Policijos pareigūnas, gelbėdamas žmogų, turi imtis visų priemonių. Stabdyti bet kokį automobilį ir važiuoti į įvykio vietą, tačiau nelaukti kelių valandų, kol iš kito įvykio „grįš ekipažas“, sako ne vienerius metus Jonavos policijai vadovavęs Aigerdas Skrolis

Situacija prie Jonavos turgavietės, pasak pareigūno, panašėja į absurdo teatrą. Kontrabandinės cigaretės paradvinėjamos kone pareigūnų akivaizdoje, o visa policijos sistema suka keista kryptimi. Pareigūnai dirba kabinetuose, tačiau gatvėse patrulių mažėja. Todėl Lietuvos policija ima panašėti į buvusią miliciją – monstrą ant popierinių kojų.

A.Skrolį puikiai prisimena ne tik kone paniškai jo griežtumo bijoję Jonavos policininkai, tačiau ir daugelis jonaviečių. Būtent jo vadovavimo laikas prie tuomečio restorano „Jonapolis“ veidu į žemę buvo suguldyti vyrai odiniais lietpalčiais, o šią operaciją tuomet plačiai nušvietė ir šalies žiniasklaida.

Jo vadovavimo laikais Jonavoje savaitgaliais patruliavo ir kaukėti Vidaus tarnybos pirmojo pulko pareigūnai, o jonaviečiai savaitgalius Jonavoje buvo praminę „kaukių šou“.

-Mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo turgaus. Neseniai policijos ataskaitinio susirinkimo metu ir vėl buvo kalbama apie jo prieigose cigaretėmis prekiaujančius romus. Atrodo, kad kovojama su vėjo malūnais. Tuo tarpu kai kurie jonaviečiai prisimena, kad vienu metu šią problemą buvo pavykę išspręsti?

-Dėl romų jau seniai kalbu. Bet turbūt girdėjot liaudies išmintį – šuns balsas į dangų neina. O liaudis niekada neklysta. Aš pamenu diskusijų laidą vietinėje televizijoje. Buvo nemažai dalyvių, teko dalyvauti ir man. Daug tada buvo pasakyta, daug pažadėta. Bet įspūdis toks, kad visa ta laida buvo audra vandens stiklinėje. Man rodos, kad po šios laidos veikla turgaus prieigose tik suviešėjo.

Daugelis tokius kaip aš vadina „runkeliais“. Bet „runkeliai“ visada turi savo mąstymą, savo vertinimą. Aš kasdien žiūriu į tą vaizdą, ir kraupstu nuo to, kas vyksta.

Vyksta atvira kontrabandinė prekyba. Visos Lietuvos vyriausybės, kiek pamenu, žadėjo nuožmią kovą su kontrabanda ir šešėliu. Tai aš savęs klausiu, kas ten, jei ne kontrabanda ir šešėlis? Atvirai, dienos metu, kasdien siūlomos kontrabandinės prekės.

Toje mano minimoje laidoje vienas iš pagrindinių klausimų buvo: „Ką veikia policija?“.  

Aš mačiau greta stovinčius policijos ekipažus ir aplink juos vykstančią prekybą. Neįtikėtinas vaizdas. Stovi policijos ekipažai ir vyksta kontradandinė prekyba.

Mane toje laidoje patikino, kad Lietuvos policijos veikloje atsirado kažkokie A, B, C kategorijų įvykiai (pagal dabar galiojančią tvarką pareigūnai į įvykius privalo nuvykti per nurodytą laiką; jei įvykis kelia pavojų žmogaus sveikatai ir gyvybei – jis skiriamas vienai kategorijai ir nuvykti reikia greitai; jei įvykis nekelia pavojaus, nuvykti į jį galima per valandą – aut. past.)

Sunkiai suvokiu, ir raginu tuos pareigūnus, kurie sugalvojo tas A, B, C kategorijas, paskaityti Vidaus tarnybos statuto trečiojo straipsnio devintą punktą, kur parašyta, kad bet kuris statutinis pareigūnas, susidūręs su teisės pažeidimu, nepriklausomai nuo A, B, C, D ar E turi nedelsiant reaguoti ir nutraukti daromą pažeidimą, esant galimybėms sulaikyti nusižengimą padariusius asmenis ir perduoti juos į teisingumo rankas. Ar begalima pasakyti aiškiau?

Reikalas tas, kad išskydom ir pamiršom pagrindą – vidaus tarnybos statutą. Pagaliau, juk yra ne tik vietos policija, yra ir savivaldybė, ar juos tenkina ši situacija?

-Tačiau ar yra būdų, kaip šią problemą spręsti? Kaip ir sakiau, kartais atrodo, kad tai tėra kova su vėjo malūnais.

