Trumpai apibendrinant praėjusius metus: kokie pagrindiniai skaičiai?

2025 m. bendrovė dirbo stabiliai: šilumos poreikis šiek tiek mažėjo, tačiau kaina išliko beveik nepakitusi, o jos lygis buvo mažesnis nei bendras VERT skelbiamų kainų fonas, kas rodo gerą kaštų kontrolę, konkurencingumą ir efektyvų gamybos valdymą.

Pagaminta šilumos 2025 m. 119 749 MWh, t.y. 2,7% mažiau, nei 2024 m. (123 050 MWh). 

Parduotas šilumos kiekis 2025 m. 98 059 MWh, t.y. 1,3% mažiau, nei 2024 m. (99 308 MWh). 

Nors šilumos poreikis mažėja, bet kritimas nedidelis ir nuosaikus – būdingas šiltesniam sezonui ir pastatų energetinio efektyvumo didėjimui, o ne vartotojų praradimui ar sistemos problemoms.

Tai reiškia: geriau subalansuota gamyba su realiu poreikiu, mažesnis perteklinis gamybos režimas, efektyvesnis sistemos darbas.

Vidutinė metinė šilumos kaina 7,718 ct/kWh be PVM didesnė +1,2% nei 2024 m. (7,627 ct/kWh be PVM). Kaina iš esmės stabili, toks pokytis praktiškai atitinka infliacinį lygį — tai rodo gerą kaštų kontrolę, nepaisant kuro, darbo užmokesčio ir paslaugų brangimo. Bendrovės šilumos kaina ~10 % mažesnė nei bendras šalies mėnesinių kainų lygis. 2025 m. kainų vidurkis 8,60 ct/kWh be PVM (skaičiuotas kaip mėnesinių VERT skelbiamų kainų aritmetinis vidurkis). 

Įmonės šilumos kaina išlieka konkurencinga nacionaliniame kontekste. Ir toliau siekiama, kad šiluma būtų tiekiama už kuo mažesnę ekonomiškai pagrįstą kainą.

Kokios buvo didžiausios praėjusių metų investicijos, atlikti darbai?

Vienas reikšmingiausių darbų – mazuto ūkio demontavimas Klaipėdos gatvėje, centrinėje miesto dalyje esančioje katilinėje. Buvo demontuotos dvi mazuto talpos po tūkstantį tonų, išvalytos nuo likusio mazuto, taip pat pašalinta vadinamoji nulinė talpa – po žeme buvusi betoninė talpa, kurios tūris siekė apie 90 kubinių metrų.

Atliekant darbus šioje vietoje buvo aptikta daug užteršto grunto. Jis buvo priduotas į specialią aikštelę, skirtą chemiškai užterštam gruntui utilizuoti. Tai reiškia, kad dešimtmečiais – dar nuo tarybinių laikų – žemėje buvęs mazutas buvo visiškai pašalintas ir saugiai utilizuotas.

Tai labai svarbus darbas aplinkosaugos požiūriu. Tokie objektai ilgus metus lieka nematomi, bet kelia riziką gruntui, vandeniui ir miesto aplinkai ir jo gyventojams. Šiuo atveju padarytas realus, ilgalaikę vertę kuriantis darbas – tiek šiandienos gyventojams, tiek ateities kartoms.

Tokio paties tipo darbas laukia ir ateityje – mazuto ūkis Girelės katilinėje, kur taip pat yra dvi didelės talpų zonos. 

Kita reikšminga investicija – biokuro aikštelės įrengimas. Ši aikštelė leidžia sukaupti iki dvidešimties dienų reikalingas biokuro atsargas. Tai suteikia galimybę biokurą pirkti vasaros metu, kai jo kaina yra mažesnė. Tai tiesiogiai atsispindi ir galutinėje mažesnėje šilumos kainoje vartotojams.

Ši investicija pasiteisino – aikštelė jau atsipirko. Be to, žiemos metu ji didina sistemos patikimumą, nes leidžia turėti rezervą ir nepriklausyti nuo momentinių tiekimo svyravimų. Ateityje planuojama biokuro aikšteles plėsti, kad būtų galima sandėliuoti dar daugiau biokuro ir išlaikyti kuo mažesnę kainą vartotojams. Šios investicijos vertė – apie 160 tūkst. eurų.

Viena didesnių investicijų – Lietavos-Kosmonautų šilumos tiekimo magistralės paskutinės atkarpos atnaujinimas. Jonavoje turime tris pagrindines magistrales, ir ši atkarpa buvo viena iš paskutinių, dar reikalavusių keitimo. Darbų vertė siekė apie 200 tūkst. eurų, o po atnaujinimo šioje vietoje šilumos tiekimo saugumas užtikrinamas šimtu procentų – ženkliai sumažinta trūkimų ir avarijų rizika bei sumažėja šilumos tiekimo nuostoliai. Svarbu pabrėžti, kad šie darbai buvo atlikti įmonės lėšomis, be jokios fondų ar išorinės paramos.

Kaip užtikrinamas šilumos tiekimas ekstremalių situacijų metu?

Tai labai svarbi įmonės darbo kryptis, o kartu – ir atliktas reikšmingas darbas, elektros generatorių įrengimas Jonavos katilinėje, kas leidžia nepertraukiamai tiekti šilumą net ir nutrūkus elektros tiekimui. Įrengtas 110 kilovatų elektros galios generatorius, kurio kaina siekė apie 34 tūkst. eurų. Artėjančiam sezonui planuojama įsigyti generatorių ir Ukmergės gatvėje esančiai katilinei – ten numatytas dar galingesnis įrenginys, kuris sustiprins visos sistemos patikimumą. Toks elektros generatorius leis gaminti ir tiekti šilumą jonaviečiams „salos rėžimu“.

Ar prie centralizuoto šildymo pernai jungėsi nauji vartotojai?

Naujų vartotojų skaičius nėra didelis, nes didžioji miesto dalis jau yra prijungta prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklų. Praėjusiais metais prie mūsų sistemos prisijungė trys nauji verslo objektai.

Išskirtinis atvejis – naujas gyvenamųjų namų kvartalas Kalnų gatvėje, kuriame yra aštuoniolika vartotojų. Tai naujai statomi būstai, ir šis projektas įdomus tuo, kad pradžioje nekilnojamojo turto vystytojai buvo suplanavę individualius šilumos siurblius. Vis dėlto, po išsamių diskusijų su mūsų specialistais sprendimas buvo pakeistas – pasirinkta centralizuota šildymo sistema ir prisijungimas prie miesto šilumos tinklų.

Tai svarbus akcentas. Kuo daugiau vartotojų jungiasi prie centralizuoto šilumos tiekimo, tuo mažesnė tampa pastovioji šilumos kainos dalis visiems miesto gyventojams. Kitaip tariant, platesnė sistema leidžia sąnaudas paskirstyti didesniam vartotojų skaičiui.

Kalnų gatvės projektas išsiskiria ir Lietuvos mastu – tai vienas didesnių kotedžų kvartalų prijungimų prie centralizuotos šilumos tiekimo sistemos mažoje savivaldybėje. Tokie atvejai nėra dažni, todėl į šį projektą dėmesį atkreipė ir Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija.

Sprendimas nebuvo priimtas greitai – vyko nemažai pokalbių, skaičiavimų, aiškinimų, kol vystytojas patikėjo, kad centralizuotas šildymas gyventojams bus ne tik patogesnis, bet ir finansiškai naudingesnis. Skirtumai ypač išryškėja šaltomis žiemomis, kai centralizuota sistema išlieka stabilesnė kainų ir patikimumo požiūriu.

Praėję metai buvo įvardijami ir kaip skaitmenizavimo metai. Ką tai reiškia praktiškai?

Praėję metai iš tiesų buvo reikšmingi skaitmenizavimo prasme. Didelis dėmesys skirtas pastatuose šilumos ūkio valdymo sistemų modernizavimui – tai leidžia greičiau identifikuoti gedimus ar nekokybiškus parametrus šildymo ir karšto vandens sistemose. Šiuo metu visi mūsų įmonės prižiūrimi miesto pastatų šilumos punktai yra pilnai skaitmenizuoti – galime realiu laiku matyti, stebėti ir valdyti parametrus, greičiau priimti sprendimus ir užtikrinti sklandų sistemos darbą bei itin kokybišką pastatų šilumos ūkio priežiūrą.

Kokie pagrindiniai „Jonavos šilumos tinklų“ planai šiems metams?

Pagrindinis šių metų akcentas – nuoseklus iškastinio kuro keitimas atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Tai sprendimas, kuris turi kelis aiškius tikslus: mažinti šilumos kainą gyventojams, reikšmingai sumažinti CO₂ emisijas ir didinti visos sistemos tvarumą.

Rukloje jau veikia šilumos siurblys – jis sėkmingai atlaikė pirmąjį sezoną ir pasiteisino. Praėjusiais metais šiluma juo buvo gaminama vasaros laikotarpiu karšto vandens ruošimui. Šiemet planuojame dar vieną svarbų žingsnį – statyti biokuru kūrenamą katilinę, kartu vykdyti sistemos racionalizaciją ir prijungti šilumos siurblį, kuris galės efektyviai dirbti ir žiemos metu.

Bendra šių investicijų vertė siekia apie 1,6 mln. eurų. Projektas finansuojamas mišriu būdu – dalį lėšų sudaro parama, dalį – lengvatinė paskola per ILTE. Toks finansavimo modelis leidžia įgyvendinti didelės apimties projektus. 

Tarp didesnių artėjančių projektų – elektrostatinio filtro diegimas, naujos trasos Rukloje įrengimas, pagrindinio šilumos gamybos katilo rekonstrukcija bei kapitalinis remontas. Visi šie darbai nukreipti į didesnį efektyvumą, patikimumą ir ilgalaikį šilumos ūkio stabilumą.

Dar viena svarbi kryptis – karšto vandens apskaitos modernizavimas. Kas keisis gyventojams?

Nuo šių metų jonaviečiams bus pradėti diegti išmanūs karšto ir šalto vandens skaitikliai. Vadinasi, gyventojams nebereikės deklaruoti rodmenų, nes jie bus perduodami automatiškai. Tai didelis ir kompleksiškas diegimo projektas, kuris reikšmingai pagerins paslaugų patogumą, skaidrumą ir kokybę.

Kodėl išmanioji apskaita tokia svarbi?

Iki šiol viena didžiausių problemų buvo skaitiklių rodmenų deklaravimas – dalis gyventojų duomenų nepateikdavo laiku arba visai jų nedeklaruodavo. Dėl to atsirasdavo netikslumų, ginčų bei kitų nesusipratimų tarp gyventojų.

Įdiegus išmaniuosius skaitiklius ši problema iš esmės išnyks. Rodmenys bus perduodami automatiškai, be žmogaus įsikišimo, todėl sistema taps tikslesnė, efektyvesnė ir teisingesnė visiems.

Be to, išmaniosios apskaitos diegimas – tai ne tik technologinis atnaujinimas, bet ir ilgalaikė investicija į efektyvesnį išteklių valdymą, mažesnes veiklos sąnaudas bei patikimesnę savivaldybės komunalinių paslaugų sistemą.

Jonava taps vienu iš pirmųjų miestų Lietuvoje, kuris tokiu mastu pereina prie išmaniosios karšto ir šalto vandens apskaitos. Tai leidžia padaryti rinkoje atsiradę patikimi, sertifikuoti išmanieji skaitikliai ir galimybė pasirinkti optimalų techninį sprendimą.

Dar vienas matomas pokytis mieste – boilerinių ir šilumos punktų atnaujinimas. Vienas iš jų tapo gatvės meno kūriniu. Kaip gimė ši idėja?

Rimkų mikrorajone, Chemikų gatvėje 25A, senoji „boilerinė“ išties virto atvira meno erdve – ant jo sienų atsirado kraštiečio poeto Petro Vaičiūno portretas. Tai simboliška: poetas tarsi sugrįžo į miestą ne tradiciniu paminklu, o šiuolaikiniu gatvės menu. Šis kūrinys tapo viena iš dovanų Jonavai, minint 275-ąjį miesto gimtadienį.

Svarbu tai, kad šis projektas labai pasiteisino. Žmonės jį pastebi, prie jo fotografuojasi, sustoja, kalba. Matome, kaip techninis, anksčiau visiškai nepastebimas pastatas tampa traukos tašku ir keičia visos aplinkos nuotaiką.

Tai nėra vienkartinis sprendimas. Mūsų įmonei priklauso nemažai senų šilumos ūkio pastatų, kurie miestui estetinės vertės neprideda. Juos po truputį atnaujindami norime suteikti ir naują veidą – ne tik funkcionalų, bet ir prasmingą. Gatvės menas tam labai tinka.

Todėl galiu patvirtinti: ši iniciatyva bus tęsiama ir šiemet mieste atsiras naujų gatvės meno kūrinių. Tai mūsų indėlis į gražesnę, jaukesnę Jonavą – miestą, kuriame techninė infrastruktūra gali kalbėti kultūros ir istorijos balsais. 

Jei Rudnosiukas yra jautraus, kiek vaikiško („forestgampiško“) vyruko metafora, tada ir jo sutiktos moterys yra metaforiškos. Ir stirna, trokštanti, kad jos mylimasis būtų bankomatas, ir ožka, norinti, kad Rudnosiukas tekėtų už jos – t. y. tekėtų upe jai iš paskos. Šiaip ar taip žvėriškosios savybės yra artimos žmogiškosioms, o pasakose taip jau įprasta – pažinti save iš sužvėrėjusios arba supaukštėjusios pusės. Tik… Gal ne tiek metafora tai, kiek personifikacija. Nors, kaip sakoma, kaip pavadinsi – taip vis tiek pagadinsi.     

Stebint Jūsų kuriamą Rudnosiuką, jis atrodo tarsi gyvenantis tarp laikų. Rudnosiuko personažas grįžta į vaikystę, ar atvirkščiai – kalbate iš suaugusio žmogaus perspektyvos apie prarastą vidinį vaiką ir jo paieškas?

Rudnosiukas byloja apie sielos erdvę, kuri dominuoja prieš kūniškąją, pragmatišką ar racionaliąją. Tai svajotojas, neprisitaikėlis, kurių literatūroje begalės – ir rugiuose prie bedugnės, ir krintančių į bedugnę, ir besiropščiančių iš jos. 

Viena didžiausių staigmenų man buvo kažkada išgirst, kad viena gydytoja, dirbanti psichiatrinėje klinikoje, Rudnosiuko istorijų knygą rekomenduoja gyvenimo džiaugsmą praradusiems. Galbūt Rudnosius padeda kažką prisimint iš žaidžiančios vaikiškos sielos aspekto, ką būnam primiršę, išbarstę. Kur ir yra tikrieji mūsų namai. Kaip sakydavo J. Mekas – „Tik nebūkite tokie labai rimti“. Rimtumas dažnai namų neradusiojo bruožas.    

Dauguma tekstų bando atsakyti KAS atsitiko ir KODĖL atsitiko. Šiame spektaklyje taip pat dažnai pasikartoja klausimas KODĖL? Kaip prieiti prie šio atsakymo?

Meno kūrinys kaip ir psichoterapinis seansas negali viską padaryti už žiūrintįjį ar besiklausantįjį. Nebent pastatyt ant nuojautos bėgių, vedančių pro gaudžiančius liūdesio vartus. Link džiugesio tylos. 

Spektaklyje išryškintas ir dvejopas priklausomybės motyvas? O kaip atrasti priklausomybę gyvenimui?

Priklausomybė yra susijusi su negebėjimu būti savim, kai nepriklausoma pačiam sau ir tada ieškoma to santykio protezų. Ieškoma, kam aš čia galėčiau priklausyti, kas suteiktų man prasmę, nes pats jos nepasigaminu. Tada meilė tampa kaip svaiginimosi būdas ir belieka stot į anoniminių įsimylėjėlių draugiją. 

Nepriklausomybė yra jungtis – su savim pirmiausia, paskui su kitais, ir tada jau tas jungimasis būna savaiminis, ne ligoniškas, ne iš bėdos. Taip ir Rudnosiukas bręsta meilėse – nuo noro priklausyti ir būti išganytas kokios nors piemenaujančios gražuolės, arba „apsiženyti“ su savim, su savo vienatve ir tada tapti laisvu mylėti ir kitus, be jokių sąlygų ar būtinumų. 

Rudnosiukas santykiuose ieško savęs. Padėdamas kitiems jis padeda sau. Jam gera. Jis egoistas, rūpinasi savo dvasiniu tobulėjimu atjausdamas netgi asilus. 

Kaip savi ir svetimi spektaklyje kuria susvetimėjimą ir susikalbėjimą?

Spektaklyje apžaidžiamas „svetimoteriavimo“ paradoksas, kai nerandama svetimų moterų, nes visos pasirodo savos. Mano ir Rudnosiuko norai sutampa šia prasme – nutrinti vertinančiojo etiketes, klijuojamas sutiktoms ir sutiktiems. Nes, kaip sakė V. Orvidas, „nieko nėra nei gera, nei bloga“. Bet iki šios utopijos reikia nemenkai prašvist, ką ir stengiasi padaryt Rudnosius iš priešpaskutiniųjų. Kartais jam atrodo, kad pasisekė, bet… netrukus praeina. Viskas praeina, kita vertus.    

Apie ką Rudnosiukas galvoja, kai prieina liepto galą? Kaip jam juo grįžti atgal?

Liepto galas yra naujo ciklo pradžia, grįžimas į vaikystę, laisvė kitąsyk elgtis išmintingiau. Pavasaris, kai numiršta tai, kas privalėjo mirt, ir prisikelia žaliuoti, žydėt tai, kas liko iš to mirtingojo. 

Šiandien vyriškumas dažnai tapatinamas su tvirtumu ir kontrole. Kokį vyriškumo portretą literatūroje ir scenoje įkūnija Rudnosiukas?

Rudnosiukas įkūnija šventą nuomonės neturėtoją ir nepiršėją, pritariantį sutiktam ar sutiktai, kad tik tas turėtų daugiau erdvės būti teisus ir elgtis kaip nori. Jis erdvės davėjas, o jos užspaustam ir piktam padarui kitąsyk labai trūksta. Kad tave išgirstų ir nenurašytų. 

Spektaklyje reikšmingas dėmuo skiriamas muzikai. Rudnosiuko pasaulis Jums skamba labiau minoru, ar mažoro ir minorų sampyna? Kodėl?

Viena regėtoja kažkada pasakojus, kad būdama komos būsenoje ji nuskrido pas angelus ir ten bendravusi su jais poezija ir muzika. Angelai pasirodo kalba taip. Rudnosiukas yra karjeristas, jis daro angelo karjerą, tad muzika ir poezija jam padeda mokytis skrist. Be to, norint išliūdėti traumas ir nesėkmes, daina – vienas saugiausių būdų. Rauda visad Rudnosiuko kišenėj, kaip iš šypsena kitoje. 

Neretai kūrybiniai procesai veikia abipusiai. Kaip keitėsi Judviejų abipusis santykis? Ką Rudnosiukas „paėmė“ iš Jūsų, o ką Jums teko iš jo išmokti? 

Iš pradžių – bent jaunam man taip atrodė – kad tai aš rašydavau (sugalvodavau) rudnosiukus. Dabar jie rašo mane, o gal tiksliau – aš dirbu Rudnosiuko sekretore. Jis atneša tekstą, aš surenku ir publikuoju. Nesikišu perdaug ir netaisau. Mes gerbiam vienas kito privatumą ir stengiamės išlaikyt pagarbų atstumą, kad pernelyg nesuartėtume ir nesupanašėtume. Kartais aš jam pasiūlau ką nors sarkastiško, jis atmeta, kartais jis man pasiūlo ką nors pernelyg melancholiška, tada jau aš jam siūlau – „ei ei, nepaverkt gi susirinkom, o pasijuokt iš to, kaip čia mums visiems gražiai nesiseka.“   

Rudnosiukas, kurį scenoje įkūnija aktorius Giedrius Arbačiauskas, su žiūrovais susitiks vasario 14 d. Monospektakliui muziką kūrė kompozitorius Jonas Landsbergis, vizualinę spektaklio erdvę formavo dailininkė Paulina Pranciška Nešukaitytė-Skripkė, spektaklį prodiusuoja Vincas Augustinas Skripka (renginių projektas 8 eilė).

Šiandien bilietus į spektaklį galima įsigyti portale kakava.lt su 20 proc. nuolaida.

Straipsnis parengtas remiantis portale zmones.lt publikuotu interviu su rašytoju Vytautu V. Landsbergiu. Autorės – Alma ir Inga Laužonytės.

– Kokie „Jonavos autobusams“ buvo praėję metai? 

– Nesakyčiau, kad labai išskirtiniai, bet tikrai ne tušti. Metai buvo pakankamai stabilūs, nors viskas vyko lėčiau, nei norėtųsi. Užbaigėme kelis svarbius projektus, kuriems reikėjo ir laiko, ir kantrybės. 

Šalia autobusų stoties įrengėme dvi naujas elektromobilių ir elektrinių autobusų įkrovimo stoteles, skirtas tiek lengviesiems elektromobiliams, tiek įmonės elektriniams autobusams. Stotelės pritaikytos ir žmonėms su negalia. Viešos įkrovimo stotelės papildo esamą infrastruktūrą – UAB „Jonavos autobusai“ bazėje veikia dar penkios įkrovimo vietos. 

Dar vienas iš darbų – naujos atsiskaitymo sistemos diegimas, tad jau nuo pernai keleiviai už bilietus autobusuose gali atsiskaityti ir bekontakčiu būdu.  

– Kaip keleiviai priėmė naują atsiskaitymo tvarką? 

– Gerai. Iš pradžių, aišku, buvo šiek tiek įpratimo laikotarpis, bet dabar matome labai aiškias tendencijas. Atsiskaitymai banko kortelėmis nuosekliai auga praktiškai kiekvieną mėnesį. Tas pats ir su mūsų programėle E-BUS – ja naudojasi vis daugiau žmonių.  

Vien programėle šiuo metu naudojasi apie 150 žmonių per dieną, tai maždaug 10 procentų visų atsiskaitymų. Reikia turėti omenyje, kad pradžioje programėle naudodavosi vos kelios dešimtys žmonių, tad augimas – labai ryškus. 

Jei pridėtume atsiskaitymus banko kortelėmis, bendrai bekontakčių atsiskaitymų dalis artėtų jau prie 20 procentų. Prie to dar prisideda bilietų pirkimas internetu ir kasose, tad matome, kad keleiviai vis aktyviau renkasi jiems patogiausius būdus. 

– Kalbant apie transporto parką – kiek autobusų pavyko įsigyti? 

– Iš viso įsigijome keturis elektrinius autobusus. Jie buvo nupirkti pernai, tačiau realiai bus pagaminti ir pristatyti šiais metais. Čia reikia suprasti vieną dalyką – autobusai negaminami „į sandėlį“. Įprastas gamybos ir pristatymo terminas yra apie 9–12 mėnesių. Be to, įsigijome ir du dyzelinius autobusus, kurie skirti daugiau užsakymams.   

– Ar jau galite įvardyti, kiek pernai pervežėte keleivių? 

– Tikslių skaičių dar neturime, bet preliminariai galime kalbėti apie maždaug 1,3 milijono keleivių per metus, skaičiuojant miestą ir priemiestį kartu.  

– Ar jaučiate, kad viešasis transportas keičia savo auditoriją? 

– Taip, tai labai jaučiasi. Anksčiau viešasis transportas labiau buvo siejamas su vyresniais žmonėmis, bet dabar situacija keičiasi – jaunimas vis drąsiau ir dažniau renkasi autobusą. Ypač važiuojant į Kauną. 

Susisiekimas tikrai intensyvus, grafikai dažni, ir žmonės supranta patogumą: nereikia galvoti apie parkavimą, nereikia būti „pririštam“ prie automobilio. Drįsčiau sakyti, kad šiandien pagal viešojo transporto intensyvumą Kaunas ir Jonava yra vieni geriausiai sujungtų miestų Lietuvoje. 

– Kodėl, jūsų manymu, viešąjį transportą vis dažniau renkasi jaunimas? 

– Viena pagrindinių priežasčių – paprasti, labai žemiški dalykai: parkavimas ir patogi maršrutų logika. Kaune autobusų stotis yra labai geroje vietoje – šalia „Akropolio“, netoli Laisvės alėjos. Be to, nemaža dalis keleivių važiuoja iki Kalniečių – tai didelis mazgas, iš kurio galima pasiekti praktiškai bet kurią Kauno vietą. 

Prie to prisideda ir kaina. Jaunimui iki 18 metų taikoma 80 procentų nuolaida, tai reiškia, kad kelionė iki Kauno autobusų stoties kainuoja apie 76 centus. Už maždaug eurą penkiasdešimt galima nuvažiuoti pirmyn ir atgal. Ekonomiškai naudinga. Be to, autobusuose yra „Wi-Fi“, ir, nors kartais atrodo, kad jis gal nėra būtinas, realybė rodo kitaip – keleiviai juo aktyviai naudojasi. Viename autobuse per mėnesį sunaudojama apie 80 gigabaitų duomenų. Tai tikrai nemažai. 

Reikia suprasti, kad jei autobuse važiuoja apie 40 keleivių ir keli iš jų pusvalandį žiūri „YouTube“, duomenų srautas labai greitai „suvalgo“ gigabaitus. Tai rodo, kad žmonės nori būti prisijungę, kelionę išnaudoti savo laikui – pažiūrėti vaizdo įrašus, pasiklausyti muzikos ar padirbėti.  

Beje, „Wi-Fi“ naudojamas ne tik autobusuose. Išmanioje stotelėje, kurią pernai miesto gimtadienio proga įrengėme prie bibliotekos, žmonės irgi naudojosi interneto ryšiu. Ypač jaunimas, kurie, kai geras oras, į šią stotelę ateidavo pasinaudoti internetu. 

– Šiemet padidinote reisų skaičių į Kauną? 

– Taip, šiek tiek didinome reisų skaičių darbo dienomis, bet didžiausi pokyčiai įvyko savaitgaliais – šeštadieniais ir sekmadieniais. Ir toliau stebime srautus. Sausis ir vasaris visada būna ramesni mėnesiai, todėl galutines išvadas darysime pavasarį. Jei matysime, kad augimas išlieka, turime rezervą ir galėsime pridėti daugiau reisų. 

– Kokius pagrindinius darbus ir iššūkius matote šiais metais? 

– Didžiausias dėmesys ir toliau bus skiriamas autobusų parko atnaujinimui. Šiemet pereiname į kitą etapą. Jei iki šiol daugiau koncentravomės į ekologišką transportą mieste ir priemiestyje, dabar ateina metas elektriniams autobusams, kurie važiuos į Kauną. 

Tai bus visai kito tipo transportas – ne maži miesto autobusai, o didesni, tarpmiestinio tipo, su didesniu nuvažiuojamu atstumu, patogesne sėdynių konfigūracija, daugiau komforto. Visi jie bus žemagrindžiai, pritaikyti žmonėms su negalia. 

Tai natūralus procesas, nes mūsų parkas sensta. Pirmieji nauji autobusai buvo nupirkti dar 2008 metais – jiems jau 17 metų. Todėl atsinaujinimas nėra pasirinkimas, o būtinybė. 

– Kiek iš esmės tarnauja autobusas?  

– Teoriškai autobusas gali tarnauti ir 20 metų, bet ekonomiškai tai dažniausiai nebeapsimoka. Viskas priklauso nuo gamintojo, modelio, bet kuo ilgiau transporto priemonė eksploatuojama, tuo labiau auga techninio aptarnavimo kaštai. Jie kyla praktiškai kasmet. Jeigu žiūrėtume tik ekonomiškai, optimalus laikotarpis autobusui yra maždaug 7–8 metai. Šiandieninių autobusų patvarumas nebėra toks, koks buvo prieš dvidešimt ar trisdešimt metų – technologijos sudėtingesnės, bet ir jautresnės. 

– Ar šiemet keičiasi transporto lengvatų tvarka? 

– Pagrindiniai pakeitimai jau įvyko pernai, nuo balandžio 1 dienos. Tuomet buvo reikšmingai išplėsta lengvatų bazė. Šiemet taip pat numatomi tam tikri pakeitimai, bet jie bus daugiau techninio pobūdžio. Jokių drastiškų pokyčių neplanuojama. 

– Keleiviai jautriai reaguoja į kainų pokyčius. Ar sudėtinga paaiškinti, kodėl bilietai brangsta? 

– Paaiškinimai piniginės neguodžia. Žmogus gal ir supranta priežastis, bet faktas lieka faktu – jis turi sumokėti daugiau, kad ir keliasdešimt centų. Šiuo atveju kainų pokyčius lėmė du pagrindiniai veiksniai. 

Pirmas – pridėtinės vertės mokesčio pasikeitimai. Viešajam transportui PVM padidėjo apie 3 procentus. Antras – augantys veiklos kaštai: draudimai, CO₂ mokesčiai, degalų kainos. Nors teoriškai sakoma, kad kuras neturėtų brangti, praktiškai to išvengti neįmanoma, nes tai Europos Sąjungos lygmens sprendimai. 

Tai yra išoriniai veiksniai – ne savivaldybės ar vežėjo noras, o valstybės ir ES mastu priimti sprendimai, kurie natūraliai kelia kainas. 

Vis dėlto reikia pripažinti, kad Jonavoje bilietų kainos dar nėra didelės. Jei lyginsime su didžiaisiais miestais – Vilniumi, Kaunu ar Klaipėda – kainų skirtumas nemažas. Kalbant apie Europą, reikalavimai Lietuvoje praktiškai tokie patys kaip Vokietijoje ar Prancūzijoje, nors kainų lygis – visai kitas. 

– Kalbant apie ekologinį transportą – jis gerokai brangesnis? 

– Taip, ženkliai. Už keturių didelių elektrinių autobusų kainą mes galėtume nupirkti 8 ar net 9 analogiškus dyzelinius autobusus. Elektriniai autobusai, priklausomai nuo gamintojo, kainuoja 2–2,5 karto brangiau. 

Dalis šių kaštų tenka savivaldybei, kuri dengia nuostolius, dalis – keleiviams. Kito kelio paprasčiausiai nėra, nes teisės aktai labai aiškūs. Pagal galiojančius Lietuvos įstatymus per trejus metus viešasis transportas turi tapti visiškai „žalias“. 

Jeigu skaičiuotume realistiškai, mums reikėtų įsigyti bent dešimt elektrinių autobusų – tai būtų apie 5 milijonus eurų. Vienas toks autobusas kainuoja apie pusę milijono. Ir tai tik pirkimas – jį dar reikia eksploatuoti, prižiūrėti, išlaikyti. O kai miesto maršrutuose bilietas su 80 procentų nuolaida kainuoja 18 centų, nesunku paskaičiuoti, kiek keleivių reikia pervežti, kad toks autobusas atsipirktų. 

– Kurie miesto maršrutai šiandien yra populiariausi? 

– Iš miesto maršrutų populiariausias išlieka trečiasis, taip pat septintasis ir devintasis. Labai pasiteisino ir antrasis maršrutas, kuris buvo pratęstas iki Šveicarijos miestelio per Meškonis. Šis maršrutas pravažiuoja gydymo įstaigas, mokyklas, todėl ypač patogus mokslo metų metu. Jis tapo labai funkcionalus kasdieniam judėjimui mieste. 

– O ką darote su maršrutais, kurie ekonomiškai neatsiperka? 

– Viešasis transportas nėra tik ekonominis klausimas. Kiekvienos savivaldybės misija yra maksimaliai užtikrinti, kad gyventojai turėtų galimybę pasiekti miesto centrą, gydymo, švietimo ir kitas svarbias įstaigas.  

Jonavoje susisiekimas su kaimiškomis vietovėmis yra užtikrintas gana gerai – maršrutai važiuoja kasdien, reguliariai. Neturime situacijų, kai autobusas važiuotų tik kartą ar du per savaitę. Pavyzdžiui, į Ruklą darbo dienomis vykstame net 16 kartų per dieną. Tokių pavyzdžių Lietuvoje, ypač priemiestiniuose maršrutuose, nėra daug. 

,,Jonavos autobusai" inf. 

Audriaus Reipos nuotr.  

Kaip rodo statistiniai duomenys, mažėjimas tęsiasi jau ne vienerius metus: 2023 metais Jonavoje užregistruoti 136 gaisrai, 2024 metais – 103, 2025 metais – 82.

Vien per metus, lyginant 2024 ir 2025-uosius, gaisrų sumažėjo 21 atveju, arba maždaug 20 procentų.

Jonavos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (PGT) viršininko Sauliaus Kuliešiaus teigimu, svarbiausia žinia – ne tik mažėjantis gaisrų skaičius, bet ir tai, kad 2025 metais gaisruose rajone nežuvo nė vienas žmogus.

„Tai pats svarbiausias rezultatas. Galime džiaugtis, kad metus baigėme be žuvusiųjų gaisruose. Tuo metu, kai visoje Lietuvoje bendras gaisringumas augo apie 4 procentus, Jonavos rajone jis sumažėjo net 20 procentų“, – pabrėžia S. Kuliešius.

Pasak viršininko, tokie rezultatai nėra atsitiktiniai – tai ilgalaikio ir kryptingo darbo pasekmė.

„Manau, tai yra bendro darbo rezultatas – ugniagesių, priešgaisrinės priežiūros pareigūnų, savivaldybės, seniūnijų, socialinių darbuotojų ir žiniasklaidos. Negalime visų nuopelnų prisiimti tik sau ar sakyti, kad viską lėmė vien gyventojų sąmoningumas. Ši tendencija – nuoseklus gaisrų mažėjimas – labai džiugina. Tikiu, kad tai nėra atsitiktinumas", – sako Jonavos PGT viršininkas.

Daugiausia gaisrų - dėl neatsargaus žmonių elgesio

2025 metų statistika rodo, kad pagrindinė gaisrų priežastis Jonavos rajone išlieka neatsargus žmonių elgesys su ugnimi – dėl to kilo 25 gaisrai. Antroje vietoje – krosnių, židinių ir dūmtraukių įrengimo ar eksploatavimo reikalavimų pažeidimai, sukėlę 11 gaisrų.

Toliau pagal dažnumą rikiuojasi: elektros prietaisų, įrenginių ir elektros instaliacijos gedimai – 10 atvejų, transporto priemonių elektros instaliacijos gedimai – 8, kitos priežastys – 9. Dalis gaisrų kilo ir dėl žolės, ražienų bei augalinės kilmės atliekų deginimo – fiksuoti 6 tokie atvejai. Dar 6 gaisrai kilo dėl įnešto pašalinio ugnies šaltinio.

Rečiau pasitaikė: šiukšlių deginimas – 5 atvejai, tyčiniai padegimai – 2, kitų transporto priemonių gedimai – 1, pažeidimai atliekant ugnies darbus – 1. 

2025 metais Jonavoje nefiksuota nė vieno gaisro dėl žaibo iškrovos ar transporto priemonių kuro sistemos gedimų.

Gaisrų pobūdis: vyrauja atviros teritorijos

Didžiąją dalį gaisrų Jonavos rajone ir toliau sudaro degimai atvirose teritorijose. Per 2025 metus užfiksuota atvejų, susijusių su atviromis teritorijomis, žole, šiukšlėmis ar kitais degimais, gaisrais pagalbinėse patalpose ar pastatuose.  

Per vienerius metus 5 kartus nukentėjo žmonės, tačiau, kaip pabrėžia tarnyba, žuvusiųjų gaisruose nebuvo. Skendimų, taip pat nefiksuota.

Metinė statistika rodo, kad gaisrai per metus pasiskirstė gana tolygiai, tačiau šiek tiek išsiskyrė pavasaris ir vasaros pradžia: kovą kilo 5 gaisrai, balandį – 6, nuo gegužės iki rugsėjo per mėnesį fiksuota nuo 3 iki 6 gaisrų.

Prevencija – pagrindinis raktas

Pasak Sauliaus Kuliešiaus, vienas svarbiausių veiksnių, leidusių pasiekti tokius rezultatus, - nuosekli prevencinė veikla.

„Mūsų pareigūnai lankosi gyventojų būstuose, konsultuoja, padeda įsirengti dūmų detektorius. Vien per praėjusius metus aplankėme daugiau nei 150 būstų ir įrengėme apie 100 autonominių dūmų detektorių. Tai realiai gelbsti gyvybes.

Labai svarbus ir savivaldybės vaidmuo - ji finansiškai prisideda prie žmonių saugumo gerinimo. Vykdant bendra Jonavos PGT ir Jonavos rajono savivaldybės projektą ,,Jonava be gaisrų", 2025 metais sunkiai gyvenančiai šeimai tarnyba nupirko ir pastatė kieto kuro krosnį. Darbus padėjo įvykdyti Žeimių seniūnija. Buvo įsigyta daug kitokių priemonių, padedančių užtikrinti gaisrinę saugą.

Glaudžiai bendradarbiaujame su seniūnijomis ir socialiniais darbuotojais. Jie geriausiai pažįsta savo gyventojus, ypač tuos, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Dažnai lankomės socialiai pažeidžiamų žmonių būstuose, kur neretai randame netvarkingas krosnis, seną elektros instaliaciją ar apskritai jokio dūmų detektoriaus“, - pabrėžia viršininkas.

Jis primena, kad autonominis dūmų detektorius kainuoja apie 10 eurų, tačiau gali išgelbėti visos šeimos gyvybes.

„Didžioji dalis žmonių, žuvusių gaisruose Lietuvoje, neturėjo dūmų detektorių. Tai labai paprasta, bet itin svarbi priemonė“, - sako Saulius Kuliešius.

Jonavos priešgaisrinės gelbėjimo tarnyba ir 2026 metais žada tęsti prevencines akcijas, bendradarbiavimą su savivaldybe, seniūnijomis ir socialiniais partneriais, siekiant, kad gaisrų skaičius rajone būtų dar mažesnis.

Palinkėjimas 2026 metams  

,,Linkiu gyventojams būti saugiems, atsakingiems ir geranoriškai žvelgti į ugniagesius gelbėtojus. Mes niekada nevažiuojame bausti – visada važiuojame padėti. Būkime visi saugūs ir saugokime vieni kitus”, - pokalbio pabaigoje linki Jonavos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Saulius Kuliešius.  

Ir dardantiems žvyrkeliais, ir plaukiantiems jachtomis – visiems reikia gerų kelių ir infrastruktūros. Kaip atliepti visų vairuojančių norus, kai žinai, kad kiekvieno žvyrkelio neišasfaltuosi, kiekvieno kilometro neišlyginsi? Tinklalaidėje ,,Važiuojam“ susisiekimoviceministrė  Dovilė Sujetaitė pripažįsta: iki idealių kelių Lietuvoje kol kas tolokai  – kelių tinklas per didelis, o resursai riboti. Tačiau, pasak jos, tikslas šiandien aiškus – tvarkyti intensyviausiai naudojamus kelius ir tuo pat metu mažinti žvyrkelių skaičių. Ji tikisi, kad ženkliai kelių būklę padės gerinti ir šiemet pradėjęs veikti Valstybinis kelių fondas.

Vairuojate pati?

Taip, daugiau nei penkiolikos metų patirtis vairavime.

Taigi, jūsų koks požiūris yra ir koks noras būtų kalbant apie kelius, kelių infrastruktūrą? Kelių fondas jau yra. Yra ir numatyta šiame biudžete nemažai lėšų keliams. Tik, ne ta suma, kuri planuota arba norėtųsi – ne milijardas.

Norėčiau pradėti nuo to, kad mes turim valstybėje tikrai labai didelę kelių infrastruktūrą. Valstybinės reikšmės kelių bendrą tinklą sudaro daugiau nei 21 tūkst. kilometrų. Taip pat turime 1,5 tūkst. tiltų, viadukų, daugiau nei 2 tūkst. dviračių takų. Tai tikrai labai didelis valstybės turtas, didelė infrastruktūra ir turim finansavimą tokį, kokį turim. Aš norėčiau akcentuoti,  kad nepaisant to, kad Kelių fonde yra 179  milijonai planuojami kitąmet, bendras finansavimas keliams yra 815 milijonų, ir jis yra didesnis negu suplanuota 2025 metais. Taip, girdime, kad tas lūkestis nėra iki galo atlieptas ir to finansavimo poreikio tikrai reikia didesnio. Mes ir dirbam tam, kad sukurti tą tvarų finansavimą.

Yra ir kuo pasidžiaugti – mes anksčiau neturėjom tokio fondo ir jis pradėjo veikti 2026 metais, net su 179 milijonais eurų. Taip, mūsų ambicija didesnė ir mes turėsim pasiūlymų, kaip tą fondą papildyti. Taip pat nepamirškime, kad nuo 2027 metų pradžios turi startuoti elektroninė kelių rinkliava, kuri tikrai ženkliai papildytų fondą apie 200 mln. eurų. Tai tikrai būtų ženklus pastūmėjimas gerinant kelių infrastruktūrą. Tai tikrai yra planų. Tame tarpe mes negalime apleisti ir savivaldybių kelių, nes irgi planuojame bendrą kelių finansavimą tiek valstybinės reikšmės keliams, tiek savivaldybių keliams. Savivaldybių keliai irgi taip pat yra svarbūs ir mes neturime pamiršti ir jų poreikių. Kitais metais mes irgi stengiamės išlaikyti bent tą finansavimo lygį, kad jis būtų  pakankamas. Tai 206 milijonai irgi yra tikrai nemaža suma, ką planuojama skirti  savivaldybių kelių vystymui, plėtrai, priežiūrai.

Bet ar viskas iš tikrųjų atsiremia į pinigus? Nes, kaip ir ministras Juras Taminskas sako: stiklinė pusiau tuščia, pusiau pilna. Mes taip galime žiūrėti į naująjį Kelių fondą. Ir dažnas Lietuvos regionų gyventojas, pasižiūrėjęs, iš tikrųjų pasakytų: „Duokite daugiau pinigų keliams ir jie bus geresni, jie bus tobuli“. Bet ar iš tikrųjų taip yra?

Iš tikrųjų, norint sutvarkyti infrastruktūrą, reikia lėšų, kad būtų galima tą padaryti. Problema – kelių būklė yra gana prasta. Tai tikrai kiekvienas galime matyti važiuodami keliais. Tikrai finansavimas turi augti ir mes judam link to 1 milijardo, o 815 milijardų jau yra arčiau to milijardo. Čia aš matyčiau ir tam tikrą pozityvą, bet suprantu ir gyventojų poreikius. Tačiau mes kiekvienos gatvės, kiekvieno kelio tikrai neišasfaltuosime, kiekvienos duobės nesutvarkysime. Šimto procentų idealios kelių būklės tikrai neturėsime, nes yra labai didelis kelių tinklas ir mes nebūsime ta unikali šalis, turinti idealius kelius. Be abejo, mes turime tikrai gerinti kelių būklę ir tai daryti tolygiai visoje šalyje. Toks yra tikslas ir tą mes darome tiek remontuojant magistralinius kelius, tiek krašto, tiek rajoninius, tiek savivaldai tvarkant kelius. Bandome atliepti tas skaudžiausias vietas, tvarkyti ten, kur tikrai yra didesnis intensyvumas, kur žmonės daugiau naudojasi keliais, kur jų būklė tikrai prasta. Reaguojame čia ir dabar. Tvarkom tą, ką reikia tvarkyti iš tų esamų finansų, kuriuos turime. Tuo pat metu mes turime ir žvyrkelius asfaltuoti.

