoje, tačiau prie Jonavos klubo jis prisijungė ne vienas, o kartu su keliais savo tautiečiais. Apie gyvenimą Lietuvoje, futbolo idealus bei gerėjantį jonaviečių žaidimą pakalbinome vikrųjį „FK Jonava“ gynėją. 

 Esi vienas iš keturių komandoje rungtyniaujančių argentiniečių, kokį įspūdį susidarei apie Lietuvą pagyvenus čia kelis mėnesius? Ar adaptaciją palengvina tai, jog su tavimi Jonavoje žaidžia 3 tavo tautiečiai? 

Tikrai nenustebinsiu atsakydamas, jog mums čia tikrai labai šalta. Manau, kad mes, argentiniečiai, esame šilti žmonės ir linkę bendrauti nesvarbu kur būtume. Futbolas visur žaidžiamas panašiai, pagrindinis skirtumas yra tas, kad Lietuvoje yra šaltesnis klimatas. Nemanau, kad man būtų buvęs šokas prisijungti prie ekipos ir vienam. Niekad neturėjau problemų bendrauti su skirtingais žmonėmis. 

Iš visų argentiniečių esi pats vyriausias komandoje, ar tiesa, jog jiems esi lyg vyresnis brolis ir turi jiems daugiau padėti? 

Galbūt tai ir tiesa, aš jiems visada išverčiu ko jie nesupranta. Pamokinu juos anglų kalbos ir tiesiog stengiuosi padėti. Manau, jog man patinka padėti žmonėms įvairiose situacijose, todėl manęs šios pareigos tikrai nevargina. 

Aikštelėje pasižymi išskirtinėmis greičio savybėmis, kokius žaidėjus idealizavai augdamas, kuriuos savo žaidimo elementus stengiesi gerinti Jonavoje?  

Nuo mažens rungtyniaudavau vidurio gynėjo pozicijoje ir tik pastaraisiais metais teko pasislinkti į kairiojo krašto gynėjo poziciją. Mano idealai visada buvo agresyvūs žaidėjai, tokie kaip Sergio Ramos ar Pepe. „FK Jonavos“ komandoje stengiuosi pagerinti savo skersavimo įgūdžius bei tobulinti žaidimo skaitymą. 

9-ojo turo rungtynėse su marijampoliečiais užsidirbai raudoną kortelę ir buvai priverstas praleisti net 5 susitikimus. Ar sunku buvo stebėti komandą iš šalies?  

Žaidėjai visada nori rungtyniauti ir tada, kai tenka praleisti rungtynes, būna labai sunku stebėti komandą. Manau, kad mūsų pietietiškas temperamentas pakiša mums koją, nes į kai kurias situacijas reaguojame karščiau nei derėtų. Kalbant apie komandą, tai tikrai jaučiasi, jog N. Machado ir P. Osauskas puikiai rungtyniavo pastaruoju metu ir kuo daugiau tokį kovingumą demonstruojančių žaidėjų atsiras – tuo geresnių rezultatų sulauksime. 

Per rinktinių pertrauką turėjote nemažai laiko treniruotėms, sužaidėte draugiškas rungtynes su Latvijos klubu, kuriose tau pavyko pasižymėti. Kaip manai, ar komanda sugebės ir toliau gerinti savo žaidimą? Kokių rungtynių lauki sekmadienį Kaune?  

Tikrai manau, jog mūsų žaidimas ir toliau gerės, nes per rinktinių pertrauką tikrai pagerinome savąją fizinę kondiciją. Komandos vairą perėmus P. Kushlyk tapome agresyvesni bei dar geriau judame su kamuoliu. Sekmadienio susitikimas Kaune turėtų būti labai kovingas, kaip ir pastarosios mūsų rungtynės Jonavoje, kuriose turėjome savųjų šansų pasiekti pergalę.  

 

„FK Jonavos“ futbolininkai jau šį sekmadienį Kaune pabandys įgelti pastaruosius kelis sezonus „Optibet-A lygoje“ ant prizininkų pakylos lipusiems „Kauno Žalgirio“ futbolininkams. Petro Kushlyk  auklėtiniai sieks demonstruoti kuo geresnį žaidimą bei pakovoti dėl taip reikalingų taškų.  

Jonaviečiai į namų stadioną sugrįš jau kitą trečiadienį, birželio 22 dieną, kuomet Jonavos centriniame stadione priimsime „Optibet-A lygos“ lyderius iš Panevėžio.  

Rungtynių pradžia – 18:00. 

Bilietus į rungtynes platina Ticketmarket.lt 

Bilietų nuoroda: https://bit.ly/3b0cTZh 

Bilietų kaina - 4 eurai. 

Rungtynių dieną bilietus kasoje galėsite įsigyti nuo 17:00. 

Įsigyjant bilietus moksleiviams, studentams, senjorams ir žmonėms su negalia taikoma 50% nuolaida (prie įėjimo į stadioną bus būtina pateikti teisę į nuolaidą įrodantį dokumentą). 

Vaikai iki 7 metų amžiaus (būtina turėti amžių įrodantį dokumentą) į rungtynes bus įleidžiami nemokamai! 

Lygos sprendimu, visi ukrainiečiai „Optibet-A lygos“ rungtynėse gali lankytis nemokamai. 

Lucas Martorell: „Tampame vis agresyvesni aikštelėje ir mūsų žaidimas gerės toliau“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 16 Jun 2022 09:45:22 +0300
<![CDATA[Jonavos ligoninėje – gerokai išaugęs gimdyvių skaičius]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-ligonineje-gerokai-isauges-gimdyviu-skaicius https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-ligonineje-gerokai-isauges-gimdyviu-skaicius Kėdainiai, Ukmergė, Raseiniai, Kaišiadorys, Kaunas ir net Vilnius – miestai, iš kurių pastaruoju metu VšĮ „Jonavos ligoninė“ akušerijos ginekologijos skyrius susilaukia nemažai atvykstančių gimdyvių. Į klausimą, kodėl moterys gimdymui vis aktyviau renkasi būtent šią gydymo įstaigą, vieno konkretaus atsakymo, ko gero, nėra. Tačiau tiek ligoninės vadovybė, tiek pačios gimdyvės neabejoja, kad prie to prisidėjo ir sveikatos apsaugos reforma, ir skyriuje dirbančių specialistų pastangos suteikti išskirtinį dėmesį šeimai, ką tik susilaukusiai naujagimio. 


Paskutinis bastionas


„Visuomenė jau supranta ir mato, kad Sveikatos apsaugos ministerija turi viziją, pagal kurią sveikatos apsaugos paslaugos yra daugiau ar mažiau koncentruojamos. Tas lemia tai, kad paslaugų prieinamumas tampa problematiškas, o akušerijos ginekologijos sritis - ne išimtis: dėl vykdomos reformos regionuose užsidaro akušerijos skyriai. Jų nebeturi Kėdainiai, Ukmergė, Kaišiadorys, o neseniai toks skyrius buvo uždarytas ir Raseiniuose. 


Taigi, mūsų akušerijos ginekologijos skyrius liko kaip paskutinis bastionas, kuris įvykdė ministerijos reikalavimą turėti 300 gimdymų per metus ir toliau tęsia savo veiklą.


Kas lieka gyventojams, kurie gyvena minėtuose miestuose? Iki didžiųjų ligoninių – nemenkas kelias, ten kyla problemų ir dėl automobilių parkavimo. Todėl kyla sunkumų tėveliams, norintiems aplankyti gimdyves ar atvežti joms būtinų daiktų. 


Jei kalbėsime apie kelionę iš Ukmergės į Jonavą, tai gauname tik 30-ies kilometrų atstumą, tuo tarpu iki Vilniaus – visas šimtas. Važiuojant iš Kėdainių į Jonavą, reikia įveikti 25 kilometrus, o iki Kauno kėdainiškiams – 50 kilometrų.
Žmonės tai puikiai mato, įvertina ir renkasi patogumą vykdami pas mus. Tai, be abejo, viena iš priežasčių, kodėl auga gimdyvių skaičius mūsų ligoninėje“, – kalbėjo Jonavos ligoninės vadovas Gediminas Ramanauskas. 


Svarbi – kiekviena gimdyvė


Šalia to, svarstoma, kad Jonavos ligoninės akušerijos ginekologijos skyrius patrauklus tuo,jog čia gimdymai nėra priimami masiškai. 


„Sunku būtų nesutikti su tuo, kad akušerijos ginekologijos paslaugos yra jautrios, kurios neturėtų būtų lydimos streso ar perdėtos baimės.


Neretai mamoms prireikia ne tik akušerinės, bet ir ginekologinės pagalbos. Joms svarbi ir išankstinė nėštumo priežiūra, o šeimos gydytojui iškart tariantis su specialistais dėl visos nėštumo, gimdymo eigos, tampa ramiau. 
Kai kalbame apie kūdikio priėmimą, norisi, kad ši paslauga būtų suteikta su meile ir dideliu dėmesiu, gaunant maksimalią priežiūrą.


Kadangi mūsų ligoninėje nėra „konvejerio“, kai per dieną priimamas itin didelis gimdymo skaičius, mums kiekviena gimdyvė yra be galo brangi ir mes jos sėkmės istoriją priimame asmeniškai, kaip ir mūsų laimėjimą, o įvykus nemaloniems, nenumatytiems ir nevaldomiems procesams, į nesėkmę žiūrime kaip į bendrą pralaimėjimą.


Ten, kur gimdyvių srautas labai didelis, tu esi tik mažas taškelis ilgoje eilutėje. Gimdyvės tai jaučia“, – teigė G. Ramanauskas.


Palatoje – namų komfortas


Įprastai Jonavos ligoninės akušerijos ginekologijos skyriuje per mėnesį vidutiniškai gimdavo apie 20 – 25 kūdikių, praėjusį mėnesį čia priimta daugiau nei 50 gimdymų. 


„Pajutome spaudimą, o kartu ir didesnį susidomėjimą. Gimdyvės iš kitų miestų kur kas dažniau atvažiuoja susipažinti su ligoninės akušerijos ginekologijos skyriaus specialistais.


Matant tai, priimtas sprendimas padidinti gimdyvių palatų skaičių. Dėtos ir didesnės pastangos siekiant sukurti joms komforto zoną, kad vienoje palatoje būtų viena mama su kūdikiu ir kartu galėtų įsikurti tėtis. 


Jonavos rajono savivaldybės administracijos patarimu, palatose įrengėme televiziją, interneto ryšį, kad tėvai galėtų jaustis patogiai ir bent šiek tiek pailsėti.


Visų turimų sumanymų įgyvendinti dar nespėjome, viskas vyksta nuosekliai. Šiuo metu įsitenkame ir į turimą palatų skaičių, bet yra numatytas planas, kad prireikus, įrengsime jų daugiau“, – kalbėjo G. Ramanauskas.


Jaučia palaikymą


Pasakodamas apie sveikatos apsaugos reformos sukeltus iššūkius, ligoninės vadovas džiaugiasi, kad sulaukta savivaldos pagalbos.


„Norisi labai padėkoti tiek merui M. Sinkevičiui, tiek savivaldybės administracijai už rodomą palaikymą bei supratimą, kad ligoninė turi išlaikyti kuo platesnį paslaugų spektrą, nenutolinant jų nuo gyventojų. Tai – visuomenės poreikis. 


Meras ir savivalda labai aktyviai išreiškia šią poziciją, tiek diskusijose su Sveikatos apsaugos ministerija, tiek Lietuvos savivaldybių asociacijos lygmenyje. 


Bendraujant su aplinkinių rajonų gydymo įstaigų vadovais, ne kartą teko girdėti, kad jie į tokį palaikymą žiūri su pavydu. Kaip sako jie, didžiulė sėkmė Jonavai turėti savivaldą su aiškia vizija dėl sveikatos apsaugos lygmens rajone. 


Labai džiaugiamės ir savivaldybės tarybos palaikymu, nes diskusijose su ministerija visos frakcijos vieningai pasisakė ligoninės išlikimo klausimu.


Visas ligoninės kolektyvas jaučia užtarimą, kas šiuo momentu, kai ligoninės ateitis nėra aiški - be galo svarbu“,  – teigė G. Ramanauskas.


Skiria išmoką


Ligoninės vadovo žodžiais tariant, gerai apgalvota pagalba pasitarnauja ne tik ligoninės, bet ir viso rajono perspektyvai. 


„Savivaldybės taryba yra nutarusi, kad kiekvienas Jonavos ligoninėje gimęs kūdikis, nepriklausomai nuo to, kur yra deklaruota jo tėvelių gyvenamoji vieta, gauna 129 eurų išmoką.


Toks spendimas yra ne vien tik paskatinimas gimdyti Jonavos ligoninėje, tai yra labai gilus ir toliaregiškas sprendimas visam rajonui, nes dalinai prisideda prie gimstamumo skatinimo ir priartina žmones prie Jonavos, kas gali paskatinti juos pasilikti čia. 


Tai yra geras strateginis žingsnis, nes miestas ir rajonas auga su didele perspektyva: turi savo futbolo ir kepšinio komandas, baseiną bei puikiai išvystytą infrastruktūrą. Visame šiame kontekste labai gražiai „įsipaišo“ ir ligoninė“, – kalbėjo G. Ramanauskas. 


Negaili gražių žodžių


Tuo tarpu Jonavos ligoninės akušerijos ginekologijos skyriuje straipsnio rengimo dieną su neišnešiotuku besiglaudžianti ukmergiškė Jurgita Zalagėnienė tvirtina, jog džiaugiasi gimdymui pasirinkusi Jonavą.


„Tai ne pirmasis mano vaikelis, tad turiu su kuo palyginti ir galiu pasakyti, kad tikrai džiaugiuosi Jonavoje man ir sūnui suteikta priežiūra. 


Kolektyvas jaunas, rūpestingas, turintis daug žinių, o ir naudojamos technologijos, inventorius čia visai kitoks, šiuolaikiškesnis.


Gulime čia jau 5 dienas ir tikrai neturiu kuo skųstis“, – pasakojo J. Zalagėnienė.


Rekomenduos ir kitoms


Pasiteiravus, ar jai teko girdėti apie Jonavos rajono savivaldybės skiriamą išmoką, moteris patvirtina, kad taip. Nepaisant to, ji nė nemirktelėjus tikina, kad čia gimdyti nusprendė visai ne dėl to.


„Gauti dovanų, žinoma, malonu. Sugalvosime kur panaudoti pinigėlius, bet šią ligoninę pasirinkau visiškai ne dėl jų.
Anksčiau apie Jonavos ligoninės ginekologijos skyrių esu girdėjusi iš draugių, kurios taip pat atsiliepė teigiamai. Dėl to važiavau čia rami, tuo labiau, kad Ukmergėje nebėra tokio skyriaus, jis buvo uždarytas, o Vilnius – toli. 


Galiu pasakyti, kad dabar savo draugėms šį skyrių rekomenduočiau ir aš pati“, – teigė J. Zalagėnienė.

VšĮ ,,Jonavos ligoninė" nuotrauka

Esant poreikiui pasikonsultuoti su gydytoju akušeriu ginekologu galima telefonu (8-349) 69 112.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavos ligoninėje – gerokai išaugęs gimdyvių skaičius

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 13 Jun 2022 18:43:25 +0300
<![CDATA[Teismo psichologė apie tėvų poveikį vaikui: vaikai dažnai yra linkę prisiimti atsakomybę už suaugusiųjų netinkamą elgesį jų atžvilgiu]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/teismo-psichologe-apie-tevu-poveiki-vaikui-vaikai-daznai-yra-linke-prisiimti-atsakomybe-uz-suaugusiuju-netinkama-elgesi-ju-atzvilgiu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/teismo-psichologe-apie-tevu-poveiki-vaikui-vaikai-daznai-yra-linke-prisiimti-atsakomybe-uz-suaugusiuju-netinkama-elgesi-ju-atzvilgiu Jau visuotinai yra pripažįstama, kad vaikai dėl savo amžiaus, raidos, patirto smurto ir kitų traumuojančių patirčių (dažnai susijusių su jiems  artimiausiais asmenimis) yra ypatingi teisminio proceso dalyviai ir jų apsaugai turi būti skiriamas prioritetinis dėmesys. Gaila, bet neretai tėvai, rodos, patys artimiausi vaiko aplinkos žmonės, daro neigiamą poveikį ir trukdo ne tik teisingam bylos išnagrinėjimui, bet – svarbiausia, vaiko emocinei būklei ir jo saugumui.  

Kaip vaikui padėti nepalūžti, atsilaikyti prieš tėvų įtaką ir kaip tėvų poveikis vaikui gali atsiliepti tolesnei jo raidai ir  gyvenimui ateityje, kalbamės su Kauno apylinkės teismo psichologe Ina Božokiene.  

 

 

Miela Ina, nors dabar dažnai girdime ir patys nevengiame vartoti šios sąvokos, noriu paklausti Jūsų, kas yra „Psichologinis smurtas“? Kaip tai liečia mažą vaiką ir jo suvokimą apie pasaulį ir jo artimuosius? 

 

Apie psichologinį smurtą galima kalbėti daug ir labai plačiai, jis apima daug gyvenimo sričių. Apibrėžiant pagrindinius ir esminius aspektus, tai - tyčinis ir sistemingas emocinės būklės bloginimas, vaiko žeminimas, menkinimas, girdint kitiems asmenims, patyčios, ignoravimas, kuomet neatliepiami vaiko saugumo ir emociniai poreikiai, izoliavimas nuo jam svarbių asmenų (giminaičių, senelių ar jam artimų draugų), taip pat gąsdinimas, kad vaikas bus išvežtas iš jo socialinės aplinkos.  

 

Svarbu pabrėžti ir tai, kad smurtas artimoje aplinkoje, kai vaikas tampa liudytoju šeimoje, kurioje nuolat vyksta konfliktai, taip pat yra psichologinis smurtas. Dėl tokių reiškinių vaikas nuolat jaučia tvyrančią įtampą ir baimę.   

 

Psichologinis smurtas atpažįstamas sunkiai. Tai yra labai ydinga ir reali grėsmė, luošinanti vaiko gyvenimą.  Ir jei tokie reiškiniai vyksta nuolat, vaikui tai atrodo normali, įprasta aplinka, įprasta bendravimo forma, gyvenimo būdas.  Vaikas adaptuojasi savo socialinėje aplinkoje nesuprasdamas, kad artimų žmonių (tėvų, senelių) elgesys yra netinkamas.  

Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad vaikai dažnai yra linkę prisiimti atsakomybę už suaugusiųjų netinkamą elgesį jų atžvilgiu.  

 

Ką turite omenyje? 

 

Vykdant  apklausas, vaiko pasiteiravus „dėl ko tau artimi žmonės su tavimi taip pasielgė“, atsako „tai aš pats kaltas...“, „aš prisidirbau...“, „tėčiui, mamai nervai neišlaikė...“. Taip pat dėl tėvų konfliktų vaikas linkęs kaltinti save. 

 

Vaikas, augdamas tokioje aplinkoje, išgyvena ambivalentiškus jausmus. Tai reiškia, kad jis myli savo tėvus, bet kartu pradeda jų neapkęsti dėl jų netinkamo elgesio jo atžvilgiu. Nuolatiniai įžeidinėjimai, pasityčiojimai, visi prieš tai išvardinti reiškiniai formuoja vaiko nesaugumą, nepasitikėjimą savimi.  

 

„Tu nevykėlis, nieko nesugebi, nieko nemoki, neužaugsi...“ tokius ir panašius netinkamus išsireiškimus tenka nuolat išgirsti apklausų metu. Šie skaudūs žodžiai, kuriuos vartoja tėvai vaikų atžvilgiu, psichologijoje vadinami introjektais, kurie palieka pėdsakus visam likusiam žmogaus gyvenimui.  

 

Suprantu, kad į šį klausimą atsakyti sunku ir mūsų supratimas  apie tuos pačius dalykus yra kartais iš esmės skirtingas, tačiau Jūs, kaip patyrusi psichologė, atsakykite, kodėl tėvai nesupranta, kad daro neigiamą poveikį vaikui? Kodėl turtas, garbė, neretai ir statusas yra svarbiau už vaiko interesus ir jo gerovę? 

 

Labai paprasta. Tėvai tokį netinkamą bendravimo modelį atsineša iš savo vaikystės, tačiau apie tai net nesusimąsto ir panašiai elgiasi savo šeimoje. Ir jei jie, supratę savo elgesio spragas, nesiima tų klaidų taisyti, nesimoko ir nesikreipia pagalbos į specialistus, vėliau kyla problemos.  Gyvenant  aplinkoje, kurioje yra patiriamas psichologinis smurtas, vaikui išsivysto nesaugumas bet kurioje kitoje aplinkoje. Vaikas, nusivylęs savo artimaisiais, nepasitiki niekuo, jam sunku bendrauti, užmegzti nuoširdžius, pasitikėjimu paremtus santykius. 

 

Kad statusas ir garbė daro poveikį, papasakosiu istoriją. Mama – tam tikras pareigas užimantis asmuo ir procese ji nevengia pabrėžti savo padėties, kitaip tariant ji bando naudotis savo statusu, darydama poveikį tiek vaikui, tiek kitai pusei. Vyksta ilgas teismo procesas su visais viešai nematomais klasikiniais elementais: konfliktas, turto dalybos, vaiko dalybos, manipuliacijos ir net vienas kito kaltinimas būtais ir nebūtais dalykais (tėvą kaltina seksualiniu vaiko tvirkinimu). Mama griebiasi priemonių, apkaltindama kitą šalį, kad palaužtų savo pusėn vaiką ir prisiteistų daugiau turto.  

 

Mano jau paminėta statusą visuomenėje turinti moteris procese kalba tik įstatymų citatomis, žinoma, ji gerai žino, ką kalba ir kaip reikia kalbėti, tačiau užsiima gąsdinimu ir grasinimais (kad parašys pareiškimą dėl seksualinio mergaitės tvirkinimo), pasinaudodama savo sukauptomis žiniomis, darbo patirtimi, grasina, kad pasieks savo bet kokiomis priemonės, nors procesas bus ilgas ir varginantis. Ji manipuliuoja visur. Jei tėvas pusvalandį vėluoja pasiimti vaiką, yra kviečiama policija, vaiko teisių apsaugos pareigūnai. Ir visa tai vyksta vaiko akivaizdoje.  

 

Kaip Jums atrodo, ar ši mama suinteresuota užauginti fiziškai ir psichiškai sveiką asmenybę, ar sutraumuotą, praradusią saugumą, pasitikėjimą savimi, linkusią į suicidinius veiksmus nelaimingą moterį? Ko gero atsakymas yra antrasis variantas.  

 

Kartą 7 metų mergaitė sako man: „Tėtis nori paimti namą, o iš manęs mamą“. Paklausus iš kur ji tai žino, pasako, kad taip kalba mama. Tokių pavyzdžių daug.  

 

Problema yra ta, kad mamai ar tėvui viskas sukasi tik apie juos, jie svetimo skausmo nemato, vaikas jiems- įrankis, daiktas. Savo interesą iškelia aukščiau vaiko intereso, vaikas nustumiamas į antrą ar trečią planą. Dėl emocinio intelekto stokos, tėvai negali reikiamu momentu tiesiog patylėti, ramiai išsiaiškinti savo santykių, atsigręžti į vaiką, jo jausmus. 

 

Šie tėvai yra traumuoti nuo vaikystės, kaip minėjau, jie atsinešė tokį savo elgesio  modelį iš savo šeimos.  

 

Ir kaip vėliau paaiškėjo, moteris, turinti statusą visuomenėje, pati augo be tėvo, todėl ir mergaitei yra įteigiama, kad jai labiau reikalinga mama negu tėtis. Gyvenimo dinamikoje šios mergaitės mamos žodžiai visą gyvenimą vilksis kaip šleifas.  

 

Tokio gyvenimo padariniai yra labai skaudūs. 

 

 

Pakalbėkime apie teisminius procesus. Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, jei vienas iš tėvų arba abu yra pripažinti vaiko atstovais pagal įstatymą, jie su kitais proceso dalyviais būna teismo posėdžių salėje. Jie girdi, ką pasakoja vaikas. Kaip visa tai atsiliepia vaikui ir jo aplinkai? Juk poveikis neišvengiamas? 

Jei tėvai negali būti vaiko atstovais ir vaiką atstovauja vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo  skyriaus specialistas, atlydėjęs asmuo už durų laukia teismo  posėdžio pabaigos? Ar tokia situacija yra saugesnė pačiam vaikui? 

 

Įvadinio pokalbio metu, supažindinant vaiką su apklausos struktūra, jis visuomet informuojamas, kad bus daromas vaizdo ir garso įrašas. Tuomet vaikas paklausia, ar tėtis (mama) jį girdės. Tokiu atveju, aš privalau informuoti vaiką, kas sėdi teismo posėdžių salėje ir jo klauso. Retais atvejais, tačiau pasitaiko, kad vaikas atsisako duoti parodymus girdint artimiesiems. Tuomet, proceso prašymų stadijoje išsakau vaiko prašymą atlikti apklausą nedalyvaujant jo tėvams. O jei yra tokia galimybė ir vaikas turi kitą įstatyminį atstovą (gynėją), tėvai šalinami iš posėdžių salės. Taip patenkinamas vaiko prašymas atlikti apklausą negirdint tėvams. Tokiu atveju vaikas gali duoti išsamesnius parodymus, atskleisti daugiau bylai reikšmingų aplinkybių. 

Tačiau, jei vienas iš tėvų privalo dalyvauti procese, nes yra įtariamasis ar kaltinamasis, jis negali būti pašalintas iš salės, užtikrinant jo procesines teises dalyvauti teisminiame bylos nagrinėjime.  

Klausiamu atveju, atstovu pagal įstatymą skiriamas vaikų teisių apsaugos specialistas. Vienas iš tėvų dažnai laukia už posėdžio salės durų.  

 

Kas vyksta, kai vaikui tenka duoti parodymus prieš artimą savo šeimos narį (tėtį ar mamą), o po to grįžti į tą pačią socialinę aplinką, kur visi kartu gyvena? 

 

Turiu pastebėti, kad ši problema yra labai opi. Be abejo, vaikai išgyvena liūdesį, nerimą, net baimę. Papasakoja, kokios poveikio priemonės buvo taikytos, kad vaikas nepasakotų tiesos. „Jei papasakosi, kas nutiko, aš nusižudysiu“,- prieš apklausą mergaitei pasakė mama. „Jei papasakosi apie tėtį, jį pasodins į kalėjimą ir jo daugiau nematysi, o tavęs niekas nemylės, nes tėtis sėdės dėl tavo kaltės,“- taip mama daro poveikį vaikui prieš apklausą.  

Sunku ir įsivaizduoti, kas vyksta to mažo žmogaus širdelėje, kai patiria tokius ir panašius artimųjų grasinimus. Ir iš tiesų, tada vaikas susiduria su problema atsiskleisti ir papasakoti tiesą, nes jam uždedama tokia atsakomybė, kurios jis negali pakelti. 

 

Beje, kartais būna ir pozityvių poveikio priemonių. Vaikas apipilamas dovanomis, kelionėmis, pažadais. Tėvai stengiasi dėl vaiko kaip įmanydami, dažnai persistengdami. Tačiau toks netipinis tėčio (mamos) elgesys, skatinant pozityviomis priemonėmis, verčia vaiką visai tylėti ir neatskleisti tiesos apie patiriamą smurtą. „Tėvai dabar labai geri pasidarė ir labai pasikeitė“, - pasakoja vaikas.  

 

Žinoma, daug ko, kas vyksta artimoje aplinkoje, mes nežinome. Galime tik spėti, nujausti, kiek vaikas išdrįsta pasakyti tiesą apie patiriamas skriaudas. O kas vyksta po proceso, nežinome, nes galimybės gauti grįžtamąjį ryšį tiesiog nėra. 

 

Ar tenka pastebėti, kad vaikas, vykstant teismo procesams, pats pradeda manipuliuoti tėvų jausmais, jų dėmesiu, dovanomis? Kaip tėvams išvengti mažojo „šantažo? 

 

Žinoma. Vaikas nori pasilikti pas tėvą, kuris perka daugiau prabangių telefonų ar kompiuterių. Tačiau vaiko paklausus, pas kurį iš tėvų norėtų gyventi, jei tų daiktų nebūtų, visgi pasirenkama mama.   

 

Kad taip nenutiktų, tėvai turėtų bendru sutarimu nubrėžti teisingas ribas, tai yra sutartinai laikytis nusistovėjusių taisyklių ir tvarkos, nedarant spaudimo vaikui. Nes nevienodos tėvų gyvenimo sąlygos, skirtingi požiūriai į tuos pačius dalykus gali lemti vaiko manipuliaciją ir iškreiptą suvokimą apie teisingą gyvenimo modelį.  

Vyraujanti problema ta, kad paprastai vienas iš tėvų būna griežtesnis, reiklesnis tvarkai, laiku paruoštoms pamokoms, namų ruošos darbams, mitybai. Taip pat, vienas iš tėvų, rūpindamasis vaiko gera emocine savijauta ir sveikata, neleidžia sėdėti prie kompiuterio ilgą laiką. Tuo tarpu kitas tėvas nesako nieko. Tuomet ir atsiranda problemos.  

Svarbu, atsižvelgiant  į vaiko interesus,  nubrėžti aiškias ribas. Kitu atveju, ribų nebuvimas, tolygu tėvų neveikimui ir nepriežiūrai, ir tai traktuojama kaip ydingas auklėjimo metodas.  

 

 

 

Kaip vyksta vaiko pasiruošimas liudyti? Ką svarbu su vaiku aptarti prieš apklausą, ar reikia atsakyti į jam kylančius klausimus, dėl ko jis nerimauja? 

 

Vaikams visuomet sudėtinga liudyti prieš mylimus žmones. Jie dažnai linkę prisiimti atsakomybę dėl šeimoje vykstančių konfliktų. Kai vaikas ateina liudyti, puikiai matyti, kiek toje šeimoje yra svarbus vaiko interesas ir kiek jis buvo saugomas, neįtraukiant vaiką į tėvų konfliktų verpetą. Kartais juntama, kad vaikas nori apsaugoti tiek smurtautoją, tiek auką, todėl sąmoningai nenori atskleisti tiesos, kad tėtis ar mama nenukentėtų. Kitu atveju, jaučiamas vaiko solidarizavimasis su skriaudžiamu šeimos nariu, jis tarsi perima jo nerimą ir skausmą, yra linkęs saugoti ir apginti skriaudžiamą tėtį ar mamą. Svarbu paminėti, kad vaikas jaučiasi daug drąsiau ir laisviau, atviriau papasakoja savo prisiminimus, jei smurtautojui yra paskirta kardomoji priemonė  -  nesiartinti prie namų, tuomet parodymus duoda išsamesnius. Be abejo, vaikas ramus ir tada, kai artimieji jį palaiko, tiki jo pasakojimu.  

 

Gal galite pateikti solidarizavimosi pavyzdį? 

 

Būna, kad berniukai solidarizuojasi su smurtautoju, jam nori įtikti. Vėliau smurtautojo elgesį jis kartoja kitoje aplinkoje, savo rate. Problemas sprendžia tik iš blogo pavyzdžio perimtais metodais. Iš atliktų tyrimų yra nustatyta, kad  tokioje aplinkoje augdamas vaikas yra potencialus smurtautojas arba potenciali auka. 

 

 

Dažnai vaikas dėl psichologinių ypatumų, dėl situacinių aplinkybių  (artimųjų daromo poveikio) dar negali pats suformuluoti savarankiškos nuomonės ir vadovaujasi jam reikšmingų asmenų nuomone, ką tokiu atveju mato psichologas? 

 

Prieš apklausą, per labai trumpą laiką įvadinio pokalbio metu, turiu įvertinti vaiko raidą, kognityvines funkcijas, kiek jis gebės suvokti užduodamą klausimą ir pateikti atsakymą. Klausimai užduodami ir atsakymai vertinami atitinkamai pagal vaiko amžių. Kartais pastebiu, kad vaikas kalba, ko pats nesupranta,  
t. y. suaugusiųjų kalba. Pavyzdžiui, mergaitei yra 6 metai, apklausos metu ji pasakoja: „Man buvo alergija ir tėtis nepadavė man vaistų“. Mergaitės paklausus, o kas yra ta alergija, ji to atsakyti negali ir pareiškia, kad taip sakyti liepė mama. Dar vienas pavyzdys. Mergaitei  - 7 metai, ji sako: „Mama lakstė pas kitus vyrus, valkiojosi, todėl tėtis pyko“. Ji prisipažino, kad jai taip liepė sakyti tėtis.  

 

Labai svarbu paminėti, kad vaiko apklausos pabaigoje visuomet yra užduodamas klausimas ar su kuo nors jis kalbėjo apie šią apklausą prieš atvykdamas pas psichologą. Ir, nenuostabu, paprastai vaikai išpasakoja viską, ypač mažamečiai, nes jie neturi vidinių resursų melui ir nutylėjimui.  

  

 

Jei vaikas nėra labai mažas, geba pats manipuliuoti. Kokia vaiko elgsena, o ne žodžiai atskleidžia jo tikruosius interesus? 

 

Papasakosiu atvejį, kai šeimą turėjo svarstyti gerovės komisija dėl netinkamo mergaitės elgesio mokykloje (muštynių), tačiau mergaitė (paauglė), norėdama išvengti svarstymo komisijoje pasekmių ir užbėgti įvykiams už akių, mokykloje socialinei darbuotojai pasiskundė, kad namuose mama prieš ją naudoja smurtą, papasakodama net epizodą, kaip galimai mama smurtavo prieš ją. Įvadinės apklausos metu, nuoširdžiai pakalbėjusi su mergaite, pristačiusi, kad tiesos sakymas reikalingas, norint apsaugoti tiek ją pačią, tiek ir kitus žmones, ir kad jie nebūtų nubausti be reikalo, ji pravirko ir pasakė, kad smurtą išgalvojo. Apklausos metu papasakojo tikrą situaciją, netgi pasakė, kad bijojo gerovės komisijos, todėl sugalvojo būdą kaip jos išvengti.  

 

Mano manymu, tokiais atvejais turėtų aktyviai dirbti vaikų teisių apsaugos specialistai, ugdymo įstaiga, kurią vaikas lanko, t. y. turi būti tinkamai „pasibelsta“ į vaiko širdį ir, išsiaiškintos visos aplinkybės, išvengiant ikiteisminio tyrimo. 

 

Žinoma, kad vaikas sako netiesą, matyti ir iš neverbalinės kalbos, uždavus kontrolinius klausimus ir pan. 

 

 

 

Kokią žinutę, Jūs, kaip teismo psichologė, norėtume pasiųsti bylų dalyviams, žmonėms, kurie turi vaikų ir juos yra įtraukę į teismo proceso verpetus? 

 

 

Nuoširdžiai noriu patarti, -  nedarykite klaidų, jei vyksta nesutarimai ar konfliktai,  

pasistenkite apsaugoti vaikus ir užtikrinti jų interesus. Negyvenkite vien iš egoistinių paskatų, nenaudokite vaiko kaip ginklo ar priemonės, kad būtų patenkinti savi poreikiai ar norai. Leiskite vaikams išlikti savimi, kiek jie geba suvokti gyvenimo dėsnius. Apsaugokite vaiką, kad jis patirtų  kuo mažiau žalos ne taip susiklosčiusiame suaugusiųjų gyvenime. 

Labai svarbu pasistengti, kad išliktų kuo mažesnė tikimybė vaikui pasiekti  teismo rūmus, nes atsidūrę teisme, jie jaučiasi kaip patys teisiami, privalantys išpirkti tėvų kaltę.  

 

Ir šia ypatinga vaikų gynimo dienos proga, visiems linkiu atsakingai auginti savo vaikus, puoselėti juose vertybes, kurias norėtume matyti ir jausti tolesniame jų gyvenime.  

Kauno apylinkės teismo inf.

Teismo psichologė apie tėvų poveikį vaikui: vaikai dažnai yra linkę prisiimti atsakomybę už suaugusiųjų netinkamą elgesį jų atžvilgiu

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 01 Jun 2022 08:05:31 +0300
<![CDATA[Skarulių bažnyčios jubiliejaus proga – ne tik renginiai, bet ir unikalūs bei „atgysiantys“ atvirukai]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/skaruliu-baznycios-jubiliejaus-proga-ne-tik-renginiai-bet-ir-unikalus-bei-atgysiantys-atvirukai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/skaruliu-baznycios-jubiliejaus-proga-ne-tik-renginiai-bet-ir-unikalus-bei-atgysiantys-atvirukai Vienas vertingiausių bei gražiausių objektų ne tik Jonavoje, bet ir visoje Lietuvoje taip Skarulių Šv. Onos bažnyčią, liepos mėnesį minėsiančią 400-ąjį jubiliejų, apibūdina muziejininkė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė. Jubiliejinė sukaktis jau kurį laiką figūruoja kaip vienas svarbiausių šių metų Jonavos miesto akcentų, ties kuriuo intensyviai darbuojasi kultūrai, istorijai bei menui neabejingi jonaviečiai bei bendrystės jausmo vienijama Skarulių bendruomenė. Kaip sako G. Narbutaitė - Kontrimė, dėl to paveldo perlu Jonavoje pramintu objektu besidomintys gyventojai turės galimybę sudalyvauti aibėje renginių ir veiklų. Tarp pastarųjų  ir specialus projektas Atvirukas iš Skarulių, ir naujųjų technologijų suteikta galimybė apsilankyti bažnyčioje net nenuvykus į ją.


Didelė komanda


Didysis jubiliejinis renginys vyks Šv. Onos atlaidų metu, bet iki jo taip pat bus daugybė renginių. Jų tiek daug, jog ir visus išvardinti būtų sunku. 


Aš, kaip Jonavos krašto muziejaus darbuotoja, galiu patikinti, kad žmonės bet kada gali kreiptis dėl informacijos į muziejų. Kviečiu ją sekti ir savivaldybės, kultūros centro, miesto viešosios bibliotekos, Turizmo informacijos centro internetiniuose puslapiuose. 


Visų šių įstaigų darbuotojai darniai bei nuoširdžiai dirba ties jubiliejaus minėjimu, prisideda ir mokyklos, ir skaruliečių bendruomenė.


Organizaciniai darbai prasidėjo dar praėjusiais metais, o dabar galime džiaugtis pirmaisiais rezultatais: renginių ciklas jau yra startavęs, manau, kad jo repertuare kiekvienas gali pabandyti atrasti tai, kas būtų artima ir įdomu, paklausta apie jubiliejaus minėjimą pasakojo G. Narbutaitė - Kontrimė.


A. Kontrimo nuotr.

Specialūs atvirukai


Bažnyčios jubiliejų įamžins ir specialiai jam sukurti atvirukai.


Jonavos krašto muziejus ir turizmo informacijos centras jau antrus metus vykdo projektą ,,Atvirukas iš Jonavos: į muziejų užsukę lankytojai gali pasirinkti iš keliolikos atvirlaiškių, kurie yra papuošti Jonavos miesto nuotraukomis, ant jų galima užrašyti palinkėjimą ir tuomet jie nemokamai išsiunčiami nurodytu adresu. Praėjusiais metais tokia galimybe pasinaudojo apie 600 žmonių, šiais metais – dar keli šimtai.


Matydami susidomėjimą ir suprasdami, kad linkėjimas su gražia nuotrauka gali būti vienas iš geriausių būdų priminti apie mūsų krašto grožį, inicijavome analogišką projektą ir Skarulių bažnyčios jubiliejui: planuojama sukurti 15 skirtingų atvirukų, kuriuos bus galima išsiųsti tiek didžiosios šventės metu, tiek po jos, tiesiog užsukus į Jonavos krašto muziejų ar Turizmo informacijos centrą. 


Projektą Atvirukas iš Skarulių“ finansuoja Lietuvos kultūros tarybą bei Jonavos Rajono savivaldybė, kalbėjo G.Narbutaitė - Kontrimė.

Kurs menininkai


Jubiliejui skirtų atvirukų kūryba patikėta keliems menininkams.


„ „Atviruko iš Skarulių projekto apimtyje numatyti ir trys susitikimai. Vienas jų - su fotomenininku Jonu Danilevičiumi -  jau įvyko. Jis Skaruliuose praleido daugiau nei pusdienį: fotografavo bažnyčią, o vėliau pasakojo apie savo atradimus, kokiu kampu ji atrodė jam gražiausia, ką jis norėjo atskleisti nuotraukomis. Dalis jų taps atvirukais.


Artėja gražus susitikimas su dailininku Remigijumi Januškevičiumi. Jis pieš atvirukus, tad turėsime net keturis pieštus.


Trečiasis susitikimas pavadintas Atviruku iš širdies". Tai bus susitikimas su skaruliečių bendruomene ir aktoriumi Juozu Gaižausku, kurio knygos, eilės ir atliekamos dainos yra tikra širdies kalba, pasakojo G. Narbutaitė - Kontrimė.

A. Kontrimo nuotr.


Specialūs žygiai


Muziejininkė priduria, kad į Atviruko iš Skarulių" renginius gyventojai kviečiami keliauti pėsčiomis.


Labai džiaugiuosi, kad Turizmo informacijos centras prisideda prie projekto renginių ir  organizuoja specialius žygius nuo krašto muziejaus, kur turime nedidelę, bet labai įdomią Skarulių dvarvietės archeologinių radinių ekspoziciją, link Skarulių. Atstumas nėra didelis, o žygio metu pasakojama Skarulių istorija, aplankomi Skarulių pilkapiai, Svidrų kultūros gyvenvietė, nuostabioji Šv. Onos bažnyčia...


Taip suteikiama galimybė daugiau sužinoti nuo senų senovės stipriai susijusius miestelius Skarulius ir Jonavą, kalbėjo moteris. 

E. Eglinskės nuotr.


Leis „apsilankyti paprasčiau


Atskleidžiama ir tai, kad naujųjų technologijų pagalba atvirukai padės nusikelti į Skarulių bažnyčią iš bet kurio pasaulio kampelio.


Ši bažnyčia duris atveria ne taip ir dažnai: kai vyksta mišios pirmąjį mėnesio sekmadienį, per skaruliečiams svarbias šventes ir tada, kai lankytojai kreipiasi į muziejų, Turizmo informacijos centrą ar Jonavos parapiją norėdami užsukti ekskursijų metu. 


Kadangi mums tikrai norisi visiems parodyti kokį gražų ir vertingą objektą turime, sugalvojome, kaip tai padaryti pasinaudojant šiuolaikinėmis technologijomis. Ant atviruko bus specialus QR kodas, kurį nuskenavus telefonu, jame pasirodys bažnyčioje filmuotas filmukas.

 
Filmavimo darbai jau atlikti. Belieka laukti galutinio produkto, teigė muziejininkė. 


Graži ir vertinga


G. Narbutaitė - Kontrimė neslepia, kad Skarulių bažnyčia jai pačiai yra vienas įspūdingiausių Jonavos objektų. 


Akį traukia architektūra, bet vos užėjus į vidų, sunku nepastebėti, kaip gausiai yra papuoštas bažnyčios altorius. Jis vienas seniausių Lietuvoje - gyvuoja nuo bažnyčios pastatymo laikų.


Ypatingai gražios ir 17-tą amžių menančios autentiškos medinės skulptūros, paveikslai, kalbėjo muziejininkė, čia pat pridurdama, kad džiaugiasi gavusi galimybę dirbti tokį darbą, kuriame leidžiama jai geriau pažinti Skarulių istoriją. 


E. Eglinskės nuotr.

Žavisi ir miestelio istorija


Ta istorija yra be galo įdomi, gili, sena. Galima pasakoti ir pasakoti, bet aš visada sakau, kad svarbiausia patirtis, ką pats patiri aplankęs, pamatęs ją. Kol nepabūni ir nepabandai iš esmės įsigilinti į istoriją, tu nepajauti tos auros ir labai daug prarandi. 


Skarulių miestelis jau seniai sunaikintas, yra vos keli namai ir pati bažnyčia, bet apsilankęs joje greitai supranti, kad ji išlaiko bendruomenę aplink save: šalia yra kapinaitės, kuriose vis kas nors darbuojasi, sutinki praeivių, kuriuos pakalbinus kartais gali išgirsti niekur neaprašytas istorijas.


Būtent skaruliečiai nuolat rūpinasi bažnyčia, ją tvarko. Skarulių bažnyčia suteikia galimybę tiesiog pajusti kokia brangi gali būti vieta. Kaip sako patys skaruliečiai, jų bažnyčia yra išmelsta ir išmylėta, pasakojo G. Narbutaitė - Kontrimė.


Paskatino diskusijas


Muziejininkė džiaugiasi, kad sulaukus 400-ojo jubiliejaus, Skarulių bažnyčia sulaukė išskirtinio dėmesio.


Tas dėmesys įvairiapusis. Jau girdėjome diskusijų ir dėl istorinių datų ar faktų svarstymo. Mane, kaip žmogų dirbantį muziejuje, tai labai džiugina. Didelis dėmesys į vieną objektą gali padėti atrasti kažką naujo.


Šalia to, skaruliečių bendruomenė iškėlė klausimą dėl bažnyčios tvarkymo darbų. Galbūt jos lankytojai jų nepastebės, bet tai yra labai svarbu: būtina pasirūpinti sienų saugumu, kad vanduo neplautų pamatų, langais, atnaujinti paminklus ir kryžius.


Smagu, kad neabejojama, jog Skarulių bažnyčia unikalus objektas, svarbus ne tik sakraliniu, bet ir kultūriniu aspektu.


Tikiuosi, kad visa tai neišblės ir praėjus jubiliejui, pokalbio pabaigoje sakė G. Narbutaitė - Kontrimė.


Istorijos įdomybės


Skarulių bažnyčios  siejamos su  Skarulių dvaro savininku Andriejumi Skorulskiu ir dažniausia istoriografijoje datuojamos 1622 m. Pasakojama, kad ši bažnyčia pastatyta pagal vienos iš Jeruzalės bažnyčių pavyzdį, kurį A. Skorulskis nusižiūrėjo XVI a. pab. kartu su Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu keliaudamas į Šventąją Žemę, ieškoti Kristaus kapo.

E. Eglinskės nuotr.

Prieš 400 metų statyta Skarulių bažnyčia pasižymi unikalia gotikos ir renesanso stilistikos darna. Bažnyčios interjerą puošia autentiškos XVII a. medinės skulptūros ir didysis altorius, o į Šv. Mišias kviečia, 1670 m. pas geriausią tų laikų varpų liejiką Joną Delamarsą nulietas, varpas.

Skarulių apylinkėse žmonės gyveno jau akmens amžiuje, o rašytiniuose šaltiniuose paminėtos dar  XVI a.
Būdama geografiškai patogioje vietoje, prie pagrindinių kelių, gyvenvietė greitai išaugo į nemažą miestelį. Kiek atokiau nuo miestelio centro, ant kalno, buvo įsikūręs Skarulių dvaras.


Gyvenvietė buvo visiškai sunaikinta sovietmečiu, statant azotinių trąšų gamyklą (dab. AB „Achema“) – Skarulių gyventojai iškeldinti į Jonavą.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Skarulių bažnyčios jubiliejaus proga – ne tik renginiai, bet ir unikalūs bei „atgysiantys“ atvirukai

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 31 May 2022 21:05:26 +0300
<![CDATA[Socialinių paslaugų centro direktorė V. Demidenko – apie darbą su ukrainiečiais, nerealius lietuvių lūkesčius bei pasąmoninį norą nuolat girdėti žodį „ačiū“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/socialiniu-paslaugu-centro-direktore-v-demidenko-apie-darba-su-ukrainieciais-nerealius-lietuviu-lukescius-bei-pasamonini-nora-nuolat-girdeti-zodi-aciu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/socialiniu-paslaugu-centro-direktore-v-demidenko-apie-darba-su-ukrainieciais-nerealius-lietuviu-lukescius-bei-pasamonini-nora-nuolat-girdeti-zodi-aciu Kiek daugiau nei 400 tiek Jonavoje apsistojusių karo pabėgėlių iš Ukrainos suskaičiuoja šio miesto Socialinių paslaugų centro direktorė bei darbo su užsieniečiais ir pažeidžiamomis grupėmis ekspertė Valentina Demidenko. Dauguma jų išskirtinių poreikių neturinčios mamos su vaikais, tačiau yra ir tokių, kuriems reikia ypatingos pagalbos: senoliai, neįgalieji, priklausomybės ligomis sergantys žmonės bei nuo karinių veiksmų sukeltų psichologinių traumų kenčiantys asmenys.  Kaip su visu tuo susitvarkyti? Tokį klausimą iš pradžių, vos prasidėjus karo Ukrainoje migrantų antplūdžiui, sau kėlė net ir ilgametę darbo patirtį su pabėgėliais Jonavoje turintys specialistai. Visgi, šiandien pastarieji jau gali pasidžiaugti ne tik tuo, kad situacija yra valdoma, bet ir sulauktomis pagyromis. 


Vieno langelio principu


Neseniai Lietuvoje lankęsis Jungtinių tautų atstovas Baltijos ir šiaurės šalyse išskyrė Jonavą, kaip gerąjį pavyzdį, į kurį reikėtų lygiuotis padedant pabėgėliams. Ką tokio mes darome? 


Visų pirma, siekiame aptarnauti žmones vieno langelio principu. Tai suteikia saugumo, nes nereikia bėgioti po kelias organizacijas mes nukreipiame žmogų ten, kur jam bus suteikta reikiama pagalba. Kalbu apie skirtingas įstaigas: medicinos, švietimo, Užimtumo tarnybą ir kitas. Mes turime kontaktus asmenų, kurie dirba jose ir gali operatyviai padėti pabėgėliui. Toks bendradarbiavimas supaprastina daugybę procesų. 


Mes kuruojame visus asmenis nepriklausomai nuo to ar jie gyvena savivaldybės, ar žmonių suteiktuose būstuose.


Kai šeimos atvyksta pas mus, išsiaiškiname ir jų bazinius poreikius: galbūt kažkam reikia batų ar striukės. Tuomet nukreipiame į nevyriausybines organizacijas: Jonaviečiai padeda, Gerumo sparnai, Caritas.  Jos daug prisideda prie pabėgėlių gerbūvio.


Taip pat turime karštąją liniją, kuri veikia nuolat. Žmonės į ją skambina su įvairiausiais klausimais. Džiaugiamės, kad neretai jų sulaukiame dar prieš konkretiems žmonėms atvykstant į Jonavą - tada galime perspėti apie tai, ką reikia susitvarkyti pasiekus Lietuvą, kaip ir kur atlikti užsieniečio registraciją. Be jos asmuo negali tvarkytis reikalų nei dėl socialinių išmokų, vaikų ugdymo, nei dėl sveikatos priežiūros ir kitų paslaugų, apie Jonavos rajono socialinių paslaugų pabėgėliams suteikiamas paslaugas pasakojo V. Demidenko. 


Teko dirbti su savo darbuotojais


Rukloje, esančioje netoli Jonavos, yra įsikūręs Pabėgėlių priėmimo centras (PPC), o Jonavos rajono teritorijoje gyvena ne viena pabėgėlių šeima iš skirtingų valstybių. Ne paslaptis, kad būtent dėl to minėto centro darbuotojai turi nemenką darbinę patirtį su užsieniečiais. Visgi, vien tik jos šįkart nepakako: kaip pasakoja V. Demidenko, į miestą staiga plūstelėjus nemenkai užsieniečių bangai, teko galvoti ir apie pačio kolektyvo stiprinimą. 


Atrodė, kad esame pasiruošę, bet greitai, net mano pačios nuostabai, paaiškėjo, kad ne visai... Iš pradžių, pirmąją savaitę jautėsi sąmyšis. Netrūko pasimetimo ir to nepamatuoto noro padėti, išgelbėti pasaulį. 


Tai ką mes tada darėme? Turime dvi psichologes, kurios pradėjo dirbti su darbuotojais. Kalbėjomės apie tai, kad esame krizinėje situacijoje, kurioje turėsime padėti dideliam skaičiui žmonių. Siekėme aiškiai struktūrizuoti pagalbos teikimą, nes būta mėtymosi: su klausimais bei pagalbos siūlymu pasirodė nevyriausybinės organizacijos, pavieniai žmonės, įvairios įstaigos, visi skambinėja, teiraujasi, ką mes darom?


Dirbome ir su savo emocijomis. Buvo aišku, kad visiems yra baisu, nes žmonės jautė realią karo baimę, bijojo, kad kariniai veiksmai neprasidėtų ir Lietuvoje.


Galiu pasakyti, kad ta pirma savaitė buvo tikrų tikriausias šokas. Visiems buvo sunku suprasti, kad 21-ame amžiuje prasidėjo karas. 


Jautėsi, kad mes visi esame sutrikę. Tai kaip gali padėti kitam, kai pats nesi tvirtas? Padirbėję su psichologėmis, suorganizavę kelis tikslinius susirinkimus, jau galėjome geriau jaustis savo darbuose. 


Labai didžiuojuosi mūsų įstaigos darbuotojomis, kurios taip greitai ir profesionaliai susiorientavo, atlaikė didžiulį krūvį, nes teko dirbti ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais, po darbo valandų. Atlaikėme tai, nes dirbome kaip sutelkta komanda, prisimena V. Demidenko pridurdama, kad džiaugiasi ir tuo, jog socialinių paslaugų centras nuo pat pradžių jautė savivaldos palaikymą.


Mūsų administracija į įvykius sureagavo jau pirmomis dienomis: meras Mindaugas Sinkevičius sukvietė visus tam, kad nutartume, kaip bus organizuojami darbai. Bendrai susidėliojome funkcijas, aiškų planą ir tai mums labai padėjo, teigė V. Demidenko. 


Nerealūs lūkesčiai


Pasakodama apie darbą su karo pabėgėliais iš Ukrainos, Socialinių paslaugų centro direktorė pabrėžia, kad šiuo metu jau matomos problemos, liečiančios mūsų visuomenės požiūrį į ukrainiečius. Viena jų nerealūs lietuvių lūkesčiai.


Pastebime, kad egzistuoja tam tikras mitas, jog labai didelė dalis šių žmonių iš karto įsidarbina ir tampa visiškai savarankiškais. Nemaža dalis ukrainiečių iš tiesų yra motyvuoti darbui, tačiau ne visi. Galiu pasakyti, kad iš 211 Jonavoje apsigyvenusių suaugusiųjų, šiuo metu dirba 51. 


Dauguma jų darbuojasi kepyklose, baldus gaminančiose įmonėse ir kitose įstaigose, kur reikia žmonių, galinčių atlikti fizinį darbą. Dvi ukrainietės, turinčios tam tikrą išsilavinimą, dirba mūsų centre, dar kelios Neries pagrindinėje mokykloje įsidarbino mokytojų padėjėjomis. Yra ir asmenų, besitvarkančių individualios veiklos pažymėjimus tam, kad galėtų teikti valymo, grožio paslaugas. 


Dar nuo anksčiau lietuviai žinojo, kad ukrainiečiai atvyksta dirbti pas mus vairuotojais, statybos sektoriaus darbininkais, bet kai kalbame apie šią tikslinę, nuo karo bėgusių žmonių grupę, reikėtų suprasti, jog jos situacija kitokia. 


Kaip ir skelbiama viešai, dauguma jų yra mamos su vaikais. Ką tai reiškia? Tai moterys, kurios neturi jokios socialinės pagalvės: neturi giminaičio ar draugo, galinčio paimti vaikus iš darželio, kas apriboja darbo grafiką, taip pat neturi žmogaus, galinčio prižiūrėti vaikus, jei šie dažnai sirgtų. Dėl to tikėtis, kad jie visi įsidarbins netikslinga ir naivu.


Reikia suprasti, kad atvyko visokių žmonių: tiek išsilavinusių, aktyvių ir motyvuotų, tiek tokių, kurie nebuvo išvažiavę iš savo kaimo visą gyvenimą, neįgaliųjų, žmonių turinčių priklausomybių... Ir tai yra visiškai normalu. Jei Lietuvoje kiltų karas, juk prieglobsčio taip pat ieškotų visi, kalbėjo direktorė.


Perdegimo rizika


Anot jos, dabar karo pabėgėliai jaučiasi žymiai blogiau, nei tada, kai tik atvyko. 


Tik dabar jiems ateina suvokimas, kur jie yra, kad karas tebevyksta ir kad jie čia, galbūt, atvyko ne savaitei ar dviems kaip tikėjosi iš pradžių. Jie pradeda suprasti, jog viskas užsitęs, nebus lengva, nes jie apsistojo svetimoje šalyje nemokėdami kalbos. Nepaisant jaučiamo geranoriškumo, niekada nebus lengva adaptuotis naujoje aplinkoje, o tai sukelia neigiamas emocijas.

 
Iš viso to gali kilti konfliktai. Kaip mes matome, jau ir kyla: karo pabėgėlius slegia tam tikras išgyvenimo etapas, kurio mes nesuprantame. Tada pasideda lietuvių perdegimai: susiduriame su kitų įstaigų specialistais, kurie mums sako, kad aš daugiau nepadėsiu ukrainiečiams, nes jie nedėkingi arba nepriima visko, ką mes duodam, sakydami, kad jiems tai netinka. Mums atrodo, kad mes kažką ypatingo darome, skiriame savo laiką, o jie esą nedėkingi, nors taip nėra.


Visuomenėje aiškiai matomas noras daryti gera, bet su pasąmoniniu siekiu gauti nepertraukiamą padėką. Bandome apie tai kalbėti su žmonėmis, aiškinti, kad pabėgėliai yra dėkingi, bet jie nesakys ačiū kiekviename žingsnyje, nes yra tam tikri psichologiniai momentai, potrauminio sindromo apraiškos, kalbėjo V. Demidenko. 


Praeitį lygina su dabartimi


Pabėgėlius lydi nuolatiniai prisiminimai apie gyvenimą tėvynėje.


Mūsų centro darbuotojai puikiai žino, kad nesvarbu iš kokios šalies atvyko asmuo, jis lygina savo dabartinį gyvenimą su tuo, kurį turėjo. Jo neapleidžia jausmas, kad jam ten buvo komfortabiliau, galbūt, ten jį vertino kaip specialistą, jis galėjo savirealizuoti, planuoti savo ateitį ir pan.


Klaidinga galvoti, kad jei atvykęs pabėgėlis turi aukštąjį išsilavinimą, tai jis visada greičiau adaptuosis. Įsivaizduokime, kad yra du žmonės, vienas savo gyvenimą gimtinėje įvertina 8-etu, kitas 4-etu. Pirmasis galbūt turi darbą, namus, pakankamai aukštą socialinį statusą, antrasis tik tai, kas patenkina jo pagrindinius poreikius.


Jei abu jie bus priversti sprukti į kitą šalį tam, kad pasiektų savo turėtą laimės lygį svetimoje šalyje, jiems reikės įdėti skirtingą kiekį pastangų, tikėtina, kad pirmajam teks žymiai daugiau. Kitu atveju jis nebus laimingas kol nepasieks to, ką turėjo gyvendamas aštuonetu savo gimtinėje, net jei netrukus susiras darbą ir greitai orientuosis naujoje aplinkoje. Na, o tas, kuris įvardijo savo gyvenimą ketvertu, ko gero, gana lengvai pasieks tai, ką turėjo.
Akivaizdu, kad būtent pirmajam psichologiškai bus žymiai sunkiau, teigė V. Demidenko. 


Traumuojančios patirtys


Su aptartomis problemomis susiduriantys asmenys visų pirmą kreipiasi į socialinių paslaugų centro socialinius darbuotojus. V. Demidenko žodžiais tariant, jie yra tarsi raktiniai žmonės, kurie esant profesionalios psichologinės pagalbos poreikiui, nukreipia į įstaigos psichologus. 


Tai labai aktuali paslauga, nes kariniai veiksmai visad palieka traumines patirtis. Traumos, žinoma, yra skirtingos ir mes visi daugiau ar mažiau turime kokių nors, bet kai yra kalbama apie karines, teroristinių išpuolių traumas, kurios yra susijusios su žmogaus padarymu kažką blogo kitam, tai ypatingai paveikia. 


Tokie išgyvenimai labai gilūs, nes žmonės palūžta vertybiškai. Mes turime tam tikrą įsivaizdavimą, kas yra žmogiška, kas nėra, kas priimtina, o kas -  atvirkščiai. Jei aš sulaukiu kokių nors baisių veiksmų iš kitų žmonių, kurie, mūsų įsivaizdavimu, turėtų viską suvokti panašiai kaip mes, atsiranda nusivylimas žmogumi kaip būtybe. Atitinkamai dingsta pasitikėjimas kitais žmonėmis, tarpusavio santykių sukūrimas tampa dideliu iššūkiu.


Keičiasi ir savęs suvokimas: aš kaip ir turėčiau pasipriešinti, bet esu nepajėgus. Įsivyrauja bejėgystė, pakankamai stiprus savęs nuvertinimas, pasakojo V. Demidenko. 


Padėti, bet nenugalinti


Paminėdama pabėgėliams nesvetimą bejėgystės jausmą, V. Demidenko pataria nepersistengti su primygtiniu pagalbos siūlymu. 


Šiuo metu yra labai daug savanorystės principu teikiamos pagalbos, ją taip pat siūlo pavieniai asmenys, įmonės. Problema yra tame, kad mes neturėtume nugalinti karo pabėgėlių, ypatingai tų, kurie turi stiprias traumas. Jiems reikia grąžinti suvokimą, kad aš pats galiu bent kažką padaryti, kad bent kažkas priklauso nuo manęs. Su savo perdėtu noru globoti mes kartais atimame iš žmogaus galimybę pačiam priimti sprendimus.


Yra buvę situacijų, kai žmogus sako, esu labai dėkingas, kad mane įsileido gyventi į savo namus, bet noras bėgti yra toks didelis... Kodėl? Nes kiekvieną dieną ateina ir manęs klausia, ar viskas gerai, ar nieko netrūksta, globėjiškai kontroliuoja kiekvieną žingsnį. O žmogui tiesiog reikia asmeninės erdvės. 


Pamenu, moteris pakeitė užuolaidas bute, kuriame jai leido gyventi lietuviai ir kilo baisus konfliktas. Savininkai pyksta, kad užuolaidos pakeistos nesuderinus, o ukrainietė verkdama sako, kad tik norėjo kažką pakeisti savaip, siekdama pasijusti saugiau, jaukiau. 


Tas pats maisto produktų kišimas. Atnešame jiems, ką mes valgome, o jie gal to maisto nemėgsta ir ką tada tam žmogui sakyti? Ačiū? Bet lyg ir nėra už ką.


Tas globėjiškas noras padėti, dar ir tikintis besąlygiško dėkingumo, tik paaštrina traumas", kalbėjo V. Demidenko. 


Grįš ne visi


Ar Jonavos socialinių paslaugų centro globojami ukrainiečiai planuoja grįžti į savo šalį?


Pradžioje jie visi kalbėjo, kad į Lietuvą atvyko tik laikinai, net nebuvo nusiteikę kažko planuoti čia. Dalis sakė, kad gal šiek tiek pabus, užsidirbs ir tada vyks į Ukrainą.


Situacija keitėsi: šiuo metu dalis jų jau supranta, kad gal grįš, bet tikrai ne greitai, dalis nebeturi kur grįžti. 
Yra matančių naujas galimybes Lietuvoje. Nors galima spėti, kad dalis ukrainiečių liks čia gyventi, žinome ir žmonių, kurie tik laukia galimybės važiuoti į gimtinę", teigė V. Demidenko. 


Pažinti vieni kitus


Jonavos socialinių paslaugų centras siekia didinti abipusį lietuvių bei karo pabėgėlių supratimą. Tikimasi, kad tam pasitarnauti gali bendros veiklos. 


Ukrainiečių bendruomenė labai greitai susibūrė, buvo įkurta savitarpio pagalbos grupė. Galbūt tai lėmė ukrainiečių įdarbinimas pas mus, tačiau informacija apie centro veiklas iki šiol sėkmingai platinama įvairiais kanalais, pasitelkiant ir socialinius tinklus. Labai jaučiame jų norą bendrauti su tautiečiais. 


Džiaugiamės, kad socialinių paslaugų centras tampa tam tikrų traukos objektu mūsų kuruojamiems Ukrainos karo pabėgėliams. Čia jie mokomi socialinių įgūdžių, lietuvių kalbos pradmenų, ukrainiečių vaikai lanko mūsų dienos centrą. Tačiau mes organizuojame ne tik atskiras, būtent ukrainiečiams skirtas veiklas – turime daug bendrų visiems mūsų klientams skirtų, tarpkultūrinį pažinimą skatinančių veiklų. Organizavome akciją ,,Darom", labdaros renginį, išvyką į žirgyną  bei kitas įdomias veiklas, prie kurių prisijungti buvo kviečiami ir lietuviai.


Manome, kad abipusis įsitraukimas svarbus visiems. Juk jau dabar kalbame, kad tai yra dalis mūsų visuomenės, laikinai ar ne, čia kitas klausimas, bet mes dabar esame kartu ir turime mokytis būti kartu.


Kas geriau padės tai padaryti, jei ne bendros veiklos, padėsiančios geriau pažinti vieni kitus, o ne vadovautis kažkokiais stereotipais ar kitų nuomonėmis?", pokalbio pabaigoje kalbėjo V. Demidenko. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Pagrindinė straipsnio nuotrauka - iš portalo delfi.lt archyvo

Straipsnyje patalpintose nuotraukose - Jonavos rajono socialinių paslaugų centro suorganizuotos veiklos bei renginiai. 

Socialinių paslaugų centro direktorė V. Demidenko – apie darbą su ukrainiečiais, nerealius lietuvių lūkesčius bei pasąmoninį norą nuolat girdėti žodį „ačiū“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 16 May 2022 19:26:11 +0300
<![CDATA[Metų bibliotekininkė K. Jaskūnienė: ,,Bibliotekos tampa mažais bendruomenės židiniais"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/metu-bibliotekininke-k-jaskuniene-bibliotekos-tampa-mazais-bendruomenes-zidiniais https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/metu-bibliotekininke-k-jaskuniene-bibliotekos-tampa-mazais-bendruomenes-zidiniais Maži bendruomenės židiniai –  taip bibliotekas apibūdina Jonavos viešojoje bibliotekoje kultūrinių renginių organizatore dirbanti Kristina Jaskūnienė. Neseniai iš gimtojo miesto savivaldybės metų bibliotekininkės apdovanojimą gavusi jonavietė rūpinasi, kad jos kraštiečiai turėtų galimybę turiningai praleisti laiką. Nors ir kultūriniai renginiai ne visada sulaukia didelio žmonių susidomėjimo, bet K. Jaskūnienė neabejoja: kultūra Jonavoje yra gyva.


Domėjosi nuo vaikystės


„Esu visiška jonavietė –  čia gimiau, augau ir net mokydamasi Kaune, važinėjau į savo miestą. 


Vilniaus universiteto Kauno padalinyje baigiau kultūros vadybos studijas. Tuo metu tai buvo visiškai nauja specialybė. Kodėl pasirinkau būtent ją?


Nežinau... Mano visas gyvenimas sukosi aplink kultūrą: paauglystėje buvau aktyvi, lankiau moksleivių namus, savanoriavau Jonavos kultūros centre. Tai, ko gero, tik augino mano potraukį kultūrinei veiklai, o aš gyvenime visad vadovavausi ir iki šiol vadovaujuosi principu, kad man turi būti įdomu tai, ką aš veikiu“, –  paklausta apie tai, kodėl pasirinko kultūrologės kelią, kalbėjo K. Jaskūnienė, ne vienerius metus einanti ir Kultūros tarybos Kauno apskrityje pirmininkės pareigas. 


Nuo planšečių iki 3D spausdintuvų


Jonavos viešojoje bibliotekoje moteris įsidarbino prieš dvejus metus, tačiau vien iš K. Jaskūnienės pareigybės pavadinimo galima nuspėti, kad jos darbas nėra susijęs tik su knygomis.


„Organizuoju renginius į kuriuos susirenka skirtingo amžiaus žmonės. Pas mus atvyksta įvairūs menininkai, rašytojai, yra organizuojami rašymo konkursai. Veiklos tikrai yra.


Nesunku pastebėti, kad bibliotekų funkcijos yra išsiplėtusios visame pasaulyje. Jonava - ne išimtis. Bibliotekos tampa mažais bendruomenės židiniais, kur susibėgę žmonės leidžia savo laisvalaikį, veda diskusijas, ieško sau informacijos.


Mūsų bibliotekoje yra kompiuteriai, planšetės, 3D spausdintuvas, lego robotai, mikrokompiuteriukai, žaidimų konsolė, dronas ir kiti išmanieji įrenginiai. Bibliotekoje rengiami įvairūs mokymai, nemokamai žinias čia gali gilinti tiek jaunas, tiek senas“, –  teigė K. Jaskūnienė. 


Popierinės knygos – vis dar mėgiamos 


Klausantis jonavietės pasakojimo peršasi mintis, kad šiuolaikinė biblioteka nebeatsiejama nuo išmaniųjų technologijų. Nepaisant to, moteris neabejoja, kad popierinės knygos neužleidžia savo pozicijų ir toliau išlieka paklausios.


„Seku įvairius skaitytojų klubus ir matau, jog žmonės vis dar gausiai perka knygas.
Tikrai yra leidinių, kuriuos norisi pačiam turėti. Yra knygų, kurias ir aš noriu turėti, bet manau, jog pirkimus, visgi, reikėtų sumažinti. 


Būtų visiems naudingiau ateiti į biblioteką, pasiimti knygą, taip taupant savo išlaidas ir visus žemės resursus“, –  kalbėjo K. Jaskūnienė.


Vertina ne kiekybę


Ar bibliotekoje vykstantys renginiai sulaukia daug lankytojų?


„Dalis jų pranoksta mūsų lūkesčius, bet būna ir tokių, kur atvyksta vos vienas kitas žiūrovas.


Pastebime, kad turime aktyvius senjorus, kurie noriai atvyksta ir domisi kultūrine veikla. Su jaunimu sunkiau, bet aš visad sakau, kad žiūrovų skaičius nenurodo renginio kokybės. 


Žinoma, visada norisi, kad susirinktų pilnos salės, bet jei atėjo du žmonės ir jie papasakos apie tai, ką matė dar bent dviems žmonėms, kitą kartą jie galbūt jau atvyks tryse ar keturiese.


Tas žmonių įtraukimas į kultūrines veiklas yra labai ilgas procesas. Mano manymu, svarbiausia ko turi siekti kultūrininkai ir kitų specialybių atstovai –  būti sąžiningi patys prieš save ir kokybiškai atlikti savo darbą. 


