„Tai – strateginis žingsnis Lietuvos skaitmeninės pažangos link. Šis laimėjimas patvirtina, kad Lietuva turi tiek kompetencijų, tiek potencialo tapti svarbia Europos dirbtinio intelekto ir didelio našumo kompiuterijos ekosistemos dalimi. „LitAI“ gamykla padės ne tik stiprinti mūsų mokslo ir inovacijų pajėgumus, bet ir tiesiogiai prisidės prie ekonomikos augimo bei pažangių technologijų plėtros visoje šalyje“, – sako ekonomikos ir inovacijų ministras Edvinas Grikšas.

Ekonomikos ir inovacijų ministerija (EIMIN) bus atsakinga už DI gamyklos strateginį vystymąsi ir konkurencingumą. 

„LitAI stiprins Lietuvos technologinę nepriklausomybę ir nacionalinį saugumą – mūsų duomenys ir DI sprendimai bus kuriami ir apdorojami Lietuvoje. Tai projektas, kuris ne tik gali sugeneruoti iki 360 mln. eurų ekonominės grąžos, bet ir leis valstybei veikti efektyviau, greičiau bei saugiau“, – sako ekonomikos ir inovacijų viceministras Paulius Petrauskas.

„LitAI“ tikslas – transformuoti Lietuvos didelio našumo kompiuterijos (HPC) pajėgumus, kuriant nepriklausomą, DI optimizuotą infrastruktūrą, galinčią patenkinti tiek nacionalinius, tiek Europos strateginius poreikius. Projektui vadovaus Vilniaus universitetas, o įranga bus talpinama Lietuvos radijo ir televizijos centro VDC3 duomenų centro patalpose Vilniuje.

„LitAI“ gamykla teiks daugiau nei 80 paslaugų – nuo didelio našumo kompiuterijos išteklių ir duomenų saugojimo iki akceleratorių prieigos bei inovacijų skatinimo visoje Lietuvoje, įtraukiant ir regionus. Ypatingas dėmesys bus skiriamas strateginėms sritims, tokioms kaip kibernetinis saugumas, žalioji energetika, išmanioji pramonė ir skaitmeninė sveikata.

Lietuvos konsorciumą sudaro Vilniaus universitetas, Kauno technologijos universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, Valstybės duomenų agentūra, Valstybės skaitmeninių sprendimų agentūra, AB Lietuvos radijo ir televizijos centras, Inovacijų agentūra bei kiti partneriai.

Aplinkybių patikslinimo metu buvo vertinama Seimo „Nemuno aušros“ frakcijos seniūno Remigijaus Žemaitaičio pareiškime pateikta informacija dėl Seimo nario Eugenijaus Gentvilo viešų pasisakymų š. m. rugpjūčio 30 d. „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje bei politinės partijos „Nemuno aušra“ Klaipėdos miesto ir rajono skyrių pirmininkių pareiškime nurodyti vieši Lietuvos Respublikos Prezidento vyriausiojo patarėjo Frederiko Jansono, politiko Vytauto Juozapaičio, politinio judėjimo „Vardan Lietuvos“, buvusio kultūros ministro Arūno Gelūno, buvusios Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės bei visuomenininkės Beatos Tiškevič pasisakymai bei įrašai socialiniuose tinkluose. Pareiškėjai nurodė, jog politinė partija „Nemuno aušra“ dalyvavo oficialiuose rinkimuose, jų kandidatai yra išrinkti į Seimą, todėl yra teisėtai veikianti demokratinės valstybės politinė jėga. Vieši pasisakymai, kuriuose juos vadina „antivalstybine partija“, „teroristais“, „fašistais“ ar „nusikaltėlių organizacija“, yra ne tik nepagrįsti, bet ir žeidžiantys, diskredituojantys partijos vardą, žeminantys jos narių garbę ir orumą.

Tikrinant pareiškimuose nurodytą informaciją konstatuota, jog anksčiau minėtų žmonių pasisakymai buvo nukreipti į juridinį asmenį – politinę partiją „Nemuno aušra“, bet ne į konkretų fizinį asmenį (žmogų).

Nutarimuose atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus nurodoma, kad teisė kritikuoti valdžią negali būti nepagrįstai suvaržyta, politinės partijos kritikos ribos yra plačios, politinės partijos „Nemuno aušra“ nariai yra išrinkti į Seimą, sudaro koalicinę daugumą su kitų partijų nariais, partijos pasiūlyti atstovais užima ministrų pareigas. Įvertinant tai, kad asmenys, kurių pasisakymai nurodyti pareiškimuose,  yra valstybės valdžios institucijų atstovai, politiniai oponentai ar visuomenininkai,  pripažintina, kad jų pasisakymai suprantami kaip vieša politinė kritika ir nėra tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurių turėtų būti taikoma griežčiausia atsakomybės forma – baudžiamoji atsakomybė. Pažymėtina, kad kiekvienas asmuo, aktyviai dalyvaudamas politiniame gyvenime, įskaitant ir politines partijas, turi tolerantiškai priimti aštresnę, kartais galbūt ir ne visai pagrįstą kritiką.

Vertindamas pareiškimuose nurodytas aplinkybes dėl galimo politinės partijos „Nemuno aušra“ įžeidimo, prokuroras atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas nenustato baudžiamosios atsakomybės už asmens įžeidimą, nuo 2016 m. balandžio 1 d. ši veika tapo dekriminalizuota. Pareiškėjai, manantys, kad viešais pasisakymais yra įžeidžiama jų garbė, orumas ar reputacija, turi galimybę savo pažeistas teises ginti remiantis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytais būdais.

Prokuroro nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus gali būti skundžiami Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui.

LR prokuratūros inf. 

„Tyrimo metu nustatyta, kad bendrovė buvo įsigijusi žemės sklypus nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos zonoje. Dėl statybų apribojimų jų rinkos vertė buvo žema – sklypai įsigyti už gana žemą kainą. Vėliau, sumažinus apsaugos zoną, sklypai pateko į teritoriją, kurioje statybos buvo leidžiamos, todėl jų vertė ženkliai padidėjo. Tuomet bendrovė nusprendė sklypus parduoti,“ – pasakoja Kauno AVMI viršininkė Judita Stankienė.

Siekdama išvengti mokesčių, bendrovė į sandorio struktūrą įtraukė naujai įsteigtą, realios veiklos nevykdžiusią įmonę. Sklypai jai buvo parduoti už įsigijimo kainą, todėl mokėtino pelno mokesčio neatsirado. Po mėnesio ši tarpinė įmonė sklypus perpardavė galutiniam pirkėjui už 28 kartus didesnę kainą, tačiau mokesčių nesumokėjo – pasinaudojo pirmųjų metų pelno mokesčio lengvata bei nebuvo registruota PVM mokėtoja. Gautos lėšos įvairiomis formomis buvo pervestos su tikrinamąja bendrove susijusiems asmenims.

Kontrolės metu konstatuota, kad tokia sandorių grandinė neturėjo jokio realaus ekonominio pagrindo, o buvo sukurta vieninteliu tikslu – išvengti mokesčių. Taikydama turinio viršenybės prieš formą principą, VMI eliminavo dirbtinai įterptą tarpinę įmonę ir apskaičiavo sumokėti daugiau nei 80 tūkst. pelno mokesčio bei PVM tikrajam sandorio vykdytojui – bendrovei, inicijavusiai ir įgyvendinusiai pardavimą.

VMI primena, kad su nesąžiningais pardavėjais susidūrę ar kitus mokestinius pažeidimus pastebėję gyventojai apie tai gali pranešti VMI telefonu +370 5 260 5060, taip pat užpildžius elektroninę formą VMI internetinėje svetainėje ČIA. Pranešėjų anonimiškumas garantuojamas.

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija

Vykdant projektą, valstybinės reikšmės magistralinio kelio A6 Kaunas–Zarasai–Daugpilis ruože nuo 8,391 iki 12,37 km bus nutiestas 3,9 km ilgio ir 2,0–2,5 m pločio pėsčiųjų ir dviračių takas, sumontuotas kryptinis pėsčiųjų praėjimų apšvietimas, įrengti nauji lietaus nuotekų šalinimo tinklai, pastatyti nauji kelio ženklai. Eismo saugai užtikrinti bus įrengti apsauginiai atitvarai ir barjerai, pritaikyti pėstiesiems bei dviratininkams.

Pėsčiųjų ir dviračių take planuojama įrengti poilsio aikšteles su suoliukais, šiukšliadėžėmis ir specialiomis vietomis neįgaliesiems, naudojantiems vežimėlius. Kelio ruože bus atnaujinti autobusų sustojimo peronai. Sutvarkyta infrastruktūra bus pritaikyta ir specialiųjų poreikių turintiems žmonėms. Projekte numatyta įrengti silpnaregiams pritaikytus įspėjamuosius ir vedimo paviršius.

Darbus atliks viešąjį konkursą laimėjusi UAB „Žilinskis ir Co“. Sutarties vertė – 2,6 mln. Eur su PVM. Techninį darbo projektą parengė UAB „Viaprojektas“. Statybos darbų techninę priežiūrą vykdys AB „VIAMATIKA“.

Tako įrengimo darbus planuojama pradėti šių metų spalio mėn., o pabaigti – kitų metų rugpjūtį.

Projektas finansuojamas Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšomis ir Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšomis (angl. – RRF).

Šiemet pasieniečiai jau sulaikė daugiau kaip 3,6 mln. pakelių į Lietuvą gabentų kontrabandinių cigarečių pakelių. Tai yra 2,5 karto daugiau negu VSAT pareigūnai buvo sulaikę per visus 2024-uosius. Iš Latvijos šiemet nelegalių rūkalų į Lietuvą buvo bandoma gabenti daugiau nei iš Baltarusijos.

Šiemet sausį–rugsėjį pasieniečiai iš viso nustatė 700 kontrabandos ir neteisėto prekių gabenimo atvejų (pernai per tą patį laikotarpį – 415), iš jų 696 atvejais gabenta tabako produkcija.

Dėl neteisėto prekių gabenimo per 9 mėnesius šiemet buvo sulaikyti 266 asmenys (2024 m. – 258).

Šiemet pasieniečių sulaikytų rūkalų vertė yra 16,9 mln. eurų, o užkardyta žala valstybės biudžetui – daugiau kaip 15,1 mln. eurų.

54,1 proc. visų šiemet VSAT sulaikytų cigarečių buvo per ES vidaus sieną atgabenta iš Latvijos, o 45,5 proc. – iš Baltarusijos.

Pagal markes daugiausia sulaikyta „Minsk“ pavadinimo cigarečių – 40 proc. visų sulaikymų. 24 proc. sudarė taip pat baltarusiškas pavadinimas NZ. 15 proc. ir 14 proc. sudarė „Marlboro“ ir „Winston“, kurių pakeliai praktiškai visais atvejais buvo be akcizo ženklų.

Ženklus kontrabandos, daugumoje atvejų falsifikuotų rūkalų, intensyvėjimas į Lietuvą iš Latvijos buvo fiksuojamas šių metų pavasarį, vėliau srautas šiuo maršrutu išseko. Viena svarbiausių sumažėjimo priežasčių gali būti ta, kad Latvijoje 2024 m. pabaigoje bei šiemet buvo nustatyti ir likviduoti keli nelegalūs tabako „fabrikėliai“. Iš viso per 9 mėnesius VSAT nustatė 35 atvejus, kuomet cigaretės buvo gabentos iš Latvijos, taip sulaikyti beveik 2 mln. pakelių rūkalų.

Kita šiemet pasieniečių sulaikytų cigarečių kiekio augimo priežastis yra vis dažniau pasitaikę bandymai kontrabandą iš Baltarusijos skraidinti oro balionais.

Sustiprinus valstybės sienos su Baltarusija apsaugą techninėmis priemonėmis, kontrabandos gabenimas sausumos keliais tapo sudėtingesnis. Daugiau negu keturi penktadaliai iš Baltarusijos į Lietuvą patekusių cigarečių buvo bandoma atgabenti oru naudojant balionus ar bepiločius orlaivius.

Pastebima, kad balionais gabenamų siuntų dydis išaugo: anksčiau dažniausiai buvo gabenami 500-750 pakelių dydžio cigarečių kroviniai, o šiemet siuntų dydis yra vidutiniškai apie 1 500 pakelių.

Iki š. m. spalio 7 d. įskaitytinai pasieniečiai jau sulaikė 93 asmenis, įtariama, susijusius su oro keliu iš Baltarusijos gabenama cigarečių kontrabanda. Iki šios datos perimti 507 iš Baltarusijos įskridę oro balionai su rūkalais bei GPS įrenginiais bei 46 dronai.

Cigaretes iš Baltarusijos oro balionais bandoma gabenti ir į Lenkiją bei Latviją.

Šiemet mažėjo kito vadinamojo nuotolinio cigarečių gabenimo iš Baltarusijos būdo, t. y. plukdymo pasienio vandenimis suformuojant plaustus ar naudojant įvairias konstrukcijas ir pritvirtinant GPS įrangą, dažnumas. Jis būna intensyvesnis šaltuoju metų sezonu. Dažniausiai kontrabandininkai cigaretes iš Baltarusijos plukdo Nemunu bei Nerimi, kur siena su Baltarusija eina upių viduriu. Rūkalų kroviniai nuleidžiami į upę Baltarusijos krante tikintis, kad srovė juos atneš į Lietuvos pusę. 

Iš viso rūkalų kontrabandą pasienio vandenimis šiemet sausį–rugsėjį bandyta gabenti 24 kartus (2024 m. per atitinkamą laikotarpį – 30).

VSAT vertinimu, yra akivaizdu, kad kompleksinės priemonės, skirtos valstybės sienos apsaugai stiprinti, lemia naujų kontrabandos schemų pritaikymą ir neteisėto gabenimo maršrutų diversifikavimą, t. y. tabako gaminių vežimą iš Latvijos bei kontrabandos iš Baltarusijos „kilimą į orą“.

Rūkalų kainų skirtumas tarp Lietuvos ir Baltarusijos išlieka didelis, o toliau didinant akcizo tarifus, šis atotrūkis dar labiau augs. Tai kuria palankias prielaidas nelegaliam gabenimui bei prekybai, ypač atsižvelgiant į visuomenės toleranciją pigesniems kontrabandiniams rūkalams.

Perteklinė Baltarusijos tabako pramonės produkcija nemažėja. Atsižvelgiant į tai ir į palankią Lietuvos geografinę padėtį, šalis išlieka patraukliu tašku nelegaliam tabako gaminių tranzitui į kitas Europos Sąjungos valstybes.

Įvertinusi minėtas aplinkybes VSAT konstatuoja, kad neteisėto tabako gaminių gabenimo rizika ir toliau išlieka aukšta.

VSAT inf. ir archyvo nuotr.

Vasarą lapai yra žali dėl chlorofilo – žalio pigmento, kuris sugeria saulės šviesą ir leidžia augalui vykdyti fotosintezę. Fotosintezės metu augalas gamina maisto medžiagas iš šviesos, vandens ir anglies dvideginio.

Rudeniop dienos tampa vis trumpesnės, temperatūra krinta. Medžiai, ruošdamiesi žiemai, nebepajėgia išlaikyti tokio paties fotosintezės intensyvumo, todėl chlorofilo gamyba sustoja. Esantis chlorofilas suyra, o žalia spalva pamažu išnyksta.

Lapuose visada yra ir kitų pigmentų, tačiau vasarą jų nematome, nes juos užgožia chlorofilas. Kai šis sunyksta, ima ryškėti:

• Karotenoidai – suteikia geltonus ir oranžinius atspalvius.
• Antocianinai – kai kuriems augalams suteikia raudonus, violetinius ar bordo tonus.

Medžiai taip pat iš lapų išsiurbia vertingas medžiagas ir kaupia jas šaknyse, kamiene bei šakose, kad išgyventų žiemą. Lapų numetimas sumažina vandens netekimą ir apsaugo nuo šalčio žalos.

Rudeninė spalvų kaita – tai ne tik grožis, bet ir išmintinga augalų prisitaikymo prie gamtos ciklų strategija. Gelstantys lapai mums primena apie metų laikų kaitą ir nuolatinę gyvybės tėkmę.

Valstybinės miškų tarnybos inf. 

Iššūkiai – kiekviename žingsnyje

Adomas Bukauskas į neįgaliojo vežimėlį atsisėdo prieš penkerius metus. Iki tol buvęs aktyvus ir šiuolaikiškas, pasikeitus aplinkybėms, jis kiek sulėtino tempą, tačiau valios ir pozityvaus mąstymo dėka ne tik neapleido daugumos mėgstamų veiklų, bet ir nuolat kovoja už tokio paties likimo žmonių geresnį gyvenimą.   

„Negalia gali būti visokia – tai žmonės nuo šlubuojančių iki psichinę negalią turinčių, kurių patirtys yra skirtingos. Kalbant apie patyrusius nugaros smegenų traumas, kaip aš, judėjimo negalią turinčius, jų produktyvumui labiausiai atsiliepia pritaikomumo aspektas, kai kur nors negali patekti arba turi viską itin kruopščiai planuoti kur nors vykdamas, keliaudamas ir panašiai. Pavyzdžiui, jei reikia į susitikimą skristi lėktuvu. Net kalbant apie higienos klausimus, irgi turi viską suplanuoti – prieš ar po susitikimo. Tai iš tiesų labai paliečia“, – sako pašnekovas.

Anot jo, nugaros smegenų traumos skirtingai atsiliepia kiekvienam. „Sakoma, kad jos unikalios kaip pirštų antspaudai. Vieniems būna sutrikęs kūno temperatūros reguliavimas. Gali atsikelti ryte ir niekur negalėti išeiti, nes tavo kūnas nusprendė, kad tau beprotiškai šalta, nors iš tiesų visai nėra šalta. Kitam gali būti kraujo spaudimo problemos, kai nukrenti ryte, nes blogai miegojai. Man pasitaiko, kad būna be galo sunkūs rytai, todėl nelabai ką galiu nuveikti. Viskas priklauso nuo žmogaus, jei jis ieško priemonių, būdų tai minimalizuoti ir judėti į priekį, tuomet viskas yra įmanoma. Niekada nebuvau rytų žmogus, dabar tie rytai dar sunkesni, taigi visa diena pasislenka į laiką nuo 12 valandos iki vidurnakčio, vietoje to, kad būtų nuo 6-ių ryto iki 6-ių vakaro. Taip pat man teko atsisakyti kavos, nes turėjau virškinimo problemų, o tai paveikė budrumą bei koncentraciją, – pasakoja Adomas.

Pasak pašnekovo, kalbant apie darbą, automatiškai atkrenta visi darbdaviai, kurie nėra įsikūrę moderniuose biuruose, statytuose po 2000-ųjų, nes ten tiesiog negali patekti. Ir nors teoriškai yra subsidijos ir darbdaviai galėtų prisitaikyti, visi juk nori darbuotoją gauti čia ir dabar, o ne po dvejų metų, kai bus pritaikyta aplinka. Taip vien dėl fizinio prieinamumo atkrenta itin daug opcijų.

„Negalia „suvalgo“ labai daug tavo dienos laiko, – pripažįsta Adomas. – Jei anksčiau atsikelti, prasikrapštyti akis, išgerti kavos ir nubėgti iki mašinos galėdavau per pusvalandį, dabar be valandos turbūt neišeisiu. Jei kur nors atvažiuoji, o neįgaliųjų parkavimo vieta užimta, iš mašinos tu tiesiog neišlipsi. Yra buvę atvejų, kai teko išvažiuoti ir susitikimą praleisti. Tai kelia frustraciją – suplanuoji tą dieną penkis dalykus padaryti, o padarai tik du. Tokių momentų per dieną susikaupia daugybė.“

Finansai, veikla ir šeima

Anksčiau Adomas gyveno Londone, kur buvo išvažiavęs studijuoti, ir ten praleido 10 metų. Nors jau kurį laiką svajojo grįžti į Lietuvą, tą lemtingą kartą, kai ištiko nugaros smegenų insultas, į gimtinę buvo atvykęs tik kuriam laikui.

„Taip ir likau... Svajonę kaip ir išpildžiau, tik ne visai taip, kaip planavau. Visada gyvenau aktyviai, puoselėjau savo idėjas, kūriau startup’us. Paskutinis, kuriuo buvau užsiėmęs, buvo gana žymus pusiau povandeninis laivas, kurį nuomodavom turistams ir tuo metu tai buvo vienintelė tokia atrakcija Europoje. Taip pat vysčiau kitus verslus, dirbau vienoje gamybinėje įmonėje. Buvo nuolatiniai susitikimai, dalyvavimas parodose, klientų paieška. Turėjau motociklą. Kas juokingiausia, kad tokios traumos dažniausiai patiriamos motociklo avarijose, o manęs motociklas nenuskriaudė, sugebėjau kitaip tai pasidaryti.

Daug keliaudavau. Mano kelionės buvo daugiausia vadinamasis backpack’inimas, kai susikrauni vieną kuprinę, išvažiuoji į kokią Pietų Ameriką ir bandai perkopti visus kalnus, kokius tik randi. Dabar daug ko negaliu ir daug kas pasikeitė“, – pasakoja Adomas.

Tiesa, vyras vis dar investuoja į įvairias veiklas, padeda jas plėtoti, tačiau nebe taip aktyviai kaip anksčiau. Vis dėlto sako visur įžvelgiąs galimybių ir alternatyvų. „Nebevairuoju motociklo, bet stengiuosi išlaikyti aktyvų gyvenimą, pavyzdžiui, motociklą pakeičia bagiai arba keturračiai. Man patinka ekstremalus sportas ir buvimas gamtoje, tad netgi sėdėdamas vežime gali prisitaikyti, ieškoti būdų. Tiesa, anksčiau labai mėgdavau maudytis ežeruose, grįžęs į Lietuvą maudydavausi kiekvieną dieną, o dabar jau penkeri metai nebuvau į ežerą įlindęs. Bet gal dar įšoksiu“, – viliasi pašnekovas.

A.Bukauskas nevengia juokauti apie savo negalią ir jo keliamus iššūkius. Viename Instagram poste apie kelionę jis rašė, kad „negalia yra brangiausias jo hobis“. „Taip, viskas kainuoja papildomai. Nors lėktuvu medicininį bagažą gali vežtis nemokamai, bet išvažiuojant savaitei ar dviem, tau jį reikia nusipirkti. Viešbučių pasirinkimas irgi ribotas. Juos užsisakyti sudėtinga, nes normalios sistemos, kuri nurodytų, jog viešbučio kambarys pritaikytas, pasaulyje praktiškai nėra. Todėl turi rinktis iš to, kas yra, kas arčiau centro, nes nežinai, ar šalia bus pritaikytas metro. Aišku, tai „atsiperka“ paskui – į kokį muziejų, bent jau Europoje, patenki nemokamai“, – šypsosi pašnekovas.

Jis pabrėžia, kad, patyrus negalią, yra keli svarbūs aspektai, padedantys išlaikyti gyvenimo kokybę. Vienas jų – finansai, nes jų, turint apribotą judėjimą, tikrai reikia daugiau. Tada svarbu išlaikyti darbą ar kažkokias kitas mėgstamas veiklas. Taip pat labai padeda šeima, santykiai su artimaisiais.

Pokyčių siekia savo pavyzdžiu

Pasak Adomo, po nelaimės požiūris į tam tikrus dalykus keitėsi natūraliai, bet ne iš karto. „Žmonės po traumų ar įgytų negalių praeina visas psichologines stadijas – nuo neigimo, pykčio iki susitaikymo. Susitaikiau ne iš karto, o nuojautą, kad iš šios situacijos taip lengvai neišlipsiu, turėjau nuo pat pradžių. Tai kažkiek padėjo. Aišku, tam tikra vidinė energija, noras veikti, tiesiog noras gyventi stūmė į priekį. Kiekvienam skirtingai, daug kam ir kitaip būna, netgi priešingai“, – pastebi jis.

A.Bukauskas visada atvirai dalinosi patirtimi, kasdienybės iššūkiais, kova už teisingumą, siekiant įrodyti aplaidų gydymą. Dabar jį galima kartas nuo karto pastebėti įvairiose pokytį skatinančiose diskusijose, apie neįgaliųjų teisių pažeidimus vyras dalinasi socialiniuose tinkluose.

„Darau taip, kaip man atrodo, kad yra teisinga. Turiu didelę „alergiją“ idiotams, kurie elgiasi ne taip, kaip reikalauja normos, taisyklės ar įstatymai, todėl tai priimu kaip asmeninį įžeidimą. Viskas prasidėjo nuo skandalo su Lazdynų ligonine. Kai tai paviešinau, pasirodė, kad ypač daug žmonių apskritai niekur nesikreipia patyrę fizinius sužalojimus dėl medicininio aplaidumo. Pamačiau labai daug apatijos“, – sako pašnekovas.

Jis apgailestauja, kad neįgalieji vis dar vangiai dalyvauja viešajame gyvenime. „Lietuvoje gyvena apie 200-300 tūkstančių žmonių su vienokia ar kitokia negalia. Yra tokia paraplegikų asociacija, kuri vienija kelis šimtus ar tūkstančius žmonių, iš kurių Lietuvoje aktyvūs, kaip jie patys sako, yra tik keliasdešimt. Man tai atrodo labai keista“, – pastebi Adomas.

Anot jo, neįgaliųjų aktyvumą neabejotinai stabdo nepritaikyta infrastruktūra, tačiau bandymas dėl to kovoti dažnai sutinkamas priešiškai ar abejingai. „Jei fiziškai į kokį nors pastatą negali patekti, tai nėra tavo reikalavimas griauti istorinį pastatą. Yra įstatymai, kurie galioja seniai ir kurių visi tiesiog tyčia nesilaiko. Kai daugiau pasigilini, tai atrodo kaip selektyvus pasirinkimas ignoruoti žmones su negalia, iš konteksto ištraukiant kažkokias, neva priežastis, kurios neleidžia laikytis įstatymų. Mane tai pykdo, nes tai – nesąžininga. Taip pat norisi savo pavyzdžiu, darbu, o ne moralais, paskatinti kitus. Ką nors nuveikiu, padarau, paviešinu, tada kas nors pasidalina, kad ir kitame mieste kokia nors situacija pagerėjo. Tai įkvepia. Jei tokių žmonių būtų daugiau, turbūt veiktų dar plačiau ir visiems būtų geriau. Esu už tvarką ir gyvenimą pagal taisykles, o ne kažkokias „išgyvenimo žaidynes“, kuriose kiekvienas kovoja už save“, – sako A.Bukauskas.

„Lietuvos sveikata“ inf.

Autorė: Agnė Marija Armoškienė

Kada nutukimu sergančių vaikų gydymo plane atsiranda medikamentinis gydymas? Ar visais atvejais pirmiausia pradedama nuo gyvenimo būdo korekcijos?

Nutukimo gydymas, kaip ir daugelio kitų lėtinių neinfekcinių uždegiminių ligų, yra pakopinis. Pirmiausia visada taikoma gyvenimo būdo korekcija – nepriklausomai nuo to, koks vėliau būtų pasirinktas gydymo metodas. Jei nutukimas nėra didelio laipsnio, galima palaukti, bandyti pakeisti vaiko įpročius ir stebėti rezultatus. Tačiau esant didelio laipsnio nutukimui, kai kūno masės indeksas vaikams yra labai aukštas – viršija apie 130 procentų viršutinės normos ribos – ir atsiranda komplikacijų (arterinė hipertenzija, angliavandenių apykaitos sutrikimai, II tipo cukrinis diabetas, kepenų suriebėjimas), jau būtina svarstyti medikamentinį gydymą.

Yra keli vaistai, kurie gali būti įtraukti į vaikų gydymo planą. Anksčiau buvo vartojami preparatai, slopinantys riebalų pasisavinimą žarnyne. Dabar turime ir naujesnių, veikiančių per žarnyno hormoninę sistemą bei smegenų centrus, atsakingus už alkio / sotumo valdymo centrus centrinėje nervų sistemoje. Visi vaistai, tirti su vaikais, yra skiriami tik nuo 12 metų amžiaus. Jaunesniems vaikams galimybės labai ribotos, neturime, ką paskirti. Jei yra ryškių gliukozės apykaitos sutrikimų, gydymą gali skirti gydytojai endokrinologai.

Kokie tai vaistai ir kada jie skiriami?

Medikamentai – į gliukagoną panašus peptidas-1 (GLP-1), sulėtina maisto iš skrandžio pasišalinimą, dėl to ilgiau jaučiamas sotumo jausmas. Veikiamos už sotumą atsakingos smegenų sritys. Dėl šių priežasčių mažėja alkio jausmas, sumažėja suvalgomo maisto kiekis. Vaistai turi greitą poveikį. Per keletą mėnesių galima matyti rezultatą – mažėjantį kūno svorį. Tačiau vaikams būtina išlaikyti pakankamą ir įvairų maitinimąsi, kad būtų užtikrintas amžių atitinkantis maistinių medžiagų poreikis, nes vaikai turi augti ir vystytis.

Turi būti užtikrinamas pakankamas baltymų kiekis racione – kad nemažėtų raumeninė masė. Paauglystė – tai laikotarpis, kai dar pakankamai intensyviai formuojasi kūnas, ypač raumeninė masė. Svarbu, kad tėvai įsitrauktų į tokių vaikų gydymo procesą, suprastų, jog ypač sumažėjęs suvalgomo maisto kiekis nėra gerai, ir padėtų vaikams užtikrinti pakankamą mitybą.

Svarbu pabrėžti, kad medikamentinis gydymas nereiškia, jog galima atsisakyti fizinio aktyvumo ar mitybos korekcijos. Tik kartu taikant visas priemones pasiekiama, kad mažėtų riebalinis audinys, o kartu ir su nutukimu susijusių ligų rizika – širdies ir kraujagyslių ligos, cukrinis diabetas ir kt.

Žinoma, vaistai gali turėti šalutinį poveikį, dažniausiai – virškinimo traktui: pykinimas, pilvo skausmai, viduriavimas, esant lengvai simptomatikai gydymas tęsiamas, koreguojant vaistų dozes.

Ar šie vaistai skiriami trumpam laikui, ar jie vartojami ilgai?

Reikia suprasti, kad nutukimas yra lėtinė liga, kaip ir, tarkime, arterinė hipertenzija: jeigu jau pradedame vartoti kraujospūdį mažinančius vaistus, juos vartojame ilgą laiką. Tas pats galioja ir nutukimui gydyti – vaistai skiriami ilgam laikui. Nutraukus gydymą per anksti, nesusiformavus naujiems įpročiams, kūno masė dažniausiai grįžta, o kartais netgi padidėja labiau nei prieš gydymą. Todėl reikia nusiteikti ilgalaikiam gydymui.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad vaistus vartojančių vaikų sveikatos būklę stebime labai atidžiai, nes dažni šalutiniai poveikiai, kurie išvargina pacientus, yra tekę nutraukti gydymą, atidėti pakartotinį vaisto skyrimą vėlesniam laikui ar taikyti kitokią vaistų vartojimo schemą.

Vaikams turbūt psichologiškai lengviau būtų išgerti tabletę, nei keisti gyvenimo būdą. Kaip tai atrodo praktikoje?

Dalis naujųjų vaistų nėra tabletės, o injekcijos į paodį, kurios atliekamos kartą per savaitę. Vaikams psichologiškai tai dažnai sunkiau nei išgerti tabletę. Be to, daugelis vaikų, sergančių nutukimu, būna prislėgtos nuotaikos, apatiški, jiems sunku motyvuotis judėti ar keisti įpročius. Todėl labai svarbus ir psichologinis darbas – aiškinti, kodėl reikia daugiau judėti, keisti mitybą. Tik vaistai problemos neišsprendžia, jie tik padeda.

Labai svarbus ir tėvų įsitraukimas – jie turi palaikyti vaiką, kartu keisti įpročius. Sergantiems vaikams taikomos ir reabilitacijos priemonės. Kai kūno masė pradeda mažėti, vaikai pamato rezultatą, pagerėja nuotaika, jie tampa labiau motyvuoti.

Kaip tėvai reaguoja į tai, kad jų vaikui reikės ilgai vartoti vaistus nuo 12 metų amžiaus? Ar yra daug baimių?

Taip, baimių kyla. Dažniausiai jos susijusios su injekcijų vartojimo būdu ir galimu poveikiu vaiko augimui, brendimui ar vaisingumui ateityje. Dažnai apie tai kalbamės su mergaičių tėvais. Iš tiesų pats nutukimas labai didina nevaisingumo riziką, o svorio mažinimas gali turėti teigiamos įtakos vaisingumui. Vaikų baimės dažniausiai susijusios su injekcijų, t. y. dūrių, baime.

Apie ilgalaikį vaistų poveikį dar turime mažai duomenų, bet reikia suprasti, kad šie preparatai yra hormonai, kuriuos organizmas natūraliai gamina, tik nutukimo atveju jų gamyba būna sutrikusi.

Ar daug turite vaikų pacientų, kuriems skiriamas toks gydymas?

Tokių pacientų dar nėra daug. Aš pati šiuo metu gydau penkis vaikus, kuriems taikomas medikamentinis gydymas. Vaistai yra nekompensuojami.

Paciento istorija: kai vaistai nuo nutukimo tampa ir viltimi, ir iššūkiu

Modesto iš Trakų (vardas pakeistas – aut. past.) mama sako, kad sūnus dėl gerokai per didelio svorio vargsta jau nuo vaikystės, tačiau jokios priemonės nedavė džiuginančio ilgalaikio rezultato: „Išbandėme daugybę priemonių ir veiklų – sudaryto mitybos plano, sūnus vaikščiojo į sporto klubus, važiavome į sanatorijas ir buvo periodų, kai svoris krito, – pasakoja moteris. – Tačiau tai būdavo neilgalaikė būsena. O prasidėjusi pandemija sugriovė visus pasiekimus – kai užsidarė sporto klubai, mokyklos, svoris sugrįžo. Apmaudu, bet dar ir su kaupu – sūnus priaugo net 30 kilogramų.“

Vaikino tėvai supranta, kad medikamentinis gydymas – tai pagalbinė priemonė prie gyvenimo būdo ir mitybos koregavimo. Tačiau, pasak mamos, tiesiog svyra rankos, kai matai, jog ir vaiko, ir šeimos pastangos nepadeda.

Gydytojos paskirtas vaistas iš pradžių suteikė vilties, kad viskas bus gerai – svoris krito, jaunuolis tapo aktyvesnis, su draugais sportavo, grojo gitara, džiaugėsi ir vaikinas, ir jo namiškiai: „Tačiau dėl virškinimo sistemos sutrikimo vaistą teko nutraukti – sūnus pradėjo viduriuoti, jį pykino. Dabar laukiame, ką nutars gydytojai, – pasakoja vaikino mama. – Sunku matyti, kad vaikas stengiasi, tačiau svoris vėl sugrįžta. Džiaugiamės tik tuo, kad sūnus jaučia draugų palaikymą, tai ir jam, ir mums didelė atrama.“ 

Nors Modesto kelias dar nėra lengvas, šeima tiki, kad kartu su gydytojų pagalba bus surasta tinkamiausia išeitis. Kiekviena patirtis, visos šeimos pastangos tampa žingsniu į priekį. Svarbiausia, kad vaikinas turi artimųjų ir draugų palaikymą, kuris tampa neįkainojama motyvacija. O medicina nuolat tobulėja – šiandieninės galimybės vaikų nutukimui gydyti yra gerokai platesnės nei prieš dešimtmetį.

VUL Santaros klinikos

Turto banko aukcione naujo šeimininko laukia išskirtinis objektas – Dotnuvos vandens malūnas kartu su dviem mediniais ūkiniais pastatais ir žemės sklypu. Šis statinys nėra eilinis – tai istorinė vertybė, įtraukta į Kultūros vertybių registrą, o jo istorija glaudžiai susijusi su Dotnuvos ir viso regiono praeitimi.

Kėdainių r., Dotnuvoje, Vytauto g. 71 esančio objekto bendras statinių plotas siekia 453 kv. m. Pradinė aukciono kaina – 18 313 eurų.

Malūnas buvo pastatytas XX a. pradžioje, prie Dotnuvėlės upės, kelio Kėdainiai–Šeduva dešinėje pusėje. Iš pradžių jis veikė naudodamas vandens jėgą, tačiau 1911 m. tuometinis savininkas Saulius Goldinas įrengė garo mašiną. Vėliau, 1926 m., jam gavus leidimą, medinis priestatas buvo perstatytas, sutvarkytas stogas ir vietoje lokomobilio įrengtas variklis – taip malūnas galutinai perėjo prie modernesnių energijos šaltinių.

Tarpukariu buvęs tvenkinys buvo išleistas, o malūnas nebepriklausė nuo vandens energijos. Pokariu jis perėjo iš privačių rankų valstybės žinion – iš pradžių priklausė pramonės kombinato struktūrai, 1950 m. buvo perduotas pirmajam Lietuvos TSR Marijos Melnikaitės kolūkiui, vėliau – žemės ūkio bendrovei „Aušra“. Nuo 1958 m. malūnas buvo varomas elektros energija, o 1993 m. rekonstruotas medinis priestatas.

Šiandien šis objektas yra įdomus ne tik savo  architektūra, bet ir kultūriniu aspektu – jis pasakoja apie technologinius pokyčius Lietuvoje: nuo vandens energijos, garo mašinos iki elektros. Tai vieta, kur susipina pramonės istorija ir vietos bendruomenės gyvenimo epizodai.

Objektą sudaro malūnas, du ūkiniai pastatai ir sklypas, suteikiantis galimybių naujam panaudojimui – tiek kultūrinei, turizmo, tiek komercinei veiklai. Unikali lokacija ir istorinė praeitis gali tapti stipriu pagrindu ateities vizijoms.

Registracija į aukcioną prasidės spalio 27 d. ir truks iki spalio 29 d. Aukciono pradžia – lapkričio 3 d.

Daugiau apie parduodamą objektą: TB pardavimai

Turto banko parduodamų objektų sąrašas nuolat pildosi, visi pasiūlymai skelbiami svetainėje: Pardavimai ir nuoma - Turto Bankas

Apie Turto banką

Turto bankas – tai valstybės įmonė, kurioje akcininko teises įgyvendina Finansų ministerija. Įmonė siekia efektyvinti valstybės turtą, mažinti jo plotą, paliekant tik valstybės veiklai reikalingus pastatus. Turto bankas centralizuotai valdo apie 700 tūkst. kv. m administracinės paskirties valstybės nekilnojamojo turto, jį atnaujina, investuoja į naujų pastatų statybą. Vieni pagrindinių įmonės strateginių tikslų yra didinti statinių tvarumą, investuoti į atsinaujinančią energiją, mažinti energijos sąnaudas ir CO2 emisiją.

VĮ Turto banko inf. 

„Aš esu nuolatinis taromatų lankytojas. „Tarara“ dainos vaizdo klipe aiškiai matyti, kad esu tikras profesionalas ir tuščią butelį į taromatą pataikau iš pirmo karto“, – linksmai sako D. Zvonkus. Jis džiaugiasi, kad šią vasarą su Juozu Liesiu ir Viliumi Tarasovu pasitaikė galimybė nusifilmuoti smagiame vaizdo klipe, kuriame gerai pažįstama „Bavarijos“ melodija suskambo naujai – su vieninteliu žodžiu „Tarara“.  

Išgirdęs idėją, nė akimirkos nedvejojo 

Nestandartinė VšĮ „Užstato sistemos administratoriaus“ (USAD) komunikacijos kampanija įsiminė tūkstančiams Lietuvos gyventojų. USAD vadovas Gintaras Varnas tiki, kad kūrybiškas sprendimas žmonėms dar kartą priminė ir parodė, kad prie švaresnės aplinkos ir gamtos apsaugos prisidedame kiekvienas. „Tereikia ugdyti gerus įpročius ir nedaryti ilgų pertraukų, kad sandėliuke ar garaže nesusikauptų dideli kalnai tuščių butelių ir skardinių. Grąžinti verta net ir neprikaupus pilnos automobilio bagažinės ar tararolerio krovinių skyriaus“, – mano USAD vadovas.  

D. Zvonkus pasakoja, kad pirmą kartą išvydęs tararolerį negalėjo nesišypsoti. „Jis – išties reta transporto priemonė, ypač Lietuvoje. Nieko panašaus nebuvau nei regėjęs, nei vairavęs. Su tokiu aparatu netgi Vilniaus šviesoforai nebaisūs“, – dalijasi atlikėjas bei kompozitorius ir priduria, kad nė sekundės neabejojo, jog reikėtų įsitraukti į kampaniją ir priminti Lietuvos žmonėms, kad „Grąžinti verta“. 

„Visuomet labai palaikau visas žaliąsias iniciatyvas. Myliu gamtą ir ją saugau. Noriu, kad šią vertybę perimtų ir vaikai“, – dėsto D. Zvonkus.  

Vaizdo klipo filmavimas, pasak dainininko, dovanojo daug staigmenų. Pirmą kartą teko vaidinti kopūsto gūžę, įsikūnyti į butelį ir kt.  

Pailgino artimųjų gyvenimą 

Atnaujinta daina „Noriu lėkt“ autoriui sukėlė emocijų bangą. „Tokia jau kūrėjo dalia – paleisti kūrinį į pasaulį ir stebėti, kaip jis gyvena savarankiškai, įgydamas vis kitokių formų ir atspalvių. Smagu, kai kūryba atgimsta naujomis versijomis ir suranda naujas skambėjimo erdves“, – tikina D. Zvonkus.  

Kūrėjui ne mažiau smagu buvo stebėti ir savo šeimos, artimųjų reakcijas, kai šie išvydo vaizdo klipą. „Visi tiesiog raitėsi ant grindų iš juoko, susiėmę už pilvų. Manau, kad savo artimiesiems aš pailginau gyvenimus“, – šypsosi D. Zvonkus. Jis viliasi, kad daina ir klipas šią vasarą pakėlė nuotaiką daugybei žmonių. Ir dar pakels, kai į Lietuvą ateis ruduo ir geros nuotaikos dar labiau reikės. 

O kad žmonėms reikia ne tik geros nuotaikos, bet ir naujo tararolerio, rodo registracijos „Tarara“ žaidime. Svetainėje tarara.lt jau užsiregistravo tūkstančiai gyventojų, kurie grąžino tarą ir įkėlė tai patvirtinančių čekių nuotraukas.  

Žaidimo organizatoriai primena, kad registracijos dalyvauti žaidime baigsis spalio 15 dieną, o spalio 17 dieną burtų keliu bus išrinktas vienas laimingasis ar laimingoji – naujasis tararolerio savininkas. Su laimėjusiu asmeniu organizatoriai susisieks asmeniškai.  

Apie VšĮ „Užstato sistemos administratorius“:   

Užstato sistema Lietuvoje veikia nuo 2016 m. Jos veikla šalyje rūpinasi Lietuvos gėrimų gamintojų, importuotojų bei pardavėjų įsteigta ne pelno organizacija VšĮ „Užstato sistemos administratorius“. USAD kasmet surenka 9 iš 10 į rinką išleidžiamų gėrimų skardinių bei vienkartinių stiklinių ir plastikinių butelių. Iš viso per 2024 metus surinkta ir perdirbti perduota 708,58 mln. vienkartinių pakuočių. 

„Ėjau palei akmenų krūvą, net plaktuko neturėjau, tik žiūriu – dideliam akmeny lyg koks stuburas išlindęs per plyšį. Akmeniui nuskilus visi apstulbome – tai buvo milžiniškas amonitas“, – pasakojo amonitą pastebėjusi Vaclovo Into akmenų muziejaus vyr. muziejaus rinkinių kuratorė – direktoriaus pavaduotoja Valda Vaškienė.

Ekspedicija vyko žvyro ir smėlio karjere, kur muziejų darbuotojai susipažino su paleontologijos pagrindais, išmoko atpažinti dažniausiai randamas fosilijas ir patys prisidėjo prie jų paieškos. Tačiau net patyrę specialistai nesitikėjo tokio radinio.

„Vienas radinys nustebino net ir mus – tai apie 19 centimetrų skersmens amonitas. Tokių dydžių pavyzdžiai Lietuvoje ypač reti – žinomi vos keli tokie atvejai“, – pasakojo ekspedicijos vadovas geologas Simonas Saarmann.

Didžiausias iki šiol Lietuvoje rastas amonitas saugomas Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių informacijos centre Vievyje. Jo aukštis siekia 36 cm, skersmuo – 31 cm.

Amonitai – jau išnykusi galvakojų moliuskų grupė, gyvenusi jūrose prieš dešimtis milijonų metų. Jų fosilijų randama visame pasaulyje, bet Lietuvoje, ypač tokio dydžio, aptinkama itin retai. Rastas egzempliorius praturtins muziejaus kolekciją ir taps vertingu mokomuoju eksponatu.

Ekspedicijos tikslas buvo ne tik surinkti naujų eksponatų, bet ir suteikti muziejų specialistams praktinių žinių apie fosilijų paiešką ir identifikavimą. Dalis rastų pavyzdžių papildys Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus, kita – Vaclovo Into akmenų muziejaus rinkinius.

Anot ekspedicijos dalyvių, tokios išvykos ne tik stiprina bendradarbiavimą tarp mokslo ir muziejų bendruomenių, bet ir padeda visuomenei geriau pažinti Lietuvos geologinį paveldą.

Amonitai ir Amono dievas – vardas iš senovės

Įdomu tai, kad žodis „amonitas“ turi ir mitologinių šaknų. Spiralės formos kiautai priminė senovės Egipto dievo Amono (Amun, Amon-Ra) garbanotus avino ragus, todėl šie išnykę galvakojai moliuskai romėnų laikais pavadinti „Amono ragais“ (lot. cornua Ammonis).

Amonas buvo vienas svarbiausių senovės Egipto dievų – dažnai vaizduojamas su avino galva arba avino ragais ir vėliau tapatintas su saulės dievu Ra. Jo garbei buvo statomos didžiulės šventyklos, tokios kaip Karnake. Mokslininkai, pavadindami šiuos senovinius padarus amonitais, ne tik nurodė jų išvaizdą, bet ir įamžino senovės pasaulio bandymus aiškintis gamtos reiškinius per mitologiją.

Sąsaja tarp spiralinio kiauto ir dieviškojo simbolio primena, kad senovės žmonės fosilijas taip pat pastebėdavo ir mėgino savaip interpretuoti. Šiandien amonitų radiniai ne tik atskleidžia Žemės geologinę istoriją, bet ir liudija apie žmonijos kultūrinį santykį su gamta bei jos paslaptimis.

Kodėl fosilijos tokios svarbios?

Fosilijų atradimai – tarsi laiko kapsulės, saugančios milžinišką informaciją apie Žemės istoriją, senąsias ekosistemas, klimato sąlygas, evoliucijos eigą, gyvūnų bei augalų rūšių pokyčius.  

Be to, fosilijos padeda suvokti šiandienos biologiją: kodėl gyvūnai ir augalai yra tokie, kokie yra, kaip atsirado jų struktūros, kaip vyko adaptacija prie aplinkos, kokios gyvybės ribos. Fosilijų tyrimai moko ir apie didelius planetos pokyčius – masines išnykimo bangas, besikeičiančią aplinką.

Remiantis mokslininkų skaičiavimais, apie 99 % rūšių, kadaise gyvenusių Žemėje, jau išnyko. Šis skaičius atskleidžia ir milžinišką geologinio laiko, ir gyvybės kaitos mastą – nuo natūralių aplinkos pokyčių iki masinių išnykimo įvykių.

Kaip atrodė Lietuva, kai gyveno rastas amonitas

Rastas 19 cm skersmens amonitas nėra įspūdingas tik vizualiai – tai lobyno dalis, padedanti užpildyti mūsų žinių spragas. Ne veltui sakoma, kad Lietuva yra jūrinė valstybė – juk didesnę geologinio laiko dalį mūsų šalies teritorija buvo apsemta vandeniu. Amonitas dar nėra detaliai ištirtas, bet spėjama, kad jis gali priklausyti išnykusiai cosmoceras amonitų genčiai, klestėjusiai juros periodo viduryje. Tuo metų jūros apsemta Lietuvos teritorija buvo arčiau pusiaujo, klimatas čia buvo šiltesnis, drėgnesnis.

Nors amonitas rastas Jurbarko apylinkėse, jis susidarė ne čia – kaip ir kitos žvyro karjero uolienos, buvo atvilktas ledyno ir suklostytas tirpstančių vandenų. Tai reiškia, kad tikroji susidarymo vieta yra toliau į šiaurę. Dabar šį amonitą tyrinės paleontologai ir, esame tikri, atskleis daugiau įdomybių apie mūsų krašto geologinę praeitį.  

Vilniaus universitetas

„Vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, jie nedelsiant nušalinti nuo pareigų. Dėl šios situacijos atliekami papildomi patikrinimai“, – teigiama Lietuvos kalėjimų tarnybos pranešime.

Kaip skelbia tarnyba, vienai pareigūnei pradėtas tarnybinis patikrinimas. Tuo metu medicinos darbuotojo ir pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo elgesį svarstys Lietuvos kalėjimų tarnybos Etikos komisija.

Lietuvos kalėjimų tarnyba pabrėžia, kad tiek planiniai, tiek neplaniniai patikrinimai taikomi ne tik nuteistiesiems, bet ir visiems tarnyboje dirbantiems. „Tokie patikrinimai leidžia užtikrinti atsakingą, saugią ir patikimą darbo aplinką,“ – akcentuoja tarnyba.

Institucija primena, kad neblaivumas darbo vietoje yra vienas rimčiausių pažeidimų.

„Tai nesuderinama su tarnybos atsakomybe ir tinkamu darbo proceso vykdymu. Laikysimės aukštų skaidrumo bei atsakomybės standartų ir toliau“, – teigiama komentare.

Automatizuoti gamybą dažnai reiškia sudėtingus sprendimus, brangius įrenginius ir specialistus, kurie moka juos valdyti. Būtent tokį iššūkį sprendžia lietuvių įmonė „Industrial Robotics Company“, kuri kuria robotus, paruošiamus darbui neturint programavimo žinių. Praėjusiais metais įmonė dalyvavo Inovacijų agentūros organizuojamoje „ExportLAB“ programoje, kurioje įgytos žinios padėjo aiškiau apsibrėžti eksporto kryptis ir pasirengti plėtrai užsienyje.

„Čiurlionio muzika nuaidėjo už Žemės ribų – tai įvykis, kuris parodo, kokią išskirtinę vietą mūsų genijus užima pasaulio kultūroje. Tarptautinės kosminės stoties sveikinimas yra daugiau nei simbolis – tai kvietimas labiau didžiuotis mūsų tautos kūrybinėmis galiomis. Čiurlionis buvo kūrėjas, pranokęs savo laiką, o šiandien jo menas liudija, kad Lietuva turi menininką, kalbantį visam pasauliui suprantama kalba“, – sako laikinai Ministro Pirmininko patarėjo kultūros klausimais pareigas einantis kompozitorius Matas Drukteinis.

Genijus, nuspėjęs kosmoso erą

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis kūrė tuo metu, kai skrydžiai į kosmosą dar buvo laikomi futuristų svajone. Tačiau jo tapyba ir muzika atrodė tarytum siunčiantys žinią iš ateities – paveikslų ciklas „Zodiakas“ jungė žvaigždynų simboliką, dangaus ritmus ir amžinybės idėją, o horizontai jo drobėse virto portalu į begalybę. Čiurlionis matė pasaulį ne tik žmogaus akimis, bet ir kosminiu masteliu, kuris jo laikmečiu buvo neįprastas ir sunkiai suvokiamas.

„Čiurlionio menas įkūnija žmonijos troškimą pažinti pasaulį ir save. Stebėtina, bet kai kurie jo darbai primena vaizdus, kuriuos šiandien fiksuoja Hablo ar Džeimso Vebo kosminiai teleskopai. Norėdami paminėti šią sukaktį, paleidome jo simfoninės poemos „Jūra“ ištrauką, žvelgdami į Žemę iš orbitos“, – iš TKS sveikindamas Čiurlionį teigė NASA astronautas Jonny Kim.

Ypač simboliška, kad TKS suskambo būtent „Jūra“. Šis kūrinys Čiurlioniui reiškė ne tik gamtos stichijos galią, bet ir transcendencijos ženklą – begalybę, kuri neturi ribų. Kosmose nuskambėjo simfoninės poemos „Jūra“ ištrauka iš 2025 m. kovo 15 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykusio Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncerto, diriguojamo Mirgos Gražinytės-Tylos, kurios įrašą atliko Aleksandra ir Vilius Kerai („Baltic Mobile Recordings“).Tai – pirmoji, paties Čiurlionio parašyta „Jūros“ versija, skambanti be vėlesnių pakeitimų ir papildymų.

„Sigitas Geda Čiurlionį vadino mažu saulės dievu, kuriam šioje žemėje vietos buvo per maža. Jo dvasia šiandien gyva su mumis ir čia, ir kosmose, apie kurį jis daug mąstė ir kurį įkūnijo savo paveiksluose bei muzikoje. Čiurlionio „Jūra“ byloja apie pasaulio sutvėrimą, kosmoso atsiradimą; klausantis mūsų atlikimo drauge su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, užliejo nuostabus bendrystės jausmas: visi drauge esame vienis,“ – sako dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla.

Meno ir mokslo sintezės pionierius

Čiurlionio kūrybos unikalumas slypi jo gebėjime jungti skirtingus pasaulius į vieną visumą. Jis matė garsą ir girdėjo vaizdą, todėl melodijos virsdavo spalvų simfonijomis, o paveikslai skambėdavo kaip muzika. Jo drobėse ir partitūrose glūdi jungtis tarp dailės, muzikos, literatūros ir filosofijos – ši sintezė leido jam kurti visapusišką meno sampratą. Šiandien toks tarpdisciplininis požiūris atrodo nepaprastai šiuolaikiškas: mokslas taip pat vis dažniau jungia skirtingas žinių sritis, kad galėtų atskleisti visatos paslaptis.

NASA tyrimuose jau taikomas sonifikacijos metodas, kai teleskopų fiksuojami kosmoso duomenys paverčiami garsais. Tai leidžia mokslininkams kitaip patirti ir interpretuoti visatos struktūras, tarsi klausantis jos muzikos. Čiurlionis tokį ryšį tarp regėjimo ir klausos intuicija pajuto dar prieš daugiau nei šimtmetį – jo kūryba šiandien atrodo stulbinamai artima moderniam pažinimo būdui.

„Mokslininkai jau seniai ieško būdų, kaip perduoti žinią galimoms kitoms civilizacijoms – nuo tarpžvaigždinių radijo signalų iki į kosmosą paleistos „Golden Record“ plokštelės. Jei Žemė turėtų išsiųsti vieną kūrinį kaip žinią Visatai, tai galėtų būti Čiurlionio muzika ar paveikslas. Jo menas kalba universalia kalba, kuri peržengia laiką ir kultūrų ribas,“ – sako M. Drukteinis.

Tai leidžia Čiurlionį matyti ne tik kaip menininką, bet ir kaip savotišką mokslo pranašą, kurio intuicija atliepė universalius dėsnius. Jo kūryba parodė, kad estetinis potyris gali virsti pažinimo forma, o vaizduotė – nuspėti ateitį. Dėl to jo muzikos skambėjimas kosmose tampa ir kultūriniu, ir pažintiniu įvykiu – jungiančiu kūrybos jėgą ir mokslo tyrinėjimus.

Universali žinutė ateičiai

Čiurlionio 150-asis gimtadienis šiemet minimas kaip visos kultūros šventė. Pirmą kartą rugsėjo 22-oji paskelbta ir kaip Kultūros diena – primenanti, kad kūryba yra mūsų valstybės pamatas ir tautinės tapatybės branduolys. Per daugiau nei du šimtus renginių Lietuvoje ir pasaulyje žmonės kviečiami klausytis, mokytis, kurti ir atrasti Čiurlionį iš naujo.

Šių metų minėjimo svarbiausias akcentas – Čiurlionio muzika ir paveikslai, pirmą kartą pristatyti kosmose, tapo girdima ir matoma Lietuvos vizitine kortele visam pasauliui. Ši unikali iniciatyva įgyvendinta glaudaus bendradarbiavimo su Ekonomikos ir inovacijų ministerija bei Europos kosmoso agentūra dėka, kurios indėlis padėjo atverti kelią Čiurlionio kūrybai į kosmosą.

Čiurlionis yra ne tik mūsų istorijos dalis, bet ir ateities įkvėpimas – kūrėjas, sugebėjęs meno kalba sujungti Lietuvą, Europą ir pasaulį. Jo jubiliejus tampa proga švęsti kūrybiškumą kaip gyvąją jėgą, vienijančią žmones už laiko, geografijos ir kultūrų ribų.

2025 metais švenčiame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąjį jubiliejų, UNESCO paskelbtą minima sukaktimi. Kultūros dienos iniciatyva – Čiurlionio 150-mečio programos dalis. Vyriausybės kanceliarijos kuruojama programa apima kultūrinių edukacijų ir renginių programą, pamokas pagal Čiurlionį šalies mokyklose, kūrybiškumo ir kultūrinių kompetencijų lavinimo darbovietėse akciją, festivalį „Fortepijono žvaigždės sveikina Čiurlionį“, specialią LRT KLASIKA transliaciją ir nacionalinę akciją „Pasveikink Čiurlionį“. Daugiau informacijos – ciurlioniui150.lt

Socialinis darbas kalėjimų sistemoje gyvuoja šiek tiek daugiau nei penkiolika metų. Pastaruosius penkerius metus jis vystomas ypač aktyviai, bendradarbiaujant su kitomis įstaigomis, galinčiomis padėti spręsti izoliuotų asmenų problemas. Apie socialinio darbo kalėjime prasmę ir iššūkius – pokalbis su Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo Resocializacijos skyriaus vyriausiąja socialine darbuotoja Paulina Jestramskaite.

Paulina, sakykite, kuo skiriasi socialinis darbas kalėjime nuo šios profesinės veiklos kitoje įstaigoje?

Socialinis darbas yra įvairiapusė profesija, kuri prisitaiko prie skirtingų visuomenės poreikių, tačiau darbo pobūdis ženkliai keičiasi priklausomai nuo to, kurioje institucijoje dirbama. Dirbdamas kalėjime, socialinis darbuotojas susiduria su kitokiu profesiniu lauku, nei dirbdamas seniūnijoje, mokykloje, ligoninėje ar socialinės globos įstaigoje. Ir būtent ši specifika, iššūkiai bei galimybė prisidėti prie gilaus pokyčio yra tai, kas man asmeniškai daro šį darbą prasmingą ir įdomų.

Kalėjime darbo aplinka yra griežtai struktūruota, su aiškiais saugumo reikalavimais. Įstaiga veikia pagal taisykles, kurias diktuoja ne tik socialinė tvarka, bet ir teisinis reglamentavimas. Tai reiškia, kad socialinis darbuotojas turi išmokti derintis prie šios sistemos, tačiau kartu išlaikyti žmogiškumą ir etines vertybes.
Priešingai, kitose įstaigose (pvz., socialinės paramos skyriuose, vaikų globos namuose ar mokyklose) tvarka laisvesnė, daugiau lankstumo organizuojant veiklas, nėra tiek daug apribojimų. Tačiau ir poveikis paslaugos gavėjui dažnai būna mažiau apčiuopiamas ar trumpalaikis.
Kalėjime man patinka tai, kad aiški struktūra leidžia susitelkti į ilgalaikį darbą su žmogumi, o kiekvienas pokytis, kurį matai – net jei nedidelis – tampa labai svarbus.

2. Klientai ir santykio kūrimas

Kalėjime dirbama su nuteistaisiais, kurie dažnai turi ilgametes traumas, priklausomybių, smurto ar atstūmimo patirtis. Šie žmonės išgyvena socialinę izoliaciją, daugeliui trūksta pasitikėjimo ne tik kitais, bet ir pačiais savimi. Todėl santykio su jais kūrimas reikalauja daug kantrybės, autentiškumo ir gebėjimo matyti žmogų giliau nei jo padaryta klaida. Kitose įstaigose dirbama su įvairiomis grupėmis – šeimomis, vaikais, senjorais, neįgaliaisiais – kurių poreikiai dažniau susiję su materialine parama, buities klausimais, socialinių paslaugų gavimu. Darbas kalėjime man teikia pasitenkinimą todėl, kad čia galiu iš tikrųjų būti tuo žmogumi, kuris pirmasis nuteistajam parodo, kad jis yra vertas pasitikėjimo, jo gyvenimas gali keistis. Matyti, kaip žmogus pradeda atsiverti, priimti pagalbą, keisti mąstymą – tai neįkainojama patirtis.

3. Darbo tikslas ir rezultatai

Socialinis darbas neretai įstaigose dažniau orientuotas į trumpalaikius, praktinius tikslus – padėti užpildyti dokumentus, suteikti paslaugas, pasirūpinti parama ar spręsti buities klausimus. Darbas dažnai epizodinis, kai kuriais atvejais – paviršutinis, nes trūksta laiko giluminiam santykiui. Tuo tarpu kalėjime pagrindinis tikslas – resocializacija: padėti žmogui ne tik išgyventi įkalinimo laikotarpį, bet ir pasiruošti grįžimui į visuomenę, keisti gyvenimo būdą, susitaikyti su savimi. Tai gilus, tęstinis darbas, reikalaujantis ne tik profesinių žinių, bet ir asmenybės brandos. Man šis tikslas labai artimas, nes matau, kaip socialinis darbas tampa ne tik pagalbos forma, bet ir žingsniu link teisingesnės, saugesnės visuomenės. Nuteistojo pasikeitimas – tai ne tik jo asmeninė pergalė, bet ir nauda visai bendruomenei.

4. Profesinis augimas ir asmeninis atsparumas

Dirbti kalėjime reiškia nuolat susidurti su iššūkiais: reikia mokėti nustatyti ribas, atpažinti manipuliacijas, bet kartu išlikti empatiškam ir žmogiškam. Tai lavina emocinį intelektą, kritinį mąstymą, atsparumą stresui.
Kitose įstaigose šie gebėjimai taip pat reikalingi, bet kalėjime – jie tampa būtinybe. Todėl ilgainiui pastebiu, kaip augu bei tobulėju profesiniu ir asmeniniu aspektu.
Man patinka, kad dirbdama kalėjime niekada nestoviu vietoje. Kiekviena diena – tai nauji iššūkiai, bet ir naujos galimybės gilinti santykį, išgirsti, būti šalia ten, kur daugelis nenori ar nedrįsta eiti – į kalėjimo realybę, kupiną žmogiškų iššūkių.

Socialinis darbas kalėjime yra sudėtingesnis psichologiškai, labiau orientuotas į ilgalaikę paslaugų gavėjo elgesio ir vertybių kaitą, o kitose įstaigose – labiau į kasdienės pagalbos ir paramos teikimą. Tai reikalauja specifinių žinių apie teisinę sistemą, kriminalinę elgseną ir resocializacijos procesus.Man šis darbas patinka todėl, kad jame randu gilią prasmę, matau pokytį, kurio kitose įstaigose dažnai nepastebi. Galiu būti ne tik pagalbos teikėjas, bet pirmas žmogus, kuris tiki, kad pokytis įmanomas.

Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo Resocializacijos skyriaus vyriausioji socialinė darbuotoja Paulina Jestramskaitė

Ką kalėjime veikia vyr. socialinis darbuotojas?

Mano, kaip vyriausiojo socialinio darbuotojo, vaidmuo kalėjime yra gana platus ir apima kelias labai svarbias sritis. Pirmiausia – koordinuoju nuteistųjų socialinės integracijos procesą pagal patvirtintą tvarką. Tai reiškia, kad rūpinuosi tuo, jog nuo pat bausmės pradžios iki išėjimo į laisvę būtų užtikrintas nuoseklus, kryptingas darbas su žmogumi, padedant jam pasiruošti sugrįžti į visuomenę. 

Taip pat labai svarbi mano funkcija – dirbti su komanda. Konsultuoju kalėjime dirbančius socialinius darbuotojus, moderuoju intervizijas, kartu sprendžiame sudėtingus atvejus. Man svarbu, kad kiekvienas kolega jaustųsi ne tik profesionaliai stiprus, bet ir palaikomas. Kai socialinio darbo komanda tvirta – tai labai atsispindi ir pačiame darbe su nuteistaisiais.

Trečias labai svarbus aspektas – bendradarbiavimas su išorinėmis institucijomis: savivaldybėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, probacijos tarnyba. Aš stengiuosi telkti šias įstaigas bendram tikslui – užtikrinti, kad nuteistasis po paleidimo neliktų be pagalbos. Tam kartais kviečiame jų atstovus į kalėjimą dar prieš paleidimą, planuojame, kaip atrodys jo tolesnis kelias.

Nors pareigos yra vadovaujančios, vis tiek dirbu ir tiesiogiai su nuteistaisiais – individualiai ar grupėse. Man tai labai svarbu – išlikti arti žmogaus, girdėti jo poreikius, o ne tik dirbti su dokumentais ar koordinuoti procesus. Galiu pasakyti, kad šitas darbas man teikia labai daug prasmės. Kiekvienas nuteistojo žingsnis pirmyn, kiekviena pastanga keistis – yra dalis didesnio tikslo, prie kurio man garbė prisidėti.

Man patinka ši profesija todėl, kad čia susilieja žmogiškumas, atsakomybė ir galimybė realiai keisti sistemą iš vidaus. Tai darbas, kurio rezultatai ne visada matomi iš karto, bet kai matai žmogų, kuris išeina kitaip mąstantis, su viltimi, su tikslu – supranti, kad tai buvo verta.

Kokius socialinio darbo metodus pasitelki dirbdama su socialinių paslaugų srities darbuotojais ir kokius dirbdama su nuteistaisiais? Kuo ypatingi šie metodai? Kodėl juos taikai? Kokių rezultatų sulauki?

Dirbdama su socialinių paslaugų srities specialistais, dažniausiai pasitelkiu komandinio darbo principus tokius kaip intervizijos, konsultacijos ir komandinio darbo praktikos. Intervizijų metu kartu analizuojame sudėtingus atvejus, dalinamės patirtimi ir ieškome efektyviausių sprendimų. Tai leidžia ne tik geriau atliepti nuteistųjų poreikius, bet ir stiprina darbuotojų profesinius gebėjimus bei emocinį atsparumą. Konsultacijos padeda užtikrinti aukštą darbo kokybę ir sklandų socialinės integracijos proceso vykdymą, atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo individualius poreikius. Atvejo analizės – veiksmingas būdas gilintis į konkrečias situacijas, atpažinti sistemines problemas ir rasti sprendimus komandinėje aplinkoje. Dirbdama su kolegomis pastebiu didesnį pasitikėjimą savimi, ir didesnį įsitraukimą.

Dirbdama su nuteistaisiais dažniausiai taikau individualaus ir grupinio socialinio darbo metodus: tiesiogines konsultacijas, motyvacinį pokalbį, grupines veiklas bei emocinės ir socialinės paramos formas. Šie metodai ypatingi tuo, kad leidžia išklausyti žmogų, jo patirtį bei poreikius, motyvuoja keistis ir skatina atsakomybės prisiėmimą už savo elgesį bei ateitį. Juos taikau, nes socialinis darbas kalėjime reikalauja ne tik informacijos ar paramos teikimo, bet ir vidinių žmogaus resursų aktyvinimo, pasitikėjimo savimi stiprinimo bei suvokimo apie savo galimybes ugdymo. Motyvacinio interviu metodas yra ypač veiksmingas, nes padeda įveikti vidinius prieštaravimus ir skatina patį asmenį įvardyti pokyčio poreikį. Grupinis darbas skatina savitarpio pagalbą, socialinių įgūdžių ugdymą, o atvejo vadyba užtikrina nuoseklų palaikymą nuo įkalinimo pradžios iki paleidimo į laisvę.

Kalėjime yra aprobuotos pataisos elgesio programos, kurias taikau individualiame darbe su nuteistaisiais. Viena iš jų – motyvacinio pobūdžio elgesio pataisos programa „Elgesys – Pokalbis – Pasikeitimas“, orientuota į nuteistojo elgesio analizę, refleksiją ir pokyčio planavimą. Šios programos metu dirbama su asmenine atsakomybe, pasekmių suvokimu bei vertybinių nuostatų identifikavimu, kas padeda stiprinti vidinę motyvaciją keistis.

Be to, esu įvaldžiusi meninio pobūdžio technikas, kurios ypač naudingos dirbant su nuteistaisiais, turinčiai sunkumų reikšti emocijas. Šios technikos taikomos ir dirbant su nuteistųjų šeimomis, siekiant gerinti tarpusavio ryšį, skatinti bendravimą bei emocinį artumą.

Grupiniame darbe aktyviai taikau „Socialinių įgūdžių ugdymo“ ir „Pykčio valdymo“ programas. Šios programos padeda nuteistiesiems ugdyti bendravimo, saviraiškos, asmeninių ribų atpažinimo, sprendimų priėmimo bei savireguliacijos įgūdžius. Abi programos grindžiamos interaktyviais metodais – diskusijomis, praktinėmis užduotimis ir atvejų analize. Jas taikant siekiama, kad dalyviai reflektuotų savo patirtis, mokytųsi iš klaidų ir plėtotų pozityvų socialinį elgesį.

Šie metodai yra efektyvūs, nes jų rezultatai matomi per ilgą laiką: nuteistieji aktyviau įsitraukia į resocializacijos priemones, keičia požiūrį į savo elgesį, gerina socialinius įgūdžius ir stiprina motyvaciją grįžti į visuomenę. Be to, glaudus bendradarbiavimas su socialinių paslaugų srities specialistais užtikrina, kad paleidžiami asmenys gauna tęstinę pagalbą, taip valdyti pakartotinių teisės pažeidimų riziką. Tai ne tik gerina nuteistųjų gyvenimo kokybę, bet ir prisideda prie visuomenės saugumo.

Pasitelkdama šiuos metodus, siekiu ne tik spręsti momentines problemas, bet ir kurti sąlygas ilgalaikiam pokyčiui. Pavyzdžiui, nuteistasis, kuris pradžioje buvo uždaras ir abejingas, po kelių mėnesių aktyviai svarsto apie mokymąsi, dalyvauja grupėse ir rodo iniciatyvą – tai aiškus metodų veiksmingumo pavyzdys.

Su kokiais iššūkiais susiduri savo veikloje? Kurie iš jų tave augina ir kaip?

Profesinėje veikloje susiduriu su keliais svarbiais iššūkiais. Pirmiausia, kalėjimo aplinka yra labai sudėtinga – nuteistųjų poreikiai dažnai būna labai įvairūs ir kompleksiški, o emociniai iššūkiai intensyvūs. Ne visuomet lengva rasti motyvaciją pokyčiams ar sulaukti atviro bendradarbiavimo iš žmonių, kurie dažnai jau yra patyrę daug skausmo, nusivylimų ar išdavysčių. Jie atvyksta su ilgai kauptomis traumomis, gynybinėmis reakcijomis, nepasitikėjimu institucijomis ir dažnai – savimi. Toks fonas reikalauja ypatingo jautrumo, nuoseklumo ir gebėjimo būti šalia net tada, kai tavo pastangos nėra iš karto priimamos.

Taip pat nėra lengva suderinti darbą su daugybe skirtingų įstaigų ir pagalbos tarnybų, kad žmonės, paleidžiami iš kalėjimo, gautų reikalingą paramą gyvenimui laisvėje. Tam, kad jų grįžimas į visuomenę būtų sėkmingas, reikia bendro darbo tarp įvairių sistemų – teisėsaugos, socialinių paslaugų, sveikatos priežiūros ir švietimo. Tačiau kartais šios sistemos dirba nesuderintai, trūksta bendradarbiavimo ar aiškios atsakomybės pasidalijimo, todėl pagalba žmogui tampa pavėluota arba nepakankama. Kartais susiduriu su biurokratijos ar išteklių trūkumo barjerais, kurie stabdo sprendimų įgyvendinimą. Tokiose situacijose būtinas kantrumas, lankstumas ir kūrybiškas požiūris, ieškant tarpinių sprendimų ar papildomų galimybių.

Didžiausias iššūkis – emocinis krūvis, kylantis dirbant su nuteistaisiais, ypač tais, kurie priešinasi pagalbai, atsisako reflektuoti savo veiksmus ar yra paveikti gilių psichologinių traumų. Kartais tenka susidurti su stipriu pasipriešinimu, manipuliacija ar visišku atsiribojimu, tačiau ilgainiui išmokau šiuos reiškinius vertinti ne kaip asmeninį atmetimą, o kaip dalį žmogaus gynybinės sistemos, susiformavusios per sudėtingą gyvenimo patirtį. Šie iššūkiai mane labai augina – išmokau būti kantri, stiprinti emocinį atsparumą ir gilinti supratimą apie žmogaus elgesio motyvus, įsišaknijusius tiek socialinėse, tiek psichologinėse aplinkybėse.

Taip pat sudėtinga derinti socialinio darbo humanistinį požiūrį su griežtais įkalinimo įstaigos kontrolės reikalavimais.  Rūpinimasis kolegų emocine būsena ir motyvacija – dar viena svarbi mano veiklos sritis. Dirbant tokioje įtemptoje aplinkoje, perdegimo, cinizmo ar profesinės apatijos rizika yra reali. Todėl aktyviai siekiu puoselėti komandinius ryšius, skatinti atvirumą, refleksiją ir palaikymą. Tikiu, kad tik vieninga, sąmoninga ir atjautos kupina komanda gali nuosekliai užtikrinti kokybišką pagalbą tiems, kurie patiria didžiausią pažeidžiamumą.

Visi šie iššūkiai mane skatina tobulėti – ne tik profesiniu, bet ir asmeniniu lygmeniu. Jie moko kantrybės, savirefleksijos, streso valdymo ir padeda išlaikyti empatiją net sudėtingiausiose situacijose. Tai ne tik darbas – tai gyvenimo kelias, kuriame mokausi būti su žmogumi ten, kur dažnas nenori būti – kalėjimo erdvėje, tarp skausmo, kaltės ir vilties.

Kokie trys pagrindiniai veiklos aspektai tave motyvuoja tęsti socialinį darbą kalėjime ir kodėl būtent šie?

Pirmiausia mane labai motyvuoja galimybė padėti žmogui keistis ir atkurti savo gyvenimą. Matyti, kaip net ir pačiose sudėtingiausiose situacijose žmonės randa vidinę stiprybę, prisiima atsakomybę ir atranda viltį – tai tikrai suteikia mano darbui didelę prasmę ir pasitenkinimą. Kai pavyksta įkvėpti nuteistąjį imtis teigiamų pokyčių, jaučiu, kad mano darbas tikrai svarbus.

Antra – komandinio darbo ir bendradarbiavimo svarba. Man labai svarbu dirbti kartu su socialinių paslaugų srities specialistais, psichologais, kontaktiniais pareigūnais, saugumo valdymo skyriumi. Tokiu būdu mes galime kompleksiškai ir efektyviai spręsti sudėtingas situacijas. Be to, šis bendradarbiavimas nuolat mane ugdo – mokausi iš kolegų, kartu ieškome geriausių pagalbos sprendimų.

Ir trečia – asmeninis bei profesinis augimas. Darbas kalėjime pilnas iššūkių, todėl jis verčia nuolat mokytis, lavinti kantrybę, stiprinti emocinį atsparumą ir kūrybiškumą. Kiekvienas iššūkis yra galimybė tobulėti, o tai mane labai skatina tęsti šią veiklą. Be to, turime daug įrankių, su kuriais galime dirbti ir galimybių mokytis – įvairūs mokymai, aprobuotų programų apmokymai padeda augti ir tobulėti profesinėje srityje.

Gal gali pristatyti vieną, bet labai Tau svarbią sėkmės istoriją?

Viena man reikšmingiausių sėkmės istorijų susijusi su pykčio valdymo programa, kurią vedėme kartu su kolege. Tai buvo ilgesnis užsiėmimų ciklas, kurio metu turėjau galimybę stebėti dalyvių augimą, keitimąsi bei emocinį atsivėrimą. Vis dėlto viena situacija man ypatingai įstrigo, nes joje akivaizdžiai išryškėjo pokytis, kuris iš pradžių atrodė beveik neįmanomas.

Vienas iš grupės dalyvių – nuteistasis, kuris jau pirmo susitikimo metu parodė nemažą pasipriešinimą. Jis atvirai reiškė skepticizmą pykčio valdymo programai, buvo labai uždaras, vengė įsitraukti, vengė kontaktų tiek su manimi, tiek su kitais dalyviais. Jo bendravimo stilius buvo gynybiškas, o retkarčiais – netgi provokuojantis. Buvo aišku, kad jis turėjo nusistatymų tiek apie tokių programų poveikį tiek apie pačią pagalbą ir asmeninį pokytį.

Pradžioje jis aktyviai stebėjo kitus, bet kalbėti vengė. Tačiau bėgant laikui, per įvairias refleksines veiklas, klausimus, praktines užduotis ir grupines diskusijas, pradėjo keistis ne tik jo bendravimas, bet ir vidinė laikysena. Labai svarbus lūžio momentas įvyko vieno užsiėmimo metu, kai kalbėjome apie asmeninės atsakomybės prisiėmimą ir pykčio kilmės atpažinimą. Tuomet jis netikėtai pasidalijo viena savo asmenine patirtimi, kuri, kaip vėliau pripažino, jam ilgą laiką buvo skaudi, bet neartikuliuota.

Nuo to momento jo dalyvavimas visiškai pasikeitė. Jis ėmėsi iniciatyvos, drąsiau reiškė savo mintis, reflektavo, analizavo savo elgesio priežastis ir netgi – kas man atrodė ypač vertinga – pradėjo palaikyti kitus grupės narius. Jis kartais pasisakydavo taip jautriai ir įžvalgiai, kad net mane nustebindavo savo emociniu sąmoningumu. Pastebėjau, kad jis net ėmėsi tam tikro neformalaus „mentoriaus“ vaidmens tarp kitų dalyvių – padrąsindavo, paklausdavo jų nuomonės, dalindavosi savo išvadomis ir net pasiūlydavo, kaip galima suvaldyti tam tikras situacijas.

Ši istorija man ypatinga dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai buvo akivaizdus ir realus pokytis – nuo uždarumo, atmetimo ir nepasitikėjimo iki aktyvaus įsitraukimo, savirefleksijos ir pagalbos kitiems. Antra, ši patirtis parodė, kaip svarbu neskubėti vertinti žmogaus pagal pirmą įspūdį – net jeigu pradžioje jis atrodo užsidaręs, ar netgi priešiškas, vis tiek egzistuoja galimybė užmegzti ryšį. Ir trečia – ši sėkmė buvo ne tik apie dalyvio augimą, bet ir apie mano, kaip specialistės, mokymąsi: supratau, kiek daug gali lemti kantrybė, autentiškas ryšys ir pagarbus, nevertinantis požiūris į kiekvieną žmogų.

Ši istorija iki šiol man primena, kodėl dirbu šį darbą ir kiek daug prasmės gali slypėti net mažuose, iš pirmo žvilgsnio nepastebimuose pokyčiuose.

Parengė Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo Resocializacijos skyriaus vyriausioji socialinė darbuotoja Paulina Jestramskaitė

Lietuva papildomai skiria 5,5 mln. eurų dalyvavimui Europos kosmoso agentūros (EKA) programose. Šiomis lėšomis bus stiprinama Lietuvos kosmoso sektoriaus integracija į tarptautines rinkas, skatinama aukštųjų technologijų ir mokslo plėtra, diegiamos inovacijos kosmoso technologijų srityje. 2026–2028 m. laikotarpiu bendra investicijų suma šioms kosmoso srities programoms įgyvendinti sieks 14,5 mln. eurų – tai net 62 proc. daugiau nei per 2022-2025 m. laikotarpį. 

„Lietuva drąsiai žengia reikšmingus žingsnius į pasaulinę kosmoso technologijų areną. Šio sektoriaus sukuriami produktai turi didelį potencialą gynybos ir saugumo pramonei stiprinti. Šiais metais įgyvendinome ne vieną mūsų šalį garsinantį kosmoso technologijų projektą, tad turime didelių ambicijų, kad iki 2027 metų šalies kosmoso sektorius sudarys 1 proc. šalies BVP. Matome, kad  bendradarbiavimas su EKA kuria realią pridėtinę vertę tiek verslui, tiek mokslui, tiek ir visai šalies ekonomikai, todėl tikimės, kad skirto papildomo 5,5 mln. eurų finansavimo naudą pajusime artimiausiais metais“, – sako ekonomikos ir inovacijų viceministras Marius Stasiukaitis.

Lietuvos verslas ir mokslas šiemet jau žengė istorinį žingsnį kosminių technologijų srityje: įgyvendinant įmonės „Uvireso“ iniciatyvą, Lietuvos mokslo taryba finansuos pirmąją industrinę doktorantūrą, kurią vykdys Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VILNIUS TECH) ir įmonė UAB „Uvireso“. Doktorantūros projekto metu bus vystoma inovatyvi kosminių palydovų elektrinių variklių technologija.

Be to, „Integrated Optics“ sukurtas lazeris pirmą kartą pakilo į kosmosą – jis žemoje Žemės orbitoje atliks pirmuosius kvantinius skaičiavimus kosminėje erdvėje. 

„Delta Biosciences“ jau pradėjo testuoti antiradiacines molekules Tarptautinės kosminės stoties (TKS) astronautų apsaugai užtikrinti, o „NanoAvionics“ pasirašė 122,5 mln. eurų vertės sutartį dėl 280 palydovų gamybos. 

Be to, „Astrolight“ pradėjo kurti „optinį duomenų greitkelį“, o „BlackSwan Space“ – vizija grįstą palydovų navigacijos sistemą, leidžiančią palydovams veikti savarankiškai, be nuolatinės žmogaus kontrolės. 

Tad šie Lietuvos verslo ir mokslo bendradarbiavimo sėkmės projektai sustiprino Lietuvos kompetencijas kosmoso technologijų, mokslo ir fotonikos sektoriuose bei garsino mūsų šalies vardą Europoje ir pasaulyje.

Siekdama dar spartesnės Lietuvos kosmoso sektoriaus plėtros, Ekonomikos ir inovacijų ministerija yra parengusi ir Lietuvos kosmoso sektoriaus plėtros koncepciją. Pagal ją, mūsų šalies tikslas – tapti konkurencingų kosmoso srities paslaugų teikėja ir kurti pažangiais moksliniais tyrimais paremtus sprendimus bei technologijas. 

Be to, prie Lietuvos kosmoso srities įmonių augimo prisideda Inovacijų agentūroje veikiantis „Space Hub LT“, atsakingas už kosmoso ekosistemos plėtrą ir kosmoso politikos įgyvendinimą.

Papildomas finansavimas kosmoso programoms skirtas, ruošiantis EKA ministrų tarybai, kuri vyks šių metų lapkričio 26–27 d. Brėmene, Vokietijoje. Tai aukščiausio lygio EKA sprendimų priėmimo susitikimas – vykstantis kas trejus metus. Jame bus tvirtinamos naujos EKA ir jos narių kosmoso srities programos bei paskirstytas biudžetas ateinančiam trijų metų laikotarpiui.

Lietuva asocijuota EKA nare tapo 2021 metais.

Gyvena pirmaisiais kartais

Penkerius metus organizacijai „Senjorų pasaulis“ vadovaujanti Vida Greičiuvienė teigia nežinanti, ką reiškia sustoti: ji organizuoja paskaitas, ieško lektorių, koordinuoja virtualius mokymus, organizuoja renginius, leidžiasi į žygius ir reguliariai išmėgina naujas veiklas.

„Visą laiką susiduriu su tuo, jog kas nors atsinaujina, kad dar ko nors nežinau. Sakau sau – dar niekada to nedariau, bus pirmas kartas. Tų pirmų kartų dar tiek daug“, – šypsosi organizacijai „Senjorų pasaulis“ vadovaujanti Vida Greičiuvienė.

Paklausta, ar niekada nekilo mintis „gal jau pakanka, noriu pailsėti“, V.Greičiuvienė atsako nemąstydama: niekada. Jos filosofija paprasta – vieni žmonės smalsūs ir atviri, kiti galvoja, jog viską žino. „Aš turbūt iš tų, kurie galvoja, kad dar ne viską žino, dar turi daug sužinoti. Ir taip buvo visą gyvenimą, visuose darbuose“, – atskleidžia ji.

Prieš penkerius metus įkūrusi „Senjorų pasaulį“, V.Greičiuvienė subūrė aktyvius šalies senjorus iš visos Lietuvos. Mat organizacijos veikla 90 procentų vyksta nuotoliniu būdu. Ketvirtadieniais vyksta paskaitos, kurias skaito mokslininkai, meno žmonės, politikai, istorikai. Klubo nariai mokosi informacinių technologijų, anglų, vokiečių, prancūzų ir ispanų kalbų.

„Mūsų erdvė skirta tiems, kurie nori daugiau“, – pabrėžia „Senjorų pasaulio“ įkūrėja. Ji pasakoja, kad auditorijoje dominuoja buvę mokytojai, žurnalistai, ministerijų darbuotojai, tarnautojai. „Mums svarbu ne tik išlaikyti turimus įgūdžius, bet ir mokytis naujų dalykų, neleisti smegenims užmigti.“

Nugalina patys artimieji

„Mūsų komunikacijos pagrindinis kanalas yra laiškai, paštas, kompiuteris – tai yra pagrindas, be kurio dalyvauti mūsų veiklose nepavyktų, – pasakoja V.Greičiuvienė. – Iš pradžių daugeliui padeda artimieji – anūkai ir vaikai. Vienas vyras prijungdavo anytą prie paskaitų ir pranešdavo – močiutė pasodinta, laukia. Po trijų kartų ji jau pati jungėsi prie Zoom‘o.“

Deja, kaip pastebi pašnekovė, tie patys artimieji neretai tampa didžiausiu barjeru senjorams siekti žinių. „Būna, skambina vaikai ir sako, kad jų mamai jau per vėlu mokytis. O aš visuomet sakau – paklauskite mamos“, – pasakoja V.Greičiuvienė.

„Liūdna, tačiau dažnai pati aplinka nugalina vyresnio amžiaus žmones, – konstatuoja ji. – Manydami, kad saugo artimuosius nuo nesėkmių, žmonės iš tiesų atima galimybę jiems augti.“

Mokosi būti šiuolaikiški

„Senjorų pasaulio“ organizuota apklausa atskleidė, kas labiausiai domina Lietuvos senjorus.

„Nustebau sužinojusi, kad pirmoje vietoje – kelionės, – pripažįsta Vida Greičiuvienė. – Tiesa ta, kad ne visi gali keliauti, bet pasidalinti ar pasiklausyti įspūdžių patinka visiems.“

Organizacija kelionių klausimą sprendžia sumaniai ir išmaniai – senjorai keliauja virtualiai, skaičiuodami žingsnius. „Turime programėlę, kuria skaičiuojame žingsnius ir „einame“ į pasirinktą šalį“, – šypsosi V.Greičiuvienė. Pasiekus tikslą, visi klausosi kultūrinės paskaitos apie „pasiektą“ šalį. Virtualiai jau aplankyta Turkija, Indija, Grenlandija, Aliaska – pastarajai pasiekti reikėjo net 10 milijonų žingsnių.

Kaip rodo apklausa, antroje vietoje pagal populiarumą – kalbų mokymasis. V.Greičiuvienė pasakoja, kad „Senjorų pasaulyje“ mokosi ir devyniasdešimtmetė moteris. Pradžioje ji pasirinko ispanų kalbą, bet supratusi, kad ši per sudėtinga ir sunkiai pritaikoma, persiorientavo į anglų kalbą. „Kaip ji pati sako, nori su anūkais ar proanūkiais padiskutuoti. Jai svarbu būti šiuolaikiška, aktyvia močiute, tokia, kuri susigaudo, kas šiandien vyksta pasaulyje“, – apie moters motyvaciją pasakoja V.Greičiuvienė.

Pašnekovė įsitikinusi, kad mokymasis ne tik praturtina senjorą, bet ir keičia visuomenės požiūrį į jį. „Besimokantis senjoras nelieka už borto. Jis išlieka įdomus aplinkiniams, – pabrėžia V.Greičiuvienė. – Juk kai žmogus paskambina ir vien tik dejuoja apie tai, koks gyvenimas blogas, nelabai norisi bendrauti. Bet ta močiutė, iš kurios visada sužinai ką nors įdomaus ir naujo, tampa žinių šaltiniu, žmogumi, kuris dalijasi naujais atradimais ir išlieka reikalingas bendruomenei.“

Valstybė nepasiekia

Kaip teigia Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai, 2024-2028 metams skirta 2,5 milijono eurų valstybinei programai „Mokymosi galimybių senjorams plėtra“. Planuojama, kad programoje dalyvaus apie 8 tūkstančius senjorų. Programa veikia per Trečiojo amžiaus universitetus, kurie užsisako švietimo programas pagal senjorų poreikius.

„2021 m. atlikta gyventojų apklausa rodo, kad per metus iki tyrimo ko nors mokėsi 14 proc. Lietuvos senjorų. Paklausti, kodėl per paskutinius metus niekur ir nieko nesimokė, 37 proc. apklaustų senjorų nurodė, kad mokytis jiems jau per vėlu, ketvirtadalis – kad savo laiku jau atsimokė, o 18 proc. nurodė, kad viską, ko jiems reikia, jau moka. Paklausti, ko norėtų mokytis artimiausiais metais, 36 proc. apklaustų senjorų nurodė, kad nieko nebenori mokytis, 20 proc. siektų mokytis užsienio kalbų, 19 proc. – kompiuterinio raštingumo, o 13 proc. siektų mokytis su sveikatingumu susijusių dalykų“, – duomenimis dalinasi ministerijos atstovai.

Taip pat 2023 m. buvo atliktos Lietuvoje veikiančių Trečiojo amžiaus universitetų vadovų apklausos, kurių metu klausta, kokios universiteto siūlomos tobulinimosi sritys labiausiai domina senjorus. Kaip populiariausia tobulinimosi kryptis buvo įvardinta sveikata, sveika gyvensena, ekologija. Antra populiariausia – menų ir kultūrinės raiškos kryptis, trečia – kelionių, krašto pažinimo kryptis, ketvirta – psichologijos kryptis.

„Siekiant atliepti senjorų poreikius ir paskatinti juos mokytis visą gyvenimą, ministerijos inicijuota valstybinė senjorų švietimo programa skirta tam, kad senjorai patys galėtų išsirinkti pageidaujamas programas“, – papildo ministerijos atstovai.

Situacija gerėja

2025 metų Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro „Senjorų mokymosi poreikių tyrimas“ atskleidžia reikšmingus pokyčius. Apklausus 519 vyresnio amžiaus asmenų, paaiškėjo, kad tik kas aštuntas teigia nenorįs nieko mokytis – tai beveik tris kartus mažiau nei 2021 metais, kai prasmės mokytis nebematė daugiau nei trečdalis senjorų.

Populiariausios mokymosi sritys išlieka tos pačios: beveik pusė apklaustųjų norėtų mokytis užsienio kalbų, daugiau nei trečdalis tobulinti informacinių technologijų įgūdžius, beveik trečdalis – domėtųsi sveikata ir sveika gyvensena, o kas penktas tobulintų finansinio raštingumo gebėjimus.

Pokyčiai matomi palyginus su 2021 metais, kai užsienio kalbų norėjo mokytis tik kas penktas senjoras, kompiuterinio raštingumo – dar mažiau.

Tiesa, kultūrinė veikla domina tik kas dešimtą apklaustą senjorą. Tyrimas atskleidžia, kad menine veikla labiau domisi žemesnio išsilavinimo ir mažesnes pajamas turintys senjorai.

Galimybės negrįžta

„Kaip sakė mūsų organizacijos narės, trys dalykai niekada negrįžta atgal – laikas, žodis ir galimybė“, – sako V.Greičiuvienė, primenanti, kad kiekviena diena yra galimybė pradėti ką nors naujo.

„Mes išmokome skaityti, rašyti. Išmokome gyventi. Bet kaip senti, to niekas mūsų nemokė, – su šypsena priduria ji. – Greta kalbų ir sveikatingumo temų mums reikia mokytis senti kartu su senstančiais partneriais, bičiuliais, priimti jų pokyčius ir… užmaršumą.“

„Lietuvos sveikata“ inf. 

Į Klaipėdos jūrų uostą krovinys atvyko iš Vokietijos, Hamburgo uosto, o toliau turėjo būti vežamas į Baltarusiją. Krovinio siuntėjas – Kinijos įmonė. Deklaranto atstovas muitinės pareigūnams pateikė dvi tranzito deklaracijas, kuriose prekės įvardytos kaip kačių kraikas.

Atlikus fizinį patikrinimą bei įvertinus pateiktus dokumentus, pareigūnams kilo įtarimų, kad prekės buvo deklaruotos neteisingu Kombinuotosios nomenklatūros (KN) kodu. Muitinės laboratorijoje atlikti tyrimai patvirtino, kad deklaruotas kodas neatitiko tikrosios prekių klasifikacijos.

Pagal nustatytą naują KN kodą, sulaikytas kačių kraikas patenka į prekių, kurioms taikomos tarptautinės sankcijos, sąrašą. Todėl jų gabenimas į Baltarusiją yra draudžiamas.

Už tarptautinių sankcijų pažeidimus numatyta atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 515 straipsnį. Asmenims, juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims gali būti skiriamos administracinės baudos iki 6 tūkst. eurų su neteisėtai gabentų prekių konfiskavimu.

Lietuvos muitinė primena: muitinės pareigūnai nuolat tikrina, ar laikomasi Europos Sąjungos taikomų sankcijų bei nacionalinių ribojimų. Sulaikoma daug krovinių, kuriuose bandoma paslėpti sankcionuotas prekes, dažniausiai deklaruojant jas kitais kodais ar nurodant klaidinančią informaciją. Tokie atvejai rodo, kad prekių srautai į sankcionuotas šalis yra kruopščiai kontroliuojami, o bandymai apeiti nustatytą tvarką – identifikuojami ir užkardomi.

LR muitinės departamento inf.

Miškininko dienos proga – nepaprasta patirtis  

Paprastai elniai baubti pradeda rugpjūtį ir liaujasi sulig spalio pradžia, tačiau intensyviausiai tuoktuvių „dainas“ traukia rugsėjo mėnesio antroje pusėje. 

Būtent šiuo laiku VMU, minėdama savo profesinę šventę – Miškininko dieną, organizuoja nemokamas ekskursijas, skirtas savo ausimis išgirsti šį išskirtinį gamtos reiškinį.  

Patyrę miškininkai ekskursijos dalyvius nuves į vietas, kur ne tik girdėsite, tačiau galbūt ir pamatysite baubiantį patiną ir aplink jį susitelkusias pateles. 

Ieškoti elnių vieniems – nesaugu  

Ieškoti riaumojančių elnių kartu su miškininkais yra kur kas saugiau nei savarankiškai, nes elniai rujos metu yra labai jautrūs, todėl gali elgtis neprognozuojamai. 

Klaidžioti po mišką be lydinčio specialisto nepatartina ir dėl to, kad užklydus į tauriųjų raguočių rujos vietą, sutrukdoma jų ramybė ir elniai būna priversti iš šios vietos pasitraukti.  

VMU organizuojamų ekskursijų metu elnių baubimo klausomasi per atstumą, mat galingi jų balsai yra girdimi šimtus metrų. 

Ruja pakeičia elnių elgseną 

Įprastai taurusis elnias vengia žmonių ir yra ypatingai atsargus – vos pajutęs netoliese esantį žmogų, kaip mat pasišalina. Tačiau atėjusiu rujos laikotarpiui, elnių patinų elgesys labai pasikeičia. Stipriausieji patinai nebesislapsto, išsirenka teritoriją, kurią ima žymėti ragais, laužydami medelius ir šakas, po savęs palikdami stiprų kvapą. Jų skleidžiamas intensyvus riaumojimas skirtas grasinti konkurentus ir vilioti pateles. 

Patelės tuo metu elgiasi ypač atsargiai – jos saugo patiną ir jis galėtų toliau visą dėmesį skirti kovai su varžovais bei giminės pratęsimui. 

Rujos laikotarpiu patinai beveik neėda, tad netenka nemažai kūno svorio. Geriausiai įmitęs ir didžiausiais ragais pasipuošęs patinas sulaukia didžiausio patelių dėmesio.  

Renginių – gausybė  

Miškininko dienos proga visą rugsėjo mėnesį VMI ruošia daugiau nei 30 įvairių veiklų, kurios vyks visuose 25 VMU regioniniuose padaliniuose. Miškininkų organizuojami renginiai leis iš arčiau pažinti miškininkystės pasaulį, saugomas gamtos vertybes bei miškų teikiamą naudą. Elnių baubimo šiemet galite pasiklausyti Anykščių, Jurbarko, Kuršėnų, Mažeikių, Panevėžio ir Šilutės regioniniuose padaliniuose.  

Visi renginiai nemokami. Registracija į juos vyksta adresu: https://registracija.vmu.lt/ . 

Miškininko diena švenčiama kasmet rugsėjo mėnesio trečiąjį šeštadienį. Šiais metais tai rugsėjo 20 d. 

Mėginiai imti visoje Lietuvoje – nuo teritorijų aplink Vilnių iki Kuršių nerijos, Biržų, Pasvalio, taip pat šalia Latvijos sienos. To negalima daryti šaltuoju metų laiku, todėl geologai viską turi spėti per vasaros laikotarpį.

Laboratorijoje nustatomi pagrindiniai rodikliai: vandens kietumas, pH, mineralinių medžiagų kiekis, nitratų ir nitritų koncentracijos, biogeniniai elementai. Gauti duomenys leidžia ne tik stebėti bendras kokybės tendencijas, bet ir įvertinti galimas rizikas.

Prieš porą metų, kilus susirūpinimui dėl galimų arseno pėdsakų gruntiniame vandenyje, LGT parengė specialų monitoringo planą. Buvo tiriami mėginiai iš privačių gręžinių bei visuomeninio vandentiekio tinklui priklausančių vandenviečių. Atlikus tyrimus, visuomenei pateiktos aiškios rekomendacijos ir patarimai, kaip elgtis, kad būtų užtikrintas geriamojo vandens saugumas. Dar anksčiau LGT tikrino ir individualių šulinių vandenį – vertintas nitratų bei nitritų kiekis, kas ypač svarbu gyvenvietėse, kur vanduo gaunamas tiesiai iš šulinių.

„Monitoringas atliekamas ir ypatingomis sąlygomis – pavyzdžiui, sausros ar potvynių metu. Tokios situacijos gali turėti didelę įtaką gruntinio vandens lygiui, todėl jų stebėsena padeda prognozuoti, kaip keisis vandens prieinamumas ir kokybė“, – sako laboratorijos vedėja Miglė Jankovska.

Ilgalaikiai duomenys atskleidžia, kad gruntinio vandens lygio svyravimai Lietuvoje jau kelerius metus išlieka panašūs, bet fiksuojami vandens kokybės pokyčiai. Pavyzdžiui, Vilniuje, Naujosios Vilnios rajone, ir Valkininkuose (Varėnos r.), kur praeityje buvo pramonės objektų ir užfiksuota tarša, pastaruosius porą metų stebimas akivaizdus vandens kokybės gerėjimas.

Dar vienas iškalbingas pavyzdys – šaltinio Radviliškyje vanduo prieš dešimtmetį buvo netinkamas gerti dėl per didelio nitratų kiekio, o šiandien jau atitinka geriamojo vandens kokybės reikalavimus.

Tokie rezultatai rodo, kad nuoseklus monitoringas yra būtinas. Jis leidžia laiku pastebėti taršą, prognozuoti pokyčius ir suteikti visuomenei patikimas rekomendacijas, kaip užtikrinti švaraus požeminio vandens išteklius.

Lietuvos geologijos tarnybos inf.

„Ši priemonė kasmet padeda auginti Lietuvos eksporto konkurencingumą – stiprina mūsų įmonių bendradarbiavimą ir įsitraukimą į tarptautines vertės grandines, skatina geografinę diversifikaciją bei orientaciją į sparčiau augančias ne ES šalių rinkas. Tai taip pat leidžia didinti aukštųjų technologijų produktų dalį lietuviškos kilmės eksporte, o tai reiškia daugiau galimybių Lietuvos verslui ir didesnį ekonomikos atsparumą“, – sako Ekonomikos ir inovacijų ministerijos kanclerė Eglė Radišauskienė.

2023-2024 metais beveik 900 tūkst. eurų finansavimas buvo paskirstytas  šešioms verslo asociacijoms ir buvo suorganizuotos  9 išvykstamosios verslo misijos bei įrengti stendai 21 tarptautinėje parodoje. Šiomis galimybėmis pasinaudojo per 150 Lietuvos įmonių.  

Pasak Simonos Buziliauskienės, Inovacijų agentūros Rinkų plėtros skyriaus vadovės pirmojo 2025 m. pusmečio duomenys rodo, kad Lietuvos verslui būtina diversifikuoti rinkas ir stiprinti aukštųjų technologijų sektorius.  

„Pirmą šių metų pusmetį Lietuviškos kilmės prekių eksportas augo 3,3 proc., o aukštųjų technologijų prekių eksportas šoktelėjo 11,7 proc. Šie rezultatai rodo, kad būtent inovatyvūs, aukštą pridėtinę vertę kuriantys sektoriai tampa varomąja eksporto jėga ir leidžia Lietuvos ekonomikai augti net geopolitinių iššūkių sąlygomis”, – sako S. Buziliauskienė. 

Verslo asociacijos atlieka itin svarbų vaidmenį eksporto skatinimo ekosistemoje – jų iniciatyvos padeda sutelkti skirtingų įmonių pajėgumus, užtikrina platesnį Lietuvos verslo sektorių matomumą ir reprezentaciją tarptautinėje erdvėje. Organizuodamos bendrus stendus, misijas ar kitus projektus, asociacijos prisideda ne tik prie atskirų įmonių eksporto augimo, bet ir prie bendro Lietuvos žinomumo bei šalies, kaip patikimo inovatyvių sprendimų partnerio, įvaizdžio stiprinimo tikslinėse rinkose.

Finansavimo sąlygos  

Didžiausia galima finansavimo suma vienam projektui – 80 000 eurų, o finansavimo intensyvumas siekia iki 75 % tinkamų išlaidų.

Kvietime gali dalyvauti specializuotos sektorinės verslo asociacijos, veikiančios sumanios specializacijos srityse: informacinių ir ryšių technologijų, sveikatos technologijų ir biotechnologijų, naujų gamybos procesų, medžiagų ir technologijų.  Paraiškas galima teikti iki 2025 m. rugsėjo 29 d. čia. 

Inovacijų agentūros pranešimas spaudai 

Ledynai iš Skandinavijos į Lietuvą buvo atslinkę mažiausiai šešis kartus, o tirpdami paliko dabartinį kraštovaizdį. Paskutinio – Nemuno ledynmečio – pėdsakai šiandien matomi daugelyje mūsų šalies teritorijų, ir tik pietryčiai (Medininkų kalvynas, Eišiškių plynaukštė) mena ankstesnį apledėjimą.

Ledynmečius keitė šilti laikotarpiai – tarpledynmečiai, per kuriuos susidarė nuosėdos ežeruose, pelkėse, upėse. Kvartero darinių storis labai nevienodas: didesnėje šalies dalyje – 80–120 metrų, tuo tarpu Šiaurės Lietuvoje kvartero nuogulų danga siekia vos kelis metrus, o Žemaitijos, Baltijos ar Medininkų aukštumose jos storis yra 200 ir daugiau metrų. Didžiausias kvartero nuogulų storis Lietuvoje – 314,2 m – užfiksuotas Vembutų gręžinyje (Žemaitijoje).

Kvartero darinių sluoksniai – neatsiejama mūsų kasdienybės dalis: jie lemia požeminio vandens atsargas (60 proc. naudojamo centralizuotam tiekimui) ir sudaro beveik visus statybose naudojamus išteklius – 98 proc. smėlio, žvyro bei molio.

Stambaus mastelio (1:50 000) geologinis kartografavimas Lietuvoje pradėtas 1964 m. Iki 2023 m. pabaigos buvo kartografuota 69,8 proc. šalies teritorijos. Vien per 2024–2025 m. šis rodiklis padidės dar 8,25 proc.

2024 m., užbaigtas kartografavimas Zarasų (1068 km²), Marijampolės (622,7 km²), Balbieriškio (731,7 km²) ir Šakių (741,4 km²) plotuose (3163,8 km², arba 4,85 proc., Lietuvos teritorijos).

2025 m. kartografavimo darbai vykdomi Vilkaviškio (727,2 km²), Kalvarijos (882,4 km²) ir Gelgaudiškio (622,6 km²) plotuose – dar 2228,8 km² (t. y. 3,4 proc. Lietuvos teritorijos).

„Nuo 2024 m. tarnyboje ypatingą dėmesį skiriame trims sritims – geologiniam kartografavimui, informacinių technologijų sistemų modernizavimui ir laboratorijos atnaujinimui bei pritaikymui naujiems technologiniams procesams. Džiaugiuosi, kad darbai jau duoda apčiuopiamų rezultatų. Gautos Europos Sąjungos lėšos leis spartinti kartografavimą, įsigyti modernių tyrimų priemonių, taip pat dronų, padėsiančių dar tiksliau nustatyti ir vertinti reljefo ypatybes bei sudėtingas vietoves“, – sako LGT direktorius Egidijus Viskontas.

Geologiniai žemėlapiai – būtinybė

Kartografuojama ne tik tam, kad žinotume, kokie sluoksniai sudaro Lietuvos žemės gelmes, kaip jie pasiskirstę, kokia jų sudėtis ir pralaidumas. Šie žemėlapiai svarbūs planavimui, infrastruktūros plėtrai, gynybos poreikiams, žemės ūkiui, požeminio vandens apsaugai, naudingųjų iškasenų tyrimams, statybų, transporto ir energetikos projektams bei pramonės vystymui.

Stambaus mastelio (1:50 000) kvartero nuogulų geologinių žemėlapių būtinybę patvirtina pavasarį Pabradės poligone įvykusi nelaimė: vykdant gelbėjimo darbus paaiškėjo, kad pelkės gylis čia siekia ne kelis, o net 15 metrų ir daugiau. Tokie incidentai rodo, kad tikslūs duomenys, surinkti kartografuojant sudėtingose vietovėse, gali padėti išvengti nelaimių ar bent sumažinti riziką.

Ypač svarbu, kad 2025 m. kartografuojamos teritorijos apima ir pasienį su Kaliningrado sritimi bei Lenkijos Respublika. Tokiose geopolitiškai jautriose zonose patikimi duomenys apie gruntus, vandens telkinius, pelkes ir reljefą tampa strateginiu ištekliu.

LGT sudaromi geologiniai žemėlapiai prieinami elektroninių paslaugų portale. Jais remiasi skirtingos sritys – nuo savivaldybių, planuojančių infrastruktūrą, iki ūkininkų, vertinančių dirvožemio savybes, nuo verslo, ieškančio išteklių, iki krašto apsaugos institucijų.

Šių metų išskirtinis akcentas – tradicinių amatų centrų bendradarbiavimas. Į Žaslius susirinkę tradicinių amatų centrų amatininkai iš visos Lietuvos, pristatys savo veiklą, demonstruos amatus, kvies į edukacijas ir dalinsis patirtimi. Tai bus proga ne tik pasirodyti, pamatyti kitus, bet ir  susidraugauti. Šventė taps vieta, kur kiekvienas atras ką nors sau – ar tai būtų pokalbis su amatininku, įdomi edukacija vaikams, ar unikalus pirkinys, turintis savo istoriją.

Ką patirs šventės lankytojas?

Atvykusieji galės ne tik stebėti, bet ir aktyviai įsitraukti į veiklas: pabendrauti su tradiciniais amatininkais, sužinoti jų amatų paslaptis, sudalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose ar įsigyti  rankų darbo gaminių, paragauti tradicinių patiekalų.  Šventės metu vyks VIII-asis Lietuvos šakočių kepimo čempionatas,  folkloro kolektyvų pasirodymai.

Ne tik šventė, bet ir informacinė programa

Šventės metu pristatoma ir aktuali informacinė programa, skirta tradicinių amatų centrų vadovams, jų atstovams bei amatininkams.

12.30 val. seniūnijos salėje visai greta aikštės vyks seminaras, kurio metu bus pristatytos dvi svarbios temos: „Tradicinių amatų centrų veiklos reglamentavimo naujovės“  bei „Elektroninės prekybos platforma – www.kaimasinamus.lt – skaitmeninis tiltas tradicijoms“. Ši dalis bus itin naudinga ir tradicinių amatų centrų vadovams, norintiems sužinoti apie Tautinio paveldo produktų įstatymo pakeitimus, susijusius su tradicinių amatų centrų veiklos reglamentavimu, ir amatininkams, ieškantiems naujų kelių savo darbams pasiekti pirkėją.

13 val. scenoje vyks diskusija „Tautinio paveldo produkto ženklo vertė. Tradicijos pripažinimas ar rinkodaros įrankis?“, kurią moderuos dr. Vytautas Tumėnas – Lietuvos istorijos instituto Etnologijos ir antropologijos skyriaus mokslo darbuotojas.

Atvykti verta ne tik dėl šventės programos

Žasliai siūlo ir daugiau atradimų:

• Padalių (Čiobiškio) keltas – vienintelis Lietuvoje vandens srovės plukdomas keltas per Nerį;
• Budelių piliakalnis – su įspūdinga panorama ir legendomis apie lobius;
• Rožinio slėpinių parkas Guronyse – sakralinė erdvė su freskomis ir mitologiniais pasakojimais apipintomis kalvomis.

Patogus susisiekimas

Žasliai – vos valanda kelio nuo Vilniaus ar Kauno, tik 35 minutės kelio nuo Jonavos. Patogiausia keliauti traukiniu – ši istorinė stotis veikia nuo 1862-ųjų ir yra viena seniausių Lietuvoje.

Organizatoriai

Renginį organizuoja Žemės ūkio ministerija, Žemės ūkio agentūra ir Žaslių tradicinių amatų centras, pernai pripažintas sėkmingiausiai dirbusiu tradicinių amatų centru.

Kviečiame atvykti, patirti, pažinti ir švęsti!

Žemės ūkio agentūros inf. 

Nuo 2021 m. Baltarusijos pradėto hibridinio išpuolio instrumentalizuotos migracijos forma prieš Lietuvą pradžios, taip pat nuo Rusijos invazijos 2022 m. vasarį į Ukrainą Lietuvos sienos apsauga su Baltarusija ir Rusija buvo žymiai sustiprinta techninėmis ir organizacinėmis priemonėmis bei žmogiškaisiais resursais.

Šis aukštas sienos stebėjimo, jos kontrolės ir patruliavimo lygis buvo ir yra palaikomas iki šiol.

Jį būtina išlaikyti Baltarusijos režimui ir toliau sudarant palankias sąlygas užsieniečiams nekliudomai kirsti valstybės sieną iš šios šalies į Lietuvą, esant su kontrabanda ir įvairiais sienos pažeidimais susijusioms, taip pat kitoms grėsmėms bei Rusijos specialiosioms tarnyboms koordinuojant hibridinę ataką regioniniu mastu, taip pat atsižvelgiant į sudėtingą geopolitinę situaciją.

Vis dėlto gretimose šalyse vyksiančių karinių pratybų „Zapad 2025“ metu Lietuvos sienos su Baltarusija ir Rusija apsauga dar stiprinama ir intensyvus jos kontrolės lygis keliamas į dar aukštesnį.

Vyks dar aktyvesnis sienos stebėjimas, patruliavimas ir bus vykdomos kitos jos kontrolės priemonės ne tik VSAT pajėgomis, bet ir pasitelkiant krašto apsaugos sistemos struktūras bei Lietuvos šaulių sąjungą.

Minėtų pratybų, per kurias išlieka sienos pažeidimų bei provokacijų prieš Lietuvą tikimybė prie išorės sienos, metu bus užtikrintas operatyvus reagavimas į galimus įvairaus pobūdžio incidentus tam panaudojant tiek sustiprintas pajėgas, tiek papildomas technines sienos kontrolės, kriminalinės žvalgybos ir kitas priemones bei esamą infastruktūrą.

„Zapad 2025“, kurių aktyvioji fazė numatyta rugsėjo 12–16 d., metu VSAT taip pat vykdys papildomas keitimosi informacija ir veiksmų koordinavimo priemones tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu.

Parengė VSAT patarėjas Giedrius Mišutis

Lauros Jurgelevičiūtės ir Kabelių pasienio užkardos / VSAT arch. nuotraukos

2025 m. rugsėjo 7 d. Ventės rage užfiksuotas išskirtinis įvykis – Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys sužiedavo milijoninį paukštį. Šis sparnuotis – juodagalvė devynbalsė (Sylvia atricapilla) – tapo simboliu, vainikuojančiu ilgametį ornitologo darbą.

Vytauto Jusio kelias ornitologijos link prasidėjo dar vaikystėje: „Apžiūrinėdavau lizdus, o jau septintoje klasėje pradėjau viską kruopščiai užsirašinėti – kokiame medyje yra lizdas, kiek kiaušinių randama. Kitais metais gavau žiedų iš Kauno ir pradėjau žieduoti“, – prisiminimais dalijosi ornitologas.

Nuo tų dienų paukščiai tapo neatsiejama Vytauto Jusio gyvenimo dalimi. Per beveik penkis dešimtmečius jis tapo vienu produktyviausių paukščių žieduotojų pasaulyje, o jo veikla ženkliai prisidėjo prie ornitologijos mokslo plėtros Lietuvoje ir už jos ribų.

Ventės rago reikšmė

Ventės ragas, esantis Kuršių marių pakrantėje, yra svarbi Baltosios ir Baltijos jūrų paukščių migracijos kelio dalis. Rudeninės migracijos laikotarpiu Ventės rage per parą kartais praskrenda net iki milijono paukščių.

