Gabija, ar lengvosios atletikos princesė - tai vaikystės svajonė? Kaip prasidėjo bėgikės kelias? 

Pradėjau sportuoti maždaug nuo 10-ies, mano mama visada sportavo. Susipažinau su trenere Vidute Lebeckiene, kuri tapo mano pirmąja trenere ir, galima sakyti, mane užaugino.  
Jonavoje sportavau ir aerobinę gimnastiką, labai patiko. Bet... atletika žavėjo labiau - aš jau vaikystėje su baltu pavydu stebėdavau Eglę Balčiūnaitę. Atsimenu, Eglės nuotraukas žiūrėdavau, buvau užsidėjus ,,Facebook” viršelyje ją - žodžiu, buvau tikra fanė. Kai esi dar visai maža ir matai tokią perspektyvią sportininkę, tai tikrai labai įkvepia.  
O galiausiai nutiko taip, kad lankant ir bėgimą, ir gimnastiką, sportas užimdavo visą laisvą dienos laiką. Tai apie porą metų lankiau aerobiką, bet kai 16 metų išvažiavus į Panevėžį, į sporto mokyklą, jau laiko tam nebeliko.  

16-os metų teko palikti tėvų namus ir paragauti savarankiško gyvenimo – ar nebuvo sudėtinga? 

Kai sužinojau, kad galima važiuoti į Panevėžį, žinojau, kad ta mokykla yra labai aukšto lygio ir nesitikėjau, kad galiu įstoti. Tada dar nebuvo minčių, kad ,,gal ir aš esu visai aukšto lygio?”, nors jau buvau Lietuvos čempionė. Mačiau, kad yra mergaičių, kurios greičiau bėga, nepasitikėjau savo pusiausvyros testu, tiesą sakant, mano pusiausvyra tragiška – galvojau, tai gali sutrukdyti.  
Bet įstojau. Tėvai labai palaikė, padėjo, trenerė skatino eiti šiuo keliu. O ir ten pasitiko puikus treneris Algimantas Sniečkus. Ir pradėjus ten mokytis, buvau išrinkta daug kartų geriausia mokyklos sportininke. Tik tada supratau, kad išties esu gera bėgikė, visa aplinka smarkiai motyvavo. 

Gabija su trenere V. Lebeckiene. Gabijos asmeninio archyvo nuotr.

Tai iš Panevėžio iškart kelias tiesėsi į JAV? 

Iš tiesų taip. Aš jau Panevėžyje sakiau, kad būsiu bėgikė ir žinodama, kad galiu vykti į Ameriką, tam morališkai ruošiausi. Išvažiuoti už Atlanto reikėjo pasiryžimo, tad po mokslų dar šiek tiek delsiau, reikėjo pusės metų, kol pati su savimi susitariau. Galiausiai išvažiavau. 
Ir nors siekiau bėgikės karjeros, tačiau niekada nesitikėjau, kad tai taps mano pagrindiniu darbu. Savo gyvenimą įsivaizdavau kaip viskuo aprūpintą, komfortišką, o sportininkams tai ne visada pasiseka. Ką sportininkai gauna? Nebent esi aukščiausio, pasaulinio lygio bėgikas. Yra daug sportuojančių megėjiškai, bet jei nori būti profesionalus, turi visą laiką atiduoti fiziniam pasirengimui ir kitam darbui laiko tikrai nėra. Tai aš vis pamąstydavau, ar man taip gali išeit. Bet dabar matant, kad rezultatai nuolat kyla, patekau į Olimpiadą - abejonių mažėja, galima dar labiau susitelkti į sportą, atsiranda labai realios galimybės. 

Kaip prie karjeros linijos prisidėjo Amerika? 

Išvykus supratau, kad ne veltui Amerika vadinama ,,galimybių šalimi” - jų ten išties per akis. Jei būčiau amerikietė, būtent JAV turėčiau daugiau galimybių. Bet, kai esi mažos šalies sportininkė, kai kurios kitos galimybės atsiveria lengviau – kaip kad išvykimas į olimpiadą. Sudėtinga pateikti savo įvaizdį, kai esi iš mažos šalies - teko pastebėti, kad didesnių valstybių atstovai yra lengviau pastebimi. Tas tikrai jaučiasi. 
Bet man Amerika suteikė viską: ir gyvenimą, ir mokslus. Nepaprastai geros sąlygos, kai viskas už tave apmokėta, niekuo nereikia rūpintis. 

Gabija, grįžkime į mokyklos, studijų laiką. Neretai bendraamžiai siaučia vakarėliuose, išbando ne visai sveikintinas pramogas, o ką veikia lengvaatletė? Kaip sekėsi suderinti jaunystės norus, troškimus, aistras ir griežtą sporto discipliną? 

Kol dar buvau Lietuvoje, šito nepatyriau, bet išvykus į Ameriką, teko viską išgyventi. Kaip ir matom per filmus, yra tikrai daug vakarėlių, daug pagundų. Bet kai praeini, tada ir supranti, kokie tavo prioritetai. Pamatymas, kaip gali gyventi kaip studentas, ne tik kaip atletas, man labai padėjo - aš supratau kad noriu susitelkti į savo kaip sportininkės gyvenimo ritmą. Manau, kad tai buvo gera pamoka, etapas. O jeigu to nepatirtum, gal taip aiškiai ir nežinotum, ko iš gyvenimo nori. O dabar aš puikiai žinau, ko noriu. 

Ko dar teko ar tenka atsisakyti vardan sportininkės karjeros? 

Yra labai daug tokių dalykų. Paprastas pavyzdys - net laikas su šeima prie jūros. Skamba keistai, bet iš tikrųjų aš negaliu sau leist visą dieną pragulėti Palangoj prie jūros paplūdimy, nes kitą dieną tikrai nebus jėgų treniruotei.  
Miegas taip pat labai svarbus. Negaliu leist sau naktinėti. Nes kūnas neatsistato. Ir dabar grįžau po varžybų, neišsimiegojau ir jaučiu, kad negaliu nieko padaryt. Kūnas iš tikrųjų yra kaip įrankis. Tai visi tie blogi dalykai, kuriuos kiti žmonės gali sau leisti, aš negaliu. Juk ne kiekvienam ir reikia savo kūną privesti iki tokių galimybių ribų, kokių siekiam mes, sportininkai. Tai man viskas, kas nepadeda siekti rezultatų - trukdo, to atsisakau. 

G. Galvydytė. Oklahoma State Athletics nuotr. 

Gabija, sportas visada susijęs su disciplina, tad išduokite, kokia ta būsimos olimpietės dienotvarkė?  

Mano dienotvarkė dabar kiek pasikeitusi, nebe tokia griežta kaip buvo JAV. Jaučiu, kad turiu šiek tiek daugiau laiko sau. Nors patekus į olimpiadą, nežinau ar teisingai čia sakau... 
Svarbiausi dalykai dienoje yra miegas ir maistas. Mano kūnas jaučiasi geriausiai, jei einu miegoti apie 23 val. ir keliuosi 7-8 val. Turiu labai konkretų savo biologinį ritmą.  
Prioretizuoju maistą, stengiuosi valgyti daug ir sveikai. Buvo ir man laikotarpis, kai teko pavalgyti amerikietiško maisto, kas tikrai nepadėjo jaustis geriau. Iš saldumynų renkuosi juodą šokoladą, organizmas reikalauja, kai sunaudoja tiek daug energijos. Ilgų distancijų bėgikams pasisekė - maistas mums kaip kuras ir kuo daugiau jo, tuo geriau.  
 
Mano sportinėje disciplinoje dar labai svarbus laikas sau: jei nepabūnu su savimi, ir neleidžiu savo kūnui pailsėti emociškai, man tai tikrai nepadeda. Kartais grįžus po treniruočių leidžiu sau visiškai nieko nedaryti. Kitiems žmonės gali atrodyti keista – kaip nieko nedaryti? Bet toks sportininko gyvenimas. Tu privalai leisti kūnui atsistatyti ramybės būsenoje, poilsyje. 
Iš tikrųjų nuolat mokaisi, išbandai, tikrini save nuolat po truputį, vis kažką sužinai apie savo kūną, apie sveikatą. Ir tie visi bandymai, išmoktos pamokos, atsiperka, tampa tavo sėkmės receptu. 

Pasikalbėkime apie taip laukiamas Paryžiaus olimpines žaidynes. Ar dalyvavimas olimpiadoje yra sportininkės svajonės išsipildymas? 

Aš nežinau, kodėl ir niekam to nesakiau: olimpiada man nebuvo didžiausia svajonė. Žinau, kad visi sportininkai svajoja apie olimpiadą. O mano svajonė tiesiog būti vienai geriausių. Taip, olimpiada tave lyg ,,padeda” prie geriausių sportininkių, bet mano svajonė - labai konkreti. Pavyzdžiui, būti geriausia Lietuvos sportininke, vienintele. Galbūt Europos, kažkada ir pasaulio. Man tai skamba puikiai bet kuriame lygyje.  
Žinoma, man smagu važiuoti į olimpiadą, aš džiaugiuosi, bet tai savaime nėra titulas, pergalė. Kažkaip kitaip atrodo mano gyvenimo tikslai. Noriu būti geriausia, o ne tarp geriausių. Kažkaip taip.  

O kodėl nebūti geriausia olimpiadoje?   

Norėčiau dalyvauti ten, kai būčiau 100 procentų įsitikinusi, kad esu geriausioje savo formoje. O man tik 24 metai, aš manau, kad manęs dar laukia kita olimpiada – kai žinosiu, kad tikrai padariau viską, ką galiu, o ne tik nuvykau.  

Tai Gabija per anksti gavo bilietą? 

(atsidūsta) Nuvykti ten man yra labai didelis pasiekimas, bet aš noriu būti savo geriausiu metu ta olimpietė. Turiu didesnių tikslų ateityje, jaučiu, kad dar ne dabar. 

Tai gal pavadinkim Paryžiaus olimpines žaidynes tiesiog pirmąją Gabijos olimpiada? 

O taip, taikliai! 

Jeigu Paryžius - ne didžiausias pasiekimas, kuriuos pasiekimus iki šiol vertinate labiausiai? 

Man didžiausias pasiekimas yra uždarų patalpų Lietuvos rekordas. Kaip ir sakiau, man Eglė visada buvo autoritetas. Aš žiūrėdavau į ją ir negalėdavau net pagalvoti, kad galėčiau būti tokio lygio. Tai atrodė neįmanoma. O dabar pagerinus jos rekordą, man tarsi atsivėrė akys. Aš ne tik galiu būti, aš jau esu tokia gera, kaip ir ji. 

Pasvarstykime, kas Gabijos laukia Paryžiuje? 

Išvykstu jau liepos 21 d., o kas laukia taip sunku pasakyti... Vis galvoju, kad nesu išnaudojusi viso potencialo. Bet esu geriausioje formoje, kokioje būtent dabar galiu būti ir, žinoma, atiduosiu viską, ką galiu dėl geriausių rezultatų. Bet pasvarstyti galim... Sakyčiau mano tikslas - būti pusfinalyje. Tai būtų aukštas rezultatas, nes į olimpiadą patenka 48 sportininkės, aš patekau 43 numeriu. Ir buvimas tarp TOP24, reiškia, aukštesnėje vietoje nei patekau, man būtų labai didelis pasiekimas. Būtumėt aplenkusi daugiau nei pusę! Taip, labai noriu patekti į pusfinalį, o finalas jau būtų kažkas nerealaus tikrai... Bet ten tik 8 sportininkės.  

O kas po to? 

Kai dar nesijaučiu šimtaprocentinėje sportinėje formoje, tai drąsiai žvelgiu į priekį. Laukiu, kas dar bus, ką galiu išspausti iš savo kūno. Mane taip vilioja ateitis, kada surasiu kitą trenerį, gal rasiu grupę, kur man treniruotis bus labai gerai ir bus išnaudotas visas potencialas. Toks dabar mano siekis gyvenime. Ir manau, kad ta ateitis po olimpiados yra tai, į ką šiuo metu labiausiai koncentruojuosi. 

Ir pabaigai – apie Jonavą. Kokia Jonava buvo ir kokia yra šiandien sportininkės akimis? 

Kai Amerikoje klausdavo apie mano miestą, atsakydavau, kad labai mažas, bet labai gražus ir tvarkingas. Visada nepaprastai malonu čia grįžti.   
Kokia esu dėkinga vien už tai, kiek Jonavoje nutiesta dviračių ir pėsčiųjų takų, kuriais aš prabėgiojau visą savo vaikystę! Ir stadionas... Man sportuojant jis buvo tiesiog išplėšytom gumom, o dabar toks atnaujintas, išskirtinai prižiūrimas. Tiesa, buvau stadione, norėjau užlipti ant žolės ir gavau labai daug barti - budėtojas taip prižiūri žolę! Nieko panašaus nesu mačius. Tai aš budėtojui sakau: ,,Leiskit man be batų, aš daug nesveriu, tikrai neišmindysiu žolės... Prašau, nors truputį pabėgiot”. Ir jis man leido! 
Tai tikrai žinau, kad Jonava labai prižiūri savo sporto erdves, aplinką. Smagu, kad yra tiek vietų išeiti prasibėgt.  

Gabija, kaip manote, ko reikia Jonavai, kad čia užaugtų profesionali sportininkų karta? 

Jonava mažas miestas ir natūralu, kad čia daug galimybių nėra ir turbūt nebus. Bet didžiulė vertybė yra tokie treneriai kaip Vidutė, kurie padeda vaikams suprasti, koks tai sportas. Aš iki šiol pas ją nuvažiuoju, nuvežu pati startukų. Galvoju, kad tarp tų vaikų gali augti toks pats sportininkas, kaip aš.
Taip pat būtina kuo garsiau kalbėti ir tikėtis, kad kažkas išgirs. Gal pamatys savivaldybė, kad ir toks mažas miestas gali išauginti olimpiečius. Ir gal galės prie to prisidėti? Šiek tiek paremti? Norisi pripažinimo lengvajai atletikai. Aišku, visi myli krepšinį ir futbolą, bet tapus olimpiete, tikiuosi būti pastebėta ir padaryti postūmį šio sporto pripažinime mūsų mažame mieste. Pajuokausiu: kad ir lengvaatlečiai galėtų pabėgioti ant žolės!  

Gabija, tegul jūsų linkėjimai Jonavos sporto bendruomenei pildosi. O Jums - iš visos širdies linkime sėkmės. Kaip ir visa Jonava, kuri su didžiuliu palaikymu stebės Jūsų, olimpietės iš Jonavos, pasirodymą Paryžiuje.