Viena Jonavos šeima pasakoja patyrę tikrą išbandymą, kai nusprendė priglausti du benamius kačiukus. Šeima, ketinusi suteikti namus gyvūnams iš prieglaudos, sako susidūrusi su begale kliūčių – nuo keistų reikalavimų iki griežtų taisyklių, kurios, jų manymu, kartais peržengia sveiko proto ribas.
„Skambinom į daugybę vietų – ir Šakių, ir Jurbarko, ir Vilniaus rajono prieglaudas. Vienur pasako, kad skelbimas senas, kitur – kad kačiukai jau rezervuoti. Galiausiai, kai radom, kur dar yra du mažyliai, išgirdom, kad už juos reikia mokėti 200 eurų, nes jie paskiepyti ir sučipuoti“, – pasakoja jonavietė.
Tačiau didžiausias nusivylimas, pasak šeimos, laukė Jonavos prieglaudoje.
„Ten mums tiesiai pasakė – taip paprastai gyvūnų neatiduodam. Reikia įrodyti, kad galėsim jais rūpintis. Klausiu – kaip įrodyti? O jie: ,,Vaikščiokit pas mus, bendraukit su gyvūnu, kol jis prie jūsų pripras." Aš sakau – tai kas čia per tvarka? Jei sakau, kad pasiimsiu ir mylėsiu, kam dar tas ,,pasimatymų" etapas?“ – stebisi moteris.
Ne mažiau nustebino ir kitų prieglaudų argumentai. Viena Vilniaus rajono įstaiga šeimai atvirai pasakė, kad kačiukų neduos, nes namuose auga maži vaikai. Kita – atsisakė atiduoti, sužinojusi, jog ankstesnį katiną jonaviečiai šerdavo parduotuviniu maistu.
„Sakė, kad nuo parduotuvinio maisto katinams genda inkstai ir kepenys, todėl mums gyvūno neatiduos. O kai skaitai jų socialinius tinklus, visur prašoma pagalbos – kad trūksta vietos, maisto, vaistų. Bet kai norim padėti ir pasiimti, sako – ne, netinkat“, – piktinasi pašnekovė.
Galiausiai, po kelių savaičių paieškų ir dešimčių skambučių, šeimai visgi pavyko gauti du kačiukus - Maikį ir Garį - iš Šakių rajono. Tačiau šis procesas, kaip jie sako, prilygo „kryžiaus keliui“.
„Atrodo, nori gero – priglausti, mylėti, o gaunasi, kad turi pereiti atranką kaip į universitetą. Tikrai nebesistebiu, kodėl tiek daug gyvūnų vis dar sėdi prieglaudose“, – atsidūsta jonavietė.
Prieglaudų atstovai savo ruožtu teigia, kad griežtos sąlygos reikalingos tam, jog gyvūnai patektų į tikrai atsakingas rankas. Vis dėlto tokios istorijos rodo, kad tarp gerų ketinimų ir realybės vis dar lieka nemaža atskirtis.