Jei tu žinai, kad stengeisi, pasiūlei kokybišką produktą, tai, galbūt, kad ir tas vienas atėjęs žiūrovas po renginio prasėdės namuose tylėdamas, „virškins“ gautą informaciją ir galiausiai jo viduje kažkas trakštels. Tikiu, kad gero renginio esmė kažkaip sudirginti, suaktyvinti ar keisti žmogaus mąstyseną.


Galbūt pas mus nėra daug žmonių, kurie mėgtų aukštesnį meną, intelektualesnius renginius, bet tikiu, jog tą auditoriją reikia ir galima auginti. Ir čia kalbu ne tik apie Jonavą“, – teigė K. Jaskūnienė.


Už miestų ribų


Pastebima, kad dalis gyventojų mieliau renkasi pramogas ne savo miestuose.


„Čia gal tinka tas posakis, kad savam mieste pranašu nebūsi (aut. past. šypsosi). Aš ir pati važiuoju į renginius kituose miestuose, bet nemanau, kad čia yra kažkas blogo. 


Lietuva –  visų mūsų namai ir jei yra galimybė naudotis kultūrinėmis paslaugomis kitur, važiuok ir naudokis. Gal tik kartais reikėtų nepamiršti pasižiūrėti kas vyksta tavo paties kieme. 


Kai turėjome kūrybinio rašymo nuotolinį konkursą, į baigiamąjį renginį, kuris vyko pačioje bibliotekoje, atvyko vos kelios jonavietės, bet atvažiavo žmonės iš Klaipėdos, Tauragės, Vilkaviškio, Šakių, Vilniaus. Jos atvažiavo snieguotą gruodžio šeštadienį tokį atstumą...“, –  prisiminė K. Jaskūnienė, čia pat pridurdama, kad nuostabą darbo pradžioje jai kėlė ir suvokimas, kad dalis jonaviečių, ilgus metus gyvenančių Jonavoje, nustemba užsukę į šviesią ir jaukią biblioteką.


Prisimena kitokią


„Būna, kad mes pasikviečiame pas save mokinius, o su jais atvykusių tėvų reakcija parodo, jog jie nežinojo kaip biblioteka atrodo dabar, pamena ją tik iš senų laikų. Tada prasideda komplimentai, kaip čia gražu! 


Aš norėčiau, kad žmonės pas mus užsuktų drąsiai bet kada. Jei užklupo lietus ar ieškai ramybės, užeik, apžiūrėk parodas, prisėsk krėsluose ir ramiai sau pasibūk. Nebūtina ieškoti knygos, turime ir internetą. 


Į biblioteką galima atbėgti lyg į kokią ramybės oazę. Nors, tiesą sakant, kartais pas mus ir būna kaip tik netylu: dabar koridoriuose girdimi Jono Meko eilėraščiai“, –  šypsodamasi pasakojo K. Jaskūnienė ranka pamodama link garso kolonėlės, iš kurios interviu dieną išties sklido eilės. 


Visos komandos nuopelnas


Pasakodama apie savo darbą K. Jaskūnienė nevengia pabrėžti, kad bibliotekoje dirba darni, bendrų tikslų siekianti komanda. Esą dėl to kultūros dienos proga jai Jonavos rajono savivaldybės įteiktas metų bibliotekininkės apdovanojimas priklauso visam kolektyvui. 


„Nors negaliu sakyti, kad nebuvo malonu būti pastebėtai, man sunku priimti šį apdovanojimą asmeniškai, nes dabartinis bibliotekos įvaizdis ir įdirbis –  visos komandos nuopelnas. 


Kai aš atėjau čia dirbti, kitiems kolegoms buvo tikrai daug nepatogumų: reikėjo ir krėslus perstumdyti, ir šviestuvus kilnoti, nes aš tam tikrus dalykus įsivaizdavau kitaip. Jie kantriai man padėjo.


Dėl to esu dėkinga tiek jiems, tiek direktorei, parodžiusiai, kad pasitiki manimi. Tai davė labai daug, nes jaučiau laisvę kurti.


Noriu gautu apdovanojimu dalintis su visais –  čia mūsų visų įvertinimas“, –  kalbėjo jonavietė. 


Nesijaučia dirbdama


Moteris atvira –  ji džiaugiasi, kad pasirinko kelią, kuriuo dabar eina. 


Vienas vaikams gerai pažįstamas animacinis herojus yra pasakęs: turėti darbą yra per daug darbo. Vadinasi, reikia mėginti rasto tokį darbą, kuris tektų malonumą. Tai aš savo darbe nesijaučiu dirbdama monotonišką alinantį darbą.


Mano darbo diena netelpa į darbo dienos rėmus, kai dirbama nuo 8 iki 17 valandos. Ji būna visokia. Įvairovė, galbūt, labiausiai man ir patinka. Tuomet tu nuolat eini į priekį. Gal kartais ir pajauti nuovargį, nes, atrodo , kad jei turėtum aiškiais ribas, viskas būtų aiškiau bei paprasčiau, bet tokios mintys aplanko tik retkarčiais.


Nors tikrai padarau daug, aš nesijaučiu sunkiai dirbdama. Tiesiog orientuojuosi į idėjų įgyvendinimą,  bibliotekos viziją, o kuo tolyn einame, tuo daugiau norisi nuveikti“, –  pokalbio pabaigoje sakė K. Jaskūnienė. 

Apie artėjančius renginius


Gegužės pabaigoje, 26 - 28 dienomis, vyks poezijos šventė. 


Vasarą, nuo birželio 1-osios iki rugpjūčio 31-os dienos, kiekvieną trečiadienį nuo 11 valandos, vasarojantys vaikai bus kviečiami į renginius mieste. Jei praėjusiais metais tokio tipo renginiuose dažniausiai buvo galima susitikti su rašytojais, tai šiais metais mokiniai bus kviečiami į parodas, edukacijas, spektaklius. „Vasarotojo akademija“ pavadintas renginių ciklas kvies prasmingai praleisti atostogas ir įgyti kiekvienam vaikui reikalingų įgūdžių: atsakomybės, kūrybiškumo, meilės pasauliui ir artimam, sveikatos priežiūros ir pan. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Metų bibliotekininkė K. Jaskūnienė: ,,Bibliotekos tampa mažais bendruomenės židiniais"

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 06 May 2022 21:15:05 +0300
<![CDATA[Juan Palacios: „Tai bus ypatingas momentas mums visiems“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/juan-palacios-tai-bus-ypatingas-momentas-mums-visiems https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/juan-palacios-tai-bus-ypatingas-momentas-mums-visiems Šio sezono pradžioje Juan Palacios ilgą laiką buvo kamuojamas traumų ir praleido nemažai rungtynių. Tuo metu iš krepšinio ekspertų ir gerbėjų puolėjas sulaukdavo neretos kritikos, bet kolumbietis sugrįžo neatpažįstamas gerąja prasme! 36-erių metų veteranas balandžio mėnesį „Betsafe-LKL“ čempionate fiksavo 23,2 taško vidurkį, sugriebdavo po 8,6 atšokusio kamuolio, atlikdavo po 3,4 rezultatyvaus perdavimo ir per rungtynes rinkdavo net 27,6 naudingumo balus! 

Šį penktadienį Juan‘ui prieš 3-iąsias ketvirtfinalio serijos rungtynes bus įteiktas balandžio mėnesio MVP apdovanojimas. Prieš laukiantį penktadienio susitikimą pakalbinome Jonavos „CBet“ puolėją. 

  • Šiemet net 3/8 MVP mėnesio apdovanojimų atkeliavo į Jonavą. Ar tai pasako, jog mūsų komandoje yra daug individualaus talento, ar visa komanda dirba labai tikslingai? 

Komandiniame sporte vyksta labai daug nematomo darbo. Visas komandos personalas sezono metu dirbo labai gerai ir mumis, žaidėjais, rūpinosi nuostabiai. Labai daug priklauso ir nuo komandos draugų, ar jie pasiryžę paaukoti asmeninę statistiką dėl komandos sėkmės. Manau, mūsų kolektyvas dirbo nuostabiai ir tie naudingiausio mėnesio žaidėjo apdovanojimai, kurie atkeliavo į Jonavą nėra atsitiktinumas. 

 

  • Juan‘ai, rytoj atsiimsi naudingiausio mėnesio žaidėjo titulą prieš savus sirgalius. Ar Manu nepavydės, nes apdovanojimus jam teko atsiimti svečių arenose?  

Galvoju, kad Manu gali šiek tiek ir pavydėti, nes tai bus ypatingas momentas mūsų augančiai organizacijai. Aš girdėjau kalbas, jog apdovanojimą man norėjo įteikti Šiauliuose, bet mūsų komunikacijos bei rinkodaros vadovė padarė viską, jog šį apdovanojimą atsiimčiau Jonavoje. 

 

  • Penktadienio dvikova bus labai svarbi ir atkrintamųjų serijoje, kaip manai, ką svarbiausia komandai pataisyti po gautos pamokos Šiauliuose? 

Svarbiausia bus pakelti kovingumo lygį, visos komandos agresyvumas taip pat turi būti aukštesnio lygio tiek gynyboje, tiek puolime. Jie mus tiesiog dominavo po krepšiu ir visi turėsime žymiai labiau pasiaukoti kovoje dėl atšokusių kamuolių ir būtų nuostabu, jei keli laisvi tolimi metimai įkristų į krepšį. 

 

  • Visuose interviu girdavai Jonavos sirgalius, bet kiek kertinis faktorius šioje serijoje gali būti sirgaliai serijai užsitęsiant?  

Mes visą sezoną kovojome dėl šio pranašumo. Mes turime tuo pasinaudoti ir šiose lemiamose kovose visiškai nesitaupyti. Jonavos fanų faktorius gali būti lemtingas, nes visas jų palaikymas mums suteikia daug jėgų abiejose aikštelės pusėse. 

 

DĖMESIO! 

*Penktadienio dvikovos laikas lygos sprendimu yra pakeistas. Susitikimas turėjo prasidėti 18:50, bet naujas susitikimo laikas 18:00.  

Klubas atsiprašo už nepatogumus ir tikisi, jog tai sirgaliams nesukliudys atvykti į rungtynes.  

 

Trečiosios ketvirtfinalio serijos rungtynės Jonavoje jau rytoj! 

 

Bilietus platina - Ticketmarket.lt 

 

Bilietų nuoroda: bit.ly/39xg21R 

 

Klubas nori paraginti nusipirkti bilietus internetu iš anksto. Taip išvengsite ilgų eilių prie kasų rungtynių dieną! 

 

Jonavos klubas sekmadienio rungtynėse kviečia visus savo gerbėjus pasipuošti baltai/mėlynomis spalvomis ir taip nudažyti visą Jonavos sporto areną! 

Juan Palacios: „Tai bus ypatingas momentas mums visiems“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 05 May 2022 14:18:30 +0300
<![CDATA[Teatro režisierius M. Jančiauskas: Jonava – įdomesnė vieta, kurioje yra nemažai „mikso“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/teatro-rezisierius-m-janciauskas-jonava-idomesne-vieta-kurioje-yra-nemazai-mikso https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/teatro-rezisierius-m-janciauskas-jonava-idomesne-vieta-kurioje-yra-nemazai-mikso Spektaklis, kuriame tikri žmonės pasakos tikras, nepagražintas istorijas - tokį tikslą sau išsikėlė Jonavos kultūros centro (JKC) teatre režisieriumi kiek daugiau nei prieš mėnesį pradėjęs dirbti Mantas Jančiauskas. Nors vaikiną galima vadinti tikru vilniečiu, pristačiusiu ne vieną nepatogias temas ,,narpliojusį“ kūrinį,  jis pats neabejoja, kad mažesnis miestas kūrybai  ne kliūtis, o nauja galimybė.


Apie kūrybą


Lauke, už durų, Dreamland, Laimės respublikoje, Glaistas, Vaidina Marius Repšys, Portalas - kūriniai, prie kurių dirbo Mantas Jančiauskas. 

Nuotrauka iš spektaklio Dreamland. Autorius D. Matvejevas.


Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje režisūros studijas baigęs vaikinas pasakoja, kad labiausiai jį domina tos temos, kuriomis neretai vengiama kalbėti garsiai. 


Galbūt galima sakyti, kad tai temos, turinčios socialinę, politinę įtampą, yra paslėptos, nutylimos, kurių yra bijoma... Tuomet jos savaime yra ir aktualios.


Pastebiu, kad jaučiu norą pristatyti turinį, kuris ateina iš pačių žmonių, o ne yra primestas kūrėjų.


Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Pavyzdžiui, paskutinis spektaklis, kalbantis apie vyriškumą (aut. past. Portalas), kurį mes pristatėme su labai talentinga dramaturge  Birute Kapustinskaite. Čia buvo atvirkščiai  mes galvojome istoriją, labai gyvenimišką istoriją, bet kūrėme fiktyvią erdvę. 


Nepaisant to, spektaklis vis tiek turėjo socialinį pjūvį, nes vyriškumo tema taip pat nėra ta, apie kurią yra kalbama daug bei atvirai,  pasakojo režisierius, pridurdamas, kad netrukus ketina pristatyti dar vieną kūrinį. Jis žiūrovą turėtų sudominti tuo, kad kvies apsilankyti netradicinėje vietoje.

Neapsiriboja vienu miestu


Kadangi jau bandydamas įsidarbinti Jonavoje žinojau, kad šį darbą sieksiu derinti su kitais, šiuo metu dėmesį skiriu ir projektui, kuris bus pristatomas Pravieniškių kalėjime. Jame vaidins patys kaliniai. 


Galima sakyti, tai dar viena tema, kuri nėra gerai žinoma visuomenei: kasdienis kalinių gyvenimas nėra matomas, nėra galimybės laisvai pamatyti patį kalėjimą. Taigi, su komanda tikimės, kad čia mums pavyks privilioti žiūrovus iš skirtingų Lietuvos miestų,  kalbėjo M. Jančiauskas.

M. Jančiauskas. Autorius D. Matvejevas


Kartu su broliu


Pasakodamas apie savo kūrinius režisierius prisimena, kad pirmoji jo pažintis su Jonavos miestu užsimezgė būtent tada, kai jis čia statė biografiniais faktais paremtą spektaklį Vaidina Marius Repšys.


Marius  mano brolis. Jis aktorius, kurį žino nemažai žmonių. Spektaklyje Vaidina Marius Repšys buvo kalbama apie menininko santykį su psichine liga. 


Statėme jį, būtent, Jonavoje. Pamenu, kad susirinkę žiūrovai teigė, jog spektaklis patiko, tačiau vėliau mes jį keitėme gal 15-ika kartų (aut. past. šypsosi). Manau, kad su laiku jis tik tobulėjo, bet pats pradinis variantas gimė čia.


Nors čia dirbome 2 savaites, dėl didelio užimtumo neturėjome kada pažindintis su miestu, vaikščioti po jį, tačiau Jonava spėjo mane sužavėti,  kalbėjo vaikinas.

Kadras iš spektaklio Vaidina Marius Repšys. Autorius D. Matvejevas.


Įžvelgia unikalumo aspektų


Kalbėdamas apie miestą, kuriame nuo šiol jam teks praleisti daugiau laiko,  M. Jančiauskas tikina įžvelgiantis ir išskirtinių jo aspektų.


Žinau, kad šis kraštas buvo tankiai apgyvendintas žydų. Tas man paliko įspūdį. Čia pat yra ir Rukla, kurioje - pabėgėlių integracijos centras, o mieste įsikūrusi didžiausia Baltijos šalių chemijos pramonės įmonė.


 Dėl to Jonava yra tokia įdomesnė vieta, žmonių koncentratas, kuris apjungia nemažai mikso, lemia multikultūriškumą ir, mano galva, padaro Jonavą miestu, turinčiu šiokį tokį unikalumą,  teigė M. Jančiauskas.


Netolimi planai


Režisierius jau pradėjo pažintį ir su miesto gyventojais  jie buvo pakviesti kartu pasinerti į kūrybą prisidėdami prie naujo spektaklio statymo.


Atėjęs čia išsikėliau tikslą  pastatyti spektaklį, kuris įtrauktų pačius jonaviečius. Kaip tai galėtų atrodyti, vizija yra, tačiau ji dar nėra išgryninta iki galo ir, tikėtina, šiek tiek keisis kūrybinio proceso metu. Galiu pasakyti tik tiek, kad bus pristatomos pačių jonaviečių istorijos. Nebus statoma kokia nors garsaus kūrėjo pjesė. 


Patalpinome JKC portale anketą su kvietimu užpildyti ją, tikėdamiesi atrinkti skirtingo amžiaus, skirtingus žmones, galinčius atskleisti savo gyvenimo istorijas.


Jos bus apipavidalintos kažkokiais etiudais, galbūt išnaudosime skirtingas JKC erdves,  apie savo planus pasakojo M. Jančiauskas. 


Kvietimas neliko neišgirstas


Pasiteiravus, ar kilus spektaklio idėjai nebuvo baisu, jog žmonės nenorės įsitraukti į tokią avantiūrą mieste, dėl kurio dydžio gyventojai greitai įsimena vieni kitų veidus, M. Jančiauskas teigia greitai pajutęs, jog Jonavoje netrūksta atvirų žmonių.


Dabartiniame kūrybiniame etape galiu pasidžiaugti, kad gyventojai noriai įsitraukė  užpildyta apie  40 anketų, kas Jonavos mastais, mano ir kitų žmonių pastebėjimais, tikrai nėra mažai.


Jau pradėjau susitikinėti ir su potencialiais kandidatais. Kai kurių jų paprastumas bei atvirumas mane nustebino. Ne visos jų papasakotos istorijos yra lengvos. 


Iš to ką matau dabar, turiu pojūtį, jog jonaviečiai norėtų ne distancijuoto teatro, kuriame aktoriai vaidina patys sau, o tokio, kur žmonės matytų save,  kalbėjo režisierius. 

Atrankos į jonaviečių spektaklį akimirka.


Iš sunkaus vaiko į režisierius


Ir, visgi, kaip teatras atsirado pačio M. Jančiausko gyvenime?


Mokykloje svajojau būti psichologu, bet paauglystėje, kad ir kaip sunku dabar turbūt būtų patikėti tuo, išsiskyriau kaip visiškas neklaužada, nesimokiau, mušdavausi.


Mano brolis tuo metu jau vaidino. Jis pasakė, kad gal jau gana užsiimti niekais, gal turėčiau užsirašyti į kokį aktorystės būrelį ir ten nukreipti savo energiją. Paklausiau jo, bet didžiausią sukrėtimą, privertusį tvarkytis savo gyvenimą, patyriau dirbdamas užsienyje. 


Kai dėl savo elgesio buvau išmestas iš mokyklos, tėtis pasakė: Jei nesimokai, važiuok dirbti į Olandiją.


Na ir aš, būdamas vos 14 metų, išvažiavau, kur dirbau be lietuvių apsuptas lenkų. Išgyvenau visiška egzistencinę krizę: skaičiau knygas, meldžiausi, ko tik nedariau (aut. pats. šypsosi). 


Supratau, kad ne, aš nenoriu tokio gyvenimo ir grįžęs pradėjau mokytis kitoje mokykloje, svarsčiau, jog noriu stotį į aktorinį. 11-12 klasėje pajutau, su visa pagarba aktorystės studijoms, kad jos man yra kiek per siauros, pasirinkau režisūrą. 


Įstojau ir baigiau mokslus kurse, kuriam vadovavo Gintaras Varnas. Taip teatras iki šiol kasdien lydi mane,  pokalbio pabaigoje sakė M. Jančiauskas.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Teatro režisierius M. Jančiauskas: Jonava – įdomesnė vieta, kurioje yra nemažai „mikso“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 29 Apr 2022 21:42:58 +0300
<![CDATA[Nuo gegužės 1-osios įsigalioja nauja vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose tvarka]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/nuo-geguzes-1-osios-isigalioja-nauja-vardu-ir-pavardziu-rasymo-asmens-dokumentuose-tvarka https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/nuo-geguzes-1-osios-isigalioja-nauja-vardu-ir-pavardziu-rasymo-asmens-dokumentuose-tvarka Gegužės 1-ąją įsigalioja Seimo priimtas Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymas, kuris nustato naujas asmens vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose, civilinės būklės aktų įrašuose ir kituose asmeniui išduodamuose oficialiuose dokumentuose pagrindines taisykles.

Pagal įstatymą, vardai ir pavardės rašomi lietuviškais rašmenimis, tačiau jame taip pat nustatytos išimtys, kai vardai ir pavardės galės rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis.

Kaip pažymi naujų nuostatų iniciatoriai, įstatymas padės spręsti mišrias santuokas sudariusiems žmonėms kylančias problemas dėl skirtingai įrašytų pavardžių dokumentuose. Išimtimi taip pat galės pasinaudoti ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiai ir jų vaikai, kurių vardai ir pavardės asmens dokumentuose galės būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų).

Dėl vardų ir pavadžių keitimo, kaip ir iki šiol, reikės kreiptis į savivaldybių civilinės metrikacijos skyrius.

Apie artėjančius pokyčius pasiteiravome teisingumo ministrės ir Seimo narės Evelinos Dobrovolskos, kodėl tai svarbu mūsų valstybei ir jos piliečiams, kaip tai palengvins teismų darbą, kaip piliečiai galės pasikeisti vardą ir pavardę.

 

-       Gerbiama ministre, kuo Lietuvai svarbus šio įstatymo įsigaliojimas?

 

Iki šiol Lietuvoje negaliojo joks įstatymas, reglamentuojantis vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečių asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir kituose oficialiuose dokumentuose, o esamas (ne įstatymo lygmens) teisinis reguliavimas dėl globalizacijos, europinės integracijos ir emigracijos procesų nebuvo pakankamas asmenų išreikštiems socialiniams poreikiams patenkinti, teisėms užtikrinti. Per tą laiką tik teismai užpildydavo teisinę spragą ir priimdavo būtinus sprendimus dėl asmenvardžių rašymo.

Įsigaliojus Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymui bus pašalintos teisinio reguliavimo spragos, dėl kurių asmenys savo asmenvardžių negalėjo rašyti originalia forma ar šeimos negalėjo turėti vienodos pavardės ir dėl to patirdavo rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, o teisę į asmenvardį kiekvieną kartą buvo priversti įgyvendinti teismo keliu.

Taigi asmuo administracine tvarka galės įgyvendinti savo teisę turėti asmenvardį, kuris būdingas jo tautiniam vardynui, sutuoktiniai, taip pat jų vaikai, galės turėti vienodai užrašytą pavardę, o asmuo, turintis dvigubą pilietybę, galės turėti vienodus asmenvardžius tapatybės dokumentuose.

 

-       Kaip šis sprendimas palengvins Lietuvos teismų darbą?

 

Teisingumo ministerijos duomenimis, 2019−2021 metais buvo priimta virš 200 teismų sprendimų, kuriais civilinės metrikacijos įstaigos įpareigotos civilinės būklės aktų įrašuose įrašyti asmenvardžius su q, x ar w raidėmis arba įpareigoja užrašyti asmenvardį nesilaikant lietuvių kalbos taisyklių. Teismų sprendimų, kuriais būtų atsisakyta suteikti asmenvardžius su minėtomis lotyniškomis raidėmis, nebuvo. Teismai laikosi nuoseklios praktikos, kad esant užsienio elementui (pvz., asmenys naudojasi ES judėjimo ir apsigyvenimo laisvėmis, įsidarbina užsienyje, sudaro santuoką), asmenvardžio teisė nusveria valstybinės kalbos apsaugos tikslą. Visais kitais atvejais teismai vertina situacijas individualiai, pavyzdžiui, atsižvelgia į asmens ar šeimos etninę kilmę, tautybę.

Lietuvos teismai tiesiogiai vadovaujasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kuri reikalauja, pavyzdžiui, užtikrinti šeimos teisę į vienodą asmenvardžio užrašymą, atsižvelgti į gyventojų registro apyvartoje jau esančius asmenvardžius, kurie yra užrašyti ne pagal kalbos taisykles ar naudojant lotynišką raidyną ir pan.

Taigi teismai galės koncentruotis į sudėtingų bylų tyrimą.

 

-       Kaip mūsų šalies pilietis galės pasikeisti vardą ir pavardę? Kokius pagrindinius veiksmus turės atlikti?

 

Pareiškėjas dėl asmenvardžių pakeitimo galės kreiptis į pasirinktą civilinės metrikacijos įstaigą tiesiogiai arba per Metrikacijos ir gyvenamosios vietos deklaravimo informacinę sistemą, ar prašymą pateikti registruotu paštu ar per kurjerį. Kaip ir iki šiol, keičiant nepilnamečio vaiko asmenvardžius, turės būti pateikiamas vieno iš tėvų rašytinis sutikimas, taip pat vaiko, jeigu jam yra suėję 10 metų, rašytinis sutikimas.

Priklausomai nuo asmenvardžio keitimo pagrindo, sprendimą dėl asmenvardžių pakeitimo priims arba pati civilinės metrikacijos įstaiga, arba bus reikalingas Teisingumo ministerijos leidimas. Pačiam asmeniui nereikės kreiptis į Teisingumo ministeriją dėl leidimo, civilinės metrikacijos įstaiga dokumentus dėl asmenvardžių keitimo pati siųs Teisingumo ministerijai. Vardo ir pavardės pakeitimą įregistruos civilinės metrikacijos įstaiga, kuri apie pakeitimą ir informuos pareiškėją.

Asmenvardžių keitimo tvarka ir sąlygos nustatytos Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklėse. Detalus vardo ir pavardės keitimo paslaugos aprašymas ir nuorodos į teikiamų paslaugų aprašymą taip pat skelbiami savivaldybių administracijų internetiniuose puslapiuose.

 

-       Kokie konkrečiai dokumentai, kai bus siekiama pasikeisti vardą ir pavardę, bus laikomi dokumento šaltiniais?

 

Kaip ir nurodyta įstatyme, dokumento šaltiniu laikomi Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės kompetentingos institucijos sudarytas ir išduotas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas ar civilinės būklės akto įrašą liudijantis dokumentas, teismo sprendimas, t. y. tie dokumentai, iš kurių bus nurašomas ar perrašomas asmens vardas ar pavardė.

Jeigu asmuo norės pasikeisti savo pavardę į sutuoktinio ar tėvų ar kitų protėvių pavardę, dokumento šaltiniais bus laikomi šių asmenų asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai ar civilinės būklės aktų įrašus liudijantys dokumentai, įrodantys, kad sutuoktinis ar tėvai ar protėvis turi ar turėjo pageidaujamą pavardę, jeigu tokių duomenų nėra Gyventojų registre. Jeigu asmuo įgijo asmenvardžius užsienio valstybėje – bus reikalingi dokumentai, pagrindžiantys, kad pavardė buvo pakeista užsienio valstybėje. Pastebėtina, kad Vyriausybės nutarime nustatoma, jog, keičiant pavardę į protėvių, turėjusių kitos valstybės pilietybę, pavardę ir norint ją užrašyti lotyniškos abėcėlės raidėmis, neturėtų būti remiamasi dokumentais, išduotais ne lietuvių kalba ne Lietuvos valstybingumo laikotarpiais.

 

-       Kuriems asmenims, siekiantiems dokumentuose pakeisti vardą ir pavardę į nelietuvišką formą, bus svarbu deklaruoti tautybę, kaip ją galės pasirinkti?

 

Š. m. balandžio 14 d. Seimas priėmė Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo pakeitimus, kurie įsigalioja 2022 m. gegužės 1 d. Įstatyme nustatyta, kad asmuo duomenis apie tautybę civilinės būklės aktų įrašuose galės keisti ar papildyti šiuos įrašus duomenimis apie tautybę tik, jeigu norės pasirinkti vieno iš savo tėvų ar senelių tautybę, o nepilnamečio vaiko duomenys apie tautybę galės būti keičiami tik į tėvų tautybę.

Taigi, jeigu asmuo pageidaus savo asmenvardžius rašyti lotyniškos abėcėlės raidėmis (be diakritinių ženklų), motyvuodamas tuo, kad jis yra ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos pilietis, visų pirma kita negu lietuvių tautybė turės būti nurodyta Gyventojų registre. Nebus reikalaujama, kad Gyventojų registre būtų nurodyta vaikų tautybė – rašant vaikų asmenvardžius bus sprendžiama pagal tėvų tautybę.

Duomenys apie tautybę bus keičiami gimimo įraše, taip pat iš jo išbraukiami ar šis įrašas šiais duomenimis galės būti papildytas. Jeigu duomenys apie tautybę buvo įrašyti santuokos ar santuokos nutraukimo įrašuose, šiuose įrašuose duomenys bus keičiami tik asmeniui pageidaujant, o nuo rugsėjo mėn. į santuokos ar santuokos nutraukimo įrašus duomenys apie tautybę nebus rašomi. Duomenys apie tautybę bus keičiami civilinės metrikacijos įstaigose, pateikiant prašymą pakeisti, ištaisyti ar papildyti civilinės būklės aktą.

Ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiai lotyniškos abėcėlės rašmenimis galės rašyti tik jų tautinio vardyno vardus ir jie turės būti rašomi pagal tos tautinės kalbos rašybos ir darybos taisykles. Taigi vardas Vilnius negalės būti užrašytas Wilnius, arba varde negalės būti įrašyta x, jeigu tokios raidės tos tautinės kalbos abėcėlėje nėra.

 

-       Dėkojame už atsakymus.

Nuo gegužės 1-osios įsigalioja nauja vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose tvarka

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 29 Apr 2022 10:52:16 +0300
<![CDATA[Dėl karo palikti tėvynę priversta Oksana: ,,Dabar mano namai ir čia, ir Ukrainoje"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/del-karo-tevyne-palikti-priversta-oksana-dabar-mano-namai-ir-cia-ir-ukrainoje https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/del-karo-tevyne-palikti-priversta-oksana-dabar-mano-namai-ir-cia-ir-ukrainoje Nuo bombų drebantys namų langai ir su kiekviena diena stiprėjantis suvokimas, kad artėja mirtis - priežastis, paskatinusias palikti tėvynę ir atvykti į Lietuvą, taip apibūdina ukrainietė Oksana Mentkevič. Kiek daugiau nei prieš mėnesį mūsų šalyje apsistojusi moteris jau spėjo įsidarbinti Jonavos rajono socialinių paslaugų centre, pravesti pažintinį pėsčiųjų žygį ukrainiečių kalba bei flamenko šokių pamokas neprofesionalams. Tačiau ji pati to nei kiek nesureikšmina ir tikina, kad sunkumų pavyko išvengti įgyvendinant kilusius sumanymus, nes jai nuolat padeda draugiškai nusiteikę jonaviečiai. 


Mėgo tai, kuo užsiėmė

Iki lemtingos vasario 24osios, kai Ukrainoje prasidėjo karas, O. Mentkevič ramiai sau gyveno Kharko mieste neturėdama kuo skųstis.


„Koledže dėsčiau ukrainiečių kalbą bei literatūrą, o šalia to dar dirbau bibliotekininke. Kadangi esu gavusi gidės sertifikatą, užsiimdavau ir su tuo susijusia veikla, dėstydavau apie turizmą.


Visi darbai man labai patiko, nes turėjau galimybę nuolat bendrauti su žmonėmis, o tai visad teikė malonumą“, paprašyta pasidalinti prisiminimais apie gyvenimą Ukrainoje pasakojo O. Mentkevič.

Nuotraukoje - O. Mentkevič.


Apie Lietuvą girdėjo nuo vaikystės


Moteris Ukrainoje gyveno kartu su sūnėnu bei šuneliu, o jos vyras jau dvejus metus buvo įsikūręs Jonavoje, nes dirbo šiame mieste veikiančioje įmonėje AB „Achema“. Būtent tai ir lėmė, kad pirmoji jos pažintis su Lietuva įvyko dar praėjusiais metais.

„Aplankyti Baltijos šalis svajojau nuo mažų dienų, nes aš nuolat girdėdavau pasakojimus apie jas. 


Mano močiutė rankomis ausdavo kilimus. Ji važiuodavo pirkti siūlų, dažų iš čia. Mano senelis Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo Sankt Peterburge. Kaip pasakodavo jis pats, jam teko kartu su kariuomene pėsčiomis nueiti iki Berlyno. Taip bekeliaujant senelis pabuvo Baltijos šalyse, prie Baltijos jūros. Jis yra sakęs, kad joje išsimaudytumei, reikia būti labai drąsiu žmogumi.

Tokie pasakojimai man kėlė smalsumą ir žavesį. Na ir mano svajonė galiausiai išsipildė dėl to, kad vyras įsidarbino Jonavoje - praėjusią vasarą aš buvau atvykusi pas jį paatostogauti“, pasakojo O. Mentkevič.


Miestas iškart patiko


Tuomet Oksana turėjo galimybę susipažinti su miestu iš arčiau: ji užsuko į Jonavos turizmo ir informavimo centrą, susipažino su jo darbuotojais, kurie papasakojo apie svarbiausius miesto objektus, Jonavos istoriją.


„Galiu pasakyti, kad mano pažintis su Jonava buvo tarsi meilė iš pirmo žvilgsnio - miestas man labai patiko. Nors Kaunas, Vilnius galbūt gali pasigirti prašmatnesniais statiniais, Jonava man pasirodė labai jaukus, savitas ir draugiškas miestas su saulėtais ir besišypsančiais žmonėmis“, gražių žodžių negailėjo moteris.


Jautė baimę


Anuomet išvykdama atgal į Ukrainą Oksana neabejojo, kad sugrįš pas vyrą 2022-ųjų vasarą. Visgi, prasidėjęs karas privertė iš esmės keisti visus planus.


„Mes gyvenome 16-ikos aukštų daugiabutyje, 11-ame aukšte. Šalia namo buvo karinė įstaiga. Kai viskas prasidėjo, girdėjome sprogimus miesto pakraščiuose, bet su kiekviena diena sprogimai artėjo. Jie priartėjo taip, kad jautėme kaip dreba langai. 


Mūsų rūsiai nebuvo pritaikyti gyvenimui, neturėjome galimybės slėptis juose, o metro jau buvo pilni žmonių. 
Slėgė ne tik mirties baimė, bet ir atsakomybė už kartu gyvenantį sūnėną. Kai vyras sužinojo, kad Ukrainoje apšaudomi ne tik kariniai daliniai, bet ir civiliai žmonės, jų namai, jis paragino greičiau atvykti.


Supratau, kad aš Ukrainai reikalinga gyva, o ne mirusi. Galiausiai nusprendžiau vykti į Lietuvą“, pasakojo O. Mentkevič.


Zujo naikintuvai


Matydama, kad padangėje nepaliauja skraidyti naikintuvai, moteris nusprendė, kad kviestis taksi ar važiuoti automobiliu traukinių stoties link, iš kur planuojama pajudėti iki pasienio per daug pavojinga. Todėl ji, nešina savo šuniu, kartu su sūnėnu ėjo pėsčiomis mažiau matomomis vietomis. 


Atvykę į stotį jie pamatė daugybę žmonių: skaičiuojama, jog tada savo kelionės laukė apie 6000 ukrainiečių.


„Nežinojome ar mes pateksime į traukinį. Stotyje budėjo pareigūnai, kurie į jį pirmiausiai įleido vaikus su mamomis, pagyvenusius žmones, bet, laimei, vietos pakako ir mums“, kalbėjo O. Mentkevič.


Glaudėsi prie grindų


Vieno vagono kupė vienu metu važiavo 14 žmonių. Anot Oksanos, nuo karo bėgantys asmenys bandė sutilpti visur kur tik buvo galima rasti bent mažą plotelį erdvės.

Pati O. Mentkevič su sūnėnu glaudėsi antrajame traukinio lovų aukšte, kuris buvo pritaikytas miegojimui, tačiau žmonės bandė surasti sau vietos net ir daiktams skirtose lentynose.


„Buvo labai baisių akimirkų: važiuojant Kijevo teritorijoje buvo apšaudomas traukinys, girdėjome kaip kulkos atsitrenkia į geležinkelio vėžes, traukinio konstrukcijas. Tada visi keleiviai labai išsigąsdavo ir tiesiog suguldavo ant žemės, melsdavosi. 


Išvažiavus iš Kijevo, šūviai aprimo. Nors erdvės ir oro tikrai trūko, žmonės vis tiek lengviau atsikvėpė. Kelionė truko 22 valandas“, - pasakojo O. Mentkevič. 


Į širdį įsirėžęs vaizdas


Atvykusi į Lvovo miestą moteris sutiko pažįstamų, kurie turėjo ryšį su pagalbą žmonėms teikiančia „Carito" organizacija.


„Sukontaktavę su jais gavome galimybę pavalgyti, pamiegoti ir pailsėti, o vėliau sėsti į specialų, skiriamuosius ženklus ir švyturėlius turintį automobilį, kuris nuvežė iki pasienio.


Reikia pripažinti, kad gerai dėl to nesijaučiau. Buvo labai skaudu matyti, kad 8 kilometrų ilgio žmonių eilė bandė pasiekti sieną pėsčiomis. Buvo labai baisu ir liūdna“, sunkiai nuslėpdama emocijas kalbėjo O. Mentkevič ir pridurdama, kad pasienyje jos jau laukė vyras, kuris atvyko jam darbovietės suteiktu automobiliu. 


Džiaugiasi sulaukusi pagalbos


Kadangi moteris pernai buvo apsilankiusi Jonavos turizmo ir informavimo centre, ji netrukus susisiekė su jau pažįstamomis specialistėmis. Pastarosios, kaip sako pati O. Mentkevič, padėjo ir susirasti darbą, ir įgyvendinti sumanymus, nukreiptus į pagalbą kitiems ukrainiečiams.

Oksana dalyvavo ir Jonavos krašto muziejuje vykusiame renginyje, kurio metu marginti margučiai. Nuotraukoje - kadras iš jo.

„Esu be galo dėkinga Jonavos turizmo ir informavimo centro vadovei Vijolei Šadauskienei. Ji supažindino mane su Socialinių paslaugų centro darbuotojomis. Jos sutiko mane labai draugiškai, šiltai, viską aprodė. Čia buvo išgirstas ir mano noras dirbti. Dėl to galiu pasidžiaugti, kad dabar dirbu ne bet kokį, o mylimą darbą: padedu užsieniečiams. 


Aš čia atvykau jau turėdama kur gyventi, mano situacija nėra tokia sudėtinga kaip kitų. Todėl aš jaučiu, kad galiu ir noriu padėti jiems. Dirbdama savo darbą tai ir bandau daryti. 


Kiekvieną ketvirtadienį mes kartu su kitais užsieniečiais renkamės ir aptariam visas iškylančias problemas, kurios tikrai skirtingos – medicina, vaikų mokslai ar kiti rūpesčiai.


Manau, kad ukrainiečiams suteikta galimybė susiburti tikrai labai naudinga. Kartu mokysimės ir lietuvių kalbos vyks pamokėlės. Galiu pasakyti, kad Socialinių paslaugų centre jiems suteikiama visokeriopa pagalba“, kalbėjo O. Mentkevič.  


Nuo flamenko iki žygių


Prisidėti prie karo pabėgėlių emocinės būsenos gerinimo Oksana nusprendė prisimindama Ukrainoje pamėgtą hobį.


„Organizuodavau flamenko šokių pamokas neprofesionalams. Pagalvojau, kodėl nepadarius to ir Jonavoje? Flamenko smagus, greitas ir saulėtas šokis, padedantis nuimti stresą, kuris šiuo metu labai slegia žmones. Jis taip pat gali padėti atpalaiduoti nugarą, pagerinti laikyseną.


Džiaugiuosi, kad vos prasitarus apie savo ketinimus jau minėtame Jonavos turizmo ir informavimo centre, greitai buvau nuvesta į šio miesto kultūros centrą, kurio vadovas man geranoriškai ir nemokai skyrė erdvę.


Galima pasidžiaugti, kad į pirmąją šokių pamoką atėjo 10 žmonių. Tarp jų ir lietuviai, ir ukrainiečiai“, šypsodamasi kalbėjo moteris.


Be flamenko O. Mentkevič kvietė žmones ir į pažintinį žygį po Jonavą, kuris buvo vedamas ukrainiečių kalba. 

Nuotraukoje - žygio akimirkos


Ryšys su namais


Pasiteiravus, kurie objektai Jonavoje labiausiai patinka pačiai Oksanai, moteris pamini Šv. Jokūbo bažnyčios bokštus, tačiau daugiausia gražių žodžių skiria ne kam kitam, o Neries upei. 


„Pasiimu arbatos puodelį, atsisėdu prieš upę ir medituoju: taip ramu, paukšteliai čiulba, o ir koks gandras praskrenda. Gandrai man labai primena namus, nes jų yra ir Ukrainoje.


Tiesa, kai vieną kartą važiavau su taksistu, jis man papasakojo, kad jūs turite ir poetę, kuri pasivadino Salomėjos Neries pseudonimu. Pradėjau domėtis ja. Radau kelis eilėraščius išverstus į ukrainiečių kalbą.


Nors mačiau, kad jos biografija vertinama prieštaringai, S. Neries eilės man labai patiko. Aš meno žmogus, filologė, tad negalėjau neatkreipti dėmesio į eilėraščių melodingumą, prasmę", kalbėjo moteris čia pat pacituodama ir keletą minėtos poetės eilėraščio eilučių.

Nuotraukoje - žygio akimirkos

Namai - ir ten, ir čia


Ar Oksana įsivaizduoja, kad Jonava galėtų tapti jos nuolatiniais namais? 


„Atsakysiu filosofiškai namai ten, kur tavo meilė. Ukrainoje, mieste, kuriame šiuo metu yra rusų kontrolė, yra likę mano tėvai, sesuo. 


Kai naujienos keičiasi kiekvieną dieną, aš nežinau kaip viskas gali pasisukti, bet dabar mano namai ir čia, ir Ukrainoje“, pokalbio pabaigoje sakė O. Mentkevič. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Dėl karo palikti tėvynę priversta Oksana: ,,Dabar mano namai ir čia, ir Ukrainoje"

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 22 Apr 2022 21:12:26 +0300
<![CDATA[Verslininkas Ahmed Daker: esu dėkingas Lietuvai, tačiau matau dvigubus standartus]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/verslininkas-ahmed-daker-esu-dekingas-lietuvai-taciau-matau-dvigubus-standartus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/verslininkas-ahmed-daker-esu-dekingas-lietuvai-taciau-matau-dvigubus-standartus Dvylika metų, vienas mėnuo ir dvidešimt aštuonios dienos. Tiek laiko pokalbio dieną buvo praėję nuo egiptiečio Ahmed Daker atsikraustymo gyventi į Lietuvą. Čia sukūręs šeimą ir pradėjęs verslą vyras sako, kad lietuviams sunku priimti prieglobsčio prašytojus ne dėl kultūrinių skirtumų, o mitų, kuriais jie apipinti. 

Esate pačiame Vilniaus centre veikiančio salono „Beardland“ įkūrėjas. Pastebėjau, kad čia dirbantys meistrai – ne lietuviai. Gal galėtumėte papasakoti, kaip subūrėte šią komandą? 

„Beardland“ mes siūlome arabišką kirpimo stilių. Kai 2016 m. atidariau pirmąjį saloną, Lietuvoje dar nebuvo nieko panašaus. Tais pačiais metais Lietuvos sieną kirto daug pabėgėlių ir nusprendžiau dirbti vertėju iš arabų bei prancūzų kalbų Užsieniečių registracijos centre. Iš Užimtumo tarnybos ir pačių atvykusių žmonių pradėjau girdėti, kad barzdaskučiai ieško darbo, ir atsirado galimybė plėsti savo komandą. Šie žmonės norėjo dirbti, tad su jais susitarti buvo labai lengva. 

Bandžiau įdarbinti ir lietuvių, bet neradau tinkamų savo verslui, nes atliekame specifinių įgūdžių reikalaujančias procedūras, kurios Lietuvoje dar nėra populiarios, jų nėra mokoma. Galiu atvirai pasakyti, kad beveik visi mano darbuotojai šiuo metu yra pabėgėliai – arabai, afganai. Turime ir migrantų iš Turkijos. 

Kada Jūs pats atvykote į Lietuvą, kas paskatino tokį sprendimą? 

Čia atvykau vedęs lietuvaitę 2010 m. vasario mėnesį. Žmona ir vaikai buvo pagrindinė priežastis likti Lietuvoje.  

Kaip ši šalis ir jos žmonės jus priėmė? 

Vos atvykęs gyvenau Mažeikiuose. Man buvo labai įdomu, nes miestelis mažas, tuomet jis buvo daug tuštesnis nei dabar, o aš jame buvau turbūt vienintelis užsienietis. Esu šiek tiek tamsesnis, auginu barzdą, todėl traukiau visų žvilgsnius ir jaučiausi kaip Džonas Travolta. Ačiū Dievui, per visą laiką ten nepatyriau jokių blogų incidentų. 

Nepaisant to, iš pradžių buvo sunku. Atvažiavau žiemą ir buvo labai šalta, pradėjau valgyti kitokį maistą, net vandens skonis skyrėsi nuo to, prie kurio buvau pratęs Egipte. Darbo neradau iškart, draugų taip pat dar neturėjau ir buvo liūdna visą laiką sėdėti namuose. Užtrukau apie pusę metų, kol pradėjau kalbėti lietuviškai. Aišku, ne taip laisvai kaip dabar, bet bendrauti su žmonėmis iškart pasidarė lengviau – galėjau kalbėti su kitais, jų klausytis ir suprasti. Bet įveikti reikėjo ne tik kalbos barjerą. Lietuvoje visai kitokios tradicijos, žmonės čia kitaip mąsto. Egipte mes turime savo tradicinius rūbus ir virtuvę, bet taip pat kitaip bendraujame ir kūno kalba. Esame ekspresyvūs, daug gestikuliuojame, o lietuviai – santūresni, todėl egiptiečiams būdingos manieros jiems gali pasirodyti nepriimtinos. Žinojau, kad jei nusprendžiau gyventi Lietuvoje, turiu pradėti mokytis ne tik kalbos, bet ir žmonių gyvenimo būdo. Man čia patiko. Žemaitijoje žmonės ypač uždari, bet iš ten parsivežiau tik gerus prisiminimus ir iki šiol bendrauju su buvusiais kaimynais.  

Žinoma, kai persikėlėme į Vilnių, skirtumas jautėsi, nes sostinėje yra įsikūrusios visos valdžios institucijos, daug tarptautinių organizacijų, universitetų, į kuriuos atvyksta studentai iš viso pasaulio, beveik visur galima susikalbėti angliškai. Daugiau tiek čia gyvenančių užsieniečių, tiek turistų. Vilniuje prasilenkti su lietuviams nebūdingų bruožų žmogumi nėra taip neįprasta kaip mažesniuose miestuose. 

Jūs šiuo metu itin užsiėmęs – vadovaujate verslui ir toliau savanoriaujate prieglobsčio prašytojų sulaikymo vietose. Tiesiogiai matote, ką atvykę žmonės išgyvena, matote, kaip į juos reaguoja visuomenė. Ar manote, kad per dvylika metų Lietuva pasidarė atviresnė kultūrų, tautybių įvairovei? 

Anksčiau, kai valiuta dar buvo litas, žmonės keliavo daug mažiau. Dabar vis daugiau atostogoms renkasi Egiptą, Maroką, Šri Lanką, JAV ir kitas tolimas šalis. Lietuviai į keliones pradėjo žiūrėti kitaip – jie pradėjo galvoti, kad tai gali būti naudingas pasaulio pažinimo būdas. Taip pat ir su darbu užsienyje. Žmonės sugrįžta pamatę daugiau įvairovės ir ją skatina Lietuvoje, pradeda čia vykdyti tarptautinius projektus. 

Tuo pačiu matau dvigubus standartus ir iš pradžių šiuo klausimu buvau griežtokas. Dauguma praėjusių metų liepos mėnesį atvykusių prieglobsčio prašytojų vis dar uždaryti, gyvena konteineriuose arba buvusio kalėjimo patalpose ir net negali laisvai išeiti pasivaikščioti, telefonai paimami tikrinimui. Vadinasi, nutrūksta kontaktas su šeima ir išoriniu pasauliu. Maistas tose vietose sąlyginai prastas, kai kur viduryje žiemos į dušą per lauką reikia eiti apie du šimtus metrų. 

Aš pats esu arabas, didžioji dalis uždarytų prieglobsčio prašytojų taip pat arabai, yra ir afrikiečių. Europa nurašo šiuos žmones kaip neteisėtus migrantus, bet nebando žiūrėti, kodėl jie stengiasi čia atvykti ir prašyti prieglobsčio. Yra priežastis, kodėl žmogus viską paliko ir atvyko čia. Šiaip sau jis to nedarys. Mes tų priežasčių nematome, bet jos yra ir jos yra svarbios. Žmogus tik prašo leidimo gyventi, o ne prabangos.  

Kaip manote, ar žiniasklaidos veikla turi įtakos tam, kaip matome iš Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių atvykstančius asmenis? 

Tikrai taip. Jei mes paimame telefoną ir atsidarome naujienas, visur rašo tik apie Ukrainą. Karas Sirijoje nėra plačiai apžvelgiamas. Nieko nėra ir apie Jemene žuvusius žmones. Kas ką tik vyko Saudo Arabijoje? Ten kenčia žmonės, kuriems lygiai taip pat kaip mums reikia normalaus gyvenimo, bet ką apie juos žino Vakarai? Aš skaitau arabiškai, todėl man ši informacija pasiekiama. 

Tuo tarpu Bulgarijos Ministras Pirmininkas sakė, kad visus pabėgėlius iš Ukrainos reikia priimti, nes jie yra išsilavinę europiečiai, krikščionys, o ne teroristai, kurių visi bijo. Lenkijoje tas pats. Didžiuliai naujienų portalai, pavyzdžiui „NBC“, komentuoja, kad šitie žmonės yra gerai apsirengę, panašūs į mus, o ne kokie pabėgėliai iš Sirijos. 

Palaukite – arabai taip pat turi gerą išsilavinimą, bet problema ta, kad jūs nemokate jų kalbos, o jie – jūsų. Kultūriniai skirtumai ir kitokios tradicijos nereiškia, kad arabai mažiau verti empatijos. Per Antrąjį pasaulinį karą dalis europiečių bėgo pas mus į Siriją, Libaną, Egiptą, Tunisą, Maroką. Mes nesakėme, kad atvyko balti žmonės, kurie nemoka mūsų kalbos, todėl nenorime jų priimti. Atidarėme duris ir juos įsileidome, nes jų šalyse vyko karas. Aleksandrijoje iki šiol yra likę italų, prancūzų, graikų klubai. 

Dabar viskas atvirkščiai, bet mūsų priimti jau nenori. Man liūdna, kad atsirado tokia skirtis. Palaikymo mažai, o tie, kurie internete vis dar rašo kažkokius blogus komentarus, turbūt patys turi savų problemų ir taip išsilieja. 

Kaip manote, kodėl komentatorių sukauptas pyktis nukreipiamas į tam tikrų tautybių asmenis? 

Taip yra dėl to, kad šie žmonės mato kartojamus stereotipus. Pažiūrėkime į bet kokį amerikietišką filmą – banditai yra musulmonai ir tamsiaodžiai, o pasaulį išgelbėja baltaodis. Siunčiama netiesioginė žinutė, kad arabai yra kvailesni, blogesni, iki šiol vairuoja kupranugarius, turi penkiasdešimt merginų ir šimtą vaikų. Islamas ir musulmonai pristatomi ne tokie, kokius juos žinau aš. Stereotipai prasideda nuo medijų. Kol juos matome ekranuose, gatvėje niekas negalvos kitaip, nenorės bendrauti su užsieniečiais, jų bijos. Tėvai vaikams sakys nežaisti su tamsiaodžiais, o vaikai užaugę tokį požiūrį perims. 

Eikite ir žaiskite, eikite ir bendraukite – jie visi yra vaikai. Prieš šešis metus mano dukra, dabar jai dešimties metų, grįžo iš darželio verkdama, nes tėtis egiptietis. Turėjau ją nuraminti ir paaiškinti, kad tame nėra nieko blogo. Dabar mano vaikams tėtis pats geriausias. 

Nespaudžiu vaikų, nes jie dar maži, bet stengiuosi supažindinti su savo kultūra. Jie jau supranta, kad tėtis Ahmed yra musulmonas, kad namie neturime alkoholio, o kiaulienos negalime valgyti nei namie, nei darželyje, nei mokykloje, kad negražu meluoti. Mokau juos, kad visi darome klaidų, bet svarbiausia neskaudinti kitų, nes už sukeltą skausmą būsime atsakingi mes. 

Aš labai visiems linkiu, kad savo problemų nekrautume aplinkiniams, mokėtume gyventi neskriausdami kitų, dalintumėmės tuo, ką turime. Problemų buvo ir bus, mes visi esame žmonės, aš taip pat turiu problemų, bet jos yra už šio kambario durų ir į mūsų pokalbį jų neatsinešu.  

Autorius: Aušrinė Smilgytė, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba 

Verslininkas Ahmed Daker: esu dėkingas Lietuvai, tačiau matau dvigubus standartus

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 21 Apr 2022 10:01:13 +0300
<![CDATA[Pokalbis su teisėju: bausmių politika Lietuvoje]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/pokalbis-su-teiseju-bausmiu-politika-lietuvoje https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/pokalbis-su-teiseju-bausmiu-politika-lietuvoje Subalansuota atsakomybė ir užtikrintas bausmės neišvengiamumas yra vieni iš šios Vyriausybės prioritetų. Seimui pradėjus svarstyti Teisingumo ministerijos inicijuotą Baudžiamosios politikos sisteminę pertvarką, apie bausmių politiką ir jų paskirtį Lietuvoje kalbamės su Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, Vilniaus universiteto lektoriumi dr. Justu Namavičiumi.

Kam yra skirta bausmė? Koks jos tikslas?

Bausmė yra reagavimas į asmens padarytą nusikaltimą. Tikslai, dėl kurių skiriama bausmė, yra keli. Tai gali būti visuomenės saugumo siekis, kai nusikaltimą padaręs asmuo tiesiog izoliuojamas arba siekiama jo resocializacijos ar atgrasyti pačią visuomenę nuo nusikaltimų darymo, arba gali būti teisingumo atkūrimo, kitaip tariant, atpildo siekis, norint, kad asmuo atsakytų už savo padarytą nusikalstamą veiką.

Jei bausme norime užtikrinti vien visuomenės saugumą, susiduriame su savaime suprantamu poreikiu, kad to saugumo mums reikia kuo daugiau. Tačiau nuosekliai remdamiesi tokia prielaida turėtume taikyti labai daug ir labai drastiškų priemonių, itin ribojančių piliečių laisvę ir iš esmės stabdančių socialinę bei ekonominę visuomenės raidą. Pažymėtina, kad ir pati bausmė, kuria siekiama tik saugumo, bus orientuota vien į visuomenės poreikius ir ne visuomet bus teisinga pačiam nusikaltėliui, kuris turėtų atsakyti tik už savo veiką, bet ne už kitų polinkius nusikalsti.

Būtent teisingumo atkūrimas padarytą nusikalstamą veiką apibrėžia kaip paties asmens sukurtą (taigi laisvą) poelgį, o ne vien tik kaip iš išorės asmeniui primetamus visuomenės poreikius, ir kartu yra atsvara savaime neribotai saugumo prevencijai. Tačiau bausmės susiejimas vien tik su teisingumo atkūrimu taip pat turi trūkumų. Jeigu bausmę nuosekliai kildinsime tik iš paties nusikaltimo ir ją visiškai atsiesime tiek nuo visuomenės santvarkos, tiek nuo paties nusikaltėlio individualios situacijos, negalėsime numatyti nei bausmės skyrimo priežasties, nei jos dydžio, o jeigu ir galėsime numatyti, tai pati bausmė bus labai archajiška, rūsti, paremta principu „akis už akį“.

Kokius iki šiol vykdytos Lietuvos baudžiamosios politikos akcentus Jūs galėtumėte  išskirti?

Kiekviena valstybė pasirenka savo būdą, kaip derinti skirtingus bausmės skyrimo tikslus. Lietuvos bausmių politikoje oficialiai deklaruojamas siekis daryti teigiamą poveikį nusikaltusiam asmeniui, kai siekiama ne tik nubausti asmenį, bet ir atverti jam resocializacijos galimybes.

Kita vertus, nuo 2003 metų bausmės buvo tendencingai didinamos, todėl galima kalbėti ir apie bausmės, kaip atgrasymo priemonės, akcentavimą. Nors apie tai kalbama gana mažai, niekur bausmių politikoje nedingo bausmės kaip atpildo vaidmuo. Puikus to pavyzdys yra Baudžiamajame kodekse nustatyta bausmės vidurkio taisyklė, kad teismas, skaičiuodamas bausmės dydį, kaip atspirties tašką ima didžiausios ir mažiausios įstatyme už tam tikrą veiką numatytos bausmės vidurkį. Tai kone matematinio modelio įtvirtinimas, kuris, visų pirma, praktikoje nelabai pritaikomas ir, visų antra, lemia labiau didesnių negu mažesnių bausmių skyrimą.

Neretai bausmę suvokiame kaip nusikaltusio žmogaus izoliavimą nuo visuomenės, tačiau vis dažniau akcentuojama, kad alternatyvios bausmės daro geresnį poveikį. Ką Jūs manote apie alternatyvių bausmių taikymą?

2019 metais priimti Baudžiamojo kodekso, Bausmių vykdymo kodekso ir Probacijos įstatymo pakeitimai sudarė sąlygas teismams dažniau taikyti alternatyvias laisvės atėmimui bausmes. Tačiau alternatyvių bausmių labai pervertinti nereikėtų, kaip ir nesieti jų su asmens pataisymo iliuzija.

Už padarytą nusikaltimą parenkamos alternatyvios bausmės turi atitikti asmens individualų kontekstą ir negali būti taikomos mechaniškai, tiesiog pasirenkant pagal schemą, ką čia paskirti kitokio nei bauda ar laisvės atėmimas. Pavyzdžiui, pagal dabar galiojantį įstatymą atidėjus bausmės vykdymą asmeniui turi būti skiriama intensyvi priežiūra (apykojė). Tačiau ši priemonė gali būti prasminga tik tais atvejais, jeigu asmens daromos nusikalstamos veikos yra susijusios su lankymusi tam tikrose vietose, kaip romano apie Šveiką herojaus vakariniai lankymaisi traktieriuose ieškant bėdų. 

Be to, sankcijos alternatyviomis vadinamos ne veltui, nes iš esmės turėtų švelninti klasikinių bausmių skyrimo praktiką. Bet tai, anot pašnekovo, įstatymo leidyboje vyksta nenoriai. Dabar veikiau susiduriama su tokia situacija, kai ne siūlomos alternatyvos įprastinėms bausmėms, o tiesiog plečiamas įvairiausių galimų bausmių ar kitų poveikio priemonių sąrašas.

Ką manote apie laisvės atėmimo iki gyvos galvos reformą? Kodėl jos apskritai reikėjo? Kiek reforma numatyti pokyčiai yra taikomi? 

Lietuvoje tik 2019 metais įtvirtinta galimybė paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę sušvelninti, pakeičiant ją terminuoto laisvės atėmimo bausme nuo 5 iki 10 metų. Formaliai vertinant, reforma įvykdyta privertus Europos Žmogaus Teisių Teismui, nors teisiniai argumentai, kuriais pritariama reformai, yra bendro pobūdžio. Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendimuose akcentavo pareigą suteikti asmeniui resocializacijos galimybę.

Lietuva, vykdydama reformą, skirtingai nei įprasta Vakarų Europos šalyse, pasirinko ne lygtinio paleidimo modelį, bet savaime griežtesnę bausmės pakeitimo taisyklę. Pagal ją po 20 metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikimo asmeniui gali būti paskiriama dar mažiausiai 5–10 metų laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos pasirinktame modelyje, be asmens pavojingumo, galimo recidyvo įvertinimo, yra stiprus būtent atpildo akcentas, nes faktiškai sprendžiama, kiek asmuo už padarytą nusikaltimą, nepaisant ir galbūt itin palankios jo elgesio prognozės, dar „vertas“ būti įkalintas.

Reformos suteikta galimybe sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos buvo iš karto pasinaudota. Nacionalinės teismų administracijos duomenimis, jau 2020 m. apygardų teismuose gauta 10 prašymų sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos, iš jų 2 prašymai patenkinti, 8 – atmesti. 2021 m. gauti 6 tokie prašymai, iš jų 1 prašymas patenkintas, 5 – atmesti.

Ar manote, kad Lietuvos bausmių politika švelnėja?

Nelabai, nors tam tikras ketinimas matomas, tačiau švelnėjimas vyksta pagal principą – vienas žingsnis į priekį, du atgal.

Kalinių skaičiumi Lietuva ir toliau kone du kartus viršija Europos vidurkį. Laisvės atėmimo bausmės reformos vykdomos gana atsargiai, jose daug smulkmeniškumo, įsivėlimo į detales, maksimalių bausmių stengiamasi neliesti. Kaip jau minėta, nuo naujo Baudžiamojo kodekso priėmimo 2003 metais bausmių skyrimo tendencija iki šiol yra griežtėjanti.

Visame bausmių politikos kontekste ryškiai išsiskiria 2017 m. reforma, kai įvyko baudos bausmės kriminalizavimo šuolis, Baudžiamajame kodekse drastiškai padidinus baudų dydžius. Pavyzdžiui, pagal įstatymą įprastai skirtinos bausmės vidurkis už nesunkų nusikaltimą, kad ir paprastą buitinę vagystę ar dokumento suklastojimą, yra daugiau nei 50 000 eurų. Jeigu esate statistinis lietuvis, gaunantis apie 1 000 eurų atlyginimą atskaičius mokesčius, už tokią baudą turėsite dirbti maždaug ketverius metus nieko nepirkdamas.

Vis dėlto skiriamos bausmės turi atitikti nusikaltimo sunkumą ir negali būti nepamatuotai didelės, neproporcingai, o kartu ir beprasmiškai apsunkindamos asmens padėtį. Praktikoje tokios baudos gali būti arba nerealios (tiesiog neišieškomos), arba gali sunaikinti asmens ekonominę egzistenciją, taip įgydamos konfiskuojamą poveikį.

Tad pokyčių reikėtų ir nustatant baudų dydžius, ir jas tinkamai skaičiuojant – atsižvelgiant ne tik į asmens padarytos veikos pavojingumą, bet ir į jo pajamas.


Lietuvos apeliacinio teismo inf. 

Pokalbis su teisėju: bausmių politika Lietuvoje

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 19 Apr 2022 14:13:07 +0300
<![CDATA[Virginijus Šeškus: „Nėra ką skaičiuoti – reikia laimėti“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/virginijus-seskus-nera-ka-skaiciuoti-reikia-laimeti https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/virginijus-seskus-nera-ka-skaiciuoti-reikia-laimeti Jonavos „CBet“ iškovojusi tris pergales iš eilės, panašu, yra neblogoje sportinėje formoje ir pasitinka dvi labai sunkias rungtynes namuose, kurios ir gali nulemti kurioje vietoje reguliarųjį sezoną užbaigs Virginijaus Šeškaus auklėtiniai. Jau šį sekmadienį Jonavos sporto arenoje jonaviečiai priims Kauno „Žalgirį“, o ateinantį trečiadienį lauks Utenos „Uniclub Casino-Juventus“ testas. Apie pakilias nuotaikas, laukiančius iššūkius bei dabartinę padėtį turnyrinėje lentelėje pakalbinome mūsų vyriausiąjį treneri V. Šeškų. 

 

  • Treneri, kokiomis nuotaikomis pasitinkate sekmadienio rungtynes su Kauno „Žalgiriu“? 

Rungtynes pasitinkam tikrai geromis nuotaikomis, nes esame iškovoję tris pergales paeiliui, dauguma žaidėjų baigia pasveikti, tikimės mesti rimtą iššūkį kauniečiams. Nuotaikos tikrai geros, gaila dar Laimonas negalės mums padėti, bet visumoje po pergalių atmosfera komandoje visada gera. 

 

  • Komanda, nepaisant visų problemų už aikštelės ribų, iškovojo tris labai svarbias pergales paeiliui. Kiek aktyviai sekate ir visų konkurentų rezultatus, kai lentelės viduryje tokia sumaištis?  

Nėra ką skaičiuoti - reikia laimėti. Nuo to skaičiavimo gali tik nudegti galutiniam variante, Skirtumas ar finišuoti ketvirtoje pozicijoje, ar šeštoje tikrai didelis. Tai ne tik namų aikštelės pranašumas, bet ir viso sezono įdėto darbo atspindys. Manau, mūsų komandai, kaip lygos debiutantams tikrai nebūtų blogas rezultatas finišuoti ir 6-oje vietoje, bet viduje norisi kuo aukštesnės pozicijos.  

 

  • Lapkritį iš komandos išvykus Evaldui Beržininkaičiui, komandos trenerių štabo taip ir nepapildė joks asistentas, kaip pakomentuotumėte šią situaciją?  

Žinot, man asmeniškai norėjosi gerai pažįstamo žmogaus, o ne vien su geromis rekomendacijomis. Kitąkart nesinori rizikuoti, nes nežinai ką gausi. Dabar jau praėjo daug laiko ir belieka tik pagirti asistentą Paulių Malašauską, kuris tikrai atlieka nuostabų darbą viso sezono metu.  

 

  • Ar galima sakyti, kad ši Jonavos komandos sudėtis bus stipriausia nuo šio sezono pradžios? Kokia situacija su traumuotais žaidėjais? 

Prisimenant pirmąsias sezono rungtynes, tai mes jas žaidėme irgi pilnos sudėties. Aišku, dabar esame pasistiprinę naujoku, dauguma žaidėjų jaučiasi gerai, tik gaila, kad dar Laimonas negalės padėti. Visumoje negalime galvoti tik apie save, nes „Žalgiriui“ šios rungtynės bus taip pat labai svarbios. Jie negali pralaimėti, kad neužleistų pirmosios vietos turnyrinėje lentelėje. Sekmadienį tikrai laukia labai sunkios rungtynės. 

 

Savaitgalio rungtynės su Lietuvos čempionais bus paskutiniosios tarpusavio rungtynės šių metų reguliariajame sezone. Šių rungtynių metu bus apdovanoti Jonavos krepšiniui nusipelnę žmonės. Rungtynes taip pat stebės ukrainiečiai vaikai apsistoję Lietuvoje. Jonavos klubas žada puikų sekmadienio vakarą su puikia programa ir daug prizų, tarp kurių ir naujutėlaitis „Beaster“ paspirtukas! 

Rungtynių su Kauno „Žalgiriu“ pradžia – 17:00.  

Bilietus į rungtynes platina Ticketmarket.lt 

Bilietų nuoroda: bit.ly/35ovefU 

Virginijus Šeškus: „Nėra ką skaičiuoti – reikia laimėti“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 07 Apr 2022 16:04:34 +0300
<![CDATA[Lukas Čepkauskas: „Treniruotėse labai sunkiai dirbu ir trokštu įsitvirtinti pagrindinėje sudėtyje“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lukas-cepkauskas-treniruotese-labai-sunkiai-dirbu-ir-trokstu-isitvirtinti-pagrindineje-sudetyje https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lukas-cepkauskas-treniruotese-labai-sunkiai-dirbu-ir-trokstu-isitvirtinti-pagrindineje-sudetyje Jonavietis Lukas Čepkauskas šį sezoną gauna vis daugiau progų pasireikšti ir trenerio lūkesčius stengiasi pateisinti aikštelėje. Pirmuose turuose gaudavęs tik epizodinį vaidmenį, Lukas paskutiniuose trijuose susitikimuose gavo kur kas daugiau laiko pasireikšti ir po truputį įsitvirtina startinėje sudėtyje. Pakalbinome saugą apie jo futbolininko kelią, darbą su E. Utyra bei šio sezono asmeninius tikslus.  

Lukai, 2018 metais debiutavai stipriausioje šalies lygoje atstovaudamas „FC Stumbras“ ekipai, kaip tavo karjera klostėsi iki sugrįžimo į „Optibet-A lygą“? 

Mano kaip futbolininko kelias prasidėjo Utenos „Utenio“ gretose, tuo metu komanda žaidė „I-oje lygoje“. Įpusėjus čempionatui, vasarą sulaukiau susidomėjimo iš Kauno „FC Stumbro“ ekipos. Apsvarstęs visus pliusus ir minusus nusprendžiau, jog tai bus gera stotelė man tobulėti kaip futbolininkui, nes komanda žaidė aukščiausioje lygoje, o dublerinė ekipa varžėsi „I-oje lygoje“. Man teko padirbėti su tikrai puikiais futbolo specialistais, kaip Joao Luis Martins bei Mariano Barreto. Sužaidus kelis sezonus šioje ekipoje, ją ištiko finansinė krizė ir klubas kuriam laikui išnyko iš futbolo žemėlapio.  

Tuo metu sulaukiau susidomėjimo iš savo gimtojo miesto komandos „FK Jonavos“ su kuria pirmąjį sezoną iškovojome „I-osios lygos“ bronzos medalius, o pernai pasirodėme dar sėkmingiau ir iškovoję sidabrą gavome teisę rungtyniauti stipriausioje šalies lygoje.  

Šį sezoną minučių gavai praktiškai visuose susitikimuose (Išskyrus rungtynes su Hegelmann), ar tokio vaidmens komandoje tikėjaisi prieš sezoną? 

 

Aš asmeniškai labai džiaugiuosi, kad treneris manimi pasitiki. Treniruotėse dirbu 120% ir manau, jog mano pastangas treneris pastebi ir įvertina. Tiesiog stengiuosi vykdyti trenerio nurodymus ir rungtynių metu noriu pateisinti jo pasitikėjimą. 

 

Kiek galbūt šiuo metu yra dėkinga situacija gauti tų minučių daugiau kai yra labai maža rotacija ir kiek galbūt tai yra dėsninga, nes pas treneri žaidei ir anksčiau? 

 

Puikiai pažįstu šį specialistą, jis jaunas, talentingas treneris, kuris pats yra buvęs žaidėjas. Visada yra lengviau įsilieti į žaidimą kai žinai trenerio sistemą, manau man tai labai padeda, nes su treneriu dirbame ne pirmus metus.  

 

Koks jausmas pagaliau sugrįžti į „Optibet-A lygą“? Kokios tavo asmeninės ambicijos šiame sezone?  

 

Puikus jausmas su gimtojo miesto komanda žaisti stipriausioje šalies lygoje. Asmeniniai tikslai būtų įsitvirtinti pagrindinėje sudėtyje, padėti komandai iškovoti taškus kiekvienose rungtynėse bei išvengti traumų.  

