Rudnosiukas – vienas Jūsų ilgiausiai gyvenančių literatūrinių personažų atgimsta spektaklyje „Rudnosiukas ir jo moterys“. Šiame spektaklyje yra nemažai metaforinės kalbos. Kaip ši kalba Rudnosiukui padeda pažinti, atskleisti moteris? Ar spektaklyje moteris tampa metafora?

Jei Rudnosiukas yra jautraus, kiek vaikiško („forestgampiško“) vyruko metafora, tada ir jo sutiktos moterys yra metaforiškos. Ir stirna, trokštanti, kad jos mylimasis būtų bankomatas, ir ožka, norinti, kad Rudnosiukas tekėtų už jos – t. y. tekėtų upe jai iš paskos. Šiaip ar taip žvėriškosios savybės yra artimos žmogiškosioms, o pasakose taip jau įprasta – pažinti save iš sužvėrėjusios arba supaukštėjusios pusės. Tik… Gal ne tiek metafora tai, kiek personifikacija. Nors, kaip sakoma, kaip pavadinsi – taip vis tiek pagadinsi.     

Stebint Jūsų kuriamą Rudnosiuką, jis atrodo tarsi gyvenantis tarp laikų. Rudnosiuko personažas grįžta į vaikystę, ar atvirkščiai – kalbate iš suaugusio žmogaus perspektyvos apie prarastą vidinį vaiką ir jo paieškas?

Rudnosiukas byloja apie sielos erdvę, kuri dominuoja prieš kūniškąją, pragmatišką ar racionaliąją. Tai svajotojas, neprisitaikėlis, kurių literatūroje begalės – ir rugiuose prie bedugnės, ir krintančių į bedugnę, ir besiropščiančių iš jos. 

Viena didžiausių staigmenų man buvo kažkada išgirst, kad viena gydytoja, dirbanti psichiatrinėje klinikoje, Rudnosiuko istorijų knygą rekomenduoja gyvenimo džiaugsmą praradusiems. Galbūt Rudnosius padeda kažką prisimint iš žaidžiančios vaikiškos sielos aspekto, ką būnam primiršę, išbarstę. Kur ir yra tikrieji mūsų namai. Kaip sakydavo J. Mekas – „Tik nebūkite tokie labai rimti“. Rimtumas dažnai namų neradusiojo bruožas.    

Dauguma tekstų bando atsakyti KAS atsitiko ir KODĖL atsitiko. Šiame spektaklyje taip pat dažnai pasikartoja klausimas KODĖL? Kaip prieiti prie šio atsakymo?

Meno kūrinys kaip ir psichoterapinis seansas negali viską padaryti už žiūrintįjį ar besiklausantįjį. Nebent pastatyt ant nuojautos bėgių, vedančių pro gaudžiančius liūdesio vartus. Link džiugesio tylos. 

Spektaklyje išryškintas ir dvejopas priklausomybės motyvas? O kaip atrasti priklausomybę gyvenimui?

Priklausomybė yra susijusi su negebėjimu būti savim, kai nepriklausoma pačiam sau ir tada ieškoma to santykio protezų. Ieškoma, kam aš čia galėčiau priklausyti, kas suteiktų man prasmę, nes pats jos nepasigaminu. Tada meilė tampa kaip svaiginimosi būdas ir belieka stot į anoniminių įsimylėjėlių draugiją. 

Nepriklausomybė yra jungtis – su savim pirmiausia, paskui su kitais, ir tada jau tas jungimasis būna savaiminis, ne ligoniškas, ne iš bėdos. Taip ir Rudnosiukas bręsta meilėse – nuo noro priklausyti ir būti išganytas kokios nors piemenaujančios gražuolės, arba „apsiženyti“ su savim, su savo vienatve ir tada tapti laisvu mylėti ir kitus, be jokių sąlygų ar būtinumų. 

Rudnosiukas santykiuose ieško savęs. Padėdamas kitiems jis padeda sau. Jam gera. Jis egoistas, rūpinasi savo dvasiniu tobulėjimu atjausdamas netgi asilus. 

Kaip savi ir svetimi spektaklyje kuria susvetimėjimą ir susikalbėjimą?

Spektaklyje apžaidžiamas „svetimoteriavimo“ paradoksas, kai nerandama svetimų moterų, nes visos pasirodo savos. Mano ir Rudnosiuko norai sutampa šia prasme – nutrinti vertinančiojo etiketes, klijuojamas sutiktoms ir sutiktiems. Nes, kaip sakė V. Orvidas, „nieko nėra nei gera, nei bloga“. Bet iki šios utopijos reikia nemenkai prašvist, ką ir stengiasi padaryt Rudnosius iš priešpaskutiniųjų. Kartais jam atrodo, kad pasisekė, bet… netrukus praeina. Viskas praeina, kita vertus.    

Apie ką Rudnosiukas galvoja, kai prieina liepto galą? Kaip jam juo grįžti atgal?

Liepto galas yra naujo ciklo pradžia, grįžimas į vaikystę, laisvė kitąsyk elgtis išmintingiau. Pavasaris, kai numiršta tai, kas privalėjo mirt, ir prisikelia žaliuoti, žydėt tai, kas liko iš to mirtingojo. 

Šiandien vyriškumas dažnai tapatinamas su tvirtumu ir kontrole. Kokį vyriškumo portretą literatūroje ir scenoje įkūnija Rudnosiukas?

Rudnosiukas įkūnija šventą nuomonės neturėtoją ir nepiršėją, pritariantį sutiktam ar sutiktai, kad tik tas turėtų daugiau erdvės būti teisus ir elgtis kaip nori. Jis erdvės davėjas, o jos užspaustam ir piktam padarui kitąsyk labai trūksta. Kad tave išgirstų ir nenurašytų. 

Spektaklyje reikšmingas dėmuo skiriamas muzikai. Rudnosiuko pasaulis Jums skamba labiau minoru, ar mažoro ir minorų sampyna? Kodėl?

Viena regėtoja kažkada pasakojus, kad būdama komos būsenoje ji nuskrido pas angelus ir ten bendravusi su jais poezija ir muzika. Angelai pasirodo kalba taip. Rudnosiukas yra karjeristas, jis daro angelo karjerą, tad muzika ir poezija jam padeda mokytis skrist. Be to, norint išliūdėti traumas ir nesėkmes, daina – vienas saugiausių būdų. Rauda visad Rudnosiuko kišenėj, kaip iš šypsena kitoje. 

Neretai kūrybiniai procesai veikia abipusiai. Kaip keitėsi Judviejų abipusis santykis? Ką Rudnosiukas „paėmė“ iš Jūsų, o ką Jums teko iš jo išmokti? 

Iš pradžių – bent jaunam man taip atrodė – kad tai aš rašydavau (sugalvodavau) rudnosiukus. Dabar jie rašo mane, o gal tiksliau – aš dirbu Rudnosiuko sekretore. Jis atneša tekstą, aš surenku ir publikuoju. Nesikišu perdaug ir netaisau. Mes gerbiam vienas kito privatumą ir stengiamės išlaikyt pagarbų atstumą, kad pernelyg nesuartėtume ir nesupanašėtume. Kartais aš jam pasiūlau ką nors sarkastiško, jis atmeta, kartais jis man pasiūlo ką nors pernelyg melancholiška, tada jau aš jam siūlau – „ei ei, nepaverkt gi susirinkom, o pasijuokt iš to, kaip čia mums visiems gražiai nesiseka.“   

Rudnosiukas, kurį scenoje įkūnija aktorius Giedrius Arbačiauskas, su žiūrovais susitiks vasario 14 d. Monospektakliui muziką kūrė kompozitorius Jonas Landsbergis, vizualinę spektaklio erdvę formavo dailininkė Paulina Pranciška Nešukaitytė-Skripkė, spektaklį prodiusuoja Vincas Augustinas Skripka (renginių projektas 8 eilė).

Šiandien bilietus į spektaklį galima įsigyti portale kakava.lt su 20 proc. nuolaida.

Straipsnis parengtas remiantis portale zmones.lt publikuotu interviu su rašytoju Vytautu V. Landsbergiu. Autorės – Alma ir Inga Laužonytės.