Paskutiniai mokyklos metai kiekvienam abiturientui tampa tikru išbandymu, kupinu jaudulio, nuovargio ir pergalingų akimirkų. Šių metų egzaminų sesija dviem Jonavos absolventams, Džiugui Stumbriui ir Liepai Maciulevičiūtei, tapo ypatinga – abu jie pelnė po tris šimtukus.

Išmokti mokytis: pirmieji žingsniai ir iššūkių metai

Liepa: Nuo pat pirmųjų dienų mokykloje stengiausi stropiai ir atsakingai ruošti namų darbus, atidžiai dalyvauti pamokose ir kaupti man teikiamas žinias. Prie to labai prisidėjo ir mano tėvai, kurie ugdė manyje šias vertybes, neleido man pasiduoti ir skatino nuolat tobulėti.

Progimnazijos metais palaikyti aukštus mokymosi rezultatus tikrai nebuvo lengva. Visgi su laiku, išmokus mokytis ir atradus balansą tarp mokslų ir laisvalaikio, mokslai nebeatimdavo tiek daug mano jėgų, o mokymasis tapo tiesiog įprasta mano kasdienybės dalimi.

Džiugas: Mokslai ilgą laiką sekėsi lengvai, viskas pasikeitė antroje gimnazijos klasėje. Atsirado dalykų, kurių nebuvo įmanoma išmąstyti bendru išprusimu ir klasės darbu.

Iš pradžių, nieko nedariau ir dėl to atsirado daug spragų, kurias reikėjo užpildyti 12 klasėje. O jau nuo 12 klasės prasidėjo sunkus darbas, teko daug mokytis savarankiškai ir skirti laiko sunkiau suprantamoms temoms. 

Pasiruošimas egzaminams: nuoseklumas ar sprintas?

Liepa: Iš tiesų, ypatingo dėmesio ar papildomo pasiruošimo egzaminams neskyriau. Tiesa, kelias dienas iki egzaminų peržvelgdavau savo užrašus, konspektus ir viską pasikartodavau, tačiau bazines žinias tiesiog sukaupiau nuoseklaus mokymosi dėka.

Atsakingai ruošdavausi atsiskaitymams, dalyvaudavau įvairiose olimpiadose, kurios man padėjo ne tik įtvirtinti, bet ir papildyti jau turimą žinių bagažą. To ir užteko.

Džiugas: Pasiruošimas egzaminams prasidėjo nuo 12 klasės pradžios, kur užsibrėžiau tikslą: noriu baigti mokyklą virš vidutinio lygio. Susiradau sau veikiančius mokymosi būdus ir judėjau į priekį, svarbiausia – palaikyti tempą ir nesustoti.

Dažnai atsijungdavau nuo aplinkos ir ties mokslais prasėdėdavau iki vėlaus vakaro. Tad tas pasiruošimas egzaminams atrodė gan intensyvus, buvo momentų, kai perdegiau, todėl ieškojau veiklos, kuri leistų man pailsėti. 

Šimtukai ir kiti egzaminų rezultatai

Liepa: Iš viso laikiau 6 valstybinius brandos egzaminus, iš kurių net 3 buvo įvertinti šimtukais – istorijos, anglų kalbos ir geografijos, mano mylimų humanitarinių dalykų.

Iš biologijos ir lietuvių kalbos egzaminų surinkau daugiau nei 95 balus, o iš matematikos, kuri nėra mano stiprioji pusė, šiek tiek mažiau.

Džiugas: Šimtukus gavau iš trijų egzaminų: matematikos, anglų ir informatikos. Kiti egzaminai irgi sekėsi puikiai: biologija – 82, istorija – 93 ir lietuvių kalba – 74.

Egzaminų rezultatai: džiaugsmas ir netikėtos staigmenos

Liepa: Negaliu sakyti, kad nesitikėjau, visada nedrąsiai puoselėjau viltį, kad tikrai gausiu bent vieną šimtuką.

Tačiau, kad jie bus net trys, tikrai negalėjau nuspėti ir sužinojusi rezultatus be galo džiaugiausi. Ko gero, labiausiai nustebino anglų kalbos egzamino rezultatas, nes iki pat 9 klasės su ja mano santykis buvo labai prastas, niekaip nesugebėjau persilaužti ir kalbos prisijaukinti. Apie šimtuką iš šio dalyko tada neleidau sau net pasvajoti, atrodė tiesiog neįmanoma.

Todėl šiandien džiaugiuosi, kad pastangos ir darbas, kurį įdėjau į šio dalyko mokymąsi, dovanojo tokius saldžius vaisius.

Džiugas: Labai apsidžiaugiau pamatęs savo rezultatus, buvo trumpalaikis šokas, nes bendrai nesitikėjau 100-ukų. Pirmas dalykas, ką padariau, tai pasidžiaugiau su aplinkiniais žmonėmis. 

Jaudulys – motyvuojantis palydovas ar priešas?

Liepa: Jaudulys buvo neatsiejamas paskutinių mėnesių mokykloje palydovas. Buvo neaišku, ko tikėtis iš egzaminų užduočių, neapleido nerimas, ar to, ko mokėmės, pakaks.

Visgi to nepageidaujamo jaudulio įtaką pavyko nuslopinti savo užklasine veikla, kūryba, savanoryste Jonavos Bažnyčioje ir kitais projektais, kurių turėjau apsčiai.

