Kolegos savižudybė – tai ir asmeninė, ir organizacijos krizė. Higienos instituto ir Psichologinių krizių pagalbos centro specialistai primena, jog tokiais atvejais svarbu pasirūpinti ir atkreipti dėmesį į įstaigos darbuotojus, kurie lieka su daugybe klausimų ir jausmų, neretai nežinodami, kaip elgtis ar ką sakyti.

„Savižudybė – ar tai būtų šeimos nario, kolegos ar bendruomenės nario –  gali būti viena skaudžiausių gyvenimo patirčių ir psichologinių krizių žmogaus gyvenime. Tokioje situacijose psichologinė parama ir galimybė geriau suprasti išgyvenamus jausmus yra ypač svarbios, nes artimojo savižudybė gali sukelti daugybę prieštaringų emocijų – liūdesį, pyktį, gėdą, sumišimą, beviltiškumą, kaltę ir kitus jausmus. Tokiais atvejais svarbu nelikti vieniems – pagalbos visada galima sulaukti paskambinus trumpuoju numeriu 1815“, – teigia Higienos instituto Psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus vadovė Lalita Hacker.

Daugelis darbuotojų nedrįsta ieškoti pagalbos patys, bet gali išgyventi šoką, liūdesį, gali kilti beviltiškumo jausmų, baimę, kad situacija gali pasikartoti, o kai kurie net jaučia pyktį dėl netekties. Dažnai kolegos kaltina save, kad nepastebėjo jokių ženklų, tačiau ne visi turi galimybę ar pasiryžta atvirai pasidalinti savo jausmais.

Kaip teigia Psichologinių krizių pagalbos centro projekto vadovė Kristina Jurjonė, šis tylus pagalbos poreikis kol kas retai pripažįstamas viešai, o organizacijų reakcija dažnai būna nepakankama arba pavėluota: „Nors pagalba dažniausiai nukreipiama mirusio artimiesiems, kolegos taip pat išgyvena sielvartą, kaltę ar bejėgiškumą, tačiau dažnai lieka be paramos. Laiku ir atvirai reaguodama į įvykį, suteikdama darbuotojams emocinę paramą bei galimybę kalbėtis, organizacija gali padėti išvengti ilgalaikių psichologinių pasekmių ir stiprinti pasitikėjimą darbo aplinka.“

Lalita Hacker priduria, jog tokiose situacijose svarbi specialistų pagalba, jie gali paaiškinti, kas vyksta savižudybės krizės metu, padėti suprasti gedulo procesus ir suteikti žinių, kurios padeda geriau suprasti savo bei kolegų išgyvenimus.

Organizacijos tyla – pavojingas signalas

Po netikėtos netekties dažnai trūksta aiškaus ir savalaikio kalbėjimo – tai gali palikti informacijos spragų, kurias neretai užpildo gandai. Informacijos trūkumas kolektyve sustiprina nesaugumo jausmą: darbuotojai jaučiasi nežinioje, pradeda nepasitikėti organizacija ir jos vadovybe.

Dar daugiau – tyla po savižudybės gali turėti skaudžių pasekmių psichikos sveikatai. Psichologinių krizių pagalbos centro specialistai atkreipia dėmesį, kad po tokio įvykio darbuotojai gali patirti potrauminio streso simptomų – sunkiau susikaupti, krenta darbo produktyvumas, didėja klaidų tikimybė, o kai kurie asmenys ima vengti įprastų darbo situacijų. Todėl itin svarbu, kad organizacija reaguotų atvirai ir laiku – sukurtų erdvę kalbėtis, gauti paramą ir taip padėtų darbuotojams grįžti į emocinį stabilumą.

Atvira ir pagarbi reakcija padeda kolektyvui išreikšti jausmus, priimti netektį ir pamažu atsistatyti – kuo labiau organizacija padeda darbuotojams įvardyti ir išgyventi netekties jausmus netrukus po tragedijos, tuo lengviau jiems vėliau susidoroti su skausmu ir atsitiesti.

Kaip turėtų reaguoti vadovai?

Specialistai rekomenduoja, kad organizacijos vadovai ir personalo specialistai turėtų iš anksto būti pasiruošę galimoms krizėms – kaip bus teikiama parama darbuotojams po krizinio įvykio. Vis dėlto, jei plano nebuvo ir krizė užklumpa netikėtai, svarbiausia imtis šių žingsnių.

