Visus kovo ketvirtadienius Jonavos kultūros centro teatras kvietė miesto bendruomenę drauge kurti teatro šventę. Teatro mėnuo Jonavai padovanojo galimybę pamatyti Jeronimo Ralio gimnazijos teatro spektaklį „PRA“ (rež. Živilė Martinaitienė), Janinos Miščiukaitės meno mokyklos ugdytinių spektaklius „Mažasis princas“ (rež. Andrius Kurienius) ir „Skersgatvio pasaka“ (rež. Živilė Martinaitienė). Šventinio mėnesio repertuare žiūrovai išvydo vieno veiksmo tragikomediją pagal šiuolaikinio Kanados rašytojo Martino Bellemare'o pjesę „Laisvė“ ir premjerinį spektaklį „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (pagal Gintaro Grajausko pjesę). Susipažinkime, kokiais įspūdžiais ir nuotaikomis Teatro mėnesį išlydi režisierius Gediminas Gutauskas, kurį pavyko pakalbinti naujojo spektaklio premjeros vakarą.

Spektaklio ,,Skersgatvio pasaka" akimirka/ JKC Teatro nuotr. 

Akimirksniu pralėkė Teatro mėnuo. Ar pavyko pasiekti užsibrėžtus tikslus?

Dėl tikslų, kuriuos buvom išsikėlę, manau, kad gal ne šimtu procentų įgyvendinom, bet beveik. Gaila, kad vieno darbo - spektaklio „Ekskursija“ - tiesiog nepavyko parodyti, o šiaip bendrai esu labai patenkintas. Dėkoju Živilei Martinaitienei ir Andriui Kurieniui, kurie irgi parodė savo spektaklius jaunesniam žiūrovui. Norėčiau, kad toks mėnuo, kaip buvo šis kovas išaugtų iš teatro mėnesio į teatro metus. Taip pat norisi suformuoti repertuarą vietinių, Jonavoje gimstančių spektaklių ir užauginti šį teatrą mylinčią auditoriją, kuri pati norėtų ateiti, reikėtų mažiau dėti pastangų jos pritraukimui ir kvietimui palaikyti savo bendruomenę, kuriančią spektaklius. 

Šį mėnesį pristatei jonaviečiams savo ankstesnį darbą - spektaklį „Laisvė“, o Tarptautinę teatro dieną jonaviečiai pasitiko su spektaklio „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ premjera. Tai didžiausi pastarųjų metų tavo darbai, kas paskatino rinktis būtent šias pjeses, kurios yra labai skirtingos? 

„Laisvės“ pjesę aš žinojau daug anksčiau, esu daręs jos skaitymus kitame projekte Vilniuje. Tai buvo skaitymai su profesionaliais aktoriais. Akvilė Melkūnaitė, pjesės vertėja, mane palaikė ir motyvavo imtis šio kūrinio. Buvo smagu girdėti, kad Jonavos teatro pastatymas, jos teigimu, buvo geriausia versija kokią mačiusi, nors ji matė net ir šio spektaklio premjerą Kanadoje. Kai atvykau į Jonavą, reikėjo nuo kažko pradėti ir ši pjesė, kaip pradedančiam režisieriui, labai tiko. Tiesiog pasitikėjau ta medžiaga, o sprendimai, kaip viskas turi atrodyti atsirado berepetuojant. Tačiau net ir po premjeros dar ne kartą vyko pokyčiai, keitėsi aktoriai, bet branduolys liko tas pas ir aš esu labai laimingas. O kalbant apie naujausią spektaklį, pjesė pati susirado mane. Grįžęs po vaiko priežiūros atostogų, daugiau nei 3 metų pertraukos, jaučiausi kažkiek atitrūkęs. Kreipiausi į savo senuosius bendražygius, bet jų buvo mažai. Reikėjo ieškoti žmonių ir pradėjome repetuoti gal tik trise, keturiese, tiksliai net nežinodami, kas ką vaidins. Paskui prisijungė vienas, antras, trečias. Ir dar šiandien per premjerą vis tiek trūksta vieno žmogaus Tai kviečiu, kas skaito, vyrai, ateikit vaidinti, nes aš tikrai nenoriu (juokiasi). Tuo labiau savo režisuotuose spektakliuose. Darbas apimtimi yra tikrai labai didelis. Buvo akimirkų, kai galvojau, ar ne per daug čia apsiėmiau. Bet šiai dienai manau, kad rezultatu esu tikrai patenkintas ir labai didžiuojuosi visais žmonėms, kurie tikrai daug dirbo. Nuo rugsėjo mes du kart per savaitę ir dar dažniau mažiausiai po 3 valandas, rinkomės repetuoti. 


Spektaklio ,,Laisvė" akimirka/ JKC Teatro nuotr.

Ar skiriasi šių spektaklių pastatymo procesas? Kur buvo daugiau sunkumų ir iššūkių, kalbant apie „Laisvę“ ir apie „Mergaitę, kurios bijojo Dievas?

Skiriasi ir pats žanras, ir apimtis žmonių. Mergaitėje vaidina dvigubai daugiau aktorių. Čia su scenografija, įvairiomis detalėmis padėjo dailininkė Edita Januškevičiane. Laisvėj aš viską pats vienas padariau. Viena vertus su komanda dirbti yra lengviau, bet tuo pačiu procesas reikalauja daugiau apgalvojimo, diskusijų. Spektaklių kūrimas dažniausiai būna gana panašus: pradžia yra neįdomi, skaitom pjesę beveik 2 mėnesius, tuomet jau kažkas moka tekstus, pradedam repetuoti atskiras  scenas, taip atsiranda vaizdas, karkasas ir kuriame toliau. 


Spektaklio ,,Mergaitė, kurios bijojo Dievas" akimirka/ A. Reipos nuotr. 

Ką tau kaip režisieriui davė darbas būtent šiame paskutiniame spektaklyje? Ar atradai kažką naujo ir kaip šią medžiagą priėmė aktoriai? 

Aktoriai patys išsirinko šitą medžiagą. Buvo ir kitų variantų, kuriuos mes čiupinėjom. Kai pradėjom daryti, tada išsigandom, kad tai iš tikrųjų labai stipri medžiaga. Labai dėkoju ir Gintarui Grajauskui, kurio, žinoma, atsiklausiau, ar leidžia statyti mums mėgėjams.  Leidimą gavome ir net sakyčiau, su palaikymu. Pjesės autorius pavadino mus labai drąsiais, kad imame tokią medžiagą. Tiesa, kad spektaklis gimė tais pačiais metais, kai Lietuvoje minimas ANBO šimtmetis yra visiškas sutapimas. Esu labai laimingas, kad spektaklis gavosi toksai lietuviškas, ir ypač dabar, šių dienų geopolitiniame kontekste. Jis kelia svarbius klausimus: kas mes, kokie mes norim būti, kur mes turim keistis. 

Spektaklio ,,Mergaitė, kurios bijojo Dievas" akimirka/ A.Reipos nuotr. 

Kokie tau didžiausiai iššūkiai dirbant su mėgėjais aktoriais, ne profesionalais?

Su profesionalais, galbūt, esu daugiau dirbęs kaip aktorius. Iš tikrųjų, neskirstau, nes manau, kad su tokiais laiko ištekliais kaip dirbau aš, ar tai būtų mėgėjai, ar tai būtų profesionalai, nelabai noriu tikėti, kad būtų kažkoks kokybinis skirtumas. Svarbiausia yra žmonių noras vaidinti. Scena anksčiau ar vėliau pastato į nepatogią situaciją, kur žmogus turi lipti per save. Jeigu žmonės nori tą daryti, aš tame matau tik džiaugsmą ir tada mes visi kartu augam.

 Kokia tavo asmeninė kaip režisieriaus svajonė ateičiai? 

Kol kas visi planai dabar tiesiog dar bręsta. Reikia kuo daugiau parodyti turimus spektaklius, važiuoti į kitus miestus, galbūt ir kitas šalis. Ko gero, rudenį reikės vėl kažko imtis, tačiau turiu daug minčių ne tik dėl spektaklių, bet ir paties teatro darbo. Ne visi sprendimai priklauso vien nuo manęs. Labai tikiuosi, kad tiesiog teatras augs, ateis daugiau norinčių vaidinti. Teatras atviras visiems, nesu nė vieno žmogaus išvaręs ar pasakęs, kad esi nereikalingas, netinkamas. Labai nemažai žmonių yra išėję tiesiog supratę, kad galbūt mano teatro kalba jiems nepriimtina, ar patys tiesiog pasibando, pasitikrina ir supranta, kad negali skirti tiek laiko ar emocijų resursų. O jų reikia tikrai nemažai.

Ko palinkėtum šią šventinę dieną sau, savo aktoriams ir teatro mėgėjams Jonavoje?

 Sau – nebliauti. Visomis prasmėmis. Aktoriams - tiesiog pasitikėti savimi. Jūs viską žinote, viską turite, nebijokite jaudintis. Jaudintis yra gerai, o bijoti nereikia. Ir nepamirškite džiaugtis. O žiūrovams linkiu atsipalaiduoti, rasti laiko ir ateiti, nes mes esame tik dėl jūsų.

Ačiū už pokalbį. 

Jonavos kultūros centro režisierių Gediminą Gutauską kalbino Kristina Adukaitė