„Ji nebuvo stabas, ji nebuvo vien tik humoristė nuo ryto iki vakaro. Ji buvo žmogus toks, kaip mes visi. Ji ir pavargdavo, ji ir pykdavo, mylėjo, nekentė ir pavydėjo. Visko buvo“, - antradienio vakarą Jonavos viešojoje bibliotekoje jonaviečiams kalbėjo žurnalistė Inga Liutkevičienė.
Žurnalistė I.Liutkevičienė Jonavoje pristatė knygą „15 metų su Galina Dauguvietyte. Kas liko nutylėta?“
Tiesa, viešosios bibliotekos skaitykloje susirinkusieji pirmiausia pateko į tylą. Tylos minute buvo pagerbtas prieš metus Anapilin iškeliavusios televizijos režisierės, scenaristės, aktorės G.Dauguvietytės atminimas.
Žurnalistė pristatė jau ketvirtąją knygą apie charizmatiškąją G. Dauguvietytę. Per 15 darbo ir draugystės metų iš arti pažinusi režisierę ir aktorę, mačiusi ją įvairiose gyvenimo situacijose, I. Liutkevičienė pelnytai vadinama G.Dauguvietytės biografe. Dar esant G.Dauguvietytei gyvai pasaulį išvydo trys I. Liutkevičienės knygos.
Pristatymo pradžioje buvo rodomos nuotraukos iš asmeninio režisierės gyvenimo, kurio fone buvo girdimas G,Dauguvietytės balso įrašas.
Žurnalistė pas G.Dauguvietytę namuose pradėjo lankytis nuo 2000 – ųjų metų. Čia režisierė ir aktorė gyveno su savo vyru Jurgiu (butas prieš tai priklausė jos tėvui režisieriui Borisui Dauguviečiui). „Galina buvo visa kunkuliuojanti, gyvybinga. Vyras Jurgis – ramus žmogus“, – pasakojo žurnalistė.
Apie G. Dauguvietytės gyvenimą, jos poelgius ir elgseną, gyvenimo būdą ir kalbas I. Liutkevičienė sudėjo į knygą. Savo charizmatiškumą G. Dauguvietytė parodė ir požiūriu į žmogų. Ji neturėjo tokio vadinamojo vidurio. Žmogus jai būdavo arba geriausias, nuostabiausias arba visiškas nulis.
Knygoje žurnalistė I. Liutkevičienė siekė parodyti ir nematomą G.Dauguvietytės pusę. Žurnalistė pasidalino įdomiomis detalėmis ir apie režisierės namus. Viena jų -virtuvės sienos buvo mėlynos ir jame stovėjo krosnis, ant kurios režisierė netgi gamino valgį.
„Virtuvėje su Galina kalbėdavome apie tuos dalykus, kurių nerašiau knygose. Kai kalbėdavomės „mėlynojoje virtuvėje“ ji tarsi vaidindavo – lyg tai būtų ne įprastas pokalbis, o spektaklis“, – prisiminimais dalinosi I.Liutkevičienė.
„Aš nebijau mirties. Noriu būti palaidota Dauguviečiuose, netoli Nemunėlio – savo gimtinėje. Čia ramu, labai tylu, šnara medžiai. Čia noriu būti“, – citavo režisierės žodžius žurnalistė.
Pasak autorės, viskas buvo taip, kaip Galina ir norėjo. Josir prieš 10 metų mirusio vyro urnossu pelenais palaidotos Biržų rajone, Dauguviečiuose.
„Nuvykdama į Dauguviečius, aš pati norėjau įsitikinti ar išsipildė Galinos svajonė. Ten tikrai nuošali vieta ir buvo tikrai taip: tykiai tykiai, vos truputėlį užkliūdamas už akmenėlių tekėjo Nemunėlis, kūkavo gegutė ir šlamėjo senų medžių lapai. Galinos svajonė išsipildė“, - sakė I.Liutkevičienė.
