2026 metų Velykas Kauno arkivyskupijoje švenčiame beveik sutampant dienai, kai lygiai prieš 100 metų, taip pat per šv. Velykas -1926-ųjų balandžio 4-ąją, popiežius Pijus XI paskelbė ypatingą, specialiai dedikuotą Lietuvai dokumentą – apaštališkąją konstituciją „Lituanorum gente“. Bažnyčios gyvavimui Lietuvoje ji davė naują struktūrą – buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija ir Kauno metropolija – ir kartu dovanojo naują kryptį bažnytiniam gyvenimui bei naują įkvėpimą katalikams, kuriais, to meto statistikos duomenimis, būta daugumos gyventojų. 

Tad šiemet nuo 1926-ųjų švenčiame 100-ąsias Velykas Kauno arkivyskupijos istorijoje ir dalijamės ypatingų – jubiliejinių – Kristaus Prisikėlimo švenčių džiaugsmu.  

Jubiliejinės Velykos ir visi Jubiliejiniai 100-mečio metai, paskelbti 2025-ųjų pabaigoje, mums yra proga ir patiems apmąstyti, koks svarbus istorinis posūkis popiežiaus sprendimu buvo padarytas 1926 m. Velykų sekmadienį. O labiausiai norime pasidalyti tuo, kad šioje 100 metų istorijos atkarpoje atpažįstame nesibaigiančias Viešpaties Velykas. Jis veikė mūsų labui, kreipė istoriją gera linkme.  

Tvirtai – į Visuotinės Bažnyčios glėbį 

Pasirašydamas „Lituanorum gente“, popiežius Pijus XI atliko istorinį žingsnį – mus, Bažnyčią Lietuvoje, sugrąžino į Visuotinės Bažnyčios glėbį tiesioginiu pavaldumu. Buvo padaryti svarbūs administraciniai pertvarkymai – įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija su Kauno metropolija ir keturiomis seseriškomis – Kaišiadorių, Panevėžio, Telšių (su Klaipėdos prelatūra) ir Vilkaviškio – vyskupijomis, paskirti nauji vyskupai. Šis popiežiaus potvarkis atlaisvino nuo pavaldumo kitų šalių vyskupijoms (mūsų parapijos, pvz., tuo metu priklausė net keturioms vyskupijoms – Vilniaus, Seinų, Žemaičių ir Varmės). Bažnytinės provincijos vyskupijų ir parapijų ribos nebeperžengė Lietuvos Respublikos sienų. Tad buvo galima geriau organizuoti religinį gyvenimą, spręsti to laiko Bažnyčios misijos uždavinius tiesiogiai palaikant ryšius su Šventuoju Sostu. 

Įsteigtąją Kauno arkivyskupiją nuo tada sudarė 10 dekanatų (Kauno, Kėdainių, Veliuonos, Raseinių, Krakių, Šiaulių, Joniškio, Šiluvos, Žeimių, Ukmergės) su 74 parapijomis (bei 38 filijomis) ir su bemaž 430 tūkst. tikinčiųjų. Kauno arkivyskupijos metropolitu buvo paskirtas Juozapas Jonas Skvireckas (jam Bažnyčia dėkinga ir už Šventojo Rašto vertimą iš lotynų kalbos), vyskupo sostu paskelbta Kauno arkikatedra. Ir jam teko nelengva užduotis įgyvendinti „Lituanorum gente“ nuostatas.  

Beje, turėti savo bažnytinę provinciją jau buvo ir ankstesnis Bažnyčios noras. Dar 1921 metais į Romą dėl provincijos steigimo tuometinės Lietuvos ribose keliavo Pranciškus Karevičius, Žemaičių vyskupas nuo 1914 metų. Kauno arkivyskupija neatsirado plynoje vietoje. Anaiptol ne Bažnyčios, o caro valdžios valia 1863 metais Žemaičių vyskupija buvo perkelta į Kauną, arčiau gubernatoriaus akių, – perkelta su vyskupijos centru, pačiu vyskupu Motiejumi Valančiumi bei visa kunigų seminarija.  

Popiežius Pijus XI ir nuostabūs Apvaizdos planai  

1922 metais išrinktas naujas Bažnyčios popiežius – Pijus XI (italas Achille Ratti), jau po ketverių metų, 1926 metų Velykų proga paskelbęs „Lituanorum gente“, nuostabiais, tik Apvaizdai žinomais planais iki tol buvo Lietuvai paskirtasis apaštalinis vizitatorius. Jis 1920 m. lankėsi Kaune, susipažino su religine ir politine situacija. Šaltą tų metų sausio 30-osios sekmadienį sutikimo iškilmėse Kauno arkikatedroje popiežiaus pasiuntinys pasidalijo šilta žinia: „Tas ryšys, kuris nuolat buvo tarp Apaštalų Sosto ir Lietuvos, ta meilė, kuri siejo ir glaudžiai tebesieja pamaldžiuosius Lietuvos žmones su Šventuoju Tėvu, didina mūsų šios dienos iškilmę. Šventasis Tėvas visuomet domėjosi Lietuva, jūsų vargus, nelaimes ir ašaras tiek prieš karą, tiek ir karo metu jisai žino, supranta ir vertina“ (cituojama iš dr. Liudo Jovaišos straipsnio „Lietuvos ir popiežių ryšiai: tėvo ir vaikų istorija“ „Artumos“ žurnale, 2018 / 9). 

Kai Achille Ratti tapo išrinktas Pijumi XI, tuometis seminarijos rektorius Jonas Mačiulis-Maironis pakabino prie seminarijos atminimo lentą, kurioje užrašė, jog „iš šitos vietos kalbėjęs Šventasis Tėvas Pijus XI, tebebūdamas dar Apaštališkuoju Vizitatoriumi“. Kai Kauno kunigų seminarijos kiemelyje 2020 metais ši atminimo lenta buvo atnaujinta, to meto nuncijus Baltijos šalyse arkivyskupas Petaras Antunas Rajičius pabrėžė, jog popiežius Pijus XI (Achile Ratti) savo sprendimais prisidėjo prie vietinės Bažnyčios perorganizavimo, ir tuo pat metu tai buvo galutinis Lietuvos Respublikos nepriklausomybės patvirtinimas tarptautiniu lygmeniu. Nepaisant sunkių laikų, Šventasis Tėvas norėjo padėti tiek Bažnyčiai, tiek valstybei įsikurti ant tvirtų pamatų.  

Į mūsų tautą kreiptasi asmeniškai 

Popiežius Pijus XI, galėtume sakyti, Lietuvos bažnytinės provincijos bei Kauno arkivyskupijos steigėjas, arkivyskupu ir apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai Dievo Dvasios išmintimi vėliau paskyrė palaimintąjį Jurgį Matulaitį (ir vėliau „baisia nelaime“ pavadino netikėtą Matulaičio netektį 1927 metais), kuris buvo visiškai atsidavęs Lietuvos bažnytinės provincijos, vėliau ir diplomatinių santykių atkūrimo tarp Lietuvos ir Vatikano projektų rengimu. 1918 m. gruodžio 1 d. Kauno arkikatedroje konsekruotas vyskupas J. Matulaitis 1935 m. pabaigoje metais grįžo į Kauną rengti provincijos projekto. Suprasti, kokio masto ir atsakomybės užduotis teko J. Matulaičiui, turbūt pakaktų vienos jo užrašytos eilutės: „Dirbu dieną ir naktį, meldžiuos ir marinuos“ (iš laiško kun. L. Caleckiui, 1925 12 22; cituojama iš knygos „Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Štrichai portretui“, p.133. Aut. sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS, „Artuma“, 2022). 

Pijus XI aukščiausią pripažinimą skyrė ir vyskupu nominuotam palaimintajam Teofiliui Matulioniui, kuris grįžęs po įkalinimo Rusijoje tam tikrą laiką talkino arkivyskupui J. Skvireckui pastoracijoje. Tai šis popiežius apie vyskupą kankinį Teofilių Matulionį yra taip pasakęs: „Garbė lietuvių tautai, davusiai tokį didvyrį“, o kai šis jį aplankė Romoje, atrodo, ten kilo neįprasti debatai – kuris kurį pirma turėtų laiminti: popiežius vyskupą kankinį, ar šis – popiežių – toks šventas žmogus Pijui XI atrodė T. Matulionis, ir Bažnyčia 2017 metais iš tiesų pripažino jį palaimintuoju. 

Iš viso to kyla dar daugiau džiaugsmo suprantant, koks didelis dėmesys Lietuvai, tėviškas rūpestis ir palankumas lydėjo Pijaus XI pasirašytąją „Lituanorum gente“, beje, ir pradėtą su nuoširdžiu kreipimusi į mūsų tautą (taip ir pavadintą „Lituanorum gente“ – „Lietuvių tauta“). Nesunkiai atpažįstame, jog popiežiui atrodė jaudinantis per nelengvus amžius išlaikytas lietuvių tikėjimas ir maldingumas (be to, jam buvo žinomi ir tuometiniai Bažnyčios sunkumai). Pijus XI, labai didelės Bažnyčios šeimos ganytojas, jau tais 1926-aisiais matė mūsų šalies galimybes ir žvelgė toliaregiškai sakydamas, jog sprendimas įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją bus „labai naudingas ne tik katalikybės augimui, bet ir visuomenės klestėjimui“. Iš savo istorijos žinome, jog iš tikrųjų jos proveržis prasidėjo vos atkūrus Nepriklausomybę 1918 m., sulig pirmaisiais jos dešimtmečiais, o ir šiandien esame pripažįstami kaip didžiulį kūrybinį potencialą įvairiose srityse turinti šalis.  

Šventasis Sostas jau buvo pripažinęs Lietuvos Respubliką de jure 1922 metais, bet šis dokumentas tapo dar vienu svariu nepriklausomos mūsų valstybės pripažinimu. Tik metams praėjus – 1927-aisiais – Pijus XI pasirašė konkordatą tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos. Lietuvos bažnytinės provincijos ir Kauno arkivyskupijos įkūrimo 100 metų jubiliejų pratęs šios sutarties 100-metis, kurį valstybiniu lygiu švęsime jai dedikuotais 2027-aisiais. 

Tad šiandien su džiaugsmu galime tarti, jog Lietuvos ir Kauno Bažnyčios šimtmečio kelias nuo pat Lietuvos bažnytinės provincijos ir Kauno arkivyskupijos įsteigimo pradžios buvo įkvėptas Šventosios Dvasios ir palaimintas Šventojo Tėvo ranka – per pačias Velykas! Į šį kelią pasukę iš jo niekada nebesitraukėme.  

Pertvarkymas ir atsinaujinimas 

Atsinaujinimą byloja labai veržlus Bažnyčios laikas iki pat 1940-ųjų. Šiandien sunku būtų pasverti, kokia dalis to buvo susijusi su naujaisiais Bažnyčios struktūros pertvarkymais, atnaujintais ryšiais su Apaštalų Sostu, kiek – su bendru lietuvių užsidegimu kurti nepriklausomos valstybės gyvenimą. To entuziazmo netrūko Kauno Bažnyčioje, tarp tikinčiųjų ir netgi stojančiųjų į seminariją (per 1927–1939 m. įšventinta netoli 300 kunigų). Galėtume sakyti, tai tiesiog sprogdino norą toliau burtis į įvairias organizacijas, draugijas, brolijas, ordinus, kurių net po kelis veikdavo parapijose, sutelkdavo vaikus, jaunimą, (pvz., pavasarininkai 1926–1940 m. vienijo nuo 40 iki 70 tūkst. kaimo jaunuolių), vyrus, moteris, atskirų profesijų gyventojus. Veiklas koordinavo Katalikų veikimo centras, nuo gyvavimo pradžios 1919 metais išaugęs iki tikro pasauliečių (drauge su kunigais) apaštalavimo centro. Iškilo nauji maldos namai Kaune – Šv. Antano Paduviečio, Švč. Jėzaus Širdies (Šančių), Šv. Vincento Pauliečio (Petrašiūnų), Šv. Juozapo (Vilijampolės) bažnyčios, pamažu stiebėsi Paminklinė Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. Kaip pagalba visuomenei sprendžiant švietimo, vargstančiųjų problemas buvo steigiami vaikų darželiai, amatų mokyklos, senelių prieglaudos, našlaičių namai etc. Gailestingajai Kristaus meilei, švietimui, auklėjimui, lavinimui, sykiu apaštalavimui svariai tarnavo vienuolijos (ypač tuo metu suklestėjusios moterų vienuolijos). O kur dar religinė spauda, knygų leidyba ir netgi Katalikų spaudos biuras su savaitraščiu, kuris pasiekdavo beveik 100 tūkst. skaitytojų! Kauno gyventojai per radiofoną girdėdavo sekmadienio Mišių transliacijas (iš arkikatedros bei Įgulos bažnyčios).  

Tokį entuziazmą ir norą atnaujinti bažnytinį gyvenimą turbūt geriausiai atspindėjo 1934 m. vasario 20–22 d. sušauktas Kauno arkivyskupijos pirmasis sinodas, priėmęs beveik 200 nutarimų. Tų pačių metų vasarą gebėta susitelkti, atlikti nelengvą organizavimo uždavinį ir birželio 28–liepos 1 d. jau švęsti Lietuvos pirmąjį Eucharistinį kongresą – tokia masinių tikėjimo švenčių idėja Lietuvą buvo pasiekusi iš kitų kraštų. Išskirtinis dėmesys teko kunigų seminarijai bei Teologijos-filosofijos fakultetui Lietuvos (vėliau pavadinto Vytauto Didžiojo) universitete. Kaunas tuo metu iš tikrųjų buvo šalies religinio, dvasinio gyvenimo centras. 

100 metų: vilties istorija 

Į Velykas visada keliaujame per Didžiojo penktadienio Kryžiaus kančios apmąstymą. Tokia buvo ir mūsų kelionė – juk net 50 metų savo šimtametėje istorijoje Kauno arkivyskupija praleido Kryžiaus artumoje. Jau pirmaisiais sovietų okupacijos metais nuo 1940-ųjų Vatikaną pasiekdavo ne tokios džiugios žinios iš Lietuvos: Bažnyčia išstumta iš visuomenės gyvenimo, vienašališkai nutrauktas konkordatas. Uždraustas tikybos mokymas mokyklose, visa religinė leidyba. Kunigų rengimo kontrolė, vienuolijų išstūmimas į pogrindį. Kunigų ir tikinčiųjų persekiojimas ir netgi represijos prieš nepaklūstančius ir mėginančius ginti tikėjimo teisę ir laisvę.  

Vis dėlto užgniaužta laisvė širdyse liko nesunaikinta. Viltis ir tikėjimas buvo išlaikyti ir atnešti iki Kovo 11-osios, paskelbtos artėjant 1990 m. Velykoms.  

Kauno arkivyskupijos 100 metų istorija – su 1926 m. „Lituanorum gente“, su tarpukario atgimimo įkarščiu, su vėliau ištikusių okupacijų netektimis – visada vedė į viltį – į velykinį Prisikėlimą. Su Prisikėlusiu Viešpačiu turime 100 metų praeitį ir šiandieną, su Juo nebaisi ateitis. Kristus gyvas, prisikėlė! Aleliuja! 

-----------------

Nuotr.: Agnietės Čisler / Kauno arkivyskupijos archyvų / Kauno kunigų seminarijos / Juozo Kamensko / Tomo Jundulo