Daugeliui lietuvių kapai yra šventa vieta. Jie lankomi, prižiūrimi. Kartu giminės ir artimieji prisimena mirusįjį ir, žinoma, tik teigiamas jo savybes.

Žmonės taip pat elgėsi ir tarybiniais laikais. Bet valdžiažmogių dažnai buvo kita nuomonė. Jonavoje buvo nusiaubti, žole apžėlę žydų kapai. Miesto centre prie dabartinės Janinos Miščiukaitės meno mokyklos nuo XVIII a. veikusios Jonavos senosios kapinės buvo taip pat panaikintos, pritaikius tuo metu egzistavusį barbarišką požiūrį. Tik dalis tuomet dar gyvų esančiųjų perlaidojo savo artimuosius, likę kapai buvo sulyginti su žeme, kaip ir kapaviečių visi ženklai – paminklai, kryžiai, tvorelės – buvo suversti, ten pat užkasti ir sulyginti su žeme. Išskyrus nedrįso sunaikinti tik Homero vertėjo, prozininko, pirmojo Jonavos miesto tarybos pirmininko (1920 m.), daktaro Jeronimo Ralio kapavietės su paminklu, kuris stovi ir šiandien. Taip praeito šimtmečio septintajame dešimtmetyje vietoj kapinių atsirado Ramybės skveras.

1990-aisiais Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, aš, rajono Tarybos pirmininkas (dabar – mero pareigybė), kartu su rajono valdytoju (dabar – administracijos direktoriaus pareigybė) Vincentu Pranevičiumi nutarėme, kiek galima pagal to meto finansinius ir moralinius išteklius, sutvarkyti amžinojo poilsio vietas. Pasitelkę Kauno žydų bendruomenę, sutvarkėme žydų kapinaites, esančias Sodų gatvėje, ant kalvos. Buvo nupjauta iki juostos kerojusis žolė, iškirsti krūmynai bei visi kiti šabakštynai, išrinktos ir išvežtos šiukšlės, surinkti ir sustatyti dar išlikusieji antkapiai. Antkapių gabalai, tarp jų – ištraukti ir iš Vasario 16-osios gatvėje buvusio Jonavos kino teatro „Jaunystė“ laiptų (dabar – prekybos centras „Rimi“), buvo sudėlioti ant išbetonuotos aikštelės. Tokios žydų kapinaitės esti ir dabar. UAB „Jonavos paslaugos“ nušienauja žolę, surenka jau retai pasitaikančias šiukšles.

Buvo sutvarkyta ir Jonavos masinio žydų sušaudymo vieta Girelės miškelyje. Pastatytas paminklas. Aptverta simbolinė tvorelė. Apsilankius susidaro įspūdis, kad šiandien minėtą tragediją bylojančiai vietai trūksta pagarbos ir priežiūros.

Dėl Jonavos senųjų kapinių sutvarkymo buvo šiek tiek sunkiau. Jei tvarkant žydų kapinaites gana aktyviai talkino Kauno žydų bendruomenė, tuometinio Jonavos ligoninės gydytojo Motelio Krūmo tėvelis, tai surasti jonaviškį, gerai atsimenantį visą miesto centre esančių kapinių istoriją, buvo sudėtinga. Juolab, kad mudu su valdytoju buvome gimę ir augę ne Jonavoje, o Kaune. Be to, mūsų vadovavimo rajonui metu (1990-1995) savivaldybės biudžetas buvo tuščias, nes pramonė ir žemės ūkis Lietuvoje ne tik buvo draskomas ir naikinamas, bet kamuojamas ir ekonominės blokados.

Pavyko šiaip taip prikalbinti Vilniaus dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) studentus, dar šiaip taip kvėpuojantis tuometis Rizgonių nerūdinių medžiagų kombinatas davė akmenis, ant kurių būsimieji menininkai iškalė čia paliktiems amžiams gulėti atminimo žodžius: „Atminčiai jonaviečių, kurių jau neprisimename“, „Čia ilsisi Jonavos stačiatikiai“ ir „Čia guli I Pasauliniame kare žuvusių vokiečių kareivių palaikai“. Taip buvusių Jonavos senųjų kapinių vietoje atsirado trys paminkliniai akmenys, skirti tiems, kurių amžinąja poilsio vieta ir šiandien yra ši buvusių kapinių žemelė.

Mes kartu su valdytoju ir kai kuriais pritariančiais deputatais (dabar – vadinamais tarybos nariais) svajojome, kad ši vieta bus gerbiama ir saugojama kaip ramybės ir pagarbos išbarstytiems po visą šią teritoriją jonaviškių protėvių kauleliams ir nežinia kur užkastiems antkapiniams paminklams atminimo ženklas. Planavome, kad čia bus vieta Jonavai nusipelniusių žmonių atminimui įamžinti (vėliau pastatėme paminklą kraštiečiui dramaturgui, poetui ir vertėjui Petrui Vaičiūnui), žmonėms pasėdėti ramioje medžių paunksmėje.

Deja, ar nesigilindami, ar būdami abejingi savo kraštui, į valdžią išsirinkote siautėjančius chunveibinus, pasisavinusius socialdemokratų vardą. Pastarieji tuoj griebėsi pjūklų ir kirvių. Mažai kas liko iš buvusių medžių. Bet ir to jiems negana – nutarė buvusias istorines Jonavos senąsias kapines paversti pramogų ir pasilinksminimo vieta. Įrengė vaikų žaidimo aikštelę, pompastiškai, kaip priimta pastaraisiais metais Jonavoje, ji buvo atidaryta su televizija, dar egzistuojančiais „popieriaus gadintojais“ ir pašūkavimais, kad, girdi, šie įrenginiai – dar ne pabaiga. Tėvas ir sūnus – Seimo narys Rimantas Sinkevičius ir Jonavos rajono savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius – bei jų bežodžiai liokajai nutarė, kad geriausia ant mirusiųjų kaulų šokti ir dainuoti.

Džiaugiuosi, kad atgaudami Nepriklausomybę, mes sutrukdėme ant Jonavos žydų kapų kalvos pastatyti apžvalgos bokštą.

Skaudu, kad žmoniškumo prasme mes nepažengėme nė žingsnio.

E. Gedvila

Taip pat skaitykite: