Jonavos žinių naujienos https://www.jonavoszinios.lt/naujienos Jonavos rajono naujienos lt <![CDATA[Seimo narė D. Asanavičiūtė: „Registruotos Pilietybės įstatymo pataisos“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-nare-d-asanaviciute-registruotos-pilietybes-istatymo-pataisos https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-nare-d-asanaviciute-registruotos-pilietybes-istatymo-pataisos Antrą kartą įvykęs pilietybės referendumas parodė, kad Lietuvos visuomenė pritaria Lietuvos pilietybės išsaugojimui. Tam  pritarė daugiau nei milijonas Lietuvos Respublikos piliečių. Deja, dėl aukštos Konstitucijos 12 straipsnio keitimo kartelės, šiuo referendumu Konstitucijos nepakeitėme.

Jau du pilietybės referendumai parodė teigiamą visuomenės požiūrį į pilietybės išsaugojimą. Ypač šiandien, esant mažėjančiam Lietuvos Respublikos piliečių skaičiui, esant sudėtingai geopolitinei situacijai, yra būtinas mūsų diasporos svarbos pripažinimas per nacionalinio saugumo aspektą.

Pasak pataisų iniciatorės D. Asanavičiūtės, esame diasporinė tauta, todėl turime pripažinti, kad užsienyje gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai – lygiai tokie patys piliečiai su visomis pareigomis ir privilegijomis. Esant sudėtingai geopolitinei situacijai, mums ypač reikalinga pilietiška, aktyvi diaspora.

Įvykus dviem nesėkmingiems pilietybės referendumams, faktiškai atsiduriame teisinio neįmanomumo situacijoje. Negalime pakeisti Konstitucijos ir, įvertinus saugumo dedamąją, išsaugoti po 1990 m. kovo 11 d. išvykusių iš Lietuvos Respublikos savo piliečių ir įgijusių Europos Sąjungos (ES), Europos ekonominės erdvės, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos ar Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos valstybės narės pilietybę.

„Todėl registravau ir siūlau Seimui Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pataisas.  Įstatymo projektu siūloma, kad Lietuvos Respublikos pilietybę galėtų išlaikyti po 1990 m. kovo 11 d. išvykę, gimimu įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę, o Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos partnerės Europos Sąjungos valstybės pilietybę įgiję ne gimimu. Taip būtų susiaurintas referendume siūlytas valstybių sąrašas, kurių pilietybes įgiję Lietuvos Respublikos piliečiai galėtų išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę“, – pabrėžė D. Asanavičiūtė.

2017 m. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino,  kad leidus išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę įgijus ES ar NATO priklausančių valstybių pilietybes, išimtis būtų per plati, nes prieštarautų Konstitucijos 12 straipsnio  nuostatai. Manoma, kad susiaurinus valstybių sąrašą, tai būtų galima laikyti atskira, reta išimtimi pagal Konstitucinę doktriną.  

Teikiamu įstatymo projektu taip pat siūlau asmenims, įgijusiems kitos valstybės pilietybę, nustatyti terminą, kada privalo pranešti Lietuvos Respublikos institucijoms apie kitos valstybės pilietybės įgijimą, kai baigs galioti asmens Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas (jeigu toms valstybėms nėra taikoma išimtis šio įstatymo 7 straipsnyje). Šiuo metu galiojantis įstatymas nustato, kad asmuo pranešti įgaliotoms institucijoms turi du mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo. Manoma, kad tokia nuostata yra neveiksminga, o keičiantis asmens pilietybę patvirtinančius dokumentus, asmuo galėtų informuoti atitinkamas institucijas apie įgytą kitos valstybės pilietybę. 

Šių Pilietybės įstatymo pataisų tikslas – padėti daliai mūsų Lietuvos Respublikos piliečių išlaikyti teisinį ryšį su valstybe ir išsaugoti Lietuvos Respublikos piliečius, įgijusius Lietuvos saugumo garantą užtikrinančio aljanso narių valstybių pilietybes.

Seimo narė Dalia Asanavičiūtė

lrs.lt inf. 

Seimo narė D. Asanavičiūtė: „Registruotos Pilietybės įstatymo pataisos“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 13 May 2024 11:39:41 +0300
<![CDATA[Referendumas dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/referendumas-del-lietuvos-pilietybes-issaugojimo https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/referendumas-del-lietuvos-pilietybes-issaugojimo Jau visai netrukus, gegužės 12 d., kartu su Respublikos Prezidento rinkimų pirmuoju turu vyks referendumas dėl gimimu įgytos Lietuvos pilietybės išsaugojimo įgyjant kitos, Lietuvai draugiškos šalies pilietybę. Tą dieną referendume balsuosime, ar pritariame Konstitucijos 12 straipsnio formuluotei.

Tiksli referendumu spręsti teikiamo Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo formuluotė skamba taip: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką.“

Kodėl turime balsuoti?

Suprantama, kad valstybė be piliečių neegzistuoja. Taip jau susiklostė istoriškai, kad Lietuvos tauta - diasporinė ir vis pasikartojančios emigracijos bangos lydėjo Lietuvos valstybės istoriją. Ko pasekoje mes turime gausią ir stiprią lietuvių bendruomenę ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Išeiviai ir sovietmečiu skleidė žinią apie Lietuvos laisvę už Atlanto ir Europoje bei stipriai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo pasaulyje. Dabar tai yra žmonės, kurie buriasi į bendruomenes, šeštadieniais veda savo vaikus į lituanistines mokyklas, švenčia lietuviškas šventes, dalyvauja dainų šventėse, šokių festivaliuose ir kt. Kitaip tariant, visur esame ta pati lietuvių tauta, su tomis pačiomis vertybėmis, identitetu ir pareigomis, bet dėl susiklosčiusių aplinkybių kartais gyvenimą kuriame svetur.  

Mūsų bendruomenės užsienyje atstovauja Lietuvos interesus ir tampa neoficialiais mūsų valstybės ambasadoriais.  

Pilietinės pareigos vykdymas

Kadangi referendumas yra tiesioginė mūsų tautos demokratijos išraiška, raginu ateiti balsuoti Pilietybės referendume ir parodyti tautos vienybę. Referendumo klausimo sprendimas liečia mus visus, kadangi rezultatas nulems mūsų ir Lietuvos ateitį.  

Susitelkime, balsuokime, atlikdami pilietinę pareigą išreikškime savo valią!

Arvydas Urbonavičius

JAV Lietuvių bendruomenės Krašto valdybos pirmininkas

 

Referendumas dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 09 May 2024 18:19:00 +0300
<![CDATA[LVI tyrimas: kandidatų į LR Prezidentus nuostatos]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lvi-tyrimas-kandidatu-i-lr-prezidentus-nuostatos https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lvi-tyrimas-kandidatu-i-lr-prezidentus-nuostatos Kandidatų į prezidentus pažiūros šeimos, lyties, abortų ir kitais klausimais

 
Tyrimas buvo vykdomas nuo vasario mėn., dviem skirtingais būdais. Pirmiausiai rinkimuose nusprendę dalyvauti kandidatai buvo prašomi išsamiai atsakyti į visą eilę konkrečių klausimų, su kuriais galima susipažinti čia. Tuo pačiu metu buvo pasitelkiami ir atviri, visuomenei prieinami šaltiniai, kaip kandidatų rinkimų programos, pasisakymai žiniasklaidoje, kituose tyrimuose ar politinių sprendimų priėmime išryškėjusios pozicijos ir analizuojami jų žodžiai, darbai bei nuostatos.

LVI pradeda visuomenę pažindinti su šiuo tyrimu surinkta medžiaga ir tikisi, kad ji padės Lietuvos rinkėjams geriau suprasti, už ką jie ketina atiduoti savo balsą.

Gitanas Nausėda (išsikėlė pats)

G. Nausėda nuosekliai palaiko prigimtinės šeimos sampratą, o vienos lyties asmenų santykius siūlo reguliuoti tokiu būdu, kad jie nebūtų prilyginami Konstitucijoje įtvirtintai vyro ir moters šeimos sampratai. Dabartinis Prezidentas šeimos stiprinimo politiką vykdė ir pasinaudodamas savo teisėkūros iniciatyvos teise – pateikė Seimui svarstyti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimus, kuriais siekiama daugiau remti dirbančias ir vaikus auginančias šeimas, sumažinti šeimų pajamų apmokestinimą ir padidinti vaikus auginančiųjų pajamas, įvedant papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį už vaiką.

G. Nausėda šių metų pradžioje pateikė neišsamią, bet ganėtinai aiškią nuomonę ir Stambulo konvencijos klausimu. Konstituciniam Teismui nutarus, kad ji neprieštarauja Konstitucijai, Seimui, atrodytų, buvo galutinai uždegta žalia šviesa jos ratifikavimui. Vis dėlto, Prezidentas pareiškė, jog šiuo metu to daryti nereikėtų, kadangi „iš to kyla daug pasekmių“ ir „tai iš esmės pradėtų keisti mūsų edukacijos, švietimo sistemą, ir moterų diskriminacija ten nebūtų pagrindinė tema“.

Prezidentas kritiškai atsiliepė apie 2023 m. rugsėjį Lietuvos mokyklose pradėtą dėstyti gyvenimo įgūdžių programą, sulaukusią kritikos iš dalies politikų ir tėvų organizacijų. G. Nausėda nurodė manantis, kad savo esminiu tikslu programa yra „teisingas darbas“, tačiau pridūrė, kad turėtų pastabų programos daliai apie lytiškumo ugdymą, joje pasigedo „tokios labai paprastos ir visiems suprantamos sąvokos kaip „šeima“. Tačiau, nors G. Nausėda pritaria, jog lytiškumo klausimai yra tėvų auklėjimo prerogatyva, iš viešų pasisakymų už didesnį valstybės vaidmenį sunku pasakyti, kur jis brėžia raudoną liniją valstybės įsikišimui – ties „diržo“ panaudojimu, ar mato jos auklėjamąjį vaidmenį ir kitose tėvų ir vaikų santykių srityse.

Abortų klausimu dabartinis Respublikos Prezidentas laikosi kur kas liberalesnių pažiūrų. 2019 m. „ManoBalsas.lt“ apklausoje jis nurodė, jog „greičiau sutinka“ su teiginiu, kad „Moterys turi turėti teisę laisvai apsispręsti aborto klausimu“. G. Nausėda nepareiškė prieštaravimo šio Seimo priimtoms ir nemažai diskusijų sukėlusioms Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisoms, liberalizuojančioms embrionų laikymo sąlygas (nebereikalaujant amžino saugojimo) ir vaisingumo išsaugojimo paslaugų prieinamumą (nebetaikant amžiaus ribojimo). Paklaustas, ar neketina vetuoti įstatymo, Prezidentas atsakė, kad įvertino „visas ir moralines, ir kitas aplinkybes“ ir ketina jį pasirašyti.

Tiesa, tam tikros G. Nausėdos deklaruotos pozicijos yra netgi labai socialdemokratiškos. 2019 m. „ManoBalsas.lt“ apklausoje G. Nausėda išsakė pritarimą teiginiui, kad „Siekiant lyčių lygybės, valstybinių įmonių valdyme turi būti įvestos kvotos moterims“. Tai ko gero labiausiai į kairę nutolusi G. Nausėdos pozicija, kurią pavyko aptikti tarp viešų jo pasisakymų.

Apibendrinant dabartinio Respublikos Prezidento vertybinį profilį, pozicijas negimusios gyvybės apsaugos ir lyčių kvotų klausimais, ko gero, galima įvardinti kaip du ryškiausius nenuoseklumas konservatyvioje jo pasaulėžiūroje. Reiktų pritarti ir 2019 m. LVI atlikto kandidatų į prezidentus tyrimo išvadai – G. Nausėda, kaip Prezidentas, tikrai nėra konservatyvios politikos vėliavnešys, bet iš jo palaikymo vargu ar sulauks ir liberalai, ypač šeimos politikos srityje.

Eduardas Vaitkus (išsikėlė pats)

Eduardas Vaitkus išgarsėjo 2021 m. kritikuodamas pandemijos valdymo ir ypač vakcinacijos politiką. Iki tol jis buvo žinomas labiau kaip medicinos srities mokslininkas. Tiesa, laimę politikoje E. Vaitkus bando ne pirmą kartą ­– 2008 m. iškeltas Darbo partijos, o 2020 m. – „Drąsos kelio“ dalyvavo Seimo rinkimuose. Į LVI užduotus klausimus jis pateikė gana savotišką atsakymą. Iš šešiolikos klausimų, E. Vaitkus nusprendė atsakyti tik į vieną. 

Paklaustas,  ar  lytis  yra  prigimtinė,  ar  socialinis  konstruktas, bei kiek jo manymu yra lyčių, E. Vaitkus nurodė tikintis dviejų biologinių lyčių samprata ir pridūrė: „Ir yra daugybė seksualinio pasitenkinimo būdų, kurių nereiktų tapatinti su lytimi. Dar supratau, kad jūs diskriminuojate vieno vyro ir 3 moterų sąjungą, arba 2 vyrų ir 5 moterų sąjungą.“

Vertinti, ar tai nuoširdi E. Vaitkaus pozicija, ar ironiška reakcija į LVI užduotus klausimus, paliekame rinkėjams. Vis dėlto „kuklus“ šio kandidato atsakymas pakankamai gerai atskleidė, kokią reikšmę jis teikia kitiems vertybiniams klausimams. Jog šeimos sampratos, sąžinės ir religijos laisvės, negimusios gyvybės apsaugos ir kiti visuomenei aktualūs klausimai E. Vaitkui nėra svarbūs, patvirtina ir jo rinkimų programos bei leidinių analizė. Čia dominuoja geopolitinė ir ekonominė tematika, nusivylimas demokratijos ir suvereniteto deficitu. LVI atliekamo tyrimo kontekste aktuali, ko gero, tik viena iš 24 E. Vaitkaus programinių nuostatų: „Uždrausti LGBT propagandą mokymo ir ugdymo įstaigose.“ Akivaizdu, kad kandidatas nepritaria vienalytėms sąjungoms ir atitinkamam švietimo sistemos „modernizavimui“. Kita vertus, prasmėms talpus E. Vaitkaus atsakymas į LVI apklausą neleidžia padaryti aiškios išvados, ar jis palaiko tik poligaminius, ar ir monogaminius santykius tarp skirtingų lyčių.

Tiesa, LRT E. Vaitkus pateikė ir nuomonę abortų klausimu: „Abortas yra drastiškas įvykis, bet moteris turi turėti teisę į savo kūną. Tačiau visa visuomenė, visa valstybė turi skatinti gimdyti vaikus ir abortas tada būtų reta išimtis.“ Taigi, kategoriškos pozicijos šiuo klausimu E. Vaitkus neturi. Pasakyti kažką daugiau apie šio mįslingo kandidato vertybines nuostatas būtu sudėtinga.

Ignas Vėgėlė (išsikėlė pats)

Iki 2021 m. I. Vėgėlė buvo labiau žinomas tik teisininkų bendruomenėje – kaip mokslininkas ir Advokatų tarybos pirmininkas. Plačiojoje visuomenėje I. Vėgėlė išgarsėjo 2021 m. pasisakydamas prieš COVID-19 pandemijos metu vyriausybės taikomus ribojimus ir skiepijimo politiką.

Pasidomėjus kandidato palaikoma šeimos samprata ir vykdytina šeimos politika, I. Vėgėlė nurodė, jog palaiko konstitucinę  šeimos  sampratą – vyro  ir  moters kuriamą šeimą, o valstybė turėtų „sudaryti kuo palankesnes sąlygas gimti ir augti vaikams – visokeriopai skatinti, remti, stiprinti ir puoselėti santuokines vyro ir moters šeimas“.

Pasiteiravus, kokią lyties teoriją – prigimtinę ar socialinę – palaiko, I. Vėgėlė trumpai ir aiškiai atsakė nepalaikąs lyties „pagal susitarimą“ sampratos ir manąs, jog žmonės gali būti tik dviejų lyčių – vyrai ir moterys. Kandidatas laikėsi konservatyvių nuostatų ir daugeliu kitų klausimų: nurodė, jog lytiškumo ugdymas yra ne mokymo įstaigų, o tėvų prerogatyva; išreiškė prieštaravimą kai kuriose Vakarų šalyse legalios surogatinės motinystės įteisinimui; prieštaravo dirbtinio apvaisinimo praktikos liberalizavimui; nurodė įžvelgiantis Lietuvoje bandymus nutildyti krikščioniškos pasaulėžiūros asmenis, dalyvaujančius politikoje, ir apibūdino tai kaip cancel kultūrą, „kuri rodo liberalių/kairuoliškų jėgų polinkį į prievartinį savo požiūrio primetimą visai visuomenei, išstumiant iš viešojo diskurso kitas, nepatogias nuomones“.

I. Vėgėlė taip pat teigė tikintis būtinybe saugoti negimusią gyvybę nuo embriono užsimezgimo momento, tačiau susilaikė nuo platesnių komentarų abortų legalumo ir moralumo aspektais. Vienareikšmiško atsakymo kandidatas nepateikė ir paklaustas apie kai kuriose Vakarų šalyse teisėtos ir populiarėjančios eutanazijos problemą: nors nurodė, kad niekas neturi teisės tyčia dirbtinai sukelti kito asmens mirties, taip pat išreiškė nepritarimą beviltiškai sergančio ir kenčiančio žmogaus „užsispyrėliškam gydymui“.

Apibendrinant I. Vėgėlės pasaulėžiūrinį portretą, galima teigti, jog bent jau pagal deklaruojamus įsitikinimus tai yra konservatyviąją Lietuvos dalį atstovaujantis politikas. Šio kandidato skelbiamos vertybės aiškios, o apie realius darbus Lietuvai kol kas galime tik spėlioti, kadangi jis yra visiškai naujas politikas.

  
Remigijus Žemaitaitis (išsikėlė pats)

Į LVI klausimus kandidatas neatsakė. Tačiau R. Žemaitaitis Seimo narys nebe pirmą kadenciją, o LVI jau daug metų vykdo parlamentarų balsavimo monitoringą.

R. Žemaitaičio nuostatos šeimos sampratos klausimu kito. 2012–2016 m. kadencijos Seime R. Žemaitaičio balsai buvo ypatingai palankūs prigimtinės šeimos sampratos išsaugojimui, o Asociacija Lietuvos gėjų lygą jį netgi įtraukė į „priešiškiausiai balsavusių Seimo narių dešimtuką“. Tarp paminėtinų balsavimų: R. Žemaitaitis pritarė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisoms, numatančioms draudimą tos pačios lyties asmenų poroms įsivaikinti Lietuvos Respublikos piliečius; palaikė Konstitucijos 38 straipsnio pataisas, kuriomis siekta susiaurinti šeimos sąvoką taip, jog ji taptų nepalankesne vienalyčių porų pripažinimui šeima; balsavo už Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas, kuriomis siekta nustatyti atsakomybę už viešą šeimos, kaip ją apibrėžia Konstitucija, niekinimą.

2016–2020 m. kadencijoje R. Žemaitaitis išlaikė konservatyvią poziciją šeimos klausimu, tačiau pasižymėjo pasyvumu balsuojant dėl šeimos sampratos ir jos stiprinimo klausimų: nedalyvavo balsavime dėl partnerystei (prilyginant ją vyro ir moters kuriamai šeimai) alternatyvaus įstatymo projekto, numatančio galimybė vienalytėms poroms registruoti bendrą gyvenimą nesusituokus; nebalsavo nei dėl Šeimos stiprinimo įstatymo priėmimo, nei dėl Nacionalinės šeimos tarybos įsteigimo.

2020 m., tapęs „Laisvės ir teisingumo“ pirmininku, R. Žemaitaitis savo vertinimą visiškai pakeičia ir nurodo palaikantis civilinės partnerystės, įskaitant ir vienalytėms poroms, įteisinimą. 2022 m. gegužės 26 d., balsuojant dėl Civilinės sąjungos įstatymo pateikimo, R. Žemaitaitis susilaiko, o balsuojant dėl Civilinio kodekso papildymo „artimo ryšio“ institutu (konservatyvusis projektas, kuris nenumato šeiminių santykių apibrėžimo vienalytėms poroms), balsuoja „už“. 2024 m. balandžio 15 d. LRT paskelbia tokią R. Žemaitaičio (jau „Nemuno aušros“ pirmininko) poziciją: „Tai gali būti ir tos pačios lyties asmenų santykiai. (...) Jie yra šeima, nes jie kuria šeimą. Partnerystės įstatymas turi būti. Per daug Lietuva akcentuoja tos pačios lyties asmenų santykių įteisinimą, nes tas įstatymas apims ir skirtingų lyčių santykių įteisinimą.“

2024 m. kovą portalo „77“ paklaustas, kiek yra lyčių, jis be išlygų atsako, jog dvi – vyrai ir moterys. R. Janutienės laidoje šį pavasarį jis teigia, jog balsuotų prieš Stambulo konvenciją. Nusikeliame 3 metus atgal – 2021 m. kovą R. Žemaitaitis Seime teikia pasiūlymą įtraukti į sesijos darbų programą Stambulo konvencijos ratifikavimą. Jis argumentuoja, kad politikams būtina vienaip ar kitaip apsispręsti dėl konvencijos ir baigti „kelti nepasitenkinimą visuomenėje“. Nusikeliame dar 3 metus atgal – 2018 m. R. Žemaitaitis tuo pačiu klausimu balsavime Seime nedalyvauja.

Dėl konstitucinės tėvų teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus R. Žemaitaičio pozicija nuoseklesnė. 2023 m. spalio 10 d. Seime jis balsavo už opozicijos siūlymą iš Gyvenimo įgūdžių programos išbraukti lytiškumo ugdymo dalį ir ją integruoti į tikybos arba etikos pamokas. Viešojoje erdvėje jis taip pat ne kartą pasisakė prieš lytinio švietimo, ypač apimančio LGBT klausimus, programos dėstymą mokyklose. Negimusios gyvybės apsaugos klausimu, kaip ir dauguma kandidatų, R. Žemaitaitis neturi kategoriškos pozicijos.

Pagalbinio apvaisinimo klausimu R. Žemaitaitis laikosi konservatyvios pozicijos. Galiausiai – eutanazijos klausimas. Seime eutanazijos klausimas iš esmės svarstytas seniai, 2012 m. tuometiniam Seimo nariui Andriui Burbai pateikus Eutanazijos įstatymo projektą. Tą kartą Seimui balsuojant dėl šio projekto išbraukimo iš sesijos darbų programos R. Žemaitaitis „susilaikė“.

Giedrimas Jeglinskas (iškėlė Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“)

Nors nėra daug informacijos apie šio kandidato vertybines nuostatas, žiniasklaidoje galima aptikti tam tikrų jo pasisakymų šeimos sampratos, Stambulo konvencijos, abortų, lytinio švietimo klausimais.

G. Jeglinskas teigė palaikąs partnerystės įteisinimą ir, skirtingai nei dabartinis Prezidentas, nevetuotų tokio įstatymo: „Pagaliau turime žengti į Vakarus, jau tikriausiai likome paskutiniai pagonys šioje srityje.“ Paklaustas, ar vienalytės poros gali būti laikomos šeima, jis taip pat nurodė, jog „ne valstybei sakyti, kas yra šeima, kas ne šeima“ ir „yra įvairių šeimų ir visos tos šeimos turi turėti ir teises, ir atsakomybes, kad išaugintume dorus piliečius“. Jis taip pat pritarė Seime pateiktam Civilinės sąjungos įstatymo projektui.

Jis taip pat išreiškė palaikymą ir Stambulo konvencijos ratifikavimui teigdamas, kad „jei einame vienu žingsniu su Vakarais, tai Seimas turi priimti atitinkamus sprendimus“. Tiesa, kandidatas pridūrė: „Neįtikėtina, jog mes norime, kad kažkokia konvencija nurodinėtų, ką turime daryti šioje srityje.“

LRT paklaustas apie požiūrį į abortų problemą, G. Jeglinskas nurodė palaikantis moters laisvę apsispręsti: „Tikrai manau, kad tai yra moters, pirmiausia – moters sprendimas. Jos su partneriu, su savo šeima. Turėtume įgalinti žmones ir toliau galėti spręsti patiems.“

Galiausiai, dėmesio verta G. Jeglinskas pozicija vaikų švietimo klausimu. Visų pirmą, jis nurodė, jog palaiko idėją panaikinti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatą, pagal kurią informacija apie LGBT asmenis nepilnamečiams yra ribojama. Antra, jis teigė palaikantis lytiškumo ugdymą, apimantį reprodukcinių teisių ir įvairovės temas, mokyklose. Kita vertus, jis sukritikavo Gyvenimo įgūdžių programą, nurodydamas, jog ji tapo „pajuokos objektu“. G. Jeglinsko teigimu mokykla turi būti vieta, kurioje paaugliai „neideologiškai susipažintų su svarbiais lytiškumo ugdymo klausimais“, o tam reikalingas „profesionalus požiūris ir finansavimas tokios programos, kuri iš tiesų prisidėtų prie mokinių lavinimo“.

Taigi, iš negausios informacijos viešojoje erdvėje G. Jeglinsko pažiūras galima apibendrinti kaip su nedidelėmis išlygomis liberalias.

Andrius Mazuronis (iškėlė Darbo partija)

A. Mazuronio teigimu, šeima, „kurią valstybė turi pasirinkti kaip savo politikos pagrindą“ yra „vienareikšmiškai – vyro ir moters sąjunga“, o „vienalyčių sąjungų sulyginimas su šeimos statusu <...> yra klaidinga“. Tokia samprata, jo teigimu, yra įtvirtinta ir Konstitucijoje, todėl „vienintelis kelias keisti dabartinę situaciją būtų konstitucijos keitimas“. Jis priduria, kad šeima taip pat yra ir „valstybės ekonomikos pagrindas“, todėl valstybės politika turėtų „socialiniu, kultūriniu, ekonominiu būdu skatinanti šeimas“. A. Mazuronio išsakytą nuomonę pagrindžia ir jo, kaip Seimo nario, balsavimai dėl šeimos sampratą apibrėžiančių įstatymų projektų šioje Seimo kadencijoje.

Paklaustas apie lyčių skaičių A. Mazuronis nedaugžodžiavo: „Man asmeniškai čia net keistas klausimas, aišku, dvi lytys – vyrai ir moterys. Sunkiai įsivaizduoju keliasdešimties lyčių įvairovę.“ Vis dėlto, pastebėtina, kad A. Mazuronio pozicija dėl Stambulo konvencijos, kurioje įtvirtinta „socialinės lyties“ sąvoką, keitėsi.

Pasiteiravus apie jo požiūrį dėl tėvų teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, ypač lytinio ugdymo srityje, A. Mazuronis taipogi laikėsi konservatyvios pozicijos ir nurodė, jog tiek dorovinis ugdymas, tiek lytiškumo ugdymas privalo priklausyti auklėjimo šeimoje, o ne valstybinio švietimo prerogatyvai. 

Tokią A. Mazuronio poziciją patvirtina ir jo, kaip Seimo nario, veikla: 2021 m. jis balsavo už Seimo rezoliuciją „Dėl tėvų teisių užtikrinimo švietimo sistemoje“, o 2023 m. – už siūlymą pašalinti progresyvistinį lytiškumo ugdymą iš mokyklose dėstomos Gyvenimo įgūdžių programos.

Nors LVI apklausoje nurodė, kad žmogaus gyvybė turėtų būti saugoma nuo embriono susiformavimo, viešų šaltinių analizė atskleidė, jog A. Mazuronis nėra griežtesnio abortų reguliavimo šalininkas. Šį pavasarį LRT vykdytoje kandidatų į prezidentus apklausoje jis nurodė: „Yra aplinkybių gyvenime, kai tiesiog turi būti palikta moteriai pasirinkti. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Aš priešininkas, kategoriškai esu priešininkas absoliutaus abortų uždraudimo.“ 2013 m., Seime svarstant Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą, kuriuo siekta sugriežtinti negimusios gyvybės apsaugą, A. Mazuronis šį projektą pavadino „nežmoniško elgesio su moterimis įstatymu“ ir nurodė, kad abortų skaičius turėtų būti reguliuojamas ne draudimais, o jaunimo lytiniu švietimu, informavimu apie šeimos planavimą ir didinant kontracepcijos pasiūlą.

Liberalesnės nuomonės A. Mazuronis laikosi ir pagalbinio apvaisinimo klausimu, LVI apklausoje jis nurodė manantis, jog tai yra „ne tiek etiniai, kiek medicininiai dalykai“. 2021 m. jis balsavo už Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisas, kuriomis atsisakyta neterminuoto žmogaus embrionų saugojimo, sukurtos teisinės prielaidos žmogaus embrionų naudojimui kitais nei pagalbinio apvaisinimo tikslais ir sukurtos teisinės prielaidos šia procedūra pasinaudoti vienos lyties asmenų poroms.

Paklaustas, kaip vertintų pasiūlymą įteisinti surogatinę motinystę Lietuvoje, A. Mazuronis nurodė: „Aš pagal savo vertybinę skalę sunkiai suprantu tokį dalyką, į tokį įstatymo projektą žiūrėčiau atsargiai.“ Politikas išreiškė konservatyvią nuomonę ir eutanazijos klausimu – nurodė šiai priemonei nepritariantis.

Ingrida Šimonytė (iškėlė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai)

Šeimos sampratos klausimu konservatorių iškeltos kandidatės pozicija yra labai aiškiai išreikšta ir nuosekliai liberali. Nuo 2016 m. I. Šimonytė Seime visuomet palaikydavo įstatymų projektus, kuriais numatoma galimybė vienalytėms poroms kurti šeimai prilygintinus santykius: balsavo už Civilinio kodekso pataisas, kuriomis įteisinama partnerystė (2017 m.), buvo viena iš Partnerystės įstatymo projekto iniciatorių (2021 m.), balsavo už Civilinės sąjungos įstatymo projektą (2023 m.). Tuo pat metu, I. Šimonytė Seime balsavo prieš alternatyvius „Susitarimo dėl bendro gyvenimo“ (2017 m.) ir „Artimo ryšio“ (2023 m.) įstatymų projektus, kuriais mėginta sureguliuoti vienalyčių porų santykius taip, kad jie nebūtų prilyginti šeimai.

Taip pat nuosekliai I. Šimonytė palaiko ir Stambulo konvencijos ratifikavimą – tiek vertinant pasisakymus viešojoje erdvėje, tiek ir balsavimus dėl šio klausimo Seime. Kritikų nuogąstavimus dėl joje įtvirtintos „socialinės lyties“ sąvokos ji laiko nepagrįstais.

Kita vertus, liberalias pažiūras deklaruojanti I. Šimonytė pasisako už valstybės vaidmens didinimą, kai kalba eina apie tėvų laisvo pasirinkimo teisę, kaip ugdyti savo vaikus. 2021 m. ji balsavo prieš Seimo rezoliuciją „Dėl tėvų teisių užtikrinimo švietimo sistemoje“. I. Šimonytė gynė 2023 m. rugsėjį mokyklose startavusią Gyvenimo įgūdžių programą ir visuomenėje kilusią diskusiją dėl jos pavadino „manipuliatyvia“. Seimo opozicijai pasiūlius lytiškumo ugdymo dalį iš Gyvenimo įgūdžių programos perkelti į tėvų sprendimu pasirenkamas dorinio ugdymo pamokas, ji balsavo prieš įstatymo projektą ir teigė, kad etikos ir tikybos dalykų mokytojai nėra apmokyti dėstyti lytiškumo temomis.

Kalbant apie surogatinės motinystės klausimą, reikia priminti, jog būtent I. Šimonytės vadovaujamos vyriausybės Sveikatos apsaugos ministerijoje buvo kilusi iniciatyva įteisinti neatlygintiną surogatinę motinystę. Tiesa, pati I. Šimonytė šiuo klausimu nuomonės nėra išreiškusi, 2020 m. ji nedalyvavo Seime balsuojant dėl rezoliucijos „Dėl visų formų surogacijos pasmerkimo“.

I. Šimonytė savo balsais Seime šią kadenciją palaikė pagalbinio apvaisinimo sistemos liberalizavimą: balsavo už įstatymo projektą, kuriuo atsisakyta žmogaus embrionų neterminuoto saugojimo, sukurtos teisinės prielaidos embrionus naudoti kitiems nei pagalbinio apvaisinimo tikslais ir leisti pagalbiniu apvaisinimu pasinaudoti vienos lyties asmenų poroms.

 
Dainius Žalimas (iškėlė Laisvės partija)

D. Žalimas visuomenėje geriausiai žinomas kaip buvęs Konstitucinių Teismo teisėjas ir pirmininkas. Būtent jo pirmininkaujamas Konstitucinis teismas priėmė žymųjį 2019 m. sausio 11 d. nutarimą, kuriame išaiškinta, kad konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu ir Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir kitoks nei santuokos pagrindu sudarytas šeimos modelis. Pats D. Žalimas komentuodamas šį nutarimą teigė: „Iš tiesų santuoka vienareikšmiškai pagal Konstituciją yra vyro ir moters laisvu sutarimu sukuriama sąjunga. Tuo tarpu šeima yra gerokai platesnė už santuoką ir tikrai neutrali lyties požymiu, nes šeimų gali būti visokių. Nebūtinai, kas akcentuojama šioje byloje, t.y., tos pačios lyties asmenų, sudariusių santuoką, arba registruota partnerystė užsienyje, bet mes turime begales tokių pavyzdžių, kai tos pačios lyties asmenys sudaro šeimą.“ Komentuodamas šioje Seimo kadencijoje kelią besiskinantį Civilinės sąjungos įstatymą, D. Žalimas jį apibūdino kaip nepakankamą ir, jeigu jis būtų priimtas, ginčytiną tiek Konstituciniame Teisme, tiek Europos Žmogaus Teisių Teisme.

Šių rinkimų kontekste paklaustas, ar palaiko vienalyčių porų santuokos įteisinimą ir galimybę joms įsivaikinti, D. Žalimas teigė, kad būtina eiti nuosekliai – pradžioje įteisinti vienalyčių porų partnerystę, o vėliau galima būtų kelti ir santuokos bei įvaikinimo klausimus. 2023 m. Vilniaus apylinkės teismui atmetus tos pačios lyties asmenų prašymą registruoti partnerystę, D. Žalimas pareiškė, kad tokie teisėjai neturėtų dirbti teisme.

Iš viešų D. Žalimo pasisakymų galima daryti išvadą, jog jis palaiko ir socialinės lyties sampratą. Dar būdamas KT pirmininku, remdamasi 2019 m. sausio 11 d. nutarimu, jis yra sakęs, jog Konstitucija gina translyčių teises, o diskriminacija „lytinės tapatybės pagrindu“ yra draudžiama. D. Žalimas ne kartą pasisakė už Stambulo konvencijos ratifikavimą, teigė, jog tai, kad Lietuvoje ji vis dar nėra įsigaliojusi, rodo mūsų šalies atsilikimą. Jo teigimu „priešinimasis Stambulo konvencijai su visa argumentacija apie nacionalinių ar krikščioniškų vertybių apsaugą objektyviai sutampa su rašizmo postulatais“.

Kandidatų atsakymai Nepriklausomų kandidatų vertybinės nuostatos Partijų iškeltų kandidatų vertybinės nuostatos

Laisvos visuomenės instituto komanda 

LVI tyrimas: kandidatų į LR Prezidentus nuostatos

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 09 May 2024 13:51:55 +0300
<![CDATA[Domantas Tracevičius. Kodėl vairuotojai turėtų mokėti daugiau, kad nuvažiuotų mažiau?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/domantas-tracevicius-kodel-vairuotojai-turetu-moketi-daugiau-kad-nuvaziuotu-maziau https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/domantas-tracevicius-kodel-vairuotojai-turetu-moketi-daugiau-kad-nuvaziuotu-maziau Augant poreikiui sparčiai dekarbonizuoti transporto sektorių, tai galima padaryti dviem būdais: elektrifikuoti Lietuvos transporto parką ir leisti vairuotojams iš to gauti naudos arba dar plačiau pradėti naudoti biodegalus, kurie nemažina oro taršos ir kainuoja itin daug vairuotojams.

Prieš kelis metus Latvijos ekonomikos ministerija paskaičiavo, kad biodegalų priedas jų šalies vairuotojams papildomai kainuoja 10-12 centų už litrą. Iš esmės identiška situacija dabar yra ir Lietuvoje. Tokią situaciją lemia tai, kad biodegalų priedas yra brangesnis ir turi mažesnę energetinę vertę – nuvažiuojamas atstumas tampa gerokai trumpesnis.

Biodegalų gamintojų interesas

Pastaraisiais metais, o ypač per paskutinius kelis mėnesius, suintensyvėjo biodegalų pramonės lobistų šūkavimai apie poreikį mažinti naftos sunaudojimą ir grasinimai kiek to nepadarymas gali kainuoti valstybei. Prie Seimo net buvo pastatyta skaičiuoklė, parodanti tariamą žalą valstybei. Ar biodegalų pramonei staiga parūpo viešasis interesas? Nemanau. Aplinkosauginės ir vartotojų teisių organizacijos tai vertina kaip dar vieną konkretaus verslo norą priversti naudoti daugiau savo produkcijos vartotojams, kurie to nelabai nori. Ir priežasčių nenorėti yra apstu.

Brangu, neefektyvu ir netvaru

Visų pirma, tai reikštų, kad už kiekvieną litrą degalų vairuotojai turėtų mokėti dar daugiau. Ir tie pinigai iš esmės nukeliautų keliems biodegalų pramonėms magnatams, dalis kurių dar yra susiję ir su naftos produktų prekyba Lietuvoje.

Antra, tai - neefektyvu. Biodegalai padeda sumažinti naftos naudojimą, bet beveik ar net visai nemažina išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio. Dėl to teisė laikyti šiuos degalus atsinaujinančiais Europos Sąjungoje buvo gerokai apribota.

Europos Komisija buvo užsakiusi atlikti studiją, kurioje buvo vertinamas ne tik tiesioginis biodegalų šiltnamio efektą sukeliančių dujų pėdsakas, bet ir poveikis, siejamas su žemės naudojimo pokyčiu. Gauti rezultatai parodė, kad iš rapsų pagaminti biodegalai yra žalingesni klimatui nei naftos degalai.

Trečia, biodegalų naudojimas yra siejamas su aukštesnėmis kai kurių žemės ūkio žaliavų kainomis. Tokias išvadas yra padaręs Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, JAV aplinkos apsaugos agentūra ir daugybė mokslininkų. Vokietijos federalinės aplinkos agentūros vadovas nesikuklindamas privalomą pirmos kartos biodegalų maišymą vadina iškastinio kuro subsidija.

Ketvirta, biodegalų naudojimas nemažina oro taršos. Prieš metus Europos Komisija pradėjo prieš Lietuvą pažeidimo nagrinėjimo procedūrą dėl nepakankamai sumažinto išmetamo azoto oksidų kiekio, kurio daugiau nei pusė susidaro transporto sektoriuje.

Sprendimai ir kitų ES šalių veiksmai

Kyla klausimas – ar Lietuva gali sumažinti azoto oksidų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus transporto sektoriuje? Taip, ir toks sprendimas galėtų būti sparti Lietuvos transporto parko elektrifikacija. Ne veltui nuo 2035 m. Europos Sąjungoje iš esmės nebus parduodami jokie nauji furgonai ar automobiliai su vidaus degimo varikliais. Taip yra todėl, kad elektrinės transporto priemonės tiesiogiai neišmeta šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir kitų oro teršalų, pvz., tų pačių azoto oksidų. Be to, elektrinei transporto priemonei reikia maždaug triskart mažiau energijos nuvažiuoti tą patį atstumą nei transporto priemonei su vidaus degimo varikliu (net ir varomai biodegalais).

Energetikos ministerija turėtų imtis iniciatyvos ir kuo greičiau pilnoje apimtyje perkelti pernai priimtus Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvos pakeitimus. Tuomet būtų sudarytos sąlygos elektrą, sunaudotą transporte, įvertinti pagal tai, kiek ji sumažina išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, bei vairuotojams, kurie įkrauna elektromobilius namuose, gauti už tai išmokas iš naftos degalų tiekėjų.

Dalis pažangiausių ES valstybių visa tai jau taiko. Pavyzdžiui, Vokietijoje pernai kiekvienas gaminantis vartotojas, turintis elektromobilį ir jį kraunantis tik savo pagaminta atsinaujinančia elektros energija, galėjo gauti beveik 500 eurų išmoką. Tuo metu Nyderlanduose praktiškai nebeliko pirmos kartos biodegalų ir vietoj to skatinamos transporto priemonės, kurios naudoja elektrą. Grynųjų elektromobilių ten jau daugiau nei 450 tūkst., o nuo 2025 m. visi nauji miesto autobusai bus tik elektriniai.

Vyriausybė pasipriešino šioms vieno pramonės sektoriaus užmačioms, bet ar atsilaikys Seimo nariai? Ant kortos pastatyta daugiau nei keli šimtai milijonų eurų kasmet, kuriuos galimai papildomai turėtų sumokėti vairuotojai.

Domantas Tracevičius, VšĮ „Žiedinė ekonomika“ vadovas ir Vartotojų aljanso tarybos narys

***

Nuo 2016 m. veikianti aplinkosauginė nevyriausybinė organizacija „Žiedinė ekonomika“ siekia Lietuvos ekonomikos transformacijos į žiedinę ir klimatui neutralią bei apsaugoti vartotojus nuo žaliojo smegenų plovimo.

Domantas Tracevičius. Kodėl vairuotojai turėtų mokėti daugiau, kad nuvažiuotų mažiau?

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 08 May 2024 13:13:00 +0300
<![CDATA[Domantas Tracevičius. Ar valstybė apgins gaminančių vartotojų interesus?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/domantas-tracevicius-ar-valstybe-apgins-gaminanciu-vartotoju-interesus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/domantas-tracevicius-ar-valstybe-apgins-gaminanciu-vartotoju-interesus Gaminantys vartotojai Lietuvoje pagamina didžiausią dalį saulės energijos, taip prisidėdami prie kovos su klimato kaita ir šalies apsirūpinimo žaliąja elektros energija. Deja, pasitaiko atvejų, kai nepriklausomų elektros energijos tiekėjai juos diskriminuoja.

Lietuvoje jau yra apie 100 000 gaminančių vartotojų. Kartu jie valdo didesnės nei 1 GW galios saulės elektrines. Palyginimui, jų turimų elektrinių galia sudaro apie 80 procentų visų saulės elektrinių galios Lietuvoje. Gaminantys vartotojai ne tik pasigamina sau žaliosios elektros energijos, kuri leidžia jiems reikšmingai sutaupyti ir nukreipti vartojimo išlaidas į kitas sritis, bet ir prisideda prie gerokai mažesnės kainos visiems kitiems vartotojams – saulei šviečiant gaminantys vartotojai ne tik neima iš tinklo elektros energijos, bet dalis ją sugeneravę dar ir perduoda į tinklą. Tai reiškia, kad elektros energijos kaina tampa mažesnė visiems vartotojams.

Prieš kelerius metus Elektrą iš saulės gaminančių vartotojų asociacija atliko reprezentatyvią gaminančių vartotojų apklausą. Gautais duomenimis, net 53 % gaminančių vartotojų, gyvenančių individualiuose namuose, kartu įsirengia ir šilumos siurblį, o 25 % įsigyja ir elektromobilį arba įkraunamą hibridinį automobilį. Tai reiškia, kad gaminantys vartotojai ne tik prisideda prie švarios elektros energijos gamybos, bet ir prie šildymo sistemų bei transporto priemonių dekarbonizacijos. Transporto sektoriuje tai itin aktualu, nes pastaruosius 20 metų reikšmingai didėjo asmeninių automobilių, turinčių vidaus degimo variklį, skaičius, o kartu ir išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis.

Verta nepamiršti, kad gaminantys vartotojai, kaip sako pavadinimas, taip pat yra ir vartotojai. Lietuvos Konstitucijoje labai aiškiai nurodoma, kad valstybė gina vartotojo interesus. Taip pat remiantis ES direktyva dėl skatinimo naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją, Lietuva privalo užtikrinti, kad iš atsinaujinančių išteklių pasigamintos energijos vartotojai neturėtų susidurti su diskriminacine arba neproporcinga našta.

Pastaruoju metu pasirodė pranešimų, kad dalis nepriklausomų tiekėjų, nors tai ir draudžia Elektros energetikos įstatymas, pradėjo diskriminuoti gaminančius vartotojus, t. y. nepratęsia su jais sutarčių. Pirminiais duomenimis, tą vykdo vienas iš užsienio kapitalo nepriklausomų tiekėjų. Kol kas iš pagrindinių šalies energetikos institucijų sulaukta tik jų pozicijos, kad nepriklausomi tiekėjai negali diskriminuoti gaminančių vartotojų. O tai nėra itin stiprus signalas apie investicijas į saulės elektrines svarstantiems vartotojams, kad jų teisės bus apgintos.

Dalis nepriklausomų elektros energijos tiekėjų teigia neva gaminantys vartotojai yra nuostolingi. Ar tikrai? Gaminantys vartotojai gamina tuomet, kai būna didelė elektros energijos paklausa, o dažnai ir kaina pati didžiausia, t. y. dienos metu. Praėję metai parodė, kad plečiantis saulei ir vėjo energetikai keletą kartų vidurdienį elektros energijos kaina rinkoje pasiekė nulines ar net neigiamas vertes. Tačiau absoliuti dauguma elektros energijos vartotojų neturi valandinių planų, susietų su birža, ir net rinkoje elektros kainai esant neigiamai už ją sumoka.

Kitas dažnai nepriklausomų elektros energijos tiekėjų naudojamas argumentas susijęs su tuo, kad itin didelę kaštų dalį sudaro gaminančių vartotojų pagamintos elektros energijos balansavimas. Bet iš esmės tai yra viena iš sudedamųjų jų veiklos dalių ir būtina sąlyga norint dalyvauti Lietuvos rinkoje. Sprendžiant iš dalies nepriklausomų tiekėjų generuojamų šimtamilijoninių pelnų, tai tikrai yra puikiai suvaldoma. O jeigu pagal kai kurių iš jų siūlymus, visiems gaminantiems vartotojams būtų pradėtas taikyti grynasis atsiskaitymas, tuomet gaminantys vartotojai nepriklausomų elektros tiekėjų būtų apmokestinti du kartus – perkant elektrą ir tiekiant ją į tinklą. Oligopolinėje Lietuvos elektros energijos tiekimo buitiniams vartotojams rinkoje tai gali virsti į neproporcingą apmokestinimą.

Nevyriausybinės aplinkosauginės ir vartotojų teisių gynimo organizacijos tikisi, kad valstybinės institucijos imsis ryžtingesnių veiksmų siekiant apsaugoti gaminančių vartotojų interesus. Priešingu atveju gali kilti reali grėsmė Lietuvos energetiniam nepriklausomumui ir energetikos sektoriaus dekarbonizacijai. 

Domantas Tracevičius, VšĮ „Žiedinė ekonomika“ vadovas ir Vartotojų aljanso tarybos narys

Nuo 2016 m. veikianti aplinkosauginė nevyriausybinė organizacija „Žiedinė ekonomika“ siekia Lietuvos ekonomikos transformacijos į žiedinę ir klimatui neutralią.

Domantas Tracevičius. Ar valstybė apgins gaminančių vartotojų interesus?

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 28 Mar 2024 09:59:14 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Brangių maisto kainų karuselė: kada liausimės permokėti?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-brangiu-maisto-kainu-karusele-kada-liausimes-permoketi https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-brangiu-maisto-kainu-karusele-kada-liausimes-permoketi Lietuvai tenka nepavydėtina vieta Europos Sąjungoje (ES) – maisto išlaidos sudaro penktadalį šeimos biudžeto, o tai gerokai daugiau nei daugelyje kitų šalių. Pavyzdžiui, Airijoje maistas tesudaro dešimtadalį visų išlaidų. Eilinė keturių asmenų šeima Lietuvoje maistui kas mėnesį vidutiniškai išleidžia net apie 600 eurų.

Nors bendra infliacija lėtėja, tačiau nesustojantis maisto brangimas – vis dar skaudi problema. Maisto kainų augimo fenomenas netelpa į jokius loginius paaiškinimus ir visiškai neatitinka bendros infliacijos tendencijų. Kodėl Lietuvoje tenka taip brangiai mokėti už maistą? Mūsų ekonomistai vieningo atsakymo į šį klausimą neturi. Labiausiai tikėtina, kad pagrindinės priežastys slypi ne tik ekonomikoje ar maisto tiekimo grandinėje bet ir prekybininkų apetituose.

Jau anksčiau esu rašęs, kad per pastaruosius dvejus metus maisto kainos Lietuvoje šoktelėjo įspūdingai – beveik 50 proc., o tai dvigubai daugiau nei vidutiniškai ES, kur kainos pakilo kiek daugiau nei ketvirtadaliu. Dėl tokio spartaus augimo, maisto ir gėrimų kainų lygis Lietuvoje jau perkopė ES vidurkį.

Skaičių kalba atskleidžia liūdną realybę: prieš porą metų minėta keturių asmenų šeima išleisdavo 400 eurų, o šiandien prekybos centre už tą patį kiekį produktų jai tenka atseikėti 200 eurų daugiau. Tuo metu vidutinis europietis maisto parduotuvėse palieka gerokai mažiau. 

Vis dar augančios maisto kainos Lietuvoje kelia rimtą susirūpinimą, todėl natūraliai kyla klausimai, kodėl maistas brangsta ir ar apskritai galime tikėtis kainų stabilizavimosi? Iš kitos pusės galime užduoti ir gilesnį klausimą – kodėl maisto kainos turėtų būti kitokios? Juk didieji prekybos tinklai ir kiti maisto tiekimo grandinėje dalyvaujantys subjektai veikia vadovaudamiesi verslo logika ir siekia maksimalios naudos. Tad kodėl jie turėtų keisti savo kainodaros politiką, jeigu vartotojai ir toliau perka maistą, net ir augančiomis kainomis? Akivaizdus ir kitas faktas: didieji prekybininkai kainas kelia ar bent išlaiko tame pačiame lygyje net žymia kritus žaliavų ir energetikos kainoms.  Juolab, tokia kainodaros politika puikiai tinka mūsų priežiūros institucijoms – Lietuvos bankui ir Konkurencijos tarybai. Tokį kainų augimą puikiai toleruoja ir dešiniųjų valdančioji dauguma, kuri, kaip ir minėtos valstybinės įstaigos, net piršto nepakrutino, kad situacija mažmeninėje prekyboje bent kiek atvėstų. 

Kodėl teigiu, kad kainų burbulas nušviečia niūrą vaizdą? Atsakymas paprastas – maisto produktų kainos tapo tikru galvos skausmu net ir vidutines pajamas gaunančiam šeimos ūkiui, kuriam prie kasos tenka atverti savo piniginę plačiau, nei bet kada anksčiau. Nepamirškime ir to fakto, kad vidutines pajamas gaunantys gyventojai susiduria ir su kita opia problema – tai maksimaliai išaugusios palūkanos už būsto paskolas. 

Nors Lietuvoje būsto paskolų palūkanos ir maisto kainos augo sparčiausiai visoje ES, mūsų Vyriausybė netaikė nė vienos iš priemonių, kurios būtų leidusios lengviau atsikvėpti. Negana to, Ingrida Šimonytė ne kartą pabrėžė, kad tai – ne Vyriausybės reikalas, nors, kaip rodo kitų šalių patirtys, vyriausybės galėjo ir gali imtis veiksmų. 

Bet grįžkime prie produktų brangimo. Maisto kainos dar didesne kančia tapo socialiai pažeidžiamai mūsų visuomenės daliai. Prieš kurį laiką, dešiniųjų valdžiai kategoriškai atsisakius net svartyti galimas priemones maisto kainų naštai palengvinti, šiandien turime tokį rezultatą, kokio ir reikėjo tikėtis. 

Praėjusią savaitę Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklas paskelbė apklausos rezultatus, kurie rodo nemalonią tiesą – gyventojų, kuriems trūksta pinigų maistui, skaičius auga. Toks rodiklis, kaip ir minėjau, nėra staigmena, jis tendencingai patvirtina realijas, kad I. Šimonytės Vyriausybės taikyta politika dalį žmonių nusiuntė į skurdo pinkles. 

Organizacijų tinklas atkreipia dėmesį, kad neretas gyventojas yra priverstas rinktis, kam panaudoti gautus pinigus – būstui išlaikyti ar maistui, o galbūt įsigyti būtiniausius vaistus. Aiškiau tariant, žmogus, norėdamas prasimaitinti, turi susidurti su skaudžia realybe ir didesnėmis skolomis, nes pinigų komunaliniams mokesčiams apmokėti tiesiog nebelieka. Jie pamiršta papildomas kultūrines ar socialines pramogas, nes šiems žmonėms apsilankymai teatruose, kino premjerose, knygų mugėse tapo neleistina prabanga, kurią jie mato, geriausiu atveju,  tik televizorių ekranuose. 

Nevyriausybinės organizacijos kasmet atlieka gyventojų apklausą, siekdamos įvertinti gyventojų galimybes įsigyti maisto produktus ir apmokėti komunalines išlaidas. Pastaraisiais metais organizacijos stebi vis blogėjančias maisto įperkamumo tendencijas. Pasak jų – labiausiai išaugo mažesnes pajamas gaunančių asmenų, kurie neturi iš ko pavalgyti, skaičius. Beveik 15 proc. Lietuvos gyventojų trūko pinigų maistui. Tai dar ne viskas. Pernai vasarį 23,5 proc. asmenų, kurių pajamos nesiekė 500 eurų, teigė, kad jiems nepakanka pajamų būtiniausiam maistui įsigyti, tuo metu šiais metais šis skaičius išaugo iki 30 procentų! 

Akivaizdu, kad pastaraisiais metais sparčiai pakilus maisto kainoms, sunkėjant ekonominei situacijai, skurdą patiriantys asmenys, tarp kurių – senoliai, vieniši asmenys ir asmenys su negalia, ieško akcijų ir pigiausių produktų arba tiesiog taupo maisto, ir be jokios abejonės, savo sveikatos sąskaita.

Deja, bet jokių ženklų iš valdančiosios koalicijos, kad artimiausiu metu galėtume tikėtis didesnės intervencijos į vykstančius procesus, neišvysime. Viskas greičiausiai bus palikta savieigai. Taip vyko visą šią kadenciją. Tokia Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo paskelbta žinia iš valdžios įstaigų nesulaukė jokio dėmesio. Nė vienos reakcijos. Arba tiesiog patogiai nutylėjo.

O šiuo metu, kai konservatoriai kartu su koalicijos partneriais užsiėmė vidinėmis batalijomis ir santykių aiškinimuisi dėl krašto apsaugos ministro posto, viltis, kad į sunkią finansinę padėtį patekusių asmenų problemos atsiras Vyriausybės ar Seimo daugumos darbotvarkėje, bliūkšta sulig kiekviena diena. Tuo metu maisto kainos, pagavusios pagreitį, ir toliau augs.

Todėl būtų ypatingai ciniška ne tik įvedinėti, bet net ir pradėti diskutuoti apie naujų mokesčių gyventojams įvedimą ar esamų (tarkime, pridėtinės vertės) padidinimą, nes tai automatiškai didintų maisto produktų kainas prekybos centruose, mažintų jų prieinamumą bei dar labiau nuskurdintų ir taip sunkiai gyvenančius Lietuvos piliečius. 

O valdantiesiems tik noriu priminti, kad taip vadinamoji laisvoji rinka nėra kažkoks kitoje realybėje egzistuojantis konstruktas: ir Seimo, ir Vyriausybės sprendimai ją veikia betarpiškai, todėl kalbėti, kad valdžia nieko negali padaryti ir niekaip paveikti kainų – tiesiog neatsakinga. Pabandykite padidinti mokesčius – greitai sužinosite, kaip į tai sureaguos laisvoji rinka. Nemanau, kad jos veiksmai patiks Lietuvos piliečiams. Žinodami, kad kai kurie valdžios sprendimai gali nulemti kainų augimą, valdantieji turi nepamiršti, kad turi ieškoti tokių priemonių, kurios kainų augimą stabdo, o galbūt net gali jas sumažinti. 

Seimo narys Eugenijus Sabutis

Tai nėra politinė reklama. Tai neatlygintinai skleidžiamas įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas turintis valstybės politiko/ų komentarus/nuomones/požiūrius.

E. Sabutis: „Brangių maisto kainų karuselė: kada liausimės permokėti?“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 22 Mar 2024 08:58:34 +0200
<![CDATA[LR Seimo narys E. Sabutis: „Būsima kova dėl Lietuvos pašto“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lr-seimo-narys-e-sabutis-busima-kova-del-lietuvos-pasto https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/lr-seimo-narys-e-sabutis-busima-kova-del-lietuvos-pasto Taip, sutinku. Skambus pavadinimas. Tačiau būtent jis greičiausiai ir paskatino Jus šį komentarą įsijungti ir jį paskaityti, o galbūt ir perskaityti, o ne tik palydėti akimis toliau naršant naujienų tinklapyje. Pats žodis „kova“ gal ir per stiprus, bet jis puikiai atspindi būsimas batalijas ką tik prasidėjusioje Seimo sesijoje.

Natūralu, kad prieš būsimus darbus plenarinių posėdžių salėje visos valdžios šakos pateikia savo matymą ir į darbotvarkę siūlo įtraukti aktualiausius įstatymų projektus, atspindinčius šių dienų ekonomines ir socialines realijas. Prezidentas Seimui siūlys svarstyti įstatyminius pakeitimus socialinės, sveikatos, teisėsaugos ir kelių srityse. Vyriausybė pranešė, kad į sesijos darbų programą įrašys 89 teisės aktus. Seimo nariai ir atskiros frakcijos taip pat nelieka nuošalyje – priešpaskutinėje šios kadencijos Seimo sesijoje bus pateikti ar toliau svarstomi daugiau kaip 200 parlamentarų projektų. 

Iš tiesų reikšmingi skaičiai. Ir galima numanyti, kad sesija bus neeilinė ir įtempta. Žinoma, dar daugiau žibalo į ugnį įpils pats faktas, kad mūsų šalis gyvena priešrinkiminiu laikotarpiu. Šiais metais vyks net treji rinkimai, todėl galima spėti, kad kai kurie politiniai sprendimai bus nulemti ne racionaliais skaičiavimais, o labiau šių metų kalendoriumi, kuris rodo Europos Parlamento, Respublikos Prezidento ir Seimo rinkimus. Ypač tai matysis valdančiųjų veiksmuose. Vis dėlto, norisi tikėti, kad sveikas protas ir reikalingiausi sprendimai ims viršų nustumdami į šalį populistinius ir nepamatuotus ėjimus.

Nors pavasario Seimo darbuose, kaip ir minėjau, planuojama apsvarstyti kelis šimtus įstatymų projektų, tačiau artėjančių rinkimų fone svarbiausias išbandymas bus sutarimo dėl tvaraus didesnio gynybos finansavimo paieška. Ši pavasario sesija vyks ir toliau neslopstant įtampoms regione. Suprantama, kad Europos žemėje tęsiantis neišprovokuotam rusijos karui prieš Ukrainą, dėmesys nacionalinio saugumo reikalams turi tik augti. Politinės brandos buvimas ir susitelkimas – tai labiausiai, ko reikia šioje pavasario sesijoje. Ji turėtų būti aukščiau rinkiminių programų ar partinių skirtumų. Valstybės saugumas yra ir turi išlikti prioritetu numeris vienas. 

Įvertinus ankstesnių metų patirtį, net neabejoju, kad ir šioje sesijoje opozicijos balsas nebus taip girdimas, kaip valdančiosios daugumos. Nors ir apeliuoju į brandą, tačiau nenustebsiu, kad konkretūs socialdemokratų frakcijos pasiūlymai dėl didesnių lėšų krašto apsaugai bus eliminuoti, nes šią kadenciją, kaip niekada anksčiau, dešinieji pasižymėjo visais neigiamais aspektais, kuriuos gali atnešti turima valdžios pozicija politikoje. Jau ne kartą buvo plačiai sakyta ir rašyta, kad konservatorių, liberalų ir laisviečių Vyriausybė tiesiog ignoruodavo ir užgniauždavo iš esmės visus svarbesnius Seimo mažumos pasiūlymus. Tai ypač pasimatė infliacijos suvaldymo, rekordinių maisto kainų augimo ar energetinių klausimų kontekste. Todėl ir toliau bus labai įdomu stebėti, ar Ingridos Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės drąsa neišgaruos, kai bus pasiūlyti konkretūs ir aiškūs papildomi gynybos finansavimo šaltiniai. Ar neatsitiks taip, kad po skambių pareiškimų bus galima konstatuoti, kad rinkimų metais valdančiosios daugumos noras imtis potencialiai nepopuliarių, nors ir ilgalaikiams visuomenės bei geopolitiniams interesams reikiamų sprendimų tiesiog subliukš, tuo metu išaugs noras būti kuo labiau matomiems, demonstruojant tik populistinius sprendimus ir visuomenės gąsdinimą būtais ar nebūtais dalykais. Pamatysime, nes iki kadencijos pabaigos liko labai mažai laiko.

Labai norėtųsi atkreipti dėmesį į kitą svarbų įstatymų paketą, kuris artimiausiu metu turi pasirodyti posėdžių salėje. Tai visiškai naujos redakcijos Pašto įstatymas. Tikiu, kad apie galimus pakeitimus pašto sistemoje nieko negirdėjote ar galėjote išgirsti tik atskirus ir nerišlius fragmentus. Ir tai natūralu. Šis teisės aktas tiesiog pasislėpė po minėtais 89 projektais, kuriuos teiks Vyriausybė. Taip neturėjo įvykti, nes tiek nacionalinio saugumo, tiek strategine prasme jis turėtų būti laikomas ypatingos reikšmės.

Pamenu, visai neseniai teko išgirsti kolegų iš Norvegijos įžvalgas, kai jie pristatinėjo savo šalies gynybos strategiją. Ten nevienareikšmiškai buvo išskirta pašto funkcija. Jų manymu, paštas kaip strateginė valstybės įmonė turi plačiai išvystytą tinklą visoje šalyje. Tinklas aprėpia visą Norvegijos teritoriją, įskaitant ir atokiausias vietoves, o jo funkcionavimą užtikrina įdiegtos ryšio priemonės, stacionarūs pašto skyriai ir, be abejo, žmogiškieji ištekliai – paštininkai. Būtent jie, kolegų manymu, atliktų itin svarbų vaidmenį ištikus kritinei situacijai.

Kyla klausimas, kodėl paprasti paštininkai taip išskiriami visoje gynybos strategijoje? Norvegų atsakymas paprastas: ilgai dirbančius pašto darbuotojus, kiekvieną dieną pristatančius siuntas ar korespondenciją, pažįsta visi tos bendruomenės gyventojai. Ypač tai galioja toliau nuo didesnių miestų įsikūrusiose gyvenvietėse. Jų įsitikinimu, šaliai susidūrus su ekstremalia situacija, dažnas mažesnių bendruomenių narys visų pirma keliaus į arčiausiai veikiantį pašto skyrių ir kreipsis į ten dirbantį paštininką, nes jį pažįsta geriausiai ir juo pasitiki. Tame pačiame pašto skyriuje per ryšio priemones gyventojai taip pat galės gauti visą reikalingą informaciją ir girdėti tolimesnius nurodymus. 

Prisipažinsiu, po tokio atsakymo kiek sutrikau. Nes visi procesai, vykstantys Lietuvoje, prieštarauja tam, ką daro viena iš mūsų sąjungininkių NATO aljanse – Norvegija. 

Prieš kurį laiką garsiai kalbėjau apie tai, kad „Lietuvos paštas“ leido aiškiai suprasti, jog mūsų šalies gyventojų interesai jiems tikrai yra ne pirmoje vietoje. Svarbiausia jam – tai keiksmažodžiu jau tapęs procesas, vadinamas „optimizacija“.

Struktūrinės permainos valstybės valdomoje įmonėje vyksta jau kurį laiką. „Lietuvos paštas“ ir už jo stovinti Susisiekimo ministerija net neneigia, kad yra pasiryžusios siekti tokių pokyčių, kurie visiškai atitinka privataus verslo modelį, bet ne visuomenės lūkesčius atitinkančią pašto sistemą. Dabar jau aiškiai matyti, kad jų pasirinkta kryptis nedera nei su nacionaliniu saugumu, nei su socialine ar regionine politika. Visuomenėje pagrįstai didėja susirūpinimas, kad „Lietuvos paštas“ jau keletą metų nuosekliai skurdina tradicines pašto paslaugas. Pastaraisiais metais „Lietuvos paštas“ uždarė daug stacionarių paštų kaimiškose teritorijose, kur paštas – tai ne tik siuntinių išsiuntimo ir atsiėmimo vieta. Pašto skyrius tokioje vietovėje – tai daugiafunkcis centras, kuriam tenka ir svarbi socialinė funkcija. Kaip rodo Norvegijos pavyzdys, agresijos atveju fiziniam skyriui galėtų atitekti ir kur kas svarbesnės funkcijos, o ten dirbantys paštininkai betarpiškai galėtų įsijungti į valstybės saugumo stiprinimą. Deja, mūsų valstybės įmonė ir pašto politiką formuojanti Susisiekimo ministerija pasirinko visiškai atvirkštinį variantą.

Komercializacijos pagreitį įjungusi bendrovė šios padėties nesureikšmina ir vadina tai tinklo efektyvinimu. Prisidengdama šiuolaikine terminologija „universalios ir mobiliosios pašto paslaugos“, įmonė skelbia, kad nuo šių metų lapkričio iki kitų metų pavasario atleis 400 paštininkų. Apie 600 darbuotojų bendrovė jau spėjo atleisti ir 2022 metais. Kitaip tariant, dauguma miesteliuose ar kaimiškose vietovėse įsikūrusių gyventojų neteko ar neteks būtiniausių pašto paslaugų, kurias suteikdavo ne kas kitas, kaip jiems puikiai pažįstamas paštininkas. 

Kad ir kaip nuteiktų tokie iškalbingi valstybinės įmonės optimizavimo rezultatai, turėtume suprasti, jog pats pikas dar nepasiektas. Susisiekimo ministerijos nustatytų tikslų „Lietuvos paštas“ dar neįgyvendino – įmonėje vis dar galioja valstybinėms įmonėms taikomi saugikliai, kurie užtikrina būtinųjų paslaugų tiekimą visiems gyventojams ir visoje Lietuvos teritorijoje. Iš šito teiginio ir gimsta atsakymas, kodėl Laisvės partijos valdomai ministerijai galimai prireikė keisti Pašto įstatymą.

Suprantama, kad nei pati partija, nei susisiekimo ministras niekada nepripažins galimų motyvų dėl valstybinės įmonės perorientavimo ir bendrovės dar didesnio atitolinimo nuo regionuose gyvenančių žmonių. Juolab, jokio aiškaus ir tikslaus atsakymo iš ministerijos taip ir nesulaukėme, ar dešiniųjų valdžios vykdomais pokyčiais „Lietuvos pašte“ nėra pradėta arti dirva būsimai privatizacijai? Vietoje to Susisiekimo ministerijos tinklapyje matome, kad ministerija gana lakoniškai užsimena, jog Seimo pavasario sesijai teiks teisės aktų paketus, numatančius sisteminius pokyčius pašto paslaugų rinkoje. Jais numatoma peržiūrėti universaliosios pašto paslaugos teikimo reguliavimą, praplėsti registruotų siuntų pristatymo būdus, įtvirtinti aukštesnius paslaugų kokybės reikalavimus ir sudaryti galimybes spartesnei inovacijų plėtrai bei skaitmenizavimui. 

Žinoma, tokie siekiai „ant popieriaus“ skamba gražiai ir patraukliai. Tačiau realybėje tokie pakeitimai gali atsisukti kitu kampu. Jeigu nieko nebus daroma, greičiausiai taip ir nutiks.

Išsamiau dekonstruoti Susisiekimo ministerijos teiginius dar tikrai bus laiko. Tą tikrai stengsiuosi daryti, kai pats įstatymo projektas bus pradėtas svarstyti Seime. Neatmesčiau galimybės, kad teks inicijuoti ir kitas procedūras – parlamentinę kontrolę bei užsakyti kaštų ir naudos analizę, kad nepriklausomi ekspertai parengtų išvadas dėl pokyčių strateginėje įmonėje „Lietuvos paštas“ ir kaip Susisiekimo ministerijos užmojai gali paveikti pašto paslaugų prieinamumą visiems mūsų valstybės gyventojams. 

O kol kas Susisiekimo ministerijos pateikta informacija dėl universaliosios pašto paslaugos reguliavimo peržiūros, paslaugų kokybės reikalavimų pakeitimų ir spartesnės inovacijų plėtros skamba kaip bandymai nuo bendrovės nuimti „naštą“, kad pašto paslaugos turi būti teikiamos visoje Lietuvos teritorijoje, nes tai numato dabar galiojantis įstatymas, ir „Lietuvos pašto“ pateisinimai dėl masinių darbuotojų atleidimų. 

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

lrs.lt inf. 

Tai nėra politinė reklama. Tai neatlygintinai skleidžiamas įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas turintis valstybės politiko komentarus/nuomones/požiūrius.

LR Seimo narys E. Sabutis: „Būsima kova dėl Lietuvos pašto“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 15 Mar 2024 08:55:06 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Kelių infrastruktūrą vis dar galima išgelbėti“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-keliu-infrastruktura-vis-dar-galima-isgelbeti https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-keliu-infrastruktura-vis-dar-galima-isgelbeti Mūsų valstybėje yra ne tik trys milijonai krepšinio ekspertų. Tiek pat yra ekspertų, nusimanančių apie kelių būklę. Daug metų ir tūkstančius kartų bendraudamas su visų lygių politikais, verslo ar bet kurios kitos srities atstovais galiu patvirtinti, kad dar neatradau nė vieno žmogaus, kuriam mūsų valstybės keliai keltų pasididžiavimą, kuris nuolat nesiskųstų jų būkle, duobėmis, priežiūra, o tai pat ir neasfaltuojamais žvyrkeliais. Visi sutinkame, kad padėtis šiame sektoriuje yra bloga, ir lygiai taip pat visi sutinkame, kad ją reikia taisyti.

Sutikdami ir vienas kitam pritardami, kad kelius reikia remontuoti, rekonstruoti, atnaujinti, žvyrkelius asfaltuoti, o daug kur – planuoti ir tiesti naujus kelius, atrodo, kad jau žengiame bent pirmą žingsnį teisinga kryptimi. Tačiau to tikrai neužtenka. 

Pačioje pradžioje keli faktai apie mūsų kelius ir kelių infrastruktūrą, kurią sudaro ne tik keliai, bet ir įvairūs kiti kelių infrastruktūros statiniai: tiltai, viadukai, pervažos ir pan. Lietuvos kelių infrastruktūrą sudaro valstybinės ir vietinės reikšmės keliai, kurių bendras ilgis – 85,5 tūkst. km, iš jų daugiau nei 45 tūkst. km – tai žvyrkeliai. Valstybiniai keliai, arba valstybei priklausantys keliai, sudaro daugiau nei 21 tūkst. km iš jau minėtų 85,5 tūkst. Likę priklauso savivaldybėms. Labai svarbu suprasti, kad valstybė valdo ne tik automagistrales, bet ir magistralinius, krašto, rajoninius kelius, dalis kurių yra ir žvyrkeliai. Daugiau nei 38 proc. valstybei priklausančių kelių neatitinka net minimalių kokybės reikalavimų, t. y. kalbant paprastai – keturi iš dešimties valstybei priklausančių kelių kilometrų yra itin prastos būklės. Jeigu pabandytume palyginti, tai beveik 20 proc. visų automagistralių ir magistralinių kelių ir atitinkamai daugiau nei 40 proc. visų kitų valstybei priklausančių kelių – daugiau nei 6100 km – turėjo būti tvarkomi jau vakar. Kadangi likę dešimtys tūkstančių kilometrų kelių priklauso savivaldybėms (kurios jų priežiūrai ir tvarkymui gauna daug mažesnę lėšų dalį nei sau pasiskiria valstybė), jų būklė neabejotinai yra dar tragiškesnė. Ne ką geresnė padėtis su tiltais ir viadukais, nes tokių vien valstybiniuose keliuose yra 1548, o 109 iš jų yra blogos ar labai blogos būklės.

Žinodami bent jau dalinę informaciją apie kelių būklę, galime paklausti savęs: o kiekgi lėšų reikėtų tam, kad sutvarkytume bent jau valstybei priklausančius kelius? Atsakymas yra – reikėtų beveik 5,5 milijardo eurų. Pasikartosiu – tai pinigų suma, kurios papildomai reikėtų sutvarkyti blogus ir tik valstybei priklausančius kelius, t. y. tuos 6100 km. Šioje vietoje galime palyginti šį skaičių su tuo, kiek valstybė iš viso skyrė visiems (ne tik valstybiniams) keliams nuo 2008 iki 2024 metų imtinai. Per 17 metų valstybė keliams skyrė 8,8 milijardo eurų. Iš viso visiems keliams, įskaitant visas Europos Sąjungos (ES) lėšas, skirtas kelių infrastruktūros gerinimui – o jos sudarė tikrai nemažą dalį. Taigi, skaičiai iškalbingi ir atskleidžia liūdną tiesą – skiriamų keliams lėšų ne tik kad nepakanka jų priežiūrai, išvystymui ar plėtrai – jų net nepakanka kelių tinklo degradacijai sustabdyti. 

Visi šie skaičiai nėra jokia paslaptis nei Susisiekimo ministerijai, nei Valstybinei automobilių kelių direkcijai, nei Vyriausybei. Klausimas, ar valdantieji atsižvelgia į šiuos nerimą keliančius faktus? Negalima sakyti, kad ši sritis yra visiškai ignoruojama. 2023 ir 2024 metais vykdomi ne tik nauji projektai, tačiau iš įvairių šaltinių keliams pritrauktas papildomas finansavimas: ES struktūrinių fondų, laikinojo bankų solidarumo mokesčio. Deja, jeigu tuo pačiu metu įvertintumėme tik iš biudžeto kelių infrastruktūrai skiriamas lėšas – tuomet tektų liūdnai konstatuoti, kad suma, nors ir didėja, tačiau labai pamažu – vertinant minėtą 17 metų laikotarpį, ji vidutiniškai sudaro beveik 420 milijonų eurų per metus. Mažiausia suma buvo skirta 2010 metais – vos 251 milijonas eurų, o didžiausia 2020 metais – 566 milijonai. Pasikartosiu: visi šie sausi skaičiai parodo faktą, kurį kiekvienas, vairuojantis automobilį, kiekvienas, vežamas viešuoju transportu ar keliaujantis taksi automobiliu, gali pasakyti paprasta fraze – keliams reikia daugiau pinigų.

Vėlgi, šią išvadą kartoja ir visi be išimties politikai. Tačiau kitame žingsnyje, t. y. iš kurgi gauti tų papildomų lėšų – prasideda politiniai šokiai. Opozicija bado pirštais į valdančiuosius, kurie nesistengia rasti daugiau lėšų, valdantieji opozicijai atsako, kad patys pradėtų galvoti, o iš kurgi jų paimti. Tokia diskusija nėra nei produktyvi, nei konstruktyvi, nes dėmesys sutelkiamas ginčams ir kritikai, bet ne rezultato siekimui.

Galvojant apie papildomas lėšas kelių infrastruktūros finansavimui išryškėja kelios takoskyros, ties kuriomis verda aršiausi ginčai. Pirma, siūloma atsižvelgti, kad ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, įsigydami kurą, sumoka specialų papildomą mokestį, vadinamą akcizu, kurio paskirtis turėtų būti kelių infrastruktūros priežiūra ir plėtra. Visi, kas valdo krovininius automobilius, dar papildomai moka kelių mokestį. Šiuo metu šios lėšos surenkamos į biudžetą ir tik nedidelė jų dalis skiriama keliams, o likusi dalis paskirstoma kitoms biudžeto „eilutėms“. Todėl nuolat siūloma kuo didesnę dalį akcizų ir kelių mokesčių vis tik skirti būtent kelių infrastruktūrai, o ne kitoms biudžeto išlaidoms. Antra, siūloma pradėti galvoti apie privataus ir valstybės kapitalo apjungimą, įrengiant kelius, už naudojimąsi kuriais tektų papildomai susimokėti. Trečia, siūloma atsižvelgti į artimiausio kaimyno – Lenkijos – pavyzdį ir kurti specialų fondą, į kurį nukreipti lėšas iš įvairių šaltinių. Yra ir kitų papildomų pasiūlymų – tai ir kelių mokesčio visiems transporto savininkams įvedimas ar tiesiog mokesčių didinimas.

Akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau politikams teks susitarti, nes iš anksčiau pateiktų faktų nesunku padaryti tą pačią išvadą, kad nedarant nieko – keliai toliau byrės, o vėliau jų atstatymui reikės dar daugiau lėšų. Puikiai suprantame, kad geri keliai reikalingi ne tik važiuojantiems į darbą ar grįžtantiems iš jo – geri keliai leidžia stabdyti regionų ekonominę atskirtį, geri keliai įgalina kokybiškesnes ir greitesnes policijos, ugniagesių, medikų paslaugas. Dar daugiau, kuo labiau trūks tikslinių lėšų keliams – tuo daugiau savivaldybės bus priverstos savo kelių remonto klausimus spręsti atimdamos dalį lėšų, kurias kitu atveju skirtų kitoms viešosioms paslaugoms. Pagaliau, degraduojantis kelių tinklas lems ir transporto bei logistikos sektoriaus smukimą, kuris šiuo metu sukuria net 11 procentų bendrojo šalies vidaus produkto. Nedidėjančios investicijos į kelius ne tik gilins jau esamas problemas, bet sukels ir naujas. 

Įvertinus visus faktus, visus siūlymus, kad ir kokie jie būtų, įvertinus ir valstybės, ir savivaldos, ir verslo, ir žmonių poreikius – atsakymas yra daugiau nei akivaizdus: žinodami esamą kelių būklę, žinodami, kad finansavimas jai nėra pakankamas, žinodami, kad kol kas nesutariame, kaip jį padaryti pakankamą, mes turime žengti du esminius žingsnius. Pirma, atmesti tarpusavio politinius nesutarimus ir priešiškumą vienas kito atžvilgiu, sutramdyti ambicijas ir rasti tarpusavio sutarimą, kaip ir iš kokių šaltinių didinsime finansavimą keliams. Antra, kas yra dar svarbiau – sutarti, kad šios lėšos negali būti skiriamos jokioms kitoms biudžeto „skylėms“ kamšyti. Ilgalaikėje perspektyvoje tai padės išspręsti ne vieną opią problemą. Ir valstybė, ir savivaldybės pagaliau galės kurti ir įgyvendinti ilgalaikius plėtros planus. Kelių tiesimo ir remonto sektoriaus verslas nebepatirs finansavimo svyravimų, o tai lems prognozuojamą darbų ir žmogiškųjų išteklių poreikio planavimą, užtikrins šio verslo sektoriaus stabilumą. Pagaliau, kad ir kas vienu ar kitu laiku būtų valdžioje – bent jau susisiekimo sektoriuje aiškiai atitiks aukštus visuomenės lūkesčius.

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

lrs.lt inf. 

Tai nėra politinė reklama. Tai neatlygintinai skleidžiamas įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas spaudai turintis valstybės politiko komentarus ar nuomonę.

E. Sabutis: „Kelių infrastruktūrą vis dar galima išgelbėti“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 07 Feb 2024 09:35:44 +0200
<![CDATA[E. Sabutis. Estai jau įvardino kas kaltas dėl rekordinių maisto kainų. Kodėl mūsų institucijos toliau tyli? ]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-estai-jau-ivardino-kas-kaltas-del-rekordiniu-maisto-kainu-kodel-musu-institucijos-toliau-tyli https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-estai-jau-ivardino-kas-kaltas-del-rekordiniu-maisto-kainu-kodel-musu-institucijos-toliau-tyli Valstybės duomenų agentūra praėjusių metų gale jau fiksavo mėnesinę defliaciją, vidutinės įvairių prekių ir paslaugų kainos per pastarąjį mėnesį netgi simboliškai – apie pusę procento – mažėjo. Su atsargiu optimizmu galima konstatuoti, kad nuo 2021 m. prasidėjęs brangimo ir infliacijos kilimo ciklas pasibaigė, o maisto žaliavų rinkose stebimi ilgai laukti pragiedruliai, nes aiškiai matomas žaliavų pigimas ir energijos kainų stabilizavimasis. 

Gyventojams, žinoma, tai galėtų taip pat suteikti vilčių, tačiau džiugesnės prognozės irgi turi savo lubas. Deja, šis optimizmas staigiai išgaruoja vos įžengus į didžiųjų prekybos tinklų parduotuves ir ten išvydus skaičius maisto prekių etiketėse. 

Rekordinių maisto kainų „įšalas“ Lietuvoje vis dar tęsiasi. Todėl natūraliai kyla klausimas: kodėl rinkoje dominuojančią padėtį užimančių penkių prekybininkų lentynose kainos niekaip nepradeda mažėti, ypač, kai tam susidarė visos palankios sąlygos?

Nors ir pavyko suvaldyti infliaciją, maisto sektoriuje jokio pagerėjimo nematyti. Kaip rodo „Eurostat“ duomenys, maisto ir gėrimų kainų lygis Lietuvoje pernai pakilo iki Europos Sąjungos (ES) vidurkio. Šiai metais, tikėtina, mūsų šalis šią medianą jau viršys. 

Ekonominė logika tarsi ir diktuotų, kad teigiamas pasistūmėjimas maisto produktų prekyboje visgi turėjo įvykti, maisto kainos turėjo sumažėti, deja, bet jokių ženklų, kad taip atsitiks, kol kas nė vienas iš mūsų greičiausiai nepastebime. Juolab, energijos krizei išsikvėpus, buvo pagrįstai tikimasi, kad užsisukęs defliacijos procesas palies ir prekybą maisto produktais. Tikiu, kad visi puikiai atsimename ir nuolat skambėjusį prekybininkų ir valdančiųjų pasiteisinimą, kodėl maisto kainoms niekaip nepavyksta stabilizuotis. Tarsi maldoje buvo kartojama: rekordines maisto kainas lemia energetikos krizė ir rinkose išsibalansavusios elektros ir dujų kainos, kas lemia didesnius kaštus prekybininkams, perdirbėjams ir žaliavų gamintojams. Energijos kainos rinkose susinormalizavo – sumažėjimas šiuo metu stebimas net kartais, o tai reiškia tik viena – trys „žaidėjai“, dalyvaujantys maisto sektoriaus grandinėje ir tiesiogiai lemiantys galutinę kainą, nebeteko pagrindinio įrankio išaugusioms kainoms pateisinti.

Nors energijos išteklių kainos tikrai sumažėjo, tačiau kodėl iki šiol nestebime laukiamų pokyčių maisto produktų kainose? Viešojoje erdvėje matėme, kad kai kurie prekybos centrai konkuravo tarpusavyje reklamose ir rodė konkurentų kainas, norėdami parodyti, kad pas juos pigiau. Tačiau bent kol kas oficialioje statistikoje atpigimas neužfiksuojamas. Viešųjų ryšių akcijos buvo labiau naudojamos kaip dūmų uždanga, realiai padėčiai paslėpti, nenorui imti ir tiesiog mažinti kainas. Prie to netiesiogiai prisideda ir Vyriausybė, ir mūsų šalies priežiūros institucijos, kurios, net ir matydamos šią nerimą keliančią padėtį maisto kainų dinamikoje, ir toliau tiesiog „sėkmingai“ ignoruoja šią problemą. 

Bet galbūt atėjo metas užsiimti tuo, ko įnirtingai kratėsi Lietuvos bankas ir Konkurencijos taryba? Kalbu apie išsamų prekybos tinklų taikomų antkainių tyrimą ir viešą šio tyrimo išvadų pristatymą. Jų ryžtingesni veiksmai, ištiriant kaip ant mielių užaugusių ir niekaip nekrintančių maisto kainų fenomeną, būtų itin svarbūs, nes vykstančių procesų nebegali paaiškinti net viską ir visur komentuojantys ekonomistai, ne vieną kartą viešojoje erdvėje pabrėžę, kad jau patys nebegali pasakyti, kodėl tiek daug pakilusios maisto produktų kainos Lietuvoje nebemažėja, nors tam yra visos objektyvios ekonominės priežastys.

Visai neseniai Lietuvos bankas labai lakoniškai pakomentavo šią situaciją ir pabandė besti pirštu į prekybininkus. Pasak banko vadovo Gedimino Šimkaus, jeigu tik norėtų, prekybininkai galėtų sumažinti prekių kainas, mat galimybių tam tikrai yra. Net buvo pateikta glausta statistika. Ekspertai tuo metu apskaičiavo, kad lyginant praėjusius metus su 2020-ųjų lygiu, maisto kainos pakilo 50 proc., o prekybininkų sąnaudos – maždaug 40 proc. Dėl to prekybininkai, jei norėtų, galėtų maistą gyventojams parduoti pigiau. Deja, centrinis bankas ties tuo ir sustojo, todėl noro mažinti kainas prekybos atstovai ir neatrado. Jokia tolimesnė ir rimtesnė analizė nebuvo padaryta, „kaltųjų paieškos“ buvo nutrauktos.

Sulaukėme naujų 2024 metų, todėl natūraliai užgimsta ir naujos viltys, kad tiek jau paminėtas Lietuvos bankas, tiek ir Konkurencijos taryba jau atsinaujinusiame kontekste suras jėgų atlikti savo tiesioginę pareigą ir pratęs analizę. O gerų pavyzdžių ieškoti toli tikrai nereikėtų. Praėjusią savaitę pasirodęs estų tyrimas šioje šalyje sukėlė tikrą audrą, nes minėto tyrimo išvadose buvo konstatuota: kainos nekrinta, nes prekybininkų antkainiai smarkiai išsipūtė.

Estijoje, kaip ir Lietuvoje, maisto produktai pabrango, bet tikrai nesiekė tokio augimo, koks buvo fiksuotas mūsų šalyje. Tačiau tai nesutrukdė Estijos regioninės plėtros ir žemės ūkio ministerijai užsakyti analizę, kurioje buvo atskleisti procesai, vykstantys mažmeninėje maisto produktų rinkoje. Gavęs ministerijos pavedimą, šios šalies vienas iš priežiūros institutų atliko tyrimą, parodžiusį, kad galutinėje prekių kainoje susitraukė žaliavų tiekėjų dalis, o parduotuvių antkainiai smarkiai išaugo. Tyrime buvo analizuojami 2022 m. pirmojo ketvirčio–2023 m. trečiojo ketvirčio duomenys. 

Praėjusių metų viduryje, kai žaliavų ir energijos kainos pradėjo mažėti, Estijos vartotojai, analogiškai kaip ir Lietuvos pirkėjai, tikėjosi, kad maisto produktai ims pigti ir mažmeninės prekybos vietose. Tačiau taip nenutiko – nors gamintojų dalis galutinėje produktų kainoje sumažėjo, išaugo prekybininkų antkainiai. Tą patvirtino tyrėjai. 

Analizėje apžvelgiamas didesnis spektras maistinių žaliavų, tiekiamų į rinką, tačiau šiame tekste plėstis nėra būtinybės, todėl pateiksiu kelias iškalbingesnes iliustracijas, kurios, mano įsitikinimu, labai gerai atskleidžia visą padėtį maisto sektoriuje.

Pavyzdžiui, galutinėje kvietinių miltų kainoje šios žaliavos tiekėjų dalis susitraukė 2 kartus: jei 2022 m. antrąjį ketvirtį grūdų tiekėjams atitekdavo 49,8 proc. mažmeninės kainos, tai 2023 m. antrąjį ketvirtį jų dalis sudarė tik kiek daugiau nei 22 proc. galutinės kainos. Tačiau pačių miltų kaina estams per šį laikotarpį nepasikeitė. 

Estijos priežiūros instituto teigimu, iliustratyvus pavyzdys gali būti ir populiariųjų daržovių – morkų – kainos. Morkos šios Baltijos valstybės parduotuvėse pabrango nuo 0,57 Eur už kilogramą 2023 m. pirmąjį ketvirtį iki 0,93 Eur trečiąjį ketvirtį. Jie teigia, kad galutinėje morkų kainoje reikšmingai išaugo ne tiekėjų, o būtent pardavėjų dalis – nuo 0,13 Eur iki 0,39 Eur už kilogramą. 

Dar vienas pavyzdys – pieno produkcija. Šių produktų tiekėjų dalis galutinėje pieno kainoje per pastaruosius metus sumažėjo beveik 16 proc., palyginti su piko laikotarpiu. Tačiau prekybininkų dalis išaugo 10,3 proc., o gamintojų dalis – 4,7 proc., todėl pienas ir jo gaminiai praktiškai neatpigo.

Žinoma, kaip ir reikėjo tikėtis, po tyrimo paskelbimo šios šalies prekybos tinklai iškart puolė teisintis ir teikti savo paaiškinimus, kodėl maisto kainos nenukrito. Bet turime sutikti, kad paties fakto tai nekeičia: žaliavų ir jų tiekėjų kainos susitraukė, bet proporcingai šiam mažėjimui, pakilo prekybininkų ir kartais perdirbėjų dalis, todėl galutinis vartotojas jokio juntamo teigimo pokyčio taip ir nesulaukė. 

Kas galėtų paneigti, kad analogiški reiškiniai vyksta ir pas mus? Galbūt rekordines maisto kainas Lietuvoje, kaip ir Estijoje, labiausiai lemia išaugę prekybininkų antkainiai? Tokie įtarimai, manau, kyla ne vienam mūsų šalies gyventojui, o po šio estų tyrimo jie tik dar sustiprės. Labai tikiuosi, kad mūsų priežiūros institucijos tikrai neliks nuošalyje ir pateiks savo platesnes išvadas. Esu įsitikinęs, kad prekybos tinklų griežtesnė priežiūra gali duoti teigiamą poslinkį kainų politikoje, nes nesiėmus nieko ir apsimetinėjant, kad problemos nėra, gali atsitikti taip, kad naujausi statistiniai duomenys rodys dar liūdnesnį vaizdą, o to norėtųsi išvengti.

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

Tai nėra politinė reklama. Tai neatlygintinai skleidžiamas įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas turintis valstybės politiko komentarus.

E. Sabutis. Estai jau įvardino kas kaltas dėl rekordinių maisto kainų. Kodėl mūsų institucijos toliau tyli? 

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 01 Feb 2024 12:17:57 +0200
<![CDATA[Seimo narys E. Sabutis: „Kaip „Lietuvos paštas“ pavogė Kalėdas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-kaip-lietuvos-pastas-pavoge-kaledas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-kaip-lietuvos-pastas-pavoge-kaledas Įvyko tai, ką ir buvo galima prognozuoti. Dar viena įmonė prisijungė prie nevienareikšmiškų įvertinimų visuomenėje nuolat sulaukiančių valstybinių bendrovių sąrašo. Kalbu apie „Lietuvos paštą“, kuris kartu su kitomis strateginėmis energetikos ir susisiekimo įmonėmis leido aiškiai suprasti, kad Lietuvos gyventojų interesai jiems yra tikrai ne pirmoje vietoje. Svarbiausia – tai optimizacija ir grynai ekonominių interesų patenkinimas. Panašius procesus jau kurį laiką stebime ir kitose valstybinėse įmonėse, kurios visiškai pamiršo, kad jų pagrindinis tikslas turėtų būti – prieinamų viešųjų paslaugų užtikrinimas, o ne žūtbūtinis pelno siekimas. Atrodo, kad pastarasis tikslas apakino šias bendroves galutinai – „Ignitis“, jos valdomos „ESO“ ar „Lietuvos geležinkelių“ veikla pastaraisiais metais gali būti charakterizuojama tik pelno siekimu.

Žiniasklaida nuolat mirga nuo keistų istorijų, susijusių su „Ignitis“ veikla. Štai spalio mėnesį, per 100 tūkstančių šeimų „Ignitis“ atsiuntė klaidingas sąskaitas už rugsėjo mėnesį neva suvartotą elektrą. Įmonė, žinoma, nedaugžodžiavo ir paaiškino, esą taip nutiko dėl techninės klaidos, tačiau smulkesnių detalių apie incidentą neatskleidė. Kaip galite spėti, išrašytose sąskaitose „Ignitis“ surašė didesnes sumas, nei turėjo būti. Leisiu sau paironizuoti, kad priešingu atveju, tokio tipo „techninių klaidų“ neišvystume, nes dar nė karto įmonė gyventojams neatsiuntė mažesnių sąskaitų. Tokios klaidos, kaip tyčia, įsivelia tik tada, kai sąskaitos dirbtinai išpučiamos. Panašiomis temomis garsėja ir kitas energetikos gigantas – „ESO“, kuris taip pat nevengia didinti skaičių gyventojų sąskaitose.

Dažni atvejai, kai išmaniųjų skaitiklių įdiegimas atsisuka prieš vartojus, nes suvartoti kilovatai, o kartu ir skaičiai mokėjimų pranešimuose, staiga padvigubėja ar patrigubėja. Pati įmonė dažniausiai nėra nusiteikusi greitai taisyti padėties: atrašo, kad imsis tolimesnio tyrimo, o po kurio laiko šiam patvirtinus, kad keliskart didesnės sumos išties yra nepagrįstos, tokius atvejus pavadina „žmogiškąja klaida“ ir nuo tos situacijos atsitraukia tarsi nieko nebūtų atsitikę. Tačiau tai dar ne viskas.

Manau, visi drąsiai galime sutikti, kad valstybės kontrolės atskleista žinia, jog vartotojai bendrovei „ESO“ 2018–2021 metais permokėjo 160,2 mln. eurų, o šias lėšas įmonė panaudojo pelnui padidinti ir dividendams išmokėti – pramušė bet kokį padorumo standartą. Dar daugiau, „ESO“ vadovai, pasijutę nebaudžiami, pareiškė, kad pinigus vartotojams grąžins tik per 15 metų! Ir tik pajutę politikų ir visuomenės pasipiktinimą, nusprendė švelninti toną bei pažadėjo terminą sutrumpinti – gyventojams permoka bus grąžinta per 2,5 metų. Keista tai, kad nei finansų, nei energetikos ministrai net nebandė kelti bendrovės vadovų atsakomybės klausimo.

Apie kitą valstybei priklausančią įmonę – „Lietuvos geležinkeliai“ platesnių komentarų rašyti, mano įsitikinimu, nebereikia. Jau ne kartą bandėme įspėti dėl nerimą keliančios traukinių parko būklės ir šios įmonės begalinio polinkio nutylėti incidentus. Dėl to net kreiptasi į Vyriausybės vadovę, prašant inicijuoti tyrimą, nes daugiau nei akivaizdu, kad ši susisiekimo sektoriaus įmonė pirmiausia privalo vadovautis visuomenės saugumo interesais, o ne vien siaurais naudos išskaičiavimais.

Tokiais pat tikslais vadovautis turėtų ir kita Susisiekimo ministerijai atskaitinga bendrovė – „Lietuvos paštas“. Tačiau pastaruoju metu joje vykstantys procesai rodo ką kitą. „Lietuvos paštas“ net neneigia, kad yra pasiryžęs eiti kitų valstybinių įmonių išgrįstu keliu ir siekti tik tokių pokyčių, kurie visiškai atitinka privataus verslo interesus, bet ne žmonių, pagrįstai norinčių turėti prieinamas paslaugas prie savo gyvenamosios vietos bet kurioje Lietuvos dalyje, lūkesčius. Tą „Lietuvos paštas“ ir turėtų daryti bei nepažeidinėti teisės aktų, apibrėžiančių įmonės veiklos pricipus. Šis teiginys nėra iš piršto laužtas. Paštas, kaip tai įtvirtinta įstatyme, yra universalioji paslauga. Tai reiškia, kad kokybiškos pašto paslaugos turi būti prieinamos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje visiems tokią paslaugą pageidaujantiems gauti naudotojams. Būsiu tikslus ir atskleisiu, kad šia nuostatą kiekvienas iš jūsų galite rasti galiojančio Pašto įstatymo 3 straipsnio 22 punkte.

Akivaizdu, kad valstybės valdoma įmonė „Lietuvos paštas“ nenori remtis įstatymu, nes per pastaruosius metus teikiamų paslaugų kiekis sumažėjo kone perpus – 47 proc. Tai išties neraminanti informacija. Ir tenka apgailestauti, kad valdžios koridoriuose jokio didesnio atgarsio ši žinia nesulaukė. Tačiau tarp žmonių vyrauja visai kitos nuotaikos. Visuomenėje pagrįstai didėja susirūpinimas, kad „Lietuvos paštas“ jau keletą metų nuosekliai skurdina ir naikina įprastas pašto paslaugas ir iš aiškią socialinę funkciją turinčios organizacijos tampa eiline privačia bendrove.

Iškalbingi skaičiai apie „Lietuvos paštą“ nesibaigia. Įmonė, įjungusi kaštų mažinimo pagreitį, paskelbė, kad nuo šių metų lapkričio iki kitų metų pavasario atleis 400 paštininkų. Apie 600 darbuotojų bendrovė jau spėjo atleisti ir 2022 metais. Kitaip tariant, dauguma miesteliuose ar kaimiškose vietovėse įsikūrusių gyventojų neteko ar neteks būtiniausių pašto paslaugų, kurias suteikdavo ne kas kitas kaip jiems puikiai pažįstamas paštininkas. Dar svarbiau akcentuoti, kad komercializacijos kelią pasirinkęs „Lietuvos paštas“ neapsiriboja tik personalo atleidinėjimu, nes kartu uždaromi ir fiziniai pašto skyriai. Prieš kurį laiką prasidėjęs procesas pasiekė piką.

Dėl tokios veiklos žmonės, ypač gyvenantys atokiau nuo regionų centrų, dažnai laiku nebegauna pensijų, užsiprenumeruotos spausdintinės žiniasklaidos, nebegali atlikti svarbių finansinių operacijų, nes jokios realios alternatyvos žmonėms nėra prieinamos. Svarbu suprasti, kad stacionarūs pašto skyriai kaimiškose teritorijose atlieka ne tik siuntinių išsiuntimo ir atsiėmimo funkciją. Pašto skyrius tokioje vietovėje – tai daugiafunkcis centras, kuriam tenka ir svarbi socialinė vieta, kuri, kaip pasakoja patys žmonės, burdavo bendruomenes susitikimams, kad kartu spręstų opesnes problemas.

Pati įmonė šios situacijos nedramatizuoja ir savo veiksmus pridengia biurokratiniu teiginiu: „bendrovė turi efektyvinti savo tinklą“, bet tai menka paguoda tų mažesnių miestų ir miestelių žmonėms, kuriems paštininkas pristatydavo laiškus, pensijas, spaudos leidinius ar kitą korespondenciją.

Valstybės įmonė taip pat mėgsta burtažodžius „universalios ir mobiliosios pašto paslaugos“. Pasak jos, mobilieji laiškininkai pašto paslaugų prieinamumą sėkmingai užtikrina visiems Lietuvos gyventojams – net ir gyvenantiems atokiausiuose rajonuose. Realiai gyvenime šios paslaugos neatrodo nei mobiliai, nei universaliai. Dažnu atveju, jos tiesiog neveikia. Ne viena dešimtis istorijų žiniasklaidoje ar žmonių asmeniniai kreipimaisi tą gali tik patvirtinti.

„Lietuvos pašto“ gana beatodairiškai taikomos priemonės neigiamai veikia ir spausdintos žiniasklaidos prieinamumą. Nors įmonė kol kas paskelbė apie korespondencijos siuntimo pabrangimą penktadaliu, tačiau nerimą labiausiai kelia diskusijos dėl spaudos leidinių prenumeratos pristatymo įkainių didinimo.

Laikraščių ir žurnalų leidėjai bei regionines žiniasklaidos priemonių atstovai atvirai teigia, kad yra ant išnykimo ribos. Spausdinta žiniasklaida išgyvena labai sunkius laikus, bet joje vis dar dirba daug žmonių, o jų teikiamos paslaugos regionų gyventojams yra labai svarbios. Skirtingose savivaldybėse įsikūrusios rajoninių laikraščių redakcijos neslepia: vienintelis jų pragyvenimo šaltinis – tai jų spausdinamų leidinių prenumerata, kuri vis dar populiari regionuose, o jeigu bus padidinta pristatymo kaina, redakcijos mato vienintelę likusią išeitį – užsidaryti. Tikrai sunku suprasti, kodėl dešiniųjų valdžios atstovai šioje situacijoje negeba padaryti teisingų sprendimų žiniasklaidos politikos klausimais. Netgi susidaro įspūdis, kad norima susidoroti su šia žiniasklaidos rūšimi.

Visgi, kitų metų pristatymo kaina dar nėra galutinai patvirtinta, dėl jos dar vyksta diskusijos. Todėl lieka tikėtis, kad supratimas ir sveikas protas nors šioje situacijoje paims viršų.

Suprantama, kad pagrįstas kritikos strėles nutaikyti tik į „Lietuvos pašto“ vadovybę nebūtų teisinga. Abejones kelia ir pašto veiklą prižiūrinti Susisiekimo ministerija, ir pati Vyriausybė. Naivu būtų tikėtis, kad dviprasmiškus sprendimus, ypač regionų atžvilgiu, priimanti įmonė tai darytų be Vyriausybės užnugario ir paramos. Teisingiausia teigti, kad strateginius tikslus formuoja Vyriausybė, o įmonė juos tiesiog vykdo. Pats faktas, kad valdžia, norėdama užtikrinti periodinių leidinių pristatymą kaimo ir retai bei vidutiniškai apgyvendintų vietovių prenumeratoriams, „Lietuvos paštui“ privalo kompensuoti kaštus, patiriamus teikiant šią paslaugą. Tai iki galo nedaroma. Nuostolių kompensavimo mechanizmas deramai neveikia, ir Vyriausybė nerodo jokio didelio noro ką nors taisyti.

Be jokios abejonės, tokie Vyriausybės veikimo principai neatleidžia paties „Lietuvos pašto“ nuo atskaitomybės ir atsakomybės, taip pat nesuteikia pagrindo su Lietuvos gyventojais bendrauti iš galios pozicijos, visiškai neatsižvelgiant į jų teisėtus lūkesčius. Labai vengiu populizmu paremtų pasisakymų, nes žinau, kad jie problemų neišspręs, bet „Lietuvos pašto“ vadovų elgesys irgi kelia klausimų. Besidžiaugdami, kad atleidus laiškininkus, bendrovė sutaupys 4,8 mln. eurų, vadovaujantys asmenys sau nesibodi išsimokėti itin aukštų algų, kurios patenka į aukščiausių darbo užmokesčių Lietuvoje dešimtuką. Patys galite spręsti, kiek tai teisinga.

Tuo metu pati įmonė elgiasi panašiai kaip jau klasika tapusio šventinio filmo personažas Grinčas, kuris nekenčia Kalėdų ir nusprendžia jas pavogti. Taip, kaip minėtas personažas, taip ir „Lietuvos paštas“ pasiryžęs sugadinti žiemos švenčių nuotaiką ir pavogti Kalėdas iš atleidinėjamų laiškininkų, spaudos leidėjų ir mūsų valstybės gyventojų, kuriems tradicinės paslaugos mažinamos ir branginamos ir, panašu, kad artimiausiu metu taps iš viso neprieinamos.

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

Seimo narys E. Sabutis: „Kaip „Lietuvos paštas“ pavogė Kalėdas“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 22 Dec 2023 09:47:29 +0200
<![CDATA[Domantas Tracevičius. ESO pinigaujasi iš daugiabučiuose saulės elektrines kartu pasistačiusių vartotojų]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/domantas-tracevicius-eso-pinigaujasi-is-daugiabuciuose-saules-elektrines-kartu-pasistaciusiu-vartotoju https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/domantas-tracevicius-eso-pinigaujasi-is-daugiabuciuose-saules-elektrines-kartu-pasistaciusiu-vartotoju Gaminantys vartotojai, kurie kartu įsirengė saulės elektrines ant savo daugiabučių stogų, yra neproporcingai apmokestinami ESO, tarsi jas būtų pasistatę už kelių šimtų kilometrų, nors to neleidžia Europos Sąjungos direktyva.

Europos Sąjungos institucijos dar 2018 m. pabaigoje priėmė Direktyvą (ES) 2018/2001 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją. Šia direktyva buvo nustatyta ES teisinė sistema plėtojant atsinaujinančių išteklių energiją elektros energijos gamybos, šildymo ir vėsinimo bei transporto srityse. Viena iš esminių dalių – sudarytos palankesnės sąlygos piliečiams dalyvauti energetikos pertvarkoje. Perkėlus šią direktyvą Lietuvoje buvo pradėta įgyvendinti gaminančių vartotojų schema, kuria šiuo metu naudojasi beveik 90 000 namų ūkių ir verslų, kartu valdančių daugiau nei 900 MW galios saulės elektrinių ant stogų ir nutolusiuose parkuose.

Toje direktyvoje taip pat nurodoma, kad daugiabučių gyventojai turėtų galėti naudotis vartotojų įgalinimo privalumais tiek pat, kiek individualių namų ūkiai. Kartu valstybėms narėms leidžiama diferencijuoti pavienius iš atsinaujinančių išteklių pasigamintos energijos vartotojus ir kartu veikiančius iš atsinaujinančių išteklių pasigamintos energijos vartotojus dėl jų skirtingų ypatumų tiek, kiek tokia diferenciacija yra proporcinga ir tinkamai pagrįsta.

Ar ši direktyvos dalis taikoma Lietuvoje? Panašu, kad ne, nes šiuo metu daugiabučių gyventojai, pavyzdžiui, turėdami daugiabučio namo bendriją ir pasistatę saulės elektrinę ant stogo bei gavę atsinaujinančių išteklių energijos bendrijos statusą, yra traktuojami ne kaip gaminantys vartotojai, o kaip nutolę gaminantys vartotojai. Todėl už tai, kad saulės elektrinės pagaminta elektros energija yra perduodama į bendrą daugiabučio įvadą, kuris dažniausiai yra nutolęs per kelis metrus nuo kiekvieno buto individualaus įvado ir skaitliuko, pagal tarifus, galiojančius nuo 2024 metų, jiems teks mokėti maždaug 6–12 centų už kiekvienos suvartotos kilovatvalandės skirstymą, priklausomai nuo pasirinkto plano.

Šiuo atveju sukuriamos neproporcingos ir nepagrįstos pajamos ESO bei ilgėja saulės elektrinių ant daugiabučių stogų atsipirkimo laikas. To pasekoje daugiabučių gyventojų noras investuoti į saulės elektrines ant savo daugiabučio stogo išlieka mažas. Prieš kelerius metus pačios ESO atlikti skaičiavimai rodo, kad 272 MW saulės elektrinių galios gali būti prijungtos daugiabučiuose namuose be papildomų investicijų į elektros tinklo infrastruktūrą. Bet esant tokioms nepalankioms sąlygoms, vargu ar apčiuopiamai padės ir kitais metais Lietuvos energetikos agentūros skelbiama 72 mln. eurų parama saulės elektrinių įrengimui finansuoti, kurioje pirmenybė teikiama atsinaujinančių išteklių energijos bendrijoms.

Kartu veikiančių daugiabučių gaminančių vartotojų interesus būtų galima apginti Seime nustatant tokį reguliavimą, kurį taikant būtų proporcingai ir pagrįstai apmokestinamas elektros energijos perdavimas nuo saulės elektrinės ant daugiabučio stogo iki tame pačiame daugiabutyje kartu pasigamintą elektros energiją vartojančių namų ūkių. Priešingu atveju, daugiabučių stogai, ant kurių būtų galima sugeneruoti didžiulius kiekius elektros energijos, ir toliau bus menkai išnaudojami, o atsinaujinančių išteklių energijos bendrijos plėsis gerokai lėčiau, nei galėtų. Tai yra nepateisinama, kuomet siaučia klimato krizė ir yra kilusi didžiulė energetinio saugumo grėsmė, o Lietuva pasigamina net mažiau nei pusę suvartojamos elektros energijos.

VšĮ ,,Žiedinė ekonomika” direktorius Domantas Tracevičius 

Domantas Tracevičius. ESO pinigaujasi iš daugiabučiuose saulės elektrines kartu pasistačiusių vartotojų

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 20 Dec 2023 13:00:17 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Rekordinės būsto paskolos – eilinio Vyriausybės neveiksnumo rezultatas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-rekordines-busto-paskolos-eilinio-vyriausybes-neveiksnumo-rezultatas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-rekordines-busto-paskolos-eilinio-vyriausybes-neveiksnumo-rezultatas Šios kadencijos Seimas pradėjo jau paskutinius savo veiklos metus ir kartu neoficialiai įjungė žalią šviesą naujam politiniam sezonui. Tik šįkart jis bus išskirtinis ir kardinaliai skirsis nuo kitų: ateinantys metai – vadinamieji rinkiminiai metai, nes žymės net trejų eilinių rinkimų laikotarpį. Agitacinį šou jau stebime kurį laiką. Ypač jis jaučiamas valdančiosios koalicijos gretose. Klysta tie, kurie teigia, kad pastarieji išsišokimai dešiniųjų Vyriausybėje yra prasidėjusio rinkiminio periodo įžanga. Taip nėra, nes įžanga prasidėjo kur kas anksčiau, o viešumoje itin plačiai aptartas politinis lėkščių daužymas Vyriausybės posėdyje tebuvo dar vasaros pradžioje prasidėjusių koalicijos nesutarimų tąsa.

Grįžkime į šių metų birželį, kai Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderis Gabrielius Landsbergis ir premjerė Ingrida Šimonytė pasižymėjo ne vienu kontroversišku pasisakymu dėl išankstinių Seimo rinkimų ar net Vyriausybės atsistatydinimo. Konservatoriai tariamo „perkrovimo“ politika ne tik įnešė sumaišties, bet ir ne juokais įpykdė savo mažuosius partnerius. Žiežirbos tarp laisviečių, liberalų ir konservatorių viršūnių kartais net nustelbdavo patį faktą dėl pirmalaikių rinkimų. Kaip ir minėjau, nesutarimai tęsiasi jau kurį laiką ir tikiu, kad savo aukščiausio taško šiais metais jie dar nepasiekė. Jį išvysime visai netrukus, Seime priimant naują valstybės biudžetą, kai valdančiosios koalicijos riteriai išsitrauks savo aštriausius ginklus ir kaltins vieni kitus būtais ar nebūtais dalykais.

Žinoma, santykių aiškinimosi dramos politikoje nėra naujas darinys. Tačiau šios valdžios siužeto vingiai pačią politinę dramą pakėlė į naują lygį. Visi sutiksime, kad siekiantys perrinkimo yra linkę tarpusavyje konkuruoti, taip tikėdamiesi sėkmės rinkimuose. Tačiau tai nereiškia, kad politiką reikia paversti į kažką, kas labiau primena muilo operas ir jose rodomus šeimyninius kivirčus – įsižeidusiųjų purkštavimus, nekalbadienius ar hiperbolizuotą koalicijos partnerių ignoravimą. Visa tai stebint darosi nejauku.

Bet kur kas svarbiau, kad vaidai dešiniųjų Vyriausybėje neleido rimčiau pradėti spręsti svarbiausių vidinių problemų. Jų sąrašas tikrai ne trumpas, bet bene opiausia iš jų, palietusi ne vieną Lietuvos gyventoją šiais metais – tai būsto įperkamumas ir rekordiškai išaugusios bankų paskolos nekilnojamajam turtui. Lietuvos gyventojai moka kone didžiausias palūkanas už paskolas visoje euro zonoje. Būsto paskolų palūkanos 50 proc. didesnės nei euro zonos vidurkis. Kodėl Lietuvoje susidarė būtent tokia situacija, kai palūkanos už būstą yra vienos aukščiausių Europos Sąjungoje (ES)? Čia ir vėl galima liūdnai pajuokauti, kad mūsų šalies žmonės jau priprato pirmauti toje statistikoje, kuri didelio pasididžiavimo neatneša. Kalbu apie dar vieną rodiklį, kuriame neturime priešininkų – tai maisto kainų augimas. Šitoje grafoje taip pat pirmaujame tarp visų ES šalių.

Atsakymo toli ieškoti nereikia ir jis randamas valdančiųjų pasirinktame veikimo modelyje. Mėnesis po mėnesio, kol gyventojai gavo vieną po kitos naujienas apie Europos Centrinio Banko (ECB) sprendimus didinti „Euribor“ palūkanų normas, Vyriausybė, pasinaudodama burtažodžiu „Vyriausybė nesikiš, nes tai didins infliaciją“, nesiėmė nė vieno veiksmo ir nesvarstė jokių galimybių padėti papildomų išlaidų dėl to patiriantiems žmonėms. Atrodo, kad ši Vyriausybės politika tęsis ir toliau. Dešiniųjų koalicija labiau linkusi spręsti savo vidinius ginčus, nei imtis realių priemonių ir bent jau pabandyti ištiesti pagalbos ranką būsto paskolas turintiems gyventojams. Juo labiau, kad Lietuvos banko valdybos pirmininkas visai neseniai paragino neturėti optimistinių lūkesčių, nes palūkanų normų mažinimo tikėtis dar anksti.

Kokia padėtis šiandien? Mėnesinė įmoka už vidutinę būsto paskolą Lietuvoje per metus išaugo 200 eurų – iki daugiau kaip 600 eurų per mėnesį. Būsto paskolas dėl pastaruoju metu padidėjusių palūkanų grąžinti darosi vis sunkiau. Apklausos parodė, kad beveik pusė gyventojų, turinčių būsto paskolas, atsakė, kad susiduria su sunkumais jas grąžindami. Tai visiškai nestebina. Pavyzdžiui, labai atsargią 50 tūkst. eurų paskolą paėmę klientai dabar per metus sumoka 1260 eurų didesnę sumą nei prieš metus. 80 tūkst. eurų paskolai tvarkyti tenka bankui sumokėti 2016 eurų daugiau, atitinkamai „populiariausios“ 100 tūkst. eurų paskolos turėtojai papildomai per metus sumoka 2520 eurų daugiau. Skaičiai išties įspūdingi. O dėl šio padidėjimo „laurus“ iš dalies turėtų prisiimti ir Vyriausybė.

Natūraliai kyla klausimai, kodėl Lietuvoje būsto paskolos tapo vienomis didžiausių tarp Europos valstybių ir kodėl daugelyje kitų ES valstybių narių būsto paskolų turėtojai dėl išaugusių palūkanų normų nesusidūrė su sunkumais jas mokėdami. Ir kodėl teigiu, kad dėl rekordinių palūkanų Lietuvoje iš dalies kalti ir mūsų šalies valdantieji.

Žinoma, įvairių analitinių skaičiavimų, metodikų taikymo ir skaičiavimų yra daug, bet koncentruotis reikėtų į dvi esmines priežastis.

Pirmoji iš jų – didesnė bankų priežiūra ir griežtesni įpareigojimai jiems. Valstybių narių centriniai bankai dar iki palūkanų didėjimo krizės įpareigojo komercinius bankus ar kitas kredito įstaigas savo klientams visų pirma rinktis ne kintamas palūkanų normas, o fiksuotas palūkanas arba kitaip apsidrausti nuo palūkanų normų svyravimų. Tariant trumpiau – ES šalys padarė namų darbus, o jų gyventojai dėl to susiduria su menkesniais finansiniais sunkumais, jų negąsdino ECB net dešimt kartų iš eilės priimti sprendimai nuosekliai didinti palūkanų normas. Reikia pažymėti, kad kitos šalys nesiekė priverstinai bankų klientų imti paskolų su fiksuotomis palūkanomis, tačiau siekė sukurti tokią bankų paslaugų rinką, kurioje fiksuotos palūkanos ilguoju laikotarpiu pasiteisintų labiau. Ir tą daugumai valstybių pavyko padaryti, nes su fiksuotomis palūkanomis kartu ėjo ir įpareigojimai bankams pateikti žmogaus apsisprendimą palengvinančią informaciją apie palūkanų normų fiksavimo privalumus ir galimus trūkumus bei refinansavimą. Sutikime, kad Lietuvoje tokių procesų pastaruosius metus tikrai nematėme, nes bankai paskolas dalijo be didesnės kontrolės. Dar daugiau. Atsibudęs po ilgo ir gilaus miego, Lietuvos bankas tik šių metų rugsėjo viduryje pagaliau pateikė panašius pasiūlymus, kurie ES erdvėje galiojo jau kurį laiką. Pripažinęs, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio euro zonos valstybių, kuriose vartotojai iki šiol turėjo ribotas galimybes rinktis, ir kad visa palūkanų normos padidėjimo rizika perkeliama ant vartotojų pečių, ši institucija ėmėsi iniciatyvos ir surašė savo kovos priemones prieš išaugusias palūkanas. Tik priminsiu, kad ECB iki to laiko jau devynis kartus buvo padidinęs bazinių palūkanų normas. Čia tinka visiems labai gerai žinomas posakis: „geriau vėliau negu niekada“.

Vis dėlto, Lietuva nebuvo vienintelė šalis, nepadariusi savo namų darbų. Tokių valstybių buvo ir daugiau. Tačiau esminis mūsų skirtumas nuo jų – šios valstybės nelaukė devintojo ar dešimtojo ECB sprendimo, o iškart ėmėsi priemonių palengvinti naštą paskolų turėtojams.

Todėl galima konstatuoti, kad antroji priežastis, kodėl kitose ES narėse nekilnojamojo turto paskolos žemesnės, – tai šių šalių Vyriausybių pateikti pagalbos paketai, skirti didėjančioms palūkanų normoms suvaldyti. Tarp jų ir mūsų artimiausios kaimynės – Latvija ir Lenkija.

Taip pat, kaip ir Lietuvoje, per pastaruosius porą metų Latvijoje pragyvenimas rekordiškai išbrango. Praėjusiais metais rekordiškai išaugo energijos išteklių kainos, po to atėjo maisto kainų krizė, o dabar atkeliavo brangių paskolų metas. Reaguodamas į tai, Latvijos parlamentas žengė pirmą žingsnį, kad būtų priimti teisės aktų pakeitimai dėl privalomo būsto paskolų įmokų mažinimo, kurį bankai gali taikyti savo esamiems klientams. Pirmuoju svarstymu Biudžeto ir finansų (mokesčių) komisijos parengtuose pasiūlymuose numatoma 50 proc. sumažinti būsto paskolų sutartims vieniems metams taikomą skolinimosi palūkanų normą – pakeitimai yra Vartotojų teisių apsaugos įstatymo dalis. Planuojama, kad sumažintas tarifas bus nustatytas vieniems metams nuo 2023 m. lapkričio 1 d. Manoma, kad tai būtų išeitis iš dabartinės krizės, dėl kurios daugeliui būstų savininkų išaugo būsto paskolų įmokos. Parama bus taikoma standartinėms paskoloms, kurios neturi pradelstų mokėjimų, ir ateityje neturėtų turėti įtakos paskolų gavėjų kredito reitingui.

Panašius veiksmus jau atliko ir Lenkija, kur už paskolas keturis mėnesius per metus nereikės mokėti palūkanų. Kitur susitarimai su bankais buvo sudaryti savanoriškai, pavyzdžiui, Graikijoje kredito įstaigos savanoriškai sumažino palūkanų normas 0,2 proc. Galime persikelti šiauriau, į Airiją. Jos Vyriausybė ir parlamentas kartu su Airijos centriniu banku vykdė diskusijas dėl paramos priemonių skyrimo asmenims, sudariusiems hipotekos sutartis. Patvirtinus 2024 m. šalies biudžetą, taip pat buvo patvirtintos ir tam tikros pagalbos priemonės, kuriomis siekiama suteikti paramą asmenims, turintiems būsto paskolas. Viena iš pagrindinių Airijos vyriausybės priemonių apima laikiną vienų metų hipotekos palūkanų mokesčio lengvatą, kurios bendra išlaidų suma gali siekti iki 125 mln. eurų. Tuo metu Austrija savo gyventojams nusprendė teikti negrąžintinas finansines subsidijas paskolų turėtojams. Didžiausią iš jų sudaro net 10 tūkst. eurų parama, kai asmuo turi 75 tūkst. eurų paskolą.

Savo ruožtu Ispanijos valdžia patvirtino Gerosios praktikos kodeksą, kurio pagrindinis tikslas – sušvelninti paskolų palūkanų normų augimą. Pagal jį siekiama sumažinti galiojančią „Euribor“ taikomą procentinę palūkanų normą 0,1 proc. Šios šalies kaimynė Portugalija taip pat neatsiliko sukurdama savo pagalbos priemones. Jos numato, kad kintamų palūkanų būsto paskolų gavėjai galėtų teikti prašymą bankui siekdami dvejų metų laikotarpiui fiksuoti finansinių įsipareigojimų įmoką ir taikyti mažesnę orientacinę palūkanų normą. Kur kas svarbiau, kad Portugalijos Vyriausybės pateiktas pagalbos paketas leidžia gyventojams gauti metinę valstybės subsidiją, kuri gali siekti net iki 800 eurų. Ši parama bus teikiama iki kitų metų galo.

Valstybių, kurios ėmėsi veikti ir padėti savo gyventojams, ratas yra kur kas platesnis. Jau prie išvardytų šalių dar būtų galima pridėti ir kitas ES nares. Ši statistika rodo tik viena – Lietuvos Vyriausybė net teoriniu lygmeniu nesiėmė svarstyti kad ir menkiausių priemonių, kurios galėjo pagelbėti būsto paskolų turėtojams. Dešiniųjų valdžios prisiimtas veikimo modelis labiau skatina vidines ir gana siauras rietenas koalicijos viduje nei koncentravimąsi į realias problemas. Lietuva, deja, vėl tapo pirmūne džiugesio nenešančioje statistikoje, kai gyventojai dar kartą priversti mokėti bene brangiausiai iš visų šalių. Panašų procesą jau matėme, kai Vyriausybė pasyviai stebėjo maisto kainų augimą, nors vis daugiau ES valstybių ėmėsi priemonių kainų augimo tempui stabdyti.

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

lrs.lt inf. 

E. Sabutis: „Rekordinės būsto paskolos – eilinio Vyriausybės neveiksnumo rezultatas“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 04 Dec 2023 10:28:32 +0200
<![CDATA[T. Gudaitis: kaip nupirkti milijoną rinkėjų už jų pačių pinigus?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/t-gudaitis-kaip-nupirkti-milijona-rinkeju-uz-ju-paciu-pinigus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/t-gudaitis-kaip-nupirkti-milijona-rinkeju-uz-ju-paciu-pinigus

Gerovės valstybė, mokesčiai ir pajamų didinimas, socialinė rūpyba ir pensijos, investicijos į kelius, švietimas bei sveikatos apsauga. Ant šių banginių laikosi iš esmės visos politikų rinkiminės kampanijos. Kadangi kitąmet Lietuvoje numatomi net treji rinkimai, šalies rinkėjui po truputį praveriamos ir trigubo dydžio pažadų parduotuvės durys. O už jų – nauji būdai, kaip visiškai legaliai „nusipirkti“ daugiau kaip milijoną rinkėjų už jų pačių pinigus. 

Objektas – 6,6 mlrd. eurų vertės santaupos II pakopos pensijų fonduose, iš kurių apie 1,65 mlrd. eurų, kaip jau buvo siūlyta kai kuriuose projektuose, galbūt būtų galima leisti išsigryninti. Ši 25 proc. pensijų santaupų dalis yra išties didelė. Labai grubiai vertinant, ji atitinka vieno mėnesio valstybės biudžeto pajamas, iš kurių nacionaliniu mastu finansuojami būtiniausi mūsų visų poreikiai ir paslaugos. 

Kadangi poreikių apimtys nemažėja, valstybė vis atidžiau vertina naujų mokesčių, tarp kurių ir nekilnojamojo turto mokestis, įvedimą. Tokioje situacijoje 1 milijoną viršijančių II pensijų pakopos dalyvių bei tuo pačiu rinkėjų „savęs finansavimas“ atrodo puiki išeitis. Ar taip ir įvyks – pažiūrėsime, bet prieš judinant šias santaupas vertėtų įvertinti, kokius padarinius gali lemti toks sprendimas. 

Pinigai brangūs, kodėl nepaėmus nieko nekainuojančių? 

Analizuodami savo šalies politikų rinkimų pažadus ekonomistai užsienyje laikosi pozicijos juos būtinai vertinti makroekonominiame kontekste. Šiuo metu kontekstas yra įkaitęs, o pinigus centriniai bankai brangina keldami palūkanas ne tiesiog šiaip, o stengdamiesi numaldyti įsišėlusią infliaciją, kuri smarkiai padidina išlaidas visų ir viskam: nuo maisto prekių iki – sąrašas begalinis. 

Kodėl ekonomiką vėsinti turėtų tik turintieji būsto paskolas? O taip iš esmės ir atsitiktų, į rinką įmetus vieno mėnesio valstybės biudžeto pajamų apimtį. Kaip parodė Estijos situacija, gyventojai tokius staiga atsilaisvinusius savo pensijų pinigus paprasčiausiai suvartojo, tuo iš esmės dar labiau įkaitindami šalies ekonomiką ir, kaip be to, iš savęs atimdami didesnių pajamų senatvėje galimybę. 

Ar panašus sprendimas Lietuvoje pasitarnautų gerovei valstybėje? Drįsčiau tuo abejoti. 

Geriausias rinkėjas yra pažeidžiamas rinkėjas 

Pensijos amžių pasiekę gyventojai per rinkimus tampa viena svarbiausių rinkėjų grupių ir tam yra ne viena priežastis. Pirma, tai yra skaitlinga grupė. „Sodros“ duomenimis, rugsėjo mėnesį senatvės pensiją šalyje gavo 617,7 tūkst. gyventojų ir palyginti su visais 2,87 mln. šalyje liepos mėnesį registruotais visų amžiaus grupių gyventojais, jie sudarė 21,5 proc. visuomenės dalį. 

Antra – tai didelio finansinio jautrumo rinkėjai. Jų pajamos nėra didelės, jie iš esmės priklausomi nuo to, kokio dydžio pensijas išmoka valstybė, neretai neturi papildomų pajamų ir ypač rizikuoja patekti į skurdo zoną. 

Tikriausiai nedaug kas pamena tuos laikus, kai įtampa dėl pensijų buvo didelė kiekvieną mėnesį, o žinutės apie pensijų išmokėjimą skelbiamos reguliariai, nes „Sodra“ nesurinkdavo biudžeto, lėšų nuolat trūko, o pensijų dydis buvo nustatomas priklausomai nuo politikos sezono laiko ir būtinybės „motyvuoti“ pensininkus. 

Deja, pravalgę ateičiai taupomas lėšas rizikuojame grįžti arčiau situacijos, kurioje pensininkai su ribotomis pajamomis bus labiau pažeidžiami nei galėtų ir būtų mažiau atsparūs manipuliacijoms rinkimų laikotarpiu. Bet gal tokie rinkėjai ir yra tikslas ilgalaikėje perspektyvoje? 

Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi? 

Paradoksalu, bet pensijų fondus kaip rinkėjų prielankumo įrankį mūsų šalyje sugebėjo atrasti kardinaliai priešingų pažiūrų politikai. Tad 6,6 mlrd. eurų pasiekę dirbančiųjų santaupos senatvei tapo ir džiaugsmu dėl didėjančio jų finansinio pajėgumo, ir iššūkiu, nes šie pinigai yra masalas rinkimams.  

Kairieji nori riboti privačią iniciatyvą, rūpestį pensininkais perkelti valstybei ir galiausiai nusikratyti šio neva turtingųjų ar neva tik elitui skirto lėšų senatvei taupymo būdo, kuriame dalyvauja 1,4 mln. eilinių Lietuvos dirbančiųjų. 

Liberalūs politikai gali likti nuoširdžiai ištikimi sau ir akcentuoti piliečio teisę turėti galimybę savo nuožiūra disponuoti savo pinigais, net jei jų paskirtis yra tikslinė, o naudojimo startui yra numatytas atidėjimas iki sukaks pensijos amžius. 

Kyla klausimas, ar po politiniais lozungais galiausiai nepasislėps tai, ką stengiamės pasiekti: kaupiant pensiją antros ir trečios pakopos pensijų fonduose, kartu su pirmąja („Sodra“) turėsime didesnes pajamas pensijoje, mažesnę skurdo riziką, apsidraudimą nuo pasekmių, kurias sukels tai, jog dirbančiųjų ir pensininkų santykis natūraliai keisis pastarųjų nenaudai.

Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) vadovas Tadas Gudaitis

T. Gudaitis: kaip nupirkti milijoną rinkėjų už jų pačių pinigus?

]]>
jonavoszinios.lt Sat, 11 Nov 2023 06:57:34 +0200
<![CDATA[Žygimantas Mauricas: Lietuvos NT rinkos užsispyrimas gali virsti ir šiaudu, ir akmeniu  ]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/zygimantas-mauricas-lietuvos-nt-rinkos-uzsispyrimas-gali-virsti-ir-siaudu-ir-akmeniu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/zygimantas-mauricas-lietuvos-nt-rinkos-uzsispyrimas-gali-virsti-ir-siaudu-ir-akmeniu

Iki seniai regėtų aukštumų pakilusios palūkanos, geopolitinis neapibrėžtumas ir stojanti ekonomika pakoregavo nekilnojamojo turto (NT) kainas Skandinavijos šalyse ir Vokietijoje, tačiau Lietuvoje NT kainos demonstruoja žemaitišką užsispyrimą. „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad jei ekonominė situacija reikšmingai nesuprastės, Lietuvos nekilnojamojo turto rinka turi galimybę pralaukti šį sunkų laikotarpį ir išvengti didesnės apimties kainų korekcijos. Visgi, didžiausias išbandymas rinkos kantrybei šiuo metu yra ECB pinigų politika, lemianti pabrangusias paskolas. Jei aukštos palūkanos užsibus ilgiau ar dar didės, kainų korekcija gali būti neišvengiama.    

Ž.Mauricas pažymi, kad neseniai Rygoje vykusiame Baltijos šalių NT lyderių forume Lietuvos NT rinka buvo pateikiama kaip išskirtinis pavyzdys šiaip jau gana niūriame nūdienos kontekste.  


„Latviai pusiau juokais savo NT rinką vadina „miegančiąja gražuole“, Estijos rinka atrodo persisotinusi ir nerandanti savo krypties, tuo tarpu Lietuva tapo lydere, išskiriančia branda, inovacijomis ir šiam sudėtingam laikmečiui nebūdinga dinamika. Be to, ji mažiau priklausoma nuo išorės finansavimo. Taip, nekilnojamojo turto objektų parduodama kiek mažiau, stoja kai kurių segmentų būsto pardavimas, tačiau tai kol kas beveik neturi įtakos bendram kainų lygiui“, - sako Ž.Mauricas.  


Anot jo, rinkos kantrybę sustiprina vartotojų optimizmas, grindžiamas tolygiai augančiu darbo užmokesčiu ir vartojimu bei faktas, kad NT rinkoje vis dar daug pinigų. „Tai rodo ir minimaliai sumažėjęs investicijai įsigyjamų būstų skaičius. Lietuvos banko duomenimis, šiemet investicijai per mėnesį įsigyjama kiek mažiau būstų nei itin aktyviais 2021 ir 2022 metais, tačiau gerokai daugiau nei priešpandeminiais metais. Maža to, investicijai perkamų būstų dalis bendroje būsto rinkos struktūroje pamažu, bet nuosekliai didėja ir šiuo metu sudaro rekordinius 30 procentų. Tai rodo ne tik rinkos atsparumą, bet ir investuotojų optimizmą“, - pažymi ekonomistas.  


Ž.Maurico vertinimu, rinkos kantrybės ir optimizmo ribos visgi egzistuoja ir jas brėžia globalios ekonomikos bei politikos procesai. Didžiausia grėsmė – aukštos palūkanų normos, kurias lemia ECB politika, orientuota į infliacijos mažinimą.

„Infliacija pažabota, maža to, reali grėsmė, kad 2024 metais Lietuvoje bus fiksuojama defliacija, tačiau ECB kol kas nelinkęs mažinti bazinių palūkanų normų.  Panašiai elgiasi ir JAV federalinis rezervų bankas, todėl JAV NT akcijų indeksai leidžiasi žemyn, o biurų valdytojų akcijų vertės nuo 2019 metų nusmuko apie 60 procentų. Į Vokietijos komercinio NT rinką tai pat įsisuko kainų korekcija ir tokiame fone Vakarų pasaulio ūkis turi realias galimybes panirti į recesiją. Lietuva nebūtų išimtis, todėl manyčiau, kad 2024-eiji Lietuvos nekilnojamojo turto rinkai gali tapti tikrais išbandymų metais“, - svarsto Ž.Mauricas.    

 „Luminor“ inf.

Žygimantas Mauricas: Lietuvos NT rinkos užsispyrimas gali virsti ir šiaudu, ir akmeniu  

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 26 Oct 2023 09:13:10 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: „Ar valdantiesiems geros būklės keliai – misija (ne)įmanoma?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-ar-valdantiesiems-geros-bukles-keliai-misija-ne-imanoma https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-ar-valdantiesiems-geros-bukles-keliai-misija-ne-imanoma Sveiki atvykę į blogų kelių šalį! Tokie pasisveikinimo, o taip pat ir informaciniai stendai turėtų stovėti visuose Lietuvos pasienio ruožuose su Lenkija ir Latvija. Daugelyje pasienio punktų net užsimerkęs gali suprasti, kad įvažiavai į savo gimtos valstybės teritoriją.  Transporto priemonių ratai peršoka nuo lygaus asfalto mūsų artimiausių kaimynių pusėje ant užlopytų duobių, suskilusio asfalto, nebūtinai užlygintų provėžų ir tarsi vikšrinių traktorių subjauroto asfalto dangos Lietuvoje.

Toks apibūdinimas nėra iš piršto laužtas ir nėra nė kiek perdedamas. Kelių kokybės skirtumais įsitikina kiekvienas mūsų šalies vairuotojas, kertantis sienas į vakarus ar į šiaurę nuo mūsų. Keliaujančius abiem kryptimis pasitinka arba jau lygūs ištisi kelių ruožai, arba sunkioji kelininkų technika. Ypač geri atsiliepimai pastaruoju metu girdimi apie mūsų kaimynų lenkų kelius, kuriems jie sugebėjo atrasti ir biudžetinių, ir skolintų lėšų, investuodami daugiau nei 30 milijardų eurų.

Turbūt neįmanoma būtų sugalvoti „geresnės“ strategijos, kaip akimirksniu sugadinti patį pirmąjį įspūdį apie Lietuvą į mūsų šalį autotransportu atvykstantiems svečiams, jau nekalbant apie mūsų gyventojus, kuriems byrančios pakelės, duobių apvažiavimas ar dardėjimas žvyrkeliais tapo norma ir kasdienybe. Toks akis badantis vaizdas dabartinėje susisiekimo sistemoje vienu mostu nubraukia bet kokias strategijas ar vizijas, kurias labai mėgsta kurti konservatorių vadovaujama Vyriausybė. Vien pažvelgus į daugiau nei metus rengtą strateginį dokumentą skambiu pavadinimu „Valstybės pažangos strategija, Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“, paaiškėja, kad dešiniųjų valdžios vizijos prasilenkia su paprasta realybe, o jų priimami sprendimai nupjauna bet kokius norus turėti geresnį kelių tinklą. Juk jų parengtas dokumentas turėtų brėžti aiškią kryptį, kaip Lietuva vystysis per ateinančius metus ir tarsi turėtų būti planas jiems patiems, kokių tikslų siekiama ir kaip tai bus daroma. Vizijoje „Lietuva 2050“ valdantieji rašo: „Lietuva – šalis, kur gali greitai pasiekti tai, ko reikia žmogaus gerovei. Visa Lietuvos teritorija – darniai ir subalansuotai išvystyta. Geras susisiekimas šalies viduje ir su pasauliu <...>“. Tai tik viena citata iš daugybės kitų, kur kalbama apie išvystytą infrastruktūrą. Siekiai, sutiksite, tikrai gražūs, bet ar jie atitinka Vyriausybės vykdomą politiką? Mano įsitikinimu, norint bent kiek pasistūmėti ir artėti prie aprašyto idealaus vaizdo, priemones reiktų taikyti jau dabar ir problemos mąsto neatidėti vėlesniems laikams. Kitaip vizijoje Vyriausybės surašytus teiginiai bus ne ką vertesni nei popierius, ant kurio ši vizija išspausdinta.

Deja, atrodo, kad tokios niūrios prognozės gali išsipildyti. Konservatorių, liberalų ir laisviečių Vyriausybės vykdoma politika transporto ir susisiekimo srityje privedė prie akivaizdaus fakto – padėtis kelių infrastruktūroje yra kritinė. Dėl nepakankamo finansavimo ir atsainaus požiūrio – beveik 4 iš 10 Lietuvos kelių neatitinka paprasčiausių kokybės reikalavimų, o atskirais ekspertų vertinimais, artimiausių metų perspektyvoje kapitalinių remontų prireiks ne tik valstybinės reikšmės keliams, bet ir pagrindinėms magistralėms, kurios laikomos visos šalies susisiekimo arterijomis. Svarbu pabrėžti, kad pateikti duomenys atspindi tik tų kelių būklę, kurie yra vertinami. Statistikoje visiškai neminimi savivaldybėms priklausantys keliai, ten padėties tragiškumą galėtų atskleisti bet kuris regiono gyventojas.

Kalbant apie mėgstamą dabartinės Vyriausybės darbą – kurti su realybe prasilenkiančias strategijas, reikėtų prisiminti dar vieną dokumentą, kuriame numatomas planas, kad 2025 m.  valstybėje turi likti 31 proc. kelių, neatitinkančių kokybės kriterijų. Priminsiu, kad šiuo metu jų yra apie 40 proc. Pagal dabar taikomą finansavimo metodiką ir skiriamas lėšas, tokio skaičiaus pasiekti praktiškai neįmanoma. Šį teiginį labai lengvai galima pagrįsti naujausiais duomenimis. Lietuvos automobilių kelių direkcija skelbia, kad lyginant praėjusių metų situaciją su 2021 m., kelių būklė nežymiai pagerėjo. Skaičius iškalbingas – rodiklis pagerėjo „net“ 1,05 proc. Tendencijos aiškios – tikėtis artimiausiu metu didesnio proveržio tikrai neverta. Tiesa, tokiu teigiamu skaičiumi iškart suskubo pasidžiaugti susisiekimo ministras Marius Skuodis, pabrėždamas, kad „ministerijai pavyko stabilizuoti situaciją keliuose“. Žinoma, toks ministro pareiškimas visuomenėje buvo sutiktas nevienareikšmiškai ir su šypsena, nes vienas po kito įgriuvę ar griūvantys tiltai M. Skuodžio optimizmą turėtų apmažinti.

Kad ir kokius teiginius naudotų susisiekimo ministras ar už biudžeto rengimą atsakinga finansų ministrė Gintarė Skaistė, akivaizdu, kad kelių tinklas tikrai netapo ir netaps valdančiosios daugumos prioritetu. Tai geriausiai atspindi ir šių ministerijų pateikti atsakymai man, kuriuos lakoniškai galėčiau pavadinti taip: „Lietuvos žmonės ir toliau pakentės“. Stebėdamas nedžiuginantį kitų metų valstybės biudžeto sudarymo procesą ir tai, kad jame greičiausiai nebus numatytas reikiamas lėšų poreikis keliams tvarkyti, kreipiausi į finansų ir susisiekimo ministrus, prašydamas pagaliau didinti asignavimus Kelių priežiūros ir plėtros programai (KPPP). Didinamų lėšų šaltinis aiškus – pajamos iš degalų akcizo. Valdantieji, nepaisydami jokių ekspertų raginimų ir perspėjimų dėl itin prastos padėties šalies keliuose, vis dar yra linkę atriekti mažiau kaip 60 proc. surenkamos sumos. Maža to, ši Vyriausybė nusprendė nestabdyti ir pasiekti naują antirekordą. Šių metų valstybės biudžete dabartinė valdžia priėmė sprendimą nebeskirti net ir minėtos akcizo dalies bei dar labiau ją sumažinti. Tokiu atveju, šis santykis tapo pačiu mažiausiu per pastaruosius 15 metų ir siekia tik apie pusę sumos, surinktos iš degalų akcizo.

Rugpjūčio pradžioje ministerijas pasiekė kreipimasis su aiškiu ir motyvuotu prašymu kitų metų valstybės biudžeto projekte numatyti, kad KPPP finansuoti būtų numatyta bent jau 80 proc. pajamų iš degalų akcizo. Tai būtų ženklesnis didinimas, kuris leistų užtikrinti esamos infrastruktūros gerą priežiūrą ir pamažu leistų mąstyti apie spartesnę plėtrą. Bet ministerijų atsakymus galėčiau pavadinti paprastu išsisukinėjimu. Raštai truputėlį priminė karštos bulvės žaidimą, kai atsakomybė buvo permetinėjama iš vienos ministerijos į kitą. Susisiekimo ministerija teigia, kad nieko negali padaryti, nes Finansų ministerija, rengdama biudžetą, neskiria deramo finansavimo, o savo ruožtu – Finansų  ministerija kratosi atsakomybės ir sako, kad valstybės politiką transporto srityje formuoja Susisiekimo ministerija ir ši turėtų susizgribti bei pradėti dirbti. Kad abiejų ministerijų atsakymai nebūtų tik kaltinimų viena kitai kratinys, abi kaip susitarusios pakartojo Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimą, kad įstatymuose – šiuo atveju KPPP įstatyme – negali būti nurodyti konkretūs procentai, t. y. šiame įstatyme negali būti įrašyta nuostata, kad pajamos iš degalų akcizo KPPP finansuoti turi būti ne mažesnės kaip 80 proc. Šis KT sprendimas įsigaliojo dar 2020 m. ir yra puikiai žinomas. To tikrai nereikėjo kartoti. Žinant šį KT išaiškinimą ir buvo nuspręsta kreiptis ne dėl KPPP įstatymo pakeitimo, o dėl valstybės biudžeto projekto patobulinimo, kuriame be jokių suvaržymų galima laisvai nurodyti procentines išraiškas ir pajamų dalis, kuriomis finansuojamos įvairios viešosios sritys, tarp jų ir kelių priežiūra. Pati ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė ne kartą Seimo narius ragino imtis būtent tokių veiksmų: ne keisti įstatymus, o siūlyti biudžeto korekcijas. Savo kreipimųsi valdančiuosius kaip tik ir raginau atrasti savyje politinę valią ir supratingumą, nes dabartinė kelių būklė visiškai neatitinka žmonių lūkesčių. Akivaizdu, kad kol kas valios ir supratingumo nėra. Ne tik man, bet ir Lietuvos žmonėms dar kartą buvo atsukta nugara ir pasiųsta aiški žinutė: „palauksit“. Šią žinią netiesiogiai kartoja ir Ministrė Pirmininkė, kuri komentuodama kitų metų biudžeto sudarymo prioritetus, pareiškė, kad ir toliau gyvensime pagal galimybės, ką kelių, tiltų, viadukų remonto ar žvyrkelių asfaltavimo nesulaukiantiems Lietuvos žmonėms reikia suprasti analogiškai: „palauksit“.

Suprantu, kad dešiniųjų Vyriausybė nėra linkusi ilgai galvoti ir kasmet priprato eiti lengviausiu keliu – iš kuro akcizų eilutės „išminusuoti“ beveik pusę sumos ir ją skirti kitoms reikmėms. Spėju, kad Vyriausybė taip savotiškai ne vienerius metus slepia savo neveiksnumą. Lietuvos gyventojai stumiami į absurdišką situaciją, nes kuro akcizas yra tikslinis mokestis, kurį mūsų šalies kelių vartotojai sumoka būtent už naudojimąsi keliais ir turi pagrįstus lūkesčius, kad keliai būtų tvarkomi ir prižiūrimi bei atitiktų bent minimalius kokybės reikalavimus. Todėl natūralu, kad tas pats mokestis ir turi grįžti į kelius bei neturėtų būti naudojamas kitoms biudžeto eilutėms „užkišinėti“.

Žinoma, Vyriausybė atšaus: „ieškoma kitų finansavimo šaltinių – laikinasis bankų solidarumo mokestis, specialieji Europos Sąjungos fondai, karinio mobilumo projektams skiriamos lėšos“. Bet jie ir patys supranta, kad jokios papildomos lėšos padėties esmingai nepakeis, jeigu nesikeis pats požiūris. Visos lėšos iš šių papildomų šaltinių didžiąją dalimi tik sugers infliacijos sukeltą šoką ir bus nukreiptos į didžiuosius infrastruktūrinius projektus, kurie sustiprins karinį mobilumą Lietuvoje. Padėtis čia tikrai pagerės, ir tai labai džiugina, bet žiūrint plačiau – daugelis kelių, tiltų, viadukų dėl prasto finansavimo nesulauks net būtinojo remonto. Ką jau kalbėti apie kelių tinklo plėtrą. Bus tvarkomi atskiri valstybinių kelių ir magistralių ruožai, bet kiti keliai, ypač  rajoniniai, ir toliau pamažu trupės ir nyks.

Jau ne kartą esu rašęs, kad norint realiai pasiekti kokybinio ir pastebimo pokyčio apleistame kelių sektoriuje, reikalingas tik vienas esminis pakeitimas – tai didinti lėšas kelių priežiūrai. Kelių tinklo būklė pasiekė kritinį lygį. Taigi, kito sprendimo, kaip žymus finansavimo didinimas kelių būklei gerinti, nebėra.

Ar vis dar norime garsėti kaip šalis su bene prasčiausiais keliais Europos Sąjungoje? Turbūt pamatysime jau artimiausioje ateityje, kai valstybės biudžeto projektas pasieks Seimo salę ir bus svarstomi įvairūs pasiūlymai, tarp kurių tikrai atsiras pataisa dėl 80 proc. pajamų iš degalų akcizo skyrimo kelių priežiūrai ir plėtrai.

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

E. Sabutis: „Ar valdantiesiems geros būklės keliai – misija (ne)įmanoma?“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 05 Sep 2023 09:35:15 +0300
<![CDATA[A. Jurgelevičius: „Veidrodėli, veidrodėli, ar viską iki šiol gerai dariau?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/a-jurgelevicius-veidrodeli-veidrodeli-ar-viska-iki-siol-gerai-dariau https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/a-jurgelevicius-veidrodeli-veidrodeli-ar-viska-iki-siol-gerai-dariau Lietuvos švietimo padangėje vėl pakvipo mokytojų streiku. Mokslo metų išvakarėse didžiausia šalies profesinė sąjunga – Lietuvos švietimo ir mokslo profesinė sąjunga (LŠMPS) – paskelbė, kad rugsėjo 4 d. inicijuoja Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinės sutarties atnaujinimo procedūrą. Derybas tikimasi baigti iki spalio pradžios, kai Vyriausybė galutinai sudėlios 2024 m. valstybės biudžeto projektą. Šis terminas yra esminis, nes, norint įgyvendinti profesinės sąjungos reikalavimus, kitų metų biudžete reikia suplanuoti reikiamus finansinius išteklius. Tačiau į situaciją noriu pažvelgti kiek kitokiu aspektu ir iškelti klausimą: „Ar Vyriausybė ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) yra tinkamai pasiruošusios vertinti profesinės sąjungos reikalavimus ir apsispręsti dėl jų?“

Į šį klausimą aiškaus atsakymo negali būti, nes Lietuvos švietimo sistemoje metai iš metų vyksta paradoksalūs procesai, kuriuos galima pavadinti uždaro rato sindromu. Schema gana paprasta. Pirmiausia atsiranda problema, dėl kurios kyla mokytojų protestai. Švietimo valdžia ima problemą spręsti priimdama naują teisės aktą arba keisdama buvusį. Situacija nesikeičia arba keičiasi nežymiai, nes nėra kontrolės mechanizmo kaip vykdomi ką tik iškepti teisės aktai. Tai vėl gimdo problemą, kurios taisymo ima reikalauti mokytojai. Vėl pradedami ruošti teisės aktų pakeitimai, vėl niekas rimtai nekontroliuoja jų vykdymo, vėl problema, vėl protestai ir t.t. Žodžiu, ratas sukasi!

Pažvelkime, kurias švietimo sistemos problemas siūlo taisyti LŠMPS, keičiant šakos kolektyvinę sutartį. 2019 m. įvedus etatinį mokytojų darbo apmokėjimą, išryškėjo tam tikri šios sistemos trūkumai ir jas profesinė sąjunga siūlo taisyti. Tačiau ne mažiau problemų sukuria jau galiojančių teisės aktų nesilaikymas. Su retomis išimtimis visose mokyklose yra nepaskirstoma dalis etatų, taip neapmokant dalies mokytojų dirbamų darbų. Neretai pasitaiko, kad 700 ir daugiau metinių kontaktinių valandų dirbantiems pradinių klasių mokytojams nėra suformuojamas pilnas etatas, nors to reikalauja ŠMSM ministro įsakymas. Dar dažniau pasitaiko, kad etatu progimnazijoje, pagrindinėje mokykloje ar gimnazijoje dirbančiam mokytojui yra nustatytos daugiau nei 888 metinės kontaktinės valandos, nors tokia maksimali tiesioginio darbo su mokiniais valandų riba yra nustatyta darbo apmokėjimo įstatyme. Švietimo priežiūrą vykdančioms institucijoms bent kiek griežčiau pažiūrėjus į išvardytus prasilenkimus su teisės aktų reikalavimais, aiškiau matytume, kur link reikia tobulinti mokytojų darbo apmokėjimo sistemą.

Nemažų problemų yra finansuojant ikimokyklinio ugdymo programas vykdančias įstaigas bei švietimo pagalbą teikiančius specialistus. Nors tiek viena, tiek kita priskiriama prie savarankiškų savivaldos funkcijų, tačiau liūto dalį reikalingų finansų Vyriausybė skiria kaip tikslinę dotaciją. Savivaldybėms tam, kad šios švietimo sistemos sritys tinkamai funkcionuotų, tereikia nedidele dalimi prisidėti prie jų finansavimo. Deja, situacija yra prasta. Nemaža dalis savivaldybių ne tik, kad neskiria savo biudžeto lėšų, reikalingų efektyviai švietimo pagalbai organizuoti, bet ir apskritai bando išsiversti tik su Vyriausybės skiriamomis dotacijomis. Ir taip besielgdamos savivaldybės, Lietuvos savivaldybių asociacijos lūpomis, kaltina ŠMSM ir Vyriausybę chroniškai trūkstant lėšų švietimo pagalbos mokiniams teikimui. Supuvusi vyšnia ant šio neskanaus torto yra tai, kad praeitų metų pabaigoje savivaldybės į valstybės biudžetą grąžino 3,3 mln. eurų nepanaudotų lėšų švietimo pagalbai organizuoti! Labai panaši situacija ir ikimokyklinio ugdymo finansavime. Nenorėdamos prisidėti prie šios savarankiškos funkcijos įgyvendinimo, pačios savivaldybės bei jų skatinami įstaigų vadovai apeidinėja teisės aktų reikalavimus, žūtbūt besistengiant taupyti pinigus tiek vaikų, tiek darbuotojų sąskaita. Taip darželiuose atsiranda didesnis nei leidžia higienos normos vaikų skaičius grupėse, jose neužtikrinamas reikalingas darbuotojų skaičius, ikimokyklinio ugdymo mokytojams neskiriamos nekontaktinės valandos, kurių nuo šio rugsėjo dar padaugės. Ypač masiškai tai yra daroma vasarą, dažnai tiesiog meluojant mokytojams apie tai, kad šiltuoju metų laiku dalis teisės aktų tiesiog negalioja.

Ne vienerius metus profesinės sąjungos reikalauja priimti sprendimus, kurie leistų sumažinti maksimalų mokinių skaičių klasėse. Tačiau šiai dienai ir dabar galiojantys teisės aktai, numatantys daugiausia 24 mokinius I – IV bei 30 mokinių V – XII klasėse, nėra vykdomi. Visos nacionalinės Lietuvos vyrų krepšinio komandos žaidėjų rankų ir kojų pirštų neužtektų suskaičiuoti klasių, kuriose faktiškai mokosi daugiau mokinių nei tai numato Vyriausybės nutarimas. Bjaurų šios situacijos kvapelį sustiprina faktiškai įteisinta apgaulės schema. Ministerijos sukurtoje bei administruojamoje Švietimo valdymo informacinėje sistemoje (ŠVIS) nerasime įregistruotos nė vienos didesnės nei leidžiama klasės. Tačiau mokyklose rasime po 25 – 27 pradinėse ir 31 – 33 vaikus vyresnėse klasėse. Šia „gudravimo“ schema sumedžiojami du pastipę zuikiai – per didelę klasę turinti mokykla gauna lėšas finansuoti neegzistuojantį klasės komplektą, o didelėje klasėje mokytojui pabloginamos darbo sąlygos. Ir visa tai daroma tuo metu, kai nei bendrojo ugdymo mokyklų finansavimo tvarka, nei Vyriausybės nutarimas dėl mokyklų tinklo formavimo taisyklių netrukdo savivaldybėms savarankiškai priimti sprendimus dėl mažesnių klasių formavimo. Taip, neturint didelių papildomų išlaidų, galima būtų pagerinti mokinių ugdymosi bei mokytojų darbo sąlygas. Deja, nuolat dėl savo savarankiškumo ribojimo virkaujančios savivaldybės, neranda savyje politinės drąsos savarankiškai priimti sprendimus, kuriais būtų mažinamas mokinių skaičius klasėse.

Taigi, rugsėjo 4 d., gavus LŠMPS siūlymus keisti Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinę sutartį, ŠMSM ministrui Gintautui Jakštui, kartu su gausiu būriu savo darbuotojų, vertėtų pažiūrėti į veidrodį ir sąžiningai atsakyti į klausimą: „Ar esame viską padarę, kad būtų tinkamai įgyvendinti dabar galiojantys teisės aktais?“ Ir tik sąžiningai, žiūrint sau patiems į akis, atsakius, imtis vertinti LŠMPS siūlymus dėl kolektyvinės sutarties. Tada ir susitarti bus lengviau, ir susitarimais pasiekti pokyčiai realiai pagerins situaciją Lietuvos švietime. 

Audrius Jurgelevičius

Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas

Lietuvos švietimo tarybos narys

A. Jurgelevičius: „Veidrodėli, veidrodėli, ar viską iki šiol gerai dariau?“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 04 Sep 2023 09:59:25 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: „Bloga kelių būklė bado akis – socialdemokratai ragina Vyriausybę didinti lėšas keliams“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-bloga-keliu-bukle-bado-akis-socialdemokratai-ragina-vyriausybe-didinti-lesas-keliams https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-bloga-keliu-bukle-bado-akis-socialdemokratai-ragina-vyriausybe-didinti-lesas-keliams Kelių būklei toliau negerėjant ir stebint pesimistines prognozes, kad kitų metų valstybės biudžete nebus numatytas reikiamas lėšų poreikis kelių tvarkymui, socialdemokratai kreipėsi į finansų ir susisiekimo ministrus, reikalaudami ženkliai didinti finansavimą apleistai kelių infrastruktūrai.

Jie pabrėžia, kad, norint pasiekti didesnį proveržį Lietuvos kelių tinkle, privaloma siekti, kad Kelių priežiūros ir plėtros programai (KPPP) būtų skirta bent jau 80 proc. pajamų, gautų už kuro akcizą, ir skirtos visos surinktos kelių naudotojo mokesčio (vinječių) pajamos.

„Nepaisant to, kad 2024 metų biudžeto projektas į Seimą atkeliaus tik spalį, bet būtent rugpjūtį Finansų ministerija greičiausiai nustatinėja maksimalius asignavimų limitus, kad jų valdytojai jau turėtų aiškumą ir galėtų planuotis kitų metų išlaidas. Tariant trumpiau, biudžeto formavimas ministerijų lygmenyje dabar yra pačiam įkarštyje, tačiau tendencijos rodo, kad lėšos keliams galimai vėl atsiduria šio proceso paraštėse“, – įspėja Seimo narys socialdemokratas Eugenijus Sabutis.

Anot parlamentaro, Vyriausybė, nepaisydama jokių ekspertų raginimų ir perspėjimų dėl itin prastos padėties šalies keliuose, vis dar yra linkusi skirti tik apie pusę sumos, suriktos iš degalų akcizo.

„Tai absurdiška situacija, nes akcizas už degalus visų pirma yra tikslinis mokestis, kurį sumoka vairuotojai, į savo automobilius pilantys benziną ar dyzeliną, todėl visiškai natūralu, kad jis ir turi grįžti į kelių infrastruktūrą. Deja, bet ši valdžia sulig kiekvienais metais mažina akcizo dalį, skiriamą keliams, ir naudoja jį visai kitoms reikmėms“, – pastebi parlamentaras, pažymėdamas, kad taip valdantieji „lygina biudžeto duobes, nors turėtų išlyginti kelius“.

Seimo nario teigimu, galima diskutuoti, kaitalioti KPPP sąmatos eilutes, garsiai kalbėti ir apgailestauti, ypač tai mėgsta daryti susisiekimo ir finansų ministrai, bet norint realiai pasiekti kokybinio ir pastebimo pokyčio apleistame susisiekimo sektoriuje, reikalingas tik vienas esminis pakeitimas – tai didinti lėšas kelių priežiūrai.

„Plika akimi matyti, kad kelių tinklas šalyje yra labai susidėvėjęs ir byra, nors po įvykusių incidentų ir yra kreipiama daugiau dėmesio į tiltų bei viadukų atnaujinimą, tačiau dešimtys jų vis dar yra avarinės būklės“, – sako parlamentaras.

Socialdemokratas pastebi, kad Seime priimtas laikinasis bankų solidarumo mokestis tikrai kiek pagerins vaizdą šalyje, tačiau lėšos iš šio mokesčio, jo teigimu, bus nukreiptos į didžiuosius infrastruktūrinius projektus, kurie sustiprins karinį mobilumą Lietuvoje.

„Tai labai džiugina. Situacija ten tikrai pagerės, bet žiūrint plačiau – daugelis kelių, tiltų ar viadukų dėl prasto finansavimo savo būtinojo remonto taip ir nesulauks, jau nekalbant apie kelių tinklo plėtrą. Gyventojai tikrai matys tvarkomus atskirus valstybinių kelių ar magistralių ruožus, tačiau kiti keliai, tarkim, rajoniniai, tikrai nebus taip intensyviai remontuojami – jie ir toliau po truputėlį byrės“, – akcentuoja Eugenijus Sabutis.

Seimo narys atkreipia dėmesį ir į kitą kritinį aspektą dėl apleistų kelių: įsibėgėjanti ligoninių reforma ir su ja visiškai susijęs gydymo įstaigų skyrių uždarinėjimas rajonuose, privers ten gyvenančius žmones vykti į kitus regionus ir ieškoti sveikatos paslaugų, kurios bus nebeprieinamos jų gyvenamojoje teritorijoje. „Tai jie bus priversti daryti per neasfaltuojamus žvyrkelius ir duobėtus kelius. Pasiligojęs žmogus bus priverstas keliauti ne vieną dešimtį kilometrų ir tai darys sergančiais Lietuvos keliais“, – stebisi socialdemokratas ir priduria, kad į tokią situaciją žmones įstūmė „nuolatinis valdžios institucijų dėmesio ir finansavimo trūkumas“.

Seimo nario pranešimas spaudai

E. Sabutis: „Bloga kelių būklė bado akis – socialdemokratai ragina Vyriausybę didinti lėšas keliams“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 10 Aug 2023 09:05:33 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: Numodami ranka į maisto kainų augimą, Seimo valdantieji kasa duobę gyventojams]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-numodami-ranka-i-maisto-kainu-augima-seimo-valdantieji-kasa-duobe-gyventojams https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-numodami-ranka-i-maisto-kainu-augima-seimo-valdantieji-kasa-duobe-gyventojams Jeigu valdantieji ir toliau nieko nesiims, socialdemokratai ketina dar kartą Seime registruoti pasiūlymą taikyti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatą būtiniausiems maisto produktams.

Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė sako, kad Vyriausybė ir Seimas turi įrankių, kuriais pasinaudoję gali amortizuoti kainų augimą. 

„PVM lengvata būtiniausiems maisto produktams – puikus pavyzdys. Panašių sprendimų jau imasi bemaž visos Europos šalys. Prancūzijos Vyriausybė pasiekė susitarimą su prekybininkais, leisiantį sumažinti būtiniausių maisto prekių kainas. Rumunijos valdžia irgi nusprendė įšaldyti maisto kainas trims mėnesiams. Net Jungtinės Karalystės premjeras jau reikalauja įvesti būtiniausių maisto produktų kainų „lubas“. 

Panašias Vyriausybių reakcijas į maisto kainų šoką matome ir Ispanijoje, Portugalijoje, Švedijoje. Tik pas mus, Lietuvoje, PVM mažinimą konservatoriai vaizduoja kaip kažkokį neregėtą siaubą. Bet juk PVM lengvatos maistui galioja beveik visose ES valstybėse“, – pažymi V. Blinkevičiūtė.

Tuo metu parlamentaras Eugenijus Sabutis teigia, kad konservatoriai ir liberalai atkakliai vengia pripažinti, jog „augančios maisto kainos šiuo metu yra pati opiausia problema“. 

„Ignoruojama problema niekur nedingsta, priešingai – ji gilėja ir kelia grėsmę viso ūkio sveikatai ir gyvybei“, – sako E. Sabutis, įspėdamas, kad šitaip valdantieji „kasą duobę žmonėms“.

„Per dvejus metus maisto ir gėrimų kainos Lietuvoje augo beveik dvigubai, kai vidutiniškai Europos Sąjungoje (ES) – tik kiek daugiau nei 26 proc. Šiuo metu, remiantis preliminariais skaičiavimais, maisto ir gėrimų kainų lygis Lietuvoje jau viršija ES vidurkį“, – šokiruojančia statistika dalijasi E. Sabutis.

Parlamentaras paaiškina: jeigu prieš porą metų maisto krepšeliui išleisdavome 200 eurų, tai šiuo metu prekybos centre už tą patį krepšelį mokame jau 300 eurų. Tuo metu vidutinis europietis parduotuvėse išleidžia gerokai mažesnę pinigų sumą. 

„Pavyzdžiui, pieno produktai Lietuvoje jau kainuoja penktadaliu daugiau nei Skandinavijos šalyse“, – pažymi E. Sabutis, primindamas, kad mūsų šalies gyventojų pajamos gerokai atsilieka nuo ES vidurkio.

Lengviau gąsdinti Vyriausybės ir Seimo griūtimi nei imtis priemonių kainoms suvaldyti

Opozicija ne kartą atkreipė dėmesį į pavojingą simptomą: bendrai infliacijai mažėjant, maisto sektoriuje jokio pagerėjimo nematyti – kainos ne tik nemažėja, bet ir vis dar stiebiasi aukštyn. 

Realioms žmonių pajamoms dėl infliacijos sumažėjus dešimtadaliu, opozicija gėdina Vyriausybę, kad ši nepasimoko iš kaimyninių šalių pavyzdžio, kaip suvaldyti maisto kainas.

„Kai kurios šalys panaikino PVM mokesčius būtiniausioms prekėms, kitos privertė prekybos centrus susimažinti pelnus, kitos nevengė ir tiesiai paauklėti prekybininkus – išsikvietė juos „ant kilimėlio“, sustiprino prekybininkų kontrolę. Priemonių arsenalas – labai platus, o jų nauda – akivaizdi.

Deja, mūsų Vyriausybė net nesvarstė tokių priemonių. Dabartinei valdančiajai daugumai lengviau gąsdinti mus Vyriausybės ir Seimo griūtimi negu imtis priemonių kainoms suvaldyti“, – piktinasi E. Sabutis.

E. Sabučio pranešimas spaudai. 

Nuotr. Seimo kanceliarija

E. Sabutis: Numodami ranka į maisto kainų augimą, Seimo valdantieji kasa duobę gyventojams

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 07 Aug 2023 09:17:13 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: vietoj naikinamų ligoninių bus privačios, nes joms negalios A. Dulkio reikalavimai?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-vietoj-naikinamu-ligoniniu-bus-privacios-nes-joms-negalios-a-dulkio-reikalavimai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-vietoj-naikinamu-ligoniniu-bus-privacios-nes-joms-negalios-a-dulkio-reikalavimai Seimo narys Eugenijus Sabutis kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM) aiškėjant, kad griežti reikalavimai ir kriterijai, kuriais vadovaudamasi ministerija masiškai naikins, mažins ar jungs rajonų gydymo įstaigas, galimai nebus taikomi privačioms įstaigoms. 

„Išeina, kad Vyriausybė „valo“ rinką privačiai medicinai. Pavyzdžiui, valstybės ar savivaldybės gydymo įstaigos naikinamos, jeigu aptarnauja mažiau negu 600 gimdyvių arba jeigu jose vaikų ligų profilio ar chirurgijos paslaugų skaičius mažesnis kaip 1 100. 

Arūnas Dulkys nuolat kartoja: kuo daugiau operacijų ir pacientų, tuo geresnė medikų darbo kokybė. Bet niekur nenurodyta, kad tokie patys reikalavimai bus taikomi ir privačioms medicinos įstaigoms. Taigi galima prognozuoti, kad „užsikimšus“ išlikusioms ligoninėms, atsilaisvinusią nišą užims privatininkai, brangiai siūlantys paklausias paslaugas“, – įspėja Eugenijus Sabutis. 

Nesulaukę aiškios informacijos dėl sveikatos įstaigų tinklo reorganizavimo ir naujų kiekybinių „kokybės“ kriterijų, taikomų šalies ligoninėms, parlamentras kreipėsi į sveikatos apsaugos ministrą reikalaudami aiškių atsakymų apie naujas sąlygas gydymo įstaigoms, norinčioms išlikti ir teikti paslaugas regionuose.

„Ir Vyriausybė, ir SAM neslepia, kad sveikatos priežiūros pertvarkos tikslas – sutaupyti kuo daugiau pinigų. Anot Dulkio, gydymo įstaiga yra „kokybiška“ tik jeigu kasmet atlieka 1100 stacionarių chirurginių operacijų ar aptarnauja 1100 pacientų. 

Bent vienu vaiku mažiau – ir ligoninei galima tarti sudie. Bet vietoj jos gydymą iškart gali pasiūlyti apsukri privati įstaiga, nes jai tie skaičiukai negalioja. Ar ji kokybiška savaime vien dėl to, kad privati?” – stebisi E. Sabutis. 

Parlamentaras pažymi, kad teisės aktai, pagal kuriuos vykdoma sveikatos sistemos pertvarka, surašyti taip, lyg privačios gydymo įstaigos išvis neegzistuotų.

„Kas gali paneigti galimybę, kad už viso šito slypi privačios medicinos „oligarchų“ lobistiniai tikslai – sunaikinti savivaldybinį sektorių tam, kad po to, „užsikimšus“ išlikusioms ligoninėms, būtų galima užimti atsilaisvinusią nišą? 

Lauksime ministro paaiškinimų, kokie reikalavimai taikomi privačioms medicinos įstaigoms, kurių paslaugos kompensuojamos PSDF lėšomis. Kiek operacijų jos turi atlikti, kiek vaikų ir gimdyvių priimti? Kodėl apie tai tylima?“ –  klausia E. Sabutis.

Pasak parlamentaro, jeigu pasitvirtintų įtarimas, kad privatininkams tokie „kokybės“ reikalavimai netaikomi, tai būtų „skandalas, kurį bandoma nuslėpti“. 

„Čia tektų kalbėti apie valstybės finansuojamo privataus verslo invaziją į sveikatos sektorių su Vyriausybės pagalba“, – įspėja E. Sabutis.

E. Sabutis: vietoj naikinamų ligoninių bus privačios, nes joms negalios A. Dulkio reikalavimai?

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 01 Aug 2023 15:16:52 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: Įregistruota įstatymo pataisa leis sumažinti administracinę naštą savivaldai]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-iregistruota-istatymo-pataisa-leis-sumazinti-administracine-nasta-savivaldai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-iregistruota-istatymo-pataisa-leis-sumazinti-administracine-nasta-savivaldai Siūloma išplėsti savivaldybės tarybos išimtinės kompetencijos ribas, suteikiant joms teisę savarankiškai apsispręsti dėl galimybės deleguoti nereikšmingus, standartinius sprendimus savivaldybės vykdomajai institucijai arba viešojo sektoriaus subjektams.


Tai numatančią Vietos savivaldos įstatymo pataisą įregistravo Seimo narys Eugenijus Sabutis. Anot jo, tokia galimybė jau dabar yra numatyta Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, bet dėl šių nuostatų nesuderinimo įstatymuose, savivaldybių tarybos buvo priverstos priiminėti sprendimus dėl menkaverčio turto perdavimo, dažnai jau po to, kai tas turtas būdavo sunaudotas, ypač pandemijos metu.


„Jei per pandemiją būtų laikomasi šios įstatymo nuostatos, būtų sutrikęs aprūpinimas būtiniausiomis priemonėmis. Šią neatitiktį būtina ištaisyti ir suteikti savivaldybių taryboms savarankiškumą apsisprendžiant dėl atskirų sprendimų priėmimo“,- sako projektą parengęs E. Sabutis.


Galiojančiame Vietos savivaldos įstatyme nustatyta prievolė savivaldybių taryboms priimti tarybos sprendimą dėl savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo, įskaitant ir trumpalaikį turtą. Parlamentaro E. Sabučio nuomone, tokia norma yra perteklinė, nes absoliuti dauguma savivaldybių atskiru tarybų sprendimu yra pasitvirtinusios tvarkos taisykles dėl savivaldybei nuosavybes teise priklausančio turto disponavimo.

„Tačiau net ir trumpalaikis ir mažavertis turtas negali būti panaudos pagrindais valdomas ir naudojamas tarp savivaldybių funkcijas įgyvendinančių subjektų, kol nėra patvirtinto savivaldybės tarybos sprendimo. Tai reiškia, kad šiuo metu galiojanti tvarka gali sukelti papildomą administracinę ir biurokratinę naštą ir prailgina laiko terminą, per kurį savivaldybės turtas gali būti perduodamas ir priimamas“,- dokumento aiškinamajame rašte sako parlamentaras.


Jis atkreipia dėmesį, kad praktikoje susidaro situacijos, kai savivaldybės taryba turi priiminėti sprendimus dėl labai mažos vertės turto perdavimo savo įstaigoms (pvz.: perduodami baldai, knygos, įvairi įranga ir pan.). „Dažnai tai būna formalūs sprendimai. Taip pat savivaldybės taryba turi priimti sprendimą, kai turtas perduodamas iš vienos savivaldybės biudžetinės įstaigos – kitai ir tokių sprendimų yra teikiama labai daug“,- sako E. Sabutis, pasiūlęs suteikti savivaldybių taryboms teisę savarankiškai apsispręsti dėl atskirų sprendimų delegavimo savivaldybės vykdomajai institucijai arba viešojo sektoriaus subjektams.


Galiojančiame įstatyme numatyta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti disponuojamas tik savivaldybės tarybos sprendimu.

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

lrs.lt inf. 

E. Sabutis: Įregistruota įstatymo pataisa leis sumažinti administracinę naštą savivaldai

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 26 Jul 2023 11:23:18 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: „A. Dulkys išsidavė – Lietuvos gyventojų sveikata jam kainuoja per brangiai“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-a-dulkys-issidave-lietuvos-gyventoju-sveikata-jam-kainuoja-per-brangiai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-a-dulkys-issidave-lietuvos-gyventoju-sveikata-jam-kainuoja-per-brangiai Dabartinių valdančiųjų inicijuota sveikatos sistemos reforma pasiekė naujas „aukštumas“. Liepos 12 dieną Vyriausybė nuotolinio posėdžio metu skyrė net dešimt minučių tam, kad praktiškai be diskusijų bendru pritarimu palaimintų nutarimą, kuriuo nustatė naujus reikalavimus ligoninėms ir jų tinklo išdėstymui. Visa tai buvo padaryta tuo metu, kai visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys buvo prikaustytas NATO viršūnių susitikimui. Tyliai, ramiai ir beveik nepastebimai – taip priimtas nutarimas, kuris jau artimiausioje ateityje palies visus Lietuvos gyventojus. Tik praėjus kelioms dienoms naujienų agentūros apie šį Vyriausybės nutarimą išplatino trumpus pranešimus, o Sveikatos apsaugos ministerijai, kuri kiekvieną ministro kelionę ar itin „svarbius“ pokyčius kokioje nors higienos normoje sugeba išplatinti ant jos neišdžiūvus ministro parašo rašalui, prireikė vos ne savaitės lakoniškai informuoti apie mūsų laukiančius pokyčius.

Sunku suskaičiuoti kiek kartų asmeniškai aš ar kiti Seimo nariai iš opozicijos esame kritikavę ministerijos ruoštą sveikatos sistemos reformą. Dar sunkiau suskaičiuoti kartus, kai patys buvome kritikuojami dėl to, kad esą stabdome taip reikalingus pokyčius sveikatos sistemoje, nepalaikydami atitinkamų įstatymų projektų. Na, politikų tarpusavio apsižodžiavimai yra kasdienybė, tačiau kai tuos pačius priekaištus ministerijai išsakė Valstybės kontrolė, – iš ministerijos neišgirdome nė vieno komentaro. Nesitikiu, kad kažkas pasikeistų dabar ar artimiausioje ateityje.

Reikėtų pradėti nuo priminimo kiekvienam Lietuvos gyventojui ir labiausiai ministrui Arūnui  Dulkiui bei jo komandos nariams, kurie ne pirmus metus kartoja, kad visa sveikatos reforma – tai ne prievarta valdančiųjų iš viršaus primetamas sprendimas, o savanoriškai pasirenkama galimybė –  savivalda turi net du pasirinkimo kelius. Pirmas, savivalda gali apsispręsti ir nedalyvauti reformoje, ir niekas nieko tokiai konkrečiai savivaldybei nedarys ir nepadarys. Antras, savivalda gali sutikti su jai primetamomis sąlygomis tuomet ji gali tikėtis dosnios finansinės injekcijos iš Europos Sąjungos (ES) ir valstybės biudžetų. Deja, visa tai yra akivaizdi veidmainystė ir tikrosios padėties nutylėjimas.

Įstatymu griežtai nustatyta, kad ne savivaldybė, o būtent sveikatos apsaugos ministras nustato paslaugų poreikį ir tada jį atitinkamai finansuoja Valstybinė ligonių kasa. Tokia tvarka galioja dešimtmečiais ir jos niekas nesiruošia keisti. Todėl teigti, kad pati savivaldybė gali spręsti apie paslaugų apimtis yra neteisinga ir klaidina visuomenę, nes savivaldybei valstybė šioms funkcijoms vykdyti neskiria lėšų. Reiškia, jeigu savivaldybė nuspręstu nepaklusti Vyriausybės ir ministro brukamai reformai, sveikatos priežiūros paslaugas ji turėtų finansuoti savarankiškai, taip atimdama didžiąją dalį lėšų iš kitų sričių. Nė viena savivaldybė negali sau to leisti, nes valstybės biudžete niekada negaus tam tikslui papildomų pajamų, todėl tvarka liks tokia, kokios ir siekia valdantieji – sveikatos priežiūros finansavimas ir sprendimas dėl ligoninių tinklo liks Vyriausybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos rankose.

Priminsiu, kad opozicija siūlė ne tik įstatymiškai įtvirtinti prievolę ministerijai derinti tinklo išdėstymą su sveikatos priežiūros įstaigų steigėjais, t. y. su savivaldybėmis, bet ir įstatymu įtvirtinti aiškius kriterijus. Visa tai buvo atmesta, nes juk paprasčiau ligoninių ateitį perduoti sveikatos apsaugos ministrui ir Vyriausybei, kai gali tyliai ir ramiai bendraminčių būrelyje be diskusijų priimti atitinkamus sprendimus, o rinktiems politikams parodyti jų vietą – žiūrovų ir stebėtojų eilėse.

Šiame kontekste ypatingą nuostabą kelia ministro A. Dulkio kalbos apie jam politikų išsakomus norus svarstyti galimybę dėl visų sveikatos priežiūros įstaigų valdymo perdavimo tiesiogiai ministerijai. Neva pastarieji įvykiai Zarasų ligoninėje, Vilniaus centro poliklinikoje akivaizdžiai parodo, kad savivalda nesugeba susitvarkyti su sveikatos priežiūros įstaigų valdymu, todėl neva dėl to jas masiškai palieka personalas. Dar ir dar kartą ministrui reikia priminti, kad tiesos nutylėjimas yra ne ką mažiau negarbinga praktika nei tiesiog melavimas. Tiesa akivaizdi – ne savivaldybės finansuoja jų teritorijoje veikiančias sveikatos priežiūros įstaigas, o pats ministras. Neadekvatūs gydytojų ir slaugytojų atlyginimai, tyrimams reikalingos medicininės įrangos stoka ar jos  vėluojantis atnaujinimas – visa tai per mažo finansavimo iš valstybės biudžeto pasekmė. Savivalda šiuo atveju svertų beveik neturi. Ministras eina lengviausiu keliu – nedidėjantis ir nepakankamas finansavimas nustekena gydymo įstaigas, tada apkaltini tam įtakos neturinčią savivaldą ir pradedi postringauti, kad centralizuotas valdymas būtų geriausia išeitis. Na, ši išeitis tikrai būtų geriausia norint paspartinti gydymo įstaigų mažinimo ar uždarymo klausimą.

Kodėl pertvarka vykdoma būtent tokiu, būtent prievartos ir šantažo keliu – suprasti gana paprasta ir tai neslepiama, netgi aktyviai išsakoma: pinigų taupymas. Regionuose gyvenantys valstybės piliečiai kasmet valstybės biudžeto eilučių dėliotojų manymu tampa per brangūs. Nors bendrame biudžeto kontekste lyginant su ES vidurkiu, Lietuvos žmonių sveikatai yra skiriama bene mažiausiai, tačiau tik skaičius, o ne gyvus žmones matantiems biurokratams ir tai dar yra per daug. Neįmanoma to vadinti kitaip nei veidmainyste, nes tuo pat metu nesibodima postringauti apie regionų vystymą ir jų „šviesią ateitį“, tačiau tuo pat metu daroma viskas, kad būtų įtvirtintos dvi Lietuvos – pirmosios piliečiai gyvena didmiesčiuose, o antroji, miesteliuose ir kaimuose. Antroji Lietuva turi vykti į didžiuosius miestus ne gerėtis jų architektūra ar senamiesčiais, o gauti būtinąsias sveikatos paslaugas vien todėl, kad jų užtikrinimas gyvenamojoje vietoje valstybei yra tiesiog nenaudingas. Pacituosiu ministro A. Dulkio raštą Vyriausybei: „<...> mažėjant gyventojų skaičiui, tampa ekonomiškai nebenaudinga investuoti į tam tikrų sveikatos paslaugų infrastruktūros modernizavimą įstaigose, kuriose tos paslaugos teikiamos minimaliomis apimtimis“. Aiškiau ir būti negali – dalis Lietuvos gyventojų tampa ekonomiškai nenaudingi. Retorinis klausimas: gal tada ir mokesčių jiems nebereikėtų mokėti?

Liūdniausia šioje situacijoje yra tai, kad ekonomiškai nenaudingiausiais tampa dar negimę mūsų valstybės piliečiai, nes Vyriausybė ministro teikimu ką tik palaimino iš esmės vis dar likusių regionuose akušerijos (gimdymo) skyrių uždarymo procesą. Jeigu ne vienus metus galiojo nuostata, kad atitinkamoje ligoninėje esant ne mažiau kaip 300 gimdymų per metus, valstybė finansuoja tokio akušerijos skyriaus veiklą, tai dabar užsimota kaip reikiant – nuo 2025 metų rugpjūčio 1 dienos skaičius padvigubintas iki 600 gimdymų. Dar daugiau – bus vertinami dvejų ankstesnių metų gimdymų skaičiai, t. y. 2023 m. ir 2024 m. Nuostabi dovana regionų gyventojams, akušerijos skyrių gydytojams ir slaugytojoms, šeimas kursiantiems jaunavedžiams ar šeimos pagausėjimą planuojantiems sutuoktiniams. Juk prasidėjus gimdymui nuvykti 30 ar 50 kilometrų iki didmiesčio yra tikrai saugiau, kokybiškiau ir prieinamiau nei yra dabar? Šiuos žodžius ironiškai vartoju ne šiaip sau, nes ne pirmus metus ministras A. Dulkys nepailsdamas kartoja, kad jo inicijuotos ir taip ginamos reformos pamatinis tikslas yra saugių, geros kokybės ir prieinamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimas. Įvertinkite patys, kaip saugiai jausis gimdanti moteris iki artimiausio akušerijos skyriaus vežama galbūt 30, o galbūt ir 50 kilometrų. Besipurtydama automobilyje, važiuojančiame duobėtais, neprižiūrimais keliais ji, be abejonės, supras, kad gimdymo paslauga jai tapo netgi ir prieinamesnė. Akivaizdu, kokiais žodžiais ji dėkos tokias reformas įvedančiam ministrui.

Lygiagrečiai taip jausis ir tūkstančiai ligonių, kuriems chirurgijos paslaugos bus teikiamos ne įprastoje jiems gimtojo miesto ligoninėje, o kažkur didžiajame mieste. Saugiai ir užtikrintai, nes visiškai neaišku, kiek chirurgijos skyrių bus uždaryta, įvedus reikalavimą ligoninei užtikrinti ne mažiau kaip 1100 chirurgijos paslaugų per metus. Lygiai taip pat kaip ir gimdymų atveju – šį rodiklį skaičiuojant jau nuo šių metų. O kaip gerai jausis atitinkamų ligoninių skyrių gydytojai, kurie nežinos, ar nuo 2026 m. jie dar dirbs savo įprastoje darbo vietoje, o galbūt jiems jau anksčiau reikėjo tiesiog persikraustyti arčiau naujų darbo vietų didmiesčiuose, o galbūt tiesiog nusispjauti į nesibaigiančias reformas ir išvykti dirbti į kitas ES šalis? Beje, nors pačiam neteko dalyvauti panašaus pobūdžio apklausoje, bet ministras nepailsdamas kartoja apie kažkokias apklausas, pagal kurias Lietuvos gyventojams „nepatogumas“ yra priimtinas, jei jis suteikia geresnes sveikatos paslaugas. Suprantama, „šventas reikalas“ atsiklausti žmonių ir vykdyti jų valią, tačiau visai neseniai pasirodė kitos apklausos rezultatai, pagal kuriuos 9 iš 10 Lietuvos gyventojų galvoja, kad jiems turėtų būti leidžiama pasitraukti iš pensijų kaupimo ir atsiimti savo pinigus. Dabar spėkite, ar į šią apklausą valdantieji atkeips dėmesį? Atsimindamas ne vieną atvejį, kai opozicijos nariai būtent ir siūlė priimti tai numatančias įstatymų pataisas, ir kurios visos buvo valdančiųjų balsais darniai atmetamos, išvada viena – jūsų balsai ir nuomonė valdantiesiems rūpi tik tada, kai ji „patvirtina“ jų pačių norus.

Graudu, kad Vyriausybė, tvirtindama ligoninių reformą, sau kelia tikslą „sumažinti sveikatos apsaugos sistemos funkcionavimo sąnaudas“. Graudu todėl, kad sąnaudų mažinimo per prievartą nereikėtų, jei Vyriausybė pagaliau imtųsi konkrečių ir efektyvių priemonių, kuriomis užtikrinamas kiekvieno visuomenės nario sveikas gyvenimo būdas, fizinis aktyvumas, ligų prevencija. Šios tinkamai įgyvendinamos priemonės, kad ir ne iš karto, bet palaipsniui lemtų širdies, diabeto ir kitų lėtinių ligų mažėjimą, o tai savo ruožtu sumažintų sveikatos sistemos apkrovą, taip atlaisvintų biudžeto lėšas. Tam valstybėje jau sukurtas ir gana efektyviai veikia visuomenės sveikatos priežiūros biurų tinklas. Tereikia tam skirti daugiau dėmesio, daugiau priemonių. Tačiau einama tuo pačiu,  seniai išmintu taku. Vietoje to, kad stiprintų sveikatos prevencinį mechanizmą, ministras jau šiais metais visiems Lietuvoje veikiantiems visuomenės sveikatos biurams nurėžė du milijonus eurų lyginant su 2022 m.  

Artėjančioje rudens sesijoje Seimas priims ir patvirtins teisės aktą skambiu pavadinimu „Valstybės pažangos strategija, Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“. Viename ankstesnių savo tekstų esu minėjęs, kad dabartiniai valdančiųjų veiksmai nesiderina su šioje vizijoje jų pačių projektuojama ir siekiama Lietuvos ateitimi. Perskaitę šį tekstą, įvertinę jį, pabandykite sau atsakyti į klausimą, o kaip besielgdami su sveikatos sistema tokiu būdu, kurį valdantieji pasirinko, jie sugebės pasiekti vizijoje numatytų rezultatų, kuriuos gana plačiai pacituosiu: „Žmonės rūpinasi savo sveikata ir gyvena sveikai naudodamiesi tam sudarytomis sąlygomis. Ženkliai išaugo Lietuvos gyventojų bendra ir sveiko gyvenimo trukmė. Išplėtota sveikos gyvensenos infrastruktūra, o stipriame sveikatos priežiūros tinkle pasitelkiamos modernios technologijos leidžia ne tik užkirsti kelią daugeliui ligų, bet ir efektyviai gydyti jau esamas ligas. Holistinis požiūris į žmogaus gerovę atsispindi ir instituciniame mechanizme, kuriame sveikatos, socialinė ir švietimo sistemos veikia vieningai, žmogus gauna tikslingas paslaugas. <...> Užtikrins sveikatos apsaugos sistemos efektyvumą. Šios pastangos apims didesnį sveikatos apsaugos sistemos orientavimąsi į žmogų, efektyvų išteklių panaudojimą užtikrinančią finansavimo peržiūrą ir sveikatos priežiūros įstaigų valdymo pokyčius, pačių sistemos darbuotojų įgalinimą, pažangiųjų technologijų integravimą ir bendrą sistemos pasirengimą krizėms“.

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

lrs.lt inf. 

E. Sabutis: „A. Dulkys išsidavė – Lietuvos gyventojų sveikata jam kainuoja per brangiai“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 21 Jul 2023 09:38:30 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: „Kada rekordinių maisto kainų klausimas atsidurs ant Vyriausybės prekystalio?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-kada-rekordiniu-maisto-kainu-klausimas-atsidurs-ant-vyriausybes-prekystalio https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-kada-rekordiniu-maisto-kainu-klausimas-atsidurs-ant-vyriausybes-prekystalio Seimas, surengęs 54 posėdžius ir priėmęs kiek daugiau nei 370 teisės aktų, liepos mėnesį baigė jau šeštąją šios kadencijos sesiją. Nepaisant įvairių iššūkių, tiesiogiai susijusių su konservatorių viršūnių dirbtinai išeskaluota įtampa dėl Vyriausybės pasileidimo ir pirmalaikių Seimo rinkimų, šią sesiją parlamentui visgi pavyko išlikti atspariam Ingridos Šimonytės ir Gabrieliaus Landsbergio šantažui ir sesiją pabaigti pakankamai efektyviai. Dešiniųjų valdžios sprendimai neskirti užtektinai laiko opiausioms šalies ekonominėms problemoms, neužkirto kelio Seimui susikoncentruoti ties kitais svarbiais vidaus bei išorės klausimais ir tęsti pradėtus darbus, taip pat imtis įgyvendinti naujas pertvarkas.

Akivaizdu, kad Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje Lietuvos parlamentas pavasario sesijoje tęsė reikalingiausių sprendimų priėmimą nacionalinio saugumo srityje, stiprinančių ne tik šalies saugumą ir gynybą, bet ir įtvirtinančių didesnio masto paramą kovojančiai Ukrainai.

Vidaus politika taip pat neliko nuošalyje. Pavasario sesijoje po ilgų diskusijų ir kompromiso paieškų Seimas patvirtino valstybės tarnybos pertvarką. Kalbant apie šią sisteminę pertvarką, reikia pasakyti, kad reforma netapo tik valdančiųjų norų ir pageidavimų koncertu. Socialdemokratų frakcijos registruoti pasiūlymai privertė Vyriausybę Seimui teikti kompromisinį ir labiau subalansuotą pertvarkos projektą. Pirminis reformos šūkis ir jos visas pirminis turinys – „optimizacija valstybės tarnyboje“ – nerado pritarimo Seimo salėje, todėl dešiniesiems teko atsisakyti šių lozungų ir paviršutiniškai parengtos pertvarkos. Teko prie reformos sugrįžti. Tik šį kartą tai buvo padaryta įsiklausant į socialdemokratų ir kitų opozicinių frakcijų, profsąjungų bei kitų suinteresuotų grupių pastebėjimus. Atradus sąlyčio taškus ir pavykus apginti labiausiai pažeidžiamus valstybės tarnautojus, reforma iš tiesų gali atnešti taip laukiamų pozityvių pokyčių viešajame sektoriuje.

Vienais sėkmingiausių šioje sesijoje priimtų sprendimų galėčiau įvardyti du projektus. Tai sprendimas pagaliau papildomai apmokestinti šalies bankus ir didinti socialines išmokas. Vadinamasis bankų solidarumo mokestis į šalies biudžetus per ateinančius metus  gali atnešti papildomai 410 mln. eurų, kurie bus nukreipti tiek civilinei, tiek krašto apsaugos transporto infrastruktūrai gerinti. Be kita ko, planuojama, kad aiškus Seimo sprendimas apmažins bankų apetitą ir pasipinigavimą iš Lietuvos gyventojų, kurie turi pasiėmę būsto paskolas. Siekdamas padėti geriau derinti įsipareigojimus šeimai ir darbui, Seimas taip pat nusprendė didinti minimalias išmokas vaikams, taip sudarydamas geresnes sąlygas dirbti auginant vaikus, gerinti sąlygas asmenims, slaugantiems artimuosius ir savanoriškai besigydantiems nuo priklausomybių.

Sesija pasižymėjo ir kitų, labai reikalingų sprendimų priėmimu. Kalbu apie miestelių ir kaimų vaistines, kurioms buvo grasinama uždarymu jau nuo šios liepos. Priimtos Farmacijos įstatymo pataisos leis atokiau nuo didžiųjų miestų esančiose vaistinėse  toliau dirbti vaistininko padėjėjui arba farmakotechnikui. Taip buvo apsaugotos mažiausių Lietuvos gyvenviečių vaistinės nuo liūdno likimo, kartu ir tų miestelių gyventojai, kurie ir toliau galės savo vietovėje įsigyti reikalingus vaistus.

Nuo liepos mėnesio įsigaliojo ir griežtesni reikalavimai ūkininko sodybos statybai. Tai reiškia tik viena – naujos Ūkininko ūkio įstatymo pataisos neleis „sofos“ ūkininkams lengvatinėmis sąlygomis statyti sodybų. Tariami „ūkininkai“ iki šiol naudojosi įstatyminėmis spragomis, dėl to kentėjo tiek pati valstybė, tiek sąžiningai savo namus besistatantys žmonės. Parlamentas taip pat pritarė galutiniam žemės valdymo ir Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) pertvarkos procesui. Tikimasi, kad su žemės naudojimo klausimais susijusios procedūros taps skaidresnės ir aiškesnės.

Esminių pokyčių pasiekta ir kitose srityse – sudarytos teisines prielaidos pasirengti ankstesnei elektros energetikos sistemos sinchronizacijai su kontinentinės Europos elektros tinklais, po opozicijos įsikišimo pagaliau pasiekta, kad nepriklausomas tiekėjas galės vienašališkai mažinti elektros energijos tiekimo kainą vartotojams. Seimas taip pat nutarė nuo šių metų spalio mėn. naikinti išimtis, taikomas kaitinamojo tabako gaminiams. Pagal pakeitimus, šie gaminiai savo sudėtyje nebegalės turėti kvapiųjų medžiagų ir turės būti ženklinami pagal naujus reikalavimus. Verta paminėti ir tai, kad Seimas pirmą kartą istorijoje paskyrė žvalgybos kontrolierių, kuris bus atsakingas už nuolatinę žvalgybos institucijų – Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento – veiklos teisėtumo priežiūrą.

Nepaisant nemažos dalies ganėtinai sėkmingai priimtų teisės aktų pakeitimų, visgi reikia neužmiršti, kad pačios opiausios ir skaudžiausios problemos sprendimui visoje valstybėje taip ir neatsirado vietos. Tai vis dar augančios maisto kainos. Iš dabartinės perspektyvos aiškiai matosi, kad dešiniųjų Seimo dauguma su Vyriausybe priešakyje net nebandė rekordinių maisto kainų klausimą įterpti į plenarinių posėdžių darbotvarkes.

Ignoruojama problema niekur nedingsta, o tik užaštrinama, kartais ji gali tapti net nebeprognozuojama. Taip atsitiko ir šįkart. Ekonomistai skelbia, kad per pastaruosius dvejus metus maistas Lietuvoje brango dvigubai sparčiau nei Europos vidurkis. Per dvejus metus maisto ir gėrimų kainos Lietuvoje augo beveik 50 proc., kai vidutiniškai Europos Sąjungoje (ES) – tik kiek daugiau nei 26 proc. Šiuo metu, remiantis preliminariais skaičiavimais, maisto ir gėrimų kainų lygis Lietuvoje jau viršija ES vidurkį!

Matematika paprasta: jeigu prieš porą metų lietuvis tam tikro laikotarpio maisto krepšeliui išleisdavo 200 eurų, tai šiuo metu prekybos centre jis yra priverstas palikti jau 300 eurų. Tuo metu, vidutinis europietis parduotuvėse išleidžia mažesnę pinigų sumą. Pavyzdžiui, pieno produktai Lietuvoje jau kainuoja penktadaliu daugiau nei Skandinavijos šalyse.

Žinoma, čia galima liūdnai pajuokauti, kad pagal kai kuriuos oficialius rodiklius Lietuva pagaliau lenkia Europos Sąjungos vidurkius. Tačiau realybėje statistiniai duomenys apie beprecedentį  maisto kainų augimą atrodo labai pesimistiškai ir tokioje statistikoje tikrai nesinori pirmauti. Juolab, kad mūsų šalies gyventojų pajamos vis dar gerokai atsilieka nuo ES vidurkio.

Atrodo, kad naujausi infliacijos duomenys galėtų leisti lengviau atsikvėpti. Po labai ilgo laiko mūsų šalyje buvo fiksuojama mėnesinė defliacija. Bendras kainų lygis šiek tiek sumažėjo. Tačiau maisto sektoriuje šie skaičiai nebuvo fiksuojami. Atvirkščiai – produktų kainos toliau linksta augti. Ekspertai irgi neprognozuoja optimistinio scenarijaus, prie jų prisideda ir ūkininkai. Jie unisonu kartoja, kad tikėtis žymesnio maisto produktų kainų sumažėjimo tikriausiai būtų nerealu. Nereikia pamiršti, kad kai kuriuose Lietuvos regionuose fiksuojama ekstremali situacija dėl sausros, todėl tikėtis, kad mažesnis derlius lems mažesnes kainas – visiškai nerealu.

Jau dabar galima prognozuoti, kad ateinantys mėnesiai nebus lengvesni. Vasara ir šiltas oras, žinoma, leidžia bent kiek laisviau kvėpuoti, daugelio gyventojų mintys nukreiptos į atostogas prie jūros ar gamtoje, mažiau intensyvų gyvenimo ritmą. Tačiau atostogos ir vasara praeis, o po užtarnauto poilsio Lietuvos gyventojus pasitiks dar labiau išaugusios maisto kainos prekybos centrų lentynose.

Kodėl Lietuvoje susidarė būtent tokia situacija, kai maisto kainos tik kyla? Arba žiūrint iš kitos pusės, čia galima sau lengvai užduoti kitą retorinį klausimą: o kodėl jos turėtų kristi? Kodėl didieji prekybos tinklai ir kiti maisto tiekimo grandinėje dalyvaujantys subjektai turėtų ką nors keisti?

Atsakymo toli ieškoti nereikia ir jis randamas valdančiųjų pasirinktame veikimo arba tiksliau – neveikimo modelyje. Mėnesis po mėnesio Vyriausybė, pasinaudodama burtažodžiu „perkamoji galia“, minėtus subjektus tik skatina ir toliau viską daryti taip, kaip darė iki šiol, už tai nesusilaukiant jokių tyrimų, išvadų ar pasekmių. Valdantieji tiesiog nedaro nieko, nesiima jokių veiksmų, kad maisto kainų augimas būtų pristabdytas ar suvaldytas.

Maisto kainų suvaldymas konservatorių, liberalų ir laisviečių Vyriausybei nėra prioritetas. Tai akivaizdus faktas, kurį galima konstatuoti po beveik trejų metų jų veikimo valdžioje. Tuštėjančios piniginės Lietuvos šeimos ūkiuose šios valdžios nuomone, yra tik jų pačių reikalas. Visos kalbos iš tribūnos ir nesibaigiantys finansų ministrės pasisakymai, kad gyventojų pajamų augimas leis subalansuoti gyventojų biudžetus lieka tik tuščiomis kalbomis. Šie skaičiavimai, matyt, atrodė gerai tik finansų ministrės juodraščiuose, bet ne kasdieniniame gyvenime. Jau anksčiau skelbta, kad realios žmonių pajamos sumažėjo dešimtadaliu, nes žymiai didesnė infliacija tiesiog suvalgė bet kokį padidėjimą ir stabdė galimybę pajusti pajamų augimą.

Aiškiai matosi, kad Vyriausybė šias problemas tiesiog ignoruoja, nors ne kartą esu rašęs, jog vis daugiau ES valstybių išdrįso imtis priemonių kainų augimo tempui stabdyti. Tik pasikartosiu, kad infliacija euro zonoje buvo ir yra kur kas mažesnė nei mūsų šalyje, tačiau tai nesustabdė kitų ES narių imtis intervencijų, jog maisto kainų šokas būtų bent kiek pristabdytas. Vienos panaikino PVM mokesčius būtiniausioms prekėms, kitos privertė prekybos centrus susimažinti pelnus, o kai kurios nuėjo dar toliau – prekybininkus, tiesiogine to žodžio prasme, išsikvietė „ant kilimėlio“ ir  sustiprino prekybininkų kontrolę. Valstybės ieškojo įvairiausių būdų, deja, mūsų dešiniųjų Vyriausybė jų net nesvarstė. Šiai valdančiajai daugumai, mano įsitikinimu, akivaizdžiai lengviau yra gąsdinti mus Vyriausybės ir Seimo griūtimi, negu imtis efektyvių priemonių gelbėjant žmones nuo aukštų kainų, o dalį – ir nuo skurdo.

Vilniuje istoriniu laikytas NATO viršūnių susitikimas įvyko, o viena įsimintiniausių šio politinio sezono premjerės I. Šimonytės citatų – „<...> jeigu Seimas neras savyje valios perkrauti save <...> tokiu atveju, tiesiog aš teiksiu savo atsistatydinimo prašymą, kas reiškia, kad Vyriausybė atsistatydins po NATO samito <...>“ – neišsipildė. Vyriausybė, dirbtinai sukėlusi visiškai nereikalingą audrą visuomenėje, dirbs kaip dirbusi, todėl jai privalu pagaliau išgirsti tai, kas labiausiai neramina mūsų šalies gyventojus – tai rekordinės maisto kainos. Rugsėjo mėnesį prasidėsianti dar viena Seimo sesija parodys, ar ši dešiniųjų valdžia pagaliau sugebės atsisukti į žmones ir savo „prekystalyje“ pateiks bent kelis receptus, kaip suvaldyti rekordines maisto kainas.

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

lrs.lt inf. 

E. Sabutis: „Kada rekordinių maisto kainų klausimas atsidurs ant Vyriausybės prekystalio?“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 19 Jul 2023 10:15:20 +0300
<![CDATA[Seimo narys E. Sabutis: „Lietuvos ateities vizija: skambūs dešiniųjų valdžios norai su tuščiomis kišenėmis“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-lietuvos-ateities-vizija-skambus-desiniuju-valdzios-norai-su-tusciomis-kisenemis https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-lietuvos-ateities-vizija-skambus-desiniuju-valdzios-norai-su-tusciomis-kisenemis Ateinančioje Seimo rudens sesijoje bus svarstomas ir tvirtinamas Seimo nutarimas labai skambiu ir itin įpareigojančiu pavadinimu „Valstybės pažangos strategija, Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“. Kartu su visais priedais šis dokumentas lengvai gali būti palaikytas rimtu moksliniu darbu, kuriuo, beje, jis beveik ir yra. Jį ruošė ne vienas šimtas įvairių sričių mokslininkų ir ekspertų bei keli šimtai Lietuvos piliečių, kurių mintys, įžvalgos, prognozės ir siekiai sugulė į įspūdingos apimties tekstą.

Nors apie pačią viziją kol kas labai plačiai nediskutuojama ir kol kas teko pamatyti tik kelis labai kritinius atsiliepimus bei perskaityti kelis apžvalginius straipsnius, tačiau kol kas pasigendu platesnių ir gilesnių diskusijų ne tik politikų, bet ir visuomenės gretose. Darytina prielaida, kad nenorą diskutuoti lemia kelios priežastys – prasidėjusios vasaros atostogos ir įsitikinimas, kad tai bus vienas iš daugelio dokumentų, kurie tiesiog atguls ministerijų ir Vyriausybės stalčiuose, nes tokių pavyzdžių turime apsčiai. 

Susipažinęs su šiuo teisės akto projektu pagalvojau, kad vis tik visuomenei būtų naudinga pateikti trumpą jo santrauką ir pagrindines gaires, kurias dokumento ruošėjai labiausiai akcentuoja. Tačiau besigilindamas supratau, kad labiausiai reikėtų atkreipti ir visuomenės, ir Vyriausybės, ir Seimo valdančiųjų dėmesį į tai, kokie šiuo metu procesai vyksta ar yra vykdomi Lietuvoje pačių valdančiųjų veiksmais, lr į vizijoje numatytų priemonių finansavimo klausimus, nes priešingu atveju vizija ir liks tik „vizija“ – dokumentu, dulkančiu stalčiuose.

Dokumentu prognozuojami keturi galimi mūsų valstybės ateities scenarijai, besiremiantys dviem, vizijos autorių manymu, kertiniais valstybės aspektais: valstybės valdymo forma ir švietimo būkle. Vienas iš jų – tas, kurio turėtumėme siekti – pavadintas „Šiaurine žvaigžde“. Šiame scenarijuje iki 2050 metų Lietuva išsaugo ir sutvirtina demokratinį valdymą, kartu pasiekdama visaapimantį kokybišką švietimą. „Kapanojimosi“ scenarijus – tai dabartinė mūsų valstybės būklė, kurioje vis dar išlaikomas demokratinis valdymas, tačiau jis pasižymi staigia valdžių kaita, žema politine kultūra, kurioje nesugebama sutarti dėl valstybei svarbių strateginių klausimų. Tuo pačiu metu švietimo sistema stagnuoja ar regresuoja. Likę du scenarijai – tai „Puikus naujas pasaulis“ su autoritariniu valdymu bei kokybišku švietimu ir „Amžinas įšalas“ – autoritarinis valdymas ir nekokybiškas švietimas. 

Puikiai suprantama, kad jokie ateities scenarijai neplanuojami ant švaraus popieriaus lapo, todėl reikia ir privalu atsižvelgti ne tik į esamą vidaus ir geopolitinę padėtį, būtina įvertinti Lietuvos demografijos ir kitus svarbius aspektus, būtina pasiremti mokslininkų tyrimais dėl klimato, ekonomikos, technologijų, visuomenės raidos. Visa tai dokumente yra apžvelgiama ir įvertinama, numatomi būtini ir reikalingi pokyčiai visose esminėse valstybės ir visuomenės srityse. Džiugina tai, kad vizijoje įžvelgiamas pagrindinis kiekvieno žmogaus, kiekvieno regiono ir neabejotinai kiekvienos valstybės sėkmės receptas – tai kokybiškas, visaapimantis, prie įvairių iššūkių sugebantis prisitaikyti ir pritaikomas švietimas. Tik per švietimą matoma galimybė likti bendruomeniškiems, pilietiškiems, laisviems, lygiems, oriems ir suprantantiems, kad bendra kultūra – tai mūsų valstybės tapatybės pagrindas.

Siekiai ir norai gražūs, skambios frazės, daug siektinų rodiklių, gerųjų kitų valstybių pavyzdžių, tačiau nerimą kelia esminis dalykas – tai finansavimo pakankamumo klausimas. Anksčiau minėjau, kad ši vizija negali būti įgyvendinama nuo „tuščio lapo“, o jos sėkmingam įgyvendinimui reikės finansavimo, kuris turės būti arba papildomas, arba nukreipiamas iš kitų, šiuo metų finansuojamų sričių, t. y. arba jose taupant, arba iš viso atsisakant jų finansavimo. Taigi, laikas peržvelgti, o kam konkrečiai šioje vizijoje numatomas padidintas dėmesys ir atitinkamai – finansavimas, kas vyksta ar vykdoma šiuo metu ir ar valdančiųjų dabar vykdoma politika atitinka strategijoje keliamus tikslus. 

Strateginis, lankstus, efektyvus, atviras, skaidrus, pagarbus įvairovei, stiprinantis kultūrą ir bendruomeninių saitų vaidmenį – toks vizijos autorių įsivaizduojamas valstybės valdymo pokytis iki 2050 metų. Šis pokytis turi lemti valdymo sistemų peržiūrą, valdžios centralizacijos mažinimą, partnerystę su nevyriausybiniu ir privačiu sektoriumi ir kiekvienu piliečiu. Numatoma, kad būtina investuoti į šalies IT sektorių ir duomenų apdorojimo sistemas tam, kad e.valstybė būtų orientuota į vartotoją, sukuriant standartizuotas viešąsias paslaugas, tačiau tuo pačiu metu nuolat peržiūrint jas, tobulinant, keičiant ir atsisakant nereikalingų. Visai šiai transformacijai reikalingos milžiniškos lėšos, kurių šaltinis – nenurodomas. Tuo pat metu planuojama esminė valstybės tarnybos pertvarka, kurioje turėtų vyrauti lyderystė, analitinės, darbo su duomenimis ir suinteresuotomis šalimis kompetencijos, skaitmeniniai įgūdžiai. Visiškai neaišku, kaip tai bus pasiekta, nes kol kas valstybės valdyme yra vykdoma visiškai priešinga politika – valdžios ir viešųjų paslaugų centralizacija tik didėja: tai rodo uždaromi teismai, policijos komisariatai, mažinamos regionų ligoninėse teikiamų paslaugų apimtys ir t. t. Šiandien regiono gyventojas (ir ne tik) norėdamas bent jau prisiskambinti iki ministerijos ar valstybės įstaigos, įmonės ar organizacijos susiduria su autoatsakikliais, kurių „raminančių“ melodijų verčiamas klausytis keliasdešimt minučių, taip gaišdamas savo laiką ir eikvodamas nervus, o viso to priežastis paprasta – nuolatinės paieškos, kaip taupyti ir optimizuoti, privedė prie tokios situacijos, jog valdžios institucijose tiesiog nebelieka specialistų, kurie turėtų laiko bendrauti su eiliniais Lietuvos piliečiais. Ištisuose regionuose nebeliko valstybės įmonių skyrių ir padalinių. Ar jie vėl bus atidaromi, ar jų funkciją perims dirbtinis intelektas?

Vizijos autoriai švietimui ir konkrečiai mokyklai kaip pastatui, mokyklai kaip funkcijai numato centrinį vaidmenį: ji bus ne tik mokymosi, bet ir integracijos, personalizuoto patirtinio mokymosi vieta, kiekvienoje mokykloje numatomos vienodos kokybės mokymosi ir technologinės priemonės, pritaikytos ir negalią turintiesiems. Mokykla bus lengvai transformuojama ir pagal vietos bendruomenės poreikius. Iš esmės mokykla bus būsimo savarankiško gyvenimo atspindys, nes joje bus suteikiamos visos savarankiškam gyvenimui reikalingos žinios ir išugdoma piliečio branda. Kaip matome, vizijos autoriai numato daug ir įvairių dalykų būtent mokyklai, įskaitant ir aukštąsias mokyklas, ir pamini, kad tai turi būti atitinkamai finansuojama. Tačiau tokia vizija kelia daug daugiau klausimų, nei suteikia atsakymų. Kaip tokiu atveju keisis mokyklų tinklas? Ar išliks mažosios regionų mokyklos? Kaip keisis mokytojų ruošimo tvarka ir kaip keisis jų poreikis? Kokios atlygio ir motyvacijos sistemos numatomos ateities mokytojams, kuriems bus suteikiamas toks didelis ir daug platesnis atsakomybės laukas, nei yra dabar? Labiausiai nerimą kelia vizijoje išryškėjantys keisti teiginiai, kad švietimo sistema turės užtikrinti vienodą, kiekvienam prieinamą, kokybišką švietimą, pritaikytą kiekvieno individualiems poreikiams (vaiko, paauglio, studento, suaugusiojo ir senjoro – formaliojo ir neformaliojo švietimo srityse), o mokykla kompensuos turtinės nelygybės šeimose nulemtą mokymosi galimybių stoką, tačiau tuo pat metu vizijoje numatoma, kad tai adekvačiai turės finansuoti ne tik valstybė, tačiau ir verslas, ir bendruomenės, ir pačios šeimos. Tačiau šiuo metu vykdoma mokyklų, kolegijų ir greičiausiai eilėje laukianti aukštojo mokslo tinklo pertvarka tokias valdančiųjų „vizijas“ paneigia, nes kaip regiono miestelyje mokykla gali tapti bendruomenės mokymosi ir veiklos centru, jeigu ji jau uždaryta arba tai bus padaryta netrukus?

Tą patį klausimą galima kelti ir dėl viešųjų paslaugų, nes vizijos autoriai nurodo, kad teikiant viešąsias paslaugas turi būti vadovaujamasi lygių galimybių principu. Deja, jau dabar dažname regione senokai uždaryti pašto skyriai, ambulatorijos, ligoninės virsta senelių namais, mokiniai kiekvieną dieną vežiojami į rajonų centrus, nes jų lankytos mokyklos jau uždarytos. Kartu su viešosiomis paslaugomis iš regionų traukiasi ir verslai, o paskui ir jaunimas. Ar visa tai bus iš naujo atidaroma? Nes priešingu atveju lygių galimybių principas, kuriuo ir dabar turi būti vadovaujamasi, o ne po trisdešimties metų – neveikia ir yra pažeidžiamas. Ir svarbiausia – kiek reikės papildomo finansavimo ir žmogiškų išteklių tokiai ambicijai pasiekti? 

Regionų plėtros apimtyje vizijos autoriai savo fantazijos neribojo, nes joje žadama subalansuoti visų ir kiekvieno poreikius – kaip žmonių, taip ir gamtos, kultūros ir paveldo objektų – nugriauti senus daugiabučius ir juos pakeisti naujais, viešuosius pastatus renovuoti; miestai taps kompaktiški ir tuo pačiu metu juose bus sukurtos naujos žaliosios erdvės, o judėsime daugiausia pėsčiomis, dviračiais ir viešuoju transportu, kuris apims visą šalį ir, aišku, visą pasaulį. Na, ir išvengsime „socioerdvinės segregacijos didmiesčiuose“ – patys spręskite, ką reiškia tokie išsireiškimai, nes panašių – pilnas vizijos tekstas. Skaitydamas šią viziją kartais pasijauti kaip mokslinės fantastikos romane apie nuostabų šviesų rytojų, tačiau grįžęs į kasdienę realybę matai ką kitą: didžiąją dalį kelių ir toliau vadiname „žvyrkeliais“, nes jie nepadengti asfaltu, ir to nenumatoma daryti jokioje artimoje ateityje, jau asfaltuoti keliai, tiltai ir viadukai griūna, o dar negriūnantys reikalauja neatidėliotinos priežiūros. Valdančiųjų suplanuotos lėšos šiam sektorius ateinantiems dvejiems metams – juokingai mažos.

Straipsnio apimtyje neįmanoma apžvelgti visko, todėl tenka išskirti tik kelias sritis, kurios pasirodė pačios aktualiausios, neapžvelgiant saugumo, užsienio politikos ir kitų klausimų, kuriuose taip pat reikia ir galima kelti klausimus dėl finansavimo. Nors vizijos autoriai numato, kad vizija bus įgyvendinama per Nacionalinį pažangos planą, kuris kaip strategija turi būti paremtas ištekliais, t. y. pinigais, kurie apdairiai ir apsidraudžiant vadinami „finansine projekcija“, tačiau itin apdairiai numato, kad viską spręs „konkreti“ Vyriausybė. 

Daugeliui Lietuvos gyventojų vasara – tai atostogų ir atokvėpio metas. Tačiau norėčiau paskatinti būtent šitą, būtent konkrečią 2020–2024 metų kadencijos Vyriausybę šią vasarą išnaudoti ne atostogoms ir atokvėpiui, o imtis ryžtingo vizijos 2050 metų Lietuvai įgyvendinimo. Galbūt projektuojant kitų metų biudžetą pavyks lenteles papildyti dar vienu stulpeliu, kuriame bus pažymėta, jog atitinkamos konkrečios lėšos yra vizijos įgyvendinimo priemonė? 

LR Seimo narys 

Eugenijus Sabutis

Seimo narys E. Sabutis: „Lietuvos ateities vizija: skambūs dešiniųjų valdžios norai su tuščiomis kišenėmis“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 10 Jul 2023 09:41:00 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: „Konservatorių reformos virsta prakeiksmu: ar bus daromos išvados?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-konservatoriu-reformos-virsta-prakeiksmu-ar-bus-daromos-isvados https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-konservatoriu-reformos-virsta-prakeiksmu-ar-bus-daromos-isvados Nutiko tai, ko buvo tikimasi iš jau ketvirto ir priešpaskutinio Respublikos Prezidento metinio pranešimo šioje kadencijoje. Valdančiųjų vykdoma politika įvardyta kaip paprasčiausia buhalterija, kai viskas matuojama tik excelinėmis lentelėmis, nuolat ieškant, kaip panaikinti kokią svarbią socialinę, bet pelno nenešančią funkciją ir visa tai įvardyti labiau populiariu žodžiu „optimizacija“. Šalies vadovo retorika pirmą sykį nuo jo prezidentavimo pradžios atrodė nedviprasmiška, tiesi ir, mano įsitikinimu, pakankamai griežta. Gitanas Nausėda pasisakė atvirai: dalis visuomenės nekantriai laukia galimybės kituose rinkimuose pakeisti neįtikusią dešiniųjų valdžią.

Šią citatą apskritai būtų galima įvardyti, kaip viso metinio pranešimo esmine žinute, atspindinčią tą valdančiųjų politiką, kurią jie vykdo jau beveik trejus metus.

Bet ar galima Prezidento kritikos strėles laikyti pagrįstomis? Ar tokioms aštrioms tezėms yra pagrindas? Žinoma, tokį G. Nausėdos pasisakymą Seimo tribūnoje galima tiesiogiai sieti su beprasidedančia prezidentine rinkimų kampanija, bet tai nekeičia akivaizdaus fakto, kad valdančių pusėje politika suprantama vienapusiškai, be konstruktyvių pokalbių ir konsensuso ieškojimų, nes dešinieji apskritai linkę vadovauti valstybei su šūkiu „mes viską žinome geriau“. Tačiau nenuneigiamas faktas yra tas, kad po visų skambių valdančiųjų frazių, ultimatumų mėtymosi, nuolatinių bandymų kaltę permesti kitiems, lieka paprasta ir aiški tiesa – noras bet kokia kaina išsaugoti savus, vengti atviresnių svarstymų ir aiškus politinės atsakomybės prisiėmimo stygius, nepatogias problemas sušluojant po kilimu.

Akivaizdu, kad valdantieji savo darbotvarkėje neranda noro būti kantresniais, mažiau bandyti kerštauti politiniams oponentams bei pagaliau atsisukti į Lietuvos visuomenę. Tai pastebėjo ir Prezidentas, pabrėždamas nuosaikesnės diskusijos trūkumą. Ir tai puikiai iliustruoja Seimo valdančiųjų dar vykdomos ar tik inicijuojamos reformos – sveikatos, švietimo ir mokesčių.

Turėdamas esminių pastabų mokesčių pertvarkai, G. Nausėda visgi didžiausią dėmesį skyrė sveikatos sistemos padėčiai, kuri „nėra gera ar net patenkinama“, o įvykdyta sveikatos apsaugos reforma buvo įvardyta kaip prakeiksmas. Tai, bene, įsimintiniausia vieta iš parlamente skaityto pranešimo. Paženklinta nenoru šnekėtis, atviriau diskutuoti ir praktiškai buldozeriniu principu Seime prastumta sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarka esminių permainų neatneša. Priešingai. Poliklinikose, ligoninėse sumažėjusių eilių nematyti, žadėtas didesnis sveikatos paslaugų pasiekiamumas taip pat neateina, o greitesnės pagalbos žmonėms reikia laukti dar ilgiau.

Įspūdingai atrodo sveikatos sistemos pertvarkai skirta suma – jai finansuoti suplanuota skirti per 700 mln. eurų Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšų. Šimtamilijoninis finansavimas numatytas, o rezultatų nėra. Nesinori tikėti, kad sveikatos reforma taps tik pinigų įsisavinimo projektu, be jokios juntamos naudos Lietuvos gyventojams.

Žvelgiant iš kitos pusės, nereikėtų stebėtis dėl akivaizdžių ligoninių reformos ydų. Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) nesugebėjimas tinkamai paruošti pertvarkos krypčių, rodiklių ir aiškių įgyvendinimo veiksmų nebuvimas badė akis nuo pat pradžių. Net Valstybės kontrolės išvados buvo negailestingos: SAM, vykdydama sveikatos priežiūros tinklo reformą, neparengė susisteminto dokumento, kuriame būtų surašytos planuojamos pertvarkos kryptys, konkretūs tų krypčių įgyvendinimo veiksmai ir jų terminai. Trumpiau tariant – nebuvo ir nėra bendro plano, kuris parodytų tikslias pertvarkos kryptis ir kaip viskas turi atrodyti po jos, vis dar trūksta komunikacijos su sveikatos priežiūros įstaigomis, jos iki šiol paliktos nežinomybėje, o kartu su jomis – ir Lietuvos gyventojai. Deja, sveikatos apsaugos ministras, vietoje to, kad pripažintų šiuos akivaizdžius faktus, besiteisindamas iš esmės sako netiesą. Jo teigimu, sveikatos sistemos reforma vyksta pagal planą (kurio nėra ir niekada nebuvo). Dar daugiau, jis leidžia sau pamąstyti, kad galbūt visos sveikatos priežiūros įstaigos galėtų tapti pavaldžios valstybei. Tokių minčių viražų iki šiol sau neleido nė vienas prieš tai buvęs sveikatos apsaugos ministras. Toks išsisukinėjimas ir netikėti minčių šuoliai eilinį sykį akivaizdžiai atskleidžia, kad sveikatos apsaugos sistemoje procesai paleisti savieigai. Šio neveiksnumo aukomis ir toliau lieka gydymo įstaigų pacientai.

Ne tik sveikatos sistemos pertvarkoje, bet ir daugelyje kitų sričių matomas didžiulis konservatorių noras viską matuoti tik per finansinę prizmę. Prezidento žodžiais, buhalterinė eilutė – dar ne viskas, nes žmonėms privalu kurti ne tik finansinę, bet ir socialinę vertę. Skaitydamas metinį pranešimą, G. Nausėda pagrįstai nuogąstavo dėl švietimo komercializavimo. Kaip ir ligoninių reforma, Tūkstantmečio mokyklų programa ir šiuo metu vykdomas mokyklų tinklo kriterijų peržiūrėjimas bent jau kol kas atrodo kaip dar viena reforma, skirta pirmiausia europiniams pinigams įsisavinti, o ne vaikų mokymosi sąlygoms ir kokybei pagerinti. Net neabejoju, kad sulaukę abiturientų egzaminų rezultatų (greičiausiai panašių kaip ir praėjusiais metais), valdantieji tikrai ras ką apkaltinti: kaltais liks mokytojai, mokyklos ir patys abiturientai, bet tik ne Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.

Svarbu suprasti, kad visiems prieinamas kokybiškas švietimas turi didelę įtaką regionų plėtrai. Atokiau nuo Vilniaus gyvenantiems žmonėms svarbus visų viešųjų paslaugų prieinamumas – tiek švietimo ar sveikatos, tiek susisiekimo srityse. Itin taikli Prezidento pastaba dėl vis sunkesnio gyvenimo regionuose privertė ne juokais krūptelėti daugelį parlamentarų, sėdinčių dešinėje plenarinių posėdžių salės pusėje. G. Nausėda buvo tiesus: ten, kur nėra kokybiškų sveikatos, švietimo, socialinių, kultūrinių paslaugų, nėra viešojo transporto, nėra ir nenumatoma investuoti į infrastruktūrą – nebus ir žmonių. Jeigu ir toliau bus tęsiama tokia „regioninė politika“, šios vietovės bus pasmerktos sunykti.

Jeigu nežinomybė dėl pertvarkos medicinoje, sunkiai suvokiama švietimo reforma tikrai neprideda sveikatos atskiriems regionams, šios pertvarkos sunkiai leidžia kvėpuoti ir visai Lietuvai.  Mūsų šalis priversta sunkiau kvėpuoti dulkėmis ir dėl prastėjančios kelių būklės. Situacija šalies keliuose vis dar negerėja, o dėl akivaizdžiai per mažo finansavimo – artimiausioje ateityje neįmanoma tikėtis ne tik ryškaus proveržio, tačiau matysime vis daugiau griūnančių tiltų, duobėtų ir netaisomų regioninių ir kitų kelių. Galime kiek tik norime kaitalioti Kelių priežiūros ir plėtros programos sąmatos eilutes, garsiai kalbėti ir apgailestauti, ginčytis apie prioritetus, bet norint realiai pasiekti kokybinio ir pastebimo pokyčio apleistame susisiekimo sektoriuje, reikalingas tik vienas esminis pakeitimas – didinti lėšas kelių priežiūrai. Tą opozicija ir siūlė, pats asmeniškai teikiau ne vieną įstatymo pakeitimą, kad investicijos į kelius didėtų sparčiau, taip kaip buvo registruotos pataisos ir dėl sveikatos priežiūros tinklo pertvarkos, kad jos bent kiek amortizuotų drastiškas SAM siūlomas priemones ir apsaugotų pažeidžiamiausius valstybės piliečius.

Deja, valdantieji nė nesileido į kalbas – iškart viską atmetė, net neleidžiant pradėti svarstymų.

Metiniame pranešime atkreiptas dėmesys ir į kitus ekonominius bei socialinius skaudulius, kurie viešojoje erdvėje pakartoti ne kartą. Prie jų jau nebegrįšime, tačiau akivaizdu tik viena, kad  valdantiesiems vis dar svarbiau yra „gražios“ finansinės ataskaitos, bet ne geresnės sąlygos žmonėms. Ir artimiausiu metu dėti viltis, kad jų požiūris pasikeis, tikriausiai neverta.

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

***

Tai yra pranešimas spaudai, o jo turinys nebūtinai atitinka redakcijos nuomonę, požiūrį ar įsitikinimus. Už pranešimo turinį neatsakome.

E. Sabutis: „Konservatorių reformos virsta prakeiksmu: ar bus daromos išvados?“

E. Sabutis: „Konservatorių reformos virsta prakeiksmu: ar bus daromos išvados?“ ]]>
jonavoszinios.lt Fri, 23 Jun 2023 09:25:25 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: „Ką iš tiesų konservatoriai nuslėpė sužlugdę pirmalaikius rinkimus?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-ka-is-tiesu-konservatoriai-nuslepe-suzlugde-pirmalaikius-rinkimus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-ka-is-tiesu-konservatoriai-nuslepe-suzlugde-pirmalaikius-rinkimus Balsavimas dėl pirmalaikių Seimo paskelbimo patvirtino visas prognozes, kurios buvo išsakytos viešojoje erdvėje po Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderio Gabrieliaus Landsbergio kontraversiško pasisakymo dėl išankstinių Seimo rinkimų ar net Vyriausybės atsistatydinimo.

Įvyko tai, ko buvo tikėtasi, ir iš konservatorių pirmininko dirbtinai sukeltos krizelės liko tik pasiteisinimai bei kaltųjų paieškos. Nuo pat pirmųjų išsišokimų iki šiaip ne taip Seimo posėdžių salę pasiekusio TS-LKD vadovybės iniciatyvos surengti pirmalaikius parlamento rinkimus, stebėjome neeilinį minčių kratinį ir savotišką spektaklį, į kurį buvo priversti įsitraukti visi – visuomenė, politikos apžvalgininkai ir patys politikai, atstovaujantys tiek opoziciją, tiek valdančiuosius. Absoliuti dauguma jų pabrėžė vieną esminį aspektą – nesvarbu, kaip balsuos Seimo nariai, pirmalaikių rinkimų klausimas yra tik konservatorių rankose, ypač jos vadovybės sprendime. Jie turi didžiausią balsų skaičių ir būtent jų balsavimas lems tai, ar Seimo rinkimai vyks metais ankstėliau nei eiliniai parlamento rinkimai. 

34 iš 50 – tik tiek konservatorių balsavo už pirmalaikius rinkimus ir, jeigu ne balsai iš opozicijos, pats balsavimas būtų tapęs dar labiau apgailėtinu, nei jis yra šiuo metu. Socialdemokratai savo žodžių neišsižadėjo – nuo atsakomybės nebėgame, todėl konservatorių gąsdinimai dėl priešlaikinių rinkimų skambėjo ir skamba kaip bergždžiais bandymas manipuliuoti užimama padėtimi. Net trys ketvirtadaliai Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos narių palaikė pirmalaikius rinkimus. Deja, tokių proporcijų nematome nei TS-LKD frakcijos balsavime, nei jų koalicijos partnerių mygtukų paspaudime. 

Akivaizdu, kad nesusitvarkymas su emocine būsena ir bandymas permesti visą atsakomybę Seimui nieko apčiuopiamo nedavė. G. Lansbergio tariamo „perkrovimo“ politika tik įnešė sumaišties politinėje darbotvarkėje. Pradėję savotišką raganų medžioklę net tarp savų ir išryškinę takoskyrą TS-LKD viduje, konservatoriai sugebėjo ne juokais įpykdyti savo koalicijos partnerius. Žiežirbos tarp Liberalų sąjūdžio senbuvio Eugenijaus Gentvilo ir konservatorių pirmininko G. Landsbergio kartais net nustelbdavo patį faktą dėl pirmalaikių rinkimų.

Tuo metu teigiamo balsavimo perspektyvos blėso sulig kiekviena diena, o kartu su ja keitėsi ir konservatorių viršūnių tonas. Nors anksčiau buvo aiškinta, kad balsavimas už pirmalaikius rinkimus Seimo konservatoriams bus privalomas, pamatęs, kad šią kovą jau pralaimėjo, paskutinę minutę G. Landsbergis teigė, kad TS-LKD nariai galės balsuoti laisvai. Keitėsi ne tik užsienio reikalų ministro retorika, bet ir premjerės Ingridos Šimonytės pasisakymai. Ministrė Pirmininkė po karštakošiškų G. Lansbergio išstojimų pasisakė nedviprasmiškai: „Jeigu Seimas neras savyje valios perkrauti save, (...) tokiu atveju, tiesiog aš teiksiu savo atsistatydinimo prašymą, kas reiškia, kad Vyriausybė atsistatydins po NATO summito“. Praėjus penkioms dienoms tonas jau keičiasi ir atsiranda nauji žodžiai „ketina svarstyti“. Čia jau atsiranda dviprasmybė ir supratimas, kad po Aljanso viršūnių susitikimo Vyriausybė tik ketins svarstyti apie pasitraukimą. Tvirto „taip“ nebėra. Kol gailiausiai po Seime žlugusios iniciatyvos dėl pirmalaikių parlamento rinkimų, premjerė pabrėžė, kad pasisakydama apie galimą atsistatydinimą „leido sau šiek tiek per daug“ ir pridėjo, kad tai jau visos konservatorių partijos sprendimas, nes ji nėra Vyriausybėje tik pati sau.

Kas toliau? Dabar jau visiškai aišku, kad antro siužeto šioje politinėje dešiniųjų melodramoje tikėtis nevertėtų. Vyriausybė su premjere priešaky nebeišsivaikščios. Nurimus aistroms ir „perkrovus“ savo vidinius kompiuterius, valdančioji dauguma dirbs toliau su nedideliais pasistumdymais, kurie neišvengiamai iškils dėl laisvos vietos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, taip pat kils klausimai ir dėl kitų ministrų – finansų ir kultūros – likimo. Nepaisant šių klausimų, ministrų kabinetas dirbs kaip dirbęs ir didesnių turbulencijų čia nebeišvysime.

Kodėl G. Lansbergio inicijuotas procesas nuo pat pradžių atrodė nenuoširdus ir vedantis praktiškai niekur? Vienas po kito sekę skandalai nebeatlaikė jokios kritikos, todėl buvo nuspręsta susitelkusius juodus politinius debesis nukreipti nuo savo partijos ir bandyti permesti atsakomybę visai politinei sistemai. Tokį procesą ir išvydome. Bet kur kas svarbesnis yra kitas veiksnys, apie kurį viešojoje erdvėje išvis nebuvo kalbama.

Kalbant sporto terminais, dabartinis Užsienio reikalų ministerijos vadovas, Ministrė Pirmininkė ir visas konservatorių partijos prezidiumas puikiai supranta, kad kiti eiliniai Seimo rinkimai jiems nebus palankūs, todėl neatmeta galimybės, kad kitus ketverius metus teks pasėdėti „ant atsarginių suolelio“. Todėl visos įmanomi variantai dar turi būti išnaudoti būtent šioje kadencijoje.

Kitų metų rinkimai į Europos Parlamentą (EP) neišvengiamai lems tai, kad keisis ne tik EP sudėtis, bet bus tvirtinama ir nauja Europos Komisija (EK). Dabartinės EK ir visų ten dirbančių narių kadencija baigsis 2024 m. spalio 31 d. Tai reiškia, kad naujai patvirtinti nariai su EK pirmininku darbą pradės jau kitų metų lapkritį, o iki to laiko Lietuva privalės pateikti savo siūlomą kandidatą į naujai formuojamą EK narių komandą. Būtina pabrėžti, kad visa ši procedūra bus atlikta dar šios kadencijos Seime. Ir, tiesą sakant, manau, kad  tai bus paskutinis ir konservatoriams svarbiausias besibaigiančios kadencijos darbas. Reikia aiškiai suprasti, kad turėję įvykti pirmalaikiai parlamento rinkimai būtų atėmę šansą TS-LKD turėti savo EK narį penkerius metus.

Matant dabartinę konservatorių partijos ir ypač jos vadovybės frustraciją bei blankias ateities perspektyvas, neatmestina galimybė, kad prasidėjus EK narių paskyrimo procedūroms, vis dažniau išvysime dvi pavardes, kurios bus siūlomos į minėtą poziciją. I. Šimonytė ir G. Landsbergis bus sąrašo viršuje ir greičiausiai vienas iš jų užims vienos iš solidžiausių laikomos politinės pareigybės kėdę Briuselyje.

Todėl visi konservatorių pasisakymai dėl priešlaikinių rinkimų ar gąsdinimai dėl Vyriausybės griūties buvo ir yra iš piršto laužti bei siekę sukurti tam tikrą mitą, kad konservatoriai kėdžių nesilaiko. Tas nepavyko ir neturėjo pavykti, nes prarasti galimybę vienam iš konservatorių vadovų tapti EK nariu liktų nesuprasta net konservatorių partijos viduje.

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

lrs.lt inf.

 

 

 

 

 

E. Sabutis: „Ką iš tiesų konservatoriai nuslėpė sužlugdę pirmalaikius rinkimus?“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 09 Jun 2023 09:09:46 +0300
<![CDATA[Erlandas Andrejevas: tokie kelininkų veiksmai nėra pateisinami]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/erlandas-andrejevas-tokie-kelininku-veiksmai-nera-pateisinami https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/erlandas-andrejevas-tokie-kelininku-veiksmai-nera-pateisinami Nemenka dalis vairuotojų gegužės 18-osios pavakarę ir gegužės 19-osios rytą „strigo“ spūstyse, kuomet Lietuvos automobilių kelių direkcijos Jonavos padalinys Kelių tarnyba sumanė be išankstinio perspėjimo palopyti kelio atkarpą ties Šveicarija. Plačiau apie šią situaciją ČIA. Tiesa, vakar spūstyje buvę vairuotojai galimai jau pasiruošė ir šios dienos kelio kliūtims ir, reikia tikėtis, suplanavo savo kelionę iš anksto. Tačiau eismo saugumu besirūpinantis,  Jonavos rajono savivaldybės tarybos narys, Miesto ir infrastruktūros plėtros komiteto pirmininkas Erlandas Andrejevas teigia, kad tokie kelininkų veiksmai nėra pateisinami.

