„Tai metai, kai muitinės veikla buvo itin dinamiška – tiek ekonominiu, tiek saugumo, tiek net mokslo požiūriu. Skaičiai ir faktai kalba patys už save“, – sako Lietuvos muitinės atstovai. 

Ekonomika: planą viršiję milijonai 

2024 m. į valstybės biudžetą Lietuvos muitinė surinko 185,2 mln. eurų muitų, akcizų ir PVM (2023 m. surinkta 184 mln. 613 tūkst. 269 eurų). Mokesčių surinkimo planas viršytas 1,25 mln. eurų. Iš viso 2024 m. importuotoms prekėms apskaičiuotas importo PVM sudarė apie 2 mlrd. 515 mln. 704 tūkst. eurų , iš jų apie 46 mln. 611 tūkst. eurų priklausė muitinės administravimo sričiai, o  apie 2 mlrd. 469 mln. 93 tūkst. eurų perduota administruoti Valstybinei mokesčių inspekcijai. 

Muitinės priežiūroje – per 313 tūkst. prievolininkų, kurių skaičius per metus padidėjo beveik 17 tūkst. 

Sankcijos ir sulaikymai: skaičiai, už kurių – geopolitika 

Lietuvos muitinė toliau aktyviai įgyvendino tarptautines sankcijas Rusijai ir Baltarusijai: per metus 28 854 kartus neišleido prekių, kai jų siuntėja ar gavėja buvo šios šalys. Juridiniams asmenims už sankcijų pažeidimus paskirta daugiau nei 16,7 mln. eurų baudų. 

Beje, 2024-aisiais Šalčininkų kelio poste sulaikyti du 2023 m. gamybos elektriniai pikapai „Tesla Cybertruck“, kurių vertė – daugiau nei 200 tūkst. eurų. Pareigūnai įtaria, jog šios mašinos vėliau būtų pervežtos ir įregistruotos Rusijoje, kuriai Europos Sąjunga dar nuo 2014 m. taiko sankcijas lengvųjų automobilių eksportui. 

Kontrabanda: tabakas vis dar dominuoja 

Didžiausią sulaikytų prekių vertę 2024 m. sudarė tabako gaminiai – 28,8 mln. eurų. Vis tik tabako gaminių, palyginti su 2023 metais, sulaikyta 49,4 proc. mažiau. 

Per 2024 metus sulaikyta: 

• daugiau nei 95 mln. cigarečių (26,6 mln. eurų), 

• 15,3 tonos tabako (2,1 mln. eurų), 

• 53,5 tūkst. litrų alkoholio, 

• 20 t naftos produktų, 

• 0,6 mln. eurų grynaisiais pinigais. 

• kitų prekių (2 852 sulaikymai), kurių vertė – virš 4,8 mln. eurų. 

Narkotikai ir paštas: pavojai voke 

Muitinė pradėjo 93 ikiteisminius tyrimus dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrabandos – net 91 iš jų susijęs su siuntomis paštu. Sulaikyta daugiau nei 52 kg narkotinių ir psichotropinių medžiagų. 

Gamtosauga ir netikėtumai: CITES ir meteoritas 

Vykdydama tarptautinius įsipareigojimus, Lietuvos muitinė 2024 m. atliko 8 prekių sulaikymus pagal Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių konvenciją (CITES). Iš viso sulaikyta 166 vienetai ir 56 kg tokių prekių. Tarp jų - siunta iš Meksikos, kurioje buvo 122 vabzdžiai, įtraukti į pasaulyje nykstančių rūšių sąrašą. 

O vienas iš netikėčiausių metų įvykių – konfiskuotas iš Paragvajaus kontrabanda gabentas 10,03 kilogramų svorio meteoritas. 

Parama Ukrainai: nuosekliai ir tikslingai 

Lietuvos muitinė 2024 m. ir toliau palaikė Ukrainą jos kovoje už laisvę – perduota 130 transporto priemonių ir kitų prekių, kurių vertė siekė 630,8 tūkst. eurų. 

Lietuvos muitinės inf. 

1991 m. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu buvo įsteigti Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionaliniai ir Trakų istorinis nacionalinis parkai, o pirmajam Lietuvos nacionaliniam parkui galiausiai suteiktas Aukštaitijos nacionalinio parko vardas. Primename, kad pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas buvo įkurtas Aukštaitijos rytinėje pusėje ties Ignalina dar 1974 metais.

Tuo pačiu Aukščiausios Tarybos nutarimu ir tą pačią dieną (balandžio 23-ąją) buvo  įsteigtas Viešvilės valstybinis rezervatas, kurio paskirtis – išsaugoti natūralias Artosios ir Gličio pelkes bei jas supančios Karšuvos girios ekosistemą.

Ypač didelis buvo tuometinių mokslininkų indėlis, kuris įgalino kruopščiai parengti Lietuvos nacionalinių parkų steigimo dokumentus. Prof. V. Gudelis siūlė juos steigti etnografinėse srityse. O prof. Č. Kudaba dar 1968 metais kalbėjo, kad nacionalinių parkų mūsų krašte turi būti ne vienas, o keletas. „Mūsų nacionaliniai parkai virs Lietuvos gamtos ir istorijos legendomis, o mokslui – pirminės gamtos etalonais“, - rašė Č. Kudaba.

Lietuvos nacionalinių parkų koncepcija buvo vystoma pagal Didžiosios Britanijos pavyzdį. Nacionalinių parkų įkūrimo tikslas - išsaugoti gamtiniu ir kultūriniu požiūriais vertingus kraštovaizdžio kompleksus, išlaikyti gamtinių ekosistemų stabilumą, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtinius objektus, plėtoti taikomuosius mokslinius tyrimus, propaguoti tradicinę gyvenseną, sudaryti sąlygas rekreacijai, turizmui, plėtoti ekologišką ūkinę veiklą.

Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės dr. Agnės Jasinavičiūtės, džiugu, kad įkūrus 1991-aisiais šiuo metu turime 5 Lietuvos nacionalinius parkus, kurie sudaro daugiau kaip 2 procentus visos mūsų šalies teritorijos. Per tuos dešimtmečius įveikta nemažai iššūkių, įgyvendinta daugybė gamtosauginių veiklų, išsaugota daug retų rūšių, nacionaliniai parkai puikiai pritaikyti lankymui.

Penki nacionaliniai parkai išsibarstę po visą Lietuvą ir juose saugomos skirtingos gamtinės bei kultūrinės vertybės.

Aukštaitijos nacionalinis parkas skirtas išsaugoti miškingą ežerynų kraštovaizdį su raiškiu ledyno suformuotu reljefu.

Dzūkijos nacionalinis parkas turtingas įvairiausių upių ir upelių vėriniu su žemyninėmis kopomis ir šilais. Čia saugomas ir Nemuno slėnis, ir mažieji nepaprastai skaidrūs upeliai, daugybė šaltinių, gausi savita gamtinė įvairovė.

Unikalusis Kuršių nerijos nacionalinis parkas – tai jūros, vėjų ir žmogaus sukurtas ir lengvai pažeidžiamas smėlio kraštovaizdis su kopomis.

Žemaitijos nacionalinis parkas saugo didžiausią Žemaitijoje ežeringą ir miškingą gamtinį regioną.

Trakų istorinio nacionalinio parko branduolys – Trakų salos ir pusiasalio pilių kompleksas. Net penktadalį šio parko užima vandenys.Trakų istorinis nacionalinis parkas pilių kompleksams, gamtos vertybėms, istorinio nacionalinio parko kraštovaizdžiui, etnokultūriniam paveldui saugoti.

Mūsų krašto nacionaliniai parkai suteikia žmonėms galimybę pažinti gamtos vertybes, suvokti ekosistemų, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės svarbą. Nacionaliniuose parkuose įrengta daugybė pažintinių takų, regyklų, apžvalgos bokštų... Kiekvienas nacionalinis parkas turi lankytojų centrą, iš kurio geriausia pradėti pažintį su gamtos ir kultūros vertybėmis. Nacionaliniai parkai suteikia sveikatinimo galimybes – žygiuojant, plaukiant baidarėmis ar važiuojant dviračiais. Čia skatinama pažinti natūralią gamtą bei suvokti, kodėl ją būtina saugoti.

Nuotraukos - Mariaus Semaškos.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos inf.

Žvelgti į Šiluvos istoriją – tai pažvelgti į miestelio ir šventovės simbolinį dialogą, turėjusį įtakos vietovės tapatybės formavimuisi. Vis dėlto pradžia sietina su gana įprastais ir utilitariniais vietovės tapatybės kūrimo principais.

Istoriniai šaltiniai atskleidžia, kad pirmasis Šiluvos vietovardis buvęs Būda.XV a. jis buvo žinomas kaip „Dchillos, alias Buda“. Žodis „Būda“ reiškė vietą, kur gyveno miško medkirčiai, sargai ir buvo apdorojama mediena.[1] Taip pat šis vardas apibūdino vietą, kurioje mediena buvo ruošiama didžiojo kunigaikščio iždui. Iš nukirstų medžių buvo daromos lentos statinėms ir statyboms, deginama derva, gaminamas degutas, pelenai. Apdorotoji mediena buvo plukdoma į paskirtus uostus. Tokiems miško darbams labai tiko Šiluva – miškų apsuptyje esanti vietovė.

Miestelis tarp kaimo ir dvaro

Jurgio Gedgaudo Būdos kaime kūrėsi dvaras, kurį paveldėjo jo sūnus – Petras Simonas Gedgaudas, kuris ir tapo Šiluvos bažnyčios steigėju.

Bažnyčios steigimo aktas, dalyvaujant liudininkams bei patikėtiniams, buvo sudarytas bei antspaudu patvirtintas 1457 metais, sekmadienį po Šv. Lemberto (t. y. rugsėjo 1 d.), pačiame Šilo, arba Būdos, dvare. Švč. M. Marijos Gimimo atlaidai greitai padarė ją žinomą visoje vyskupijoje ir Lietuvoje.[2]

Steigiant bažnyčią teigiama: „Viešpaties vardan. Amen. Visų įvykių atminimas dingsta ir nepasiekia žmogiškosios amžinybės, jei nėra pasirūpinama sutvirtinti raštais ir antspaudais. Todėl aš, Petras Gedgaudas, Geišių tėvainis, norėdamas, kol dar esu gyvas, padaryti gerų darbų, kad kartais pamotė mirtis staigiu smūgiu manęs nepakirstų, ir trokšdamas savo ir savo teisėtos žmonos sielų išganymui padėti, be to, norėdamas, kol esu gyvas, mano pirmtakų paliktų gėrybių pagalba palengvinti sielą nuo to, kas ją slegia, būdamas sveikas, pajėgaus proto, nepriverstas, neįtaigotas, nei kieno nors pikto vyliaus apgautas, o tik savo geros valios laisvu apsisprendimu ir mano bičiulių sutikimu, steigiu Šile, arba Būdoje, bažnyčią Šv. Marijos Gimimo, šv. Petro, šv. Baltramiejaus ir šventųjų patronų garbei. Kad tos bažnyčios katalikas rektorius, kuris jai tarnaus ir ją valdys, būtų aprūpintas pragyvenimu ir drabužiu, užrašau ir užrašydamas amžinai perleidžiu ir dovanoju tam, kuris pirmas, antras, trečias ir t. t. ten gyvens, pirmiausia dirvą prie bažnyčios ir kitą žemę…“

Pasirašydamas steigimo aktą, jis įrašė dvaro vardą „Šilas, arba Būda“.  Tad „arba“ atskleidžia, jog senasis vardas jau buvo keičiamas nauju. Pastebėtina, jog pakeitimas buvo būtinas siekiant atskirti vieną Būdą nuo kitos, mat tuo metu Lietuvoje aptinkama apie 45 tokie vietovardžiai. Nepraėjus nė dešimtmečiui nuo bažnyčios steigimo, 1466 metais vietos kunigas pasirašo „Jonu, Šilo klebonu“. Taip miestelio pavadinimas įgavo pradžią dabartiniam Šiluvos vardui.

Iš Šilo kaimo didikas Petras Simonas Gedgaudas užrašė naujai bažnyčiai dešimt šeimų su kilnojamu ir nekilnojamu turtu ir teisėtai joms priklausančiomis žemėmis. Bažnyčia buvo pastatyta dvaro žemėje, ir čia pradėjo kurtis miestelis. Ji buvo pavadinta tais laikais gan retu, ir bene pirmuoju Lietuvoje, Švč. Mergelės Marijos Gimimo ir šventųjų globėjų Petro bei Baltramiejaus titulu. Manoma, kad Petras Gedgaudas Mergelės Marijos gimimo šventės datą (švenčiamą rugsėjo 8 d.) galimai mėgino susieti su savo tėvo bendražygio Vytauto Didžiojo karūnavimu, turėjusiu įvykti 1430 m. rugsėjo 8-ąją.

Statytojo valia suteikus bažnyčiai Marijos Gimimo vardą ir išrūpinus titulinius atlaidus, ji ėmė garsėti. Į šiuos atlaidus traukdavo minios maldininkų iš atokiausių Lietuvos kampelių ir net Užnemunės, kur vyravo protestantai.

Maždaug po šimtmečio, 1551 m., Ragainės pastorius Martynas Mažvydas laiške Prūsų hercogui Albrechtui skundžiasi, kad jo parapijiečiai lietuvninkai nepriprantą prie naujo tikėjimo kunigų, yra ištikimi „popiežiškiams“ ir švenčių dienomis vykstą į Lietuvos bažnyčias, taip pat ir į garbingosios Mergelės Marijos atlaidus Šiluvoje, taip nusikalsdami „bjauria stabmeldyste“. O Šiluva nutolusi nuo Ragainės beveik šimtą kilometrų!

Šiluva buvo svarbi ir dėl savo geografinės padėties bei žinoma kaip svarbus kelių ir vieškelių susikirtimo taškas. Pro ją ėjo senas kelias į Raseinius, Kėdainius, Betygalą, Grinkiškį, Tytuvėnus, o Raseinių kelias sujungė Šiluvą su Kaunu. Čia būta kelių į atskirus dvarus, tokius kaip Žadikių, Šunkepių ir kitus. Dviejų svarbiausių magistralinių vieškelių kryžkelė buvo Šiluvoje: Raseinių – Šiaulių kelias, vedęs į Latviją ir Mintautą, bei Kėdainių – Lyduvėnų kelias, vedęs į Tilžę ir Prūsiją. Šiaurėje nuo Šiluvos ėjo dar du vieškeliai: vienas per Kelmę į Šaukėnus, kitas per Tytuvėnus ir Šiaulėnus į Radviliškį. Kai kurie šie keliai buvo minimi jau XIV a. kryžiuočių žvalgybos pranešimuose. Nuo XVI a. jie jau buvo žinomi kaip Šiluvos – Raseinių senovinis vieškelis ir Šiluvos – Kėdainių vieškelis.[3] Todėl, tuo pat metu nenuostabu, tačiau ir neįtikėtina, jog tokia nedidelė vietovė, tapo tokios svarbos objektu, dar ir šiandien bei, neabejotina ateityje, lankoma gausių būrių piligrimų.

***

[1] Alfonsas Motuzas, “Kai Kurie Lietuvos Ir Lenkijos Katalikiškos Kultūros Sąlyčiai.” SOTER: Journal of Religious Science 12, no. 40 (2004). https://doi.org/10.7220/2335-8785.12(40).18. ,p. 218.

[2] Jonas Brigys, Raseinių dekanato istorija. Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka, 2016, p. 12.

[3] Stasys Yla. Šiluva Žemaičių istorijoje. Kaunas: Kauno arkivyskupija. 2007, p. 29. 

VšĮ Šiluvos piligrimų centro inf. 

Vyrauja dezinformacija

„Lietuvoje visuomenės žinios apie interlytiškumą vis dar itin ribotos, – sako Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkė D.Juščiūtė. Nors žmogaus teisių diskusijose ši tema ima skambėti dažniau, anot pašnekovės, dauguma žmonių vis dar nėra susidūrę su aiškia ir tikslinga informacija šiuo klausimu. – Tai sukelia rimtų problemų: visuomenės supratimo stoka lemia interlyčių asmenų stigmatizaciją ir diskriminaciją.“

„Pasaulio sveikatos organizacija interlytiškumą apibrėžia kaip biologinę įvairovę – kai žmogus gimsta su anatominėmis, chromosominėmis ar hormoninėmis savybėmis, neatitinkančiomis tradicinių vyro ar moters lyties apibrėžimų“, – aiškina D.Juščiūtė.

Jos teigimu, tarptautinės organizacijos ne kartą yra pabrėžusios, kad ankstyvos chirurginės intervencijos į interlyčių vaikų kūnus be jų sutikimo yra žmogaus teisių pažeidimas: „Lietuvoje apie interlytiškumą dažniausiai kalbama tik LGBTQ+ žmogaus teisių kontekste, tačiau viešojoje erdvėje vis dar vyrauja dezinformacija ir stereotipai. Interlytiškumas dažnai painiojamas su translytiškumu ar seksualine orientacija, o tai rodo ne tik žinių trūkumą, bet ir klaidingų prielaidų įsitvirtinimą.“

Olimpinių žaidynių pamokos

Tai ypač išryškėjo praėjusių Paryžiaus olimpinių žaidynių metu. Alžyro boksininkei Imane Khelif įveikus italę Angela Carini, žiniasklaida ir socialiniai tinklai mirgėjo naujienomis: „Translytis ringe sumušė moterį“, „Vyriški smūgiai pravirkdė italę“, „Brutalus susidorojimas su moterimis“. Žiniasklaidoje tuomet kalbėta ir apie translytiškumo, ir interlytiškumo sąvokas, tačiau alžyrietė tapatybės niekada nekomentavo.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovė Miglė Kolinytė „Lietuvos sveikatai“ pabrėžė, kad žiniasklaida, kuri tokiose situacijose turėtų nešti atsakomybę ir rodyti pagarbą žmogaus tapatybei, pasielgė priešingai – paskleidė klaidinančią informaciją ir suskaldė visuomenę. „Tai lėmė liūdinančią ir nerimą keliančią situaciją – pasipylė į translyčius, interlyčius žmones ir net visą LGBTQ+ bendruomenę nukreipta neapykantos bei pašaipių komentarų banga“, – teigė M.Kolinytė.

Tarptautinis olimpinis komitetas patvirtino, kad I.Khelif atitiko dalyvavimo žaidynėse taisykles, o jos lytį nurodo pasas. Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė patikslino: „Alžyrietė nėra translytė moteris, ji yra cis moteris, kuri gimė mergaite, ir jos pase visada buvo pažymėta, kad ji moteris.“

Natūrali biologinė įvairovė

Tarp interlyčių žmonių – Holivudo ir muzikos žvaigždės: Elliotas Page’as, Samas Smithas. Pernai apie savo interlytiškumą paskelbė ir Eurovizijos nugalėtojas portugalas Salvadoras Sobralis. „Vieną dieną pajutau, kad virstu moterimi: skaudėjo krūtis, veidas tapo apvalesnis ir ant kūno visai neturėjau plaukų, – interviu tinklalaidėje „Watch.TM“ atviravo dainininkas. – Esu interseksualus, nes mano organizmas negamina testosterono.“

Pasak D.Juščiūtės, visuomenei sunku suprasti, kad interlytiškumas – ne patologija ar sutrikimas, bet natūrali biologinė įvairovė. Tradicinis binarinis požiūris į lytį – kad egzistuoja tik dvi „teisingos“ lyties kategorijos: vyrai ir moterys – yra giliai įsišaknijęs tiek visuomenėje, tiek teisinėje ir medicininėje praktikoje.

„Žmonėms sunku priimti, kad ne visi asmenys atitinka įprastus lyties standartus. Pavyzdžiui, žmogus gali turėti moteriškas lytines ląsteles, bet vyriškas chromosomas arba būti su dviem lytinių organų požymiais – tai dažnai laikoma anomalija, kurią reikia „ištaisyti“,“ – aiškina Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkė Deimantė Juščiūtė.

Anot Lygių galimybių kontrolierės B.Sabatauskaitės, interlytiškumo terminas apibūdina asmenis, gimusius su biologiniais lytiniais požymiais, kurie „neatitinka tipinės binarinės vyro ir moters kūno sampratos“. Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro duomenimis, pasaulyje yra apie 1,7 proc. žmonių, turinčių interseksualių bruožų: nuo fiziologinių požymių, reprodukcinių organų ar jų dalies turėjimo iki kais kuriais atvejais didesnio testosterono arba estrogeno kiekio.

Reikalingos permainos

PSO bei JTO ne kartą yra kritikavusios priverstines chirurgines intervencijas į interlyčių vaikų kūnus, kurios atliekamos be jų sutikimo, siekiant „normalizuoti“ jų lytinius požymius. Tokios intervencijos, anot D.Juščiūtės, pažeidžia teisę į kūno neliečiamumą ir gali sukelti fizinių bei psichologinių traumų visam gyvenimui.

„Medicininės intervencijos į interlyčių vaikų kūnus be jų sutikimo dažnai suvokiamos kaip būtinos, o tai atspindi visuomenės nesupratimą apie teisę į kūno neliečiamumą ir savarankišką sprendimų priėmimą, – pabrėžia Instituto teisininkė. – Interlytiškumo tema turėtų būti įtraukta į lytinį ugdymą mokyklose, aiškinant, kad biologinė įvairovė egzistuoja ir yra normali. Medicinos ir psichologijos specialistai turėtų gauti išsamesnį išsilavinimą apie interlytiškumą, įskaitant etišką požiūrį į interlyčių vaikų kūno autonomiją ir prievartinių chirurginių intervencijų žalą. O Lytinio ugdymo programos turėtų apimti diskusijas apie teisę į kūno neliečiamumą ir savarankišką sprendimų priėmimą.“

Pasak pašnekovės, svarbu į diskusiją įtraukti visas visuomenės grupes ir sukurti aplinką, kurioje interlyčiai asmenys jaustųsi priimti ir gerbiami.

„Būtina įtraukti interlytiškumą į diskriminacijos draudimo įstatymus ir užtikrinti apsaugą darbo, sveikatos priežiūros ir švietimo srityse“, – teigia D.Juščiūtė.

„Žiniasklaida ir populiarioji kultūra turėtų kurti pozityvius interlytiškumo atvaizdus, pateikti realias interlyčių asmenų patirtis. Svarbu skatinti interlyčių asmenų balsus viešojoje erdvėje – interviu, dokumentiniai filmai, straipsniai padėtų mažinti stigmatizaciją ir keisti stereotipus.“

Tiek pat svarbu kurti interlyčių asmenų paramos grupes, skatinti tarpusavio palaikymą ir prieigą prie sveikatos bei psichologinės pagalbos.

UAB „Lietuvos sveikata“ pranešimas spaudai 

Klaipėdos apygardos prokuratūros teritorijoje ši iniciatyva taip pat sėkmingai įsibėgėjo – įvairiuose regiono miestuose jau aplankyta daugiau nei dešimt septintokų klasių. Iš viso suplanuota apie keturiasdešimt susitikimų su mokiniais Klaipėdoje, Nidoje, Palangoje, Plungėje, Kretingoje, Gargžduose ir jų apylinkėse.

Apie pirmąjį susitikimą Nidoje, jo metu kilusias diskusijas bei teisėsaugos vaidmenį jaunimo gyvenime kalbamės su Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiuoju prokuroru Nerijumi Šiauliu.

Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Nerijus Šiaulys

Paaugliams būdingas noras pritapti prie bendraamžių ir elgtis taip, kad jiems patiktum, net jei supranti, jog tai nėra teisinga. Ar prisimenate kokią nors tokią situaciją iš savo paauglystės?

Vienas nutikimas man įstrigo visam gyvenimui. Kartą, turbūt aštuntoje klasėje, grįžinėjome su draugais iš muzikos mokyklos. Vienas iš jų pasakė, kad nori užsirūkyti. Tuo metu cigarečių dar buvo galima nusipirkti po vieną, o rūkymas, kaip ir dabar, daugeliui paauglių atrodė tarsi kažkoks „suaugiškumo“ ir pranašumo prieš kitus simbolis. Su tikru noru rūkyti ar kitaip svaigintis tai neturi nieko bendro. Manau, kad ir tas mano draugas taip pasakė būtent norėdamas pasirodyti prieš mus. Bet man jo pasiūlymas nepadarė įspūdžio, gal net pasirodė kvailokas, todėl tiesiog jo paklausiau: „Gal geriau nusipirk gumos ar saldainių?“ Ir nors kitas kartu buvęs paauglys iškart atšovė: „Kam jam patarinėti – tegul pats sprendžia!“, mano žodžiai vis dėlto paveikė. Draugas galiausiai pasirinko kažkokį saldainį, kuriuo pasidalijo ir su manimi.

Ši patirtis padėjo suprasti labai svarbų dalyką – didesnę vertę, ir ne tik tarp paauglių, turi ne uždraustų dalykų pabandymas, ne nustatytų ribų peržengimas, ne paklusimas kažkokiai grupei, bet pasitikėjimas savimi ir savo vertybių bei nuomonės turėjimas. O kai dar ir garsiai ją išsakai – gali labai reikšmingai padėti tam, kuris dėl savivertės stokos nedrįsta atsispirti daugumos spaudimui padaryti kokią nors nesąmonę.

