Ketvirtojoje tinklalaidėje „Važiuojam!“ – susisiekimo ministerijos kancleris Tomas Daukantas, kurio gyvenimo aprašyme galima įžvelgti formuluotę „profesionalus biurokratas“, viešajame sektoriuje dirbantis jau du dešimtmečius. Visgi, pokalbyje su T. Daukantu biurokratija atsiskleidžia ne kaip sustingusi taisyklių sistema, o kaip organizmas, ieškantis sintezės tarp efektyvumo, rezultatų ir tarnystės žmogui.
Kancleri, kaip Jūs manote, kodėl visuomenėje biurokratija turi neigiamą atspalvį?
Aš sutinku su žmonėmis, kurie piktinasi žodžiu biurokratas, nes kas tai yra? Tai žmogus, veikiantis griežtai pagal taisykles, formuluotes ir visiškai neorientuotas į rezultatą. Pati biurokratija keičiasi – ministerijų, valstybinių institucijų, savivaldybių darbas vis dėlto jau yra kitoks. Žinoma, jis visada galėtų būti geresnis, o žodis biurokratija gąsdina ir mane. Jis per griežtas, statiškas, nejudantis. Kai kalbame apie procesus, kaip jie yra vykdomi, tai jau yra kas kita – viskas atrodo geriau.
Bet procesams valdyti irgi reikalinga tam tikra tvarka, taisyklės, reglamentas, kurio turima laikytis, kitaip ar važiuotų tas organizmas?
Čia yra svarbus momentas. Dažniausiai, kai susiduriame su valstybės institucijomis, ministerijomis, vyriausybe, savivalda, mes norime visko čia ir dabar. Kai nueiname į banką ir mums pasako, kad klausimo svarstymo trukmė bus vienokia ar kitokia, norime sąskaitą atsidaryti ir reikia užpildyti „n“ formų ir pan., mums viskas atrodo kaip ir tvarkoje. Tai turbūt, klausimas panašus. Kiekviena organizacija, jeigu ji yra didelė, o valstybinis sektorius tikrai yra didelis, turi turėti taisykles. Viskas priklauso nuo to, kiek mes pagal jas gyvename ir kaip jas taikome.
Turbūt ne veltui yra sąvoka – itališkas streikas – procesas, vykdomas griežtai pagal punktus, pagal taisykles. Bet kokį gerą dalyką galima sužlugdyti vykdant itališką streiką, dirbant nuožmiai pagal kiekvieną punktą, bet nesiorientuojant į esmę, į klausimo problematikos išsprendimą ir pan. Ar tai yra gerai? Ne. Tai, kas mane motyvuoja – būtent tuos dalykus keisti. Aš kviečiu neužmiršti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio. Ten parašyta, kad valdžios institucijos tarnauja žmonėms. Geresnių žodžių nesu radęs.
13 tūkst. raštų pernai gyventojai siuntė į ministeriją, ministerija atgal. Ar taip ir vyksta ta tarnystė, jeigu gyventojai kreipiasi raštu? Kaip realiai vyksta problemų sprendimas ir ar tikrai gali būti, kad tos problemos ir bus išspręstos?
Kiekvienas klausimas arba situacija yra individuali. Jeigu mes norėtume pasiekti didžiausią parašytų raštų rodiklį – būtų viena. Kitas klausimas – tuomet per kiek laiko atsakome? Galėtume net apsvarstyti, ar nereikėtų pasiekti rezultato, kad atsakytumėme per 3 valandas į bet kurį užklausimą?
Ar tai būtų įmanoma?
Drąsiai. Tik reikėtų personalo resursus trigubai padidinti ir tai padarytume.
Naujas kolega – dirbtinis intelektas. Kancleri, o jeigu viską perduoti jam?
Dirbtinis intelektas jau yra mūsų nūdiena, manau, dažnas juo pasinaudojame. Tačiau man kyla klausimas, ar dirbtinis intelektas nėra tas naujasis puikus biurokratas? Kokie to požymiai? Jis yra atpažįstamas, yra programėlės, kur gali paklausti, ar tai yra dirbtinio intelekto sukurta – atpažins. Jis labai struktūruotas ir greitas, kas mums labai patinka. Daliai dalykų tai tikrai padeda, bet ar jis gali pakeisti biurokratus?
Dirbtinis intelektas vis dar turi haliucinacijų, o mes tikime, kad valstybės tarnautojai haliucinacijomis disponuoja mažiau. Kitas dalykas – viešojo sektoriaus žmonės, kurie kuria pridėtinę vertę, kurie orientuojasi į rezultatą, dažniausiai susiduria su kūrybinėmis situacijomis. Klausimų įvairovė sudaro tą kūrybinę erdvę, kur dirbtinis intelektas mums gali pagelbėti tam tikro struktūrizuoto atsakymo dalimi, užvedimu, kur galėtume rasti didesnių atsakymų arba kaip tai daryti tiesiog geriau, greičiau. Man atrodo, kad dažniausiai žmogus iš valstybės laukia tam tikrų paslaugų užtikrinimo, o visa kita jis gali pasidaryti pats.
Kancleri, anksčiau ar vėliau, neišvengiamai dirbtinis intelektas žengs ir jau žengia į organizacijos procesus. Galbūt ir tuos pačius biurokratus bent iš dalies pakeis dirbtinis intelektas?
Jeigu pakeis biurokratus – labai gerai. Jeigu valstybės tarnautojus, kurie siekia geriausių rezultatų – klausimas. Bet aš tikrai sutinku, kad „monkey job“ turi daryti ne valstybės tarnautojai. Jie tai turi gauti kaip paslaugą ir ją gauti operatyviai, o dirbtinis intelektas tam yra puikus įrankis ir jį naudosime.
Gal dirbtinis intelektas padės sutaupyti ir pinigų? Tai yra vienas iš XX-osios Vyriausybės prioritetų – taupyti valstybės lėšas. Ar jis galėtų tą daryti?
Kodėl gi ne? Iš esmės, kartas nuo karto tai turi būti įsivertinama, monitorinama ir svarbu užduoti klausimą – ar to reikia? Pavyzdžiui, 2025 metų pabaigoje pažvelgę į sektorių, radome 500 paslaugų vienoje institucijoje, dėl kurių šešis metus niekas nesikreipia. Bet organizacija jas turi, jas kaip ir administruoja, įsivertina, kokių resursų reikėtų. Tai reiškia, kad tam tikri resursai naudojami, jog būtų išlaikyta organizacijos dalis, dėl kurios niekas net nesikreipia. Aš nenoriu pasakyti, kad ten buvo žmonės, kurie 6 metus laukė kažko. Ne, jie buvo įveiklinti kitiems darbams ir kūrė naudingą pridėtinę vertę. Bet organizacijoje buvo įvardinta, kad galite kreiptis ir gausite paslaugų. Kam to reikia? Niekam nereikia šešerius metus. Ar tai turi būti? Jeigu kada nors reikės, tada ir bus atstatyta, sukurta, padaryta geriau, o gal ir dirbs dirbtinis intelektas. Ir tokių pavyzdžių galime ne vieną rasti – nuo stambesnių iki mažesnių dalykų. Tiesa, pats smagiausias dalykas, kai kolektyvas sako, kad galime padaryti paprasčiau, greičiau, operatyviau, efektyviau. Tai vienas malonumas tada yra darbuotis tokiame kolektyve.
Nuo to, kaip galime sutaupyti, pereikime prie milijardinių projektų – „Via Baltica“ ir „Rail Baltica“. Labai didelę dalį investicijų į šiuos objektus skiria Europos Komisija. Kancleri, kodėl tai yra tokie brangūs dalykai?
Yra kelios pusės. Ar mums tokių dalykų, tokios infrastruktūros reikia – tai yra vienas dalykas. Kitas – dabar jau nebėra nieko neįmanomo. Trečias momentas – reikia skaičiuoti, ar tai yra adekvatu, ar neadekvatu. Ir kiekvienas žmogus tai tikrai matuoja pagal save ir savo pajamas.
Bet klausimas yra ir kitas – medžiagos, žmonių darbai, darbo užmokestis, ekspertų pasamdymas ir visa kita, kas sukuria pridėtinę vertę. Tai ir infrastruktūros kūrimas, ar tai būtų kelių, ar geležinkelių, ar planuojamo naujo terminalo oro uoste atidarymas – kiekvienas euras sukuria papildomą vertę ir tai yra ekonomikos ašis. Tik džiugu yra tai, kad šiais laikais nebėra kažko neįmanomo. Viskas yra padaroma – inžinieriai suprojektuoja, naudodami tą patį dirbtinį intelektą, bet visa tai yra pasiekiama. Žinoma, išlieka klausimas – ar galime pasiekti tai vienu ypu?
Štai „Via Baltica“ projektas, kuriuo daugelis lietuvaičių pasinaudojo ir naudojasi, patogus vykimas nuo Vilniaus arba Kauno iki Varšuvos, pakitusi kelionių trukmė, noras naudotis tvariu Lietuvos geležinkeliu ir nuvykti į Europos šalis. Iš čia kyla kita spaudimo dalis – tautiečiai, pabuvę užsienyje, pamatę tam tikrų paslaugų, infrastruktūros, norės to ir savo šalyje ir tai yra labai gerai. Čia pasitarnauja valstybės tarnautojai vertindami duomenis, kur galima pasiekti didžiausią efektyvumą, kur prasmingiausia investuoti, nes pinigai tikrai yra dideli. Dėl šios priežasties mes juos turime naudoti atsakingai ir prasmingai.
Viena problema gali būti pinigai, kita problema gali būti žmonių trūkumas. Pinigų turime, o kas tuos projektus padarys – nėra. Inžinerines studijas taip pat renkasi vis mažiau jaunų žmonių. Ar neturėsime ir ar dabar jau neturime tokios problemos statant ir tiesiant „Rail Baltica“ bėgius, „Via Baltica“ nuo Kauno iki Rygos?
Man patinka pasižiūrėti iš kelių pusių. Iš vienos pusės, nėra sektoriaus Lietuvoje, kur netrūktų žmonių – ar tai būtų gydytojai, pedagogai, inžinieriai, ar tai būtų elektrikas, santechnikas, valstybės tarnautojas. Iš kitos pusės, kai mes vertiname žmogaus darbą, kai mes žinome vertę – naudojami kiti instrumentai, tas pats DI ir kiti procesų efektyvinimo elementai, kad galėtume pasiekti tikslus kuo paprasčiau naudodami reikiamą žmonių resursą. Su tuo iššūkiu susiduriame ir su šiuo klausimu reikia dirbti. Vieno recepto, kuris būtų kaip priešnuodis šioje situacijoje, nėra. Ar šiuo metu mes užtikriname tinkamą resursą per įmones, subrangovus, kvalifikacijų pritraukimą? Darbai yra atliekami. Žinoma, visada norėtųsi dar geriau, bet jie vyksta neblogai.
Susisiekimo sektorius išties labai platus. Tai kokia vizija dabar yra 2026 metams, kadangi dabar yra vasaris, metai tik prasidėjo. Kokie bus tie metai susisiekimo sektoriuje? Kokia vizija?
Intensyvūs, nes lūkesčiai tikrai yra dideli. Dažnas vairuotojas patiria kelių infrastruktūros gėrį ir malonumą – visi norėtume dar geresnio. Tad, atitinkamai, turime čia darbuotis. Geležinkeliuose, vėlgi, yra „Rail Baltica“ tiesimo darbai, kurie yra įgavę pagreitį ir jis turės nemažėti. Paštas – atitinkamas sektorius, turintis gerą konkurenciją, kuris turi užsitarnauti patrauklumą ir žmonių norą naudotis būtent Lietuvos pašto paslaugomis. Nepalietėme ryšių temos, oro uosto galimybių ir plėtros, skrydžių pasiekiamumo iš Lietuvos. Yra daug klausimų ir vienas svarbus bei aktualus valstybės tarnautojams, ministerijai reputaciškai – 2027 metais artėjantys Europos Sąjungos pirmininkavimo darbai. Turėsime rodyti lyderystę, kurią mes parodėme 2013 metais ir ją pakartosime dar geriau.
Visada kviečiame apsilankyti ministerijoje, nes gyvas bendravimas pats geriausias.
Daugiau informacijos apie Susisiekimo ministerijos veiklą ir darbus galite rasti https://sumin.lrv.lt/lt/
Visus tinklalaidės „Važiuojam“ įrašus taip pat rasite čia.
