Komentuoja Rokas Kaminskas, Lietuvos banko Pinigų politikos skyriaus vyresnysis ekonomistas

Prie kainų augimo paspartėjimo gegužės mėn. reikšmingai prisidėjo degalai – jie gegužės mėn. buvo maždaug ketvirtadaliu brangesni nei prieš metus. Praėjusiais metais dėl prasidėjusios pandemijos ir užsitęsusio OPEC+ nesugebėjimo susitarti mažinti naftos gavybos apimtį kritusios naftos kainos buvo pagrindinis veiksnys, mažinęs infliaciją. Šiemet – priešingai. Į priešpandeminį lygį grįžusios naftos kainos kelia ir naftai imlios produkcijos kainas. Tad vertinant iš pirmo žvilgsnio didelį metinį degalų kainų augimą, omenyje reikia turėti ir žemą palyginamąją kainų bazę. Nors gegužės mėn. degalų kainos buvo net 25 proc. didesnės nei atitinkamu laikotarpiu prieš metus, tačiau jos buvo beveik tokios pačios kaip prieš dvejus metus 2019 m. gegužės mėn. Žvelgiant į ateitį, finansų rinkose įkainota, kad artimiausiais metais naftos kaina netgi šiek tiek sumažės. 

Infliacijos padidėjimui įtakos taip pat turi žaliavų ir kai kurių prekių tiekimo trikdžiai bei susikaupusi dalies paslaugų paklausa. Dėl sparčiau, nei tikėtasi, atsigavusios pasaulinės gamybos susiformavę tiekimo trikdžiai kilstelėjo gamybos žaliavų, komponentų ir jų pristatymo jūriniais konteineriais kainas aukštyn. Nors kurį laiką dar galime matyti susiformavusių tiekimo trikdžių spaudimą pramonės prekių kainoms, pasiūla ir paklausa turėtų ilgainiui susibalansuoti, tad numatoma, kad ši įtaka bus laikina. Veiklos ribojimo laikotarpiu susikaupusi kai kurių paslaugų paklausa turėjo įtakos ir paslaugų kainoms: paslaugos gegužės mėn. brango didesniu – 4,6 proc. metiniu tempu nei metų pradžioje. Tarp sparčiau brangusių paslaugų galima išskirti kirpyklų ir asmens priežiūros paslaugas, kurios gegužės mėn. buvo apie 8 proc. brangesnės nei prieš metus. Padidėjo ir veiklą atnaujinusių restoranų kainų augimas – maitinimo paslaugos kilo 3,6 proc. metiniu tempu.

Natūralu, kad pastarasis kainų spurtas kelia nerimą, tačiau jei spartesnio kainų augimo tendencija užsitęstų, Europos Centrinis Bankas (ECB) savo arsenale turi svarių priemonių infliacijai valdyti. Nedidelė infliacija euro zonoje yra vienintelis pagrindinis ECB tikslas. Siekdamas šio tikslo ECB dabar skatina ekonomikos variklį suktis greičiau, kai infliacija yra pernelyg maža, tačiau taip pat ir neleistų jam perkaisti, jeigu būtų požymių, kad infliacija viršys nustatytą tikslą. Esant poreikiui, galėtų būti mažinamas ar visai baigiamas vadinamasis kiekybinis skatinimas, kai dideliais kiekiais superkami skolos vertybiniai popieriai. Vėliau gali būti didinamos palūkanų normos. Šias priemones įgyvendinti būtų lengviau negu skatinamąsias, pavyzdžiui, dėl to, kad nebūtų apatinės palūkanų normų ribos problemos (situacija, kai esant itin žemoms palūkanoms, papildomas mažinimas nebesukelia teigiamo poveikio ekonomikai). Tiesa, svarbu paminėti, kad tiek LB, tiek ECB ekonomistai neprognozuoja ilgalaikio infliacijos šuolio, todėl minėtos pinigų politikos griežtinimo priemonės šiuo metu nėra svarstomos. Tiek ECB vertinimai, tiek ir rinkų bei kitų ekonomistų lūkesčiai rodo, kad bent artimiausius porą metų infliacija išliks maža ir poreikio didinti palūkanų normas neturėtų kilti.

Dabartinės tarptautinių institucijų ir Lietuvos banko prognozės rodo, kad infliacija įsibėgėti neturėtų nei Lietuvoje, nei euro zonoje. ECB kovo mėn. prognozavo euro zonai 1,4 proc. infliaciją 2023 m., o Lietuvai 1,8 proc., o atnaujintos prognozės pasirodys jau birželio 10 d. Tiek Lietuvos banko (Lietuvai), tiek Tarptautinio valiutos fondo ar EBPO (euro zonai) vertinimai panašūs. Taip pat verta atkreipti dėmesį į finansų rinkose įkainojamus infliacijos lūkesčius. Rinkų dalyviai sudarinėdami infliacijos apsikeitimo sandorius siekia uždirbti ir rizikuoja savo pinigais, todėl spėja infliaciją, kuri jiems atrodo labiausiai tikėtina. Dabar įkainota, kad euro zonoje per ateinančius 10 m. vidutiniškai infliacija bus gerokai mažesnė nei 2 proc.

Tačiau kodėl yra nepagrįstos baimės, kad kainos nevaldomai šuoliuos aukštyn, kai centriniai bankai įlieja tokius didelius kiekius naujų pinigų? Pirma, svarbu paminėti, kad centrinio banko sukurti pinigai sudaro tik mažesnę dalį viso euro zonoje cirkuliuojančių pinigų kiekio (šiuo metu apie 30 %). Didžiąją dalį pinigų pasiūlos, kaip paprastai, sukuria komerciniai bankai skolindami gyventojams bei įmonėms, todėl bendras prieaugis ne toks didelis, kaip gali pasirodyti vertinant vien tik centrinio banko į finansų sistemą įliejamus pinigus. Reikšmingą bankų paskolų ir pinigų kiekio padidėjimo per pandemiją dalį nulėmė išaugusi įmonių paklausa likvidumo atsargoms ir poreikis kompensuoti laikinai sutrikusias įplaukas. Ekonomikai vaduojantis iš pandemijos gniaužtų, ši paklausa mažės, o atitinkamos paskolos bus grąžinamos. Antra, infliacija priklauso nuo ekonomikos aktyvumo. Tikėtina, kad atsigavimas po pandemijos bus nevienodas ir kai kurie sektoriai dar kurį laiką negrįš į priešpandeminį lygį. Pakilęs nedarbo lygis gali riboti atlyginimų augimą, o tai atitinkamai neleistų itin sparčiai kilti paslaugų kainoms.

Apibendrinant, turimi duomenys rodo, jog ilgalaikis infliacijos šuolis nėra tikėtinas, o jeigu kiltų rizika, kad kainų augimas pernelyg įsibėgės, yra parengtos priemonės infliacijai suvaldyti.

Išsamiau apie kainas ir jų pokyčių prognozes – naujausiose Lietuvos banko makroekonomikos prognozėse birželio 14 d. Daugiau ekonomikos ir finansų rinkų komentarų, analizę, naujausius rodiklius bei prognozes rasite Lietuvos banko interneto svetainės rubrikoje Ekonomikos ir finansų pulsas.


Lietuvos banko inf. 

Taip pat skaitykite: