Laikas negailestingas miesto veidui – jį keičia, perkuria, griauna, vėl atstato neatpažįstamai pakitusį, kad sugrįžęs po daugelio metų gali nebesurasti savo gatvės, nebejusti buvusios dvasios, sunkiai benumanyti, kur kadais stovėjo tavo namai. Tačiau tas pats laikas turi stebuklingą galią sujungti praeitį ir ateitį: leisdamas griūti pastatams, dar labiau sustiprina neapčiuopiamas vertybes ir net iš po griuvėsių geba prikelti tuos pačius troškimus – jaustis saugiam ir žinoti, kad kažkur visada laukia namai. 

Skamba jautriai, romantiškai, poetiškai, bet ar tai tiesa? Ar tai tikra?

Jonavos krašto muziejus projekto ,,Jaunimo forumas: ką man duoda Jonava ir ką aš galiu jai duoti? Rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus įkvėpti“ metu kartu su moksleiviais iš Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos, Jonavos Justino Vareikio progimnazijos, Jonavos Politechnikos mokyklos, pasileido į nuotykius po rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus atminimuose išsaugotą šimtmečio senumo Jonavą, kurios beveik nebėra, o sugrįžę į dabartį, reflektavo, kokia šiandien yra Jonava, kas pasikeitė, o ka išliko. Kokie Jonavos vaizdai, kvapai ir skoniai, kur verda gyvenimas, ką šiandien miestas gali duoti jaunam žmogui ir ko sulaukti atgal?

Jonava paauglio akimis: kaip matė Kanovičius ir kaip regi moksleiviai? 

Rašytojas Grigorijus Kanovičius Jonavą paliko būdamas vos dvylikos. Nors šiame mieste prabėgo tik jo vaikystė, Jonavos vaizdai, skoniai, kvapai įstrigo atmintin visam gyvenimui. Į diskusijas susirinkę už tarpukario jonavietį Grigorijų šiek tiek vyresni moksleiviai skaitė jo knygų ištraukas apie mokyklą, sinagogą, miesto parką, upę, turgų, Jonavoje juntamus skonius ir drąsiai lygino šiuos atsiminimus su savo patyrimais. 

Mokykla, kaip dabar taip ir prieš šimtmetį jonaviečiui buvo labai svarbi vieta. G. Kanovičius romane ,,Miestelio romansas“ rašė, kad jo pradinė mokykla buvo įsikūrusi ne miesto centre, ,,neišvaizdžiame vieno aukšto name“, kad ,,jos pakraščiuose tankiai augo varnalėšos“, o po jas zujo ,,benamės pelės“. Negana to, prisiminė ,,apmusijusius langus“ ir ,,apsilaupiusias plytines sienas“. Moksleiviams toks mokyklos aprašymas sukėlė ir juoko, ir nuostabos – juk šiandien mokyklos visiškai kitokios – tai jaukios, patogios, renovuotos didžiulės erdvės patogiausiose miesto vietose, kuriose švara ir tvarka – nenuginčijami prioritetai.

Ne mažiau nuostabos moksleiviams sukėlė ir romane aprašytas senasis Jonavos miesto parkas, kuris, anot rašytojo, buvo ,,apleista, apžėlusi dykynė“, joje ,,augo menki klevai aplaužytomis šakomis” , o prieglobstį ant paskubomis sukaltų suolelių dažniau rasdavo žvirbliai, o ne vietiniai gyventojai. Moksleiviai konstatavo, kad dabartiniai parkai stipriai pasikeitė ir tikrai nustebintų G. Kanovičių, nes šiandien yra itin mėgstamos vietos leisti laiką, susitikti su draugais. Kalbėdami apie miesto parką moksleiviai dažniausiai kaip pavyzdį pateikdavo Ramybės skverą. Tai – jų mylimiausia žalioji erdvė, kurios lokacija, sprendžiant iš likusių šaltinių, galimai persidengia su G. Kanovičiaus aprašyto Miesto parko vieta. 

