Šių metų teatro festivalis DEK 2025 Jonavoje baigėsi, tačiau jo paliktas jausmas dar nepaleidžia tų, kurie mėnesį keliavo po teatro istorijų pasaulį. Tai buvo šeši įsimintini vakarai, kai miestas sulėtėjo, tapo jautresnis, labiau įsiklausantis. Spektakliai, nors visi skirtingi, kvietė susimąstyti apie gyvenimo trapumą, moterų patirtis, šeimų istorijas, vidinius virsmus, gėrio ir skausmo sandūras trapiame žmogaus gyvenime.
Festivalio vedlys, Jonavos kultūros centro teatro vadovas Gediminas Gutauskas, dalijasi mintimis, kad tokio pobūdžio programą parengti kasmet tampa iššūkiu, tačiau šiemet viskas susidėliojo „tarsi savaime“. Jo žodžiais, šis festivalis niekada nebus pramoginis ar pataikaujantis žiūrovui — jis tam ir kuriamas, kad atlieptų tai, kuo šiandien gyvename:
„Mes nepalinksminsime žiūrovų lengvais efektais. DEK skirtas kalbėti apie tai, kas svarbu, kas skauda, kas verčia suklusti. Tai nėra festivalis, kuris rinktųsi patogius sprendimus. Bet būtent dėl to jis tikras.“ Režisierius šypsosi, prisimindamas žiūrovus, kurie drąsiai ėjo į visus šešis spektaklius — juos vadina festivalio legendomis. „Jei mane gatvėje sutiksite — prisipažinkite. Noriu žinoti, kas jūs,“ – sako Gediminas, kuris mielai išklausytų žiūrovų įspūdžius.
O žiūrovai šiemet iš tiesų tapo festivalio dalimi, jų patirtys tik patvirtina, kad DEK Jonavoje užima ypatingą vietą. Viena iš lankytojų - Asta, šiemet pamačiusi visus festivalio spektaklius, sako, kad šie vakarai jai dar kartą priminė, kodėl teatras yra svarbus kasdienybėje: „Jis sustabdo, ištraukia iš šurmulio, priverčia atsigręžti į save, į tai, kas vyksta aplink. Didžiulė prabanga matyti profesionalius aktorius ir aukšto lygio kūrybą gimtajame mieste, kuomet kultūra bent kuriam laikui tampa kasdienybės dalimi.“ Ji skatina nepraleisti tokių progų: „Nuoširdžiai raginu kiekvieną miesto gyventoją nepraleisti tokių patirčių. Jos išlieka ilgai ir praturtina kur kas labiau, nei iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti. Dėkoju Jonavos kultūros centro teatrui ir Jonavos kultūros centrui už nuoseklų, širdingą kultūros puoselėjimą mūsų mieste. Dėka Jūsų teatras čia yra gyvas, reikalingas ir nuolat augantis.“
Jonavietė Jelena pasakoja, kad kiekvienas spektaklis turėjo savo emocinę topografiją, o salės reakcijos pačios kūrė nepamirštamą atmosferą: „Kai pilnoje žiūrovų salėje itin jautrioje dalyje stoja visiška tyla („Šventoji“) ar kaimynė aikčioja, sulaiko kvėpavimą ir su nuostaba kelis kartus lepteli „geras“, „eik tu sau“, „kokie gražūs žodžiai“ („Diletantas“), ar publika jaukiai šurmuliuoja liūdna ir nepatogia tema, protarpiais ragaudama režisieriaus pagamintą baltą mišrainę („Myriop“), supranti, kad išskirtinė šventė atkeliavo į Jonavą.“ Jelenos nuomone, svarbiausia - bendrystė: „Net ir nepatogiomis temomis alsavus, pajunti bendrystės su žiūrovais jausmą, tos šiltos, geros, jaukios bendrystės. Ačiū už išskirtinę šventę!“
Teatro lankytoja Živilė, pamačiusi tris spektaklius, dalijasi patirtimi, kuri atspindi festivalio temų įvairovę ir gylį: „Tylėja“ buvo jautri ir tikra ištrauka iš kasdienybės, tik šįkart – scenoje. Andra Kavaliauskaitė subtiliai atskleidė autizmo ir Aspergerio sindromus turinčių žmonių panašumus ir skirtumus. Parodė, kuo šeima kvėpuoja ir su kokiais iššūkiais susiduria. Jų pažeidžiamumas ir emocijų gilumas buvo sukrečiantis.“ Spektaklis „Tremolo“ Živilei buvo kitoks, bet ne mažiau įsimintinas: „Tremolo“ drąsiai gvildeno intymumo, savivertės ir stereotipų temas, aiškino, kad nėra ko gėdytis dėl to, kas kadaise atrodė nejauku ar nepriimtina. O „Myriop“ sukūrė šiltą bendrystės jausmą: susėdę prie bendro stalo visi kartu išgyvenome šypsenas, istorijas ir netikėtumus, suprasdami, koks nenuspėjamas yra gyvenimas, o dar labiau – jo pabaiga.“
„Visi spektakliai tokie skirtingi. Kartais žiūrint nejauku, kartais skauda, bet po jų ateina aiškus suvokimas: visa tai – gyvenimas!“, - reziumuoja Živilė, o jos mintis papildo dar vienos jonavietės, Ievos, kuri kasmet laukia festivalio, įspūdžiai: „Festivalis DEK šiemet džiugino monospektakliais, kuriuos itin mėgstu. Jie dažniausiai tokie asmeniški, artimi, jautrūs, net intymūs. O kai veiksmas vyksta išskirtinėje erdvėje – Didžiosios salės scenoje – su aktoriumi tarsi daliniesi viena erdve, savaime įsitrauki į spektaklio vyksmą. Taip užsimezga ypatingas ryšys, kuris iššaukia netikėtų, bet reikšmingų ir įsimintinų refleksijų.“ Pasak Ievos, DEK visada išjudina proto ir sielos gelmes, ir tai pagrindinė priežastis, kodėl pasibaigus festivaliui, visada laukia kitų metų.
Šiemet festivalį uždarė spektaklis „Šventoji“ (rež. O. Koršunovas ir E. Jackaitė) tą pačią dieną minėjęs lygiai metus nuo savo premjeros. G. Gutauskas sako, kad tai — ne sutapimas, o gražus likimo darbas. DEK 2025 dar kartą įrodė — Jonavoje teatras yra gyvas. Jis ne tik rodomas, bet ir priimamas su jautrumu, atvirumu ir žmogiškumu. Tai festivalis, kuris netyliai paliečia daugumą: vieną per istoriją, kitą per muziką, trečią per žvilgsnį ar tylos sekundę salėje.
Ir galbūt būtent todėl, paklaustas, ko palinkėtų žiūrovams, Gediminas taria tik tiek: „Turėkite laiko teatrui. O toliau — teatras pats atliks savo darbą.“
JKC teatro inf.