Kaip atsimenate savo paauglystę ir kaip tuomet įsivaizdavote savo ateitį?

Nuo pirmų klasių visuomet buvau gana stropus, atsakingas mokinys. Matyt šeimoje nuo ankstyvos vaikystės skiepytos vertybės, auklėjimas suformavo mane taip, kad man buvo natūralu siekti ne tik gerų pažymių, bet ir tikrų, nuoširdžių santykių su klasės draugais. Aš ir dabar manau, kad pagarba, draugiškumas ir atvirumas – vertybės, kurios turi lydėti žmogų visais jo gyvenimo etapais. Kaip ir daugumai paauglių man ne kartą galvoje sukosi mintys, kuo būsiu, ką turi rinktis ir kodėl. Bandžiau suprasti, kas esu, ko noriu gyvenime, ką turiu dėl to daryti. Kadangi lankiau muzikos mokyklą, buvo etapas, kai labai rimtai galvojau apie muzikanto kelią. Nors muzikantu netapau, tačiau muzika ir muzikos pamokos man davė labai daug – ugdė kantrybę, mokė drausmės, savidisciplinos, gebėjimo įsiklausyti. Vis dėlto, gal devintoje klasėje, pajutau, kad norėčiau veikti visuomenėje ir perduoti kitiems tai, kas man pačiam atrodo svarbu, o muzikanto kelias, deja, man to nesuteiks. Greičiausiai prie to sprendimo prisidėjo ir vis aiškiau suvokiama teisingumo vertė. Norėjau ne tik išreikšti save, bet ir realiai prisidėti prie teisingumo užtikrinimo. Būtent todėl vėliau pasirinkau teisės studijas, o šiandien dirbu prokuratūroje – institucijoje, kur galiu ne tik užtikrinti teisingumą, bet ir padėti žmonėms suprasti, kur veda jų pasirinkimai, patarti, o kartais – ir sudrausminti.

Kaip vertinate savo pirmąjį susitikimą su septintokais?

Mano bei kolegų tikslas šiuose susitikimuose yra ne tik pristatyti prokuratūrą ir jos veiklą, padiskutuoti teisiniais klausimais, bet ir perduoti mokiniams žinutę, kad mums rūpi, kas su jais vyksta mokykloje, jų draugų aplinkoje, šeimose. Nėra netinkamų klausimų – bandome atsakyti į visokiausius. Skatiname moksleivius pamatyti, suprasti apie gyvenimą daugiau, pasigilinti, pažiūrėti į įprastus jų aplinkoje reiškinius iš kitos perspektyvos. Manau, kad tai labai svarbu, jei norime, kad mus kažkada pakeisianti karta užaugtų atsakinga, sąmoninga, brandi, daug gebanti ir geresnė už mus.

Sakėte, jog mokiniams buvo labai smalsu sužinoti, kodėl gi pasirinkote būti prokuroru, o ne advokatu. Kaip atsakėte į šį klausimą?

Na, tai tikrai buvo įdomus klausimas, kuris privertė dar kartą apmąstyti savo pasirinkimus... (šypteli). Visų pirma, tai galimybė atskleisti tiesą. Tačiau man visada buvo svarbu ne tik ieškoti teisybės, bet ir padėti tiems, kurių teisės buvo pažeistos. Prokuroras stovi nukentėjusiojo pusėje ir siekia, kad kaltieji atsakytų už savo veiksmus. Be to, ši profesija leidžia prisidėti prie įstatymų tobulinimo, o tai reiškia, kad galima padėti ne tik vienam žmogui, bet ir visai visuomenei.

Susitikimas su Neringos gimnazijos septintokais Nidoje

Paminėjote, kad prokuroras siekia užtikrinti, jog kaltieji atsakytų už savo veiksmus. 2024 metais Klaipėdos apskrityje buvo ištirtos 149 nusikalstamos veikos, kurias padarė nepilnamečiai. Ar jauni žmonės visada suvokia, kokias pasekmes gali turėti jų elgesys? Kaip su jais kalbėtis apie atsakomybę?

Deja, bet tikrai ne visada iki galo suvokia savo veiksmų pasekmes, nors tai ir natūralu – jų patirtis ir branda dar tik formuojasi. Todėl paaugliai dažnai klaidingai mano, kad tam tikri jų poelgiai arba neturės rimtų padarinių, arba jiems neteks už juos atsakyti dėl amžiaus. Ir labai nustemba, kai paaiškėja, kad yra kitaip. Todėl su nepilnamečiais būtina kalbėti aiškiai ir suprantamai, pateikiant ne tik teisinių, bet ir kitų – emocinių, socialinių, pasekmių pavyzdžius. Be to jauni žmonės ne visuomet supranta, koks elgesys yra nusikalstamas, todėl kabėdamiesi su jais stengiamės kuo paprasčiau paaiškinti, kur yra riba tarp priimtino ir neteisėto veikimo.

Nereti atvejai, kai netinkamas elgesys ar net nusikaltimai lieka ilgai nepastebėti dėl aplinkinių abejingumo. Labai svarbu, kad mokiniai suvoktų, jog kiekvienas jų pranešimas apie netinkamą kažkieno elgesį, galimai nusikaltimą, yra labai reikšmingas ir visų pirma tam, kuris patiria skriaudą. Pavyzdžiui, viena iš įsivaizduotų situacijų, kurią aptarėme su moksleiviais, buvo tokia: tarkime, būdami kažkur mieste, viešoje vietoje, staiga matote kaip netoliese vyras kelis kartus smūgiuoja kartu su juo esančiai moteriai. Viskas įvyksta labai greitai ir netikėtai, nėra aišku, kodėl tai įvyko ir ko tikėtis toliau. Kalbėjomės, ką kiekvienas būtų daręs, jei taptų tokio smurto liudininku. Manau, kad ne vienam tokios situacijos aptarimas padėjo geriau suprasti savo atsakomybę ir įsivertinti galimybes reaguoti, padėti aukai saugiu sau būdu. Tai tikrai yra ir naudinga, ir svarbu.

Kaip manote, ar dabartinė sistema suteikia pakankamai galimybių jaunuoliams pasitaisyti?

Kiekvienas turi galimybę pasikeisti, jei tik jis to pats nori. Tačiau keistis be pagalbos iš šalies yra nepaprastai sunku ne tik paaugliui. Reikia, net būtina, kad kažkas stebėtų, padėtų įgyvendinti pokyčius. Paauglys, kuris nusiteikęs keistis, turi sutikti priimti pagalbą ir suprasti, kad jį akylai stebintys tėvai, mokyklos darbuotojai, policija, socialiniai darbuotojai ar vaikų teisių apsaugos specialistai tai daro ne todėl, kad nori jį nubausti, pažeminti, taip rodo nepasitikėjimą, bet todėl, kad siekia padėti. Nors paaugliui jausti tokią priežiūrą, kontrolę gal ir ne itin malonu. Tad sistema yra, ji veikia, bet be paties paauglio ir jį supančių suaugusiųjų sąmoningumo, kantrybės ir valios rezultato nebus.

Jei galėtumėte pakeisti vieną dalyką Lietuvos teisinėje sistemoje, susijusį su nepilnamečiais, kas tai būtų?

Tai būtų specializuotų teisėjų, nagrinėjančių tik nepilnamečių bylas, įvedimas. Manau, kad baudžiamasis procesas neturėtų apsiriboti vien tik nusikalstamos veikos įrodinėjimu ir bausmės skyrimu, bet turėtų apimti ir priežasčių nustatymą – kodėl nepilnametis nusikalto pirmą kartą ar pakartotinai. Teismo procese turėtų aktyviai dalyvauti su nepilnamečiu susiję asmenys bei institucijų atstovai – tėvai, mokyklos atstovai, vaiko teisių apsaugos specialistai, probacijos tarnyba ir kt. Toks požiūris leistų ne tik tiksliau įvertinti nepilnamečio situaciją, bet ir užtikrinti tinkamą prevenciją ateičiai. Be to, labai svarbu, kad auklėjamojo poveikio priemonės būtų ne tik skiriamos, bet ir atsakingai įgyvendinamos, o tėvai aktyviau įsitrauktų į vaiko elgesio korekciją. Tik kompleksinis požiūris, apimantis tiek teisinę, tiek socialinę pagalbą, gali padėti sumažinti nepilnamečių nusikalstamumą ir skatinti juos rinktis teisingus sprendimus.

Susitikimas su Neringos gimnazijos septintokais Nidoje

Na ir pabaigai – jei šiandien galėtumėte pasikalbėti su savo jaunesniu „aš“, ką jam patartumėte?

Pasakyčiau labai paprastai: lik toks, koks esi. Būk savimi. Nesigėdyk būti geras kitiems, stropus, elgtis teisingai, nebijok būti atviras ir nuoširdus, net jeigu atrodo, kad dėl to tapsi nepopuliarus. Neieškok patvirtinimo savo sprendimams iš aplinkinių, jeigu jauti, kad tas sprendimas prieštarauja tavo vertybėms. Vadovaukis savo vertybėmis ir sveiku protu. Nebijok prašyti pagalbos ir ją priimk. Ir nepamiršk, kad tavo balsas turi galią. Kartais tik vienas sakinys, vienas nuoširdus klausimas, komentaras, palaikymo žodis gali ne tik pakeisti kažkieno sprendimą tą dieną, bet ir paveikti jo požiūrį visam gyvenimui.

LR Prokuratūros pranešimas spaudai 

Ilgainiui dėl klimato pokyčių ežeras išdžiūvo, o jo dugnas virto dykuminga lyguma. Ypač daug smulkių nuosėdų susikaupė Bodelės įduboje, iš kurios, veikiant sausrai ir stipriems vėjams, šios dalelės lengvai pakyla į atmosferą. Palankiomis meteorologinėmis sąlygomis jos nukeliauja net tūkstančius kilometrų – iki Europos, įskaitant ir Lietuvą.

Į Lietuvą atnešamos Sacharos dulkės yra įvairių mineralų mišinys – jose aptinkama kvarco, geležies ir aliuminio oksidų, molio dalelių, kalcio junginių ir kitų komponentų. Tai ne šiaip dulkės – tai milijonus metų skirtingo klimato ir aplinkos sąlygomis formavęsi mikrofragmentai, kuriuos dabar perneša pasauliniai atmosferos srautai. Šis reiškinys vadinamas aeoliniu procesu – kai vėjas tampa geologiniu veiksniu, gebančiu pernešti medžiagas per žemynus.

Nors Lietuvoje Sacharos dulkės dažniausiai siejamos su trumpalaikiu oro kokybės pablogėjimu, pasaulyje jos turi ir daug didesnį poveikį. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Amazonės atogrąžų miškai, kurių dirvožemis labai senas ir skurdus. NASA ir kiti mokslininkai nustatė, kad būtent Sacharos dulkės, perneštos per Atlantą, atneša fosforo ir kitų maistinių medžiagų, pamaitinančių miško ekosistemą. Šios dulkės veikia tarsi natūralios, geologiškai susiformavusios trąšos.

Lietuvoje šis poveikis mažesnis, bet pats reiškinys svarbus ir geologiniu požiūriu. Tokie dulkių epizodai – ne atsitiktiniai. Jie dažniausiai pasitaiko pavasarį (kovą–gegužę), kai Sacharoje dominuoja sausros ir stiprūs vėjai. Tad šis reiškinys turi sezoninį pobūdį ir gali būti stebimas reguliariai.

Lietuvos geologijos tarnybos specialistai atkreipia dėmesį, kad reiškiniai, kuriuos pastebime kasdienėje aplinkoje, – drumstas dangus, rausvas lietus ar dulkės ant langų – gali būti ir geologinių procesų rezultatas. Tai priminimas, kad geologija „veikia“ ne tik mums po kojomis, bet ir danguje.

Pavyzdžiui, dangus „drumstas“ tampa dėl ore tvyrančių smulkių kietųjų dalelių, kurios yra nuosėdinės kilmės – kvarco dulkės, molio mineralai ir kt. Rausvas lietus susiformuoja lietui išplaunant šias dulkes iš atmosferos – rausvą spalvą suteikia geležies oksidai. Dulkių sluoksnis ant paviršių – ne šiaip nešvarumai, bet tikri mikromėginiai, kuriuos galima naudoti geologiniams tyrimams.

Net keli miligramai tokių dulkių leidžia nustatyti jų kilmę ir sudėtį. Šių dalelių analizė gali atskleisti jų susidarymo sąlygas, pernešimo kelius ir galimą poveikį dirvožemiui ir bet kokiems kitiems paviršiams. Skirtingos dulkių kilmės vietovės turi unikalią mineralinę sudėtį – vadinamąjį geocheminį parašą. Todėl pagal dulkes galima net identifikuoti, iš kurios Sacharos dalies jos kilusios.

Kai Sacharos dulkės nusėda ant sniego (pvz., Alpėse), sniego paviršius įgauna gelsvą ar oranžinį atspalvį. Dėl to sniegas atspindi mažiau šviesos (sumažėja albedas) ir sniegas greičiau tirpsta. Tai dar vienas pavyzdys, kaip geologinės dalelės veikia klimato procesus.

Dulkės stebimos naudojant palydovinius vaizdus – tokie duomenys leidžia numatyti, kur ir kada dulkės pasieks Europą. NASA ir Europos kosmoso agentūros palydovai (pvz., MODIS, Sentinel-5P) fiksuoja dulkių debesis ir jų koncentraciją ore.

Tai geras priminimas, kad geologija, atmosfera, biosfera ir hidrosfera susijusios tarpusavyje.

Lietuvos geologijos tarnybos informacija

Stebėjimai atlikti monitoringo metu, dalyvaujant savanoriams iš Studentų gamtininkų mokslinės draugijos. Būtent šiuo metu tritonai iš sausumos keliauja į vandenį poruotis, todėl tai – itin tinkamas metas jų monitoringui.

Atkuriamoje Baltosios Vokės šlapynėje prieš du metus buvo įrengti specialūs tvenkinukai, pritaikyti skiauterėtųjų tritonų poreikiams ir įrengtos vietos žiemojimui – medienos, šakų bei lapų krūvos. „Naujai suformuoti tvenkinukai yra svarbūs tritonams, nes juose nėra tritonus ir jų kiaušinėlius valgančių žuvų, kurios neleidžia įsitvirtinti populiacijai. Šių metų stebėjimai patvirtina – buveinių atkūrimo priemonės veikia. Tai pirmieji metai, kai čia aptikti net 8 skiauterėtieji tritonai, o vertinant jų amžių ir lytį kitais metais tikimės pagausėjimo.“ – sako LIFE Marsh Meadows projekto koordinatorė Lietuvoje Gabija Tamulaitytė.

Skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus) – didžiausias Lietuvos tritonas, užaugantis iki 16 cm. Pavasarį patinėliai pasipuošia ryškia skiautere ir vilioja pateles šokiais – dėl to ši rūšis dažnai vadinama „lietuviškuoju slibinu“.
Skiauterėtieji tritonai labiausiai mėgsta seklias kūdras, lėtai pratekančius upelius, kanalus, kuriuose pavasarį vyksta tuoktuvės ir dauginimasis. Pavasarį, tuoktuvių metu patinėliai užsiaugina įspūdingą, spalvingą skiauterę per visą kūną ir uodegą, kuria stengiasi sužavėti aplink plaukiojančios damas. Negana to, su gražiu apdaru kartu būna ir viliojantys šokiai, kuriais patinėliai stengiasi apsukti galvas kuo daugiau patelių. 

Tritonai didžiąją metų dalį praleidžia sausumoje. Daugiausiai miškingose vietovėse žemumose. Maitinasi įvairiausiais bestuburiais kuriuos tik gali pagauti.

VšĮ ,,Baltijos aplinkos forumo" pranešimas spaudai

Šie vertinimai grindžiami kasdieniais vandens lygio matavimais automatiniais davikliais 65 gręžiniuose (20 jų kasdien perduoda duomenis nuotoliniu būdu) ir cheminės sudėties tyrimais (paimti mėginiai iš 86 gręžinių ir 34 šaltinių visoje Lietuvoje).

Į monitoringą buvo įtrauktas ir naujas uždavinys – požeminio vandens veiklos stebėsena karstiniame Biržų ir Pasvalio regione, kur dėl intensyvaus gręžinių įrengimo gali sustiprėti požeminių įgriuvų rizika. Čia pradėtas atskiras vertinimas: buvo apžiūrėta 30 gręžinių, paimti mėginiai, stebimos ilgesnio laikotarpio cheminės sudėties tendencijos.

Vandens lygio pokyčiai

2023 m. rudenį ir žiemos pradžioje kritulių trūko, tad šiaurinėje ir pietinėje Lietuvos dalyje gruntinio vandens lygis 2024 m. pavasarį vietomis buvo žemesnis nei įprastai. Pavyzdžiui, Papilėje (–26 cm), Žuvinte (–22 cm), Puvočiuose (–20 cm) užfiksuotas žemesnis nei vidutinis daugiametis požeminio vandens lygis. Panevėžyje, Iciūnuose, Šelmentoje taip pat užfiksuoti žemesni nei įprastai lygiai.

Kita vertus, 2024 m. vasarį–gegužę vyravę drėgnesni orai daugelyje vietovių lėmė, kad metinis gruntinio vandens lygis atitiko arba viršijo daugiametį vidurkį.

Vandens sudėtis 

Ištyrus 120 stebėjimo taškų nustatyta, kad daugumoje vietų vanduo išlieka natūraliai švarus – tai gėlas, mažai mineralizuotas požeminis vanduo, kuriame vyrauja kalcio, magnio, hidrokarbonatų jonai, o organinės medžiagos koncentracija maža.

Vis dėlto maždaug 20 proc. vietų užfiksuoti žmogaus veiklos pėdsakai – padidėję nitratų, amonio ar fosfatų kiekiai. Pavyzdžiui, Arimaičių šaltinyje nitratų koncentracija viršijo leistiną 50 mg/l ribą, Balbieriškio šaltinyje fosfatų kiekis siekė 1,34 mg/l (riba – 0,7 mg/l).

Požeminio vandens sudėtis priklauso nuo geologinių sąlygų, o kai kuriose Lietuvos vietose gamta pati lemia anomalijas.

Šiaurės Lietuvoje (Biržų ir Pasvalio regionas), kur arti žemės paviršiaus paplitę gipso turintys uolienų sluoksniai, požeminis vanduo pasižymi itin didele sulfatų koncentracija (600–1200 mg/l) ir mineralizacija iki 2,3 g/l, t. y. viršija geriamojo vandens reikalavimus.

Tokie rezultatai užfiksuoti Karajimiškio poste, Salomėjos, Smardonės šaltiniuose, Iciūnuose ir Baltajame šaltinyje.

Pietų Lietuvoje (Darsūniškio ir Druskelės šaltiniai) vandens cheminę sudėtį keičia giluminiai mineraliniai vandenys – randama daug chloridų (iki 1300 mg/l) ir natrio (iki 680 mg/l).

Pajūrio ir pelkėtose vietovėse požeminis vanduo turi daug organinės medžiagos. Pvz., Kintuose, Rūgaliuose (Šilutės r.), Margiuose (Varėnos r.) permanganato skaičius viršijo 50 mg/l O₂ (leistina riba – 5 mg/l).

Anomalios cheminės sudėties gruntinis vanduo nėra tinkamas kasdien gerti ar buityje, bet, kol jame nėra žmogaus veiklos sukeltų cheminės sudėties pokyčių ar pavojingų cheminių medžiagų, jis vertinamas kaip geros cheminės būklės.

Pirmą kartą – vaistų likučių tyrimai

2024-aisiais pirmą kartą Lietuvoje atliktas vaistinių medžiagų likučių monitoringas požeminiame vandenyje. Tyrimai atlikti 39 vietose: požeminio vandens mėginiai imti iš skirtingose Lietuvos vietovėse esančių natūralių šaltinių, valstybinio monitoringo gręžinių, atvirų ir priekrantinių vandenviečių gręžinių ir potencialių taršos objektų – sąvartynų ir valymo įrenginių monitoringo gręžinių, kur tikėtina didesnė taršos tikimybė.

Vaistų likučių rasta Matuizų, Varėnos, Kleboniškių, Jankiškių vandenvietėse, Utenos šaltinyje, prie Kariotiškių sąvartyno, šalia valymo įrenginių Vilniuje ir Lazdijuose.

Vaistų likučiai į aplinką dažniausiai patenka kartu su nuotekomis, iš valymo įrenginių ir iš sąvartynų, į kuriuos patenka nepanaudoti produktai, taip pat nepakankamai gerai išvalytas nuotekas naudojant žemės ūkyje laistymui. 

Požeminiame vandenyje dažniausiai (6 tyrimo vietose) rasta karbemazepino (prieštraukulinis vaistas). Jo koncentracija vandenviečių vandenyje buvo 0,007–0,008 µg/l, Utenos šaltinio – 0,013 µg/l, maksimali 0,085 µg/l – Lazdijų nuotekų valymo įrenginių aplinkoje. Diatrizoato (kontrastinė medžiaga, naudojama rentgeno tyrimo metu) rasta Varėnos vandenvietėje 0,055 μg/l, pakartojus tyrimą – 0,045 μg/l; benzotriazolo – Jankiškių vandenvietėje – 0,23 μg/l, pakartojus tyrimą – 0,11 μg/l. Tuo tarpu ibuprofeno koncentracija 0,45 μg/l nustatyta tik šalia uždaryto Kariotiškių sąvartyno ir buvo didžiausia iš visų identifikuotų junginių, o diklofenako Vilniaus valymo įrenginių aplinkoje – 0,039 μg/l.

Nors normos šiuo metu nereglamentuojamos, aptiktos koncentracijos rodo, kad gyvensenos pėdsakai gali pasiekti ir požeminį vandenį, ypač tose vietose, kur jis lengvai pažeidžiamas.

Bendradarbiavimas su kaimynais 

Taip pat tęsiamas pasienio požeminio vandens monitoringas su Latvija (17 gręžinių ir 7 šaltiniai Lietuvos pusėje; 16 gręžinių ir 7 šaltiniai Latvijos pusėje) ir Lenkija (14 gręžinių Lietuvos pusėje ir 15 gręžinių Lenkijos pusėje).

Lietuvos siena su Latvija tęsiasi 588,09 km, pasienio teritorija patenka į Ventos, Lielupės ir Dauguvos upių baseinų rajonus. Abi šalys geriamojo vandens tiekimui pasienio teritorijoje naudoja tik požeminį vandenį. Lietuvos siena su Lenkija tęsiasi 104,3 km, visa teritorija priskirta Nemuno upių baseinų rajonui. 

Bendri lauko darbai, duomenų palyginimas ir informacijos apsikeitimas padeda vertinti regioninę požeminio vandens kokybę. Nustatyta, kad blogiausios kokybės vanduo – gipsingame Dauguvos–Salaspilio (Įstro–Tatulos) vandeningajame sluoksnyje (Latvijos pasienyje), o geriausios kokybės – Lenkijos kvartero vandeninguosiuose sluoksniuose.

„Požeminio vandens pokyčiai sunkiai pastebimi, bet reikšmingi. O žmogaus veikla, net ir netiesioginė, gali turėti ilgalaikių pasekmių. Kiekvienas tyrimas padeda ne tik įvertinti esamą būklę, bet ir užtikrinti vandens kokybę tiek gamtiniu, tiek vartojimo požiūriu“, – pabrėžia J. Arustienė.

LGT pranešimas spaudai 

Jei bent į du klausimus atsakėte teigiamai, reikėtų atidžiau paanalizuoti save – galbūt jums būdingas apsimetėlio sindromas. 

Apsimetėlio sindromo (angl. imposter syndrome) terminas bent jau Lietuvoje kol kas nėra išpopuliarėjęs ir todėl neretai klaidingai suprantamas: atrodytų, žmogus-apsimetėlis yra tas, kuris sąmoningai pateikia save kaip kažką puikiai žinantį, mokantį, gebantį atlikti, nors iš tiesų toks nėra. 

Visgi šis fenomenas apibrėžiamas kitaip: tai psichologinė būsena, visuma mąstymo, emocijų ir elgesio ypatumų, kurie išreiškia asmenybės gilias vidines abejones savo paties pasiekimais, kompetencija, intelektu ir pan. Labai svarbu pabrėžti tai, kad būtent kiti jam atrodo daug daugiau žinantys ir labiau sugebantys nei jis pats, todėl toks žmogus išgyvena baimę, kad visa tai bus demaskuota, kad bus atskleista jo įsivaizduojama nekompetencija. 

Būdingas kompetentingiems žmonėms 

Įdomu tai, kad šis fenomenas dažniausiai būdingas būtent labai kompetentingiems ir intelektualiems žmonėms: jie būna daug pasiekę moksle, versle, mene ar bet kurioje kitoje srityje, t. y., tai profesionalai, dirbantys atsakingus darbus ar puikiai besimokantys, vykdantys reikšmingus projektus ir neretai daug uždirbantys. Bandymai juos įtikinti, kad abejojimas savo kompetencija neturi jokio pagrindo, paprastai neduoda jokio efekto. 

Tad kaip iš šalies atrodo tokia asmenybė? Dažniausiai ją matome kaip įdomią, įsitraukusią į savo sritį, daug pasiekusią, tačiau kartu galima pastebėti, kad tai neretai nerimastingas, pažemintos savivertės ir nesėkmių bijantis žmogus, kuriam gali būti būdingi gilūs ir nelankstūs įsitikinimai, perfekcionizmas, siekis išlaikyti atstumą, kad apie jo „paslaptį“ niekas nesužinotų. 

Tokie žmonės nuoširdžiai netiki jiems išsakomais pagyrimais ir nuolat siekia dar aukštesnių rezultatų. Apsimetėlio sindromas dažnai pasireiškia darboholikams arba, priešingai, atidėliotojams, kurie mano nesugebėsiantys visko atlikti idealiai. 

Dabartiniai tyrimai rodo, kad šis sindromas panašiai pasitaiko tiek vyrams, tiek moterims, nors iš pradžių jis buvo pastebėtas tarp sėkmingų moterų. Beje, šio reiškinio tyrimai vykdomi nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio, kai mokslo pasaulyje pirmą kartą buvo paminėtas apsimetėlio sindromas. 

Manoma, kad šio fenomeno šaknys gali glūdėti vaikystėje. Vienas iš vaikystės scenarijų yra toks (jų gali būti ir daugiau): kai tėvams tampa svarbesni ne patys vaiko pasiekimai, o tai, kaip jis atrodys giminės ir kaimynų akyse, kiek ir kokių medalių bei diplomų laimės; kai barama už bet kokią klaidą ar nesėkmę, o bet kuris laimėjimas ar aukštas pažymys yra priimamas kaip privalomas ir nevertas pagyrimo. 

Tad, būdamas suaugęs, toks žmogus ir toliau gyvena pagal tą pačią schemą: jam svarbu, kaip jį įvertins aplinkiniai; jam atrodo, kad pasiekimai vis dar nepakankami ir kad jį tuoj demaskuos. Tokie žmonės net nepastebi, kad save priima kaip objektą, kurį reikia nuolat tobulinti, jog išliktų vertingi kitų akyse: tik jei esu vertingas kitiems, esu vertingas ir sau. Nebepastebima tikrųjų savo norų, vertybių, atsisakoma laisvės. Ypač didelis nesaugumo jausmas kyla tuomet, kai netikėtai pasiūloma karjera ar jei toks žmogus pakviečiamas kaip ekspertas pateikti išvadą ar pan. Ima atrodyti, kad dabar tikrai visi supras, jog jis – tuščia vieta. 

Nors kartą patyrė virš 60 proc. žmonių 

Psichologai pastebi, kad apsimetėlio sindromo priežastys nebūtinai susijusios tik su vaikystėje įtvirtintais mąstymo ir elgesio modeliais. Pvz., apmaudų jausmą, kad esi tik apsimetėlis, gali išprovokuoti ir socialiniai tinklai: ten, matydami daug nudailintų sėkmės „paveikslėlių“, susikuriame įsivaizdavimą, jog kitų įspūdingi rezultatai buvo pasiekti lengvai ir greitai, o tai provokuoja savęs ir savo pasiekimų nuvertinimą, kelia vidinę įtampą, nes mes žinome, kad kelias į rezultatą buvo ilgas ir tikrai nelengvas. 

Išprovokuoti sindromo pasireiškimą gali ir socialinė aplinka. Pvz., jei jūsų darbinėje aplinkoje labai stipriai akcentuojami siekiami aukšti rodikliai, darbuotojai nuolat lyginami ir vertinami, yra didelė rizika greitai pasijusti nepakankamai protingu, kompetentingu ar vertingu, net jei yra faktiniai pasiekimų įrodymai. Ima atrodyti, jog tai buvo tik atsitiktinė sėkmė, aplinkybių sutapimas ar tiesiog savo nekompetencijos slėpimas. Kitaip tariant, toks žmogus nekaltina ir nekritikuoja aplinkybių, aukštų reikalavimų ar pan. Jam nuoširdžiai atrodo, kad jis nevertas jam mokamo gero atlyginimo, pagarbaus požiūrio į save, statuso. 

Apsimetėlio sindromas nereiškia psichikos sutrikimo, tačiau patvirtinta, kad dėl to gyvenimo kokybė gali suprastėti. Toks žmogus nuolat įsitempęs, daug dirbantis, savikritiškas ir nemokantis pasidžiaugti savimi bei savo pasiekimais, bijantis įsivaizduojamo demaskavimo. Visa tai gali vesti į depresiją, stiprų nerimastingumą. 

Yra duomenų, kad apsimetėlio sindromą nors kartą gyvenime yra patyrę apie 60–65 proc. žmonių ir tai, kaip taisyklė, yra intelektualių profesijų atstovai. Atrodytų, procentas gana aukštas. Tačiau šiame kontekste galima prisiminti ir gausią priešingo tipažo žmonių grupę, kurią taikliai apibūdina vadinamasis Daningo-Kriugerio efektas: kuo žmogus mažiau išmano ir sugeba, tuo aršiau yra įsitikinęs, jog žino ir sugeba daugiau už tos srities specialistus. 

Kitaip tariant, toks žmogus tiesiog nepajėgus suprasti, kaip jis... nesupranta. Tuomet sava nuomonė pateikiama labai kategoriškai, su didžiuliu pasitikėjimu, į miltus sumalant tikrų specialistų teikiamus faktus. Turbūt visi pamename pandemijos laikotarpį ir šimtus išdygusių karingai nusiteikusių „skiepų ekspertų“ socialiniuose tinkluose. 

Kaip padėti sau ir kitam? 

Ar galima sau padėti, jei skaitydami atpažinote savyje apsimetėlio sindromą? Tenka pripažinti, kad profesionaliausią pagalbą suteiktų psichologas: jis padėtų identifikuoti iš vaikystės atsineštus mąstymo ir elgesio modelius, traumas, ištrauktų į paviršių jūsų iracionalius įsitikinimus, mąstymo klaidas, išmokytų realistiškai žiūrėti į save. 

Jei visgi norėtumėte patys susidoroti su savyje pastebėtu apsimetėlio sindromu, pradėti reikėtų nuo analizės, kas jūsų atveju yra sėkmė ir nesėkmė, kaip tai galima pamatuoti objektyviais rodikliais, kiek rezultatas priklausė nuo jūsų, o kiek – nuo kitų ar neprognozuojamų atsitiktinumų. Reikėtų stengtis nelyginti savęs su kitais, o pagal objektyvius kriterijus lyginti save su ankstesniu savimi – ką išmokau, sužinojau, kokių įgūdžių įgijau. 

Kaip vadovai ar darbdaviai gali padėti savo darbuotojams? Pastebėta, jog didžiausią šio sindromo riziką patiria naujai priimti darbuotojai. Tad nuo pirmos dienos reikėtų pasirūpinti sklandžia adaptacija: naujokas turėtų aiškiai suprasti vadovo lūkesčius, pamatuojamus efektyvumo rodiklius, kurie susieti su terminais, trumpalaikius tikslus susipažįstant su organizacija. 

Adaptacija bus sklandesnė, jei darbuotojas nuo pirmos dienos turės bendravimo su kolegomis galimybę, galbūt ir mentorių, žinos organizacijos socialinius tinklus. Kitaip tariant, organizacijos bendravimo taisyklių išmanymas – į ką kreiptis su klausimais, kokiomis ryšio priemonėmis įprasta naudotis ir pan. – padeda išvengti gana dažnai besirandančio nepasitikėjimo savimi. 

Pirminiame etape labai svarbu, kad vadovas rastų laiko ir pasidomėtų, kaip darbuotojas jaučiasi, aptartų tiek geras, tiek blogas patirtis. Sudėtingesnė situacija tuomet, jei darbuotoją jau palietė apsimetėlio sindromas – atrodytų, savo komentarais vadovas tarsi sustiprintų jo baimes. Visgi, daugeliu atvejų apsimetėlio sindromas niekaip nesusijęs su tuo, kas realiai vyksta su darbuotoju, todėl vadovo išsakomi tiek teigiami, tiek neigiami konstruktyvūs komentarai leidžia darbuotojui turėti tam tikras atramas, kaip jo pasiekimai yra vertinami objektyvioje realybėje.  

Išmokus dirbti su emocijomis ir gebant teisingai vertinti savo pasiektą lygį, trumpalaikiai nepasitikėjimo savimi momentai bus mažiau grėsmingi. Beje, sėkmingai įveikus adaptacinį laikotarpį apsimetėlio sindromas gali išsivystyti vėliau, jau kylant karjeros laiptais. Jei norite tam užkirsti kelią, svarbu koncentruotis į savo pasiekimus, reflektuoti nesėkmes, priimant jas kaip savo profesinį augimą. 

Dr. Rosita Lekavičienė, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) profesorė, psichologė

„Tiek Vilniaus verbos, tiek Kūčių tradicija yra gyvi, bendruomenes telkiantys ir mūsų kultūrinį identitetą atspindintys reiškiniai. Teikdami šias paraiškas UNESCO siekiame ne tik tarptautinio pripažinimo, bet ir paskatinimo dar aktyviau šį paveldą saugoti ir perduoti ateities kartoms, o Kūčių atveju – ir stiprinti kultūrinius ryšius su mūsų partnerėmis Lenkija ir Ukraina“, – sakė kultūros ministras Šarūnas Birutis, išreikšdamas padėką visiems ekspertams, prisidėjusiems prie šių paraiškų rengimo.

Vilniaus verbų rišimo tradicija – tai ypatinga Velykų verbos forma, itin paplitusi Vilniaus krašto gyventojų šeimose. Verbos rišamos ant lazdyno pagaliuko iš džiovintų augalų, naudojant specifinę pynimo techniką. Šios įvairiaspalvės ir įvairių formų verbos yra ne tik svarbus Verbų sekmadienio simbolis, šventinamas bažnyčiose, bet ir Vilniaus bei Kaziuko mugės atpažinimo ženklas, unikalus tautodailės kūrinys. Tradicijos žinios ir įgūdžiai perduodami šeimose iš kartos į kartą, taip pat per aktyvią bendruomenių, tautodailininkų sąjungų, Vilniaus krašto verbų rišėjų asociacijos veiklą.

Paraišką apie Vilniaus verbų rišimo tradiciją padėjo rengti Vilniaus rajono savivaldybė, bendradarbiaudama su ekspertais, istorikais, Čekoniškių kaimo verbų ir buities seklyčios, Vilniaus krašto verbų pynėjų asociacijos ir pavienėmis verbų rišėjomis. Jos savo žiniomis, įžvalgomis, mintimis verbų rišėjos ir kiti tradicijos puoselėtojai pasidalino trumpuose filmukuose, kurie tapo sudėtine paraiškos dalimi.

Kūčių šventimo tradicija paraiškoje pristatoma kaip Lietuvoje, Lenkijoje ir Ukrainoje puoselėjama šeimos vakarienė, švenčiama gruodžio 24 dieną. Ši tradicija būdinga mūsų regionui, Abiejų Tautų Respublikos istorinei ir kultūrinei erdvei. Vienus ar kitus Kalėdų išvakarių tradicijos elementus (pasiruošimą, šventinių patiekalų gamybą, apeiginę šeimos vakarienę) galima atpažinti tiek lenkų, tiek ukrainiečių, tiek lietuvių tradicijoje.

Kūčių šventimo tradicija apima unikalius papročius, simboliką ir patiekalus, kuriuose susipina ikikrikščioniškos ir įvairių krikščioniškų konfesijų tradicijos. Kūčių vakarienės metu ant šienu padengto ir balta staltiese užtiesto stalo patiekiama 12 ar daugiau pasninko patiekalų (kūčia, kisielius, patiekalai iš žuvies, grybų, daržovių), prisimenami mirę artimieji, dalijamasi kalėdaičiu ar prosfora. Ši tradicija stiprina šeimos ir bendruomenės ryšius, vienybės, susitaikymo jausmus.

Ši paraiška buvo parengta bendradarbiaujant Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos ekspertams, jos rengimą koordinavo Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija ir Lietuvos nacionalinis kultūros centras. Daugybė bendruomenių, šeimų, pavienių tradicijos saugotojų Lietuvoje, Lenkijoje ir Ukrainoje leido naudotis šeimose ar bendruomenėse užfiksuota vaizdo medžiaga arba pasidalino specialiai šiam tikslui nufilmuotais reportažais, tapusiais paraiškos dalimi.

Šios dvi paraiškos – tai vienas iš Vyriausybės programos nuostatų priemonių įgyvendinimo plane numatytų veiksmų įgyvendinant prioritetą „Lietuvos visuomenės telkimas tapatybei puoselėti ir istorinei atminčiai aktualizuoti“. Jame numatyta pateikti ne mažiau kaip dvi reikšmingiausių nematerialaus kultūros paveldo vertybių nominacijas įtraukimui į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, siekiant stiprinti nematerialaus kultūros paveldo sklaidą ir paveldą puoselėjančių bendruomenių pripažinimą.

Papildoma informacija apie UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašus

Tai vis didesnę reikšmę įgyjanti priemonė, skatinanti tarptautinį tradicinės kultūros vertybių prestižą, žinomumą, kultūrinį turizmą, populiarinimą ir išsaugojimą. Šiuo metu UNESCO nematerialaus paveldo sąrašuose 788 vertybės, kurias įvairios bendruomenės, grupės, asmenys puoselėja 150-yje šalių, tarp jų ir Lietuvoje. Į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą  jau įrašytos 4 Lietuvos vertybės: kryždirbystė ir kryžių simbolika, Baltijos šalių dainų ir šokių šventės, lietuvių daugiabalsės dainos – sutartinės ir šiaudinių sodų tradicija.

Šalys reguliariai teikia vis naujas paraiškas UNESCO sąrašams. Nominacijų rengimo procesas padeda aktyvinti bendruomenes, įgalina jas tapti gyvojo paveldo ekspertėmis ir prisiimti atsakomybę už jo išsaugojimą. Tradicijų pripažinimas nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu skatina ne tik stiprinti puoselėtojų įgūdžius ir gebėjimus perduoti žinias kitoms kartoms, bet ir permąstyti tradicijas, stebėti jų raidą.

UNESCO Tarpvyriausybinis nematerialaus kultūros paveldo komitetas ypač skatina daugiašales paraiškas ir tuo pačiu – tarpkultūrinius ryšius visame pasaulyje. Pastaraisiais metais šalys vis dažniau rengia bendras giminingų tradicijų paraiškas, dalijasi vertinga patirtimi, semiasi įkvėpimo ir idėjų vienos iš kitų, rengdamos bendrus tradicijų išsaugojimo planus.  Šalims – tai galimybė paliudyti ne tik kultūrinę, istorinę, bet ir politinę bendrystę.

Kultūros ministerijos pranešimas spaudai

„Ant pirmosios Vyriausybės pečių gulė milžiniška atsakomybė. Jos nariams teko imtis skubių darbų atkuriant nepriklausomos ir demokratinės valstybės pagrindus, siekiant tarptautinio šalies pripažinimo, sprendžiant ekonominius ir socialinius iššūkius. Ir visa tai – šalyje tebesant svetimai okupacinei kariuomenei ir jaučiant nuolatinį nors ir byrančio, tačiau agresyvaus sovietų režimo spaudimą. Šios aplinkybės reikalavo ir drąsių, ir išmintingų sprendimų.

Per šiuos 35-erius metus Lietuva tvirtėjo ir nuėjo ilgą pažangos kelią – jį tęsiame ir toliau. Kad ir kokių iššūkių turėtume, daugelio atmintyje tebegyva istorija šiandien drąsinančiai primena: esame įveikę pačius sunkiausius uždavinius. Tai liudija neblėstančią tikėjimo rytojumi, pasitikėjimo valstybe ir vienas kitu svarbą“, – sako Ministras Pirmininkas Gintautas Paluckas.

Pirmajai Vyriausybei, prisiekusiai balandžio 11 d., vadovavo Ministrė Pirmininkė Kazimira Danutė Prunskienė, jos pavaduotojais tapo Algirdas Mykolas Brazauskas ir Romualdas Ozolas.

Visų pirmosios Vyriausybės ministrų sąrašas.

lrv.lt. inf. Vladimiro Gulevičiaus / ELTA nuotr.

Pirmieji 280 palydovų bus pagaminti „Meridian Space“ palydovų spiečiui – pasauliniam plačiajuosčio ryšio tinklui, kurį vysto JAV bendrovė „SpinLaunch“. Ilgainiui šis tinklas išsiplės iki mažiausiai 1200 palydovų.

„Pasirašytos sutarties vertė ir mastas – akivaizdus mūsų profesinių gebėjimų kurti palydovų spiečius ir greitai juos iškelti į orbitą įrodymas. Tai taip pat patvirtina ir mūsų atsidavimą klientų poreikiams“, – sako „Kongsberg NanoAvionics“ generalinis direktorius Atle Wøllo.

Pasak įmonės produktų ir misijų plėtros direktoriaus Arnoldo Pečiukevičiaus, Lietuva jau seniai yra ryškiai pažymėta kosmoso industrijos žemėlapyje. Tačiau tokio masto kontraktai tik dar labiau sustiprina mūsų šalies kosmoso bazę, skatina kurti naujas darbo vietas ir mezga naujas tarptautines partnerystes. O šis bendradarbiavimas – pavyzdys, kaip „NanoAvionics“ padeda įgyvendinti pažangias palydovų misijas, naudojant standartizuotas, konfigūruojamas palydovų platformas. „Komanda, kuri pasauliui pristato „Meridian Space“, turi įspūdingą novatoriškos inžinerijos patirtį. Todėl kartu galėsime atverti naują šiuolaikinės kosmoso pramonės ir palydovinio ryšio istorijos skyrių.“

Kurs lengvesnį ir našesnį palydovą

Partnerystė tarp įmonių taip pat apima dviejų prototipinių palydovų kūrimą. Vienas jų – demonstracinis palydovas, kurį į kosmosą planuojama iškelti 2026 m.

„NanoAvionics“ yra sukaupusi didžiulę patirtį mažų palydovų gamybos srityje, ir tai puikiai atitinka mūsų siekius sukurti itin platų palydovų tinklą“, – teigia „SpinLaunch“ generalinis direktorius Davidas Wrennas. „Kartu žengiame reikšmingus žingsnius link to, kad pasaulinėms įmonėms būtų teikiamos nebrangios, patikimos, didelės spartos plačiajuosčio ryšio paslaugos.“

„NanoAvionics“ kartu su „SpinLaunch“ ketina sukurti specializuotą palydovą, pritaikytą didesniam našumui ir paleidimo efektyvumui. Maždaug po 70 kg sveriantys palydovai bus lengvesni už dabar naudojamas palydovinio ryšio platformas. Be to, jie bus sukurti taip, kad vienam svorio kilogramui tenkantis našumas būtų gerokai didesnis nei ligšiolinių analogų.

Plės gamybinius pajėgumus

Siekdama laiku įvykdyti sutartus įsipareigojimus, „NanoAvionics“ ketina padidinti savo gamybos pajėgumus: pagrindinėje Europos atstovybėje Vilniuje įrengs naują palydovų surinkimo ir testavimo liniją. Be to, bendrovė, pasitelkdama savo serijinės gamybos ir sistemų pritaikymo patirtį, siekia ir toliau prisidėti prie „Meridian Space“ tinklo plėtros.

Naujausias „NanoAvionics“ gamybinių pajėgumų išplėtimas leis pasitelkti automatizuotus sprendimus, kurie padės užtikrinti efektyvią gamybos plėtrą iki šimtų palydovų per metus. Padedama motininės norvegų bendrovės „Kongsberg Defence & Aerospace“, „NanoAvionics“ turi pakankamai pajėgumų ir patirties, kad galėtų įgyvendinti tokio masto gamybinį projektą.

„Šis projektas įrodo mūsų įsipareigojimą patenkinti klientų poreikius, pasitelkiant prisitaikančius ir patikimus gamybinius pajėgumus“, – teigia A. Wøllo. „Didžiuojamės galėdami svariai prisidėti įgyvendinant „Meridian Space“ viziją ir palaikant ilgalaikius planus dėl kokybiško pasaulinio ryšio.“

Apie „SpinLaunch

„SpinLaunch“ yra kosmoso technologijų bendrovė, kuri iš esmės keičia būdus, kaip pakilti į kosmosą ir veikti jame. 2014 m. įsteigta bendrovė, kurios būstinė yra Long Biče, Kalifornijoje, pristatė iš esmės naują požiūrį į objektų paleidimą į kosmosą, atlikdama novatoriškus 33 metrų ilgio suborbitinio greitintuvo skrydžio bandymus.

2025 m. „SpinLaunch“ pristatė „Meridian Space“ – itin diferencijuotą žemoje Žemės orbitoje skriejančių palydovų spiečių. Pagrindinių investuotojų, klientų ir tiekėjų remiama „Meridian Space“ sukurta siekiant užtikrinti prieinamą, atsparų ryšį, naudojant kuo mažiau tradicinių paleidimų, įgyvendinant greitesnius diegimo terminus ir skatinant proveržį ekonomikoje.

Apie „Kongsberg NanoAvionics“

„Kongsberg NanoAvionics“ – pirmoji lietuviška kosmoso technologijų įmonė ir viena lyderių pasaulyje, kurianti mažuosius palydovus. Palydovus ir jų misijų integracijos paslaugas „NanoAvionics“ tiekia NASA, ESA, „Thales Alenia Space“, MIT ir kt. organizacijoms, įsikūrusioms daugiau kaip 50 pasaulio valstybių.

Bendrovė į kosmosą jau yra paleidusi daugiau nei 45 palydovus, 3 jų – 2025 m. Šiuo metu „NanoAvionics“ biuruose Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose dirba virš 200 žmonių.

Pirmoji SIM kortelė, kurios pavadinimas šifruojamas kaip „Subscriber Identity Modules“ (liet. abonento tapatybės moduliai), pasirodė 1991 metais Vokietijoje. Ją išrado ir pagamino išmaniųjų kortelių gamintoja „Giesecke and Devrient“. Ši kortelė sukėlė tikrą revoliuciją, nes žmonės galėjo perkelti savo mobiliojo ryšio abonementą iš vieno įrenginio į kitą kartu su joje išsaugotais kontaktais.

„Nors iš pažiūros SIM kortelė tėra mažas plastiko gabaliukas telefone, ji yra vienas pagrindinių raktų į mobilųjį ryšį. Nedideliame fiziniame luste saugoma ne tik vartotojo tapatybė, bet ir autentifikavimo raktai, leidžiantys prisijungti prie mobiliojo ryšio tinklo. Tai reiškia, kad SIM kortelė susieja jūsų telefoną su jūsų telefono numeriu ir pasirinktu tinklu, todėl galite skambinti, siųsti žinutes, naršyti internete“, – pasakoja Mindaugas Rauba, „Bitės“ technologijų direktorius.

Skiriasi ne tik dydžiu, bet ir funkcionalumu

Pasak M. Raubos, šiuo metu SIM kortelių yra gerokai daugiau nei žmonių Žemėje – 17 milijardų. Taip yra ne tik dėl to, kad dažnai žmonės turi po kelis telefonus – SIM kortelių prireikia ir kitiems išmaniesiems įrenginiams. SIM kortelės naudojamos planšetiniuose kompiuteriuose, išmaniuosiuose laikrodžiuose, automobiliuose, išmaniųjų namų ir automobilių aikštelių šlagbaumo valdymo bei kitose sistemose.

„Pirmosios SIM kortelės buvo kreditinės kortelės dydžio, su laiku jos mažėjo. Šiuo metu galima rinktis skirtingo dydžio SIM korteles pagal įrenginį – nuo Mini-SIM ar Nano-SIM iki virtualių SIM kortelių – eSIM. Pastarosios vis dažniau naudojamos, ypač išpopuliarėjus išmaniesiems laikrodžiams“, – sako M. Rauba.

2016 metais pristatyta eSIM (angl. embedded SIM) tapo revoliuciniu pasiekimu mobiliųjų technologijų rinkoje. Vienas iš didžiausių jos privalumų – įrenginiams nebereikia fizinės kortelės, todėl SIM funkcija gali būti integruota ir mažesniuose, SIM lusto neturinčiuose įrenginiuose. Be to, eSIM užtikrina didesnį saugumą ir lankstumą, nes ją sudėtinga suklastoti ar pavogti. Tas ypač aktualu išmaniuosiuose laikrodžiuose, kurie leidžia žmonėms naudotis ryšio privalumais neturint telefono šalia – sportuojant ar aktyviai leidžiant laisvalaikį. „Ši produktų ir paslaugų kategorija mums svarbi – esame visiški lyderiai Lietuvoje“, – pabrėžia M. Rauba.

„Bitės“ duomenimis, šiuo metu apie 90 proc. visų bendrovės klientų užsakomų eSIM kortelių yra naudojamos būtent išmaniuosiuose laikrodžiuose. Telefonuose eSIM kol kas pasirenkama tik viename iš 10 įrenginių.

„Šiuo metu eSIM korteles palaiko tik flagmanai – aukščiausios klasės išmanieji telefonai. Dažniausiai virtuali eSIM kortelė pasirenkama antram telefono numeriui, kad nereikėtų įrenginyje naudoti dviejų įprastų SIM kortelių arba, kai telefonas neturi dviejų SIM funkcionalumo. Taip pat yra telefonų, kurie gali saugoti net iki 20-ies eSIM kortelių, tačiau vis tiek vienu metu galima naudotis tik dviem“, – teigia skaitmeninių paslaugų bendrovės technologijų direktorius.

Dar daugiau „Bitės“ eSIM kortelių yra įdiegta išmaniuosiuose vandens ir elektros skaitikliuose – Lietuvoje tokių yra daugiau kaip 1,2 milijono.

Į technologijų rinką žengs nauji sprendimai

Nors SIM kortelės vis dar užtikrina saugią prieigą prie tinklo, jų naudojimas ilgainiui mažės, įsitikinęs M. Rauba. Tradicines SIM korteles pakeis ne tik eSIM, bet ir labiau inovatyvūs sprendimai.

„Šiuo metu dar ne visi išmanieji įrenginiai palaiko eSIM korteles. Pavyzdžiui, daugumoje maršrutizatorių vis dar turime naudoti fizines SIM korteles, tačiau tik laiko klausimas, kada jas visiškai pakeis virtualios kortelės. Taip pat su laiku turėtų pasikeisti ir išankstinio mokėjimo paslaugos „Labas“ prieinamumas, kai norint tapti nauju klientu nebereikės fizinės SIM kortelės. Tą bus galima padaryti tiesiog pačioje programėlėje užsakant eSIM“, – apie ateities planus kalba pašnekovas.

Kad SIM kortelės neišvengiamai keičiasi, rodo ir poreikis jas atnaujinti – Lietuvoje palaipsniui išjungiant 3G ryšį, žmonės raginami atnaujinti senesnes nei 10 metų SIM korteles. Senosios kortelės netrukus paprasčiausiai nebeveiks ir žmonės liks be ryšio.

„Senesnės SIM kortelės nepalaiko naujesnės kartos 4G ir 5G ryšio, tad šalyje išjungus 3G jos galės veikti tik su senesnės kartos 2G ryšiu. Tai reiškia, kad net jei išmanusis telefonas yra naujas, jis veiks ypač ribotai ir lėtai būtent dėl jame įdėtos senos SIM kortelės. Taip yra dėl to, kad prieš 30 metų pradėjęs veikti 2G ryšys nėra pritaikytas spartesniam duomenų perdavimui“, – paaiškina „Bitės“ technologijų direktorius.

2023 metais pristatyta nauja technologija – integruota kortelė iSIM – kol kas dar tik skinasi kelią technologijų rinkoje. Visiškai į įrenginio procesoriaus mikroschemą integruota iSIM kortelė yra dar mažesnė, saugesnė ir naudoja mažiau energijos. Pasak M. Raubos, panašu, toks SIM sumažinimas tėra bandymas dar labiau sustiprinti eSIM funkcionalumą.

„Technologinė pažanga pasireiškia tuo, kad vis mažesni įrenginiai sutalpina vis daugiau funkcijų. SIM kortelės sumažinimas iki iSIM – logiškas žingsnis šia kryptimi. Tai leidžia sukurti ne tik galingesnius, bet ir gerokai mažesnius, efektyvesnius bei energiją taupančius įrenginius, kurie tuo pačiu išlieka visavertiškai prisijungę prie mobiliojo tinklo“, – sako M. Rauba.

„Bitė Lietuva“ pranešimas spaudai 

Ieškovas – statymus nuotoliniu būdu atlikęs asmuo, prašė priteisti iš azartinius lošimus organizuojančios bendrovės (toliau – Bendrovė) 43 048,68 Eur žalos atlyginimą, 1 940,14 Eur palūkanas, 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad buvo įtrauktas į Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą, draudimas lošti nustatytas 10 metų laikotarpiui, tačiau jis pildė trečiųjų asmenų lošimų sąskaitas ir, naudodamasis jomis, pralošė 43 048,68 Eur.

Apylinkės teismas ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui visas prašomas sumas. Bendrovė sprendimą apskundė ir prašė ieškovo reikalavimus atmesti.

Bylą išnagrinėjusi apygardos teismo teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmetė, konstatavusi, kad žala iš Bendrovės ieškovui priteista pagrįstai. Pagal teisinį reglamentavimą, nuotoliniuose lošimuose statomos sumos gali būti įmokėtos ir lošimų organizatoriaus priimtos negrynaisiais pinigais iš lošėjui priklausančios mokėjimo sąskaitos į lošimų organizatoriaus mokėjimo sąskaitą. Lošimų organizatorius, nustatęs, kad jis priima statomą sumą iš asmens, kuriam draudžiama lošti, nedelsdamas privalo nutraukti lošimą, nepriimti statomos sumos ir lošėjui grąžinti nepriimtą statomą sumą. Tokiu būdu, be kita ko, yra siekiama užkirsti kelią lošėjams lošti azartinius lošimus su svetimais pinigais, taip pat apsunkinti asmenų galimybę lošti azartinius lošimus pasinaudojant kitų lošėjų tapatybe (paskyromis), nes anksčiau paminėti veiksmai gali paskatinti lošėjų priklausomybę, netinkamą jų elgesį, sukelti pinigų plovimo riziką ir kitus neigiamus padarinius.

Nustatyta, kad ieškovas statymus atliko naudodamasis kitų asmenų paskyromis, tačiau mokėjimai buvo daromi ne iš paskyrų savininkų, o iš ieškovui priklausančios sąskaitos. Bendrovė, turėjusi iš anksto įvertinti, patikrinti ir užtikrinti, kad lošėjo sąskaita būtų pildoma tik iš jam priklausančios mokėjimo sąskaitos, šios pareigos nevykdė. Jeigu Bendrovė būtų tinkamai vykdžiusi pareigą neleisti į lošėjo lošimų sąskaitą patekti lėšoms iš mokėjimo sąskaitos, kuri nepriklauso tam lošėjui, nei ieškovas, nei tretieji asmenys nebūtų galėję faktiškai pasinaudoti trečiųjų asmenų paskyromis ir jose pralošti prašomas iš atsakovės priteisti lėšas. Tai, kad ieškovas turėjo galimybę pildyti trečiųjų asmenų lošimų sąskaitas iš savo mokėjimo kortelių, pakeisdamas mokėtojo duomenis, parodo netinkamą nuotolinių lošimų veiklos organizavimą ir imperatyvių įstatymo nuostatų užtikrinimo trūkumus.

Apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo, tačiau per tris mėnesius gali būti skundžiama kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Civilinės bylos, kurioje priimta nutartis, numeris e2A-419-1092/2025.

Klaipėdos apygardos teismo inf.

Įsiminė pažintys su išskirtiniais žmonėmis

Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto studentė Goda Mažeikaitė dalijosi, jog ne pastatai, bet NASA vykdomi tyrimai ir mokslininkų sukaupta patirtis ją sužavėjo labiausiai. NASA Ameso tyrimų centre įrengti didžiausi pasaulyje vėjo tuneliai bei šilumos skydo testavimo įranga, taip pat vienas galingiausių pasaulyje superkompiuterių, naudojamų įvairioms orlaivių aerodinamikos, reaktyvinio judėjimo ir kitokioms kompiuterinėms simuliacijoms.


NASA Moffet Field aerodromo skrydžių valdymo centras/ Asmeninio archyvo nuotr. 

„Viena įspūdingiausių patirčių buvo atsidurti misijų operacijų valdymo kambaryje, iš kurio vienos palydovo misijos direktorius buvo susisiekęs su Tarptautinėje kosminėje stotyje 9 mėnesiams įstrigusiais astronautais ir teikė nuorodas, ką daryti su palydovu. Tuo metu, kaip niekada anksčiau, pasijutau esanti arčiausiai kosmoso“, – dalijosi Goda.

Mergina į NASA kasdien keliauja dviračiu, be kasdienių darbų, tyrimų centre dalyvauja įvairiuose susitikimuose su išskirtiniais mokslininkais ir verslo atstovais. Dažnai pavyksta sutikti žmonių, įvairiausiose NASA misijose dirbusių net 40–50 metų, ir išgirsti jų istorijas.

Goda dirba komandoje su stažuotojais iš Izraelio ir Švedijos – kartu kuria automatinį mažųjų palydovų misijų dizaino įrankį. Naudodamiesi atvirais NASA sukauptais duomenimis apie mažųjų palydovų komponentus, siekia sukurti atviros prieigos programą, kuri padėtų naudotojui suprojektuoti palydovą savo misijai į kosmosą ir pasiūlytų reikalavimus atitinkančius komponentus. „Mano dėmesys – skirtas komunikacijų posistemės algoritmų vystymui bei palydovų testavimo bazėms. Trise šį rimtą projektą įgyvendiname nuo pat pradžių ir esame už jį visiškai atsakingi. Jaučiu didelį mentoriaus bei komandos pasitikėjimą, ir tai dar labiau motyvuoja“, – pasakojo lietuvė.

NASA metų pradžioje atvyko dešimties studentų iš Lietuvos grupė – tai gausiausias kada nors čia lankęsis lietuvių būrys. „Iš tiesų, lietuviai dominuoja tarp šiuo metu čia besistažuojančių studentų. Daugelis NASA darbuotojų, išgirdę apie mūsų grupės dydį, stebisi ir klausia, kaip mums tai pavyko. Dėkoju LMT už pastangas organizuojant stažuotes ir skirtą biudžetą“, – kalbėjo VU studentė.

Anot pašnekovės, keli sutikti NASA dirbantys amerikiečiai prisimena studentus iš Lietuvos,  pasakojo sekę pirmąsias lietuviškų palydovų misijas.

Laisvalaikį Goda stengiasi išnaudoti pažinčiai su šalimi: įspūdingiausia išvyka ji vadino stebėjimą, kaip iš Vandenbergo kosminių pajėgų bazės (angl. Vandenberg Space Force Base) kyla „Falcon 9“ raketa. Nuo Ameso tyrimų centro per kelias minutes dviračiu galima pasiekti pagrindinį „Google“ biurų miestelį, Stanfordo universitetą, kuris XX amžiaus pradžioje inovatyviais tyrimais paklojo pamatus Silicio slėnio atsiradimui. Vos kelių kilometrų spinduliu čia galima rasti daugelio didžiausių technologijų kompanijų biurus.


G. Mažeikaitė/ Asmeninio archyvo nuotr. 

Prisideda prie Marso tyrimų

Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (KTU MIDF) Aviacijos inžinerijos bakalauro ketvirtakursis Ginas Baladinskas dalijosi, jog jį, atvykusį į NASA, labiausiai nustebino darbo kultūra. Vadovai dėmesingi ne tik savo komandoms, bet ir stažuotojams, rūpinasi, kad visos užduotys ir tikslai būtų tiksliai iškomunikuoti. „Iš tiesų, dirbti su tokia komanda labai produktyvu ir malonu“, – sakė Ginas.

Kiekviena diena Ameso tyrimų centre skiriasi, kas, anot pašnekovo, taip pat privalumas. Ginas dirba Aeromechanikos departamente prie Marso sraigtasparnių tyrimų: pradžioje kūrė stendo dizainą ir suprogramavo sraigto valdymo sistemą (angl. collective and cyclic rotor control hub) naujoms Marso sraigtasparnio sraigto mentims (angl. rotorcraft blades) testuoti – kaip tik prasidėjo pasiruošimas testams, kuriuos atliks kartu su Reaktyvinio judėjimo laboratorijos (angl. Jet Propulsion Laboratory) komanda. Taip pat užsiima įvairių detalių ir sistemų dalių prototipavimu ir dizainu pagal užsakymus iš Departamento projektų.

Pagrindines – dizaino, programavimo – užduotis Ginas atlieka biure prie kompiuterio, bet tenka lankytis ir dirbtuvėse, laboratorijose.

Aeromechanikos departamente Ginas stažuojasi vienas, tačiau susitinka ir su kitais lietuviais stažuotojais, ir su Amerikos lietuviais, gyvenančiais San Francisko Įlankos rajone. Teko susitikti su lietuviu Stanfordo universiteto profesoriumi Rimvydu Baltaduoniu, taip pat lietuviu, dirbančiu „Google“.

Misijos Marse – iš labai arti

VU ketvirto kurso Biochemijos programos studentė Augustė Stankevičiūtė į NASA atvyko norėdama prisidėti prie gyvybės mokslų tyrimų. Ameso tyrimų centre, grupėje, kurioje dirba amerikiečiai ir bendradarbiaujančių Europos kosmoso agentūrų atstovai, aiškinasi, kaip biologinės molekulės išlieka ypatingai sausomis sąlygomis. Šie rezultatai bus skirti paruošti gyvybės paieškos misijas Marse. Šiuo atveju, ieškoma būdų, kaip aptikti gyvybę tik Marsui specifiškomis sąlygomis.

Aerodinaminiams testams skirti vėjo tuneliai Anot Augustės, vos atvykus į NASA ją nustebino teritorijos apsaugos lygis, jos dydis, o labiausiai sužavėjo – čia su itin sudėtingais projektais dirbančių mokslininkų paprastumas ir noras padėti. Augustės iniciatyva išmokti ir dirbti daugiau taip pat buvo pastebėta – šiuo metu lietuvė dirba su dviem projektais.

Nors pati NASA Ameso teritorija – uždara, lietuviams stažuotojams pavyksta pakeliauti ir pažinti Ameriką: jos miestus ir nacionalinius parkus. Gamta, anot pašnekovės, čia tikrai nuostabi.

Ar rekomenduotų atvykti kitiems studentams? Anot Augustės, į NASA patekti nėra paprasta, tačiau įdėjus daug darbo – pastangos atsiperka. Mergina ketina tęsti biochemijos mokslus, galbūt, viename Europos universitetų. Pašnekovė neabejoja – patirtis, įgyta NASA, padės jai pagilinti mokslo žinias ir patobulėti kaip asmenybei.

VU Nanomedžiagų chemijos IV kurso studentas Pijus Domantas Valentukevičius dalijosi, jog darbas NASA nenusibosta – kone kasdien pavyksta įgyti naujų žinių. Laboratorijoje Pijus dirba prie automatizuotos ELISA sistemos astronautų kraujo tyrimams vystymo. Technologijos tikslas – visiškai automatizuotas tam tikrų kraujo tyrimų atlikimas erdvėlaivyje skrydžių į Marsą metu. „Mano įprastos užduotys – elektrocheminių ar kitokių tyrimų atlikimas, gautų rezultatų analizė bei sistemos tobulinimas. Džiaugiuosi galimybe dirbti su šia tema ir esu už tai be galo dėkingas“, – sakė P. Domantas Valentukevičius. 

Lietuva NASA studentų tarptautinių stažuočių programoje dalyvauja nuo 2014 m., kuomet buvo pasirašytas dvišalis susitarimas tarp Lietuvos ir JAV. Šio susitarimu pagrindu 2015–2019 m. stažuotis į NASA buvo išvykę 25 Lietuvos studentai. Lietuva – viena iš 13 valstybių, dalyvaujančių tarptautinėje NASA stažuočių programoje.

Atnaujinus LMT ir NASA bendradarbiavimą, šiuo metu NASA mokslinių tyrimų centre stažuojasi 10 studentų iš Lietuvos.


Prieš kelias minutes pakilusios raketos „Falcon 9“ užšalęs išmestas kuras, kuris atspindi už horizonto kylančios saulės spindulius/ Asmeninio archyvo nuotr. 

Lietuvos mokslo akademijos informacija

Nuo šiandien architektų komandų pateiktos idėjos viešai skelbiamos oficialiame konkurso puslapyje www.vnocompetition.lt bei eksponuojamos Lietuvos architektų sąjungos (LAS) patalpose (Kalvarijų g. 1, Vilnius). Eksponuojamos ir konkurse toliau dalyvaujančios idėjos yra anoniminės - šiame etape nėra įvardijami idėjų autoriai.

„Džiaugiuosi, kad viziją kaip turėtų atrodyti naujasis Vilniaus oro uosto atvykimo terminalas pateikė nemažas būrys profesionalų. Neabejoju, kad kompetentinga tarptautinė komisija – sudaryta iš šios srities specialistų, oro uostų ir savivaldos atstovų bei architektų - išrinks pačią geriausią idėją“, - teigia susisiekimo ministras Eugenijus Sabutis.

Primenama, kad architektūrinės idėjos konkurso tikslas – sukurti naują, funkcionalų oro uosto atvykimo terminalo projektą, kuris būtų integruotas su jau veikiančiu, naujuoju išvykimo terminalu bei rekonstruota centrine aikšte. Siekiama, kad naujasis atvykimo terminalas būtų pastatytas iki 2028 metų pabaigos.

„Šiame etape siekiame, kad visuomenė taip pat turėtų galimybę susipažinti su pasiūlytomis idėjomis ir pamatyti, kokios ateities perspektyvos laukia Vilniaus oro uosto. Šis projektas – sostinės oro uosto transformacijos tąsa, kurią jau dabar simbolizuoja veikti pradėjęs naujasis išvykimo terminalas. Nuosekliai įgyvendindami šiuos pokyčius, kuriame modernią ir efektyvią oro uosto infrastruktūrą visiems keleiviams“, – sako Simonas Bartkus, Lietuvos oro uostų vadovas.

Projektus balandžio antroje pusėje vertins tarptautinė komisija, o penkių geriausių idėjų autoriai pasidalins 120 tūkst. eurų prizinį fondą.

Geriausia architektų pasiūlyta idėja naujam terminalui, atlikus komisijos balsų skaičiavimą ir būtinas pateiktų dokumentų patikras, turėtų būti paskelbta jau gegužės antroje pusėje.

Konkurso darbus pagal kokybinius kriterijus vertins speciali vertinimo komisija. Tarp komisijos narių bus: Laura Kairienė (Vilniaus miesto vyriausioji architektė), Mariia Grachova (architektė, „Chapman&Taylor” (Didžioji Britanija) architektūros studijos Briuselio padalinio direktorė), Tom Holtmann (architektas, „Nordic Office of Architecture” (Norvegija) partneris, projektų vadovas), Rolandas Palekas (architektas, architektūros studijos „Paleko ARCH studija” vadovas) ir  Lietuvos oro uostų atstovai.

Architektūrinio konkurso laimėtojas bus kviečiamas į neskelbiamas derybas dėl terminalo ir jo prieigų  projektų parengimo sutarties pasirašymo.

LTOU inf. 

2025 m. kovo 28 d. Mianmare įvyko stiprus (7,7 magnitudės) žemės drebėjimas. Žemės drebėjimo epicentras buvo už 253 km į šiaurės vakarus nuo Pyi Taw miesto, turinčio 925 000 gyventojų, 10 km gylyje. Drebėjimas įvyko apie 12 val. 20 min. vietiniu laiku (6 val. 20 min pasauliniu laiku ir 8 val. 20 min Lietuvos laiku).

Žiniasklaida pranešė, kad drebėjimo jėga išlankstė kelius, stipriai apgriovė pastatus, pastatuose krito lubos. Drebėjimas buvo juntamas ir už 1300 km esančiame Bankoke. Tailando sostinėje prasidėjus požeminiams smūgiams, daugelio pastatų gyventojai buvo evakuoti, šimtai žmonių išbėgo į gatves. Praėjus maždaug 12 min po pagrindinio stipriausiojo smūgio, netoli Mandalėjaus įvyko antras 6,4 stiprumo pakartotinis žemės drebėjimas.

Mianmaras yra Indijos ir Eurazijos tektoninių plokščių (Sundos ir Birmos mikroplokščių) sandūroje, todėl jam būdingas ypač didelis seismingumas ir ši šalis – viena seismiškai aktyvesnių pasaulyje. Regiono seisminį aktyvumą daugiausia lemia Indijos ir Eurazijos tektoninių plokščių judėjimas viena kitos atžvilgiu (angl. continental collision) 40–50 mm per metus greičiu).

Dėl į šiaurę po Eurazijos plokšte vis dar slenkančios Indijos tektoninės plokštės sąveikos kyla daug žemės drebėjimų, todėl šis regionas ir vienas seismiškai pavojingiausių. Šių dviejų plokščių riba Žemės paviršiuje sutampa su Saigango tektoniniu lūžiu. Maždaug 1 200 km ilgio Saigango tektoninis lūžis kerta visą šalį iš šiaurės į pietus ir tokius miestus, kaip Mandalajus ir Jangonas; su šiuo lūžiu susijęs 2025 m. kovo 28 d. įvykęs 7,7 magnitudės žemės drebėjimas.

Tačiau su Saigango lūžiu susiję stiprūs ir griaunantys žemės drebėjimai anksčiau buvo santykinai reti: nuo 1900 m. šiame regione įvyko panašūs dideli žemės drebėjimai: šeši kiti 7 balų stiprumo ir didesni žemės drebėjimai įvyko maždaug už 250 km nuo 2025 m. kovo 28 d. žemės drebėjimo. Naujausias iš jų buvo 7,0 balo stiprumo žemės drebėjimas 1990 m. sausį, per kurį sugriuvo 32 pastatai. Į pietus nuo kovo 28-osios žemės drebėjimo 1912 m. vasario mėn. įvyko 7,9 balo žemės drebėjimas. Šioje plačioje tektoninių deformacijų zonoje įvyko ir kiti dideli žemės drebėjimai, įskaitant 1988 m. 7,7 balo stiprumo žemės drebėjimą, per kurį žuvo dešimtys žmonių.

JAV geologijos tarnybos duomenimis, 2025 m. kovo 28 d. 7,7 magnitudės žemės drebėjimas Mianmare įvyko dėl Saigango tektoninio lūžio sprūdžio-stūmio (angl. strike-slip) tektoninių judesių (t. y., kai uolienų blokai lūžio plokštumoje persistumia horizontaliai vienas kito atžvilgiu).

Mianmare įvykusį žemės drebėjimą užfiksavo ir Lietuvos seismologinio monitoringo stotys: Paburgės (PBUR) ir Paberžės (PABE). Šis įvykis taip pat užregistruotas ir kitose Baltijos regiono seisminių stebėjimų stotyse. Nors žemės virpesiai ir buvo instrumentiškai registruoti Lietuvos teritorijoje esančiose seisminių stebėjimų stotyse, bet reikia pažymėti, kad jie nebuvo juntami žmonėms ir jokios įtakos ar grėsmės Lietuvoje nekelia.

Seismogramos, užregistruotos Lietuvos seiminio monitoringo stotyse: PBUR ir PABE bei Baltijos regiono stotyse: ALL, ARBE, BEL, BSD, DEL, GKP,JOF, KEF, LANU, MEF, MTSE, PUL, RAF, RGN, RUE, SJUU, SLIT, STRU, SUF, SUW, UPP, VAF, VIKU, VSU.

Bendrojo pagalbos centro pranešimas spaudai

Laivas-keltas, kuris jau balandžio 1-ąją atvyksta į Jonavą, bus pritaikytas ne tik pramoginiams pasiplaukiojimams, bet ir patogiam keleivių pervežimui. Jis švartuosis naujai įrengtoje prieplaukoje, kuri nuo šiol galės priimti ne tik valtis ir baidares, bet ir didesnius laivus.

Nemokami pasiplaukiojimai Nerimi vyks visą balandžio mėnesį, suteikiant galimybę kiekvienam norinčiam pasimėgauti gražiais Jonavos kraštovaizdžiais iš vandens perspektyvos. Ši iniciatyva ne tik praturtins miesto kultūrinį gyvenimą, bet ir taps puikia pramoga tiek vietos gyventojams, tiek turistams.

Planuojama, kad laivas-keltas plaukios tam tikru maršrutu, sustodamas keliose prieplaukose, kad keleiviai galėtų patogiai išlipti ir įlipti. Tikslus maršrutas ir tvarkaraštis bus paskelbti artimiausiu metu. 

Siekiant, kad kelionės būtų sklandžios, norintys nemokamai pasiplaukioti laivu-keltu kviečiami registruotis iš anksto.

Suplanuoti savo pasiplaukiojimą užtruksite vos akimirką, tereikia užpildyti registracijos anketą, kurią rasite Nuotraukų galerijoje.  

Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) duomenimis, 2024 m. Lietuvoje išgauta 27,85 tūkst. m³ naftos – tai maždaug 7 proc. mažiau nei 2023 metais. Naftos gavyba šalyje vykdoma jau daugiau nei tris dešimtmečius ir šiuo metu nafta išgaunama iš 11 telkinių.

2024 m. nafta buvo išgaunama Girkalių, Kretingos, Nausodžio, Vėžaičių, Vilkyčių, Pocių, Dieglių, Sakučių, Šiūparių, Agluonėnų ir Genčų telkiniuose. Gavyba nevyko septyniuose: Ablingos, Auksoro, Ližių, Šilalės, Šiaurės Vėžaičių, Pietų Šiūparių ir Uoksų.

Leidimai naudoti angliavandenilių išteklius Lietuvoje išduoti (suteikta teisė) aštuonioms bendrovėms: AB „LOTOS Geonafta“, UAB „Minijos nafta“, UAB „Manifoldas“, UAB „Genčių nafta“, UAB „Troba“, UAB „LL investicijos“, UAB „TAN Oil“ ir UAB „Diseta“. Tradicinių angliavandenilių (naftos) ištekliai Lietuvoje išgaunami tik iš sausumoje esančių naftos telkinių – naftos gavybą 2024 m. vykdė keturios bendrovės.

Nuo 1990 m. iki 2024 m. gruodžio 31 d. šalyje išgauta apie 5596 tūkst. m³ naftos. Išgaunamųjų išteklių likutis 2024 m. pabaigoje siekė 2131,97 tūkst. m³.

