Artūras Neimontas: „Iš sesers ligos išmokau gerumo ir tolerancijos“

Artūras Neimontas: „Iš sesers ligos išmokau gerumo ir tolerancijos“
SPA 11
2018-10-11 08:17 2018

Klausantis jonaviečio Artūro Neimonto pasakojamų istorijų apie kompiuterių eros pradžią Jonavos rajono savivaldybėje atrodo, kad jos skamba kaip anekdotas.

Ypač – jei tokių istorijų klausytųsi vaikai ar mokiniai, kuriems gyvenimas be išmaniųjų įrenginių yra nesuvokiamas. Šiuo metu vienoje didžiausių Lietuvos draudimo bendrovių dirbantis A. Neimontas buvo žmogus, į Jonavos savivaldybę „atvedęs“ patį pirmąjį kompiuterį.

Tačiau Artūro balsas ir akių žvilgsnis pasikeičia pradėjus kalbėti apie savo seserį Violetą. 

Savivaldybėje – vienas kompiuteris

Artūras sako, kad gyvenime jį nuolat domino skaičiai. Todėl ir profesiją rinkosi tokią, kuri susijusi su matematika ir inžinerija. 

Net ir su „nežemiškomis būtybėmis“ susidūrę Jonavos rajono savivaldybės tuometiniai vadovai suvokė: šių įrenginių reikia daugiau.

„Daug metų dirbau programuotoju, vėliau atėjau dirbti į Jonavos savivaldybę. Ją reikėjo kompiuterizuoti. Taip 1998 metais čia atsirado pirmasis kompiuteris. Jis, žinoma, buvo mano kabinete“, – prisiminė A. Neimontas.

Tačiau, keičiantis laikmečiui ir spartėjant technologijoms, kompiuterių reikėjo daugiau. Tiesa, apie darbą jais tuomet neišmanė nė vienas savivaldybės specialistas, o dabar beveik kiekvienam pažįstamos programos „Word“ ir „Exel“ panašėjo labiau į nežemiškas planetas ar ateivius, nusileidusius iš kitų – nežinomų ir neatrastų – planetų.

Tačiau net ir su „nežemiškomis būtybėmis“ susidūrę Jonavos rajono savivaldybės tuometiniai vadovai suvokė: šių įrenginių reikia daugiau.

„Tada, pamenu, vienas iš tuometinių vadovų manęs klausė: jei nupirksime penkis kompiuterius, tai kiek žmonių galėsime atleisti iš darbo? Sakiau, jog nė vieno, atvirkščiai – jų priimti teks daugiau“, – pasakojo A. Neimontas.

Grasino išeiti iš darbo

Tačiau savivaldybei įsigijus kompiuterių, laukė dar vienas iššūkis – prie jų įpratinti žmones bei išmokyti juos dirbti.

„Būdavo, kad darbuotojai net grasindavo išeisiantys iš darbo, jei juos versime dirbti kompiuteriais. Jiems tai neatrodė kaip jų darbo palengvinimas, tačiau kaip prievolė“, – juokėsi A. Neimonatas.

Beje, pačiam A. Neimontui teko rašyti ir programas, o su kompiuteriais savivaldybėje pirmiausiai pradėjo dirbti buhalteriai.

„O ką tai reiškia? Kad mes parašytume programas buhalteriui, tai buhalterio darbą turėjome išmokti nuo A iki Z, nes reikėjo viską skaitmenizuoti“, – kalbėjo A. Neimontas.

Klausytis Artūro kartais prilygsta „žodinei ekskursijai“ į muziejų. Jis pasakoja ir apie pirmuosius kompiuterio prototipus – skaičiavimo mašinas, kurias dabar galima pamatyti nebent muziejuje.

Būdavo, kad darbuotojai net grasindavo išeisiantys iš darbo, jei juos versime dirbti kompiuteriais.

„Viena tokia skaičiavimo mašina užėmė apie 50 kvadratinių metrų, o kai atsirado pirmieji kompiuteriai, ir aš pats į juos žvelgiau skeptiškai. Galvojau, kaip toks mažas kompiuteris aplenks tokią didelę mašiną? Bet aplenkė. Ir greitai“, – pasakojo A. Neimontas.

Į lietaus vamzdį tilptų mašina

Tačiau tai – jau istorija, o pats Artūras taip pat yra pakeitęs darbo pobūdį ir dirba verslo ekspertu Jonavos bei Kaišiadorių rajonuose vienoje iš draudimo kompanijų.

Rajono tarybos Miesto reikalų komitete dirbantis A. Neimonatas sako, kad buvimas čia privertė jį kitaip žvelgti į aplinką tiek būnant įvairiuose Lietuvos miestuose, tiek ir kitose šalyse.

Iš gerųjų pavyzdžių, sako A. Neimontas, reikia mokytis, ir pagal galimybes juos pritaikyti savame krašte.

„Kai būnu kituose miestuose, aš fotografuoju net šiukšliadėžes. Esu miesto reikalų komitete: man įdomu, kas kaip tvarkosi, kokie ten sprendimai, kokie įrengti suoliukai, ir net - kokios  šiukšliadėžės.

Arba kokia, pavyzdžiui, ten yra kanalizacijos būklė. Štai Turkijoje buvo liūtis, kokios šalis nematė 36 metus. Atrodo – gatvės virto upėmis, bet vanduo čia pat dingo. Pasižiūriu į vamzdį, skirtą lietui, o ten net mašina į tą vamzdį tilptų! Tokiose situacijose tampa akivaizdu, su kokia perspektyva įrengta vandens nubėgimo sistema” – kalbėjo A. Neimontas.  

Iš gerųjų pavyzdžių, sako A. Neimontas, reikia mokytis, ir pagal galimybes juos pritaikyti savame krašte.

„O šiaip man Jonavoje patinka. Man čia atrodo ramu, saugu, žalia, tvarkinga ir visi pažįstami“, – sakė A. Neimontas.

Neturi teisės smerkti kitų  

Tačiau Artūrą Jonavoje laiko ne tik rami aplinka. Jis neslepia: išvažiuoti iš Jonavos niekada nė neketino ir dėl savo sesers Violetos ligos, o brolį ir sesę sieja stiprus emocinis ryšis. Artūrui tenka padėti ir mamai, kuri šiemet atšventė savo 85 metų gimtadienį.

Artūro vardas Jonavoje nėra atsiejamas nuo jo sesers Violetos Neimontaitės, kuri nemažai metų dirbo Jonavos rajono savivaldybėje ir sprendė neįgaliųjų problemas.

Pablogėjus sveikatos būklei dabar Violeta dienas leidžia namuose, tačiau neįgaliųjų reikalai iš jos akiračio nedingo.

Artūro vardas Jonavoje nėra atsiejamas nuo jo sesers Violetos Neimontaitės.

„Dabar vienintelis Violetos langas į pasaulį yra internetas. Šeimoje mes esame du, tad natūralu, kad kai jai ko nors reikia – skambina man. Gaila, kad ji jau sunkokai juda.

Per šventes ją atsivežu pas save, tačiau matyt ateis toks laikas, kai ji gyvens kartu su mumis. Džiaugiuosi, kad pritaikiau jai balkoną – buvo toks slenkstis, kurį reikėjo peržengti, norint įeiti į balkoną. O dabar ji gali būti balkone, matyti, kas vyksta lauke“, – kalbėjo A. Neimontas.

Sunki sesers liga, kuria ji serga nuo gimimo, Artūrą išmokė gerumo bei įskiepijo vertybes. Pati Violeta, aplinkinių apibūdinama kaip reto gerumo žmogus, tokią pat emociją skleidžia ir aplink save.

„Iš Violetos aš taip pat išmokau tolerancijos, visų pirma – neįgaliesiems. Man teko matyti įvairių žmonių, ir tokių, kurie neįgalūs tampa jau sulaukę brandos po avarijų ir traumų. Jiems – itin sunku, nes žino, ką prarado ir ką galėjo turėti. Tie žmonės – visiškai kitokie, jie – ramsčiai vieni kitiems.

Kartais jie – be tėvų, giminų, artimųjų. Kaip jiems išgyventi? Man sunku suprasti. O Violeta, nors jau daug metų nedirba, vis tiek padeda spręsti jų problemas. Tie žmonės jai dėkingi – per gimtadienius atvažiuoja, atsiunčia sveikinimų ir nepamiršta.

A. Neimontas pripažįsta: „Kai matai Violetos gerumą, atrodo, kad neturi teisės pykti, smerkti kitų, skubėti teisti ar kaltinti žmonių, tave supančios aplinkos“.

Jūratė Butkutė

Usakymo Nr. 20181011/1

 

Nuotraukų galerija

Panašūs straipsniai

Po pusmečio tarnybos šauktiniai Egidijus ir Rytis: įgyta patirtis padės mums išgyventi ir nugalėti mūšio lauke

Po pusmečio tarnybos šauktiniai Egidijus ir Rytis: įgyta patirtis padės mums išgyventi ir nugalėti mūšio lauke 1

Pusmetis – daug ar mažai? Nei daug, nei mažai – pakankamai. Pakankamai, kad susivoktum laike, vietoje, vertybėse ir net spėtum pagalvoti apie ateitį. Kad spėtum pasidžiaugti išsipildžiusia svajone, arba pamilti ...

Gausios šeimos galva N. Šalūga: „Išdrįskite - ir sėkmė tikrai ateis“

Gausios šeimos galva N. Šalūga: „Išdrįskite - ir sėkmė tikrai ateis“

Iš pažiūros – atletiškas ir jaunatviškas vaikinas, o iš tiesų – santūrus gausios šeimos tėvas ir atsakingas verslininkas. Toks įspūdis susidaro bendraujant su Nerijumi Šalūga, jonaviečiu, čia gimusiu ir augusiu,...

Įžūlus išmaldos prašymas: prigimtinė teisė ar visuomenės kantrybės bandymas?

Įžūlus išmaldos prašymas: prigimtinė teisė ar visuomenės kantrybės bandymas? 2

Kai 2011-aisiais tuometis Vilniaus meras Artūras Zuokas uždraudė elgetauti ir dalyti išmaldą, vieni piktinosi ir smerkė tokį sprendimą – juk prašyti ir duoti yra žmogaus teisė. Tuo tarpu kiti džiaugėsi, kad teks...