Jonavos žinių naujienos https://www.jonavoszinios.lt/naujienos Jonavos rajono naujienos lt <![CDATA[Planuojate savaitgalio išvyką gamtoje? Keliautojas pataria, koks maistas turėtų keliauti kartu]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/planuojate-savaitgalio-isvyka-gamtoje-keliautojas-pataria-koks-maistas-turetu-keliauti-kartu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/planuojate-savaitgalio-isvyka-gamtoje-keliautojas-pataria-koks-maistas-turetu-keliauti-kartu Vasara – neatsiejama nuo aktyvaus poilsio ir savaitgalio žygių gamtoje, tačiau ilgesnės išvykos reikalauja atsakingo pasiruošimo. Itin svarbu pasirinkti maistą, kurį būtų ne tik patogu, bet ir saugu valgyti gamtoje, kad išvengtumėte apsinuodijimo bei diskomforto. Žinoma, vienas pagrindinių kelionės palydovų turėtų būti ir vanduo. Prekybos tinklo „Maxima“ duomenimis, vanduo vasarą, kaip ir ledai, yra priklausomi nuo orų – kuo dienomis šyla labiau, tuo labiau auga ir šių prekių pardavimai.

„Karščiausiomis vasaros savaitėmis tiek vandens, tiek ledų pardavimai išauga iki 50 proc., palyginti su vėsesnėmis vasaros dienomis“, – sako E. Dapkienė.

Tačiau įsimesti gertuvę ar vandens buteliuką į krepšį yra gana paprasta. Daugiau dvejonių sukelia maisto klausimas – ką svarbiausia įsidėti ir dar įsidėti taip, kad nepakistų nei maisto išvaizda, nei skonis.

Keliautojas Ramūnas Šukauskas, populiaraus tinklaraščio „Nesėdėk namuose“ autorius, sako, kad geriausiai žygyje pasitarnaus sausi energijos batonėliai, trapučiai, konservai, šaltai rūkyti gaminiai, virti kiaušiniai, užtepėlės, duona, kepiniai be kremo, vaisiai ir daržovės.

 

„Uogas, minkštus vaisius ir greičiau gendančius produktus patartina suvartoti per pirmą išvykos dieną – mėsos gaminius taip pat. O antrai dienai patarčiau pasilikti makaronus, kruopas ir konservus, jeigu turite sąlygas ruošti karštą maistą“, – sako kelionių Lietuvoje entuziastas.

 

Karštomis dienomis, tokie produktai kaip žuvis, kreminiai saldumynai, desertai su kremu, salotos su padažais ar pieno gaminiai genda ypač greitai, todėl jų patartina į išvyką neimti. Nors produktas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti ir nepakitęs, dėl karštos oro temperatūros gedimas gali būti jau prasidėjęs. Tokiu atveju galima apsinuodyti ir išvyka į gamtą bus sugadinta.

„Jokiu būdu į žygius neimkite naminio majonezo, nepertepkite juo sumuštinių ir negardinkite salotų, nes jis gaminamas iš žalių kiaušinių, o šie ilgiau pabuvę netinkamoje temperatūroje labai greitai genda. Nesėkmės atveju galima ne tik apsinuodyti, bet ir užsikrėsti salmonelioze“, – pataria R. Šukauskas.

Jis ragina atsižvelgti ir į produktų konsistenciją – jeigu maistas nuo kaitros ją keičia, gali suskystėti ir išsilieti. Tokius produktus bus ne tik neskanu ir nepatogu valgyti, bet jie gali aplieti kitą maistą bei sugadinti kelionių inventorių.

Patogumas – svarbus kriterijus

„Maistą gamtoje valgyti turi būti patogu, tad rinkitės tokį, kuris yra paskirstytas porcijomis. Beje namuose pagamintos salotos – taip pat prastas pasirinkimas, jos ilgainiui pavandenija. Pasiimkite šviežių žalumynų ir salotas gaminkite gamtoje. Atskleisiu vieną gudrybę, kuri padės salotų lapus kelionės metu ilgiau išlaikyti šviežius ir traškius: dar būdami namuose sudrėkinkite storesnę popierinę servetėlę ir į ją įvyniokite salotų lapus“, – pataria keliautojas,  knygos „Nesėdėk namuose: 100 Lietuvos pažintinių takų“ autorius.

Išsiruošus į ilgesnį žygį, reikėtų atkreipti dėmesį ne tik į maisto galiojimą, bet ir svorį. Apsunkinta ir daiktais apkrauta kuprinė gali sugadinti išvykos malonumą. Pasak R. Šukausko, verta kuprinėje turėti vieną kitą energijos batonėlį, kuris gali bent trumpam numalšinti alkį. Energijos žygio metu suteiks ir trapučiai, riešutai, džiovinti vaisiai, kurie neužima daug vietos kuprinėje. „Pavyzdžiui, riešutai gali papildyti mikroelementų atsargas, kurių organizmas netenka aktyviai judant ir prakaituojant – ypač karštu oru“, – teigia keliautojas.

Ernesta Dapkienė, „Maximos“ komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė, pastebi, kad įvairūs riešutai ir džiovinti vaisiai kasmet populiarėja vis labiau. Kai kurių fasuotų riešutų, džiovintų vaisių bei jų mišinių paklausa šiemet juntamai ūgtelėjo – ypač bertoletijų, makadamijų, pistacijų riešutų, džiovintų datulių, bananų ir mangų.

 

„Žinoma, sunku nustatyti, ar tai mėgstami užkandžiai gamtoje, ar biure, tačiau fasuoti riešutai bei džiovinti vaisiai, taip pat liofilizuoti vaisiai, uogos yra maistingi ir patogūs naudoti bet kur ir bet kada. Formuodami asortimentą visada stengiamės pasiūlyti žmonėms patogiai supakuotų produktų alternatyvų – ar tai būtų riešutai, ar jau suraikyta duona, supjaustyti ir nedidelėmis porcijomis supakuoti rūkyti ar vytinti mėsos gaminiai. Pastarieji itin tinka ilgesnėms išvykoms į gamtą, nes negenda net ir aukštesnėje temperatūroje“, – pasakoja E. Dapkienė.

Kaip supakuoti maistą?

Pasak keliautojo, maistą geriausia gabenti sudėjus į sandariai uždaromus indelius, o juos įdėti į maišelius. Jeigu maistas „paleis skysčius“ – gelbės maišelis. Supakuotą maistą geriausia sudėti į dėžę, šaltkrepšį ar pintą krepšį, kad viskas laikytųsi stabiliai.

„Skirtingus produktus patartina dėti į atskiras dėžutes, kadangi taip produktai geriau išlaiko skonį ir konsistenciją. Jei vienoje dėžutėje bus sudėta duona, dešra ir rauginti agurkai, po dienos ją atidarius valgyti nesinorės, nes visi produktai sugers skirtingus kvapus ir skysčius“, –  sako jis.

Išsiruošus į išvyką ar žygį, privaloma pasirūpinti gausiomis geriamo vandens atsargomis. Jo prireiks ne tik atsigaivinimui, bet ir plovimui ar arbatai.

„Taip pat galima įsidėti ir mineralinio vandens, mat šis taip pat efektyviai atstato mineralus, kuriuos prarandame keliaudami ilgas distancijas ir prakaituodami. Žmogui per dieną reikia mažiausiai 1,5 litro vandens. Kelionės metu reikėtų vengti saldintų gėrimų, jie karštą dieną visiškai nenumalšina troškulio, o priešingai – jį padidina“, –  sako R. Šukauskas.

Keliautojas pataria kelionėse naudoti šaltkrepšį, tačiau jeigu jo pasiimti galimybės nėra, kelios gudrybės padės maistą išlaikyti šviežią. Viena jų – maisto produktų ir skysčių laikymas ežero ar upės vandenyje. Sandarias maisto dėžutės reikėtų sudėti į maišą, o prie jo pririšti virvelę su tuščiu plastikiniu buteliu. Panardinti į vandenį produktai neges ir išliks šviežesni.

„Jeigu stovyklavietėje nėra vandens telkinių, tačiau yra grunto ir yra galimybė jį kasti, iškaskite maždaug 20-30 сm duobutę, įdėkite maistą į sandarų maišelį ir jį užkaskite. Tokiu būdu maistas bus laikomas kur kas šaltesnėje nei oro temperatūroje“, – pataria kelionių entuziastas.

R. Šukauskas dalijasi lengvai ir greitai gamtoje pagaminamu bei energijos suteikiančiu užkandžiu: ant pilno grūdo duonos tepkite mėgstamo riešutų sviesto ir dėkite nedideliais griežinėliais supjaustyto bananą.

,,Maxima" inf.

Planuojate savaitgalio išvyką gamtoje? Keliautojas pataria, koks maistas turėtų keliauti kartu

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 17 Jun 2022 08:34:41 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: „Įstatymų projektai Seime stringa, o dėl to kalta Vyriausybė. Metas tai keisti“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-istatymu-projektai-seime-stringa-o-del-to-kalta-vyriausybe-metas-tai-keisti https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-istatymu-projektai-seime-stringa-o-del-to-kalta-vyriausybe-metas-tai-keisti Kaip visiškai legaliai ir teisėtai atsikratyti nepalankių ir iš opozicijos teikiamų įstatymų projektų? Atsakymas aiškus – paprašyti dėl jų Vyriausybės išvados. Pradėjus šią procedūrą, tolimesnis teisės aktų projektų svarstymas automatiškai nutrūksta, jie toliau nebepatenka nei į komitetų, nei į plenarinių posėdžių darbotvarkes. Ir tai tęsiasi iki to laiko, kol negaunama Vyriausybės išvada, t. y. įstatymo projekto svarstymas ar priėmimas visiškai „įšaldomas“. Tokia praktika šios kadencijos Seime taikoma, kaip niekada dažnai. Iki šios dienos Vyriausybės išvados paprašyta net dėl 356 įstatyminių pataisų – daugelis jų opozicijos teikti pasiūlymai.

Kodėl teigiu, kad tai visiškai teisėta procedūra? Seimo statutas sako, kad dėl esminių įstatymų projektų gali būti prašoma Vyriausybės išvada, o ji savo pastabas turi pateikti per 4 savaites, tačiau nė žodžio neužsimenama apie tolesnes procedūras, jeigu ši išvadų nepateikia per minėtą laikotarpį. Čia ir prasideda valdančiųjų vingrybės bei tikrieji politiniai tikslai, t. y. nesilaikoma Statute aiškiai įvardijamų sąlygų – jeigu ministrų kabineto paprašoma pateikti savo išvadą, ji turi būti pateikta per minėtą laikotarpį. Išvada gali būti teigiama ar neigiama, tačiau kol jos nėra, negali vykti svarstymo procesas parlamente.

Iš savo asmeninės patirties galiu drąsiai teigti – išvadų nebūna nei po keturių savaičių, nei po kur kas ilgesnio laiko. Vyriausybė dabar įtvirtintų terminų paprasčiausiai nesilaiko – išvadų pateikimas gali užtrukti ir iki metų ar net ilgiau.

Ši institucija tradiciškai tai pateisina dideliu darbo krūviu, svarbesnėmis problemomis ir visai kitais veiklos prioritetais. Vyriausybės kanclerei asmeniškai esu sakęs: jeigu reikia daugiau valstybės tarnautojų Vyriausybės rūmuose ir trūksta darbuotojų, ateikite ir kalbėkite su opozicija. Mes tikrai svarstytume galimybę pritarti tokiems prašymams vien dėl to, kad ši institucija veiktų sklandžiau ir būtų galima tikėtis minėtų išvadų dėl pateiktų įstatymų projektų, nes jie tikrai svarbūs.

Tačiau realybė kiek kitokia. Pasiteisinimai dėl darbo apkrovos yra nieko verti, nes ši statutinė norma neatsirado šiandien, ji egzistuoja jau ne vieną kadenciją, tačiau taip akivaizdžiai vilkinamų projektų Seimo nariams dar neteko matyti. Akivaizdu tik viena – tokia padėtis itin palanki valdantiesiems, nes jų rankose visi svertai stabdyti opozicinių frakcijų įstatymų projektus, o už tai nenumatytos jokios pasekmės. Pasinaudodama padėtimi, Vyriausybė rūšiuoja įstatymų projektus į jai palankius ar mažiau priimtinus, nes vieniems Vyriausybės išvada ateina greičiau, o kiti išvis nesulaukia ministrų kabineto nuomonės, kad ir neigiamos. Dažniausiai tai opozicijos pateikti projektai, jie savo išvadų dažniausiai laukia maksimaliai ilgai.

Neseniai paaiškėjo, kad toks pat likimas ištinka ne tik tų projektų, kuriuos teikia Seimo opozicija, bet ir tų, kuriuos registruoja Prezidentas. Prezidentūros patarėjai net nebeslepia savo pasipiktinimo dėl tokių Vyriausybės veiksmų ir garsiai įvardija, kad išvadų nepateikimas yra bandymas pateiktas įstatymų pataisas padėti kuo giliau į Vyriausybės kabinetų stalčius ir užmiršti jas.

Prezidentūra pateikė vieną paprastą atvejį dėl Vyriausybės neskubėjimo pateikti savo išvadą. Prezidento iniciatyva parengtam Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinio įstatymo keitimo projektui Vyriausybės išvadų paprašyta 2021 m. gruodžio 30 dieną. Jeigu vadovautis paprasta logika – terminas išvadai pateikti suėjo dar sausio pabaigoje, o jos iki šiol nėra ir artimiausiu metu greičiausiai nebus. Akivaizdu, kad nepateikdama išvadų kai kuriems projektams laiku, Vyriausybė savo galias išnaudoja tik sau palankiems tikslams pasiekti.

Pats Seimui esu pateikęs tris itin svarbius teisės aktų projektus, tiesiogiai susijusius su savivaldybių savarankiškumo didinimu ir jų  investicinio potencialo skatinimu. Kalbu apie pataisas, kurios sudaro vadinamąjį „savivaldos stiprinimo paketą“. Dar praėjusių metų kovo mėnesį per pateikimą buvo pritarta įstatymų pakeitimams, kuriais siekiama vadinamąjį automobilių taršos mokestį pervesti į savivaldybių, o ne į valstybės biudžetą. Šio mokesčio pajamos savivaldybių biudžetus kasmet galėtų papildyti 28 mln. eurų. Tai būtų realus finansinis instrumentas, kalbant apie regionų stiprinimą. Šiandien turime 2022 metų gegužę, t. y. Vyriausybės išvados laukiama jau daugiau negu metus.

Praėjusių metų pavasarį ir rudenį palaikymo taip pat sulaukė ir siūlymai dėl pelno ir GPM mokesčių įskaitymo į savivaldybių biudžetus savivaldai palankesne tvarka, tačiau visų šių pataisų toliau negali svarstyti nei Seimo komitetai, nei pats Seimas. O to priežastis ta pati – dėl projektų vis dar negaunamos Vyriausybės išvados.

Dėl to oficialiu raštu net buvo kreiptasi į Vyriausybės kanceliariją, tačiau atsakymas buvo daugiau nei pribloškiantis: „Ačiū, kad informavote. Atkreipsime dėmesį.“ Puikiai suprantame, ką reiškia toks atsakymas. Papildomų paaiškinimų nebereikia.

Akivaizdu, kad šis Seimo statutu įtvirtintas Vyriausybės dominavimas nebegali tęstis. Toks teisinis reguliavimas ir įtvirtinti terminai yra neadekvatūs, todėl inicijavau ir įregistravau pataisas, kurios leistų nebevilkinti įstatymų projektų svarstymo parlamente ir pagreitintų Vyriausybės išvadų pateikimą Seimui.

Grupės parlamentarų pasirašytas Statuto pakeitimo projektas taiso dabartines spragas ir keičia įtvirtintus terminus. Pakeitimu siekiama pakeisti išvadų pateikimo laikotarpį – išplečiant jį nuo keturių savaičių iki maksimalaus 60 darbo dienų termino. Tačiau pagrindinis pataisų tikslas – įvesti savotiškas sankcijas. Jeigu Vyriausybė nesugebės savo išvadų pateikti ir per prailgintą laiko tarpą, bus laikoma, kad ši pastabų neturi ir įstatymo projektui neprieštarauja. Tai reikštų, kad suvaržymai nuo projekto būtų nuimti ir jis sėkmingai toliau galėtų tęsti numatytą procedūrą.

Tenka pripažinti, kad šiuo metu galiojantis keturių savaičių terminas tikrai nėra racionalus. Reikia suprasti, kad kai kurie projektai yra didelės apimties ir reikalauja išsamaus vertinimo, o minėto termino egzistavimas yra visiškai hipotetinis, ir kurio nesilaikoma. Todėl ir buvo priimtas sprendimas teikti gana santūrų ir pamatuotą pataisą, pratęsiant terminą, bet tuo pačiu ir įvedant teisines pasekmes dėl išvadų nepateikimo.

Esu įsitikinęs, kad išvados neturėtų tapti įrankiu, suteikiančiu pretekstą aiškintis santykius tarp valdančiųjų ir mažumos ar tarp Seimo ir Prezidento. Teisėkūros procesas Seime negali būti stabdomas dirbtinai, todėl ir reikalinga priimti šiuos Statuto pakeitimus.

 

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

Tai nėra politinė reklama. Tai neatlygintinai skleidžiamas įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas turintis valstybės politiko komentarus/nuomones/požiūrius.

E. Sabutis: „Įstatymų projektai Seime stringa, o dėl to kalta Vyriausybė. Metas tai keisti“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 17 May 2022 11:25:32 +0300
<![CDATA[Seimo narys E. Sabutis: „Stumdama“ ligoninių reformą, Sveikatos apsaugos ministerija iškraipo faktus ir klaidina visuomenę“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-stumdama-ligoniniu-reforma-sveikatos-apsaugos-ministerija-iskraipo-faktus-ir-klaidina-visuomene https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-stumdama-ligoniniu-reforma-sveikatos-apsaugos-ministerija-iskraipo-faktus-ir-klaidina-visuomene Į Seimo salę pagaliau atkeliavo nevienareikšmiškų diskusijų viešojoje erdvėje sukėlusi sveikatos įstaigų tinklo pertvarka. Parlamente reformą pristatęs sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys įtikinėjo, kad pertvarka siekiama geresnės paslaugų kokybės ir didesnio sveikatos paslaugų prieinamumo.

Prieštaringų vertinimų šiai reformai ir pagrįstos kritikos dar iki jos pristatymo buvo ne tik viešojoje erdvėje – jos netrūko ir Seimo salėje pristatymo metu. Ir tai natūralu, nes didžiąją reformos pateikimo dalį A. Dulkys skyrė skambiems šūkiams apie tai, kokia bus naudinga ligoninių tinklo pertvarka sveikatos apsaugos sistemai ir Lietuvos gyventojams.

Ne vienam Seimo nariui susidarė įspūdis, kad sveikatos apsaugos ministras pristatymo metu skaitė gerai paruoštą reklaminį bukletą su sudėliotomis frazėmis ir akcentuotinais dalykais apie reformos nešamą naudą. Išklausius tokias pozityviai ministrui surašytas tezes ir pateikimui priėjus prie klausimų ir atsakymų stadijos – tokie tiek mano, tiek kitų parlamentarų įtarimai apie reklaminę skrajutę ministro rankose tik sustiprėjo. Ministro pristatyme buvo stokojama konkretumo, o uždavus aiškius klausimus apie rajoninių ir regioninių ligoninių likimą, savivaldybėms užkraunamą pavėžėjimo funkciją, greitosios medicinos pagalbos pertvarką, sudėtingesnį sveikatos paslaugų prieinamumą dėl naujai įvedamų geografinių kriterijų, gydytojų darbo krūvį ir jų galimus atleidimus bei perkėlimus į kitus miestus, ministras, atrodo, prarado tiek nuoseklumą, tiek tikslumą. Tik kartojo tas pačias iš anksto paruoštas frazes ir nieko konkretesnio nebegalėjo pateikti. Toks įspūdis, kad A. Dulkys iš Sveikatos apsaugos ministerijos koridoriuose kuriamos alternatyvios realybės turėjo grįžti į konkretų gyvenimą, kuris jam, deja, sunkiai pažįstamas.

Apskritai galima kelti klausimą, kodėl tokio masto reforma yra pristatoma iš reklaminiame lapelyje surašyto teksto. Ministras, žinodamas tai, kad pertvarka palies visus Lietuvos gyventojus, mano manymu, turėjo pasiruošti geriau, nes pateikime tikrai trūko konkrečių atsakymų ir aiškiais duomenimis grindžiamų pavyzdžių. Juolab reikėtų prisiminti ir ministerijos paskaičiavimus, kad reformai reikės daugiau kaip 710 mln. eurų, kuriuos planuojama paimti iš Europos Sąjungos fondų ir valstybės biudžeto.

Užduoti argumentuotus klausimus apie ekonominį ir, svarbiausia, socialinį reformos pagrįstumą bus galima ir ateityje, nes pertvarką įgyvendinsiančių projektų svarstymas Seime dar tik įsibėgėja, o šiame tekste norisi grįžti būtent prie reklaminio teksto, A. Dulkio atsinešto į Seimo plenarinį posėdį.

Minėti įtarimai dėl reklaminio bukleto nebuvo tik įsivaizdavimai ar iš piršto laužti. Tai labai greitai patvirtino ir pati Sveikatos apsaugos ministerija. Praėjus vos kelioms dienoms po A. Dulkio savotiško penkmečio ir laukiančios šviesios sveikatos sistemos ir pacientų ateities plano pristatymo iš Seimo tribūnos, parlamentarus pasiekė ministerijos parengtos reklaminės ir agitacinės skrajutės apie ligoninių tinklo pertvarką, kurios buvo išmėtytos į Seimo narių pašto dėžutes. Jose taip pat rašoma tik apie pozityvias reformos pasekmes, geresnį sveikatos paslaugų užtikrinimą, pasikeisiantį pacientų gyvenimo būdą, sveikatos įstaigose dirbančiųjų tobulinimą ir t. t. Atidžiau panagrinėjus skrajutę – paralelių tarp A. Dulkio reformos pristatymo teksto ir buklete pateikiamos informacijos buvo galima rasti vis daugiau, o jeigu sulygintumėme ministro kalbos stenogramą su minėtos skrajutes tezėmis – tampa visiškai aišku, kad ministerijos parengta reklaminė informacija atgulė tiek į A. Dulkio atsineštą tekstą, tiek į bukleto lapus.

Panašumai tarp ministro pristatymo ir išspausdintų tezių nėra pats svarbiausias šių reklaminių skrajučių akcentas. Kur kas svarbesni ir įdomesni atrodo skrajutėse pateikiami didžiausi, pasak ministerijos, mitai ir juos neigiantys faktai apie šios ministerijos „stumiamą“ Sveikatos įstaigų tinklo reformą.

Susidaro įspūdis, kad ministerija pati susikūrė mitus, kuriais bando apkaltinti visus aplinkui, ypač kad šiuos mitus nepagrįstai skleidžia politiniai oponentai, neva tik dėl savo siaurų politinių interesų stabdantys reformą. Taip pat nuostabą kelia ir tai, kad ministerija, bandydama paneigti minėtus mitus, pateikia, jos manymu, faktus kaip atsvarą ir tikina, kad tik po reformos įgyvendinimo sveikatos paslaugos ir pati sveikatos apsaugos sistema taps efektyvi ir dirbs geriau.

Šiame komentare norėčiau plačiau apžvelgti ministerijos pateiktus „mitus“ ir „faktus“ bei pabandyti savotiškai dekonstruoti juos vieną po kito.

Ministerija teigia, kad vienas didžiausių mitų apie reformą yra tai, kad bus uždaromos ligoninės rajonuose. Ir tuoj pateikia faktą, kad ligoninės nebus uždaromos, daugiau paslaugų bus teikiama ambulatoriškai ir poliklinikose. Tačiau reforma dar net nepradėta kaip reikiant svarstyti, o jos padarinius jau galime matyti. Kėdainių ir Trakų ligoninėse nebeliks akušerijos ir ginekologijos skyrių. Ministerijos siekis 80 proc. visų įmanomų atvejų gydymą perkelti į steigiamus sveikatos centrus, kurie apjungs ligonines ir šeimos gydytojų paslaugas, o 20 proc. kitų sveikatos paslaugų sukoncentruoti didžiųjų miestų įstaigose reikš tai, kad, panaikinus akušerinius skyrius regionuose, greičiausiai bus uždaromi ir kiti skyriai – aktyvios chirurgijos, reabilitacijos, traumatologijos, vaikų ir pan. Be budinčio chirurgo ar traumatologo neįsivaizduojama ir priėmimo skyriaus veikla. Vadinasi, ir šie skyriai galimai bus uždaryti. Panaikinus šiuos skyrius, greičiausiai bus imamasi ir pačių ligoninių uždarymo. Trumpiau tariant, paciento sveikatai iškilus rimtesnei grėsmei, šis iš regiono bus siunčiamas į dešimtis ar net šimtus kilometrų nutolusią gydymo įstaigą. Apie tai jau ne kartą viešai kalbėjo ne vienos ligoninės vadovas. Jų teigimu, ministras su savo komanda atvykdavo į ligoninę, jam būdavo pristatoma esama padėtis, pačios ligoninės požiūris į jos ateities perspektyvas, reikiamos investicijos. Ministras, kaip visada mandagiai ir šypsodamasis pritariamai linksėdavo, tačiau po kelių savaičių iš ministerijos tokias ligonines pasiekdavo nemalonios žinios, kad mandagūs vizitai yra tik mandagūs vizitai, kurie nieko nereiškia. Ministerijos įtikinėjimai, kad ligoninės nebus uždaromos, paneigia ir mano oficialiai gautas ministro pasirašytas raštas, kuriame aiškiai parašyta, kad vykdant sveikatos sistemos optimizavimą, kai kurias įstaigas visgi teks naikinti.

Kitas ministerijos pateikiamas mitas kalba apie medikų darbo vietų praradimą regionuose. Ministerija konstatuoja faktą, kad po reformos įgyvendinimo bus kuriamos patrauklios gyvenimo, darbo ir tobulėjimo sąlygos savivaldybėse. Šioje vietoje ministerijai norisi priminti, kad kaip tik atskiros savivaldybės jau ne vienus metus vykdo įvairias programas, siekdamos pritraukti medikus dirbti regioninėse ir rajoninėse gydymo įstaigose. Savivaldybės medikams siūlo išskirtines sąlygas ir specialius socialinius paketus. Vienos siūlo nemokamą būstą, kitos – rezidentūros studijų kompensacijas ar net keliasdešimtis tūkstančių eurų siekiančias išmokas. Visa tai buvo ir yra daroma pačių savivaldybių iniciatyva. Kas ministerijai trukdė iki šiol užsiimti šiuo klausimu ir kodėl reikia laukti reformos, kad būtų sukurtos patrauklios gyvenimo, darbo ir tobulėjimo sąlygos savivaldybėse? Kaip visada, ministerija visiškai nesugeba detalizuoti ar konkrečiai paaiškinti, ką ji turi omenyje. Medikams bus suteikiami tarnybiniai butai, kuriuos supirks ministerija? Norėtųsi išgirsti atsakymą bent jau į tokį konkretų klausimą, nes jeigu atsakymas būtų „ne“ – tai klausimas išliks neatsakytas – ką konkrečiai ministerija ir ministras visgi turi omenyje?

Ministerija taip pat bando paneigti mitą, kad bus atimama žmonių teisė savo gyvenamojoje aplinkoje gauti medicinos paslaugas ir pateikia informaciją, kad būtinoji medicinos pagalba, skubi pagalba ir kitos svarbiausios medicinos paslaugos – iš viso 80 proc. – paslaugų bus suteikiamos arti namų. Tokiais teiginiais ministerija bando nuslėpti kur kas svarbesnį faktą, kad daugelyje savivaldybių gyventojas šiuo metu gali gauti ne tik 80 proc. paslaugų, apie kuriuos kalba ministerija, o praktiškai visas paslaugas. Siūlydama savo reformos variantą ministerija iš regionuose gyvenančių žmonių nori atimti svarbiausias sveikatos paslaugas ir prieinamomis palikti tik ambulatorines ir pirminės sveikatos priežiūros paslaugas. Tai nėra teisinga šių žmonių atžvilgiu, nes jie bus priversti savarankiškai ar pasinaudojus pavėžėjimo paslaugomis keliauti iki gydymo centrų didmiesčiuose.

Kitas mitas, kurį stengiasi paneigti ministerija, kalba apie tai, kad po reformos rajono ligoninėse liks tik slauga. Kaip faktas pateikiama informacija, kad savivaldybėse liks visos pagrindinės ir būtinosios medicinos ir/ar sveikatos priežiūros paslaugos, didės jų kokybė, sutrumpės eilės pas gydytojus. Svarbu suprasti, kad apibrėžimą ir išaiškinimą, kas yra pagrindinės ir būtinosios medicinos ar sveikatos priežiūros paslaugos, nustatys ne pacientas, o pati ministerija, todėl sąrašas po reformos gali likti labai trumpas. Na, o dėl eilių sutrumpėjimo ministerija tikrai neklysta. Eilės pas gydytojus tikrai sutrumpės – iš rajonų atėmus penktadalį svarbiausių sveikatos priežiūros paslaugų bus naikinami ir gydytojų etatai, kai kurių specializacijų daktarai tiesiog nebedirbs rajonuose. Kai nebebus pas ką kreiptis – tai natūraliai eilė bus lygi nuliui. Tik kažkaip ministerija nesako apie eiles didžiuosiuose medicinos centruose. O juose eilės taip pat sumažės? Papildomai galima prisiminti chirurgines ir akušerines paslaugas. Iš regionuose besigydančių pacientų bus atimtos galimybės atlikti net gana nesudėtingas procedūras – apendicito ar išvaržos operacijas, o gimdymo galimybės arti savo namų bus labai sumažintos. Matant tokią informaciją, drąsiai galima teigti, kad ši reforma sveikatos paslaugų prieinamumą pablogins.

Kaip paskutinį ir svarbų mitą ministerija suformulavo teiginį, kad greitoji medicinos pagalba nutols nuo namų, o kaip atsvarą tokiam teiginiui ministerija pateikia faktą, kad po reformos greitosios pagalbos atvykimo laikas sutrumpės iki 15 min. mieste ir iki 25 min. kaime. Noriu priminti, kad greitosios medicinos pagalbos tarnyboms toks rodiklis taikomas jau daug metų ir jo laikomasi. Ministerija turėtų atidžiau skaityti jai vadovaujančio ministro įsakymus.

Be visų minėtų ministerijos sukurtų faktų ir mitų į akis krenta ir dar vienas punktas, kurį ministerija naudoja kaip vieną iš reformos įgyvendinimui svarbiausių akcentų. Ministerijos teigimu, po įvykdytos pertvarkos kiekvienoje savivaldybėje bus teikiamos kokybiškos svarbiausios sveikatos paslaugos, užtikrinančios skubią medicinos pagalbą 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę. Prie šio punkto net nesinori išsiplėsti ir plačiau komentuoti, nes jis yra absurdiškas. Nejaugi ministerija mano, kad šiuo metu gydymo įstaigos, teikiančios skubią medicinos pagalbą, savivaldybėse dirba tik nuo 8 iki 17 val. ir tik nuo pirmadienio iki penktadienio? Ir tik reforma, ministerijos teigimu, užtikrins, kad paslaugos būtų teikiamos visą parą? Mano manymu, šis paskutinis punktas gerai iliustruoja vaizdą, kokiais nieko nepagrįstais ir tariamais faktais disponuoja ministerija ir kaip ji yra pasiruošusi vykdyti pačią ligoninių tinklo pertvarką – su išgalvotais faktais, skaičiais ir stipriai stengiantis iškraipyti informaciją, sakant, kad dabar niekas nefunkcionuoja ir yra blogai, o po reformos viskas bus gerai.

 

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

 

Tai nėra politinė reklama. Tai neatlygintinai skleidžiamas įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas turintis valstybės politiko komentarus/nuomones/požiūrius.

Seimo narys E. Sabutis: „Stumdama“ ligoninių reformą, Sveikatos apsaugos ministerija iškraipo faktus ir klaidina visuomenę“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 10 May 2022 09:05:39 +0300
<![CDATA[Ž. Galimovas: ,,Ką konkrečiai Lietuvai atnešė gegužės 9-oji?"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/z-galimovas-ka-konkreciai-lietuvai-atnese-geguzes-9-oji https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/z-galimovas-ka-konkreciai-lietuvai-atnese-geguzes-9-oji Iš pradžių - didžiules represijas, okupacinės valdžios įsigalėjimą, masinius trėmimus ir daugybės nekaltų žmonių žūtis miškuose, bandant užsikabinti už paskutinio savo šalies laisvės susigrąžinimo šiaudo. Ir visa tai kai kas šiandien vadina Pergalės diena.
 

Vėliau (kai jau atkūrėme savo nepriklausomybę) - ši diena mums atnešė galimybę tapti stipriausio, civilizuoto, taikaus ir padoraus ekonominio ir politinio aljanso nare: būtent gegužės 9 dieną (1950 metais) Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas pristatė savo deklaraciją, kuri padėjo pamatus šiandieninei Europos Sąjungai, todėl šiandien švenčiama Europos diena.
 
Atrodo, viskas paprasta, bet kiekvienais metais gegužės 9-oji kelia labai daug aistrų. Todėl kreipiuosi į Pergalės dieną švenčiančius jonaviečius: suprantu, kad jei turite artimųjų, kurie žuvo antrojo pasaulinio karo metu, norite pagerbti jų atminimą, bet kodėl tai darote pagal putino padiktuotą logiką? Kodėl ne kaip civilizuotas vakarų pasaulis: gegužės 8 dieną pagerbiant VISUS (!) žuvusius kare ir lageriuose, tame tarpe - ir savo artimuosius, o gegužės 9 dieną švenčiant Europos vienybės ir solidarumo - Europos dieną?
 
Todėl nereikia pudrinti smegenų, kad Pergalės dienos minėjimas ar šventimas yra kažkokia neva pagarba žuvusiesiems - tai tik eilinis pasiteisinimas su tikslu iš tiesų pašlovinti sovietinius laikus, sumenkinti lietuvių ir kitų okupuotų tautų patirtas kančias sovietmečiu ir pademonstruoti komunistinę galybę, kuri, beje, jau pavirto į fašistinę silpnybę, besistengiančia, bet nepajėgiančia sunaikinti ukrainiečių tautos ir jos dvasios bei ryžto.

Žilvinas Galimovas

Ž. Galimovas: ,,Ką konkrečiai Lietuvai atnešė gegužės 9-oji?"

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 09 May 2022 13:07:39 +0300
<![CDATA[LGBT+ vaiko teta: „Galvojau, kad tas vaikas prasmegs skradžiai žemėn iš tos baimės“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lgbt-vaiko-teta-galvojau-kad-tas-vaikas-prasmegs-skradziai-zemen-is-tos-baimes https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lgbt-vaiko-teta-galvojau-kad-tas-vaikas-prasmegs-skradziai-zemen-is-tos-baimes „Pasmerktos tos visuomenės, kuriose vieni išsikelia aukščiau kitų“, – įsitikinusi LGBT+ vaiko teta Lina Plieniūtė. Jos asmeninė patirtis rodo, kad dalis LGBT+ tiesiog renkasi emigracijos kelią. Kartu su bendraminčiais įkūrusi nevyriausybinę organizaciją „Mamos už LGBTQ+ vaikus“, siekiančią padėti tėvams, ji pasidalijo asmenine patirtimi apie homoseksualaus sūnėno priėmimą, artimųjų reakcijas, pagalbos paieškas ir partnerystės įstatymą, kuris prisidėtų ne tik prie LGBTQ+ žmonių, bet ir jos pačios šeimos gerovės.

                     LGBT vaikų mamos prie Prezidentūros asmeninio archyvo nuotrauka

– Esate LGBT+ vaiko teta. Jūsų sūnėnas atsiskleidė per karantiną. Dažnai pasakyti šią tiesą apie save būna sudėtinga dėl artimųjų reakcijos, atstūmimo baimės. Kaip buvo šiuo atveju?

– Taip, karantino metu sužinojau, kad mano sūnėnas priklauso LGBTQ+ bendruomenei. Mano mamai buvo šokas, verkė, jai tai atrodė pasaulio pabaiga. Gal tokia jos reakcija buvo dėl to, kad anksčiau nepažinojo tokių žmonių, nebuvo asmeniškai niekada susidūrusi. Mano aplinkoje buvo tokių žmonių ir man žinia apie sūnėną buvo tokia natūrali.

Labai gaila, kad tuo metu negalėjau jo apkabinti ir pasakyti, kad viskas gerai, kad palaikau ir besąlygiškai myliu. Tik žinutėmis susirašinėjome, bet tai ne tas pats, kas susitikti gyvai, kai matai žmogaus emocijas. Dar ir dabar prisimenu mūsų visų pirmą susitikimą po šios žinios. Viskas vyko kavinėje, net nebeatsimenu, ką šventėme, tačiau įstrigo sūnėno vaizdas. Jis visas tirtėjo, rankos drebėjo pjaustant maistą. Aš galvojau, kad tas vaikas prasmegs skradžiai žemėn iš tos baimės, jaudulio, matyt, nuo to galvojimo, kaip su juo dabar elgsis artimieji. Buvo labai stiprios emocijos.

– Kai kurie jūsų šeimos nariai turėjo nueiti savo priėmimo kelią arba jį tebeeina?

– Mano šeimoje nevengdavome kalbų LGBTQ+ tema, visada pabrėždavau vaikams apie toleranciją, pagarbą. Pranešus vaikams žinią apie jų pusbrolį, paaiškėjo kad vienas iš mano sūnų labai priešiškai nusistatęs. Griežtai pasakė: „Aš su juo nešnekėsiu, aš su juo nebendrausiu, nesisveikinsiu, nesėdėsiu šalia“. Iš tikrųjų, kai susitikom, taip ir buvo – nesisveikino. Tai – skaudus momentas. Kažkada jis savo pusbrolio paklausė, kodėl jis toks, o šis grąžino klausimą atgal „O kodėl tu toks? Kaip aš nepasirinkau būti homoseksualus, tu nepasirinkai būti heteroseksualus“. Manau, negalima 100 proc. teigti, kad neapykanta, nepalaikymas kyla iš šeimos. Mūsų pavyzdys parodė – mes visi palaikantys, o vienas žmogus sureagavo kitaip. Dabar situacija šiek tiek pagerėjo, tačiau ir toliau sūnus nepalaiko LGBTQ+ žmonių.

Ne tik artima aplinka ne visuomet palaiko. Sūnėnas gyvena regione. Ten vyrauja kiek kitoks požiūris. Gyvena savo socialiniame burbule, bendrauja savo bendruomenėje. Yra buvę patyčių, bet šiuo metu nebe. Vis dėlto būtent dėl to jo nepriėmimo visuomenėje, jis pasirinko iš Lietuvos išvykti. Kita vertus, suprantu jį.

– Tokia situacija privertė paieškoti daugiau informacijos ir pagalbos gretose, kur žmonės dalijasi tomis pačiomis problemomis ir išgyvenimais?

– Taip, pradėjau ieškoti informacijos apie LGBTQ+ žmones palaikančias grupes, veikiančias Lietuvoje. Ir netikėtai pamačiau ar internetinę, ar televizijos laidą, kurioje kalbėjo tėvai, auginantys LGBTQ+ vaikus. Tarp jų buvo ir Rasa Račienė. Laidos metu Rasa užsiminė apie emocinės paramos grupę tėvams. Socialiniame tinkle susiradau Rasą Račienę ir pasiprašiau į tą grupę. Gavosi taip, kad labai natūraliai įsitraukiau į šią veiklą. O tuomet atsirado organizacija „Mamos už LGBTQ+ vaikus“. Viskas eina sava vaga. Jaučiuosi savo rogėse.

                                     Rasa Račienė ir Lina Plieniūtė asmeninio archyvo nuotrauka

– „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ gegužės 15 d., Tarptautinės šeimos dienos proga, organizuoja renginį „Visos šeimos svarbios“. Kokia jos pagrindinė žinutė? 

– Kadangi organizacija vienija įvairias mamas ir tėčius, auginančius LGBTQ+ vaikus, mums pasirodė labai aktuali tema – šeima. Taip kilo idėja gegužės 15 d., per Tarptautinę šeimos dieną, suorganizuoti renginį „Visos šeimos svarbios“. Nes šeima, kurioje santykiai yra pagrįsti pagarba, atsakomybe, meile – viena svarbiausių vertybių. Ir visai nesvarbu tada, kas toje šeimoje: santuoką sudariusi pora, o gal du žmonės, tiesiog kuriantys gyvenimą kartu, turintys vaikų ar jų neplanuojantys, tos pačios lyties ar vieniši tėvai, seneliai, auginantys anūkus – visi jie turi teisę vadintis šeima. Mes visi esame vienodai svarbūs.

Tad labai visus kviečiame gegužės 15 d., 14 val. susirinkti Katedros aikštėje ir švęsti meilę, įvairovę ir buvimą kartu. Tuo pačiu sudalyvauti meninėje instaliacijoje – performanse, kurio metu  visų dalyvių paprašysime susikibti rankomis ir susijungti į saugumą simbolizuojantį ratą, kuris saugos visas ŠEIMAS.

Manau, kad valstybė ir jos žmonės turi padaryti labai daug darbų tam, kad visos šeimos jaustųsi saugios ne tik šiame saugumą simbolizuojančiame rate.

– Vienas iš tokių svarbių darbų, kad visos šeimos jaustųsi saugios, yra Partnerystės įstatymas. Kuo jis prisidėtų prie įvairių šeimų gerovės?

– Kol kas sunku vertinti, koks bus Partnerystės įstatymo projektas. Vis dėlto galiu kalbėti per savo šeimos prizmę. Nesu susituokusi, su partneriu auginame du vaikus. Turiu sūnų iš pirmos santuokos. Man labai svarbus mano vaikų saugumas, jų gerovė, mano arba mano partnerio tam tikrų garantijų klausimas. Aišku, mes visada turime pasirinkimo galimybę susituokti. Partnerystės įstatymas man būtų labai gerai, manau. Jei kas atsitiktų mano partneriui, su juo auginami bendri vaikai ir mano sūnus iš pirmos santuokos jau turėtų kažkokias garantijas. 

Be to, tikrai nemažai vienos lyties asmenų šeimų augina vaikus. Manau, jiems šis įstatymas taip pat labai svarbus dėl vaikų saugumo. Juk oficialiai atsakingas tik biologinis vaiko tėvas ar mama, o partneris neturi jokių garantijų. Pvz., jei kas atsitiktų vienam partneriui, kitas neturėtų jokių teisių toliau auginti partnerio vaiką ir, tarkim, nebėra kitų artimųjų, tai vaikas gali atsidurti ir vaikų namuose. Tikrai svarbu įteisinti tokių porų santykius dėl jų pačių, dėl vaikų gerovės, saugumo. Manau, kad visi bus laimingesni, kai visi bus vienodai ginami.

– Neigiamai į tos pačios lyties santykius žiūrintys žmonės dažnai sako, kad LGBT+ žmonės jiems netrukdo, tačiau tegu nesireiškia viešai. Vis dėlto, kodėl svarbu problemas, su kuriomis susiduria LGBT+ bendruomenė, kelti garsiai?

– Kad kažko pasiektume, reikia kalbėti viešai, eiti ir ginti savo poziciją. Reikia atkreipti žmonių dėmesį, kad jie suprastų, su kokiais sunkumais susiduria šeimos, auginančios LGBTQ+ vaikus, arba jau suaugę žmonės, priklausantys LGBTQ+ bendruomenei. Juk kalbi apie savo teisę būti žmogumi, teisę jaustis oriai, teisę įsimylėti žmogų, teisę turėti garantijas. Mūsų visuomenėje dažnai vieni išsikelia aukščiau kitų, lyg jie vertesni turėti teises nei kiti. O taip neturėtų būti, nes tokios visuomenės pasmerktos.

Lietuvos žmogaus teisių centro inf. 

LGBT+ vaiko teta: „Galvojau, kad tas vaikas prasmegs skradžiai žemėn iš tos baimės“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 09 May 2022 10:18:03 +0300
<![CDATA[Liudas Mažylis. Strateginė „Rail Baltica“ reikšmė Europoje]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/liudas-mazylis-strategine-rail-baltica-reiksme-europoje https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/liudas-mazylis-strategine-rail-baltica-reiksme-europoje Rusijos pradėtas karas Ukrainoje privertė Europą bene rimčiausiai nuo Antrojo pasaulinio karo laikų susimąstyti apie savo saugumą. Neatskiriama saugumo dedamoji – transporto infrastruktūra, tačiau karybos ekspertai konstatuoja, kad ji Europoje, o ypač jos rytuose, iš tiesų dar nėra geriausios būklės. Todėl dabar, vykstant karui pačioje artimiausioje kaimynystėje, ES turėtų didinti finansavimą infrastruktūros gerinimo projektams. Gi pagal Europos infrastruktūros priemonę („Connecting Europe Facility“ – CEF) finansavimas buvo netgi sumažintas iki 1,7 mlrd. eurų. Svarbiausias mūsų regione – „Rail Baltica“ projektas. Nuolat buvo kalbama apie ūkinę jo reikšmę, tačiau primiršome, jog tai – dvigubos paskirties, ūkinės (ekonominės) ir saugumo (karinės) paskirties objektas. Pilnai jį užbaigus, pagerėtų mūsų ir kitų NATO valstybių karinis mobilumas reaguojant į krizines situacijas bei atsirastų lankstumo mezgant prekybinius ryšius, taip apeinant autoritarines valstybes (Rusiją ir Baltarusiją) dėl joms taikomų ES sankcijų. Todėl būtina teikti prioritetą didesniam finansavimui ir projekto spartesniam įgyvendinimui.

„Rail Baltica“ nuo 2026 metų turėtų sujungti Taliną, Pernu, Rygą, Panevėžį, Kauną, Vilnių ir Varšuvą, Lietuvoje šis ruožas tęsis 392 kilometrus. Esminis projekto tikslas – sujungti rytų ir vakarų Europą transeuropiniu transporto tinklu (TEN-T). Transeuropinis transporto tinklas yra Europos Sąjungos vykdomos politikos dalis, skirta sukurti bendrą transporto ekosistemą, tai yra plėtoti visos Europos geležinkelių linijų, kelių, vidaus vandens kelių, jūrų laivybos kelių, uostų, oro uostų ir geležinkelio terminalų tinklą. Pagal TEN-T politikos gaires iki 2030 m. Europos svarbiausios jungtys ir svarbiausi mazgai privalo būti užbaigti. Tad esminis „Rail Baltica“ iššūkis – užbaigti projektą laiku, pasiekti pilną funkcionalumą visoje „Rail Baltica“ geležinkelio linijoje (tai yra pilnai eksploatuoti 870 km) kuo ankstesniu įmanomu terminu.

Kalbant apie strateginę geležinkelių projekto svarbą, dar 2017 metais komunikatu „Karinio mobilumo gerinimas Europos Sąjungoje“ buvo sutarta užsitikrinti pajėgumą efektyviai ir laiku reaguoti į vidaus ir išorės krizes, stiprinant parengtį ir atsparumą. Be to, vykdomos iniciatyvos, kuriomis siekiama didinti civilinių ir karinių sričių sinergiją. Gera geležinkelių infrastruktūra pirmiausia turėtų veikti kaip atgrasymo priemonė, suteikianti spartesnį karinį mobilumą. O ir karo atveju ne tik keliais, bet ir geležinkeliais vykdoma logistika ir padalinių judėjimas sustiprintų gynybines grandis. Ilgą laiką vadinamasis „Suvalkų koridorius“ yra suprantamas kaip viena iš esminių strateginių lokacijų, kurią privalu yra stiprinti dėl iš Kaliningrado srities ir Baltarusijos kylančios grėsmės. „Rail Baltica“ esmingai papildytų „Via Baltica“ magistralės funkcijas. Lietuva karinio mobilumo projektams finansuoti gaus per 73 mln. eurų. Šios investicijos skirtos vieno iš magistralės „Via Baltica“ ruožo nuo Marijampolės iki Lenkijos sienos etapų ir geležinkelio krovos aikštelės Palemone statybai. Per tai „Rail Baltica“ ir jos infrastruktūros plėtra tampa ne tik civilinės, tačiau ir karinės reikšmės prioritetu.

Man, kaip Aplinkos komiteto nariui, tinka, kad geležinkelio statyba sutampa ir su Žaliojo kurso tikslais: kuo labiau sumažės automobilių plentuose, tuo būsime arčiau Europos žalinimo tikslų, o geležinkelių transportas visada prie to prisideda – beje, ir krizių atvejais.

Daugelis šių dalykų nėra nauji, tiesiog nubraukiame dulkes nuo senų dokumentų ir vėl juos perskaitome. O štai šiais metais patvirtintas naujasis Europos Sąjungos strateginis kompasas pateikė dar ambicingesnį veiksmų planą, kaip stiprinti ES saugumo ir gynybos politiką iki 2030 m. Strategijoje vienas iš pagrindinių prioritetų yra karinis mobilumas. Todėl jau dabar bus siekiama pagerinti karinio personalo, įrangos ir išteklių mobilumą ES viduje ir už jos ribų, pašalinant esamas infrastruktūros ir procedūrines kliūtis. Catherine Trautmann, Transeuropinio transporto koridoriaus Šiaurės jūra – Baltijos jūra koordinatorė, dar 2018 metais yra pareiškusi, kad „Rail Baltica“ galėtų gauti finansavimą iš ES gynybos biudžeto. Todėl dėl finansavimo, 2021–2027 m. ES daugiametės finansinės perspektyvos biudžete yra numatyta 1,69 mlrd. eurų karinio mobilumo gerinimui naudojant Europos infrastruktūros priemonę. Žinoma, apie 50 proc. projektinės veiklos turės finansuoti pačios narės, o ir pati suma kritikuojama kaip nepakankama. Tačiau konstatuojamas radikalus europinių institucijų logikos posūkis: jeigu iki šiol apie investicijas į gynybą buvo svarstoma vangiai, tai, Rusijai pradėjus invaziją Ukrainoje, požiūris jau visiškai priešingas.

Taigi, Lietuvą integravus į ES geležinkelių sistemą, ne tik bus greitai ir patogiai vežami keleiviai bei civiliniai kroviniai, bet ir bus užtikrintas NATO karinių dalinių ir karinės technikos gabenimai. Tam tikruose magistralės taškuose jau planuojamos karinės technikos logistikos aikštelės.

Šią savaitę Europos Parlamente rinkosi „Rail Baltica“ draugų grupė, kurios narys ir aš esu. Po šio susitikimo „Rail Baltica“ bendrosios Baltijos šalių įmonės „RB Rail AS“ vadovas ir valdybos pirmininkas Agnis Driksna pabrėžė, kad projekto įgyvendinimas pasiekė didelę pažangą ir artėja prie didelio masto statybų pradžios. Latvijoje pradėti pirmieji statybos darbai, įskaitant Rygos centrinį mazgą, Rygos tarptautinio oro uosto ruožą; iš viso Latvijoje turės būti nutiesta daugiau kaip 200 kilometrų trasos. Estijoje pradėtas Ulemiste jungtinio terminalo statybos darbų pirkimas. Labiausiai projekto įgyvendinimas yra pažengęs Lietuvoje. Palemone veikia intermodalinis terminalas, kuriame bus įrengtos dvejopos paskirties krovos rampos, atlikta europinės vėžės statyba iki Lenkijos, kuri dar bus rekonstruojama, kad traukiniai galėtų pasiekti projektinį greitį – iki 250 km/val. keleiviniams ir 120 km/val. krovininiams traukiniams. Baigtas teritorinis planavimas ir žemės išpirkimas nuo Kauno iki Latvijos sienos, vykdomas teritorinis planavimas Kauno – Vilniaus ruože. Prie Jonavos suprojektuotas tiltas per Nerį – vienas ilgiausių, 1,5 km ilgio, geležinkelio tiltų Baltijos valstybėse. Lenkija, pasak Lenkijos geležinkelių valdybos pirmininko Ireneuszo Merchel, jau yra nutiesusi trečdalį „Rail Baltica“ linijos. Svarbus objektas toje valstybėje – ilgų traukinių terminalas Elko mieste, taip pat ruožo Czyzew – Balstogė modernizavimas. O jungtis su Lenkija „Rail Baltica“ projektui ypač svarbi.    

„Rail Baltica“ projekto svarba savotiškai testuojama būtent šiomis dienomis. „LTG Cargo“ paskelbė apie bandomąjį važiavimą iš Kauno intermodalinio terminalo į Ukrainą kertant Lenkiją (o ne Baltarusiją). Tai reiškia, kad Lietuva, ateityje pasinaudodama nauja jungtimi su Lenkija, galės tapti centrine veikėja tarp Baltijos šalių ir net Suomijos. Dabar yra svarstoma dėl Ukrainos grūdų eksporto šiuo maršrutu. O balandžio 4 d. atidarytas naujas reguliarių tarptautinių gabenimų maršrutas iš Kauno intermodalinio terminalo į Duisburgą (Vokietija) irgi plečia bendradarbiavimo galimybes. Nauji pajėgumai leidžia ieškoti būdų, kaip padidinti krovinių srautus iš Vakarų ir Centrinės Europos šalių.

Pagaliau, „Rail Baltica“ simbolizuoja Baltijos šalių sugrįžimą į Europą – istoriškai, europinė vėžė šiose valstybėse buvo naudojama iki Antrojo pasaulinio karo.

 

Europos parlamento nario Liudo Mažylio biuro inf.

Liudas Mažylis. Strateginė „Rail Baltica“ reikšmė Europoje

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 02 May 2022 09:20:57 +0300
<![CDATA[Seimo narys E. Sabutis: „Civilinė sauga ir ekstremaliųjų situacijų suvaldymas turi tapti strateginiu tikslu“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-civiline-sauga-ir-ekstremaliuju-situaciju-suvaldymas-turi-tapti-strateginiu-tikslu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-civiline-sauga-ir-ekstremaliuju-situaciju-suvaldymas-turi-tapti-strateginiu-tikslu Rusijos veiksmai Ukrainoje tampa vis ciniškesni. Iš karo zonų pasiekiantys vaizdai tik įrodo, kad Kremliaus režimas Ukrainoje naudoja vis žiauresnes priemones, bombarduoja ar apšaudo ne tik strateginius objektus, bet nusitaiko ir į civilinę infrastruktūrą, žiauriai, ciniškai žudo civilius beginklius žmones – iš esmės vykdo ukrainiečių tautos genocidą.

Žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės organizacijos jau oficialiai skelbia, kad aptinka įrodymų apie Rusijos kariuomenės įvykdytus karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui prieš Ukrainos civilius. Paskutiniai mus pasiekę vaizdai iš atkovoto Bučos miestelio su aptiktomis masinėmis kapavietėmis ir šimtais brutaliai nužudytų civilių – akivaizdus rusų pajėgų vykdomo genocido Ukrainoje pavyzdys.

Selektyvios ir į įvairius Rusijos sektorius nukreiptos sankcijos neveikia taip, kaip norėtų Europos Sąjungos valstybės ir kitas civilizuotas pasaulis. Esamų ir naujai įvedamų sankcijų paketai rusų neatgraso ir yra akivaizdžiai per švelnūs bei neatitinka Maskvos daromų nusikaltimų Ukrainoje lygio. Suprantama, kad sankcijų taikymas yra ilgalaikis procesas, kurio rezultatų, deja, bet tenka palaukti. Tuo metu Maskva atsitraukia nuo Kijivo ir kitų šiaurinių Ukrainos regionų, telkdama visus savo karinius pajėgumus Ukrainos rytuose ir ruošdamasi dar didesniems kariniams veiksmams bei tolimesniam civilinių objektų naikinimui, beginklių žmonių masinėms žudynėms.

Girdint ar matant tokias žinias iš karo niokojamos Ukrainos, natūralu, kad nerimo nuotaikos lydi ir Lietuvos gyventojus. Šiuo metu dažnas pagalvoja apie tai, ką su savimi reikėtų turėti, ką pasiruošti iš anksto, bei kas ne mažiau svarbu – kaip elgtis ir kur slėptis. Atsakymų gyventojai ieško valstybinių institucijų oficialiai paskelbtose informacijose. Deja, bet kaip reikėtų elgtis gyventojams nelaimės atveju, iki galo nežino ir pačios vyriausybinės institucijos. Užuot nubrėžusi aiškias kryptis, nuramindama visuomenę ir pateikdama tikslų planą, šios dažniausiai atsako, kad baimintis Lietuvoje nėra ko – kol kas akivaizdžių grėsmių nekyla.

Pasikeitus geopolitinei situacijai ir valstybei susiduriant su vis naujomis grėsmėmis – tiek civilinei saugai, tiek šalies institucijų pasirengimui reaguoti į ekstremaliąsias situacijas reikalingas ypatingas dėmesys. Pastaraisiais metais efektyviam planavimui ir veiksmingam ekstremaliųjų situacijų valdymo pasirengimui buvo skirta labai mažai dėmesio. Tai pabrėžia ir savivaldybės – civilinė sauga daug metų buvo užmiršta, todėl šiuo metu tiesiog būtina didinti finansavimą. Būtent papildomo finansavimo ir esminio dėmesio stoka šiam klausimui nulėmė tai, kad kol kas civilinė sauga mūsų valstybėje nėra prioritetinė sritis, nors kaip parodo karo veiksmai Ukrainoje – didesnis dėmesys civilinei saugai lemtų mažesnes aukas ir gyventojų kančias.

Efektyvių žingsnių išjudinti pokyčius šioje srityje ir pakrutinti sustabarėjusias institucijas nesugebėjo net COVID-19 viruso sukelta pandemija. Ir tik dabar susizgribta ir pradėta aiškintis tikrąją civilinės saugos padėtį visoje šalyje – startavo gyventojų apsaugos priemonių inventorizacija ir pradėti skelbti slėptuvių bei kolektyvinių apsaugos statinių sąrašai.

Tenka pripažinti, kad ekstremalių situacijų suvaldymo planai ir civilinė sauga pastaraisiais metais buvo podukros vietoje. Tai įrodo ir paskutiniai Vidaus reikalų ministerijos pranešimai, sakantys, kad kolektyvinės apsaugos statinių, skirtų žmonių priedangai nelaimės atveju, užtektų tik 40 proc. šalies gyventojų, likusieji galėtų slėptis rūsiuose, požeminėse aikštelėse. Ekstremalių situacijų metu priedangos ieškoti rekomenduojama kolektyvinės apsaugos statiniuose – mokyklose, darželiuose, arenose. Bet ar tokie pastatai tikrai saugūs? Okupantų veiksmai Ukrainoje atskleidžia, kad jie kaip tik taikosi į tokius objektus, nes žino, jog juose nuo karo veiksmų ir slepiasi civiliai gyventojai.

Kad tokie nuogąstavimai nėra laužti iš piršto ir pasirengimas atremti ekstremaliąsias situacijas nėra pakankamas, kalba ne tik politikai, bet tokius teiginius pagrindžia ir Valstybės kontrolė. Dar vasario mėnesį buvo paskelbtas šios institucijos atliktas auditas, kuriame juodu ant balto konstatuota – Lietuva nėra galutinai pasiruošusi pavojams. Aukščiausioji audito įstaiga priekaištų turėjo tiek vietos, tiek centrinei valdžiai. Net Vyriausybės suburta Ekstremalių situacijų komisija, pasak audito, yra gana neveiksni, nes ši komisija iki šiol teikia abstrakčius siūlymus.

Nustatyta, kad ne visos šalies savivaldybės ir net atsakingos institucijos tinkamai pasirengusios didelės rizikos pavojams. Trūksta aiškumo apie pasiruošimą, veiksmų plano, bendradarbiavimo. Auditoriai nustatė, kad Ekstremalių situacijų plane nesuplanuoti valdymo veiksmai, neįtrauktos tokios rizikos, kaip kibernetinės atakos, masiniai neramumai, teroristiniai išpuoliai ir net pavojus valstybės saugumui. Papildomai norisi pažymėti, kad karo veiksmai Ukrainoje atskleidė ir kitas – iki tol mažiau dėmesio sulaukusias – aplinkybes. Ypatingą dėmesį reikėtų papildomai sutelkti ir į masinę gyventojų evakuaciją, jos organizacinius ir kitus iššūkius. Ši problema labai tampriai susisiekia su jau esama ir, deja, nepakankama kelių infrastruktūra, todėl šis klausimas turi būti sprendžiamas ne tik Vidaus reikalų ministerijos koridoriuose, bet įtraukiant ir kitas – Susisiekimo, Finansų – ministerijas.

Įdomiausia yra tai, kad Vidaus reikalų ministerija net neprieštaravo Valstybės kontrolės ataskaitai ir akcentavo, kad ministrės Agnės Bilotaitės vadovaujamą Vyriausybės ekstremaliųjų situacijų komisiją planuojama apskritai keisti.

Tam, kad ištaisytų problemas, kurias nurodė auditoriai, VRM planuoja teikti atitinkamus teisės aktų projektus Seimui. Viena iš esminių pataisų turėtų būti naujo vieneto steigimas – Krizių valdymo centras užtikrintų sistemingas galimų pavojų ir grėsmių rizikos analizės vykdymą, taip pat koordinuotų visų atsakingų institucijų veiksmus, nes iki šiol tai nedaroma.

Iš esmės tampa aišku, kad dėmesys civilinei saugai – pavėluotas, apie problemą pagalvojama tik tada, kai nutinka nelaimė.

Visgi norisi tikėtis, kad Lietuvoje ekstremalių situacijų nebus ir nereikės aktyvuoti, kad ir braškančių civilinės saugos planų. Vis dėlto ruoštis reikia, turime aiškiai identifikuoti didelės ir labai didelės rizikos pavojus ir tinkamai suplanuoti jų suvaldymo priemones, kad ir truputėlį vėluojant. 

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

Tai nėra politinė reklama. Tai neatlygintinai skleidžiamas įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas turintis valstybės politiko komentarus/nuomones/požiūrius.

Seimo narys E. Sabutis: „Civilinė sauga ir ekstremaliųjų situacijų suvaldymas turi tapti strateginiu tikslu“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 07 Apr 2022 14:56:03 +0300
<![CDATA[Seimo narys E. Sabutis: „Sveikatos apsaugos ministre, nekaltinkit opozicijos, o pradėkit kalbėti faktų kalba“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-sveikatos-apsaugos-ministre-nekaltinkit-opozicijos-o-pradekit-kalbeti-faktu-kalba https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-sveikatos-apsaugos-ministre-nekaltinkit-opozicijos-o-pradekit-kalbeti-faktu-kalba Sausio pabaigoje kreipiausi į sveikatos apsaugos ministrą dar kartą prašydamas pateikti tikslią ir detalią informaciją apie ministerijos planuojamą sveikatos sistemos reformą. Priminsiu, kad tuo metu dar nebuvo karo Ukrainoje, o politinės problemos Lietuvoje daugiausiai buvo susijusios su augančiomis šildymo, dujų ir elektros kainomis bei rekordine infliacija. Ministerijos atsakymą gavau pavėluotai, praėjus teisės aktuose nustatytam maksimaliam terminui. Visiškai suprantu, kad būtent šiuo metu ministerijai labiau rūpi kiti klausimai, taip pat ir klausimai dėl karo Ukrainoje, nei atsakymų rašymas eiliniam Seimo nariui. Tačiau pusantro mėnesio užtrukęs atsakymas mane, švelniai tariant, nuliūdino.

Prieš pradėdamas analizuoti atsakymą apie numatomą sveikatos reformą, noriu labai aiškiai pabrėžti kelis, mano manymu, labai svarbius akcentus apie opozicinę partiją.

Pirma, apie mūsų, kaip opozicinės partijos požiūrį į šią bei kitas reformas. Nesame ir niekada nebuvome reformų priešininkai tik dėl to, kad jas siūlo viena ar kita politinė jėga. Taip, šiuo metu esame opozicijoje, tačiau nuo pat pirmos dienos sakėme ir kartojame – mes esame konstruktyvi opozicija. Mūsų pozicija nesikeičia – kiekvienu atveju gilinamės į siūlomų pokyčių turinį, analizuojame, ar tai atitinka mūsų partijos pozicijas, ir supratę, kad nematome esminių prieštaravimų – remiame tokias iniciatyvas.

Antra, mūsų opozicinė partija neišnaudoja karo Ukrainoje kaip priemonės savo politiniams tikslams pasiekti. Mes smerkiam rusiškojo fašizmo agresiją Ukrainoje, smerkiam rusiškojo fašizmo vykdomą genocidą prieš taikius Ukrainos gyventojus. Palaikom visas Lietuvos ir viso demokratinio pasaulio iniciatyvas dėl sankcijų agresoriui, dėl karinės ir humanitarinės pagalbos Ukrainai. Apie tai nuo pat pirmų agresijos akimirkų pasisakėme aiškiai ir nedviprasmiškai, ši pozicija yra nekintanti.

O dabar grįžkime prie numatomos sveikatos reformos, kuri ir toliau kelia nemažas aistras tarp visų Lietuvos žmonių – nuo gyvenančių regionuose ir ten dirbančių savivaldos politikų, medikų iki Seimo narių. Kaip ir minėjau, mes esame konstruktyvi opozicija ir visada stengiamės įsigilinti ir suprasti kiekvienos siūlomos reformos esmę. Štai čia ir susiduriame su didžiausia problema, nes daugiau nei metus ministerija nesugeba aiškiai sudėlioti reformos turinio.

Metus laiko stengiuosi iš esmės „išlupti“ ką nors konkretaus apie Sveikatos ministerijos plačiai skelbiamą reformą. Ministerija metus laiko kartoja, kad Lietuvos žmonių sveikata yra prasta, kad Lietuvos žmonės vis dar per retai kreipiasi į šeimos gydytojus, per retai tiriasi profilaktiškai, skiria nepakankamą dėmesį sveikatos prevencijai, o visuomenės sveikatos priežiūra vis dar yra neefektyvi. Su tuo negalima ir nereikia ginčytis, nes tai yra pagrindžiama ilgamečių tyrimų duomenimis, palyginimais su kitomis ES ir Bendrijai nepriklausančiomis išsivysčiusiomis Europos šalimis. Ministerija daro išvadą, kad būtina plėsti pirminę sveikatos priežiūrą, užtikrinti, kad gyventojai medicinines konsultacijas gautų kuo greičiau ir kuo didesne apimtimi, kad būtų plečiama sveikatos prevencija ir visuomenės sveikatos apsauga. Šioms išvadoms niekas ir niekada neprieštaravo, nes pasakius, kas yra negerai, reikia pasakyti, kaip konkrečiai ruošiamasi šią situaciją ištaisyti. Šioje vietoje ir prasideda problemos bei nesutarimai.

Taigi, pradėkime dekonstruoti ministerijos atsakymą.

Ministerija pabrėžia, kad numatomai sveikatos reformai ES struktūriniuose fonduose papildomai yra numatyti 711 milijonų eurų. Paprašiau pateikti bent jau išklotinę, kuriais metais ir kiek lėšų iš šio finansavimo planuojama panaudoti. Atsakymas labai trumpas ir nekonkretus, nes ministerija planuoja iki 2023 metų pasirašyti sutarčių dėl 40 proc. šių lėšų, o dėl likusių 60 proc. sutartys bus pasirašytos iki 2025 metų pabaigos. Sutarčių vykdomo laikotarpis – 2 metai. Ir tai buvo viskas, ką ministerija sugebėjo atsakyti. Tiek to konkretumo. Kiek, kokių lėšų bus skirta, kuriai sveikatos įstaigai, kas konkrečiai bus su jomis daroma? Ministerija neatsako.

Ministro klausiau dėl per didelio lovų skaičiaus ligoninėse ir kokiais tyrimais bei dokumentais grindžiamas poreikis jas mažinti. Atsakydamas į šį klausimą, ministras vėl ir vėl remiasi 2018 metais EBPO atliktu tyrimu, kuriame nustatyta, kad Lietuva kartu su Vokietija, Austrija ir Vengrija lieka tarp ES valstybių, turinčių didžiausią lovų skaičių. Tačiau toliau savo atsakyme ministras visiškai susivelia ir susidaro įspūdis, kad atsakant į šį klausimą tiesiog buvo padrikai sudėlioti sakiniai, visiškai nesigilinant į jų turinį ir loginę seką. Jeigu rašoma, kad pagrindinė žinutė yra ta, kad reikia toliau racionalizuoti stacionarines paslaugas ir MAŽINTI LIGONINIŲ TINKLĄ, kodėl toliau ministras akcentuoja, kad „vykdant gydymo įstaigų tinklo pertvarką, neplanuojama nieko naikinti“? Šiuo atveju „mažinti“ ir „naikinti“ man reiškia tą patį, o ministras sako, kad ne – nereiškia. O ką tai tada reiškia? Taip pat ministras sako, kad lovų skaičius ligoninėse yra per didelis, ir šalia to teiginio – iš karto sako, kad Lietuvos sveikatos sistema vis dar teikia pirmenybę gydymui ligoninėse. Ta prasme, mes labai dažnai gydomi ligoninėse, tačiau jose vis dar per daug laisvų lovų? Vien iš šių dviejų pavyzdžių akivaizdžiai matoma, kad ministerija ir ministras patys painiojasi savo argumentuose ir atsakydami nepaiso elementarios logikos. Tikrai nesinori kaltinti ministerijos ir ministro melavimu, tačiau norisi, kad ministras prieš pasirašinėdamas raštus bent jau pasidomėtų, kas juose yra išdėstyta, nes tai ne tik nepagarba eiliniam Seimo nariui – tai nepagarba pačiam ministrui, kuriam greičiausiai tokie raštai pakišami pasirašymui ir pasakoma, kad čia viskas gerai, pasirašykite greičiau. Ne, gerbiamas ministre, negerai. Gerbiamas ministre – geriau jau Jūs paskaitytumėte ir labiau įsigilintumėte, ką Jūsų vardu Seimui atsako Jūsų pavaldume esantys ministerijos valdininkai, nes jie net nesugeba suprasti, kad rašant raštus reikia vadovautis bent jau elementariais logikos dėsniais.

Kadangi ministerija, pristatydama reformą, teigia, kad vis tik ligoninių tinklą reikia „mažinti“, paklausiau, kurios konkrečiai įstaigos numatomos „mažinti“, apie kokį etatų skaičių kalbama, kiek ministerija planuoja sutaupyti. Na, paklausiau apie vieną, o ministerija atsako apie planuojamus mažinti aktyvaus gydymo ir dienos chirurgijos bei dienos stacionaro atvejų skaičius iki 2030 metų. Ir nurodo, kad sutaupys įspūdingą 1,4 milijardo eurų sumą, kurią galima bus nukreipti ambulatorinėms paslaugoms ir anksčiau minėtoms (planuojamos sumažinti) paslaugoms geriau apmokėti. Šiuo atveju stebina ministerijos pavartotas išsireiškimas „galima būtų panaudoti“. Ar tai reiškia, kad ministerija dar nežino, ar panaudos, ar ir vėl kažką ne taip suprantu. Galiu dar ir dar kartą kartoti paprastą tiesą: jeigu nori, kad tave suprastų taip kaip nori, tai taip ir reikia pasakyti, vengiant dviprasmybių ar neaiškumų.

Ministerija nepaliaudama akcentuoja, kad stiprins ambulatorinę priežiūrą ir dienos stacionaro paslaugas. Paprašiau konkrečiai pateikti duomenis – kas, kaip ir kada bus daroma. T. y. norėjau pasidalyti su visų savivaldybių gyventojais duomenimis, kada ir kokie konkretūs pokyčiai jų laukia sveikatos priežiūros srityje. Užuot pateikusi duomenis, ministerija atsakė, kad apklausė savivaldybes, ko gi norėtų jos, ir su džiaugsmu mane informavo, kad visos savivaldybės pateikė savo atsakymus. Šią informaciją ir taip žinojau, nereikėjo vargintis. Tačiau ministerija atkakliai nesiruošia „vargti“ atsakyti konkrečiai. O „konkrečius“ atsakymus ministerija pateikia, pavyzdžiui, tokius: Jonavos rajono savivaldybė taip pat pateikė savo matymą, kokių pokyčių rajono sveikatos sistemoje tikėtųsi iš ministerijos. Į tai viceministrė sugebėjo atsakyti elektroninių laišku, kad numatomi pokyčiai per maži, neatitinka ministerijos sumanytos reformos. Bėda tokia, kad nei ši, nei kitos savivaldybės, nei Seimo nariai iki šiol nežino, kokios gi pagaliau tos reformos apimtys, o nežinodami, kažkaip ir nesugeba pataikyti į ministerijos valdininkų norus. Nei savivaldybėms, nei Seimo nariams iki šiol ministerija taip ir nesugeba argumentuotai pateikti atsakymų.

Ministerija ne kartą pabrėžė, kad savivaldybės turi laisvą pasirinkimą nesutikti su reforma, neprisijungti prie jos, atitinkamai jos neturėtų tikėtis ir PAPILDOMO finansavimo. Žinodamas tokią ministerijos poziciją, paklausiau, ar ministerija planuoja tokioms savivaldybėms ir jų valdomoms sveikatos priežiūros įstaigoms numatyti kitokius veiklos finansavimo kriterijus, ar neplanuoja, ir ar keis finansavimo apimtis? Ir vėl, atsakymas yra daugiau nei lakoniškas – tai priklausys nuo Vyriausybės nutarimo. Pakeis finansavimo kriterijus – bus kitoks finansavimas. Kaip ir anksčiau – ne tokio atsakymo laukiau. Rajonuose dirbantys medikai jau dabar nori žinoti ir suprasti, kas konkrečiai jų laukia. Nepamirškime, kad ne viena savivaldybė turi specialias jaunųjų medikų pritraukimo į regionus programas. Ką tokios savivaldybės dabar turi jiems sakyti?

Kadangi ministerija aiškiai akcentuoja, kad minima reforma neturės įtakos nei viešajam administravimui, nei teisinei sistemai, nei administracinei naštai, paprašiau plačiau ir argumentuotai pagrįsti tokią ministerijos nuomonę, nes man visiškai akivaizdu, kad ligoninių tinklo mažinimas, greitosios medicinos pagalbos sistemos centralizavimas ir jos sutelkimas būtent valstybės rankose, įsteigiant vieną įstaigą, visiškai naujo pacientų pavežėjimo modelio kūrimas kartu su keliomis ministerijomis ir savivalda, ir taip toliau – tikrai turės įtakos viešajam administravimui, teisinei sistemai ir administracinei naštai. Ministras lakoniškai atsakė, kad buvo užpildytas klausimynas ir padaryta išvada, kad ne – jokio poveikio nebus. Deja, ministras nepasivargino pridėti nei klausimyno, nei atsakymų, todėl teliks patikėti, kad nebus. Spręskite patys, ar tikrai galima tuo patikėti.

Visiškai akivaizdu, kad pradėjus reformą ir pradėjus mažinti ligoninių tinklą bei mažinti ligoninių skyrių skaičių, o daugelyje savivaldybių pradėjus PLĖSTI ambulatorinių paslaugų apimtis, reikės pasirūpinti darbo netekusiais medikais, o į naujai steigiamas darbo vietas priimti naujus arba perkvalifikuotus medikus. Kadangi ministerija užsimojo reformuoti tokią svarbią sritį, tai tikėjausi, kad ji jau turi konkrečius paskaičiavimus, kokie medikai darbo neteks, kokius medikus bus galima perkvalifikuoti, kiek sveikatos mokslų universitete reikės papildomų studentų ar studijų krypčių, norint įvykdyti šią reformą. Deja, čia ministerija net nesivargino apsimesti, kad šiuo klausimu rūpinasi. Tiesiai šviesiai atsakė, kad „šiuo metu konkrečių skaičių pateikti negali, nes atsakymas priklauso nuo daugelio aplinkybių“, „kad toks poreikis gali būti be konkrečių skaičių detalizavimo, ir kad ši aplinkybė Sveikatos apsaugos ministerijai yra žinoma (tikėtina)“. Atkreipkite dėmesį, kad žodį „tikėtina“ pavartojo pati ministerija. Tai yra tikėtina, kad ministerija šią aplinkybę žino? Taip pat tikėtina, kad ji šios aplinkybės nežino? Na, man lygiai taip pat tikėtina, kad ministerija daug ko nežino, o labiausiai tikėtina, kad ministerijai tai nerūpi. Kol kas iš viešų pareiškimų ir ne tokių viešų pokalbių susidarė įspūdis, kad ministerijai labiausiai rūpi bet kokiomis priemonėmis kaip nors įsisavinti tuos 711 milijonų eurų ES paramos.

Išvada peršasi akivaizdi – ministerija arba pati nežino, ką, kaip ir kada reformuos, nes į šiuos konkrečius klausimus daugiau nei metai nesugebu gauti nors kiek aiškesnių atsakymų, arba ministerija puikiai viską žino, tačiau jos planai yra per daug skausmingi regionuose gyvenantiems Lietuvos piliečiams, todėl nenorima jiems atsakyti. Gaila, kad papildomai yra įtraukiamas Seimo Sveikatos komiteto reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas, kuris viešai posėdžio metu visiškai nesismulkindamas ir aiškiai pasako, kad jeigu visa reformos apimtis būtų pristatyta Seimo nariams, tokia reforma niekada nesulaktų mūsų palaikymo, todėl lengviau yra ją daryti po truputį, po gabaliuką. Tai jis aiškiai pasakė, kai buvo svarstomas greitosios medicinos pagalbos reforma, ją centralizuojant. Komiteto pirmininkas aiškiai pasakė, kad reforma ir toliau bus vykdoma būtent taip.

Opozicijos nariai jau kelias savaites sako valdantiesiems, kad mes jau gyvename pasikeitusioje realybėje, kad karas Ukrainoje lemia didelį nuo karo bėgančių Ukrainos moterų, vaikų skaičių, kad visiems jiems anksčiau ar vėliau reikės mūsų valstybės sveikatos sistemos pagalbos, ir kad dabar planuoti ligoninių tinklo mažinimą yra mažų mažiausiai neatsakinga ir netoliaregiška. Skaudžiausia yra tai, kad opozicijos nariai pradedami labai brutaliai tildyti, deja, naudojant rytų kaimyno cinišką retoriką. Mus vadina nusikalstančiais prieš valstybę, klausiama, kokioms interesų grupėms mes tarnaujame. Esu įsitikinęs, kad visų sąmoningų Seimo narių vienintelė interesų grupė, kuriai jie atstovauja – tai Lietuvos žmonės, o rūpindamiesi visų jų interesais mes nenusikalstame prieš valstybę. Visų mūsų tikslas – Lietuvos piliečių saugumas, gerovė ir sveikata. 

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

 

Tai nėra politinė reklama. Tai neatlygintinai skleidžiamas įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas turintis valstybės politiko komentarus/nuomones/požiūrius.

Seimo narys E. Sabutis: „Sveikatos apsaugos ministre, nekaltinkit opozicijos, o pradėkit kalbėti faktų kalba“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 25 Mar 2022 10:40:21 +0200
<![CDATA[Reikalaujama pašalinti „pavojingą“ ligoninių reformą iš Seimo darbų programos]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/reikalaujama-pasalinti-pavojinga-ligoniniu-reforma-is-seimo-darbu-programos https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/reikalaujama-pasalinti-pavojinga-ligoniniu-reforma-is-seimo-darbu-programos Seimo narių grupė užregistravo pasiūlymą dėl Seimo pavasario sesijos darbų programos. 

„Jau aišku, kad dėl Rusijos agresijos Ukrainoje mūsų sveikatos sistema gali susidurti su didele įtampa ir problemomis, susijusiomis su pagalba į mūsų šalį atvykstantiems ukrainiečiams. Tokiomis aplinkybėmis Vyriausybės noras žūtbūt „stumti“ gydymo įstaigų tinklo pertvarką, naikinti ligonines ir mažinti lovų skaičių atrodo ne tik nesuprantamas, bet ir pavojingas“, – sako pasiūlymą dėl darbotvarkės parengęs Eugenijus Sabutis. 

„Šios nepaprastosios padėties laikotarpiu forsuoti neišdiskutuotą ir daug kritikos sulaukiančią Sveikatos apsaugos ministerijos parengtą sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarką netikslinga. Valdžia planuoja naikinti ligonines, mažinti lovų skaičių jose. Kam to reikia? Gydymo paslaugos turi būti užtikrintos ir prieinamos visoje Lietuvos teritorijoje. Esamas ligoninių tinklas gali priimti didelį skaičių nukentėjusiųjų nuo karo asmenų. Didėjant humanitarinei krizei Ukrainoje, neatmestina, kad mūsų sveikatos sistema gali susidurti su dideliu poreikiu suteikti medicinines paslaugas karo pabėgėliams, skirti vietų reabilitacijai po gydymo“, – įspėja parlamentaras. 

„Vyriausybė galimai neįvertino visų įmanomų scenarijų. „Paleidus“ sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarką, įvairiuose Lietuvos regionuose gali pritrūkti ne tik gydytojų ar medicinos specialistų, bet ir gydymui skirtų įstaigų – paslaugos bus nebeprieinamos ne tik bėgantiems nuo karo, bet ir Lietuvos piliečiams. Pertvarka skaudžiai palies medicininės reabilitacijos paslaugas. 

Šiuo metu tvyro visuotinis nerimas, neapibrėžtumas, abejonės dėl deklaruojamų reformos tikslų ir siekių – ne tik tarp medikų, bet ir visuomenėje. Numatoma naikinti ne vieną rajoninę ligoninę, atskirus skyrius gydymo įstaigose. Pavyzdžiui, naikinant paros chirurgijos paslaugas, neliks ir priėmimo skyrių, budinčių chirurgų ar pediatrų. Rajonuose neliks vaikų, akušerinių, terapinių skyrių, o pacientams teks vargti keliaujant į didmiesčių ligonines. Ne tik Lietuvos piliečiai, bet ir nuo karo nukentėję ukrainiečiai gali būti priversti važinėti po Lietuvą, ieškodami artimiausios gydymo įstaigos“, – įspėja E. Sabutis. 

Parlamentaras piktinasi Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) laikysena. 

„SAM manipuliuoja įtartinais skaičiais ir vengia atskleisti visą informaciją apie reformą. Pažeisdama visus galiojančius teisės aktus dėl privalomų atsakymo terminų, ministerija tik prieš pat darbų programos svarstymą Seime atsiuntė atsakymą į mano dar sausio mėnesį išsiųstus klausimus, bet ir iš jų mažai naudos – jie lakoniški ir aptakūs. Argumentuotų paaiškinimų vis dar nėra, net ir gavus SAM raštą - tai arba ministerija jų neturi, arba nenori jų atskleisti. Reiškia, turi ką slėpti“, – konstatuoja Seimo narys E. Sabutis. 

Siūlymą išbraukti „nevykusį“ projektą iš Seimo darbų programos drauge su E. Sabučiu teikia Tomas Bičiūnas, Liudas Jonaitis, Vidmantas Kanopa, Orinta Leiputė, Gintautas Paluckas, Algirdas Sysas ir Kęstutis Vilkauskas.

Reikalaujama  pašalinti „pavojingą“ ligoninių reformą iš Seimo darbų programos

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 16 Mar 2022 12:20:29 +0200
<![CDATA[Žilvinas Galimovas: „Oбращаюсь к русскому народу“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/z-galimovas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/z-galimovas OБРАЩАЮСЬ К РУССКОМУ НАРОДУ

Ваш диктатор и весь режим вокруг него лгут Bам. В настоящее время на Украине идет кровопролитная война, в которой нет победителей - гибнут и украинцы, и русские, гибнут и простые невинные люди. Это не спец. военная операция, о которой Bам часто повторяет Путин, Лавров или другая сволочь с кровью испачканными руками. Путин послал солдат - Bаших мужчин, детей, братьев, внуков - на войну против мирного, прекрасного, братского славянского народа. Вам говорят, что это демилитаризация и денацизация Украины, но украинцы Bам не враги - это братский народ, который не имеет военных претензий к России и хочет жить в мире и с вами, и с нами.

Самая большая беда в том, что вы всего этого не понимаете, потому что на протяжении многих лет средства массовой информации, задушевные Кремлем, показывают Bам ложь, оправдывающую зверские действия Путина перед вами. На самом деле именно Путин в 2008 году напал на Грузию и оккупировал часть ее территории, в 2014 году в Донбассе и Луганске взял контроль, обманув Bас будто это была воля здешних русскоязычных граждан. А сейчас введена армия и бомбардирует всю Украину. Бомбят не военные объекты, а жилые дома, многоэтажные дома, больницы а этой ночью - даже атомная электростанция в Запорожье.

Дорогие россияне, где бы Bы ни были - в России, в Литве или в любой другой точке мира - ПРИХОДИТЕ В СЕБЯ! Я умоляю Bас, ради Бога. Вы, русская нация, замечательные и душевные люди, у Bас замечательные традиции, культура, отличное чувство юмора. Но теперь во всем мире Bы ассоциируетесь с нацией, которая напала и убивает невинных людей на Украине - не только военных но и женщин, детей, пожилых людей. И виноват в этом только Путин! Не Запад, не Зеленский. Виноват Путин! И это не остановится, пока Bы этому не посопротивляетесь.

Знаю, что то, что здесь написано, для Bас непонятно, возможно, даже невероятно, что информация в этом тексте рушит все Bаши представления о реальности, но Bы должны поверить этому. Иначе Путин уничтожит не только Украину или другие Европейские страны, но и Вас, Ваш народ. А если Вы до сих пор не верите, то по крайней мере матери всё это поймут, когда трупы их сыновей вернутся в Россию или они просто исчезнут, потому что Кремль скрывает от Вас эту информацию, чтобы Bы не поняли, что действительно происходит.

Tiems, kas nesupranta rusų kalbos, pridedame ir Ž. Galimovo tekstą lietuvių kalba.

Kreipiuosi į rusų tautą

Jūsų diktatorius ir visas aplink jį esantis režimas Jums meluoja. Šiuo metu Ukrainoje vyksta kruvinas karas, kuriame nugalėtojų nėra - miršta ir ukrainiečiai, ir rusai, miršta paprasti niekuo dėti žmonės. Tai ne spec. karinė operacija, ką nuolat Jums kartoja Putinas, Lavrovas ar kiti krauju savo rankas susitepę niekšai. Putinas pasiuntė karius - Jūsų vyrus, vaikus, brolius, anūkus - į karą prieš taikią, gražią brolišką slavų tautą. Jums sako, kad tai Ukrainos demilitarizavimas ir denacifikavimas, bet ukrainiečiai Jums ne priešai - tai broliška tauta, kuri neturi jokių karinių pretenzijų Rusijai ir nori gyventi taikoje tiek su Jumis, tiek su mumis.

Didžiausia bėda, kad Jūs viso to nesuprantate, nes daugybę metų Kremliaus režimo valdoma užsmaugta žiniasklaida Jums rodo melą, kuris prieš Jūsų akis pateisina žiaurius Putino veiksmus: iš tikrųjų tai 2008 metais būtent Putinas atakavo Gruziją ir okupavo dalį jos teritorijų, 2014 metais perėmė kontrolę Donbase ir Luhanske, apgaudamas Jus neva ten buvusių rusakalbių piliečių išreikšta nepriklausoma valia, o dabar įvesta kariuomenė ir bombarduojama visa Ukraina. Bombarduojami ne kariniai objektai, o gyvenamieji namai, daugiabučiai, ligoninės, o šiąnakt - netgi atominė elektrinė Žaporižėje.

Mieli rusai, kad ir kur bebūtumėte - Rusijoje, Lietuvoje ar bet kur kitur pasaulyje - ATSIPEIKĖKIT! Prašau Jūsų, dėl Dievo meilės. Jūs, rusų tauta, esate nuostabūs ir širdingi žmonės, Jūs turite nuostabias tradicijas, kultūrą, skoningą humoro jausmą, bet dabar visame pasaulyje esate asocijuojami su tauta, kuri užpuolė ir žudo nekaltus žmonės Ukrainoje - ne tik kariškius, bet ir moteris, vaikus, senjorus. Ir dėl to kaltas tik Putinas! Ne vakarai, ne Zelenskis. Kaltas Putinas! Ir jis nesustos, kol Jūs tam nepasipriešinsit. Žinau, kad tai, kas čia surašyta, Jums yra nesuvokiama, galbūt net neįtikima, kad šiame tekste pateikta informacija griūna visą Jūsų įsivaizdavimą apie realybę, bet Jūs turite tuo patikėti. Kitaip Putinas sunaikins ne tik Ukrainą ar kitas Europos valstybes, bet ir Jus pačius, Jūsų tautą. O jeigu vis tiek netikit, tai bent jau motinos visa tai puikiai supras, kai į Rusiją grįš jų sūnų negyvi kūnai arba jie tiesiog dings be žinios, nes Kremlius nuo Jūsų slepia šią informaciją, kad nesuprastumėte, kas iš tiktųjų vyksta.

Ž. Galimovas

Žilvinas Galimovas: „Oбращаюсь к русскому народу“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 04 Mar 2022 20:00:54 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Kodėl dešiniųjų valdžia staiga pakeitė nuomonę dėl nulinio PVM?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-kodel-desiniuju-valdzia-staiga-pakeite-nuomone-del-nulinio-pvm https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-kodel-desiniuju-valdzia-staiga-pakeite-nuomone-del-nulinio-pvm Šviesos spindulėlis tunelio gale. Taip galėjau pavadinti Vyriausybės priimtą politinį sprendimą pasekti kai kurių Europos Sąjungos (ES) narių pavyzdžiu ir pagaliau ryžtis pritaikyti lengvatinį pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą centriniam šildymui. Šis sprendimas galėjo iškart sumažinti vartotojų sąskaitas ir iš dalies amortizuoti infliacijos sukeltą kainų bumą Lietuvoje. Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, nors ir labai nenoromis, bet pripažino, kad valstybė visgi turi svertus kištis į energijos kainų augimą, nes centrinio šildymo kaina yra reguliuojama ir nustatoma valstybės, o per šį reguliavimą Vyriausybė gali pasiekti greičiausią rezultatą – mažesnes sąskaitas gyventojams. Tam jau buvo numatyti ir reikiami pinigai – 23 mln. eurų.

Kai buvo sulaukta tokio netikėto Vyriausybės siūlymo ir registruotų įstatymo projektų Seime, mano iniciatyva buvo pateiktos labai reikalingos pataisos, kurios būtų galėjusios išplėsti nulinio PVM tarifo gavėjų ratą, neskirstant vartotojų į grupes, nes kai kuriems iš jų vis dar taikomas standartinis 21 proc. apmokestinimas. Kalbu apie tuos gyventojus, kurie savo namus šildosi dujomis ir elektra. Reikia suprasti, kad šių žaliavų kaina taip pat smarkai augo, o valstybės paramos šie namų ūkiai iki šiol nesulaukia. Jie atsidurtų dar didesnėje diskriminacinėje padėtyje ir tai nėra teisinga jų atžvilgiu.

Tokio pasiūlymo kritikai, žinoma, sako ir sakys, kad bet koks lengvatinio PVM tarifo taikymo išplėtimas reikš tik vieną – valstybės biudžeto praradimus. Bet tokiu sudėtingu visiems Lietuvos gyventojams laikotarpiu, kai kiekvienas apsipirkimas maisto prekių parduotuvėje ar kiekviena apmokėta sąskaita už paslaugas tuština žmonių pinigines taip smarkiai, kaip niekada anksčiau, verčia imtis realių ir, svarbiausia, veiksmingų priemonių, valdant ir stengiantis sumažinti šildymo, dujų ir elektros kainas. Preliminariais duomenimis, pasiūlyto nulinio tarifo taikymas biudžetui būtų kainavęs apie 55 mln. eurų. Į šią sumą taip pat įskaičiuota ir malkinė mediena. Vertinant paprastai – jeigu būtų priimti tiek Vyriausybės, tiek kitų pateikti siūlymai, valstybės biudžetas iš viso galėjo netekti tik apie 78 mln. eurų per visą šildymo sezoną. Kodėl akcentuoju žodį „tik“? Pateikdami šias pataisas akcentavome – praėjusių metų valstybės biudžeto viršpelnis siekė 1,2 mlrd. eurų, o tai reiškia, kad valstybė turi visus finansinius resursus padengti būsimus nuostolius dėl tokių mokestinių lengvatų. Ši suma tikrai nėra didelė, lyginant kokį efektą tai duotų valdant kainų augimą, ir kokį palengvėjimą pajustų visi vartotojai.

Opozicija jau priprato, kad jos siūlymai vadinami populistiniais, pinigų mėtymu iš sraigtasparnio, ar tiesiog ignoruojami ir nevertinami. Todėl kiek nustebino ne tik Ministrės Pirmininkės pritarimas nuliniam tarifui už centralizuotą šildymą, bet ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininko Mykolo Majausko viešai išreikšta pozicija, kad sumažinus PVM tarifą elektrai ir dujoms, visa nauda atitektų būtent vartotojams ir čia tikrai yra vietos diskusijoms ir svarstymams. Tokia nevienareikšmiška komiteto pirmininko nuomonė tarsi ir suponavo mintį, kad šįkart į opozicinių seimo narių siūlymą bus žvelgiama rimtai, nesivaikant partinių ambicijų, koncentruojantis į bendro rezultato pasiekimą – mažėjančias kainas gyventojams.

Reaguodamas į infliacijos sukeltas pasekmes, Prezidentas taip pat neliko nuošalyje ir pateikė papildomą paramos paketą, siūlydamas tikslines vienkartines 100 eurų išmokas bei spartesnį neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) didinimą. Šios iš Prezidentūros išėjusios iniciatyvos neturėjo būti vertinamos kaip netikėtos ar neracionalios. Panašų paramos kelią renkasi daugelis ES šalių Vyriausybių – austrai namų ūkiams skiria vienkartines 150 eurų išmokas, belgai patvirtino

vienkartines 100 eurų išmokas, Nyderlandų Vyriausybė patvirtino finansines pagalbos priemones, kuriomis planuoja vienam namų ūkiui skirti vienkartinę 400 eurų išmoką. Vokietija, savo ruožtu, ruošia itin platų vienkartinių išmokų paketą. Jis pasiektų didelį ratą asmenų, kuriems šiuo metu skirtos socialinės išmokos. Ten vienkartinė išmoka sieks iki 175 eurų.

Visi pasiūlyti infliacijos suvaldymui skirti įstatymų projektai – Vyriausybės teikiamas nulinis PVM centriniam šildymui, frakcijos registruotos pataisos dėl tokio pačio tarifo taikymo besišildantiems namus dujomis, elektra ir malkomis bei minėtas Prezidento paketas – Seimo plenarinių posėdžių salę turėjo pasiekti vasario viduryje neeilinės sesijos metu ir turėjo būti svarstomi skubos tvarka.

Mano manymu, šiuo ypatingai nelengvu laikotarpiu gyventojams svarbiausia buvo išgirsti, kad valstybė solidarizuojasi ir prisiima dalį naštos ant savo pečių. Iš dalies link to ir buvo einama.

Tačiau šią situaciją praktiškai per vieną pusdienį pakeitė didžiausi valdančiosios koalicijos partneriai – konservatoriai. Iki tol garsiai prisižadėję dėl PVM lengvatos ir dar garsiau agitavę už neeilinę Seimo sesiją, patys nusprendė, kad vis dar tebekylančios kainos ir didėjančios sąskaitos vartotojams nėra labai svarbus klausimas. Seimo Pirmininkės pirmasis pavaduotojas Jurgis Razma netgi pareiškė, kad nesolidu vien dėl skubaus PVM lengvatos priėmimo šaukti neeilinę sesiją, kai visą to projekto turinį galima realizuoti ir priėmus kovo mėnesį.

Prie jo prisijungė ir kai kurie konservatorių deleguoti ministrai, sakantys, kad situacija gali pasikeisti savaime ir nėra poreikio rengti nenumatytą posėdį, o labiausiai nustebino energetikos ministro ištrauktas argumentas nustebinęs ne vieną. Anot jo, PVM mokesčio lengvata elektrai ir dujoms negali būti priimta dėl geopolitinių priežasčių, nes gali būti, kad karo atveju valstybei apskritai iš biudžeto reikės didžiules lėšas skirti karinių išlaidų kompensavimui. Vadovaujantis ministro logika, šiuo metu apskritai niekas negali būti keičiama, nes visas valstybės aparatas šiuo metu jau ruošiamas karui? Dirbtinė eskalacija ir tokio pobūdžio neatsakingi pasisakymai, manau, neprideda prestižo nei pačiai Vyriausybei, nei Lietuvai. Vertinant ankstesnius Dainiaus Kreivio pasisakymus vis tik stebėtis nereikėtų, nes jis ne pirmą mėnesį, tarsi, užkeikimą kartoja, kad energijos išteklių kainos tuoj pradės mažėti, todėl nereikia nieko daryti – juolab nereikėtų forsuoti tokių pataisų priėmimo Seime.

Bet iki kovo mėnesį prasidėsiančios Seimo pavasario sesijos dar pakankamai toli ir iki šio laiko dar visko gali įvykti. Visiškai neatmestinas variantas yra toks, kad valdantieji išvis nebeteiks PVM įstatymo pakeitimų, tiesiog tikėdamiesi, kad viskas nurims ir situacija savaime normalizuosis. Nejaugi valdantieji nesupranta, kad tokie jų staigūs manevrai tik sukuria sumaištį ir įtvirtina dar didesnę nežinomybę visuomenėje? Natūralu, kad pastarieji valdančiųjų sprendimai kelia ne vieną klausimą.

Šiandien, žinodami, kad valdantieji tikrai neplanuoja neeilinės Seimo sesijos, galime savęs paklausti: kas vis tik įvyko už uždarų valdančios daugumos durų per tą pusdienį?

Visų pirma, tokie poelgiai, kai ryte sakoma viena, o tos pačios dienos popietę staiga apsigalvojama, rodo aiškius požymius, kad valdančiųjų tarpe vyksta turbūt didžiausi nesutarimai nuo jų atėjimo į valdžią. Nesusikalbėjimas svarbiausiais politiniais klausimais ir vis dažnėjantys koalicijos partnerių „apsišaudymai“ viešojoje erdvėje tokius įtarimus tik stiprina.

Taip pat labai tikėtina, kad kai kurie valdančiųjų atstovai per balsavimą dėl lengvatinio PVM tarifo taikymo savo balsais būtų parėmę ir opozicijos siūlymą dėl nulinio PVM dujoms, elektrai ir malkoms, o tai suduotų didelį politinį smūgį tiek I. Šimonytei, tiek visam ministrų kabinetui. Greičiausiai valdantieji įvertino realią situaciją, tiksliai susiskaičiavo turimus balsus UŽ ir PRIEŠ ir nusprendė nerizikuoti ir atšaukti neeilinę sesiją Seime, taip išvengiant nelauktų netikėtumų ir jiems nepageidaujamų politinių pasekmių.

Belieka tik apgailestauti, kad šiomis dienomis dar labiau išryškėję nesutarimai tarp valdančiosios daugumos, akivaizdžiai matomos užgautos kai kurių valdančiųjų politinės ambicijos vėl neleido priimti svarbiausių sprendimų, šiuo atveju greitesnio nulinio PVM taikymo, o dėl to ir toliau kenčia ne kas kitas, o Lietuvos gyventojai.

lrs.lt inf. 

E. Sabutis: „Kodėl dešiniųjų valdžia staiga pakeitė nuomonę dėl nulinio PVM?“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 18 Feb 2022 12:15:37 +0200
<![CDATA[Mantas Martišius. Nusistovėjusį fundamentą drebinantis streikas Achemoje]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mantas-martisius-nusistovejusi-fundamenta-drebinantis-streikas-achemoje https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mantas-martisius-nusistovejusi-fundamenta-drebinantis-streikas-achemoje Retai taip būna, kad tą pačią savaitę atsitiktų įvykiai, kurių poveikis šalies gyvenimui bus ilgalaikis. Dažniausiai įvykių poveikis aplinkai yra mažareikšmis ir trumpalaikis. Visuomenės sąmonėje juos užgožia kiti įvykiai ir procesai.

Praėjusią savaitę atsitiko net du tokie „tektoninio lūžio“ reikšmės įvykiai. Akivaizdžiausias – Konstitucinio Teismo sprendimas nenagrinėti galimybių paso teisėtumo. Teismas pasivadovavo paprasta logika, jei galima nedirbti, tuomet reikia tokia proga pasinaudoti.

Anot Konstitucinio Teismo, Vyriausybė atšaukė galimybių paso naudojimą, tad nebeliko ir prasmės klausimą spręsti. Galia. Vietoj to, kad teismas būtų padėjęs galutinį teisinį tašką ginče teisėti ar ne buvo Vyriausybės veiksmai taikant galimybių pasą ir taip „uždaręs“ klausimą. Procesą tik dar labiau pratęs.

Vyriausybė nurodė, kad galimybių pasas nėra panaikintas, o tik sustabdytas. Esant būtinybei galimybių pasas gali vėl sugrįžti. Net jei to ir neatsitiks, dėl to, kad galimybių paso reikalas teisiškai neužbaigtas, politinės diskusijos nenutils. Priešingai – aistros dėl galimybių paso ir toliau kunkuliuos.

Panašu, kad Konstitucinio Teismo neveikimo dėka, Vyriausybės simpatikai ir oponentai šiuo klausimu karštai ginčysis dar ilgai. Tai truks ne tik iki artimiausių savivaldos tarybų rinkimų kitais metais, bet ir iki pat 2024 metais vyksiančių Seimo rinkimų.

Kitas viešojoje erdvėje mažiau pastebėtas, bet nemažiau reikšmingesnis įvykis – didžiausioje chemijos pramonės įmonėje Lietuvoje – Achema, prasidėjęs neterminuotas streikas. Pirminiais duomenimis, streikuoti turėjo apie 600 darbuotojų, o tai pusė Achemos darbuotojų. Remiantis kita informacija, streikuojančių darbuotojų skaičius nuo 130 žmonių, buvusių pirmąją streiko dieną, sumažėjo iki 98 darbuotojų.

Sumažėjimą lėmė tai, kad bendrovė ėmėsi rimtų finansinių skatinimo priemonių, kad darbuotojai neprisidėtų prie streiko.

Vienaip ar kitaip, Lietuvos mastais streiką išskirtiniu daro vien tas faktas, jog tai pirmas atvejis šalyje, kai streikuoja privačios bendrovės darbuotojai. Ugniagesiai, gelbėtojai ar mokytojai jau ankščiau yra streikavę. Kita vertus, jiems atlyginimai mokami iš viešųjų finansų. Kitaip sakant jų darbdavys yra arba valstybė, arba savivaldybė.

Achemoje streikuoja privačios bendrovės darbuotojai. Streikas – ne tik drąsos reikalaujantis veiksmas. Streikuotojai suvokia, kad tol kol vyks streikas jie patirs finansinius nuostolius. Nebus mokamas atlyginimas. Darbdavys į streikuojančius žiūrės kaip į bendrovei nelojalius asmenis.

Ilgą laiką Lietuvoje viešai kalbėta, kad bendrai kovoti už savo darbo teisės – ne lietuvio charakteriui. Dėl geresnių darbo sąlygų lietuvis eis pas darbdavį asmeniškai tartis, tikėdamasis, kad sau išsiderės geresnes sąlygas. Kitų interesai – ne jo reikalas. Jei susitarti nepavykdavo, tuomet darbuotojas rinkdavosi emigracijos iš šalies kelią.

Kolektyviškumo jausmo ir praktikos veikti bendrai nebuvimas – darbuotojus prieš darbdavį a priori pastatydavo į silpnesnę derybinę padėtį. Drąsesni kovotojai už geresnes darbo sąlygas privačiose bendrovėse būdavo „išspaudžiami“. Kiti palaužiami. Darbdavys triumfuodavo.

Tai, kad dabar privačioje bendrovėje susikooperavo paprasti darbuotojai, rodo, kad laikai keičiasi iš esmės. Ilgus metus šalyje buvęs vergiškas susitaikymas – nyksta. Suvokta, kad vienas lauke ne karys. Norint pasiekti geresnių darbo sąlygų reikia veikti išvien su kitais darbuotojais.

Pagrindinis streikuotojų reikalavimas, kad Achemos vadovai pasirašytų kolektyvinę sutartį. Sutartį, kurioje būtų teisiškai numatyta darbo apmokėjimo sistema ir kuri galiotų dvejus metus. Tai nepajudinama streikuotojų sąlyga. Dėl kitko darbuotojai pasiruošę tartis.

Įdomi bendrovės vadovų pozicija dėl kolektyvinės sutarties. Anot vadovo, kolektyvinė sutartis išpūstas reikalas. Ji jokių papildomų garantijų ar naudų neduoda.

Labai gerai. Jei tai, kaip sako Achemos valdžia, yra bereikšmis popieriukas, tuomet pasirašyti kolektyvinę sutartį nebus jokių kliūčių? Jei pasirašyti nenorima, vadinasi, tas dokumentas nėra jau toks bereikšmis.

Tai, kad kolektyvinė sutartis yra ne šiaip sau popieriukas, netiesiogiai patvirtino ir Achemos valdybos pirmininkė Lyda Lubienė. Anot jos, bendrovės nėra įpareigotos sudaryti kolektyvines sutartis. O iš šiuo metu Lietuvoje veikiančių apie 80 tūkstančių įmonių kolektyvines sutartis turi tik apie 400 bendrovių, arba apie 1 proc. visų įmonių.

Be to, valdybos pirmininkė L. Lubienė dėl nepasirašytos kolektyvinės sutarties Achemoje visą kaltę suvertė įmonės profsąjungai. L. Lubienės teigimu, bendrovėje veikianti profsąjunga nukreipta prieš įmonės tikslus, reikalauja išskirtinių sąlygų savo nariams ir apskritai užsiima destrukcija.

Toks vienpusis įvykių bendrovėje ir joje veikiančios profesinės sąjungos vertinimas neturėtų stebinti. Daugeliu atvejų, pagrindinės Achemos grupės akcininkės interesai nesutampa su ten dirbančiais. Jei liūtas galėtų kalbėti žmonių kalba, turbūt nesistebėtumėme, kad jis viešai pasisakytų prieš vegetarizmą. Tad ir dabar kelti antakius dėl L. Lubienės pasisakymų – nederėtų.

Užgniaužę kvapą į įvykius Jonavos rajone žiūri tiek kitų privačių bendrovių darbuotojai, tiek kitų įmonių savininkai. Jei streikuotojams pavyks, tuomet tai gali būti aiškus signalas kitų privačių bendrovių darbuotojams, kad tik veikiant kartu galima pagerinti turimas darbo sąlygas. Tai gali paskatinti žmonių stojimą į profesines sąjungas.

Kaip žinia šiandien absoliučioje daugumoje privačių įmonių darbuotojų teises ginančių profesinių sąjungų nėra. Jų nėra ne dėl to, kad kitur viskas gerai ir gražu. Nėra, nes dedamos rimtos administracijos pastangos, kad kolektyvinius darbuotojų interesus ginantys junginiai neatsirastų.

Kitų įmonių savininkai ir vadovai į situaciją Achemoje žiūri vedami priešingų interesų. Didelio siurprizo nebūtų, jei artimiausiu metu darbuotojų ir darbdavių interesus koordinuoti turinčioje trišalėje taryboje atsirastų pasiūlymas sugriežtinti ir taip sunkai įgyvendinamas streikavimo sąlygas Lietuvoje.

Kiek laiko vyks streikas Achemoje – nežinia. Žiūrint iš galios pozicijų – streikuojančių darbuotojų materialiniai resursai streikuoti ilgai nėra tokie dideli, kaip bendrovės vadovų. Paklauskime savęs, kiek laiko galėtumėme gyventi be darbo užmokesčio?

Kita vertus, bendrovės savininkų praradimai dėl stojančios gamybos skaičiuojami šimtais tūkstančių. Darbdavys gali būti užsispyręs ir turėti didelius materialinius resursus, bet kiekvieną dieną matant, kaip streikas atneša milžiniškus nuostolius, nuomonę gali pakeisti.

Galime turėti įvairias nuomones dėl streiko. Tačiau pagarbos ir susižavėjimo streikuojantys Achemos darbuotojai tikrai yra nusipelnę. Iš esmės jų drąsa ir pasiryžimas kuria naujus darbo santykius Lietuvoje.

Mantas Martišius

delfi.lt inf.

Mantas Martišius. Nusistovėjusį fundamentą drebinantis streikas Achemoje

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 17 Feb 2022 08:55:41 +0200
<![CDATA[Su Tarptautine baltų marškinėlių diena]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/su-tarptautine-baltu-marskineliu-diena https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/su-tarptautine-baltu-marskineliu-diena Kas kokiais marškinėliais pasipuošęs dalyvauja savaitę trunkančiame profesinių sąjungų organizuotame streike, matosi nuotraukose. Tačiau reiktų ne tik matyti, bet ir girdėti esmę.

Įmonėje nuo seno profsąjungos (tokį trumpinį panaudosiu) buvo gerbiamos, joms vadovavo pačioje įmonėje dirbantys žmonės, kurie nebuvo atitrūkę nuo darbo žmonių, o įmonės vadovybė niekada nesibodėjo ištiesti ranką ir pasilabinti su darbininku. Įmonė visuomet buvo geidžiamiausių darbo vietų sąraše. Ši tendencija nesikeičia.

Tai kas gi pasikeitė? Pasikeitė tik tie, kurie dėvi baltus marškinius ir ryši kaklaraiščius, ir jie nenori palaikyti glaudesnių ryšių su darbininkais, pasikeitė įmonės profsąjungos dvasia. Jai pradėjo atstovauti, kažkada taip pat bendrovėje dirbusi ponia Birutė. Kodėl sakau ponia? Todėl, kad jos automobilis jai tapus darbininkų atstove, stovi AB „Achemos" vadovybės aikštelėje, o ne šalia darbininkų automobilių, jos nuotraukų galerijoje - gražios ir draugiškos foto, pagrinde su įmonės administracija: smiginio varžybos, išvykos, konferencijos ir t.t., darbininkų tarp jų nesimato, o jei dar atsiversite ir paskaitysite p. profsąjungos pirmininkės Birutės ankstesnius pasisakymus, kažin ar juose aptiksite darbininkišką dvasią. Žodžiu visos žemiškos privilegijos mūsų profsąjungos lyderei prieinamos, o kaip gi kitaip, juk ji dar ir įtakingos rajono partijos narė. Tik štai su darbininkais keistokas ryšis... Jų prireikė, kaip skydo, savoms privilegijoms apginti, pasitelkus į pagalbą ir kitas šalies profsąjungas, kurios, pasirodo , daugiau žino apie mus, po dvidešimt ir daugiau metų dirbančius įmonėje, nei mes patys.

Priklausiau šiai organizacijai, tačiau pradėjus vadovauti p. Birutei, atsisakiau dalyvauti šou programoje. Nes dabartiniai įvykiai labiau primena situaciją apie juodą katę, perbėgusią gatvę p. Birutei, kuri pasijuto įžeista ar nuskriausta, netekusi privilegijų. Aš jau nekalbu apie kyšančias partinių interesų naudas...

Stebėjau streikuojančius, tarp jų buvo visos Lietuvos profsąjungiečiai, bet mūsiškių achemiečių pasigedau. Esu sveikas vyras, sugebantis įvertinti savo poreikius, galimybes ir siekius, dirbu ir tuo didžiuojuosi, bet streikuojančių tarpe matau tuos, kurie siekia mus sugrąžinti į praeitį, kur buvo viskas visų ir niekieno, matau, kad mūsų profsąjungos daugiau nori gauti lėšų iš ES fondų už parodytą aktyvumą.

Tad baigdamas noriu paklausti visų, kurie prisidengę darbininkais siekia savų tikslų: Mūsų marškinėliai balti, o Jūsų?

AB „Achema" darbuotojas Dainius

Tai yra subjektyvi skaitytojo/jos nuomonė ar požiūris už kurią portalo jonavoszinios.lt redakcija neatsako.

Su Tarptautine baltų marškinėlių diena

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 11 Feb 2022 16:52:34 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Siūloma nulinį PVM tarifą besišildantiems namus dujomis, elektra ir malkomis“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-siuloma-nulini-pvm-tarifa-besisildantiems-namus-dujomis-elektra-ir-malkomis https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-siuloma-nulini-pvm-tarifa-besisildantiems-namus-dujomis-elektra-ir-malkomis Vyriausybei pagaliau apsisprendus laikinai taikyti nulinį pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą centriniam šildymui ir tai numatantiems projektams pasiekus Seimą, Seimo narių grupė siūlo nustatyti tokį patį lengvatinį PVM tarifą ir tiems gyventojams, kurie savo būstą šildosi dujomis ar elektra, nes iki šiol jiems taikomas standartinis 21 proc. apmokestinimas. Pasiūlymas numato papildomą lengvatą ir malkinei medienai.

Tokias pataisas Seime registruoja Eugenijus Sabutis ir Kęstutis Vilkauskas.

E. Sabutis pabrėžia, kad PVM mažinimas turi pasiekti kuo daugiau gyventojų, neskirstant juos į labiau ar mažiau nusipelniusius gauti paramą iš valstybės. Parlamentaro nuomone, jau dabar galima teigti, kad Vyriausybės siūloma lengvata bus diskriminacinė, nes negalios gyventojams, kurie šildosi elektra, dujomis arba malkomis.

„Matome tik pavienius ir labai pavėluotus Vyriausybės žingsnius, kompleksinių sprendimų vis dar nėra, todėl ir siūlome taisyti jų atnešamą projektą ir numatyti nulinio tarifo laikiną taikymą visiems gyventojams – tiek šilumą gaunantiems centralizuotai, tiek naudojantiems dujas, elektrą ar malkas“, – sako Seimo narys E. Sabutis.

Nulinio tarifo taikymas dujoms ir elektrai, parlamentaro nuomone, ne tik sumažintų energijos kainas, bet ir pasitarnautų stabdant infliaciją Lietuvoje. „Didėjanti šilumos kaina bei brangstančios dujos ir elektra daro didžiausią įtaką tiek mėnesinei, tiek metinei infliacijai. Tai pripažįsta tiek ekonomistai, tiek premjerė Ingrida Šimonytė, todėl valdžiai siūlome imtis papildomų veiksmų, nes jeigu nebus nieko daroma – infliacijos kreivė stiebsis tik aukštyn“, – teigia E. Sabutis.

Parlamentaras supranta, kad lengvatinio PVM tarifo taikymas labiausiai nukreiptas į vilniečius, kurie labiausiai susiduria su šildymo kainų augimu, tačiau tai nėra pretekstas užmiršti kitus gyventojus, nes valstybė nesibaigia ties sostinės riba. „Pavažiuokime toliau ir matysime individualius namus, kuriuose gyvena tiek jaunos šeimos, auginančios mažamečius vaikus, tiek senjorai – jiems Vyriausybės siūloma lengvata negalios ir tai sukuria nelygiateisę padėtį šios kainų krizės akivaizdoje“, – teigia parlamentaras.

Ligšiolinius valdančiųjų sprendimus Seimo narys vadina sunkiai prognozuojamais ir labiau primenančius nutolimą nuo realybės, o to rezultatą matome šiandien – nebevaldoma infliacija, kylančios maisto kainos ir rekordinės sąskaitos ne tik už centralizuotą šildymą, bet ir už tiekiamas dujas ir elektros energiją. 

Priminė teiktus įstatymų projektus 

„Per visus praėjusius metus Seimą pasiekė net trys Seimo opozicinės partijos iniciatyvos, siūliusios reaguoti į augančias kainas – daugiau nei prieš metus registruotas projektas dėl lengvatinio PVM taikymo būtiniausiems maisto produktams, liepos mėnesį Seimą pasiekė įstatymo pataisos, kurios būtų leidusios 9 proc. PVM  taikyti dujoms ir elektrai, o šių metų sausį registruotas siūlymas taikyti nulinį PVM centriniam šildymui. Tačiau visi šie projektai, švelniai tariant, buvo suglamžyti ir išmesti į šiukšlinę ir tik, matyt, dėl to, kad siūlė opozicija, o ne valdantieji“, – pabrėžia Seimo narys K. Vilkauskas.

Vietoje to Vyriausybė Seimui pateikė penkių įstatymų paketą, esą skirtą amortizuoti energijos kainų augimą, tačiau šie įstatymai, pasak paralmentaro, neveikia, nes sąskaitos kai kur išsipūtė net iki trijų kartų.

K. Vilkauską labiausiai stebina ne tai, kad teikiamiems įstatymų pakeitimams nebuvo pritarta, o tai, kad, iškritikavę ir su žemėmis sumaišę opozicijos siūlymus, Vyriausybė staiga susiprato, persigalvojo ir netgi pripažino, kad PVM lengvata yra veiksmingas būdas mažinti gyventojų sąskaitas.

„Stebint tokius desperatiškus valdančiųjų bandymus stabdyti kainų augimą, lieka tik pritaikyti patarlę: geriau vėliau, negu niekada“, – sako Seimo narys.

Registruotas pasiūlymas valstybės biudžeto lėšomis laikinai dengti 21 proc. tarifą dujoms ir elektrai bei 9 proc. tarifą malkinei medienai turėtų būti svarstomas kartu su Vyriausybės registruotu Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo projektu vasario mėnesį neeilinėje Seimo sesijoje.

 

lrs.lt inf.

E. Sabutis:  „Siūloma nulinį PVM tarifą besišildantiems namus dujomis, elektra ir malkomis“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 08 Feb 2022 09:16:18 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Sveikatos sistemos reforma – katė maiše, kas „už“?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-sveikatos-sistemos-reforma-kate-maise-kas-uz https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-sveikatos-sistemos-reforma-kate-maise-kas-uz Norint užregistruoti įstatymo projektą, privalu pateikti ir aiškinamąjį raštą, kuriame turi būti išsamiai paaiškinta, kodėl tokio įstatymo projekto reikia, kas konkrečiai siūloma, kokių rezultatų tikimasi sulaukti, koks bus įstatymo poveikis ir pan. Prieš savaitę Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) užregistravo du įstatymų pakeitimų projektus – Sveikatos priežiūros įstaigų ir Sveikatos sistemos. Juose numatyti pokyčiai teikiant stacionarias aktyviojo gydymo asmens sveikatos priežiūros paslaugas, taip pat numatyti gydymo įstaigų išdėstymo ir teikiamų paslaugų reikalavimai. Be kita ko, šiais įstatymais siekiama suteikti platesnius įgaliojimus SAM. Kalbant aiškiau – Seimui priėmus šiuos įstatymus, bus įjungta žalia šviesa naujausiai sveikatos sistemos reformai.

Prie abiejų šių įstatymų projektų pridėti iš esmės identiški aiškinamieji raštai, kuriuose bandoma įstatymų leidėjus įtikinti, kodėl būtina įstatymams pritarti. Čia gausu grafikų, pavyzdžių, Lietuvos sveikatos sistemos ir Lietuvos žmonių sveikatos rodiklių palyginimų su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalimis, daug optimizmo, naujovių, netgi atskleidžiama būsimos reformos kaina – 711 milijonų ES ir valstybės biudžeto eurų. Tačiau ko labiausiai trūksta – tai išaiškinimo, kas, kur, su kuo ir kada bus konkrečiai daroma. Kai to nėra, vargu ar verta tikėtis politinės paramos tokiems projektams, ypač iš Seimo opozicijos.

Nors pateikiama labai daug statistikos apie Lietuvos gyventojų sveikatą (sergamumą), išvengiamo mirtingumo ir hospitalizavimo rodiklius, lovų skaičių ir jų užimtumą, demografinę padėtį, tačiau, kaip labai dažnai būna, problema – ne patys duomenys, o jų interpretacija. Šiuo atveju ministerijos valdininkai pasidarė sau reikalingą išvadą, kurią girdime ne vienus metus: esą Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos bėda – tai per didelis ligoninių tinklas ir per didelis lovų skaičius jose.

Esą taip yra todėl, kad Lietuvos gyventojams neužtikrinamos savalaikės ir kokybiškos ambulatorinės paslaugos (didelės eilės pas šeimos gydytojus, konsultacinėse poliklinikose, atliekant tyrimus), o tai lemia uždelstą ligos diagnozavimą – tada ir atsiranda poreikis gyventoją gydyti ligoninėje. Be to, kadangi ambulatorinių paslaugų, t. y. pirminės sveikatos priežiūros, suteikiama per mažai ir pavėluotai, tai šioje grandyje ir susidaro didžiausios eilės, o pacientai esą labiausiai nepatenkinti šių paslaugų kokybe. Iš šios interpretacijos daroma ministerijos valdininkams akivaizdi išvada – ligoninių tinklą reikia mažinti, paslaugas centralizuoti, o šeimos gydytojų ir visuomenės sveikatos (ir prevencijos) paslaugas plėsti.

Tokias išvadas galima ir reikia ginčyti, jei ir ne visas. O labiausiai kritikuotini ministerijos siūlomi sveikatos apsaugos sistemos reformos veiksmai.

Aiškinamuosiuose raštuose labiausiai pasigendu aiškumo ir konkretumo. Jeigu yra numatomi konkretūs veiksmai – juos reikėtų ir įvardyti. Jie neįvardijami, o tik rašoma, kad ministerija skyrė daug savo brangaus laiko diskusijoms ir deryboms su savivalda, o jau konkrečius veiksmus pristatys šių metų pirmajame ketvirtyje. Šiuo atveju darytina priešinga išvada: pati ministerija dar galutinai ir užtikrintai nežino ką, kaip ir kada darys. Toks nežinojimas tikrai nepadės mums – Seimo nariams – apsispręsti dėl reformos palaikymo.

Žmogaus sveikata, jos priežiūra, prevencija, sveikatinimas, gydymas – tai nuolatinis ir sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja šeimos gydytojai, visuomenės sveikatos biurai, ligoninės ir, žinoma, Vyriausybė su SAM. Ministerijos tikslas yra aiškus – matant ir žinant, kad gydymas ligoninėje yra pati brangiausia šios grandinės dalis, stiprinti ir plėsti kitas grandinės dalis, taip sudarant sąlygas žmogui kuo ilgiau likti sveikesniam ir išvengti gydymosi ligoninėje – ir sutaupyti valstybės lėšų, nes taip mažinamos išlaidos brangiausioms paslaugoms. Tačiau, pasakydama tai, kas akivaizdu, ministerija visiškai nesugeba aiškiai ir konkrečiai pasakyti, ką, kaip ir kada darys. Pakartosiu – kai nėra konkretumo, labai sunku pritarti pasiūlymui, kad ir kokios skambios jo frazės. Neužtenka tik patikinimo, kad viskas bus gerai ir iškelti tikslai bus pasiekti. Būtų puiku, jei, tarkime, vietoje lentelių būtų aprašyti nors keli konkretūs pavyzdžiai.

Kadangi esu Jonavos gyventojas, o Jonavos ligoninė yra viena iš tų, kuri greičiausiai papuls po reformos giljotina, man itin svarbu žinoti, ką ministerija konkrečiai planuoja daryti su Jonavos gyventojų sveikatos priežiūra. Ministerija sako, kad reikia plėsti ambulatorines paslaugas, visuomenės sveikatos priežiūrą, jungti rajono sveikatos sistemos įstaigas į bendrą savivaldybės sveikatos centrą, bet pasigendu konkrečios informacijos, kada, kokiomis priemonėmis, kiek tai kainuos ir kas konkrečiai bus padaryta, kas už tai atsakingas. O pateikti tokią informaciją juk tikrai neturėtų būti sunku. Juk ministerija turi visus reikiamus duomenis: demografinę dinamiką, sergamumo rodiklių kaitą, gydytojų ir slaugytojų užimtumą, pacientų srautus ir t. t. Taigi planuojant pokyčius būtų galima aiškiai ir konkrečiai pasakyti, kad 2023 metais Jonavoje bus penkiais šeimos gydytojais daugiau, kad prie jau esamų šeimos gydytojų bus įsteigti papildomi slaugytojų etatai, kad šeimos gydytojai, aptarnaujantys kaimiškąsias teritorijas, bus aprūpinti transportu. Panašiai būtų galima pateikti skaičius ir vėlesniems metams: 2024, 2025 ir t. t.

Toliau, žinant eilių konsultacijoms gauti problemą, būtų galima planuoti, kaip ir kokius specialistus reikės įdarbinti, kad mažėtų eilės konsultacinėms paslaugoms gauti. Žinant, kokios ir kiek medicinos įrangos trūksta, galima planuoti, ką ir kokiais metais pirki Jonavos ligoninei ir pirminės sveikatos priežiūros centrui. Jeigu būtų pasiekti teigiami rodikliai, ministerija kartu su savivalda galėtų svarstyti ligoninės veiklos optimizavimą.

Galėčiau tęsti ir tęsti, tačiau šį darbą turėjo padaryti ministerija, užuot piktai priekaištavusi, kad savivaldybės nieko nenori keisti ir tik saugo savo sveikatos įstaigų vadovus. Jonavos savivaldybė ministerijai pateikė konkrečių pasiūlymų, ką ir kaip reikėtų pakeisti, kokių tikisi investicijų į visas sveikatos priežiūros grandis, tačiau viceministrė el. paštu atkirto esą „preliminariai įvertinus Jonavos rajono savivaldybės planuojamus ir numatomus pokyčius savivaldybėje, matyti, kad planuojama didinti ambulatorinių paslaugų apimtis, tačiau numatomas stacionarinių paslaugų ir lovų mažinimo apimtys nėra pakankamos“. Skaitant tokį atsakymą vėl kyla „amžinas“ klausimas – kam reikia imituoti diskusijas ir norą tartis, kam švaistyti savivaldybių laiką, jeigu ministerija jau iš anksto nusprendė, ką darys, o diskusijose dalyvauja tik tam, kad paskui galėtų Seimo nariams pasigirti, jog visus metus skyrė diskusijoms. Akivaizdu, kad šios diskusijos tebuvo tuščias laiko švaistymas. Jonavoje visa savivaldybės taryba per posėdį bandė išgauti kokių nors atsakymų iš ministerijos, bet liko nieko nepešę, o viceministrė net pagrasino atsijungti, kai sulaukė „nepatogių“ klausimų.

Ministerija puikiai supranta, kad vykdant reformą atsiras ir teisinių reikalavimų, tokių kaip pavaldumo pakeitimas, naujų dalininkų įtraukimas, ypač sprendžiant jungimo, bendradarbiavimo sutarčių pasirašymo ir kitus klausimus. Šiems sprendimams priimti reikės ir savivaldybių tarybų pritarimo. Suprasdama tai, ministerija aiškinamuosiuose raštuose palieka galimybę savivaldybėms nesutikti su reforma, nesiimti jokių veiksmų. Bet džiaugtis tuo galėtų tik tie, kurie nežino ir nesupranta, kaip finansuojamos sveikatos paslaugos savivaldybių valdomose sveikatos apsaugos įstaigose.

Priminsiu, kad visos sveikatos priežiūros įstaigos savo veiklą organizuoja vadovaudamosi įstatymais, Vyriausybės nutarimais, sveikatos apsaugos ministro ir kitų ministrų įsakymais, kitais teisės aktais. Paslaugų teikimą, gydytojų, administracijos, pagalbinio personalo atlyginimus, medikamentų pirkimą finansuoja ligonių kasos. Šie pinigai skiriami ne iš savivaldybės biudžeto. Norėdama gauti finansavimą, kiekviena sveikatos priežiūros įstaiga einamaisiais metais pasirašo specialią sutartį su teritorine ligonių kasa, kurioje numatoma, kiek ir kokių paslaugų ligonių kasa finansuos. Tokiu būdu galima prognozuoti ne tik būsimas veiklos apimtis, bet ir numatyti atlyginimų dydžius, gydytojų darbo apimtis (apkrovas), medikamentų poreikį ir pan. Labai svarbu tai, kad ligonių kasa finansavimą skiria ne tik įvertindama, kiek ir kokių paslaugų buvo teikiama praeityje, bet ir tai, ar atskiros paslaugų kategorijos pagal apimtis atitinka minimalų Vyriausybės ar ministro patvirtintą kiekį.

Žinant, kaip vyksta finansavimo procesas, iškart tampa akivaizdus ministerijos cinizmas: jos atsakymas esą savivaldybės ir jų valdomos įstaigos, kurios nesutiktų dalyvauti reformos procese, „ilguoju laikotarpiu vis tiek privalėtų priimti atitinkamus sprendimus dėl savo tolesnių veiklos perspektyvų (įsivertinti, ar ligoninė tokiu statusu ir toliau galės užtikrinti paslaugų kokybę, bus patraukli pacientams, ar jos veikla bus rentabili)“, iš tikrųjų reiškia: „Vis tiek negausite pinigų.“ Juk rentabilumo (ir nerentabilumo) rodiklius nustato ne pati sveikatos priežiūros įstaiga ar savivaldybė, o ministerija. Taigi čia iš esmės sakoma: „Galėsite dirbti ir toliau, bet savo veiklai pinigų negausite“ – o tai jau spjūvis į veidą ne tik merams ir savivaldybių tarybų politikams, bet ir tų savivaldybių gyventojams.

Ministerija puikiai supranta: ligoninių gydytojams ir personalui netekus darbo, jais reikės pasirūpinti, bet kažkodėl optimistiškai įsivaizduoja, kad jie su dideliu entuziazmu staiga ims ir persikvalifikuos. Kada, kur, kaip? Kiek tai kainuos – ir ar tikrai įvyks? Šiais klausimais ministerija savęs nevargina. Jos aiškinamajame rašte nėra nė vieno sakinio ir apie tai, kaip gi ministerija planuoja ruošti papildomus šeimos gydytojus, slaugytojus, atvejų vadybininkus.

Ministerija nieko konkretesnio nerašo ir apie didžiąsias – universitetines ar didmiesčių – ligonines bei sveikatos priežiūros įstaigas: neaišku, kiek jas palies ši reforma. O išvados apie „per didelį“ lovų skaičių ligoninėse neįtikina, nes, pavyzdžiui, Vokietijoje lovų skaičius 100 000 gyventojų yra daug didesnis nei Lietuvoje. Bet mūsų ministerija nenori žinoti, kad Vokietijos niekas neverčia mažinti ligoninių lovų skaičiaus ar peržiūrėti ligoninių tinklo. Ministerija nenori pripažinti, kad ir Lietuvos niekas neverčia mažinti lovų skaičiaus, – tiesiog ministerijai taip lengviau pateisinti taupymą ligoninių ir ligonių sąskaita.

Savivaldybės turės užtikrinti ligonių pavėžėjimą į kitų miestų ligonines. Net nesiimu vertinti, ką reiškia ministerijos sakinys: „Šiuo metu kuriamas ir testuojamas pavėžėjimo paslaugos standartas.“ Norėtųsi pamatyti, kas čia ką ir kur kuria. Kurioje savivaldybėje testuojamas tas „standartas“, kuris bus diegiamas visose?

Aišku ir tai, kad šie ministerijos teikiami įstatymų projektai neatitinka subordinacijos ir teisėkūros principų.

Įvertinus ministerijos pateiktos informacijos ir argumentų kokybę, racionaliausia būtų pasielgti štai kaip: kol neinvestuosime į ambulatorinių paslaugų plėtrą, kol jų nesujungsime su visuomenės sveikatos, sveikatinimo ir prevencijos paslaugomis, kol neinvestuosime į tyrimus, laboratorijas, inovacijas, kol neišplėsime šeimos gydytojų, kitų specializuotų konsultacijų paslaugų apimties, negalime pradėti mažinti stacionaraus gydymo paslaugų.

Jei eitume tokiu keliu, keletą pirmųjų metų investicijos būtų didelės, personalo išlaikymui skiriami biudžetai žymiai padidėtų, tačiau tai būtų tvarios investicijos į sveikatos apsaugą, į ligų prevenciją, į tyrimus ir konsultacijas. Įsitikinę, kad jos duoda teigiamą rezultatą, akivaizdžiai mažina ligoninių apkrovimą ir darbų apimtis, galėsime ramia sąžine svarstyti ligoninių veiklos pokyčius. Esu įsitikinęs, kad tai būtų racionaliausias iš visų įmanomų veikimo būdų. Tam nereikia skambių pavadinimų (reforma, pertvarka...). Ministerijai ir savivaldybėms reikia susėsti ir pasiraitojus rankoves pradėti dirbti kartu. Esu įsitikinęs, kad ministerijos atstovai sugebėtų įtikinti ES finansuoti būtent tokius pokyčius – juk pati ministerija teigia, kad būtent to ir siekiama.

Dažnai politikai kaltinami, kad sprendimus priima neįsigilinę, neįvertinę visų faktų, neįsiklausę į visuomenės nuomonę. Šiuo atveju ir Seimo, ir savivaldybių politikai jau visus metus bando iškaulyti iš ministerijos daugiau informacijos, bet iki šiol esame maitinami pažadais. Iš pradžių pritarkite reformai pakeisdami įstatymus, tada mes jums papasakosime daugiau apie sprendimus ir planus, sako ministerija. Bet sveikatos apsauga ir jos reformos neturėtų tapti loterija.

Siūlyčiau ministerijai atsiimti pateiktus įstatymų projektus, ištraukti iš savo stalčių reformos planus, dar kartą su savivaldos atstovais viską įvertinti – ir tik tada veikti. Tada gal ir Seimo nariai turės mažiau abejonių, kai ateis laikas balsuoti. O kol kas raginsiu kolegas Seimo narius nepalaikyti SAM teikiamų įstatymų projektų.

 

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

E. Sabutis: „Sveikatos sistemos reforma – katė maiše, kas „už“?“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 07 Feb 2022 09:25:05 +0200
<![CDATA[Dovilė: gpasas.lt ir esveikata.lt visiškas „feikas“ – jos tik mulkina visuomenę]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/dovile-gpasas-lt-ir-esveikata-lt-visiskas-feikas-jos-tik-mulkina-visuomene https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/dovile-gpasas-lt-ir-esveikata-lt-visiskas-feikas-jos-tik-mulkina-visuomene Noriu pasidalinti savo patirtimi, kuri, galbūt, atskleidžia koronaviruso pandemijos valdymo spragas, galbūt tik patvirtina, kad gpasas.lt ir esveikata.lt visiškas „feikas“ bei nieko tarpusavyje neturinčios ir nesąveikajaunčios sistemos. Šia istorija nusprendžiau pasidalinti tik dabar, kuomet jau sustabdytas galimybių paso naudojimas, tačiau tai nereiškia, kad jo galiojimas nesugrįš.

O buvo taip: jonaviečiui, mano vyrui 2021 m. gegužės 28 d. baigėsi koronaviruso liga ir izoliacijos terminas, nes šeimos gydytoja telefonu pasakė, kad jis pasveiko. Kaip ir viskas OK, žmogus pasveiko, nebejautė  simptomų, gerai jautėsi. Ir pagal tuomet galiojančius nutarimus jam skiriamas galimybių pasas 210 dienų po ligos.

Bet va kas įdomiausia. Nesuprasi, kaip jie (Vyriausybė, Sveikatos ministerija, Bilotaitė ar dar kažkas) skaičiavo tas 210 dienų. Jonaviečiui gpasas.lt sistemoje pagal reikiamybę   buvo atnaujinamas. Besibaigiant jo galiojimui, gruodžio 8 d., ir apytiksliai paskaičiavus tas 210 dienų, asmuo  gruodžio 6 d. pasidarė kraujo tyrimus dėl antikūnų kiekio kraujyje, tam, kad pratęsti galimybių pasą, jei dar yra antikūnų. Porą dienų nesulaukus atsakymo, nuo gruodžio 6 d. ryto iki gruodžio 8 –osios vakaro, jonavietis prisijungė gpasas.lt sistemoje ir sėkmingai pratęsė jo galiojimą iki gruodžio 25-osios. O kas keisčiausia, gruodžio 9-osios rytą, asmuo gauna atsakymą per esveikata.lt, kad jis neturi antikūnų!!!! Tiksliau turi, bet ne tiek, kiek reikia gauti galimybių pasui.

Tai kaip suprasti milijonus kainuojančias sistemas gpasas.lt ir esveikata.lt? Jos tarpusavyje nesąveikauja? Kaip galima asmeniui pratęsti galimybių paso galiojimą po ligos, kai jis neturi antikūnų? Kaip aš suprantu, tai nesvarbu, ar  asmuo skiepijosi, ar persirgo, bet jei jis neturi antikūnų, jo galimybių pasas neturėtų būti pratęstas.  Ir atvirkščiai – nesvarbu skiepas ar persirgimas , bet galimybių pasas turi būti, jei yra antikūnų.

Šios abi sistemos gpasas.lt ir esveikata.lt yra visiškas „feikas“ ir galimai tik mulkina visuomenę. Jei turi galimybių pasą, bet nesi imunizuotas, ta prasme, nesi skiepytas, neturi antikūnų, kaip  mano aprašytas jonavietis, vadinasi, gali nešioti apkratą pats to nežinodamas! Ir jam testuotis nereikia, ir į darbą galima eiti.

Ir dar kas keista. Vėliau nuvykus į kitą, privačią kliniką ir atlikus antikūnų tyrimą, rastas dar mažesnis jų kiekis, nei buvo anksčiau, kai neišdavė galimybių paso, tačiau pagal klinikos atsiųstus rezultatus, jonaviečiui galimybių pasas buvo vėl išduotas.  

Tai pabaigai mano išvada tokia – „valdžios viršūnėlės“ nežino ką daro, nežino, kas vyksta, o tie visi ribojimai, pandemijos valdymas, mano galva, yra didelis, didelis, didžiausias melo ir nesusitvarkymo chaosas, kuris  mums visiems jau ....

Ir pagaliau, kai jau turbūt ištaškė milijonus, o gal ir daugiau eurų, džiaugiuosi, kad tą nesusipratimą - galimybių pasą - atšaukė.

Dovilė

Tai yra subjektyvi skaitytojos nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su jonavoszinios.lt redakcijos pozicija

Norite pasidalinti savo istorija? Ją galite siųsti ČIA arba jonavoszinios@gmail.com

Dovilė: gpasas.lt ir esveikata.lt visiškas „feikas“ – jos tik mulkina visuomenę

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 04 Feb 2022 16:44:45 +0200
<![CDATA[Psichologijos katedros doktorantas: Ar darbdavys turi rūpintis darbuotojo šeimyniniu gyvenimu?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/psichologijos-katedros-doktorantas-ar-darbdavys-turi-rupintis-darbuotojo-seimyniniu-gyvenimu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/psichologijos-katedros-doktorantas-ar-darbdavys-turi-rupintis-darbuotojo-seimyniniu-gyvenimu Kas turi rūpintis šeima? Viena vertus, pati šeima yra atsakinga už save: ji renkasi savo tradicijas, taisykles, kuriomis vadovaujasi, renkasi, kur atostogauti, į kokią mokyklą leisti savo vaikus. Iš kitos pusės, šeima rūpinasi valdžia: priimdama įstatymus, skirstydama lėšas, steigdama priežiūros centrus, paslaugas ir taip toliau. Tačiau ar ir darbdavys turėtų rūpintis darbuotojo šeima? Moksliniai tyrimai ir praktika atskleidžia, kad organizacija ir joje priimami sprendimai, taisyklės, organizacijos kultūra, joje dirbantys asmenys tiesiogiai ir netiesiogiai veikia darbuotojo šeimą.

Ribos tarp darbo ir šeimos beveik išnyko

Nors dalis darbuotojų greičiausiai norėtų to išvengti, tačiau darbas ir šeima tapo sunkiai atskiriami. Ribos, kurios seniau tarp jų egzistavo, palaipsniui nyksta arba jau išnyko visiškai, todėl darbas ir šeima vis dažniau veikia vienas kitą. Kartais šis poveikis yra neigiamas, kartais – teigiamas. Retas kuris dar nėra girdėjęs terminų „darbo ir šeimos konfliktas“ ir „darbo ir šeimos balansas“.

Darbo ir šeimos konfliktas apibūdina atvejus, kai darbas trukdo šeimos gyvenimui arba, priešingai, kai šeima trukdo darbui: pavyzdžiui, kai dėl vaiko priežiūros atostogų negali dalyvauti svarbiame susirinkime. Tyrimai rodo, kad tokie konfliktai didina darbuotojų stresą, nerimą, nepasitenkinimą darbu, skatina mažesnį įsipareigojimą organizacijai, perdegimą, dažnesnes pravaikštas ir ketinimus išeiti iš darbo.

Ar to nori darbdavys? Greičiausiai ne. Darbdavys, suvokdamas darbo ir šeimos konfliktą ir jo pasekmes, turėtų susimąstyti, ar jo darbuotojai ir jų produktyvumas nenukenčia todėl, kad jiems nesiseka suderinti darbo su šeima. Savaime suprantama, darbo ir šeimos konflikte visada laimi šeima – žmogus paliks arba susiras kitą darbą, o ne pakeis šeimą.

Darbe įgyti įgūdžiai praverčia ir šeimoje

Darbo ir šeimos balansas dažniausiai apibūdinamas kaip darbuotojo pasitenkinimas darbo ir šeimos suderinimu, visiškai arba beveik išvengiant konfliktų. Lietuvoje kiek mažiau aptariamas terminas yra darbo ir šeimos praturtinimas – tai procesas, kai darbas padeda lengviau atlikti šeimos užduotis arba atvirkščiai, pavyzdžiui, darbe įgyti kompiuterinio raštingumo įgūdžiai ir andragogikos (suaugusiųjų mokymo) žinios gali būti panaudojami padedant vyresnio amžiaus tėvams išmokti dirbti kompiuteriu.

Tiek darbo ir šeimos balansas, tiek praturtinimas yra siejami su mažesniu darbuotojų stresu, išaugusiu pasitenkinimu darbu, didesniu įsitraukimu į darbą ir produktyvumu, geresne fizine sveikata. Darbuotojai šių procesų dėka mažiau pervargsta ir rečiau nori išeiti iš darbo. Darbdaviai, kurie suvokia, kad darbo ir šeimos sąveika gali turėti abipusį teigiamą poveikį, turi galimybę tai išnaudoti ir įgyti pranašumą rinkoje.

Darbo ir šeimos konfliktas, balansas ir praturtinimas turi labai skirtingas pasekmes darbuotojui ir visai organizacijai. Tyrimai vienareikšmiškai pagrindžia, kad darbuotojas, kuris geba suderinti darbą ir šeimą, yra laimingas ir atneša daugiau naudos ir organizacijai. Deja, konfliktų tarp šeimos ir darbo išvengti nėra įmanoma – jie visada šalia. Vis dėl to, įmanoma pasiekti, kad šių konfliktų darbuotojai patirtų mažiau, o balansą ir praturtinimą – dažniau. Ir tuo gali (ir turėtų) rūpintis darbdavys.

Kiekvienas darbdavio sprendimas turi poveikį šeimai

Tai, kaip darbuotojui pavyks suderinti darbą ir šeimą, priklauso tiek nuo pačio darbuotojo psichologinių bruožų (pasitikėjimo savimi ir t. t.), tiek nuo jo šeimos ir organizacijos veiksmų. Tiesa, organizacijos vaidmuo dažnai yra nuvertinamas, jam skiriama per mažai dėmesio, arba tiesiog nežinoma, kaip teisingai tą vaidmenį išnaudoti. Darbas (ir organizacija kaip visuma) gali daryti įtaką šeimai, ir kiekvienas darbdavio sprendimas turi tiesioginį ir (arba) netiesioginį poveikį darbuotojo šeimai.

Paanalizuokime keletą pavyzdžių. Tarkim, darbdavys nusprendžia, kad darbuotojai gali rinktis individualų darbo grafiką ir esant poreikiui dirbti iš namų. Daliai darbuotojų šio sprendimo dėka bus lengviau pasirūpinti savo garbaus amžiaus tėvais. Šiuo atveju pasiekiamas darbo ir šeimos balansas arba praturtinimas. Kitas pavyzdys – darbdavys nusprendžia rengti susirinkimus tokiu laiku, kuris nepatogus vienam darbuotojui, nes jis nebegalės vežti savo vaiko į būrelį. Tą turės daryti kitas šeimos narys, todėl reikalingas šeimos pareigų perstruktūravimas. Taigi, kol nėra sutarimo, kas veš vaiką, tol patiriamas tiesioginis darbo ir šeimos konfliktas. 

Kartais organizacijų priimami sprendimai turi reikšmingą poveikį darbuotojų emocinei būsenai ir, savo ruožtu, jų šeimai. Pavyzdžiui, jei darbdavio sprendimu sumažinama komandiruotėms skirta pinigų suma, dėl to darbuotojas nebegali vykti į rūpimą konferenciją arba turės padengti dalyvavimo išlaidų skirtumą iš asmeninių lėšų. Tikėtina, kad darbuotojas, dėl patirtų neigiamų emocijų, bus suirzęs ar piktas ne tik darbe, bet ir namuose. Ir priešingai – jei darbdavys įgyvendina teigiamą pokytį, pavyzdžiui, praplečia automobilių stovėjimo aikštelę, palengvindamas darbuotojų kasdienybę, tai gali padėti jiems emociškai tiek darbe, tiek namuose: patirti didesnį darbo ir šeimos parturtinimą.

Dalį darbo parsinešame ir į namus

Emocijos iš tiesų turi didelę reikšmę darbo ir šeimos sąveikai. Ne vienas prisimename atvejus, kai šeimos narys sugrįžta iš darbo su atitinkamomis emocijomis, pavyzdžiui, dėl konflikto su vadovybe. Suprantama, kad būdami prastos nuotaikos mes nebūname patys maloniausi partneriai. Visais atvejais, žmogus yra tarpininkas tarp darbo ir šeimos, kuris net nenorėdamas dalį darbo parsineša į namus, o dalį namų – į darbą. Dažnai – emocijų pavidalu. Tačiau svarbiausia, kad darbuotojas nuolatos vertina savo darbo poveikį šeimai ir šį savo vertinimą parsineša atgal į darbą. Savaime suprantama, jeigu darbas trukdė šeimos gyvenimui, darbuotojas turės neigiamą požiūrį ir nuostatas į darbą.

Viskas, ką daro darbdavys savo organizacijoje, visų pirma veikia darbuotoją, o per jį – ir pastarojo šeimą. Vieni priimami sprendimai šeimai yra itin reikšmingi, kiti – mažiau. Kai kurie iš šių sprendimų turi teigiamą poveikį šeimai, kiti – neigiamą. Organizacijos poveikio šeimai ignoruoti negalima, nes tai galiausiai tiesiogiai arba netiesiogiai atsiliepia ir pačiai organizacijai: per pasikeitusias darbuotojo nuostatas, požiūrį, emocinę būseną ir kt. Todėl, siekdama didesnio pranašumo rinkoje, produktyvumo ir darbuotojų gerovės, organizacija negali pamiršti ir darbuotojo šeimos bei savo poveikio jai.

Pabaigai, labai svarbu atsiminti, kad darbdavys neturi kvestionuoti darbuotojo šeimos sampratos, aiškinti jam, kaip tvarkytis su šeimoje kylančiais sunkumais arba kokius sprendimus jam reikėtų priimti. Tačiau darbdavys turi padėti suteikti reikalingus išteklius, kad darbuotojas galėtų jais pasinaudoti siekdamas įveikti darbo ir šeimos konfliktus arba pasiekti darbo ir šeimos balansą ar praturtinimą.

Tadas Vadvilavičius, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros doktorantas

Psichologijos katedros doktorantas: Ar darbdavys turi rūpintis darbuotojo šeimyniniu gyvenimu?

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 04 Feb 2022 12:31:11 +0200
<![CDATA[Skaitytoja: Ar vis dar gyvename kaimo glūdomoje?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/skaitytoja-ar-vis-dar-gyvename-kaimo-gludomoje https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/skaitytoja-ar-vis-dar-gyvename-kaimo-gludomoje Anksčiau žiemą mūsų močiutės džiovindavo skalbinius lauke. Gal ir buvo taip įprasta net tik kaimuose, nuosavų namų kiemuose, bet ir daugiabučių prieigose. Tuomet nestigo metalinių stovų, ant kurių nuolat kabėjo virvės skalbiniams, net sūpuoklės vaikams, o neretas mėgo ir namuose uždulkėjusį kilimą išvalyti, permetus per strypą ir gerai jį padaužius.

Dabar mieste retai kur pamatysi (o gal aš nepastebėjau), bet tokių metalinių, senais laikais įrengtų stovų jau nebeliko. Kažkaip vis žengiam koja kojon su laiku ir pereinam prie technologijų, kurios leidžia nebelakstyti į lauką dulkinti kilimų – nes yra siurbliai, leidžia namuose pasistatyti skalbyklę, džiovyklę, turėti lygintuvą. Galiausiai yra ir valymo, skalbimo paslaugas teikiančios įmonės. Net sūpuoklės vaikams nebekabinamos padrikai, o rengiamos naujos vaikų žaidimų aikštelės.

Ir, o siaube, mano nuostabai, Jonavos mieste išvystų tokį vaizdą – skalbinių džiovinimui naudojamas net ne metalinis stulpas, o elektros pastotė. Ar vis dar gyvename kaimo glūdomoje? O gal taip taupom pabrangusią elektrą, nes džiovinant skalbinius lauke sutaupoma pinigų, kai nėra naudojama automatinė džiovyklė, kuri veikia elektros dėka?

Nežinau, kaip kitiems, bet man vaizdelis nekoks. Nedrįsčiau savo, kad ir švariai išskalbtų skudurų kabinti viešai, visiems „ant akių“. O gal ir kaimynui nepatinka, tokį vaizdą stebėti per langą.

Nebe tais laikais gyvenam.

Tai yra subjektyvi skaitytojos nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su jonavoszinios.lt redakcijos pozicija

Norite pasidalinti savo istorija? Ją galite siųsti ČIA arba jonavoszinios@gmail.com 

Skaitytoja: Ar vis dar gyvename kaimo glūdomoje?

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 03 Feb 2022 13:15:02 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Vyriausybės priemonės dėl energijos kainų neveikia – gyventojams vis tiek tenka mokėti rekordines sumas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-vyriausybes-priemones-del-energijos-kainu-neveikia-gyventojams-vis-tiek-tenka-moketi-rekordines-sumas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-vyriausybes-priemones-del-energijos-kainu-neveikia-gyventojams-vis-tiek-tenka-moketi-rekordines-sumas Energijos kainos Lietuvoje pasiekė rekordines aukštumas, o gautos sąskaitos už šildymą pralenkė net pesimistiškiausias prognozes. Kai kurie regionai už šildymą jau dabar turi mokėti 2,5 karto daugiau nei praėjusiais metais – bet ne tai yra blogiausia naujiena. Blogiausia tai, kad kainų augimas tęsis ir toliau. Tokias tendencijas aiškiai rodo rinkose vykstantys procesai – kreivės kyla į viršų ir artimiausiu metu nežada leistis. Šilumos tiekėjai gerų žinių taip pat neturi: prognozuoja, kad sausį ir vasarį šilumos kainos turėtų dar labiau paaugti, todėl drąsiai galima teigti, kad energijos kainų krizė dar nepasiekė savo piko, didžiausi išbandymai – dar prieš akis.

Aukštos centralizuotai tiekiamos šilumos kainos nebuvo netikėtos – visą antrąjį praėjusių metų pusmetį buvo skelbiama apie augančias dujų, elektros ir kitų energetikos produktų kainas.

Frakcija apie būsimą krizę dėl energijos kainų pradėjo garsiai kalbėti dar praėjusių metų vasarą. Deja, energetikos ministras į tai, švelniai tariant, nereagavo – netgi ignoravo. Jokios reakcijos ir realių žingsnių nebuvo iki pat spalio mėnesio. Vis dėlto, kylančios kainos, auganti infliacija ir opozicijos kritika privertė ministrą Dainių Kreivį Seimui pateikti penkių įstatymų paketą, esą skirtą amortizuoti energijos kainų augimą buitiniams vartotojams. Seimas šį paketą priėmė, nors jau tuo metu buvo aišku, kad Vyriausybės teikiamos priemonės nesuveiks – ir dar vartotojus įklampins į skolas.

Jau tada tokį Vyriausybės pasiūlymą apibūdinau kaip žmonių skurdinimo planą, nes jis galutinių kainų nesumažins, o tik leis mokėjimus išdėlioti keleriems metams.

Pasiūlyti įstatymai, numatantys galimybes gyventojams šildymo ir dujų sąskaitas apmokėti per penkerius metus, iškart atrodė nelogiški – tai įsiskolinimų perkėlimas į ateitį, o ne reali pagalba žmonėms. Naivūs atrodė energetikos ministro bandymai įtikinti, kad energijos krizė baigsis artimiausiu metu: anot D. Kreivio, dujų ir elektros kaina rinkose turėjo stabilizuotis dar šių metų pradžioje, o pagal valdančiųjų atstovų skaičiavimus elektros kaina reguliuojamiems buitiniams vartotojams turėjo didėti mažiau nei 20 proc., dujų kaina virykles turintiems žmonėms turėjo kilti apie 20 proc., o dujomis šildantiems namus – apie 30 proc. Nepriėmus minėtų pataisų, šie padidėjimai, anot ministro, būtų žymiai didesni. Dar verta prisiminti ir kai kurių valdančiųjų partijų narių pasisakymus, esą priėmus valdančiųjų siūlomą įstatymų paketą šildymas, ypač Vilniuje, brangs „tik“ apie 60 proc.

Ar galima teigti, kad Vyriausybės pateiktos pataisos nesuveikė taip, kaip žadėta? Kol kas aišku tik viena – galutinio vartotojo sąskaitos yra gerokai didesnės, nei buvo prognozuota.

Pasižiūrėkime, kas atsitiko.

Už centralizuotai teikiamą būsto šildymą ir karštą vandenį Vilniaus regiono gyventojai turės mokėti nuo 2 iki 3 kartų daugiau nei tokiu pačiu laikotarpiu prieš metus. Tuo tarpu šildymo sąskaitos visoje šalyje augo vidutiniškai iki 90 proc. Prognozuojama, kad artimiausiais mėnesiais šilumos kainos turėtų dar didėti.

Vyriausybės neveiklumas šios energetinės krizės akivaizdoje lėmė tai, kad vartotojai sulaukė rekordinių sąskaitų ne tik už centralizuotą šildymą, bet ir už tiekiamas dujas bei elektros energiją. Gyventojams, kurie dujas naudoja gamindami maistą, kainos augo 70,21 proc. O labiausiai energetikos kainų šuolį jaučia gyventojai, kurie dujomis šildo namus – jiems per metus dujų kaina pakilo 96,43 proc.

Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) teikiami skaičiai kol kas rodo, kad 2022 m. pirmąjį pusmetį, palyginti su 2021 m. tuo pačiu laikotarpiu, populiariausias elektros planas pabrangs beveik 20 proc. Ir tai yra vienintelis rodiklis, atitinkantis valdančiųjų skaičiavimus, tačiau iš tikrųjų elektros tiekimo kaina daugeliui gyventojų yra daug didesnė, ir taip yra dėl dar kitų priežasčių – jei pasirenkamas kitas mokėjimo planas, nefiksuojamas elektros tarifas, o kur dar staiga prasidėjęs neapgalvotas elektros rinkos liberalizavimas.

Nerimą kelia ir faktas, kad elektros energijos kainos Baltijos šalyse toliau kyla ir pasiekė aukščiausią ribą nuo šalių prisijungimo prie „Nord Pool“ biržos. Jau tapo įprasta, kad didžiausia kaina fiksuota būtent mūsų valstybėje. Latvijoje ir Estijoje ji kiek mažesnė. Šiuo metu elektros kaina Lietuvoje siekia daugiau nei 212 eurų už megavatvalandę. Palyginus su praėjusių metų pradžia, kaina biržoje išaugo beveik 4 kartus ir tapo aukščiausia kaina biržos istorijoje nuo Šiaurės šalių elektros rinkos atsiradimo 1996 m.

Matome, kad duomenys ir prognozės tikrai nedžiuginančios, o Vyriausybės pozicija toliau stebina.

Štai Premjerė Ingrida Šimonytė pabrėžė, kad išaugusių kainų kompensavimo tvarkos keisti neketina. Kylančias elektros ir dujų kainas, pasak Ministrės Pirmininkės, puikiai amortizuoja sprendimai, kuriais kainų šuolis „išdėstomas“ keletui metų, o išplėsta kompensacijų bazė žmonėms su mažomis pajamomis, taip pat pensijų, minimalios algos ir biudžetinio sektoriaus darbuotojų atlyginimų padidinimas esą leis amortizuoti kainų augimą.

Deja, tai nėra visiška tiesa. Nors šiemet ir leista daugiau gyventojų pretenduoti į šildymo išlaidų kompensaciją, tačiau tai esminių finansinių problemų daugumai gyventojų nesprendžia. Užmirštama, kad dėl tokių Vyriausybės sprendimų labiausiai kenčia vidutines pajamas gaunantys žmonės, kuriems kompensacija nepriklauso. Jų pajamos balansuoja ant ribos, ir tai – dažniausiai jaunos šeimos su vaikais. Nemažai Lietuvos žmonių paverčiami socialinės paramos gavėjais – tai ne tik papildomas „biurokratizmas“ ir „popierizmas“, bet ir moralinė žala gyventojams.

Taip pat nereikia pamiršti, kad metinė infliacija gruodį sudarė jau 10,6 proc. Tokie infliacijos rodikliai tiesiog „suvalgo“ bet kokius dabartinius pajamų padidėjimus.

Ekonomistai sutaria, kad didėjanti šilumos kaina daro didžiausią įtaką tiek mėnesinei, tiek metinei infliacijai. Valdžiai nesiimant jokių papildomų veiksmų, šie skaičiai tik didės.

Ar Vyriausybė dar gali reaguoti ir bandyti ryžtingiau įsikišti į situacijos suvaldymą? Nepanaudotų įrankių dar yra. Vieni iš jų – daug kartų aptartas siūlymas laikinai taikyti lengvatinį PVM tarifą buitiniams vartotojams, taip pat peržiūrėti kitas metodologijas, kurios leistų bent iš dalies amortizuoti kainas per mokestinės naštos mažinimą. Tą daro mūsų kaimynė Lenkija, nuo vasario įvesdama vadinamąjį antiinfliacinį skydą. Energijos kainų suvaldymui būtų galima panaudoti ir kitą efektyvų būdą – parduoti dalį nepanaudotų CO2 kvotų. Nors jų panaudojimui Europos Komisija taiko gana griežtas taisykles, derybos dėl to įmanomos. Tai daro Estijos Vyriausybė. Racionalus sprendimas būtų ir valstybinių energetikos įmonių pelno peržiūra. Be to, ir neplanuotas valstybės biudžeto pajamas būtų galima nukreipti į energijos kainų stabdymą. Visa tai – įmanoma, tačiau greičiausiai nebus įgyvendinta.

Vietoje to matome, kad „Ignitis“ ir atskiri šilumos tinklai iš bankų planuoja skolintis šimtus milijonų eurų – kad nesumažintų savo pelnų. Kol kas nėra aišku, kokiomis sąlygomis ir už kokias palūkanas jie tai darys. Aišku tik viena – gautų paskolų palūkanas ir bankų maržas apmokės ne šios įmonės, o gyventojai.

 

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

Tai nėra politinė reklama. Tai neatlygintinai skleidžiamas įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas turintis valstybės politiko komentarus

E. Sabutis: „Vyriausybės priemonės dėl energijos kainų neveikia – gyventojams vis tiek tenka mokėti rekordines sumas“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 27 Jan 2022 11:16:24 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Socialinių paslaugų naujovės: savivalda vėl taps atpirkimo ožiu?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-socialiniu-paslaugu-naujoves-savivalda-vel-taps-atpirkimo-oziu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-socialiniu-paslaugu-naujoves-savivalda-vel-taps-atpirkimo-oziu Paskutinėmis 2021-ųjų dienomis Seimas patvirtino socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės pristatytus Socialinių paslaugų įstatymo pataisų pakeitimus. Pateikdama pataisas ministrė įtaigiai kalbėjo, esą įstatymo pakeitimai nukreipti į socialinių paslaugų išplėtimą ir jų kokybės gerinimą. Tačiau gerais norais grįstas kelias gali pasirodyti daug nelygesnis, nei tikisi pati ministrė. Kol kas aišku tik viena – klausimų yra daugiau negu atsakymų – ir savivaldai, ir socialinių paslaugų centrams, ir socialiniams darbuotojams.

Esminiu įstatymo pakeitimu būtų galima laikyti naujai įvedamą socialinių paslaugų rūšį – prevencines socialinės paslaugas. Ministrės nuomone, tokios paslaugos padės suteikti žmonėms kokybišką kompleksinę pagalbą arčiausiai namų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) numato kiekvienoje savivaldybėje įkurti bent po vieną naują Metodinį kompleksinių paslaugų šeimai centrą, skirti dėmesio socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinei kompetencijai – numatomas visų socialinių paslaugų srities darbuotojų kvalifikacijos kėlimas ir supervizijos. Taip pat turėtų didėti privalomų įvadinių mokymų valandų skaičius socialinių darbuotojų padėjėjams.

Nors iš pirmo žvilgsnio SADM pristatyti pokyčiai nukreipti į visų teikiamų socialinių paslaugų stiprinimą, pateiktame įstatymo pakeitimų projekte galima rasti ir nerimą keliančių aspektų, grėsmių, kurių valdantieji nėra linkę iki galo paaiškinti.

Kaip minėta, naujai priimtame įstatyme numatomas esminis socialinių paslaugų rūšių pokytis – socialines paslaugas skirstyti į prevencines, bendrąsias ir specialiąsias. Iki šiol prevencinės paslaugos buvo teikiamos bendrųjų paslaugų pakete, akcentuojant aiškaus poreikio egzistavimą kaip sąlygą teikti tokias paslaugas. Įtvirtinus naują reglamentavimą dėl prevencinių paslaugų, kaip atskiros socialinių paslaugų rūšies, gali būti naikinama kita itin svarbi paslauga – atsakas į poreikį. Dėl tokių pakeitimų atsiranda pavojus, kad sutriks tam tikrų socialinių paslaugų grandis, kuri šiuo metu leidžia spręsti konkrečias, jau iškilusias žmogaus ar šeimos socialines problemas.

Įstatymo pataisose reglamentuojama, kad paslaugos teikiamos „visiems“ asmenims, šeimoms ir bendruomenėms. Iš vienos pusės – tai tarsi judėjimas link siektinų tikslų, t. y. socialinės gerovės, iš kitos pusės – nėra iki galo aišku, kas finansuos šį socialinių paslaugų teikimą visiems gyventojams.

Tai vienas svarbiausių momentų, nes nei iš paties įstatymo, nei ministrės atsakymų į Seimo narių klausimus nėra aišku, ar dabartinė socialinių paslaugų infrastruktūra – žmogiškųjų ir finansinių išteklių atžvilgiu – yra pajėgi teikti socialines paslaugas visiems gyventojams. Iki šiol orientuotasi į paslaugų teikimą pagal poreikį tiems, kam jų reikia. Ypatingai neramina tai, kad naujų paslaugų teikimas iš valstybės dotacijų ar Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų gali būti tiesiog nepakankamas, o trūkstamas lėšas bus nurodoma finansuoti iš savivaldos biudžetų. Visa tai yra daugiau nei tikėtina – savivaldai ne kartą teko šitai patirti: valstybės prisiimamus įsipareigojimus gyventojams galiausiai savo lėšomis ir savo biudžetų sąskaita turi vykdyti pačios savivaldybės.

Šalia klausimo, kas visa tai finansuos, iškyla ir kitas – kiek papildomų žmogiškųjų išteklių ir finansavimo jiems reikės? Ar yra preliminariai paskaičiuota, kiek valstybės ir savivaldybių biudžetams tokie pakeitimai kainuos? Manau, tai paprasti klausimai, į kuriuos nei ministrė, nei valdančioji dauguma kol kas neatsako, nors savivaldai atsakymų reikia jau dabar, nes po mėnesio savivaldybių tarybos tvirtins 2022 m. biudžetus.

Akivaizdu, kad atsakyti į šiuos klausimus reikėtų kuo greičiau, nes įstatymas labai aiškiai reglamentuoja, kad būtent savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimo užtikrinimą savo teritorijoje.

Jau šiais metais kiekviena savivaldybė privalo akredituoti visus socialinių paslaugų teikėjus. Vaikų dienos centrai sėkmingai tvarkosi. Globos paslaugos intensyviai licencijuojamos, nes tik akredituotos socialinės paslaugos galės būti finansuojamos ir valstybės, ir savivaldybės lėšomis. Iki šiol socialinių paslaugų centrai vadovavosi poreikio principu – teikė pagalbą šeimoms ar asmenims, kurie negali savarankiškai funkcionuoti visuomenėje dėl nustatytų specialiųjų poreikių, rizikos faktorių ir pan. Įsigaliojus įstatymo pakeitimams, bet kuris licencijuotas privatus paslaugų teikėjas ar nevyriausybinės organizacijos, surinkę sau „patogesnius“ klientus – neturinčius negalios, priklausomybės nuo alkoholio ar kitų sunkumų – turės teisę tapti akredituotu socialinių paslaugų teikėju ir siūlyti šias paslaugas realaus poreikio neturintiems gyventojams, šeimoms, net bendruomenėms.

Kyla pagrįstų abejonių, ar neatsitiks taip, kad pretenduodami gauti finansavimą kai kas savo paslaugas teiks šeimoms ar asmenims, neturinčioms nieko bendro su socialinės rizikos grupėmis, nes tai bus labai „patogu“ ir finansiškai naudinga, tuo metu kiti – greičiausiai iš savivaldybių biudžetų išlaikomi centrai – ir toliau neš didžiausią krūvį, nesirinkdami gavėjų nei pagal būdą, nei pagal išvaizdą ar problemos mastą, nes tai daryti jie tiesiog privalės pagal socialinių paslaugų įstatymą.

Šioje vietoje įžvelgiu labai didelį pavojų, nes valstybė, norėdama plėsti socialinių paslaugų rūšis ir prieinamumą, tiesiog „užmerks akis“ ir nesilaikys tame pačiame įstatyme įtvirtintų subsidiarumo ir partnerystės principų, o savivaldybė privalės laikytis įstatymo reikalavimų, ir privatūs paslaugų tiekėjai galės savo paslaugas teikti atsižvelgdami į esamą ar numatomą projektinį finansavimą bei rinktis „patogias“ paslaugas ir „patogius klientus“.

Jau pripratome prie to, kad dabartiniai valdantieji nėra linkę tartis ir diskutuoti ne tik su opozicija, bet ir su socialiniais partneriais, nes sulaukia per daug nepatogių ir nepopuliarių klausimų. Taip yra ir šiuo atveju. Jau dabar matyti, kad Socialinių paslaugų įstatymo pakeitimuose slypi nemažai neatsakytų klausimų ir rizikų. Jei ministerija ir analizavo padėtį, tai surinkti duomenys neviešinami. Tiek savivaldybėms, tiek socialinių paslaugų centrų darbuotojams lieka neaišku, ar esama socialinių paslaugų infrastruktūra pajėgi teikti paslaugas visiems norintiems, kaip numatė ministrė.

O kas nutiks, jeigu paaiškės, kad šis tinklas nepajėgus to daryti? Kas prisiims atsakomybę, kai paaiškės, kad be papildomų etatų, lėšų ar patalpų šio tikslo neįmanoma pasiekti? Kol kas atrodo, kad ministerija yra linkusi viską permesti savivaldai. Jeigu nesisektų įgyvendinti naujųjų įstatymo nuostatų, greičiausiai savivalda, kaip visada, būtų atpirkimo ožys, ant kurio būtų kariami visi šunys neįgyvendinus siūlomo socialinių paslaugų teikimo „visiems gyventojams“ modelio. Labai nesinorėtų po kurio laiko išgirsti, kad dėl visko kalta savivalda. Juk ne paslaptis, kad socialinio darbuotojo profesija nėra nei prestižinė, nei gerai apmokama, naujų darbuotojų pritraukimo į šią sferą problema neišspęsta ir niekur nedings.

Oponentai pasakys, kad bet koks pokytis susijęs su rizika ir kad tai neišvengiama. Sutinku. Taip pat sutinku, kad būtina gerinti socialinių paslaugų kokybę, didinti šių paslaugų prieinamumą. Tačiau namo nepastatysi be pamato – pokyčių neįmanoma realizuoti, jeigu tam nėra pasiruošta. Savivaldybės, kurios yra įpareigotos užtikrinti socialinių paslaugų teikimą, privalo būti supažindintos su visomis pokyčių diegimo grėsmėmis ir su šių pokyčių kaina. Ar neatsitiks taip, kad ir toliau gyvensime tik deklaruojamos socialinės gerovės valstybėje?

Ir ministerijai, ir ministrei noriu palinkėti kuo skubiau viešinti šio įstatymo pakeitimų įgyvendinimo kainą, kuo skubiau pradėti kuo išsamesnes konsultacijas su Lietuvos savivaldybių asociacija ir savivaldybių socialinių paslaugų centrais. Taip pat noriu palinkėti, kad, atėjus laikui akredituoti naujus socialinių paslaugų tiekėjus, tai būtų daroma ne tik žiūrint, ar tiekėjai atitinka įstatymo nuostatas, bet ir atsižvelgiant į konkrečios savivaldybės – ir, žinoma, valstybės – galimybes finansuoti tokias paslaugas konkrečioje vietovėje: ar esama tokių paslaugų poreikio, ar tokios paslaugos netaps tik eiliniu „projektu“ valstybės ir savivaldos lėšoms „įsisavinti“?

E. Sabučio pranešimas spaudai

E. Sabutis: „Socialinių paslaugų naujovės: savivalda vėl taps atpirkimo ožiu?“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 10 Jan 2022 10:38:00 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: kiek dar „Lietuvos geležinkeliams“ trąšų ir krovinių vežimas bus svarbesnis už žmones?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-kiek-dar-lietuvos-gelezinkeliams-trasu-ir-kroviniu-vezimas-bus-svarbesnis-uz-zmones https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-kiek-dar-lietuvos-gelezinkeliams-trasu-ir-kroviniu-vezimas-bus-svarbesnis-uz-zmones Lietuvoje įsibėgėjęs skandalas dėl dešiniųjų Vyriausybės neįgalumo laiku įgyvendinti Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) sankcijų Baltarusijos trąšų gamintojai „Belaruskalij“ stipriai pajudino užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio ir susisiekimo ministro Mariaus Skuodžio kėdes. Tarsi susitarę ir siekdami nusikratyti politinės atsakomybės dėl kasdien naujai iškylančių faktų apie AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir baltarusiškų trąšų gamintojų susitarimus, jie abu įteikė prašymus premjerei Ingridai Šimonytei atleisti juos iš pareigų. Politikai, žurnalistai ir politologai labai daug kalbėjo ir rašė apie tolimesnius Ministrės Pirmininkės veiksmus, tačiau politikos „senbuviai“ nuo pat pradžių prognozavo, kad bus pasielgta pagal senas politines tradicijas, t. y. bus ieškomas „iešmininkas“.

Jau tuo metu buvo aišku, kad Ministrė Pirmininkė netenkins ministrų prašymų dėl kelių aiškių aplinkybių: koalicijos išsaugojimo, valstybės biudžeto priėmimo ir, svarbiausia, patenkinus ministrų atsistatydinimo pareiškimus, premjerė faktiškai pripažintų Vyriausybės klaidas.

Buvo galima aiškiai nuspėti, kad abiem tiesiogiai už šią situaciją atsakingiems ministrams išsaugojus savo portfelius, vis tiek bus ieškomas asmuo, kurį reikia paaukoti, siekiant bent laikinai nuslopinti įkaitusią atmosferą. Taip ir nutiko. Savo atsakomybės neišvengė AB „Lietuvos geležinkeliai“ vadovas Mantas Bartuška, šiai valstybinei įmonei vadovavęs nuo 2016 m.

Tačiau besitęsiantis trąšų skandalas atskleidžia ne tik Vyriausybės politinius žaidimus, desperatiškai bandant numalšinti krizę, ar AB „Lietuvos geležinkeliai“ žūtbūtinį norą visomis įmanomomis priemonėmis išsaugoti pelningą užsakovą, bet ir leidžia priminti įsisenėjusius šios įmonės skaudulius – gendančius traukinius ir sunkias ten dirbančių darbuotojų darbo sąlygas, apie kurias jie kalbėti viešai atsisako dėl baimių prarasti savo darbo vietas.

Dar vasarą, kai viešojoje erdvėje vis dažniau pasirodydavo informacija apie gendančius ir vėluojančius AB „Lietuvos geležinkeliai“ traukinius, oficialiai kreipiausi į Valstybės kontrolę ir Susisiekimo ministeriją, prašydamas atlikti valstybinį auditą ir įvertinti faktinius duomenis, ar įmonės eksploatuojamų traukinių ir viešosios infrastruktūros būklė atitinka nustatytus standartus bei saugumo reikalavimus.

Labai svarbu suprasti, kad AB „Lietuvos geležinkelių“ naudojami ištekliai ir infrastruktūra yra valstybei priklausantis turtas, naudojamas vežti geležinkeliais ne tik krovinius, bet ir keleivius, o už šios infrastruktūros tinkamą valdymą ir saugaus geležinkelių transporto užtikrinimą atitinkamai yra atsakingi Susisiekimo ministerija ir pati įmonė.

Situacija tikrai neraminanti, nes iškilę į viešumą atvejai rodė, kad gana naujus keleivinius traukinius turi traukti atskirai užsakyti senesni, bet dar važiuojantys šilumvežiai. Vienas iš tokių atvejų fiksuotas Kirtimuose, kitas – rugpjūčio antroje pusėje Klaipėdos geležinkelių stotyje, kai 2016 m. pagamintas dyzelinis traukinys patyrė gedimą. Įmonė tuomet buvo priversta organizuoti kitą lokomotyvą – seną manevrinį šilumvežį, tačiau ir tai nepadėjo. Atskirai užsakytas šilumvežis po keliasdešimties kilometrų kelionės tęsti taip pat nebegalėjo.

Panašios istorijos buvo aprašomos ir anksčiau. 2019 m. keleivinis traukinys, vos pajudėjęs iš Kauno geležinkelio stoties, įstrigo pirmoje stotelėje – Palemone. Taip nutiko dėl priekyje važiavusio įmonės prekinio traukinio gedimo. Dėl to sutriko traukinių eismas ruože Vilnius – Kaunas. Tą dieną buvo užlaikomi net trys keleiviniai traukiniai.

Rimtų problemų pasitaikė ir daugiau. Savo prašyme į Valstybės kontrolierių ir susisiekimo ministrą akcentavau atvejus, kai paskutinę minutę be perspėjimo buvo keičiami traukinių sąstatai – vietoje žemagrindžio traukinio atvažiuodavo ne pirmos jaunystės, bet vis dar važiuojantis keleivinis traukinys. Tokie pakeitimai sukėlė ypatingų nepatogumų judėjimo negalią turintiems žmonėms, nes jie savo keliones organizuoja iš anksto, atsižvelgdami į keleivinio traukinio tipą ir galimybes į jį patekti.

Net nesulaukus atsakingų institucijų paaiškinimų, buvo galima teigti, kad tuometinio vadovo M. Bartuškos valdoma įmonė susidūrė su realia krize – tokia pat, kokia buvo prieš tris dešimtmečius, kai anuomet kelyje sugedusius keleivinius traukinius tampė manevriniai šilumvežiai.

Blogėjanti vežimo paslaugų kokybė rodė viena – įmonės vadovai bet kokiomis priemonėmis labiau rūpinosi tik pelnu, užmiršdami paprasčiausią keleivių saugumą ir patogumą keliaujant.

Verta paminėti, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ dukterinės įmonės „LTG Link“ riedmenų parke yra 14 traukinių ir 7 šilumvežiai, pagaminti iki 1995 m., kurie neatitinka kokybės standartų ir europinių reikalavimų, susijusių su keleivių vežimu. O didesni pokyčiai saugesniam keleivių vežime numatomi tik 2025 m.

Visame šiame fone dar keisčiau atrodo nuolatinis „Lietuvos geležinkelių“, susisiekimo ir aplinkos ministrų (deja, kol kas – tik) deklaruojamas siekis persodinti gyventojus iš automobilių į traukinius, kaip tvarų, ekologišką ir patogų transportą, bet ar tokia infrastruktūra ir tokios techninės būklės traukiniai iš tiesų atitinka Europos Komisijos patvirtintą žaliąjį kursą?

Visiems yra aiškus vienas nenuginčijamas faktas: krovinių vežimas yra pelninga veikla, keleivių pervežimas – nuostolingas. Jau ne vienerius metus trunkanti AB „Lietuvos geležinkeliai“ verslo vizija – visas pajėgas mesti į išorines rinkas ir koncentruotis tik į tranzitinį krovinių gabenimą, – privedė prie tokios padėties, kurią dabar ir  matome. Ar ne laikas keisti šią nuostatą ir pagaliau atsisukti į vidines problemas ir susitvarkyti savo kiemą? 

Ar M. Bartuškos pasitraukimas ir Vyriausybės sprendimas aukoti būtent jį duos teigiamų poslinkių, t. y. bet kokiomis priemonėmis labiau rūpintis ne pelnu ar pervedamais kuo didesniais dividendais į valstybės biudžetą iš tranzitinių krovinių, bet siekti ir kito, ne ką mažiau svarbaus tikslo – saugaus geležinkelių eismo, atnaujinto traukinių ir šilumvežių parko, atitinkančio Europos Sąjungos  reikalavimus, ir uždelstų viešosios geležinkelių infrastruktūros kapitalinio remonto darbų užbaigimo.

Įsiplieskus istorijai dėl baltarusiškų prekių tranzito, vis garsiau kalbama ir apie AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų sąlygas, naikinamus etatus ir norma tapusius viršvalandžius. Ypač tai liečia traukinių mašinistus.

Naujai paruoštiems mašinistams trūksta darbo patirties, jie pervargę dėl dirbamų viršvalandžių, o stotyse įvyksta daug incidentų, negana to, jie galimai slepiami. Apie tokią situaciją geležinkeliuose šiandien kalba jų darbuotojų atstovai. Tiesa, pati AB „Lietuvos geležinkeliai“ tvirtina, kad bendrovė dėl viršvalandžių laikosi visų numatytų reikalavimų. Tačiau tai nėra tiesa.

Valstybinė darbo inspekcija (VDI) dėl mašinistų darbo ir poilsio galimų laiko pažeidimų 2021 m. sausio – rugsėjo mėn. atliko tyrimą ir padarė aiškią išvadą. Joje konstatuojama, kad traukinio mašinistų darbas yra atliekamas viršijant teisės aktų leidžiamą maksimalų darbo laiką ir pažeidžiant minimalaus poilsio laiko režimą. Per šį laikotarpį VDI nustatė net šešis pažeidimus, susijusius su klaidinančiu laiko pradžios ir pabaigos darbo grafikuose nustatymu, poilsio tarp reisų trukme ir pan.

Visa tai leidžia tvirtai pasakyti, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ nustatyta ir teisės aktus pažeidžianti darbo tvarka kelia grėsmę geležinkelio transporto saugiam eismui.

AB „Lietuvos geležinkeliai“, trąšų gamintojos „Belaruskalij“ ir Lietuvos Vyriausybės sukelta krizė, atrodo, greitai nesibaigs. Šioje istorijoje, manau, pamatysime dar daug kaltinimų, o galbūt sulauksime ne tik M. Bartuškos aukos, bet ir dar kelių atleistų veikėjų. Vis dėlto norisi tikėti, kad pasitraukus buvusiam vadovui, pokyčiai į geležinkelius ateis.

O pokyčiai reikalingi. AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra valstybinė įmonė. Prioritetas turi būti teikiamas ne kuo didesniam pelnui, o viešajam interesui – gyventojai turi keliauti traukiniais saugiai ir patogiai. Viešasis interesas turi būti pirminės svarbos, ir tai negali būti kvestionuojama. Kiek dar ši valstybinė įmonė pelnus didins savo darbuotojų, jų darbų saugos ir keleivių sąskaita? Gal laikas baigti rūpintis tik viešaisiais ryšiais ir kosmetiniu traukinių remontu, o pamatyti bei įvertinti realybę? Traukinių parkas turi būti atnaujinamas ir laiku prižiūrimas, o paslaugos – kokybiškos. Tik tada būtų galima tikėtis, kad gyventojai, važinėjantys automobiliais, tikrai pamąstys keliauti keleiviniais traukiniais, kurie atitiks ekologiškumo standartus ir atlieps realius žaliojo kurso standartus.

 E. Sabučio pranešimas spaudai

E. Sabutis: kiek dar „Lietuvos geležinkeliams“ trąšų ir krovinių vežimas bus svarbesnis už žmones?

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 27 Dec 2021 15:42:09 +0200
<![CDATA[Skaitytojai: „Retorinis klausimas – kada bus uždaryta „landynė“ Chemikų g. 39 name?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/skaitytojai-retorinis-klausimas-kada-bus-uzdaryta-landyne-chemiku-g-39-name https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/skaitytojai-retorinis-klausimas-kada-bus-uzdaryta-landyne-chemiku-g-39-name Gyventojai šaržuoja: „Mūsų name šventės yra švenčiamos kiekvieną dieną“, galioja posakis – „Šventę reikia švęsti...“ Galima teigti, kad Chemikų g. 39 namo gyventojai yra tapę „įkaitais“ savo name, kadangi „X“ buto nuomininkė (vardas, pavardė redakcijai žinoma) nuolat naktimis lėbauja, bute lankosi nekokios reputacijos, teisti asmenys. Girtų vyrų ir moterų naktinės refleksijos balkone, tranki muzika trukdo kaimynams miegoti. Dažnai naktiniai festivaliai baigiasi muštynėmis ir nelaimingais įvykiais. Svarbu paminėti, kad paskutinis įvykis „Jonavos žiniose“ fiksuotas š. m. spalio 31 d., kuomet, persisvėręs per laiptinės turėklus, iš penkto aukšto iškrito jaunuolis.

Buto nuomininkė, per lėbavimus, jau yra praradusi savo tris mažamečius vaikus. Chemikų g. 39 namo gyventojai jau yra kreipęsi į atitinkamas institucijas dėl nuomininkės elgesio. Jonavos policijos komisariato pareigūnai – dažni svečiai minėtame name. Su nuomojamo buto savininku (vardas, pavardė redakcijai žinoma) namo gyventojai, atitinkamos institucijos ne kartą vedė prevencinius pokalbius, bet, teigiamų pokyčių, nepavyksta pasiekti iki šiol. Kyla retorinis klausimas - kas dar turi nutikti, kad būtų uždaryta „landynė“ Chemikų g. 39 name? Nejaugi, minėto buto savininkas „nemato“, „negirdi“ bei „nejaučia“...

Belieka laukti naujametinių fejerverkų ir „fanfarų“, kurie jau yra tapę minėto namo gyventoju kasdienybe.

 

Chemikų g. 39 namo gyventojai

 

Tai yra subjektyvi skaitytojų nuomonė ar pozicija, kuri nebūtinai sutampa su portalo jonavoszinios.lt redakcijos nuomone. Už išreikštas gyventojų mintis, redakcija neatsako.

 

Skaitytojai: „Retorinis klausimas – kada bus uždaryta „landynė“ Chemikų g. 39 name?“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 21 Dec 2021 10:08:35 +0200
<![CDATA[Mama - apie ,,BMW" vairuotoją, siūlantį paragauti jo ,,pasididžiavimo" ir automobilių parkavimo Jonavoje problemas]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mama-apie-bmw-vairuotoja-siulanti-paragauti-jo-pasididziavimo-ir-automobiliu-parkavimo-jonavoje-problemas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mama-apie-bmw-vairuotoja-siulanti-paragauti-jo-pasididziavimo-ir-automobiliu-parkavimo-jonavoje-problemas Nemažai kasdienėje rutinoje vis pasirodo straipsnių ar komentarų apie tėvų sunkumus dėl parkavimų prie mokyklų ar darželių. Praeitą savaitę skaičiau, kad štai viena privati, itin brangi, Kauno mokykla kasdien užtveria vieną svarbiausių senamiesčio gatvių. Pyksta ir praeiviai, ir gyventojai ir su mokykla nesusiję vairuotojai. Tas pats ir Jonavoje.


Teko skaityti apie situaciją ties abejomis Rimkų mokyklomis, sudėtingus ir gerų įgūdžių reikalaujančius parkavimo ypatumus prie Žilvičio. Taip, beveik visur tai problema. IR visi tai suprantame. Vieni stengiasi daugiau kiti mažiau, judėti ir nuvesti vaikus į mokyklą išvengiant automobilio, kiti pasirenka atvykti anksčiau, na ar vėliau, bet pačiame miesto viduryje yra darželis, į kurį, šnekamąja kalba sakant – veda „tupikas“. Taip, taip. Tai pakalnėje jaukiai įsitaisęs „Bitutės“ darželis.

Kuris, beje, yra nuostabus. IR mano asmenine nuomone, kokybė neretai pralenkia lūkesčius. Tačiau ne apie darželį noriu pasakyti. Parkavimo bėdų kyla ir čia. Tik jos gal kiek kitokios. Žinoma, tarp nuosavų namų įsikūrusi švietimo įstaiga, jau turėjo įkyrėti visai gėlių gatvei ir pusei Dariaus ir Girėno gatvės gyventojų. Suprantu juos. IR noriu suprasti, kartkartėmis iškviestą policijos ekipažą dėl užstatytų vartų. 

Lygiai panašiai chaose skendi ir Sodų bei Žalioji gatvės per šventes ar smagiai snieguotą dieną, kuomet žmonės lekia į slidinėjimo trasą. Visko pasitaiko. Ypač jei trūksta žmogiškumo. Ne gyventojams, o vairuotojams. Tikiu, kas rytą bent dešimt mamų sau pasako „pastatysiu prie vartų ar kiemo įvažiavimo, nes aš labai greitai, tik nuvedu vaiką ir parbėgu“. Bet ,galbūt, tam kuris vėluoja, tai yra visa amžinybė laukiant, kol patrauks automobilį. Ir taip kiekvieną, na ar sėkmingai savaitei esant – kas antrą dieną. Suprantamas šių žmonių pyktis ar nepasitenkinimas. Pykčiau ir aš ir viskas tvarkoje jei tave sugrįžus pasitiks mieli policijos pareigūnai. Turėsi pamoką, kad statykis tolėliau, bet neužtverk žmogaus įvažiavimo. Bet didžiausia problema visame šiame parkavimo ir neparkavimo reikale yra net ne dėl parkavimo, o tiesiog dėl buvimo vietoje ne laiku.

Nes štai šioje vietoje atsiranda ir vienas super herojus gelbėdamas visą gatvę nuo rytinės automobilių sumaišties. IR ne, jis nėra gyventojas. Ir ne, jo ginamo namo kiemo beveik niekuomet neužstato. Nes jis tiesiog yra nepatogiai „ant“ įsukimo į darželį. Bet deja, jo paties galingas BMW ne visuomet telpa virtinėje mamų automobilių, atvykus į vieną iš namų. Policijos jis nekviečia, bet maloniai per sukąstus dantis „apšeria“ vyriškais lytiniais organais skubančias mamas. Taip, taip, nebūtinai tas, kurios pastatė automobilį dešimties metrų spinduliu prie jo BMW. Arba dar geriau tas, kurios jau stovėjo, o BMW nerado sau vietos.

Dozę keiksmų ar pasiūlymų vietoj darbo nueiti ant trijų raidžių gali sulaukti bet kuris asmuo einantis pro šalį. Ir taip, šiam asmeniui, toliau vadinkime jį ponu X, nerūpi ar mažieji pabiručiai eina šalia. IR aš nežinau kas yra blogiau, ar prapjautos automobilio padangos (pažymiu, kad šioje situacijoje automobilis stovėjo kitoje kelio pusėje nuo jau minėto namo į kurį vis atvyksta ponas X ir dar pažymiu, kad tikrai nemano tai automobilis ir ne paašaroti čia atėjau) ar kelis kartus per savaitę nuraminti vaiką, kuris pradėdamas dieną susiduria su neadekvačiu jaunuoliu keiksnojančiu ir siūlančiu paragauti savo pasididžiavimą.

Ketvirti metai stebiu šio jaunuolio progresą. Žodynas iš tiesų pildosi naujais įdomesniais keiksmais. Na ir šiemetinis jo išstojimas pjaustyti padangas ar prabrėžti vieną kitą automobilį – iš tiesų gana nemaloniai stebinantis. Super herojus. Bet vieną dieną, tikiu, atvažiuos ir kitas super herojus. Ne mama, o tėtis. Kuris irgi nematys reikalo ieškoti teisybės institucijose.

Visa šia savo nuomone aš kalbu apie žmogiškumą. Ne apie automobilių srautus. Ne apie užstatytus kiemus.

Ne apie stereotipus persekiojančius BMW vairuotojus. Ir net ne apie sąmoningus tyčinius svetimo turto sugadinimus. Mielas pone X, dauguma mamų nesivels su tavimi į bereikšmius konfliktus pilnus šlykščių įžeidinėjimų, nes jos tiesiog yra žmogiškesnės. Niekas tau padangų nepjaustys kuomet skersai kelio užstatai savo automobilį ir net pedagogai nebegali atvykti į darbo vietą. Žmogiškumo ribą tu peržengei, kuomet leidai sau, vaikų akivaizdoje, jų mamoms sakyti tai, ko turbūt net visiškos padugnės nesako savo priešams. Mama tai nuris, pakels galvą ir eis toliau.


Arba atsiprašys jei tai bus būtina. Bet jei sau leidi tokį neadekvatumą viešumoje, nuoširdžiai bijau pagalvoti apie reikalus už uždarų durų. Vienok, nepaisant žodyno ir tam tikrų neadekvačių veiksmų, tikiu, skaityti moki, informacijos pilna visur.


O savivaldybėje netgi suteikia ir teisine pagalbą. Visi laisvi ieškoti sprendimų legaliais būdais. Tai tik pasiūlymas. Ir nebūtina jo priimti, kaip nei viena mama dar , tikiu, nepriėmė ir tavojo , liepiamąja nuosaka išrėkiamo pasiūlymo susijusio su asmeniniu pasididžiavimu. Galbūt, net ir ne gyventojai, net ir tie, kuriems eismas prie darželio trukdo tik dėl asmeninių priežasčių ir tik tais kartais kuomet pačiam reikia atvykti į Gėlių gatvę, turi teisę ieškoti sprendimų.

Linkiu šiam jaunuoliui atrasti save. Jo šeimai - nejausti gėdos. Nes taip, ši legenda jau ne tik darželio klaseles užpildė, bet sklinda ir toliau. Didūs darbai, taip sakant, nelieka neišgirsti.

Teksto autorė - vieno iš vaikų mama (vardas ir pavardė redakcijai žinomi).

Asociatyvi pixabay.com nuotr.

Mama - apie ,,BMW" vairuotoją, siūlantį paragauti jo ,,pasididžiavimo" ir  automobilių parkavimo Jonavoje problemas

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 20 Dec 2021 08:35:22 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Valdantieji vėl nusivalė kojas į žmonių interesus“: po balsavimo Seime – socdemų nusivylimas dėl atmestų pasiūlymų stabdyti kainų augimą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-valdantieji-vel-nusivale-kojas-i-zmoniu-interesus-po-balsavimo-seime-socdemu-nusivylimas-del-atmestu-pasiulymu-stabdyti-kainu-augima https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-valdantieji-vel-nusivale-kojas-i-zmoniu-interesus-po-balsavimo-seime-socdemu-nusivylimas-del-atmestu-pasiulymu-stabdyti-kainu-augima Seimo valdančiosios daugumos balsais ketvirtadienio plenariniame posėdyje buvo atmesti abu socialdemokratų frakcijos pateikti Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) įstatymo pakeitimai, siūlantys stabdyti vis augančias energijos ir maisto kainas.

Lengvatinį 9 proc. PVM tarifą buvo siūloma taikyti buitiniams elektros ir dujų vartotojams bei kai kurioms maisto prekėms.

„Gyventojai jau gauna sąskaitas už lapkritį suteiktą šilumą – ir tai, ką jose pamato, kalėdine ramybe tikrai nedvelkia. Daugeliui iš jų teks mokėti dvigubai daugiau nei pernai. Šiandien mūsų teikti siūlymai galėjo pristabdyti sąskaitų pūtimąsi“, – sako socialdemokratų frakcijos seniūno pavaduotojas Eugenijus Sabutis.

Jo teigimu, valdantiesiems šiandien buvo pasiūlytas konstruktyvus ir efektyvus būdas sumažinti energijos kainas vartotojams.

„Lengvatinio PVM taikymas galėjo tapti sudėtine dalimi Seime jau priimtų projektų dėl energijos kainų amortizavimo. Juk matome, kad ministro Dainiaus Kreivio atneštas paketas tiesiog neveikia“, – teigia socialdemokratas.

E. Sabučio nuomone, šią problemą reikėjo spręsti kompleksiškai, t. y. neatmetant kitų pasiūlymų, nes būtina siekti vieno bendro tikslo – mažesnių kainų Lietuvos gyventojams. Jo teigimu, belieka tik apgailestauti, kad valdantieji į šiuos tikslus „nusivalė kojas“.

„Nemažai Europos Sąjungos narių laikinai įvedinėja lengvatinius mokestinius tarifus. Šių šalių vyriausybės supranta, kad tai yra vienas greičiausių būdų siekiant suvaldyti kainų didėjimą, tačiau mūsų valdančiosios daugumos tokie pavyzdžiai neįtikino“, – stebisi E. Sabutis.

Jo teigimu, dar keisčiau atrodo dešiniųjų sprendimas atmesti siūlymą dėl lengvatinio PVM tarifo būtiniausiems maisto produktams.

„Dabar maisto kainos – didžiausios per visą dešimtmetį. Infliacija siekia 9,3 proc. Šiems skaičiams toliau mušant rekordus, o ekonomistams vis garsiau kalbant, kad žiemos viduryje galime sulaukti ir dviženklės infliacijos, valdantieji toliau demonstruoja, kad nė nesiruošia imtis jokių žingsnių maisto prekių kainoms pažaboti“, – pažymi Seimo narys socialdemokratas E. Sabutis.

E. Sabutis: „Valdantieji vėl nusivalė kojas į žmonių interesus“: po balsavimo Seime – socdemų nusivylimas dėl atmestų pasiūlymų stabdyti kainų augimą

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 10 Dec 2021 08:23:53 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Tai nėra galimybių ar atlyginimų biudžetas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-tai-nera-galimybiu-ar-atlyginimu-biudzetas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-tai-nera-galimybiu-ar-atlyginimu-biudzetas Seime pirmąją svarstymo stadiją pasiekė svarbiausias šių metų įstatymo projektas – 2022 m. valstybės biudžetas. Parlamentarams išreiškus pritarimą, projektas buvo grąžintas tobulinti Vyriausybei, kuri vertins ir parlamento komitetų pateiktus siūlymus bei pastabas. Patobulintas projektas tolesniam svarstymui į Seimą grįš jau gruodžio mėnesį.

Nors finansų ministrė Gintarė Skaistė ateinančių metų biudžetą dar kartą suskubo skambiai pavadinti galimybių biudžetu, o Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas Mykolas Majauskas jį įvardija kaip atlyginimų ir pensijų biudžetą, tačiau realybėje projektas kiek kitoks.

Pats projektas galimybių ar atlyginimų ir pensijų biudžetu gali būti vadinamas tik valdančiųjų kabinetuose ir jį parengusios Vyriausybės koridoriuose.

Pristatydama kitų metų biudžeto projektą finansų ministrė labiausiai akcentavo minimaliosios mėnesinės algos didėjimą iki 730 eurų, maždaug 50 eurų daugiau „į rankas“, neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) didinimą, kuris pridėtų dar apie 12 eurų ir biudžetinių įstaigų darbuotojams 4 eurais keliamą bazinės pareiginės algos dydį, bet jau dabar aišku, kad auganti infliacija šį pajamų padidėjimą tiesiog „suvalgys“. Duomenys rodo, kad kainų augimas Lietuvoje yra vienas sparčiausių ES – metinė infliacija gali būti didesnė, nei buvo prognozuojama – jau šiuo metu ji siekia 8,2 proc. ir yra didžiausia iš visų Bendrijos narių. Dar prieš keletą mėnesių vis garsiau buvo kalbama, kad didėjančios žaliavų kainos yra perspėjimas visoms valstybėms ruoštis beprecedenčiam kainų šuoliui, bet tik dabar matome Vyriausybės veiksmus, kuriais bandoma prisivyti jau kurį laiką de facto egzistuojančią situaciją, kai gyventojų pajamas mažina išaugusios maisto, kuro ir šildymo kainos.

Vyriausybės deklaruojamas pajamų didinimas yra sąlyginis ir realių pokyčių skurdžiausiai gyvenantiesiems neatneš, vien minimali alga šiais metais galėjo būti didinama iki 750 eurų, tam buvo visos ekonominės prielaidos, tą ne kartą pabrėžė ir ekspertai.

NPD didinimą, kaip ir padidėjusią minimalią algą, su savimi nusineš kainų kilimas, o jo visiškai nepajus tie gyventojai, kurie uždirba daugiau nei šalies vidutinis atlyginimas, kuris, prognozuojama, kitąmet sieks kiek daugiau nei 1057 eurų „į rankas“.

Gana keistai atrodo toks Finansų ministerijos sprendimas, juolab, NPD didinamas tik mažiau nei vidutinį darbo užmokestį uždirbantiems asmenims automatiškai permeta naštą vidutines pajamas gaunantiems gyventojas. Šis biudžetas yra itin nepalankus šiai asmenų grupei, kuri iš esmės yra šalies perkamosios galios stuburas ir sudaro ekonomikos pagrindą.

Siekiant teisingesnio biudžeto perskirstymo, NPD šiuo momentu turėjo būti didinamas bent pusantro karto, tada jo naudą pajustų kur kas didesnis gyventojų ratas.

Natūralu, kad sprendimai, susiję su NPD taikymo ribos išplėtimu ar minimalios algos spartesniu augimu, atneštų ir didesnius netekimus valstybės ir savivaldybių biudžetuose. Todėl lygiagrečiai Vyriausybė turėjo galvoti ir teikti siūlymus dėl papildomų pajamų iš investicijų, jų grąžos, dividendų, kitaip tariant, didesnio pelno ir turto apmokestinimo, nes lyginant su ES šalimis tikrai yra vietos didinti teisingą mokesčių progresyvumą Lietuvoje. Tą nuolat leidžia suprasti ir BFK pirmininkas M. Majauskas, įstatymų iniciatyvomis skatinantis labiau apmokestinti daugiau uždirbančius, tiek fizinius, tiek juridinius asmenis.

Tiesa, anksčiau buvo kilusios diskusijos apie vadinamąjį solidarumo mokestį asmenims, kurių metinės pajamos siekia apie 200 tūkst. eurų. Bet, kaip matome, Vyriausybės ir BFK pirmininko žodžiai nevirto darbais. Visa tai liko tik politikavimu ir politinių dividendų susirinkimu.

Biudžeto pajamos Lietuvoje iš kapitalo ir turto yra kelis kartus mažesnės negu ES vidurkis. Dabartinis šalies ekonominis modelis vis dar akcentuoja pakankamai pigią darbo jėgą ir mažus pelno mokesčius kaip konkurencinius pranašumus. Kartu su mokestinėmis spragomis, kurios leidžia daugiausia pajamų gaunantiems mokesčių beveik nemokėti ir skatina mokesčių vengimą, šis modelis nulemia skurstantį viešąjį sektorių, nekokybišką švietimą, didelę socialinę atskirtį ir pajamų nelygybę.

Jau anksčiau skelbta apžvalga parodė, kad skurdo rizikos lygis mūsų šalyje didėja ir yra vienas iš didžiausių visoje ES. Matant, kad didelė dalis mažas pajamas gaunančių Lietuvos gyventojų gyvena žemiau skurdo rizikos, o dalis artėja prie santykinio skurdo ribos, yra nesuprantamas valdančiosios daugumos sprendimas nesiimti ryžtingesnių žingsnių, siekiant mokestinės bazės išplėtimo turtingiesiems ir teisingesnės biudžeto pajamų surenkamumo metodikos.

Belieka tik apgailestauti, kad tai galimybių biudžete vietos nerado.

Seimo nario E. Sabučio pranešimas

E. Sabutis: „Tai nėra galimybių ar atlyginimų biudžetas“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 01 Dec 2021 09:17:52 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Kodėl Vyriausybė didina energetinį skurdą, kuris ir taip yra vienas didžiausių ES?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-kodel-vyriausybe-didina-energetini-skurda-kuris-ir-taip-yra-vienas-didziausiu-es https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-kodel-vyriausybe-didina-energetini-skurda-kuris-ir-taip-yra-vienas-didziausiu-es Neseniai pasirodžiusi Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo apžvalga atskleidė liūdną tiesą ir įvardijo turbūt didžiausią šių dienų Lietuvos problemą – skurdo rizikos lygis mūsų šalyje didėja ir yra vienas iš didžiausių visoje Europos Sąjungoje (ES). Skurdo rizikos lygis 2020 m. šalyje siekė 20,9 proc. ir, lyginant su ankstesniais metais, padidėjo 0,3 procentinio punkto. 2020 m. žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 585 tūkst. šalies gyventojų.

Analizė rodo, kad skurdo lygis šalyje nustatomas remiantis šešiais pagrindiniais ekonominiais rodikliais. Verta pastebėti, kad net du iš jų yra tiesiogiai susiję su energijos kainomis – gyventojai, neišgalintys susimokėti komunalinių mokesčių ar nepajėgūs tinkamai šildyti savo namų ūkio, rizikuoja susidurti su piniginiais sunkumais ir atsidurti ties skurdo rizika. Todėl nenuostabu, kad šalyje augant bendrai skurdo rizikai, auga ir vadinamasis energetinis skurdas. Energetinis skurdas, dar vadinamas energetiniu nepritekliumi, reiškia situaciją, kai asmenys yra nepajėgūs pakankamai šildyti būsto ar gauti reikalingų su energijos tiekimu susijusių paslaugų už prieinamą kainą. Statistikos duomenimis, praktiškai ketvirtadalis mūsų namų ūkių yra nepajėgūs pakankamai šildyti būsto, nes energijos kainos tiesiog yra neįperkamos. Tokia situacija žmones stumia į įsiskolinimus už komunalines paslaugas. Šie gyventojai dėl menkų pajamų negali sau leisti pakankamai šildytis, o prasčiau yra tik keliose kitose ES narėse ir net keturis kartus viršija Bendrijos vidurkį. Energetinis skurdas yra itin opi Lietuvos problema, kuriai, mano manymu, nėra skiriamas pakankamas dėmesys, ir akivaizdu tik viena – ši energetinė krizė ir sparčiai augančios elektros, dujų ir šildymo kainos tuos žmones pastatys į dar keblesnę situaciją.

Viena iš priemonių spręsti aukštų energijos kainų problemą – tvarios energetikos diegimas, namų atnaujinimas ir technologinė pažanga, t. y. vadinamojo Žaliojo kurso paketo įgyvendinimas. Ši energijos krizė turėtų paspartinti šiuos veiksmus – subsidijuoti ne dujų importą ir CO2 išmetimus, o finansiškai skatinti greitesnį gamtinių dujų vartojimo atsisakymą ir spartesnę pastatų renovaciją. Kitaip tariant, neefektyvaus energijos vartojimo problemos turi būti sprendžiamos užtikrinant efektyvesnį energijos naudojimą pastatuose ir įrenginiuose bei laipsniškai atsisakant iškastinio kuro. Tačiau tokios esminės priemonės gali būti įgyvendinamos tik ilguoju laikotarpiu. Tam tikri žingsniai jau planuojami. Vyriausybė tarp ilgalaikių priemonių, skirtų namų ūkių energetiniam savarankiškumui ir „žalumui“ didinti, numato finansinės paramos paketą iš ES fondų, tarp jų – finansavimo užtikrinimas gaminantiems vartotojams, šilumos punktų efektyvinimas, taip pat planuojama kurti energetines bendrijas. Visą tai atrodo gražiai, bet tokie planai dienos šviesą išvys palyginti negreitai. Daugiabučių namų atnaujinimo tempai taip pat nedžiugina. Praėjus metams nuo dešiniųjų valdžios atėjimo į Seimą ir Vyriausybę, buvo padarytas tik vienas – procedūrinis – darbas, kuriuo tikimasi pagreitinti renovacijos tempus. Šį mėnesį savo veiklą pradėjo naujai įsteigtas Pastatų energinio taupumo departamentas, kai Aplinkos ministerijai pavaldžios agentūros – Būsto energijos taupymo agentūra (BETA) ir Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) – buvo sujungtos į vieną departamentą. Aplinkos ministras neslepia optimizmo: anot jo, šis sujungimas patrigubins renovacijos tempus. Bet kartu buvo patikslinta, kad visą tai įvyks ne šiandien ar rytoj, o tik ateityje. Naujojo departamento vadovas net neslepia, kad APVA vizija – efektyviai energiją vartojančio ir nepriklausomo nuo iškastinio kuro Lietuvos pastatų fondo sukūrimas iki 2050 m. Matant tokius planus, galima teigti, kad energinio efektyvumo didinimui ir kovai su klimato kaita skirtų priemonių, švelniai tariant, dar teks palaukti – ir ne vienerius metus.

Žinoma, renovacijos procesas niekur nedings. Nors ir stringant, Vyriausybė toliau įgyvendins pastatų ir šilumos ūkių atnaujinimą, tik ne tokiu tempu, koks yra reikalingas ir kokio tikėjomės. Tačiau ką daryti šiandien, kai dabartinė energetinio skurdo problema niekur nedingsta, o energijos krizė šiuo šildymo laikotarpiu ją tik paaštrins? Vien norint, kad situacija neblogėtų ir išliktų tokia pati, Vyriausybei į energijos kainų šuolį buvo būtina sureaguoti laiku ir tinkamai. Deja, pavėluoti ir neapgalvoti siūlymai atidėti mokėjimus už išaugusias energijos kainas į ateitį, gyventojus stumia į unikalią situaciją, lyginant su kitomis ES šalimis, nes daugelis jų nuėjo kitu keliu, mano manymu, žymiai efektyvesniu ir socialiai jautresniu. Pabrangus elektrai ir dujoms, Bendrijos narės ieškojo būdų kaip esamą šuolį kompensuoti, o neišdėlioti vartotojams sąskaitų ateičiai. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, Estija skiria 37 mln. eurų paramai tiems namų ūkiams, kurie gyvena žemiau santykinės skurdo ribos. Kompensacijas gaus iki 70 tūkst. šeimų, jiems bus padengiama 80 proc. energijos kainos. Skirtingai nuo Lietuvos, toks kompensacinis mechanizmas bus taikomas automatiškai ir nevers šių šeimų kreiptis į vietines seniūnijas prašant išmokų. Be to, visiems vartotojams bus kompensuota 50 proc. tinklų paslaugos mokesčio. Estijos Vyriausybė paskelbė, kad visa trumpalaikė parama šiai valstybei kainuos 88 mln. eurų, o tokius biudžeto praradimus Estija planuoja padengti parduodama nepanaudotus taršos leidimus.

Tik priminsiu, kad Lietuvos Vyriausybė net nesvarstė tokios galimybės. Šiaip valdžia itin mėgsta mūsų valstybę lyginti su Estija, lygiuotis į geruosius pavyzdžius, bet šįkart taip neatsitiko. Vietoje to, viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad „Ignitis“ planuoja skolintis iki 104 mln. eurų – tam, kad galėtų amortizuoti smarkiai išaugusias gamtinių dujų ir elektros kainas. Skirtumas tarp Estijos ir Lietuvos sprendimų toks, kad šiaurinė Baltijos valstybė iš savo gyventojų nereikalaus padengti minėtų 88 mln. eurų, o Lietuvos vartotojams šią sumą su palūkanomis teks sumokėti per penkerius metus. Užtat pati bendrovė viešai pasidžiaugė, kad 104 mln. eurų paskola iš privataus banko leis išvengti neigiamo poveikio bendrovės veiklai ir jos pelnui, kuris šiais metais gali siekti ir 310 mln. eurų! Bet grįžkime prie ES narių ir jų priimtų sprendimų. Ne tik Estija, bet ir kitos Bendrijos šalys pasirinko kitokią strategiją siekdamos suvaldyti energijos krizę. Mažesnė mokestinė našta šaltuoju periodu, laikinai pamažintos subsidijos atsinaujinančiai energetikai, įvairios vienkartinės ir periodinės išmokos – tokie jų planai.

Minėtas tyrimas aiškiai parodo, kad Lietuva pasirinko sąskaitas nukelti ateičiai, kai kitos valstybės renkasi mažesnių mokesčių ir vienkartinių kompensacijų kelią. Toks keistas Lietuvos išskirtinumas kelią nerimą ir klausimų, ar pasirinkti veiksmai yra teisingi. Kol kas dešiniųjų Vyriausybės vykdoma kainų amortizavimo politika tikrai nedžiugina. Pirmosios šio šildymo sezono sąskaitos tai tik patvirtina – Vilniuje centralizuotai tiekiama šiluma per metus, palyginti su tuo, ką turėjome pernai tuo pačiu metu, pabrango 96 proc. Kai kuriuose Lietuvos rajonuose gyventojus pasiekė rekordinės sąskaitos už spalio mėnesio šildymą – už 45 kv. m. butą gyventojams teks sumokėti beveik 130 eurų, o to paties rajono gyventojams, kurie įsikūrę 68 kv. m. bute, teks savo pinigines patuštinti beveik 174 eurais. Duomenys rodo, kad tai ne pabaiga. Centralizuotas šildymas gruodį visoje Lietuvoje gali būti 60 proc. brangesnis nei prieš metus, o vien Vilniuje – apie 2,2 karto brangesnis. Akivaizdu, kad šios sumos viršija net nepalankiausias prognozes. O pats faktas, kad Lietuvos Vyriausybė išsiskiria tarp ES narių, rodo, kad mūsų valstybė bus viena iš tų, kurias labiausiai palies šis elektros, dujų ir šildymo kainų šuolis. Deja, bet tai paskatins dar didesnį energetinį skurdą, kurį labiausiai jaus pažeidžiamiausios visuomenės grupės – daugiavaikės šeimos, vieniši asmenys, vieniši tėvai, auginantys vaikus, senatvės pensininkai ir žmonės su negalia.

Šiomis dienomis itin dažnai girdime skambius valdančiųjų pasisakymus apie didėsiančias pensijas, socialines išmokas ir algas, bet valdančioji dauguma patogiai nutyli, kad tokį padidėjimą su savimi nusineš žaibiškai auganti infliacija, o vartotojų sumokėti pinigai už pabrangusią energiją tyliai nuguls „Igničio“ ir bankų sąskaitose.

 

Seimo narys Eugenijus Sabutis

E. Sabutis: „Kodėl Vyriausybė didina energetinį skurdą, kuris ir taip yra vienas didžiausių ES?“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 29 Nov 2021 09:15:39 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: : „Seimo statute siūloma apriboti galimybes vilkinti įstatymų priėmimą“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-seimo-statute-siuloma-apriboti-galimybes-vilkinti-istatymu-priemima https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-seimo-statute-siuloma-apriboti-galimybes-vilkinti-istatymu-priemima Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūno pavaduotojo Eugenijaus Sabučio iniciatyva registruotos Seimo statuto pataisos, kurios leistų nebevilkinti įstatymų projektų svarstymo parlamente.

Atitinkamus pakeitimus teikiantis Seimo narys E. Sabutis pabrėžia, kad šiuo metu galiojančiame statute numatoma, kad Vyriausybė savo išvadas Seimui pateikia per keturias savaites, tačiau nė žodžio neužsimenama apie tolesnes procedūras, jeigu ši išvadų nepateikia per minėtą laikotarpį. 

„Šiuo pakeitimu siekiama ištaisyti dabar esančias Seimo statuto spragas ir numatyti aiškius terminus. Vyriausybei dėl įstatymų projektų nepateikus išvadų maksimaliai per aštuonias savaites, būtų laikoma, kad ji neturi pastabų projektui“, – pabrėžia parlamentaras.

E. Sabučio teigimu, Vyriausybė dabar įtvirtintų terminų paprasčiausiai nesilaiko – išvadų pateikimas gali užtrukti ir iki pusės metų ar net ilgiau. „Tokia padėtis itin tenkina valdančiuosius, nes turi visus svertus stabdyti opozicinių frakcijų įstatymų projektus, o už tai nenumatytos jokios pasekmės“, – sako socialdemokratas.

E. Sabučio nuomone, atvejų, kai suplanuotų įstatymų svarstymas nukeliamas vien dėl to, kad Vyriausybė laiku nepateikia savo išvadų, šioje kadencijoje yra nepamatuotai daug. „Tas pats Seimo statutas aiškiai pasako, kad projektas be minėtų išvadų toliau negali būti svarstomas nei komitetuose, nei plenariniuose posėdžiuose. Jos neturėtų tapti įrankiu, suteikiančiu pretekstą trikdyti sklandų teisėkūros procesą ir, apskritai, Seimo darbą“, – teigia parlamentaras.

E. Sabutis atkreipia dėmesį, kad Seimas šiais metais po pateikimo yra pritaręs net trims Seimo nario įstatymų projektams, skirtiems savivaldybių finansinio savarankiškumo stiprinimui ir investicinio potencialo skatinimui. „Dviem iš jų Seimas palaikymą išreiškė dar pavasarį, tačiau pataisos toliau nejuda iš vietos, nors savivalda ypač jų laukia. Tolesnis jų svarstymo stabdymas pridengiamas negautomis Vyriausybės išvadomis. Ši situacija, švelniai tariant, nėra normali. Žinau, kad panašius nuogąstavimus reiškia ir kitų opozicinių frakcijų nariai“, – sako E. Sabutis.

Socialdemokratų registruotos pataisos numato, kad Vyriausybei savo išvadų nepateikus Seimui per keturias savaites, ši turi informuoti pagrindinį komitetą apie priežastis, dėl kurių išvada Seimui nepateikta nustatytu laiku. Atsižvelgdamas į gautą paaiškinimą, pagrindinis komitetas vieną kartą galėtų pratęsti Vyriausybės išvados pateikimo terminą dar keturiomis savaitėmis. Jeigu ir per pratęstą terminą Vyriausybė išvados nepateikia, tai būtų laikoma, kad ji pastabų neturi.

Seimo Ryšių su visuomene skyrius

E. Sabutis: : „Seimo statute siūloma apriboti galimybes vilkinti įstatymų priėmimą“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 19 Nov 2021 09:46:03 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Esminiai savivaldos klausimai ir vėl liks konservatorių biudžeto paraštėse?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-eugenijaus-sabucio-pranesimas-esminiai-savivaldos-klausimai-ir-vel-liks-konservatoriu-biudzeto-parastese https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-eugenijaus-sabucio-pranesimas-esminiai-savivaldos-klausimai-ir-vel-liks-konservatoriu-biudzeto-parastese 2022 m. Valstybės biudžeto įstatymo projektui pasiekus svarstymo stadiją Seime, intensyvėja ir diskusijos dėl platesnių finansavimo galimybių įvairiems valdžios sektoriams, ne išimtis ir savivaldybės bei jų pajamų šaltinių didinimas.

Nors finansų ministrė Gintarė Skaistė su neslepiamu optimizmu prognozuoja, kad ateinančiais metais savivaldybių pajamos didės ženkliai, tačiau visiškai neatsižvelgia ir į pačių savivaldybių išlaidų didėjimą, kurį visų pirma lems infliacija, elektros, dujų ir paslaugų kainų augimas. Kaip pavyzdys čia gali būti pateiktas išplėstas kompensacinis mechanizmas, kuriuo gyventojams bus kompensuojama didesnė būsto šildymo išlaidų dalis. Visos šios išlaidos gali atgulti vien tik ant savivaldos pečių. Taip pat nereikėtų pamiršti ir kitų centrinės valdžios sprendimų, kurie didina savivaldybių biudžetų išlaidas. Todėl didesnes valdančiosios daugumos optimistines prognozes reikėtų vertinti itin rezervuotai, nes realus asignavimų padidėjimas bus labai nežymus.

Nesu prieš sprendimus, kurie didins labiausiai pažeidžiamų asmenų finansinę apsaugą ir juos tikrai palaikysiu, tačiau stebina Vyriausybės retorika, kai valdžia įsipareigoja didinti atlyginimus ar plėsti paramos gavėjų ratą, tačiau tam reikalingų lėšų teikiamame biudžete kai kuriais atvejais nenumato. Iš esmės taip palikdama savivaldybes vienas pačias spręsti dėl savo ir taip nedidelių biudžetų perskirstymo.

Iš savo patirties savivaldybės taryboje, einant mero ir mero pavaduotojo pareigas, galiu drąsiai patikinti, kad dėl panašių centrinės valdžios prognozių tarybos per metus yra priverstos kelis kartus tikslinti savo biudžetų projektus tam, kad jie atitiktų Vyriausybės sprendimus vienu ar kitu atveju.

Kad šie nuogąstavimai ir teiginiai turi pagrindo, įrodo susidariusi padėtis dėl savivaldybių ugniagesių tarnybų. Nuspręsdami didinti minimalų mėnesinį atlyginimą ir pareiginės algos bazinį dydį, valdantieji tiesiog užmiršo, kad šis didėjimas palies ir savivaldybių ugniagesius. Dėl tokių valdančiųjų priimtų sprendimų ateinančių metų biudžete savivaldybių priešgaisrinėms tarnyboms trūks mažiausiai 4,3 mln. eurų. Taigi, Vyriausybė turėjo numatyti finansavimą ugniagesiams, kad šie priimti įsipareigojimai nenugultų tik ant savivaldos, siekiant ištaisyti valdančiųjų įsipareigojimų vykdymo spragas. Šiuo atveju, klausimas dėl trūkstamų lėšų vis dar gali būti išspręstas, nes Seime mano iniciatyva registruotas 21 parlamentaro siūlymas numatyti tinkamą finansavimą. Jam jau pritarė Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (VVSK). Šiam pasiūlymui dar turės pritarti ir Seimo nariai, kai biudžetas grįš į posėdžių salę. Reikės tik politinės valios, ypač valdančiosios daugumos parlamentarams, kurių klaidas esame priversti taisyti.

Politinės valios reikės ne tik dėl minėto siūlymo, bet ir dėl kitų savivaldai itin svarbių pataisų, kurios leistų savivaldybėms užtikrinti viešųjų paslaugų prieinamumą ir vykdyti investicinius projektus. Kaip ir minėjau, finansų ministrės įtikinėjimą, kad ateinančių metų biudžetas nuteikia labai pozityviai, o savivaldybių pajamos bus ženkliai didesnės lyginant su praėjusiais metais, kol kas labiau norėtųsi vertinti kaip deklaratyvų. Savivaldos atstovai jau dabar reiškia nusivylimą, kad Finansų ministerija neišgirdo jų prašymų dėl 2022 metų biudžeto, ypač dėl lankstesnių skolinimosi sąlygų vis dar besitęsiančiu pandeminiu laikotarpiu.

Jau kurį laiką Europos Sąjungos (ES) valstybėms taikoma Stabilumo ir augimo pakto bendroji išimtis. Fiskalinės drausmės taisyklės suspenduotos bent jau iki 2023 metų. Ši išimtis ES narėse taikoma visam valdžios sektoriui, neišskiriant savivaldos, tačiau Lietuvoje ji nuo 2020 metų taikoma tik valstybės biudžetui.

Deja, bet toks buvo valdančiųjų sprendimas. Jis savivaldybių atžvilgiu yra akivaizdžiai diskriminuojantis.

Šioje vietoje taip pat svarbu pažymėti, kad leidus atveržti skolinimosi limitus savivaldai, skolinti pinigai galėtų būti naudojami tiktai investiciniams projektams. Pavyzdžiui, prisidėjimui prie ES lėšomis arba valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų projektų. Taip pat paspartėtų ir tų projektų įgyvendinimas, kurie atneša socialinę, aplinkosauginę ar kitokią naudą. Visą tai reikštų ne tik tvaresnę infrastruktūrą savivaldybės teritorijoje, bet ir geresnes sąlygas verslo ir investicijų atėjimui, o tuo pačiu ir naujas darbo vietas savivaldybės gyventojams.

Tokia, mano manymu, neapskaičiuota Vyriausybės pozicija savivaldybių skolinimosi ir savarankiškumo atžvilgiu išties kelia nerimą, nes valstybės sektoriuje akivaizdžiai taikomi dvejopai standartai. Tačiau padėtį dar galima sutvarkyti.

Tai ir darome bei ieškome bendro sutarimo dėl ateinančių metų biudžeto. Nepaisant kai kurių valdančiųjų pasipriešinimo, komitetas, kuriame dirbu, biudžeto projekto svarstymo metu aiškiai pasisakė už savivaldos investicinio potencialo didinimą ir kitų savivaldai itin svarbių biudžetinių pakeitimų priėmimą. Jau dabar galima teigti, kad minėtas komitetas atsižvelgė į Lietuvos savivaldybių asociacijos prašymus dėl biudžeto projekto patobulinimo ir Vyriausybei rekomenduos tikslinti kai kurias jo eilutes, siekiant stiprinti savivaldos, o tuo pačiu – ir regionų finansinius išteklius.

Ką svarbu išgirsti savivaldybėms?

Nors valdantieji ir yra nusprendę savivaldai netaikyti Fiskalinės drausmės taisyklių išimties, tačiau biudžeto projekto rėmuose būtina nustatyti bendrą savivaldybių metinio grynojo skolinimosi sumos limitą – tai reikštų, kad kai kurios savivaldybės nustatyta tvarka galėtų pasiskolinti daugiau lėšų, jeigu kitos savivaldybės savo limito neišnaudotų, kartu neviršijant bendros biudžete nustatytos sumos. Šiuo sprendimu ne tik nebūtų didinamas valstybės deficitas, bet ir būtų užtikrinta galimybė efektyviau vykdyti minėtus investicinius projektus.

Taip pat svarbu numatyti lėšas Vietos plėtros paskolų ir garantijų finansinio instrumento sukūrimui. Šis fondas galėtų būti finansuojamas iš ES paramos lėšų ir tai sudarytų galimybę savivaldybėms skolintis palankesnėmis sąlygomis nei iš komercinių bankų. Itin svarbu suprasti, kad šis instrumentas padėtų spręsti regionų plėtros problemą, nes mažoms savivaldybėms ir nedidelės apimties projektams bankai yra nelinkę skolinti.

Tarp kitų svarbių savivaldos siūlymų 2022 metų biudžetui – galimybė pasiekus nustatytus tikslus leisti savivaldybėms nepanaudotas valstybės biudžeto dotacijas naudoti toje pačioje veiklos srityje, o ne grąžinti į biudžetą, taip pat – užtikrinti visą valstybinių funkcijų finansavimą ir numatyti papildomus 15,8 mln. eurų būsto šildymo kompensacijoms. Kitais metais savivaldybėms papildomų lėšų prireiks tiek dėl išaugusio piniginės paramos gavėjų skaičiaus, tiek dėl kasmet didėjančių socialinių paslaugų kainų. Neskyrus papildomų lėšų, savivaldybės negalės finansuoti jau daug metų vykdomų socialinių programų, kurios iki šiol yra finansuojamos iš piniginei socialinei paramai nepanaudotų lėšų.

Savivaldybės taip pat tikisi, kad bus kompensuotos dėl pandemijos jų patirtos išlaidos viešajame transporte ir negautos pajamos iš žemės mokesčio.

Ne mažiau svarbus yra ir savivaldybių pagrindinio finansinio šaltinio – gyventojų pajamų mokesčio (GPM) klausimas. Jau ne vienus metus savivaldybės ragina 100 procentų kompensuoti savivaldybėms prognozuojamas šio mokesčio netektis, kurias nulemia centrinės valdžios sprendimai.

Regioninės atskirties mažinimas, sparčiau pritraukiant investicijas, ir gyventojų teisių į kokybiškas viešąsias paslaugas, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, užtikrinimas – yra visų Lietuvos savivaldybių pirminė pareiga, o Vyriausybė, savo ruožtu, šiame nelengvame procese irgi neturėtų stovėti šalia bei dalyvauti tik stebėtojo teisėmis. Juolab tiek Ministrų kabinetas, tiek pati valdančioji dauguma ne kartą pasisakė, kad yra už savivaldos finansinio potencialo didinimą ir regionų stiprinimą. Juolab praėjusių metų pabaigoje buvo pasirašytas memorandumas dėl savivaldybių savarankiškumo. Šalia kitų partijų vadovų, savo parašus ant memorandumo padėjo valdančiųjų partijų pirmininkai Gabrielius Landsbergis, Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Aušrinė Armonaitė. Šiuo susitarimu partijų lyderiai įsipareigojo stiprinti savivaldybes ir finansavimą joms. Todėl ir norisi paklausti: gal pagaliau sutarsime ir pasieksime kompromisą?

 

E. Sabutis: „Esminiai savivaldos klausimai ir vėl liks konservatorių biudžeto paraštėse?“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 17 Nov 2021 08:51:24 +0200
<![CDATA[M. Sinkevičius: Sveikatos sistemos reforma – katė maiše ar stebuklinga piliulė?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/m-sinkevicius-sveikatos-sistemos-reforma-kate-maise-ar-stebuklinga-piliule https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/m-sinkevicius-sveikatos-sistemos-reforma-kate-maise-ar-stebuklinga-piliule Lietuvoje planuojama sveikatos sistemos pertvarka kol kas primena bandymą įsiūlyti katę maiše, kadangi vis dar neaišku, kaip bus pasiektas pagrindinis bet kokių pokyčių tikslas – kokybiškesnės ir laiku teikiamos sveikatos paslaugos gyventojams.

Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius teigia, kad dauguma šalies savivaldybių yra pasirengusios dalyvauti pertvarkoje, tačiau pasigenda kelių esminių dalykų – aiškumo, kaip įvykdyta reforma atrodytų nacionaliniu ar regioniniu lygmeniu, kaip bus finansuojami pokyčiai, taip pat – konkrečių rodiklių, kaip sveikatos paslaugų prieinamumas pagerės šalies piliečiams, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena didmiestyje, ar atokesnėje gyvenvietėje.

„Mums tarsi siūloma stebuklinga piliulė ir teigiama, kad ją suvartojus sveikatos paslaugos taps kokybiškos ir laiku prieinamos. Tačiau pradėjus gilintis į šios piliulės aprašymą matome, kad jos numatomas poveikis yra labiau hipotetinis nei pagrįstas išsamiais rodikliais ir analize. Į pagrindinį bet kokių pokyčių klausimą – kas konkrečiai bus geriau žmogui? – iki galo neatsakoma. Sąmoningai ar ne nutylimi ir galimi šalutiniai poveikiai – ilgesni atstumai iki gydymo įstaigos ir galimai ilgesnės eilės, prarastos darbo vietos regionuose panaikinus ištisus ligoninių skyrius, medikų trūkumas ir panašiai,“ –  teigia M. Sinkevičius.

Jis ir kiti savivaldybių vadovai akcentuoja, kad nors savivaldybėms ir siūloma pasirinkti iš kelių skirtingų pertvarkos modelių, derybos dėl šių modelių įgyvendinimo vykdomos nelygiomis sąlygomis – savivaldybėms, kurios pasirinktų nieko nekeisti, žadama nebeskirti reikiamo finansavimo už sveikatos paslaugas, o toms, kurios sutiktų esmines paslaugas perkelti į didesnes ligonines, aiškiai nepasakoma, ar jų gyventojai tikrai galės pas specialistus patekti laiku. Merų teigimu, būtina stiprinti pirminį sveikatos priežiūros įstaigų tinklą, tačiau abejojama, ar vien tik administracinis ir juridinis šių įstaigų, o taip pat ir ligoninių modifikavimas išspręs esamas problemas.

Savivaldybės iki gruodžio 10 dienos Sveikatos apsaugos ministerijai turi pateikti informaciją apie situaciją konkrečioje savivaldybėje bei savo siūlymus, kaip joje turėtų būti vykdoma (arba nevykdoma) pertvarka. Tai, pasak LSA vadovo, indikuoja du galimus scenarijus – arba konstruojama chaotiška dėlionė iš 60 skirtingų detalių (nes situacija savivaldybėse ir jų galimybės yra labai nevienodos), arba jau yra nuspręsta visą sveikatos sistemą koncentruoti aplink penkias didžiausias šalies sveikatos įstaigas ir dabar bandoma šį planą įgyvendinti kartu imituojant lygiavertes derybas, paliekant „bendro“ sprendimo iliuziją ir neprisiimant visiškos atsakomybės.

„Savivaldybių politikai jaučia stiprų ryšį su savo gyventojais ir atsakomybę prieš juos, todėl jiems nepriimtina galimybė pirkti katę maiše. Šiuo metu ypač pažeidžiamas ir nualintas sveikatos apsaugos sektorius negali būti pertvarkomas nepagrindžiant labai aiškia nauda ir pasekmėmis,“ – teigia M. Sinkevičius.

Pasak jo, būtent todėl savivaldybės, suprasdamos, jog permainos būtinos, siūlo sveikatos sistemos reformą įgyvendinti pradedant keliais pilotiniais projektais – atskirose savivaldybėse ar pasirinktame regione. Taip būtų galima nustatyti, kokią konkrečią naudą ši pertvarka suteikia gyventojams, ar iš tiesų jiems lengviau patekti pas specialistus, ar gerėja paslaugų kokybė.

„Jei visi sutinkame, kad sveikata yra vienas svarbiausių mūsų poreikių, nuo kurio priklauso visuomenės gerovė, argi prieš imantis šią sritį iš pagrindų pertvarkyti neturėtume užtikrinti, kad reforma būtų įgyvendinama ypač atidžiai, nuosekliai, įvertinus ir pamatavus visas galimas rizikas  bei trūkumus?“ – klausia M. Sinkevičius.

LSA inf.

 

M. Sinkevičius: Sveikatos sistemos reforma – katė maiše ar stebuklinga piliulė?

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 08 Nov 2021 10:00:39 +0200
<![CDATA[B. Platkauskienė: Realybės nesuvokiantys reformatoriai gyvena įsivaizduojamoje  erdvėje  ]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/b-platkauskiene-realybes-nesuvokiantys-reformatoriai-gyvena-isivaizduojamoje-erdveje https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/b-platkauskiene-realybes-nesuvokiantys-reformatoriai-gyvena-isivaizduojamoje-erdveje Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarka atsisuko prieš VšĮ Jonavos ligoninę, per savo veiklos 50-metį pakilusią iki regioninės gydymo įstaigos lygmens. Pertvarkos iniciatorė Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), siekdama įsisavinti 800 milijonų eurų iš Europos Sąjungos, iš pacientų atima viltį gauti reikiamas paslaugas savame rajone. 

Prireikė pusės amžiaus, kad pasiektume regioninės ligoninės statusą, suformuotume stiprią komandą ir ją išlaikytume. Ligoninė dirba pelningai, turime  kvalifikuotus specialistus, tačiau reformos esmė yra ta, kad stacionarinės paslaugos būtų perorganizuotos į ambulatorines, teikiant kuo daugiau paslaugų dienos stacionare.  Teritorinė ligonių kasa (TLK) teigia, kad yra per daug lovų, todėl reikia mažinti jų kiekį. Tačiau skaičiai rodo, kad lovų perteklius yra ir kitose ligoninėse bei dideliuose centruose. 

Ministerija akcentuoja, kad pertvarkos tikslas – kokybiškų ir saugių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas visiems Lietuvos gyventojams, nepaisant jų gyvenamosios vietos, socialinės ar ekonominės padėties, tų paslaugų prieinamumas. Deja, tai tik skambus šūkis, o realybė rodo priešingą situaciją. 

Mūsų rajone didelę dalį gyventojų sudaro vyresnio amžiaus žmonės, nemažai jų gyvena atokiose seniūnijų vietovėse, neturi nei fizinių, nei finansinių galimybių nuvykti į Kauną ar kitą ligoninę, todėl paslaugų pasiekiamumas jiems taps problemiškas ir neįgyvendinamas. Ką reikštų gyventojams ligoninė teikianti tik terapijos paslaugas dienos metu? Jeigu neliks stacionarinio gydymo, mūsų krašto pacientams paslaugų prieinamumas tik pablogės, be reanimacijos ir intensyviosios terapijos rajono pacientai jausis nesaugūs.  Ar tai pagerins jų sveikatos būklę? Kalbama apie paslaugų prieinamumą, teigiama, kad per vieną valandą pacientas turės būti nuvežtas į kažkurią ligoninę. Kas gali garantuoti, kad žmogus, nugabentas, tarkime, į Kauną, tą pačią akimirką gaus reikiamą paslaugą? Pacientai ir dabar laukia po kelias savaites ar mėnesius, kad patektų pas vieną ar kitą specialistą. Tad ministerijos teiginys, jog reforma išspręs pacientų laukimo eilių problemas, yra tiesiog niekinė. 

Vietoje Jonavos ligoninėje veikusių skyrių siekiama dėmesį skirti slaugai ir geriatrijos (labai sunkių ligonių) paslaugoms, ir tokiu būdu gerinti gyventojų sveikatą. Ar galima pagerinti sveikatą, atėmus iš žmogaus čia pat, vietoje, teikiamą paslaugą? Ar tikrai šitokiu keliu manoma sumažinti žmonių mirštamumą? Nebūkim lengvatikiais – pertvarka reikalinga ne gyventojų sveikatai gerinti, bet žūtbūt įsisavinti ES fondų lėšas, kurios siekia apie 800 milijonų eurų. Apie galimas lėšų sumas rajonui neužsimenama. Beje, žinant, kad Lietuvoje liks Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos profiliuotos ligoninės, galima tik spėlioti, kad joms ir atiteks didžiausias ES lėšų dalis.

Jonavos rajonas yra didelis, daug žmonių gyvena atokiuose kaimuose. Todėl patikėti, kad, uždarius kelių skyrių veiklą ligoninėje, pacientams pagerės paslaugų prieinamumas laikau įsivaizduojamu pasauliu, o ne realybe.

Gydymo įstaiga visada sėkmingai dalyvavo sveikatos apsaugos reformose, perprofiliuodama savo veiklą į prioritetines kryptis. Ji viena iš pirmųjų Lietuvoje optimizavo stacionarinių lovų skaičių, siekdama efektyvaus lovų funkcionavimo rodiklių, sėkmingai vysto Dienos chirurgijos, Ambulatorinės chirurgijos, Dienos stacionaro, Stebėjimo paslaugas, viršydama kvotas ir pateikdama jas gyventojams kaip alternatyvą stacionarinėms paslaugoms, sėkmingai dalyvavo Vakarų ir vidurio Lietuvos kardiologijos, Dienos chirurgijos bei ambulatorinių paslaugų vystymo, Šveicarijos konfederacijos Nėščiųjų ir gimdyvių priežiūros gerinimo projektuose ir t. t. " Koronaviruso pandemijos metu Jonavos ligoninė viena iš nedaugelio atraminių Sveikatos apsaugos ministerijos ligoninių Kauno regione, kuri buvo sėkmingai pasitelkta spręsti COVID 19 pandemijos valdymo uždavinius, gydant Vilniaus, Kauno, Raseinių, Vilkaviškio, Kėdainių ligonius, kuriame iki šiol dirba sąžiningi, pasišventę ir profesionalūs darbuotojai. Tai dar kartą parodo medikų bendruomenės gebėjimą priimti  iššūkius, mobilizuotis ir įveikti visus sunkumus.

Deja, reforma nubrauktų daug ką, kas buvo padaryta.  Ar mes to siekiame? SAM teigia, kad, atlikus ekstremalių situacijų rizikos analizes, tarp didžiausių grėsmių įvardytos įvairios cheminės avarijos. Jonaviečiai jau turi skaudžią patirtį, kai įvyko avarija bendrovėje „Achema“, didžiausioje chemijos gamykloje Baltijos šalyse. Jie supranta, ką reiškia žmogui suteikti pagalbą šią minutę, o ne per valandą, kaip deklaruojama pertvarkos apmatuose. Įsivaizduokime, kas atsitiktų, jei ši tragedija pasikartotų? Rukloje plečiasi Pabėgėlių priėmimo centras, kurio gyventojams taip pat reikia suteikti pagalbą, mūsų rajone įsikūręs karinis miestelis, yra didelis Gaižiūnų poligonas. Kažkodėl Sveikatos apsaugos ministerijai tai neatrodo svarbūs faktoriai ir verti dėmesio. Stebina tai, kad siekiant sveikatos pertvarkos  tikslų nebuvo parengta studija, suplanuota strategija, neparengta jokių konkrečių gairių, kaip bus organizuojami pertvarkos procesai, tiesiog tokio turinio nėra. SAM reformą suplanavo tik savo aplinkoje, neišklausiusi nei savivaldos, nei medikų, nei pačių pacientų nuomonės. Ir tik tada, kai žinia apie planuojamą pertvarką pasiekė rajoną, kai pasigirdo nepritariantys  pokyčiams Jonavos krašte išrinkto LR Seimo nario E. Sabučio ir vietos valdžios balsai ministras „rado“ laiko atvykti į Jonavą, susitikti su rajono, ligoninės vadovais ir medikais. 

Reforma įgyja pagreitį tuo metu, kai Lietuvoje siaučia koronavirusas, kai medikai dirba padidėjusiu krūviu ir kiekvienos dienos laukia su nerimu. Žinia apie reformą įnešė dar didesnės sumaišties į medikų bendruomenę. Ne vienas jų surado darbą kitur ir atsisakė dirbti Jonavos ligoninėje. O tie, kurie kovoja už žmonių sveikatą ir gyvybę, gyvena nežinodami, kas jų laukia rytoj. Kasdien auga psichologinė įtampa, kurią didina nežinomybė dėl kiekvieno ligoninės bendruomenės nario ateities. Man tai panašu į psichologinį mobingą. 

Girdim iš ministerijos ir raminimą, kad prievartos dėl pertvarkos nebus, nei viena ligoninė  nebus uždaroma,  bet tuo pat metu pasakoma:  nedalyvausite reformoje – negausite pinigų. Iš SAM jau gavome nurodymą iki gruodžio  pateikti numatomus pokyčius rajono sveikatos įstaigose, pasirinkti numatomų vykdyti pokyčių būdą ir pateikti preliminarų numatomų investicinių lėšų infrastruktūrai pagrindimą. Savivaldybės ir ligoninės tiesiog  įspraustos į kampą, nes, neužtikrinus finansavimo, dirbtinai užkėlus rodiklius,  mes nesuspėsim koja kojon eiti su pažangiausiomis  technologijomis,   neatliepsim laikmečio, negalėsim užtikrinti efektyvių paslaugų teikimo ir būsim priversti „susitraukti“. 

Kalbama apie dėmesį regionams, bet realybėje įvykdžius reformą paslaugos nuo žmonių pasitrauks, ilgės laukiančiųjų eilės, o pagrindinės lėšos keliaus į universitetines ir respublikines ligonines. Esu už nuoseklų, motyvuotą, aiškų, apgalvotą ir naudingą gyventojams atsinaujinimą. SAM reformos prioritetu turėtų būti žmogus, sveikata, gydytojai, visas personalas, dirbantis sveikatos įstaigose. Skaudžiausia, kad šios pertvarkos tikslas – ES pinigai, o žmogus paliktas paskutinėje vietoje. Ar galima sukurti gerovės valstybę, kai žmogus verčiamas būti auka?

Jonavos r. savivaldybės

Sveikatos, ekologijos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkė

Birutė Platkauskienė

B. Platkauskienė: Realybės nesuvokiantys reformatoriai gyvena įsivaizduojamoje  erdvėje  

]]>
jonavoszinios.lt Sat, 06 Nov 2021 17:30:18 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: Socialdemokratai valstybės biudžete siūlo numatyti papildomą finansavimą savivaldybių ugniagesiams]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-socialdemokratai-valstybes-biudzete-siulo-numatyti-papildoma-finansavima-savivaldybiu-ugniagesiams https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-socialdemokratai-valstybes-biudzete-siulo-numatyti-papildoma-finansavima-savivaldybiu-ugniagesiams Matydami, kad Vyriausybės pateiktame valstybės biudžeto projekte numatytas nepakankamas finansavimas savivaldybių priešgaisrinių gelbėjimo pajėgoms, opozicinė Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija siūlo ateinančių metų biudžete numatyti trūkstamus 4,3 mln. eurų savivaldybių ugniagesių darbo užmokesčiui ir būtiniausiai apsaugos įrangai įsigyti.

Vienas iš pasiūlymo teikėjų Seimo narys, socialdemokratas Eugenijus Sabutis teigia, kad Vyriausybės sprendimai kelia nerimą, o jų vykdymas – neapgalvotas, nes arčiausiai nelaimės vietų esančius savivaldybių ugniagesius vėl norima palikti nuošalyje.

„Minimalaus atlyginimo didinimas bei pareiginės algos bazinio dydžio kėlimas palies ir ugniagesius. Atlyginimai didinami, tačiau užmirštamas vienas, bet esminis sprendimas – numatyti reikiamas lėšas padidintoms ugniagesių algoms mokėti. Vyriausybė sprendimus jau priėmė, tačiau įsipareigojimų vykdyti nenori. Tas puikiai matosi iš pateikto biudžeto, ten papildomų lėšų nenumatyta“, – sako E. Sabutis.

Jo teigimu, savivaldybių priešgaisrinė apsauga yra valstybės priskirta funkcija, todėl ir finansavimas turėtų būti skiriamas iš valstybės biudžeto, o nebandyti lėšų trūkumą rasti ir taip ribotuose savivaldybių biudžetuose. „Šiuo metu dar trūksta 4,3 mln. eurų. Taigi, Vyriausybė turėtų nebežaisti keistų žaidimų ir numatyti finansavimą ugniagesiams, kad šie įsipareigojimai nenugultų tik ant savivaldybių pečių“, – pabrėžė E. Sabutis.

Pasak socialdemokrato, prašoma suma būtų skirta tik būtiniausiems poreikiams – minimaliai didėjančiam atlyginimui išmokėti ir gyvybiškai svarbioms apsaugos priemonėms nusipirkti. „Visų problemų, su kuriomis susiduria ugniagesiai, šia suma neišspręsi. Kalbame tik apie minimalius poreikius. Deja, net jų valdančioji dauguma nenori spręsti“, – teigė E. Sabutis.

Jo nuomone, valdžia deramo požiūrio į didžiausią visuomenės pasitikėjimą turinčią tarnybą nerodo. Pasak Seimo nario, ugniagesiai laukė šio biudžeto, tikėdamiesi, kad juo bus sprendžiamos ne tik atlyginimo išmokėjimas, bet ir įsisenėjusios problemos.

„Priešgaisrinėse pajėgose tarnauja beveik 2,5 tūkst. savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ugniagesių, kurie turėtų atlikti tik pirminius gelbėjimo darbus, tačiau jie daro kur kas daugiau. Jų asmens apsaugos priemonės neatitinka minimalių reikalavimų, gaisrų gesinimo technika senesnė nei 20 metų, o gelbėjimo pajėgų pamainose budi mažiau ugniagesių, nei yra būtina. Susidaro įspūdis, kad laukiama naujo Alytaus atvejo, nes išvados po šio tragedijos praktiškai nebuvo padarytos“, – pabrėžė socialdemokratas.

Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos inicijuotą pasiūlymą valstybės biudžetui pasirašė 21 Seimo narys iš Seimo opozicinių ir valdančiųjų frakcijų.

Seimo nario E. Sabučio pranešimas spaudai

E. Sabutis: Socialdemokratai valstybės biudžete siūlo numatyti papildomą finansavimą savivaldybių ugniagesiams

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 04 Nov 2021 15:09:06 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: Ar sveikatos sistemos reformos virusas sunaikins Jonavos ligoninę, o gal tik persirgsim lengva forma?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-ar-sveikatos-sistemos-reformos-virusas-sunaikins-jonavos-ligonine-o-gal-tik-persirgsim-lengva-forma https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-ar-sveikatos-sistemos-reformos-virusas-sunaikins-jonavos-ligonine-o-gal-tik-persirgsim-lengva-forma Kalbant, skaitant, diskutuojant ir klausantis kas, kaip ir kada laukia Jonavos ligoninės – apstu emocijų, politikavimo ir tuščiažodžiavimo. Norime ar ne – tai yra neišvengiama politinio ir beveik bet kokio kito dialogo dalis. Tačiau šiandien norėčiau pristatyti esamą padėtį, savivaldybės ir mano paties nuogąstavimus, pabandyti padaryti išvadas iš esamos (deja nepilnos ir fragmentiškos, prieštaringos ir besikeičiančios) informacijos apie (galimą) būsimą Jonavos rajono sveikatos priežiūros įstaigų ir ligoninės reformą. Pradžioje leiskite pradėti nuo to, kas žinoma ir yra aišku, t.y. nuo faktų.


Pirma, Jonavos ligoninės steigėjas yra Jonavos rajono savivaldybė. Kaip įstaigos savininkė savivaldybė investuoja į įstaigos pastatų ir patalpų remontą, pagal galimybes atnaujina medicinos įrangą.


Antra, ligoninės veikla organizuojama vadovaujantis atitinkamais įstatymais, sveikatos apsaugos ministro įsakymais, ligoninės įstatais, kitais teisės aktais.


Trečia, pagal mūsų valstybės teisės aktus ligoninės veikla, t.y. teikiamos paslaugos ligoniams ir sergantiems, gydytojų, administracijos ir pagalbinio personalo atlyginimai bei medikamentų pirkimas yra finansuojami per ligonių kasas, t.y. šie pinigai skiriami ne iš savivaldybės biudžeto. 
Ketvirta, ligoninė (kaip beveik visos sveikatos priežiūros įstaigos) kiekvienais metais pasirašo specialią sutartį su teritorine ligonių kasa, kurioje numatoma kiek ir kokių paslaugų kasa finansuos, t.y. kiek bus finansuojama operacijų, kaip bus apmokama dienos chirurgija, konsultacinės poliklinikos veiklos apimtys ir t.t. Tokiu būdu ligoninės vadovai gali prognozuoti ne tik būsimas veiklos apimtis, bet ir numatyti atlyginimų dydžius, gydytojų darbo apimtis (apkrovas), medikamentų poreikį ir pan. Kas labai svarbu: ligonių kasa finansavimą skiria ne tik įvertindama kiek ir kokių paslaugų buvo teikiama praeityje, bet ir tai ar atskiros paslaugų kategorijos pagal apimtis atitinka jų minimalų ministro nurodymais patvirtintą kiekį.

Paprasčiausias pavyzdys: akušerijos skyriuje per metus turi gimti ne mažiau kaip 300 naujagimių ir tai yra minimalus kiekis, o jo nepasiekus kelis metus iš eilės iš esmės galima numatyti, kad ligonių kasos atsisakys toliau finansuoti tokio skyriaus veiklą, nes nepasiekiamas atitinkamas rodiklis ir laikoma, kad ši paslauga įstaigai tampa nuostolinga, o nuostoliams padengti naudojami kitų skyrių veiklai numatyti finansiniai ištekliai. 


Penkta, pagal įstatymą ligoninės skirstomos į respublikines, regionines ir rajonines. „Ligoninė“ – tai bendrinis pavadinimas, bet kiekviena iš jų teikia didesnės ar mažesnės apimties paslaugų paketą, ir papildomai Lietuvoje turime dar ir specializuotų ligoninių, pavyzdžiui infekcines ar onkologines. Mes įpratę savo ligoninę laikyti regionine, nes pagal ligoninės įstatus joje teikiamos dešimt rūšių paslaugos, taip pat joje veikia konsultacinė poliklinika.


Šešta, rajone šalia ligoninės mes taip pat turime pirminės sveikatos priežiūros centrą (anksčiau jį vadindavome poliklinika) su keliais filialais miesteliuose ir greitosios medicinos pagalbos stotį. Kaip ir su ligonine – šios abi įstaigos priklauso Jonavos rajono savivaldybei, tačiau abiejų veikla finansuojama iš valstybės biudžeto per teritorines ligonių kasas, o savivaldybė investuoja į patalpų atnaujinimą, remontą, reikiamos medicininės įrangos įsigijimą. 


Taigi, po tokios ilgos tačiau tikiuosi gana aiškios įžangos galime pereiti prie taip vadinamos sveikatos sistemos reformos, apie kurią taip garsiai kalba šiandienos valdantieji. Ką apie ją šiai dienai žinome ar greičiau, deja, nežinome?


Ministerija, viceministrai ir pats ministras sako, kad reforma būtina. Leiskite čia sustoti ir plačiau nušviesti kaip valdantieji bando pagrįsti jos būtinumą ir ką sako mums.
Iki šios dienos asmeniškai esu dalyvavęs ne viename susitikime su ministerijos, ligonių kasų atstovais, bandydamas išsiaiškinti, o koks gi šios planuojamos reformos turinys. Norėtųsi parašyti, kad susitikimai buvo konstruktyvūs, juose buvo išklausomos visos pusės, įsiklausoma į argumentus, diskutuojama ir ieškoma bendrų, visiems priimtinų kompromisinių sprendimų. Deja, bet kol kas viskas yra priešingai. Susitikimų metu nuo pat pradžios būdavo aišku, kas diktuoja sąlygas, kas vadovauja, kieno balsas bet kuriuo atveju bus lemiamas. Tikrai ne savivaldos, ne ligoninių ir ne pacientų (nežinau ar kas nors iš viso ruošiasi į šias diskusijas kviesti pacientų atstovus), o ministerijos. Nuo pat pradžios ministerijos pristatymas pradedamas sveikatos apsaugos būklės apžvalga, kuri lydima beveik vien neigiamomis išvadomis: „nekokybiška“, „nesavalaikė“, „perkaitimas“, „žemiau ES vidurkio“ ir pan. Tokio neigiamo vertinimo pristatymas užima didžiausią dalį ir po tokios neigiamos informacijos lavinos seka tik kelios skaidrės, kuriose sakoma, kad mažosiose savivaldybėse reikia pertvarkyti ligonines, pirminės sveikatos priežiūros centrus ir visuomenės sveikatos centrus: vienuose juos apjungiant į naują darinį (savivaldybės ar bendruomenės sveikatos centras), kitoms siūloma tapti iš esmės valstybinių, t.y. respublikinių ligoninių padaliniais. Greitosios medicinos pagalbos visiškas centralizavimas jau net nediskutuojamas – tai pristatoma kaip jau priimtas sprendimas. Poliklinikoms dėmesio taip pat neskiriama, ir laikoma, kad dėl jų prisijungimo niekas neprieštaraus. Tada pristatoma taip vadinama „morka“ – būsimi ES fondų pinigai sveikatos sistemos pertvarkai, kurių bus net 800 milijonų eurų ir kurių gavimas ar negavimas turi labai aiškią privalomą sąlygą – pasiduosi ministerijos reikalavimams – gausi pinigų, nepasiduosi – negausi. Ir tokios diskusijos pabaigoje seka pasiūlymas: turite dvi, galbūt tris savaites apsispręsti ir pasiūlymą priimti. Iš anksto įspėjama, kad besipriešinantys ir nenorintys pasiduoti tikrai bus baudžiami peržiūrint ateities finansavimą ir tą aiškiai artikuliuoja ligonių kasų atstovai, kartu pabrėžiant, kad ir iki šiol buvęs finansavimas – greičiausiai bus mažinamas. Dalyvaujant panašaus pobūdžio susitikimuose vis apima savotiškas deja vu – kažkur tai matyta ir girdėta. Iš tiesų, ne pirmą kartą ministerijos ir ministrai pristato įvairias reformas, ne pirmą kartą sako, kad labai nori kalbėtis, tartis ir susitarti, tačiau jau pradžioje yra visiškai aišku, kad iš anksto viskas yra nuspręsta ir pokalbiai vykdomi tik dėl to, kad reikia būti mandagiais, kad šiuo metu yra tokia politinė kultūra ir dėl akių jos laikomasi. 


Turint marias laiko galima būtų analizuoti visą ministerijos pateiktą informaciją, su ja sutikti ar ne, tačiau sąmoningai to nedarau, nes kaip ir minėjau anksčiau, ministerija iš savo pateikiamos informacijos daro neigiamą išvadą apie sveikatos sistemos kaip tokios ir konkrečių ligoninių padėtį. Čia reikia pastebėti, kad nei viena didžioji respublikinė ligoninė neminima – sudaromas įspūdis, kad jose problemų nėra. Kam ginčytis dėl pateiktų faktų, jeigu ministerija pateikia ne tik juos, tačiau jau iš anksto padaro išvadą, kad mūsų ligoninė neverta išlikti tokia kokia ji yra dabar, o jos likimas – tik paslaugų apimties mažėjimas.


Vietoje to leiskite aiškiai pasakyti, kas mums yra neaišku, kas kelia nuostabą ir į kokius klausimus negauname atsakymo.


Pirma, jeigu ministerija jau nusprendė ką ir kaip reformuos – kam apsimetinėti, kad norima derėtis ir tartis? Akivaizdu, kad tokios apsimestinės „derybos“ iššaukia nerimą, pyktį ir pasipriešinimą.


Antra, kodėl esama statistinė informacija pristatoma remiantis skirtingų metų duomenimis, skirtingais pjūviais; kodėl vienu atveju lyginami ES šalių ir Lietuvos rodikliai, o kitu tik pačios Lietuvos sveikatos įstaigų tarpusavio rodikliai; kodėl susitikimų metų vieniems dalyviams rodomos vienokios skaidrės, o kitiems – kitokios? Pavyzdžiui asmeniškai informaciją kaip Seimo narys turėjau prašyti ir iš ministerijos, dalį gavau iš savivaldybės, o palyginus savivaldybės iš ministerijos gautą ir mano gautą informaciją – jos skiriasi! Esminis klausimas – kodėl einant laikui pateikiama atnaujinta ir pakeista informacija? Juk rodos sprendimui priimti reikia remtis faktais, o jie neturėtų keistis?


Trečia, kodėl sakoma, kad reforma būtina ir kažką reikės keisti, tačiau dar neteko išgirsti o kas gi konkrečiai pasikeis išskyrus tai, kad reikės kažkodėl apjungti visas rajono sveikatos įstaigos į kažkokį darinį, kurį pradžioje vadino bendruomenės sveikatos centru, dabar – savivaldybės sveikatos centru? Ką ministerija konkrečiai siūlo Jonavai ir kodėl kiekvieno susitikimo metu šalia grasinimų ir kaltinimų pateikiami vis kitokie padriki pasiūlymai? Pavyzdžiui pradžioje buvo siūloma patiems peržiūrėti ligoninės veiklą ir nuspręsti ko, kada ir kokiomis sąlygomis atsisakyti, vėliau jau pateikiama informacija, kad ministerija pati žino kokia ligoninė turėtų būti, dar vėliau vėl siūlomas trumpas terminas patiems vėl ir vėl kažką vertinti. Ir pastoviai esame skubinami ir skubinami. Kai paklausiau ministro, o kodėl gi reikia taip skubėti, kokia to priežastis, atsakymas suglumino – ministerija jau paruošusi investicinius planus ES lėšoms gauti ir suprask, mes trukdome juos pradėti vykdyti. Svarbu tai, kad niekas tų planų kol kas aiškiai nematė, o jeigu matė – nepasidalino. Na, sveikatos apsaugos ministras jau pagarsėjo kaip pandemijos suvaldymo plano sudarytojas, tik kažkaip išskyrus jį niekas to plano taip ir nepamatė. 
Ketvirta, kodėl aiškinama, kad reformos tikslas – tai kokybiškos bei savalaikės sveikatos paslaugos kiekvienam Lietuvos gyventojui ir tik vėliau pasakoma, kad pagrindinis reformos tikslas – tai būtinybė įsisavinti ES pinigus, skirtus pagal Lietuvos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą? Iki šiol neteko išgirsti nieko, o kas gi ir kiek gi numatyta Jonavai? Atvirkščiai, kol kas tik grasinama, kad jeigu „nepasirašysit“ reformai – tuos mistinius ir neaiškaus kiekio europinius pinigus matysite kaip savo ausis.


Penkta, jeigu ministerijos pristatoma reforma apims visą Lietuvą, tik reikia mums visiems susitarti, kodėl nesugebama atsakyti į mano klausimą (klausiau ne vieną kartą!), o kas bus, jeigu tarkime kelios savivaldybės nesutiks su reforma, atsisakys tos „morkos“? Ar jose gyvenantys piliečiai bus palikti likimo valiai, nors jie kaip ir visi mes moka ir toliau mokės privalomojo sveikatos draudimo fondo įmokas bei visiškai pagrįstai turės teisėtus ir konstitucinius lūkesčius, kad valstybė užtikrins jų sveikatos apsaugą?


Šešta, kodėl Jonavos atveju susikoncentruota į tai, kad mūsų miestas yra arti Kauno, ir ligos atveju mus bus „lengva“ ir „patogu“ nuvežti į Kauno miesto ligonines, iš ko daroma išvada, kad Jonavos ligoninė gali likti tik su bazinėmis paslaugomis? Kodėl negalvojama, kad Jonava apima ir rajoną, o kai kurie kaimai ir miesteliai yra daug toliau nuo Kauno nei Jonavos miestas? Neatsakoma kas ir kaip pirmyn-atgal vežios ligonius? Greitoji, savivaldybė, valstybė? Kas padengs šias išlaidas? Apie greitąją pagalbą ir jos reformą galiu pasakyti tiek, kad labai ministerija labai džiaugiasi jos centralizavimu, kurio esmė paprasta: išvaikysim direktorius ir administracijos darbuotojus, brigadas išdėliosim kaip Lego kaladėles tolygiai per visą Lietuvos teritoriją ir viskas staiga taps nuostabu. Tik pamirštama pasakyti, kad brigadų skaičius beveik nepadidės. Taip pat visiškai neatsižvelgiama į mūsų pastabas, jog Jonavos rajone veikia didžiausia trąšų gamykla (pavojingas objektas, ekstremalios situacijos atveju iššauksiantis labai dideles sveikatos sistemos apkrovas), kad veikia Ruklos karinis dalinys su daugiau nei tūkstančiu NATO sąjungininkų karių, kad pagaliau Rukloje sukoncentruota labai didelė pabėgėlių dalis ir artimiausiu metu jie čia ir liks.


Septinta, kodėl ignoruojami akivaizdūs klausimai apie tai, kad jeigu jau taip yra gerai Kaune ar Vilniuje, tai ar mūsų rajono žmonėms jau pradėti statyti papildomi korpusai ir paruoštos papildomos palatos, paruošti papildomi gydytojai ir slaugytojai, nupirkta ir paruošta papildoma medicinos įranga? Jeigu ne – kada tai bus padaryta? Iš asmeninio savo pavyzdžio ir manau iš daugelio Jūsų asmeninės patirties galiu pasakyti, kad didžiųjų miestų ligoninės yra perpildytos, jose ypatingai ilgai reikia laukti konsultacijų, o atvykus su greitąja pagalba tenka ne vieną valandą laukti eilėse priėmimo skyriuose. Ar tikrai ilgesnės eilės Kaune reikš kokybiškas ir savalaikes paslaugas, kaip kad sako ministerija?


Aštunta, reforma liečia ne tik mūsų ligoninę. Įvairių rajonų merai, ligoninių vadovai ir darbuotojai reiškia susirūpinimą ir nesupratimą šia reforma. Su visais jais kalbamasi panašiai, t.y. grasinama ir operuojama neaiškiais skaičiais ir terminais. Tačiau ministerija vieniems nusileidžia, o kitus ir toliau laužia pasiduoti. Visiškai šviežias pavyzdys – Mažeikių ligoninė. Šio regiono vienmandatininkė Seimo narė savo socialinėje paskyroje džiaugiasi, kad ministerija šiais ligoninei nors ir turėjo tokių pačių planų, kaip ir Jonavos ligoninei, tačiau po derybų sutiko padaryti ligoninei IŠIMTĮ ir jos teikiamų paslaugų nemažinti. Motyvas labai įdomus – Mažeikiuose yra Orlen naftos perdirbimo gamykla, miestas yra tikrai nemažas ir pan. Na, šie argumentai manau vienas prie vieno tinka ir Jonavai, bet jų ministerija kažkodėl negirdi. 


Devintas ir mano manymu pats skaudžiausias pastebėjimas. Kodėl ministerijos vis dar per dešimtmečius nepasimoko iš akivaizdžių viešos komunikacijos klaidų ir kiekvieną kartą lipa ant to paties grėblio? Kiekvieną kartą paskelbus apie bet kokią reformą, tačiau konkrečiai neįvardinant jos apimčių, terminų ir kitų svarbių dalykų natūralu, kad žmonėms kyla klausimai, o kai į juos nenorima, delsiama atsakyti, tada iš nežinojimo kyla baimė, o baimė – labai blogas patarėjas. Tokiu atveju įstaigose prasideda darbuotojų išėjimas iš darbo (nes na o ko laukti, vis tiek sumažins, nieko gero neliks iš mūsų ligoninės), krenta darbo našumas ir kokybė (nes na o kam stengtis, vis tiek uždarys, sumažins), sunku pritraukti naujus, jaunus specialistus (nes na o ko pas jus eiti, va, spaudoje skaičiau, kad greitai būsit uždaryti liks maža slaugos ligoninė, žodžiu – jokių perspektyvų jaunam gydytojui) ir ypatingai sunku atstatyti dirbtinai nusmukdytą įstaigos reputaciją (ne na pažiūrėkite, jeigu ruošiamasi čia jus apmažinti ir apkarpyti, greičiausiai blogai dirbote, nes na gerai dirbančių tai niekas neuždaro, ane?).


Na, ir dešimta pastaba. Ligoninė, kaip ir kiekviena didelė organizacija, turi savo atskirus skyrius. Tačiau visi jie tampriai susiję ir tas sąsajas nėra taip lengva suprasti ten nedirbančiam. Jeigu vertintumėm tik iš matematinės pusės – tai viskas atrodo paprasta – dabar yra tarkime dešimt skyrių, uždarykime du, liks aštuoni. Nėra taip blogai! Ne, yra blogai, nes visi skyriai veikia išvien, ir pajudinus vieno skyriaus veiklą, neišvengiamai reformos bangos palies ir kitą. Jeigu ligonis eina į ligoninės konsultacinę polikliniką, jis vėliau gali būti nukreipiamas tolimesniam gydymui į atitinkamą skyrių pagal savo ligos pobūdį. Jeigu neliks konsultacinės poliklinikos – tai ligonis gavęs konsultaciją Kaune, greičiausiai tolimesnį gydymą pasirinks taip pat Kaune. Tokiu atveju Jonavoje teikiamos paslaugos sumažės, kas ministerijai bus tik dar vienas „akivaizdus“ įrodymas, kad ši ligoninė neturi ateities. 


Iš viso šio reformos proceso aš asmeniškai darau kelias išvadas.
Pirma, valdančioji dauguma vis tik kol kas koncentruojasi ne į žmogų, o į finansinius srautus, skaičius, pinigus. Taupymas, efektyvus išteklių naudojimas yra gerai, bet tai negali būti daroma žmogaus sveikatos ir gyvybės sąskaita. Niekas man neįrodys, kad TOLINANT paslaugą nuo žmogaus ji taps kokybiškesnė ir prieinamesnė. Ir nuo kada sveikatos apsaugoje pinigai tapo svarbiau už žmogaus sveikatą ir gyvybę?


Antra, ar ankstesni valdantieji, ar šie – ir toliau tik kalba apie regionų vystymą ir dėmesį jiems. Realybėje ir toliau paslaugos centralizuojamos, koncentruojamos, t.y. tolsta nuo regionų gyventojų. Toks požiūris siunčia aiškų signalą jaunam žmogui gyvenančiam nedideliame mieste – čia viešųjų paslaugų bus tik mažiau, jos bus nutolusios, geriau jau kraustykis tiesiai į didelį miestą.


Trečia, nors garsiai kalbama apie savivaldą, jos savarankiškumo didinimą, tačiau realybėje savivalda ir toliau nevertinama, ignoruojama, į jos nuomonę neįsiklausoma.
Taigi, ką daro savivaldybė? Ką daro Jūsų išrinktas Seimo narys?


Savivaldybės vadovai ir aš labai rimtai vertiname šią situaciją. Savivaldybėje mero potvarkiu suformuota speciali darbo grupė, kuriai pavesta išnagrinėti visą šią situaciją, pateikti ministerijai savo pasiūlymus ir galimybes reformuoti ligoninę ir kitas sveikatos priežiūros įstaigas ir kas svarbiausia – Jonavos rajono gyventojams aiškiai, nedviprasmiškai ir savalaikiai pasakyti apie esamą padėtį ir savivaldybės požiūrį į ją, bei savivaldybės siūlomus variantus, kaip ir ką galima būtų reformuoti Jonavos sveikatos priežiūros įstaigų sistemoje. Vakar jau įvyko pirmas darbo grupės posėdis, kuriame pasidalinome visa iki šiol ir iš visų šaltinių gauta informacija

. Savivaldybė savo iniciatyva pati ruošia galimybių studiją, pagal kurią bus išnagrinėta esama padėtis, numatyta ilgalaikė rajono sveikatos priežiūros įstaigų veiklos vizija ir tada ši studija taps rimtu pagrindu deryboms su ministerija. Taip pat dar ir dar kartą į savivaldybę bus kviečiami ministerijos vadovai, kad aiškiai matytų ir suprastų esamą padėtį, o nesivadovautų tik kažkieno (tendencingai) parengta informacija ir neteisingomis išvadomis. Ligoninė kartu su savivaldybe paruoš savo aiškų, nedviprasmišką pasiūlymą ką ir kaip galima būtų reformuoti, kiek tai kainuos, kokių konkrečių investicijų reikia ligoninei ir Jonavos sveikatos sistemai. 


Pats asmeniškai ir betarpiškai dalyvauju ir dalyvausiu visame šiame procese, dalyvauju darbo grupės veikloje, nors ir nesu jos narys, tiesiogiai bendrauju su ligoninės vadovais, susitinku su sveikatos apsaugos ministru ir keliu visus tuos klausimus, kuriuos jau anksčiau aprašiau.


Galbūt šiandien yra per anksti daryti neigiamas išvadas ir labai liūdėti ar pergyventi, tačiau kaip matote, džiaugtis irgi kol kas neturime kuo. Padėtis nėra nei tragiška, nei nepakeičiama, tačiau norint pristabdyti reformų „buldozerį“ ir jį pakreipti mums reikiama linkme – teks daug ir įtemptai dirbti tam, kad šis reformos virusas nenumarintų ligoninės, o tik persirgtumėm lengva forma ir įgytumėm ilgametį imunitetą.

Seimo narys E. Sabutis

E. Sabutis: Ar sveikatos sistemos reformos virusas sunaikins Jonavos ligoninę, o gal tik persirgsim lengva forma?

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 26 Oct 2021 08:45:02 +0300
<![CDATA[Užimtumo tarnybos vadovė I. Balnanosienė: Ko iš tiesų vertas jūsų diplomas?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/uzimtumo-tarnybos-vadove-i-balnanosiene-ko-is-tiesu-vertas-jusu-diplomas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/uzimtumo-tarnybos-vadove-i-balnanosiene-ko-is-tiesu-vertas-jusu-diplomas Kodėl šalyje tiek bedarbių, o dirbti nėra kam? Tokį klausimą pastaruoju metu girdime nuolatos. Atsigaunančiai ekonomikai kaip oro reikia darbo rankų, tačiau jos – tarytum miražas. Lyg ir matai, tačiau įsižiūrėjus pradingsta. Pandemija, karantinas, išmokos gyventojams ir verslui dabar tik išryškino tai, kas mūsų valstybėje jau senokai grėsė virsti rimtu iššūkiu. Tai – darbo jėgos kvalifikacija.

Po pandemijos į darbo rinką greičiausiai sugrįžta būtent tie, kurie gali savo profesiją ir kvalifikaciją įrodyti dokumentu – jiems darbo rinka ir anksčiau buvo atvira, tačiau dabar situacija yra tokia, kad kovojama kone dėl kiekvieno galinčio ir norinčio imtis kvalifikuoto darbo. Per pandemiją įvyko dar keli dalykai: sumažėjo migracija ir galimybių įsivežti darbuotojų iš trečiųjų šalių.

Lietuvoje dabar yra registruota apie 200 tūkst. bedarbių, tačiau realiai vertę darbo rinkoje galėtų kurti gal tik vienas ketvirtadalis. Visiems kitiems būtinos papildomos pastangos ir reikalinga papildoma pagalba. Net 40 proc. šių žmonių yra nekvalifikuoti. Šitiek darbo skelbimų tokiems darbuotojams niekada nebuvo ir nebus: globalizacijos, skaitmenizacijos, robotizacijos procesai dar labiau atitolina šiuos žmones ne tik nuo darbo rinkos, tačiau ir galimybės gauti orias bei ilgalaikes pajamas. Todėl reikėtų kiek kitaip vertinti registruoto nedarbo skaičius ir realios darbo pasiūlos santykį. Tada šis paveikslas apsivers.

Viena vertus, verslas sako, kad jiems nėra svarbus diplomas, o vertinama kompetencija ir įgūdžiai. Vis dažniau ir moksleiviams aiškiname apie asmeninę lyderystę, neformalias kompetencijas, pristatome sėkmingų asmenybių, kurios susikūrė verslus neturėdamos formalaus išsilavinimo, pavyzdžius. Taip nejučia menkiname išsilavinimo ir kvalifikacijos svarbą. Sėkmingas žmogus gali būti ir be formalaus išsilavinimo, tai tiesa, tačiau paklauskime savęs, kiek tokių žmonių mes pažįstame, kiek jų yra artimiausioje mūsų aplinkoje? Ar tikrai, jei žmogus neturi diplomo, reiškia, kad jis nieko nesimokė?

Viešas kalbėjimas ir įvairūs samprotavimai, kad esmė – ne diplomas (o tai, ką tu gali, ką moki) kuria supratimą, kad išsilavinimas nebėra vertybė. Todėl neturėtų labai stebinti situacija, kad mums vis labiau trūksta mokytojų, nebeužtenka medikų, inžinierių, apskritai žmonių su kvalifikacijos diplomu. Visų lygių.

Tikėtina, kad netolimoje ateityje kompetencijas, įgūdžius galėsime įrodyti kitokiais būdais ar technologijomis, bet šiandien nėra jokio kito būdo tai parodyti kaip tik pateikiant kvalifikacijos pažymėjimą ar tai patvirtinantį diplomą. Arba susitaikyti su tuo, kad dauguma mūsų dirbsime tik nekvalifikuotą darbą.

Ką tai reiškia ir kuo tai gresia? Visų pirma, didžioji skelbiamų laisvų darbo vietų dalis yra nekvalifikuotiems darbuotojams, pigiai darbo jėgai. Investicijos beveik neskiriamos pažangiems įrenginiams įsigyti, nes jais vis tiek nebus, kam dirbti, šitaip toliau skatinant pigios darbo jėgos plitimą. Verslas skundžiasi, kad darbuotojai – nenašūs, o tai – ta pati kvalifikacijos lygio ir kompetencijų deficito problema. Šitaip skatinama imigracija, nes iš svetur įvežami visų pirma nekvalifikuoti arba žemos kvalifikacijos darbuotojai.

Yra ir kitų svarbių veiksnių. Visuomenės senėjimas kasmet tampa vis aštresne problema. Sudominti penkiasdešimtmetį persikvalifikavimu arba apskritai naujos profesijos įsigijimu Lietuvoje tampa kone NASA kosminio projekto sudėtingumo uždaviniu. Personalo atrankos specialistai ir darbo rinkos analitikai apie tai nuolat kalba, tas permainas skatina ir darbdaviai. Tačiau neretas mūsų mano, kad jei vieną kartą jau mokėsi – universitete, kolegijoje ar profesinėje mokykloje – to užtenka visam gyvenimui. Bet jei tai buvo prieš dvidešimt metų? Ilgainiui žmogus susitaiko su požiūriu, kad vyresnio amžiaus būdamas jis gali dirbti tik mažiau kvalifikuotus darbus. Jis taip įpratęs ir nebenori jokių pokyčių savo gyvenime kvalifikacijos keitimo prasme. Negaliu. Nepajėgsiu. Per senas. Tokios yra dažniausios pateikiamos atsisakymo priežastys.

Pagyvenusių žmonių ir toliau sparčiai daugės – tai globalus procesas. Kažkuriuo metu susidarys situacija, kad žmonės darbo rinkoje liks tiek ilgai, kiek jie patys nori ir kiek gali, bet ne kažkieno iš aukščiau apibrėžtais trukmės terminais. Tiesiog nebus kitos išeities.

Užimtumo tarnyba turi tokią duomenų bazę – Senjorų banką. Ten gali registruotis ir gyvenimo aprašymą įkelti pensinio amžiaus žmonės, kurie nori ir gali likti aktyvūs. Tačiau jei pažvelgsime, ko jie nori, ir ką mano galintys, pamatysime keistą dalyką. Dominuoja nekvalifikuoti darbai, nesvarbu, kad jie dirbo inžinieriais, finansininkais, aukšto lygio gamybos operatoriais. Yra net buvusių įmonių vadovų. Tame amžiuje jie šitiek nuvertina savo gebėjimus, kad įsivaizduoja galintys dirbti, tarkime, tik valytojais, apsaugos darbuotojais, ieško padienių darbų. Tačiau jų potencialas – didžiulis. Ir jis lieka neišnaudotas.

Jie ne patys save taip nuvertina. Tai – visuomenės mentaliteto ir pažiūrų atspindys. Jeigu tu esi vyresnis, vadinasi, negebi arba gebi galbūt ne taip sparčiai, kaip galbūt man reikia. Tačiau niekas net nebando tuo įsitikinti. Todėl norėdamas įrodyti, ką jis geba ir gali, toks žmogus yra priverstas gudrauti. Ką jie daro? Gyvenimo aprašymuose nerašo savo amžiaus, neskelbia nuotraukos. Visa tai – norint turėti bent pirminę galimybę pasakyti: susitikime, aš turiu reikiamą kvalifikaciją, gebėjimus ir įgūdžius.

Valstybė siūlo įvairiausias mokymų formas ir daugelį jų netgi finansuoja. Tai yra įprastas profesinis mokymas auditorijoje. Yra studijos nuotoliniu būdu, derinant jas su kita veikla. Įvairios suaugusiųjų švietimo programos, padedančios įgyti papildomų kompetencijų. Pameistrystė, kai galima tiesiog darbo vietoje mokytis. Jei trūksta tik įgūdžių – yra stažuotės, praktikos.

Maža to, daugybė žmonių turi profesinių žinių ir kompetencijų, bet negali pateikti dokumentinių įrodymų. Net ir čia yra išeitis – valstybės remiama dviejų savaičių programa, kurią pabaigus įgyjamas kvalifikacijos pažymėjimas. Svarbiausia – imti kitaip mąstyti ir nustoti save pateikti kaip mažą vertę kuriantį pigų nekvalifikuotą darbuotoją.

Netolimoje ateityje darbo rinkos permainos privers permąstyti savo galimybes daugelį žmonių. Mes metai po metų kalbame, kad šaliai trūksta inžinierių, tačiau tokie signalai – tik ledkalnio viršūnė. Jie rodo ilgalaikės strategijos deficitą, prie kurio prisideda visi – ir verslas, ir švietimas, ir užimtumo politikos formuotojai bei vykdytojai. Visi turime prisiimti atsakomybę ir veikti kartu. Būtina aiškiai apsibrėžti savo ilgalaikį kvalifikacijų poreikį, kad būtų galima prognozuoti. Tarkime, įmonei X (ar jų grupei) po trejų metų reikės Y kiekio tam tikro parengimo darbuotojų. Tada visi galime pasiruošti. Tik verta paminėti, jog prognozavimas prasmę turi tada, kai jo procesuose atvirai dalyvauja visi šalies segmentai: kuriantys darbo vietas, ugdantys, įdarbinantys. Jei ir toliau nebūsime atviri vieni su kitais, apklausose dalyvausime tik formaliai – formalų, bet ne tikrą, šalies paveikslą ir toliau turėsime. Ir vėl kalbėsime apie tai, kad turime daugybę ieškančių darbo, o dirbti nėra kam.

Mums nepadės ir priemonės, kuriomis iki šiol daug kas tiki: atsivežtine darbo jėga ateityje šių problemų išspręsti nebepavyks. Valstybėje nebus pažangos, neskatinsime ekonomikos, kuriančios pridėtinę vertę. Turėsime susitaikyti su baziniu lygmeniu, tokiu išgyvenimo režimu. Ar tikrai to norime ir taip įsivaizduojame ateities Lietuvą?

Užimtumo tarnybos inf.

Užimtumo tarnybos vadovė I. Balnanosienė: Ko iš tiesų vertas jūsų diplomas?

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 14 Oct 2021 09:07:48 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: „Krizė dėl energijos kainų vis didėja, o pavėluoti Vyriausybės veiksmai ją tik paskatins“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-krize-del-energijos-kainu-vis-dideja-o-paveluoti-vyriausybes-veiksmai-ja-tik-paskatins https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-krize-del-energijos-kainu-vis-dideja-o-paveluoti-vyriausybes-veiksmai-ja-tik-paskatins Brangstančios gamtinės dujos ir prasidėjęs šildymo sezonas tampa svarbiausiu klausimu Lietuvoje. Ir tam yra pagrindo. Matant nerimą keliančius skaičius, kurie atsidurs vartotojų sąskaitose, ir Vyriausybės neryžtingus bandymus pristabdyti energijos kainų kilimą verčia gyventojus sunerimti vis labiau. Premjerės vadovaujamo ministrų kabineto ligšioliniai veiksmai vertinami gana kritiškai, nes Vyriausybės daromuose žingsniuose trūksta nuoseklumo, o bandymai prognozuoti tai, kas sunkiai nuspėjama – stokojantys logikos ir neapgalvoti.

Net Europos Sąjungos (ES) institucijos šią savaitę pareiškė, kad atskiros paramos valstybėms narėms greičiausiai nebus ir žadėjo, kad ateityje – kai Bendrija pereis prie žaliųjų energijos šaltinių – kainos sumažės, o trumpuoju laikotarpiu šalims siūlo spręsti problemą savarankiškai.

Ekspertai sutinka, kad perėjimas prie žaliosios energijos per naktį neįvyks, o dujų ir elektros tarifas ženkliai padidėti per naktį gali, todėl energijos kainų krizę valstybės turi įveikti vienos ir užtikrintai.

Piniginės kompensacijos, mokestinės naštos mažinimas ir galimų valstybės valdomų monopolinių energetikos įmonių pelnų peržiūra yra tos priemonės, kurių pradėjo imtis kai kurios ES narės. To paties turėtų imtis ir Lietuvos Vyriausybė. Deja, tvarių žingsnių iš šio ministro kabineto nematome. Vyriausybės veiksmai labiau primena blaškymąsi ir nenoru matyti realios situacijos, kokia ji yra iš tikrųjų, o pateiktos priemonės yra neapgalvotos – dabartinių problemų sprendimą nukeliant į neapibrėžtą ateitį.

Reaguodami į vis labiau nerimą keliančią informaciją apie energijos kainų šuolį ir tvyrančią nežinomybę visuomenėje prasidedant šildymo sezonui, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija daugiau kaip mėnesį bandė prisikviesti energetikos ministrą į frakcijos posėdį tam, kad būtų pateikti aiškūs atsakymai. Tai pavyko padaryti tik praėjusią savaitę. Frakcijos posėdyje buvo pristatytos galimos priemonės, anot ministro, padėsiančios sumažinti energijos kainas. Dar daugiau, Dainius Kreivys patikino, kad teisės aktai tam jau paruošti ir artimiausiu metu atkeliaus į Seimą. Jau tada buvo aišku, kad energijos kainų krizės suvaldymui yra nepasiruošta, o pačios priemonės yra pavėluotos.

Kad Vyriausybė nekreipė dėmesio į pokyčius rinkose, kurie prasidėjo dar metų viduryje, ir visiškai neplanavo ar nenorėjo planuoti savo veiksmų ruošiantis kainų šuoliui, įrodo šią savaitę įvykęs Vyriausybės posėdis, kuriame pagaliau turėjo būti svarstomos įstatymų pataisos, kurios reglamentuotų elektros ir dujų kainų buitiniams vartotojams augimo išdėstymą per penkerius metus. Tačiau šis klausimas iš posėdžio buvo išimtas ir bus svarstomas tik ateinančiame posėdyje. O pretekstas labai paprastas ir grynai procedūrinis – turi praeiti privalomos penkios dienos, skirtos viešam projektų derinimui prieš juos pradedant svarstyti Vyriausybėje. Ką tai rodo? Mano manymu, visišką nekompetenciją, nepasirengimą ir, galima sakyti, chaosą net tik Energetikos ministerijoje, bet ir visame ministrų kabinete.

Tokie svarbūs teisės aktai, ir kurių laukia gyventojai, net nepateikiami svarstymui Vyriausybėje, ką jau kalbėti apie jų pateikimą Seimo posėdyje.

Jau anksčiau esu pabrėžęs, kad energetikos ministro pasiūlytos priemonės, kaip amortizuoti smarkiai augančias dujų, elektros ir šildymo kainas gyventojams, iš esmės nieko nespręs. Kainų išdėstymas per penkerius metus reikš tik tai, kad gyventojai už šildymą žiemą turės susimokėti ir vasarą, kada šildymo sezonas jau bus pasibaigęs ir taip ne vienus metus į priekį. Energijos pabrangimą vis tiek reikės grąžinti mums visiems, tik per ilgesnį laikotarpį.

Deja, Vyriausybė kitų pasiūlymų net nenori girdėti. Nenorėjo jų girdėti ir vasarą, kai tendencijos dėl elektros ir dujų kainų augimo rinkose aiškiai rodė rekordinį kainų šuolį, dar birželio mėnesį susitikime su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VERT) vadovu Renatu Pociumi tiesiogiai jo paklausiau dėl galimybių Vyriausybei įtakoti reguliuojamą energijos kainų dalį, ir ar buvo bent vienas pasitarimas ministrų kabinete dėl priemonių, kurias valdžia galėtų taikyti tam, kad neleistų elektros ir dujų kainoms taip drastiškai didėti. VERT direktoriaus atsakymai nuskambėjo nevienareikšmiškai – leido suprasti, kad tokių susitikimų nebuvo, ir pripažino, kad dabartinė teisinė bazė yra netobula ir ji turėtų būtų taisoma. Deja, jokių realių žingsnių iš energetikos ministro nuo to laiko nematėme, D. Kreivys pajudėjo tik prieš kelias savaites, kada šildymo sezonas kai kuriose savivaldybėse jau buvo prasidėjęs.

Čia svarbu akcentuoti, kad tame pačiame susitikime VERT vadovas R. Pocius pritarė minčiai, kad tarp kitų teisės aktų pakeitimų turėtų atsirasti pataisos dėl valstybinių įmonių grynojo pelno peržiūros, siekiant subsidijuoti elektros energijos ar dujų kainų padidėjimą galutiniams vartotojams. Kaip matome, kol kas Vyriausybė apie tai neužsimena ir net nesvarsto tokios galimybės. Mano manymu, energetikos kompanijos turėtų nesislėpti, o pasidalinti naštą su visais vartotojais. Juolab, pavyzdžių Europos Sąjungoje jau yra.

Belieka pasidžiaugti tik vienu – neseniai išgirstas finansų viceministrės patvirtinimas, kad PVM lengvata centralizuotam šildymui nebus naikinama. Tikrai džiugu, kad Finansų ministerija nors truputėlį vis dar galvoja apie gyventojus, ypač apie sunkiau besiverčiančius. Visi suprantame, kad šiuo metu, augant energijos kainoms, nėra pats geriausias laikas naikinti PVM lengvatą šildymui, nes tai gali sukelti dar didesnę įtampą visuomenėje ir dar labiau paskatinti socialinę atskirtį, o tokių intencijų šioje Vyriausybėje būta. Bet išlieka klausimas dėl vartotojų grupės, kuri nesišildo centralizuotai, o šildymui naudoja dujas ir elektrą. Šiems gyventojams taikomas standartinis 21 proc. PVM apmokestinimas.

Seime yra įregistruotas mano iniciatyva parengtas ir Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos palaikytas projektas, siekiantis ne tik suvienodinti apmokestinimą, bet ir apskritai sumažinti dujų ir elektros kainas. Todėl tradiciškai valdančiąją daugumą norisi paraginti kiek įmanoma greičiau Seime svarstyti LSDP frakcijos teikiamą įstatymo pataisą, laikinai numatančią lengvatinį 9 proc. PVM tarifą elektros ir dujų buitiniams vartotojams. Tokia pataisa galėtų būti naudojama kaip laikina priemonė suvaldyti situaciją energijos kainų burbule.

E. Sabutis: „Krizė dėl energijos kainų vis didėja, o pavėluoti Vyriausybės veiksmai ją tik paskatins“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 13 Oct 2021 10:33:19 +0300
<![CDATA[Seimo narys E. Sabutis: Jonavos ligoninės likimas vis dar neaiškus]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-jonavos-ligonines-likimas-vis-dar-neaiskus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-jonavos-ligonines-likimas-vis-dar-neaiskus Naujoji vyriausybė, kaip ir visos praėjusios, savo darbus pradeda skambiais pareiškimais dėl įvairių sričių reformų. Kaip visada, daugiausiai nesutarimų ir ginčų sukelia sveikatos apsaugos sistemos reformos, nes ši sritis kiekvieną iš mūsų paliečia nuo pat gimimo ir lydi per visą gyvenimą. Ši sritis yra artima ir joje kiekvienas jaučiamės ekspertu, galinčiu pasisakyti ir dažniausiai turinčiu savo tvirtą nuomonę.

Jau ne kartą viešai spaudoje, savo socialinio tinklo paskyroje esu Jonavos krašto gyventojus informavęs apie Jonavos ligoninę ir ministerijos siūlomą mūsų rajono sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarką. Šiuo tikslu Jonavoje lankėsi ir sveikatos apsaugos ministras, jau ne kartą savivaldybėje apie šias problemas teko diskutuoti su savivaldos vadovais, tarybos nariais, rajono sveikatos įstaigų vadovais. Pirmadienį (rugsėjo 27 dieną) nuotoliniu būdu apie siūlomą reformą diskutavome su sveikatos apsaugos ministerijos viceministre Danguole Jankauskiene, Kauno teritorinės ligonių kasos direktoriumi Virgilijumi Šiaudikiu, rajono ir sveikatos įstaigų vadovais.

Šio straipsnio apimtyje tikrai nėra verta atkartoti kas ir ką pasakė, o labiau verta susikoncentruoti ties keliomis, mano nuomone, svarbiausiomis išvadomis, kurias pasidariau dalyvaudamas šiame susitikime.

Pirma - kol kas joks galutinis sprendimas nėra priimtas, nors susidaro įspūdis, kad ministerija jau turi planą ką ir kaip darys su Jonavos rajono sveikatos priežiūros įstaigomis, tačiau kol kas nori sužinoti mūsų nuomonę, suprasti, kokią poziciją mes užimame ir ar ji nors kiek sutampa su ministerijos planais.

Antra - visiškai aišku, kad bet kuri sveikatos įstaiga į papildomus, reformai skirtus pinigus ar Europos Sąjungos fondų lėšas galės pretenduoti tik tada, jeigu sutiks reformuotis. Kitu atveju ir ministras, ir ministerija griežtai nusistačiusi neskirti tokioms įstaigoms nei cento. Puikiai suprantama, kad šioje vietoje ministerija ir valstybė visada yra stipresniojo pusėje, nes valdo visus finansinius išteklius ir juos sąmoningai naudoja ir naudos kaip spaudimo priemonę. Tenka dėl to tik apgailestauti, nes jeigu reformuotis reikės tik tam, kad gauti papildomą finansavimą, tačiau pati reforma galbūt net nepasieks norimo tikslo.

Trečia - susidarė įspūdis, kad ministras yra tas tarsi „gerasis policininkas“, kuris vizito Jonavoje ir Jonavos ligoninės metu kalbėjo, kad laukia mūsų pasiūlymų, mūsų matymo, yra linkęs derėtis, kalbėtis ir ieškoti abiem pusėms priimtino varianto, tačiau gerbiamoji viceministrė vakarykščio susitikimo metu matyt prisiėmė „blogojo policininko vaidmenį“, nes išklausiusi Jonavos ligoninės pastabas apie jos veiklą tiesiog išrėžė, kad jeigu jau pas jus taip viskas gerai – tai gal ir nereikia daugiau diskutuoti, jai viskas aišku ir galima baigti susitikimą, nes neva jūs jau nusprendėte, kad nieko nedarysite, todėl diskusijos tęsti neverta, tačiau neverkite, kad negausite jokių papildomų lėšų. Dėkoju mero pavaduotojai Birutei Gailienei, kuriai teko du kartus viceministrei priminti, kad jos vadovo – sveikatos apsaugos ministro – pozicija nėra tokia kategoriška, ir kad ji pati neturėtų taip kategoriškai kalbėti.

Ketvirta - labai svarbu diskusijos dalyviams turėti tuos pačius duomenis, nes vakarykštis susitikimas aiškiai atskleidė, kad operuodami skirtingų periodų skaičiais gauname visiškai skirtingas išvadas. Kauno teritorinių ligonių kasų vadovas pristatė Jonavos ligoninės veiklos rodiklius operuodamas tik 2019 metų duomenimis ir bandė jais pagrįsti, kad ligoninės padėtis nėra gera. Tačiau ligoninės vadovai pateikė mums 2020 metų duomenis, kurie iš esmės skiriasi nuo ankstesnių metų ir pagal juos ligoninės padėtis, teikiamos paslaugos, jų apimtis ir kiti duomenys parodė jau visai kitą situaciją. Išvada peršasi pati: svarstant galimus pakeitimus ligoninėje, svarstant galimybes ją reformuoti, uždaryti kažkuriuos skyrius ar plėsti kitus – reikia turėti ne vienerių metų duomenis, o bent jau trijų, keturių, nes kitu atveju, galima padaryti labai skirtingas ir, greičiausiai, klaidinančias išvadas. Ir dar viena išvada – nereikia skubėti, nes čia kalba eina ne apie paprastos įstaigos, o apie Jonavos ligoninės ir Jonavos rajono žmonių sveikatą ir ateitį.

Penkta - susidariau tvirtą įspūdį, kad ir rajono vadovai, ir ligoninės administracija nėra nei kategoriški, nei nesileidžiantys į kalbas, o netgi priešingai – išgirdau ne vieną pasiūlymą kur ir ką ligoninės veikloje galima pagerinti, t.y., kalbant ministerijos terminais – reformuoti. Gaila, kad nei viceministrė, nei ligonių kasų atstovai net nereagavo į šiuos pasiūlymus. Pasikartosiu, ką sakiau anksčiau – įspūdis toks, kad reformos planas yra, tik kol kas jo nenorima viešinti, kad nekiltų per daug didelė politinė audra.

Šešta - man asmeniškai visiškai nesuprantama pozicija dėl greitosios medicinos pagalbos. Ne vieną kartą kritikavau greitosios medicinos pagalbos planuojamą reformą ta prasme, kad jos reforma susives į centralizuotą valdymą ir į „geresnį“ jų išdėstymą geografine prasme, tačiau nesiruošiama iš esmės didinti brigadų skaičiaus ir jose dirbančių slaugytojų/paramedikų skaičiaus. Atsakymas mane asmeniškai nuvylė – brigadų skaičius didinamas nebus, nes neva pagrindinė problema – tai jų geresnis išdėstymas rajonuose. Kaip bedėstykite brigadas – jų vistiek nepakaks kokybiškoms paslaugoms teikti, nežiūrint į tai, kad jose dirba kompetentingi, patyrę, savo darbą mylintys ir jam atsidavę žmonės. Mano nuomonė nesikeičia – greitosios medicinos paslaugų kokybė ir greitis pagerės tik tada, kai fiziškai šių brigadų bus daugiau. Labai panašus pavyzdys galimas su taksi paslaugomis. Jeigu Jonavos rajone paliktumėm tris taksi automobilius, tai dėstykime juos kur norime ir kaip norime – ar pačiame mieste, ar vieną automobilį perkelkime į Kulvą – vis tiek jie liks tik trys.

Septinta - iš viceministrės pasisakymo supratau, kad laiko diskusijoms ir apsisprendimui neturime labai daug – viso pusantro mėnesio, nes jau po kelių mėnesių ministerija nori judėti link galutinio susitarimo. Deja, bet ir vėl savivalda, sveikatos priežiūros įstaigos lieka silpnesniojo, o ne lygiaverčio partnerio vaidmenyje. Na, šešios savaitės, tai ne dvi dienos, tikiuosi, kad per jas bus tinkamai pasiruošta ir rajonas atstovės savo interesus dėl ligoninės bei dėl kitų sveikatos priežiūros įstaigų.

Kad ir kaip norėčiau baigti optimistine ir pakylėta nuotaika, tačiau labiausiai neraminančią ir slogią žinią palieku pabaigai. Sveikatos viceministrė du kartus, ramiu balsu, ir, man pasirodė, net šiek tiek pašaipiai pakartojo, kad mūsų ligoninės akušerijos ir ginekologijos skyrius neturi ateities, kad dabar išlaikomas privalomas minimalus 300 gimdymų skaičius vis tiek yra per mažas ir ministerija greitu laiku inicijuos drastišką šio skaičiaus padidinimą galbūt iki 500, o galbūt ir iki 600 gimdymų per metus. Akivaizdu, kad Jonavos ligoninei pasiekti tokius rodiklius yra visiškai nerealu ir tokiu būdu ministerija šį skyrių priverstinai uždarys. Ar tai bus už dviejų, ar už trijų metų – niekas šiandien negali pasakyti, tačiau tokie ministerijos planai ir tokie pasakymai labai neramina. Viceministrei pažymėjau, kad taip elgiantis ir keičiant savo nuožiūra įvairius kriterijus ir rodiklius labai lengva „legaliai“ naikinti įstaigas ir jas uždarinėti. Mano giliu įsitikinimu reikia vertinti ne skaičius, o žmones. Nežinau, ar labai gera mintis, kad visos rajono gimdyvės važiuotų gimdyti į Kauną (gal net į Vilnių?), nes puikiai žinome, jog nemaža dalis šeimų neturi didelių finansinių išteklių ir Jonavos ligoninė kaip tik yra ta įstaiga, kuri jiems gali padėti mažinant socialinę atskirtį. Kol kas nesu labai išsigandęs, nenoriu gąsdinti nei būsimų gimdyvių ar ligoninės akušerijos ir ginekologijos skyriaus personalo, tačiau, mano manymu, ministerija privalo aiškiai atsakyti, ar viceministrės žodžiai buvo tik jos nuomonė, ar čia jau yra konkretūs ministerijos planai, nes jeigu taip ir planuojama, labai keista, kad šia informacija iš anksto nesidalinama su regioninėmis ligoninėmis. Šis pokytis palies visas rajonines ir regionines ligonines ir, panašu, kad gimdyti Lietuvoje bus galima tik penkiuose didžiuosiuose miestuose arba privačiuose sveikatos centruose, kurie, o kaip netikėta – taip pat yra tik didžiuosiuose miestuose. Tik įdomu, ar jau planuojami nauji korpusai tenai važiuosiančioms gimdyvėms, nes gimdymas ne planinė operacija – jo neatidėsi vėlesniam laikui.

Atvirai pareiškiu šiai Vyriausybei: labai daug kalbate apie regionus, jų vystymą ir stiprinimą. Tokie sprendimai dar labiau paskatins jaunus žmones ir jaunas šeimas palikti regionus ir apsigyventi didžiuosiuose miestuose, regionai trauksis ir sens, ir natūraliai viešosios paslaugos juose likusiems gyventojams prastės, taps mažiau prieinamos ir nesavalaikės.

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis 

Seimo narys E. Sabutis: Jonavos ligoninės likimas vis dar neaiškus

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 28 Sep 2021 14:25:32 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: „Dar labiau kilsiančios kainos ir nauji mokesčiai – valdančiųjų darbotvarkė Seimo rudens sesijai“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-dar-labiau-kilsiancios-kainos-ir-nauji-mokesciai-valdanciuju-darbotvarke-seimo-rudens-sesijai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-dar-labiau-kilsiancios-kainos-ir-nauji-mokesciai-valdanciuju-darbotvarke-seimo-rudens-sesijai Neatidėliotinos priemonės dėl sparčiai kylančių maisto ir paslaugų kainų, strategija dėl infliacijos suvaldymo, įstatymų projektai, susiję su valstybinių įmonių pelningumo peržiūra ir aiškiu kompensavimo mechanizmu vartotojams dėl didėjančių elektros, dujų ir šildymo kainų, tiksliniai žingsniai ir papildomas finansavimas skurdžiausiai besiverčiantiems asmenims – visa tai turėjo būti valdančiosios daugumos darbotvarkėje šioje rudens Seimo sesijoje. Deja, bet artėjančiame politiniame sezone parlamente šių projektų neišvysime.

Jau anksčiau esu rašęs apie tai, kad valdantieji šių problemų nemato ir nenori apie jas girdėti, užsimerkiama net prieš faktą, kad artėja šildymo sezonas, smarkiai paploninsiantis šeimų kišenes. Vien Vilniuje prognozuojama, kad kitas centrinio šildymo laikotarpis bus brangesnis beveik 50 proc. Taip atsitiks dėl dujų kainų šuolio, o sostinė šilumai gaminti vis dar vartoja gana daug gamtinių dujų. Dujų tarifų didėjimas sparčiai smogs ir vartotojams, kurie šildosi namus gamtinėmis dujomis. Jau dabar skaičiuojama, kad šie vartotojai šaltuoju laikotarpiu (gruodžio–kovo mėn.) vidutiniškai suvartodavo 790 kubinių metrų gamtinių dujų ir sumokėdavo vidutiniškai 225 eurų per šį laikotarpį, o įsigaliojus naujiems tarifams, suma šaltuoju laikotarpiu preliminariai gali išaugti – iki 324 eurų. Šių namų ūkiai vien šildymui iš savo biudžeto turės pakloti beveik 110 eurų daugiau.

Ingridos Šimonytės Vyriausybės naudojama strategija dėl negirdėjimo ir nematymo iš esmės atspindi ir jų vykdomos politikos principus – socialiai neatsakingos. Apsimesti aklu ir kurčiu yra labai patogu, nes nėra būtinybės matyti ir kitų opių problemų – kylanti infliacija ir maisto kainų šuolis. Lietuvoje rugpjūtį 0,4 proc. augusi infliacija buvo didesnė nei įprasta ir pasiekė 4,9 proc. metinę infliaciją lyginant su praėjusių metų rugpjūčiu. Infliacijos priežastys aiškios – įsibėgėjantis maisto produktų brangimas, taip pat būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro kainų padidėjimas. Jau dabar galima akcentuoti, kad tuo kainų augimas, o tuo pačiu – infliacijos kreivės kilimas aukštyn nesibaigs. Baimė dėl nevaldomo infliacijos šuolio yra pagrįsta, lieka tik apgailestauti, kad šio šuolio kol kas nemato valdančioji dauguma.

O ką jie mato? Atsakymas vienareikšmis, nes Seimo rudens sesijos darbotvarkę turėtų pasiekti nauji mokesčiai. Šioje vietoje reikėtų sustoti ir, siekdamas objektyvumo, paminėsiu, kad valdančioji dauguma visgi teiks teisės aktų siūlymus sistemiškai didinti mažiausiai uždirbančių darbuotojų darbo užmokestį – nuo kitų metų minimali alga galėtų kilti iki 730 eurų. Kad šis didėjimas yra nepakankamas, akcentavo ne vienas Vyriausybės sudarytos Trišalės tarybos narys. Jų vertinimu, šiuo metu yra visos prielaidos mokėti ne mažiau kaip 750 eurų nuo kitų metų. Profsąjungos jau dabar pabrėžia, kad didėjimas yra sąlyginis ir realių pokyčių skurdžiausiai gyvenantiesiems neatneš.

Grįžkime prie mokestinių pakeitimų. Nauji mokesčiai teikiami Aplinkos ministerijos iniciatyva – viešojoje erdvėje ganėtinai plačiai aptartas vadinamasis automobilių taršos mokestis ir mažiau dėmesio sulaukęs, bet aktualus ir kylančių kainų kontekste itin svarbus bei greičiausiai paliesiantis visus – didesnis sąvartynų mokestis.

Jau dabar skaičiuojama, kad valdančiųjų noras papildomai apmokestinti automobilių savininkus, jiems gali kainuoti ne vieną šimtą eurų. Priėmus šiuos mokestinius pakeitimus – vienkartinis registracijos mokestis automobilio savininkui gali kainuoti ir iki 2000 eurų, o maksimali suma už metinį mokestį gali siekti ir 600 eurų. Matant, kad senesnius, o tuo pačiu taršius automobilius naudoja labiau nuo Vilniaus nutolusiuose rajonuose įsikūrę gyventojai, kurie gauna mažesnes nei vidutinės pajamas, o dėl to tiesiog neišgali įsigyti naujesnio automobilio, šį naują mokestį labiausiai pajus būtent šie gyventojai, kurių finansinė padėtis yra sudėtinga. Žinoma, tokia našta gali tiesiog priversti gyventojus atsisakyti automobilių, nes jų išlaikyti neapsimokės. To neslepia ir naujo mokesčio iniciatoriai – priverstinai žmones persodinti į autobusus ir traukinius. Toks planas itin kritikuotinas, nes gražiai atrodo tik ant popieriaus. Pripažinkime, kad tiek viešasis transportas, tiek traukinių infrastruktūra nėra tvari ar labai ekologiška bei visiškai neatliepia ministerijos planų.

Jau anksčiau esu akcentavęs, kad AB Lietuvos geležinkeliai vis dažniau susiduria su keleivinių traukinių gedimais, jų nuolatiniais vėlavimais ir prastėjančia vežimo paslaugų kokybe. Įmonė galimai labiau rūpinasi savo viešaisiais ryšiais, nei atsakingu turto valdymu, traukinių priežiūra ir atnaujinimu. Dėl to jau kreipiausi į Valstybės kontrolę. Panaši situacija ir viešajame transporte. Sunki situacija tradiciškai išryškėja kiekvienų metų rugsėjo mėnesį – perpildyti ir maršruto nesilaikantys autobusai tampa kiekvieno besinaudojančio šiuo transportu kasdienybe. Pripažinkime, kad šios transporto priemonės yra vis dar nepatrauklios. Gal didesnis dėmesys turėtų būti skirtas tam?

Automobilių taršos mokesčio pakeitimai nėra savalaikiai. Kol kas sunku įsivaizduoti situaciją, kurią regi valdantieji ir jiems atstovaujantis aplinkos ministras – elektromobiliai ar mažiau taršesnės transporto priemonės yra vis dar neįperkamos, jų pakrovimas stacionariuose stotelėse taip pat sukeltų nemažą galvos skausmą. Ar didesni ir priverstiniai mokesčiai tikrai duos laukiamo efekto? Kodėl net nesvarstomi kiti alternatyvūs ir mažiau skaudūs apmokestinimai? Taip pat nepakankamai šnekama apie skatinimo būdus.

Manau, kad, tolygiai siekiant mažinti taršą, galėtų būti didinamos kompensacijos netaršių transporto priemonių įsigijimui, o ne mokestinės bazės didinimas, kuris labiausiai paveiks mažiausias pajamas gaunančias socialines grupes. Kad tokių kompensacijų taikymas netaptų dar didesniu turtingųjų rėmimu, Vyriausybė galėtų aiškiai sureglamentuoti tvarką, numatančią teisingesnį paramos išdavimo principą.

Akivaizdu, kad įstatyminiai pakeitimai dėl šio mokesčio kelia daug aistrų, o jų svarstymas Seime bus vienas esminių darbų, surandant balansą tarp mokesčio dydžio ir efekto, kurį norime pasiekti visi – mažesnis CO2 išmetimas į aplinką.

Šiuo metu Vyriausybėje vis dar svarstomas kito labai aktualaus mokesčio padidinimas. Už nepavojingų atliekų šalinimą sąvartyne, Aplinkos ministerijos siūlymu, reikėtų mokėti penkis kartus daugiau, lyginant su dabartiniu mokesčiu. Ministerija yra pateikusi projektą, kuriuo siūloma minėtą mokestį padidinti iki 50 eurų už toną. O tai tradiciškai reiškia, kad tokie pakeitimai neišvengiamai atsiras ir galutinėje sąskaitoje, kurią už išvežtas šiukšles gaus gyventojai.

Šio mokesčio didinimo priežastys ir logika grindžiama išaugusiais ekologiniais standartais. Suprantame, kad atliekų šalinimas sąvartyne yra pati blogiausia ekologijos atžvilgiu priemonė, todėl ji turėtų būti brangiausia, tą pabrėžia ir Europos Komisijos patvirtintas žaliasis kursas.

Pirmiausiai atliekos turi būti rūšiuojamos ir atrūšiuotos grąžinamos antriniam panaudojimui arba perdirbimui į toliau naudojamas gamyboje žaliavas, įskaitant kompostavimą, energijos iš atliekų išgavimą, arba panaudotos kitais būdais. Atliekos, kurių negalima perdirbti, turi būti deginamos. Natūralu, kad laikantis minėtos atliekų tvarkymo hierarchijos – deginimas turėtų būti pigesnis nei šalinimas sąvartynuose.

Laikantis hierarchijos ir pradėjus pilnu pajėgumu veikti visoms trims deginimo elektrinėms, turėtų drastiškai mažėti į sąvartynus keliaujančių atliekų kiekis, vadinasi, sąvartyno mokesčio didėjimas, mažėjant į sąvartynus pristatomų atliekų kiekiams gyventojams turėtų nesijausti, nes atliekų tvarkymas keičiamas į galimai pigesnį būdą – deginimą. Pasinaudodama šiuo principu, Aplinkos ministerija atkerta, kad teiginys, jog pakilęs mokestis sąvartynams didins vartotojams atliekų kainą, yra nepagrįstas. Tačiau nutyli kitą faktą – pats deginimas brangsta ir valstybė čia nepadarė namų užduočių, nes svertų įtakoti deginimo kainą praktiškai neturi. 

Deginimo kaina irgi turi savo logiką, į ją taip pat įeina taršos mokesčiai, mokami pagal tą patį sąvartynams taikomą įstatymą, be to, deginimo kaina turi užtikrinti investicijų grąžą investuotojams, nes deginimo įrenginiai yra pastatyti praktiškai iš privataus kapitalo. Kaip jau ir minėjau, čia valstybė ir padarė didžiausią klaidą – reikėjo valstybės lėšomis statyti deginimo įrenginius ir taip išsaugoti tiesioginę deginimo kainos kontrolę.

Kol kas Aplinkos ministerija nėra linkusi atskleisti deginimo kainų nustatymo peripetijas ir galimai neieško būdų pristabdyti deginimo kainų augimą, nes būtent jos ateityje labiausiai lems kainų gyventojams augimą.

Bet kokiu atveju – ar tai bus didesni mokesčiai už atliekų šalinimą sąvartynuose ar jos bus deginamos, kas šiandien užtikrintai paneigs, jog tai neatguls ant galutinio vartotojo pečių?

Seimo narys Eugenijus Sabutis

E. Sabutis: „Dar labiau kilsiančios kainos ir nauji mokesčiai – valdančiųjų darbotvarkė Seimo rudens sesijai“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 14 Sep 2021 08:53:33 +0300
<![CDATA[Susidūrimas su elgetaujančiu vaikinu šokiravo jonavietę: pagalbos atsisakė, bet pinigų prašė toliau]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/susidurimas-su-elgetaujanciu-vaikinu-sokiravo-jonaviete-pagalbos-atsisake-bet-pinigu-prase-toliau https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/susidurimas-su-elgetaujanciu-vaikinu-sokiravo-jonaviete-pagalbos-atsisake-bet-pinigu-prase-toliau  ,,Gal galite paaukoti kelis centus?", - ko gero, ne vienam jonaviečiui girdėta frazė. Ne vienam pristatinėti nereikia ir Jonavoje elgetaujančio vaikino, dažniausiai pinigų prašančio prie skirtingų parduotuvių. Tačiau neseniai socialiniame tinkle ,,Facebook" buvo pasirodęs įrašas, kuriame teirautasi apie šį asmenį -  prašymo paaukoti sulaukusi moteris klausė, ar jam tikrai reikia pagalbos?

Įrašas nepraslydo ir pro jonavietės Rimos akis. Į redakciją paskambinusi moteris nupasakojo savo susitikimo su vaikinu akimirkas. Jonavietė tikisi, kad jos leis skaitytojams pasidaryti išvadas apie pagalbos poreikį minėtam asmeniui.

Pasakė, kad reikia gero telefono

,,Kai sėdėjau automobilyje prie parduotuvės, prie manęs priėjo vaikinas ir paprašė pinigų.  Man tikrai pagailo jo... Jau norėjau paaukoti kelis eurus, bet pradėjau kalbinti jį, klausti, kas jam nutiko. 

Iš pradžių vaikinas daug nepasakojo apie save. Paskui pradėjo aiškinti, kad jis niekam nepatinka, neturi draugų, nes neturi gero telefono.

Paklausiau jo, ar jam nereikia kokių tarnybų pagalbos? Jis atsakė, kad jam reikėtų būtent gero telefono. Tada aš suklusau... Pradėjau aiškinti, kad galiu padėti jam susirasti darbą. Jis atsakė, kad neturi su kuo nuvažiuoti į jį. Nors man tai skambėjo kaip atsikalbinėjimas, pasiūliau jam nupirkti dviratį.

Žinot kokio klausimo sulaukiau?  Jis paklausė, kokį dviratį jis gautų ir pasakė, kad norėtų gero, įvardydamas konkretų modelį.

Pasakiau, kad važiuoti į darbą užteks ir paprasto, tačiau tuomet jis patikino, kad jam nereik dviračio.

Klausiau jo, ar jis nemano, kad turėdamas darbą, susiras ir daugiau draugų, gal net merginą. Tačiau tada jis jau nelabai klausėsi manęs... Na ir kai suprato, kad pokalbis linksta ne jam malonia linkme, jis dar kartą paprašė, kaip jis ten sako, kelių centų. 

Aš jų, žinoma, nedaviau. Bet ši istorija tikrai šokiravo mane", - pasakojo skaitytoja. 

Nutarė paviešinti

Rima tikina, kad susidūrimas su vaikinu taip ir liktų tik jos atmintyje, jei ji nebūtų susimąsčiusi, jog jaunuolis naudojasi patiklių žmonių gerumu.

,,Mačiau diskusiją ,,Facebook". Nors dauguma rašė puikiai žinantys jo istoriją, atsirado ir tokių kurie pirmą kartą girdėjo apie jį.  

Taip, mes kiekvienas renkamės, kam aukoti, bet žmonės turi žinoti, jog ne visi pagalbos prašantys asmenys nori realios pagalbos. Kai kurie iš jų net nesvarsto galimybės užsidirbti", - kalbėjo Rima.

Taisyklės nedraudžia

Tiesa, pagal šiuo metu galiojančias taisykles, Jonavoje elgetauti niekas nedraudžia.

Taigi tik Jūs patys sprendžiate, kur dėti kablelį šiame sakinyje - ,,Aukoti negalima išvyti".

Susidūrimas su elgetaujančiu vaikinu šokiravo jonavietę: pagalbos atsisakė, bet pinigų prašė toliau

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 05 Aug 2021 09:37:51 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: „Augančias maisto kainas bent iš dalies yra įmanoma sustabdyti. Kodėl nieko nesiima Vyriausybė?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-augancias-maisto-kainas-bent-is-dalies-yra-imanoma-sustabdyti-kodel-nieko-nesiima-vyriausybe https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-augancias-maisto-kainas-bent-is-dalies-yra-imanoma-sustabdyti-kodel-nieko-nesiima-vyriausybe Naujausi paskelbti infliacijos duomenys rodo, kad kainų augimas Lietuvoje paspartėjo ir įgauna pagreitį – metinė infliacija pagal vartotojų kainų indeksą šiuo metu jau sudaro 3,3 proc. Pagrindinėmis kylančios infliacijos, o taip pat ir kylančių kainų priežastimis nurodomos išaugusios žaliavų ir transportavimo sąnaudos bei su Covid-19 pandemijos suvaldymu susiję veiksniai. Jau dabar garsiai kalbama, kad infliacija gali būti didesnė, nei buvo prognozuojama – iki vasaros pabaigos metinė infliacija Lietuvoje pasieks 4 proc.

Infliacijos trajektorijos kreivė yra linkusi kilti į viršų ir sparčiai kelti kainas visuose sektoriuose. Nuo liepos pabrangusi elektros energija ir 50 proc. brangstantis dujų tiekimas neišvengiamai skatins kainų šuolį artimiausiose ateityje.

Natūralu, kad labiausiai gyventojus neraminantis klausimas – kiek brangs maisto produktai. Naujausia statistika rodo, kad Lietuvos prekybos tinkluose per metus brango 20 maisto produktų iš 52, esančių pigiausių maisto produktų krepšelyje. Labiausiai pabrango juoda duona (49,2 proc.), pienas (29,5 proc.), bulvės (26,9 proc.), silkė (26 proc.), pomidorai (19,4 proc.), kava (18,1 proc.) ir aliejus (12,8 proc.). Čia norėčiau pabrėžti žodį – pigiausių. Vadinasi, tai yra produktai, kurie yra reikalingiausi ir būtiniausi mažas pajamas gaunantiems Lietuvos gyventojams. Šie skaičiai rodo, kad mažiau uždirbantys gyventojai bus priversti dar didesnę savo pajamų dalį palikti prekybos centruose ar Lenkijoje, kur maisto produktai ir taip pigesni.

Pandemijos padariniai išryškino įsisenėjusias Lietuvos ekonomikos problemas. Turtingųjų pajamos šiame nelengvame ekonomikai laikotarpyje ne tik nesumažėjo, bet ir sparčiai augo. Gudresni net pasinaudojo puikia proga iš valstybės skirtų subsidijų įsigyti jų statusą keliančių ir pabrėžiančių prekių – prabangių automobilių ir katerių. Reikia atkreipti dėmesį, kad ekonomikos augimo rezultatais pirmiausia mėgaujasi didesnes pajamas gaunantys gyventojai. Būtent ši visuomenės grupė taip pat prisideda prie didėjančių prekių bei paslaugų brangimo. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Koronaviruso krizės akivaizdoje matome, kad ekonominė situacija itin komplikavo mažas pajamas gaunančių gyventojų finansinę padėtį ir toliau didina socialinę atskirtį, kuri Lietuvoje ir taip viena didžiausių Europos Sąjungoje. Tie, kurių pajamos augo lėčiau arba visiškai neaugo, yra priversti mokėti tokią pačią kainą už prekes ir paslaugas, kaip ir pasiturintys gyventojai.

Kaip šiuo atveju turėtų elgtis Vyriausybė? Kol kas iš reakcijų viešojoje erdvėje matome, kad Vyriausybė nesiruošia daryti nieko. Nors ekonomistai ir politikai visoje eurozonoje vis garsiau kalba, kad didėjančios žaliavų kainos yra rimtas įspėjimas visoms valstybėms ruoštis neeiliniam maisto kainų šuoliui – Vyriausybės šis klausimas nejaudina. Ar premjerė vėl užims sau palankią poziciją taip, kaip ji padarė dėl kylančių elektros ir dujų kainų – Vyriausybė negali kištis ir nesikiš?

Kodėl nepasakoma, kad maisto kainų augimą bent iš dalies suvaldyti visgi įmanoma. Vienas jų – pagaliau priimti PVM lengvatinį tarifą būtiniausiems maisto produktams, nes kai kurie iš jų, kaip matėme,  per metus pabrango jau iki 50 proc.

 

Viena iš priemonių užtikrinti mažesnes maisto produktų kainas žmonėms – mažesni pridėtinės vertės mokesčio tarifai. Tą ne kartą yra akcentavusi ir Europos Taryba, kuri savo Direktyvoje pabrėžia, kad Lietuva, kaip ir visos ES valstybės narės, gali taikyti vieną arba du lengvatinius PVM tarifus pasirinktinai. Todėl ir siūlau nustatyti būtiniausių maisto prekių krepšeliui lengvatinį 9 proc. PVM tarifą. Skaičiuojama, kad tokiu atveju, šių maisto produktų kainos turėtų sumažėti apie 10 proc. Labai norėčiau pabrėžti žodžius „būtiniausiems maisto produktams“. Suprantu, kad Vyriausybė nebūtų linkusi PVM lengvatą taikyti visiems be išimties maisto produktams ar taikyti nulinį PVM apmokestinimą, todėl ir siūlymo variantas buvo pasirinktas, mano manymu, ne populistinis, o kompromisinis. Mano pateiktomis įstatymo pataisomis Vyriausybė ar jos paskirta institucija, greičiausiai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ar Sveikatos apsaugos ministerija, atsižvelgdama į besikeičiančias sąlygas, galėtų nustatyti būtiniausių prekių krepšelį, kuriam galiotų lengvata. Tai galėtų būti tie patys sparčiai brangstantys produktai, kurie išvardinti teksto pradžioje. Sąrašą papildykime dar keliais produktais – miltais, kiaušiniais, kai kuriais vaisiais ir šviežia mėsa. Visi šie produktai taptų labiau įperkami, ypatingai gaunantiems mažesnes pajamas.

Tokį pasiūlymą jau teikiau praėjusią pavasario sesiją. Deja, bet valdančiosios daugumos balsais šios pataisos buvo atmestos. Tačiau tą pačią dieną Seimo dauguma pritarė kitam pasiūlymui, kad lengvatinis PVM tarifas būtų taikomas kavinių, barų ir kitų pasilinksminimo vietų verslui. Nemanau, kad visuomenės skirstymas į gerus ir geresnius kur nors nuves. Būtent pasiūlymas taikyti lengvatinį tarifą maistui buvo nukreiptas žmonėms, kurie negali sau leisti vaikščioti po barus. Jau tada Seimo salėje, taip pat Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkui Mykolui Majauskui sakiau, kad dauguma tiesiog neišgalės to padaryti, nes gauna mažas pajamas. Pripažinkime, kad iš lengvatos barams daugiausia naudos gaus turtingesni, o ne mažiau uždirbantys žmonės. Vis dar manau, kad tą dieną galėjo būti išgirsta ir labiau pažeidžiama visuomenės grupė, bet tai nebuvo padaryta, o tokie valdančiųjų balsavimai iliustravo ir jų veidą – socialiai neatsakingą ir grynai buhalterinį.

Kokią kritiką dažniausiai girdžiu iš valdančiųjų Seime ir Vyriausybės pusės? Mano pateiktos įstatymo pataisos – populistinės, o jų priėmimas sukels milžiniškus biudžeto praradimus. Taip pat, jog bus neįmanoma vykdyti kainų pokyčių kontrolės, o lengvatos taikymas greičiausiai galutinio vartotojo nepasieks, nes pakeliui juo pasinaudos gamybininkai ir prekybininkai.

Atsakydamas į šią, mano manymu, visiškai nepagrįstą kritiką, kuri labiau motyvuota atsakomybės nusikratymu, galiu atsakyti, kad tokie, valdančiųjų žodžiais, populistiniai įstatymai buvo teikiami jų pačių prieš kelerius metus. Praėjusią kadenciją siūlymus mažinti PVM tarifą maisto produktams registravo būtent konservatorių frakcijos nariai. Todėl klausiu, kodėl tuo metu jis nekvepėjo populizmu, o atėjus į valdžia, jų akimis, staiga patapo populistinis. Dar daugiau. Žinome, kad PVM mokesčio lengvatos maisto produktams neturi tik trys ES valstybės. Tarp jų – Lietuva. Absoliučioje daugumoje Bendrijos narių lengvatinis tarifas maisto produktams vienokiu ar kitokiu dydžiu yra taikomas. Ar tai reiškia, kad visų šių šalių Vyriausybėse sėdi populistai?

Dėl biudžeto netekimų. Esu įsitikinęs, kad ši priemonė turėtų pasiteisinti. PVM tarifo maisto produktams sumažinimas paskatintų maisto produktų vartojimą ir iš kaimyninių valstybių įvežamų produktų kiekių sumažėjimą. Taip galėtume kompensuoti valstybės biudžeto pajamų netektis. Reikia pažymėti, kad kaip viena priežasčių, kodėl Lenkijoje maisto produktai yra pigesni, įvardijama kaimynų taikoma PVM lengvata. Neabejoju, kad įstatymo projektas leistų sumažinti Lietuvos gyventojų, vykstančių apsipirkti į Lenkiją, srautus. Pavyzdžiui, statistikos duomenimis, Lietuvos gyventojai Lenkijoje išleidžia daugiau kaip 330 mln. eurų. kasmet. Galutinių skaičių, kokie galėtų būti valstybės biudžeto netekimai, nėra pateikta, nors 2019 metų pradžioje, Finansų ministerija buvo atkreipusi dėmesį, kad  nustatant lengvatinį 9 proc. PVM tarifą būtiniausiems maisto produktams, biudžeto netekimai sudarytų tik apie 127 mln. eurų. O tai yra žymiai mažesnė suma, negu mūsų piliečiai išleidžia kaimyninėje valstybėje. Todėl teigti, kad dėl PVM lengvatos bus didžiuliai biudžeto praradimai, yra mažų mažiausiai neracionalu. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į viešojoje erdvėje mažai aptariamą Rumunijos atvejį. Šioje Pietų Europos valstybėje 2015-ųjų pradžioje PVM tarifas nuo 24 iki 9 proc. buvo sumažintas mėsos, duonos ir kitiems maisto produktams. Po metų rinkos stebėsenos rezultatai nudžiugino – kainos sumažėjo 10 proc., o mažmeninės prekybos įmonių apyvarta padidėjo 12–15 proc. Griežta Vyriausybės pozicija ir sustiprinta institucijų kontrolė leido pasiekti šio rezultato.

Iš dalies tai galėtų būti atsakymas skeptikams dėl realių kainų pokyčių, jų kontrolės ir nuogąstavimų, kad lengvata galutinio vartotojo nepasieks. 

Puikiai suprantu, kad šie klausimai yra vieni svarbiausių taikant lengvatinį PVM tarifą. Nes visi norime, kad galutinį tokios lengvatos efektą turėtų pajusti ne kas kitas, o vartotojas. Kad Lietuvoje PVM lengvatos taikymas pasiektų savo tikslą, t. y. gyventoją, o galimą didesnį pelną nenusigriebtų jau anksčiau paminėti gamybininkai ar prekybos centrai, į šį procesą, mano manymu, pilnai turėtų įsijungti Konkurencijos taryba. Būtent ši institucija atlieka mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų stebėseną ir kontrolę. Jau ne kartą matėme, kad didelę rinkos galią turinčios mažmeninės prekybos įmonės už kartelinius susitarimus Konkurencijos tarybos buvo perspėtos ar net rizikuodavo būti nubaustos solidžiomis baudomis. Kodėl tokia praktika negalėtų būti taikoma ir šiuo atveju – priėmus lengvatinį tarifą? Visgi manau ir labai tikiuosi, kad tokių perteklinių žingsnių nereikėtų, o verslas vadovautųsi sąžiningumo kriterijumi ir, svarbiausia, socialine atsakomybe.

Siekiant kiek galima labiau užtikrinti, kad maisto produktų kainos tikrai sumažėtų, ypač norėčiau išskirti vieną iki šiol valdančiųjų neišnaudotą galimybę – Vyriausybei su Lietuvos verslo asociacijomis ir prekybininkais pasirašyti „Geros verslo praktikos ir valios“ susitarimą. Jau anksčiau esu minėjęs, kad tai būtų labai svarbus ir netgi kertinis veiksnys, leisiantis pasiekti norimą rezultatą. Pasirašę šį dokumentą, prekybininkai turėtų savanoriškai įsipareigoti užtikrinti, kad kainos tikrai sumažės tais pačiais 10 proc. ir be objektyvių veiksnių nedidės. Toks susitarimas reikštų valdžios ir verslo pasitikėjimą, taip pat sumažintų kartais nereikalingų biurokratinių procedūrų kiekį.

Taigi matome, kad galimybių mažinti kainas yra ir jos nenaudojamos, o Vyriausybei norisi priminti, kad valstybės pirminė pareiga yra apsaugoti labiausiai pažeidžiamas visuomenes grupes.

Dabartinėje situacijoje, kai Vyriausybė tradiciškai miega, Seimas turėtų imtis veiksmų ir pagaliau sumažinti pridėtinės vertės mokestį būtiniausiems maisto produktams. Mano iniciatyva registruotos pataisos, leisiančios taikyti lengvatą, turėtų sugrįžti artėjančioje rudens sesijoje, nes situacija keičiasi kasdien ir į negerąją pusę.

E. Sabučio pranešimas spaudai. 

E. Sabutis: „Augančias maisto kainas bent iš dalies yra įmanoma sustabdyti. Kodėl nieko nesiima Vyriausybė?“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 28 Jul 2021 14:35:18 +0300
<![CDATA[Eugenijus Sabutis: „Seimo valdantieji – prieš PVM lengvatą būtiniausiems maisto produktams“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/eugenijus-sabutis-seimo-valdantieji-pries-pvm-lengvata-butiniausiems-maisto-produktams https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/eugenijus-sabutis-seimo-valdantieji-pries-pvm-lengvata-butiniausiems-maisto-produktams Seimo valdančiųjų daugumos balsais šiandien buvo nepritarta Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos nario Eugenijaus Sabučio iniciatyva įregistruotoms pataisoms, kuriomis buvo siūloma nustatyti lengvatinį 9 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą būtiniausiems maisto produktams. Tokiu būdu šių maisto produktų kainos būtų sumažėjusios apie 8 proc. 

Tuo pačiu balsavimu Seimo dauguma pritarė kitam pasiūlymui, kad lengvatinis PVM tarifas būtų taikomas kavinių ir barų verslui.

Seimo nario teigimu, toks valdančios daugumos balsavimas parodė jos tikrąjį veidą – socialiai neatsakingą, buhalterinį ir tarnaujantį siauram verslo sektoriui.

„Pasiūlymas taikyti lengvatinį tarifą maistui buvo nukreiptas žmonėms, kurie negali sau leisti vaikščioti po barus. Dauguma tiesiog neišgali to padaryti, nes gauna mažas pajamas. Lietuvos gyventojai lengvata maitinimo ar pasilinksminimo įstaigoms tiesiog nepasinaudos“, – apgailestavo parlamentaras E. Sabutis.

Socialdemokratas pabrėžė, kad reikia būti atviriems ir pripažinti, kad iš lengvatos barams daugiausia naudos gaus turtingi, o ne paprasti žmonės. Jo teigimu, šiandien Seimas galėjo išgirsti ir labiausiai pažeidžiamą visuomenės grupę, bet to nepadarė.

„Būtina buvo atsižvelgti į dabartinę situaciją – popandeminio laikotarpio kasdien keliamų finansinių sunkumų gyventojams – būtiniausių maisto produktų kainų sumažinimas bent iš dalies būtų padėję išspręsti pinigines problemas“, – teigė Seimo narys E. Sabutis.

9 proc. lengvatinis PVM tarifas būtiniausių maisto produktų krepšeliui bei ekologiškiems produktams artimiausiu metu nebus taikomas. Tokį sprendimą daugiausia valdančios daugumos frakcijų narių balsais antradienį priėmė Seimas, atsižvelgdamas į Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Mykolo Majausko pristatytą išvadą.

Eugenijus Sabutis: „Seimo valdantieji – prieš PVM lengvatą būtiniausiems maisto produktams“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 22 Jun 2021 13:22:48 +0300
<![CDATA[Šalia greičio matuoklių įrengti perspėjantys ženklai: ar greitis jau matuojamas?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/salia-greicio-matuokliu-irengti-perspejantys-zenklai-ar-greitis-jau-matuojamas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/salia-greicio-matuokliu-irengti-perspejantys-zenklai-ar-greitis-jau-matuojamas Vairuotojai jau galėjo pastebėti, kad šalia Vasario 16-osios, Žeimių bei J. Basanavičiaus gatvėse įrengtų greičio matuoklių ,,dėžių" šią savaitę pastatyti ir perspėjantys ženklai. Pastarieji leidžia spėti, kad greitis jau gali būti matuojamas, bet kaip yra iš tikrųjų?

Portalo jonavoszinios.lt duomenimis, šiuo metu dar tvarkoma dokumentacija - ji derinama su administracinių teisės pažeidimų registru. Greitis bus pradėtas matuoti tada, kai bus pabaigti minėti darbai. Nors tiksli data nėra įvardijama, planuojama, kad greičio mėgėjai bus pradėti fiksuoti jau visai netrukus. Papildomo perspėjimo apie tai nebus.

Taip pat svarbu įsiminti, kad greitis bus matuojamas į abi puses. Leistina paklaida - 3 km/val.

Kaip jau esame skelbę anksčiau (plačiau skaitykite čia), netrukus mieste veikti pradėsiantį radarą įsigijo Jonavos rajono savivaldybė. Ir nors Jonavoje įrengtos trys greičio ,,radarų" dėžės, visos jos neveiks vienu metu - matuoklis bus naudojamas pakaitomis.

Jonavos rajono policijos komisariato teigimu, greičio viršijimas iki šiol daro labai didelę įtaką avaringumui. 2020 m. Jonavos rajone nustatyti 209 pažeidimai dėl greičio viršijimo, iš 6 žuvusiųjų 5 atvejais eismo įvykius įtakojo per didelis greitis, įvyko 18 skaudžių eismo įvykių, per kuriuos nukentėjo žmonės.

Šalia greičio matuoklių įrengti perspėjantys ženklai: ar greitis jau matuojamas?

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 16 Jun 2021 15:30:46 +0300
<![CDATA[Seimo nario E. Sabučio mintys po metinio Prezidento pranešimo]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-nario-e-sabucio-mintys-po-metinio-prezidento-pranesimo https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-nario-e-sabucio-mintys-po-metinio-prezidento-pranesimo Tai nebuvo pirmas kartas, kai tiesiogiai Seimo salėje klausiausi metinio Prezidento pranešimo. Tai dariau būdamas meru, bet tai buvo pirmas kartas, kai valstybės vadovo pranešimą klausiausi būdamas Seimo nariu.

Noriu pasidžiaugti, kad Prezidentas savo pranešimu visų pirma kreipėsi į Lietuvos žmones, dėkodamas už tvirtybę ir nenuleistas rankas pandemijos akivaizdoje. Medikai, savanoriai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, kultūros žmonės, pareigūnai, kariškiai – sunkiausiu metu jie buvo valstybės ramstis.

Man ypač malonu buvo išgirsti, kad valstybės vadovas parodė deramą dėmesį savivaldai ir jos savarankiškumo stiprinimui. Jau nuo pat pirmos dienos Seime įstatyminėmis iniciatyvomis siekiu keisti požiūrį į savivaldybes ir jų gyventojų problemas. Prezidentas ne kartą pabrėžė, kad viena įsisenėjusių mūsų „skolų“ yra stiprinti Lietuvos savivaldą. Pernelyg ilgai laikėme ją podukros vietoje tiek savo dėmesiu, tiek finansiniais ištekliais, nes per pastaruosius metus pamatėme, kaip lyderystė iš ministerijų kabinetų perėjo į savivaldą. Jos ėmėsi tie, kurie kasdien mato žmonių poreikius ir geba į juos atsiliepti nelaukdami nurodymų. 

Savivalda tikrai įrodė, kad, siekiant sklandaus gyventojų testavimo ir užtikrinto vakcinacijos proceso, gali ir sugeba susitvarkyti savarankiškai ir greitai spręsti dėl reikalingiausių priemonių taikymo. Tą patį akcentavo ir Prezidentas Gitanas Nausėda. Nekasdienės verslo skatinimo idėjos ir vakcinavimo registracijos sistemos – visa tai buvo inicijuota ne Vilniaus pareigūnų, o paprastų savivaldos žmonių.

Šioje vietoje nuomonės su Prezidentu visiškai sutampa.

Tenka prisidėti prie G. Nausėdos žodžių ir priminti pernai Regionų forume pasirašytą politinių partijų susitarimą dėl savivaldos savarankiškumo stiprinimo. Negalime praleisti progų patvirtinti šį susitarimą realiais darbais.

Nors ir matydamas, kad dabartinė Vyriausybė ir toliau rodo neigiamą požiūrį į didesnį savivaldybių savarankiškumą, tai puikiai atsispindi patikslintame valstybės biudžete, tikiu, kad su Prezidento lyderyste gali būti rastas bendras sutarimas priimti būtiniausius sprendimus, reikalingiausius savivaldos gyventojams.

Džiaugiuosi, kad nuomonės su valstybės vadovu sutampa ir dėl tiesioginių merų rinkimo įteisinimo Konstitucijoje. Jo nuomone, būtina užtikrinti Lietuvos žmonėms galimybę ir toliau tiesiogiai rinkti merus. Nors Seime matome kai kurių politikų norą įvelti visus į beprasmį ginčą dėl mero rinkimų ir sukelti sumaištį, vienas svarbiausių mano politinės darbotvarkės punktų yra konstitucinės pataisos, kurios leistų nekeisti dabartinės situacijos, kai merą renka tiesiogiai žmonės. Tikiuosi, kad artimiausiu metu pavyks inicijuoti šių pataisų teisėkūros procedūrą.

Intensyvūs darbai tęsiasi. Labai tikiuosi, kad į Prezidento žodžius įsiklausys ir valdančioji dauguma, kuriai kritikos šiame pranešime netrūko.

 

Seimo nario E. Sabučio mintys po metinio Prezidento pranešimo

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 09 Jun 2021 12:14:45 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: „Sena korta: kam reikia merų kadencijų?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-sena-korta-kam-reikia-meru-kadenciju https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-sena-korta-kam-reikia-meru-kadenciju Merų kadencijų įvedimas yra ilgalaikis konservatorių noras. Dar 2018 m. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija pristatė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pataisą, kad merai galėtų būti tiesiogiai renkami ne daugiau kaip 2 arba 3 kadencijoms iš eilės. Bet Seimas šio siūlymo nepalaikė ir atmetė – motyvuota tuo, kad iš žmonių atimama teisė patiems apsispręsti ir išsirinkti, kas ir kiek laiko bus jų gyvenamosios vietovės vadovas.

Tuo metu Seime valdančiąją daugumą sudarė „valstiečiai“, kurių balsais ir buvo atmestas šis konservatorių pasiūlymas. O dabar „valstiečiai“ jau kalba apie kadencijų įvedimą. Kas pasikeitė per tuos 3 metus?

Tai populistinis pasiūlymas, nes yra tik kelios savivaldybės, kurių merai kartais apibūdinami kaip „kunigaikštukai“ – Druskininkų, dar Kauno miesto ir Pasvalio. O savivaldybių yra 60. Faktas tas, kad merai visur sklandžiai perrenkami – rinkimai visiškai užtikrina jų kaitą.

Vilnius, t. y. centrinė valdžia, visada nori smulkmeniškai kontroliuoti savivaldą per įstatymus. Apie tai kalbėjo net EBPO. Jų teigimu, savivaldybių veiklą apibrėžiančios taisyklės Lietuvoje yra vienos griežčiausių visoje organizacijoje, kiekviena sritis itin detaliai apibrėžta. Kadencijų įvedimas reikštų naują reguliavimo naštą savivaldai, tačiau dar svarbiau tai, kad iš Lietuvos gyventojų būtų atimta galimybė rinkti(s).

Dešinieji politikai mėgsta pasirinktinai pacituoti Konstitucinio Teismo nutarimą savo kadencijų siūlymui pateisinti, ypač vieną jo vietą, kurioje kalbama apie „demokratinę vienasmenių valdžios institucijų kaitą ir vienasmenės valdžios ribojimą“.

Pasaulyje yra vos keletas valstybių, kuriose numatyta, kiek kartų meras gali būti perrenkamas. Europos Sąjungoje vos poroje valstybių esama tokių apribojimų.

Kadangi meras šiuo metu nėra vienasmenis savivaldybės vadovas, o tik tarybos pirmininkas ir kai kurių sprendimų įgyvendintojas, kalbos apie kokį nors kadencijų įvedimą yra beprasmės. Tarybos priima svarbiausius sprendimus, pavyzdžiui, dėl savivaldybių biudžeto, todėl nesuprantama, kodėl akcentuojama neribota merų valdžia ir jos ribojimas. Be to, egzistuoja daugybė demokratinių kontrolės mechanizmų – nežinia, kodėl griebiamasi kadencijų šiaudo.

Esant normaliam savivaldybių tarybų ir mero įgaliojimų santykiui, kadencijų ribojimas nereikalingas. Savivaldybės savo pavyzdžiu tai puikiai įrodo. Kelių savivaldybių reputacija neturėtų tapti dingstimi nustatyti griežtas reguliacines normas visai Lietuvai.

Įsivaizduokime, kad būtų nustatyta, jog meru asmuo gali būti renkamas ne daugiau kaip 2 kadencijoms. Ko tuo pasiektume?

Įsivaizduokime mažytę savivaldybę: žmogiškųjų išteklių – nedaug. Baigėsi antroji mero kadencija, visi patenkinti jo darbu. Bet ši nedidelė bendruomenė turės ieškoti sau kito žmogaus? Tačiau įdirbis, patirtis ir pasitikėjimas juk yra visos bendruomenės turtas.

Seimas yra laisvas Konstitucijoje įtvirtinti vienokią ar kitokią savivaldos sistemą. Konstitucija gali būti keičiama arba taisoma ir referendumu, bet pirmiausia tai yra Seimo reikalas.

Gal kai kas galvoja apie merą kaip Prezidento analogą. Tačiau Prezidentas yra valstybės vadovas, vienasmenis institutas, vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. O meras iš esmės yra tik tarybos pirmininkas, turintis teisę atstovauti savivaldybės gyventojams įvairiuose susitikimuose.

Seimo kanceliarijos informacijos ir komunikacijos departamento inf.

E. Sabutis: „Sena korta: kam reikia merų kadencijų?“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 18 May 2021 07:45:24 +0300
<![CDATA[Seimo narys E. Sabutis: pataikaujama privatiems atliekų tvarkytojams]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-pataikaujama-privatiems-atlieku-tvarkytojams https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-pataikaujama-privatiems-atlieku-tvarkytojams Parlamentaro teigimu, pateikti siūlymai mažintų savivaldos savarankiškumą, be to, jo nuomone, jie atitinka privačių atliekų tvarkytojų interesus.

„Svarbiausias momentas yra faktas, kad užregistruotas pasiūlymas niekaip nesusijęs su Pakuočių įstatymo projekto pirminiu tikslu – spartesniu žiedinės ekonomikos įgyvendinimu. Aplinkos ministro ir Aplinkos komiteto pirmininkės pasiūlymas nepagrįstai siaurina įstatymais ir ES direktyvomis įtvirtintas savivaldos teises ir neatitinka aukščiausių šalies institucijų bei politinių partijų įsipareigojimų didinti savivaldos savarankiškumą. Tačiau šis pasiūlymas labai atitinka ilgalaikius privačių atliekų tvarkytojų siekius perimti šiuo metu savivaldybių valdomų įmonių aptarnaujamą atliekų tvarkymo rinkos dalį“, - sako Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos narys.

Parlamentaro teigimu, tų pačių privačių atliekų tvarkytojų iniciatyva šiuo metu Konstituciniame Teisme (KT) nagrinėjamas klausimas, ar Viešųjų pirkimų įstatymu įteisintas vidaus sandorių tarp savivaldybių ir jų valdomų įmonių institutas neprieštarauja Konstitucijai.

E. Sabučio teigimu, teismui nustačius, kad vidaus sandoriai atitinka Konstitucijoje įtvirtintą savivaldybių savarankiškumo teisę, užtikrinant viešųjų paslaugų teikimą, pagrįstai kils klausimas, ar šis aplinkos ministro ir Aplinkos komiteto pirmininkės pasiūlymas neprieštarauja šalies Konstitucijai.

„Tokį svarbų viešųjų pirkimų sistemos pokytį siekiama įgyvendinti ne keičiant viešųjų pirkimų politiką, o paslepiant jį po Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas įgyvendinančio Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo projekto nuostatose įrašytu nauju reikalavimu savivaldybėms“,- sako Seimo narys.

Pasak jo, žinant, kad įregistruotas pasiūlymas nėra susijęs nei su pateiktais Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimais, nei su ES direktyvų įgyvendinimu, būtina sulaukti KT sprendimo dėl vidaus sandorių.

„Jeigu S. Gentvilas mano, kad pakuočių atliekų tvarkymo tinkamam užtikrinimui vidaus sandoriai yra netinkama priemonė, šis klausimas turi būti keliamas atskirai, argumentuojant ir diskutuojant su visomis susijusiomis šalimis bei įgyvendinamas atskleidžiant tokį reikšmingą pokytį viešai, o ne paslepiant jį po su juo nesusijusiu įstatymo projektu“, - įsitikinęs parlamentaras.

Seimo narys primena, kad savivaldybėms ir taip tenka atidžiai ir atsakingai formuluoti vidaus sandorių sąlygas, iš anksto nustatant aiškius ir skaidrius kompensavimo už perkamą viešąją paslaugą kriterijus, nemokant per didelio atlygio, bet užtikrinant pagrįstą pelną.

„Vidaus sandorio kategorija į Lietuvą atkeliavo kartu su ES teise. Tai nėra koks susigalvojimas, naudingesnis savivaldybėms. Ši išimtis iš viešųjų pirkimų taikymo viešajam sektoriui suteikia galimybę greitai bei patogiai nusipirkti paslaugas ir prekes iš savo įmonių. Galimybė įsigyti paslaugas be konkurso paprastai leidžia užtikrinti geresnę atliekų tvarkymo, gatvių priežiūros ir viešojo transporto priežiūrą bei, kas svarbiausia, kokybiškesnę bei pigesnę viešąją paslaugą gyventojams“, - sako E. Sabutis.

Jo teigimu, vidaus sandorio sudarymo galimybė taip pat gali būti geras svertas viešajam sektoriui derantis dėl privačių subjektų teikiamos prekės ar paslaugos kainos.

Seimo narys E. Sabutis: pataikaujama privatiems atliekų tvarkytojams

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 06 May 2021 11:53:21 +0300
<![CDATA[Seimo narys E. Sabutis: „Ar Seimui užteks politinės valios Konstitucijoje įrašyti žodį „meras“?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-ar-seimui-uzteks-politines-valios-konstitucijoje-irasyti-zodi-meras https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-ar-seimui-uzteks-politines-valios-konstitucijoje-irasyti-zodi-meras Jau daugiau nei savaitę žiniasklaida, centrinės ir vietos valdžios atstovai bando susigyventi su mintimi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nuo 2015 metų vykusius tiesioginius savivaldybių merų rinkimus pripažino prieštaraujančius Konstitucijai. Iš esmės visi šio politinio diskurso dalyviai sutaria, kad Konstitucinio Teismo sprendimą priima, jį gerbia ir neabejoja jame išsakytais argumentais. Taip pat visi sutaria, kad iki 2023 metais vyksiančių vietos savivaldos rinkimų reikia papildyti Konstituciją ir joje numatyti tiesioginius savivaldybių merų rinkimus. Apie tai garsiai kalba visų Seimo frakcijų atstovai, o Seimo Pirmininkė su frakcijų seniūnais tariasi, kaip tai padaryti.

Tačiau tolimesnės kalbos pradeda krypti, mano manymu, gana pavojinga kryptimi ir apauginėti nereikalingais ir šiuo atveju netgi žalingais pasiūlymais, tokiais kaip merų kadencijų skaičiaus įvedimas, radikalus mero funkcijų peržiūrėjimas ir pan.

2017 metais buvau tiesiogiai išrinktas Jonavos rajono savivaldybės meru ir juo buvau daugiau nei du metus, taip pat beveik ketverius metus teko dirbti mero pavaduotoju, todėl šis klausimas man nėra tik politinė diskusija.

Nesenai atlikta Lietuvos gyventojų apklausa visiškai patvirtino tai, apie ką ir pats asmeniškai, ir daugelis Seimo narių, ir beveik visi Lietuvos merai sako: Lietuvos žmonėms tinka jau šešerius metus egzistuojanti tvarka, kai kiekvienos savivaldybės gyventojas tiesiogiai renka ir balsuoja už jam asmeniškai priimtiną politiką, kurį jis nori matyti savivaldybės vadovu. Ir atvirkščiai – Lietuvos gyventojams nepatinka ir būtų nepriimtinas grįžimas atgal, kai merus rinkdavo savivaldybių tarybos, o patys merai buvo politinių susitarimų ir kompromisų „rezultatais“, tiesiogiai neatstovaujantys pačių savivaldybių gyventojų ir dažnu atveju labiausiai besirūpinantys, kaip per ketverius metus išsilaikyti mero kėdėje.

Taigi, iš vienos pusės žinodamas vietos savivaldos politinę „virtuvę“, o iš kitos pusės įvertinęs ir gyventojų, ir didžiosios dalies politikų poziciją, balandžio 27 dieną Seime spaudos konferencijos metu pristačiau savo paruoštą ir kartu su Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos nariais suderintą Konstitucijos pakeitimą.

Mano siūlomas Konstitucijos pakeitimas nėra nei radikalus, nei siūlantis pertvarkyti esamą sistemą. Pagrindinė šio pasiūlymo mintis – įteisinti Konstitucijoje „mero“ kaip vietos savivaldos politiko ir pareigūno pavadinimą, statusą ir poziciją savivaldoje. Paprastai tokiu atveju vartojamas lotyniškas išsireiškimas status quo, reiškiantis faktinę arba teisinę padėtį, kurią norima išsaugoti arba atkurti. Jeigu Konstitucinis Teismas pasakė, kad dabartiniuose įstatymuose (Vietos savivaldos ir Savivaldybių tarybų rinkimų) nustatyta mero rinkimo, statuso ir pozicijos savivaldoje tvarka prieštarauja Konstitucijai, tai, mano giliu įsitikinimu, nereikėtų įsivelti į bevaises diskusijas, o kas gi yra tas „meras“, ką jis gali ar negali daryti, galbūt jis turi būti administracijos direktoriaus vietoje, o galbūt merui būti išrinktam galima ne daugiau dviejų kadencijų ir t. t. Tačiau realybė yra daug paprastesnė, suprantama ir, drįsčiau pasakyti – visiems priimtina. Lietuvoje „merai“ yra daugiau nei du dešimtmečius. Daugiau nei šešerius metus ir jau du kartus iš eilės Lietuvos žmonės savo merus rinko tiesioginiuose rinkimuose ir tai nori daryti toliau. Daugiau nei šešerius metus merai yra ir savivaldybių tarybų nariais, tarybų pirmininkais, savivaldybių vadovais. Pasikartosiu: Lietuvos gyventojams tokia tvarka yra priimtina. Tad kodėl dabar, kai Konstitucinis Teismas pripažino, kad nors ji ir prieštarauja Konstitucijai, ją reikėtų radikaliai keisti? Mano pasiūlymas paprastas: įteisinkime Konstitucijoje veikiančią, suprantamą, Lietuvos gyventojams priimtiną tvarką. Tam iš esmės tereikia papildyti Konstitucijos 119 straipsnį ir jame įrašyti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, renka savivaldybių merus – Lietuvos Respublikos gyventojus, o savivaldybės merai yra savivaldybės tarybos nariai, jų pirmininkai ir savivaldybių vadovai. Pritardami tokiam pakeitimui pagaliau išspręsime mano jau anksčiau minėtų įstatymų neatitikimą Konstitucijai.

Jau teko girdėti iš kolegų Seime priekaištus, kodėl nelaukiu Seimo Pirmininkės suburtos darbo grupės išvadų, kodėl tarsi bandau „bėgti prieš traukinį“? Atsakymas labai paprastas. Konstitucijos keitimas ir pats keitimo procesas nėra greitas. Netgi surinkus ne mažiau kaip 36 Seimo narių parašus ir taip įgavus galimybę pateikti atitinkamas Konstitucijos pataisas laukia ilgas svarstymo procesas ir ne mažiau kaip du balsavimai, o ir pritarti tokioms pataisoms turi ne mažiau kaip 94 Seimo nariai. Ir nors atrodo, kad eiliniai vietos savivaldos rinkimai dar labai toli – tik 2023 metų kovo mėnesio pradžioje – tačiau laiko delsimui neturime. Kitu atveju, grįšime prie ankstesnės tvarkos, kai ne savivaldybių gyventojai rinkdavo savo merus, o merus jiems išrinkdavo savivaldybių tarybos. Dažnu atveju tokie merai būdavo tikra „katė maiše“, o visiems turbūt užtenka priminti įsimintiniausią atvejį, kai Kauno meru tokiu būdu tapo visiems žinomas anų laikų politinis veikėjas, dar kitaip vadinamas „ubagų karaliumi“. Nors tuo metu buvau tik studentas, studijuojantis Kaune, tačiau net man, vaikinui iš Jonavos, buvo gėda ir nejauku, kad Kauno miesto gyventojai turi tokį merą.

Todėl kviečiu visus Seimo narius nors trumpam pamiršti susiskaldymą, „kaires“ ir „dešines“, ir prisijungti prie mano siūlomų Konstitucijos pataisų. Jas patvirtinę pasiųsime labai aiškų signalą Lietuvos gyventojams, kad jų nuomonę girdime ir į ją įsiklausome.

Taigi, ar Seimui užteks politinės valios Konstitucijoje įrašyti žodį „meras“?

 

Seimo narys Eugenijus Sabutis

Seimo narys E. Sabutis: „Ar Seimui užteks politinės valios Konstitucijoje įrašyti žodį „meras“?“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 03 May 2021 10:05:08 +0300
<![CDATA[E. Andrejevas: "Valstybės įstaigos vadovo kėdė – savam kadrui?"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-andrejevas-valstybes-istaigos-vadovo-kede-savam-kadrui https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-andrejevas-valstybes-istaigos-vadovo-kede-savam-kadrui Ilgą laiką nuolatinio darbo neturintis Jonavos rajono savivaldybės tarybos narys, konservatorius Gintas Jasiulionis, neoficialiais duomenimis, užsimojo grįžti darbuotis į Ruklą. Tiesa, ne į seniūno pareigas, kurias iki 2019 metų pavasario, kuomet buvo išrinktas Tarybos nariu,  ėjo ilgus metus. Šįkart TS -LKD Jonavos skyriaus pirmininko užmojai platesni – sklando gandai, kad jis galimai pretenduoja tapti Ruklos pabėgėlių priėmimo centro direktoriumi.

Kadangi įstaiga yra pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, tapęs jos vadovu, G.Jasiulionis neturėtų atsisakyti ir Jonavos Tarybos nario mandato.

Panašu, kad konservatoriaus atėjimui į Pabėgėlių centro vadovo vietą ruoštasi iš anksto – šiais metais iš pareigų pasitraukė ilgametis direktorius Robertas Mikulėnas. Sakytum, žmogus išėjo į pensiją... Bet iki pensijos jam dar likę visai nemažai metų... Savo ruožtu G.Jasiulionis, kaip kalbama užkulisiuose, jau yra pasiprašęs visų būtinų pažymų apie sukauptą stažą valstybės tarnyboje. Jos reikalingos norint dalyvauti konkurse. Tokių pažymų G.Jasiulionis per du metus niekuomet lyg ir nebuvo prašęs.

Tikėtina, kad palankios sąlygos vėl grįžti į darbinę veiklą konservatoriui susidarė būtent tuomet, kai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai vadovauti ėmėsi jo partietė Monika Navickienė. Buvęs Ruklos seniūnas toli nesižvalgė, o, tikėtina, padedamas partinių viršūnių, nuosekliai dėliojosi aplinkybes, kad tik galėtų šiltai ir ramiai leisti dienas valstybės įstaigoje.

Žmonės šneka, kad buvęs Ruklos seniūnas periodiškai lankosi Vilniuje, Seime, nevengia užsukti ir į aukščiau minėtą ministeriją. Galima būtų manyti, kad gal kokiais nors rajono reikalais gerbiamas Tarybos narys rūpinosi, tačiau tai – menkai tikėtina, turint galvoje tai, kad rajono Taryboje jis dirba visai ne su socialiniais, o su švietimo reikalais susijusiais klausimais. Keistas sutapimas, tačiau, kiek man žinoma, buvo nutrauktas pirmą kartą paskelbtas Ruklos pabėgėlių centro vadovo konkursas. Kalbama, jog pirmą kartą paskelbto konkurso sąlygos buvo apskųstos. Na, bet esmės tai nekeičia: kas galėtų paneigti, kad konkurso sąlygos pakoreguotos, tarkim, sąmoningai jas apskundus ir „pakreipus“ savo naudai?

Dar labiau neramina ir pats faktas, kad G.Jasiulionio požiūris į pabėgėlius niekuomet nebuvo teigiamas, greičiau priešingai, jis ne kartą yra pateikęs savo nuomonę apie kitataučius, kurią galima būtų apibūdinti posakiu „jie – rakštis“.

Pvz., prieš kelis metus publikuotame straipsnyje G.Jasiulionis aiškiai išreiškė savo nuomonę apie pabėgėlius: „Mes nesakome, kad prieštaraujame tam, kad jie laikytųsi savo tradicijų, bet jie turi jų laikytis uždarai, pas save, nebrukant jų mums. Čia mūsų namai, mes čia šeimininkai“, - kalbėjo G. Jasiulionis”. Straipsnį rasite ČIA. 

Šios kalbos labai jau primena ultra radikaliuosius tautininkus, skanduojančius „Lietuva lietuviams“. Gal toks požiūris ir tinka G.Jasiulioniui, bet tikrai nebūtų tinkamas būsimam Ruklos pabėgėlių priėmimo centro vadovui.

Be to, tokia nuomonė apie kitataučius verčia abejoti, ar tikrai deramai atliktų funkcijas vadovu tapęs G.Jasiulionis. Ruklos pabėgėlių priėmimo centro puslapyje rašoma, kad  įstaigos vizija – „Nuolat tobulėjanti ir taikanti pažangiausius socialinės integracijos metodus organizacija, skirta organizuoti apgyvendinimą, aprūpinimą ir integracijos paramos teikimą užsieniečiams, gavusiems prieglobstį, nelydimiems nepilnamečiams,  prieglobsčio prašytojams, prekybos žmonėmis aukoms  ir perkeltiems asmenis“. Vargu, ar aukščiau išsakytas potencialaus kandidato požiūris su tokia vizija suderinamas.

Labiausiai neramina vis garsėjantys šnabždesiai, kad G.Jasiulionis, padedamas savo užtarėjų aukščiausiuose Valstybės postuose, konkurse sudalyvaus „dėl akių“, nes viskas jau seniai nuspręsta. Nuspręsta jo naudai. Jei tai iš tiesų tikra – situacija taps mažų mažiausiai skandalinga, o greičiausiai net ir gėdinga, ir kvepianti aitriu korupcijos tvaiku, kurį lygiai prieš metus užuodėme per Ruklos seniūno konkursą, kuriame dalyvavo ir turėjo laimėti ilgametė G.Jasiulionio draugė.

P.S. Vakar buvo paskutinė konkurso dokumentų padavimo diena. Su nekantrumu lauksim rezultatų. 

 

Jonavos r. savivaldybės Tarybos narys Erlandas Andrejevas

Nuotrauka, kurioje yra LR socialinės apsaugos ir darbo ministrė M. Navickienė ir G. Jasiulionis - iš socialinio tinklo Facebook "TS-LKD Jonavos skyrius" paskyros

Tai yra subjektyvi autoriaus nuomonė, komentaras ar vertinimas, todėl portalas už galimai tikrovės neatitinkančią informaciją neatsako. Gavę atsakomąją nuomonę iš publikacijoje minimų asmenų, ją viešinsime.

E. Andrejevas: "Valstybės įstaigos vadovo kėdė – savam kadrui?"

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 28 Apr 2021 12:14:41 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: „Kodėl aplinkos ministras ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė tyliai bando pakeisti tvarką dėl vidaus sandorių?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-kodel-aplinkos-ministras-ir-seimo-aplinkos-apsaugos-komiteto-pirmininke-tyliai-bando-pakeisti-tvarka-del-vidaus-sandoriu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-kodel-aplinkos-ministras-ir-seimo-aplinkos-apsaugos-komiteto-pirmininke-tyliai-bando-pakeisti-tvarka-del-vidaus-sandoriu Praėjusią savaitę Seimo Aplinkos apsaugos komitetas pradėjo svarstyti dar sausio mėnesį Aplinkos ministerijos pateiktą Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo projektą. Pataisos iš pirmo žvilgsnio atrodo nieko ypatingos, remiantis teisėkūros pagrindais – tradiciškai įgyvendinančios Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas.

Šio įstatymo projekto tikslas taip pat skamba gražiai ir didesnių klausimų turėtų nekelti. Juo siekiama palengvinti perėjimą prie žiedinės ekonomikos, kurioje atliekos virstų ištekliais ir susidarančių atliekų kiekis būtų maksimaliai sumažintas.

Tikslai geri ir suprantami. Įgyvendindama žiedinės ekonomikos principus, Lietuva prioritetą skiria atliekų prevencijai, antriniam panaudojimui ir perdirbimui. Tačiau yra vienas didelis „bet“. Taip jau susiklosto, kad, prisidengdami neblogomis iniciatyvomis, kai kurie įstatymų leidėjai yra linkę pateiktus įstatymų projektus apipinti neaiškiomis papildomomis pataisomis. Taip atsitiko ir šį kartą.  

Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo projektui Seime pasiekus svarstymo stadiją, buvo registruojami svarbesni ir mažiau svarbūs Seimo narių pasiūlymai, tarp kurių – ir Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkės, aplinkos ministro ir dar vienos Seimo narės iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos pasiūlymas, kuris užkerta kelią savivaldybėms sudaryti vidaus sandorius su savo valdomomis įmonėmis. Šiuo žingsniu praktiškai dedamas pirmas žingsnis link vidaus sandorių visiško panaikinimo.

Gal Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė ir aplinkos ministras siekia nepastebimai įvesti tvarką

Vidaus sandorių tema yra itin jautri Lietuvos savivaldai. Keistai atrodo bet kokie pasiūlymai, susiję su galimu vidaus sandorių panaikinimu, ypač atliekų sektoriuje, kuriame, ne paslaptis, daug interesų grupių. Ir kodėl tai daroma tyliai – registruojant nedidelę pataisą minėtam įstatymo projektui. Gal Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė ir aplinkos ministras siekia nepastebimai įvesti tvarką, kuri privatiems vežėjams atiduotų šiuo metu savivaldybių įmonių aptarnaujamą rinkos dalį. Dar keisčiau atrodo, kad registruota pataisa prieštarauja šiuo metu galiojantiems teisės aktams, pagal kuriuos savivaldybės turi teisę pakuočių atliekų surinkėjus-vežėjus parinkti tiek viešojo konkurso būdu, tiek sudarydamos vidaus sandorius su savo valdomomis įmonėmis.

Nieko nelaukiant ir praktiškai su nieko nesitariant bei neieškant kompromisų yra bandoma stumti įstatymo projekto pataisą

Tenka konstatuoti, kad minėto komiteto pirmininkė ir aplinkos ministras nėra linkę atsižvelgti į ekspertų rekomendacijas, taip pat į savivaldybių atstovų išsakytą kritiką ir pasiūlymus. Nieko nelaukiant ir praktiškai su nieko nesitariant bei neieškant kompromisų yra bandoma stumti įstatymo projekto pataisą, kuri yra neišdiskutuota ir apie kurią dar turi pasisakyti aukščiausia teisminė įstaiga Lietuvoje – Konstitucinis Teismas.

Tik priminsiu, kad šiuo metu Konstitucinis Teismas yra priėmęs sprendimą nagrinėti prašymą, kuriuo bus išaiškinta, ar Viešųjų pirkimų įstatyme numatytas leidimas savivaldybėms sudaryti vidaus sandorius su savivaldybės įmonėmis dėl viešųjų paslaugų teikimo, neprieštarauja Konstitucijai.

Natūraliai kyla klausimas, kam tokia skuba? Ir kodėl neįsiklausoma į savivaldą, kuriai tektų atlaikyti didžiausias pasekmes, jeigu Aistės Gedvilienės, Simono Gentvilo ir Dalios Asanavičiūtės pataisa būtų priimta? Kodėl tyliai norima eliminuoti savivaldą iš atliekų tvarkymo sistemos?

Valdančiųjų atstovams siūlau nepažeidinėti teisėkūros taisyklių, tokį svarbų klausimą nuodugniai išdiskutuoti ir bent palaukti Konstitucinio Teismo sprendimo. Ir svarbiausia – girdėti savivaldybių argumentus, kurie, visų pirma, grindžiami gyventojų lūkesčiais gauti nepertraukiamą ir kokybišką paslaugą.

Paliekant dabar galiojančią tvarką ir vertinant išskirtinai aplinkosauginiu požiūriu – vietos įmonės, tvarkydamos pakuočių atliekas, mažiau teršia aplinką. Sutaupomas laikas ir atliekas surenkančių automobilių nuvažiuojami atstumai, o tai teigiamai įtakoja aplinkos kokybę ir mažina oro taršą.

Galiojant dabartiniam reglamentavimui, kai pakuočių atliekų tvarkymas gali vykti vidaus sandorio būdu, savivaldybės turi galimybę reguliuoti atliekų surinkimo dažnumą pagal poreikį. Svarbu pažymėti, kad daugelyje savivaldybių atliekų sutvarkymo kiekiai ir poreikis, valstybei paskelbus ekstremalią situaciją, išaugo net kelis kartus. Viešųjų pirkimų atveju, tai sąlygotų perkrautus konteinerius, o tuo pačiu – ir teršiamą aplinką.

Priėmus siūlomą įstatymo pataisą kiltų grėsmė, kad šie nauji bei mažiau taršūs automobiliai gali taip ir likti nenaudojami.

Dar daugiau. Savivaldybių įmonės, tvarkančios atliekas, investavo į naujų ekologiškų šiukšliavežių įsigijimą, vykdo Europos Sąjungos lėšų projektus. Priėmus siūlomą įstatymo pataisą kiltų grėsmė, kad šie nauji bei mažiau taršūs automobiliai gali taip ir likti nenaudojami.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į tai, kad daugelis savivaldybių, vykdydamos Viešųjų pirkimų procedūras, susiduria su neproporcingai daug skundų, pradėtų teisminių procesų, o tai neigiamai įtakoja ne tik atliekų tvarkymo paslaugą, bet ir atsiliepia gyvenamosios aplinkos kokybei, turi neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai, neužtikrina efektyvų gamtos išteklių naudojimą.

Labai tikiuosi, kad ne tik aš, bet ir kolegos Seimo nariai, ypač iš valdančiosios daugumos, atkreips dėmesį į tokias daugybę klausimų keliančias kai kurių parlamentarų registruojamas iniciatyvas, galimai pažeidžiančias teisėkūros taisykles ir galimai proteguojančias siaurus interesus atliekų sektoriuje.

 

Seimo narys Eugenijus Sabutis

E. Sabutis: „Kodėl aplinkos ministras ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė tyliai bando pakeisti tvarką dėl vidaus sandorių?“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 23 Apr 2021 09:18:19 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: „Lietuvos gaisrininkai laukia paramos ir konkrečių sprendimų, tačiau eilinį sykį sulauks tik savo veiklos analizės“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-lietuvos-gaisrininkai-laukia-paramos-ir-konkreciu-sprendimu-taciau-eilini-syki-sulauks-tik-savo-veiklos-analizes https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-lietuvos-gaisrininkai-laukia-paramos-ir-konkreciu-sprendimu-taciau-eilini-syki-sulauks-tik-savo-veiklos-analizes Patikimai veikianti priešgaisrinė sauga yra vienas svarbiausių visuomenės saugumą lemiančių veiksnių, todėl labai svarbu, kad priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos būtų aprūpintos tinkama gaisrų gesinimo ir gelbėjimo technika, įranga ir asmeninėmis apsaugos priemonėmis, o joje dirbantys pareigūnai džiaugtųsi motyvuojančiu ir oriu darbo užmokesčiu.

Tenka konstatuoti, kad nei ši, nei praėjusi valdžia deramo požiūrio į šią tarnybą nerodė ir nerodo.

Neseniai Valstybės kontrolė atlikto auditą. Juo buvo siekiama įvertinti, ar dabartinė dešiniųjų valdžia ir prieš tai buvusi „valstiečių-žaliųjų“ Vyriausybė tinkamai finansavo ir organizavo priešgaisrines pajėgas Lietuvoje. Ką parodė šis auditas?

Tenka konstatuoti, kad nei ši, nei praėjusi valdžia deramo požiūrio į šią tarnybą nerodė ir nerodo. Auditas atskleidė, kad priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų pamainose budi mažiau ugniagesių, nei yra būtina, ugniagesių aprūpinimas – tiek reikalinga technika, tiek būtiniausiomis asmens apsaugos priemonėmis – neatitinka minimalių reikalavimų, taip pat neužtikrinamas tinkamas priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų parengtis.

Kaip į Valstybės kontrolės auditą reaguoja vidaus reikalų ministrė? Tik priminsiu, kad būtent Agnės Bilotaitės vadovaujamai ministerijai yra pavesta formuoti valstybės politiką priešgaisrinės saugos srityje. A. Bilotaitė, matydama atlikto priešgaisrinių pajėgų audito analizę ir rekomendacijas, teigė, kad šiai sistemai reikalingi sisteminiai pokyčiai ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) vadovybei pavedė parengti pokyčių gaires, siekiant tobulinti departamento veiklą.

Vyriausybė vėl patvirtino, kad visos kylančios problemos bus „sprendžiamos“ atliekant studijas ir analizes.

Siekiant užtikrinti tinkamą nuolatinę priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų parengtį, ministrė A. Bilotaitė, mano matymu, turėjo pradėti veikti nedelsiant, o ne permesti atsakomybę PAGD vadovybei, nurodant jai parengti dar vieną analitinį darbą. Pripažinsiu, kad toks vidaus reikalų ministrės žingsnis nenustebino, atvirkščiai – tik patvirtino tai, apie ką jau esu rašęs: šios Vyriausybės nariai nėra pasirengę pateikti aiškius žingsnius dėl sisteminių pokyčių, ne išimtis ir priešgaisrinė apsauga. Vyriausybė vėl patvirtino, kad visos kylančios problemos bus „sprendžiamos“ atliekant studijas ir analizes. Užtenka prisiminti, kad svarbiausiame šios valdžios dokumente – Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane – numatyta atlikti 159 analitinius darbus, kurių pagrindu kada nors bus teikiami konkretūs teisės aktai.

Stokojant idėjų, artimiausiu metu būtų naivu tikėtis stiprų svertų, leisiančių pagerinti priešgaisrinių pajėgų veiklą ir toje sistemoje tarnaujančių ugniagesių-gelbėtojų aprūpinimą, nors Valstybės kontrolės padarytas auditas atskleidė, kad  turi būti imtasi neatidėliotinų sprendimų, padėsiančių kuo greičiau ir ryžtingiau spręsti įsisenėjusias problemas priešgaisrinės saugos srityje.

Vidaus reikalų ministerija neturi ilgalaikės priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų aprūpinimo gaisrų gesinimo ir gelbėjimo technika strategijos. Neišspręstas savivaldybių priešgaisrinių tarnybų aprūpinimo technika klausimas – neskiriama lėšų įsigyti technikos ir nenustatyta, kas ir iš kokių lėšų turi šias tarnybas aprūpinti. Automobilinėmis cisternomis tarnybas pagal galimybes aprūpina savivaldybės ir PAGD, kuris perduoda seną techniką. Audituojamu laikotarpiu perduotos automobilinės cisternos buvo vidutiniškai 30-ies metų. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas trejus metus neatliko vertinimų, ar priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų aprūpinimas gaisrų gesinimo ir gelbėjimo technika atitiko nustatytus minimalius reikalavimus, todėl neturėjo patikimų duomenų, reikalingų technikos įsigijimams planuoti.

Priešgaisrinėms gelbėjimo pajėgoms trūksta gaisrų gesinimo ir gelbėjimo technikos bei įrangos

Priešgaisrinėms gelbėjimo pajėgoms trūksta gaisrų gesinimo ir gelbėjimo technikos bei įrangos: 38 proc. technikos trūksta valstybinėms priešgaisrinėms gelbėjimo pajėgoms, 29 proc. – savivaldybių priešgaisrinėms pajėgoms, kad jų aprūpinimas atitiktų bent minimalius nustatytus reikalavimus. Absoliuti dauguma valstybinių priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų ir ketvirtadalis savivaldybių priešgaisrinių pajėgų automobilinių cisternų turėjo ne visą gaisrų gesinimo ir gelbėjimo įrangą. Didelė dalis technikos sena – valstybinių priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų pusė technikos senesnė nei 15 metų, o savivaldybių – daugiau nei 20 metų.

Audito rezultatai atskleidė ir daugiau skaudulių. Priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų pamainose budi mažiau ugniagesių, nei yra būtina, VRM vykdoma politika negeba suformuoti reikiamus priešgaisrinių pajėgų žmogiškuosius išteklius – ugniagesių-gelbėtojų valstybėje trūksta.

Tik priminsiu, kad Lietuvoje priešgaisrinėse pajėgose dirba 5,5 tūkst. ugniagesių, kurių beveik pusė – savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ugniagesiai, kuriems pavesta atlikti tik pirminius gelbėjimo darbus. Dėl šios priežasties jiems nustatyti mažesni reikalavimai pasirengimui, sveikatai, aprūpinimui technika, apsaugos priemonėmis. Valstybės kontrolės atliktas auditas rodo, kad dalis šių ugniagesių faktiškai atlieka ne tik pirminius gelbėjimo darbus, o juos atlikti nėra tinkamai aprūpinti. Nedetalizavus, kas yra pirminiai gelbėjimo darbai, nėra aišku, kokios yra savivaldybių ugniagesių darbų apimtys, ir neužtikrinama, kad jie būtų tinkamai pasirengę pavestoms funkcijoms atlikti.

Analizuotais atvejais beveik pusėje komandų budinčiose pamainose buvo mažiau ugniagesių, nei nustatyta. Pusėje į gaisravietę pirmiausia atvykusių savivaldybių priešgaisrinių tarnybų buvo tik po vieną ugniagesį! Tokią padėtį nulėmė sisteminis visų vyriausybių nesugebėjimas skirti didesnį finansavimą ir bandymas šį klausimą ir atsakomybę permesti ant savivaldos „pečių“.

Ugniagesių-gelbėtojų maži atlyginimai yra plačiai aptarti viešojoje erdvėje

Tai, kad ugniagesiams jau seniai trūksta ne tik darbui būtiniausių priemonių, bet ir motyvuotų darbuotojų ir  geresnių atlyginimų – kalbama jau ne vienus metus, tačiau  šioje vietoje stebina Vidaus reikalų ministerijos pozicija. Ji nenumato ugniagesiams skirti daugiau lėšų ir skatina PAGD imtis tolimesnių reformų. Dėl aiškumo, reikia pabrėžti, kad ugniagesiams skirti asignavimai po truputėlį auga, tačiau tai yra tik maža dalis, ką reikėtų skirti priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai. Ugniagesių-gelbėtojų maži atlyginimai yra plačiai aptarti viešojoje erdvėje, todėl šiame straipsnyje jų nekartosiu.

Ministrei A. Bilotaitei ir visai Vyriausybei norisi palinkėti kuo greičiau įgyvendinti šio audito rekomendacijas ir nebekurti naujų, dažnu atveju, butaforinių analizių. Nė viena nauja analizė neatskleis nieko naujo: visos priešgaisrinės sistemos veiklos problemos žinomos seniai, todėl pakartotiniai tyrimai eilinį sykį tampa puikia priežastimi šio klausimo vilkinimui. VRM, kaip tiesiogiai atsakinga institucija, turi padėti suformuoti priešgaisrines pajėgas, kurios būtų tinkamai pasirengusios gesinti gaisrus ir atlikti gelbėjimo darbus, būtų tinkamai valdoma gaisrų kilimo rizika, o pats ugniagesys galėtų ir turėtų jaustis ne „išmaldos prašančiu“, o savigarba jaučiančiu pareigūnu, tarnaujančiu Lietuvos valstybei ir joms žmonėms.

Pabaigai reikia pastebėti, kad dabartinė situacija dėl vakcinavimo nuo koronaviruso, švelniai tariant, taip pat glumina. Jau nebestebina Vyriausybės sprendimas – paskutine prioritetine grupe – yra  asmenys, vykdantys gyvybiškai svarbias valstybės funkcijas ir kontaktuojantys su kitais asmenimis. Į šią kategoriją patenka ir ugniagesiai. Nusivylimo neslepianti priešgaisrinė gelbėjimo sistema tyliai kalba, kad Vyriausybė jau dabar turėtų galvoti, kaip reabilituotis prieš valdžios veiksmais nusivylusią bendruomenę.

 

Seimo narys Eugenijus Sabutis

E. Sabutis: „Lietuvos gaisrininkai laukia paramos ir konkrečių sprendimų, tačiau eilinį sykį sulauks tik savo veiklos analizės“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 13 Apr 2021 08:58:58 +0300
<![CDATA[Seimo narys Eugenijus Sabutis: „Savivaldybių vežėjai – pandemijos ir ministerijų įkaitai“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-eugenijus-sabutis-savivaldybiu-vezejai-pandemijos-ir-ministeriju-ikaitai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-eugenijus-sabutis-savivaldybiu-vezejai-pandemijos-ir-ministeriju-ikaitai Ministras Marius Skuodis žiniasklaidai yra pareiškęs, kad siekdamas užtikrinti patogų tarpmiestinį susisiekimą, ieškos sprendimų, kokią optimalią susisiekimo sistemą Lietuvoje norėtų matyti. Atrodytų, kad susisiekimo ministro noras tikrai geras, tačiau labai nesavalaikis. M. Skuodis deklaruoja, kad sieks sukurti optimalų susiekimo tinklą, bet tokio pobūdžio deklaracijos yra ne vietoj ir ne laiku. Lietuvai vis dar kovojant su COVID-19 pandemijos sukeltais ekonominiais padariniais, ministro norėtųsi paklausti, kada bus aiški žinia, kad Susisiekimo ministerija sieks padėti išlikti susiekimo tinkle dalyvaujančioms ir savivaldybėms priklausančioms keleivių pervežimo transporto įmonėms. Kol kas jokių ekonominės krizės padarinius sušvelninti galinčių priemonių šioms įmonėms nematome. Dar daugiau – neturėdamas nė vieno pagalbos priemonių punkto šiam transporto sektoriui išlikti, ministras M. Skuodis pareiškė, jog efektyvi susisiekimo sistema, suderinant autobusų ir traukinių maršrutus ir savivaldybių poreikius, yra vienas jo svarbiausių darbų. Bet apie kokius savivaldybių poreikius, ir tuo labiau, efektyvią susisiekimo sistemą galima kalbėti, jeigu savivaldybėms priklausantis keleivių pervežimo sektorius merdi ir galvoja tik apie išlikimą. Sutinku, kad kritikos strėlės neturėtų lėkti tik į susisiekimo ministerijos pusę. Papildomą atsakomybę turėtų prisiimti tiek Ekonomikos ir inovacijų, tiek Finansų ministerijos.

Praėjo daugiau nei vieneri metai nuo pandemijos ir karantino pradžios paskelbimo Lietuvoje. Daugeliui paslaugų sektorių buvo suduotas stiprus smūgis. Vienas iš tokių sektorių buvo ir keleivių pervežimas, kurio Vyriausybė savo sprendimais tiesiogiai neuždraudė, tačiau draudžiant ar ribojant kitas ūkines veiklas, šiam sektoriui buvo suduotas milžiniškas smūgis. Dėl įvestų ribojimų drastiškai krito keleivių srautai, nes tiek privataus sektoriaus, tiek valstybinių įstaigų darbas iš esmės persikėlė į nuotolį. Savaime suprantama, kad susidariusi situacija dėl įvesto karantino įtakojo vežėjų pajamų mažėjimą, o būtinosios sąnaudos (autobusų išperkamoji nuoma, jų draudimai, remonto) niekur nedingo.

Daugelis kitų sektorių atstovų pasakytų, kad pandemijos sukelti padariniai kirto visiems ir nėra reikalo šiai sričiai skųstis, nes, siekdama padėti nuo COVID-19 nukentėjusiems verslams, Vyriausybė sukūrė visą eilę paramos verslui priemonių pagalbos paketą. Bet ar tai tiesa? Plačiau įsigilinus į šias priemones, galima daryti išvadą, kad dažnu atveju šis priemonių paketas ne pagalbą teikia, o tik laikinai leidžia įmonei egzistuoti. Noriu priminti, jog būtent keleivių vežimo sritis yra ne tik viena labiausiai nukentėjusių nuo visuotinio karantino padarinių, bet ir labai svarbią socialinę funkciją atliekantis sektorius.

Šioje srityje dirba ir privačios, ir savivaldybės valdomos įmonės, dažniausiai turinčios vienodą teisinį statusą „uždaroji akcinė bendrovė“. Kitaip tariant, vienodi juridiniai vienetai tik skirtingi jų savininkai. Tačiau tuo lygybė ir panašumas baigiasi. Iš šio sąrašo reikėtų išskirti dideles įmones, kurių paramos priemonės skiriasi.

Smulkios ir vidutinės savivaldybių įmonės vėl atsidūrė „trečio brolio“ vaidmenyje, o tiksliau, jų išgyvenimo klausimai užkrauti ant akcininkų – savininkų pečių. Savivaldybių valdomos įmonės visiškai išbrauktos iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos kuriamo pagalbos priemonių paketo. Negana to, pagal Aušrinės Armonaitės vadovaujamos ministerijos absurdišką argumentaciją, savivalda taip pat negali pretenduoti į nuostolių kompensacijas, kurios susidarė padidėjus nuostoliams, aptarnaujant vietinio susiekimo maršrutus, nes taip mano Finansų ministerija. Jos nuomone, tai nėra tiesioginiai nuostoliai. Ši ministerija yra informavusi savivaldybes, kad keleivių vežėjų dėl keleivių srauto sumažėjimo negautos pajamos nebus kompensuojamos, nes jos nėra nei tiesioginiai nuostoliai, nei materialiniai ištekliai, todėl nėra teisinio pagrindo jų kompensuoti. Toks Finansų ministerijos požiūris galėtų būti laikomas pagrįstu ir racionaliu tik tokiu atveju, jeigu nebūtų nutylima apie vienodų sąlygų nebuvimą visoms bendrovėms, nesvarbu ar jos privačios, ar priklausančios savivaldybėms.

Tik priminsiu, kad privatūs vežėjai, dirbantys savivaldybėse ir teikiantys tokias pačias paslaugas, kaip ir savivaldybių įmonių vežėjai, gauna verslo įmonėms skirtą Invegos paramą. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos kuruojamos programos Invega veiklos tikslas – palankios aplinkos verslui kūrimas, smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimas ir plėtra.

Kodėl pagal šią skatinimo priemonę yra proteguojamos vienos keleivių pervežimo bendrovės, tačiau kitos – užmirštamos?

Centrinė valdžia, kiekvienu jai palankiu momentu, iš savivaldos, o ypač iš savivaldybių valdomų įmonių, reikalauja sąžiningos konkurencijos ir vienodos politikos užtikrinimo. Tačiau, savo ruožtu, laikytis tokių pačių principų Vyriausybė nenori. Kodėl kyla didelis noras remti vienus, bet užmiršti kitus. Suprantu Laisvės partijos norą tarnauti privačiam verslui, kuriam savo simpatijų niekada neslėpė ši partija ir jos pirmininkė A. Armonaitė. Tačiau jos vadovaujama Ekonomikos ir inovacijų ministerija neturėtų tapti siaurų partinių ar verslo grupių interesų įkaite. Šios ministerijos, kaip ir visos Vyriausybės, pareiga yra padėti ir užtikrinti konkurenciją bei lygias sąlygas kiekvienam vežėjui. Tampa labai įdomu, ką šiuo klausimu pasakys Konkurencijos tarnyba, į kurią dėl diskriminacinės politikos savivaldybių valdomų įmonių atžvilgiu, jau kreipėsi asocijuotos struktūros.

Šia tema galima būtų kalbėti dar ilgai, be perstojo teikiant pavyzdžius dėl Vyriausybės požiūrio į „didžiausią blogį“ – savivaldybių valdomas bendroves. Tačiau valdančiajai daugumai palinkėsiu niekada neužmiršti, kad savivaldybių įmonių tikslas yra nepertraukiamai teikti viešąsias paslaugas ir vykdyti veiklą siekiant tenkinti viešuosius interesus. Jos yra atsakingos už viešųjų paslaugų, tame tarpe keleivių vežimo, užtikrinimą ir teikimą gyventojams, būtent dėl šios priežasties privačioms vežėjų bendrovėms teikiamas pagalbos priemones reikėtų pritaikyti ir savivaldybėms priklausančioms viešojo transporto įmonėms.

Ir pabaigai labai konkretus pavyzdys iš Jonavos rajono savivaldybės. Kovo pabaigoje privatus vežėjas informavo Užusalių kaimo gyventojus, kad nutraukiamas maršrutas, kuriuo kaimo gyventojai buvo vežami į Kauną. Dėl aiškumo patikslinu, kad Užusaliai – kaimas Jonavos rajone, prie pat ribos su Kauno rajonu. Šio kaimo gyventojams Kaunas yra dvigubai arčiau negu Jonavos miestas. Nutraukto maršruto priežastys daugiau negu aiškios – karantinas, nėra pajamų, neapsimoka. Na, privatus vežėjas yra privatus vežėjas – suprantama, kad pajamos, generuojančios pelną, jam yra svarbiausias veiklos rodiklis. Tačiau gyventojų interesas išlieka – jie nori vykti į Kauną – į darbus, į gydymo įstaigas. Todėl Jonavos rajono savivaldybė kartu su savivaldybės įmone UAB „Jonavos autobusai“ įsijungė į šios problemos sprendimą. Ir savivaldybė, ir jos įmonė lygiai taip pat, kaip ir privatus vežėjas kenčia nuo pajamų netekimo. Tačiau čia yra savivaldybės įmonė, suprantanti ir atliepianti viešąjį gyventojų interesą. Šioje vietoje reikia savęs paklausti: o kas būtų, jeigu savivaldybė iš viso neturėtų tokios įmonės? Bijau prognozuoti, kiek Užusalių kaimo gyventojams tektų laukti maršruto atstatymo, jeigu Jonavos rajono savivaldybė neturėtų savo susisiekimo bendrovės, o administracijai tektų skelbti naują viešojo pirkimo konkursą maršruto aptarnavimui? Du, tris mėnesius, o gal ir pusę metų? Ką vietos politikai atsakytų kaimo gyventojams? Kad pakentėtų, kad pirkimo procedūros užtrunka? Apie tokius atvejus teko ir greičiausiai teks dar ne kartą išgirsti iš tų savivaldybių, kurių teritorijoje keleivių pervežimą „užtikrina“ privatūs vežėjai. Todėl siūlau ministerijoms nustoti kartoti užkeikimus apie konkurencijos užtikrinimą, laisvą rinką, o pamatyti, ką šių principų diegimas ir laikymasis dėl laikymosi lemia paprastiems rajonų gyventojams, nes gyventojams svarbu ne principai, o jiems reikalingų viešųjų paslaugų užtikrinimas.

 

Seimo narys Eugenijus Sabutis

Seimo narys Eugenijus Sabutis: „Savivaldybių vežėjai – pandemijos ir ministerijų įkaitai“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 07 Apr 2021 09:59:50 +0300
<![CDATA[Seimo narys E. Sabutis: „Receptas Vyriausybei“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-receptas-vyriausybei https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-receptas-vyriausybei Artėdamas prie savo veiklos šimtadienio, ministrų kabinetas pristatė 126 puslapių apimties Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo planą. Keista, kad minėtas planas deramo dėmesio ir išsamesnio požiūrio tiek tarp politikų, ypač opozicijos atstovų, tiek ir iš ekspertų žiniasklaidoje nesulaukė. Girdėjome tik pavienius pamąstymus ar nuogąstavimus. Galbūt – ir greičiausiai – šio dokumento svarbą užgožė kiti klausimai, tarp kurių – kritika Vyriausybei ir valdančiajai daugumai dėl itin prastos ir niekaip negerėjančios komunikacijos aiškinant žmonėms vakcinavimo nuo COVID-19 svarbą, eigą ir naudą. Komunikacinės klaidos, neapibrėžtumas ir nuolatinė kova su Prezidentūra lėmė tai, kad Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano klausimas buvo nustumtas į šalį.

Mano įsitikinimu, šis planas yra svarbiausias dokumentas šioje Seimo kadencijoje, nes juo ateinančius ketverius metus privalės vadovautis premjerės Ingridos Šimonytės ministrų kabinetas. Tik priminsiu, kad teisės aktai numato, jog Vyriausybė, Seimui pristačiusi savo programą, per tris mėnesius turi pateikti ir šios programos įgyvendinimo planą, veikimo pricipus ir teisėkūros iniciatyvas, kitaip tariant, pateikti tikslias nuostatas, kokiais veikimo principais Vyriausybė vadovausis ir brėš liniją, pagal kurią artimiausius metus gyvens tiek valstybė, tiek jos žmonės. 

Visų pirma, į ką labiausiai norėtųsi atkreipti dėmesį, kad įgyvendinimo plane trūksta konkrečių darbų ir kartu planuojama per daug naujų analizių. Šiame plane turėtų atsispindėti aiškūs įstatymų projektai ar Vyriausybės nutarimai, rodantys kryptis, kur Vyriausybė dės pagrindinius akcentus. Vietoje to, matome, kad dėl 159 nuostatų įgyvendinimo bus atliekamos studijos ir analitiniai darbai. Svarbiausias yra faktas, kad nemaža dalis plane sudėtų priemonių numatyta įgyvendinti tik 2024 metais – šios Vyriausybės kadencijai einant paskutinius savo mėnesius ar net kadencijai pasibaigus.

Natūraliai kyla klausimas: ar įgyvendinimo plane taip dažnai minimos „analizės“ neturėjo būti atliktos prieš paskelbiant priemonių planą? Juk šiandieninė Vyriausybė ir Seimo valdančioji dauguma aštuonerius metus buvo opozicijoje ir kritikavo kiekvieną tuo metu valdžioje esančių Vyriausybių daromus žingsnius. Mano manymu, aštuoneri metai turėjo būti skirti ir tam tikrai analizei ar konkretesnėms išvadoms daryti, kad laimėjus Seimo rinkimus ir sudarius Vyriausybę, būtų galima imtis nuoseklaus vadovavimo valstybei. O gal dešinieji nesitikėjo ar nebuvo pasiruošę perimti vairą į savo rankas?

Man, kaip vadovavusiam Jonavos rajono savivaldybei ir dabar esančiam Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, labiausiai domino Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane numatyti punktai, susiję su savivaldos savarankiškumu ir jos stiprinimu. Ne kartą viešojoje erdvėje ir iš Seimo tribūnos girdėjome, kad premjerė I. Šimonytė akcentavo, kad, planuodama kadencijos darbus, Vyriausybė tarsis su socialiniais ir ekonominiais partneriais, visuomenės grupių atstovais, su jais bendradarbiaus dėl tinkamo sprendimų parengimo ir priėmimo. Tarp kurių yra ir savivaldai atstovaujanti Lietuvos savivaldybių asociacija. Turėjau vilties, kad Vyriausybė atsižvelgs į šios asociacijos aiškius pasiūlymus dėl didesnio savivaldybių savarankiškumo, o šių pasiūlymų Vyriausybei buvo pateikta ne viena dešimtis. Deja, bet tenka konstatuoti, kad dabartinės Vyriausybės žadėtoje regionų stiprinimo ir savivaldos savarankiškumo politikoje nieko apčiuopiamo nenumatyta. Svarbiausiame šios Vyriausybės dokumente – Programos nuostatų įgyvendinimo plane – nėra jokių įsipareigojimų dėl savivaldybių ekonominio savarankiškumo stiprinimo ir investicinio pajėgumo didinimo. Vietoj konkrečių punktų, matome tik idėjų stoką.

Pastarąjį sakinį galiu pagrįsti dviem kertiniais punktais. Pirmasis – pati Vyriausybė savo programos įgyvendinimo plane akcentuoja ne būtiniausius teisės aktų pakeitimus, galėjusius leisti savivaldai sustiprėti, o užsimena apie 1 – vieną! – analizę iš jau minėtų kitų 159, pagal kurią ieškos sprendimų dėl geresnio savivaldybių pajamų surinkimo, šaltinių įvairinimo, įskaitant galimybę savivaldybėms priskirti daugiau mokesčių. Trumpiau tariant – ieškos galimybių kiek įmanoma vėlesniam laikui atidėti sprendimus, kurių laukia regionai. Antrasis – Lietuvos savivaldybių asociacija šiai Vyriausybei, kai jos programa buvo patvirtinta, pateikė didelį dokumentą su išsamia analize, kur prie kiekvieno programos punkto buvo parašyti konkretūs darbai, ką ši Vyriausybė galėtų daryti, siekiant stiprinti decentralizaciją ir daugiau galimybių duoti savivaldai, tačiau šie pasiūlymai liko giliuose Vyriausybės „stalčiuose“.

Papildomai Vyriausybei noriu priminti, kad analizė jau yra padaryta ir naujos daryti nėra jokio reikalo. Dar praėjusiais metais buvo pristatyti pasiūlymai, parengti remiantis Lietuvos regionų esamos būklės ir savivaldybių savarankiškumo analizės, užsienio šalių gerosios patirties analizės, savivaldybių tyrimo ir viešosios konsultacijos rezultatais. Apie tai, kad savivaldybių veiklą apibrėžiančios taisyklės Lietuvoje yra vienos griežčiausių Europoje, nuolat pabrėžia ne tik Lietuvos savivaldybių asociacija, bet ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija.

Atsižvelgiant į Vyriausybės parodytą požiūrį, vykdomosios valdžios pateiktų priemonių, susijusių su savivaldybių funkcijų pasiskirstymu, finansavimu ir įgyvendinimu ką tik prasidėjusioje Seimo pavasario sesijoje ar net vėliau būsiančioje rudens sesijoje, greičiausiai neišvysime. Vietoj to, Vyriausybė užsakinės mistines „analizes“.

Tiek Lietuvos savivaldybių asociacijos, tiek nepriklausomų ekspertų išvadose atsispindi pasiūlymai, kurie galėjo ir turėjo atsirasti Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane, o tuo pačiu ir Seimo politinėje darbotvarkėje. Šiame straipsnyje norėčiau palengvinti darbą valdančiajai daugumai ir pateiksiu receptą įsisenėjusiai ir vis stringančiai decentralizacijos reformai.

Šioje Seimo pavasario sesijoje bent pateikimo stadiją turėjo pasiekti mokestiniai teisėkūros pakeitimai, susiję su jau plačiai aptartu savivaldybių ekonominio savarankiškumo stiprinimu ir investicinio pajėgumo didinimu. Šie pakeitimai yra plačiai išdiskutuoti ir visos reikalingos analizės padarytos.

Pirmas žingsnis, kurį turėjo žengti Vyriausybė – pakeisti pelno mokesčio perskirstymo į biudžetą tvarką ir numatyti galimybę įmonės sumokėtą pelno mokesčio dalį įskaityti į tos savivaldybės biudžetą, kurioje veikia verslas. Dabartinė savivaldybių biudžetų nustatymo tvarka nemotyvuoja savivaldybių kurti naujas darbo vietas ar imtis investicijų pritraukimo. Norint pasiekti spartesnį regionų augimą, reikia padėti sustiprėti ekonominiams centrams Lietuvos rajonuose. Tam, kad savivaldybės augtų, būtina priimti Pelno mokesčio įstatymo pataisas. Siekdamos pritraukti verslą ir turėdamos aiškias finansines paskatas, savivaldybės turės didesnes galimybes kviesti naujas įmones, o tuo pačiu užtikrinti pelningas įsidarbinimo galimybes regionuose gyvenantiesiems ir dirbantiesiems. Vienos savivaldybės tvarkys infrastruktūrą, kitos – organizuos rinkos poreikius atitinkantį profesinį mokymą ir kitais būdais sieks gerinti investicinę aplinką – priklausomai nuo konkrečios savivaldybės poreikių.

Kitas labai svarbus ir nesudėtingas, bet savivaldai labai reikalingas teisės aktų pakeitimas būtų motorinių transporto priemonių registracijos mokestį įskaityti tiesiai į savivaldybių biudžetus. Jau atliktos analizės atskleidžia, kad šio mokesčio pajamų perdavimas savivaldybėms yra labai savalaikis ir dėl aplinkosauginių tikslų, nes savivaldybės būtų labiau įgalintos ir finansinėmis paskatomis motyvuotos kurti žaliąsias erdves, gerinti viešojo ir privataus transporto infrastruktūrą ir įgyvendinti kitas oro taršos mažinimo priemones. Nereikia pamirši, kad tai taip pat sukurtų vieną iš esminių savivaldybių savarankiškumą stiprinsiančių  priemonių – didinti savivaldybių investicinį pajėgumą, plečiant jų savarankiškųjų pajamų šaltinius. Dėl tikslumo ir aiškumo reikėtų pažymėti, kad du pastarieji pasiūlymai mano iniciatyva yra registruoti Seime ir bet kokiu atveju pasieks parlamento darbotvarkę.

Trečioji priemonė kartu su kompleksiniais pakeitimais turėjo pasirodyti iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos. Tai savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo pakeitimai, kurie numatytų būtinybę artėti prie šimtaprocentinio gyventojų pajamų mokesčio (GPM) netekčių kompensavimo savivaldybių biudžetams. Šiuo metu galiojanti nustatymo metodika yra ydinga, nes savivaldybėms nepilnai kompensuojamos GPM netektys, susidarančios dėl centrinės valdžios sprendimų, mažinančių savivaldybių pajamas iš šio mokesčio. GPM yra pagrindinis savivaldybių savarankiškųjų pajamų šaltinis – pajamos iš šio mokesčio sudaro daugiau nei 80 proc. visų savivaldybių biudžetų pajamų. Praktiškai daugeliui savivaldybių yra vienintelis mokestis, kuris leidžia suformuoti biudžetą ir finansuoti įvairias išlaidas. Šio mokesčio pajamų neliečiamumas ir stabilumas yra kertinis, kalbant apie savivaldybių finansinio savarankiškumo stiprinimą. Noriu priminti, kad iki 2018 m. netekimai savivaldai buvo kompensuojami 100 procentų.

Kalbėdami apie priemones, turėjusias atsidurti dar šioje sesijoje, turime nepamiršti galimybės steigti naują savivaldybių finansinio savarankiškumo instrumentą – Savivaldybių paskolų ir garantijų fondą. Savivaldybėms tai buvo vienas svarbiausių ir laukiamiausių sprendimų iš šios Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano, ir jis, deja, taip pat nerado vietos. Regionams itin svarbu buvo išgirsti, kad Vyriausybė rengiasi steigti savivaldybių savarankiškumą didinantį instrumentą – minėtą fondą. Šiam finansiniam mechanizmui formuoti galėtų būti naudojamos Europos Sąjungos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės ir kitos struktūrinių fondų lėšos. Šiam mechanizmui įgyvendinti bent jau dabar nebūtina steigti atskiros institucijos – tai gali būti atskiras instrumentas ar programa, kurios vykdymas būtų pavestas vienai iš panašią veiklą vykdančių institucijų.

Būtų galima minėti ir kitas reikalingas priemones, bet puikiai suprantu, kad visko per vienus metus įvykdyti neįmanoma. Tačiau imtis pirminių veiksmų tikrai buvo įmanoma. Deja, dar kartą tenka pripažinti, kad plane numatyta daug analitinio darbo, bet per mažai įsipareigojimų ir pažadų vykdymo. Dabartinės valdžios plačiai pristatinėtoje savivaldos stiprinimo politikoje, be analitinių veiksmų – nieko apčiuopiamo šioje srityje daugiau nenumatyta.

 

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis 

 

Seimo narys E. Sabutis: „Receptas Vyriausybei“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 18 Mar 2021 08:53:04 +0200
<![CDATA[Seimo narys Eugenijus Sabutis: „Valstybės vizija – pėsčiomis, elektromobiliu ir ekologišku autobusu per duobėtas gatves ir žvyrkelius?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-eugenijus-sabutis-valstybes-vizija---pesciomis-elektromobiliu-ir-ekologisku-autobusu-per-duobetas-gatves-ir-zvyrkelius https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-eugenijus-sabutis-valstybes-vizija---pesciomis-elektromobiliu-ir-ekologisku-autobusu-per-duobetas-gatves-ir-zvyrkelius Viešojoje erdvėje nuolat atsiranda pasvarstymų, nuomonių ir komentarų dėl lietuvių nenoro išsižadėti savo nuosavų transporto priemonių, nors jų sukeliama tarša neabejotinai kenkia žmonių sveikatai. Lietuvos gyventojai automobilių (ypač senų, taršių ir galingų) vis dar neatsisako, nors dėl jų miršta daugiausia žmonių tarp išsivysčiusių valstybių. Publikacijų ar komentarų autoriai nuolat ieško priežasčių ir išskiria problemas, tradiciškai paliesdami susisiekimo, viešojo transporto, miestų urbanizacijos ir su tuo susijusios visuomenės sveikatos problemos.

Šiomis temomis kalbama kelis pastaruosius dešimtmečius, tačiau esminio proveržio pasiekti valstybėje kol kas nepavyksta. Įvairios suinteresuotos grupės, politikai ir visuomenės atstovai daug diskutuoja, tačiau bendro sprendimo nerandama, nors, rodos, iškelti ambicingi tikslai ir jų siekiama. Savivaldybėse patvirtinti darnaus judumo planai, nuolat aptariama viešojo transporto pertvarka, susisiekimo sektoriaus tobulinimas, visuomenės sveikatos gerinimas. Valstybė, ypač miestai ir miesteliai, kiek jų finansiniai ištekliai leidžia, stengiasi nuolat plėsti dviračių ir pėsčiųjų takų tinklus, didinti gyventojų suinteresuotumą naudotis viešuoju transportu, tam naudojant ne tik skatinimo sistemą, bet ir „pozityvios diskriminacijos“ priemones, kai, pavyzdžiui, nuolat didinamos automobilių parkavimo kainos didmiesčių centruose, taip siekiant išvengti jų sankaupų ir padidėjusios taršos bei skatinant naudotis visuomeniniu transportu, o surenkamas lėšas toliau naudojant alternatyvaus susisiekimo plėtojimui.

Žiniasklaidoje pasirodančiuose straipsniuose ir svarstymuose į šią problemą dažniausiai pažvelgiama tik keliais aspektais, kurie iki galo neaptariami, todėl norisi pateikti ir savo, buvusio vienos iš didesnių savivaldybių vadovo, poziciją. Ypač norisi, kad ši problema nebūtų matoma taip vienpusiškai, tarsi gyventojams trūksta tik sąmoningumo, kurį išugdžius keliais pamoralizavimais – problema bus išspręsta.

Nuosavas automobilis iki šiol ne vienam Lietuvos gyventojui vis dar išlieka ne tik susisiekimo priemone, bet ir prestižo bei statuso objektu. Didesnės galio variklis su „daug arklių“, visi varantys ratai, padidintas pravažumas – geresnio ir „aukštesnio“ statuso simbolis. Pripažinkime, kad tik retas susimąstome apie tokio automobilio išmetamus CO2 ir kietųjų dalelių kiekius. O dar papildomai reikia įvertinti, kad dažnas toks automobilis jau sulaukęs garbaus amžiaus, kurio techninei priežiūrai skiriamas tik minimalus dėmesys, kas lemia didesnes nei gamintojo deklaruojamas žalingų gamtai išmetamų medžiagų kiekius. Taip pat retas mažo miestelio gyventojas iš viso susimąsto apie šį klausimą, o didesnio ir galingesnio automobilio įsigijimą pagrindžia poreikiu važiuoti į „kaimą“, į „Palangą“, kur, jo manymu, mažas, nedidelio darbinio tūrio variklio automobilis yra prastas pasirinkimas, nežiūrint į tai, kad mažiau teršiama gamta ir galima sutaupyti išlaidas kurui. Galime kiek norime moralizuoti tokį asmens pasirinkimą, tačiau nuvykę į bet kurią vadinamąją „rajono“ savivaldybę susidursime su jos realybe – didžioji dalis valstybinės reikšmės kelių iki šiol yra žvyro pagrindo – ir pripažinkime – nedideliems automobiliams tiesiog nėra tinkami naudoti ne tik vasarą – ką jau kalbėti apie žiemos laikotarpį. Todėl truputį veidmainiška, sėdint dideliame mieste ir naudojantis jo asfaltuotų, patogių ir valomų gatvių privalumais, moralizuoti miestelių ir kaimų gyventojus, kad naudojasi senais, taršiais automobiliais arba nesinaudoja viešuoju transportu. Kol susisiekimas tarp miestelių, kaimų išliks tik žvyrkeliais – neverta laukti jokio proveržio. Ta pati problema susijusi ir su miestų plėtra. Po nepriklausomybės atgavimo, gerėjant žmonių ekonominei padėčiai, vis daugiau gyventojų persikėlė gyventi į naujai statomas gyvenvietes priemiesčiuose, sodų bendrijas, aplinkinius kaimus. Tačiau, kad ir kaip norėtumėm, investicijos į tokių rajonų infrastruktūrą nevyko ir nevyksta tokiu pat spartumu kaip gyventojų apsigyvenimo priemiesčiuose tempai. Savivaldybės turėjo ir tebeturi daugybę problemų gerindamos pačių savivaldybių miestų-centrų infrastruktūrą (daugelyje jų net miesto gatvės dar neasfaltuotos), todėl tokiems gyventojams nuosavas automobilis ar net keli yra ne prabanga ar kaprizas, o tiesiog kasdieninio gyvenimo būtinybė. Savivaldybių vadovai nuolat galvoja, kaip suderinti visų gyventojų interesus – ir šiuo atveju dažnai nusprendžiama tankiau gyvenamų rajonų naudai, nes ir juose esama (dažnu atveju paveldėta pasenusi ir prasta sovietinių laikų) infrastruktūra reikalauja milžiniškų investicijų. Dažnu atveju tankiau apgyvendintų ir naujai urbanizuojamų teritorijų gyventojai tampa dirbtinio supriešinimo ir politinių batalijų taikiniais, kai vietos politikai „medžiodami“ rinkėjų balsus nepagrįstai žada jiems užtikrinti lygiavertę miestui infrastruktūrą (vandens, nuotekų, šilumos tiekimą, asfaltuotus kelius, jų apšvietimą, pėsčiųjų takus), nors puikiai suvokia, kad tai taptų nepakeliama našta ir taip nedideliems savivaldybių biudžetams.

Kitas aspektas, į kurį dažniausiai žvelgiama gana vienpusiškai – tai kaštų ir naudos analizė. Dažnai tenka skaityti įvairius straipsnius, kuriuose ekonomistai, vyriausybės atstovai naudoja šį argumentą, ypač pabrėždami ir akcentuodami valstybės išlaidas. Tačiau kiekvienas žmogus savo šeimos ūkyje šią analizę taip pat daro kiekvieną dieną, kiekvienu savo gyvenimo momentu. Ir dažnam „nauda“ turėti nuosavą automobilį nusveria „kaštus“. Visi žinome, kad paskaičiavus nuosavo automobilio kainą, draudimo, kuro, remonto išlaidas – jis niekada neatsipirks ir neatneš kažkokios apčiuopiamos naudos – tačiau reali nauda yra patogumas ir nepriklausomumas. Mažoje savivaldybėje kol kas tiesiog yra patogiau naudotis ne viešuoju transportu, o nuosavu automobiliu. Šiuo atveju patogumo argumentas yra daug svaresnis už asmeninę ar visuomeninę naudą. Ypač kai viešojo transporto maršrutai yra reti, stotelės per daug nutolusios. Nereikia pamiršti, kad mažųjų savivaldybių gyventojų ekonominė padėtis iki šiol neprilygsta didmiesčių, todėl jų galimybės pirkti naujus, mažiau taršos skleidžiančius ar netgi elektra varomus automobilius „iš salono“ yra prastesnės ir jie renkasi įsigyti senus, taršius automobilius, nes jie tiesiog daug pigesni. Papildomai gyventojai vertina ir tą aplinkybę, kad mažuosiuose miestuose beveik nėra išplėtotos infrastruktūros krauti elektra varomų automobilių. Todėl tik telieka įsivaizduoti tokių žmonių mintis apie valstybę, kuri dar papildomai juos nubaudė transporto mokesčiu perkant naudotą taršų automobilį, nors iš esmės jie neturi kito pasirinkimo, nes elektra varomas automobilis jiems tiesiog yra neįperkamas. Taip pat tik galime įsivaizduoti, ką tokie žmonės jaučia žiūrėdami į kitus gyventojus, važiuojančius prabangiais elektromobiliais, už kuriuos jie ne tik kad nemoka įsigijimo mokesčio, bet dar ir gauna papildomą valstybės kompensaciją, t. y. turtingas žmogus ne tik moka pigiau, bet dar ir paremiamas visų mokesčių mokėtojų pinigais. Pavyzdžiui, pirkdamas naują „Tesla“ modelį, jo pirkėjas pretenduoja gauti 2 tūkst. eurų kompensaciją iš valstybės biudžeto.

Ta pati medalio pusė yra ir viešasis transportas – ypač mažųjų savivaldybių. Pagrindinis tokio transporto vartotojas – moksleiviai ir senjorai, t. y. asmenys, kuriems mokamos įvairios kompensacijos. Šiuo atveju savivalda turi ieškoti būdų, kaip užtikrinti kompensacijos padengimą, o ne galvoti apie mažiau taršių viešojo transporto susisiekimo priemonių įsigijimą. Kadangi nesame itin turtinga valstybė – iki šiol negalime nei centralizuotai, nei pačių savivaldybių pagalba užtikrinti naujausių ir nebūtinai netgi elektrinių transporto priemonių. Todėl tarp kaimų važinėja seni, taršūs autobusai, jų maršrutai yra nuolat optimizuojami, t. y. retinami, ir visa tai dėl noro sutaupyti savivaldybės biudžetą. Dešimtmečiais neasfaltuojami žvyrkeliai tarp kaimų ir miestelių taip pat neprisideda prie noro įsigyti prabangius elektrinius autobusus. Užtenka pagalvoti apie visuomenės reakciją, kuri matys duobėtais ir neasfaltuotais keliais riedančius elektrinius autobusus, kurie – o stebuklas – kels lygiai tokius pačius dulkių ir kietųjų dalelių debesis, kaip ir bet kuri kita transporto priemonė. Ir visuomenės verdiktas bus vienareikšmiškas – pradžioje reikia asfalto, o tik paskui prabangių autobusų.

Jau anksčiau minėjau, kad žiniasklaidoje pasirodančiuose straipsniuose labai tiksliai akcentuojama dažnos savivaldybės problema – viešojo transporto keleivis tai visų pirma yra pėstysis. Ir jeigu jis tam, kad nueitų iki stotelės, turės eiti per balas, sulūžusius šaligatvius arba dar dvi minutes laukti prie šviesoforo, kol jį aptaškys pravažiuojantys automobiliai, tai nesuteiks daug optimizmo galvoti apie mažesnę taršą ar CO2 išmetimą į aplinką ir toks asmuo galvos apie nuosavo automobilio įsigijimą, o pastarojo ekologiškumas tikrai nebus pagrindinis argumentas.

Visa tai puikiai supranta kiekvienos savivaldybės vadovas, todėl visada gana skaudu girdėti pastovią kritiką apie miestų „trinkelizaciją“, ją suprantant labai siaurai – tik kaip miestų aikščių rekonstrukcijas. Didžioji vadinamosios „trinkelizacijos“ investicijų dalis kaip tik yra investuojama į tai, kad miestuose pėstysis galėtų visų pirma visur patogiai, saugiai ir greitai patekti ten, kur jis ir planavo patekti – į darbą, į parduotuvę, į sveikatos centrą, ligoninę, mokyklą ar kultūros centrą, arba tiesiog išeitų pasivaikščioti. Kaip gerą pavyzdį galiu paminėti Jonavos miestą, kuriame jau beveik dešimt metų nuolat statomi nauji, plečiami esantys arba renovuojami egzistuojantys pėsčiųjų ir dviračių takai. Šiais metais bus atidarytas visiškai naujas pėsčiųjų tiltas, kuris ne tik apjungs du pagrindine gatve atskirtus rajonus, tačiau ir leis nekertant nė vienos gatvės saugiau pėsčiomis pereiti per visą miestą, tokiu būdu – dviračiu ar pėsčiomis nukeliauti apie keturis kilometrus. Tačiau tuo pat metu savivaldybė dideles lėšas kiekvienais metais investuoja į automobilių stovėjimo aikštelių didinimą prie daugiabučių namų, kurių Jonavoje – beveik 300. Tuo pat metu investuojama į miesto gatvių renovaciją, jų plėtrą. Atrodytų, kad šiuo atveju neinama „žaliojo kurso“ keliu, tačiau sparčiai judama siekiant kuo didesnio darniojo judumo.

Būnant Jonavos meru labai dažnai tekdavo diskutuoti apie darnųjį judumą. Ir dažniausiai tekdavo aiškinti rajono gyventojams, kaip mes iš tiesų suprantame tai. Mano manymu, paprasčiausias darniojo judumo paaiškinimas yra toks – mieste nė vienas, nė vieną judėjimo priemonę (pėsčiomis, dviračiu, paspirtuku, automobiliu, autobusu) pasirinkęs judėjimo dalyvis neturi tapti labiau pranašesnis prieš kitą judėjimo dalyvį, t. y. kiekvienam turi būti maksimaliai patogu, tačiau ne tiek, kad tai diskriminuotų kitą judėjimo dalyvį, nes priešingu atveju pradės dominuoti patogiausią būdą turintys judėjimo dalyviai, o tai suteiktų jiems dirbtinį pranašumą. Taip, šiuo metu patogiausia yra judėti automobiliu. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia gerinti galimybių judėti patogiai ir kitaip. Drįsčiau teigti, kad aiškiausiai tai mato savivaldybių vadovai ir deda visas jiems įmanomas, nors ir labai finansiškai ribotas pastangas tai įgyvendinti. Pėsčiųjų ir dviračių takai – tai stipriai pavėluota kompensacija už prastą sovietmečio palikimą, kai dažnu atveju pėsčiųjų taku tebuvo ištryptos žolės plotas tarp daugiabučių kvartalų ar bet kaip sumesti nuo statybų atlikę betono blokai. Šią mintį savaip atkartoja ir naujasis aplinkos ministras Simonas Gentvilas: „Ir kai valstybė neinvestuoja į dviračių takus, pėsčiųjų susisiekimą, kokybiškus autobusus ir jų prieinamumą ir nutolusiems priemiesčiams, tai natūralu, kad automobilizmas tada suklesti.“ Šiuo atveju man labai svarbu, kad paminima valstybė, nes visi puikiai suprantame, jog mažosios savivaldybės yra mažos ne tik jose gyvenančių žmonių skaičiumi, bet ir savo biudžetų galimybėmis. Visi puikiai suprantame, kad šis klausimas neturi būti padalintas visoms 60 savivaldybių, o turi būti sprendžiamas kompleksiškai ir būtent su valstybės pagalba. Čia gerą, bet neišplėtotą mintį pateikia susisiekimo ministras Marius Skuodis: „Mes dabar kelią suvokiam – va, asfaltas nutiestas. Bet kas turi būti šalia to kelio? Ar turi būti dviračių takas? Kokio pločio turi būti kelias? Ką turim daryti su pėsčiųjų takais?“ Ne pirmus metus savivaldybių vadovai sako, kad nepakanka tik renovuoti valstybinės reikšmės kelių, kad vykdant jų rekonstrukciją būtina atsižvelgti ir į poreikį šalia jų įrengti pėsčiųjų ir dviračių takus, nes tik tokiu būdu galime papildomai užtikrinti darnų ir realų judumą tarp miestų ir priemiesčių, taip skatinant dažnu atveju atsisakyti automobilių bent jau daliai kelionių, o tai prisidėtų prie visuomenės sveikatos gerinimo bei taršos mažinimo. Tokiu būdu, kol valstybė vaizdžiai tariant neatsisės prie bendro stalo su savivaldos atstovais ir kartu nepradės spręsti šio klausimo kompleksiškai, tol matysime tik pavienes pastangas.

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

Asmeninio archyvo nuotrauka 

Seimo narys Eugenijus Sabutis: „Valstybės vizija – pėsčiomis, elektromobiliu ir ekologišku autobusu per duobėtas gatves ir žvyrkelius?“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 20 Jan 2021 12:02:44 +0200