Apie atsakomybę, mokinių atradimus, tikrąją ugdymo prasmę ir pėdsaką, kurį mokytojas palieka žmogaus gyvenime, – mūsų pokalbis su Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos mokytoja Inga Kuuzeorg-Petrikoniene, pelniusią garbingą 2026 metų Metų mokytojo vardą. Tai įvertinimas už inovatyvius, patirtiniu ugdymu grįstus pedagoginius sprendimus, rengiamas ugdymo programas ir metodinę medžiagą, aktyvią veiklą su mokiniais bei bendruomene. Tačiau už kiekvieno apdovanojimo slypi kur kas daugiau nei nuveiktų darbų sąrašas – tai vertybės, kasdieniai pasirinkimai ir tikėjimas jaunu žmogumi. 

Inga Kuuzeorg-Petrikonienė – mokytoja, kurios profesinė veikla apima ne tik tikybos, lietuvių kalbos ir literatūros pamokas, bet ir tautinių tradicijų puoselėjimą, kultūrines iniciatyvas, pilietines veiklas bei bendruomenės telkimą. Ji vadovauja jaunimo folkloro grupei „Dobilia“, organizuoja įvairius renginius ir projektus, padeda mokiniams atrasti savo stiprybes, mokytis bendradarbiauti ir patirti prasmingo veikimo džiaugsmą 

„Mokytojo darbas – ne tik perteikti žinias, bet ir būti šalia“ 

– Ką Jums reiškia Metų mokytojo vardas, kai nurimsta šventinis šurmulys ir liekate viena su savo mintimis? 

– Tai didžiulė atsakomybė ir įpareigojimas nesustoti, tobulėti bei ieškoti kelių į jauno žmogaus širdį. Šis vardas primena, kad mokytojo darbas – ne tik perteikti žinias, bet ir būti šalia, išgirsti bei padrąsinti. 

– Jūsų veikla apima skirtingas ugdymo sritis, kūrybines iniciatyvas, tautinės kultūros puoselėjimą ir bendruomenės telkimą. Kaip manote, kas lėmė šį reikšmingą įvertinimą? 

– Manau, kad svarbiausia yra nuolatinis ieškojimas, noras išbandyti naujus dalykus ir tikėjimas, kad mokykla gali būti vieta, kurioje jaunas žmogus ne tik mokosi, bet ir auga kaip asmenybė. Stengiuosi, kad ugdymas neapsiribotų vadovėliu ar klasės sienomis, kad mokiniai turėtų galimybę patirti, kurti, diskutuoti, bendradarbiauti ir patys imtis iniciatyvos. Man svarbu, kad kiekviena veikla turėtų prasmę, o mokiniai joje atrastų vietos sau. Džiaugiuosi galėdama prisidėti prie aplinkos, kurioje auga smalsūs, atsakingi, kūrybingi ir kitam jautrūs žmonės. 

– Kokie mokinių pasiekimai Jus ypač džiugina? 

– Labiausiai džiugina mokinių noras dalyvauti, kelti klausimus ir atrasti. Smagu matyti, kai jie renkasi tikybos pamokas, domisi lietuvių tautos tradicijomis, dainuoja folkloro grupėje, o lietuvių kalbos ir literatūros pamokose diskutuoja bei nebijo kalbėti. Kai pamoka tampa atradimu, suprantu, kad einame teisingu keliu. Man svarbu ne vien galutinis rezultatas, bet ir pats mokinio augimo procesas – jo drąsa išsakyti mintį, noras pažinti, gebėjimas išgirsti kitą ir pasitikėjimas savo jėgomis. 

„Mokyklos sėkmę rodo ne vien egzaminų rezultatai“ 

– Ko šiandien labiausiai reikia mokyklai, kad joje augtų ne tik žinios, bet ir žmonės? 

– Mokyklos sėkmę rodo ne vien egzaminų rezultatai, bet ir kiekvieno mokinio pažanga, pasitikėjimas savimi, noras mokytis bei gebėjimas prisiimti atsakomybę. Jos pagrindas – empatija, pasitikėjimas ir mokinių, mokytojų bei tėvų bendradarbiavimas. Manau, tai pagrindiniai dalykai. Labai svarbu, kad mokinys mokykloje jaustųsi matomas ir priimamas, galėtų klausti, klysti, bandyti dar kartą. Kai kuriame tokią aplinką, ugdymas tampa ne tik žinių įgijimu, bet ir mokymusi gyventi kartu, suprasti kitą, atpažinti savo vertybes ir atsakingai rinktis. 

– Jūsų veikloje svarbią vietą užima lietuvių tradicijos ir folkloras. Kodėl šiandien svarbu perduoti jaunajai kartai kultūrinį paveldą? 

– Tradicijos padeda pažinti savo šaknis, suprasti, kas esame ir iš kur ateiname. Džiaugiuosi, kai mokiniai patys atranda lietuvių tautosakos, dainų ir papročių grožį, kai folkloras tampa ne vien pažintimi su praeitimi, bet ir gyva jų patirtimi. Man norisi, kad jauni žmonės tradicijas priimtų ne kaip pareigą, o kaip galimybę atrasti kažką artimo ir prasmingo, kuo galėtų dalytis su kitais ir perduoti ateities kartoms. 

– Ką pasakytumėte mokytojui, kuris šiandien abejoja savo darbo prasme? 

– Džiaukitės mažomis pergalėmis ir nepamirškite, kad ugdymo rezultatai ne visada matomi iš karto. Kartais tik po daugelio metų buvęs mokinys parodo, kokį pėdsaką palikote. Ne visada matome tai, ką užauginame, bet tai nereiškia, kad niekas neauga. Ne visos pastangos duoda greitą rezultatą, ne kiekvienas padrąsinimas iš karto pastebimas. Tačiau kartais vienas pokalbis, vienas palaikantis žodis ar parodytas pasitikėjimas gali tapti tuo, ką žmogus prisimins visą gyvenimą. 

„Nebijok klysti, klausti, svajoti ir būti savimi“ 

– Jei vieną dieną Jūsų mokiniai pamirštų visas pamokose išmoktas tiesas, ką vis dėlto norėtumėte, kad jie išsineštų iš Jūsų klasės? 

– Norėčiau, kad jie išsineštų tikėjimą savimi ir drąsą pradėti iš naujo. Šventajame Rašte dažnai skamba žodis „Nebijok“. Norėčiau, kad mokiniai nebijotų klysti, klausti, svajoti ir būti savimi. 

Ingos Kuuzeorg-Petrikonienės profesinis kelias primena, kad mokytojo darbo rezultatai ne visuomet telpa į  egzaminų statistiką ar pasiekimų lenteles. Jie atsiskleidžia mokinių drąsoje kalbėti, gebėjime išgirsti kitą, pagarboje savo kultūrai, noru kurti ir atsakomybe už savo pasirinkimus. 

Praėjus šventinėms nuotaikoms, lieka tai, kas svarbiausia: kasdienis darbas, nuoširdus santykis su mokiniu ir tikėjimas, kad kiekviename jauname žmoguje slypi galimybė augti. 

Sveikiname Ingą Kuuzeorg-Petrikonienę ir linkime, kad jos darbas ir toliau įkvėptų jaunus žmones! 

Autorė - Patricija Adamovič / BNS