Net 41,9 proc. arba 100,3 tūkst. visų Užimtumo tarnybos klientų sudaro ilgalaikiai bedarbiai. Iki pandemijos 2020 metais šis skaičius buvo gerokai mažesnis – apie 37 tūkst. Ilgalaikių bedarbių integracija į darbo rinką bus vienas didžiausių iššūkių pasibaigus karantinui. Apie tai Užimtumo tarnybos direktorė Inga Balnanosienė kalbėjosi su leidiniu „Verslo žinios“. Dalijamės jos įžvalgomis.

Ilgalaikė bedarbystė – ar galima sakyti, kad Lietuvoje tai jau daugiau nei dešimtmetį trunkanti problema?

Žvelgiant retrospektyviai, ilgalaikių bedarbių skaičius ir jų dalis – didžiausia per pastarąjį dešimtmetį. Prieš 11 metų, 2011-ųjų birželio 1 dieną, fiksuota, jog ilgalaikių bedarbių šalyje buvo 127,6 tūkst. arba daugiau nei pusė (52,4 proc.) visų Užimtumo tarnyboje registruotų darbo neturinčių asmenų, o pikas pasiektas 2011 metų pradžioje (vasarį–balandį), kai buvo daugiau nei 140 tūkst. ilgalaikių bedarbių.

Abiem atvejais – ir dabar, ir 2011 metais – neabejotini liekamieji reiškiniai ir pasekmės po krizių, sąlygojusių lokalaus ir tarptautinio verslo gyvybingumą (šis birželis – Covid-19 pandemija, 2010–2011 metų rezultatai – ekonomikos recesijos dėl 2007–2008 metų finansų krizės pasekmės). Visgi ilgalaikių bedarbių skaičiaus dinamika indikuoja tai, kad ilgalaikis nedarbas – kompleksinis reiškinys, o ekonominė krizė – tik vienas jį sąlygojančių veiksnių.

Iki Covid-19 krizės (2015–2019 metais) vidutinis metinis ilgalaikių bedarbių skaičius buvo 39 tūkst. 2019-ųjų pabaigoje kelis mėnesius fiksuotas ilgalaikių bedarbių skaičiaus sumažėjimas, tačiau jis niekada nebuvo mažesnis nei 27 tūkst. Analizuojant 2010–2019 m. matyti, kad vidutinis metinis ilgalaikių bedarbių skaičius buvo 59 tūkst. arba 30,29 proc. dalis tarp visų registruotų darbo neturinčių Užimtumo tarnybos klientų.

Kodėl ši problema pandemijos metu tapo dar opesne?

Kai 2020 metų kovą mūsų valstybėje buvo paskelbtas karantinas, griežti daugelio veiklų ribojimai pakeitė darbo rinkos tendencijas šalyje. Labiausiai nukentėjo maitinimo ir aptarnavimo įstaigos, viešbučiai ir kitos paslaugų sektoriaus įmonės, kurios visiškai arba iš dalies nevykdė veiklos. Dalis savarankišką veiklą vykdžiusių asmenų pasibaigus karantinui neatnaujino savo veiklos.

Antroji karantino banga išryškino gebėjimą prisitaikyti: ir verslo, ir valstybės. Nuo naujų metų padidinus prastovų kompensavimo intensyvumą iki 100 proc., į prastovas išleistų darbuotojų, palyginti su pirmuoju karantinu, buvo net 40 tūkst. mažiau. Didžioji dalis verslo po pirmosios bangos turėjo galimybę atsitiesti, susitelkti, peržiūrėti procesus, paslaugas, veiklas. Ir nors registruoto nedarbo lygis nebeauga, tačiau išlieka labai aukštas. Nuo 277 tūkst. metų pradžioje dabar turime 239,5 tūkst. darbo neturinčių žmonių.

Pirmojo karantino metu skatinant vartojimą vien tik per Užimtumo tarnybos priemones panaudota beveik 950 mln. eurų. Įmonės buvo remiamos per prastovas ir iš jų sugrįžę. Taikytos papildomos paramos schemos naujų darbuotojų priėmimui. Aktyviai remiami savarankiškai dirbantieji. Taip pat pradėta mokėti darbo paieškos išmoka, kuri, palyginti su kitomis priemonėmis, buvo mažiausių finansinių apimčių, tačiau padėjo valstybei pamatyti savo piliečius, iki tol buvusius tam tikrame šešėlyje, už darbo rinkos ribų. Jų – 39 tūkstančiai.

Deja, antrojo karantino metu aktyviau su jais dirbti ir integruoti į darbo rinką nėra galimybių. Šiai grupei būtinas padidintas dėmesys, tiesioginis, kontaktas, dažni susitikimai. Tai – visų pirma žmogaus parengimo integruotis į darbo rinką darbai, gebėjimų, motyvacijos ugdymas. Anksčiau šių trumpam darbo netekusių žmonių integracija būdavo sparčiausia iš visų bedarbių. Vidutinė integracijos į darbo rinką trukmė iki karantino trukdavo apie 62 dienas. Dabar – beveik 70 dienų.

Antroji nerimą kelianti tendencija – nuosekliai auganti ilgalaikio nedarbo dalis ir nekvalifikuotų darbuotojų procentas visoje nedarbo statistikos struktūroje. Anksčiau pastarųjų būdavo ne daugiau 30 proc., o dabar – jau  41,9 proc.

Kokios pagrindinės ilgalaikės bedarbystės priežastys?

Žema kvalifikacija arba darbo rinkoje nepaklausi profesija, nepakankama profesinė darbo patirtis, konkrečių žinių trūkumas, nemokėjimas dirbti kompiuteriu, mažas mobilumas – visa tai skatina ilgalaikį nedarbą. Šią problemą galima sieti ir su asmeninėmis žmogaus savybėmis, ir su šalies socialine politika. Kita vertus, darbdavių požiūris ar net nusistatymas prieš ilgai nedirbusius asmenis mažina jų galimybes grįžti į darbo rinką. Nekonkurencingas darbo užmokestis taip pat neskatina ieškotis darbo.

Stebima, kad daug darbo ieškančių asmenų iš tiesų negali susirasti lūkesčius ir profesiją atitinkančios veiklos, tačiau yra nemažai klientų, kuriems netinka jokie darbo pasiūlymai. Nors darbo rinka atsigauna, tačiau žmonių elgesys keičiasi. Dabar net ir siūlant pakankamai didelį atlyginimą, dažnas ignoruoja naujas galimybes ir randa priežasčių bei pasiteisinimų nedirbti.

Net 38,3 proc. ilgalaikių bedarbių iki registracijos Užimtumo tarnyboje buvo nedirbę samdomo darbo, 37 proc. dirbo nekvalifikuotą, tik 15,2 proc. – kvalifikuotais darbininkais, 8,4 proc. – aptarnavimo sektoriuje ir pardavėjais, 11 proc. – specialistais. 43,5 proc. ilgalaikių bedarbių yra 50+ asmenys, jaunimas iki 29 metų sudaro beveik ketvirtadalį (24,4 proc.). Pagal išsilavinimą 40,8 proc. ilgalaikių bedarbių neturi formaliai įgytos kvalifikacijos. Kiek daugiau nei penktadalis (22,3 proc.) – įgiję aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą, 36,9 proc. – profesinį.

Šiuo metu siūloma darbo vieta yra vertingesnė už bet kokias išmokas, nes rytoj jos apskritai gali nebūti. Darbas – ne tik stabilios ir oficialios pajamos, bet ir galimybė toliau mokytis ir konkuruoti aplinkoje, kuri ateityje bus vis sudėtingesnė. Kuo ilgiau žmogus neturi darbo, tuo sunkiau tampa jį apskritai rasti. Nunykę darbo įgūdžiai, prarandamos kompetencijos ir iš to išplaukiančios psichologinės ar priklausomybių problemos skatina ilgalaikį nedarbą, ir žmogus atsiduria skurdo spąstuose. Lietuvoje stebimos šeimos, kur tėvų nedarbas perduodamas vaikams.

Kokie žingsniai galėtų padėti spręsti šią situaciją?

Pasaulis per tuos metus labai pasikeitė. Verslas, darbo vietos ir profesijos – transformuojasi. Anksčiau užtekdavo profesinių įgūdžių, o dabar jau reikia ir kitų kompetencijų. Darbuotojams vis dažniau keliami visiškai kitokie reikalavimai, nei vos prieš penketą metų. Iš darbuotojo bus tikimasi, kad jis moka planuoti laiką, veikti savarankiškai, naudojasi naujais skaitmeniniais įrankiais.

Daug darbuotojų, netekusių darbo, negali tiesiogiai pereiti į kitų sektorių įmones, nes darbams atlikti reikalingos tam tikros žinios ar praktinė patirtis. O nekvalifikuotų darbų paklausa visada yra ribota. Didžiausias iššūkis yra struktūrinis nedarbas, kai darbo ieškantys asmenys neatitinka darbdavių keliamų reikalavimų, neturi kompetencijų ir kvalifikacijų, reikalingų darbui atlikti.

Ryškėjanti problema, kurią turėsime spręsti netolimoje ateityje – miglotos vyresnio amžiaus darbuotojų perspektyvos. Šio segmento nedarbas auga. Tai – stabili tendencija. Daugybė jų dirbo sektoriuose, kurie buvo uždaryti – maitinimo, apgyvendinimo, slaugos, kitų kontaktinių paslaugų srityse. Jie yra padidintos rizikos grupėje. Daugeliui jų būdingas negebėjimas mokytis, o mintis apie profesijos keitimą – nepriimtina. Jiems sunku save deramai pateikti darbo rinkoje ir prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Vyresnių nei 50 metų asmenų registruotas nedarbas sudaro 19 proc. (prieš metus šis rodiklis buvo 12,4 proc.). Ši amžiaus grupė – 37,7 proc. visų Užimtumo tarnybos klientų.

Dėmesio reikalaujanti kryptis – didėjantis nedarbas regionuose. Tai reikia vertinti labai rimtai, valstybės raidos strateginio planavimo lygiu. Taip, nedarbas augo ir didmiesčiuose, tačiau atlaisvinus suvaržymus jie greitai atsigaus, viskas ims suktis, sugrįš klientai, pajamos. Tuo tarpu regionuose atsigauti bus gerokai sunkiau arba iš viso neįmanoma. Bankrutavę verslai be pagalbos neatsigaus. Nedarbas taps ilgalaike socialine ir ekonomine problema.

Samdos specialistai pastebi dar vieną problemą – kandidatų daug, o jų samdyti niekas nenori (pavyzdžiui., tolimųjų reisų vairuotojai). Ar pastebite šią tendenciją ir Užimtumo tarnyboje? Kokiose srityse ji opiausia?

Viena iš priežasčių – kvalifikacinė darbo pasiūlos ir paklausos neatitiktis. Nuo pandemijos pradžios registruotų laisvų darbo vietų ir darbo ieškančiųjų analizė rodo darbo pasiūlos ir paklausos disbalansą. Užfiksuota, kad vienam kvalifikuoto darbininko darbo ieškančiajam teko 1,8 laisvos darbo vietos. Pageidaujančių specialisto ar vadovo darbo – 2,2 karto daugiau nei tokių darbo pasiūlymų. Į vieną laisvą darbo vietą aptarnavimo sektoriuje pretendavo 1,9 asmenų. Nekvalifikuoto darbo ieškančių registruota 30 proc. daugiau nei tokio darbo pasiūlymų.

Pasiūlos ir paklausos neatitiktys fiksuojamos ir tarp atskirų profesijų. Pavyzdžiui, pandemijos laikotarpiu sunkiasvorių sunkvežimių ir krovinių transporto priemonių vairuotojams registruota 38 tūkst. darbo pasiūlymų, iš jų 34,6 tūkst. – tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojams. Tokio darbo ieškančių registruota dešimt kartų mažiau – 3,7 tūkst., iš jų tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojo darbo – 633. Pageidaujančių lengvųjų automobilių, taksi ir furgono vairuotojo pozicijos buvo 16,2 tūkst., o tokio darbo pasiūlymų – 9,2 tūkst.

Taip pat ryški ir regioninė darbo pasiūlos bei paklausos neatitiktis. Per pandemiją didžiausias kvalifikuotų darbininkų trūkumas fiksuotas Vilniaus apskrityje, tuo tarpu Marijampolės ir Panevėžio apskrityse tokio darbo ieškančių asmenų registruota daugiau nei laisvų darbo vietų. Pandemijos laikotarpiu nekvalifikuoto darbo pasiūlymų Vilniaus apskrityje darbdaviai pateikė daugiau nei įregistruota tokio darbo ieškančių. Tauragės ir Telšių apskrityse nekvalifikuoto darbo ieškančių buvo 3 kartus daugiau nei šių darbo pasiūlymų, Marijampolės ir Panevėžio apskrityje – daugiau nei 2 kartus daugiau.

Ar pagrįstos darbdavių baimės, kad dėl pandemijos sugrįžę darbuotojai gali vėl, pasitaikius pirmai progai, patraukti atgal į užsienį?

Kokie nedirbančių gyventojų lūkesčiai ir kokius jie priims sprendimus dėl tolesnės savo veiklos, sunku prognozuoti dėl Covid-19 situacijos ne tik Lietuvoje, bet ir tautiečių pamėgtose dirbti šalyse.

Lietuvoje kvalifikuotiems darbuotojams šiuo metu įsidarbinti nesunku, nes darbo paklausa kas mėnesį buvo auganti – dabar per mėnesį darbdaviai įregistruoja per 40 tūkst. laisvų darbo vietų. Tačiau kai kurių profesijų atstovų ir dirbančiųjų nekvalifikuotus darbus gali nemotyvuoti darbo užmokestis. Užimtumo tarnyboje registruojant laisvas darbo vietas 2020 metais vidutiniškai siūlyta 949 Eur siekianti alga per mėnesį (neatskaičius mokesčių). Palyginti su 2019-aisiais, ji didėjo 4,3 proc.

Daugiau nei ketvirtadalyje (26,9 proc.) registruotų darbo pasiūlymų nurodytas atlygis – iki 700 Eur neatskaičius mokesčių. Pusėje (49,9 proc.) – iki 800 Eur. Tik trečdalyje (34,1 proc.) pateiktų darbo pasiūlymų vidutinis mėnesio darbo užmokestis viršijo 1000 Eur, ir tik dešimtadalyje (11,4 proc.) siūlytas didesnis nei 1500 Eur atlygis neatskaičius mokesčių. Mažiausias darbo užmokestis darbdavių skelbimuose siūlomas nekvalifikuotam darbui – tai minimali mėnesio alga. Lėčiausiai vidutinis bruto darbo užmokestis augo žemės ūkyje bei apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veiklos sektoriuose. Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veiklos sektoriuje mažą darbo užmokesčio augimą sąlygojo šios veiklos ribojimai dėl paskelbto karantino.

Jei visgi atsirastų galimybė Baltarusijos piliečiams laisviau vykti į Lietuvą, kaip tai pakeistų Lietuvos darbo rinką?

Trečiųjų šalių piliečiai užpildo trūkstamas darbo vietas sektoriuose, kuriuose tam tikrų profesijų darbuotojų trūksta jau ne vienerius metus. Nuo 2020-ųjų rugsėjo 21 dienos Baltarusijos piliečiams ir jų šeimos nariams suteikta galimybė supaprastinta tvarka gauti nacionalinę vizą ir atvykti į Lietuvą.

Šiais metais Užimtumo tarnyba pagal darbdavių prašymus iš viso išdavė 133 leidimus dirbti Lietuvoje Baltarusijos piliečiams, turintiems supaprastinta tvarka išduotą nacionalinę vizą. Daugiausiai – Vilniaus regione (106), Klaipėdos – 16, Kauno – 12, Panevėžio – 1 ir Šiaulių regione – nė vieno.

Taip pat skaitykite: