Jeigu Jonavos ligoninės bendruomenėje likę bent kruopelė žmogiškumo, viliuosi, kad paskaitę šią žinutę, susimąstysite ir priimdami pacientus elgsitės su jais taip, kaip norėtumėte, kad elgtųsi su jūsų artimaisiais.
Nemažai istorijų teko girdėti apie Jonavos Ligoninės personalą. Pradedant tuo, kad seselės atsako nepagarbiai į užduodamus klausimus, baigiant nemokėjimu įstatyti kateterį. Tačiau aklai niekada netikėjau tokiomis kalbomis, nes atrodo nesuvokiama, kaip seselė galėtų nemokėti įstatyti kateterio, tuo pačiu suvokiu ir tai, kad žmonės perpasakodami savo ar kitų istorijas mėgsta jas pagražinti, iškraipyti ir pateikti taip, kaip jiems naudinga. Netikėjau, kol pati nesusidūriau.
Netikėjimas pradėjo blėsti, kai mano pačios mama atsidūrė Jonavos priimamajame. Jai buvo diagnozuotas pūslės uždegimas. Su 39 laipsniais temperatūros ji buvo nuvesta laukti daktaro į palatą, kurioje gydėsi žmonės, sergantys gripu. Paprašiusi ją perkelti kitur, buvo atsakyta, kad daugiau laisvų vietų nėra. Visa laimė, kad mama nepabijojo ir pati savarankiškai išėjo į kitą palatą, kuri buvo visiškai tuščia! Bet čia tik smulkmena..
Mama gulėjo ligoninės 5-ajame aukšte. Artimiesiems daiktų atvežti neleido, tik pasakė, kad neįeisite ir viską paduosite rytoj. Palatoje, žinoma, prasidėjo jų vadinamas "gydymas", jei tai teisingas žodis apibūdinti "vargšių" seselių darbą (sakau vargšių, nes taip iš šono jos save pateikia). Kitą dieną, atėjus aplankyti mamos, jos abi rankos buvo nusėtos mėlynėmis, nes nelabai ten kam rūpi ar tau skauda, ar nepatogu, ar venų nėra - jei reikia giliau, tai ir įkiš, kad tik kateterio vėl nereikėtų perstatyti.
Sekanti istorija kiek kitokia, įvykus prieš kelias dienas, dvejais aukštais žemesnėje palatoje. Moteris atvežta su nežmonišku nugaros skausmu, įtariamai sukeltu vėžio. Gydymo pradžia tokia pati, kaip ir pirmosios istorijos – mėlynos rankos, nes nepavyksta rasti venų. Taip pat, malonus patarimas iš seselės pasitikrinkit regėjimą:- “Gal akinių reikia, o gal ne tą darbą dirbate?”.
Pirmadienis. Atlikta kompiuterinė tomografija, atsakymas pacientui bus perduotas tik trečiadienį, nes daktarė galbūt pamiršo, o galbūt turėjo svarbesnių darbų. Juk svarbiausia – teisingai susidėlioti prioritetus. Moteris tuo tarpu skausmą pakenčia tik morfijaus pagalba ir kantriai laukia daktarės vizito.
Atsakymas pagaliau gautas, situacija, žinoma, labai bloga. Buvo patarta pradėti ieškoti Kauno klinikose vietos. Desertui - iš antradienio nakties į trečiadienio rytą moterį ištiko insultas, kurio simptomus galėtų atpažinti eilinis, apsiskaitęs pilietis. Tačiau nei seselių, nei daktarų šis faktas nesujaudino - į Kauną sakė važiuoti ne dėl jo, o dėl kūne atrastų vėžinių ląstelių. Moteris su insultu ir, kaip Jonavos ligoninės personalas pripažino, labai blogos būklės, į Kauno klinikas buvo vežama ne greitosios pagalbos automobiliu, bet jos artimųjų. Šiuo metu moteris Kauno klinikose - MEDICINOS darbuotojų rankose. Tikrai nenoriu viešinti, kaip reagavo Kauno klinikų darbuotojai į mėlynas rankas ir ne su greitąja, tokioje būklėje, atvežtą pacientę.
Vieną vertus - kas aš tokia, kad turėčiau kompetencijos kritikuoti Jūsų, mielas Jonavos Ligoninės personalas, darbą. Kitą vertus - man tiesiog nesuvokiamas ir šiurpą keliantis toks, kai kurių daktarų abejingumas.
Aš nesitikiu nieko laimėti. Man laimėjimas yra tada, kai mano artimieji sveiki, o jei ne – saugiose, kompetentingų daktarų ir žmogiško personalo rankose. Viešai kreipiuosi į Jonavos bendruomenę ne tam, kad pasiskųsti, o tam, kad kuo daugiau žmonių išdrįstų kalbėti ir taip atkreiptų dėmesį žmonių, kurie su tuo tiesiogiai susiję. Kad vieną dieną, Jonava galėtų didžiuotis savo ligoninę, o ne, švelniai tariant, kritikuoti. O jos administracijai nereiktų trinti blogų atsiliepimų. Taip, mano paliktas atsiliepimas per pusdienį buvo tiesiog ištrintas, lyg nieko nebūtų įvykę.
Pabaigai noriu pabrėžti, kad ligoninės bendruomenė tikrai turi neabejingų ir šiltų daktarų bei seselių. Nei vieno priekaišto gimdymo namams - nuostabi patirtis. Tačiau tokių žmonių šis laiškas ir nepalies, nes jie atsidavę, puikiai dirbantys savo darbą profesionalai. Šį laišką reikėtų asmeniškai priimti tiems, kurie taip pavargę nuo darbo, kurio nemyli, o kartu nemyli nei savęs, nei atvykusių ir laukiančių pagalbos rankos, silpnų, savim negebančių pasirūpinti žmonių. Tikiuosi, gyvenime Jums viskas bus gerai ir prireikus, geri žmonės išties pagalbos ranką, kai patys savomis jau negalėsite kliautis.
