Grįžta ne tie patys 

Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) užsakymu „Spinter“ atlikta apklausa rodo, kad 60 proc. lietuvių žino apie Lietuvoje įgyvendinamas paramos programas Ukrainos veteranams, tačiau didžioji dauguma pagalbą supranta siaurai – 67 proc. respondentų reabilitaciją sieja tik su fiziniu gydymu, 54 proc. lietuvių mano, kad sužeistiesiems per karą svarbiausia suteikti būtinąją medicininę pagalbą ir tik 38 proc. – kad reikalinga ilgalaikė psichologinė parama.   

„Yra tokia tendencija, kad reabilitacija dažniausiai įsivaizduojama kaip sugrįžimas iš ligoninės. Bet daug rečiau pagalvojama apie kitus svarbius dėmenis – sugrįžimą į visuomenę, į darbus, į šeimą, į save“, – komentuoja Artūras Žarnovskis, CPVA programos „Co-Create Future of Ukraine“ vadovas. 

Pasak jo, svarbu kalbėti apie visą reabilitacijos grandinę – nuo pirmosios pagalbos iki integracijos į visuomenę, nes tik taip galima išties sugrįžti į gyvenimą. 

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas, gydytojas psichiatras Martynas Marcinkevičius, kuris su kolegomis dar 2015 m. pradėjo dirbti su Ukrainos karo veteranų psichosocialine reabilitacija, prisimena pirmąsias misijas. 

„Kai nuvažiavome maždaug pusmečiui po 2014 m. karo pradžios, į mus žiūrėjo kreivai – kokia psichologinė pagalba, kokia čia socialinė reabilitacija? Jauni vyrai, didvyriai. O po pusmečio matome – grįžta ne tie patys žmonės. Fiziškai gal ir sveiki, bet jų akys jau kitokios. Po to – kultūrinis šokas, nes visuomenė, viena vertus, žiūri kaip į didvyrius, bet kartu ir nesupranta, ką su tuo daryti“, – pasakoja psichiatras. 

Pirmoji grįžusiųjų banga patyrė tai, ką vėliau psichikos sveikatos specialistai įvardijo kaip „neregimas žaizdas“: depresiją, alkoholizmą, smurtą šeimoje. Sugrįžusieji iš fronto užsidaro, nustoja kalbėti su artimaisiais, praranda darbą ar net norą gyventi. 

„Mūsų darbas – ne tik gydyti, bet ir mokyti visuomenę priimti sugrįžtančius. Pavyzdžiui, kai kuriuose miestuose yra reabilitacijos centrai, kuriuose žmonės mokosi vėl gyventi: kaip iš naujo naudotis virtuve, vonios kambariu, kaip išeiti į gatvę, kai sėdi vežimėlyje. Deja, mačiau ir tokių atvejų, kai bendruomenė stengėsi paslėpti neįgalumą – „užtraukite užuolaidas, kad vaikams nebūtų traumuojantis vaizdas“. Tokia realybė“, – sako M. Marcinkevičius. 

Anot jo, ukrainiečių tyrimai jau prieš plataus masto karą rodė: tik 10 proc. karių gali grįžti į normalų gyvenimą be papildomos pagalbos, 30 proc. jų reikia pereinamojo laikotarpio, o likusiems – ilgalaikės pagalbos. CPVA vykdoma reabilitacijos programa siekia padėti užtikrinti visapusišką reabilitaciją tiek fizine, tiek psichologine, tiek socialine prasme. 

Ne tik mokome, bet ir mokomės 

Pasak A. Žarnovskio, daugelis sutiktų, kad karo Ukrainoje pradžioje sekėme visas naujienas, intensyviai aukojome, tačiau dabar žinias pradėjome dozuoti. 

„Natūralu, kad visuomenės motyvacija šiek tiek prislopo. Pirmas etapas buvo šokas, visuotinis mobilizavimasis, daugybė asmeninių iniciatyvų. Dabar pagalba perėjo į institucinį, nuoseklų lygmenį. Tačiau empatija ir parama neturi būti vien emocijos reikalas – reikia žinojimo ir sąmoningo pasirinkimo“, – sako A. Žarnovskis. 

Lietuva pasirinko ilgalaikę paramos Ukrainai strategiją: remiamos ne tik trumpalaikės akcijos, bet ir kuriamas pamatas tvariai sistemai. 

„Matome savo indėlį kaip ilgalaikę investiciją. Šiuo metu dirbame su trimis reabilitacijos centrais Lvive, Dniepre ir Žytomyre – padedame atstatyti infrastruktūrą, rengiame mokymus specialistams, dalinamės procesų valdymo ir matavimo įrankiais. Mūsų tikslas – kad Ukrainos specialistai taptų savarankiški, o gerosios praktikos būtų plėtojamos ir pasibaigus projektui“, – teigia A. Žarnovskis. 

Pasak jo, svarbus ne tik pastatų atnaujinimas, bet ir „minkštoji“ pagalba – žmogiškųjų išteklių stiprinimas, vadybos standartai, tarptautinės praktikos diegimas. 

„Turime suprasti, kad vien geri pastatai nepadės, jei nebus kam dirbti ir niekas nežinos, kaip dirbti. Pavyzdžiui, daugiadalykės komandos, kai su vienu žmogumi dirba keletas specialistų. Tai – nauja praktika daugelyje Ukrainos regionų. Mūsų pačių specialistai važiuoja ne tik mokyti, bet ir mokytis, nes išgyventi tokio masto krizę gali išmokyti tik praktika“, – dalijasi A. Žarnovskis. 

Kaip išlaikyti empatiją, kai emocijos blėsta? 

Šiandien vis rečiau pasitaiko spontaniškų akcijų ar viešai aptariamos konkrečios žmonių istorijos. Tačiau, kaip pabrėžia pašnekovai, tikras rūpestis neturi priklausyti nuo emocijų bangavimo – empatija turi tapti sąmoningu, kasdieniu pasirinkimu. 

„Motyvacija dažnai lieka stipri, net jei fiziškai ar emociškai kartais pavargstame. Didesnė grėsmė – perdegimas, kai norisi viską padaryti greitai, atiduoti visą save, bet svarbiausia – išlaikyti pusiausvyrą, kad galėtum padėti ilgai ir tvariai“, – dalijasi A. Žarnovskis. 

Jo teigimu, Lietuvos nacionalinis interesas šiandien – stipri ir laiminti Ukraina. Net jei emocinis resursas išsenka, lieka racionalus argumentas: saugi Ukraina yra mūsų pačių saugumo garantas. 

„Karas nesibaigs staiga, kaip ir nesibaigs reabilitacijos poreikis. Kiekviena diena – tai naujas iššūkis, bet ir nauja galimybė padėti, būti šalia, parodyti, kad nesame abejingi. Tikras rūpestis – tai ne tik pagalbos kiekis, bet ir gebėjimas matyti žmogų visumoje“, – teigia A. Žarnovskis. 

„Herojai yra ne tik tie, kurie kovoja fronte, bet ir tie, kurie kasdien padeda, kalba, rūpinasi. Kiekvienas gestas, kiekviena istorija svarbi“, – papildo M. Marcinkevičius. 

CPVA programos „Sužeistų ir nuo karo nukentėjusių asmenų reabilitacija ir reintegracija“ trukmė – 36 mėnesiai. Programa, kurios biudžetas – 15 mln. Eur, finansuojama iš Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondo. Tikslinį įnašą – 5 mln. Eur – skyrė Krašto apsaugos ministerija. Programa įgyvendinama kartu su Lietuvos, užsienio ir Ukrainos reabilitacijos specialistais. Siekiama praktiškai išbandyti ir tobulinti inovatyvų reabilitacijos modelį Dniepro, Lvivo ir Žytomyro centruose, kad pagalba apimtų visą žmogaus kelią į gyvenimą po traumos. 

Reprezentatyvi apklausa atlikta šių metų vasaros pradžioje, apklausta 1 012 Lietuvos gyventojų internetu (CAWI metodas).