Artėjant „Ervino spalvų bėgimui“, Dimšų šeima dėkoja jonaviečiams už visokeriopą paramą. Berniuko tėvai džiaugiasi, kad pastarąja gali dalytis ir su kitais, gyvenimo iššūkius patyrusiais žmonėmis – įkurtas Ervino labdaros ir paramos fondas sėkmingai vykdo veiklą.

Stengiasi gyventi gerai

Dimšų šeimos, ko gero, pristatinėti nebereikia – po to, kai  Erviną pėsčiųjų perėjoje partrenkė taksi automobilis, jonaviečiai sekė kiekvieną žinią, susijusią su juo. Nuo nelaimės praėjo daugiau nei dveji metai, tačiau apie ją iki šiol primena berniuko kairiosios pusės paralyžius, reikalaujantis tęsti intensyvų gydymą. Nors Ervino sveikata nėra tokia, kokia buvo, bet berniuko tėvai – Donalda ir Ignas džiaugiasi tuo, ką pasiekė ir yra laimingi.

Bandome įsivažiuoti į ritmą, kuriuo gyvenome prieš dvejus metus.

„Praėję tą sunkų gyvenimo etapą, galime pasakyti, kad dabar gyvename gerai. Bandome įsivažiuoti į ritmą, kuriuo gyvenome prieš dvejus metus – stengiamės lankyti ir mokyklą, ir papildomus būrelius, pamėgtus dar prieš nelaimę. Kaip gyvena Ervinas? Jis jaučiasi gerai... Nesvarbu, su kuo jis bendrauja – ar tai būtų draugai, ar vos pažįstami žmonės, sūnus nori visus pakalbinti, su visais susidraugauti, pažaisti. Pastebėjome, kad jis pasidarė labai komunikabilus ir mūsų džiaugsmui - nekompleksuoja“, – teigė D. Dimšienė.

Optimizmas – stiprina

Paklausus, iš kur šeima semiasi tiek daug valios ir stiprybės, kurios gali pavydėti visi aplinkiniai, Ervino tėveliai sako, kad geriausi vaistai, padedantys įveikti sunkumus – optimizmas ir glaudus šeimos narių ryšys.

„Gatvėje mūsų niekas nepamatys liūdnų. Mes visada šypsomės. Namuose būna visokių sunkumų, bet stengiamės pasijuokti ir iš jų. Optimizmo netrūksta ir Ervinui – būna, kad jis barasi su jo neklausančia kairiąja ranka ar koja.  Mes turime šeimos tradiciją – prieš miegą pasakyti savo šūkį. Susirenkame Ervino kambaryje, atsistojame, sudedame rankas į kumštį ir sušunkam, kad esam vienas kumštis“, – šypsodamasis pasakojo I. Dimša.

Dėkoja visiems

Sutuoktiniai pripažįsta, kad įveikti iššūkius padeda ir neabejingų žmonių palaikymas. Jų žodžiais tariant, pastarasis – jėga, neleidžianti sustoti.

„Prašyti – labai  sunku. Kai pavasarį vyko Ervino labdaros vakaras, pamatėme, kiek žmonių mus palaiko. Tuomet susivienijo ne tik Jonava, bet ir Lietuva.  Atrodo, neįtikėtina, kad visa tai vyksta dėl tavo vaiko. Esame dėkingi visiems – visai nesvarbu, ar prisidėta buvo euru, ar tiesiog svarbia informacija“, –  ašaras tramdydama kalbėjo Donalda.

„Žmonių susivienijimas mums padėjo ir psichologiškai. Būna, kad traukinukas važiuoja, važiuoja ir jam pradeda trūkti degalų, o žmonių šiluma, tarsi jėga, vėl priverčia jį judėti pirmyn.  Ervinui labai padeda teigiamos emocijos. Jis pavargsta nuo kasdienybės, kurioje nuolatos yra sportas - kiekvieną dieną skiriam laiko baseino, ergoterapijos ir kineziterapijos treniruotėms, o visuomenės palaikymas mums visiems suteikia jėgų“, – pasakojo Ignas.

Dalijasi su kitais

Sekmadienį organizuojamas „Ervino spalvų bėgimas“. Nors viešai buvo išplatinta žinutė, kad bus renkamos lėšos Dimšų sūnui gydyti, tačiau tėvai atkreipia dėmesį, kad bėgimo metu surinktos lėšos bus skirtos berniuko labdaros ir paramos fondui, kuris jau kurį laiką padeda kitiems, panašaus likimo žmonėms. Pagalbos sulaukė ir Jonavos rajone darbo metu sunkiai sužaloto Airido Grinio šeima.

Nors viešai buvo išplatinta žinutė, kad bus renkamos lėšos Dimšų sūnui gydyti, tačiau tėvai atkreipia dėmesį, kad bėgimo metu surinktos lėšos bus skirtos berniuko labdaros ir paramos fondui.

„Ervino paramos fondas sukurtas tam, kad padėtų ne tik mūsų vaikui, bet ir kitiems žmonėms. Atsitikus nelaimei, mums kilo daugybė klausimų, kurių niekas nesugebėjo atsakyti. Fondas mums suteikia galimybę ištiesti pagalbos ranką ir kitiems. Kai su Ervinu buvome Slovakijoje, internete pamačiau straipsnį apie darbo metu sužalotą vaikiną. Supratau, kad negaliu likti abejingas. Susiradau jo tėvus. Pasikalbėjau su jais, daviau patarimų, nes pats išgyvenau panašius sunkumus. Pasiūliau ir finansinę pagalbą iš Ervino labdaros ir paramos fondo“, – kalbėjo I. Dimša. 

Emigruoti neketina

Nors Ervino tėveliai pripažįsta, kad berniukui gydyti pritrūksta Lietuvos medikų turimos įrangos, šeima nedejuoja ir neketina emigruoti.

Skaudu, bet tenka pripažinti, kad sportas, ko gero, visą gyvenimą bus šalia mūsų - ir ne todėl, kad siekiame sportinių aukštumų.

„Mums gera Lietuvoje. Nors daugelis lietuvių nuolatos skundžiasi, kad čia gyventi blogai, iš mūsų to neišgirsite“, – teigė I. Dimša.

„Planuojame, kad bent du kartus per metus vyksime į Slovakiją dėl reabilitacijos. Ervino ateities planuose – nuolatinė mankšta, įvairios procedūros. Skaudu, bet tenka pripažinti, kad sportas, ko gero, visą gyvenimą bus šalia mūsų - ir ne todėl, kad siekiame sportinių aukštumų, o todėl, kad tai taps gyvenimo kasdienybė dėl įvykusios nelaimės ir noro susigrąžinti bent dalelę tos sveikatos, kuri buvo prieš tai“, – sakė D. Dimšienė.