-Prieš jus sėdintis žmogus irgi kovojo su vėjo malūnais. Vienas aršus tiek mano, tiek pačios policijos oponentas, 2004 metų vasarą paskelbęs eilę staripsnių apie Jonavos miestą, konstatavo, kad romų prie turgaus neliko – jie pasitraukė. Ir pridėjo kaip malonę – galbūt tai policijos reidų pasekmė.

-Ką darėt?

-Darėm viską. Pradėjom nuo migracijos klausimų. Išsiaiškinom, kad dalis tų žmonių, kurie ten aktyviai prekiauja, iš viso neturi teisės būti Lietuvoje. Taip dingo pirmieji.

Tada kasdieninę veiklą suplanavom taip, kad darbas prasideda ir baigiasi Jonavos miesto turguje. Nepaisant oro sąlygų, sezono. Rytinę penkminutę aš pareigūnams pravesdavau ne komisariate, bet miesto turgavietėje. Būdavo rikiuotė, užduočių paskirstymas, darbo laikas ir ataskaitos formos. Buvo labai daug nepatenkintų pareigūnų, kadangi tai papildomas, varginantis ir ypač dvasine prasme sekinantis darbas, bet rezultatas buvo akivaizdus.

Aš manau, kad tai, ką pavyko pasiekti – ne vienos dienos, ne mėnesio, bet ilgo ir nuobodaus darbo rezultatas. Romams buvo pasakyta, duota suprasti – remiantis įstatymu, jūs čia nepageidaujami, ir kas bebūtų, mes tai įvykdysim. Manau, kad mums pavyko.

Pamenu vieną penkminutę turguje, kuri vyko spaudžiant 25 laipsnių šalčiui. Tarėmės, pykomės, bet darėm savo darbą. Mes juos iškuopėm. Dabar tam, kas vyksta, komentarų rasti negaliu. Nei patarti, nei nurodyti neturiu teisės.

Bet viskas juk labai paprasta – reikia tik skaityti įstatymą. Vidaus tarnybos statute yra pusantro auksinio sakinio, kurie ir apibrėžia esmę. Kiekvienas pareigūnas, susidūręs su problema, pats priima sprendimą dėl tolimesnių savo veiksmų, jų rezultatų ir savo atsakomybės už tai.

Bet atsakomybės aš dabar nematau, nors jūs mane į sieną daužykit. Beje, ir baudžiamajame kodekse numatyta pareigūno atsakomybė už visišką neveiklumą. Čia tarp kito, pamąstymui.

- Jūsų vardas asocijuojasi ir su kaukėtų pareigūnų patruliavimu mūsų mieste. Kodėl tai vyko? Ar situacija Jonavoje tuomet buvo tokia sudėtinga?

- Tai su romais nesusiję. Buvo kitos tikslinės priemonės ir kitas rezultatas. Visi neblaivūs Jonavos miesto vairuotojai pastatydavo automobilius, ir naudodavosi taksi paslaugomis. 

Iš karto šie pareigūnai padėjo per Jonines, po to buvo Rukla. 1995 metais sulaukiau mero skambučio ir klausimo: „Ką darom su Rukla“?

Tada būdavo taip – pareigūnų operatyvinė grupė, tirdama sunkų nusikaltimą, negalėjo į miestelį įvažiuoti, prieiti prie įvykio vietos. Kodėl? Marios girtų žmonių, apsiginklavusių peiliais, lazdomis ir agresyviai nusiteikusių.

Po šio mero klausimo per naktį mąsčiau, ir kitą rytą pasiūliau kreiptis į Vidaus tarnybos pirmąjį pulką, jiems perduoti patruliavimą Ruklos miestelyje. Juolab, kad buvom sulaukę priekaišto iš policijos departamento vadovų, jog šalyje neišnaudojamos šių pareigūnų galimybės.

Taip ir atvyko pirmoji pareigūnų grupė. Pamenu, dar prieš išvykdami į Ruklą jie paprašė leidimo išeiti į lauką parūkyti, kartu išėjau ir aš. Pro šalį ėjo močiutė su krepšeliu. Ji pasižiūrėjo ir sako: „Vaikeli,  ar tokia policija būna?“.

Pareigūnai nuvyko į Ruklą ir pilnai perėmė miestelio kontrolę. Po dviejų ar trijų mėnesių kartu su vadovais vykome į Ruklą įvertinti situacijos. Tie asmenys, kurie naktimis ieškodavo naminės degtinės, tarp namų judėjo trumpais perbėgimais arba šliaužte. Kad neužkliūtų. Vidaus tarnybos pirmojo pulko pareigūnai per labai trumpą laiką įvedė tvarką. Taip, kaip jie dirbo Rukloje, reiktų rašyti vadovėliuose.  

Netrukus po to savaitgaliais jie ėmė patruliuoti ir Jonavoje, jie tapo sudėtine viešosios tvarkos apsaugos dalimi.

