Jonavoje užaugusi ir beveik visą savo gyvenimą čia gyvenusi bei Jeronimo Ralio gimnaziją baigusi Ilvika Maleckaitė, studijuoja Vilniaus Universitete neurobiofizikos specialybę, o šiuo metu išvykusi su Erasmus studijų mainų programa į Paduvą, Italiją. 

Ilvika yra viena iš Lietuvos studenčių, kuri buvo atrinkta į Southwestern Advantage (SWA) studentų vasaros programą, pardavinėti knygų Jungtinėse Amerikos Valstijose, vasaros atostogų metu. Šios programos dėka ji turėjo galimybę patobulinti bendravimo, tarptautinių pardavimų bei verslumo įgūdžius, be to nemažai pakeliavo ir pamatė pasaulį kitu kampu. Su šia programa ji dirba jau antrus metus. 

Dėl jaunų žmonių susidomėjimo iš Vilniaus, Kauno ir kitų aukštųjų mokyklų studentų, Ilvika turėjo galimybę pasidalinti savo patirtimi skirtingose vietose, įkvėpti jaunus žmones lavinti užsienio kalbą ir verslumo įgūdžius ateities tikslams. 

Su jonavoszinios.lt  skaitytojais dalinamės jonavietės istorija, asmenine patirtimi, kuri, tikimasi, įkvėps ir daugiau jaunuolių. 

- Tavo gimtinė yra Jonava. Papasakok trumpai apie savo vaikystę: ar turi brolių ir seserų, kur lankei mokyklą ir kuo svajojai būti užaugusi? 

Esu vienturtė, tačiau užaugau su daugybę kiemo draugų. Netrūko žaidimų, įspūdžių ir vaikiškų pykčių dėl kamuolio. Visada buvau labai aktyvi, negalėjau nusėdėti vienoje vietoje ilgesnį laiką, labai mėgau piešti, šokti, dainuoti. Mama manė, kad būsiu menininkė – galbūt dėl to baigiau Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos dailės skyrių ir porą metų mokiausi groti fortepijonu. Vėliau nutiko taip, kad pasukau mokslo ir sporto link. 

Mokykloje nuo pat pirmos iki dvyliktos klasės buvau pavyzdinga mokinė, mokiausi aukščiausiais pažymiais, dalyvavau beveik visose įmanomose olimpiadose, yra tekę dalį jų ir laimėti. Tačiau niekada per daug pastangų tam neskyriau. Turiu labai gerą atmintį, tad ir ruošiausi tik tiek, kad suprasčiau. Baigiau Jonavos Jeronimo Ralio gimnaziją, – turėjau nuostabius mokytojus, kuriems esu labai dėkinga. Tačiau mokykloje niekada nesijaučiau labai gerai, stengiausi tik išpildyti mokytojų lūkesčius, kurių netrūko, nors mokytis man labai patiko ir vis dar patinka.

Užaugusi ir pati svajojau būti mokytoja, – žavėjausi, kiek mokytojai daug žino ir supranta, kaip net ir viena jų ištarta frazė gali lemti tolimesnius mokinio gyvenimo sprendimus. 

- Kokios srities studijas pasirinkai vėliau ir kodėl? Kodėl ne vaikystės svajota profesija ? 

Kelis paskutinius metus gimnazijoje savotiškai maištavau. Artimos aplinkos žmonės, mokytojai, draugai buvo beveik įsitikinę, kad rinksiuosi medicinos studijas – žinojo, kad labiausiai traukė gamtos mokslai, o ir mokantis aukščiausiais pažymiais gimnazijoje, turbūt, kito pasirinkimo nelabai ir yra – tarsi privalai rinktis mediciną arba teisę. Žinojau, kad medicinos studijoms reikalingi aukšti brandos egzaminų rezultatai, bet beveik nesiruošiau egzaminams, tuo metu pasitikėjau likimu.

