Uodų įkandimas – ne tik nemalonumas

Uodų platinamos ligos – infekcijos, perduodamos per užsikrėtusių uodų įkandimus. Maitindamasis užsikrėtusio žmogaus ar gyvūno krauju, uodas gali pasisavinti virusą ar parazitą, o vėliau, įgėlęs kitam žmogui, jį perduoti. Krauju minta uodų patelės – jis joms reikalingas kiaušinėliams subrandinti, todėl būtent maitinimosi metu gali būti perduodami įvairūs ligų sukėlėjai. Priklausomai nuo uodo rūšies ir regiono, jie gali platinti skirtingas infekcijas, pavyzdžiui, dengės karštligę ar maliariją.

Nors uodo įkandimas dažniausiai vertinamas kaip nemalonus, bet nekenksmingas, jo išvaizda ne visada leidžia spręsti apie galimą užsikrėtimo riziką. Užsikrėtusio uodo įkandimo vieta gali atrodyti visiškai įprastai – nepatinti, neniežėti ar nesukelti kitų pastebimų požymių. Todėl po kelionės į uodų platinamų ligų rizikos zoną atsiradus ligos simptomams, ypač staiga pakilus temperatūrai, svarbu nelaukti ir kreiptis į gydytoją.               

Kokias ligas platina uodai?

Uodai gali platinti įvairias virusines ir parazitines infekcijas. Keliaujant į tropinius ir subtropinius regionus,  galima užsikrėsti šiomis ligomis:

• maliarija – sukelia uodai; būdingi karščiavimo epizodai, šaltkrėtis, prakaitavimas, galvos ir raumenų skausmai;
• dengės karštligė – virusinė infekcija, galinti sukelti aukštą temperatūrą, galvos, raumenų ir sąnarių skausmus, bėrimą, pykinimą;
• čikungunija – dažniausiai pasireiškia karščiavimu ir stipriais sąnarių skausmais;
• Zikos virusinė infekcija – dažnai būna lengva arba besimptomė, tačiau ypač pavojinga  nėščiosioms (užsikrėtus nėštumo metu gali atsirasti rimtų vaisiaus apsigimimų);
• Vakarų Nilo virusinė infekcija – dažniausiai nesukelia simptomų arba pasireiškia karščiavimu ir bendru negalavimu, tačiau retais atvejais gali pažeisti nervų sistemą.

Kai kuriuose regionuose  paplitusi geltonoji karštligė, japoniškasis encefalitas ir kitos uodų platinamos ligos.

Kas turėtų būti ypač atsargūs?

Didesnį dėmesį apsaugai nuo uodų turėtų skirti nėščiosios, maži vaikai, vyresnio amžiaus žmonės ir asmenys, sergantys lėtinėmis ligomis ar turintys nusilpusį imunitetą. Nėščiosioms ypač svarbi apsauga nuo Zikos viruso, o keliaujant į maliarijos rizikos teritorijas individuali profilaktika turi būti įvertinta dar prieš kelionę. Keliaujantiems į maliarijos rizikos teritorijas būtina iš anksto pasikonsultuoti su gydytoju dėl vaistų profilaktikos. NVSC duomenimis, nepakankama apsauga nuo uodų ir netinkamas profilaktinių vaistų vartojimas yra viena dažniausių Lietuvoje registruojamų įvežtinių maliarijos atvejų priežasčių. Efektyviausią apsaugą užtikrina tik reguliarus vaistų vartojimas prieš kelionę, jos metu ir grįžus bei apsauga nuo uodų įkandimų. Vienkartinis ar nereguliarus preparatų vartojimas nesuteikia patikimos apsaugos.

Kaip apsisaugoti?                                                                                                  

Vienas iš pagrindinių būdų, saugantis uodų platinamų ligų – vengti uodų įkandimų.  Derinant asmenines apsaugos priemones su tinkama aplinkos higiena, galima žymiai sumažinti kontaktą su  uodais.

Keliautojams patariame:

• Naudokite uodus atbaidančias priemones – repelentus (kremus, purškalus ar pleistrus), ypač auštant ir temstant, kai uodai yra aktyviausi.
• Dėvėkite uždaresnius drabužius – būdami didesnės rizikos vietovėse rinkitės ilgas rankoves ir ilgas kelnes.
• Rinkitės nuo uodų apsaugotą būstą (langai ir durys uždengti tinkleliais).
• Miegodami lauke taip pat naudokite tinklelius nuo uodų, ypač keliaudami į regionus, kuriuose paplitusios uodų platinamos ligos.
• Neleiskite kauptis stovinčiam vandeniui – reguliariai ištuštinkite ir išvalykite talpas, kuriose gali veistis uodai.

 NVSC inf. 

Todėl šioje srityje vystomi inovatyvūs skaitmeniniai sprendimai, padedantys ugdyti emocinį intelektą. Vienas jų – Kauno technologijos universiteto (KTU) alumno Eimanto Butkaus kartu su kolege Fausta Dambrauskaite kuriama emocinės gerovės programėlė „Gilia“.

„Pirmoji refleksija tampa startu – „Gilia“ iškart ją išanalizuoja, padeda pastebėti pasikartojančias elgsenas, suteikia galimybių mokytis, kaip reaguoti į stimulus konstruktyviau“, – sako vienas iš programėlės kūrėjų E. Butkus.

Ilgainiui naudojantis šiuo dirbtiniu intelektu (DI) pastiprintu, interaktyviu refleksijų įrankiu vartotojas gali matyti besipildantį savo asmenybės žemėlapį, išmoktas pamokas bei gerinti savo emocinio intelekto įgūdžius interaktyviose istorijose.

Būtinas noras gilintis į save

Pasak programėlės kūrėjų, „Gilia“ gali naudotis tiek jau turintys tam tikrą emocinio intelekto žinių lygį, tiek visiškai pradedantys. Svarbu, kad vartotojas norėtų gilintis į save, nes šiek tiek pastangų reikia įdėti ir pačiam besinaudojančiam šiuo įrankiu.

„Prisijungimui reikia tik „Google“ paskyros, o daugiau nėra jokių privalomų duomenų, kuriuos būtina pateikti – žmogus gali dalintis tiek informacijos, kiek jis nori, ir programėlė atitinkamai prisitaikys. Vis dėlto išsamūs pasidalinimai apie dienos įvykius, savijautą, kilusias mintis bei priimtus sprendimus padeda programėlei pažinti vartotoją ir teikti daugiau naudos – geriau pritaikytas refleksijas, gilesnes įžvalgas apie vartotojo asmenybę ir aktualesnes interaktyvias istorijas emocinio intelekto ugdymui“, – teigia E. Butkus.

Pildydami refleksijas vartotojai turi du pasirinkimus – laisva forma pateikti savo mintis arba pasirinkti refleksiją, kurioje jam bus užduodami keli klausimai.

„Esminis refleksijų pritaikymas kyla iš įžvalgų bei gilinančių klausimų, į kuriuos galima gilintis papildomai refleksijos metu (pats vartotojas nusprendžia, ar nori gilintis) bei iš interaktyvių istorijų po refleksijų ir iš jų išmokstamų pamokų. Visas šis turinys yra specifiškai generuojamas pagal tai, ką refleksijoje minėjo pats vartotojas“, – pastebi „Gilia“ bendraįkūrėja F. Dambrauskaitė.

Elgseną galinčios pakeisti įžvalgos

Interaktyviame įrankyje veikia savęs pažinimo žemėlapis, kuriame vartotojas gali matyti pačios programėlės sugeneruotus pastebėjimus, grupuojamus į išsamesnes įžvalgas apie vartotoją iš jo praeitų refleksijų.

„Veikimas nėra sudėtingas: vartotojas atlieka refleksiją, gauna pastebėjimus apie save iš šoninės perspektyvos, pastebėjimai kaupiami, o susidarius pakankamam panašių pastebėjimų skaičiui, savęs pažinimo žemėlapyje atsiranda Įžvalgos. Jos gali būti iš įvairių sričių, tokių kaip stiprybės, silpnybės, vertybės, mąstymo klaidos, įsitikinimai“, – tikina E. Butkus.

Įrankio kūrėjai tikisi, kad jis paskatins vartotojus suprasti, ką toliau su savo ugdymu asmuo norėtų daryti pats.

„Dėl šios priežasties rekomendacijos elgesiui gilia.app randamos tik po interaktyvių istorijų, kuriose galima specifiškai pastebėti daugiau socialinės naudos atnešantį elgesį“, – sako KTU alumnas.

„Gilia“ misija – ugdyti emocinį intelektą, todėl programėlė porą savaičių yra nemokama, o po jų vartotojas gali likti su šiek tiek limituota, nemokama, tačiau vis dar veiksminga programėlės versija arba įsigyti pilną versiją su įvairiomis papildomomis funkcijomis.

Sprendimas konfliktams ir nesusikalbėjimui

Programėlės kūrėjai pasakoja, kad sukurti tokį įrankį paskatino diskusijos apie neteisybę, nesusikalbėjimą ir konfliktus pasaulyje bei kaip būtų galima spręsti šias problemas.

„Po daugybės valandų diskusijų ir to auksinio rakto šioms problemoms spręsti paieškų, priėjome prie išvados – kertinis skirtumas ir įgūdis padedantis išvengti šių problemų yra gebėjimas suprasti save ir gebėti tai ištransliuoti kitam asmeniui konstruktyviu būdu“, – teigia F. Dambrauskaitė.

Sudėdami savo specialybių kryptis (DI produkto vadovo ir psichologijos), bendraįkūrėjai nusprendė kurti įrankį, apjungiantį turimas žinias bei mokslinėje literatūroje patvirtintus savęs pažinimo būdus.

„Emocinio intelekto ugdymas labai vertingas. Turint aukštesnį emocinį intelektą žmonės yra linkę apgalvoti savo sprendimus, turėti daugiau empatijos bei gyventi gyvenimus, kuriuose jaučia daugiau vidinio pasitenkinimo bei kuria gilius ir sveikus santykius su kitais“, – tikina „Gilia“ kūrėjai.

KTU inf. 

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) primena, kad užrašai „be“ nėra tik rinkodaros akcentas – šiems teiginiams teisės aktuose nustatyti konkretūs reikalavimai. Tačiau vartotojams svarbu žinoti ir tai, kad toks užrašas savaime nereiškia, jog produktas yra sveikesnis ar maistingesnis. 

„Be cukrų“ – ne tas pats, kas „nepridėta cukrų“ 

Maisto produktų etiketėse dažnai sutinkami terminai „cukrus“ ir „cukrūs“ reiškia ne tą patį.  

Cukrus – vienaskaita, bendrinis pavadinimas vienam specifiniam cukraus tipui, disacharidui, vadinamam sacharoze arba stalo cukrumi. Tai saldi kristalinė medžiaga, gaunama iš cukranendrių ar cukrinių runkelių.   

Cukrūs – daugiskaita, apima vadinamuosius  paprasčiausios sudėties angliavandenius, t. y. 2 cukraus tipus, tokius kaip: monosacharidai (pavyzdžiui, gliukozė, fruktozė) ir disacharidai (pavyzdžiui, sacharozė, laktozė), išskyrus poliolius. Šie cukrūs gali būti ir natūraliai randami vaisiuose, daržovėse, pieno produktuose ir kituose maisto produktuose, ir išgaunami gamybos būdu ar susintetinami cheminiu būdu. 

Teiginys „be cukrų“ gali būti naudojamas tik tuo atveju, jei 100 g arba 100 ml produkto yra ne daugiau kaip 0,5 g cukrų. Į šį kiekį patenka tiek į produktą gamybos metu papildomai pridėti, tiek natūraliai jame esantys cukrūs, kaip antai, vaisiuose esanti natūrali fruktozė, meduje – fruktozė ir gliukozė, ir kt. Todėl užrašas „be cukrų“ paprastai pateikiamas visiškai nesaldžių arba ant saldikliais saldintų maisto produktų, pavyzdžiui gėrimų. Tuo tarpu įvairūs sveikesnės alternatyvos kepiniai, užkandžiai daug dažniau ženklinami užrašais „nepridėta cukrų“.  

Teiginys „nepridėta cukrų“ gali būti naudojamas, kai į produktą nebuvo pridėta monosacharidų ar disacharidų arba kitų maisto produktų, naudojamų dėl jų saldinamųjų savybių, pavyzdžiui, medaus ar sirupų. Tačiau produkte gali būti natūralių cukrų. Tokiu atveju ant ženklinimo turi būti nurodyta, kad „produkto sudėtyje yra „natūralių cukrų“. 

Teiginį „nepridėta cukrų“ ypač svarbu atskirti nuo teiginio „be cukrų“ vartotojams, kurie serga diabetu ar kitomis medžiagų apykaitos sutrikimo ligomis, laikosi dietos, nes teiginys, kad maiste nepridėta cukrų nereiškia, kad jame nėra natūralių cukrų. VMVT primena, kad cukrų kiekį, esantį planuojamame įsigyti maisto produkte, labai paprasta surasti ant maisto produkto pakuotės pateiktoje privalomoje maistingumo deklaracijoje.     

„Be glitimo“ turi atitikti nustatytą ribą 

Teiginys „be glitimo“ gali būti naudojamas tik tada, kai galutiniam vartotojui parduodamame maisto produkte glitimo kiekis neviršija 20 mg/kg. Todėl gamintojui svarbu ne tik parinkti atitinkamą produkto sudėtį, vengiant glitimo turinčių javų (kviečių, rugių, miežių, avižų, speltos, kamuto arba jų sukryžmintų atmainų),  bet ir atsakingai kontroliuoti visą gamybos procesą.  

Šiuo metu praktiškai kiekviename prekybos centre glitimo netoleruojantiems asmenims galima įsigyti ir kviečių be kitų javų gaminių be glitimo, kurie yra pagaminti specialių technologijų dėka.    

„Be laktozės“ – reikalavimai priklauso nuo produkto 

Teiginio „Be laktozės“ naudojimas šiuo metu reglamentuojamas tik pradinio ir tolesnio maitinimo kūdikių mišiniams. Tokiuose produktuose laktozės turi būti ne daugiau kaip 2,5 mg/100 kJ (10 mg/100 kcal). 

Nors kitiems maisto produktams konkreti riba ES lygmeniu nėra nustatyta, tačiau kai kurios valstybės narės turi nacionalines gaires. Pagal Šiaurės šalių modelį, dažniausiai taikomas 100 ppm laktozės standartas (0,01 g laktozės / 100 g ar ml). Šiuo metu EK yra įsipareigojusi parengti bendras taisykles ES lygmeniu. Savanoriškai taikomas teiginys turi neklaidinti vartotojo. 

Kodėl užrašais „be“ ženklinami produktai gali kainuoti daugiau? 

Didesnę tokių produktų kainą kartais gali lemti ne pats užrašas ant pakuotės, o produkto gamybos ypatumai: gamintojams tenka keisti receptūras, ieškoti kitų žaliavų, taikyti papildomas kontrolės priemones bei imtis veiksmų, kad gamybos metu būtų išvengta kryžminės taršos. Tad pakeista sudėtis reikalauja pritaikyti gamybos technologiją arba pasirinkti brangesnes žaliavas. Pavyzdžiui, saldžiuose užkandžiuose, tokiuose kaip javainiuose ar sausainiuose, norint juos paženklinti užrašu „be pridėtinių cukrų“ pigų baltąjį cukrų ar gliukozę tenka pakeisti natūraliai cukrų (fruktozės ir gliukozės) turinčiais džiovintais vaisiais ar uogomis, kurių savikaina yra daug didesnė.  

Užrašai „be cukrų“, „be glitimo“ ar „be laktozės“ vartotojui yra svarbi informacija, tačiau nereikėtų manyti, kad toks produktas dėl to automatiškai yra sveikesnis ar geresnis. Šie teiginiai apibūdina konkrečią produkto savybę, o jų naudojimui taikomi teisės aktų reikalavimai.   

VMVT visada pataria prieš įsigyjant konkretų maisto produktą perskaityti ant pakuotės pateiktą sudedamųjų dalių sąrašą, kuriame mažėjančia pagal kiekį tvarka nurodomos gamyboje naudotos žaliavos, ir įvertinti privalomą maistingumo deklaraciją, kurioje nurodyti ne tik jame esantis cukrų kiekis, bet ir bendras angliavandenių kiekis. Didelis angliavandenių kiekis taip pat reiškia, kad galų gale mūsų organizme jie virs gliukoze, nes virškinimo sistema angliavandenius suskaido būtent į gliukozę (cukrų).  

VMVT primena, kad ženklinimo paskirtis – padėti vartotojui suprasti, ką jis perka. Perskaičius visą etiketę lengviau įvertinti, ar produktas atitinka individualius poreikius. 

Valstybinės ligonių kasos (VLK) specialistai primena, kad vaikams iki 7 metų akinių lęšiai Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis kompensuojami neatsižvelgiant į regėjimo aštrumą. Tai reiškia, kad tėvai gali kreiptis dėl kompensuojamųjų akinių lęšių ir tada, kai vaiko regos sutrikimas dar nėra sunkus, tačiau gydytojas oftalmologas nustato, kad regos korekcija jau reikalinga.

Kuo anksčiau pastebėta, tuo lengviau padėti

Vaiko regėjimas formuojasi palaipsniui, todėl labai svarbu sutrikimus pastebėti kuo anksčiau.

„Maži vaikai ne visada pasako, kad mato prasčiau. Jie gali prisimerkti, sėdėti arčiau ekrano, vengti smulkių užduočių ar dažniau skųstis galvos skausmu. Norėtume paraginti tėvus atkreipti dėmesį į vaiko elgsenos pakitimus, žiūrėti į tai atidžiai ir neatidėlioti regėjimo patikros“, – sako VLK Medicinos priemonių kompensavimo skyriaus vedėjas Giedrius Baranauskas. Jis priduria, kad akiniai vaikui nėra tik patogesnio matymo priemonė, nes tinkama regos korekcija gali turėti įtakos jo raidai, mokymuisi, judėjimo saugumui ir kasdieniam pasitikėjimui savimi.

Pagal šiuo metu galiojančią tvarką visiems vaikams iki 7 metų gali būti kompensuojama 70 proc. akinių lęšių bazinės kainos. Jei gydytojas oftalmologas nustato sunkesnį regos sutrikimą, kai geriau reginčios akies regos aštrumas su visiška korekcija neviršija 0,5, kompensuojama visa akinių lęšių bazinė kaina.

Nuo 2024 m. balandžio mėnesio, kai pradėta taikyti platesnė kompensavimo tvarka, šia galimybe jau pasinaudojo tūkstančiai šeimų. VLK duomenimis, 2025 metais kompensuojamieji akinių lęšiai buvo išduoti 2 278 vaikams iki 7 metų, o 2026 metais – dar 1 166 tokio amžiaus vaikams.

Kaip gauti kompensuojamus akinių lęšius

Jeigu tėvai pastebi, kad vaiko rega suprastėjo, pirmiausia reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją.

„Prireikus šeimos gydytojas išrašys siuntimą oftalmologo konsultacijai gauti. Jeigu akių gydytojas vaikui nustatys regos sutrikimą ir nuspręs, kad būtina skirti kompensuojamuosius akinių lęšius, jis išduos elektroninį receptą, su kuriuo tėvai galės kreiptis į vieną iš optikų, sudariusių sutartį su ligonių kasa“, – sako G. Baranauskas.

Su elektroniniu receptu tėvams reikia kreiptis į optiką, kuri yra sudariusi sutartį su VLK ir teikia akinių lęšius, kompensuojamus fondo lėšomis. Šių optikų sąrašą galima rasti ligonių kasos svetainėje.

Kas kompensuojama

Vaikams akinių lęšiai kompensuojami pagal gydytojo išrašytą elektroninį receptą ne dažniau kaip kartą per metus. Kompensuojamoji suma priklauso nuo lęšių sudėtingumo: už paprastuosius akinių lęšius ji siekia 95 eurus, už sudėtinguosius – 148 eurus. Paprastaisiais laikomi lęšiai, kurių laužiamoji galia yra mažesnė arba lygi 6,0 sferinėms dioptrijoms ir (arba) mažesnė arba lygi 2,0 cilindrinėms dioptrijoms, sudėtingaisiais – kai šie rodikliai yra didesni.

Kompensuojamieji akinių lęšiai gali būti skiriami dėl įvairių regėjimą pažeidžiančių būklių ir ligų, pavyzdžiui, refrakcijos, akomodacijos, akių raumenų sutrikimų, lęšiuko, tinklainės, regos nervo ar kitų akių ligų.

Ligonių kasa atkreipia dėmesį, kad kompensuojami tik akinių lęšiai – rėmelius reikės įsigyti patiems. Daugiau informacijos apie akinių lęšių kompensavimą galima rasti ligonių kasos interneto svetainėje.

Ligonių kasų inf. 

„Į kompensuojamųjų vaistų sąrašą perkeliami visi vaistai, kurie iki 2026 m. liepos pabaigos buvo rezerviniame sąraše ir laukė finansavimo. Tai gera žinia šimtams pacientų, kuriems šie naujoviški ir efektyvūs vaistai padės veiksmingiau gydyti onkologines ligas, geriau kontroliuoti cholesterolio kiekį, pagerins gyvenimo kokybę, o daliai pacientų suteiks ir daugiau galimybių visiškai pasveikti“, – sako sveikatos apsaugos viceministras Daniel Naumovas.

Vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimo komisija siūlo nuo rugsėjo 1 d. pradėti kompensuoti devynis naujus vaistus įvairių formų vėžiui gydyti, du vaistus pacientams, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis bei turintiems lipoproteinų apykaitos sutrikimų, vieną vaistą paveldėtam padidėjusiam cholesteroliui gydyti ir vieną vaistą vaikų augimo sutrikimams gydyti.

Į kompensuojamųjų vaistų sąrašą bus įtraukti vaistai, skirti gydyti:

• vaikų augimo sutrikimus (somatropinas);
• gimdos kūno vėžį (durvalumabas, dostarlimabas);
• gimdos kaklelio vėžį (pembrolizumabas);
• kiaušidžių, kiaušintakių ir pirminės pilvaplėvės vėžį (rukaparibas);
• plaučių vėžį (alektinibas, durvalumabas, osimertinibas, amivantamabas ir lazertinibas);
• šlapimo pūslės vėžį (durvalumabas);
• odos melanomą (nivolumabas ir ipilimumabas);
• lėtinę mieloidinę leukemiją (asciminibas);
• paveldėtą padidėjusį cholesterolį (evolokumabas);
• lipoproteinų apykaitos sutrikimus pacientams, persirgusiems miokardo infarktu, išeminiu insultu ar sergantiems kitomis sunkiomis širdies ir kraujagyslių ligomis (evolokumabas ir inklisiranas).

Nauji vaistai pacientams bus pradėti kompensuoti, kai jų gamintojai pasirašys sutartis su Valstybine ligonių kasa, o vaistai bus įtraukti į kompensuojamųjų vaistų sąrašą ir kainyną.

Skaičiuojama, kad šių metų rugsėjo–gruodžio mėnesiais šių vaistų kompensavimui iš PSDF biudžeto prireiks apie 13,3 mln. eurų.

Nuo lapkričio 1 d. Centralizuotai apmokamų vaistų sąrašas taip pat bus papildytas vaistu liutecio (177Lu) oksodotreotidu (Lutathera), skirtu tam tikrų plonosios žarnos, storosios žarnos ir kasos neuroendokrininių navikų gydymui. Šiam vaistui kompensuoti šiemet planuojama skirti apie 150 tūkst. eurų.

SAM inf.

Šilti kraštai ar vėsesnis klimatas?
 
Vienos visiems širdies ir kraujagyslių ligomis sergantiems žmonėms tinkamiausios atostogų krypties nėra. Pasak gydytojos kardiologės, renkantis, kur vykti, svarbu atsižvelgti į konkrečią diagnozę, ligos stabilumą, fizinį pajėgumą ir vartojamus vaistus. Ne mažiau reikšmingos ir pačios kelionės sąlygos: jos trukmė, klimatas, aukštis virš jūros lygio, planuojamas fizinis aktyvumas bei galimybė prireikus gauti medicinos pagalbą.
 
„Karštas klimatas sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis gali tapti papildomu iššūkiu. Aukštoje temperatūroje plečiasi kraujagyslės, padažnėja pulsas, todėl širdžiai tenka dirbti intensyviau. Gausiai prakaituojant taip pat netenkama skysčių ir elektrolitų, o tai gali paveikti savijautą bei širdies veiklą. Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, sergantys širdies nepakankamumu, turintys širdies ritmo sutrikimų ar sunkiai kontroliuojamą arterinę hipertenziją. Daugiau dėmesio reikėtų ir vartojantiems diuretikus ar kai kuriuos kitus širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti skirtus vaistus“, – pataria J. Jurgaitytė.
 
Tačiau tai nereiškia, kad širdies ligomis sergantiems žmonėms šiltų kraštų reikėtų visiškai atsisakyti. Kardiologė pataria dieną planuoti taip, kad aktyvesnė veikla vyktų ryte arba vakare, vengti kaitrios vidurdienio saulės ir vartoti pakankamai skysčių. Sergant širdies nepakankamumu, rekomenduojamas skysčių kiekis gali būti individualus, todėl reikėtų vadovautis gydytojo rekomendacijomis.
 
„Vėsesnio ar vidutinio klimato šalys daugeliui pacientų gali būti lengviau toleruojamos, nes organizmui nereikia prisitaikyti prie didelio karščio. Vis dėlto ir didelis šaltis nėra palankus visiems – žema temperatūra siaurina kraujagysles, gali padidinti kraujospūdį ir širdies apkrovą. Todėl svarbiausia vengti ekstremalių sąlygų ir rinktis klimatą, kuriame žmogus jaučiasi komfortiškai“, – teigia J. Jurgaitytė.

Pasak gydytojos, ypatingo pasiruošimo gali prireikti planuojant keliones į kalnus. Didėjant aukščiui virš jūros lygio, ore mažėja deguonies, todėl gali padažnėti pulsas, pakilti kraujospūdis ir padidėti širdies apkrova. Tai ypač aktualu sergantiems išemine širdies liga, širdies nepakankamumu ar plautine hipertenzija. Rekomenduojama aukštį didinti pamažu, pirmomis dienomis vengti intensyvaus fizinio krūvio, o planuojant keliones į daugiau kaip 2 500–3 000 metrų aukštį prieš išvykstant pasitarti su gydančiu gydytoju.

Ar saugu keliauti lėktuvu?

Kardiologės teigimu, vienos saugiausios transporto priemonės sergantiems širdies ligomis nėra – pasirinkimas priklauso nuo žmogaus būklės ir kelionės trukmės. Keliaujant automobiliu lengviau reguliariai sustoti ir pajudėti, o ilgesnės kelionės autobusu, traukiniu ar lėktuvu reiškia daugiau laiko sėdint, todėl gali padidėti venų trombozės rizika.

Daugumai pacientų, kurių širdies liga stabili, skrydžiai yra saugūs. Vis dėlto lėktuvo salone palaikomas slėgis atitinka maždaug 2 000–2 400 metrų aukštį virš jūros lygio, todėl deguonies yra šiek tiek mažiau nei įprastomis sąlygomis. J. Jurgaitytė įspėja, kad kai kuriems širdies ligomis sergantiems žmonėms tai gali būti reikšminga.

„Ilgų kelionių metu svarbu vengti ilgo nejudrumo. Kas valandą ar dvi rekomenduojama atsistoti, pasivaikščioti, o jei tokios galimybės nėra, bent reguliariai judinti pėdas ir blauzdų raumenis. Taip pat svarbu vartoti pakankamai skysčių, vengti gausaus alkoholio vartojimo ir migdomųjų, kurie dar labiau sumažina judrumą. Didesnės trombozės rizikos pacientams gali būti rekomenduojamos kompresinės kojinės“, – pataria gydytoja.

Atostogos nėra laikas atsigriebti už visus metus

Renkantis ramų ar aktyvų poilsį, svarbiausia įvertinti savo įprastą fizinį pajėgumą. Jei žmogus kasdienybėje yra reguliariai fiziškai aktyvus, aktyvios atostogos su pasivaikščiojimais, lengvais žygiais ar kitomis saikingo intensyvumo veiklomis gali būti net naudingiau, nei visas dienas praleisti ilsintis prie baseino.

Kardiologė įspėja, kad didesnė rizika kyla tuomet, kai visus metus mažai judėjęs žmogus per atostogas staiga imasi intensyvaus sporto, ilgų žygių ar sudėtingų kopimų. Staiga padidėjęs fizinis krūvis padidina deguonies poreikį širdies raumeniui, gali išprovokuoti širdies ritmo sutrikimus, krūtinės anginos simptomus, o kai kuriais atvejais – ir ūminius širdies bei kraujagyslių įvykius.

„Atostogos nėra varžybos – nereikia stengtis per vieną dieną pamatyti visų lankytinų vietų ar išbandyti visų aktyvių pramogų. Rekomenduojama fizinį krūvį didinti pamažu ir įsiklausyti į savo organizmo siunčiamus signalus. Geriausias pasirinkimas – saikingas judėjimas, kuris teikia malonumą, o ne sekina“, – sako gydytoja.

„Jeigu fizinio krūvio metu atsiranda spaudžiantis ar deginantis skausmas krūtinėje, neįprastas dusulys, stiprus širdies plakimas, galvos svaigimas, šaltas prakaitas ar pykinimas, fizinę veiklą reikėtų nedelsiant nutraukti. Jei simptomai per kelias minutes nepraeina arba stiprėja, būtina kreiptis į artimiausią gydymo įstaigą“, – priduria ji.

Vaistai – rankiniame bagaže, o atsargos – kelioms papildomoms dienoms

Norint išvengti streso, gydytoja į kelionę rekomenduoja pasiimti kelių papildomų dienų vaistų atsargą – skrydis gali būti atšauktas, kelionė netikėtai užsitęsti, o konkretaus vaisto užsienyje gali nepavykti įsigyti arba bus reikalingas receptas.

Keliaujant lėktuvu, svarbiausius vaistus patariama laikyti rankiniame bagaže, kad jie liktų pasiekiami net ir vėluojant ar dingus registruotam bagažui. Esant griežtai oro uosto saugumo patikrai ar prireikus kreiptis į vietinius gydytojus, pravartu turėti vartojamų vaistų sąrašą, kuriame būtų nurodyti ne tik prekiniai pavadinimai, bet ir tarptautiniai veikliųjų medžiagų pavadinimai, taip pat gydytojo pažymą apie diagnozę ir paskirtą gydymą. Turintiems implantuotą širdies stimuliatorių ar kardioverterį-defibriliatorių verta pasiimti prietaiso identifikavimo kortelę.

Prieš išvykstant, kardiologė pataria pasidomėti, kur kelionės vietoje būtų galima kreiptis prireikus medicinos pagalbos, ir pasirūpinti kelionių draudimu, kuris apimtų su jau diagnozuota širdies liga susijusius atvejus.

Viskas įskaičiuota? Tik ne jūsų širdžiai

Atostogos dažnai keičia ne tik dienotvarkę, bet ir mitybos įpročius. Kardiologės teigimu, nebūtina atsisakyti vietinės virtuvės ar mėgstamų patiekalų, tačiau svarbu išlaikyti saiką.
Viešbučių restoranuose ar kavinėse rekomenduojama dažniau rinktis virtus, orkaitėje ar ant grotelių ruoštus patiekalus vietoj gruzdintų, didesnę lėkštės dalį skirti daržovėms, saikingai vartoti sūrius užkandžius, rūkytą ir perdirbtą mėsą, riebius padažus bei desertus.

Pasak gydytojos, atostogų metu ypač svarbu nepamiršti saiko vartojant alkoholinius gėrimus.

„Alkoholis gali sąveikauti su kai kuriais širdies ligoms gydyti skirtais vaistais, ypač antikoaguliantais ar tam tikrais antiaritminiais preparatais. Be to, gausus alkoholio vartojimas per trumpą laiką gali sukelti vadinamąjį „Holiday heart“ („šventinės širdies“) sindromą – staiga atsirandančius širdies ritmo sutrikimus net ir žmonėms, kurie iki tol jų nebuvo patyrę. Karštu oru alkoholio vartojimas kartu didina ir dehidratacijos riziką“, – teigia kardiologė.

Atostogos – pertrauka nuo darbo, bet ne nuo gydymo

Pasikeitusi dienotvarkė, miego ir valgymo režimas, skrydžiai ar laiko juostų kaita gali tapti priežastimi, dėl kurios keliaujant vaistus prisiminti tampa sunkiau. Gydytojos teigimu, širdies ir kraujagyslių ligoms skirtų vaistų vartojimo savavališkai nutraukti nereikėtų – net kelių dienų pertrauka gali lemti kraujospūdžio padidėjimą, širdies ritmo sutrikimus, ligos simptomų atsinaujinimą ar būti itin pavojinga.

„Kelionėje pasikeičia įprastas dienos ritmas – kitaip valgome, daugiau judame, keičiasi miego režimas, todėl lengviau pamiršti išgerti vaistus. Kuo daugiau skirtingų preparatų ir jų vartojimo laikų reikia prisiminti, tuo didesnė tikimybė suklysti. Ir klinikiniai tyrimai, ir kasdienė praktika patvirtina, kad, kuo paprastesnis gydymo režimas, tuo lengviau jo laikytis ir namuose, ir keliaujant“, – teigia gydytoja.

Kai kuriems pacientams, kuriems jau reikalingas stabilus kelių vaistų derinys, gydytojas gali svarstyti galimybes gydymą supaprastinti. Viena jų – politabletė, kai keli veiklieji komponentai (tokie kaip antihipertenziniai vaistai ir statinas) sujungiami vienoje tabletėje. Kai keli veiklieji komponentai sujungiami į vieną tabletę, gydymas tampa paprastesnis – reikia išgerti mažiau tablečių, lengviau laikytis režimo, o kelionėse sumažėja tikimybė ką nors pamiršti.

Pasak kardiologės, grįžus iš kelionės vaistų vartojimo režimas neturėtų keistis – prie įprasto grafiko reikėtų grįžti iš karto. O miego režimą, fizinį aktyvumą ar kasdienę rutiną galima reguliuoti palaipsniui per kelias dienas. Svarbiausia – nesukelti organizmui papildomo streso.
„Atostogos turėtų būti laikas pailsėti, tačiau jos neturėtų tapti pertrauka nuo rūpinimosi savo sveikata“, – primena J. Jurgaitytė.

Po širdies operacijos į kelionę: kada galima, o kada geriau atidėti?

Ruošiantis ilgesnei ar tolimesnei kelionei, kardiologė rekomenduoja iš anksto įsitikinti, kad liga yra stabili, o paskirtas gydymas tinkamai suderintas. Jei per pastaruosius kelis mėnesius pasikeitė sveikatos būklė ar gydymas, prieš išvykstant verta apsilankyti pas gydytoją.

Didesnio atsargumo reikia pacientams, kurių būklė šiuo metu nestabili arba kurie neseniai patyrė ūmų širdies įvykį. Keliaujant lėktuvu, skrydį taip pat gali tekti atidėti po neseniai patirto miokardo infarkto ar širdies operacijos, esant dekompensuotam širdies nepakankamumui ar nekontroliuojamiems širdies ritmo sutrikimams.

Pasak kardiologės, po nekomplikuoto miokardo infarkto, esant stabiliai būklei, apie kelionę galima svarstyti praėjus maždaug 2–3 savaitėms. Po sklandžiai atliktos stento implantacijos kelionę kai kuriais atvejais galima planuoti po savaitės ar dviejų, o po didesnių širdies operacijų, pavyzdžiui, vainikinių arterijų šuntavimo, dažniausiai rekomenduojama palaukti bent 4–6 savaites. Konkretus sprendimas visada turėtų būti priimamas individualiai, įvertinus paciento būklę ir pasitarus su gydytoju.

„Jei liga stabili, gydymas suderintas, o žmogus jaučiasi gerai, kelionė paprastai nekelia papildomos rizikos. Priešingai – kokybiškas poilsis, mažesnis stresas ir geros emocijos gali būti naudingi širdies sveikatai. Todėl svarbiausias klausimas nėra, ar galima keliauti, o kaip tai padaryti saugiai“, – apibendrina gydytoja kardiologė.

Vasaros metu, šiltėjant orams, šalyje pastebimai didėja afrikinio kiaulių maro (AKM) plitimo rizika. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) primena, kad AKM yra itin užkrečiama ir pavojinga virusinė liga, kuria serga tiek naminės kiaulės, tiek šernai, o veiksmingų vaistų ar vakcinos nuo jos nėra.

Naujausia statistika rodo, kad virusas aktyviai plinta gamtoje. Šiemet šalyje jau nustatyti 83 AKM atvejai sumedžiotiems šernams, o net 1456 atvejai aptikti radus šernų gaišenas. Daugiausia tokių atvejų fiksuojama šiaurės ir vidurio Lietuvoje. Prie ligos plitimo nemažai prisideda aktyvus žmonių lankymasis miškuose. Kadangi virusą parnešti iš miško į savo ūkį yra didelė tikimybė, visiems gyventojams, auginantiems kiaules ir vasarą planuojantiems leisti laiką gamtoje (grybautojams, uogautojams ar tiesiog poilsiautojams), grįžus iš miškingų vietovių rekomenduojama laikytis šių biosaugos taisyklių:

• Nesilankyti kiaulių laikymo vietose su tais pačiais drabužiais ir avalyne, kruopščiai dezinfekuoti rankas ir laikytis higienos reikalavimų;
• Privalomai dezinfekuoti transporto priemones, įrangą prieš įvažiuojant į kiaulių laikymo vietas;
• Griežtai kontroliuoti pašalinių asmenų patekimą prie kiaulių;
• Apsaugoti ir užtikrinti, kad prie kiaulių nepatektų laukiniai gyvūnai;
• Laikyti kiaules uždarose patalpose;
• Languose įrengti tinklelius, kad kiaulės būtų apsaugotos nuo vabzdžių;
• Nešerti kiaulių šviežia žole ar virtuvės, grybų valymo atliekomis.

Ūkininkai turėtų atidžiai stebėti savo bandas. Pagrindiniai kiaulių susirgimo AKM simptomai, į kuriuos būtina reaguoti: aukšta gyvūnų kūno temperatūra (karščiavimas), apetito praradimas, staigus gaišimas. Taip pat specialistai atkreipia dėmesį, kad aktyvi gaišenų paieška ir tinkamas jų tvarkymas yra labai svarbūs – tai padeda suvaldyti ligos židinius ir sumažinti bendrą viruso plitimo galimybę.

Kilus bet kokiems įtarimams dėl gyvūnų sveikatos, būtina nedelsiant pranešti VMVT: trumpuoju numeriu 1879 (gali būti taikomi padidinti tarifai) arba +370 5 242 0108; el. paštu info@vmvt.lt arba užpildę anketą https://pranesimai.vmvt.lt/.

Rekordai džiugina, tačiau kelia ir klausimų

VLK duomenimis, farmacinių atliekų kiekis Lietuvoje kasmet nuosekliai auga. Vien pernai į vaistines gyventojai grąžino beveik 12 tonų daugiau vaistų nei metais anksčiau ir beveik keturis kartus daugiau nei prieš devynerius metus.

„Dabar per kelis mėnesius surenkama tiek pat farmacinių atliekų, kiek anksčiau vaistinės surinkdavo per visus metus. Tai rodo, kad vaistų grąžinimas tapo įprasta praktika, tačiau kartu atskleidžia, jog vaistai vis dar įsigyjami ne iki galo apgalvotai. Jei vaistai būtų skiriami, įsigyjami ir vartojami racionaliau, didelė dalis šių atliekų tiesiog nesusidarytų“, – sako VLK Vaistų suvartojimo stebėsenos skyriaus laikinoji vedėja Lina Škiudaitė.

Pasak jos, mažinti farmacinių atliekų kiekį jau padeda galimybė receptinius vaistus įsigyti dalimis bei receptai su žyma „esant poreikiui“. Tai leidžia nepirkti didesnio kiekio vaistų, nei iš tiesų gali prireikti.

Lietuvos vaistinių asociacijos (LVA) pirmininkė Kristina Nemaniūtė-Gagė pastebi, kad augantys skaičiai rodo ne tik didėjantį visuomenės sąmoningumą, bet ir kitas tendencijas. Pastaraisiais metais žmonės dažniau kaupia būtiniausių vaistų atsargas, todėl dalis jų taip ir lieka nepanaudoti, o į vaistines vis dažniau grįžta ir vaistai, likę nebaigus gydymo kurso ar savavališkai jį nutraukus.

„Didėjantis grąžinamų vaistų kiekis atspindi kelias svarbias tendencijas. Viena vertus, tai rodo augantį gyventojų sąmoningumą, kita vertus, matome, kad žmonės, pasikeitus geopolitinei situacijai, dažniau kaupia vaistų atsargas, o dalis grąžinamų preparatų signalizuoja ir apie nebaigtą ar savavališkai nutrauktą gydymą. Todėl svarbu ne tik atsakingai utilizuoti nebereikalingus vaistus, bet ir vartoti juos taip, kaip paskyrė gydytojas ar rekomendavo vaistininkas“, – sako K. Nemaniūtė-Gagė.

Ji prideda, kad vertinant augantį naikintinų vaistų kiekį, reikia nepamiršti ir to, kad vaistinėse prieš kelis metus beveik 400 tūkst. Vilniaus gyventojų neatlygintinai buvo išdalintos kalio jodido tabletės, kurios, galiojimo terminui pasibaigus, grįžo į vaistines utilizavimui.

„Šiuo metu kalio jodidas dalinamas dar platesniam gyventojų skaičiui, tikimės, kad jo panaudoti pagal paskirtį neprireiks ir jis vėl grįš į vaistines utilizavimui“, – teigia K. Nemaniūtė-Gagė.

Netinkamai tvarkomi vaistai kelia grėsmę aplinkai

Tvarumo ekspertė Kotryna Žukauskaitė-Šiaučiulė primena, kad vaistai yra viena tų atliekų, kurioms negalioja įprastos rūšiavimo taisyklės – jie priskiriami aplinkai pavojingoms atliekoms, todėl turi būti tvarkomi atskirai.

LVA pirmininkė Kristina Nemaniūtė-Gagė pabrėžia, kad vienintelis tinkamas būdas atsikratyti nebereikalingų ar pasibaigusio galiojimo vaistų – grąžinti juos į artimiausią vaistinę. Čia jie saugiai surenkami ir perduodami utilizuoti pagal nustatytą tvarką.

„Nors gali atrodyti, kad viena išmesta tabletė ar sirupo likutis didelės žalos nepadarys, iš tiesų vaistų veikliosios medžiagos gali patekti į dirvožemį, gruntinius vandenis ar vandens telkinius. Be to, nuotekų valymo įrenginiai ne visada pajėgia jų visiškai pašalinti“, – sako ji.

Pasak pirmininkės, net ir labai mažos vaistinių medžiagų koncentracijos gali paveikti vandens ekosistemas – trikdyti žuvų ir kitų organizmų augimą, dauginimąsi bei elgseną. Ypač didelį susirūpinimą kelia netinkamai šalinami antibiotikai, nes jų patekimas į aplinką gali prisidėti prie antibiotikams atsparių bakterijų plitimo.

Kada vaistus reikėtų utilizuoti?

Daugelis mano, kad vaistus utilizuoti reikia tik pasibaigus jų galiojimo terminui, tačiau K. Nemaniūtė-Gagė primena, kad utilizuoti reikėtų ir tada, kai nebegalima užtikrinti jų saugumo ar tinkamo vartojimo.

„Į vaistinę reikėtų grąžinti ne tik pasibaigusio galiojimo ar po gydymo likusius vaistus, bet ir tuos, kurių nebegalima identifikuoti, pavyzdžiui, jei nėra pakuotės ar informacijos apie galiojimo laiką. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į preparatus, kurių tinkamumo laikas trumpesnis nei nurodytas ant pakuotės – tai ypač aktualu sirupams, akių ir nosies lašams, tepalams bei kai kuriems kitiems vaistams,“ – pažymi LVA pirmininkė.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad utilizuoti reikėtų ir netinkamomis sąlygomis laikytus vaistus – pavyzdžiui, karštyje, drėgmėje ar kambario temperatūroje, jei jie turėjo būti laikomi šaldytuve. O jei vaistas dar galioja, tačiau nebežinote, kam jis skirtas ar kaip jį vartoti, patartina neskubėti jo išmesti – pirmiausia pasikonsultuoti su vaistininku.

Vaistai – tik viena atsakingo rūšiavimo grandis

„Gamtos ateitis“ tvarumo ekspertė Kotryna Žukauskaitė-Šiaučiulė sako, kad būtent vaistai puikiai parodo, kodėl vien rūšiuoti atliekas neužtenka – svarbu žinoti ir kaip jas tinkamai atskirti ir sutvarkyti. Pasak jos, nuo tokių kasdienių sprendimų prasideda atsakingas požiūris į aplinkosaugą.

„Dažnai atrodo, kad viena vaistų pakuotė ar kelios tabletės nieko nepakeis, tačiau aplinkosauga ir tvarumas prasideda būtent nuo tokių mažų sprendimų. Kiekvienas mūsų pasirinkimas turi reikšmę, ypač kai jį padaugini iš tūkstančių ar net milijonų žmonių“, – sako K. Žukauskaitė-Šiaučiulė.

Anot ekspertės, vaistai yra tik viena iš atliekų rūšių, kuriai būtinas atsakingas tvarkymas. Ne mažiau svarbu tinkamai rūšiuoti ir baterijas, elektroniką, buitinę chemiją, lemputes bei kitas pavojingas atliekas, kurios netinkamai išmestos gali patekti į aplinką ir ją užteršti. Net ir patekusios į mišrias atliekas, neišrūšiuotos - jos kelia didelę grėsmę aplinkai.

„Jeigu išmoksime atsakingai tvarkyti tokias atliekas kaip vaistai, bus daug lengviau tą patį principą pritaikyti ir kitose srityse. Tvarumas nėra vienas didelis sprendimas – tai daugybė mažų įpročių, kurie ilgainiui tampa natūralia kasdienybės dalimi. Kuo daugiau žmonių juos formuos, tuo mažesnį kenksmingą poveikį darysime savo pačių aplinkai - vandeniui, kurį geriame, dirvožemiui, kuris mus maitina“, – pažymi K. Žukauskaitė-Šiaučiulė.

Nebereikalingus ar pasibaigusio galiojimo receptinius ir nereceptinius vaistus galima atnešti į bet kurią Lietuvos vaistinę, tarp jų „Eurovaistinė“, „Gintarinė vaistinė“, „Camelia“ ir BENU vaistinę. Gyventojams paslauga yra nemokama, tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad vaistinės priima tik vaistus – maisto papildai, kosmetikos priemonės, medicinos prietaisai ar kitos sveikatos prekės nėra utilizuojamos. Primename, kad reikia maksimaliai atskirti pakuotes, jas išrūšiuoti į komunalinių atliekų konteinerius.

Kodėl svarbu paskiepyti vaikus prieš mokyklą?

Skiepai – saugus ir veiksmingas būdas apsaugoti vaikus nuo pavojingų infekcinių ligų, plintančių oro lašeliniu ar kontaktiniu būdu. Uždarose patalpose, pavyzdžiui, klasėse, ligų sukėlėjai plinta lengviau, todėl itin svarbu, kad vaikas mokslo metus pasitiktų turėdamas reikiamą apsaugą.

Rugsėjį, vaikams sugrįžus į ugdymo įstaigas, padidėja sergamumas virusinėmis ligomis, įskaitant gripą. Jei vaikas suserga, suplanuoti skiepai gali būti atidėti, o tai reiškia, kad kurį laiką jis lieka neapsaugotas nuo tam tikrų užkrečiamųjų ligų. Be to, gali sutrikti nuoseklus skiepijimas pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių.

„Jeigu dėl ligos ar kitų priežasčių kai kurie skiepai buvo praleisti, svarbu kuo greičiau kreiptis į vaiko gydytoją. Gydytojas sudarys individualų skiepijimo planą, kuris padės vaikui saugiai ir laiku įgyti reikiamą apsaugą nuo užkrečiamųjų ligų“, – akcentuoja NVSC Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Edita Jegelevičienė.

Kokie skiepai reikalingi pirmokams?

Pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, 6–7 metų vaikams priklauso šie pakartotiniai skiepai:

• nuo kokliušo, difterijos, stabligės ir poliomielito (DTaP-IPV);
• nuo tymų, epideminio parotito ir raudonukės (MMR).

Šie skiepai vaikams atliekami nemokamai.

Tuberkuliozės prevencija

Būsimųjų pirmokų tėvams taip pat primename apie tuberkulino mėginį (Mantu testą), kuris padeda nustatyti užsikrėtimą tuberkuliozės mikobakterijomis.

„Tuberkulino mėginys rekomenduojamas visiems 6–7 metų vaikams, prieš pradedant lankyti mokyklą. Tuberkulino mėginio metu į vidinę dilbio odos dalį suleidžiamas nedidelis kiekis susilpnintų tuberkuliozės mikobakterijų išskirto baltymo. Po 48–72 valandų vaikų ligų arba šeimos gydytojas įvertina tyrimo rezultatą“, – paaiškina NVSC atstovė.

Teigiamas tuberkulino mėginio rezultatas dar nereiškia, kad vaikas serga tuberkulioze. Jis gali rodyti, kad vaikas yra užsikrėtęs tuberkuliozės mikobakterijomis, tačiau liga nėra išsivysčiusi – bakterijos organizme neaktyvios, nesukelia simptomų, o vaikas nėra užkrečiamas aplinkiniams.

Nustačius teigiamą tuberkulino mėginio rezultatą, vaikas siunčiamas vaikų pulmonologo konsultacijai. Specialistas, įvertinęs papildomų tyrimų rezultatus, nustato, ar vaikas serga tuberkulioze ir ar reikalingas gydymas.

Daugiau informacijos apie skiepus vaikams rasite čia.

NVSC inf.

Užsikrėsti galima ne tik miške

Lietuva išlieka viena iš Europos šalių, kuriose sergamumas erkiniu encefalitu yra vienas didžiausių. Nors erkių aktyvumas ryškiausias šiltuoju metų laiku, dėl klimato kaitos jų aktyvusis sezonas ilgėja, todėl rizika užsikrėsti išlieka didesnę metų dalį.

Žmogus erkiniu encefalitu ir Laimo liga dažniausiai užsikrečia įsisiurbus infekuotai erkei. Rečiau erkiniu encefalitu galima užsikrėsti vartojant nepasterizuotą erkinio encefalito virusu užkrėstų ožkų ar karvių pieną bei jo produktus.

„Visuomenėje vis dar paplitęs mitas, kad erkės pavojingos tik miškuose. Iš tiesų jos puikiai prisitaikiusios gyventi ir miestų žaliosiose teritorijose – parkuose, skveruose, soduose ar pamiškėse. Todėl kiekvieną kartą po buvimo gamtoje, net ir trumpai pasivaikščiojus miesto parke, reikėtų kruopščiai apžiūrėti savo kūną ir kuo greičiau pašalinti pastebėtą erkę“, – sako NVSC Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Milda Žygutienė.

Apsaugo skiepai ir atsargumas

Veiksmingiausia priemonė apsisaugoti nuo erkinio encefalito yra skiepai. Vakcinacija gali būti atliekama pagal įprastinę arba pagreitintą schemą. Patikimas imunitetas susiformuoja po trijų vakcinos dozių, o vėliau jį būtina palaikyti sustiprinamosiomis dozėmis kas 3–5 metus.

„Nors sergamumo rodikliai kasmet svyruoja, rizika užsikrėsti erkiniu encefalitu išlieka didelė. Todėl svarbu ne tik naudoti repelentus, rinktis kūną dengiančius drabužius ir po buvimo gamtoje apžiūrėti save, bet ir pasirūpinti skiepais. Tai vienintelė patikima apsauga nuo šios sunkios ligos“, – pabrėžia NVSC atstovė.

Primename, kad 50–60 metų gyventojai nuo erkinio encefalito gali pasiskiepyti valstybės biudžeto lėšomis – kompensuojama tiek pirmoji, tiek vėlesnės vakcinos dozės pagal nustatytą skiepijimo schemą.

Ką daryti įsisiurbus erkei?

Pastebėjus įsisiurbusią erkę, ją būtina kuo greičiau pašalinti pincetu, sugriebti kuo arčiau odos ir staigiu judesiu ištraukti. Erkės negalima spausti, tepti aliejumi, kremu ar kitomis priemonėmis, nes tai gali padidinti infekcijos perdavimo riziką. Pašalinus erkę, įkandimo vietą reikia dezinfekuoti. Jei erkės visiškai pašalinti nepavyko ir odoje liko jos straubliuko dalis, nerimauti nereikia – organizmas ją pašalins natūraliai. Vis dėlto mėnesį reikėtų stebėti savo savijautą. Atsiradus plintančiam odos paraudimui, pakilus temperatūrai ar pablogėjus bendrai savijautai, būtina kreiptis į gydytoją.

Erkinis encefalitas ir Laimo liga – kuo jos skiriasi?

Erkinis encefalitas – virusinė centrinės nervų sistemos infekcija, galinti sukelti meningitą, encefalitą ar net baigtis mirtimi. Maždaug trečdalis persirgusiųjų šia liga nevisiškai pasveiksta – jiems išlieka ilgalaikių sveikatos sutrikimų: dėmesio koncentracijos ir miego problemos, nuolatiniai galvos skausmai, padidėjęs jautrumas, elgesio pokyčiai, retesniais atvejais – paralyžius.

Laimo ligą sukelia bakterijos, kurias taip pat platina erkės. Dažniausiai paplitęs pirmasis ligos požymis – erkės įkandimo vietoje atsirandantis plintantis odos paraudimas (migruojančioji eritema). Negydoma liga gali pažeisti sąnarius, nervų sistemą ar širdį. Nuo Laimo ligos vakcinos kol kas nėra, todėl svarbiausia apsauga išlieka asmeninės profilaktikos priemonės.

Situacija Lietuvoje

NVSC duomenimis, šių metų sausio–birželio mėnesiais Lietuvoje užregistruoti 92 erkinio encefalito atvejai, 2025 m. tuo pačiu laikotarpiu – 176. Per pirmąjį šių metų pusmetį užregistruoti 2 607 Laimo ligos atvejai, tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu – 4 329.

Per pirmąjį šių metų pusmetį užregistruotas 1 mirties nuo erkinio encefalito atvejis, o tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu – 2 mirties atvejai.

Didžiausias sergamumas erkiniu encefalitu kasmet registruojamas gegužės–spalio mėnesiais – tuomet nustatoma beveik 90 proc. visų atvejų. NVSC duomenimis, erkiniu encefalitu dažniau serga kaimo gyventojai, o Laimo liga – miestų gyventojai, nes erkės plačiai paplitusios ne tik miškuose, bet ir miestų parkuose, soduose bei kitose žaliosiose erdvėse.

NVSC inf.

Ryškiai geltonai žydinčios rykštenės neretai laikomos dekoratyviais augalais, tačiau dalis jų yra invazinės rūšys, darančios žalą gamtai. Jos sudaro tankius sąžalynus, nustelbia vietines augalų rūšis ir keičia natūralias buveines. Aplinkosaugininkai primena, kaip atskirti invazines rykštenes nuo vietinės paprastosios rykštenės ir kokių veiksmų imtis, kad būtų stabdomas jų plitimas.

Invazinių rykštenių daroma žala gamtai

Invazinės rykštenės rūgština dirvožemį, išaugina itin daug šakniastiebių, sudaro tankius sąžalynus ir išstumia vietines augalų rūšis. Rykštenių plitimas yra pavojingas, nes šie augalai užima dideles teritorijas, sparčiai plečiasi. 

Rykštenės paima daugiau maisto medžiagų nei vietiniai augalai, todėl kiti augalai dirvožemyje ima skursti arba iš viso išnyksta. Tai kelia grėsmę ne tik augalams, bet ir gyvūnams – trikdomos jų buveinės.

Invazinių rykštenių atpažinimas

Rykštenės išsiskiria ryškios geltonos spalvos šluotelės pavidalo žiedynais. Dažniausiai auga atvirose vietose, bet gali plisti aplink miestus, gyvenvietėse, apleistuose žemės ūkio plotuose, miškų pakraščiuose, pakelėse ir kitose vietose. Šie invaziniai augalai žydi apie vasaros vidurį–ankstyvą rudenį.

Veiksmingi būdai stabdantys rykštenių plitimą

Dažnai rykštenes nesąmoningai platina patys žmonės – nuskinti žiedynai išmetami į šiukšlynus, sąvartynus, pamiškes, upių pakrantes ar kitas vietas ir iš sėklų išauga nauji augalai. Svarbu užkirsti kelią tolesniam rykštenių plitimui – rekomenduojama neauginti jokių rykštenių rūšių ir veislių, pavienius augalus iškasti bei likusius augalus nupurkšti herbicidais, o sąžalynus pjauti prieš žydėjimą (kad neplistų sėklomis), taikyti agrochemines ir chemines naikinimo priemones.

Daugiau apie invazines rūšis

Aplinkos apsaugos departamentas yra parengęs atmintinę „Invazinės rūšys“, kurioje galima rasti informaciją apie Lietuvoje aptinkamas invazines augalų ir gyvūnų rūšis.

Taip pat pasitikrinti invazines rūšis ir sužinoti daugiau apie jas galite Invazinių rūšių informacinėje sistemoje.

Atsakomybė

Invazinių rūšių laikymas, auginimas, veisimas, dauginimas, mainymas, įvežimas, išvežimas ar kitas naudojimas, pažeidžiant teisės aktus, užtraukia baudą asmenims nuo 280 iki 1 550 eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 2 300 eurų.

Invazinių rūšių pateikimas rinkai, tyčinis paleidimas į aplinką ar introdukcija, pažeidžiant teisės aktus, užtraukia baudą asmenims nuo 300 iki 800 eurų, o juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 800 iki 1 500 eurų.

Jei kyla klausimų, Aplinkos apsaugos departamento specialistai jus pakonsultuos telefonu +370 700 02022 arba el. paštu konsultacijos@aad.am.lt.

Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai primena, kad apie aplinkos apsaugos pažeidimus galima pranešti skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu 112. Taip pat užfiksuotas nuotraukas ar vaizdo medžiagą, kai daromas pažeidimas, galima atsiųsti el. paštu info@aad.am.lt. 

Baltijos jūroje Vibrio bakterijų aptinkama dažniau

Vibrio genties bakterijos natūraliai gyvena sūrokame pakrančių vandenyje, kuriame susimaišo jūros ir gėlas vanduo. Joms palankiausios sąlygos susidaro šiltuose, mažesnio druskingumo vandenyse – pakrančių zonose, upių žiotyse, kur susilieja gėlas upės ir sūrus jūros vanduo, taip pat kai kuriuose vidutinio druskingumo uždaruose vandens telkiniuose. Atviruose vandenynų vandenyse šių bakterijų dauginimuisi sąlygos paprastai nėra tokios palankios dėl didesnio druskingumo, žemesnės temperatūros ir mažesnio maistinių medžiagų kiekio. Baltijos jūra dėl palyginti nedidelio druskingumo ir šiltuoju metų laiku kylančios vandens temperatūros sudaro palankesnes sąlygas Vibrio bakterijoms daugintis, todėl vasarą, kai jūros vandens temperatūra pasiekia apie 20 °C, jų aptinkama dažniau.

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras (ELPKC) atkreipia dėmesį, kad dėl klimato kaitos ir ilgėjančio šiltojo sezono palankios sąlygos Vibrio bakterijoms susidaro vis dažniau. ELPKC interaktyviame „Vibrio Viewer“ žemėlapyje galima stebėti aplinkos sąlygas, palankias šioms bakterijoms daugintis Europos pakrančių vandenyse, bei penkių dienų rizikos prognozę.

Kaip užsikrečiama vibrioze?

Vibriozė – tai Vibrio bakterijų sukelta infekcija. Dažniausiai užsikrečiama dviem būdais: valgant žalias arba nepakankamai termiškai apdorotas jūros gėrybes, ypač austres, arba bakterijoms patekus į organizmą per atvirą žaizdą maudantis šiltame jūros ar kitame sūriame vandenyje. Nuo žmogaus žmogui ši infekcija neplinta.

Su maistu susijusi infekcija dažniausiai pasireiškia vandeningu viduriavimu, pilvo skausmu, pykinimu, vėmimu, kartais karščiavimu. Jei bakterijos patenka per odos pažeidimą, gali atsirasti paraudimas, tinimas, stiprus skausmas, pūslės ar pūliavimas. Retais atvejais infekcija gali išplisti į kraują ir sukelti gyvybei pavojingą ligą (septicemiją).

 „Daugumai žmonių maudynės Baltijos jūroje išlieka saugios. Vis dėlto žmonėms, turintiems atvirų žaizdų ar kitų odos pažeidimų, taip pat neseniai atlikus operaciją, pasidarius tatuiruotę ar įsivėrus auskarus, rekomenduojama būti atsargesniems. Tokiais atvejais Vibrio bakterijos į organizmą gali patekti per pažeistą odą ir sukelti infekciją“, – paaiškina NVSC Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus patarėja Aušra Valaikienė.

Didžiausia sunkios vibriozės rizika kyla vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiesiems lėtinėmis kepenų ligomis, cukriniu diabetu, onkologinėmis ligomis, taip pat asmenims, kurių imuninė sistema yra nusilpusi dėl ligų ar gydymo. Šiems žmonėms infekcija gali progresuoti greičiau ir sukelti gyvybei pavojingų komplikacijų.

Kaip apsisaugoti?

Norint sumažinti užsikrėtimo riziką, rekomenduojama:

• nevalgyti žalių ar nepakankamai termiškai apdorotų jūros gėrybių;
• ruošiant jūros gėrybes kruopščiai plauti rankas, naudoti atskiras pjaustymo priemones ir vengti kryžminės taršos;
• jei yra atvirų žaizdų, įpjovimų, nubrozdinimų, neseniai atlikta operacija, pasidaryta tatuiruotė ar įverti auskarai – vengti maudynių jūroje arba žaizdą patikimai uždengti vandeniui atspariu tvarsčiu;
• po sąlyčio su jūros vandeniu ar žaliomis jūros gėrybėmis žaizdas kruopščiai nuplauti vandeniu ir muilu.

„Po maudynių svarbu stebėti žaizdos būklę. Jei atsiranda paraudimas, stiprėjantis skausmas, tinimas, pūliavimas, pakyla temperatūra ar pablogėja savijauta, reikėtų nedelsiant kreiptis į gydytoją. Anksti pradėtas gydymas padeda išvengti sunkių komplikacijų, ypač žmonėms, sergantiems lėtinėmis ligomis ar turintiems nusilpusį imunitetą“, – pabrėžia A. Valaikienė.

Daugiau informacijos apie vibriozę galima rasti čia.

NVSC inf.

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Infekcinių ligų centro vadovė, prof. Ligita Jančorienė pasakoja, kad skiepijimas nuo tymų Lietuvoje pradėtas 1964 m. monovalentine (vieno komponento) vakcina.

Nuo 1996 m. 15-os mėnesių vaikams pradėta naudoti kombinuota MMR vakcina, apsauganti nuo tymų, epideminio parotito ir raudonukės, o 1998 m. į nacionalinį vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių įtraukta dviejų MMR (angl. measles, mumps, rubella) vakcinos dozių schema. Vaikai pagal šį kalendorių yra nemokamai skiepijami 15–16 mėnesių ir 6–7 metų amžiaus. Valstybės lėšomis skiepijami ir sąlytį su tymų atveju turėję asmenys – ne vėliau kaip per 72 val. po turėto kontakto.

„Kadangi skiepijimo schemos Lietuvoje keitėsi, skirtingų amžiaus grupių žmonės galėjo būti paskiepyti nevienodai. Todėl vien pagal amžių patikimai spręsti apie apsaugą negalima – svarbiausia patikrinti turimus medicininius įrašus apie atliktus skiepijimus. Daliai žmonių po vienos kombinuotos MMR vakcinos dozės pakankamas imuninis atsakas nesusidaro, todėl patikimesnei apsaugai rekomenduojamos dvi dozės“, – pasakoja prof. L. Jančorienė.

Ji priduria, kad tarp vyresnio amžiaus lietuvių yra kur kas daugiau tokių, kuriems tymų imunitetas yra susiformavęs natūraliai, šia liga persirgus – ypač praėjusio amžiaus viduryje tymai Lietuvoje buvo natūrali ir plačiai paplitusi vaikų liga.

Iš atostogų galima parsivežti ne tik įspūdžius

Vasarai įsibėgėjus, dalis lietuvių atostogauti vyksta ir į šalis, kuriose registruojami kur kas didesni tymų atvejų skaičiai nei Lietuvoje. Naujausiais Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) duomenimis, per 12 mėnesių iki šių metų gegužės 31 d. iš 30-ies Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės valstybių narių buvo pranešta apie beveik 3 tūkst. tymų atvejų.

Daugiausia susirgimų per vienerių metų laikotarpį buvo užregistruota Rumunijoje (767), Italijoje (624), Bulgarijoje (339), Prancūzijoje (302) ir Ispanijoje (239). ECDC duomenimis, 2026 m. gegužės mėnesį daugiausia atvejų buvo registruota Bulgarijoje (122 atvejai), Italijoje (74), Prancūzijoje (24), Belgijoje (17) ir Lenkijoje (8).

Iš dešimties šiemet Lietuvoje fiksuotų susirgimų įvežtiniai buvo du tymų atvejai – jais lietuviai užsikrėtė Lenkijoje ir Pietų Korėjoje. Specialistai ragina neprarasti budrumo: prieš kelionę rekomenduojama patikrinti turimus skiepų įrašus, o jei skiepijimo istorija neaiški – iš anksto pasitarti su gydytoju dėl imuniteto įvertinimo ar vakcinacijos.

Kaip būti tikriems dėl imuniteto?

„Norint būti tikriems, kad turite imunitetą nuo tymų, pirmiausia reikėtų patikrinti išlikusius medicininius dokumentus ar įrašus apie atliktą vakcinaciją. Jei dokumentuotos dvi MMR vakcinos dozės, papildomo IgG tyrimo paprastai nereikia. Kai skiepijimo istorija nežinoma, individualiai galima rinktis tymų IgG tyrimą arba, nesant kontraindikacijų, pasiskiepyti. Tiesa, tymų antikūnų IgG testas neparodys, kaip imunitetas buvo įgytas – persirgus tymais ar po vakcinacijos, nes abiem atvejais susidaro tokie pat IgG klasės antikūnai“, – pasakoja prof. L. Jančorienė.

Jeigu tymų IgG antikūnų nenustatoma ir nėra kontraindikacijų, rekomenduojama pasiskiepyti MMR vakcina. Reikiamą dozių skaičių ir jų skyrimo laiką konkrečiam asmeniui reikėtų nustatyti, atsižvelgiant į turimus skiepijimo duomenis bei individualią situaciją.

Profesorė primena, kad prieš skiepijantis, kaip ir prieš vartojant kitus vaistus, svarbu įvertinti bendrą žmogaus sveikatos būklę ir galimas kontraindikacijas – tokias kaip: padidėjęs jautrumas vakcinos komponentams, nėštumas, kai kurios sunkios ligos, imuninės sistemos nepakankamumas arba taikomas imuninę sistemą slopinantis gydymas.

„Kadangi MMR yra gyvoji susilpninta vakcina, jos negalima skirti nėštumo metu ir esant sunkiai imunosupresijai. Po organų ar kaulų čiulpų transplantacijos, chemoterapijos arba vartojant imuninę sistemą veikiančius vaistus, galimybę skiepytis turi individualiai įvertinti gydytojas“, – dėmesį atkreipia L. Jančorienė.

Kuo rizikuojama?

Tymai yra viena labiausiai užkrečiamų infekcinių ligų pasaulyje. Vienas sergantis asmuo gali užkrėsti 12–18 kitų, imuniteto neturinčių žmonių. Tymų virusas plinta per orą ir uždaroje patalpoje gali išlikti iki dviejų valandų po to, kai sergantis žmogus iš jos išėjo. Tad užsikrėsti galima ne tik artimai bendraujant su sergančiuoju. Riziką didina ir oro uostai, viešasis transportas, renginiai, turistų gausiai lankomos vietos bei kitos erdvės, kuriose susirenka daug žmonių.

Iš pradžių tymai pasireiškia karščiavimu, sloga, kosuliu, akių paraudimu, o vėliau atsiranda specifinis bėrimas, kuris paprastai prasideda veide ir išplinta po visą kūną. Pasak prof. L. Jančorienės, komplikacijų atvejais tymai gali sukelti sunkią pneumoniją, vidurinės ausies uždegimą, dehidrataciją, viduriavimą, o retesniais atvejais – kepenų pažeidimą ar hepatitą.

„Pavojingiausios komplikacijos yra encefalitas – galvos smegenų uždegimas – ir kvėpavimo nepakankamumas dėl sunkios pneumonijos. Vaikams, nors ir labai retai, gali išsivystyti poūmis sklerozuojantis panencefalitas – lėtai progresuojanti ir mirtina neurologinė liga“, – perspėja Santaros klinikų Infekcinių ligų centro vadovė.

Profesorė taip pat atkreipia dėmesį ir į dar vieną rečiau minimą šios ligos pasekmę – persirgus tymais, bent keliems mėnesiams itin susilpnėja organizmo imuninės sistemos veikla, dėl ko žmogus tampa kur kas imlesnis kitoms infekcijoms.

Tymų protrūkio galimybė – reali

Iš dešimties šiemet Lietuvoje tymais užsikrėtusių žmonių šeši buvo arba visiškai neskiepyti, arba pilna visa jų vakcinacijos istorija nebuvo žinoma. Likusieji keturi buvo gavę tik vieną MMR vakcinos dozę.

Siekiant užkirsti kelią tymų plitimui, bent 95 proc. populiacijos turėtų būti paskiepyta dviem tymų vakcinos dozėmis. Lietuvoje vaikų skiepijimo apimtys šios ribos vis dar nesiekia, tad tymų protrūkio rizika išlieka.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, praėjusių metų pabaigoje mūsų šalies 2-ejų metų amžiaus vaikų grupėje skiepijimo apimtys pirmąja MMR vakcinos doze tesiekė 85,8 proc., o 7-erių metų amžiaus grupėje, antrąja vakcinos doze – dar mažiau, 84,5 proc.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, 2024 m. pasaulyje nuo tymų mirė apie 95 tūkst. žmonių. Dauguma mirusiųjų buvo neskiepyti arba nepakankamai paskiepyti vaikai iki penkerių metų.

Paskutiniai metai, kai tymų atvejų nebuvo užregistruota Lietuvoje, buvo 2022-ieji. O didžiausias šios ligos protrūkis pastarąjį dešimtmetį fiksuotas 2019 m., kai visoje šalyje tymais susirgo 834 žmonės.

Kaip ir visi vaistai, vakcinos gali turėti šalutinių poveikių. Paskiepijus MMR vakcina, gali pasireikšti karščiavimas, bėrimas, reakcijos dūrio vietoje. Kai kuriems asmenims gali padidėti limfiniai mazgai ar atsirasti sąnarių skausmas.

LT-NON-00998 07/2026

Įrašas remiamas MSD farmacijos kompanijos.

Dėl skiepų prašome kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą.

Idea Prima inf.

„Lietuvos miškuose auga daugybė vaistinių augalų, nuo seno vertinamų dėl savo savybių ir įvairaus panaudojimo. Atsakingai surinktos vaistažolės gali praturtinti namų atsargas, paįvairinti kasdienius arbatos ritualus ir leisti mėgautis natūraliais miško skoniais bei aromatais. Tokios arbatos vertinamos ne tik dėl savo skonio ir kvapo, bet ir dėl to, kad yra natūralus pasirinkimas kasdienai“, – sako Valstybinių miškų urėdijos (VMU) gamtotvarkos specialistė Gintarė Karelina.

Kokias vaistažoles iki vasaros pabaigos dar verta rinkti Lietuvos miškuose ir kaip jas tinkamai paruošti žiemai? VMU specialistė G. Karelina dalijasi patarimais, į kokius augalus verta atkreipti dėmesį dabar, kad natūralią namų vaistinėlę papildytumėte dar iki rudens.

Kaip tinkamai rinkti ir džiovinti vaistažoles?

Vaistažoles geriausia rinkti saulėtą dieną, kai nuo augalų jau nudžiuvusi rytinė rasa. Rinkti reikėtų tik gerai pažįstamus augalus, o prieš džiovinimą jų plauti nerekomenduojama – pakanka pašalinti pažeistas ar nešvarias augalo dalis.

„Džiovinimas yra ne mažiau svarbus nei pats rinkimas – netinkamai džiovinami augalai gali prarasti dalį savo vertingųjų savybių“, – teigia G. Karelina.

Vaistažoles rekomenduojama džiovinti gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje. Augalus geriausia plonu sluoksniu paskleisti ant popieriaus, lino audinio ar medinių sietų ir kasdien lengvai pavartyti.

Vasarą surinktos vaistažolės gali praversti peršalimo sezonu

Dalis Lietuvos miškuose augančių vaistinių augalų nuo seno naudojami įvairioms arbatoms ruošti, ypač šaltuoju metų laiku.

Viena geriausiai pažįstamų – mažalapė liepa (Tilia cordata Mill.). Žydinčios liepos skleidžia saldų aromatą, vilioja bites, o jų žiedai dažnai renkami kvapniai arbatai. Liaudies medicinoje liepžiedžių arbata tradiciškai vartojama prakaitavimui skatinti ir gerklės diskomfortui lengvinti.

Paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum L.) dažniausiai auga sausuose smėlinguose šlaituose, pakelėse, ant pylimų ir retuose pušynuose. Iš jo ruošiama kvapni arbata, kuri tradiciškai siejama su kvėpavimo takų priežiūra.

Ne mažiau vertingi ir paprastosios avietės (Rubus idaeus L.) lapai. Nors dažniausiai renkamos uogos, lapai taip pat naudojami arbatoms ruošti ir nuo seno vertinami kaip vienas iš augalų, pasirenkamų peršalimo laikotarpiu.

„Renkant vaistažoles svarbu ne kiekybė, o kokybė. Geriau prisirinkti mažiau, tačiau sveikų, nepažeistų augalų, surinktų švariose vietose, atokiau nuo intensyvaus eismo ar kitų taršos šaltinių. Tokios vaistažolės bus kokybiškesnės“, – sako G. Karelina.

Miško augalai, padedantys virškinimui

Miško pakraščiuose ir saulėtose pamiškėse auga ne vienas aromatingas augalas, kurio arbata tradiciškai ruošiama kasdieniam vartojimui. Dalis jų liaudies medicinoje siejama ir su virškinimo funkcijos palaikymu.

Paprastasis raudonėlis (Origanum vulgare L.) lengvai atpažįstamas iš kvapnių lapų ir rausvai violetinių žiedų. Geriausia jį rinkti žydėjimo metu – liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Raudonėlių arbata dažniausiai vartojama virškinimui palaikyti.

Dar vienas gerai pažįstamas augalas – paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum L.). Ryškiai geltoni jos žiedai, patrynus nusidažantys rausvai, padeda augalą lengvai atpažinti. Jonažolės arbata nuo seno vartojama virškinimui palaikyti ir kasdienei savijautai.

Gamtos dovanos gali papildyti kasdienę mitybą

Subalansuota mityba, fizinis aktyvumas ir visavertis poilsis yra svarbiausi geros savijautos pagrindai. Juos gali papildyti ir įvairūs augalai, naudojami arbatoms ar kitiems gaminiams ruošti.

Didžioji dilgėlė (Urtica dioica L.) vertinama dėl joje esančių vitaminų ir mineralinių medžiagų. Jaunus lapus rekomenduojama rinkti gegužės–liepos mėnesiais, kol jie dar švelnūs. Iš jų ruošiamos arbatos ar kiti gaminiai, tačiau jie tinka ne visiems. Asmenims, kuriems nustatytas padidėjęs kraujo krešumas arba yra alergija šiam augalui, prieš vartojimą rekomenduojama pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

Nors paprastosios pušies (Pinus sylvestris L.) pumpurai nepriskiriami vaistažolėms, jie taip pat nuo seno renkami įvairiems naminiams gaminiams – arbatoms ar sirupams – ruošti.

G. Karelina pabrėžia, kad vaistažolės negali pakeisti gydytojo paskirto gydymo, tačiau atsakingai surinktos ir tinkamai paruoštos jos gali tapti natūralia kasdienių arbatos ritualų dalimi.

VMU primena, kad renkant vaistažoles reikėtų skinti tik gerai pažįstamus augalus ir rinkti tik tiek, kiek iš tiesų reikia. Atsakingas elgesys padeda išsaugoti Lietuvos miškų biologinę įvairovę ir užtikrina, kad jų teikiamomis gėrybėmis galės džiaugtis ir ateities kartos.

VMU inf.

Sveikatos apsaugos ministrui pasirašius įsakymą, nuo šių metų liepos 24 d. šie aparatai yra įtraukti į Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis nuomojamų medicinos priemonių sąrašą.

Obstrukcinė miego apnėja – viena dažniausių miego sutrikimų formų, kai miegant periodiškai sustoja kvėpavimas arba jis tampa labai paviršutiniškas. Dėl to žmogus neišsimiega, jaučia nuolatinį nuovargį, mieguistumą dieną, sunkiau susikaupia, o ilgainiui didėja širdies ir kraujagyslių ligų, insulto, cukrinio diabeto bei kitų sveikatos sutrikimų rizika.

Nuolatinio teigiamo slėgio palaikymo kvėpavimo takuose deguonies aparatai (CPAP ar autoCPAP) bus skiriami pacientams, kuriems obstrukcinė miego apnėja patvirtinta atlikus polisomnografijos tyrimą ir nustatyta vidutinio sunkumo arba sunki ligos forma. Šie aparatai užtikrina nuolatinį teigiamą slėgį kvėpavimo takuose, todėl miego metu jie lieka atviri ir žmogus gali normaliai kvėpuoti.

„Daugeliui pacientų deguonies terapija leidžia iš esmės pagerinti gyvenimo kokybę – sumažėja mieguistumas dieną, pagerėja miego kokybė, darbingumas ir bendra savijauta. Iki šiol nemažai žmonių šiuos aparatus turėdavo įsigyti ar nuomotis savo lėšomis, todėl gydymas ne visiems buvo prieinamas. Šis sprendimas sudaro galimybes daugiau pacientų laiku gauti reikiamą gydymą ir išvengti su liga susijusių komplikacijų“, – sako VLK Medicinos priemonių kompensavimo skyriaus vedėjas Giedrius Baranauskas.

Lietuvos pulmonologų ir alergologų draugijos bei Lietuvos pulmonologų draugijos duomenimis, Lietuvoje gali būti apie 600 naujų vidutinio sunkumo ir sunkios obstrukcinės miego apnėjos atvejų, kai pacientams reikalingas gydymas deguonies aparatais. 

Numatyta, kad tokių aparatų skyrimo tikslingumą vertins antrinio arba tretinio lygio sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsiliumas, kuriame dalyvaus bent vienas gydytojas pulmonologas arba neurologas. Aparatus galės skirti tik tos gydymo įstaigos, kurios turi galimybę atlikti polisomnografijos tyrimą ir jo metu patvirtinti diagnozę.

VLK skaičiavimais, vieno deguonies aparato, skirto miego apnėjai gydyti mėnesio nuomos bazinė kaina sieks daugiau nei 54 eurus, o metinės fondo išlaidos sudarys apie 391 tūkst. eurų. 

VLK inf.

Pažymėjimą atnaujinti paprasta – tereikia pateikti prašymą dėl pažymėjimo pakeitimo.

Jei iki 2023 m. gruodžio 31 d. jums buvo nustatytas darbingumo lygis iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos, nuo 2026 m. liepos 11 d. jis laikomas neterminuotu dalyvumo lygiu, tai reiškia, kad negalia ir toliau galioja visam laikui. Tačiau svarbu, jog tai atsispindėtų ir asmens su negalia pažymėjime.

Norėdami gauti asmens su negalia pažymėjimą su atnaujintu galiojimo terminu, pateikite prašymą Asmens su negalia teisių apsaugos agentūrai dėl asmens su negalia pažymėjimo pakeitimo.

Prašymų formas rasite čia: https://anta.lrv.lt/lt/prasymu-formos/, o kaip pateikti prašymą – čia: https://anta.lrv.lt/lt/struktura-ir-kontaktine-informacija/asmenu-aptarnavimas/

Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros inf.

Virusiniai hepatitai dažnai nesukelia jokių simptomų

Virusinis hepatitas – tai hepatitų A, B, C, D ir E virusų sukeliamas kepenų uždegimas. Naujausiais PSO duomenimis, virusiniai hepatitai B ir C lemia daugiau kaip 95 proc. visų mirčių nuo virusinių hepatitų pasaulyje – apie 1,3 mln. kasmet. Šios infekcijos gali daugelį metų progresuoti nepastebimai ir tik vėlyvose stadijose pasireikšti kepenų ciroze ar kepenų vėžiu. Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės šalyse vis dar nediagnozuojama apie 65 proc. hepatito B ir 59 proc. hepatito C atvejų.

Kaip užsikrečiama?

Hepatito A virusas dažniausiai plinta per užterštą maistą, vandenį, nešvarias rankas ar artimą kontaktą su užsikrėtusiu asmeniu.

Hepatitų B, C ir D virusai perduodami per kraują, lytinių santykių metu, iš motinos vaikui nėštumo ar gimdymo metu. Užsikrėsti galima leidžiantis švirkščiamuosius narkotikus, naudojantis infekuoto asmens skutimosi peiliukais, dantų šepetėliu, manikiūro reikmenimis ar atliekant nesaugias tatuiravimo, auskarų vėrimo ir kitas invazines procedūras.

Hepatito E virusas dažniausiai plinta per užterštą vandenį arba vartojant nepakankamai termiškai apdorotą mėsą ir jūros gėrybes.

Kaip apsisaugoti?

Efektyviausia apsauga nuo hepatitų A ir B yra vakcinacija. Lietuvoje naujagimiai ir kūdikiai nuo hepatito B skiepijami pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, o nuo hepatito A rekomenduojama pasiskiepyti keliaujantiems į didesnio sergamumo šalis bei kitoms rizikos grupėms. Hepatito A prevencijai itin reikšminga laikytis rankų higienos ir maisto saugos reikalavimų.

Kadangi vakcinos nuo hepatito C nėra, svarbu laikytis kitų profilaktikos priemonių, kurios kartu tinka ir hepatito B prevencijai. Rekomenduojama vengti nesaugių lytinių santykių; nesinaudoti kitų asmenų skutimosi peiliukais, dantų šepetėliais, manikiūro ar pedikiūro reikmenimis; nevartoti švirkščiamųjų narkotinių medžiagų, o jas vartojantiems asmenims – nesidalyti adatomis, švirkštais ar kitomis švirkštimosi priemonėmis; dirbantiems su žmonių biologiniais skysčiais asmenims rekomenduojama mūvėti apsaugines pirštines ir laikytis saugos taisyklių, o tatuiravimo, auskarų vėrimo ar kitas invazines procedūras atlikti tik licencijuotose įstaigose.

Kam rekomenduojama pasitikrinti?

Dėl virusinių hepatitų B ir C pirmiausia rekomenduojama pasitikrinti:

asmenims, kuriems iki 1993 m. buvo perpiltas kraujas ar kraujo produktai;
asmenims, kuriems dėl neaiškių priežasčių yra padidėjęs kepenų fermentų aktyvumas kraujyje;
medicinos įstaigų darbuotojams, turintiems sąlytį su krauju ar kitais biologiniais skysčiais;
nėščiosioms;
vaikams, kurių motinos nėštumo ar gimdymo metu sirgo virusiniu hepatitu B ar C;
asmenims, kurių šeimos nariui diagnozuotas hepatitas B ar C;
asmenims, turėjusiems daug lytinių partnerių;
ŽIV infekuotiems asmenims;
asmenims, nors kartą vartojusiems švirkščiamuosius narkotikus;
įkalinimo įstaigoje kalėjusiems asmenims.

NVSC primena, kad nemokamai pasitikrinti dėl hepatito C gali 1945–1994 m. gimę gyventojai, nepriskiriami rizikos grupėms, taip pat rizikos grupėms priklausantys asmenys. Dėl išsamesnės informacijos apie nemokamą patikrą rekomenduojama kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Situacija Lietuvoje

Lietuvoje dažniausiai registruojami virusiniai hepatitai A, B ir C.

Nors šalyje stebimas nedidelis sergamumas ūminiais hepatitais B ir C, lėtinės šių infekcijų formos išlieka aktualia visuomenės sveikatos tema.

2025 m. ūminio hepatito B sergamumo rodiklis Lietuvoje siekė 0,48 atvejo, ūminio hepatito C – 0,45 atvejo 100 tūkst. gyventojų, tuo tarpu lėtinio hepatito B sergamumo rodiklis sudarė 8,06 atvejo, lėtinio hepatito C – 43,65 atvejo 100 tūkst. gyventojų.

Didesnį registruojamų lėtinio hepatito C atvejų skaičių lemia nuo 2022 m. Lietuvoje vykdoma nemokama gyventojų patikra. Svarbu pažymėti, kad, laiku diagnozavus infekciją, šiuolaikinis hepatito C gydymas, kompensuojamas valstybės lėšomis, daugumai pacientų leidžia sėkmingai pasveikti.

Virusinis hepatitas A Lietuvoje registruojamas palyginti retai, tačiau išlieka aktualus dėl kelionių. 2025 m. šalyje užregistruota 20 šios infekcijos atvejų, iš kurių net 80 proc. buvo įvežtiniai – užsikrėsta keliaujant užsienyje.

NVSC inf.

Pasitelkus specialią programinę įrangą, pacientų sveikatos rodiklius, fizinį aktyvumą ir reabilitacijos eigą galima stebėti nuotoliniu būdu. Vis dėlto mokslininkė pabrėžia: tokios technologijos nėra skirtos pakeisti gydytoją ar kineziterapeutą. Jų tikslas – suteikti specialistams daugiau duomenų, padėti anksčiau pastebėti pokyčius ir efektyviau paskirstyti laiką tiems pacientams, kuriems pagalbos reikia labiausiai.

Ne keičia, o papildo specialistą

Pacientų konsultacijos nuotoliu itin išpopuliarėjo COVID-19 pandemijos laikotarpiu, kai buvo siekiama mažinti kontaktų skaičių ir suvaldyti viruso plitimą. Tačiau iki šiol kyla klausimas, kiek telemedicina gali būti veiksminga tais atvejais, kai kalbama ne apie recepto pratęsimą ar nesudėtingos ligos konsultaciją, o apie ilgalaikę paciento būklės stebėseną.

Pasak L. Bikulčienės, atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, apie kokius pacientus ir kokias sveikatos būkles kalbama.

„Jeigu kalbėtume apie sudėtingas kardiologines, onkologines ar kitas sunkias ligas, akivaizdu, kad tiesioginis gydytojo kontaktas dažnai išlieka būtinas. Tačiau mūsų projekto tikslas yra kitoks – orientuojamės į pacientus, kuriems reikalinga ilgalaikė reabilitacija ir nuolatinė fizinės būklės stebėsena, bet ne visada reikia fiziškai apsilankyti gydymo įstaigoje“, – sako KTU profesorė.

Tokiais atvejais nuotolinės technologijos gali tapti veiksmingu papildomu įrankiu. Jos leidžia stebėti paciento funkcinę būklę, fizinį aktyvumą, pratimų atlikimą, simptomų pokyčius ir laiku pastebėti galimus nukrypimus.

„Tai nereiškia, kad telemedicina pakeičia specialistą. Veikiau ji padeda jam efektyviau paskirstyti laiką ir daugiau dėmesio skirti tiems pacientams, kuriems jo labiausiai reikia“, – teigia mokslininkė.

Ji pažymi, kad toks požiūris tampa vis aktualesnis dėl bendrų sveikatos sistemos tendencijų. Lietuvoje ir Europoje gilėja sveikatos priežiūros specialistų trūkumo problema, visuomenė sensta, ilgėja gyvenimo trukmė, todėl auga medicininių paslaugų, reabilitacijos ir slaugos poreikis.

„Mūsų vykdomas projektas siūlo vieną iš galimų sprendimų – dalį priežiūros ir stebėsenos perkelti į paciento namų aplinką. Tai leistų pacientams gauti reikiamas paslaugas arčiau savo gyvenamosios vietos, sumažintų nereikalingų vizitų skaičių ir padėtų efektyviau naudoti ribotus sveikatos priežiūros sistemos išteklius“, – dalijasi L. Bikulčienė.

Matematikai padeda suprasti paciento judesius

Nors iš pirmo žvilgsnio telemedicina gali atrodyti kaip gydytojų, kineziterapeutų ar informacinių technologijų specialistų sritis, matematikų vaidmuo čia taip pat itin svarbus. Matematiniai modeliai šiandien naudojami ligų plitimui prognozuoti, medicininiams vaizdams analizuoti, dirbtinio intelekto sistemoms kurti, pacientų duomenims apdoroti ir individualizuotiems gydymo sprendimams priimti.

KTU mokslininkų projekte matematikų indėlis susijęs su žmogaus judesių analize ir surinktų duomenų interpretacija.

Po traumų ar dėl lėtinių skausmų pacientai dažnai susiduria su sumažėjusiu judrumu, prastesne gyvenimo kokybe ir ribotomis galimybėmis reguliariai lankytis gydymo įstaigose. Viena dažniausių tokių problemų – nespecifinis apatinės nugaros dalies skausmas, laikomas viena pagrindinių darbingumo praradimo priežasčių pasaulyje.

„Projekte planuojame sukurti nespecifinio apatinės nugaros dalies skausmo valdymo sistemą, kuri padėtų pacientams saugiai ir nuosekliai atlikti specialistų paskirtas reabilitacijos programas namuose. Matematiniai metodai ir dirbtinio intelekto algoritmai leis objektyviai vertinti surinktus duomenis, sekti paciento pažangą, atliekamų pratimų kokybę ir laiku informuoti specialistus apie galimus pokyčius“, – aiškina L. Bikulčienė.

Sistema padės stebėti reabilitaciją namuose

Kuriamos sistemos veikimo principas grindžiamas individualizuotu požiūriu į pacientą. Pirmiausia paciento būklę įvertina kineziterapeutas. Remiantis šiuo vertinimu, specifinių raumenų elektromiogramų ir vaizdo įrašų duomenimis, pacientui sudaroma individuali pratimų programa, pritaikyta jo funkcinei būklei, skausmo intensyvumui ir fizinėms galimybėms.

Vėliau pacientas pratimus atlieka namuose naudodamasis skaitmenine platforma. Joje pateikiamos aiškios vaizdinės ir tekstinės instrukcijos, o specialūs algoritmai analizuoja judesių atlikimo duomenis.

„Taip galima įvertinti, ar pratimai atliekami taisyklingai, kaip keičiasi paciento funkcinė būklė ir ar reikėtų koreguoti reabilitacijos planą. Svarbu tai, kad sistema nėra skirta pakeisti kineziterapeutą. Priešingai – ji suteikia specialistui papildomų objektyvių duomenų apie paciento sveikatos būklę tarp vizitų ir leidžia priimti labiau pagrįstus sprendimus“, – sako KTU profesorė.

Pradiniame etape pacientas būtų supažindinamas su sistema ir išmokomas naudotis jam reikalingomis funkcijomis. Vėliau didžioji dalis stebėsenos galėtų vykti nuotoliniu būdu. Pacientas matytų jam skirtus pratimus, gautų priminimus juos atlikti, taip pat gautų korekcijas, jei pratimas atliekamas netaisyklingai, ir galėtų pateikti informaciją apie savo savijautą. Specialistai tuo metu galėtų stebėti pažangą, vertinti surinktus duomenis ir prireikus koreguoti gydymo planą.

Būtų suprantama ir vyresniems pacientams

Pasak L. Bikulčienės, kuriant telemedicinos sprendimus būtina galvoti ne tik apie technologinį tikslumą, bet ir apie naudotojo patirtį. Ypač svarbu, kad sistema būtų prieinama vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems reabilitacijos ir ilgalaikės būklės stebėsenos dažnai reikia labiausiai.

„Dažnai manoma, kad vyresnio amžiaus žmonės nesinaudoja skaitmeninėmis technologijomis, tačiau praktika rodo, kad tinkamai pritaikytos sistemos gali būti sėkmingai naudojamos ir šios amžiaus grupės pacientų. Todėl kuriami sprendimai orientuojami į paprastą ir aiškią naudotojo sąsają, suprantamas instrukcijas ir kuo mažesnį techninių veiksmų skaičių“, – teigia mokslininkė.

Taip pat numatoma galimybė į procesą įtraukti artimuosius ar globėjus, kurie prireikus galėtų padėti pacientui naudotis sistema.

„Mūsų tikslas – kad nė viena pacientų grupė neliktų nuošalyje dėl technologinių barjerų“, – pabrėžia KTU profesorė.

Bus vertinamas ne tik klinikinis, bet ir ekonominis poveikis

Vienas svarbiausių projekto etapų bus sukurtų sprendimų veiksmingumo vertinimas realiomis sąlygomis. Mokslininkai sieks įvertinti ne tik klinikinius rezultatus – skausmo mažėjimą, funkcinės būklės gerėjimą ar pacientų fizinio aktyvumo pokyčius, bet ir pacientų bei specialistų naudojimosi sistema patirtį.

Taip pat bus analizuojama, kaip telereabilitacijos sprendimai papildo tradicines reabilitacijos paslaugas ir kokį poveikį jie daro sveikatos priežiūros sistemos efektyvumui.

„Tarptautiniai tyrimai jau rodo, kad tam tikroms pacientų grupėms nuotolinė reabilitacija gali būti ne mažiau veiksminga nei tradicinė reabilitacija. Vis dėlto kiekvieną sprendimą būtina įvertinti konkrečiame sveikatos sistemos kontekste“, – sako KTU profesorė.

Kalbant apie ekonominį aspektą, tikimasi, kad nuotoliniai sprendimai padės racionaliau naudoti specialistų laiką, sumažins nereikalingų vizitų skaičių ir pagerins paslaugų prieinamumą. Vis dėlto galutinės išvados bus daromos tik atlikus išsamų klinikinį ir ekonominį vertinimą.

„Mūsų projekto partnerė yra nedidelė kineziterapijos klinika, todėl nebūtinai visi rezultatai bus tiesiogiai pritaikomi didelėms gydymo įstaigoms. Moksle labai svarbu remtis ne prielaidomis, o objektyviais duomenimis, todėl būtent tokių duomenų surinkimas ir analizė yra vienas iš mūsų projekto tikslų“, – teigia L. Bikulčienė.

KTU inf.

Trumpas produkto aprašymas:

Kosmetikos gaminys – tiekiamas į rinką 25 ml talpos skaidraus stiklo buteliuke su kamšteliu ir dozatoriumi bei apsauginiu plastikiniu dangteliu, gamyklinėje kartono pakuotėje su lizdiniu rėmeliu dvylikai gaminio vienetų ir „displėjumi“, kuriame pateikiama informacija apie gaminį.

Vandeniui atsparus makiažo pagrindas „Skinn Foundation Oil-Control Liquid Waterproof“, pažymėtas prekės ženklu „lucky model“, 25 ml, Item No. MF1008, brūkšninis kodas 6937118814837, partija 202406-14, pagaminimo ir galiojimo datos: PROD. DATE: 2024.07, EXP. DATE: 2028.07, yra pavojingas, t. y. gaminio ingredientų sąraše nurodyta draudžiama medžiaga Cyclotetrasiloxane(D4, CAS Nr. 556-67-2), kuri įrašyta Reglamento (EB) Nr. 1223/2009  II priedo Kosmetikos gaminiuose draudžiamų medžiagų sąraše, įrašas Nr. 1388, todėl gaminys neatitinka Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 14 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimų.

Įvertinus riziką, nustatyta rimta rizika – kyla cheminis pavojus. Makiažo pagrindas dėl sudėtyje esančios cheminės medžiagos Cyclotetrasiloxane gali turėti poveikį reprodukcinei sistemai (pakenkti vaisingumui ir negimusiam vaikui), ilgalaikis naudojimas gali veikti endokrininę sistemą bei sukelti žalingą poveikį vandens gyvūnijai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo 12, 15 ir 16 straipsniais, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Vakarų Lietuvos regiono skyrius 2026-07-20 sprendimu Nr. 1KL-761 uždraudė UAB „Statlaiva“, tiekti į rinką šį pavojingą gaminį, įpareigojo pašalinti jį iš rinkos, susigrąžinti iš vartotojų, sunaikinti pavojingą gaminį, laikantis atliekų tvarkymą reguliuojančių teisės aktų reikalavimų, įspėti vartotojus apie riziką susijusią su pavojingu gaminiu bei teikti informaciją Tarnybai dėl tolimesnių veiksmų eigos.

VVTAT inf.

„Su sunkia diagnoze susidūrusioms moterims ir jų artimiesiems brangi kiekviena diena, todėl mūsų tikslas – sutrumpinti kelią nuo diagnozės iki efektyvaus gydymo. Vieno išsamaus tyrimo metu gavę visus reikalingus atsakymus, gydytojai galės greičiau parinkti taikliausią pagalbą, o moterims nereikės alinančio pakartotinių tyrimų laukimo. Tai ne tik racionalus resursų naudojimas, bet pirmiausia – didesnis saugumas ir viltis pacientėms“, – sako sveikatos apsaugos ministras L. Kukuraitis, pabrėždamas, kad šis sprendimas priimtas atsižvelgiant ir į Europos medicininės onkologijos draugijos rekomendacijas.

Nuo šiol Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis bus finansuojamas vienas išsamiausių naujosios kartos sekoskaitos tyrimų, kuris sumažins pakartotinų ir papildančių tyrimų poreikį bei leis gydytojams greičiau gauti visą reikiamą informaciją ir priimti su gydymu susijusius sprendimus nedelsiant.

Priimti pakeitimai leis vieno tyrimo metu įvertinti tokius svarbius rodiklius kaip BRCA1/2genų mutacijų buvimą, genomo nestabilumą bei homologinės rekombinacijos deficito būklę.

Tyrimas bus skiriamas ir finansuojamas pacientėms, kurioms pagal ligų klasifikaciją nustatyti kodai C56, C57.0 ir C48 ir diagnozuotas FIGO III arba IV stadijos kiaušidžių, kiaušintakių ar pirminis pilvaplėvės piktybinis navikas. Tyrimas bus atliekamas siekiant priimti sprendimą dėl vaisto olaparibo skyrimo.

Nepaisant nuolat tobulėjančių epitelinio kiaušidžių, kiaušintakių ir pirminio pilvaplėvės vėžio gydymo galimybių, šios ligos išlieka dažniausia moterų mirties nuo ginekologinių piktybinių navikų priežastimi. Net 70–75 proc. atvejų liga diagnozuojama vėlyvose stadijose, kai jau būna išplitusi. Sergamumo riziką didina genetinis polinkis (BRCA mutacijos, Lynch sindromas), endometriozė, nevaisingumas, vyresnis nei 63 metų amžius, taip pat tam tikri hormoniniai bei gyvenimo būdo veiksniai, tokie kaip rūkymas ar nutukimas.

Sveikatos apsaugos ministerijos inf.

Įgyvendinant pokyčius, programa bus integruota į Elektroninės sveikatos paslaugų ir bendradarbiavimo infrastruktūros informacinę sistemą (E. sveikatą). Tai sudarys galimybes automatizuotai atrinkti gyventojus, kuriems yra skirta prevencijos programa, siųsti jiems kvietimus,  specialistams pildyti struktūrizuotos širdies ir kraujagyslių ligų klinikinės klausimynų formas  ir realiuoju laiku stebėti gyventojų dalyvavimą programoje.

„Skaitmeniniai sprendimai leis ne tik sumažinti administracinę naštą gydymo įstaigoms, bet ir užtikrins tikslesnius duomenis, efektyvesnę prevencinių programų stebėseną bei geresnį jų prieinamumą gyventojams. Tai dar vienas žingsnis kuriant modernesnę, efektyvesnę ir pacientui patogesnę sveikatos sistemą“, – sako sveikatos apsaugos ministras Linas Kukuraitis.

Iki šiol programos duomenys buvo tvarkomi rankiniu būdu, o tai didino žmogiškųjų klaidų riziką, apsunkino duomenų analizę ir stebėseną. Įdiegus naujus funkcionalumus, bus užtikrintas automatizuotas duomenų surinkimas ir apdorojimas, o sprendimų priėmimui reikalingi rodikliai bus prieinami operatyviau.

Programos integravimas į E. sveikatą yra dalis projekto, kuriuo modernizuojama nacionalinė E. sveikatos sistema ir kuriami nauji prevencinių programų koordinavimo bei stebėsenos sprendimai. Šie pokyčiai padės didinti prevencinių programų efektyvumą, gerinti gyventojų dalyvavimą jose ir užtikrinti kokybiškesnį širdies ir kraujagyslių ligų rizikos vertinimą.

Atnaujintame programos apraše taip pat stiprinama ankstyvoji inkstų ligų diagnostika – išplečiama albuminurijos (albumino ir kreatinino santykio) tyrimo taikymo tikslinė populiacija. Tai leis anksčiau nustatyti inkstų funkcijos sutrikimus, kurie yra glaudžiai susiję su širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

Be to, aiškiau apibrėžiamas bendrosios praktikos ir išplėstinės praktikos slaugytojų vaidmuo. Pagal savo kompetenciją jie galės atlikti širdies ir kraujagyslių ligų rizikos vertinimą bei pildyti tam skirtus elektroninius medicinos dokumentus.

Širdies ir kraujagyslių ligos yra pagrindinė mirties priežastis Lietuvoje. Jos kasmet nulemia daugiau nei pusę visų mirčių, todėl ankstyvas rizikos veiksnių nustatymas ir savalaikė prevencija yra viena svarbiausių sveikatos sistemos užduočių. Kuo anksčiau nustatoma padidėjusi rizika ir pradedamos taikyti prevencinės priemonės, tuo didesnė tikimybė išvengti sunkių komplikacijų – miokardo infarkto, insulto ar kitų gyvybei pavojingų būklių.

SAM inf.

Užsikrėsti galima ne tik miške

Lietuva išlieka viena iš Europos šalių, kuriose sergamumas erkiniu encefalitu yra vienas didžiausių. Nors erkių aktyvumas ryškiausias šiltuoju metų laiku, dėl klimato kaitos jų aktyvusis sezonas ilgėja, todėl rizika užsikrėsti išlieka didesnę metų dalį.

Žmogus erkiniu encefalitu ir Laimo liga dažniausiai užsikrečia įsisiurbus infekuotai erkei. Rečiau erkiniu encefalitu galima užsikrėsti vartojant nepasterizuotą erkinio encefalito virusu užkrėstų ožkų ar karvių pieną bei jo produktus.

„Visuomenėje vis dar paplitęs mitas, kad erkės pavojingos tik miškuose. Iš tiesų jos puikiai prisitaikiusios gyventi ir miestų žaliosiose teritorijose – parkuose, skveruose, soduose ar pamiškėse. Todėl kiekvieną kartą po buvimo gamtoje, net ir trumpai pasivaikščiojus miesto parke, reikėtų kruopščiai apžiūrėti savo kūną ir kuo greičiau pašalinti pastebėtą erkę“, – sako NVSC Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Milda Žygutienė.

Apsaugo skiepai ir atsargumas

Veiksmingiausia priemonė apsisaugoti nuo erkinio encefalito yra skiepai. Vakcinacija gali būti atliekama pagal įprastinę arba pagreitintą schemą. Patikimas imunitetas susiformuoja po trijų vakcinos dozių, o vėliau jį būtina palaikyti sustiprinamosiomis dozėmis kas 3–5 metus.

„Nors sergamumo rodikliai kasmet svyruoja, rizika užsikrėsti erkiniu encefalitu išlieka didelė. Todėl svarbu ne tik naudoti repelentus, rinktis kūną dengiančius drabužius ir po buvimo gamtoje apžiūrėti save, bet ir pasirūpinti skiepais. Tai vienintelė patikima apsauga nuo šios sunkios ligos“, – pabrėžia NVSC atstovė.

Primename, kad 50–60 metų gyventojai nuo erkinio encefalito gali pasiskiepyti valstybės biudžeto lėšomis – kompensuojama tiek pirmoji, tiek vėlesnės vakcinos dozės pagal nustatytą skiepijimo schemą.

Ką daryti įsisiurbus erkei?

Pastebėjus įsisiurbusią erkę, ją būtina kuo greičiau pašalinti pincetu, sugriebti kuo arčiau odos ir staigiu judesiu ištraukti. Erkės negalima spausti, tepti aliejumi, kremu ar kitomis priemonėmis, nes tai gali padidinti infekcijos perdavimo riziką. Pašalinus erkę, įkandimo vietą reikia dezinfekuoti. Jei erkės visiškai pašalinti nepavyko ir odoje liko jos straubliuko dalis, nerimauti nereikia – organizmas ją pašalins natūraliai. Vis dėlto mėnesį reikėtų stebėti savo savijautą. Atsiradus plintančiam odos paraudimui, pakilus temperatūrai ar pablogėjus bendrai savijautai, būtina kreiptis į gydytoją.

Erkinis encefalitas ir Laimo liga – kuo jos skiriasi?

Erkinis encefalitas – virusinė centrinės nervų sistemos infekcija, galinti sukelti meningitą, encefalitą ar net baigtis mirtimi. Maždaug trečdalis persirgusiųjų šia liga nevisiškai pasveiksta – jiems išlieka ilgalaikių sveikatos sutrikimų: dėmesio koncentracijos ir miego problemos, nuolatiniai galvos skausmai, padidėjęs jautrumas, elgesio pokyčiai, retesniais atvejais – paralyžius.

Laimo ligą sukelia bakterijos, kurias taip pat platina erkės. Dažniausiai paplitęs pirmasis ligos požymis – erkės įkandimo vietoje atsirandantis plintantis odos paraudimas (migruojančioji eritema). Negydoma liga gali pažeisti sąnarius, nervų sistemą ar širdį. Nuo Laimo ligos vakcinos kol kas nėra, todėl svarbiausia apsauga išlieka asmeninės profilaktikos priemonės.

Situacija Lietuvoje

NVSC duomenimis, šių metų sausio–birželio mėnesiais Lietuvoje užregistruoti 92 erkinio encefalito atvejai, 2025 m. tuo pačiu laikotarpiu – 176. Per pirmąjį šių metų pusmetį užregistruoti 2 607 Laimo ligos atvejai, tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu – 4 329.

Per pirmąjį šių metų pusmetį užregistruotas 1 mirties nuo erkinio encefalito atvejis, o tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu – 2 mirties atvejai.

Didžiausias sergamumas erkiniu encefalitu kasmet registruojamas gegužės–spalio mėnesiais – tuomet nustatoma beveik 90 proc. visų atvejų. NVSC duomenimis, erkiniu encefalitu dažniau serga kaimo gyventojai, o Laimo liga – miestų gyventojai, nes erkės plačiai paplitusios ne tik miškuose, bet ir miestų parkuose, soduose bei kitose žaliosiose erdvėse.

NVSC inf.

Projektu siekiama užtikrinti vaikams, turintiems vidutinę ar sunkią negalią, reikalingas paslaugas, jų geresnį prieinamumą pagal šeimos gyvenamąją vietą.

Vaikams, turintiems vidutinę ar sunkią negalią, dažnai reikia skirtingų sričių specialistų pagalbos. Šiuo metu tokių paslaugų prieinamumas savivaldybėse skiriasi: dalis jų teikiamos tik didžiuosiuose miestuose, o kai kur jų apskritai nėra. Be to, vaikui ir jo šeimai reikalinga pagalba ne visada pakankamai suderinta. Įgyvendinant projektą vaikams bus teikiama bendruomeninė ilgalaikė kompleksinė pagalba.

Atsižvelgiant į individualius vaiko poreikius, ji galės apimti sensomotorinio ugdymo, motorikos ir kūno lavinimo užsiėmimus, logopedo, tiflopedagogo, surdopedagogo ir psichologo paslaugas, savitvarkos bei socialinių įgūdžių ugdymą, elgesio valdymo užsiėmimus, žaidimo ir kitas terapijas.

Prireikus bus teikiamos agresyvaus ir saviagresyvaus elgesio prevencijos ir valdymo, slaugytojo, slaugytojo padėjėjo bei pavėžėjimo paslaugos.

Pagalba bus skirta ir šeimų nariams. Tėvai bei globėjai galės gauti individualias konsultacijas, ugdyti vaiko priežiūros įgūdžius ir dalyvauti mokymuose, skirtuose pasirengti vaiko lytinio brendimo laikotarpiui.

Nepilnamečiai broliai ir seserys galės gauti psichologo ar socialinio darbuotojo konsultacijas. Taip pat bus koordinuojama šeimai reikalinga pagalba.

Planuojama, kad projekto metu bendruomenines paslaugas gaus ne mažiau kaip 2735 vaikai: 459 – Sostinės regione ir 2276 – Vidurio ir Vakarų Lietuvos regione.

Agentūros ir savivaldybių partnerystė sudarys sąlygas paslaugas plėsti ten, kur gyvena vaikai ir jų šeimos, bei nuosekliau derinti skirtingų specialistų teikiamą pagalbą.

Svarbiausia informacija apie projektą

Išsamią informaciją apie projektą ir visas jo veiklas rasite čia.

Projektas Nr. 07-027-P-0001 įgyvendinamas nuo 2026 m. liepos 20 d. iki 2029 m. liepos 31 d. Bendra projekto vertė – 55 999 783,36 Eur.

Projektas finansuojamas 2021–2027 metų Europos Sąjungos fondų ir bendrojo finansavimo iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis.

Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros inf.

Pažymėjimų galiojimas keisis nuo lapkričio

„Kasmetinė profilaktinė apžiūra padeda anksti nustatyti dantų ir burnos ligas. Kuo anksčiau jos pastebimos, tuo paprastesnis ir veiksmingesnis gali būti gydymas, o kartu sumažėja pavojus atsirasti sunkesnėms burnos sveikatos problemoms“, – teigia Jurgita Grigarienė, Valstybinės ligonių kasos Paslaugų kompensavimo skyriaus patarėja.

Nuo šių metų lapkričio 1 d. keisis Mokinio sveikatos pažymėjimų galiojimo tvarka. Nuo šios datos išduodamų pažymėjimų galiojimo trukmė kai kuriais atvejais gali būti trumpesnė nei vieneri metai.  Iki lapkričio 1 d. išduoti sveikatos pažymėjimai galios pagal dabartinę  tvarką – vienerius metus nuo jų išdavimo dienos.

„Jei profilaktiškai apžiūrint vaiko dantis bus nustatyta, kad jo dantys yra sveiki, sveikatos pažymėjimas, kaip ir iki šiol, galios vienerius metus. Tačiau nustačius, kad vaiko dantys pažeisti ėduonies ir juos reikia gydyti, pažyma galios tik šešis mėnesius nuo pažymos užpildymo dienos. Tokia tvarka skatins reguliariau rūpintis vaikų burnos sveikata“, – sako J. Grigarienė.

Pernai vaikams gydymo įstaigose iš viso buvo suteikta daugiau nei 400 tūkst. burnos sveikatos profilaktikos paslaugų. Joms apmokėti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo buvo skirta 2,6 mln. eurų.

Verta apsilankyti pas burnos higienistą

Pasak specialistės, norint išsaugoti gerą vaikų burnos sveikatą, svarbios ne tik reguliarios odontologo apžiūros, bet ir burnos higienisto teikiamos profilaktinės paslaugos. Fondo lėšomis 3–17 metų (imtinai) vaikams ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus apmokama profesionalios burnos higienos paslauga, o atsižvelgiant į vaiko amžių ir burnos sveikatos būklę, ji gali būti teikiama ir dažniau.

Profilaktinės burnos higienisto paslaugos apima profesionalią burnos higieną, vaikų mokymą taisyklingai valytis dantis ir burnos higienos įpročių įvertinimą. Prireikus dantys padengiami fluoridų priemonėmis, kurios padeda sumažinti dantų ėduonies riziką.

Svarbi vaikų burnos sveikatos profilaktikos priemonė – dantų silantavimas. Tyrimai rodo, kad laiku padengus vaikų dantis silantais, rizika atsirasti dantų ėduoniui gali sumažėti 80–90 proc.

Silantais padengiamos nuolatinių krūminių dantų kramtomųjų paviršių vagelės ir duobelės – taip sudaromas apsauginis sluoksnis, kuris neleidžia kauptis apnašoms ir mažina dantų ėduonies riziką. Jais dengiami tik sveiki, ėduonies nepažeisti nuolatiniai krūminiai dantys.

Ši profilaktinė paslauga teikiama vaikams nuo pirmojo nuolatinio krūminio danties išdygimo iki 14 metų. Vieno apsilankymo metu gali būti silantuojama nuo vieno iki keturių nuolatinių krūminių dantų.

Pernai vaikams suteikta beveik 41 tūkst. dantų silantavimo paslaugų, kurių apmokėjimui iš fondo panaudota beveik 800 tūkst. eurų.

Valstybinė ligonių kasa primena, kad vaikų pirminės odontologinės priežiūros paslaugos bei reikiamos medžiagos apmokamos fondo lėšomis. Dėl šių paslaugų reikia kreiptis į gydymo įstaigą, prie kurios vaikas yra prirašytas ir kuri turi sutartį su ligonių kasa. Jei įstaiga odontologijos paslaugų neteikia, ji turi užtikrinti, kad pacientas jas gautų kitoje sutartį turinčioje gydymo įstaigoje.

VLK inf.

Mitas Nr. 1: „Jeigu krūties neskauda – tikrintis nereikia“

Netiesa. Vienas dažniausių klaidingų įsitikinimų – kad rimti krūtų pokyčiai visada sukelia skausmą. Tačiau ankstyvos stadijos krūties vėžys dažnai gali nesukelti jokių juntamų simptomų. „Skausmo nebuvimas nereiškia, kad krūtyse nėra pakitimų. Todėl svarbu ne tik kreiptis į gydytoją atsiradus simptomams, bet ir reguliariai rūpintis savo krūtų sveikata“, – sako prof. habil. dr. Valerijus Ostapenko.

Mitas Nr. 2: „Jaunoms moterims krūties vėžys nebūna“

Netiesa. Nors krūties vėžio rizika didėja su amžiumi, ši liga diagnozuojama ir jaunesnėms moterims. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į krūtų sveiktą, savityrą ir nedelsti pastebėjus neįprastus pokyčius. „Amžius nėra vienintelis kriterijus, pagal kurį vertiname krūtų sveikatą. Jei moteris jaučia pokyčius ar turi rizikos veiksnių, reikalingas individualus ištyrimas“, – pabrėžia profesorious.

Mitas Nr. 3: „Jeigu radau gumbelį, tai tikriausiai vėžys“

Krūtyse gali būti įvairių gerybinių pakitimų – cistų, fibroadenomų ar kitų darinių. Tačiau kiekvieną naujai atsiradusį darinį svarbu įvertinti specialistui. „Svarbiausia – nebandyti diagnozuoti pačiai. Tik gydytojo apžiūra ir reikalingi tyrimai gali padėti nustatyti, koks tai pakitimas“, – teigia prof. habil. dr. V. Ostapenko.

Mitas Nr. 4: „Krūtų echoskopija nereikalinga“

Netiesa. Krūtų echoskopija yra svarbus diagnostikos metodas, padedantis įvertinti krūtų audinius ir nustatyti įvairius pakitimus. Ji ypač reikšminga jaunesnėms moterims, kurių krūties audinys dažnai yra tankesnis, taip pat tais atvejais, kai reikia papildomo ištyrimo. „Echoskopija nepakeičia visų kitų tyrimų, tačiau yra labai svarbi diagnostikos dalis, leidžianti gydytojui geriau įvertinti situaciją ir pasirinkti tolimesnius veiksmus“, – aiškina profesorius.

Mitas Nr. 5: „Jeigu nieko nejaučiu, galiu ilgai nesitikrinti“

Netiesa. Reguliarus dėmesys krūtų sveikatai padeda laiku pastebėti pokyčius. Svarbu ne tik dalyvauti rekomenduojamose prevencinėse programose, bet ir žinoti savo kūną, atlikti savityrą bei kreiptis į specialistą, jei kyla abejonių. „Ankstyva diagnostika yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių sėkmingesnį gydymą. Kuo anksčiau nustatomi pakitimai, tuo daugiau galimybių turime padėti pacientei“, – sako prof. habil. dr. Valerijus Ostapenko.

Rūpintis krūtų sveikata – reiškia nelaukti

Krūtų tyrimai nėra skirti baimei sukelti – jų tikslas yra padėti laiku pastebėti pokyčius ir suteikti pacientei geriausias galimybes pasirinkti tinkamą gydymą. Raginu moteris nepamiršti krūtų savityros ir neatidėlioti konsultacijos, jei pastebi neįprastus pokyčius ar kyla abejonių. Ankstyva diagnostika dažnai leidžia ligą nustatyti anksčiau,  užtikrinti  optimalius gydymo rezultatus ir gerą gyvenimo kokybę.

3D spausdinimas medicinoje jau seniai nebėra vien technologija, skirta anatominiams modeliams ar plastikinėms detalėms gaminti. Šiandien jis tampa vienu svarbiausių įrankių kuriant individualizuotus implantus ir pažangias medicinos priemones.

Galimybė sluoksnis po sluoksnio formuoti sudėtingas trimates struktūras pagal skaitmeninį modelį ir sukurti implantus atveria naujas galimybes gydyti pacientus tiksliau, greičiau ir efektyviau.

Kodėl svarbiausia yra ne 3D spausdintuvas, o medžiaga?

Vien įrangos nepakanka – implanto sėkmę pirmiausia lemia biomedicininė medžiaga. Ji turi būti suderinama su žmogaus biologinėmis sistemomis, netoksiška, pasižymėti tinkamomis mechaninėmis savybėmis ir, priklausomai nuo paskirties, gebėti palaipsniui suirti, sudarydama sąlygas natūraliam audinių atsikūrimui.

Kadangi skirtingi žmogaus audiniai pasižymi skirtingomis savybėmis, universalios medžiagos visiems implantams nėra. Kietųjų audinių, pavyzdžiui, kaulo regeneracijai dažniausiai kuriami kompozitai, derinant bioskaidžius polimerus su bioaktyviais užpildais, tokiais kaip hidroksiapatitas ar β-trikalcio fosfatas.

Tokios medžiagos suteikia karkasui pakankamą mechaninį tvirtumą ir kartu pagerina biologines savybes. Tuo tarpu kremzlės, odos, kraujagyslių regeneracijai reikalingos elastingesnės medžiagos.

Nuo studijų iki mokslinių tyrimų

Tokių biomedicininių medžiagų kūrimas reikalauja tarpdisciplininių žinių ir praktinių gebėjimų. Tam būtina suprasti biologinius procesus, išmanyti inžinerinius sprendimus ir gebėti taikyti pažangias gamybos technologijas.

Būtent tokius specialistus rengia Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto (KTU CTF) Biomedicininių medžiagų industrijos studijų programa, kurioje derinamos chemijos, biologijos, medžiagų mokslo ir inžinerijos žinios kuriant pažangias biomedicinines medžiagas medicinai.

Vienas iš šios srities jaunųjų tyrėjų – KTU doktorantas Jokūbas Lukošiūnas. Jau antrus metus jis tiria biomedicinines medžiagas ir kuria bioaktyvius 3D spausdintus karkasus, skirtus kaulinio audinio regeneracijai.

Jo atliekami tyrimai apima visą inovacijos kūrimo grandinę – nuo kompiuterinio modeliavimo, naujų medžiagų sintezės ir jų savybių tyrimų iki bioaktyvių kaulo regeneracijai skirtų karkasų kūrimo.

Kai implantas tampa pagalbininku organizmui

Viena iš sričių, kurioje tokie bioaktyvūs karkasai galėtų būti plačiai pritaikomi, yra veido ir žandikaulių chirurgija. Netekus dantų dažnai prasideda žandikaulio kaulo nykimas, todėl daliai pacientų kaulo kiekio nepakanka dantų implantui įsriegti.

Tokiais atvejais atliekama kaulo priauginimo procedūra, kurios metu dažniausiai naudojamas iš kitos paciento kūno vietos paimtas kaulas. Tačiau papildoma operacija reiškia ilgesnį gijimo laikotarpį, didesnę komplikacijų riziką ir didesnį diskomfortą pacientui.

Tokiais atvejais perspektyvia alternatyva galėtų tapti 3D spausdinti bioaktyvūs karkasai. Implantuotas į kaulo defektą, toks karkasas veikia kaip laikina atrama, prie kurios prisitvirtina ląstelės ir pradeda formuoti naują kaulinį audinį.

Vykstant gijimo procesui, karkasas palaipsniui rezorbuojasi, o jo vietą užima natūraliai susiformavęs paciento kaulas. Taip implantas tampa ne pasyviu pakaitalu, o aktyvia audinių regeneracijos proceso dalimi.

Nors iki plataus tokių implantų taikymo klinikinėje praktikoje dar reikalingi išsamūs ikiklinikiniai ir klinikiniai tyrimai, šiandien kuriamos technologijos jau leidžia matyti aiškią ateities kryptį.

Individualizuoti implantai, pažangios biomedicininės medžiagos ir 3D spausdinimas tampa vienais svarbiausių regeneracinės medicinos variklių, atveriančių galimybes tiksliau ir efektyviau atkurti pažeistus audinius.

KTU inf.

Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba (VASPVT) primena, kad šie reikalavimai yra daugiau nei teisinis formalumas – jie padeda užtikrinti paslaugų kokybę, pacientų saugą bei pačių specialistų gerą vardą. Tiesa, nors įstaigos licencija rūpinasi jos vadovas ar steigėjas, prieš įsidarbinant specialistams verta įsitikinti, kad įstaiga turi teisę teikti paslaugas, atitinkančias specialisto licenciją.

Kodėl specialistams svarbu įsitikinti, kad įstaiga yra licencijuota?

Lietuvoje taikomas dvigubas licencijavimas – licenciją turi turėti specialistas, o jo paslaugos turi būti teikiamos licenciją turinčioje įstaigoje, kuri turi teisę teikti atitinkamas paslaugas. Sveikatos priežiūros paslaugos, teikiamos ne sveikatos priežiūros įstaigoje arba vietoje, neturinčioje galiojančios licencijos, yra neteisėtos.

Svarbu atkreipti dėmesį, ar įstaigos licencijoje minimos paslaugos, kurias planuojama teikti. Licencijai gauti taikomi reikalavimai įpareigoja įstaigą turėti tinkamą medicininę įrangą, reikalingas priemones ir užtikrinti visas reikiamas sąlygas saugiai teikti paslaugas. Visa tai aktualu specialistams jų kasdienėje veikloje.

„Specialistai, teikdami paslaugas vietoje, neturinčioje sveikatos įstaigos licencijos atitinkamoms paslaugoms, gali neturėti galimybių kokybiškai konsultuoti pacientą ar saugiai atlikti sutartas procedūras ir suvaldyti kilusias komplikacijas“, – aiškina VASPVT Įstaigų veiklos skyriaus vedėja Inga Lukšienė.

Įstaigos turimą licenciją ir teikiamas paslaugas galima pasitikrinti VASPVT puslapyje. Jeigu ketinate teikti sveikatos priežiūros paslaugas savarankiškai, būtinai turite įkurti savo įstaigą ir pasirūpinti jos licencija – informacija apie sveikatos įstaigų licencijavimą.

Paslaugos – tik licencijuotų specialistų kompetencijų ribose

Specialistas gali teikti paslaugas, kurios priskirtos jo kompetencijai ir nurodytos Medicinos normose. Net ir turėdamas licenciją, tačiau teikdamas jo kompetencijų neatitinkančias paslaugas, specialistas rizikuoja paciento sveikata: konsultacija gali būti klaidinanti ir neišsami, procedūros – nekokybiškos ir nesaugios, o turimų žinių gali nepakakti galimoms komplikacijoms suvaldyti.

Deja, VASPVT neretai susiduria su atvejais, kai asmenys, prisidengdami specialisto vardu, teikia paslaugas, kurios neatitinka specialisto turimų kompetencijų.

„Specialistas, norėdamas teikti kitos kvalifikacijos gydytojo ar specialisto kompetencijas atitinkančias paslaugas, turi baigti norimą profesinę kvalifikaciją suteikiančias studijas“, – aiškina VASPVT Pacientų teisių ir paslaugų kokybės skyriaus vedėjas Rimantas Gagys.

Jis tvirtina – specialisto kompetencijas viršijančios paslaugos yra neteisėtos, o jas teikiantys specialistai stipriai rizikuoja dėl paslaugų besikreipiančių žmonių sveikata ir savo pačių reputacija. Neteisėtas asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiantiems asmenims taikoma administracinė atsakomybė ir skiriama 600-1140 Eur bauda.

VASPVT rekomenduoja specialistams atidžiai vertinti savo veiklą, laikytis nustatytų reikalavimų ir taip stiprinti pacientų pasitikėjimą sveikatos įstaigomis ir jų specialistais. Atsakingai teikiant sveikatos priežiūros paslaugas galima užtikrinti, kad kiekvienas sveikatos sistemos darbuotojas atliktų savo funkcijas kokybiškai ir saugiai suteiktų pacientui reikiamą pagalbą.

VASPVT inf.

Pradžia nuo ankstyvosios vaikystės

Net ir šiandien Lietuvoje vaikams vis dar pasakojama, kad juos gandrai neša, randa po kopūsto ar varnalėšos lapu. Ikimokyklinukai, kurių vaizduotė yra nepaprastai laki, tokiais tėvų pasakojimais neretai patiki. Tokio amžiaus vaikai dar ne visada atskiria fantaziją nuo realybės.

Pasitaiko, kad darželinukai išsigalvoja dalykus, kurių iš tikrųjų nė nebuvo. „Jų tikėjimas ir įsijautimas į savo vidinį pasaulį būna toks tikras, kad jie ne visada atskiria kūrybinę pasaulio dalį nuo realios“, – sako A.Vaiciukevičienė.

„Lytiškumas – plati sąvoka. Tai ne vien tik intymūs santykiai, bet ir savo kūno pažinimas bei jo priėmimas. Lytinis ugdymas apima žinias apie savo kūną ir biologinius lyčių skirtumus. Svarbu atsižvelgti į vaiko amžių, suvokimo lygį ir užduodamus klausimus, bet kalbėti apie lytiškumą reikėtų nuo pat ankstyvosios vaikystės“, – akcentuoja vaikų, paauglių, šeimos ir porų psichologė Agnė Vaiciukevičienė.

Kalbėti trumpai, aiškiai, brėžti ribas

Apie lytiškumą vienaip reikėtų kalbėti su vaikais iki 3 metų, kitaip – su vaikais iki 6-erių ar nuo 12 metų. Vaikai iki trejų metų pasaulį pažįsta žaisdami, pavyzdžiui, vartydami knygutes. Kai kurios jų yra edukacinio pobūdžio ir padeda mažiesiems suprasti, koks yra jų ir kitų žmonių kūnas, kokie jo poreikiai bei galimybės.

„Šiame amžiaus tarpsnyje rekomenduočiau mokyti tikrųjų kūno dalių, įskaitant ir lytinių organų, pavadinimų ir sakyti, kad čia yra varpa, vulva, kiaušidės, sėklidės. Aišku, tuo metu vaikas dar nelabai supras, kas tai yra, bet ateityje jam nereikės svarstyti, kodėl vieni vadina vienaip, o kiti – kitaip“, – teigia A.Vaiciukevičienė.  

Svarbiausia su vaikais lytiškumo temomis kalbėti paprastai ir aiškiai. Jie turi suprasti, kad visos kūno dalys yra normalios, vertingos. Būtina mokyti brėžti ribas net ir jaunesnius nei trejų metų vaikus. Vaikas turi suprasti, kad galima pasakyti „ne“, jeigu ko nors nenori daryti.

„Svarbu ne tik atsakyti vaikams taip, kad jie suvoktų pagal savo amžių, bet ir suprasti, kada laikas sustoti. Nepasisodinti dešimtmečio ir nekalbėti apie emocijas, biologiją ar lytinius santykius, kai jis jau žiovauja ir telefone maigo mygtukus. Tiesiog kalbėti trumpiau. Tačiau su penkiolikmečiu jau galima ir išsamiau pasikalbėti“, – pataria A.Vaiciukevičienė.

Gerosios ir blogosios paslaptys

3-6 metų vaikai mokosi laikyti paslaptis. Tačiau jų juk gali būti visokių. Vienos yra gerosios, kitos – blogosios. Ikimokyklinukai gali išlaikyti paslaptyje, pavyzdžiui, žinią, kad draugas(-ė) vakare važiuos į kaimą. Paslaptis bus blogoji, jei vaikas mėgins nuslėpti, kad kas nors jį nederamai lietė arba vertė ką nors daryti. Blogąsias paslaptis būtina atskleisti suaugusiesiems.

Darželinukus reikėtų mokyti ramiai ranka parodyti „Stop“ ženklą ir pasakyti: „Stop, man nepatinka, kai tai darai.“ Nebūtina iš karto pradėti kalbėti apie intymius prisilietimus, lytinius santykius, bet pamažu mokyti vaiką brėžti ribas.

Nors 11-12 metų paaugliai užduoda daugiau sudėtingesnių klausimų, 7-8 metų vaikai apie su lytiškumu susijusius dalykus gali paklausti netikėčiausiose vietose ir situacijose.

Tokio amžiaus vaikas parduotuvėje ar kitoje viešoje vietoje gali užduoti klausimą: „Mama, kas yra seksas?“ Tuomet svarbus yra ne tik atsakymas, bet ir pati reakcija į vaiko klausimą. Svarbu nepasimesti ir ramiai pasakyti, kad apie tai bus galima pasikalbėti grįžus namo. „Vaikui svarbu žinoti, kad net jeigu aš čia ir dabar neatsakysiu, jo klausimas yra tinkamas, normalus, nėra gėdingas. Jis tikrai sulauks atsakymo“, – nurodė A.Vaiciukevičienė.

Mokyti priimti kūnų įvairovę

Tėvams taip pat turbūt reikėtų nebijoti savo kūno, norint pradėti vaikams aiškinti, kaip veikia mūsų organizmas ir kodėl esame skirtingi.

Psichologei vis dažniau tenka susidurti su paaugliais, kurie ateina su tokiomis patirtimis, kad močiutės, tetos, kartais net nevalingai ir mamos pasako: „Atrodai kaip karvė. Na, ir sustorėjai“ arba ilgesnį laiką nesimato ir kokioje giminės šventėje sako: „Oho, kaip tu pasitaisei (sulysai).“ Ji ragina sąmoningai save stebėti, vengti tokių žodžių, kurie gali sužeisti, bei skatinti vaikus priimti kūnų įvairovę.

„Nepriklausomai nuo to, ar tu aukštas ar žemas, stambesnis ar plonesnis, tavo vertė nuo to nesikeičia. Kūnas – mūsų tvirtovė, mūsų galimybė funkcionuoti, realizuoti savo tikslus. Jeigu jo negerbsime, gyvenime bus sunku susitvarkyti su savimi“, – pabrėžė ji.  

Svarbiausia, kad būtų, kas kalba

Kartais šeima nusprendžia, kad apie lytiškumo klausimus dukra kalbės su mama, o sūnus – su tėčiu. Toks požiūris gali būti itin patogus suaugusiesiems, o kartais ir patiems vaikams. Tačiau gyvenime būna visaip.

„Šiuo klausimu esu lanksti ir man atrodo svarbiausia, kad išvis su vaikais kas nors kalbėtų. Nesvarbu, ar tai teta, ar dėdė, ar močiutė, ar mama, ar tėtis. Tas, kuris turi saugų ir sveiką santykį su vaiku, ir gali apie tai kalbėti“, – įsitikinusi psichologė.

Mamai dažnai yra kur kas paprasčiau paaiškinti mergaitei apie pirmąsias menstruacijas, higieną, krūtų formavimąsi, galbūt net ir emocinius pokyčius brendimo laikotarpiu. Vyrams taip pat dažniau lengviau kalbėtis su berniukais. Kita vertus, mamos gali prisidėti prie patyčių mažinimo, pasakodamos berniukams apie menstruacijas kaip apie visiškai natūralų procesą mergaičių gyvenime ir skatindamos nesišaipyti, pastebėjus kraujo dėmelę ant merginos kelnių.

Trūksta lytinio švietimo

A.Vaiciukevičienė pasakojo, kad prieš trejus metus dirbo gimnazijoje, kur su 9-12 klasių moksleivėmis kalbėjo įvairiomis lytiškumo temomis. „Būdavo apmaudu, kai paklausus, ar kas nors su jomis kalbėjosi šiomis temomis, iš 14-15 mergaičių grupės ranką pakeldavo daugiausiai tik dvi“ – teigė pašnekovas.

Tėvai dažnai sako, kad vaikai viską sužino iš interneto. Sako, kad nereikia tų pokalbių, nes informacijos gausu. Tačiau reikėtų nepamiršti, jog internete yra daug klaidingos informacijos. Kartais atrodo, kad tėvai tiesiog bando permesti atsakomybę internetui ar kam nors kitam, užuot suradę žmonių iš savo aplinkos arba specialistų, kurie galėtų tinkamai pasikalbėti su jų atžalomis.

„Iš paauglių išgirdau tiek mitų, kuriuos jie rado internete. Net neįsivaizdavau, kad žmonės gali taip galvoti“, – sako psichologė ir pataria kuo daugiau kalbėti su vaikais, ypač 6-12 metų, nes jiems tai yra labiausiai aktualu.

Svarbu kalbėti ir apie internetą bei jo keliamus pavojus. Rekomenduojama naudoti priemones vaikų apsaugai internete ir retsykiais patikrinti, ką jie ten veikia. Vaikas turėtų žinoti, kad negalima siųsti nuotraukų internetu, kuriose jis yra pusiau apsinuoginęs arba nuogas. A.Vaiciukevičienė prisiminė, kad yra konsultavusi 10-11 metų vaikus, kurie žiūrėjo seksualinio pobūdžio filmus internete. Pamatyti vaizdai juos taip išgąsdino, kad jie nebegalėjo miegoti. Prieš tai pokalbių nebūta ir staiga jie pasižiūri pornografinį filmą. Todėl svarbu kalbėti apie tai, kas yra tinkama ir netinkama internete.

Autorė: Urtė Jarockė

UAB „Lietuvos sveikata“

Siekiant apsaugoti pacientų interesus, ministerijos specialistai padeda GMPT ieškoti skubių sprendimų, kad pacientų pavėžėjimo paslauga būtų užtikrinama nepertraukiamai.

„Man asmeniškai tokia situacija yra visiškai nepriimtina. Valstybės įsipareigojimas pasirūpinti pacientais privalo būti vykdomas be jokių išlygų, o privatūs ginčai ar tiekėjų nepasirengimas negali tapti įkaitais tų, kuriems pagalbos reikia labiausiai. Greitosios medicinos pagalbos tarnybai daviau užduotį – kuo skubiau spręsti šią situaciją ir užtikrinti sklandų paslaugos teikimą. Mums rūpi kiekvienas žmogus, kiekvienas pacientas, todėl tokios situacijos nėra toleruotinos“, – teigia sveikatos apsaugos ministras Linas Kukuraitis.

GMPT generalinis direktorius Donatas Paliulionis teigia, kad tiekėjas yra informuotas apie tai, kad GMPT jau nuo šiandien formuos ir perduos pavėžėjimo užsakymus per ESVIS sistemą, kuriuos jis privalo vykdyti pagal sutartinius įsipareigojimus.

„Teisiniai veiksmai, kuriais siekta grįžti į sutarčių vykdymą, buvo paties tiekėjo inicijuotas procesinis tikslas, todėl jis privalo elgtis profesionaliai ir atsakingai. Pacientų pavėžėjimas yra valstybės lygmens funkcija, tiesiogiai susijusi su pacientų teise laiku gauti sveikatos priežiūros paslaugas, tad verslo rizikos ar organizaciniai iššūkiai negali būti perkeliami valstybei ar pacientams, o paslaugos nevykdymas taip pat bus vertinamas vadovaujantis galiojančiomis sutartimis ir teisės aktais“, – teigia D. Paliulionis.  

Dėl tiekėjo veiksmų identifikuota, kad pavėžėjimo paslauga įprastais lengvaisiais automobiliais gali strigti 13 savivaldybių, o neįgaliesiems pritaikytais lengvaisiais automobiliais – 8 savivaldybėse.

Siekdama, kad pacientai nepatirtų nepatogumų, GMPT šiuo metu skubiai vykdo mažos vertės viešuosius pirkimus laikinosioms nespecializuoto pacientų pavėžėjimo paslaugoms šiose savivaldybėse įsigyti. Šios laikinos sutartys bus vykdomos tol, kol nuolatinis tiekėjas faktiškai pradės teikti paslaugas arba bus rasti kiti ilgalaikiai sprendimai.

Ministerija ir GMPT taip pat glaudžiai bendradarbiauja su gydymo įstaigomis ir savivaldybėmis, kad kritiniai pacientų pavėžėjimo būtų sprendžiami prioritetine tvarka.

SAM inf.

Didžiausia rizika kyla tuomet, kai greitai gendantys maisto produktai per ilgai laikomi netinkamoje temperatūroje, nesilaikoma jų laikymo reikalavimų  arba maisto ruošimo metu nepaisoma pagrindinių higienos taisyklių.  

Viena dažniausių apsinuodijimo maistu priežasčių – kryžminė tarša. Ji atsiranda tada, kai bakterijos ir kiti mikroorganizmai nuo vieno maisto produkto, paviršiaus ar įrankio patenka ant kito maisto produkto. Pavyzdžiui, jei ant tos pačios pjaustymo lentelės, jos kruopščiai nenuplovus, supjausčius žalią mėsą, o vėliau pjaustant daržoves, kurios bus vartojamos neapdorojus termiškai, patogeniniai mikroorganizmai gali patekti į jau paruoštą vartoti maistą. Nors kryžminės taršoa plika akimi nepastebima, jos pasekmės gali būti rimtos. 

Kryžminė tarša galima ne tik ruošiant maistą, bet ir jį laikant. Šaldytuve žalius produktus, pavyzdžiui, mėsą, žuvį ar jūros gėrybes, reikia laikyti atskirai nuo jau paruošto vartoti maisto, vaisių ir daržovių. Iš nesandariai laikomų produktų išsiskyrę skysčiai gali užteršti kitus maisto produktus. 

Siekiant sumažinti apsinuodijimo maistu riziką, svarbu laikytis pagrindinių maisto saugos principų: 

Reguliariai plaukite rankas su muilu ir po tekančiu vandeniu. Rankų higiena ypač svarbi prieš pradedant ruošti maistą, prieš liečiant jau paruoštą vartoti maistą, prieš tvarkant žalią mėsą, žuvį ar kitą termiškai neapdorotą maistą, pasinaudojus tualetu, po sąlyčio su gyvūnais, pabaigus valymo darbus ir pan.. Jei reikia, naudokite rankų dezinfekavimo priemonę. 

Palaikykite švarą virtuvėje. Po maisto ruošimo kruopščiai nuplaukite ir išvalykite naudotus įrankius, indus, pjaustymo lenteles bei kitus maisto tvarkymo paviršius. Ypač atidžiai nuvalyti paviršius, ant kurių buvo ruošiama žalia mėsa, žuvis ar paukštiena. 

Atskirkite žalius ir paruoštus vartoti produktus. Termiškai neapdorotus produktus laikykite atskirai nuo jau paruošto maisto tiek ruošiant, tiek laikant šaldytuve. Atšildomą maistą, ypač mėsą ar paukštieną laikykite taip, kad išsiskyręs skystis nepatektų ant kitų produktų. 

Tinkamai termiškai apdorokite maistą. Gaminant apdorojamų produktų vidinė temperatūra turi pasiekti ne mažiau kaip +75 °C. 

Laikykitės tinkamų maisto produktų laikymo sąlygų. Visada atkreipkite dėmesį į gamintojo nurodytą laikymo temperatūrą ir tinkamumo vartoti terminą. Pagaminto maisto nelaikykite kambario temperatūroje ilgiau nei dvi valandas. 

Nuplaukite vaisius, daržoves ir uogas. Prieš vartojimą juos kruopščiai nuplaukite, o maistui gaminti naudokite tik geriamąjį vandenį. 

Maisto sauga prasideda nuo kasdienių įpročių. Vos kelios papildomos minutės, skirtos higienai, švaros palaikymui ir tinkamam maisto laikymui, gali padėti išvengti apsinuodijimo maistu ir užtikrinti, kad vasaros poilsis paliktų tik gerus įspūdžius. 

VMVT inf.

Turėkite Europos sveikatos draudimo kortelę

Lietuviams, gyvenantiems Europos Sąjungos šalyse, taip pat Norvegijoje, Islandijoje, Lichtenšteine, Šveicarijoje ir Jungtinėje Karalystėje, galioja tos šalies sveikatos draudimas, todėl dar prieš išvykstant atostogų į Lietuvą rekomenduojama pasigaminti ir su savimi turėti Europos sveikatos draudimo kortelę. Ji pasitarnaus, jei per atostogas tėvynėje prireiks skubios medicinos pagalbos.

„Pastebime, kad žmonės Europos sveikatos draudimo kortelę dažniausiai prisimena tik tada, kai jos jau prireikia. Liga ar trauma net ir atostogaujant gali užklupti netikėtai, todėl kortele verta pasirūpinti dar prieš kelionę. Ji patvirtina teisę gauti būtinąją medicinos pagalbą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir mūsų šalies gyventojams, o išlaidos gydymo įstaigai apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis“, – sako Valstybinės ligonių kasos (VLK) Gyventojų aptarnavimo Šiaulių skyriaus patarėja Rima Budginienė.

Pasak jos, dažniausiai viešint kitoje šalyje medicinos pagalbos prireikia įvykus nelaimingam atsitikimui, dėl traumų, ūmaus skausmo ar paūmėjusių lėtinių ligų. Pavyzdžiui, susilaužius ranką, susirgus plaučių uždegimu ar paūmėjus astmai, pateikus Europos sveikatos draudimo kortelę ir asmens dokumentą Lietuvos gydymo įstaigose, kurios turi sutartį su ligonių kasa, būtinoji medicinos pagalba turi būti suteikta nemokamai.

Kortelė gali praversti ir vaistinėje. „Su kortele vaistinėje galėsite įsigyti gydytojo paskirtų kompensuojamųjų vaistų ar medicinos pagalbos priemonių tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip mūsų šalies gyventojai – pateikus kortelę bei asmens dokumentą, reikia sumokėti tik paciento priemoką“, – pabrėžia VLK atstovė.

Europos sveikatos draudimo kortelę gyventojams išduoda tos šalies, kurioje žmogus yra apdraustas sveikatos draudimu, atsakinga institucija.

Jei atvykote gydytis

Kai į Lietuvą atvykstate ne atostogauti, o iš anksto suplanuotai operacijai, gydymui ar nėštumo priežiūrai, tokių paslaugų su Europos sveikatos draudimo kortele nemokamai gauti nepavyks. Planinėms gydymo paslaugoms gauti reikalingas dokumentas S2, kuris yra išduodamas tos šalies, kurioje esate apdraustas sveikatos draudimu, įstaigoje – pavyzdžiui, sveikatos draudimo tarnyboje ar ligonių kasoje.

S2 dokumentas leidžia gauti planines gydymo paslaugas Lietuvos gydymo įstaigose, kurios yra sudariusios sutartį su ligonių kasa. Vis dėlto už kai kurias mokamas paslaugas, priemokas ar transportavimo išlaidas gali tekti susimokėti pačiam.

Prieš atvykstant vizitą būtina suderinti su pasirinkta gydymo įstaiga, o atvykus pateikti asmens dokumentą ir dokumentą S2.

„Kasmet matome, kad dalis užsienyje gyvenančių lietuvių planinį gydymą renkasi tėvynėje. Vieniems svarbu bendrauti su medikais gimtąja kalba, kitiems – gydytis arčiau artimųjų arba pas konkretų specialistą. Dažniausiai su S2 dokumentu į Lietuvą atvykstama dėl organų transplantacijos, brangiųjų tyrimų, planinių operacijų ar kitų specializuotų sveikatos priežiūros paslaugų“, – sako VLK Tarpvalstybinės sveikatos priežiūros skyriaus patarėja Neringa Šafranavičienė.

VLK duomenimis, praėjusiais metais su S2 dokumentu Lietuvos gydymo įstaigose 142 kitų Europos šalių apdraustiesiems buvo suteiktos planinės sveikatos priežiūros paslaugos. Daugiausia jų gavo Jungtinėje Karalystėje apdrausti pacientai – 77, o Latvijoje apdrausti – 62.

Galite susigrąžinti išlaidas

Europos Sąjungos, Islandijos, Norvegijos ir Lichtenšteino gyventojai gali pasinaudoti ir tarpvalstybinės sveikatos priežiūros galimybe – už gydymą Lietuvoje sumokėti patys, o vėliau kreiptis į savo draudimo įstaigą dėl išlaidų kompensavimo.

Kompensavimo sąlygos priklauso nuo šalies: vienur būtinas išankstinis leidimas, kitur pakanka dokumentus pateikti jau gavus paslaugas. Todėl prieš planuodami gydymą, iš anksto pasitikrinkite, kokia tvarka galioja šalyje, kurioje esate apdraustas.

Daugiau informacijos apie šią tvarką galite gauti savo šalies Tarpvalstybinės sveikatos priežiūros nacionaliniame kontaktiniame centre.

VLK inf.

Manikiūras ir pedikiūras atliekant gelinį lakavimą per pastaruosius keletą metų itin išpopuliarėjo. Geliniu laku padengti nagai gali džiuginti net iki mėnesio, nereikia ilgai laukti kol lakas išdžius, gelis taip pat mažiau pažeidžiamas išorės veiksnių ir išsaugo spalvą net ir atliekant namų ruošos darbus.

Anot vaistininkės, nors tokio lakavimo privalumai aiškūs, kartu tampa labai lengva ilgai nepastebėti atsiradusių nagų pakitimų. Pastarieji dažniausiai pamatomi tik nagui nuskilus, nulūžus ar tik tada, kada nagų lakas yra pašalinamas.

„Pacientės ne kartą kreipėsi dėl pasikeitusios natūralios nago spalvos ar tekstūros. Atsiradusios gelsvos, rusvos ar žalsvos dėmės, sluoksniavimasis ar gelio atšokimas nuo nago plokštelės išties gali išgąsdinti. Nago pokyčius gali lemti įvairios priežastys – nuo mechaninės traumos ar nago išsausėjimo iki grybelinės ar bakterinės infekcijos. Blogiausia, kad nagą padengus geliniu laku, atsiradę pakitimai kartais lieka nepastebėti kelias savaites ar net ilgiau, todėl žmonės kreipiasi tik tada, kai pažeidimas jau būna gerokai pažengęs“, – sako V. Bečelytė.

Kaip atsiranda pažeidimai?

„Camelia“ vaistininkė pabrėžia, kad gelinis nagų lakas pats savaime infekcijos nesukelia, tačiau ją lemti gali nekokybiškai atlikta procedūra. Pavyzdžiui, manikiūro ar pedikiūro metu pernelyg suploninus ar kitaip pažeidus nago plokštelę, nagas tampa lengviau paveikiamas išorinių dirgiklių, tokių kaip karštis ar drėgmė.

„Kai nagas būna pažeistas, gelio sluoksnis gali greičiau atsiskirti nuo pačios nago plokštelės, todėl atsiranda mikrotarpų. Šios erdvės po kietu gelio sluoksniu būna šiltos, drėgnos ir pakankamai uždaros, todėl tampa puikia terpe veistis bakterijoms ir grybeliams.

Tokiu atveju tinkamas sąlygas mikroorganizmų dauginimuisi gali sudaryti net ir įprasti kasdieniai įpročiai, tokie kaip maudynės namuose ar gamtos telkiniuose, baseinuose, lepinimasis pirtimis, net buitinių guminių pirštinių dėvėjimas. Iš esmės, pažeidus nagą, pavojų infekcijoms gali kelti labai daug skirtingų veiksnių, todėl labai svarbu manikiūrą ar pedikiūrą atlikti profesionaliai“, – vardija V. Bečelytė.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad infekcijų riziką padidinti gali ne tik nago plokštelės, bet ir aplinkinių odos sluoksnių pažeidimai, atsirandantys jei odelės būna netinkamai nukerpamos ar grubiai atstumiamos nuo nago. Infekcijas gali lemti ir prastai sterilizuoti manikiūro ar pedikiūro įrankiai, taip pat nekokybiškos medžiagos ar netinkamu eiliškumu atliekamos procedūros.

Mūsų veiksmai – taip pat svarbūs

Pasak vaistininkės, viena dažniausių klaidų – gelinį laką dėvėti gerokai ilgiau nei rekomenduojama arba pastebėjus pakitusį nagą jį tiesiog užlakuoti iš naujo. Tokiu atveju problema paslepiama, tačiau ji niekur nedingsta ir tik ūmėja.

„Dar viena klaida – netinkamas pasirūpinimas fizinėmis nago traumomis. Vasarą daugiau žmonių pradeda bėgioti, važinėti dviračiais, leistis į žygius ar aktyviau sportuoti. Todėl padaugėja ir kojų nagų traumų, ypač jei avima ankšta sportinė avalynė arba pirštams ilgesnį laiką tenka jausti spaudimą. Nuolat spaudžiant nagą į bato priekį po juo gali išsilieti kraujas, atsirasti kraujosruva ar net dalinis nago atsiskyrimas nuo nago guolio. Jei nagas padengtas geliniu laku, tokių pakitimų žmogus iš karto gali ir nepastebėti“, – sako V. Bečelytė.

Vaistininkė priduria, kad po kiekvieno gelinio lako nuėmimo verta bent trumpam apžiūrėti natūralų nagą – ar nepakito jo spalva, paviršius, storis ar forma.

Kaip tinkamai pasirūpinti pažeistu nagu?

Anot vaistininkės V. Bečelytės, jei nagas pradeda gelsti, baltuoti ar rusvėti, tampa storesnis, praranda blizgesį, ima sluoksniuotis, trupėti ar atsiskiria nuo nago guolio, dažniau įtariama grybelinė infekcija. Tuo tarpu žalsvas ar žalsvai juodas atspalvis gali rodyti pelėsį ar bakterinę infekciją, kuri dažniausiai išsivysto po gelinio lako sluoksniu kaupiantis drėgmei.

„Pasirodžius pirmiesiems infekcijos ar grybelio ženklams, rekomenduoju kurį laiką nagų nesilakuoti, o verčiau skirti dėmesio pačios problemos sprendimui. Esant nagų grybeliui dažniausiai naudojami gydomieji nagų lakai su amorolfinu arba ciklopiroksu, o jei infekcija pažengusi – gydytojas gali skirti geriamųjų priešgrybelinių vaistų.

Jei pažeista aplinkinė oda, dažnai pasirenkami kremai ar purškalai su terbinafinu, klotrimazoliu, bifonazoliu ar mikonazoliu. Tuo tarpu įtarus bakterinę infekciją, ypač jei nagas pažaliuoja, atsiranda skausmas ar pūliavimas, reikėtų kuo greičiau kreiptis į gydytoją, nes tokiais atvejais gali prireikti receptinių antibakterinių vaistų ar pūlinio drenavimo“, – vardija „Camelia“ vaistininkė.

Ji priduria, kad tiek grybelio, tiek bakterinės infekcijos gydymas reikalauja kantrybės – kol atauga visiškai sveikas nagas, gali praeiti ne vienas mėnuo. Kuo anksčiau nustatoma priežastis, tuo didesnė tikimybė išvengti ilgo ir sudėtingo gydymo.

Kasdienė nagų priežiūra

V. Bečelytė pataria, kad norint sumažinti infekcijų riziką svarbu ne tik tinkamai atlikta manikiūro ar pedikiūro procedūra, bet ir kasdienė nagų bei aplinkinės odos priežiūra. Kalbant apie rankų nagus, vaistininkė rekomenduoja naudoti apsauginius rankų, nagų ir odelių kremus, o nuo gelinio lakavimo besiilsintiems nagams – nagų stipriklį ar apsauginį nagų aliejų, kuriame būtų pantenolio, glicerino, vitamino E ar natūralių aliejų.

„Pėdas reikėtų kasdien nuplauti ir kruopščiai nusausinti, ypač tarpupirščius. Jei pėdos linkusios gausiai prakaituoti, gali būti naudingi antiperspirantai su aliuminio druskomis, padedantys sumažinti prakaito išsiskyrimą. Taip pat verta reguliariai dezinfekuoti avalynę specialiais purškalais, rinktis natūralios medžiagos batus, natūralaus pluošto kojines ir leisti avalynei visiškai išdžiūti prieš aunantis ją dar kartą“, – pataria vaistininkė.

Ji priduria, kad jei nagai tapo plonesni, lengvai lūžinėja ar sluoksniuojasi, atsiranda neaiškių dėmių, suragėjimų, pakinta nago paviršius, atsiranda patinimas, skausmas, sklinda nemalonus kvapas – verta pasikonsultuoti su specialistu.

Šiuolaikinis futbolas tapo greitesnis nei bet kada anksčiau, tad geriausiai pasirengusių komandų psichologinis pasiruošimas neįmanomas ir be pažangių metodų. 

Atidžiai kovas čempionate stebintis Lietuvos sporto universiteto (LSU) profesorius, psichologas Romualdas Malinauskas teigia, pastaraisiais metais futbole pasitelkiamos naujausios žinios, kurios padeda žaidėjams susidoroti su vis didesniu psichologiniu spaudimu. 

„Dažniausiai prieš rungtynes pasitelkiama vizualizacija ir protinės treniruotės. Elitinių rinktinių žaidėjai vis dažniau treniruojasi net nebūdami aikštėje. Prieš kiekvienas rungtynes jie taiko mentalinę treniruotę – savo galvose detaliai atkuria sėkmingus perdavimus, idealias gynybos pozicijas ir pavykusių baudinių smūgius. Moksliniai tyrimai rodo, kad tokia vizualizacija suaktyvina tuos pačius smegenų centrus kaip ir realus judesys, todėl žaidėjai aikštėje jaučiasi užtikrinčiau ir greičiau priima sprendimus“, – teigia LSU profesorius. 

Psichologiniam žaidėjų tvirtumui stiprinti pasitelkiama ir elgesio duomenų vertinimą. Šiuolaikinės komandos naudoja dirbtinio intelekto ir video analizės platformas, kurios fiksuoja žaidėjų elgseną aikštėje, kai patiriamas spaudimas. Pavyzdžiui, kaip dažnai žaidėjas žvalgosi aplinkui, kaip reaguoja į prarastą kamuolį ar teisėjo švilpuką. Tai padeda futbolininkams išsiugdyti specifinį psichologinį tvirtumą – gebėjimą visiškai susikoncentruoti į užduotį ir išlaikyti ramybę lemiamą rungtynių minutę. 

„Žaidėjams reikalinga stipri emocijų kontrolė, o persikrovimo rutinos yra būtinos. Kai žaidimas vyksta dideliais greičiais, žaidėjo širdies ritmas šokteli į viršų, o tai siaurina dėmesio lauką ir didina klaidų tikimybę. Geriausiai pasiruošusios rinktinės naudoja trumpas 60–90 sekundžių pertraukėles, kurios skirtos „psichologiniam persikrovimui“. Žaidėjai atlieka specialius kvėpavimo pratimus, kad sumažintų įtampą, suvaldytų neigiamas emocijas ir vėl sugrįžtų pasirengę įgyvendinti taktinį planą“, – teigia LSU psichologas. 

Pastaruoju metu psichologinis parengtumas baudinių serijoms įgauna vis svarbesnį vaidmenį ir dažnai nulemia rungtynių baigtį. Rinktinės, kurios tikisi sėkmingai įveiktu sudėtingus čempionato etapus, turi laimėti baudinių serijas, o tam reikalingas specialus pasiruošimas.  

„Sporto psichologai žaidėjus moko visiškai izoliuotis nuo aplinkos triukšmo ir susitelkti tik į techninį smūgio atlikimą, o ne į galimas pasekmes Baudinių serijos pasaulio čempionate nebėra laikomos „loterija“. Tai yra psichologinio pasirengimo, kognityvinių pratimų ir emocinio dominavimo išraiška. Elitinės Argentinos,  Anglijos, Ispanijos ir Prancūzijos rinktinės šiam futbolo elementui pasitelkia skirtingus psichologinius metodus.“, – atskleidžia  LSU profesorius.

R. Malinauskas pabrėžia ir emocinio perdegimo prevencijos ir pozityvaus mikroklimato kūrimo svarbą turnyro metu. Kadangi pasaulio čempionato tvarkaraštis yra itin įtemptas, o žaidėjai atvyksta po sekinančių sezonų klubuose, didžiausias iššūkis yra perdegimo prevencija. Rinktinių štabuose dirbantys sporto psichologai didelį dėmesį skiria komandos mikroklimatui, laiko kitoms veikloms (ne tik futbolui) ir žaidėjų tarpusavio pasitikėjimo ugdymui, kad ilgo turnyro metu nekiltų vidinių konfliktų. 

„Pavyzdžiui, Anglijos rinktinės sporto psichologas Timas Harknessas yra elitinio sporto psichologas, duomenų mokslininkas ir aukšto meistriškumo sportininkų konsultantas, kuris specializuojasi sprendimų priėmimo srityje esant didžiuliam spaudimui. Savo darbe su futbolo komandomis ir žaidėjais jis atlieka kelias esmines funkcijas – padeda įveikti stresą ir moko žaidėjus, kaip išsaugoti šaltą protą lemiamų rungtynių akimirkų metu, pavyzdžiui, mušant 11 metrų baudinius“, – paaiškina LSU profesorius. 

Pasak mokslininko, Prancūzijos rinktinė neturi oficialaus sporto psichologo. Jo ir nereikia, nes trenerio Didier Deschamps‘o vaidmuo jau seniai peržengė vien taktinių schemų braižymą. Kadangi komandoje susirenka ryškios futbolo žvaigždės su skirtingais charakteriais, treneris pats turi būti kaip sporto psichologas ir mediatorius. Jis tai supranta ir atvirai sako, kad jo auklėtiniams, pavyzdžiui,  Kylianui Mbappe ar Williamui Saliba labai svarbi puiki tiek sportinė forma, tiek psichologinė savijauta.  

„Jei sportininkui reikia psichologinės pagalbos jis gali pats kreiptis į profesionalius sporto psichologus ir su jais konsultuotis. Didier Deschamps’as pats sukūrė ir diegia psichologinio rengimo sistemą, pagrįstą jo paties, kaip žaidėjo ir trenerio, patirtimi. Jis brėžia aiškias ribas ir griežtai reikalauja laikytis disciplinos, tačiau nėra nuo žaidėjų atsiribojęs. Pats Deschamps’as tai grindžia tuo, kad artumas netrukdo pagarbai ir autoritetui“, – čempionato užkulisius aptaria profesorius Romualdas Malinauskas. 

Kokios psichologinio, fizinio ar taktinio pasirengimo schemos veiks geriausiai sužinosime jau netrukus. Futbolo šventė Meksikoje, JAV ir Kanadoje finišuos liepos 19 dieną.  

Lietuvos sporto universiteto informacija 

„Dienos chirurgija leidžia pacientams greičiau gauti reikalingą gydymą, trumpina laukimo laiką ir padeda išvengti nebūtino stacionarinio gydymo. Atnaujindami šią tvarką siekiame, kad daugiau procedūrų būtų atliekama šiuolaikiškai ir saugiai. Kartu stipriname skaidrumą ir užtikriname aiškesnius kokybės standartus tiek pacientams, tiek gydymo įstaigoms“, – sako laikinai einanti sveikatos apsaugos ministro pareigas dr. Marija Jakubauskienė.

Vienas svarbiausių pokyčių – išplėstas dienos chirurgijos paslaugų sąrašas, kuriame intervencijų skaičius padidėjo nuo 856 iki 891. Į sąrašą įtrauktos 45 naujos intervencijos, o 10 procedūrų, kurios praktikoje nebeatliekamos dienos chirurgijos sąlygomis, atsisakyta.

Taip pat plečiamas gydytojų specialistų, galinčių atlikti intervencijas dienos chirurgijos sąlygomis, sąrašas – nuo šiol tam tikras procedūras galės savarankiškai atlikti ir gydytojai reumatologai.

Siekiant užtikrinti vienodą klinikinę praktiką ir didesnį paslaugų pagrįstumą, nustatyti išsamesni kai kurių procedūrų atlikimo kriterijai. Patikslintos sąlygos, kada gali būti atliekamos akių vokų operacijos, o kojų venų chirurginiam gydymui nustatyti aiškūs medicininiai kriterijai, atsižvelgiant į ligos stadiją, instrumentinių tyrimų rezultatus ir objektyvius paciento būklės duomenis.

Atliekant akių vokų ir kojų venų operacijas, prie medicinos dokumentų reikės pridėti paciento klinikinę būklę atspindinčias nuotraukas. Tai padės objektyviau vertinti medicinines indikacijas, užtikrins didesnį skaidrumą ir palengvins paslaugų pagrįstumo vertinimą.

Pakeitimais taip pat sprendžiamos praktinės problemos, kurios kildavo atliekant kai kurias artroskopines sąnarių operacijas. Dalis rekonstrukcinių procedūrų perkeltos į žemesnę apmokėjimo grupę, todėl operacijų metu paaiškėjus poreikiui atlikti papildomas rekonstrukcines intervencijas nebereikės nutraukti procedūros ir siųsti paciento į kitą gydymo įstaigą.

Patikslintas anestezijos paslaugų organizavimas suteiks gydymo įstaigoms daugiau lankstumo planuojant specialistų darbą, tačiau išlaikant pacientų saugumo reikalavimus.