Šioje unikalioje vietoje nuo 1929 m. veikia ornitologinė stotis – viena seniausių Europoje. Kasmet čia sužieduojama apie 100 tūkst. paukščių.

Paukščių ženklinimo svarba

Įvairūs paukščių ženklinimo metodai yra skirti duomenims apie šiuos gyvūnus rinkti. Ženklinimas leidžia sužinoti ne tik jų žiemojimo vietas ar migracijos maršrutus, bet ir gauti kitą svarbią informaciją, padedančią tirti įvairius paukščių biologijos ir ekologijos aspektus: gyvenimo trukmę, žuvimo priežastis, priešmigracines klajones, jauniklių sklaidą.

Šie duomenys yra būtini, siekiant rengti ir įgyvendinti veiksmingas paukščių bei jų buveinių apsaugos priemones, todėl Vytauto Jusio sužieduotas milijoninis paukštis yra ne tik įspūdingas asmeninis pasiekimas, bet ir reikšmingas žingsnis siekiant giliau pažinti sparnuočius bei užtikrinti rūšių apsaugą.

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus inf.

„Dar prieš kelis dešimtmečius pelkės daugeliui atrodė kaip bereikalinga, „neproduktyvi“ žemė – drėgna, klampi, sunkiai prieinama. Jas buvo įprasta nusausinti, išarti ar paversti miškais. Džiugu, kad šiandien  pelkės atsidūrė pasaulio darbotvarkės centre kaip vienos svarbiausių ekosistemų, galinčių padėti stabdyti klimato kaitą, užtikrinti švaraus vandens išteklius, apsaugoti nykstančias rūšis ir net panaudoti pelkes kaip gynybos priemonę”, – sako laikinasis aplinkos ministras Povilas Poderskis.

Lietuvoje pelkės užima beveik dešimtadalį šalies teritorijos. Deja, per XX amžių apie 75 proc. jų buvo nusausinta. Tai reiškia ne tik prarastus gamtos turtus, bet ir didžiulius iššūkius klimatui bei krašto saugumui. Todėl šiandien Aplinkos ministerija kartu su Krašto apsaugos ministerija sutaria: pelkių atkūrimas – tai ne tik gamtos puoselėjimas, bet ir svarbi krašto gynybos priemonė.

Pelkės vėl „atrandamos” kaip natūralios gynybos priemonės. Lietuvos istorijoje jos jau atliko šią funkciją: pelkėmis eidavo slaptos kūlgrindos, kurios padėdavo apsiginti nuo priešų. Šlapynių neįveikė net didžiosios armijos – nuo kryžiuočių iki Napoleono.

Šiandien kariniai ekspertai sutaria: atkurtos pelkės gali stabdyti priešo technikos judėjimą, o siauri praėjimai tampa lengviau kontroliuojami. Tai natūralios kliūtys, kurios padeda stiprinti šalies saugumą.

Konkrečios teritorijos, kuriose būtų atkuriamos pelkės Lietuvoje, bus numatytos Nacionaliniame gamtos atkūrimo plane, kuris šiuo metu rengiamas ir bus baigtas rengti iki 2026 m. Taip pat vyksta konsultacijos su Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos kariuomene, kurių metu ieškomos krašto gynybai potencialiai svarbios vietovės. Taip siekiama suderinti ir integruoti pelkių atkūrimo poreikius su krašto gynybos poreikiais. Taip pat ieškoma finansavimo šaltinių, tarp jų – ES fondų. 

Palyginti su Suomijos ar Lenkijos pavyzdžiais, Lietuvoje taip pat yra teritorijų, kur atkurtos pelkės galėtų atlikti dvigubą funkciją – saugoti gamtą ir stiprinti gynybinius pajėgumus. Kiek tiksliai jų būtų, priklausys nuo to, kokios teritorijos bus atrinktos. Vis dėl to galima teigti, kad potencialas yra reikšmingas, ypač pasienio regionuose. 

„Pelkių atkūrimas ypač pasienio zonose – tai protingas išteklių panaudojimas, kai viena investicija sprendžia kelias problemas: atkuriamos pažeistos ekosistemos ir nykstanti biologinė įvairovė, kaupiama anglis, filtruojamas vanduo, mažinamos šiltnamio dujų emisijos, o kartu stiprinamas šalies saugumas. O vertinant vien ekosistemines paslaugas, atkurtų pelkių suteikiama nauda bent septynis kartus didesnė nei atkūrimo kaina”, – teigia aplinkosaugos ekspertė Gabija Tamulaitytė.

Pelkės yra vienos efektyviausių anglies dioksido saugyklų. Nors jos užima tik 3 proc. pasaulio sausumos, jose sukaupta dvigubai daugiau anglies dioksido nei visuose miškuose kartu. Natūralios pelkės – tarsi seifai, kuriuose anglis užrakinta dešimtims tūkstančių metų.

Pelkės dar vadinamos „Žemės inkstais“. Jos valo vandenį, sulaiko iš laukų atitekantį azotą ir fosforą, kurie teršia upes bei ežerus. Kartu jos saugo ir nuo potvynių – geba sugerti didžiulius kritulių kiekius. Šiandien, kai klimato kaita atneša vis dažnesnes liūtis, pelkių funkcija tampa gyvybiškai svarbi.

Trečdalis visų Lietuvoje saugomų augalų rūšių aptinkamos pelkėse. Čia gyvena tokios retos rūšys kaip meldinė nendrinukė, stulgiai, griciukai, raudonpilvės kūmu­tės ar skiauterėtieji tritonai. Tai – unikalios gyvosios laboratorijos, kurios atkuria biologinę įvairovę.

Sovietmečiu pelkės masiškai sausintos, paverčiant jas žemės ūkio naudmenomis. Rezultatas – sunaikintos buveinės ir pažeista ekosistemų pusiausvyra.

Šiandien tarptautiniai įsipareigojimai mus įpareigoja veikti. ES gamtos atkūrimo reglamentas numato iki 2030 m. atkurti bent 20 proc. teritorijų, pirmiausia – pelkių. Pasaulinė biologinės įvairovės strategija kelia dar aukštesnę kartelę – 30 proc. nualintų durpynų.

Lietuvoje pelkių atkūrimas jau pradėtas – pavyzdžiui, Aukštumalos, Amalvo ar Padustėlio pelkėse. Tai rodo, kad procesas įmanomas, bet kol kas tai tik maži žingsniai, palyginti su vis dar didžiuliu prarastų teritorijų mastu.

Aplinkos ministerija akcentuoja: pelkių atkūrimas – tai investicija. Atkurtos pelkės ne tik mažina emisijas, bet ir kuria ekonomines galimybes – pelkininkystę, biomasės auginimą, turizmą, anglies dioksido kreditus.

Tarp iššūkių – ilgalaikis atkūrimo procesas, kuris gali trukti dešimtmečius siekiant pilno biologinio potencialo, būtinybė susitarti su žemės savininkais dėl žemės naudojimo pokyčių bei klimato kaitos veiksniai, kurie apsunkina stabilų vandens lygio palaikymą. Todėl sėkmingas kelias įmanomas tik turint aiškią viziją, finansines paskatas ir bendruomenių įsitraukimą. 

Pelkės nėra bevaisės dykros. Jos – mūsų klimato stabilumo, švaraus vandens, biologinės įvairovės ir net krašto saugumo raktai.

Pelkių atkūrimas – tai dviguba investicija. Vienu metu atkuriamos nykstančios ekosistemos, mažinamos šiltnamio dujos ir stiprinamas šalies saugumas. Tai protingas būdas naudoti ribotus valstybės išteklius, sprendžiant tiek aplinkosaugos, tiek gynybos uždavinius.

Aplinkos ministerijos inf. 

VILNIUS TECH universiteto Išmanių ir klimatui neutralių gamybos procesų, medžiagų ir technologijų kompetencijų centro laboratoriją papildė išskirtinė technologija – 3D spausdintuvas „Modix“. Tai pirmasis toks didelių gabaritų ir naujausiomis technologijomis paremtas 3D spausdintuvas Lietuvoje ir vienas didžiausių Baltijos regione. Dėl įspūdingų gabaritų jis atvers galimybes greičiau, tiksliau ir ekonomiškiau gaminti itin didelius objektus – nuo statybinių konstrukcijų prototipų iki transporto, aviacijos ar energetikos komponentų. Įrenginys įsigytas vykdant Europos Sąjungos remiamą projektą „Misijomis grįstų mokslo ir inovacijų programų įgyvendinimas“, kurį koordinuoja Inovacijų agentūra.

Programą kartu su partneriais remiančios Ekonomikos ir inovacijų ministerijos (EIMIN) viceministrė Agila Barzdienė atkreipia dėmesį, kad jaunimo susidomėjimas iniciatyva kasmet auga. 

„Šiemet sulaukėme rekordinio paraiškų skaičiaus – net 130. Dalyviai atvyko iš įvairių pasaulio šalių, o tai rodo, kad Lietuva tampa vis patrauklesnė globalios jaunimo bendruomenės akyse. Programos dalyviai čia ne tik įgyja profesinės patirties, bet ir atranda bendruomeniškumą, stiprina ryšį su savo šaknimis ir sugrįžta namo įkvėpti skleisti Lietuvos istorijas pasaulyje“, – teigia ekonomikos ir inovacijų viceministrė Agila Barzdienė.

Šių metų programoje dalyvavo jaunuoliai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Argentinos, Urugvajaus, Jungtinės Karalystės, Naujosios Zelandijos, Bermudų ir kitų valstybių. 

Jie praktikavosi tiek pažangiose tarptautinėse įmonėse – tokiose kaip „Nord Security“, „Oxylabs“, „Hostinger“, „Elinta Group“ ar „Nano Avionics“ – tiek viešosiose institucijose bei nevyriausybinėse organizacijose, tarp jų Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, Inovacijų agentūroje, „Transparency International“ Lietuvos skyriuje bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje.

Savo patirtimi pasidaliję jaunuoliai pabrėžia, kad Lietuvoje juos ypač sužavėjo darbo aplinka, sparčiai augantis inovacijų sektorius ir čia patirtas bendruomeniškumas.

„Labiausiai mane nustebino darbo kultūra. Lietuviai kur kas labiau atsipalaidavę nei tikėjausi, bet pačiu geriausiu būdu. Jaučiasi balanso, profesionalumo ir pasitikėjimo jausmas, leidžiantis žmonėms dirbti efektyviai be nereikalingo spaudimo. Gyvenimas Lietuvoje kartu su artimais draugais iš tiesų buvo tarsi svajonės išsipildymas“, – sako Nedas Mateliūnas iš Filadelfijos, praktiką atlikęs „AlterDomus“ įmonėje.

Tuo tarpu Ieva Piragis iš Masačiusetso, atlikusi praktiką „Invest Lithuania“, pripažįsta, kad ši patirtis pakeitė jos planus.

„Niekada negalvojau grįžti į Lietuvą gyventi ar dirbti, bet ši programa pakeitė mano perspektyvą ir tikslus. Dabar svajoju sugrįžti keliems metams, kad galėčiau stipriau susijungti su savo šalimi, paveldu ir šeima“, – mintimis dalijasi programos dalyvė. 

Per aštuonerius metus „Bring Together Lithuania“ programoje dalyvavo daugiau nei 150 užsienio lietuvių, o ketvirtadalis jų po studijų nusprendė persikelti į Lietuvą. Atsižvelgdami į dalyvių poreikius, programos organizatoriai nuo 2026 m. planuoja pradėti naują iniciatyvą „NEXUS. Powered by Bring Together LT“, kuri siūlys vienerių metų karjeros Lietuvoje starto galimybes.

EIMIN inf. 

Byloje nustatyta, kad ieškovė (Užimtumo tarnyba) su atsakovu, kuris tuo metu buvo bedarbis, sudarė dvišalę profesinio mokymo organizavimo paslaugų sutartį. Pagal šią sutartį atsakovas įsipareigojo mokytis pagal PHP programuotojo modulinę profesinio mokymo programą, o Užimtumo tarnyba – padengti užimtumo dalyvio mokymo išlaidas. Pagal sutarties 2.3.1 punktą, bedarbis turi atlyginti Užimtumo tarnybai visas patirtas išlaidas, susijusias su profesiniu mokymu, jeigu jis nevykdė sutartyje nustatytų įsipareigojimų. Atsakovas neįgijo jaunesniojo programuotojo kvalifikacijos, nes neišlaikė teorinio kompetencijų vertinimo egzaminų, todėl ieškovė nutraukė sutartį ir pareikalavo atlyginti jos išlaidas – 2282,81 Eur už mokymo paslaugas bei 1834,90 Eur dydžio atsakovui išmokėtą stipendiją.

Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kilo klausimas, ar šalių sudaryta sutartis turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis ir atitinkamai ar šiai sutarčiai taikoma nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų kontrolė.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ESTT 2025 m. kovo 20 d. sprendime byloje C‑365/23 išaiškino, jog asmuo, kuris, sudarydamas sutartį dėl sportininko ugdymo ir paramos paslaugų, jam siekiant karjeros, teikimo, nevykdė tam tikros sporto veiklos profesionaliai, nepraranda vartotojo statuso dėl to, kad vykdant sutartį tapo profesionaliu sportininku. Atsižvelgiant į minėtame sprendime pateiktus išaiškinimus, buvo iškeltas klausimas, ar šis išaiškinimas turėtų būti taikomas ir bedarbiui asmeniui, kuris, jei sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta, būtų įgijęs atitinkamą profesinę kvalifikaciją, leidžiančią jam užsiimti profesine veikla.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, remiantis ESTT praktika, Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punkte apibrėžta pardavėjo ar tiekėjo sąvoka turi būti aiškinama plačiai. Bet kuris fizinis ar juridinis asmuo yra pardavėjas ar tiekėjas, kai sutartis susijusi su jų profesine veikla, nesvarbu, ar tokia veikla siekiama privataus ar viešojo intereso užduočių, ar jos subjektams suteikiamas viešosios teisės statusas. Be to, kadangi visuomeninio pobūdžio ir bendrojo intereso užduotys neretai vykdomos nesiekiant pelno, tai, ar subjektas siekia pelno, apibrėžiant sąvoką „pardavėjas ar tiekėjas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, nėra svarbu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Užimtumo tarnyba vykdė valstybės pavestą bendrojo intereso užduotį didinti bedarbių asmenų užimtumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pacituotą ESTT praktiką, Užimtumo tarnyba galėtų būti kvalifikuojama kaip verslininkė vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolės tikslais, kadangi ji sudarė sutartį, kuri yra susijusi su jos vykdoma veikla, o teisinės reikšmės neturi tokie aspektai kaip pelno siekimas, viešosios įstaigos statusas ar ta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju buvo įgyvendinama valstybės socialinės apsaugos politika. Kadangi ESTT jurisprudencijoje nebuvo vertintas identiškas nagrinėjamam atvejis, kilo poreikis išaiškinti Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punkte įtvirtintą pardavėjo ir tiekėjo sąvoką.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pateikdamas ESTT klausimus, siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktas turi būti aiškinamas taip, kad fizinis asmuo, kuris sudaro sutartį su Užimtumo tarnyba dėl profesinio mokymo organizavimo paslaugų teikimo (ir finansavimo), yra laikomas vartotoju taip, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą, ar Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad Užimtumo tarnyba, sudaranti sutartį su bedarbiu asmeniu dėl jo profesinio mokymo organizavimo, įskaitant ir šio mokymo finansavimą, laikoma pardavėja ar tiekėja taip, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą.

ESTT pateikus išaiškinimą, bus galima tinkamai kvalifikuoti šalių sudarytą sutartį ir nuspręsti, ar byloje šalių sudarytos sutarties sąlygas teismas privalo pagal pareigas (ex officio) įvertinti sąžiningumo aspektu.

2025 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-469/2025 (aktyvi nuoroda).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje.

Šio pranešimo tikslas – informuoti visuomenę apie kasacinio teismo nagrinėjamas bylas ir jose sprendžiamus teisės aiškinimo ir taikymo klausimus. Tai nėra oficialus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties tekstas. Pranešimas neatspindi visos nutartyje išdėstytos teisinės argumentacijos, juo negali būti remiamasi kaip bylų nagrinėjimo teisės šaltiniu.

LAT inf.

Drebėjimo padariniai skaudūs: žuvo šimtai žmonių, ištisi kaimai virto griuvėsiais. Bet ką reiškia 6 magnitudės, apibūdinančios drebėjimą?

Žemės drebėjimo stiprumui nustatyti mokslininkai naudoja specifines skales, kuriose matavimo vienetai yra magnitudės. Iš esmės tai būdas pamatuoti, kiek energijos išsiskiria drebėjimo metu. Seisminės bangos užfiksuojamos seismografais ir išmatuojamos šių bangų amplitudės. Atsižvelgiant į atstumą nuo drebėjimo židinio iki matavimo stoties, skaičiavimuose pridedama korekcija.

Viešojoje erdvėje dažniausiai minima Richterio skalė (tiksliau – Richterio-Gutenbergo). Ji patikimai taikoma tik mažesnės jėgos drebėjimams – iki maždaug 5 magnitudžių, t. y. tokiems, kurie gali būti juntami, bet didelės žalos paprastai nepadaro.

Stipresniems skaičiuoti naudojamos kitos – tūrinių bangų, skersinių bangų ar momento – skalės, bet visos jos remiasi tais pačiais principais.

Svarbu žinoti, kad žemės drebėjimų skalės yra logaritminės. Tai reiškia, kad net vienos magnitudės skirtumas yra milžiniškas. Pavyzdžiui, 6 magnitudžių drebėjimas išskiria net 31 kartą daugiau energijos nei 5 magnitudžių. O 7 magnitudžių drebėjimas – 961 kartą galingesnis už 5 magnitudžių.

Kad būtų lengviau įsivaizduoti (daugiau informacijos rasite čia):

5 magnitudžių drebėjimas gali stipriai supurtyti nedidelį miestelį, bet paprastai nepadaro didesnės žalos.

6 magnitudžių drebėjimas pavojingas – griūva prastesni pastatai, įvyksta nuošliaužos, nukenčia žmonės.

7 magnitudžių drebėjimas tampa regiono katastrofa, galinčia sunaikinti ištisus miestus.

9 magnitudžių drebėjimas – pasaulinio masto įvykis, galintis sukelti cunamius ir pakeisti krantų linijas.

Šie pavyzdžiai apibūdina situacijas epicentro srityje, kai drebėjimas seklus (židinio gylis iki ~30 km). Jei židinys labai gilus (pvz., 7 magnitudžių drebėjimas 700 km gylyje), paviršiuje jis gali būti vos juntamas ir didelės žalos nepadaryti.

Šios skalės neturi nei apatinės, nei viršutinės ribos. Pats galingiausias žinomas drebėjimas užfiksuotas Čilėje 1960 m. Jo magnitudė siekė 9,5. Tuo tarpu labai silpni virpesiai (tarkim, kelių šimtų gramų trotilo sprogimas) gali turėti net neigiamą magnitudę, pavyzdžiui, –1.

Seisminis aktyvumas Afganistane

Afganistano teritorija patenka į plačią Eurazijos žemyno kontinentinės deformacijos zoną. Didelį seisminį aktyvumą Afganistano pietuose ir vakaruose lemia Arabijos tektoninės plokštės slinkimas link Eurazijos plokštės 31 mm/metus greičiu (subdukcijos procesas), o pietryčiuose – Indijos tektoninės plokštės slinkimas link Eurazijos plokštės 34 mm/metus greičiu (subdukcija). Todėl Afganistano vakarinė ir rytinė dalys, palyginti su centrinėmis Afganistano teritorijomis, yra seismiškai aktyvesnės.

Afganistane įvykusį žemės drebėjimą užfiksavo Lietuvos seismologinio monitoringo stotys: plataus diapazono Paburgės (PBUR) ir Paberžės (PABE), trumpo periodo Zarasų (IZAR), Salako (ISAL) ir Ignalinos (IIGN). Šis įvykis užregistruotas ir kitose Baltijos regiono seisminių stebėjimų stotyse.

Lietuvos geologijos tarnybos inf.

„Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad šis strateginės svarbos uždavinys – tobulinti teršalų likvidavimo jūroje sistemą, įsigyjant šiuolaikinius standartus atitinkantį laivą, patikėtas mūsų agentūrai. Turime ilgametę patirtį ir dėsime visas pastangas, kad šis procesas būtų kuo efektyvesnis ir skaidresnis“, –  sako APVA direktorius Gvidas Dargužas. 

Karinių jūrų pajėgų operuojamas laivas bus naudojamas žmonių paieškos, gelbėjimo užduotims vykdyti, teršalų, cheminių medžiagų išsiliejimo incidentų likvidavimo darbams, gaisrų gesinimui, kitų laivų parplukdymui avarijos atveju. Taip pat, pagal poreikį, būtų teikiama pagalba ir kitoms valstybės ar savivaldybių institucijoms. 

„Šis projektas – itin svarbus žingsnis stiprinant Lietuvos karinių jūrų pajėgų gebėjimus ir visos valstybės saugumą jūroje. Naujasis teršalų likvidavimo bei žmonių paieškos ir gelbėjimo laivas leis greičiau ir efektyviau reaguoti į nelaimes, užtikrinti žmonių saugumą bei sumažinti taršos daromą žalą aplinkai. Tai ilgalaikė ir tvari investicija ne tik į mūsų pajėgumus, bet ir į žmonių gyvybių bei gamtos apsaugą“, – sako Karinių jūrų pajėgų vadas jūrų kapitonas Tadas Jablonskis. 

Šiuo metu teršalų likvidavimo ir gelbėjimo operacijas Baltijos jūroje atliekantis laivas „Šakiai“, pastatytas dar 1987 m., nebeatitinka šiandieninių poreikių. Mažas laivo greitis, ribotas manevringumas, naujausių tendencijų neatitinkanti įranga neužtikrina efektyvaus operacijų vykdymo.  

Naujasis laivas, pakeisiantis „Šakius“, bus daug modernesnis, galės efektyviau ir sparčiau atsirasti nelaimių vietose. Įsigijus laivą bus užtikrintas teršimo incidentų daromos žalos efektyvus valdymas, prevencija ir įvairių incidentų sukeliamų neigiamų pasekmių žmogui, turtui ar gamtai sumažinimas ar neutralizavimas.  

Planuojama, kad naujojo, daugiafunkcinio laivo pirkimas bus paskelbtas šių metų pabaigoje. Laivas Lietuvą pasiekti galėtų 2029 m. Lėšos laivui įsigyti – apie 40 mln. eurų, bus skiriamos iš ES fondų. 

Aplinkos projektų valdymo agentūros inf.

Atliekant ikiteisminį tyrimą buvo nustatyta, kad Portugalijoje registruota bendrovė, turėjusi sąskaitą Lietuvoje registruotoje finansų įstaigoje, galėjo būti įtraukta į tarptautinę karuselinio sukčiavimo schemą.

Turimais duomenimis, į šios įmonės lietuvišką sąskaitą Švedijoje registruota bendrovė per kelis kartus pervedė galimai nusikalstamu būdu gautus beveik 900 tūkst. eurų, o šių operacijų teisėtumui pagrįsti buvo pateiktos, įtariama, suklastotos sutartys tarp šių dviejų bendrovių bei galimai suklastotos sąskaitos faktūros.

Ikiteisminio tyrimo metu su Švedijos teisėsaugos pareigūnais buvo sudaryta jungtinė tyrimo grupė. Pareigūnai nustatė, kad Portugalijoje registruota bendrovė realios veiklos niekada nevykdė, o jos direktorius buvo formalus, nes bendrovės veiklą galimai koordinavo, ją atstovavo ir sprendimus jos vardu priiminėjo kiti nenustatyti asmenys. Transakcijos vyko ne realiai sudarytų sandorių pagrindu, o galimai norint pagrįsti neįvykusią prekybą, taip siekiant nusikalstamų tikslų.

Tikrieji asmenys, kurie inicijavo pinigų pervedimą į įmonių sąskaitas ir galėjo turėti faktinę galimybę disponuoti jomis, nenustatyti, todėl Vilniaus apygardos 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė priėmė nutarimą, kuriuo inicijavo beveik 900 tūkst. eurų piniginių lėšų pripažinimo bešeimininkiu turtu procesą.

LR Prokuratūros inf.  

Rugpjūčio 31-oji – Laisvės diena – primena, kad laisvė Lietuvai nebuvo duotybė. Mūsų valstybės istorija liudija ilgą ir sudėtingą kovą už teisę rinktis nepriklausomą, demokratiniais principais valdomą Lietuvą. Šią dieną prisimename ne tik brangią nepriklausomybės kainą, bet ir nueitą kelią, per kurį Lietuva išaugo į modernią ir europietišką valstybę, o jos žmonės – į brandžią demokratinę visuomenę.

Šiemet Laisvės diena Vilniuje bus paminėta iškilmingais renginiais, skirtais pagerbti Lietuvos žmonių ryžtą ir vienybę bei mūsų laisvės gynėjus.

Programa (Vilnius, rugpjūčio 31 d., sekmadienis):

• 11.20 val. – Karinė eisena Gedimino prospektu nuo Katedros aikštės
• 12.00 val. – Vėliavų pakėlimo ceremonija Lukiškių aikštėje
• 12.15 val. – Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos parodomoji programa (defilė) su dedikuotomis salvėmis
• 12.20–12.45 val. – Lietuvos kariuomenės orkestro muzikinė programa

Kviečiame vilniečius ir miesto svečius drauge paminėti Laisvės dieną ir kartu švęsti istorinę mūsų valstybės pergalę.

Krašto apsaugos ministerijos inf.

Net ir brandžios demokratijos šiandien išgyvena iššūkių kupiną laikotarpį –  pastebimas mažėjantis rinkėjų aktyvumas, didėja nepasitikėjimas institucijomis, taip pat ryškėja visuomenės susiskaldymas. Tačiau demokratija – tai ne tik balsavimas rinkimų dieną. Tai – nuolatinis pilietinis dalyvavimas, domėjimasis, kritinis mąstymas, klausimai, motyvuoti reikalavimai ir bendradarbiavimas su valdžia. Kaip paskatinti kiekvieną Lietuvos žmogų dalyvauti sprendžiant valstybei svarbius klausimus?

Vyriausybės komunikacijos departamento Atviros Vyriausybės skyrius, siūlydamas drauge ieškoti atsakymo į šį klausimą, rengia viešą diskusiją „Demokratija už balsadėžės ribų“ rugpjūčio 30 d. 18:30 val. diskusijų festivalyje „Būtent!“ Vilniaus Bernardinų sode.

Sprendimų paieškos – diskusijoje

Diskusiją „Demokratija už balsadėžės ribų“ moderuos Gabrielė Janilionytė, NARA projektų koordinatorė, o įžvalgomis dalysis įvairių sričių ekspertai ir praktikai: Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiojo architekto patarėja Beatričė Umbrasaitė, Specialiųjų tyrimų tarnybos Antikorupcinio švietimo skyriaus vadovas Benas Aldakauskas ir Klaipėdiečių iniciatyvos už demokratiją ir ekologiją vadovė Alina Andronova.

Diskusijoje bus ieškoma atsakymų į svarbius klausimus: kaip atgaivinti demokratiją šiuolaikinio informacinio triukšmo ir dezinformacijos laikais? Kaip įgalinti visuomenės narius aktyviai dalyvauti priimant sprendimus, o ne jaustis nuo jų atitolusiems?

„Aš, kaip pilietė, kaip miesto gyventoja, tikiu, kad kiekvienas iš mūsų pilietiškumą ugdosi dalyvaudamas visuomenės gyvenime – prisidėdamas prie visuomeninių veiklų, priklausydamas ir atstovaudamas vietos bendruomenei. Demokratija nėra savaime suprantama – tai žmonių, visuomenės galia siekiamas ir užsitarnaujamas dalykas. Džiaugiuosi galimybe prisidėti ir vesti diskusiją, kuri yra reikalinga, nes dabar, gyvenant neapibrėžtumo laikotarpiu, turime kiekvienas auginti ir stiprinti demokratijos raumenį“, – sako G. Janilionytė.

Piliečių balsas svarbus kiekviename valstybės žingsnyje

Skirtingose srityse veikiantys diskusijos dalyviai sako, kad visus juos vienija noras sumažinti atskirtį tarp valstybės valdžios ir jos žmonių, įgalinti daugiau demokratinių procesų, pratinant Lietuvos gyventojus dažniau „vartoti“ demokratiją ir dalytis gerosiomis patirtimi, kai tą daryti pavyko. „Norime pasidalyti su renginio lankytojais „raktais“, kuriais mums pavyko „atrakinti“ lietuviškos demokratijos šarvo duris“, – šypsosi A. Andronova.

„Tikiuosi, kad diskusija taps impulsu galvoti apie demokratiją ne tik per rinkimus ar valstybines šventes. Demokratiškas elgesys yra kasdienė visaverčio visuomenės nario būsena, todėl turime įprasti prie kasdienio demokratijos „vartojimo“. O kurti įpročius nėra sunku, tiesiog reikia nuolat po mažytį žingsnelį atlikti tą patį veiksmą. Jei kritinė masė gyventojų įpras demokratiją „vartoti“ kasdien, tuomet demokratijos naudą pajus ne tik aplinkiniai, bet ir ateinančios kartos“, – įsitikinęs B. Aldakauskas.

Matomas demokratijų progresas

Pasak diskusijos dalyvės B. Umbrasaitės, pastaruoju metu Vakarų Europoje matyti, kaip atstovaujamosios demokratijos formą vis labiau papildo svarstomoji demokratija (angl. deliberative democracy). Tą parodo kasmet šio regiono miestuose rengiamos piliečių asamblėjos – visuomenės įtraukimo į sprendimų priėmimą įrankis, kai demokratinės loterijos būdu atrinkti gyventojai mokosi, diskutuoja ir susitaria dėl bendrų rekomendacijų išrinktiems politikams.

„Šiemet ir Vilnius ruošiasi pirmajai piliečių asamblėjai. Kodėl ją rengiame? Manau, kad šiandien itin svarbu ieškoti būdų, kaip sumažinti atskirtį tarp sprendimo galią turinčių išrinktų politikų ir rinkėjų. Turime siekti, kad piliečiai būtų ne pasyvūs rinkėjai, bet informuoti, šiuolaikinių problemų kompleksiškumą suprantantys, gebantys diskutuoti ir  susitarimą vertinantys gyventojai. Kaip savo knygose akcentuoja Juvalis Nojus Hararis (Yuval Noah Harari), civilizacijos esmė yra žmonių gebėjimas susitarti“, – sako B. Umbrasaitė.

Vyriausybės erdvėje – ne tik diskusijos

Ši diskusija – viena iš Vyriausybės programos festivalyje „Būtent!“ dalių. Programoje – 8 diskusijos ir 2 interaktyvūs žaidimai, kurie, tikimasi, ne tik parodys Vyriausybės veiklą bei įgyvendinamus projektus, bet ir paskatins diskutuoti aktualiomis valstybės valdymo sričių temomis, suteiks įdomių ir naudingų žinių.

Be Atviros Vyriausybės projekto dalyvių, Vyriausybės kanceliarijos erdvėje tematines diskusijas taip pat organizuoja Nacionalinis krizių valdymo centras, M. K. Čiurlionio 150-ųjų gimimo metinių programos kuratoriai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Susisiekimo ministerija, Energetikos ministerija, Vyriausybės strateginės analizės centras ir Valstybės ateities vizijos „Lietuva 2050“ komanda.

Festivalio „Būtent!“ lankytojai galės išbandyti savo įžvalgumą „Lietuva 2050“ komandos organizuojamame ateities raštingumo žaidime. Jo metu bus galima kurti įvairius Lietuvos ateities scenarijus ir ieškoti būdų, kaip pasiekti vizijos „Lietuva 2050“ tikslus. Be to, per pertraukas vyks interaktyvus žaidimas „Faktai ir mitai“, kuriame pasitikrinę savo žinias apie Vyriausybės veiklą galės laimėti prizų.

Norintys prisijungti prie akcijos gyventojai kviečiami susiburti su kolektyvu pasirinktoje vietoje, sustoti į bet kurią lietuviškos abėcėlės raidę ir nusifotografuoti. Iš gautų nuotraukų, surinkus visą abėcėlę, bus surengta paroda, be to, visos nuotraukos dalyvaus konkurse dėl skaitlingiausios ir originaliausios nuotraukos titulo.

Kaip sako Lietuvos populiacijos ir retųjų ligų biobanko direktorė dr. G. Kvedaravičienė, pilietinė akcija „Gyvoji Lietuvos ABC“ turi labai svarbią misiją.

Šių metų kovo pabaigoje veiklą pradėjęs populiacinis biobankas renka ir saugo Lietuvos gyventojų kraujo mėginius, kurie papildys pirmą kartą mūsų istorijoje pradėtą kaupti unikalią mūsų tautos biologinių mėginių kolekciją.

Medicinos srities mokslininkai biobanko sukauptais mėginiais ir kita sveikatos informacija naudojasi tarsi biblioteka. Tai jiems – itin vertinga informacija, kuri gali padėti nustatyti, kodėl lietuviai yra labiau linkę sirgti tam tikromis ligomis, stiprinti sveikatos prevenciją, plėtoti personalizuotą mediciną. Populiacinio biobanko duomenys, naudojami kartu su sergančių pacientų duomenimis, sėkmingai kaupiamais kituose Lietuvos biobankuose, padeda kurti naujas gydymo priemones kritinėmis ar lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms, tirti retų ir genetinių ligų priežastis bei tobulinti šių ligų prevenciją ir valdymą.

„Mes darome tai, ko Lietuvoje iki šiol dar niekada nebuvo daryta – kaupiame ir saugome unikalią mūsų tautos biologinių mėginių kolekciją. Tai yra neįkainojamas dalykas valstybei, ne kažkieno kito, o būtent mūsų, Lietuvos gyventojų, kraujo ir kitų biologinių mėginių saugykla, kuri mokslo ir technologijų pažangos dėka mums atveria didžiules galimybes tobulinti mūsų mediciną ir sveikatos paslaugas.

Tokios kolekcijos surinkimas kartu yra ir mūsų visų bilietas įsitraukti į didelius tarptautinius mokslo tyrimus, kuriuose galime dalyvauti tik turėdami sukaupę pakankamai gausius ir kokybiškus savo sveikatos duomenis“, – pažymi Lietuvos populiacijos ir retųjų ligų biobanko direktorė dr. G. Kvedaravičienė.

Pilietinės akcijos „Gyvoji Lietuvos ABC“ metu gyventojų kraujo mėginius rinks mobiliosios populiacinio biobanko komandos. Kaip ir iki šiol, mėginį populiaciniam biobankui bus galima duoti ir apsilankius VU Medicinos mokslo centre (Žaliųjų Ežerų g. 2, Vilnius) bei biobanko partnerių  laboratorijose Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose.

„Kiekviena raidė abėcėlėje yra labai svarbi ir nepakeičiama. Taip, kaip ir populiaciniam biobankui svarbi visa Lietuva – kiekvienas jos gyventojas. Populiacinio biobanko sėkmė priklausys nuo mūsų visų – kuo daugiau biologinių mėginių sukaupsime, tuo daugiau vertės mūsų medicinos mokslui turėsime.

Šiandien biobanko abėcėlėje trūksta dar labai daug raidžių – Lietuvos gyventojų mėginių. Reikia tik mažo žingsnio, kad tai pakeistume ir turėtume daug naudos ateityje – efektyvesnę ir modernesnę, personalizuotą mediciną“, – populiacinio biobanko kaupiamų duomenų svarbą medicinos pažangai pabrėžia dr. G. Kvedaravičienė, Lietuvos populiacijos ir retųjų ligų biobanko direktorė.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Lietuvos populiacijos ir retųjų ligųbiobanko dalyviais gali tapti visi šalies gyventojai – tiek vaikai nuo gimimo (su abiejų tėvų sutikimu), tiek suaugusieji. Tai pirmasis ir vienintelis populiacinis biobankas Lietuvoje.

Norėdami tapti populiacinio biobanko dalyviais, gyventojai kviečiami užsiregistruoti biobanko tinklalapyje internete ir užpildyti anketą. Įprastai kraujo ėmimo procedūra trunka apie 5-10 min., kurios metu paimama iki 50 ml kraujo – beveik  tiek pat, kaip ir darant profilaktinius kraujo tyrimus. Procedūra paprasta ir nesudėtinga, o savo kraujo mėginį biobankui gali duoti bet kuris sveikas asmuo. Kraujo gali duoti ir kontroliuojamas lėtines ligas turintys, bet gerai besijaučiantys gyventojai.

Pasak G. Kvedaravičienės, dalyvavimas populiaciniame biobanke yra kiekvieno gyventojo pilietinė pareiga. Tikimasi, kad rugsėjį startuojanti akcija „Gyvoji Lietuvos ABC“ padės sutelkti ir paskatinti Lietuvos gyventojus tapti populiacinio biobanko dalyviais ir taip prisidėti prie medicinos mokslo pažangos mūsų šalyje.

„Tikimės, kad prie akcijos gausiai jungsis įvairios gyventojų bendruomenės, nevyriausybinės organizacijos, įmonių kolektyvai. Kviečiame aktyviai įsitraukti į akciją ir sportininkų komandas, mokytojus su mokiniais, įvairius meno kolektyvus ir kitus visuomenės narius. Tapkite populiacinio biobanko dalyviais – kiekvieno jūsų indėlis yra be galo svarbus“, – teigia populiacinio biobanko vadovė.

Prisijungti prie akcijos „Gyvoji Lietuvos ABC“ norintys gyventojai jau dabar kviečiami burti savo komandą ir registruotis el. paštu biobank@mf.vu.lt. Registruojantis akcijoje prašoma paminėti, kokia organizacija, bendruomenė ar įmonė dalyvauja akcijoje, preliminarų dalyvių skaičių, pasirinktą abėcėlės raidę ir kontaktinį asmenį, su kuriuo susisiekus galima suderinti organizacinius dalyvavimo biobanke klausimus.   

Formuojant pasirinktą abėcėlės raidę rekomenduojama sustoti taip, kad žiūrint iš viršaus matytųsi kvadratas, o jame išryškėtų pasirinkta raidė. Tuomet gyvąją raidę reikėtų nufotografuoti iš aukštai (iš pastato, balkono, naudojant droną ar kt.) – žiūrint iš aukštai turėtų aiškiai matytis iš žmonių figūrų ar kitų priemonių sudaryta raidė, o nuotraukas atsiųsti akcijos iniciatoriams – populiaciniam biobankui.  Visi prie akcijos prisijungę gyventojai taip pat kviečiami duoti savo kraujo mėginį populiaciniam biobankui.

Norintieji tapti Lietuvos populiacijos ir retųjų ligų biobanko dalyviais kviečiami registruotis čia: https://biobankas.mf.vu.lt/auth/participant/register/participant

2025-ieji Romos katalikų tikintiesiems ypatingi. Tai – Jubiliejiniai metai, kurių metu kiekvienas kviečiamas tapti Vilties piligrimu. Dar popiežius Pranciškus, o dabar ir popiežius Leonas XIV kviečia pasaulį žengti taikos ir vilties keliu. Todėl ir šiais metais net 10 dienų trunkantys Didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai Šiluvoje, dar žinomi kaip Šilinės, kviečia šūkiu „Taikos Karaliene ir Vilties Motina, melski už mus!“

Nuo rugsėjo 5-osios vakaro iki pat rugsėjo 15-osios į Šiluvos šventovę suplūstantys piligrimai melsis drauge su Lietuvos ganytojais ir atvykusiais iš kitų kraštų, kiekvieną dieną dedikuodami atskirai intencijai. Kaip ir kasmet, Šilinių metu skamba vieno iš aptariamų Vatikano II Susirinkimo dokumentų leitmotyvas. Šie metai skiriami Konstitucijai apie šventąją liturgiją „Sacrosanctum Concilium“. Todėl net du kartus per dieną – 11 ir 17.45 val. – Aikštėje girdimos katechezės, jų aptarimo diskusijos kasdien 14.30 val. vyks Šiluvos piligrimų centre ir bus atliepiančios šventajai liturgijai skirtą dokumentą. Šias katechezes sakys, o vėliau drauge su atvykusiais diskutuos kun. Mindaugas Grigalius, kun. br. Jokūbas Marija Goštautas OP, diak. dr. Benas Ulevičius.

Be įprastos liturginės programos – Šv. Mišių, Švč. Sakramento adoracijos, Valandų liturgijos, Rožinio maldos, katechezių – tikinčiųjų ar susidomėjusių lauks taip pat net du savaitgalio koncertai. Rugsėjo 6 d. Šiluvos bazilikos choro koncerte „Giesmės Šiluvos Marijai“ taip pat išgirsime solistą Vitalių Karpavičių, kunigo Roberto Urbonavičiaus skaitomas eiles. O rugsėjo 13-ąją – choro „Veritas“ koncertas „Motina Vilties“, kurio metu išgirsime solistą Mindaugą Zimkų, vargonais gros Renata Marcinkutė-Lesieur, literatūriniais intarpais vakarą papuoš kun. br. Jokūbas Marija Goštautas OP. Po abiejų koncertų lauks įspūdingas vakaro pratęsimas – Žiburių liturgija, apglėbsianti Šiluvą kiekvieno atėjusiojo įžiebta spindinčia šviesa.

Nuoširdžiai laukiame kiekvieno atvykstančiojo. Šv. Mišios Šilinių metu yra aukojamos ir kitomis kalbomis. Rugsėjo 7 d. 16 val. Apsireiškimo koplyčioje Šv. Mišios bus švenčiamos ukrainiečių kalba. Rugsėjo 13 d. 15 val. Aikštėje Šv. Mišios lenkų kalba, o 16 val. Apsireiškimo koplyčioje – latvių kalba. Rugsėjo 14 d. 16 val. Apsireiškimo koplyčioje Šv. Mišios anglų kalba. Šiemet, antri metai iš eilės, rugsėjo 12 d. pagrindinės 12 val. Šv. Mišios bus aukojamos su vertimu į gestų kalbą. Pavieniai piligrimai ar organizuotos grupės kviečiami registruotis el. paštu info@siluva.lt taip jiems parūpinant patogiausias vietas vertimui.

Taip pat kviečiame į įvairių leidyklų knygų pristatymus, kurie šiais metais organizuojami bendradarbiaujant su Šiluvos gimnazija. Šilinių atlaiduose sutiksime naujausio albumo apie Adelę Dirsytę pristatymą (išleido VšĮ Carito leidykla „Artuma“) bei drauge esame kviečiami dalyvauti pokalbyje „Nuo istorinių traumų gydymo iki pilietinio atsparumo stiprinimo“. Pokalbyje dalyvauja arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, albumo sudarytoja ses. Danguolė Gervytė, dizainerė Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė, vertėjas Ramutis Kiparskis, Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos postulatorius kun. Andrius Končius. Susitikime rugsėjo 13 d. po 12 val. Šv. Mišių prie Šiluvos gimnazijos esančioje lauko klasėje.

O pagrindinę atlaidų dieną – rugsėjo 14-ąją – po šv. Mišių lauks br. Jokūbo Marijos Goštauto knygos „Susitikimas“ pristatymas (išleido leidykla „Magnificat“). Susitikimą su autoriumi ves Šiluvos piligrimų centro vadovė Silvija Čižaitė-Rudokienė, jis po 12 val. Šv. Mišių vyks taip pat prie Šiluvos gimnazijos esančioje lauko klasėje.

2025-ieji – Vilties metai, kuriuos kviečiame įprasminti piligrimystėje į Šiluvą, Didžiųjų Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidų metu. Daugiau informacijos tinklapiuose www.siluva.lt ir www.kaunoarkivyskupija.lt

VšĮ Šiluvos piligrimų centras

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ojo jubiliejaus programa visais 2025 metais kviečia ne tik išvysti dar nematytus vieno iškiliausių Lietuvos menininko dailės darbus ar išgirsti jo kūrinius, bet ir pažinti šią asmenybę einant specialiai šiai progai sukurtais maršrutais „Čiurlionio keliu“, aplankant jam svarbias vietoves, prisiliečiant prie jam ir jo šeimai svarbių muzikos instrumentų bei kitų aplinkos objektų.

Viena daugiausiai tokių objektų pastaruoju metu atradusi ir visuomenei savo rengiamomis ekskursijomis pasakojanti menotyrininkė Aušra Česnulevičienė sako, kad Čiurlionio aplinkos, su jo gyvenimu susijusių daiktų bei vietovių patyrimas padeda geriau suprasti menininko asmenybę ir jo palikimo svarbą, interpretuoti jo kūrybą. Be to, Lietuvoje nueitas menininko kelias gali tapti puikiu šalies pažinimo gidu, kuris tiek užsieniečius, tiek mūsų šalies gyventojus kviestų Lietuvą pažinti būtent per čiurlionišką prizmę.

Apie tokį Lietuvos pažinimo būdą, menininkui svarbią pušį ant Druskonio ežero ir kitus atradimus – pokalbyje su daugelio Čiurlioniui dedikuotų iniciatyvų autore A. Česnulevičiene.

Vienas geriausių būdų pažinti Lietuvą – eiti Čiurlionio keliu

Paklausta, kodėl Lietuvą pažinti reikėtų būtent iš Čiurlionio perspektyvos, A. Česnulevičienė sako, kad tai iškiliausias Lietuvos menininkas, savo kūryba ir biografija atskleidžiantis visą pluoštą lietuviško identiteto aspektų.