Operatyviai ir pagarbiai pranešti žinią. Kai tik patvirtinama žinia apie darbuotojo savižudybę,  vadovai turėtų aiškiai informuoti visą kolektyvą apie netektį. Geriausia tai padaryti tiesiogiai (pavyzdžiui, sukviesti į susirinkimą arba nuotolinį skubų pokalbį). Pranešant svarbu vartoti tikslius, bet jautrius žodžius – pasakyti, kad darbuotojas mirė, vengiant detalių. Tokia atvira komunikacija užkerta kelią gandams ir parodo pagarbą tiek velioniui, tiek kolektyvui. Svarbu, kad žinia darbuotojus pasiektų iš vadovybės, o ne iš išorės šaltinių.

Atvirai įvardyti mirties priežastį. Nors kalbėti apie savižudybę sunku, svarbu vengti nutylėjimo: jei artimieji sutinka, geriau aiškiai pasakyti kolegoms, kad darbuotojo mirties priežastis – savižudybė. Nutylėjimas skatina spėliones, nesaugumo ir kaltės jausmus, o aiškus, pagarbus įvykio pripažinimas padeda kolegoms geriau suprasti situaciją ir pradėti emocinį atsigavimą. Svarbiausia – kalbėti jautriai, gerbiant mirusiojo orumą ir šeimos privatumą.

Suteikti erdvės jausmams ir pasitelkti profesionalus. Svarbu neskubinti „grįžti prie darbo“, leisti kolektyvui sustoti, išjausti ir pasikalbėti. Vieni nori tylos, kiti – galimybės pasikalbėti, todėl verta suorganizuoti bendrą susitikimą, kuriame būtų galima saugiai išsakyti jausmus. Tokiu metu ypač svarbus profesionalų įsitraukimas – Psichologinių krizių pagalbos centro specialistai nemokamu telefono numeriu 1815 konsultuoja vadovus ar kitus paskirtus atsakingus darbuotojus, o prireikus į įmonę atvyksta Mobilioji psichologinių krizių įveikimo komanda, kuri padeda kolektyvui suvaldyti šoką, organizuoja grupinius pokalbius, o labiau paveiktiems asmenims teikia ir individualias konsultacijas bei suplanuoja tolesnius krizės valdymo žingsnius.

Pagerbti velionio atminimą. Atsisveikinimas su kolega yra natūrali reakcija į netektį. Organizacija gali padėti darbuotojams išreikšti pagarbą – sudaryti galimybę dalyvauti laidotuvėse ar perduoti užuojautą šeimai įmonės vardu. Tokie veiksmai svarbūs tiek artimiesiems, tiek kolektyvui.

Laikinai sušvelninti darbo krūvius. Po krizinio įvykio darbuotojams reikia laiko atsistatyti, todėl vadovai turėtų peržiūrėti darbų planus, sumažinti reikalavimus ir, jei įmanoma, atidėti mažiau svarbius projektus. Svarbu iš anksto paskirstyti užduotis ir pasirūpinti laikinu pavadavimu, kad kolegos nepatirtų per didelio krūvio. Taip pat reikėtų sutvarkyti mirusio darbuotojo darbo vietą, išlaikant pagarbą ir jautrumą situacijai. Laikinas krūvio sumažinimas ar lankstesnis grafikas padeda išvengti perdegimo ir skatina emocinį atsigavimą.

Profesionalų pagalba: kur kreiptis

Krizinėse situacijose organizacijai nebūtina likti vienai – Lietuvoje veikia Psichologinių krizių pagalbos centras, teikiantis nemokamą pagalbą tiek pavieniams asmenims, tiek organizacijoms po krizinių įvykių (tokių kaip savižudybė darbovietėje, bandymas žudytis, netikėta mirtis, nelaimingas atsitikimas, kurio metu žuvo kolega ar kitos netektys). Psichologinių krizių pagalbos centras pasiekiamas nemokamu trumpuoju numeriu 1815 (darbo laikas: I–V 9:00–19:00, VI 9:00–15:00; dirbama ir švenčių dienomis). Skambinant galima pasikonsultuoti su profesionaliais psichologais dėl pirmųjų veiksmų po netekties ar iškviesti Mobiliąją psichologinių krizių įveikimo komandą. Paslaugos finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis, todėl pagalba – nemokama.

Trumpuoju numeriu 1815 kviečiame skambinti ir tuos, kurie turi minčių apie savižudybę ar savo aplinkoje patiria savižudybės grėsmę bei su profesionaliais psichologai norėtų pasikonsultuoti, kaip reikėtų tinkamai reaguoti, kaip pradėti pokalbį su asmeniu, kuris atvirai kalba apie planus nusižudyti ar patys įtariate, kad Jūsų kolega, artimasis, turi ketinimų nusižudyti.

Plačiau apie Psichologinių krizių pagalbos centro paslaugas: čia.

Higienos instituto inf.