Tas sprendimas pasiteisino besąlygiškai. Viso pulko istorija, jo augimas iš dalies yra ir Lietuvos valstybės nepanaudotų galimybių istorija. Nekalbu tik apie Jonavą. Tai pareigūnai, kurie sugeba atvažiuot į miestą, kuriame, švelniai tariant, yra palaida bala, sugeba savotiškai perimti tą miestą, skirti pajėgas, sulaikyti įtariamuosius. Gaila, kad įdirbis yra nepratęsiamas. Šiandien, mano nuomone, Viešojo saugumo tarnyba kaip reta kuri kita, išlaikoma iš mokesčių mokėtojų, atitinka tikrąją savo paskirtį ir sugeba atstatyti viešąją tvarką.

-Per jūsų darbo policijoje laiką buvo ir rezonansinių įvykių?

-Be abejo. Plačiai nuskambėjo prie vienos Jonavos kavinės vykusi Kauno „berniukų“ sulaikymo operacija, kai jie su visais savo odiniais lietpalčiais buvo suguldyti veidu į žemę ir surakinti antrankiais.

Buvo atvejis, kada per vieną naktį buvo nužudyti du žmonės ir sulaikomi įtariamieji. Nemažai nervų mums kainavo ir „šokiai su Zamolskiu“ (R.Zamolskis – vienas ieškomiausių Lietuvos nusikaltėlių – aut. past.)

Gavome pranešimą, kad traukiniu Klaipėda-Vilnius važiuoja Zamolskis. Tai buvo sekmadienio vakaras, ir daug keleivių – į Vilnių grįžtantys studentai. Pasitelkėm pirmojo pulko pajėgas, savo žmones, atvykom į geležinkelio stotį. Traukinio laukė daug studentų ir buvo labai „lengva“ juos sukviesti atgal į stoties pastatą.

Traukinys – vienuolikos vagonų. Patikrinome, aptikome ir tą žmogų. Jis buvo „sušilęs“, su praskeltu antakiu, bet visai ne Zamolskis. Todėl visų keleivių atsiprašėme.

Sulaukėme ir kitos informacijos. Neva Zamolskis slepiasi viename Žaliosios gatvės butų. Dar kitą kartą – kad jis vaikšto Išorų gyvenvietėje. Be to, buvo paskleista informacija, kad Zamolskis po marškniais nešiojasi ir kovinę granatą.

Į Išorus tikrinti šios informacijos važiavau pats, o pareigūnai laukė su pakeltais ginklais – kad bet kada galėtų šauti. Tačiau žmoguūs buvo tik stebėtino panašumo. Prisiminimų begalės.

-Kada paskutinį kartą buvote Jonavos policijoje?

-Jau senokai.

-Naujoves matėt? Atnaujinta budėtojų dalis, kiti pokyčiai.

-Mačiau. Kai kurios naujovės mane nuliūdino. Viskas užrakinta, įeiti galima tik su kortelėm. Keista. Bet, sako, taip reikia. Kita vertus, naujovės prasidėjo ne čia, o Vilniuje, Saltoniškių gatvėje (Saltoniškių gatvėje įsikūręs Lietuvos policijos departamentas – aut. past.)

-Bet kai dirbot jūs, sąlygos buvo, švelniai tariant, prastos.

-Taip. Visko buvo, ir pykčių, ir nesusikalbėjimų. Bet, žinot, kad nebūtų kaip nuvykti į įvykio vietą, taip nebuvo. Kai aš pats skambinu į policiją, ir man sako, kad „nėra ekipažo“, niekaip negaliu to suprasti.

Palikdamas tarnybą palikau pilnai sukomplektuotą patrulių tarnybos būrį, kurį sudarė 32 pareigūnai, ir visi tuomet patruliavo. Visokių buvo problemų, buvo trūkumų. Bet nepamenu, kad į įvykio vietą negalėtumėm nusiųsti ekipažo.

Darbo dienom be papildomų pajėgų budėdavo trys patruliniai ekipažai, savaitgaliais – penki. Nevertinu tų vakarų, kada būdavo „kaukių balius“ – tada būdavo iki septyniolikos ekipažų.

Dabar matau, kuria linkme juda sistema. Žiūrėjau vieną televizijos laidą ir išgirdau policijos vadovą kalbant apie tai, kad ji nukreipta į kabinetinį darbą. Įdomu, kas turi už tai atsakyti, kad darbas nukreipiamas į kabinetus? Ir kodėl kenčia tie žmonės, kurie gatvėse?

Vakarų Europoje ir Šiaurės Europoje dominuoja gatvės, o ne pasatato policija. 1989 metais, dar esant milicijai, paskutinis vadovas uždavė retorinį klausimą - kas yra sovietinė milicija? Ir pats atsakė. Tai - monstras ant popierinių kojų. Viskas buvo sukoncentruota „ant popierinių kojų“ – darbas su dokumentais, susirašinėjimas tarp įstaigų, susirašinėjimas su piliečiais ir panašiai. Tada, prisimenu, irgi būdavo tik vienas ekipažas.

Ir jei tu buvai apylinkės inspektorius ir norėdavai, kad tavo apylinkėje patruliuotų patruliai, turėdavai rašyti viršininkui prašymą, jį motyvuoti, ir tik tada patruliai buvo siunčiami.  Ar dabar, po 25 metų ratas apsisuko ir vėl trūksta ekipažų? Kokie procesai vyksta Lietuvos policijoje? Man sunkiai suvokiama.

-Jums pačiam taip pat tenka skambinti į policiją?

-Ne kartą teko. Tarkim, vyksta muštynės prie vieno P.Vaičiūno gatvės namo. Išbėgu į lauką - klykia merginos, aplinkui - kruvini žmonės. Skambinu bendruoju pagalbos numeriu. Dabar ir paskambint policijai sunku. Anksčiau buvo galima tiesiogiai, o dabar lyg per Klaipėdą? (šalyje įdiegus bendrąjį pagalbos numerį, skambučiai iš Jonavos anksčiau buvo „nukreipiami“ į Alytaus bendrąjį pagalbos centrą, o dabar - į Klaipėdą ir taip koordinuojami visi iškvietimai – aut.past.). Tai dar gerai, kad ne per Kaliningradą. Tad štai, paskambinu, ir man sako, kad nėra ekipažo, kuris gali atvykti.

Girdėjau komentarų, kad ekipažas budi tik 8 valandas iš 24. Atmintimi grįždamas į savo laikus, net komentuoti neturiu ką. Kur dingo tie ekipažai? Beje, vieną iš vietinių politikų buvau įspėjęs, kad vykstant pareigūnų pergrupavimui į kabinetinį darbą patrulinė funkcija iš viso išnyksta.

Dar vienas dalykas. Vienoje iš Lietuvos vietų moteris penkias valandas skambino policijai ir pareigūnai negalėjo atvykti, nes nebuvo ekipažo. Tas atvejis man labai įstrigo. Ekipažo nėra. Bet yra vidaus tarnybos statutas, yra policijos veiklos įstatymas. Bet kada, bet kokiomis aplinkybėmis ir bet kuris pareigūnas privalo reaguoti. Po šio mano minėto įvykio yra teisiami du pareigūnai dėl to, kad nereagavo į moters pagalbos šauksmą. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad tada, kai ji skambino, jie budėtojų dalyje buvo mažiausiai dviese. Ir vienas iš jų nedelsiant turėjo vykti. Jei jis neturėjo savo transporto, jis galėjo sustabdyti bet kokią transporto priemonę, net ir taksi – tokią teisę jis turi.

-Taip gali vykti ne tik filmuose?

-Ne tik. Jei moteris šaukiasi pagalbos, ją gali nužudyti, kokia gali būti kalba? Jei žmogui bėda, o rajone – tik vienas ekipažas? Ką daryti? Juk vienas ekipažas negali išspręsti visų rajono problemų. Todėl turi vykti bet kuris pareigūnas. Pareigūnas, gavęs pranešimą, privalo imtis visų įstatyme numatytų priemonių tam, kad atsirastų įvykio vietoje.

Dabar teisiami du pareigūnai, bet teisiamųjų suole aš norėčiau matyti ir tuos pareigūnus, kurie išrado A, B, C įvykių kategorijas.

Kartą kalbėjomės su vienu pareigūnu. Jis pasakė: „Pilnas komisariatas žmonių, o į įvykį pasiųsti nėra ko“.

Negeri procesai įvyko ir tebevyksta Lietuvos policijoje.

Arba kitas atvejis. Viename Lietuvos rajone moteris ieškojo sūnaus ir, paklaikus iš baimės, atbėgo į komisariatą, bet rado užrakintas duris. Be komentarų. Nuo ko užsirakinam? Nuo ko slepiamės? Nuo gyvenimo? Nuo problemų? O tai kas jas spręs?

Yra ir kita problema. Dalis pareigūnų, slėpdamiesi nuo atsakomybės, manipuliuoja, kad nėra ekipažo, negali vykti. Buvo panašus atvejis ir mano tarnybos metu. Kai dirbau policijoje, buvo madinga sakyti, kad nėra benzino.

Kartą pro atvirą langą išgirdau budėtojo dalyje dirbusio pareigūno pokalbį – jis telefonu paskambinusiam ir policiją kvietusiam žmogui sakė, kad nėra benzino. Pasikviečiau tada ir sakau: „Broli, ką tu darai?“.

Juk benzino buvo.