 Pusė Jonavos vakar pabuvojo kamštyje

„Turbūt daugiau nei pusė Jonavos vakar pabuvojo kamštyje. Ir kaip galima į tai reaguoti, jei ne pasipiktinti? Jei normalioje, civilizuotoje šalyje remontus atlieka ne piko metu, tai pas mus sugalvojama būtent tada, kai yra pikas. Negana to, kad Plento gatvės žiedinė sankryža ir taip yra problematiška, spūsčių – nemažai, tai dabar reikia pradėti remontuoti tą A6 kelio atkarpą nuo Šveicarijos iki žiedo? Na, tiesiog labai laiku“, - piktinosi Erlandas Andrejevas bei pridūrė, jog labai gaila, kad kartais nepažiūrima į gyvenimišką situaciją, kuri egzistuoja Jonavos rajone.

„Vakar kalbėta su Lietuvos automobilių kelių direkcija. Skambinau ir šiandien. Dalinę kaltę jie prisiima, kad galbūt nesureguliavo atitinkamai eismo, bet taip pat bandė sakyti, kad vairuotojai netinkamai vairavo. Žinoma, visuomet geriausia yra nusimesti kaltę nuo savęs ir sakyti, kad vairuotojai, žmonės kalti ir panašiai.

Mano supratimu, šiuo atveju kalta Lietuvos automobilių kelių direkcija. Jeigu ji nesupranta,  kokia yra situacija Jonavoje, gali kreiptis į savo atstovą Jonavos kelių tarnybą, kuri yra direkcijos padalinys ir tikrai žino tą problemą, kad prie Jonavos, prie žiedo visada yra spūstys“, - toliau liejo apmaudą E. Andrejevas.

Tarybos narys šiandien iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos gavo patikinimą, kad tokia situacija ateityje nepasikartos. Tačiau žinant Kelių direkcijos kartais neprognozuojamą elgesį, tikėtina, kad gautas patikinimas galimai bus greitai pamirštas.

Buvo pranešimas, nebuvo pranešimo?

Patikrinus eismo informacijos portalą eismoinfo.lt nei gegužės 18-ąją, nei 19-ąją dienomis nėra pažymėta, kad A6 kelyje ties Jonava bus eismo ribojimai dėl vykdomų darbų. Interaktyviame žemėlapyje taip pat nepažymėta, kad apskritai bus remontuojamas kelias, nors Kelių direkcija, anot Erlando Andrejevo, tvirtino, kad informacija buvo pateikta. Jonavos kelių tarnyba taip pat nepateikė išankstinio pranešimo vairuotojams, jog pastarieji galėtų pasiplanuoti savo kelionės maršrutą.

„Nei savivaldybė nebuvo informuota apie būsimus darbus, nei kitos tarnybos, pavyzdžiui, Jonavos autobusai. Niekas negavo informacijos, eismoinfo.lt – nebuvo pateikta. Nors kelių atstovai sakė, kad viskas buvo pateikta. Nežinau kur jie ką pateikė, gal paraštėse kažkur, bet kažkodėl sistemoje mes to nematėm“, - kalbėjo E. Andrejevas.

Kas būtų, jei bus dar prasčiau?

Įsivaizduokime situaciją, kuri vyko vakar ir prisiminkime, jog Kelių direkcija užsimojusi susiaurinti J. Ralio gatvę ir ten esančią perėją. Kaip atrodytų nuo kamščių dūstanti Jonava, kai bus siaurinama pagrindinė iš trijų miesto arterijų, o Jonavos kelių tarnyba be perspėjimo ir išankstinio planavimo sumanys kažkur riboti eismą dėl kelio darbų?

„Tikėtina, kad automobilius paliksime kitoje Neries pusėje ir eisim pėstute, manau link to ir einama. Jei vakar spūstyse praleidome valandą laiko, tai tikėtina, po J. Ralio rekonstrukcijos, bus dvi valandos“,- kalba Tarybos narys.

Peticiją per 8 dienas pasirašė jau 1 145 gyventojai

Gyventojai kviečiami pasirašyti peticiją ,,Dėl nepritarimo Jonavos miesto J. Ralio gatvės ir jos pėsčiųjų perėjos pertvarkymo", kuri adresuota LR Susisiekimo ministerijai bei AB ,,Lietuvos automobilių kelių direkcijai". Gegužės 19 dienos, 15 val. 30 min. duomenimis, peticiją per 8 dienas pasirašė jau 1 145 gyventojai.

„Peticiją vertinu teigiamai ir esu vienas iš pirmųjų ją pasirašęs. Džiaugiuosi, kad peticija pasirašoma labai aktyviai, jau virš trūkstančio parašų. Netrukus Saugaus eismo komisija ir Miesto komitetas, kartu su peticijos surinktais parašais bandysim kreiptis į Lietuvos automobilių kelių direkciją ir noriu tikėti, kad į tai bus atsižvelgta“, - sako Miesto ir infrastruktūros plėtros komiteto pirmininkas Erlandas Andrejevas.

Peticiją pasirašyti galite ČIA.

 

Erlandas Andrejevas: tokie kelininkų veiksmai nėra pateisinami

Erlandas Andrejevas: tokie kelininkų veiksmai nėra pateisinami Erlandas Andrejevas: tokie kelininkų veiksmai nėra pateisinami Erlandas Andrejevas: tokie kelininkų veiksmai nėra pateisinami Erlandas Andrejevas: tokie kelininkų veiksmai nėra pateisinami ]]>
jonavoszinios.lt Fri, 19 May 2023 15:56:05 +0300
<![CDATA[Seimo narys E. Sabutis: „Pirmosios Arūno Dulkio reformos aukos – visuomenės sveikatos biurams lėšos mažinamos milijonais“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-pirmosios-aruno-dulkio-reformos-aukos-visuomenes-sveikatos-biurams-lesos-mazinamos-milijonais https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-pirmosios-aruno-dulkio-reformos-aukos-visuomenes-sveikatos-biurams-lesos-mazinamos-milijonais Kokybiškos ir saugios asmens sveikatos priežiūros paslaugos, jų teikimas visiems gyventojams, nepaisant jų gyvenamosios vietos, socialinės ar ekonominės padėties, platesnis ir didesnis paslaugų prieinamumas – tokius, tarsi iš lankstinuko nukopijuotus pasisakymus teko girdėti ne kartą Seime, kai sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys bandė pagrįsti jo paties parengtos ligoninių tinklo reformos naudą. 

Seime, pristatydamas reformos paketą, ministras papildomai aiškino, kad pokytis reikalingas, nes krūvis šeimos gydytojams yra pernelyg didelis, per mažai susitelkiama į konkretų pacientą ir, svarbiausia, menkas dėmesys prevencijai ir sveikesnei žmonių gyvensenai. Tokiems ministro žodžiams sunku būtų prieštarauti, tačiau ministrui pasakius „A“, reikėtų pasakyti ir „B“. Iš ministro buvo tikėtasi gauti ne tik reformos apmatus, bet ir aiškų veiksmų planą, kuriame būtų galima matyti planuojamos pertvarkos kryptis, konkrečius tų krypčių įgyvendinimo veiksmus. Kitaip Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) skambiai pateikta sveikatos sistemos pertvarka taptų paprastais lozungais, labiau nukreiptais į viešuosius ryšius, o ne į realius sprendimus. 

Ne kartą esu rašęs ir garsiai akcentavęs, kad pertvarka be turinio yra pasmerkta stagnuoti, ji neišdiskutuota ir tik įneš daugiau sumaišties tarp pacientų ir pačių medikų. Dar iki reformos patekimo į Seimą, kreipiausi į SAM, kad ši pateiktų reformos planą, tikslius ir detalius skaičius bei paprasčiausias gaires apie ministerijos planuojamą ligoninių tinklo reformą. Deja, to ministerija nesugebėjo padaryti. Tokia istorija tęsėsi ir toliau, net ir tose stadijose, kai pertvarkos įgyvendinimą reglamentuojantys teisės aktų projektai pasiekė priėmimo stadiją. Plano ir gairių nebuvo net tada. Logika tikrai sakytų, kad identifikavus problemas sveikatos sistemoje, kartu su jomis turi būti pateiktas ir veiksmų planas, kaip problemos bus sprendžiamos. Deja, bet toks paprastas noras matyti prieš save konkrečias priemones, įsigilinti į reformos esmę ir ne tik aklai stebėti ministro pateiktas skaidres, valdančios daugumos buvo įvardijamas kaip noras papolitikuoti ir susirinkti dividendų visuomenėje nevienareikšmiškų nuomonių sulaukusia tema.

Sutikime, kad, norint pritildyti reformų kritikus, visada lengviausias kelias yra juos apkaltinti politikavimu. Net jeigu kritika yra konstruktyvi ir paremta duomenimis. Toks metodas neveikia, kai kalba pakrypsta apie Valstybės kontrolę ir jos teikiamas išvadas. Šios įstaigos apkaltinti panašiais epitetais neįmanoma. Ir tai puikiai suprato valdantieji, iš kurių buvo girdėti tik spengianti tyla po to, kai Valstybės kontrolė šių metų pradžioje pateikė sveikatos priežiūros tinklo pertvarkos analizę, kuri praktiškai pakartojo mano ir kitų Seimo mažumoje esančių politikų nuolat sakomą poziciją dėl reformos plano nebuvimo. Valstybės kontrolės išvados buvo negailestingos: SAM, vykdydama sveikatos priežiūros tinklo reformą, neparengė susisteminto dokumento, kuriame būtų surašytos planuojamos pertvarkos kryptys, konkretūs tų krypčių įgyvendinimo veiksmai ir jų terminai. Tariant aiškiau – nebuvo ir nėra bendro plano, kuris parodytų, kokios tikslios pertvarkos kryptys ir kaip viskas turi atrodyti po jos, vis dar trūksta komunikacijos su sveikatos priežiūros įstaigomis, net nesudaryti poįstatyminiai aktai.

Kirčiai išties negailestingi, bet jie visiškai pagrindžia tuos mano teiginius, kurie buvo išsakyti reformos svarstymo įkarštyje Seime.  

Nepaisant akivaizdžių trūkumų, valdantiesiems pertvarką pavyko patvirtinti. Nors buvo parengta chaotiškai, ji praėjusių metų viduryje priimta Seime. Žinoma, šiuo metu aktualiausias klausimas: kas toliau? 

Nežinomybės jausmas sveikatos sistemoje niekur nedingo. Mažosios ligoninės regionuose ir toliau rengiasi blogiausiam – ženkliam paslaugų sumažinimui ar net ligoninių uždarymui. Nors A. Dulkys, tarsi užbėgdamas už akių, bando įtikinti, kad dauguma pacientams būtiniausių paslaugų turėtų būti teikiama jų gyvenamojoje savivaldybėje, tačiau atsisukęs jau į kitas kameras teigia visiškai priešingai ir prieštarauja pats sau. Jo teigimu, sveikatos priežiūros sistema pernelyg sutelkta ligoninėse, todėl ji privalo būti paskirstyta kitaip. Suprask, atimti iš mažesniųjų ir perduoti didžiųjų miestų sveikatos priežiūros įstaigoms.  

Akivaizdu, kad, išgirdus tokius pasisakymus, nuogąstavimai, jog daugelis rajonų ligoninių nebeteiks įprastų aktyvaus gydymo paslaugų ir dėl to atokesnėse šalies vietose gyvenantiems žmonėms jos bus dar sunkiau pasiekiamos, turi realaus pagrindo.  

Kad sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys mėgsta pilstyti iš tuščio į kiaurą, visuomenei teko įsitikinti ne kartą. Reikia pažymėti, kad ministras šioje srityje vėl lipa ant to paties grėblio, kai pastaruoju metu jis ne kartą pabrėžė ligų prevencijos ir žmonių sveikatos stiprinimo programų būtinybę. Ministras ir jo komanda ypač tai akcentuoja regionų gydymo įstaigose, kurias taip intensyviai lanko pastaruoju metu. Žinoma, A. Dulkio vizitai savivaldybėse yra sveikintinas žingsnis, kaip ir sveikesnės žmonių gyvensenos aktualizavimas. Ne tik popieriuje, bet ir praktikoje įgyvendinus visuomenės sveikatos stiprinimą, galima pasiekti ženklių rezultatų, leisiančių sumažinti ne tik eiles pas gydytojus, bet ir išvengti kitos itin opios problemos – perteklinių mirčių skaičių, kuris net du kartus viršija Europos Sąjungos vidurkį.

Matant tokią sveikatos apsaugos ministro poziciją, natūralu, kad visas dėmesys turėtų krypti į savivaldybėse veikiančius visuomenės sveikatos biurus, kurie ir įgyvendina valstybės politiką, nukreiptą į gyventojų sveikatos stebėseną ir jos stiprinimą. Šie biurai sėkmingai veikia ir ugdymo įstaigose, kuriose stengiamasi gerinti vaikų ir jaunimo visuomenės sveikatos priežiūrą ir jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, biurai aktyviai bendradarbiauja su vaikų tėvais ar globėjais. Būtina pabrėžti, kad minėti biurai priklauso savivaldybėms, bet jų finansavimas šimtu procentų užtikrinamas iš valstybės biudžeto. Tai valstybės deleguota funkcija, todėl ir lėšos skiriamos sveikatos pasaugos ministro numatyta tvarka. Visuomenės sveikatos biurų veikla tiesiogiai priklauso nuo A. Dulkio skiriamo finansavimo.

Ar ministro teiginiai apie prevenciją ir sveikatos stiprinimą atitinka jo daromus darbus? Atsakymo, manau, ieškoti ilgai nereikia. Tik tenka apgailestauti, kad eilinį kartą susiduriame tiek su paties A. Dulkio, tiek su visos SAM ciniškumu. Sakydami viena – sprendimai už ministerijos durų priimami visai kiti. 

Visai neseniai su tokiomis apraiškomis susidūrė minėti visuomenės sveikatos biurai visoje šalyje. Šiandien galima garsiai įvardyti, kad aktyviai visoje sistemoje dalyvaujantys ir visuomenės sveikatos stiprinimą ne tik bendruomenėse, bet ir mokyklose užtikrinantys biurai tapo vieni iš pirmųjų SAM parengtos reformos aukų.  

Savivaldybių visuomenės sveikatos biurų asociacijos teigimu, 2023 metams savivaldybėms visuomenės sveikatos priežiūros funkcijų vykdymui yra skirtas net 2 mln. eurų mažesnis finansavimas lyginant su 2022 metų biudžetu. Ministro sprendimu, lėšos sumažintos tiek darbo užmokesčio fondui, tiek pagrindinei biurų veiklai – plėtoti ir stiprinti sveiką gyvenseną savivaldybėse, įskaitant jų teritorijose veikiančias ugdymo įstaigas.

Lėšos mažinamos, tačiau atsakomybė didinama. SAM sprendimu, biurai tapo atsakingi už mokymus tokioje jautrioje srityje kaip savižudybių prevencija ir paslaugų teikimu psichologinės gerovės bei psichikos sveikatos stiprinimo klausimais. Akivaizdu, kad mažinamas finansavimas niekaip neleis užtikrinti nei šių naujai ministerijos permestų, nei pagrindinių paslaugų kokybiškesnio teikimo. Kokia SAM reakcija į prašymus nemažinti lėšų? Susispauskit, paieškokit tarp kitų biudžeto eilučių. 

Esu įsitikinęs, kad tokie SAM veiksmai su visuomenės sveikatos biurais iliustruoja tą principą, su kuriuo susidurs dar ne viena sveikatos sistemoje dalyvaujanti įstaiga. Tokie A. Dulkio sprendimai tiesiogiai įtakoja ir gyventojų sveikatą. 

Todėl ironiškai norisi paklausti sveikatos apsaugos ministro: ar jam išvis rūpi žmonių sveikata?

 LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

Seimo narys E. Sabutis: „Pirmosios Arūno Dulkio reformos aukos – visuomenės sveikatos biurams lėšos mažinamos milijonais“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 15 May 2023 09:39:03 +0300
<![CDATA[Mama: Mieli tarybos nariai, ar Jums iš tiesų rūpi mūsų rajono švietimo klausimai?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mama-mieli-tarybos-nariai-ar-jums-is-tiesu-rupi-musu-rajono-svietimo-klausimai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mama-mieli-tarybos-nariai-ar-jums-is-tiesu-rupi-musu-rajono-svietimo-klausimai Šiandien vyko rajono tarybos posėdis. Turbūt daugiausiai diskusijų sukėlęs klausimas buvo dėl mokyklų pertvarkos, mokymo kokybės. Dauguma tarybos narių dažnai deklaruoja, jog vaikų klausimai jiems ypatingai rūpi, nes vaikai  - mūsų ateitis. Tačiau man kyla klausimas – ar iš tiesų, mieli tarybos nariai, jums tie vaikai taip rūpi, ar tai tik dar vienas jūsų triukas prieš rinkėjus, nes suvokiat, jog vaikus liečiantys klausimai visuomenėje yra gana jautrūs.

O tokia dvejonė kilo po vieno tarybos nario pasisakymo, cituoju: „Bet aš pasakysiu apie savo anūką Joną, jis Vilniuj gyvena, prestižiniam rajone. Ir tėvai dar gerai uždirba, bet jis antrokas yra...bet du adaptuoti sėdi klasėj, kuriuos dar du, reiškia, prižiūri dar du mokytojai, trys mokytojai dirba. Tai vieną dar šiaip taip iškrapštė, nu tai ramiau. Tai kokia ten kokybė yra. “

Nacionaliniu lygmeniu mes kalbame apie įtraukųjį ugdymą, apie Tūkstantmečio mokyklų programą, apie norą mokytojo profesiją padaryti prestižine, ieškome sprendimų dėl prastų matematikos egzaminų rezultatų...diskutuojame daug ir ilgai. Bet kokios dar diskusijos, kai rajono tarybos nariai, kurie sprendžia esminius rajono klausimus, net nesidomi švietimu ir šie terminai jiems yra beveik iš fantastikos srities.

Tad, gerbiamieji, kai patys pradėsite domėtis švietimu iš esmės, kai suprasite, kad jūsų sprendimai lemia ne tik jūsų reitingus, kai suvoksite, kad bendradarbiavimas yra viso ko pagrindas ir, kad vaikai yra suaugusiųjų atspindžiai,  gal tuomet ir po matematikos egzaminų rezultatų nereikės skėsčioti rankomis ar patyčios tarp vaikų nebebus tokios gajos.

Mama

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su skaitytojos/o laiško turiniu. Už pranešimo turinį neatsakome

Mama: Mieli tarybos nariai, ar Jums iš tiesų rūpi mūsų rajono švietimo klausimai?

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 06 Apr 2023 15:12:38 +0300
<![CDATA[Seimo narys E. Sabutis: „Vyriausybės neveiksnumas dėl maisto kainų dalį žmonių siunčia tiesiai į skurdo spąstus“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-vyriausybes-neveiksnumas-del-maisto-kainu-dali-zmoniu-siuncia-tiesiai-i-skurdo-spastus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-vyriausybes-neveiksnumas-del-maisto-kainu-dali-zmoniu-siuncia-tiesiai-i-skurdo-spastus 2023 metų biudžetas – skydas Lietuvos žmonėms, apsaugantis juos nuo supančių ekonominių iššūkių. Taip trumpai galima apibendrinti finansų ministrės Gintarės Skaistės žodžius, išsakytus dar praėjusių metų pačioje pabaigoje, priimant valstybės biudžeto projektą. Praėjo trys mėnesiai, o to plieninio skydo vis dar nėra. Žodžiai netapo darbais, o biudžete numatytos ir taikomos priemonės toli gražu neužtikrina tinkamos apsaugos, bent jau tokios, kurią taip užtikrintai gynė ministrė.

Kaip ir daugeliui gyventojų, taip ir Seimo opozicijai tokie finansų ministrės pareiškimai neatrodė įtikinamai. Patikslinimui reikėtų pabrėžti, kad tokia G. Skaistės ištransliuota žinutė nebuvo atsitiktinė. Ji atspindėjo viso biudžeto svarstymo Seime eigą, kai užsispyrusiai ir beatodairiškai buvo bandoma laikytis savo pasirinktos taktikos ir taip gražiomis kalbomis savotiškai bandyti užliūliuoti visuomenę. Ką tuo metu iš valdančiųjų teko girdėti: tiek dirbantieji, tiek pensininkai, tiek mažiausias algas gaunantys ir socialiai pažeidžiamiausi bus apsaugoti. Biudžetas leis sukurti sąlygas ženkliai didinti žmonių pajamas. Tai ne kartą valdančiųjų buvo pakartota iš Seimo tribūnos. 

Panašios kalbos netyla net ir dabar, vis dar tenka girdėti dešiniųjų Vyriausybės atstovų pasvarstymus apie tai, kad priimtos priemonės dėl pajamų didinimo yra visiškai pakankamos ir puikiai sugeria infliacijos sukeltą rekordinių kainų šoką. Tokie pasisakymai ir dabar vykstantys procesai primena ir liūdną patį valstybės biudžeto priėmimą, kai vienas po kito buvo atmetinėjami opozicinių frakcijų pasiūlymai bent kiek pakoreguoti konservatorių vadovaujamos valdžios parengtą biudžetą, kad jis būtų socialiai jautresnis ir palankesnis žmonėms. Jau tuo metu aiškiai buvo bandoma sakyti, kad rekordinių maisto kainų laikotarpiu vis grėsmingiau besibeldžianti infliacija be pėdsako ištrins visus plačiai išreklamuotus algų ir išmokų padidinimus. Bet koks teiginys ar pasiūlyta priemonė dėl platesnio išmokų diferencijavimo pagal žmonių pajamas ar kitos mokestinės lengvatos maisto produktų krepšeliui buvo atmesti net jų nesvarsčius, o to rezultatus dabar galima išvysti prekybos centrų lentynose.

Valdančiųjų žadėti pokyčiai ir pagalbos priemonės nesuveikė, greičiau tai duoda netgi atvirkščią rezultatą: gyventojų uždarbis taip ir nepasivijo maisto kainų augimo, o šeimos ūkių realios pajamos sumažėjo net dešimtadaliu. Pasirinkta dešiniųjų Vyriausybės ekonominė ir mokestinė politika stumia šalį į milžiniškų kainų smegduobę, iš kurios išlipti bus itin sunku. Toks kainų šuolis visa jėga smogė tai gyventojų grupei, kuri yra socialiai pažeidžiamiausia ir susiduria su skurdo rizika. 

Jau ne kartą buvo akcentuota, kad maisto kainos mūsų šalyje siekia Europos Sąjungos (ES) vidurkį,  vidutinės gyventojų pajamos sudaro tik apie 50 proc. vidutinių europiečių pajamų. Tačiau tai net nėra pabaiga, nes ekonominės prognozės nieko gero nežada. Maisto kainos Lietuvoje tik didės. 

Prastėjanti ekonominė situacija, kaip jau paminėta, labiausiai paliečia tuos, kurie yra atsidūrę skurdo gniaužtuose. Susiklosčiusią situaciją puikiai atspindi ir statistiniai duomenys bei apklausų rezultatai. Nors Lietuvoje skurdo rizikos lygis sumenko neženkliai (bendras skurdo rizikos lygis sumažėjo 0,9 procentinio punkto), skurdas mūsų šalyje vis dar yra vienas didžiausių ES – skursta kas penktas gyventojas. Praėjusią savaitę Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklas paskelbė apklausos rezultatus, kurie rodo nemalonią tiesą – gyventojų skaičius, kuriems trūksta pinigų maistui, auga. Toks rodiklis nėra staigmena, jis tendencingai patvirtina, kad su šių metų biudžetu Ingridos Šimonytės Vyriausybės pristatytos priemonės, skirtos suvaldyti infliaciją ir energetinį skurdą, veiksmingai nefunkcionuoja. 

Organizacijų tinklas atkreipia dėmesį, kad neretas gyventojas yra priverstas rinktis kam panaudoti gautus pinigus – būsto išlaikymui ar maistui. Aiškiau tariant, žmogus, norėdamas prasimaitinti, turi bristi į dar didesnes skolas, nes pinigų apmokėti komunalinius mokesčius tiesiog nebelieka.  

Nevyriausybinės organizacijos pastebi ir tai, kad maisto produktai tampa vis sunkiau įperkami ir labiau uždirbantiems, tačiau lyginant su praeitais metais matyti, kad labiausiai išaugo mažiausias pajamas gaunančių asmenų skaičius, kurie neturi iš ko pavalgyti. Tokių asmenų yra net 23,5 proc., tuo tarpu pernai mažiausių pajamų grupėje buvo 17,1 proc.

Deja, bet jokių ženklų iš valdančiosios koalicijos, kad artimiausiu metu galėtume išvysti didesnės intervencijos į vykstančius procesus, neišvysime. Viskas greičiausiai bus palikta savieigai. Tokia Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo paskelbta žinia iš valdžios įstaigų nesulaukė jokio dėmesio. Nė vienos reakcijos. 

Juolab padėtis gelbėti situaciją yra labiau nei tinkama. Rinkose susinormalizavo dujų ir elektros energijos kainos – jos sumažėjo kartais. Tai reiškia akivaizdų faktą, kad net trys dalyviai (prekybininkai, perdirbėjai ir žaliavų gamintojai), tiesiogiai dalyvaujantys visoje galutinės maisto produktų kainos suformavimo grandinėje, nebetenka pagrindinio įrankio pateisinti išaugusių kainų. Iki šiol visi pasiteisinimai skambėjo vienodai – rekordines maisto kainas lemia energetinė krizė ir rinkose išsibalansavusios elektros ir dujų kainos. 

Energetikos kainos tikrai sumažėjo, tačiau iki šiol nestebime laukiamų pokyčių, kad kritusios kainos atsispindės ir parduotuvių lentynose. Šioje vietoje padėtis iš esmės galėtų pakrypti sparčiau ir teigiama linkme, jeigu institucijos, t. y. Lietuvos bankas ir Konkurencijos tarnyba, nesustotų ir atnaujintų priežiūrą jau šiame atsinaujinusiame kontekste. Tam, žinoma, reikia ir ryžtingesnių Vyriausybės veiksmų. 

Stipresnių valdžios sprendimų norėtųsi matyti, kai kalba pakrypsta ir apie kitą maisto produktų galutinės kainos sudedamąją dalį – mokesčius. Vis dar liekame viena iš nedaugelio ES valstybių, kurioje netaikomas jokia lengvata maistui. Tiek Statistikos departamento, tiek minėtų nevyriausybinių organizacijų skelbiami duomenys rodo, kad mažesnis PVM tarifas būtiniausiam ir išgyvenimui reikalingam produktų krepšeliui privalo būti taikomas. Nėra teisinga, kad kitos valstybės sugeba pritaikyti lengvatinį tarifą dėl savo gyventojų, o Lietuva vis dar trypčioja vietoje, nors tokį pasiūlymą jau teikėme prieš du metus.

Finansų ministerija nutyli ir kitą akivaizdų faktą – bendras PVM surenkamumas viršija bet kokias prognozes. 2022 m. viršplaninės pajamos iš šio mokesčio siekia net 388 mln. eurų. Žiūrint jau šių metų statistiką, šio mokesčio įplaukos jau yra beveik 15 proc. didesnės nei buvo manoma. 

Esu įsitikinęs, kad siūlymas taikyti mažesnį tarifą atrinktam produktų krepšeliui, būtų reali pagalba tiems gyventojams, kurie atsiduria toje negailestingoje Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo statistikoje. Nepriėmus būtinų įstatyminių pakeitimų ir nesugriežtinus prekybininkų priežiūros gali lemti tai, kad vis dar didėlė pajamų nelygybė ir nekrintančios maisto produktų kainos tik dar labiau didins socialinės atskirties keliamus iššūkius, o artimiausios ateities statistiniai duomenys gali rodyti dar liūdnesnį vaizdą. 

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

lrs.lt inf. 

Seimo narys E. Sabutis: „Vyriausybės neveiksnumas dėl maisto kainų dalį žmonių siunčia tiesiai į skurdo spąstus“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 03 Apr 2023 08:36:10 +0300
<![CDATA[Seimo narys E. Sabutis: „Būsimos batalijos Seime neturi užgožti esminių problemų – nuo rekordinių maisto kainų iki eilių pas gydytojus“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-busimos-batalijos-seime-neturi-uzgozti-esminiu-problemu-nuo-rekordiniu-maisto-kainu-iki-eiliu-pas-gydytojus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-busimos-batalijos-seime-neturi-uzgozti-esminiu-problemu-nuo-rekordiniu-maisto-kainu-iki-eiliu-pas-gydytojus Naujausi duomenys ir toliau nedžiugina. Maisto produktai Lietuvoje buvo trečdaliu brangesni nei prieš metus, tuo metu maistas Europos Sąjungos (ES) valstybėse vidutiniškai pabrango kiek daugiau nei 18 procentų. Išskirtinai tik mūsų šalyje taip sparčiai brangę produktai nulėmė, kad maisto produktų kainų lygis Lietuvoje reikšmingai priartėjo prie ES kainų lygio. Ką toks augimas reiškia Lietuvos gyventojams, ypač tiems, kurie yra socialiai pažeidžiamiausi ir susiduriantys su skurdo rizika? Atsakymų toli nereikia ieškoti.

Maisto bankas skelbia, kad Lietuvos gyventojų eilės prie nemokamo maisto dalijimo punktų nenustoja augti. Organizacija pastebi itin liūdnas tendencijas kai kuriuose regionuose, kur per metus  prašytojų paramos maistu padvigubėjo. Dar sudėtingesnė padėtis kaimiškose vietovėse – pagalbos paketų prašo vis daugiau jaunų šeimų. Nevyriausybininkai neslepia, kad tokios gana tragiškos situacijos kaltininkas yra rekordiškai augusios maisto produktų kainos. Žmonės ir toliau yra priversti susispausti kaip niekad anksčiau, o kai kuriems pragyvenimas ir kainos už maistą yra nebepakeliamos, todėl tenka atsisakyti ne tik būtinų, bet labai brangių paslaugų – tarkime, odontologijos, – bet ir kai kurių maisto produktų. Neretai tas daroma netgi savo sveikatos sąskaita, kai vietoje sveikesnio, bet brangesnio maisto gyventojams tenka rinktis pigius produktus, kuriuos gaminant, naudojama daugiau pakaitalų, cukraus, palmių aliejaus ir pan., o tokių produktų vartojimas gali nulemti ne vieną lėtinę ligą, mažina gyvenimo trukmę ir jo kokybę.

Sunku nepritarti anksčiau minėtos nevyriausybinės organizacijos atstovų pastebėjimams, tačiau dėl išsakytų problemų kaltas ne tik pats brangimas. Savo vaidmens neturėtų kratytis ir dešiniųjų Vyriausybė, kuri dėl savo vangumo ir „noro“ kovoti su kainų šuoliu taip pat turėtų prisiimti atsakomybę.

Maisto banko informacija, kad paramos prašančiųjų skaičius pasiekė dar nematytas aukštumas išties nedžiugina, bet ši informacija nė kiek nestebina. Tokių rezultatų buvo galima tikėtis ir tai labai gerai iliustruoja statistika – jeigu maisto kainų lygis Lietuvoje 2022 m. siekė 85 proc. ES kainų lygio, tai pastaraisiais mėnesiais jis pasiekė 98 proc. Kaip jau minėta, produktų kainos beveik susilygino su ES vidurkiu. Galima pesimistiškai pajuokauti, kad analogiškos statistikos nematome, kai kalba pakrypsta apie mūsų šalies gyventojų pajamas – jos vis dar gerokai atsilieka nuo ES senbuvių. 

Šioje kadencijoje jau ne kartą akcentuotos priemonės kovai su bene sparčiausiai visoje ES augusiomis maisto kainomis. Lietuva taip ir liko viena iš tų šalių, kuri nesugebėjo bent jau laikinai taikyti lengvatinį PVM tarifą visam maistui ar atskiroms produktų grupėms. Absoliuti dauguma ES narių nuėjo tuo keliu, tačiau konservatorių vadovaujama valdančioji koalicija net nesvarstė tokios galimybės, todėl vėl iš naujo tenka prisiminti mūsų kaimynus lenkus. Šioje šalyje didesnis ar mažesnis lengvatinis tarifas galiojo nuolat, tačiau prasidėjus energetinei krizei, ši šalis nusprendė pereiti prie nulinio tarifo būtiniausiam maisto produktų krepšeliui. Tokią mokestinę politiką taikyti ir mūsų mažmeninėje prekyboje ne kartą siūliau Seime, tačiau visi įstatymai ir atskiros pataisos valdančiosios koalicijos balsais buvo atmetamos, o pasiteisinimas buvo toks: taikant naujas lengvatas reikėtų atidžiai pasverti ir neskubėti jų įvesti, tokios yra lengvatos socialiai neatsakingos, nes naudą gaus ir turtingieji, o pati lengvata dar labiau didins infliaciją. Vietoje to, Vyriausybė bandė klaidingai įtikinti, kad augančios pajamos padengs infliacijos daromą žalą. Tokių priemonių esą pilnai pakaks, kad Lietuvos žmonės nepajustų didėjančių kainų šoko. 

Šiandien aiškiai matosi, kad valdantieji pernelyg užsižaidė su savo svarstymais ir nesiėmė drąsesnių žingsnių, taip priversdami Lietuvos gyventojus prekybos vietose tuštinti savo šeimų biudžetus žymiai sparčiau nei tai daro kitų ES valstybių gyventojai. 

Tuo metu minėtoje Lenkijoje maisto kainos yra žymiai mažesnės. Tuo įsitikina kiekvienas mūsų šalies gyventojas, vis dar važiuojantis apsipirkti į šią šalį, o pati PVM lengvata ženklios įtakos infliacijai neturėjo, ten infliacijos rodiklis yra žemesnis nei Lietuvoje.  

Mūsų šalyje matome atvirkščią vaizdą – PVM lengvatos neturime, su ja ir mažesnių kainų, o besitęsiantis maisto kainų augimas daro didžiausią poveikį  bendrai infliacijai. Negana to, valdančiųjų pažadai neišsipildė. Didesnis žmonių uždarbis taip ir nepasivijo kainų augimo, o realios pajamos sumažėjo beveik dešimčia procentų. 

Deja, bet didesnių prošvaisčių ir toliau nesimato. Nepaisant to, kad maisto kainų kilimo pabaigos nesimato, Vyriausybė neketina aktyviau kištis ir toliau tikina, kad sieks palaikyti gyventojų perkamąją galią. Tačiau prognozės nedžiugina. Kitais metais kainos augs greičiau nei vidutinis darbo užmokestis. Dėl to, kaip ir minėta, realios gyventojų pajamos susitrauks dar labiau – net ir už didesnę sumą pinigų jie įstengs nusipirkti mažesnį kiekį prekių ir paslaugų. Ką jau bekalbėti apie tuos žmones, kurie atsiduria Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo apžvalgose, atskleidžiančiose liūdną tiesą – žemiau skurdo rizikos ribos gyvena kas penktas mūsų šalies gyventojas.

Aukštos maisto kainos yra tik viena iš problemų, kurios turėtų būti sparčiau sprendžiamos artėjančioje Seimo pavasario sesijoje. Ant sesijos programos „stalo“ neišvengiamai turi grįžti nevienareikšmiškų klausimų kelianti sveikatos įstaigų tinklo pertvarka. Akivaizdžiai matyti, kad sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio pompastiškai pristatytas reformos planas neveikia. Pertvarka kol kas neatneša nei geresnės paslaugų kokybės, nei didesnio sveikatos paslaugų prieinamumo. 

Žodžiai „reformos planas“ skamba pernelyg skambiai, nes to plano su aiškiais ir racionaliais skaičiavimais nebuvo anksčiau, pradėjus rengti pertvarką Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) kabinetuose, minėto plano nėra ir dabar. Tą šių metų pradžioje patvirtino ir buvusi ministro darbovietė – Valstybės kontrolė. Įstaiga, kuriai anksčiau vadovavo dabartinis sveikatos apsaugos ministras, buvo negailestinga. Audite išskiriami net keliolika punktų apie rizikas, kurias jie mato įvertinę A. Dulkio reformą, svarbiausios iš jų – tinkamo komunikavimo nebuvimas, informacijos nepasidalijimas ir paties plano neparengimas. Kontrolieriai pabrėžė, kad su sveikatos sistema tiesiogiai susijusiems dalyviams (savivaldybėms, medikų asociacijoms, pacientus atstovaujančioms organizacijoms ir t.t.) SAM bendravimas ir komunikavimas kėlė neapibrėžtumo jausmą, netgi trūko galimybių pateikti savo argumentus dėl planuojamos pertvarkos. Dar daugiau – Valstybės kontrolė aiškiai akcentavo, kad jokio susisteminto dokumento, reglamentuojančio pertvarkos kryptis, pagrindinius veiksmus, jų terminus, rodiklius ir kt. nebuvo. Čia sunku būtų ką ir pridurti. Ne kartą tai esu sakęs Seime, kai buvo svarstomas ši reforma, dabar tą patį pakartoja kontrolierių parengtas Sveikatos priežiūros tinklo pertvarkos auditas. Mano įsitikinimu, jis taikliai iliustruoja tai, kas vyksta papūtus pirmiesiems chaotiškai parengtos pertvarkos vėjams – mažesnių rajonų ligoninėse medikai skaičiuojami ant vienos rankos pirštų, gydymo įstaigos gyvena nuolatinėje baimėje apskritai išnykti, o gyventojams, ypač iš regionų, apsunkinamos galimybės paslaugas gauti laiku.

Kokia ministerijos reakcija? Padėtį žinome, ir viskas turėtų susitvarkyti su kitais pertvarkos etapais, kurių įgyvendinimas numatytas per artimiausius penkerius metus, o kol kas sveikata besiskundžiantiems žmonėms siūloma pakentėti ir pastoviniuoti milžiniškose eilėse tam, kad galėtum patekti pas gydytoją.

Sumaištį įneša ne tik vadinamoji ligoninių tinklo reforma, tokių esama ir daugiau. Į Seimo sesiją grįš ir Valstybės tarnybos pertvarka. Po sunkiai įveiktos pateikimo stadijos, Vidaus reikalų ministerija (VRM) iš naujo bandys stumti šį klausimą, kuris nuo pat pradžios iki pabaigos kelia pagrįstą susirūpinimą visam viešajam sektoriui. Kol kas sunkiai sekasi pagrįsti, kodėl reikia radikaliai keisti pareiginių algų apmokėjimo sistemą, susiejant ją su vidutiniu mėnesinio darbo užmokesčiu (VMDU), nesuprantamai atrodo ir VRM užsispyrimas kuo labiau eliminuoti profsąjungas nuo kolektyvinių sutarčių, naikinti priedus už stažą, mažinti atostogų dienų skaičių ir t.t. Kol kas VRM siūlomi pokyčiai tikrai neįneša stabilumo į patį viešąjį sektorių ir į valstybės tarnautojų veiklos užtikrintumą ar geresnius rezultatus. Reformos autoriai netgi nenori matyti vieno svarbaus fakto – jų stumiami pokyčiai palies ne tik pagrindinių valstybinių įstaigų darbuotojus, tačiau kur kas didesni sukrėtimai bus jaučiami savivaldybėse. Juk kalbame ne tik apie Seime, Vyriausybėje ar ministerijose dirbančius asmenis, bet apie visus žmones, kurie patenka po biudžetinio finansavimo skėčiu – mokytojai, socialiniai darbuotojai, medikai, policininkai, ugniagesiai ir t.t. Reforma gali paliesti daugiau kaip 360 tūkst. darbuotojų. 

Neišvengiamai Seimo posėdžių salę turi pasiekti ir koncentruotą bankų rinką labiau reguliuojantys įstatymų pakeitimai. Daugelis Lietuvos gyventojų pasigenda didesnio valstybės dėmesio dėl nesuvaldomai didėjančių palūkanų už būstą, taip pat galimybių lengviau pasitraukti iš antrosios pakopos pensijų sistemos, kuri jau dabar įvardijama kaip „žlugusi“ ir neduodanti jokios apčiuopiamos grąžos. Nemaloniai nuteikia ir nuolat pasirodantys pranešimai apie bankų elgseną su savo klientais, kai jiems prireikia išsigryninti kiek didesnes sumas. Radviliškio rajono kaime gyvenančių senjorų atvejis tai puikiai įrodo. Vyresnio amžiaus žmonėms reikėjo nueiti kryžiaus kelius, kol iš savo banko sąskaitos pavyko pasiimti reikiamą pinigų sumą. Akivaizdu, kad sprendimai turės būti priimami, opozicija šiuo atveju neatostogavo ir pateikė ne vieną įstatymo projektą, leisiantį apmalšinti kartais visai nepagrįstą bankų godumą. Tačiau projektams pasiekus Seimo darbotvarkę,  vis tiek liks esminis momentas – kaip elgsis valdantieji lemiamuose balsavimuose. Norisi tikėti, kad bent šiuo atveju jie parodys didesnį jautrumą ir supratingumą, kurio tikisi ne vienas mūsų šalies gyventojas.

Nusivylimas jaučiasi ir susisiekimo sektoriuje. Balansuojame ties pavojinga riba, kai dėl nepakankamo finansavimo galime pamatyti dar ne vieną įgriuvusio tilto atvejį. Kelių infrastruktūra merdėja, todėl būtini papildomi finansiniai resursai gaivinti ne tik avarinės būklės tiltus, bet ir blogėjančius kelius. Prieš pavasario sesiją asmeniškai inicijavau ne vieną Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo pakeitimą, kuriais gali būti įnešti pozityvūs pokyčiai šiame strateginiame sektoriuje. 

Visų šių susikaupusių problemų negalime ignoruoti, jas privaloma girdėti ir matyti. Ypač tai  turi daryti tiek Vyriausybė, tiek valdančioji koalicija. Blogiausia, kas galėtų įvykti artėjančioje sesijoje, – tai bandyti užgniaužti visas parengtas opozicijos iniciatyvas, prisidengiant svarbesniais politiniais reikalais ar batalijomis, kurių greičiausiai išvysime ne vieną.

 

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis 

lrs.lt inf. 

 

 

 

Seimo narys E. Sabutis: „Būsimos batalijos Seime neturi užgožti esminių problemų – nuo rekordinių maisto kainų iki eilių pas gydytojus“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 09 Mar 2023 09:03:51 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Buvusi Arūno Dulkio darbovietė ministrui parašė dvejetą“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-buvusi-aruno-dulkio-darboviete-ministrui-parase-dvejeta https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-buvusi-aruno-dulkio-darboviete-ministrui-parase-dvejeta Tenka apgailestauti, kad sausio pabaigoje Valstybės kontrolės viešai paskelbta „Sveikatos priežiūros tinklo pertvarkos apžvalga“ praktiškai nesulaukė nei politikų, nei visuomenės įvertinimo. Susidaro įspūdis, kad ši valdantiesiems ir Sveikatos apsaugos ministerijai itin nepalanki apžvalga tiesiog buvo tyliai padėta į „neišpildytų pažadų“ lentyną, tikintis, kad galbūt niekas to nepastebės.

Daug kartų viešai kritikavau ir nepalankiai vertinau šią reformą, atkreipdamas ir visuomenės, ir kolegų Seime dėmesį, kad ji skubota, neapgalvota, neišdiskutuota, neturi turinio, tačiau dažniausiai tai buvo vertinama kaip opozicijoje esančio Seimo nario noras papolitikuoti. Patikėkite, kiekvieną kartą, kai teko vertinti ir sveikatos apsaugos ministro, ir ministerijos pasisakymus, raštus, atsakymus, norėjosi galvoti, kad galbūt klystu, galbūt neteisingai vertinu pateikiamus atsakymus, nes galbūt man trūksta pakankamai duomenų. Deja, Valstybės kontrolės atlikta apžvalga aiškiai parodo, kad ši reforma nevyksta taip, kaip ministras bravūriškai skelbė iš Seimo tribūnos. Duomenų trūko ne tik man – jokių konkrečių duomenų „neaptiko“ ir Valstybės kontrolė.

Norisi palyginti ir savo anksčiau išsakytas ir viešai skelbtas mintis su Valstybės kontrolės pateikiamomis išvadomis bei ministrui užduoti retorinį klausimą: ar ir Valstybės kontrolė pigiai ir tuščiai politikuoja? Ministras prieš juo tapdamas pats vadovavo Valstybės kontrolei ir ne kartą yra vertintas kaip vienas geriausių valstybės tarnautojų. Neįmanoma įsivaizduoti, kad jam pasitraukus Valstybės kontrolė staiga tapo nekompetentinga ir nesugeba kritiškai vertinti Sveikatos apsaugos ministerijos vykdomos reformos. Bet susidaro vaizdas, kad A. Dulkys atsidūrė ne savo vietoje, nes jo ir jo vadovaujamos ministerijos veiksmai Valstybės kontrolės apžvalgoje vertinami nepalankiai. Šią apžvalgą kiekvienas gali susirasti Valstybės kontrolės tinklalapyje. Šiame straipsnyje kabutėse cituoju šios apžvalgos ištraukas, o jos labai dažnai sutampa su tuo, ką esu ne kartą viešai išsakęs, kritikuodamas ministro ir ministerijos veiksmus.

Nuo pat pirmos dienos, kai Sveikatos apsaugos ministerija paskelbė, kad sveikatos apsaugos sistema turi būti ir bus reformuojama, klausiau ministro: kur Jūsų paruoštas reformos planas, kur numatyti konkretūs ir aiškūs veiksmai? Į šiuos klausimus atsakymo negavau. Tai konstatuoja ir Valstybės kontrolė: „Kitaip nei ankstesnių reformų metu, susistemintas dokumentas, reglamentuojantis pertvarkos kryptis, pagrindinius veiksmus, jų terminus, rodiklius ir kt., nebuvo parengtas.“

Ministerija skyrė daug savo brangaus laiko diskusijoms ir deryboms su savivalda, Lietuvos ligonių asociacija, Lietuvos medikų sąjūdžiu, tačiau ką tai davė? Valstybės kontrolės išvados aiškios: „Surinkta informacija rodo, kad sveikatos sistemos dalyviams komunikavimas kėlė neapibrėžtumo jausmą, trūko galimybių pateikti savo argumentus dėl planuojamos pertvarkos.“ Įdomiausia, kad ir tada, ir dabar ministerija užima gynybinę poziciją dėl pertvarkos plano (t. y. aiškaus dokumento) nebuvimo ir tai pateisina suinteresuotų grupių pasipriešinimu. Labai panašiai ministeriją iš Seimo tribūnos bandė ginti ir Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas, kuris tiesiai šviesiai Seimo nariams pasakė, kad jeigu jie žinotų, kas konkrečiai numatoma padaryti pertvarkant sveikatos apsaugos sistemą, tai niekada nepritartų tokiai pertvarkai. Tačiau Valstybės kontrolė labai aiškiai ir nedviprasmiškai tokią argumentaciją atmeta: „Prieš pradedant komunikaciją apie planuojamą pertvarką parengtas ir viešai paskelbtas pertvarkos dokumentas (planas), nurodantis pertvarkos apimtis, kryptis, terminus, siektinus rezultatus, būtų prisidėjęs prie didesnio visų suinteresuotų šalių supratimo ir pasitikėjimo planuojamais pokyčiais.“ Ir vis tik, kaip taip išėjo, kad ministerija, metus laiko skyrusi pokalbiams su savivalda, pacientus ir gydytojus atstovaujančioms organizacijoms, rinkusi ir sisteminusi duomenis, nesugebėjo viso to proceso sudėlioti į aiškų pertvarkos planą? Ministerija absoliučiai ciniškai atsakė, „kad niekada nekėlė tikslo parengti detalų visos šalies sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarkos planą“. Pasikartosiu, kad negaliu tokio atsakymo vertinti kitaip nei ciniško, nes prieš metus ministras, atsakydamas į mano raštą, teigė, kad labai svarbu laikytis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijų Lietuvai ir „reikia parengti oficialų nacionalinį paslaugų išdėstymo planą“. Seimo nariui atrašoma vienaip, Valstybės kontrolei – priešingai, ir atsakomybės už tai – jokios.

Taip pat ne kartą esu akcentavęs, kad vykdant bet kokias pertvarkas labai svarbu turėti tinkamus (tikslius) duomenis, nes nuo to priklauso, ar sugebama padaryti teisingas išvadas. Šiuo klausimu ministerija eilinį sykį neblizga. Pradėjusi kalbėti apie reformą, ministerija pateikė prognozuojamus sveikatos priežiūros specialistų trūkumo skaičius, „tačiau šios prognozės atliktos neįvertinus planuojamų sveikatos priežiūros tinklo pertvarkos pokyčių“. Ši skandalo lygio nekompetencija ministerijai nekelia jokios problemos, nes ją pastebėjusi ministerija pasitaiso: nieko tokio – perskaičiuosime. Sunku suprasti, kodėl niekam, išskyrus Valstybės kontrolę, nekilo noras paklausti ministerijos, o šį kartą skaičiuosite tinkamai, ar eilinį sykį suklydus vėl „perskaičiuosite“? Dar daugiau, užtikrintai galiu teigti, kad jokie perskaičiavimai nepadės ir niekada nebus tikslūs ir tinkami, nes jeigu ministerija neturi jokio plano ir nesiruošia jo turėti, tai kam tokiu atveju  ministerijai ką nors skaičiuoti, jeigu tuo nesiruošiama remtis, nesiruošiama planuoti? Kai klausiau ministro, ar jis turi aiškius skaičius, kiek ir kur trūksta sveikatos priežiūros specialistų, kiek, kur ir kokie specialistai neteks darbo vykdant pertvarką, kokių veiksmų imsis ministerija ir ruošiant, ir pritraukiant į regionus naujus specialistus, kiek tai kainuos valstybei – ministras lakoniškai paminėjo, kad ministerijai šis klausimas yra žinomas. Praėjo metai ir Valstybės kontrolė konstatuoja, kad „sveikatos priežiūros specialistų trūkumas gali tapti iššūkiu sklandžiam pertvarkos įgyvendinimui“, kad „gali nepakakti laiko visose (savivaldybėse) užtikrinti reikiamą sveikatos priežiūros specialistų skaičių“. Ministerija tesugeba atsakyti, „kad netolygaus sveikatos priežiūros specialistų pasiskirstymo šalyje, netinkamo specialistų poreikio planavimo ir kitos problemos yra žinomos ir yra numatytos priemonės jų sprendimui“. Deja, paminėti šias priemones ministerija nepasivargino.

Vertinant Valstybės kontrolės apžvalgą peršasi nuostabą kelianti išvada. Panašu, kad susidūrėme su nauju – įžūliu ir cinišku – veikimo būdu. Jeigu anksčiau ministerijose buvo kuriami planai, rašomos programinės veiklos nuostatos, buvo vertinama esama padėtis, jos priežastys, numatomi veiksmai, terminai, finansavimas, buvo derinamos pozicijos, tai Sveikatos apsaugos ministerija ramia sąžine nusprendė to nedaryti. Kodėl? Atsakymas bent jau man yra akivaizdus – bet kurį sėkmingą veiksmą galima pristatyti kaip planuotą ir lauktą, o bet kurią nesėkmę nurašyti kaip politinių oponentų kabinėjimąsi ir politikavimą, arba trukdymą dirbti. Papildomai – sėkmingai eliminuojamas atsakomybės klausimas, nes, na, už ką būti atsakingas, jeigu neturi jokių aiškių, konkrečių, apibrėžtų planų?

Baigdamas noriu pacituoti savo vieno ankstesnio straipsnio ištrauką: „Dėl eilių sutrumpėjimo ministerija tikrai neklysta. Eilės pas gydytojus tikrai sutrumpės – iš rajonų atėmus penktadalį svarbiausių sveikatos priežiūros paslaugų, bus naikinami ir gydytojų etatai, kai kurių specializacijų daktarai tiesiog nebedirbs rajonuose. Kai nebebus į ką kreiptis, natūraliai eilė bus lygi nuliui. Tik kažkaip ministerija nesako apie eiles didžiuosiuose medicinos centruose. O juose eilės taip pat sumažės?“ Naujausi įvykiai Klaipėdoje ir Panevėžyje, deja, parodo, kad neklydau. Tik kažkodėl šiuo atveju būvimas teisiu nė kiek manęs nedžiugina. 

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

Tai nėra politinė reklama. Tai neatlygintinai skleidžiamas įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas turintis valstybės politiko/ų komentarus/nuomones/požiūrius.

E. Sabutis: „Buvusi Arūno Dulkio darbovietė ministrui parašė dvejetą“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 22 Feb 2023 10:10:20 +0200
<![CDATA[Po kritikos dėl mažo kelių finansavimo: Ministras Skuodis žada rasti papildomų lėšų]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/po-kritikos-del-mazo-keliu-finansavimo-ministras-skuodis-zada-rasti-papildomu-lesu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/po-kritikos-del-mazo-keliu-finansavimo-ministras-skuodis-zada-rasti-papildomu-lesu Dėl akivaizdžių trūkumų kelių finansavime ir pačioje kelių infrastruktūroje, ketvirtadienį viena iš Seimo opozicinių frakcijų pasikvietė susisiekimo ministrą Marių Skuodį pasiaiškinti, ką Vyriausybė žada daryti dėl vis gilėjančių problemų kelių sektoriuje. 

„Šios Vyriausybės skiriamos lėšos keliams (įskaitant tiltus) tvarkyti yra tragiškai mažos. Vyriausybė trečiadienį jau priėmė sprendimą per ateinančius dvejus metus finansavimą keliams mažinti dar 40 mln. eurų. Tai reiškia, kad nustekentas sektorius pasmerktas tolesnei griūčiai. Bet šiandien ministras tikino, kad finansavimas nebus toks menkas“, – pažymi Seimo narys Eugenijus Sabutis. 

Parlamentaras teigė išgirdęs svarbią žinią dėl kitų metų biudžeto: finansavimą kelių tinklui planuojama didinti 200-250 mln. eurų. 

„Akivaizdu, kad spaudimas ministrui veikia. Plokštelė jau keičiasi ir keliams žadamos žymiai didesnės sumos. Kad pažadai neliktų tik tuščiomis kalbomis, toliau bus siūlomi sprendimai, kurie privers Susisiekimo ministeriją pasitempti“, - sako E. Sabutis. 

Eugenijaus Sabučio nuomone, ministerija vis dar žongliruoja skaičiais, nors aiškiai matyti, kad pats finansavimas nedidėja. „Kas trukdo ministerijai užsitikrinti didesnį finansavimą. Dabar tik matome, kad iš vienų atima, o kitiems projektams prideda“, - stebisi Seimo narys. 

Parlamentaro nuomone, tam, kad kelių biudžetas realiai didėtų, reikalingas prioriteto kelių finansavimui išgryninimas. „To šiandien labai pasigendu – tiek iš ministro, tiek iš Vyriausybės“, - priduria E. Sabutis. 

Seimo narys akcentavo būtinybę keisti ir įstatymus, reglamentuojančius kelių tvarkymą. 

Jonavos žinios primena, kad Seimo nario E. Sabučio iniciatyva Seime registruotos Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo pataisos, kuriomis siekia didinti lėšų skyrimą kelių priežiūrai ir jų plėtrai. 

Pasak parlamentaro, šio įstatymo pagrindinis tikslas yra ženkliai didinti ne tik lėšas savivaldybių keliams, bet ir bendrą finansavimą nustekentai kelių infrastruktūrai, o priimtos pataisos, jo teigimu, leistų tai padaryti dviem kryptimis: iš KPPP sąmatos vietiniams keliams būtų skiriama ne šiuo metu esami 33 procentai, o pusę viso kelių finansavimo, tuo metu – likę 50 proc. eitų  valstybiniams keliams.

 

Po kritikos dėl mažo kelių finansavimo: Ministras Skuodis žada rasti papildomų lėšų

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 10 Feb 2023 08:38:44 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Duobėtų kelių ir griūvančių tiltų metas – ar bus padarytos išvados?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-duobetu-keliu-ir-griuvanciu-tiltu-metas-ar-bus-padarytos-isvados https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-duobetu-keliu-ir-griuvanciu-tiltu-metas-ar-bus-padarytos-isvados Metai nauji, o problemos dėl nepakankamo finansavimo ir prastėjančios kelių būklės – senos, nejudinamos ir net gilinamos. Tokia išvada peršasi po Vyriausybės pateikto projekto, kuriuo numatomi kelių infrastruktūrai skiriami pinigai tiek šiems, tiek tolesniems metams. Deja, bet finansavimas lieka skurdus ir analogiškas 2022 metų biudžetui. Tačiau labiausiai nerimą kelia net ne tai, kad skiriamų lėšų suma mūsų keliams tvarkyti išlieka lygiai tokia pati kaip ir praėjusiais metais, o dar niūresnės tendencijos, kurios atsispindi prieš mažiau nei savaitę parengtame Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo (KPPP) lėšų naudojimo projekte, kurį per ateinantį laikotarpį dar turės patvirtinti dešiniųjų valdžia.

Projekte numatyta, kad Lietuvos keliams šiais metais skiriama tik apie 540 mln. eurų. Nors ekspertai, kelininkai ir savivaldybes vienijančios asociacijos vadovai dar pernai bandė įspėti, kad biudžete esama suma yra akivaizdžiai per maža ir leis tik minimaliai palaikyti esamo kelių tinklo būklę, tačiau Vyriausybė argumentuotų skaičiavimų nebuvo linkusi klausytis tada, juolab tokių perspėjimų greičiausiai nenorės girdėti nei dabar, nei artimiausioje ateityje, nes finansavimo kryptys ir KPPP projekto eilutėse įrašyti skaičiai tai tik įrodo. Per ateinančius dvejus metus Susisiekimo ministerija numatė, kad keliams skiriama suma turi sumušti visus antirekordus ir būti dar mažesnė nei praėjusių metų ir šių metų – 2024 ir 2025 metų laikotarpiui finansavimas mažės dar 40 mln. eurų.

Akivaizdu, kad valdančiųjų sprendimu kelių sektorius ir toliau bus stekenamas. Kodėl tai daroma ir kas lemia tokius sunkiai suvokiamus žingsnius – sunku pasakyti. Dar keisčiau šioje situacijoje atrodo ir paties susisiekimo ministro prieš kurį laiką išsakyti teiginiai, kad finansavimas keliams yra nepakankamas ir jei mes jo vidutinėje perspektyvoje nepadidinsime, situacijos dėl kelių būklės nepakeisime. Matyt, ir vėl atsimušame į paradoksalią situaciją, kai viena šnekama, o Vyriausybės kabinetuose veiksmai planuojami visai į priešingą pusę.

Ne kartą buvo rašoma ir akcentuojama, kad Lietuvos kelių tinklo būklė prastėja sulig kiekvienais metais, todėl šiame tekste išsiplėsti ir kartotis tikrai nesinori. Užtenka priminti svarbiausius skaičius, kurie, manau, puikiai iliustruoja beveik kritinę sektoriaus situaciją: apie 40 proc. asfaltuotų valstybinės reikšmės kelių nebeatitinka jokių keliamų kriterijų; itin blogos būklės tiltų ir viadukų priskaičiuojama net 73; vietiniai keliai vis dar neleidžia užtikrinti kokybiškos kelionės tarp miestų ir miestelių, nes du trečdaliai šių kelių yra vis dar neasfaltuoti. Kabame apie 40 tūkst. kilometrų žvyrkelių mūsų šalyje, kuriais kiekvieną dieną į savo darbo vietas, mokyklas ar sveikatos įstaigas važiuoja regionuose gyvenantys žmonės.

Aiškiai matyti, kad neskiriant reikiamų lėšų, atokiau įsikūrusių gyventojų problemos ir toliau bus stumiamos į šalį – kaip  ir pati žvyrkelių asfaltavimo programa. Jokių teigiamų ženklų nematyti, kai kalba pakrypsta apie asfaltuotus kelių ruožus. Dėl nepakankamo finansavimo  dauguma mūsų šalies kelių nesulaukė net būtinojo remonto, dėl to jie tik dar labiau nusidėvėjo. Kelio dangos defektai tik progresavo ir tapo matomi plika akimi. Reikėtų garsiai įvardyti, kad Lietuvos kelių infrastruktūra serga, o jos negydant pasekmės gali būti kur kas liūdnesnės ir reikalaus vis brangesnių procedūrų ir priemonių. Problemų atidėjimas į ateitį nieko neduos. Tai reikėtų suprasti ir galutinai neužleisti jau ir taip nustekento sektoriaus, nes priežiūra ir tvarkymas pareikalaus vis daugiau pinigų. Juolab metinė infliacija niekur nedingsta, ji vis dar siekia 20 proc.

Šį teiginį labai gerai atspindi atlikti tyrimai dėl augančio finansinio poreikio kelių plėtrai. Jeigu 2015 m. už 1 mln. Eur buvo galima nutiesti 3,26 km kelio ruožą, tai šiai dienai kelio ruožas sutrumpėja daugiau kaip 30 proc. ir siekia vos 2,34 km. Prognozės nieko gero nežada – kelių statyba brangsta, o tam, kad situacija bent jau stabilizuotųsi, reikalingos didesnės lėšos. Statistiniuose duomenyse pateikti skaičiai indikuoja ne tik didelį kainų šuolį vykdant paprastus kelio tiesimo darbus, bet ir plėtojant kitą svarbią sritį – strateginius susisiekimo projektus. Laiku nespėjus pabaigti šių projektų, jų statybos ir tiesimo sąmata augs kaip ant mielių. Nedidinat finansavimo ir norint išlaikyti prisiimtus įsipareigojimus dėl didžiųjų kelių infrastruktūros projektų, kad jie nesustotų ir toliau būtų plečiami, reikės peržiūrėti mažėjantį KPPP biudžetą – dėl to greičiausiai kentės savivaldybių keliai. Deramų pinigų gyvybiškai svarbiems remontams nesulauktų ir apverktinos būklės tiltai ar viadukai. Nuolatinės finansavimo stokos padarinius matome dabar, kai Kėdainiuose įgriuvo tilto dalis. Tik per laimingą atsitiktinumą buvo išvengta didesnių padarinių.

Šioje vietoje galima liūdnai pajuokauti, kad Kėdainiuose įgriuvęs tiltas tampa simboliu ir savotišku ateities pranašu tiems likusiems blogos būklės tiltams ar viadukams, kurių, kaip minėta anksčiau, Lietuvoje turime net 73. Jų likimas, deja, gali būti panašus, ir jeigu Susisiekimo ministerija lygiai taip pat, t. y. aplaidžiai, žiūrės į kelių infrastruktūros klausimą, galime sulaukti kur kas liūdnesnių padarinių.

Tikiu, kad šioje istorijoje dar sulauksime ne vieno pasisakymo, nelaimės priežasčių tyrimų, atskirų nelaimės versijų, įvairiausio plauko techninių analizių ar net bandymų nusikratyti tiesioginės atsakomybės dėl avarinės būklės tilto griūties. Tačiau šio įvykio kontekste kaip niekada anksčiau būtina pabrėžti tik vieną ir, mano įsitikinimu, svarbiausią aspektą – finansavimo trūkumą. Jeigu apie tai nebus garsiai ir aiškiai pasakyta, visi tyrimai ir pasisakymai bus tik tuščios kalbos.

Nelaimė Kėdainiuose yra pasekmė to, ką matome pastaraisiais metais susisiekimo politikos formavimo srityje ir darbo broke pačios Vyriausybės, kuri sistemingai ir atsainiai formavo ir vis dar formuoja nepakankamą biudžetą kelių būklės gerinimui.

Toks valdančiųjų požiūris tikrai verčia susimąstyti, ypač žinant, kokią pridėtinę vertę sukuria transporto infrastruktūra ir kaip šis sektorius reikšmingai prisideda prie šalies BVP kūrimo. Jis kuria ne tik ekonominę, bet ir socialinę naudą, tačiau grąža šiam sektoriui vis dar yra nepamatuotai maža.

Lieka tikėtis, kad atvejis Kėdainiuose bent kiek įneš sveiko proto ir Vyriausybė su susisiekimo ministru priešakyje pagaliau išdrįs koreguoti savo pačių pateiktą KPPP lėšų naudojimo projektą ir ženkliai didins lėšas byrančiam kelių tinklui remontuoti. Valdantieji turėtų suprasti, kad jis nebeatitinka nei eismo saugumo reikalavimų, nei pačios visuomenės lūkesčių turėti patogius, kokybiškus ir saugius kelius. Tokie lūkesčiai yra visiškai pagrįsti ir neturėtų būti kvestionuojami, nes už kelių naudojimąsi susimoka ta pati visuomenė, pirkdama degalus ir į biudžetą sunešdama daugiau kaip milijardą eurų pajamų, gautų už kuro akcizą. Deja, bet keliams skiriama dalis, švelniai tariant, yra nepakankama ir siekia mažiau nei pusę surenkamų akcizų. Gyventojų sumokami kelių mokesčiai vis dar keliauja visai kitoms sritims, todėl situacija turėtų iš esmės keistis, o pats valstybės biudžeto perskirstymas turėtų labiau atliepti dramatiškai blogėjančią kelių būklę. Tam reikalingi ne tik Vyriausybės sprendimai, bet ir kelių finansavimą reglamentuojančių įstatymų pakeitimai. Matydamas tai, Seime inicijavau įstatymų projektų paketą, kuris parlamento salę pasieks artimiausioje pavasario sesijoje. Manau, kad pakeitimai pagaliau leis pradėti rimtas diskusijas dėl Lietuvos kelių ateities ir, svarbiausia, paspartins taip trūkstamų lėšų didinimą kelių infrastruktūros priežiūrai ir plėtrai. 

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

lrs.lt inf. 

Tai nėra politinė reklama. Tai neatlygintinai skleidžiamas įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas turintis valstybės politiko/ų komentarus/nuomones/požiūrius.

E. Sabutis: „Duobėtų kelių ir griūvančių tiltų metas – ar bus padarytos išvados?“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 06 Feb 2023 11:23:57 +0200
<![CDATA[Inga Ruginienė: Kaupimas II pakopos privačiuose pensijų fonduose – šimtmečio afera]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/inga-ruginiene-kaupimas-ii-pakopos-privaciuose-pensiju-fonduose-simtmecio-afera https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/inga-ruginiene-kaupimas-ii-pakopos-privaciuose-pensiju-fonduose-simtmecio-afera Nauji metai – naujas darbymetis „Sodrai“ ir dar daugiau džiaugsmo privatiems pensijų fondams. Į antrosios pakopos pensijų kaupimą vėl automatiškai įtraukiami nauji dalyviai: ne tik tie, kurie iki šiol niekada nekaupė pensijai, bet ir tie, kurie anksčiau atsisakė dalyvauti pensijų kaupimo procese. Ir jeigu nebūsite atidus, nespėsite iš šio proceso pasitraukti, – Jūs nuo liepos būsite „Sodros“ priskirto pensijų fondo klientas be jokios galimybės pasitraukti. Tiesa, galite sustabdyti įmokas, bet tik metams per visą kaupimo laikotarpį. Dar turite laisvę pakeisti fondą, bet už tai reiks susimokėti, sako Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė.

LPSK nuotr. 

Tuo tarpu negalutiniais duomenimis, II pakopos fondų nuostoliai 2022 m. sudarė beveik 840 mln. eurų. „Išskirtinė, neeilinė situacija“, „karas“, „infliacija“, „ekonominė krizė“ – privačių pensijų fondų atstovų vardijamos priežastys ir patikinimai, kad reikia tik pakentėti, palaukti ir viskas susitvarkys.

Vykdomoji valdžia guodžia, ramina, bet nieko keisti nežada, nors gyventojų pyktis tik auga. „Pasirašiau iš kvailumo, nieko nesupratau, dabar nė už ką nepasirašyčiau“; „Maniau, kad „Sodroje“, kai tam buvo laikas, atsisakiau kaupimo, bet, pasirodo, nepadariau to teisingai, todėl įkliuvau“, – tokie ir gerokai piktesni komentarai plaukia iš žmonių. Jų dar daugės, nes šiemet iki 3 proc. didėja įmokos į privačius fondus dydis. Jeigu gaunate vidutinę algą, privatus pensijų fondas kas mėnesį pasiims beveik 54 eurus. Dar virš 28 eurų už jus fondui perves valstybė.

Vien per 2021 metus pensijų fondams į gyventojų kaupiamąsias sąskaitas „Sodra“ iš viso pervedė virš 0,5 milijardo (517 mln.) eurų, iš kurių 158 mln. eurų – valstybės paskatų dalis, t.y. visų mokesčių mokėtojų pinigai. Jais subsidijuojamas privatus verslas ir remiami tie, kurie kaupia privačiai, o šios lėšos galėtų būti skiriamos dabartiniams pensininkams ar „Sodros” stabilumui užtikrinti. Čia derėtų priminti, kad Lietuvoje senatvės pensijoms skiriama tik 5,5 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), tuo tarpu ES vidurkis yra 8-9 proc.

Maža to, gyventojai yra klaidinami, jog praktiškai privalomu tapusiu kaupimu sprendžiama demografinė problema ir kaupiant privačiai esą pensininkai nebebus priklausomi nuo dirbančiųjų skaičiaus. Tiesa yra ta, kad nepriklausomai, kaip kaupsite pensijai, jeigu dirbančiųjų bus mažai, kentės ekonomika. Tad ką Jūs su savo 30 ar daugiau eurų galėsite nuveikti, priklausys nuo darbingų žmonių.

Aukso kasyklos pensijų fondams

Tokią sistemą jau seniau sukritikavo mokslininkai, tarp jų – ir Nobelio premijos laureatai, todėl išsivysčiusios šalys tokios sistemos niekada netaikė. Jos buvo primesto Centrinės ir Rytų Europos šalims. Tačiau to jau atsisakė Vengrija (visai panaikino II pakopos pensijų fondus), Čekija ir Lenkija (čia pensijų fonduose sukauptos santaupos buvo nacionalizuotos ir toliau investuojamos). Nuo 2021 m. sausio 1 d. panašioje pensijų sistemoje korekcijų įnešė ir Estija. Čia prisijungimas prie antrosios pakopos pensijų sistemos ar išstojimas iš jos tapo visiems laisvas, be to, leidžiama pasiimti visus pinigus vienu kartu.

Niekas neabejoja dėl to, jog reikia ruoštis senatvei, kad ši būtų kuo oresnė. Labai gerai, kad valstybė prie to prisideda, bet kam reikia mūsų visų pinigais šerti privačias įmones, kurios neprisiima jokios rizikos? Ši priemonė, liaudyje dažnai vadinam finansine vergove, yra neadekvati ir net, sakyčiau, nusikalstama. Mes tiesiog atidarėme aukso kasyklas pensijų fondams, kurių pusė priklauso bankams (beje, per 9 praeitų metų mėnesius Lietuvoje veikiančių bankų grynasis pelnas buvo 343 mln. eurų). Geresnio biznio ir nesugalvosi: garantuoti, vis augantys pinigų srautai, jokio įdirbio ieškant klientų, jokios baimės juos prarasti ir nulis rizikos! Veikla yra pelninga netgi tada, kai veiklos rezultatai yra prasti, nes pasiimamas vadinamasis administravimo mokestis.

Tuo tarpu ši į neva orią pensiją orientuota sistema, ekonomistų teigimu, net nepasimoka tiems, kas uždirba iki vidutinio šalies darbo užmokesčio. O tokių yra maždaug pusė visų dirbančių žmonių. Dar reikia priminti, kad žmonių sveikata prasta, žmonės, kuriems per 50–55 metų, labai dažnai Lietuvoje tampa neįgaliais, dažniau negu kitose šalyse. Praradę sveikatą ir darbus iki pensijos, jie net neturi galimybės atsiimti tai, ką sukaupė.

Lyginti reikia ne su infliacija, o su atlyginimų augimu

„Žmonės neracionalūs, nesupranta, savanoriškai patys nieko nedarys“, – sako šios ydingos sistemos šalininkai. Žinoma, kai negali sudurtu galo su galu šiandien, apie ateitį labai sunku galvoti. Bet vargu ar supratimo ir racionalumo priduos toks „automatinis“ būdas, kai net nėra visiems aiški tvarka. Ar daug kas žino, kad atsisakius kaupti vėl automatiškai būsite įtraukiami į sistemą kas trejus metus, kol sukaks 40 metų. Maža to, atsipalaiduoti negali ir vyresni darbuotojai, nes žmonės, kurie jau yra kaupimo dalyviai, tačiau 2019 metais neterminuotai sustabdė savo įmokų pervedimą, automatiškai į sistemą įtraukiami kas trejus metus iki 2028 m. Taigi, nuolat turite būti budrus ir sekti informaciją, kad spėtumėte dar kartą atsisakyti to, ko jau esate atsisakę.

Bankų, fondų lobistai (net vadinamoji Pensijų fondų dalyvių asociacija) kasmet suaktyvėja pasigirdus kalboms apie sistemos ydingumą ir populizmu vadina siūlymus ją keisti, kartu diskredituodami „Sodrą“ kaip demografinės krizės atveju esą neįgalią instituciją.

Tačiau populizmu reiktų kaltinti pačius fondų lobistus, kurie savo veiklai  vertinti pasitelkia infliacijos rodiklį parodydami, kad jų veiklos rezultatai ją lenkia. Kaip taikliai pastebėjo profesorius Romas Lazutka, infliacijos rodiklis būtų svarbus, jeigu pensijų fonduose kaupiamas lėšas naudotume nusipirkti šaldytuvui, automobiliui ar pasidaryti remontui. Tuo tarpu kaupiant pensijai rezultatus reikia lyginti su atlyginimų augimu. Ir čia pensijų fondai, anot profesoriaus, beviltiškai pralaimi „Sodrai“. Vidutinis metinis pensijų fondų augimas lyginant su atlyginimų augimu per 19 m. (nuo tada, kai atsirado galimybė kaupti papildomai pensijai) yra 4,7 proc., tuo tarpu „Sodros“ pensijų augimas – 6,5 proc. Be to, „Sodros” pensijos kasmet didinamos, o privati pensijų dalis nebus didinama.

Pasiūlymai

Visų pirma reikia atsisakyti bet kokio prievartos mechanizmo (nuolatinio automatinio įtraukimo į kaupimą kitaip ir nepavadinsi) pensijų kaupimui papildomai. Jau turime prievolę mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, tad papildomas kaupimas turi būti savanoriškas. Tam reikia arba laipsniškai koreguoti sistemą (kaip Estija) arba ją tiesiog naikinti. Išeitis gali būti profesiniai pensijų fondai, kuriems nustatyto dydžio įmokas moka darbdaviai bei darbuotojai (įmonės arba šakos lygmeniu) ir kurie nėra orientuoti į pelno siekimą. Juolab kad jau yra priimtas Profesinių pensijų kaupimo įstatymas, kuris, deja, neveikia. Valstybės kontrolė apskaičiavo, kad 2021 m. tik vos 1,2 proc. visų Lietuvos darbdavių prisidėjo prie darbuotojų kaupimo pensijai.

Tad valstybė užuot skyrusi savo paskatų dalį į pelną orientuotiems privatiems fondams galėtų ją pervesti būtent tokioms profesinių pensijų asociacijoms, taip skatindama sveikesnę ir patikimesnę sistemą, kuri jau yra išbandyta Skandinavijos šalyse.

O dar ką valdžia galėtų ir turėtų tikrai padaryti, tai pagaliau sutvarkyti tą „gyvulių ūkį“ (Lietuvoje egzistuoja net 72 mokesčių klasės), kurį sukritikavo ir Pasaulio bankas, bei įvesti realią progresinę mokesčių sistemą visoms gaunamoms pajamoms. Reikia atsisakyti ydingos ilgametės mūsų šalies praktikos, kai mažas ir vidutines pajamas uždirbantieji moka per daug mokesčių, o dideles pajamas gaunantieji – mažai arba ir iš viso išvengia mokestinių prievolių.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė

Inga Ruginienė: Kaupimas II pakopos privačiuose pensijų fonduose – šimtmečio afera

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 25 Jan 2023 09:02:30 +0200
<![CDATA[Skaitytojas Vladas: rinkimai įsibėgėja, saugokitės prieš juos prabudusių trolių]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/skaitytojas-vladas-rinkimai-isibegeja-saugokites-pries-juos-prabudusiu-troliu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/skaitytojas-vladas-rinkimai-isibegeja-saugokites-pries-juos-prabudusiu-troliu Sausio 17-ąją portalas jonavoszinios.lt išplatino pranešimą, kuriame rašoma apie UAB ,,Lonas“ Ukrainai skirtą paramą. Netrukus po juo pasipylė gausybė komentarų. Nemaža dalis jų – įžeidžiančio, panikos kupino turinio.

Reaguojant į tai, redakcija nori priminti, kad palieka sau teisę ne tik trinti komentarus, bet ir blokuoti neapykantą kurstančius pasisakymus skleidžiančius asmenis.

Norime pabrėžti palaikantys Ukrainą – visa informacija, susijusiu su pagalba šiai šaliai, išlieka prioritetine. Taip pat siekiame visada skleisti žinią apie pagalbą tiems asmenims, kuriems jos išties reikia.

Socialiniuose tinkluose skleidžiama neapykanta nepraslydo ir pro portalo jonavoszinios.lt skaitytojų akis –  sulaukta laiško, kuriame išdėstyta nuomonė apie šiuo metu socialiniuose tinkluose matomų ,,trolių“ suaktyvėjimą. Dalinamės skaitytojo Vlado nuomone.

,,Sveiki. Paskaičius komentarus po tekstu apie ,,Loną“ likau pakraupęs – nesitikėjau, kad geras pavyzdys gali pritraukti tiek daug ,,trolių“. Viskuo nepatenkintiesiems užkliuvo ir Jonavos paslaugų pranešimas – burbuliuoja dėl  to, kad Jonavoje pradėjo veikti individuali orų ir gatvių dangos būklės stebėjimo sistema. Paradoksas – neseniai tie patys komentatoriai verkė dėl slidžių kelių. Ar nesuprantama, kad sistema padės efektyviau planuoti gatvių valymo bei barstymo darbus?

Tiesą sakant, visada mėgau paskaitinėti ,,Facebook“ įrašus ir pastebiu, kad dabar ,,sofkės“ komentatorių daugiau nei bet kada.

Tiems, kas domisi miesto aktualijomis turbūt nereikia priminti, kad artėja rinkimai. Spėju, kad toks ,,trolių“ suaktyvėjimas turi ryšį su jais – jiems svarbu dergti viską, piešti vaizdą, kad dabar viskas yra blogai.

Gyvename gražiame mieste, bet ir čia suranda trūkumų – tai esą kažkur užkampyje koks  takelis nebaigtas, nors juo niekas ir nevaikšto, tai pasivadina Jonavą brangiausiu miestu, nes, kaip sako komentatoriai, pas mus ,,viskas brangiausia“.

Neseniai diskutuota ir apie šildymo, ir apie kuro kainas. Suprask, kad degalinėms kainą diktuoja valdžia... Net juokinga. Dėl šilumos, pats pasiskambinau į Jonavos šilumos tinklus, kur man buvo paaiškinta, kaip skaičiuojamos kainos, kodėl gautos būtent tokios, kokios yra. Man neliko neatsakytų klausimų, o tuo pačiu ir noro kažkur paverkti, kad ,,blogai gyvenam“.

Nesiplėsiu, bet rinkimai įsibėgėja ir neabejoju, jog tokių baksnojimų į neva tai blogai atliekamus darbus tik daugės, nors dalis sprendimų priklauso net ne nuo vietinės valdžios, o nuo Seimo, Vyriausybės. Ar ,,troliai“ galvoja, kad Jonava – atskira valstybė?

Pikčiausia, kad po tuo slepiasi ne noras prisidėti prie Jonavos gerovės, o siekis sumenkinti kitus.

Grįžtant prie ,,Lono“ straipsnio, reikia būti aklam bei kurčiam, kad nesuprasti, jog šiuo metu visas pasaulis kenčia dėl išaugusių kainų, prie ko, be abejonių, prisidėjo ir tas pats karas Ukrainoje. Ką komentatoriai daro dėl to? Pliekia karo niokojamą šalį, ne agresorę, o auką.

Matyt, ne veltui tyrimai rodo, kad 40 procentų lietuvių tiki sąmokslo teorijomis. O gaila...

Nežinau, ar išplatinsite šį mano laišką, bet noriu viešai, neslėpdamas savo vardo, kreiptis į purvo skleidėjus: pasilikite savo neišmanymą, nesugebėjimą tinkamai sugeneruoti informacijos sau“, - savo nuomonę išdėstė skaitytojas Vladas Rimgaila.

Asociatyvi pixabay. com nuotr.

 

Skaitytojas Vladas: rinkimai įsibėgėja, saugokitės prieš juos prabudusių trolių

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 19 Jan 2023 08:15:33 +0200
<![CDATA[MRU prof. David Schultz: karas, tarptautinė teisė ir istorinė atmintis – kokia bus Ukrainos karo baigtis?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mru-prof-david-schultz-karas-tarptautine-teise-ir-istorine-atmintis-kokia-bus-ukrainos-karo-baigtis https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mru-prof-david-schultz-karas-tarptautine-teise-ir-istorine-atmintis-kokia-bus-ukrainos-karo-baigtis Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys prof. David Schultz.

Kokia bus karo Ukrainoje baigtis? Vieni teigia, kad galimas rezultatas – Korėjos padalinimo modelis, kiti – kad tikėtinas buvęs Vokietijos padalijimo variantas.

Padalinta Korėja reiškia techniškai nepasibaigusio karo įtvirtinimą. Korėjos karas galėjo būti pirmasis didelio masto Šaltojo karo konfliktas. Kova tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos buvo kova tarp Kinijos, SSRS ir Jungtinių Valstijų. Karinis pranašumas svyravo tai į vieną, tai į kitą pusę tarp 1950 ir 1953 metų. Galiausiai visos pusės išseko nuo kovos, kas išsivystė į paliaubas, kuriomis paprasčiausiai paskelbtas laikinas kovos nutraukimas, paliekant padalintą tautą, taip ir neišsprendus įvairių tarpusavio pretenzijų. Praėjus beveik 70 metų, dvi Korėjos išlieka vienu iš paskutiniųjų Šaltojo karo blyksnių su nuolatine karinių veiksmų atnaujinimo grėsme. Tai yra būsena tarp taikos ir karo, panaši į meteorologinę šlapdribą.

Toks galėtų būti Ukrainos likimas. Bet kitaip nei Korėjos atveju, nėra jokio teisinio principo, kuriuo galėtų pasiremti Rusija. 2014 m. jos įvykdyta Krymo, Donbaso ir Luhansko sričių aneksija buvo neteisėta pagal tarptautinę teisę. 2022 m. Rusijos invazija ir keturių Ukrainos regionų aneksija – taip pat neteisėta pagal tarptautinę teisę, kuri reglamentuoja, jog valstybės atsisako jėgos naudojimo sprendžiant nesutarimus, tarp jų ir dėl sienų nustatymo. Tarptautinė teisė aiškiai apibrėžia Rusijos veiksmus kaip neteisėtus, suponuodama, kad Ukraina turi teisę susigrąžinti visas prarastas teritorijas. Tačiau teisybė ne visada nugali ir nėra jokių indikacijų, kad Rusija ir Vladimiras Putinas savo noru atsitrauks ir pradės gerbti Ukrainos suverenitetą.

Nei Ukraina, nei Rusija neturi intereso ar paskatos užbaigti karą. Rusijai ir Putinui tai susiję su įtakos zonos išlaikymu, nacionaliniu pasididžiavimu. Tai yra „Vietnamo sindromas“ su rusišku akcentu. Karas einasi prastai, tačiau Rusijos elitas, įskaitant Putiną, nenori pripažinti pralaimėjimo. Jis pavertė pergalę Ukrainoje asmeninės valios išbandymu ir jo valdymo teisėtumas dabar gali būti susietas su karu. Putinas linkęs įtraukti daugiau pinigų, ginklų ir karių į tai, padaryti daugiau žalos ukrainiečiams, palaužti jų valią, priversti pasiduoti arba paprasčiausiai išsekinti jų kovos dvasią. Galbūt kuriuo nors momentu Rusija kaip tariama supergalia galėtų įveikti silpnesnį oponentą.

Be to, kitos valstybės, tokios kaip Kinija, nenori, kad Rusija pralaimėtų. Kadangi Ukrainą remia Jungtinės Amerikos Valstijos, NATO ir Europos Sąjunga, tai yra ir Vakarų išbandymas prieš Rytus, arba kova tarp demokratijos ir autoritarizmo. Jeigu Rusija pralaimėtų, kas nutiktų su Kinijos pretenzijomis į Taivaną?

Ukrainai, Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Vakarams tai iš dalies principinis karas, siekiant išlaikyti po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusią tarptautinę tvarką. Ukrainai tai yra išgyvenimo, nacionalinio identiteto ir apsisprendimo teisės jungtis į Europą kova. Kitiems Europoje Ukrainos praradimas reiškia tolimesnę Rusijos grėsmę. Be to, Jungtinės Amerikos Valstijos mato tai kaip galimybę susilpninti Rusiją, kiek įmanoma prailginant karo trukmę ir taip paspartinant Rusijos, kaip įžvelgiama, neišvengiamą ilgalaikį nuosmukį.

Nėra žaidimo plano taikai. Nėra žaidimo plano pergalei. Jokios paskatos nutraukti karo veiksmus. Kova gali tęstis daugelį metų, bet tikriausiai nesitęs. Kada nors aktyvūs karo veiksmai liausis. Bet kaip? Taip, galima įsivaizduoti karinę vienos šalies pergalę, tačiau šansų tam mažai.

Rugsėjį buvau konferencijoje Lietuvoje, kad pristatyčiau savo ir bendraautorių naująją knygą „Europa viena: mažos valstybės saugumas be Jungtinių Valstijų“ (angl. Europe Alone: Small State Security Without the United States). Knygoje apžvelgiamas Jungtinių Amerikos Valstijų vaidmuo Europos saugumo srityje nuo Antrojo pasaulio karo laikų. Tarp kelių bendraautorių buvo ir Lietuvos karo akademijos mokslininkai. Vienas iš jų tuomet teigė, kad bus kariaujama tol, kol abi šalys susitars nebekovoti. Jos nesusitars dėl taikos, neišspręs nesutarimų ir nenustatys teisėtų ir nuolatinių teritorinių ribų. Maskva ir Kyjivas kovos tam, kad gautų tiek žemių, kiek įmanoma, iki paskelbiant paliaubas.

Tai gali būti Ukrainos likimas. Ar ji atgaus Krymą, Donbasą bei kitus aneksuotus regionus, lieka neaišku. Bet tuomet nubrėžtos linijos bus pagrindas padalijimui tarp Ukrainos ir Rusijos, Ukrainos ir Rytų Ukrainos arba Ukrainos Respublikos ir Ukrainos Liaudies Respublikos. Kokie bus pavadinimai, neaišku, bet Ukraina gali tapti padalinta valstybe.

Atsakymas gali būti padalinta Ukraina, panašiai, kaip matome Korėjos pusiasalyje, kur teritoriniai reikalavimai niekad neišsprendžiami ir grėsmė bet kurią akimirką prasidėti karui yra nuolatinė. Sveiki atvykę į naująją karštąją taiką arbą šaltąjį karą.

Kitas atsakymas – padalinta Vakarų ir Rytų Ukraina. Pirmoji bus Europos Sąjungos ir galbūt NATO narė. Ji suklestės kaip Vakarų Vokietija, o likusiosios rusų okupuotos Ukrainos dalies lauks Rytų Vokietijos likimas. Viena tauta – dvi valstybės, laikinai padalintos nuolatiniu pagrindu. Rusija neturės skelbti pralaimėjimo, bet bus stipriai nusilpusi. Ukraina, priešingai, praranda teritoriją, bet tampa stipresnė ir suklesti. Galiausiai nusilpusiai Rusijai nepajėgiant paremti jai pavaldžių valstybių, panašiai kaip negalėjo SSRS, Rytų Ukrainos valstybė prijungiama prie jos stipresniosios kaimynės – Vakarų Ukrainos.

Tad klausimas galėtų skambėti taip: ar karo pabaiga bus panaši į Korėjos, ar Vokietijos situaciją ir kiek ilgai užtruks gauti atsakymą?

MRU prof. David Schultz: karas, tarptautinė teisė ir istorinė atmintis – kokia bus Ukrainos karo baigtis?

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 30 Dec 2022 05:19:45 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Maisto kainoms mušant rekordus – Vyriausybėje olimpinė ramybė“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-maisto-kainoms-musant-rekordus-vyriausybeje-olimpine-ramybe https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-maisto-kainoms-musant-rekordus-vyriausybeje-olimpine-ramybe Per ilgai užsitęsusi politinė drama tarp valdančiųjų ir jau buvusio Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Mykolo Majausko kitų metų valstybės biudžeto svarstymą pavertė antraeiliu klausimu. Į šią dramą savo ir ne savo noru buvo įtraukti visi: politikai, ekonomistai, įvairių sričių ekspertai ir netgi sociologai bei politologai. Pastarieji net su sveikos ironijos doze šaržavo sociologines apklausas, pateikdami tokių apklausų rezultatus ir atskleisdami, kad didžiausios problemos Lietuvos politikoje šiuo metu yra dvi: M. Majauskas ir Kalėdų eglutė. Artėjant švenčių periodui, miestų ir miestelių pagrindinės eglės tampa aktyvių diskusijų dalyvėmis, todėl tokie, kad ir truputėlį šaržuotų apklausų rezultatai, tikrai nestebina.

Nuoširdžiai stebina kas kitas. Viešojoje erdvėje visiškai eliminuotos diskusijos dėl realių ir tiesiogiai su biudžetu susijusių problemų. Priiminėjant biudžeto projektą, esminiu ir kertiniu elementu staiga tapo 9 procentų PVM tarifo lengvata maitinimo verslui ir kiek laiko ši lengvata turėtų galioti. Įsisukusios batalijos ir skriejantys abipusiai kaltinimai valdančiojoje daugumoje sudarė vaizdą, kad pradingo apčiuopiamos ir praktiškai kiekvieną gyventoją liečiančios problemos – vis dar didžiulė infliacija ir beprecedentis maisto prekių kainų augimas.

Maža to, 2023 metai prasidės nauju komunalinių paslaugų kainų šuoliu. Ekspertai siekia atkreipti dėmesį, kad kurį laiką stebėtas benzino ir dyzelino kainų minimalus kritimas neužsitęs. Didelio atsipalaidavimo šiame sektoriuje netūrėtų būti, nes labai tikėtinas scenarijus, kad kiek pigesnių degalų kainas degalinėse matysime tik laikinai, nes jau kitąmet galime sulaukti dar vieno žymaus kainų augimo. Nuo kitų metų didinamos bazinės palūkanos taip pat atsilieps gyventojų finansams, ypač tiems, kurie paėmė paskolas per paskutinius kelerius metus – jiems tai gali būti papildomos 200–300 eurų, o kai kuriems ir daug didesnės išlaidos per mėnesį.

Žinoma, skaudžiausiai smogianti problema vis dėlto išlieka maisto kainų augimas. Beje, jų augimas daro didžiausią įtaką ir pačiai infliacijai. Statistikos departamentas praėjusią savaitę paskelbė tikrai nedžiuginančias naujienas. Lapkričio mėnesį metinė infliacija perkopia 21 proc. Eurostato duomenys taip pat negailestingi – infliacija Lietuvoje buvo viena didžiausių tarp Europos Sąjungos (ES) valstybių narių. Kaip minėta, didžiausią poveikį infliacijai turėjo maisto produktų kainų padidėjimas. Statistika negailestinga: pienas ir jo produktai, kiaušiniai bei aliejus brango beveik 50 proc., duonos ir kitų produktų, gaminamų iš grūdų, kaina pakilo iki 40 proc. Visi kiti produktai, tarp kurių ir daržovės, brango daugiau nei trečdaliu. Liūdnai atrodančių statistinių duomenų yra ir daugiau, tačiau šiame tekste juos atkartoti nėra didelės prasmės, užtenka tik paminėti, kad bendrame ES kontekste maisto prekių brangimas yra žymiai spartesnis nei Bendrijos vidurkis ir labai tikėtina, kad pagal kainų lygį dar šiais metais pasivysime daugelį ES senbuvių. Vienas iš ekonomistų apie pastaraisiais metais vykstančius procesus maisto prekių rinkoje, parinko labai tinkamus žodžius – „Lietuva greičiau taps brangi nei turtinga“.

Tuo metu didelio atgarsio, atliepiant šias pesimistines tendencijas, iš valdančiųjų vis dar negirdime. Vietoje to, pagreitį įgavo M. Majausko istorija, kuri po truputėlį tapo tikru detektyviniu romanu, o jos siužetą buvo nuspręsta perkelti į Seimo salę ir ten išsiaiškinti vidinius konservatorių santykius. Nors Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas atsistatydino, tačiau neabejotinai šioje istorijoje dar išvysime ne vieną vingį ir tolesnį politinių raumenų matavimąsi ne tik tarp konservatorių, bet ir visos valdančiosios daugumos. Šios istorijos baigtis vis dar neaiški, bet akivaizdu viena – politinės intrigos ima viršų, o maisto prekių kainų dydis prekybos centrų etiketėse valdančiųjų kol kas nė kiek nejaudina, o juk būtent su valstybės biudžeto priėmimu ir buvo galima pabandyti jas sumažinti ir bent iš dalies sumažinti papildomą gyventojų galvos skausmą. Deja, vietoje to, šiandien turime tik ne pirmo būtinumo rietenas ir viena po kitos praleistas progas mokestinėmis lengvatomis amortizuoti kainų šoką.

Žinoma, valdančioji dauguma į šiuos teiginius atsikirstų jau klasikiniu argumentu: nuo kitų metų didėja ir žmonių algos bei pensijos. Ir tai yra tiesa. Bet nutylima, kad išlaidos kyla dar sparčiau. Galėtume džiaugtis, kad pajamos padidės, bet realų pajamų augimą infliacija pradžioje sustabdė, o dabar jau ir sumažino. Naujausiais duomenimis, realus darbo užmokestis jau sumažėjo dešimtadaliu. Iš viso to aiškiai matyti, kad dešiniųjų Vyriausybės pasiūlyta infliacijos amortizavimo politika nėra nei savalaikė, nei visaapimanti.

Visgi išskirtinis šios valdančiosios daugumos bruožas – olimpinė ramybė ir besitęsianti tyla, kai reikia priimti greitus ir labai reikalingus sprendimus. Tas nuolatinis bėgimas paskui nuvažiuojantį traukinį jau net nebestebina. Tą matėme tiek energijos kainų krizės pačioje pradžioje, tiek pastarųjų mėnesių įvykiuose, kai jokiomis priemonėmis nebuvo bandoma sugriežtinti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų veiklos. „Perlas energija“ istorija tą visiškai įrodo. Tik dabar svarstymo stadiją Seime pasiekė įstatyminiai pakeitimai, kurie apribos elektros tiekėjų veiklos savivalę.

Šiandien matome tą patį. Augančios kainos smogia visa jėga, o Vyriausybės nuomonės ar bent kokios pozicijos iki šiol nėra. Kaip ir nėra jokios analizės, paaiškinančios tokį beprecedentį augimą. Vyriausybė su visu administraciniu potencialu savo rankose turi svertus tą atliktį ir bent jau paaiškinti Lietuvos žmonėms, kas vyksta su kainomis, nes tokių tendencijų prekybos centruose nebesugeba racionaliai pakomentuoti ir patys ekonomistai.

Kur kas didesnis ir socialiai jautresnis sprendimas būtų buvęs įgyvendinti jau antrus metus labai kryptingai mūsų siūlytą planą – mažinti pridėtinės vertės mokestį pagrindiniams maisto produktams. Apie tai prakalbo net patys didžiausi šios priemonės kritikai. Pagaliau, nors ir nenoromis, pripažįstama, kad tokiu atveju, didžiausią naudą pajustų mažas pajamas gaunantys gyventojai, kurių beveik visą pirkinių krepšelį sudaro būtent maisto produktai. Juolab, tokios lengvatos taikymą valstybė gali prižiūrėti tiesiogiai ir galutinai apmalšinti kalbas apie tai, kad PVM lengvatą savo pelnams ir viršpelniams panaudos verslas.

Tikiu, kad mažai kam teko susipažinti su šiuo metu galiojančiu įstatymu, kurio ilgas pavadinimas ir parodo pagrindinę esmę, kaip būtų galima prekybininkus kontroliuoti griežčiau. Tai – Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas. Jame aiškiai įvardijami draudimai, kuriais siekiama riboti itin didelę rinkos galią turinčius prekybininkus, kad tam tikrais atvejais prekybos centrai savavališkai nepradėtų naudoti valstybės įvestų mokestinių mechanizmų savo naudai. Kodėl šis įstatymas yra užmirštas ir kodėl jis negali būti panaudotas? Jeigu reikia, skubos tvarka šį įstatymą galima papildyti, sustiprinant ir galimas sankcijas, ir Konkurencijos tarybą, kuri remdamasi minėtų įstatymu, vykdytų aiškią priežiūrą. Tuo labiau kad Konkurencijos tarybos vadovas aiškiai pabrėžė, jog Taryba galėtų vykdyti šią funkciją, jeigu turėtų daugiau darbuotojų. Vyriausybė galėtų suteikti ir papildomą finansavimą šiai tarybai. Ar tikrai visi šie pakeitimai kainuotų taip brangiai, lyginant su tuo, kokį efektą pajustų gyventojai, kai kiekvienas išėjimas į parduotuvę nebekirstų taip stipriai per šeimos biudžetus.

Pasiūlymas mažinti PVM tarifą būtiniausiam maisto prekių krepšeliui tikrai nėra išradimas ar koks populistinis dividendų rinkimas. Jau esu ne kartą viešai minėjęs, kad tokias pačias mokestines lengvatas siūlo ir tarptautinės organizacijos – Pasaulio bankas ar Tarptautinis valiutos fondas. Ir galiausiai – ar tikrai Lietuva atrodo konkurencingai visų ES šalių kontekste, kai ji lieka tik viena iš trijų valstybių, netaikančių lengvatinio PVM tarifo maistui? 

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

***

Tai nėra politinė reklama. Tai neatlygintinai skleidžiamas įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas turintis valstybės politiko/ų komentarus/nuomones/požiūrius.

E. Sabutis: „Maisto kainoms mušant rekordus – Vyriausybėje olimpinė ramybė“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 09 Dec 2022 09:34:02 +0200
<![CDATA[Seimo narys Eugenijus Sabutis: „Kada Lietuvos keliai taps prioritetu?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-eugenijus-sabutis-kada-lietuvos-keliai-taps-prioritetu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-eugenijus-sabutis-kada-lietuvos-keliai-taps-prioritetu Seimas patvirtino valstybės biudžeto projektą, tačiau nepaisant daugelio sričių finansavimo didinimo, Lietuvos kelių finansavimas liks praktiškai nepakitęs. Tai reiškia, kad valstybės kelių degradacija tęsis ir toliau. Po visų svarstymų ir diskusijų tapo akivaizdu, kad Lietuvos kelių būklė ir jų atnaujinimas tikrai nėra šios dešiniųjų Vyriausybės prioritetas. Nepaisydami rimtų perspėjimų dėl kritinės situacijos, atmesdami visus parlamento narių pasiūlymus ir net ignoruodami pačios Susisiekimo ministerijos atskirą prašymą bent kiek padidinti lėšas kelių infrastruktūrai, valdantieji per tris biudžeto projekto svarstymo etapus taip ir nepriėmė reikalingų korekcijų projekto eilutėse ir paliko ženkliai mažesnį finansavimą nei yra būtina. Priimtas biudžeto įstatymas niekaip neužtikrins net ir minimaliausio poreikio šalies kelių būklei gerinti ir priežiūrai vykdyti. Tam, kad būtų pradėtas kelių tinklo nusidėvėjimo mažinimas, – ši suma turėjo būti didesnė bent 170 mln. eurų.

Stagnacija kelių infrastruktūroje tęsiasi jau kurį laiką. Metai po metų finansavimas keliams buvo nepakankamas. Ir tai reikia pripažinti. 2008 ir 2009 metais prasidėjęs procesas tęsiasi iki šiol. Kodėl pabrėžiu būtent šį laikotarpį? Minėti metai buvo paskutinieji, kada į biudžetą sumokėtas kuro akcizas 100 proc. buvo skiriamas kelių tinklui plėsti ir jo gerinimui užtikrinti. O jeigu skaičiuotumėm ir Europos Sąjungos tuo metu skiriamas lėšas kelių infrastruktūrai, šis santykis viršydavo net ir 100 proc. Tačiau nuo tada padėtis pasikeitė į blogąją pusę ir ilgą laiką keliams buvo skiriama apie 60 procentų kuro akcizo pajamų. Tokia ilgalaikė praktika padarė reikšmingą įtaką kelių būklės priežiūros finansavimui, o jos tolimesnis tęsimas lemia, kad kelių būklė artimiausiu metu gali atsidurti kritinėje situacijoje. Viešai skelbiama informacija ir statistika tai tik patvirtina – daugiau nei trečdalis Lietuvos kelių yra blogos arba labai blogos būklės. Jau 2020 metais atlikta analizė parodė, kad 38 proc. Lietuvos kelių neatitinka reikalavimų, jie laikomi blogos būklės. Po metų atliktas tyrimas atskleidė, kad padėtis tik blogėja, nes kelių tinklas tapo dar prastesnis – beveik 40 proc. kelių buvo įvertinti neigiamai, t. y. neatitinkantys nustatytų normų.

Suprantama, kad taip yra dėl ilgamečio ir per akivaizdžiai mažo dėmesio Lietuvos keliams pasekmė. Neskiriant reikiamų lėšų kelių finansavimui užtikrinti, didžioji dalis kelių jau ilgą laiką nesulaukė net būtinojo remonto, nekalbant apie kapitalinį sutvarkymą.

Kad įsivaizduotumėm realią situaciją, prisiminkime tuos 40 proc. blogų arba labai blogų kelių. Reikia suprasti, kad ši procentinė išraiška yra beveik pusė Lietuvos kelių. Tai reiškia vieną paprastą dalyką – kiekviename mūsų šalies rajone ir mieste rasime kelių, kurie yra praktiškai kritinės būklės. Ar tai normali situacija? Atsakymas, manau, visiems aiškus ir akivaizdus.

Anksčiau paminėta nerašyta biudžeto formavimo taisyklė, kai keliams buvo skiriama 60 proc. kuro akcizo dalies, vyravo kone dešimtmetį. Tradicija mažinti akcizo dalį keliams finansuoti  susiformavo 2009 metais konservatoriaus Andriaus Kubiliaus vadovaujamojoje Vyriausybėje. Nepaisant po to sekusių teigiamų ekonominių ciklų ir gero biudžeto surenkamumo, valstybė paliko tokį drastišką apkarpymą ir kamšė kitas sritis kelių plėtros ir jų kokybės sąskaita. Finansavimas į buvusį lygį taip ir nebuvo sugrąžintas.

Šiais metais tikrai buvo tikimasi proveržio kelių finansavime. Matant kokios diskusijos vyko viešojoje erdvėje, skaitant specialistų perspėjimus ir tai, kad į šią problemą rimčiau pasižiūrėjo Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, vykdęs net parlamentinę kontrolę dėl kelių būklės, buvo dėtos gana nemažos viltys, kad problema bus pagaliau išjudinta. Kaip vėliau paaiškėjo biudžeto projekto svarstymo metu, visas tas susirūpinimas, deja, buvo apsimestinis. Nebuvo įsiklausyta nė į vieną prašymą, o visos išvados ir pasiūlymai, švelniai tariant, buvo išmesti į šiukšlių dėžę. Maža to, tiek Vyriausybės, tiek Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Mykolo Majausko iniciatyva buvo nuspręsta elgtis drastiškiau – dar labiau mažinti asignavimus kelių priežiūrai iš surinkto akcizo. 2023 metais kelių finansavimui buvo skiriami net ne „tradiciniais“ tapę 60 procentų, o ženkliai mažesnė procentinė dalis. Tik priminsiu, kad visos prognozuojamos valstybės biudžeto pajamos iš automobilių degalams taikomo akcizo sudarys apie 1,2 milijardus eurų. Tai reiškia, kad keliams bus skirta mažiau nei 50 proc. surinktų pajamų.

Toks valdančiųjų požiūris kelių infrastruktūrą pasmerkia tolesnei degradacijai. Sunku net įsivaizduoti, kaip bus prižiūrimi keliai su tokiu mažu finansavimu. Jau dabar tiek savo automobiliais, tiek važiuodami viešuoju transportu galime jausti, kad būklė itin prasta net svarbiausiuose transporto keliuose, jau nekalbant apie regionuose esančius vietinės reikšmės kelius ir žvyrkelius – gyventojai ir toliau laužys automobilius ir alsuos dulkėmis, keiks vietos valdžias ir vietos valdininkus, nors kaltųjų ieškoti reikia sostinėje.

Ar gali situacija keistis iš esmės ir Lietuvos kelių infrastruktūra pagaliau sulaukti deramo dėmesio?

Puikiai suprantame, kad dabartinis finansavimo modelis yra itin ydingas, nes ši sritis praktiškai priklauso nuo vyraujančių „vėjų“ mūsų šalies politikoje ir jos pinigais kamšomos biudžete atsirandančios „skylės“. Reikia ne tik atsisakyti šios praktikos, bet ir iš esmės permąstyti ir keisti finansavimo tvarką, per biudžetą užtikrinant stabilias pajamas Kelių priežiūros ir plėtros programai (KPPP). Nors darbas šioje srityje jau kiek ir yra pasistūmėjęs, tačiau esminių pokyčių vis dar neįneša. Seimas prieš kurį laiką priėmė naują KPPP lėšų naudojimo tvarką ir įtvirtino ilgalaikį kelių finansavimą, todėl šios programos sąmata bus sudaroma ne vieniems, o trejiems metams. Tai tikrai atlaisvina kai kuriuos apribojimus, ypač savivaldai. Savivaldybės įgauna teisę planuoti savo veiksmus ilgesniam laikotarpiui ir „ant popieriaus“ užsitikrinti finansavimą savo vykdomiems projektams. Tačiau visi suprantame, kad vien tik taisyklių pakeitimas nieko nereiškia, jei KPPP finansavimas nebus didinamas. Jeigu nebus pinigų, nebus vykdomi jokie projektai, kad ir kiek jų suplanuotų valstybė ar savivalda. Keičiant kelių finansavimo modelį, buvo „pamiršta“ esminė šio modelio dedamoji – šiuo metu jau egzistuojanti kaip niekada prasta kelių būklė, kurios atstatymui būtinas daug didesnis finansavimas. Deja, padidėjimas kitiems metams yra tik simbolinis, todėl tikėtis proveržio šioje srityje negalime.

Todėl jau dabar būtina garsiai kalbėti apie didesnį ir stabilų, nuo Vyriausybės užgaidų nepriklausantį KPPP finansavimą. Ypač po to, kai galutinai supratome, kad Vyriausybės žadėtas ir plačiai reklamuotas infrastruktūros plėtros fondas taip ir neišvys dienos šviesos.

Kaip vieną iš pamatuotų išeičių matyčiau bendrą partijų sutarimą, kaip įmanoma greičiau pasiekti šimtaprocentinį pajamų, surinktų iš kuro akcizų, skyrimą šiai kelių priežiūros programai. Šis klausimas turi atsirasti visų politikų darbotvarkėse, nes delsti jau yra per didelė prabanga. Kelių sektorius šiuo metu praktiškai užmirštas, o problemos kasmet gilėja ir labai greitai jos gali tapti kritinėmis bei reikalaus dar daugiau lėšų. Dabartinis finansavimas nebeužtikrina net strateginių kelių infrastruktūros projektų plėtros ir rekonstrukcijos, jau net neužsimenant apie krašto kelių paprastąjį remontą ar žvyrkelių asfaltavimą. Turime suprasti, kad akcizai generuoja tvarias pajamas, todėl turime jas panaudoti būtent kelių infrastruktūros palaikymui ir plėtrai.

Reikėtų pažymėti, kad degalų akcizas yra tikslinis mokestis, kurį vairuotojai sumoka būtent už kelius. Todėl natūralu, kad tas pats mokestis ir turi grįžti į kelius ir neturėtų būti naudojamas kitoms sritims „lopyti“. Kelias, kaip ir bet kuris kitas objektas, dėvisi, o deramas finansavimas kelio priežiūrai neskiriamas. Taip tęstis nebegali. Turime prisiminti ir tai, kad esame tranzitinė valstybė, todėl gera kelių būklė generuos papildomas investicijas. Negalime pamiršti ir nuolatinių politikų pažadų apie regionų plėtrą. Be kokybiškos kelių infrastruktūros regionų plėtra ir toliau „dulkės“ ministerijų stalčiuose.

Suprantu, kad tokiam sprendimui reikia plataus visų politinių partijų ir parlamentinių frakcijų sutarimo, nes tai būtų esminis proveržis visoje kelių sistemoje. Todėl ir viliuosi, kad toks sutarimas anksčiau ar vėliau bus surastas, nes tuo metu valdantieji, ypač šioje kadencijoje, jau priprato eiti lengvu keliu – iš kuro akcizų „kišenės“ išimti beveik pusę sumos ir ją skirti kitoms reikmėms, taip nustekendami kelių infrastruktūrą.

Seimo narys Eugenijus Sabutis

lrs.lt inf. 

Tai nėra politinė reklama. Tai neatlygintinai skleidžiamas įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas turintis valstybės politiko/ų komentarus/nuomones/požiūrius.

Seimo narys Eugenijus Sabutis: „Kada Lietuvos keliai taps prioritetu?“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 28 Nov 2022 09:32:37 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Konstitucijai prieštaraujančią valstybės tarnybos reformą vėl buvo bandoma teikti Seimui“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-konstitucijai-priestaraujancia-valstybes-tarnybos-reforma-vel-buvo-bandoma-teikti-seimui https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-konstitucijai-priestaraujancia-valstybes-tarnybos-reforma-vel-buvo-bandoma-teikti-seimui Vidaus reikalų ministerija iš naujo bandė grįžti prie valstybės tarnybos reformos klausimo. Artimiausiu metu Seimą turėjo pasiekti jau antrasis šios reformos variantas. Pirmasis bandymas pateikti pertvarką numatančius įstatymų projektus, švelniai tariant, susiklostė ne taip sklandžiai, kaip galėjo įsivaizduoti reformos autoriai. Galime prisiminti, kad viešojo sektoriaus pertvarkos pateikimui net specialiai buvo sušauktas neeilinis Seimo posėdis, tačiau pakankamai plačiai iškeltos iniciatorių ambicijos tada buvo prislopintos. Po parlamento teisininkų kritikos bei Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto verdikto – reforma pripažinta galimai prieštaraujančia Konstitucijai, o VRM, kaip reformos iniciatoriai, liko tik atsiimti įstatymų projektus, daryti laikiną pertrauką ir taisyti prieštaravimą Konstitucijai.

O taisyti padarytas klaidas tikrai reikėjo. Pirmajame Valstybės tarnybos pertvarkos variante Seimo teisininkams didžiausią klausimą kėlė keičiama viešojo sektoriaus darbo apmokėjimo tvarka ir valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų „lubų“ nebuvimas. Projektus įvertinęs Seimo Teisės departamentas savo išvadoje tuomet pažymėjo, kad joje nustatyti tik minimalūs valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai, o maksimalūs pareiginių algų koeficientai, pagal tuo metu pateiktus pakeitimus, būtų nustatomi įstaigų vadovų vienasmeniu sprendimu, retesniais atvejais – kolektyvinėse sutartyse. Pasak minėtos išvados, toks siūlomas reguliavimas, taip pat ir tai, kad įstatyme nenumatyti maksimalūs valstybės tarnautojams mokėtinų priemokų dydžiai, prieštarauja Konstitucijos nuostatoms dėl piliečių teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą ir teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Tariant paprasčiau, siūloma nauja darbo užmokesčio sistema galėjo sudaryti prielaidas, kad panašias funkcijas vykdantiems valstybės tarnautojams būtų nustatyti skirtingo dydžio maksimalūs pareiginės algos koeficientai. Vieniems tai galėjo reikšti darbo užmokesčio augimą, o kitiems jis galėjo ženkliai ir visiškai nepagrįstai sumenkti. Tokia darbo apmokėjimo sistema galėjo sukelti neprognozuojamas pasekmes ir pasiekti visiškai atvirkščio rezultato: vietoje lankstesnės apmokėjimo tvarkos būtų įneštas didelis subjektyvumo ar net nepotizmo elementas. Dar daugiau – reformos kūrėjai net nebando slėpti, kad viešojo sektoriaus pertvarka nebūtinai reikš didesnį finansavimą visai valstybės tarnybai. Net ir po jos įgyvendinimo valstybės biudžete eilinių valstybės tarnautojų algoms nebus numatyti ženklesni asignavimai. Didėjimą, pasak VRM, turi pajusti tik įstaigų vadovai, ir, kaip supratome, tie pavieniai valstybės tarnautojai, kuriems atskiru vadovų įsakymu bus paskirtas didžiausias pareigybės koeficientas.

Ką galėjo reikšti tokia prieštaringa naujovė? Šioje vietoje reikėtų suprasti, kad be didesnių skiriamų lėšų darbo užmokesčio fondams, galimybės finansiškai motyvuoti valstybės tarnautojus būtų labai ribotos, o tai, kad vieniems iš to paties nepakitusio fondo būtų mokami didesni atlyginimai, kitiems galėjo reikšti vieną paprastą dalyką – atleidimą iš pareigų. Įstaigos vadovas, norėdamas vieniems darbuotojams mokėti didesnius atlyginimus ir neturėdamas pakankamo finansavimo darbo užmokesčio fonde, greičiausiai taip ir elgtųsi – atsisveikintų su tais darbuotojais, kurie, jo manymu, būtų „mažiau vertesni“. Panašius argumentus tuo metu dėstė ir Seimo teisininkai: valstybės tarnybos išskirtinumas yra jos stabilumas ir viešojo administravimo garantijų užtikrintumas. O tokie VRM siūlomi pokyčiai tikrai neįneša stabilumo į patį viešąjį sektorių ir į valstybės tarnautojų veiklos užtikrintumą ir geresnius veiklos rezultatus.

Matant tokį vaizdą, tikrai tampa aišku, kodėl pirmajame reformos pakete buvo įžvelgta tiek daug galimų prieštaravimų Konstitucijai ir ne tik susijusių su atlyginimo apmokėjimo sistema, bet ir liečiančių kitas valstybės tarnybos sritis, o galutinė to pasekmė – reformos grąžinimas iniciatoriams tam, kad būtų sutvarkyti esminiai punktai, kurie prasilenkia su konstitucinėmis normomis.

Praėjo nei daug, nei mažai – beveik trys savaitės. Atrodo, tikrai pakankamas ir nemažas laiko tarpas tam, kad būtų patikslintos daugiausia kritikos sulaukusios projektų vietos ir išsklaidytos visos abejonės dėl pačios reformos neatitikimo svarbiausiam valstybės įstatymui. Ministerija šįkart bandė užtikrinti: įstatymai pataisyti ir patobulinti, juos drąsiai galima iš naujo teikti Seimui, todėl nieko nelaukiant antrasis projektų paketas atsirado Teisės aktų registre.

Procedūros reikalauja, kad prieš pataisų pateikimą plenarinių posėdžių salėje dėl jų turi būti gautas Seimo Teisės departamento specialistų išvados. Pagrindinis tokių išvadų tikslas – nustatyti, ar Seimui teikiami projektai atitinka valstybės Konstituciją. Ir čia atrodytų, kad valstybės tarnybos reformos iniciatoriai turėjo pasimokyti iš pirmo bandymo atnešti pertvarką į Seimą ir protas, tarsi, sakytų, kad nepavykus tai padaryti sėkmingai, antrasis bandymas turėtų būti labiau apgalvotas ir subalansuotas, t. y. be plačiau diskutuotinų vietų. Juolab pirmojo varianto ydos parlamento teisininkų išvadose buvo aprašytos kur kas ryškesniu šriftu. Jas reikėjo tik ištaisyti ir užtikrinti, kad pertvarkos projektas bent jau šįkart nebeprieštaraus konstitucinėms normoms. Deja, taip neatsitiko. Buvo užsimerkta ne tik prieš ankstesnį teisininkų išaiškinimą, bet ir toliau uoliai reiškiamas nesutikimas priekaištams dėl reformos neatitikimo pagrindiniam šalies įstatymui, esą reforma yra „struktūrinis pokytis ir jo niekas neatsisakys“. Tarp eilučių leidžiant suprasti, kad pertvarka toliau bus stumiama, nepaisant jokių teisinių argumentų.

Dabar jau matome, kad esminis lūžis neįvyko. Antrasis viešojo sektoriaus reformos variantas, kaip ir pirmasis, prieštarauja Konstitucijai. Nors reformos autoriai ir pabandė minimaliai atsižvelgti į Seimo teisininkų išvadas, tačiau naujai siūloma atlyginimų sistema vis dar neatitinka konstitucinės teisės principų. Sulaukę kritikos dėl neįvestų pareiginės algos koeficientų „lubų“, valstybės tarnybos pertvarkos iniciatoriai naujajame variante pabandė įtvirtinti tik bendro pobūdžio reguliavimą, kuriuo numatoma, kad maksimali valstybės tarnautojo pareiginė alga negali viršyti įstaigos vadovo algos. Taip VRM, matyt, tikėjosi „apeiti“ Seimo teisininkų argumentaciją dėl konkrečių maksimalių pareiginės algos koeficientų nustatymo įstatyme, o ne atskiruose įstaigų vadovų įsakymuose.

Seimo Teisės departamentas ir šįkart pabrėžia, kad nors atnaujintame projekte ir buvo bandoma paminėti tam tikrus kriterijus, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama nustatant konkrečių pareigybių pareiginės algos koeficientus arba jų intervalus, tačiau šių kriterijų įtaka valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dydžiui vis dar niekaip neapibrėžiama. Toks siūlomas reguliavimas, Seimo teisininkų nuomone, akivaizdžiai neatitinka konstitucinio reikalavimo valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustatyti įstatymu, t. y. šiuo antruoju projektu visiškai nepaisoma konstitucinės doktrinos, kad valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistema, aiškūs kriterijai ir kitos esmines valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygos būtų numatytos įstatymu, o ne mažesnę galią turinčiu poįstatyminiu aktu.

Matant tokias teisininkų išvadas, peršasi mintis, kad ir toliau bus bandoma eiti tokiu pačiu principu – viską palikti įstaigos vadovo rankose.

Teisės departamentas antrajam variantui turi ir daugiau pastabų. Nereta iš jų kalba apie kitų straipsnių prieštaravimus Konstitucijai. Labiausiai atkreipiamas dėmesys į tai, kad reforma gali išbalansuoti visą valstybės tarnybos sistemą, šio korpuso formavimo tvarką ir teisinio valstybės tarnautojų statuso specifiką.

Darosi akivaizdu, kad valstybės tarnybos pertvarkos iniciatoriai nepadarė jokių išvadų ir vėl norėjo bandyti imtis šioje kadencijoje jau pasiteisinusių metodų – stumti reformą bet kokiu prieinamu būdu, nes pirmasis variantas nuo antrojo skiriasi labai minimaliai, tačiau jis vėl teikiamas Seimui. Verta paminėti ir tai, kad bendras teisinių pastabų kiekis išliko praktiškai toks pat – jeigu ankstesniam projektui Seimo Teisės departamentas pateikė 65 pastabas, šįkart projektai sulaukė 62 pastabų. Įvertinant tai, kad įstatymų projektai yra patobulinti, toks pastabų skaičius yra gana ženklus ir kalba apie teisės aktų rengimo kokybę apskritai.

Nejaugi pertvarkos autoriai tikėjosi, kad tik butaforiškai atnaujinus įstatymų projektus, šį kartą pavyktų įgyvendinti savo užmačias iš pagrindų pakeisti visą valstybės tarnybos sistemą? Į šį klausimą pirmasis turėjo atsakyti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kuris po eilinių nepalankių parlamento teisininkų išvadų privalėjo rinktis į posėdį ir ten nuspręsti šios reformos tolimesnį likimą. Logiškai mąstant, šis komitetas turėjo elgtis lygiai taip pat – pritarti teisininkų išvadoms, kad pati reforma yra antikonstitucinė ir ją privalu dar kartą grąžinti VRM, tikintis, kad bus padarytos kur kas išsamesnės išvados ir bus rimčiau pasižiūrėta į reformos santykį su Konstitucija. Reikia suprasti, kad pertvarka lies daugiau kaip 27 tūkst. tarnautojų, todėl valdančiųjų keistiems bandymams čia tikrai ne vieta, ypač tada, kai jie grasina konstitucinei santvarkai.

Atrodo, kad sąžinė ir sveikas protas pasibeldė į pertvarkos autorių kabineto duris, nes VRM prašymu Teisės ir teisėtvarkos komitetas padarė neterminuotą pertrauką, kurios metu, atsižvelgdamas į Seimo teisininkų pastabas, VRM dar kartą bandys ištaisyti įstatymų projektų nuostatas, kurios gali prieštarauti Konstitucijai.

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

Tai nėra politinė reklama. Tai neatlygintinai skleidžiamas įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas turintis valstybės politiko komentarus/nuomones/požiūrius.

E. Sabutis: „Konstitucijai prieštaraujančią valstybės tarnybos reformą vėl buvo bandoma teikti Seimui“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 09 Nov 2022 14:30:39 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Ar valstybės tarnybos reformą reikia „reformuoti“?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-ar-valstybes-tarnybos-reforma-reikia-reformuoti https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-ar-valstybes-tarnybos-reforma-reikia-reformuoti Valdančiosios daugumos noras bet kokiomis priemonėmis įgyvendinti valstybės tarnybos reformą bent jau starto linijoje patyrė fiasko ir įrodė paprastą tiesą dėl šioje kadencijoje valdančiųjų  teikiamų teisės aktų rengimo kokybės bei jų ruošimo standartų – valdantieji nėra linkę atsižvelgti į perspėjimus dėl galimo įstatymų projektų prieštaravimo Konstitucijai. Koalicijos užsidegimą nepaisyti tam tikrų teisėkūros taisyklių ir aklai siekti užsibrėžto rezultato – prastumti valstybės tarnybos reformą – greičiausiai pakurstė jau pasisekę pavyzdžiai. Ryškiausias iš jų – sveikatos įstaigų tinklo pertvarka. Tuometis beprecedentis Sveikatos reikalų ministerijos noras žūtbūt pertvarkyti sveikatos įstaigų tinklą nuo pat pradžių pasirodė itin žalingu pacientams ir medikams, o šios reformos rezultatai kol kas tikrai neįkvepia: kai kurios rajonų ligoninės jau priverstos nebeteikti įprastų aktyvaus gydymo paslaugų, uždaryti akušerijos skyriai, dėl to atokių šalies vietų gyventojams jos bus dar sunkiau pasiekiamos. Sveikatos apsaugos ministerija teigia, kad teigiamų šios reformos rezultatų reikia dar truputį palaukti – „tik“ penkerius metus.

Panašią istoriją galėjome išvysti ir šįkart, tačiau taip kol kas neatsitiko. Valdančiųjų strategai, matyt, visiškai neapskaičiavo situacijos, kad reformą įteisinantys įstatymai gali būti nesuderinami su Konstitucija. Tai aiškiai įvardijo Seimo teisininkai, kurie savo išvadose juodu ant balto parašė: valstybės tarnybos reforma gali prieštarauti pagrindiniam valstybės įstatymui. Pasak jų, stumiamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos nuostatoms, kuriomis  įtvirtinta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, užtikrinta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat nuostatoms, numatančioms, kad sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas, o ne tam tikros valstybinės įstaigos vadovas pagal vienam jam suprantamus kriterijus. Teisės departamentas išsakė ir kitas esmines problemas. Užtenka paminėti, kad Seimo teisininkai savo išvadose pateikė net 65 pastabas, o tai yra itin reta.

Parlamento procedūros reikalauja, kad įstatymų projektai, kurie galimai pažeidžia Konstituciją, prieš pateikimą Seime turi būti apsvarstomi Teisės ir teisėtvarkos komitete (TTK). Šis komitetas, atsižvelgdamas į teisininkų išvadas, privalo priimti išvadą, ar projektai toliau gali būti svarstomi plenarinių posėdžių salėje. Šįkart atsitiko taip, kad net valdančiųjų atstovai liko lengvai šokiruoti: TTK įžvelgus valstybės tarnybos reformos prieštaravimą Konstitucijai, klausimo svarstymas Seime buvo atidėtas. Priminsiu, kad šiame komitete dirba 5 valdančiųjų ir 4  opozicijos atstovai, bet net ir to neužteko, kad Valstybės tarnybos įstatymas sėkmingai pereitų TTK slenkstį. Taip neatsitiko. Koaliciją ir ypač Vidaus reikalų ministeriją (VRM), kuri parengė pertvarką, gavo šalto dušo dozę, nes vilčių beatodairiškai prastumti dar vieną pertvarką tikrai būta, juk vien dėl to buvo sušauktas nenumatytas Seimo posėdis.

Suprantama, kad pati valstybės tarnybos pertvarka būtinai grįš į Seimo darbotvarkę. Dėl jos, tikėtina, vėl bus šaukiamas neeilinis posėdis, nes valdantieji tikrai neatsisakys laužyti savo pačių įvestos tradicijos – nesitariant ir neieškant kompromisų pasiekti savo tikslą. O pati reforma jau dabar sulaukia daug kritikos strėlių ir kelia sumaištį tiek valstybės tarnyboje, tiek visuomenėje. Nors patys reformos tikslai iš pirmo žvilgsnio ir atrodo suprantami ir reikalingi – valstybės tarnybos efektyvumo didinimas ir vadovų gebėjimų stiprinimas, – tačiau praktinis šio siekio įgyvendinimas sukelia daug abejonių, o pati reforma dėl tokių tikslų gali valstybės tarnybą ne efektyvini, o atvirkščiai – ją sumenkinti.

Kai kalbame apie visos sistemos efektyvumą, logika sakytų, kad reikia surasti problemines vietas, jas išanalizuoti ir pateikti priežastis, kodėl tam tikra sritis valstybės tarnyboje nepasiekia jai keliamų tikslų. Nepanašu, kad reformos autoriai vargino save tokiomis užduotimis, o nuėjo paprasčiausiu būdu – ne išskirti tam tikras klausimų keliančias sritis, o visą valstybės tarnybą paprasčiausiai apkaltinti neefektyvumu. Pateikti keli skaičiai ir lentelės, neva atskleidžiančios, kad valstybės tarnyba dirba neefektyviai, ji nėra patraukli darbinantis, nesugeba mokėti konkurencingų atlyginimų, valstybės tarnautojų gebėjimai yra vieni žemiausių Europoje ir didžioji dalis jų nepatenkinti savo darbu. Net nesugebėta aiškiai apibrėžti, kas yra efektyvi valstybės tarnyba ir ko iš jos reikalaujama. O juk nuo pat pirmųjų diskusijų dėl valstybės tarnybos pertvarkos būtų buvę naudinga palyginti panašias funkcijas atliekančias valstybines institucijas tarpusavyje, išryškinant jų veiklos efektyvumo kriterijus, pateikti atitinkamas teisėkūros iniciatyvas.

Reformos rengėjai vis dar negali rišliai ir objektyviai paaiškinti, kurios įstaigos aparatas veikia efektyviai, o kurios – ne. Visiškai nėra aiškūs kriterijai, pagal kuriuos bent jau teoriškai galėtų būti pateiktas efektyviausios institucijos šablonas. Tuo įsitikinau pats, kai socialdemokratų frakcijos susitikime su vidaus reikalų viceministre Sigita Ščajeviene jos paklausiau dėl VRM pateiktų duomenų apie neįvykstančius konkursus į valstybės tarnautojo poziciją. Jos teigimu, net apie 50 proc. visų vykdomų atrankų į valstybės tarnybą tiesiog neįvyksta. Paprašiau pateikti duomenis, kokiose konkrečiose valstybinėse įstaigose ar atskiruose sektoriuose neįvyksta minėti konkursai, kuriose įstaigose dėl to trūksta darbuotojų – gal būtent ten ir reikėtų ieškoti pirminių priežasčių ir nustoti mus gąsdinti, kad visa valstybės tarnyba ir visos institucijos stagnuoja ir degraduoja. Tikiu, kad efektyvūs sprendimai gimsta lyginant įstaigų veiklą, išskiriant „gerai“ dirbančias, perimant jų praktiką. Ši praktika puikiai veikia versle, ją galima ir reikia taikyti planuojant valstybės tarnybos pertvarką. Tik atliekant lyginamąją analizę, žinant „gerus“ ir „blogus“ pavyzdžius įmanoma išgryninti gerąją praktiką atvejų ir ją perimti. Nuoširdžiai tikėjausi tikslios informacijos ar statistikos, deja, VRM viceministrė negalėjo ar tiesiog nenorėjo jos pateikti.

Siekiant pateisinti pertvarkos naudą, kartais nueinama net į kraštutinumus. Taip atsitiko su pateikta informacija dėl jaunų žmonių pritraukimu į valstybės tarnybą. VRM nuolat kartoja, kad vos dešimtadalis iš pretenduojančių į valstybės tarnybą yra jaunesni kaip 29 metų. Iš tiesų situacija yra visai kitokia. Valstybės tarnybos departamentas (VTD) visai neseniai pateikė oficialius skaičiavimus, kurie atspindi, kad į valstybės tarnybą vis dažniau pretenduoja jaunimas iki 30 metų. VTD paskelbė, kad per pastaruosius trejetą metų jaunų specialistų susidomėjimas karjera valstybės tarnyboje išlieka itin aukštas – beveik trečdalį pretendentų į valstybės tarnybą sudaro jaunimas iki 30 metų. Skaičiuojama, kad vien šiemet net 33 proc. naujų paskyrų sistemoje, per kurią teikiami prašymai į valstybės tarnautojų konkursus, priklauso pretendentams iki minėto amžiaus. Tai yra aktyviausia pagal susikurtų paskyrų skaičių amžiaus grupė. Natūraliai kyla abejonių, kodėl VRM iškraipo duomenis sau naudinga linkme? Bet aišku viena – jie tikrai neprideda balų ar didesnio pasitikėjimo reformos autoriams, taip atkakliai siekiantiems prastumti pertvarką.

Kaip jau anksčiau minėta, VRM šia reforma siekia viešąjį sektorių paversti patrauklesniu, ypač kalbant apie tarnautojų algas, kurios, pasak jų, galėtų konkuruoti su privačiu sektoriumi. Tačiau ir šioje vietoje teikiamos įstatymų pataisos rodo iš esmės priešingai. Analizuojant senąjį ir naująjį reglamentavimus yra akivaizdu, kad didesnis dėmesys yra sutelktas tik tam tikrai grupei valstybės tarnautojų, t. y. įstaigų vadovams, kuriems numatomi ženkliai didesni atlyginimai, o eiliniams valstybės tarnautojams siūloma artimiausiu metu naująjį bazinį dydį tiesiog įšaldyti ir jį peržiūrėti tik 2025 metais pagal 2024 metų šalies vidutinį darbo užmokestį. O tai reikštų paprastą dalyką – po reformos priėmimo valstybės tarnautojų algos 3 metus bus skaičiuojamas pagal 2021 metų duomenis, nors šalies vidutinis darbo užmokestis per tuo minėtus 3 metus gali reikšmingai padidėti. Čia ir norisi paklausti, kaip tada darbuotojai iš privataus sektoriaus bus masiškai pervilioti į valstybinį, jeigu algos viešajame sektoriuje nesikeis dar iki pat 2025 metų? Ar neatsitiks atvirkščiai, kai tokie reglamentavimo pakeitimai tik dar labiau skatins valstybės tarnautojus žvalgytis į privatų sektorių?

Žinoma, bene daugiausia diskusijų keliantis klausimas – tai VRM siūlymas įstaigų vadovams suteikti teisę nustatyti valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, kitaip tariant, nuspręsti jo vadovaujamos institucijos darbuotojų algų dydį, ir tai jis galėtų padaryti praktiškai vienasmeniu sprendimu. Reformos iniciatoriai taip tikisi, kad tokiu būdu įstaigų vadovai esą galėtų lanksčiau nustatyti didesnį darbo užmokestį savo darbuotojams. Tačiau ši naujovė, mano manymu, gali automatiškai užprogramuoti tam tikrus konfliktus pačioje įstaigoje. Reikia suprasti, kad, suteikiant vadovams visišką laisvę nustatyti didesnį darbo užmokestį ir tuo pat metu nedidinti institucijos algų fondą, gali susidaryti natūrali situacija, kad kai kuriose įstaigose darbo užmokestis tarnautojams didės vien dėl įstaigų vadovų subjektyvumo ar net nepotizmo, o kiti tarnautojai – didesnių algų sąskaita savo kolegoms – gali būti atleisti.

Ypač nerimą kelia dar vienas aspektas, apie kurį ministerija ir valdantieji nekalba – tai pačių įstaigų veiklos finansavimo pokyčiai. Reformuojant valstybės tarnybą visas dėmesys sutelkiamas į įstaigų vadovų galios ir atsakomybės didinimą, suteikiant jiems sprendimo laisvę skirtyti įstaigos darbo užmokesčio fondą ir galimybę lanksčiai valdyti įstaigos žmogiškuosius išteklius, tačiau kol kas neužsimenama, kaip gi keisis įstaigos veiklos finansavimas. Puikus pavyzdys, iliustruojantis, kad turime kalbėti ne tik apie atlyginimus ir jų dydį – tai viešas generalinės prokurorės išstojimas Seimo tribūnoje, kur ji tiesiai papasakojo, kad prokuratūroje ne tik maži atlyginimai, o šiais metais neatsirado nė vieno pretendento laikyti egzaminus į prokurorus, bet ir tai, kad prokuratūra jau kelerius metus negauna nė vieno papildomo euro patalpų ir pastatų remontui, todėl kai kuriuose miestuose tiesiogine to žodžio prasme lyjant lietui prokurorams ant galvų varva vanduo. Ir, panašu, padėtis artimiausiu metu nesikeis. Tai tik vienas pavyzdys, tačiau jis puikiai iliustruoja, kad reikia dėmesį skirti ne tik vadovams, bet ir įstaigos veiklos poreikiams. Ministerija žada, kad Valstybės tarnybos departamentas bus transformuotas į Viešojo valdymo agentūrą, kuri užsiims viso viešojo sektoriaus analize ir stebėsena, teiks metodinę pagalbą, rūpinsis kompetencijų ugdymu, kokybės vadyba ir pan. Deja, tai tik skambūs žodžiai, kurie turi būti pagrįsti ir atitinkamu finansavimu. Prokuratūros pavyzdys aiškiai parodo, kad jeigu tau ant galvos varva vanduo, nereikėtų tikėtis efektyvaus darbo, kad ir kokiomis kompetencijomis pasižymėtum.

Aiškiai matyti, kad prieštaringų klausimų dėl šios reformos tikrųjų tikslų ir priemonių, kurios buvo pasitelktos jai įgyvendinti, tikrai yra apstu. Šiame tekste net nesinori plėstis dėl kitų ydingų šios reformos spendimų, kuriais iš esmės bloginamos valstybės tarnautojų sąlygos. Tai – nepagrįsti ir neargumentuoti siūlymai panaikinti priedą už stažą, kitų socialinių garantijų mažinimas, valstybės tarnautojo statuso atėmimas tam tikroms darbuotojų grupėms ir t. t.

Labai viliuosi, kad reformos autoriai, įvertinę parlamento aiškų sprendimą kol kas stabdyti jos svarstymą, truputį „atvės“, iš naujo apsvarstys politikų, socialinių partnerių pagrįstą kritiką, pasistengs šį kartą ir šią reformą pateikti tokią ir taip, kad parlamentarams nekiltų abejonių dėl jos palaikymo.

E. Sabutis

Tai nėra politinė reklama. Tai nemokamai skleidžiama, įprastinio turinio informacija.

E. Sabutis: „Ar valstybės tarnybos reformą reikia „reformuoti“?“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 17 Oct 2022 08:51:17 +0300
<![CDATA[ESO - valstybė valstybėje ar karalius nuogas?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/eso-valstybe-valstybeje-ar-karalius-nuogas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/eso-valstybe-valstybeje-ar-karalius-nuogas Visiems žinoma išmintinga pasaka apie nuogą karalių, kurio siuvėjai pasirodė esą sukčiai: audė tuščiomis staklėmis, siuvo adatomis be siūlų, bet tiek karaliui, tiek jo ministrams įteigė jog ir audeklas, ir drabužiai esą neregėto grožio. Karalius ir jo aplinka, gėdydamiesi prisipažinti nieko  nematantys, tik patvirtino siuvėjų žodžius. Būtent ši pasaka geriausiai apibūdina milijonus eurų pelno uždirbančią valstybės valdomo holdingo įmonę – AB „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) bei šios bendrovės veiklos pobūdį aptarnaujant klientus. 

„Atitikti ir viršyti kliento lūkesčius”, „Kiekvienas kliento kontaktas sukuria klientui malonią patirtį“, „Brandus suvokimas dėl poreikio ir galimybių nuolatiniam kliento patirties gerinimui“, „optimalus vertės / kainos santykis visuomenei“, „nuolatinis paslaugų kokybės gerinimas: inovatyvūs ir tvarūs sprendimai geriausiai klientų patirčiai“ – tokių ir panašių misijų bei tikslų randame beveik kiekviename ESO veiklos strategijos puslapyje. Valstybinės stebėsenos ir priežiūros institucijos, kaip ta karaliaus svita, nemato prieštaravimų tarp šių skambių frazių ir ESO vykdomos realios klientų aptarnavimo veiklos. Ekonomikos ir inovacijų ministerijai pavaldus valstybės valdomų įmonių valdymo ir koordinavimo centras ESO vertina aukščiausiu valdysenos indeksu, Vyriausybė džiaugiasi bendrovės veiklos rezultatais ir į biudžetą mokamais milijoniniais dividendais. Bendrovės veiklai priekaištų viešai neišsako ir už bendrovės priežiūrą atsakinga Valstybės energetikos reguliavimo tarnyba (VERT) bei net 20 ESO ir jos motininės bendrovės kolegialių priežiūros ir stebėsenos organų narių, kuriems išmokama dešimtys tūkstančių eurų atlygio.  

Visa ši karalystė buvo sukurta iš mūsų visų valstybinio turto, teigiant, kad mes šios monopolinės veiklos gausim aukščiausios kokybės paslaugas, reikalingas visos šalies plėtrai ir gerovės augimui. Deja, bet vartotojų patirtis yra visai kitokia. Štai keletas tokios, neva į visuomenės poreikių tenkinimą nukreiptos veiklos realių pavyzdžių: 

1 pavyzdys: Jonavos rajono savivaldybės Šilų seniūnijos viename kaime nutiesta gyventojams reikalinga gatvės apšvietimo linija. Visi darbai padaryti savivaldybės lėšomis, seniūnas kreipiasi į ESO dėl prijungimo prie tinklo. Galios poreikis vos 3 kW. ESO seniūnijai išrašo sąskaitą 7500 Eur sumai ir mandagiai paaiškina, kad kaina paskaičiuota įvertinus realias darbų sąnaudas, pagal VERT patvirtintus įkainius bei paslaugiai pateikia į juos nuorodą. Savivaldybės administracija pagal tuos pačius VERT įkainius suskaičiavo vos apie 300 Eur, todėl suabejojusi nustatytos kainos teisingumu kreipėsi į ESO, VERT bei AB „Ignitis grupė“ (ESO akcininką) su prašymu pagrįsti paskaičiuotą kainą. Pirmiausiai sureagavo ESO – seniūnui nedelsiant buvo išrašyta nauja, teisinga sąskaita ir paprašyta atsiimti skundą.  

Atrodo akivaizdus sukčiavimas, nepagrįstai siekiant gauti 25 kartus didesnę kainą. Kaip gi reaguoja svita? Ogi, niekaip: tik iš VERT savivaldybė gavo ilgą atsakymą, kurio esmė – elektroniniu paštu pateiktas skundas neatitinka skundams nustatytų reikalavimų, todėl nebus nagrinėjamas. Belieka suprasti, kad VERT veikia ne kaip priežiūros institucija, kokia skelbiasi ir kuriai turėtų rūpėti kas darosi pas jos prižiūrimuosius, o kaip teismas, kuris spręs šalių ginčą tik tada, kai bus išlaikomos visos sprendimui priimti reikiamos procedūros.  

2 pavyzdys: minėtos seniūnijos seniūnas asmeniškai, kaip fizinis asmuo kreipiasi dėl galios padidinimo privačiame name. Kainos paskaičiavimas – analogiškas pirmajame pavyzdyje pateiktam, išskyrus tai, kad šį kart ESO panaudoja dar ir blogiausias prekybininkų praktikas – vietoj 581,42 Eur priskaičiuoja 8591,84 Eur ir (o džiaugsme!) pritaiko šiai sumai net 50 proc. kliento nuolaidą, bei pridėję PVM, išrašo galutinę sąskaitą 5544,62 Eur sumai, kuri 8 kartus viršija VERT patvirtintus įkainius. Seniūnas vėl ieško teisybės, tik pasimokęs iš klaidų dabar tai daro taip, kaip reikalauja apskundimo tvarka. Kol kas atsakymą gavo tik iš ESO akcininko, kuris padėkojo už kreipimąsi į pasitikėjimo liniją ir nurodė, kad gautas pranešimas neatitinka Pranešėjų apsaugos įstatyme numatytų nuostatų. Kokių nuostatų - nėra nurodyta, bet greičiausiai turima minty tai, kad pagal šį įstatymą pranešėjai neturi turėti asmeninio intereso. Tačiau prie ko čia pranešėjų apsaugos įstatymas? Seniūnas ir nesiekė būti pranešėju pagal minėtą įstatymą, kalbame apie pasitikėjimo liniją, kuri, kaip skelbiama, „yra skirta pranešimams apie AB „Ignitis grupė“ įmonių grupėje daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, administracinius ir tarnybinius nusižengimus, darbo pareigų pažeidimus, galimai neetišką darbuotojų ar jos atstovų elgesį, diskriminacijos ar korupcijos atvejus bei kitus teisės aktų pažeidimus.“. Argi mes ne apie tą patį? 

3 pavyzdys: šalies nepriklausomybės pradžioje, sovietinei kariuomenei traukiantis iš karinio Ruklos miestelio, buvo dedamos pastangos perimti iš rusų visą įmanomą dokumentaciją. Kaip liudija rusų kalba surašytas perdavimo aktas tarp Rusijos ir Lietuvos atstovų, apie teisinius formalumus tuo metu buvo galvojama mažiausiai ir taip Ruklos elektros tinklai pateko į tuomet miestelyje veikusios Ruklos komunalinio ūkio bendrovės balansą. Bendrovė nesėkmingai siekė šiuos tinklus toliau perduoti tikrajam šeimininkui – tuometinei už elektros tiekimą atsakingai valstybės įmonei, o po kiek laiko, nutraukus bendrovės veiklą, minėti tinklai pateko į savivaldybės turto apskaitą. Nei buvusi Ruklos bendrovė, nei savivaldybė niekada šiais tinklais nesinaudojo, nesinaudoja ir nesinaudos, nes tiekti elektrą yra ne savivaldos, o valstybės valdomos įmonės monopolinė funkcija, kurią nenutrūkstamai nuo pat sovietinių laikų ir vykdė valstybės įmonė atsakinga už elektros tiekimą. Ši įmonė, po įvairių transformacijų, šiuo metu vadinama ESO.  

Jonavos rajono savivaldybė jau dešimtmečiais siekia, kad jos funkcijoms nereikalingus elektros tinklus pasiimtų į balansą jų faktinis šeimininkas - ESO, tačiau niekaip to pasiekti negali, nes formaliai trūksta dalies techninių dokumentų, kurių nepaliko sovietų kariškiai, todėl perdavimas paraidžiui neįmanomas - neatitinka teisės aktuose aprašytų procedūrų. Parengti tuos trūkstamus dokumentus taip pat nėra galimybės. Biurokratinė aklavietė, tačiau ji netrukdo ESO toliau faktiškai eksploatuoti šių tinklų, tiekti jais elektrą bei rinkti mokesčius už paslaugas iš vartotojų. Patiems ESO niekada nebuvo svarbu, kad jie neapskaito savo balanse faktiškai naudojamo turto ir neturi jokių naudojimą įteisinančių sutarčių.  

Vienu metu vadovų lygmenyje buvo sutarta, kad savivaldybė parengs naujų tinklų projektą ir tada ESO perims esamus. Savivaldybė biudžeto lėšomis tai padarė. ESO tinklų neperėmė, nes per tą laiką, kol buvo rengiamas projektas, pasikeitė jų pozicija. Vėl metų metais ESO faktiškai naudoja elektros tinklus Rukloje, teikia paslaugas ir renka mokesčius, bet šių tinklų neremontuoja, nes turtas formaliai ne jų. Savivaldybė taip pat neinvestuoja į šio turto gerinimą, nes jis nereikalingas savivaldybės funkcijoms, o elektros tiekimo infrastruktūra turi būti išlaikoma iš mokesčio už elektrą, kurį surenka ESO.  

Periodiškai gaudami įspėjimus iš seniūnijos ir daugiabučių namų administratoriaus apie ženkliai blogėjančią tinklų būklę ir grėsmę Ruklai likti be elektros tiekimo, vėl bandome ginti viešąjį interesą ir belstis į ESO duris. Gauname pasiūlymą apmokėti 50 proc. naujų tinklų nutiesimo kainos su pagrasinimu, kad jei savivaldybė to nepadarys, ESO bus priversta pusę tinklų tiesimo kainos padalinti daugiabučių namų gyventojams ir kitiems vartotojams. Paklausus ar į Ruklos gyventojų mokamą kainą nėra įskaičiuojama dalis skirta infrastruktūros priežiūrai ir plėtrai, ir jie už elektrą 30 metų moka mažiau nei kiti? Gauname atsakymą, kad moka visi vienodai, tačiau šie tinklai nėra ESO apskaitoje, todėl jų priežiūra neatliekama. Vėliau ESO lyg ir pripažino, kad gyventojai ir savivaldybė „ne prie ko“ ir prie sumanymo juos papildomai apmokestinti nebegrįžo. Galų gale sutariam, kad perduosim Ruklos tinklus ESO esamos būklės už jų pasiūlytą 35 Eur kainą ir gaunam ESO parengtą sutartį, pagal kurią iš savivaldybės reikalaujama įsipareigoti: atlyginti visus nuostolius, atsiradusius dėl bet kokių elektros tiekimo sutrikimų iki tol, kol ESO šiuos tinklus atnaujins, ir atstatyti visas dangas, kurios bus ardomos ESO remontuojant Rukloje elektros linijas. Tai vėl nesunešiojamos klumpės – savivaldybė negali biudžeto, t. y. visuomenės lėšomis prisiimti dengti ESO nuostolius atsiradusius dėl jų nepertraukiamai dešimtmečiais vykdytos veiklos. Visas tokias rizikas visuomenė apmoka, mokėdama už elektros paslaugas, šiuo atveju prašoma apmokėti dvigubai. Pasisiūlėme prisiimti pareigą atstatyti dangas, prieš tai susiderinus ir savivaldybei kartu su elektros linijomis atliekant kitus: vandentiekio, nuotekų, šilumos tinklų ar gatvių bei kiemų remonto darbus. To nepakako. Situacija vėl aklavietėje. Tinklai toliau sensta, o valstybės įmonė, kuri vienintelė šiais tinklais naudojosi, naudojasi ir naudosis, apsimeta, kad viso to nemato, nes formaliai, turtas, kuriuo jie naudojasi – ne jų. Priminsiu, kad mes kalbame apie Ruklą – strategiškai svarbų karinį objektą, kuris bet kuriuo metu gali likti be elektros ir tai vyksta XXI amžiuje bei įvairių grėsmių šalyje akivaizdoje. Kas bus atsakingas, kai Rukla liks be elektros? Savivaldybė, kuri niekada elektros gyventojams netiekė, bet savo apskaitoje turi jai nereikalingą ir jos nenaudojamą turtą ar valstybė, kurios atstovai visą laiką be teisinio pagrindo naudodamiesi savivaldybės turtu elektrą tiekė, mokesčius rinko, bet infrastruktūra nesirūpino?      

Tai tik trys pavyzdžiai. Jų girdime daug daugiau. Tai gal laikas garsiai sušukt, kad karalius nuogas? Gal pavyks pažadinti ką nors iš jo svitos? O gal anksčiau, nei Rukla liks be elektros, atsiras nemieganti institucija, kuriai vis dėl to rūpi visuomenės interesas?      

Mindaugas Sinkevičius, Jonavos rajono meras 

Tai nėra politinė reklama. Tai nemokamai skleidžiama, įprastinio turinio informacija.

ESO  - valstybė valstybėje ar karalius nuogas?

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 12 Oct 2022 09:19:04 +0300
<![CDATA[Eugenijus Sabutis: ministras D. Kreivys prisiima visą atsakomybę už jūsų sąskaitas]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/eugenijus-sabutis-ministras-d-kreivys-prisiima-visa-atsakomybe-uz-jusu-saskaitas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/eugenijus-sabutis-ministras-d-kreivys-prisiima-visa-atsakomybe-uz-jusu-saskaitas Ministras Dainius Kreivys eina pareigas jau beveik dvejus metus. Jis turėjo daugiau nei pakankamai laiko taisyti praėjusių valdžių klaidas. Dabar jis kaltina visus aplink. D. Kreivys aktyviai dalyvavo politiniuose procesuose, kai buvo priimami svarbiausi sprendimai. 

Kai situacija dėl energijos kainų tapo nebekontroliuojama ir sunkiai prognozuojama, valdantieji pradėjo ieškoti kaltųjų. Apgailėtina, kad kaltųjų paieškoms skiriama daug daugiau pastangų ir energijos nei tiesioginei veiklai. 

Kiek dar leisime šiam ir kitiems ministrams kratytis atsakomybės, skleisti sumaištį visuomenėje ir įkaitais laikyti gyventojus bei verslą? 

Kaip politikas, D. Kreivys galėtų pademonstruoti politinę brandą: prisiimti atsakomybę ir pasitraukti.  

Į situaciją, kurią turime šiandien, atvedė ministro politinės lyderystės stoka, nuolatinį bėgimas paskui nuvažiuojantį traukinį. Energetikos ministerijai yra patikėta formuoti valstybės politiką energetikos sektoriuje, kontroliuoti jos įgyvendinamą, užtikrinti kokybišką ir nepertraukiamą šalies vartotojų aprūpinimą energija mažiausiomis sąnaudomis ir konkurencingomis kainomis. 

Jeigu ministrui keliami klausimai, jis turėtų atsakyti be užuolankų, neieškodamas kaltųjų kitur, nesislapstydamas už premjerės ar visos valdančiosios daugumos nugarų. Ar Kreivys pajėgus parodyti tokią politinę lyderystę? Lyderystę, kuri nebeskaldytų, negąsdintų vidaus ir išorės priešais, nebaksnotų į praeitį, nuramintų ir sutelktų visuomenę, kuriai šiuo metu to ypatingai reikia? 

Ministro ir vyriausybės delsimas žmonėms smogė rekordiškai išaugusiomis sąskaitomis, o verslui –nepakeliamomis sąnaudomis. 

Dar praėjusių metų viduryje, tik pradėjus kilti žaliavų kainoms pasaulinėse rinkose, ne tik opozicija, bet ir energetikos ekspertai įspėjo: elektros, dujų, šildymo kainų šuolis – neišvengiamas. Ką į tai ministras D. Kreivys? Jis ramino: kainos tuoj pradės kristi. Premjerė antrino: kainų augimas nuo vyriausybės nepriklauso, vyriausybė „nesikiša“. 

Ministro prognozės neišsipildė: kainos nekrito, žmonės ir verslai toliau buvo stumiami į duobę. Tereikia prisiminti opozicijos nuolat siūlytą tikslinę pagalbos gyventojams priemonę – centriniam šildymui ir tiekiamam karštam vandeniui taikyti nulinį PVM. Šis pasiūlymas buvo sumaltas į miltus. 

Tačiau kas gi nutiko netrukus? Įtampai ir nerimui augant, Vyriausybė paskelbė, kad taikys nulinį PVM besišildantiems centralizuotai! Ši priemonė staiga tapo tokia patraukli vyriausybei, kad ji bus taikoma net dviem šildymo sezonams. Tai kam reikėjo to drabstymosi purvais, kai lengvatą siūlė opozicija? Kas atlygins sugaištą laiką? 

Pagal elektros kainas Lietuva vis dar yra šiaurės Europos regiono lyderė. Esame brangiausių kainų sala. Lenkijoje elektra kainuoja 181 Eur/MHv, Estijoje – 139 Eur/MHV, Suomijoje – 132 Eur/MHv. Kitose šiaurės valstybėse elektros kainos daug mažesnės. Tuo metu Ispanija ir Portugalija išsiderėjo Europos Komisijos išimtį, leidžiančią sumažinti elektros energijos kainas. Šiose Pirėnų pusiasalio valstybėse elektra šiandien kainuoja vos 100 Eur/MHv. 

O Lietuva eksportuoja pigiai pasigamintą elektrą, nors mums patiems jos gyvybiškai trūksta. Eksporto apimtys tik auga. Ar tai normali situacija? Ar normalu, kai valstybinė energetikos įmonė investuoja į energijos gamybą kitose šalyse ir tai pristatoma mums kaip sėkmės istorija? Tuo metu Lietuvos vidaus generacijos pajėgumai smuko nuo 30 iki 20 procentų – tai konstatuoja pats ministras D. Kreivys, bet ir toliau laikosi įsikibęs savo kėdės.

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis 

Tai nėra politinė reklama. Tai neatlygintinai skleidžiamas įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas turintis valstybės politiko komentarus/nuomones/požiūrius.

Eugenijus Sabutis: ministras D. Kreivys prisiima visą atsakomybę už jūsų sąskaitas

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 29 Sep 2022 09:00:07 +0300
<![CDATA[Seimo narys Robertas Šarknickas: „Galimai didžiausia šio amžiaus energijos afera Lietuvoje“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-robertas-sarknickas-galimai-didziausia-sio-amziaus-energijos-afera-lietuvoje https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-robertas-sarknickas-galimai-didziausia-sio-amziaus-energijos-afera-lietuvoje Nesu energetikos srities specialistas, tačiau jau bet kas gali suprasti, kad galimai vyksta bene didžiausia afera Lietuvoje.

Išaugusiomis elektros kainomis besipiktinančius Lietuvos žmones, verslininkus kviečiu solidarizuotis – visą savaitę stengtis nenaudoti elektros ar maksimaliai sumažinti jos vartojimą, kad elektros energijos tiekėjai „neluptų“ pinigų iš mokesčių mokėtojų. Boikotas turi prasidėti nuo Prezidentūros ir baigtis visomis savivaldybėmis ir kiekvieno gyventojo namais.

Toks boikotas buvo tarpukariu, kai kauniečiai dėl padidintos elektros kainos nusprendė visą savaitę gyventi prie žibalinių lempų, žvakių. Ir tai jiems pavyko. Tarpukariu gyvenę lietuviai ypač brangią elektrą bandė atpiginti sumažindami ar visai nutraukdami jos vartojimą.

Po Pirmojo pasaulinio karo paskelbta nepriklausoma Lietuvos Respublika šiurpino savo gyventojus ypač brangia elektra. 1939 metais vidutinis darbininko atlyginimas buvo apie 98,75 Lt. Galima paskaičiuoti, kad už vidutinį atlygį buvo galima nusipirkti maždaug 87 kWh elektros, tuo tarpu latvis už vidutinį mėnesio uždarbį galėjo įsigyti 223 kWh, estas – 274 kWh.

„Persiutusi liaudis ėmė boikotuoti ir paskelbė nenaudosianti elektros. Elektros vartojimas buvo labai menkas, ji buvo naudojama dažniausiai tik apšvietimui. Taigi boikoto metu buvo galima ir žvake, ir žibaline lempa pasišviesti, tais laikais žmonės nepernelyg išpaikę buvo“, – pasakojo G. Vaskela. Istorikas primena, kad 1933 balandžio 23 d. pradėtas elektros naudojimo boikotas tęsėsi savaitę.

Šiam gyventojų judėjimui vadovavo advokatas Rapolas Skipitis. Boikotas atšauktas tik sumažinus elektros kainą iki 82 ct/kWh. Istoriko duomenimis, boikoto dienomis elektros nenaudojo ne tik paprasti gyventojai, bet ir Kauno miesto savivaldybė, Prezidentūra.

„Anos Vyriausybės boikotų, streikų, judėjimų tiesiog perkūniškai bijojo, taigi savo sprendimu sumažino elektros kainą iki 82 ct/kWh“, – sakė G. Vaskela. „Jaunimas daužė langus, jeigu vakare kas nors šviesą užsidegdavo.“

Dabar karas vyksta Ukrainoje, karo pasekmes jaučia Europa, bet vieni tvarkosi geriau, siekdami, kad kainos skaudžiai nesmogtų gyventojams, kiti – prasčiau arba visai nesitvarko. Vienas gerųjų pavyzdžių – Estija, kuri įveda lubas, neleidžia didinti energijos kainų. Tiesa, elektros tiekimo įmonė yra valstybinė, bet kainų reguliacija yra įvedama. O Lietuvos nepajudinami „kompetentingi“ ministrai tiesiog prisidirbę kvailina valstybę ir jos gyventojus, maitina „Ignitis“ dalininkus, kuriame figūruoja ir „Swedbank“, „SEB bankas“. Jų tikslas yra pelnas, o ne gyventojų gerovė. Kuo sunkiau bus gyventojams ir kuo daugiau jie mokės, tuo „Ignitis“ vadovai taps turtingesni. ,,Ignitis grupės“ pajamos pirmąjį šių metų pusmetį siekė 1,733 mlrd. Eur, gauta 2–3 kartus daugiau nei pernai, kai pajamos siekė 738,1 mln. Eur. Klausimas: kodėl pelno sąskaita nemažinami tarifai?

O dabar apie dar įdomesnį reikalą – baudas. Tie, kurie nepasirinko energijos tiekėjo, moka baudas atskaitant už elektros suvartojimą papildomai apie 24 euro centus. Kam jie atitenka? Taip, atspėjote „ESO“. Toliau – dar įdomiau. „ESO“ yra „Ignitis grupės“ dalis. Tokiu būdu Vyriausybės sprendimo naudos gavėjas yra privatūs įmonės „Ignitis“ investuotojai.

T. y. piliečiai, nepasirinkę nepriklausomo elektros tiekėjo, moka baudą tiems patiems tiekėjams – privatiems investuotojams. Tokio absurdo dar neteko matyti. Tai yra visiškas kriminalas. Būtų suprantama, jei baudas rinktų Valstybinė mokesčių inspekcija. Bet šiuo atveju baudas renka privatūs investuotojai.

Toliau, kas susiję su Lietuvos įmonėmis, dar įdomiau. Po susitikimų su darbdaviais, kurie įdarbinę šimtus žmonių. Vienas politikas yra gerai pasakęs: „Kas galėtų paneigti, kad energijos kainų dirbtinis palaikymas aukštame lygyje sukurtas ne specialiai?“

„SEB bankas“ ir „Swedbank“ yra du pagrindiniai bankai Lietuvoje. Tuo pačiu „SEB bankas“ ir „Swedbank“ yra didieji privatūs „Ignitis grupės“ investuotojai. Šie švediški bankai skyrė atstovus į „Ignitis grupės“ valdybą. Tai galimai yra labai patogi schema netiesiogiai valdyti Lietuvos įmones, kurios stipriai priklausomos nuo energetikos kainų, o tuo pačiu – ir lengvas būdas perimti tokias įmones, sukeliant energetikos kainas, stabdant kreditų davimą.

Būtent tokią nuomonę, kuria šiame straipsnyje ir dalinuosi, esu susidaręs susipažinęs su skirtingų šaltinių informacija. Lietuva – laisva demokratinė valstybė, todėl tikiuosi, kad dar nepasiekėme tokio lygio, kai didieji veikėjai už viešą kritiškos nuomonės išsakymą, ginant gyventojų ir darbdavių interesus, tave gali spausti ar areštuoti.

Tiesa, kodėl energijos kainų šuolis yra kompensuojamas tik gyventojams, privačias bendroves, kurios jau pradeda stabdyti veiklą, paliekant nuošalyje? Paprasta logika: jei įmonės bankrutuos viena po kitos, iš ko netekę darbo gyventojai mokės už išaugusias komunalines paslaugas?

Pabaigai, nemanau, kad valstybei reikia skolintis milijardą eurų – tegu susikviečia visus tiekėjus, jų viršpelnius – maždaug gautųsi apie du milijardus eurų. Būtent tokia galimybė leistų stabilizuoti padėtį Lietuvoje.

 

Seimo narys

Robertas Šarknickas

Seimo narys Robertas Šarknickas: „Galimai didžiausia šio amžiaus energijos afera Lietuvoje“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 21 Sep 2022 14:10:20 +0300
<![CDATA[Seimo narys E. Sabutis: „Ministras Kreivys turi pasitraukti pats, nelaukdamas interpeliacijos“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-ministras-kreivys-turi-pasitraukti-pats-nelaukdamas-interpeliacijos https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-ministras-kreivys-turi-pasitraukti-pats-nelaukdamas-interpeliacijos Viskas turi ribas, taip pat ir kantrybė. Daugiau nei metus nesibaigiantys bandymai įtikinti energetikos ministrą Dainių Kreivį imtis ne tik butaforinių, bet ir realių veiksmų bei keisti požiūri į Lietuvos gyventojus ir mūsų šalies verslus, nepasiekė tikslo, todėl buvo nuspręsta inicijuoti vieną iš svarbiausių opozicijai priskirto demokratinio įrankio – pradėti interpeliacijos procesą.

Teksto derinimas jau pasiekė galutinę stadiją, o artimiausiu metu bus pradėti rinkti ir parašai. Žinoma, Seimo daugumos atstovai pasakys, kad interpeliacija yra beprasmis įrankis, nes nė viena valdančioji dauguma neleis iš posto išversti jų ministro, nes tai rodytų Vyriausybės silpnumą ir galimai galėtų sukelti domino efektą ministrų kabinete. Reikia prisiminti, kad interpeliacijos šešėlis kabo ne tik virš D. Kreivio, bet ir virš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko, užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio ir aplinkos ministro Simono Gentvilo.

Tačiau šį kartą yra viskas kitaip. Nes energetikos ministro pasirinkta kryptis negirdėti ir nesiskaityti su niekuo, o savo neveiklumą teisinti tik aklais kaltinimais kitiems – nebeveikia. Juolab ir politikos ekspertai, ir netgi kai kurie dešiniųjų valdžios atstovai matytų poreikį perkrauti Vyriausybę.

Akivaizdu, kad D. Kreivys yra ne savo vietoje, o jo siūlomos priemonės ir taupymo planai neguodžia nei gyventojų, nei verslo atstovų. Ar yra normalu, kad atėjus naujai Seimo sesijai ir ypač greitai prasidėsiančiam „auksiniam“ šildymo sezonui, energetikos ministras vis dar neturi konkretaus plano, kaip reikės išgyventi energetinę krizę. Girdime tik apie mistines priemones, kurios jau tuoj tuoj pasieks Seimą. Tuo tarpu net iki šiol su Vyriausybe diplomatiškai bandęs bendrauti verslas jau nebevynioja į vatą. Su keliskart išaugusiomis energijos kainomis susidūrusios Lietuvos įmonės kalba apie šalies verslui ateinantį itin sudėtingą laikotarpį, jei netrukus valstybė nenustatys pagalbos priemonių – dalis kelsis ir jau keliasi į šalis, kuriose parama numatyta, o elektra pigesnė, dalis bendrovių taps nekonkurencingos ir praras eksporto partnerius. Kaip į tai sureagavo dešiniųjų valdžia? Deja, bet ir čia Vyriausybė nepasižymėjo toliaregiškumu. Tiesiog pareiškė, kad verslas turi prognozuoti tokius pokyčius rinkose ir jiems ruoštis.

Bet ar Vyriausybė pati prognozuoja ir šiems pokyčiams ruošiasi? Atrodo, kad ne. Ypač kalbant apie Lietuvoje veikiančias įmones ir, svarbiausia, tose įmonėse dirbančius žmones. Nors elektros energija mūsų valstybėje brangiausia tarp kitų regiono šalių, ji kone vienintelė dar nesiėmė jokių pagalbos priemonių daug energijos suvartojančiam verslui. Puikiai suprantame, kokius galutinius padarinius gali sukelti toks Vyriausybės neveiklumas. Pradėjus griūti verslui, labiausiai nukenčia darbuotojai, kuriems lieka vienintelis kelias – kreiptis į Užimtumo tarnybą ir prašyti jiems priklausančių išmokų.

Jeigu Vyriausybės darbų planuose šie klausimai netaps prioritetiniais, tada akivaizdu, kad artimiausiu metu galime išvysti didelį skaičių darbuotojų, kurie neteks darbo. Kiek iš jų bus atleista, priklausys nuo to, kiek pagalbos dėl energijos kainų bus skirta verslui. Jeigu iki šiol Vyriausybės teikiamos priemonės veiks taip, kaip jos veikia dabar, o įmonėms energetikos kainos ir toliau kils tokiu tempu, kaip kilo rinkoje iki šiol, tai neišvengiamai prives prie gamybos įmonių sustabdymo ir prie bedarbių skaičiaus augimo. O tai reikštų labai dideles papildomas eilutes valstybės biudžete, siekiant sušvelninti padarinius po darbo netekimo.

Kritinė situacija, su kuria susiduria verslas ir galimi masiniai darbuotojų atleidimai, yra tik vienas iš pavyzdžių, kad energetikos ministras savo darbo tęsti nebegali, o klausimų, į kuriuos jis neturi atsakymų, dar yra begalė.

Pakankamai ilgą laiką naudotas naratyvas, kad energijos kainų krizė turi būti sprendžiama Europos Sąjungos (ES) lygiu ir Lietuva privalo jų laukti, nebeveikia. Jau tampa aišku, kad ES svarstomas modelis yra visiškai nepalankus Lietuvai, jis iš esmės nesumažintų elektros energijos kainų.

Jau nuo pat pradžių buvo neaišku, kodėl ministras D. Kreivys slapstosi po ES sprendimais, kurių dar teks palaukti. Nors Bendrijos narės kartu ir ieško būdų, kaip sumažinti rekordines elektros kainas, tačiau kiekviena iš jų atskirai jau taiko veiksmingas pagalbos priemones savo šalyse. Nei Estija, nei Lenkija, nei Prancūzija, Čekija ar Vokietija nelaukė, kol bus priimti bendri sprendimai ES lygiu, o ėmėsi subsidijuoti tiek verslą, tiek namų ūkius, taip pat numatė nemažai amortizavimo mechanizmų.

Deja, Lietuvoje to iki šiol nematome. Kalbama tik apie „tam tikrų“ kompensacijos mechanizmų pritaikymą specialiai Lietuvai, jei ES priimtų mūsų šaliai nenaudingą sprendimą elektros kainų augimui Bendrijos šalyse suvaldyti. Žinoma, kaip jau tapo įprasta, ministras D. Kreivys jų atskleisti negalėjo, tačiau patikino, kad ties ta kryptimi jo vadovaujama ministerija „labai dirba“. Jeigu ir atsitiktų taip, kad Lietuvai būtų sudarytos išimtys ir būtų aktyvuoti finansiniai mechanizmai, jie Lietuva pasiektų kur kas vėliau, kai energijos kainų sukelta krizė bus jau pasiekusi piką, o gyventojai ir verslas jau bus susidūrę su milžiniškomis sąskaitomis.

Matyti, kad ministro neveiklumas atsispindi ir kituose ir vis dar nepasiektuose rezultatuose. Šiandien visiškai akivaizdu, kad rekordines elektros kainas iš dalies lemia „Nord Pool“ biržos algoritmai, nes gerokai pigesni gamybos pasiūlymai biržoje atmetami. Nors ir garsiai pareiškęs, kad tokia situacija nėra normali ir ji turi keistis, D. Kreivys čia taip pat nieko optimistiškesnio nepateikė. Iki šiol nepradėtos realios derybos bent jau ministrų lygyje su kitų Skandinavijos valstybių atstovais dėl ydingo algoritmo keitimo. Energetikos ministerija privalo išsireikalauti, kad algoritmas būtų pritaikytas specifiškai Baltijos regionui, bent jau šios energetinės krizės laikotarpiui.

Jeigu su šios biržos operatoriais tikrai nepavyktų susitarti, kaip neatmestina opcija turėtų būti svarstomas ir laikinas ar dalinis prekybos nutraukimas „Nord Pool“ biržoje, daugelį Lietuvos elektros energijos gamintojų perkeliant į pakankamai gerai veikiančią „Balt Pool“ biržą. „Nord Pool“ turėtų prekiauti tik atskiru Vyriausybės sprendimu įgaliota valstybės įmonė „Ignitis“, kuri dėl nepakankamos elektros generacijos mūsų šalyje trūkstamą elektros kiekį turėtų įsigyti Skandinavijos biržoje. Tačiau net ir apie tai nebandoma kalbėti ar diskutuoti, nors šios neeilinės krizės akivaizdoje neturime tokio malonumo atmetinėti visus įmanomus būdus mažinti kainas vartotojams.

Dar labiau stebina ir ta olimpinė ministro ramybė, kurią jis demonstruoja dėl būsimo dujų poreikio ateinančiam šildymo laikotarpiui. Jau ne kartą pranešta, kad Europoje dujų saugyklos pildosi sparčiau, nei planuota. Europos valstybių atsargos saugyklose jau siekia beveik 80 proc. reikalingo poreikio, tačiau visai kitoks vaizdas Latvijos Inčukalnio saugykloje, nuo kurios tiesiogiai priklauso tiek Baltijos valstybės, tiek Suomija. Latvijos saugykloje šiuo metu laikoma 12,05 TWh dujų ir jos užpildymas siekia tik kiek daugiau nei pusę jos galimybių. Palyginimui, tą pačią dieną 2021 metais saugykloje buvo sukaupta daugiau nei 79 proc. saugyklos talpos. Kalbant paprasčiau, šiuo metu Inčiukalnio saugykloje sukaupta tik apie 16 proc. Lietuvai reikalingų dujų atsargų. Nors bandoma raminti, kad kol kas to visiškai pakanka ir kad Klaipėdos SGD terminalas užtikrins reikiamą poreikį, atsipalaiduoti tikrai nereikėtų. Juolab šis terminalas pastaruoju metu labiausiai buvo naudojamas pildant ne Lietuvos, o Lenkijos dujų saugyklas, kurių užpildymas jau siekia daugiau nei 99 proc. 

Labai norisi tikėti, kad bent šioje srityje energetikos ministras tikrai turi konkrečius planus ir matymą, kaip spręsti dujų poreikio klausimą, jeigu ši žiema būtų itin šalta. Tačiau įvertinus ypatingą ministro sugebėjimą į krizines situacijas reaguoti kur kas pavėluotai, tokia optimistinė mano prognozė apie parengtus pasiruošimo planus atrodo gana naiviai.

Be visų šių išvardintų problemų, D. Kreiviui dar teks atsakyti ir dėl kitų šalies energetinį sektorių supurčiusių skandalų, chaotiškai prasidėjusio antrojo liberalizavimo etapo ir, svarbiausia, visiško nepasiruošimo atremti energijos krizę. Reikia tik prisiminti, kad energetikos ministro pareigas D. Kreivys pradėjo eiti 2020 m. gruodžio mėnesį, prieš prasidedant energijos kainų krizei. Dar 2021 metų birželio mėnesį rinkose prasidėję procesai aiškiai parodė, kad valstybės turi ruoštis neeiliniam energijos kainų šokui. Apie tai tiek aš asmeniškai, tiek kiti frakcijos nariai garsiai kalbėjome ir ne kartą bandėme atkreipti ministro dėmesį. Deja, visi tokie bandymai ir pasiūlymai atsimušė į Energetikos ministerijos duris. Buvo atsakyta: „Rinkos viską išspręs, Vyriausybė neturi svertų ir į energijos kainų nustatymą nesikiš.“ Kaip paaiškėjo vėliau, visa tai buvo išsisukinėjimas, nes tiek Vyriausybė, tiek išskirtinai energetikos ministras galėjo ir turėjo kištis, kad situaciją stabilizuotų ir nematytume tokių kainų vartotojams, kurias matome. Šiuo metu ministras ir Vyriausybė kalba visiškai kitaip, todėl akivaizdu, kad buvo reaguota per vėlai, padaryta ir tebedaroma per mažai.

Pasikartosiu, ministro D. Kreivio vadovaujamai Energetikos ministerijai yra palikta visiška kompetencija formuoti valstybės politiką energetikos sektoriuje, kontroliuoti, kaip ji įgyvendinama ir reguliuoti sektoriaus procesus bei užtikrinti kokybišką ir nepertraukiamą šalies vartotojų aprūpinimą energija mažiausiomis sąnaudomis ir konkurencingomis kainomis. Viso to šiandien nematome.

Ministras savo pareigas eina beveik dvejus metus, todėl kaltinimai, kad kažkas kažko nepadarė, tiesiog nebetinka. Iš ministro ir visų valdančiųjų lūpų sklindantys kaltinimai, kad jie niekuo dėti, kad prieš tai buvusios vyriausybės nedarė nieko ir taip kenkė Lietuvos žmonėms, neatlaiko kritikos, nes visi šie kaltinimai išsakomi tik dabar, tuo pat metu pasakant, kad Vyriausybė ir asmeniškai ministras visas grėsmes žinojo jau seniai. Sunku suprasti: kodėl tada kaltinimai opozicijai ir senai jokių postų neužimantiems žmonėms nebuvo viešinami prieš kelerius metus, o metami kaip tik tuo metu, kai situacija tampa kritinė? Dar sunkiau suvokti: kodėl tik dabar kalbama apie būsimas krizės suvaldymo priemones, jeigu apie tai valdantieji žino beveik du metus? Tikrai nesolidu mesti kaltinimus opozicijai, nes būtent opozicija jau beveik dvejus metus šiai Vyriausybei trimituoja apie energetikos sektoriaus problemas ir prašo kuo skubiau jas spręsti. Tačiau sprendžiant iš šios Vyriausybės veiksmų, ji pradžioje apkaltina opoziciją, vėliau, situacijai pasiekiant kritinę fazę, pradeda vytis nuvažiuojantį traukinį. Energetikos ministras – ne išimtis. Šiuo atveju jis nebegali kratytis atsakomybės ir toliau įnešinėti sumaištį visuomenėje, kuri ir taip laikoma nežinomybėje dėl savo finansinio užtikrintumo.

Ministras visų pirma yra politikas ir turi prisiimti politinę atsakomybę. D. Kreivys parodytų tikrą politinę brandą, jeigu pats, nelaukdamas interpeliacijos, pateiktų atsistatydinimo prašymą ir užleistų savo vietą kitam asmeniui, kuris, tikėkimės, sugebėtų bent kiek normalizuoti energetikos sektoriuje tvyrančią sumaištį, nuramintų visuomenę ir verslą.

 

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

lrs.lt

Seimo narys E. Sabutis: „Ministras Kreivys turi pasitraukti pats, nelaukdamas interpeliacijos“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 19 Sep 2022 08:44:07 +0300
<![CDATA[Vairuotojas apie Ruklos viaduką: „Būtų juokinga, jei nebūtų graudu“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vairuotojas-apie-ruklos-viaduka-butu-juokinga-jei-nebutu-graudu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/vairuotojas-apie-ruklos-viaduka-butu-juokinga-jei-nebutu-graudu Jei gerai atsimenu, o atmintimi dar nesiskundžiu, buvo pranešta, kad Ruklos viaduko remontas turėtų būti užbaigtas rugsėjo 14 dieną. Dar kelis kart pažiūrėjau – kelintų metų rugsėjo 14-ąją, nes šiandien turime 2022 m. rugsėjo 15-ąją, o vaizdelis šioje, vis dar išdarkytoje atkarpoje kužda, kad remontai baigsis gal 2023 -iais, gal 2024-aisias  metais.

Bet ne, kaip viešai sakė Kelių direkcija, data yra šie metai, 2022 -ieji, o galvoje sukasi mintis – būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

Graudu žiūrėti į šimtus, ar net tūkstančius prie šviesoforo, automobiliuose tupinčius vairuotojus, kurių vieni gal jau priprato, prisitaikė, kiti nevengia pasipiktinti dėl nuolatinių spūsčių. Graudu žiūrėti į pėsčiuosius ar dviratininkus, kurie bando saugiai kirsti remontuojamą dalį. Bijo kirsti, nes tuo viaduku važiuoja ne tik lengvieji automobiliai, čia sukiojasi ir sunkiasvorės transporto priemonės, bando pravažiuoti kariškių transportas.

Pradedu gailėti ir tų darbininkų, kurie neva bando suspėti darbus atlikti laiku, bet kas gi norės dirbti papildomai ar viršvalandžius, jei nenumatytas papildomas darbo užmokestis už tai. Čia tik spėlioju, bet žiūrint į tai kiekvieną rytą ir vakarą, tikrai peršasi toks spėjimas.

O juokinga galėtų būti tai, jog Kelių direkcija žada už darbų vėlavimą rangovui skaičiuoti delspinigius. Man, kaip vairuotojui, nusišvilpt ant delspinigių. Ką gero man jie duos? Nieko. Kaip jie man sutaupys laiką kelionei į darbą? Niekaip.  Ar tie delspinigiai kaip nors atsispindės viaduko remonto kokybėje, kito kelio tiesime? Nemanau.   

Mano subjektyviu mąstymu – blogai išanalizuota padėtis, blogai pasiruošta darbo pradžiai, blogai organizuoti darbai. O blogiausia, kad gaišinamas visų eismo dalyvių laikas ir gadinami nervai. Na, ir pabadykit pasakyti, kad aš – neteisus. Arba pažerkit ir kitų blogybių dėl šio viaduko, apie kurias tyliai galvojate, bet bijote pasakyti.

Pagarbiai, Jotautas K. 

Vairuotojas apie Ruklos viaduką: „Būtų juokinga, jei nebūtų graudu“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 15 Sep 2022 13:49:40 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: „Kodėl dar nėra kainų krizės suvaldymo plano?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-kodel-dar-nera-kainu-krizes-suvaldymo-plano https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-kodel-dar-nera-kainu-krizes-suvaldymo-plano Atostogų ritmu gyvenusi Vyriausybė ir valdančioji dauguma pagaliau suprato, kad savo veiklos neefektyvumo nebegali dangstyti užklupusiu karščiu, nes artėjantis politinis sezonas reikalauja tam tikrų konkrečių pasiūlymų tiek dėl infliacijos valdymo, tiek dėl elektros ir dujų kainų sureguliavimo.

Apie tai prakalbo premjerė ir Seimo Pirmininkė, kurios pagaliau pripažino, kad pagrindinė valstybės užduotis per ateinančius metus turėtų būti energijos krizės keliamų milžiniškų iššūkių subalansavimas ir kompensavimo plano vartotojams parengimas. Netgi patikino, kad kitų metų biudžete jam bus numatyta nuo 0,5 iki 1 mlrd. Žinoma, tą planą reikėjo daryti žymiai anksčiau – nelaukiant rugpjūčio galo ir įkyraus Seimo opozicijos kasdienio priminimo. Deja, eilinį sykį atsitiko taip, kaip atsitiko. Eilinį kartą dėl Vyriausybės neveiksnumo gyventojai pradės gauti rekordines sąskaitas nežinodami, kaip jos bus kompensuojamos ir, svarbiausia, ar išvis juos pasieks bent kokia parama. Kol kas užtikrinta iš finansų ministrės ištransliuota žinia, kad kainų kompensavimo šiais metais gyventojams neverta tikėtis.

Atrodo, kad Vyriausybės norui paatostogauti ilgėliau nesutrukdė nė elektros biržoje „Nord Pool“ įvykę rekordiniai sandoriai, kada didmeninė elektros kaina Lietuvai minėtoje biržoje pasiekė net blogiausiam sapne neįsivaizduojamus 4 eurus už kilovatvalandę, nei chaotiškai prasidėjęs antrasis elektros rinkos liberalizavimo etapas, ypač po to, kai vienas iš didžiausių nepriklausomų elektros tiekėjų „Perlas Energija“ vienašališkai nusprendė panaikinti fiksuotos kainos planus savo klientams, o galiausiai – ir nutraukti veiklą.

Kokia buvo dešiniųjų valdžios reakcija į tai? Tradicinė. Jokios aiškios tolesnės strategijos, nerišliai suformuluoti pasiteisinimai ir, žinoma, kaltųjų paieškos. Jau nebestebina, kad kalti tradiciškai tampa opozicijos atstovai, matantys ir pirštu baksnojantys į problemą, o ne tie, kurie problemą turėtų spręsti.

Tokia Vyriausybės pozicija ypač keistai atrodė Europos šalių kontekste. Dauguma valstybių dar net neįpusėjus vasarai suko galvas, kokių tolimesnių pagalbos priemonių imtis, kad sumažintų sąskaitas vartotojams. Priemonių imtasi įvairių – Vyriausybei reikėjo tik atidžiau pasidomėti žiniasklaidos pranešimais.

Tiesa, apie ateities planus užsiminė energetikos ministras Dainius Kreivys. Norėdamas nuraminti visuomenę dėl itin aukštų elektros kainų, jis rimtu veidu paskelbė, kad valdžia tikrai nenusisuks ir suteiks pagalbos paketą – mokys, kaip taupyti! Buvo kalbama apie Energetikos ministerijos kuriamą visuomenės informavimo kampaniją, skirtą gyventojų pamokoms apie elektros energijos taupymą. Bet ar vietoj to ministras negalėjo užsiimti realia veikla, užuot braižęs reklaminius lapelius, kaip taupyti elektrą? Nejaugi D. Kreivys užmiršo, kad mūsų visuomenė yra sąmoninga ir tikrai supranta, kad teks mažinti elektros suvartojimą, ypač tada, kai juos pasieks šaltojo sezono sąskaitos? Jokių energetikos ministro paskatinimų tam nereikia. Ko tikrai reikia, tai ryžtingų D. Kreivio veiksmų. Visgi tokiais jo pareiškimais stebėtis nereikėtų. Prisiminkime jo pasisakymus vos tik rinkoms prasidėjus kaisti, o žaliavų kainoms šovus į viršų. Tuo metu energetikos ministras į žurnalistų kameras ir Seimo posėdžių salėje kartojo, kad jis tiki, jog energijos išteklių kainos tuoj pradės mažėti, todėl nereikia nieko daryti ir į rinką nesikišti, ji pati viską subalansuos. Matome, kur visa tai nuvedė.

Bet grįžkime prie Vyriausybės rengiamo plano, apie kurį garsiai kalba Ministrė Pirmininkė, perimdama vairą į savo rankas ir, matyt, sistemingai ant galinės mašinos sėdynės palikdama tuščiais pasisakymais garsėjantį energetikos ministrą. Juolab kad jis pats iki galo negali paaiškinti energetikos sektoriuje vykstančių procesų. Dėl to net kreipėsi į energetikos rinkos reguliuotoją VERT, kad šis jam paaiškintų „Nord Pool“ biržoje vykstančius procesus. Ar logikos ir adekvatumo šiam ministrui tikrai nestinga – spręskite patys, nes net ir nelabai energetikos procesuose besigaudančiam asmeniui turbūt pakaktų beveik dviejų metų tam, kad suprastų, kaip veikia minėta elektros birža. Jeigu jau ministras imsis visuomenę mokyti taupymo – tai gal visuomenė ministrui gali pasiūlyti pasimokyti ir pagilinti žinias toje srityje, kuriai jis vadovauja?

Kaip jau ir minėta, planas dar tik rengiamas ir tik jį paruošusi Vyriausybė pristatys visuomenei ir politikams svarstyti. Ar jis galėjo būti ruošiamas anksčiau ir nelaukiant Seimo rudens sesijos pradžios? Galėjo ir turėjo. Prisiminkime, kad dar birželio mėnesį buvo kalbama apie bendrus opozicinių frakcijų bei ministrų kabineto posėdžius, siekiant suvaldyti tiek energijos kainas, tiek pačią infliaciją. Jau tada sakėme, kad plano rengimo reikia nedelsiant, o ne po kelių mėnesių. Susėskime, teikime pasiūlymus, kalbėkime ir raskime konsensusą. Tiesėme pagalbos ranką, nes nesinorėjo vėl pakliūti į tokią pačią situaciją, kai valdžios sprendimai būna tik po įvykusio fakto, bet dabar jau aišku, kad einama to link. Dar liepos mėnesį, kada valdžia ir opozicija turėjo pradėti susitikimus, buvo matyti aiškus nenoras kalbėtis. Vyriausybė visais būdais atidėliojo diskusijas su opozicija dėl minėtų klausimų, susijusių su infliacijos poveikio mažinimu. Tada premjerė paaiškino, kad opoziciją ketina kviesti teikti savo pasiūlymus tik tada, kai Finansų ministerija nubrėš aiškesnį ateities šalies finansų vaizdą. Suprantama, kad to brėžiamo vaizdo iš ministerijos nesulaukėme nei liepą, nei rugpjūtį.

Ar tai buvo daroma kryptingai, ar dėl kompetencijos stokos – sunku pasakyti. Aišku tik tai, kad plano dar nėra, o jo patvirtinimas nusikels į rudens sesijos pabaigą kartu su tvirtinamu kitų metų biudžetu.

Po to dar teko išgirsti porą kitų atsikalbinėjimų, kodėl Ministrė Pirmininkė nėra linkusi sėsti prie bendro stalo: „opozicijos pasiūlymai populistiniai“, „jie išbalansuoja biudžetą“ ir kt. Nors tai tikrai nėra tiesa. Vienos iš opozicinių partijų frakcijos siūlymai visada buvo konstruktyvūs ir nukreipti į svarbiausią tikslą – mažesnes sąskaitas vartotojams. Vyriausybė savo rankose turi priemonių, kaip galima problemas spręsti efektyviau. Pavyzdžiui, per reguliacinį mechanizmą įtakoti galutines kainas už elektros kilovatvalandę ar gamtinių dujų kubinį metrą, fiksuojant ar įšaldant jų tarifus, siūlyti keisti apskaičiavimo algoritmus, kad momentinę mažiausią kainą pasiūlęs gamintojas turėtų galimybę elektra prekiauti rinkoje. Nereikia užmiršti ir valstybei priklausančios Miškų urėdijos vaidmens. Kylant ne tik dujų, bet ir biokuro kainoms, šios valstybinės įmonės pagrindinis tikslas turėtų būti papildomos žaliavinės medienos ir kartu biokuro žaliavos Lietuvoje pasiūlos didinimas. Toks veiksmas bent iš dalies subalansuotų biokuro rinkoje vykstančius procesus. Ar tokie pasiūlymai tikrai populistiniai? Nemanau. Problema tik ta, kad nenorima išgirsti kitos pusės, o dėl to kenčia gyventojai.

Noriu priminti, kad beveik prieš du metus energetikos ministras opozicijos atstovams pasakojo, kiek Lietuva turi potencialo ir nepanaudoja savo biokuro, siūlė tvarkyti pamiškes, rinkti šakas, diegti inovatyvius šildymo ir energijos taupymo sprendimus. Laikas eina, tačiau visa tai telieka kalbomis. Sostinės gyventojus šildys ne biokuras, o mazutas, šimtai tūkstančių šeimų gyvens nerenovuotuose daugiabučiuose su sovietinius laikus menančia infrastruktūra. Ar visa tai galima buvo pakeisti per du metus? Gal ir ne, tačiau kadencijai įpusėjus pokyčių nematyti. Todėl kyla pagrįstas klausimas – kas šioje diskusijoje yra populistas?

Tikiu, kad artėjantis politinis sezonas yra tas, į kurį po vasaros atostogų mažiausiai norėtų sugrįžti Vyriausybė, bet laikotarpių negali pasirinkti, o atsakomybę reikia prisiimti. Laukiame konkrečių Vyriausybės pasiūlymų, kad būtų atsakyta į visus klausimus.

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis 

E. Sabutis: „Kodėl dar nėra kainų krizės suvaldymo plano?“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 02 Sep 2022 09:04:47 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: Artėjantis šildymo sezonas žada rekordines sąskaitas gyventojams, o energetikams dar didesnius pelnus. Ar tai normalu?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-artejantis-sildymo-sezonas-zada-rekordines-saskaitas-gyventojams-o-energetikams-dar-didesnius-pelnus-ar-tai-normalu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-artejantis-sildymo-sezonas-zada-rekordines-saskaitas-gyventojams-o-energetikams-dar-didesnius-pelnus-ar-tai-normalu Šiuo metu jau net neverta abejoti, kad dėl Europą ištikusios energetikos krizės, Lietuvos ir vėl lauks itin sunkus šildymo sezonas. Verta prisiminti, kad praėjusi žiema buvo bene brangiausia per dešimtmetį – centralizuotos šilumos kaina gyventojų sąskaitose vidutiniškai didėjo daugiau nei 70 proc. Dar niūresni skaičiai prognozuojami ateinančiai žiemai. Pačiomis optimistiškiausiomis prognozėmis šildymas mūsų valstybėje šį sezoną brangs 20 proc. daugiau lyginat su praėjusiais metais, o šildymo kaina Vilniuje veikiausiai išaugs net trečdaliu ar dar daugiau.

Brangsta ne tik centinis šildymas. Natūralu, kad kainų bumas neaplenkė ir elektros bei dujų rinkų. Kiekvieną mėnesį galime stebėti oficialius pranešimus, kad vidutinė elektros kaina dėl įvairiausių priežasčių Lietuvoje pasiekia vis naujas aukštumas, o dėl rinkose besiformuojančių aukštų dujų ir biokuro kainų padėtis šiame sektoriuje išlieka itin įtempta ir sunkiai nuspėjama.

Žinoma, tokios tendencijos nieko teigiamo nežada ne tik vartotojams, kurie šilumą gauna centralizuotai, bet ir tiems gyventojams, kurie namus šildosi dujomis ir elektra. Būtent ši vartotojų grupė yra mažiausiai apsaugota valstybės ir į didesnį kompensacinį mechanizmą net negali pretenduoti. Iki šios dienos net nėra išsamių paskaičiavimų, kiek kartų šiems gyventojams išaugs sąskaitos už suvartotą elektrą ir dujas.

Kol kas aišku viena, valstybei priklausančio „Ignitis“ visuomeninės elektros kainos nuo liepos padidėjo beveik dvigubai, o dujų kubinis metras didėja nuo 27,5 proc. iki 41,5 proc. Tiksli kaina, žinoma, priklauso nuo dujų suvartojimo kiekio, nes vieni gyventojai jas naudoja maistui gaminti, kiti – šildytis savo būstą. Verta pabrėžti, kad nauji ir smarkiai išaugę tarifai pateikiami jau su Vyriausybės patvirtinta subsidija.

Jau anksčiau buvo skelbta, kad  siekdama sumažinti elektros ir dujų kainų augimo įtaką galutinėms vartotojų sąskaitoms, Vyriausybė patvirtino tvarką, kaip gyventojams iš dalies bus kompensuojamos elektros ir dujų kainos. Žinoma, toks Vyriausybės žingsnis yra sveikintinas. Ypatingai dėlto, kad buvo susizgribta laiku, nes pavyzdžių dėl dešiniųjų valdžios visiško neveiksnumo reaguoti į energijos kainų šuolį jau matėme ne vieną kartą. Tereikia atsiminti jų trypčiojimą dėl nulinio PVM tarifo įvedimo centriniam šildymui. Galime prisiminti ir tai, kad dar praėjusiais metais, kai rinkos jau pradėjo signalizuoti apie žaliavų kainų beprecedentį augimą, premjerė Ingrida Šimonytė net buvo pareiškusi, kad kainų augimas nuo Vyriausybės nepriklauso ir valdantieji į tą procesą nesikiš. Todėl šiais metais ministrų kabineto priimti sprendimai atrodo protingesni ir, svarbiausia, nebeapsimetinėjant, kad jokios kainų krizės nėra.

Bet ar visos įmanomos priemonės jau tikrai išnaudotos? Ar įvesti elektros, dujų ir šildymo kainų šuolio subalansavimui skirti mechanizmai yra pakankami? Atsakymas vienareikšmiškas – tikrai ne. Taip galima teigti dėl kelių esminių priežasčių. Pirma, įvesta kompensacija galios tik iki šių metų pabaigos. Visiškai nekalbama apie kitus žiemos mėnesius, todėl norisi paklausti, kaip bus su jais, juk šildymo sezonas tęsiasi iki vėlyvo pavasario, o sausis ir vasaris tradiciškai laikomi pačiais šalčiausiais mėnesiais, kada vartotojams tenka pakloti didžiausias sumas dėl atėjusių sąskaitų. Vyriausybė šioje vietoje tyli ir suka uodegą, prisidengdama nerišliais pamąstymais apie bendrus ES sprendimus, kurie neaišku, ar apskritai bus priimti. Vietoje to, tiek energetikos ministras, tiek pati premjerė turėtų pradėti rimtai svarstyti kitas dar neišnaudotas galimybes, nes jie savo rankose vis dar turi nepasitelktų svertų, kurie leistų ženkliai sumažinti gyventojams tenkančią naštą ar bent jau išlaikyti energijos kainas tame pačiame lygyje, kuris buvo praėjusį šildymo sezoną.

Kalbu apie valstybinių energetikos įmonių pelningumo peržiūrą ir jų tiesioginę socialinę atsakomybę šios energijos kainų krizės akivaizdoje. Socialdemokratų frakcija jau anksčiau garsiai kalbėjo apie galimybes  panaudoti dalį valstybinių įmonių grynojo pelno, siekiant subsidijuoti šildymo, elektros energijos ar dujų kainų padidėjimą galutiniams vartotojams. Deja, bet visi šie racionalūs pasiūlymai atsitrenkė į valdančiųjų užsitvertą sieną. Bet problema niekur nedingo, ji tik paaštrėjo, todėl tikrai vertėtų grįžti prie šio klausimo ir bent jau šias metais, kai vartotojai vis dar susiduria su neregėtu energijos kainų šuoliu, valstybinių įmonių pelną nukreipti ne į dividendus ar investicijas, o būtent į kylančių kainų amortizavimą.

Šioje vietoje reikėtų suprasti ir įsisąmoninti vieną svarbų aspektą – Lietuvos gyventojai susiduria su didžiausia infliacija per pastaruosius 25 metus, o šiam rekordiniam kainų augimui didžiausią įtaką daro energijos žaliavų kainos, todėl valstybės valdomų įmonių, ypač tokių natūralių monopolijų, kaip energetikos bendrovių, pagrindinis tikslas šiuo metu turėtų būti ne besaikio pelno vaikymasis, o tenkančios naštos pasidalinimas su vartotojais. Tai turėtų būti svarbiausias jų tikslas, o lėšų šiam tikslui pasiekti tikrai yra.

Reikia tik prisiminti anksčiau skelbtą informaciją. Iš jos matyti, kad valstybinė energetikos įmonė „Ignitis grupė“ per pirmąjį šių metų ketvirtį uždirbo 46,8 mln. eurų grynojo pelno – beveik 9 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu  prieš metus. Reikia pabrėžti, kad šiuo metu oficialiai galima susipažinti tik su pirmųjų trijų mėnesių bendrovės rezultatais. Akivaizdu, kad mus artimiausiu metu jau turėtų pasiekti naujesni duomenys, kuriuose atsispindės pusmečio pajamos ir grynieji pelnai. Net nereikia abejoti, kad turėtume išvysti šimtamilijonines sumas, juolab, pati „Ignitis grupė“ patikslino savo prognozes. Bendrovė padidino šių metų koreguoto grynojo pelno prognozę iki 330–360 mln. eurų. Ankstesnė jų prognozė buvo 290–335 mln. eurų.

Net ir mažiausias žinias apie ekonominius procesus turintis žmogus galėtų pasakyti akivaizdžią tiesą – energetinė krizė, užklupusi senąjį žemyną, praktiškai neįtakoja energetikos įmonių finansų.

Žinoma, kritikai pasakys: didesnis grynasis pelnas reiškia didesnius dividendus į valstybės biudžetą, per kurį valstybė gali perskirstyti gautus šių įmonių dividendus atskiroms išlaidų eilutėms. Kritikams šioje vietoje galiu atsakyti, kad sumokamų dividendų suma yra palyginti nedidelė, ji valstybės biudžete tiesiog pasimeta, o gyventojai praktiškai nejaučia jos poveikio, kokį galėtų pajusti, jeigu jiems tiesiogiai kas mėnesį mažėtų elektros, dujų ar šildymo išlaidos.

Neužmirškime ir to fakto, kad bendrovės „Ignitis“ bei kitų energetikos įmonių pelno peržiūra buvo ir VERT akiratyje. Tą buvo patvirtinęs ir šios institucijos vadovas. Tuometiniai jo teiginiai apie įstatyminės bazės pakeitimus, kurie leistų įmonių pelną naudoti kaip tiesioginę subsidiją galutiniams vartotojams, taip ir liko tik žodžiais. Realių veiksmų nebuvo imtasi. Matyt, ir dėlto, kad pati Vyriausybė nerodė didelio entuziazmo apkarpyti šios bendrovės viršpelnius.

Todėl dar kartą  norisi pakartoti, kad valstybinės įmonės nebeturėtų piktnaudžiauti padėtimi rinkoje ir didinti pelnus, vien padidindamos kainas vartotojams. Jos nebegali stovėti nuošalyje ir vykstantį procesą stebėti tik svečio teisėmis, nes šiuo metu už Vyriausybės nenorą išnaudoti visas priemones bei minėtų įmonių žūtbūtinį norą nusišalinti nuo kainų augimo suvaldymo turi mokėti visi gyventojai.

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

E. Sabutis: Artėjantis šildymo sezonas žada rekordines sąskaitas gyventojams, o energetikams dar didesnius pelnus. Ar tai normalu?

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 28 Jul 2022 11:30:15 +0300
<![CDATA[E. Sabutis - apie Seime priimtą naująjį savivaldos modelį]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-apie-seime-priimta-naujaji-savivaldos-modeli https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-apie-seime-priimta-naujaji-savivaldos-modeli Seimas paskutinę pavasario sesijos dieną beveik vienbalsiai pritarė naujai Vietos savivaldos įstatymo redakcijai. Senosios redakcijos įstatymas buvo priimtas dar 1994 m. ir nuo to laiko buvo keistas daugybę kartų. Priežastis naujai įstatymo redakcijai – Konstitucinio Teismo sprendimas dėl tiesioginių merų rinkimų ir mero bei savivaldybės tarybos funkcijų, pareigų, teisių atskyrimo ir išgryninimo. Beveik pusę metų dirbome tam tikslui Seime suburtoje darbo grupėje, Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, aktyviai konsultavomės ir derinome pozicijas su Lietuvos savivaldybių asociacija, Vyriausybe, kitomis asociacijomis, teisės specialistais. Ruošdami šį įstatymą ne kartą derinome įvairias pozicijas, politinius požiūrius, teko atsižvelgti į savo ir savivaldybių politikų patirtį, pasiūlymus ir pageidavimus. Reikia pažymėti, kad ruošiant šio įstatymo projektą, svarstant jį ir darbo grupėje, ir Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, vis tik viršų paėmė ne siauri politiniai interesai ar asmeninės ambicijos, o noras padėti ir pagelbėti savivaldai, noras ją įgalinti ir sutekti kuo daugiau galių, savarankiškumo.

Jau kitais metais, po vietos savivaldos rinkimų, naujai išrinktos miestų ir rajonų savivaldybių tarybos ir naujieji merai pradės dirbti pagal šį įstatymą, prasidės jo taikymas praktikoje. Tik tada galėsime pradėti daryti pirmąsias išvadas dėl to, ar gerai įvertinome savivaldos poreikius, savivaldoje esančius iššūkius, ar ne per griežtai ir ne per smulkmeniškai ėmėmės reguliuoti kai kurias veiklos sritis, o galbūt kai kurioms sritims palikome per didelę erdvę interpretacijoms ir neaiškumui.

Ne pirmą dešimtmetį buvome pripratę, kad savivaldybės meras buvo tuo pačiu tarybos narys bei jos pirmininkas. Todėl pats sudėtingiausias uždavinys, kurį savo sprendimu mums nurodė išspręsti Konstitucinis Teismas – tai aiškus ir nedviprasmiškas mero atskyrimas nuo tarybos, kaip paskirstyti mero ir tarybos veiklos sritis taip, kad ir meras, ir taryba sugebėtų ir toliau dirbti kartu, derintų pozicijas, veiktų kartu savo savivaldybės labui. Kaip tą padaryti, kad nesugriauti esamos veikiančios sistemos, esamo politinio proceso ir politinės praktikos, kuri jau ne pirmą dešimtmetį buvo tokia aiški, suprantama ir iš esmės visiems priimtina?

Šiam tikrai sudėtingam uždaviniui išspręsti nenorėjome nei visiškai sugriauti esamos sistemos, nei „išradinėti dviračio“, todėl susikoncentravome į kitų Europos šalių gerąją patirtį ir praktiką. Neslėpsiu, tikrai buvo kolegų, kurie siūle radikaliai keisti savivaldos sistemą ir grįžti į praeitį: grąžinti savivaldybės tarybos pirmininko ir jo pavaduotojo pareigybes – taip merą visiškai atskiriant nuo tarybos. Supratę, kad radikalių pakeitimų nereikia, kad jų poreikio nejaučia visų pirma savivaldos atstovai, tačiau žinodami, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo mero negalime palikti tarybos nariu ir jos pirmininku, radome visoms politinėms jėgoms priimtiną sprendimą.

Naujajame įstatyme aiškiai reglamentavome, kas yra atstovaujamoji valdžia savivaldoje – tai taryba. O vykdomosios valdžios funkcijas tuo pačiu metu aiškiai delegavome merui. Tuo pačiu metu merą ir tarybą įgaliojome bei įgalinome nuolat dirbti komandoje, o tai padarėme merui ir toliau palikdami prievolę sudaryti tarybos posėdžių darbotvarkes bei pirmininkauti tarybos posėdžiams. Pradžioje kai kuriems Seimo nariams toks bendras tarybos ir mero veiklos suvedimas neatrodė priimtinas, tačiau šiuo atveju nugalėjo noras ir toliau išlaikyti glaudžius abiejų savivaldos valdžios grandžių ryšius veikiant būtent savivaldybės bendruomenės interesų apimtyje, ir ypač suprantant, kad naujos kadencijos merai iš esmės perima dalį tarybos ir administracijos direktoriaus funkcijų. Meras tampa asmeniškai atsakingu už savivaldybės biudžeto projekto sudarymą bei atsiskaito už jo vykdymą, kas reiškia, kad jis atsakingas už jo sklandų ir savalaikį vykdymą. Meras administruoja savivaldybės biudžeto asignavimus ir kitus piniginius išteklius, savivaldybės turtą, teikia savivaldybės tarybai tvirtinti savivaldybės biudžetinių įstaigų nuostatus ir darbo užmokesčio fondą, priima į pareigas ir atleidžia iš jų savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovus, organizuoja savivaldybės strateginio planavimo procesą, ruošia savivaldybės bendrąjį planą ir t.t. Įdomus ir svarbus aspektas – meras nebūdamas tarybos nariu ir jos pirmininku ir negalėdamas balsuoti, taip pat netenka taip vadinamojo „auksinio balso“ teisės, t.y. jeigu anksčiau balsuojant taryboje balsai pasiskirstydavo po lygiai – tai lemiamu balsu likdavo mero balsas. Nuo šiol tokios galimybės nėra ir nenorėdami tokiais atvejais smulkmeniškai kištis į tarybų darbą, palikome joms galimybę pačioms savo veiklos reglamentuose apsispręsti kaip elgtis tokiu atveju, t.y. sprendimo priėmimą leidome kiekvienai savivaldybei numatyti savo reglamente.

Šioje vietoje reikia detalesnio paaiškinimo, kodėl pasirinkome būtent tokį mero ir tarybos bendro darbo būdą. Įstatymu savivaldybėms funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į savarankiškąsias ir deleguotas. Abi šios funkcijos labai aiškiai aprašytos ir detalizuotos, iš esmės yra baigtinės, o jas vykdant praktiškai visus sprendimų projektus ruošia ne tarybos nariai, o savivaldybės administracijos darbuotojai, turintys tam kompetenciją, žinias ir patirtį. Reikia pripažinti, kad ir tarybų nariai, ypatingai renkami ne pirmą kadenciją taip pat turi patirties, žinių ir kompetencijos savivaldoje, tačiau jų kaip tarybos narių veikla nėra etatinė, o didžioji jų dalis turi savo darbus, todėl natūralu, kad tarybos sprendimų projektus ruošia ir už tai atlyginimą gaunantys savivaldybių administracijų darbuotojai. Kadangi meras tampa vykdomosios valdžios grandimi savivaldoje, su jam pavaldžiu administracijos direktoriumi ir savivaldybės administracija – natūralu, kad būtent mero atsakomybei tampa beveik visų tarybos apsisprendimui ruošiamų tarybos sprendimų projektų parengimas.

Kone didžiausi ginčai ir daugiausiai nesutarimų kilo sprendžiant klausimą dėl mero pavadavimo. Šioje vietoje labai daug pagalbos suteikė Seimo teisės departamentas, pasiūlęs labai aiškiai atskirti dvi teisines kategorijas: mero pavadavimą nuo laikino mero pareigų ėjimo. Naujame įstatyme aiškiai apibrėžta, kad vicemeras merą pavaduoja kai pastarasis dėl atostogų, laikinojo nedarbingumo ar kitų pateisinamų priežasčių laikinai neina savo pareigų ar kai mero įgaliojimai yra sustabdomi. Kai meras netenka savo įgaliojimų, ar naujai išrinktas meras neprisiekia – tokiu atveju taryba iš savo narių išrenka laikinai mero pareigas einantį savivaldybės tarybos narį. Tokiu būdu pavyko suderinti visus galimus atvejus ir pašalinti galimus neaiškumus kas, kada ir kokiomis sąlygomis pavaduoja merą, o kas, kada ir kokiomis sąlygomis laikinai eina jo pareigas.

Naujoje įstatymo redakcijoje įvedėme ir naują pavadinimą mero pavaduotojui – vicemeras. Toks pavadinimas buvo pasirinktas neatsitiktinai, nes anksčiau mero pavaduotojas pavaduodavo merą ir tuomet, kai pastarasis negalėdavo vesti tarybos posėdžio ir jam pirmininkauti. Kadangi naujieji vicemerai tampa mero komandos dalimi ir dar daugiau – jie tampa politinio asmeninio mero pasitikėjimo valstybės tarnautojais, kuriems mero pavadavimas yra griežtai apribotas ir nebegalimas santykyje su taryba, todėl prireikė pervadinti jų pareigas į vicemero.

Suprasdami, kad Konstitucinis Teismas įpareigojo aiškiai atskirti mero ir tarybos funkcijas – tuo pačiu nuolat ieškojome kaip vis tik įgalinti juos ieškoti bendro sutarimo ir suteikti jiems galimybes dirbti kartu. Todėl ne tik palikome merą tarybos posėdžius vedančiu ir moderuojančiu asmeniu, bet ir suteikėme galimybę tarybai pritarti ar nepritarti vicemerų kandidatūroms bei tuo pačiu įtvirtinome, kad kiekvienoje savivaldybėje privalomai būtų ir kolegija. Ši institucija, kurią sudarys meras, vicemerai, administracijos direktorius, komitetų ir komisijų pirmininkai bei opozicijos lyderis turės savo svarbų vaidmenį merui (ir tuo pačiu administracijai) bei tarybai ieškant ir randant bendrų sąlyčio taškų sprendžiant savivaldos esminius klausimus. Merui, kaip ir dabar, paliekama pareiga pasirašyti tarybos sprendimus, tačiau įstatyme įvedama visiškai nauja galimybė merui – tai galimybė nepasirašyti tarybos sprendimų ir juos vetuoti. Mero veto teisė nėra ir negali būti galutinė ir neatšaukiama, todėl merui ir tarybai numatytas atskiras teisinis procesas kaip sureguliuoti tokio pobūdžio nesutarimus.

Šioje vietoje reikia stabtelti prie pačios tarybos, nes supratome, kad jeigu koncentruotumėmės tik į mero ir vykdomosios valdžios įgaliojimus – būtumėme mažiau susikoncentravę į tarybos kaip atstovaujamosios valdžios funkcijas, nors Konstitucija jai kartu su meru suteikia savivaldos teisės įgyvendinimo pareigas. Tarybai ir toliau palikta pareiga ne rečiau kaip kartą per tris mėnesius rinktis į posėdžius, formuoti komitetus (tame tarpe ir kontrolės), komisijas (tame tarpe privalomas Etikos ir Antikorupcijos), priimti visus savarankiškus ir valstybės jai deleguotus sprendimus. Taryba nuo šiol įgauna daugiau savarankiškumo formuodama savo komitetus, komisijas, tarybos nariai galės ne tik burtis į frakcijas ir grupes, tačiau jose galės formuotis ir dauguma, ir mažuma, bei pagal analogiją su Seimu – mišri savivaldybės tarybos narių grupė, t.y. tie tarybos nariai, kurie dėl įvairių priežasčių nenori jungtis į frakcijas ar grupes – nuo šiol jie nebus verčiami to daryti ir galės tiesiog likti mišriojoje grupėje. Suprasdami, kad tarybose, kuriose yra daugiau narių, suformuoti frakciją iš trijų tarybos narių būdavo labai nesunku ir pasitaikydavo dirbtinių piktnaudžiavimų formuojant frakcijas tik dėl skaičiaus, truputį padidinome kartelę ir nuo šiol tarybose, kuriose yra 41 ir daugiau narių frakcijai suformuoti reikės ne mažiau kaip penkių narių, 27–31 tarybos narį turinčiose tarybose – keturių, o kitose – trijų. Dar viena naujovė, kuri kėlė nemažai ginčų, tačiau galų gale pavyko rasti sutarimą – tai oficialaus opozicijos lyderio savivaldybės taryboje pareigybės įvedimas. Toks tarybos narys įgauna ne tik papildomas teises, bet jam, o kartu ir opozicijai suteikiama teisė plačiau dalyvauti tarybos veikloje, įsitrakti į klausimų aptarimą. Dar viena labai svarbi naujovė tarybos opozicijai – tai savivaldybės tarybos mažumos valanda bei mažumos darbotvarkė. Ši naujovė įvesta remiantis Seimo patirtimi ir įgalina tarybos mažumą ne rečiau du kartus per metus gauti iš mero, vicemerų, administracijos direktoriaus ir kitų tarybos narių atsakymus į jiems keliamus klausimus, bei ne rečiau kaip du kartus per metus įgalina merą formuojant darbotvarkę įtraukti mažumos paruoštus sprendimų projektus ir juos svarstyti taryboje.

Nors kiekvienos savivaldybės taryba turi savo istoriškai susiklosčiusias posėdžiavimo tradicijas ir tikrai nesinorėjo į tokias smulkmenas kištis ir jų reguliuoti, tačiau iš ne vienos savivaldos girdėjosi nusiskundimai, kad valdančiosios daugumos tyčia reglamentuodavo labai trumpus ir netgi racionaliai sunkiai paaiškinamus laiko tarpus užduoti klausimams, pasisakyti ar projektui pristatyti. Atsižvelgdami į tokius faktus, nusprendėme, kad vis tik verta įstatyme numatyti minimalius reikalavimus: pristatant ar pasisakant dėl projekto – ne mažiau kaip trys minutės, klausiant ir atsakant į klausimą – ne mažiau kaip dvi minutės. Dar viena naujovė, kurios pageidavo ir savivaldos atstovai, ir Seimo nariai – tai poreikis tiesioginėms komitetų ir komisijų posėdžių transliacijoms. Nuo šiol tokia imperatyvinė norma įvesta ir joje padaryta išimtis tik Etikos komisijos posėdžių transliacijai, nes joje dažniausiai nagrinėjami asmeniniai ir neviešinami duomenys. Atsižvelgdami į savivaldybių politikų pastabas dėl Etikos ir Antikorupcijos komisijų sudėties, kurias taryba privalėdavo formuoti papildomai iš vietos bendruomenių bei seniūnaičių ir dažniausiai būtent tokių žmonių dalyvavimas komisijose buvo apsprendžiamas pagal politines pažiūras – tokio formavimo principo buvo atsisakyta ir nuo šiol šias komisijas sudarys tik tarybos nariai laikantis proporcinio savivaldybės tarybos daugumos ir mažumos atstovavimo principo.

Ruošiant įstatymo projektą susidūrėme ir su kita problema – tai savivaldybės administracijos direktoriaus vieta naujoje savivaldybės teisinėje sanklodoje. Nors kai kurie kolegos siūlė imtis gana radikalių pasikeitimų ir netgi pervadinti savivaldybės administracijos direktoriaus pareigybę į kanclerio, tačiau vien dėl tokio pakeitimo tektų peržiūrėti ne vieną dešimtį teisės aktų – todėl tokio pakeitimo atsisakėme. Vis tik svarbiausia problema – tai mero ir direktoriaus pareigų ir įgaliojimų aiškus atskyrimas bei kokias funkcijas paskirti administracijos direktoriui aiškiai įvertinant, kad naujojoje kadencijoje merui tenka perimti kai kurias dabar direktorių vykdomas funkcijas. Įvertinus šią problematiką Seimas galutinai apsisprendė, kad savivaldybės administracijos direktorius vadovauja savivaldybės administracijai ir jis tampa šios įstaigos vadovu. Labai svarbi naujovė ta, kad nuo šiol savivaldybės administracijos direktorių skirs ir atleis meras savo įgaliojimų laikui, o direktorius bus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoju. Nedidelė paslaptis, kad savivaldybėse formuojant valdančiąsias koalicijas neretai merui tekdavo susitaikyti, kad administracijos direktoriumi taryba paskirdavo asmenį tik dėl priklausymo atitinkamai politinei partijai ar komitetui, bet ne dėl kompetencijos ar atitinkamos darbinės patirties. Taip pat ne paslaptis, kad ne vienoje savivaldybė administracijos direktoriai užsiimdavo ne savo tiesiogine veikla, o bandydavo konkuruoti su meru, bandydavo iš esmės perimti mero funkcijas besiruošdami ateinantiems rinkimams. Visa tai buvo nulemta ankstesnės įstatymo normos, pagal kurią direktorių skiria taryba slaptu balsavimu, todėl meras, neturėdamas daugumos tarybos narių paramos, iš esmės buvo pastatomas prieš faktą, kad vienas ar kitas asmuo bus paskirtas direktoriumi. Dabar Seimas aiškiai atskyrė savivaldybės atstovaujamąją (tarybą) ir vykdomąją (meras) valdžias ir tokio pobūdžio konfliktams vietos nepaliko. Merui, kaip savivaldos vykdomajai valdžiai įstatymu pavedama pačiam suformuoti savo asmeninio politinio pasitikėjimo komandą ir atsakyti už jos veiklą.

Peržiūrėdami, perrašinėdami, keisdami ir tobulindami Vietos savivaldos įstatymo nuostatas kiekvieną kartą galvojome, ar tikrai reikia ir ar tikrai verta peržiūrinėti tas įstatymo nuostatas, dėl kurių Konstitucinis Teismas nepasisakė? Gana greitai supratome, kad tą reikia daryti, nes kaip minėjau pradžioje – įstatymas galiojo nuo 1994 m., buvo ne vieną dešimtį kartų keistos atskiros jo nuostatos, jis buvo ir pildomas, ir koreguojamas, o ne viena nuostata buvo panaikinta. Todėl gana greitai supratome, kad galime patobulinti net ir tas nuostatas, dėl kurių Konstitucinis teismas nepasisakė, ir kas svarbiausia – turime įstatymą pateikti nauja redakcija.

Baigdamas noriu pasidžiaugti, kad darbas prie šio įstatymo buvo vienas iš tų nedaugelio retų pavyzdžių, kada įvairių politinių pažiūrų, įvairių politinių partijų Seimo nariai į šalį pastūmė ir savo politines ambicijas, ir asmeninius interesus, bei pasistengė ieškoti ir rasti daugumai priimtinus kompromisinius sprendimus. Net neabejoju, kad nuo kitų metų pavasario prasidėsiantis praktinis naujojo Vietos savivaldos įstatymo taikymas parodys, ką reikės koreguoti ir taisyti.

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

Tai nėra politinė reklama. Tai neatlygintinai skleidžiamas įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas turintis valstybės politiko komentarus/nuomones/požiūrius.

E. Sabutis  - apie Seime priimtą naująjį savivaldos modelį

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 20 Jul 2022 08:32:23 +0300
<![CDATA[Edmundas Gedvila: Jonavos rajono savivaldybės valdytojui Vincentui Pranevičiui atminti]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/edmundas-gedvila-jonavos-rajono-savivaldybes-valdytojui-vincentui-praneviciui-atminti https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/edmundas-gedvila-jonavos-rajono-savivaldybes-valdytojui-vincentui-praneviciui-atminti Laikmetis, kuriuo rajono savivaldybės administracijai, t.y. visai rajono ūkinei, finansinei, ekonominei veiklai vadovavo rajono valdytojas Vincentas Pranevičius, buvo kupinas tikrų iššūkių: griuvo dešimtmečius egzistavusi santvarka ir valdymo forma, o naujosios rajono valdymo struktūros - savivaldos  - sukūrimo atsakomybė  pagrindinai gulė ant jo pečių.  Tai laikmetis, kuris pasižymėjo nestabilumu, įstatymų ir poįstatyminių aktų nebuvimu. Tai laikmetis, kai laisvos nepriklausomos valstybės keliu pasukusią šalį bandė užsmaugti ekonominės ir finansinės blokados.
 
Reikia prisiminti, kad pirmasis rajono valdytojas, Jo garbei, turėjo didelę gyvenimo ir darbinę patirtį, be to, išskirtinius asmeninius ypatumus. Buvo santūrus, dalykiškas, niekada neprarandantis savitvardos, išskirtinai demokratiškas vadovas.
 
Praktiškai savivaldos darbą reikėjo pradėti nuo nulio. Teko lankytis kituose rajonuose, kur jau buvo suformuota rajono administracija, nes mūsų rajono rinkėjai vangiai, per keletą etapų, rinko rajono Tarybą (deputatus). Pasisemiant patirties, neskubant buvo suformuota rajoną valdanti administracija. Valdytojas savo pavaduotojais norėjo matyti Gintautą  Bruką, Egidijų Sinkevičių, Juozą Latožą. Visi jie buvo parinkti ne pagal pažintis arba draugystę, o pagal kompetenciją ir, žinoma, neapvylė nei valdytojo, nei rajono žmonių. Tuo laikotarpiu kompetencija ir atsakomybė buvo svarbiausiais faktoriais užimant atsakingas pareigas.
 
Demokratijos įteisinimas rajono valdyme buvo patariamasis organas  - Valdyba, į kurios sudėtį įėjo taip pat garbingi žmonės: gamybinio susivienijimo "Azotas" direktorius personalui Liudvikas Kaminskas, Jonavos baldų direktorius Jonas Petrauskas, rajono prokuroras Algimantas Valantinas, policijos vadovas Jonas Indriūnas. Dalyvaudavau ir  aš kaip rajono Tarybos pirmininkas. Valdybai vadovavo valdytojas Vincentas Pranevičius.
 
Šis  kolegialus kompetentingų žmonių savivaldybėje veikiantis organas turėjo milžinišką praktinę reikšmę, nes vadovautis praktinėje veikloje reikėjo vis dar tarybinės santvarkos įstatymais, jau Nepriklausomos valstybės Seimo priimtais įstatymais, Vyriausybės poįstatyminiais aktais ir labai dažnai - intuicija. Rajono valdytojo Vincento Pranevičiaus santūrumas ir valdymo kvalifikacija šioje situacijoje buvo nepamainoma.
 
Nereikia užmiršti, kad politinė, ekonominė, psichologinė situacija buvo labai įtempta. Pirmas ir pagrindinis klausimas buvo: kas - ką. Atakos iš Maskvos rėmėjų nebuvo nutraukiamos nei dieną, nei naktį. Jos turėjo sutelkti jaunos valstybės vadovus kolektyviai priešintis. Deja, taip nebuvo. 
Nevienareikšmiška padėtis buvo ir rajone. "Jedinstvininkai"  vis "judino" Ruklos kariškius išvaikyti rajono Tarybą ir administraciją, o jos vadovus suimti.
 
Rajono Taryboje neadekvataus asmens vadovaujama deputatų grupė visais įmanomais būdais trukdė priimti tinkamus rajono žmonėms sprendimus. Net tokius nekaltus, kaip pvz., rajono vardą garsinusiam mėgėjų teatrui Savivaldybės teatro statuso suteikimas, pastato perdavimas Teismui ir t.t. Valdytojas, jo pavaduotojai, administracijos darbuotojai  kentė šių asmenų ir neoficialaus jų vadovo patyčias ir užgauliojimus. Tik rajono valdytojo Vincento Pranevičiaus tolerancijos ir kompromisų paieškos dėka išvengdavome rimtų konfliktų.
 
Nemažą asmeninį  indėlį rajono valdytojas Vincentas Pranevičius įdėjo ir į santykius su Rukloje dislokuotos svetimos armijos penkiolikos tūkstančių oro desantinės divizijos vadovybe. Tai turėjo didelę reikšmę rajono gyventojų psichologiniam klimatui bei rajono teritorijos stabilumui.
Ekonominė šalies ir rajono padėtis vis blogėjo. Rusijos ekonominė blokada, neapgalvotas, skubotas sprendimas privatizuoti pramonę, net juokinga, pradedant nuo tualeto ir pirčių, neinventorizavus  turtą, sunaikinti kolūkinį žemės ūkį, sudarė galimybes vogti, plėšti, draskyti  ir naikinti jį. Tai buvo viešai pateikta kaip ekonomikos liberalizacija panaudojant šoko terapiją.
Trūko pinigų išmokėti atlyginimus biudžetininkams. Apie investicijas į infrastruktūrą net minties nebuvo. Mokytojai paskelbė streiką dėl mažų atlyginimų, nors patikrinus keliose mokyklose atlyginimų lygį, pasirodė, kad jis gerokai didesnis nei kituose rajonuose, jau nekalbant apie kitas organizacijas.. Gėda, bet šį nevykusį streiką suruošė rajono  deputatas.
 
Pastoviai savivaldybės salėje vyko gyventojų susirinkimai su įvairiais reikalavimais. Vieni reikalavo tuoj pat grąžinti žemę, nors nebuvo nei įstatymų, nei jie turėjo atitinkamus nuosavybės dokumentus. Prisikūrė aibė visuomeninių organizacijų, kurios reikalavo jiems ir tik jiems papildomų talonų cukrui ir kitoms deficitinėms prekėms. O deficitas buvo viskas. Tiek rajono valdytojui, tiek ir jo komandai buvo "karšta". Kai kurie tautiečiai, pajutę laisvę ir savaip ją supratę, kojom atidarinėjo savivaldybės duris, demonstratyviai trypdami atkurtos Nepriklausomos valstybės demokratijos ir laisvės idealus. Aukštai pakėlė galvą įvairaus plauko nusikaltėliai.
Čia tik keli aspektai, kokiomis sąlygomis teko dirbti rajono valdytojui Vincentui Pranevičiui, kuris garbingai išlaikė laikmečio išbandymus ir įdėjo reikšmingą indėlį į mūsų valstybės kūrimo pradžią ne tik dirbdamas minėtomis ypatingomis sąlygomis Jonavos rajono valdytojo pareigose, bet ir Seime, o po to, nesiverždamas prilipti prie Seimo nario kėdės, sėkmingai ir nuoširdžiai darbavosi UAB "Agrochema".
 
Šviesus ir garbus šio kilnaus žmogaus atminimas liks kartu su mumis, o jo kompetencija, ištvermė, kantrumas, tolerancija kitaip mąstančiam, siūlančiam alternatyvius sprendimus, turėtų būti pavyzdžiu.
 
 
Edmundas Gedvila, 1990-1995 m. Jonavos rajono Tarybos pirmininkas

Edmundas Gedvila: Jonavos rajono savivaldybės valdytojui Vincentui Pranevičiui atminti

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 04 Jul 2022 10:17:25 +0300
<![CDATA[Planuojate savaitgalio išvyką gamtoje? Keliautojas pataria, koks maistas turėtų keliauti kartu]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/planuojate-savaitgalio-isvyka-gamtoje-keliautojas-pataria-koks-maistas-turetu-keliauti-kartu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/planuojate-savaitgalio-isvyka-gamtoje-keliautojas-pataria-koks-maistas-turetu-keliauti-kartu Vasara – neatsiejama nuo aktyvaus poilsio ir savaitgalio žygių gamtoje, tačiau ilgesnės išvykos reikalauja atsakingo pasiruošimo. Itin svarbu pasirinkti maistą, kurį būtų ne tik patogu, bet ir saugu valgyti gamtoje, kad išvengtumėte apsinuodijimo bei diskomforto. Žinoma, vienas pagrindinių kelionės palydovų turėtų būti ir vanduo. Prekybos tinklo „Maxima“ duomenimis, vanduo vasarą, kaip ir ledai, yra priklausomi nuo orų – kuo dienomis šyla labiau, tuo labiau auga ir šių prekių pardavimai.

„Karščiausiomis vasaros savaitėmis tiek vandens, tiek ledų pardavimai išauga iki 50 proc., palyginti su vėsesnėmis vasaros dienomis“, – sako E. Dapkienė.

Tačiau įsimesti gertuvę ar vandens buteliuką į krepšį yra gana paprasta. Daugiau dvejonių sukelia maisto klausimas – ką svarbiausia įsidėti ir dar įsidėti taip, kad nepakistų nei maisto išvaizda, nei skonis.

Keliautojas Ramūnas Šukauskas, populiaraus tinklaraščio „Nesėdėk namuose“ autorius, sako, kad geriausiai žygyje pasitarnaus sausi energijos batonėliai, trapučiai, konservai, šaltai rūkyti gaminiai, virti kiaušiniai, užtepėlės, duona, kepiniai be kremo, vaisiai ir daržovės.

 

„Uogas, minkštus vaisius ir greičiau gendančius produktus patartina suvartoti per pirmą išvykos dieną – mėsos gaminius taip pat. O antrai dienai patarčiau pasilikti makaronus, kruopas ir konservus, jeigu turite sąlygas ruošti karštą maistą“, – sako kelionių Lietuvoje entuziastas.

 

Karštomis dienomis, tokie produktai kaip žuvis, kreminiai saldumynai, desertai su kremu, salotos su padažais ar pieno gaminiai genda ypač greitai, todėl jų patartina į išvyką neimti. Nors produktas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti ir nepakitęs, dėl karštos oro temperatūros gedimas gali būti jau prasidėjęs. Tokiu atveju galima apsinuodyti ir išvyka į gamtą bus sugadinta.

„Jokiu būdu į žygius neimkite naminio majonezo, nepertepkite juo sumuštinių ir negardinkite salotų, nes jis gaminamas iš žalių kiaušinių, o šie ilgiau pabuvę netinkamoje temperatūroje labai greitai genda. Nesėkmės atveju galima ne tik apsinuodyti, bet ir užsikrėsti salmonelioze“, – pataria R. Šukauskas.

Jis ragina atsižvelgti ir į produktų konsistenciją – jeigu maistas nuo kaitros ją keičia, gali suskystėti ir išsilieti. Tokius produktus bus ne tik neskanu ir nepatogu valgyti, bet jie gali aplieti kitą maistą bei sugadinti kelionių inventorių.

Patogumas – svarbus kriterijus

„Maistą gamtoje valgyti turi būti patogu, tad rinkitės tokį, kuris yra paskirstytas porcijomis. Beje namuose pagamintos salotos – taip pat prastas pasirinkimas, jos ilgainiui pavandenija. Pasiimkite šviežių žalumynų ir salotas gaminkite gamtoje. Atskleisiu vieną gudrybę, kuri padės salotų lapus kelionės metu ilgiau išlaikyti šviežius ir traškius: dar būdami namuose sudrėkinkite storesnę popierinę servetėlę ir į ją įvyniokite salotų lapus“, – pataria keliautojas,  knygos „Nesėdėk namuose: 100 Lietuvos pažintinių takų“ autorius.

Išsiruošus į ilgesnį žygį, reikėtų atkreipti dėmesį ne tik į maisto galiojimą, bet ir svorį. Apsunkinta ir daiktais apkrauta kuprinė gali sugadinti išvykos malonumą. Pasak R. Šukausko, verta kuprinėje turėti vieną kitą energijos batonėlį, kuris gali bent trumpam numalšinti alkį. Energijos žygio metu suteiks ir trapučiai, riešutai, džiovinti vaisiai, kurie neužima daug vietos kuprinėje. „Pavyzdžiui, riešutai gali papildyti mikroelementų atsargas, kurių organizmas netenka aktyviai judant ir prakaituojant – ypač karštu oru“, – teigia keliautojas.

Ernesta Dapkienė, „Maximos“ komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė, pastebi, kad įvairūs riešutai ir džiovinti vaisiai kasmet populiarėja vis labiau. Kai kurių fasuotų riešutų, džiovintų vaisių bei jų mišinių paklausa šiemet juntamai ūgtelėjo – ypač bertoletijų, makadamijų, pistacijų riešutų, džiovintų datulių, bananų ir mangų.

 

„Žinoma, sunku nustatyti, ar tai mėgstami užkandžiai gamtoje, ar biure, tačiau fasuoti riešutai bei džiovinti vaisiai, taip pat liofilizuoti vaisiai, uogos yra maistingi ir patogūs naudoti bet kur ir bet kada. Formuodami asortimentą visada stengiamės pasiūlyti žmonėms patogiai supakuotų produktų alternatyvų – ar tai būtų riešutai, ar jau suraikyta duona, supjaustyti ir nedidelėmis porcijomis supakuoti rūkyti ar vytinti mėsos gaminiai. Pastarieji itin tinka ilgesnėms išvykoms į gamtą, nes negenda net ir aukštesnėje temperatūroje“, – pasakoja E. Dapkienė.

Kaip supakuoti maistą?

Pasak keliautojo, maistą geriausia gabenti sudėjus į sandariai uždaromus indelius, o juos įdėti į maišelius. Jeigu maistas „paleis skysčius“ – gelbės maišelis. Supakuotą maistą geriausia sudėti į dėžę, šaltkrepšį ar pintą krepšį, kad viskas laikytųsi stabiliai.

„Skirtingus produktus patartina dėti į atskiras dėžutes, kadangi taip produktai geriau išlaiko skonį ir konsistenciją. Jei vienoje dėžutėje bus sudėta duona, dešra ir rauginti agurkai, po dienos ją atidarius valgyti nesinorės, nes visi produktai sugers skirtingus kvapus ir skysčius“, –  sako jis.

Išsiruošus į išvyką ar žygį, privaloma pasirūpinti gausiomis geriamo vandens atsargomis. Jo prireiks ne tik atsigaivinimui, bet ir plovimui ar arbatai.

„Taip pat galima įsidėti ir mineralinio vandens, mat šis taip pat efektyviai atstato mineralus, kuriuos prarandame keliaudami ilgas distancijas ir prakaituodami. Žmogui per dieną reikia mažiausiai 1,5 litro vandens. Kelionės metu reikėtų vengti saldintų gėrimų, jie karštą dieną visiškai nenumalšina troškulio, o priešingai – jį padidina“, –  sako R. Šukauskas.

Keliautojas pataria kelionėse naudoti šaltkrepšį, tačiau jeigu jo pasiimti galimybės nėra, kelios gudrybės padės maistą išlaikyti šviežią. Viena jų – maisto produktų ir skysčių laikymas ežero ar upės vandenyje. Sandarias maisto dėžutės reikėtų sudėti į maišą, o prie jo pririšti virvelę su tuščiu plastikiniu buteliu. Panardinti į vandenį produktai neges ir išliks šviežesni.

„Jeigu stovyklavietėje nėra vandens telkinių, tačiau yra grunto ir yra galimybė jį kasti, iškaskite maždaug 20-30 сm duobutę, įdėkite maistą į sandarų maišelį ir jį užkaskite. Tokiu būdu maistas bus laikomas kur kas šaltesnėje nei oro temperatūroje“, – pataria kelionių entuziastas.

R. Šukauskas dalijasi lengvai ir greitai gamtoje pagaminamu bei energijos suteikiančiu užkandžiu: ant pilno grūdo duonos tepkite mėgstamo riešutų sviesto ir dėkite nedideliais griežinėliais supjaustyto bananą.

,,Maxima" inf.

Planuojate savaitgalio išvyką gamtoje? Keliautojas pataria, koks maistas turėtų keliauti kartu

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 17 Jun 2022 08:34:41 +0300