Aš norėčiau, viceministre, Jūsų paklausti: jūs kurios idėjos arba minties šalininkė? Ar, kad didesnį dėmesį ir finansinį dėmesį reikėtų skirti žvyrkelių tvarkymui, ar vis dėl to sutelkti dėmesį į jau esamų kelių infrastruktūros remontus, tiesimus, plėtrą?

Šie du tikslai neturėtų vienas kitam prieštarauti ir mes tikrai žiūrime į kelių infrastruktūros plėtrą, tvarkymą kompleksiškai. Mes tikrai negalime pamiršti ir tų žmonių, kurie dešimtmečius gyvena miesteliuose ir turi per miestelio centrą žvyrkelį, laukia to gero kelio, nenori kvėpuoti dulkėmis ir toliau kenkti savo sveikatai. Mes tikrai turime kalbėti ir apie žvyrkelių asfaltavimą. Aš labai noriu pasidžiaugti, kad 2025 metais realiai prasidėjo valstybinės žvyrkelių asfaltavimo programos darbai. Iki šiol buvo programa, bet ji buvo be finansavimo. Kadangi buvo rastas 20 milijonų eurų finansavimas, šiemet taip pat bus tęsiama programa ir finansavimas suplanuotas. Ir tikrai kiekvienas žmogus jau 2026 metais savo savivaldybėje pajaus tos programos realius rezultatus. Mūsų tikslas – per artimiausius dvejus metus išasfaltuoti 160 kilometrų žvyrkelių pagal suplanuotą finansavimą. Galbūt jų bus ir daugiau, bet mes matome, kad su turimu finansavimu mes galime judėti ir greičiau, nes atpigo tam tikri darbai, kilometro kaina, ir tam tikros technologijos prisideda, kas paspartina visą procesą. Programos tikslas – kiekvienoje savivaldybėje bent po vieną žvyrkelį artimiausiais metais išasfaltuoti. Sudaryta prioritetinė eilė ir visi galės pamatyti realius darbus. Šiemet išasfaltuotų žvyrkelių bus apie 60 km.

Turime ir daugiau strateginių tikslų. Na štai, Kauną ir Varšuvą jau jungia moderni automagistralė „Via Baltica“. Apie ją pradėta kalbėti dar 2015 metais, t.y. prieš 10 metų. Dabar mes jau kalbame apie Kauną ir Rygą, kad sujungsime ne tik, dvi sostines – laikinąją mūsų sostinę Kauną su Varšuva, bet ir tą pačią laikinąją sostinę su broliukais latviais.

Taip, tai tikrai labai svarbu. Strateginis mūsų šalies kelių infrastruktūros projektas „Via Baltica". Labai smagu, kad mes jau esame pilnai sujungti su atkarpa Varšuva-Kaunas ir joje eismas pilnai paleistas. Tikrai tas Baltijos šalių junglumas su Vakarų Europa yra labai reikalingas ir jis įvyko. Turime ambiciją toliau tą projektą tęsti ir iki pat Rygos. 2030-ieji yra tie metai, kai labai tikiuosi, kad mes turėsime pilną „Via Balticos" trasą Ryga-Varšuva.

Ir čia žinia visiems tiems, kurie sako pas mus blogi keliai, o štai Lenkija kaip susitvarkė. Tai va, prašau, judam link Lenkijos ir pamatysim savo, savo lietuviškąją atkarpą, kuri turėtų tęstis iki Latvijos sienos.

Esu keliavęs su ministru į Lenkiją ir pats mačiau, kaip atrodo Lenkijos keliai. Automagistralės iš tikrųjų labai puikios, bet tie regioniniai keliai... Na, šiek tiek dar reikėtų ten pasistengti. Mes Lietuvoje, iš tiesų, aš manau, nemažai dedame pastangų, kad ir regionuose turėtume gerą situaciją. Pavyzdžiui, galime kalbėti turbūt apie Molėtai-Utena, irgi kelią, kur žmonės keliauja į savo sodybas, prie ežerų. Ten irgi turbūt turim gerų naujienų.

Taip, pagaliau tas vadinamasis kelias „betonkė“, kuris apipintas savo istorija ir kurio ilgai žmonės laukia, kol jau turės tą tikrai gerą kokybišką kelią. 2026 metais mes pilnai būsime pasirengę ir turėsime viso kelio ruožo finišą. Uždarysime šitą blogą istoriją ir turėsime tikrai gerą, kokybišką viso kelio atkarpą. Tai tikrai labai džiugus rezultatas ir ką reikėtų pažymėti – šis ruožas buvo ne vienos vyriausybės prioritetinių darbų sąraše. Džiugu, kad kitais metais jau galėsime turėti galutinį rezultatą.

Kalbant apie kelius, reikėtų pakalbėti ir apie saugų eismą. Turime „Vizija 0“ – vieni daugiau girdėjo, kiti galbūt mažiau, bet principas jos paprastas – kad nebebūtų žuvusių keliuose iki 2050 metų. Tų žuvusiųjų vis tiek yra, bet yra miestų, regionų, kurie tą įgyvendina. Ar jūs pati tikite „Vizija nulis"?

Be abejo, tikiu, ir manau, kad 2050-tieji yra labai toli. Aš tą viziją matyčiau dar anksčiau. Mes turėjom prieš porą savaičių ekspertinę ir kartu politinę diskusiją matydami tikrai pozityvių rezultatų – bendrai eismo saugos situacija Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus gerėja. Mes sumažinome beveik trečdaliu žuvusiųjų keliuose skaičių, kas yra pozityvu. Bet, kita vertus, jų dar yra. Kiekviena gyvybė yra labai svarbi ir mes, visos institucijos, turime dėti pastangas, nes čia ne vien susisiekimo ministerijos klausimas. Čia ir Policijos departamentas veikia, ir įvairios kitos tarnybos, kompleksinės priemonės ir visų institucijų pastangos tam gali padėti, siekiant bendro tikslo, kuriuo tikrai aš labai tikiu. Eismo saugumas tikrai yra vienas prioritetinių mano srities klausimų.

Ar nėra čia užburto rato? Norime, kad mažėtų žuvusiųjų, nelaimių skaičius keliuose, bet tuo pačiu norime, kad gerėtų keliai, ar ne? Gerėja keliai, gerėja automobiliai, didėja greitis ir vėl viskas sukasi tuo pačiu ratu. Kuo, atrodo, geresnės eismo sąlygos, tuo daugiau ir tų nelaimių.

Kelių būklės gerinimas tai yra vienas iš saugumo elementų. Mes turėdami kokybiškus, saugius kelius ir užtikriname eismo saugumą. Jeigu mes turėsime blogos būklės kelius, tai žinoma, kad pavojingos bus sąlygos važiuoti. Paminėjote greitį. Kiekvienas vairuotojas yra tikrai atsakingas pasirinkti tą saugų greitį ir tai neturėtų būti priešprieša tarp didelio greičio, kokybiškos infrastruktūros ir to, kad tai eismo įvykių skaičių galėtų padidinti. Priešingai, aš manau, kad tai kaip tik kelių infrastruktūros gerinimas padeda užtikrinti saugumą keliuose. O dėl pačio greičio, kiekvienas vairuotojas turi įsivertinti saugų greitį.

Lapkričio pabaigoje mes kaip tik turėjome ir apdovanojimus. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje įsteigėme „Vizija - nulis" apdovanojimą ir  įteikėme gražų tokį kelio ženklą Jonavos savivaldybei, nes ten pagal praėjusių metų statistiką turim nulį žuvusių keliuose. Tai reiškia, jau atitinka 2050 metų viziją ir dar Jonava sugebėjo daugiausia iš visų šalies savivaldybių sumažinti sužeistųjų skaičių. Tai einame turbūt gera linkme ir daugiau savivaldybių galbūt gali tapti pavyzdžiu?

Tikrai taip. Labai pozityvus rezultatas ne tik Jonavoje, bet 18-oje savivaldybių pastaraisiais metais nebuvo nei vieno žuvusio žmogaus. Tai tikrai, tas „Vizijos- nulis“ siekimas jau atrodo visai netoli. Tai žingsnis po žingsnio ir aš manau, kad tikrai mes pasieksime šį tikslą greičiau negu 2050 m. Pozityvų rezultatų mes jau turime čia ir dabar. Tai tikrai savivaldybių pastangos ir tai, ką jos daro savo kiekvienoje savivaldybėje, kokias kompleksines įgyvendina – matome, kad tai irgi duoda rezultatų. Tad, manau, jeigu tokį tempą palaikysime, „Viziją-nulis“ turėsime žymiai anksčiau negu 2050 m.

Pereikime prie kitos temos ir srities. Kada paskutinį kartą plaukėte laivu?

Senokai, prieš porą metų, žinokit, senokai.

Bet vis tiek prie jūros teks nuvažiuoti, ten apsilankyti. Einame prie Klaipėdos valstybinio jūrų uosto. Strateginė įmonė tolėliau nuo Vilniaus, bet taip pat yra Susisiekimo ministerijos srities ir šią sritį kuruojate Jūs. Taigi, kaip įsivaizduojat patį uostą, jo darbą, jo plėtrą?

Klaipėdos uostas be abejonės yra mūsų valstybės ekonomikos variklis. Jis generuoja daugiau nei 6 procentus bendrojo vidaus produkto. Tai tikrai mūsų strateginė įmonė, ne tik iš Susisiekimo ministerijos lauko, apskritai valstybėje svarbus valstybės turtas, kurį mes turime puoselėti, rūpintis ir vystyti. Tikrai yra labai daug ambicijų ir realių planų, ką su Klaipėdos uostu norime toliau daryti, pavyzdžiui, vystyti pietinę uosto dalį ir iki 2028 m. ją įveiklinti. Tai nauja 100 hektarų teritorija, naujos galimybės verslams, privatiems investuotojams, naujos darbo vietos. Turime pozityvių idėjų ir realių darbų, projektų. Šiam tikslui mes turime ir parengę net atskirą įstatymą, kuriam tikimės ir Seime palaikymo, pritarimo. Manau, kad plėtra tikrai prisidės prie dar didesnio uosto indėlio tiek į mūsų valstybės ekonomiką, tiek stiprinant uosto konkurencingumą, augimą. Ir, be abejo, uostas turi ir kitų puikių iniciatyvų, darbų, ką irgi norėčiau paminėti. Uosto plėtra prisidės ir prie karinio mobilumo vystymo, nes bus sudarytos galimybės atplaukti ir turėti pritaikytą infrastruktūrą kariniams laivams.

Vis dėlto yra dalis gyventojų, kurie išsako susirūpinimą, nerimą, kaip teks gyventi tarp besiplečiančio uosto. Jums teka susitikti su gyventojais, ar pavyko įtikinti juos arba sumažinti jų nerimą, dėl uosto plėtros?

Ministras Juras Taminskas ir visa komanda tikrai kalbasi su gyventojais. Aš pati irgi žinau įvairius klausimus ir poreikius, rūpesčius, kuriuos gyventojai išsako. Su Klaipėdos miesto savivaldybe, su visais partneriais kalbamės, nes tikrai suprantame ir gyventojus, kad ta plėtra ne visada visiems patinka. Ir bandome tikrai rasti ir kompensacines priemones gyventojams dėl pačio uosto indėlio į miesto gyventojų gerbūvį tiek tvarkant viešąsias erdves, tiek sukuriant tam tikras žaliąsias zonas, tiek diegiant įvairias apsaugos priemones nuo triukšmo, nuo oro taršos. Tikrai tas dialogas su gyventojais vyksta ir tikimės, kad pavyks rasti geriausią sprendimą. Tikrai suprantame, kad visi patenkinti nebus, bet turime žiūrėti iš valstybinės pusės, nes ta plėtra vis tiek sugrįžta ir mums patiems, per tam tikrą ekonominį augimą ir vietų sukūrimus. Darydami tam tikrus planus įsivertiname ir girdime gyventojus, tikrai bandome atliepti jų lūkesčius ir poreikius.

Nauda ir patiems klaipėdiečiams. Klaipėdos uostas bendradarbiauja su savivaldybe ir net geresni keliai Klaipėdoje turbūt yra dėl to, kad ten yra Klaipėdos uostas?

Taip, uostas kiekvienais metais skiria finansavimą kelių tvarkymui. Taip pat mes turime tokį lūkestį kaip ministerija, kad Klaipėdos uostas kartu su Klaipėdos miesto savivaldybe pasirašytų bendradarbiavimo susitarimą, socialinę programą, kur gyventojai irgi matytų, kaip uostas prisideda prie tam tikrų priemonių įgyvendinimo gerinant socialinę infrastruktūrą mieste.

Pakalbėkime apie mažuosius uostus, uostelius. Kokia jų plėtra numatoma?

Tikrai girdime poreikį iš visuomenės. Kai atėjau į ministeriją, nebuvo jokios strategijos ar gairių šita tema. Mes dabar telkiame pajėgumus – kitaip sakant, kviečiame socialinius, ekonominius partnerius, savivaldybes, nes tai labai liečia ir savivaldybes, kurios turi planus vystyti tuos uostelius ir yra savo specialiuosiuose planuose numatę tam tikras teritorijas prie mūsų upių. Tai sutelkus tam tikras suinteresuotas puses yra tikslas kartu tame formate parengti strategines plėtros gaires mūsų mažųjų uostų vystymui Lietuvoje. Nors negaliu pasakyti, kada tiksliai, turime šią viziją, galvojame kur, kaip ir kada galėtų būti vykdoma tokia plėtra. Manau, kad iki kadencijos pabaigos turėsime rezultatą ir turėsime kuo pasidžiaugti.

Reikėtų pasižiūrėti į mažąjį uostą ne tik kaip ekonomikos, galbūt regionuose, tokią dedamąją, bet turbūt lygiai taip pat ir į pramoginį variantą. Nes jeigu aš gerai suprantu, uoste būtų galbūt galima ir įsteigti buriavimo mokyklą ir kitą mokyklą, ir tai gali tapti susisiekimo vieta. Ir užsieniečiams labai patrauklu.

Iš tikrųjų mes norime, kad atplauktų užsienio šalių piliečiai pas mus į šalį pasidairyti. Tai čia dar vienas iš Lietuvos vartų ir galimybių aplankyti mus ir pasidairyti.Plėtros galimybių yra daug ir ne tik ekonomine, bet ir rekreacine pramogine prasme pritraukiant ir kitų šalių laivelius. Tai tikrai matome tą poreikį ir kursime infrastruktūrą, kuri jį atlieptų.

Tinklalaidės įrašą rasite čia: 

Apie tai pasakoja Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto doktorantės Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Laboratorinės medicinos centro Infekcinių ligų ir tuberkuliozės laboratorijos vyresnioji medicinos biologė Laima Vasiliauskaitė ir Pulmonologijos ir alergologijos centro Vaistams atsparios tuberkuliozės skyriaus vedėja Rūta Mereškevičienė.  

Kas būdinga tuberkuliozei?

Rūta Mereškevičienė: Tuberkuliozė yra lėtai besivystanti liga. Nors šios bakterijos gali pažeisti daugelį organų, dažniausiai klinikinėje praktikoje susiduriame su plaučių tuberkulioze. Šią ligą įtariame, kai žmogų ilgai vargina kosulys, skrepliavimas, subfebrilus karščiavimas (kūno temperatūra apie 37–38 °C), padidėjęs prakaitavimas, svorio kritimas. Tačiau simptomų ilgą laiką gali ir visai nebūti. Todėl neretai tuberkuliozė diagnozuojama gerai besijaučiantiems žmonėms profilaktinio patikrinimo metu.

Nors tuberkuliozė yra užkrečiama liga, tikrai ne visi turėję kontaktą su sergančiuoju suserga. Didžiausią riziką susirgti turi žmonės, kurių imuninis atsakas silpnas – dažniausiai sergantys lėtinėmis ligomis: onkologine liga, cukriniu diabetu, inkstų nepakankamumu, ŽIV ir kt. Taip pat riziką susirgti didina mitybos nepakankamumas. „Miegančios būsenos“ bakterijos žmogaus organizme gali gyventi metų metus ir suaktyvėti tik nusilpus imunitetui.

Kokia yra Lietuvos sergamumo tuberkulioze situacija Europos kontekste? Kaip keičiasi sergamumo statistika?

Rūta Mereškevičienė: Sergamumas tuberkulioze Lietuvoje palaipsniui mažėja. Tai lemia nauji, efektyvūs vaistai ir inovatyvi, greita diagnostika. Vis dėlto Lietuvoje išlieka didelė vaistams atsparios tuberkuliozės dalis. Pavyzdžiui, 2024 metais nustatyti 666 nauji atvejai, iš jų net 24 proc. vaistams atspari tuberkuliozė. Itin sunkios ligos formos, kai nustatoma rifampicinui (pagrindiniam tuberkuliozės gydymo vaistui) ar daugeliui vaistų atspari tuberkuliozė, sudarė 17,4 proc. visų atvejų. Tai vieni blogiausių rodiklių Europoje.

Kuo tuberkuliozės sukėlėjas ypatingas mikrobiologiniu požiūriu?

Laima Vasiliauskaitė: Įprasta manyti, kad tuberkuliozę sukelia vienas mikroorganizmas, tačiau iš tiesų tai grupė genetiškai panašių sukėlėjų, vadinamų Mycobacterium tuberculosis kompleksu. Jei reikėtų apibūdinti keliais žodžiais – tai lėtas, senas ir konservatyvus mikroorganizmas.

Tai vienas seniausių infekcinių ligų sukėlėjų – tuberkuliozės nukleorūgščių aptikta anksčiausiai datuojamuose archeologiniuose žmogaus palaikuose. Vieni šaltiniai teigia, kad šiam sukėlėjui apie 7 tūkst. metų, kiti – net 70 tūkst. Tai savotiška infekcijų pasaulio rekordininkė.

Dauguma bakterijų dauginasi kas keliasdešimt minučių, o tuberkuliozės sukėlėjas – itin lėtas: viena bakterija pasidalija į dvi vos dažniau nei kartą per parą. Dėl to mikrobiologinių tyrimų rezultatų tenka laukti ilgai – nuo kelių savaičių iki trijų mėnesių, kai tuo tarpu kitų bakterijų tyrimų rezultatai dažnai gaunami per kelias paras.

Skreplių ėminiai laboratorijoje apdorojami specialiais metodais, naudojant natrio hidroksido tirpalą, kuris sunaikina daugumą kitų kvėpavimo takų mikroorganizmų. Tuberkuliozės mikobakterijos išlieka gyvybingos dėl ypatingos sienelės, saugančios jas nuo rūgščių ir šarmų poveikio. Tai lemia jų atsparumą aplinkos veiksniams ir daliai dezinfekantų. Skirtingai nei daugelis kitų bakterijų, tuberkuliozės sukėlėjai tarpusavyje beveik nesidalija genetine informacija, lemiančia atsparumą vaistams – jie labai konservatyvūs (atsparumas vaistams įgyjamas vienai mikobakterijai pasidalinant į dvi).

Tuberkuliozės sukėlėjas laikomas pavojingu. Kaip užtikrinamas laboratorijos darbuotojų saugumas?

Laima Vasiliauskaitė: Tuberkuliozės sukėlėjas priskiriamas trečiajai mikroorganizmų kategorijai pagal pavojingumą. Todėl laboratorijos darbuotojai dirba trečio biologinio saugumo lygio sąlygomis – dėvėdami specialias asmens apsaugos priemones, neigiamo slėgio patalpose, naudodami biologinės saugos spintas. Reikia pabrėžti, kad tokį darbą gali atlikti tik aukštos kvalifikacijos, didelę patirtį turintys specialistai.

Kuo išskirtinė Santaros klinikų Infekcinių ligų ir tuberkuliozės laboratorija?

Laima Vasiliauskaitė: Laboratorinės medicinos centro Infekcinių ligų ir tuberkuliozės laboratorija siūlo plačiausią tuberkuliozės ir ne tuberkuliozės mikobakterijų molekulinių ir mikrobiologinių tyrimų spektrą Lietuvoje. Be to, atliekame referentinės tuberkuliozės laboratorijos funkcijas ir atstovaujame Lietuvai Europos referentinių tuberkuliozės laboratorijų tinkle.

Tai reiškia, kad teikiame konsultacijas ir metodinę pagalbą kitoms šalies laboratorijoms, organizuojame kvalifikacijos kėlimo mokymus. Pavyzdžiui, kartu su kolege Rūta šių metų rugsėjį organizavome trijų dienų tarptautinius Europos klinikinės mikrobiologijos ir infekcinių ligų draugijos tuberkuliozės genominės diagnostikos ir epidemiologijos mokymus, skirtus mikobakteriologijos ekspertams.

Kokie pagrindiniai mikrobiologiniai ir molekuliniai metodai naudojami tuberkuliozei nustatyti?

Laima Vasiliauskaitė: Svarbiausi – molekuliniai tyrimai, leidžiantys greičiausiai nustatyti tuberkuliozės sukėlėją plaučių ir kitų organų ėminiuose. Jau apie 15 metų per mažiau nei dvi valandas galime nustatyti, ar žmogus serga tuberkulioze ir ar liga atspari pagrindiniam vaistui, o pastaruosius penkerius metus – ir ar ji atspari kitiems svarbiems gydymui naudojamiems vaistams. Šiuos tyrimus vieninteliai Lietuvoje atliekame visą parą, septynias dienas per savaitę.

Taip pat atliekama rūgštims atsparių bakterijų mikroskopija, kuri labiau tinkama gydymo kontrolei, bet ne naujų atvejų diagnostikai, nes rūgštims atsparioms bakterijoms dažyti skirti dažai nudažo ir kitas mikobakterijas ar net kitų genčių bakterijas.

Atliekami ir pasėliai į skystą bei standžią mitybines terpes. Nors jų rezultatų gali tekti laukti nuo kelių savaičių iki net dviejų mėnesių, pasėlis išlieka auksiniu tuberkuliozės diagnostikos standartu. Išauginus sukėlėją, atliekami tyrimai dėl jautrumo vaistams nuo tuberkuliozės.

Kodėl svarbu tirti jautrumą tokiam dideliam vaistų skaičiui?

Rūta Mereškevičienė: Gydant vaistams atsparią tuberkuliozę labai svarbu vienu metu skirti 4–5 efektyvius vaistus. Nors prieštuberkuliozinių vaistų sąrašas ilgas, bakterijos dažnai būna atsparios keliems iš jų vienu metu, o gydymą riboja ir nepageidaujami reiškiniai bei paciento gretutinės ligos. Todėl informacija apie kiekvieno vaisto efektyvumą konkrečiam pacientui yra ypač svarbi.

Mikrobiologiniai tyrimai reikalingi ne tik diagnozei nustatyti, bet ir gydymo eigai vertinti. Pagal juos sprendžiame, ar pacientas dar išskiria mikobakterijas, o retais atvejais kartojame ir atsparumo vaistams tyrimus. Sudėtingais atvejais glaudžiai bendradarbiaujame su medicinos biologais – kartu vertiname rezultatus ir parenkame tinkamiausius tyrimus. Šis bendradarbiavimas leidžia užtikrinti aukščiausio lygio pacientų gydymą.

Ar egzistuoja ir kitos, tuberkuliozės nesukeliančios, bet žmogui pavojingos mikobakterijos?

Rūta Mereškevičienė: Taip, išskiriamos tuberkuliozės mikobakterijos ir netuberkuliozės mikobakterijos. Pastarųjų yra apie 200 rūšių – jos aptinkamos aplinkoje, dirvožemyje, vandenyje, gali būti perduodamos ir gyvūnų. Vakarų ir Pietų Europoje, sumažėjus tuberkuliozės atvejų, vis dažniau nustatoma netuberkuliozės mikobakterijų sukeliama plaučių liga. Tokius atvejus vis dažniau matome ir Lietuvoje.

Laima Vasiliauskaitė: Išauginus šias mikobakterijas pasėlyje, molekuliniais metodais nustatoma jų rūšis. Nustačius rūšį, atliekami fenotipiniai jautrumo vaistams tyrimai. Priklausomai nuo rūšies, tyrimas trunka nuo dviejų iki šešių savaičių. Šiuos tyrimus atliekame vieninteliai Lietuvoje.

Su kokiais mitais apie tuberkuliozę susiduriate dažniausiai?

Rūta Mereškevičienė: Vienas dažniausių mitų – kad tuberkuliozė yra nepagydoma. Tai netiesa: laikantis gydytojų rekomendacijų, gydymas dažniausiai būna sėkmingas. Taip pat klaidinga manyti, kad tuberkulioze serga tik socialinę atskirtį patiriantys asmenys – ši liga gali paliesti bet kurį. Dar vienas mitas – kad užsikrėtus mikobakterijomis būtinai išsivystys aktyvi liga, nors daugeliu atvejų infekcija lieka latentinė, t. y. nesukelia jokių simptomų.

Kada ir kaip reikėtų pasitikrinti dėl tuberkuliozės?

Rūta Mereškevičienė: Jeigu turėjote kontaktą su sergančiu tuberkulioze, būtina pasitikrinti. Pagrindinis tyrimas – krūtinės ląstos rentgenograma. Nustačius pakitimų, reikia kreiptis į gydytoją pulmonologą. Taip pat svarbu pasitikrinti, jei ilgą laiką vargina kosulys, skrepliavimas, neaukšta temperatūra, svorio kritimas ar gausus prakaitavimas.

Žinutė kolegoms

Laima Vasiliauskaitė: Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, ekstrapulmoninė tuberkuliozė sudaro bent 15 proc. atvejų ES ir EEE šalyse, tačiau Lietuvoje – tik apie 7 proc. Todėl kviečiu įvairių sričių specialistus, kilus įtarimui ar klausimams dėl ėminių paėmimo, drąsiai kreiptis į mūsų laboratoriją. Kontaktus galima rasti Santaros klinikų interneto svetainėje.

Abi esate doktorantės. Kokiomis temomis atliekate mokslinius tyrimus?

Laima Vasiliauskaitė: Mano tyrimų tema – Lietuvoje paplitusių M. tuberculosis padermių virulentiškumą, atsparumą vaistams ir plitimą lemiantys genominiai veiksniai. Esame nusekvenavę daugiau nei 700 daugeliui vaistų atsparių padermių. Preliminarūs rezultatai rodo, kad apie 40 proc. pakartotinai susirgusių pacientų patiria reinfekciją, o ne ligos atkrytį. Taip pat matome, kad didžioji dalis vaistams atsparios tuberkuliozės Lietuvoje yra vietinės kilmės. Lietuvoje dažniausiai aptinkami Pekino, Uralo ir Lotynų Amerikos genotipai.

Rūta Mereškevičienė: Mano doktorantūros tema – prieštuberkuliozinių vaistų nepageidaujami reiškiniai ir jų rizikos veiksniai, taip pat sergančiųjų mitybos ir psichologinės būklės vertinimas. Tyrimus pradėjau neseniai, todėl galutines išvadas dar bus galima daryti vėliau.

Santaros klinikų pranešimas spaudai 

Iš tikrųjų, neturiu laiko pajusti kalėdinės nuotaikos. Vienintelis laikas, kuomet kažkiek pajutau, tai buvo šis savaitgalis, kai mažoji dukra pranešė, kad laikas papuošti eglutę. Tai važiavome pirkti eglutės ir puošim, nes dar nespėjome. O žiema, na, gali turbūt kelininkai pasidžiaugti, kad nėra sniego daug, nors žadėjo, kad bus. Tačiau lauke temperatūra nedžiugina.

Žiema jau spėjo parodyti savo kaprizus. Lankėtės bendrovėje „Kelių priežiūra“, kur tikrinote, ar kelininkai pasiruošę. Nors žiemos dar nedaug praėjo, bet pusė sandėlio druskos jau yra išbarstyta. Meteorologai sako, kad žiema laukia iš tikrųjų nuožmi ir snieginga. Kaip jūs galvojat, susitvarkysim?

Žiemos tiek buvo, kiek mes matėm ir pajautėm. Žiema mums yra sniegas, sniego nematome – vertiname, kad žiemos nebuvo. Iš tikrųjų kelininkai dirba 24/7 ir oro temperatūra, lietus – visa tai formuoja plikledį. Todėl yra barstoma ir dieną, ir naktį, dirbama prevenciškai, ką visą laiką pabrėžiame.

Šis darbas yra nematomas. Labiausiai matomas kelininkų darbas – kai jie nuvalo sniegą. Kai jie sniego nevalo, tas darbas tarsi nematomas, tarsi jie nedirba, nors iš tikrųjų skaičiai skaičiais. Patys vairuotojai turi įsivertinti ir pamatyti, ar kelias iš tikro slidus. Kiek aš važinėjau, kiek atsiliepimų girdžiu, tai keliai yra pabarstyti ir kiek įmanoma labiau užtikrinama, kad nebūtų plikledžio ar kitų aplinkybių, kurios lemtų avarijas.

Ministre, ar tiesa, kad kitais metais dar geriau rūpinsimės keliais Lietuvoje, ypač tada, kai bus žiema, nes teko nugirsti, kad turėsime daugiau automobilių?

„Kelių priežiūra“ investuoja į autoparko atnaujinimą – tiek automobilių skaičių didina, tiek atnaujina amžiumi ir technologiškai naujesnę įrangą. Kaip žinome, yra virš 21 tūkstančio kilometrų valstybinės reikšmės kelių, kuriuos reikia prižiūrėti. Kuo įranga yra naujesnė, technologiškai pažangesnė, tuo efektyviau galima užtikrinti kokybiškesnę jų priežiūrą. Tai reiškia – mažiau išbarstyti druskos ar panaudoti druskos tirpalo. Efektyvesnę kelių priežiūrą ir priežiūros kokybę pajaučia ir patys vairuotojai. Nuolatinė nenutrūkstama investicija yra ir į technologinį potencialą. Iš vienos pusės investuoti į technologijas ir atsinaujinimą kainuoja, iš kitos pusės – mes tuo pačiu taupome lėšas druskai, druskos tirpalui. Tačiau kas yra svarbiausia, tai ne piniguose esmė – svarbiausia yra žmonių sveikata ir gyvybės. Mes užtikriname, kad ne dėl kelių slidumo įvyktų autoavarijos, o čia ir yra esminis dalykas.

Bendrovės „Kelių priežiūra“ vadovas užsiminė, kad prižiūrėti kelius jiems padeda dirbtinis intelektas. Jūs, pradėjęs savo ministro darbą, pasakėte, kad vienas iš pagrindinių jūsų darbų bus būtent dirbtinio intelekto įrankių diegimas susisiekimo sektoriuje. Ką jūs turėjote omenyje?

Pirmieji žingsniai jau yra žengti, o pavasarį turėsime realesnį, apčiuopiamesnį rezultatą. Visose Susisiekimo ministerijos valdomose įmonėse yra peržiūrimi procesai, peržiūrima, kokias paslaugas teikia įmonės ir kaip dirbtinis intelektas galėtų būti pritaikomas. Siekiama, kad dirbtinio intelekto sprendiniai būtų pritaikomi tiek įmonės viduje, tiek paslaugų sektoriuje.

Dirbtinis intelektas skaičiuotų, vertintų eismo intensyvumą, oro uostuose, autobusų stotyse, kuomet yra daug keleivių, modeliuotų kaip paskirstyti srautus. Yra labai daug būdų ir galimybių, kur jį būtų galima pritaikyti. Įmonės dabar daro vertinimus, kur jos galėtų pritaikyti dirbtinį intelektą. Konsultuosimės su ekspertais, profesionalais ir kitų metų pavasarį turėsime pirminius rezultatus, kur galime pradėti diegimą, o pati vizija yra perspektyvoje. Tai yra ne vienerių metų darbas, tačiau siekiama visų įmonių veiklas sujungti į vieną dirbtinio intelekto modulį, kuris paspartintų jų įgyvendinimą, užtikrintų resursų taupymą ir kokybę pakeltų į kitą lygį.

O kas iš to kiekvienam Lietuvos gyventojui? Nes atrodo skamba labai gražiai dirbtinis intelektas, bet ką mes kiekvienas gausim iš to?

Pats paprasčiausias pavyzdys, tai keleivių srautų valdymas stotyse, oro uostuose. Jau dabar dirbtinis intelektas naudojamas kelių priežiūroje, jo pagalba modeliuojama, skaičiuojama, kur reikia berti druską, nuvalyti kelią, prevenciškai tai padaryti. Dėka to, vairuotojai pajaučia, kad kelias neslidus, neapledėjęs ir sniegas nuvalytas. Lygiai taip pat dirbtinis intelektas gali pasitarnauti modeliuojant maršrutus, peržiūrint traukinių, autobusų tvarkaraščius. Tai vėlgi yra nematomas darbas, kurio rezultatą, patogumą pajaučia vartotojas.

Praėjusią savaitę lankėtės Briuselyje, vyko Ministrų taryba, daug svarbių klausimų buvo nuspręsta, apie juos – kitą kartą. Norėtųsi apžvelgti šių dienų ir šių mėnesių aktualijas – grįžote lėktuvu kaip ir kiekvienas keleivis. Ar sklandžiai grįžote?

Pavyko sklandžiai grįžti, aš tikrai negalvojau, nemąsčiau, kad ar grįšiu, ar negrįšiu, kada grįšiu, ar sutrukdys balionai. Aš tiesiog vykau į oro uostą, skridau ir jau kaip bus – taip. Dabar tai yra kiekvieno mūsų iššūkis ir nauja realybė.

Pagrindinis mano darbas ir fokusas dėl meteorologinių balionų, naudojamų kontrabandai ir hibridinės atakos vykdymui prieš Lietuvą – saugumas. Tam, kad Vilniaus oro uostas iš tikrųjų būtų uždaromas, peržiūrėta aibė algoritmų, perdėliota aibė procesų, tačiau reikia suprasti vieną – yra dvi dedamosios. Viena – kol tie balionai atskris iki zonos, kuri yra pavojinga lėktuvams, besileidžiantiems ir kylantiems, tol teks riboti oro uosto veiklą. Antra dedamoji – peržiūrėjus ir toliau peržiūrint algoritmus, procedūras, kaip įmanoma labiau prisitaikyti prie šios realybės, kad oro uosto iš tikrųjų nereikėtų uždaryti ir tiek laiko neuždaryti.

Taip, matome, kad yra trumpiau uždaromas oro uostas, taip turėjome atitinkamą krizę prieš dvi savaites, kai buvo net vienuoliką valandų uždarytas oro uostas. Vertinome, kas galėtų būti kitaip, bet yra tam tikrų aplinkybių, kur tu ką bedarysi, vis tiek teks uždaryti. Jeigu pavojingoje zonoje virš oro uosto yra keliasdešimt balionų, tai mes patys suprantame, kad jokie procesai ir algoritmai nepadės.

Žiūrint nuosekliai, pirmos savaitės tikrai buvo krizinės, dabar ta situacija dėl oro uosto darbo yra ženkliai pagerėjusi. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad mes turime džiaugtis, nuleisti rankas ir toliau nieko nedaryti. Net ir 10 min. sutrikdytas ar atidėtas skrydis, jis sukelia nepatogumų keliautojui. Ko labiausiai nori kiekvienas atvykęs į oro uostą? Jis nori kuo greičiau patekti į lėktuvą ir išskristi į savo paskirties tašką. Ir tai, kad tenka laukti, nors ir 10 minučių, aš jau nekalbu apie kelias valandas, savaime suprantama, yra labai nesmagu, tai kelia erzelį, tai kelia pasipiktinimą ir, kad ir ką aš sakysiu, tai tikrai nenubrauks tų emocijų, kurias žmonės patiria.

Svarbiausia saugumas – mes tai galime daug kartų kartoti, mes tai ir kartosime, mes tai ir darome, mes tai ir užtikriname. Tačiau lygiai taip pat suprantame, ką jaučia žmonės. Dėl šios priežasties kiekvieną dieną, realiai 24/7, dirbama. Aš labai džiaugiuosi, jeigu yra savaitgalį bent viena diena, kai nepradeda plaukti telefonu žinios, kad jau pasirodė balionai ir gali tekti uždaryti oro uostą. Tai praktiškai – gyvenu balionų ritmu. Tas džiaugsmas, kai eidavai į parduotuvę ar miestą ir matydavai balionus, jis yra pranykęs. Balionas jau tampa kaip prakeiksmas man ir visam susisiekimo sektoriui. Aš labai viliuosi, kad artimiausiomis dienomis ir juolab šventiniu laikotarpiu pavyks išvengti šių nepatogumų ir galėsime džiaugtis balionais kaip šventės atributu, o ne balionais, kurie mums kelia prakeiksmą pagalvojus apie skrydį.

7 milijonai aptarnautų keleivių. Apie tokius rekordus kalba Lietuvos oro uostai. Ministre, kaip manote, ar įmanoma suderinti tokius dalykus – ir civilinės aviacijos saugą, ir Vilniaus oro uosto patrauklumą, ir investicijas? Ar nepakenks pastarųjų mėnesių įvykiai keleivių statistikai?

Tai yra sudėtingas darbas, sudėtinga ir kompleksinė situacija. Yra ir oro vežėjai, aviakompanijos, kurios skraidina, jų požiūris, ir keleiviai, kurie renkasi atvykti į Vilnių. Tuo pat metu yra ir sauga, ir oro uosto plėtra, ir valstybės prestižas. Šiai dienai visa tai suderinome, saugą užtikrinome ir su vežėjais palaikome nuolatinį kontaktą. Jie supranta situaciją ir toliau sėkmingai vykdo veiklą. Ieškomi įvairūs sprendimai, kaip palengvinti vežėjų dalią. Labai viliamės, kad ta situacija gerės ir oro uosto veiklos nebeteks stabdyti arba 10 minučių stabdyti, kas irgi, kaip sakiau anksčiau, taip pat skauda. Tačiau anksčiau ar vėliau pasibaigia viskas.

Iš šitos visos situacijos mes išeisim iš tikrųjų ženkliai sustiprėję, turėdami kitus algoritmus, turėdami kitą bendradarbiavimą tarp institucijų, suvokdami ir realiai patyrę, ką reiškia hibridinė ataka iš rytų. Tai nebėra vien tik mokslininkų, politologų, sociologų ir kitų ekspertų mintys ir straipsniai – tai yra realybė. Su ta realybe susiduria tiek gyventojai, tiek įstaigos, institucijos ir iš jos išmoksta pamokas. Ir tai skaudžios pamokos, bet iš jų išmokome, mes prisitaikėme, mes atitinkamai reaguojame ir taip sukuriame atsparumą.

Tas atsparumas ir yra tarpinstitucinis bendradarbiavimas, supratimas, kad vieną dieną gali vėl nutikti panašios aplinkybės. Užtikrinome saugumą ir toliau jį užtikriname. Visa tai mato ir aviakompanijos, su jomis irgi yra kalbama, ir jos tą supranta, ir iš tikrųjų yra dėkingos. Nuoširdžiai viliamės, kad padarius paskutinius žingsnius oro uostas nebus uždaromas arba bus uždaromas labai trumpai. Mes galėsime iš šitos situacijos išeiti tik išmokę ir sustiprėję, nebe ant popieriaus sudėlioję algoritmus, o realiai gyvenime tai pajutę. Tai ir yra atsparumas. Atsparumas prieš hibridines grėsmes, atsparumas, jeigu būtų diena X. Tai realus gyvenimas, kuomet mes realiai pajautėme, ką tai reiškia, realiai išmokome iš tos situacijos išeiti, pritaikę visą savo infrastruktūrą ir bendradarbiavimą tarp institucijų. Tai ir Susisiekimo ministerija ir Krašto apsaugos ministerija, ir Vidaus reikalų ministerija, tai yra oro uostai, Oro navigacija, Karinės oro pajėgos, Viešojo saugumo tarnyba, Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Visos šios institucijos ir jose dirbantys žmonės. Dabar yra atsiradęs kitas santykis, kitas supratimas, kita komunikacija, kitas požiūris į tas grėsmes ir kitas realybės suvokimas.

Ką galėtumėte palinkėti mus žiūrintiems, skaitantiems švenčių proga?

Saugių skrydžių.

- Mihkeli, praėjo lygiai mėnuo nuo tavo sugrįžimo į aikštelę po praėjusią vasarą patirtos traumos. Kaip šiuo metu jautiesi? Kaip klostėsi atsigavimo procesas? 

Bendra savijauta gerėja diena iš dienos. Vis dar reikia šiek tiek laiko, kad jausčiausi šimtu procentų – tiek fiziškai, tiek pasitikėjimo savimi prasme aikštėje. Tai buvo ir dar bus nemažai sunkaus darbo, kad koja visiškai atsistatytų. 

- Praėjusią savaitę kartu su Estijos rinktine žaidei įspūdingose rungtynėse, kur jūsų rinktinė pergalingai sugrįžo paskutinėmis sekundėmis Slovėnijoje. Ar tokie mačai su rinktine emociškai išsekina ar, priešingai, padeda išlaikyti ritmą? 

Manau, kad rinktinės langas suteikia pozityvios, kiek kitokios energijos. Smagu vėl susitikti ir žaisti su krepšininkais, su kuriais sieja draugystės ir bendra patirtis aikštelėje. Apskritai tai duoda daugiau nei atima. Asmeniškai man buvo labai naudinga sužaisti daugiau rungtynių grįžus po traumos. 

- Po sutarties pratęsimo su „Jonava Hipocredit“ minėjai, kad tu ir tavo šeima čia puikiai jaučiatės. Tavo sūnus pradėjo lankyti krepšinio treniruotes – kaip jam sekasi tarp lietuvių vaikų? Ar svarbiausia, kad jam būtų smagu? 

Mano žmona ir aš visada buvome labiau už tai, kad vaikas turėtų įvairių sporto šakų patirties, tačiau susiklostė taip, kad mūsų sūnus Aronas po mūsų komandos treniruotės turėjo galimybę sudalyvauti vienoje krepšinio treniruotėje su lietuvių vaikais. Jam gana gerai sekėsi, todėl treneris leido jam tęsti treniruotes, nors kiti vaikai yra 7–8 metų, o Aronui netrukus sueis ketveri. 

Mano žmona visada būna šalia ir padeda jam suprasti užduotis, tad treneriui dėl to nekyla papildomų sunkumų. Šiuo metu svarbiausia, kad Aronas neprarastų susidomėjimo krepšiniu, o to, manau, tikrai nereikia bijoti – treneris puikiai derina naujų įgūdžių mokymą su smagia ir įdomia treniruočių aplinka. Aronas kiekvieną savaitę nekantriai laukia treniruočių. 

- Laukia svarbios rungtynės pirmajame KMT etape. Ar galima sakyti, kad mūsų komandai atkrintamosios jau prasideda? 

Taip, tikrai taip. Rungtynės mums yra labai svarbios. Labai tikiuosi, kad viskas, ką darėme rinktinių pertraukos metu – tiek pasirengimo stovykla, tiek rungtynės su rinktine – atsipirks. 

- Ką laikytum pagrindiniu raktu rungtynėse siekiant pergalės? 

Manau, kad pagrindinis akcentas bus gynyba. Tikiuosi, jog pagerinome savo žaidimą gynyboje ir sugebėsime sustabdyti varžovų lyderius, ypač jų „du prieš du“ situacijas.  

Gruodžio 4-osios susitikimo su gargždiečiais Jonavos sporto arenoje pradžia - 18:30. 

Bilietus į rungtynes tarp „Jonava Hipocredit” ir Gargždų „Gargždai” galite įsigyti paspaudę čia: 

„Jonava Hipocredit“ inf. 

Kalbėdama apie šį įvertinimą, pašnekovė neslepia – tai buvo ir netikėta, ir labai malonu.

„Šis įvertinimas man – labai ypatingas. Jis ne tik nustebino ir sušildė širdį, bet ir įkvėpė tolimesniems darbams“, – sako S. Černiauskienė.

Vis dėlto, anot jos, apdovanojimas – tai ne tik asmeninis, bet ir visos komandos įvertinimas.

„Nustebino tikrai – juk kasdien dirbame galvodami pirmiausia apie vaikus, kolektyvą ir bendruomenę, o ne apie apdovanojimus. Tačiau kartu jaučiu, kad tai natūralus mūsų bendro darbo įvertinimas – visos „Pakalnutės“ komandos, kuri kiekvieną dieną kuria šiltą, augimui palankią aplinką vaikams.“

A. Reipos archyvo nuotraukoje - švietimo lyderio nominacijos įteikimas 

Lyderystė – ne sustojimas, o kelias pirmyn

Pasak direktorės, švietimo lyderystė nėra statusas ar pareigos, o nuolatinis tobulėjimo procesas.

„Jis primena, kad švietimo lyderystė – tai ne sustojimas, o nuolatinis judėjimas į priekį. Įkvepia dar labiau ieškoti naujų idėjų, stiprinti bendruomeniškumą, kelti sau ir komandai naujus tikslus. Tai atsakomybė, kuri skatina tobulėti.“

Paklausta, ar lyderystė jai labiau asocijuojasi su atsakomybe ar įkvėpimu, pašnekovė ilgai žodžių neieško: „Man tai – ir viena, ir kita. Lyderystė švietime yra atsakomybė už žmones, su kuriais dirbi, bet kartu – įkvėpimo misija. Ji prasideda nuo noro padėti, įsiklausyti, kurti aplinką, kur kiekvienas gali augti ir jaustis svarbus.“

Vertybės, kurios kuria stiprią komandą

„Pakalnutės“ direktorė pabrėžia, kad kolektyvo stiprybė – ne formaliose struktūrose, o nuoširdžiuose santykiuose.

„Svarbiausios man – bendrystė, pasitikėjimas, pagarba ir atvirumas. Tik susitelkę, palaikydami vieni kitus ir dalindamiesi patirtimi galime pasiekti geriausių rezultatų. Kiekviena diena „Pakalnutėje“ primena, kad komandos stiprybė slypi paprastuose, bet nuoširdžiuose santykiuose.“

Patirtis, padėjusi tapti vadove

Prieš tapdama darželio direktore, Simona dirbo gimnazijoje pavaduotoja – šis etapas, pasak jos, buvo labai reikšmingas.

„Darbas gimnazijoje man suteikė tvirtus vadybinio darbo pradmenis – tai buvo metas, kai kaupiau patirtį, mokiausi, o darbas su paaugliais – kupinas iššūkių. O ikimokyklinio ugdymo įstaiga – erdvė, kur viskas prasideda nuo mažų vaikų žingsnių. Vadyba čia ne tik apie procesus, bet ir apie jausmą, rūpestį bei kūrybiškumą.“

Metai, pažymėti pokyčiais ir bendrystės dvasia

2025-ieji „Pakalnutei“ – ypatingi, nes darželis mini 55 metų jubiliejų. Šie metai tapo proga įgyvendinti reikšmingus pokyčius ir sustiprinti bendruomenę.

„Gal net ir pasąmoningai buvo siekiama šiuos metus pragyventi taip, kad metų darbai būtų minimi dar ilgą laiką. Kaip vieną iš svariausių pokyčių įvardinčiau Nuolatinio tobulinimo metodologijos įdiegimą „Pakalnutėje“. Šį žingsnį sekė ir kiti: darželio pedagogų ir administracijos trijų komandų stažuotės Nyderlandų Karalystėje, skaityti pranešimai rajone ir už rajono ribų“, - sako S. Černiauskienė bei priduria, kad ypatingas dėmesys skirtas įtraukčiai ir šeimų įsitraukimui.

„Visa darželio pedagogų ir švietimo pagalbos vaikui specialistų komanda atsakingai dirbo siekdama užtikrinti kiekvieno vaiko visapusišką ugdymąsi. Galime drąsiai teigti, kad mums tai puikiai pavyko. Pastarieji metai ypatingi ir tuo, kad tikriausiai kiekviena ugdytinių šeima įsitraukė į mūsų veiklas – nuo kūrybinių dirbtuvių iki bendruomenės vakarų“, - didžiuojasi direktorė. 

Pašnekovė prisimena ir jubiliejinį spektaklį, tapusį bendrystės simboliu:

„Gražiausias bendruomenės susitelkimo pavyzdys man buvo „Pakalnutės“ 55-erių metų jubiliejaus šventės akcentas – spektaklis „Voro vestuvės“, apjungęs vaikus, darbuotojus ir tėvelius. Tai buvo tarsi patvirtinimas, kad kai veikiame susitelkę, kai kuriame, o ne griauname, galime pasiekti labai gražių rezultatų.“

Apie švietimo kryptį ir lyderystės prasmę

Kalbėdama apie Jonavos švietimo kryptį, direktorė akcentuoja – svarbiausia, kad pokyčiai būtų prasmingi ir orientuoti į vaiką.

„Tiek Jonavos, tiek visos šalies švietimas turėtų daugiau orientuotis ne į formą, bet į turinį. Norėčiau, kad kiekvieno vaiko visapusiškas įtraukimas taptų ne siekiamybe, o realybe. Kartais norisi priminti, kad už inovatyvių metodų, atnaujintų programų ir materialinių bazių visada stovi vaikas – ir būtent jo kokybiškas ugdymas yra mūsų visų prioritetas.“

Atsakydama, ko palinkėtų kitiems pedagogams, siekiantiems būti švietimo lyderiais, S. Černiauskienė skatina kolegas drąsiai svajoti ir kurti. 

„Nebijoti svajoti, ieškoti ir kurti. Kiekvienas pedagogas gali būti lyderis – svarbu tik tikėti tuo, ką darai, ir matyti prasmę savo darbe.“

Medžioklė – viena seniausių žmonijos veiklų, lydėjusi žmogų nuo pat pirmųjų jo žingsnių žemėje. Šiandien ji neatsiejama nuo atsakomybės ir gamtos pusiausvyros išsaugojimo.

Apie medžioklės prasmę, tradicijas ir šiuolaikinius iššūkius kalbamės su Vytautu Kaminsku, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Jonavos skyriaus vadovu.

– Kiek narių šiuo metu vienija Jonavos medžiotojų ir žvejų draugija? Ar gretos auga, ar retėja?

Šiuo metu mūsų skyrius vienija 270 asociuotų medžiotojų. Deja, pastaruoju metu stebime gretų mažėjimą.

– Kiek būrelių veikia Jonavos rajone ir ar tarp jų daugiau bendradarbiavimo ar konkurencijos?

Rajone veikia 14 būrelių – 11 priklauso mūsų skyriui, o trys kitoms asociacijoms. Bendradarbiaujame, nes neturime dėl ko konkuruoti. 

– Ką Jums reiškia Šv. Huberto diena?

Tai ir šventė, ir tradicija, ir diena, kai sustoji pagalvoti apie save.

– Ką reiškia būti medžiotoju šiandien?

Tai atsakomybė – prieš save, prieš gamtą ir prieš ateinančias kartas.

– Ką pasakytumėte tiems, kurie mano, kad medžiotojai žudo dėl pramogos?

Sunku diskutuoti su siauro mąstymo žmogumi, ypač jei jis vadovaujasi iškreiptomis „filosofijomis“ apie gamtos darną.

– Ar esate kada nors nusprendęs nešauti, nors galimybė buvo?

Taip, ne kartą. Su laiku pradedi vertinti, ar tikrai būtinas tas lemtingas šūvis.

– Koks linksmiausias ar širdį sušildantis prisiminimas iš medžioklės?

Kai buvo sumedžiotas trofėjinis šernas – toks įvykis išlieka atmintyje ilgam.

– Ar būta medžioklės, kuri Jus pakeitė, privertė kitaip žiūrėti į gamtą ar į save?

Tai nenutrūkstamas procesas – kiekviena medžioklė kažką duoda.

– Ar technologijos negesina romantikos?

Tradicijos ir technologijos puikiai dera tarpusavyje. GPS ar termovizoriai tik padeda, o romantika nuo to nenukenčia. 

– Kodėl visuomenėje tiek prieštaringų nuomonių apie medžioklę?

Manau, tai sovietinio palikimo padarinys – anksčiau medžioklė buvo laikoma tik išrinktųjų pramoga. Taip pat yra žmonių, kurie nenori matyti pokyčių ir vis dar galvoja, kad „visi medžiotojai vienodi“.

– Kas, Jūsų akimis, yra „geras medžiotojas“?

Sąžiningas ir kantrus. Taiklumas ateina su laiku.

– Ar šiuolaikiniai jauni medžiotojai kitokie?

Taip – labiau atsakingi. Iš pradžių azartiški, bet su laiku „nusišlifuoja“. 

– Ar medžioklės tradicija perduodama Jūsų šeimoje?

Iš dalies – vienas iš prosenelių buvo medžiotojas.

– Ką patartumėte jaunam žmogui, svarstančiam tapti medžiotoju?

Medžioklėje ne šaudoma, o medžiojama.

– Kas Jus vis dar traukia į mišką ankstyvą rytą, kai kiti renkasi miegą ir šiltą kavą?

Ne tik rytą, bet ir vakarą – miškas iškrauna blogybes ir pakrauna gerumu. Grįžęs iš jo, net ant žmonių nebūni piktas.

---

Šv. Huberto dieną medžiotojai visoje Europoje mini ne tik kaip tradiciją, bet ir kaip priminimą, kad pagarba gamtai bei jos darnai – svarbiausias šiuolaikinės medžioklės principas.

Apdovanojimas – ne tik asmeninis įvertinimas, bet ir bendruomenės darbo, kūrybos bei šviesos įprasminimas. Mokytoja, kasdien lydinti mažuosius pažinimo keliu, spinduliuoja ramybę, nuoširdumą ir tikėjimą, kad didžiausios vertybės gimsta iš širdies.

Kviečiame artimiau susipažinti su Jonavos metų mokytoja, išgirsti jos mintis apie pašaukimą, įkvėpimą bei mokytojo misijos prasmę šiandienos pasaulyje.

- Ką Jums asmeniškai reiškia šis įvertinimas – būti pripažintai Jonavos metų mokytoja 2025?

Metų mokytojo apdovanojimas man – ne tik asmeninis įvertinimas, bet ir visos bendruomenės darbo, augimo bei bendrystės rezultatas. O mūsų įstaigos pavadinimas „Bitutė“ labai simboliškas – čia visi esame tarsi avilio dalis: darbštūs, kūrybingi, susitelkę bendram tikslui.

Ypatingas AČIŪ įstaigos vadovei Violetai Skodienei – už pasitikėjimą, už palaikymą ir nuolatinį skatinimą stiebtis aukštyn. Jūsų suteikta erdvė augti ir kurti – tikrai prisidėjo prie šio įvertinimo.

- Ar tikėjotės tokio pripažinimo, ar šis apdovanojimas buvo maloni staigmena?

Niekada negalvoju apie įvertinimus – svarbiausia man daryti tai, ką myliu. O kai darbas teikia džiaugsmą, kai matai jo prasmę, tuomet ir sėkmė ateina savaime. Tad šis pripažinimas, be abejo, labai maloniai nustebino ir patvirtino, kad pasirinkau teisingą kelionės kryptį.

Mokytojo misija man – atsakinga ir įkvepianti. Kiekvienam iš mūsų patikėtas jaunosios kartos ugdymas. Daug šviesių akimirkų slypi kasdienybėje: vaikų šypsenos, ištarti žodžiai, įveikti sunkumai.

- Kaip manote, kokios Jūsų darbo savybės ar iniciatyvos labiausiai prisidėjo prie šio įvertinimo?

Manau, prie šio įvertinimo labiausiai prisidėjo atvirumas pokyčiams ir naujoms idėjoms, kūrybiškumas bei nuolatinis noras tobulėti. Tarptautinis bendradarbiavimas kuriant eTwinning projektus ir dalyvavimas EU Code Week iniciatyvoje, kur esu viena iš Lietuvos vedlių, suteikia galimybę dalintis patirtimi, semtis įkvėpimo ir įkvėpti kitus. Tikiu, kad kiekvienas mūsų įneša savo svarų indėlį – auginame idėjas, naujas kartas, ugdome drąsą keistis ir siekti daugiau.

- Šis apdovanojimas neabejotinai įpareigoja – kokią atsakomybę jaučiate po tokio pripažinimo?

Jaučiu atsakomybę ir toliau augti, dalintis, įkvėpti.

Kaip rašė Antoine de Saint-Exupéry: „Tik širdimi galima teisingai matyti. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.“

Stengiuosi matyti širdimi.

- Kaip Jūsų mokiniai ir kolegos reagavo į žinią apie šį apdovanojimą?

Iš tos dienos saugau daugybę šiltų akimirkų. Kolegos nuoširdžiai džiaugėsi, o vaikai apdovanojo šypsenomis, linkėjimais ir apkabinimais. Šiandien man norisi, kad kiekvienas patikėtų – ir jų žvaigždė sužibės pačiu tinkamiausiu metu.

- Kas Jus labiausiai įkvepia ir motyvuoja kasdienėje mokytojos veikloje?

Motyvuoja vaikai – jų smalsumas, nuoširdumas, gebėjimas džiaugtis mažais dalykais.

Kaip rašė Richardas Bachas knygoje „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“: „Aukščiausias meistriškumo laipsnis – džiaugtis skrydžiu.“

Man šis darbas – nuolatinis skrydis, kuriame svarbu ne tik pasiekti tikslą, bet ir mėgautis pačia kelione.

- Jūs dirbate su priešmokyklinio amžiaus vaikais – kuo šis amžiaus tarpsnis Jums ypatingas ir kokių iššūkių jis kelia?

Esu priešmokyklinio ugdymo mokytoja – mūsų grupė simboliškai vadinasi „Žiniukai“, ir tai labai žavi, nes mano ugdytiniai – tikri pasaulio tyrinėtojai ir atradėjai.

Šiandienos vaikai nepaprastai įdomūs ir unikalūs. Tai būsimi idėjų generatoriai, kūrėjai, kurie savo smalsumu jau dabar keičia pasaulį. Jie drąsūs, kūrybiški, laisvi, kupini troškimo atrasti, pažinti ir kurti. Tuo pačiu tai įgalina ir mus, mokytojus, nebijoti keistis, išbandyti naujus būdus, mokytis drauge. Pokyčiai, kuriuos atneša vaikai, – tai judėjimas pirmyn.

- Kokią vietą Jūsų darbe užima bendradarbiavimas su tėvais ir kolegomis?

Bendradarbiavimas – mūsų stiprybė. Kaip ir bičių avilyje, kiekvienas turime savo vaidmenį, o darnus darbas veda prie bendro tikslo. Kiekvieno indėlis neįkainojamas.

- Kaip, Jūsų manymu, keičiasi mokytojo vaidmuo šiandienos švietimo sistemoje?

Kinta laikai, priemonės, technologijos, tačiau esmė išlieka – būti šalia vaiko, padėti jam patikėti savimi, augti ir drąsiai siekti svajonių.

Kaip rašo Karolis Klimas knygoje „Mokytojas. Kaip aš išmokiau juos skaityti knygas, mąstyti ir maištauti“: „Vartotojiškoje visuomenėje reikia mokėti atsirinkti, kas iš tiesų ugdo ir skatina asmenybės evoliuciją... Mačiau vienintelę išeitį – duoti mokiniams vertės matavimo įrankius.“

Man atrodo, būtent tai ir yra šiandienos mokytojo misija – padėti vaikams atrasti vertybes, išmokyti mąstyti, o svarbiausia – nebijoti klysti ir matyti plačiau.

- Ko palinkėtumėte jauniems pedagogams ar tiems, kurie dar tik svarsto apie mokytojo kelią?

Nebijokite rinktis šio kelio – jis kupinas šviesos, kūrybos ir augimo.

Kaip sakė Antoine de Saint-Exupéry: „Visi suaugusieji kadaise buvo vaikai, tik nedaugelis tai prisimena.“

Tad išsaugokite tą vaiką savyje – būtent jis padės matyti pasaulį su meile ir įkvėpimu.

- Dėkojame už pokalbį.

- Eimantai, sezono starte netrūko įvykių Jonavoje. Kaip tau pačiam sekėsi įsilieti į kolektyvą ir kaip komandos rūbinėje pavyko išlikti vieningais permainingu laikotarpiu?  

Man asmeniškai į komandą pavyko įsilieti tikrai gerai, nes dauguma žaidėjų žinau iš anksčiau ir rūbinėje tikrai viskas buvo nuostabu nuo pirmos dienos Jonavoje. Tokiais momentais, kai komandą sukrečia permainos, svarbiausia išlikti kaip komandai ir dar stipriau kovoti vienas už kitą, todėl džiaugiuosi, kad pastarosiose keliose rungtynėse tai pavyksta padaryti. 

- Po sunkoko sezono starto pastarosiose keturiose rungtynėse rinkai dviženklį taškų skaičių. Kokios to įsibėgėjimo priežastys?  

Sezono pradžioje ta piršto trauma tikrai šiek tiek išmušė iš vėžių, tačiau džiaugiuosi, kad aikštelėje jaučiuosi vis geriau ir tikiuosi pavyks išlaikyti stabilesnį žaidimą.  

- Komandą šią savaitę papildė Artūras Milaknis, kuris yra visų laikų daugiausiai tritaškių metimų pataikęs žaidėjas stipriausioje šalies krepšinio lygoje. Kiek smagu tau kaip snaiperiui bus padirbėti su šia legenda? 

Be abejo, visi žinom, kokio lygio tai buvęs žaidėjas, prikaupęs milžiniškos patirties aikštelėje ir už jos ribų. Manau, tikrai tiek man, tiek visai komandai bus didelė paspirtis, turime į ką lygiuotis ir semtis žinių. 

- Po praėjusių rungtynių netrūko pasisakymų iš varžovų trenerio. Ar žaidėjai to nepraleido rūbinėje ir kaip reagavote? 

Žinoma girdėjome ir matėme, bet asmeniškai aš kaip žaidėjas stengiuosi koncentruotis į įvykius aikštelėje. 

- Kas bus svarbiausia ketvirtadienio rungtynėse, norint iškovoti antrąją pergalę „Citadele-KMT“ pirmajame etape?  

Tai ne paslaptis, kad „Nevėžis-Paskolų klubas“ mėgsta daug žaisti vienas prieš vieną bei turi ryškų lyderį Perkinsą, kuris apstatytas gerais metikais. Reikės komandiškais veiksmais stengtis sustabdyti būtent jį ir neleisti mesti lengvų tritaškių jų snaiperiams. 

- Po šių rungtynių beveik dvi savaites nerungtyniausime namuose. Ar laukiate gausaus jonaviečių palaikymo šiose rungtynėse? 

Jau įsitikinau, kad Jonavos fanai tiesiog nuostabūs! Net ir labai prastose situacijose jie buvo su mumis, tai net neabejoju, kad jie ir vėl bus garsūs. Jie yra papildomas stimulas komandai dar labiau kovoti kartu.  

Rytojaus susitikimo su kėdainiškiais Jonavos sporto arenoje pradžia - 18:30. 

Bilietus į rungtynes su Kėdainių „Nevėžis-Paskolų klubas” galite įsigyti paspaudę čia: 

 „Jonava Hipocredit“ inf. 

Svarbiausia žinia rajono gyventojams – šios operacijos finansuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF), todėl pacientams jos nemokamos. 

Apie pirmuosius darbus Jonavoje ir planus ateičiai – pokalbis su gydytoja Viktorija Slavinskyte Pušklevič. 

- Kokia operacija pirmoji buvo atlikta Jonavos ligoninėje? 

- Pirmoji operacija buvo tikrai sudėtinga. Pacientas atvyko negalėdamas 19 metų atmerkti voko. Atlikome sudėtingą okuloplastinę operaciją – iš kaktos raumens suformavome lopelį ir jį pritaikėme prie pačio voko. Pacientas po operacijos apsidžiaugė: sako, 19 metų nemačiau, o dabar matau daug ryškiau nei anksčiau.  

Tai buvo mūsų pirmoji ir labai sudėtinga operacija. Toliau planuojame atlikti įvairias vokų operacijas, daugiausia dirbsime su pacientais, kuriems paslaugos kompensuojamos ligonių kasų. Aišku, reikės atlikti išsamius tyrimus ir nustatyti, ar pacientai atitinka kriterijus. Jei ne – pasiūlysime kitus sprendimus, įskaitant estetinę chirurgiją. Visa tai įmanoma ir Jonavos ligoninėje. 

- Galima sakyti, kad Jonavos ligoninė žengia dar vieną žingsnį pirmyn – link respublikinės medicinos lygmens, net plastinės chirurgijos paslaugų? 

- Tikrai taip. Dažniausiai pas mane kreipiasi pacientai su rimtomis problemomis, kai daugiau nei pusė vyzdžio uždengiama nukritusiu voku. Tokios operacijos – tai didelis žingsnis į priekį Jonavos ligoninei. 

- Kada buvo atliktos pirmosios operacijos? 

- Pirmoji – spalio 6-ąją dieną. O spalio 20-ąją atliktos net penkios operacijos.  

- Girdėjome, kad ateityje planuojama teikti paslaugas ir vaikams? 

- Taip, džiaugiuosi, kad galėsime suteikti pagalbą ir vaikams – su anestezija, jei tai bus, pavyzdžiui, miežiai ar kitos vokų patologijos. Be to, ateityje tikimės plėstis ir toliau – galbūt bus atliekamos ir žvairumo operacijos.  

- Kada žmogus turėtų susirūpinti ir kreiptis į jus? Kaip vyksta visa procedūra? 

- Dažniausiai pirmieji apie problemas išgirsta šeimos gydytojai. Pacientai skundžiasi, kad sunku matyti, tenka įtempti kaktos raumenis, kilnoti antakius. Ypač dažnai tai pastebi vairuotojai – sako, kad šonuose visiškai nebemato ir tenka net sukti galvą. 

Tuomet atliekame regėjimo lauko tyrimą – jis parodo, ar skundai realūs. Jeigu matome defektus, susijusius su nukritusiais vokais, rekomenduojame operaciją. Delsimas tik blogina regėjimo būklę, todėl geriau problemą spręsti iš karto.  

- Ar dažniau į jus kreipiasi moterys, ar vyrai? 

- Nors atrodo, kad tai moterų rūpestis, statistiškai nukritusius vokus dažniau turi vyrai. Jų kaktos audiniai ir raumenys sunkesni, todėl laikui bėgant antakiai pasmunka žemyn. 

Kartais pas vyrus tie antakiai būna taip nusileidę, kad vien vokų operacijos nebeužtenka – reikia kelti ir antakius. Kai kuriais atvejais atliekame abu veiksmus vienu metu. 

Moterys paprastai kreipiasi greičiau – jos galbūt labiau rūpinasi savo sveikata ir išvaizda. 

- Kaip vyksta pati operacija? Ar ji skausminga? 

- Pacientams visada sakau: viskas labai panašu į apsilankymą pas odontologą. Nuskausminame, pacientas atsipalaiduoja, kalbamės – daug psichologijos. 

Dažnai po visko žmonės sako: Kodėl aš bijojau? Buvo visai nebaisu, net panašu į apsilankymą pas kosmetologą. Žinoma, jautresniems pacientams galime taikyti ir bendrinę anesteziją. Kiekvieną atvejį deriname individualiai su anesteziologu.  

- Tai reiškia, kad pacientai gali pasirinkti anestezijos būdą? 

- Taip, Jonavos ligoninėje turime visas tam reikalingas galimybes. Paslaugos oftalmologijos srityje čia tikrai sparčiai plečiasi.  

- O nuo kelių metų vaikai gali būti operuojami Jonavoje? 

- Vaikučiams, kuriems reikia, galime suteikti anesteziją ir atlikti smulkias operacijas – pavyzdžiui, šalinant miežius ar kitus darinius. Paprastai tai darome nuo 5–6 metų amžiaus. Mažesnius vaikus, žinoma, nukreipiame į Kauno klinikas. Be to, ateityje tikimės plėstis ir toliau – galbūt Jonavoje bus atliekamos ir žvairumo operacijos. 

Bet tai vis tiek didelis žingsnis – dabar ir Jonavos ligoninė turi šią galimybę. Džiugu, nes tėvai dažnai klausia, kur kreiptis su vyresniais vaikais, o čia galime jiems padėti vietoje.  

- Ir dar kartą pasitikslinkime: šios paslaugos – finansuojamos? 

Taip, pacientams mokėti nereikia – operacijos finansuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Tad kviečiame žmones drąsiai kreiptis – juk kalbame ne tik apie grožį, bet ir apie regėjimo kokybę.

- Dėkojame už pokalbį.

„Tai visai kitoks gyvenimas – kupinas drausmės, aiškių taisyklių ir struktūros. Geriausiai įsiminė pirmosios dienos – viskas vyko it rūke. Vėliau prasidėjo pirmieji taktikos mokymai, rytinės mankštos ir visa eilė nuotykių, kurių kariūno gyvenime netrūksta“, – prisimena pulkininkas.

Pasak jo, akademija davė tris kertinius dalykus, be kurių šiandieninio karininko jis neįsivaizduoja: „Pirma – suvokimas, kad galiu daugiau, nei pats maniau. Antra – atsparumas sunkumams ir pasitikėjimas savimi net ekstremaliausiose situacijose. Ir trečia – bendrystės ir prasmės jausmas. Tuo metu tarnyba kariuomenėje gal nebuvo labai populiari, tačiau mums, tuometiniams kariūnams, tai atrodė prasminga: mes saugojome savo valstybę.“

Pulkininko teigimu, sprendimą stoti į karo akademiją lėmė jaunatviškas nuotykių troškimas ir tuo metu dar ne iki galo suvoktas, bet gilus patriotizmas. Tuo metu buvo praėję vos ketveri metai nuo nepriklausomybės atkūrimo ir tik dveji – nuo paskutinio Rusijos kariškio pasitraukimo iš Lietuvos. “Tvyravo aiškus suvokimas, kad negalima pasiduoti“, – prisimena pulkininkas.

Šiandien E. Lastauskas karininko profesiją vadina prasmingesne nei bet kada anksčiau.

„Tai – gyvenimo būdas, kuriame „aš“ atsitraukia į antrą planą, o „reikia“ tampa svarbiau už „noriu“. Bet su visais nepatogumais ateina ir didžiulis, labai smagus dalykas – prasmė. Ginti valstybę yra ne tik garbė, bet ir svarbus pasirinkimas. Taip, kiekvienas žmogus randa savą kelią įprasminimui, tačiau man atrodo, kad ginti savo šalį ir žmones – viena iš kilniausių prasmių“, – įsitikinęs pulkininkas.

Jaunimui jis linki nebijoti iššūkių ir imtis veiksmų.

„Jeigu nusprendėte – veikite. Tik veikdami suprasite, ar esate pasiruošę. O sėkmės formulė paprasta – kiekvienas, kuris stengsis ir darys, taps karininku“, – įsitikinęs pulkininkas E. Lastauskas.

Visa informacija apie stojimą į LKA: https://www.lka.lt/kaip-istoti/

KAM inf.

- Mano kelias į muziką prasidėjo dar darželyje, kai muzikos mokytoja pastebėjo mano muzikalumą. Tai aš atsimenu, dar tada darželyje būdama, ketverių ar penkerių metų, ir dainų dainelėj sudalyvavau. Aišku, nelabai man ten pasisekė, bet… (juokiasi). Vėliau, mano tėvai kažkaip labai atsižvelgė į tą, vėlgi, mano polinkį į muziką, tai aš tada nuėjau į meno mokyklą. Ten ir vokaliniame ansamblyje dainavau, tada dar į chorą užsirašiau ir taip po truputį, tas mano muzikinis kelias driekėsi.  

- Dainuoji jau seniai, bet kas tave labiausiai įkvėpė kurti? Gal yra atlikėjų, kurie padarė įtaką tavo stiliui?  

- Kurti aš pradėjau gan neseniai, iš tikrųjų. Tikrai nebuvau tas žmogus, kuris nuo vaikystės kuria. Pradėjau, kai man buvo 17-ka metų, gal 18-ka netgi. Po sudalyvavimo „X faktoriuje” aš labai daug įgijau tokio kaip ir pasitikėjimo savimi, sakykim, muzikoje. Mane tikrai labai skatindavo artimųjų ratas kurti, bet aš kažkaip vis galvodavau, kad: „Ai, nemoku, man tikrai neišeis, man tikrai nesigaus”. Ir tiesiog, kažkada buvau, atsimenu, susipykus su savo geriausiais draugais, šiek tiek turėjom tokį pyktį ir man buvo labai liūdna, kaip ir neturėjau kur padėti tų savo emocijų, aš atsimenu. Man labai skaudu buvo, tai tada ir gimė mano pati pirma daina. Aš jau nepamenu kaip tiksliai ji skamba ir išvis apie ką ji buvo. Aš tik atsimenu, kad ji buvo gan liūdna. Ir aš tada sukūriau, atsimenu, pagrojau savo mamai, mama pasakė, kad labai gražu ir, kad bandyčiau dar ir dar. Tai bandžiau, kol galiausiai, kažkaip, pavykdavo vis geriau. Paskui jau supratau tiesiog kaip visa tai vyksta, kaip „pagauti” tą mintį, tą įkvėpimą ir vat į jį susitelkti, kad būtų galima kažką išvystyti, kažką parašyti, nes anksčiau to niekada nemokėjau. O dėl atlikėjų – manau šiaip ir dabar labai jaučiasi, iš tikrųjų, Lietuvoje, kad labai daug kas linksta į tą Džesikos stilių. Tikrai nemeluosiu, sakydama, kad: „Oi ne, tikrai nepadarė jokios įtakos”. Manau, kad tikrai daugumai atlikėjų Džesika padarė labai daug ir labai didelės įtakos kūryboje. Bet aš stengiuosi vis tiek įnešti tą kažkokį savitumą, kitaip ir nesigautų, nes tai yra mano kūryba. Tai, manau, kad didžiausią įtaką, turbūt, ji ir padarė, o šiaip, aš stengiuosi kažko nekopijuoti ir daryti vis tiek savaip.  

- Ar yra minčių apie albumą? Jei taip, kaip greitai galėsime jį išgirsti? 

- Kuo toliau, tuo dažniau susimąstau apie tai, nes iš tikrųjų, kuo toliau, tuo dažniau gaunu klausimų apie tai. Tai taip, yra minčių apie albumą, bet kol kas, dar atrodo, kad šiek tiek norisi paaugti, norisi kažkokios savo auditorijos, kuri to albumo lauktų. Ir manau, kai jausiu, kad tikrai yra žmonių, kurie, na, aišku ir dabar yra žmonių, kurie vertina mano kūrybą, bet kai jausiu, kad auditorija yra pakankama, ir jausiuos pakankamai tvirtai toje visoje muzikos industrijoje, manau, kad tada ir išeis. Tai net nežinau, kol kas atrodo, kad tai yra labai labai toli, bet realiai mąstant, aš manau, kad kelių metų bėgyje tai yra visai įmanoma. Nieko negaliu prižadėti, bet manau, kad tai yra toks kaip ir realus planas. Kol kas nėra planas „A”, bet kažkada tikrai bus.  

- Ar pati rašai dainos žodžius? Kaip vyksta kūrybos procesas? 

- Dainų žodžius bandau pasirašyti pati, tai dauguma mano dainų, kurios, kol kas, yra ir neišleistos, bet jau jos yra paruoštos, yra mano pačios kūrybos. Jau esu išleidusi „Išmokyk mylėt” ir tai yra visiškai mano kūryba. Kitos dainos, dar kol kas, parašytos yra ne mano, mano tik įdainuotos. Keliose vietose kažkas patobulinta, kad būtų taip, kaip man patinka. Bet šiaip, stengiuosi pati rašyti ir tas mano kūrybos procesas būna labai įvairus. Būna, atrodo tas kūrybos kažkoks elementas, net nežinau kaip jį įvardinti, taip susikaupia ir eini, nes jauti, kad man dabar reikia kažką parašyti. Ir kai taip būna, aš bent pastebėjau, kad tada man geriausiai gaunasi, geriausias būna rezultatas. Aš tada atsisėdu ir man vienu metu gimsta ir melodija, ir žodžiai, ir muzikos kažkokia idėja susidėlioja, ir net stengtis nereikia – tiesiog viskas  savaime ateina. O jei aš pati pagalvoju, kad man kaip ir reikėtų kažką parašyti, nueiti pabandyti, aš tada dažniausiai pradedu nuo melodijos, tada sugalvoju kažkokius žodžius. Kartais būna, kad kažkokią istoriją parašau ir bandau tą istoriją papasakoti per muziką. Tai nėra kažkoks mano asmeninis išgyvenimas, tai yra tiesiog kažkokia istorija iš šono. Tai tas kūrybos procesas būna įvairus, bet rezultatai visada džiugina, kad ir kaip parašytum tą dainą.  

- Esi studentė? Kaip pavyksta viską suderinti su mokslais? Ar šie dalykai netrukdo vienas kitam?  

- Taip, esu studentė. Iš tikrųjų, galvojau, kad bus sunkiau suderinti su mokslais, bet man, bent jau, tikrai niekas netrukdo, tie dalykai nesimaišo. Vienintelė, galbūt, būna tokia kaip ir problema, kad muzikantai irgi žmonės, jie irgi dirba darbo dienomis, o dažnai taip atsitinka, kad darbo dienomis man būna paskaitos, arba kažkokie seminarai, laboratoriniai darbai ir panašiai. Tai kartais būna, kad susidubliuoja. Tikrai rečiau vyksta fotosesijos ir taip toliau, tai aš stengiuosi, pavyzdžiui, paskirti vieną dieną ir geriau kažkaip atidirbti universitete kitą dieną. Bet tai būna labai retai, nes mes dažniausiai susideriname taip, kad man išvis nesidubliuoja niekas. Girdėjau labai daug, kadangi aš studijuoju mediciną: „Viskas, nebeturėsi gyvenimo, sėdėsi prie knygų ir panašiai”. Tai aš manau, kad čia labai nuo žmogaus priklauso ir man, asmeniškai, tai tikrai netrukdo, bent jau kol kas, nei viena iš šių mano gyvenimo sričių viena kitai. Labai viskas gerai susiderina.  

- Dabar sulauki nemažai dėmesio. Ar tai atsispindi tavo asmeniniame gyvenime? Gal, pavyzdžiui, pasikeitė tavo draugų ratas?  

- Dėmesio sulaukiu tikrai daugiau, nei anksčiau, bet aš stengiuosi jo tiesiog neprisileisti į savo asmeninį gyvenimą. Tas visas dėmesys, jis ir lieka socialiniuose tinkluose, jis lieka scenoje, kai aš būnu. Bet mano šeimoje, mano draugų rate, tai nieko panašaus nesijaučia. Aš stengiuosi nepakeisti savo požiūrio į kitus ir neleisti kitiems pakeisti požiūrio į save, vien dėl to, kad apie mane rašo tinklaraščiai ir panašiai. Tai nėra mano vienintelė asmenybės dalis, kuria aš galiu didžiuotis. Aš neleidžiu tam būti pagrindu savęs, kaip žmogaus. Dėl to, turbūt, ir tas mano draugų ratas nelabai pasikeitė. Su kai kuriais, aišku, žmonėmis suartėjome, su kai kuriais atitolome, bet aš manau, prie to čia labiau prisidėjo mokyklos baigimas, o ne tai, kad aš pradėjau muzikinę karjerą. Ir aš kažkaip stengiuosi būti visą laiką savo vietoje, neišsišokti per daug. Jei su kažkokiu žmogumi bendrauju, tai dažniausiai tam žmogui net ir nesakau, kad aš čia kažkokia dainininkė, ar muzikantė, iki kol jis pats manęs nepaklausia. Šiaip aš stengiuosi to neparodyti ir neakcentuoti, kad: „Žiūrėkit – aš dainuoju”. Čia nėra mano pagrindinė, kaip žmogaus, savybė.   

- Vis daugėja debiutuojančių atlikėjų, vieniems geriau pavyksta – kitiems ne. Kaip manai, kokia yra tavo sėkmės paslaptis?  

- Su sėkme, manau, kad lygiai tas pats yra. Jeigu tu esi žmogiškas, žmogiškai elgiesi su tais žmonėmis, kurie klauso tavo muziką, tai tada jie ir toliau klausys, nes  jie nebus tavimi pasibaisėję, ar kažkaip. Tai aš manau, kad tas mano paprastumas ir kuklumas, turbūt, man labiau padeda, negu, kad kiša koją. Nes dažniausiai būna taip, kad dauguma įsivaizduoja: „Nu tai viskas, šitas jau pasidarė žinomas, tai čia bus sužvaigždėjęs kažkoks, pasikėlęs, jau čia su juo neįmanoma bus pakalbėti”. Ir kadangi taip galvoja, tai ir tie, kurie išpopuliarėja pradeda taip ir elgtis. O aš kažkaip netikiu, kad būtina būti kažkokiam pasikėlusiam, vien dėl to, kad esi žinomas. Tai aš stengiuosi šito irgi neprisileisti. Man ir mokslai nelabai leidžia įsileisti šitų minčių, kad aš kažkokia žvaigždė, ar kažkas. Aš ne tą dalyką studijuoju, kad aš čia galėčiau išsišokti. Esu studentė, lygiai tokia pati kaip ir visi kiti ir aš dėl to privalau išlikti savimi. Tai aš manau, kad aplinkiniai žmonės tai jaučia ir jiems tada yra smagiau klausytis tokio žmogaus dainų. Antras dalykas, tai yra tas, kad iš tikrųjų, mes, komanda, labai daug laiko praleidžiame prie kūrybos. Tai tikrai stengiamės išdirbti kiekvieną garselį, kiekvieną dalykėlį ištobulinti. Aš, šiaip, niekada nelaikiau savęs perfekcioniste, bet muzikoje, mane būtų galima šiek tiek „prirašyti” į tą „perfekcionistų būrelį”. Tai, manau, kad irgi šitas dalykas yra labai svarbu - norėti, stengtis daryti tą gerą rezultatą.   

- Su kokiais iššūkiais teko susidurti, kaip scenos naujokei?  

- Tų iššūkių tai yra begalės, tiesiog. Nuo to, kad kai kurios, sakykime, radijo stotys nenori groti pradedančiųjų atlikėjų dainų, nes, tiesiog, netiki, kad tai bus kažkoks ilgalaikis projektas. Tai čia toks yra, turbūt, vienas mažiausių iššūkių. Aišku, didžiausias iššūkis tai yra, kad jau pradedi jausti, kad žmonės net nepažinodami tave teisia ir tiesiog nuo galvos iki kojų esi blogas, nors visiškai nieko apie tave tie žmonės nežino. Buvo, atsimenu, tokių komentarų, kad: „Ko čia lakstai, ko čia nesąmones dainuoji, eik geriau pasimokyk”. Ir mane, būna, toks juokas paima, galvoju: „O ką tie žmonės pagalvotų, jeigu sužinotų, nu va, kad aš mokausi ir dar dainuoju”. Tai va, įdomu, ką tada sakytų, kas tada būtų jiems dar negerai… (juokiasi). Tai šitas dalykas kaip ir sunkus, bet kaip ir juokas ima. Kol kas dar nebuvo kažkokių baisių dalykų, kad labai įžeistų, ar kažką. Aš kažkaip visa tai priimu su humoru, stengiuosi neimti į galvą ir gyventi savo gyvenimą. O kiekvienas žmogaus komentaras yra jo paties atspindys. Tai, sakau, stengiuosi neprisileisti, bet šitas dalykas būna kartais, kad išmuša iš vėžių. Kad ir stengiesi neimti į galvą, bet mąstai, kad ir visa dieną, kartais būna ir iki savaitės, kad mąstai apie tai. Tiesiog, sujaukia tas mintis. Aišku, būna ir scenoje visokiausių dalykų. Kad ir kažkoks koncertas, kur, pavyzdžiui, tikrai norėtum paruošti kažkokią gerą programą ir panašiai, tave pakviečia, bet tada sako: „Ai, tai tu ten dvi dainas padainuok ir nueisi pačioje pradžioje, po kokio vaikų choro”. Tada tu jautiesi, toks truputį neįvertintas, nes man labai patinka užkurti vakarėlį, kaip aš sakau, šventėje. Man patinka, kai žmonės šoka, kai žmonės dainuoja kartu. Tai mane šitas, turbūt, yra labiausiai skaudinantis dalykas, nes iš tikrųjų, būna, kad neįvertina tų scenos sugebėjimų. Tai va čia man yra skaudžiausia, net ne tie visi komentarai. Aš pradėjau, iš tikrųjų, tą muziką, ne dėl to, kad būčiau kažkokia melomanė. Ne, man patinka būti scenoje. Aš jaučiuosi ten gerai, puikiai, aš ten atsipalaiduoju, pasikraunu geros energijos. Tai man scena yra mano visiška laimė.  

- Ar kažkada esi suabejojusi savo pasirinkimu eiti muzikos keliu? 

- Yra buvę, yra visko buvę. Iš  viso, mano planas toks buvo, kad prieš stojant į mediciną, ta prasme, kai nusprendžiau, kad stosiu, bet dar nebuvau įstojusi, tai aš visiems ir sakydavau, kad muzika liks tik mano hobis, kad aš namie pagrosiu, jei mane kažkur pakvies – padainuosiu, šventėse, ar kažkur. Sakiau, kad muzika tikrai nebus mano pagrindinis dalykas gyvenime. Aišku, kol kas tai ir nėra mano pagrindinė veikla mano gyvenime, bet aš dabar pradėjau link to eiti. Tai turbūt ta vienintelė abejonė gyvenime ir buvo, kad muzika turėjo likti kaip kažkoks slaptas mano talentas, apie kurį būtų žinoję tik mano artimiausi žmonės. Bet apsivertė viskas aukštyn kojomis ir gavosi taip, kad dabar siekiame to, kad visa Lietuva žinotų apie mano talentą. Tai čia ir buvo, tikriausiai, vienintelė kažkokia abejonė dėl muzikos. 

- Pasidalink savo didžiausiomis svajonėmis, norimais pasiekimais, susijusiais su muzika. 

- Kažkaip sako: „Nesidalink svajonėmis, nes jos neišsipildys”. Tai aš nelabai ir noriu dalintis tokiomis svajonėmis savo, apie kurias aš svajoju. Bet manau, kad galima pasidalinti kažkokiais tikslais. Kol kas, mūsų tikslas, mano visos komandos – siekti kuo daugiau to žinomumo, kad galima būtų išleisti albumą, kad paskui jau būtų galima padaryti ir to albumo kažkokį pristatymo koncertą, galbūt. Kad galima būtų savo kūrybą plėsti, kad žmonės išgirstų ką aš noriu, ką aš turiu pasakyti. Tai kol kas tikslai tokie - dirbti, dirbti, dirbti, kol pasieksime savo tikslų. O apie svajones aš net nenoriu kalbėti, nes tikiu, kad kai pradedi kalbėti apie savo svajones, jos neišsipildo, tai aš pasiliksiu sau šitą dalyką.  

- Ačiū už pokalbį.  

Kalbėjosi Miglė Sadauskaitė 

- Ko gero, pirmą kartą nuo vaikystės. Dar tie vadinamieji ,,muiliniai”  būdavo maži fotoaparatai su juostelėmis. Juosteles nešdavome ryškinti, kažkur tai gaudavosi apie 24 kadrai. Tu juos, aišku, tausodavai, daugiau gal išlaukdavai tinkamo kadro. Paskui, žinoma, įsigijau skaitmeninį. Fotografuoti norėjau jau seniai. Taip gyvenime aplinkybės viską sudėstė, kad teko išeiti iš darbo, o dirbau prekybos centre pardavėja. Nors tas darbas taip pat buvo mielas, nes daug bendravimo su žmonėmis. Taip pat kaip ir klientai, tai va bendravimas man labai patinka. Nuėjau mokytis fotografijos. Tai pirmiausia buvo siunčiami kursai iš darbo biržos, pas dėstytoją Joną Danilevičių. Dar prieš tai, tiesa, bedirbant, laisvu laiku važinėdavau į Kauną pas dėstytoją Saulių Černevičių. Ten būdavo užsiėmimai kiekvieną trečiadienį. Taip pat buvo be galo įdomu, nes bendravau, susipažinau su kitais kolegomis. Tada baigiau biržos siųstus kursus ir taip po truputį pradėjau fotografuoti. 

- Tai fotografija yra Jūsų pagrindinis darbas? 

- Dabar jau skaitosi kaip ir pagrindinis darbas.  

- Ar priskirtumėte save konkrečiai sričiai? Ar jūs fotografuojate viską – ir šventes, ir asmenines fotosesijas?  

- Taip. Ir tai nėra gerai. Bent jau kiek iš dėstytojų pusės – reikėtų  atsirinkti vieną sferą kažkokią. Tarkim, vestuvės, ar krikštynos, ar portretinės fotosesijos. Bet kadangi man patinka iš tikrųjų viskas: ir su vaikučiais bendrauti, ir jaunųjų visos nuotaikos, atmosfera, pagauti pačius gražiausius kadrus, akimirkas. Labai smagu, kai žmonės džiaugiasi tomis įamžintomis akimirkomis. Tai niekaip negaliu atsirinkti, būtent kuri sfera man labiausiai patiktų. Todėl tuo pačiu ir turiu studiją, kurią nuomojuosi, o studijoje taip pat galima daryti asmenines fotosesijas, Kalėdinių labai daug būna fotosesijų. Tai irgi patinka, nes vėlgi tu kuri, galvoji, dėliojiesi aplinką, vis keiti kiekvienais metais kažką tai kito. Tai dar kol kas, jau kiek metų fotografuoju, kažko vieno konkrečiai niekaip negaliu atsirinkti. O iš tikrųjų, man labiausiai patinka fotografuoti gamtą ir gyvūnus. 

- Jūsų profilyje galima pamatyti labai daug gražių gamtos nuotraukų. Įdomu, kiek laiko užtrunka pagauti tokį švarų, gražų kadrą? 

- Švarus, gražus kadras tai gal dažniausiai priklauso vis dėlto nuo apšvietimo. Geriausias gamtoje apšvietimas būna rytinis, arba vakarinis, vadinama auksinė valanda - saulei leidžiantis. Taip pat ir su žmonėmis, tada tikrai būna gražiausi kadrai, negu vidurdienį, kai krenta šešėliai po akim nuo aštrios saulutės ir panašiai. Bet tą kadrą pagauti, tai paprasčiausiai tiesiog pasiseka. Įsivaizduok, vaikštai sau gamtoje, gi netupės lapė ir nelauks, kol tu ateisi. Tiesiog eini, tada jau greitai bandai ,,pyškint”, kaip sakant, fotografuoti, ir jau paskui tik grįžus namo matai galutinį rezultatą - pavyko ar ne. 

- Kokios, sakytumėt, savybės yra svarbiausios fotografavimo srityje? Ar užtenka tik kursų ir žmogus gali būti geras fotografas? 

- Manau svarbiausia – bendravimas su žmonėmis. Vis dėlto, galvoju, kad tai svarbiausia. Jeigu tu fotosesijos metu moki šiltai bendrauti su žmonėmis, tada gal netgi jie ir atleistų kokią nors mažą klaidelę. Fotografu gali būti kiekvienas, bet pritraukti klientus, sudominti ir dirbti šioje srityje – tik turintys pašaukimą ir begalinį norą. Kaip ir kiekvienoje profesijoje, jeigu tu labai norėsi, tai tikrai gali. Bet bent jau kažkokius tai pagrindus galima turėti - kaip lygus horizontas, kaip nuotraukos apkarpymas, nebūtini kažkokie dideli mokslai. Ypač dabar jaunimas  tikrai ,,YouTube” ar kažkur kitur gali rasti tos informacijos begalę, netgi tose pačiose knygose.  

- Kalbant apie technologijas, jos vis labiau plečiasi ir telefonų kamerų raiška gerėja. Ar manote, kad dėl to galėtų kažkada sumažėti fotografų paklausa?  

- Žinoki,  gal kažkiek ir mažėja, galiu pasakyti. Tikrai tokias asmenines fotosesijas dauguma jau pasidaro ir su telefonu. Bet visgi krikštynoms, vestuvėms daugiau žmonės yra linkę samdytis profesionalų fotografą. Paprasčiau, negu patiems vargti, ar kažkas nufotografavo tą akimirką, ar ne. Bet yra netgi tekę ir taip krikštynas fotografuoti, kad aš fotografavau su fotoaparatu, o kitas žmogus su telefonu. Pafotografavo, pafilmavo, būna ir taip. 

- Jūs mėgstate fotografuoti, o ar pati mėgstate pabūti modeliu ir kaip dažnai? 

- Anksčiau tai  labai mėgdavau, prieš nežinau kiek čia tų metų, ypač jaunystėje, tai tik kvieskit mane. Dar ir svajojau būti modeliu. O dabar jau nelabai iš tikrųjų. Tiesiog, gal jau šiek tiek vyresnė jaučiuosi, tai labai retai.  

- Ar turite išsikėlusi dar kažkokių tikslų, svajonių, ar pasiekimų susijusių su fotografija? 

- Kas liečia gamtą ir gyvūnus – kuo daugiau retesnių ir įdomesnių kadrų. O mano srityje man labiausiai visą laiką buvo ir yra svarbu, kad pas mane ateitų mano klientai. Tie, kuriems patinka būtent mano  fotografijos braižas ir kad jie būtų laimingi, patenkinti gautu rezultatu, nuotraukomis, emocijomis. Kol visa tai yra, man kažin ko daugiau tikrai ir nereikia, bet, žinoma, stengiuosi. Mokausi, jeigu kažkas naujesnio, ypač dabar, su dirbtiniu intelektu. Nors tai ir nėra man visiškai priimtina, jeigu ten iškraipytų visiškai žmogaus veidą, kūną. Bet dirbtinis intelektas šiek tiek ir padeda, kas liečia spalvas, lengviau daryti kažkokias korekcijas. Tai bandau šitoje srityje šiek tiek daugiau tobulintis. O jei būna kokie įdomesni kursai, tai būtinai stengiuosi, nes viskas žengia į priekį ir jeigu toje pačioje vietoje stovėsi, kaip ir toje pačioje studijoje – jeigu kiekvienais metais Kalėdoms tos pačios sienos, tai bent jau tie patys klientai tikrai neateis, nes sakys: ,,Mes buvom jau, čia tas pats”. Džiaugiuosi, kad  yra tų pačių klientų ir kad vis ateina nauji. Kol kas esu tikrai patenkinta ir laiminga dirbdama šį darbą, o vėliau bus matyti, bet fotoaparatas manau tikrai išliks - gamtai ir gyvūnams. Gamta visada išliks mano šaltinis - energijos, grožio  ir meilės. 

- Ačiū už pokalbį. 

Teksto autorė Miglė Sadauskaitė

Manau, kad šioje sezono stadijoje visi jaučia šiokį tokį skausmą raumenyse, turi mikro traumų, bet asmeniškai aš jaučiuosi gerai. Prižiūriu savo kūną, dirbu treniruoklių salėje, po kiekvienos treniruotės atlieku procedūras, kurios padeda likti šviežiam sezono pabaigoje.

Kaip pačiam sekasi psichologiškai tvarkytis su atkrintamosiomis kovomis? Šiuo laikotarpiu tikriausiai netrūksta emocinių išgyvenimų?

Atkrintamosiose daug pakilimų ir sunkių akimirkų, tikrai buvo pralaimėjimų, kurie norėčiau, kad niekada nebūtų įvykę. Sunkiausia būti toli nuo namų, nes tenka labai daug paaukoti asmeniniame gyvenime. Turime dar savaitę ar dvi pakentėti, likti susikoncentravę, nes turime galimybę iškovoti bronzos medalius ir užbaigti sezoną teigiama nata. 

Panevėžiečiai Lietuvos krepšinio lygoje iškovojo medalius pastaruosius penkis sezonus iš eilės. Ką jonaviečiai privalo padaryti norint užbaigti šią įspūdingą seriją?

Visų pirma, tai jie labai gera ir patyrusi komanda, rungtyniaujanti Europoje. Net dabar, praradę kelis svarbius žaidėjus, jie turi kitus krepšininkus, kurie pasitempė ir puikiai rungtyniauja. Mes negalime pakeisti scenarijaus, turime nepamiršti, kas mums leido tiek daug pasiekti šiame sezone, privalome žaisti Jonavos krepšinį ir gerai judinti kamuolį.

- Rungtyniaudamas su panevėžiečiais turi 20-ties taškų per rungtynes vidurkį. Ką šioje serijoje turėsite padaryti ekstra norint įveikti panevėžiečius?

Prieš juos žaisti niekam nėra lengva, jie yra TOP-4 komanda lygoje dėl savo gero žaidimo. Mes stengėmės pasiekti vietą, kurią pasiekė panevėžiečiai reguliariajame sezone, bet gerai, kad dar turėsime galimybę susikauti dėl trečiosios vietos. Asmeniškai aš stengsiuosi daryti tai, ką dariau visą sezoną: būti agresyvus, dirbti abiejose aikštelės pusėse ir tiesiog padėti komandai, kad pasiektume pergalę šioje serijoje. 

- Pastarąjį kartą, kai pakvietėte fanus į rungtynes, jie jus išgirdo. Ar šioje sezono stadijoje sirgaliai yra vienas didžiausių energijos faktorių?

Vienareikšmiškai. Kai pamatai pilnas tribūnas arenoje, tai automatiškai pakelia energijos lygį, intensyvumą. Gaila, kad prieš kauniečius nepavyko tuo pasinaudoti, bet šiame sezone namų rungtynėse tikrai pasinaudodavome namų sienų faktoriumi. 

- Ar namų aikštelės faktorius svarbus tokiose serijose?

Labai svarbu apginti namų aikštelę, bet dar svarbiau sugebėti laimėti išvykoje. Tai matėme panevėžiečių serijoje su „Rytu“, kur visas rungtynes laimėjo šeimininkai. Pergalė išvykoje gerokai pakelia galimybes triumfuoti serijoje.

***

Rytojaus susitikimo su Panevėžio „7bet-Lietkabelio“ ekipa pradžia – 18:30.

Penktadienio rungtynių su panevėžiečiais Jonavoje laikas taip pat 18:30

Bilietus į rungtynes platina Ticketmarket.lt

Bilietus taip pat galite įsigyti paspaudę čia: https://bit.ly/3SE1Rvj

Jonavos „CBet“ inf. 

– Nors Visatos mastu galaktikų susidūrimas yra kosminė drama – susiduria du srautai tarpžvaigždinių dujų, užžiebiantys milijardus naujų žvaigždžių, prieš tai tvarkingi diskai deformuojasi, liejasi vienas į kitą, praskrenda vienas pro kitą, prasiskiria ir vėl jungiasi, susijungia dvi supermasyvios juodosios skylės, kurių metu išsiskiria nesuvokiamas energijos kiekis, bet planetoms ir jų sistemoms tai beveik neturės jokios įtakos.  

Žvaigždės galaktikose yra labai nutolusios viena nuo kitos. Kažkada paskaičiavau, kad jeigu Saulės sistemą su visomis planetomis sumažintume iki apelsino dydžio, kiti apelsinai (kitos žvaigždės) būtų nuo jos kilometro atstumu.  

Todėl žvaigždžių susidūrimo tikimybė yra arti nuliui. Susiliejimo procesas beje bus labai ilgas – apie 2 milijardus metų. Tad tie pokyčiai ir naujos, elipsinės galaktikos susidarymas vyks labai ilgai. Taip nutiks ir mums po 4,5 milijardų metų. Tik jei sulauksim to laiko, turėsim spręsti kitą, tikrai rimtą problemą – mūsų Saulės mirimą.  

Žmonija, jei nugyvens milijoną kartų tiek, kiek yra mūsų civilizacijai nuo senovės Egipto laikų, turės susirasti kitą planetą arba nuskraidinti Žemę į kitą žvaigždę.  

– Surasti kitą planetą ir pritaikyti ją žmonijai – viešojoje erdvėje apstu užuominų, kad iki 2050 m. Marse galėtų atsirasti jau apgyvendintas miestas, bet perkelti pačią planetą į kitą žvaigždę, sutikite, – tai jau daugiau nei utopija.  

– Viskas remiasi tuo, kokiais teiginiais ir teorijomis vadovaujamės. Tiesiogiai nuskraidinti Žemę į kitą žvaigždę tikrai nepavyktų. Tačiau pamąstykime kitaip. Remdamiesi daug kartų Alberto Einšteino įrodyta Bendrąja reliatyvumo teorija, žinome, kad gravitacija yra vadinamo erdvėlaikio iškreivinimo padarinys.  

Iš šios teorijos seka, kad erdvėlaikį galima iškreivinti net iki vadinamos kirmgraužos geometrinio darinio, kuris sujungia bet kokiu atstumu nutolusius du taškus artimiausiu atstumu. Tai yra tunelis, neturintis ilgio, bet jungiantis dvi bet kokiu atstumu nutolusias erdvės dalis.  

Beje, Nobelio premijos laureatas amerikiečių fizikas Kip Thorne yra pasiūlęs būdą, kaip sukurti dirbtinę kirmgraužą. Jei žmonijai pavyktų įgusti valdyti erdvėlaikį, tokio objekto realizavimas būtų tik inžinerinis uždavinys.  

Tokiu būdu mums reikėtų sukurti kirmgraužą, kurios vidinis spindulys būtų didesnis nei Žemės matmenys, patalpinti ją Žemės orbitoje, tada surasti kitą palankią žvaigždę ir mums palankioje jos orbitoje sukurti ar atverti „antrą tunelio galą“.  

Mūsų planeta, judėdama savo orbita įeitų į kirmgraužos „angą“ ir išeitų kitoje. Idealiu atveju, Žemė ir jos gyventojai nelabai turėtų ir pajusti, kaip atsidūrė kitos, naujos žvaigždės orbitoje. Tiesa, yra keli „techniniai sunkumai“ – tokia kirmgrauža yra kažkuo panaši į juodąją skylę, tik kitokios geometrinės formos.  

Tad suprantame su kokiomis energijomis reikėtų turėti reikalų, norint ją sukurti ir valdyti. Nekontroliuojami tokie „žvaigždžių vartai“ mūsų planetą sudraskytų iki kvarkų. Todėl reikėtų sukonstruoti šydą, kuris palaikytų natūralią erdvės dalį kirmgraužos viduje.  

Fizikai parodė, kad moka valdyti dideles energijas – kaip, pavyzdžiui, branduolinę energiją. Galima susprogdinti bombą, bet galima ir subtiliai valdyti branduolines reakcijas reaktoriuose.  

Taip ir čia – reikėtų sukurti teoriją-priemones, kurios leistų valdyti erdvėlaikį mikroskopiniame-kvantiniame lygmenyje, kas leistų kurti iš erdvėlaikio audinio sudėtingas struktūras. Tokios teorijos – superstygų, „M“ teorija, kvantinė gravitacija yra šiuo metu vystomos.  

Yra ir ne techninių keblumų – kreivinant erdvėlaikį, kreivinasi ne tik erdvė, bet ir laikas ir jo tėkmė, tad keliaujant pro kirmgraužą, neaišku kokiame laike atsidurtume. Nors ar yra skirtumas kokiame Visatos laike gyventi? Nebent tuo laikotarpiu būtume užmezgę ryšius su kitomis civilizacijomis ar netyčia nukeliautume į Visatos pabaigos laikotarpį, kuriame nebūtų ir žvaigždžių.  

Kaip matot, taip mąstant kyla daugiau klausimų nei atsakymų. Čia, žinoma, fantazija, bet ji neprieštarauja žinomiems fizikos dėsniams ir hipotezėms. Reikėtų ir paminėti, kad kirmgraužos kol kas dar nėra aptiktos. 

Yra tokia vadinama „Kardaševo skalė“, pagal kurią klasifikuojamas civilizacijos tipas ar lygis. Klasifikuojama pagal energijos panaudojimo lygius: I – naudoja tiesiogiai savo žvaigždės energiją (mūsų atveju – Saulės), II – kontroliuoja procesus žvaigždėje, III – apgyvendina visą galaktiką, IV – disponuoja visos Visatos energija, V – kontroliuoja procesus Visatoje.  

Kaip matome, mes esame dar tik I tipo civilizacijos pradžioje ir kol kas esame pasyvūs stebėtojai. Taip, „savo darže“ galime ir asteroidą pajudinti ir gal žmogui iki Marso pavyks nukeliauti, bet toliau – kol kas ne. Kelionėms į žvaigždes reikia visiškai kitų priemonių, grindžiamų gilesne fizika ir labiau išsivysčiusia inžinerija.  

Bet teoriškai tam ribų nėra. Visos ribos yra tik mūsų nesugebėjime susitvarkyti savyje. XXI amžius, o pasaulis yra ant trečio pasaulinio karo slenksčio.  

– Karas bet kokiu atveju yra katastrofa bet kokiai civilizacijai, bet Saulės mirtis yra katastrofa ne tik mūsų planetai. NASA tyrinėtojų teigimu, kai pradės mirti Saulė, ji išsiplės į raudonąją milžinę ir taps tokia didelė, kad praris Merkurijų ir Venerą? 

– Tai tikrai ne problema. Matavimais nustatyta, kad Paukščių Tako galaktikoje užsižiebia apie 6–7 naujas žvaigždes per metus, t. y. kas du mėnesius po naują žvaigždę.  

O jei bus pasiektos tarpžvaigždinės kelionės erdvėlaikio valdymo principu – ne problema nukeliauti ir į kitą galaktiką. Ir nebūtina ieškoti naujos žvaigždės, gali tikti ir jau gyvuojančios. 

Priminsiu, kad galaktikų Visatoje yra panašiai, kaip ir žvaigždžių Paukščių Take – keli šimtai milijardų. 

– Jūs minite, kad žmogui galbūt pavyks nukeliauti iki Marso. Nukeliauti tai gal ir pavyks, tačiau ar pavyks prisitaikyti? Pažvelkime į JAV astronautus, devynis mėnesius pabuvojusius Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS). Teigiama, kad jų sveikatos sutrikimai pakankamai rimti ir ne visi jie atsistatys. 

– Kalbant iš techninės-inžinerinės pusės, sukurti tinkamas, sveikatai palankias sąlygas erdvėlaiviuose nėra principinė problema. Šiuo atveju tai yra tik išteklių klausimas. Kitaip tariant, labai norint galima sukurti milžinišką ir patogų kosminį laivą, kuriame bus atkartotos Žemės sąlygos ir gal net geresnės.  

Man labiau kelia nerimą kita pusė – psichologinės problemos, su kuriomis greičiausiai susidurs žmonija, vykdydama labai ilgalaikius projektus. Visi mes esame Žemės vaikai – pririšti prie jos paros, metų laikų ciklų, pririšti prie savo gyvenimo etapų ir trukmės, ir veikiame siekdami kuo greitesnio rezultato. Tai mūsų motyvacijos jėga.  

Tokie projektai kaip komunizmas, be kitų jo dirbtinių aspektų, iš principo buvo pasmerkti žlugti, nes pasiekimo rezultatas buvo orientuotas į tolimą šviesią ateitį, ateities kartoms. Žmogaus psichika nesutverta veikti, išgyventi, aukotis dėl galbūt neaiškaus rezultato ateityje.  

Tokias problemas iškėlė, pvz., režisierius Neil Burger filme „Voyagers“ (pagal William Golding novelę „Lord of the Flies“), kuriame vaikų kolonija buvo pasiųsta kelionei į kitą planetą, kurią pasieks tik jų anūkai.  

Arba kinų rašytojo Liu Cixin fantastinėje trilogijoje „Trijų kūnų problema“ nagrinėjama viena iš situacijų apie tai, kas nutinka žmonijai, kuri sužino, kad greičiausiai bus sunaikinta kitos civilizacijos po... 400 metų.  

Pabandykite į tai įsijausti ir suprasite, kad tai labai sudėtingas psichologinis paradoksas, kuris sukelia mums labai nepatogią savijautą. Todėl tokie labai ilgalaikiai projektai, kaip Marso kolonizavimas, kelia labai daug ne tik techninių ar fiziologinės sveikatos problemų, bet ir psichologinių. Kita vertus, jei vizija bus patraukli – žmogus yra labai prisitaikanti būtybė. Kodėl gi ne? 

KTU pranešimas spaudai 

- Remigijau, gal galite papasakoti, kodėl nusprendėte palikti Jonavos rajono tarybos nario postą?

- Didelės sensacijos čia nebus. Mano pasitraukimo priežastis – dar prieš dvejus metus mūsų komiteto „Mūsų Jonava“ priimtas sprendimas. Po 2023 metų savivaldos rinkimų rezultatų aptarimo nutarėme, kad kadencijos viduryje išrinkti tarybos nariai užleis vietą sąraše esantiems po brūkšnio. Tai buvo sąmoningas žingsnis, nes tikime, kad kuo daugiau komiteto narių turėtų tiesioginės patirties savivaldoje, susipažintų su priimamais sprendimais, administracijos darbu. Taip geriau galėsime atstovauti savo rinkėjus ir būsime labiau patyrę ateinančiuose, 2027 metų savivaldos rinkimuose.

- Ar toks sprendimas yra sąžiningas rinkėjų, kurie galbūt balsavo būtent už jus, atžvilgiu?

- Mūsų savivaldos rinkimų sistema veikia taip, kad rinkėjas balsuoja už visą sąrašą – ar tai būtų partija, ar komitetas – ir reitinguoja konkrečius kandidatus. Pažvelgus į kitas partijas, net ir valdančiąsias, dažnai matome, kad daug balsų surenka lyderiai, tačiau į tarybą patenka ir gerokai žemiau sąraše esantys asmenys. Manau, kad šiuo atveju tikrai nenuvilsime tų, kurie balsavo už bet kurį mūsų komiteto kandidatą, nes visi kartu vykdome savo įsipareigojimus pagal komiteto programą. Netgi manau, kad bus tik geriau. Mano vietą taryboje užėmusi Giedrė Žentelytė-Linkienė yra jauna, aktyvi narė, o aš pats niekur toli nuo politikos nesitrauksiu. Galbūt nedalyvausiu tarybos posėdžiuose, bet sukaupta patirtis ir toliau bus naudinga bendram darbui, kuris, tikiu, duos rezultatų ir nenuvils rajono gyventojų. Tikiu, kad Giedrė sėkmingai vykdys tarybos nario pareigas, o kilus klausimams, mes tikrai jai padėsime ir konsultuosime tiek komitete, tiek tarybos posėdžiuose.

- Ar tarybos narių rotacija kadencijos viduryje yra naujas reiškinys Jonavos politikoje?

- Diskusijų apie galimybę tarybos nariams perduoti patirtį tiesiogiai, vienam atsistatydinant, o kitam perimant pareigas, buvo ir kitose partijose bei skyriuose. Kiek pamenu, liberalai ir valstiečiai buvo svarstę apie tai. Praėjusioje kadencijoje, berods, vietoj A. Štombergo į tarybą atėjo A. Gasys. Tačiau toks susitarimas dėl pasikeitimo būtent kadencijos viduryje, manau, yra komiteto „Mūsų Jonava“ iniciatyva ir mes esame turbūt pirmieji, kurie tai įgyvendino.

- Užsiminėte, kad iš aktyvios politikos nesitraukiate. Ar tai reiškia, kad artimiausiuose rinkimuose vėl matysime jūsų veidą rinkimų plakatuose?

- Ant reklaminių plakatų, manau, tikrai. Aišku, daug kas priklausys nuo mūsų nuveiktų darbų ir rajono gyventojų sprendimo. Pamatysime, bet iš aktyvios politikos tikrai nesitraukiu. Toliau dalyvausiu komiteto „Mūsų Jonava“ veikloje, stebėsiu priimamus tarybos sprendimus ir rengiamus projektus. Manau, kad ir nebūdamas tarybos nariu galėsiu atstovauti mūsų rajono gyventojus. Be abejo, bendradarbiausime ir toliau. Jei gyventojui reikės pagalbos, stengsimės padėti, o pastebėję ne iki galo tobulus tarybos sprendimus, teiksime savo pasiūlymus per tarybos narę Giedrę. Jei tai bus administracijos veikla, galėsime teikti pasiūlymus ir kaip gyventojai. Būdų ir formų yra įvairių, manau, viskas yra išsprendžiama.

- Ar Giedrė Žentelytė-Linkienė taryboje bus opozicijos balsas?

- Šioje taryboje susiklostė tokia situacija, kad „Mūsų Jonava“ pirmiausia buvo sukūrusi frakciją ir buvome vienintelė opozicinė frakcija. Vėliau frakcija iširo ir likau vienintelis opozicijos narys. Matysime, kaip leis tarybos reglamentas ir teisės aktai, bet nežinau, ar vienas asmuo gali oficialiai skelbtis opozicija. Jei tai bus įmanoma, būsime oficiali opozicija, jei ne – būsime mažuma.

- Dėkojame už pokalbį. 

Muitinės darbas – tai valstybės išorės sienų ir ekonominių interesų apsauga. Iki šiol dalis visuomenės mano, kad turime sienas su visomis kaimyninėmis šalimis. Taip, mes jas turime, tačiau ekonominę sieną turime tik su Rusija ir Baltarusija. Šiuo metu Lietuva, kaip Europos Sąjungos šalis, neturi vidinių sienų tarp ES valstybių. Prekės tarp Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir kitų ES narių juda laisvai, be muitinės įsikišimo.

– Sieną su Rusija ir Baltarusija iš ES narių turi tik Lietuva ir Lenkija. Ar turime dar kokių išskirtinumų?  

Dar esame unikalūs tuo, kad per Lietuvą vyksta Kaliningrado tranzitas. Tai – speciali ES mastu procedūra, kai prekės kerta ES teritoriją pagal specialų reglamentavimą, o ne kaip įprastos tranzitinės prekės.

– Dėl priešiškų kaimynų sankcijų taikymas Lietuvos muitinei itin aktualus. Kaip dažnai nustatomi pažeidimai?  

Pažeidimų yra, bet didžiausią darbą Lietuvos muitinė skiria jų prevencijai. Štai pernai Lietuvos muitinė 28 854 kartus neišleido prekių, kai jų siuntėja ar gavėja buvo Rusija ar Baltarusija. Juridiniams asmenims už sankcijų pažeidimus paskirta daugiau nei 16,7 mln. eurų baudų.  

Kai mums kyla pagrįstas įtarimas, kad gali būti apeinamos sankcijos, prekės yra neišleidžiamos. Paprašome daugiau dokumentų, jei jie nepateikiami – gali būti taikoma atsakomybė už tarptautinių sankcijų pažeidimus. Kai kuriais atvejais pasitaiko ir sąžininga prekyba – reikiami dokumentai pateikiami.  

– Kokie šiuo metu yra svarbiausi Lietuvos muitinės prioritetai?  

Svarbiausias prioritetas – ES ir Lietuvos ekonominių interesų apsauga. Tai reiškia mokesčių surinkimą. Svarbu sukontroliuoti, kad visos įvežamos į ES prekės būtų tinkamai deklaruotos ir už jas sumokėti teisingi mokesčiai. Kartais sukčiaujama dėl vertės – nurodoma mažesnė prekės vertė.  

Didelę darbo dalį sudaro kova su cigarečių, narkotinių medžiagų kontrabanda. Išlieka ir ginklų bei kitų draudžiamų prekių pavojus.  

Šiuo metu vienas didžiausių prioritetų – sankcijų Rusijai ir Baltarusijai įgyvendinimas.

– Gyvename prekybos karų ir sankcijų pasaulyje. Kokie iššūkiai jus supa?  

Vienas didžiausių mitų – kad Jungtinėms Amerikos Valstijoms įvedus muitus, darbo padaugės Lietuvos muitinei. Tikrai ne – muitus taikys JAV, tad visa muitų administravimo našta teks jų muitinei. Žinoma, tai paveiks mūsų darbą netiesiogiai. Bet koks naujas reglamentavimas, ypač tokiose šalyse kaip JAV, įtakos prekybos srautus. Gali keistis jų kryptys – Lietuva galbūt mažiau eksportuos į JAV, bet daugiau į kitas šalis. Galbūt sulauksime daugiau importo ir eksporto iš trečiųjų šalių.

– Sklido kalbos, kad Lietuvą užplūs pigios prekės iš Kinijos, nes Amerika šiai šaliai pakėlė tarifus, o kinai neturės kur realizuoti jau pagamintų prekių.  

JAV numatė pereinamąjį laikotarpį. Manau, per jį dauguma pasaulio valstybių, įskaitant Europos Sąjungą, ras sutarimą su JAV dėl muitų. Tik tada bus galima įvertinti naujas prekybos tendencijas. Kol kas didesnių prekių srautų iš Kinijos nepastebime – dar per trumpas laikotarpis, kad įvyktų ryškūs pokyčiai.

– Kaip šiandien įsivaizduojate idealų muitinės pareigūną? Kokios savybės ir kompetencijos jam svarbios?  

Visų pirma – žingeidumas. Su muitinės veikla susijęs reglamentavimas nuolat sudėtingėja, atsiranda naujų teisės aktų. Reikia nuolat domėtis tiek teisiniu reguliavimu, tiek naujomis kontrolės priemonėmis. Šiuo metu ES rengia naują Muitinės kodeksą, kurį tikimės pamatyti artimiausiais metais. Domėjimasis naujovėmis – būtinas.  

Prieš 30 metų muitininkai dirbo paprastuose metaliniuose konteineriuose, nebuvo kompiuterių – tik popierinės deklaracijos. Per šiuos metus padarėme tiek technologinį, tiek organizacinį šuolį ir dabar galime užtikrinti visai kito lygio kontrolę.

– Kokias svarbiausias inovacijas ir pokyčius Lietuvos muitinė ketina įgyvendinti artimiausiais metais?  

Pirksime daug rentgeno aparatų – per 3–4 metus visi kiniški įrenginiai bus pakeisti vakarietiškais.  

Nuolat tobuliname informacines sistemas. Jau birželį įdiegsime vieno langelio principą – mūsų sistemos bus sujungtos su ES sertifikatų mainų sistema. Tai leis automatiškai tikrinti dokumentus pagal visų atitinkamų ES institucijų reikalavimus. Verslui tai reiškia spartesnį prekių įforminimą, visuomenei – saugesnę rinką.

Lietuvos muitinė viena pirmųjų Europoje ėmėsi diegti dirbtinio intelekto (DI) sprendimus rentgeno kontrolėje – dar 2023 m. pabaigoje Muitinės kriminalinėje tarnyboje (MKT) startavo inovatyvus projektas, kuriuo siekiama sukurti DI sistemą, gebančią automatiškai analizuoti rentgeno vaizdus ir padėti pareigūnams aptikti galimą kontrabandą geležinkelio transporte.

Siekiame pagreitinti muitinio tikrinimo procedūras eksporto atvejais – kad kroviniai, patikrinti vidaus postuose, nebūtų tikrinami pakartotinai pasienyje. Norime pagerinti vidaus postų darbo sąlygas, užtikrinti greitesnį ir kokybiškesnį tikrinimą.

Dar vienas svarbus siekis – įgyvendinti muitinės pertvarką: tapti vienu juridiniu asmeniu, kad žmogiškieji ištekliai būtų sujungti į vieną stiprų „kumštį“.

– Ar turite įsimintinų situacijų, kurios primena, kodėl šis darbas svarbus?  

Džiugu, kad negirdime priekaištų dėl to, jog Lietuvos muitinė praleistų sankcionuotas prekes į Rusiją ar Baltarusiją. Malonu matyti pareigūnų darbą užkardant kontrabandą – per sieną nelegaliai gabenamų cigarečių sumažėjo kelis kartus. Galime didžiuotis, kad mūsų pareigūnai žinomi ir vertinami kaimyninėse bei partnerinėse šalyse – Suomijoje, Estijoje, Danijoje, Kroatijoje. Mūsų ekspertų pagalba vertinama ir Ukrainoje, Moldovoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje. Sėkmingai bendradarbiaujame su Jungtinės Karalystės, Nyderlandų, Vokietijos partneriais tiriant kriminalinius nusikaltimus.

– Kokius pokyčius įvertintumėte kaip reikšmingiausius pastaraisiais metais?  

Praėjusiais ir šiais metais tikrai pagerėjo mūsų darbo sąlygos. Po rekonstrukcijos sugrįžome į atnaujintus pastatus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Laukia ir Vilniaus teritorinės muitinės, Kauno bei Klaipėdos pastatų administracinių patalpų rekonstrukcija. Gavome pakankamai lėšų automobiliams, kompiuteriams, uniformoms. Pernai muitininko vidutinis atlyginimas pagaliau pasiekė kitų vidaus tarnybų institucijų lygį. Tikiuosi, atlyginimų augimas tęsis.

– Kaip įsivaizduojate Lietuvos muitinę po 10 metų?  

Turėtume būti pirmiausia paslaugos teikėjai gyventojui ir verslui, o tik po to – kontroliuojanti institucija. Sąžiningas verslas ir pilietis turėtų gauti mūsų paslaugas dar greičiau ir patogiau. Kontrolė turėtų išlikti, bet būti dar aukštesnio lygio – labiau pagrįsta analize, rizikos vertinimu ir išmaniųjų technologijų panaudojimu.

LR muitinės inf.

 Aurimai, panašu, kad šiek tiek aplenkei prognozes ir į aikštelę grįžai anksčiau. Kaip atrodė tavo reabilitacija?

Džiaugiuosi, kad pavyko dar šį sezoną sugrįžti į aikštelę. Reabilitacija buvo intensyvi, nes ir laikas spaudė, o grįžti taip pat norisi kaip įmanoma geresnės formos. Dabar vėl mėgaujuosi krepšiniu, o kaip seksis aikštelėje pamatysime.

 Taip sutapo, kad didžiąją dalį reabilitacijos atlikai su Bogdanu. Ar buvo emociškai šiek tiek lengviau? Kas buvo sunkiausia nerungtyniaujant?

Nepasakyčiau, kad emociškai buvo lengviau, nes abu turėjome skirtingas traumas, tai ir pati reabilitacija buvo kitokia. Aišku, treniruoklių salėje, kai sportuodavom, tai dviese vis tiek smagiau. O sunkiausia tai buvo laukimas ir nežinia ar galėsiu rungtyniauti.

Jonavoje tai jau tavo antras sezonas. Abiejų sezonų komandos skirtingos, bet rodo geriausią rezultatą trumpoje LKL istorijoje. Ar rastum panašumų tarp šių komandų?

Manau, kad „chebrytė“ ir tą, ir šį sezoną tikrai labai gera. Panašumų pačiose komandose mažokai ir pirmą kartą mano karjeroje esu vyriausias komandos žaidėjas ir kapitonas. Prisimenant ir to sezono Jonavoje buvusio kapitono Vyto (Vytauto Šulskio) taisykles kelias esame pasilikę ir šiemet.

Kalbant apie kapitono rolę, kokie buvo didžiausi iššūkiai ir malonumai? Kaip sekėsi Lukui tave pavaduoti tuos kelis mėnesius?

Nelabai tų iššūkių yra, tiesiog stengiuosi su visais komunikuoti ir padėti kuo galiu. Lukui sekėsi puikiai, komanda žaidė ant bangos, tai gal reikės perleisti tas pareigas jam (juokiasi).

Su šiauliečiais pastarosiose keliose rungtynėse netrūksta aistrų ir kibirkščiavimų aikštelėje. Ar sekmadienį laukia tokios pat rungtynės?

Manau, kad taip. Tikimės didelio fanų palaikymo ir eisime į aikštelę kautis.   

Kokias išvadas komanda turi padaryti po pastarųjų rungtynių Vilniuje norint pasiekti pergalę prieš šiauliečius?

Tai buvo tik vienerios rungtynės ir privalome išlaikyti savo veidą. Trenerių štabas išanalizavo klaidas ir turėsime laikytis jų parengto plano.

Sekmadienio susitikimo su Šiaulių „Šiauliai-Casino Admiral“  ekipa pradžia – 19:00.

Bilietus į rungtynes platina Ticketmarket.lt

Bilietus taip pat galite įsigyti paspaudę čia: https://bit.ly/41Xf6LO

Gaisrų atliekų rūšiavimo gamyklose priežastys gali būti įvairios: įrangos gedimas, trumpasis elektros jungimas, žmogiškoji klaida, tačiau dar viena labai svarbi priežastis – į buitinių atliekų atliekų konteinerius išmestos ir dėl perkaitimo arba mechaniškai pažeidus užsidegusios ličio jonų baterijos.  

Dėl netinkamai išmestų elektronikos įrenginių ir ličio baterijų mūsų šalyje užsidega atliekos konteineriuose, o nuo šių – automobiliai ar net pastatai, užsiliepsnoja atliekas vežantys automobiliai, kyla gaisrai atliekų rūšiavimo gamyklose – didžiąją dalį jų atliekų tvarkytojams pavyksta likviduoti savo jėgomis. Jei gaisras išsiplečia, jis pridaro milijoninės žalos – tą rodo pastarųjų metų pavyzdžiai.  

Prancūzijoje, dėl netinkamai tvarkomų baterijų ir elektronikos įrenginių, gaisrai jau ne vienerius metus kyla kiekvieną dieną. Kartą per mėnesį sudega atliekas vežantis sunkvežimis, kas porą metų ličio jonų baterija ar elektronikos įrenginys, atsidūręs mišrių atliekų sraute, visiškai suniokoja atliekų tvarkymo gamyklą.  

Prancūzijos aplinkos ministerijos pramoninės taršos ir rizikos analizės biuro duomenis, dauguma padažnėjusių gaisro incidentų susiję su ličio jonų baterijomis, patekusiomis į bendrų komunalinių atliekų srautą. 

Tendencijos iš Vakarų Lietuvą pasiekia kiek vėliau, tačiau jau dabar galime matyti, kokie iššūkiai mūsų laukia ir toliau, jei nebus imtasi teisės aktų pokyčių. Nors technologijos ir atliekų pobūdis bei kiekiai keičiasi, Lietuvoje vis dar vadovaujamasi šių dienų aktualijų neatitinkančiu teisiniu reglamentavimu. Gamintojai ir importuotojai dėl spragų teisės aktuose iki šiol nepakankamai prisideda prie elektros ir elektroninės įrangos bei baterijų tvarkymo finansavimo, o tai tampa didžiule problema.  

Kiek elektronikos ir baterijų atliekų patenka į konteinerius? 

Lietuvoje 2024 metais į rinką išleista apie 90 tūkst. tonų elektronikos ir elektronikos įrangos, tačiau tinkamai sutvarkyta buvo  tik 21,8 tūkst. tonų, arba 24 proc. šių atliekų, nors Europos Sąjungos įpareigojimas – sutvarkyti ne mažiau kaip 65 proc., skaičiuojant nuo per metus šalyje parduoto įrangos kiekio. Vadinasi, didelė dalis elektronikos atliekų vis dar nėra surenkamos atskirai ir tinkamai sutvarkomos, o atsiduria konteineriuose, gamtoje arba kaupiama namuose.   

Mūsų šalis jau gavo įspėjimą iš Europos Komisijos dėl per mažo atskirai surenkamų elektros ir elektronikos įrangos atliekų kiekio. Tačiau, kas blogiausia, surinkimas kasmet tik mažėja. 2023 metais šių atliekų buvo surinkta atskirai ir tinkamai sutvarkyta 22,7 tūkst. tonų, 2024-aisiais – 21,8 tūkst., prognozuojama, jog šiemet bus surinkta dar mažiau – iki 20 tūkst. tonų. 

Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2023 metais Lietuvoje iš gyventojų atskirai surinkta tik 362 tonos nešiojamųjų baterijų. Vienam Lietuvos gyventojui tenkantis vidaus rinkai atskirai tiekiamų nešiojamųjų baterijų kiekis – 241 gramas, arba tris kartus mažiau nei Islandijoje, kur vienam gyventojui tenka 695 gramai. Vertinant šiuos duomenis, Lietuvos vidaus rinkai kasmet atskirai patiekiama daugiau negu 2000 tonų nešiojamųjų baterijų, ir tai nevertinant baterijų kiekio, kuris patenka į rinką įmontuotas į prietaisus. 

Baterijų reglamente nustatyta, kad iki 2030 metų Lietuva turi pasiekti 73 proc. kasmetinį surinkimo lygį, vertinant šios dienos duomenis, mes atskirai surenkame tik mažiau negu 20 proc. nešiojamųjų baterijų atliekų.  

Vis daugiau žmonių persėdant prie elektromobilių vairo, rimtu iššūkiu tampa ir jų ličio jonų baterijų surinkimas bei perdirbimas. Lietuvoje eksploatuojama daugiau kaip 100 tūkst. visų kategorijų elektrinių transporto priemonių, kuriose – daugiau kaip 11 tūkst. tonų elektrinių transporto priemonių baterijų, kasmet susidaro daugiau negu 1 tūkst. tonų elektromobilių baterijų atliekų. 2022 metais atliekų tvarkytojai sutvarkyti priėmė tik 1,86 tonų pramoninių (įskaitant elektromobilių) baterijų atliekų, tai yra mažiau negu 0,2 proc.  

Kol esamas teisinis reglamentavimas pareigų nevykdantiems gamintojams ir importuotojams bus palankus, baterijos bei elektronika ir toliau keliaus į mišrių atliekų konteinerius, kels gaisro pavojų, atliekų tvarkytojai, priimdami atliekas tvarkyti, prisiims atsakomybę, o nutikus nelaimei – ir milžiniškus nuostolius.   

Kodėl nesusitvarkome su atliekomis?  

Nors visuomenėje vyrauja nuomonė, kad didžiausią įtaką tinkamam atliekų tvarkymui turi atliekų tvarkytojų veikla, tai nėra tiesa. Svarbiausia grandis šiame sektoriuje yra būtent gamintojai ir importuotojai – nuo jų požiūrio į pareigos vykdymą ir skiriamo finansavimo priklauso, kiek atliekų pavyks surinkti ir sutvarkyti. Šiuo metu gamintojo atsakomybės principo teisinis reglamentavimas neužtikrina nuoseklaus ir nuspėjamo atliekų tvarkymo finansavimo – tai vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria atliekų tvarkytojai. 

