Kiekvienas turime galimybę rinktis ir apsispręsti, kad sunkiu momentu, atsitikus nelaimei ir artimiesiems slystant žemei iš po kojų dėl skaudžios netekties, jiems dar netektų svarstyti tokių klausimų, kaip: „Ar jis/ji norėtų savo kūno dalele išgelbėti kitam žmogui gyvybę?“, „Ar mane supras ir palaikys aplinkiniai, jei sutiksiu?“, „Kažin ar to norėtų jis pats/ji pati?“... Po mirties artimieji priima sprendimą dėl mirusiojo organų donorystės, tačiau šį jų apsisprendimą kiekvienas galime palengvinti, išreikšdami savo išankstinę valią dėl donorystės po mirties.

„Organų donorystė yra savanoriškas procesas ir jis nėra lengvas, ypač, esant šoko būsenoje po artimojo mirties, tad žinojimas iš anksto palengvina apsisprendimą. Taigi, pokalbis su artimaisiais apie norą būti donoru palengvintų jų sprendimą. Žinoma, dauguma žmonių nenori kalbėtis apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Tai nemalonu ir sukelia emocinį skausmą, nors dar nieko ir neįvyko. Pasikalbėjus ir išreiškus norą gali sumažėti abejonių ir klausimų „ar norėtų, ar sutiktų…“, nes jie jau būtų atsakyti“, – teigia psichoterapeutas Dainius Jakučionis.

Organų donorystė mūsų visuomenėje

Organų donorystė – žmogaus organų savanoriškas ir neatlygintinas dovanojimas. Tai medicinos mokslo progresas, gelbstintis gyvybes ar ženkliai pagerinantis gyvenimo kokybę ligų išvargintam ir viltį puoselėjančiam žmogui. Organų donoru gali tapti kiekvienas pilnametystės sulaukęs žmogus, laisva valia, vedamas geranoriškumo ir altruizmo.

Tapti organų donorais po mirties kasmet apsisprendžia vis daugiau žmonių. Šiais metais donorų korteles įsigijo jau maždaug tūkstantis šalies gyventojų. Per 2021-uosius išduotos 4774 donorų kortelės, 2020-aisiais – 2339. Šiuo metu daugiau nei 40 tūkst. Lietuvos gyventojų yra įsigiję donorų korteles. Vis dėlto, tai sudaro kiek mažiau nei 1,5 proc. šalies gyventojų. Daugiausiai organų donorais po mirties tapti apsisprendusiųjų yra Vilniaus, Kauno ir Šiaulių apskrityse. 2021-ųjų pabaigoje Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) užsakymu „Spinter“ vykdytos apklausos duomenys atskleidė, kad vis daugiau lietuvių palankiai vertina organų donorystę – 72 proc. tyrimo dalyvių atsakė pritariantys organų donorystei. 53 proc. apklaustųjų atsakė, kad pritartų organų donorystei po artimo žmogaus mirties, tačiau, nežinodami artimojo valios, jo organų nesutiktų dovanoti 30 proc. apklausoje dalyvavusiųjų.

Išankstinio apsisprendimo dėl organų donorystės svarba

Pirmiausia, taip išreiškiame savo valią parodydami, kad suteikiame viltį sergantiesiems, kad juos palaikome ir, mums nutikus nelaimei, esame pasirengę dovanoti jiems gyvybiškai svarbią dovaną. Antra, parodome savo poziciją artimiesiems, kad jiems būtų lengviau apsispręsti (po mirties visais atvejais artimieji priima sprendimą dėl mirusiojo organų donorystės, nebent mirusysis būtų pasirašęs nesutikimą tapti organų donoru po mirties). Trečia, kaip artimiesiems sudėtinga išgirsti klausimą apie organų dovanojimą, taip pat sunku ir medikams užduoti klausimą mirusiojo artimiesiems. Taigi, išreikšdami savo apsisprendimą tapti donoru, palengviname susikalbėjimo procesą, neapkrauname svarstymais apie numanomą savo valią donorystės klausimu bei parodome atjautą sergantiesiems. Turime retą galimybę padėti ir suteikti viltį išgelbėti kitą žmogų.

Kaip teigia psichoterapeutas D. Jakučionis: „Dovanojami organai gali padėti išgelbėti gyvybę ir nors labai sunku apie tai galvoti netekus artimojo, tai vienas iš prasmingesnių poelgių netekties atveju. Kiekvienas apsisprendžia pats ir galima pažiūrėti su atjauta, kad kančioje nesame vieni, nors taip ir atrodo, o jei galime padėti toje situacijoje kitiems, tai padeda pajausti didesnę prasmę gyvenime“.

Pritarti organų donorystei gali kiekvienas, nes organų donoro tinkamumas tikrinamas tik po jo mirties (nustačius smegenų mirtį), ir tuomet sprendžiama, ar galima šio donoro organus naudoti transplantacijai. Pagrindinis faktorius, užtikrinantis sklandžią skirtingų organų sistemų veiklą – funkcionuojančios smegenys. Joms mirus, organizme vyksta greiti pokyčiai, tad laikas apsispręsti dėl donorystės greitai senka. Jeigu žmogus pritaria organų donorystei ir sutinka, kad po mirties jo organai būtų persodinti transplantacijos laukiantiems žmonėms, pats paprasčiausias būdas tuo pasirūpinti – pasikalbėti apie tai su artimaisiais. Konstatavus žmogaus mirtį, medikai būtinai turi gauti artimųjų sutikimą paimti mirusiojo organus, net jei žmogus turėjo donoro kortelę. Tačiau priimti sprendimą psichologiškai lengviau, jei mirusysis jau išreiškęs savo išankstinį apsisprendimą.

Kaip tapti organų donoru?

Savo valią galima išreikšti įvairiais būdais:

internetu prisijungę per elektroninius valdžios vartus ir patvirtinę savo tapatybę spustelkite „Pradžia“ ir į paieškos lauką įveskite „donorystė“. Tai padarę pamatysite nuorodą: „Sutikimo/nesutikimo tapti organų/audinių donoru po mirties teikimas/atsisakymas“, pasirinkite ją ir užpildykite prašomus laukelius;

- prisijungę per NTB interneto prieigą https://ntb.lt;

- kreipiantis į bet kurią asmens sveikatos priežiūros įstaigą;

- NTB, donorystę viešinančiose akcijose, kuriose dalyvauja arba kurias organizuoja NTB;

- kreipiantis į farmacijos įstaigas, kuriose galima pasirašyti sutikimą po savo mirties paaukoti organus ir (ar) audinių donorystei (t. y. „Eurovaistinė“, „Camelia“ ir „Gintarinė vaistinė“).

Skirtingi donorystės modeliai Europoje

Šiuo metu Lietuvoje veikia informuoto sutikimo donorystės modelis, t. y. kuomet norintieji po mirties paaukoti savo organus sergantiems žmonėms, užpildo prašymą ir gauna donoro kortelę, o žmogaus mirties atveju prašoma ir artimųjų sutikimo. Tokio tipo organų donorystės modelis yra taikomas 8-iose Europos valstybėse (Lietuvoje, Estijoje, Vokietijoje, Kipre, Airijoje, Rumunijoje, Danijoje ir Šveicarijoje).

Didžiojoje dalyje Europos valstybių (Ispanijoje, Kroatijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje, Škotijoje, Austrijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Danijoje, Graikijoje, Italijoje, Liuksemburge, Maltoje, Portugalijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Nyderlanduose, Islandijoje) taikomas numanomo sutikimo organų donorystės modelis. Tokio modelio atveju, žmogus laikomas pritariančiu organų donorystei, jeigu nėra raštu pareiškęs kitaip. Nepaisant to, kad nors pagal numanomojo sutikimo donorystės modelį kiekvienas žmogus yra potencialus donoras, jeigu neišreiškė tam prieštaravimo, galutinį sprendimą priima mirusiojo artimieji. Toks modelis padeda kelti visuomenės sąmoningumą, daug daugiau žmonių yra įtraukiami į donorystės procesą, tad didėja tikimybė išgelbėti daugiau organų transplantacijų laukiančių žmonių.

Bet kokiu atveju, svarbiausiais galutinio sprendimo priėmimo dalyviais yra mirusiojo artimieji, tad šį jų sprendimą galime palengvinti iš anksto išreikšdami savo valią.

NTB inf. 

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: