,,Kurti gali įkvėpti ir Neris, ir saulėlydžiai laukuose už Rimkų kaimo ar rūkstančių kaminų vaizdas nuo Taurostos tilto“, - sako Miglė Ceinorytė, šiais metais kartu su kitais jonaviečiais menininkais pasinėrusi į projektą ,,Jaunimo forumas: ką man duoda Jonava ir ką aš galiu jai duoti? Rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus įkvėpti“. Daugiau nei pusmetį vykdytos projekto veiklos buvo orientuotos į Jonavos jaunimą, jų kūrybiškumo ugdymą, santykio su miestu ir šiandienėmis miesto realijomis analizavimą. Vis dėlto susitikimai ne mažiau palietė ir projekto svečius – Jonavoje gimusius, augusius kūrėjus, kuriems atsistoti prieš jaunimo auditoriją buvo tarsi pažvelgti į seną veidrodį, kurio stikle – nostalgija, prisiminimai ir mintys apie save, smalsų svajojantį paauglį iš Jonavos. 

Menininkai: Jonava – talentingų vaikų miestas 

Pasiruošti pokalbiui su jaunimo auditorija – nelengvas uždavinys. Tai reikli auditorija, kuri seka kiekvieną žodį, judesį ir labai greitai leidžia suprasti, jei jiems nuobodu, neįdomu ar svetima tai, ką transliuoja kalbėtojas. Tad vykstant į susitikimus su Jonavos jaunimu, menininkus lankė skirtingi jausmai. Aktorius, teatro ,,No Shoes“ įkūrėjas Raimondas Klezys, gimęs ir augęs Žeimių miestelyje, sako, kad šįkart jaudinosi labiau nei įprasta. 

,,Prieš savus visada yra sunkiausia. Bet man labai svarbu grįžti į savo miestą ir matyti jauną žmogų, tokį, kokį pats atsimenu save iš savo mokyklos laikų.“, - pasakoja R. Klezys. - ,,Tačiau tik įėjus į salę, viskas pasidarė lengva, paprasta ir labai smagu.“

Raimondui didelį įspūdį paliko aktyvus moksleivių įsitraukimas. Teatriniai žaidimai ir pratimai tarsi ,,atrakino“ projekto dalyvių kūrybiškumą, atvirumą – pradžioje nedrąsiai stoviniavę jaunuoliai susitikimo pabaigoje visu kūnu demonstravo laisvę ir pasitikėjimą vienas kitu. 

Projekto lektorė televizijos ir kino aktorė Evelina Brėdikytė buvo nustebinta vaikų sugebėjimu organiškai vaidinti prieš kamerą ir tikino, kad Jonava – talentingų vaikų miestas. Anot menininkės buvo ypač įdomu tyrinėti mažą atėjusios klasės pasaulį, kuris turėjo savo mikroklimatą, slaptas reakcijas ir autentišką gyvenimą. Evelina sako, kad moksleiviai ypač dėmesingi ir atviri, todėl užsiėmimo metu sulaukta ir ašarų. 

,,Buvo ir ašarų – bet kaip be jų? Darbas prieš kamerą nėra apsimetimas ar vaidinimas, kad linksma ar liūdna. Tai – širdies ir sielos išliejimas per savo pasaulėžiūrą, intymus santykis su kamera. Buvo gražių akimirkų, buvo juokingų. Ar buvo lengva? Nelabai. Darbas prieš kamerą niekada nėra lengvas – žmogus, kuris nori dirbti prieš kamerą, turi priimti save, kad galėtų jaustis neteisiamas“, - sako lektorė. - ,,Tam reikalingas jautresnis savęs priėmimas. Bet, manau, visi pasirodė tikrai šauniai.“

,,Išties labai sunku pažinti žmones per tas kelias kūrybinių dirbtuvių valandas, tačiau pradžiugino, kad jauni žmonės smalsūs, atviri, imlūs netikėtoms veikloms. Be to akivaizdu, kad jie vienas kitą palaiko, yra yra linkę vieni kitiems padėti.“ – džiaugiasi ir grafikė, VDA dėstytoja Miglė Ceinorytė, projekto rėmuose organizavusi jaunimui iškiliosios grafikos spaudos ir knygrišybos kūrybines dirbtuves. 

Kiekvienas susitikimas leido jauniems žmonėms prisiliesti prie skirtingų meno sričių – trumpam tapti aktoriais vaidinančiais prieš kamerą, pažinti save per teatrinius žaidimus, diskusijose kalbėtis apie žmogaus asmenybės potyrius, įkvepiančius kurti. Tad kiekviena projekto veikla tapo tarsi simbolinis kelio, kurį pasirinko į projekto veiklas įsitraukę menininkai, ,,pasimatavimas“.

Vaikystė Jonavoje – įkvėpianti kurti?

Ką reiškia augti Jonavoje? Kaip šiame mieste užauga kūrėjai? Kaip gimtoji vieta lėmė gyvenimo kelio pasirinkimus, atvėrė kelius kūrybai?

,,Ši vieta iki šiol lemia pasirinkimus, nes likau gyventi Jonavoje. Turiu radikalią nuostatą, kad gimtinė yra gerokai stipresnis veiksnys nei tėvynė.“, - mintimis dalijasi rašytojas, literatūrologas, VDU dėstytojas Ramūnas Čičelis. - ,,Fizinis ryšys su žeme, kuria tu vaikštai, su vandeniu, su oru – tai didelė atrama, kūrybinė atrama, kuri suteikia tam tikrą užuovėją. Tai stiprybės šaltinis.“

Jonavoje iki šiol gyvenanti Miglė Ceinorytė pasakoja, kad Jonava buvo puiki erdvė augti – vaikystė čia ypač aktyvi, su gausiu kūrybinių veiklų pasirinkimu, kuris formavo ir pomėgius, ir prioritetus. 

,,Po mokyklos, kurioje buvau aktyviai įsitraukusi į įvairias veiklas, laukdavo choreografijos užsiėmimai meno mokykloje, o likusį laisvą laiką užimdavo draugai. Tad nuo mažens planuodavau, kad viską spėčiau, teko anksti išmokti susidėlioti prioritetus, veikti tikslingai. Labai natūraliai atėjo mintis, kad savo ateitį norėčiau sieti su kūryba.“ – prisimena M. Ceinorytė. - ,,Ar gyvenimas Jonavoje mane palietė praėjusiais gyvenimo etapais? Taip. Išvykus gyventi į Vilnių pajutau ir išsilaisvinimą, tačiau ir atsirado labai daug nerimo, nes prie daug ko teko pratintis. Prie šurmulio ir greičio kažin ar pavyko priprasti, turbūt todėl ir vėl atsiradau Jonavoje.“

Aktorės Evelinos mokykliniai metai Jonavoje taip pat buvo kupini kūrybos, Mergina pasakoja, kad jau vaikystėje juto norą ir gebėjimą įsijausti į personažus, o augant atsirado realios galimybės tai realizuoti gimtajame mieste. 

,,Jonavos Senamiesčio gimnazijoje lankiau Jolantos Bieliauskienės teatro studiją ,,Erdvė“. Su vienu spektakliu važiavome į Palangos mokyklų festivalį – ten laimėjau savo pirmąjį geriausios aktorės apdovanojimą. Nors tuo metu man atrodė, kad yra daug geresnių aktorių. Vėliau supratau – mūsų gyvenimas, kaip ir scenarijai, jau parašytas. Galime keisti tik savo reakcijas. Buvau laimingas vaikas – nes visada žinojau ne tiek kuo noriu būti, bet ką tiksliai noriu daryti. Norėjau vaidinti. Ir iki šiol ši aistra neišblėso.“

Kitas projekto dalyvis Raimondas Klezys augo Žeimių miestelyje, tad jo pažintis su Jonava prasidėjo tik paauglystėje, tačiau buvo neužmirštama ir nutiesusi kelią į tolimesnius pasirinkimus. 

,,Man Jonava buvo galimybių miestas. Kadangi mokiausi Žeimiuose, ir tik dešimtoje klasėje nuėjau į Jonavos Senamiesčio gimnaziją, tai sutikau daugybę naujų žmonių, atsivėrė pažinčių, galimybių. Tai buvo mano pirmieji išbandymai naujoje aplinkoje, kurioje buvau žmogus, startuojantis iš naujo.“

Projekto metu visos šios patirtys ir refleksijos per žodžius, žaidimus ir kūrybines veiklas pasiekė moksleivius, kuriems Jonava, kaip kadais šiems menininkams, šiuo metu yra galimybių, pasirinkimo ir įkvėpimo miestas. Tereikia jį priimti, patirti ir, anot menininkų, įsišaknyti, sukuriant tvirtą pagrindą ateičiai. 

Ar Jonava ir šiandien yra namai?

Vykstant dialogui tarp skirtingų kartų, kurias sieja tos pačios vietovės – Jonavos – patyrimai, savaime kyla klausimai, kviečiantys analizuoti gimtosios vietos identitetą. Menininkai svarsto, ar ši žymė laikina ir gyvenimo pokyčių ištrinama, ar vis dėlto ir po daugelio metų išvykus iš miesto, Jonava lieka namais. Ar namai yra vieta, kurioje gyveni? Ten, kur kokybiškai leidi laiką? Ar ten, kur tavęs visada laukia ir norisi sugrįžti?

,,Man Jonava yra namai tiesiogine prasme, čia grįžau gyventi po studijų.“ – sako M .Ceinorytė. - ,,Žinoma, namai man nėra tik vieta, kurioje gyvenu, o kur kas daugiau: šeima, sava bendruomenė, kultūra. Jonavoje gyvena mano šeima, tačiau daugelį kitų namų poreikį tenkinančių aspektų randu ir už Jonavos ribų. Visada esu „viena koja“ Kaune, ten mano namai yra Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas.“

Miglės širdis sako, kad gimtąją vietą ji junta gerokai plačiau. Menininkei tai ne tik Jonava, tai – visa Lietuva. Kaune ji sutinka savo kultūros bendruomenę, čia ir kituose didžiuosiuose miestuose semiasi kultūros patirčių, tačiau lanko ir mažesnius Lietuvos miestus bei miestelius – kur randa kultūros, o neretai ir pajunta ryšį su lankoma vieta.

Miglė identifikuojasi su visa Lietuva, o štai rašytojas Ramūnas Čičelis pabrėžia, kad jam ypač svarbi būtent gimtoji vieta, kurioje nugulė didžioji dalis prisiminimų ir vaikystės patirčių. 

,,Kas man yra tėvynė? Visa Lietuva? Tai reiškia ir Mažeikiai, kuriuose aš buvau vieną kartą.“ – šmaikščiai vietos identitetą analizuoja R. Čičelis ir priduria. - ,,Ne, man svarbiau gimtinė, Jonava. Apskritai manau, kad gimtosios vietos svarbą labai gerai atskleidžia Jono Meko žodžiai: ,,kuriančiam žmogui geriausia vaikščioti gimtąja žeme, gerti vandenį iš gimtųjų šaltinių ir kvėpuoti gimtinės oru“. Ir aš tą jaučiu.“ – sako jis. 

Aktorius R. Klezys taip pat yra pajutęs, koks kartais neapčiuopiamas, bet stiprus ir anaiptol ne sąmoningai pasirenkamas ryšys su gimtąją vieta. 

,,Kartą važiavau automobiliu su žmona ir staiga paskambino draugas. Jis sako: ,,Sveikas, grįši šį savaitgalį į kaimą?“ Atsakiau, kad taip.“ – pasakoja Raimondas. - ,,Pokalbis dar po kelių minučių baigėsi ir mano žmona Ieva sako: ,,Kaip gražu, kad jūs naudojate žodį ,,grįšiu''. Dažniausiai šį žodį žmonės naudoja kalbėdami apie namus“. Aš niekada apie tai nesusimąstydavau, bet turbūt tai ir yra tai. Man Jonava namai. Jaučiuosi ten nepaprastai gerai.“

R. Klezys: Tokie projektai yra tiltas tarp suaugusio ir jauno žmogaus

Susitikimų metu vykę pokalbiai, dirbtuvės, bendros užduotys ir jaunų žmonių bei organizatorių įsitraukimas menininkams paliko ne mažiau gilių įspūdžių nei projekte dalyvavusiems Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos, Jonavos Justino Vareikio progimnazijos bei Jonavos politechnikos mokyklos ugdytiniams.  

,,Buvo labai malonu susipažinti su projekto įkūrėja  Giedrė Narbutaitė-Kontrimė – labai darbščia, nuoširdžia moterimi, kuriai iš tiesų rūpi Jonavos kultūra ir jos skatinimas. Kai gyvenau Jonavoje, iki 2007, tai  tokių projektų nebuvo, todėl manau, kad šiandien miesto žmonės gali būti labai laimingi – Jonavoje  yra ką nuveikti, pamatyti, išgirsti.“ – Jonavos kultūriniu gyvenimu po projekto džiaugiasi E. Brėdikytė, kuriai pritaria ir kūrėja M. Ceinorytė.

,,Projekte atsiradau po ekskursijos Jonavos gatvėmis su gide, muziejininke Giedre. Panašios ekskursijos ir Jonavos krašto muziejaus veikla yra tikras atradimas man šiame mieste“, - sako ji. 

Ramūnas Čičelis džiaugiasi, kad projektas sudarė galimybes vaikams atsiplėšti nuo kasdienybės – palikti pamokas ir klases, išeiti kitur, į muziejuje paruoštą erdvę su ypatingai gera atmosfera. 

,,Visa tai paliko labai gerą įspūdį – besiklausanti auditorija, kurios nereikia ypatingai valdyti. Užduodami klausimai puikūs, jaunimą domino jų pačių nepatirti dalykai. Manau, kad galima sakyti, jog tai projektas, kuris, kaip sako Grigorijus Kanovičius, Jonavoje leidžia patirti pasaulį.“ – sako R. Čičelis. - ,,Ir tie vaikai, kurie dabar klausosi, lai visada atsimena, kad jie turi tvirtą užnugarį, Jonavą. Gal dabar, dar gyvendami čia, to nesupranta, tačiau tai greit pajus, vos po kelerių metų, kai turės su kuo palyginti buvimą namuose ir buvimą kitur.“

Ne vienam projektui į Jonavą vis sugrįžtantis R. Klezys įsitikinęs, kad tokie susitikimai yra būtini, nes jie ne tik naudingi, bet kartais gali būti ir lemtingi ieškančiam, save bekuriančiam jaunam žmogui. 

,,Dažniausiai mes per daug nesureikšminam įvykių ir galbūt įvardinam tai kaip eilinį projektą, pamoką, susitikimą. Tačiau tokie susitikimai, ypač jaunam žmogui, gali būti lemtingi. Jie gali nulemti jų pasirinkimus gyvenime, kurie veda prie sukūrimo, o ne destrukcijos. Tai yra labai svarbu. Mes turime duoti kuo daugiau tokių galimybių jaunam žmogui.“ – sako R. Klezys. ,,Manau, tokie projektai yra tiltas tarp suaugusio žmogaus ir jauno žmogaus. Tarp nežinomybės ir sužinojimo. Tai ypatingai vertingi dalykai.“

Projekto metu dialogo su Jonavos jaunimu ieškojo penki Jonavos išauginti menininkai: grafikė, VDA dėstytoja Miglė Ceinorytė, rašytojas, literatūrologas, VDU dėstytojas Ramūnas Čičelis, aktorė, šiuolaikinės klounados ir fizinio teatro menininkė Justė Liaugaudė, teatro ir televizijos aktorė Evelina Brėdikytė, aktorius, režisierius, ,,No Shoes“ teatro įkūrėjas Raimondas Klezys. Visi šie žmonės su įkvėpimu, vidine drąsa ir smalsumu atėjo į susitikimus su tokiais pačiais kokie buvo jie – paaugliais jonaviečiais, ieškančiais atsakymų, išbandančiais save ir svajojančiais apie ateitį.

Jonavos kultūros centras dėkoja menininkams už suteiktas pamokas, ugdymo įstaigoms ir moksleiviams – už aktyvų įsitraukimą, projekto rėmėjams ir partneriams – už tikėjimą bei apčiuopiamą pagalbą idėjų įgyvendinimui. 

Projektą ,,Jaunimo forumas: ką man duoda Jonava ir ką aš galiu jai duoti? Rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus įkvėpti“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Jonavos rajono savivaldybė. Projekto partneris – UAB ,,Iremas“. 

Teksto autorė - Ieva Kuodelytė-Saudargienė