Jeigu šiandien suaugusieji vaikų piešinius suvoktų kaip dokumentą, o ne kaip nereikšmingą smulkmeną, ateities istorikus ir plačiąją visuomenę galėtų pasiekti labai įdomi informacija. Taip teigia Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Andrea Griffante.

Vaikystės istoriją tyrinėjantis mokslininkas Lietuvoje analizuoja 1991 m. Sausio 13-ajai skirtų piešinių kolekciją. Pasak dr. A. Griffante, šie piešiniai yra vienas svarbiausių šaltinių, atskleidžiančių to laikotarpio vaikų išgyvenimus.

Lietuvos nacionalinis muziejus saugo tūkstančius vaikų piešinių, nupieštų 1991 m., netrukus po Sausio 13-osios. Kaip šie piešiniai pateko į jūsų akiratį?

–Viena iš mano mokslinių tyrinėjimų krypčių yra vaikų ir vaikystės istorija. Šios srities istorikams dažnai iškyla tas pats klausimas: mes rašome apie vaikus, bet dažniausiai nežinome, ką vaikai apie save galvoja, kaip keičiasi jų savivoka. Piešiniai yra vienas iš šaltinių, kuriais remdamiesi istorikai gali apie tai sužinoti daugiau. Aš domiuosi piešiniais kaip šaltiniu, atspindinčiu vaikų balsą istorijoje.

Tyrinėjimus tik pradėjau, pagrindiniai darbai manęs dar laukia. Esu dirbęs su dviem didelėmis vaikų piešinių kolekcijomis. Viena jų yra sukaupta Ženevoje (Šveicarija) organizuojant vaikų teisėms skirtą tarptautinį piešinių konkursą. Antroji kolekcija yra Lietuvoje, skirta Sausio 13-sios įvykiams. Apskritai gausių vaikų piešinių kolekcijų pasaulyje yra labai nedaug, jau nekalbant apie kokybiškai susistemintus piešinių archyvus.

Kaip manote, kodėl?

–Atsakymas labai paprastas: todėl, kad labai ilgai į vaikus žvelgėme šiek tiek kitaip nei dabar. Daugybę metų į vaikus žiūrėjome kaip į „nepilnus“ suaugusiuosius (kai kurie ir dabar taip žiūri). Tarsi tikslas yra tapti suaugusiuoju, o vaikystė – tik pereinamasis laikotarpis, neturintis savo ontologinio statuso. Maždaug nuo XIX a. antrosios pusės toks požiūris pamažu ėmė keistis. XX a. į vaikų teises ir asmenybę jau pradėta žiūrėti rimčiau. Jei iki tol vaikystės nevertinome kaip svarbaus gyvenimo etapo, mums nebuvo įdomu ir tai, ką vaikai kuria.

Pirmieji kaupti piešinių archyvus pradėjo žmonės, susiję su vaikų teisių įgalinimu. Kaupti piešinius reiškė liudyti apie tą gyvenimo etapą, patirtis, požiūrius, taip pat tai buvo būdas įtvirtinti vaikų asmenybes. Pavyzdžiui, Ciuriche didelį archyvą pradėjo kaupti garsaus pedagogo Johanno Heinricho Pestalozzi vardo fondas. Didžiausias piešinių archyvas yra Švedijoje, tačiau ir ten jų sukaupta mažiau nei milijonas.

Vidurio ir Rytų Europoje tokios įstaigos, kuri sistemiškai kauptų vaikų piešinius, neturime. Būtų labai įdomu Lietuvoje sukurti kokybišką archyvą, kurį galėtų tyrinėti ateities istorikai. Šioje srityje iškyla visa metodologinė problematika, kuri dar neišgvildenta. Apie piešinius rašo psichologai, antropologai, sociologai, bet ne istorikai. Mums reikėtų patiems sukurti metodologinį karkasą, kuris padėtų ateities istorikams naudotis tais piešiniais.

Turbūt daugelis mūsų, tą 1991-ųjų sausį piešusių piešinius, vaizdavome tuos pačius objektus: televizijos bokštą, Trispalvę, tankus. Ne vienas piešėjas galėtų prisiminti, kad idėjas ar net konkrečius vaizdus pasufleruodavo mokytojai. Kaip tiriant vaikų piešinius įvertinti suaugusiųjų indėlį?

–Dažnai įsivaizduojame, kad vaiko piešinys yra visiška jo interpretacija, kažkas, ką jis sugalvojo. Bet neretai vaikas yra pokalbio su suaugusiuoju pašnekovas, o piešinys – to pokalbio rezultatas. Atskirti originalų vaiko indėlį nuo konteksto nėra paprasta. Čia svarbu to laikotarpio viešosios ikonografijos analizė.

Pradėjęs žiūrėti piešinius iškart pasidomėjau, kokie pagrindiniai vaizdai tuo metu buvo spaudoje ir televizijoje. Medžiagos yra labai daug, bet ir dabar artėjant Sausio 13-ajai dažniausiai rodomi vis tie patys kadrai ar nuotraukos, ir tai užsifiksuoja. 1991 m. piešiniuose galime matyti įvairaus pobūdžio siužetus, atkartojančius žiniasklaidos turinį: televizijos bokštas, jį apsupę už rankų susikibę žmonės, šalia stovintys tankai. Yra ir simbolinių figūrų, pavyzdžiui, taikos balandis su alyvmedžio šakele. Mane tai apstulbino, bet tokių piešinių nemažai. Paradoksalu, nes iš dalies tai pakartoja tam tikrus sovietinius vizualinius stereotipus.

Taip pat nemažai piešinių vaizduojama Rūpintojėlis, verkiančios moterys prie aukų kapų ar karsto. Yra ir piešinių, intymiau reflektuojančių Sausio 13-ąją. Pavyzdžiui, vaizduojama namų aplinka. Piešinyje vaikas sėdi savo kambaryje ir per televizorių žiūri įvykius. Yra tam tikra atskirtis tarp vaiko gyvenimo ir įvykių.

Be abejo, interpretuoti piešinius sudėtinga. Kartais galima remtis psichologų, sociologų naudojama metodologija. Pavyzdžiui, kai kurie tyrimai analizuoja nupieštų žmonių dydį. Žmonės, kuriuos vaikas priskiria savo grupei, nupiešiami didesni nei tie, kuriems priskiria kitoniškumą. Pavyzdžiui, save jis piešinyje priskiria vienai žmonių grupei, o milicininkus – kitai.

Milicininkai piešiniuose mažesni?

–Dažniausiai taip. Nors, aišku, būna ir priešingai. Bet turėdamas metodologinius įrankius gali išgvildenti vaiko piešinyje tai, ko kitaip neįžvelgtum.

Be jau minėto taikos balandžio su alyvmedžio šakele, kokie dar piešinių motyvai jus nustebino?

–Tam tikri užrašai, pavyzdžiui, sovietus vadinantys fašistais. Sunku suprasti, kas tai pasufleravo. Bet aš manau, kad taip perkeltas ir adaptuotas dar sovietinis diskursas. Taip pat nustebino tai, kaip vaizduojama mirtis. Matome labai mažai kraujo, jis daugiau simbolinis. Faktas, kad vaizduojant Sausio 13-ąją dažniau buvo žvelgiama į ateitį nei į dabartį.

Stebino ir kai laisvės šūkiai, atkartojantys bendrąjį diskursą. Sunku patikėti, kad šešiametis galėtų rašyti „Laisvę Lietuvai“, turėdamas omenyje politinę laisvę. Beje, yra tokių ypatingų piešinių, kur vaikas nevaizduoja televizijos bokšto. Jis piešia save su draugais žaidžiantį pievoje. Gal sunku įsivaizduoti, ką tai turi bendro su Sausio 13-ąja. Bet aš tai matau kaip nuoširdų laisvės jausmo interpretavimą.

Kiek, jūsų žiniomis, praktika vaikams piešti politinių, pilietinių įvykių atspindžius yra dažna kitose šalyse? Galbūt tai būdinga tik mūsų regionui?

–Galiu kalbėti apie savo patirtį, kadangi esu kilęs iš Italijos. Sakyčiau, kad mano aplinka šiuo klausimu skyrėsi. Be abejo, mano vaikystė Italijoje buvo jau prieš kelis dešimtmečius. Bet manyčiau, kad nacionaliniai simboliai niekada nebuvo piešinių tema. Vargu ar koks nors mokytojas būtų paraginęs piešti vaikus, pavyzdžiui, Italijos susivienijimą.

Manau, kad gana neseniai atkurta nepriklausomybė, taip pat geografinis ir politinis jausmas Lietuvoje skatina skatinti vaikus piešti tam tikromis progomis ir tam tikromis temomis. Ir tas pavojaus jausmas, be abejo, tampa akstinu bandyti įpilietinti vaikus būtent tokiu būdu. Piešiniai istorinės atminties temomis gali tapti įrankiu vaikams įpilietinti. Manau, Lietuvoje tai vis dar gana dažna praktika. Tik gaila, kad vis dar trūksta suvokimo, jog piešiniai yra dokumentas. Dažniausiai jie arba visi atiduodami šeimoms, arba tiesiog išmetami. To nebūtų, jei mes, suaugusieji, būtume sukūrę ką nors tokio gražaus kaip piešinių kolekcija.

Jei, neduokdie, įvykiai kartotųsi, jei šiandieniams vaikams tektų piešti jų Sausio 13-osios įvykius, ar tie piešiniai galėtų kažkuo skirtis nuo 1991 m.? Ar galėtume iš jų atpažinti, kad karta pasikeitė?

–Manau, suveiktų du veiksniai. 1991 m. piešę vaikai buvo nematę karo. Mūsų vaikai su karu jau pažįstami iš arčiau. Kone visi susipažinę su pabėgėliais iš Ukrainos. Karas jiems nėra tik svetimas įvykis, matomas vien per televiziją, bet kažkas apčiuopiamo. Nežinau, ar įvykius jie nupieštų kitaip, bet išgyvenimas būtų kitoks.

Kitas dalykas – pasikeitė raiškos galimybės. Prieš 30–40 metų iš esmės buvo tik pasakojimas ir piešinys. Vienas kitas žmogus gal dar turėjo vaizdo kamerą. Dabar yra kitaip. Manau, kad ir vaikai neapsiribotų vien piešiniais, gal pasitelktų „TikTok“ ar kitas platformas savo išgyvenimams perteikti. Nors naujos medijos turbūt nepakeistų pavaizdavimo formų piešiniuose.

Bet, nepaisant daugybės šiuolaikinių technologijų, vaikai vis tiek piešia?

–Taip, vaikai vis tiek piešia. Kodėl jie tai daro – neturiu atsakymo. Vis dėlto piešinys yra saviraiškos forma, turbūt mažiausiai nukentėjusi nuo naujųjų medijų. Vaikai šiandien labiau užsisklendę, mažiau bendrauja tarpusavyje, bet piešinys kaip jų saviraiškos forma išlieka. Turbūt taip yra dėl konkretumo. Piešinys – labai konkretus dalykas. O vaiko psichologinei ir fizinei raidai konkretumas yra labai svarbus.

Lietuvos istorijos instituto pranešimas spaudai