Tai diena, kai tyliai čeža popieriaus lapai, o radijo bangomis aidi gražiausi lietuviški sakiniai. Neretas, išgirdęs tekstą, prieš jį rašydamas pasikaso viršugalvį. Nacionalinio diktanto rašymo šventė surengta Jonavos rajono viešosios bibliotekos Informacijos ir mokymų auditorijoje. Rašėme penkiese. Bet tvyrojo pakili nuotaika. 

„Tai yra tas šaltinis, kuris man leidžia šiandien naudotis kalba – kiekvieno rašytojo pagrindiniu įrankiu. Ir  manau, kad kiekviena kalba yra miela ir dosni tam, kuris ją myli ir su ja dirba“, - kalbėjo šiųmečio Nacionalinio diktanto teksto „Milinė“ autorė  Birutė Jonuškaitė. 

Bet ar kiekvienas, mylintis kalbą, gali darbo dienos rytą atvykti į šį pilietinį renginį? 

„Dirbu pamainomis, todėl dėl diktanto susikeičiau su kolege, –  mintimis dalijosi ne pirmą kartą diktantą rašanti Živilė. Ji prieš dvejus metus dalyvavo Nacionalinio diktanto finale. – Man tai – atrakcija, komfortas. Už įskiepytą meilę gimtajai kalbai esu dėkinga lietuvių kalbos mokytojai Irenai Pavasarienei. Nesam ta karta, kuri vien tik mygtukus spaudo. Jeigu būtume iš tų vaikų, kurie dabar mokosi, tuomet gal ir būtų iššūkis“.

„Gaila, kad diktantą rašome darbo dieną, nes daugelis žmonių negali ateiti. Būtų geriau, kad vyktų šeštadienį, tuomet daugiau žmonių susirinktų. Nežinome, kiek žmonių rašė namie. Be to, žmonės rašo daug kur – savivaldybėje, mokyklose. Kai daug kur rašo, natūralu, kad lankomumas bibliotekoje mažesnis. Puiku, kai darbdaviai suteikia galimybę žmonėms rašyti, – kalbėjo Jonavos rajono viešosios bibliotekos atstovė Vaida.

„Rašau antrą kartą. Labai patiko. Manau, kad reikalingi tokie renginiai, nes mūsų kalba yra mirštanti. Deja, rašydama padariau skyrybos klaidų. Labai ilgi sakiniai“, – kalbėjo siuvimo technologė Rasa Ragelienė. Kodėl mūsų kalba yra mirštanti, pašnekovė nepaaiškino.

Pernai pirmąkart diktantą rašiusi menininkė Martyna Jančaitytė pateko į Nacionalinio diktanto finalą. Mergina dalijosi įspūdžiais:

„Pernai diktantas buvo sudėtingesnis, nes tekste buvo daug tiesioginės kalbos. Čia tiesioginės kalbos buvo mažiau. Na, – jautėsi, kur reikia išskirti. Pernai važiavau į finalą. Finalo tekste buvo  senovinių žodžių. Klausydama nelabai supratau, kokia turi būti raidė.“

Ar reikalingi tokie renginiai? Kaip sudominti daugiau žmonių?

„Žinoma, reikalingi. Manau, kad mažai reklamos šiam renginiui. Tie žmonės, kurie žiūri Lietuvos televiziją, reklamas matė ir sureagavo. Ir šiaip žmonės yra nedrąsūs. Jie bijo, kad blogai parašys, kad bus gėda. Čia tiesiog žinių pasitikrinimas. Vieną kartą padarai klaidą, kitą kartą jos nebedarai“, – kalbėjo Martyna.

  –  Jums ir mokykloje gerai sekėsi lietuvių kalba?

  –  Gavau šimto balų įvertinimą,  –  atsakė išdidžiai.

  –  Kaip manote, kokia padėtis yra mokyklose? Ar rašymas kompiuteriu turi įtakos kalbai?

  – Manau, kad tai paveikia kalbą. Socialinė erdvė, žaidimai. Vaikai juos labai mėgsta. Ten nėra būtinybės kalbą vartoti taisyklingai, todėl ir nesiformuoja kalbos įgūdžiai. Kita vertus, yra labai daug anglų kalbos. Yra ir pliusų, ir minusų. Manau, kad mokytojai įdeda labai daug pastangų, kad mokiniai taisyklingai rašytų.

 – Kokia Jūsų nuomonė dėl diktanto rašymo penktadienį? Gal susirinktų daugiau žmonių, jei vyktų, kaip ir anksčiau, šeštadieniais?

– Na, taip, bet juk galima rašyti ir darbovietėse. Iš tikrųjų, negaliu atsakyti į šį klausimą, nes esu menininkė, todėl dirbu namie.

–  Ar kvietėte draugus, pažįstamus į šį renginį?

–  Kviečiau, bet jie nesusidomėjo, todėl atėjau viena.

Penkiolika metų bibliotekoje dirbanti Rimantė apgailestavo, kad negali rašyti diktanto: „Penkiolika metų dirbu šiame skyriuje. Diktanto rašyti negaliu, nes aš baigusi lietuvių kalbą ir literatūrą. Aš už tai, kad reikia branginti mūsų kalbą. Džiaugiuosi, kad žmonės dalyvauja. Dabar mano kita darbo specifika, rengiu kompiuterinio raštingumo mokymus. Žmonės sako, kad patogiau žinutes rašyti be lietuviškų raidžių, nes pigiau, ir pan. Aš ir mokymų metu akcentuoju, kad klaviatūroje yra lietuviškos raidės. Kiekvienam reikia pradėti nuo savęs. Sausio mėnesį pas mus buvo atvykęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis. Jis pabrėžė, kad  kompiuterinėse programose vis plačiau naudojama lietuvių kalba.“ 

Buvo laikas, kai šeštadieniais kavinėse žmonės neskubėdami entuziastingai aptarinėdavo diktantą, padarytas klaidas, dalydavosi įspūdžiais. Tai buvo mūsų gimtosios kalbos šventė! Visa diena buvo sklidina kalbos! O dabar jie atbėga valandai, po jos – ir vėl į kasdienius rūpesčius. Darbas atliktas. Renginys įvyko. Ataskaitose rašome varnelę.

Daiva Klikūnaitė