Sekmadienį, spalio 9-ąją, Batėgalos kaime įsikūrusioje „Vilkolės“ vyndarių sodyboje suorganizuota jauki popietė, subūrusi kelias dešimtis Jonavoje apsistojusių karo pabėgėlių iš Ukrainos. Čia vyko žaidimai, skambėjo dainos, tačiau netrūko ir jautrių akimirkų. Susibūrimo iniciatorė Olga Vilkelienė viliasi, kad tai bent trumpam praskaidrins namų netekusių ukrainiečių nuotaikas. Pastarieji, savo ruožtu, dėkoja už priėmimą bei galimybę pabūti kartu.

Atvyko kelios dešimtys svečių

Kaip pasakoja ,,Vilkolės“ šeimininkė Olga Vilkelienė, į kvietimą kartu praleisti laiką atsiliepė kelios dešimtys ukrainiečių.

„Nors tiksliai visų neskaičiavome, manau, kad susirinko apie 50 žmonių, tarp kurių - tiek suaugę žmonės, tiek vaikai.

Kvietėme visus norinčius. Keletą jų teko pažinti anksčiau, kitus pasiekėme per Jonavoje apsigyvenusių ukrainiečių „Facebook" grupę“, – kalbėjo O. Vilkelienė.

Ištesėjo pažadą

Mintis suorganizuoti šią šventę „Vilkolės“ savininkams kilo kito ukrainiečių susibūrimo metu.

„Kai tik prasidėjo karas ir į Jonavą atvyko daug tų žmonių, jie kartu pabūti buvo pakviesti į Jonavos rajone įsikūrusią Survilų sodybą.

Aš pati taip pat ten dalyvavau. Su manimi buvo dar keli šeimos nariai. Kadangi tuomet pažadėjome visiems, kad sekantis susitikimas vyks pas mus, pažadą ištesėjome ir labai džiaugiamės tuo“, – pasakojo O. Vilkelienė. 

_{,,Vilkolės“ vynuogynuose}

Džiaugiasi prisidėję

Popietės dalyviai turėjo galimybę apžiūrėti „Vilkolės“ sodybos vynuogynus, išgirsti apie jų priežiūros bei vyno gamybos subtilybes. Vėliau visi vaišinosi ukrainietiškais barščiais, kitomis vaišėmis, žaidė žaidimus, ant atminimų lentų paliko savo parašus bei rankų antspaudus. 

Tiesa, prie bendro vaišių stalo skambėjo ne tik dainos, bet ir jautrūs pokalbiai apie tėvynės ilgesį, iššūkius, patirtus keliaujant į Lietuvą.   

„Aš pati labai džiaugiuosi, kad surengėme tokį pasibuvimą. Pačioje pradžioje, kai karas tik prasidėjo, siuntėme labdarai medaus, kitų gėrybių, o šiandien vykstanti šventė - mažas mūsų indėlis į pačius žmones. Pervesti pinigus, aukoti kitokią labdarą yra viena, nes tu nematai, kam tiksliai ji atiteko. Dabar mums norėjosi kažką duoti tiesiai žmonėms. Tikimės, kad tai bent šiek tiek praskaidrins šiems žmonėms nuotaikas“, – kalbėjo O. Vilkelienė, pridurdama, kad yra dėkinga artimiesiems, prisidėjusiems prie organizacinių klausimų. 

„Dirbo visa šeima: dukra su vyru, sūnus, anūkė. Esu labai dėkinga ir savo vyrui, kad padėjo ir palaikė mano idėją.

Dirbome visi kartu, be savo šeimos nieko nepadaryčiau“, – teigė moteris. 

_{Prie bendro vaišių stalo}

Karas – itin artimas

„Vilkolės“ šeimininkė pati yra gimusi Ukrainoje. Karo siaubiamoje šalyje iki šiol gyvena jos artimieji. 

„Lietuvoje gyvenu 42 metus, bet esu kilusi iš Pietų Ukrainos, Militopolio miesto, kurį kolaborantai užėmė jau nuo pirmų karo dienų.

Ukrainoje gyvena sesės, jų vaikai, krikšto dukra... Daug mano giminaičių ten“, – pasakojo O. Vilkelienė. 

_{Susirinkusiųjų rankų antspaudai} 

Mato prasmę

Kartu su kitais kraštiečiais į „Vilkolės“ sodybą atvykusi ukrainiečių rašytoja ir žurnalistė Jana Vovk  neabejoja, kad tokie susitikimai – prasmingi bei reikalingi. 

„Ukrainos karo pabėgėlių buvimas Lietuvoje tai – visų pirma, mūsų vaikų apsauga. Lietuva yra graži šalis, kuri labai palaiko Ukrainą. Būdami čia kartu organizuojame akcijas, o surinktus pinigus pervedame savanoriams.

Mes stengiamės išsaugoti ir puoselėti savo tradicijas, kalbą, kultūrą. Tautiečių susitikimas Lietuvoje – labai vertingas: galime dalintis savo prisiminimais, šeimų istorijomis, o dar ir paskanauti ukrainietiškais barščiais bei ukrainietiškomis vynuogėmis, kurių vynmedžius Olga iš Ukrainos į Lietuvą atvežė prieš 40 metų“, – įspūdžiais dalijosi moteris.

Dėkoja už suteiktą galimybę

J. Vovk pasakoja, kad ukrainiečiai dėl karo patyrė daug išgyvenimų, skausmo ir netekčių.

„Dėl to sulauktas svetingumas, galimybė dovanoti vieni kitiems šilumą – labai brangūs.

Ukrainiečių bendruomenė nuoširdžiai dėkoja Olgai ir jos šeimai už šiltą priėmimą, už galimybę susirinkti gražioje „Vilkolės“ sodyboje ir kartu sugiedoti Ukrainos himną, kartu žygiuoti mūsų pergalės link“, – kalbėjo J. Vovk.

J. Vovk į Lietuvą atvyko iš Charkovo su 17-mete dukra. Jų namai buvo šalia karinio dalinio. Nors moteris pasakoja iki paskutinės minutės nenorėjusi tikėti, kad karas kils, vieną rytą visai šalia jos namų pradėjo kristi sviediniai.  

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė