Vasarą mėgstame leisti laiką prie ežerų, tvenkinių, upių, Baltijos jūros. Kartais vietoje skaidraus vandens pastebime žalsvą ar melsvą paviršių, vanduo atrodo drumstas, o paviršiuje susidaro plėvelė ar putų sankaupos. Nors vandens žydėjimas dažnai laikomas natūraliu reiškiniu, intensyvus ir dažnai pasikartojantis vandens žydėjimas yra dažniausiai dėl žmogaus veiklos paspartėjusios eutrofikacijos pasekmė.
Kas yra eutrofikacija?
Eutrofikacija – tai procesas, kai vandens telkinyje susikaupia per didelis kiekis maistingųjų medžiagų, pirmiausia azoto ir fosforo. Nedidelis šių medžiagų kiekis yra būtinas visiems vandens augalams ir organizmams, tačiau jų perteklius sutrikdo natūralią ekosistemos pusiausvyrą. Vanduo tampa tarsi gausiai patręštas laukas – jame itin sparčiai ima augti dumbliai ir melsvabakterės, dar vadinamos cianobakterijomis. Būtent jų masinis dauginimasis ir sukelia vandens žydėjimą. Sparčiai besidauginantys dumbliai ir melsvabakterės užstoja saulės šviesą povandeniniams augalams. Vėliau ši didžiulė organinės medžiagos masė ima irti, o jos skaidymui sunaudojama daug vandenyje ištirpusio deguonies. Dėl deguonies trūkumo pradeda dusti žuvys ir kiti vandens gyvūnai, mažėja biologinė įvairovė, blogėja vandens kokybė, spartėja ežerų uždumblėjimas.
Nors eutrofikacija gali vykti ir natūraliai, šiandien jos mastą daugiausia lemia žmogaus veikla. Intensyvus žemės ūkis, gausus mineralinių ir organinių trąšų naudojimas, netinkamas mėšlo bei srutų tvarkymas, nepakankamai išvalytos buitinės ir pramoninės nuotekos – visa tai didina azoto ir fosforo kiekį aplinkoje. Per lietų šios medžiagos nuo laukų nuplaunamos į griovius, upelius, upes, o galiausiai pasiekia ežerus ir kitus vandens telkinius. Natūralios pakrančių pievos, nendrynai ir šlapynės anksčiau veikė kaip natūralūs filtrai, tačiau daugelyje vietų jos buvo nusausintos ar sunaikintos, todėl teršalai į vandenį patenka kur kas lengviau.
Eutrofikacijai įtakos turi ir klimato kaita. Šiltesnės vasaros, ilgesni karščio laikotarpiai ir ramus, mažai besimaišantis vanduo yra idealus melsvabakterių dauginimuisi. Vandens žydėjimo atvejai pastaraisiais dešimtmečiais fiksuojami vis dažniau ir trunka ilgiau. Gausesni krituliai didina maistingųjų medžiagų išplovimą iš žemės ūkio naudmenų bei kitų baseino teritorijų į upes ir galiausiai į Baltijos jūrą.
Eutrofikacija veikia ir Baltijos jūrą
Baltijos jūra yra vienas labiausiai eutrofikacijos paveiktų jūrinių regionų pasaulyje. Baltijos jūros būklę lemia gamtinių procesų ir žmonių veiklos visuma. Baltijos jūra yra pakankamai uždara, todėl vanduo joje atsinaujina lėtai – vidutiniškai per 25–35 metus. Taip pat į šią jūrą suteka daugybė didelių upių, kurios atneša didelius azoto ir fosforo kiekius iš apdirbamų laukų, miestų ir pramonės. Galiausiai Baltijos jūros baseino teritorijoje gyvena apie 85 mln. žmonių, todėl žmogaus veiklos poveikis šiai ekosistemai yra itin didelis. Dėl perteklinio maistinių medžiagų kiekio dažnai vyksta intensyvūs melsvabakterių žydėjimai, priedugnyje ima trūkti deguonies, formuojasi bedeguonės zonos, o ilgainiui kinta jūros biologinė įvairovė ir ekosistemų funkcionavimas.
Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos būklės analitikos centro specialistai parengė interaktyvią švieslentę, kurioje pateikiami 2012–2023 m. Lietuvos Baltijos jūros rajono eutrofikacijos rodiklių duomenys. Pagal šiuos duomenis galima vertinti aplinkos būklės pokyčius ir jų atitiktį geros aplinkos būklės (GAB) kriterijams.
Valstybinio aplinkos monitoringo duomenys rodo, kad Lietuvos Baltijos jūros rajone eutrofikacija išlieka viena svarbiausių vandens taršos problemų. Didžiausios bendrojo azoto, bendrojo fosforo ir chlorofilo-a (fitoplanktono pigmento) koncentracijos ir mažiausias vandens skaidrumas nustatomi Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūroje zonoje (tarpiniuose vandenyse), o mažiausios koncentracijos ir didžiausias vandens skaidrumas – atviroje jūroje. Rodiklių atitiktis geros aplinkos būklės (GAB) kriterijams skirtinguose vandens telkiniuose yra nevienoda. Bendrojo fosforo ir chlorofilo-a koncentracijos priekrantės vandenyse pastaraisiais metais atitiko arba buvo artimos GAB kriterijams. Tuo tarpu bendrojo azoto koncentracijos Lietuvos Baltijos jūros rajone išlieka per aukštos, o vandens skaidrumas – per mažas, kad būtų pasiektos geros aplinkos būklės vertės. Lyginant 2012–2017 m. ir 2018–2023 m. laikotarpius, atskirų rodiklių reikšmės kito nevienodai, tačiau bendras eutrofikacijos vertinimas iš esmės nepasikeitė. Susipažinti su interaktyvios švieslentės duomenimis galima čia.
Aplinkos apsaugos agentūros informacija
