Kažkodėl mes esame labai linkę garsiai kalbėti apie tai, kas mums nepatinka, kas mus nuvylė, ypač jei tai susiję su mūsų viešosiomis institucijomis. Bet kodėl beveik niekada nesidalijame situacijomis, kai šios įstaigos mus nustebina? Kodėl, kai jos pranoksta lūkesčius ir parodo aukščiausią profesionalumo lygį, mes tiesiog nutylime? Manau, kad viešai kritikuoti, bet vengti padėkoti, yra tiesiog neteisinga.
Būtent todėl noriu papasakoti apie Jonavos policijos pareigūnus – žmones, kurie dirba iš širdies, tiki tuo, ką daro, ir savo elgesiu dar kartą privertė pajusti didžiulę pagarbą jų profesijai.
Viskas įvyko 2026-04-10 vėlų vakarą, apie 22.00 val. Vežiau savo mamą namo. Tik įvažiavus į daugiabučio kiemą, visiškoje tamsoje iš už stovinčių automobilių priešais mūsų mašiną staiga iššoko maždaug 35–40 metų vyras. Jis viduryje važiuojamosios kelio dalies įvairiais gestais pradėjo mus stabdyti. Neadekvačiai atrodantis nepažįstamasis kėlė didžiulį nerimą, o rizikuoti savo ir mamos saugumu negalėjau. Šiek tiek pristabdžiau automobilį, kad jis pamanytų, jog sustosiu – taip vyras pasitraukė į šoną, tikėdamasis prieiti prie durelių, o aš gavau progą saugiai išvažiuoti iš kiemo.
Tačiau situacija tapo dar grėsmingesnė, kai pamačiau, jog šis asmuo pradėjo mus sekti. Važiavau toliau, kol galiausiai jo nebemačiau, ir nedelsdama surinkau pagalbos numerį 112.
Prisipažinsiu, tuo metu jaučiau didžiulį stresą, tačiau Jonavos policijos reakcija buvo žaibiška – pareigūnai prisistatė vos per 5–7 minutes. Nors asmens tą akimirką surasti nepavyko, mane sujaudino pareigūnų požiūris į mus ir į pačią situaciją. Jie ne tik apžiūrėjo apylinkes, bet ir patys pasisiūlė palydėti mus iki mamos namų. Pareigūnai kantriai laukė apačioje kartu su manimi, kol mama saugiai užėjo į vidų, nuolat teiravosi, kaip jaučiamės ir ar nereikia papildomos pagalbos. Tas jausmas, kai, žiūrint žmogui į akis, matai, jog jam iš tikrųjų rūpi, ir tas suteiktas saugumo jausmas leido mums nusiraminti po patirto išgąsčio.
Ši patirtis man buvo svarbi pamoka – jei naktį kelyje jaučiate bent menkiausią grėsmę, niekada nestokite ir nesiaiškinkite situacijos patys. Tiesiog važiuokite tolyn ir pasitikėkite policijos pareigūnais. Noriu dar kartą viešai padėkoti Jonavos policijos komisariato pareigūnams. „Ginti. Saugoti. Padėti.“ nėra tik tušti žodžiai ar gražiai skambantis šūkis – tai realus saugumo užtikrinimas ir žmogiškas ryšys, kurio mums šiandien taip trūksta.
Toma Zolotova-Krasauskė