Džiugas: Jaudinausi prieš egzaminus, tačiau nepriimu jaudulio kaip neigiamo dalyko. Jaudulį aš panaudojau gal šiek tiek netradiciškai, nebandžiau jo pilnai numalšinti.

Jei atėjęs į egzaminą nesi šiek tiek įsitempęs, egzaminas gali ir nepasisekti. Svarbiausia nestresuoti ir per stresą nepamiršti visko, ką mokeisi 12 metų, tas 3–4 valandas būti akylam, neperspaudžiant savęs. 

Žvilgsnis į ateitį – po 10 metų Lietuvoje ar svetur?

Liepa: Visiškai nenutuokiu, kur mane nuneš likimo vėjai. Laikau save mokslo ir kultūros žmogumi, todėl gali būti, kad vis dar kažką studijuosiu, galbūt pasirinksiu pedagogės kelią ir jau dirbsiu mokykloje, o gal tai nebus nei vienas iš šių variantas.

Aišku tik viena, kad Lietuvos palikti neplanuoju, nes per daug myliu jos gamtą, žmones ir kalbą, o ar grįšiu į gimtąją Jonavą – parodys gyvenimas.

Džiugas: Tiksliai pasakyti kaip įsivaizduoju save po 10 metų yra labai sunku. Sakyčiau, tikiuosi neprarasiu savo jaunatviškumo ir į gyvenimą žiūrėsiu pozityviai.

Gyvenimą ketinu kurti Lietuvoje.

Pasirinkimai po mokyklos – filologija ir IT

Liepa: Įstojau į lietuvių filologiją Vilniaus universitete. Lietuvių kalba ir literatūra yra viena labiausiai mane dominančių sričių.

Knygos lydi mane nuo pat mažumės – mylėjau jas dar tada, kai net nemokėjau skaityti, o išmokusi visiškai negalėjau paleisti jų iš rankų. Galima sakyti, jog augau bibliotekoje – mano namų sienos nusėtos istorijos, kalbotyros, filosofijos ir kitas mokslo šakas tyrinėjančių knygų.

Kita priežastis – tiesiog meilė savajam kraštui ir jo tradicijoms, o šios juk neatsiejamos nuo mūsų gimtosios kalbos, kuri šiandien, mano manymu, turi ypatingą svarbą ir poreikį būti puoselėjama. Prie šio sergėjimo noriu prisidėti ir aš.

Džiugas: Visą savo gyvenimą norėjosi sieti darbą su informacinėmis technologijomis, todėl, kaip ir planavau, įstojau į KTU informatikos inžineriją.

Patarimai būsimiems abiturientams

Liepa: Patarčiau pirmiausia išmokti mokytis, atrasti sau patogią sistemą, neatidėlioti darbų ir vertinti nuoseklumą, tada nereikės patirti jokio perteklinio streso ir pasiruošimo.

Visgi turbūt dar svarbiau yra nepamiršti savęs, savo pomėgių ir mylimų žmonių, aklai įsilindus į vadovėlius ir konspektus. Mokyklos metais kur kas svarbiau augti ne akademiškai, o asmeniškai, ieškant savo kelio, kuriant savo vertybinį rinkinį ir aiškinantis, kas esi bei kuo tu nori būti.

O kai atsakingai sieksi šio pažinimo, tai ir tas, kurį dovanoja mokykla, atras vietą ne tik tavo kasdienybėje, bet ir širdyje.

Džiugas: Svarbiausias dalykas – nepradėti mokytis 12-oje klasėje. Svarbu yra išmokti mokytis, rasti savus būdus. Ne visiems tinka tas vadovėlio perrašinėjimas į sąsiuvinį ir vis per naujo skaitymas.

Jei nežinote, kur ieškoti kaip mokytis (nes to mokykloje tikrai nemoko), internete būdų yra pilna. Taip pat galima susirasti jums tinkamą korepetitorių, kuris padėtų jus pastumti link geresnių rezultatų.

Skirkite sau limituotą kiekį mokymosi per dieną, rekomenduoju pasilikti vakarą sau. Stenkitės mokslus pasiskirstyti tolygiai ir jų neatidėlioti ar iki kitos savaitės, ar iki kitos dienos, ar iki vakaro. Jei yra darbas, kurį galite padaryti dabar, darykite jį dabar, o jei tas darbas atrodo bauginantis, per didelis, bandykite jį padalinti į kelias, labiau prieinamas dalis ir tada galite padaryti tą dieną tiek, kiek galite.

Sekite savo progresą, užsirašinėkite jį. Galbūt per dieną atrodo nieko nepasiekiate, bet pasižiūrėjus į savo užrašus po mėnesio, tikrai apima didesnė motyvacija tęsti toliau.

Nepamirškite savęs ir aplinkinių, leiskite laiką ne tik prie mokslo, labai svarbu yra neperdegti, kad galėtum palaikyti pastovų tempą. Su pastoviu tempu, metų kursą namie galima išeiti per 5–6 mėnesius, o likusius mėnesius pasiliktumėte spragų užpildymui.

Taip pat nepamirškite, jog jums patogesnis užsirašymo būdas gal nėra sąsiuvinis, o gal užrašinė, kurių yra pilna internete. Tad viskas gali skambėti sudėtingai, tačiau taip tikrai nėra, žiūrėkite į tai kaip žaidimą.

Viską reikia daryti mažais žingsniukais, kuo anksčiau, kad mokslo metų gale nekiltų stresas, jog nieko nebespėjate ir nieko nemokate.

Jonavos r. savivaldybės inf.