Pamenu, jog chemijos mokytoja tuo ypač nesidžiaugė (juokiasi), turėjau pasistengti jos nenuvilti. Pavyko išlaikyti egzaminus gana aukštais balais, net ir pasiekti viena „šimtuką“, - tokių rezultatų būtų užtekę patekti į medicinos studijų valstybės finansuojamą vietą.

Tačiau ieškojau, ką galėčiau studijuoti tokio, susijusio su gamtos mokslais, bet, kad būtų pakankamai sudėtinga, kad būtų įdomu ir ko, greičiausiai, nesirinktų niekas kitas iš gimnazijos abiturientų. Neurobiofizika Vilniaus universitete skambėjo kaip studijų programa, kurią sunku paaiškinti močiutei, tad ir tapo mano pirmu pasirinkimu. Dabar studijomis labai mėgaujuosi ir džiaugiuosi tokiu sprendimu. 

Tačiau vis tiek šiuo metu manau, kad po studijų baigimo ilgai neužsibūsiu dirbdama laboratorijoje – noriu išmėginti ir nemažai kitų veiklų. Tad vėl bent kol kas palieku tai likimui.

Galbūt netikėtai kada nors teks išmėginti ir mokytojos ar dėstytojos vaidmenį – dabar tenka žavėtis VU Gyvybės mokslų centro dėstytojais ir jų patirtimi daug labiau, nei kada galėjau įsivaizduoti. 

- Ir kaip atrodo tas studentiškas gyvenimas? Ar turi patarimą jauniems moksleiviams, kurie tik ruošiasi studijuoti? 

Išvykus į didmiestį, tikriausiai, kaip ir daugumai „šviežių“ studentų, galimybės atrodė neribotos. Nauja aplinka, daug naujų žmonių, veiklų, galimybių. Praktiškai, gali imti ir kurtis naują gyvenimą. Pirmais studijų metais stengiausi dalyvauti visur, kur tik buvo įmanoma. Įsitraukiau į Vilniaus universiteto Studentų atstovybės veiklą, vėliau tapau ir studentų koordinatore bei Neurobiofizikos studijų programos kuratore – teko dirbti tiek su jaunesniais studentais, tiek su vyresniais universiteto bendruomenės nariais, dėstytojais, prisidėti prie renginių organizavimo ir vedimo, interviu ir straipsnių rašymo.

Jau tuo metu maniau, kad įgijau tokios patirties, kur niekur kitur, tikriausiai, negaučiau. 

Universitete labiausiai nustebino, kad į studentą dėstytojai jau žiūri kaip į lygiavertį asmenį, jo nuomonė yra tiek pat svarbi, kaip ir kito bendruomenės nario. Tad ir studijų galimybės daugeliu atveju yra pritaikomos taip, kad studentas savo studijų metais išmoktų ir patirtų tiek, kiek jam atrodo reikalinga. 

Šiuo metu esu išvykusi studijoms į Italiją pagal mainų programą, čia pasirinkau tokius studijų dalykus, kurie man būtų įdomūs ir, galbūt, naudingi ateityje. Ne viskas, ką šiuo metu studijuoju, pilnai atitinka Neurobiofizikos studijų programos planą, tad labai džiaugiuosi, kad nesame apriboti, o kaip tik – skatinami bandyti, klysti ir atrasti. 

Vis dar eksperimentuoju – atrodo, kad tiek daug visko norėčiau išbandyti, ir visos tos sritys skirtingos. Galbūt todėl labai džiaugiuosi būdama ir Southwestern Advantage pardavimų ir lyderystės programoje – čia gauname labai daug mokymų, tiek apie pardavimus, tiek apie tikslų išsikėlimą ir jų siekimą, tiek apie savo stiprybių ugdymą ir pritaikymą ir pardavimuose, ir kitose gyvenimo srityse. 

Moksleiviams ir studentams patarčiau įsitraukti į kuo daugiau įvairesnių veiklų, nebijoti priimti pasitaikiusias galimybes, tiek prieš renkantis studijas, tiek jau ir studijų metu – labai nedidelė dalis studentų vėliau dirba pagal studijų specialybę, tad turėdami ir kitokių gebėjimų bei patirties, būsite laisvesni rinktis.

