Ant virvės suverti obuoliai. Greta jų – tarsi kriauklė – guli nuoga moteris. Scenoje – mirtina tyla. Menininkė išsitiesia ir aplink save ratu kreida žymi brūkšnius, kuriuos vėliau ta pačia kreida sujungia į vieną ratą. Tada atsargiai iš „obuolių grandinės“ ji pasiima vieną obuolį ir lėtai suvalgo.
„Ar dabar mes turėsime laukti, kol ji suvalgys visus obuolius?“ – šnipšteli kažkas iš žiūrovų. Tačiau ne. Netrukus obuolių grandinė sutrūksta, ir jie pabyra scenoje. Žiūrovai – keistai arti, mat pasirodymą jie stebi būdami toje pačioje scenoje. Todėl girdisi kiekvienas atsidūsėjimas, matosi kiekvienas kūno netobulumas, o obuoliai krenta tiesiog po žiūrovų kojomis.
Netrukus menininkė apsirengia, elastiniu bintu susiveržia rankas, ir, ropodama ant kelių, burna renka obuolius. Kiekvienas obuolys padedamas ant rato linijos. Ir taip iki tol, kol "obuolių ratas" užsidaro.
Baigusi šį darbą menininkė pradeda eiti, o paskui – bėgti ratu. Ji užlipa ant obuolio, griūva, obuoliai iš rato išsibarsto ir scenoje vėl – chaosas.
Jonavos kultūros centre menininkė Vaida Tamoševičiūtė pristatė performansą "Berankė mergelė" – meno kūrinį, kurio pagrindinis instrumentas yra žmogaus kūnas, o kūrinio mintis ir idėja perduodama ne kalba ar dekoracijomis, tačiau kūno judesiais. V.Tamoševičiūtės kūryboje netikėta yra tai, jog tas kūnas – nuogas.
“Man performansas yra konceptualaus, vizualaus meno rūšis, vykstanti laike ir erdvėje, menininkui naudojant savo (arba retais atvejais kito) kūną, tai nesuvaidintas, o išgyventas paties menininko vidaus kūrinys”, - leidiniui “Šiaurės atėnai” yra sakiusi V.Tamoševičiūtė.
Performansuose ne pirmą kartą naudojanti nuogą kūną menininkė sako, kad vidinio nerimo prieš pasirodymus yra visada ir kiekvieną kartą iš naujo tenka „perlipti per save“.
„Nuogas kūnas turi stereotipų, kaip visuomenė jį įsivaizduoja, kaip jis pateikiamas viešose erdvėse ir koks yra iš tikrųjų, kaip nuogas kūnas skiriasi nuo to, kokį esame įpratę matyti reklaminiuose vaizdiniuose“, - sakė V.Tamoševičiūtė.
Pasak menininkės, Jonavoje parodytą performansą kiekvienas gali suprasti savaip – jis „pavaldus“ ir žiūrovo interpretacijai.
„Tačiau kiekvienas menininkas turi mintį ir idėją. Kurdama šį performansą rėmiausi ir knygos „Bėgančios su vilkais“ fragmentais. Tai - moters gyvenimo tarpsnis, kai atrodo, kad nieko negali padaryti, kai įvyksta dvasinis lūžis, ir turi nusileisti – kažką prarasti, kad galėtum eiti toliau. Tai – ir „užsisukimas“ savuose ratuose, pasikartojimai, sienos, kurias patys sau pasistatom. Performansas kelia daugiau klausimų, nei yra atsakymų“, - „Jonavos žinioms“ sakė V.Tamošiūnaitė.
V.Tamošiūnaitės parodytas performansas – vienas iš Jonavoje šiomis dienomis vykstančio šiuolaikinio meno forumo „Homo ludens“ renginių.
Jurgita Vilčinskienė
