Asmeninio gyvenimo dramos, gimdymo metu mirusi anūkė, netikėtai smogęs vėžys jonavietę matematikos mokytoją Aureliją Butkutę-Buitvidienę paskatino imtis rašytojos plunksnos.
Tačiau rašytoja savęs jonavietė nevadina iki šiol. „Aš – mokytoja“, - sakė pašnekovė. Tiesa, jei ne Utenoje gyvenanti redaktorė, A.Butkutė-Buitvidienė savo knygą greičiausiai būtų išleidusi vos kelių šimtų egzempliorių tiražu. Tačiau perskaičiusi dalį knygos, redaktorė Jurgita Garkauskienė paragino nebijoti ir knygą išleisti didesniu tiražu.
Knygą „Langas į begalybę“ autorė išleido savo lėšomis Utenos leidykloje „Indra“. Moteris jai skyrė savo atostogoms ir jubiliejui skirtus pinigus, taip pat prie knygos leidybos prisidėjo ir keturi jos vaikai.
Neseniai išleistas ir paaugliams skirtas fantastinis romanas „Langas į begalybę“ pasakoja paauglių istorijas, paremtas tikrais faktais.
Istorijos paremtos tikrais faktais
Vaikinas ir mergina – vienos mokyklos mokiniai. Abu jie – pora. Tačiau gražų paauglių bendravimą sutrikdo netikėta žinia – mergina laukiasi kūdikio. Ji išeina mokytis į vakarinę mokyklą, o vaikinas lieka buvusioje mokykloje. Jis norėtų eiti kartu, tačiau tam kategoriškai prieštarauja tėvai. Savo elgesiu ir protestais vaikinas pasiekia, kad būtų perkeltas į vakarinę mokyklą – paskui mylimą merginą.
Musulmonė mergaitė Lietuvoje nori gyventi gyvenimą „kaip visi“. Be kūną ir veidą aklinai gobiančių skarų, pagal šalies, kuri ją priėmė, papročius. Tačiau tam prieštarauja tėvai. Kaip priimti sprendimą? Ir kokį?
Autizmas – ne tik liga. Tai – ir gyvenimo forma, po juo gali slypėti ir talentas. Ar gali būti, kad niekur muzikos nesimokiusi mergaitė staiga pradėtų groti pianinu?
„Visos knygoje pasakojamos istorijos paremtos tikrais faktais, o toliau jie apipinti mano fantazija.
Rašydama knygą paaugliams norėjau pasakyti, kad teisingas pasirinkimas gyvenime kartais būna toli gražu nelengvas. Dėl jo reikia kovoti. Žmogus turi labai apgalvoti savo veiksmus, o bet koks žmogaus sprendimas yra labai atsakingas“, - sakė rašytoja.
Parašyti be klaidų sunku
Dabartinėje Jonavos „Lietavos“ pagrindinėje mokykloje dirbusi A.Butkutė-Buitvidienė vėliau daug metų mokinius matematikos mokė privačiai. Iš nuolatinio darbo mokykloje ji išėjo dėl užklupusios ligos – skydliaukės vėžio.
Tačiau mokinių stoka jonavietė niekada nesiskundė. Mokytis pas ją norėjo daugelis ne tik dėl kokybiško jos darbo, tačiau ir dėl asmeninių savybių – mokytoja su kiekvienu rasdavo bendrą kalbą.
Tiesa, su rašymu matematikė „draugavo“ ir anksčiau - ji yra išleidusi matematikos pratybų sąsiuvinius, taip pat fantastines mokomąsias knygeles apie matematiką, taip pat laisvalaikiu mėgdavo rašyti pasakas.
„Tačiau aš galiu sukurti istoriją. Parašyti be klaidų – ne. Tokia jau esu. Ir mokykloje pati už rašinio turinį gaudavau penkis (penkių balų sistemoje – aut.past.), o už klaidas – du“, - pasakojo jonavietė.
Sapnuose aplankė maža mergaitė
Knygą „Langas į begalybę“ moteris pradėjo rašyti netrukus po to, kai šeimą sukrėtė netektis. A.Butkutės-Buitvidienės dukra neteko savo dukters - mergaitė mirė gimdymo metu.
Laidotuvėmis rūpinosi močiutė, mat po gimdymo dukteriai dar teko gulėti ligoninėje. Mergaitei buvo duotas ir vardas – Gabrielė.
Netrukus po laidotuvių moteris ėmė ieškoti ramybės ir pati – nuvažiavo į sanatoriją, ieškojo psichologo konsultacijų. Keli žmonės jai siūlė apsilankyti bažnyčioje, užpirkti mišias.
„Aš tikiu Dievu, bet netikiu bažnyčia. Ten man atrodo teatras. Todėl tik numojau ranka“, - sakė rašytoja.
Tačiau skausmas dėl mirusios Gabrielės grįžo kitaip – sapnais. Juose moterį ėmė lankyti maža mergaitė.
„Ji man pasakė: „Močiute, kodėl tu verki? Aš esu čia, rūpinuosi tavimi, mama“, - prisiminė pašnekovė.
Po šių sapnų jonavietė pagalvojo, kad tai mažai mergaitei ji norėtų suteikti gyvenimą. Pasakoje.
Dešimtoko piešinys – knygos viršelis
Tokiam mamos norui – rašyti pasaką – neprieštaravo ir jos dukra. Tada A.Butkutė-Buitvidienė ėmėsi darbo.
Tačiau pasaka pasirodė eilinė ir niekuo neišsiskirianti – tokia, kokių yra parašyta daug. Tad nuo šios idėjos moteris nutolo. Tik neilgam. Kol dešimtos klasės mokinys, pas ja mokęsis matematikos, mokytojai padovanojo piešinį.
„Pamačiau tą piešinį, ir apstulbau. Tai buvo knygos viršelis“, - sakė jonavietė.
Ėmusi galvoti apie rašymo formą, istorijos pateikimą, rašytoja nusprendė romaną rašyti laiškais ir trumpomis istorijomis, o knygos puslapiuose apgyvendinti ne tik gyvus žmones, tačiau ir sielą – angelą sargą.
Trumpas istorijas rašytoja rinkosi dėl to, jog dabartiniai paaugliai nėra mėgėjai skaityti ilgų pasakojimų.
„Jiems reikia greitai ir trumpai. Po truputį atėjo ir knygos istorijos, visos jos – iš realaus gyvenimo“, - sakė jonavietė.
Knygoje – spyris kunigams
Pasak pašnekovės, skaitytojai knygoje įžvelgs ir nedidelį spyrį kunigams. Tiesa, moteris nepasisako prieš tikėjimą.
„Tikėjimas į Dievą - tai ne lankstymasis. Kaip sakė knygos redaktorė, mano Dievas nėra garbėtroška, jis ne teisėjas ir ne budelis. Tai yra labai svarbu. Žmogus Dievą mylėti turi savo darbais, o tai, kad jis valandų valandas melsis, ar tai ką nors pakeis? Niekaip manęs tuo neįtikinsit“, - kalbėjo pašnekovė.
Moteris sako jau senokai savo vaikus įspėjusi ir apie savo laidotuves, per kurias neturėtų būti jokių gedulingų pietų ar prie stalo giedamo rožančiaus.
„Aš noriu, kad mane sudegintų. Tada susirinktų mane pažinoję žmones, ir pasidalintų prisiminimais, peržiūrėtų nuotraukas. Norėčiau, kad laidotuvių dieną būtų tik mano šeimos nariai“, - sakė rašytoja.
***
Knygą „Langas į begalybę“ jonaviečiai jau gali įsigyti Jonavos knygyne, netrukus ji atsiras ir didžiuosiuose „Pegaso“ knygynuose, taip pat pavieniuose mažesniuose kitų miestų knygynuose.