„Čiurlionis gyveno carinėje Lietuvoje, bet jo darbuose jau matome Vytį, jo mintys yra apie Tautos namus, jo noras savo darbus skirti Lietuvai ir kt. Kartais ekskursijų metu man sako: „jis juk lenkiškai kalbėjo“. O kur jam buvo kalbėti lietuviškai? XIX a. pab.–XX a. pr. lietuviška-lenkiška dvikalbystė nebūtinai rodė priklausymą lietuvių ar lenkų kultūrai. Jo būsima žmona Sofija Kymantaitė buvo jo pirmoji lietuvių kalbos mokytoja ir didžiausias jo troškimas buvo išmokti kalbėti šia kalba, nes ji Mikalojui Konstantinui priminė upių čiurlenimą. Čiurlionis mokėjo rašyti lietuviškai (turime penkis jo išlikusius laiškus), jautė šios kalbos grožį“, – savo įžvalgomis dalinasi A. Česnulevičienė.

„Tokia nedidelė mūsų šalis turi tokią didžią asmenybę. Tad labai svarbu ją pažinti nuo pat nusileidimo Čiurlionio vardo oro uoste – man taip gražu, kad pagrindinis šalies oro uostas yra pavadintas jo vardu. Juk Čiurlionis buvo pakilęs aukščiau žemės, kosmoso žmogus, visos jo mintys buvo žvaigždynuose, toje didelėje visatoje, kurios mums niekaip nepasiekti, nes neturime tokio visuminio išsilavinimo, erudicijos ir tiesiog dovanos nuo gimimo. Kito vardo oro uostas ir negali turėti, o geriau pažinti Lietuvą nei einant Čiurlionio keliu – neįmanoma“, – tvirtina ji.

Visoje Lietuvoje galime rasti Čiurlionį

Pasak A. Česnulevičienės, kur benuvažiuotume Lietuvoje, visus jos kraštus galime aprodyti kaip gimtosios Čiurlionio šalies vietas. „Tarkime, Palangą galime parodyti kaip grafų Tiškevičių, kaip Stasio Povilaičio ar Basanavičiaus gatvės Palangą. Tačiau vėlai vakare nuvedę žmones ant Palangos tilto, galime šį miestą parodyti kaip laimingiausio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės laiko Palangą. Galime nueiti prie Sofijos 1908 m. liepą–rugpjūtį nuomoto buto, prisiminti kaip jiedu gyvendami skirtingose Palangos vietose vis susitikdavo ir parodydavo vienas kitam savo nudirbtus darbus: tuo metu Sofija rašydavo, o Čiurlionis tapydavo“, – pasakoja didžiąją dalį savo veiklų Čiurlionio atminimui dedikavusi menotyrininkė.

A. Česnulevičienė pastebi, kad čiurlioniškumo galima atrasti visoje Lietuvoje: daugelyje menininko lankytų ar gyventų vietovių yra tiesiogiai ir per kitus asmenis su Čiurlioniu susijusių pastatų ir kitų objektų. „Nors neišlikę kai kurie konkretūs pastatai, bet šią asmenybę mena simboliai: tarkime, Plungėje nebėra muzikantinės, kur kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro mokykloje Čiurlionis mokėsi muzikos, tačiau išlikęs lyros formos koplytstulpis“, – sako ji. Tokie objektai, pasak jos, leidžia parodyti Čiurlionio lankytus ir gerai išvaikščiotus miestus ne pritempiant istorinius faktus, o dėmesingai gilinantis į detales.

„Čiurlionis buvo keliautojas, tad jį reikia pažinti keliaujant. 35-erius savo gyvenimo metus jis nuolat praleido kelyje: būdamas vos metukų keliavo iš Varėnos į Ratnyčios miestelį, vėliau į Druskininkus, tada į Plungę, po to į Varšuvą, Leipcigą, Peterburgą ir t. t. Labai daug savo laiko jis praleido traukiniuose, puskarietėse, net valtyse, o neretai ėjo ir pėsčiomis“, – pasakoja A. Česnulevičienė.

Menininką suvokti padeda jo aplinka, aplinką – menininko darbai

Kaip teigia A. Česnulevičienė, kūrėjo pažinimas per jo gyvenime reikšmingas vietas yra visuminis ir leidžia Čiurlionio asmenybę suvokti iš esmės. „Vieni gilinasi į Čiurlionio muziką, kiti – į dailės kūrinius, tačiau man kultūrologinis aspektas yra artimesnis“, – sako ji.

Menotyrininkės teigimu, Čiurlionio kūryboje atsispindi vietos, kuriose jis gyveno ir lankėsi, jo šeimos nariai ir kiti žmonės, su kuriais jis bendravo. „Sugretinusi senosios Ratnyčios bažnyčios varpinės nuotrauką ir Čiurlionio 1907 m. „Pavasario motyvą“, pamatau, kad menininko paveikslas yra tiksli šio buvusio pastato kopija. Vadinasi, jis čia tikrai ateidavo, ne tik vargonuodavo su tėvu, bet ir įamžino tą aplinkos motyvą savo kūrinyje“, – apie vieną iš savo kasdienių atradimų atidžiai stebint aplinką, skaitant knygas, tyrinėjant kitus objektus pasakoja A. Česnulevičienė.

„Viską darau paprastai, čia ir dabar, nelaukiu jokių projektų patvirtinimų. Ir man sekasi. Štai ir prie Čiurlionio vaikystės pušelės, netoli jo kadaise tėvų nuomotų namų Druskininkuose, jau galima pamatyti informacinę lentelę su QR kodu. Gal pats Čiurlionis man visur atidaro duris?“ – šypsosi A. Česnulevičienė. Jos minimas medis – kėdutę savo šaknimis primenanti pušis, kuri iki dabar auga prie Druskonio ežero, ir ant kurios, remiantis menotyrininkės analizuotais menininko seserų prisiminimais, Čiurlionis mėgdavo prisėsti ir stebėti saulėlydžius.

Čiurlionio palikimas išliko tik jo aplinkos pastangomis

Paklausta, kodėl jos gyvenimas ir veikla sukasi aplink Čiurlionio asmenybę ir jo aplinkos tyrinėjimus, A. Česnulevičienė sako, kad iš Kauno vyro atsivežta į Druskininkus ir pradėjusi domėtis šio miesto sąsajomis su Čiurlioniu kitaip savo gyvenimo įsivaizduoti tiesiog negalėjo.

„Man viskas įdomu. Vis randu, ką paskaityti fonduose, randu įdomių dalykų. Kiekvienas gyvenime turi savo misiją. Manoji – atrasti ir tais atradimais dalintis su žmonėmis. Kaip nesidomėsi? Eini pirmyn ir atrandi,“ – pasakoja menotyrininkė.

„Deja, labai daug rankraščių, kitų svarbių Čiurlionio istoriją menančių objektų yra sudegę, pradingę ar kitaip sunaikinti. Kartais pagalvoju: jeigu jis būtų buvęs vienturtis, kas būtų išgelbėję jo dailės palikimą, jei ne jį mylėjusios ir visą savo gyvenimą brolio kūrybos išsaugojimui ir sklaidai paskyrusios seserys?“ – sako ji.

A. Česnulevičienė taip pat pastebi, kad būtent Čiurlionį supusi aplinka ir žmonės suformavo tokią jo asmenybę, kuri galėjo sukurti tiek meno kūrinių. Ji pažymi, kad Čiurlionio šeimos sąsajos su tokiais šviesiais Druskininkų miestelio žmonėmis kaip gydytojas Juzefas Markevičius leido Čiurlioniui tapti kompozitoriumi: jei ne ši asmenybė, Čiurlionis veikiausiai nebūtų gavęs progos mokytis Plungėje kunigaikščio muzikos mokykloje, jo likimas būtų galėjęs pasisukti visai kita linkme.

Vyriausybės kanceliarijos koordinuojamos programos „Čiurlioniui 150“ organizatoriai pristato penkis maršrutus „Čiurlionio keliu“. Keliaujantieji po Lietuvą kviečiami pasirinkti vieną iš maršrutų ir atrasti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vaikystės Dzūkiją, jo ir žmonos meilės miestą Palangą, muzikos mokslus menančią Plungę, visuomeninės ir kultūrinės veiklos centrą Vilnių bei su kūrybos palikimu siejamą Kauną. Interneto svetainėje ciurlioniui150.lt pateikiami pagal nacionalinį Čiurlionio kelią parengti maršrutai. Čia keliautojai ras ne tik išsamius lankytinų vietų aprašymus ir patogius naudoti žemėlapius, bet ir pasiūlymus, kokiomis pramogomis, ekskursijomis bei edukacijomis praturtinti kelionę, į kokius vietinius gidus kreiptis ir kitą praktinę informaciją.

Neseniai gamtosaugininkus pasiekė informacija, kad Kėdainių rajone į namus paimtas paliegęs miške rastas stumbro jauniklis. Žmonės manė, kad stumbriuko tėvai nebūtų grįžę, tad iš geros valios pasiėmė jį namo ir tuomet pranešė gamtosaugininkams, nežinodami - ką toliau daryti.

Gamtosaugos specialistai priėmė sprendimą stumbro jauniklį gabenti į Laukinių gyvūnų globos centrą, kur buvo įvertinta stumbriuko būklė. Kaip ekspertas dalyvavo ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus vyr. specialistas, stumbrininkas Rytas Papšys.

Pasak Ryto Papšio, stumbriukas buvo 2-3 savaičių amžiaus, kelias dienas nežindytas, buvo prasidėjusi dehidratacija. Pagirdžius ožkos pienu, pradėjo stotis ant kojų, garsu kviestis motiną.

Anot stumbrininko, paprastai patelės atsivedę jauniklį atsiskiria nuo bandos ir atskirai su stumbriuku gyvena iki 15 parų, ir tik po to, kada jis tampa stipresnis, susijungia su banda. Patelės būna labai piktos, kuomet kas nors artinasi ir griežtai gina jauniklį, todėl versija, kad ją nubaidė grybautojai yra abejotina.

Pakalbėjus su Kėdainių rajono gyventojais, kurie rado ir išnešė iš miško stumbriuką, paaiškėjo, kad buvo ieškota jauniklio mamos 1 km spinduliu, bet jokių žymių, kad ji būtų netoliese, nerasta. Todėl žmonės ir nusprendė išnešti stumbriuką iš miško.

Stumbrininkas Rytas Papšys paminėjo, kad pastaruoju metu stumbrai dėl „nestabilaus klimato“ jauniklius gali vesti ištisus metus. Žmonės suklysta, vertindami jų vėlyvą gimimą kaip neįmanomą reiškinį. Šiuo atveju taip ir buvo, kad žmonės nustebo vasaros pabaigoje radę stumbro jauniklį ir priėmė sprendimą jį gelbėti...

Jei stumbriukas būtų sustiprėjęs ir būtų nors menkiausia tikimybė, kad miške jį rastų mama, Laukinių gyvūnų globos centro specialistai būtų stumbriuką vežę atgal į mišką. Deja, stumbriukas neišgyveno. Priežastis tirs LSMU Veterinarijos akademijos specialistai.

Po šios liūdnos istorijos norime dar kartą priminti, kad laukinių gyvūnų nereiktų vežtis namo, nors ir būtų noras gelbėti.

Laukinių gyvūnų nereiktų gelbėti dėl kelių priežasčių:

● Natūralus procesas. Gamtoje veikia natūralios atrankos principai, kurie užtikrina stipriausių ir prisitaikiusių individų išlikimą.

● Stresas. Kai žmonės bando padėti laukiniams gyvūnams, šie patiria didelį stresą, kuris gali turėti neigiamų pasekmių jų sveikatai ir net pabloginti būklę. Jeigu sužalojimas yra nedidelis, gyvūnas turi galimybę pasveikti ir be žmogaus pagalbos.

● Netinkama pagalba. Kartais nežinoma, kaip tinkamai su gyvūnais elgtis, todėl tokia pagalba gali tik pabloginti situaciją.

Pamačius sužeistą laukinį gyvūną, geriausiai skambinti į Laukinių gyvūnų globos centrą (bendruoju pagalbos telefonu 112), kuris veikia visą parą. Specialistai ir veterinarai pakonsultuos, kaip elgtis, ar gyvūnui tikrai reikia pagalbos.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos informacija

Renginiai kiekvieno skoniui

Bistrampolio diena prasidės jau 9 val. lietuvių skalikų paroda. Tai išskirtinė proga pamatyti vienintelę lietuvišką šunų veislę, susipažinti su jos istorija, savybėmis ir dabartiniais augintojais. Lietuvių skalikai – tautinis paveldas, kurį verta pažinti iš arčiau. Šie ištikimi, darbštūs ir stipraus charakterio šunys – vienintelė nacionalinė lietuvių šunų veislė, kurią nuo senų laikų augino mūsų protėviai. Ilgą laiką beveik išnykę, lietuvių skalikai šiandien vėl grįžta į mūsų kiemus, laukus ir širdis – kaip mylimi šeimos nariai, medžioklės pagalbininkai ir mūsų kultūros dalis.

Po kelerių metų pertraukos, į Bistrampolio dienos šventinę programą grįžta žirgų konkūro varžybos Bistrampolio taurei laimėti. Tai renginys, kuris apjungia eleganciją, sportinį meistriškumą ir žirgo bei raitelio partnerystę. Žirgų konkūras – jojimo per kliūtis sportas, bene vienintelis, kuriame visiškai nesvarbu sportininkų lytis.

„Pasitikėjimas, bendradarbiavimas ir ryšys su žirgu tai raktas į sėkmingą karjerą  “, -  teigia Bistrampolio dvaro žirgų  trenerė Eisvina Baltramiejūnaitė. Paklausus apie konkūro sportą Eisvina sako, kad konkūras – tai ne tik sportas, bet ir elegancijos, jėgos , ištvermės bei puikaus bendradarbiavimo tarp žirgo ir žmogaus demonstracija.

Bistrampolio dvaras sugrįžta prie tradicinės Bistrampolio dienos renginio, kuris pradėtas organizuoti 2018 metais ir kasmet pritraukdavo lankytojus.

Bistrampolio diena glaudžiai siejama su vienu didžiausiu – 1863-ųjų metų sukilimu prieš Rusijos imperijos okupaciją. Vienos iš šio sukilimo kautynių vyko būtent prie Bistrampolio dvaro. Joms vadovavo kunigas Antanas Mackevičius ir pats Bistrampolio dvaro valdytojas Vladislava Bistramas.

Pasak dabartinio dvaro valdytojo dr. kun. Rimanto Gudelio, šį įvykį paminėti ruoštasi labai atsakingai.

„1863 m. liepos 31 d. Bistrampolio kautynės – itin reikšmingas šalies ir mūsų dvaro istorijos įvykis. Jį minėsime drauge su jaunu karo istorijos klubu „Juodasis parakas“, kurie atkurs sukilėlių stovyklavietę, pristatys sukilėlio uniformą bei ginkluotę. Manau, dvaro lankytojai išties pasijus tarsi grįžę laiku – pajus to laikmečio dvasią“,  - teigė dvaro valdytojas kunigas Rimantas Gudelis ir kvietė nepasididžiuoti ir šeštadienį prasmingai praleisti Bistrampolio dvare.

Jaunas, nesenai susikūręs karo istorijos klubas “Juodasis parakas” patrankos salvėmis atidarys Bistrampolio dieną.

Viso renginio metu dalyviai galės susipažinti su XVIII a. - XIX a. ginkluote, karybos menu ir stiliumi, kiekvienas galės pajusti karinę dvasią.

Bistrampolio diena – tai ne tik istorijos inscenizacijos, bet ir galimybė iš naujo atrasti ir įsisąmoninti mūsų bendrą praeitį į ją įsitraukiant.

Šventė vyks vaizdingoje ir istorinėje aplinkoje – Bistrampolio dvare, kuris jau daugelį metų garsėja kaip kultūros židinys Panevėžio regione. Tai puiki proga pabėgti nuo miesto šurmulio, praleisti dieną gamtoje, praturtėti kultūriškai ir istoriškai bei pasimėgauti prasmingu šeštadieniu drauge su  šeima bei artimaisiais.

Renginys nemokamas.

Bistrampolio dvaro informacija

Bistrampolio dvaro archyvo nuotr.

Iš viso patikrintos 64 veiklos vietos, kuriose dirbo 59 ūkio subjektai – įmonės ir savarankišką veiklą vykdantys fiziniai asmenys. Preliminariais duomenimis, pažeidimai nustatyti 27-iuose subjektuose, t. y. beveik pusėje patikrintų atvejų.

Dažniausiai nustatyti pažeidimai:

• nepateikti arba netinkamai sudaryti darbo grafikai (nenurodyta darbo ar pietų pertraukų pradžia ir pabaiga, nesilaikyta nepilnamečių darbo ir poilsio režimo reikalavimų);
• darbo ir poilsio režimo pažeidimai (darbas sekmadieniais, po 20 ar 22 val., viršytos leistinos darbo valandų normos – 6 arba 8 val. per dieną);
• nelegalus nepilnamečio darbas (1 atvejis);
• pilnamečio darbuotojo veikla be verslo liudijimo ar individualios veiklos pažymos (1 atvejis);
• įmonės vadovo duomenų nepateikimas VSDFV („Sodrai“) (1 atvejis).

VDI taikytos poveikio priemonės:

• pateikta 14 reikalavimų pašalinti nustatytus pažeidimus;
• surašyta 10 administracinių nusižengimų protokolų;
• pradėta 1 tyrimo byla dėl Įmonių įstatymo pažeidimo.

„Rezultatai rodo, kad nepilnamečių darbo sąlygų užtikrinimas vis dar kelia nemažai iššūkių, – pabrėžia Vytautas Ročys, VDI Klaipėdos teritorinio skyriaus vedėjas-vyriausiasis darbo inspektorius. – Dažniausiai darbdaviai pažeidžia darbo ir poilsio režimo reikalavimus, kurie nepilnamečiams yra itin svarbūs dėl jų sveikatos, mokymosi ir poilsio. Svarbu akcentuoti, kad darbas negali trukdyti jaunam žmogui ilsėtis ir tobulėti, todėl VDI ir toliau aktyviai stebės situaciją bei taikys prevencines ir kontrolės priemones.“

VDI primena, kad darbdaviai, įdarbinantys nepilnamečius, privalo ypač atsakingai planuoti darbo laiką ir užtikrinti poilsio režimą, o tėvams ir patiems jaunuoliams svarbu žinoti savo teises ir nedvejoti kreiptis į VDI dėl konsultacijų ar pagalbos. Tik atsakingas darbdavių ir darbuotojų požiūris gali užtikrinti saugią, teisėtą ir jaunam žmogui tinkamą darbo aplinką.

Tarpučių kaimo teritorijoje įrengta aikštelė skirta ne tik krovininio transporto vairuotojams – ji taps patogia stotele ir visiems keliaujantiesiems A5 keliu: šeimoms su vaikais, turistams kemperiais, keliaujantiems tarp Lietuvos ir Lenkijos ar po Suvalkiją bei visą šalį. Dėl geografiškai strategiškai patogios vietos – visai netoli Lietuvos ir Lenkijos pasienio – aikštelė taps svarbiu poilsio tašku tiek atvykstamajam, tiek išvykstamajam turizmui.

Keliautojai čia ras ne tik stovėjimo vietas skirtingų tipų transportui, bet ir modernias sanitarines patalpas, atskiras poilsio zonas su pavėsinėmis, suolais ir stendais, nemokamą belaidį internetą, elektromobilių įkrovimo stoteles bei saugią, apšviestą aplinką. Visa tai – nemokamai ir pritaikyta patogiai, trumpai ar ilgesnei stotelei kelyje.

„Ši aikštelė – tai ne tik vieta sustoti, bet ir moderni erdvė vairuotojų poilsiui bei patogumui užtikrinti. Kurdami ją, vadovavomės aukščiausiais ES standartais ir siekėme sukurti infrastruktūrą, kuri atlieptų tiek kasdienius, tiek tarptautinio transporto srauto poreikius,“ – sako „Via Lietuva“ vadovas Martynas Gedaminskas.

Apie 11 ha ploto teritorijoje įrengtos atskiros zonos skirtingo tipo transporto priemonėms – lengviesiems automobiliams, krovininiam transportui, autobusams, kemperiams ir elektromobiliams. Iš viso čia suprojektuotos 354 stovėjimo vietos: 234 sunkvežimiams, 101 lengvajam automobiliui, 6 – neįgaliųjų transportui, 9 vietos autobusams ir kemperiams bei 4 elektromobiliams su įkrovimo stotelėmis po stoginėmis.

Aikštelė padalinta į penkias zonas, kurios viena nuo kitos atskirtos žaliąja skiriamąja salele. Pirmojoje zonoje numatytos vietos autobusams, kemperiams, elektromobiliams ir mikroautobusams, o likusios keturios zonos skirtos tik lengviesiems automobiliams.

Patogiam eismui užtikrinti aikštelėje suplanuotas vienkryptis žiedinis judėjimas – nuo įrengtos žiedinės sankryžos įvažiavimas ir išvažiavimas veda į vienos krypties kelią su atskirais nusukimais į skirtingas transporto zonas.

Lengvųjų automobilių stovėjimo vietų matmenys – 2,50 m pločio ir 4,35 m ilgio. Pravažiavimo keliai tarp stovėjimo vietų siekia iki 5,5 m pločio. Toks sprendimas užtikrina sklandų ir saugų transporto priemonių judėjimą aikštelėje.

Aikštelės šiaurės vakarų dalyje pastatytas modernus pastatas su sanitarinėmis patalpomis – čia įrengti atskiri tualetai vyrams, moterims bei riboto judumo asmenims, taip pat dušai ir priežiūros patalpos. Visos patalpos aprūpintos vandentiekiu, kanalizacija, apšvietimu, šildymu ir vėdinimo sistemomis.

Poilsio poreikiams teritorijoje įrengtos kelios atskiros poilsio zonos su suolais, stalais, pavėsinėmis, šiukšliadėžėmis, informaciniais stendais ir želdiniais. Vienoje iš zonų numatyta vieta galimai vaikų žaidimų aikštelei. Visą teritoriją jungia pėsčiųjų takai su trinkelių danga arba danga, įrengta iš skaldelės, o žaliosiose zonose pasodinti įvairūs augalai, sukuriantys malonią ir jaukią aplinką.

Papildomai aikštelėje įrengtos vaizdo stebėjimo kameros ir veikia nemokamas belaidis interneto ryšys (Wi-Fi) – tai sprendimai, skirti tiek saugumui užtikrinti, tiek vairuotojų patogumui.

Ši aikštelė yra pirmoji šalyje, kuri atitinka visus Europos Sąjungos keliamus reikalavimus tokio tipo infrastruktūrai. Ji ne tik prisideda prie vairuotojų poilsio kokybės gerinimo, bet ir didina eismo saugumą tarptautinėje magistralėje.

Šiemet planuojama atidaryti dar vieną tokio tipo aikštelę to paties kelio A5 Kaunas–Marijampolė–Suvalkai atkarpoje ties 95-uoju kilometru.