Naujoji tvarka įsigalios 2027 m. sausio 1 d., suteikiant gydymo įstaigoms laiko pasirengti pokyčiams.

Atnaujintą dienos chirurgijos paslaugų teikimo tvarką galima rasti ČIA.

SAM inf. 

Neretai supainioja

J.Sorokinaitė sako, kad pirmiausia reikia atskirti du dažnai painiojamus dalykus – orientaciją ir laikinai dingusį geismą.

„Aseksualumas yra lytinė orientacija. Visai kas kita – geismo, intymumo, troškimo sumažėjimas ar nutrūkimas. Tai dvi skirtingos būsenos, ir jas būtina atskirti“, – pažymi psichologė.

Mokslinėje literatūroje aseksualumas apibrėžiamas kaip nuolatinis lytinio potraukio kitam žmogui nebuvimas. Tuo jis ir skiriasi nuo sumažėjusio geismo: pastarasis būna laikinas, dažnai nulemtas streso, ligos ar santykių krizės, o aseksualumas tęsiasi visą gyvenimą.

„Sumažėjęs geismas dažniausiai kyla arba kaip traumos, arba kaip gyvenimo kokybės pasekmė. Santykiuose dažniausiai taip ir būna: susikaupia įtampa, prastėja atmosfera, ir viena pusė nuolat kenčia. O aseksualumas yra lytinė orientacija – žmogus toks tiesiog yra“, – aiškina J.Sorokinaitė.

„Aseksualūs žmonės niekada gyvenime nejautė geidulio – nė vienam asmeniui. Kai geismas tiesiog sumažėjęs, jausmą žmogus vis tiek yra patyręs. Aseksualūs jo nepažįsta. Jie nežino, ką tai reiškia“, – sako psichologė.

Šį skirtumą svarbu atpažinti ne tik poroms, bet ir specialistams.

„Psichoterapeutai kartais daro klaidą – skatina porą mylėtis, manydami, kad problema tėra psichologinė. Šis klausimas ir mane privertė mintimis grįžti prie vienos klientės bei dar kartą įvertinti mūsų darbą. Galiausiai supratau, kad tai vis dėlto nebuvo aseksualumas, nes geismą moteris kažkada jautė“, – pasakoja psichologė, porų konsultantė Jolita Sorokinaitė.

Aseksualumo tyrimų pradininkas, Kanados tyrėjas Anthony Bogaertas, ištyręs daugiau nei aštuoniolika tūkstančių britų, nustatė, kad seksualinio potraukio niekada nė vienam žmogui nejuto maždaug vienas procentas apklaustųjų. Vėlesni tyrimai pateikia įvairius vertinimus – nuo mažiau nei vieno iki kelių procentų, priklausomai nuo taikytos tyrimo metodikos.

Slegia kaltė ir gėda

Kad yra aseksualus, žmogus suvokia anksti, sako J.Sorokinaitė. Dar paauglystėje jis pastebi nejaučiantis to, ką jaučia bendraamžiai, ir prisitaiko prie grupės bei visuomenės normų, o suaugęs neretai renkasi lytinius santykius iš pareigos – todėl, kad „taip reikia“, kad „šeima be sekso – ne šeima“.

„Santykiuose tokį žmogų dažniausiai kankina kaltė. Iš jos kyla ir kiti jausmai – pyktis ir ant savęs, ir ant partnerio, nes jaučiasi verčiamas ką nors daryti. Vyrauja mintis: kas su manimi negerai, ką man reikia pataisyti? Tas „defektyvumo“ jausmas gali būti itin stiprus – jį sustiprina ir partnerio reakcijos, klausimai, kodėl tu nenori, kas su tavimi negerai“, – vardija psichologė.

Sunkius jausmus gilina ir aplinka. „Filmai, televizija, socialinė aplinka vaizduoja žmones kaip itin seksualius, nuolat trokštančius sekso. Tačiau tai nėra universali patirtis – tai mitas, kuris netinka ne tik aseksualiems žmonėms, bet ir daugeliui kitų, ypač moterų“, – pažymi J.Sorokinaitė.

Įtampą didina ir baimė likti atstumtam: „Žmogus iš esmės gyvena bijodamas būti paliktas. Iš to nerimo neretai sutinka ir mylėtis – tiesiog iš reikalo.“

Jaučiasi atstumtas

Sunkumų patiria ir tas partneris, kuris jaučia lytinį potraukį.

„Jeigu tuos jausmus žmogus nukreipia į save, galvoja: manęs nenori, esu nereikalingas, nieko nesugebu, kažką darau ne taip. Tai skaudina, – aiškina ji. – Vis dėlto kai partneris supranta, kad tai – orientacija, kad ji biologiškai nulemta ir nėra susijusi su juo asmeniškai, atsiveria kelias kitokiems jausmams. O kol to nėra, lieka tik kaltė, pyktis ir jausmas, kad „manęs nemyli“,“ – pažymi ji.

Trokšta romantikos

Aseksualumas, pabrėžia J.Sorokinaitė, anaiptol nereiškia, kad žmogus šaltas ar vengia artumo.

„Aseksualūs žmonės labai trokšta romantikos – jiems miela prisiliesti, prisiglausti, glamonėtis. Nemalonius jausmus kelia tik pats lytinis aktas. O kitokio artumo jie trokšta ne mažiau nei visi kiti“, – sako ji.

Tą patvirtino ir A.Bogaerto tyrimai apie aseksualumą: žmonės gali nejausti seksualinio potraukio, bet vis tiek trokšti artumo ir santykių.

Maža to, seksualumo tyrėjos Lori Brotto darbai atskleidė, kad aseksualių moterų fiziologinis sujaudinimas niekuo nesiskiria nuo kitų – tai dar vienas argumentas, kad aseksualumas yra normali seksualinės įvairovės forma.

„Įdomu tai, kad lytinio akto metu aseksualūs žmonės pojūčius justi gali, netgi patirti orgazmą. Kūnas reaguoja kaip įprasta – tiesiog galvoje nėra geismo, o fizinis pojūtis potraukio nepažadina“, – aiškina J.Sorokinaitė.

Seksas – neprivalomas

Ar pora, kurioje vienas asmuo – aseksualus, turi ateitį?

„Atsakymas – taip, tokios šeimos gali gyventi kartu. Tiesiog joms reikia labai daug komunikacijos, sąmoningumo ir nuostatų keitimo. Pirmiausia – praplėsti paties sekso ir intymumo sąvoką. Ar intymūs santykiai – tik lytinis aktas? O jeigu miegamajame, žvakių šviesoje darau masažą – ar tai ne intymu?“ – svarsto ji.

Svarbiausia, anot pašnekovės, problemos nepriimti asmeniškai. „Užuot klausus „kodėl tu manęs nenori?“, verčiau klausti: „Mano mylimas žmogus – toks, ir aš jį priimu. Ką mes dėl to darome?“ Tai kūrybiškumo klausimas“, – tikina psichologė.

Kai kurios poros, pasak J.Sorokinaitės, ieško išeičių – nuo masturbacijos iki atvirų santykių. Pastarasis kelias, įspėja ji, tinka ne visiems.

„Apskritai, seksas nėra pamatas, ant kurio laikosi santykiai. Kai buvau labai jauna, dažnai jausdavau, kad vaikinai santykių nori vien dėl sekso. Sakydavau: ne, dabar ne seksas svarbiausia. Tos minties laikausi iki šiol. Manau, dauguma žmonių garsiai pasakytų tą patį – tik normos diktuoja priešingai“, – teigia J.Sorokinaitė.

Tyli net būdami poroje

Santykius apsunkina ne pati lytinė orientacija, o negebėjimas tinkamai komunikuoti, pabrėžia porų konsultantė.

„Apie seksualumą sunku kalbėtis net poroje ar šeimoje – žmonės mylisi, bet apie tai nekalba. Tiesa, jaunesni atviresni: dvidešimt penkerių metų amžiaus poros ateina pas mane į kabinetą, norėdami pasikalbėti apie lytinį gyvenimą, apie įvairovę. Tiems, kam per trisdešimt ir vyresniems, tai vis dar sunku“, – sako J.Sorokinaitė.

Pasiryžti atviram pokalbiui specialistė siūlo dar santykių pradžioje.

„Idealiu atveju kalbėtis reikėtų dar nesusituokus, tik ėmus pažinti vienas kitą, – sako ji. – Kalbėtis iškart po nevykusio lytinio akto, kai emocijos dar aštrios ir jautrios, nerekomenduoju. Geriau tai daryti ramioje, malonioje atmosferoje, kai abu partneriai jaučiasi saugūs.“

Anot J.Sorokinaitės, pokalbį svarbu kreipti į save, ne į partnerį – kalbėti iš „aš“, ne iš „tu“ perspektyvos: „Patarčiau sakyti maždaug taip: žinau, kad tau skauda, girdžiu tave ir man gaila, kad taip jautiesi. Bet tai, ką pasakysiu, nėra apie tave“, – aiškina ji.

„Nepatariu iškart rėžti „esu aseksualus“, nes žmogus gali net nežinoti, ką tai reiškia. „Visai nenoriu sekso“ irgi per grubu. Geriau taip: nejaučiu geismo, niekada gyvenime jo nejaučiau, ir tai ne dėl tavęs, – siūlo psichologė. – Galima pridurti: radau, kad esama tokių žmonių kaip aš, ir tai paaiškintų mūsų sunkumus. Norėčiau tai aptarti ir spręsti kartu su tavimi. Štai čia ir prasideda kelias į sprendimą.“

Žodynėlis

Aloseksualus žmogus jaučia lytinį potraukį – tai didžioji visuomenės dalis.

Aseksualus asmuo lytinio potraukio nejaučia, nors gali trokšti romantinio artumo.

Demiseksualus žmogus lytinį potraukį pajunta tik tada, kai užsimezga stiprus emocinis ryšys.

Pilkasis (angl. grey) aseksualumas – būsena kažkur per vidurį: potraukis pajuntamas itin retai ir silpnai.

Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė

UAB „Lietuvos sveikata“

Tyrimo duomenimis, pagrindinis infekcijos šaltinis - liucernos daigai, išauginti iš užterštų sėklų. Atsekamumo tyrimai rodo, kad su protrūkiu siejamos sėklos buvo importuotos į Europą ir vėliau plačiai paskirstytos įvairioms daigų gamybos įmonėms. 

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) atkreipia dėmesį, kad daigai yra viena jautriausių maisto produktų grupių. Nors laikomi sveikos mitybos produktu, jų gamyba susijusi su padidėjusia mikrobiologine rizika. Daigai auginami šiltoje ir drėgnoje aplinkoje. Tokios sąlygos yra idealios ne tik sėkloms sudygti, bet ir bakterijoms daugintis. Net ir nedidelis užterštumas ant sėklų, gamybos įrangos, paviršių ar naudojamo vandens gali lemti spartų pavojingų mikroorganizmų plitimą visoje produkcijoje. 

Skirtingai nei daugelis kitų maisto produktų, daigai dažniausiai vartojami termiškai neapdoroti, todėl vartotojai negali prieš vartojimą sunaikinti galimų patogeninių mikroorganizmų terminiu būdu. Dėl šios priežasties ypatingą reikšmę įgauna prevencinės priemonės gamybos etape - nuo sėklų kilmės kontrolės iki darbuotojų higienos, patalpų švaros ir nuolatinės savikontrolės. 

Pastarųjų metų Europos patirtis rodo, kad daigai ne kartą buvo siejami su tarptautiniais salmoneliozės protrūkiais. Vien 2023-2025 m. Europoje registruota daugiau kaip 500 susirgimų salmonelioze, susijusių su daigintomis sėklomis.  

„Daigų gamyba nėra paprastas augalininkystės procesas. Tai viena iš maisto gamybos sričių, kuriose net ir nedideli higienos trūkumai gali turėti rimtų pasekmių vartotojų sveikatai. Todėl šiame sektoriuje ypač svarbu užtikrinti griežtą higienos reikalavimų laikymąsi ir nuolatinę rizikų kontrolę“, - pabrėžia VMVT maisto skyriaus vedėja Laura Ivanauskienė. 

Ką turi žinoti vartotojai? 

Siekiant sumažinti galimą su maisto sauga susijusia rizika, vartotojams rekomenduojama įsigyti daigus tik iš patvirtintų augintojų ar prekybos vietų. Juos laikyti gamintojo nurodytomis sąlygomis ir suvartoti iki tinkamumo vartoti termino pabaigos Ruošiant maistą svarbu užtikrinti tinkamą virtuvės higieną - kruopščiai plauti rankas, naudoti švarius įrankius ir vengti kryžminės taršos. Be to, prieš vartojimą rekomenduojama daigus kruopščiai nuplauti.

VMVT inf.  

Kaip užsikrečiama?

Legioneliozė – Legionella bakterijų sukeliama liga. Ji gali pasireikšti dviem formomis: legionierių liga, kuriai būdingas plaučių uždegimas, ir Pontiako karštlige – lengvesne ūmine kvėpavimo takų liga, nesukeliančia plaučių uždegimo. Europoje dažniausiai legioneliozę sukelia Legionella pneumophila bakterijos.

„Žmonės legionelioze gali užsikrėsti įkvėpę Legionella bakterijomis užteršto aerozolio – smulkių vandens lašelių, susidarančių naudojantis dušais, sūkurinėmis voniomis, fontanais, vandens purškimo įrenginiais ar kitomis vandens sistemomis. Svarbu žinoti, kad legioneliozė neplinta geriant vandenį ir nėra perduodama nuo žmogaus žmogui. Nors susirgti gali kiekvienas, didžiausia rizika kyla vyresnio amžiaus žmonėms, rūkantiems asmenims, sergantiesiems lėtinėmis ligomis ar turintiems nusilpusį imunitetą“, – sako NVSC Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Simona Žukauskaitė-Šarapajevienė.

Pagrindinės legioneliozės prevencijos priemonės:

Palaikykite tinkamą vandens temperatūrą

Vandens temperatūra yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių Legionella bakterijų dauginimąsi. Daugiabučiuose namuose už karšto vandens sistemų priežiūrą, vandens temperatūrą ir saugą atsakingi pastatų administratoriai arba jų pasamdyti šildymo ir vandens sistemų specialistai. Jie turi užtikrinti, kad karšto vandens temperatūra vartotojo čiaupe, nuleidus vandenį vieną minutę, būtų ne žemesnė kaip 50 °C. Šaltas vanduo visada turi būti pakankamai šaltas (ne daugiau kaip 20 °C). Šių reikalavimų svarbu laikytis ir individualių namų gyventojams bei tiems, kurie karštą vandenį ruošia savarankiškai, naudodami elektrinius vandens šildytuvus (boilerius).

Neleiskite vandeniui užsistovėti

Karštas vanduo vandens tiekimo sistemose turi būti ne tik tinkamos temperatūros, bet ir neužsistovėti. Būtent stovinčiame netinkamos temperatūros vandenyje Legionella bakterijos dauginasi sparčiausiai.

„Po ilgesnės vandens naudojimo pertraukos, pavyzdžiui, grįžus po dviejų savaičių ar ilgiau trukusių atostogų, rekomenduojama iš visų čiaupų ir dušo galvučių bent 5 minutes stipria srove nuleisti tiek karštą, tiek šaltą vandenį ir tik tuomet juo naudotis. Tai paprasta, tačiau veiksminga priemonė, padedanti sumažinti riziką susidurti su užsistovėjusiu ir galimai užterštu vandeniu“, – primena NVSC atstovė.

Reguliariai valykite dušų galvutes ir čiaupus

Nuosėdos, rūdys ir kalkės vandens sistemose sudaro palankias sąlygas Legionella bakterijoms daugintis, todėl svarbu reguliariai prižiūrėti vandens naudojimo įrangą. Dušo galvutes ir čiaupus rekomenduojama valyti ir nukalkinti bent kartą per mėnesį. Boilerius ir kitus vandens šildymo įrenginius būtina prižiūrėti vadovaujantis gamintojo instrukcijomis. Kilus klausimų dėl įrangos priežiūros ar valymo, patariama kreiptis į prietaisų tiekėjus arba techninės priežiūros paslaugas teikiančias įmones.

Statistika

NVSC duomenimis, šių metų sausio–gegužės mėn. Lietuvoje užregistruoti 23 legioneliozės atvejai, iš jų – 2 mirties atvejai. Susirgimai legionelioze nustatyti Vilniaus apskrityje (10 atvejų), Klaipėdos apskrityje (5 atvejai), Kauno apskrityje (3 atvejai), Panevėžio ir Telšių apskrityse (po 2 atvejus) bei Utenos apskrityje (1 atvejis).  74 proc. visų susirgusiųjų sudarė vyresni nei 45 metų asmenys.

NVSC inf.

„Joninės dažnai švenčiamos gamtoje, toliau nuo namų, todėl net ir nedidelis neapdairumas gali virsti didesniu rūpesčiu. Karštyje greičiau genda maistas, vakare suaktyvėja uodai, pievose ir miškuose tyko erkės, o ilga diena lauke reiškia didesnį saulės poveikį. Todėl ruošiantis šventei verta pagalvoti ne tik apie vaišes ar pramogas, svarbu iš anksto pasirūpinti vaistinėle ir prisiminti kelias taisykles“, – sako vaistininkė I. Šulskytė. 

Anot vaistininkės, kelioninėje vaistinėlėje visada turėtų būti nuolat vartojami vaistai, preparatai nuo skausmo ir temperatūros, aktyvintoji anglis ar kitos virškinimui skirti vaistai ar maisto papildai, elektrolitų tirpalai, priešalerginiai vaistai, apsauga nuo saulės, repelentai prieš uodus ir erkes, priemonė po įkandimų, antiseptikas, pleistrai, sterilūs tvarsčiai, bintas, pincetas, vienkartinės pirštinės, žirklutės ir šaldantis kompresas. 

Vaišes gamtoje derėtų ruošti ir laikyti tinkamai 

Vaistininkė pabrėžia, kad ruošiant maistą gamtoje svarbiausia užkirsti kelią bakterijų dauginimuisi ir kryžminei taršai. Žalią mėsą, žuvį ar paukštieną būtina laikyti atskirai nuo jau paruoštų patiekalų, naudoti skirtingas pjaustymo lenteles, peilius ir indus. Jei maistas kepamas ant grilio, svarbu pasirūpinti, kad jis būtų gerai iškepęs ne tik iš išorės, bet ir viduje – iš pažiūros apskrudusi mėsa dar nebūtinai yra saugi valgyti.  

„Ne mažiau svarbi ir rankų higiena: jei šalia nėra tekančio vandens, praversti gali dezinfekcinis skystis ar drėgnos servetėlės. Paruoštą maistą karštą dieną reikėtų laikyti šaltkrepšyje, o ant stalo padėti tik tiek maisto, kiek planuojama greitai suvalgyti. Greičiausiai genda mėsa, žuvis, jūros gėrybės, pieno produktai, patiekalai su kiaušiniais, kreminiai desertai, mišrainės, padažai, supjaustyti vaisiai ir daržovės“, – sako I. Šulskytė. 

Sugedusį maistą gali išduoti pakitęs kvapas, spalva, gleivėtas ar lipnus paviršius, rūgštus skonis, pelėsis, išsipūtusi pakuotė, tačiau svarbu žinoti, kad ne visi pavojingi mikroorganizmai pakeičia maisto išvaizdą ar kvapą. Jei abejojate, ar maistas dar tinkamas valgyti, saugiausia jo nebevartoti. Karštyje ilgiau pastovėjęs ir sugedęs maistas gali sukelti pykinimą, vėmimą, viduriavimą, pilvo skausmus ir stiprų silpnumą. 

„Esant gamtoje taip pat nereikėtų ragauti nepažįstamų uogų, grybų ar žolinių augalų, nes galima apsinuodyti. Net gražiai atrodanti uoga gali būti nuodinga, o kai kurie augalai dirgina burnos gleivinę, odą ar akis net jų neprarijus. Ypač svarbu prižiūrėti vaikus – jiems ryškios uogos gali atrodyti kaip saldumynai, o mažesniam kūnui net nedidelis toksinių medžiagų kiekis gali sukelti stipresnę reakciją“, –  teigia  vaistininkė. 

Apsauga nuo saulės – vieno karto neužtenka 

Net jei neplanuojama degintis, leidžiant laiką gamtoje oda vis tiek gauna nemažai ultravioletinių spindulių. Todėl apsaugą nuo saulės reikėtų naudoti dar prieš išeinant į lauką, o priemonę tepti ant veido, kaklo, ausų, plaštakų, pečių, kojų ir kitų atvirų kūno vietų. Vasarą rekomenduojama rinktis plataus spektro SPF priemones, o daug laiko leidžiant lauke – ne mažesnį nei SPF 30, jautresnei odai ar vaikams rekomenduojama SPF 50. 

„Dažniausia klaida – kremo užtepti per mažai ir manyti, kad vieno karto užteks visai dienai. Iš tiesų apsaugą reikia atnaujinti maždaug kas dvi valandas, o po maudynių, gausesnio prakaitavimo ar nusišluosčius rankšluosčiu – dar dažniau. Jei kartu naudojami repelentai, pirmiausia tepama SPF priemonė, o tik jai susigėrus – apsauga nuo vabzdžių ir voragyvių“, – primena vaistininkė I. Šulskytė. 

Pasijutus prastai po buvimo saulėje, svarbu nedelsiant pasitraukti į pavėsį ar vėsesnę patalpą, atlaisvinti drabužius, gerti vandenį, mineralinį vandenį ar elektrolitų tirpalą mažais gurkšniais, vėsinti odą drėgnu rankšluosčiu. Jei žmogus sutrikęs, apalpsta, vemia, jo oda labai karšta, kvėpavimas ar pulsas pakitęs, būtina kviesti skubią pagalbą. Tokiais atvejais nereikėtų laukti kol pagerės, nes perkaitimas gali būti itin pavojingas. 

Pasiruošimas iš anksto padeda sumažinti įkandimų riziką 

Vaistininkė taip pat primena, kad net vaikščiojant nupjautos žolės plotuose reikšminga pasirūpinti repelentu. Jį reikia naudoti pagal gamintojo instrukciją: nepurkšti ant pažeistos odos, žaizdų, arti akių ar burnos, netepti po drabužiais ir nepamiršti atnaujinti kas tiek laiko, kiek nurodyta ant pakuotės. Vaikams skirtas priemones būtina rinktis pagal amžių, o purškiamus repelentus geriau pirmiausia užpurkšti ant suaugusiojo delno ir tik tada atsargiai patepti vaikui. 

„Taip pat veiksminga priemonė nuo įkandimų yra tinkama apranga. Geriausia rinktis šviesesnius, ilgesnius, lengvus drabužius, uždarą avalynę, kojines, galvos apdangalą. Šviesūs drabužiai padeda lengviau pastebėti ropojančią erkę, o ilgos rankovės ir kelnės sumažina atviros odos plotą. Grįžus iš gamtos reikėtų apžiūrėti kūną, ypač pažastis, kirkšnis, pakinklius, juosmenį, plaukų liniją, ausų sritį, taip pat patikrinti vaikus ir augintinius“, – sako I. Šulskytė. 

Anot jos, jeigu visgi vabzdys įgėlė, pažeistą vietą reikėtų nuplauti švariu vandeniu, galima uždėti šaltą kompresą, tepti niežėjimą ir uždegimą malšinančiu geliu ar vartoti priešalerginius vaistus, jei jie žmogui tinkami. Jeigu įsisiurbė erkė, ją reikia kuo greičiau ištraukti pincetu ar specialiu įrankiu, suimant kuo arčiau odos ir traukiant tiesiai, nespaudžiant kūnelio. 

„Nereikėtų erkės tepti aliejumi, sviestu, spiritu ar kaitinti – taip galima padidinti dirginimą ir apsunkinti pašalinimą. Įkandimo vietą reikia dezinfekuoti ir kelias savaites stebėti, ar neatsiranda plintantis paraudimas, karščiavimas, sąnarių skausmai ar į gripą panašūs simptomai. Atsiradus bet kokiems pakitimams reikėtų kuo skubiau kreiptis į gydytoją“, – įspėja vaistininkė. 

„Camelia“ pranešimas spaudai  

„Žema temperatūra (idealu – apie 0–4 °C) reikšmingai sulėtina fermentų veiklą, oksidacijos procesus ir mikroorganizmų dauginimąsi“, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) Maisto instituto Juslinės analizės mokslo laboratorijos jaunesnioji mokslo darbuotoja A. Zabulionė.

Būtent taip dažnai prasideda dilgėlinė – liga, kuri, nepaisant gana nekalto pavadinimo, gali mėnesiams ar net metams sujaukti žmogaus gyvenimą.

Liga, kuri bent kartą gyvenime paliečia kas penktą žmogų

Tarptautinių alergologų ir klinikinių imunologų draugijų duomenimis, bent kartą gyvenime ūmine dilgėline suserga maždaug 20 proc. žmonių. Kitaip tariant, iš penkių pažįstamų bent vienas tikrai yra patyręs šį staiga atsirandantį, intensyviai niežtintį bėrimą.

Tačiau specialistus labiausiai neramina ne pavieniai epizodai, o lėtinė dilgėlinė – būklė, kai simptomai kartojasi ilgiau nei šešias savaites ir žmogų vargina mėnesius ar net kelerius metus. Tyrimai rodo, kad jos poveikis gyvenimo kokybei gali prilygti kai kurių varginančių lėtinių ligų poveikiui – nuolatinis niežulys trikdo miegą, mažina darbingumą, sekina emociškai ir verčia gyventi nuolatinėje laukimo būsenoje.

Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Alergologijos centre kasmet konsultuojami šimtai pacientų, besikreipiančių dėl pasikartojančių bėrimų, tinimų ir neaiškios kilmės alerginių reakcijų. Dalis jų pas specialistus atvyksta ieškoti atsakymų, kodėl jų oda staiga ima „degti“ be aiškios priežasties.

„Pacientai dažnai sako, kad blogiausia ne pats bėrimas, o nežinomybė – kada oda vėl ims niežėti, ar nepatins veidas, neatsiras dusulys, ar pavyks ramiai išsimiegoti ir dirbti. Dilgėlinė gali stipriai paveikti žmogaus emocinę būklę, socialinį gyvenimą ir kasdienę savijautą“, – sako Alergologijos centro gydytoja alergologė ir  klinikinė imunologė, vaikų alergologė Asta Budėnienė.

Bėrimas, kuris tarsi keliauja po kūną

Vienas išskirtiniausių dilgėlinės požymių – jos nenuspėjamumas. Pūkšlės gali būti vos kelių milimetrų arba delno dydžio ir net didesnės, o vienoje vietoje išnykę pažeidimai po kelių valandų atsiranda visai kitur.

„Pacientams dažnai atrodo, kad bėrimas plinta. Iš tiesų jis migruoja. Vieni odos pakitimai nyksta, o tuo pat metu formuojasi nauji. Tai labai būdingas dilgėlinės požymis“, – aiškina gydytoja.

Maždaug pusei pacientų kartu pasireiškia ir angioedema – gilesnių odos sluoksnių bei gleivinių paburkimas. Dažniausiai tinsta lūpos, akių vokai, veidas, rankos ar pėdos. Skirtingai nei bėrimas, šis patinimas dažniau būna skausmingas nei niežtintis ir gali išlikti net iki  dviejų-trijų parų.

Kodėl organizmas staiga „sukyla“?

Daugelis žmonių dilgėlinę automatiškai sieja su alergija maistui. Tačiau specialistai sako, kad tikrovė gerokai sudėtingesnė.

„Tikrai ne kiekviena dilgėlinė yra alergija. Kartais simptomai prasideda suvalgius tam tikrų produktų ar pavartojus vaistų, tačiau neretai priežastys slypi gerokai giliau“, – pabrėžia A. Budėnienė.

Dilgėlinę gali išprovokuoti persirgtos ar duotuoju momentu esamos virusinės ar bakterinės infekcijos, lėtiniai uždegiminiai procesai organizme, skydliaukės ligos, autoimuniniai sutrikimai, kai kurie vaistai, įvairūs fiziniai veiksniai – nuo šalčio ar šilumos iki saulės spindulių, fizinio krūvio, spaudimo ar net vandens. Kartais simptomų atsiradimą paskatina ir ilgalaikis emocinis stresas.

Moksliniai tyrimai rodo, kad nemaža dalis lėtinės dilgėlinės atvejų yra susiję su autoimuniniais procesais, kai imuninė sistema pradeda netinkamai reaguoti į paties organizmo audinius.

„Pirmoji konsultacija dažnai primena detektyvinį tyrimą. Kartais priežastis paaiškėja greitai, tačiau nemažai atvejų tenka nuosekliai ieškoti ryšių tarp simptomų, persirgtų ligų, vartojamų vaistų ir gyvenimo būdo“, – sako gydytoja.

Kai niežti ne tik oda, bet ir trinka gyvenimas

Lėtinė dilgėlinė dažnai klaidingai laikoma tik odos problema. Iš tikrųjų ji gali paveikti kone visas žmogaus gyvenimo sritis. Nuolatinis niežulys trikdo miegą, mažina darbingumą, apsunkina susikaupimą ir didina nerimą.

Ne vienas pacientas pradeda vengti kelionių, sporto, mėgstamų maisto produktų ar socialinių susitikimų, nes gyvena nuolat laukdamas kito ligos paūmėjimo.

„Kartais žmonės į konsultaciją ateina jau visiškai išsekę – išbandę įvairias dietas, atsisakę daugelio produktų, pakeitę gyvenimo būdą, tačiau bėrimai vis tiek kartojasi. Todėl labai svarbu ne tik ieškoti galimos priežasties, bet ir padėti žmogui susigrąžinti gyvenimo kokybę“, – pabrėžia A. Budėnienė.

Kodėl svarbu nenumoti ranka?

Pirmoji konsultacija dėl lėtinės dilgėlinės dažnai primena kruopštų dėlionės dėliojimą. Gydytojas kartu su pacientu aptaria šeimos ligų istoriją, persirgtas infekcijas, vartojamus vaistus, mitybos įpročius, darbo ir namų aplinką bei kitus galimus simptomų provokatorius.

Pasak gydytojos, kartais itin vertingu įrankiu tampa paprastas mitybos ir simptomų dienoraštis. Keleto savaičių užrašai gali atskleisti dėsningumus, kurių pats žmogus nė nepastebėtų.

Vis dėlto tam tikra dalis lėtinės dilgėlinės atvejų ir po išsamaus ištyrimo lieka be aiškios priežasties. Tai nereiškia, kad liga yra „neišgydoma“ ar diagnozė nepilna – šiuolaikinė medicina turi veiksmingų būdų kontroliuoti simptomus net ir tada, kai tikslios priežasties nustatyti nepavyksta.

Būtent todėl Alergologijos centre pacientams taikomas išsamus ir individualizuotas ištyrimas – vertinamos galimos alerginės reakcijos, gretutinės ligos, infekcijos, autoimuniniai procesai ir kiti veiksniai, galintys lemti pasikartojančius simptomus.

Šiandien dilgėlinė nebėra liga, su kuria reikia susitaikyti

Pagrindinis gydymo tikslas – ne tik sumažinti simptomus, bet ir sugrąžinti žmogui visavertį gyvenimą. Pirmiausia skiriami antros kartos antihistamininiai vaistai, o prireikus gydymas koreguojamas pagal tarptautines rekomendacijas.

Pastaraisiais metais ypač išsiplėtė biologinės terapijos galimybės. Pacientams, kuriems įprastinis gydymas nepadeda, šiuolaikiniai biologiniai preparatai leidžia pasiekti labai gerų rezultatų ir vėl gyventi be nuolatinio niežulio bei baimės dėl kito paūmėjimo.

„Dilgėlinė nėra liga, kurią reikėtų tiesiog iškentėti. Didžiąją dalį atvejų šiandien galima sėkmingai kontroliuoti. Svarbiausia – laiku kreiptis į specialistus“, – sako gydytoja alergologė ir  klinikinė imunologė, vaikų alergologė Asta Budėnienė.

Kartais oda iš tiesų kalba apie alergiją. Tačiau kartais ji siunčia gerokai svarbesnę žinutę – kad organizme vyksta procesai, kurių plika akimi nematyti. Todėl dilgėlinė – ne tik kelioms valandoms atsiradęs bėrimas. Kai kuriais atvejais tai gali būti pirmasis organizmo signalas, kviečiantis į savo sveikatą pažvelgti atidžiau.

VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė

„Teisės akto pakeitimai padaryti, kad būtų sumažinta administracinė našta protezavimo procedūras atliekančioms įstaigoms, taip pat tampa aiškesnis dantų protezavimo procedūrų išlaidų kompensavimo mechanizmas, o tai labai svarbu ir pacientams, kuriems priklauso šios paslaugos“, – sako sveikatos apsaugos viceministras Skirmantas Krunkaitis.

Nauja tvarka dėl dantų protezavimo paslaugų išlaidų kompensavimo iš PSDF biudžeto lėšų įsigalios lapkričio 1 d., juo yra patikslinti dantų protezavimo procedūrų išlaidų kompensavimo reikalavimai, siekiant aiškesnio, nuoseklesnio ir praktikoje lengviau taikomo teisinio reguliavimo. 

Taip pat patikslintos sąvokos, aiškiau apibrėžti atvejai, kada dantų protezavimo procedūrų išlaidos kompensuojamos PSDF biudžeto lėšomis, detalizuoti vaikams taikomi dantų protezavimo kriterijai ir išimtys, taip pat gydytojų konsiliumo išvados reikalingumo atvejai. 

Naujoje įsakymo redakcijoje aiškiau išdėstyta dantų protezavimo plano sudarymo, procedūrų apskaitos ir registravimo Eilių ir atsargų valdymo informacinėje sistemoje Dantų protezavimo posistemyje tvarka, atsisakoma nebeaktualių pranešimų formų. 

PSDF biudžeto lėšomis apmokamas dantų protezavimo paslaugas gali gauti gyventojai, kuriems sukako senatvės pensijos amžius, vaikai iki 18 metų, žmonės su negalia ir asmenys, kuriems buvo taikytas gydymas dėl burnos, veido ar žandikaulių onkologinės ligos.

SAM inf.

Apie tai kalbėti svarbu

Prezervatyvai paprastai skiriasi ne tik spalva, kvapu, tekstūra ir dydžiu, bet ir medžiaga, iš kurios jie pagaminti. Ekspertai teigia, kad tinkamai parinkti prezervatyvai garantuoja ne tik komfortą, bet ir saugumo jausmą. Juk jie apsaugo mus nuo ŽIV, hepatito ir kitų lytiškai plintančių ligų. M.Stanionis sako, kad kalbėti apie tinkamos kontracepcijos, šiuo atveju prezervatyvų, pasirinkimą svarbu.

„Prezervatyvas yra vienintelė kontracepcijos priemonė, kuri vienu metu padeda apsisaugoti tiek nuo neplanuoto nėštumo, tiek nuo lytiškai plintančių infekcijų. Tačiau jo efektyvumas priklauso nuo tinkamo pasirinkimo ir naudojimo, – sako jis. – Svarbu ne tik pasirinkti tinkamą dydį, bet ir įvertinti individualų jautrumą tam tikroms medžiagoms, pavyzdžiui, lateksui ar lubrikantų sudedamosioms dalims. Todėl visuomenę svarbu šviesti ne tik apie prezervatyvų naudojimą, bet ir apie tai, kaip išsirinkti sau tinkamiausią variantą.

Viena saugiausių priemonių

Gydytojas urologas sako, kad tinkamai naudojami prezervatyvai yra viena saugiausių apsaugos priemonių nuo lytiškai plintančių infekcijų ir efektyvi apsauga nuo neplanuoto nėštumo.

Pasak M.Stanionio, tai yra ir viena prieinamiausių bei ekonomiškai naudingiausių apsisaugojimo priemonių – prezervatyvų kaina yra nepalyginamai mažesnė nei lytiškai plintančių infekcijų gydymo išlaidos ar socialinės bei finansinės pasekmės, susijusios su neplanuotu nėštumu.

„Alternatyvos gali būti svarstomos tuomet, kai pora puoselėja ilgalaikius monogaminius santykius, yra išsityrusi dėl lytiškai plintančių infekcijų ir siekia didesnio kontraceptinio efektyvumo“, – aiškina gydytojas urologas ir priduria, kad kitokių priemonių gali prireikti žmonėms, kurie yra alergiški lateksui arba nuolat susiduria su prezervatyvų naudojimo sunkumais.

Dalykai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį

Gydytojas urologas išskiria kelis dalykus, į kuriuos svarbiausia atkreipti dėmesį, renkantis šią apsaugos nuo nėštumo ir lytiškai plintančių ligų priemonę.

„Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į dydį, medžiagą, galiojimo laiką ir patikimo gamintojo ženklinimą. Taip pat svarbu įvertinti, ar reikalingi papildomi lubrikantai, ar nėra jautrumo tam tikroms sudedamosioms medžiagoms“, – sako jis.

Svarbu ir komforto jausmas, pabrėžia gydytojas specialistas. „Kuo prezervatyvas patogesnis, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus naudojamas nuosekliai“, – pažymi jis. 

Anot gydytojo urologo Martyno Stanionio, dažniausia klaida, renkantis šią apsaugos priemonę, – manyti, kad visi prezervatyvai vienodi. Jis paaiškina, kad per ankštas prezervatyvas gali spausti, kelti diskomfortą ir dažniau plyšti, o per laisvas – nuslysti. Taip pat nereikėtų vadovautis stereotipais ar noru „pasirinkti didesnį“.

„Tinkamas dydis yra tas, kuris užtikrina komfortą ir saugumą. Gamintojai dažniausiai nurodo nominalų plotį milimetrais, todėl verta išbandyti kelis variantus ir pasirinkti geriausiai tinkantį“, – pabrėžia jis. 

Renkantis prezervatyvą taip pat verta atkreipti dėmesį į jo formą. Klasikinis prezervatyvas yra tiesaus vamzdelio formos su lašo formos galiuku (rezervuaru). Anatominės formos prezervatyvas turi platesnį galiuką varpos galvutei ir gali neturėti rezervuaro (tokiu atveju, maunant prezervatyvą, reikėtų palikti šiek tiek vietos spermai). Kartais prezervatyvas apjungia visas šias savybes. Tai skirta sustiprinti pojūčius ir užtikrinti, kad prezervatyvas tvirtai laikytųsi ant varpos, neleisdamas jam nuslysti.

Iš ko jie pagaminti?

M.Stanionis sutinka, kad renkantis prezervatyvus svarbu daugiau dėmesio skirti medžiagai, iš kurios prezervatyvai pagaminti.

„Dauguma prezervatyvų gaminami iš latekso, kuris yra saugus ir efektyvus. Tačiau žmonėms, jautriems lateksui, gali būti tinkamesni poliizopreno ar poliuretano prezervatyvai. Svarbiausia rinktis sertifikuotus gaminius, atitinkančius saugumo standartus“, – pataria gydytojas urologas.

Ginekologai moterims rekomenduoja rinktis higienos priemones be kvapiklių ir dažiklių. Pasirodo, ta pati taisyklė galioja ir prezervatyvams. M.Stanionis teigia, kad ši taisyklė ypač galioja žmonėms, turintiems jautrią odą ar gleivines. Kvapikliai, dažikliai ar papildomos cheminės medžiagos kai kuriems žmonėms gali sukelti dirginimą ar alergines reakcijas. „Jei anksčiau buvo pasireiškęs diskomfortas, rekomenduojama rinktis kuo paprastesnės sudėties, bekvapius prezervatyvus“, – pataria jis.

Alergija lateksui

Didžioji dauguma prezervatyvų yra pagaminti iš latekso. Sunki alerginė reakcija, pvz., anafilaksinis šokas, gali būti pavojinga gyvybei, ypač jei yra sąlytis su latekso gaminiais. Latekso alergija yra reakcija į tam tikrus baltymus, esančius natūralaus kaučiuko latekse. Kaučiuko lateksas gaminamas iš brazilinio kaučiukmedžio (lot. k. Hevea brasiliensis) sulos. Tiems, kurie yra alergiški lateksui, rekomenduojama rinktis prezervatyvus, pagamintus iš poliizopreno (poliuretano), sensopreno ar sintetinių sakų.

„Tikroji alergija lateksui nėra dažna, tačiau ji egzistuoja“, – sako gydytojas urologas prieš išvardydamas dažniausiai pasireiškiančius simptomus: niežėjimas, paraudimas, deginimo pojūtis ar patinimas po kontakto. „Pajutus tokius simptomus reikėtų nutraukti produkto naudojimą ir pasikonsultuoti su gydytoju. Tokiais atvejais dažniausiai rekomenduojama rinktis nelateksinius prezervatyvus“, – nurodo M.Stanionis.

Ekologiškos alternatyvos

Šiais laikais nemažai žmonių siekia gyventi tvariau, stengiasi rinktis sveikesnius maisto produktus, ekologiškas higienos ir kosmetikos priemones.

Prezervatyvai tikriausiai yra vienintelė prekė, kurios suvartojimo aplinkosaugininkai nerekomenduoja mažinti. Jie yra vienkartiniai ir dažniausiai pagaminti iš biologiškai neskaidaus sintetinio latekso, poliizopreno arba poliuretano. Dauguma latekso prezervatyvų yra apdoroti kazeinu – gyvūninės kilmės šalutiniu produktu, gaunamu iš ožkų arba karvių pieno, todėl jie nebūtinai yra veganiški.

„Didėjantis dėmesys tvarumui yra sveikintinas, – sako ir M.Stanionis. – Ekologiški prezervatyvai dažniausiai gaminami iš natūralaus kaučiuko, naudojant mažiau aplinką teršiančių gamybos procesų ir perdirbamas pakuotes. Vis dėlto svarbiausias kriterijus išlieka saugumas ir kokybė – ekologiškas produktas turi atitikti tuos pačius medicininius standartus kaip ir įprastas prezervatyvas.“

„Apskritai, mano nuomone, geriausias prezervatyvas nėra ploniausias, brangiausias ar populiariausias, – sako jis. – Geriausias prezervatyvas yra tas, kurį žmogus naudoja nuosekliai, teisingai ir jaučiasi su juo patogiai. Komfortas ir tinkamas dydis dažnai lemia daugiau nei marketinginiai pažadai ant pakuotės.“

Autorė: Urtė Jarockė

UAB „Lietuvos sveikata“ inf. 

Užterštas vanduo gali sukelti infekcijas

Į vandens telkinius ligų sukėlėjai dažniausiai patenka su nuotekomis, žemės ūkio teršalais, žmonių ar gyvūnų išmatomis. Vandenyje gali būti bakterijų, virusų ir parazitų, galinčių sukelti virškinamojo trakto, odos ir kitas infekcijas.

Dažniausiai užsikrečiama prarijus užteršto vandens, tačiau kai kurie mikroorganizmai į organizmą gali patekti ir per akių, nosies ar burnos gleivines. Tokiu atveju po maudynių gali pasireikšti pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai, karščiavimas, odos bėrimai ar niežulys. Kartais  gali išsivystyti ir žaizdų infekcijos.

„Didžiausia rizika užsikrėsti kyla tuomet, kai maudantis netyčia praryjama užteršto vandens, todėl ypač svarbu prižiūrėti vaikus. Vis dėlto vien iš vandens išvaizdos neįmanoma patikimai įvertinti, ar jis saugus. Atsargiau reikėtų vertinti drumstą, nemalonaus kvapo, pakitusios spalvos ar „žydintį“ vandenį, taip pat vengti maudytis po stiprių liūčių, kai į telkinius gali būti nuplaunama įvairių teršalų“, – sako NVSC Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Aušra Bartulienė.

Kada reikėtų sunerimti?

Net ir nedidelio kiekio užteršto vandens nurijimas gali lemti užsikrėtimą. Vis dėlto, jei maudantis netyčia gurkštelėjote vandens, dažniausiai pakanka kelias dienas stebėti savijautą. Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei po maudynių pasireiškia pykinimas, vėmimas, viduriavimas, karščiavimas, stiprūs pilvo skausmai, odos bėrimai, intensyvus niežulys ar pradeda pūliuoti žaizdos.

Ypač pažeidžiami yra maži vaikai, vyresnio amžiaus žmonės, nėščiosios, lėtinėmis ligomis sergantys asmenys ir asmenys, turintys nusilpusį imunitetą, nes jiems infekcijos gali pasireikšti sunkesne forma.

Kur rasti informaciją apie vandens kokybę?

NVSC rekomenduoja rinktis tik oficialias savivaldybių prižiūrimas maudyklas, kuriose reguliariai atliekami vandens kokybės tyrimai. Naujausi duomenys apie maudyklų vandens kokybę skelbiami Higienos instituto interneto svetainėje.

NVSC inf.

Sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė, pasirašiusi įsakymo „Dėl Siuntimų asmens sveikatos priežiūros paslaugoms gauti išdavimo, įforminimo ir atsakymų pateikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimą, pabrėžia, kad taip siekiama mažinti paciento laukimo laiką gauti paslaugą. 

„Kiekvienam pacientui svarbu kuo greičiau patekti pas specialistą, kuris suteiktų paslaugą: nustatytų diagnozę, skirtų gydymą. Todėl suprantama, kad reikalavimas siuntimą gauti iš šeimos gydytojo tik ilgino paciento laukimą. Dabar, suteikęs mokamą paslaugą pacientui, gydytojas galės išrašyti siuntimą pas kitą specialistą, nesiunčiant paciento atgal pas šeimos gydytoją, o tai užtikrins paslaugų tęstinumą ir geresnį pacientų srautų valdymą“, – sako M. Jakubauskienė.  

Teisės aktu nustatyta, kad išduodamas siuntimą specialistas visais atvejais turi pateikti informaciją, užpildydamas formą E027„Siuntimas konsultacijai, tyrimams, gydymui“, nepriklausomai nuo to, kurioje sveikatos priežiūros įstaigoje pacientas pasirenka gauti siuntime nurodytą paslaugą. Šiuo pakeitimu siekiama gerinti duomenų kokybę ir jų atsekamumą: reikalavimas leis patikimiau vertinti siuntimų skaičių, jų pagrįstumą ir pacientų srautus. Kai siuntimas išrašomas po mokamos paslaugos suteikimo, elektroniniame medicinos dokumente būtina nurodyti, kad siuntimas išduodamas PSDF biudžeto lėšomis kompensuojamoms paslaugoms gauti.  

Kad būtų užtikrintas tolygesnis pacientų srautų valdymas, pakeitimais nustatyta, kad užpildžius siuntimą būtų organizuojamas paciento registravimas paslaugai gauti toje pačioje arba paciento pasirinktoje sveikatos priežiūros įstaigoje, paliekant pacientui teisę registracijos atsisakyti ir paslaugai, nurodytai siuntime, registruotis pačiam. 

Įsakymu nustatyta, kad teikiant paslaugas galimai nuo seksualinio smurto nukentėjusiems moteriškosios lyties asmenims nebūtų būtini papildomi siuntimai, nes šiems asmenims sveikatos būklės ištyrimo metu yra atliekami įvairūs papildomi laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai, įskaitant tyrimus dėl lytiškai plintančių infekcijų, ir praktikoje kyla poreikis išduoti papildomus siuntimus atskiriems tyrimams atlikti, o tai apsunkina ir pailgina paslaugų gavimo procesą bei didina administracinę naštą tiek pacientams, tiek sveikatos priežiūros specialistams.  

SAM inf.

Gydytojo urologo doc. dr. A. Čekausko teigimu, priežasčių, kodėl vyrai vengia tikrintis sveikatą, gali būti įvairių, tačiau bene dažniausia jų – nejuntami simptomai. „Dažnai vyrai linkę nesikreipti į gydytojus, jei nejaučia jokių simptomų ar nusiskundimų, o ypač – jei šeimoje nėra buvę prostatos ar kitų onkologinių ligų atvejų“, – sako gydytojas A. Čekauskas.

Urologas priduria, kad dalis vyrų profilaktinių tyrimų nesieja su realia nauda arba turi nepagrįstų nuogąstavimų dėl galimų diagnozių. Vis dėlto prostatos vėžio prevencinis patikrinimas yra paprastas – pakanka kraujo tyrimo, o tolesnis vertinimas atliekamas individualiai.

Abdominalinės chirurgijos gydytojas prof. dr. T. Poškus mato panašią tendenciją – žmonės vengia profilaktinių tyrimų, nes jaučiasi sveiki arba bijo galimos diagnozės. „Gyventojai vis dar linkę manyti, kad pas gydytoją reikia kreiptis tik tuomet, kai atsiranda simptomų, todėl profilaktiniai tyrimai neretai atidedami. Deja, profilaktinis tikrinimasis dar nėra tapęs savaime suprantamu, o nemokamos prevencinės programos nepelnytai nuvertinamos, nors būtent jos gali reikšmingai sumažinti mirties riziką“, – teigia chirurgas.

Ankstyva diagnostika gali pakeisti ligos eigą

Abdominalinės chirurgijos gydytojas pabrėžia, kad ankstyva diagnostika gali iš esmės pakeisti ligos eigą ir gydymą. Pasak jo, kuo anksčiau nustatoma pakitimų, tuo didesnė tikimybė, kad gydymas bus paprastesnis, mažiau vargins pacientą ir turės mažesnį poveikį gyvenimo kokybei.

„Jei ligą nustatome anksti, o kartais – dar ikivėžinės stadijos, gydymas gali apsiriboti vos viena procedūra, be pjūvio ir be sudėtingų intervencijų. Pavėlavus gali prireikti visų įmanomų gydymo priemonių, o ir jos ne visada būna tokios veiksmingos, kaip norėtųsi“, – sako prof. dr. T. Poškus.

Gydytojas urologas A. Čekauskas, kalbėdamas apie prostatos vėžį, taip pat kaip ir jo kolega pabrėžia, kad nustačius ligą ankstyvos stadijos, gydymo galimybės yra gerokai palankesnės, o kai kuriais atvejais iš karto net neprireikia aktyvaus gydymo.

„Geriausia onkologinė liga yra pirmos stadijos. Ankstyvose stadijose, net ir nustačius prostatos vėžį, neretai jis būna mažai agresyvus, todėl kai kuriais atvejais galima taikyti aktyvų stebėjimą ir ligą kontroliuoti be agresyvaus gydymo“, – pažymi A. Čekauskas.

Abu specialistai sutaria: delsiant kreiptis į medikus, gydymas dažniausiai tampa sudėtingesnis, o jo poveikis žmogaus kasdienybei – didesnis.

Ką kiekvienas vyras gali padaryti jau šiandien?

Svarbiausias žingsnis, kurį gali padaryti kiekvienas vyras, yra pasitikrinti laiku, pasinaudojant Lietuvoje veikiančiomis Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis apmokamomis prevencinėmis programomis.

Prostatos vėžio prevencija

Prostatos (priešinės liaukos) vėžio ankstyvosios diagnostikos programa skirta vyrams nuo 50 iki 69 metų (imtinai), taip pat nuo 45 metų – jei yra didesnė rizika susirgti dėl ligos istorijos šeimoje. Programos metu atliekamas paprastas kraujo tyrimas, nustatantis prostatos specifinio antigeno (PSA) kiekį. Esant pakitimų, pacientas siunčiamas išsamesniam ištyrimui atlikti.

Kaip pabrėžia gydytojas urologas A. Čekauskas, amžius išlieka vienu svarbiausių rizikos veiksnių, o paveldimumas gali dar labiau padidinti tikimybę susirgti.

„Liga dažniausiai pasireiškia vyresniems nei 50 metų vyrams, tačiau jei šeimoje yra sirgusių prostatos vėžiu, rizika gali būti reikšmingai didesnė ir liga gali pasireikšti anksčiau. Tokiais atvejais profilaktinių tyrimų taip pat svarbu nenuvėlinti“, – sako doc. dr. A. Čekauskas.

Storosios žarnos vėžio prevencija

Storosios žarnos vėžio prevencinė programa skirta vyrams ir moterims nuo 50 iki 74 metų (imtinai). Kas dvejus metus atliekamas slapto kraujavimo testas leidžia laiku pastebėti galimus pakitimus. Jei rezultatas teigiamas, pacientas tiriamas išsamiau.

Prof. dr. T. Poškus pabrėžia, kad svarbu ne tik dalyvauti programoje, bet ir atkreipti dėmesį į pirmuosius simptomus.

„Kraujavimas yra vienas svarbiausių signalų, kurio negalima ignoruoti. Taip pat reikėtų sunerimti pastebėjus ilgiau trunkančius tuštinimosi pokyčius. Tai nėra simptomai, kuriuos reikėtų nurašyti ar bandyti paaiškinti patiems“, – pabrėžia profesorius.

Prof. dr. T. Poškus primena, kad prevenciniai tyrimai svarbūs ir tuomet, kai žmogus jaučiasi visiškai sveikas: „Sulaukus 50 metų reikėtų suvokti, kad atėjo laikas pasitikrinti – net jei nejaučiate jokių simptomų. Tai gali padėti užkirsti kelią sunkiai ligai dar jos pradžioje“, – sako jis.

Svarbiausias žingsnis – neatidėlioti

Gydytojai pabrėžia – profilaktiniai tyrimai nėra formalumas, o reali galimybė pasirūpinti savo sveikata ir ateitimi.

„Kiekvienas vyras turėtų žinoti savo PSA rodiklį taip, kaip žino telefono PIN kodą – tai paprastas kraujo tyrimas, galintis padėti laiku pastebėti ligos riziką ir išvengti pasekmių“, – sako gydytojas urologas doc. dr. A. Čekauskas.

Abdominalinės chirurgijos gydytojas prof. dr. T. Poškus ragina neatidėlioti ir primena, kad sprendimas pasitikrinti gali turėti tiesioginės įtakos gyvenimo trukmei: „Tyrimų nereikia laukti – jie gali padėti ilgiau išlikti sveikiems ir užsitikrinti visavertį gyvenimą. Duomenys rodo, kad prevencinėse programose dalyvaujantys žmonės gyvena ilgiau, o jų mirties rizika reikšmingai mažesnė“, – pabrėžia jis.

Santaros klinikų nuotr.

Ligonių kasų inf.