Daugeliui jaunimo menkai pažįstamas pastatas  buvo romane aprašyta sinagoga – vieniems moksleiviams žinoma, kad ji vis dar stovi Sodų gatvėje, kiti išvis nenutuokė, kad ji egzistuoja. Sinagogos reikšmę G. Kanovičiaus laikais moksleiviai prilygino dabartinei bažnyčios įtakai. Jie dalijosi mintimis, kad bažnyčia dabar taip pat lankoma jaunimo, joje aktyviai ruošiamasi priimti sakramentus, tačiau abejojo ar bendrai visuomenėje maldos namai dar turi tokią didžiulę reikšmę, kaip kadais sinagogos Jonavoje, kurias lankė kiekvienas save gerbiantis žydas. 

Įdomios refleksijos užsiėmimų metu gimė apie upę – moksleiviai upę dažnai minėjo kaip Jonavą reprezentuojantį objektą, kalbėjo apie stiprias asociacijas su miestu, tačiau patikino, kad kaip anksčiau, taip ir dabar, upė atrodo susijusi su pavojumi. Jaunuoliai neina ten maudytis, retas kuris vaikštinėja pakrantėmis ar užeina pažvejoti. Nors ir nejauki, šiek tiek svetima Neris, tačiau Jonavos vaizdinys be jos sunkiai įsivaizduojamas. 

Neįsivaizduojama Jonava ir be prekybos vietų. Apie ūžiantį, gaudžiantį turgų rašęs G. Kanovičius, pasakojo, kad ten savaitgaliais susirenka, rodos, visas miestas. Gatvėje – didžiausias triukšmas ir šurmulys, nes turgaus dieną jį aplankyti turi visi, net jeigu naujų pirkinių ir nereikia. Jonavos moksleiviai tokio turgaus nebeatpažįsta. Jie pasakoja, kad tai dažniau tėvų lankoma vieta, kurioje galima gauti kokybiškų maisto produktų arba sutikti ,,rėkiančių tetų“, tačiau jaunimui retai tenka čia atsidurti, nes visko, ko jiems reikia, randa prekybos centruose. 

Ir, žinoma, diskusija neapsiėjo be Jonavos skonių įvardijimo, kurie neabejotinai įspūdingai pakito nuo Grigorijaus Kanovičiaus laikų. Macai, džiovintos slyvos, datulės, beigeliai su aguonomis – tarpukario Jonavos vaiko skanėstai. Pica, guminukai, kebabai, bulvių traškučiai – tai, kas dabar džiugina paauglius. Po susitikimo Jonavos jaunuoliai sužinojo ir naują skonį – beigelio su naminiu vaisių džemu. Jaunuoliai buvo pakviesti ragauti senovinio skanėsto, įsivaizduodami, kad taip kadaise galėjo užkandžiauti ir pats rašytojas Grigorijus Kanovičius. 

Po kūrybiškų diskusijų apie Kanovičiaus Jonavą, moksleiviai svarstė: jų kuriamuose prisiminimuose greičiausiai išliks dalis jau prieš gerą šimtmetį aprašytų objektų, tik jų funkcijos ir santykis su žmonėmis bėgant metams kinta. Visgi egzistuoja nematomos gijos – bendros patirtys, pojūčiai, o gal tas pats mėlynas dangus – sujungiantis visus, kuriems Jonavos gatvės, parkai, pastatai tapo vaikystės namais. 

Naujas Jonavos žemėlapis: pradingusi sinagoga ir pabiręs turgus 

Paklaidžiojus po senąją Jonavą ir paieškojus iki šių dienų nusitęsusių panašumų, moksleivių buvo paprašyta sukurti asmeninį Jonavos žemėlapį – tokį, kokį jie kasdien nešiojasi savo mintyse. Į užduotį pavyko pažvelgti kūrybiškai ir į organizatorių rankas pateko unikali medžiaga, fiksuojanti dabartinio Jonavos jaunimo kasdienybės akcentus ir laisvalaikio prioritetus. 

Paauglių žemėlapiuose išdygo miesto prekybos centrai, mažos, charakteringos  maisto prekių parduotuvėlės, atsirado bent po vieną greito maisto restoraną (turbūt nekeista, kad daugiausia – kebabinės). Kur ne kur – ir kepyklėlė arba degalinė, kuri moksleiviams asocijuojasi tikrai ne su degalais, o su kuru jų energijai – kava, užkandžiais. Kalbantis su jaunimu apie tai, ką jiems reiškia šios vietos, paaiškėjo, kad jos labai aiškiai atlieka anksčiau buvusio tokio svarbaus turgaus funkcijas. Čia visada galima gauti maisto, užkandžių, šviežių produktų, todėl jaunimas be šių prekybos vietų neįsivaizduoja savo gyvenimo. Tai privertė susimąstyti, ar turgus šiomis dienomis prarado svarbą, ar jis tiesiog pakeitė savo formą – tarsi ,,pavirto“ parduotuvėlėmis, užkandinėmis, degalinėmis, sukeliančiomis tą patį norą – susitikti, pasikalbėti ir bendrai apsipirkti kaip visada svarbiam valgymo ritualui.

Centrines pozicijas moksleivių žemėlapiuose užsiėmė mokyklos. Kaip Grigorijaus Kanovičiaus atmintyje liko ryški mokykla, taip ir šiandien jaunimas labai aiškiai prioretizuoja ugdymo įstaigas, kuriose praleidžia svarbiausią savo dienos dalį, socializuojasi ir išgyvena kasdienybės nuotykius. Kita vieta susitikti su bendraminčiais – sporto erdvės. Ne viena grupė savo žemėlapiuose pažymėjo sporto areną ar futbolo stadioną, naująjį Jonavos baseiną, atskleisdamos stiprų sporto kasdienybėje prioritetą. Žvelgiant į Jonavos žemėlapius tapo akivaizdu, kad naujasis miesto simbolis yra Joninių slėnis. Tai – ir susitikimų vieta, ir, anot jaunimo, Jonavą labiausiai reprezentuojanti erdvė, prie kurios žemėlapiuose pavinguriuoti ir tvenkiniai. Ne mažiau svarbūs vaikams atrodo parkai, kur nuolat verda gyvenimas – bendravimas ir draugystės. Kalbantis apie mylimiausias erdves dažniausiai minėtas Ramybės skveras ir naujasis Rimkų parkas. 

Iš jaunimo žemėlapių tarsi išgaravo kadais taip svarbi sinagoga, nedaug kur vietos rado ir katalikų maldos namai – bažnyčia. Tik pavieniams moksleiviams pasirodė svarbu žemėlapyje pažymėti Jonavos rajono savivaldybę, biblioteką, kultūros centrą, meno mokyklą – matyt, kol kas jaunimo gyvenimas sukasi ne aplink šias įstaigas. Tiesa, kažkas nupiešė geležinkelį. Bet negalėjo paaiškinti kodėl – ar tai susiję su laisvalaikiu, ar su Jonavos įvaizdžiu, kurį geležinkelis formuoja jau daugiau nei pusantro šimto metų.

Nudžiugino tai, kad moksleivių žemėlapiuose ,,išdygo“ Urtės namai, Beno namai, Jorio namai, kažkur – ir auklėtojos namai. Vaikai pažymėjo, jog Jonava ne tik mokslai, sportas, draugai, bet ir visa ko pradžia – namai. 