 

Jonavos futbolininkai šeštadienį vyks į Panevėžį, kur susitiks su čempionato lyderiais „FK Panevėžio“ futbolininkais, o Jonavoje  artimiausias susitikimas laukia balandžio 16 dieną, kai Jonavoje svečiuosis priešpaskutinėje vietoje žengiantys Telšių „Džiugo“ futbolininkai. 

Nuotrauka (FK Kauno Žalgiris)

 

Lukas Čepkauskas: „Treniruotėse labai sunkiai dirbu ir trokštu įsitvirtinti pagrindinėje sudėtyje“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 07 Apr 2022 09:32:39 +0300
<![CDATA[J. Garrett Jr. : „Nesvarbu koks komandos pavadinimas ant marškinėlių, mums rūpi tik pergalė“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/j-garrett-jr-nesvarbu-koks-komandos-pavadinimas-ant-marskineliu-mums-rupi-tik-pergale https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/j-garrett-jr-nesvarbu-koks-komandos-pavadinimas-ant-marskineliu-mums-rupi-tik-pergale Jonavos „CBet“ ekipa artėjant sezono finišui kaip reikiant įsibėgėjo ir praėjusį šeštadienį įveikę pasvaliečius iškovojo jau trečiąją pergalę iš eilės. Likus 4-iems turams jonaviečių laukia dar trys susitikimai namuose, o sekantis laukiantis iššūkis - Lietuvos čempionų vizitas ateinantį sekmadienį.

Apie laukiančią dvikovą su daugkartiniais Lietuvos čempionais pakalbinome mūsų komandos atletiškąjį puolėją J. Garrett Jr.

- Lecomte paskutinėse rungtynėse sugrįžo į rikiuotę, kaip manai ar jums dar prireiks daug laiko kol pilnai pajusite vienas kitą aikštelėje?

Tikrai prireiks šiek tiek laiko, mums visiems reikia dar prisitaikyti vieniems prie kitų. Keli vaikinai buvo traumuoti, keli sirgo Covid-19, ar kitomis ligomis. Aš esu komandos naujokas man to ypatingai reikia. Reikia pataisyti kelis dalykus mūsų žaidime, bet tikrai buvo šaunu turėti Manu sudėtyje. Aš kasdien jo teiraudavausi kaip jis jaučiasi, ar gerėja jo situacija, ne tik paklausdavau kada grįši. Man nuoširdžiai rūpėjo kaip jis jaučiasi.

- Laukia rungtynės namuose su Eurolygoje rungtyniavusiu Kauno „Žalgiriu“, ar komandos draugai spėjo papasakoti kokia atmosfera būna šiose rungtynėse?

Vaikinai man tikrai pasakojo apie atmosferą, bet man tai bus tiesiog eilinės rungtynės, aš eisiu kovoti tik dėl pergalės, ką manau galvoja ir kiekvienas komandos narys. Nesvarbu koks komandos pavadinimas užrašytas ant varžovų komandos marškinėlių, nes tikslas būna tik pergalė.

- Jau spėjai sužaisti Jonavoje kelis susitikimus, kaip tau patinka atmosfera Jonavos sporto arenoje, ar jau spėjai priprasti rungtyniauti čia? 

Man labai patinka atmosfera, jaučiau, kad kai mes turėdavome sunkumų aikštelėje, žiūrovai mums suteikdavo jėgų ir man labai patinka jonaviečių energija tribūnose!

***

Sekmadienio dvikovos metu Jonavos sporto arenoje bus apdovanoti Jonavos krepšiniui nusipelnę žmonės, o bilietus įsigiję žiūrovai turės progą namo važiuoti su „Beaster“ paspirtuku!

Bilietus į visas Jonavos „CBet“ rungtynes galite įsigyti Ticketmarket.lt svetainėje.

Bilietai į rungtynes su Kauno „Žalgiriu“ ČIA. 

Jonavos „CBet“ balandžio 13 d. (trečiadienį) lauks dar vienos žūtbūtinės rungtynės su Utenos komanda. Padėkime savo komandai dvikovoje su lentelės kaimynais.

Bilietai į rungtynes su Utenos „Uniclub Casino-Juventus“ ČIA. 

Jonavos „CBet“  inf. 

J. Garrett Jr. : „Nesvarbu koks komandos pavadinimas ant marškinėlių, mums rūpi tik pergalė“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 06 Apr 2022 12:19:22 +0300
<![CDATA[Reanimatologas Šarūnas Judickas: net ir po mirties gyvybė gali tęstis]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/reanimatologas-sarunas-judickas-net-ir-po-mirties-gyvybe-gali-testis https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/reanimatologas-sarunas-judickas-net-ir-po-mirties-gyvybe-gali-testis Vienas sunkiausių momentų medikų darbe – pranešti artimiesiems apie žmogaus mirtį. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose dirbantis gydytojas anesteziologas reanimatologas Šarūnas Judickas tą plonytę ribą tarp gyvybės ir mirties  mato kasdien. Svarbi jo darbo dalis yra ne tik perduoti liūdnas žinias, bet ir kalbėtis su mirusiojo artimaisiais apie organų donorystę.

 

Gydytojas pastebi: jei velionis su šeimos nariais buvo kalbėjęs apie organų donorystę, jai pritaręs, tuomet mintis, kad dalelė mylimo žmogaus toliau gyvens, teikia šeimai paguodą ir palengvina netekties skausmą.

 

Apie netikėtai užklumpančią mirtį, gyvybės stebuklą ir labiausiai įsiminusį pokalbį su mirusio žmogaus artimaisiais kalbamės su gydytoju anesteziologu reanimatologu Š. Judicku.

 

Be abejo, labai sunku pranešti žmonėms, kad jų šeimos narys mirė. Kaip Jūs tokiems pokalbiams ruošiatės?

 

Šie pokalbiai visuomet yra sunkūs. Manau, kad kitaip būti ir negali. Dažniausiai tos ligos, kurios sukelia smegenų mirtį, yra ūminės ir nutinka staiga iki to pakankamai sveikai atrodžiusiam žmogui. Pavyzdžiui, žmogus ryte išeina į darbą, ten smegenyse plyšta kraujagyslė, dėl kraujo išsiliejimo stipriai pažeidžiamos smegenys ir dar po kelių valandų įvyksta smegenų mirtis. Dėl tokios staigios ligos artimiesiems žinia apie mirtį yra kaip perkūnas iš giedro dangaus.

 

Prieš tokius pokalbius visuomet stengiamės išsiaiškinti, ką artimieji jau žino apie jiems brangaus žmogaus būklę. Tada suprantama kalba pasakojame ligos eigą, jos vystymąsi bei sukeltus pokyčius organizme. Tokio pokalbio metu labai svarbu, kad žmonės suprastų kas ir kodėl įvyko, ir kokios yra to pasekmės. Jei pokalbis su artimaisiais vyksta ligoninėje, tai stengiamės parodyti kompiuterinės tomografijos vaizdus, kuriuose matyti smegenų pažeidimo dydis, taip informacija tampa aiškiau suprantama.

 

Kad ir kaip ruošiesi, tačiau vis tiek galų gale esi tik žmogus ir iki galo nepavyksta atsiriboti ir dalis minčių kurį laiką sukasi galvoje.

 

Jums ne kartą yra tekę bendrauti su mirusio paciento artimaisiais apie organų donorystę. Kokios būna žmonių reakcijos?

 

Bendravimas su mirusiojo artimaisiais apie organų donorystę yra dalis anesteziologo-reanimatologo darbo. Kad geriau suprastume, kokios būna reakcijos, prisiminkime, kad dažniausiai tai vyksta staigios mirties akivaizdoje. Žmonių reakcijos būna įvairios – nuo pykčio ir audringų emocijų iki konstruktyvaus pokalbio.

 

Dažniausiai, kai matome didelio mąsto smegenų sužalojimą, jau pirmojo pokalbio su artimaisiais metu užsimename, kad tokiais atvejais dažnai įvyksta smegenų mirtis ir iki kito pokalbio, kuris dažniausiai vyksta po kelių valandų, artimieji jau būna paieškoję informacijos apie smegenų mirtį, neretai ta informacija būna susijusi ir su donoryste. Daugėjant informacijos apie donorystę žmonės gana dažnai jau ir patys iš karto ima klausti apie donorystę.

 

Sunkiausia būna, kai su artimaisiais pirmą kartą bendraujame jau įvykus smegenų mirčiai, tuomet vienu metu yra informuojame apie mirtį ir paklausiame apie organų donorystę. Tokiais atvejais artimiesiems yra labai sunku, nes reikia ne tik išgirsti labai liūdnas žinias, bet ir priimti sprendimą dėl donorystės.

 

Ką sako tie, kurie sutinka paaukoti mirusio žmogaus organus donorystei?

 

Kiekvieno pokalbio su artimaisiais metu klausiame, ar jie prieš tai buvo kalbėję su mirusiuoju žmogumi apie organų donorystę ar gal žino jo valią? Jei apie tai buvo kalbėta – artimiesiems tampa žymiai lengviau ir ramiau priimti sprendimą. Tokiais atvejais, kai mirties fakto negali pakeisti, mintis, kad artimojo dalelė toliau gyvens kitame žmoguje ir pratęs gyvybę, palengvina gedėjimo procesą, todėl veikia ir terapiškai, nes taip išpildoma ir mirusiojo valia. Todėl svarbiausia yra paskatinti žmones pakalbėti šia tema su artimaisiais ir pasakyti savo valią.

 

Kaip savo sprendimą argumentuoja atsisakiusieji?

 

Niekada negalima teisti ir donorystei prieštaraujančių artimųjų. Reikia pamėginti suprasti, kad jie šiuo metu išgyvena tikrą pragarą ir donorystė šiuo metu mažiausiais rūpi. Jiems tuo metu yra šokas. Prieštaravimas dažniausiai išsakomas tada, kai nebuvo su artimuoju prieš tai kalbėta apie donorystę ir kai apskritai trūksta informacijos apie organų donorystę ir patį procesą.

 

Dalis žmonių mažai žino apie donorystę, todėl svarbu ir toliau šviesti visuomenę. Dažnai pasitaiko atvejų, kai atsakius į visus klausimus ir suteikus reikalingą informaciją žmonės sutinka paaukoti organus.

 

Yra darytas tyrimas, kurio metu praėjus keliems mėnesiams po artimojo mirties buvo pakartotinai susisiekta su donorystei prieštaravusiais artimaisiais. Didžioji jų dalis, kai nurimsta emocijos ir susitaiko su mirtimi, sako, kad dabar pakeistų savo nuomonę ir sutiktų paaukoti organus.

 

Gal galėtumėte papasakoti apie labiausiai įsiminusį atvejį ar pokalbį?

 

Labiausia įsiminęs atvejis, kai jaunai užsienietei keliavusiai per Lietuvą plyšo smegenų kraujagyslė ir ji buvo atvežta į mūsų ligoninę kraštutinai sunkios būklės. Po kelių valandų nustatėme smegenų mirtį ir turėjome apie tai pranešti jos vyrui ir 3 metų vaikui. Pokalbis vyko užsienio kalba. Buvo be galo sunku matyti, ką išgyvena artimieji. Moters vyras norėjo, kad pokalbyje dalyvautų ir sūnus, todėl pokalbis turėjo būti suprantamas ir vaikui. Pasakojome apie galvoje sprogusį balionėlį, stiprų miegą, iš kurio jo mama jau nepabus.

 

Viso pokalbio metu vyras verkė. O pokalbio pabaigoje sūnus apkabino tėtį ir pasakė: „Tėti, neverk, aš tavimi pasirūpinsiu“. Jie sutiko donorystei ir tos moters organai toliau tęsia gyvenimą išgelbėję net kelias gyvybes.

 

Po metų šis vyras ir vaikas sugrįžo aplankyti mūsų į ligoninę ir sako, kad labai džiaugiasi tuo metu priimtu sprendimu, nes jų brangus žmogus gyvena toliau.

 

Kokia, Jūsų manymu, yra organų donorystės padėtis Lietuvoje? Kaip galima būtų ją pagerinti? Ar donorystės modelio keitimas iš informuoto į numanomą galėtų pagerinti padėtį?

 

Organų donorystės padėtis yra gana gera. Ji gali būti dar geresnė ir tai yra įmanoma. Apskritai, organų donorystės situacija yra tiesiogiai susijusi su pasitikėjimu medikais. Situaciją pagerintų kryptingas, ilgalaikis ir efektyvus informacijos apie donorystę planas. O geriausia priemonė, kurią iš karto galime išbandyti kiekvienas iš mūsų – pasakyti artimiesiems savo valią dėl organų donorystės.

 

Numanomas sutikimo modelis yra svarbus ir gali būti naudingas, tačiau tai tik viena iš priemonių, kuri galėtų pagerinti organų donorystės situaciją Lietuvoje. Tam, kad šis modelis būtų priimtas ir veiktų optimaliai bei efektyviai, pirmiausia Lietuvai reikia tvirto pasiruošimo, nuoseklaus plano su serija įvairių kompleksiškų priemonių, kurios galėtų padėti šviesti visuomenę ir kartu skatinti organų donorystę. Vien tik modelio pakeitimas situacijos nepagerintų, tačiau kartu su kitomis priemonėmis – tai gali būti efektyvi priemonė išgelbėjant daugiau gyvybių.

 

Ką pasakytumėte tiems žmonėms, kurie abejoja dėl organų donorystės?

 

Paradoksalu, bet kiekvienam iš mūsų net ir po persirgto gripo kartais gali prireikti organų transplantacijos. Organų laukiantys žmonės yra tokie patys kaip kiekvienas iš mūsų. Laikausi nuomonės, kad mus visus vienija gyvybė. Todėl kartais, net ir po mirties, galime padaryti taip, kad gyvybė ir toliau tęstųsi.

NTB inf.

Reanimatologas Šarūnas Judickas: net ir po mirties gyvybė gali tęstis

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 06 Apr 2022 09:58:59 +0300
<![CDATA[Jonavietė Ilvika Maleckaitė viena iš Lietuvos studenčių, atrinkta į SWA studentų vasaros programą: "Vis dar eksperimentuoju"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonaviete-ilvika-maleckaite-viena-is-lietuvos-studenciu-atrinkta-i-southwestern-advantage-studentu-vasaros-programa https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonaviete-ilvika-maleckaite-viena-is-lietuvos-studenciu-atrinkta-i-southwestern-advantage-studentu-vasaros-programa Jonavoje užaugusi ir beveik visą savo gyvenimą čia gyvenusi bei Jeronimo Ralio gimnaziją baigusi Ilvika Maleckaitė, studijuoja Vilniaus Universitete neurobiofizikos specialybę, o šiuo metu išvykusi su Erasmus studijų mainų programa į Paduvą, Italiją. 

Ilvika yra viena iš Lietuvos studenčių, kuri buvo atrinkta į Southwestern Advantage (SWA) studentų vasaros programą, pardavinėti knygų Jungtinėse Amerikos Valstijose, vasaros atostogų metu. Šios programos dėka ji turėjo galimybę patobulinti bendravimo, tarptautinių pardavimų bei verslumo įgūdžius, be to nemažai pakeliavo ir pamatė pasaulį kitu kampu. Su šia programa ji dirba jau antrus metus. 

Dėl jaunų žmonių susidomėjimo iš Vilniaus, Kauno ir kitų aukštųjų mokyklų studentų, Ilvika turėjo galimybę pasidalinti savo patirtimi skirtingose vietose, įkvėpti jaunus žmones lavinti užsienio kalbą ir verslumo įgūdžius ateities tikslams. 

Su jonavoszinios.lt  skaitytojais dalinamės jonavietės istorija, asmenine patirtimi, kuri, tikimasi, įkvėps ir daugiau jaunuolių. 

- Tavo gimtinė yra Jonava. Papasakok trumpai apie savo vaikystę: ar turi brolių ir seserų, kur lankei mokyklą ir kuo svajojai būti užaugusi? 

Esu vienturtė, tačiau užaugau su daugybę kiemo draugų. Netrūko žaidimų, įspūdžių ir vaikiškų pykčių dėl kamuolio. Visada buvau labai aktyvi, negalėjau nusėdėti vienoje vietoje ilgesnį laiką, labai mėgau piešti, šokti, dainuoti. Mama manė, kad būsiu menininkė – galbūt dėl to baigiau Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos dailės skyrių ir porą metų mokiausi groti fortepijonu. Vėliau nutiko taip, kad pasukau mokslo ir sporto link. 

Mokykloje nuo pat pirmos iki dvyliktos klasės buvau pavyzdinga mokinė, mokiausi aukščiausiais pažymiais, dalyvavau beveik visose įmanomose olimpiadose, yra tekę dalį jų ir laimėti. Tačiau niekada per daug pastangų tam neskyriau. Turiu labai gerą atmintį, tad ir ruošiausi tik tiek, kad suprasčiau. Baigiau Jonavos Jeronimo Ralio gimnaziją, – turėjau nuostabius mokytojus, kuriems esu labai dėkinga. Tačiau mokykloje niekada nesijaučiau labai gerai, stengiausi tik išpildyti mokytojų lūkesčius, kurių netrūko, nors mokytis man labai patiko ir vis dar patinka.

Užaugusi ir pati svajojau būti mokytoja, – žavėjausi, kiek mokytojai daug žino ir supranta, kaip net ir viena jų ištarta frazė gali lemti tolimesnius mokinio gyvenimo sprendimus. 

- Kokios srities studijas pasirinkai vėliau ir kodėl? Kodėl ne vaikystės svajota profesija ? 

Kelis paskutinius metus gimnazijoje savotiškai maištavau. Artimos aplinkos žmonės, mokytojai, draugai buvo beveik įsitikinę, kad rinksiuosi medicinos studijas – žinojo, kad labiausiai traukė gamtos mokslai, o ir mokantis aukščiausiais pažymiais gimnazijoje, turbūt, kito pasirinkimo nelabai ir yra – tarsi privalai rinktis mediciną arba teisę. Žinojau, kad medicinos studijoms reikalingi aukšti brandos egzaminų rezultatai, bet beveik nesiruošiau egzaminams, tuo metu pasitikėjau likimu.

Pamenu, jog chemijos mokytoja tuo ypač nesidžiaugė (juokiasi), turėjau pasistengti jos nenuvilti. Pavyko išlaikyti egzaminus gana aukštais balais, net ir pasiekti viena „šimtuką“, - tokių rezultatų būtų užtekę patekti į medicinos studijų valstybės finansuojamą vietą.

Tačiau ieškojau, ką galėčiau studijuoti tokio, susijusio su gamtos mokslais, bet, kad būtų pakankamai sudėtinga, kad būtų įdomu ir ko, greičiausiai, nesirinktų niekas kitas iš gimnazijos abiturientų. Neurobiofizika Vilniaus universitete skambėjo kaip studijų programa, kurią sunku paaiškinti močiutei, tad ir tapo mano pirmu pasirinkimu. Dabar studijomis labai mėgaujuosi ir džiaugiuosi tokiu sprendimu. 

Tačiau vis tiek šiuo metu manau, kad po studijų baigimo ilgai neužsibūsiu dirbdama laboratorijoje – noriu išmėginti ir nemažai kitų veiklų. Tad vėl bent kol kas palieku tai likimui.

Galbūt netikėtai kada nors teks išmėginti ir mokytojos ar dėstytojos vaidmenį – dabar tenka žavėtis VU Gyvybės mokslų centro dėstytojais ir jų patirtimi daug labiau, nei kada galėjau įsivaizduoti. 

- Ir kaip atrodo tas studentiškas gyvenimas? Ar turi patarimą jauniems moksleiviams, kurie tik ruošiasi studijuoti? 

Išvykus į didmiestį, tikriausiai, kaip ir daugumai „šviežių“ studentų, galimybės atrodė neribotos. Nauja aplinka, daug naujų žmonių, veiklų, galimybių. Praktiškai, gali imti ir kurtis naują gyvenimą. Pirmais studijų metais stengiausi dalyvauti visur, kur tik buvo įmanoma. Įsitraukiau į Vilniaus universiteto Studentų atstovybės veiklą, vėliau tapau ir studentų koordinatore bei Neurobiofizikos studijų programos kuratore – teko dirbti tiek su jaunesniais studentais, tiek su vyresniais universiteto bendruomenės nariais, dėstytojais, prisidėti prie renginių organizavimo ir vedimo, interviu ir straipsnių rašymo.

Jau tuo metu maniau, kad įgijau tokios patirties, kur niekur kitur, tikriausiai, negaučiau. 

Universitete labiausiai nustebino, kad į studentą dėstytojai jau žiūri kaip į lygiavertį asmenį, jo nuomonė yra tiek pat svarbi, kaip ir kito bendruomenės nario. Tad ir studijų galimybės daugeliu atveju yra pritaikomos taip, kad studentas savo studijų metais išmoktų ir patirtų tiek, kiek jam atrodo reikalinga. 

Šiuo metu esu išvykusi studijoms į Italiją pagal mainų programą, čia pasirinkau tokius studijų dalykus, kurie man būtų įdomūs ir, galbūt, naudingi ateityje. Ne viskas, ką šiuo metu studijuoju, pilnai atitinka Neurobiofizikos studijų programos planą, tad labai džiaugiuosi, kad nesame apriboti, o kaip tik – skatinami bandyti, klysti ir atrasti. 

Vis dar eksperimentuoju – atrodo, kad tiek daug visko norėčiau išbandyti, ir visos tos sritys skirtingos. Galbūt todėl labai džiaugiuosi būdama ir Southwestern Advantage pardavimų ir lyderystės programoje – čia gauname labai daug mokymų, tiek apie pardavimus, tiek apie tikslų išsikėlimą ir jų siekimą, tiek apie savo stiprybių ugdymą ir pritaikymą ir pardavimuose, ir kitose gyvenimo srityse. 

Moksleiviams ir studentams patarčiau įsitraukti į kuo daugiau įvairesnių veiklų, nebijoti priimti pasitaikiusias galimybes, tiek prieš renkantis studijas, tiek jau ir studijų metu – labai nedidelė dalis studentų vėliau dirba pagal studijų specialybę, tad turėdami ir kitokių gebėjimų bei patirties, būsite laisvesni rinktis.

 

(Studentų atstovybė 2020 metai) 

- Papasakok daugiau apie patirtį Southwestern Advantage programoje, kaip ten atsidūrei? 

Apie programą išgirdau universitete iš metais vyresnės neurobiofizikės, kuri ir pakvietė į programos pristatymą, nes pati dalyvavo ankstesniais metais ir tuo metu rinko savo komandą ateinančiai vasarai. Iš pradžių žiūrėjau gana skeptiškai - apie pardavimus nieko nežinojau, taip pat šioje srityje jokios patirties neturėjau, o ir mintis apie Ameriką atrodė nelabai reali – niekada anksčiau apie tai nesvarsčiau. 

Pristatymo metu programa iškart sudomino – pamačius sėkmingus, savimi pasitikinčius programos studentus, išgirdus pasakojimus apie vasaros įspūdžius, apdovanojimus, karjeros galimybes, pamačius nuotraukas su amerikiečių šeimomis, nusprendžiau pabandyti sudalyvauti atrankoje. 

Šiuo metu pati renku komandą savo antrai vasarai, dabar jau dalinuosi savo įspūdžiais ir pasakojimais su jaunesniais studentais. 

Universitete buvau koordinatorė Studentų atstovybėje, turėjau ir savo komandą. Ten išmokau dirbti su skirtingais žmonėmis, o patekus į Southwestern Advantage programą, dabar mokausi, kaip tą daryti efektyviai ir prasmingai. 

- Ar iki SWA tau teko dalyvauti kokiose studentiškose programose? Pavyzdžiui Erasmus, Work and travel ir panašiai? 

Ruošimasis vasarai su Southwestern Advantage programa paskatino užpildyti Erasmus mainų programos anketą. Supratau, kad nenoriu užsibūti vienoje vietoje, o metus praleisti kaip nors kitaip, nei mano bendrakursiai. Po vasaros neilgai trukus išvykau į Italiją. 

Šiuo metu studijuoju Italijoje ir tuo pačiu ruošiuosi antrajai savo vasarai su Southwestern Advantage,- dalis programos studentų jau turi JAV vizas savo pasuose. Tad grįžimą į Lietuvą ilgesniam laikui tenka vis pastūmėti. Ateities planuose yra veiklos ir kituose žemynuose.

 

(Erasmus Italijoje) 

- Kaip atrodė tavo dienos šioje studentiškoje programoje ? Ar sunku buvo? Ko išmokai? Ar grįžtum? 

Sunkiausios man, kaip ir daugumai programos studentų, buvo kelios pirmos dienos – nauja aplinka, tvarkaraščio laikymasis, nuolatinis bendravimas su įvairiais žmonėmis. Kiekviena diena buvo tarsi naujas nuotykis – skirtingos šeimos, įvairios oro sąlygos – buvo ir labai lietingų, ir karštų dienų ir net savaičių. 

Darbo dienos metu laikomės tvarkaraščio, einame nuo durų iki durų ir bendraujame su šeimomis apie jų vaikų edukaciją, rodome produktus – edukacines knygas. Door-to-door pardavimų kultūra Amerikoje yra visiškai kitokia, nei Lietuvoje – čia daugumai šiek tiek sunku įsivaizduoti, kaip lietuviai Amerikoje gali ką nors pardavinėti prie durų. Turime leidimus dirbti, vizitines korteles, prieš pirmą darbo dieną susipažįstame su šerifu ir jam prisistatome – taip esame užtikrinti, kad galime saugiai dirbti, o ir patiems žmonėms tai kelia pasitikėjimą mumis.

Išvažiavę vasarą jau būname išmokę viską, ko gali prireikti dirbant ar susidūrus su netikėtomis situacijomis. Darbas nėra varginantis fiziškai, dažniausiai sunkiau emociškai – aplanko ir namų ilgesys ir mintis, kad tavo draugai dabar, greičiausiai, tinginiauja Lietuvoje. 

Dirbame šešias dienas per savaitę, o sekmadieniais susitinkame su komanda, dalinamės įspūdžiais, išsikeliame tikslus ateinančiai savaitei, veikiame ką nors smagaus, keliaujame po apylinkes. 

Dabar prisimenant vasarą yra išlikę tik geriausi įspūdžiai, nutikimai, pokalbiai su šeimomis ir vaikais. Kad ir su kokiomis problemomis ar mintimis teko pakovoti vasarą, dabar jos atrodo visiškai nereikšmingos. 

Žmonių pasitaikydavo įvairių, visi užsiėmę savais rūpesčiais. Tačiau su tėvais pradėjus kalbėti apie jų vaikų edukaciją – daugumos tėvų prioritetą, labai smagu matyti laimingus veidus. Tad žinant, kokią įtaką toms šeimoms turi būdamas dar studentas, aplanko labai geras jausmas, tada nėra laiko galvoti apie save ir savo problemas.

 

(Iš susitikimų su vasaros komanda) 

- Iš to, ką pasakoji, atrodo, jog darbas labai sunkus. Kas suteikdavo jėgų ir kodėl lieki daugiau nei vienai vasarai? 

Manau, kad programa tikrai nėra kiekvienam, bet kiekvienas turėtų ją išbandyti bent vieną vasarą. Organizacija yra senesnė už Coca-Cola kompaniją – studentai knygas pardavinėja jau šiek tiek daugiau nei 160 metų, tad visa pardavimų sistema, pardavimų kalba bei produktai – edukacinės knygos – yra itin ištobulintos. Jeigu nori lengvai užsidirbti vasaros metu – greičiausiai programa nėra tau. Tačiau po tiek mokymų, seminarų ir praktikos prieš vasarą, įdėjus pastangų ir klausant vyresnių studentų patarimų, mažai tikėtina, kad vasara nebus sėkminga. 

Vasaros metu supratau, ką reiškia sunkiai dirbti, laikytis rutinos, ugdytis gerus įpročius. Nors išbandymų netrūko, tapau daug ištvermingesnė, išmokau labiau džiaugtis, palaikyti gerą požiūrį, planuotis savo laiką. Pirmos vasaros metu išmokau neįtikėtinai daug ir dabar žinau, ties kuo turiu dirbti, kad pasiekčiau geresnių rezultatų, todėl ruošiuosi antrai vasarai. Manau, kad dar neišnaudojau savo sugebėjimų. 

Vasarą padėjo žinojimas, kodėl tai darau, prieš vasarą išsikelti tikslai ir priežastys, pastebimi rezultatai, laimingos šeimos ir jų vaikai. Taip pat žinojimas, kad ir kiti mano komandos nariai tuo metu dirba taip pat kaip ir aš, susiduria su tais pačiais iššūkiais. Vakarais su kambarioke aptardavome praėjusią dieną, nutikusias neįtikėtinas situacijas, prisijuokusios eidavome miegoti, o rytais viena kitą motyvuodavome. 

Kiekvieną savaitę visi varžydavomės dėl kokio nors apdovanojimo, o po vasaros vyksta ir apdovanojimų banketas, kurio metu pasidžiaugiame už vieni kitų rezultatus, yra apdovanojami geriausių rezultatų pasiekę studentai. Nuolat būnant sėkmingų ir motyvuotų studentų apsuptyje, sunku elgtis ar mąstyti priešingai.

(SWA apdovanojimų banketas) 

- Ką tau pačiai asmeniškai reiškia šis darbas? 

Labiausiai žavi neribotas tobulėjimas – rezultatai priklauso visiškai nuo tavęs. Kiek įdėsi darbo, tokį rezultatą ir pasieksi. Studentas iš Bulgarijos Peter Petkov šią vasarą, pardavinėdamas knygas vos 4-tus metus, uždirbo šiek tiek daugiau nei du šimtus tūkstančių dolerių ir pagerino kompanijos rekordą per visus 160 metų. Ir jis pardavinėja tuos pačius produktus, turi tas pačias galimybes, tą pačią vasarą, – skiriasi tik jo įdėtos pastangos. Visas studentų paruošimo vasarai procesas yra paremtas sėkmingų žmonių veiklos principais. Kadangi Southwestern organizacija yra viena seniausių Amerikoje, yra atrasti principai ir metodai, kurie veikia geriausiai. 

Šiuo metu programą matau kaip geriausią vietą realizuoti savo sugebėjimus ir įgyti naujus. Neabejoju, kad vėliau tai pritaikysiu ir kitose srityse, galbūt visai nesusijusiose su tiesioginiais pardavimais. Juk net ir bendravimas su draugais yra tie patys pardavimai – nuolat „pardavinėjame“ save, savo idėjas, nuomonę, stengiamės kuo nors įtikinti. 

- Kur studentai gyvena išvykę į Ameriką? Ar kas nors jiems padeda? 

Gyvename vietinėse šeimose, vadinamose Host Families. Neretai tai būna šeimos, kurių vaikai patys dalyvauja programoje ir yra išvykę į kitą valstiją, arba žmonės, kurie savo studijų metais taip pat pardavinėjo knygas su Southwestern Advantage programa, iš jų sulaukiame nemažai pagalbos ir palaikymo. Net ir darbo metu iškilus kokiems nors iššūkiams, kreipiamės pagalbos į žmones. Turime net pasakymą, kad „atsakymas visada slypi už kitų durų“. 

Pirmą vasarą važiuojantiems studentams rūpesčių dėl gyvenamosios vietos tenka daug mažiau –viską suorganizuoja vyresni studentai vadovai, važiuojantys jau ne pirmą vasarą. 

Nors dienos metu dirbame po vieną, gyvename su kambarioku, kitu studentu lietuviu, o toje pačioje valstijoje dirba ir dalis kitų lietuvių – mūsų vasaros komanda, su kuria susitinkame kiekvieną savaitę. Niekada nesame palikti vieni. 

- Ar vis dar bendrauji su ,,host family”, su šeima, kuri laikinai priėmė gyventi vasaros metu? 

Artimų ryšių nepalaikome, tačiau jie stebi mano vasarą naudojamą Facebook „darbinį“ profilį, į kurį keliame nuotraukas su šeimomis, nusipirkusiomis knygas. Su kambarioke visada jautėmės kaip namie – mūsų vasaros šeima nuolat rūpinosi, ar mums nieko netrūksta, ar gerai išsimiegame, kaip sekasi darbe. Tikiu, kad ir ateinančią vasarą matydami nuotraukas iš Amerikos taip pat palaikys ir pasidžiaugs kartu. 

- Ką manė tavo tėvai/ draugai, kai nusprendei dalyvauti? Ar buvo skeptikų? Ar pasikeitė nuomonė po vasaros? 

Kai mamai pasakiau, kad sugalvojau išvažiuoti vasarai į Ameriką, tik paklausė, ar viską suspėsiu, ir paminėjo, kad tikisi, kad man studijos vis tiek yra pirmoje vietoje. Vasaros metu visada palaikė, per daug neklausinėjo, nes žinojo, kad darbas nėra lengvas. 

Draugai iš pradžių nelabai įsivaizdavo (dalis dar ir dabar nesupranta), kaip galiu dirbti su pardavimais ir dar svetimoje šalyje. Tačiau nelabai ir stengiausi paaiškinti. Su dalimi ryšiai nutrūko, kadangi ir mano požiūris į darbą bei tikslai tapo kitokie nei jų. Kiti, matydami, kaip pasikeičiau po vasaros, dabar labai palaiko ir džiaugiasi, kad darau tai, kas man patinka. Buvo ir tokių, kurie paprašė papasakoti daugiau apie programą ir net išdrįso sudalyvauti atrankoje. 

- Tai kokių nuotykių buvo vasarą?

Kiekviena darbo diena buvo tarsi naujas nuotykis. Niekada nežinai, į kokias duris pasibelsi ir kaip tave sutiks. Tačiau dabar žvelgdama atgal, atmintyje yra išlikę tik smagūs prisiminimai arba visiškai nesuprantami įvykiai, apie kuriuos išgirdęs, turbūt, niekas nepatikėtų. Teko sutikti ir lietuvių, ir vyrą, gatvėje treniruojantį virve pririštą erelį, daryti knygų demonstraciją per tvorą, kieme lojant šunims, ar prie lauko baseino, jame žaidžiant vaikams, pietauti perkūnijoje po medžiu...

Tokios patirties tikrai nebūčiau turėjusi likusi Lietuvoje, o dabar net ir didžiausi netikėtumai neatrodo tokie baisūs, kokie būtų atrodę anksčiau.

 

(Su šeimomis) 

- Įsivaizduoju, jog po tokių nuotykių dažnai jaunus žmones aplanko kažkokie gyvenimiški supratimai, ar turėjai tokių? 

Vasaros metu sutikau tiek daug įvairių šeimų, tad dabar lengviau įsivaizduoju, kokia mama norėčiau (ar kaip tik – nenorėčiau) kada nors būti, kaip norėčiau auklėti savo vaikus, kokias šeimos tradicijas norėčiau kurti. 

Taip pat dabar tvirtai žinau, kad kol dar esu jauna, nenoriu prisirišti prie vienos vietos, dar noriu išbandyti nemažai įvairių veiklų ir pamatyti skirtingų pasaulio vietų. Kad sėkmė nenutinka per naktį, kad sunkiausias darbas vyksta tavo paties galvoje su savo vidiniu kritiku ir, kad lūkesčiai ne visada išsipildo, o gražiausi dalykai nutinka tada, kai mažiausiai to tikiesi. 

- Sakoma, gimtinės ilgesys labiausiai pajuntamas svetur, ar tiesa? 

Galbūt dėl to, kad savo šalyje viskas pažįstama ir paprasta. Vasaros metu tokios mintys ateina tik sunkiausiomis akimirkomis, kai galvoji, kaip dabar būtų paprasta sugrįžti į namus pas mamą ir niekuo daugiau nereikėtų rūpintis. 

Dabar studijuojant Italijoje, šalis tampa pamažu sava, ir vis pagalvoju, kad ateityje norėtųsi grįžti net ir ilgesniam laikui. Tačiau esu beveik įsitikinusi, kad taip atrodo tik todėl, kad spėjau priprasti, čia turiu artimų žmonių, draugų ir darosi vis labiau „patogu“, tad grįžus į Lietuvą, greičiausiai, šie metai ir itališka patirtis prisiminimuose atrodys jau kitaip. 

Tačiau neprisirišu prie vietų, labiau prie žmonių, – labai nemėgstu atsisveikinimų. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau ieškau naujų širdžiai mielų vietų, tačiau nesinori užsibūti vienoje vietoje per ilgai. 

- Jei turėtum galimybę sugrįžti atgal į gimnazijos suolą, ar darytum kažką kitaip? Kas tai būtų? 

Greičiausiai nenorėčiau nieko pakeisti. Galbūt tik mažiau klausyčiau kitų nuomonės apie mano sprendimus ir veiksmus. Nesijaudinčiau dėl to, ką pagalvos kiti. Manau, kad viskas susiklostė taip, kad dabar galėčiau iš to pasimokyti ir daryti viską, kas mano nuomone yra teisinga. 

- Ko palinkėtum jauniems skaitytojams? 

Palinkėčiau išbandyti kuo daugiau skirtingų veiklų, net ir mažai susijusių su pasirinkta sritimi ar studijų kryptimi. Imtis visų pasitaikiusių galimybių ir nebijoti klysti. Kaip įmanoma dažniau stengtis daryti tai, kas atrodo sunku ar neįmanoma – niekada negali žinoti, kada tai bus tik dar viena nuostabi pamoka, o kada – geriausias sprendimas gyvenime.

-Ačiū už pokalbį.

Jonavietė Ilvika Maleckaitė viena iš Lietuvos studenčių, atrinkta į SWA studentų vasaros programą: "Vis dar eksperimentuoju"

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 25 Mar 2022 07:22:43 +0200
<![CDATA[MRU ekspertė pataria: kaip elgtis, kad darbe nebūtų kaip kare]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mru-eksperte-pataria-kaip-elgtis-kad-darbe-nebutu-kaip-kare https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mru-eksperte-pataria-kaip-elgtis-kad-darbe-nebutu-kaip-kare Karas, kurį matome žinių reportažuose, kurį jaučiame priimdami pabėgėlius ar siųsdami paramą, kartais su savo agresijos pliūpsniais persikelia į darbą. Tai jaučiama, kai darbuotojai turi skirtingas politines pozicijas, o skyrių ir kompanijų vadovai atsiduria savotiškame psichologiniame akligatvyje. Ką daryti, kad vieta, kurioje reikia dirbti, nevirstų mūšio lauku kolegoms ir vadovams, – papasakos Mykolo Romerio universiteto (MRU) doc. dr. Aistė Dromantaitė.

MRU Vadybos ir politikos instituto vadovė yra mokymų lektorė, sertifikuota koučingo specialistė, baigusi tarptautinę lyderystės ir koučingo mokyklą NovaTerra, Belgijoje. Socialinių mokslų daktarė teikia individualias koučingo sesijas. Aistė yra viena pirmųjų Ugdomojo vadovavimo (koučingo) magistrantūros studijų programos kūrėjų Lietuvoje.

Kelių knygų autorė ir bendraautorė („Organizacinė elgsena“, 2012; „Veiksmingos vadybos gairės: teorinės įžvalgos ir Lietuvos organizacijų atvejai: mokslo studija“, 2014), nacionalinių ir tarptautinių mokslo tiriamųjų straipsnių kūrėja, aktyvi visuomeninės veiklos dalyvė.

Kaip elgtis žmogui, kuris dirba su rusų tautybės kolegomis ar rusakalbiais, jei jie pasisako už smurtą ir karinius Rusijos veiksmus vadina specialiąja operacija?

- Deja, organizacijose pasitaiko įvairias puses palaikančių darbuotojų. Aukštą kultūrą skatinančiose įmonėse tokia įvairovė neturėtų būti slopinama, tačiau geriausias sprendimas galimas tuomet, kai siekiama skleisti objektyvią, oficialią, pagrįstą, neutralią ir nešališką informaciją apie susidariusią padėtį. Taip pat reiktų remtis faktais, neskatinti debatų, bet kilus konfliktui – jo neignoruoti. Kivirčo metu svarbu aiškintis situaciją, kadangi ilgainiui neaptarti susidūrimai tik skaldo komandą iš vidaus, gali įnešti dar gilesnių problemų, užslėpto pykčio.

- Svarbu išklausyti įvairias puses nesiekiant perkalbėti ar nuneigti, tačiau išklausius informuoti savo poziciją ir ieškoti būdų, kaip susitarti šiame momente dėl galimo bendradarbiavimo toliau. Jei darbuotojo pusė yra itin radikali, realu, kad kai kurios organizacijos su viešai deklaruojamomis vertybėmis, pergalvos, ar gali dirbti su šiuo žmogumi, kuris vadovaujasi kitomis tiesomis. Gerai, kai įmonės turi itin stiprią principinę poziciją karo atžvilgiu ir sugeba tai aptarti su personalu be įžeidimų ar kaltinimų. Bet jeigu yra kitaip, darbuotojui verta pagalvoti, kiek jam yra komfortiška dirbti, kuomet pažiūros radikaliai skiriasi ir tai sukelia konfliktines situacijas.

Koks turėtų būti vadovo/ės vaidmuo šiais sudėtingais laikais? Kaip jam arba jai elgtis?

- Vadovams tenka sudėtingas uždavinys racionaliai reaguoti į karo padėtį Ukrainoje, sugebėti vertinti faktus ir remtis oficialia informacija. Vadovaujančiam asmeniui būtina suvaldyti šios informacijos srautus organizacijose. Tą daug sunkiau padaryti tais atvejais, kai darbuotojai dirba iš namų, kadangi juos gali veikti nuolatinis žiaurių vaizdų stebėjimas.

- Veiksminga daryti reguliarius susitikimus pokalbiui, kur būtų galima pasidomėti, kaip jaučiasi kolektyvo nariai, kur jų mintys, idėjos, kaip sekasi susikaupti. Taip pat šiuo metu darbuotojams kyla daug klausimų dėl saugumo, ekonominio neaiškumo, vis dar tęsiasi nuovargis po pandemijos, todėl palikti jų savieigai negalima, drauge su komandomis reiktų ieškoti naujų būdų kaip suartėti, spręsti susidariusią situaciją, kokius pokalbių ritualus kurti, kaip be agresijos kalbėti apie situaciją ir kaip susikoncentruoti į darbus.

- Svarbu įsivardinti, kas vyksta. Kalbėjimas leidžia išsiventiliuoti, „atiduoti“ mintis ir tuomet daug lengviau sugrįžti prie darbų, kadangi nebelieka neišsakytų požiūrių. Žinoma, tokiais atvejais kompanijos lyderiui svarbu nustatyti pagarbaus kalbėjimo taisykles be pašnekovo pertraukimo. Komandos vadas neturėtų ignoruoti kylančių konfliktų ar diskusijų, tačiau neturėtų būti ir tas, kuris jas skatina. Jis turėtų nubrėžti aiškią ribą tarp to, kas vertybiškai svarbu įmonei, darbams, žmogiškam bendravimui ir toms kalboms, kurios netoleruotinos organizacijoje, pavyzdžiui, smurto, karo pateisinimo ir pan.

Ar vadovui/ei dera rodyti savo silpnumą esant tokioms aplinkybėms?

- Komandos ar organizacijos vadovas taip pat yra žmogus, išgyvenantis nerimą ir baimes, tai natūralu. Gal jo ar jos šeimoje vyksta sudėtingi procesai. Jei organizacijos kultūra yra pakankamai atvira, žinoma, jis gali demonstruoti ir savo paties pažeidžiamumą, jam ar jai tikrai nebūtina nuolat atrodyti „įspūdingai". Reiktų dalintis savo  baimėmis, rūpesčiais, patvirtinti, jog nerimauti yra normalu, kad tai daro visi, tačiau tuo pačiu mėginti su kolegomis ieškoti ir sprendimų, kurti strategijas bei rasti alternatyvas – „ką darysime, jei bus vienas ar kitas scenarijus“. Svarbu susitarti laiką, kada tai bus daroma ir nubrėžti ribas – dabar dirbame, o po valandos susėdame ir pasikalbame, pasimatuojame komandos „pulsą“.

- Be to, šiuo atveju labai svarbus pačios organizacijos lankstumas, kadangi kiekvienas darbuotojas į stresą ir karo grėsmę reaguoja gana skirtingai. Jei kažkas išgyvena didelį nerimą, patiria hipertonusą (turi daug energijos dalintis informacija, imtis aktyvių veiksmų) ar hipotonusą (neturi jėgų, padidėja dirglumas, negali susikaupti) – svarbu į tai reaguoti, atpažinti ir įvardinti, ieškoti sprendimų, kaip padėti su tuo susitvarkyti. Galima apsitarti ir dėl dienos poilsiui, mini atostogų, peržiūrėti darbo krūvį ar pasvarstyti apie kitas pagalbos priemones.

Kaip darbdaviai turėtų informuoti darbuotojus apie papildomą pagalbą?

- Dabartiniu metu yra gausiai dalinamasi informacija, kaip reaguoti į kilusią situaciją, kaip susitvarkyti su nerimu, kaip bendrauti ir pan., daug įvairių psichologų rengia nemokamus virtualius seminarus, kuriuos drauge su komandomis galima peržiūrėti ir apsitarti.

- Labai svarbu suprasti, kad reakcijos į grėsmę apima kelis etapus: neigimo, pykčio, derybų, liūdesio, susitaikymo ir asimiliacijos. Kiekvienas įmonės narys gali būti skirtinguose etapuose esamu metu, todėl svarbu gerbti kiekvieno tempą susidoroti su informacija ir leisti savo būdu pereiti visus išgyvenimo etapus, neforsuoti ar negėdinti, kad išgyvena vienokias ar kitokias emocijas.

- Dabar nėra vieno recepto, kaip visiems vienodai įveikti stresines situacijas, todėl svarbu mokėti tiek pačiam pasirūpinti savimi, tiek padėti kitam. Reflektuojant apie situaciją galima klausti savęs, „Kas dabar trukdo būti dėmesingam?“, „Ar esu patenkinta/-s savo produktyvumu?“,  „Ar atpažįstu savo streso ženklus?“,  „Ką darau, kad man būtų lengviau?“ ir pan., stengtis būti čia ir dabar. Taip pat svarbu šviesti darbuotojus, kad maksimaliai koncentracijai reikalingas atsipalaidavimas turėtų būti ne alkoholio ar kitų priklausomybių formomis. Priešingai, padeda fizinis krūvis, malonus bendravimas, buvimas gamtoje, reguliarios pertraukos, aiškus darbo ir laisvalaikio planas: 8 valandos darbui – lygiai tiek turi likti poilsiui. Jei neišeina palaikyti emocinės būklės savarankiškai, galima į darbovietę pakviesti specialistus, parsiųsti veiksmingas savi-pagalbos programėles.

Ką verta žinoti darbuotojams ir darbdaviams, kurie galvoja, kad politikai darbe ne vieta?

- Organizacijos neišvengiamai dalyvauja politikoje, tačiau renkasi, kaip ir kokia forma su kolektyvu įsitraukti į tas veiklas, kurios leistų pasijusti naudingais karo situacijoje. Galima suburti veikiančių bendraminčių būrį visos įmonės vardu, kuris telksis savanorystei sutartomis valandoms ir padės įvairiuose priėmimo punktuose, pavyzdžiui: rinks lėšas iš Ukrainos pabėgusiems vaikams, pasiūlys darbo pozicijas, organizuos edukacines veiklas ir pan. Svarbiausia yra aiški, atvira komunikacija. Organizacija susideda iš žmonių, todėl reikia reaguoti, nelikti abejingiems ne tik nuo karo Ukrainoje nukentėjusiems, bet ir šalia esantiems bendradarbiams.

Ką daryti žmogui, kuris yra rusų tautybės ar rusakalbis ir dirba Lietuvoje, bet nepalaiko taikomos Rusijos prezidento politikos?

- Lietuvoje, o ypač tam tikruose miestuose rusakalbių koncentracija darbo vietose yra didelė, tad plūstant karo pabėgėliams, rusiškai kalbančių darbuotojų tik daugės. Dėl to, labai svarbu atskirti situaciją įmonėje, įsivardinti, kas vyksta, su kuo dirbama, skatinti pagarbą ir palaikymą vieni kitiems.

- Kuo daugiau kalbėsime aiškiai ir pagrįstais faktais apie tai, kas vyksta - tuo tikslingiau bus galima informuoti apie esamą situaciją. Patiems darbuotojams verta pakartoti, kad ne kiekvienas rusakalbis kolega yra Putino režimą palaikantis asmuo, nors natūralu, jog šiuo metu to aštresnio vertinimo gali ir pasitaikyti. 

- Darbe dažniausiai ne visos temos yra aptariamos, tad svarbu susitarti, kiek be darbinių temų yra komfortiška kalbėti apie politinius įvykius savo komandoje ar organizacijoje, kiek toks nekalbėjimas padeda išvengti papildomos įtampos ar slogios nuotaikos.

MRU ekspertė pataria: kaip elgtis, kad darbe nebūtų kaip kare

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 24 Mar 2022 06:03:13 +0200
<![CDATA[E. Utyra: ,,Šį sezoną visose rungtynėse kovosime iki paskutinių sekundžių"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-utyra-si-sezona-visose-rungtynese-kovosime-iki-paskutiniu-sekundziu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-utyra-si-sezona-visose-rungtynese-kovosime-iki-paskutiniu-sekundziu E. Utyra Jonavos komandoje dirba jau ne pirmą sezoną. Ambicijų neslepiančios komandos vyriausiasis treneris bus jauniausias strategas visoje „Optibet – A lygoje“. Pernai jonaviečiai „LFF I-oje lygoje“ pasidabino sidabro medaliais ir po trijų metų pertraukos vėl įgijo teisę rungtyniauti stipriausioje šalies lygoje. Ateinančio sezono išvakarėse pakalbinome trenerį apie jauniausio stratego etiketę, komandos pasiruošimą bei laukiančius iššūkius stipriausioje šalies lygoje.

- Treneri, esate dar labai jaunas treneris, kokio stiliaus žaidimą su komanda bandysite pademonstruoti stipriausioje šalies lygoje, kokia jūsų filosofija?

Man kaip treneriui svarbiausia, jog visi žaidėjai paliktų visą save aikštelėje, kovotų iki paskutiniųjų sekundžių, nes laukia tikrai labai sunkus sezonas. Kiekvienose rungtynėse sieksime tik pergalės. To, kad esu jauniausias treneris per daug nesureikšminu, tikiuosi artimiausiu metu baigsime komandos komplektaciją ir sunkiu darbu pavyks iškovoti pergales „Optibet – A lygoje“.

- Kaip atrodė komandos pasiruošimas sezonui? Kaip vertinate bendrą vaizdą dabar?

Pasibaigus sezonui sužaidėme keletą rungtynių su pirmos lygos komandomis, taip pat teko išmėginti jėgas ir su A lygos klubais. Pasiruošimas sezonui gali nusikelti ir į sezono pradžią, nes iki kovo 18 dienos dar galima registruoti žaidėjus, o vis dar esame aktyvūs žaidėjų rinkoje.

- Kaip keitėsi komandos sudėtis, kiek žaidėjų liko iš praėjusių metų sidabrinės ekipos? Ar esate patenkinti komplektacija, ar vis dar ieškote žaidėjų į tam tikras pozicijas?

Iš praėjusių metų komandos liko maždaug 8-9 vietiniai žaidėjai. Iš praėjusių metų legionierių neliko nei vienas, tai komandoje naujų veidų tikrai neturėtų trūkti ir pirmieji sezono mėnesiai bus labai aktyvus. Visi sako, kokia paslaptinga Jonavos komanda, tai pasistengsime visiems varžovams prisistatyti tinkamai.

- Pirmosios rungtynės jau penktadienį Vilniuje, kokie pagrindiniai uždaviniai bus keliami komandai? Kokį įspūdį palieka „Žalgirio“ komanda?

Vilniaus „Žalgiris“ aukščiausio lygio komanda Lietuvoje ir jie tikrai eilinį sykį kovos dėl čempionų titulo. Į kiekvieną poziciją turi po kelis aukšto lygio žaidėjus. Mūsų uždaviniai, kaip ir minėjau prieš tai, bus kovoti dėl kiekvieno aikštės centimetro ir kovoti iki paskutinės sekundės.

 

Jonavos atstovai jau šį penktadienį (kovo 4 d.) Vilniuje žais „Optibet – A lygos“ sezono atidarymo rungtynes su vietos „Žalgiriu“. Rungtynes transliuos „TV3 Play“ televizija.

FC ,,Jonava" inf.

E. Utyra: ,,Šį sezoną visose rungtynėse kovosime iki paskutinių sekundžių"

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 01 Mar 2022 13:24:21 +0200
<![CDATA[30 metų donorų organus vežantis vairuotojas apie pagalbą žmonėms: „Neįmanoma žodžiais nusakyti, koks tai jausmas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/30-metu-donoru-organus-vezantis-vairuotojas-apie-pagalba-zmonems-neimanoma-zodziais-nusakyti-koks-tai-jausmas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/30-metu-donoru-organus-vezantis-vairuotojas-apie-pagalba-zmonems-neimanoma-zodziais-nusakyti-koks-tai-jausmas Organų donorystė – sritis, kurioje itin svarbus komandinis darbas, efektyvi koordinacija ir komunikacija. Tam, kad transplantacijos procesai vyktų sklandžiai yra reikalingos ne tik profesionalių medikų ir koordinatorių komandos, bet svarbus ir kitų įstaigų įsitraukimas į procesą. Neretai norint viską atlikti sėkmingai, prireikia kariuomenės, pasieniečių, policijos ir greitosios pagalbos profesionalų.

Kęstutis Šimkus jau 30 metų dirba greitosios pagalbos automobilio vairuotoju. Jo darbas išskirtinis dar ir tuo, kad jis kartu su profesionaliomis medikų komandomis perveža būtent donorų organus transplantacijoms.

- Kaip pasirinkote tokį darbą?

Lietuvai tapus nepriklausoma, dirbau įstaigoje, kurioje buvau paskirtas pasitikti užsieniečius. Tuo metu labai daug jų atvažiuodavo į Lietuvą. Mano automobilis buvo specialiai tam paruoštas ir atitiko visus reikalavimus.

Bet buvau pažįstamas ir su širdies chirurgu Raimondu Širmeniu, kuris manęs paprašė, kad aš retkarčiais, kai turiu laisvo laiko, pavažinėčiau ir patvarkyčiau mašiną iš Amerikos. Sutikau ir vyriausybės autoūkyje su vyrais tą mašiną tvarkiau.

Vėliau jau tuometinis VUL Santariškių klinikų generalinis direktorius Antanas Vinkus mane pakvietė ir pusę etato priėmė į darbą, pradėjau vežioti donorinius organus. Kai nebūdavo užsieniečių – dirbau klinikose, kai būdavo – vežiojau juos.

Tuo metu vežiau tik širdis, bet galiausiai gavosi taip, kad kai pakeitė automobilį, pradėjau daugiau organų vežti – inkstus, kepenis, ragenas. Ir taip iki šių dienų.

- Kas tokiame darbe jums yra sudėtingiausia?

Na, organus vežti nėra taip paprasta. Atsakomybė tikrai labai didelė. Jei donoras sveikas ir transplantacijai tinka visi jo organai – išgelbėti galima 7 žmones. Tai reikia suprasti, kad tiems žmonėms nauda labai didelė.

Ir, aišku, kiekvienas organas turi tam tikrą laiką, kiek jis išlieka gyvybingas, todėl yra terminai, per kiek laiko tą organą turi pervežti. Kuo greičiau pristatai organą – tuo jis gyvybingesnis ir tuo lengviau medikams susitvarkyti.

- Kur toliausiai yra tekę važiuoti pasiimti organus?

Į Rygą, su automobiliu. Nors atrodo toli, bet tai tikrai nėra naujiena. Važiuojam ne tik į Rygą, bet ir į Valmierą, Jūrmalą. O toliau jau yra lėktuvai.

Pamenu, kad vienais metais net per Kūčias į Valmieros ligoninę važiavom, vieną inkstą atsivežėm, nes kitas netiko.

- O ar važiuojant tokį atstumą nereikia sustoti pasipildyti kuro?

Kai buvo senesnis automobilis – stodavome Pasvalyje, ten pasipildydavome degalų ir užtekdavo.

Dabar pilno kuro bako pilnai užtenka kelionei pirmyn ir atgal.

- O kokia kelionė buvo įsimintiniausia?

Visos jos įsimintinos, nes būna pilnos didelės įtampos. Greičiai dideli, dėl mažiausio netikslumo ar vienos klaidos vietoje gali žūti ir aukščiausios klasės medikai ir tu. Greitis dažniausiai siekia 150-200 km/h.

Taip pat ir apie kitus eismo dalyvius reikia visuomet pagalvoti. Ypač dabar kai pasikeitė eismo taisyklės žmonės yra pasimetę. Išgirdę sireną ar pamatę švyturėlius vieni suka į dešinę, kiti į kairę, galų gale užkemša visą pravažiavimą. Nors eismo taisyklėse parašyta, kad reikia padaryti specialiajam automobiliui tunelį. Na, bet su laiku manau žmonės įpras.

- Nuo tada kai gaunate pranešimą, kad yra donoras, iki kelionės pradžios, kiek laiko užtrunka pasiruošimas?

Tiksliai pasakyti negaliu, kartais sužinai, kad yra potencialus donoras, bet jokie tyrimai dar neatlikti, todėl neaišku kaip ten viskas bus, ar reikės važiuoti, ar ne.

Bet aš jau taip iš praktikos laikau kuro tiek, kad labai skubiu atveju be jokių sustojimų nuvažiuočiau į Kauną ir atgal, nes tokių kelionių būna daugiausia.

O jei kelionė tolimesnė ir kuro pritrūksta, tai vis tiek medikai dirba 4-5 valandas, per tą laiką nuvažiuoju, pasipildau, grįžtu ir toliau jų laukių.

- O ar reikia automobilį specialiai paruošti organų pergabenimui?

Ne, keisti nieko nereikia, bet kai perka automobilį būtų labai gerai, kad pasitartų ir su vairuotoju, nes jis geriausiai žino ko reikia.

Pirmiausia labai svarbus galingas variklis, bagažinė, kuri būtų ne per didelė, bet ir ne per maža. Labai svarbu kilpos, kuriomis būtų galima pritvirtinti lagaminus, kuriuose yra vežami rūbai, įvairūs skysčiai ir instrumentai. Tokie dalykai skraidyti po automobilį negali.

Kai važiuojama eksplantuoti inkstų, medikai vežasi ir specialus aparatus, kurie yra ant ratukų, jie važinėja, juos reikia tvirtinti.

Svarbu, kad būtų ir navigacija, nes yra buvę atvejų, kuomet prašo mūsų nuvažiuoti pas donoro artimuosius pasiimti sutikimą.

Kažkada už Garliavos, Kauno rajone važiavome ir labai gerai, kad sutikome vietinį, ėjo jis sau ir mes jo paklausiame kur čia rasti tokią šeimą, o jis mums atsako: „Čia kelio nėra, važiuokit tiesiai per pievą link miško“.

Tai automobilis turi būti ir toks, kad važiuojant per pievą neužklimptų.

- Gal galite papasakoti, kaip organai yra pergabenami?

Yra tokie konteineriai-šaldytuvai, bet jie neelektriniai. Į tą konteinerį dedami ledai. Gabenami ir įvairūs skysčiai, su kuriais tą organą išplauna, įdeda į maišelį, o tada – į ledus.

Bet kai buvo atvykę vokiečiai, mačiau, kad yra ir specialūs stikliniai aparatai, kur viduje matai kaip širdis plaka, o jie tą plakimą gali reguliuoti.

- Kaip važiuodamas tokiu greičiu ir gabendamas organus transplantacijoms suvaldote stresą, emocijas?

Reikia būtinai kažkaip valdytis, viską protingai apgalvoti, kad nepadarytum klaidos, nes ta klaida gali brangiai kainuoti. Viską stengiuosi daryti ramiai.

- O po darbo, ar būna, kad pagalvojate apie žmogų, kuriam atvežėte organus? Ar transplantacija einasi pagal planą?

Visada iki kol nesužinau, kad tam žmogui viskas gerai. Tada labai palengvėja.

Čia labai seniai buvo toks atvejis, kad tikrai labai padėjau žmogui. Vienas vairuotojas susilaužė koją prieš Naujuosius metus ir man teko dirbti už jį su automobiliu, kuris skirtas vežti infarkto ištiktus žmones.

Nuvažiavau tada į Šalčininkus, vienam vyrui buvo infarktas, antrame namo aukšte gulėjo ir mes niekaip negalėjome jo išnešti į pirmą aukštą. Sušaukėm žmones, perdavėm tą žmogų per rankas su prijungtu specialiu aparatu.

Jį labai greitai nuvežiau į ligoninę, bet paaiškėjo, kad jam reikia širdies transplantacijos. Gavosi taip, kad tam pačiam žmogui aš ir širdį atvežiau. Iš kur jie sužinojo, kad ten aš buvau – negaliu pasakyti.

Ir vieną dieną stoviu su kolegomis prie priėmimo durų, atvažiuoja automobilis, išlipa aukšta moteris ir vairuotojas. Iš karto pagalvojau, kad man jis kažkur matytas. Ir jie pradėjo eiti tiesiai į mane. Mėginau trauktis, bet jie mane į glėbį.

Kiti vyrai nustebo, galvojo gal man padėti reikia. O jie pradėjo man dėkoti, bučiuoti. Tai tikrai smagu. Neįmanoma žodžiais nusakyti, koks tai jausmas.

NTB inf.

30 metų donorų organus vežantis vairuotojas apie pagalbą žmonėms: „Neįmanoma žodžiais nusakyti, koks tai jausmas“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 04 Feb 2022 10:58:47 +0200
<![CDATA[Vos 29-erių vėžio diagnozę išgirdusi Toma: ,,Anksčiau apie tai tikrai nebūčiau kalbėjusi“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vos-29-eriu-vezio-diagnoze-isgirdusi-toma-anksciau-apie-tai-tikrai-nebuciau-kalbejusi https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vos-29-eriu-vezio-diagnoze-isgirdusi-toma-anksciau-apie-tai-tikrai-nebuciau-kalbejusi Gimdos kaklelio vėžys – tokią diagnozę prieš 5-erius metus išgirdo jonavietė Toma Stankevičienė. Tuomet, būdama vos 2-ų ir 6-erių metų sūnų motina, moteris susidūrė su baime, nežinomybe ir net gėdos jausmu. Tačiau dabar, nors ir nedrąsiai, ji džiaugiasi ne tik laiku pastebėta liga, bet ir gydytojų išvadomis, jog onkologinė liga – įveikta.

 
Kaip sako pati Toma, anksčiau ji nebūtų sutikusi viešai kalbėti apie tai: gerklėje iki šiol stringanti vėžio sąvoka nukelia ją į tas dienas, kai ji nežinojo, ko tikėtis. Visgi, šiandien, Pasaulinę kovos su vėžiu dieną, Tomos istorija – lyg ant delno. Kodėl? Moteris tikisi, kad galbūt kažkam ji bus kaip labai svarbus priminimas, kad onkologinė liga – ne nuosprendis, o profilaktinių tyrimų svarba – neginčytina.

Nuotraukoje - Toma ir jos šeima.


Netikėta diagnozė


,,Pavasarį man bus 34-eri metai. Nesunku suskaičiuoti, kad apie ligą sužinojau būdama 29-erių. Po antrojo sūnaus gimimo nebuvo praėję net dveji metai, o dabar jam – 7-eri, vyresnėliui – 11-a.
Iki ligos nustatymo ne vienus metus jaučiau nugaros apačios skausmą, mano menstruacijos buvo labai skausmingos. Negalavimai tęsėsi jau tiek laiko, jog aš lyg ir pripratau, galvojau, kad na man taip yra, toks mano kūnas. 


Po antrojo gimdymo vienu metu viskas buvo apsitvarkę, bet vėliau vėl pradėjau jausti negerumus. Nusprendžiau nueiti pas gydytoją. Apsilankiau Jonavos poliklinikoje, kur apžiūrą atlikusi medikė pasakė trumpai ir aiškiai: ,,Tau yra vėžys“. Ties tuo žodžiu, atrodo, viskas apsivertė. Iškart pradėjau galvoti, ką reiks daryti toliau.


Pamenu, kad išėjusi iš gydytojos kabineto labai verkiau. Nors poliklinika – netoli mano namų, aš nesugebėjau parvairuoti. Grįžau namo pėsčiomis ir paprašiau vyro, kad jis nueitų mano automobilio.


Tiesa, pirmojo vizito metu, kuomet ir išgirdau diagnozę, paskirti papildomi tyrimai. Jų rezultatai turėjo būti po dviejų savaičių, tačiau joms praėjus, kaip tyčia, gydytoja atostogavo. Tyrimų atsakymai niekaip nepasiekė manęs. Tas laikas buvo košmariškas – žinai, kad tu sergi, bet nieko negali daryti“, – pasakojo Toma.


Atlikta operacija


Netrukus moteris kreipėsi į kitus medikus. 


,,Užsiregistravau į Jonavos ligoninę. Joje pasakyta, kad aš tikrai sergu onkologine liga ir galima greitai suorganizuoti operaciją. Kažkodėl man to neužteko... 


Kreipiausi į Kauno onkologinę ligoninę, kur buvo atlikti dar vieni tyrimai, patvirtinę diagnozę. Galutinai nuspręsta, kad reikia operacijos.


Apie ligą sužinojau vasarą, operacija atlikta rugsėjį. Jos metu patrumpintas gimdos kaklelis. Kiek pasakojo medikai, vėliau iš jo buvo imamas mėginys. Jis leido konstatuoti, kad man pirma stadija ir papildomo gydymo nereikia“, – pasakojo jonavietė.


Kreipėsi pagalbos


Paklausta, kaip ji jautėsi laukdama operacijos, Toma neslepia – tas laikotarpis jai buvo itin sudėtingas.


,,Esu girdėjusi, kad nustačius onkologinį susirgimą, žmonėms paskiriamas vizitas pas psichologą. Man nebuvo užsiminta apie tokią galimybę. Nežinau, ar taip yra su visais ligoniais, tačiau profesionali pagalba tikrai būtų stipriai pravertusi. 


Nors tiek aš, tiek mano vyras niekada nekalbėjome apie blogiausią ir net neįsileidome minties, kad nepasveiksiu, operacijos laukimas buvo nežmoniškai sunkus, labai išgyvenau... 


Dėl to kreipiausi į šeimos gydytoją, kad ji paskirtų raminančių medikamentų. Negalėjau net miegoti naktimis. Tada dar buvau motinystės atostogose, tad visas laikas namuose, neužsiimant jokia konkrečia veikla, lyg sustojo. Dienos ėjo labai ilgai, slėgė nežinomybė“, – kalbėjo jonavietė.


Jautė gėdą


Tačiau moters pečius slėgė ne tik nežinomybė – žinią apie onkologinės ligos diagnozę lydėjo ir sunkiai paaiškinamas gėdos jausmas.


,,Nors ši liga – neužkrečiama, jaučiau gėdą. Manau, kad yra ir kitų, kurie išgirdę diagnozę, jautė tą patį. Kodėl? Nėra lengva paaiškinti. Galbūt todėl, kad dalis žmonių, išgirdę vėžio sąvoką, iškart galvoja apie baisiausią ir tarsi ,,nurašo“ sergančius. Yra tokių, kurie kalbėdami apie onkologinius ligonius taip ir pasako: ,,Ai nieko čia nebus“. 


Galiu pasakyti, kad man susirgus sumažėjo net draugių ratas: vienos jų stipriai palaikė, kitos tiesiog atitolo. Nežinau, kas lėmė tai. Svarstau, kad gal jos nežinojo, kaip su manimi bendrauti“, – atviravo Toma.


Netaktiškos replikos – skaudina


Kaip aplinkiniai galėtų padėti sergantiesiems? 


,,Asmeniškai man nesinorėjo, kad žmonės apie tai klausinėtų ar būdami šalia manęs pasakotų, kad va jie žino, jog kažkoks žmogus mirė nuo onkologinės ligos. 


Kartais neapgalvoti žodžiai gali labai įskaudinti. Esu sulaukusi ir pasakymo, jog aš tokia jauna, o jau negalėsiu turėti vaikų, kas net nėra tiesa. Gal tam tikrų sunkumų dėl atliktos operacijos ir sulauktume, bet vaisingumo aš nepraradau. 


Neretai iš aplinkos norisi tik to, kad kiti žiūrėtų į tave lygiai taip pat, kaip prieš diagnozę. Juk tu po jos lieki toks pats žmogus. 


Jei nori palaikyti, gali pakakti ir paprasto pokalbio apie kasdienines problemas, išėjimo pasivaikščioti ar draugiško peties, kai užklumpa liūdesys“, – kalbėjo Toma.

Konstatavo pasveikimą


Paskutinio vizito pas medikus metu jonavietei pranešta, jog ji laikoma pasveikusia. 


,,Man pasakė, kad galiu būti išbraukta iš įskaitos. Jei po operacijos gydytojų apžiūra buvo būtina kas kelis mėnesius, vėliau – kas pusmetį, dabar pakaks lankytis kartą per metus.


Žinia, kad esu sveika neapsakomai džiugina, bet viduje iki šiol išlieka šioks toks nerimas. Baisu, jog kada nors apsilankius pas medikus neišgirsčiau apie pakitusią situaciją. Tikiuosi, kad su laiku tai nurims. 


Šalia to, suprasdama, jog mano gydymą labai palengvino ankstyvas ligos diagnozavimas, visoms pažįstamoms nuolat sakau, jog jos nepamirštų apsilankyti pas medikus. Kas žino, kaip viskas būtų pasibaigę, jei nebūčiau nusprendusi aptarti savo problemų su gydytoja?“, – kalbėjo jonavietė.


Tu esi – ne vienas


Toma jau kurį laiką yra ir Jonavos onkologinių ligonių asociacijos ,,ŠKAC“ narė. Anot jos, įsitraukimas į pastarosios veiklą – galimybė prisidėti prie sergančiųjų bei jau pasveikusių asmenų bendrystės. 


,,Kai onkologine liga susirgo mano teta, Kauno medikai ją informavo apie ,,POLA“ kortelę (aut. past. speciali kortelė, suteikianti onkologiniams ligoniams bei jau pasveikusiems asmenims specialias nuolaidas paslaugoms ir kt. Plačiau skaitykite čia). Teta man papasakojo ir apie tai, ir apie ,,ŠKAC“ organizaciją, apie kurią ji taip pat išgirdo iš medikų. Man pasidarė įdomu, kuo aš galiu prisidėti prie jos veiklos. 


Prisijungusi supratau, kad ,,ŠKAC“ asociacija neleidžia užsisėdėti ir skatina savo laiką leisti prasmingai: organizuoja susitikimus, renginukus, žygius, sportinius užsiėmimus bei daug kitų veiklų. Nusprendžiau, kad galiu prisidėti prie organizacinių reikalų. Tą ir bandau daryti.


Kodėl man tai svarbu? Aš esu jauniausia ,,ŠKAC“ narė, bet neabejoju, kad Jonavoje yra ir mano amžiaus, ir dar jaunesnių asmenų, susidūrusių su onkologinėmis ligomis. Daliai jų nėra lengva kalbėti apie tai, jie užsidaro savyje. Yra asmenų, kurie nuo visko atsiriboja vedini to paties gėdos jausmo, baimės būti, gal šis žodis ir nėra labai gražus, bet pasakysiu – ,,nurašytais“. Dalyvaujant veiklose, į kurias įsitraukia tokio pat likimo žmonės, tu supranti, kad esi ne vienas. 


Dėl to manau, kad tokios organizacijos kaip ,,ŠKAC“ – labai reikalingos. Juolab, kad jos gali padėti tau surasti reikiamą pagalbą, išspręsti rūpimą klausimą“, – kalbėjo Toma. 


Nutarė imtis pokyčių


Su ,,ŠKAC“ pagalba jonavietė atrado ir Lietuvoje veikiantį moterų universitetą „WoW University“ (Women of Wonder), kuris įkvėpė ją imtis pokyčių asmeniniame gyvenime. 


Ten ji mokėsi kūrybinio mąstymo, efektyvios komunikacijos, kaip lengvai spręsti problemas, planuoti laiką.


,,Studijuodama supratau, kad jei noriu būti laiminga, turiu imtis kažkokių pokyčių savo gyvenime. Todėl nutariau gilinti žinias grožio srityje.


Galiu pasakyti, kad liga taip pat galėjo turėti įtakos mano profesiniam pasikeitimui. Iki jos aš nejaučiau to didelio vidinio noro būti gražia, puoštis. Dabar aš noriu (aut. past. šypsosi).


Ne paslaptis, kad onkologinės ligos neretai keičia išvaizdą: po gydymo gali nuslinkti plaukai, nuo vaistų auga svoris. Man taip nebuvo, bet aš iki šiol pamenu vaizdą, kurį išvydau pirmą kartą įžengusi į Kauno onkologinę ligoninę: prie medikų kabinetų sėdinčias moteris, kurios slėpė gydymo padarinius perukais, skaromis...


Dėl to mano širdis džiaugiasi, kad dirbdama grožio srityje galėsiu ne tik labiau rūpintis savo pačios išvaizda, bet ir padėti kitoms būti gražioms“, – nestokodama optimizmo kalbėjo jonavietė.

 
Vis dar sunku


Ir visgi, klausantis Tomos pasakojimo sunku nepastebėti, kad kalbėdama apie savo ligą ji vis dar jaučia jaudulį. 


,,Man dar dabar nėra lengva sakyti, kad man buvo vėžys. Apkritai ši sąvoka turi itin neigiamas asociacijas visuomenėje. Gal dėl to kur kas lengviau įvardyti jį kaip onkologinę ligą. 


Kaskart kai kalbu apie tai, vėl sukyla emocijos, prisimenu, kaip buvo sunku. Jei būtumėte paprašę pasipasakoti anksčiau, būčiau nesutikusi. Dabar jau situacija kita – galvoju, kad tikros istorijos gali paskatinti žmones skirti daugiau dėmesio savo sveikatai, neatidėlioti profilaktinių tyrimų.


Tikiu, kad atsiras ir sergančiųjų, kurie skaitys šį straipsnį. Dalintis savo išgyvenimais nėra lengva, bet tai būdas padėti suprasti visuomenei, kaip jaučiasi onkologiniai ligoniai bei priminti jiems patiems, kad yra žmonių, kurie išgyvena tą patį“, – pokalbio pabaigoje sakė Toma. 


Jei nori susisiekti su Toma tau rūpimu klausimu, pasiteirauti apie ,,ŠKAC“ veiklą, susisiekti su ja gali per ,,Facebook“. Jos paskyrą rasi paspaudęs čia. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Vos 29-erių vėžio diagnozę išgirdusi Toma: ,,Anksčiau apie tai tikrai nebūčiau kalbėjusi“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 04 Feb 2022 00:08:37 +0200
<![CDATA[Jonava - tarp akyviausiai kraują aukojančių miestų: kas skatina žmones aukoti?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonava-tarp-akyviausiai-krauja-aukojusiu-miestu-kas-skatina-zmones-aukoti https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonava-tarp-akyviausiai-krauja-aukojusiu-miestu-kas-skatina-zmones-aukoti Jau ne vienerius metus Nacionalinio kraujo centro (NKC) duomenys rodo, kad Jonava - tarp dosniausiai kraują aukojančių miestų. Šiais metais ji - aktyviausių miestų trejetuke: mūsų miestą ,,per plauką" aplenkė Marijampolė.

Kas aukoja dažniausiai?

Anot NKSC atstovės Rimantės Vanagienės, Jonavoje pernai suorganizuota 12 kraujo donorystės akcijų, sulaukta 933 kraujo donorų. Vidutiniškai vienoje akcijoje sudalyvavo 77 jonaviečiai. Marijampolėje NKC viešėjo 19 kartų, donorais tapo 1491 asmuo (vienos akcijos vidurkis - 78). Į trejetuką patenka ir Alytus, kur suorganizuotos 22 donorystės akcijos, sulaukusios 1938 alylitiškių (vidurkis 63). 

Statistiškai kraują Jonavoje aukoja šiek tiek daugiau vyrų negu moterų, pagrindiniai donorai 30-45 metų amžiaus jonaviečiai.

,,Nuoširdžiausias ačiū visiems donorams, ačiū Jonavos kultūros centro vadovui, už mums suteikiamas puikias sąlygas darbui", - gražių žodžių negailėjo R. Vanagienė.

Tam, kad padėką Jonavos kultūros centrui suprastų ne tik jonaviečiai, paaiškiname, kad NKC kraujo donorystės akcijas nuolat organizuoja būtent jame. 

Ko gero, nepameluosime, jei pasakysime, kad būti tarp dosniausiai kraują aukojančių miestų - maloni garbė. Kas skatina donorus aukoti kraują? Šia tema pakalbinome keletą jonaviečių. 

Turi ir organų donoro kortelę

Asta Saslavičiūtė - Mockienė kraujo iki šiol davė 12 kartų. 

,,Iš tikrųjų sunku tiksliai pasakyti, kodėl nusprendžiau tapti donore. Gal pagrindinis aspektas tas, kad kažkam galiu išgelbėti gyvybę. Dar vienas, kad nežinai, kada artimajam prireiks tokios pagalbos.

Asmeniškai man ir savijauta po kraujo davimo būna super: jėgų antplūdis, ateina toks vidinis pasitenkinimas.

Taip pat turiu organų donoro kortelę.  Esu informavusi savo šeimą, kad noriu, jog po mirties mano organai, tinkami donorystei, būtų padovanoti. Man jų tada jau nebereikės, o jei kažkam tai išgelbės gyvybę ar pagerins gyvenimo kokybę, žinosiu, kad gyvenime esu nuveikusi gero ir mirtis bus įprasminta", - kalbėjo Asta.

Sudalyvavo neplanuotai

Jonavietis Benas Spietinis skaičiuoja, kad kraujo davė apie 20 kartų. Pasiteiravus, kas paskatino jį aukoti pirmąjį kartą, vaikinas prisimena, jog to iš anksto neplanavo.  

,,Tada man buvo 18 metų. Su draugu Jonavoje netyčia pamatėme kraujo donorystės palapinę ir nusprendėm pabandyti. Manau, kad mus paskatino smalsumas, noras žinoti, kaip viskas vyksta, bet nuo to laiko, kai į akciją užsiregistravau pirmą kartą,  gaunu žinutes apie NKC atvykimą į Jonavą.

Jei tik yra galimybė, visada stengiuosi paaukoti. Man procedūrai reikia skirti 10 - 15 minučių, o kažkam tas kraujas gali padėti", - kalbėjo Benas. 

Gali prireikti skubiai

Eimantas Bielo - Petravičius apie kraujo aukojimo svarbą suprato studijų metu.

,,6 kartus kraują esu davęs Anglijoje, du kartus dalyvavau Jonavoje vykusiose akcijose.

Yra kelios priežastys, kodėl nusprendžiau reguliariai daryti tai. Visų pirma, kai studijavau Anglijoje biomediciną, suvokiau, kad realiai super emergency (aut.past.labai skubiu) atveju 500 mililitrai kraujo gali būti mirties ir gyvybės klausimas. Plius, mes visi esame labai skirtingi, todėl nevisiems visas kraujas tinka.

Girdėjau tokių situacijų, kai reikia kraujo perpylimo nelaimingo atsitikimo metu, bet nėra tinkamo kraujo. Tuomet, jei kraujo donoras neatsiranda staiga, viskas pasibaigia labai nelaimingai . Norėdamas sumažinti tokių situacijų skaičių savo šalyje, pasiryžau duot kraujo tada, kai tik galiu", - kalbėjo jaunuolis.

Anot jo, kraujo davimas naudingas ir donoro organizmui.

,,Paaukojęs kraujo, organizmas turi atsistatyti. Dėl to labai atsinaujina tavo organizmo veikla ir pagerėja savijauta. Paprasčiausias pavyzdys būtų tai, kad kaip mašinai yra svarbu pakeisti tepalus, taip organizmui naudinga atnaujinti kraują", - savo nuomonę išdėstė Eimantas.

Paskatino lemtingas įvykis

Aistė Balčienė pasakoja, jog nors kraujo aukoti norėjo seniai, vis neprisiruošdavo , kol jos šeimos nepalietė vienas lemtingas įvykis. 

,,Mano dukrai reikėjo operuoti širdelę ir turėjau pasirašyti dokumentą, kad jei nutiktų tokia situacija, jog operacijos metu reiktų kraujo, sutinku naudoti donoro. Va čia ir buvo tas taškas, paskatinęs suvokimą, koks svarbus gali būti kraujas.

Po šios situacijos iškart apsisprendžiau tapti kraujo donore. Dabar jau beveik du metai, kai kas penkis mėnesius duodu kraujo: tris kartus pati vykau į Kauno klinikose esantį donorystės centrą, ketvirtą kartą sudalyvavau Jonavoje organizuotoje akcijoje. Jau laukiu penktojo karto. 

Man smagu, kad mano aplinkoje yra draugų, kurie taip pat įsitraukė į kraujo donorystę bei vyksta kartu su manimi.

Džiaugiuosi, kad galiu prisidėti ir galbūt kažkam išgelbėti gyvybę", - kalbėjo Aistė.

Apie artėjančias kraujo donorystės akcijas, kurios vyksta Jonavoje, informacija nuolat skelbiama Jonavos kultūros centro bei portale jonavoszinios.lt. ,,Facebook" paskyrose.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė 

 

...

Jonava - tarp akyviausiai kraują aukojančių miestų: kas skatina žmones aukoti?

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 03 Feb 2022 11:25:32 +0200
<![CDATA[Mindaugas Sinkevičius: Pandemija – ne priežastis nespręsti regionų problemų]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mindaugas-sinkevicius-pandemija-ne-priezastis-nespresti-regionu-problemu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mindaugas-sinkevicius-pandemija-ne-priezastis-nespresti-regionu-problemu Pastaraisiais metais Lietuvai teko susidurti su nemenkais iššūkiais – pandemija ir krizė pasienyje stabdė nemažą dalį politikų deklaruotų užmojų, susijusių su savivaldybių savarankiškumo ir atsakomybės stiprinimu bei regionine politika. Nepaisant nenumatytų trikdžių, netrūko ir kai kurių pozityvių iniciatyvų bei proveržių – sako Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) prezidentas Mindaugas Sinkevičius, portalo DELFI pokalbyje apie svarbiausius Lietuvos regionus palietusius pokyčius bei ateities perspektyvas.

2020 metų rudenį prezidento Gitano Nausėdos iniciatyva parlamentinių partijų lyderiai pasirašė memorandumą dėl savivaldybių savarankiškumo, turėjusį tapti atspirties tašku, sprendžiant esmines regionų problemas. Ne paslaptis, kad valdžios akys praėjusiais metais krypo kita linkme – teko spręsti opius pandemijos ir pasienio krizės klausimus. Ar šių įvykių akivaizdoje memorandumu užtvirtinti susitarimai neliko tik rinkiminiais pažadais?

Probleminės sritys, kurioms būtina skirti ypatingą dėmesį regionuose yra pasikartojančios, tai – švietimas, sveikatos apsauga, žemės valdymas, finansinis savarankiškumas, regionų politika bei ekonominė ir socialinė atskirtis. Todėl prieš Seimo rinkimus sukvietėme visas juose besiruošiančias dalyvauti partijas ir pradėjome diskusiją apie tai, kas rūpi savivaldai bei kokių veiksmų imtųsi partijos, gavusios rinkėjų mandatą. Savo ruožtu šalies vadovas inicijavo memorandumą „Dėl glaudesnės centrinės ir vietos valdžios partnerystės siekiant stiprinti Lietuvos savivaldos savarankiškumą ir atsakomybę“, kurį pasirašė visų pagrindinių Lietuvos partijų vadovai.

Pasirašydami šį dokumentą politikai sutiko, kad problemos yra realios ir įsipareigojo jas spręsti. Susitarta peržiūrėti funkcijų pasiskirstymą tarp centrinės ir vietos valdžių, plėsti savivaldybių finansinį savarankiškumą, užtikrinti valstybės savivaldybėms deleguotų funkcijų finansavimą, stiprinti Lietuvos savivaldybių interesų atstovavimą Seime, Vyriausybėje ir kitose valstybės institucijose.

Praėjus daugiau kaip metams jau galima vertinti pirmuosius rezultatus. Deja, apčiuopiamų pokyčių ne tiek daug, kiek turėtų būti – savivalda Lietuvoje neretai vis dar laikoma valstybės deleguotų funkcijų ar iš viršaus „nuleistų“ sprendimų įgyvendintoja, o ne tikroji vietos valdžia, turinti įgaliojimus pati spręsti aktualiausius klausimus švietimo, sveikatos, investicijų pritraukimo ar kitose srityse. Natūralu, kad dėl neįvykdytų įsipareigojimų pasiteisinimų ieškoma pandemijoje ar neteisėtų migrantų krizėje pasienyje, tačiau negalima visko nurašyti vien šiems įvykiams. Visų pirma turi keistis politikų požiūris į savivaldą ir didėti pasitikėjimas ja – savivaldybių vaidmuo valdant pandemiją parodė, kad pasitikėti jomis galima. Mums svarbu, kad tai mato ir šalies prezidentas, kuris ne tik važinėja po regionus, susitikdamas su vietos bendruomenėmis, bet ir proaktyviai siūlo konkrečius sprendimus. Tikimės, kad ši prezidento lyderystė turės teigiamos įtakos.

Vyriausybės programoje buvo numatyti savivaldai svarbūs dalykai – jų tarpe ir Jūsų jau paminėtas valstybinės žemės perdavimo savivaldybėms patikėjimo teise klausimas, ir nemažai diskusijų keliantis kelių plėtros ir priežiūros programos finansavimas. Ar galima tikėtis, kad šiose srityse pagaliau bus pasiektas esminis proveržis?

Dešimtmečiais kalbama apie tai, kad esama valstybinės žemės administravimo sistema neatliepia savivaldos poreikių vykdyti jiems priskirtas funkcijas, sudaro sunkumų pritraukiant investicijas, prailgina ir apsunkina sprendimų priėmimą, todėl žemė miestuose ir miesteliuose turėtų būtų valdoma savivaldos, o ne tarpinių institucijų. Džiaugiamės, kad Vyriausybei nusprendus valstybinės žemės valdymą urbanizuotose teritorijose perduoti savivaldai, Aplinkos ministerija jau parengė šio perdavimo koncepciją      , pakeliui  – ir teisės aktų projektai.

Kalbant apie Kelių plėtros ir priežiūros programą, viena vertus, gerai, kad pradėsime projektus planuoti trims metams. Gyventojams tai padės aiškiai žinoti, kada ir kokių  pertvarkų jie gali tikėtis savo mieste ar kaime. Kita vertus, finansavimas vis tiek bus skiriamas ne pagal konkretų poreikį, o kas metus. Su kolegomis juokaujame – kam statyti tiltą tris metus, jei galime tai padaryti per vienerius ir sutaupyti nemažai valstybės lėšų, kurias „suvalgytų“ infliacija ir didėjantys kaštai? Tačiau biudžeto planavimo taisyklės šio „ūkiško“ savivaldybių požiūrio įgyvendinti neleidžia, ir tiltui skirtos lėšos vis tiek bus skiriamos etapais, per kuriuos bendra jo kaina tik išaugs.

2021 metų pabaigoje suintensyvėjo kalbos ir apie savivaldybių finansinį savarankiškumą. Ar galima sakyti, kad didelį postūmį tam davė prezidento G. Nausėdos inicijuotos Fiskalinės drausmės konstitucinio įstatymo pataisos dėl galimybių savivaldybėms laisviau skolintis investicijoms?

Į galimybę savivaldybėms laisviau skolintis investicijoms ilgą laiką buvo žvelgiama gana skeptiškai. Tačiau šį pažiūrį pradėjo keisti prezidento pasiūlytos pataisos. Mūsų darbas su Vyriausybe taip pat davė vaisių – pastaruoju metu ji šiuo klausimu yra nusiteikusi kur kas pozityviau ir taip pat ketina teikti minėto įstatymo pataisų variantą, suteiksiantį daugiau galimybių ir savarankiškumo savivaldybėms.

Mūsų pagrindiniai argumentai remiasi siekiu savivaldybėms aktyviai prisidėti prie regionų plėtros ir augimo. Juk norint pasinaudoti ES fondų finansuojamų projektų galimybėmis ir skatinti regionų plėtrą, iš savų lėšų tenka finansuoti bent 15 procentų projekto vertės, tačiau savivaldybių savarankiškųjų lėšų šaltiniai yra labai riboti. Turėdamos galimybę atsakingai pasiskolinti lėšų nuosavam indėliui, savivaldybės galės inicijuoti projektus, kurie bus naudingi tiek socialiniu, tiek ir ekonominiu aspektu bei gerins viešųjų paslaugų kokybę.

Ekonominė ir socialinė regionų atskirtis – dar viena opi problema, apie kurią kalbama jau labai seniai. Kokių veiksmų turi būti imtasi, kad ekonominės ir socialinės atskirties regionuose problemos sprendimas neliktų tik kalbomis?

Viešųjų paslaugų kokybės didinimas, jų prieinamumas nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, darbo vietų kūrimas – visus šiuos klausimus galime spręsti pritraukdami reikiamas investicijas. ES finansinė perspektyva numato, kad iki 2027 metų 30 proc. visos Lietuvai skirtos paramos (1,8 mlrd. eurų) bus investuojama per regionus. Tai didelė galimybė mažesniems regionams pasitempti ir lygiuotis į ekonominiu išsivystymu dominuojantį Vilnių.

Tam reikalingi ne tik finansiniai įrankiai, apie kuriuos kalbėjome, bet ir kiek kitoks nei dabar požiūris į regionų plėtrą, suteikiant daugiau erdvės ir savarankiškumo pačioms savivaldybėms spręsti, kokios investicijos aktualiausios konkrečiai teritorijai ir jos gyventojams. Dabar daugelis sričių ir rodiklių yra nustatoma ministerijų, tai yra – pateikiama „iš viršaus“, o ne kyla iš konkrečių regionuose susiformavusių poreikių.

Pavyzdžiui, jei Šalčininkų ar Elektrėnų savivaldybės matytų, kad didelės naudos gyventojams suteiktų tam tikri eismo saugumo, neformaliojo švietimo ar visos dienos mokyklos problemas sprendžiantys ES projektai, šiuo metu jos tokių projektų įgyvendinti negalėtų. Vien todėl, kad atitinkamos ministerijos nustatė išankstinę sąlygą – šių sričių sostinės regione nefinansuoti.

 

Negaliu nepaklausti apie sveikatos įstaigų reformą. Viešai kreipėtės į Sveikatos apsaugos ministeriją su siūlymu palikti galimybę savivaldybėms pačioms nuspręsti, kurios rajoninės ligoninės gali ir toliau veikti, teikdamos sveikatos paslaugas gyventojams vietoje, o ne didžiuosiuose miestuose. Kodėl manote, kad būtent toks sprendimas būtų teisingiausias?

Nesame reformos priešininkai, puikiai suprantame, kad šalies populiacija mažėja, esame senstanti visuomenė ir kai kurie pokyčiai būtini. Tačiau neramina bandymai iš gyventojams ypač jautrių klausimų sprendimo eliminuoti savivaldybes. Juk jei gydymo įstaiga gali suteikti bendros chirurgijos, akušerijos, vaikų ligų, traumatologijos ar skubios pagalbos paslaugas, kodėl turime ją uždaryti ir siųsti gyventoją tų pačių paslaugų už 50 ar net 100 kilometrų? Šioje vietoje mes pasisakome už savarankiškumą – sprendimus dėl konkrečioje teritorijoje veikiančių sveikatos įstaigų turi priimti savivaldybė, įvertinusi vietos situaciją, turimus resursus ir įstaigų prieinamumą regione. Jei galimybės suteikti gyventojams daugiau sveikatos paslaugų vietoje yra, ar Sveikatos apsaugos ministerija neturėtų padėti savivaldybei, užuot žadėdama „apdovanoti“ investicijomis tik tas, kurių sveikatos sistemos vizija atitinka ministerijos? Kaip bebūtų,  bet kokie esminiai pokyčiai šioje jautrioje ir nualintoje srityje turėtų būti įgyvendinami palaipsniui, tai yra – per pilotinius projektus atskirose savivaldybėse.

 

Savivaldybių savarankiškumo idėją, regis, slopina neaiški situacija dėl tiesioginių merų rinkimų. Kokia pačių savivaldybių pozicija šiuo klausimu?

Įvairios apklausos rodo, kad 80-90 proc. respondentų pasisako už tiesioginius merų rinkimus, dauguma politikų – taip pat. Tačiau net ir esant visuomenės bei politikų sutarimui, vis tiek reikia atlikti tam tikrus būtinus veiksmus, visų pirma – pakeisti Konstituciją. Kaip žinome, tam reikės dviejų balsavimų Seime su ne mažesne kaip 3 mėnesių pertrauka, o savivaldos rinkimai – jau kitais metais.

Labai tikiuosi, kad nei pandemija, nei nelegalių migrantų krizė bei nepaprastoji padėtis pasienyje netaps dingstimi vilkinti procesus ir žaisti politinius žaidimus.

Laiko rėmai aktualūs ir todėl, kad pakeitus Konstituciją, turėsime susitarti bei atskirais įstatymais įtvirtinti ir kitą svarbų dalyką – koks gi bus tiesiogiai renkamas meras, kokius įgaliojimus jis turės? Tikėkimės, kad prasidėjus rinkimų agitacijos laikotarpiui nenutiks taip, kad patys kandidatai nežinos, kokios atsakomybės bei statusas jų laukia, nes įgaliojimų klausimas dar tik spręsis. Tokia situacija nėra priimtina, nes tiek savivalda, tiek visuomenė turi lūkestį, kad į merų postus ateitų vadovauti ir priimti sprendimus pasiruošę asmenys, o ne tik kalbų ir sveikinimų sakytojai ar juostelių kirpėjai.

LSA inf.

Mindaugas Sinkevičius: Pandemija – ne priežastis nespręsti regionų problemų

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 12 Jan 2022 13:54:11 +0200
<![CDATA[Ilgametė patirtis virto kelionėmis bei istorija besidomintiems asmenims skirtu „virtualiu gidu“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ilgamete-patirtis-virto-kelionemis-bei-istorija-besidomintiems-asmenims-skirtu-virtualiu-gidu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/ilgamete-patirtis-virto-kelionemis-bei-istorija-besidomintiems-asmenims-skirtu-virtualiu-gidu ,,Istorija veža“ – taip vadinasi Kristinos Čepukėnės ,,Instagram“ paskyra, kurioje pateikiamos trumpalaikių išvykų rekomendacijos bei lankytinų vietų apžvalgos. Tarp pastarųjų – ne viena dešimtis skirtinguose Lietuvos miestuose esančių objektų, kuriuos K. Čepukėnė pristato panaudodama istorinį kontekstą – daugiau nei 16 metų istorijos mokytoja dirbusi moteris mano, kad šis gali būti raktas, padedantis žmonėms iš naujo atrasti arba kitomis akimis pamatyti net ir gerai žinomas vietas.


Įkvėpė motinystės atostogos ir karantinas


Šiuo metu Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijoje direktorės pavaduotoja ugdymui dirbanti K. Čepukėnė pasakoja, kad ,,Istorija veža“ sukūrimą paskatino du veiksniai – motinystės atostogos ir dėl koronaviruso įvesti ribojimai.


,,Išėjusi motinystės atostogų jutau, kad trūksta veiklos, norėjosi realizuoti save.


Kadangi mes su šeima visada mėgome keliauti, besvarstant kuo užsiimti, vis kirbėjo mintis, kad gerai būtų apjungti šį pomėgį su turimomis žiniomis. Jaučiau ir vyro palaikymą. Pamenu, jog vieną dieną jis man tiesiog pasakė: ,,Žiūrėk, juk istorija yra dalykas, kurį tu išmanai. Tai imk ir ,,įdarbink“ jį“. 


Taip prieš 2,5 metų atsirado ,,Instagram“ paskyra keliautojams, kuri perėjus iš pedagogės pareigų į vadovaujančias, tapo ir maloniu hobiu bei galimybe išlaikyti ryšį su daugybę metų mylėta ir iki šiol mylima istorija.


Prie viso turinio kūrimo dar prisidėjo karantinas – taisyklės, neleidę keliauti į užsienio valstybes, skatino ieškoti, ką nuveikti Lietuvoje. Vėliau, kai buvo apribotas judėjimas tarp savivaldybių, teko pasukti galvas apie lankytinus objektus esančius rajono ribose.


„Tokios paieškos leido greitai suprasti, kiek daug mes dar esame nematę“, – pasakojo K. Čepukėnė.


Krypčių kelionėms – netrūksta


Šiuo metu ,,Istorija veža“ paskyroje – daugiau nei 200 įrašų.


,,Beveik visi jie yra orientuoti į keliones: įkelta nuotrauka, o šalia jos – lankytinos vietos aprašymas, istorija.


Gana retai dalinuosi kadrais iš asmeninio gyvenimo. Ką tai reiškia? Per tuos 2,5 metų mūsų šeima išvykdavo į 2 keliones per savaitę, bet per tą laiką įveikėme vos 190 vietų. 
Lietuvoje jų yra tiek daug, kad jei bandytume iš esmės pažinti savo šalį, kelionių galėtume prisiplanuoti, ko gero, dešimtmečiui“, – teigė K. Čepukėnė.


Lyg kišeninis gidas


,,Istorija veža“ turinio autorė neabejoja, kad norint susiplanuoti sau išvyką, nesunkiai galima susidėlioti ir tokius maršrutus, kurie nepareikalaus nei daug laiko, nei daug išlaidų. 


,,Jei grįšime prie laikotarpio, kai karantinas visus buvo uždaręs savivaldybių ribose, drąsiai galiu sakyti, kad ir tada radome, ką nuveikti. Tiesiog, pasiimi žemėlapį, atidžiai apžvelgi jį ir ,žiūrėk, atsiranda dar neaplankytas piliakalnis, atodanga, kitas gamtos objektas“, – patirtimi dalijosi moteris.


K. Čepukėnė mano, kad kai kalbama apie keliones, jose patirti įspūdžiai neatsiejami nuo pačio keliautojo žinių bei lūkesčių.


„Nuvažiavus prie Šventos Onos bažnyčios Vilniuje, galiu matyti tik gražų pastatą, bet jei į jį žvelgsiu kaip į nuostabią gotikinio stiliaus bažnyčią, kuria buvo susižavėjęs pats Napoleonas, matymas bus visiškai kitoks.


Istorinio konteksto žinojimas gali atskleisti daug platesnį vaizdą. Jis apima kultūrą, architektūrą, socialinius ryšius, žmonijos raidą ir kitas svarbias sritis.“, – kalbėjo K. Čepukėnė, pridurdama, kad kuriant ,,Istorija veža“, jos mintyse sukosi kišeninio gido idėja.


,,Kiekvienas įrašas yra parengtas remiantis istoriniais šaltiniais, literatūra. Stengiuosi, kad sekėjai galėtų naudotis lengvai suprantama informacija“, – kalbėjo K. Čepukėnė.


Yra ką pamatyti


Keliaujant po Lietuvą, į savo maršrutus verta įtraukti ir Jonavos rajoną.
,,Visad sakau, kad jis turi savo perliuką – Žeimių dvarą, taip pat žavesio vertą Mažųjų Žinėnų piliakalnį, Skarulių bažnyčią, kuri netrukus minės garbingą 400 metų jubiliejų. 

Įdomus ir Jonavos senamiestis. Nors jis – mažytis, bet jei į skirtingus pastatus žiūrėsi per istorinę prizmę, suprasi, jog čia gyveno ir kūrė ne vienas įdomus žmogus.


Na, o dabar, žiemos laikotarpiu, visiems savo sekėjams ypatingai siūlau aplankyti kalėdinių eglučių skverelį. Jis jau tapo šventiniu miesto akcentu ir tradicija“, – teigė K. Čepukėnė. 


Matė, kaip keitėsi 


Pasakodama apie galimas kelionių kryptis Jonavos rajone, moteris pastebi, kad šis miestas gerokai pasikeitė nuo tada, kai ji atsikraustė į jį gyventi.
,,Aš nesu tikra jonavietė – augau Semeliškėse, gražiame, mažame miestelyje, ežeringame Trakų rajone. Kas mane atvedė į Jonavą? Gyvenimas. Studijos Kaune. Darbas.


Jonaviete galiu save vadinti jau 16 metų. Minčių apie kraustymąsi į kitą miestą tikrai nėra. 
Šis miestas tapo savas. Mačiau, kaip jis augo, keitėsi į gerąją pusę. Jonava išgražėjo: turime daugybę sutvarkytų erdvių, dviračių ir pėsčiųjų takų, puikų susisiekimą su kitais miestais – nėra eismo spūsčių... “, – kalbėjo K. Čepukėnė.


Prašo patarti


Savita bendruomene galima pavadinti ir ,,Istorija veža“ lankytojus. 


„Mano akimis, ,,Istorija veža“ apjungė intelektualią, empatišką, šiltą bendruomenę. Svarstau, kad prie to galėjo prisidėti aiški turinio kryptis“, – kalbėjo K. Čepukėnė.


Moteris džiaugiasi, kad sulaukia atgalinio ryšio.


,,Gaunu žinučių su konkrečiais klausimais apie tai, kur galima nukeliauti, ką pamatyti viename ar kitame mieste.


Kartais pasitaiko ir įdomesnių situacijų – buvau sulaukusi vieno vaikino prašymo patarti, kur jis galėtų nusivežti sužadėtinę užkabinti atminimo spynelės. Man nuoširdžiai smagu, kad žmonės manimi pasitiki, net planuodami tokius asmeniškus dalykus“, – teigė moteris. 


Diena – suplanuota


K. Čepukėnė – dviejų vaikų mama. Kaip ji suspėja derinti atsakingą darbą, ,,Istorija veža“ turinio kūrimą bei motinystę?


,,Taip, veiklos mano gyvenime tikrai nemažai, bet susidėliojus prioritetus ir aiškų dienos planą, daugiau mažiau viskas pavyksta.


Tie, kas užsiima panašia veikla, žino, kad ,,Instagram“ mėgsta nuoseklumą ir pastovumą. Šiuo metu ,,Istorija veža“, kaip atsipalaidavimo įrankis. Kur jis nuves – nespėlioju. Matysime...“, – pokalbio pabaigoje sakė moteris. 


Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Ilgametė patirtis virto kelionėmis bei istorija besidomintiems asmenims skirtu „virtualiu gidu“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 28 Dec 2021 22:59:02 +0200
<![CDATA[Jonavos gimnazistai nutarė nesėdėti sudėjus rankų: Įkvėpti koronaviruso sukūrė ,,paslaptį" turintį muilą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-gimnazistai-nutare-nesedeti-sudejus-ranku-ikvepti-karantino-sukure-paslapti-turinti-muila https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-gimnazistai-nutare-nesedeti-sudejus-ranku-ikvepti-karantino-sukure-paslapti-turinti-muila ,,Švari paslaptis" - taip vadinasi šešių Jonavos Senamiesčio gimnazijos mokinių įkurta mokomoji bendrovė, siūlanti įsigyti natūralius rankų darbo muilus su dovanėle viduje. Neseniai jonaviečių produktai buvo pristatyta  „Litexpo“ kongresų ir parodų rūmuose vykusioje tradicinėje „Lietuvos Junior Achievement“ kalėdinėje mugėje, kurioje lankytojų laukė 130 jaunųjų bendrovių, dalyvaujančių „accelerator_x“ programoje - jos pirmą kartą šiais mokslo metais pristatė savo sukurtas paslaugas ir produktus. Čia ,,Švari paslaptis" neliko be titulu - jos įkūrėjų pademonstruotas rezultatas pripažintas puikiu komandinio darbo pavyzdžiu. 

Subūrė bendras tikslas


Kaip pasakoja ,,Švarios paslapties" bendrovės prezidentė Liepa Maciulevičiūtė, 6 gimnazistai susibūrė vedini bendro tikslo.


,,Mūsų komandą sudaro šeši žmonės – aš, Paulina Ilčiukaitė, Laurita Šeputytė, Viltė Daniulytė, Mija Zvicevičiūtė ir Justas Marcinkevičius. 


Visi mokomės vienoje Senamiesčio gimnazijos klasėje. Bendrai dirbti pradėjome ,,Lietuvos Junior Achievment" organizuojamos verslumo programos dėka. Jos metu mokiniai steigia savo mokomąsias bendroves, gamina ir parduoda savo produktus realioje rinkoje ir tokiu būdu mokosi ekonomikos bei verslo paslapčių.

Ir iš tikrųjų mūsų komandos istorija ganėtinai įdomi, nes iki šio rugsėjo beveik nei vienam neteko artimai bendrauti vienas su kitu, o dabar esame be galo geri draugai. Vos per kelis mėnesius spėjome labai suartėti ir atskleisti vienas kitą. 


Ko gero, vien jau tas artumas, tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas lėmė puikius santykius tarp komandos narių. Be to, visi esame labai skirtingi, o šie skirtumai, kiekvieno gebėjimai ir privalumai yra be galo reikalingi komandiniame darbe", - pasakojo L. Maciulevičiūtė.

Viduje - staigmena


Jaunosios bendrovės gaminami muilai - natūralūs, tačiau tai ne vienintelis šių produktų privalumas: jų viduje slypi ir staigmena. 


,,Galima sakyti taip, kad sunaudoję muilą gaunate kažkokios rūšies dovanėlę. Tai gali būti žiedas, žaisliukas, raštelis ir net tikri kristalai", - kalbėjo mergina.


Idėjos gimimą pakurstė koronavirusas

Kodėl buvo nuspręsta imtis būtent muilo gamybos?


,,Supratome, kad savo produktu norime prisidėti prie kokios nors problemos sprendimo. Šiuo metu viena didžiausių problemų - koronaviruso pandemija. 


Per kelis jos gyvavimo metus pastebėjome, kad toks paprastas, tačiau itin svarbus ir reikšmingas įprotis, kaip rankų plovimas yra dažnai užmirštamas, žmonės patingi atsikratyti ant savo rankų susikaupusiais mikrobais. 


Todėl šiuo produktu siekiame paskatinti kiekvieną, ypač pandemijos laikotarpiu, plauti rankas bei rūpintis savo ir aplinkinių sveikata. 

Trumpai sakant, mūsų produkto gamybą lydėjo tokia minčių seka – pandemija, muilai, dovanėlė jame", - pasakojo ,,Švarios paslapties" prezidentė. 


Didelių iššūkių nekilo


Paklausta, ar kilo sunkumų plėtojant veiklą, L. Maciulevičiūtė prisimena, kad daugiausiai klausimų kėlė priemonių, dovanėlių bei bendrovės pavadinimo pasirinkimas.


,,Bet ir šiuos klausimus greitai išsprendėme, o tada pradėjome gamybą. Nors sulaukėme daug patarimų ar idėjų pasiūlymų, iš esmės viskas yra mūsų pačių darbo vaisius, konkrečios pagalbos iš šalies neprireikė", - teigė gimnazistė. 


Tinka turintiems alergijų

Apgalvotai pasirinktos ir medžiagos, iš kurių gaminamas muilas.


,,Jos - natūralios. Kodėl buvo nuspręsta imtis jų? Mums ir patiems yra žymiai maloniau naudoti natūralias priemones. 


Negana to, jos dažniausiai pagerina produkto kokybę, skatina vartotojų pasitikėjimą juo, sukelia mažiau alergijų", - kalbėjo jonavietė. 


Džiaugiasi rezultatu


Vykstant į „Kalėdos sugrįžta: eXpo 2021“ parodą, ,,Švarios paslapties" komanda kėlė sau keletą tikslų.


,,Labai tikėjomės parduoti tiek muilo vienetų, kad atsipirktų visos išlaidos, pelnyti bent vieną nominaciją ir šiaip pasisemti naujų idėjų ir patarimų tolimesnei veiklai. 


Visi norai ir išsipildė: pardavėme daugiau negu pusę turėtos produkcijos, pelnėme „Komandinio pavyzdžio nominaciją“, sulaukėme be galo daug teigiamų atsiliepimų apie mūsų idėją ir pan. 
Susiradome ir naujų draugų, daug teko bendrauti su labai daug patirties versle turinčiais komisijos nariais ir ypač labai suartėjome kaip komanda. 


Na, diena buvo išties kupina neapsakomų emocijų", - džiaugėsi L. Maciulevičiūtė, pridurdama, kad aptarta paroda buvo itin didelė ir unikali galimybė ,,Švarios paslapties" komandai.

,,Šis renginys buvo ,,Švarios paslapties" produktų prekybos pradžia, padėjusi pasiekti išsikeltus lūkesčius", - pridūrė mergina.


Apie ateities planus


Planuojama, kad ,,Švarios paslapties" produktų bus galima įsigyti mažų mažiausiai iki kitų metų vasaros.


,,Šimtu procentu gaminsime ir prekiausime iki birželio, projekto pabaigos, bet ar tęsime veiklą ir po to – dar nėra aišku, priklausys nuo produkto paklausos, idėjų gausos ir mūsų pačių noro, žinoma", -  sakė L. Maciulevičiūtė.

Yra ką veikti


Akivaizdu, kad ,,Švarios paslapties" komandą sudaro veiklūs jaunuoliai. Ar jų akimis, Jonava yra miestas, kuriame jaunimas turi kuo užsiimti po pamokų?


,,Manome, kad taip. Galbūt kartais norisi įvairesnių užsiėmimų, bet čia gausu erdvės laisvalaikiui, galimybių tobulėjimui ir įgūdžių plėtimui", - pokalbio pabaigoje sakė ,,Švarios paslapties" prezidentė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavos gimnazistai nutarė nesėdėti sudėjus rankų: Įkvėpti koronaviruso sukūrė ,,paslaptį" turintį muilą

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 21 Dec 2021 11:52:18 +0200
<![CDATA[Europos vicečempionės titulą fitneso varžybose pelniusi L. Dagilytė: ,,Akimirka, kai užlipi ant scenos, atperka viską"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/europos-vicecempiones-titula-fitneso-varzybose-pelniusi-l-dagilyte-akimirka-kai-uzlipi-ant-scenos-atperka-viska https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/europos-vicecempiones-titula-fitneso-varzybose-pelniusi-l-dagilyte-akimirka-kai-uzlipi-ant-scenos-atperka-viska Prieš kelias savaites Prahoje (Čekija) vyko 25-as National Amateur Body-Builders’ Association (NABBA) Europos čempionatas. Jame Lietuvą atstovavo ir jonavietė Leta Dagilytė, pelniusi vicečempionės titulą. Šiais metais pirmą kartą ant kūno rengybos varžybų scenos užlipusi mergina neslepia, kad toks įvertinimas - džiugina, tačiau čia pat prisimena ir apie sunkų, ašarų bei pykčio proveržių pareikalavusį darbą. Nepaisant to, jonavietė toliau meta sau iššūkius - praėjusį savaitgalį ji dalyvavo štangos spaudimo varžybose.


Svajojo seniai


,,Būtent apie pasirodymą ant scenos, rodant kūno proporcijas, svajojau jau seniai, tačiau sudalyvauti varžybose nusprendžiau 2020-aisiais. Tuomet, kovo mėnesį, pradėjau pasiruošimą. Visgi, varžybos buvo atšauktos likus vos kelioms savaitėms iki jų dėl karantino.


Tai labai nuliūdino, bet praėjus beveik dvejiems metams, vėl atsirado noras išbandyti save.

Pradėjau ruoštis ir šį rudenį ne kartą užlipau ant scenos", - paklausta apie pasiryžimą susirungti su kitomis, išpuoselėtu kūnu pasigirti galinčiomis sportininkėmis, pasakojo L. Dagilytė.


Dvi varžybos - trys prizinės vietos


Pirmosios varžybos, kuriose jonavietė dalyvavo kaip fitneso atstovė, vyko spalio 16-ą dieną Kupiškyje. Čia ji užėmė dvi trečias vietas.


,,Buvau nedrąsi ir  nepakankamai išryškinusi kūną, bet labai laiminga, kad pasiekiau savo tikslą - užlipti ant scenos.


Tiesa, tuomet dar ,,taupiau save" svarbiausioms varžyboms - Europos čempionatui, kuris vyko Prahoje. Čia savo kategorijoje iškovojau antrąją vietą ir tapau vicečempione", - džiaugėsi sportininkė.


Verkė iš džiaugsmo


Mergina neslepia, kad pelnyti titulai viršijo net jos pačios lūkesčius.


,,Rezultatu esu labai patenkinta. Nesitikėjau, kad jis bus toks geras. Mane tai skatina stengtis dar labiau ir kitais metais bandyti pasiekti dar aukštesnių rezultatų. 


Kalbant apie praėjusias varžybas, man buvo svarbiausia pasirodyti scenoje, atidavus tam visą save.


Galiu pasakyti, kad po visko verkiau iš laimės bei dėkingumo visiems, kas palaikė ir tikėjo manimi.


Viskas atrodė lyg sapnas su daugybę nuostabių emocijų", - kalbėjo L. Dagilytė.

Sunkus periodas


Nors šiandien klausantis jonavietės pasakojimo sunku nepastebėti, kad nuo jos veido nedingsta šypsena,  ji atvira - pasiruošimo laikotarpiu būta visko. 


,,Sunkumų tikrai netrūko. Ruošiantis išgyvenau sudėtingiausią savo gyvenimo laikotarpį tiek emociškai, tiek fiziškai. Buvo ir ašarų, ir nevilties akimirkų, daug vidinių lūžių, priekaištų sau, pykčio proveržių. 


Sunkiausia laikytis griežto mitybos plano ir nuolat palaikyti intensyvias treniruotes. 
Tai sportas, kai siekdamas geriausių rezultatų, jautiesi prasčiausiai.


Visgi, akimirka, kai užlipi ant scenos, atperka viską. Beviltiškumo ašaras pakeitė laimės, džiaugsmo ir dėkingumo ašaros. 


Pamenu, kad prieš pasirodymus buvau palaimoje", - kalbėjo jonavietė. 


Patenkinta savimi


Kai kalbama apie kūno rengybą, pasitaiko žmonių, kritikuojančių moteris, kurios siekia raumeningo kūno - esą tai yra ne moteriška. Ką apie tai mano pati L. Dagilytė?


,,Kas liečia išvaizdą, esu savimi be galo patenkinta. Tai yra viena iš mano savirealizacijos formų. 
Leidžiu kiekvienam atrodyti taip, kaip tik jis jaučiasi laimingas. Tą patį leidžiu ir sau pačiai (aut. past. šypsosi).


Yra posakis: ,,Silpnus visi užjaučia, o pavydą reikia užsitarnauti”. Manau, kad negatyvą skleidžia savimi nepatenkinti ir nelaimingi žmonės, tokie nėra man nei siekiamybė, nei autoritetai.


Pati nesu sulaukusi kažkokių įžeidimų, bet jei kas ir bandytų pasakyti savo kitokią nuomonę, tai liktų tik jo nuomone", - teigė L. Dagilytė.

Dalyvavo štangos spaudimo varžybos

Praėjusį savaitgalį mergina puikiai pasirodė ir štangos spaudimo varžybose. Tiesa, konkurencija pastarosiose - jai nėra svetima: mergina vos sulaukusi pilnametystės buvo pripažinta Lietuvos jaunių jėgos trikovės čempione.


,,Sportas mane lydi nuo mažų dienų. Nuolat dalyvaudavau kokiose varžybose: virvės traukime, rankų lenkime, bėgime ir panašiai.


Rimčiau sportuoti pradėjau 17-kos, o 18 jau laimėjau trikovės čempionatą. Tai skatino mane nesustoti.


Sportuodama jėgos sportą priaugau nemažai raumenų masės. Ji taip pat buvo geras pamatas tam, kad galėčiau ,,skaptuoti" savo kūną fitnesui.


Jo varžybų sezonui pasibaigus, nusprendžiau sudalyvauti štangos spaudimo pakartojimams varžybose. Čia taip pat sekėsi puikiai - man pavyko iškovoti pirmąją vietą", - pasakojo jonavietė. 

L. Dagilytė Varėnoje vykusiose varžybose rungėsi svorio kategorijoje virš 76 kilogramų. Kartu su ja dalyvavo dar keli jonaviečiai, pelnę ne vieną titulą.

Susumavus visų jų rezultatus paaiškėjo, kad jiems skirta pirma vieta ir komandinėje įskaitoje.


Jaučia dėkingumą


Iš kur mergina semiasi motyvacijos?


,,Didžiausia motyvacija man visada buvo siekis būti geresne savo pačios versija ir pavyzdžiu, kuris neštų mintį, kad jei galiu aš, gali ir tu.


Visada jaučiu dėkingumą už tai, kad esu sveika, gyva, galiu save realizuoti, patirti gyvenimą. Padėti kitiems ir motyvuoti - mano gyvenimo variklis ", - teigė L. Dagilytė.


Be to, kad šių metų merginos planuose - bent keli Lietuvos štangos spaudimo čempionatai, ji ketina ruoštis ir kitą rudenį vyksiančioms fitneso varžyboms.


Tie, kurie domisi L. Dagilytės veikla sporte, jos pasiruošimo kelią gali stebėti ,,Instagram" paskyroje @leta.dag.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Europos vicečempionės titulą fitneso varžybose pelniusi L. Dagilytė: ,,Akimirka, kai užlipi ant scenos, atperka viską"

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 10 Dec 2021 14:11:02 +0200
<![CDATA[Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-rajone-isikurusi-sodyba-iki-siol-pasakoja-triju-menininku-istorija-ar-tikrai-viska-zinote-apie-samulevicius https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavos-rajone-isikurusi-sodyba-iki-siol-pasakoja-triju-menininku-istorija-ar-tikrai-viska-zinote-apie-samulevicius Jonava – kraštas, kuris gali pasigirti turintis ne vieną išskirtinį objektą, sako muziejininkė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė. Kiek daugiau nei trejus metus į jo istoriją ,,pasinėrusi“ moteris, atrodo, galėtų kalbėti apie tai ištisas valandas, tačiau paprašius įvardyti lankytiną vietą, labiausiai žavinčią ją pačią, muziejininkė pamini ne ką kitą, o Samulevičių sodybą. Kodėl? Giedrės Narbutaitės-Kontrimės žodžiais tariant, pastaroji iki šiol ,,pasakoja“ apie tragišką, jausmingą ir vertingus kūrinius palikusių trijų menininkų istoriją. 


Įvertintas ne iškart


Jonavos krašto muziejaus muziejininkė Giedrė primena, kad Samulevičių sodyba įsikūrusi Praulių kaime. Šiame vienkiemyje gyveno ir kūrė trys XX amžiaus menininkų kartos: vienas iš žymiausių lietuvių ekspresionistų Antanas Samuolis, žaislų meistrė ir knygelių vaikams autorė Stasė Samulevičienė, jos sūnus rašytojas, dramaturgas Raimundas Samulevičius.


,,Kaip Samulevičiai atsiduria Jonavos rajone? Stasės Samulevičienės vyro brolis – Antanas Samuolis serga atvira džiovos forma ir jam patariama gyventi šalia miško, toliau nuo miesto. 
Dėl to Samulevičių šeima čia nusiperka sodybą ir netrukus pradeda statyti klėtelę - studiją dalininkui A. Samuoliui.


Įdomu tai, kad tuo metu dailininkas lyg ir buvo neįvertintas: jo darbai nebuvo perkami, teko verstis atsitiktiniais darbais, iš kūrybos pragyventi nepavyko, o liga visus darbus sustabdė...– pasakojo Giedrė Narbutaitė-Kontrimė. 


Mirė svečioje šalyje


Dar nebaigus statyti klėtelės, A. Samuolis išvažiuoja gydytis į Šveicariją. 


,,Buvo ieškoma pačių geriausių sąlygų jo gydymui: čia padeda šeima, jo kolegos dalininkai. Tačiau jam būnant Šveicarijoje ir besigydant sanatorijoje, prasideda Antrasis pasaulinis karas. Iškart apsunksta pinigų pervedimas, ryšys su šeima nutrūksta. A. Samuolis mirė 1942 m. Šveicarijoje, Leisine“, – kalbėjo muziejininkė. 


Klėtelė  buvo atstatyta 


Dailininkui skirta klėtelė kurį laiką lieka stovėti nenaudojama pagal paskirtį, vėliau ji buvo išardyta, tačiau Stasė Samulevičienė nusprendžia ją atstatyti. 


,,Tai taip mes turime iki šiol išlikusią visą sodybą ir atstatytą klėtelę, kurioje turime nedidelę ekspoziciją, skirtą būtent A. Samuoliui“, – kalbėjo Jonavos krašto muziejaus specialistė. 


Negailėjo kritikos sau


Muziejaus fonduose saugomas vienas dailininko kūrinys, primenantis ir autoriaus istoriją, ir jo asmenines savybes. 


,,A. Samuolis buvo asmenybė, kuri negailėjo kritikos savo darbams. Todėl jis dažnai juos užtapydavo ant viršaus, t. y. tapydavo drobę iš abiejų pusių. Būtent tokį kūrinį – tapytą iš abiejų pusių, turime ir mes. Galima sakyti, kad turime ne vieną jo paveikslą, o du: vienoje drobės pusėje peizažas, kitoje – vyras su lempa ar pypke. Jis nėra labai aiškus, bet A. Samuolio kūryba išties įdomi.


Man itin džiugu, kad jis nors ir po mirties, bet sulaukė pripažinimo. Iki šiol sulaukiame kolekcionierių, kurie kreipiasi į mus turėdami vieną ar kitą dailininko paveikslą. Būna, jog jie prašo Samulevičių namų nuotraukų ir tikisi, kad galbūt juose pamatys paveikslą, kurį turi savo kolekcijoje“, – teigė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė.


Dar viena iškili asmenybė


Stasės Samulevičienės sūnus Raimundas Samulevičius toje pačioje sodyboje atsiduria taip pat dėl sveikatos. 


,,Kadangi šeima turėjo polinkį į džiovą, jam gimus nuspręsta, kad berniukas augs ne mieste, o Prauliuose. Čia R. Samulevičius gyvena auginamas močiučių. 


Kaip galima spręsti iš jo artimųjų užrašų apie jį, paties R. Samulevičiaus rašytos autobiografijos ir jo kūrybos, dramaturgas buvo jautri asmenybė, labai meniška. Spėjama, kad tam įtakos galėjo turėti būtent močiučių auklėjimas ir tas augimas gamtoje. 


Visgi, R. Samulevičiaus mirtis taip pat labai dramatiška ir iki šiol apgaubta paslapčių – 1981 m. vasario 2 d. rašytojas buvo nušautas Vilniuje, Gedimino prospekte, aukšto KGB pareigūno bute“, – toliau Samulevičių istorijos vingiais veda Giedrė Narbutaitė-Kontrimė.


Svarus indėlis 


Ne kartą jau minėta Stasė Samulevičienė yra žinoma kaip žaislų bei knygelių vaikams kūrėja. Šalia to, sunku būtų užginčyti ir tiesioginį jos indėlį į krašto istorijos išsaugojimą. 


,,Ji stengėsi muziejams atiduoti kuo daugiau kūrinių. Sutvarkyti tiek sūnaus, tiek A. Samuolio fondus bei archyvus. 


S. Samulevičienė visad norėjo, jog jos šeimos sodyboje būtų muziejus. Galima sakyti, kad ji buvo kaip viso ko šviesulys – kūrėja, o kartu ir žmogus, supratęs istorijos svarbą. 


Yra žmonių, kurie yra lietę, skaitę jos knygas, tačiau pripažįsta niekad nesusimastę, jog S. Samulevičienė turėjo tokį glaudų ryšį su Jonavos rajonu.


Nuostabų kartais sulaukiame ir iš pačių jonaviečių, kurie atvyksta į sodybą ir tik ten pamatę knygeles supranta, kad jie užaugo su istorijomis, kurių autorė turi ryšį būtent su jų kraštu“, – teigė muziejininkė. 


Leidžia pajusti


Samulevičių sodyba priklauso Jonavos kultūros centro krašto muziejui. 1994 m. sodyboje jau veikė ekspozicijos. 


,, Prieš kelis metus memorialinė sodyba buvo pertvarkytas taip, jog atspindėtų visus tris menininkus. Turime kelias ekspozicijas, edukacinę erdvę. Į ją vasarą keliasi ne viena mūsų muziejaus veikla, edukacija. Pastarosiose daugiausiai dalyvauja vaikai. 


Šiais metais, memorialinėje sodyboje vykdėme net du Lietuvos kultūros tarybos finansuotus projektus – „Medžio kultūra“, kurio metu sodyboje veikė kūrybinės dirbtuvės, edukacinės programos ir buvo pastatytos trys skulptūros, skirtos menininkams Samulevičiams, bei „Šypsenos vaikams: menininkų Samulevičių palikimo įkvėpti“, kurio metu kvietėme prisiminti menininkus, jų darbus, istoriją ir pasinerti į teatro, rašymo, tapybos, žaislų gaminimo kūrybines dirbtuves.

Sodyboje, kurioje gyveno ne vienas kraštui svarbus žmogus, vykstantys užsiėmimai, leidžia plačiau paskleisti žinią apie menininkus. O vaikams visada labai smagu pabūti gamtoje, toliau nuo miesto“, – mintimis dalijosi muziejininkė. 


Tarsi sustojęs laikas


Pasakodama apie Samulevičių sodybą, Giedrė Narbutaitė-Kontrimė prisimena ir dieną, kai pati pirmą kartą apsilankė joje. 


,,Tarsi ir buvau girdėjus apie ją, ir daug skaičius, bet nuvažiavus į vietą supratau, kad žinomas istorinis kontekstas nepadėjo susidaryti tinkamo vaizdo (aut. past. šypsosi).


Aš įsivaizdavau, jog išvysiu vaizdą, kokį įprasta matyti muziejuose – apšviestas ekspozicijas, stendus, vitrinas, o pamačiau visai ką kita. 


Ten yra vienkiemis, kuriame žmonės negyvena jau daugybę metų – daugiau nei tris dešimtis. Ir laikas ten – tarsi sustojęs. 


Bet kai dažnai ten lankaisi, jauti tą ramybę, žinai, sodyboje gyvenusių žmonių istoriją, gali tik dar geriau pajusti R. Samulevičiaus jautrumą, pačią šeimos dvasią, kuo ji gyveno. 


Tuomet pasidaro ne taip ir sunku suprasti, kodėl tie žmonės buvo tokie, kokie buvo“, – kalbėjo moteris, neslėpdama žavesio šiam istoriniam objektui. 


Žavisi asmenybėmis


,,Asmeniškai man labai patinka sodybos aura. Ten gyveno tokie gražūs, šilti žmonės, kuriuos nors ir lydėjo skaudūs išgyvenimai, jie stengėsi nepasiduoti. Pati S. Samulevičienė buvo labai optimistiška asmenybė ir rado jėgų atsigauti bei dovanoti kitiems džiaugsmą net ir po sūnaus mirties. 


Sunku būtų abejoti tuo, jog Samulevičiai yra vienas iš svarbiausių Jonavos krašto išskirtinumų. Jie čia gyveno, čia kūrė. Tai skatina didžiuotis šio krašto istorija.


Galima kalbėti ir kalbėti apie šias asmenybes. Aš pati sodybos lankytojams visada stengiuosi papasakoti kuo daugiau apie juos“, – kalbėjo moteris. 


Sudaro maršrutus keliautojams


Muziejininkė pastebi, kad Samulevičių sodyba – vienas iš objektų, kuriuos lanko tiek jonaviečiai, tiek miesto svečiai.


,,Žinoma, didžiausią susidomėjimą rodo mokyklos, mokiniai, tačiau karantino laikotarpiu keliautojai tarsi iš naujo atrado Lietuvą. Jie pradėjo organizuotis daugiau kelionių savo šalyje.
Jonavos krašto muziejus bei turizmo informacijos centras taip pat pajuto didesnį paklausimų dėl maršrutų, padedančių geriau pažinti Jonavos kraštą, sudarymo. 


Jie visada sudaromi atsižvelgiant į keliaujančių norus, bet itin dažnai pasikliaujama ir mūsų rekomendacijomis. Siūlome aplankyti Samulevičių memorialinę sodybą, Jonavos krašto muziejų, Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią, Kauno gatvę, Lokėnėlių ir Mažųjų Žinėnų piliakalnius, Žeimius, Kulvą, nuostabiąją Skarulių Šv. Onos bažnyčią, kuri taip pat turi įspūdingą istoriją, siūlome keliauti Jonavos miesto įkūrėjų Kosakovskių takais... Visko per vieną dieną aplankyti neįmanoma.


Mano akimis, Jonavos istorija yra labai įdomi ir mūsų krašte yra tikrai daug įdomių, reikšmingų objektų, architektūrinių paminklų, baltų paveldo“, – teigė muziejininkė.


Istorijos puslapiai – ir skaudūs, ir šviesūs


Giedrė Narbutaitė-Kontrimė Jonavos krašto muziejuje pradėjo dirbti prieš 3 metus. Nuo tada ji ir skiria daugiausiai dėmesio šio miesto bei rajono istorijai.


,,Pati esu ne jonavietė – atsikrausčiau į šį miestą prieš keletą metų, tačiau kuo daugiau domiuosi šio krašto istorija, tuo labiau atrandu, jog ji yra be galo spalvinga, be galo įvairiapusė, kartais labai skaudi. 


Tuo pačiu ji turi daug šviesių, gražių momentų, unikalumo. Džiaugiuosi turėdama galimybę dalintis ja su kitais“, – pokalbio pabaigoje sakė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė.


Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius?

Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? Jonavos rajone įsikūrusi sodyba iki šiol ,,pasakoja" trijų menininkų istoriją: ar tikrai viską žinote apie Samulevičius? ]]>
jonavoszinios.lt Tue, 30 Nov 2021 23:30:39 +0200
<![CDATA[Naujoji TAU vadovė D. Vilkelienė: ,,Iš senjorų visada yra ko pasimokyti"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/naujoji-tau-vadove-d-vilkeliene-is-senjoru-visada-yra-ko-pasimokyti https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/naujoji-tau-vadove-d-vilkeliene-is-senjoru-visada-yra-ko-pasimokyti Beveik prieš du mėnesius apie veiklos po pandemijos atnaujinimą paskelbęs Jonavos Trečiojo amžiaus universitetas (TAU) šiuos mokslo metus pasitiko turėdamas naują vadovę – Dalią Vilkelienę. Ilgametę patirtį pedagogikos srityje turinti moteris – istorikė, kurį laiką vadovavusi ir vienai iš Jonavos rajono mokyklų. Tačiau vadovauti įstaigai, besirūpinančiai vaikų ugdymu, nėra tas pats, kas kuruoti senjorų švietimą: stojusi prie TAU vairo, D. Vilkelienė greitai pajuto, kad nuo šiol jai teks dirbti su brandžiais žmonėmis. 


Nuo 50-ies metų


122 – tiek lankytojų šiuo metu turi Jonavos TAU. Pastarieji gilina žinias menų, sveikatos, užsienio kalbų, teatro, turizmo, kompiuterinio raštingumo, teisės ir ekonomikos, kraštotyros, dvasinio tobulėjimo fakultetuose, dalyvauja knygų klubo, kūrybinių dirbtuvių užsiėmimuose. 


,,TAU gali lankyti žmonės nuo 50-ies metų. Kodėl pasirinktas toks amžius? Statutiniai pareigūnai anksčiau išeina į pensiją, t. y. baigia tarnybą. Atsižvelgiant į tai, nustatyta 50-ies metų riba.

Kalbant apie vyriausius lankytojus, turime ir 80-mečių. Bendras studentų amžiaus vidurkis – apie 60 metų. 


Dalis žmonių TAU lankyti pradėjo tik šiais metais, kiti čia mokosi apie dešimtmetį... Pastarieji patys man apie tai pasipasakojo, primindami, jog universiteto užsiėmimai yra tapę svarbia jų gyvenimo dalimi.


Matome, kad Jonavoje tikrai yra nemažai veiklių senjorų, o apie mūsų veiklą jie dažniausiai sužino vieni iš kitų“, – paklausta apie TAU studentus, pasakojo D. Vilkelienė. 


Didžiausias susidomėjimas


Didžiausio senjorų susidomėjimo sulaukia anglų kalbos, kompiuterinio raštingumo bei kūrybiškumo paskaitos.


,,Turime sudarę tris anglų kalbos grupes, bet jos taip užpildytos, kad būtų galima dalinti į dar kelias.


Darbo su kompiuteriais taip pat mokomasi labai noriai. Vieni studentai šioje srityje – pažengę, kiti priskiriami pradedantiesiems.  

Senjorus itin domina ir kūrybiškumo dirbtuvės. Jose užsiėmimus veda viena iš TAU studenčių Janė Usevičienė. Smagu, kad kūrybiškumo dirbtuves atranda ir senjorai vyrai. Kadangi norinčių ateiti į dirbtuves netrūko, lankytojai buvo suskirstyti į dvi grupes“, – kalbėjo D. Vilkelienė, pridurdama, kad dalį veiklų iki šiol trikdo koronaviruso sukelti iššūkiai.

Tikisi, kad sulauks savanorių 


,,Tikrai yra žmonių, kurie bijo užsikrėsti ir neina į užsiėmimus. Dalis senjorų švietimiečių, kurie galėtų vesti paskaitas, taip pat atsisakė, vengia kontaktų. Dėl to neveikia vokiečių kalbos fakultetas: jis įkurtas, bet negalime rasti dėstytojo.


Ieškome įvairių galimybių... Šiuo metu yra pateikti dokumentai dėl jaunimo savanorių priimančios organizacijos akreditavimo. Jei tapsime akredituoti, pas mus savanoriaujantys jaunuoliai už savanorišką tarnybą galės gauti papildomą balo dalį, stojant į aukštąsias mokyklas. Tikimės, kad viskas pavyks ir tai padės surasti dėstytojų“, – kalbėjo moteris.


Mokslas išlaisvina


Pasakodama apie TAU, D. Vilkelienė teigia tikinti, kad ši įstaiga senjorams suteikia įvairiapusę naudą. 


,,Dažnai kalbama, kad socializacija labai svarbi jauniems žmonėms, tačiau ji ne ką mažiau svarbi ir visiems kitiems. Mūsų lankytojai, ateinantys į užsiėmimus, taip pat socializuojasi, nes būna tarp bendraamžių, su kuriais gali bendrauti jiems aktualiomis temomis. 


Kalbant apie patį mokymąsi, manau, kad visiškai nesvarbu, koks yra tavo amžius, jis – naudingas dalykas, nes tu tobulėji. Tai leidžia labiau pasitikėti savo jėgomis, skatina išlipti iš komforto zonos, kuri neretai veikia kaip stabdis. 


Turbūt visi pamename laiką, kai turėjome pradėti naudotis bankomatais ir bankų kortelėmis. Kol mums tai buvo nauja, tiek jaunam, tiek senam atrodė baisu. Dabar visa tai – visiškas juokas... Išmokome ir nė negalvodami naudojamės paslauga. 


Taip ir su tuo mokymųsi: be to, kad gauni naujų žinių, tu eini į užsiėmimus, bandai bei darai kažką naujo ir tampi atviresnis, drąsesnis“, – kalbėjo D. Vilkelienė.

Sieks, kad būtų geriau išgirsti


Būtent drąsos ateityje tikimasi iš vietos savivaldai neabejingų TAU studentų.


,,Labai džiaugiamės, kad šiais metais galėjome pakviesti lankytojus į naująjį Ekonomikos ir teisės fakultetą. Jame paskaitas, užsiėmimus organizuoja gerbiama dekanė, buvusi Jonavos rajono savivaldybės auditorė Regina Daunorienė. 


Kodėl buvo nuspręsta šviesti senjorus šioje srityje? Pasiremdami kitų savivaldybių geru pavyzdžiu nusprendėme, kad paskaitos apie tai kas vyksta Lietuvoje, savivaldoje, apie valstybės institucijas ir pan. gali turėti naudos.


Kokios? Tikimės, kad vėliau visa tai galbūt išaugs ir į konkretų darinį – senjorų tarybą, galinčią veikti kaip patariamasis organas savivaldybės tarybai. Tai jau yra įgyvendinęs Visagino trečiojo amžiaus universitetas ir dar du kitų miestų TAU. 


Jei viskas pavyks, mes įteisinsime tokią veiklą Jonavoje ir tada senjorai galės įsitraukti į vietos valdžios sprendimus, drąsiai išreikšti savo nuomonę jiems aktualiais klausimais. Kas geriau pasakys, ko reikia senjorams, jei ne jie patys?“, – retoriškai klausė D. Vilkelienė.


Atėjo su vizija


Be senjorų įsitraukimo į savivaldą, D. Vilkelienė jos vadovaujamai įstaigai kelia ir daugiau tikslų.
,,Kai laimėjau konkursą į šią darbo vietą, iškart turėjau viziją – Jonavos TAU turi būti matomas ne tik mūsų mieste.


Dėl to yra pateikti dokumentai įstoti į Trečiojo amžiaus universitetų asociaciją, kas mums leistų sklandžiau keistis žiniomis, sukaupta patirtimi su kitų miestų TAU.


Be to, nesunku pastebėti, kad Jonavos senjorai sėkmingai garsina savo kraštą. Mes turime menininkų, muzikantų... Dauguma jonaviečių puikiai žino Antaną Kirvelevičių, kuris garsėja kaip žmogus orkestras, gebantis vienu metu groti su keliais instrumentais. Jis turi prikaupęs daug jų ir savo parodą norėtų pristatyti kitiems įrengiant Jonavos švietimo pagalbos tarnybos patalpose muziejų. Tuo jau susidomėjo TV3 televizija, nufilmavusi laidą, kurioje buvo rodomas būtent šis jonavietis. 


Labai džiaugiuosi Vitalija Kraučeliene – Teatro studijos ir Turizmo fakultetų dekane. Jonavoje, ir ne tik, ji puikiai žinoma kaip „Jongidos“, keliautojų klubo vadovė. Melanija Jaskūnienė, Danutė Kasparavičienė – dvi labai šaunios meno kolektyvų „Rezginėlė“ ir „Vakarė“ vadovės. Visi dekanai sukaupę didžiulę patirtį, atsidavę savo veiklai. 


Taigi, tai – puikūs savo miesto garsinimo pavyzdžiai, kurių, neabejoju, senjorų dėka bus dar ne vienas. TAU, savo ruožtu, sieks studentams padėti atsiskleisti, kurti bei drąsiai apie tai pasakoti kitiems“, – kalbėjo D. Vilkelienė. 


Mokosi ir pati


Visgi, pradėjus eiti naujas pareigas, TAU vadovė netruko pastebėti, jog darbas su senjorais turi savotiškų niuansų. 


,,Atėjau įsivaizduodama, kad tą ar aną galbūt pakeisiu, bet greitai supratau, jog senjorai yra žmonės, linkę išlaikyti nusistovėjusią tvarką (aut. past. šypsosi). Jei pateiki jiems kažką naujo, neretai išgirsti, kad va anksčiau tai buvo kitaip... Jei paskaitas pradeda dėstyti naujas dėstytojas, jie irgi palygina, pasako, kas anksčiau buvo daroma kitaip.


Žinoma, tame nėra nieko blogo. Nesunku suprasti, kad žmonės, turintys gyvenimiškos patirties, gali būti ,,prisirišę“ prie tam tikrų dalykų.


Nors TAU vadove tapau dar vos prieš porą mėnesių, galiu pasakyti, kad dirbti su senjorais yra tikrai ne tas pats, kas dirbti su vaikais. TAU studentai – brandūs, išmintingi žmonės. Tu gali daug ko išmokti iš jų pačių“, – kalbėjo moteris.

Kiekviena diena – kitokia


Paklausta, ar džiaugiasi pasiryžusi imtis naujų pareigų, D. Vilkelienė pateikia teigiamą atsakymą. 


,,Kiekvienas senjoras – savotiškai įdomus. Būna, kad iš TAU lankytojų sulaukiu ir konkrečių pamokymų, bet tai tik skatina mane mokytis ,,lankstumo“. 


Kiekviena diena čia – kitokia, nenuobodi, kas yra vienas iš niuansų, džiuginančių šiame darbe“, – pokalbio pabaigoje sakė D. Vilkelienė. 


Norintys prisijungti prie TAU veiklų, tai gali padaryti bet kada, net ir praėjus keliems mėnesiams nuo naujų metų pradžios. Universitetas toliau veikia Jonavos švietimo pagalbos tarnybos (ŠPT) patalpose J. Basanavičiaus g. 7, kur iki reorganizacijos buvo įsikūręs Jonavos suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Naujoji TAU vadovė D. Vilkelienė: ,,Iš senjorų visada yra ko pasimokyti"

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 30 Nov 2021 23:25:25 +0200