Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga (LJŪJS) sveikina Vyriausybės iniciatyvą steigti Regionų ministeriją, tačiau pabrėžia, kad vietoje naujos biurokratinės struktūros kur kas naudingiau būtų peržiūrėti visą valdymo modelį ir apsvarstyti galimybę apjungti nepakankamai efektyvias Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijas. Anot LJŪJS, tokio žingsnio tikslas – apjungti tarpusavyje susijusias funkcijas bei teikti realią pagalbą regionų žmonėms.

Regionų problemos: nepakankamas valdžios dėmesys ir didėjanti atskirtis

Per pastaruosius dešimtmečius būtent regionuose trūko nuoseklios politikos ir pakankamo valdžios dėmesio. Iš kaimiškų vietovių pasitraukė didelė dalis gyventojų, smulkiųjų verslų, viešųjų įstaigų, o tai leido formuotis stambiesiems žemvaldžiams ir koncentruoti dideles žemės teritorijas. Per susijusius fizinius ir juridinius asmenis, apeidami 500 ha žemės įsigijimo ribojimą, jie užsitikrino dar didesnę rinkos galią.

Tuo tarpu Europos Sąjungos milijardinės investicijos, skirtos kaimo vietovių plėtrai, dažnu atveju atiteko tiems patiems stambiems rinkos žaidėjams. Skaičiai rodo, kad 20 proc. ūkinių subjektų gauna apie 80 proc. žemės ūkiui skirto biudžeto, o 80 proc. smulkiųjų – tik simbolinius asignavimus. Dėl neveikiančio žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo, apie 4 tūkstančiai susietų stambių ūkių ir toliau plečiasi, o daugiau kaip 100 tūkstanččių smulkesnių šeimos ūkių lieka konkurencinėje atskirtyje.

Kodėl verta jungti Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijas?

Efektyvesnis valdymas

Šiuo metu tarp dviejų atskirų ministerijų (Aplinkos ir Žemės ūkio) dažnai kyla kompetencijų persidengimai ir biurokratinis nesusikalbėjimas. Tai stabdo projektus ir investicijas regionuose, o ūkininkams bei vietos bendruomenėms sukelia perteklinių sunkumų.

Vieninga politika kaimui ir aplinkai

Daugelyje Europos Sąjungos šalių aplinkosauga ir žemės ūkis tvarkomi bendrai arba glaudžiai koordinuojant veiklą:

• Danija turi „maisto, žemės ūkio ir žuvininkystės“ valdymą, glaudžiai bendradarbiaujantį su aplinkos apsaugos sritimi.

• Airija integruoja žemės ūkio, gamtos išteklių ir kaimiškų bendruomenių poreikius, efektyviai paskirstydama finansavimą.

• Lenkija derina žemės ūkio ir aplinkosaugos politiką per vieną strateginį planą, siekdama riboti žemės koncentraciją ir atsakingą gamtos išteklių naudojimą.

Mažesnės išlaidos valstybės biudžetui

Užuot išlaikius dvi dideles ministerijas, dalį lėšų galima nukreipti tiesiogiai regionams – infrastruktūrai, jaunųjų ūkininkų paramos programoms ar aplinkosauginiams projektams.

Nuoseklesnė regionų politika

Vieningas valdymas padėtų sukurti integruotą požiūrį į regioninę plėtrą, aplinkosaugą bei agrarinę veiklą.

LJŪJS pozicija ir raginimai

• Vienas valdymo centras, o ne trys ministerijos. Vietoje atskiros Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų steigti bendrą, efektyviai veikiantį institucijų junginį.

• Mažiau biurokratijos – daugiau rezultato. Naujas valdymo modelis turėtų koncentruotis į realius sprendimus regionų žmonėms.

• Lygesnės galimybės visiems ūkiams. Siekiant stabdyti žemės koncentraciją, būtina griežčiau taikyti susietumo principus.

• Investicijos į viešąją infrastruktūrą. Prioritetu turėtų tapti kaimiškų teritorijų patrauklumo didinimas.

• Vieninga politika aplinkosaugos, žemės ūkio ir regioninės plėtros srityse. Tvari gamta ir stiprūs regionai gali egzistuoti greta vieni kitų.

 LJŪJS inf.