Realių pokyčių pradžia galėtų tapti ekonominės sankcijos, kurios būtų taikomos tik pareigų nevykdančioms, nesąžiningoms įmonėms. Svarbus būtų ne pats sankcijų dydis, o neišvengiamumas.   

Lietuvoje iki šiol trūksta teisinių mechanizmų, kurie skatintų atsakingą buitinės technikos ir elektronikos bei visų kategorijų baterijų rūšiavimą ir atskirą surinkimą. Pasitikima gyventojų ir verslo sąmoningumu, tačiau vien to nepakanka. Gamintojų ir importuotojų atsakomybės principo sąžiningas įgyvendinimas turi užtikrinti, kad visi elektronikos ir baterijų gamintojai ir importuotojai realiai finansuotų atliekų surinkimą ir perdirbimą, visuomenės informavimą ir švietimą.  

Įgyvendinus teisės aktų pokyčius, Lietuva turi visas galimybes tapti regiono lydere atgaunant retuosius metalus (litį, kobaltą, nikelį, kadmį) ir gaminat energijos kaupiklius iš baterijų atliekų, gaunant vertingas žaliavas iš elektros ir elektroninės įrangos, transporto atliekų ir kt. Svarbu nepamiršti, jog elektronikos atliekų surinkimas ir perdirbimas nėra susijęs tik su aplinkosauga – tai svarbi ekonomikos dalis: kuo daugiau elektronikos ir baterijų atliekų surenkama atskirai, tuo daugiau darbo vietų sukuriama, atgaunama ir parduodama vertingų išteklių, sumokama mokesčių ir pan. 

Aplinkos apsaugos instituto inf.

- Ši paroda skirta pagerbti ir įprasminti mano tėčio ir senelio atminimą. Tėčio netekau būdama dar visai maža, o senelis, kuris mane augino ir mylėjo kaip tikras tėtis iškeliavo praėjusiais metais. Nors dėl jo sveikatos problemų tai nebuvo staigi ir netikėta netektis, visgi, kai kalbame apie pačius brangiausius žmones, mes visuomet viliamės, kad to laiko bus kiek daugiau nei yra iš tikrųjų. Todėl netektis visada ,,atneša‘‘ daug skausmo.  

Tačiau kartu ši paroda yra skirta ir tiems, kurie patys patyrė netektį. Noriu parodyti, kad kūryba gali tapti ne tik išraiškos forma, bet ir būdu išgyventi netektį, išgydyti žaizdas bei atrasti prasmę. Mano kūriniai atspindi ne tik skausmą, bet ir meilę, viltį, prisiminimus, kurie išlieka amžinai. Tikiuosi, kad paroda padės lankytojams ne tik atpažinti savo jausmus, bet ir rasti paguodą bei įkvėpimą tęsti savo kelią, nepaisant netekties.  

- Ar šie žmonės ir įkvėpė Jus kurti? 

- Tėčio netektis paliko gilų pėdsaką mano širdyje, bet mano meilė jam buvo ir liko tokia pat. Būtent jam buvo skirtos pirmosios mano eilės, kurias parašiau dar besimokydama mokykloje. Tad jis ir buvo tas, kuris įkvėpė mane pradėti rašyti.  

Senelis taip pat turėjo didelę įtaką mano vertybių formavimuisi, pasaulio suvokimui ir kūrybai. Jis man atstojo taip anksti prarastą tėtį. Visgi, jų abiejų išmintis ir meilė mane lydi kiekvieną dieną, todėl ši paroda ir skirta jiems. 

- Kiek laiko užtrukote kurdama parodą? 

- Pasiruošimas parodai truko beveik pusmetį, tačiau šis laikotarpis buvo skirtas ne tik logistiniam darbui. Eilės, kurios atsidūrė parodoje, buvo atrinktos iš 15-os metų kūrybinio laikotarpio. Kiekvienas kūrinys buvo apsvarstytas ir perskaitytas daugybę kartų, kad atspindėtų ne tik skaudžius mano gyvenimo momentus, bet ir santykį su man brangiais žmonėmis. Todėl, rinkdama kūrinius siekiau perteikti ne tik savo emocijas, bet ir tą gilų ryšį su tėčiu ir seneliu, kuris buvo mano kūrybos šaltinis.  

- Kas buvo sunkiausia ruošiantis parodai? 

- Kadangi tai pirmoji mano paroda, iššūkių tikrai buvo. Sunkiausia turbūt buvo nuspręsti, kokiu formatu paroda pasirodys ekspozicijų salėse. Tai buvo ypatingai svarbus klausimas, nes norėjau, kad kūriniai ne tik pasiektų žiūrovą, bet ir ,,kalbėtų‘‘ per erdvę, kurioje jie bus.  

Taip pat sunkumų kėlė ir kiti organizaciniai klausimai – kur bus eksponuojama paroda, kaip ją pristatyti, kokius pasirinkimus padaryti dėl apšvietimo ir aplinkos. Bemiegių naktų tikrai buvo (šypsosi – red. past.). Tačiau visos šios problemos tapo maloniais kūrybiniais iššūkiais, o ne kliūtimis.   

- Kokią žinutę norite perduoti lankytojams? 

- Ši paroda visiškai kitokia nei, kad tikiu yra įpratę matyti parodų lankytojai. Tai – poezijos kūrinių paroda, kurioje kiekvienas iš jūsų turėsite galimybę tapti kūrėju: rašytoju, redaktoriumi ar poetu. Idėja eksponuoti poeziją be skyrybos ženklų gimė iš noro parodyti, kad kiekvienas žodis turi daugybę interpretacijų ir kiekvienas žmogus gali išgirsti ar pajusti eilutes savaip.  

Palikau visišką kūrybinę laisvę  parodos lankytojams, nes man svarbu, kad kiekvienas kūrinys atgytų naujame kontekste, priklausomai nuo skaitytojo emocijų, patirčių ir nuotaikų. Skaitydami galėsite dėti skyrybos ženklus ten, kur jums norėsis, o nuo to priklausys, kaip jūs interpretuosite ir išgyvensite kiekvieną kūrinį. Tikiu, kad šis interaktyvumas sukurs unikalią patirtį ir atskleis, kad poezija – tai gyvas procesas, kuris vyksta tarp kūrinio ir jo skaitytojo.  

- Kaip sugalvojote parodos pavadinimą? 

- Visi šie kūriniai yra mano širdies balsas – jie atspindi tai, ką jaučiu, ką išgyvenau ir kas man yra svarbiausia. Tai man reiškia ne tik nuoširdumą kūryboje, bet ir galimybę atverti savo vidinį pasaulį kitiems. Tad tiesiog negalėjau parodai suteikti kito pavadinimo – ,,Mano širdies balsas‘‘ tarsi įprasmina visą kūrybinį procesą.  

Kiekvienas eilėraštis yra savotiška mano gyvenimo istorijos dalis, tai tarsi mano vidinių išgyvenimų ir patirčių atspindys. Pavadinimu norėjau pabrėžti, kad ši paroda nėra tik apie poeziją – tai apie tikrus jausmus, artumą ir ryšį su žmonėmis, kuriuos branginau ir kurie mane įkvėpė.  

- Kodėl nusprendėte organizuoti poezijos parodą? 

- Daug metų dirbdama žiniasklaidoje šalia profesinės veiklos kūriau ir eiles. Tiesą sakant, eiles rašau kiek ilgiau nei dirbu žiniasklaidoje. Tačiau ilgą laiką jaučiau, kad nerandu tinkamo būdo savo kūrybai pristatyti – galbūt dėl to, kad poezija man visada buvo labai asmeniška, tarsi privatus dialogas su savimi ir man brangiais žmonėmis. 

Mintis surengti parodą gimė iš noro pasidalinti savo kūryba su kitais, bet kartu ir įprasminti jausmus bei prisiminimus, kuriuos laikiau širdyje. Tad paroda tapo tiltu tarp mano kūrybos ir plačiosios auditorijos, o jos forma leido sujungti du svarbiausius aspektus – kūrybos viešinimą ir man brangiausių žmonių atminimo įprasminimą.  

- Kokie kūriniai bus eksponuojami parodoje? 

- Parodoje bus eksponuojama 15-a man pačių brangiausių kūrinių, kuriuos atrinkau iš 15-os metų kūrybinio laikotarpio. Kiekvienas iš jų turi ypatingą reikšmę. Jie atspindi svarbiausias mano gyvenimo akimirkas, jausmus ir žmones, kurie mane įkvėpė. Atrinkdama kūrinius, vadovavausi ne tik jų turiniu, bet ir tuo, kokias emocijas jie man kelia ir ką jie gali perteikti kitiems. 

Šie kūriniai taip pat parodo mano kūrybos raidą – nuo pirmųjų eilių, kuriose daugiausia kalbėjau apie netektį ir ilgesį, iki brandesnių kūrinių, kuriuose atsiskleidžia dėkingumas, ramybė ir gyvenimo džiaugsmas. Tikiuosi, kad lankytojai pajus tą emocinę kelionę ir atras kažką, kas atliepia jų pačių išgyvenimus.  

- Kaip kilo mintis sukurti būtent tokio formato poezijos parodą? 

- Ilgai svarsčiau kaip ir kokiu formatu galėčiau pristatyti savo kūrybą. Norėjosi rasti tokį būdą, kuris ne tik leistų parodyti eiles, bet ir perteiktų jų atsiradimo procesą bei emocijas, slypinčias už kiekvieno žodžio. 

Tad vieną vakarą tiesiog pradėjau užsirašinėti įvairias idėjas – nuo tradicinio knygos formato iki pačių netikėčiausių sprendimų. Galiausiai apsistojau ties paprasta, bet labai iškalbinga vizualizacija: balto, suglamžyto popieriaus lapo, kuris tarsi atspindi kiekvieno kuriančio žmogaus kasdienybę – bandymus, klaidas, ieškojimus ir atradimus.  

Ant šių lapų atsirado mano eilių tekstai. Norėjau, kad lankytojai ne tik skaitytų kūrinius, bet ir pajustų tą kūrybos intymumą, tarsi jie žiūrėtų tiesiai į mano mintis ar net taptų kūrybinio proceso dalimi. Tikiu, kad toks formatas padės sukurti stipresnį emocinį ryšį su lankytojais ir leis jiems pažvelgti į poeziją kaip į gyvą, kvėpuojantį procesą. 

- Lietuvoje dar nėra buvę tokios parodos – kuo šis Jūsų projektas išskirtinis? 

- Paroda išskirtinė tuo, kad joje lankytojui suteikiama visiška kūrybinė laisvė. Kiekvienas kūrinys eksponuojamas be skyrybos ženklų, todėl lankytojai gali juos interpretuoti savaip ir dėlioti akcentus ten, kur jiems atrodo tinkama. Taip sukurdami visiškai individualų kūrinį. Tai reiškia, kad kūrinių prasmė gali keistis priklausomai nuo to, su kokia nuotaika, patirtimi ar nusiteikimu lankytojas ateina į parodą.  

Šis interaktyvumas skatina gilų asmeninį ryšį su kūriniais – kiekvienas lankytojas tampa ne tik stebėtoju, bet ir kūrėju. Galbūt vienam žmogui eilutė primins džiaugsmingą prisiminimą, o kitam – ilgesį ar netektį. Tokia kūrybinė laisvė leidžia ne tik interpretuoti kūrinius savaip, bet ir atspindi pagrindinę parodos idėją – poezija yra gyva, kintanti ir priklausanti nuo tų, kas ją skaito.  

- Ar kūrinių formatas ar jų pateikimo būdas lankytojams buvo įkvėptas kitų šalių patirties ar tai yra unikali Jūsų vizija? 

- Tai yra unikali mano vizija, siekianti kiekvieną parodos lankytoją paversti rašytoju, redaktoriumi ar net poetu. Man svarbu, kad lankytojai jaustųsi įtraukti į kūrybos procesą – tai tarsi kvietimas sustoti, apmąstyti ir įsiklausyti į savo vidinį balsą. Tokiu būdu paroda tampa ne tik mano kūrinių ekspozicija, bet ir erdve savęs pažinimui bei dialogui su kitų lankytojų interpretacijomis. Tikiu, kad ši interaktyvi patirtis padės žmonėms suvokti, kaip stipriai jų emocijos ir mintys gali paveikti kūrybą. 

- Kokiai auditorijai ši paroda skirta – ar ji orientuota į poezijos mėgėjus, ar siekiate įtraukti ir tuos, kurie retai domisi poezija?  

- Paroda skirta ne tik poezijos mėgėjams, bet ir visiems, kurie kažko neteko, kurie išgyveno sudėtingus emocinius laikotarpius ar vis dar ieško atsakymų į gilius, kartais skaudžius, ar net egzistencinius klausimus. Kiekvienas kūrinys parodoje liečia universalias temas – meilę, praradimą, ilgesį, tikėjimą ir viltį, todėl lankytojai gali atpažinti savo jausmus ir patirtis. 

Manau, kad dalyvaudami parodoje, lankytojai ne tik skaitys eiles, bet ir pasiners į gilesnį dialogą su savimi. Galbūt tam tikras žodis, eilutė ar net tuščia erdvė tarp eilučių padės jiems pažvelgti į savo gyvenimo iššūkius iš kitos perspektyvos. Skaitydami kūrinius lankytojai turės galimybę interpretuoti tekstus pagal savo jausmus, o tai suteiks erdvės savirefleksijai.  

Ši paroda yra ne tik apie kūrinius, bet ir apie patirtį – apie tai, kaip skaitymas ir interpretavimas gali tapti terapiniu procesu, padedančiu rasti ramybę, susitaikymą ar net įkvėpimą tolesniems gyvenimo žingsniams.  

- Kaip manote, kokią įtaką tokio tipo paroda gali turėti Lietuvos kultūriniam gyvenimui ar poezijos suvokimui? 

Manau, kad ši paroda dar labiau išlaisvins suvokimą apie poeziją ir jos galimybes, atskleisdama, jog nėra vieno teisingo būdo ją kurti ar suvokti. Tai skatins dialogą apie kūrybos laisvę ir leis lankytojams suprasti, kad poezija tai ne tik žodžiai, bet ir emocijos, asmeninės interpretacijos bei unikali kiekvieno žmogaus patirtis. 

- Ar paroda bus laikina ar nuolatinė? 

- Kol kas numatyti trys Lietuvos miestai, kuriuose bus eksponuojama paroda – Vilnius, Kaunas ir Jonava, tačiau manau, kad paroda apkeliaus ir daugiau Lietuvos miestų ir miestelių. 

- O kur įvyks artimiausias parodos pristatymas? 

- Artimiausias parodos atidarymas įvyks gegužės 8 d. 11 val. 50 min. konferencijos –,,Lietuvių kalba ir tapatybė‘‘ metu, kuri vyks Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Paroda bus eksponuojama iki gegužės 17 d. 

Klaipėdos apygardos prokuratūros teritorijoje ši iniciatyva taip pat sėkmingai įsibėgėjo – įvairiuose regiono miestuose jau aplankyta daugiau nei dešimt septintokų klasių. Iš viso suplanuota apie keturiasdešimt susitikimų su mokiniais Klaipėdoje, Nidoje, Palangoje, Plungėje, Kretingoje, Gargžduose ir jų apylinkėse.

Apie pirmąjį susitikimą Nidoje, jo metu kilusias diskusijas bei teisėsaugos vaidmenį jaunimo gyvenime kalbamės su Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiuoju prokuroru Nerijumi Šiauliu.

Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Nerijus Šiaulys

Paaugliams būdingas noras pritapti prie bendraamžių ir elgtis taip, kad jiems patiktum, net jei supranti, jog tai nėra teisinga. Ar prisimenate kokią nors tokią situaciją iš savo paauglystės?

Vienas nutikimas man įstrigo visam gyvenimui. Kartą, turbūt aštuntoje klasėje, grįžinėjome su draugais iš muzikos mokyklos. Vienas iš jų pasakė, kad nori užsirūkyti. Tuo metu cigarečių dar buvo galima nusipirkti po vieną, o rūkymas, kaip ir dabar, daugeliui paauglių atrodė tarsi kažkoks „suaugiškumo“ ir pranašumo prieš kitus simbolis. Su tikru noru rūkyti ar kitaip svaigintis tai neturi nieko bendro. Manau, kad ir tas mano draugas taip pasakė būtent norėdamas pasirodyti prieš mus. Bet man jo pasiūlymas nepadarė įspūdžio, gal net pasirodė kvailokas, todėl tiesiog jo paklausiau: „Gal geriau nusipirk gumos ar saldainių?“ Ir nors kitas kartu buvęs paauglys iškart atšovė: „Kam jam patarinėti – tegul pats sprendžia!“, mano žodžiai vis dėlto paveikė. Draugas galiausiai pasirinko kažkokį saldainį, kuriuo pasidalijo ir su manimi.

Ši patirtis padėjo suprasti labai svarbų dalyką – didesnę vertę, ir ne tik tarp paauglių, turi ne uždraustų dalykų pabandymas, ne nustatytų ribų peržengimas, ne paklusimas kažkokiai grupei, bet pasitikėjimas savimi ir savo vertybių bei nuomonės turėjimas. O kai dar ir garsiai ją išsakai – gali labai reikšmingai padėti tam, kuris dėl savivertės stokos nedrįsta atsispirti daugumos spaudimui padaryti kokią nors nesąmonę.

Kaip atsimenate savo paauglystę ir kaip tuomet įsivaizdavote savo ateitį?

Nuo pirmų klasių visuomet buvau gana stropus, atsakingas mokinys. Matyt šeimoje nuo ankstyvos vaikystės skiepytos vertybės, auklėjimas suformavo mane taip, kad man buvo natūralu siekti ne tik gerų pažymių, bet ir tikrų, nuoširdžių santykių su klasės draugais. Aš ir dabar manau, kad pagarba, draugiškumas ir atvirumas – vertybės, kurios turi lydėti žmogų visais jo gyvenimo etapais. Kaip ir daugumai paauglių man ne kartą galvoje sukosi mintys, kuo būsiu, ką turi rinktis ir kodėl. Bandžiau suprasti, kas esu, ko noriu gyvenime, ką turiu dėl to daryti. Kadangi lankiau muzikos mokyklą, buvo etapas, kai labai rimtai galvojau apie muzikanto kelią. Nors muzikantu netapau, tačiau muzika ir muzikos pamokos man davė labai daug – ugdė kantrybę, mokė drausmės, savidisciplinos, gebėjimo įsiklausyti. Vis dėlto, gal devintoje klasėje, pajutau, kad norėčiau veikti visuomenėje ir perduoti kitiems tai, kas man pačiam atrodo svarbu, o muzikanto kelias, deja, man to nesuteiks. Greičiausiai prie to sprendimo prisidėjo ir vis aiškiau suvokiama teisingumo vertė. Norėjau ne tik išreikšti save, bet ir realiai prisidėti prie teisingumo užtikrinimo. Būtent todėl vėliau pasirinkau teisės studijas, o šiandien dirbu prokuratūroje – institucijoje, kur galiu ne tik užtikrinti teisingumą, bet ir padėti žmonėms suprasti, kur veda jų pasirinkimai, patarti, o kartais – ir sudrausminti.

Kaip vertinate savo pirmąjį susitikimą su septintokais?

Mano bei kolegų tikslas šiuose susitikimuose yra ne tik pristatyti prokuratūrą ir jos veiklą, padiskutuoti teisiniais klausimais, bet ir perduoti mokiniams žinutę, kad mums rūpi, kas su jais vyksta mokykloje, jų draugų aplinkoje, šeimose. Nėra netinkamų klausimų – bandome atsakyti į visokiausius. Skatiname moksleivius pamatyti, suprasti apie gyvenimą daugiau, pasigilinti, pažiūrėti į įprastus jų aplinkoje reiškinius iš kitos perspektyvos. Manau, kad tai labai svarbu, jei norime, kad mus kažkada pakeisianti karta užaugtų atsakinga, sąmoninga, brandi, daug gebanti ir geresnė už mus.

Sakėte, jog mokiniams buvo labai smalsu sužinoti, kodėl gi pasirinkote būti prokuroru, o ne advokatu. Kaip atsakėte į šį klausimą?

Na, tai tikrai buvo įdomus klausimas, kuris privertė dar kartą apmąstyti savo pasirinkimus... (šypteli). Visų pirma, tai galimybė atskleisti tiesą. Tačiau man visada buvo svarbu ne tik ieškoti teisybės, bet ir padėti tiems, kurių teisės buvo pažeistos. Prokuroras stovi nukentėjusiojo pusėje ir siekia, kad kaltieji atsakytų už savo veiksmus. Be to, ši profesija leidžia prisidėti prie įstatymų tobulinimo, o tai reiškia, kad galima padėti ne tik vienam žmogui, bet ir visai visuomenei.

Susitikimas su Neringos gimnazijos septintokais Nidoje

Paminėjote, kad prokuroras siekia užtikrinti, jog kaltieji atsakytų už savo veiksmus. 2024 metais Klaipėdos apskrityje buvo ištirtos 149 nusikalstamos veikos, kurias padarė nepilnamečiai. Ar jauni žmonės visada suvokia, kokias pasekmes gali turėti jų elgesys? Kaip su jais kalbėtis apie atsakomybę?

Deja, bet tikrai ne visada iki galo suvokia savo veiksmų pasekmes, nors tai ir natūralu – jų patirtis ir branda dar tik formuojasi. Todėl paaugliai dažnai klaidingai mano, kad tam tikri jų poelgiai arba neturės rimtų padarinių, arba jiems neteks už juos atsakyti dėl amžiaus. Ir labai nustemba, kai paaiškėja, kad yra kitaip. Todėl su nepilnamečiais būtina kalbėti aiškiai ir suprantamai, pateikiant ne tik teisinių, bet ir kitų – emocinių, socialinių, pasekmių pavyzdžius. Be to jauni žmonės ne visuomet supranta, koks elgesys yra nusikalstamas, todėl kabėdamiesi su jais stengiamės kuo paprasčiau paaiškinti, kur yra riba tarp priimtino ir neteisėto veikimo.

Nereti atvejai, kai netinkamas elgesys ar net nusikaltimai lieka ilgai nepastebėti dėl aplinkinių abejingumo. Labai svarbu, kad mokiniai suvoktų, jog kiekvienas jų pranešimas apie netinkamą kažkieno elgesį, galimai nusikaltimą, yra labai reikšmingas ir visų pirma tam, kuris patiria skriaudą. Pavyzdžiui, viena iš įsivaizduotų situacijų, kurią aptarėme su moksleiviais, buvo tokia: tarkime, būdami kažkur mieste, viešoje vietoje, staiga matote kaip netoliese vyras kelis kartus smūgiuoja kartu su juo esančiai moteriai. Viskas įvyksta labai greitai ir netikėtai, nėra aišku, kodėl tai įvyko ir ko tikėtis toliau. Kalbėjomės, ką kiekvienas būtų daręs, jei taptų tokio smurto liudininku. Manau, kad ne vienam tokios situacijos aptarimas padėjo geriau suprasti savo atsakomybę ir įsivertinti galimybes reaguoti, padėti aukai saugiu sau būdu. Tai tikrai yra ir naudinga, ir svarbu.

Kaip manote, ar dabartinė sistema suteikia pakankamai galimybių jaunuoliams pasitaisyti?

Kiekvienas turi galimybę pasikeisti, jei tik jis to pats nori. Tačiau keistis be pagalbos iš šalies yra nepaprastai sunku ne tik paaugliui. Reikia, net būtina, kad kažkas stebėtų, padėtų įgyvendinti pokyčius. Paauglys, kuris nusiteikęs keistis, turi sutikti priimti pagalbą ir suprasti, kad jį akylai stebintys tėvai, mokyklos darbuotojai, policija, socialiniai darbuotojai ar vaikų teisių apsaugos specialistai tai daro ne todėl, kad nori jį nubausti, pažeminti, taip rodo nepasitikėjimą, bet todėl, kad siekia padėti. Nors paaugliui jausti tokią priežiūrą, kontrolę gal ir ne itin malonu. Tad sistema yra, ji veikia, bet be paties paauglio ir jį supančių suaugusiųjų sąmoningumo, kantrybės ir valios rezultato nebus.

Jei galėtumėte pakeisti vieną dalyką Lietuvos teisinėje sistemoje, susijusį su nepilnamečiais, kas tai būtų?

Tai būtų specializuotų teisėjų, nagrinėjančių tik nepilnamečių bylas, įvedimas. Manau, kad baudžiamasis procesas neturėtų apsiriboti vien tik nusikalstamos veikos įrodinėjimu ir bausmės skyrimu, bet turėtų apimti ir priežasčių nustatymą – kodėl nepilnametis nusikalto pirmą kartą ar pakartotinai. Teismo procese turėtų aktyviai dalyvauti su nepilnamečiu susiję asmenys bei institucijų atstovai – tėvai, mokyklos atstovai, vaiko teisių apsaugos specialistai, probacijos tarnyba ir kt. Toks požiūris leistų ne tik tiksliau įvertinti nepilnamečio situaciją, bet ir užtikrinti tinkamą prevenciją ateičiai. Be to, labai svarbu, kad auklėjamojo poveikio priemonės būtų ne tik skiriamos, bet ir atsakingai įgyvendinamos, o tėvai aktyviau įsitrauktų į vaiko elgesio korekciją. Tik kompleksinis požiūris, apimantis tiek teisinę, tiek socialinę pagalbą, gali padėti sumažinti nepilnamečių nusikalstamumą ir skatinti juos rinktis teisingus sprendimus.

Susitikimas su Neringos gimnazijos septintokais Nidoje

Na ir pabaigai – jei šiandien galėtumėte pasikalbėti su savo jaunesniu „aš“, ką jam patartumėte?

Pasakyčiau labai paprastai: lik toks, koks esi. Būk savimi. Nesigėdyk būti geras kitiems, stropus, elgtis teisingai, nebijok būti atviras ir nuoširdus, net jeigu atrodo, kad dėl to tapsi nepopuliarus. Neieškok patvirtinimo savo sprendimams iš aplinkinių, jeigu jauti, kad tas sprendimas prieštarauja tavo vertybėms. Vadovaukis savo vertybėmis ir sveiku protu. Nebijok prašyti pagalbos ir ją priimk. Ir nepamiršk, kad tavo balsas turi galią. Kartais tik vienas sakinys, vienas nuoširdus klausimas, komentaras, palaikymo žodis gali ne tik pakeisti kažkieno sprendimą tą dieną, bet ir paveikti jo požiūrį visam gyvenimui.

LR Prokuratūros pranešimas spaudai 

Kalbant apie translytiškumą, kertinė sąvoka yra lytinė tapatybė. Paprastai tariant, lytinė tapatybė apibūdina tai, kaip kiekvienas žmogus suvokia savo lytį ir save priskiria arba nepriskiria tam tikrai lyties kategorijai. Visi turime lytinę tapatybę, tik daugelis iš mūsų apie tai nesusimąsto, nes ji atitinka gimimo metu priskirtą lytį. 

Tačiau pasaulyje yra žmonių, kurių lytinė tapatybė neatitinka tos lyties, kuri buvo priskirta jiems ar joms gimus, ir tokius žmones vadiname translyčiais žmonėmis. Kai galvojame apie translyčius asmenis, dažnai įsivaizduojame tik translyčius vyrus ir translytes moteris, bet kai kurių žmonių lytinė tapatybė neatitinka ir nei vienos iš šių kategorijų. Dabar jau kalbame apie nebinarinę (angl. non-binary) lytinę tapatybę. Nebunarinės tapatybės asmuo gali save identifikuoti labai įvairiai: nei kaip vyrą, nei kaip moterį, kaip abu kartu, o galbūt – kaip esantį ar esančią tam tikroje lyties spektro vietoje ar už jo ribų. Nebinarinė tapatybė netelpa į griežtai apibrėžtas vyro ir moters sąvokas.  

Kada žmogus gali pajausti ir suprasti, kad yra translytis ar translytė? 

Savo lytinės tapatybės suvokimas paprastai įsitvirtina paauglystėje. Statistika rodo, kad Lietuvoje absoliuti dauguma – 83 proc. – translyčių žmonių dar iki pilnametystės suprato, jog yra translyčiai. Apie tai, kad jų lytinė tapatybė neatitinka gimimo metu priskirtos lyties, taip pat daugiau nei pusė translyčių žmonių kažkam pirmą kartą pasakė anksčiau nei atšventė savo aštuonioliktą gimtadienį.  

Visgi svarbu suprasti, kad kiekvieno žmogaus kelionė į savo lytinės tapatybės suvokimą yra unikali. Nėra ir negali būti vieno „teisingo“ būdo. Vieniems suprasti save užtrunka ilgiau, kitiems – trumpiau, vieniems tą padaryti yra sudėtingiau, kitiems galbūt kyla mažiau klausimų, vieniems atsiskleisti aplinkai yra paprasčiau, kiti to negali padaryti didžiąją savo gyvenimo dalį arba niekada. Tam įtakos turi atstūmimo baimė, vidinė transfobija, artimųjų palaikymo trūkumas. 

Kaip teisinis translytiškumo apibrėžimas veikia visuomenės nuostatas? 

Nors Lietuvoje dar egzistuoja translytiškumo diagnozė, Pasaulio sveikatos organizacija translytiškumo neklasifikuoja kaip sutrikimo. Savo ruožtu, tarptautinės žmogaus teisių organizacijos translytiškumo diagnozę traktuoja kaip patologizuojančią translyčių žmonių tapatybes, o reikalavimą gauti diagnozę norint pasikeisti asmens tapatybės dokumentus smerkia kaip paminantį žmogaus orumą. Tokia situacija visuomenei sudaro įspūdį, kad translytiškumas yra medicininis sutrikimas, kurį galima ir netgi reikia diagnozuoti. 

Kaip reikėtų kreiptis į translyčius žmones, kokius įvardžius naudoti? 

Kaip jau aptarėme, vien iš išvaizdos, iš balso mes negalime atspėti žmogaus lytinės tapatybės, bet suabejojus patarimas yra labai paprastas – klausytis, kaip pats žmogus apie save kalba, arba tiesiog paklausti. Toks klausimas yra visiškai natūralus ir priimtinas. Nepaisant to, prieš paklausdami turėtume kritiškai įvertinti, ar nesukursime žmogui nepatogios ar net nesaugios situacijos, ar klausimu nepriversime atsiskleisti prieš savo valią. Taip pat didesnėje kompanijoje nereikėtų klausti tik vieno žmogaus įvardžių, taip jį ar ją išskiriant iš kitų.  

Lietuvių kalba, deja, yra labai įlytinta, todėl kartais nė nepastebime, kai kalbėdami (-os) apie žmones naudojame vienos arba kitos giminės daiktavardžius, įvardžius. Tai kelia sunkumų ir nebinarinės lytinės tapatybės žmonėms, nes lietuvių kalboje nėra neutralaus įvardžio. Kokia kalba bekalbėtume, būtina gerbti žmogaus teisę į tapatybę ir pasirinkimą naudoti ją geriausiai atitinkančius įvardžius. 

Papasakokite apie lyties keitimą. Kaip tai vyksta?  

Procesas, kurį paprastai suvokiame kaip lyties keitimą, vadinamas tranzicija. Ją atliekantis translytis žmogus siekia, kad jo ar jos kūnas ir lyties raiška labiau atitiktų lytinę tapatybę. Tranzicija gali būti socialinė, teisinė ir medicininė. Kai kalbame apie prisistatymą nauju vardu ir įvardžiais, rengimąsi kitokiais drabužiais, šukuosenos pasikeitimą ir panašiai, kalbame apie socialinę tranziciją. Teisinė tranzicija yra asmens dokumentų keitimas į atitinkančius žmogaus lytinę tapatybę. Na, o medicininė tranzicija apima įvairias medicinines lyties patvirtinimo procedūras, pavyzdžiui, pakaitinę hormonų terapiją.  

Labai svarbu pabrėžti, kad kiekvieno žmogaus lūkesčiai tranzicijai yra skirtingi, o tranzicijos procesas – unikalus. Kai kuriems žmonėms užtenka prisistatyti kitais įvardžiais, kiti renkasi pasikeisti ir dokumentus, dar kiti – atlikti įvairias medicinines lyties patvirtinimo procedūras. 

Paminėjote pakaitinę hormonų terapiją. Kas dar yra laikoma lytį patvirtinančiomis procedūromis? Ar Lietuvoje jos lengvai prieinamos? 

Trumpai tariant, lytį patvirtinančios procedūros yra tos, kuriomis siekiama suderinti žmogaus fizinius požymius su lytine tapatybe. Šiš procedūrų spektras gali apimti plaukų šalinimą ar priauginimą, plastines operacijas, balso stygų treniruotes ar operacijas, pakaitinę hormonų terapiją ir panašiai. Kiekvienas žmogus pasirenka, ar ir kokios lytį patvirtinančios procedūros yra reikalingos individualiu atveju.  

Lietuvoje, deja, galimybės gauti tokias procedūras yra labai ribotos. Dabartinis sveikatos priežiūros aprašas reglamentuoja tik pakaitinės hormonų terapijos gavimą. Todėl žmonės, kuriems reikia daugiau arba sudėtingesnių lytį patvirtinančių procedūrų, turi ieškoti kitų išeičių, pavyzdžiui, vykti į užsienį. Žinoma, galimybę tą padaryti turi ne kiekviena(s). 

Ironiška, kad lytį patvirtinančios procedūros dažniausiai siejamos tik su translyčiais žmonėmis. O ar, pavyzdžiui, cislyčių moterų kojų plaukelių šalinimo arba vyrų plaukų transplantacijos negalėtume vadinti lytį patvirtinančiomis procedūromis? Juk jas žmonės taip pat atlieka iš dalies dėl to, kad atitiktų tam tikrus su vyriškumu arba moteriškumu siejamus grožio standartus. 

Kaip neprieinamos lytį patvirtinančios procedūros veikia translyčių žmonių gyvenimą? 

Lytį patvirtinančios procedūros gali padėti žmogui spręsti jam ir jai svarbias problemas, o tai, kad procedūros neprieinamos, problemas tik pagilina. Kalbu pirmiausiai apie lyties disforiją – diskomfortą, kančią ar nerimą, kurį dalis translyčių asmenų jaučia dėl to, kad nesutampa jų lytinė tapatybė ir gimimo metu priskirta lytis.  

Žmonės lyties disforiją išgyvena tiek dėl savo vidinės jausenos, tiek dėl nepriimančio aplinkinių elgesio: kreipimųsi senu vardu ir įvardžiais, įžeidinėjimų, lytinės tapatybės kvestionavimo. Tokiame kontekste darosi lyg ir savaime suprantama, kad lyties disforija gali turėti rimtų neigiamų pasekmių žmogaus santykiams su kitais žmonėmis, dalyvavimui viešajame gyvenime, gali neigiamai paveikti gebėjimą dirbti, studijuoti.  

Apibendrinant, lyties disforija blogina gyvenimo kokybę. Ją sumažinti padeda prieiga prie translyčiams žmonėms reikalingų sveikatos priežiūros paslaugų, lengvesnės bei oresnės teisinės tranzicijos procedūros ir, be abejonės, priimanti socialinė aplinka. 

Kaip, jūsų nuomone, turėtume galvoti apie translytiškumą, jei norime, kad visuomenėje translyčiai žmonės būtų mažiau stigmatizuojami ir mistifikuojami? 

Translytiškumas yra natūrali žmonių įvairovės dalis. Vedamuose mokymuose kartais sakau, jog nebūtina viską suprasti, kad galėtum gerbti kiekvieną žmogų tokį, koks jis ar ji yra. Manau, vadovaujantis pamatinės pagarbos kiekvienam žmogui principu, viskas pasidaro daug paprasčiau.  

Interviu yra projekto „Centre – translyčių žmonių balsai“, vykdomo kartu su Norvegijos Karalystės lygybės ir nediskriminavimo kontrolieriaus įstaiga, dalis. Projektą finansuoja Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondas. 

LGKT inf. 

Lygių galimybių įstatymas numato 14 diskriminacijos pagrindų, tačiau lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė sako, kad translyčių žmonių apsaugai užtikrinti to nepakanka.

Ankstesniais laikais mokytojai ir tėvai sakydavo, kad mokiniai per daug įnikę į televiziją, vietoje to, kad skaitytų knygas. Dabar istorija ne tiek kartojasi, kiek rimuojasi – sakome vaikams, kad jie įnikę į ekranus, nes tai atitraukia nuo mokslų ir kitų svarbių reikalų. Ta virtuali realybė gali būti įvairi – galima patekti į komfortišką burbulą, kuriame yra vien „kačiukai ir šuniukai“, arba agresyvius informacinius burbulus, kuriuose prasideda politinės manipuliacijos, bandoma išvilioti pinigus ar klaidinti sveikatos klausimais.

Jaunas žmogus neturi patirties, nemoka iš šalies pažiūrėti į savo informacinį burbulą, kad suprastų, kokį poveikį jam daro ta susikurta realybė. Mokytojams ir tėvams svarbu šnekėti apie visus tuos iššūkius, bet nesusikoncentruoti vien tik į Kremliaus propagandą. Reikia ugdyti bendras jauno žmogaus kompetencijas atpažinti įvairias emocines manipuliacijas, nes tokios informacijos ateityje bus vis daugiau.

Kaip per pastaruosius metus pasikeitė dezinformacijos ir propagandos priemonės?

Nors visi susikoncentravę į dabartį, turime suprasti, kad propaganda ir manipuliacijos – senos kaip žmonijos istorija. Visada buvo siekiama pakeisti nuomonę, įtikinti. Manipuliavimo technikos išliko, keitėsi tik technologijos ir būdai. Prieš keletą dešimtmečių veikė tradicinės medijos, o dabar viskas persikelia į internetą, socialinius tinklus.

Matosi vis daugiau automatizavimo. Čia kalbu ne tik apie dirbtinį intelektą, bet ir algoritmų panaudojimą, specialias technikas, kuriančias netikrus virtualius profilius. Pavyzdžiui, sukuriami spiečiai socialiniuose tinkluose – didelis kiekis netikrų vartotojų, kurie, atėjus dienai X, pradeda transliuoti užprogramuotą žinutę. Taigi, automatizacija internete vis labiau įsigali, todėl kompetencijos atpažinti šias manipuliacijas yra gyvybiškai svarbios ne tik jaunimui, bet ir visai visuomenei.

Kokios dezinformacijos ar propagandos strategijos dažniausiai naudojamos? Kaip jas atpažinti?

Asmeniškai esu pasirinkęs klasikinį, amžiaus senumo metodą – Amerikos propagandos analizės instituto technikas, kurios 1939 m. buvo pasiūlytos visuomenei kaip kovos su nacių propaganda būdas. Galime naudoti tuos pačius septynis įrankius šnekėdami ir apie dabartinius medijų iššūkius.

Pirmasis – „etikečių klijavimas“, kai bandoma diskredituoti oponentą suteikiant jam neigiamus epitetus. Priešinga šiai technikai yra „blizgantys apibendrinimai“, kai save bandoma pateikti kaip kovotoją už gėrį, tiesą, laisvę ir pan. „Perkėlimo technika“ – būdas perkelti žmogui ar reiškiniui stiprų simbolį. Pavyzdžiui, politiko plakate nupaišoma nacių simbolika, pridedami Hitlerio ūsai. Technika „nuo autoriteto“ – kai bandoma savo argumentui suteikti mokslinį svorį. Pavyzdžiui, rašoma „britų mokslininkai nustatė“, o tada išgalvojama, ką jie nustatė. Technika „nuo tautos“ dažnai naudojasi politikai, pasakodami, kad jie yra tokie patys kaip ir rinkėjai, todėl supranta jų problemas.

„Kortų kaladės“ technika – kai ištraukiami tik tie faktai, kurie patvirtina poziciją, o kiti, net jei prieštarauja tavo teiginiui, yra ignoruojami. Septintoji, „minios technika“ ragina sekti paskui vieną „teisingą“ veikėją arba ideologiją. Šaltojo karo metais, tie, kas prieštaraudavo sovietų ideologijai, buvo paverčiami psichiniais ligoniais, izoliuojami nuo visuomenės.  

Dirbant su mokiniais, mokytojai gali naudoti ir kitus būdus: logikos klaidų principus ar klasikinės retorikos technikas. Pasirinkus metodiką, galima analizuoti konkrečius pavyzdžius, netgi mūsų šalies politikų manipuliacijas, bandyti jas dekonstruoti ir taip stiprinti žiniasklaidos raštingumo kompetencijas.

Kaip mokytojams suspėti paskui technologijas, kurios nuolat kinta, ir kalbėti apie „deep fake“ su mokiniais?

Ateitis labai sudėtinga, ir, deja, mums reikės išmokti su tuo gyventi, nes apgaulės technikos tobulėja, tampa pigesnės, vis paprasčiau sukurti „deep fake“ (liet. klastotes) ar dirbtinio intelekto pagalba parašyti manipuliatyvų tekstą.  

Šioje vietoje tinka filosofo M. McLuhano mintis, kad į priekį lekiame žiūrėdami į atbulinio vaizdo veidrodėlį. Suprantame, kad medijų aplinka keičiasi, bet nesuvokiame, kokį socialinį poveikį ji turės. Manau, bus bandoma dirbtinį intelektą ir politiškai reguliuoti, o jo produktus žymėti. Kai kuriais atvejais, netgi mokiniai padės mokytojams susigaudyti naujose technologijose.

Ar matote skirtumų tarp skirtingų kartų gebėjimo atpažinti dezinformaciją? Ar jaunesnioji karta iš tiesų turi geresnį atsparumą?

Kiekviena karta turi skirtingus iššūkius ir skirtingas kompetencijas. Taip, yra dalis vyresnio amžiaus žmonių, kuriems socialiniai tinklai yra naujas ir nesuprantamas dalykas, todėl jie vis dar persiunčia įtartinas nuorodas ar virusinius laiškus. Bet lygiai taip pat vyresnė auditorija gali pamokyti jaunus žmones apie informacijos šaltinius, faktų tikrinimą, nes anksčiau jie žinias rinko eidami į bibliotekas, skaitydami knygas, remdamiesi moksliniais argumentais.

Jaunoji karta dėl informacijos greičio ir intensyvumo dažnai nesivargina patikrinti faktų, argumentacijos, todėl nereikia pulti į kraštutinumus teigiant, kad viena karta pranašesnė už kitą. Svarbus abipusis bendradarbiavimas.

Kaip keisis dezinformacijos mastai per artimiausius metus ir kokioms naujoms grėsmėms turėtų pasiruošti visuomenė?

Reikia atsisakyti iliuzijos, kad ateitis bus rožinė ir pozityvi, o mes išspręsime manipuliacijų iššūkį. Dezinformacijos iššūkiai nėra nauji. Prisiminkime istorinius precedentus – kai atsirado radijas, kilo panika dėl H. G. Wellso „Pasaulių karo“ transliuojamo radijo spektaklio, kai žmonės patikėjo, kad Žemę iš tiesų puola ateiviai.  

Akivaizdu, kad niekada nebegyvensime sterilioje informacinėje erdvėje. Vietoje to, turėsime išmokti naviguoti informaciniame triukšme. Dirbtinis intelektas kurs vis sudėtingesnę virtualią realybę, o mūsų gebėjimas joje orientuotis priklausys nuo kritinio mąstymo kompetencijų, kurias galime ugdyti jau šiandien.  

Daugiau naudingų edukacinių metodų bei paskaitų įrašų rasite „Meno avilio“ edukacinių metodų bazėje, skirtoje mokytojams. Nerijaus Maliukevičiaus paskaitos „Tiesa ir melas šiuolaikinėse medijose“ įrašas: https://menoavilys.org/edukaciniu-metodu-baze/

Medijų raštingumo projektą „Dideli maži ekranai“ įgyvendina „Meno avilys“, bendradarbiaujant su Britų taryba. Projektą finansuoja Lietuvos Kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.  

www.menoavilys.lt inf.

Spektaklio ,,Skersgatvio pasaka" akimirka/ JKC Teatro nuotr. 

Akimirksniu pralėkė Teatro mėnuo. Ar pavyko pasiekti užsibrėžtus tikslus?

Dėl tikslų, kuriuos buvom išsikėlę, manau, kad gal ne šimtu procentų įgyvendinom, bet beveik. Gaila, kad vieno darbo - spektaklio „Ekskursija“ - tiesiog nepavyko parodyti, o šiaip bendrai esu labai patenkintas. Dėkoju Živilei Martinaitienei ir Andriui Kurieniui, kurie irgi parodė savo spektaklius jaunesniam žiūrovui. Norėčiau, kad toks mėnuo, kaip buvo šis kovas išaugtų iš teatro mėnesio į teatro metus. Taip pat norisi suformuoti repertuarą vietinių, Jonavoje gimstančių spektaklių ir užauginti šį teatrą mylinčią auditoriją, kuri pati norėtų ateiti, reikėtų mažiau dėti pastangų jos pritraukimui ir kvietimui palaikyti savo bendruomenę, kuriančią spektaklius. 

Šį mėnesį pristatei jonaviečiams savo ankstesnį darbą - spektaklį „Laisvė“, o Tarptautinę teatro dieną jonaviečiai pasitiko su spektaklio „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ premjera. Tai didžiausi pastarųjų metų tavo darbai, kas paskatino rinktis būtent šias pjeses, kurios yra labai skirtingos? 

„Laisvės“ pjesę aš žinojau daug anksčiau, esu daręs jos skaitymus kitame projekte Vilniuje. Tai buvo skaitymai su profesionaliais aktoriais. Akvilė Melkūnaitė, pjesės vertėja, mane palaikė ir motyvavo imtis šio kūrinio. Buvo smagu girdėti, kad Jonavos teatro pastatymas, jos teigimu, buvo geriausia versija kokią mačiusi, nors ji matė net ir šio spektaklio premjerą Kanadoje. Kai atvykau į Jonavą, reikėjo nuo kažko pradėti ir ši pjesė, kaip pradedančiam režisieriui, labai tiko. Tiesiog pasitikėjau ta medžiaga, o sprendimai, kaip viskas turi atrodyti atsirado berepetuojant. Tačiau net ir po premjeros dar ne kartą vyko pokyčiai, keitėsi aktoriai, bet branduolys liko tas pas ir aš esu labai laimingas. O kalbant apie naujausią spektaklį, pjesė pati susirado mane. Grįžęs po vaiko priežiūros atostogų, daugiau nei 3 metų pertraukos, jaučiausi kažkiek atitrūkęs. Kreipiausi į savo senuosius bendražygius, bet jų buvo mažai. Reikėjo ieškoti žmonių ir pradėjome repetuoti gal tik trise, keturiese, tiksliai net nežinodami, kas ką vaidins. Paskui prisijungė vienas, antras, trečias. Ir dar šiandien per premjerą vis tiek trūksta vieno žmogaus Tai kviečiu, kas skaito, vyrai, ateikit vaidinti, nes aš tikrai nenoriu (juokiasi). Tuo labiau savo režisuotuose spektakliuose. Darbas apimtimi yra tikrai labai didelis. Buvo akimirkų, kai galvojau, ar ne per daug čia apsiėmiau. Bet šiai dienai manau, kad rezultatu esu tikrai patenkintas ir labai didžiuojuosi visais žmonėms, kurie tikrai daug dirbo. Nuo rugsėjo mes du kart per savaitę ir dar dažniau mažiausiai po 3 valandas, rinkomės repetuoti. 


Spektaklio ,,Laisvė" akimirka/ JKC Teatro nuotr.

Ar skiriasi šių spektaklių pastatymo procesas? Kur buvo daugiau sunkumų ir iššūkių, kalbant apie „Laisvę“ ir apie „Mergaitę, kurios bijojo Dievas?

Skiriasi ir pats žanras, ir apimtis žmonių. Mergaitėje vaidina dvigubai daugiau aktorių. Čia su scenografija, įvairiomis detalėmis padėjo dailininkė Edita Januškevičiane. Laisvėj aš viską pats vienas padariau. Viena vertus su komanda dirbti yra lengviau, bet tuo pačiu procesas reikalauja daugiau apgalvojimo, diskusijų. Spektaklių kūrimas dažniausiai būna gana panašus: pradžia yra neįdomi, skaitom pjesę beveik 2 mėnesius, tuomet jau kažkas moka tekstus, pradedam repetuoti atskiras  scenas, taip atsiranda vaizdas, karkasas ir kuriame toliau. 


Spektaklio ,,Mergaitė, kurios bijojo Dievas" akimirka/ A. Reipos nuotr. 

Ką tau kaip režisieriui davė darbas būtent šiame paskutiniame spektaklyje? Ar atradai kažką naujo ir kaip šią medžiagą priėmė aktoriai? 

Aktoriai patys išsirinko šitą medžiagą. Buvo ir kitų variantų, kuriuos mes čiupinėjom. Kai pradėjom daryti, tada išsigandom, kad tai iš tikrųjų labai stipri medžiaga. Labai dėkoju ir Gintarui Grajauskui, kurio, žinoma, atsiklausiau, ar leidžia statyti mums mėgėjams.  Leidimą gavome ir net sakyčiau, su palaikymu. Pjesės autorius pavadino mus labai drąsiais, kad imame tokią medžiagą. Tiesa, kad spektaklis gimė tais pačiais metais, kai Lietuvoje minimas ANBO šimtmetis yra visiškas sutapimas. Esu labai laimingas, kad spektaklis gavosi toksai lietuviškas, ir ypač dabar, šių dienų geopolitiniame kontekste. Jis kelia svarbius klausimus: kas mes, kokie mes norim būti, kur mes turim keistis. 

Spektaklio ,,Mergaitė, kurios bijojo Dievas" akimirka/ A.Reipos nuotr. 

Kokie tau didžiausiai iššūkiai dirbant su mėgėjais aktoriais, ne profesionalais?

Su profesionalais, galbūt, esu daugiau dirbęs kaip aktorius. Iš tikrųjų, neskirstau, nes manau, kad su tokiais laiko ištekliais kaip dirbau aš, ar tai būtų mėgėjai, ar tai būtų profesionalai, nelabai noriu tikėti, kad būtų kažkoks kokybinis skirtumas. Svarbiausia yra žmonių noras vaidinti. Scena anksčiau ar vėliau pastato į nepatogią situaciją, kur žmogus turi lipti per save. Jeigu žmonės nori tą daryti, aš tame matau tik džiaugsmą ir tada mes visi kartu augam.

 Kokia tavo asmeninė kaip režisieriaus svajonė ateičiai? 

Kol kas visi planai dabar tiesiog dar bręsta. Reikia kuo daugiau parodyti turimus spektaklius, važiuoti į kitus miestus, galbūt ir kitas šalis. Ko gero, rudenį reikės vėl kažko imtis, tačiau turiu daug minčių ne tik dėl spektaklių, bet ir paties teatro darbo. Ne visi sprendimai priklauso vien nuo manęs. Labai tikiuosi, kad tiesiog teatras augs, ateis daugiau norinčių vaidinti. Teatras atviras visiems, nesu nė vieno žmogaus išvaręs ar pasakęs, kad esi nereikalingas, netinkamas. Labai nemažai žmonių yra išėję tiesiog supratę, kad galbūt mano teatro kalba jiems nepriimtina, ar patys tiesiog pasibando, pasitikrina ir supranta, kad negali skirti tiek laiko ar emocijų resursų. O jų reikia tikrai nemažai.

Ko palinkėtum šią šventinę dieną sau, savo aktoriams ir teatro mėgėjams Jonavoje?

 Sau – nebliauti. Visomis prasmėmis. Aktoriams - tiesiog pasitikėti savimi. Jūs viską žinote, viską turite, nebijokite jaudintis. Jaudintis yra gerai, o bijoti nereikia. Ir nepamirškite džiaugtis. O žiūrovams linkiu atsipalaiduoti, rasti laiko ir ateiti, nes mes esame tik dėl jūsų.

Ačiū už pokalbį. 

Jonavos kultūros centro režisierių Gediminą Gutauską kalbino Kristina Adukaitė

- Malonu, jaučiuosi puikiai. Džiaugiuosi, kad ilgą laiką jonaviečių pasitikėjimas manimi, kaip meru, buvo išreikštas rinkimuose, o dabar, po trumpos pertraukos, vėl sugrįžtu į rinkėjų man patikėtas pareigas.

Juokaudamas galiu pasakyti, kad esu kaip traumuotas žaidėjas, kuris išsigydė sunkias traumas per pusmetį ir vėl bėga į aikštelę. Politinė kadencija tik įpusėjo, tad tikiu, kad dar galime nuveikti daug.  

- Kai buvo paskelbti priešlaikiniai rinkimai, konkurencija tarp kandidatų atrodė kukli, o ir pačių kandidatų nebuvo daug. Kaip manote, kas lėmė tokią situaciją? Ar kandidatai nepanoro trumpos mero kadencijos?

- Man, kaip jonaviečiui, ši situacija šiek tiek kėlė nuostabą. Tik keturi kandidatai, kai paprastai būna septyni ar aštuoni, rodo, kad konkurencija buvo silpna.  Buvo ir tokių partijų, kurios net nekėlė savo kandidatų. Svarstau, ar tai – šioks toks susitaikymas su tuo, kad situacijos nelabai ir pakeisi. Gal prie to prisidėjo ir  jūsų minimas trumpas kadencijos laikas. Kaip ten bebūtų, aš manau, kad kandidatų skaičius šįkart – per kuklus Jonavai.

- Kai viešojoje erdvėje pasigirdo kalbos apie jūsų pašalinimą iš politinio lauko ,,žaidimų”, dalis kandidatų tai, ko gero, galėjo matyti kaip naujas, jiems atsivėrusias galimybes. Ką apie tai manote jūs?

- Sunku pasakyti, bet gali būti ir taip, kad ne visi tikėjo, jog būsiu pašalintas. Dalis Jonavos politikų, svarstančių apie mero mandato siekimą, tikėtina, projektavo savo politines karjeras 2027-iems metams. Tuomet prasidės nauja kadencija. Juk atsiradus progai tada, kai ši jau įpusėjus, ne visi galėjo tam pasiruošti greitai, ne visi turėjo ir pribrendusio noro ar ambicijų.

Dabar girdžiu rinkimuose dalyvavusių kandidatų apgailestavimus dėl sugaišto laiko ir padarytų investicijų, bet tikiuosi, kad visi kandidatai gaus kompensacijas iš valstybės.

-  Jūs minėjote, kad buvote susitaikęs su mintimi, jog trejus metus nebegrįšite į politiką. Kaip vertinate Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą ir jūsų grįžimą į mero postą?

- Aš nuodugniai žinau savo situaciją. Apie ją paaiškinau ir visuomenei, iškart surengiau spaudos konferenciją, kuri truko pusantros valandos, ko kiti politikai nedarė.

Visada pasitikėjau teisine sistema, bet pirmieji dviejų teismų instancijų sprendimai šiek tiek slopino mano lūkesčius. Nežinodamas, kaip viskas baigsis, siekiau karjeros kitur ir vienu momentu jau buvau susitaikęs su esama situacija.

Manau, kad visi žmonės, patyrę supurtančius ar skausmingus gyvenimo įvykius, po kurio laiko susitaiko. Juk yra posakis: „Laikas viską gydo“. Buvo atėjęs toks laikas, kai galvojau, kad turiu šiek tiek kitaip projektuoti savo ateitį, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įsigilino į mano situaciją ir argumentus, išsamiai nagrinėjo teisės aspektus ir priėmė mums visiems jau žinomą sprendimą. Jis pats savo sprendimą paaiškino ir visuomenei.  .

Tai tikrai pradžiugino, nors dar nežinojau, ką po paskelbto verdikto nuspręs  Vyriausioji rinkimų komisija ar Seimas. Galvojau tik apie tai, kad teisingumo keliu reikia eiti iki galo ir, kaip žinote, visų minėtų institucijų sprendimai man buvo palankūs. 

Esu dėkingas už tai, kad pamačius teisingumo trūkumą, situacija buvo atstatyta tiek, kiek ji atstatoma. Nepaisant to, kad esu pripratęs prie politinio gyvenimo ir žinau neigiamus jo aspektus, man tikrai nebuvo lengva. Sunkiausia buvo matyti, kaip stipriai pergyvena mano šeimos nariai. Šalia to – ir bylinėjimosi išlaidos, žala sveikatai.

Visgi, šiandien jau noriu kalbėti ne apie tai... Grįžau į gimtus namus, į savo kraštą, grįžau dirbti rinkėjams, kurie manimi pasitikėjo. Tai – didžiausia moralinė kompensacija.

Dėkoju visiems jonaviečiams, kurie palaikė mane proceso metu žinutėmis, susitikę gatvėje ar parduotuvėje, tiems, kurie sakė: „Nepergyvenk, jei ne dabar, tai grįši, mes tavęs lauksime“. Gautas palaikymas mane stiprino ir lėmė mano apsisprendimą pabandyti grįžti.

- Ar nemanote, kad tas „čekiukų“ skandalas buvo nutaikytas prieš jus, kaip savotiškas susidorojimas prieš stiprų kandidatą į aukštesnius politinius postus?

- Spekuliacijų ar sąmokslo teorijų yra daug. Ir čia, jei nori vaikytis paskalų, išgirsi labai daug jų ir mano, ir kitų proceso dalyvių atžvilgiu. Aš laikausi nuomonės, kad kalbos yra tik kalbos. Teisingumą Lietuvoje vykdo Lietuvos teismai. Aukščiausiasis Teismas pasakė savo verdiktą ir aš nelinkęs knaisiotis po praeitį. Situacijos nepakeisi. Kaip jau sakiau, pasitikiu Lietuvos teisine sistema, ji tarė savo žodį.

- Ar turite pretenzijų valstybei dėl moralinės žalos?

- Šiuo klausimu esu tvirtai apsisprendęs, kad jokių pretenzijų valstybei nekelsiu, nepriklausomai nuo to, jog šiokią tokią žalą tikrai patyriau. Mano apsisprendimą lėmė žinojimas, kad aš ir toliau dirbsiu valstybei. Manau, kad tokioje situacijoje bylinėtis su ja būtų moraliai nepadoru. Tai neatitinka mano vertybių.

- Ką jau padarėte grįžęs į mero postą nuo kovo 10-osios?

- Pirmiausia, administracijos direktoriui grąžintos pareigos – pagal įstatymus, kai keičiasi politinė vadovybė, atleidžiami visi jos komandos nariai. Meras, kaip pareigūnas, gali veikti ir vienas, bet sklandus ir efektyvus darbas neatsiejamas nuo komandos.

Antra, apžvelgiau esamą situaciją ir projektus, kad žinočiau, kas pasikeitė per tą laiką, kai manęs nebuvo. Nors pusė metų – nemažas laiko tarpas, nesijaučiu labai atitrūkęs, nes daugybę dabar vykdomų darbų buvau palikęs kaip palikimą tęstinumui. Aš pats, pradėjęs darbą prieš daugelį metų, irgi kažką paveldėjau. Niekada neateini į politines pozicijas nuo nulio, bet turi nuspręsti, kuriuos darbus tęsti, kuriuos – atšaukti.

Daugelį pradėtų projektų sėkmingai tęsė mano kolega Povilas Beišys. Džiaugiuosi, kad jis turėjo iniciatyvos ir lyderystės. Mano vertinimu, jei rinkėjai būtų pasirinkę jį, jis būtų buvęs puikus meras.

Grįžtant prie pirmųjų mano darbų sugrįžus, nemanau, kad patirsime darbinių pauzių, nes adaptacijos  nereikia. Važiuosime didėjančiu pagreičiu ir maksimalia jėga.

- Kovo 17-ąją vyks Tarybos posėdis, kurio metu  vicemerais bus paskirti Povilas Beišys ir Birutė Gailienė? 

-Taip, įstatymai numato, kad turiu pasitvirtinti vicemerų kandidatūras. Nemanau, kad kažką nustebins faktas, jog pasirinkau tuos pačius žmones, kurie ir anksčiau dirbo su manimi.  

- Pakalbėkime apie jūsų pozicijas socialdemokratų partijoje. Ar norėtumėt būti pirmininku?

-  Jonavos skyriaus, tikiuosi, kad būsiu. Dėl visos partijos – svarstau, tačiau tai priklauso ne tik nuo manęs, bet ir nuo partijos kolegų valios.

Skyriai iki kovo 17 dienos kelia kandidatus į pirmininko postą. Mano kandidatūrą iškėlė Trakai, Raseiniai, Molėtai, ir Šilalė.  Kiti skyriai iškėlė Gintauto Palucko kandidatūrą.  Aš ,,įšokau į trasą” jau vykstant lenktynėms, procesai buvo prasidėję. Todėl apsvarstau visus galimus pliusus ir minusus.

Turiu įvertinti ir šeimos valią. Ji man – aukščiausia vertybė. Žinau, kad ne visi artimieji palaikytų mano siekį pirmininkauti.

Tačiau nepriklausomai nuo situacijų, į kurias buvau patekęs, žinau ir tai, kad aš – valstybės žmogus. Man rūpi valstybės reikalai. Rūpi ir partijos gerovė. Tad norėčiau, kad mano sprendimai nesąlygotų daugiau chaoso, o atneštų vienybę bei susitelkimo. Kol visko neįvertinau, atsakymo nei sau, nei jums pateikti negaliu.

- Kaip vertinate kalbas apie tai, kad jums gali būti pasiūlytas Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko postas?

- Šį klausimą aš pasilieku sau apmąstymui. Reikia įvertinti skyrių pasitikėjimą, valstybės politikos, partijos kontekstą bei man brangių žmonių nuomones. Sprendimo tikrai nesu priėmęs. Šiuo metu gyvenime man svarbiausias stabilumas ir aiškumas.

- Nemaža dalis jonaviečių laukė jūsų sugrįžimo ir ilgo buvimo mero pareigose. 

-  Ačiū, stengsiuosi visų nenuvilti, tesėti rinkimų pažadus.

Dar kartą dėkoju  visiems už pasitikėjimą, palaikymą ir gerą žodį. Tai mane stiprina, suteikia teigiamų emocijų ir motyvacijos darbui.

-Ačiū už pokalbį. 

2015 - 2022 m. edukatorės parengti ir įgyvendinti penki Lietuvos kultūros tarybos finansuoti projektai.

Svečiuose - mokiniai, pasiruošę kiaušinių marginimui vašku/ Asmeninio archyvo nuotr. 

Rasa nepritaria vis pasigirstančiam požiūriui, kad vaikams dabar reikia tik technologijų. Moteris įsitikinusi, kad tik nuo mokytojų,  edukatorių priklauso, kas vaikams paliks įspūdį, kas išliks jų sąmonėje.
,,Mus mokino: gerbk savo mokinius, visada ateik į pamoką pasiruošus. Ir dabar manau, kad tik nuo mūsų, ugdytojų pasiruošimo, kūrybiškumo priklauso, ar pavyks vaikus  sudominti, ar pavyks juos  „pagauti ir nepaleisti“. Vaikus lengva patraukti į savo pusę,  juolab, kai tradicinė kultūra - mūsų kraujyje, tik reikia visa tai pabudinti, prikelti, suaktyvinti.  Gera, kai galima kurti lėtai, kai nereikia lenktyniauti, konkuruoti, siekti rezultatų. Rankų darbo specifika iš tiesų sulėtina gyvenimą. Pas mus yra galimybė pabūti be išorės dirgiklių. Nesiekiu šioje erdvėje diegti technologijų - viso to yra kitur, tegul tai būna  atsvara modernybei“.

Į Rasos edukacijų klasę atėję vaikai labai nori prisiliesti prie autentiškų medžiagų, nori gaminti, nori kažką išsinešti namo, pasilikti sau. Beveik visų užsiėmimų metu darbus lydi dainos, šokiai, rateliai  – tai, kas visada buvo neatsiejama tradicinės lietuvių gyvensenos dalis, šiuolaikiniams vaikams sukelia daug gerų emocijų. Rasa sako, kad vaikus ypač žavi galimybė darbus atlikti savo rankomis, jie nemėgsta imituoti, nori tikrumo. Be to, šitaip ugdoma tradicinė mūsų kultūros vertybė – darbštumas. 
,,Juk net sau porą jaunimas anksčiau rinkdavosi pagal darbštumą. Sakydavo, kad šeima gyvens gausoje ir pritekliuje, jei ir mergina ir vaikinas bus darbštūs. Nuo mažų dienų kaime visi dirbdavo kartu su tėvais, seneliais. Jeigu visi eina grėbti, tai ir vaikui bus padarytas mažesnis grėblys. Juk ir mes pas senelius išmokom dirbti, o paskui visas išsiugdytas savybes galėjom perkelti į bet kurią sritį – visur, kur reikia kruopštumo, nuoseklumo  ir gebėjimo užbaigti pradėtą“.

Dirbtuvėlių metu iš natūralaus vaško liejamos figūrinės žvakės/ Asmeninio archyvo nuotr. 

,,Noriu, kad vaikai tapatintųsi su geriausiais savo senelių ir prosenelių kultūriniais pavyzdžiais, elgesio normomis, perimtų tradicines vertybes, tokias kaip darbštumas, atsakomybė, pareigingumas, linksmumas. Noriu, kad jie suprastų, kad ir turėdami teisę klysti, visada turi galvoti apie savo veiksmų pasekmes, apie „veiksmo negrįžtamumą". Noriu, kad užaugę jie brangintų savo šeimas, augintų savo vaikus.“ – pagrindinį darbo su mažaisiais muziejaus lankytojais tikslą įvardija Rasa. 

Rasa pasakoja, kad pasigėrėjimą sukelia, kai atėję vaikai paklausia, ar čia reikia nusiauti batus. Tai išduoda, jog edukacijų klasėje tvyro ypatinga dvasia. ,,Matyt, visi senieji eksponatai, tautodailininkų kūriniai jiems byloja apie vietos sakralumą“. 

Tradicija gyvenime: kaip atrodo Rasos kasdienybė?

,,Aš nenoriu pramogauti mieste. Man užtenka paprastų, natūralių dalykų:  žemės, ugnies, žolės, miško. Labai patiko, kaip Rokas Kašėta pasakojo apie savo gyvenimą kaime: „Kai noriu išsivirti kavos, turiu nueiti pasisemti vandens, užsikurti pečių, turiu susiliesti su visom stichijom“. Ir man toks gyvenimas, atrodo, vertingiausias, prasmingiausias“. Ir šiandien ji savo kasdienybės neįsivaizduoja be jai prasmingų ritualų – dainos, knygų, mokslinių straipsnių skaitymo, žemės darbų, amatų. 

Moteris pasakoja, kad įkvėpimo,  kaip gyventi kasdienybėje harmoningai, darnoje su savimi ir pasauliu, ji sėmėsi iš žmonių, ekspedicijų po Jonavos rajoną, metu. 
,,Tradicinės kultūros žmogus tikėjo, kad kiekvienas atliktas veiksmas duos rezultatą, atsilieps tavo gyvenimo sėkmei. Todėl žmonės kalendorinių švenčių metu, pradėdami ir baigdami žemės ūkio darbus atlikdavo apeigas. Vėliau tai virto pramoga, daugybė papročių prarado prasmę ir dabar tenka ją surasti kiekvienam asmeniškai, permąstant senuosius dainų tekstus, sakmes, patarles, priežodžius. Mano kasdienis ritualas – liaudies daina. Tai mano malda“, - sako Rasa.

Prieš metus ji atrado ir dar vieną širdžiai mielą užsiėmimą – pintinių juostų pynimą. Moteris su šypsena sako, kad tai yra amatas, kurio meistrystės ji norėtų siekti. 
,,Nebūna dienos, kad nepinčiau. Šis darbas man padeda nurimti, susitelkti. Jaučiuosi radusi veiklą, kurią norėčiau, daryti iki gyvenimo pabaigos, jeigu Dangus bus maloningas. Noriu gyventi, kaip mūsų krašto šviesuoliai, tautodailės žmonės - jie nesiskundžia, nedejuoja, jiems intelektualus ir kūrybinis darbas padeda išsaugoti gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę."

Vis dėlto gyventi tradicinėje bendruomenėje Rasa jau nebenorėtų: ,,Esu individualistė, mėgstu būti viena, dirbti viena, visiškai prisiimti atsakomybę. Negalėčiau gyventi pagal bendruomenines taisykles, kai visi turi daryti tai, ką reikia daryti, turi besąlygiškai paklusti autoritetui. Noriu pati priimti sprendimus, noriu turėti laisvą valią, noriu, kaip žinomas filosofas Leonidas Donskis sakė, ,,savo egzistencijos ir savivokos ribas" brėžti pati“. 


Edukacijų klasė - tikras tautodailės muziejus/ Asmeninio archyvo nuotr. 

,,Šiandien tapatybę pasirenkame sąmoningai“

Pokalbiui artėjant į pabaigą „Metų jonavietės“ titulu apdovanota Rasa pasidalijo dar viena jai svarbia Leonido Donskio fraze: „Tapatybė nustojo buvusi priskyrimo ir paveldėjimo dalyku. <...> Tapatybę globaliame pasaulyje mes sąmoningai pasirenkame. Tapatybė yra pasiekiama, ji yra sąmoninga veikla ir identifikavimasis  su tuo, kas mums egzistenciškai svarbiausia“.  

„Tikiuosi, kad ir muziejuje vykdomos veiklos padeda vaikams ir suaugusiems apčiuopti, pajusti, kurti, stiprinti savąją – lietuvišką tapatybę“. – viliasi R. Kulytė - Libienė. - ,,Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai pradedame daryti tai, ką darė mūsų  tėvai ir seneliai: kartojam  jų sakytus žodžius ir veiksmus. Ir tai padeda susijungti su savo šaknimis, jausti tvirtą pagrindą  ir gyventi darnoje su tave išauginusia žeme."

,,Gerbkim tradiciją - tai per ilgą laiką sukaupta patirtis ir išmintis, kuria nuodėmė būtų nepasinaudoti. Tai tarsi nerašytas elgesio kodeksas, krantai, kurie neleidžia paklysti tekant gyvenimo upe", - su šypsena veide atsisveikindama linkėjo Rasa.  

Rasa tarp laimingų vaikų, kurių rankose - pačių pagamintos natūralaus vaško žvakės/ Asmeninio archyvo nuotr. 

Kalbėjosi Ieva Kuodelytė-Saudargienė

Kovo vienuoliktoji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Daug kas šią datą vadina lūžiu Lietuvos istorijoje, diena, kai prasidėjo Lietuvos kelias į vakarietišką Europą. Kaip Jūs apibūdintumėt šio, prieš 35 m. įvykusio istorinio įvykio, esmę?

Aukščiausiajai Tarybai atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę, mes pabėgome iš už geležinės uždangos, kuri mus 70 metų skyrė nuo laisvojo pasaulio. Kovo 11-ąją tikrai niekas iš signatarų negalvojo, kad taip greit – valstybės istorijoje išties greit – tapsime tikra ir pilnateise Europos dalimi. Nesitikėjome, kad taip greitai būsime priimti į Europos Sąjungą ir NATO.

Istoriškai Lietuva visada buvo Europos kultūros lauke, bet nuo jos 1990 metais mus skyrė 70 metų okupacijos, kai priverstinai „statėme komunizmą“, nors niekas taip iki galo ir nesuprato, ką ši sąvoka reiškia. Šis laikotarpis yra vienas tamsiausių mūsų šalies istorijoje. Beveik kiekviena šeima išgyveno tremtį ir netektis, paniekinimą ir pažeminimą. Tarpukario Lietuvos ekonomika per 23 laisvės metus pasiekė puikių rezultatų, pragyvenimo lygis išaugo ir lenkė kai kurias šalis, kurios šiandien mums yra siekiamybė. Tie 70 okupacijos metų mus nubloškė atgal. Kovo 11-oji suteikė galimybę patiems kurti savo valstybę.

Europinės vertybės mums nebuvo naujiena, todėl integracija į Europos Sąjungą įvyko sklandžiai, nors okupacijos padariniai žmonių sąmonėje paliko gilų pėdsaką. Vasario 16-oji, tarpukario Lietuva, partizaninis karas padėjo tokius tvirtus pamatus, kad po 70 okupacijos metų lietuvių tauta turėjo tvirtą pagrindą, nuo kurio atsispyrė ir atkūrė Lietuvos valstybę.

Kaip tądien jautėtė? Kokie jausmai užplūdo? Kaip atsimenate tą vakarą Seimo salėje?

Man tada buvo 34 metai, 1990-ųjų Kovo 11-ąją jaučiau ir supratau, kad dalyvauju labai svarbiame istoriniame įvykyje. Man atrodė, kad įvykiai, kurie yra istoriškai lemtingi, yra labai didingi ir nepakartojami. Juk mes balsavome už nepriklausomos Lietuvos grąžinimą į pasaulio žemėlapį! Skamba taip didžiai, o iš tiesų tai buvo paprastas juridinis veiksmas. Tereikėjo užpildyti vardinio balsavimo kortelę nurodant už ką balsuoji. Balsuojama buvo Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“. Ją deputatai pasirašė ir vėliau atsistojimu patvirtino savo balsą. „Už“ nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą solidariai balsavo 124 Aukščiausios Tarybos deputatai. Ir aš tame procese dalyvavau. Tada, kai atsistojau, atėjo mintis: „Ir tai viskas?“ Tada kilo ir kitas klausimas: „O kas bus rytoj?“ Tuo metu rytojus buvo visiška nežinomybė – ar mums bus leista patiems kurti savo valstybę, ar nebus paspaustas raudonas mygtukas Kremliuje? Šiandien mes jau žinome, kad buvo parengti planai mus išvežti, kai ką vietoje likviduoti, kai ką palydėti į geležinkelio stotį... Ačiū Dievui, viskas yra taip, kaip yra: tas raudonas mygtukas nebuvo paspaustas. O šiandien Ukrainos pavyzdys rodo, kad mygtukas tikrai galėjo būti paspaustas.

Kokie Lietuvos 35-mečio įvykiai Jums atrodo svarbiausi?

Kur mes atėjome? Žinot, kai verdi braškių uogienę: pirmiausia – putoja ir nubėga putos, o skanumas – dugne. Bet tam, kad to skanumo paragautum, reikia laiko. Tai štai: viskas išsiputojo ir mes dabar turim tą skanią uogienę. Po 35 metų mes nebeįrodinėjame, kad esame europiečiai, nes iš tiesų tokie esame. 35 metai – tai vienos kartos gyvenimo laikas. Bet ar ši karta bevalgydama tą skanią braškių uogienę šiandien besuvokia, iš ko susideda tas skonis, kvapas? Kiek pastangų įdėta, kad būtų taip, kaip yra šiandien? Ar besuprantame, kokia yra laisvės kaina? Deja, jaunimui šiandien laisvė yra duotybė. Tenka girdėti, kad jaunimas negins Lietuvos, o geriau išvažiuos. Nieko panašaus. Laisvė nėra duotybė. Be jokios abejonės, svarbiausia šiandien yra saugumo garantas. Šiandien Lietuva yra tarp dviejų Rusijų. Tad šiandien Lietuvos teritorijai saugumą suteikia tai, kad mes esame visaverčiai Europos Sąjungos ir NATO blokų nariai. Bet gyvename ypač neramiu įtemptu metu. Pagaliau šiandien ir Europa pradeda suvokti tai, ką mes jau seniai žinojome: laisvė nėra duotybė, ją reikia ginti patiems. Laisvė yra ginama ir puoselėjama kiekvieną sekundę. Jeigu mes to nedarysime, mūsų tikrai niekas neapgins.

Šių dienų geopolitinė situacija kelia nerimą daugeliui. Nepriklausomybės išsaugojimo, laisvės gynimo klausimas šiomis dienomis skamba kiek kitaip, nei iki 2022-ųjų vasario. Kas šiandien kelia nerimą jums?

Jei mūsų šalyje kyla klausimas, ar mes, Lietuvos piliečiai, esame pasirengę paaukoti menką dalį savo gero gyvenimo tam, kad būtume saugesni, tai yra signalas, kad patriotinis auklėjimas visuomenėje yra apleistas. Ir ko norėti, kai beveik du dešimtmečius auginome ne Lietuvos piliečius, bet pasaulio žmones.

Šiandien kalbėti vien apie Lietuvos saugumą neįmanoma, nes nepriklausomybė šiandieniniame pasaulyje nėra izoliuota. Reikalas tas, kad tai priklauso ne tik nuo geopolitinės padėties, bet ir nuo gerų santykių su kaimyninėmis šalimis ir bendro laisvės, draugystės ir priešo suvokimo.

Nerimą kelia Europos šalių laisvės ir poreikio ją ginti supratimas, taip pat ir mūsų piliečių susiskaldymas, emigracija. Neramu dėl dabar matomo nesusikalbėjimo tarp valdžios ir žmonių. Ir tai nėra ekonominio nepritekliaus klausimas. Prisiminkime 90-ųjų blokadą: nėra degalų, mes šąlame žiemą, nes šildymas visiškai „prisuktas“. Bet tada žmonės suprato: „mes turime pakentėti, taip pat turime aukotis, nes kuriame valstybę“. Šiandien, kai naujosios technologijos akimirksniu paskleidžia bet kokią informaciją, žmonėms atskirti melą nuo tiesos reikia įgūdžių, o jų akivaizdžiai trūksta. Sukelti nepasitenkinimo bangą šalyje labai paprasta, nes arogantiška valdžia žmonės tiesiog nebetiki. Situacija dabar yra labai įtempta.

Ką kiekvienas galime padaryti dėl savo valstybės, savo artimo, dėl savęs kaip laisvos, europietiškos Lietuvos piliečio?

Norėčiau, kad mes suvoktume – pats didžiausias privalumas yra tai, kad esame ten, kur esame, ir visi turime nešti atsakomybę visais frontais. Turime gerbti tai, ką turime, turime išsaugoti šitą padėtį ir suvokti, kad viskas priklauso nuo mūsų. Ne nuo NATO, ne nuo Europos – viskas priklauso nuo mūsų gebėjimo mylėti ir ginti savo valstybę, o jie mums tik padės.

Laisvė yra mūsų lietuvių tautos išlikimo ir saugumo garantas. Mes patys esame atsakingi už Lietuvos valstybę. Nuo mūsų priklauso tai, kaip mes panaudosim savo protą, sugebėjimus, kiek būsime vieningi.  

Noriu, kad mes vėl būtume vieningi, kaip tada 1990 metais, kai buvome mažas, kietas žirnis, kuris buvo labai reikšmingas griaunant nenugalimąją Sovietų šalį, kuri savo kruviną ideologiją primetė didelei daliai pasaulio. Linkiu mums vėl būti tuo mažiuku, tvirtu, turinčiu nugarkaulį žirniuku, kuris žino, kas mes tokie esame, iš kur esame ir ko norime. Tik tada nepriklausoma Lietuva gyvuos, o kartu su ja – ir mes.

B. Valionytės minčių apie laisvę kviečiame klausytis ir Vyriausybės „Youtube“ kanale.

Vyriausybės kanceliarija kartu su Seimo kanceliarija, ministerijomis, kitomis valstybės institucijomis ir nacionaliniu transliuotoju inicijuoja Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečiui skirtą informacinę kampaniją „Tik laisvi užaugam dideli“, kurią vainikuos koncertas kovo 11 d., 18.30 val., Vilniaus Katedros aikštėje. 

- Sunku įsivaizduoti, ką reiškia gyventi be laisvės, – tik iš tėvų, senelių pasakojimų ar nuo vaikystės mėgstamų istorinių knygų galiu tai numanyti.

Laisvėje gali žmonėms sakyti tai, ką iš tikrųjų manai, gali pasirinkti, ką manyti. Tu turi visas galimybes pasirinkti savo kelią – susikurti tokį gyvenimą, kokio nori, kuriame galėtum daryti tai, ką nori. Tai reiškia, kad laisvėje yra daug mažiau rėmų, ribojimų, kurie tau sako, ką reikia daryti iš pareigos ar kokių kitų sumetimų. Niekas nenurodo, ką būtinai turi nuveikti atsikėlęs ryte, – kiekvieną dieną gali susikurti tokią, kokią nori. Tai yra labai brangu.

Manau, kad mano amžiaus žmonės dažniausiai apie tai nesusimąsto, bet jei mes netektume tokios laisvės, tikrai suprastume, kiek daug dabar turime.

- Kokie Lietuvos nepriklausomybės 35-mečio įvykiai, Tavo nuomone, yra svarbiausi?

- Per 35-erius metus įvyko daug teigiamų pokyčių – nuo ekonominės gerovės iki dvasinio, moralinio, kūrybinio potencialo. Lietuva žengia į priekį arba atranda tai, ką turėjo anksčiau, tai, kas kuriam laikui buvo prarasta. Buvo daug svarbių įvykių: nuo įstojimo į Europos Sąjungą, NATO iki dujų terminalo „Independence“ bei Valdovų rūmų pastatymo.

Savarankiškas savęs kūrimas valstybei visada yra sunkus žingsnis, nes nepriklausomybės pradžioje daug prarandama ir tik vėliau galima gyventi daug patogiau. Visi link tokio gyvenimo vedantys įvykiai yra be galo svarbūs.

Aišku, labai lietuviška galvoti – nėra ko čia vienas kitam pataikauti, kokie mes šaunuoliai, eikime kalbėti apie tai, kur problemos, kas skauda ir ką galima padaryti geriau. Visada turime atsigręžti į problemas ir spręsti, ką daryti toliau. Manau, kad Lietuva, mes, piliečiai, suprantam, kad net ir po 35 metų ar daugiau galima gyventi geriau, jaustis geriau ,– turime didelį kūrybinį potencialą.

- Kokius Lietuvos pokyčius Tu pats pajutai?

- Net jei ir atrodo, kad bendruomenės keičiasi ir žmonės tolsta vieni nuo kitų, aš jaučiu (ir noriu tikėti, kad daugiau žmonių jaučia tą patį), kad šeimos artėja, žmonės suartėja. Tarkim, aš galiu prieiti ir atvirai savo mokytojai, šeimos nariams ar kolegoms pasakyti net ir nepatogius dalykus, pasidalyti savo rūpesčiais. Galiu būti priimtas ir suprastas, galiu kalbėti be baimės būti už tai pasmerktas ar blogu žodžiu apkalbėtas. Pastebiu, kad kuo toliau, tuo daugiau mano aplinkoje, bendruomenėje atsiranda tokių žmonių, su kuriais galiu dalytis, kuriems rūpi, nors jie nėra artimiausi man žmonės – tėvai ar broliai. Man tai vienas svarbiausių judėjimo pirmyn požymių.

- Kokias galimybes Tau atvėrė gyvenimas nepriklausomoje valstybėje?

- Man asmeniškai – absoliučiai visas. Turėjau galimybę studijuoti užsienyje, nemokamai gaunu aukštąjį mokslą, man buvo nemokamai teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos. Esu ketverius metus praleidęs asmens su negalia vežimėlyje ir beveik dvejus metus (jei susumuočiau visą vaikystės ir jaunystės laiką iki 18 metų) buvau sanatorijose – visa tai davė valstybė. Yra daug žmonių, kuriems sunku ir kuriais rūpinasi valstybė. Ir ta valstybė nėra kažkas toli – aš savęs nuo jos neatsieju, nes tai esame mes visi.

Valstybė davė ir laisvę kurti nevyriausybines organizacijas, pavyzdžiui, moksleiviams jose reikštis ir savo problemas kelti mokyklos, savivaldybės ar net nacionaliniu lygmeniu. Mes esame laisvi kelti ir patys spręsti savo problemas, siūlyti jų sprendimus. Nėra jokio ribojimo: jei nori ką nors padaryti, užaugti tame procese ir susikurti geresnį gyvenimą, prašau – eik ir daryk (šypsosi). Tai svarbiausia, ką duoda valstybė.

- Lietuvos švietimo sistema dažniau kritikuojama nei giriama, tačiau tiek šią sistemą, tiek ir pačią valstybę kuria kiekvienas iš mūsų. Kaip kiekvienas moksleivis gali prisidėti prie savo mokslo kokybės? Ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti dėl savo ir savo valstybės ateities?

- Kiekvienas moksleivis gali prisijungti prie savo mokinių tarybos, pasisakyti ir būti išgirstas. Mokinių tarybos sąvoka LMS iniciatyva 2024 m. buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme ir šiandien niekas negali ginčyti mokinių teisės būti išgirstiems, tinkamai atstovaujamiems. Per šias tarybas moksleiviai gali spręsti įvairias – tiek materialines, tiek žmogiškojo ryšio su mokytojais ar kitas problemas. Mokinių taryba mezga dialogą su savivaldybių ar nacionalinėmis institucijomis ir padeda atliepti moksleivių gyvenimo aktualijas. Jei mokiniai nori ir turi drąsos bei ryžto spręsti problemas ar prie to prisidėti, tam yra nutiestas kelias.

Kalbant apie švietimo sistemą: visąlaik yra tam tikrų nusivylimų ar noro, kad būtų geriau. Kita vertus, yra ir daug žmonių, kurie nuolat stengiasi ir dirba, kad vykstantys pokyčiai vestų teigiama linkme. Jei tokių pokyčių dar nėra, reiškia, kad tokių žmonių yra per mažai – jų visada galėtų būti daugiau.

O kiekvienas iš mūsų – žmonių, piliečių – gali kurti. Net ir pasirinkdami, kokį automobilį vairuosime, mes kuriame savo valstybę – arba švaresnę, arba taršesnę. Kiekvienas mūsų mikroveiksmas prisideda prie didelės visumos. Be to, kiekvienas žmogus gali kurti didelius dalykus, jei tik nori ir turi tam pakankamai bendraminčių bei teisių. Nematau tam jokių kliūčių.

- Ko palinkėtum valstybei ir kiekvienam jos žmogui Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 35-mečio proga?

Linkėčiau patikėti savimi ir kartu – savo valstybe. Jei tikėsime savimi, matysime, kad valstybė mums ne trukdo, o padeda.

Jono Trumpos minčių apie laisvę kviečiame klausytis ir Vyriausybės „Youtube“ kanale.

Vyriausybės kanceliarija kartu su Seimo kanceliarija, ministerijomis, kitomis valstybės institucijomis ir nacionaliniu transliuotoju inicijuoja Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečiui skirtą informacinę kampaniją „Tik laisvi užaugam dideli“, kurią vainikuos koncertas kovo 11 d., 18.30 val., Vilniaus Katedros aikštėje. 

- Gimėte Lietuvoje, kai apie laisvę dar tik buvo svajojama. Kokią Lietuvą prisimenate iš savo vaikystės?

- Prisimenu aplinkinių siekį gauti „spaliuko“ ženkliuką, pionieriaus kaklaskares, vadinamosios „gazirovkės“ automatus, vaikų žaislų parduotuvę „Du gaideliai“, Laisvės alėją, Karaliaus Mindaugo prospektu važiavusius tankus ir atmosferą, kuri tvyrojo prieš įvykius, nulėmusius nepriklausomybės atkūrimą Lietuvoje. Labai daug dalykų įsisąmoninau, nes mano teta, mama ir močiutė man nuolat pasakojo, kas ir kodėl tuo metu vyko. Nors man buvo tik 6 metai, buvau pakankamai sąmoningas. Mano šeimoje visi buvo patriotai, mes, Vitulskiai, visada turėjome savo nuomonę Lietuvos atžvilgiu, pavyzdžiui, daug lietuviška tematika piešęs mano senelis vos už tai nesėdo į kalėjimą.

- Ką Jums reiškia Lietuvos laisvė?

- Kol neturėjau vaikų, laisvę mačiau kaip visas galimybes tobulėti, išsakyti savo mintis, pafilosofuoti apie gyvenimą ir žinoti, kad Tavęs niekas nestabdys, nekritikuos, o tik džiaugsis, kad esi šviežios minties nešėjas.

Kai į gyvenimą ateina vaikai, supranti, kokias galimybes jie turi, pavyzdžiui, muzikiniame pasaulyje dabar galima laisvai keliauti, koncertuoti svetur – tai anksčiau buvo labai sudėtinga, tik su tam tikrų asmenų pagalba, „prieglobsčiu“ būdavo galimybė kur nors išvykti.

Tiesa, mes visada vaikščiojome ant labai plonos ribos... Kol mes klausysime pigios rusiškos muzikos, bendradarbiausime su šalimi, kuri visada į mus žiūri kaip į skanų kąsnelį, tol  bus didžiulė rizika tą turimą laisvę prarasti. Neduok Dieve, atsirastų tokios sąlygos, kai tavo šeima pajustų nesaugumo jausmą. Kai turi vaikų, apie tai kasdien susimąstai.

Šiandien mes turime savo laisvę ir už ją turime labai stipriai kovoti. Ir padėti kitiems kovoti už savo laisvę. Gal jaunoji karta ne visai supranta, ką reikštų netekti laisvės, bet tie, kurie nors kiek pačiupinėjo, pajuto, ką reiškia būti nuolat kontroliuojamam nesavo valstybinio aparato, neturėti savo nuomonės, o tik kaip mažam sraigteliui judėti į priekį, daryti tai, kas tau pasakyta, tie suvokia, kiek daug mes dabar turime.

- Vieni Lietuvos kultūrą peikia, kitiems pakanka to, kokia ji yra. Pats dalyvaujate tiek klasikinės muzikos, tiek populiariosios muzikos kultūriniame gyvenime. Ar šiose srityse matote progresą (vertinant nuo savo vaikystės iki dabar)? Kokių pokyčių, Jūsų manymu, reikėtų?

- Su laisve kultūroje yra panašiai kaip su žaislu, kurį vaikas gauna į rankas ir iš pradžių, kol tėvai neparodo, nelabai žino, ką su juo daryti. Kultūrai laisvė yra paduota į rankas. Iš pradžių atrodo neaišku, ar reikėtų paspausti ir viešinti, rodyti ryškų progresą. Dabar manau, kad jokio spaudimo nei kūriniams, nei kūrėjams daryti nereikia, nes mes šiuo metu gyvename pačiu geriausiu Lietuvos kultūrai laiku: kaip mūsų kūrėjai operos scenoje yra ištobulėję, kiek tradicijų mes sugebėjome perimti iš senosios kartos. Jau nekalbu apie tuos talentus, kurie skina laurus užsienio scenose, yra garsiausios pasaulio žvaigždės – Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną, Asmik Grigorian, Kostą Smoriginą, Edgarą Montvydą, dirigentus Modestą Pitrėną, Gintarą Rinkevičių ir kitus. Šie atlikėjai, dirigentai, kaip ir ne vieną dešimtmetį pasaulio scenose rodomi mūsų dramos veikalai, labai aukštai iškėlę neša mūsų trispalvę, tikrai turime kuo didžiuotis, galime įkvėpti kitus.

Popmuzikoje labai daug komercijos, tad užsienyje šioje srityje parodyti savo pasiekimus gana sunku, nesame labai atpažįstami ar matomi. Bet standartai mūsų šalyje auga, kyla vokalo lygis, jauni kūrėjai žino, ko nori, leidžia sau eksperimentuoti, bandyti, daugiau dėmesio skiria vokalo spalvoms, nei jo galingumui. Populiariojoje muzikoje atsiranda sąmoningumas, tam tikra disciplina, kuri yra labai svarbi.

Turime ryškų identitetą, nesame užkampis, net mūsų kaimynai nėra tokie ryškūs kaip mūsų nedidelė, bet labai koncentruota šalis. Visa ta kultūros koncentracija visą priespaudos laikotarpį laukė savo laiko ir pagaliau sprogo pačiais gražiausiais, ryškiausiai tembrais, sąskambiais, dabar pasirodo aukščiausiu lygiu, rodo tikrą profesionalumą. Belieka tik didžiuotis.

- Pasigirsta balsų, turinčių kitokią nuomonę, teigiančių, kad talentams Lietuvoje vietos nėra, jiems tenka bėgti laimės ieškoti svetur. Gal iš tiesų ne viskas taip nuostabu?

Savo gyvenime esu matęs labai daug žmonių, kurie dirba, stengiasi, tačiau...jiems nepavyksta. Galbūt ne laikas, gal reikia keisti sritį. Kaip drastiškai beskambėtų, vieniems žmonėms duota, kitiems ne.

Tiesa, vien talento nepakanka: jei nedirbsi tave aplenks darbštesnė vidutinybė. Kaip sakė mano dėstytojas, talentui reikia padėti prasimušti, o vidutinybė prasimuš pats.

Kita vertus, ne visada prasimušti nori grynuoliai ar tikri talentai, o tokie negrynuoliai dažnai būna patys pikčiausi ir kovodami prieš vėjo malūnus sako, kad „Lietuvoje nėra vietos, manęs niekas neklauso“. O gal tu nesi toks geras, kad tave mylėtų ir norėtų tavęs klausytis?

Juk lietuviai yra labai dėkinga publika, palaiko savo atlikėjus: lankomiausi yra ne užsienio žvaigždžių, o būtent lietuvių atlikėjų koncertai. Kalbu apie visus segmentus: tiek jaunesnius, tiek vyresnius klausytojus, tiek popmuzikos, tiek aukštos klasės muzikos mėgėjus. Nesiskųskime: visiems čia vietos po saule tikrai užtenka – salės praktiškai visada būna pilnos.

- Ką žmogui duoda gyvenimas nepriklausomoje valstybėje ir ką kiekvienas žmogus gali duoti savo valstybei, kad prisidėtų prie jos – gražesnės, tvirtesnės, saugesnės – kūrimo?

Visų pirma, žmogus turėtų sąmoningai įsivertinti, kur yra agresorius, kur – sveikas požiūris į tautą, identitetą. Taip pat nereikėtų maišyti šalies su politika, kokiomis nors erzinančiai besikeičiančiomis tvarkomis, tam tikromis situacijomis, nevykusiais pasirinkimais ar pan. Yra žmonių, kuria labai stipriai maišo šiuos dalykus ir pyksta ant savo šalies, kuri yra niekuo dėta. Mūsų šalis yra nuostabi: turime keturis metų laikus, nuostabią gamtą, senolius, kurie mums pasakoja nuostabias istorijas apie praeitį, požiūrį į žmogų, šeimą – vertybes, kurios formavo mūsų tapatybę.

Sąmoningumą galima pradėti ugdyti nuo labai mažų dalykų, pavyzdžiui, prieiti prie žmogaus, pasakyti „jūs kažką pametėte“. Galima prisijungti prie talkos ir tvarkyti gamtą, nueiti į senelių namus ir praskaidrinti jiems dieną, arba į vaikų namus ir papasakoti apie viltį, dalykus, kurie gyvenime yra svarbiausi. Galime vieni kitus ugdyti be agresijos, skundų, auginti savo šalį. Reikia pradėti nuo savęs. Niekada nežiūrėjau, ką daro mūsų agresyvūs kaimynai. Visada stebėjau, kas yra šioje tvoros pusėje, ką galėčiau padaryti savo aplinkoje, kaip ją puošti ir saugoti.

- Ko palinkėtumėte valstybei, kiekvienam jos žmogui Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečio proga?

- Mano močiutė buvo be galo šviesi, visąlaik skaitydavo, duodavo man visokiausių minčių, citatų. Ji sakydavo: „jeigu žmogus žmogui žmogus, tai ir žmogus žmogui žmogus“. Vaikystėje nelabai suprasdavau, ką ji turėjo omenyje, tačiau su laiku supratimas atėjo, ką ši greitakalbė iš tiesų reiškia. Kiekvienas iš mūsų turėtume dažniau atsisukti į šalia esantį žmogų, sureaguoti į jo emociją ar jį ištikusią negandą. Tai ne tik pagalba žmogui, kuriam tą minutę to reikia, bet ir didžiulis pakylėjimas sau pačiam. Taigi, linkiu įsiklausymo ir neabejingumo. Juk negali būti abejingas tiek šaukiančiam agresoriui, tiek tam, kuris daro gera, tiek tam, kas vyksta aplinkui. Turime labai gerai įsiklausyti ir atskirti, į ką reikia reaguoti, o ką reikia praleisti pro akis ir t. t. Tai itin svarbūs dalykai šiais laikais.

Merūno Vitulskio minčių apie laisvę kviečiame klausytis ir Vyriausybės „Youtube“ kanale.

Vyriausybės kanceliarija kartu su Seimo kanceliarija, ministerijomis, kitomis valstybės institucijomis ir nacionaliniu transliuotoju inicijuoja Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečiui skirtą informacinę kampaniją „Tik laisvi užaugam dideli“, kurią vainikuos koncertas kovo 11 d. 18.30 val. Vilniaus Katedros aikštėje. 

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija

Nuotrauka: ELTA, Andrius Ufartas

- Mihkeli, sveikinimai patekus į Europos krepšinio čempionatą su Estijos rinktine! Tai padarote jau antrą kartą iš eilės. Kokia yra šių gerų tendencijų paslaptis?  

Manau, yra dvi priežastys: pirmoji tai, kad tarp vyrukų ir trenerių yra nuostabi chemija ir puikiai vienas kitą suprantame. Antroji, kad buvęs rinktinės treneris Jukka Toijala pradėjo „krepšinio namų“ programą, kurios metu visi susirenkame vasaromis į rinktinės stovyklas. Mūsų kaip rinktinės pagrindas yra sudarytas iš jaunų žaidėjų ir tikimės, kad daugumai žaidėjų artėjant prie karjeros piko dar patriukšmausime tarptautinėse arenose.   

- Žiūrint į Estijos krepšinį iš šalies, anksčiau nesimatė didelio vietinių fanų susidomėjimo, tačiau pastaraisiais metais vaizdas gerokai geresnis. Pilnos tribūnos, puiki atmosfera, kas labiausiai pasikeitė tavo akimis?  

Aš manau, kad žiūrint bendrai, estai visada mylėjo krepšinį. Kaip žaidėjai visada žinojome, kad jei rungtyniausime pergalingai, žmonės susirinks, todėl labai smagu, kad fanai grįžta į tribūnas, mėgaujasi krepšiniu ir yra didelė mūsų sėkmės priežastis. 

- Pašnekėkime šiek tiek apie gyvenimą Jonavoje. Turi gražią šeimą, ar viskas čia patinka? Ar dažnai fanai tave atpažįsta gatvėje? 

Mes kaip šeima esame labai laimingi gyvendami Jonavoje. Treniruočių sąlygos taip pat puikios. Jonava taip pat yra strategiškai puikioje vietoje ir pasiekti kitus miestus nėra sudėtinga. Gyvename labai ramiai, parduotuvėse vietiniai gyventojai būna atkreipia dėmesį, bet tikrai neforsuoja bendravimo. Manau, lietuviai ir estai turi nemažai kultūrinių panašumų.  

- Pastarajame savo interviu minėjai, kad tau nėra svarbi pozicija, kurioje rungtyniauji, nes nori tiesiog būti naudingas komandai. Kaip tau sekasi save realizuoti Manto Šerniaus žaidimo schemose?  

Taip, vis dar turiu tą patį požiūrį, kad svarbiausia būti naudingu komandai. Žinau, kurių dalykų treneris iš manęs laukia. Žinoma, neišvengiu bangavimų žaidime, bet bendrai manau, kad judame į priekį.  

- Lietuva yra trečioji užsienio valstybė, kurioje rungtyniauji. Kuo tavo nuomone Lietuvos krepšinio lyga išsiskiria iš kitų šalių vietinių čempionatų? 

Čekijoje ir Slovakijoje tikrai jautėsi žemesnis krepšinio lygis tiek aikštelėje, tiek organizacijose. Aišku, šiose šalyse rungtyniavau ganėtinai jaunas ir tai buvo gera gyvenimiška patirtis. Lietuvos krepšinio lyga yra gerokai fiziškesnė, čia rungtyniauja didesni kūnai ir tai yra geras iššūkis kiekvienose rungtynėse. 

- Mūsų kapitonas Aurimas Majauskas patyrė traumą paskutinėse draugiškose rungtynėse. Kaip turėsite kompensuoti jo darbą aikštelėje? 

Neabejotinai tai yra didelė netektis ir čia turės pasitempti visi komandos žaidėjai. Sezono metu turėjome nemažai traumų, tačiau nepaisant to, tai labai neatsispindėjo mūsų žaidime. Tikimės iš šios situacijos išlipti visi kartu. 

- Rytoj laukia vilkų iššūkis, kurių šiame sezone dar nepavyko nugalėti. Ką komanda turės padaryti norint iškovoti pirmąją pergalę prieš „Wolves Twinsbet“ ekipą? 

Pastarąjį kartą Lietuvos krepšinio lygoje buvome labai arti pergalės, tiesa, padarėme keletą apmaudžių klaidų, kurios buvo lemtingos. Kaip komanda turime kontroliuoti kaip įmanoma daugiau dalykų, tokių kaip - atkovoti kamuoliai, lyderių stabdymas ir tikėkimės, kad to užteks rytojaus rungtynėse.  

Norėčiau rytoj pamatyti pilnas tribūnas, nes mums reikės ekstra energijos iš mūsų fanų. 

Šeštadienio susitikimo su Vilniaus „Wolves Twinsbet“ ekipa pradžia – 19:00. 

Bilietus į rungtynes platina Ticketmarket.lt 

Bilietus taip pat galite įsigyti paspaudę čia.

Jonavos ,,CBet" pranešimas spaudai

Arūnas Koska jau dabar yra daugkartinis Lietuvos čempionas, triskart iškovojo Pasaulio sportinės žūklės čempionatų auksą su Lietuvos rinktine, pernai Mongolijoje buvo tituluotas absoliučiai geriausiu čempionato žveju, o šiemet tame pačiam čempionate komandą į pergalę vedė kaip treneris ir strategas. Tad su tituluotu žveju, vos vakar grįžusius iš Amerikos,  kalbamės apie tai, kaip lietuviai tampa geriausiais žvejais pasaulyje ir ką apskritai vyro gyvenime gali reikšti žvejyba.  

- Arūnai, papasakokite apie šį čempionatą ir jūsų įspūdžius iš jo. Ką reiškia žvejui jame dalyvauti?
 

- Šis čempionatas yra vienas svarbiausių metų renginių sportinės žūklės pasaulyje, suburiantis geriausius žvejus iš skirtingų šalių. Dalyvauti jame yra didžiulė garbė ir atsakomybė, nes tai ne tik galimybė parodyti savo įgūdžius, bet ir atstovauti Lietuvai tarptautinėje arenoje. Kiekvienas etapas reikalauja ne tik techninių įgūdžių, bet ir strateginio mąstymo, komandinio darbo bei gebėjimo prisitaikyti prie skirtingų sąlygų. Įspūdžiai – nepakartojami, nes kiekviena akimirka kupina įtampos, adrenalino ir džiaugsmo, kai viskas pavyksta taip, kaip planuota. Dalyvavimas varžybose – tai būdas tobulėti, išbandyti save ir susipažinti su bendraminčiais iš viso pasaulio. 

Beje, rinktinėje buvau ne vienintelis jonavietis – kartu su trenerių štabu keliavo Nerijus Budrys, kuris buvo atsakingas už vaizdo medžiagos fiksavimą, daug administracinių ir vadybinių dalykų, dėl kurių visa komanda puikiai jautėsi už Atlanto ir parsivežė puikios vaizdo medžiagos.

Džiaugsmas po čempionato/ Asmeninio archyvo nuotr.

- Kaip manote, kas Lietuvos komandai lėmė tokius sėkmingus rezultatus? 

- Lietuvos komanda šiame čempionate pasirodė solidžiai, rodydama puikų pasiruošimą ir taktinį lankstumą - iškovotas planetos auksas ir aukso bei sidabro bedaliai asmeninėse įskaitose. Stulbinantį pasirodymą lėmė nuoseklus darbas treniruotėse, išsami vietovės analizė bei geras tarpusavio supratimas tarp komandos narių. Be to, didelę reikšmę turi rėmėjų ir federacijos pagalba, kuri leidžia tinkamai pasiruošti, įsigyti reikalingą įrangą bei skirti pakankamai laiko treniruotėms.  

- Koks buvo Jūsų vaidmuo šioje komandoje šiemet ir kokios ankstesnės patirtys?
 

- Šiemet mano vaidmuo komandoje buvo ne kaip sportininko, bet kaip vieno iš trenerių - turėjau progą prisidėti prie taktikos bei strategijos. Išvykome vasario 1 d., iškart dalyvavome treniruočių stovykloje, aiškinomės telkinio niuansus, bandėme pažinti žuvis, sužinoti, kokiame gylyje jos laikosi, sprendėme, kokias priemones naudoti.  

Esu dalyvavęs panašiuose čempionatuose ir anksčiau, tad sukaupta patirtis leido greičiau prisitaikyti prie sąlygų ir dalintis įžvalgomis su komandos nariais. 

- Laisvu laiku kuriate ir vaizdo turinį ,,Youtube” kanale, kurį peržiūri išties nemažas skaičius sekėjų. Tai naujas hobis? 

- ,,Youtube” kanalas – ne visai naujas hobis. Šiam užsiėmimui jau dveji metai. Draugai prikalbino pradėti filmuoti, o dabar patys draugai turi ir prisidėti - padeda su montažu, reportažų sudėliojimu, nes pats to nespėčiau. Bet visai patinka ši veikla, įklimpau. Tai ir kuriam toliau. Beje, netrukus, atsigavus po kelionės, paruošime reportažus ir iš Amerikos.  

- Apie žvejus sklando daugybė anekdotų - kaip lekia į žvejybą, norėdami nuo žmonos pabėgti ir bokaliuką išlenkti. Kaip tikras žvejas pasakykit, kokia yra tiesa?  

- Yra čia nemažai tiesos (juokiasi). Aišku, kad vyrai atitrunka nuo kasdienybės ir kompanijoje leidžia sau atsipalaiduoti, tačiau čia kalbame apie mėgėjišką žūklę. Sportinė žvejyba visiškai kitokia - čia atidirbam labai rimtai. Sportinei žvejybai turi pasiruošti fiziškai, morališkai, psichologiškai. Žinot, pavyzdžiui, kai pernai reikėjo gręžti ledą, kuris buvo 1,70 m aukščio, tai kitą dieną nei rankų, nei kojų nejauti... Čia yra rimtas sportas, kuriam reikia ne tik fizinių duomenų, bet ir gerai ,,pasukti” galvą. Turi sugebėti persiorientuoti, prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, greitai pažinti telkinį ir perprasti jo gyventojus. Žinoma, ir pats bėgiojimas po sektorių, sniegas, šaltis vargina.  

Taigi anekdotuose daug tiesos, bet sportinė žvejyba - tikrai ne anekdotas.  

Žūklės akimirka/ Asmeninio archyvo nuotr.

- Ką jums reiškia žūklė? Kaip ji atsirado Jūsų kelyje? 

- Žūklė man – ne tik hobis ar pramoga, bet ir gyvenimo būdas. Tai aistra, kuri suteikia ne tik iššūkių, bet ir poilsio bei harmonijos su gamta. Pradėjau žvejoti dar vaikystėje, o laikui bėgant šis užsiėmimas tapo neatsiejama mano kasdienybės dalimi.  

- Ačiū už pasidalijimą savo istorija, Arūnai. Gražios ir turiningos Jums kasdienybės, saldžių pergalių ir kuo geresnių laimikių! 

- Treneri, tai koks planas sudarytas artimiausiam laikotarpiui? Ar yra žaidėjų kuriuos paleidžiate bent trumpam namo?  

Šiuo metu komanda ilsisi iki penktadienio. Po paskutinių rungtynių pasakiau, kad visi turit nešdintis iš miesto, pailsėti ir norėčiau, kad paskutiniuose dviejuose ratuose būtumėte kuo šviežesnėmis galvomis.  

Ateinančios trys savaitės suskirstytos į tris mikro ciklus. Pirmajame dar spėsiu sudalyvauti ir pats, o antrame ir trečiame komandai vadovaus mano asistentas Steponas Babrauskas ir fizinio rengimo treneris Aivaras Pranckevičius. Komanda vasario 20 d. Latvijoje sužais draugiškas rungtynes su Rygos „Zelli“, o 22 d. su BK „Ogre“, tada visi kartu grįžę į Jonavą ruošimės artimiausioms rungtynėms namuose prieš Vilniaus „Wolves-Twinsbet“. 

- Jūs su Andriumi Ulčicku darbuositės Lietuvos rinktinės trenerių štabe. Kas iš žaidėjų gavo kvietimus atstovauti savo šalies rinktinėms? 

Vasario 18 d. su Andriumi jungiamės prie Lietuvos vyrų rinktinės. Bogdanas Bliznyukas FIBA atrankos lange atstovaus Ukrainos rinktinę, o Mihkelis Kirvesas Estijos rinktinę. Vitalii Zotovas taip pat yra išplėstiniame Ukrainos (15 žaidėjų) sąraše, todėl turi būti pasiruošęs prisijungti prie rinktinės esant reikalui. 

- Kada planuojama, kad visa komanda grįš sportuoti kartu? 

Komanda penktadienį grįžta į treniruočių procesą, išskyrus rinktinių narius ir Brandoną Childressą, kuris gavo kelias laisvas dienas ir išvyko į JAV. DJ Brewtonas liko Jonavoj, nes nori dar labiau padirbėti su savo kūnu bei gerinti įgūdžius krepšinio aikštelėje. 

- Kaip vertinate pirmąją sezono dalį? Turite vieną jauniausių sudėčių lygoje, kiek matomas progresas aikštelėje? 

Pirmus du „Betsafe-LKL“ ratus vertinu teigiamai. Manau, kad padaryti vasaros darbai nuo liepos 15 d. padaryti gerai. Rezultatas tikriausiai toks, kokio klubas ir tikėjosi. Aišku prieš sezoną buvo daug kalbų, kurias paneigėme. Dabar prioritetas yra išlaikyti tokį lygį, kurį įsikėlėm. Paskutiniai du „Betsafe-LKL“ ratai bus gerokai sunkesni, nes į mus ir komandos žiūrės jau visai kitaip – todėl turime būti pasiruošę. 

- Kaip manote ar kas gali pateikti siurprizų šį savaitgalį vykstančiame „Citadele-KMT“ finalo ketverte? Kaip vertinate Eriko Venskaus šansus snaiperio konkurse? 

Kiek esu matęs „Citadele-KMT“ finalo ketvertų per paskutinius penkis metus, tai visada nutinka kažkas netikėto. Šiemet sunku pasakyti kas gali išauti, bet mane intriguoja Klaipėdos „Neptūnas“, kurių žaidimas banguoja ir kartais jie atrodo labai gerai, o kartais labai išsibalansavę.  

Erikas laimėjo komandos viduje surengtą turnyrą. Į snaiperio konkursą jis vyksta be jokios įtampos įrodyti, kad yra vienas geriausių metikų lygoje. Linkime jam sėkmės ir tikimės, kad nepamirš, jog laimėtą prizą reiks pasidalint su komanda. 

Jonavos „CBet“ inf. 

Kaip sako VVKT Vaistų registracijos skyriaus vedėja Dovilė Zacharkienė, prieš perkant net ir, atrodo, mums paprastą nereceptinį vaistą, skirtą peršalimo simptomams lengvinti, visada verta pasitarti su specialistu. „Tai pačiai būklei gydyti galima rinktis iš kelių skirtingų veikliųjų medžiagų, kurios skiriasi tiek savo veikimo principu, tiek kitais ypatumais – doze, vaisto vartojimo dažniu ir laiku, derinimu su maistu, gydymo trukme. Dėl to vaistininkas – priklausomai nuo ligos simptomų bei gretutinių ligų ar kitų vartojamų vaistų – gali padėti parinkti tinkamesnį preparatą arba patikslinti dozę. Pavyzdžiui, dauguma pacientų žino aspiriną, tačiau ne visi yra girdėję, kad skirtingos šio preparato dozės turi skirtingą paskirtį – viena skirta skausmui malšinti ir karščiavimui mažinti, kita – kraujo krešėjimui slopinti“, – sako D. Zacharkienė. 

Daugiau apie nereceptinių vaistų vartojimą peršalimo simptomams lengvinti – interviu su VVKT atstove. 

– Sakykite, ar dažnai žmonės vaistinėje perka kelis skirtingus vaistus su ta pačia veikliąja medžiaga, nepaisydami vaistininkų rekomendacijų jų nevartoti kartu?

– Taip, dažnai. Nors vaistininkai informuoja, kad šių vaistų negalima vartoti kartu, būna, kad žmogus nesupranta ar nesigilina į tai ir elgiasi taip, kaip jam atrodo tinkamiausia. Dėl to išauga nepageidaujamų reakcijų rizika, padidėja tikimybė apsinuodyti vaistais. Pavyzdžiui, į daugumos sudėtinių vaistų nuo peršalimo sudėtį įeina paracetamolis.

– Kodėl paracetamolį reikia vartoti atsargiai?

– Vienu metu patartina vartoti tik vieną preparatą, kurio sudėtyje yra paracetamolio. Labai svarbu nevartoti didesnės nei nurodyta dozės – daugiau nei 4 g per parą. Be to, pavojinga kelias dienas iš eilės vartoti maksimalią šio vaisto dozę.

Ypač atsargiai vaistus, kurių sudėtyje yra paracetamolio, reikėtų vartoti vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms, mat ir vienų, ir kitų organizmas į šį vaistą gali reaguoti jautriau. Be to, vyresnio amžiaus žmonės neretai vienu metu vartoja keletą kitų vaistų, tad rizika patirti nepageidaujamų reakcijų yra dar didesnė.

Visais atvejais būtina atidžiai skaityti pakuotės lapelį, taip pat atkreipti dėmesį į vaisto sudėtį. Jei pakuotės lapelis kažkur pasimetė, visą reikalingą informaciją galima rasti VVKT interneto puslapyje, rubrikoje „Vaistų paieška“. Tereikia įrašyti ieškomo vaisto pavadinimą.

– Kodėl nereikėtų skubėti rinktis sudėtinių vaistinių preparatų ir kokie pavojai kyla juos vartojant be aiškaus poreikio?

– Sudėtinius vaistinius preparatus daugelis žmonių renkasi dėl patogumo, nes nereikia vartoti kelių skirtingų vaistų. Tačiau dažniausiai žmogui, kuris perka vaistą, turintį kelias veikliąsias medžiagas, iš tikrųjų reikalinga tik viena iš jų. Vaisto vartojimas be reikalo paciento būklės nepagerina, priešingai, tik didina nepageidaujamų reakcijų riziką, nes organizmas ir vėl gauna tikrą įvairių veikliųjų medžiagų „kokteilį“. Todėl prieš perkant sudėtinį vaistinį preparatą rekomenduojama vaistininkui išvardinti tikslius savo negalavimų simptomus – jis padės pasirinkti tinkamiausią preparatą. 

Taip pat svarbu teisingai suderinti kelis skirtingus vaistus tai pačiai ligai gydyti. Pavyzdžiui, malšindamas skausmą, temperatūrą ir uždegimą, žmogus kartais vartoja kelis panašiai veikiančius vaistus su skirtingomis veikliosiomis medžiagomis. Pacientas tikisi, kad keli vaistai kartu bus veiksmingesni, deja, kai kuriais atvejais labiau padidėja ne preparatų veiksmingumas, o padaugėja nepageidaujamų reakcijų į vaistus.

          (VVKT Vaistų registracijos skyriaus vedėja Dovilė Zacharkienė. Asmeninio archyvo nuotr.)

– Kodėl šie vaistai vis dėlto yra nereceptiniai, jei jie gali būti tokie grėsmingi mūsų sveikatai?

– Įprastai nereceptiniai vaistai yra skirti ūmiam skausmui malšinti, karščiavimui mažinti ar peršalimo simptomams lengvinti. Juos vartojant be gydytojo priežiūros, bet laikantis nurodymų, nesitikima tiesioginio ar netiesioginio pavojaus sveikatai ar sunkius padarinius sukeliančių nepageidaujamų reakcijų. Nereceptiniai vaistai gali palengvinti ūmią būklę, sumažinti simptomus ir pagerinti savijautą, jei jie vartojami tinkamai ir laiku.

Tačiau, kaip minėjau anksčiau, dėl vartojimo klaidų – pavyzdžiui, vartojant kelis vaistus su ta pačia veikliąja medžiaga arba ilgiau, nei nurodyta pakuotės lapelyje, – o simptomams užsitęsus nesikreipiant į gydytoją, net ir nereceptiniai vaistai gali tapti grėsme sveikatai. Būtent todėl nereceptiniai vaistai yra parduodami mažomis pakuotėmis, o jų lapeliuose aiškiai nurodoma neviršyti rekomenduojamos gydymo trukmės.

– Vaistų pakuotės lapelyje rašoma, jog vaistais, skirtais peršalimo simptomams lengvinti, galima gydytis ne ilgiau kaip 3 dienas, ir jei būklė nepagerėja, reikia kreiptis į gydytoją. Kuo pavojinga, jei vartojama ilgiau?

– Gydytis savarankiškai, nepasikonsultavus su gydytoju, galima tik labai trumpą laiką. Jei nemalonūs pojūčiai neišnyksta ir toliau vargina prasta savijauta, jei sunkėja bendra būklė, būtina pasitarti su gydytoju, galbūt atlikti kraujo ar kitus tyrimus, kad būtų nustatyta tiksli diagnozė, paskirti būtini vaistai, aptartas jų vartojimas. Priešingu atveju, net ir pats paprasčiausias bei iš pirmo žvilgsnio nesunkus negalavimas gali komplikuotis į sunkią ligą, kuriai įveikti reikės daug daugiau organizmo jėgų, laiko bei finansinių išteklių.

– Ar jus pasiekia informacija, ar duomenis registruojate, kad žmonės patyrė šalutinių poveikių nuo šių vaistų, suvartojo per didelę paracetamolio dozę ar kt.?

– Tarnyba registruoja pranešimus apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas (ĮNR) į vaistinius preparatus, kuriuos teikia tiek pacientai, tiek sveikatos priežiūros specialistai ar vaistininkai. Šie pranešimai labai svarbūs vertinant vaistinių preparatų saugumą. Prasidėjus peršalimo ligų sezonui, Tarnyba gauna daugiau pranešimų apie nepageidaujamas reakcijas, vartojant vaistinius preparatus šioms ligoms gydyti. Daliai pacientų pasireiškia žinomos, t. y. vaistinio preparato pakuotės lapelyje nurodytos nepageidaujamos reakcijos.

Kasmet registruojama ĮNR pranešimų dėl tam tikrų vaistinių preparatų perdozavimo, tarp jų ir paracetamolio. Neretai tai įvyksta, kai neatsakingai vartojami sudėtiniai vaistiniai preparatai, neįvertinus atskirų veikliųjų medžiagų maksimalių leistinų paros dozių.

Apie patirtas nepageidaujamas reakcijas į vaistą pranešti paprasta – tereikia apsilankius vvkt.lrv.lt specialioje anketoje užpildyti reikiamus duomenis.

Šis straipsnis yra VLK vykdomos informacinės farmacinio raštingumo kampanijos „Vaistai nekalba“ dalis. 

24 metų G. Valinčius praėjusiais metais po studijų JAV grįžo į Lietuvą. Kalifornijoje studijavęs lietuvis baigė bakalauro ir magistro studijas, tačiau karjerą tęsia Lietuvoje, o jį treniruoja „Love Streams Running“ treneris Jonas Žakaitis.

„Pirmus metus sekėsi gerai, antrus labai patobulėjau ir vertinu pozityviai, nors paskutiniai metai nebuvo patys geriausi ir malonūs. Tai sakau dėl vidinės komandos būsenos – ryšio tarp komandos draugų, trenerių ir bendros atmosferos. Svarbiausias dalykas man buvo trauma, ilga kelio trauma, nežinau, kiek rimta, bet ilgai užtruko, kol galėjau grįžti iki pilno treniruočių režimo“, – apie savo patirtį JAV pasakoja G. Valinčius. 

Grįžęs į Lietuvą marijampolietis nusprendė apsistoti Vilniuje, kur ir prisijungė prie „Love Stream Running“ klubo, kuriame pats Giedrius dirba ir kaip treneris su sportininkais mėgėjais.

Varžybos Valensijoje atletui buvo antrosios 10 km plentu varžybos po grįžimo į Lietuvą, o pasakojimą apie jas galite išgirsti tinklalaidėje. Vėliau G. Valinčius pirmą kartą karjeroje turėjo sporto stovyklą aukštikalnėse, Ispanijos Siera Nevados kalnuose.

„Nebuvau pilnai pasirengęs prieš stovyklą, bet nusprendėme važiuoti, nes viskas buvo suplanuota. Važiavau su idėja, kad bus tam tikras eksperimentas, pažiūrėsiu kaip organizmas reaguoja į aukštį. Stovykla sekėsi labai gerai, nuvažiavęs jaučiausi tikrai gerai. Bėgau ten tokiu pat tempu ir realiai su tokiu pulsu, kaip bėgčiau Lietuvoje, jūros lygyje. Aišku, darant sprintus kvėpuoti buvo sunkiau, bet po savaitės ar dviejų pradėjau jaustis puikiai, daryti greitas specifines treniruotes“, – pasakoja G. Valinčius.

Prieš startą Valensijoje laukė dar viena stovykla, Monte Gardo, Portugalijoje, kurios įspūdžius Giedrius irgi papasakoja gana plačiau video. Beje, kiekvienas bėgikas mėgėjas Giedrių gali sekti sporto socialiniame tinkle „Strava“, kur atletas neslepia savo treniruočių ir dalijasi visais jų duomenimis – laiku, atstumu, pulsu ir net laktato testo duomenimis.

„10k Valencia Iberacaja By Kiprun 2025“ varžybose lietuvis pateko į subelito grupę, kas reiškia startą ne pačiame trasos priekyje. Dėl ko Giedrius sugaišo tiek laiko, tiek nervų. Apie tai Giedrius pasakoja daug ir išsamiai.

„Dieną prieš varžybas gana daug pavaikščiojau su draugais, kas atrodė kaip gera idėja, nes atitraukia dėmesį nuo varžybų. Man tai patinka, visada JAV dieną prieš varžybas leidi dieną su komandos draugais, pavalgai restorane, veiki kažką smagaus ir taip negalvoji apie varžybas. Manau, kad išgyventi varžybas dieną prieš jas yra negeras dalykas. Reikia atrasti ir balansą, kad iš vakaro prieš varžybas kojos nebūtų sunkios lyg po salės.

Prieš startą iššovus ginklui supratau, kad mano spėjimas, jog užtruks nusigauti iki starto linijos, pasitvirtino. Nesupratau, ar turėčiau nuspausti laikrodį, nes iššovus ginklui atrodė, kad niekas aplink nejuda. Oficialus Lietuvos rekordas ir mano subėgtas laikas yra 28 min. ir 45 sek., bet rezultatuose tikras laikas (vadinamas „gun time“ – aut. past.) yra 28:40 – realiai penkias sekundes trukau iki starto linijos“, – pasakojo G. Valinčius.

Bėgikas iškart po finišo pamatė, kad pasiekė Lietuvos rekordą, nors jo ratifikavimui dar reikėjo praeiti dopingo kontrolę. Finišo laikai rodo, kad Valensijoje varžybos buvo itin aukšto lygio, kuo gyrėsi ir bėgimo organizatoriai.

Iš viso Valensijoje startavo per 13 tūkst. bėgikų, žinoma, čia bėgo ir daugybė mėgėjų. Vis dėlto be G. Valinčiaus pasiekto Lietuvos rekordo čia krito dar 11 valstybių nacionaliai vyrų ir 2 valstybių nacionaliniai moterų rekordai. Nugalėtojas švedas Andreasas Almgrenas tuo pačiu pagerino ir Europos rekordą (26:53 min.), urugvajietis Santiago Catrofe – Pietų Amerikos žemyno rekordą (27:16).

„Manau, kad šis rekordas yra tik tarpinė stotelė, jį reikėjo subėgti, norint bėgti greitai. Apie rekordą per daug negalvojau, tai gerai, nes nebuvau susifokusavęs bėgti rekordo tempu, tiesiog stengiausi bėgti kuo greičiau. Prieš varžybas planas buvo pirmą kilometrą išbėgti apie 2:50 min/km tempu, o toliau jį laikyti apie 2:53–2:50. Atrodė, kad tai realus tempas pagal treniruotes. Realiai pirmas kilometras buvo apie 2:46, kaip ir nugalėtojo. Tempas atrodė gana komfortiškas, nors bėgau asmeniniam rezultatui. Į laikrodį nežiūrėjau, automatiniai ratukai buvo išjungti, realiai nežinojau, kokiu tempu bėgu, buvau susifokusavęs laikytis grupėje ir vis aplenkti kažkiek žmonių“, – pasakojo G. Valinčius.

Varžybų metu lėčiausiai atletas įveikė 5 ir 6 km, po to pradėjo greitėti, o tam padėjo ir vadinamoji „flow“ būsena: „Pajaučiau motyvaciją, visai kitą savijautą, bėgti ir greitėti net neatrodė sunku. Sporto psichologijoje tai vadinama „flow“ būsena, kai jautiesi tame momente, visos kitos mintys dingsta ir tiesiog nori bėgti kuo greičiau, o daugiau niekas neegzistuoja. Labai geras jausmas.“

G. Valinčius atskleidė, kad tiek pasiektas rezultatas, tiek savijauta jį labai įkvepia ateičiau: „Tai, kad varžybų pastanga atrodė gana lengva motyvuoja treniruotis ir toliau gerinti formą.“

Visuomenėje keičiantis kartoms sunkiau rasti būdų, kokią tinkamą bendravimo formą ir kalbą pasirinkti su savo atžalomis. Vis sunkiau tampa apčiuopti tinkamą laiką, kada vaikiškas temas tėvų ir vaikų bendravime keisti suaugusiųjų pasaulio iššūkiais. Į šį komunikacijos ratą pamažu įsitraukia prokurorai, siekiantys šviesti paauglius teisinio švietimo kausimais, ginti jų interesus ir padėti, kai nedrąsu klausti ar smalsu žinoti savo atsakomybių ribas.

Susitikimus su septintokais – švietėjišką projektą su trylikamečiais Šiaulių mieste ir visame regione pradėjo įgyvendinti Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorai. Praėjusiais mokslo metais tokius susitikimus inicijavo Vilniaus apylinkės prokurorai, tad nutarta šiais mokslo metais didelio palaikymo sulaukusį projektą tęsti plačiau Lietuvoje. Šiaulių regione numatyta susitikti su 105 septintokų klasėmis. Apie darbą su nepilnamečiais ikiteisminių tyrimų metu kalbamės su viena iš šio projekto dalyvių, Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Ligita Barauskiene.

- Ligita, kuo ypatingas darbas organizuojant ikiteisminius tyrimus, susijusius su nepilnamečiais asmeninis?

- Darbas su nepilnamečiais – specifinė veiklos sritis. Procesas tokiose bylose nėra įprastas, į jį įsitraukia daugiau bendradarbiaujančių institucijų, siekiančių apsaugoti net ir nusikaltusio nepilnamečio interesus. Žinoma, didelis dėmesys skiriamas ir nukentėjusiems nepilnamečiams, jų interesų gynimui.

- Kokios nepilnamečių nusikaltimų tendencijos? Daugėja ar mažėja jų padaromų nusikaltimų?

Nepilnamečių nusikalstamumas visais laikais kėlė visuomenės susirūpinimą. Ypač teisėsaugos institucijų, skiriančių šiai sričiai ypatingą dėmesį. Tendencijos rodo, kad pastaraisiais dešimtmečiais labai kito ne tik nepilnamečių daromi nusikaltimai, bet ir darbas su nusikaltusiais. Nuo 2005 metų Lietuvoje nusikalstamų veikų, kurių padarymu buvo įtariami nepilnamečiai, sumažėjo net 75 % (nuo 4759 iki 1189).

Laikui bėgant kito ir pasekmės, taikomos nusikaltusiems vaikams. Anksčiau pagrindinis dėmesys buvo skiriamas nubaudimui, būtent kriminalinės bausmės paskyrimui, šiuo metu orientuojamasi į vaiko elgesio korekcijas. Dažniausiai pirmą kartą nusikaltęs nepilnametis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikomos auklėjamojo poveikio priemonės. Būtent šios priemonės, mano nuomone, daro didelę įtaką sprendžiant atsakomybės klausimą.

Nepilnamečių nusikalstamumas šiandien sudaro labai nedidelę dalį bendro nusikalstamumo – vos 2,6 %, tačiau keisti visuomenės požiūrį į tai sudėtinga. Akivaizdu, kad siekiant suvaldyti nepilnamečių nusikalstamumą, yra pasiekta teigiamų rezultatų, o „perlaužti“ visuomenės požiūrį, kad šiuolaikinis jaunimas nėra nusikaltėlių karta, yra sunku. Skaitant paskaitas mokyklose, skleidžiame informaciją, kad šiais laikais vaikai, paaugliai nusikalsta žymiai rečiau, sunkių smurtinių nusikaltimų padaroma daug kartų mažiau, tačiau visuomenės įsitikinimo taip greitai pakeisti nepavyksta.

- Kaip keičiasi nepilnamečių nusikaltimų pobūdis?

- 2024 metais Lietuvoje nepilnamečiai buvo įtariami padarę 216 vagysčių – 8 įsibraunant į gyvenamąsias patalpas, 114 iš parduotuvių ir kitų prekybos vietų, 14 transporto priemonių vagysčių. Lyginant su 2008 metais, nusikalstamų veikų skaičius, kurių padarymu įtariami nepilnamečiai, itin sumažėjo. Pavyzdžiui, vagysčių skaičius smuko žemyn beveik 10 kartų. Ypač sumažėjo nužudymų, sunkių sveikatos sutrikdymų, plėšimų, vagysčių įsibraunant į gyvenamąsias patalpas, transporto priemonių vagysčių, vagysčių iš transporto priemonių ir viešosios tvarkos pažeidimų. Kiek mažiau sumažėjo seksualinio pobūdžio nusikaltimų ir vagysčių iš parduotuvių (Informatikos ir ryšių departamento inf.).

