Jonavos žinių naujienos https://www.jonavoszinios.lt/naujienos Jonavos rajono naujienos lt <![CDATA[E. Sabutis: „Vyriausybės priemonės dėl energijos kainų neveikia – gyventojams vis tiek tenka mokėti rekordines sumas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-vyriausybes-priemones-del-energijos-kainu-neveikia-gyventojams-vis-tiek-tenka-moketi-rekordines-sumas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-vyriausybes-priemones-del-energijos-kainu-neveikia-gyventojams-vis-tiek-tenka-moketi-rekordines-sumas Energijos kainos Lietuvoje pasiekė rekordines aukštumas, o gautos sąskaitos už šildymą pralenkė net pesimistiškiausias prognozes. Kai kurie regionai už šildymą jau dabar turi mokėti 2,5 karto daugiau nei praėjusiais metais – bet ne tai yra blogiausia naujiena. Blogiausia tai, kad kainų augimas tęsis ir toliau. Tokias tendencijas aiškiai rodo rinkose vykstantys procesai – kreivės kyla į viršų ir artimiausiu metu nežada leistis. Šilumos tiekėjai gerų žinių taip pat neturi: prognozuoja, kad sausį ir vasarį šilumos kainos turėtų dar labiau paaugti, todėl drąsiai galima teigti, kad energijos kainų krizė dar nepasiekė savo piko, didžiausi išbandymai – dar prieš akis.

Aukštos centralizuotai tiekiamos šilumos kainos nebuvo netikėtos – visą antrąjį praėjusių metų pusmetį buvo skelbiama apie augančias dujų, elektros ir kitų energetikos produktų kainas.

Frakcija apie būsimą krizę dėl energijos kainų pradėjo garsiai kalbėti dar praėjusių metų vasarą. Deja, energetikos ministras į tai, švelniai tariant, nereagavo – netgi ignoravo. Jokios reakcijos ir realių žingsnių nebuvo iki pat spalio mėnesio. Vis dėlto, kylančios kainos, auganti infliacija ir opozicijos kritika privertė ministrą Dainių Kreivį Seimui pateikti penkių įstatymų paketą, esą skirtą amortizuoti energijos kainų augimą buitiniams vartotojams. Seimas šį paketą priėmė, nors jau tuo metu buvo aišku, kad Vyriausybės teikiamos priemonės nesuveiks – ir dar vartotojus įklampins į skolas.

Jau tada tokį Vyriausybės pasiūlymą apibūdinau kaip žmonių skurdinimo planą, nes jis galutinių kainų nesumažins, o tik leis mokėjimus išdėlioti keleriems metams.

Pasiūlyti įstatymai, numatantys galimybes gyventojams šildymo ir dujų sąskaitas apmokėti per penkerius metus, iškart atrodė nelogiški – tai įsiskolinimų perkėlimas į ateitį, o ne reali pagalba žmonėms. Naivūs atrodė energetikos ministro bandymai įtikinti, kad energijos krizė baigsis artimiausiu metu: anot D. Kreivio, dujų ir elektros kaina rinkose turėjo stabilizuotis dar šių metų pradžioje, o pagal valdančiųjų atstovų skaičiavimus elektros kaina reguliuojamiems buitiniams vartotojams turėjo didėti mažiau nei 20 proc., dujų kaina virykles turintiems žmonėms turėjo kilti apie 20 proc., o dujomis šildantiems namus – apie 30 proc. Nepriėmus minėtų pataisų, šie padidėjimai, anot ministro, būtų žymiai didesni. Dar verta prisiminti ir kai kurių valdančiųjų partijų narių pasisakymus, esą priėmus valdančiųjų siūlomą įstatymų paketą šildymas, ypač Vilniuje, brangs „tik“ apie 60 proc.

Ar galima teigti, kad Vyriausybės pateiktos pataisos nesuveikė taip, kaip žadėta? Kol kas aišku tik viena – galutinio vartotojo sąskaitos yra gerokai didesnės, nei buvo prognozuota.

Pasižiūrėkime, kas atsitiko.

Už centralizuotai teikiamą būsto šildymą ir karštą vandenį Vilniaus regiono gyventojai turės mokėti nuo 2 iki 3 kartų daugiau nei tokiu pačiu laikotarpiu prieš metus. Tuo tarpu šildymo sąskaitos visoje šalyje augo vidutiniškai iki 90 proc. Prognozuojama, kad artimiausiais mėnesiais šilumos kainos turėtų dar didėti.

Vyriausybės neveiklumas šios energetinės krizės akivaizdoje lėmė tai, kad vartotojai sulaukė rekordinių sąskaitų ne tik už centralizuotą šildymą, bet ir už tiekiamas dujas bei elektros energiją. Gyventojams, kurie dujas naudoja gamindami maistą, kainos augo 70,21 proc. O labiausiai energetikos kainų šuolį jaučia gyventojai, kurie dujomis šildo namus – jiems per metus dujų kaina pakilo 96,43 proc.

Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) teikiami skaičiai kol kas rodo, kad 2022 m. pirmąjį pusmetį, palyginti su 2021 m. tuo pačiu laikotarpiu, populiariausias elektros planas pabrangs beveik 20 proc. Ir tai yra vienintelis rodiklis, atitinkantis valdančiųjų skaičiavimus, tačiau iš tikrųjų elektros tiekimo kaina daugeliui gyventojų yra daug didesnė, ir taip yra dėl dar kitų priežasčių – jei pasirenkamas kitas mokėjimo planas, nefiksuojamas elektros tarifas, o kur dar staiga prasidėjęs neapgalvotas elektros rinkos liberalizavimas.

Nerimą kelia ir faktas, kad elektros energijos kainos Baltijos šalyse toliau kyla ir pasiekė aukščiausią ribą nuo šalių prisijungimo prie „Nord Pool“ biržos. Jau tapo įprasta, kad didžiausia kaina fiksuota būtent mūsų valstybėje. Latvijoje ir Estijoje ji kiek mažesnė. Šiuo metu elektros kaina Lietuvoje siekia daugiau nei 212 eurų už megavatvalandę. Palyginus su praėjusių metų pradžia, kaina biržoje išaugo beveik 4 kartus ir tapo aukščiausia kaina biržos istorijoje nuo Šiaurės šalių elektros rinkos atsiradimo 1996 m.

Matome, kad duomenys ir prognozės tikrai nedžiuginančios, o Vyriausybės pozicija toliau stebina.

Štai Premjerė Ingrida Šimonytė pabrėžė, kad išaugusių kainų kompensavimo tvarkos keisti neketina. Kylančias elektros ir dujų kainas, pasak Ministrės Pirmininkės, puikiai amortizuoja sprendimai, kuriais kainų šuolis „išdėstomas“ keletui metų, o išplėsta kompensacijų bazė žmonėms su mažomis pajamomis, taip pat pensijų, minimalios algos ir biudžetinio sektoriaus darbuotojų atlyginimų padidinimas esą leis amortizuoti kainų augimą.

Deja, tai nėra visiška tiesa. Nors šiemet ir leista daugiau gyventojų pretenduoti į šildymo išlaidų kompensaciją, tačiau tai esminių finansinių problemų daugumai gyventojų nesprendžia. Užmirštama, kad dėl tokių Vyriausybės sprendimų labiausiai kenčia vidutines pajamas gaunantys žmonės, kuriems kompensacija nepriklauso. Jų pajamos balansuoja ant ribos, ir tai – dažniausiai jaunos šeimos su vaikais. Nemažai Lietuvos žmonių paverčiami socialinės paramos gavėjais – tai ne tik papildomas „biurokratizmas“ ir „popierizmas“, bet ir moralinė žala gyventojams.

Taip pat nereikia pamiršti, kad metinė infliacija gruodį sudarė jau 10,6 proc. Tokie infliacijos rodikliai tiesiog „suvalgo“ bet kokius dabartinius pajamų padidėjimus.

Ekonomistai sutaria, kad didėjanti šilumos kaina daro didžiausią įtaką tiek mėnesinei, tiek metinei infliacijai. Valdžiai nesiimant jokių papildomų veiksmų, šie skaičiai tik didės.

Ar Vyriausybė dar gali reaguoti ir bandyti ryžtingiau įsikišti į situacijos suvaldymą? Nepanaudotų įrankių dar yra. Vieni iš jų – daug kartų aptartas siūlymas laikinai taikyti lengvatinį PVM tarifą buitiniams vartotojams, taip pat peržiūrėti kitas metodologijas, kurios leistų bent iš dalies amortizuoti kainas per mokestinės naštos mažinimą. Tą daro mūsų kaimynė Lenkija, nuo vasario įvesdama vadinamąjį antiinfliacinį skydą. Energijos kainų suvaldymui būtų galima panaudoti ir kitą efektyvų būdą – parduoti dalį nepanaudotų CO2 kvotų. Nors jų panaudojimui Europos Komisija taiko gana griežtas taisykles, derybos dėl to įmanomos. Tai daro Estijos Vyriausybė. Racionalus sprendimas būtų ir valstybinių energetikos įmonių pelno peržiūra. Be to, ir neplanuotas valstybės biudžeto pajamas būtų galima nukreipti į energijos kainų stabdymą. Visa tai – įmanoma, tačiau greičiausiai nebus įgyvendinta.

Vietoje to matome, kad „Ignitis“ ir atskiri šilumos tinklai iš bankų planuoja skolintis šimtus milijonų eurų – kad nesumažintų savo pelnų. Kol kas nėra aišku, kokiomis sąlygomis ir už kokias palūkanas jie tai darys. Aišku tik viena – gautų paskolų palūkanas ir bankų maržas apmokės ne šios įmonės, o gyventojai.

 

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

Tai nėra politinė reklama. Tai neatlygintinai skleidžiamas įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas turintis valstybės politiko komentarus

E. Sabutis: „Vyriausybės priemonės dėl energijos kainų neveikia – gyventojams vis tiek tenka mokėti rekordines sumas“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 27 Jan 2022 11:16:24 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Socialinių paslaugų naujovės: savivalda vėl taps atpirkimo ožiu?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-socialiniu-paslaugu-naujoves-savivalda-vel-taps-atpirkimo-oziu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-socialiniu-paslaugu-naujoves-savivalda-vel-taps-atpirkimo-oziu Paskutinėmis 2021-ųjų dienomis Seimas patvirtino socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės pristatytus Socialinių paslaugų įstatymo pataisų pakeitimus. Pateikdama pataisas ministrė įtaigiai kalbėjo, esą įstatymo pakeitimai nukreipti į socialinių paslaugų išplėtimą ir jų kokybės gerinimą. Tačiau gerais norais grįstas kelias gali pasirodyti daug nelygesnis, nei tikisi pati ministrė. Kol kas aišku tik viena – klausimų yra daugiau negu atsakymų – ir savivaldai, ir socialinių paslaugų centrams, ir socialiniams darbuotojams.

Esminiu įstatymo pakeitimu būtų galima laikyti naujai įvedamą socialinių paslaugų rūšį – prevencines socialinės paslaugas. Ministrės nuomone, tokios paslaugos padės suteikti žmonėms kokybišką kompleksinę pagalbą arčiausiai namų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) numato kiekvienoje savivaldybėje įkurti bent po vieną naują Metodinį kompleksinių paslaugų šeimai centrą, skirti dėmesio socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinei kompetencijai – numatomas visų socialinių paslaugų srities darbuotojų kvalifikacijos kėlimas ir supervizijos. Taip pat turėtų didėti privalomų įvadinių mokymų valandų skaičius socialinių darbuotojų padėjėjams.

Nors iš pirmo žvilgsnio SADM pristatyti pokyčiai nukreipti į visų teikiamų socialinių paslaugų stiprinimą, pateiktame įstatymo pakeitimų projekte galima rasti ir nerimą keliančių aspektų, grėsmių, kurių valdantieji nėra linkę iki galo paaiškinti.

Kaip minėta, naujai priimtame įstatyme numatomas esminis socialinių paslaugų rūšių pokytis – socialines paslaugas skirstyti į prevencines, bendrąsias ir specialiąsias. Iki šiol prevencinės paslaugos buvo teikiamos bendrųjų paslaugų pakete, akcentuojant aiškaus poreikio egzistavimą kaip sąlygą teikti tokias paslaugas. Įtvirtinus naują reglamentavimą dėl prevencinių paslaugų, kaip atskiros socialinių paslaugų rūšies, gali būti naikinama kita itin svarbi paslauga – atsakas į poreikį. Dėl tokių pakeitimų atsiranda pavojus, kad sutriks tam tikrų socialinių paslaugų grandis, kuri šiuo metu leidžia spręsti konkrečias, jau iškilusias žmogaus ar šeimos socialines problemas.

Įstatymo pataisose reglamentuojama, kad paslaugos teikiamos „visiems“ asmenims, šeimoms ir bendruomenėms. Iš vienos pusės – tai tarsi judėjimas link siektinų tikslų, t. y. socialinės gerovės, iš kitos pusės – nėra iki galo aišku, kas finansuos šį socialinių paslaugų teikimą visiems gyventojams.

Tai vienas svarbiausių momentų, nes nei iš paties įstatymo, nei ministrės atsakymų į Seimo narių klausimus nėra aišku, ar dabartinė socialinių paslaugų infrastruktūra – žmogiškųjų ir finansinių išteklių atžvilgiu – yra pajėgi teikti socialines paslaugas visiems gyventojams. Iki šiol orientuotasi į paslaugų teikimą pagal poreikį tiems, kam jų reikia. Ypatingai neramina tai, kad naujų paslaugų teikimas iš valstybės dotacijų ar Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų gali būti tiesiog nepakankamas, o trūkstamas lėšas bus nurodoma finansuoti iš savivaldos biudžetų. Visa tai yra daugiau nei tikėtina – savivaldai ne kartą teko šitai patirti: valstybės prisiimamus įsipareigojimus gyventojams galiausiai savo lėšomis ir savo biudžetų sąskaita turi vykdyti pačios savivaldybės.

Šalia klausimo, kas visa tai finansuos, iškyla ir kitas – kiek papildomų žmogiškųjų išteklių ir finansavimo jiems reikės? Ar yra preliminariai paskaičiuota, kiek valstybės ir savivaldybių biudžetams tokie pakeitimai kainuos? Manau, tai paprasti klausimai, į kuriuos nei ministrė, nei valdančioji dauguma kol kas neatsako, nors savivaldai atsakymų reikia jau dabar, nes po mėnesio savivaldybių tarybos tvirtins 2022 m. biudžetus.

Akivaizdu, kad atsakyti į šiuos klausimus reikėtų kuo greičiau, nes įstatymas labai aiškiai reglamentuoja, kad būtent savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimo užtikrinimą savo teritorijoje.

Jau šiais metais kiekviena savivaldybė privalo akredituoti visus socialinių paslaugų teikėjus. Vaikų dienos centrai sėkmingai tvarkosi. Globos paslaugos intensyviai licencijuojamos, nes tik akredituotos socialinės paslaugos galės būti finansuojamos ir valstybės, ir savivaldybės lėšomis. Iki šiol socialinių paslaugų centrai vadovavosi poreikio principu – teikė pagalbą šeimoms ar asmenims, kurie negali savarankiškai funkcionuoti visuomenėje dėl nustatytų specialiųjų poreikių, rizikos faktorių ir pan. Įsigaliojus įstatymo pakeitimams, bet kuris licencijuotas privatus paslaugų teikėjas ar nevyriausybinės organizacijos, surinkę sau „patogesnius“ klientus – neturinčius negalios, priklausomybės nuo alkoholio ar kitų sunkumų – turės teisę tapti akredituotu socialinių paslaugų teikėju ir siūlyti šias paslaugas realaus poreikio neturintiems gyventojams, šeimoms, net bendruomenėms.

Kyla pagrįstų abejonių, ar neatsitiks taip, kad pretenduodami gauti finansavimą kai kas savo paslaugas teiks šeimoms ar asmenims, neturinčioms nieko bendro su socialinės rizikos grupėmis, nes tai bus labai „patogu“ ir finansiškai naudinga, tuo metu kiti – greičiausiai iš savivaldybių biudžetų išlaikomi centrai – ir toliau neš didžiausią krūvį, nesirinkdami gavėjų nei pagal būdą, nei pagal išvaizdą ar problemos mastą, nes tai daryti jie tiesiog privalės pagal socialinių paslaugų įstatymą.

Šioje vietoje įžvelgiu labai didelį pavojų, nes valstybė, norėdama plėsti socialinių paslaugų rūšis ir prieinamumą, tiesiog „užmerks akis“ ir nesilaikys tame pačiame įstatyme įtvirtintų subsidiarumo ir partnerystės principų, o savivaldybė privalės laikytis įstatymo reikalavimų, ir privatūs paslaugų tiekėjai galės savo paslaugas teikti atsižvelgdami į esamą ar numatomą projektinį finansavimą bei rinktis „patogias“ paslaugas ir „patogius klientus“.

Jau pripratome prie to, kad dabartiniai valdantieji nėra linkę tartis ir diskutuoti ne tik su opozicija, bet ir su socialiniais partneriais, nes sulaukia per daug nepatogių ir nepopuliarių klausimų. Taip yra ir šiuo atveju. Jau dabar matyti, kad Socialinių paslaugų įstatymo pakeitimuose slypi nemažai neatsakytų klausimų ir rizikų. Jei ministerija ir analizavo padėtį, tai surinkti duomenys neviešinami. Tiek savivaldybėms, tiek socialinių paslaugų centrų darbuotojams lieka neaišku, ar esama socialinių paslaugų infrastruktūra pajėgi teikti paslaugas visiems norintiems, kaip numatė ministrė.

O kas nutiks, jeigu paaiškės, kad šis tinklas nepajėgus to daryti? Kas prisiims atsakomybę, kai paaiškės, kad be papildomų etatų, lėšų ar patalpų šio tikslo neįmanoma pasiekti? Kol kas atrodo, kad ministerija yra linkusi viską permesti savivaldai. Jeigu nesisektų įgyvendinti naujųjų įstatymo nuostatų, greičiausiai savivalda, kaip visada, būtų atpirkimo ožys, ant kurio būtų kariami visi šunys neįgyvendinus siūlomo socialinių paslaugų teikimo „visiems gyventojams“ modelio. Labai nesinorėtų po kurio laiko išgirsti, kad dėl visko kalta savivalda. Juk ne paslaptis, kad socialinio darbuotojo profesija nėra nei prestižinė, nei gerai apmokama, naujų darbuotojų pritraukimo į šią sferą problema neišspęsta ir niekur nedings.

Oponentai pasakys, kad bet koks pokytis susijęs su rizika ir kad tai neišvengiama. Sutinku. Taip pat sutinku, kad būtina gerinti socialinių paslaugų kokybę, didinti šių paslaugų prieinamumą. Tačiau namo nepastatysi be pamato – pokyčių neįmanoma realizuoti, jeigu tam nėra pasiruošta. Savivaldybės, kurios yra įpareigotos užtikrinti socialinių paslaugų teikimą, privalo būti supažindintos su visomis pokyčių diegimo grėsmėmis ir su šių pokyčių kaina. Ar neatsitiks taip, kad ir toliau gyvensime tik deklaruojamos socialinės gerovės valstybėje?

Ir ministerijai, ir ministrei noriu palinkėti kuo skubiau viešinti šio įstatymo pakeitimų įgyvendinimo kainą, kuo skubiau pradėti kuo išsamesnes konsultacijas su Lietuvos savivaldybių asociacija ir savivaldybių socialinių paslaugų centrais. Taip pat noriu palinkėti, kad, atėjus laikui akredituoti naujus socialinių paslaugų tiekėjus, tai būtų daroma ne tik žiūrint, ar tiekėjai atitinka įstatymo nuostatas, bet ir atsižvelgiant į konkrečios savivaldybės – ir, žinoma, valstybės – galimybes finansuoti tokias paslaugas konkrečioje vietovėje: ar esama tokių paslaugų poreikio, ar tokios paslaugos netaps tik eiliniu „projektu“ valstybės ir savivaldos lėšoms „įsisavinti“?

E. Sabučio pranešimas spaudai

E. Sabutis: „Socialinių paslaugų naujovės: savivalda vėl taps atpirkimo ožiu?“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 10 Jan 2022 10:38:00 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: kiek dar „Lietuvos geležinkeliams“ trąšų ir krovinių vežimas bus svarbesnis už žmones?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-kiek-dar-lietuvos-gelezinkeliams-trasu-ir-kroviniu-vezimas-bus-svarbesnis-uz-zmones https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-kiek-dar-lietuvos-gelezinkeliams-trasu-ir-kroviniu-vezimas-bus-svarbesnis-uz-zmones Lietuvoje įsibėgėjęs skandalas dėl dešiniųjų Vyriausybės neįgalumo laiku įgyvendinti Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) sankcijų Baltarusijos trąšų gamintojai „Belaruskalij“ stipriai pajudino užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio ir susisiekimo ministro Mariaus Skuodžio kėdes. Tarsi susitarę ir siekdami nusikratyti politinės atsakomybės dėl kasdien naujai iškylančių faktų apie AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir baltarusiškų trąšų gamintojų susitarimus, jie abu įteikė prašymus premjerei Ingridai Šimonytei atleisti juos iš pareigų. Politikai, žurnalistai ir politologai labai daug kalbėjo ir rašė apie tolimesnius Ministrės Pirmininkės veiksmus, tačiau politikos „senbuviai“ nuo pat pradžių prognozavo, kad bus pasielgta pagal senas politines tradicijas, t. y. bus ieškomas „iešmininkas“.

Jau tuo metu buvo aišku, kad Ministrė Pirmininkė netenkins ministrų prašymų dėl kelių aiškių aplinkybių: koalicijos išsaugojimo, valstybės biudžeto priėmimo ir, svarbiausia, patenkinus ministrų atsistatydinimo pareiškimus, premjerė faktiškai pripažintų Vyriausybės klaidas.

Buvo galima aiškiai nuspėti, kad abiem tiesiogiai už šią situaciją atsakingiems ministrams išsaugojus savo portfelius, vis tiek bus ieškomas asmuo, kurį reikia paaukoti, siekiant bent laikinai nuslopinti įkaitusią atmosferą. Taip ir nutiko. Savo atsakomybės neišvengė AB „Lietuvos geležinkeliai“ vadovas Mantas Bartuška, šiai valstybinei įmonei vadovavęs nuo 2016 m.

Tačiau besitęsiantis trąšų skandalas atskleidžia ne tik Vyriausybės politinius žaidimus, desperatiškai bandant numalšinti krizę, ar AB „Lietuvos geležinkeliai“ žūtbūtinį norą visomis įmanomomis priemonėmis išsaugoti pelningą užsakovą, bet ir leidžia priminti įsisenėjusius šios įmonės skaudulius – gendančius traukinius ir sunkias ten dirbančių darbuotojų darbo sąlygas, apie kurias jie kalbėti viešai atsisako dėl baimių prarasti savo darbo vietas.

Dar vasarą, kai viešojoje erdvėje vis dažniau pasirodydavo informacija apie gendančius ir vėluojančius AB „Lietuvos geležinkeliai“ traukinius, oficialiai kreipiausi į Valstybės kontrolę ir Susisiekimo ministeriją, prašydamas atlikti valstybinį auditą ir įvertinti faktinius duomenis, ar įmonės eksploatuojamų traukinių ir viešosios infrastruktūros būklė atitinka nustatytus standartus bei saugumo reikalavimus.

Labai svarbu suprasti, kad AB „Lietuvos geležinkelių“ naudojami ištekliai ir infrastruktūra yra valstybei priklausantis turtas, naudojamas vežti geležinkeliais ne tik krovinius, bet ir keleivius, o už šios infrastruktūros tinkamą valdymą ir saugaus geležinkelių transporto užtikrinimą atitinkamai yra atsakingi Susisiekimo ministerija ir pati įmonė.

Situacija tikrai neraminanti, nes iškilę į viešumą atvejai rodė, kad gana naujus keleivinius traukinius turi traukti atskirai užsakyti senesni, bet dar važiuojantys šilumvežiai. Vienas iš tokių atvejų fiksuotas Kirtimuose, kitas – rugpjūčio antroje pusėje Klaipėdos geležinkelių stotyje, kai 2016 m. pagamintas dyzelinis traukinys patyrė gedimą. Įmonė tuomet buvo priversta organizuoti kitą lokomotyvą – seną manevrinį šilumvežį, tačiau ir tai nepadėjo. Atskirai užsakytas šilumvežis po keliasdešimties kilometrų kelionės tęsti taip pat nebegalėjo.

Panašios istorijos buvo aprašomos ir anksčiau. 2019 m. keleivinis traukinys, vos pajudėjęs iš Kauno geležinkelio stoties, įstrigo pirmoje stotelėje – Palemone. Taip nutiko dėl priekyje važiavusio įmonės prekinio traukinio gedimo. Dėl to sutriko traukinių eismas ruože Vilnius – Kaunas. Tą dieną buvo užlaikomi net trys keleiviniai traukiniai.

Rimtų problemų pasitaikė ir daugiau. Savo prašyme į Valstybės kontrolierių ir susisiekimo ministrą akcentavau atvejus, kai paskutinę minutę be perspėjimo buvo keičiami traukinių sąstatai – vietoje žemagrindžio traukinio atvažiuodavo ne pirmos jaunystės, bet vis dar važiuojantis keleivinis traukinys. Tokie pakeitimai sukėlė ypatingų nepatogumų judėjimo negalią turintiems žmonėms, nes jie savo keliones organizuoja iš anksto, atsižvelgdami į keleivinio traukinio tipą ir galimybes į jį patekti.

Net nesulaukus atsakingų institucijų paaiškinimų, buvo galima teigti, kad tuometinio vadovo M. Bartuškos valdoma įmonė susidūrė su realia krize – tokia pat, kokia buvo prieš tris dešimtmečius, kai anuomet kelyje sugedusius keleivinius traukinius tampė manevriniai šilumvežiai.

Blogėjanti vežimo paslaugų kokybė rodė viena – įmonės vadovai bet kokiomis priemonėmis labiau rūpinosi tik pelnu, užmiršdami paprasčiausią keleivių saugumą ir patogumą keliaujant.

Verta paminėti, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ dukterinės įmonės „LTG Link“ riedmenų parke yra 14 traukinių ir 7 šilumvežiai, pagaminti iki 1995 m., kurie neatitinka kokybės standartų ir europinių reikalavimų, susijusių su keleivių vežimu. O didesni pokyčiai saugesniam keleivių vežime numatomi tik 2025 m.

Visame šiame fone dar keisčiau atrodo nuolatinis „Lietuvos geležinkelių“, susisiekimo ir aplinkos ministrų (deja, kol kas – tik) deklaruojamas siekis persodinti gyventojus iš automobilių į traukinius, kaip tvarų, ekologišką ir patogų transportą, bet ar tokia infrastruktūra ir tokios techninės būklės traukiniai iš tiesų atitinka Europos Komisijos patvirtintą žaliąjį kursą?

Visiems yra aiškus vienas nenuginčijamas faktas: krovinių vežimas yra pelninga veikla, keleivių pervežimas – nuostolingas. Jau ne vienerius metus trunkanti AB „Lietuvos geležinkeliai“ verslo vizija – visas pajėgas mesti į išorines rinkas ir koncentruotis tik į tranzitinį krovinių gabenimą, – privedė prie tokios padėties, kurią dabar ir  matome. Ar ne laikas keisti šią nuostatą ir pagaliau atsisukti į vidines problemas ir susitvarkyti savo kiemą? 

Ar M. Bartuškos pasitraukimas ir Vyriausybės sprendimas aukoti būtent jį duos teigiamų poslinkių, t. y. bet kokiomis priemonėmis labiau rūpintis ne pelnu ar pervedamais kuo didesniais dividendais į valstybės biudžetą iš tranzitinių krovinių, bet siekti ir kito, ne ką mažiau svarbaus tikslo – saugaus geležinkelių eismo, atnaujinto traukinių ir šilumvežių parko, atitinkančio Europos Sąjungos  reikalavimus, ir uždelstų viešosios geležinkelių infrastruktūros kapitalinio remonto darbų užbaigimo.

Įsiplieskus istorijai dėl baltarusiškų prekių tranzito, vis garsiau kalbama ir apie AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų sąlygas, naikinamus etatus ir norma tapusius viršvalandžius. Ypač tai liečia traukinių mašinistus.

Naujai paruoštiems mašinistams trūksta darbo patirties, jie pervargę dėl dirbamų viršvalandžių, o stotyse įvyksta daug incidentų, negana to, jie galimai slepiami. Apie tokią situaciją geležinkeliuose šiandien kalba jų darbuotojų atstovai. Tiesa, pati AB „Lietuvos geležinkeliai“ tvirtina, kad bendrovė dėl viršvalandžių laikosi visų numatytų reikalavimų. Tačiau tai nėra tiesa.

Valstybinė darbo inspekcija (VDI) dėl mašinistų darbo ir poilsio galimų laiko pažeidimų 2021 m. sausio – rugsėjo mėn. atliko tyrimą ir padarė aiškią išvadą. Joje konstatuojama, kad traukinio mašinistų darbas yra atliekamas viršijant teisės aktų leidžiamą maksimalų darbo laiką ir pažeidžiant minimalaus poilsio laiko režimą. Per šį laikotarpį VDI nustatė net šešis pažeidimus, susijusius su klaidinančiu laiko pradžios ir pabaigos darbo grafikuose nustatymu, poilsio tarp reisų trukme ir pan.

Visa tai leidžia tvirtai pasakyti, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ nustatyta ir teisės aktus pažeidžianti darbo tvarka kelia grėsmę geležinkelio transporto saugiam eismui.

AB „Lietuvos geležinkeliai“, trąšų gamintojos „Belaruskalij“ ir Lietuvos Vyriausybės sukelta krizė, atrodo, greitai nesibaigs. Šioje istorijoje, manau, pamatysime dar daug kaltinimų, o galbūt sulauksime ne tik M. Bartuškos aukos, bet ir dar kelių atleistų veikėjų. Vis dėlto norisi tikėti, kad pasitraukus buvusiam vadovui, pokyčiai į geležinkelius ateis.

O pokyčiai reikalingi. AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra valstybinė įmonė. Prioritetas turi būti teikiamas ne kuo didesniam pelnui, o viešajam interesui – gyventojai turi keliauti traukiniais saugiai ir patogiai. Viešasis interesas turi būti pirminės svarbos, ir tai negali būti kvestionuojama. Kiek dar ši valstybinė įmonė pelnus didins savo darbuotojų, jų darbų saugos ir keleivių sąskaita? Gal laikas baigti rūpintis tik viešaisiais ryšiais ir kosmetiniu traukinių remontu, o pamatyti bei įvertinti realybę? Traukinių parkas turi būti atnaujinamas ir laiku prižiūrimas, o paslaugos – kokybiškos. Tik tada būtų galima tikėtis, kad gyventojai, važinėjantys automobiliais, tikrai pamąstys keliauti keleiviniais traukiniais, kurie atitiks ekologiškumo standartus ir atlieps realius žaliojo kurso standartus.

 E. Sabučio pranešimas spaudai

E. Sabutis: kiek dar „Lietuvos geležinkeliams“ trąšų ir krovinių vežimas bus svarbesnis už žmones?

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 27 Dec 2021 15:42:09 +0200
<![CDATA[Skaitytojai: „Retorinis klausimas – kada bus uždaryta „landynė“ Chemikų g. 39 name?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/skaitytojai-retorinis-klausimas-kada-bus-uzdaryta-landyne-chemiku-g-39-name https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/skaitytojai-retorinis-klausimas-kada-bus-uzdaryta-landyne-chemiku-g-39-name Gyventojai šaržuoja: „Mūsų name šventės yra švenčiamos kiekvieną dieną“, galioja posakis – „Šventę reikia švęsti...“ Galima teigti, kad Chemikų g. 39 namo gyventojai yra tapę „įkaitais“ savo name, kadangi „X“ buto nuomininkė (vardas, pavardė redakcijai žinoma) nuolat naktimis lėbauja, bute lankosi nekokios reputacijos, teisti asmenys. Girtų vyrų ir moterų naktinės refleksijos balkone, tranki muzika trukdo kaimynams miegoti. Dažnai naktiniai festivaliai baigiasi muštynėmis ir nelaimingais įvykiais. Svarbu paminėti, kad paskutinis įvykis „Jonavos žiniose“ fiksuotas š. m. spalio 31 d., kuomet, persisvėręs per laiptinės turėklus, iš penkto aukšto iškrito jaunuolis.

Buto nuomininkė, per lėbavimus, jau yra praradusi savo tris mažamečius vaikus. Chemikų g. 39 namo gyventojai jau yra kreipęsi į atitinkamas institucijas dėl nuomininkės elgesio. Jonavos policijos komisariato pareigūnai – dažni svečiai minėtame name. Su nuomojamo buto savininku (vardas, pavardė redakcijai žinoma) namo gyventojai, atitinkamos institucijos ne kartą vedė prevencinius pokalbius, bet, teigiamų pokyčių, nepavyksta pasiekti iki šiol. Kyla retorinis klausimas - kas dar turi nutikti, kad būtų uždaryta „landynė“ Chemikų g. 39 name? Nejaugi, minėto buto savininkas „nemato“, „negirdi“ bei „nejaučia“...

Belieka laukti naujametinių fejerverkų ir „fanfarų“, kurie jau yra tapę minėto namo gyventoju kasdienybe.

 

Chemikų g. 39 namo gyventojai

 

Tai yra subjektyvi skaitytojų nuomonė ar pozicija, kuri nebūtinai sutampa su portalo jonavoszinios.lt redakcijos nuomone. Už išreikštas gyventojų mintis, redakcija neatsako.

 

Skaitytojai: „Retorinis klausimas – kada bus uždaryta „landynė“ Chemikų g. 39 name?“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 21 Dec 2021 10:08:35 +0200
<![CDATA[Mama - apie ,,BMW" vairuotoją, siūlantį paragauti jo ,,pasididžiavimo" ir automobilių parkavimo Jonavoje problemas]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mama-apie-bmw-vairuotoja-siulanti-paragauti-jo-pasididziavimo-ir-automobiliu-parkavimo-jonavoje-problemas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/mama-apie-bmw-vairuotoja-siulanti-paragauti-jo-pasididziavimo-ir-automobiliu-parkavimo-jonavoje-problemas Nemažai kasdienėje rutinoje vis pasirodo straipsnių ar komentarų apie tėvų sunkumus dėl parkavimų prie mokyklų ar darželių. Praeitą savaitę skaičiau, kad štai viena privati, itin brangi, Kauno mokykla kasdien užtveria vieną svarbiausių senamiesčio gatvių. Pyksta ir praeiviai, ir gyventojai ir su mokykla nesusiję vairuotojai. Tas pats ir Jonavoje.


Teko skaityti apie situaciją ties abejomis Rimkų mokyklomis, sudėtingus ir gerų įgūdžių reikalaujančius parkavimo ypatumus prie Žilvičio. Taip, beveik visur tai problema. IR visi tai suprantame. Vieni stengiasi daugiau kiti mažiau, judėti ir nuvesti vaikus į mokyklą išvengiant automobilio, kiti pasirenka atvykti anksčiau, na ar vėliau, bet pačiame miesto viduryje yra darželis, į kurį, šnekamąja kalba sakant – veda „tupikas“. Taip, taip. Tai pakalnėje jaukiai įsitaisęs „Bitutės“ darželis.

Kuris, beje, yra nuostabus. IR mano asmenine nuomone, kokybė neretai pralenkia lūkesčius. Tačiau ne apie darželį noriu pasakyti. Parkavimo bėdų kyla ir čia. Tik jos gal kiek kitokios. Žinoma, tarp nuosavų namų įsikūrusi švietimo įstaiga, jau turėjo įkyrėti visai gėlių gatvei ir pusei Dariaus ir Girėno gatvės gyventojų. Suprantu juos. IR noriu suprasti, kartkartėmis iškviestą policijos ekipažą dėl užstatytų vartų. 

Lygiai panašiai chaose skendi ir Sodų bei Žalioji gatvės per šventes ar smagiai snieguotą dieną, kuomet žmonės lekia į slidinėjimo trasą. Visko pasitaiko. Ypač jei trūksta žmogiškumo. Ne gyventojams, o vairuotojams. Tikiu, kas rytą bent dešimt mamų sau pasako „pastatysiu prie vartų ar kiemo įvažiavimo, nes aš labai greitai, tik nuvedu vaiką ir parbėgu“. Bet ,galbūt, tam kuris vėluoja, tai yra visa amžinybė laukiant, kol patrauks automobilį. Ir taip kiekvieną, na ar sėkmingai savaitei esant – kas antrą dieną. Suprantamas šių žmonių pyktis ar nepasitenkinimas. Pykčiau ir aš ir viskas tvarkoje jei tave sugrįžus pasitiks mieli policijos pareigūnai. Turėsi pamoką, kad statykis tolėliau, bet neužtverk žmogaus įvažiavimo. Bet didžiausia problema visame šiame parkavimo ir neparkavimo reikale yra net ne dėl parkavimo, o tiesiog dėl buvimo vietoje ne laiku.

Nes štai šioje vietoje atsiranda ir vienas super herojus gelbėdamas visą gatvę nuo rytinės automobilių sumaišties. IR ne, jis nėra gyventojas. Ir ne, jo ginamo namo kiemo beveik niekuomet neužstato. Nes jis tiesiog yra nepatogiai „ant“ įsukimo į darželį. Bet deja, jo paties galingas BMW ne visuomet telpa virtinėje mamų automobilių, atvykus į vieną iš namų. Policijos jis nekviečia, bet maloniai per sukąstus dantis „apšeria“ vyriškais lytiniais organais skubančias mamas. Taip, taip, nebūtinai tas, kurios pastatė automobilį dešimties metrų spinduliu prie jo BMW. Arba dar geriau tas, kurios jau stovėjo, o BMW nerado sau vietos.

Dozę keiksmų ar pasiūlymų vietoj darbo nueiti ant trijų raidžių gali sulaukti bet kuris asmuo einantis pro šalį. Ir taip, šiam asmeniui, toliau vadinkime jį ponu X, nerūpi ar mažieji pabiručiai eina šalia. IR aš nežinau kas yra blogiau, ar prapjautos automobilio padangos (pažymiu, kad šioje situacijoje automobilis stovėjo kitoje kelio pusėje nuo jau minėto namo į kurį vis atvyksta ponas X ir dar pažymiu, kad tikrai nemano tai automobilis ir ne paašaroti čia atėjau) ar kelis kartus per savaitę nuraminti vaiką, kuris pradėdamas dieną susiduria su neadekvačiu jaunuoliu keiksnojančiu ir siūlančiu paragauti savo pasididžiavimą.

Ketvirti metai stebiu šio jaunuolio progresą. Žodynas iš tiesų pildosi naujais įdomesniais keiksmais. Na ir šiemetinis jo išstojimas pjaustyti padangas ar prabrėžti vieną kitą automobilį – iš tiesų gana nemaloniai stebinantis. Super herojus. Bet vieną dieną, tikiu, atvažiuos ir kitas super herojus. Ne mama, o tėtis. Kuris irgi nematys reikalo ieškoti teisybės institucijose.

Visa šia savo nuomone aš kalbu apie žmogiškumą. Ne apie automobilių srautus. Ne apie užstatytus kiemus.

Ne apie stereotipus persekiojančius BMW vairuotojus. Ir net ne apie sąmoningus tyčinius svetimo turto sugadinimus. Mielas pone X, dauguma mamų nesivels su tavimi į bereikšmius konfliktus pilnus šlykščių įžeidinėjimų, nes jos tiesiog yra žmogiškesnės. Niekas tau padangų nepjaustys kuomet skersai kelio užstatai savo automobilį ir net pedagogai nebegali atvykti į darbo vietą. Žmogiškumo ribą tu peržengei, kuomet leidai sau, vaikų akivaizdoje, jų mamoms sakyti tai, ko turbūt net visiškos padugnės nesako savo priešams. Mama tai nuris, pakels galvą ir eis toliau.


Arba atsiprašys jei tai bus būtina. Bet jei sau leidi tokį neadekvatumą viešumoje, nuoširdžiai bijau pagalvoti apie reikalus už uždarų durų. Vienok, nepaisant žodyno ir tam tikrų neadekvačių veiksmų, tikiu, skaityti moki, informacijos pilna visur.


O savivaldybėje netgi suteikia ir teisine pagalbą. Visi laisvi ieškoti sprendimų legaliais būdais. Tai tik pasiūlymas. Ir nebūtina jo priimti, kaip nei viena mama dar , tikiu, nepriėmė ir tavojo , liepiamąja nuosaka išrėkiamo pasiūlymo susijusio su asmeniniu pasididžiavimu. Galbūt, net ir ne gyventojai, net ir tie, kuriems eismas prie darželio trukdo tik dėl asmeninių priežasčių ir tik tais kartais kuomet pačiam reikia atvykti į Gėlių gatvę, turi teisę ieškoti sprendimų.

Linkiu šiam jaunuoliui atrasti save. Jo šeimai - nejausti gėdos. Nes taip, ši legenda jau ne tik darželio klaseles užpildė, bet sklinda ir toliau. Didūs darbai, taip sakant, nelieka neišgirsti.

Teksto autorė - vieno iš vaikų mama (vardas ir pavardė redakcijai žinomi).

Asociatyvi pixabay.com nuotr.

Mama - apie ,,BMW" vairuotoją, siūlantį paragauti jo ,,pasididžiavimo" ir  automobilių parkavimo Jonavoje problemas

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 20 Dec 2021 08:35:22 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Valdantieji vėl nusivalė kojas į žmonių interesus“: po balsavimo Seime – socdemų nusivylimas dėl atmestų pasiūlymų stabdyti kainų augimą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-valdantieji-vel-nusivale-kojas-i-zmoniu-interesus-po-balsavimo-seime-socdemu-nusivylimas-del-atmestu-pasiulymu-stabdyti-kainu-augima https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-valdantieji-vel-nusivale-kojas-i-zmoniu-interesus-po-balsavimo-seime-socdemu-nusivylimas-del-atmestu-pasiulymu-stabdyti-kainu-augima Seimo valdančiosios daugumos balsais ketvirtadienio plenariniame posėdyje buvo atmesti abu socialdemokratų frakcijos pateikti Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) įstatymo pakeitimai, siūlantys stabdyti vis augančias energijos ir maisto kainas.

Lengvatinį 9 proc. PVM tarifą buvo siūloma taikyti buitiniams elektros ir dujų vartotojams bei kai kurioms maisto prekėms.

„Gyventojai jau gauna sąskaitas už lapkritį suteiktą šilumą – ir tai, ką jose pamato, kalėdine ramybe tikrai nedvelkia. Daugeliui iš jų teks mokėti dvigubai daugiau nei pernai. Šiandien mūsų teikti siūlymai galėjo pristabdyti sąskaitų pūtimąsi“, – sako socialdemokratų frakcijos seniūno pavaduotojas Eugenijus Sabutis.

Jo teigimu, valdantiesiems šiandien buvo pasiūlytas konstruktyvus ir efektyvus būdas sumažinti energijos kainas vartotojams.

„Lengvatinio PVM taikymas galėjo tapti sudėtine dalimi Seime jau priimtų projektų dėl energijos kainų amortizavimo. Juk matome, kad ministro Dainiaus Kreivio atneštas paketas tiesiog neveikia“, – teigia socialdemokratas.

E. Sabučio nuomone, šią problemą reikėjo spręsti kompleksiškai, t. y. neatmetant kitų pasiūlymų, nes būtina siekti vieno bendro tikslo – mažesnių kainų Lietuvos gyventojams. Jo teigimu, belieka tik apgailestauti, kad valdantieji į šiuos tikslus „nusivalė kojas“.

„Nemažai Europos Sąjungos narių laikinai įvedinėja lengvatinius mokestinius tarifus. Šių šalių vyriausybės supranta, kad tai yra vienas greičiausių būdų siekiant suvaldyti kainų didėjimą, tačiau mūsų valdančiosios daugumos tokie pavyzdžiai neįtikino“, – stebisi E. Sabutis.

Jo teigimu, dar keisčiau atrodo dešiniųjų sprendimas atmesti siūlymą dėl lengvatinio PVM tarifo būtiniausiems maisto produktams.

„Dabar maisto kainos – didžiausios per visą dešimtmetį. Infliacija siekia 9,3 proc. Šiems skaičiams toliau mušant rekordus, o ekonomistams vis garsiau kalbant, kad žiemos viduryje galime sulaukti ir dviženklės infliacijos, valdantieji toliau demonstruoja, kad nė nesiruošia imtis jokių žingsnių maisto prekių kainoms pažaboti“, – pažymi Seimo narys socialdemokratas E. Sabutis.

E. Sabutis: „Valdantieji vėl nusivalė kojas į žmonių interesus“: po balsavimo Seime – socdemų nusivylimas dėl atmestų pasiūlymų stabdyti kainų augimą

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 10 Dec 2021 08:23:53 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Tai nėra galimybių ar atlyginimų biudžetas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-tai-nera-galimybiu-ar-atlyginimu-biudzetas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-tai-nera-galimybiu-ar-atlyginimu-biudzetas Seime pirmąją svarstymo stadiją pasiekė svarbiausias šių metų įstatymo projektas – 2022 m. valstybės biudžetas. Parlamentarams išreiškus pritarimą, projektas buvo grąžintas tobulinti Vyriausybei, kuri vertins ir parlamento komitetų pateiktus siūlymus bei pastabas. Patobulintas projektas tolesniam svarstymui į Seimą grįš jau gruodžio mėnesį.

Nors finansų ministrė Gintarė Skaistė ateinančių metų biudžetą dar kartą suskubo skambiai pavadinti galimybių biudžetu, o Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas Mykolas Majauskas jį įvardija kaip atlyginimų ir pensijų biudžetą, tačiau realybėje projektas kiek kitoks.

Pats projektas galimybių ar atlyginimų ir pensijų biudžetu gali būti vadinamas tik valdančiųjų kabinetuose ir jį parengusios Vyriausybės koridoriuose.

Pristatydama kitų metų biudžeto projektą finansų ministrė labiausiai akcentavo minimaliosios mėnesinės algos didėjimą iki 730 eurų, maždaug 50 eurų daugiau „į rankas“, neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) didinimą, kuris pridėtų dar apie 12 eurų ir biudžetinių įstaigų darbuotojams 4 eurais keliamą bazinės pareiginės algos dydį, bet jau dabar aišku, kad auganti infliacija šį pajamų padidėjimą tiesiog „suvalgys“. Duomenys rodo, kad kainų augimas Lietuvoje yra vienas sparčiausių ES – metinė infliacija gali būti didesnė, nei buvo prognozuojama – jau šiuo metu ji siekia 8,2 proc. ir yra didžiausia iš visų Bendrijos narių. Dar prieš keletą mėnesių vis garsiau buvo kalbama, kad didėjančios žaliavų kainos yra perspėjimas visoms valstybėms ruoštis beprecedenčiam kainų šuoliui, bet tik dabar matome Vyriausybės veiksmus, kuriais bandoma prisivyti jau kurį laiką de facto egzistuojančią situaciją, kai gyventojų pajamas mažina išaugusios maisto, kuro ir šildymo kainos.

Vyriausybės deklaruojamas pajamų didinimas yra sąlyginis ir realių pokyčių skurdžiausiai gyvenantiesiems neatneš, vien minimali alga šiais metais galėjo būti didinama iki 750 eurų, tam buvo visos ekonominės prielaidos, tą ne kartą pabrėžė ir ekspertai.

NPD didinimą, kaip ir padidėjusią minimalią algą, su savimi nusineš kainų kilimas, o jo visiškai nepajus tie gyventojai, kurie uždirba daugiau nei šalies vidutinis atlyginimas, kuris, prognozuojama, kitąmet sieks kiek daugiau nei 1057 eurų „į rankas“.

Gana keistai atrodo toks Finansų ministerijos sprendimas, juolab, NPD didinamas tik mažiau nei vidutinį darbo užmokestį uždirbantiems asmenims automatiškai permeta naštą vidutines pajamas gaunantiems gyventojas. Šis biudžetas yra itin nepalankus šiai asmenų grupei, kuri iš esmės yra šalies perkamosios galios stuburas ir sudaro ekonomikos pagrindą.

Siekiant teisingesnio biudžeto perskirstymo, NPD šiuo momentu turėjo būti didinamas bent pusantro karto, tada jo naudą pajustų kur kas didesnis gyventojų ratas.

Natūralu, kad sprendimai, susiję su NPD taikymo ribos išplėtimu ar minimalios algos spartesniu augimu, atneštų ir didesnius netekimus valstybės ir savivaldybių biudžetuose. Todėl lygiagrečiai Vyriausybė turėjo galvoti ir teikti siūlymus dėl papildomų pajamų iš investicijų, jų grąžos, dividendų, kitaip tariant, didesnio pelno ir turto apmokestinimo, nes lyginant su ES šalimis tikrai yra vietos didinti teisingą mokesčių progresyvumą Lietuvoje. Tą nuolat leidžia suprasti ir BFK pirmininkas M. Majauskas, įstatymų iniciatyvomis skatinantis labiau apmokestinti daugiau uždirbančius, tiek fizinius, tiek juridinius asmenis.

Tiesa, anksčiau buvo kilusios diskusijos apie vadinamąjį solidarumo mokestį asmenims, kurių metinės pajamos siekia apie 200 tūkst. eurų. Bet, kaip matome, Vyriausybės ir BFK pirmininko žodžiai nevirto darbais. Visa tai liko tik politikavimu ir politinių dividendų susirinkimu.

Biudžeto pajamos Lietuvoje iš kapitalo ir turto yra kelis kartus mažesnės negu ES vidurkis. Dabartinis šalies ekonominis modelis vis dar akcentuoja pakankamai pigią darbo jėgą ir mažus pelno mokesčius kaip konkurencinius pranašumus. Kartu su mokestinėmis spragomis, kurios leidžia daugiausia pajamų gaunantiems mokesčių beveik nemokėti ir skatina mokesčių vengimą, šis modelis nulemia skurstantį viešąjį sektorių, nekokybišką švietimą, didelę socialinę atskirtį ir pajamų nelygybę.

Jau anksčiau skelbta apžvalga parodė, kad skurdo rizikos lygis mūsų šalyje didėja ir yra vienas iš didžiausių visoje ES. Matant, kad didelė dalis mažas pajamas gaunančių Lietuvos gyventojų gyvena žemiau skurdo rizikos, o dalis artėja prie santykinio skurdo ribos, yra nesuprantamas valdančiosios daugumos sprendimas nesiimti ryžtingesnių žingsnių, siekiant mokestinės bazės išplėtimo turtingiesiems ir teisingesnės biudžeto pajamų surenkamumo metodikos.

Belieka tik apgailestauti, kad tai galimybių biudžete vietos nerado.

Seimo nario E. Sabučio pranešimas

E. Sabutis: „Tai nėra galimybių ar atlyginimų biudžetas“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 01 Dec 2021 09:17:52 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Kodėl Vyriausybė didina energetinį skurdą, kuris ir taip yra vienas didžiausių ES?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-kodel-vyriausybe-didina-energetini-skurda-kuris-ir-taip-yra-vienas-didziausiu-es https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-kodel-vyriausybe-didina-energetini-skurda-kuris-ir-taip-yra-vienas-didziausiu-es Neseniai pasirodžiusi Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo apžvalga atskleidė liūdną tiesą ir įvardijo turbūt didžiausią šių dienų Lietuvos problemą – skurdo rizikos lygis mūsų šalyje didėja ir yra vienas iš didžiausių visoje Europos Sąjungoje (ES). Skurdo rizikos lygis 2020 m. šalyje siekė 20,9 proc. ir, lyginant su ankstesniais metais, padidėjo 0,3 procentinio punkto. 2020 m. žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 585 tūkst. šalies gyventojų.

Analizė rodo, kad skurdo lygis šalyje nustatomas remiantis šešiais pagrindiniais ekonominiais rodikliais. Verta pastebėti, kad net du iš jų yra tiesiogiai susiję su energijos kainomis – gyventojai, neišgalintys susimokėti komunalinių mokesčių ar nepajėgūs tinkamai šildyti savo namų ūkio, rizikuoja susidurti su piniginiais sunkumais ir atsidurti ties skurdo rizika. Todėl nenuostabu, kad šalyje augant bendrai skurdo rizikai, auga ir vadinamasis energetinis skurdas. Energetinis skurdas, dar vadinamas energetiniu nepritekliumi, reiškia situaciją, kai asmenys yra nepajėgūs pakankamai šildyti būsto ar gauti reikalingų su energijos tiekimu susijusių paslaugų už prieinamą kainą. Statistikos duomenimis, praktiškai ketvirtadalis mūsų namų ūkių yra nepajėgūs pakankamai šildyti būsto, nes energijos kainos tiesiog yra neįperkamos. Tokia situacija žmones stumia į įsiskolinimus už komunalines paslaugas. Šie gyventojai dėl menkų pajamų negali sau leisti pakankamai šildytis, o prasčiau yra tik keliose kitose ES narėse ir net keturis kartus viršija Bendrijos vidurkį. Energetinis skurdas yra itin opi Lietuvos problema, kuriai, mano manymu, nėra skiriamas pakankamas dėmesys, ir akivaizdu tik viena – ši energetinė krizė ir sparčiai augančios elektros, dujų ir šildymo kainos tuos žmones pastatys į dar keblesnę situaciją.

Viena iš priemonių spręsti aukštų energijos kainų problemą – tvarios energetikos diegimas, namų atnaujinimas ir technologinė pažanga, t. y. vadinamojo Žaliojo kurso paketo įgyvendinimas. Ši energijos krizė turėtų paspartinti šiuos veiksmus – subsidijuoti ne dujų importą ir CO2 išmetimus, o finansiškai skatinti greitesnį gamtinių dujų vartojimo atsisakymą ir spartesnę pastatų renovaciją. Kitaip tariant, neefektyvaus energijos vartojimo problemos turi būti sprendžiamos užtikrinant efektyvesnį energijos naudojimą pastatuose ir įrenginiuose bei laipsniškai atsisakant iškastinio kuro. Tačiau tokios esminės priemonės gali būti įgyvendinamos tik ilguoju laikotarpiu. Tam tikri žingsniai jau planuojami. Vyriausybė tarp ilgalaikių priemonių, skirtų namų ūkių energetiniam savarankiškumui ir „žalumui“ didinti, numato finansinės paramos paketą iš ES fondų, tarp jų – finansavimo užtikrinimas gaminantiems vartotojams, šilumos punktų efektyvinimas, taip pat planuojama kurti energetines bendrijas. Visą tai atrodo gražiai, bet tokie planai dienos šviesą išvys palyginti negreitai. Daugiabučių namų atnaujinimo tempai taip pat nedžiugina. Praėjus metams nuo dešiniųjų valdžios atėjimo į Seimą ir Vyriausybę, buvo padarytas tik vienas – procedūrinis – darbas, kuriuo tikimasi pagreitinti renovacijos tempus. Šį mėnesį savo veiklą pradėjo naujai įsteigtas Pastatų energinio taupumo departamentas, kai Aplinkos ministerijai pavaldžios agentūros – Būsto energijos taupymo agentūra (BETA) ir Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) – buvo sujungtos į vieną departamentą. Aplinkos ministras neslepia optimizmo: anot jo, šis sujungimas patrigubins renovacijos tempus. Bet kartu buvo patikslinta, kad visą tai įvyks ne šiandien ar rytoj, o tik ateityje. Naujojo departamento vadovas net neslepia, kad APVA vizija – efektyviai energiją vartojančio ir nepriklausomo nuo iškastinio kuro Lietuvos pastatų fondo sukūrimas iki 2050 m. Matant tokius planus, galima teigti, kad energinio efektyvumo didinimui ir kovai su klimato kaita skirtų priemonių, švelniai tariant, dar teks palaukti – ir ne vienerius metus.

Žinoma, renovacijos procesas niekur nedings. Nors ir stringant, Vyriausybė toliau įgyvendins pastatų ir šilumos ūkių atnaujinimą, tik ne tokiu tempu, koks yra reikalingas ir kokio tikėjomės. Tačiau ką daryti šiandien, kai dabartinė energetinio skurdo problema niekur nedingsta, o energijos krizė šiuo šildymo laikotarpiu ją tik paaštrins? Vien norint, kad situacija neblogėtų ir išliktų tokia pati, Vyriausybei į energijos kainų šuolį buvo būtina sureaguoti laiku ir tinkamai. Deja, pavėluoti ir neapgalvoti siūlymai atidėti mokėjimus už išaugusias energijos kainas į ateitį, gyventojus stumia į unikalią situaciją, lyginant su kitomis ES šalimis, nes daugelis jų nuėjo kitu keliu, mano manymu, žymiai efektyvesniu ir socialiai jautresniu. Pabrangus elektrai ir dujoms, Bendrijos narės ieškojo būdų kaip esamą šuolį kompensuoti, o neišdėlioti vartotojams sąskaitų ateičiai. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, Estija skiria 37 mln. eurų paramai tiems namų ūkiams, kurie gyvena žemiau santykinės skurdo ribos. Kompensacijas gaus iki 70 tūkst. šeimų, jiems bus padengiama 80 proc. energijos kainos. Skirtingai nuo Lietuvos, toks kompensacinis mechanizmas bus taikomas automatiškai ir nevers šių šeimų kreiptis į vietines seniūnijas prašant išmokų. Be to, visiems vartotojams bus kompensuota 50 proc. tinklų paslaugos mokesčio. Estijos Vyriausybė paskelbė, kad visa trumpalaikė parama šiai valstybei kainuos 88 mln. eurų, o tokius biudžeto praradimus Estija planuoja padengti parduodama nepanaudotus taršos leidimus.

Tik priminsiu, kad Lietuvos Vyriausybė net nesvarstė tokios galimybės. Šiaip valdžia itin mėgsta mūsų valstybę lyginti su Estija, lygiuotis į geruosius pavyzdžius, bet šįkart taip neatsitiko. Vietoje to, viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad „Ignitis“ planuoja skolintis iki 104 mln. eurų – tam, kad galėtų amortizuoti smarkiai išaugusias gamtinių dujų ir elektros kainas. Skirtumas tarp Estijos ir Lietuvos sprendimų toks, kad šiaurinė Baltijos valstybė iš savo gyventojų nereikalaus padengti minėtų 88 mln. eurų, o Lietuvos vartotojams šią sumą su palūkanomis teks sumokėti per penkerius metus. Užtat pati bendrovė viešai pasidžiaugė, kad 104 mln. eurų paskola iš privataus banko leis išvengti neigiamo poveikio bendrovės veiklai ir jos pelnui, kuris šiais metais gali siekti ir 310 mln. eurų! Bet grįžkime prie ES narių ir jų priimtų sprendimų. Ne tik Estija, bet ir kitos Bendrijos šalys pasirinko kitokią strategiją siekdamos suvaldyti energijos krizę. Mažesnė mokestinė našta šaltuoju periodu, laikinai pamažintos subsidijos atsinaujinančiai energetikai, įvairios vienkartinės ir periodinės išmokos – tokie jų planai.

Minėtas tyrimas aiškiai parodo, kad Lietuva pasirinko sąskaitas nukelti ateičiai, kai kitos valstybės renkasi mažesnių mokesčių ir vienkartinių kompensacijų kelią. Toks keistas Lietuvos išskirtinumas kelią nerimą ir klausimų, ar pasirinkti veiksmai yra teisingi. Kol kas dešiniųjų Vyriausybės vykdoma kainų amortizavimo politika tikrai nedžiugina. Pirmosios šio šildymo sezono sąskaitos tai tik patvirtina – Vilniuje centralizuotai tiekiama šiluma per metus, palyginti su tuo, ką turėjome pernai tuo pačiu metu, pabrango 96 proc. Kai kuriuose Lietuvos rajonuose gyventojus pasiekė rekordinės sąskaitos už spalio mėnesio šildymą – už 45 kv. m. butą gyventojams teks sumokėti beveik 130 eurų, o to paties rajono gyventojams, kurie įsikūrę 68 kv. m. bute, teks savo pinigines patuštinti beveik 174 eurais. Duomenys rodo, kad tai ne pabaiga. Centralizuotas šildymas gruodį visoje Lietuvoje gali būti 60 proc. brangesnis nei prieš metus, o vien Vilniuje – apie 2,2 karto brangesnis. Akivaizdu, kad šios sumos viršija net nepalankiausias prognozes. O pats faktas, kad Lietuvos Vyriausybė išsiskiria tarp ES narių, rodo, kad mūsų valstybė bus viena iš tų, kurias labiausiai palies šis elektros, dujų ir šildymo kainų šuolis. Deja, bet tai paskatins dar didesnį energetinį skurdą, kurį labiausiai jaus pažeidžiamiausios visuomenės grupės – daugiavaikės šeimos, vieniši asmenys, vieniši tėvai, auginantys vaikus, senatvės pensininkai ir žmonės su negalia.

Šiomis dienomis itin dažnai girdime skambius valdančiųjų pasisakymus apie didėsiančias pensijas, socialines išmokas ir algas, bet valdančioji dauguma patogiai nutyli, kad tokį padidėjimą su savimi nusineš žaibiškai auganti infliacija, o vartotojų sumokėti pinigai už pabrangusią energiją tyliai nuguls „Igničio“ ir bankų sąskaitose.

 

Seimo narys Eugenijus Sabutis

E. Sabutis: „Kodėl Vyriausybė didina energetinį skurdą, kuris ir taip yra vienas didžiausių ES?“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 29 Nov 2021 09:15:39 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: : „Seimo statute siūloma apriboti galimybes vilkinti įstatymų priėmimą“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-seimo-statute-siuloma-apriboti-galimybes-vilkinti-istatymu-priemima https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-seimo-statute-siuloma-apriboti-galimybes-vilkinti-istatymu-priemima Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūno pavaduotojo Eugenijaus Sabučio iniciatyva registruotos Seimo statuto pataisos, kurios leistų nebevilkinti įstatymų projektų svarstymo parlamente.

Atitinkamus pakeitimus teikiantis Seimo narys E. Sabutis pabrėžia, kad šiuo metu galiojančiame statute numatoma, kad Vyriausybė savo išvadas Seimui pateikia per keturias savaites, tačiau nė žodžio neužsimenama apie tolesnes procedūras, jeigu ši išvadų nepateikia per minėtą laikotarpį. 

„Šiuo pakeitimu siekiama ištaisyti dabar esančias Seimo statuto spragas ir numatyti aiškius terminus. Vyriausybei dėl įstatymų projektų nepateikus išvadų maksimaliai per aštuonias savaites, būtų laikoma, kad ji neturi pastabų projektui“, – pabrėžia parlamentaras.

E. Sabučio teigimu, Vyriausybė dabar įtvirtintų terminų paprasčiausiai nesilaiko – išvadų pateikimas gali užtrukti ir iki pusės metų ar net ilgiau. „Tokia padėtis itin tenkina valdančiuosius, nes turi visus svertus stabdyti opozicinių frakcijų įstatymų projektus, o už tai nenumatytos jokios pasekmės“, – sako socialdemokratas.

E. Sabučio nuomone, atvejų, kai suplanuotų įstatymų svarstymas nukeliamas vien dėl to, kad Vyriausybė laiku nepateikia savo išvadų, šioje kadencijoje yra nepamatuotai daug. „Tas pats Seimo statutas aiškiai pasako, kad projektas be minėtų išvadų toliau negali būti svarstomas nei komitetuose, nei plenariniuose posėdžiuose. Jos neturėtų tapti įrankiu, suteikiančiu pretekstą trikdyti sklandų teisėkūros procesą ir, apskritai, Seimo darbą“, – teigia parlamentaras.

E. Sabutis atkreipia dėmesį, kad Seimas šiais metais po pateikimo yra pritaręs net trims Seimo nario įstatymų projektams, skirtiems savivaldybių finansinio savarankiškumo stiprinimui ir investicinio potencialo skatinimui. „Dviem iš jų Seimas palaikymą išreiškė dar pavasarį, tačiau pataisos toliau nejuda iš vietos, nors savivalda ypač jų laukia. Tolesnis jų svarstymo stabdymas pridengiamas negautomis Vyriausybės išvadomis. Ši situacija, švelniai tariant, nėra normali. Žinau, kad panašius nuogąstavimus reiškia ir kitų opozicinių frakcijų nariai“, – sako E. Sabutis.

Socialdemokratų registruotos pataisos numato, kad Vyriausybei savo išvadų nepateikus Seimui per keturias savaites, ši turi informuoti pagrindinį komitetą apie priežastis, dėl kurių išvada Seimui nepateikta nustatytu laiku. Atsižvelgdamas į gautą paaiškinimą, pagrindinis komitetas vieną kartą galėtų pratęsti Vyriausybės išvados pateikimo terminą dar keturiomis savaitėmis. Jeigu ir per pratęstą terminą Vyriausybė išvados nepateikia, tai būtų laikoma, kad ji pastabų neturi.

Seimo Ryšių su visuomene skyrius

E. Sabutis: : „Seimo statute siūloma apriboti galimybes vilkinti įstatymų priėmimą“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 19 Nov 2021 09:46:03 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: „Esminiai savivaldos klausimai ir vėl liks konservatorių biudžeto paraštėse?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-eugenijaus-sabucio-pranesimas-esminiai-savivaldos-klausimai-ir-vel-liks-konservatoriu-biudzeto-parastese https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-eugenijaus-sabucio-pranesimas-esminiai-savivaldos-klausimai-ir-vel-liks-konservatoriu-biudzeto-parastese 2022 m. Valstybės biudžeto įstatymo projektui pasiekus svarstymo stadiją Seime, intensyvėja ir diskusijos dėl platesnių finansavimo galimybių įvairiems valdžios sektoriams, ne išimtis ir savivaldybės bei jų pajamų šaltinių didinimas.

Nors finansų ministrė Gintarė Skaistė su neslepiamu optimizmu prognozuoja, kad ateinančiais metais savivaldybių pajamos didės ženkliai, tačiau visiškai neatsižvelgia ir į pačių savivaldybių išlaidų didėjimą, kurį visų pirma lems infliacija, elektros, dujų ir paslaugų kainų augimas. Kaip pavyzdys čia gali būti pateiktas išplėstas kompensacinis mechanizmas, kuriuo gyventojams bus kompensuojama didesnė būsto šildymo išlaidų dalis. Visos šios išlaidos gali atgulti vien tik ant savivaldos pečių. Taip pat nereikėtų pamiršti ir kitų centrinės valdžios sprendimų, kurie didina savivaldybių biudžetų išlaidas. Todėl didesnes valdančiosios daugumos optimistines prognozes reikėtų vertinti itin rezervuotai, nes realus asignavimų padidėjimas bus labai nežymus.

Nesu prieš sprendimus, kurie didins labiausiai pažeidžiamų asmenų finansinę apsaugą ir juos tikrai palaikysiu, tačiau stebina Vyriausybės retorika, kai valdžia įsipareigoja didinti atlyginimus ar plėsti paramos gavėjų ratą, tačiau tam reikalingų lėšų teikiamame biudžete kai kuriais atvejais nenumato. Iš esmės taip palikdama savivaldybes vienas pačias spręsti dėl savo ir taip nedidelių biudžetų perskirstymo.

Iš savo patirties savivaldybės taryboje, einant mero ir mero pavaduotojo pareigas, galiu drąsiai patikinti, kad dėl panašių centrinės valdžios prognozių tarybos per metus yra priverstos kelis kartus tikslinti savo biudžetų projektus tam, kad jie atitiktų Vyriausybės sprendimus vienu ar kitu atveju.

Kad šie nuogąstavimai ir teiginiai turi pagrindo, įrodo susidariusi padėtis dėl savivaldybių ugniagesių tarnybų. Nuspręsdami didinti minimalų mėnesinį atlyginimą ir pareiginės algos bazinį dydį, valdantieji tiesiog užmiršo, kad šis didėjimas palies ir savivaldybių ugniagesius. Dėl tokių valdančiųjų priimtų sprendimų ateinančių metų biudžete savivaldybių priešgaisrinėms tarnyboms trūks mažiausiai 4,3 mln. eurų. Taigi, Vyriausybė turėjo numatyti finansavimą ugniagesiams, kad šie priimti įsipareigojimai nenugultų tik ant savivaldos, siekiant ištaisyti valdančiųjų įsipareigojimų vykdymo spragas. Šiuo atveju, klausimas dėl trūkstamų lėšų vis dar gali būti išspręstas, nes Seime mano iniciatyva registruotas 21 parlamentaro siūlymas numatyti tinkamą finansavimą. Jam jau pritarė Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (VVSK). Šiam pasiūlymui dar turės pritarti ir Seimo nariai, kai biudžetas grįš į posėdžių salę. Reikės tik politinės valios, ypač valdančiosios daugumos parlamentarams, kurių klaidas esame priversti taisyti.

Politinės valios reikės ne tik dėl minėto siūlymo, bet ir dėl kitų savivaldai itin svarbių pataisų, kurios leistų savivaldybėms užtikrinti viešųjų paslaugų prieinamumą ir vykdyti investicinius projektus. Kaip ir minėjau, finansų ministrės įtikinėjimą, kad ateinančių metų biudžetas nuteikia labai pozityviai, o savivaldybių pajamos bus ženkliai didesnės lyginant su praėjusiais metais, kol kas labiau norėtųsi vertinti kaip deklaratyvų. Savivaldos atstovai jau dabar reiškia nusivylimą, kad Finansų ministerija neišgirdo jų prašymų dėl 2022 metų biudžeto, ypač dėl lankstesnių skolinimosi sąlygų vis dar besitęsiančiu pandeminiu laikotarpiu.

Jau kurį laiką Europos Sąjungos (ES) valstybėms taikoma Stabilumo ir augimo pakto bendroji išimtis. Fiskalinės drausmės taisyklės suspenduotos bent jau iki 2023 metų. Ši išimtis ES narėse taikoma visam valdžios sektoriui, neišskiriant savivaldos, tačiau Lietuvoje ji nuo 2020 metų taikoma tik valstybės biudžetui.

Deja, bet toks buvo valdančiųjų sprendimas. Jis savivaldybių atžvilgiu yra akivaizdžiai diskriminuojantis.

Šioje vietoje taip pat svarbu pažymėti, kad leidus atveržti skolinimosi limitus savivaldai, skolinti pinigai galėtų būti naudojami tiktai investiciniams projektams. Pavyzdžiui, prisidėjimui prie ES lėšomis arba valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų projektų. Taip pat paspartėtų ir tų projektų įgyvendinimas, kurie atneša socialinę, aplinkosauginę ar kitokią naudą. Visą tai reikštų ne tik tvaresnę infrastruktūrą savivaldybės teritorijoje, bet ir geresnes sąlygas verslo ir investicijų atėjimui, o tuo pačiu ir naujas darbo vietas savivaldybės gyventojams.

Tokia, mano manymu, neapskaičiuota Vyriausybės pozicija savivaldybių skolinimosi ir savarankiškumo atžvilgiu išties kelia nerimą, nes valstybės sektoriuje akivaizdžiai taikomi dvejopai standartai. Tačiau padėtį dar galima sutvarkyti.

Tai ir darome bei ieškome bendro sutarimo dėl ateinančių metų biudžeto. Nepaisant kai kurių valdančiųjų pasipriešinimo, komitetas, kuriame dirbu, biudžeto projekto svarstymo metu aiškiai pasisakė už savivaldos investicinio potencialo didinimą ir kitų savivaldai itin svarbių biudžetinių pakeitimų priėmimą. Jau dabar galima teigti, kad minėtas komitetas atsižvelgė į Lietuvos savivaldybių asociacijos prašymus dėl biudžeto projekto patobulinimo ir Vyriausybei rekomenduos tikslinti kai kurias jo eilutes, siekiant stiprinti savivaldos, o tuo pačiu – ir regionų finansinius išteklius.

Ką svarbu išgirsti savivaldybėms?

Nors valdantieji ir yra nusprendę savivaldai netaikyti Fiskalinės drausmės taisyklių išimties, tačiau biudžeto projekto rėmuose būtina nustatyti bendrą savivaldybių metinio grynojo skolinimosi sumos limitą – tai reikštų, kad kai kurios savivaldybės nustatyta tvarka galėtų pasiskolinti daugiau lėšų, jeigu kitos savivaldybės savo limito neišnaudotų, kartu neviršijant bendros biudžete nustatytos sumos. Šiuo sprendimu ne tik nebūtų didinamas valstybės deficitas, bet ir būtų užtikrinta galimybė efektyviau vykdyti minėtus investicinius projektus.

Taip pat svarbu numatyti lėšas Vietos plėtros paskolų ir garantijų finansinio instrumento sukūrimui. Šis fondas galėtų būti finansuojamas iš ES paramos lėšų ir tai sudarytų galimybę savivaldybėms skolintis palankesnėmis sąlygomis nei iš komercinių bankų. Itin svarbu suprasti, kad šis instrumentas padėtų spręsti regionų plėtros problemą, nes mažoms savivaldybėms ir nedidelės apimties projektams bankai yra nelinkę skolinti.

Tarp kitų svarbių savivaldos siūlymų 2022 metų biudžetui – galimybė pasiekus nustatytus tikslus leisti savivaldybėms nepanaudotas valstybės biudžeto dotacijas naudoti toje pačioje veiklos srityje, o ne grąžinti į biudžetą, taip pat – užtikrinti visą valstybinių funkcijų finansavimą ir numatyti papildomus 15,8 mln. eurų būsto šildymo kompensacijoms. Kitais metais savivaldybėms papildomų lėšų prireiks tiek dėl išaugusio piniginės paramos gavėjų skaičiaus, tiek dėl kasmet didėjančių socialinių paslaugų kainų. Neskyrus papildomų lėšų, savivaldybės negalės finansuoti jau daug metų vykdomų socialinių programų, kurios iki šiol yra finansuojamos iš piniginei socialinei paramai nepanaudotų lėšų.

Savivaldybės taip pat tikisi, kad bus kompensuotos dėl pandemijos jų patirtos išlaidos viešajame transporte ir negautos pajamos iš žemės mokesčio.

Ne mažiau svarbus yra ir savivaldybių pagrindinio finansinio šaltinio – gyventojų pajamų mokesčio (GPM) klausimas. Jau ne vienus metus savivaldybės ragina 100 procentų kompensuoti savivaldybėms prognozuojamas šio mokesčio netektis, kurias nulemia centrinės valdžios sprendimai.

Regioninės atskirties mažinimas, sparčiau pritraukiant investicijas, ir gyventojų teisių į kokybiškas viešąsias paslaugas, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, užtikrinimas – yra visų Lietuvos savivaldybių pirminė pareiga, o Vyriausybė, savo ruožtu, šiame nelengvame procese irgi neturėtų stovėti šalia bei dalyvauti tik stebėtojo teisėmis. Juolab tiek Ministrų kabinetas, tiek pati valdančioji dauguma ne kartą pasisakė, kad yra už savivaldos finansinio potencialo didinimą ir regionų stiprinimą. Juolab praėjusių metų pabaigoje buvo pasirašytas memorandumas dėl savivaldybių savarankiškumo. Šalia kitų partijų vadovų, savo parašus ant memorandumo padėjo valdančiųjų partijų pirmininkai Gabrielius Landsbergis, Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Aušrinė Armonaitė. Šiuo susitarimu partijų lyderiai įsipareigojo stiprinti savivaldybes ir finansavimą joms. Todėl ir norisi paklausti: gal pagaliau sutarsime ir pasieksime kompromisą?

 

E. Sabutis: „Esminiai savivaldos klausimai ir vėl liks konservatorių biudžeto paraštėse?“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 17 Nov 2021 08:51:24 +0200
<![CDATA[M. Sinkevičius: Sveikatos sistemos reforma – katė maiše ar stebuklinga piliulė?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/m-sinkevicius-sveikatos-sistemos-reforma-kate-maise-ar-stebuklinga-piliule https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/m-sinkevicius-sveikatos-sistemos-reforma-kate-maise-ar-stebuklinga-piliule Lietuvoje planuojama sveikatos sistemos pertvarka kol kas primena bandymą įsiūlyti katę maiše, kadangi vis dar neaišku, kaip bus pasiektas pagrindinis bet kokių pokyčių tikslas – kokybiškesnės ir laiku teikiamos sveikatos paslaugos gyventojams.

Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius teigia, kad dauguma šalies savivaldybių yra pasirengusios dalyvauti pertvarkoje, tačiau pasigenda kelių esminių dalykų – aiškumo, kaip įvykdyta reforma atrodytų nacionaliniu ar regioniniu lygmeniu, kaip bus finansuojami pokyčiai, taip pat – konkrečių rodiklių, kaip sveikatos paslaugų prieinamumas pagerės šalies piliečiams, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena didmiestyje, ar atokesnėje gyvenvietėje.

„Mums tarsi siūloma stebuklinga piliulė ir teigiama, kad ją suvartojus sveikatos paslaugos taps kokybiškos ir laiku prieinamos. Tačiau pradėjus gilintis į šios piliulės aprašymą matome, kad jos numatomas poveikis yra labiau hipotetinis nei pagrįstas išsamiais rodikliais ir analize. Į pagrindinį bet kokių pokyčių klausimą – kas konkrečiai bus geriau žmogui? – iki galo neatsakoma. Sąmoningai ar ne nutylimi ir galimi šalutiniai poveikiai – ilgesni atstumai iki gydymo įstaigos ir galimai ilgesnės eilės, prarastos darbo vietos regionuose panaikinus ištisus ligoninių skyrius, medikų trūkumas ir panašiai,“ –  teigia M. Sinkevičius.

Jis ir kiti savivaldybių vadovai akcentuoja, kad nors savivaldybėms ir siūloma pasirinkti iš kelių skirtingų pertvarkos modelių, derybos dėl šių modelių įgyvendinimo vykdomos nelygiomis sąlygomis – savivaldybėms, kurios pasirinktų nieko nekeisti, žadama nebeskirti reikiamo finansavimo už sveikatos paslaugas, o toms, kurios sutiktų esmines paslaugas perkelti į didesnes ligonines, aiškiai nepasakoma, ar jų gyventojai tikrai galės pas specialistus patekti laiku. Merų teigimu, būtina stiprinti pirminį sveikatos priežiūros įstaigų tinklą, tačiau abejojama, ar vien tik administracinis ir juridinis šių įstaigų, o taip pat ir ligoninių modifikavimas išspręs esamas problemas.

Savivaldybės iki gruodžio 10 dienos Sveikatos apsaugos ministerijai turi pateikti informaciją apie situaciją konkrečioje savivaldybėje bei savo siūlymus, kaip joje turėtų būti vykdoma (arba nevykdoma) pertvarka. Tai, pasak LSA vadovo, indikuoja du galimus scenarijus – arba konstruojama chaotiška dėlionė iš 60 skirtingų detalių (nes situacija savivaldybėse ir jų galimybės yra labai nevienodos), arba jau yra nuspręsta visą sveikatos sistemą koncentruoti aplink penkias didžiausias šalies sveikatos įstaigas ir dabar bandoma šį planą įgyvendinti kartu imituojant lygiavertes derybas, paliekant „bendro“ sprendimo iliuziją ir neprisiimant visiškos atsakomybės.

„Savivaldybių politikai jaučia stiprų ryšį su savo gyventojais ir atsakomybę prieš juos, todėl jiems nepriimtina galimybė pirkti katę maiše. Šiuo metu ypač pažeidžiamas ir nualintas sveikatos apsaugos sektorius negali būti pertvarkomas nepagrindžiant labai aiškia nauda ir pasekmėmis,“ – teigia M. Sinkevičius.

Pasak jo, būtent todėl savivaldybės, suprasdamos, jog permainos būtinos, siūlo sveikatos sistemos reformą įgyvendinti pradedant keliais pilotiniais projektais – atskirose savivaldybėse ar pasirinktame regione. Taip būtų galima nustatyti, kokią konkrečią naudą ši pertvarka suteikia gyventojams, ar iš tiesų jiems lengviau patekti pas specialistus, ar gerėja paslaugų kokybė.

„Jei visi sutinkame, kad sveikata yra vienas svarbiausių mūsų poreikių, nuo kurio priklauso visuomenės gerovė, argi prieš imantis šią sritį iš pagrindų pertvarkyti neturėtume užtikrinti, kad reforma būtų įgyvendinama ypač atidžiai, nuosekliai, įvertinus ir pamatavus visas galimas rizikas  bei trūkumus?“ – klausia M. Sinkevičius.

LSA inf.

 

M. Sinkevičius: Sveikatos sistemos reforma – katė maiše ar stebuklinga piliulė?

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 08 Nov 2021 10:00:39 +0200
<![CDATA[B. Platkauskienė: Realybės nesuvokiantys reformatoriai gyvena įsivaizduojamoje  erdvėje  ]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/b-platkauskiene-realybes-nesuvokiantys-reformatoriai-gyvena-isivaizduojamoje-erdveje https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/b-platkauskiene-realybes-nesuvokiantys-reformatoriai-gyvena-isivaizduojamoje-erdveje Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarka atsisuko prieš VšĮ Jonavos ligoninę, per savo veiklos 50-metį pakilusią iki regioninės gydymo įstaigos lygmens. Pertvarkos iniciatorė Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), siekdama įsisavinti 800 milijonų eurų iš Europos Sąjungos, iš pacientų atima viltį gauti reikiamas paslaugas savame rajone. 

Prireikė pusės amžiaus, kad pasiektume regioninės ligoninės statusą, suformuotume stiprią komandą ir ją išlaikytume. Ligoninė dirba pelningai, turime  kvalifikuotus specialistus, tačiau reformos esmė yra ta, kad stacionarinės paslaugos būtų perorganizuotos į ambulatorines, teikiant kuo daugiau paslaugų dienos stacionare.  Teritorinė ligonių kasa (TLK) teigia, kad yra per daug lovų, todėl reikia mažinti jų kiekį. Tačiau skaičiai rodo, kad lovų perteklius yra ir kitose ligoninėse bei dideliuose centruose. 

Ministerija akcentuoja, kad pertvarkos tikslas – kokybiškų ir saugių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas visiems Lietuvos gyventojams, nepaisant jų gyvenamosios vietos, socialinės ar ekonominės padėties, tų paslaugų prieinamumas. Deja, tai tik skambus šūkis, o realybė rodo priešingą situaciją. 

Mūsų rajone didelę dalį gyventojų sudaro vyresnio amžiaus žmonės, nemažai jų gyvena atokiose seniūnijų vietovėse, neturi nei fizinių, nei finansinių galimybių nuvykti į Kauną ar kitą ligoninę, todėl paslaugų pasiekiamumas jiems taps problemiškas ir neįgyvendinamas. Ką reikštų gyventojams ligoninė teikianti tik terapijos paslaugas dienos metu? Jeigu neliks stacionarinio gydymo, mūsų krašto pacientams paslaugų prieinamumas tik pablogės, be reanimacijos ir intensyviosios terapijos rajono pacientai jausis nesaugūs.  Ar tai pagerins jų sveikatos būklę? Kalbama apie paslaugų prieinamumą, teigiama, kad per vieną valandą pacientas turės būti nuvežtas į kažkurią ligoninę. Kas gali garantuoti, kad žmogus, nugabentas, tarkime, į Kauną, tą pačią akimirką gaus reikiamą paslaugą? Pacientai ir dabar laukia po kelias savaites ar mėnesius, kad patektų pas vieną ar kitą specialistą. Tad ministerijos teiginys, jog reforma išspręs pacientų laukimo eilių problemas, yra tiesiog niekinė. 

Vietoje Jonavos ligoninėje veikusių skyrių siekiama dėmesį skirti slaugai ir geriatrijos (labai sunkių ligonių) paslaugoms, ir tokiu būdu gerinti gyventojų sveikatą. Ar galima pagerinti sveikatą, atėmus iš žmogaus čia pat, vietoje, teikiamą paslaugą? Ar tikrai šitokiu keliu manoma sumažinti žmonių mirštamumą? Nebūkim lengvatikiais – pertvarka reikalinga ne gyventojų sveikatai gerinti, bet žūtbūt įsisavinti ES fondų lėšas, kurios siekia apie 800 milijonų eurų. Apie galimas lėšų sumas rajonui neužsimenama. Beje, žinant, kad Lietuvoje liks Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos profiliuotos ligoninės, galima tik spėlioti, kad joms ir atiteks didžiausias ES lėšų dalis.

Jonavos rajonas yra didelis, daug žmonių gyvena atokiuose kaimuose. Todėl patikėti, kad, uždarius kelių skyrių veiklą ligoninėje, pacientams pagerės paslaugų prieinamumas laikau įsivaizduojamu pasauliu, o ne realybe.

Gydymo įstaiga visada sėkmingai dalyvavo sveikatos apsaugos reformose, perprofiliuodama savo veiklą į prioritetines kryptis. Ji viena iš pirmųjų Lietuvoje optimizavo stacionarinių lovų skaičių, siekdama efektyvaus lovų funkcionavimo rodiklių, sėkmingai vysto Dienos chirurgijos, Ambulatorinės chirurgijos, Dienos stacionaro, Stebėjimo paslaugas, viršydama kvotas ir pateikdama jas gyventojams kaip alternatyvą stacionarinėms paslaugoms, sėkmingai dalyvavo Vakarų ir vidurio Lietuvos kardiologijos, Dienos chirurgijos bei ambulatorinių paslaugų vystymo, Šveicarijos konfederacijos Nėščiųjų ir gimdyvių priežiūros gerinimo projektuose ir t. t. " Koronaviruso pandemijos metu Jonavos ligoninė viena iš nedaugelio atraminių Sveikatos apsaugos ministerijos ligoninių Kauno regione, kuri buvo sėkmingai pasitelkta spręsti COVID 19 pandemijos valdymo uždavinius, gydant Vilniaus, Kauno, Raseinių, Vilkaviškio, Kėdainių ligonius, kuriame iki šiol dirba sąžiningi, pasišventę ir profesionalūs darbuotojai. Tai dar kartą parodo medikų bendruomenės gebėjimą priimti  iššūkius, mobilizuotis ir įveikti visus sunkumus.

Deja, reforma nubrauktų daug ką, kas buvo padaryta.  Ar mes to siekiame? SAM teigia, kad, atlikus ekstremalių situacijų rizikos analizes, tarp didžiausių grėsmių įvardytos įvairios cheminės avarijos. Jonaviečiai jau turi skaudžią patirtį, kai įvyko avarija bendrovėje „Achema“, didžiausioje chemijos gamykloje Baltijos šalyse. Jie supranta, ką reiškia žmogui suteikti pagalbą šią minutę, o ne per valandą, kaip deklaruojama pertvarkos apmatuose. Įsivaizduokime, kas atsitiktų, jei ši tragedija pasikartotų? Rukloje plečiasi Pabėgėlių priėmimo centras, kurio gyventojams taip pat reikia suteikti pagalbą, mūsų rajone įsikūręs karinis miestelis, yra didelis Gaižiūnų poligonas. Kažkodėl Sveikatos apsaugos ministerijai tai neatrodo svarbūs faktoriai ir verti dėmesio. Stebina tai, kad siekiant sveikatos pertvarkos  tikslų nebuvo parengta studija, suplanuota strategija, neparengta jokių konkrečių gairių, kaip bus organizuojami pertvarkos procesai, tiesiog tokio turinio nėra. SAM reformą suplanavo tik savo aplinkoje, neišklausiusi nei savivaldos, nei medikų, nei pačių pacientų nuomonės. Ir tik tada, kai žinia apie planuojamą pertvarką pasiekė rajoną, kai pasigirdo nepritariantys  pokyčiams Jonavos krašte išrinkto LR Seimo nario E. Sabučio ir vietos valdžios balsai ministras „rado“ laiko atvykti į Jonavą, susitikti su rajono, ligoninės vadovais ir medikais. 

Reforma įgyja pagreitį tuo metu, kai Lietuvoje siaučia koronavirusas, kai medikai dirba padidėjusiu krūviu ir kiekvienos dienos laukia su nerimu. Žinia apie reformą įnešė dar didesnės sumaišties į medikų bendruomenę. Ne vienas jų surado darbą kitur ir atsisakė dirbti Jonavos ligoninėje. O tie, kurie kovoja už žmonių sveikatą ir gyvybę, gyvena nežinodami, kas jų laukia rytoj. Kasdien auga psichologinė įtampa, kurią didina nežinomybė dėl kiekvieno ligoninės bendruomenės nario ateities. Man tai panašu į psichologinį mobingą. 

Girdim iš ministerijos ir raminimą, kad prievartos dėl pertvarkos nebus, nei viena ligoninė  nebus uždaroma,  bet tuo pat metu pasakoma:  nedalyvausite reformoje – negausite pinigų. Iš SAM jau gavome nurodymą iki gruodžio  pateikti numatomus pokyčius rajono sveikatos įstaigose, pasirinkti numatomų vykdyti pokyčių būdą ir pateikti preliminarų numatomų investicinių lėšų infrastruktūrai pagrindimą. Savivaldybės ir ligoninės tiesiog  įspraustos į kampą, nes, neužtikrinus finansavimo, dirbtinai užkėlus rodiklius,  mes nesuspėsim koja kojon eiti su pažangiausiomis  technologijomis,   neatliepsim laikmečio, negalėsim užtikrinti efektyvių paslaugų teikimo ir būsim priversti „susitraukti“. 

Kalbama apie dėmesį regionams, bet realybėje įvykdžius reformą paslaugos nuo žmonių pasitrauks, ilgės laukiančiųjų eilės, o pagrindinės lėšos keliaus į universitetines ir respublikines ligonines. Esu už nuoseklų, motyvuotą, aiškų, apgalvotą ir naudingą gyventojams atsinaujinimą. SAM reformos prioritetu turėtų būti žmogus, sveikata, gydytojai, visas personalas, dirbantis sveikatos įstaigose. Skaudžiausia, kad šios pertvarkos tikslas – ES pinigai, o žmogus paliktas paskutinėje vietoje. Ar galima sukurti gerovės valstybę, kai žmogus verčiamas būti auka?

Jonavos r. savivaldybės

Sveikatos, ekologijos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkė

Birutė Platkauskienė

B. Platkauskienė: Realybės nesuvokiantys reformatoriai gyvena įsivaizduojamoje  erdvėje  

]]>
jonavoszinios.lt Sat, 06 Nov 2021 17:30:18 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: Socialdemokratai valstybės biudžete siūlo numatyti papildomą finansavimą savivaldybių ugniagesiams]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-socialdemokratai-valstybes-biudzete-siulo-numatyti-papildoma-finansavima-savivaldybiu-ugniagesiams https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-socialdemokratai-valstybes-biudzete-siulo-numatyti-papildoma-finansavima-savivaldybiu-ugniagesiams Matydami, kad Vyriausybės pateiktame valstybės biudžeto projekte numatytas nepakankamas finansavimas savivaldybių priešgaisrinių gelbėjimo pajėgoms, opozicinė Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija siūlo ateinančių metų biudžete numatyti trūkstamus 4,3 mln. eurų savivaldybių ugniagesių darbo užmokesčiui ir būtiniausiai apsaugos įrangai įsigyti.

Vienas iš pasiūlymo teikėjų Seimo narys, socialdemokratas Eugenijus Sabutis teigia, kad Vyriausybės sprendimai kelia nerimą, o jų vykdymas – neapgalvotas, nes arčiausiai nelaimės vietų esančius savivaldybių ugniagesius vėl norima palikti nuošalyje.

„Minimalaus atlyginimo didinimas bei pareiginės algos bazinio dydžio kėlimas palies ir ugniagesius. Atlyginimai didinami, tačiau užmirštamas vienas, bet esminis sprendimas – numatyti reikiamas lėšas padidintoms ugniagesių algoms mokėti. Vyriausybė sprendimus jau priėmė, tačiau įsipareigojimų vykdyti nenori. Tas puikiai matosi iš pateikto biudžeto, ten papildomų lėšų nenumatyta“, – sako E. Sabutis.

Jo teigimu, savivaldybių priešgaisrinė apsauga yra valstybės priskirta funkcija, todėl ir finansavimas turėtų būti skiriamas iš valstybės biudžeto, o nebandyti lėšų trūkumą rasti ir taip ribotuose savivaldybių biudžetuose. „Šiuo metu dar trūksta 4,3 mln. eurų. Taigi, Vyriausybė turėtų nebežaisti keistų žaidimų ir numatyti finansavimą ugniagesiams, kad šie įsipareigojimai nenugultų tik ant savivaldybių pečių“, – pabrėžė E. Sabutis.

Pasak socialdemokrato, prašoma suma būtų skirta tik būtiniausiems poreikiams – minimaliai didėjančiam atlyginimui išmokėti ir gyvybiškai svarbioms apsaugos priemonėms nusipirkti. „Visų problemų, su kuriomis susiduria ugniagesiai, šia suma neišspręsi. Kalbame tik apie minimalius poreikius. Deja, net jų valdančioji dauguma nenori spręsti“, – teigė E. Sabutis.

Jo nuomone, valdžia deramo požiūrio į didžiausią visuomenės pasitikėjimą turinčią tarnybą nerodo. Pasak Seimo nario, ugniagesiai laukė šio biudžeto, tikėdamiesi, kad juo bus sprendžiamos ne tik atlyginimo išmokėjimas, bet ir įsisenėjusios problemos.

„Priešgaisrinėse pajėgose tarnauja beveik 2,5 tūkst. savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ugniagesių, kurie turėtų atlikti tik pirminius gelbėjimo darbus, tačiau jie daro kur kas daugiau. Jų asmens apsaugos priemonės neatitinka minimalių reikalavimų, gaisrų gesinimo technika senesnė nei 20 metų, o gelbėjimo pajėgų pamainose budi mažiau ugniagesių, nei yra būtina. Susidaro įspūdis, kad laukiama naujo Alytaus atvejo, nes išvados po šio tragedijos praktiškai nebuvo padarytos“, – pabrėžė socialdemokratas.

Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos inicijuotą pasiūlymą valstybės biudžetui pasirašė 21 Seimo narys iš Seimo opozicinių ir valdančiųjų frakcijų.

Seimo nario E. Sabučio pranešimas spaudai

E. Sabutis: Socialdemokratai valstybės biudžete siūlo numatyti papildomą finansavimą savivaldybių ugniagesiams

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 04 Nov 2021 15:09:06 +0200
<![CDATA[E. Sabutis: Ar sveikatos sistemos reformos virusas sunaikins Jonavos ligoninę, o gal tik persirgsim lengva forma?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-ar-sveikatos-sistemos-reformos-virusas-sunaikins-jonavos-ligonine-o-gal-tik-persirgsim-lengva-forma https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-ar-sveikatos-sistemos-reformos-virusas-sunaikins-jonavos-ligonine-o-gal-tik-persirgsim-lengva-forma Kalbant, skaitant, diskutuojant ir klausantis kas, kaip ir kada laukia Jonavos ligoninės – apstu emocijų, politikavimo ir tuščiažodžiavimo. Norime ar ne – tai yra neišvengiama politinio ir beveik bet kokio kito dialogo dalis. Tačiau šiandien norėčiau pristatyti esamą padėtį, savivaldybės ir mano paties nuogąstavimus, pabandyti padaryti išvadas iš esamos (deja nepilnos ir fragmentiškos, prieštaringos ir besikeičiančios) informacijos apie (galimą) būsimą Jonavos rajono sveikatos priežiūros įstaigų ir ligoninės reformą. Pradžioje leiskite pradėti nuo to, kas žinoma ir yra aišku, t.y. nuo faktų.


Pirma, Jonavos ligoninės steigėjas yra Jonavos rajono savivaldybė. Kaip įstaigos savininkė savivaldybė investuoja į įstaigos pastatų ir patalpų remontą, pagal galimybes atnaujina medicinos įrangą.


Antra, ligoninės veikla organizuojama vadovaujantis atitinkamais įstatymais, sveikatos apsaugos ministro įsakymais, ligoninės įstatais, kitais teisės aktais.


Trečia, pagal mūsų valstybės teisės aktus ligoninės veikla, t.y. teikiamos paslaugos ligoniams ir sergantiems, gydytojų, administracijos ir pagalbinio personalo atlyginimai bei medikamentų pirkimas yra finansuojami per ligonių kasas, t.y. šie pinigai skiriami ne iš savivaldybės biudžeto. 
Ketvirta, ligoninė (kaip beveik visos sveikatos priežiūros įstaigos) kiekvienais metais pasirašo specialią sutartį su teritorine ligonių kasa, kurioje numatoma kiek ir kokių paslaugų kasa finansuos, t.y. kiek bus finansuojama operacijų, kaip bus apmokama dienos chirurgija, konsultacinės poliklinikos veiklos apimtys ir t.t. Tokiu būdu ligoninės vadovai gali prognozuoti ne tik būsimas veiklos apimtis, bet ir numatyti atlyginimų dydžius, gydytojų darbo apimtis (apkrovas), medikamentų poreikį ir pan. Kas labai svarbu: ligonių kasa finansavimą skiria ne tik įvertindama kiek ir kokių paslaugų buvo teikiama praeityje, bet ir tai ar atskiros paslaugų kategorijos pagal apimtis atitinka jų minimalų ministro nurodymais patvirtintą kiekį.

Paprasčiausias pavyzdys: akušerijos skyriuje per metus turi gimti ne mažiau kaip 300 naujagimių ir tai yra minimalus kiekis, o jo nepasiekus kelis metus iš eilės iš esmės galima numatyti, kad ligonių kasos atsisakys toliau finansuoti tokio skyriaus veiklą, nes nepasiekiamas atitinkamas rodiklis ir laikoma, kad ši paslauga įstaigai tampa nuostolinga, o nuostoliams padengti naudojami kitų skyrių veiklai numatyti finansiniai ištekliai. 


Penkta, pagal įstatymą ligoninės skirstomos į respublikines, regionines ir rajonines. „Ligoninė“ – tai bendrinis pavadinimas, bet kiekviena iš jų teikia didesnės ar mažesnės apimties paslaugų paketą, ir papildomai Lietuvoje turime dar ir specializuotų ligoninių, pavyzdžiui infekcines ar onkologines. Mes įpratę savo ligoninę laikyti regionine, nes pagal ligoninės įstatus joje teikiamos dešimt rūšių paslaugos, taip pat joje veikia konsultacinė poliklinika.


Šešta, rajone šalia ligoninės mes taip pat turime pirminės sveikatos priežiūros centrą (anksčiau jį vadindavome poliklinika) su keliais filialais miesteliuose ir greitosios medicinos pagalbos stotį. Kaip ir su ligonine – šios abi įstaigos priklauso Jonavos rajono savivaldybei, tačiau abiejų veikla finansuojama iš valstybės biudžeto per teritorines ligonių kasas, o savivaldybė investuoja į patalpų atnaujinimą, remontą, reikiamos medicininės įrangos įsigijimą. 


Taigi, po tokios ilgos tačiau tikiuosi gana aiškios įžangos galime pereiti prie taip vadinamos sveikatos sistemos reformos, apie kurią taip garsiai kalba šiandienos valdantieji. Ką apie ją šiai dienai žinome ar greičiau, deja, nežinome?


Ministerija, viceministrai ir pats ministras sako, kad reforma būtina. Leiskite čia sustoti ir plačiau nušviesti kaip valdantieji bando pagrįsti jos būtinumą ir ką sako mums.
Iki šios dienos asmeniškai esu dalyvavęs ne viename susitikime su ministerijos, ligonių kasų atstovais, bandydamas išsiaiškinti, o koks gi šios planuojamos reformos turinys. Norėtųsi parašyti, kad susitikimai buvo konstruktyvūs, juose buvo išklausomos visos pusės, įsiklausoma į argumentus, diskutuojama ir ieškoma bendrų, visiems priimtinų kompromisinių sprendimų. Deja, bet kol kas viskas yra priešingai. Susitikimų metu nuo pat pradžios būdavo aišku, kas diktuoja sąlygas, kas vadovauja, kieno balsas bet kuriuo atveju bus lemiamas. Tikrai ne savivaldos, ne ligoninių ir ne pacientų (nežinau ar kas nors iš viso ruošiasi į šias diskusijas kviesti pacientų atstovus), o ministerijos. Nuo pat pradžios ministerijos pristatymas pradedamas sveikatos apsaugos būklės apžvalga, kuri lydima beveik vien neigiamomis išvadomis: „nekokybiška“, „nesavalaikė“, „perkaitimas“, „žemiau ES vidurkio“ ir pan. Tokio neigiamo vertinimo pristatymas užima didžiausią dalį ir po tokios neigiamos informacijos lavinos seka tik kelios skaidrės, kuriose sakoma, kad mažosiose savivaldybėse reikia pertvarkyti ligonines, pirminės sveikatos priežiūros centrus ir visuomenės sveikatos centrus: vienuose juos apjungiant į naują darinį (savivaldybės ar bendruomenės sveikatos centras), kitoms siūloma tapti iš esmės valstybinių, t.y. respublikinių ligoninių padaliniais. Greitosios medicinos pagalbos visiškas centralizavimas jau net nediskutuojamas – tai pristatoma kaip jau priimtas sprendimas. Poliklinikoms dėmesio taip pat neskiriama, ir laikoma, kad dėl jų prisijungimo niekas neprieštaraus. Tada pristatoma taip vadinama „morka“ – būsimi ES fondų pinigai sveikatos sistemos pertvarkai, kurių bus net 800 milijonų eurų ir kurių gavimas ar negavimas turi labai aiškią privalomą sąlygą – pasiduosi ministerijos reikalavimams – gausi pinigų, nepasiduosi – negausi. Ir tokios diskusijos pabaigoje seka pasiūlymas: turite dvi, galbūt tris savaites apsispręsti ir pasiūlymą priimti. Iš anksto įspėjama, kad besipriešinantys ir nenorintys pasiduoti tikrai bus baudžiami peržiūrint ateities finansavimą ir tą aiškiai artikuliuoja ligonių kasų atstovai, kartu pabrėžiant, kad ir iki šiol buvęs finansavimas – greičiausiai bus mažinamas. Dalyvaujant panašaus pobūdžio susitikimuose vis apima savotiškas deja vu – kažkur tai matyta ir girdėta. Iš tiesų, ne pirmą kartą ministerijos ir ministrai pristato įvairias reformas, ne pirmą kartą sako, kad labai nori kalbėtis, tartis ir susitarti, tačiau jau pradžioje yra visiškai aišku, kad iš anksto viskas yra nuspręsta ir pokalbiai vykdomi tik dėl to, kad reikia būti mandagiais, kad šiuo metu yra tokia politinė kultūra ir dėl akių jos laikomasi. 


Turint marias laiko galima būtų analizuoti visą ministerijos pateiktą informaciją, su ja sutikti ar ne, tačiau sąmoningai to nedarau, nes kaip ir minėjau anksčiau, ministerija iš savo pateikiamos informacijos daro neigiamą išvadą apie sveikatos sistemos kaip tokios ir konkrečių ligoninių padėtį. Čia reikia pastebėti, kad nei viena didžioji respublikinė ligoninė neminima – sudaromas įspūdis, kad jose problemų nėra. Kam ginčytis dėl pateiktų faktų, jeigu ministerija pateikia ne tik juos, tačiau jau iš anksto padaro išvadą, kad mūsų ligoninė neverta išlikti tokia kokia ji yra dabar, o jos likimas – tik paslaugų apimties mažėjimas.


Vietoje to leiskite aiškiai pasakyti, kas mums yra neaišku, kas kelia nuostabą ir į kokius klausimus negauname atsakymo.


Pirma, jeigu ministerija jau nusprendė ką ir kaip reformuos – kam apsimetinėti, kad norima derėtis ir tartis? Akivaizdu, kad tokios apsimestinės „derybos“ iššaukia nerimą, pyktį ir pasipriešinimą.


Antra, kodėl esama statistinė informacija pristatoma remiantis skirtingų metų duomenimis, skirtingais pjūviais; kodėl vienu atveju lyginami ES šalių ir Lietuvos rodikliai, o kitu tik pačios Lietuvos sveikatos įstaigų tarpusavio rodikliai; kodėl susitikimų metų vieniems dalyviams rodomos vienokios skaidrės, o kitiems – kitokios? Pavyzdžiui asmeniškai informaciją kaip Seimo narys turėjau prašyti ir iš ministerijos, dalį gavau iš savivaldybės, o palyginus savivaldybės iš ministerijos gautą ir mano gautą informaciją – jos skiriasi! Esminis klausimas – kodėl einant laikui pateikiama atnaujinta ir pakeista informacija? Juk rodos sprendimui priimti reikia remtis faktais, o jie neturėtų keistis?


Trečia, kodėl sakoma, kad reforma būtina ir kažką reikės keisti, tačiau dar neteko išgirsti o kas gi konkrečiai pasikeis išskyrus tai, kad reikės kažkodėl apjungti visas rajono sveikatos įstaigos į kažkokį darinį, kurį pradžioje vadino bendruomenės sveikatos centru, dabar – savivaldybės sveikatos centru? Ką ministerija konkrečiai siūlo Jonavai ir kodėl kiekvieno susitikimo metu šalia grasinimų ir kaltinimų pateikiami vis kitokie padriki pasiūlymai? Pavyzdžiui pradžioje buvo siūloma patiems peržiūrėti ligoninės veiklą ir nuspręsti ko, kada ir kokiomis sąlygomis atsisakyti, vėliau jau pateikiama informacija, kad ministerija pati žino kokia ligoninė turėtų būti, dar vėliau vėl siūlomas trumpas terminas patiems vėl ir vėl kažką vertinti. Ir pastoviai esame skubinami ir skubinami. Kai paklausiau ministro, o kodėl gi reikia taip skubėti, kokia to priežastis, atsakymas suglumino – ministerija jau paruošusi investicinius planus ES lėšoms gauti ir suprask, mes trukdome juos pradėti vykdyti. Svarbu tai, kad niekas tų planų kol kas aiškiai nematė, o jeigu matė – nepasidalino. Na, sveikatos apsaugos ministras jau pagarsėjo kaip pandemijos suvaldymo plano sudarytojas, tik kažkaip išskyrus jį niekas to plano taip ir nepamatė. 
Ketvirta, kodėl aiškinama, kad reformos tikslas – tai kokybiškos bei savalaikės sveikatos paslaugos kiekvienam Lietuvos gyventojui ir tik vėliau pasakoma, kad pagrindinis reformos tikslas – tai būtinybė įsisavinti ES pinigus, skirtus pagal Lietuvos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą? Iki šiol neteko išgirsti nieko, o kas gi ir kiek gi numatyta Jonavai? Atvirkščiai, kol kas tik grasinama, kad jeigu „nepasirašysit“ reformai – tuos mistinius ir neaiškaus kiekio europinius pinigus matysite kaip savo ausis.


Penkta, jeigu ministerijos pristatoma reforma apims visą Lietuvą, tik reikia mums visiems susitarti, kodėl nesugebama atsakyti į mano klausimą (klausiau ne vieną kartą!), o kas bus, jeigu tarkime kelios savivaldybės nesutiks su reforma, atsisakys tos „morkos“? Ar jose gyvenantys piliečiai bus palikti likimo valiai, nors jie kaip ir visi mes moka ir toliau mokės privalomojo sveikatos draudimo fondo įmokas bei visiškai pagrįstai turės teisėtus ir konstitucinius lūkesčius, kad valstybė užtikrins jų sveikatos apsaugą?


Šešta, kodėl Jonavos atveju susikoncentruota į tai, kad mūsų miestas yra arti Kauno, ir ligos atveju mus bus „lengva“ ir „patogu“ nuvežti į Kauno miesto ligonines, iš ko daroma išvada, kad Jonavos ligoninė gali likti tik su bazinėmis paslaugomis? Kodėl negalvojama, kad Jonava apima ir rajoną, o kai kurie kaimai ir miesteliai yra daug toliau nuo Kauno nei Jonavos miestas? Neatsakoma kas ir kaip pirmyn-atgal vežios ligonius? Greitoji, savivaldybė, valstybė? Kas padengs šias išlaidas? Apie greitąją pagalbą ir jos reformą galiu pasakyti tiek, kad labai ministerija labai džiaugiasi jos centralizavimu, kurio esmė paprasta: išvaikysim direktorius ir administracijos darbuotojus, brigadas išdėliosim kaip Lego kaladėles tolygiai per visą Lietuvos teritoriją ir viskas staiga taps nuostabu. Tik pamirštama pasakyti, kad brigadų skaičius beveik nepadidės. Taip pat visiškai neatsižvelgiama į mūsų pastabas, jog Jonavos rajone veikia didžiausia trąšų gamykla (pavojingas objektas, ekstremalios situacijos atveju iššauksiantis labai dideles sveikatos sistemos apkrovas), kad veikia Ruklos karinis dalinys su daugiau nei tūkstančiu NATO sąjungininkų karių, kad pagaliau Rukloje sukoncentruota labai didelė pabėgėlių dalis ir artimiausiu metu jie čia ir liks.


Septinta, kodėl ignoruojami akivaizdūs klausimai apie tai, kad jeigu jau taip yra gerai Kaune ar Vilniuje, tai ar mūsų rajono žmonėms jau pradėti statyti papildomi korpusai ir paruoštos papildomos palatos, paruošti papildomi gydytojai ir slaugytojai, nupirkta ir paruošta papildoma medicinos įranga? Jeigu ne – kada tai bus padaryta? Iš asmeninio savo pavyzdžio ir manau iš daugelio Jūsų asmeninės patirties galiu pasakyti, kad didžiųjų miestų ligoninės yra perpildytos, jose ypatingai ilgai reikia laukti konsultacijų, o atvykus su greitąja pagalba tenka ne vieną valandą laukti eilėse priėmimo skyriuose. Ar tikrai ilgesnės eilės Kaune reikš kokybiškas ir savalaikes paslaugas, kaip kad sako ministerija?


Aštunta, reforma liečia ne tik mūsų ligoninę. Įvairių rajonų merai, ligoninių vadovai ir darbuotojai reiškia susirūpinimą ir nesupratimą šia reforma. Su visais jais kalbamasi panašiai, t.y. grasinama ir operuojama neaiškiais skaičiais ir terminais. Tačiau ministerija vieniems nusileidžia, o kitus ir toliau laužia pasiduoti. Visiškai šviežias pavyzdys – Mažeikių ligoninė. Šio regiono vienmandatininkė Seimo narė savo socialinėje paskyroje džiaugiasi, kad ministerija šiais ligoninei nors ir turėjo tokių pačių planų, kaip ir Jonavos ligoninei, tačiau po derybų sutiko padaryti ligoninei IŠIMTĮ ir jos teikiamų paslaugų nemažinti. Motyvas labai įdomus – Mažeikiuose yra Orlen naftos perdirbimo gamykla, miestas yra tikrai nemažas ir pan. Na, šie argumentai manau vienas prie vieno tinka ir Jonavai, bet jų ministerija kažkodėl negirdi. 


Devintas ir mano manymu pats skaudžiausias pastebėjimas. Kodėl ministerijos vis dar per dešimtmečius nepasimoko iš akivaizdžių viešos komunikacijos klaidų ir kiekvieną kartą lipa ant to paties grėblio? Kiekvieną kartą paskelbus apie bet kokią reformą, tačiau konkrečiai neįvardinant jos apimčių, terminų ir kitų svarbių dalykų natūralu, kad žmonėms kyla klausimai, o kai į juos nenorima, delsiama atsakyti, tada iš nežinojimo kyla baimė, o baimė – labai blogas patarėjas. Tokiu atveju įstaigose prasideda darbuotojų išėjimas iš darbo (nes na o ko laukti, vis tiek sumažins, nieko gero neliks iš mūsų ligoninės), krenta darbo našumas ir kokybė (nes na o kam stengtis, vis tiek uždarys, sumažins), sunku pritraukti naujus, jaunus specialistus (nes na o ko pas jus eiti, va, spaudoje skaičiau, kad greitai būsit uždaryti liks maža slaugos ligoninė, žodžiu – jokių perspektyvų jaunam gydytojui) ir ypatingai sunku atstatyti dirbtinai nusmukdytą įstaigos reputaciją (ne na pažiūrėkite, jeigu ruošiamasi čia jus apmažinti ir apkarpyti, greičiausiai blogai dirbote, nes na gerai dirbančių tai niekas neuždaro, ane?).


Na, ir dešimta pastaba. Ligoninė, kaip ir kiekviena didelė organizacija, turi savo atskirus skyrius. Tačiau visi jie tampriai susiję ir tas sąsajas nėra taip lengva suprasti ten nedirbančiam. Jeigu vertintumėm tik iš matematinės pusės – tai viskas atrodo paprasta – dabar yra tarkime dešimt skyrių, uždarykime du, liks aštuoni. Nėra taip blogai! Ne, yra blogai, nes visi skyriai veikia išvien, ir pajudinus vieno skyriaus veiklą, neišvengiamai reformos bangos palies ir kitą. Jeigu ligonis eina į ligoninės konsultacinę polikliniką, jis vėliau gali būti nukreipiamas tolimesniam gydymui į atitinkamą skyrių pagal savo ligos pobūdį. Jeigu neliks konsultacinės poliklinikos – tai ligonis gavęs konsultaciją Kaune, greičiausiai tolimesnį gydymą pasirinks taip pat Kaune. Tokiu atveju Jonavoje teikiamos paslaugos sumažės, kas ministerijai bus tik dar vienas „akivaizdus“ įrodymas, kad ši ligoninė neturi ateities. 


Iš viso šio reformos proceso aš asmeniškai darau kelias išvadas.
Pirma, valdančioji dauguma vis tik kol kas koncentruojasi ne į žmogų, o į finansinius srautus, skaičius, pinigus. Taupymas, efektyvus išteklių naudojimas yra gerai, bet tai negali būti daroma žmogaus sveikatos ir gyvybės sąskaita. Niekas man neįrodys, kad TOLINANT paslaugą nuo žmogaus ji taps kokybiškesnė ir prieinamesnė. Ir nuo kada sveikatos apsaugoje pinigai tapo svarbiau už žmogaus sveikatą ir gyvybę?


Antra, ar ankstesni valdantieji, ar šie – ir toliau tik kalba apie regionų vystymą ir dėmesį jiems. Realybėje ir toliau paslaugos centralizuojamos, koncentruojamos, t.y. tolsta nuo regionų gyventojų. Toks požiūris siunčia aiškų signalą jaunam žmogui gyvenančiam nedideliame mieste – čia viešųjų paslaugų bus tik mažiau, jos bus nutolusios, geriau jau kraustykis tiesiai į didelį miestą.


Trečia, nors garsiai kalbama apie savivaldą, jos savarankiškumo didinimą, tačiau realybėje savivalda ir toliau nevertinama, ignoruojama, į jos nuomonę neįsiklausoma.
Taigi, ką daro savivaldybė? Ką daro Jūsų išrinktas Seimo narys?


Savivaldybės vadovai ir aš labai rimtai vertiname šią situaciją. Savivaldybėje mero potvarkiu suformuota speciali darbo grupė, kuriai pavesta išnagrinėti visą šią situaciją, pateikti ministerijai savo pasiūlymus ir galimybes reformuoti ligoninę ir kitas sveikatos priežiūros įstaigas ir kas svarbiausia – Jonavos rajono gyventojams aiškiai, nedviprasmiškai ir savalaikiai pasakyti apie esamą padėtį ir savivaldybės požiūrį į ją, bei savivaldybės siūlomus variantus, kaip ir ką galima būtų reformuoti Jonavos sveikatos priežiūros įstaigų sistemoje. Vakar jau įvyko pirmas darbo grupės posėdis, kuriame pasidalinome visa iki šiol ir iš visų šaltinių gauta informacija

. Savivaldybė savo iniciatyva pati ruošia galimybių studiją, pagal kurią bus išnagrinėta esama padėtis, numatyta ilgalaikė rajono sveikatos priežiūros įstaigų veiklos vizija ir tada ši studija taps rimtu pagrindu deryboms su ministerija. Taip pat dar ir dar kartą į savivaldybę bus kviečiami ministerijos vadovai, kad aiškiai matytų ir suprastų esamą padėtį, o nesivadovautų tik kažkieno (tendencingai) parengta informacija ir neteisingomis išvadomis. Ligoninė kartu su savivaldybe paruoš savo aiškų, nedviprasmišką pasiūlymą ką ir kaip galima būtų reformuoti, kiek tai kainuos, kokių konkrečių investicijų reikia ligoninei ir Jonavos sveikatos sistemai. 


Pats asmeniškai ir betarpiškai dalyvauju ir dalyvausiu visame šiame procese, dalyvauju darbo grupės veikloje, nors ir nesu jos narys, tiesiogiai bendrauju su ligoninės vadovais, susitinku su sveikatos apsaugos ministru ir keliu visus tuos klausimus, kuriuos jau anksčiau aprašiau.


Galbūt šiandien yra per anksti daryti neigiamas išvadas ir labai liūdėti ar pergyventi, tačiau kaip matote, džiaugtis irgi kol kas neturime kuo. Padėtis nėra nei tragiška, nei nepakeičiama, tačiau norint pristabdyti reformų „buldozerį“ ir jį pakreipti mums reikiama linkme – teks daug ir įtemptai dirbti tam, kad šis reformos virusas nenumarintų ligoninės, o tik persirgtumėm lengva forma ir įgytumėm ilgametį imunitetą.

Seimo narys E. Sabutis

E. Sabutis: Ar sveikatos sistemos reformos virusas sunaikins Jonavos ligoninę, o gal tik persirgsim lengva forma?

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 26 Oct 2021 08:45:02 +0300
<![CDATA[Užimtumo tarnybos vadovė I. Balnanosienė: Ko iš tiesų vertas jūsų diplomas?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/uzimtumo-tarnybos-vadove-i-balnanosiene-ko-is-tiesu-vertas-jusu-diplomas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/uzimtumo-tarnybos-vadove-i-balnanosiene-ko-is-tiesu-vertas-jusu-diplomas Kodėl šalyje tiek bedarbių, o dirbti nėra kam? Tokį klausimą pastaruoju metu girdime nuolatos. Atsigaunančiai ekonomikai kaip oro reikia darbo rankų, tačiau jos – tarytum miražas. Lyg ir matai, tačiau įsižiūrėjus pradingsta. Pandemija, karantinas, išmokos gyventojams ir verslui dabar tik išryškino tai, kas mūsų valstybėje jau senokai grėsė virsti rimtu iššūkiu. Tai – darbo jėgos kvalifikacija.

Po pandemijos į darbo rinką greičiausiai sugrįžta būtent tie, kurie gali savo profesiją ir kvalifikaciją įrodyti dokumentu – jiems darbo rinka ir anksčiau buvo atvira, tačiau dabar situacija yra tokia, kad kovojama kone dėl kiekvieno galinčio ir norinčio imtis kvalifikuoto darbo. Per pandemiją įvyko dar keli dalykai: sumažėjo migracija ir galimybių įsivežti darbuotojų iš trečiųjų šalių.

Lietuvoje dabar yra registruota apie 200 tūkst. bedarbių, tačiau realiai vertę darbo rinkoje galėtų kurti gal tik vienas ketvirtadalis. Visiems kitiems būtinos papildomos pastangos ir reikalinga papildoma pagalba. Net 40 proc. šių žmonių yra nekvalifikuoti. Šitiek darbo skelbimų tokiems darbuotojams niekada nebuvo ir nebus: globalizacijos, skaitmenizacijos, robotizacijos procesai dar labiau atitolina šiuos žmones ne tik nuo darbo rinkos, tačiau ir galimybės gauti orias bei ilgalaikes pajamas. Todėl reikėtų kiek kitaip vertinti registruoto nedarbo skaičius ir realios darbo pasiūlos santykį. Tada šis paveikslas apsivers.

Viena vertus, verslas sako, kad jiems nėra svarbus diplomas, o vertinama kompetencija ir įgūdžiai. Vis dažniau ir moksleiviams aiškiname apie asmeninę lyderystę, neformalias kompetencijas, pristatome sėkmingų asmenybių, kurios susikūrė verslus neturėdamos formalaus išsilavinimo, pavyzdžius. Taip nejučia menkiname išsilavinimo ir kvalifikacijos svarbą. Sėkmingas žmogus gali būti ir be formalaus išsilavinimo, tai tiesa, tačiau paklauskime savęs, kiek tokių žmonių mes pažįstame, kiek jų yra artimiausioje mūsų aplinkoje? Ar tikrai, jei žmogus neturi diplomo, reiškia, kad jis nieko nesimokė?

Viešas kalbėjimas ir įvairūs samprotavimai, kad esmė – ne diplomas (o tai, ką tu gali, ką moki) kuria supratimą, kad išsilavinimas nebėra vertybė. Todėl neturėtų labai stebinti situacija, kad mums vis labiau trūksta mokytojų, nebeužtenka medikų, inžinierių, apskritai žmonių su kvalifikacijos diplomu. Visų lygių.

Tikėtina, kad netolimoje ateityje kompetencijas, įgūdžius galėsime įrodyti kitokiais būdais ar technologijomis, bet šiandien nėra jokio kito būdo tai parodyti kaip tik pateikiant kvalifikacijos pažymėjimą ar tai patvirtinantį diplomą. Arba susitaikyti su tuo, kad dauguma mūsų dirbsime tik nekvalifikuotą darbą.

Ką tai reiškia ir kuo tai gresia? Visų pirma, didžioji skelbiamų laisvų darbo vietų dalis yra nekvalifikuotiems darbuotojams, pigiai darbo jėgai. Investicijos beveik neskiriamos pažangiems įrenginiams įsigyti, nes jais vis tiek nebus, kam dirbti, šitaip toliau skatinant pigios darbo jėgos plitimą. Verslas skundžiasi, kad darbuotojai – nenašūs, o tai – ta pati kvalifikacijos lygio ir kompetencijų deficito problema. Šitaip skatinama imigracija, nes iš svetur įvežami visų pirma nekvalifikuoti arba žemos kvalifikacijos darbuotojai.

Yra ir kitų svarbių veiksnių. Visuomenės senėjimas kasmet tampa vis aštresne problema. Sudominti penkiasdešimtmetį persikvalifikavimu arba apskritai naujos profesijos įsigijimu Lietuvoje tampa kone NASA kosminio projekto sudėtingumo uždaviniu. Personalo atrankos specialistai ir darbo rinkos analitikai apie tai nuolat kalba, tas permainas skatina ir darbdaviai. Tačiau neretas mūsų mano, kad jei vieną kartą jau mokėsi – universitete, kolegijoje ar profesinėje mokykloje – to užtenka visam gyvenimui. Bet jei tai buvo prieš dvidešimt metų? Ilgainiui žmogus susitaiko su požiūriu, kad vyresnio amžiaus būdamas jis gali dirbti tik mažiau kvalifikuotus darbus. Jis taip įpratęs ir nebenori jokių pokyčių savo gyvenime kvalifikacijos keitimo prasme. Negaliu. Nepajėgsiu. Per senas. Tokios yra dažniausios pateikiamos atsisakymo priežastys.

Pagyvenusių žmonių ir toliau sparčiai daugės – tai globalus procesas. Kažkuriuo metu susidarys situacija, kad žmonės darbo rinkoje liks tiek ilgai, kiek jie patys nori ir kiek gali, bet ne kažkieno iš aukščiau apibrėžtais trukmės terminais. Tiesiog nebus kitos išeities.

Užimtumo tarnyba turi tokią duomenų bazę – Senjorų banką. Ten gali registruotis ir gyvenimo aprašymą įkelti pensinio amžiaus žmonės, kurie nori ir gali likti aktyvūs. Tačiau jei pažvelgsime, ko jie nori, ir ką mano galintys, pamatysime keistą dalyką. Dominuoja nekvalifikuoti darbai, nesvarbu, kad jie dirbo inžinieriais, finansininkais, aukšto lygio gamybos operatoriais. Yra net buvusių įmonių vadovų. Tame amžiuje jie šitiek nuvertina savo gebėjimus, kad įsivaizduoja galintys dirbti, tarkime, tik valytojais, apsaugos darbuotojais, ieško padienių darbų. Tačiau jų potencialas – didžiulis. Ir jis lieka neišnaudotas.

Jie ne patys save taip nuvertina. Tai – visuomenės mentaliteto ir pažiūrų atspindys. Jeigu tu esi vyresnis, vadinasi, negebi arba gebi galbūt ne taip sparčiai, kaip galbūt man reikia. Tačiau niekas net nebando tuo įsitikinti. Todėl norėdamas įrodyti, ką jis geba ir gali, toks žmogus yra priverstas gudrauti. Ką jie daro? Gyvenimo aprašymuose nerašo savo amžiaus, neskelbia nuotraukos. Visa tai – norint turėti bent pirminę galimybę pasakyti: susitikime, aš turiu reikiamą kvalifikaciją, gebėjimus ir įgūdžius.

Valstybė siūlo įvairiausias mokymų formas ir daugelį jų netgi finansuoja. Tai yra įprastas profesinis mokymas auditorijoje. Yra studijos nuotoliniu būdu, derinant jas su kita veikla. Įvairios suaugusiųjų švietimo programos, padedančios įgyti papildomų kompetencijų. Pameistrystė, kai galima tiesiog darbo vietoje mokytis. Jei trūksta tik įgūdžių – yra stažuotės, praktikos.

Maža to, daugybė žmonių turi profesinių žinių ir kompetencijų, bet negali pateikti dokumentinių įrodymų. Net ir čia yra išeitis – valstybės remiama dviejų savaičių programa, kurią pabaigus įgyjamas kvalifikacijos pažymėjimas. Svarbiausia – imti kitaip mąstyti ir nustoti save pateikti kaip mažą vertę kuriantį pigų nekvalifikuotą darbuotoją.

Netolimoje ateityje darbo rinkos permainos privers permąstyti savo galimybes daugelį žmonių. Mes metai po metų kalbame, kad šaliai trūksta inžinierių, tačiau tokie signalai – tik ledkalnio viršūnė. Jie rodo ilgalaikės strategijos deficitą, prie kurio prisideda visi – ir verslas, ir švietimas, ir užimtumo politikos formuotojai bei vykdytojai. Visi turime prisiimti atsakomybę ir veikti kartu. Būtina aiškiai apsibrėžti savo ilgalaikį kvalifikacijų poreikį, kad būtų galima prognozuoti. Tarkime, įmonei X (ar jų grupei) po trejų metų reikės Y kiekio tam tikro parengimo darbuotojų. Tada visi galime pasiruošti. Tik verta paminėti, jog prognozavimas prasmę turi tada, kai jo procesuose atvirai dalyvauja visi šalies segmentai: kuriantys darbo vietas, ugdantys, įdarbinantys. Jei ir toliau nebūsime atviri vieni su kitais, apklausose dalyvausime tik formaliai – formalų, bet ne tikrą, šalies paveikslą ir toliau turėsime. Ir vėl kalbėsime apie tai, kad turime daugybę ieškančių darbo, o dirbti nėra kam.

Mums nepadės ir priemonės, kuriomis iki šiol daug kas tiki: atsivežtine darbo jėga ateityje šių problemų išspręsti nebepavyks. Valstybėje nebus pažangos, neskatinsime ekonomikos, kuriančios pridėtinę vertę. Turėsime susitaikyti su baziniu lygmeniu, tokiu išgyvenimo režimu. Ar tikrai to norime ir taip įsivaizduojame ateities Lietuvą?

Užimtumo tarnybos inf.

Užimtumo tarnybos vadovė I. Balnanosienė: Ko iš tiesų vertas jūsų diplomas?

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 14 Oct 2021 09:07:48 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: „Krizė dėl energijos kainų vis didėja, o pavėluoti Vyriausybės veiksmai ją tik paskatins“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-krize-del-energijos-kainu-vis-dideja-o-paveluoti-vyriausybes-veiksmai-ja-tik-paskatins https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-krize-del-energijos-kainu-vis-dideja-o-paveluoti-vyriausybes-veiksmai-ja-tik-paskatins Brangstančios gamtinės dujos ir prasidėjęs šildymo sezonas tampa svarbiausiu klausimu Lietuvoje. Ir tam yra pagrindo. Matant nerimą keliančius skaičius, kurie atsidurs vartotojų sąskaitose, ir Vyriausybės neryžtingus bandymus pristabdyti energijos kainų kilimą verčia gyventojus sunerimti vis labiau. Premjerės vadovaujamo ministrų kabineto ligšioliniai veiksmai vertinami gana kritiškai, nes Vyriausybės daromuose žingsniuose trūksta nuoseklumo, o bandymai prognozuoti tai, kas sunkiai nuspėjama – stokojantys logikos ir neapgalvoti.

Net Europos Sąjungos (ES) institucijos šią savaitę pareiškė, kad atskiros paramos valstybėms narėms greičiausiai nebus ir žadėjo, kad ateityje – kai Bendrija pereis prie žaliųjų energijos šaltinių – kainos sumažės, o trumpuoju laikotarpiu šalims siūlo spręsti problemą savarankiškai.

Ekspertai sutinka, kad perėjimas prie žaliosios energijos per naktį neįvyks, o dujų ir elektros tarifas ženkliai padidėti per naktį gali, todėl energijos kainų krizę valstybės turi įveikti vienos ir užtikrintai.

Piniginės kompensacijos, mokestinės naštos mažinimas ir galimų valstybės valdomų monopolinių energetikos įmonių pelnų peržiūra yra tos priemonės, kurių pradėjo imtis kai kurios ES narės. To paties turėtų imtis ir Lietuvos Vyriausybė. Deja, tvarių žingsnių iš šio ministro kabineto nematome. Vyriausybės veiksmai labiau primena blaškymąsi ir nenoru matyti realios situacijos, kokia ji yra iš tikrųjų, o pateiktos priemonės yra neapgalvotos – dabartinių problemų sprendimą nukeliant į neapibrėžtą ateitį.

Reaguodami į vis labiau nerimą keliančią informaciją apie energijos kainų šuolį ir tvyrančią nežinomybę visuomenėje prasidedant šildymo sezonui, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija daugiau kaip mėnesį bandė prisikviesti energetikos ministrą į frakcijos posėdį tam, kad būtų pateikti aiškūs atsakymai. Tai pavyko padaryti tik praėjusią savaitę. Frakcijos posėdyje buvo pristatytos galimos priemonės, anot ministro, padėsiančios sumažinti energijos kainas. Dar daugiau, Dainius Kreivys patikino, kad teisės aktai tam jau paruošti ir artimiausiu metu atkeliaus į Seimą. Jau tada buvo aišku, kad energijos kainų krizės suvaldymui yra nepasiruošta, o pačios priemonės yra pavėluotos.

Kad Vyriausybė nekreipė dėmesio į pokyčius rinkose, kurie prasidėjo dar metų viduryje, ir visiškai neplanavo ar nenorėjo planuoti savo veiksmų ruošiantis kainų šuoliui, įrodo šią savaitę įvykęs Vyriausybės posėdis, kuriame pagaliau turėjo būti svarstomos įstatymų pataisos, kurios reglamentuotų elektros ir dujų kainų buitiniams vartotojams augimo išdėstymą per penkerius metus. Tačiau šis klausimas iš posėdžio buvo išimtas ir bus svarstomas tik ateinančiame posėdyje. O pretekstas labai paprastas ir grynai procedūrinis – turi praeiti privalomos penkios dienos, skirtos viešam projektų derinimui prieš juos pradedant svarstyti Vyriausybėje. Ką tai rodo? Mano manymu, visišką nekompetenciją, nepasirengimą ir, galima sakyti, chaosą net tik Energetikos ministerijoje, bet ir visame ministrų kabinete.

Tokie svarbūs teisės aktai, ir kurių laukia gyventojai, net nepateikiami svarstymui Vyriausybėje, ką jau kalbėti apie jų pateikimą Seimo posėdyje.

Jau anksčiau esu pabrėžęs, kad energetikos ministro pasiūlytos priemonės, kaip amortizuoti smarkiai augančias dujų, elektros ir šildymo kainas gyventojams, iš esmės nieko nespręs. Kainų išdėstymas per penkerius metus reikš tik tai, kad gyventojai už šildymą žiemą turės susimokėti ir vasarą, kada šildymo sezonas jau bus pasibaigęs ir taip ne vienus metus į priekį. Energijos pabrangimą vis tiek reikės grąžinti mums visiems, tik per ilgesnį laikotarpį.

Deja, Vyriausybė kitų pasiūlymų net nenori girdėti. Nenorėjo jų girdėti ir vasarą, kai tendencijos dėl elektros ir dujų kainų augimo rinkose aiškiai rodė rekordinį kainų šuolį, dar birželio mėnesį susitikime su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VERT) vadovu Renatu Pociumi tiesiogiai jo paklausiau dėl galimybių Vyriausybei įtakoti reguliuojamą energijos kainų dalį, ir ar buvo bent vienas pasitarimas ministrų kabinete dėl priemonių, kurias valdžia galėtų taikyti tam, kad neleistų elektros ir dujų kainoms taip drastiškai didėti. VERT direktoriaus atsakymai nuskambėjo nevienareikšmiškai – leido suprasti, kad tokių susitikimų nebuvo, ir pripažino, kad dabartinė teisinė bazė yra netobula ir ji turėtų būtų taisoma. Deja, jokių realių žingsnių iš energetikos ministro nuo to laiko nematėme, D. Kreivys pajudėjo tik prieš kelias savaites, kada šildymo sezonas kai kuriose savivaldybėse jau buvo prasidėjęs.

Čia svarbu akcentuoti, kad tame pačiame susitikime VERT vadovas R. Pocius pritarė minčiai, kad tarp kitų teisės aktų pakeitimų turėtų atsirasti pataisos dėl valstybinių įmonių grynojo pelno peržiūros, siekiant subsidijuoti elektros energijos ar dujų kainų padidėjimą galutiniams vartotojams. Kaip matome, kol kas Vyriausybė apie tai neužsimena ir net nesvarsto tokios galimybės. Mano manymu, energetikos kompanijos turėtų nesislėpti, o pasidalinti naštą su visais vartotojais. Juolab, pavyzdžių Europos Sąjungoje jau yra.

Belieka pasidžiaugti tik vienu – neseniai išgirstas finansų viceministrės patvirtinimas, kad PVM lengvata centralizuotam šildymui nebus naikinama. Tikrai džiugu, kad Finansų ministerija nors truputėlį vis dar galvoja apie gyventojus, ypač apie sunkiau besiverčiančius. Visi suprantame, kad šiuo metu, augant energijos kainoms, nėra pats geriausias laikas naikinti PVM lengvatą šildymui, nes tai gali sukelti dar didesnę įtampą visuomenėje ir dar labiau paskatinti socialinę atskirtį, o tokių intencijų šioje Vyriausybėje būta. Bet išlieka klausimas dėl vartotojų grupės, kuri nesišildo centralizuotai, o šildymui naudoja dujas ir elektrą. Šiems gyventojams taikomas standartinis 21 proc. PVM apmokestinimas.

Seime yra įregistruotas mano iniciatyva parengtas ir Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos palaikytas projektas, siekiantis ne tik suvienodinti apmokestinimą, bet ir apskritai sumažinti dujų ir elektros kainas. Todėl tradiciškai valdančiąją daugumą norisi paraginti kiek įmanoma greičiau Seime svarstyti LSDP frakcijos teikiamą įstatymo pataisą, laikinai numatančią lengvatinį 9 proc. PVM tarifą elektros ir dujų buitiniams vartotojams. Tokia pataisa galėtų būti naudojama kaip laikina priemonė suvaldyti situaciją energijos kainų burbule.

E. Sabutis: „Krizė dėl energijos kainų vis didėja, o pavėluoti Vyriausybės veiksmai ją tik paskatins“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 13 Oct 2021 10:33:19 +0300
<![CDATA[Seimo narys E. Sabutis: Jonavos ligoninės likimas vis dar neaiškus]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-jonavos-ligonines-likimas-vis-dar-neaiskus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-jonavos-ligonines-likimas-vis-dar-neaiskus Naujoji vyriausybė, kaip ir visos praėjusios, savo darbus pradeda skambiais pareiškimais dėl įvairių sričių reformų. Kaip visada, daugiausiai nesutarimų ir ginčų sukelia sveikatos apsaugos sistemos reformos, nes ši sritis kiekvieną iš mūsų paliečia nuo pat gimimo ir lydi per visą gyvenimą. Ši sritis yra artima ir joje kiekvienas jaučiamės ekspertu, galinčiu pasisakyti ir dažniausiai turinčiu savo tvirtą nuomonę.

Jau ne kartą viešai spaudoje, savo socialinio tinklo paskyroje esu Jonavos krašto gyventojus informavęs apie Jonavos ligoninę ir ministerijos siūlomą mūsų rajono sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarką. Šiuo tikslu Jonavoje lankėsi ir sveikatos apsaugos ministras, jau ne kartą savivaldybėje apie šias problemas teko diskutuoti su savivaldos vadovais, tarybos nariais, rajono sveikatos įstaigų vadovais. Pirmadienį (rugsėjo 27 dieną) nuotoliniu būdu apie siūlomą reformą diskutavome su sveikatos apsaugos ministerijos viceministre Danguole Jankauskiene, Kauno teritorinės ligonių kasos direktoriumi Virgilijumi Šiaudikiu, rajono ir sveikatos įstaigų vadovais.

Šio straipsnio apimtyje tikrai nėra verta atkartoti kas ir ką pasakė, o labiau verta susikoncentruoti ties keliomis, mano nuomone, svarbiausiomis išvadomis, kurias pasidariau dalyvaudamas šiame susitikime.

Pirma - kol kas joks galutinis sprendimas nėra priimtas, nors susidaro įspūdis, kad ministerija jau turi planą ką ir kaip darys su Jonavos rajono sveikatos priežiūros įstaigomis, tačiau kol kas nori sužinoti mūsų nuomonę, suprasti, kokią poziciją mes užimame ir ar ji nors kiek sutampa su ministerijos planais.

Antra - visiškai aišku, kad bet kuri sveikatos įstaiga į papildomus, reformai skirtus pinigus ar Europos Sąjungos fondų lėšas galės pretenduoti tik tada, jeigu sutiks reformuotis. Kitu atveju ir ministras, ir ministerija griežtai nusistačiusi neskirti tokioms įstaigoms nei cento. Puikiai suprantama, kad šioje vietoje ministerija ir valstybė visada yra stipresniojo pusėje, nes valdo visus finansinius išteklius ir juos sąmoningai naudoja ir naudos kaip spaudimo priemonę. Tenka dėl to tik apgailestauti, nes jeigu reformuotis reikės tik tam, kad gauti papildomą finansavimą, tačiau pati reforma galbūt net nepasieks norimo tikslo.

Trečia - susidarė įspūdis, kad ministras yra tas tarsi „gerasis policininkas“, kuris vizito Jonavoje ir Jonavos ligoninės metu kalbėjo, kad laukia mūsų pasiūlymų, mūsų matymo, yra linkęs derėtis, kalbėtis ir ieškoti abiem pusėms priimtino varianto, tačiau gerbiamoji viceministrė vakarykščio susitikimo metu matyt prisiėmė „blogojo policininko vaidmenį“, nes išklausiusi Jonavos ligoninės pastabas apie jos veiklą tiesiog išrėžė, kad jeigu jau pas jus taip viskas gerai – tai gal ir nereikia daugiau diskutuoti, jai viskas aišku ir galima baigti susitikimą, nes neva jūs jau nusprendėte, kad nieko nedarysite, todėl diskusijos tęsti neverta, tačiau neverkite, kad negausite jokių papildomų lėšų. Dėkoju mero pavaduotojai Birutei Gailienei, kuriai teko du kartus viceministrei priminti, kad jos vadovo – sveikatos apsaugos ministro – pozicija nėra tokia kategoriška, ir kad ji pati neturėtų taip kategoriškai kalbėti.

Ketvirta - labai svarbu diskusijos dalyviams turėti tuos pačius duomenis, nes vakarykštis susitikimas aiškiai atskleidė, kad operuodami skirtingų periodų skaičiais gauname visiškai skirtingas išvadas. Kauno teritorinių ligonių kasų vadovas pristatė Jonavos ligoninės veiklos rodiklius operuodamas tik 2019 metų duomenimis ir bandė jais pagrįsti, kad ligoninės padėtis nėra gera. Tačiau ligoninės vadovai pateikė mums 2020 metų duomenis, kurie iš esmės skiriasi nuo ankstesnių metų ir pagal juos ligoninės padėtis, teikiamos paslaugos, jų apimtis ir kiti duomenys parodė jau visai kitą situaciją. Išvada peršasi pati: svarstant galimus pakeitimus ligoninėje, svarstant galimybes ją reformuoti, uždaryti kažkuriuos skyrius ar plėsti kitus – reikia turėti ne vienerių metų duomenis, o bent jau trijų, keturių, nes kitu atveju, galima padaryti labai skirtingas ir, greičiausiai, klaidinančias išvadas. Ir dar viena išvada – nereikia skubėti, nes čia kalba eina ne apie paprastos įstaigos, o apie Jonavos ligoninės ir Jonavos rajono žmonių sveikatą ir ateitį.

Penkta - susidariau tvirtą įspūdį, kad ir rajono vadovai, ir ligoninės administracija nėra nei kategoriški, nei nesileidžiantys į kalbas, o netgi priešingai – išgirdau ne vieną pasiūlymą kur ir ką ligoninės veikloje galima pagerinti, t.y., kalbant ministerijos terminais – reformuoti. Gaila, kad nei viceministrė, nei ligonių kasų atstovai net nereagavo į šiuos pasiūlymus. Pasikartosiu, ką sakiau anksčiau – įspūdis toks, kad reformos planas yra, tik kol kas jo nenorima viešinti, kad nekiltų per daug didelė politinė audra.

Šešta - man asmeniškai visiškai nesuprantama pozicija dėl greitosios medicinos pagalbos. Ne vieną kartą kritikavau greitosios medicinos pagalbos planuojamą reformą ta prasme, kad jos reforma susives į centralizuotą valdymą ir į „geresnį“ jų išdėstymą geografine prasme, tačiau nesiruošiama iš esmės didinti brigadų skaičiaus ir jose dirbančių slaugytojų/paramedikų skaičiaus. Atsakymas mane asmeniškai nuvylė – brigadų skaičius didinamas nebus, nes neva pagrindinė problema – tai jų geresnis išdėstymas rajonuose. Kaip bedėstykite brigadas – jų vistiek nepakaks kokybiškoms paslaugoms teikti, nežiūrint į tai, kad jose dirba kompetentingi, patyrę, savo darbą mylintys ir jam atsidavę žmonės. Mano nuomonė nesikeičia – greitosios medicinos paslaugų kokybė ir greitis pagerės tik tada, kai fiziškai šių brigadų bus daugiau. Labai panašus pavyzdys galimas su taksi paslaugomis. Jeigu Jonavos rajone paliktumėm tris taksi automobilius, tai dėstykime juos kur norime ir kaip norime – ar pačiame mieste, ar vieną automobilį perkelkime į Kulvą – vis tiek jie liks tik trys.

Septinta - iš viceministrės pasisakymo supratau, kad laiko diskusijoms ir apsisprendimui neturime labai daug – viso pusantro mėnesio, nes jau po kelių mėnesių ministerija nori judėti link galutinio susitarimo. Deja, bet ir vėl savivalda, sveikatos priežiūros įstaigos lieka silpnesniojo, o ne lygiaverčio partnerio vaidmenyje. Na, šešios savaitės, tai ne dvi dienos, tikiuosi, kad per jas bus tinkamai pasiruošta ir rajonas atstovės savo interesus dėl ligoninės bei dėl kitų sveikatos priežiūros įstaigų.

Kad ir kaip norėčiau baigti optimistine ir pakylėta nuotaika, tačiau labiausiai neraminančią ir slogią žinią palieku pabaigai. Sveikatos viceministrė du kartus, ramiu balsu, ir, man pasirodė, net šiek tiek pašaipiai pakartojo, kad mūsų ligoninės akušerijos ir ginekologijos skyrius neturi ateities, kad dabar išlaikomas privalomas minimalus 300 gimdymų skaičius vis tiek yra per mažas ir ministerija greitu laiku inicijuos drastišką šio skaičiaus padidinimą galbūt iki 500, o galbūt ir iki 600 gimdymų per metus. Akivaizdu, kad Jonavos ligoninei pasiekti tokius rodiklius yra visiškai nerealu ir tokiu būdu ministerija šį skyrių priverstinai uždarys. Ar tai bus už dviejų, ar už trijų metų – niekas šiandien negali pasakyti, tačiau tokie ministerijos planai ir tokie pasakymai labai neramina. Viceministrei pažymėjau, kad taip elgiantis ir keičiant savo nuožiūra įvairius kriterijus ir rodiklius labai lengva „legaliai“ naikinti įstaigas ir jas uždarinėti. Mano giliu įsitikinimu reikia vertinti ne skaičius, o žmones. Nežinau, ar labai gera mintis, kad visos rajono gimdyvės važiuotų gimdyti į Kauną (gal net į Vilnių?), nes puikiai žinome, jog nemaža dalis šeimų neturi didelių finansinių išteklių ir Jonavos ligoninė kaip tik yra ta įstaiga, kuri jiems gali padėti mažinant socialinę atskirtį. Kol kas nesu labai išsigandęs, nenoriu gąsdinti nei būsimų gimdyvių ar ligoninės akušerijos ir ginekologijos skyriaus personalo, tačiau, mano manymu, ministerija privalo aiškiai atsakyti, ar viceministrės žodžiai buvo tik jos nuomonė, ar čia jau yra konkretūs ministerijos planai, nes jeigu taip ir planuojama, labai keista, kad šia informacija iš anksto nesidalinama su regioninėmis ligoninėmis. Šis pokytis palies visas rajonines ir regionines ligonines ir, panašu, kad gimdyti Lietuvoje bus galima tik penkiuose didžiuosiuose miestuose arba privačiuose sveikatos centruose, kurie, o kaip netikėta – taip pat yra tik didžiuosiuose miestuose. Tik įdomu, ar jau planuojami nauji korpusai tenai važiuosiančioms gimdyvėms, nes gimdymas ne planinė operacija – jo neatidėsi vėlesniam laikui.

Atvirai pareiškiu šiai Vyriausybei: labai daug kalbate apie regionus, jų vystymą ir stiprinimą. Tokie sprendimai dar labiau paskatins jaunus žmones ir jaunas šeimas palikti regionus ir apsigyventi didžiuosiuose miestuose, regionai trauksis ir sens, ir natūraliai viešosios paslaugos juose likusiems gyventojams prastės, taps mažiau prieinamos ir nesavalaikės.

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis 

Seimo narys E. Sabutis: Jonavos ligoninės likimas vis dar neaiškus

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 28 Sep 2021 14:25:32 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: „Dar labiau kilsiančios kainos ir nauji mokesčiai – valdančiųjų darbotvarkė Seimo rudens sesijai“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-dar-labiau-kilsiancios-kainos-ir-nauji-mokesciai-valdanciuju-darbotvarke-seimo-rudens-sesijai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-dar-labiau-kilsiancios-kainos-ir-nauji-mokesciai-valdanciuju-darbotvarke-seimo-rudens-sesijai Neatidėliotinos priemonės dėl sparčiai kylančių maisto ir paslaugų kainų, strategija dėl infliacijos suvaldymo, įstatymų projektai, susiję su valstybinių įmonių pelningumo peržiūra ir aiškiu kompensavimo mechanizmu vartotojams dėl didėjančių elektros, dujų ir šildymo kainų, tiksliniai žingsniai ir papildomas finansavimas skurdžiausiai besiverčiantiems asmenims – visa tai turėjo būti valdančiosios daugumos darbotvarkėje šioje rudens Seimo sesijoje. Deja, bet artėjančiame politiniame sezone parlamente šių projektų neišvysime.

Jau anksčiau esu rašęs apie tai, kad valdantieji šių problemų nemato ir nenori apie jas girdėti, užsimerkiama net prieš faktą, kad artėja šildymo sezonas, smarkiai paploninsiantis šeimų kišenes. Vien Vilniuje prognozuojama, kad kitas centrinio šildymo laikotarpis bus brangesnis beveik 50 proc. Taip atsitiks dėl dujų kainų šuolio, o sostinė šilumai gaminti vis dar vartoja gana daug gamtinių dujų. Dujų tarifų didėjimas sparčiai smogs ir vartotojams, kurie šildosi namus gamtinėmis dujomis. Jau dabar skaičiuojama, kad šie vartotojai šaltuoju laikotarpiu (gruodžio–kovo mėn.) vidutiniškai suvartodavo 790 kubinių metrų gamtinių dujų ir sumokėdavo vidutiniškai 225 eurų per šį laikotarpį, o įsigaliojus naujiems tarifams, suma šaltuoju laikotarpiu preliminariai gali išaugti – iki 324 eurų. Šių namų ūkiai vien šildymui iš savo biudžeto turės pakloti beveik 110 eurų daugiau.

Ingridos Šimonytės Vyriausybės naudojama strategija dėl negirdėjimo ir nematymo iš esmės atspindi ir jų vykdomos politikos principus – socialiai neatsakingos. Apsimesti aklu ir kurčiu yra labai patogu, nes nėra būtinybės matyti ir kitų opių problemų – kylanti infliacija ir maisto kainų šuolis. Lietuvoje rugpjūtį 0,4 proc. augusi infliacija buvo didesnė nei įprasta ir pasiekė 4,9 proc. metinę infliaciją lyginant su praėjusių metų rugpjūčiu. Infliacijos priežastys aiškios – įsibėgėjantis maisto produktų brangimas, taip pat būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro kainų padidėjimas. Jau dabar galima akcentuoti, kad tuo kainų augimas, o tuo pačiu – infliacijos kreivės kilimas aukštyn nesibaigs. Baimė dėl nevaldomo infliacijos šuolio yra pagrįsta, lieka tik apgailestauti, kad šio šuolio kol kas nemato valdančioji dauguma.

O ką jie mato? Atsakymas vienareikšmis, nes Seimo rudens sesijos darbotvarkę turėtų pasiekti nauji mokesčiai. Šioje vietoje reikėtų sustoti ir, siekdamas objektyvumo, paminėsiu, kad valdančioji dauguma visgi teiks teisės aktų siūlymus sistemiškai didinti mažiausiai uždirbančių darbuotojų darbo užmokestį – nuo kitų metų minimali alga galėtų kilti iki 730 eurų. Kad šis didėjimas yra nepakankamas, akcentavo ne vienas Vyriausybės sudarytos Trišalės tarybos narys. Jų vertinimu, šiuo metu yra visos prielaidos mokėti ne mažiau kaip 750 eurų nuo kitų metų. Profsąjungos jau dabar pabrėžia, kad didėjimas yra sąlyginis ir realių pokyčių skurdžiausiai gyvenantiesiems neatneš.

Grįžkime prie mokestinių pakeitimų. Nauji mokesčiai teikiami Aplinkos ministerijos iniciatyva – viešojoje erdvėje ganėtinai plačiai aptartas vadinamasis automobilių taršos mokestis ir mažiau dėmesio sulaukęs, bet aktualus ir kylančių kainų kontekste itin svarbus bei greičiausiai paliesiantis visus – didesnis sąvartynų mokestis.

Jau dabar skaičiuojama, kad valdančiųjų noras papildomai apmokestinti automobilių savininkus, jiems gali kainuoti ne vieną šimtą eurų. Priėmus šiuos mokestinius pakeitimus – vienkartinis registracijos mokestis automobilio savininkui gali kainuoti ir iki 2000 eurų, o maksimali suma už metinį mokestį gali siekti ir 600 eurų. Matant, kad senesnius, o tuo pačiu taršius automobilius naudoja labiau nuo Vilniaus nutolusiuose rajonuose įsikūrę gyventojai, kurie gauna mažesnes nei vidutinės pajamas, o dėl to tiesiog neišgali įsigyti naujesnio automobilio, šį naują mokestį labiausiai pajus būtent šie gyventojai, kurių finansinė padėtis yra sudėtinga. Žinoma, tokia našta gali tiesiog priversti gyventojus atsisakyti automobilių, nes jų išlaikyti neapsimokės. To neslepia ir naujo mokesčio iniciatoriai – priverstinai žmones persodinti į autobusus ir traukinius. Toks planas itin kritikuotinas, nes gražiai atrodo tik ant popieriaus. Pripažinkime, kad tiek viešasis transportas, tiek traukinių infrastruktūra nėra tvari ar labai ekologiška bei visiškai neatliepia ministerijos planų.

Jau anksčiau esu akcentavęs, kad AB Lietuvos geležinkeliai vis dažniau susiduria su keleivinių traukinių gedimais, jų nuolatiniais vėlavimais ir prastėjančia vežimo paslaugų kokybe. Įmonė galimai labiau rūpinasi savo viešaisiais ryšiais, nei atsakingu turto valdymu, traukinių priežiūra ir atnaujinimu. Dėl to jau kreipiausi į Valstybės kontrolę. Panaši situacija ir viešajame transporte. Sunki situacija tradiciškai išryškėja kiekvienų metų rugsėjo mėnesį – perpildyti ir maršruto nesilaikantys autobusai tampa kiekvieno besinaudojančio šiuo transportu kasdienybe. Pripažinkime, kad šios transporto priemonės yra vis dar nepatrauklios. Gal didesnis dėmesys turėtų būti skirtas tam?

Automobilių taršos mokesčio pakeitimai nėra savalaikiai. Kol kas sunku įsivaizduoti situaciją, kurią regi valdantieji ir jiems atstovaujantis aplinkos ministras – elektromobiliai ar mažiau taršesnės transporto priemonės yra vis dar neįperkamos, jų pakrovimas stacionariuose stotelėse taip pat sukeltų nemažą galvos skausmą. Ar didesni ir priverstiniai mokesčiai tikrai duos laukiamo efekto? Kodėl net nesvarstomi kiti alternatyvūs ir mažiau skaudūs apmokestinimai? Taip pat nepakankamai šnekama apie skatinimo būdus.

Manau, kad, tolygiai siekiant mažinti taršą, galėtų būti didinamos kompensacijos netaršių transporto priemonių įsigijimui, o ne mokestinės bazės didinimas, kuris labiausiai paveiks mažiausias pajamas gaunančias socialines grupes. Kad tokių kompensacijų taikymas netaptų dar didesniu turtingųjų rėmimu, Vyriausybė galėtų aiškiai sureglamentuoti tvarką, numatančią teisingesnį paramos išdavimo principą.

Akivaizdu, kad įstatyminiai pakeitimai dėl šio mokesčio kelia daug aistrų, o jų svarstymas Seime bus vienas esminių darbų, surandant balansą tarp mokesčio dydžio ir efekto, kurį norime pasiekti visi – mažesnis CO2 išmetimas į aplinką.

Šiuo metu Vyriausybėje vis dar svarstomas kito labai aktualaus mokesčio padidinimas. Už nepavojingų atliekų šalinimą sąvartyne, Aplinkos ministerijos siūlymu, reikėtų mokėti penkis kartus daugiau, lyginant su dabartiniu mokesčiu. Ministerija yra pateikusi projektą, kuriuo siūloma minėtą mokestį padidinti iki 50 eurų už toną. O tai tradiciškai reiškia, kad tokie pakeitimai neišvengiamai atsiras ir galutinėje sąskaitoje, kurią už išvežtas šiukšles gaus gyventojai.

Šio mokesčio didinimo priežastys ir logika grindžiama išaugusiais ekologiniais standartais. Suprantame, kad atliekų šalinimas sąvartyne yra pati blogiausia ekologijos atžvilgiu priemonė, todėl ji turėtų būti brangiausia, tą pabrėžia ir Europos Komisijos patvirtintas žaliasis kursas.

Pirmiausiai atliekos turi būti rūšiuojamos ir atrūšiuotos grąžinamos antriniam panaudojimui arba perdirbimui į toliau naudojamas gamyboje žaliavas, įskaitant kompostavimą, energijos iš atliekų išgavimą, arba panaudotos kitais būdais. Atliekos, kurių negalima perdirbti, turi būti deginamos. Natūralu, kad laikantis minėtos atliekų tvarkymo hierarchijos – deginimas turėtų būti pigesnis nei šalinimas sąvartynuose.

Laikantis hierarchijos ir pradėjus pilnu pajėgumu veikti visoms trims deginimo elektrinėms, turėtų drastiškai mažėti į sąvartynus keliaujančių atliekų kiekis, vadinasi, sąvartyno mokesčio didėjimas, mažėjant į sąvartynus pristatomų atliekų kiekiams gyventojams turėtų nesijausti, nes atliekų tvarkymas keičiamas į galimai pigesnį būdą – deginimą. Pasinaudodama šiuo principu, Aplinkos ministerija atkerta, kad teiginys, jog pakilęs mokestis sąvartynams didins vartotojams atliekų kainą, yra nepagrįstas. Tačiau nutyli kitą faktą – pats deginimas brangsta ir valstybė čia nepadarė namų užduočių, nes svertų įtakoti deginimo kainą praktiškai neturi. 

Deginimo kaina irgi turi savo logiką, į ją taip pat įeina taršos mokesčiai, mokami pagal tą patį sąvartynams taikomą įstatymą, be to, deginimo kaina turi užtikrinti investicijų grąžą investuotojams, nes deginimo įrenginiai yra pastatyti praktiškai iš privataus kapitalo. Kaip jau ir minėjau, čia valstybė ir padarė didžiausią klaidą – reikėjo valstybės lėšomis statyti deginimo įrenginius ir taip išsaugoti tiesioginę deginimo kainos kontrolę.

Kol kas Aplinkos ministerija nėra linkusi atskleisti deginimo kainų nustatymo peripetijas ir galimai neieško būdų pristabdyti deginimo kainų augimą, nes būtent jos ateityje labiausiai lems kainų gyventojams augimą.

Bet kokiu atveju – ar tai bus didesni mokesčiai už atliekų šalinimą sąvartynuose ar jos bus deginamos, kas šiandien užtikrintai paneigs, jog tai neatguls ant galutinio vartotojo pečių?

Seimo narys Eugenijus Sabutis

E. Sabutis: „Dar labiau kilsiančios kainos ir nauji mokesčiai – valdančiųjų darbotvarkė Seimo rudens sesijai“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 14 Sep 2021 08:53:33 +0300
<![CDATA[Susidūrimas su elgetaujančiu vaikinu šokiravo jonavietę: pagalbos atsisakė, bet pinigų prašė toliau]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/susidurimas-su-elgetaujanciu-vaikinu-sokiravo-jonaviete-pagalbos-atsisake-bet-pinigu-prase-toliau https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/susidurimas-su-elgetaujanciu-vaikinu-sokiravo-jonaviete-pagalbos-atsisake-bet-pinigu-prase-toliau  ,,Gal galite paaukoti kelis centus?", - ko gero, ne vienam jonaviečiui girdėta frazė. Ne vienam pristatinėti nereikia ir Jonavoje elgetaujančio vaikino, dažniausiai pinigų prašančio prie skirtingų parduotuvių. Tačiau neseniai socialiniame tinkle ,,Facebook" buvo pasirodęs įrašas, kuriame teirautasi apie šį asmenį -  prašymo paaukoti sulaukusi moteris klausė, ar jam tikrai reikia pagalbos?

Įrašas nepraslydo ir pro jonavietės Rimos akis. Į redakciją paskambinusi moteris nupasakojo savo susitikimo su vaikinu akimirkas. Jonavietė tikisi, kad jos leis skaitytojams pasidaryti išvadas apie pagalbos poreikį minėtam asmeniui.

Pasakė, kad reikia gero telefono

,,Kai sėdėjau automobilyje prie parduotuvės, prie manęs priėjo vaikinas ir paprašė pinigų.  Man tikrai pagailo jo... Jau norėjau paaukoti kelis eurus, bet pradėjau kalbinti jį, klausti, kas jam nutiko. 

Iš pradžių vaikinas daug nepasakojo apie save. Paskui pradėjo aiškinti, kad jis niekam nepatinka, neturi draugų, nes neturi gero telefono.

Paklausiau jo, ar jam nereikia kokių tarnybų pagalbos? Jis atsakė, kad jam reikėtų būtent gero telefono. Tada aš suklusau... Pradėjau aiškinti, kad galiu padėti jam susirasti darbą. Jis atsakė, kad neturi su kuo nuvažiuoti į jį. Nors man tai skambėjo kaip atsikalbinėjimas, pasiūliau jam nupirkti dviratį.

Žinot kokio klausimo sulaukiau?  Jis paklausė, kokį dviratį jis gautų ir pasakė, kad norėtų gero, įvardydamas konkretų modelį.

Pasakiau, kad važiuoti į darbą užteks ir paprasto, tačiau tuomet jis patikino, kad jam nereik dviračio.

Klausiau jo, ar jis nemano, kad turėdamas darbą, susiras ir daugiau draugų, gal net merginą. Tačiau tada jis jau nelabai klausėsi manęs... Na ir kai suprato, kad pokalbis linksta ne jam malonia linkme, jis dar kartą paprašė, kaip jis ten sako, kelių centų. 

Aš jų, žinoma, nedaviau. Bet ši istorija tikrai šokiravo mane", - pasakojo skaitytoja. 

Nutarė paviešinti

Rima tikina, kad susidūrimas su vaikinu taip ir liktų tik jos atmintyje, jei ji nebūtų susimąsčiusi, jog jaunuolis naudojasi patiklių žmonių gerumu.

,,Mačiau diskusiją ,,Facebook". Nors dauguma rašė puikiai žinantys jo istoriją, atsirado ir tokių kurie pirmą kartą girdėjo apie jį.  

Taip, mes kiekvienas renkamės, kam aukoti, bet žmonės turi žinoti, jog ne visi pagalbos prašantys asmenys nori realios pagalbos. Kai kurie iš jų net nesvarsto galimybės užsidirbti", - kalbėjo Rima.

Taisyklės nedraudžia

Tiesa, pagal šiuo metu galiojančias taisykles, Jonavoje elgetauti niekas nedraudžia.

Taigi tik Jūs patys sprendžiate, kur dėti kablelį šiame sakinyje - ,,Aukoti negalima išvyti".

Susidūrimas su elgetaujančiu vaikinu šokiravo jonavietę: pagalbos atsisakė, bet pinigų prašė toliau

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 05 Aug 2021 09:37:51 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: „Augančias maisto kainas bent iš dalies yra įmanoma sustabdyti. Kodėl nieko nesiima Vyriausybė?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-augancias-maisto-kainas-bent-is-dalies-yra-imanoma-sustabdyti-kodel-nieko-nesiima-vyriausybe https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-augancias-maisto-kainas-bent-is-dalies-yra-imanoma-sustabdyti-kodel-nieko-nesiima-vyriausybe Naujausi paskelbti infliacijos duomenys rodo, kad kainų augimas Lietuvoje paspartėjo ir įgauna pagreitį – metinė infliacija pagal vartotojų kainų indeksą šiuo metu jau sudaro 3,3 proc. Pagrindinėmis kylančios infliacijos, o taip pat ir kylančių kainų priežastimis nurodomos išaugusios žaliavų ir transportavimo sąnaudos bei su Covid-19 pandemijos suvaldymu susiję veiksniai. Jau dabar garsiai kalbama, kad infliacija gali būti didesnė, nei buvo prognozuojama – iki vasaros pabaigos metinė infliacija Lietuvoje pasieks 4 proc.

Infliacijos trajektorijos kreivė yra linkusi kilti į viršų ir sparčiai kelti kainas visuose sektoriuose. Nuo liepos pabrangusi elektros energija ir 50 proc. brangstantis dujų tiekimas neišvengiamai skatins kainų šuolį artimiausiose ateityje.

Natūralu, kad labiausiai gyventojus neraminantis klausimas – kiek brangs maisto produktai. Naujausia statistika rodo, kad Lietuvos prekybos tinkluose per metus brango 20 maisto produktų iš 52, esančių pigiausių maisto produktų krepšelyje. Labiausiai pabrango juoda duona (49,2 proc.), pienas (29,5 proc.), bulvės (26,9 proc.), silkė (26 proc.), pomidorai (19,4 proc.), kava (18,1 proc.) ir aliejus (12,8 proc.). Čia norėčiau pabrėžti žodį – pigiausių. Vadinasi, tai yra produktai, kurie yra reikalingiausi ir būtiniausi mažas pajamas gaunantiems Lietuvos gyventojams. Šie skaičiai rodo, kad mažiau uždirbantys gyventojai bus priversti dar didesnę savo pajamų dalį palikti prekybos centruose ar Lenkijoje, kur maisto produktai ir taip pigesni.

Pandemijos padariniai išryškino įsisenėjusias Lietuvos ekonomikos problemas. Turtingųjų pajamos šiame nelengvame ekonomikai laikotarpyje ne tik nesumažėjo, bet ir sparčiai augo. Gudresni net pasinaudojo puikia proga iš valstybės skirtų subsidijų įsigyti jų statusą keliančių ir pabrėžiančių prekių – prabangių automobilių ir katerių. Reikia atkreipti dėmesį, kad ekonomikos augimo rezultatais pirmiausia mėgaujasi didesnes pajamas gaunantys gyventojai. Būtent ši visuomenės grupė taip pat prisideda prie didėjančių prekių bei paslaugų brangimo. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Koronaviruso krizės akivaizdoje matome, kad ekonominė situacija itin komplikavo mažas pajamas gaunančių gyventojų finansinę padėtį ir toliau didina socialinę atskirtį, kuri Lietuvoje ir taip viena didžiausių Europos Sąjungoje. Tie, kurių pajamos augo lėčiau arba visiškai neaugo, yra priversti mokėti tokią pačią kainą už prekes ir paslaugas, kaip ir pasiturintys gyventojai.

Kaip šiuo atveju turėtų elgtis Vyriausybė? Kol kas iš reakcijų viešojoje erdvėje matome, kad Vyriausybė nesiruošia daryti nieko. Nors ekonomistai ir politikai visoje eurozonoje vis garsiau kalba, kad didėjančios žaliavų kainos yra rimtas įspėjimas visoms valstybėms ruoštis neeiliniam maisto kainų šuoliui – Vyriausybės šis klausimas nejaudina. Ar premjerė vėl užims sau palankią poziciją taip, kaip ji padarė dėl kylančių elektros ir dujų kainų – Vyriausybė negali kištis ir nesikiš?

Kodėl nepasakoma, kad maisto kainų augimą bent iš dalies suvaldyti visgi įmanoma. Vienas jų – pagaliau priimti PVM lengvatinį tarifą būtiniausiems maisto produktams, nes kai kurie iš jų, kaip matėme,  per metus pabrango jau iki 50 proc.

 

Viena iš priemonių užtikrinti mažesnes maisto produktų kainas žmonėms – mažesni pridėtinės vertės mokesčio tarifai. Tą ne kartą yra akcentavusi ir Europos Taryba, kuri savo Direktyvoje pabrėžia, kad Lietuva, kaip ir visos ES valstybės narės, gali taikyti vieną arba du lengvatinius PVM tarifus pasirinktinai. Todėl ir siūlau nustatyti būtiniausių maisto prekių krepšeliui lengvatinį 9 proc. PVM tarifą. Skaičiuojama, kad tokiu atveju, šių maisto produktų kainos turėtų sumažėti apie 10 proc. Labai norėčiau pabrėžti žodžius „būtiniausiems maisto produktams“. Suprantu, kad Vyriausybė nebūtų linkusi PVM lengvatą taikyti visiems be išimties maisto produktams ar taikyti nulinį PVM apmokestinimą, todėl ir siūlymo variantas buvo pasirinktas, mano manymu, ne populistinis, o kompromisinis. Mano pateiktomis įstatymo pataisomis Vyriausybė ar jos paskirta institucija, greičiausiai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ar Sveikatos apsaugos ministerija, atsižvelgdama į besikeičiančias sąlygas, galėtų nustatyti būtiniausių prekių krepšelį, kuriam galiotų lengvata. Tai galėtų būti tie patys sparčiai brangstantys produktai, kurie išvardinti teksto pradžioje. Sąrašą papildykime dar keliais produktais – miltais, kiaušiniais, kai kuriais vaisiais ir šviežia mėsa. Visi šie produktai taptų labiau įperkami, ypatingai gaunantiems mažesnes pajamas.

Tokį pasiūlymą jau teikiau praėjusią pavasario sesiją. Deja, bet valdančiosios daugumos balsais šios pataisos buvo atmestos. Tačiau tą pačią dieną Seimo dauguma pritarė kitam pasiūlymui, kad lengvatinis PVM tarifas būtų taikomas kavinių, barų ir kitų pasilinksminimo vietų verslui. Nemanau, kad visuomenės skirstymas į gerus ir geresnius kur nors nuves. Būtent pasiūlymas taikyti lengvatinį tarifą maistui buvo nukreiptas žmonėms, kurie negali sau leisti vaikščioti po barus. Jau tada Seimo salėje, taip pat Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkui Mykolui Majauskui sakiau, kad dauguma tiesiog neišgalės to padaryti, nes gauna mažas pajamas. Pripažinkime, kad iš lengvatos barams daugiausia naudos gaus turtingesni, o ne mažiau uždirbantys žmonės. Vis dar manau, kad tą dieną galėjo būti išgirsta ir labiau pažeidžiama visuomenės grupė, bet tai nebuvo padaryta, o tokie valdančiųjų balsavimai iliustravo ir jų veidą – socialiai neatsakingą ir grynai buhalterinį.

Kokią kritiką dažniausiai girdžiu iš valdančiųjų Seime ir Vyriausybės pusės? Mano pateiktos įstatymo pataisos – populistinės, o jų priėmimas sukels milžiniškus biudžeto praradimus. Taip pat, jog bus neįmanoma vykdyti kainų pokyčių kontrolės, o lengvatos taikymas greičiausiai galutinio vartotojo nepasieks, nes pakeliui juo pasinaudos gamybininkai ir prekybininkai.

Atsakydamas į šią, mano manymu, visiškai nepagrįstą kritiką, kuri labiau motyvuota atsakomybės nusikratymu, galiu atsakyti, kad tokie, valdančiųjų žodžiais, populistiniai įstatymai buvo teikiami jų pačių prieš kelerius metus. Praėjusią kadenciją siūlymus mažinti PVM tarifą maisto produktams registravo būtent konservatorių frakcijos nariai. Todėl klausiu, kodėl tuo metu jis nekvepėjo populizmu, o atėjus į valdžia, jų akimis, staiga patapo populistinis. Dar daugiau. Žinome, kad PVM mokesčio lengvatos maisto produktams neturi tik trys ES valstybės. Tarp jų – Lietuva. Absoliučioje daugumoje Bendrijos narių lengvatinis tarifas maisto produktams vienokiu ar kitokiu dydžiu yra taikomas. Ar tai reiškia, kad visų šių šalių Vyriausybėse sėdi populistai?

Dėl biudžeto netekimų. Esu įsitikinęs, kad ši priemonė turėtų pasiteisinti. PVM tarifo maisto produktams sumažinimas paskatintų maisto produktų vartojimą ir iš kaimyninių valstybių įvežamų produktų kiekių sumažėjimą. Taip galėtume kompensuoti valstybės biudžeto pajamų netektis. Reikia pažymėti, kad kaip viena priežasčių, kodėl Lenkijoje maisto produktai yra pigesni, įvardijama kaimynų taikoma PVM lengvata. Neabejoju, kad įstatymo projektas leistų sumažinti Lietuvos gyventojų, vykstančių apsipirkti į Lenkiją, srautus. Pavyzdžiui, statistikos duomenimis, Lietuvos gyventojai Lenkijoje išleidžia daugiau kaip 330 mln. eurų. kasmet. Galutinių skaičių, kokie galėtų būti valstybės biudžeto netekimai, nėra pateikta, nors 2019 metų pradžioje, Finansų ministerija buvo atkreipusi dėmesį, kad  nustatant lengvatinį 9 proc. PVM tarifą būtiniausiems maisto produktams, biudžeto netekimai sudarytų tik apie 127 mln. eurų. O tai yra žymiai mažesnė suma, negu mūsų piliečiai išleidžia kaimyninėje valstybėje. Todėl teigti, kad dėl PVM lengvatos bus didžiuliai biudžeto praradimai, yra mažų mažiausiai neracionalu. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į viešojoje erdvėje mažai aptariamą Rumunijos atvejį. Šioje Pietų Europos valstybėje 2015-ųjų pradžioje PVM tarifas nuo 24 iki 9 proc. buvo sumažintas mėsos, duonos ir kitiems maisto produktams. Po metų rinkos stebėsenos rezultatai nudžiugino – kainos sumažėjo 10 proc., o mažmeninės prekybos įmonių apyvarta padidėjo 12–15 proc. Griežta Vyriausybės pozicija ir sustiprinta institucijų kontrolė leido pasiekti šio rezultato.

Iš dalies tai galėtų būti atsakymas skeptikams dėl realių kainų pokyčių, jų kontrolės ir nuogąstavimų, kad lengvata galutinio vartotojo nepasieks. 

Puikiai suprantu, kad šie klausimai yra vieni svarbiausių taikant lengvatinį PVM tarifą. Nes visi norime, kad galutinį tokios lengvatos efektą turėtų pajusti ne kas kitas, o vartotojas. Kad Lietuvoje PVM lengvatos taikymas pasiektų savo tikslą, t. y. gyventoją, o galimą didesnį pelną nenusigriebtų jau anksčiau paminėti gamybininkai ar prekybos centrai, į šį procesą, mano manymu, pilnai turėtų įsijungti Konkurencijos taryba. Būtent ši institucija atlieka mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų stebėseną ir kontrolę. Jau ne kartą matėme, kad didelę rinkos galią turinčios mažmeninės prekybos įmonės už kartelinius susitarimus Konkurencijos tarybos buvo perspėtos ar net rizikuodavo būti nubaustos solidžiomis baudomis. Kodėl tokia praktika negalėtų būti taikoma ir šiuo atveju – priėmus lengvatinį tarifą? Visgi manau ir labai tikiuosi, kad tokių perteklinių žingsnių nereikėtų, o verslas vadovautųsi sąžiningumo kriterijumi ir, svarbiausia, socialine atsakomybe.

Siekiant kiek galima labiau užtikrinti, kad maisto produktų kainos tikrai sumažėtų, ypač norėčiau išskirti vieną iki šiol valdančiųjų neišnaudotą galimybę – Vyriausybei su Lietuvos verslo asociacijomis ir prekybininkais pasirašyti „Geros verslo praktikos ir valios“ susitarimą. Jau anksčiau esu minėjęs, kad tai būtų labai svarbus ir netgi kertinis veiksnys, leisiantis pasiekti norimą rezultatą. Pasirašę šį dokumentą, prekybininkai turėtų savanoriškai įsipareigoti užtikrinti, kad kainos tikrai sumažės tais pačiais 10 proc. ir be objektyvių veiksnių nedidės. Toks susitarimas reikštų valdžios ir verslo pasitikėjimą, taip pat sumažintų kartais nereikalingų biurokratinių procedūrų kiekį.

Taigi matome, kad galimybių mažinti kainas yra ir jos nenaudojamos, o Vyriausybei norisi priminti, kad valstybės pirminė pareiga yra apsaugoti labiausiai pažeidžiamas visuomenes grupes.

Dabartinėje situacijoje, kai Vyriausybė tradiciškai miega, Seimas turėtų imtis veiksmų ir pagaliau sumažinti pridėtinės vertės mokestį būtiniausiems maisto produktams. Mano iniciatyva registruotos pataisos, leisiančios taikyti lengvatą, turėtų sugrįžti artėjančioje rudens sesijoje, nes situacija keičiasi kasdien ir į negerąją pusę.

E. Sabučio pranešimas spaudai. 

E. Sabutis: „Augančias maisto kainas bent iš dalies yra įmanoma sustabdyti. Kodėl nieko nesiima Vyriausybė?“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 28 Jul 2021 14:35:18 +0300
<![CDATA[Eugenijus Sabutis: „Seimo valdantieji – prieš PVM lengvatą būtiniausiems maisto produktams“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/eugenijus-sabutis-seimo-valdantieji-pries-pvm-lengvata-butiniausiems-maisto-produktams https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/eugenijus-sabutis-seimo-valdantieji-pries-pvm-lengvata-butiniausiems-maisto-produktams Seimo valdančiųjų daugumos balsais šiandien buvo nepritarta Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos nario Eugenijaus Sabučio iniciatyva įregistruotoms pataisoms, kuriomis buvo siūloma nustatyti lengvatinį 9 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą būtiniausiems maisto produktams. Tokiu būdu šių maisto produktų kainos būtų sumažėjusios apie 8 proc. 

Tuo pačiu balsavimu Seimo dauguma pritarė kitam pasiūlymui, kad lengvatinis PVM tarifas būtų taikomas kavinių ir barų verslui.

Seimo nario teigimu, toks valdančios daugumos balsavimas parodė jos tikrąjį veidą – socialiai neatsakingą, buhalterinį ir tarnaujantį siauram verslo sektoriui.

„Pasiūlymas taikyti lengvatinį tarifą maistui buvo nukreiptas žmonėms, kurie negali sau leisti vaikščioti po barus. Dauguma tiesiog neišgali to padaryti, nes gauna mažas pajamas. Lietuvos gyventojai lengvata maitinimo ar pasilinksminimo įstaigoms tiesiog nepasinaudos“, – apgailestavo parlamentaras E. Sabutis.

Socialdemokratas pabrėžė, kad reikia būti atviriems ir pripažinti, kad iš lengvatos barams daugiausia naudos gaus turtingi, o ne paprasti žmonės. Jo teigimu, šiandien Seimas galėjo išgirsti ir labiausiai pažeidžiamą visuomenės grupę, bet to nepadarė.

„Būtina buvo atsižvelgti į dabartinę situaciją – popandeminio laikotarpio kasdien keliamų finansinių sunkumų gyventojams – būtiniausių maisto produktų kainų sumažinimas bent iš dalies būtų padėję išspręsti pinigines problemas“, – teigė Seimo narys E. Sabutis.

9 proc. lengvatinis PVM tarifas būtiniausių maisto produktų krepšeliui bei ekologiškiems produktams artimiausiu metu nebus taikomas. Tokį sprendimą daugiausia valdančios daugumos frakcijų narių balsais antradienį priėmė Seimas, atsižvelgdamas į Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Mykolo Majausko pristatytą išvadą.

Eugenijus Sabutis: „Seimo valdantieji – prieš PVM lengvatą būtiniausiems maisto produktams“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 22 Jun 2021 13:22:48 +0300
<![CDATA[Šalia greičio matuoklių įrengti perspėjantys ženklai: ar greitis jau matuojamas?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/salia-greicio-matuokliu-irengti-perspejantys-zenklai-ar-greitis-jau-matuojamas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/salia-greicio-matuokliu-irengti-perspejantys-zenklai-ar-greitis-jau-matuojamas Vairuotojai jau galėjo pastebėti, kad šalia Vasario 16-osios, Žeimių bei J. Basanavičiaus gatvėse įrengtų greičio matuoklių ,,dėžių" šią savaitę pastatyti ir perspėjantys ženklai. Pastarieji leidžia spėti, kad greitis jau gali būti matuojamas, bet kaip yra iš tikrųjų?

Portalo jonavoszinios.lt duomenimis, šiuo metu dar tvarkoma dokumentacija - ji derinama su administracinių teisės pažeidimų registru. Greitis bus pradėtas matuoti tada, kai bus pabaigti minėti darbai. Nors tiksli data nėra įvardijama, planuojama, kad greičio mėgėjai bus pradėti fiksuoti jau visai netrukus. Papildomo perspėjimo apie tai nebus.

Taip pat svarbu įsiminti, kad greitis bus matuojamas į abi puses. Leistina paklaida - 3 km/val.

Kaip jau esame skelbę anksčiau (plačiau skaitykite čia), netrukus mieste veikti pradėsiantį radarą įsigijo Jonavos rajono savivaldybė. Ir nors Jonavoje įrengtos trys greičio ,,radarų" dėžės, visos jos neveiks vienu metu - matuoklis bus naudojamas pakaitomis.

Jonavos rajono policijos komisariato teigimu, greičio viršijimas iki šiol daro labai didelę įtaką avaringumui. 2020 m. Jonavos rajone nustatyti 209 pažeidimai dėl greičio viršijimo, iš 6 žuvusiųjų 5 atvejais eismo įvykius įtakojo per didelis greitis, įvyko 18 skaudžių eismo įvykių, per kuriuos nukentėjo žmonės.

Šalia greičio matuoklių įrengti perspėjantys ženklai: ar greitis jau matuojamas?

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 16 Jun 2021 15:30:46 +0300
<![CDATA[Seimo nario E. Sabučio mintys po metinio Prezidento pranešimo]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-nario-e-sabucio-mintys-po-metinio-prezidento-pranesimo https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-nario-e-sabucio-mintys-po-metinio-prezidento-pranesimo Tai nebuvo pirmas kartas, kai tiesiogiai Seimo salėje klausiausi metinio Prezidento pranešimo. Tai dariau būdamas meru, bet tai buvo pirmas kartas, kai valstybės vadovo pranešimą klausiausi būdamas Seimo nariu.

Noriu pasidžiaugti, kad Prezidentas savo pranešimu visų pirma kreipėsi į Lietuvos žmones, dėkodamas už tvirtybę ir nenuleistas rankas pandemijos akivaizdoje. Medikai, savanoriai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, kultūros žmonės, pareigūnai, kariškiai – sunkiausiu metu jie buvo valstybės ramstis.

Man ypač malonu buvo išgirsti, kad valstybės vadovas parodė deramą dėmesį savivaldai ir jos savarankiškumo stiprinimui. Jau nuo pat pirmos dienos Seime įstatyminėmis iniciatyvomis siekiu keisti požiūrį į savivaldybes ir jų gyventojų problemas. Prezidentas ne kartą pabrėžė, kad viena įsisenėjusių mūsų „skolų“ yra stiprinti Lietuvos savivaldą. Pernelyg ilgai laikėme ją podukros vietoje tiek savo dėmesiu, tiek finansiniais ištekliais, nes per pastaruosius metus pamatėme, kaip lyderystė iš ministerijų kabinetų perėjo į savivaldą. Jos ėmėsi tie, kurie kasdien mato žmonių poreikius ir geba į juos atsiliepti nelaukdami nurodymų. 

Savivalda tikrai įrodė, kad, siekiant sklandaus gyventojų testavimo ir užtikrinto vakcinacijos proceso, gali ir sugeba susitvarkyti savarankiškai ir greitai spręsti dėl reikalingiausių priemonių taikymo. Tą patį akcentavo ir Prezidentas Gitanas Nausėda. Nekasdienės verslo skatinimo idėjos ir vakcinavimo registracijos sistemos – visa tai buvo inicijuota ne Vilniaus pareigūnų, o paprastų savivaldos žmonių.

Šioje vietoje nuomonės su Prezidentu visiškai sutampa.

Tenka prisidėti prie G. Nausėdos žodžių ir priminti pernai Regionų forume pasirašytą politinių partijų susitarimą dėl savivaldos savarankiškumo stiprinimo. Negalime praleisti progų patvirtinti šį susitarimą realiais darbais.

Nors ir matydamas, kad dabartinė Vyriausybė ir toliau rodo neigiamą požiūrį į didesnį savivaldybių savarankiškumą, tai puikiai atsispindi patikslintame valstybės biudžete, tikiu, kad su Prezidento lyderyste gali būti rastas bendras sutarimas priimti būtiniausius sprendimus, reikalingiausius savivaldos gyventojams.

Džiaugiuosi, kad nuomonės su valstybės vadovu sutampa ir dėl tiesioginių merų rinkimo įteisinimo Konstitucijoje. Jo nuomone, būtina užtikrinti Lietuvos žmonėms galimybę ir toliau tiesiogiai rinkti merus. Nors Seime matome kai kurių politikų norą įvelti visus į beprasmį ginčą dėl mero rinkimų ir sukelti sumaištį, vienas svarbiausių mano politinės darbotvarkės punktų yra konstitucinės pataisos, kurios leistų nekeisti dabartinės situacijos, kai merą renka tiesiogiai žmonės. Tikiuosi, kad artimiausiu metu pavyks inicijuoti šių pataisų teisėkūros procedūrą.

Intensyvūs darbai tęsiasi. Labai tikiuosi, kad į Prezidento žodžius įsiklausys ir valdančioji dauguma, kuriai kritikos šiame pranešime netrūko.

 

Seimo nario E. Sabučio mintys po metinio Prezidento pranešimo

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 09 Jun 2021 12:14:45 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: „Sena korta: kam reikia merų kadencijų?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-sena-korta-kam-reikia-meru-kadenciju https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-sena-korta-kam-reikia-meru-kadenciju Merų kadencijų įvedimas yra ilgalaikis konservatorių noras. Dar 2018 m. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija pristatė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pataisą, kad merai galėtų būti tiesiogiai renkami ne daugiau kaip 2 arba 3 kadencijoms iš eilės. Bet Seimas šio siūlymo nepalaikė ir atmetė – motyvuota tuo, kad iš žmonių atimama teisė patiems apsispręsti ir išsirinkti, kas ir kiek laiko bus jų gyvenamosios vietovės vadovas.

Tuo metu Seime valdančiąją daugumą sudarė „valstiečiai“, kurių balsais ir buvo atmestas šis konservatorių pasiūlymas. O dabar „valstiečiai“ jau kalba apie kadencijų įvedimą. Kas pasikeitė per tuos 3 metus?

Tai populistinis pasiūlymas, nes yra tik kelios savivaldybės, kurių merai kartais apibūdinami kaip „kunigaikštukai“ – Druskininkų, dar Kauno miesto ir Pasvalio. O savivaldybių yra 60. Faktas tas, kad merai visur sklandžiai perrenkami – rinkimai visiškai užtikrina jų kaitą.

Vilnius, t. y. centrinė valdžia, visada nori smulkmeniškai kontroliuoti savivaldą per įstatymus. Apie tai kalbėjo net EBPO. Jų teigimu, savivaldybių veiklą apibrėžiančios taisyklės Lietuvoje yra vienos griežčiausių visoje organizacijoje, kiekviena sritis itin detaliai apibrėžta. Kadencijų įvedimas reikštų naują reguliavimo naštą savivaldai, tačiau dar svarbiau tai, kad iš Lietuvos gyventojų būtų atimta galimybė rinkti(s).

Dešinieji politikai mėgsta pasirinktinai pacituoti Konstitucinio Teismo nutarimą savo kadencijų siūlymui pateisinti, ypač vieną jo vietą, kurioje kalbama apie „demokratinę vienasmenių valdžios institucijų kaitą ir vienasmenės valdžios ribojimą“.

Pasaulyje yra vos keletas valstybių, kuriose numatyta, kiek kartų meras gali būti perrenkamas. Europos Sąjungoje vos poroje valstybių esama tokių apribojimų.

Kadangi meras šiuo metu nėra vienasmenis savivaldybės vadovas, o tik tarybos pirmininkas ir kai kurių sprendimų įgyvendintojas, kalbos apie kokį nors kadencijų įvedimą yra beprasmės. Tarybos priima svarbiausius sprendimus, pavyzdžiui, dėl savivaldybių biudžeto, todėl nesuprantama, kodėl akcentuojama neribota merų valdžia ir jos ribojimas. Be to, egzistuoja daugybė demokratinių kontrolės mechanizmų – nežinia, kodėl griebiamasi kadencijų šiaudo.

Esant normaliam savivaldybių tarybų ir mero įgaliojimų santykiui, kadencijų ribojimas nereikalingas. Savivaldybės savo pavyzdžiu tai puikiai įrodo. Kelių savivaldybių reputacija neturėtų tapti dingstimi nustatyti griežtas reguliacines normas visai Lietuvai.

Įsivaizduokime, kad būtų nustatyta, jog meru asmuo gali būti renkamas ne daugiau kaip 2 kadencijoms. Ko tuo pasiektume?

Įsivaizduokime mažytę savivaldybę: žmogiškųjų išteklių – nedaug. Baigėsi antroji mero kadencija, visi patenkinti jo darbu. Bet ši nedidelė bendruomenė turės ieškoti sau kito žmogaus? Tačiau įdirbis, patirtis ir pasitikėjimas juk yra visos bendruomenės turtas.

Seimas yra laisvas Konstitucijoje įtvirtinti vienokią ar kitokią savivaldos sistemą. Konstitucija gali būti keičiama arba taisoma ir referendumu, bet pirmiausia tai yra Seimo reikalas.

Gal kai kas galvoja apie merą kaip Prezidento analogą. Tačiau Prezidentas yra valstybės vadovas, vienasmenis institutas, vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. O meras iš esmės yra tik tarybos pirmininkas, turintis teisę atstovauti savivaldybės gyventojams įvairiuose susitikimuose.

Seimo kanceliarijos informacijos ir komunikacijos departamento inf.

E. Sabutis: „Sena korta: kam reikia merų kadencijų?“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 18 May 2021 07:45:24 +0300
<![CDATA[Seimo narys E. Sabutis: pataikaujama privatiems atliekų tvarkytojams]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-pataikaujama-privatiems-atlieku-tvarkytojams https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-pataikaujama-privatiems-atlieku-tvarkytojams Parlamentaro teigimu, pateikti siūlymai mažintų savivaldos savarankiškumą, be to, jo nuomone, jie atitinka privačių atliekų tvarkytojų interesus.

„Svarbiausias momentas yra faktas, kad užregistruotas pasiūlymas niekaip nesusijęs su Pakuočių įstatymo projekto pirminiu tikslu – spartesniu žiedinės ekonomikos įgyvendinimu. Aplinkos ministro ir Aplinkos komiteto pirmininkės pasiūlymas nepagrįstai siaurina įstatymais ir ES direktyvomis įtvirtintas savivaldos teises ir neatitinka aukščiausių šalies institucijų bei politinių partijų įsipareigojimų didinti savivaldos savarankiškumą. Tačiau šis pasiūlymas labai atitinka ilgalaikius privačių atliekų tvarkytojų siekius perimti šiuo metu savivaldybių valdomų įmonių aptarnaujamą atliekų tvarkymo rinkos dalį“, - sako Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos narys.

Parlamentaro teigimu, tų pačių privačių atliekų tvarkytojų iniciatyva šiuo metu Konstituciniame Teisme (KT) nagrinėjamas klausimas, ar Viešųjų pirkimų įstatymu įteisintas vidaus sandorių tarp savivaldybių ir jų valdomų įmonių institutas neprieštarauja Konstitucijai.

E. Sabučio teigimu, teismui nustačius, kad vidaus sandoriai atitinka Konstitucijoje įtvirtintą savivaldybių savarankiškumo teisę, užtikrinant viešųjų paslaugų teikimą, pagrįstai kils klausimas, ar šis aplinkos ministro ir Aplinkos komiteto pirmininkės pasiūlymas neprieštarauja šalies Konstitucijai.

„Tokį svarbų viešųjų pirkimų sistemos pokytį siekiama įgyvendinti ne keičiant viešųjų pirkimų politiką, o paslepiant jį po Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas įgyvendinančio Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo projekto nuostatose įrašytu nauju reikalavimu savivaldybėms“,- sako Seimo narys.

Pasak jo, žinant, kad įregistruotas pasiūlymas nėra susijęs nei su pateiktais Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimais, nei su ES direktyvų įgyvendinimu, būtina sulaukti KT sprendimo dėl vidaus sandorių.

„Jeigu S. Gentvilas mano, kad pakuočių atliekų tvarkymo tinkamam užtikrinimui vidaus sandoriai yra netinkama priemonė, šis klausimas turi būti keliamas atskirai, argumentuojant ir diskutuojant su visomis susijusiomis šalimis bei įgyvendinamas atskleidžiant tokį reikšmingą pokytį viešai, o ne paslepiant jį po su juo nesusijusiu įstatymo projektu“, - įsitikinęs parlamentaras.

Seimo narys primena, kad savivaldybėms ir taip tenka atidžiai ir atsakingai formuluoti vidaus sandorių sąlygas, iš anksto nustatant aiškius ir skaidrius kompensavimo už perkamą viešąją paslaugą kriterijus, nemokant per didelio atlygio, bet užtikrinant pagrįstą pelną.

„Vidaus sandorio kategorija į Lietuvą atkeliavo kartu su ES teise. Tai nėra koks susigalvojimas, naudingesnis savivaldybėms. Ši išimtis iš viešųjų pirkimų taikymo viešajam sektoriui suteikia galimybę greitai bei patogiai nusipirkti paslaugas ir prekes iš savo įmonių. Galimybė įsigyti paslaugas be konkurso paprastai leidžia užtikrinti geresnę atliekų tvarkymo, gatvių priežiūros ir viešojo transporto priežiūrą bei, kas svarbiausia, kokybiškesnę bei pigesnę viešąją paslaugą gyventojams“, - sako E. Sabutis.

Jo teigimu, vidaus sandorio sudarymo galimybė taip pat gali būti geras svertas viešajam sektoriui derantis dėl privačių subjektų teikiamos prekės ar paslaugos kainos.

Seimo narys E. Sabutis: pataikaujama privatiems atliekų tvarkytojams

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 06 May 2021 11:53:21 +0300
<![CDATA[Seimo narys E. Sabutis: „Ar Seimui užteks politinės valios Konstitucijoje įrašyti žodį „meras“?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-ar-seimui-uzteks-politines-valios-konstitucijoje-irasyti-zodi-meras https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-ar-seimui-uzteks-politines-valios-konstitucijoje-irasyti-zodi-meras Jau daugiau nei savaitę žiniasklaida, centrinės ir vietos valdžios atstovai bando susigyventi su mintimi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nuo 2015 metų vykusius tiesioginius savivaldybių merų rinkimus pripažino prieštaraujančius Konstitucijai. Iš esmės visi šio politinio diskurso dalyviai sutaria, kad Konstitucinio Teismo sprendimą priima, jį gerbia ir neabejoja jame išsakytais argumentais. Taip pat visi sutaria, kad iki 2023 metais vyksiančių vietos savivaldos rinkimų reikia papildyti Konstituciją ir joje numatyti tiesioginius savivaldybių merų rinkimus. Apie tai garsiai kalba visų Seimo frakcijų atstovai, o Seimo Pirmininkė su frakcijų seniūnais tariasi, kaip tai padaryti.

Tačiau tolimesnės kalbos pradeda krypti, mano manymu, gana pavojinga kryptimi ir apauginėti nereikalingais ir šiuo atveju netgi žalingais pasiūlymais, tokiais kaip merų kadencijų skaičiaus įvedimas, radikalus mero funkcijų peržiūrėjimas ir pan.

2017 metais buvau tiesiogiai išrinktas Jonavos rajono savivaldybės meru ir juo buvau daugiau nei du metus, taip pat beveik ketverius metus teko dirbti mero pavaduotoju, todėl šis klausimas man nėra tik politinė diskusija.

Nesenai atlikta Lietuvos gyventojų apklausa visiškai patvirtino tai, apie ką ir pats asmeniškai, ir daugelis Seimo narių, ir beveik visi Lietuvos merai sako: Lietuvos žmonėms tinka jau šešerius metus egzistuojanti tvarka, kai kiekvienos savivaldybės gyventojas tiesiogiai renka ir balsuoja už jam asmeniškai priimtiną politiką, kurį jis nori matyti savivaldybės vadovu. Ir atvirkščiai – Lietuvos gyventojams nepatinka ir būtų nepriimtinas grįžimas atgal, kai merus rinkdavo savivaldybių tarybos, o patys merai buvo politinių susitarimų ir kompromisų „rezultatais“, tiesiogiai neatstovaujantys pačių savivaldybių gyventojų ir dažnu atveju labiausiai besirūpinantys, kaip per ketverius metus išsilaikyti mero kėdėje.

Taigi, iš vienos pusės žinodamas vietos savivaldos politinę „virtuvę“, o iš kitos pusės įvertinęs ir gyventojų, ir didžiosios dalies politikų poziciją, balandžio 27 dieną Seime spaudos konferencijos metu pristačiau savo paruoštą ir kartu su Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos nariais suderintą Konstitucijos pakeitimą.

Mano siūlomas Konstitucijos pakeitimas nėra nei radikalus, nei siūlantis pertvarkyti esamą sistemą. Pagrindinė šio pasiūlymo mintis – įteisinti Konstitucijoje „mero“ kaip vietos savivaldos politiko ir pareigūno pavadinimą, statusą ir poziciją savivaldoje. Paprastai tokiu atveju vartojamas lotyniškas išsireiškimas status quo, reiškiantis faktinę arba teisinę padėtį, kurią norima išsaugoti arba atkurti. Jeigu Konstitucinis Teismas pasakė, kad dabartiniuose įstatymuose (Vietos savivaldos ir Savivaldybių tarybų rinkimų) nustatyta mero rinkimo, statuso ir pozicijos savivaldoje tvarka prieštarauja Konstitucijai, tai, mano giliu įsitikinimu, nereikėtų įsivelti į bevaises diskusijas, o kas gi yra tas „meras“, ką jis gali ar negali daryti, galbūt jis turi būti administracijos direktoriaus vietoje, o galbūt merui būti išrinktam galima ne daugiau dviejų kadencijų ir t. t. Tačiau realybė yra daug paprastesnė, suprantama ir, drįsčiau pasakyti – visiems priimtina. Lietuvoje „merai“ yra daugiau nei du dešimtmečius. Daugiau nei šešerius metus ir jau du kartus iš eilės Lietuvos žmonės savo merus rinko tiesioginiuose rinkimuose ir tai nori daryti toliau. Daugiau nei šešerius metus merai yra ir savivaldybių tarybų nariais, tarybų pirmininkais, savivaldybių vadovais. Pasikartosiu: Lietuvos gyventojams tokia tvarka yra priimtina. Tad kodėl dabar, kai Konstitucinis Teismas pripažino, kad nors ji ir prieštarauja Konstitucijai, ją reikėtų radikaliai keisti? Mano pasiūlymas paprastas: įteisinkime Konstitucijoje veikiančią, suprantamą, Lietuvos gyventojams priimtiną tvarką. Tam iš esmės tereikia papildyti Konstitucijos 119 straipsnį ir jame įrašyti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, renka savivaldybių merus – Lietuvos Respublikos gyventojus, o savivaldybės merai yra savivaldybės tarybos nariai, jų pirmininkai ir savivaldybių vadovai. Pritardami tokiam pakeitimui pagaliau išspręsime mano jau anksčiau minėtų įstatymų neatitikimą Konstitucijai.

Jau teko girdėti iš kolegų Seime priekaištus, kodėl nelaukiu Seimo Pirmininkės suburtos darbo grupės išvadų, kodėl tarsi bandau „bėgti prieš traukinį“? Atsakymas labai paprastas. Konstitucijos keitimas ir pats keitimo procesas nėra greitas. Netgi surinkus ne mažiau kaip 36 Seimo narių parašus ir taip įgavus galimybę pateikti atitinkamas Konstitucijos pataisas laukia ilgas svarstymo procesas ir ne mažiau kaip du balsavimai, o ir pritarti tokioms pataisoms turi ne mažiau kaip 94 Seimo nariai. Ir nors atrodo, kad eiliniai vietos savivaldos rinkimai dar labai toli – tik 2023 metų kovo mėnesio pradžioje – tačiau laiko delsimui neturime. Kitu atveju, grįšime prie ankstesnės tvarkos, kai ne savivaldybių gyventojai rinkdavo savo merus, o merus jiems išrinkdavo savivaldybių tarybos. Dažnu atveju tokie merai būdavo tikra „katė maiše“, o visiems turbūt užtenka priminti įsimintiniausią atvejį, kai Kauno meru tokiu būdu tapo visiems žinomas anų laikų politinis veikėjas, dar kitaip vadinamas „ubagų karaliumi“. Nors tuo metu buvau tik studentas, studijuojantis Kaune, tačiau net man, vaikinui iš Jonavos, buvo gėda ir nejauku, kad Kauno miesto gyventojai turi tokį merą.

Todėl kviečiu visus Seimo narius nors trumpam pamiršti susiskaldymą, „kaires“ ir „dešines“, ir prisijungti prie mano siūlomų Konstitucijos pataisų. Jas patvirtinę pasiųsime labai aiškų signalą Lietuvos gyventojams, kad jų nuomonę girdime ir į ją įsiklausome.

Taigi, ar Seimui užteks politinės valios Konstitucijoje įrašyti žodį „meras“?

 

Seimo narys Eugenijus Sabutis

Seimo narys E. Sabutis: „Ar Seimui užteks politinės valios Konstitucijoje įrašyti žodį „meras“?“

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 03 May 2021 10:05:08 +0300
<![CDATA[E. Andrejevas: "Valstybės įstaigos vadovo kėdė – savam kadrui?"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-andrejevas-valstybes-istaigos-vadovo-kede-savam-kadrui https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-andrejevas-valstybes-istaigos-vadovo-kede-savam-kadrui Ilgą laiką nuolatinio darbo neturintis Jonavos rajono savivaldybės tarybos narys, konservatorius Gintas Jasiulionis, neoficialiais duomenimis, užsimojo grįžti darbuotis į Ruklą. Tiesa, ne į seniūno pareigas, kurias iki 2019 metų pavasario, kuomet buvo išrinktas Tarybos nariu,  ėjo ilgus metus. Šįkart TS -LKD Jonavos skyriaus pirmininko užmojai platesni – sklando gandai, kad jis galimai pretenduoja tapti Ruklos pabėgėlių priėmimo centro direktoriumi.

Kadangi įstaiga yra pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, tapęs jos vadovu, G.Jasiulionis neturėtų atsisakyti ir Jonavos Tarybos nario mandato.

Panašu, kad konservatoriaus atėjimui į Pabėgėlių centro vadovo vietą ruoštasi iš anksto – šiais metais iš pareigų pasitraukė ilgametis direktorius Robertas Mikulėnas. Sakytum, žmogus išėjo į pensiją... Bet iki pensijos jam dar likę visai nemažai metų... Savo ruožtu G.Jasiulionis, kaip kalbama užkulisiuose, jau yra pasiprašęs visų būtinų pažymų apie sukauptą stažą valstybės tarnyboje. Jos reikalingos norint dalyvauti konkurse. Tokių pažymų G.Jasiulionis per du metus niekuomet lyg ir nebuvo prašęs.

Tikėtina, kad palankios sąlygos vėl grįžti į darbinę veiklą konservatoriui susidarė būtent tuomet, kai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai vadovauti ėmėsi jo partietė Monika Navickienė. Buvęs Ruklos seniūnas toli nesižvalgė, o, tikėtina, padedamas partinių viršūnių, nuosekliai dėliojosi aplinkybes, kad tik galėtų šiltai ir ramiai leisti dienas valstybės įstaigoje.

Žmonės šneka, kad buvęs Ruklos seniūnas periodiškai lankosi Vilniuje, Seime, nevengia užsukti ir į aukščiau minėtą ministeriją. Galima būtų manyti, kad gal kokiais nors rajono reikalais gerbiamas Tarybos narys rūpinosi, tačiau tai – menkai tikėtina, turint galvoje tai, kad rajono Taryboje jis dirba visai ne su socialiniais, o su švietimo reikalais susijusiais klausimais. Keistas sutapimas, tačiau, kiek man žinoma, buvo nutrauktas pirmą kartą paskelbtas Ruklos pabėgėlių centro vadovo konkursas. Kalbama, jog pirmą kartą paskelbto konkurso sąlygos buvo apskųstos. Na, bet esmės tai nekeičia: kas galėtų paneigti, kad konkurso sąlygos pakoreguotos, tarkim, sąmoningai jas apskundus ir „pakreipus“ savo naudai?

Dar labiau neramina ir pats faktas, kad G.Jasiulionio požiūris į pabėgėlius niekuomet nebuvo teigiamas, greičiau priešingai, jis ne kartą yra pateikęs savo nuomonę apie kitataučius, kurią galima būtų apibūdinti posakiu „jie – rakštis“.

Pvz., prieš kelis metus publikuotame straipsnyje G.Jasiulionis aiškiai išreiškė savo nuomonę apie pabėgėlius: „Mes nesakome, kad prieštaraujame tam, kad jie laikytųsi savo tradicijų, bet jie turi jų laikytis uždarai, pas save, nebrukant jų mums. Čia mūsų namai, mes čia šeimininkai“, - kalbėjo G. Jasiulionis”. Straipsnį rasite ČIA. 

Šios kalbos labai jau primena ultra radikaliuosius tautininkus, skanduojančius „Lietuva lietuviams“. Gal toks požiūris ir tinka G.Jasiulioniui, bet tikrai nebūtų tinkamas būsimam Ruklos pabėgėlių priėmimo centro vadovui.

Be to, tokia nuomonė apie kitataučius verčia abejoti, ar tikrai deramai atliktų funkcijas vadovu tapęs G.Jasiulionis. Ruklos pabėgėlių priėmimo centro puslapyje rašoma, kad  įstaigos vizija – „Nuolat tobulėjanti ir taikanti pažangiausius socialinės integracijos metodus organizacija, skirta organizuoti apgyvendinimą, aprūpinimą ir integracijos paramos teikimą užsieniečiams, gavusiems prieglobstį, nelydimiems nepilnamečiams,  prieglobsčio prašytojams, prekybos žmonėmis aukoms  ir perkeltiems asmenis“. Vargu, ar aukščiau išsakytas potencialaus kandidato požiūris su tokia vizija suderinamas.

Labiausiai neramina vis garsėjantys šnabždesiai, kad G.Jasiulionis, padedamas savo užtarėjų aukščiausiuose Valstybės postuose, konkurse sudalyvaus „dėl akių“, nes viskas jau seniai nuspręsta. Nuspręsta jo naudai. Jei tai iš tiesų tikra – situacija taps mažų mažiausiai skandalinga, o greičiausiai net ir gėdinga, ir kvepianti aitriu korupcijos tvaiku, kurį lygiai prieš metus užuodėme per Ruklos seniūno konkursą, kuriame dalyvavo ir turėjo laimėti ilgametė G.Jasiulionio draugė.

P.S. Vakar buvo paskutinė konkurso dokumentų padavimo diena. Su nekantrumu lauksim rezultatų. 

 

Jonavos r. savivaldybės Tarybos narys Erlandas Andrejevas

Nuotrauka, kurioje yra LR socialinės apsaugos ir darbo ministrė M. Navickienė ir G. Jasiulionis - iš socialinio tinklo Facebook "TS-LKD Jonavos skyrius" paskyros

Tai yra subjektyvi autoriaus nuomonė, komentaras ar vertinimas, todėl portalas už galimai tikrovės neatitinkančią informaciją neatsako. Gavę atsakomąją nuomonę iš publikacijoje minimų asmenų, ją viešinsime.

E. Andrejevas: "Valstybės įstaigos vadovo kėdė – savam kadrui?"

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 28 Apr 2021 12:14:41 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: „Kodėl aplinkos ministras ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė tyliai bando pakeisti tvarką dėl vidaus sandorių?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-kodel-aplinkos-ministras-ir-seimo-aplinkos-apsaugos-komiteto-pirmininke-tyliai-bando-pakeisti-tvarka-del-vidaus-sandoriu https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-kodel-aplinkos-ministras-ir-seimo-aplinkos-apsaugos-komiteto-pirmininke-tyliai-bando-pakeisti-tvarka-del-vidaus-sandoriu Praėjusią savaitę Seimo Aplinkos apsaugos komitetas pradėjo svarstyti dar sausio mėnesį Aplinkos ministerijos pateiktą Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo projektą. Pataisos iš pirmo žvilgsnio atrodo nieko ypatingos, remiantis teisėkūros pagrindais – tradiciškai įgyvendinančios Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas.

Šio įstatymo projekto tikslas taip pat skamba gražiai ir didesnių klausimų turėtų nekelti. Juo siekiama palengvinti perėjimą prie žiedinės ekonomikos, kurioje atliekos virstų ištekliais ir susidarančių atliekų kiekis būtų maksimaliai sumažintas.

Tikslai geri ir suprantami. Įgyvendindama žiedinės ekonomikos principus, Lietuva prioritetą skiria atliekų prevencijai, antriniam panaudojimui ir perdirbimui. Tačiau yra vienas didelis „bet“. Taip jau susiklosto, kad, prisidengdami neblogomis iniciatyvomis, kai kurie įstatymų leidėjai yra linkę pateiktus įstatymų projektus apipinti neaiškiomis papildomomis pataisomis. Taip atsitiko ir šį kartą.  

Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo projektui Seime pasiekus svarstymo stadiją, buvo registruojami svarbesni ir mažiau svarbūs Seimo narių pasiūlymai, tarp kurių – ir Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkės, aplinkos ministro ir dar vienos Seimo narės iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos pasiūlymas, kuris užkerta kelią savivaldybėms sudaryti vidaus sandorius su savo valdomomis įmonėmis. Šiuo žingsniu praktiškai dedamas pirmas žingsnis link vidaus sandorių visiško panaikinimo.

Gal Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė ir aplinkos ministras siekia nepastebimai įvesti tvarką

Vidaus sandorių tema yra itin jautri Lietuvos savivaldai. Keistai atrodo bet kokie pasiūlymai, susiję su galimu vidaus sandorių panaikinimu, ypač atliekų sektoriuje, kuriame, ne paslaptis, daug interesų grupių. Ir kodėl tai daroma tyliai – registruojant nedidelę pataisą minėtam įstatymo projektui. Gal Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė ir aplinkos ministras siekia nepastebimai įvesti tvarką, kuri privatiems vežėjams atiduotų šiuo metu savivaldybių įmonių aptarnaujamą rinkos dalį. Dar keisčiau atrodo, kad registruota pataisa prieštarauja šiuo metu galiojantiems teisės aktams, pagal kuriuos savivaldybės turi teisę pakuočių atliekų surinkėjus-vežėjus parinkti tiek viešojo konkurso būdu, tiek sudarydamos vidaus sandorius su savo valdomomis įmonėmis.

Nieko nelaukiant ir praktiškai su nieko nesitariant bei neieškant kompromisų yra bandoma stumti įstatymo projekto pataisą

Tenka konstatuoti, kad minėto komiteto pirmininkė ir aplinkos ministras nėra linkę atsižvelgti į ekspertų rekomendacijas, taip pat į savivaldybių atstovų išsakytą kritiką ir pasiūlymus. Nieko nelaukiant ir praktiškai su nieko nesitariant bei neieškant kompromisų yra bandoma stumti įstatymo projekto pataisą, kuri yra neišdiskutuota ir apie kurią dar turi pasisakyti aukščiausia teisminė įstaiga Lietuvoje – Konstitucinis Teismas.

Tik priminsiu, kad šiuo metu Konstitucinis Teismas yra priėmęs sprendimą nagrinėti prašymą, kuriuo bus išaiškinta, ar Viešųjų pirkimų įstatyme numatytas leidimas savivaldybėms sudaryti vidaus sandorius su savivaldybės įmonėmis dėl viešųjų paslaugų teikimo, neprieštarauja Konstitucijai.

Natūraliai kyla klausimas, kam tokia skuba? Ir kodėl neįsiklausoma į savivaldą, kuriai tektų atlaikyti didžiausias pasekmes, jeigu Aistės Gedvilienės, Simono Gentvilo ir Dalios Asanavičiūtės pataisa būtų priimta? Kodėl tyliai norima eliminuoti savivaldą iš atliekų tvarkymo sistemos?

Valdančiųjų atstovams siūlau nepažeidinėti teisėkūros taisyklių, tokį svarbų klausimą nuodugniai išdiskutuoti ir bent palaukti Konstitucinio Teismo sprendimo. Ir svarbiausia – girdėti savivaldybių argumentus, kurie, visų pirma, grindžiami gyventojų lūkesčiais gauti nepertraukiamą ir kokybišką paslaugą.

Paliekant dabar galiojančią tvarką ir vertinant išskirtinai aplinkosauginiu požiūriu – vietos įmonės, tvarkydamos pakuočių atliekas, mažiau teršia aplinką. Sutaupomas laikas ir atliekas surenkančių automobilių nuvažiuojami atstumai, o tai teigiamai įtakoja aplinkos kokybę ir mažina oro taršą.

Galiojant dabartiniam reglamentavimui, kai pakuočių atliekų tvarkymas gali vykti vidaus sandorio būdu, savivaldybės turi galimybę reguliuoti atliekų surinkimo dažnumą pagal poreikį. Svarbu pažymėti, kad daugelyje savivaldybių atliekų sutvarkymo kiekiai ir poreikis, valstybei paskelbus ekstremalią situaciją, išaugo net kelis kartus. Viešųjų pirkimų atveju, tai sąlygotų perkrautus konteinerius, o tuo pačiu – ir teršiamą aplinką.

Priėmus siūlomą įstatymo pataisą kiltų grėsmė, kad šie nauji bei mažiau taršūs automobiliai gali taip ir likti nenaudojami.

Dar daugiau. Savivaldybių įmonės, tvarkančios atliekas, investavo į naujų ekologiškų šiukšliavežių įsigijimą, vykdo Europos Sąjungos lėšų projektus. Priėmus siūlomą įstatymo pataisą kiltų grėsmė, kad šie nauji bei mažiau taršūs automobiliai gali taip ir likti nenaudojami.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į tai, kad daugelis savivaldybių, vykdydamos Viešųjų pirkimų procedūras, susiduria su neproporcingai daug skundų, pradėtų teisminių procesų, o tai neigiamai įtakoja ne tik atliekų tvarkymo paslaugą, bet ir atsiliepia gyvenamosios aplinkos kokybei, turi neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai, neužtikrina efektyvų gamtos išteklių naudojimą.

Labai tikiuosi, kad ne tik aš, bet ir kolegos Seimo nariai, ypač iš valdančiosios daugumos, atkreips dėmesį į tokias daugybę klausimų keliančias kai kurių parlamentarų registruojamas iniciatyvas, galimai pažeidžiančias teisėkūros taisykles ir galimai proteguojančias siaurus interesus atliekų sektoriuje.

 

Seimo narys Eugenijus Sabutis

E. Sabutis: „Kodėl aplinkos ministras ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė tyliai bando pakeisti tvarką dėl vidaus sandorių?“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 23 Apr 2021 09:18:19 +0300
<![CDATA[E. Sabutis: „Lietuvos gaisrininkai laukia paramos ir konkrečių sprendimų, tačiau eilinį sykį sulauks tik savo veiklos analizės“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-lietuvos-gaisrininkai-laukia-paramos-ir-konkreciu-sprendimu-taciau-eilini-syki-sulauks-tik-savo-veiklos-analizes https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/e-sabutis-lietuvos-gaisrininkai-laukia-paramos-ir-konkreciu-sprendimu-taciau-eilini-syki-sulauks-tik-savo-veiklos-analizes Patikimai veikianti priešgaisrinė sauga yra vienas svarbiausių visuomenės saugumą lemiančių veiksnių, todėl labai svarbu, kad priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos būtų aprūpintos tinkama gaisrų gesinimo ir gelbėjimo technika, įranga ir asmeninėmis apsaugos priemonėmis, o joje dirbantys pareigūnai džiaugtųsi motyvuojančiu ir oriu darbo užmokesčiu.

Tenka konstatuoti, kad nei ši, nei praėjusi valdžia deramo požiūrio į šią tarnybą nerodė ir nerodo.

Neseniai Valstybės kontrolė atlikto auditą. Juo buvo siekiama įvertinti, ar dabartinė dešiniųjų valdžia ir prieš tai buvusi „valstiečių-žaliųjų“ Vyriausybė tinkamai finansavo ir organizavo priešgaisrines pajėgas Lietuvoje. Ką parodė šis auditas?

Tenka konstatuoti, kad nei ši, nei praėjusi valdžia deramo požiūrio į šią tarnybą nerodė ir nerodo. Auditas atskleidė, kad priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų pamainose budi mažiau ugniagesių, nei yra būtina, ugniagesių aprūpinimas – tiek reikalinga technika, tiek būtiniausiomis asmens apsaugos priemonėmis – neatitinka minimalių reikalavimų, taip pat neužtikrinamas tinkamas priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų parengtis.

Kaip į Valstybės kontrolės auditą reaguoja vidaus reikalų ministrė? Tik priminsiu, kad būtent Agnės Bilotaitės vadovaujamai ministerijai yra pavesta formuoti valstybės politiką priešgaisrinės saugos srityje. A. Bilotaitė, matydama atlikto priešgaisrinių pajėgų audito analizę ir rekomendacijas, teigė, kad šiai sistemai reikalingi sisteminiai pokyčiai ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) vadovybei pavedė parengti pokyčių gaires, siekiant tobulinti departamento veiklą.

Vyriausybė vėl patvirtino, kad visos kylančios problemos bus „sprendžiamos“ atliekant studijas ir analizes.

Siekiant užtikrinti tinkamą nuolatinę priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų parengtį, ministrė A. Bilotaitė, mano matymu, turėjo pradėti veikti nedelsiant, o ne permesti atsakomybę PAGD vadovybei, nurodant jai parengti dar vieną analitinį darbą. Pripažinsiu, kad toks vidaus reikalų ministrės žingsnis nenustebino, atvirkščiai – tik patvirtino tai, apie ką jau esu rašęs: šios Vyriausybės nariai nėra pasirengę pateikti aiškius žingsnius dėl sisteminių pokyčių, ne išimtis ir priešgaisrinė apsauga. Vyriausybė vėl patvirtino, kad visos kylančios problemos bus „sprendžiamos“ atliekant studijas ir analizes. Užtenka prisiminti, kad svarbiausiame šios valdžios dokumente – Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane – numatyta atlikti 159 analitinius darbus, kurių pagrindu kada nors bus teikiami konkretūs teisės aktai.

Stokojant idėjų, artimiausiu metu būtų naivu tikėtis stiprų svertų, leisiančių pagerinti priešgaisrinių pajėgų veiklą ir toje sistemoje tarnaujančių ugniagesių-gelbėtojų aprūpinimą, nors Valstybės kontrolės padarytas auditas atskleidė, kad  turi būti imtasi neatidėliotinų sprendimų, padėsiančių kuo greičiau ir ryžtingiau spręsti įsisenėjusias problemas priešgaisrinės saugos srityje.

Vidaus reikalų ministerija neturi ilgalaikės priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų aprūpinimo gaisrų gesinimo ir gelbėjimo technika strategijos. Neišspręstas savivaldybių priešgaisrinių tarnybų aprūpinimo technika klausimas – neskiriama lėšų įsigyti technikos ir nenustatyta, kas ir iš kokių lėšų turi šias tarnybas aprūpinti. Automobilinėmis cisternomis tarnybas pagal galimybes aprūpina savivaldybės ir PAGD, kuris perduoda seną techniką. Audituojamu laikotarpiu perduotos automobilinės cisternos buvo vidutiniškai 30-ies metų. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas trejus metus neatliko vertinimų, ar priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų aprūpinimas gaisrų gesinimo ir gelbėjimo technika atitiko nustatytus minimalius reikalavimus, todėl neturėjo patikimų duomenų, reikalingų technikos įsigijimams planuoti.

Priešgaisrinėms gelbėjimo pajėgoms trūksta gaisrų gesinimo ir gelbėjimo technikos bei įrangos

Priešgaisrinėms gelbėjimo pajėgoms trūksta gaisrų gesinimo ir gelbėjimo technikos bei įrangos: 38 proc. technikos trūksta valstybinėms priešgaisrinėms gelbėjimo pajėgoms, 29 proc. – savivaldybių priešgaisrinėms pajėgoms, kad jų aprūpinimas atitiktų bent minimalius nustatytus reikalavimus. Absoliuti dauguma valstybinių priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų ir ketvirtadalis savivaldybių priešgaisrinių pajėgų automobilinių cisternų turėjo ne visą gaisrų gesinimo ir gelbėjimo įrangą. Didelė dalis technikos sena – valstybinių priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų pusė technikos senesnė nei 15 metų, o savivaldybių – daugiau nei 20 metų.

Audito rezultatai atskleidė ir daugiau skaudulių. Priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų pamainose budi mažiau ugniagesių, nei yra būtina, VRM vykdoma politika negeba suformuoti reikiamus priešgaisrinių pajėgų žmogiškuosius išteklius – ugniagesių-gelbėtojų valstybėje trūksta.

Tik priminsiu, kad Lietuvoje priešgaisrinėse pajėgose dirba 5,5 tūkst. ugniagesių, kurių beveik pusė – savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ugniagesiai, kuriems pavesta atlikti tik pirminius gelbėjimo darbus. Dėl šios priežasties jiems nustatyti mažesni reikalavimai pasirengimui, sveikatai, aprūpinimui technika, apsaugos priemonėmis. Valstybės kontrolės atliktas auditas rodo, kad dalis šių ugniagesių faktiškai atlieka ne tik pirminius gelbėjimo darbus, o juos atlikti nėra tinkamai aprūpinti. Nedetalizavus, kas yra pirminiai gelbėjimo darbai, nėra aišku, kokios yra savivaldybių ugniagesių darbų apimtys, ir neužtikrinama, kad jie būtų tinkamai pasirengę pavestoms funkcijoms atlikti.

Analizuotais atvejais beveik pusėje komandų budinčiose pamainose buvo mažiau ugniagesių, nei nustatyta. Pusėje į gaisravietę pirmiausia atvykusių savivaldybių priešgaisrinių tarnybų buvo tik po vieną ugniagesį! Tokią padėtį nulėmė sisteminis visų vyriausybių nesugebėjimas skirti didesnį finansavimą ir bandymas šį klausimą ir atsakomybę permesti ant savivaldos „pečių“.

Ugniagesių-gelbėtojų maži atlyginimai yra plačiai aptarti viešojoje erdvėje

Tai, kad ugniagesiams jau seniai trūksta ne tik darbui būtiniausių priemonių, bet ir motyvuotų darbuotojų ir  geresnių atlyginimų – kalbama jau ne vienus metus, tačiau  šioje vietoje stebina Vidaus reikalų ministerijos pozicija. Ji nenumato ugniagesiams skirti daugiau lėšų ir skatina PAGD imtis tolimesnių reformų. Dėl aiškumo, reikia pabrėžti, kad ugniagesiams skirti asignavimai po truputėlį auga, tačiau tai yra tik maža dalis, ką reikėtų skirti priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai. Ugniagesių-gelbėtojų maži atlyginimai yra plačiai aptarti viešojoje erdvėje, todėl šiame straipsnyje jų nekartosiu.

Ministrei A. Bilotaitei ir visai Vyriausybei norisi palinkėti kuo greičiau įgyvendinti šio audito rekomendacijas ir nebekurti naujų, dažnu atveju, butaforinių analizių. Nė viena nauja analizė neatskleis nieko naujo: visos priešgaisrinės sistemos veiklos problemos žinomos seniai, todėl pakartotiniai tyrimai eilinį sykį tampa puikia priežastimi šio klausimo vilkinimui. VRM, kaip tiesiogiai atsakinga institucija, turi padėti suformuoti priešgaisrines pajėgas, kurios būtų tinkamai pasirengusios gesinti gaisrus ir atlikti gelbėjimo darbus, būtų tinkamai valdoma gaisrų kilimo rizika, o pats ugniagesys galėtų ir turėtų jaustis ne „išmaldos prašančiu“, o savigarba jaučiančiu pareigūnu, tarnaujančiu Lietuvos valstybei ir joms žmonėms.

Pabaigai reikia pastebėti, kad dabartinė situacija dėl vakcinavimo nuo koronaviruso, švelniai tariant, taip pat glumina. Jau nebestebina Vyriausybės sprendimas – paskutine prioritetine grupe – yra  asmenys, vykdantys gyvybiškai svarbias valstybės funkcijas ir kontaktuojantys su kitais asmenimis. Į šią kategoriją patenka ir ugniagesiai. Nusivylimo neslepianti priešgaisrinė gelbėjimo sistema tyliai kalba, kad Vyriausybė jau dabar turėtų galvoti, kaip reabilituotis prieš valdžios veiksmais nusivylusią bendruomenę.

 

Seimo narys Eugenijus Sabutis

E. Sabutis: „Lietuvos gaisrininkai laukia paramos ir konkrečių sprendimų, tačiau eilinį sykį sulauks tik savo veiklos analizės“

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 13 Apr 2021 08:58:58 +0300
<![CDATA[Seimo narys Eugenijus Sabutis: „Savivaldybių vežėjai – pandemijos ir ministerijų įkaitai“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-eugenijus-sabutis-savivaldybiu-vezejai-pandemijos-ir-ministeriju-ikaitai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-eugenijus-sabutis-savivaldybiu-vezejai-pandemijos-ir-ministeriju-ikaitai Ministras Marius Skuodis žiniasklaidai yra pareiškęs, kad siekdamas užtikrinti patogų tarpmiestinį susisiekimą, ieškos sprendimų, kokią optimalią susisiekimo sistemą Lietuvoje norėtų matyti. Atrodytų, kad susisiekimo ministro noras tikrai geras, tačiau labai nesavalaikis. M. Skuodis deklaruoja, kad sieks sukurti optimalų susiekimo tinklą, bet tokio pobūdžio deklaracijos yra ne vietoj ir ne laiku. Lietuvai vis dar kovojant su COVID-19 pandemijos sukeltais ekonominiais padariniais, ministro norėtųsi paklausti, kada bus aiški žinia, kad Susisiekimo ministerija sieks padėti išlikti susiekimo tinkle dalyvaujančioms ir savivaldybėms priklausančioms keleivių pervežimo transporto įmonėms. Kol kas jokių ekonominės krizės padarinius sušvelninti galinčių priemonių šioms įmonėms nematome. Dar daugiau – neturėdamas nė vieno pagalbos priemonių punkto šiam transporto sektoriui išlikti, ministras M. Skuodis pareiškė, jog efektyvi susisiekimo sistema, suderinant autobusų ir traukinių maršrutus ir savivaldybių poreikius, yra vienas jo svarbiausių darbų. Bet apie kokius savivaldybių poreikius, ir tuo labiau, efektyvią susisiekimo sistemą galima kalbėti, jeigu savivaldybėms priklausantis keleivių pervežimo sektorius merdi ir galvoja tik apie išlikimą. Sutinku, kad kritikos strėlės neturėtų lėkti tik į susisiekimo ministerijos pusę. Papildomą atsakomybę turėtų prisiimti tiek Ekonomikos ir inovacijų, tiek Finansų ministerijos.

Praėjo daugiau nei vieneri metai nuo pandemijos ir karantino pradžios paskelbimo Lietuvoje. Daugeliui paslaugų sektorių buvo suduotas stiprus smūgis. Vienas iš tokių sektorių buvo ir keleivių pervežimas, kurio Vyriausybė savo sprendimais tiesiogiai neuždraudė, tačiau draudžiant ar ribojant kitas ūkines veiklas, šiam sektoriui buvo suduotas milžiniškas smūgis. Dėl įvestų ribojimų drastiškai krito keleivių srautai, nes tiek privataus sektoriaus, tiek valstybinių įstaigų darbas iš esmės persikėlė į nuotolį. Savaime suprantama, kad susidariusi situacija dėl įvesto karantino įtakojo vežėjų pajamų mažėjimą, o būtinosios sąnaudos (autobusų išperkamoji nuoma, jų draudimai, remonto) niekur nedingo.

Daugelis kitų sektorių atstovų pasakytų, kad pandemijos sukelti padariniai kirto visiems ir nėra reikalo šiai sričiai skųstis, nes, siekdama padėti nuo COVID-19 nukentėjusiems verslams, Vyriausybė sukūrė visą eilę paramos verslui priemonių pagalbos paketą. Bet ar tai tiesa? Plačiau įsigilinus į šias priemones, galima daryti išvadą, kad dažnu atveju šis priemonių paketas ne pagalbą teikia, o tik laikinai leidžia įmonei egzistuoti. Noriu priminti, jog būtent keleivių vežimo sritis yra ne tik viena labiausiai nukentėjusių nuo visuotinio karantino padarinių, bet ir labai svarbią socialinę funkciją atliekantis sektorius.

Šioje srityje dirba ir privačios, ir savivaldybės valdomos įmonės, dažniausiai turinčios vienodą teisinį statusą „uždaroji akcinė bendrovė“. Kitaip tariant, vienodi juridiniai vienetai tik skirtingi jų savininkai. Tačiau tuo lygybė ir panašumas baigiasi. Iš šio sąrašo reikėtų išskirti dideles įmones, kurių paramos priemonės skiriasi.

Smulkios ir vidutinės savivaldybių įmonės vėl atsidūrė „trečio brolio“ vaidmenyje, o tiksliau, jų išgyvenimo klausimai užkrauti ant akcininkų – savininkų pečių. Savivaldybių valdomos įmonės visiškai išbrauktos iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos kuriamo pagalbos priemonių paketo. Negana to, pagal Aušrinės Armonaitės vadovaujamos ministerijos absurdišką argumentaciją, savivalda taip pat negali pretenduoti į nuostolių kompensacijas, kurios susidarė padidėjus nuostoliams, aptarnaujant vietinio susiekimo maršrutus, nes taip mano Finansų ministerija. Jos nuomone, tai nėra tiesioginiai nuostoliai. Ši ministerija yra informavusi savivaldybes, kad keleivių vežėjų dėl keleivių srauto sumažėjimo negautos pajamos nebus kompensuojamos, nes jos nėra nei tiesioginiai nuostoliai, nei materialiniai ištekliai, todėl nėra teisinio pagrindo jų kompensuoti. Toks Finansų ministerijos požiūris galėtų būti laikomas pagrįstu ir racionaliu tik tokiu atveju, jeigu nebūtų nutylima apie vienodų sąlygų nebuvimą visoms bendrovėms, nesvarbu ar jos privačios, ar priklausančios savivaldybėms.

Tik priminsiu, kad privatūs vežėjai, dirbantys savivaldybėse ir teikiantys tokias pačias paslaugas, kaip ir savivaldybių įmonių vežėjai, gauna verslo įmonėms skirtą Invegos paramą. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos kuruojamos programos Invega veiklos tikslas – palankios aplinkos verslui kūrimas, smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimas ir plėtra.

Kodėl pagal šią skatinimo priemonę yra proteguojamos vienos keleivių pervežimo bendrovės, tačiau kitos – užmirštamos?

Centrinė valdžia, kiekvienu jai palankiu momentu, iš savivaldos, o ypač iš savivaldybių valdomų įmonių, reikalauja sąžiningos konkurencijos ir vienodos politikos užtikrinimo. Tačiau, savo ruožtu, laikytis tokių pačių principų Vyriausybė nenori. Kodėl kyla didelis noras remti vienus, bet užmiršti kitus. Suprantu Laisvės partijos norą tarnauti privačiam verslui, kuriam savo simpatijų niekada neslėpė ši partija ir jos pirmininkė A. Armonaitė. Tačiau jos vadovaujama Ekonomikos ir inovacijų ministerija neturėtų tapti siaurų partinių ar verslo grupių interesų įkaite. Šios ministerijos, kaip ir visos Vyriausybės, pareiga yra padėti ir užtikrinti konkurenciją bei lygias sąlygas kiekvienam vežėjui. Tampa labai įdomu, ką šiuo klausimu pasakys Konkurencijos tarnyba, į kurią dėl diskriminacinės politikos savivaldybių valdomų įmonių atžvilgiu, jau kreipėsi asocijuotos struktūros.

Šia tema galima būtų kalbėti dar ilgai, be perstojo teikiant pavyzdžius dėl Vyriausybės požiūrio į „didžiausią blogį“ – savivaldybių valdomas bendroves. Tačiau valdančiajai daugumai palinkėsiu niekada neužmiršti, kad savivaldybių įmonių tikslas yra nepertraukiamai teikti viešąsias paslaugas ir vykdyti veiklą siekiant tenkinti viešuosius interesus. Jos yra atsakingos už viešųjų paslaugų, tame tarpe keleivių vežimo, užtikrinimą ir teikimą gyventojams, būtent dėl šios priežasties privačioms vežėjų bendrovėms teikiamas pagalbos priemones reikėtų pritaikyti ir savivaldybėms priklausančioms viešojo transporto įmonėms.

Ir pabaigai labai konkretus pavyzdys iš Jonavos rajono savivaldybės. Kovo pabaigoje privatus vežėjas informavo Užusalių kaimo gyventojus, kad nutraukiamas maršrutas, kuriuo kaimo gyventojai buvo vežami į Kauną. Dėl aiškumo patikslinu, kad Užusaliai – kaimas Jonavos rajone, prie pat ribos su Kauno rajonu. Šio kaimo gyventojams Kaunas yra dvigubai arčiau negu Jonavos miestas. Nutraukto maršruto priežastys daugiau negu aiškios – karantinas, nėra pajamų, neapsimoka. Na, privatus vežėjas yra privatus vežėjas – suprantama, kad pajamos, generuojančios pelną, jam yra svarbiausias veiklos rodiklis. Tačiau gyventojų interesas išlieka – jie nori vykti į Kauną – į darbus, į gydymo įstaigas. Todėl Jonavos rajono savivaldybė kartu su savivaldybės įmone UAB „Jonavos autobusai“ įsijungė į šios problemos sprendimą. Ir savivaldybė, ir jos įmonė lygiai taip pat, kaip ir privatus vežėjas kenčia nuo pajamų netekimo. Tačiau čia yra savivaldybės įmonė, suprantanti ir atliepianti viešąjį gyventojų interesą. Šioje vietoje reikia savęs paklausti: o kas būtų, jeigu savivaldybė iš viso neturėtų tokios įmonės? Bijau prognozuoti, kiek Užusalių kaimo gyventojams tektų laukti maršruto atstatymo, jeigu Jonavos rajono savivaldybė neturėtų savo susisiekimo bendrovės, o administracijai tektų skelbti naują viešojo pirkimo konkursą maršruto aptarnavimui? Du, tris mėnesius, o gal ir pusę metų? Ką vietos politikai atsakytų kaimo gyventojams? Kad pakentėtų, kad pirkimo procedūros užtrunka? Apie tokius atvejus teko ir greičiausiai teks dar ne kartą išgirsti iš tų savivaldybių, kurių teritorijoje keleivių pervežimą „užtikrina“ privatūs vežėjai. Todėl siūlau ministerijoms nustoti kartoti užkeikimus apie konkurencijos užtikrinimą, laisvą rinką, o pamatyti, ką šių principų diegimas ir laikymasis dėl laikymosi lemia paprastiems rajonų gyventojams, nes gyventojams svarbu ne principai, o jiems reikalingų viešųjų paslaugų užtikrinimas.

 

Seimo narys Eugenijus Sabutis

Seimo narys Eugenijus Sabutis: „Savivaldybių vežėjai – pandemijos ir ministerijų įkaitai“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 07 Apr 2021 09:59:50 +0300
<![CDATA[Seimo narys E. Sabutis: „Receptas Vyriausybei“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-receptas-vyriausybei https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-e-sabutis-receptas-vyriausybei Artėdamas prie savo veiklos šimtadienio, ministrų kabinetas pristatė 126 puslapių apimties Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo planą. Keista, kad minėtas planas deramo dėmesio ir išsamesnio požiūrio tiek tarp politikų, ypač opozicijos atstovų, tiek ir iš ekspertų žiniasklaidoje nesulaukė. Girdėjome tik pavienius pamąstymus ar nuogąstavimus. Galbūt – ir greičiausiai – šio dokumento svarbą užgožė kiti klausimai, tarp kurių – kritika Vyriausybei ir valdančiajai daugumai dėl itin prastos ir niekaip negerėjančios komunikacijos aiškinant žmonėms vakcinavimo nuo COVID-19 svarbą, eigą ir naudą. Komunikacinės klaidos, neapibrėžtumas ir nuolatinė kova su Prezidentūra lėmė tai, kad Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano klausimas buvo nustumtas į šalį.

Mano įsitikinimu, šis planas yra svarbiausias dokumentas šioje Seimo kadencijoje, nes juo ateinančius ketverius metus privalės vadovautis premjerės Ingridos Šimonytės ministrų kabinetas. Tik priminsiu, kad teisės aktai numato, jog Vyriausybė, Seimui pristačiusi savo programą, per tris mėnesius turi pateikti ir šios programos įgyvendinimo planą, veikimo pricipus ir teisėkūros iniciatyvas, kitaip tariant, pateikti tikslias nuostatas, kokiais veikimo principais Vyriausybė vadovausis ir brėš liniją, pagal kurią artimiausius metus gyvens tiek valstybė, tiek jos žmonės. 

Visų pirma, į ką labiausiai norėtųsi atkreipti dėmesį, kad įgyvendinimo plane trūksta konkrečių darbų ir kartu planuojama per daug naujų analizių. Šiame plane turėtų atsispindėti aiškūs įstatymų projektai ar Vyriausybės nutarimai, rodantys kryptis, kur Vyriausybė dės pagrindinius akcentus. Vietoje to, matome, kad dėl 159 nuostatų įgyvendinimo bus atliekamos studijos ir analitiniai darbai. Svarbiausias yra faktas, kad nemaža dalis plane sudėtų priemonių numatyta įgyvendinti tik 2024 metais – šios Vyriausybės kadencijai einant paskutinius savo mėnesius ar net kadencijai pasibaigus.

Natūraliai kyla klausimas: ar įgyvendinimo plane taip dažnai minimos „analizės“ neturėjo būti atliktos prieš paskelbiant priemonių planą? Juk šiandieninė Vyriausybė ir Seimo valdančioji dauguma aštuonerius metus buvo opozicijoje ir kritikavo kiekvieną tuo metu valdžioje esančių Vyriausybių daromus žingsnius. Mano manymu, aštuoneri metai turėjo būti skirti ir tam tikrai analizei ar konkretesnėms išvadoms daryti, kad laimėjus Seimo rinkimus ir sudarius Vyriausybę, būtų galima imtis nuoseklaus vadovavimo valstybei. O gal dešinieji nesitikėjo ar nebuvo pasiruošę perimti vairą į savo rankas?

Man, kaip vadovavusiam Jonavos rajono savivaldybei ir dabar esančiam Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, labiausiai domino Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane numatyti punktai, susiję su savivaldos savarankiškumu ir jos stiprinimu. Ne kartą viešojoje erdvėje ir iš Seimo tribūnos girdėjome, kad premjerė I. Šimonytė akcentavo, kad, planuodama kadencijos darbus, Vyriausybė tarsis su socialiniais ir ekonominiais partneriais, visuomenės grupių atstovais, su jais bendradarbiaus dėl tinkamo sprendimų parengimo ir priėmimo. Tarp kurių yra ir savivaldai atstovaujanti Lietuvos savivaldybių asociacija. Turėjau vilties, kad Vyriausybė atsižvelgs į šios asociacijos aiškius pasiūlymus dėl didesnio savivaldybių savarankiškumo, o šių pasiūlymų Vyriausybei buvo pateikta ne viena dešimtis. Deja, bet tenka konstatuoti, kad dabartinės Vyriausybės žadėtoje regionų stiprinimo ir savivaldos savarankiškumo politikoje nieko apčiuopiamo nenumatyta. Svarbiausiame šios Vyriausybės dokumente – Programos nuostatų įgyvendinimo plane – nėra jokių įsipareigojimų dėl savivaldybių ekonominio savarankiškumo stiprinimo ir investicinio pajėgumo didinimo. Vietoj konkrečių punktų, matome tik idėjų stoką.

Pastarąjį sakinį galiu pagrįsti dviem kertiniais punktais. Pirmasis – pati Vyriausybė savo programos įgyvendinimo plane akcentuoja ne būtiniausius teisės aktų pakeitimus, galėjusius leisti savivaldai sustiprėti, o užsimena apie 1 – vieną! – analizę iš jau minėtų kitų 159, pagal kurią ieškos sprendimų dėl geresnio savivaldybių pajamų surinkimo, šaltinių įvairinimo, įskaitant galimybę savivaldybėms priskirti daugiau mokesčių. Trumpiau tariant – ieškos galimybių kiek įmanoma vėlesniam laikui atidėti sprendimus, kurių laukia regionai. Antrasis – Lietuvos savivaldybių asociacija šiai Vyriausybei, kai jos programa buvo patvirtinta, pateikė didelį dokumentą su išsamia analize, kur prie kiekvieno programos punkto buvo parašyti konkretūs darbai, ką ši Vyriausybė galėtų daryti, siekiant stiprinti decentralizaciją ir daugiau galimybių duoti savivaldai, tačiau šie pasiūlymai liko giliuose Vyriausybės „stalčiuose“.

Papildomai Vyriausybei noriu priminti, kad analizė jau yra padaryta ir naujos daryti nėra jokio reikalo. Dar praėjusiais metais buvo pristatyti pasiūlymai, parengti remiantis Lietuvos regionų esamos būklės ir savivaldybių savarankiškumo analizės, užsienio šalių gerosios patirties analizės, savivaldybių tyrimo ir viešosios konsultacijos rezultatais. Apie tai, kad savivaldybių veiklą apibrėžiančios taisyklės Lietuvoje yra vienos griežčiausių Europoje, nuolat pabrėžia ne tik Lietuvos savivaldybių asociacija, bet ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija.

Atsižvelgiant į Vyriausybės parodytą požiūrį, vykdomosios valdžios pateiktų priemonių, susijusių su savivaldybių funkcijų pasiskirstymu, finansavimu ir įgyvendinimu ką tik prasidėjusioje Seimo pavasario sesijoje ar net vėliau būsiančioje rudens sesijoje, greičiausiai neišvysime. Vietoj to, Vyriausybė užsakinės mistines „analizes“.

Tiek Lietuvos savivaldybių asociacijos, tiek nepriklausomų ekspertų išvadose atsispindi pasiūlymai, kurie galėjo ir turėjo atsirasti Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane, o tuo pačiu ir Seimo politinėje darbotvarkėje. Šiame straipsnyje norėčiau palengvinti darbą valdančiajai daugumai ir pateiksiu receptą įsisenėjusiai ir vis stringančiai decentralizacijos reformai.

Šioje Seimo pavasario sesijoje bent pateikimo stadiją turėjo pasiekti mokestiniai teisėkūros pakeitimai, susiję su jau plačiai aptartu savivaldybių ekonominio savarankiškumo stiprinimu ir investicinio pajėgumo didinimu. Šie pakeitimai yra plačiai išdiskutuoti ir visos reikalingos analizės padarytos.

Pirmas žingsnis, kurį turėjo žengti Vyriausybė – pakeisti pelno mokesčio perskirstymo į biudžetą tvarką ir numatyti galimybę įmonės sumokėtą pelno mokesčio dalį įskaityti į tos savivaldybės biudžetą, kurioje veikia verslas. Dabartinė savivaldybių biudžetų nustatymo tvarka nemotyvuoja savivaldybių kurti naujas darbo vietas ar imtis investicijų pritraukimo. Norint pasiekti spartesnį regionų augimą, reikia padėti sustiprėti ekonominiams centrams Lietuvos rajonuose. Tam, kad savivaldybės augtų, būtina priimti Pelno mokesčio įstatymo pataisas. Siekdamos pritraukti verslą ir turėdamos aiškias finansines paskatas, savivaldybės turės didesnes galimybes kviesti naujas įmones, o tuo pačiu užtikrinti pelningas įsidarbinimo galimybes regionuose gyvenantiesiems ir dirbantiesiems. Vienos savivaldybės tvarkys infrastruktūrą, kitos – organizuos rinkos poreikius atitinkantį profesinį mokymą ir kitais būdais sieks gerinti investicinę aplinką – priklausomai nuo konkrečios savivaldybės poreikių.

Kitas labai svarbus ir nesudėtingas, bet savivaldai labai reikalingas teisės aktų pakeitimas būtų motorinių transporto priemonių registracijos mokestį įskaityti tiesiai į savivaldybių biudžetus. Jau atliktos analizės atskleidžia, kad šio mokesčio pajamų perdavimas savivaldybėms yra labai savalaikis ir dėl aplinkosauginių tikslų, nes savivaldybės būtų labiau įgalintos ir finansinėmis paskatomis motyvuotos kurti žaliąsias erdves, gerinti viešojo ir privataus transporto infrastruktūrą ir įgyvendinti kitas oro taršos mažinimo priemones. Nereikia pamirši, kad tai taip pat sukurtų vieną iš esminių savivaldybių savarankiškumą stiprinsiančių  priemonių – didinti savivaldybių investicinį pajėgumą, plečiant jų savarankiškųjų pajamų šaltinius. Dėl tikslumo ir aiškumo reikėtų pažymėti, kad du pastarieji pasiūlymai mano iniciatyva yra registruoti Seime ir bet kokiu atveju pasieks parlamento darbotvarkę.

Trečioji priemonė kartu su kompleksiniais pakeitimais turėjo pasirodyti iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos. Tai savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo pakeitimai, kurie numatytų būtinybę artėti prie šimtaprocentinio gyventojų pajamų mokesčio (GPM) netekčių kompensavimo savivaldybių biudžetams. Šiuo metu galiojanti nustatymo metodika yra ydinga, nes savivaldybėms nepilnai kompensuojamos GPM netektys, susidarančios dėl centrinės valdžios sprendimų, mažinančių savivaldybių pajamas iš šio mokesčio. GPM yra pagrindinis savivaldybių savarankiškųjų pajamų šaltinis – pajamos iš šio mokesčio sudaro daugiau nei 80 proc. visų savivaldybių biudžetų pajamų. Praktiškai daugeliui savivaldybių yra vienintelis mokestis, kuris leidžia suformuoti biudžetą ir finansuoti įvairias išlaidas. Šio mokesčio pajamų neliečiamumas ir stabilumas yra kertinis, kalbant apie savivaldybių finansinio savarankiškumo stiprinimą. Noriu priminti, kad iki 2018 m. netekimai savivaldai buvo kompensuojami 100 procentų.

Kalbėdami apie priemones, turėjusias atsidurti dar šioje sesijoje, turime nepamiršti galimybės steigti naują savivaldybių finansinio savarankiškumo instrumentą – Savivaldybių paskolų ir garantijų fondą. Savivaldybėms tai buvo vienas svarbiausių ir laukiamiausių sprendimų iš šios Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano, ir jis, deja, taip pat nerado vietos. Regionams itin svarbu buvo išgirsti, kad Vyriausybė rengiasi steigti savivaldybių savarankiškumą didinantį instrumentą – minėtą fondą. Šiam finansiniam mechanizmui formuoti galėtų būti naudojamos Europos Sąjungos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės ir kitos struktūrinių fondų lėšos. Šiam mechanizmui įgyvendinti bent jau dabar nebūtina steigti atskiros institucijos – tai gali būti atskiras instrumentas ar programa, kurios vykdymas būtų pavestas vienai iš panašią veiklą vykdančių institucijų.

Būtų galima minėti ir kitas reikalingas priemones, bet puikiai suprantu, kad visko per vienus metus įvykdyti neįmanoma. Tačiau imtis pirminių veiksmų tikrai buvo įmanoma. Deja, dar kartą tenka pripažinti, kad plane numatyta daug analitinio darbo, bet per mažai įsipareigojimų ir pažadų vykdymo. Dabartinės valdžios plačiai pristatinėtoje savivaldos stiprinimo politikoje, be analitinių veiksmų – nieko apčiuopiamo šioje srityje daugiau nenumatyta.

 

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis 

 

Seimo narys E. Sabutis: „Receptas Vyriausybei“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 18 Mar 2021 08:53:04 +0200
<![CDATA[Seimo narys Eugenijus Sabutis: „Valstybės vizija – pėsčiomis, elektromobiliu ir ekologišku autobusu per duobėtas gatves ir žvyrkelius?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-eugenijus-sabutis-valstybes-vizija---pesciomis-elektromobiliu-ir-ekologisku-autobusu-per-duobetas-gatves-ir-zvyrkelius https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-narys-eugenijus-sabutis-valstybes-vizija---pesciomis-elektromobiliu-ir-ekologisku-autobusu-per-duobetas-gatves-ir-zvyrkelius Viešojoje erdvėje nuolat atsiranda pasvarstymų, nuomonių ir komentarų dėl lietuvių nenoro išsižadėti savo nuosavų transporto priemonių, nors jų sukeliama tarša neabejotinai kenkia žmonių sveikatai. Lietuvos gyventojai automobilių (ypač senų, taršių ir galingų) vis dar neatsisako, nors dėl jų miršta daugiausia žmonių tarp išsivysčiusių valstybių. Publikacijų ar komentarų autoriai nuolat ieško priežasčių ir išskiria problemas, tradiciškai paliesdami susisiekimo, viešojo transporto, miestų urbanizacijos ir su tuo susijusios visuomenės sveikatos problemos.

Šiomis temomis kalbama kelis pastaruosius dešimtmečius, tačiau esminio proveržio pasiekti valstybėje kol kas nepavyksta. Įvairios suinteresuotos grupės, politikai ir visuomenės atstovai daug diskutuoja, tačiau bendro sprendimo nerandama, nors, rodos, iškelti ambicingi tikslai ir jų siekiama. Savivaldybėse patvirtinti darnaus judumo planai, nuolat aptariama viešojo transporto pertvarka, susisiekimo sektoriaus tobulinimas, visuomenės sveikatos gerinimas. Valstybė, ypač miestai ir miesteliai, kiek jų finansiniai ištekliai leidžia, stengiasi nuolat plėsti dviračių ir pėsčiųjų takų tinklus, didinti gyventojų suinteresuotumą naudotis viešuoju transportu, tam naudojant ne tik skatinimo sistemą, bet ir „pozityvios diskriminacijos“ priemones, kai, pavyzdžiui, nuolat didinamos automobilių parkavimo kainos didmiesčių centruose, taip siekiant išvengti jų sankaupų ir padidėjusios taršos bei skatinant naudotis visuomeniniu transportu, o surenkamas lėšas toliau naudojant alternatyvaus susisiekimo plėtojimui.

Žiniasklaidoje pasirodančiuose straipsniuose ir svarstymuose į šią problemą dažniausiai pažvelgiama tik keliais aspektais, kurie iki galo neaptariami, todėl norisi pateikti ir savo, buvusio vienos iš didesnių savivaldybių vadovo, poziciją. Ypač norisi, kad ši problema nebūtų matoma taip vienpusiškai, tarsi gyventojams trūksta tik sąmoningumo, kurį išugdžius keliais pamoralizavimais – problema bus išspręsta.

Nuosavas automobilis iki šiol ne vienam Lietuvos gyventojui vis dar išlieka ne tik susisiekimo priemone, bet ir prestižo bei statuso objektu. Didesnės galio variklis su „daug arklių“, visi varantys ratai, padidintas pravažumas – geresnio ir „aukštesnio“ statuso simbolis. Pripažinkime, kad tik retas susimąstome apie tokio automobilio išmetamus CO2 ir kietųjų dalelių kiekius. O dar papildomai reikia įvertinti, kad dažnas toks automobilis jau sulaukęs garbaus amžiaus, kurio techninei priežiūrai skiriamas tik minimalus dėmesys, kas lemia didesnes nei gamintojo deklaruojamas žalingų gamtai išmetamų medžiagų kiekius. Taip pat retas mažo miestelio gyventojas iš viso susimąsto apie šį klausimą, o didesnio ir galingesnio automobilio įsigijimą pagrindžia poreikiu važiuoti į „kaimą“, į „Palangą“, kur, jo manymu, mažas, nedidelio darbinio tūrio variklio automobilis yra prastas pasirinkimas, nežiūrint į tai, kad mažiau teršiama gamta ir galima sutaupyti išlaidas kurui. Galime kiek norime moralizuoti tokį asmens pasirinkimą, tačiau nuvykę į bet kurią vadinamąją „rajono“ savivaldybę susidursime su jos realybe – didžioji dalis valstybinės reikšmės kelių iki šiol yra žvyro pagrindo – ir pripažinkime – nedideliems automobiliams tiesiog nėra tinkami naudoti ne tik vasarą – ką jau kalbėti apie žiemos laikotarpį. Todėl truputį veidmainiška, sėdint dideliame mieste ir naudojantis jo asfaltuotų, patogių ir valomų gatvių privalumais, moralizuoti miestelių ir kaimų gyventojus, kad naudojasi senais, taršiais automobiliais arba nesinaudoja viešuoju transportu. Kol susisiekimas tarp miestelių, kaimų išliks tik žvyrkeliais – neverta laukti jokio proveržio. Ta pati problema susijusi ir su miestų plėtra. Po nepriklausomybės atgavimo, gerėjant žmonių ekonominei padėčiai, vis daugiau gyventojų persikėlė gyventi į naujai statomas gyvenvietes priemiesčiuose, sodų bendrijas, aplinkinius kaimus. Tačiau, kad ir kaip norėtumėm, investicijos į tokių rajonų infrastruktūrą nevyko ir nevyksta tokiu pat spartumu kaip gyventojų apsigyvenimo priemiesčiuose tempai. Savivaldybės turėjo ir tebeturi daugybę problemų gerindamos pačių savivaldybių miestų-centrų infrastruktūrą (daugelyje jų net miesto gatvės dar neasfaltuotos), todėl tokiems gyventojams nuosavas automobilis ar net keli yra ne prabanga ar kaprizas, o tiesiog kasdieninio gyvenimo būtinybė. Savivaldybių vadovai nuolat galvoja, kaip suderinti visų gyventojų interesus – ir šiuo atveju dažnai nusprendžiama tankiau gyvenamų rajonų naudai, nes ir juose esama (dažnu atveju paveldėta pasenusi ir prasta sovietinių laikų) infrastruktūra reikalauja milžiniškų investicijų. Dažnu atveju tankiau apgyvendintų ir naujai urbanizuojamų teritorijų gyventojai tampa dirbtinio supriešinimo ir politinių batalijų taikiniais, kai vietos politikai „medžiodami“ rinkėjų balsus nepagrįstai žada jiems užtikrinti lygiavertę miestui infrastruktūrą (vandens, nuotekų, šilumos tiekimą, asfaltuotus kelius, jų apšvietimą, pėsčiųjų takus), nors puikiai suvokia, kad tai taptų nepakeliama našta ir taip nedideliems savivaldybių biudžetams.

Kitas aspektas, į kurį dažniausiai žvelgiama gana vienpusiškai – tai kaštų ir naudos analizė. Dažnai tenka skaityti įvairius straipsnius, kuriuose ekonomistai, vyriausybės atstovai naudoja šį argumentą, ypač pabrėždami ir akcentuodami valstybės išlaidas. Tačiau kiekvienas žmogus savo šeimos ūkyje šią analizę taip pat daro kiekvieną dieną, kiekvienu savo gyvenimo momentu. Ir dažnam „nauda“ turėti nuosavą automobilį nusveria „kaštus“. Visi žinome, kad paskaičiavus nuosavo automobilio kainą, draudimo, kuro, remonto išlaidas – jis niekada neatsipirks ir neatneš kažkokios apčiuopiamos naudos – tačiau reali nauda yra patogumas ir nepriklausomumas. Mažoje savivaldybėje kol kas tiesiog yra patogiau naudotis ne viešuoju transportu, o nuosavu automobiliu. Šiuo atveju patogumo argumentas yra daug svaresnis už asmeninę ar visuomeninę naudą. Ypač kai viešojo transporto maršrutai yra reti, stotelės per daug nutolusios. Nereikia pamiršti, kad mažųjų savivaldybių gyventojų ekonominė padėtis iki šiol neprilygsta didmiesčių, todėl jų galimybės pirkti naujus, mažiau taršos skleidžiančius ar netgi elektra varomus automobilius „iš salono“ yra prastesnės ir jie renkasi įsigyti senus, taršius automobilius, nes jie tiesiog daug pigesni. Papildomai gyventojai vertina ir tą aplinkybę, kad mažuosiuose miestuose beveik nėra išplėtotos infrastruktūros krauti elektra varomų automobilių. Todėl tik telieka įsivaizduoti tokių žmonių mintis apie valstybę, kuri dar papildomai juos nubaudė transporto mokesčiu perkant naudotą taršų automobilį, nors iš esmės jie neturi kito pasirinkimo, nes elektra varomas automobilis jiems tiesiog yra neįperkamas. Taip pat tik galime įsivaizduoti, ką tokie žmonės jaučia žiūrėdami į kitus gyventojus, važiuojančius prabangiais elektromobiliais, už kuriuos jie ne tik kad nemoka įsigijimo mokesčio, bet dar ir gauna papildomą valstybės kompensaciją, t. y. turtingas žmogus ne tik moka pigiau, bet dar ir paremiamas visų mokesčių mokėtojų pinigais. Pavyzdžiui, pirkdamas naują „Tesla“ modelį, jo pirkėjas pretenduoja gauti 2 tūkst. eurų kompensaciją iš valstybės biudžeto.

Ta pati medalio pusė yra ir viešasis transportas – ypač mažųjų savivaldybių. Pagrindinis tokio transporto vartotojas – moksleiviai ir senjorai, t. y. asmenys, kuriems mokamos įvairios kompensacijos. Šiuo atveju savivalda turi ieškoti būdų, kaip užtikrinti kompensacijos padengimą, o ne galvoti apie mažiau taršių viešojo transporto susisiekimo priemonių įsigijimą. Kadangi nesame itin turtinga valstybė – iki šiol negalime nei centralizuotai, nei pačių savivaldybių pagalba užtikrinti naujausių ir nebūtinai netgi elektrinių transporto priemonių. Todėl tarp kaimų važinėja seni, taršūs autobusai, jų maršrutai yra nuolat optimizuojami, t. y. retinami, ir visa tai dėl noro sutaupyti savivaldybės biudžetą. Dešimtmečiais neasfaltuojami žvyrkeliai tarp kaimų ir miestelių taip pat neprisideda prie noro įsigyti prabangius elektrinius autobusus. Užtenka pagalvoti apie visuomenės reakciją, kuri matys duobėtais ir neasfaltuotais keliais riedančius elektrinius autobusus, kurie – o stebuklas – kels lygiai tokius pačius dulkių ir kietųjų dalelių debesis, kaip ir bet kuri kita transporto priemonė. Ir visuomenės verdiktas bus vienareikšmiškas – pradžioje reikia asfalto, o tik paskui prabangių autobusų.

Jau anksčiau minėjau, kad žiniasklaidoje pasirodančiuose straipsniuose labai tiksliai akcentuojama dažnos savivaldybės problema – viešojo transporto keleivis tai visų pirma yra pėstysis. Ir jeigu jis tam, kad nueitų iki stotelės, turės eiti per balas, sulūžusius šaligatvius arba dar dvi minutes laukti prie šviesoforo, kol jį aptaškys pravažiuojantys automobiliai, tai nesuteiks daug optimizmo galvoti apie mažesnę taršą ar CO2 išmetimą į aplinką ir toks asmuo galvos apie nuosavo automobilio įsigijimą, o pastarojo ekologiškumas tikrai nebus pagrindinis argumentas.

Visa tai puikiai supranta kiekvienos savivaldybės vadovas, todėl visada gana skaudu girdėti pastovią kritiką apie miestų „trinkelizaciją“, ją suprantant labai siaurai – tik kaip miestų aikščių rekonstrukcijas. Didžioji vadinamosios „trinkelizacijos“ investicijų dalis kaip tik yra investuojama į tai, kad miestuose pėstysis galėtų visų pirma visur patogiai, saugiai ir greitai patekti ten, kur jis ir planavo patekti – į darbą, į parduotuvę, į sveikatos centrą, ligoninę, mokyklą ar kultūros centrą, arba tiesiog išeitų pasivaikščioti. Kaip gerą pavyzdį galiu paminėti Jonavos miestą, kuriame jau beveik dešimt metų nuolat statomi nauji, plečiami esantys arba renovuojami egzistuojantys pėsčiųjų ir dviračių takai. Šiais metais bus atidarytas visiškai naujas pėsčiųjų tiltas, kuris ne tik apjungs du pagrindine gatve atskirtus rajonus, tačiau ir leis nekertant nė vienos gatvės saugiau pėsčiomis pereiti per visą miestą, tokiu būdu – dviračiu ar pėsčiomis nukeliauti apie keturis kilometrus. Tačiau tuo pat metu savivaldybė dideles lėšas kiekvienais metais investuoja į automobilių stovėjimo aikštelių didinimą prie daugiabučių namų, kurių Jonavoje – beveik 300. Tuo pat metu investuojama į miesto gatvių renovaciją, jų plėtrą. Atrodytų, kad šiuo atveju neinama „žaliojo kurso“ keliu, tačiau sparčiai judama siekiant kuo didesnio darniojo judumo.

Būnant Jonavos meru labai dažnai tekdavo diskutuoti apie darnųjį judumą. Ir dažniausiai tekdavo aiškinti rajono gyventojams, kaip mes iš tiesų suprantame tai. Mano manymu, paprasčiausias darniojo judumo paaiškinimas yra toks – mieste nė vienas, nė vieną judėjimo priemonę (pėsčiomis, dviračiu, paspirtuku, automobiliu, autobusu) pasirinkęs judėjimo dalyvis neturi tapti labiau pranašesnis prieš kitą judėjimo dalyvį, t. y. kiekvienam turi būti maksimaliai patogu, tačiau ne tiek, kad tai diskriminuotų kitą judėjimo dalyvį, nes priešingu atveju pradės dominuoti patogiausią būdą turintys judėjimo dalyviai, o tai suteiktų jiems dirbtinį pranašumą. Taip, šiuo metu patogiausia yra judėti automobiliu. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia gerinti galimybių judėti patogiai ir kitaip. Drįsčiau teigti, kad aiškiausiai tai mato savivaldybių vadovai ir deda visas jiems įmanomas, nors ir labai finansiškai ribotas pastangas tai įgyvendinti. Pėsčiųjų ir dviračių takai – tai stipriai pavėluota kompensacija už prastą sovietmečio palikimą, kai dažnu atveju pėsčiųjų taku tebuvo ištryptos žolės plotas tarp daugiabučių kvartalų ar bet kaip sumesti nuo statybų atlikę betono blokai. Šią mintį savaip atkartoja ir naujasis aplinkos ministras Simonas Gentvilas: „Ir kai valstybė neinvestuoja į dviračių takus, pėsčiųjų susisiekimą, kokybiškus autobusus ir jų prieinamumą ir nutolusiems priemiesčiams, tai natūralu, kad automobilizmas tada suklesti.“ Šiuo atveju man labai svarbu, kad paminima valstybė, nes visi puikiai suprantame, jog mažosios savivaldybės yra mažos ne tik jose gyvenančių žmonių skaičiumi, bet ir savo biudžetų galimybėmis. Visi puikiai suprantame, kad šis klausimas neturi būti padalintas visoms 60 savivaldybių, o turi būti sprendžiamas kompleksiškai ir būtent su valstybės pagalba. Čia gerą, bet neišplėtotą mintį pateikia susisiekimo ministras Marius Skuodis: „Mes dabar kelią suvokiam – va, asfaltas nutiestas. Bet kas turi būti šalia to kelio? Ar turi būti dviračių takas? Kokio pločio turi būti kelias? Ką turim daryti su pėsčiųjų takais?“ Ne pirmus metus savivaldybių vadovai sako, kad nepakanka tik renovuoti valstybinės reikšmės kelių, kad vykdant jų rekonstrukciją būtina atsižvelgti ir į poreikį šalia jų įrengti pėsčiųjų ir dviračių takus, nes tik tokiu būdu galime papildomai užtikrinti darnų ir realų judumą tarp miestų ir priemiesčių, taip skatinant dažnu atveju atsisakyti automobilių bent jau daliai kelionių, o tai prisidėtų prie visuomenės sveikatos gerinimo bei taršos mažinimo. Tokiu būdu, kol valstybė vaizdžiai tariant neatsisės prie bendro stalo su savivaldos atstovais ir kartu nepradės spręsti šio klausimo kompleksiškai, tol matysime tik pavienes pastangas.

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

Asmeninio archyvo nuotrauka 

Seimo narys Eugenijus Sabutis: „Valstybės vizija – pėsčiomis, elektromobiliu ir ekologišku autobusu per duobėtas gatves ir žvyrkelius?“

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 20 Jan 2021 12:02:44 +0200
<![CDATA[Eugenijus Sabutis. Savivaldybių savarankiškumo miražas naujojoje Vyriausybėje, arba kodėl nepalaikysiu jos programos ]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/eugenijus-sabutis-savivaldybiu-savarankiskumo-mirazas-naujojoje-vyriausybeje-arba-kodel-nepalaikysiu-jos-programos https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/eugenijus-sabutis-savivaldybiu-savarankiskumo-mirazas-naujojoje-vyriausybeje-arba-kodel-nepalaikysiu-jos-programos Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto posėdyje svarstėme vieną ir patį aktualiausią šiai dienai klausimą – būsimos aštuonioliktos Vyriausybės programą. 

Paskirtoji vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė pristatė būtent šiam komitetui aktualią Vyriausybės programos dalį, susijusią su regionų plėtra, savivalda, viešuoju sektoriumi ir valstybės tarnyba. Būsimoji ministrė išskyrė šešias, jos manymu, svarbiausias šios srities veikimo kryptis: regionų valdymo struktūros stiprinimą, regionų specializaciją, motyvacinės sistemos savivaldoje įvedimą, verslo ir verslumo skatinimą regionuose per mokestinę sistemą, gyventojų mobilumo didinimą ir viešųjų paslaugų kokybės didinimą regionuose.

Komiteto nariai, tiek iš daugumos, tiek iš opozicijos, būsimai ministrei turėjo tikrai daug išsamių, visaapimančių, o kartais ir konkrečių klausimų, taip pat išsakė nemažai kritiškų pastabų šiai Vyriausybės programos daliai.

Nors turėjau daug klausimų, tačiau beveik visus juos prieš tai paklausė kolegos komiteto nariai, todėl savo galimybę paklausti išnaudojau klausimui apie vidaus sandorius. Nors šis klausimas daug kam gali pasirodyti siauras ir neaktualus, ir tuo pačiu mažai žinomas ar suprantamas, tačiau savivaldybėms ir jose gyvenantiems žmonėms jis yra itin svarbus jau daug metų.

Galima ilgai diskutuoti apie tai, ar savivalda proteguoja savo įmones, ar tokios įmonės riboja konkurenciją ir atima „duoną“ iš privačių įmonių, vykdančių analogišką veiklą, ar savivalda racionaliai, efektyviai ir skaidriai valdo savo įsteigtas įmones, tačiau aš šias diskusijas vis tiek suvesčiau į paprastą klausimą: kas atsitiktų su, tarkime, „Jonavos paslaugų“ bendrove ir joje dirbančiais Jonavos miesto ir rajono gyventojais, jeigu ji įstatymiškai būtų priversta dalyvauti konkurse dėl paslaugų teikimo ir tą konkursą pralaimėtų kitam verslo subjektui?

Jeigu toks pralaimėjimas lemtų, kad bendrovei tektų užsidaryti, jos darbuotojams (galbūt ne visiems, tačiau tikrai nemažai jų daliai) tektų papildyti ir taip gausias Jonavos miesto bedarbių gretas – tokiam sprendimui nepritarsiu. Šį miestą pateikiau, kaip iliustraciją, to, kas gali įvykti praktiškai visose savivaldybėse ir jų gyventojams – darbo ir pajamų netekimas, didesnės eilės prie socialinių išmokų skyrių ir t.t.

Gaila, bet A. Bilotaitė, atstovaudama naujosios Vyriausybės pozicijai, tiesiai neatsakė į, mano manymu, gana aiškų ir konkretų klausimą, t.y. jeigu Vyriausybė ir paskirtoji ministrė pirmininkė deklaruoja norą tartis, kalbėtis, derinti pozicijas – ypatingai su savivalda – ir ypatingai su savivalda tais klausimais, kurie savivaldą liečia tiesiogiai – ar šiuo atveju nebus vidaus sandorių uždraudimas „stumiamas buldozeriu“?

Puikiai suprantu jos argumentus apie galimą piktnaudžiavimą, apie racionalų lėšų valdymą, apie gero valdymo principus, galimas nepotizmo apraiškas, tačiau šiuos klausimus galima spręsti nebūtinai draudžiant vidaus sandorius, o kartu su savivalda ieškant alternatyvių ir abiem pusėms naudingų sprendimo būdų. Tam naujoji Vyriausybė tikrai turės laiko, manau, kad ir Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas, Lietuvos Savivaldybių asociacija taip pat reikšmingai prisidės, kad būtų rasti ne tokie drastiški sprendimo būdai.

Net neabejoju, kad Vyriausybės programa bus patvirtinta, tačiau mūsų komitetas, matydamas aiškias problemas, posėdyje programai nepritarė. Kituose komitetuose Vyriausybės programos pritarimas taip pat nepraėjo labai lengvai. Tai reiškia, kad šios kadencijos opozicija tikrai nesėdės ant „atsarginių suolelio“, o Vyriausybės programą laikys šalia, ir esant reikalui, primins ir ministrei pirmininkei, ir kitiems Vyriausybės nariams, ar jie vykdo savo įsipareigojimus.

Eugenijus Sabutis, Seimo LSDP frakcijos narys, Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narys

Asmeninio archyvo nuotr.

Portalo rubrikoje „Nuomonės“ publikuojami tekstai yra asmeninės autorių nuomonės, už kurias portalo jonavoszinios.lt redakcija neatsako

Eugenijus Sabutis. Savivaldybių savarankiškumo miražas naujojoje Vyriausybėje, arba kodėl nepalaikysiu jos programos

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 10 Dec 2020 12:45:04 +0200
<![CDATA[Ž. Galimovas apie ženklus Žeimių-Kosmonautų g. sankryžoje: galimai neteisėti?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/z-galimovas-apie-zenklus-zeimiu-kosmonautu-g-sankryzoje-galimai-neteiseti https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/z-galimovas-apie-zenklus-zeimiu-kosmonautu-g-sankryzoje-galimai-neteiseti Ne paslaptis, jog nuo pat pirmos dienos, kai tik buvo nutarta įrengti ženklus, kurie nuo Kosmonautų gatvės ir arenos automobilių stovėjimo aikštelės leidžia Žeimių gatvėn sukti tik į dešinę, aš tokį Jonavos rajono savivaldybės administracijos Saugaus eismo komisijos sprendimą kritikavau.

Kritikavau, nes šis ženklas nesprendžia realios avaringumo problemos, o dar greta to ir sukuria nepatogumus vairuotojams. Šiuo atveju - beprasmius nepatogumus. Beveik visos avarijos kilo iš Žeimių gatvės sukant į kairę, kai antroje juostoje priešais taip pat sukantis į kairę vairuotojas apriboja matomumą.

Kadangi sprendimas nelogiškas, kilo mintis parengti projektą kolegoms savivaldybės taryboje dėl saugaus eismo komisijos sprendimo atšaukimo. Manau, kad tai mano, kaip rajono gyventojų ir bendruomenės interesams atstovaujančio rinkto politiko pareiga.

Tiesa, nėra tekę girdėti apie tokį precedentą, kai taryba atšaukia komisijos sprendimą, todėl nusprendžiau pasikonsultuoti su Vyriausybės atstovu. Šios institucijos specialistai teigia tokią iniciatyvą vertinsiantys kritiškai ir galimai blokuotų priėmimo procedūrą.

Tačiau pokalbio metu net ir pati Vyriausybės atstovų įstaigos specialistė pabrėžė - savivaldybės tarybos nario pareiga atstovauti bendruomenės interesams. Bet kaip tai padaryti, kai aukščiausiam savivaldos valdymo organui - teisės aktų leidžiamajai institucijai - surakintos rankos ir veiksmų laisvė veikti? Pradėjau domėtis plačiau...

Ir tada radau netikėtų dalykų. Panašu, kad ženklas, nurodantis iš Kosmonautų gatvės ir arenos automobilių stovėjimo aikštelės į Žeimių gatvę sukti tik į dešinę, įrengtas neteisėtai.

VIRŠYTI ĮGALIOJIMAI

Saugaus eismo komisija apskritai neturi įgaliojimų priimti sprendimo dėl ženklų įrengimo. Tai yra įstatymu įtvirtinta savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencija (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 punkto 3 dalis). Saugaus eismo komisija gali tik rekomenduoti administracijos direktoriui įsakymu priimti sprendimą dėl ženklų įrengimo, bet tokio administracijos vadovo įsakymo nėra.

Vadinasi, komisija, nurodydama miesto seniūnijai įrengti ženklą, viršijo savo įgaliojimus. Tokiais atvejais jau yra ir nemažai teismų praktikos, kai saugaus eismo komisijos sprendimas atšaukiamas ir įpareigojama nuimti ženklus (pavyzdžiui, byla el-2299-289/2019 ar A-504-146/2016).

NEBUVO KVORUMO

Saugaus eismo komisijos posėdyje, kuriame buvo priimtas sprendimas, nebuvo kvorumo, t.y. nebuvo tiek narių, kad būtų galima apskritai priimti kad ir rekomendacinį sprendimą. Pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus saugaus eismo komisijos nuostatus, „Komisijos posėdžiai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja ne mažiau kaip 2/3 komisijos narių.“

Komisiją sudaro 12 narių, tad sprendimui priimti reikalingi 8 nariai. Posėdyje vis dėlto dalyvavo 8 asmenis, tačiau balsavo tik 7, bet balsavimo teisę apskritai turėjo vos 6, nes vietoje buvusio Jonavos miesto seniūno Povilo Beišio posėdyje dalyvavo Tautvydas Pabrinkis, o vietoje Vaido Zakarausko - Mantas Petrauskas. 2019 metų gegužės 17 dieną sudarytos komisijos sudėtyje įrašyti P. Beišys ir V. Zakarauskas administracijos direktoriaus įsakymu nebuvo pakeisti, tad nėra teisinio pagrindo T. Pabrinkiui ir M. Petrauskui būti komisijos nariais ir tuo labiau turėti balsavimo teisę.

Vadinasi, sprendimas buvo priimtas nesant reikalingo komisijos narių skaičiaus ir savaime jau yra negaliojantis.

NEAIŠKU, AR APSKRITAI SAUGAUS EISMO KOMISIJA SUDARYTA TEISĖTAI

Saugaus eismo komisija galimai buvo sudaryta nesilaikant teisės aktų: vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 43 punktu bei Jonavos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 5.5 papunkčiu, „Mero teikimu taryba savo sprendimu deleguoja tarybos narius į įstatymų nustatytas regionines tarybas, komisijas ir suteikia jiems įgaliojimus, tais atvejais, kai to reikalauja atitinkami teisės aktai“ (saugaus eismo komisija nustatyta Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 punkto 2 dalyje).

Tiesa, nenoriu teigti, kad ši komisija iš tiesų 100 procentu buvo sudaryta neteisėtai, tačiau kiek aš suprantu šią pagal įstatymą parengtą tarybos veiklos reglamento formuluotę, kitaip nesigauna, o kad pernai, kadencijos pradžioje, savivaldybės taryboje būtume sprendę klausimą dėl kolegų tarybos narių delegavimo į administracijos direktoriaus įsakymu sudaromą saugaus eismo komisiją, tikrai nepamenu.

Su šiais pamąstymais šiandien raštu kreipsiuosi į savivaldybės administracijos direktorių Valdą Majauską. Mano siūlymas, pirmiausia, griežtai įvertinti, kodėl jam pavaldi saugaus eismo komisija viršija savo įgaliojimus ir kas dėl to kaltas.

Antra - kadangi iš neteisės negimsta teisė, būtų logiška, jeigu administracijos vadovas įpareigotų miesto seniūniją nuimti neteisėtai įrengtus kelio ženklus.

Jonavos rajono savivaldybės tarybos narys Žilvinas Galimovas

Ž. Galimovas apie ženklus Žeimių-Kosmonautų g. sankryžoje: galimai neteisėti?

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 24 Jul 2020 11:22:25 +0300
<![CDATA[A. Lobovas: „Farmacija gali švęsti pergalę“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/a-lobovas-farmacija-gali-svesti-pergale https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/a-lobovas-farmacija-gali-svesti-pergale „Tas korona virusas – tikra tragikomedija. Toks įspūdis, kad nebeliko mirčių nuo kitų ligų, visi dabar miršta tik nuo koronos. Tai tikras baimės įvarymas tautai ir atviras išsityčiojimas iš žmonių“, - pokalbį pradeda aktyvistas Andrius Lobovas, kuris ir vėl surengė vieno žmogaus akciją tapęs gyvu stendu ties žiedine sankryža Plento gatvėje.

Andrius Lobovas tikina, jog netiki skleidžiama informacija apie korona virusą. Anot jo, tai - dirbtinai sukelta panika žmonėms.

„Pasaulis ruošiamas masinei vakcinacijai. Ir visą tą cirką daro farmacija, naudodamasi žmonių bukumu ir neišmanymu. Dirbtinai sukeliamas chaosas, žmonės įbauginami, priverstinai izoliuojami, liepiama naudoti įvairias apsaugos priemones, o galiausiai – pasiūlys stebuklingą vakciną, legalų nuodą, tai yra - skiepą nuo korona viruso. Per visą savo gyvenimą nesu matęs tokio žmonijos naikinimo pasitelkiant skiepus. Ką gi, farmacija gali švęsti pergalę – klausinėjau žmonių – 7 iš 10 laukia skiepų nuo koronos.  Garantuoju, jog artimiausiu metu dalis visuomenės bus stipriai suluošinta. Visi, kurie laukia vakcinos nuo koronos ir ketina skiepytis, po kelių metų sirgs rimtomis ligomis“, - tiesiai rėžia A. Lobovas.

Pasak jonaviečio, jis 13 metų domisi skiepais, kurie jo sūnui turėjo neigiamų pasekmių. Lobovas ragina gyventojus nebūti naiviais ir bent paskaityti skiepų cheminę sudėtį.

„Aš 13 metų dirbu su skiepų žala ir farmacijos nusikalstama veikla. Skiepai mano sūnui pridarė žalos, tad stengiuosi ir kitiems atverti akis, kad vėliau nereiktų gailėtis. Juk skiepai, tai nuodas, parduodamas legaliai kaip alkoholis ar tabakas. Visos vakcinos sukurtos iš nuodų. Paskaitykit jų chemines sudėtis – išsigąsite, ko ten rasite, tačiau gaila, bet žmonės nesidomi. O aš žinau tiksliai – skiepai imunitetą susilpnina net 500 kartus ir tai moksliškai įrodyta. Būkit protingi ir nepasiduokite masinei isterijai tikėdami farmacijos melu apie skiepų naudą. Domėkitės, skaitykite pasaulio mokslininkų išvadas, ir patys įsitikinsite, kokią žalą organizmui daro vakcinos“, - pasakoja A.Lobovas.

A.Lobovas tikina, kad šiuo karantino laikotarpiu, jis nepasidavė masinei psichozei naudoti apsaugos priemones, tačiau ties žiedine sankryža jis pastebėtas dėvintis stilizuotą veido kaukę.  

„Tą kaukę pirkau prieš 7 metus ir dabar man ji puikiai pasitarnavo. Išpiešiau ją pats, pavaizdavau kaukolę – taip norėjau parodyti, kaip atrodo mirtis“, - šnekėjo Andrius.

 

 

 

A. Lobovas: „Farmacija gali švęsti pergalę“

A. Lobovas: „Farmacija gali švęsti pergalę“ A. Lobovas: „Farmacija gali švęsti pergalę“ ]]>
jonavoszinios.lt Thu, 23 Apr 2020 09:57:56 +0300
<![CDATA[I. Genytė-Pikčienė. Nacionaliniai kainų medžioklės ypatumai]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/i-genyte-pikciene-nacionaliniai-kainu-medziokles-ypatumai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/i-genyte-pikciene-nacionaliniai-kainu-medziokles-ypatumai Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresniosios ekspertės Indrės Genytės-Pikčienės komentaras apie kainų reguliavimą. 

Koronaviruso pandemija kardinaliai pakeitė mūsų kasdienę elgseną, vartojimo įpročius bei pirkinių krepšelio turinį. Karantinas, saviizoliacija ir konkrečių veiklų draudimas išbraukė iš mūsų tradicinio išlaidų sąrašo bilietus teatrams, parodoms, koncertams ir kitiems kultūriniams renginiams, vakarienes restoranuose, kavą pamėgtoje kavinėje su draugais, vakarėlius miesto centre, ar treniruotes sporto klubuose.

Krizės metu labiausiai ramina ir širdį šildo grynieji sąskaitoje, o Lietuvoje, daugeliu atveju, ir stiklainyje ar kojinėje po pagalve.

Natūralu, kad tūnodami namuose, gerokai mažiau lėšų skiriame drabužiams, avalynei, galanterijos gaminiams. Besijungiantiems į virtualius susirinkimus svarbu tik užsimiršus neatsistoti neišjungus kameros, kad niekas treningo ar paauglystę menančių skylėtų džinsų nepamatytų. Be to, grėsmės sveikatai, tvyrantis neapibrėžtumas ir kylančios nedarbo rizikos verčia iš principo perrikiuoti prioritetus. Tenka atsisakyti daugelio ne pirmo būtinumo prekių, neribotam laikui nukelti suplanuotus stambesnius pirkinius, būsto remontą, pažangesnės buitinės technikos ir technologijų įsigijimą, ar net atšaukti vestuves bei krikštynas. Krizės metu labiausiai ramina ir širdį šildo grynieji sąskaitoje, o Lietuvoje, daugeliu atveju, ir stiklainyje ar kojinėje po pagalve.

Tokia gyventojų elgsena, be abejo, veikia vartotojų kainų tendencijas. Statistikos departamento duomenimis, kovo mėnesį metinė infliacija tesiekė 1,8 proc. ir buvo 1 proc. punktu kuklesnė nei šių metų vasarį. Stebint mėnesio kainų pokyčius, palyginti su vasario mėnesiu, vartotojų kainų indeksas susitraukė 0,1 proc. Daugiausia tam įtakos turėjo degalų ir tepalų, šilumos energijos kainų sumažėjimas.

Taigi, infliacija šiandien į vartotojų pinigines aršiai nesikėsina.

Taigi, infliacija šiandien į vartotojų pinigines aršiai nesikėsina. O ilgainiui, tęsiantis karantinui ir ekonominei izoliacijai, netruks įsivyrauti ir defliaciniai procesai, kuomet kainos ne kyla, bet priešingai – krenta. Tai lems tiek kritusi paklausa šalies viduje, tiek importuojamos kainų tendencijos. Pavyzdžiui, šiemet vartotojams gera žinia tapo dar prieš COVID-19 pandemijos proveržį Europoje sužlugęs OPEC (Naftą eksportuojančių šalių organizacijos) naftos kartelio susitarimas. Rusijai atsisakius dar labiau karpyti pasiūlą, Saudo Arabija užtvindė rinką nafta. Dėl šios priežasties Brent rūšies naftos kaina per kelias dienas susitraukė nuo 61 dolerio už barelį iki kiek daugiau nei 20 dolerių. Taip Saudo Arabija apšildė naftos rinką ir globaliam paklausos šokui. Šalims įvedinėjant karantiną, stabdant pramonę ir izoliuojantis, paklausa naftai nyksta. Tad šiandien stebime perteklinę pasiūlą, nunykusią paklausą ir kol kas nerezultatyvius bandymus atkurti balansą. Naftos dedamoji per degalus transportui yra reikšminga daugelio prekių ir nemažos dalies paslaugų kainodaroje, tad šios globalios aplinkybės vartotojams yra palankios.

Sparčiai kilo tik tam tikrų nišinių prekių kainos. Pavyzdžiui, pagrindiniu aksesuaru tapusių medicininių kaukių, dezinfekcinio skysčio. Tai lemia paklausos šokas ir importo karantinu arba administraciniais barjerais suvaržyta pasiūla. Dėl to Lietuvoje stebima net juodosios šių prekių rinkos apraiškų. Tačiau dezinfekcinio skysčio pavyzdys, kuomet, panaikinus reguliacinius trikdžius, šis produktas operatyviai buvo pradėtas gaminti vietinėje rinkoje, yra puiki iliustracija, kaip greitai susitvarko rinkos mechanizmai tuos apribojimus atlaisvinus. Tokias laikinas deficito situacijas būtina spręsti šalinant administracines ir biurokratines kliūtis ir suteikiant leidimus gamintojams operatyviai užpildyti atsivėrusias nišas rinkoje.

Tokiomis lėtėjančios infliacijos aplinkybėmis ypač stebina Seime patvirtinta vartotojams būtiniausių prekių kainų reguliavimo iniciatyva.

Tokiomis lėtėjančios infliacijos aplinkybėmis ypač stebina Seime patvirtinta vartotojams būtiniausių prekių kainų reguliavimo iniciatyva. Seimas davė mandatą Vyriausybei, jei ji panorės, valstybės lygiu paskelbus ekstremalią situaciją reguliuoti kainas. Tam nepritarė nei Prezidentas (galutinis sprendimas dabar vėl jo rankose), nei Konkurencijos taryba. Bet Seimo nariams nė motais – artėja rinkimai ir juk negalima praleisti progos susirinkti populistinius „kovotojų su kainomis“ taškus. Vis tik puikiai daugelis iš mūsų pamename, kas nutinka, kai prekių, ar paslaugų kainas nustato ne rinka. Tuščios lentynos, siauras asortimentas ir į žodyną gali grįžti „deficitas“, „racionavimas“, o į žmonių nūdieną – eilės talonams gauti. 

 Kad kainos nekiltų, turi būti užtikrinta prekių pasiūla.

Kad kainos nekiltų, turi būti užtikrinta prekių pasiūla. Vis tik Lietuvoje kyla iniciatyvų laisvam prekių judėjimui statyti užtvankas. Visas „kovotojų su kylančiomis kainomis“ ryžtas išblėsta, kai reikia „ginti savus“. Dėl to pralaimi galutinis vartotojas: jam galimybių pasirinkti pigesnį produktą nebelieka. Pavyzdžiui, šiemet galėtume padėkoti žemės ūkio ministrui už brangesnes Velykas. Lietuvos paukščių augintojams pasiskundus dėl itin pigaus kiaušinių ir paukštienos importo iš Lenkijos bei Ukrainos, žemės ūkio ministras pareiškė, kad paukštininkystei iškilo neeilinė grėsmė, ir Veterinarijos kontrolė pažadėjo „žiūrėti į importuojamą produkciją kaip per padidinamąjį stiklą“ – gerokai sugriežtino šios rūšies importo patikras. Tokia valdžios institucijų elgsena nukelia į 2014 m. Rusijos-Ukrainos konfliktą, kuomet nuo geopolitinės įtampos laipsnio kone tiesiogiai priklausė lietuviško į Rusiją eksportuojamo sūrio kokybė. 

Kita intervencijų į rinką iniciatyva bręsta pieno sektoriuje. Praėjusią savaitę Lietuvos pieno gamintojai kreipėsi į valdžios institucijas, reikalaudami riboti žaliavinio pieno importą iš kitų Baltijos šalių bei pieno produkcijos – iš Lenkijos. Kitas jų reikalavimas – įšaldyti žaliavinio pieno supirkimo kainą kovo mėnesio lygyje. Tokios priemonės reiškia viena – žaliavos kiekio ir kokybės trūkumą, o trūkumas reiškia aukštesnes produkcijos kainas galutiniam vartotojui. Tad jau darosi net painu, kuris čia kainų karas svarbesnis.

Vis tik derėtų nepamiršti, kad geriausia kova su kainomis yra nesikišimas į veikiančios rinkos mechanizmus.

Kad nestrigtų tiekimo grandinės, nesusidarytų prekių trūkumas ir nekiltų kainos, Europos Komisija skatina šalis nares išlikti atviromis ir netrikdyti prekių judėjimo apytakos Europos Sąjungoje. Tą šiandien ES viduje išlaikyti itin svarbu, pakanka jau iššūkių dėl Kinijos ir kitų tiekėjų ekonominės izoliacijos.

Vis tik derėtų nepamiršti, kad geriausia kova su kainomis yra nesikišimas į veikiančios rinkos mechanizmus. Deja, šiuo metu matome, kad valdžios vyrai nori demonstruoti dosnumą ir vartotojams, bandydami užtikrinti žemas produktų kainas, ir vietiniams žemės ūkio žaliavų gamintojams – užšaldydami aukštesnes nei rinkos kainas, arba ribodami pigesnės žaliavos importą. Deja, ekonomikoje geras visiems nebūsi, ir kiekvienas įsikišimas į pridėtinės vertės grandinę gresia kiekio arba kainos praradimais vartotojams.

LLRI inf. ir nuotrauka 

 

I. Genytė-Pikčienė. Nacionaliniai kainų medžioklės ypatumai

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 09 Apr 2020 07:35:39 +0300
<![CDATA[Karo inžinierė šauktinė G. Telšinskaitė: „Daugeliui gal sunku suvokti, jog nebūtinai reikia karo, kad vykdytum priesaiką“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/karo-inziniere-sauktine-g-telsinskaite-daugeliui-gal-sunku-suvokti-jog-nebutinai-reikia-karo-kad-vykdytum-priesaika https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/karo-inziniere-sauktine-g-telsinskaite-daugeliui-gal-sunku-suvokti-jog-nebutinai-reikia-karo-kad-vykdytum-priesaika Jaunesnioji eilinė Greta Telšinskaitė – savo noru tarnybą pasirinkusi šauktinė, šiuo metu tarnaujanti Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos batalione. Dvidešimtmetė vilnietė savo skyriuje atlieka šaulės-gelbėtojos pareigas. Karė pasakoja apie emigraciją, sunkią pradžią Lietuvoje, darbą taksi, savanoriškai pasirinktą karo tarnybą ir apie karantino kariniame dalinyje iššūkius.

 

Nuo vaikystės, kaip ir dauguma vaikų, užaugusi norėjau būti kare, nes mane žavėjo uniforma ir garbė ją dėvėti. Didžiąją dalį savo gyvenimo praleidau Italijoje, kur jau pradinėse klasėse pradėjau domėtis sukarintomis mokyklomis, bet kadangi neturėjau Italijos pilietybės, teko šį norą atidėti į šalį. Būdama keturiolikos pradėjau savanoriauti Raudonajame Kryžiuje ir atradau save: su uniforma jaučiausi savimi, tai buvo apranga, kurios niekada nenorėdavau nusivilkti. Žinot, kaip antra oda. Po kelerių metų savanorystės per vienas pratybas iš arčiau susipažinau su karo Raudonuoju Kryžiumi, ir tai buvo kaip Kupidono strėlytė su užrašu „Greta, tai tavo“. Ir va, apleista svajonė vėl atgijo, bet, aišku, išliko ta pati problema − pilietybė. Ir ką tokiu atveju daryti? Na, variantai du. Ir aš pasirinkau sunkesnį − grįžti į Lietuvą. Jei tarnauti, tai savo valstybei.

 

Tad būdama septyniolikos grįžau į tėvynę. Su kalba prastai, draugų neturiu, troleibusu važiuoti nemoku, Vilniaus rajonų nepažįstu... Skamba baisiai? Taip ir buvo. Tačiau tėvai labai palaikė mane ir po truputį padėjo viską išsiaiškinti. Po kelių mėnesių tapau jaunąja šaule, vėliau – šaule. Ir jutau, kaip mano svajonė artėja link išsipildymo.

 

Sulaukus pilnametystės tapau kare savanore Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP) ir 2018 m. sausio 17 d. prisiekiau tėvynei. Koks jausmas? Neapsakomas. KASP‘e įgijau daug karybos žinių, išklausiau daugybę kursų, sutikau naujų kolegų, draugų ir sukaupiau galybę visokių prisiminimų. O po poros metų užsimaniau keisti rutiną. Tiesiog aš toks žmogus − vienoje vietoje ilgai išbūti negaliu. Rinkausi, kur galėčiau vėl kovoti su savimi, mokytis perlipti per save. Ir koks geriausias variantas? Nuolatinė pradinė privalomoji karo tarnyba. Tarsi vakar pamenu savo pirmą tarnybos dieną Rukloje, kai supratau, jog alea iacta est, t. y. nuspręsta ir kelio atgal nėra. Vėl uniforma, vėl jaučiuosi savimi. Kaip prieš tris mėnesius, taip ir dabar, kiekvieną rytą rengiuosi ir galvoju: ech, svajone, niekada nesibaik! Nerealu, tiesa? Per 3 tarnybos mėnesius, nepaisant sunkumų, dar nei karto nesigailėjau, kad pasirinkau šitą kelią. Būti kare nėra lengva, reikia daug pastangų, bet tas jausmas, kurį jaučiu vilkėdama uniformą, atperka viską.

 

Prieš tarnybą beveik dvejus metus dirbau taksi vairuotoja naktimis. Todėl net negaliu nupasakoti, kaip buvo sunku pirmomis tarnybos dienomis keltis tada, kai dažniausiai eidavau miegoti, ir eiti miegoti, kai darbe man būdavo pats pikas! Bet prie visko priprantama. Nors... Kartais atrodo, kad prie komandos „Kuopa, kelk!“ nepriprasiu niekada. O žinote, kokie žodžiai man yra kaip muzika ausims? Kai stovi pavargęs rikiuotėje, ateina kuopos budėtojas ir ištaria „Kuopa, laisvas laikas“ − trys žodžiai, bet tiek laimės! Kiekvienas žmogus darbe, o karys tarnyboje turi mėgstamiausią ir nemėgstamiausią dienos dalį. Ne išimtis ir aš. Labai mėgstu, kai būna naujos temos, kai reikia konspektuoti, rašyti, mokytis, o po to viską atlikti praktiškai, pavyzdžiui, sprogdinimo darbai. O labiausiai nemėgstu, kaip jau supratote, tai – „Kuopa, kelk!

 

Turiu du geriausius draugus, kurie man daug metų yra kaip šeimos dalis. Kartu su jais ir tarnauju. Jie norėjo tarnauti ten, kur gali pasisemti daug žinių, būti kitokie nei pėstininkai ir išmokti sprogdinimo meno, o aš, aišku, negalėjau jų vienų palikti ten, kur sprogstamosios medžiagos... Taip atsidūriau Inžinerijos batalione ir visiškai to nesigailiu. Sąlygos čia labai geros, vadai su mielu noru dalinasi savo žiniomis, o mums įdomu, kai jie pasakoja savo asmeninius tarnybos patyrimus. Inžinerijos batalione yra viskas, ko reikia kariui, kad jis jaustųsi kaip namie per laisvą laiką, ir viskas, kad pasisemtų kuo daugiau žinių. Skųstis tikrai nėra ko, čia geriau nei gerai.

 

Aišku, gan keistoka, kai vienoje vietoje (turiu omenyje Mokomąjį pulką Rukloje) pripranti prie vadų, jų elgesio, prie savo būrio draugų, ir atsirandi kitame dalinyje. Vėl viskas iš naujo! Tačiau tai, manau, lavina bendravimo įgūdžius tarp karių. Su kai kuriais būrio kariais susipažinau tik atvykusi į Inžinerijos batalioną, o kai kurie buvo mano kolegos jau Rukloje, tad susigyventi nebuvo sunku. Gerai sutariam. Tikiu, kad dar truputį susidirbimo, nuoširdaus bendravimo, ir būsim kaip vienas kumštis. Jei nuoširdžiai − man patinka dabartinis mano skyrius, būrys, kuopa, ir juolab vadai: griežti, bet teisingi, vesdami paskaitas sugeba pašmaikštauti, todėl jos nėra monotoniškos ir liūdnos.

 

Pamenat, minėjau, jog pasirinkau NPPKT tarnybą, kad pakeisčiau savo rutiną ir išmokčiau perlipti per save? Trumpai papasakosiu įvykį, kai supratau, kad mano ribos platesnės nei galvojau.

 

Turėjo būti paprastas penktadienis, saulėta diena. Kuopos rengimo savaitiniame tvarkaraštyje po pietų − berečių įteikimas. Ir kažkas, ko niekas neminėjo – „Inžinieriaus takas“ – kliūčių ruožas, kuriame didžioji dalis dalyvių tikrai išmėgina savo galimybių ribas. Jame aš ir perlipau per save. Kai po daugybės kliūčių atrodė, kad jau tikrai nebegaliu, nieko nebenoriu ir palikit mane ramybėje, laukė dar viena, tikrai paskutinė kliūtis − gilus ir labai ilgas griovys su daug šalto vandens. Akimirką atrodė, kad tikrai ten nelįsiu, tačiau štai − aš jau šliaužiu jame ant pilvo, ant nugaros ir vėl ant pilvo... Nuoširdžiai − nekartočiau. Į tas tris minutes sutilpo tiek minučių, kiek niekada lig šiol gyvenime.

 

Kai išeini iš savo komforto zonos daugiau nei viena kartą, nori nenori pradedi keistis į gerąją arba blogąją pusę. Štai ir aš pradėjau keistis. Pradėjau tvardyti emocijas, išmokau dirbti su savimi, mažiau atsikalbinėti ir įsiklausyti, ką man sako kolegos, suvokiau, kad „ant karštųjų“ pasakyti žodžiai žeidžia daugiau nei vožtelėjimas per veidą. Mano pokyčius pastebėjo tiek šeima, tiek tarnybos draugai. Manau, jie didžiuojasi manimi.

 

O žinot, kad kartais atsitinka tai, ko visiškai nesitiki? Lyg baisioj pasakoj. Ir net tada, kai tokioje pasakoje gyveni, vis dar negali patikėti, kad tai vyksta su tavim. Atrodo, kad miegi – atsibusi, ir viskas vėl bus gerai. Bet atsibudęs suvoki, kad COVID-19 – jau nebe sapnas, o realybė, kad iš tikrųjų privalai saugoti save, kolegas, draugus ir artimuosius. Laisvu laiku išsitraukiu telefoną, įsijungiu televizorių, klausau žinių, skaitau portalus – visur vien apie virusą. Nenorėdama nieko apie tai girdėti įlendu į feisbuką, bet net ir ten pilna post‘ų apie karantiną, koronavirusą, o anksčiau būdavo vien gražios nuotraukos ir linksmi žmonių komentarai... Tačiau sakydama, kad prisiekdama Lietuvai išpildžiau savo svajonę – nemelavau. Tik daugeliui gal sunku suvokti, kad nebūtinai reikia karo, kad vykdytum priesaiką „ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, negailėdamas jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę“. Tai žodžiai, kuriuos ištaria kiekvienas karys, ir aš jų nepamirštu. Ypač dabar, kai mūsų valstybė susiduria su problema, kokios iki šiol neturėjo – karantinu. Visi žinom, kas tai yra, nes dabar visi šioje pasakoje gyvenam. Sutinku, sunku. Tačiau turime būti vieningi. Mes, kariai, esam karantinuoti batalione, jo teritorijoje vaikštome su apsauginiais akiniais ir kaukėmis, savaitgaliais neturime galimybės sugrįžti namo... Aš ir visi mes be galo pasiilgome namų, šeimos, draugų. Bet nesiskundžiam ir liekam ten, kur šiuo metu turim būti, nes prisiekėme saugoti valstybę, o tai yra vienas iš būdų šiuo sunkiu laikotarpiu. Jei visi būsime vieningi ir stiprūs, tikiu, kad ši pasaka baigsis laimingai.

 

Savo pasakojimo pabaigoje labai norėčiau pamotyvuoti būsimus karius bei paskatinti paneles atlikti privalomąją karo tarnybą. Paklausite, kodėl? Nes sužinosit, kas esat iš tikrųjų, pažinsit tikrąjį savo „aš“, turėsit daug naujų patirčių, prisiminimų, žinių, sustiprėsite fiziškai ir psichologiškai. O jei gaila palikti dabartinį darbą, nes „geri pinigai“, tai noriu priminti, kad ne piniguose laimė. Kariuomenėje išmoksite vertinti tai, kas atrodo paprasta ir natūralu, o baigę tarnybą galėsit didžiuotis savimi, jog jūs tai padarėt, perlipot per save, ir galų gale nesigailėjot prakaito mokydamiesi brolių gyvybę saugot – toks ir Inžinerijos bataliono šūkis.

 

Parengta Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono

Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono nuotraukos

Karo inžinierė šauktinė G. Telšinskaitė: „Daugeliui gal sunku suvokti, jog nebūtinai reikia karo, kad vykdytum priesaiką“

Karo inžinierė šauktinė G. Telšinskaitė: „Daugeliui gal sunku suvokti, jog nebūtinai reikia karo, kad vykdytum priesaiką“ Karo inžinierė šauktinė G. Telšinskaitė: „Daugeliui gal sunku suvokti, jog nebūtinai reikia karo, kad vykdytum priesaiką“ Karo inžinierė šauktinė G. Telšinskaitė: „Daugeliui gal sunku suvokti, jog nebūtinai reikia karo, kad vykdytum priesaiką“ Karo inžinierė šauktinė G. Telšinskaitė: „Daugeliui gal sunku suvokti, jog nebūtinai reikia karo, kad vykdytum priesaiką“ ]]>
jonavoszinios.lt Sat, 04 Apr 2020 10:12:06 +0300
<![CDATA[Kraštiečio pasakojimas: Kaip nuo COVID -19 saugosi svetur]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/krastiecio-pasakojimas-kaip-nuo-covid--19-saugosi-svetur https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/krastiecio-pasakojimas-kaip-nuo-covid--19-saugosi-svetur Neatslūgstant įtampai dėl koronaviruso COVID – 19 bei besitęsiant karantinui, oficialios ir net melagingos informacijos srautai taipogi „atakuoja“ gyventojus.  Kiekvienas šalies pilietis dėl šios situacijos turi savo nuomonę, pastebėjimus ar įsitikinimus ir kiekvienas turi tokią teisę. O štai dar vieną istoriją, tikrą ar pagražintą – nežinia,  pasakoja portalo jonavoszinios.lt skaitytojas Juozas (vardas išgalvotas, tikrasis redakcijai žinomas). Dalinamės Juozo pasakojimu, kuris jį išgirdo iš mūsų kraštiečio.

„Mūsų kraštietis, koronaviruso akivaizdoje dirbantis tarptautinėje kompanijoje, pasidalino patirtimi, kaip pasiruošta stambioje pramonės įmonėje (įmonės pavadinimas neskelbiamas dėl konfidencialumo) ir kaip dirbama COVID – 19  karantino sąlygomis.

Pirmiausia su pasikeitusia tvarka buvo supažindinti visi gamyklos rangų vadovai, darbuotojai, aptarnaujantis personalas. Prie įvažiavimų į įmonės teritoriją pastatytos užkardos, uždrausta be atskiros patikros - t.y. įmonės gydytojo ir med. personalo, patekti į teritoriją. Kiekvienas įeinantis į gamyklos teritoriją aprūpinamas apsaugine kauke FFP3, kuri veiksminga 8 val.

Pasirūpinta apsaugos priemonėmis subrangovų darbuotojams -  jiems skirtos specialios patikros vietos, o zonos pažymimos tam tikra spalva, iš kurių jie negali pasitraukti viso darbo metu. Jų darbo pradžia prasideda vėliau, siekiant išvengti kontaktų su įmonės personalu. Maitinimas bei vanduo jiems patiekiamas atskirose palapinėse - įrengtose lauko kavinėse.

Gamyklos darbuotojai, dirbantys pamainose, taip pat suskirstyti pagal spalvas: raudonieji, mėlynieji, žalieji. Jų darbo drabužiai taip pat trijų minėtų spalvų. Tad kiekvienas cechas atskirtas nuo bendravimo ir susisiekimo su kitos spalvos kolegomis.

Darbuotojai persirengia jiems skirtose rūbinėse, kurios taip pat sužymėtos spalvomis bei atskirtos viena nuo kitos 2 m atstumu. Parengta tvarka - persirengti tik pagal spalvą įrengtose vietose. Tualetai taipogi išdėstyti atsižvelgiant į darbuotojų spalvų grupes. Įmonės personalo maitinimosi grafikas, vietos kavai ir vandeniui atsigerti - taip pat pagal spalvas. Tarp valgymų privalomos pertraukos dezinfekcijai. Kiekvienos pamainos darbo drabužiai skalbiami kasdien, nesant galimybėms - privalomi vienkartiniai, apsauginiai drabužiai.

Kiekvienas darbuotojas aprūpintas skaitmeniniu termometru, kuriuo jis gali naudotis šeimoje. Kiekvieną kartą prieš pamainą darbuotojas privalo pasimatuoti temperatūrą ir savo rodmenis nusiųsti įpareigotam šią patikrą atlikti asmeniui. Tik po to jis gali vykti į darbą.

Visi darbuotojai vežami atskiru transportu tiesiai iki darbo vietos. Transporto priemonės vairuotojas ant rankovės turi tam tikros spalvos juostą, kuri nurodo į kurią darbo zoną jis gali vykti. Norint atskirti visų darbo grupių spalvas, administracijai ir kitiems darbuotojams išduoti rankogaliai, rodantys spalvų grupes.

Kiekviena detalė bei smulkmena apsaugo mus nuo didesnės problemos kovojant su COVID - 19, todėl visi turime būti ypatingai disciplinuoti.

Kadangi mūsų rajone taip pat turime stambių bendrovių, kuriose dirba virš 1000 žmonių, todėl būtų įdomu žinoti - kokių apsaugos reikalavimų imtasi rajone. Tikriausiai ir rajono vadovai , ir miestelėnai turėtų žinoti apie tai, kokių priemonių imtasi mūsų bendrovėse, kad būtume saugūs visi ir išvengtume baisesnių pasekmių. Likime sveiki ir atsakingi už save ir šalia esantį“, - pasakojimu su jonavoszinios.lt dalinasi Juozas.

*** 

Tai subjektyvi skaitytojo nuomonė, kuria pasidalinome su skaitytojais! jonavoszinios.lt  nėra atsakinga už Juozo pasakojimą bei išsakytas mintis ar galimus informacijos netikslumus.

Pasidalinkite savo istorijomis ar nuomonėmis su kitais. Laukiame Jūsų laiškų el.paštu: jonavoszinios@gmail.com 

Taip pat savo nuomone galite pasidalinti ČIA.

Asociatyvi pixabay.com nuotrauka 

Kraštiečio pasakojimas:  Kaip nuo COVID -19 saugosi svetur

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 19 Mar 2020 07:57:22 +0200
<![CDATA[Jonavoje dirbanti pardavėja: nustokit bambėt ir nepamirškit - mes irgi žmonės]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavoje-dirbanti-pardaveja-nustokit-bumbet-nes-pardavejos-irgi---zmones https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/jonavoje-dirbanti-pardaveja-nustokit-bumbet-nes-pardavejos-irgi---zmones Vakar paskelbus jonavietės kreipimąsi į gyventojus, kuriame žmonės paraginti nepirkti visko iš eilės ir palikti kitiems svarbių prekių, portalo jonavoszinios.lt redakciją pasiekė nusivylusios pardavėjos Rimos (vardas pakeistas skaitytojos prašymu, redakcijai žinomas) skambutis - ji tikino esanti įskaudinta pirkėjų reakcijų bei komentarų. Dalinamės Rimos pastebėjimais su skaitytojais nuomonių skiltyje.

,,Vakar paskelbėte jonavietės pastebėjimus apie besaikį pirkimą. Po įrašu ,,Facebook" pasirodė ne vienas komentaras, kuriame bumbama ant pardavėjų, o ypač tų, kurios dirba ,,Norfoje". Aš taip pat dirbu joje ir noriu kreiptis į tuos bumbeklius, kurie neigiamai atsiliepė apie pardavėjų darbą ir pamiršo, kad jos irgi žmonės.

Visų pirma, žmonės, ar jūs bent įsivaizduojate, koks krūvis dabar tenka pardavėjoms? Jūs patys ateinate su savo rūpesčiais, surauktais veidais, o norit, kad pardavėjos, dirbančios visą dieną su tūkstančiais žmonių, jums šypsotųsi.

Jūs net nesuprantate, kiek darbo mums dabar tenka! Nespėjame pildyt lentynų, o algų mums, ko gero, niekas nepadidins. 

Noriu atkreipti dėmesį, kad jei pamatote prekes parduotuvėse, sukrautas ant palečių, tikrai galite jas pasiimti patys. Niekas nesupyks ir netgi apsidžiaugs. 

Manau, kad karantino metu svarbu būti sąmoningais ir padėti vieni kitiems, o ne stumdytis, pykti. 

Būkime geranoriškesni!", - savo mintis išdėstė Rima.

jonavoszinios.lt už Rimos išsakytas mintis  neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Pasidalinkite savo nuomone su kitais. Laukiame Jūsų laiškų el.paštu: jonavoszinios@gmail.com 

Taip pat savo nuomone galite pasidalinti ČIA.

Asociatyvi alfa.lt nuotr.

Jonavoje dirbanti pardavėja: nustokit bambėt ir nepamirškit - mes irgi žmonės

]]>
jonavoszinios.lt Wed, 18 Mar 2020 11:09:34 +0200
<![CDATA[Skaitytoja: ,,Atsimerkim! Vieni ,,šluoja" iš parduotuvių viską, kiti lieka be nieko"]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/skaitytoja-atsimerkim-vieni-sluoja-is-parduotuviu-viska-kiti-lieka-be-nieko https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/skaitytoja-atsimerkim-vieni-sluoja-is-parduotuviu-viska-kiti-lieka-be-nieko Pastarųjų dienų aktualijos, neatsiejamos nuo koronaviruso parodė, kad pandemija dideliam kiekiui žmonių kelia baimę - dalis jų griežtai izoliavosi namuose ir neina į miesto gatves be reikalo, nemažai darbingo amžiaus gyventojų dirba tiesiai iš namų. Apie juntamą baimę primena ir vakarop ištuštėjantys parduotuvių prekystaliai. Būtent dėl pastarojo fakto į portalą jonavoszinios.lt ir kreipėsi skaitytoja Renata, raginanti gyventojus ,,atsimerkti" bei pagalvoti ne tik apie save. 

,,Norėčiau, kad išplatintumėt atvirą mano laišką, kurį nusprendžiau paviešinti po ilgų galvojimų. Koronavirusas baimę pasėjo ne tik Jonavoje ar Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Savaime suprantama, kad žmonės nenori sirgti, bet jų poelgiai priminė, kaip dažnai mes galvojame apie save ir kaip retai - apie kitą. Kalbu apie tuščias prekių lentynas.

Vakar apvažiavau visas Jonavoje veikiančias prekybos vietas, nes ieškojau dezinfekcinio skysčio. Laimei, radau tai, ko man reikėjo, bet... Paieškos nebuvo lengvos, o jų sunkumu skundėsi ir ne vienas kitas asmuo, kurį sutikau parduotuvėse.  Kol ieškojau šioms dienoms būtino dezinfekcinio skysčio mačiau, kad kiti savo prekių maišuose nešėsi ir ne po vieną jo butelį. Žmonės, ar jūs ruošiatės juo plauti grindis? 

Parduotuvėse nuolat trūksta ir tualetinio popieriaus, mėsos. Kai kažkas užsiperka šių prekių mėnesiams į priekį, kiti neturi jų namuose jau dabar.

Gal reikėtų pagalvoti ne tik apie save bei palikti itin svarbių prekių kitiems? Būkime supratingi šiuo sunkiu laikotarpiu ir apsidairykime aplink - esame ne tik mes.

Žinoma, prekybininkai dėl tokio perkamumo tik trina rankomis, bet jis dar kartą priminė liūdną faktą - esame vartotojiška visuomenė, bijanti šiek tiek pagyventi be tualetinio popieriaus", - savo apmaudą išliejo Renata.

Didieji prekybos tinklai praėjusį savaitgalį fiksavo ženkliai išaugusius ilgai negendančių maisto produktų pardavimus. Pardavimai išaugo net ir tokiose prekybos vietose kaip ,,Topo centras" - čia sekmadienį fiksuoti 50 proc. aktyvesni pardavimai fizinėse parduotuvėse.

Prekybininkai ragina žmones nepanikuoti ir žada, kad būtinų maisto prekių prekystaliai bus nuolat pildomi.

Asociatyvi archyvo nuotr.

Skaitytoja: ,,Atsimerkim! Vieni ,,šluoja" iš parduotuvių viską, kiti lieka be nieko"

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 17 Mar 2020 10:30:38 +0200
<![CDATA[M. Norbutas. Koronavirusas ir klimato kaita: skaičiai parodo tikrąją padėtį]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/m-norbutas-koronavirusas-ir-klimato-kaita-skaiciai-parodo-tikraja-padeti https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/m-norbutas-koronavirusas-ir-klimato-kaita-skaiciai-parodo-tikraja-padeti Jau pradedame priprasti prie milžiniško naujienų srauto apie koronavirusą. Kasdien skelbiama, kiek žmonių gyvybių prarasta. Mirtingumo procentas išties nemažas, bet keista tai, kiek daug dėmesio sulaukia virusas ir kiek mažai kiti faktoriai, kurie nulemia šimtus tūkstančių žmonių mirčių kasmet.

Panašu, kad neretai daug lengviau kovoti su grėsmėmis, kurios atėjo ir, tikėtina, po kurio laiko pasitrauks, nei tos – kurių išvengti galima tik nuolatos, metai iš metų dirbant. Deja, nei oro taršos, nei klimato kaitos mažinimo priemonės nėra patrauklios, kadangi jos turi riboti mūsų nepamaldomą norą vis daugiau turėti – todėl ir kovos už kiekvieną gyvybę skelbti niekas neskuba.

Žudantis taršos poveikis

Europos Aplinkos agentūros skaičiavimais 2016 metais Europos Sąjungoje dėl oro taršos ankščiau laiko mirė apie 374 tūkstančiai žmonių, o skaičiuojant duomenis iš 41 Europos valstybės, skaičius ūgteli iki 412 tūkstančių mirusiųjų. Vien Lietuvoje dėl oro taršos kasmet anksčiau laiko miršta apie 3000 mūsų šalies gyventojų. Įdomu, kiek Lietuvos piliečių yra susipažinę su šia statistika? Ar kasmet dėl to kyla panika?

Retas kuris užduoda klausimą – kiek gyvybių kasmet nusineša klimato kaita? Vis intensyvesnės karščio bangos, potvyniai, sunkiai suvaldomi miškų gaisrai – tai tik keli faktoriai kasmet pasiglemžiantys dešimtis ar net šimtus tūkstančių. Mokslininkų tyrimai rodo, kad klimato kaita kasmet pareikalauja apie 150 tūkstančių gyvybių. Pasaulio sveikatos organizacija prognozuoja, kad nuo 2030 metų klimato kaita dar papildomai turėtų pasiglemžti iki 250 tūkstančių gyvybių kasmet.

Skaičiuojama, kad vien dėl klimato kaitos poveikio kasmet papildomai įvairiomis ligomis suserga 5,5 milijonai žmonių. Harvardo universiteto studija atskleidė, kad dėl padidėjusių karščio bangų JAV miestuose mirčių kiekis padidėjo 5,74 procento. 2019 metais Prancūzijoje karščio bangos nusinešė beveik 1500 gyvybių. Tuo tarpu koronavirusų aukų skaičius visame pasaulyje artėja prie keturių tūkstančių.

Nepaisant grėsmingų skaičių – šalių reakcija į skirtingas grėsmes yra visiškai kitokia. Jei valstybės susitelktų kovoje su tarša ir klimato kaita bent tiek, kiek daro dabar koronaviruso grėsmės akivaizdoje – turėtume visiškai kitą situaciją pasauliniu mastu. Tačiau šiandien dešimt valstybių, įskaitant naftą išgaunančias Turkiją ar Iraną, nėra ratifikavusios Paryžiaus klimato kaitos susitarimo, o nemaža dalis tai padariusių valstybių – dar mažai ką tenuveikė, kad emisijos mažėtų. Jau nekalbant apie 14 procentų pasaulinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų sukuriančių Jungtinių Amerikos Valstijų sprendimo trauktis iš susitarimo.

Šalutinis koronaviruso efektas

Stringanti gamyba Kinijoje lemia vis mažesnį iškastinių resursų naudojimą. Kai kurios Kinijos kompanijos pranešė nustosiančios vykdyti kai kurias dujų importo sutartis, mažiau deginama ir anglies. Ištuštėjusios gatvės Kinijoje jau turi teigiamų pasekmių taršos mažėjimui – pirmieji to ženklai matomi net iš kosmoso. Kinijos išmetamas anglies dioksido kiekis per pastarąsias tris savaites buvo maždaug 25 procentais mažesnis nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Tam nemažą įtaką turėjo ir prailgintos atostogos. Įvairių ekspertų analizė rodo, kad anglies dioksido kiekis ir toliau mažėja, ypač tuose regionuose, kur fiksuojami vis nauji koronaviruso atvejai.

Kiek tiksliai sumažės Kinijos daroma metinė tarša dar sunku pasakyti. Tačiau ekspertai skaičiuoja, kad net, jei Kinijos metiniai šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimai sumažėtų 1 %, tai atitiktų visos Prancūzijos metinius CO2 išmetimus. 

8 procentų žaliavinės naftos kainos kritimas – tai reakcija į sumažėjusią naftos produktų paklausą koronaviruso akivaizdoje. Toks ženklus kainos kritimas nefiksuotas nuo 2017 metų. OPEC vadovai bandė susitarti 1,5 milijonais barelių per dieną sumažinti naftos gamybą, bet nesėkmingai. Sumažėjusi naftos produktų paklausa rodo stojančią gamybą, tiesa, tai kartu ir ženklas, kad koronaviruso poveikis ekonomikai gali būti ženklus.

Šios tendencijos duoda peno pamąstymams, kokią kainą turėtume sumokėti, kad sumažintume mus lėtai, bet labai efektyviai žudančią oro taršą ir užtikrintumėme stabilų klimatą ateities kartoms. Klausimas, ar vis dar vertinsime gyvybes pinigais ir, ar mums užteks ryžto imtis pokyčių, kurie negali būti trumpalaikiai. Atsakymas veda prie būtinybės skubiai pereiti prie visiškai kitokio ekonomikos modelio ir iš tiesų imtis kovoti už žmonių gyvybes – ne tik virusų, bet ir klimato kaitos bei oro taršos akivaizdoje.

 

 

Buvęs aplinkos viceministras, aplinkosaugininkas Martynas Norbutas

 

M. Norbutas. Koronavirusas ir klimato kaita: skaičiai parodo tikrąją padėtį

]]>
jonavoszinios.lt Mon, 09 Mar 2020 15:04:08 +0200
<![CDATA[G. Jasiulionis dėl parkavimosi leidimo: tai nėra privilegijos, tai – politiniai žaidimai]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/g-jasiulionis-del-parkavimosi-leidimo-tai-nera-privilegijos-tai---politiniai-zaidimai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/g-jasiulionis-del-parkavimosi-leidimo-tai-nera-privilegijos-tai---politiniai-zaidimai Šiandien, vasario 25 –ąją publikavome straipsnį „SEK posėdyje: Tarybos nariui nesuteikta prašyta privilegija“. Straipsnyje minimas Tarybos narys Gintas Jasiulionis pateikia savo įžvalgas šia tema bei plačiau komentuoja situaciją, kodėl kreipėsi su prašymu išduoti leidimą parkuoti savo automobilį rezervuotose aikštelių vietose.

Pateikiame Tarybos nario, Kontrolės komiteto pirmininko poziciją:

Vykdant savo funkcijas, kaip Tarybos nariui, tenka dažnai pabuvoti valdiškose įstaigose, prie kurių yra ženklinimai „Rezervuota“.   Manau, kad vykdant ne asmenines, o Tarybos nario funkcijas, žymiai geriau, operatyviau ir naudingiau atvažiuoti ir, negaišinant nei savo, nei kitų laiko, pasistatyti automobilį po ženklu „Rezervuota“. Tokį leidimą turėjau, berods, gal dešimtį metų, kuomet buvau seniūnu ir tai nesudarė jokios problemos, kol netapau opozicijos tarybos nariu.  Gal ir nebūčiau kėlęs to klausimo, bet rudenį pastebėjau, kad Viešosios tvarkos skyrius tokius leidimus išdavė seniūnaičiams. Keistai atrodo, kad seniūnaitis gali turėti tokį leidimą, o Tarybos narys, kuris vykdo jam deleguotas funkcijas ir yra oficialus savivaldybės darbuotojas už kurį net Sodrai mokamos įmokos  – tokio leidimo negali turėti.

Mes visi piliečiai, galime kreiptis su prašymais, bet įdomiai nuskambėjo ir Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo sprendimas, kuris nuolat išduodavo tokius leidimus, perduoti šitą klausimą Saugaus eismo komisijai. Mes visi puikiai suprantam, kad čia buvo sužaista „politine korta“. Tai yra žaidimas – „Dvaro intrigos“.

Taip, opozicijos darbas yra kaip to sarginio šuns – stebėti valdančiuosius, kaip jie dirba. Tačiau Jūs matot, kad nelabai jiems patinka, kad juos stebi, prižiūri ir jie stengiasi įkasti, todėl tą ažiotažą į tai ir suvedu. Saugaus eismo komisijos pirmininkas Erlandas Andrejevas  gavęs iš Viešosios tvarkos skyriaus mano prašymą,  turėjo jo net nenagrinėti – tai nėra šitos komisijos kompetencija. Kadangi prašymas pateiktas tarybos opozicijos nario, turbūt Viešosios tvarkos skyriaus vedėjas bijojo „gauti velnių“ nuo savo vadovybės ir klausimą „permetė“  komisijai, o komisijos pirmininkas labai mėgsta piarą ir yra labai piktas ant mūsų, nes opozicija pajudina tokius klausimus, kurių galbūt neturėtų liesti. Taip ir gaunasi.

Bet vis dėl to aš nesuprantu, kodėl tarybos narys neturėtų galimybės parkuotis po ženklu „Rezervuota“, o seniūnaitis – turi?

O Saugaus eismo komisijos pirmininkas turbūt pamiršo, kad išavė leidimus įrengti kelio ženklą, draudžiantį įvažiuoti      prie socialdemokratų partijos tarybos nario Nerijaus Šalūgos namo. Šioje vietoje vėl kyla klausimų – reiktų diskutuoti apie tai plačiau.

Aš manau, kad valdančiosios daugumos noras yra užčiaupti mane, kaip Kontrolės komiteto pirmininką - nelysti, nekontroliuoti, nesiknaisioti. Šiai dienai į visus užklausimus negaunam atsakymų – jau pusmetį, kaip kontrolės komiteto pirmininkas negaunu mero potvarkių, kurie susiję su tarybos narių komandiruotėmis. Tiesiog prisidengiama duomenų apsauga ir neduodami potvarkiai bei kiti dokumentai.

Aš įžvelgiu kaip trukdymą mano tarybos nario veiklai. Tik tiek.  

 

G. Jasiulionis dėl parkavimosi leidimo: tai nėra privilegijos, tai – politiniai žaidimai

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 25 Feb 2020 17:40:50 +0200
<![CDATA[V. Kačiušio atsakymas į 2020-01-07 publikaciją ,,A. Šalaševičius: Jonavos ligoninėje susidorojimas, patyčios bei darbuotojų kiršinimas“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/v-kaciusio-atsakymas-i-2020-01-07-publikacija-a-salasevicius-jonavos-ligonineje-susidorojimas-patycios-bei-darbuotoju-kirsinimas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/v-kaciusio-atsakymas-i-2020-01-07-publikacija-a-salasevicius-jonavos-ligonineje-susidorojimas-patycios-bei-darbuotoju-kirsinimas Nors ši publikaciją sulaukė apie 500 vertinimų ,,patinka“, atsiprašau jonaviečių, kad jiems teko skaityti apie mane ir Jonavos ligoninę tokį negatyvų tekstą.

Reaguojant į šią publikaciją, Jonavos ligoninėje 2020-01-10 buvo surengtas Gydymo tarybos, kurią sudaro visų skyrių vedėjai, posėdis.  Tarybos nariai anoniminiu būdu pareiškė nuomonę apie visus publikacijoje išsakytus A. Šalaševičiaus  teiginius.

Pateikiu apklausos rezultatus.

Iš 13 posėdyje dalyvavusių skyrių vedėjų 11 nepritarė A. Šalaševičiaus teiginiams, 2 pritarė iš dalies.

Į klausimą, ar planuoja toliau vykdyti turimas pareigas,  teigiamai atsakė 12 skyrių vedėjų, atsisakyti darbo Jonavos ligoninėje planuoja tik vienas skyriaus vedėjas. 

Šie rezultatai parodo, kad A. Šalaševičiaus teiginiai yra tik jo asmeninė nuomonė, kuri beveik  visiškai nesutampa su kitų kolegų vertinimu,  šie teiginiai prasilenkia su tiesa, taigi yra melagingi ir prilygsta šmeižtui.  

Mano žiniomis, Sveikatos apsaugos ministerijos pasitikėjimo linija nesulaukė nei vieno pranešimo iš Jonavos ligoninės mediko, darbe patiriančio psichologinį smurtą, mobingą ar kitokio pobūdžio spaudimą. 

Jonavos ligoninėje yra sudaryta Darbo taryba, kuri pagal LR Darbo kodeksą turi teisę esant būtinybei aptarti svarbius darbuotojų ekonominius, socialinius ir darbo klausimus, teikti pasiūlymus dėl ekonominių, socialinių ir darbo klausimų, aktualių darbuotojams darbdavio sprendimų. 2019 metais į Darbo tarybą nesikreipė nei vienas įstaigos darbuotojas.

Jonavos ligoninė stengiasi patenkinti  rajono gyventojų lūkesčius, o paskutiniais mėnesiais reikšmingai pagerėję jos veiklos rezultatai nekelia abejonių dėl įstaigos perspektyvos.

Laikinasis Jonavos ligoninės vadovas Vidas Kačiušis 

 

    

V. Kačiušio atsakymas į 2020-01-07 publikaciją ,,A. Šalaševičius: Jonavos ligoninėje susidorojimas, patyčios bei darbuotojų kiršinimas“

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 10 Jan 2020 14:25:01 +0200
<![CDATA[Liudas Mažylis. Kiek dar aplinkosaugos katastrofų sulauksime Lietuvoje?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/liudas-mazylis-kiek-dar-aplinkosaugos-katastrofu-sulauksime-lietuvoje https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/liudas-mazylis-kiek-dar-aplinkosaugos-katastrofu-sulauksime-lietuvoje Ką tik Europa – taigi ir Lietuva – pasitvirtino „Žaliąjį kursą“. Per pusmetį buvo parengta detali – o kai gerai įsiskaitai, tai pradeda atrodyti ir nuobodi – programa. Viskas labai teisingai suplanuota į gražią ateitį be jokios taršos.

O realybė? O toji Lietuvos aplinkosaugos – ypač vandens resursų tausojimo – realybė per tą patį pusmetį sparčiai ritasi link katastrofiškos. Galėję girtis kone beribiais švaraus vandens resursais, įgudome jį išmaniai teršti. Lyg būtų negana bendros klimato kaitos, kuri nusekino upes, pažemino gruntinio vandens lygį... Tai dar ir patys prisigyvenome iki dviejų rimtų katastrofų. Natūralu, jog klausiame savęs: kas toliau?

Galėję girtis kone beribiais švaraus vandens resursais, įgudome jį išmaniai teršti. 

„Žaliasis kursas“ bus bevertis be teisės aktų realaus, faktinio įgyvendinimo. Jokia Europa neatsiųs Lietuvon jokio specialaus aplinkos prievaizdo. Turi veikti valstybės institucijos. Ar jos veikia tinkamai? Ir Alytaus gaisro, ir „Grigeo“ išmatų tragedijos nuteikia graudžiai. „Privatūs asmenys“ apstūminėja vietos ir valstybės valdžią. O gal geranoriškai susitaria? Mielieji! Kai kitąkart manęs Europos Parlamente paklaus, ar Lietuvoje esama korupcijos – kaip man patarsite atsakyti? Ginti Lietuvą? Balinti? O kai kolega latvis paklaus, iš kur pietinis vėjelis atpūtė teršalus į jų pajūrio ruožą – man tylėti, neteršti Lietuvos vardo?!

Kai kitąkart manęs Europos Parlamente paklaus, ar Lietuvoje esama korupcijos – kaip man patarsite atsakyti?

Manau, turime susitelkti ir pareikalauti – pradžiai – bent jau minimumo. Tegu dabartinė Lietuvos valdžia pademonstruoja vandens telkinių stebėsenos rezultatus. Kokie konkrečiai parametrai tiriami. Ką, pavyzdžiui, rodo pastarieji ir ilgalaikiai, kelerių metų, monitoringo duomenys? Pradžiai – bent keliuose taškuose. Tarkim, Kuršių mariose ties Klaipėda, Nemune žemiau Alytaus, Neryje žemiau Jonavos, Girstupio upelyje ties Adomo Mickevičiaus slėniu Kaune, na, ir dar keliose vietose visuomenės siūlymu. Tada pasikvieskim europinius ekspertus ir išklausykime jų nuomonės. Patikėkit, pamatysim visko! Linksma tikrai nepasidarys! Tada grįžkim prie temos: kas pelnosi Lietuvoje žmonių, žuvų, vandens ekosistemų sąskaita? Ir pagaliau – ar Lietuvoje galioja Europos Sąjungos teisė?

Tegu dabartinė Lietuvos valdžia pademonstruoja vandens telkinių stebėsenos rezultatus.Tarkim, Kuršių mariose ties Klaipėda, Nemune žemiau Alytaus, Neryje žemiau Jonavos...

Manau, atėjo laikas prisiminti Sąjūdį ir jo didžiąsias aplinkosaugines akcijas, išjudinusias sovietinę pelkę, kol pagaliau tai atvedė iki visos sovietinės sistemos žlugimo. Nuo ko tai prasidėjo? Nuo visuomenės įsijungimo, nevyriausybininkų judėjimo. Tad gal – „pradėkim iš naujo, juk esam pasauly tik...“

Iš tiesų, pradėkim nuo paprastų dalykų, bet sistemingai. Lietuva ne tokia jau didelė. Piktybiškos vandenų taršos atvejus tikrai būsime pajėgūs suregistruoti be jokių didelių kaštų.

Ir Alytaus, ir „Grigeo“ atvejai – piktinantys, bet sprendžiami. Vaizdas kaip Holivudo filme: prokuratūra privalo griežtai slėpti savo planus – kad tik korumpuotieji „vietoje“ nesužinotų... Man dėl to graudoka, na, bet bent jau kažkoks rezultatas iš to yra. Nebiurokratiškai sureagavo ir mūsų eurokomisaras Virginijus Sinkevičius, principingai pasielgė kai kurie prekybos tinklai...

Ir vis dėlto – kol aplinkosaugos reguliavimas neveiks valstybės politikos lygiu, kol verslo atstovai vengs atsakomybės, tol ir žmogaus kasdienių įpročių pokyčiai gamtos labui neturės tokios didelės ir pozityvios įtakos, kokią galėtų ir privalėtų turėti.

Europos parlamento nario Liudo Mažylio biuro inf.

Nuotraukoje - Europos Parlamento narys. Aplinkos, sveikatos ir maisto saugos komiteto (ENVI) pagrindinis narys L.Mažylis 

Liudas Mažylis. Kiek dar aplinkosaugos katastrofų sulauksime Lietuvoje?

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 10 Jan 2020 09:23:30 +0200
<![CDATA[A. Šalaševičius: Jonavos ligoninėje - susidorojimas, patyčios bei darbuotojų kiršinimas]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/a-salasevicius-jonavos-ligonineje---nepotizmas-patycios-susidorojimas-bei-darbuotoju-kirsinimas https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/a-salasevicius-jonavos-ligonineje---nepotizmas-patycios-susidorojimas-bei-darbuotoju-kirsinimas Pirmąją naujų metų dieną gydytojas – akušeris Artūras Šalaševičius socialiniame tinkle "Facebook" pasveikino visus su naujais metais bei pranešė, kad nuo sausio 1 d. atsisako VŠĮ „Jonavos ligoninė“ akušerijos – ginekologijos skyriaus vedėjo pareigų. Kaip rašė A.Šalaševičius, pagrindinis jo motyvas trauktis iš ne vienerius metus užimamo posto – laikinojo ligoninės vadovo Vido Kačiušio „nepotizmas, patyčios, darbuotojų tarpusavio kiršinimas.“ Maža to, anot mediko, laikinasis vadovas pradėjo susidorojimą su tais, kurie „šnekėjo“. 

Ligoninėje patyčios ir susidorojimas?

„Ta istorija neprasidėjo prieš savaitę. Kaip žinote, ligoninė vadovo neturi nuo balandžio 1 dienos. Laikinai tas pareigas eina Vidas Kačiušis. Jo vadovavimo stilius, priimami sprendimai - veda ligoninę link suprastinimo, sumažinimo, paliekant tik slaugą ir terapiją“, - pasakojimą pradeda dabar jau buvęs VŠĮ „Jonavos ligoninė“ akušerijos – ginekologijos skyriaus vedėjas, Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profsąjungos Jonavos skyriaus pirmininkas Artūras Šalaševičius.

Po kreipimosi į savivaldybę, apie situaciją ligoninėje buvo parodytas reportažas laidoje „Panorama“, o Kačiušis pradėjo susidorojimą su tais, kurie „šnekėjo“

Anot pašnekovo, nuo to laiko vyko daug įvairių veiksmų, o rezultatas toks, kad atėjus laikui didinti darbo užmokestį, rugsėjo mėnesį padidinus įkainį – apie algų kėlimą nebuvo nei žodžio, nors dirbantys specialistai pinigus buvo uždirbę. Tuo metu jungtinė profsąjungų atstovybė kreipėsi į laikiną vadovą V.Kačiušį, kuris tvirtino, kad algų nekels, nes steigėjas neleidžia. Tuomet kreiptasi į steigėją, Jonavos rajono savivaldybę, bet atsakymas nedžiugino – rekomenduota vėl kreiptis į V.Kačiušį.

„Po kreipimosi į savivaldybę, apie situaciją ligoninėje buvo parodytas reportažas laidoje „Panorama“, o Kačiušis pradėjo susidorojimą su tais, kurie „šnekėjo“. Pirmiausiai nuėmė priedą III terapinio skyriaus vedėjui, gydytojų sąjungos pirmininkui, nors tas priedas buvo jo sutartinis atlyginimas su kuriuo jis atėjo dirbti į Jonavos ligoninę. O man nuimtas priedas suradus priežastį, kad pilnu etatu grįžta dirbti gydytoja  N. Balasevičienė, nors mano priedas buvo už darbo intensyvumą ir tai niekaip nesusiję su profsąjungine ar kita veikla. 

O mano pasitraukimas Kačiušio buvo įvardintas kaip jo pergalė, kad dar vienas kovotojas krito. 

Kačiušis nuolat sako, kad jis laikosi savivaldybės nurodyto atlyginimo procento, kad turi jį išlaikyti, bet į visus raginimus, bandyti ieškoti galimybių gauti visą sutartinę sumą iš ligonių kasų, atsako, kad neturim pinigų samdyti naujų darbuotojų, nes neišsiimam tos sumos, bet kad ją išsiimti - reikia žmonių. Likę darbuotojai fiziškai daugiau nelabai ką gali padaryti.  Esant tokiai situacijai, būnant melagysčių ir patyčių sraute, bei nesant jokiai diskusijai -  aš nusprendžiau pasitraukti, nes daugiau nematau galimybės dirbti su tokiu vadovu. O mano pasitraukimas Kačiušio buvo įvardintas kaip jo pergalė, kad dar vienas kovotojas krito. Net nežinau, bet toks vadovas, kuris džiaugiasi, kad iš jo vadovaujamos įstaigos traukiasi žmonės, gal kitiems spręst, ar toks vadovas turėtų, ar galėtų būti“, - teigia A.Šalaševičius bei priduria, kad kaip gydytojas jis lieka dirbti skyriuje, tačiau jam –  nebevadovaus.

Rytiniai pasitarimai – V.Kačiušio šou?

Laikinasis vadovas nuolat stengiasi supriešinti darbuotojus – sako A.šalaševičius, dėl ko net teko kuriam laikui nebeorganizuoti rytinių pasitarimų, taip vadinamų  penkiaminučių.

Visi skyriai informuodavo apie savo situaciją, buvo pristatomi įstatymų pasikeitimai, tačiau toks bendras situacijos aptarimas buvo pavirtęs į visišką Kačiušio šou.

„Per penkiaminutes nuolat aiškindavo, kad vieni skyriai nuostolingi, kiti juos dengia, išlaiko. Tie išlaikytiniai, blogi,  o anie - gerieji. Beveik per kiekvieną penkiaminutę tai kartodavo. Kilus didžiuliam darbuotojų pasipriešinimui ir susipriešinimui, kuriam laikui rytinės penkiaminutės buvo visai atšauktos. Dabar jos vyksta pirmadieniniais ir penktadieniais, kai anksčiau pasitarimai vykdavo kiekvieną rytą. Visi skyriai informuodavo apie savo situaciją, buvo pristatomi įstatymų pasikeitimai, tačiau toks bendras situacijos aptarimas buvo pavirtęs į visišką Kačiušio šou. Net nelabai norisi prisimint“, - pasakoja gydytojas.

Anot pašnekovo, yra darbuotojų, kurie „neatlaikė“ tokios atmosferos Jonavos ligoninėje bei paliko savo užimamas pareigas.

Šviesios ateities nemato

Kaip žinia, mero potvarkiu sudaryta darbo grupė jau yra pateikusi ligoninės gelbėjimo planą stabilizuojant įstaigos finansinę situaciją. Taipogi paskelbtas konkursas Jonavos ligoninės direktoriaus pareigoms užimti. Tačiau A. Šalaševičius ligoninės šviesios ateities nemato.

O mažinant visas apimtis, liks tiks terapija - geriatrija ir slauga

„Situacija klostosi labai paprastai ir aiškiai – link prastinimo, link mažinimo. Mes dabar esame regioninė ligoninė, kuri teikia chirurgijos, traumatologijos, akušerijos – ginekologijos bei kitas paslaugas. Yra vaikų ligų skyrius. O mažinant visas apimtis, liks tiks terapija - geriatrija ir slauga“, - sako medikas bei priduria, kad jei yra toks sumažinimo planas, apie jį reiktų pranešti viešai ir aiškiai. Darbuotojai, žinodami realią situaciją, ieškotųsi naujo darbo, o nežinomybė - slegia.

„Visi procesai bus maksimaliai viešinami. Jų pakeisti aš negaliu, neturiu tokių svertų, bet viską viešinant, manau darbuotojams, kuriuos aš atstovauju,  bus lengviau ir visi žinos – kokie kieno tikslai“, - sako A.Šalaševičius.  

Akušerijos – ginekologijos skyrius be vadovo

„Kai gruodžio 31 d. parašiau atsistatydinimo raštą, manęs net nekvietė pokalbiui. Skambino kolegei, kuri trumpiausiai dirba, turi mažiausią patirtį ir mažiausiai atspari spaudimui, siūlė mano pareigas, bet ji susilaikė nuo tokio žingsnio, pasakydama, kad skyriuje vyksta normalus darbas, kolektyvas geras, visi mes tvarkingai dirbam. O po naujų metų atėjus kita kolegė irgi atsisakė Kačiušio naujametinės „dovanos“. Jos abi atsisakė užimti skyriaus vedėjo pareigas“, - nemalonius įvykius atsimena A.Šalaševičius.  

A.Šalaševičius direktoriaus posto nesiekė

Pretendentų į viešosios įstaigos Jonavos ligoninės direktoriaus pareigas dokumentai buvo priimami iki 2019 m. gruodžio 30 d. įskaitytinai. Nuo 1997 m. Jonavos ligoninėje dirbantis Artūras Šalaševičius šio posto nesiekė.

„Šį kartą neteikiau pareiškimo. Prieš tai jau du kartus teikiau savo kandidatūrą su savo numatoma programa, su savo vizija, kad matau daugiaprofilinę ligoninę su dienos chirurgijos padaliniu ir pan., tačiau netikau. Jei jau du kartus netikau, tai trečią kartą nebeteikiau“, - pasakoja medikas.

Dėl galimo mobingo įstaigoje ministerijai dar nepranešta

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) dar 2019 m. lapkričio mėnesį pakvietė medikus, darbe patiriančius psichologinį smurtą, mobingą ar kitokio pobūdžio spaudimą, to netoleruoti ir pranešti apie tokias situacijas nemokamu pasitikėjimo telefonu 8 800 66004, pasirinkus skaičių „3“. Nors Artūrą Šalaševičių ragino pasinaudoti proga ir pranešti apie situaciją Jonavoje, tačiau nuo šio sprendimo medikas kol kas susilaikė.

A. Šalaševičius: Jonavos ligoninėje -  susidorojimas, patyčios bei darbuotojų kiršinimas

]]>
jonavoszinios.lt Tue, 07 Jan 2020 14:01:53 +0200
<![CDATA[Tomas Šiaudvytis: Ar įtampa darbo rinkoje išblėso?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/tomas-siaudvytis-ar-itampa-darbo-rinkoje-isbleso https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/tomas-siaudvytis-ar-itampa-darbo-rinkoje-isbleso Šiais metais darbo rinkos raida pasuko šiek tiek kitu keliu nei įprastai. Nedarbo lygis truputį išaugo, o atlyginimai nors ir toliau kyla sparčiai (apie 8–9 %), tačiau nebe taip užtikrintai, kaip anksčiau. Ar tai reiškia, kad su darbuotojų trūkumu susijusi įtampa darbo rinkoje jau išblėso? Ką rodo darbo rinkos rodikliai?

Nedarbo lygis auga jau keletą ketvirčių iš eilės ir dabar sudaro 6,7 proc. Per metus jis padidėjo 0,5 proc. punkto. Šis padidėjimas nedidelis, tačiau jį laikyti nereikšmingu nederėtų. Duomenys rodo, kad nedarbas išaugo ne dėl to, kad į darbo rinką įsitraukė anksčiau joje nedalyvavę asmenys, pavyzdžiui, studentai, vaikus prižiūrėję asmenys. Padidėjimas daugiausia susijęs su didesniu gyventojų, kurie anksčiau dirbo, o dabar yra bedarbiai, skaičiumi.

Apie pusę 6,3 tūkst. bedarbių skaičiaus padidėjimo lėmė gyventojai, darbą palikę dėl asmeninių ar šeiminių priežasčių. Ši tendencija, matyt, iš dalies susijusi su pastaraisiais metais didintomis nedarbo ir kitomis išmokomis. Gali būti, kad dalis gyventojų dar prieš išmokų padidinimą buvo beveik apsisprendę nedirbti, tad net nedidelis išmokų padidėjimas galėjo paskatinti juos galutinai nuspręsti palikti darbą. Tokių gyventojų ėmė pastebimiau daugėti nuo 2017 m. pabaigos, panašiu metu buvo pakeltos ir nedarbo išmokos. Vis dėlto tiksliau įvertinti, kiek išmokų didinimas galėjo padidinti nedarbą, galėtų tik gana sudėtingas tyrimas. Be to, šiek tiek padidėjęs nedarbo lygis nebūtinai yra blogas reiškinys. Jei gyventojai ilgiau ieško darbo, nes nori, kad jis geriau atitiktų turimus įgūdžius, arba nori įgyti naujų įgūdžių, tai ekonomikos našumui gali turėti ir teigiamą poveikį.

Kita nedarbo lygio padidėjimo dalis lengviau paaiškinama bendromis ekonomikos tendencijomis. Gana svarbi priežastis buvo ir atleidimas iš darbo, kuris veikiausiai susijęs su įmonių truputį atsargiau vertinama ekonomine aplinka. Tokį vertinimą rodo įmonių, susiduriančių su nepakankamu klientų skaičiumi, dalis. Pokriziniu laikotarpiu ši dalis beveik visą laiką mažėjo, tačiau pastaruosius pusantrų metų ji nebemažėja. Panaši rodiklio raida buvo 2014–2015 m., Rusijos ekonominės krizės metu. Taigi, nors ryškiau ekonomikos padėtis ir neblogėja, tačiau tarptautinės prekybos karai, Brexitas ir euro zonos ekonomikos problemos įmonių nelieka nepastebėtos.

Jei įmonės mano, kad ateityje jų plėtra lėtės, jos veikiausiai nebus pasiryžusios bet kokia kaina samdyti naujų darbuotojų ar išlaikyti jau dirbančiuosius. Pavyzdžiui, potencialiam naujam darbuotojui paprašius mokėti didelį atlyginimą, darbdavys nebūtinai sutiks, galbūt palauks ir paieškos kito, kurio norai bus kuklesni. Tokias tendencijas rodo ir nustojusi didėti įmonių, kurių veiklą riboja darbuotojų trūkumas, dalis bei sulėtėjęs atlyginimų privačiajame sektoriuje augimas. Pastarasis 2018 m. padidėjo net 9,5, o šiais metais – tik 7,2 proc.

Vis dėlto minėtą atlyginimų augimo sulėtėjimą lėmė ne tik atsargesni lūkesčiai dėl ekonominės plėtros. Įtaką galėjo daryti ir pagerėjęs migracijos balansas, pavyzdžiui, Lietuvos piliečių grynoji emigracija šiais metais bus mažiausia nuo 2001 m. Migracijos pokyčiai veikiausiai padidino darbuotojų pasiūlą, o tai lėmė nebeaugusį darbuotojų trūkumą ir sulėtėjusį atlyginimų augimą.

Be to, minėtas sulėtėjimas yra susijęs ir su prieš dvejus metus nustatyta Sodros įmokų apatine riba. Jos įvedimas pastebimai paspartino darbo užmokesčio kilimą 2018 m., tačiau 2019 m. šis veiksnys įtakos augimui nedarė. Vadinasi, šiais metais atlyginimų privačiajame sektoriuje augimo sulėtėjimas iš dalies yra lauktas, techninės priežasties nulemtas įvykis. 

Taigi šiek tiek mažiau palankios darbo rinkos tendencijos nebūtinai reiškia, kad ekonomikos padėtis akivaizdžiai prastėja. Prie šių tendencijų prisidėjo ir migracijos pokyčiai, ekonominės politikos sprendimai bei techninės priežastys. Dalį šių veiksnių mes susikūrėme patys. 

Lietuvos banko inf. 

Nuotraukoje - Tomas Šiaudvytis, Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnysis ekonomistas

Tomas Šiaudvytis: Ar įtampa darbo rinkoje išblėso?

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 27 Dec 2019 11:16:25 +0200
<![CDATA[Gintas Jasiulionis: Visa tiesa apie Ruklos seniūno rinkimus]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/gintas-jasiulionis-visa-tiesa-apie-ruklos-seniuno-rinkimus https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/gintas-jasiulionis-visa-tiesa-apie-ruklos-seniuno-rinkimus Tarybos nario Ginto Jasiulionio atsakas į gruodžio 12 dieną publikuotą straipsnį "Ruklos seniūno rinkimai virto cirku".

Kaip supratau, nuo šiandien pusė Lietuvos sužinos, kad vyko Ruklos seniūno konkursas, kuris tiesiog „aptemdė“ protą Jonavos savivaldybės vadovams. Tačiau sužinos tik sąmoningai iškreiptą, tendencingą informaciją, bet aš jums pateiksiu kitą, nutylėtą šios situacijos pusę.

Kaip žinia, po savivaldybės tarybos rinkimų, man pasirinkus tarybos nario kelią, liko laisva Ruklos seniūnijos seniūno vieta. Pagal Vietos savivaldos įstatymą, seniūno konkurso komisijoje turi dalyvauti ne mažiau kaip trys seniūnaičiai iš septynių komisijos narių. Savivaldybės administracijos vadovas laukė kol Rukloje bus išrinkti nauji seniūnaičiai. Kadangi Ruklos gyventojams buvo pasiųsta aiški žinutė, kad seniūnaičiai dalyvaus seniūno rinkimuose, seniūnaičių rinkimai Rukloje buvo itin aktyvūs, o tarpais net agresyvūs. Pati idėja, kad seniūno rinkimuose dalyvauja gyventojų atstovai yra teigiamas dalykas, kuris veda link demokratijos.

Išrinkus seniūnaičius, konkursas Ruklos seniūnijos seniūno pareigoms užimti buvo paskelbtas. Kaip to reikalauja įstatymas, seniūnaičių išplėstinė sueiga išrinko asmenis, kuriuos delegavo į šį konkursą. Netrukus po seniūno konkurso paskelbimo, Rukloje pasklido gandas, kad po konkurso, į Ruklos seniūno pareigas savivaldybės valdžia yra numačiusi skirti (antrame ture vieną iš dviejų, daugiausiai balų surinkusių kandidatų, renkasi administracijos direktorius) bendrapartietį, socialdemokratą Valerą Mikalauską, kuris tuo metu jau buvo laimėjęs Šilų seniūnijos seniūno konkursą. To savo aplinkoje neneigė ir pats V. Mikalauskas, kuris pateikė dokumentus ir į Ruklos seniūnijos seniūno konkursą. Konkurso dieną, į komisiją deleguoti seniūnaičiai prasitarė, kad jiems, kaip jie įtaria, pradėtas daryti „spaudimas“ iš savivaldybės valdžios. Uždrausta į konkursą vykti savarankiškai ir privalomai nurodyta vykti savivaldybės transportu, kartu su savivaldybės atstovu, Teisės skyriaus vedėju Justu Budriūnu. Taip pat, kai kurie komisijos nariai gavo personalinių skambučių iš administracijos vadovų, kurie teiravosi apie būsimą konkursą ir jame dalyvausiančią Ruklos seniūnijos vyr. specialistę. Konkursas įvyko. Kaip paaiškėjo iš karto po konkurso, tik vienas pretendentas, būtent Ruklos seniūnijoje jau 13-us metus dirbanti vyr. specialistė surinko reikiamą balų skaičių ir pateko į antrą turą, todėl konkursas laikomas neįvykusiu ir bus organizuojamas iš naujo. Labai keistai atrodo iš karto po konkurso savivaldybės atstovo J. Budriūno pareikšti priekaištai seniūnaičiams, kad jie „pridarė jam gėdos“. Galima suprasti, kad balsavo ne taip, kaip buvo susiplanavusi Jonavos savivaldybės valdžia. Pasak seniūnaičių, konkurso metu „išlindo“ ir tai, kad savivaldybės atstovas J. Budriūnas nuslėpė nuo seniūnaičių kandidatų į seniūnus sąrašą, kurį buvo gavęs iš ministerijos ir privalėjo supažindinti seniūnaičius. Komisijos pirmininkei jis teigė „pamiršęs“ pateikti sąrašą seniūnaičiams.

Čia ir prasidėjo socialdemokratų panikos priepuoliai, nes ilgiau tempti gumos nebegalėjo ir V. Mikalauską turėjo paskirti Šilų seniūnijos seniūnu. Tačiau tuo viskas nesibaigė, kaip matyti, valdžia nutarė parodyti jėgą ir praauklėti „ne taip balsavusius“ seniūnaičius. Administracijos direktorius kreipėsi į STT, nes įžvelgė, kad seniūnaičių veiksmai konkurso metu prasilenkė su įstatymu. Įdomiausia, kad tas pats direktorius, neteisėtai skirdamas į pareigas ir „kilnodamas“ iš vienų pareigų į kitas socialdemokratę Lolitą Nekrošienę, savo veiksmuose prasilenkimo su įstatymais neįžvelgia. Priešingai nei įžvelgė direktorius, STT nutraukė tyrimą, neradusi nusikaltimo sudėties.

Pastaruoju metu, iš socialdemokratų lyderių lūpų pasigirsta komentarai apie demokratiją Rukloje. Keistas tas savivaldybės vadovų demokratijos suvokimas, labai jau jis panašėja į rytų kaimynus. Gal dėl to taip padažnėjo išvykos į Kiniją? Net įdomu, kokios dar ten patirties pasisems jau gerą mėnesį besisvečiuodamas vicemeras Eugenijus Sabutis. Turbūt kiniškos demokratijos. O štai Ruklos demokratijos brandą atspindi ne per seniausiai įvykę seniūnaičių rinkimai, kur vienos seniūnaitijos seniūnaičio rinkimuose dalyvavo daugiau gyventojų nei visame Jonavos mieste.

Valdančiųjų Jonavos socialdemokratų lyderių demokratijos suvokimas greičiausiai apsiriboja fraze „kaip vadas pasakys“. O Rukloje seniūnaičiai, bendruomenės rinkti atstovai, laisvi apsispręsti ir pasirinkti, tačiau už jų pasirinkimą, šiandien jie yra persekiojami ir jiems bandoma grasinti. Pagal tokią socialdemokratų logiką, greitai bus persekiojami žmonės, „ne taip“ balsuojantys ir rinkimuose į seimą ar savivaldą. Maža to, kad seniūnaičius spaudžia valdžios institucijos, bet dar užsakomi ir straipsniai respublikinėje žiniasklaidoje. Man paskambinęs žurnalistas net neslėpė, kad jo nedomina kita, su šiuo konkursu susijusi informacija ir ypač ta, kuri liečia socialdemokratus, tačiau pats pasistengė savo straipsnyje kelis kartus pabrėžti mano politinę priklausomybę. Todėl man akivaizdu, kieno „ausys kyšo“ visoje šioje istorijoje.

Gerbiami politiniai oponentai, kokių dar institucijų ar tarnybų poveikio laukti man, ar rinkimuose „ne taip“ balsuojantiems seniūnaičiams? Nes sąžiningai ir dorai konkuruoti nemokate.

Tarybos narys Gintas Jasiulionis 

Gintas Jasiulionis: Visa tiesa apie Ruklos seniūno rinkimus

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 13 Dec 2019 09:26:23 +0200
<![CDATA[Edmundas Gedvila: Jonavos senosios kapinės – ar tinkama vieta pramogoms?]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/edmundas-gedvila-jonavos-senosios-kapines---ar-tinkama-vieta-pramogoms https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/edmundas-gedvila-jonavos-senosios-kapines---ar-tinkama-vieta-pramogoms Daugeliui lietuvių kapai yra šventa vieta. Jie lankomi, prižiūrimi. Kartu giminės ir artimieji prisimena mirusįjį ir, žinoma, tik teigiamas jo savybes.

Žmonės taip pat elgėsi ir tarybiniais laikais. Bet valdžiažmogių dažnai buvo kita nuomonė. Jonavoje buvo nusiaubti, žole apžėlę žydų kapai. Miesto centre prie dabartinės Janinos Miščiukaitės meno mokyklos nuo XVIII a. veikusios Jonavos senosios kapinės buvo taip pat panaikintos, pritaikius tuo metu egzistavusį barbarišką požiūrį. Tik dalis tuomet dar gyvų esančiųjų perlaidojo savo artimuosius, likę kapai buvo sulyginti su žeme, kaip ir kapaviečių visi ženklai – paminklai, kryžiai, tvorelės – buvo suversti, ten pat užkasti ir sulyginti su žeme. Išskyrus nedrįso sunaikinti tik Homero vertėjo, prozininko, pirmojo Jonavos miesto tarybos pirmininko (1920 m.), daktaro Jeronimo Ralio kapavietės su paminklu, kuris stovi ir šiandien. Taip praeito šimtmečio septintajame dešimtmetyje vietoj kapinių atsirado Ramybės skveras.

1990-aisiais Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, aš, rajono Tarybos pirmininkas (dabar – mero pareigybė), kartu su rajono valdytoju (dabar – administracijos direktoriaus pareigybė) Vincentu Pranevičiumi nutarėme, kiek galima pagal to meto finansinius ir moralinius išteklius, sutvarkyti amžinojo poilsio vietas. Pasitelkę Kauno žydų bendruomenę, sutvarkėme žydų kapinaites, esančias Sodų gatvėje, ant kalvos. Buvo nupjauta iki juostos kerojusis žolė, iškirsti krūmynai bei visi kiti šabakštynai, išrinktos ir išvežtos šiukšlės, surinkti ir sustatyti dar išlikusieji antkapiai. Antkapių gabalai, tarp jų – ištraukti ir iš Vasario 16-osios gatvėje buvusio Jonavos kino teatro „Jaunystė“ laiptų (dabar – prekybos centras „Rimi“), buvo sudėlioti ant išbetonuotos aikštelės. Tokios žydų kapinaitės esti ir dabar. UAB „Jonavos paslaugos“ nušienauja žolę, surenka jau retai pasitaikančias šiukšles.

Buvo sutvarkyta ir Jonavos masinio žydų sušaudymo vieta Girelės miškelyje. Pastatytas paminklas. Aptverta simbolinė tvorelė. Apsilankius susidaro įspūdis, kad šiandien minėtą tragediją bylojančiai vietai trūksta pagarbos ir priežiūros.

Dėl Jonavos senųjų kapinių sutvarkymo buvo šiek tiek sunkiau. Jei tvarkant žydų kapinaites gana aktyviai talkino Kauno žydų bendruomenė, tuometinio Jonavos ligoninės gydytojo Motelio Krūmo tėvelis, tai surasti jonaviškį, gerai atsimenantį visą miesto centre esančių kapinių istoriją, buvo sudėtinga. Juolab, kad mudu su valdytoju buvome gimę ir augę ne Jonavoje, o Kaune. Be to, mūsų vadovavimo rajonui metu (1990-1995) savivaldybės biudžetas buvo tuščias, nes pramonė ir žemės ūkis Lietuvoje ne tik buvo draskomas ir naikinamas, bet kamuojamas ir ekonominės blokados.

Pavyko šiaip taip prikalbinti Vilniaus dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) studentus, dar šiaip taip kvėpuojantis tuometis Rizgonių nerūdinių medžiagų kombinatas davė akmenis, ant kurių būsimieji menininkai iškalė čia paliktiems amžiams gulėti atminimo žodžius: „Atminčiai jonaviečių, kurių jau neprisimename“, „Čia ilsisi Jonavos stačiatikiai“ ir „Čia guli I Pasauliniame kare žuvusių vokiečių kareivių palaikai“. Taip buvusių Jonavos senųjų kapinių vietoje atsirado trys paminkliniai akmenys, skirti tiems, kurių amžinąja poilsio vieta ir šiandien yra ši buvusių kapinių žemelė.

Mes kartu su valdytoju ir kai kuriais pritariančiais deputatais (dabar – vadinamais tarybos nariais) svajojome, kad ši vieta bus gerbiama ir saugojama kaip ramybės ir pagarbos išbarstytiems po visą šią teritoriją jonaviškių protėvių kauleliams ir nežinia kur užkastiems antkapiniams paminklams atminimo ženklas. Planavome, kad čia bus vieta Jonavai nusipelniusių žmonių atminimui įamžinti (vėliau pastatėme paminklą kraštiečiui dramaturgui, poetui ir vertėjui Petrui Vaičiūnui), žmonėms pasėdėti ramioje medžių paunksmėje.

Deja, ar nesigilindami, ar būdami abejingi savo kraštui, į valdžią išsirinkote siautėjančius chunveibinus, pasisavinusius socialdemokratų vardą. Pastarieji tuoj griebėsi pjūklų ir kirvių. Mažai kas liko iš buvusių medžių. Bet ir to jiems negana – nutarė buvusias istorines Jonavos senąsias kapines paversti pramogų ir pasilinksminimo vieta. Įrengė vaikų žaidimo aikštelę, pompastiškai, kaip priimta pastaraisiais metais Jonavoje, ji buvo atidaryta su televizija, dar egzistuojančiais „popieriaus gadintojais“ ir pašūkavimais, kad, girdi, šie įrenginiai – dar ne pabaiga. Tėvas ir sūnus – Seimo narys Rimantas Sinkevičius ir Jonavos rajono savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius – bei jų bežodžiai liokajai nutarė, kad geriausia ant mirusiųjų kaulų šokti ir dainuoti.

Džiaugiuosi, kad atgaudami Nepriklausomybę, mes sutrukdėme ant Jonavos žydų kapų kalvos pastatyti apžvalgos bokštą.

Skaudu, kad žmoniškumo prasme mes nepažengėme nė žingsnio.

E. Gedvila

Edmundas Gedvila: Jonavos senosios kapinės – ar tinkama vieta pramogoms?

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 06 Dec 2019 18:04:57 +0200
<![CDATA[Statutiniai pareigūnai apie biudžeto projektą: Vyriausybė mums parodė didelę špygą]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/statutiniai-pareigunai-apie-biudzeto-projekta-vyriausybe-mums-parode-didele-spyga https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/statutiniai-pareigunai-apie-biudzeto-projekta-vyriausybe-mums-parode-didele-spyga Šiandien statutinius pareigūnus vienijančių profesinių sąjungų atstovai Seime rengia šių pareigūnų atstovų apskrito stalo diskusiją, kurioje didžiausias dėmesys bus skiriamas planuojamiems 2020 metų statutinių įstaigų biudžetams. Renginys organizuojamas Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo (NPPSS) ir Ugniagesių gelbėtojų profesinės sąjungos (UGPS) iniciatyva, o jame bus aptariamas nepakankami numatomi kitų metų Policijos departamento, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Viešojo saugumo tarnybos, taip pat Aplinkos ministerijos pavaldume esančio Aplinkos apsaugos departamento ir Aplinkos apsaugos agentūros biudžetai. Į susitikimą pareigūnai pakvietė ir visų Seimo frakcijų lyderius. 

Pareigūnai užsimena, jog deryboms Seime nepavykus, kitą savaitę jie organizuos įspėjamąją protesto akciją.

NPPSS tarybos narys ir UGPS pirmininkas Saulius Džiautas teigia vis dar neprarandantis vilties, jog racionalūs pareigūnų argumentai ir skaičiavimais pagrįstas papildomo finansavimo poreikis Seime, skirtingai nei Vyriausybės rūmuose, bus išgirstas. 

Profesinės sąjungos vertinimu, būtina skirti ne mažiau kaip 1 mln. eurų papildomų lėšų skirti Viešojo saugumo tarnybai, 6 mln. eurų – Valstybės sienos apsaugos tarnybai, 3,5 mln. eurų – Policijos departamentui ir 16,3 mln. eurų – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui. Dar 2,8 mln eurų – aplinkos apsaugos pareigūnų darbo užmokesčiui didinti. 

„Deja, tačiau Vyriausybėje šiemet girdimi tik tie, kurie streikuoja ar eina į gatves. Vyriausybė ir jos  klerkai racionalių argumentų, diskusijos, derybų kalboms šiemet yra visiškai akli ir kurti, nors pernai situacija buvo kardinaliai kitokia. Bandome pakeisti tai bent jau Seime, tačiau neatmetu galimybės, jog pareigūnai taip pat jungsis prie kitų įvairias aktyvaus protesto formas naudojančių interesų ir profesinių grupių. Mes jaučiamės politikų apgaudinėjami ir kvailinami. Įvairiuose dokumentuose, kuriuos patvirtino šis Seimas, yra įtvirtinti įsipareigojimai iki tam tikro dydžio žingsniais didinti pareigūnų darbo užmokesti ir 2020 m pabaigti „Programos 1000“ įgyvendinimą, finansuoti būtinų struktūrinių reformų įgyvendinimą. Bjauriausia tai, jog mūsų įstaigos, vienos daugiau, kitos mažiau, pačios iš vidinių resursų, kartais net eilinių pareigūnų sąskaita, pradėjo pokyčius, žengė drąsius pirmuosius žingsnius. Tačiau kai atėjo laikas prie reformų prisidėti valstybei, Vyriausybėje mums rodoma didelė špyga“, – sako S. Džiautas. 

Ugniagesių situacija – sunkiausia 

UGPS atstovai sako, kad ne taip seniai visos Lietuvos akylai stebėta kiaurais batais, suplyšusiomis pirštinėmis ir saugos priemonėmis nepakankamai aprūpintų ugniagesių kova su degančiomis Alytaus padangomis kuo puikiausiai iliustravo PAGD problemas. Visgi politikų, tuomet ugniagesius vadinusių didvyriais, dėmesys problemoms nuslūgo iš karto, kai tik buvo užgesinta paskutinė padanga.  

„Man akivaizdu, kad Alytaus situacija politikai išnaudojo ne kaip galimybę išspręsti mūsų problemas, o tiesiog kaip fonu pasidaryti asmenukę. Ugniagesiai, nepaisant milžiniško Lietuvos žmonių pasitikėjimo, yra bene skurdžiausia ir mažiausiai uždirbanti statutinių pareigūnų grupė. Jau matau, kad „Programos 1000“ įgyvendinimas šios Seimo kadencijos metu, o tai mums buvo ne kartą pažadėta, yra visiškas miražas. Matydamas kitų metų biudžeto projekto skaičius, skirtus ugniagesiams, jaučiu neapsakomą nusivylimą šia Vyriausybe, Vidaus reikalų ir Finansų ministerijomis, Seimu“, – sako UGPS vadovaujantis Saulius Džiautas.  

Anot jo, PAGD kitų metų finansavimas turėtų būti didesnis bent 10 mln. eurų. 

Patikimesnė sienos apsauga – valstybės investicija 

Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininkas Jevgenijus Amelinas stebisi, jog nors Valstybės sienos apsaugos tarnybos finansavimą reikėtų padidinti santykinai nedidele suma – maždaug 6 mln. eurų, tačiau politikai dėl jos nesileidžia į jokias kalbas.  

„Nemanau, kad valstybės mastu tai yra dideli pinigai. Kitos profesinės grupės kalba apie šimtus milijonų. Mūsų tarnybai šis 6 mln. eurų papildomas finansavimas leistų žengti rimtą žingsnį į priekį pareigūnų motyvavimo, darbo užmokesčio kėlimo srityse. Galiausiai mes žiūrime į tai, kaip į valstybės investiciją, kuri tikrai atsipirktų sumažėjus, pavyzdžiui, kontrabandos srautams ir šešėliui. Deja, tačiau mūsų Vyriausybės ir kai kuriems Seimo nariams tokie akivaizdūs dalykai yra, atrodo, per sudėtingi“, – sako J. Amelinas.  

Aplinkosaugininkai kaltina ministrą 

„Man atrodo, jog bailus ir atsakomybės vengiantis aplinkos ministras yra didžiausia mūsų sistemos ir bendruomenės problema. Ne tik kad nejaučiame ministerijos paramos kovoje dėl papildomo finansavimo, tačiau ne taip seniai ministro buvome apgauti pačiu primityviausiu būdu. Mums tiesiog buvo pasakyta, kad papildomos lėšos kitiems metams bus. Nors dabar biudžeto projekte jų nebėra“,  – sako Lietuvos aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų profesinės sąjungos (LAASDP) pirmininkas Eimantas Puodžiukas. 

LAASDPS Seime registravo siūlymą 2,8 mln. eurų didinti  aplinkos apsaugos sistemos finansavimą. Tačiau 2020 m. biudžeto projekte šių lėšų numatyta nėra. 

„Mūsų pareigūnai, turintys aukštąjį išsilavinimą, šiuo metu per mėnesį uždirba kiek daugiau nei 550 eurų. Tai yra, maždaug 2,5 karto mažiau už vidutinį šalies atlyginimą. Tai nėra normalu“, – sako E. Puodžiukas.  

Į Seime vyksiantį susitikimą su pareigūnų profesinių sąjungų atstovais pažadėjo atvykti Liberalų Sąjūdžio frakcijos lyderė Viktorija Čmilytė-Nielsen, frakcijos „Lietuvos gerovei“ vadovas Algirdas Butkevičius, Socialdemokratų darbo partijos frakcijos lyderis Rimantas Sinkevičius, LVŽS frakcijos pirmininkas Tomas Tomilinas, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos vadovė Vanda Kravčionok, Socialdemokratų frakcijos vadovas Algirdas Sysas, Mišri Seimo narių grupės lyderis Andrius Mazuronis, konservatorių frakcijos atstovas Laurynas Kasčiūnas, taip pat Vyriausybės patarėjai. 

Pareigūnai užsimena, jog deryboms Seime nepavykus, kitą savaitę jie organizuos įspėjamąją protesto akciją.

Ugniagesių gelbėtojų profesinė sąjungos inf. 

Statutiniai pareigūnai apie biudžeto projektą: Vyriausybė mums parodė didelę špygą

]]>
jonavoszinios.lt Fri, 06 Dec 2019 10:30:23 +0200
<![CDATA[Seimo nario A. Strelčiūno pranešimas: „Daugiabučių namų bendrijų ateitis – būti ar nebūti savivaldai?“]]> https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-nario-a-strelciuno-pranesimas-daugiabuciu-namu-bendriju-ateitis---buti-ar-nebuti-savivaldai https://www.jonavoszinios.lt/naujiena/seimo-nario-a-strelciuno-pranesimas-daugiabuciu-namu-bendriju-ateitis---buti-ar-nebuti-savivaldai Aplinkos ministerijos parengtas Daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų valdymo įstatymo projektas, kuriuo siūloma pakeisti šiuo metu galiojantį Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymą, sukėlė daug diskusijų.

Šiuo įstatymo projektu norima apjungti kelis dabar galiojančius įstatymus, reglamentuojančius jungtinės veiklos sutarčių, bendrijų ir administratorių valdymo formas.

Tačiau ar nebus taip, kad keliamas tikslas taip ir liks nepasiektas, o šiuo metu esanti situacija dar labiau pabloginta.

Aiškinamajame šio projekto rašte nurodoma, kad sukuriant vieną įstatymą yra siekiama įtvirtinti tokį gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymą, kad savininkai įgyvendinti savo teises ir pareigas būtų skatinami tai daryti aktyviai, jiems veikiant patiems ar perduodant tvarkyti su bendrojo naudojimo objektais susijusius klausimus tiems asmenims, kurie galėtų tinkamiausiai atstovauti jų interesams. Tačiau ar nebus taip, kad keliamas tikslas taip ir liks nepasiektas, o šiuo metu esanti situacija dar labiau pabloginta. Sulaukiau daugybės bendrijos pirmininkų nuogąstavimų dėl šio įstatymo projekto, jie įsitikinę, kad naujasis įstatymas sunaikins egzistuojančias daugiabučių savininkų bendrijas ir tik paskatins gyventojus namo priežiūrai rinktis administratorius, o ne kurti naujas bendrijas.

Lietuvoje daugiabučių namų administravimas gana monopolizuotas, todėl turime skatinti bendrijų steigimąsi, taip apsaugant gyventojus nuo brangios namų priežiūros. Esama centralizuota daugiabučių namų administravimo struktūra, ypač didžiuosiuose Lietuvos miestuose, gyventojams neužtikrina tinkamos paslaugų kokybės. Užuot skatinusi savarankiškas daugiabučių valdymo formas, Aplinkos ministerija siūlo teisinio reguliarumo pakeitimus, keliančius grėsmę pačių bendrijų egzistavimui. 

Ar atsiras norinčiųjų eiti bendrijos pirmininkų pareigas? 

Įstatymo projekte numatyti pakeitimai kelia nerimą, ar atsiras žmonių, kurie norėtų dirbti bendrijų pirmininkais. Jau ir šiuo metu įsteigtoms daugiabučių bendrijoms dažnai yra nerandama pirmininkų, nes daugeliui jų ši veikla tik papildoma ir yra dirbama tik už simbolinį atlygį. Bendrijų pirmininkams kelia nerimą įstatymo projekte numatyta naujoji ataskaitų tvirtinimo tvarka. Įstatymo projekto 31 straipsnis numato, kad valdytojas ne vėliau kaip iki vasario 1 d. parengia ir savininkų susirinkimui pateikia tvirtinti metinę savo veiklos ataskaitą. Jeigu ataskaitai savininkų susirinkimas nepritaria dėl to, kad ji neatitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ataskaita turi būti patikslinta ir ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo savininkų sprendimo nepritarti ataskaitai priėmimo dienos pakartotinai teikiama savininkų susirinkimui tvirtinti. Tačiau jeigu savininkų susirinkimas nepritaria ataskaitai nenurodydamas priežasčių arba dėl priežasčių, nesusijusių su ataskaitos tikslinimu pagal šio straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, bendrijos pirmininkas netenka įgaliojimų po 30 dienų nuo tokio savininkų susirinkimo sprendimo dienos.

Ar sprendimų naštą palikus tik bendrijos pirmininkui būtų tinkamai sprendžiami iškilę klausimai ir atstovaujama visiems bendrijos nariams.

Įstatymo projekte taip pat siūloma naikinti bendrijos valdybą numatant, kad bendrijos organai yra tik bendrijos pirmininkas ir bendrijos narių susirinkimas. Projekto 12 straipsnyje numatyta, kad bendrijos narių susirinkimas sprendžia esminius klausimus, tokius kaip bendrijos metinės administravimo sąmatos, metinio finansinių ataskaitų rinkinio tvirtinimo ir kitus. Kadangi bendrijos narių susirinkimas spręstų svarbiausius klausimus, tad ir būtų šaukiamas tik keletą kartų per metus. O kiti svarbūs per metus atsiradę klausimai panaikinus bendrijos valdymą būtų sprendžiami bendrijos pirmininko. Kyla klausimas, ar sprendimų naštą palikus tik bendrijos pirmininkui būtų tinkamai sprendžiami iškilę klausimai ir atstovaujama visiems bendrijos nariams. Pasunkinus darbo sąlygas bendrijos pirmininkams galime taip ir nesulaukti norinčiųjų eiti šias pareigas. 

Didesnės valdymo sąnaudos 

Pagal šiuo metu galiojančią tvarką bendrijos gali būti kuriamos bendrai keliems namams. Tuo metu naujajame įstatymo projekte numatyta, kad bendrijas bus galima steigti tik viename name. Toks sprendimas bendrijas padarytų gerokai nepatrauklesnes gyventojams, būtų ne tik pasunkintas jų valdymas, bet ir padidintos valdymo sąnaudos. Vien jau tai, kad reiktų samdyti bendrijos pirmininką, kiekvienam namui reikštų papildomų išlaidų atsiradimą. Akivaizdu, kad bendrijų kūrimo procesą padarius sudėtingesniu ir brangesniu, tai būtų didelis žingsnis atgal. Gyventojai norėdami išvengti sudėtingų procesų nebekurtų bendrijų ir vėl patektų į ne visada geriausiai jų interesams atstovaujančių administratorių rankas. 

Naujos tvarkos rezultatas – dar brangesni pirkimai? 

Įstatymo projekte taip pat siūloma keisti pirkimų tvarką, šį procesą padarant gerokai sudėtingesniu. Projekto 33 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valdytojas prekes, darbus ir paslaugas, susijusias su bendrojo naudojimo objektais, jų valdymu, priežiūra, remontu ir atnaujinimu perka naudodamasis Viešosios įstaigos CPO LT administruojamomis elektroninėmis pirkimų sistemomis arba, gavęs savininkų leidimą, kitu būdu, išskyrus skubius ir nenumatytus atvejus.

Tokiu reglamentavimu siekiama užtikrinti skaidrumą pirkimuose, tačiau nors siektinas tikslas ir geras, bet kyla klausimas, ar tokia tvarka naudinga gyventojams. Visų pirma, pirkimų procesai galėtų labai užsitęsti dėl to, kad CPO LT sistemoje gali nebūti valdytojui reikalingų prekių ar paslaugų tiekėjų. Visų antra, reiktų prisiminti, kad nuo šių metų liepos 1 dienos visiems tiekėjams yra apmokestinamos CPO LT teikiamos paslaugos, todėl galutinė prekių ar paslaugų kaina gali būti didesnė negu su įmonėmis derantis savarankiškai. Jeigu įsigaliotų tokia pirkimų tvarka, akivaizdu, kad tiek visas procesas truktų gerokai ilgiau ir tuo pačiu padidėtų daugiabučių namų tvarkymo sąnaudos. 

Pamirštami gyventojų interesai balsuojant 

Ir šiame siūlomame naujajame įstatyme pamirštami vyresnio amžiaus ar turinčių sveikatos problemų gyventojų interesai. Šio įstatymo projekto 14 straipsnyje siūloma įtvirtinti nuostatą, kad bendrijos narių sprendimai priimami susirinkime arba balsuojant elektroninėmis ryšio priemonėmis. Pirmiausia, kyla klausimas kuriais atvejais bus priimami sprendimai balsuojant elektroninėmis ryšio priemonėmis, o svarbiausia, kaip bus užtikrinamos galimybės visiems bendrijos nariams balsuoti šiomis priemonėmis. Natūralu, kad tik maža dalis vyresnio amžiaus gyventojų geba naudotis elektroninėmis ryšio priemonėmis ir gali sau leisti apmokėti interneto išlaidas. Tačiau ne tik vyresnio amžiaus gyventojai gali neturėti galimybės balsuoti, bet ir kiti bendrijos nariai, kurie neturi elektroninių ryšių priemonių. Todėl manau, kad tokia įstatymo  projekto norma kurta nepagalvojant apie tai, kad gali būti pažeisti daugelio bendrijos gyventojų interesai.

Ne tik vyresnio amžiaus gyventojai gali neturėti galimybės balsuoti, bet ir kiti bendrijos nariai, kurie neturi elektroninių ryšių priemonių. 

Taigi, prieš priimant skubotus įstatymus reiktų apsvarstyti, ar naujasis reguliavimas neatneš daugiau sumaišties nei naudos ir neapsunks daugiabučių namų valdymo. Bet kokiu atveju, įstatymo projektas turėtų būti derinamas ir diskutuojamas atsižvelgiant į bendrijos pirmininkų pastabas ir pasiūlymus. O svarbiausia reikia nepamiršti, kad  teisės aktai turėtų būti kuriami siekiant pagrindinio tikslo – gyventojų interesų gynimo užtikrinant gerą daugiabučių administravimo paslaugų kokybę. Todėl tikiuosi, kad Aplinkos ministerijos rengiamas įstatymo projektas neras pritarimo Seime.

 

LR Seimo narys Algis Strelčiūnas

Seimo nario A. Strelčiūno pranešimas: „Daugiabučių namų bendrijų ateitis – būti ar nebūti savivaldai?“

]]>
jonavoszinios.lt Thu, 05 Dec 2019 09:42:01 +0200