Lietuvoje, 2024 m. gruodžio 31 d. duomenimis, veikė 83 eksploataciniai gręžiniai: 36 naftos gavybos, 26 stebimieji ir 21 injekcinis.

Lietuvos geologijos tarnyba nuosekliai vykdo naftos išteklių ir jų gavybos apskaitą, kaupia duomenis apie gavybos rezultatus. Šie duomenys svarbūs užtikrinant atsakingą žemės gelmių naudingųjų iškasenų naudojimą.

Pagal Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymą (SRĮ) visos laukinių paukščių rūšys, natūraliai paplitusios Europos Sąjungos valstybių narių europinėje teritorijoje yra priskiriamos saugomoms rūšims.

Saugomomis rūšims taip pat priskiriamos nykstančios, pažeidžiamos, retos arba endeminės gyvūnų, augalų arba grybų rūšys, įrašytos į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą ir (arba) Europos bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių sąrašus arba saugomos pagal tarptautinius susitarimus.

Saugomų rūšių naudojimu vadinamas saugomų rūšių individų paėmimas iš gamtos, prekyba saugomomis rūšimis ir gaminiais iš jų, paimtų iš gamtos saugomos rūšies individų laikymas nelaisvėje, saugomų rūšių naudojimas mokslo tiriamiesiems darbams, negyvų saugomų gyvūnų ir jų dalių perdirbimas ar viešas eksponavimas, taip pat saugomos rūšies individų stebėjimas, žymėjimas, veisimas, filmavimas, fotografavimas.

Saugomų rūšių naudojimui būtina gauti AAA leidimą (su nustatytomis išimtimis). Saugomų rūšių naudojimas neturi kelti grėsmės tokių rūšių ilgalaikiam išlikimui ir pastangoms užtikrinti palankią jų apsaugos būklę. Vertinant saugomų rūšių naudojimą, galima būtų išskirti dvi pagrindines kryptis – saugomų rūšių naudojimas mokslo tikslais, paėmimas iš gamtos ir paukščių populiacijos gausos reguliavimas.  

Nemažai klausimų Aplinkos apsaugos agentūros Gyvosios gamtos specialistai sulaukia dėl laukinių paukščių, ypač balandžių, kirų gausos, jų lizdų. Pagal  SRĮ draudžiama su laukiniais paukščiais susijusi ši veikla: tyčia žudyti ar gaudyti bet kokiais būdais; tyčia naikinti arba pažeisti laukinių paukščių lizdus ir kiaušinius arba sunaikinti lizdus; rinkti laukinių paukščių kiaušinius gamtoje, laikyti šiuos kiaušinius, net jei jie yra tušti; tyčia trikdyti laukinius paukščius, ypač jų perėjimo ir jauniklių auginimo metu, jei toks trikdymas galėtų turėti reikšmės siekiui užtikrinti atitinkamos rūšies palankią apsaugos būklę; laikyti draudžiamus medžioti ir gaudyti laukinius paukščius; parduoti, pardavimo tikslu transportuoti ar laikyti, siūlyti parduoti gyvus ar negyvus laukinius paukščius, jų lengvai atpažįstamas dalis arba gaminius iš jų.

Specialistai pabrėžia, kad dėl laukinių paukščių gali būti taikomos išimtys išvardintiems draudimams. Išimtys taikomos ir leidimas gali būti išduodamas dėl: žmonių sveikatos ir saugos; oro saugos; siekiant apsaugoti nuo didelės žalos pasėlius, naminius gyvulius, miškus, žuvų išteklius, akvakultūrą ir vandenis;  floros ir faunos apsaugos; dėl mokymo ir mokslo tiriamųjų darbų, populiacijos atkūrimo, reintrodukcijos ir šiais tikslais būtino veisimo; kad griežtai prižiūrint ir atrankiniu būdu būtų leista gaudyti, laikyti ar kitaip teisėtai naudoti nedidelį tam tikrų rūšių paukščių skaičių.

Agentūros duomenys rodo, kad gaunamų prašymų, išduoti leidimus naudoti saugomas rūšis, skaičius auga (vidurkis 2020-2023 m. periodu – 80,5 prašymų per metus), tačiau teigiamų AAA sprendimų leisti naudoti saugomas rūšis, procentinė dalis nuo 2020 metų mažėjo 12 %: nuo 80 % - 2020 m. iki 68 % 2023-aisiais.

Aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos departamento pareigūnai pavasarį stiprina prekybos laukiniais gyvūnais, jų dalimis ar gaminiais iš jų kontrolę. Paskutinę kovo savaitę dienomis vykdomi reidai įvairiose prekybos vietose, kurie apims ne tik turgavietes. Bus tikrinama informacija interneto skelbimų svetainėse ir socialiniuose tinkluose.  

Aplinkos apsaugos agentūros inf.

Lietuvos ornitologų draugijos pranešimas spaudai

Lietuvos geologijos tarnybos pranešimas spaudai

Lietuvos ornitologų draugijos pranešimas

XX a. kai kurių plėšriųjų paukščių populiacijos Europoje buvo labai sumažėjusios, tačiau ėmusis gamtosauginių sprendimų amžiaus pabaigoje atsigavo. Visgi rūšys tam tikruose regionuose ir šiandien patiria grėsmes dėl žmogaus ūkinės veiklos.

Plėšriųjų paukščių mirtingumo priežastys įvairios. Be to, jos gali skirtis tarp rūšių, taip pat priklausyti nuo paukščių lyties, amžiaus ar net metų laiko. Todėl yra labai svarbu suprasti mirtingumo priežastis ir dėsningumus konkrečiame regione, nes kitur gautos žinios gali netikti tikslinėms populiacijoms. 

Pristatomame moksliniame darbe buvo tiriamas jūrinių erelių (Haliaeetus albicilla; n = 94) ir erelių žuvininkų (Pandion haliaetus; n = 45) mirtingumo dėsningumas Lietuvoje. Tyrimas atskleidė, kad dauguma abiejų rūšių paukščių žūčių buvo susijusios su žmogaus veikla, viena pagrindinių priežasčių - dėl elektros iškrovos.

Ereliai žuvininkai dėl šios priežasties žūdavo dažniau nei jūriniai ereliai. Nors abi šios rūšys susiję su vandens buveinėmis, tačiau dėl rūšių elgsenos ir gyvenimo būdo skirtumų išryškėjo skirtingi mirtingumo modeliai. Jūrinių erelių žūdavo daugiau jaunų, nepatyrusių paukščių, o erelių žuvininkų – atvirkščiai, dažniau suaugę paukščiai Be to, jūrinių erelių žūties atvejai Lietuvoje buvo erdviškai susitelkę keliose vietose, būtent šalia šios rūšies apsaugai skirtų saugomų teritorijų.

Tyrimo rezultatai rodo, kad šių retų paukščių išsaugojimo pastangos turėtų būti sutelktos į pagrindinių grėsmių šalinimą. Rezultatai taip pat galėtų būti naudingi nustatant prioritetus plėšriųjų paukščių rūšims problemiškiausiose teritorijose.

Žemėlapyje pavaizduota jūrinių erelių veisimosi teritorijų pasiskirstymas (mėlyna spalva) ir jų žūties vietos. Kryželiais pažymėtos pavienės jūrinių erelių žūtys, o žūčių koncentracijos vietos išskirtos spalvotais  potėpiais (kuo tamsesnė spalva, tuo didesnis žuvusių erelių skaičius toje vietoje).

Nuotraukose - jūriniai ereliai ir ereliai žuvininkai. Nuotraukų autorius - M. Čepulis.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos informacija

Žibuoklių žiedai gali skirtis ir pagal žiedlapių skaičių. Tradiciškai ši gėlė turi 6–7 žiedlapius, tačiau gamtininkai yra radę net 12–14 žiedlapių turinčių egzempliorių. Žiedai skiriasi ir žiedlapių dydžiu bei forma – vienų jie būna labai maži, kitų didesni.

Žibuoklių spalvą, žiedlapių skaičių, dydį ir formą daugiausia lemia genetinės mutacijos, tačiau įtakos gali turėti ir dirvožemio derlingumas, pH, drėgmė, šviesa bei temperatūra.

Svarbu prisiminti, kad kaip ir dauguma vėdryninių šeimos augalų, žibuoklės yra nuodingos, todėl jų nerekomenduojama skinti ar laikyti rankose. Prieš skindami šiuos trapius žiedelius, verta pagalvoti, kad pamerkti jie greitai nuvys, o gamtoje dar ilgai džiugins daugelio akį ir širdį. Tad geriau grožėtis jomis natūralioje aplinkoje arba įamžinti nuotraukose.

Valstybinės miškų tarnybos inf. 

KTU pranešimas spaudai

Donaldas Trumpas, grįžęs į Baltuosius rūmus, jau spėjo priimti nemažai kontroversiškų sprendimų, todėl politikos ekspertai ir sveikatos specialistai atidžiai stebi, kokia kryptimi pasuks jo valdžios sveikatos apsaugos politika, priklausomybių prevencija ir tabako kontrolė. Pasitraukusios iš Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) ir toliau žengia savu keliu tabako reguliavimo srityje, o pirmąsias kadencijos savaites D.Trumpas pažymėjo atšaukdamas ankstesnės administracijos pasiūlytus tabako draudimus.

Trenkė durimis

Jau pirmojoje kadencijoje D.Trumpas siekė nutraukti ryšius su PSO, kaltindamas organizaciją nesuvaldžius COVID-19 pandemijos, pernelyg pataikaujant kitoms šalims ir švaistant amerikiečių mokesčių mokėtojų pinigus. Dabar, sugrįžęs į Baltuosius rūmus, jis tęsia tai, ką pradėjo. „Pasaulio sveikatos organizacija mus apiplėšė“, – pasirašydamas įsaką teigė D.Trumpas, o sveikatos ekspertai sunerimo dėl tarptautinės sveikatos politikos ateities.

„JAV pasitraukimas iš Pasaulio sveikatos organizacijos klibina Jungtinių Tautų pamatus, – sako PSO biuro Lietuvoje vadovė Ingrida Zurlytė. – Jau pasijuto įjungtas taupymo režimas. PSO priversta stabdyti veiklas, kurios buvo finansuojamos JAV lėšomis.“

Specialistė akcentuoja, kad „didžiausia JAV finansavimo dalis buvo skirta infekcinėms ligoms valdyti ir ekstremalioms situacijoms pasaulyje pasirengti“, tačiau pokyčiai neišvengiamai palies ir tabako kontrolės politiką.

„Jei JAV mato, kad PSO reikalingi vidiniai pokyčiai, būdama valstybė narė ji turėtų didesnę įtaką organizacijos veiklai, nei būdama stebėtoja iš šalies, – įsitikinusi I.Zurlytė. – Sakoma, kad kiekviena krizė yra ir galimybė. Galbūt čia savotiška galimybė PSO permąstyti veiklą, nustatyti aiškius prioritetus.“

„Tokios lyderės išstojimas nieko gero neduoda nei pasauliui, nei pačiai JAV. Eiti skaldymosi, kritikos keliu grėsmių akivaizdoje neperspektyvu“, – teigia Kauno regiono savivaldybės vicemeras, PSO Sveikatą stiprinančio Kauno regiono darbo grupės pirmininkas Laurynas Dilys.

Dvi skirtingos strategijos

Visgi JAV ir PSO takoskyra nėra naujiena. Ji prasidėjo gerokai anksčiau, pasauliui formuojant bendrą tabako kontrolės strategiją.

2003 metais PSO priėmė Tabako kontrolės pagrindų konvenciją – tarptautinį dokumentą su griežtomis rekomendacijomis, kaip kovoti su rūkymu. Lietuva, kaip ir dauguma pasaulio valstybių, šią konvenciją ratifikavo ir įsipareigojo vykdyti numatytą politiką.

Tuo tarpu JAV, nors ir pasirašė dokumentą, jo niekada neratifikavo. Amerika pasirinko kitą kelią – daugiau investuojama į mokslinius tyrimus, nagrinėjama alternatyvių produktų rizika ir formuojami kultūrinius pokyčiai visuomenėje. Didesnis vaidmuo tenka ir JAV Maisto ir vaistų administracijai (FDA), kurios kompetencijos ir pajėgumai leidžia nagrinėti mokslo tyrimus ir pasisakyti dėl konkrečių produktų rizikingumo ir poveikio visuomenės sveikatai. Neatsitiktinai per COVID-19 pandemiją pasaulis laukė FDA verdikto dėl vakcinų ir vadovavosi jos sprendimais.

Skirtingos strategijos lėmė ir skirtingus rezultatus.

Naujausiais Eurobarometro duomenimis, nuo 2021 iki 2024 metų rūkymo paplitimas Europos Sąjungoje sumažėjo vos vienu procentiniu punktu – nuo 25 proc. iki 24 proc., o Lietuvoje rūkymo paplitimas vienu procentiniu punktu paaugo ir siekia net 29 proc.

Kitoje Atlanto pusėje situacija kitokia. JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC) duomenimis, cigaretes rūkančių suaugusiųjų dalis nuosekliai mažėjo nuo 21 proc. 2009 m. iki 12 proc. 2022 m. Bendras tabako produktų vartojimas 2022 m. JAV siekė 20 proc.

Aštuonių procentų skirtumas tarp bendro tabako produktų vartojimo ir tradicinių cigarečių rūkymo – ne klaida, bet JAV strategijos išdava: čia atviriau žvelgiama į inovacijas, tad daugiau dėmesio skiriama mokslo tyrimams.

Prie jų prisideda ir Nacionalinis narkotikų vartojimo institutas (National Institute on Drug Abuse, NIDA) – nuo 1974 m. veikianti pagrindinė federalinė agentūra, remianti mokslinius tyrimus apie psichoaktyvių medžiagų vartojimą ir priklausomybes. NIDA dokumentuose pabrėžiama, kad JAV investuoja į „strategiškai remiamus ir vykdomus pagrindinius, klinikinius ir epidemiologinius tyrimus apie psichoaktyvių medžiagų vartojimą, jo pasekmes ir susijusius neurobiologinius, elgesio ir socialinius mechanizmus”.

2023 m. NIDA patvirtino, kad JAV rūkymo paplitimo mažėjimas yra vienas greičiausių tarp išsivysčiusių šalių, o to priežastis – kompleksinis požiūris į priklausomybių prevenciją ir gydymą, apimantis ne tik reguliavimą, bet ir inovatyvius gydymo metodus.

Siekia mažinti žalą

Ekspertai pabrėžia, kad tokia JAV strategija pagrįsta moksliniais įrodymais ir orientuojasi į ilgalaikę visuomenės sveikatos perspektyvą.

„Ateities tabako vartojimas aiškiai yra toks, kuriame mirtinos cigaretės pakeičiamos daug mažesnės rizikos nikotino produktais, tokiais kaip elektroninės cigaretės, kramtomasis tabakas ir nikotino maišeliai“, – publikacijoje „Slate“ aiškina nikotino ir tabako politiką analizuojantis ekspertas Jacobas Grieras. Jis pabrėžia, kad tabako žalos mažinimas „yra protinga, gyvybę gelbstinti visuomenės sveikatos politika, kuri paveikia kai kurias pažeidžiamiausias JAV gyventojų grupes“.

„Kai įvairios valstijos ir vietovės įgyvendino griežtesnę politiką prieš aromatizuotas elektronines cigaretes tai iš tiesų sumažino elektroninių cigarečių pardavimus, bet šie pardavimai daugiausia buvo pakeisti daug pavojingesnių degiųjų cigarečių pardavimais“, – atkreipia dėmesį ekspertas.

„Bet kokia nauda visuomenės sveikatai, pasiekta mažinant elektroninių cigarečių pardavimus per aromatų apribojimus, gali būti nustelbiama žalos, kurią sukelia padidėję įprastų cigarečių pardavimai ir su tuo susijusios papildomos sveikatos apsaugos išlaidos“, – rašo J.Grieras.

JAV tabako žalos mažinimo strategijos kryptį iliustruoja reguliaciniai sprendimai dėl nikotino maišelių, kuriems federalinės sveikatos priežiūros institucijos uždegė žalią šviesą.

2024 m. pradžioje JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) „Zyn“ nikotino maišeliams suteikė oficialius leidimus, pripažindama juos kaip „žymiai mažesnį kenksmingų medžiagų kiekį turinčius“ produktus. FDA sprendime buvo pažymėta, kad šie produktai turi reikšmingai mažiau kenksmingų medžiagų nei tradicinės cigaretės, o tyrimai parodė, kad „didelė dalis cigarečių vartotojų visiškai perėjo prie naujai leidžiamų nikotino maišelių“.

D.Trumpas: aromatai lieka

Per pirmąją savaitę po inauguracijos JAV atšaukti du ankstesnės administracijos siūlyti teisės aktai – drausti mentolį cigaretėse ir pardavinėti aromatizuotus cigarus.

„Išgelbėjau aromatizuotas elektronines cigaretes 2019-aisiais, ir tai padėjo žmonėms mesti rūkyti. Pakeldamas amžiaus cenzą iki 21 metų, apsaugojau vaikus. Kamala (Kamala Harris - aut. past.) ir Joe (Joe Bidenas - aut. past.) nori viską uždrausti, žlugdydami smulkųjį verslą visoje šalyje. Aš vėl išgelbėsiu elektronines cigaretes!“ – anksčiau socialiniame tinkle skelbė D.Trumpas.

Vis dėlto elektroninių cigarečių populiarumas tarp jaunimo kelia nerimą abiejose Atlanto pusėse. CDC duomenimis, 2024 metais JAV beveik 1,63 milijono (6 proc.) moksleivių vartojo elektronines cigaretes. 88 proc. jų rinkosi aromatizuotus produktus, o daugiau nei trečdalis juos vartojo bent 20 dienų per mėnesį.

Nors Europoje dažniausiai rūkyti pradedama tradicines cigaretes, situacija pamažu keičiasi. 15-24 metų amžiaus grupėje jau 15 proc. jaunuolių nikotiną pradėjo vartoti būtent nuo elektroninių cigarečių.

„Nikotino poveikis gali pakenkti besivystančioms smegenims ir padidinti priklausomybės riziką“, – apie ankstyvo rūkymo žalą įspėja CDC.

Svarbūs kultūriniai pokyčiai

Tabako kontrolės politikoje svarbu ne tik draudimai ar įstatyminiai ribojimai – ne mažiau veiksmingas įrankis gali būti kultūrinis kontekstas. Jų dėka pastaraisiais dešimtmečiais rūkymas iš romantizuoto įpročio transformavosi į socialiai nepriimtiną veiklą.

Šią transformaciją didele dalimi paskatino JAV kino industrija: visos šešios didžiosios Holivudo studijos – Paramount, Sony, Universal, Disney / Fox, Warner Bros – dar 2005-2013 metais savanoriškai diegė griežtą politiką, drastiškai ribojančią rūkymo vaizdavimą jaunimui skirtuose filmuose. Holivudo produkcijoje rūkantys herojai tapo retenybe, o šis pokytis subtiliai, bet veiksmingai formavo naują amerikiečių santykį su tabaku.

2009 m. NIDA pradėjo iniciatyvą NIDAMED, kuri suteikia medicinos specialistams įrankius ir išteklius, padedančius atpažinti pacientų tabako, alkoholio ir narkotikų vartojimą. Tais pačiais metais JAV inicijavo Nacionalinę psichoaktyvių medžiagų faktų savaitę, skirtą skatinti dialogą apie šių medžiagų vartojimo mokslą ir priklausomybes tarp jaunimo.

Kultūrinių pokyčių stoka itin ryški Baltijos šalyse. Nepaisant griežtų PSO rekomendacijomis grįstų priemonių, Estijoje rūkymas per trejus metus išaugo net 7 procentiniais punktais – čia rūko ketvirtadalis respondentų, o Latvijoje rūkymas pasiekė 33 proc. ir priartėjo prie Balkanų šalių, kuriose rūkymo problema yra paplitusi labiausiai, rodiklių: Graikija (36 proc.), Kroatija (35 proc.), Bulgarija (37 proc.).

„Mūsų visuomenėje rūkymas, deja, laikomas mažiausia, „nekalta“ priklausomybe. Net ir rūkantieji dažnai mąsto, kad atsisakyti rūkymo bus lengva. Deja, lengviau mesti rūkyti būna tik tuomet, kai susiduriama su rimta sveikatos problema“, – apie tai, kad Lietuvoje rūkymas vis dar socialiai priimtinas, kalba prof. Natalja Istomina.

„Lietuvoje trūksta realaus laisvės nuo psichoaktyvių medžiagų propagavimo, – pritaria priklausomybių ekspertas Tomas Levulis. – Reikalingi, sąmoningi, atsakingi ir plačiąja prasme blaivūs pedagogai bei tėvai. Nepakanka per klasės valandėlę vaikams papasakoti apie psichoaktyvių medžiagų naudojimo žalą, kai grįžę namo jie ras rūkančius tėvus. Pirmiausiai vaikai stebi, kas jiems demonstruojama, tik paskui klauso, kas sakoma.“

lsveikata.lt inf.

„Džiaugiamės dideliu susidomėjimu programa – tai rodo, kad vis daugiau žmonių nori įprasminti savo meilę gamtai bei savo darbu prisidėti prie miškų puoselėjimo. Linkime sėkmės šiandien startavusiems studentams ir būsimiems kolegoms, iki susitikimo miške!“, – sako Valstybinių miškų urėdijos generalinis direktorius Valdas Kaubrė.

„Ši profesijos perkvalifikavimo programa – puikus ir įkvepiantis žingsnis, suteikiantis galimybę žmonėms, kurie myli gamtą, įgyti vertingų žinių ir prisijungti prie miškininkų bendruomenės. Valstybinių miškų urėdijos kartu su Vytauto Didžiojo universitetu ir Užimtumo tarnyba parengta programa atveria naujas karjeros galimybes žmonėms, norintiems prisidėti prie miškų išsaugojimo ir tvarios plėtros. Itin gausus būrys susidomėjusiųjų perkvalifikavimo programa dar kartą įrodo – esame teisingame kelyje: žmonėms rūpi tvari Lietuvos ir pasaulio ateitis“, – sako VDU Žemės ūkio akademijos kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė.

Daugelis programą pasirinkusių asmenų prieš tai su miškininkyste neturėjo nieko bendro, tačiau darbas miškininkystės sferoje buvo jų sena svajonė ir tikslas, kurį dabar jie galės įgyvendinti baigę VMU profesijos perkvalifikavimo programą. Pavyzdžiui, tapti girininkijos specialiste programos dalyvę Dovilę Bakšanskienę paskatino meilė gamtai ir močiutės pavyzdys dar nuo vaikystės. Universitete baigusi verslo vadybą ir pradėjusi profesinę karjerą, Dovilė suprato, kad tai – nėra jos pašaukimas. Su miškininkais programos dalyvė jau buvo užmezgusi ryšį, dalyvaudavo visuomeninėse veiklose, miškasodžiuose, organizuodavo mokinių išvykas į girininkijas. Todėl pamačiusi galimybę dalyvauti programoje, Dovilė iš karto užsiregistravo ir pradėjo siekti savo svajonės. Kita programos dalyvė, Agnė Milevičiūtė, taip pat mato prasmę šioje programoje ir tikisi, kad tapus girininkijos specialiste pavyks sugrįžti arčiau savo šaknų bei nors maža dalele prisidėti prie to, kas mums, kaip visuomenei, turėtų būti labai svarbu.

Kodėl verta rinktis šią programą?

Girininkijos specialisto neformaliojo suaugusiųjų mokymo programa yra finansuojama valstybės. Joje dalyvauti gali bedarbiai arba dirbantys asmenys, turintys aukštąjį arba vidurinį išsilavinimą su ne mažesne kaip 5 metų darbo patirtimi miškininkystės srityje. Tiek bedarbiams, tiek dirbantiems piliečiams turintiems aukštąjį išsilavinimą, patirtis miškininkystės srityje nėra privaloma. Pasirinkusiems šią perkvalifikavimo programą padengiamos mokymosi paslaugų, kelionės ir apgyvendinimo, jei asmens gyvenamoji vieta yra ne toje pačioje gyvenamojoje vietovėje, kur teikiamos mokymo paslaugos, išlaidos. Be to, prie programos prisijungusiems, bedarbio statusą turintiems asmenims bus padengtos privalomojo sveikatos tikrinimo ir skiepijimo nuo užkrečiamųjų ligų išlaidos. Naudinga paminėti ir tai, kad asmenims, prisijungusiems prie šios programos, bus skiriama mokymosi stipendija. Bedarbiams ir užimtiems asmenims, kurie mokymosi metu buvo atleisti iš darbo ir kuriems suteiktas bedarbio statusas bus paskirta 2,83 Eur už mokymosi valandą. O svarbiausia – baigusiems programą bus pasiūlyta girininkijos specialisto darbo vieta bet kuriame Lietuvos regione.

Ko galima išmokti dalyvaujant programoje?

Ši programa yra orientuota į aukštos pridėtinės vertės kompetencijų ugdymą, suteikiant specifines žinias, kurios asmenims baigus programą ir įgijus girininkijos specialisto kvalifikaciją leis planuoti ir organizuoti miško dauginamosios medžiagos išauginimą, miškų atkūrimą, įveisimą, auginimą ir priežiūrą, darbe pasitelkti inovatyvius medienos išteklių apskaitos metodus, planuoti ir organizuoti racionalų miško išteklių naudojimą. Programa trukmė – 20 savaičių (480 valandų).

Kaip prisijungti?

Norintys savo profesinį gyvenimą susieti su mišku ar sužinoti daugiau apie programą, jos sąlygas bei ateities karjeros galimybes, turėtų kreiptis el. paštu tapk_miskininku@vmu.lt. Taip pat daugiau informacijos rasite Užimtumo tarnybos svetainėje: Parama mokymuisi, Girininkijos specialistas.

VMU pranešimas spaudai

„Tvariai plėtojama Lietuvos oro uostų infrastruktūra leidžia stiprinti ilgalaikes partnerystes ir megzti naujas. Partneriai palankiai vertina mūsų pasiektą pažangą ir ambicijas augti kartu, todėl didina skrydžių dažnius verslui ir turizmui svarbiais maršrutais, esamas susisiekimas su Europos sostinėmis ir aviacijos centrais gerėja, taip pat pridedamos naujos kryptys. Tai sudaro sąlygas siekti naujų srauto rekordų, užtikrinant aukštą keleivių patirtį ir natūraliai skleidžiant žinią apie aukštesnį kokybės lygmenį, kurį pasiekėme pastaraisiais metais sujungę ir suderinę daug įvairių priemonių. Iš 15 Lietuvoje reguliarius skrydžius veikiančių bendrovių šią vasarą pasiūlą keleiviams augins net 11 iš jų“, – sako Simonas Bartkus, Lietuvos oro uostų (LTOU) generalinis direktorius.

LTOU vadovas tikisi, kad aviacijos vasaros sezonas bus dar aktyvesnis negu pernykštis – tam iš anksto ruošiasi visas LTOU tinklas.

Į bendrą krypčių sąrašą LTOU šiemet įtraukė ir užsakomuosius skrydžius, kurie taip pat gerina galimybes keliauti tiek naujais, tiek kasmet pasikartojančiais maršrutais.

Iš Vilniaus – daugiau kelionių į Europos sostines

Daugiausia reguliarių skrydžių rengiasi aptarnauti Vilniaus oro uostas. Įsibėgėjus sezonui vežėjai iš Vilniaus siūlys 61 kryptį.

Atsinaujins skrydžiai į keliautojų pamėgtus Graikijos kurortus, Nicą Prancūzijoje ir Ispanijai priklausančią Maljorkos salą. Taip pat gerės susisiekimas su Europos šalių sostinėmis – patogesniais laikais ir dažniau vyks skrydžiai į Londoną, Paryžių, Kopenhagą, Briuselį ir kitus svarbius susisiekimo mazgus, pavyzdžiui, Frankfurtą, Stambulą, tad verslo keleiviai savo keliones galės organizuoti dar sklandžiau. Dauguma verslui svarbių skrydžių vykdomi nuo 17 iki 22 valandos, kad keleiviai iš Vilniaus galėtų išvykti patogiai po darbo valandų.

Ryškiausios naujienos bus tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus į Čekijos sostinę Prahą, Italijos miestą Kataniją, Tel Avivą Izraelyje, Bergeną Norvegijoje ir Tiraną Albanijoje.

Prasidėjus aviacijos vasaros sezonui iš Vilniaus bus organizuojami užsakomieji skrydžiai į Egipto kurortus Hurgadą ir Šarm El Šeichą, Burgasą Bulgarijoje, Graikijos Rodo salą, Tivatą Juodkalnijoje, Portugalijos Madeiros salą, taip pat į Tunisą ir populiariausius Turkijos kurortus.

Palanga taps vartais į Turkiją ir Egiptą

Reguliarūs užsakomieji skrydžiai į Antaliją Turkijoje ir Šarm El Šeichą Egipte bus Palangos oro uosto naujovė, kuri leis anksčiau pradėti vasarą arba ją pratęsti. Maršrutas į Turkiją nusidrieks jau balandžio 16 dieną, o Egiptas keliautojų iš Palangos lauks nuo rugsėjo 26 dienos.

Kitos 6 kryptys oro vartus Vakarų Lietuvoje sujungs su Amsterdamu, Dublinu, Oslu ir Londonu, o aktyviausiai vyks skrydžiai į Rygą (10 kartų per savaitę) ir Kopenhagą (14 kartų per savaitę).

Lietuvos oro uostų duomenimis, pernai keleivių srautas Palangos oro uoste išaugo kone ketvirtadaliu – aptarnauta beveik 380 tūkst. asmenų.

Skrydžiai iš Kauno – itališkos tarantelos ritmu

Augimo spurtu pernai pasižymėjęs Kauno oro uostas šiemet neketina lėtinti tempo. Aviacijos vasaros sezonas čia irgi prasidės jau kovo pabaigoje, kai sugrįš šiltajam sezonui įprastos kryptys į Graikiją, Kroatiją ir Italiją. Būtent į „dolce vita“ šalį iš Kauno ves net šeši maršrutai, o vienas iš jų bus visiškai naujas – „Ryanair“ nuo birželio 4 dienos skraidys į Peskarą. Turistų iš Lietuvos nuo kovo 30 dienos lauks Piza ir Riminis, nuo kovo 31 dienos – Baris, nuo balandžio 1 dienos – Neapolis. Pasiekiamumą oru visus metus toliau išlaikys Milanas.

LTOU vadovas S. Bartkus atkreipia dėmesį, kad pagal krypčių skaičių iš Kauno oro uosto vasarą Italijai prilygs tik Jungtinė Karalystė, kurioje oru patogiai pasiekiami toliau išlieka Belfasto, Bristolio, Edinburgo, Liverpulio ir du Londono oro uostai. Keliaujantys į Airiją gali rinktis Dublino arba Šanono oro uostus.

Planuojantys atostogų keliones į Pietų Europą iš Kauno gali rinktis Kiprą, taip pat Ispanijos miestus Malagą, Alikantę ar sostinę Madridą.

Pirmasis skrydis į Kroatijos miestą Zadarą iš Kauno numatomas birželio 3 dieną, o norintys praleisti laiką saulėtoje Maljorkos saloje savo keliones gali planuoti jau nuo kovo 31 dienos. Skrydžiai į Graikijos Rodo salą iš Kauno oro uosto startuoja nuo gegužės 1 dienos.

Iš viso Kauno oro uostas vasaros aviacijos sezonu pasiūlys 26 kryptis ir toliau augins keleivių srautus, kurie pernai siekė 1,4 mln.

Lietuvos oro uostų duomenimis, visuose trijuose oro uostuose pernai aptarnauta daugiau kaip 56,8 tūkst. skrydžių – 7 proc. daugiau negu 2023 metais.

LTOU inf. 

Būsimojo pašto ženklo nominalas – 2,05 Eur, tiražas – 30 tūkst. vnt. Antspaudavimas pirmos dienos datos spaudu išleidimo dieną vyks Vilniaus pašte, adresu Totorių g. 8.

Vienu ryškiausių lietuvių virtuvės patiekalų laikomi cepelinai į mūsų šalį atkeliavo prieš daugiau nei šimtą metų. Žemaitijoje jie, tikėtina, atsirado iš vokiškosios Mažosios Lietuvos, o kituose Lietuvos regionuose per Lietuvos žydus, turėjusius glaudžių ryšių su Šiaurės Vokietijos žydų bendruomenėmis.

Savo pavadinimą patiekalas gavo dėl savo formos panašumo į vokiečių generolo Ferdinando von Zeppelino sukontruotą legendinį dirižablį cepeliną.

Nuo 2014-ųjų kiekvieną pirmąjį vasario sekmadienį yra švenčiama pasaulio cepelinų diena. Šios dienos iniciatoriumi tapo JAV lietuvis Jonas Vaičiūnas. Per pasaulio cepelinų dieną žmonės raginami kartu su šeima gaminti ir vėliau skanauti cepelinus.

Pašto ženklas su cepelinu yra jau penktasis, dedikuotas Lietuvos kulinariniam paveldui. 2023 m. buvo pristatytas pašto ženklas su šakočiu, dar anksčiau – su šaltibarščiais, varškės sūriu bei agurkais su medumi. 

Kiekvienais metais Lietuvos paštas išleidžia 15-20 pašto ženklų. Ant pastarųjų vaizduojamas temas patvirtina Pašto mokos ženklų leidybos komisija. Ji atrenka šaliai svarbiausius objektus, istorinių įvykių minėjimus ar reiškinius.

Įsigyti lietuviškus pašto ženklus galima ne tik visuose Lietuvos pašto skyriuose, bet ir internetinėje filatelijos prekių parduotuvėje.

AB ,,Lietuvos paštas" inf. 

Praėję metai tapo rekordiniais muziejų lankytojų skaičiumi, iki šiol daugiausiai žmonių per metus muziejuose buvo apsilankę 2023-aisiais. Pernai išaugusiam lankytojų skaičiui reikšmingą įtaką turėjo muziejų surengtos didelio susidomėjimo sulaukusios tarptautinės parodos, kiti muziejų renginiai, taip pat nemokamo Kultūros ministerijai pavaldžių muziejų lankymo paskutinį mėnesio sekmadienį iniciatyva.

„Džiaugiuosi, kad 2024-ieji buvo rekordiniai metai Lietuvos muziejams – juose apsilankė beveik 6 milijonai žmonių. Ši kylanti lankytojų kreivė, taip pat išaugęs edukacinių užsiėmimų ir jų dalyvių skaičius rodo, kad visuomenė vis labiau domisi kultūra, menais, brangina istorinę atmintį ir aktyviai įsitraukia į kultūrinį gyvenimą, o muziejai turi ką pasiūlyti juose apsilankantiesiems. Tai įkvepia ir toliau stiprinti muziejų veiklą, siekti, kad jie būtų atviri ir patrauklūs įvairaus amžiaus ir poreikių lankytojams“, – teigia kultūros ministras Šarūnas Birutis.

Iš Kultūros ministerijai pavaldžių nacionalinių ir valstybinių muziejų didžiausios lankytojų gausos sulaukė Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (731 752), iš kitoms įstaigoms pavaldžių valstybinių muziejų – Vytauto Didžiojo karo muziejus (104 456). Daugiausiai žmonių sulaukusiu savivaldybės muziejumi pernai tapo Kretingos muziejus (82 123). Iš kitų muziejų gausiausiai lankytasi Vilniuje esančiame Energetikos ir technikos muziejuje (174 806).

Pernai mūsų šalies muziejai surengė 41 967 edukacinius užsiėmimus, kuriuose apsilankė 739 694 dalyviai. Tai 1,8 proc. daugiau edukacinių užsiėmimų ir 2 proc. daugiau edukacinių užsiėmimų dalyvių nei 2023 metais. Daugiausiai edukacinių užsiėmimų surengė Lietuvos jūrų muziejus – 4 356, o daugiausiai edukacinių užsiėmimų dalyvių sulaukė Lietuvos nacionalinis dailės muziejus – 50 410.

Lietuvos muziejų rinkiniuose 2024 m. buvo saugomos 8 193 617 muziejinių vertybių, muziejai įsigijo 120 655 vertybes. Muziejai surengė 2 005 parodas, iš kurių 159 buvo tarptautinės.

Kultūros ministerijos inf. 

Požeminiame vandenyje dažniausiai aptiktas vaistas – karbamazepinas, naudojamas, pvz., epilepsijai gydyti. Jo koncentracija vandenvietėse siekė 0,007–0,008 µg/l, Utenos šaltinyje – 0,013 µg/l, o didžiausia koncentracija (0,085 µg/l) rasta Lazdijų nuotekų valymo įrenginių aplinkoje. Kiti aptikti junginiai:
•    Diatrizoatas (kontrastinė medžiaga, naudojama atliekama rentgeno tyrimus) – Varėnos vandenvietėje (iki 0,055 μg/l);
•    Benzotriazolas (naudojamas chemijos ir farmacijos pramonėje) – Jankiškių vandenvietėje (iki 0,23 μg/l);
•    Ibuprofenas – (0,45 μg/l) užfiksuotas tik Kariotiškių sąvartyno aplinkoje ir koncentracija buvo didžiausia iš visų identifikuotų junginių;
•    Diklofenakas (priešuždegiminis vaistas) – Vilniaus valymo įrenginių aplinkoje (0,039 μg/l).

Vandenviečių monitoringo gręžiniai ir šaltinis, kur rasta vaistų likučių, yra urbanizuotose teritorijose, bet galimi taršos šaltiniai ir vaistų likučių patekimo keliai dar nėra identifikuoti. Vaistų likučiai į atvirų šachtinių šulinių, natūralių šaltinių kaptažo įrenginių ir nekokybiškai įrengtų gręžinių požeminį vandenį gali patekti tiesiogiai, o ne su požeminio vandens srautu. 

Šių vandenviečių vandens kokybė nuolat stebima pagal išplėstas monitoringo programas, nes jos priskiriamos neapsaugotų vandenviečių grupei. Varėnos, Matuizų ir Jankiškių (Vilniaus) vandenvietėse praeityje nerimą kėlė didokos nitratų koncentracijos, kurios, nors ir blėsta, vis dar egzistuoja. Nitratai šiuo atveju yra aiškus požeminio (gruntinio) vandens taršos indikatorius. Kleboniškio (Kauno) vandenvietėje iki šiol ryškesnių taršos pėdsakų nebuvo užfiksuota.

Vaistų likučių koncentracijos geriamame vandenyje šiuo metu nėra reglamentuojamos. Naujai derinamame Vandenų srities direktyvų pakeitimo projekte siūloma vaistų likučių ribinė vertė požeminiam vandeniui yra 2,5 μg/l (buvo siūloma ir griežtesnė – 0,25 μg/l). 
Nustatytos vaistų likučių koncentracijos rekomenduojamų ribinių verčių neviršija, bet tai įspėjimas, kad jų gali patekti į požeminį vandenį, todėl būtina atidžiai stebėti atvirų vandeningų sluoksnių (ypač naudojamų geriamo vandens tiekimui) būklę urbanizuotose teritorijose.

Vaistų likučių patekimas į aplinką – sudėtinga problema, bet prisidėti ją sprendžiant gali kiekvienas. Pavyzdžiui, svarbus, bet paprastas būdas – atsakingas vaistų vartojimas ir utilizavimas. Tereikia pasenusius, nebereikalingus vaistus grąžinti į vaistines ir nemesti jų į šiukšles ar nuleisti į unitazą. 

Lietuvos geologijos tarnybos pranešimas spaudai

Tam svarbų vaidmenį atlieka modernios technologijos, tokios kaip kondensaciniai ekonomaizeriai, leidžiantys sumažinti šilumos nuostolius ir maksimaliai išnaudoti kuro potencialą. Bet iš kur kyla tie balti tiršti dūmai, besiveržiantys iš katilinių kaminų?

Viskas priklauso nuo kuro

Lietuvoje apie trys ketvirtadaliai visos šilumos, pagamintos šilumos tinkluose, gaunama kūrenant medienos atliekas – miško ir krūmynų kirtimo, šakų genėjimo bei pramoninės medienos perdirbimo likučius. Didžioji dalis šių atliekų yra drėgna mediena, kurios sudėtyje yra apie 40–50 proc. vandens. Tai reiškia, kad beveik pusę kuro masės sudaro vanduo.

Katilų kūryklose, kuriose vyrauja aukšta temperatūra, vanduo išgaruoja, o susidarę vandens garai kartu su dūmais pasišalina iš katilų. Tačiau Lietuvoje visose didesnėse katilinėse įrengti kondensaciniai ekonomaizeriai, kuriuose dūmai ataušinami iki 50–55 °C. Dėl to dalis vandens garų susikondensuoja, taip išgaunant papildomai 20–25 proc. nemokamos šilumos.

Kondensaciniuose ekonomaizeriuose, siekiant sukondensuoti vandens garus ir pasiimti jų šilumą, dūmai yra plaunami šaltu vandeniu. Taip jie atvėsinami, išvalomi nuo pelenų ir kitų cheminių junginių, o tik tada išleidžiami į kaminus. Dėl to tiršti balti dūmai, kylantys iš kaminų, iš tikrųjų yra vandens garai, kurie atvėsdami susikondensuoja į mikro lašelius, sudarančius baltus dūmus.

Didžiąją dūmų dalį (70–75 proc.) sudaro oro azotas, kadangi degimui naudojamas aplinkos oras, kuriame tik 21 proc. – deguonis. Be to, dūmuose yra anglies dioksido (CO₂), deguonies likučių ir vandens garų. Kadangi šios dujos yra bespalvės, plika akimi jų nematome. Tik tada, kai vandens garai pradeda kondensuotis, dūmai tampa matomi.

Lėktuvų „takai“ danguje. Kas tai?

Panašiai yra ir su reaktyvinių lėktuvų paliekamais pėdsakais, matomais giedru oru aukštai danguje (sąmokslo teorijų kūrėjų dar vadinamais „chemtreilais“). Lėktuvų variklių kuras, kaip ir visos skystojo kuro rūšys, sudarytas iš angliavandenilių, kurių anglies dedamoji sudega į CO₂, o vandenilio dedamoji sudega sudarydama vandens garus. Kadangi dideliame aukštyje temperatūra siekia apie –50 °C, vandens garai iškart kondensuojasi ir sušąla į kristalus, sudarydami matomus baltus pėdsakus – ten tikrai nėra jokių specialiai purškiamų cheminių medžiagų.

Jei oras sausas, lėktuvų palikti pėdsakai greitai išsisklaido, nes vandens garai išgaruoja. Tačiau jei oras drėgnas, pėdsakai gali išlikti ilgai, plėstis ir net virsti plunksniniais debesimis.

Kalbant apie pramoninių katilų ir buitinių įrenginių taršos skirtumus, degimo metu susidaro ir tam tikras teršalų kiekis, tačiau pramoniniuose katiluose medienos kuras dega aukštoje – apie 1000 °C – temperatūroje. Dėl to kuras visiškai sudega, o dūmuose nelieka aromatinių medžiagų, todėl jie neturi kvapo.

Visai kita situacija, kai kuras – malkos, anglys ar durpės – kūrenamas buitiniuose katiluose. Tokiais atvejais su dūmais išsiskiria dideli teršalų kiekiai, o dėl nepilno degimo juntamas stiprus ir nemalonus kvapas.

Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (KTU MIDF) termoinžinerijos ekspertas doc. dr. Kęstutis Buinevičius

VMU pranešimas spaudai

Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto Fizikos katedros docentas ir astrofizikos dėstytojas dr. Vytautas Stankus siūlo pažvelgti į sunkiai suvokiamo dydžio dalykus, kurių dalimi esame ir mes.   

– Mokslas vis dar negali atsakyti į klausimą, ar Visata yra beribė. Mokslininkų teigimu, čia yra apie 200 milijardų galaktikų, ir mūsų Paukščių Takas, palyginti su kitomis galaktikomis yra tik mažytis lopinėlis visatos didybėje. Tačiau kaip nustatomos galaktikų ribos, įvertinant tai, kad jos nuolat juda dėl vienų žvaigždžių egzistavimo pabaigos? 

– Ne visai taip. Mūsų Visata yra riboto, t. y. 13,8 milijardų metų amžiaus, tad ir jos dydis yra ribotas. Šiuo metu nustatyta, kad ji yra maždaug 94 milijardų šviesmečio skersmens objektas. Ji yra didesnė nei šviesa galėtų per visą tą laiką nukeliauti todėl, kad Visata per visą egzistavimo laikotarpį plėtėsi.  

Kol kas neįmanoma nusakyti, ar ji ribojasi erdvėje (t. y. ar už jos yra tuštuma), ar ji savo erdvėlaikyje yra uždara. Greičiausiai uždara, nes laikoma, kad didžiojo sprogimo metu susikūrė erdvė ir laikas. Tai, kad mūsų Visata yra ne beribė dar nieko nereiškia – gali būti begalė kitų Visatų, mums šiuo metu nepasiekiamų.  

Paukščių Tako matmenys ir ribos nustatomi matuojant atstumus iki joje esančių objektų. Šiuo metu yra net 44 atstumų iki kosminių objektų nustatymo metodai. Visi jie lyginami tarpusavyje. Seniausias yra žvaigždžių paralakso metodas, kurį pasiūlė dar XVI amžiuje danų astronomas Tichas Brahe. Tačiau jis pradėtas naudoti tik XIX amžiuje.  

Jau prieš šimtą metų JAV mokslininkas Harlowe Shapley nustatė Paukščių Tako dydį matuodamas atstumus iki tolimiausių žvaigždžių spiečių. Besivystant teleskopams, per visą tą laikotarpį buvo vykdomi įvairūs matavimai, tarp jų ir mokslininko Edvino Hablo atradimas, kad tolimiausios žvaigždės mūsų Galaktikoje yra apie 25 kartus arčiau nei Andromedos galaktika. Šiuo metu „Gaia“ misijos teleskopo dėka yra „suskaičiuota“ 1,7 milijardo žvaigždžių, esančių Paukščių Take. Nustatyti visų jų tipai, atstumai, judėjimo greičiai ir kryptys.  

Reikia paminėti, kad tokie matavimai yra labai preciziški ir sudėtingi, kadangi mes esame mūsų galaktikos disko viduje, kuriame be žvaigždžių yra daug tarpžvaigždinių dujų. Šios dujos, nors ir yra labai praretintos (nuo kelių iki kelių tūkstančių atomų litre), blokuoja sklindančią link mūsų šviesą. Tokiu atveju, matavimai atliekami infraraudonajame ruože. Visų žvaigždžių „suskaičiuoti“ vis tiek neįmanoma, tad apie jų skaičių sprendžiama pagal jų orbitinį (ar kampinį) greitį, kuris priklauso nuo bendros galaktikos masės, pagal kurią sprendžiamas žvaigždžių skaičius. Tačiau čia susiduriama su tamsiosios medžiagos problema, kuri tai masei daro labai stiprią įtaką.  

Be abejo, žvaigždės juda, ir nors tas judėjimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti chaotiškas, didžioji dauguma jų sukasi Galaktikos diske, kurio apsisukimo periodas yra 230 mln. Žemės metų. Tad stebimų žvaigždžių vaizdas yra ganėtinai statinis arba lėtai kintantis. 

– Kaip vystosi galaktikos, kaip formuojasi jų žvaigždžių populiacijos ir kaip juda dujos?  

– Galaktikų vystymąsi reikia sieti su jų atsiradimu. Vertėtų nepamiršti, kad galaktikos yra tik sudedamieji elementai dar didesnių darinių – superspiečių, kurie yra priešpaskutiniai objektai pagal dydį Visatoje. Jie sudaro didžiulį tinklą, kuris yra panašus į korį ar muilo putą, kurios burbuliukų sienelės, atskirtos milžiniškomis tuštumomis, ir yra superspiečiai arba superklasteriai. Superspiečiuje paprastai būna nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių galaktikų.  

Pagal dabartinę kosmologijos teoriją, ši porėta struktūra susidarė pradiniuose Visatos atsiradimo momentuose dėl kvantinių fluktuacijų. Visatai besiplečiant, tas korys, kurio sienelėse buvo didesnis medžiagos tankis, taip ir liko iki šiol.  

Tuose paplokščiuose dariniuose buvusios dujos vėso ir dėl gravitacijos traukėsi į centrus, kuriuose užsižiebė žvaigždės, kurios vėlgi dėl gravitacijos kaupėsi į didesnius darinius, palaipsniui sudarydamos netvarkingas mažas galaktikėles, kuriuos savo ruožtu jungėsi tarpusavyje sudarydamos dar didesnes –  iki  taip vadinamų didžiųjų spiralinių galaktikų, kurios susidurdamos sukuria elipsines galaktikas – galaktikų evoliucijos karūnas.  

Žvaigždės galaktikose susiskirsto pagal tai, kiek įvairiose zonose (sluoksniuose diske ir jo centre) yra tarpžvaigždinių dujų, kurios yra naujų žvaigždžių susidarymo „statybinė medžiaga“. Tokių dujų daugiausiai yra Galaktikos disko centrinėje plokštumoje, kurioje yra daugiausia jaunų ir masyvių žvaigždžių, kurios gyvena palyginti trumpai.  

Tolstant nuo disko „į viršų“ ir „į apačią“ dujų tankis mažėja, lemdamas ir tai, kad tose zonose gimsta mažai žvaigždžių, – masyvios jau išmirė, o liko lengvesnės, ilgaamžės ir senos. Tokių žvaigždžių yra daug ir vadinamame centriniame telkinyje. Pagal tai žvaigždės skirstomos į populiacijas.  

– Kokį poveikį žvaigždžių formavimuisi ir dujų judėjimui turi supermasyvios juodosios skylės?   

– Yra įdomus faktas, kad praktiškai visų galaktikų centruose aptinkamos milžiniškos supermasyvios juodosios skylės. Jų masė yra nuo kelių milijonų iki keliasdešimt milijardų Saulės masių ir kai kurios yra labai aktyvios, veikiančios pačias galaktikas. Tokia supermasyvi juodoji skylė, pavadinimu „Sagittarius A*“, yra ir Paukščių Tako galaktikos centre, 26 tūkst. šviesmečių nuotoliu nuo mūsų. Sunkiausia yra paaiškinti jų atsiradimą, nes tokio dydžio objektai stebimi kaip vieni iš tolimiausių, o tai reiškia, kad jie yra labai seni ir susiformavę ankstyvuoju Visatos raidos laikotarpiu.  

Pavyzdžiui, tolimiausias aptiktas kvazaras (supermasyvi juodoji skylė apsupta krentančios plazmos) pavadinimu QSO J0313−1806, kurio centre stūkso 1,6 milijardų Saulių masės juodoji bedugnė, yra 30 milijardų šviesmečių nuotoliu nuo mūsų. O tai reiškia, kad jo amžius (kokį mes matome) yra tik 600 milijonų metų, t. y. 4 % Visatos dabartinio amžiaus.  

Juodosios skylės paprastai susidaro mirštant didelės masės (5-50 Saulės masių) ir trumpo gyvenimo laikotarpio žvaigždėms. Po mirties jų centruose lieka 5-50 Saulės masių juodosios skylės. Kaip galėjo per ganėtinai trumpą laikotarpį susidaryti milijonų Saulės masių šio tipo objektai – neaišku iki šiol.  

Yra kelios teorijos. Viena iš jų teigia, kad ankstyvuoju laikotarpiu mirusių žvaigždžių juodosios skylės greitai jungėsi tarpusavyje, kita teigia, kad pradiniais Visatos laikotarpiais galėjo susidaryti milijonų Saulės masių žvaigždės, kurios, nespėjusios net užsižiebti, staigiai susitraukė. Trečia –  kosmologinė teorija, aiškinanti, kad supermasyvios juodosios skylės susidarė didžiojo sprogimo metu ir liko iki šių dienų kaip taškiniai erdvėlaikio defektai.  

Bet kokiu atveju, šiuo metu visiškai aišku, kad tolimieji ir seni kvazarai yra dabartinių galaktikų pirmtakai, kurių milžiniškų juodųjų skylių masės laimėjo gravitacinę kovą su smulkesniais objektais, juos įtraukdamos į savo orbitą. 

– Minėjote, kad arčiausiai mūsų juodoji skylė yra už 26 tūkst. šviesmečių. Kaip sparčiai plečiasi juodosios skylės ir ką būtent šios juodosios skylės gravitacija galėtų reikšti mūsų gimtajai planetai – Žemei, kad ir po daugelio metų?  

– Reikėtų patikslinti, kad kalbame ne apie „paprastas“, t. y. ne apie juodąsias skyles, kurios susidarė mirus žvaigždei. Tokia artimiausia, pavadinimu Gaia BH1, yra 1,5 tūkst. šviesmečių nuo mūsų. 26 tūkst. šviesmečių nuotoliu, Paukščių Tako galaktikos centre yra supermasyvi juodoji skylė, kurios masė yra 4,3 milijonų Saulės masių, o skersmuo apie 24 milijonų kilometrų.  

Tai yra maždaug Merkurijaus orbitos dydis. Juodosios skylės plečiasi ar didėja „rydamos“ bet kokius objektus, kurie papuola į jos gravitacijos pinkles. Tai gali būti ir žvaigždės ar smulkesnės juodosios skylės, neutroninės žvaigždės ir kt., bet dažniausiai tai tarpžvaigždinės dujos.  

Stebint kitas, vadinamas aktyvias galaktikas, registruojama, kad apie jas sukasi milžiniškas plazmos verpetas, vadinamas akreciniu disku. Toks sūkurys, veikiamas milžiniško gravitacijos lauko traukiasi, plokštėja ir per sukimosi ašigalius krenta į juodąją skylę. Tačiau prieš krisdamas pasiekia 10 trilijonų laipsnių temperatūrą, kurioje termobranduolinių reakcijų metu išsiskiria milžiniškas energijos kiekis. Įvairių rūšių dalelės, elektronai, protonai ir nauji atomų branduoliai išlekia priešinga juodajai skylei kryptimi ir tas srautas yra dar fokusuojamos akrecinio disko magnetinio lauko.  

Susidaro dvi milžiniškos čiurkšlės (angl. galaxy jet arba black hole jet), kurios išlekia statmenai disko sukimosi plokštumai. Jos yra net didesnės už pačias galaktikas. Tokioje čiurkšlėje dalelių, turinčių krūvį ir masę greitis siekia 99,99 % šviesos greičio. Mažai pavydėtina tam kas papuola šio naikinimą nešančio spindulio kelyje.  

Laimei, mūsų gimtosios Galaktikos didžioji juodoji skylė jau seniai „suvalgė“ beveik viską, kas buvo netoliese ir yra pakankamai rami. Tiesa, ji turi akrecinį diską, bet jis nėra toks masyvus, kaip aktyviose galaktikose. Neseniai stebėtas jo nedidelis aktyvumas, kuris pasireiškia pastoviai atsirandančiais kelių sekundžių ar dienų trukmės stipriais žybsniais.  

Tie žybsniai atsiranda pačiame akreciniame diske, kurio magnetiniai laukai, panašiai kaip ir Saulėje, sąveikauja, naikina vienas kitą išskirdami milžiniškus energijos kiekius. Be abejo, šių procesų mastas yra kitoks nei Saulėje. Įskaitant, kad aktyvumas menkas, o atstumas iki šių „fejerverkų“ kaip minėjau yra tikrai didelis – mums tai jokio pavojaus nekelia. 

Grįžtant prie gravitacinio poveikio, reikia paminėti, kad juodosios skylės „ryja“ viską tik artimu joms nuotoliu. Gravitacinis juodosios skylės laukas, kuris yra žymiai toliau nuo įvykių horizonto ribos nėra niekuo ypatingas.  

Kitaip tariant, juodosios skylės, kurios masė keli milijonai Saulių, nuotolinis poveikis yra toks pat, kaip milijono Saulių kažkokioje erdvės dalyje. Nereikėtų ir pervertinti supervasyvios juodosios skylės gravitacinį poveikį pačiai Galaktikai.  

Prisiminkime, kad Paukščių Take bendra žvaigždžių masė yra kelis šimtus tūkstančių kartų didesnė už ją. O tamsiosios medžiagos masė mūsų Galaktikoje yra bent dešimt kartų didesnė už visų žvaigždžių masę. 

KTU pranešimas spaudai 

Iš pirmo žvilgsnio, šv. Kazimiero gyvenimas gali pasirodyti tik kaip pasaka apie skaistų ir pamaldų karalaitį, tačiau tikrasis jo gyvenimas buvo daug įvairesnis. Kazimieras gimė 1458 m. Krokuvoje kilmingoje šeimoje, jis buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio bei Čekijos, Vengrijos, Vokietijos ir Romos karalaitės Elžbietos Habsburgaitės sūnus. Beje, jo tėvų santuoka laikoma viena pavyzdingiausių Lietuvos valdovų istorijoje. O sutuoktinių ryšys dešimtmečiams bėgant tik stiprėjo. Kazimiero penki broliai taip pat savu laiku užėmė aukštas pareigas: buvo karaliai, didieji kunigaikščiai arba kardinolai.

Manoma, kad Kazimieras, kaip tos epochos žmogus, buvo itin išsilavinęs: mokėjo skaityti, rašyti, kalbėjo lotynų, vokiečių kalbomis, mokėsi teisės, istorijos, retorikos, joti, ginklų valdymo meno, išmanė klasikinę literatūrą. Tiesa, lietuviškai karalaitis greičiausiai nekalbėjo.

Kazimieras buvo auklėjimas pagal griežtos moralės principus, turėjo būti dorybingas, religingas, geraširdis ir teisingas, tačiau auklėjant tobulus vyrus pasitarnaudavo ir fizinės bausmės: „Jo mokytojas iš Kazimiero gyvenimo pašalino beveik visas nekilnias pramogas, jei jis girdėjo muziką, tai tik geriausios kokybės, jei dainas – tai tik labai dorybingais žodžiais, jei kalbas – tik padorias. Kazimieras buvo mokytojo saugojamas nuo girtų, gašlių žmonių kompanijos. Žinomas mokytojas Janas Dlugošas karalaičiams plačiai taikė ir fizines bausmes. Iškilmių aprašymai rodo, kad retorikos mokymas tikrai atnešė vaisių – Kazimieras taiysklinga, turtinga lenkų ar lotynų kalba sakydavo viešąsias kalbas bei lotyniškai bendraudavo su svečiais iš užsienio“, – pasakoja istorikas Eimantas Gudas.

Skaistus jaunuolis vargiai asocijuojasi su karu, tačiau būsimam šventajam karo reikalai nebuvo svetimi, jis kovojo Vengrijoje, nes kurį laiką buvo norėta Kazimierą pasodinti į Vengrijos karališkąjį sostą. Daugiausia laiko Kazimieras leido Lenkijoje, kur karalystės valdymo reikaluose pavaduodavo savo senstantį tėvą. Ilgainiui jam buvo rezervuota LDK, tačiau pastarosios valdyti jam taip ir neteko, nes Kazimiero tėvas pergyveno sūnų.

Skaistumas – ne legenda

Anot istoriko, yra žinoma, kad Kazimieras buvo išvaizdus jaunuolis – tipiškos Jogailaičių dinastijos atstovams būdingos išvaizdos – neaukštas, tamsiaplaukis, tamsiaakis. Apie jį amžininkai sakė: „gražus kaip angelas“.

Nieko keisto, kad viliojančios išvaizdos, taurus, protingas ir pamaldus jaunuolis traukė moterų ir merginų akį. Vis dėlto Kazimieras turėjo kitų įsipareigojimų: „1481 m. Kazimiero tėvai net ėmėsi Kazimierą sutuokti su tolima pussesere Šv. Romos imperijos imperatoriaus Frydricho III dukra Kunigunda Habsburgaite, tačiau sakoma, kad Kazimieras atsisakė teigdamas esąs Dievui pažadėjęs laikytis skaistumo ir nujausdamas artėjančią mirtį“, – teigia istorikas E. Gudas.

Po trejų metų Kazimieras mirė nuo džiovos. Yra žinoma, kad gydytojai gydymo tikslais jam patarė gyventi seksualinį gyvenimą, tačiau jis nusprendė geriau mirsiąs nei pasielgsiąs neskaisčiai.

Šventasis Kazimieras paskutinius gyvenimo metus praleido Lietuvoje, buvo palaidotas Vilniaus katedroje. 1602 m. jį šventuoju paskelbė popiežius Klemensas VIII.

Fanatiškas mamos religingumas

XV a. stiprus religingumas buvo įprastas reiškinys aukštuomenėje, ypač Lenkijoje, Lietuvoje ir Habsburgų dinastijoje, kuriai priklausė šv. Kazimiero motina Elžbieta: „Ji buvo išauklėta kaip religinga, morali princesė. Jos katalikiškumas buvo kone fanatiškas, pasireiškiantis tuo, kad visi jos artimieji, pavyzdžiui, marčios, turėjo būti religingos katalikės ir ji buvo labai nepatenkinta, kai šv. Kazimiero brolienė Elena Aleksandrienė net jos, „karalių motinos“ skatinama, atsisakė iš stačiatikybės pereiti į katalikybę.“ Elžbietos aplinkoje religinis gyvenimas buvo itin turtingas. Jos gyvenime buvo svarbios bažnytinės ir šeimyninės šventės, taip pat palydimos religinių apeigų. Karalienė gausiai aukodavo bažnyčiai, kartu su šeima šelpdavo vargšus.

Kazimieras neperėmė tokių motinos bruožų kaip pasipūtimas, snobizmas, autoritarizmas, tačiau pamaldumas jam buvo itin svarbus: „Kazimieras buvo išauklėtas kaip religingas būsimas monarchas. Bet yra nuomonių, kad būtent nesėkmingas karas dėl Vengrijos sosto, kuriame Kazimieras dalyvavo, jį atgrasė nuo pasaulietinio gyvenimo ir jis vis labiau paniro į religijos dalykus. Ypač kai ėmė sirgti džiova ir paskutiniaisiais gyvenimo metais apsistojo Lietuvoje. Manoma, kad didžiąją dalį gyvenimo Kazimieras buvo vidutiniškai pamaldus, ir tik gyvenimo pabaigoje ėmė daug marintis, pasninkauti, klūpoti žiemą aušros metu prie bažnyčių durų ir t. t. Kazimieras turėjo suprasti, kad jo turima džiova yra nepagydoma. Jis tikrai buvo užsispyręs siekti šventumo, o keliai į jį buvo tyrimus, skaistumas, susilaikymas“, – atskleidžia istorikas.

Kazimieras tampa šv. Kazimieras

Netrukus po Kazimiero mirties, maldininkai ėmė melstis prie jo kapo Vilniaus katedroje ir patirdavo malonių. Jau tuomet, XVI a., tikintieji aukodavo votus. Išskirtiniu laikomas įvykis, kai Polocko mūšyje lietuvių ir lenkų kariams pasirodęs karalaitis parodė jiems, kur toliau žygiuoti.

Kaip pasakoja istorikas Eimantas Gudas, Kazimiero brolis Lenkijos ir Lietuvos monarchas Žygimantas Senasis kartu su dvasininkija inicijavo Kazimiero kanonizacijos procesą. 1602 m. jis paskelbtas šventuoju, o kaninizacijos iškilmės įvyko 1604 m. Vilniuje. Ilgainiui Kazimieras tapo Vilniaus, Drohičino (Lenkija) ir Radomo (Lenkija) vyskupijų globėju, Lietuvos globėju (nuo 1636), Lietuvos jaunimo globėju, Lenkijos istorinius globėju, Maltos ordino globėju.  

„Jogailaičių įpėdinė ir palikuonė Vazų dinastija, taip pat valdžiusi Lenkiją ir Lietuvą XVI a. pab.–XVII a. vid., didžiavosi giminyste su šv. Kazimieru, laikė jį savo giminės šventuoju ir netrukus po jo paskelbimo šventuoju prie Vilniaus katedros 1636 m. pastatė iki šiol puikiai išlikusią Šv. Kazimiero koplyčią, kurioje jis buvo palaidotas.

Ši prabangi barokinė koplyčia buvo Lietuvos valdovų religinė, politinė, socialinė ir kultūrinė manifestacija. Ji iki šiol yra svarbi Lietuvos dalis. Zigmanto Vazos iniciatyva koplyčia neapsakomai primena Romos architektūrą. Taip pabrėžtas Vilniaus, Vazų ir Kazimiero ryšys su katalikiškojo pasaulio centru – Roma“, – šv. Kazimiero perduotą įtaką iki šių laikų atskleidžia istorikas Gudas.

1889 m. Kaune įkurta Šv. Kazimiero draugija. Vilniaus senamiestyje iškart po Kazimiero kanonizavimo iškilo Šv. Kazimiero bažnyčia, kuri yra pirmoji barokinė bažnyčia Vilniuje. Vėliau pastatyta daugybė kitų šiam šventajam dedikuotų bažnyčių Lietuvoje ir kitose buvusios LDK teritorijos vietų. Taip pat įkurta daugiau nei 20 lietuvių bažnyčių JAV bei daugiau nei 30 lenkų bažnyčių JAV. Pamaldumas šv. Kazimierui iki šiol svarbus Lietuvoje, Lenkijoje bei kitose pasaulio šalyse.

 VšĮ Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba

Kaune atidaryta pramoginės laivybos paroda. Jos lankymas nemokamas. Joje lankytojai gali išvysti įspūdingo dydžio jachtą, išskirtinį, Lietuvoje restauruotą prabangų raudonmedžio laivą, pasimatuoti ūgiu su vandens kelio ženklais bei susipažinti su pramoginių laivų rinkos naujovėmis.  

„Nors pramoginė laivyba Lietuvoje turi gilias tradicijas ir daug stiprių profesionalų, plačiajai visuomenei tebėra mažai pažįstama. Todėl ši paroda apima itin platų spektrą: nuo senovinių laivų iki rinkos naujovių, nuo nedidelių vaikiškų mokomųjų laivelių iki įspūdingo dydžio jachtos. Joje galima pamatyti tiek itin prabangius, tiek prieinamos kainos katerius“, – sako Lietuvos pramoginės laivybos asociacijos „LitBOAT“ prezidentas Karolis Valenta.

Tarp Kauno „Akropolyje“ įsikūrusių parodos eksponatų – vandens motociklas, itin Lietuvoje populiarūs žvejybiniai ir pramoginiai kateriai bei du vandens kelio ženklai.  

„Savo erdvėse esame turėję sportinių automobilių, lėktuvą, o šįkart lankytojus stebiname nauju netikėtu reginiu: didžiule laivų įvairove. Neabejoju, kad ši paroda ne tik praplės akiratį, bet ir paskatins daugiau žmonių išmėginti laivybą, Lietuvoje ir Kaune turinčią gilias tradicijas“, – sako Kauno „Akropolio“ valdytoja Brigita Kuodytė.

Pirmajame prekybos centro aukšte įkurdinta įspūdinga daugiau kaip 9,5 metrų ilgio ir beveik 4,5 metrų aukščio „Marex 310“ jachta. Pasak K. Valentos, nors tai – mažiausias laivas iš Lietuvos gamintojų „Marex Boats“ asortimento, tačiau jo atgabenimas į prekybos centro erdves vis viena tapo nemenku iššūkiu. „Specialiai šiam projektui per savaitę laiko reikėjo suprojektuoti ir pagaminti sužemintos konstrukcijos transportavimo platformas su ratukais, nuardyti variklio koją bei komunikacijos antenas. Visa tai leido turėti kelių centimetrų rezervą, kad laivas nekliudytų nei aplinkinių objektų, nei inžinerinių sistemų. Tačiau savaitę trukęs profesionalus pasirengimas leido šią užduotį sklandžiai įgyvendinti“, – sakė jis.

Visi eksponuojami laivai – vienaip ar kitaip susiję su Lietuva: čia gaminami, surenkami ar parduodami, kai kurie – net restauruojami. Iš pastarųjų parodoje galima išvysti išskirtinį „Chris Craft“ laivą.

„Tai limituoto tiražo JAV gamintas raudonmedžio laivas. Visame pasaulyje „Chris Craft“ gaminiai garsūs tuo, kad yra rankų darbo, sukalti iš medžio lentelių bei sukniedyti. Kadangi yra medinio korpuso, šių laivų išlikę nedaug, rasti originalių dalių jiems – iššūkis, todėl jų restauravimas reikalauja daug laiko ir gilaus technologinio išmanymo. Parodoje eksponuojamas 1955 metų laivas nuo variklio iki korpuso buvo atrestauruotas Lietuvoje“, – sako „LitBOAT“ vadovas.

Parodoje taip pat eksponuojami buriniai vaikų laivai iš Kauno buriavimo mokyklos „Bangpūtys“. „Būtent nuo šių nedidelių laivelių ir prasideda vaikų pažintis su laivyba. Norime atkreipti dėmesį, jog laivyba – vertingas hobis, mokantis vaikus atsakomybės, kritinio mąstymo, suteikiantis ne tik fizinį pasirengimą, bet ir matematikos, meteorologijos, fizikos, chemijos žinių", – sako K. Valenta.

„LitBOAT“ organizuojama pramoginės laivybos paroda Kauno „Akropolyje“ veiks iki kovo 14 dienos pirmajame aukšte bei prekybos centro renginių aikštėje trečiajame aukšte. Jos lankymas nemokamas.

Europos pašto reguliuotojų grupės (angl. The European Regulators Group for Postal Services, ERGP) Vartotojų ir rinkos rodiklių darbo grupė paskelbė 2023 m. ataskaitą apie pašto paslaugų kokybę, vartotojų apsaugą ir skundų nagrinėjimą 32 Europos šalyse.

Aukšta Lietuvos viduje teikiamos universaliosios pašto paslaugos kokybė

Ataskaita atskleidė, kad Lietuva 2023 m. pasižymėjo aukštais rezultatais vertinant pirmenybinių (D+1) pavienių korespondencijos siuntų pristatymo šalies viduje laiką, pasiekdama 90 proc. (Europos vidurkis – 81 proc.), o D+3 segmente – 99 proc. rodiklius, taip aplenkdama daugelį kitų Europos šalių. Pašto siuntinių, priskiriamų universaliosios pašto paslaugos apimčiai, pristatymo Lietuvoje laikas D+4 siekė 99 proc., o tai yra tarp aukščiausių rezultatų Europoje. Iš kitos pusės, trumpi pristatymo terminai turi savo kainą. Jau ne pirmus metus Lietuvos paštas, teikdamas populiarumą prarandančią universaliąją pašto paslaugą, patiria nuostolius, kurie finansuojami iš valstybės biudžeto lėšų.

Skundų statistika: Lietuvos rodikliai geresni nei Europos vidurkis

2023 m. Lietuvos pašto gauti naudotojų skundai (tiek susiję su universaliąja pašto paslauga, tiek su jos teikiamomis komercinėmis pašto paslaugomis) sudarė apie 0,78 skundo 1 000-čiui gyventojų, o tai yra gerokai mažiau nei Europos šalių vidurkis (10,36 skundo). Pažymėtina, kad Lietuvos atveju šis rodiklis per metus sumažėjo, o Europos šalių vidurkis išaugo daugiau nei 3 skundais 1 000-čiui gyventojų. RRT itin aktyviai dalyvauja vartotojų apsaugos srityje, efektyviai nagrinėdama skundus ir informuodama vartotojus apie jų teises; tą gerai atskleidžia ir kitas skundų rodiklis – reguliuotojo gautų skundų skaičius 10 000-ių gyventojų 2023 m. Lietuvoje siekė 0,52 skundo ir, palyginti su kitomis Europos šalimis, buvo reitingo lentelės pirmojoje pusėje.

Iššūkių sritys: tarptautinės siuntos ir e. prekybos poveikis

Nors daugelis Europos šalių rodo gerus vidaus pašto paslaugų kokybės rodiklius, tarptautinių siuntų segmentas ženkliai atsilieka. Tam daugiausiai įtakos turi įvairūs logistikos trukdžiai bei skirtingai įgyvendinami universaliosios pašto paslaugos europiniai kokybės standartai. Atsižvelgiant į tai, šiais metais ERGP Vartotojų ir rinkos rodiklių darbo grupei numatyta parengti naują ataskaitą, skirtą tiek Europos Komisijai, tiek suinteresuotoms šalims, pateikiant realią situaciją, kaip skirtingos šalys mato kokybės standartų svarbą, kokie pagrindiniai iššūkiai kyla ir kaip ateityje būtų galima visa tai spręsti. Ši sritis yra itin aktuali, nes e-prekybos plėtra paskatino siuntų ir mažų paketų srautų augimą, kuris tapo pagrindiniu pašto rinkos varikliu. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, didžiausias siuntų augimas fiksuojamas būtent tarptautinių siuntų segmente.

Ką tai reiškia?

ERGP Vartotojų ir rinkos rodiklių darbo grupės ataskaita atskleidžia, kad Lietuva yra tarp Europos lyderių šalies vidaus pašto paslaugų kokybės ir skundų nagrinėjimo srityse, tačiau tarptautinių siuntų srityje turi kur pasitempti ir tobulėti, siekiant atliepti ateityje naudotojų iš e. prekybos kylančius lūkesčius.

Su visa ERGP darbo grupės parengta ataskaita galima susipažinti čia.

RRT inf.

Ši inovatyvi priemonė gali važiuoti gatvėmis kaip įprastas automobilis, tačiau dėl po kapotu ir ties bagažine įrengtų propelerių, bet kurią akimirką gali pakilti ir nusklęsti virš kitų automobilių. Ši prabangi transporto priemonė šiuo metu įkainota daugiau nei 280 tūkst. Eur.  

Nuajovę pristato ,,Alef Aeronautics” bendrovė, o  jos generalinis direktorius Jim Dukhovny bandymo vaizdo įrašą vadina pirmuoju istorijoje, kuriame automobilis ir važiuoja, ir vertikaliai kyla. Anot įmonės vadovo, bandymai atlikti su ypač lengva automobilio versija, tačiau ateities planuose - dvivietė transporto priemonė, kuri galėtų išvystyti iki 110 mylių greitį skrendant, o važiuojant keliu jos greitis būtų ribojamas iki maždaug 35 mylių per valandą. 

D. Dukhovny tvirtina, kad plačiajai visuomenei ruošiamas automobilis bus paprastas naudoti ir pasiruošti jį valdyti pakaks vos 15 minučių. Nors šiuo metu pagal užsakymą gaminamas automobilis yra itin brangus, ateityje bendrovė ketina juos parduoti gerokai pigiau – į gatves paleisti įperkamą automobilį, kainuojantį kiek daugiau nei 30 tūkst Eur.  

Parengta pagal dailymail.co.uk  

Šiandien, Tarptautinės gimtosios kalbos išvakarėse, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje apdovanoti konkurso nugalėtojai: „Kanda žandą“, „Kreiva lentyna“, „Mažasis nuotykis“, „Mes jau čia“, „Molis marguolis“, „Pasakų takas“ ir „Saldžių sapnų“ iš Vilniaus, „Dangolakis“, „Lengvai lengvai“, „Noksta“ ir „Ryškus pasaulis“ iš Kauno, „Pabirusios raidelės“ iš Klaipėdos, „Prakalbink akmenį“ iš Klaipėdos rajono, „Raktulis“ iš Marijampolės, „Trepsius“ iš Mažeikių, „Smėlis batuose“ ir „Stintapūkis“ iš Neringos, „Langočius“ iš Palangos, „Švenčių karuselė“ iš Utenos, „Tapti vėju“ iš Šiaulių rajono.

„Gražiuose lietuviškų įmonių pavadinimuose išskirta kultūrinė tapatybė ir gimtosios kalbos savitumas ne tik kelia pasigėrėjimą, bet ir kuria emocinį ryšį, atpažįstamumą, leidžia išsiskirti iš kitų. Tai puikus pavyzdys, kaip galima derinti kūrybingumą ir verslą, kurti įvaizdį, pareikšti pilietinę poziciją ir patikrintomis ar naujai išreikštomis gimtosios kalbos perspektyvomis džiuginti tuos, kurie kalba ta pačia kalba, o jei ir nekalba – gali išgirsti neįtikėtinai gražų jos skambesį“, – sveikindamas konkurso dalyvius ir laureatus sakė kultūros ministras Šarūnas Birutis.

Jo teigimu, kalba iš tiesų yra galingas įrankis, turintis didelį emocinį užtaisą, nes ji gali ne tik informuoti, bet ir įkvėpti, motyvuoti, skatinti kurti, pasakoti apie tautą ir jos būdą, tradicijas, elgseną, mąstyseną. 

„Džiugu sveikinti visus, kurie, rinkdami pavadinimus, pirmenybę suteikė gimtajam žodžiui. Lietuviškas įmonės pavadinimas – tai įrodymas, kad mūsų verslininkams vienas iš pagrindinių dalykų yra tai, kas mums visiems svarbiausia, – pagarba mūsų senajai kalbai, mūsų pamatinei vertybei. Linkiu ir tikiuosi, kad tai neš sėkmę jų būsimoje veikloje“, – teigė konkurso sumanytojas, laikinai einantis pareigas Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininkas Donatas Smalinskas.

Nugalėtojus ir šventės dalyvius taip pat sveikino Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas, laidų vedėja, žurnalistė, VšĮ „Kiškių garbė“ vadovė Edita Mildažytė, renginį vedė žurnalistas Paulius Skučas, koncertavo Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleiviai. Portalo „Delfi“ skaitytojų išrinkta įmonė „Smėlis batuose“ buvo apdovanota specialiu prizu.

Šiemet Gražiausių įmonių pavadinimų konkursui dalyviai atrinkti iš daugiau kaip 14 tūkst. pernai įregistruotų verslo įmonių. Atrenkant pretendentus, VKI sudaryta komisija taikė kelis kriterijus, tai – pavadinimo lietuviškumas, reikšmė, sąsaja su veikla ir kt. Pirmenybė teikta originaliems, skambiems, keliantiems teigiamas emocijas vardams, atspindintiems įmonės veiklą, vertybes, patraukiantiems dėmesį asociacijomis su įmonės gaminiais ar teikiamomis paslaugomis.

LR Kultūros ministerijos pranešimas

LFF supertaurės istorija Lietuvoje skaičiuojama nuo 1995-ųjų – tada šį trofėjų laimėjo Kauno „Inkaro“ futbolininkai. Tiesa, laimėjo jį be kovos – tame sezone Kauno klubas laimėjo ir čempionatą, ir taurę, tad šis trofėjus jiems atiteko nežaidus.

Jau po metų dėl titulo teko rungtis su Šiaulių „Kareda“ ir tada stipresni buvo būtent šiauliečiai – jie laimėjo rungtynes 2:1 ir iškovojo pirmąjį Supertaurės trofėjų savo istorijoje.

Vėliau dėl Supertaurės buvo kovojama beveik kiekvienais metais, išskyrus kelias išimtis – dėl titulo nebuvo žaista ir jis jokiai komandai neatiteko 1997, 1999, 2000, 2001, 2007, 2008 ir 2012 metų sezonuose.

Keitėsi ir varžybų vykdymo tvarka – anksčiau, jei lygą ir čempionatą laimėdavo viena ir ta pati komanda, Supertaurės trofėjus jai buvo įteikiamas be kovos.

Tokiu būdu Supertaurės laimėtojais du kartus (2002 ir 2004 metais) tapo FBK „Kaunas“, du sykius laimėjo Panevėžio „Ekranas“ (2010 ir 2011 metais), taip pat dukart be kovos titulą į savo kolekciją pridėjo Vilniaus „Žalgiris“ (2014 ir 2015 metais) bei vieną – jau minėtas Kauno „Inkaras“ (1995m.).

Vėliau, pakeitus nuostatus, dėl Supertaurės buvo žaidžiama net ir tuo atveju, jei abu pagrindinius sezono titulus laimi ta pati komanda – tokiu atveju A lygos čempionai žaisdavo su antrą vietą čempionate užėmusia komanda.

Žvelgiant į sėkmingiausias visų laikų Supertaurės komandas, tai sąrašo viršuje yra „Žalgiris“, titulą iškovojęs 8 sykius.

Po 4 titulus savo sąskaitoje turi Panevėžio „Ekranas“ ir Marijampolės „Sūduva“, 3 kartus triumfavo FBK „Kaunas“, dvi pergales pasiekė FK „Panevėžys“,  po vieną Supertaurę laimėjo Kauno „Inkaras“ ir Šiaulių „Kareda“.

Yra keturi klubai, kurie praeityje yra rungtyniavę dvikovoje dėl LFF supertaurės, tačiau jos neiškovojo.

Vilniaus „Riteriai“ (tuometiniai „Trakai“) mačą dėl titulo pralaimėjo 2016 ir 2017 metais, Kauno „Stumbras“ galimybę trofėjų iškovoti turėjo 2018-aisiais, „Kauno Žalgiris“ mačą dėl pirmojo sezono titulo pralaimėjo 2023-ųjų vasarį, o pernai šią kompaniją papildė ir „TransINVEST“.

Tuo tarpu vieninteliai du futbolininkai, Supertaurės rungtynėse įmušę du įvarčius, yra Mindaugas Grigalevičius, kurio du jo tikslūs smūgiai 2003-aisiais padėjo Vilniaus „Žalgiriui“ nugalėti FBK „Kauną“ bei Tomislavas Kišas, kuris 2021- ųjų rungtynėse dėl titulo pasižymėjo dubliu, tačiau neišgelbėjo Vilniaus „Žalgirio“ nuo pralaimėjimo „Panevėžiui“.

Įdomu ir tai, kad nuo 2021-ųjų LFF supertaurės laimėtojai net keturis kartus iš eilės paaiškėjo tik baudinių serijose. Ar taip nutiks ir šį kartą, sužinosime jau šeštadienį.

LFF inf. 

- Pradžiai papasakokite apie save.

- Mano vardas – Piodoras Gustafssonas, esu Švedijos prodiuserinės kompanijos „Black Spark Film & TV“ prodiuseris ir šiuo metu filmuojame labai įdomų serialą čia, Lietuvoje. Tai yra puiki šalis filmuoti, tą sakau drąsiai. Ir tai ne pirmas mano kartas Kaune. Pats 2018 m. čia filmavau serialą „Moscow Noir“. Iki praėjusių metų taip pat dirbau užsakomuoju redaktoriumi, programos vadovu didžiausioje Švedijos komercinėje televizijos platformoje TV4. Dirbdamas ten užsakiau bent 7 serialus, kurie bent iš dalies buvo filmuoti ir Lietuvoje. Pavyzdžiui „Evil“, taip pat dramą „Cry Wolf“. Taigi, bent jau švedai čia grįžta tikrai dažnai.

- Ar šis serialas kuriamas vidaus rinkai, ar tarptautinei?

- Tarptautinei. Jau turime pagrindinį šio serialo „We Come In Peace“ užsakovą, tai TV4. Procesuose dalyvauja ir ZDF kaip koprodiuserai: tai Vokietijos visuomeninis transliuotojas. Be to, turime didelį tarptautinį pardavimo agentą, studiją iš Paryžiaus. Jie priklauso didelei grupei, taigi, tai didelė kompanija, kuri parduos filmą likusiam pasauliui.

- Čia dirba žmonės iš visos Europos, taip?

- Taip, turiu omenyje, kad komandoje daugiausia dirba švedai, lietuviai ir belgai. Žinoma, tai bendra Švedijos, Lietuvos ir Belgijos gamyba. Tiksliai dabar nepasakysiu, bet manau, kad kasdien čia yra bent apie 45-50 žmonių. Ir tada, žinoma, kai turime statistų, mūsų dar daugiau. Visi statistai šiame seriale yra lietuviai.

- Taigi tiesiog apie serialą, koks jo siužetas, apie ką jis?

- Galiu šiek tiek papasakoti. Tai tarsi įžeminta mokslinė fantastika, t. y. joje yra fantastikos elementų, nors veiksmas vyksta Žemėje. Virš Stokholmo juda didelis objektas, ir niekas nežino, kas tai yra, bet jis atrodo kaip didelis kosminis laivas. Bet galiausiai tai iš tikrųjų nėra laivas. Nepasakosiu, kas tai yra. Bet pagrindinis klausimas – ar jie draugiški, ar priešiški? Taigi serialas vadinasi „We Come In Peace“, ir tai yra pagrindinis produkcijos klausimas. Ar jie ateina taikiai, ar ne? Iki pirmojo sezono pabaigos šiek tiek apie tai sužinosite. Tik šiek tiek, bet todėl, kad norime sukurti dar du sezonus. Taigi idėja tokia, kad iki pirmojo sezono pabaigos mes tarsi sužinosime, kodėl jie atvyko, bet vis dar nežinome, ar tai visiškai draugiška, ar ne.

- Kokios yra produkcijos darbo ir išleidimo datos?

- Dar nėra 100% nuspręsta, bet tikriausiai arba 2025 m. gruodį, arba 2026 m. sausio pradžioje. Šiame seriale bus daug specialiųjų efektų, todėl nors vasario 2 d. baigsime filmuoti Lietuvoje, dar daug dirbsime. Laukia ir kelios filmavimo dienos Švedijoje. Galutinė filmavimo data yra maždaug vasario 20 d. Po to laukia daug montavimo ir garso darbų, taip pat daug efektų, juos darome Belgijoje. Ten dirbame su viena geriausių specialiųjų efektų įmonių Europos rinkoje. Ketvirtadienį išvykstame filmuoti į Vilnių. Kaip jau minėjau, Lietuvoje filmuosime iki vasario 2 d. Tačiau nuo gruodžio 20 d. turime kalėdinę pertrauką. Ir vėl pradedame sausio 6 d.

- Kaunas garsėja tuo, kad turi daugybę kine naudojamų istorinių sluoksnių. „Černobylis“ buvo pasirinktas dėl daugybės socialistinės architektūros, kurios dar turime nemažai. Čia filmavo ir kelis serialus apie nacius, nes turime ir šaunios vidurio amžiaus architektūros. Kiek suprantu, šio serialo veiksmo vieta yra šiuolaikinis Stokholmas. Kaip Kaunas gali tapti Stokholmu?

- Taip, tai tiesa. Aišku, jei istorija iš tikrųjų vyktų Kaune, būtų daug lengviau, bet, kaip jūs sakote Kaune yra architektūros. Čia vyrauja skirtingų stilių mišinys, todėl įmanoma rasti vietų, kurios – tobulas Stokholmas. Taigi labai glaudžiai bendradarbiaujame su meno vadovais iš Lietuvos ir scenografais iš Švedijos. M. Žilinsko galerija, kurioje dabar sėdime, puikiai tinka tam, ką darome: ji moderni, bet brutalistinė, šiuo metu neužimta. Kai filme įvyksta krizė, vyriausybė, jie nežino, ar tai invazija, ar ne, turi nusileisti į saugų bunkerį, kuris yra kokiais trimis aukštais žemiau. Ši vieta tam puikiai tinka, M. Žilinsko galerija tampa Švedijos vyriausybės požeminių krizių centru. Tikiuosi, kad vieną dieną atkursite šį gražų pastatą, bet kol kas jis mums puikiai tinka nenaudojamas, nes tada mes galime dirbti laisvai.
Šiek tiek šalta, bet viskas gerai.

- Sakėte, kad Kaune esate ne pirmą kartą ir čia visada malonu filmuoti. Kokie yra darbo Kaune pliusai ir minusai?

- Manau, kad tai didelis miestas, bet kartu ir mažas. O tai reiškia, kad čia visko yra, bet ir lengva judėti, nėra per daug eismo ir nėra per daug žmonių. Gyventojai tikrai labai draugiški, yra daug gerų restoranų, taigi, žinote, viskas, ko reikia, kad gerai jaustumėmės. Viešbučiai tikrai gražūs. Ir kavos vietos. Švedams kava yra numeris vienas gerai dienai. Taigi jei nėra geros kavos, neįmanoma dirbti, kaip tam posakyje.

- O kaip dėl techninės pusės? Tai nėra didelis miestas, o kino gamybai paprastai reikia daug techninių sąlygų, daug aparatūros, daug technikų.

- Lietuvoje ji tikrai gera. Turiu omenyje, kad visa techninė produkcijos komanda iš esmės yra lietuviška; tiksliai nežinau, iš kur žmonės yra kilę, iš Kauno ar ne. Manau, kad kino darbuotojų lygis Lietuvoje yra labai aukštas. O ir leistinos darbo valandos yra palankios filmavimui. Nes kai esi vietoje, nori filmuoti kuo daugiau. Čia leidžiama dirbti 10 valandų per dieną, o, pavyzdžiui, Švedijoje leidžiama dirbti tik 8 valandas, o tai kelia problemų; apie tai nemažai kalbama tarp švedų, nes mūsų šalis praranda nemažai investicijų. Be to, Lietuvoje gali taip gerai dirbti dėl to, kad filmavimo darbo grupės yra labai labai geros. Turiu omenyje, kad jos tokios geros, kad kai dabar filmuosime Švedijoje, su savimi atsivešime lietuvių komandą. Na, net ir dauguma naudojamos čia technikos yra vietinė, tik kelios kameros atvyksta iš Švedijos. Lietuva savo dydžiui turi didelį įrangos pasirinkimą, kurią galime išsinuomoti ir naudoti didelės apimties užsienio produkcijai.

- Taigi, hm, o kaip dėl, minusų? Ką galime padaryti geriau?

- Nieko taip konkrečiai negalėčiau įvardinti, turbūt galėtumėte tą patį, ką galėtų padaryti kiekvienas kitas miestas. Nepaisant to, Kaunas buvo labai geras gamybai. Pirma, lengva gauti leidimus judėti. Pavyzdžiui, Vilniuje, manau, tai tapo gerokai sudėtingiau nei anksčiau, nei Kaune. Bet tiek čia, tiek sostinėje, mes dirbame su „Dansu Films“ ir tai fantastiška kompanija.

- Kodėl Kaune filmuoti lengviau?

- Mažesnis miestas, natūralu. Be to, savivaldybė supranta, kad tai kuria pridėtinę vertę, investicijas, žinomumą. Paskutinį mano filmuotą serialą „Moscow Noir“ filmavome tuo pačiu metu kaip ir kiti čia „Černobylį“. Kuriame taip pat dirbo švedų režisierius. Taigi mes ne kartą susitikome restoranuose ir kitur. Tikriausiai tai geras rodiklis, jei už poros tūkstančių kilometrų rasi kolegas tame pačiame mieste dirbančius prie kitų projektų.

- O kaip dėl kitų vietų Kaune, kur dar dirbate? Ar teko daug ką pritaikyti, pavyzdžiui, keisti gatvių pavadinimus, dekoracijas ir panašiai?

- Filmavome daug dar kitoje vietoje, kuri turėjo atrodyti kaip Švedijos vyriausybės pastatas. Viename žymiausių Kauno pastatų. Tai buvo Lietuvos banko rūmai. Turėjome pakeisti kai kuriuos baldus, ant sienų pakabinti kitokius paveikslus, bet, be viso to, jis labai panašus į tai, kaip atrodo Stokholme, nes tai irgi seni rūmai. Jie vadinasi Rosenbad ir pastatyti maždaug tuo pačiu metu kaip ir bankas, todėl mums tai buvo nepaprastai naudinga. Jau mačiau keletą montažo ištraukų ir, nuostabu, pats negalėjau patikėti, kad tai ne Švedija.

- Kalbant apie Lietuvą, kodėl būtent čia? Kodėl ne Ryga, pavyzdžiui, kuri yra net šiek tiek arčiau? Tai didesnis miestas, tikrai istorinis. Jame daug gražios architektūros.

- Atvirai kalbant, nežinau, bet manau, kad man tai natūraliau, nes švedai čia jau daug metų dirba. Lietuvių komandos yra įpratusios dirbti su švedų įmonėmis. Galbūt viskas susiję su precedentu ir ankstesne patirtimi? Sakyčiau, kad tai lemia trys pagrindiniai dalykai: jūs turite infrastruktūrą; jūs turite komandas, kurios yra labai profesionalios; taip pat turite paskatas, mokesčių lengvatas, kurios tikrai gerai veikia. Manau, kad kai nagrinėjau, pavyzdžiui, Estijoje ir Latvijoje taikomas lengvatas, jos yra daug sudėtingesnės. Čia viskas yra automatizuota. Išleidi ir gauni pinigus atgal. Na, o kitose šalyse turiu limitą, ir tada nežinai, ar juos atgausi. Taigi čia, kai tik patvirtinama, žinai, kad gausi pinigus, o tai yra super didžiulis pliusas čia atvykti.

- Ar dirbate ir su vietiniais aktoriais? Ar tik techninė pusė yra lietuviai?

- Žinoma, priklauso nuo projekto. Kai filmavau kitą savo serialą, nemažai scenų kūrėme su vietiniais. Nes, žinote, jei ieškai kažko konkretaus, o tuo atveju veiksmas vyko Maskvoje 1999 m., mums reikėjo rusakalbių ir dauguma čia pripažintų aktorių tikrai gerai atliko savo darbą. O šiame seriale dauguma aktorių yra švedai, nes veiksmas vyksta Švedijoje, bet turime ir keletą mažesnių vaidmenų. Apskritai jūs esate puikūs. Turiu omenyje, kad tai maža šalis, vietinėms platformoms ir transliuotojams sunku finansuoti vietinius serialus, bet tikiuosi, kad ateityje kursite daugiau.

- Filmavimas yra investicija. Investuojate daug pinigų į lokacijas, pasiruošimą ir visa kita. Ar paslaptis, kiek investavote Lietuvoje?

- Negaliu tiksliai pasakyti, bet iš viso Lietuvoje išleisime apie 4 mln. eurų. Ir, žinoma, tai abipusiai naudinga situacija. Mes išleidžiame čia ir tai naudinga vietos bendruomenei, o mums naudinga, kad dalį pinigų susigrąžiname iš mokesčių lengvatų. Gerai, kad tiksliai žinome, kaip čia veikia sistema – tai reiškia, kad galime tiksliai žinoti, kokią sumą reikia įrašyti į didelį finansavimo planą, prieš pradėdami pilną produkciją.

- Kada pradėjote ruoštis filmavimams Kaune?

- Tikrai sunku pasakyti ir priklauso nuo to, ką turite omenyje, bet kai kuriuos dalykus, kuriuos matote aplink, pradėjome statyti dar spalio mėnesį, ne filmavimo aikštelėje. Atvykome čia likus tik 2-3 savaitėms iki filmavimo ir atlikome monstrišką darbą viską surinkdami. Tai žavinga, turiu omenyje. Be to, tai labai techniška, nes čia seriale yra ne tik apsaugos patalpa, bet ir visa palydovams ir visoms miesto kameroms skirta valdymo patalpa. Panašiai kaip filmuose matote didelius NASA ar CŽV kambarius su ekranais. Mums reikia iš anksto sukurti visus tuos vaizdus visuose monitoriuose, juos laiku paleisti. Daug reikalų.

- O kaip dėl logistikos? Kaunas nėra didelis miestas. Jis neturi didelio oro uosto. Spėju, kad jums reikia daug skrydžių, reikia atsivežti komandą. Ar patogu čia atvykti?

- Labai lengva, nuo Vilniaus tik pusantros valandos kelio. Bet, manau, kad dauguma aktorių čia atvyko tiesiogiai, yra keletas tiesioginių skrydžių ir į Kauną. Kartais reikia vairuotojų, bet vis tiek jauku. Mes apsistojame viešbutyje centre, net lietuvių komanda. Viskas patogu ir pasiekiama greitai.

- O kokias lokacijas naudojate Vilniuje?

- Turime butų interjerus. Turime laikraščio redakcijos interjerą. Taip pat filmuosime aukštųjų technologijų laboratorijoje. O paskui šie ateiviai, kaip mes juos vadiname, atsiduria miške, tad galiu lažintis, kad turite puikių miškų. Taigi turime daug eksterjero scenų gamtoje. Tinkamas vietas rasti reikia laiko, bet jei turite gerus vietinius žvalgus viskas bus gerai. Be to, mes turime patirties iš ankstesnių kūrinių, pernai filmavome daug eksterjerų „Cry Wolf“. Taigi jau esame šiek tiek susipažinę su Lietuvos kraštovaizdžiu.

- Daug laiko čia praleidote 2018 m., o dabar - 2024 m. Kas pasikeitė Lietuvoje?

- Jūs nesustojat augti, kai kiti atrodo stagnuoja. Jūsų miestai išgyvena pakilimą. 
Įvyko daug statybų, kaskart nusileidus net sunku patikėti. Ir manau, kad restoranai pasikeitė; turiu omenyje, tai tiesiog nuostabu. Jie aukščiausios klasės, kai kuriuose restoranuose yra nerealus vietinis maistas. Atrodo, kad lietuviai tapo tikrais gurmanais. Taigi, žinote, tai tikrai malonu stebėti.

„Daugelis yra girdėję apie minkštą ir kietą vandenį, bet ar domėjotės, kodėl jis taip vadinamas? Ir ar žinote, kokie požymiai gali signalizuoti apie vandenyje esančias priemaišas?“ – sako Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) specialistai.

Vandens kietumą lemia kalcio ir magnio kiekis. Kietas vanduo šių mineralų turi daug, todėl skalbimo mašinose, virduliuose ir vamzdynuose gali kauptis kalkių nuosėdos. Minkštas vanduo, priešingai, nepalieka kalkių nuosėdų, bet gali būti agresyvesnis vamzdynams ir kalcio bei magnio jame gali trūkti.

„Kadangi savo laboratorijoje atliekame ir vandens cheminę analizę, galime pasakyti, kad spalva, kvapas ir skonis – pirmieji požymiai, galintys signalizuoti apie priemaišas vandenyje. Pavyzdžiui, metalo skonis ar rudos apnašos gali rodyti, kad vandenyje per didelis kiekis geležies. Vis dėlto kai kurios medžiagos, tokios kaip nitratai ir nitritai, yra bespalvės ir bekvapės – kad jų yra, galima nustatyti tik laboratoriniais tyrimais“, – priduria laboratorijos specialistai.

LGT atkreipia dėmesį, kad požeminis vanduo Lietuvoje natūraliai pasižymi gera kokybe, bet jo sudėtis gali skirtis priklausomai nuo šaltinio, vamzdynų būklės ar net sezono. Jei kyla abejonių dėl vandens tinkamumo kasdieniam naudojimui, išsamesnė cheminė analizė gali padėti suprasti jo sudėtį ir įvertinti, ar jis atitinka visus kokybės reikalavimus.

Kilus klausimų, skambinkite telefonu +370 670 73333 (8–12 val.) arba rašykite el. paštu info@lgt.lt

LGT inf.

Todėl, kaip praneša dailymail.co.uk, Europos aviacijos milžinė ,,Airbus”, bendradarbiaudama su Ispanijos startuoliu ,,Chaise Longue”, ėmė kurti dviaukščių lėktuvo sėdynių modelio dizainą.  

Siekiant maksimaliai išplėsti erdvę, viena sėdynių eilė projektuojama ant platformos, kita įprastame lygyje. Dėl to keleiviai, sėdintys viršuje, gali patogiai atsilošti, o apatinės eilės keleiviai gali ištiesti ar net pakelti kojas dėl papildomos erdvės po kėde priekyje.  

Tiesa, socialiniuose tinkluose daug audringų komentarų sulaukusi idėja, anot jos sumanytojo Alejandro Nunez Vincente, yra tik ankstyvojoje stadijoje. ,,Po ketverių metų, per kuriuos siekiau pagerinti keleivių patirtį ir suteikti jiems to, ko nusipelnė, šiandien labai džiaugiuosi galėdamas paskelbti šį pranešimą. Atėjo naujos komercinės aviacijos eros aušra, todėl tikiuosi, kad keleiviai džiaugiasi šia naujiena ir laukia, kad galės dangų kirsti patogesnėse, erdvesnėse sėdynėse ”.  

dailymail.co.uk nuotr.

Nerimaujama dėl to, kad apatinių sėdynių keleiviai turėtų mažai vietos atsilošti, o aukščiau sėdintys keliautojai susidurtų su vietos kojoms stygiumi. Be to, atsižvelgiant į tai, kad apatinio keleivio galva atsidurtų ties viršutinės sėdynės keleivio užpakaliu, daroma prielaida, kad viršutinės sėdynės galėtų būti ženkliai populiaresnės. Taip pat apatinės eilės keleiviai gali susidurti su klaustrofobija, kai virš jų palinks kėdės atlošas.  

,,Airbus” atstovai patvirtino, kad vyksta bendradarbiavimas dviaukščių sėdynių klausimu, tačiau daugiau informacijos apie projektą kol kas nesuteikia. 

Parengta pagal dailymail.co.uk