Daugelis žmonių alkoholio vartojimo savaitgaliais, laisvalaikiu ar per šventes nelaiko problema, neva nedideliais kiekiais vartojamas jis nekenkia ir problemų nesukelia. Vis tik specialistų nuomone jau vien tai, kad alkoholis tampa nuolatine žmogaus gyvenimo dalimi ir dalyvauja visose gyvenimo situacijose, yra priežastis atkreipti dėmesį ir įvertinti savo santykį su juo.

„Gyvename visuomenėje, kur alkoholis yra normalizuojamas ir dažnai tampa įprasta vaišių, švenčių, bendravimo ar atsipalaidavimo dalimi. Dėl to kartais nepastebime, kaip alkoholis iš pasirinkimo pavirsta savaime suprantamu kasdienybės elementu. Tai nebūtinai reiškia priklausomybę, tačiau jau pats poreikis reguliariai vartoti alkoholį ar jausmas, kad be jo sunkiau atsipalaiduoti, mėgautis vakaru ar jaustis gerai, yra signalas sustoti ir sąžiningai įvertinti savo santykį su alkoholiu“, – sako Respublikinio priklausomybės ligų centro Šiaulių filialo medicinos psichologė Jovita Karnišauskienė.

Problemą rodo besikeičiantis santykis su alkoholiu

Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad nėra visiškai nerizikingo alkoholio kiekio – rizika susirgti įvairiomis lėtinėmis ligomis kyla išgėrus kad ir mažiausią kiekį ir didėja didėjant suvartojimui.

„Alkoholis yra toksiška, psichoaktyvi ir priklausomybę sukeliančia medžiaga. Kartais žmonės domisi, kiek alkoholio išgerti yra „normalu“. Mano nuomone, „normalių“ alkoholio kiekių nėra, kiekvienas vartojimas susijęs su tam tikra rizika sveikatai, o kuo daugiau alkoholio žmogus vartoja, tuo labiau tai jam kenkia“, – sako specialistė.

Jos teigimu, kalbant apie priklausomybės vystymąsi, vien suvartojamas alkoholio kiekis neatsako į klausimą, ar žmogaus santykis su alkoholiu jau tampa problema. Svarbu atkreipti dėmesį ir į vartojimo dažnį, priežastis bei tai, kokį vaidmenį alkoholis užima žmogaus gyvenime.

„Vienas iš svarbių signalų yra pokytis žmogaus vartojimo įpročiuose. Pavyzdžiui, jeigu anksčiau žmogus alkoholį vartodavo tik socialiai, su draugais, o dabar vis dažniau pradeda gerti vienas, jei anksčiau išgerdavo tik progomis, o dabar atsiranda poreikis išgerti ir įprastą darbo dieną, arba jei alkoholis tampa įprastu būdu nusiraminti po įtemptos dienos, tuomet jau verta į šiuos pokyčius atkreipti dėmesį. Taip pat svarbu stebėti, ar žmogus nepradeda ieškoti vis daugiau progų išgerti, ar nekyla noras gerti didesniais kiekiais, ar neatsiranda minčių apie alkoholį tais atvejais, kai anksčiau apie jį negalvodavo“, – aiškina J. Karnišauskienė.

Kaip vieną iš aiškesnių signalų, rodančių problemą, medicinos psichologė įvardija atvejus, kai alkoholis pradeda neigiamai veikti įvairias žmogaus gyvenimo sritis, tačiau, nepaisydamas šių pasekmių, jis ir toliau vartoja. Pavyzdžiui, prastėja santykiai su artimaisiais, darbingumas, apleidžiamos mėgstamos veiklos, tačiau žmogus nemato poreikio atsisakyti alkoholio.

Sunerimti verta ir tada, kai alkoholis tampa pagrindiniu ar vienu iš pagrindinių būdų reguliuoti emocinę būseną: atsipalaiduoti, nusiraminti, susidoroti su stresu, liūdesiu, kitais sunkiais išgyvenimais.

Pirmiausia pastebi aplinkiniai

Medicinos psichologė atkreipia dėmesį, kad paprastai priklausomybė nesusiformuoja staiga, jos požymiai gali ryškėti palaipsniui, o probleminius vartojimo pokyčius neretai anksčiau pastebi aplinkiniai nei pats vartojantis žmogus. O jei ir pastebi, dažnai nemažai laiko užima to pripažinimas ir noras ieškoti pagalbos.

„Jei žmogus tik pradeda nerimauti dėl didėjančio alkoholio vartojimo ir jam pačiam tampa sunkiau jį

kontroliuoti, verta kuo anksčiau įvertinti savo vartojimą ir ieškoti būdų jį mažinti. Galima pabandyti išbūti be alkoholio ilgesnį laiką ir įsivertinti savo būseną be jo, o prireikus kreiptis į specialistus ir kartu įvertinti, kokia pagalba konkrečiu atveju būtų tinkamiausia. Pagalbos būdai kiekvienam žmogui gali būti skirtingi, priklausomai nuo jo situacijos, turimų rizikos ir apsauginių veiksnių“, – akcentuoja ji.

Specialistė sako, kad svarbu atskirti, kai tiesiog norima keisti savo vartojimo įpročius, nuo situacijos, kai jau yra susiformavusi priklausomybė, nes pastaruoju atveju tikslas yra nebe alkoholio ribojimas ar kiekių mažinimas, o visiška abstinencija. Be to, vien atsisakyti alkoholio esant priklausomybei nepakanka. Ši liga žmogų veikia fiziškai, psichologiškai, yra susijusi su išmoktais elgesio modeliais. Todėl pašalinus alkoholį iš gyvenimo, bet nedirbant su priežastimis ir mechanizmais, kurie palaiko vartojimą, atkryčio rizika išlieka.

Žmogui nutarus vartoti mažiau alkoholio, svarbus ir artimųjų, draugų elgesys, nemenkinantis šio apsisprendimo ir jam nekliudantis. Artimiesiems nereikėtų patiems spręsti, kaip kontroliuoti ar riboti žmogaus vartojimą, nes norėdami padėti jie kartais gali elgtis taip, kad problemą tik sustiprins.

„Apie priklausomybę artimieji dažnai turi nemažai klaidingų įsitikinimų, todėl svarbu, kad pagalbos ieškotų ne tik vartojantis žmogus, bet ir jo šeimos nariai. Jei alkoholį vartojantis žmogus gyvena santykyje su kitais, jo vartojimas neišvengiamai paveikia ir artimuosius, todėl problemą prasminga spręsti kaip komandai. Mano rekomendacija artimiesiems būtų kreiptis į priklausomybių srityje dirbantį specialistą ir pasikonsultuoti, kaip tinkamai reaguoti į žmogaus vartojimą, kaip nustatyti sveikas ribas ir kokią pagalbą iš tiesų galima suteikti, o ne bandyti priklausomybės problemą išspręsti savo jėgomis“, – apibendrina J. Karnišauskienė.

Respublikinio priklausomybės ligų centro inf.