Tik tada, kai patiri laisvąjį kritimą, supranti, koks tai jausmas.  „Tačiau man labiau patinka kilti į orą, o ne kristi žemyn laisvuoju kritimu“, – sako buvęs Jonavos meras, dabartinis įmonės „Jonavos vandenys“ direktorius Mindaugas Sinkevičius. Neseniai pirmą kartą parašiutu šokęs M.Sinkevičius gyvenime mėgsta išbandyti daugelį dalykų, o paskutinį kartą savaitgalį namuose ant sofos leido prieš kelis metus.

Kostiumai ir sporto drabužiai – tokių M.Sinkevičiaus spintoje yra daugiausiai. Pirmuosius santuokos metus – popierines vestuves – šį pavasarį atšventęs Mindaugas laisvą laiką paprastai leidžia su žmona Aiste, o dauguma poros pomėgių – sutampa. Išskyrus medžioklę.

„Bet ir pats ją dabar esu apleidęs“, – šyptelėjo M.Sinkevičius.

Neseniai pirmą kartą parašiutu šokęs M.Sinkevičius gyvenime mėgsta išbandyti daugelį dalykų, o paskutinį kartą savaitgalį namuose ant sofos leido prieš kelis metus.

Garbės reikalas – išmesti iš lėktuvo

M.Sinkevičiaus gyvenime atsirado dar vienos naujos pareigos, tiesa – visuomeninės. Šiemet jis sutiko tapti organizacijos „Lietuvos aeroklubas“ vadovu.  Pastaroji vienija 13 įvairių aviacijos federacijų: nuo oreivių, skraidančių su karšto oro balionais, parasparnių, užsiiminėjančiųjų parašiutizmu, ir kitų.

„Ir, nori ar ne, jų atstovai kviečia išbadyti savo kuruojamos federacijos pramogas arba sportą. Jei „Lietuvos aeroklubo“ narys yra parašiutininkų klubas, tai, suprantama, kad jie jaučia būtinybę prezidentą išmesti iš lėktuvo. Tai – kaip krikštas“, – pasakojo M. Sinkevičius.

Nors iki šiol „dangaus fanu“ Mindaugas nebuvo, tačiau dabar atrasti dangų jam patinka.

„Gal yra neatskleista vieta, kurią čia atrasiu. Nemanau, kad tai bus susiję su parašiutizmu. Iššokau, išbandžiau ir supratau, kad tai – ne mano. Turiu planų išbandyti ir sklandymą, ir karšto oro balioną“, – kalbėjo M.Sinkevičius.

Antra vertus, sako Mindaugas, pati aviacija yra brangus sportas ir dažniausiai tuo užsiima šeimų kartos – iš šalies žmonės į aviaciją ateina labai retai.

„Nebūna taip, kad, kai tau sukanka 30-40 metų, pagalvoji, jog norėtum tapti pilotu“,– šyptelėjo M. Sinkevičius.

Vaikystės svajonė – futbolas

„Ne, iš futbolo negyvensi. Reikia mokytis“, – dar vaikystėje Mindaugui pasakė tėvai. Būtent ši sporto šaka buvo M. Sinkevičiaus vaikystės svajonė.

„Nors sportuoti nelabai mėgau, bet futbolas patiko. Pradinėse klasėse norėjau būti žmogumi, kuris žais futbolą, norėjau tapti profesionaliu  žaidėju. Tačiau svajones pakoregavo tėvai“ – prisiminė M.Sinkevičius.

Besimokydamas mokykloje ir jau pradėjęs studijuoti Mindaugas sako savęs itin sportišku nevadinęs – lankydavęs tik treniruoklių salę.

Tačiau taip, kaip kažkas atranda kalnus, taip, kaip žmogus atranda talentą piešti – taip M. Sinkevičius atrado bėgimą, o vėliau – ir triatloną.

Dviračiu iki Kauno – per valandą

Didesnius atstumus Mindaugas pradėjo bėgioti maždaug prieš pusantrų metų: „Per tą laiką nubėgau apie tūkstantį kilometrų, o gal ir daugiau“.

Šią vasarą Mindaugas dalyvavo Jonavoje surengtose triatlono taurės varžybose bei įveikė sunkiausią – olimpinę trasą. 

Vienas svarbiausių pasiekimų – įveiktas maratonas. O kartu su juo – sumažėjęs noras bėgioti. „Gal taip nutinka, kai kažką pasieki? Maratonas yra ištvermės ir pripažinimo reikalaujanti distancija.  Tačiau dabar aš atradau triatloną – tai yra plaukimo, važiavimo dviračiu ir bėgimo rungtis“, – sakė M.Sinkevičius.

Šią vasarą Mindaugas dalyvavo Jonavoje surengtose triatlono taurės varžybose bei įveikė sunkiausią – olimpinę trasą. Jos dalyviams reikėjo nuplaukti pusantro kilometro, dviračiu nuvažiuoti 40 kilometrų ir 10 kilometrų nubėgti.

„Buvo trys valandos nepertraukiamo sporto. Tokiose varžybose važiavimas dviračiu nėra lengvas pasivažinėjimas – turi jį minti nuolatos. Mano vidutinis greitis važiuojant dviračiu – 31 kilometras per valandą, kitaip tariant dviračiu iki Kauno nuvažiuočiau per valandą.

