Negaliu susitaikyti su mintimi, jog gyvenu bendruomenėje, kurioje priimtina žudyti be pasekmių. Noriu paviešinti žiaurumą, abejingumą ir tylą.

Jonavos rajone, Bartonių kaime, buvo nušauta mano tėvų katė. Galbūt kitiems tai neskamba kaip žiauri istorija, tačiau prašau suprasti, jog tai buvo mano šeimos narys.

Pirmiausia, noriu Jus supažindinti su Mile. Maža katytė gyveno prieglaudoje – kūda, nusilpus ir atsiskyrus. Šalia jos buvo dar keletas brolių, sesių ir mama katė, tačiau ji vienintelė buvo viena kampe, lyg transe, išsigandus viso pasaulio. Prieglaudos darbuotoja pasakė, jog ji ilgai neišgyvens be žmogaus šilumos. Nedvejodami priėmėme sprendimą – Milė taps mūsų šeimos dalimi. Suteiksime jai visą šilumą, kurią turime. Tačiau, pasirodo, jog neužteko tik mūsų šilumos, ji neišgyveno net puse savo gyvenimo, nes buvo auka bendruomenės nario, besilinksminančio su oriniu šautuvu.

Bet Milės istorija – ne tik apie jos mirtį

Ji nuėjo labai sunkų kelią. Nuo pirmųjų dienų buvo silpnos sveikatos – dažnai sirgo, išgyveno itin sunkią ligą, kuri pažeidė plaučius. Jai teko gulėti gyvūnų ligoninėje, ištverti skausmingas procedūras. Tai liga, kurios išgyvenamumas katėms – vos keli procentai. Vėliau – dar viena nelaimė. Nutrūko kojos raištis. Buvo atlikta operacija, įstatytas dirbtinis raištis.

Milė neturėjo stipraus imuniteto, bet turėjo nepaprastai stiprų norą gyventi ir kovojo kiekviename etape.

Milė švelni, jautri katytė. Niekada nesidraskydavo, nėra sugadinusi nei vieno baldo. Mumis ji pasitikėjo, turėjo labai gilias akis ir mėgo žiūrėti tiesiai į sielą. Buvo žaisminga, geriausias žaislas – ilgi siūlai, buvo vikri. Tačiau, tuo pačiu, metu Milė buvo be galo baili, neprisileisdavo nepažįstamų žmonių, vengdavo bet kokio artumo. Tad Milę pašovęs monstras ją prisiviliojo maistu arba šovė kaip į taikinį iš toli. Milė kankinosi tris dienas, tačiau jai padėti nebepavyko.

Žinau, ką kiti gali pasakyti – „katė įlindo į mano teritoriją“. Bet tai netiesa. Milė nebuvo tokia. Ji bijojo žmonių. Jei ji kam nors būtų trukdžiusi, būtų užtekę ją tiesiog nuvyti – ji daugiau nebūtų grįžusi.

Dabar jos amžina vieta po trešnėmis, papuošta tulpėmis. Tai šeimos narys, kuriuo rūpinomės ir mylėjome. O dabar prisiminimui turim šaratinį šovinį, kurį ištraukė iš jos smulkaus kūnelio.

Tėvų kaimynystė nėra saugi. Kitas katinas jau nešioja savo kūne šovinį, tačiau ją ištraukti kainuotų katinėlio gyvybę. Tai ne pirmas ir ne antras atvejis. Tačiau bendruomenė tyli, nors irgi turi nukentėjusių pūkuotų šeimos narių. Jų paaiškinimas, jog nenori pyktis su kaimynais, tad renkasi mums pasakyti tiesą tyliai, kai niekas negirdi.

Nuo kada žmonės leidžia blogiui šakotis gilyn ir diktuoti bendruomenės normas? Kodėl jie aukščiau visko? Kodėl žmonės bijo kelių blogų žmonių? Taip, kelių, bendruomenėje nėra saugi ne dėl vieno gyvūnų kankintojo, bet kelių.

Tyla – taip pat kaltė

Prašau Jūsų pagalbos viešinti šią neteisybę. Prašau pagalbos sugėdinti blogus žmones. Prašau išgirsti mane. Galiu duoti interviu, galiu pirštu parodyti kas šaudo bendruomenėje į gyvūnus dėl pramogos. Aš jų nebijau, tačiau man reikia Jūsų pagalbos.

Šiandien tylim dėl gyvūno, rytoj tylėsim dėl žmogaus.