Svarstė apie darbą prokuratūroje

Nuo vaikystės aktyvumu išsiskyrusi A. Jakštienė ne visada svajojo apie socialinio darbuotojo profesiją.

„Mokykloje manęs buvo pilna – visko norėjau, visur dalyvavau: seniūnės pareigos, renginių vedimas, viktorinos... Buvau lengvai prisikviečiama tiek savų, tiek svetimų. Net parduotuvėje kažkodėl būtent mane užkalbindavo vyresni žmonės, kuriems reikia pagalbos ar patarimo. Tiesa, taip neretai nutinka ir dabar.

Mokiausi gerai, buvau pirmūnė, todėl ilgus metus buvau apsėsta minties, kad studijuosiu teisę ir su laiku būsiu prokurorė. Turėjau savo aplinkoje prokurorę, kuri mėgavosi darbu ir yra pasakiusi: „Jei dirbi mylimą darbą, savaitėje sutaupai penkias dienas“. Matyt, tie žodžiai turėjo įtakos.

Visgi, 11-toje klasėje atėjo nušvitimas, kad  noriu studijuoti socialinį darbą“, – kalbėjo moteris.

Palaikė ne visi

Toks jos pasirinkimas sulaukė dviprasmiškų reakcijų.

„Specialybė buvo dar gana „jauna“, visuomenė nelabai suprato, kas tas socialinis darbas, ką veikia socialinis darbuotojas. Labai daug žmonių komentavo, kad pirmūnė, o renkasi tokią profesiją, tarsi tai – nesuderinama. Sulaukiau ir komentarų, kad kaip sugalvojau mokytis specialybę, kur „tik seneliams sauskelnes keisiu“. Toks buvo supratimas apie patį socialinį darbą... Į panašias replikas visada atšaudavau, kad keturių metų aukštojo mokslo tikrai nereikia „senelių užpakalių valymui“. Nors dabar suprantu, kad kokybiškos asmens higienos paslaugos taip pat reikalauja specifinių žinių ir mokytis šitoje srityje aš dar dabar turėčiau ką.

Nepaisant visko, mane palaikė patys artimiausi žmonės, aš labai norėjau studijuoti būtent socialinį darbą ir stojau būtent ten. Įstojau į patį pirmą savo pasirinkimą –  Vilniaus universitetą. Tie keturi studijų metai nebuvo sunkūs, studijos davė daug ne vien kaip specialistei – jos man padėjo augti ir kaip asmenybei.

Visada norėjau dirbti prasmingą darbą, norėjau į darbą eiti kaip į šventę, niekada nesiorientavau į pinigus, atlygį. Tiesiog jaučiau, kad tai mano kryptis ir jos laikiausi“, – pasakojo pašnekovė.

Netikėtas pasirinkimas

Daugiau nei dešimtmetį Jonavos globos namuose dirbanti specialistė prisimena, kad darbas su senjorais jos profesiniame kelyje atsirado neplanuotai.

„Jonavos globos namuose dirbu nuo 2013 metų. Iki 2021 m. dirbau socialinės darbuotojos pareigose, vėliau tapau pavaduotoja socialiniam darbui.

Įdomiausia tai, kad aš niekada negalvojau, kad dirbsiu su senyvo amžiaus asmenimis. Net rinkdamasi praktikas, niekada nesirinkau sričių su senjorais. Tik studijuodama savanoriavau su senjorėmis, mokydama jas anglų kalbos. Tai buvo vienas toks didesnis prisilietimas prie vyresnio amžiaus asmenų grupelės.

Tačiau mano gyvenime visi darbai mane „susirado“ patys. Jonavos globos namai taip pat. Sulaukiau skambučio darbo pokalbiui ir jau pirmą kartą įžengusi pro įstaigos duris supratau, kad noriu čia dirbti. Kai dabar pagalvoju, įdomus posūkis – staiga užtikrintai nusprendžiau dirbti su senyvo amžiaus asmenimis, su kuriais niekada neplanavau dirbti. Kaip šiandien atsimenu ir pirmą sutiktą senjorą bei jo šmaikštų juokelį, kurį pasiliksiu sau“, – šypsodamasi kalbėjo A. Jakštienė.

Tarp netekčių ir ne visada supratingų artimųjų

Nors klausantis moters akivaizdu, kad ji nuoširdžiai myli savo darbą bei džiaugiasi juo, socialinių darbuotojų kasdienybėje – ir be galo sudėtingos akimirkos.

„Mano darbas neatsiejamas nuo mirties. Prie mirties priprasti negali, ypač jei išėjimai būna sunkūs, ilgi, skausmingi. Darome viską, kas mūsų galioje, kad žmogui būtų kuo lengviau ir komfortiškiau. Čia Darbe neretai susiduriame su artimųjų priešiškumu, neadekvačiais reikalavimais, norais, mokymais kaip mums dirbti, nepasitikėjimu ir iš to kylančiais konfliktais.

Būna labai skaudu, kai globotiniui kolektyvas atiduoda viską, ką tik sugeba geriausio, prižiūri 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, bet vis tiek lieka kaltas, nes kažko esą nepadarė ar padarė ne taip: nevaikštančio nepastatė ant kojų, sergančiam demencija nesugražino pažintinių gebėjimų, 92 metų asmeniui negrąžino jaunystės... Žinoma, mes suprantame, kad tai – irgi darbo dalis...

Tokiais atvejais džiaugiuosi, kad mūsų kolektyvas stiprus, dirbame komandoje. Darbe turime intervizijas, dalyvaujame supervizijose, turime daug psichologinių mokymų. Tai padeda „išventiliuoti“ jausmus, įsižeminti.

Sunkiais momentais sau kartoju, kad artimieji tiesiog perkelia savo emocijas ir skausmą mums, o mūsų darbas tai atlaikyti. Yra buvę atvejų, kad po „pokalbių“ su priešiškai nusiteikusiais artimaisiais negalėjau valandą nei dirbti, nei normaliai kvėpuoti. Būna ir agresyvių žmonių. Bendraudama su jais visad iš anksto strateguoju, ką daryčiau „jeigu kas“.

Ir visgi, mano darbas – Jonavos globos namai – yra labai gyvas organizmas. Nebūna vienodų dienų. Ryte negali suplanuoti vakaro, todėl ir sunkumus keičia džiaugsmas.

Kaip žiūrėsiu į darbą ir amžėjimą – mano pasirinkimas: jei matyčiau tik tamsą, skausmą ir liūdesį, negalėčiau dirbti. Visada ieškau bent kažkokios šviesos sunkiais momentais: kad ir giliai pakvėpuoju arba išeinu į mūsų nuostabiai sutvarkytą teritoriją pasigerėti augalais. „Persikraunu“ ir vėl pirmyn“, –kalbėjo A. Jakštienė.

Pabrėžia komandos svarbą

Paklausta apie įkvepiančias, džiuginančias istorijas, A. Jakštienė atvira – įstaigoje, kurioje netrūksta skausmingų akimirkų, pradžiuginti gali net ir kitiems eiliniu tapęs žodis „ačiū“.

„Mano darbe, kur regreso daugiau nei progreso, džiugina net ir tokie dalykai, kai žmogus pasako „prašau“, „ačiū“. Nuoširdžiai džiugina situacijos, kai matai, kad žmogus po insulto atsisėdo, atsistojo, kai vėl susigražina rijimo funkciją, kai turi norą dalyvauti, eiti, važiuoti. Kiekvienas iš 90 globotinių yra atskira istorija ir kiekvienas savaip mane įkvepia bei mokina.

Kalbant apie socialinį darbą, mane labiausiai džiugina, kad į šią sritį ateina vis daugiau darbą ir žmogų mylinčių savo srities profesionalų. Aš visada džiaugiuosi savo komanda. Net ir sunkiausiais momentais – Covid-19 pandemija, karas Ukrainoje –  nepasimetėm, susimobilizavome, visi dirbome, palaikėme vieni kitus. Tas žinojimas, kad niekada neliksiu viena, labai ramina. Mano darbe to reikia“, – teigė jonavietė.

Svarbiausia – žmogus

Kalbėdama apie socialinį darbą, A. Jakštienė ne kartą pabrėžia, kad jame svarbiausias ne kas kitas, o žmogus.

„Ši profesija man pirmiausia yra apie žmogų, apie santykį, apie atjautą ir visai nesvarbu, apie kokią klientų grupę kalbėčiau. Nemylintiems žmonių, neturintiems atjautos ir formaliai „sausiems“, be santykio asmenims, socialinis darbas – netinkamas. Labai gerai, kad dabar yra visos galimybės „pasimatuoti“ specialybę tiek per savanorystę, tiek per praktikas.

Šis darbas man taip pat yra ir nuolatinis darbas su savimi, analizė ir savianalizė, geriausių sprendimų paieškos... Tai ne tik profesija, bet ir pašaukimas, gal net savotiškai gyvenimo būdas, nes kur bebūčiau, stengiuosi padėti, suprasti unikalias situacijas, ieškoti išeičių arba tiesiog išklausyti ir palaikyti. Visada vadovaujuosi principu, kad elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi ar tavo artimuoju.

 Dirbant Globos namuose, kurie yra daugumos paskutinė gyvenimo stotelė, progreso nesitikiu, bet visada siekiu ir su kolegomis stengiamės pasiekti bent mažų pokyčių, vedančių link orios senatvės, beskausmio išėjimo, santykių su artimaisiais atstatymo, kokybiškų gyvenimo sąlygų sukūrimo, supratimo ir žinios skleidimo, kad žmogus nėra vienas.

 Kaip jau minėjau, savo darbe praktiškai kasdien susiduriu su gyvenimiškais iššūkiais. Tai nėra lengva, bet visada gera žinoti, kad darbas yra prasmingas ir reikalingas“, – teigė A. Jakštienė.

Laimėjimas buvo netikėtas

Pasiteiravus, ar tikėjosi, kad jonaviečiai būtent ją išrinks Metų socialine darbuotoja, A. Jakštienė pasakoja kurį laiką net nežinojusi, kad yra tarp konkurse dedikuotų kandidačių.

„Kaip tik tą balsavimo savaitę atostogavau ir buvau tokioje vietoje, kur beprotiškai prastas interneto ryšys. Iš kažin kelinto karto atsidariusi nuorodą, pamačiau savo vardą. Nustebau, bet buvo ir savotiškai malonu, kad kažkas vertina, nes jau pasiūlė mano kandidatūrą.

 Tada pradėjau galvoti, kad mūsų įstaiga maža, mūsų klientai ir jų artimieji dauguma yra vyresnio amžiaus, neturi išmanių telefonų ir „Jonaviečio“ programėlės, kurioje vyko balsavimas. Dėl to maniau,  kad balsuojančių už mane nebus daug. Mano nuostabai – papuoliau į trejetuką!

Jausmas nuostabus tuo, kad buvo daug balsų. Jaučiuosi dėkinga ir pagerbta, bet aš nepriimu to apdovanojimo vien tik sau. Visam kolektyvui sakiau, kad tai yra mūsų apdovanojimas, tai yra mūsų darbo ir specialybės įvertinimas. Tai yra mūsų visų bendra sėkmė.

Asmeniškai man šis apdovanojimas reiškia ir motyvaciją tęsti savo darbą su dar didesniu įsipareigojimu bei entuziazmu“, – kalbėjo A. Jakštienė.

Būtina atjausti ir suprasti

Ką ji, kaip socialinė darbuotoja, pasakytų bei palinkėtų jauniems žmonėms, kurie svarsto apie šios profesijos pasirinkimą?

„Drąsos, atkaklumo ir nuoširdumo. Šis kelias reikalauja ne tik profesinių žinių, bet ir gebėjimo nuoširdžiai suprasti kitus, atjausti ir išlaikyti kantrybę sudėtingose situacijose. Socialinis darbas pirmiausia neatsiejamas nuo empatijos, bendravimo, atsakomybės, atsparumo stresui.

Svarbu nuolat mokytis, ieškoti vis naujų darbo metodų ir nepamiršti rūpintis savimi. Visada sakau, kad  laimingas darbuotojas – laimingas globotinis. O socialinio darbo studijas rekomenduočiau turbūt kiekvienam – jei ir nedirbsite, bet asmeninės naudos turėsite kiekvienas“, – pokalbio pabaigoje sakė A. Jakštienė.

Jonavos r. savivaldybės inf.