Mažai kas žino, tačiau praėjus vos dienai po istorinio Vasario 16-osios įvykio susigriebta, kad tarp signatarų nebuvo nei vienos moters.
Šis faktas vasario 17 d. sukėlė šurmulį, kurį vainikavo pirmoji moterų protesto akcija. Buvo reikalaujama įtraukti moteris į Lietuvos Tarybą. Minėdami Nacionalinę emancipacijos dieną, kviečiame pažinti aktyviausias ir įdomiausias tarpukario Lietuvos moteris.
Marcelė Kubiliūtė Vytauto Didžiojo universitete baigė istoriją, iš pradžių dirbo „Vilties“ laikraščio redakcijoje. Vėliau, per Pirmąjį pasaulinį karą, drauge su katalikiškosios švietimo draugijos nariais pasitraukė į Rusiją, o grįžusi, 1918 m., pradėjo dirbti žvalgyboje.
Kubiliūtė perdavė įslaptintus lenkų dokumentus, kurie padėjo likviduoti Lenkų karinės organizacijos Lietuvoje rengiamą sukilimą, rūpinosi lietuviais kariais, patekusiais į nelaisvę, ir lenkų suimtais vilniečiais. Tuo pačiu metu ji buvo Vilniaus lietuvių dienraščio „Nepriklausomoji Lietuva“ redaktorė.
Be to, M. Kubiliūtė dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, Mokslų akademijos įstaigose. 1941 metais dalyvavo Birželio sukilime, buvo sukilėlių Vilniaus štabo, o vėliau ir Vilniaus miesto ir srities komiteto narė. Antrojo pasaulinio karo metais ji gelbėjo žydus. Baigiantis karui moteris buvo suimta ir penkeriems metams ištremta į Tiumenės, vėliau – Akmolos, sritis.
Marijos Montessori pedagogikos pradininkė Lietuvoje – Marija Varnienė. Bakaičiuose gimusios moters studijų kelias tęsėsi nuo Sankt Peterburgo iki Nicos: ji baigė Sankt Peterburgo Ginekologijos institutą, Ženevos universitete baigė pedagogikos studijas, mokėsi Maskvos A. Šaniavskio liaudies universiteto Pedagogikos skyriuje, baigė Montessori tarptautinius kursus Romoje, Nicoje įgijo Tarptautinės Montessori asociacijos įgaliojimą vystyti Montessori pedagogiką Lietuvoje.
Nuo pat 1912 m. ji dirbo su ikimokyklinio amžiaus vaikais. Vėliau Voroneže vadovavo lietuvių gimnazisčių bendrabučiui, o grįžusi į Lietuvą vadovavo Lietuvių karininkų sąjungos išlaikomam vaikų darželiui. Vėliau M. Varnienė įsteigė privatų darželį „Vaikų nameliai“, pradėjo organizuoti metinius pedagogikos kursus, be to, vedė kursus ir seminarus tėvams.
Praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams nuo darbo su vaikais pradžios, pedagogė tapo viena iš Lietuvos M. Montessori draugijos įsteigėjų, o greta privataus darželio atvėrė ir pradinės mokyklos duris.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, pasitraukė į Vokietiją, kur Ravensburge įsteigė Montessori lietuvių mokyklą, o vėliau, išvykusi į JAV, ten inicijavo Amerikos lietuvių M. Montessori draugijos ir pirmojo lietuvių ikimokyklinio amžiaus vaikų ir motinų centro steigimą. Ji dalyvavo ir žurnalų „Tautos mokykla“, „Vairas“, „Židinys“ veiklose.
Garsi aktorė ir nemažiau garsaus Kaune veikusio skrybėlių salono reklaminis veidas Nelė Vosyliūtė. Apie 200 vaidmenų sukūrusi moteris baigė A. Sutkaus vaidybos mokyklą Kaune. Ji dirbo Tautos teatre, satyros teatre „Vilkolakis“, Valstybiniame dramos, operos ir baleto teatre ir jo Klaipėdos skyriuje, Lietuvos akademiniame dramos teatre.
Garsi aktorė pagelbėdavo ir kitoms moterims būti geriau išgirstoms ir pastebėtoms – ji mielai reklamavo Zojos Kempinskienės skrybėlių saloną.
Kandidatė į Lietuvos prezidentus Felicija Bortkevičienė. Stiprus jos charakteris išryškėjo dar mokyklos laikais, kai už atsisakymą dalyvauti stačiatikių pamaldose mergina buvo pašalinta iš Kauno mergaičių gimnazijos. Po metų baigusi Vilniaus gimnaziją, F. Botkevičienė Varšuvoje mokėsi slaptuose Zuzannos Morawskos aukštuosiuose moterų kursuose, kurie vėliau buvo susekti, todėl moteriai teko grįžti į Lietuvą.
Ištekėjusi ji su vyru apsigyveno Vilniuje ir įsitraukė į lietuvių visuomeninę ir kultūrinę veiklą: tapo viena pirmųjų moterų „Dvylikos Vilniaus apaštalų draugijoje“, rūpinosi nelegalių leidinių „Varpas“, „Ūkininkas, „Naujienos“ gabenimu ir platinimu, kovojo dėl lietuvių kalbos teisių viešajame gyvenime, buvo viena iš Lietuvių demokratų partijos kūrėjų, pirmininkavo moksleivių šalpos draugijai „Žiburėlis“, buvo Lietuvos moterų susivienijimo ir Lietuvių mokytojų sąjungos narė. Už tokį aktyvų visuomeninį gyvenimą F. Bortkevičienė ne kartą buvo suimta Rusijos valdžios.
Grįžusi po įkalinimo, ji ir toliau tęsė aktyvią politinę ir kultūrinę veiklą, o 1926 m. netgi buvo iškelta kandidate į Lietuvos Respublikos prezidentus. F. Bortkevičienė per nacių okupaciją padėjo gestapo suimtiesiems ir iš Vilijampolės geto išgelbėtiems žydų tautybės vaikams. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje intensyviai saugojo žmones nuo sovietų okupacinės valdžios represijų.
Pirmoji Lietuvos moteris, ėjusi diplomatinio atstovo pereigas, Jadvyga Tubelienė. Iš Mintaujos gimnazijos už demokratinių permainų Rusijoje palaikymą pašalintai merginai teko išmėginti ne vieną darbą. Baigusi Bestuževo aukštuosius moterų kursus Sankt Peterburge, ji ėmėsi Lietuvių karo pabėgėlių gimnazijoje dėstyti lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją, vėliau tapo „Lietuvių balso“ korespondente. Vėliau ji baigė Sankt Peterburgo universiteto Istorijos-filologijos fakultetą.
Baigusi studijas, Berlyne redagavo vokiečių kalba leidžiama laikraštį „Naujoji Lietuva“. Vėliau dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje ir, gavusi Lietuvos Tarybos nurodymą, prie Lietuvos atstovybės Berne įsteigė pirmąjį Lietuvos informacijos biurą, teikė žinias apie Lietuvą svarbiausioms Europos agentūroms, kelis mėnesius ėjo diplomatinio atstovo pareigas. Po misijos Šveicarijoje išvyko dirbti delegacijoje prie Paryžiaus taikos konferencijos.
Baigusi tarnybą, Kaune pirmininkavo Lietuvos motinų ir vaikų globos organizacijų sąjungai, kuri vienijo net 23 labdaros įstaigas, dalyvavo tarptautinėse konferencijose. Vėliau drauge su kitomis bendramintėmis įkūrė Moterų tarybą, o Lietuvai atgavus Vilnių tapo Raudonojo Kryžiaus moterų sekcijos ir koordinacinio komiteto Vilniaus kraštui remti pirmininke.
Užimtumo tarnybos inf.