Jonava Grigorijaus Kanovičiaus akimis ir dabartinio jaunojo jonaviečio akimis skiriasi, bet vis dėlto yra kažkas, kas išlieka. Tai ne visas Jonavos miesto veidas, bet simbolinės detalės – ūžiančios prekybos vietos, jaukus namų pojūtis ar, kaip Grigorijus Kanovičius rašė, ,,nenumaldomai į Amžinybę tekanti Vilija“, kurią moksleivis žvilgsniu lydėjo prieš šimtmetį, lydi šiandien ir lydės visą amžinybę...

Moksleiviai: Jonava yra namai, džiaugsmas, draugai ir nuotykiai

Jonavos moksleiviai, paklausti, ką jiems svarbiausio suteikia Jonava, atsakė, jog miestas pilnas veiklos ir nuotykių, jis kuria prisiminimus ir leidžia sutikti geriausius draugus, užtikrina ugdymą ir saugią aplinką, o didžiausioji dalis įvardijo, kad svarbiausia, jog jis suteikia namus, gyvenimą. 

Buvo nuostabu sužinoti, kad gyvenimu Jonavoje džiaugiasi beveik visi diskusijose dalyvavę moksleiviai, kurie dažnai yra ypač kritiški ir atviri – vos keletas buvo abejojantys, bet nei vienas nepasakė, kad gyvenimas šiame mieste visiškai nedžiugina. 

Moksleiviams pateiktoje apklausoje buvo klausimas, kokius žymius žmones, kilusius iš Jonavos, jie žino. Ant lapelių užrašytos krepšinio trenerio Dariaus Maskoliūno, politiko Artūro Zuoko, miesto mero Mindaugo Sinkevičiaus, aktoriaus Raimondo Klezio, lietuvių raštijos pradininko Abraomo Kulviečio, rašytojo, dramaturgo Petro Vaičiūno, vertėjo Jeronimo Ralio, knygnešio Justino Vareikio, tautodailininko Kazio Morkūno, dainininkės Janinos Miščiukaitės pavardės. Dar daugiau jaunų žmonių žinojo jonavietį repo muzikos atlikėją Edgarą Adamovą-ADĘ, kurį žinomumu vis dėlto aplenkė, patikėsite ar ne, ant Vilijos krantų užaugęs Grigorijus Kanovičius. 

Svarstydami, kuo galėtų būti naudingi Jonavai, jaunuoliai taip pat išsakė siekiamybę būti žymiais ir taip prisidėti prie miesto tobulėjimo, kiti norėjo būti naudingi savo darbu, skleisti laimę, siekti meninių tikslų, kai kas žadėjo rūpintis politika. Kai kurie nebuvo visiškai užtikrinti – nemaža dalis teigė nežinanti, kokia jų misija šiame mieste. O gausiausiai moksleiviai pasisakė už įsipareigojimą rūpintis miesto švara – nepraeiti pro numestą šiukšlę, atsakingai rūšiuoti, palaikyti tvarką savo aplinkoje. 

Jonavietiškos tapatybės, miesto įvaizdžių apmąstymai sukėlė moksleiviams daug minčių apie gyvenamosios vietos svarbą, gimto miesto tapatybę, nusėdančią mumyse. Viso projekto metu išgyventos patirtys – ekskursijos, susitikimai su menininkais, pokalbiai ir diskusijos – nuguls moksleivių atmintyje, o kažkada galbūt ir įkvėps – augti, kurti, tapti pavyzdžiu kitiems, augantiems ant tos pačios žemės, žiūrintiems į tą patį dangų ir vaikštantiems tais pačiais Neries krantais. 

Projektas ,,Jaunimo forumas: ką man duoda Jonava ir ką aš galiu jai duoti? Rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus įkvėpti“ baigėsi, tačiau jame gvildentos idėjos – amžinos, skirtingomis formomis dar ne kartą sugrįšiančios ir į Jonavos kultūros centro krašto muziejaus projektus ir į Jonavos jaunimo gyvenimą. 

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Jonavos rajono savivaldybė. 

Projekto partneris – UAB ,,Iremas“ .

Ieva Kuodelytė-Saudargienė