Kaip socialinis verslas gali tapti realiu pokyčių įrankiu Lietuvos regionuose? Apie tai diskutuoti kviečia Regioninis socialinio verslumo forumas „Poveikis, kuris keičia“, vyksiantis lapkričio 20 d. Salų dvaro kultūros ir laisvalaikio rezidencijoje, Rokiškio rajone. Renginyje dalyvaus ekspertai iš Lietuvos ir Latvijos, politikos formuotojai bei vietos lyderiai – bus ieškoma atsakymų, kaip telkti savivaldą, verslą ir nevyriausybinį sektorių spręsti vietos bendruomenėms svarbius socialinius iššūkius.

„Socialinio verslo ir inovacijų forumą jau keletą metų organizavome Vilniuje, tačiau matome, kad vis daugiau realių pokyčių vyksta regionuose. Čia gimsta socialines problemas sprendžiančios idėjos, atsiranda lyderiai, kurie ne laukia sprendimų iš viršaus, o patys imasi veikti – steigia socialinius verslus, telkia bendruomenes, ieško partnerystės su savivalda. Todėl siekiame, kad kurtųsi vis daugiau iniciatyvų – ten, kur gimsta realūs pokyčiai, arčiausiai bendruomenių. Jų stiprybė – gebėjimas įžvelgti socialines problemas ir noras jas spręsti. Norime palaikyti vietos lyderius, suteikti jiems žinių, įrankių ir tinklaveikos galimybių, kad jų idėjos galėtų augti ir kurti tvarų pokytį, stiprindamos socialinio verslumo ekosistemą regionuose“, – sako Eglė Jokužytė, Lietuvos socialinio verslo asociacijos vadovė.

Renginį pradės Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, Latvijos socialinės apsaugos ministerijos, Žiemgalos planavimo regiono ir Lietuvos socialinio verslo asociacijos atstovai. Forumo dalyvius pasveikins Rokiškio rajono savivaldybės meras Ramūnas Godeliauskas, kuris pabrėžia, kad tokios iniciatyvos yra itin reikšmingos regionų vystymuisi: „Bendradarbiavimas tarp vietos institucijų ir socialinio verslo skatina socialinių inovacijų plėtrą, veiksmingas ir kūrybingas iniciatyvas. Savivaldybė toliau aktyviai tęs šį bendradarbiavimą, nes siekiama, kad socialinio verslumo sistema rajone plėstųsi ir stiprėtų.“

Rytinėje forumo dalyje bus gilinamasi į socialinio verslo politikos ir strategijų plėtrą nacionaliniu bei regioniniu lygmeniu. Bus pristatyti viešojo finansavimo bei partnerystės modeliai, kurie gali paskatinti socialinės ekonomikos augimą, taip pat socialinio verslumo ekosistemos svarba savivaldybėms. Penkias konkrečias rekomendacijas, kaip stiprinti socialinio verslo plėtrą regione, pateiks RE:IMPACT projekto atstovės iš Latvijos. Taip pat bus pristatytos Lietuvos ir Latvijos ekspertų įžvalgos apie vietos veiksmų planų kūrimą ir įgyvendinimą – praktinis žvilgsnis į tai, kaip realiai galima įtvirtinti pokyčius savivaldos ir bendruomenių lygmenyje.

Popietinėje sesijoje „Vietos didvyriai: kaip socialinis verslas keičia bendruomenes“ bus kalbama apie tai, kaip socialiniai verslai padeda spręsti vietos problemas, kuria darbo vietas ir stiprina bendruomeninę tapatybę. Savo įžvalgomis ir patirtimi dalinsis Lietuvos ir Latvijos socialinio verslo organizacijos, tarp jų – „Gėris rankose“, „Išdrįsk keisti“, „4 vēji“ bei „Mājas TUVU“.  Renginį užbaigs panelinė diskusija „Nuo vizijos iki realybės: socialinių verslų ateitis“, kurioje dalyvaus abiejų šalių ministerijų, savivaldybių bei regionų atstovai. Bus ieškoma atsakymų, kokių sprendimų reikia, kad socialinis verslas įsitvirtintų kaip ilgalaikis regioninės plėtros įrankis.

Kviečiame registruotis ir dalyvauti forume – tai puiki proga užmegzti naujas partnerystes, pasidalinti patirtimis ir kartu kurti socialiai atsakingus regionus. 

Šie žodžiai taikliai apibūdina visą šalies kartografijos kelią, kuris prasidėjo 1990 m., kai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės buvo įkurta Lietuvos Respublikos geodezijos tarnyba. Jos svarbiausia misija buvo perimti iš sovietinių institucijų geodezinius ir kartografinius archyvus, sukurti nacionalinį geodezinių duomenų fondą ir organizuoti valstybinius kartografinius darbus. Iš Lietuvą paliekančių sovietinių karinių dalinių buvo perimtas šalį dengiančių įvairių mastelių topografinių žemėlapių fondas, kuris vėliau buvo padalytas tarp Baltijos valstybių.

Tarnybos struktūra ir pavadinimas keitėsi net kelis kartus, tačiau nuo 2001 m. liepos 1 d. šios funkcijos buvo perduotos Nacionalinei žemės tarnybai (NŽT). Jau beveik 25 metus NŽT yra pagrindinė institucija, atsakinga už Lietuvos geodeziją ir kartografiją.

Svarbus lūžis įvyko 1996–1997 m., kai buvo sudarytas pirmasis nepriklausomoje Lietuvoje išleistas žemėlapis – Lietuvos kosminio vaizdo žemėlapis masteliu 1:50 000. Jis buvo parengtas panaudojant SPOT palydovo vaizdus, gautus Švedijos Vyriausybės paramos dėka. Šis žemėlapis tapo istoriniu, nes tai buvo pirmasis skaitmeninis vidutinio mastelio žemėlapis mūsų šalyje.

Vėliau, nuo 1998 m., pradėti kurti pirmieji duomenų rinkiniai, tuo metu vadinti duomenų bazėmis. Technologijoms sparčiai žengiant į priekį, 2016 m. pirmą kartą automatizuotai, naudojant generalizacijos ir vizualizacijos modelius, buvo parengtas visos Lietuvos teritorijos skaitmeninis topografinis žemėlapis TOP50LKS masteliu 1:50 000.

Bėgant laikui, popieriniai žemėlapiai traukėsi į istoriją. Šiandien Lietuvos erdvinės informacijos portale Geoportal.lt galima rasti daugiau nei 12 500 skaitmeninių topografinių žemėlapių. Visi jie yra nemokami, o kiekvienas vartotojas gali pats susikomponuoti norimo turinio žemėlapį ir, jei reikia, jį atsispausdinti.

Šį kelią nuo pirmųjų duomenų rinkinių iki modernios platformos pristato vaizdo įrašas apie Geoportal.lt kūrimo istoriją.

Apie Nacionalinę žemės tarnybą

Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos – tai institucija, atsakinga už Lietuvos teritorijos žemėtvarką, žemės administravimą, geodezijos ir kartografijos darbus bei organizuoja valstybinių erdvinių duomenų tvarkymą. Tarnyba taip pat įgyvendina Valstybinio geodezinio pagrindo tvarkymo ir krašto kartografavimo 2024–2026 m. programą  bei vykdo Geodezijos ir kartografijos įstatyme nustatytas funkcijas: Lietuvos teritorijos aerofotografavimą, ortofotografinių žemėlapių rengimą, georeferencinių duomenų rinkinių atnaujinimą, nuotolinį lazerinį skenavimą, dalyvauja tarptautiniuose projektuose, pertvarkant erdvinius duomenis pagal europinius standartus.

Nors šiandien tai gali skambėti kaip visiškas absurdas, kiekvienas žinome savo Zodiako ženklą ir be didelių pastangų galime rasti jam skirtą horoskopą didžiausiuose Lietuvos naujienų portaluose.  

Tad panagrinėkime, kokia yra šio seniausio žmonijos pseudomokslo istorija.  

Astrologijos ištakos 

Astrologijos ištakos siekia III tūkstantmetį pr. Kr. – Senovės Mesopotamiją, kur babiloniečiai stebėjo dangaus kūnus, siekdami prognozuoti stichijas, derliaus gausą ir, žinoma, valstybės likimą. Iš pradžių astrologija buvo skirta ne pavieniams asmenims, o valdovams ir svarbiems valstybės įvykiams prognozuoti.  

Nors apie 700 m. pr. Kr. jau buvo fiksuojamas planetų judėjimas, individualūs horoskopai atsirado gerokai vėliau. Helenistiniu laikotarpiu (apie II a. pr. Kr.) graikai sujungė Babilono ir Egipto žinias į vieningą horoskopinės astrologijos sistemą – būtent tuomet susiformavo Zodiako ženklai. II a. po Kr. Klaudijus Ptolemėjus parašė „Tetrabiblos“ – veikalą, tapusį vakarietiškos astrologijos teoriniu pagrindu. 

Iki V a. astrologija buvo giliai įsišaknijusi tiek mokslo, tiek kultūros srityse – ypač literatūroje ir mene. Kurį laiką ji net buvo dėstoma universitetuose.  

Galiausiai Renesanso laikotarpiu, po Galilėjaus ir Dekarto darbų, aprašiusių dangaus kūnų judėjimą, astrologija buvo išstumta iš mokslo pasaulio. 1666 m. Prancūzijos mokslų akademija uždraudė šalies mokslininkams praktikuoti astrologiją ir oficialiai ją paskelbė pseudomokslu. 

Maždaug nuo 1870 m. astrologija vėl imta laikyti „senovės išmintimi“ ir iš esmės prasidėjo jos atgimimas. Įdomu tai, kad tuo laikotarpiu išpopuliarėjo ir kitos pseudomokslinės idėjos – plokščios Žemės teorija, homeopatija bei iridologija. Tikrai įdomūs laikai. 

XX amžius – horoskopai su 12 ženklų 

Šiandien žodžiu „horoskopas“ dažniausiai vadiname trumpą astrologinę prognozę pagal gimimo datą (dažniausiai – Zodiako ženklą), skelbiamą laikraščiuose, žurnaluose ar internete. Tokie kasdieniai, savaitiniai ar mėnesio horoskopai yra palyginti naujas reiškinys astrologijos istorijoje.  

Tradiciškai horoskopu buvo laikomas asmens gimimo diagramos sudarymas ir analizė (šis žodis graikiškai reiškia „žvelgti į valandą“, t. y. į gimimo momentą). Tačiau masinei auditorijai skirti horoskopai atsirado tik XX a. antrojoje pusėje ir tokį jų formatą sukūrė ne „senovės išmintis“, o vienas konkretus žmogus. 

1930 m. rugpjūtį gimė karaliaus Jurgio VI duktė princesė Margarita, todėl laikraščio „Sunday Express“ redaktorius sumanė šia proga išspausdinti astrologinę prognozę. Ją sudarė astrologas R. H. Naylor. 1930 m. rugpjūčio 24 d. pasirodė straipsnis „Ką žvaigždės žada naujajai princesei“, kuriame buvo pateiktos prognozės jos gyvenimui. Tekstas sulaukė milžiniško skaitytojų susidomėjimo, todėl tais pačiais metais rudenį spaudoje pasirodė pirmoji reguliari horoskopų skiltis.  

Po kelių metų, apie 1935–1937 m., siekdamas padaryti prognozes kuo aktualesnes platesniam skaitytojų ratui, R. H. Naylor sukūrė formatą, kurį atpažįstame iki šiol – dvylika horoskopų pagal Zodiako ženklus. Jis padalijo skaitytojus į dvylika gimimo datų intervalų (Avinas, Jautis, Dvyniai ir t. t.) ir kiekvienam „žvaigždžių ženklui“ kas savaitę pradėjo rengti atskirą pranašystę. 

Iki šių dienų visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, horoskopai laikraščiuose, žurnaluose ir naujienų portaluose naudojami siekiant padidinti skaitomumą.  

Pasislinkę per visą ženklą į priekį 

Kalbant apie asmenis, išskiriami du horoskopų tipai: asmeninis, sudaromas pagal gimimo datą, laiką ir vietą, ir horoskopas pagal Zodiako ženklą, grindžiamas Saulės padėtimi gimimo laikotarpiu. Iš esmės abiem atvejais vertinama, kokioje padėtyje tam tikru momentu buvo dangaus kūnai – vieni kitų ir Žemės atžvilgiu. Skirtingai nei mokslas, kuris remiasi stebėjimais, eksperimentais, hipotezių tikrinimu ir pakartojamais rezultatais, astrologija grindžiama simbolinėmis prielaidomis, kilusiomis iš senovinių pasaulėvaizdžių.  

Teiginiai apie dangaus kūnų įtaką yra išgalvoti – pavyzdžiui, planeta Venera siejama su meile ir grožiu, o Saturnas – su disciplina. Mėnulio padėtis, esą, daro įtaką tam, kaip žmogus reaguoja į stresą ar pokyčius. Daugybė mokslinių tyrimų parodė, kad astrologinės prognozės sutampa su realiais asmenybės bruožais ar įvykiais ne dažniau, nei tai būtų galima paaiškinti atsitiktinumu. Be to, astrologijos postulatai prieštarauja pagrindiniams fizikos, astronomijos ir psichologijos principams – nėra jokio žinomo būdo, kaip tolimos žvaigždės ar planetos galėtų paveikti žmogaus elgesį ar likimą. 

Svarbu paminėti, kad šiandien Zodiako ženklai yra pasislinkę beveik per visą ženklą į priekį, palyginti su senaisiais jų apibrėžimais. Pavyzdžiui, laikotarpiu, kuris astrologijoje laikomas Šaulio ženklu, Saulė iš tiesų yra Skorpiono žvaigždyne. Tai nutiko dėl besikeičiančios Saulės sistemos padėties mūsų galaktikoje. Įdomu, ar „senovės išmintis“ numatė tokius pokyčius. 

Tačiau kartais mums gali pasirodyti, kad horoskopas ar kitokia pranašystė yra teisinga. Barnumo efektas – tai psichologinis reiškinys, kai žmonės linkę laikyti labai abstrakčius apibūdinimus tiksliu savo asmenybės atspindžiu. Tokie teiginiai dažnai atrodo individualūs, nors iš tiesų tinka beveik visiems. Pavyzdžiui, teiginys „kartais jautiesi nesaugiai, bet stengiesi tai paslėpti nuo kitų“ apibūdina beveik visus žmones. Šį efektą pirmasis sistemingai aprašė psichologas Bertramas R. Foreris 1948 m., kai visiems savo studentams pateikė tą patį horoskopinį asmenybės aprašymą ir paprašė įvertinti jo tikslumą. 

Kadangi horoskopuose pateikiami teiginiai yra apibendrinančios frazės, neturinčios nieko bendra su objektyvia realybe, generatyvinio dirbtinio intelekto sukurti horoskopai skamba taip pat įtikinimai ir yra tiek pat pagrįsti, kaip ir tie, kuriuos kuria įvairių išgalvotų profesijų atstovai – astrologai, chiromantai ar astropsichologai. Dar blogiau, jei jiems kas nors už tai sumoka – juk „ChatGPT“ nemokamas. 

Nors astrologijos idėja yra tiek pat pagrįsta, kaip ir pasvarstymai apie plokščią Žemę, laikas parodė, jog tai puiki pramoga, tikėtina, dar ilgai neišnyksianti iš mūsų visuomenės.  

Patarimas, kaip skaityti horoskopus: jei horoskopas optimistiškas – vadinasi, astrologija yra tiksliausias mokslas žmonijos istorijoje ir pranašystė – absoliuti tiesa, o jei horoskopas pesimistiškas – tuomet tai plokščiažemininkų užsiėmimas. 

Dr. Benas Gabrielis Urbonavičius, Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto (KTU MGMF) docentas 

Vykdant socialinių tinklų stebėseną, aplinkosaugininkai „Facebook“ platformoje aptiko skelbimą, kuriame asmuo siūlė pirkti saugomo gyvūno dalį – pjūklažuvės rostrumą. Pjūklažuvės yra įtrauktos į Tarybos reglamentą (EB) Nr. 338/97 dėl laukinės faunos ir floros rūšių apsaugos kontroliuojant jų prekybą. 

Pareigūnai, vykdydami kontrolinį pirkimą Vilniuje, susitiko su pardavėju ir nustatė, kad asmuo pažeidė prekybą saugomomis rūšimis reglamentuojančius teisės aktus, neturėdamas saugomų rūšių dalių teisėtą įsigijimą patvirtinančių dokumentų. Asmeniui gresia bauda nuo 500 iki 3 800 eurų. Pjūklažuvės rostrumas buvo paimtas. 

Norint prekiauti laukiniais gyvūnais, būtina turėti jų teisėtą įsigijimą ir kilmę pagrindžiančius dokumentus ir Aplinkos apsaugos agentūros išduotą leidimą prekiauti saugomų rūšių laukiniais gyvūnais (jei jis reikalingas pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus). 

Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad nusprendus pirkti ar įsigyti gyvūną, svarbu pasitikrinti, ar gyvūnas saugomas pagal CITES konvenciją ir Reglamentą (EB) Nr. 338/97. Tai galima padaryti interneto svetainėje www.speciesplus.net. Be to, būtina įsitikinti, kad pardavėjas turi teisėtą įsigijimą ir kilmę patvirtinančius dokumentus. 

„Prekyba laukiniais gyvūnais, ypač saugomomis rūšimis, turi vykti teisėtai ir atsakingai. Kilus klausimams dėl prekybos laukiniais gyvūnais, informacijos galima rasti mūsų parengtose atmintinėse arba pasikonsultuoti su Aplinkos apsaugos departamento konsultantais tel. +370 700 02022”, – teigia Vilniaus gyvosios gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Jonas Jarmalavičius. 

Susidūrus su nelegalia prekyba gyventojai turėtų informuoti Aplinkos apsaugos departamentą ir skambinti telefonu 112, o nuotraukas ar vaizdo įrašą atsiųsti el. paštu info@aad.am.lt.  

AAD inf.

„Dirbtinio intelekto mokinių mokomųjų bendrovių programa padeda jaunimui suprasti, kad technologijas galima ne tik vartoti, bet ir kurti. Mūsų tikslas – suteikti moksleiviams galimybę pamatyti, kaip moksliniai tyrimai ir technologijos gali būti taikomi realiame gyvenime – visa tai leidžia kurti didesnės pridėtinės vertės produktus bei paslaugas. Tokios iniciatyvos ugdo kūrybiškumą, skatina domėtis inovacijomis ir padeda jaunimui pasirengti sėkmingai integracijai į ateities darbo rinką“, – sako ekonomikos ir inovacijų viceministras Darius Zailskas.

Nuo vartotojų iki kūrėjų

Programos atsiradimą lėmė poreikis ugdyti jaunąją kartą kaip ateities kūrėjus, gebančius atsakingai naudoti ir plėtoti technologijas. STRATA duomenimis, Lietuvoje vis dar trūksta skaitmeninių įgūdžių, reikalingų skaitmeniniame amžiuje, o šalies informacinio raštingumo lygis yra žemiau ES vidurkio.

Atsižvelgdamos į šiuos iššūkius, Inovacijų agentūra ir Ekonomikos ir inovacijų ministerija siekia, kad dirbtinio intelekto raštingumas taptų švietimo dalimi, o moksleiviai kuo anksčiau įgytų kūrybiško mąstymo, komandinio darbo ir problemų sprendimo įgūdžių ir patirties.

„Dirbtinis intelektas keičia daugelį mūsų gyvenimo aspektų: nuo verslo iki švietimo ar kūrybos. Todėl svarbu, kad jaunoji karta ne tik suprastų šias technologijas, bet ir išmoktų jas atsakingai bei kūrybiškai taikyti. DI MMB programa padeda moksleiviams suprasti, jog jie patys gali tapti inovacijų kūrėjais“, – sako Inovacijų agentūros Pažangos departamento Regioninės verslo transformacijos skyriaus vadovė Indrė Gendroliūtė-Gerulienė.

Programoje dalyvauja 16 Lietuvos gimnazijų iš skirtingų šalies regionų: nuo Mažeikių iki Vilniaus. Mokiniai, padedami mentorių ir mokytojų, kūrė ir testavo DI sprendimų prototipus, mokėsi atpažinti verslo galimybes, suprasti technologijų taikymo principus ir pristatyti savo idėjas.

„Norime, kad mokiniai patirtų kaip iš idėjos gimsta sprendimas. DI MMB – tai praktinis kelias, padedantis suprasti, kaip technologijos, kūrybiškumas ir verslumas susilieja į vieną procesą. Tokia patirtis kuria pasitikėjimą savimi ir ugdo ateities įgūdžius“, – pabrėžia I. Gendroliūtė-Gerulienė.

Pirmasis etapas – „Challenge AI“ stovykla

DI MMB startą pažymėjo „Challenge AI“ stovykla, spalio 29–30 d. subūrusi 40 komandų iš 16 šalies mokyklų. Jos metu mokiniai gilino žinias apie DI technologijas ir jų taikymą, mokėsi kurti prototipus, pristatyti idėjas. Praktiniuose užsiėmimuose dalyvavo mentoriai iš įmonių „basedspace“, „Hostinger“, „Omnisend“, „Turing College“ ir kt.

 „Ši stovykla puikiai parodė, kiek daug vertės mokymuisi suteikia praktika. Mokiniai mokėsi ne iš vadovėlių, o eksperimentuodami, klysdami ir atrasdami. Tokios patirtys įkvepia juos pasitikėti savo idėjomis“, – teigia „Lietuvos Junior Achievement“ vadovė Andželika Rusteikienė.  

Stovyklos metu mokiniai kūrė savo pirmuosius dirbtinio intelekto sprendimus – nuo mokymuisi ir kasdieniams iššūkiams padedančių įrankių iki kūrybiškų asistentų.

Komisija išrinko tris geriausius projektus: I vietą gavo Vilniaus Karoliniškių gimnazijos komandos DI prototipas Time to Talk, padedantis bendrauti autizmo spektro ar bendravimo sunkumų turintiems asmenims. II vieta skirta Kauno Maironio gimnazijos komandai „FAKT.AI“, kuriančiai informacijos patikimumą tikrinantį įrankį. III vietos laimėtojai Kauno Maironio gimnazijos „Bus’y“, realiu laiku viešojo transporto užimtumą stebintis sprendimas.

Kituose programos etapuose bus stiprinamas bendradarbiavimas su mokytojais ir jų komandomis. Programą vainikuos mokytojų stažuotė Danijoje, kur jie lankysis mokyklose ir technologijų įmonėse, susipažins su švietimo ir technologijų integravimo, inovacijų skatinimo bei praktiniais dirbtinio intelekto taikymo pavyzdžiais.

Inovacijų agentūros inf.

„Nuoseklus Lietuvos kilimas pasauliniame konkurencingumo reitinge – tai aiškus įrodymas, kad tampame regiono lydere inovacijų ir technologijų srityje. Mūsų verslas ne tik geba prisitaikyti, bet ir kuria sprendimus, kurie formuoja ateities ekonomiką. Tuo pačiu – kad turime tvirtą pagrindą augti toliau: drąsiai diegti inovacijas, pritraukti investicijas ir stiprinti savo pozicijas tarp pažangiausių pasaulio šalių“, – sako ekonomikos ir inovacijų ministras Edvinas Grikšas.

IMD indeksas šalis vertina pagal tris pagrindines kategorijas ir devynias subkategorijas. Lietuva gerino rezultatus aštuoniose iš devynių subkategorijų – nežymus smukimas fiksuotas IT integracijos subkategorijoje, kur Lietuva išliko aukštoje 21 vietoje (pernai – 19).

„Augimas beveik visose vertinimo srityse yra aiškus ženklas, kad turime tvirtus pagrindus tiek technologijų plėtrai, tiek verslo transformacijai, o mūsų skaitmeninė ekonomika yra subrendusi. Matome vis daugiau įmonių, kurios savo veikloje drąsiai taiko DI, automatizaciją ar pažangius duomenų sprendimus“, – sako Inovacijų agentūros Tyrimų ir analizės skyriaus vadovė Kotryna Tamoševičienė.

Regiono kontekste Lietuva taip pat išsiskiria aiškia lyderyste. Estija šiemet iš 24 smuktelėjo į 26 vietą, o Latvija iš 38 pakilo į 31. Tuo metu Lenkijos rezultatai prastesni – ji iš 39 nusileido į 45 vietą.

„Tai stiprina Lietuvos pozicijas kaip regioninio skaitmeninio konkurencingumo centro ir siunčia investuotojams aiškų signalą apie šalies ekonomikos brandą“, – tvirtina K. Tamoševičienė.

Didžiausias šuolis – technologijų kategorijoje

Didžiausią pažangą Lietuva pasiekė technologijų kategorijoje, kur iš 28 vietos pakilo į 21-ąją. Verslo lyderių vertinimu, mūsų šalis gali pasigirti palankia technologijų reguliacine aplinka, išplėtota verslo steigimo ir dokumentų tvarkymo skaitmenizacija, patikima intelektinės nuosavybės apsauga.

Tuo pat metu indeksas atskleidžia ir vieną ryškiausių iššūkių – imigracinės politikos nepalankumą verslui. Pagal šį rodiklį Lietuva rikiuojasi 54 vietoje tarp 69 šalių, o ekspertai tai įvardija kaip vieną pagrindinių veiksnių, ribojančių šalies konkurencingumą.

Kaip ir pernai, geriausiai Lietuva įvertinta pasirengimo ateičiai (ang. future readiness) kategorijoje – iš 17 vietos pakilome į 13-ąją. Čia mūsų šalis išsiskiria pasauliniu mastu: pagal verslo gebėjimą prisitaikyti prie pokyčių ir rizikuoti Lietuva užima 1 vietą pasaulyje.

„Mūsų verslo drąsa ir lankstumas – mūsų konkurencinis pranašumas. Tai rodo, kad Lietuvos įmonės geba taikyti naujas technologijas ir kurti naujus modelius, kurie vėliau tampa sektino pavyzdžio kitoms šalims“, – sako Inovacijų agentūros ekspertė.

Pasaulinį IMD skaitmeninio konkurencingumo reitingą nuo 2017 metų skelbia Šveicarijoje įsikūręs Tarptautinis vadybos institutas (IMD). Pagrindinį dėmesį IMD skiria inovacijų ir konkurencingumo studijoms, o vienas iš svarbių jų tikslų – padėti šalims ir įmonėms įvertinti savo gebėjimą prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių technologinių sąlygų. Kasmet IMD pateikia vertinimą ir įžvalgas apie šalių pažangą skaitmeninių inovacijų srityje, skatindamas gerąsias praktikas bei inovatyvius sprendimus.

Inovacijų agentūros inf.

„Beveik dešimtmetį Lietuvoje gyvuojančią užstato sistemą šiandien palaiko 9 iš 10 gyventojų. Šis pasitikėjimas mus skatina tobulėti ir užtikrinti taromatų tinklo veiklos kokybę. Įvertinę vartotojų patirtį, atrinkome pažangius technologijų sprendimus ir įrenginius, kurie geriausiai dera su prekybos vietų sąlygomis ir yra patogūs ne tik tarą grąžinantiems žmonėms, bet ir taromatus prižiūrintiems darbuotojams“, – sako USAD vadovas Gintaras Varnas ir pažymi, kad taromatų modernizacija yra ilgalaikis projektas, įgyvendinamas etapais.  

USAD duomenimis, per pirmąjį etapą bus atnaujinta kiek daugiau negu 300 taromatų įranga. Maždaug pusė šio tikslo jau yra pasiekta – nauja „Tomra“ gamintojos įranga veikia 140 taromatų visoje Lietuvoje.  

Greitesni ir patogesni 

G. Varnas pastebi, kad daugiausia naujovių šiame etape yra susiję su mažų ir vidutinių parduotuvių taros surinkimu. Dalis gyventojų jau pastebėjo, kad senesnio modelio UNO taromatus prie nedidelių parduotuvių pakeitė modernūs H11 įrenginiai. Jame – didesnis liečiamas ekranas, pakuočių priėmimas ir nuskaitymas vyksta greičiau, o talpa – dviem trečdaliais didesnė lyginant su prieš tai buvusių UNO.  

Vidutinėms parduotuvėms skirtas T70 pakuotes presuojantis taromatas atskleidžia „TOMRA Flow Technology“ technologijos privalumus. Tara atpažįstama akimirksniu ir be sukimosi. Dėl to pakuotės juda 50 proc. greičiau, lyginant su pirmtako T63 mechanizmu. Naują taromatą išbandę prekybininkai pastebi, jog aptarnavimo ir priežiūros darbus atlikti tapo paprasčiau.  

Taip pat Lietuvoje sėkmingai testuojami ir naujos kartos B7 taromatai, skirti vidutinio dydžio parduotuvėms. Šio modelio taromatas užima vos 1,3 kv. m. plotą, yra lengvai valdomas ir efektyviai prižiūrimas. Modernieji B7 taromatai yra įtraukti į USAD planus.  

Vienu ypu – daugiau negu 100 plastiko butelių ir skardinių 

Svarbia naujiena G. Varnas vadina ir sprendimą plėsti galingus R1 tipo taromatus, kurie vienu metu gali priimti ir apdoroti didelį kiekį PET plastiko ir metalinių pakuočių kiekį. Pirmasis šio tipo taromatas prieš porą metų buvo įrengtas Vilniuje, Žirmūnuose, ir sulaukė išties didelio dėmesio. O antrasis R1 taromatas 2025 metų sausį pradėjo veikti Šiauliuose.   

Per plačią angą į R1 taromatą vienu kartu galima sukrauti per 100 skardinių ir PET plastiko butelių. Greičiau negu per minutę įranga užstato pakuotes nuskenuoja ir suskaičiuoja, o tada atspausdina kvitą. Greta veikia ir įprastas „Tomra T9“ taromatas, į kurį gyventojai gali grąžinti stiklo butelius, o taip pat PET ir metalines pakuotes mažesniais kiekiais.  

Kartu su partneriais USAD planuoja dar šiemet Lietuvoje įrengti keturis R1 taromatus: po vieną Alytuje, Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje.   

„Mums svarbiausia yra užtikrinti gerą patirtį žmonėms, kurie grąžina tarą. Kartu siekiame, kad naujosios technologijos palengvintų darbą prekybininkams, kurie rūpinasi, kad taros surinkimas vyktų sklandžiai. Tad įgyvendindami projektą daug dėmesio skirsime sistemos naudotojams ir grįžtamajam ryšiui, kuris visada padeda tobulėti“, – apibendrina USAD vadovas G. Varnas. Iš viso Lietuvoje veikia apie 1300 taromatų tinklas. 

Apie VšĮ „Užstato sistemos administratorius“:   

Užstato sistema Lietuvoje veikia nuo 2016 m. Jos veikla šalyje rūpinasi Lietuvos gėrimų gamintojų, importuotojų bei pardavėjų įsteigta ne pelno organizacija VšĮ „Užstato sistemos administratorius“. USAD kasmet surenka 9 iš 10 į rinką išleidžiamų gėrimų skardinių bei vienkartinių stiklinių ir plastikinių butelių. Iš viso per 2024 metus surinkta ir perdirbti perduota 708,58 mln. vienkartinių pakuočių. 

Pirmadienio rytą atvykus keltui iš Švedijos, VSAT Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Uosto pasienio užkardos pareigūnai Pilies pasienio kontrolės punkte patikrinti sustabdė 35-erių Baltarusijos pilietį.

Automobilį „Mercedes-Benz Vito“ su lietuviškais valstybinio numerio ženklais vairavęs vyras pateikė baltarusišką vairuotojo pažymėjimą. Atlikus dokumento patikrą, pareigūnai nustatė, kad jis, įtariama, – suklastotas (visiška klastotė).

Sulaikytasis turi leidimą gyventi Lietuvoje ir vienoje šalies įmonėje dirba vairuotoju. Būtent šiai įmonei priklausančiu mikroautobusu jis ir atvyko keltu iš Švedijos.

Dėl disponavimo suklastotu dokumentu ar jo panaudojimo VSAT Kriminalinių tyrimų valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriam vadovauja Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras. Už tokią nusikalstamą veiką įstatyme numatyta bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki ketverių metų.

Baltarusijos pilietis buvo sulaikytas ir uždarytas į areštinę.

Paaiškėjo, kad vyras neturėjo teisės vairuoti autotransporto priemones. Šiemet gegužę jis įkliuvo vairuodamas neblaivus, jam buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis. Tąkart policijos pareigūnai baltarusiui skyrė administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 12 mėnesių.

Automobilis laikinai saugomas Uosto pasienio užkardoje.

Šiemet pasieniečiai sulaikė 212 suklastotų, įtariama, dokumentų: pasienyje su Baltarusija – 96, su Latvija – 34, su Lenkija – 29, su Rusija – 9, oro uostuose – 24. Daugiausia, 86, buvo vairuotojo pažymėjimų, taip pat 26 transporto priemonės registracijos pažymėjimai.

Pernai VSAT pareigūnai nustatė 303 padirbtus dokumentus: pasienyje su Baltarusija – 139, su Lenkija – 58, su Latvija – 21, su Rusija – 18, oro uostuose – 44. Kaip ir šiemet, tarp klastočių dominavo vairuotojo (145) ir transporto priemonės registracijos (67) pažymėjimai.

VSAT inf. 

Vyriausybės kanceliarijos kuruojamoje programoje „Čiurlioniui 150“ menininkui buvo dedikuota ne tik gausybė renginių bei iniciatyvų, bet ir itin daug leidinių, tad pateikiame TOP 10 knygas ir rekomendacijas skaitytojams, kuriems šie skaitiniai atvertų vis kitą menininko kūrybos ir gyvenimo pusę. Nuo paslaptingų vaikystės istorijų iki muzikos, dailės ir laiškų, alsuojančių genialumo šviesa, skirtų mažiems ir dideliems, pažįstantiems ir analizuojantiems ar tik pradedantiems pažinti Čiurlionį. Jaukiais rudens vakarais kviečiame atrasti savo leidinį – tą, kuris įkvėps skaityti, klausytis, keliauti, tyrinėti ar leistis į kelionę po čiurlionišką minčių, garsų ir spalvų visatą.

Čiurlionis – mažiems ir dideliems

1. Mildos Pleitaitės ir Kazimiero Momkaus knyga „Kastukas sugrįžo“ – tai jaunajai auditorijai skirtas, tačiau ir kiekvienam iš mūsų tinkantis, nuotaikingas pasakojimas apie M. K. Čiurlionio vaikystę ir kūrybinį kelią, jo pasaulį, santykį su gamta ir menu. Skaitytojai sužinos, kaip šis išskirtinis menininkas, vaikystėje vadintas Kastuku, atrado savo talentą ir ką jam reiškė pirmieji žingsniai į meną, perskaitys, kokias gėles jis norėjo padovanoti mamai ar kas įkvėpė jį sukurti pirmąją simfoninę poemą „Miške“. Kaip ir pridera knygai apie Čiurlionį, istorijos apie menininko vaikystę ir kūrybinį kelią pasakojamos ne tik žodžiais, bet ir nuostabiais dailininkės Vaidos Kunigėlytės piešiniais.

2. Kitas šių dviejų autorių leidinys šiemet buvo pakartotinai išleistas lietuvių bendruomenių užsienyje prašymu – tai knyga „Šiandien karaliai mums pasakas seka“. Fantazijų ir simbolių kupini Čiurlionio paveikslai paskatino autorius sukurti laisvos vaizduotės įkvėptas poetines pasakas, kurios skaitytojams leidžia pažvelgti į dailininko kūrybą kitokiu kampu ir kviečia paklajoti po paslaptingą, neįtikėtinų spalvų bei nuostabių išgyvenimų sklidiną pasaulį. Pasaulį, kuriame vietos savo vaizduotei ras tiek vaikai, tiek suaugusieji. Beje, knygos pasaulį papildyti pasakiškais garsais skaitytojai galės nuskenavę QR kodą ir klausydamiesi 14 M. K. Čiurlionio darbų fortepijonui, kuriuos atlieka pianistas Rokas Zubovas.

3. Norintiems prasmingai praleisti laiką ne tik mokykloje, bet ir su šeima, puikiai tiks „M. K. Čiurlionio fenomenas. 10 pamokų rinkinių“. Tai kvietimas pažvelgti į ugdymą kaip į gyvą, kūrybišką tyrinėjimo procesą, mokantis ar kūrybingai leidžiant laiką pasitelkti Čiurlionį ne tik kaip dailininką ar kompozitorių, bet ir kaip mąstytoją ir tautinį simbolį, kurio kūryba tampa atspirties tašku kalbėtis apie įvairius realaus pasaulio reiškinius. Elektroniniame leidinyje pristatoma dešimt temų – savotiškų kelionių, pradedamų intriguojančiais klausimais: Kaip skamba tyla? Ką dangus pasakoja apie mus? Kaip laiškas gali tapti istorijos liudininku? Kaip sapnas tampa vizija? Kaip kūryba gali padėti kalbėti apie ekologiją ir tapatybę? Tokie klausimai ne tik kviečia ieškoti atsakymų, bet ir įtraukia į diskusijas, tyrimus ir kūrybines užduotis, kuriose skaitytojai tampa atradėjais.

Jei keliauti po Lietuvą, tai su Čiurlioniu

4. Šiemet pasirodė Reginos Stankevičienės,  Sigitos Rundytės bei  Aušros Sedlevičiūtės knyga „Čiurlionių šeima ir Druskininkai“, kurioje sudėti kruopščiai išanalizuoti, patikslinti Čiurlionio biografijos faktai bei pirmąkart skelbiamos naujos jo kūrybinio palikimo bei asmeninio gyvenimo detalės. Knygoje išsamiai pristatomi visi Čiurlionių šeimos nariai, supažindinama su Čiurlionio seneliais ir kitais giminaičiais, šeimos tradicijomis, vertybėmis, šeimoje vyravusia kultūra ir auklėjimu. Leidinyje pristatomas tuometinis Druskininkų kurortas ir apylinkės, socialinė aplinka, kurioje gyveno menininkas ir jo kūrybą įkvėpę aspektai. Taip pat pasakojama apie istorinę sodybą (dabar M. K. Čiurlionio namai-muziejus) nuo jos įsigijimo iki šių dienų, pristatomi šeimai priklausę daiktai ir jų istorijos. Ši knyga – puiki proga iš naujo atrasti ne tik Čiurlionį, bet ir vieną gražiausių Lietuvos kurortų.

5. Dar plačiau po gimtąjį Čiurlionio kraštą pasižvalgyti kviečia menotyrininkės, žymiausios Druskininkų gidės Aušros Česnulevičienės knyga „Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją“. Ši knyga-vadovas, gausiai iliustruota vaizdine ir niekur iki šiol neskelbta archyvine medžiaga, istoriniais kadrais bei paties M. K. Čiurlionio piešiniais, sukasi apie genialaus dailininko ir kompozitoriaus gyvenimą ir visos jo šeimos atmintį liudijančias vietas. Puslapiuose sudėliotas maršrutas keliautojui prasideda nuo Liškiavos, kur užgimė Adelės Radmanaitės ir Konstantino Čiurlionio šeima, veda į Varėną – Mikalojaus Konstantino gimtinę, toliau stabteli Ratnyčioje ir galiausiai atveda į Druskininkus, tapusius itin svarbia vieta menininko gyvenime ir kūryboje.

Jubiliejui dedikuotuose leidiniuose – galimybė pažinti Čiurlionio literatūrinį palikimą

6. Siekiantiems dar giliau pažinti, analizuoti Čiurlionio fenomeną verta atsiversti „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: korespondencija T. 2, 1907–1910“. Šis Radoslavo Okulicziaus-Kozaryno, Nijolės Adomavičienės ir Petro Kimbrio dvikalbis (lietuvių ir lenkų k.) leidinys yra antrasis „M. K. Čiurlionio korespondencijos“ tomas, kuriame rasite menininko 1907–1911 m. rašytus laiškus, skirtus artimiesiems ir bičiuliams, taip pat jų laiškus Čiurlioniui. Ši korespondencija atskleidžia menininko asmenybę, kūrybinius ieškojimus, kasdienybę ir santykius su aplinkiniais. Laiškus lydi išsamūs paaiškinimai ir komentarai, leidžiantys geriau suvokti ne tik Čiurlionio pasaulį, bet ir platesnį jo epochos kontekstą.

7. Čiurlionį ne tik kaip laiškų rašytoją, bet ir savitos literatūros kūrėją pažinti leidžia jau antrą kartą išleista Vytauto Landsbergio „M. K. Čiurlionis. Žodžio kūryba“. Knygoje skaitytojams atsiskleidžia „trečiasis Čiurlionis“ – rašytojas, kūręs lenkiškai ir savo kūrybos nespausdinęs. Šią kūrybą leidinio V. Landsbergis išvertė, atkūrė rekonstrukcijos, ypatingų redagavimų metodais, pasinaudodamas žinomais originalais, vertimais ir kitais šaltiniais, taip kviesdamas pažinti Čiurlionio literatūrinį palikimą.

Išskirtinis dėmesys – muzikinei kūrybai: leidiniai profesionalams

8. Muzikiniam Čiurlionio paveldui nusilenkia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos daugiatomio leidinio „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Visi kūriniai“ pirmasis tomas – Simfoninė poema „Miške“. Šis daugiatomis leidinys – dalis pirmojo Lietuvoje vykdomo moksliniais tyrimais grįsto projekto, kurio tikslas – publikuoti visus kompozitoriaus muzikos kūrinius kuo artimesniu autentiškam pavidalui. Čia pateikiamuose Čiurlionio muzikos kūrinių tekstuose atsisakyta ankstesnių redaktorių įrašytų dinamikos, tempo nuorodų ir artikuliacijos ženklų. Tai atveria naujas galimybes išsamiems muzikologiniams šių kūrinių tyrimams. Rengiant pirmąjį tomą, buvo naudotasi pirminiais šaltiniais – Čiurlionio simfoninės poemos rankraščiu ir partičela. Simfoninės poemos „Miške“ natos yra redaguotos pagal kritinio leidimo (angl. critically edited score) reikalavimus, tad tai – tikra dovana muzikos profesionalams.

9. Dariaus Kučinsko sudarytame „Chronologiniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos kataloge“išsamiai ir visapusiškai sumuojamas Čiurlionio muziko palikimas. Jame suregistruoti ir detaliai aprašyti visi šiuo metu žinomi kompozitoriaus autografai, amžininkų nuorašai, netgi kartu su Čiurlionio kūriniais amžininkų perrašyti kitų autorių opusai. Čia pateikiami duomenys daugiau kaip apie šimtą anksčiau Čiurlionio kūrybos sąvaduose neminėtų kūrinių ar jų fragmentų. Katalogą sudaro trys skyriai: rankraščiai, kūriniai, kiti muzikos užrašai (studijų užduotys, už(si)rašytos liaudies dainos, persirašyti kitų autorių kūriniai). Taip pat yra sudarytas neišlikusių rankraščių (ir kūrinių) skyrius. Prieduose pateikiamos ankstesnės Čiurlionio muzikos kūrinių numeracijos (lyginamosios rodyklės), abėcėlinė pavadinimų ir pavardžių rodyklės. 

10. Reikšmingą Čiurlionio palikimą fortepijoninės muzikos pasauliui pabrėžia Vytauto Landsbergio „M. K. Čiurlionio kūriniai fortepijonui. Visuma: II leidimas“. Naujai perleistame Čiurlionio fortepijoninių kūrinių rinkinyje pateikiami visi svarbiausi jo muzikiniai opusai, atskleidžiantys unikalų menininko stilių ir simbolistinę kūrybos dvasią. Šis leidimas pasižymi kruopščiai parengtu natų tekstu bei papildyta muzikologine informacija. Jis galėtų būti įdomus pianistams, muzikos studentams, pedagogams ir visiems, besidomintiems Lietuvos muzikinio paveldo klasicizmo ir modernizmo sandūra.

Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Kuršėnų regioninio padalinio miškininkai dalinasi neraminančia informacija – šių metų spalio mėnesį Gruzdžių girininkijoje buvo surinkta daugiau nei 5 t išmestų padangų. Tai yra beveik dvigubai daugiau negu šioje girininkijoje buvo surinkta per visus 2024 m. Prasidėjus padangų keitimo sezonui VMU miškininkai akcentuoja, kad padangų išmetimas miške yra ne tik administracinis nusižengimas, bet ir itin didelė žala gamtai bei visuomenei.  

Įprastai daugiausiai padangų miške randama rudenį ir pavasarį, netoli miestų, kuomet jos yra keičiamos. 

Miškininkai skaičiuoja, kad kiekvienais metais vidutiniškai surenka nuo 150 iki 220 t padangų. Pavyzdžiui, 2023 m. buvo surinkta daugiau nei 212 t, praėjusiais metais – daugiau nei 192 t padangų. Šiemet nuo sausio iki rugsėjo miškuose jau yra surinkta 115 t padangų.  

Nors surenkamų nereikalingų padangų kiekiai mažėja, reali situacija išlieka neraminanti. Skaičiuojama, kad norint išvežti 100 t padangų, reikia 11-os sunkvežimių.  

„Mūsų miškininkai, kurių tiesioginė pareiga rūpintis miškais ir juos saugoti, privalo kiekvieną dieną rinkti atliekas, o didžioji dalis yra padangos. Šie vis dar rekordiniai surenkamų padangų skaičiai rodo, kad vairuotojai vis dar nėra sąmoningi bei nesusimąsto apie daromą žalą miškui. Juk miškas yra rekreacijos vieta, čia dažnai vaikštome, sportuojame, grožimės gamta“, – sako VMU gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus vadovas Sigitas Kvedaras.  

Padangos sudarytos iš gumos, sintetinių ir kitų medžiagų, todėl jų irimo procesas trunka šimtus metų. Iš padangų išsiskiria sunkieji metalai, kurie nuodija dirvožemį ir gruntinius vandenis.  

Didesnis ir gaisrų faktorius – padangos dega ilgai bei skleidžia toksiškus dūmus. 

Galiausiai padangų išmetimas į gamtą yra estetinė ir socialinė problema. Padangos darko kraštovaizdį, mažina miškų rekreacinę vertę, tampa nelegalių sąvartynų vietomis. 

Šiuo metu vairuotojams yra sudarytos galimybės nemokamai atiduoti padangas, kuriomis bus tinkamai pasirūpinta. Jeigu keičiate padangas, montuojanti įmonė privalo nemokamai priimti senas ir nereikalingas padangas.  

Kita galimybė – perkant naujas padangas, senąsias privalo nemokamai priimti pardavėjas. Primename, kad remiantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymu, padangų platintojai neprivalo reikalauti papildomai susimokėti priimant vartotojo atiduodamas padangas.  

Dar vienas būdas pasirūpinti senomis padangomis – atiduoti jas į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelės, kuriose per metus galima palikti iki penkių senų padangų. Prieš vežant padangas į surinkimo vietą, rekomenduojama pasitikrinti priėmimo taisykles konkrečioje aikštelėje.  

Jeigu radote miške išmestas padangas informuokite artimiausią VMU regioninį padalinį, kurio kontaktus rasite čia: https://vmu.lt/kontaktai/. Miškininkai gavę informaciją nedelsiant įvertins situaciją ir imsis priemonių atliekoms sutvarkyti. Padangų palikimas miške yra žala ne tik mums, bet ir ateities kartoms. 

Dukros iššūkis nuvedė į naują profesiją  

„Egzaminuotoja tapau visai netikėtai“, – šypsosi Jelena Samalionienė, „Regitroje“ dirbanti jau dvejus metus. Mintis apie tokią profesiją moteriai niekada net nebuvo šovusi į galvą – kol vieną dieną ją paskatino pačios dukra. „Mano 17-metė ruošėsi laikyti egzaminą. Tarp bendraamžių sklido mitas, kad iš pirmo karto išlaikyti neįmanoma. Dukra sako: „Mama, tau tikrai nepavyktų.“ Tai buvo kaip iššūkis – negalėjau nepriimti“, – juokiasi egzaminuotoja iš Šiaulių.  

Tuo metu „Regitra“ kaip tik skelbė atranką į egzaminuotojus. Reikėjo išlaikyti tiek teorijos, tiek praktikos egzaminus. „Nusipirkau KET knygelę, pradėjau ruoštis. Visi vairuojame, bet kai kuriuos dalykus tikrai buvau primiršusi. Pasimokiusi išlaikiau iš pirmo karto, o tuomet padėjau dukrai. Kartu mokėmės, vairavome, o galiausiai ir ji išlaikė iš pirmo karto“, – pasakoja J. Samalionienė.  

Taip prasidėjo kelias, kuris netikėtai tapo nauja profesija. „Pamačiau, kad man gerai sekasi aiškinti, pastebėjau, jog turiu „egzaminuotojo geną“. Esu iš tų žmonių, kurie net sėdėdami keleivio vietoje nesnaudžia – visada analizuoju eismą, komentuoju, patariu, kur geriau sukti. Jei turi tokį požiūrį, širdyje jau esi egzaminuotojas, o viso kito galima išmokti“, – įsitikinusi ji.  

Pomėgis virtęs darbu  

Aidos istorija – kitokia, bet ne mažiau įkvepianti. Ji sako, kad automobiliai ją domino nuo pat vaikystės, todėl baigė automobilių techninio eksploatavimo studijas. Tačiau po studijų kurį laiką dirbo visai kitokį darbą.  

„Vieną dieną pamačiau, kad „Regitra“ ieško egzaminuotojų. Pagalvojau – kodėl ne? Visas mano gyvenimas vienaip ar kitaip buvo susijęs su automobiliais, tad čia pamačiau galimybę sujungti pomėgį su darbu“, – pasakoja Aida Matusevičiūtė, „Regitros“ egzaminuotoja iš Kauno.  

Atranka nebuvo lengva – reikėjo laikyti teorijos ir praktikos egzaminus, dalyvauti pokalbiuose, o vėliau kelis mėnesius stebėti egzaminus nuo galinės sėdynės.   

„Nebuvo sunku, bet reikėjo susikaupimo. Egzaminuotojas turi turėti gerą reakciją, mokėti išvengti avarinių situacijų, puikiai išmanyti kelių eismo taisykles. Galiausiai – mokėti paaiškinti vairuotojui, kodėl vienas ar kitas veiksmas buvo netinkamas veiksmas“, – sako moteris.  

Egzaminuotojo darbe – emocijos, kurios lieka ilgam  

Abi moterys pripažįsta – nors egzaminuotojo darbas atrodo rimtas, jame netrūksta emocijų. „Kai žmogus viską daro teisingai: važiuoja tvarkingai, laikosi taisyklių, o likus keliems metrams iki finišo sustoja įkalnėje ir variklis užgęsta – norisi padrąsinti. Dažnai raminu būsimus vairuotojus sudėtingose situacijose, kartais net susigraudinu. Ne tada, kai neišlaiko – dažniausiai jie patys žino, kur suklydo. Bet kai išlaiko, kai rankos dreba, kai žmogus verkia iš laimės – tada ir man ašaros iš džiaugsmo byra“, – prisipažįsta Jelena.  

Aida pritaria, kad kiekvienas egzaminas – vis kitoks. „Ateina labai skirtingi žmonės. Vieni drąsūs, kiti labai jaudinasi. Kai kurie po kelių bandymų vis tiek grįžta, nenuleidžia rankų. Tokie žmonės palieka didžiausią įspūdį. Tai darbas, kuris kasdien primena, kad už vairo sėdi ne robotas, o žmogus su savo emocijomis, svajonėmis ir baimėmis.“  

Darbas, kuris moko kantrybės ir pagarbos  

Abi egzaminuotojos sutaria – ši profesija reikalauja ne tik taisyklių išmanymo, bet ir didelės atsakomybės.

Egzaminuotojas turi būti susikaupęs, atidus, numatyti situacijas kelyje. Bet kartu ir mokėti palaikyti žmogų, parodyti, kad esame čia ne tam, kad baustume, o tam, kad padėtume tapti geru vairuotoju, jog kiekvienas iš mūsų išėję ar išvažiavę į gatvę jaustumėmės saugiai“, – sako A. Matusevičiūtė.  

Jelena priduria, kad „Regitros“ kolektyvas – didelis palaikymas. „Labai vertinu draugišką atmosferą, pagalbą. Niekas čia nežiūri į kitą kaip į konkurentą. Dalijamės patirtimi, patarimais. Tai darbas, į kurį einu su gera nuotaika.“  

Egzaminuotojos sutaria, kad vairavimo egzaminas žmogui – ne tik testas. „Kartais atrodo, kad mūsų darbas – tiesiog pasakyti „išlaikė“ arba „neišlaikė“. Bet iš tiesų mes matome daugiau: pastangas, emocijas, norą. Kiekvienas egzaminas – mažas gyvenimo išbandymas“, – sako moteris.  

„Svarbiausia – tikėti savimi. Nesvarbu, kiek metų vairuoji ar ką veiki gyvenime – jei nori mokytis, visko galima išmokti. Net tapti egzaminuotoja, nors anksčiau apie tai nebūtum nė pagalvojusi“, – šypsosi J. Samalionienė.

,,Regitra" inf. 

„Kelių infrastruktūra tampa vis išmanesnė: magistralėse turime modernias eismo valdymo technologijas, kurios leidžia greitį pritaikyti prie realių oro sąlygų. Dabar žiemos švelnesnės, todėl jas galime išnaudoti koreguojant greičio apribojimus be jokių papildomų kaštų. Jei oro sąlygos geros, vairuotojai galės važiuoti greičiau ir sutrumpinti kelionės laiką tarp dviejų didžiausių šalies miestų. Tai pilotinis projektas, ir šią naujovę vairuotojai galės išbandyti jau nuo lapkričio 1 d.“, – sako susisiekimo ministras Juras Taminskas.

Leistinas greitis būtų dinaminis – jį reguliuos intelektinės transporto sistemos: kelių oro sąlygų stotelės, kintamos informacijos ženklai ir vaizdo kameros. Surinkti duomenys realiu laiku leist automatiškai nustatyti optimalų greitį pagal oro ir kelio būklę. Kintantis greičio ženklas bus atvaizduojamas keliuose esančiuose ekranuose.

Jeigu sąlygos būtų palankios – kelio danga būtų sausa, o oro temperatūra teigiama – būtų leidžiama važiuoti iki 130 km/val. Tačiau esant blogesnėms oro sąlygoms – jei snigtų, danga taptų slidi ar temperatūra kristų žemiau nulio – greitis būtų mažinamas iki 110 km/val. ar dar labiau. Lietuvos policija palaiko šią iniciatyvą, tačiau primena, kad saugumas kelyje pirmiausia priklauso nuo pačių vairuotojų elgesio, o ne tik nuo greičio apribojimų. 

,,Primename vairuotojams, kad siūlomas leidimas važiuoti iki 130 km/val. greičiu žiemos metu jokiu būdu nereiškia pareigos taip važiuoti. Kai net moderniai įrengtuose kai kuriuose magistralinių kelių ruožuose toks greitis būtų leidžiamas, svarbiausi yra vairuotojų atidumas ir atsakomybė. Visada raginame vairuotojus įvertinti realias eismo ir oro sąlygas, kelio dangos būklę bei matomumą – jei sąlygos prastos, greitį būtina sumažinti, net ir esant aukštesnei leistinai ribai. Be to, esant tam tikroms oro sąlygoms turi būti galimybė ženkliai sumažinti važiuojančiųjų greitį, o mes, policija, tokiose vietose vykdysime policijos kontrolės priemones", – sako Policijos departamento viešosios tvarkos biuro vadovas Vytautas Grašys.

Tokia dinaminė greičio reguliavimo sistema sėkmingai taikoma Vokietijoje. „Via Lietuva“ bendradarbiaujant su Vokietijos ekspertais parengtos rekomendacijos, kokiomis sąlygomis ir pagal kokius kriterijus galima didinti ar mažinti leistiną greitį. Informacija iš kelių oro sąlygų stotelių bus atnaujinama kas 5–10 minučių – jei bent vienas parametras neatitiks reikalavimų, maksimalus greitis automatiškai bus sumažintas siekiant užtikrinti maksimalų eismo saugumą.

„Via Lietuva“ teigia, kad sistema visiškai paruošta diegimui – apmokyti specialistai ir sukurti algoritmai, leidžiantys greitai reaguoti į kintančias sąlygas. „Mes žengėme dar vieną žingsnį į išmanesnę kelių infrastruktūrą. Pirmą kartą Lietuvoje žiemos metu vairuotojai galės važiuoti greičiau, kai tai leidžia oro ir eismo sąlygos. Šiuolaikinės technologijos leis greitį pritaikyti prie realios situacijos: kai kelias sausas ir matomumas geras, bus galima važiuoti iki 130 km/val., o esant prastesnėms sąlygoms – saugiau ir lėčiau. Vis dėlto tikimės, kad vairuotojai visada rinksis saugų greitį. Raginame būti atidžius, neskubėti keliuose ir saugoti save bei kitus – atsakingas elgesys kelyje išlieka svarbiausias“, – teigia „Via Lietuva“ vadovas Martynas Gedaminskas.  

Šiuo metu galimybė taikyti tokį dinaminį greičio reguliavimą egzistuoja magistralėje A1 tarp Vilniaus ir Kauno bei A5 ruože nuo Garliavos iki Marijampolės. Ateityje planuojama dinaminį greičio reguliavimą diegti toliau – iki Klaipėdos bei iki Lenkijos sienos. Iki metų pabaigos „Via Lietuva“ parengs planą, kuriuose kelių ruožuose ir kiek tokių intelektinių transporto sistemų turėtų atsirasti.

Valstybinės reikšmės keliuose šiuo metu veikia 170 kelių oro sąlygų stotelių, kurios realiu laiku renka ir perduoda duomenis apie oro sąlygas ir kelio dangos būklę. Šių stotelių tinklas – svarbi eismo saugos ir kelių priežiūros sistemos dalis, leidžianti tiek kelių priežiūros specialistams, tiek vairuotojams tinkamai pasiruošti kelionėms ir sumažinti rizikas kelyje.

Šiuo metu magistraliniame kelyje A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda įrengti 49 KIŽ postai, A5 kelyje Kaunas–Marijampolė–Suvalkai – 25, A17 Panevėžio aplinkkelyje – 24. KIŽ, veikiančiuose kaip vaizdo ekranai, atvaizduojami greičio ribojimų ir įspėjamieji kelio ženklai, kurių vairuotojai paisyti privalo. Kaip nurodoma Kelių eismo taisyklėse, jeigu kelio ženklo ir kelių ženklinimo reikalavimai skiriasi, reikia vadovautis kelio ženklu. Kai kelyje įrengti kintamos informacijos kelio ženklai, vadovaujamasi kintamos informacijos kelio ženklais. Be abejo, visais atvejais vairuotojai patys turi atsakingai vertinti eismo sąlygas bei pasirinkti saugų važiavimo greitį, kuris yra mažesnis už leistiną maksimalų važiavimo greitį arba lygus jam.

Susisiekimo ministerijos inf.

Rudasis lokys – retas, tačiau pavojingas svečias 

• Pastebėjus rudąjį lokį, svarbiausia išlaikyti saugų atstumą.
• Jokiu būdu negalima artėti, filmuoti, fotografuoti  gyvūno, jo persekioti ar mėginti jį nubaidyti.
• Jeigu lokys atsistoja ant užpakalinių kojų, tai dar nereiškia, kad jis ruošiasi pulti – taip gyvūnas bando geriau apžvelgti aplinką.
• Jei gyvūnas ima artėti, patariama išlikti ramiems, nepanikuoti, atsistoti tiesiai, pakelti rankas, o esant grupei – susiburti kartu, atrodant didesniems.
• Negalima šūkauti, mojuoti ar bėgti – tai gali sukelti lokiui stresą ar paskatinti puolimą.
• Apie pastebėtą rudąjį lokį būtina nedelsiant pranešti skubiosios pagalbos tarnybų numeriu 112.

Laukiniai gyvūnai miestuose – įprastas reiškinys

Urbanizacija artina žmonių gyvenamąsias teritorijas prie laukinių gyvūnų buveinių, todėl stirnos, lapės, briedžiai ir kiti laukiniai gyvūnai miestų ribose tampa vis labiau įprastu reiškiniu. Tokie gyvūnai dažnai ieško maisto, tačiau jų šėrimas ar bandymas prisijaukinti kelia pavojų. Maitinami gyvūnai gali prarasti savisaugos instinktą, priprasti lankytis gyvenvietėse, kur jų tyko automobiliai, naminiai augintiniai ar kiti pavojai. 

Dažniausiai miestuose sutinkamos lapės, ieškančios lengvo maisto gali patraukti prie buitinių atliekų konteinerių, taip pat neretai sutinkamos į miestus atklydusios stirnos. 

Svarbu atsiminti, kad nei paukščių, nei laukinių gyvūnų šerti šiltuoju metų laiku nereikia. Tai paukščiams ir laukiniams gyvūnams gali pakenkti. 

Pastebėjus laukinį gyvūną savo kieme ar parke, svarbiausia jį stebėti iš tolo ir nesikišti. Jei gyvūnas atrodo sveikas ir aktyvus, jam pagalbos nereikia – jis pats ras kelią atgal į gamtą. 

Jeigu automobiliu kliudėte arba ant kelio pastebėjote jau partrenktą laukinį gyvūną – praneškite skubiosios pagalbos tarnybų tel. 112. 

Jei pastebite sužeistą gyvūną arba jis elgiasi nenatūraliai, reikėtų skambinti skubiosios pagalbos tarnybų numeriu 112. Gyvūnui padėti gali tik specialistai – gyventojų bandymas tai daryti patiems gali sukelti papildomą stresą ar net sužaloti gyvūną. 

Aplinkos apsaugos departamentas yra parengęs atmintinę apie tai, kaip reikia elgtis pastebėjus laukinį gyvūną.

Aplinkos apsaugos departamento inf. 

Gyventojus ar vairuotojus, mačiusius ar vaizdo registratoriais užfiksavusiais šį eismo įvykį, ar galinčius suteikti bet kokios reikšmingos informacijos, prašome kreiptis į į Kauno apskr. VPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-iojo skyriaus pareigūnus telefonu +370 700 63 474; 112 arba el. paštu ieva.mirinaviciene@policija.lt.

Tyrimą organizuoja ir jam vadovauja Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokurorai.

Kauno apskr. VPK inf.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad jei įstatymai ar sutartis nenustato kitaip, naujai suformuotoje mažaaukščių namų teritorijoje esančių sklypų savininkai privalo prisidėti prie jiems reikalingos inžinerinės infrastruktūros (pvz., kelių, vandentiekio, nuotekų, apšvietimo ir pan.) įrengimo ir išlaikymo išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje ieškovė – gyvenamųjų namų statybos bendrija – prašė priteisti iš atsakovės, kuri nėra šios bendrijos narė, tačiau yra mažaaukščių gyvenamųjų namų teritorijoje esančių dviejų žemės sklypų savininkė, skolą už bendrojo naudojimo objektų įrengimą, priežiūrą ir eksploatavimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinio netenkino. Teismai savo sprendimus motyvavo tuo, kad atsakovė nėra įgijusi ieškovės nurodytų inžinerinės infrastruktūros objektų nuosavybės teise (nėra jų bendraturtė) ir jais nesinaudoja.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad kitos paskirties žemės sklypuose esantys inžinerinės infrastruktūros objektai yra būtini siekiant sudaryti galimybę naudoti pagal paskirtį mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai skirtus žemės sklypus, todėl tokie inžinerinės infrastruktūros objektai yra laikomi mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai skirtų žemės sklypų priklausiniais. Tokie žemės sklypai su juose esančiais nekilnojamaisiais daiktais (be kita ko, inžinerinės infrastruktūros objektais) priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai skirtų žemės sklypų savininkams, jeigu įstatyme ar sutartyje nenustatyta kitaip.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kaip turi būti nustatomos mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai skirtų žemės sklypų savininkų įgyjamos idealiosios dalys į naujai sukuriamus skirtingus inžinerinės infrastruktūros objektus.

Kasacinis teismas nurodė, kad teismai neišnagrinėjo iš esmės kilusio ginčo ir nenustatė faktinių aplinkybių, turinčių teisinę reikšmę, sprendžiant dėl detaliojo plano sprendinių vykdytojo (vykdytojų) ir subjekto, kuris taps sukurtų inžinerinės infrastruktūros objektų savininku, todėl panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

2025 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-137-403/2025). Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje.

Šio pranešimo tikslas informuoti visuomenę apie kasacinio teismo nagrinėjamas bylas ir jose sprendžiamus esminius teisės aiškinimo ir taikymo klausimus. Tai nėra oficialus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties tekstas. Pranešimas neatspindi visos nutartyje išdėstytos teisinės argumentacijos, juo negali būti remiamasi kaip bylų nagrinėjimo teisės šaltiniu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo inf. 

Į aikštę paimti peticijos atėjo Ministrės pirmininkės patarėjas ryšių su Seimu klausimais Tadas Vinokur ir patarėja kultūros klausimais Ingrida Kutkienė. Peticija nuo kultūros bendruomenės perduota su 71444 oficialiai patvirtintais parašais, tarp kurių ir 277 kultūros, meno ir pilietinės visuomenės organizacijos – valstybiniai teatrai, muziejai, bibliotekos, leidyklos, festivalių organizatoriai, meno sąjungos, kūrėjų asociacijos, švietimo įstaigos, kultūros iniciatyvos ir nevyriausybinės organizacijos.   

Rugsėjo 22 d. Kultūros ministerijos perdavus partijai „Nemuno aušra“, kultūros lauko atstovai – menininkai, kuratoriai, rašytojai, dizaineriai, architektai, muzikantai, aktoriai, kritikai, muziejininkai, prodiuseriai, NVO ir festivalių vadovai – išreiškė gilų susirūpinimą dėl sprendimo „išmainyti Kultūros ministeriją kaip politinių derybų objektą“. Jie išreiškė susirūpinimą, kad partija „Nemuno aušra“ niekada nerodė reikalingų kompetencijų šiai valstybės sričiai valdyti ir nėra įsipareigojusi saugoti kultūros autonomiją.  

Dešimčių tūkstančių piliečių pasirašyta peticija tapo ne tik kultūros bendruomenės, bet ir visuomenės brandos ženklu – pilietišku reagavimu į situaciją, kai kyla pavojus pamatinėms vertybėms – tiesai ir laisvei. Akcija „Mes esame kultūra: peticijos vardų skaitymas“ – tai ir simbolinė padėka kiekvienam iš pasirašiusiųjų.   

Peticijos pabaigoje išreikštas pažadas – „Mes patvirtiname, kad kultūros bendruomenė nebus tyli, kai pažeidžiami demokratiniai principai ir keliamas pavojus mūsų kultūros institucijoms. Kultūra nėra prekė. Kultūra yra laisvos ir demokratinės tautos šerdis“ – nuosekliai tęsiamas. Protestas tapo jungiančiu reiškiniu, apėmusiu skirtingus miestus, institucijas ir profesijas – nuo didžiųjų scenų iki regioninių kultūros centrų, palaikymą išreiškia ir kiti sektoriai. Vieningai siekiama bendro tikslo – apsaugoti kultūrą nuo prorusiškų, antisemitinių, demokratines vertybes paminančių politinių jėgų.  

Socialdemokratams toliau vengiant aiškiai atsakyti, ar „Nemuno aušros” atstovai dalyvaus Kultūros ministerijos valdyme, vilkinant ministro skyrimą ir tik imituojant dialogą su bendruomene, Kultūros asamblėjos iniciatyvinė grupė pakvietė jungtis į visą mėnesį truksiantį protestą „Mes esame kultūra“. Vilniuje, Klaipėdoje ir Šiauliuose kultūros bendruomenės vykdo akciją „Aš (at)stovėsiu iki galo. O Tu?“. Visuomenė ir skirtingos įstaigos bei organizacijos aktyviai įsitraukė į solidarumo su Ukraina akciją „Nubausk ir mane“. Protesto mėnesis baigsis lapkričio 21 dieną finaline akcija Vilniuje, prie kurios palaikyti kultūros bendruomenės jungsis ir kitų sektorių atstovai.  

VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas sako, kad šis renginys – išskirtinis pagarbos žmonėms, prisidėjusiems prie medicinos mokslo pažangos, ir būsimų medikų ugdymo ženklas, taip pat – dėkingumo jų šeimoms išraiška.

„Ši ceremonija reikšminga ne tik Universiteto bendruomenei, bet ir visai visuomenei. Kiekvienas žmogus, paaukojęs savo kūną medicinos mokslui, dovanoja galimybę būsimiems gydytojams mokytis realios kūno anatomijos, o mums visiems – galimybę siekti pažangesnės medicinos. Ši ceremonija – mūsų nuoširdus padėkos ženklas jiems ir jų artimiesiems už šią kilnią dovaną“, – sako prof. R. Petrauskas.

VU Medicinos fakulteto dekanas prof. Dalius Jatužis pabrėžia, kad kūno donorystė – ypatingas pasitikėjimo ir atsidavimo ženklas.

„Žmonės, dovanodami savo kūną medicinos mokslui, suteikia neįkainojamą galimybę mokytis ir tobulėti. Tai – kilnūs ir tylūs geradariai, kurių pasirinkimas liudija didžiulį pasitikėjimą būsimais gydytojais. Kiekvienas studentas, susidūręs su šia dovana, mokosi ne tik anatomijos, bet ir pagarbos, atjautos bei atsakomybės. Šių žmonių auka tampa pamoka visam gyvenimui – priminimu, kad medicina prasideda nuo dėkingumo ir pagarbos žmogui“, – sako prof. D. Jatužis.

VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vadovė prof. Janina Tutkuvienė įsitikinusi, kad žmogaus kūno dovanojimas medicinos studijoms ir mokslui – tai vienas kilniausių ir prasmingiausių poelgių, kokį galima padaryti.

„Žmonės, dovanojantys savo kūną po mirties anatomijos studijoms, yra pralenkę laiką savo mąstymu, drąsa, pasiaukojimu, altruizmu ir supratimu, koks gali būti prasmingas pasitarnavimas net ir po mirties“, – sako anatomė prof. J. Tutkuvienė.

Iškilminga donorų pagerbimo ceremonija prasidės 10.00 val. VU Medicinos fakultete (Čiurlionio g. 21, 104 aud.). Čia artimieji, akademinės bendruomenės nariai, studentai ir dėstytojai galės atsisveikinti su 27 kremuotais palaikais, kuriuos palaimins VU kapelionas Aldonas Gudaitis.

Nuo 12.15 val. procesija pajudės į Antakalnio kapines, kur 13.00 val. prasidės iškilminga laidojimo ceremonija specialiai įrengtoje kapavietėje. Kremuotus palaikus į paskutinę kelionę palydės geradarių artimieji, VU kapelionas, rektorius prof. R. Petrauskas, Medicinos fakulteto dekanas prof. D. Jatužis, Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja prof. J. Tutkuvienė, taip pat kiti Medicinos fakulteto darbuotojai, dėstytojai ir studentai.

VU Medicinos fakulteto Anatomijos ir histologijos katedra kasmet sulaukia vidutiniškai 35 kūno donorystės pareiškimų ir apie 6–10 donorų kūnų. Paaukoti kūnai pasitarnauja medicinos studentų anatomijos mokymui, gydytojų tobulinimosi programoms ir moksliniams tyrimams, padedantiems geriau suprasti žmogaus organizmą ir tobulinti esamus gydymo metodus.

 Vilniaus universiteto inf. 

Inovacijų agentūros projekto Silicio slėnyje „InnoHub Lithuania“ mentorė, startuolių rinkodaros specialistė ir Berklio universiteto dėstytoja Shira Abel pataria lietuviams, siekiantiems eksportuoti į JAV, pasitelkti elgesio inžineriją. Anot jos, ši psichologijos sritis gali tapti galingu įrankiu optimizuojant rinkodaros strategijas ir didinant pardavimus.

„JAV yra itin patraukli partnerė lietuviškam eksportui. JAV ekonomika išlieka stebėtinai atspari – net ir sudėtingomis globaliomis sąlygomis. Augimą skatina produktyvumo didėjimas ir didelis vidaus vartojimas, kuris sudaro net 70 proc. bendro vidaus produkto. Siekiant veikti tokioje didelėje rinkoje yra labai svarbu atkreipti dėmesį į tam tikras rinkodaros strategijas, kurios gali padėti tai padaryti,“ – teigia Inovacijų agentūros Tarptautinių partnerysčių skyriaus vadovė Indrė Balčiūnaitė.

Elgesio inžinerijos esmė

Pasak specialistės, elgesio inžinerija remiasi paprasta idėja – tam tikri jausmai skatina žmogų veikti. Rengiant rinkodaros kampanijas svarbu suprasti, kokie jausmai ir hormonai veikia pirkėją bei kaip su jais sąveikauti.

„Sprendimus priimame ne tik logika, bet ir hormonais,“ – aiškino S. Abel. – „Pavyzdžiui, kortizolis, dar vadinamas streso hormonu, slopina kūrybiškumą ir sprendimų priėmimą, todėl rinkodaroje verta vengti streso keliančių situacijų.“

Kitas svarbus hormonas – serotoninas, susijęs su pasididžiavimu ir statusu. „Kai žmogus jaučiasi svarbus, jis linkęs būti lojalus prekės ženklui,“ – paaiškino ji. Pirkėjo išskirtinumo jausmą galima skatinti suteikiant ypatingą statusą, pavyzdžiui, vadinant jį „platininiu klientu“.

Oksitocinas – meilės ir draugystės hormonas – išsiskiria per fizinį kontaktą, todėl jį aktyvinti skaitmeninėje erdvėje sudėtinga. Dėl to gyvas bendravimas yra itin vertingas. Tuo tarpu dopaminas, siejamas su netikėtu atlygiu ir priklausomybės mechanizmu, dažnai skatinamas skaitmeninėje aplinkoje.

Norepinefrinas, dar žinomas kaip „baimės ką nors praleisti“ hormonas, aktyvuojamas sukuriant skubos jausmą, pavyzdžiui, siūlant riboto laiko pasiūlymus.

Veiksmų paleidikliai rinkodaroje

S. Abel išskyrė kelis psichologinius triukus, kurie padeda išgauti norimą auditorijos reakciją. Vienas jų – „inkaravimas“ (angl. anchoring), kai pirmiausia siūloma aukštesnė kaina, dėl kurios vėlesni pasiūlymai atrodo patrauklesni.

Kitas – „koja duryse“ (angl. foot-in-the-door) metodas, kai pradžioje pateikiamas nedidelis prašymas, paruošiantis klientą vėlesniam didesniam veiksmui. Skaitmeninėje erdvėje tai gali būti prašymas palikti atsiliepimą ar atsakyti į klausimą pardavimo pradžioje. Priešingas šiam metodui yra „koja veide“ (angl. foot-in-the-face) – kai pirmiausia prašoma per daug, o paskui siūlomas mažesnis, labiau priimtinas variantas.

Ji taip pat pabrėžė abipusiškumo (angl. reciprocity) principą: „Jeigu žmogui duodi ką nors vertingo, jis jaučia pareigą atsilyginti.“ Tarp kitų metodų – grūdinimas (angl. priming), kai su prekės ženklu siejamos teigiamos emocijos, ir paprastas eksponavimas, kai pasikartojanti žinutė geriau įstringa atmintyje.

Svarbu vengti „analizės paralyžiaus“ (angl. analysis paralysis) – situacijos, kai per daug pasirinkimų atbaido pirkėją. Pasak S. Abel, „kartais mažiau yra daugiau – supaprastinkite pasirinkimus.“

 Inovacijų agentūros inf.

Svarbiausias egzamino tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į saugų elgesį keliuose, paskatinti eismo dalyvius prisiminti, pasikartoti Kelių eismo taisykles (KET). Tokiu būdu „Via Lietuva“ siekia skatinti atsakingai elgtis keliuose, pakviesti įvairius eismo dalyvius – moksleivius ir suaugusiuosius, pėsčiuosius ir pradedančius ar patyrusius vairuotojus – pasitikrinti ar atnaujinti žinias.

„Pirmą kartą surengtas visuotinis saugaus eismo egzaminas patvirtino, kad visuomenė ne tik domisi šia tema, bet ir yra pasirengusi aktyviai prisidėti prie saugesnės eismo aplinkos kūrimo. Siekiame, kad Lietuvos keliuose nežūtų nė vienas žmogus – tai ambicingas, bet būtinas tikslas, kurį galime pasiekti tik visi kartu, sąmoningai laikydamiesi eismo taisyklių. Žinios, pagarba kitam ir atsakingas elgesys – tai kertiniai saugaus eismo principai. Dėkojame tūkstančiams žmonių, kurie skyrė laiko įsivertinti savo žinias, tai – svarbus žingsnis saugesnių kelionių link“, – teigia „Via Lietuva“ generalinis direktorius ir saugaus eismo egzamino komisijos pirmininkas Martynas Gedaminskas.

Dviejose grupėse – moksleivių ir suaugusiųjų – besivaržantys dalyviai turėjo atsakyti į 20 uždarų ir vieną atvirą klausimą apie vairuotojų, pėsčiųjų, dviratininkų, keleivių saugumą. Moksleivių grupėje egzamino testą sprendė beveik 2 tūkst. dalyvių, suaugusiųjų – kiek daugiau nei 4 tūkst. Aktyviausi buvo Vilniaus (41 %), Kauno (25 %) ir Klaipėdos (7 %) miestų gyventojai.

Susumavus rezultatus, paaiškėjo nugalėtojai. Suaugusiųjų grupėje pirmoji buvo Indrė Semionovaitė iš Vilniaus, antroje vietoje Anelė Mocevičė iš Kauno ir trečias liko J. L. iš Anykščių rajono. Moksleivių grupėje nugalėjo Povilas Klenauskas iš Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos, antroje vietoje – Kasparas Baranauskas iš Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos, o trečia – Luka Bronušaitė iš Akmenės rajono Ventos gimnazijos. Aktyviausiai egzamine dalyvavo Vilniaus šv. Kristoforo gimnazija.

Nugalėtojus artimiausiu metu pasieks dovanos – išmanūs laikrodžiai, elektroninės skaityklės bei atributikos rinkiniai.

Didesnę dalį egzamino klausimų sudarė Kelių eismo taisyklės, kurių privalo laikytis automobilių, dviračių, paspirtukų vairuotojai. Moksleiviai dažniausiai klydo atsakydami į klausimą, kada važiuojant važiuojamąja dalimi elektriniu paspirtuku, privaloma vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais. Svarbu žinoti, kad dviračių, elektrinių paspirtukų vairuotojai, važiuodami važiuojamąja dalimi, privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba šios priemonės priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o gale – raudonos šviesos žibintas.

Suaugusiesiems sunkiau buvo atsakyti į klausimą apie „korį“ – kokiu atveju galima sustoti ant sankryžoje geltonomis linijomis užbrūkšniuoto ploto („korio“). Pagal KET, atliekant posūkį į kairę,

dažnu atveju reikia įvažiavus į sankryžą joje sustoti norint praleisti priešinga kryptimi artėjančias transporto priemones. Tokiu atveju sustoti – nedraudžiama.

Daugiausiai sunkumų dalyviams sukėlė klausimai apie paspirtukų ir dviračių eismo taisykles, geltono šviesoforo signalą, kelio ženklus, pavyzdžiui, stovėjimo vietas pagal darbo ir poilsio dienas. Šie rezultatai rodo, kad daugeliui vis dar trūksta žinių apie naujesnius, kasdienybėje vis dažniau pasitaikančius eismo elementus.

Egzamino analizė atskleidė, kad geriausiai žinomos vairuotojų ir pėsčiųjų elgesio taisyklės, o daugiausia iššūkių sukėlė klausimai apie paspirtukų eismą ir specialų kelių ženklinimą. Tai rodo, jog dalis eismo dalyvių kartais vis dar vadovaujasi įpročiais, o ne naujausiomis Kelių eismo taisyklėmis.

Kelių eismo taisyklės keičiasi, todėl visiems eismo dalyviams naudinga kartas nuo karto pasitikrinti savo žinias. KET mokėjimas, jų laikymasis ir atsakingas eismo dalyvių elgesys yra saugių kelionių pagrindas.

  „Via Lietuva“  inf. 

Vykdant remonto darbus, bus keičiama dalis įdubusios važiuojamosios dangos, frezuojamas asfaltas, atliekami smulkūs betonavimo darbai bei įrengiama perdangos hidroizoliacija.

Darbus atliks AB  „Kelių priežiūra“.

Vairuotojus prašome stebėti kelio ženklus ir jais vadovautis.

Atsiprašome už laikinus nepatogumus.

Kas yra elektromagnetinis laukas?

Elektromagnetiniai laukai (EML) – tai nematomi energijos laukai, kuriuos sukuria elektros srovės. Skirstomi į:

• Žemo dažnio EML (pvz., elektros laidų poveikis, buitiniai prietaisai);
• Aukšto dažnio EML (radijo bangos, mikrobangos – kaip tik čia patenka mobiliojo ryšio antenos, Wi-Fi, mikrobangės krosnelės).

Ryšio antenos dažniausiai skleidžia nejonizuojančią spinduliuotę, t. y. nepakankamai stiprią, kad pažeistų DNR ar sukelti tiesioginį ląstelių pažeidimą, kitaip nei, pavyzdžiui, jonizuojanti spinduliuotė (rengeno spinduliai ar radiacija).

Judriojo ryšio antenos, kaip jos veikia?

Mobiliojo ryšio antenos (2G, 3G, 4G, 5G) veikia naudodamos radijo dažnio (RF) elektromagnetines bangas, dažniausiai 700 MHz–3.5 GHz diapazone. Jos skleidžia signalus nuolat, bet galia (W) yra gana nedidelė ir tolygiai sklinda į tam tikras kryptis. Daugiausia energijos patenka į aplinką esant arti antenos arba tiesiai jos kryptimi.

Galimas poveikis žmogaus sveikatai, mokslinių tyrimų apžvalga:

• Pasaulio sveikatos organizacija (PSO): iki šiol nėra patikimų įrodymų, kad žemo intensyvumo elektromagnetiniai laukai, kuriuos skleidžia ryšio antenos, turėtų kenksmingą poveikį žmonių sveikatai, jei jų lygis neviršija tarptautinių rekomendacijų.
• Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra (IARC): 2011 m. klasifikavo radijo dažnio spinduliuotę kaip galimai kancerogeninę žmonėms (2B grupė) – tai reiškia, kad tam tikras galimas ryšys su vėžiu yra, bet įrodymai nepakankami.
• Ilgalaikiai tyrimai: didelės apimties tyrimai (pvz., „Interphone“ tyrimas) nerado aiškaus ryšio tarp mobiliųjų telefonų naudojimo ar gyvenimo šalia antenų ir padidėjusios vėžio rizikos.

Kokie yra saugumo standartai? Tarptautinės organizacijos, tokios kaip ICNIRP (Tarptautinė apsaugos nuo nejonizuojančiosios spinduliuotės komisija), nustato leistinas elektromagnetinio lauko intensyvumo ribas, kurios laikomos saugiomis. Lietuvoje leistinas elektromagnetinio lauko intensyvumas gyvenamojoje aplinkoje yra 10 μW/cm² (mikrovatai kvadratiniame centimetre), o tai dažniausiai nepasiekiama net arti antenos.

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie sveikatos apsaugos ministerijos:

• Vykdo radiotechninių objektų valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka derina ūkio subjektų pateiktus radiotechninės dalies projektus ir elektromagnetinės spinduliuotės stebėsenos planus;
• Atlieka elektromagnetinės spinduliuotės stebėseną visuomenės aplinkoje, ypač susijusią su 5G ir kitų radijo tinklų plėtra.

Šiuo metu nėra mokslinių įrodymų, kad judriojo ryšio antenos, veikiančios leistinomis ribomis, kenktų sveikatai. Technologijų pažanga neišvengiama, tačiau ji turi eiti kartu su atsakingu požiūriu į visuomenės sveikatą, viešumu ir nuolatiniu moksliniu vertinimu.

Lietuvos antstolių rūmų (LAR) užsakymu atlikta reprezentatyvi visuomenės nuomonės apklausa atskleidžia, kad net 65 proc. gyventojų mano, jog alimentai nemokami sąmoningai: slepiamos pajamos, dirbama neoficialiai, turtas perrašomas artimiesiems. Daugiau nei pusė (53 proc.) respondentų teigia, kad dėl to labiausiai nukenčia vaikas.

LAR prezidiumo narys, antstolis Jonas Petrikas pabrėžia, kad ši problema išryškina sisteminio požiūrio į vaiko teises trūkumą.

„Didžioji dalis visuomenės mato, kad alimentų nemokėjimas – tai sąmoningas pareigų vengimas, o ne laikini nesklandumai. Deja, šiandien sistema leidžia tokiam elgesiui klestėti: skolininkas gali gyventi „šešėlyje“, o vaikas lieka be būtiniausių dalykų. Mes kalbame ne apie paprastą skolą, o apie vaiko teisę į išlaikymą. Tai nėra sritis, kur galima „atostogauti“ nuo atsakomybės“, – spaudos konferencijoje „Alimentai – ne skola?“ sakė antstolis J. Petrikas.

Valstybė kasmet skiria daugiau kaip 20 mln. eurų vaikų išlaikymo išmokoms. Jas gauna
18 tūkst. vaikų, nesulaukiančių alimentų iš savo tėvų, tačiau ši suma kompensuoja tik nedidelę dalį vaikams priteistų lėšų.  

Skolininko interesai svarbesni už vaiko poreikius?

2024 m. gruodį įsigaliojęs teisinis reguliavimas leidžia skolininkams pasinaudoti vadinamosiomis „skolų atostogomis“ net ir tais atvejais, kai reikia mokėti alimentus vaikams. Jei skolininkas įsidarbina legaliai, jis gali prašyti sustabdyti vykdomąją bylą.

„Antstolis privalo stabdyti alimentų išieškojimą, nepaisant to, kad tuo metu būtinos lėšos vaiko sveikatos priežiūrai ar mokyklos reikmenims. Individualios aplinkybės nevertinamos, prioritetas suteikiamas ne vaikui, o skolininkui“, – teigia LAR atstovas.  

Anot jo, kyla abejonių, ar toks teisinis reguliavimas atitinka Konstituciją. Abejonių kilo ir Marijampolės apylinkės teismui, kuris vasaros pabaigoje kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti, ar Civilinio proceso kodekso 626 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijai. Ši įstatymo nuostata įpareigoja antstolį sustabdyti alimentų išieškojimą, jeigu bent pusmetį nedirbęs skolininkas įsidarbina legaliai ir pateikia prašymą suteikti vadinamąsias „skolų atostogas“.

„Teismas pažymėjo, kad toks reguliavimas leidžia laikinai nemokėti alimentų net ir tuo atveju, kai vaikas turi specialiųjų poreikių. Teismui kilo klausimas, ar toks reguliavimas atitinka Konstitucijoje įtvirtintą vaiko interesų pirmumo principą ir tėvų pareigą išlaikyti vaikus iki pilnametystės“, – aiškina J. Petrikas.

Sprendimas – išimtys alimentams

Bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos rezultatai rodo, kad visuomenė nelikusi nuolaidžiauti alimentų nemokėtojams. Daugiau nei pusė (54 proc.) apklaustųjų pritaria griežtesnėms sankcijoms, tokioms kaip vairuotojo pažymėjimo atėmimas. Beveik pusė (47 proc.) respondentų palaiko baudų taikymą. Be to, 40 proc. apklaustųjų mano, kad antstoliams turėtų būti suteikta daugiau įgaliojimų išieškant alimentus, pavyzdžiui, galimybė išieškoti vaikui priteistas lėšas iš pašalpų ar nedarbo išmokų.

LAR siūlo įstatyme įtvirtinti, kad „skolų atostogos“ nebūtų taikomos alimentų skoloms, arba būtų taikomos tik išimtiniais atvejais – individualiai įvertinus skolininko ir kreditoriaus situaciją.

„Antstolis geriausiai žino realią skolininko finansinę padėtį ir gali objektyviai palyginti ją su vaiko interesais. Todėl būtent jam galėtų būti suteikta teisė vertinti, ar „skolų atostogos“ konkrečiu atveju yra pagrįstos. Tai būtų ne tik racionalu, bet ir socialiai teisinga“, – argumentuoja J. Petrikas.

Alimentų nemokėjimas – ekonominio smurto forma

Organizacijos „Mama mums rūpi“ vadovė Asta Petraitienė primena, kad išsiskyrus šeimai vaikus dažniausiai augina mama. Kai tėvas atsisako finansiškai prisidėti prie vaikų auginimo, moteriai tenka dviguba našta neturint dvigubų resursų.

„Neturėdama finansinės paramos, mama netenka saugumo jausmo, galimybės ilsėtis, atsikvėpti, pasirūpinti savimi. Nuolatinė įtampa, vienatvė ir neapibrėžtumas ilgainiui gali vesti į perdegimą, depresiją ar nerimo sutrikimus. Tai – natūrali žmogaus reakcija į gyvenimą be atramos“, – pabrėžia A. Petraitienė.

Jos žodžiais, alimentų nemokėjimas, kai vienas iš tėvų sąmoningai atsisako prisidėti prie bendrų vaikų išlaikymo, turi būti traktuojamas kaip ekonominio smurto forma. Nors šeimos po skyrybų gyvena atskirai, tėvystės atsakomybė išlieka bendra.

„Moterys pasakoja, kad „susitvarkyti“ spaudžia ir darbdaviai ir, mokyklos, ir visuomenė. Jos dirba dieną, vakare ruošia pamokas su vaikais, o naktį imasi papildomo darbo. Ir tada, kai viskas tampa per sunku, išgirsta klausimą: „Ar tėvas padeda?“ Bet tėvas neturėtų padėti – jis turi prisiimti savo 50 proc. atsakomybės“, – pažymi ji.

A. Petraitienės teigimu, leisdama skolininkams pasinaudoti „skolų atostogomis“, valstybė siunčia aiškią žinutę – kad skolininko interesai svarbesni nei vaiko kasdienybė ir motinos sveikata. Toks sprendimas gilina bejėgiškumo jausmą ir rodo, kad mama lieka viena – ne tik šeimoje, bet ir valstybėje.

Individualūs tėvų susitarimai – veiksmingiausias kelias

Advokatės ir mediatorės Rasos Kudinavičiūtės-Michailovienės pastebėjimu, vaikų išlaikymo klausimais Lietuvos teismų praktika jau yra iš esmės susiformavusi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pateikęs dvi reikšmingas apžvalgas, kuriose apibendrinti pagrindiniai kriterijai, taikomi nustatant išlaikymo dydį bei keičiant jo formą ar mastą. Vis dėlto keičiantis šeimos santykių modeliams, keičiasi ir praktiniai aspektai, ypač – tėvų bendravimas su vaiku po skyrybų.

„Nuo 2016 m. kasacinio teismo praktikoje pradėti formuoti lygiatėvystės principai, remiantis 50:50 modeliu. Nors Civilinis kodeksas nenumato, kad išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo bendravimo trukmės, praktikoje vis dažniau atsižvelgiama į tėvų indėlį ir ieškoma sprendimų, kaip užtikrinti realų pareigų vykdymą bei išvengti piktnaudžiavimo“, – teigia ji.

Advokatė pabrėžia, kad efektyviausi sprendimai gimsta tada, kai tėvai pasiekia individualizuotus, o ne šabloninius susitarimus.

„Mano patirtis leidžia teigti, kad aiškiai apibrėžtos tėvų susitarimų sąlygos – pavyzdžiui, dėl konkrečių vaiko poreikių ar išlaidų paskirstymo – dažniausiai įgyvendinamos be antstolių įsikišimo. Tokie susitarimai sumažina konflikto riziką ir padeda tinkamai vykdyti pareigas vaikui. Tėvystė ir motinystė turi būti dovana, o ne bausmė“, – apibendrina R. Kudinavičiūtė-Michailovienė.

Komikse prabyla autistiška paauglė Rasa, pasakojanti, kuo ypatingas autistiško žmogaus gyvenimas. Gerdos Jord pieštame pasakojime paliečiamos tokios temos, kaip nematoma negalia, negaliai jautri kalba, ypatingieji pomėgiai, ugdymo pritaikymas, sensorinė integracija, dienotvarkės planavimas, asmeninės šventės, mityba, kasdieniniai įpročiai, sensorinė perkrova, raminimosi būdai, kalbos ir komunikacijos ypatumai, draugystė, šeimos palaikymas ir pagalba šeimai.  Greta kiekvienos komikse vaizduojamos situacijos papildomai pateikiama su atitinkama tema susijusi platesnė informacija ir patarimai, kaip atliepti autistiškų žmonių poreikius.

Spalvotas komikso formatas – tinkamas skaityti telefone arba kompiuteryje. Jį galima atsisiųsti čia.

Nespalvotas – tinkamas atsispausdinti su paprasčiausiu spausdintuvu, norint turėti popierinę versiją. Jį galima atsisiųsti čia.

Komiksas tinkamas skaityti tiek moksleiviams, tiek tėvams, tiek pedagogams, tiek autistiškų žmonių artimiesiems bei patiems autistiškiems žmonėms, kuriems tai būtų įdomu.

Apie autorę: Gerda Jord (Gembickienė) – komiksų autorė. Sukūrė knygas „Karalius nakvos Merkinėje“ (2025), „Daugiabutis“ (2019), „Gertrūda: grafinis Y kartos dienoraštis“ (2016), „10 litų“ (kartu su Migle Anušauskaite, 2012).

Gerda Jord yra baigusi lietuvių filologijos studijas, papildomai studijavo animaciją, specialiąją pedagogiką ir logopediją. Gyvena netoli Vilniaus, augina vaikus, piešia komiksus ir dirba su mokiniais, kuriems reikalingas pastiprinimas ugdantis kalbinius gebėjimus.

Komiksas parengtas įgyvendinant 2025 m. Lietuvos neįgaliųjų draugijos veiklos rėmimo projektą, kurį finansuoja Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Asmenis, vaizdo registratoriais užfiksavusius šį eismo įvykį, važiavusius tuo maršrutu panašiu metu bei galinčius suteikti bet kokios vertingos informacijos, prašome susisiekti su Kauno apskr. VPK Kelių policijos skyriaus pareigūnais tel. 8700 644 86 arba 112 arba arba el. paštu egidijus.indriunas@policija.lt.

„Geopolitinei įtampai neslūgstant, kviečiame gyventojus įgyti žinių, kurios svarbios visiems piliečiams – sužinoti apie išgyvenimą, pilietinio pasipriešinimo būdus, įgyti pirmosios pagalbos įgūdžių. Svarbiausia – pasiruošti iš anksto, nes pasiruošę žmonės geriau miega“, – sako krašto apsaugos viceministras Tomas Godliauskas.

Mokymus organizuojančio Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos (MPPD prie KAM) direktorius Virginijus Vitalijus Vilkelis pabrėžia, kad šių mokymų tikslas – ugdyti visuomenės budrumą ir psichologinį atsparumą.

„Matome, kad priešas naudoja vis įvairesnes hibridines priemones, siekdamas išbandyti mūsų pasirengimą – nuo prekybos centrų padegimų iki dronų ar naikintuvų įskridimų į NATO šalių oro erdvę, nuo istorinių paminklų niokojimo iki dezinformacijos kampanijų. Visuomenė turi išmokti atpažinti šiuos signalus ir reaguoti atsakingai. Šie mokymai – puiki galimybė tam pasiruošti“, – teigia V. V. Vilkelis.

Atsparumo hibridinėms grėsmėms mokymai vyks lapkričio 7 d. Kaune, lapkričio 8 d. Alytuje, lapkričio 29 d. Vilniuje ir Marijampolėje, gruodžio 5 d. Vilniuje. Pilietinio pasipriešinimo mokymai organizuojami lapkričio 8 d. Šiauliuose, lapkričio 9 d. Klaipėdoje, lapkričio 14 d. Vilniuje, lapkričio 15 d. Alytuje. Kiekvienų mokymų trukmė – aštuonios valandos, jie vyksta penktadieniais ir šeštadieniais.

Atsparumo hibridinėms grėsmėms modulis suteikia bazinių žinių ir įgūdžių, padedančių atpažinti hibridines grėsmes, užtikrinti jų prevenciją ir stiprinti visuomenės atsparumą.

Dalyviai supažindinami su hibridinių grėsmių samprata, jų keliama rizika šalies saugumui, mokosi identifikuoti dezinformaciją, propagandą ir kibernetines atakas. Taip pat aptariamos žvalgybos, energetinio saugumo, tarptautinės teisės ir kitos aktualios temos. Vienoje grupėje gali mokytis iki 60 dalyvių – pasiekus šį skaičių, registracija stabdoma.

Pilietinio pasipriešinimo įgūdžių modulis skirtas tiems, kurie nori praktiškai pasiruošti galimiems iššūkiams, remiantis Ukrainos patirtimi. Mokymuose aptariama, kaip elgtis prasidėjus karui, kaip pasirūpinti šeimos saugumu, ką turėtų apimti išvykimo krepšys. Praktinių užsiėmimų metu mokomasi išgyvenimo ir pirmosios pagalbos pagrindų. Vienoje grupėje gali dalyvauti iki 40 žmonių – pasiekus ribą, registracija uždaroma.

Mokymus veda MPPD prie KAM, Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos šaulių sąjungos specialistai. Registruotis galima departamento interneto svetainėje (aktyvi nuoroda čia).

Tokiomis idėjomis Lietuvai dalijasi viena ryškiausių tarptautinių švietimo žvaigždžių, saviorganizuoto mokymosi idėjų pradininkas pasaulyje  – prof. Sugata Mitra, paklaustas, ką darytų, jei vienai dienai būtų paskirtas Lietuvos švietimo ministru.  
 
S. Mitra yra garsaus „Skylė sienoje“ („Hole in the Wall“) eksperimento iniciatorius, įrodęs, kad vaikai gali savarankiškai, be mokytojų priežiūros,  išmokti naudotis technologijomis.  

Šis darbas tapo pagrindu „Minimaliai invazinio švietimo“ (angl. Minimally Invasive Education) koncepcijai ir net įkvėpė Oskaru apdovanotą filmą „Lūšnyno milijonierius“ (angl. „Slumdog Millionaire“).  

Spalio 28 d. S. Mitra lankysis Vilniuje, kur skaitys pranešimą apie mokymosi ateitį ir diskutuos su mūsų šalies švietimo bendruomene bei švietimo politikos formuotojais apie tai, kokių kompetencijų reikės ateities žmogui ir kaip jas ugdyti.   

Ar saviorganizuotas mokymas tiktų ir Lietuvai?  

Viena iš S. Mitra idėjų yra saviorganizuotas mokymas  – mokymosi metodas, kai mokiniai patys aktyviai tyrinėja, kelia klausimus, ieško atsakymų ir mokosi bendradarbiaudami, dažnai su minimaliu suaugusiųjų įsikišimu.  

Paklaustas, ar saviorganizuoto mokymosi principas gali būti veiksmingas visuomenėse, kuriose vis dar vyrauja pagarba autoritetui ir hierarchinėms struktūroms – kaip kai kuriose Lietuvos mokyklose, S. Mitra užtikrina, kad saviorganizuoto mokymosi aplinkas (angl. Self Organised Learning Environments, SOLE) galima sukurti ir veiksmingai taikyti visose kultūrose.  

„Tai patvirtina stebėjimai ir eksperimentai, vykdyti visame pasaulyje per pastaruosius 25 metus“, – teigia mokslininkas.  

Pasak jo, norint paskatinti saviorganizuotą mokymąsi šalyse, kur vis dar dominuoja mokytojo centrinis modelis ir pereiti prie mokinio kaip mokymo proceso centro, jose turėtų atsirasti bent vienas valstybinis egzaminas, kuriame taikomas saviorganizuoto mokymosi principas ir leidžiama naudotis internetu egzamino metu.  

„Tai užtikrintų, kad ši pedagogika būtų įtraukta į visų mokytojų rengimo programas. Esamiems mokytojams turėtų būti privaloma bent kelis kartus praktiškai išbandyti SOLE, kad jie priprastų prie šios idėjos“, – kalba S. Mitra.  

Kaip ugdyti kūrybiškumą ir smalsumą  

Dažnam švietimo darbuotojui kyla klausimų, ar išvis įmanoma ugdyti kūrybiškumą ir smalsumą, kai mokiniai mokomi siekti standartizuotų vertinimo kriterijų. Neaišku, kaip saviorganizuotą mokymąsi suderinti su nacionalinėmis programomis ir egzaminais.  

S. Mitra receptas: internetas turėtų būti įtrauktas į mokyklų programas kaip atskiras dalykas visuose lygiuose

„Tai padarius, tiek pedagogikoje, tiek egzaminuose tektų taikyti tik saviorganizuoto mokymosi metodus, nes mokymo programa keistųsi per greitai, kad dabartinė sistema spėtų prisitaikyti. Smalsumas ir kūrybiškumas atsirastų savaime kaip šio proceso pasekmė“, – aiškina švietimo vizionierius.  

Ar dirbtinis intelektas gali pakeisti mokytojus? 

Profesorius įvardija, kokie būtų pirmieji žingsniai, norint Lietuvos mokyklose pradėti diegti „Mokyklos debesyje“ (School in the Cloud) modelį.  

Tai mokymosi erdvių – virtualių arba fizinių – tinklas, kuriame vaikai dirba grupėmis, tyrinėja „didelį klausimą“ (angl. Big Question), naudojasi internetu kaip pagrindiniu mokymosi įrankiu, o mokytojo vaidmuo yra ne vadovauti, o stebėti, palaikyti, įkvėpti. 

„Bet kurios srities mokymo programa turėtų būti keičiama iš „temų sąrašo“ į „klausimų sąrašą“. Įsivaizduokime, kad tema „žinduoliai“ pakeičiama klausimais, tokiais kaip „Kodėl dramblys turi straublį, o ne įprastą nosį?“ ar „Kodėl paukščiai deda kiaušinius, o katės – ne?“. Mokiniai grupėse turi ieškoti atsakymų internete. Mokytojas tik skatina procesą ir gali net pats nežinoti atsakymų“, –  aiškina S. Mitra. 

Profesorius turi atsakymą ir į vis aktualesniu tampantį klausimą, ar dirbtinis intelektas gali pakeisti mokytoją.  

„Norėdami nukeliauti iš vienos vietos į kitą, nebūtinai turime eiti pėsčiomis – galime naudotis gyvūnais, dviračiais, automobiliais, lėktuvais, laivais... Panašiai, keliaudami mintimis, neturime tik sėdėti ir galvoti – galime „mąstyti“ pasitelkdami knygas, garsą, vaizdo medžiagą, internetą ir, vis dažniau, dirbtinį intelektą. Mokytojų nereikia pakeisti – juos reikia paversti smalsiais ir palaikančiais draugais“, – pabrėžia S. Mitra.  

Ko reikia sėkmingai švietimo reformai   

Lietuva jau daug metų vykdo švietimo reformas, tačiau rezultatai nedžiugina.  

Paprašytas pasidalinti sėkmingos švietimo reformos „receptu“, S. Mitra ramina, jog Lietuva nėra vienintelė šalis, kurioje švietimo „reformų“ rezultatai buvo nepakankami.  

„Beveik visos man žinomos šalys patyrė panašių sunkumų. Pirmiausia turime susitarti, ko norime iš švietimo. Tik tada galime kurti sistemą, kuri atitiktų tuos tikslus. Dabartinė švietimo sistema dažnai yra tiesiog „paklusnumo mokymas“, skirtas kurti vienodus žmones praeities imperijų laikams“, – mano S. Mitra.  

Proga klausimus užduoti tiesiogiai  

Laukiama, kad spalio 28 d. Vilniuje vyksianti S. Mitra paskaita ir diskusija suburs apie 150 Lietuvos švietimo bendruomenės narių.  

Loreta Rekašiutė, susitikimą su S. Mitra mūsų šalyje organizuojančios Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros (LINEŠA) direktoriaus pavaduotoja, ragina Lietuvos švietimo bendruomenę pasinaudoti galimybe dalyvauti šiame nemokame renginyje ir tiesiogiai užduoti klausimus vienai iš ryškiausių mūsų laikų švietimo žvaigždžių.  

„Džiaugiamės, kad mokytojai, švietimo sistemos atstovai turės unikalią ir nemokamą galimybę dalyvauti renginyje, kuriame profesorius Sugata Mitra pasidalins savo patirtimi. Profesorius ne vienerius metus kalba apie mokytojo vaidmenį ugdyme, o dirbtinio intelekto amžiuje ši tema dar aktualesnė, mokytojo profesija įgauna kitą prasmę. Manau, profesorius pateiks netikėtų įžvalgų apie savarankišką mokymąsi ir patars, kaip galime padėti vaikams suprasti, ką vertą žinoti ir gebėti artimiausioje ir tolimoje ateityje", – sako L. Rekašiutė.  

Daugiau informacijos apie renginį rasite čia. 

Apie Sugata Mitra:  

Sugata Mitra – Indijos kompiuterių mokslininkas, švietimo inovatorius, profesorius, labiausiai žinomas dėl savo netradicinio požiūrio į mokymąsi. Jis išgarsėjo 1999 m., atlikęs garsųjį „Hole in the Wall“ eksperimentą, kurio metu vaikai Indijos lūšnynuose patys išmoko naudotis kompiuteriu be jokios pagalbos. 

Remdamasis šiuo atradimu, S. Mitra sukūrė Minimally Invasive Education koncepciją, teigiančią, kad vaikai geba mokytis savarankiškai tinkamoje aplinkoje. Vėliau jis išvystė saviorganizuoto mokymosi aplinkų (SOLE – Self-Organized Learning Environments) modelį, kuriame vaikai dirba grupėmis, tyrinėja „didelį klausimą“ ir mokosi per bendradarbiavimą.  

Jo projektas „School in the Cloud“ sukūrė virtualias mokymosi erdves, o iniciatyva „Granny Cloud“ įtraukė savanorius iš viso pasaulio. Šios iniciatyvos dalyviai – dažnai vyresnio amžiaus žmonės (todėl ir pavadinta „močiutės debesyje“) per internetą bendrauja su vaikais atokiose ar skurdžiose vietovėse, kad palaikytų jų mokymosi motyvaciją ir smalsumą.  

S. Mitros darbai pakeitė požiūrį į švietimą, parodydami, kad smalsumas, bendradarbiavimas ir prieiga prie informacijos gali pakeisti tradicinį mokymosi modelį. Jo idėjos sulaukė pasaulinio pripažinimo, įskaitant TED prizą 2013 m. Šiandien S. Mitra laikomas vienu iš drąsiausių alternatyvaus švietimo mąstytojų pasaulyje.

Pasak paties S. Mitra, nė viena šalis dar nėra įdiegusi jo metodų nacionaliniu mastu, tačiau daugelis mokyklų ir dešimtys tūkstančių mokytojų visame pasaulyje taiko saviorganizuotą mokymąsi, pasiekdami geresnių rezultatų ir ugdydami labiau pasitikinčius savimi mokinius. 

Apie Lietuvos neformaliojo švietimo agentūrą (LINEŠA): 

LINEŠA yra Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldi biudžetinė įstaiga, teikianti pagalbą įgyvendinant valstybės politiką neformaliojo vaikų švietimo ir ugdymo karjerai srityse. 

 Daugiau informacijos: www.linesa.lt 

Žino daugiau

„Kiekvieno vaiko žinios yra skirtingos, tačiau bendrai manau, kad dabar vaikai žino daugiau negu mes jų amžiaus“, – teigia su įvairaus amžiaus mokiniais dirbanti lytiškumo ekspertė G.Šedvilaitė-Intė.

„Pavyzdžiui, devintokai šiandien nesijuokia iš žodžių vadovėlyje „varpa“, „makštis“, „spermatozoidas“. Kai mes buvome jų amžiaus, šie žodžiai keldavo juoką beveik visada. Tai rodo, kad ši tema jiems yra mažiau gėdinga ar nauja – tai tiesiog pamokų dalis“, – pastebi pašnekovė.

Kaip pasakoja G.Šedvilaitė-Intė, lytiškumo pamokos visuomet prasideda klausimų sesija, o jų turinys – pastebimai pakitęs, ypač vyresnių paauglių. „Ar tiesa, kad įmanoma pastoti, jei nuryji spermą turėdama skrandžio opą?“ arba „Jei moteriai į vidų vienu metu pabaigia trys vyrai, tai kuris yra tėtis?“ Tokie klausimai dažniausiai užduodami besijuokiant, tačiau kai į juos atsakai rimtai, mokiniai įsidrąsina klausti ir to, kas jiems asmeniškai rūpi“, – tikina pašnekovė.

Lygindama kartas, specialistė pastebi esminį skirtumą: „Dabartiniai vaikai, net jei negauna jokios informacijos iš šeimos, bent kažkiek jos gauna mokykloje arba iš draugų, kurių tėvai kalbasi apie lytiškumą. Ir dar yra internetas su socialiniais tinklais. Ar visa ši informacija teisinga – ypač jei gauta internete – tikrai nebūtinai. Tačiau mes augdami dažnai net neturėjome ko pasiklausti.“

Vadovėliai pralaimi internetui

Tiesa, informacijos šaltiniai, kurių neturėjo ankstesnės kartos, dabar kelia naujus iššūkius. „Informacijos šiandien tiek daug, kad vaikams nebeaišku, kuo pasitikėti. Ypač kalbant apie lengvą priėjimą prie interneto, kuriame jie mato itin daug įvairios ir dažnai prieštaringos informacijos“, – grėsmes įžvelgia G.Šedvilaitė-Intė.

Pašnekovės teigimu, skirtingi šaltiniai siūlo skirtingą turinį ir kokybę: „Pavyzdžiui, vadovėliai pateikia teisingą informaciją, bet jie vaikams atrodo mažiau įdomūs. O socialiniai tinklai yra daug įtraukesni, tačiau juose informacija dažnai būna netiksli. Ir ne, tikrai neturiu nieko prieš vadovėlius – kaip biologijos mokytoja galiu užtikrinti, kad jie yra būtini mokymuisi.“

Lektorė įsitikinusi: leidus vaikui ar paaugliui pasirinkti – skaityti vadovėlį ar žiūrėti trumpus vaizdo įrašus telefone – dažniau bus pasirenkamas pastarasis variantas. „Nėra ko stebėtis – lengvesnį būdą renkasi ir suaugusieji“, – pastebi specialistė.

Kada pradėti kalbėtis?

Paprastai lytiškumo ugdymas, anot ekspertės, turėtų prasidėti natūraliai: vaiko klausimai yra signalas, kad laikas kalbėtis.

„Bet koks ugdymas turėtų prasidėti nuo to momento, kai vaikui kyla klausimų šia tema, – sako akušerė, biologijos mokytoja ir lytiškumo ugdymo lektorė Goda Šedvilaitė-Intė. – Kilus klausimui, į jį reikia atsakyti tiek, kiek tam vaikui tuo metu pakanka žinoti. Negalima meluoti ar sakyti: „Tu dar per maža(-s)“. Jeigu klausia – vadinasi, jau reikia žinoti.“

Jei į klausimą neatsakys tėvai, atsakys draugai darželyje, mokykloje ar kas nors svetimas internete, pabrėžia G.Šedvilaitė-Intė.

Vis dėlto daugelį tėvų neramina klausimas – kaip kalbėtis, kaip atsakyti į vaikui kylančius klausimus?

„Moksliniai tyrimai rodo, kad šia tema svarbu kalbėtis be gėdinimo, be sureikšminimo ar pasakymo, kad „apie tai negražu kalbėti“ ar „tokio žodžio sakyti negalima“, – dalijasi pašnekovė.

„Nemanau, kad egzistuoja vienas teisingas informacijos pateikimo būdas, – tęsia ji. – Mano manymu, svarbu, kad būtų naudojama viskas: pokalbiai su tėvais, pamokos mokykloje, vaizdo įrašai internete. Svarbiausia – balansas.“

Dar vienas svarbus dalykas, specialistės teigimu, – vadinti daiktus tikraisiais vardais: mokyti tikrų lytinių organų pavadinimų, atsisakyti infantilių pakaitalų ir vartoti mediciniškai tikslius terminus.

Jos patirtis rodo, kad vaikai jaučia, kada suaugusiesiems apie tai kalbėti nejauku. „O jei mums tikrai nejauku, net nenorėdami perduodame žinutę, kad čia kažkas tokio“, – akcentuoja G.Šedvilaitė-Intė.

Visgi didžiausia klaida būtų nekalbėti visai. „Jei tylėsime, vaikai vis tiek sužinos tai, ką nori sužinoti, tik nebūtinai iš patikimų šaltinių“, – sako pašnekovė.

Iššūkis tėvams

Kad vaikų klausimai neužkluptų netikėtai, tėvams vertėtų pasidomėti, ką sako šiuolaikinis mokslas.

„Tėvai, nori to ar ne, turi patys gilinti ir atnaujinti žinias. Tikrai žinau, kad mokyklos stengiasi įtraukti tėvus – pati esu kalbėjusi ne vienuose mokymuose tėvams ir mokytojams lytiškumo ugdymo temomis“, – pasakoja lektorė.

„Pavyzdžiui, jei po pamokos mergaitė manęs klausia, ar gali naudoti tamponą, jei dar neturėjo lytinių santykių, nes mama sakė, kad negalima, aš negaliu jai meluoti. Jei sakome vaikui, kad ko nors negalima, turime nurodyti priežastį. Galbūt mama nerimauja, kad dukra per retai keis tamponą ir gali kilti toksinio šoko sindromas – tokia priežastis yra svari. Paaiškinus ją vaikui, viskas tampa aišku, – sako G.Šedvilaitė-Intė. – Tačiau sakyti, kad „negalima, kol neturėjai lytinių santykių“... Dažnai tai ateina iš nežinojimo, o vaikas pasitiki, kad mama žino geriausiai. Ir tuomet aš, žmogus, kurį vaikas mato pirmą kartą, pasakau, kad tamponą galima naudoti nuo menstruacijų pradžios. Faktas – vaikui kils klausimas, kodėl mama sakė vienaip, o lektorius kitaip. Todėl ir sakau, kad tobulu atveju pirmiausia lytiškumo ugdymas turėtų būti skirtas tėvams, o tada jų vaikams.“

Ugdyti kritinį mąstymą

Lektorė pabrėžia, kad informacijos amžiuje svarbiausia tampa ne žinios, o gebėjimas jas vertinti. „Interneto ir socialinių tinklų vaidmuo yra itin didelis – tai tikrai matome visi. Svarbiausia, ką galime padaryti, – išmokyti vaikus kritiškai vertinti tai, ką jie mato. Ypač dabar, kai internete vis daugiau dirbtinio intelekto kuriamo turinio“, – pabrėžia G.Šedvilaitė-Intė.

Nors vieno būdo kritiniam mąstymui ugdyti nėra, pradėti galima nuo paprasto dalyko – mokyti vaiką suabejoti tuo, ką girdi ar mato. „Geras būdas skatinantis mąstyti – diskusija ir tinkamai parinkti klausimai jos metu. Naudoju ją ir savo pamokų metu – ji padeda vaikui susimąstyti, suabejoti, dar kartą pagalvoti. Diskusijos metodas tikrai taikomas mokyklose, tikiuosi, ir šeimose.“

Pokyčiai matomi

Nors lytiškumo ugdymas Lietuvos mokyklose, o neretai ir šeimose, dar tik žengia pirmuosius žingsnius, specialistė pokyčius vertina teigiamai.

„Manau, kad dabartinė lytiškumo ugdymo situacija yra gerėjanti, ir reikia nepamiršti tuo pasidžiaugti. Žinoma, visada yra kur tobulėti, bet tikrai šiuo klausimu dirba vis daugiau protingų, išsilavinusių žmonių, kurie linki mūsų jaunimui gero“, – optimistiškai nusiteikusi G.Šedvilaitė-Intė.

„Būna, kad mergaitė klasėje pasakoja, jog menstruacijos yra visiškai normalus dalykas ir kad neturėtume to gėdytis. Kita pasidalina, kad jos mama paruošė nedidelę kosmetinę su viskuo, kas reikalinga, jei mokykloje menstruacijos prasidėtų pirmą kartą. Tokie atvejai mane be galo džiugina.

Svarbu suprasti, kad lytiškumas apima ne tik lytinius santykius, menstruacijas ar higieną. Tai ir savęs, savo jausmų bei emocijų pažinimas, santykiai su kitais žmonėmis“, – atkreipia dėmesį lektorė.

„Po truputį gydomės tą gėdos ir nejaukumo jausmą kiekvienas savais būdais, o kai prisijaukiname šią temą, lengviau apie ją kalbėti ir su vaikais. Iš kitos pusės svarbu suprasti ir tai, kad ne visiems lytiškumas ir jo ugdymas yra įdomi ar svarbi tema. Kartais atrodo: „Kaip gali žmonėms nerūpėti, juk tai taip svarbu!“ Bet kartu suprantu, kad kiekvienas žmogus turi savo prioritetus, ir viskas su tuo yra gerai. Visgi judame tinkama kryptimi. Tokie dideli dalykai neišsprendžiami per vieną naktį. Esame jauna valstybė ir turime sau duoti laiko užaugti visose srityse“, – įsitikinusi G.Šedvilaitė-Intė.

 UAB „Lietuvos sveikata“ inf. 

Autorė: Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė

KTE po liepos mėnesį VERT atlikto tyrimo buvo įpareigota perskaičiuoti 2020–2022 m. ir 2024 m. izoliuoto elektros energetikos sistemos darbo paslaugai priskiriamas gamtinių dujų tiekimo saugumo dedamosios sąnaudas. Pagal VERT nutarimą, dalis šių sąnaudų, tenkančių nereguliuojamai veiklai, turėjo būti priskirta būtent šiai veikai, o atitinkama pajamų dalis – grąžinta AB „Litgrid“.

Atlikus vertinimą, nustatyta, kad KTE 2020-2022 m. ir 2024 metais iš AB „Litgrid“ gavo 86 tūkst. Eur daugiau pajamų, nei jų reikėjo gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomos dedamosios sąnaudoms reguliuojamoje veikloje dengti, todėl šios lėšos turėtų būti grąžintos AB „Litgrid“. ​

Šį nurodymą KTE turi įgyvendinti per 15 kalendorinių dienų ir informuoti VERT.

„Artėdami prie rekordinio 7 mln. aptarnautų keleivių srauto, galime daryti išvadą, kad įtvirtiname svarbiausias tvaraus augimo kryptis. Su oro tradicinėmis oro bendrovėmis plėtojamos partnerystės suteikė pagrindą didinti keleivių srautus, kiekvieną šių metų mėnesį pralenkiant geriausius ankstesnių metų rodiklius. Tad paskutinį metų ketvirtį tikimės išlaikyti pagreitį, nes aviacijos žiemos sezonu krypčių žemėlapis yra gausus pasirinkimų ir siūlo naujovių“, – sako Simonas Bartkus, Lietuvos oro uostų generalinis direktorius.  

LTOU duomenimis, bendrai Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uoste šią žiemą viso bus vykdoma daugiau negu 80 skrydžių maršrutų (reguliarių ir užsakomųjų skrydžių).

Kryptys atspindi ir valstybių partnerystės svarbą

LTOU vadovas S. Bartkus pastebi, kad papildomą stabilumą keičiantis aviacijos sezonams veiklai suteikia toliau sėkmingai įgyvendinamas rizikos pasidalinimo skatinimo modelis. Tvarios partnerystės su oro linijomis leidžia suformuoti ir vykdyti ilgalaikius bendrus verslo planus, pagrįstus rizikos pasidalinimo principu. Pagal šį modelį vykdomi reguliarūs skrydžiai tarp Vilniaus ir Londono Sičio, tarp Vilniaus ir Lisabonos, tarp Vilniaus ir Hamburgo, taip pat – tarp Vilniaus ir Diuseldorfo.

Iš viso Lietuvos oro uostus su Vokietijos miestais žiemos sezonu jungs 8 kryptys. „Susisiekimas oru su Vokietija atspindi strateginę šalių partnerystę, svarbią tiek krašto apsaugai, tiek ekonominiams interesams“, – pastebi S. Bartkus. Negana to, Vokietija garsėja kaip įspūdingų kalėdinių tradicijų ir mugių šalis.  

Mėgstantieji tradicines kalėdines muges taip pat gali planuoti keliones į Austrijos sostinę Vieną ir Belgijos sostinę Briuselį. O Lietuvos jungtį su Nyderlandų karalyste palaikys net trys maršrutai. Iš visų trijų Lietuvos oro uostų taip pat bus galima paprastai pasiekti Jungtinę Karalystę.  

Norintieji pabėgti nuo rudens darganų ar anksčiau pajusti pavasario šilumą galės rinktis Pietų Europą – Italiją, Ispaniją, Kiprą ar Maltą.

Iš Vilniaus – ir paslidinėti Alpėse, ir pagulėti po palmėmis

Malonią šilumą pirmiausia žada ir naujas Vilniuje startuojantis vežėjas – oro bendrovė „flydubai“, kuri nuo spalio 27 dienos tris kartus per savaitę skraidins į Dubajų. S. Bartkus atkreipia dėmesį, kad Dubajus yra svarbus susisiekimo oru tarp skirtingų žemynų mazgas. Maršrutas Vilnius –  Dubajus susisieja su kitos oro bendrovės „Emirates“ tinklu ir galimybėmis planuoti jungiamuosius skrydžius į daugiau nei 200 krypčių visame pasaulyje. Ypač išauga patogumas šaltuoju laikotarpiu iš Lietuvos keliauti į Afriką, Artimuosius Rytus, Pietryčių Aziją.  

Krypčių iš Vilniaus žemėlapyje taip pat tvirtos Izraelio pozicijos, vyks užsakomieji skrydžiai į Egiptą, Turkiją ir Ispanijai priklausančią Tenerifę. Į šiltus kraštus keleiviai galės nukakti ir reguliariais skrydžiais, nes į Ispaniją siūlomos šešios jų kryptys, į Italiją – net septynios.  

Kita vertus, dalis krypčių iš Vilniaus žiemos sezonu yra daugiausia skirtos slidinėjimo mėgėjams. Lengvai pasiekiami tampa Alpių slidinėjimo kurortai Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje. Lankytojų srauto iš Vilniaus tikisi sulaukti ir Sakartvelo kalnų kurortai, taip pat Krokuva Lenkijoje, iš kur – vos pora valandų traukiniu ir savo grožiu apglėbia Zakopanės apylinkės.

Keliaujantiems slidinėti vasario mėnesį, verta atkreipti dėmesį į Italijoje vyksiančias žiemos Olimpines žaidynes. Daugiau keliautojų tikėtina bus Italijos Milano Bergamo ir Malpensa oro uostuose, į kuriuos vyksta skrydžiai iš Vilniaus oro uosto.  

O norintiems tikros Kalėdų pasakos Lietuvos oro uostai šią žiemą siūlo keliauti į Suomiją. Nuo gruodžio 12 dienos prasidės skrydžiai iš Vilniaus į Turku, greta sėkmingai vykdomų į sostinę Helsinkį.  

Kalėdas siūlo sutikti su namiškiais

Stabili Kauno oro uosto orientacija žiemos aviacijos sezonu ir toliau bus Jungtinė Karalystė, tad keleiviams bus paprasta planuoti giminių ir namiškių lankymą ne vien šventiniu laikotarpiu. Belfastas, Bristolis, Edinburgas, Liverpulis, Londonas – visi šie miestai bus pasiekiami iš Kauno, o norintieji nuskristi į Airiją galės rinktis tarp skrydžių į Dubliną ir Šanoną.  

Pasiilgę šilumos iš Kauno galės nuskristi į Malagą, Madridą ar Alikantę Ispanijoje, taip pat – į Pafosą Kipre. 

Spalio 14-ąją visoje šalyje vyks prevencinė akcija „Švilpukas saugo“, kviečianti prisiminti, kad saugumas kelyje prasideda nuo budrumo ir atsakingo elgesio. Lietuvos policijos pareigūnai kartu su socialinės iniciatyvos partnere UAB „Autoaibė“ šios akcijos metu vairuotojams dalins ultragarsinius švilpukus – mažas, bet veiksmingas priemones, padedančias sumažinti susidūrimų su laukiniais gyvūnais riziką.

Tikslas – saugumas kelyje ir gyvūnų gerovė

Prevencinės akcijos tikslas – skatinti vairuotojų sąmoningumą laikytis Kelių eismo taisyklių, mažinti eismo įvykių – transporto priemonių susidūrimų su gyvūnais – skaičių ir jų padarinius, kurti saugią aplinką visiems eismo dalyviams bei rūpintis gyvūnų gerove. „Švilpukas saugo“ – ne tik praktinė priemonė, bet ir simbolinis priminimas, kad atsakomybė, pagarba ir budrumas kelyje gali išsaugoti gyvybes. Kiekvieną rudenį ši iniciatyva tampa jau daugiau nei akcija – ji virsta bendro rūpesčio ir saugumo ženklu.

Susidūrimų su gyvūnais daugėja

Susidūrimų su gyvūnais per 7 metus padaugėjo beveik tris kartus: nuo 2 422 atvejų 2017 metais iki 6 863 atvejų 2024 metais. Pastaruosius 4 metus kelyje ant gyvūno užvažiuoja ar kitaip su juo susiduria vidutiniškai beveik 6 tūkst. vairuotojų. Dažniausiai – gegužės, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais.

Gamtos fotografas, ornitologas ir rašytojas, besirūpinantis biologinės įvairovės išsaugojimu ir gyvūnų gerove, Marius Čepulis teigia, kad Lietuvoje laukinių gyvūnų populiacija yra išaugusi kelis kartus, nes gyvūnams pakanka maisto, prisideda ir švelnesnis klimatas – daugiau gyvūnų išgyvena žiemas – tai pati svarbiausia priežastis.

Gamtininkas Marius Čepulis apie laukinių gyvūnų populiaciją

„Labai išaugusi elnių populiacija, labai daug stirnų. Nors ne taip smarkiai, bet ir briedžių populiacija padidėjusi, o šernų kiekis priklauso nuo regiono – vienur jų padaugėja, kitur sumažėja. Smulkesni gyvūnai – usūriniai šunys, barsukai – taip pat pakliūva po automobilių ratais. Ir jų populiacijos gana stipriai didėja“, – teigia M. Čepulis.

Kadangi eismas yra intensyvesnis – daugiau automobilių, daugiau gyvūnų, todėl daugiau būna ir susidūrimų. Gamtininkas duoda patarimą: „Pamatęs gyvūną prie kelio, vairuotojas visada turi smarkiai pristabdyti – nesvarbu, koks tai gyvūnas. Gyvūnai nesupranta atstumo, reaguoja į šviesas ir gali netikėtai išbėgti į kelią. Be to, jei bėga vienas, beveik visada po jo bėga ir kiti. Pavyzdžiui, jei kerta kelią vienas elnias – tikėtina, kad iš paskos bėgs dar keli, tas pats pasakytina ir apie šernus ar stumbrus. Todėl pamačius vieną gyvūną būtina sulėtinti greitį ir stebėti aplinką – dažnai po pirmojo kelią kerta antras, trečias ar net ketvirtas. Tai labai svarbu žinoti kiekvienam vairuotojui.“

Rugsėjis–spalis – elnių ir briedžių rujos metas. Šiuo laikotarpiu jie dažniau juda iš miško į laukus maitintis, todėl ten, kur keliai eina pamiške, vairuotojai turi būti itin atsargūs, ypač temstant ir švintant.

Perspėjimai vairuotojams

„Rujos laikotarpiu gyvūnai tampa ypač aktyvūs“, – perspėja M. Čepulis. Jis pabrėžia, kad kalbame ne apie migraciją visoje Lietuvoje – tokio reiškinio nėra, tačiau gyvūnai pereina iš vienos vietos į kitą, ypač ten, kur kelias kerta jų mitybos ir poilsio teritorijas.

„Būtent temstant ir švintant gyvūnai yra aktyviausi – eina iš miškų maitintis ir grįžta atgal. Vidury nakties jų judėjimas mažesnis, bet vakare ir anksti ryte – pats aktyvumo pikas. Rujos metu, kai daugiau gyvūnų susirenka į vieną vietą, jų elgesys tampa dar aktyvesnis, todėl kelyje tikimybė juos sutikti išauga“, – sako gamtininkas.

Tad jei kelias kerta tokias vietas, būtina būti itin atidiems. Pasak eksperto, vienas iš būdų apsisaugoti – pasirinkti tinkamą greitį. Lėtesnis važiavimas suteikia laiko sureaguoti ir sustabdyti automobilį.

„Elnių rujos metu per mišką pats važiuoju ne didesniu nei 60 km/h greičiu“, – tikina M. Čepulis.

Policija ragina saugotis gyvūnų keliuose

Daugiausia skaudžių susidūrimų keliuose nutinka su briedžiais – jie dideli, sunkūs ir dažnai pasirodo visiškai netikėtai. Preliminariais Eismo įvykių informacinės sistemos duomenimis, per 8 šių metų mėnesius užfiksuota 4 700 susidūrimų su gyvūnais. Tai 11 proc. daugiau nei per tokį patį laikotarpį pernai. Iš jų 16 eismo įvykių buvo įskaitiniai: žuvo vienas asmuo, sužeista 14.

„Vienas neatsargus momentas kelyje gali kainuoti gyvybę – tiek vairuotojo, tiek gyvūno. Todėl raginu visus rūpintis ne tik savimi, bet ir aplinka, kuria važiuojame“, – sako Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešosios tvarkos biuro viršininkas Vytautas Grašys.

Apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų pareigūnai penkiolikoje miestų – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Tauragėje, Telšiuose, Utenoje, Gargžduose, Kretingoje, Nidoje, Palangoje, Plungėje ir Šilutėje – dalins saugumo priemones – ultragarso švilpukus. UAB „Autoaibė“ šiemet akcijai skyrė 2 000 šių įrenginių.

Saugumui keliuose – policijos ir „Autoaibės“ iniciatyva

UAB „Autoaibės“ vykdomasis direktorius Ignas Pusvaškis pabrėžia, kad tokie švilpukai yra tik viena iš priemonių, padedančių išvengti nelaimių, tačiau jie negali būti laikomi absoliučiai patikimu sprendimu.

„Jei Jums tenka važinėti užmiesčio keliais, užsiklijuokite švilpukus, kurių skleidžiamo garso žmogus net negirdi, o laukiniai gyvūnai į jį reaguoja. Jau kelinti metai, kai jungiamės prie, mūsų požiūriu, prasmingos Lietuvos policijos iniciatyvos ir stengiamės prisidėti prie saugumo keliuose bei gatvėse. Ruošiant automobilį rudens kelionėms, prie jo tikrai naudinga priklijuoti ir šį prietaisą. Saugios kelionės, ypač tamsiuoju paros metu – tai ne tik techniškai tvarkingas automobilis, kartu būtinas ir didesnis vairuotojų dėmesingumas. Ypač svarbu visada pasirinkti saugų greitį ir neprarasti atidumo“, – sako I. Pusvaškis.

UAB „Autoaibės“ atstovas priduria, kad įmonė džiaugiasi didėjančiu vairuotojų sąmoningumu – vis daugiau jų domisi, kaip papildomai apsisaugoti nuo susidūrimų su gyvūnais. Vairuotojai vis dažniau ateina pasiteirauti apie tokias priemones, o jų pardavimai kasmet nuosekliai auga.

Kaip veikia ultragarsinis švilpukas

Ultragarsinis švilpukas – nedidelis prie automobilio priekinio buferio arba šoninio veidrodėlio lengvai pritvirtinamas įrenginys. Į jį patenkant oro srovei, prietaisas pradeda skleisti ultragarsą, kuris netoli kelio esančius gyvūnus verčia suklusti ir nesiartinti.

Gyvūnų girdimas garso dažnio diapazonas yra platesnis nei žmonių. Paprastai žmogus girdi nuo 16 Hz iki 20 kHz, o daugumos laukinių gyvūnų viršutinė dažnių riba siekia net 40 kHz ir daugiau. Pavyzdžiui, galvijų girdimas diapazonas yra nuo 16 Hz iki 40 kHz. Garsai virš 20 kHz yra vadinami ultragarsu. Būtent ultragarsą ir skleidžia apsauginiai švilpukai. Skleidžiamo garso spindulys siekia net 400 metrų ir atbaido daugumą laukinių ir naminių gyvūnų nuo ketinimo perbėgti kelią. Automobilio viduje tokio garso negirdi nei žmonės, nei keturkojai gyvūnai. Švilpukų montavimui prireiks vos kelių minučių. Ant automobilio lengvai prilipdomos mažos plokštelės, ant jų uždedami patys švilpukai.

Kaip elgtis po susidūrimo su gyvūnu

Vairuotojus apie pavojų susidurti su laukiniais gyvūnais įspėja kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai gyvūnai“. Šie ženklai ir įrengti tuose pavojinguose kelio ruožuose, kuriuose gali dažniau judėti laukiniai gyvūnai.

Apie eismo įvykį, jei nukentėjo žmonės, būtina pranešti policijai, o jei kelyje partrenkiamas ar pastebimas sužeistas laukinis gyvūnas, reikėtų skambinti numeriu 112. Operatorius perduos informaciją atitinkamoms tarnyboms – Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos arba savivaldybės gyvūnų globos tarnybai. Nugaišusiu gyvūnu pasirūpina medžioklės plotų savininkai (medžiotojai arba savivaldybės). Jei gyvūnas gyvas, tuomet į pagalbą skuba Gyvūnų globos organizacija.

Akcija „Švilpukas saugo“ siekia, kad Lietuvos keliai taptų saugesni tiek vairuotojams, tiek laukiniams gyvūnams. Daugiau dėmesio, atsargumo ir prevencinių priemonių gali išgelbėti ne tik turtą, bet ir gyvybes.

           ATSIMINKITE:

• laukiniai gyvūnai keliuose dažniausiai pasirodo prietemoje ir naktį, maždaug nuo 17 iki 23 val. vakaro ir nuo 4 iki 5 val. ryto;

• gyvūnus baugina garsiniai signalai ir akina šviesos, todėl išgąsdinti ir apakinti gyvūnai nesiorientuoja aplinkoje, elgiasi nenuspėjamai;

• pro gyvūną važiuokite labai lėtai ir atsargiai;

• kai kurie gyvūnai keliauja bandomis, todėl stebėkite, ar aplink matomą gyvūną nėra daugiau kitų gyvūnų.
  
  PATARIMAI:

• stebėkite kelkraščius – dažniausiai gyvūnai į važiuojamąją kelio dalį įbėga nuo gausiai krūmais ar medžiais apaugusio kelkraščio;

• pamatę gyvūną, iš karto labai sumažinkite greitį;

• važiuodami vėlai vakare, naktį, anksti ryte ar esant blogam matomumui, sumažinkite greitį tiek, kad, atsiradus kliūčiai, bet kuriuo metu galėtumėte tinkamai reaguoti, suvaldyti automobilį, o prireikus – sustoti;

• pasirūpinkite, kad automobilio langai ir žibintai būtų švarūs.

Ką daryti susidūrus su laukiniu gyvūnu?

• Įjunkite avarinę signalizaciją ir apsivilkite ryškiaspalvę liemenę.

• Ne gyvenvietėje avarinio sustojimo ženklą pastatykite 50 metrų nuo automobilio atstumu (gyvenvietėje – 25 metrų nuo automobilio atstumu).

• Praneškite apie susidūrimą su laukiniu žvėrimi bendruoju pagalbos telefonu 112 ir vykdykite pareigūnų nurodymus.

• Rekomenduojama pagalbos laukti automobilyje.

• Neikite prie gyvūno ir jokiu būdu nebandykite jo patraukti iš kelio.

Lietuvos policijos inf. 

Pasak jos, šiandien senjorams skirtos socialinės paslaugos jau orientuotos į tai, kad vyresnio amžiaus žmonės kuo ilgiau galėtų likti savo namuose. Tai ne tik jų noras, bet ir būtinybė – valstybės institucijos nepajėgios patenkinti viso pagalbos poreikio, o pačios paslaugos dažnai būna brangios ir sunkiai prieinamos.

Todėl vis dažniau kyla klausimas: ar senatvė gali būti kupina energijos, džiaugsmo ir savarankiškumo? Specialistai atsako – taip, tai įmanoma. Tačiau tam reikia ne tik politinių sprendimų, bet ir asmeninio pasiruošimo, sistemos, padedančios žmogui oriai amžėti.

Miglė Maniušytė savo praktikoje pastebi, kad nemaža dalis senjorų Lietuvoje gyvenimo tikslu laiko rūpinimąsi vaikais ir vaikaičiais – net savo gerovės sąskaita. „Jie taupo, pinigus dažnai laiko „kojinėse“, perka pigiausius produktus, o savo sveikata rūpinasi mažai“, – sako ji.

Bendruomenė – pirmoji pagalba

Dažnai senjorai į institucijų akiratį patenka tik tada, kai situacija tampa kritinė. Pavyzdžiui, demenciją patiriančiam žmogui kaimynai iškviečia policiją – nors tai ne teisėsaugos, o bendruomenės nežinojimo, kaip tinkamai reaguoti, problema. „Valstybė šios problemos viena neišspręs. Patys žmonės turi atkurti bendruomeniškumą – pažinti savo kaimynus, žinoti, kaip padėti, ir nelikti abejingi“, – sako socialinė darbuotoja.

Anot M. Maniušytės, būtina keisti visuomenės požiūrį – nuo abejingos laikysenos „ne mano daržas, ne mano pupos“ pereiti prie atsakingesnio santykio: „esu atsakingas už savo ir savo kaimyno gerovę“. Nors kai kam tai gali atrodyti kaip neįmanoma misija, pasaulyje ir Lietuvoje jau yra gerųjų pavyzdžių, kurie gali tapti kelrodžiais.

„Tyrimai rodo, kad beveik devyni iš dešimties žmonių nori senatvę sutikti saugiai – savo namuose, pažįstamoje aplinkoje. Tačiau net septyni iš dešimties tam nesiruošia ir niekada nepagalvoja, kaip tai įgyvendins. Dažnai tikimės, kad, kai problema ištiks, ją išspręs kažkas kitas“, – pastebi ji.

Paslaugos turi artėti prie žmogaus

Orus amžėjimas neįmanomas be sisteminio paslaugų pritaikymo – ne tik socialinių, bet ir informacinių, kultūrinių, sporto ar savanorystės. Šiandien daugelis senjorų susiduria su kliūtimis: jiems sunku gauti paskolą, apsidrausti gyvybę ar pasinaudoti kitomis paslaugomis. Net interneto svetainės dažnai nepritaikytos – jose mažas šriftas, sudėtinga navigacija, neaiškūs terminai.

„Reikia kurti senjorams draugiškas paslaugų versijas: užsiėmimų vietas kiekviename miesto rajone, savanorystės koordinatorius, darbų bankus, vieną aiškų telefono numerį visiems savivaldybės klausimams. Senjorams turi būti lengva dalyvauti šventėse, sporto veiklose, bendruomenės renginiuose“, – vardija PKTC ekspertė.

Ne mažiau svarbu – įtraukti senjorus į sprendimų priėmimą: miestelių pokyčių forumuose, savivaldybių komisijose, viešose konsultacijose. Tam būtini senjorų reikalų koordinatoriai savivaldybėse, kurie ne tik reaguotų į problemas, bet ir kurtų ilgalaikius sprendimus. Paslaugos turi artėti prie žmogaus – ne žmogus prie paslaugų. Ir jos turi būti ne vienkartinės, o kuriančios tvarų pokytį, stiprinančios bendruomenę ir senjorų savarankiškumą.

Nepamiršti rūpintis savimi

Kad orus amžėjimas taptų realybe, neužtenka vien paslaugų – būtina ir pačių žmonių pastanga keisti kasdienius įpročius, remtis mokslo siūlomais sprendimais. M. Maniušytei pritaria profesorius, habilituotas biologijos mokslų daktaras Albertas Skurvydas, pateikdamas keletą svarbių sveiko amžėjimo rekomendacijų.

„Fizinis aktyvumas – būtinas bet kokiame amžiuje. Jis ne tik padeda išvengti lėtinių ligų, bet ir skatina hormonų gamybą. Judant raumenys išskiria miokinus – baltymus, kurie palaiko smegenų, kepenų ir širdies sveikatą“, – aiškina profesorius.

Pasak jo, pokyčiai vyksta ir smegenyse. Neuronų tinklas veikia principu: nenaudoji – prarandi. Todėl nuolatinis mokymasis, kad ir naujo patiekalo sukūrimas ar pokalbis apie sveikatą, lėtina smegenų senėjimą.

Teisinga mityba – sveikatos šaltinis

Ilgaamžiškumo tyrimuose vis dažniau minimos medžiagos, vadinamos senolitikais – jos padeda kovoti su senstančiomis ląstelėmis ir palaikyti organizmo gyvybingumą. Natūralūs senolitikai, tokie kaip kvercetinas (randamas svogūnuose, obuoliuose, uogose), fisetinas (braškėse) ir žaliosios arbatos polifenoliai, mažina uždegimus ir stiprina ląstelių atsparumą. Todėl daržovių gausus ir įvairus maisto racionas išlieka svarbus bet kuriame amžiuje.

Profesorius taip pat išskiria vieną veiksmingą, bet retai taikomą praktiką – protarpinį badavimą, dar vadinamą „valgymo langu“. Tai 8–10 valandų laikotarpis, per kurį vartojamas maistas, o likusį paros laiką organizmas ilsisi. Tokia strategija padeda reguliuoti kraujospūdį, mažina uždegiminius procesus ir gerina organizmo jautrumą insulinui. Vis dėlto, ši praktika turi būti taikoma saikingai ir individualiai, ypač jei žmogus serga lėtinėmis ligomis ar turi specifinių sveikatos poreikių.

Draugystė ir gamta – ne prabanga, o būtinybė

Pasak Alberto Skurvydo, optimalus stresas gali būti naudingas – jis grūdina, treniruoja organizmą ir skatina prisitaikymą. Tačiau per didelis streso hormono kortizolio kiekis daro priešingą poveikį: naikina neuronus, silpnina atmintį, mažina gebėjimą susikaupti, trikdo emocijų valdymą ir didina panikos bei agresijos tikimybę.

Todėl profesorius rekomenduoja reguliariai taikyti atpalaidavimo technikas: meditaciją, jogą, gilų kvėpavimą, kokybišką miegą ir buvimą gamtoje. Šios praktikos padeda atkurti pusiausvyrą ir stiprina nervų sistemą.

Ne mažiau svarbu – turėti artimų, palaikančių žmonių. „Rūkymas, nutukimas ir net vienišumas yra užkrečiami“, – primena A. Skurvydas. Geri socialiniai ryšiai ne tik mažina stresą, bet ir stiprina psichologinę gerovę, o jų poveikis jaučiamas net fiziologiniu lygmeniu.

„Ar sulaukę septyniasdešimties ar aštuoniasdešimties jausimės energingi ir sveiki, priklauso ir nuo mūsų pačių. Tad jau šiandien verta savęs paklausti – ką darome dėl savo rytojaus?“, – sako profesorius.

---

Straipsnį paruošė Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centras (PKTC). Straipsnyje panaudota informacija iš PKTC organizuotos atviros nuotolinės paskaitos „Vyresnio amžiaus žmonės: kaip ilgiau išlaikyti aktyvų ir savarankišką gyvenimą bendruomenėje“.

PKTC įkurtas Lietuvoje 2022 m. siekiant vystyti inovatyvias socialinių paslaugų teikimo praktikas. Centro funkcijas vykdo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija 2025-2027 m. įgyvendindama projektą „PKTC: Inovatyvūs kompetencijų sprendimai“. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Daugiau apie PKTC: facebook.com/pktcentras ir pktc.lt

„Tai – strateginis žingsnis Lietuvos skaitmeninės pažangos link. Šis laimėjimas patvirtina, kad Lietuva turi tiek kompetencijų, tiek potencialo tapti svarbia Europos dirbtinio intelekto ir didelio našumo kompiuterijos ekosistemos dalimi. „LitAI“ gamykla padės ne tik stiprinti mūsų mokslo ir inovacijų pajėgumus, bet ir tiesiogiai prisidės prie ekonomikos augimo bei pažangių technologijų plėtros visoje šalyje“, – sako ekonomikos ir inovacijų ministras Edvinas Grikšas.

Ekonomikos ir inovacijų ministerija (EIMIN) bus atsakinga už DI gamyklos strateginį vystymąsi ir konkurencingumą. 

„LitAI stiprins Lietuvos technologinę nepriklausomybę ir nacionalinį saugumą – mūsų duomenys ir DI sprendimai bus kuriami ir apdorojami Lietuvoje. Tai projektas, kuris ne tik gali sugeneruoti iki 360 mln. eurų ekonominės grąžos, bet ir leis valstybei veikti efektyviau, greičiau bei saugiau“, – sako ekonomikos ir inovacijų viceministras Paulius Petrauskas.

„LitAI“ tikslas – transformuoti Lietuvos didelio našumo kompiuterijos (HPC) pajėgumus, kuriant nepriklausomą, DI optimizuotą infrastruktūrą, galinčią patenkinti tiek nacionalinius, tiek Europos strateginius poreikius. Projektui vadovaus Vilniaus universitetas, o įranga bus talpinama Lietuvos radijo ir televizijos centro VDC3 duomenų centro patalpose Vilniuje.

„LitAI“ gamykla teiks daugiau nei 80 paslaugų – nuo didelio našumo kompiuterijos išteklių ir duomenų saugojimo iki akceleratorių prieigos bei inovacijų skatinimo visoje Lietuvoje, įtraukiant ir regionus. Ypatingas dėmesys bus skiriamas strateginėms sritims, tokioms kaip kibernetinis saugumas, žalioji energetika, išmanioji pramonė ir skaitmeninė sveikata.

Lietuvos konsorciumą sudaro Vilniaus universitetas, Kauno technologijos universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, Valstybės duomenų agentūra, Valstybės skaitmeninių sprendimų agentūra, AB Lietuvos radijo ir televizijos centras, Inovacijų agentūra bei kiti partneriai.

Aplinkybių patikslinimo metu buvo vertinama Seimo „Nemuno aušros“ frakcijos seniūno Remigijaus Žemaitaičio pareiškime pateikta informacija dėl Seimo nario Eugenijaus Gentvilo viešų pasisakymų š. m. rugpjūčio 30 d. „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje bei politinės partijos „Nemuno aušra“ Klaipėdos miesto ir rajono skyrių pirmininkių pareiškime nurodyti vieši Lietuvos Respublikos Prezidento vyriausiojo patarėjo Frederiko Jansono, politiko Vytauto Juozapaičio, politinio judėjimo „Vardan Lietuvos“, buvusio kultūros ministro Arūno Gelūno, buvusios Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės bei visuomenininkės Beatos Tiškevič pasisakymai bei įrašai socialiniuose tinkluose. Pareiškėjai nurodė, jog politinė partija „Nemuno aušra“ dalyvavo oficialiuose rinkimuose, jų kandidatai yra išrinkti į Seimą, todėl yra teisėtai veikianti demokratinės valstybės politinė jėga. Vieši pasisakymai, kuriuose juos vadina „antivalstybine partija“, „teroristais“, „fašistais“ ar „nusikaltėlių organizacija“, yra ne tik nepagrįsti, bet ir žeidžiantys, diskredituojantys partijos vardą, žeminantys jos narių garbę ir orumą.

Tikrinant pareiškimuose nurodytą informaciją konstatuota, jog anksčiau minėtų žmonių pasisakymai buvo nukreipti į juridinį asmenį – politinę partiją „Nemuno aušra“, bet ne į konkretų fizinį asmenį (žmogų).

Nutarimuose atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus nurodoma, kad teisė kritikuoti valdžią negali būti nepagrįstai suvaržyta, politinės partijos kritikos ribos yra plačios, politinės partijos „Nemuno aušra“ nariai yra išrinkti į Seimą, sudaro koalicinę daugumą su kitų partijų nariais, partijos pasiūlyti atstovais užima ministrų pareigas. Įvertinant tai, kad asmenys, kurių pasisakymai nurodyti pareiškimuose,  yra valstybės valdžios institucijų atstovai, politiniai oponentai ar visuomenininkai,  pripažintina, kad jų pasisakymai suprantami kaip vieša politinė kritika ir nėra tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurių turėtų būti taikoma griežčiausia atsakomybės forma – baudžiamoji atsakomybė. Pažymėtina, kad kiekvienas asmuo, aktyviai dalyvaudamas politiniame gyvenime, įskaitant ir politines partijas, turi tolerantiškai priimti aštresnę, kartais galbūt ir ne visai pagrįstą kritiką.

Vertindamas pareiškimuose nurodytas aplinkybes dėl galimo politinės partijos „Nemuno aušra“ įžeidimo, prokuroras atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas nenustato baudžiamosios atsakomybės už asmens įžeidimą, nuo 2016 m. balandžio 1 d. ši veika tapo dekriminalizuota. Pareiškėjai, manantys, kad viešais pasisakymais yra įžeidžiama jų garbė, orumas ar reputacija, turi galimybę savo pažeistas teises ginti remiantis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytais būdais.

Prokuroro nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus gali būti skundžiami Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui.

LR prokuratūros inf. 

„Tyrimo metu nustatyta, kad bendrovė buvo įsigijusi žemės sklypus nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos zonoje. Dėl statybų apribojimų jų rinkos vertė buvo žema – sklypai įsigyti už gana žemą kainą. Vėliau, sumažinus apsaugos zoną, sklypai pateko į teritoriją, kurioje statybos buvo leidžiamos, todėl jų vertė ženkliai padidėjo. Tuomet bendrovė nusprendė sklypus parduoti,“ – pasakoja Kauno AVMI viršininkė Judita Stankienė.

Siekdama išvengti mokesčių, bendrovė į sandorio struktūrą įtraukė naujai įsteigtą, realios veiklos nevykdžiusią įmonę. Sklypai jai buvo parduoti už įsigijimo kainą, todėl mokėtino pelno mokesčio neatsirado. Po mėnesio ši tarpinė įmonė sklypus perpardavė galutiniam pirkėjui už 28 kartus didesnę kainą, tačiau mokesčių nesumokėjo – pasinaudojo pirmųjų metų pelno mokesčio lengvata bei nebuvo registruota PVM mokėtoja. Gautos lėšos įvairiomis formomis buvo pervestos su tikrinamąja bendrove susijusiems asmenims.

Kontrolės metu konstatuota, kad tokia sandorių grandinė neturėjo jokio realaus ekonominio pagrindo, o buvo sukurta vieninteliu tikslu – išvengti mokesčių. Taikydama turinio viršenybės prieš formą principą, VMI eliminavo dirbtinai įterptą tarpinę įmonę ir apskaičiavo sumokėti daugiau nei 80 tūkst. pelno mokesčio bei PVM tikrajam sandorio vykdytojui – bendrovei, inicijavusiai ir įgyvendinusiai pardavimą.

VMI primena, kad su nesąžiningais pardavėjais susidūrę ar kitus mokestinius pažeidimus pastebėję gyventojai apie tai gali pranešti VMI telefonu +370 5 260 5060, taip pat užpildžius elektroninę formą VMI internetinėje svetainėje ČIA. Pranešėjų anonimiškumas garantuojamas.

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija

Vasarą lapai yra žali dėl chlorofilo – žalio pigmento, kuris sugeria saulės šviesą ir leidžia augalui vykdyti fotosintezę. Fotosintezės metu augalas gamina maisto medžiagas iš šviesos, vandens ir anglies dvideginio.

Rudeniop dienos tampa vis trumpesnės, temperatūra krinta. Medžiai, ruošdamiesi žiemai, nebepajėgia išlaikyti tokio paties fotosintezės intensyvumo, todėl chlorofilo gamyba sustoja. Esantis chlorofilas suyra, o žalia spalva pamažu išnyksta.

Lapuose visada yra ir kitų pigmentų, tačiau vasarą jų nematome, nes juos užgožia chlorofilas. Kai šis sunyksta, ima ryškėti:

• Karotenoidai – suteikia geltonus ir oranžinius atspalvius.
• Antocianinai – kai kuriems augalams suteikia raudonus, violetinius ar bordo tonus.

Medžiai taip pat iš lapų išsiurbia vertingas medžiagas ir kaupia jas šaknyse, kamiene bei šakose, kad išgyventų žiemą. Lapų numetimas sumažina vandens netekimą ir apsaugo nuo šalčio žalos.

Rudeninė spalvų kaita – tai ne tik grožis, bet ir išmintinga augalų prisitaikymo prie gamtos ciklų strategija. Gelstantys lapai mums primena apie metų laikų kaitą ir nuolatinę gyvybės tėkmę.

Valstybinės miškų tarnybos inf. 

Iššūkiai – kiekviename žingsnyje

Adomas Bukauskas į neįgaliojo vežimėlį atsisėdo prieš penkerius metus. Iki tol buvęs aktyvus ir šiuolaikiškas, pasikeitus aplinkybėms, jis kiek sulėtino tempą, tačiau valios ir pozityvaus mąstymo dėka ne tik neapleido daugumos mėgstamų veiklų, bet ir nuolat kovoja už tokio paties likimo žmonių geresnį gyvenimą.   

„Negalia gali būti visokia – tai žmonės nuo šlubuojančių iki psichinę negalią turinčių, kurių patirtys yra skirtingos. Kalbant apie patyrusius nugaros smegenų traumas, kaip aš, judėjimo negalią turinčius, jų produktyvumui labiausiai atsiliepia pritaikomumo aspektas, kai kur nors negali patekti arba turi viską itin kruopščiai planuoti kur nors vykdamas, keliaudamas ir panašiai. Pavyzdžiui, jei reikia į susitikimą skristi lėktuvu. Net kalbant apie higienos klausimus, irgi turi viską suplanuoti – prieš ar po susitikimo. Tai iš tiesų labai paliečia“, – sako pašnekovas.

Anot jo, nugaros smegenų traumos skirtingai atsiliepia kiekvienam. „Sakoma, kad jos unikalios kaip pirštų antspaudai. Vieniems būna sutrikęs kūno temperatūros reguliavimas. Gali atsikelti ryte ir niekur negalėti išeiti, nes tavo kūnas nusprendė, kad tau beprotiškai šalta, nors iš tiesų visai nėra šalta. Kitam gali būti kraujo spaudimo problemos, kai nukrenti ryte, nes blogai miegojai. Man pasitaiko, kad būna be galo sunkūs rytai, todėl nelabai ką galiu nuveikti. Viskas priklauso nuo žmogaus, jei jis ieško priemonių, būdų tai minimalizuoti ir judėti į priekį, tuomet viskas yra įmanoma. Niekada nebuvau rytų žmogus, dabar tie rytai dar sunkesni, taigi visa diena pasislenka į laiką nuo 12 valandos iki vidurnakčio, vietoje to, kad būtų nuo 6-ių ryto iki 6-ių vakaro. Taip pat man teko atsisakyti kavos, nes turėjau virškinimo problemų, o tai paveikė budrumą bei koncentraciją, – pasakoja Adomas.

Pasak pašnekovo, kalbant apie darbą, automatiškai atkrenta visi darbdaviai, kurie nėra įsikūrę moderniuose biuruose, statytuose po 2000-ųjų, nes ten tiesiog negali patekti. Ir nors teoriškai yra subsidijos ir darbdaviai galėtų prisitaikyti, visi juk nori darbuotoją gauti čia ir dabar, o ne po dvejų metų, kai bus pritaikyta aplinka. Taip vien dėl fizinio prieinamumo atkrenta itin daug opcijų.

„Negalia „suvalgo“ labai daug tavo dienos laiko, – pripažįsta Adomas. – Jei anksčiau atsikelti, prasikrapštyti akis, išgerti kavos ir nubėgti iki mašinos galėdavau per pusvalandį, dabar be valandos turbūt neišeisiu. Jei kur nors atvažiuoji, o neįgaliųjų parkavimo vieta užimta, iš mašinos tu tiesiog neišlipsi. Yra buvę atvejų, kai teko išvažiuoti ir susitikimą praleisti. Tai kelia frustraciją – suplanuoji tą dieną penkis dalykus padaryti, o padarai tik du. Tokių momentų per dieną susikaupia daugybė.“

Finansai, veikla ir šeima

Anksčiau Adomas gyveno Londone, kur buvo išvažiavęs studijuoti, ir ten praleido 10 metų. Nors jau kurį laiką svajojo grįžti į Lietuvą, tą lemtingą kartą, kai ištiko nugaros smegenų insultas, į gimtinę buvo atvykęs tik kuriam laikui.

„Taip ir likau... Svajonę kaip ir išpildžiau, tik ne visai taip, kaip planavau. Visada gyvenau aktyviai, puoselėjau savo idėjas, kūriau startup’us. Paskutinis, kuriuo buvau užsiėmęs, buvo gana žymus pusiau povandeninis laivas, kurį nuomodavom turistams ir tuo metu tai buvo vienintelė tokia atrakcija Europoje. Taip pat vysčiau kitus verslus, dirbau vienoje gamybinėje įmonėje. Buvo nuolatiniai susitikimai, dalyvavimas parodose, klientų paieška. Turėjau motociklą. Kas juokingiausia, kad tokios traumos dažniausiai patiriamos motociklo avarijose, o manęs motociklas nenuskriaudė, sugebėjau kitaip tai pasidaryti.

Daug keliaudavau. Mano kelionės buvo daugiausia vadinamasis backpack’inimas, kai susikrauni vieną kuprinę, išvažiuoji į kokią Pietų Ameriką ir bandai perkopti visus kalnus, kokius tik randi. Dabar daug ko negaliu ir daug kas pasikeitė“, – pasakoja Adomas.

Tiesa, vyras vis dar investuoja į įvairias veiklas, padeda jas plėtoti, tačiau nebe taip aktyviai kaip anksčiau. Vis dėlto sako visur įžvelgiąs galimybių ir alternatyvų. „Nebevairuoju motociklo, bet stengiuosi išlaikyti aktyvų gyvenimą, pavyzdžiui, motociklą pakeičia bagiai arba keturračiai. Man patinka ekstremalus sportas ir buvimas gamtoje, tad netgi sėdėdamas vežime gali prisitaikyti, ieškoti būdų. Tiesa, anksčiau labai mėgdavau maudytis ežeruose, grįžęs į Lietuvą maudydavausi kiekvieną dieną, o dabar jau penkeri metai nebuvau į ežerą įlindęs. Bet gal dar įšoksiu“, – viliasi pašnekovas.

A.Bukauskas nevengia juokauti apie savo negalią ir jo keliamus iššūkius. Viename Instagram poste apie kelionę jis rašė, kad „negalia yra brangiausias jo hobis“. „Taip, viskas kainuoja papildomai. Nors lėktuvu medicininį bagažą gali vežtis nemokamai, bet išvažiuojant savaitei ar dviem, tau jį reikia nusipirkti. Viešbučių pasirinkimas irgi ribotas. Juos užsisakyti sudėtinga, nes normalios sistemos, kuri nurodytų, jog viešbučio kambarys pritaikytas, pasaulyje praktiškai nėra. Todėl turi rinktis iš to, kas yra, kas arčiau centro, nes nežinai, ar šalia bus pritaikytas metro. Aišku, tai „atsiperka“ paskui – į kokį muziejų, bent jau Europoje, patenki nemokamai“, – šypsosi pašnekovas.

Jis pabrėžia, kad, patyrus negalią, yra keli svarbūs aspektai, padedantys išlaikyti gyvenimo kokybę. Vienas jų – finansai, nes jų, turint apribotą judėjimą, tikrai reikia daugiau. Tada svarbu išlaikyti darbą ar kažkokias kitas mėgstamas veiklas. Taip pat labai padeda šeima, santykiai su artimaisiais.

Pokyčių siekia savo pavyzdžiu

Pasak Adomo, po nelaimės požiūris į tam tikrus dalykus keitėsi natūraliai, bet ne iš karto. „Žmonės po traumų ar įgytų negalių praeina visas psichologines stadijas – nuo neigimo, pykčio iki susitaikymo. Susitaikiau ne iš karto, o nuojautą, kad iš šios situacijos taip lengvai neišlipsiu, turėjau nuo pat pradžių. Tai kažkiek padėjo. Aišku, tam tikra vidinė energija, noras veikti, tiesiog noras gyventi stūmė į priekį. Kiekvienam skirtingai, daug kam ir kitaip būna, netgi priešingai“, – pastebi jis.

A.Bukauskas visada atvirai dalinosi patirtimi, kasdienybės iššūkiais, kova už teisingumą, siekiant įrodyti aplaidų gydymą. Dabar jį galima kartas nuo karto pastebėti įvairiose pokytį skatinančiose diskusijose, apie neįgaliųjų teisių pažeidimus vyras dalinasi socialiniuose tinkluose.

„Darau taip, kaip man atrodo, kad yra teisinga. Turiu didelę „alergiją“ idiotams, kurie elgiasi ne taip, kaip reikalauja normos, taisyklės ar įstatymai, todėl tai priimu kaip asmeninį įžeidimą. Viskas prasidėjo nuo skandalo su Lazdynų ligonine. Kai tai paviešinau, pasirodė, kad ypač daug žmonių apskritai niekur nesikreipia patyrę fizinius sužalojimus dėl medicininio aplaidumo. Pamačiau labai daug apatijos“, – sako pašnekovas.

Jis apgailestauja, kad neįgalieji vis dar vangiai dalyvauja viešajame gyvenime. „Lietuvoje gyvena apie 200-300 tūkstančių žmonių su vienokia ar kitokia negalia. Yra tokia paraplegikų asociacija, kuri vienija kelis šimtus ar tūkstančius žmonių, iš kurių Lietuvoje aktyvūs, kaip jie patys sako, yra tik keliasdešimt. Man tai atrodo labai keista“, – pastebi Adomas.

Anot jo, neįgaliųjų aktyvumą neabejotinai stabdo nepritaikyta infrastruktūra, tačiau bandymas dėl to kovoti dažnai sutinkamas priešiškai ar abejingai. „Jei fiziškai į kokį nors pastatą negali patekti, tai nėra tavo reikalavimas griauti istorinį pastatą. Yra įstatymai, kurie galioja seniai ir kurių visi tiesiog tyčia nesilaiko. Kai daugiau pasigilini, tai atrodo kaip selektyvus pasirinkimas ignoruoti žmones su negalia, iš konteksto ištraukiant kažkokias, neva priežastis, kurios neleidžia laikytis įstatymų. Mane tai pykdo, nes tai – nesąžininga. Taip pat norisi savo pavyzdžiu, darbu, o ne moralais, paskatinti kitus. Ką nors nuveikiu, padarau, paviešinu, tada kas nors pasidalina, kad ir kitame mieste kokia nors situacija pagerėjo. Tai įkvepia. Jei tokių žmonių būtų daugiau, turbūt veiktų dar plačiau ir visiems būtų geriau. Esu už tvarką ir gyvenimą pagal taisykles, o ne kažkokias „išgyvenimo žaidynes“, kuriose kiekvienas kovoja už save“, – sako A.Bukauskas.

„Lietuvos sveikata“ inf.

Autorė: Agnė Marija Armoškienė

Kada nutukimu sergančių vaikų gydymo plane atsiranda medikamentinis gydymas? Ar visais atvejais pirmiausia pradedama nuo gyvenimo būdo korekcijos?

Nutukimo gydymas, kaip ir daugelio kitų lėtinių neinfekcinių uždegiminių ligų, yra pakopinis. Pirmiausia visada taikoma gyvenimo būdo korekcija – nepriklausomai nuo to, koks vėliau būtų pasirinktas gydymo metodas. Jei nutukimas nėra didelio laipsnio, galima palaukti, bandyti pakeisti vaiko įpročius ir stebėti rezultatus. Tačiau esant didelio laipsnio nutukimui, kai kūno masės indeksas vaikams yra labai aukštas – viršija apie 130 procentų viršutinės normos ribos – ir atsiranda komplikacijų (arterinė hipertenzija, angliavandenių apykaitos sutrikimai, II tipo cukrinis diabetas, kepenų suriebėjimas), jau būtina svarstyti medikamentinį gydymą.

Yra keli vaistai, kurie gali būti įtraukti į vaikų gydymo planą. Anksčiau buvo vartojami preparatai, slopinantys riebalų pasisavinimą žarnyne. Dabar turime ir naujesnių, veikiančių per žarnyno hormoninę sistemą bei smegenų centrus, atsakingus už alkio / sotumo valdymo centrus centrinėje nervų sistemoje. Visi vaistai, tirti su vaikais, yra skiriami tik nuo 12 metų amžiaus. Jaunesniems vaikams galimybės labai ribotos, neturime, ką paskirti. Jei yra ryškių gliukozės apykaitos sutrikimų, gydymą gali skirti gydytojai endokrinologai.

Kokie tai vaistai ir kada jie skiriami?

Medikamentai – į gliukagoną panašus peptidas-1 (GLP-1), sulėtina maisto iš skrandžio pasišalinimą, dėl to ilgiau jaučiamas sotumo jausmas. Veikiamos už sotumą atsakingos smegenų sritys. Dėl šių priežasčių mažėja alkio jausmas, sumažėja suvalgomo maisto kiekis. Vaistai turi greitą poveikį. Per keletą mėnesių galima matyti rezultatą – mažėjantį kūno svorį. Tačiau vaikams būtina išlaikyti pakankamą ir įvairų maitinimąsi, kad būtų užtikrintas amžių atitinkantis maistinių medžiagų poreikis, nes vaikai turi augti ir vystytis.

Turi būti užtikrinamas pakankamas baltymų kiekis racione – kad nemažėtų raumeninė masė. Paauglystė – tai laikotarpis, kai dar pakankamai intensyviai formuojasi kūnas, ypač raumeninė masė. Svarbu, kad tėvai įsitrauktų į tokių vaikų gydymo procesą, suprastų, jog ypač sumažėjęs suvalgomo maisto kiekis nėra gerai, ir padėtų vaikams užtikrinti pakankamą mitybą.

Svarbu pabrėžti, kad medikamentinis gydymas nereiškia, jog galima atsisakyti fizinio aktyvumo ar mitybos korekcijos. Tik kartu taikant visas priemones pasiekiama, kad mažėtų riebalinis audinys, o kartu ir su nutukimu susijusių ligų rizika – širdies ir kraujagyslių ligos, cukrinis diabetas ir kt.

Žinoma, vaistai gali turėti šalutinį poveikį, dažniausiai – virškinimo traktui: pykinimas, pilvo skausmai, viduriavimas, esant lengvai simptomatikai gydymas tęsiamas, koreguojant vaistų dozes.

Ar šie vaistai skiriami trumpam laikui, ar jie vartojami ilgai?

Reikia suprasti, kad nutukimas yra lėtinė liga, kaip ir, tarkime, arterinė hipertenzija: jeigu jau pradedame vartoti kraujospūdį mažinančius vaistus, juos vartojame ilgą laiką. Tas pats galioja ir nutukimui gydyti – vaistai skiriami ilgam laikui. Nutraukus gydymą per anksti, nesusiformavus naujiems įpročiams, kūno masė dažniausiai grįžta, o kartais netgi padidėja labiau nei prieš gydymą. Todėl reikia nusiteikti ilgalaikiam gydymui.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad vaistus vartojančių vaikų sveikatos būklę stebime labai atidžiai, nes dažni šalutiniai poveikiai, kurie išvargina pacientus, yra tekę nutraukti gydymą, atidėti pakartotinį vaisto skyrimą vėlesniam laikui ar taikyti kitokią vaistų vartojimo schemą.

Vaikams turbūt psichologiškai lengviau būtų išgerti tabletę, nei keisti gyvenimo būdą. Kaip tai atrodo praktikoje?

Dalis naujųjų vaistų nėra tabletės, o injekcijos į paodį, kurios atliekamos kartą per savaitę. Vaikams psichologiškai tai dažnai sunkiau nei išgerti tabletę. Be to, daugelis vaikų, sergančių nutukimu, būna prislėgtos nuotaikos, apatiški, jiems sunku motyvuotis judėti ar keisti įpročius. Todėl labai svarbus ir psichologinis darbas – aiškinti, kodėl reikia daugiau judėti, keisti mitybą. Tik vaistai problemos neišsprendžia, jie tik padeda.

Labai svarbus ir tėvų įsitraukimas – jie turi palaikyti vaiką, kartu keisti įpročius. Sergantiems vaikams taikomos ir reabilitacijos priemonės. Kai kūno masė pradeda mažėti, vaikai pamato rezultatą, pagerėja nuotaika, jie tampa labiau motyvuoti.

Kaip tėvai reaguoja į tai, kad jų vaikui reikės ilgai vartoti vaistus nuo 12 metų amžiaus? Ar yra daug baimių?

Taip, baimių kyla. Dažniausiai jos susijusios su injekcijų vartojimo būdu ir galimu poveikiu vaiko augimui, brendimui ar vaisingumui ateityje. Dažnai apie tai kalbamės su mergaičių tėvais. Iš tiesų pats nutukimas labai didina nevaisingumo riziką, o svorio mažinimas gali turėti teigiamos įtakos vaisingumui. Vaikų baimės dažniausiai susijusios su injekcijų, t. y. dūrių, baime.

Apie ilgalaikį vaistų poveikį dar turime mažai duomenų, bet reikia suprasti, kad šie preparatai yra hormonai, kuriuos organizmas natūraliai gamina, tik nutukimo atveju jų gamyba būna sutrikusi.

Ar daug turite vaikų pacientų, kuriems skiriamas toks gydymas?

Tokių pacientų dar nėra daug. Aš pati šiuo metu gydau penkis vaikus, kuriems taikomas medikamentinis gydymas. Vaistai yra nekompensuojami.

Paciento istorija: kai vaistai nuo nutukimo tampa ir viltimi, ir iššūkiu

Modesto iš Trakų (vardas pakeistas – aut. past.) mama sako, kad sūnus dėl gerokai per didelio svorio vargsta jau nuo vaikystės, tačiau jokios priemonės nedavė džiuginančio ilgalaikio rezultato: „Išbandėme daugybę priemonių ir veiklų – sudaryto mitybos plano, sūnus vaikščiojo į sporto klubus, važiavome į sanatorijas ir buvo periodų, kai svoris krito, – pasakoja moteris. – Tačiau tai būdavo neilgalaikė būsena. O prasidėjusi pandemija sugriovė visus pasiekimus – kai užsidarė sporto klubai, mokyklos, svoris sugrįžo. Apmaudu, bet dar ir su kaupu – sūnus priaugo net 30 kilogramų.“

Vaikino tėvai supranta, kad medikamentinis gydymas – tai pagalbinė priemonė prie gyvenimo būdo ir mitybos koregavimo. Tačiau, pasak mamos, tiesiog svyra rankos, kai matai, jog ir vaiko, ir šeimos pastangos nepadeda.

Gydytojos paskirtas vaistas iš pradžių suteikė vilties, kad viskas bus gerai – svoris krito, jaunuolis tapo aktyvesnis, su draugais sportavo, grojo gitara, džiaugėsi ir vaikinas, ir jo namiškiai: „Tačiau dėl virškinimo sistemos sutrikimo vaistą teko nutraukti – sūnus pradėjo viduriuoti, jį pykino. Dabar laukiame, ką nutars gydytojai, – pasakoja vaikino mama. – Sunku matyti, kad vaikas stengiasi, tačiau svoris vėl sugrįžta. Džiaugiamės tik tuo, kad sūnus jaučia draugų palaikymą, tai ir jam, ir mums didelė atrama.“ 

Nors Modesto kelias dar nėra lengvas, šeima tiki, kad kartu su gydytojų pagalba bus surasta tinkamiausia išeitis. Kiekviena patirtis, visos šeimos pastangos tampa žingsniu į priekį. Svarbiausia, kad vaikinas turi artimųjų ir draugų palaikymą, kuris tampa neįkainojama motyvacija. O medicina nuolat tobulėja – šiandieninės galimybės vaikų nutukimui gydyti yra gerokai platesnės nei prieš dešimtmetį.

VUL Santaros klinikos

Turto banko aukcione naujo šeimininko laukia išskirtinis objektas – Dotnuvos vandens malūnas kartu su dviem mediniais ūkiniais pastatais ir žemės sklypu. Šis statinys nėra eilinis – tai istorinė vertybė, įtraukta į Kultūros vertybių registrą, o jo istorija glaudžiai susijusi su Dotnuvos ir viso regiono praeitimi.

Kėdainių r., Dotnuvoje, Vytauto g. 71 esančio objekto bendras statinių plotas siekia 453 kv. m. Pradinė aukciono kaina – 18 313 eurų.

Malūnas buvo pastatytas XX a. pradžioje, prie Dotnuvėlės upės, kelio Kėdainiai–Šeduva dešinėje pusėje. Iš pradžių jis veikė naudodamas vandens jėgą, tačiau 1911 m. tuometinis savininkas Saulius Goldinas įrengė garo mašiną. Vėliau, 1926 m., jam gavus leidimą, medinis priestatas buvo perstatytas, sutvarkytas stogas ir vietoje lokomobilio įrengtas variklis – taip malūnas galutinai perėjo prie modernesnių energijos šaltinių.

Tarpukariu buvęs tvenkinys buvo išleistas, o malūnas nebepriklausė nuo vandens energijos. Pokariu jis perėjo iš privačių rankų valstybės žinion – iš pradžių priklausė pramonės kombinato struktūrai, 1950 m. buvo perduotas pirmajam Lietuvos TSR Marijos Melnikaitės kolūkiui, vėliau – žemės ūkio bendrovei „Aušra“. Nuo 1958 m. malūnas buvo varomas elektros energija, o 1993 m. rekonstruotas medinis priestatas.

Šiandien šis objektas yra įdomus ne tik savo  architektūra, bet ir kultūriniu aspektu – jis pasakoja apie technologinius pokyčius Lietuvoje: nuo vandens energijos, garo mašinos iki elektros. Tai vieta, kur susipina pramonės istorija ir vietos bendruomenės gyvenimo epizodai.

Objektą sudaro malūnas, du ūkiniai pastatai ir sklypas, suteikiantis galimybių naujam panaudojimui – tiek kultūrinei, turizmo, tiek komercinei veiklai. Unikali lokacija ir istorinė praeitis gali tapti stipriu pagrindu ateities vizijoms.

Registracija į aukcioną prasidės spalio 27 d. ir truks iki spalio 29 d. Aukciono pradžia – lapkričio 3 d.

Daugiau apie parduodamą objektą: TB pardavimai

Turto banko parduodamų objektų sąrašas nuolat pildosi, visi pasiūlymai skelbiami svetainėje: Pardavimai ir nuoma - Turto Bankas

Apie Turto banką

Turto bankas – tai valstybės įmonė, kurioje akcininko teises įgyvendina Finansų ministerija. Įmonė siekia efektyvinti valstybės turtą, mažinti jo plotą, paliekant tik valstybės veiklai reikalingus pastatus. Turto bankas centralizuotai valdo apie 700 tūkst. kv. m administracinės paskirties valstybės nekilnojamojo turto, jį atnaujina, investuoja į naujų pastatų statybą. Vieni pagrindinių įmonės strateginių tikslų yra didinti statinių tvarumą, investuoti į atsinaujinančią energiją, mažinti energijos sąnaudas ir CO2 emisiją.

VĮ Turto banko inf. 

Kas yra bioįvairovė ir kodėl ji svarbi miške? Šis klausimas viešojoje erdvėje dažnai iškyla tada, kai vyksta emocijas keliančios diskusijos apie plynus kirtimus ar sengirių išsaugojimą. Tačiau svarbu suprasti, kad miškininkystė nėra vien kirtimas – tai kompleksinė veikla, apimanti tiek miško atnaujinimą, tiek jo priežiūrą, apsaugą, puoselėjimą ir gamtosaugines priemones.

Miškas yra ir gamtos vertybė, ir atsinaujinantis išteklius. Klausimas – kaip juo naudotis atsakingai? Kaip aiškina U. Užtupienė, miškininkai ne tik kerta, bet ir bet ir saugo juos bei atlieka priemones, kurios leidžia gausinti juose esančią biologinę įvairovę. Siekiant išsaugoti ir gausinti bioįvairovę miške, miškininkai vykdo šias, įvairias gamtotvarkos priemones: biologinės įvairovės palaikymo miško kirtimus, kurie leidžia išsaugoti vertingus medžius, buveinių bei pelkių apsaugą – kuri užtikrina biologinei įvairovei svarbių vietovių išsaugojimą, kelia inkilus, lizdus retiems paukščiams, kasmet tveria skruzdėlynus, kovoja su invazinėmis rūšimis bei jas šalina – visa tai dažnai nematomas, bet esminis darbas, kai kalbame apie bioįvairovės išsaugojimą bei gausinimą mūsų šalies miškuose.

Pravartu paminėti, kad siekiant užtikrinti biologinės įvairovės palaikymą, gausinimą miškuose, miškininkams tenka susidurti su nemenkais iššūkiais. Vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo tiesiogiai tenka susidurti miško ekosistemoms bei miškininkams –  klimato kaita. Dažnesnės sausros, vėtros, kenkėjų, tokių kaip žievėgraužis tipografas, plitimas keičia tiek medynų rūšinę sudėtį, tiek gyvūniją. Kai kurios vietinės rūšys nesugeba prisitaikyti prie kintančių klimato sąlygų, o kitos – plinta sparčiau. Tai skatina miškininkus taikyti adaptacines priemones, tokias kaip mišraus miško sodinimas ar atsparesnių medžių rūšių parinkimas. Iššūkių kelia ir invazinės rūšys – tylūs ekosistemos griovėjai. Miškuose augančios invazinės rūšys, tokios kaip Sosnovskio barštis, uosialapis klevas ar vėlyvoji ievaitė, išstumia vietines rūšis, trikdo natūralų ekosistemos balansą. Kovai su šiomis nepageidaujamomis rūšimis miškininkai taip pat taiko įvairias priemones – purškia sertifikuotomis cheminėmis, biologinėmis priemonėmis, itin jautriose vietuose – šienauja, kerta sumedėjusius augalus. Tiesa, invazinės rūšys apima ne tik florą, miškuose sutinkami ir invaziniai gyvūnai, pavyzdžiui – meškėnai. Tačiau, kaip teigia U. Užtupienė „su gyvūnais – sudėtingiau, bet turime veiksmingų sprendimų ir čia“.

Miškų tvarkymo standartus padeda užtikrinti FSC (Forest Stewardship Council) sertifikatas, kuris reikalauja išsaugoti biologinę įvairovę, laikytis aplinkosauginių, socialinių ir ekonominių kriterijų. Sertifikuoti miškai Lietuvoje valdomi taip, kad būtų išsaugotos buveinės, saugomos rūšys ir kultūriniai elementai. Sertifikavimas – tai daugiau nei formalumas. Tai skaidrumo ženklas visuomenei, kad miškas tvarkomas atsakingai.

Podkeste paliesta ir dar viena tema: diskusijos tarp gamtininkų ir miškininkų. Jos, pasak pašnekovės – neišvengiamos. Tačiau, kaip rodo praktika, bendras tikslas – sveikas ir gyvybingas miškas – vienija. Ugnė Užtupienė pabrėžia, kad bendradarbiavimas su mokslininkais, bendruomenėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis padeda ieškoti sprendimų, kurie yra naudingi ir gamtai, ir žmogui.

Pašnekovė teigia: „Biologinė įvairovė nėra vien miško reikalas – tai bendras valstybės, visuomenės ir verslo interesas“. Saugodami bioįvairovę, saugome ne tik gamtą, bet ir savo gerovę ateityje. O miškininkai, kaip rodo Valstybinių miškų urėdijos veikla, žengia tvarumo keliu.

Valstybinių miškų urėdijos informacija

,,Atrastoji Latvija" inf.