Reikia pripažinti, kad yra sritis, kurioje nusikaltimų skaičius auga, tai – nusikalstamų veikų skaičius, susijęs su draudžiamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimu. Nuo 2006 metų iki 2024 metų jis augo net 4 kartus. Prieš 18 metų nusikalstamomis veikomis, susijusiomis su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir jų kontrabanda, buvo įtariami 55 nepilnamečiai, o praėjusiais metais tokių asmenų buvo 249.

- Kaip manote, kas lemia nusikaltimų pobūdį ir nusižengti linkusį nepilnamečių elgesį?

- Tikriausiai vienareikšmio atsakymo nėra. Negalima įvardinti, kad keičiasi tik nepilnamečių daromos nusikalstamos veikos. Keičiantis visuomenei, kinta ir nusikalstamo elgesio formos. Įtaką darantys veiksniai įvairūs – nuostatos, aplinka, kai kuriais atvejais smalsumas, gyvenimiškos patirties ar žinių stoka.

Susitikimų su moksleiviais metu kalbame apie jų atsakomybes, apie atskiras nusikalstamo elgesio formas nepilnamečių tarp nepilnamečių ir pastebiu, kad vaikai nuoširdžiai nustemba nežinodami, kad tam tikras elgesys gali būti laikomas nusikaltimu. Vaikai drąsūs ir žingeidūs, klausia, kas yra pornografija, kada už viešosios tvarkos pažeidimą atsakoma pagal baudžiamuosius įstatymus, koks elgesys jų atžvilgiu nėra normalus ir kada reikėtų ieškoti pagalbos.

- Kiek svarbus pedagogų ar tėvų vaidmuo formuojant nepilnamečio atsakomybės jausmą, požiūrį į įvairių svaigalų vartojimą, nusikaltimų ar nusižengimų darymą ar tiesiog norą išbandyti kažką naujo ir neleistino?

- Šiuo atveju tiek pedagogus, tiek tėvus įvardyčiau kaip svarbiausius šio mechanizmo elementus. Jų pastangos akivaizdžios. Bendraujant su mokyklų bendruomenėmis, pedagogais matyti, kad greta ugdymo proceso nepamirštama ir aktyviai dirbti šiais klausimais. Vaikų teisės, pareigos ir atsakomybės labai aiškiai dėstomos ir mokinio elgesio taisyklėse. Bendraujant su vaikais, akivaizdu, kad jiems šios temos nesvetimos, diskutuotos, tačiau kiek teikiama informacija pasiekia ir paveikia atskirą jaunuolį, sunku pasakyti.

Sakyčiau, kad labai svarbi įvairių priemonių visuma, kuri verčia žmones keistis – kartą į socializacijos centrą patekęs globojamas paauglys, išleistas atostogų, darsyk prasikalto. Po kurio laiko grąžintas į globojamą įstaigą darė naujus nusikaltimus ir buvo nuteistas. Tik šį kartą jis kalbėjo, kad „nori keistis, nori būti tarp žmonių ir nebedarys nesąmonių.“ Pasiektas tam tikras asmens amžius, tuo pačiu prieita riba ir per laiką atėjęs suvokimas, kad nusikaltimų darymas nėra išeitis – buvo tos situacijos vieningai kartu dirbančių specialistų rezultatas.

- Kaip rasti ryšį su jaunuoliu ikiteisminių tyrimų metu ?

- Darbui su vaikais, paaugliais pasitelkiami psichologai, teisėsaugos institucijose taip pat specializuojamės darbui su nepilnamečiais. Ši veiklos sritis ne tik specifinė, bet ir prioritetinė, todėl besispecializuojantiems šioje srityje prokurorams reguliariai organizuojami mokymai, seminarai, diskusijos su įvairių sričių specialistais. Ikiteisminio tyrimo metu įsijungia nemažas ratas bendradarbiaujančių institucijų. Užtikrinamas procesas ir pasitelkiami įgūdžiai bendrauti su vaiku taip, kad jo atmintyje liktų kuo mažiau traumuojančių ir emocinę sveikatą žalojančių padarinių.

- Kaip Jums, kaip prokurorei, savo srities profesionalei, neprarasti sveikos nuovokos? Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp teisinio profesionalumo ir žmogiškų emocijų?

- Iš savo darbo praktikos pamenu labai jautrų atvejį, kai mažamečiai vaikai kentėjo nuo biologinės mamos, sistemingai mušančios savo atžalas diržu ir psichologiškai gniuždančios juos metų metus. Tą akimirką reikėjo ypatingai ryžtingo sprendimo – paimti vaikus iš mamos. Tuomet net vietos seniūnas manęs nesuprato, sakydamas, kaip gali vaikai 10 mėnesių negyventi su savo mama, kai mama neveda asocialaus gyvenimo būdo, negirtauja. Dalyvaudami atvejo vadybos posėdžiuose kartu su kolegomis sprendėme, kada galime leisti mamai pradėti matytis su vaikais, nes buvo akivaizdu, kad ji nevertina savo elgesio su vaikais kritiškai, manydama, kad jų atžvilgiu elgėsi teisingai. Po maždaug pusmečio įvyko virsmas, šioje situacijoje labai padėjo psichologai, dirbę su šeima. Gražiausia buvo tai, kad iš gilaus alkoholio vartojimo liūno, socialinių darbuotojų pastangomis buvo „ištrauktas“ vaikų tėvas. Jis, pats ilgą laiką taip pat kentėjęs nuo smurtaujančios žmonos, su vaikais buvo apgyvendintas socialiniame būste.

Negatyvias emocijas šioje vietoje atperka galutinis rezultatas – vaizdas, kaip vaikai džiaugėsi jų gyvenime atsiradusiu tėčiu, skaniu jo gaminamu maistu, namų šiluma. Atliekant šį ikiteisminį tyrimą mama buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, vaikai jai atleido, o ir ji pati dėjo dideles pastangas pasitaisyti, susitaikė su vyru.

Manau, kad bet kuriame ikiteisminiame tyrime reikalingas šaltas protas, tikėjimas tuo, ką darai ir begalinis patikėjimas žmogumi.

- Ką kiekvienas galime padaryti kurdami sąmoningesnę visuomenę?

- Bendradarbiauti. Nebūti abejingais, nesvarbu, ar atstovautume institucijai, ar savo, kaip piliečio, darbais kurtume geresnį rytojų. Bendradarbiavimas kuriant sąmoningesnę, saugesnę visuomenę yra galimas, kai pasitikime vienas kitu ir žinome, ko bendrai siekiame.

Lietuvos Respublikos prokuratūros inf. 

- Rudenį Jonavos rajono savivaldybės ir Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Jonavos filialo organizuotame konkurse „Sukurta Jonavoje“ jūsų teikiama vizualinio identiteto paslauga laimėjo jauno smulkaus verslo kategorijoje. Tai leidžia numanyti, kad vizualinio identiteto stratege tapote ne taip ir seniai. Kas jus atvedė į šį karjeros kelią?

- Manau, mano istorija yra ir daugelio kitų moterų istorija. Esu įgijusi finansų ekonomikos magistro laipsnį. Mano sritis – bankininkystė. Baigusi studijas, karjeros perspektyvos ir vizijos buvo vienokios, tačiau sukūrus šeimą ir vienas po kito gimus vaikams, daug kas pasikeitė. Suprasdama, kad Jonavoje darbo pagal specialybę rasti nepavyks, o važinėti į kitus miestus ir matyti vaikus tik savaitgaliais nenoriu, priėmiau sprendimą mokytis kažko naujo. 
Po koronaviruso krizės baigiau multimedijos dizainą ir persikvalifikavimas į mano gyvenimą atnešė naują profesiją. 

- Nuo skaičiukų – prie vizualinių elementų.  Gali atrodyti, kad tai visiškai skirtingos karjeros kryptys. 

- Galvoju, kad čia yra mano stiprybė ir išskirtinumas. Nors dalinai darbas kūrybinis, nesu tik dizainerė ar dailininkė, kuri gražiai piešia... Jei paprašytumėt manęs nupiešti kažką gražaus ant balto popieriaus lapo, spėju, kad man nepavyktų.  Gal nuskambės keistai, tačiau ir dabartiniame darbe daug analizuoju, skaičiuoju. Jei kuriu logotipą, jo įgyvendinimui sugalvoju formules, taikau proporcijas. Pats kūrybinis procesas išreikštas labai matematiškai. Man viskas yra skaičiai. Net ir jau jūsų minėto Jonavos sporto centro logotipas – laipsnių ir kampų sistema.
Ekonomikos studijos man padėjo suvokti, kaip veikia verslas. Gebėjimas analizuoti rinkos duomenis, vertinti konkurencinę aplinką, strateginio planavimo įgūdžiai – visa tai labai svarbu dirbant su prekių ženklais ar kalbantis su verslininkai jų kalba. Mano atveju, tai yra – vizualinio identiteto ir jo pritaikomumo pagrindas.

- Simona, šiandien esate vizualinio identiteto strategė - ekspertė. Ar jūs pati visada galvojote, kad jis ir įvaizdis – svarbūs?

- Geras klausimas... Aš, ko gero, įvaizdžio ar reputacijos svarbą geriausiai supratau būdama motinystės atostogose, kai nemažai laiko skyriau veiklai nevyriausybinėse jaunimo organizacijose, savanorystei. Tuomet su dar keliomis kitomis daugiavaikėmis mamomis įkūrėme Jonavos gausių šeimų klubą „Gilė“. Esant motinystės atostogose, ypač kelis kartus iš eilės, tokie užsiėmimai prablaško, be to, suteikia ir skirtingos patirties.
Pamenu, organizuodavome įvairias veiklas jaunimui, mamoms, jonaviečiams ir nuolat susidurdavome su problema dėl dalyvių skaičiaus. Klausdavome savęs, kodėl taip nutinka? Šiai dienai manau, kad viskas atsimušdavo į spontanišką komunikaciją, menką pasitikėjimą organizacija ar padrikai kuriamą jos įvaizdį žmonių akyse. Be abejo, dabar vertinčiau ir tų veiklų poreikį... Viena tiesų, kuria remiuosi – už kiekvieno sėkmingo produkto stovi stiprus brendas. 

- Kaip jau kalbėjome, jūsų paslaugomis yra pasinaudojusi ne viena Jonavos įstaiga. Koks jausmas matyti savo darbus savame mieste? 

- Aplanko prasmės jausmas, kai matau, kad mano sukurtas įrankis naudojamas, pritaikomas, o taip pat jonaviečių atpažįstamas bei palankiai vertinamas. Yra malonu prisidėti prie savo miesto veido kūrimo.
Dar vienas smagus dalykas, kad mano darbais labai didžiuojasi ir vaikai. Sūnus lanko krepšinio treniruotes Jonavos sporto centre. Jis vis pasidžiaugia ant marškinėlių esančiu logotipu, kurį sukūrė mama. Net ir iš draugų gaunu žinučių su nuotraukomis, kuriose jų gyvenimo momentai užfiksuoti šalia mano kurtų logotipų (aut. past. šypsosi). 
Tačiau matant savo darbus man kyla minčių ir apie tai, ką būtų galima padaryti geriau. Gal juokingai skamba, bet dizaine – keli milimetrai ar spalvos tonai turi didelį skirtumą. Tad būna, kad matau netobulumus. Kiti, galbūt, man net įvardijus to nepastebėtų, tačiau aš matau. Turiu susitaikyti, jog taip nutinka ir toliau nutiks, nes nestoviu vietoje, kiekvieną naują darbą lydį nenutrūkstantis ko nors naujo mokymosi procesas.

- Ar jūs pati tikėjotės, kad tapsite viena iš konkurso „Sukurta Jonavoje“ laimėtojų? 

- Tokio lūkesčio tikrai neturėjau. Juk, kaip ir kalbėjome, net ir vizualinio identiteto sąvoka nėra visiems lengvai suprantama, o čia dar kalbama apie jo įvertinimą. 
Taip pat žinojau, kad konkurse dalyvauja didelės, jonaviečiams jau plačiai žinomos įmonės. Atrodė, kad laimėjimas – ne mano kalibro verslui.
Džiaugiuosi, kad klydau ir džiaugiuosi, kad laimėjau. Tai ir pačiai patvirtinimas, kad einu teisingu keliu. 

S. Damulienės asmeninio archyvo nuotr. 

- Ką, kaip laimėtoja, pasakytumėt verslams, kurie svarsto apie dalyvavimą kasmet vykstančiame konkurse, tačiau nesiryžta?

- Bandykit. Jonava nėra didelis miestas, bet jame yra labai daug įdomių verslų, apie kuriuos garsiai mažai kalbama, kartais jų nežino net patys jonaviečiai. 
Dalyvavimas tokiuose konkursuose gali tapti ledlaužiu, padėsiančiu stiprinti savo žinomumą bei gerinančiu įvaizdį, kas, pasikartosiu, yra neatsiejama nuo produkto, paslaugos ar viso verslo sėkmės.  

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Jovita Stanevičiūtė/ Jonavos rajono savivaldybės inf.

Šįkart kalbamės apie tai, ar tikrai Lietuvos gamtos situacija yra kelianti susirūpinimą? Kodėl ugnis miške – natūralus ir net būtinas reiškinys? Ir ar siektini pokyčiai gali prasidėti nuo vieno žmogaus iniciatyvos?

- Esate pasakojęs, kad nuo vaikystės braidėte nendrynuose, mėgote vaikštinėti po miškus ir pelkes. Ar šiandien, žvelgdamas iš dabarties perspektyvos į praeitį, atrenkate, kas pažadino turėjo didžiausios įtakos susidomėjimui gamta?

- Sunku pasakyti. Prieš kelias dienas galvojau apie gamtininkus, buvusius kursiokus. Nemaža dalis jų – atskalūnai, kurie kažkiek sunkiau pritampa prie žmonių. Daugelis jų, kaip ir aš pats, žymiai geriau jausdavosi kažkur miškuose, laukuose, nebūdami tarp žmonių. O ir pati veikla – vaikščiojimas, ieškojimas, atradimai kelia azartą.

Daugelis žmonių gamtoje jaučiasi geriau, nes atsipalaiduoja, nusiramina. Japonijoje, kur bene didžiausias technologinis išsivystymas, daktarai pacientams nuo nerimo ar širdies lygų net gali išrašyti receptą – miško maudynes. Šiandien jau galima statistiniais duomenimis žmonėms paaiškinti, kodėl gamta, miškas yra žmogui gerai. O vaikystėje tų skaičių nereikėjo – ten jaučiausi gerai, todėl ir praleisdavau daug laiko, fotografuodavau. Tai buvo ir savęs įprasminimas – nuo pat penktos klasės žinojau, kad noriu būti gamtos fotografu, operatoriumi ir biologu. Norėjau dalintis su žmonėmis savo žiniomis ir tuo, ką būdamas gamtoje, patiriu. Mačiau tame prasmę ir siekiau užsibrėžtų tikslų.

- Nuo tada tiek biologija, tiek menas jus visuomet gyvenime ir lydėjo. O šiandien jaučiatės labiau gamtininkas ar kūrėjas?

- Jeigu reikėtų griežtai atskirti mokslą ir meną, tai aš negalėčiau priskirti savęs nė vienai sričiai. Gal esu mediatorius, kuris padeda suprasti vieniems apie kitus?

Mindaugas Survila. Asmeninio archyvo nuotrauka

- Kitaip tariant, pasinaudodamas kūryba, pasakojate žmonėms tai, kas jums svarbu?

- Vienareikšmiškai. Lietuvoje yra labai daug kietų mokslininkų, bet yra problema, kad jų darbai ir žinios dažnai nepasiekia plačiosios visuomenės. Neseniai buvau National Geographic organizuotame seminare, kurio metu darkart buvo patvirtinta gerai žinoma tiesa – žmonės neprisimena skaičių ar faktų, bet prisimena emociją ir istoriją. Taigi, plačiąją visuomenę galima paveikti tik jomis.

Žinoma, niekada nereikia persistengti, viskas turi būti daroma nuosaikiai – reikia po truputį kelti žmonių sąmoningumą. Pamenu, kai prie Saidės pažintinio tako (Vilniaus r.) įrenginėjom sudėtingą virvių sistemą, ruošėmės filmuoti kadrus būsimam „Sengirės“ filmui. Prie mūsų priėjo du vyresnio amžiaus žmonės. Abu laimingi, švytinčiais veidais. Jie pasidalino kasdien vaikštantys šiuo taku, sako – bet tie seni medžiai džiūsta, vis pasižiūrim kartu praeidami – liūdna. Atrodo, žmonės praleidžia labai daug laiko gamtoje, bet jie nesupranta, kad džiūvimas yra natūralus procesas, o nudžiūvęs medis suteikia gyvybę daugeliui kitų.

Tada supratau, kad mes, biologai, gyvename tokiuose burbuluose, kur viskas atrodo savaime aišku. O plačiajai visuomenės daliai tikrai nėra aišku – elementarius dalykus tenka kartoti, paaiškinti.

- Apie ką dažniausiai tenka priminti? Ko žmonės dažniausiai jūsų klausia, kas juos neramina?

- Kai bendrauju su žmonėmis, kurie nėra arti gamtos, sulaukiu pačių įvairiausių klausimų. Praėjusiais metais dažniausiai klausdavo, ką daryti su kinivarpomis, graužiančiomis egles. Arba domėjosi gaisrais miškuose. Kai pasakai, kad gaisras pušyne yra natūralus, šimtmečiais vykęs procesas, kuris leidžia miškui atsinaujinti, žmonėms iš nuostabos išsiplečia akys: „Tai ką, tu sakai, kad mišką deginti yra gerai!?“

Tuomet dažniausiai pasitelkiu Australijos pavyzdį – eukaliptai turi degti tam, kad sudygtų jų sėklos. O kadangi daugybę metų maži, savaiminiai gaisrai yra nedelsiant užgesinami, susidaro didelis kiekis lapų su eteriniais aliejais (labai degiais). Čia kilus gaisrui jo jau nebeįmanoma užgesinti, ko pasekoje dega didžiuliai plotai ir yra sunaikinamas turtas, žūsta žmonės. Panašiai yra ir su Lietuvos miškais. Jaunesni žmonės paprastai greitai supranta ekologinius dėsnius, o vyresnio amžiaus žmonėms paaiškinti reikia daugiau laiko.

- Suprantama, ypač, kai miškas lietuviams yra toks sakralus!

- Taip, bet svarbu tiesiog paaiškinti, kad gaisras miške yra natūralus procesas egzistavęs šimtus tūkstančių metų. Jeigu nebus gaisro, tai pušynas išnyks, nes neatsisės pušaitės. O kur dar daugybė pirofilinių (ugnį mėgstančių) organizmų, kurie yra prisitaikę prie gaisrų… „Sengirės fonde“ labai daug metų kalbame šia tema. Bet žmonėms sunku suprasti – tiek metų buvo kalbėta, kad reikia gesinti, o dabar – skatinama atkurti natūralius procesus pušynuose.

Mindaugas Survila. Asmeninio archyvo nuotrauka

- O kokia yra šiandien Lietuvos gamta jūsų akimis? Kartais gana sudėtinga susidaryti nuomonę apie esamą situaciją: vieni ją piešia niūriomis spalvomis, kalba apie nykstančias buveines ir besikeičiančias rūšis, o kiti laikosi pozityviai, sakydami, kad situacija, palyginus su kitomis Europos valstybėmis, Lietuvoje dar labai gera.

- Aišku, galima lygintis su visiškais lūzeriais ir jaustis gerai. T. y. nebūti geru, bet tarp blogiausiųjų atrodyti pusėtinai. Manau, kad turėtume lygiuotis į geresniuosius.

Reikia suprasti, kur gyvename ir ką turime. Pavyzdžiui, po kolūkių žlugimo, dar būdami mokyklinukais pievose darydavome griežlių apskaitas – jų būdavo daug. Kodėl? Nes būdavo daug natūralių pievų. Praeitą vasarą aplankiau tas pačias vietas – tuščia. Nėra jokių griežlių, nes vien – arimai, arimai, arimai.

Yra problema kad, kiekviena karta devalvuoja gamtos gėrį. Tai yra, kad kiekvienas kaip atskaitos pradžią, pasiima tą situaciją, kuri buvo jų vaikystėje. Aišku, bėgant metams gamtosauginė situacija dažniausiai keičiasi ne į gera. Bet mano vaikai dabar nusiima situaciją ir jiems atrodo, kad esama situacija yra normali. Kitaip tariant, norma pasislenka kiekvienais metais. Ne į gera.

- Dažnai žmonės mato opias problemas, bet jaučiasi bejėgiai prisidėti prie pokyčių. O kaip jūs manote, ar vieno žmogaus indėlis yra reikšmingas prisidedant prie gamtos išsaugojimo? Ar visgi reikia pripažinti, kad vienas lauke – ne karys?

- Dar man besimokant mokykloje, nepriklausomybės pradžioje pas mus atvažiuodavo vienuolė iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ji mokėjo lietuviškai, atveždavo pieštukų su trintukais gale (tai būdavo tuo metu stebuklas!) ir nuolat kartodavo: „Aš statau visuomenę“. Ji norėjo iš mūsų, tų sovietinių vergų padaryti žmones, kurie yra atsakingi už savo ateitį. Per daugybę apsilankymų ji tą žinią mums kalė, ir įkalė – nuo mūsų priklauso, kokia bus ateitis ir tai, kokioje šalyje gyvensime.

Manau, kad tai puikiai iliustruoja ir „Sengirės fondas“. Mes išpirkinėjame miškus, o tam reikia pinigų. Kaip juos surinkti? Dalis žmonių paaukoja pinigų, dalis – padovanoja miško, kad mes jį saugotumėme, menininkai rengia įvairias akcijas, kad surinktų lėšų, ir pan. Ir mes, kiekvienas, savo mažais darbais šiai dienai išpirkome 182 ha miško (vienam to tikrai nepavyktų padaryti).

Ne ką mažiau svarbu garsiai sakyti savo nuomonę. Jeigu tau kažkas nepatinka iš gamtosauginės situacijos – kalbėk, dalinkis su draugais, pasakok savo giminėm prie stalo per Kūčias. Tai svarbu tam, kad žmonių pasaulio supratimas po truputį keistųsi. O kai jis keisis, tada žmonės į tai atsižvelgs ir rinkimuose. Manau, kad nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kokią žinutę skleisim. Kiekvienas gali sugalvoti, kaip prisidėti.

Mindaugas Survila. Asmeninio archyvo nuotrauka

- Ar prieš pradėdami „Sengirės fondo“ veiklą įsivaizdavote, kad ji įgaus tokį pagreitį?

- Ne, tikrai ne. „Sengirės fondo“ idėja labai ilgai sklandė ore, tai subūrė daugybę žmonių, kurie norėjo prisidėti. Tereikėjo šiek tiek pajudėti ir gavosi gniūžtės efektas, kai prie veiklos jungiasi vis daugiau žmonių. Kartais tereikia įskelti žiežirbą ir viskas.

Pradžioje mums pagelbėjo mūsų draugai, padėjo kurti strategiją. Pamenu, kad pradiniai siekiai buvo numatyti, pavyzdžiui, tokie – per savaitę reikia parašyti 3 postus į socialinius tinklus, per pirmus metus surinkti 50 tūkst. eurų… Iki tol aš tris postus parašydavau per mėnesį ir tuo labai džiaugdavausi. O rinkdamas lėšas savo filmui „Sengirė“ per pirmus metus pasiekiau gal 10 tūkst. eurų sumą. Žodžiu, iš strateginės sesijos toks liūdnas grįžau, net žmona klausė, kas man yra, sakė, kad niekada tokio liūdno nebuvo mačiusi. Toks planas man atrodė neįgyvendinamas.

Visgi pirmaisiais metais surinkom jau 70 tūkst. eurų, o tie trys postai tapo juoku, kai išaugo komandos narių skaičius. Atrodo svarbu, kad pusė „Sengirės fondo“ komandos yra biologai, o pusė – su biologija nesusiję žmonės, t. y. strategai, organizacijų vystymo ekspertai, komunikacijos specialistai, fotografai, dizaineriai… Taigi, pusė viena pusė turi stiprių žinių, o kita – žinių, kaip jas panaudoti, kad pasiektume užsibrėžtų tikslų.

Aišku, aplinkosauga nėra sprintas – svarbu dešimtmečiais, nepavargstant ir nesustojant eiti numatyta kryptimi ir edukuoti visuomenę.

- Ar tokia edukacija turi baigtinį rezultatą? Kaip pamatuoti, kiek edukacija yra veiksminga?

- Jei pradėsi matuoti, galima depresiją įsivaryti. (Juokiasi). Tai – kaip lipimas į didžiulį kalną. Gali pradėti skaičiuoti žingsnius, kiek nuėjai, bet juk nežinai, kiek dar liko iki viršūnės. Juolab nežinai, ar bus kita viršūnė už pasiektos viršūnės… Ne viskas skaičiais pamatuojama, tiesiog reikia nusimatyti kryptį ir nepailstant eiti – taip galiausiai bus galima pasiekti rezultatų.

Naturalit.lt inf.

Kaip nejautra, dažniau visuomenėje vadinama narkoze, veikia žmogaus jutimus, kas sukelia tokią būseną, kai žmogus nejaučia skausmo, kada ji taikoma ir kaip parenkama – apie tai interviu su Santaros klinikų Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centro Anesteziologijos tarnybos vadove dr. Diana Gasiūnaite ir Vaikų skubios medicinos, Intensyviosios terapijos ir anesteziologijos centro Vaikų anesteziologijos skyriaus gydytoja anesteziologe reanimatologe dr. Ilona Dockiene.

Prieš medicininę procedūrą, kuriai atlikti reikalinga narkozė, pacientą konsultuoja gydytojas anesteziologas reanimatologas – kodėl reikalinga ši konsultacija?

Dr. Diana Gasiūnaitė: Prieš paskirdami anesteziją apie pacientą turime išsiaiškinti daugybę dalykų – apie jo gretutines ligas, vartojamus vaistus, jo gyvenamą ir dirbamą aplinką, jo funkcijas, t. y. turime išsamiai sužinoti apie dalykus, kurie gali turėti įtakos tiek anestezijos skyrimui, tiek ir pačiai operacijai. Anestezija yra suplanuojama atsižvelgiant į paciento ligas ir jo lūkesčius. Pacientui yra paaiškinama, kokia bus anestezija, kaip ji bus suteikiama. Pacientas, gavęs visą informaciją, pasirašo sutikimą anestezijai. Šios konsultacijos metu išaiškinama, kaip anestezijai ir operacijai pasirengti: bendros rekomendacijos – 6 valandas iki operacijos pradžios nevalgyti kieto maisto, 2 valandas iki operacijos negerti, kokius nuolat vartojamus vaistus prieš operaciją vartoti, o kokių ne. Taip pat paaiškinama, kaip elgtis po operacijos.

Dr. Ilona Dockienė: Prieš operaciją gydytojas anesteziologas apsilanko ir vaikų palatoje. Kalbamės ir su pačiu vaiku, ir su jo tėveliais. Mūsų vizitas užtrunka kiek ilgiau nei pas suaugusiuosius, nes turime užmegzti artimą šiltą kontaktą su mažuoju pacientu ir viską išaiškinti tėveliams. Su vaiku kalbame atsižvelgdami į jo amžių – jam suprantama kalba yra paaiškinama, kas bus daroma ir ko jam tikėtis. Su tėveliais aptariamas nuskausminimo būdas, atsižvelgiama į pageidavimus dėl anestezijos, išaiškinama dėl nuogąstavimų, aptariama operacijos apimtis ir pooperacinis laikotarpis – kada ir ką galima valgyti ir gerti, kokia numatoma gydymo ligoninėje trukmė, atsakoma į daugybę tėvams kylančių klausimų.

Paminėjote paciento norus – ko galėtų norėti pacientas kalbant apie anesteziją?

Dr. Diana Gasiūnaitė: Kai kurių operacijų metu galima taikyti skirtingas nejautros rūšis – sritinę arba vietinę nejautrą ar bendrąją. Pacientui išaiškiname galimybes operaciją atlikti jas taikant, pacientas gali pasirinkti tokią, kokia jam priimtinesnė. Paminėtos sritinės arba vietinės nejautros metu pacientas bus aktyvus, galės bendrauti su medikais, žinoti, kas jam yra daroma. Kai kurių operacijų metu tai yra įmanoma. Tarkime, epidūrinis gimdymo nuskausminimas: gimdyvė yra aktyvi gimdymo proceso dalyvė. Jei pacientas nesutinka, kad jam būtų taikoma vietinė nejautra ir jis nenori girdėti, kas vyksta operacijos metu, bijo arba turi neigiamos anksčiau buvusių operacijų patirties, mes galime nejautros metodus kombinuoti: vietine nejautra nuskausminame ir užtikriname, kad skausmo pacientas nejaus, o intraveninės sedacijos ar anestezijos per kaukę metodu pacientą pamigdome arba skiriame gilią anesteziją. Skirdami anesteziją pirmiausia atsižvelgiame į operacijos pobūdį.

Dr. Ilona Dockienė: Vaikams gali būti taikomos tokios pat anestezijos rūšys. Turėčiau paminėti, kad parinkdami anestezijos rūšį turime atsižvelgti į tėvelių nuomonę – su jais aptariama tinkamiausia, optimaliausia anestezijos rūšis konkrečiai operacijai atlikti. Tarkime, spinalinė nejautra vaikams nėra populiari dėl visuomenėje paplitusios nuomonės apie nugaros ir galvos skausmus po jos. Jeigu yra alternatyva šiai nejautrai, tai tėveliai dažniau renkasi kitą nejautros metodą. Paaugliams yra tekę taikyti spinalinę nejautrą, tačiau tai būna atvejai, kai šie pacientai yra sportininkai ir jau turėję kokių nors chirurginių procedūrų su tokia nejautra. Suaugusieji kartais nenori bendros nejautros, operacijų metu būna sąmoningi ir gali bendrauti su medikais. Su vaikais tokia situacija itin reta: per mano darbo praktiką buvo vos keli drąsuoliai, kurie nenorėjo miegoti operacijos metu, norėjo girdėti operacinėje vykstančio darbo garsus. Tai nėra įprasta praktika operuojant vaikus, dauguma šių potyrių nenori ir mes šį pasirinkimą gerbiame. 

Nejautros rūšys – kuo jos skiriasi?

Dr. Diana Gasiūnaitė: Epidūrinis nuskausminimas taikomas ne tik gimdymo metu, tokia nejautra gali būti taikoma ir sudėtingų kompleksinių operacijų metu kartu su bendrąja nejautra. Tai yra centrinė regioninė anestezija. Kita centrinės regioninės anestezijos rūšis – spinalinė nejautra, kurios metu apatinė kūno dalis tampa nejautri, dažnai šios anestezijos metu žmogus negali pajudinti kojų, vienos ar abiejų. Šis metodas taikomas operuojant kojų kraujagysles, išangę, hemorojų, protezuojant sąnarius, traumatologijoje – operuojant dėl kaulų lūžių. Jei šios operacijos atliekamos dienos chirurgijos skyriuje (taip siekiant pacientą kuo greičiau sugrąžinti į aktyvų gyvenimą), anestezijos tipą parenkame į tai atsižvelgdami ir dažnai taikome bendrąją nejautrą.

Regioninės nejautros metodai yra taikomi kombinuojant su bendrąja nejautra. Sąnarių artroskopinių operacijų metu, tarkime, peties sąnario operacijos metu, atliekama periferinių nervų arba rezginių blokada ir kartu skiriama bendroji anestezija – pacientas užmigdomas leidžiant vaistus į veną arba per kaukę. Kai kurių operacijų metu reikalinga raumenų relaksacija. Tokiais atvejais pacientą reikia intubuoti – įkišti vamzdelį į kvėpavimo takus, kad būtų užtikrintas paciento kvėpavimas ir už pacientą „kvėpuos“ aparatūra.

Dr. Ilona Dockienė: Kalbėdami apie vaikus turėtume paminėti, kad nors vaikams taikomos visos anestezijos rūšys, tačiau anestezijos taikymo pradžia yra kitokia nei suaugusiųjų. Mes jų klausiame, ar jie norėtų užmigti vaistus kvėpuodami ar leis įdurti ir užmigs nuo suleistų vaistų. Šis klausimas labai svarbus įgyjant paciento pasitikėjimą ir užmezgant kontaktą. Daugeliui labai priimtina užmigti kvėpuojant per kaukę ir tas patikinimas, kad nedursime, kol tu neužmigsi, atveria gražios paciento ir gydytojo draugystės pradžią – nelieka vietos baimei ir nerimui. Pacientą užmigdžius pagal operacijos pobūdį parenkama regioninė nejautra, siekiant sumažinti intraveniniu būdu skiriamų vaistų kiekį, kad greičiau nubustų po operacijos, būtų mažesni šalutiniai poveikiai.

Koks yra narkozę sukeliančių vaistų veikimo principas?

Dr. Diana Gasiūnaitė: Anestezija yra kompleksinis, sudėtingas dalykas: anestezijai naudojamų  vaistų yra labai daug, jie veikia per specifinius receptorius taip, kokio rezultato ir tikslo siekiame: jei mūsų tikslas užmigdyti pacientą, tai parinkti medikamentai per tam tikrus receptorius taip ir veikia – kad pacientas užmigtų. Jeigu mūsų tikslas nuskausminti, parenkamas taip veikiantis vaistas ar jų deriniai, kurie veikia skausmo receptorius ir pacientas skausmo nejaučia. Anestezijos metu leidžiami raumenis atpalaiduojantys medikamentai, vaistai kraujotakai ir širdies veiklai palaikyti ir kitų rūšių medikamentai, kurie parenkami pagal operacijos pobūdį, paciento sveikatos rodiklius. Anesteziologo tikslas, darbas ir menas yra parinkti tinkamus vaistus, jų dozes ir tinkamu laiku juos panaudoti. Tinkamą narkozę galima palyginti su giliu miegu.

Ar pacientas gali nubusti operacijos metu?

Dr. Diana Gasiūnaitė: Gali. Kartais pacientas yra pažadinamas sąmoningai. Taip atliekamos tam tikros neurochirurginės operacijos. Tam reikalinga prieš operaciją pacientą apmokyti. Pacientas pažadinamas tam tikrų operacijų metu siekiant išsiaiškinti specifinius dalykus: pacientas operacijos metu su atvira kaukole atlieka psichologinius testus. Svarbu, kad pacientas nejaustų skausmo, kurį malšiname kitomis priemonėmis. Kitais atvejais, daug dažnesniais, pacientas gali girdėti, tačiau mūsų tikslas, kad jis komfortiškai jaustųsi – miegotų ir nesuvoktų, kas su juo vyksta. Tam, kad nepabustų tada, kada nereikia, anesteziologai naudoja monitoravimo metodus ir į juos atsižvelgiant palaikomas narkozės gylis. Kartais pažadiname operacijos pabaigoje, siekdami įvertinti operuojamo paciento organo, galūnės funkciją – kad galėtume įsitikinti, kaip pavyko operacijos metu ją atkurti.

Kokias baimes prieš narkozę įvardija vaikai?

Dr. Ilona Dockienė: Vyresnių pradinių klasių vaikai atvyksta turėdami tam tikrų žinių – iš draugų girdėję ar paskaitę internete. Dažniausi jų nuogąstavimai, ar nubus po operacijos, ar neatsibus viduryje operacijos, ar tikrai užmigs, kartais netgi ginčijasi, kad nenori jis miegoti, tačiau ir „dalyvauti“ operacijoje nenori. Tada sutariame taip, kad mes darysime taip, kaip reikia, o tu bandyk nemiegoti. Šis mūsų susitarimas priimamas ir, žinoma, jis pasibaigia anesteziologų pergale. Po operacijos drauge iš to gardžiai pasijuokiame. Kartais tenka vaiką nuraminti pasitelkiant tuo metu madingų filmukų istorijas – nukreipiame dėmesį į tai, kas jiems įdomu ir malonu. Dažnai susitariame, kad prieš užmigdami sugalvos, ką norėtų susapnuoti – kažką labai malonaus ir gražaus. Tačiau nubudę dažniausiai jie neturi ką papasakoti, nes operacijos metu visą laiką giliai miega.

Kokios trukmės anestezija yra trukusi ilgiausiai?

Dr. Diana Gasiūnaitė: Man yra tekę dalyvauti neurochirurginėje operacijoje, kuri truko ilgiau nei 24 valandas. Pasitelkę pagalbines technologijas, priemones ir medžiagas anesteziją galime tęsti tiek, kiek reikia operuojantiems chirurgams. Tačiau kuo ilgesnė narkozė, tuo labiau išsibalansuoja organizmo gyvybinės sistemos, todėl trumpesnė anestezija visada yra geriau ir vadovaujamės būtinumo principu.

Dr. Ilona Dockienė: Ir vaikams ilgiausiai trunka neurochirurginės, stuburo korekcijos ir kaukolės deformacijos operacijos – 14-15 valandų. Vadovaujamasi nuostata – kuo trumpiau tuo geriau. Jei siekiant sutrumpinti anestezijos trukmę operacijas galima atlikti etapais, taip stengiamasi ir daryti, tarp operacijų leidžiant vaikui atsigauti, sustiprėti.

Prašytume pakomentuoti visuomenėje sklandančius teiginius: tiesa tai ar pramanas, kad narkozė trumpina gyvenimą ir pablogina atmintį?

Dr. Diana Gasiūnaitė: Nėra daug ir patikimų mokslinių darbų šia tema. Tam tikri medikamentai gali turėti įtakos trumpalaikei atminčiai ir toks poveikis išnyksta pasibaigus vaistų poveikiui. O dėl gyvenimo trumpinimo atsakyčiau taip: skausmas ir chirurginės operacijos priežastis gerokai labiau trumpina gyvenimą.

Dr. Ilona Dockienė: Tėvai taip pat baiminasi atminties pablogėjimo, suprastėjančių gebėjimų mokytis. Mokslinių studijų duomenimis yra įrodytas anestezijos neigiamas poveikis tik vaikams iki vienerių metų – kol dar nebrandžios vaiko organų sistemos. Dėl to tėvams yra paaiškinama, kodėl rekomenduojama nebūtinas, tarkime, estetines operacijas atlikti vyresnio amžiaus vaikams.

Kaip paaiškintumėte posakį, kad „išvalyta“ narkozė sukelia mažiau šalutinių poveikių?

Dr. Diana Gasiūnaitė: Tokį terminą visuomenė kartais naudoja. Galiu pasakyti, kad šiuolaikinė farmacijos pramonė mums siūlo naujoviškesnius vaistus, kurie sukelia mažiau pašalinių poveikių, trumpiau veikia. Mūsų organizmas juos suskaido arba pašalina nesuskaidytus – su šlapimu, kvėpuojant.

Pastaruosius du sezonus lietuvis darbavosi Slobožanskės „Prometey” trenerių štabe, kur talkino specialistui iš Izraelio – Ronenui Ginzburgui. M. Šernius papasakojo, kas jam labiausiai įsiminė iš darbo su strategu, kuris Čekijos rinktinę sugebėjo atvesti į Tokijo olimpines žaidynes.

„Nemažai dalykų, tikrai džiaugiuosi ta patirtimi, pirmiausia. Nuo žaidėjų bendravimo už krepšinio, daug visokių atsivežtų žydiškų subtilybių, taktikoje taip pat atvėrė truputį kitą kampą, kaip galima žaisti krepšinį. Vis tiek Lietuva turi savitą, Ispanija turi savo stilių. Treneris Ginzburgas atsivežęs žydišką variantą ir tikrai buvo įdomu pamatyti visa tai iš arti”, – patirtį Ukrainos klube apibendrino treneris.

Betsafe-LKL TV

Dviejų pratęsimų pareikalavusiose rungtynėse gynėjas pelnė 36 taškus (10/14 dvit., 3/3 trit., 7/7 baud.), atkovojo 13 kamuolių, atliko 6 rezultatyvius perdavimus, išprovokavo 7 pražangas ir sukaupė net 61 naudingumo balą. Įskaitant ir „Betsafe-LKL“ pirmenybes, tai – ketvirtas visų laikų rezultatas.  

Tačiau džiaugsmo rūbinėje nebuvo: „CBet“ svečiuose pralaimėjo 110:111 (23:24, 20:21, 19:13, 23:27, 25:26).  

- Papasakok, kaip prisimeni pagrindinio rungtynių laiko pabaigą: smeigei tritaškį, vėliau perimtas kamuolys, blokuotas metimas – išplėšėte pratęsimą!  

- Nepamenu, kada buvau toks susikaupęs aikštėje. Treneris Mantas Šernius pasakė, kad turiu susifokusuoti į savo užduotis. Ir viską mačiau tarsi tunelyje... Apie nieką negalvojau, tik žinojau, kad turime pataikyti, perimti kamuolį ir apsiginti. Tai padaryti pavyko.  

- Jau atrodė, kad pavyks viską baigti po pirmojo pratęsimo, bet leidote „Neptūno“ krepšininkams išlyginti rezultatą.  

- Naujoko klaida... Atlikau blogą perdavimą. Man atrodė, kad komandos draugas yra laisvas. „Neptūnas“ pelnė lengvus taškus po šios mano klaidos. Blogai nuskaičiau situaciją ir prisiimu atsakomybę.  

- Skaudžios buvo ir paskutinės sekundės – gavai nesportinę pražangą.  

- Nemačiau rezultato, maniau, kad pralaimime vienu tašku... Dažniausiai į švieslentę pažiūriu kas kelias sekundes, bet buvau susikoncentravęs į kitus dalykus. Pirmą kartą nepažvelgiau į švieslentę... Ir tai mums daug kainavo – pralaimėjome rungtynes. Taip, pramečiau tritaškį ir pabandžiau greitai prasižengti.  

- Ko išmoko tokios rungtynės? 

- Asmeniškai aš išmokau, kad reikia griežčiau vertinti kiekvieną žaidimo situaciją... Įžaidėjui neatleistina nežinoti, kas vyksta aikštėje.  

- Joje praleidai daugiau nei 46 minutes – jauteisi pavargęs? 

- Ne, nepavargau. Esu ir visada buvau puikios fizinės formos... Mokykloje bėgiojau krosus, todėl ištvermė yra vienas pagrindinių mano ginklų.  

- Kokia emocija tvyrojo rūbinėje po pralaimėjimo?  

- Aš buvau paskendęs tyloje... Sėdėjau ir tylėjau. Komandos draugai matė, kad esu pasimetęs. Tai, greičiausiai, išdavė ir mano kūno kalba. Esu dėkingas už komandos draugų palaikymą. Jie tikrai nepagailėjo man gerų žodžių. Bet pats nesu taip pozityviai nusiteikęs. Pralaimėjimas yra pralaimėjimas, nesvarbu, kaip gerai atrodai rungtynių protokole. Esu dėkingas treneriui M. Šerniui už pasitikėjimą ir tikėjimą manimi, netgi po tokių mano klaidų. Kiekvienam iš mūsų jis skiria labai daug laiko, todėl daugiau niekada nenoriu jo nuvilti.  

- Sekmadienį laukia „Betsafe-LKL“ rungtynės su Panevėžio krepšininkais. Pamatysime dar vieną DJ šou? 

- Manau, kad Panevėžio komanda dėl savo žaidimo stiliaus bus labai „patogi“ mūsų vyresniems žaidėjams. O aš? Na, pamatysime...

Jonavos ,,CBet" inf.