Be to, be poilsio nuplaukti pusantro kilometro taip pat yra iššūkis. Galiu pasakyti, kad dabar aš plaukiu geriau, nei vidutinis Lietuvos pilietis“, – pasakojo M.Sinkevičius.

Padeda palaikyti formą

Naujausias M.Sinkevičiaus iššūkis sau – Austrijoje įveikti pusę „Geležinio žmogaus“ rungties.

M.Sinkevičius buvo pasiryžęs nuplaukti 1,9 kilometro, dviračiu nuvažiuoti 90 kilometrų ir nubėgti pusę maratono – 21 kilometrą.

„Tai turėjo būti maždaug septynios valandos nepertraukiamo sporto. Didelis išbandymas. Planus pakoregavo kalnuose atvėsęs oras ir iškritęs sniegas, dėl jo organizatoriai išbraukė dviračių rungtį ir vietoj triatlono paskelbė tarptautinį akvatlono startą“, – sakė pašnekovas, sėkmingai įveikęs varžybų ruožus.

Sportas Mindaugui suteikia daug. Jis – ir pramoga, jis priverčia neapsileisti, sportuodamas palaikai kūno formas. Tačiau dideliems sportiniams krūviams reikia ir geros sveikatos bei pasiruošimo.

„Tai yra stresas, krūvis organizmui. Tačiau, kai aktyviai sportuoji, esi priverstas tinkamai maitintis, susidėlioti dienos režimą ir organizmas tau atsidėkoja gera savijauta“, – šyptelėjo M.Sinkevičius.

Šalia bėgančio vyro – su dviračiu

Pomėgių M.Sinkevičius turi ir daugiau. Vienas iš jų – nardymas. Ir nors Lietuvos vandens telkiniai nėra itin skaidrūs, tačiau bent kartą per metus Mindaugas su visa nardymo įranga stengiasi patyrinėti vieną iš Lietuvos ežerų. 

„Tačiau šiai veiklai, žinoma, labiau tinka šiltųjų kraštų vandens telkiniai, kurių povandeninis pasaulis – gerokai spalvingesnis ir įspūdingesnis“, – sakė M.Sinkevičius.

Žiemą M.Sinkevičius mėgsta slides ar snieglentę, vasarą – riedučius ar riedlentę, ir, sako, kad aktyvus laisvalaikis nepriklauso nuo metų laiko: sau tinkančios veiklos galima rasti bet kuriuo metu.

Aktyvų gyvenimą mėgsta ir Mindaugo žmona Aistė. „Mūsų pomėgiai sutampa – ji taip pat sportuoja.  Tiesa, mes bėgiojame skirtingais tempais. Pavyzdžiui, kai aš bėgu, ji šalia važiuoja dviračiu.

Aistė apskritai mėgsta ne tik sportą, tačiau ir aktyvų gyvenimo būdą. Mums abiems nepatinka laisvą laiką leisti prie televizoriaus ar sode kepti šašlykus“, – kalbėjo M.Sinkevičius.

Iš medžiojo tapo žveju

M.Sinkevičiui dirbant ūkio ministru žiniasklaidoje kilo triukšmas dėl medžioklės metu galimų sąsajų ir susitikimų su verslininkais.

„Kai dirbau ministru, man buvo pasakyta, kad medžiokle neužsiimčiau. Tad aš persikvalifikavau ir tapau žveju. Dabar turiu dvi meškeres. Viena – upėtakiams ir plėšrioms žuvims, kita – lašišoms, kurias, beje, sudėtinga pagauti“, – juokėsi M.Sinkevičius.

Tačiau surimtėjęs pašnekovas prisipažįsta: iš Vilniaus į Jonavą atsivežė ir naujų patirčių, ir pamokų.

„Dar atsivežiau supratimą, kad vertinant bendrame kontekste Vilnius nėra pasaulio bamba. Žmonės iš provincijos – aš, dvi mano kolegės, kurios kartu važiavo – nesame prastesni už vietinius, o savo filosofija ir charakterius tinkame gal net labiau.

Tačiau surimtėjęs pašnekovas prisipažįsta: iš Vilniaus į Jonavą atsivežė ir naujų patirčių, ir pamokų.

Taip pat atsivežiau supratimą, kad Jonavoje gyventi ir dirbti tikrai ne prasčiau, nei Vilniuje. Nuvažiuoji ir pamatai, kad ne tik ten viskas gerai ir viskas teisinga. Toli gražu. Kurti šeimas, verslą, savo gyvenimą galima Jonavoje. Išvykęs įvertini, ką turėjai ir turi čia, iš kur išvažiavai“, – sakė M.Sinkevičius.

Pašnekovas sako, kad kartais apie savo verslą pagalvojantis ir pats: nėra tikras, ar visą likusį gyvenimą norėtų būti tik valdininku arba politiku. Tačiau šios mintys – kaip ir skrydis sklandytuvu – dar ateityje.

Kalbėjosi Jūratė Butkutė

Asmeninio archyvo, K.Putelio ir N.Jociaus nuotraukos 

Užsakymo Nr. 20180830/1