 

(Studentų atstovybė 2020 metai) 

- Papasakok daugiau apie patirtį Southwestern Advantage programoje, kaip ten atsidūrei? 

Apie programą išgirdau universitete iš metais vyresnės neurobiofizikės, kuri ir pakvietė į programos pristatymą, nes pati dalyvavo ankstesniais metais ir tuo metu rinko savo komandą ateinančiai vasarai. Iš pradžių žiūrėjau gana skeptiškai - apie pardavimus nieko nežinojau, taip pat šioje srityje jokios patirties neturėjau, o ir mintis apie Ameriką atrodė nelabai reali – niekada anksčiau apie tai nesvarsčiau. 

Pristatymo metu programa iškart sudomino – pamačius sėkmingus, savimi pasitikinčius programos studentus, išgirdus pasakojimus apie vasaros įspūdžius, apdovanojimus, karjeros galimybes, pamačius nuotraukas su amerikiečių šeimomis, nusprendžiau pabandyti sudalyvauti atrankoje. 

Šiuo metu pati renku komandą savo antrai vasarai, dabar jau dalinuosi savo įspūdžiais ir pasakojimais su jaunesniais studentais. 

Universitete buvau koordinatorė Studentų atstovybėje, turėjau ir savo komandą. Ten išmokau dirbti su skirtingais žmonėmis, o patekus į Southwestern Advantage programą, dabar mokausi, kaip tą daryti efektyviai ir prasmingai. 

- Ar iki SWA tau teko dalyvauti kokiose studentiškose programose? Pavyzdžiui Erasmus, Work and travel ir panašiai? 

Ruošimasis vasarai su Southwestern Advantage programa paskatino užpildyti Erasmus mainų programos anketą. Supratau, kad nenoriu užsibūti vienoje vietoje, o metus praleisti kaip nors kitaip, nei mano bendrakursiai. Po vasaros neilgai trukus išvykau į Italiją. 

Šiuo metu studijuoju Italijoje ir tuo pačiu ruošiuosi antrajai savo vasarai su Southwestern Advantage,- dalis programos studentų jau turi JAV vizas savo pasuose. Tad grįžimą į Lietuvą ilgesniam laikui tenka vis pastūmėti. Ateities planuose yra veiklos ir kituose žemynuose.

 

(Erasmus Italijoje) 

- Kaip atrodė tavo dienos šioje studentiškoje programoje ? Ar sunku buvo? Ko išmokai? Ar grįžtum? 

Sunkiausios man, kaip ir daugumai programos studentų, buvo kelios pirmos dienos – nauja aplinka, tvarkaraščio laikymasis, nuolatinis bendravimas su įvairiais žmonėmis. Kiekviena diena buvo tarsi naujas nuotykis – skirtingos šeimos, įvairios oro sąlygos – buvo ir labai lietingų, ir karštų dienų ir net savaičių. 

Darbo dienos metu laikomės tvarkaraščio, einame nuo durų iki durų ir bendraujame su šeimomis apie jų vaikų edukaciją, rodome produktus – edukacines knygas. Door-to-door pardavimų kultūra Amerikoje yra visiškai kitokia, nei Lietuvoje – čia daugumai šiek tiek sunku įsivaizduoti, kaip lietuviai Amerikoje gali ką nors pardavinėti prie durų. Turime leidimus dirbti, vizitines korteles, prieš pirmą darbo dieną susipažįstame su šerifu ir jam prisistatome – taip esame užtikrinti, kad galime saugiai dirbti, o ir patiems žmonėms tai kelia pasitikėjimą mumis.

Išvažiavę vasarą jau būname išmokę viską, ko gali prireikti dirbant ar susidūrus su netikėtomis situacijomis. Darbas nėra varginantis fiziškai, dažniausiai sunkiau emociškai – aplanko ir namų ilgesys ir mintis, kad tavo draugai dabar, greičiausiai, tinginiauja Lietuvoje. 

Dirbame šešias dienas per savaitę, o sekmadieniais susitinkame su komanda, dalinamės įspūdžiais, išsikeliame tikslus ateinančiai savaitei, veikiame ką nors smagaus, keliaujame po apylinkes. 

Dabar prisimenant vasarą yra išlikę tik geriausi įspūdžiai, nutikimai, pokalbiai su šeimomis ir vaikais. Kad ir su kokiomis problemomis ar mintimis teko pakovoti vasarą, dabar jos atrodo visiškai nereikšmingos. 

Žmonių pasitaikydavo įvairių, visi užsiėmę savais rūpesčiais. Tačiau su tėvais pradėjus kalbėti apie jų vaikų edukaciją – daugumos tėvų prioritetą, labai smagu matyti laimingus veidus. Tad žinant, kokią įtaką toms šeimoms turi būdamas dar studentas, aplanko labai geras jausmas, tada nėra laiko galvoti apie save ir savo problemas.

 

(Iš susitikimų su vasaros komanda) 

- Iš to, ką pasakoji, atrodo, jog darbas labai sunkus. Kas suteikdavo jėgų ir kodėl lieki daugiau nei vienai vasarai? 

Manau, kad programa tikrai nėra kiekvienam, bet kiekvienas turėtų ją išbandyti bent vieną vasarą. Organizacija yra senesnė už Coca-Cola kompaniją – studentai knygas pardavinėja jau šiek tiek daugiau nei 160 metų, tad visa pardavimų sistema, pardavimų kalba bei produktai – edukacinės knygos – yra itin ištobulintos. Jeigu nori lengvai užsidirbti vasaros metu – greičiausiai programa nėra tau. Tačiau po tiek mokymų, seminarų ir praktikos prieš vasarą, įdėjus pastangų ir klausant vyresnių studentų patarimų, mažai tikėtina, kad vasara nebus sėkminga. 

Vasaros metu supratau, ką reiškia sunkiai dirbti, laikytis rutinos, ugdytis gerus įpročius. Nors išbandymų netrūko, tapau daug ištvermingesnė, išmokau labiau džiaugtis, palaikyti gerą požiūrį, planuotis savo laiką. Pirmos vasaros metu išmokau neįtikėtinai daug ir dabar žinau, ties kuo turiu dirbti, kad pasiekčiau geresnių rezultatų, todėl ruošiuosi antrai vasarai. Manau, kad dar neišnaudojau savo sugebėjimų. 

Vasarą padėjo žinojimas, kodėl tai darau, prieš vasarą išsikelti tikslai ir priežastys, pastebimi rezultatai, laimingos šeimos ir jų vaikai. Taip pat žinojimas, kad ir kiti mano komandos nariai tuo metu dirba taip pat kaip ir aš, susiduria su tais pačiais iššūkiais. Vakarais su kambarioke aptardavome praėjusią dieną, nutikusias neįtikėtinas situacijas, prisijuokusios eidavome miegoti, o rytais viena kitą motyvuodavome. 

Kiekvieną savaitę visi varžydavomės dėl kokio nors apdovanojimo, o po vasaros vyksta ir apdovanojimų banketas, kurio metu pasidžiaugiame už vieni kitų rezultatus, yra apdovanojami geriausių rezultatų pasiekę studentai. Nuolat būnant sėkmingų ir motyvuotų studentų apsuptyje, sunku elgtis ar mąstyti priešingai.

(SWA apdovanojimų banketas) 

- Ką tau pačiai asmeniškai reiškia šis darbas? 

Labiausiai žavi neribotas tobulėjimas – rezultatai priklauso visiškai nuo tavęs. Kiek įdėsi darbo, tokį rezultatą ir pasieksi. Studentas iš Bulgarijos Peter Petkov šią vasarą, pardavinėdamas knygas vos 4-tus metus, uždirbo šiek tiek daugiau nei du šimtus tūkstančių dolerių ir pagerino kompanijos rekordą per visus 160 metų. Ir jis pardavinėja tuos pačius produktus, turi tas pačias galimybes, tą pačią vasarą, – skiriasi tik jo įdėtos pastangos. Visas studentų paruošimo vasarai procesas yra paremtas sėkmingų žmonių veiklos principais. Kadangi Southwestern organizacija yra viena seniausių Amerikoje, yra atrasti principai ir metodai, kurie veikia geriausiai. 

Šiuo metu programą matau kaip geriausią vietą realizuoti savo sugebėjimus ir įgyti naujus. Neabejoju, kad vėliau tai pritaikysiu ir kitose srityse, galbūt visai nesusijusiose su tiesioginiais pardavimais. Juk net ir bendravimas su draugais yra tie patys pardavimai – nuolat „pardavinėjame“ save, savo idėjas, nuomonę, stengiamės kuo nors įtikinti. 

- Kur studentai gyvena išvykę į Ameriką? Ar kas nors jiems padeda? 

Gyvename vietinėse šeimose, vadinamose Host Families. Neretai tai būna šeimos, kurių vaikai patys dalyvauja programoje ir yra išvykę į kitą valstiją, arba žmonės, kurie savo studijų metais taip pat pardavinėjo knygas su Southwestern Advantage programa, iš jų sulaukiame nemažai pagalbos ir palaikymo. Net ir darbo metu iškilus kokiems nors iššūkiams, kreipiamės pagalbos į žmones. Turime net pasakymą, kad „atsakymas visada slypi už kitų durų“. 

Pirmą vasarą važiuojantiems studentams rūpesčių dėl gyvenamosios vietos tenka daug mažiau –viską suorganizuoja vyresni studentai vadovai, važiuojantys jau ne pirmą vasarą. 

Nors dienos metu dirbame po vieną, gyvename su kambarioku, kitu studentu lietuviu, o toje pačioje valstijoje dirba ir dalis kitų lietuvių – mūsų vasaros komanda, su kuria susitinkame kiekvieną savaitę. Niekada nesame palikti vieni. 

- Ar vis dar bendrauji su ,,host family”, su šeima, kuri laikinai priėmė gyventi vasaros metu? 

Artimų ryšių nepalaikome, tačiau jie stebi mano vasarą naudojamą Facebook „darbinį“ profilį, į kurį keliame nuotraukas su šeimomis, nusipirkusiomis knygas. Su kambarioke visada jautėmės kaip namie – mūsų vasaros šeima nuolat rūpinosi, ar mums nieko netrūksta, ar gerai išsimiegame, kaip sekasi darbe. Tikiu, kad ir ateinančią vasarą matydami nuotraukas iš Amerikos taip pat palaikys ir pasidžiaugs kartu. 

- Ką manė tavo tėvai/ draugai, kai nusprendei dalyvauti? Ar buvo skeptikų? Ar pasikeitė nuomonė po vasaros? 

Kai mamai pasakiau, kad sugalvojau išvažiuoti vasarai į Ameriką, tik paklausė, ar viską suspėsiu, ir paminėjo, kad tikisi, kad man studijos vis tiek yra pirmoje vietoje. Vasaros metu visada palaikė, per daug neklausinėjo, nes žinojo, kad darbas nėra lengvas. 

Draugai iš pradžių nelabai įsivaizdavo (dalis dar ir dabar nesupranta), kaip galiu dirbti su pardavimais ir dar svetimoje šalyje. Tačiau nelabai ir stengiausi paaiškinti. Su dalimi ryšiai nutrūko, kadangi ir mano požiūris į darbą bei tikslai tapo kitokie nei jų. Kiti, matydami, kaip pasikeičiau po vasaros, dabar labai palaiko ir džiaugiasi, kad darau tai, kas man patinka. Buvo ir tokių, kurie paprašė papasakoti daugiau apie programą ir net išdrįso sudalyvauti atrankoje. 

- Tai kokių nuotykių buvo vasarą?

Kiekviena darbo diena buvo tarsi naujas nuotykis. Niekada nežinai, į kokias duris pasibelsi ir kaip tave sutiks. Tačiau dabar žvelgdama atgal, atmintyje yra išlikę tik smagūs prisiminimai arba visiškai nesuprantami įvykiai, apie kuriuos išgirdęs, turbūt, niekas nepatikėtų. Teko sutikti ir lietuvių, ir vyrą, gatvėje treniruojantį virve pririštą erelį, daryti knygų demonstraciją per tvorą, kieme lojant šunims, ar prie lauko baseino, jame žaidžiant vaikams, pietauti perkūnijoje po medžiu...

Tokios patirties tikrai nebūčiau turėjusi likusi Lietuvoje, o dabar net ir didžiausi netikėtumai neatrodo tokie baisūs, kokie būtų atrodę anksčiau.

 

(Su šeimomis) 

- Įsivaizduoju, jog po tokių nuotykių dažnai jaunus žmones aplanko kažkokie gyvenimiški supratimai, ar turėjai tokių? 

Vasaros metu sutikau tiek daug įvairių šeimų, tad dabar lengviau įsivaizduoju, kokia mama norėčiau (ar kaip tik – nenorėčiau) kada nors būti, kaip norėčiau auklėti savo vaikus, kokias šeimos tradicijas norėčiau kurti. 

Taip pat dabar tvirtai žinau, kad kol dar esu jauna, nenoriu prisirišti prie vienos vietos, dar noriu išbandyti nemažai įvairių veiklų ir pamatyti skirtingų pasaulio vietų. Kad sėkmė nenutinka per naktį, kad sunkiausias darbas vyksta tavo paties galvoje su savo vidiniu kritiku ir, kad lūkesčiai ne visada išsipildo, o gražiausi dalykai nutinka tada, kai mažiausiai to tikiesi. 

- Sakoma, gimtinės ilgesys labiausiai pajuntamas svetur, ar tiesa? 

Galbūt dėl to, kad savo šalyje viskas pažįstama ir paprasta. Vasaros metu tokios mintys ateina tik sunkiausiomis akimirkomis, kai galvoji, kaip dabar būtų paprasta sugrįžti į namus pas mamą ir niekuo daugiau nereikėtų rūpintis. 

Dabar studijuojant Italijoje, šalis tampa pamažu sava, ir vis pagalvoju, kad ateityje norėtųsi grįžti net ir ilgesniam laikui. Tačiau esu beveik įsitikinusi, kad taip atrodo tik todėl, kad spėjau priprasti, čia turiu artimų žmonių, draugų ir darosi vis labiau „patogu“, tad grįžus į Lietuvą, greičiausiai, šie metai ir itališka patirtis prisiminimuose atrodys jau kitaip. 

Tačiau neprisirišu prie vietų, labiau prie žmonių, – labai nemėgstu atsisveikinimų. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau ieškau naujų širdžiai mielų vietų, tačiau nesinori užsibūti vienoje vietoje per ilgai. 

- Jei turėtum galimybę sugrįžti atgal į gimnazijos suolą, ar darytum kažką kitaip? Kas tai būtų? 

Greičiausiai nenorėčiau nieko pakeisti. Galbūt tik mažiau klausyčiau kitų nuomonės apie mano sprendimus ir veiksmus. Nesijaudinčiau dėl to, ką pagalvos kiti. Manau, kad viskas susiklostė taip, kad dabar galėčiau iš to pasimokyti ir daryti viską, kas mano nuomone yra teisinga. 

- Ko palinkėtum jauniems skaitytojams? 

Palinkėčiau išbandyti kuo daugiau skirtingų veiklų, net ir mažai susijusių su pasirinkta sritimi ar studijų kryptimi. Imtis visų pasitaikiusių galimybių ir nebijoti klysti. Kaip įmanoma dažniau stengtis daryti tai, kas atrodo sunku ar neįmanoma – niekada negali žinoti, kada tai bus tik dar viena nuostabi pamoka, o kada – geriausias sprendimas gyvenime.

-Ačiū už pokalbį.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: