Galva – į galvą. Tokį vaizdą, kai du sportininkai vienas į kitą trenkėsi kaktomuša, jonavietis Justinas Čičinskas išvydo per futbolo finalo transliaciją.
„Galva – į galvą. Taip aš parardau klausą“, - socialinio tinklo paskyroje parašė jonavietis.
Futbolo varžybų finalas Justinui priminė jo paties vaikystėje patirtą traumą, kurios pasekmes jis jaus bemaž visą gyvenimą.
Mokosi girdėti žmonių kalbą
Pernai Justinui buvo įdėtas specialus klausos implantas, tačiau garsų pasaulį, pažįstamą mums visiems, jis iki šiol dar bando jaukintis.
27 metų jonavietis J.Čičinskas klausą prarado dar vaikystėje, ir beveik dvidešimt metų gyveno visiškoje tyloje.
„Dabar su implantu girdžiu beveik viską. Bet dar reikia mokytis suprasti daugybę garsų. Svarbiausi iš jų- žmogaus kalba. Ją suprasti sunkiausia, nei ji nėra vientisas garsas, kaip, pavyzdžiui, lapo šnarėjimas ar šuns lojimas. Tai - seka besikeičiančių garsų. Juos reikia išmokti išgirsti ir "išspausti" iš jų prasmę“, - pasakojo J.Čičinskas, į „Jonavos žinių“ klausimus atsakęs raštu.
Savo mokymąsi girdėti ir gyventi su klausos aparatu jonavietis vadina tam tikru kūdikystės lygiu. „Taip juokauja mano klausos specialistė“, - rašė jonavietis.
Mokyklos kieme žaidė gaudynių
Justinas klausą prarado bemaž prieš dvidešimt metų. Antroje klasėje, būdamas aštuonerių metų jis su klasės draugais žaidė gaudynių dabartinės J.Vareikio progimnazijos kieme.
„Tai buvo gražus rudens rytas. Aplinkui buvo daug mokinių. Aš gaudžiau. Bėgau iš visų jėgų. Norėjau apibėgti vieną būrelį mokinių, ir, kaip tyčia, vienas iš jų iškišo galvą. Nepastebėjau, ir trenkėmės. Jis su kakta – tiesiai man į smilkinį“, - prisiminė J.Čičinskas.
Justinas su keliais draugais nuėjo prie tolimiausios tvoros, vaikas jautėsi prastai, mat smūgio būta stipraus.
„Jie kalbėjo kažką, o jų balsai darėsi vis tylesni, kol galiausiai nieko nebegirdėjau. Nuo smūgio iki visiškos tylos praėjo maždaug 10 minučių. Nebegirdėjau net skambučio. Tik draugai pavadino kartu, ir nuėjau į klasę“, - prisiminė jonavietis.
Mokytojai Justinas nieko nesakė. Tikėjosi, kad viskas praeis. Tačiau kai mokytoja bandė jį pakviesti, o vaikas nieko negirdėjo, ji pati suprato, kad kažkas – ne taip.
„Tada pasakiau, kad nebegirdžiu. Nuvedė pas seselę, bet ji tik diagnozavo, kad esu kurčias. Buvo be galo sunku. Ne visiškai tada supratau, kas įvyko“, - pasakojo J.Čičinskas.
Trauma atsiliepė ir mokslams, jie labai suprastėjo ir nukrito iki „dugno“, Justinas prarado ir draugus.
Atrado knygas
Nuo to laiko prasidėjo nesibaigiančios kelionės pas gydytojus. Tačiau greta viso to Justinas atrado ir kitą pasaulį.
„Atvėriau duris, kurių šiaip nebūčiau atvėręs. Ant tų durų buvo lentelė su užrašu "Biblioteka". Taip gimė meilė knygoms.
Vis dar pamenu pirmąja knygą, kurią buvau paėmęs paskaityti. Tai buvo Kazio Borutos "Jurgio Paketurio klajonės".
Gyvendamas tyloje Justinas labai aiškiai suvokė - viena yra girdėti, visai kas kita - staigiai atsidurti tyloje.
„Visi girdi, kalbasi, juokiasi iš man nesuprantamų pokštų. Sako man kažką, o aš – nesuprantu“, - pasakojo J.Čičinskas.
Gestų kalbos mokėsi trejus metus
Kauno klinikose medikai Justino mamai davė sutrikusios klausos vaikų centro "Lingua" adresą.
„Ten labai padėjo. Mokė neužmiršti kalbėti. Su specialiomis ausinėmis galėjau šiek tiek girdėti. Tada man pasiūlė lankyti tuometinę Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų internatinę mokyklą.
Atsivėrė visai kitas pasaulis. Vaikai ir kai kurie mokytojai kalba gestais. Buvo nejauku. Nemokėjau tos kalbos. Bet visi vaikai stengėsi išmokyti. Išmokau lėtai – per trejus metus“, - pasakojo J.Čičinskas.
Internatinėje mokykloje Justinas įsigijo daug naujų draugų, ir tada kurtumas nebeatrodė tokia didelė problema: „Nors garsų pasaulio – ilgėjausi".
Didelis džiaugsmas – girdėti jūrą
Justino teigimu, jei nebūtų apkurtęs, jo gyvenime nebūtų nutikę ir daug gerų dalykų: „Nepažinočiau dabartinių savo draugų, daug kur nebūčiau nuvykęs, pomėgiai būtų kiti“.
Dar būdamas paauglys Justinas labai susidomėjo muzika. Tai nutiko per mokykloje vykstančias diskotekas, kai nuo skambančios muzikos jis jausdavo vibracijas. „Per grindis ir kitus paviršius. Per orą. Bet išprotėjau dėl muzikos tik profesinėje mokykloje. O dabar, gavęs implantą, galiu jos klausytis dieną ir naktį – senojo roko, metalo atlikėjų. Gitarų skambesys...
Dar per pasiruošimo operacijai periodą, kai man davė paprastą klausos aparatą, kad priprasčiau prie seniai girdėto garso, vieną dieną ekspromtu nulėkiau traukiniu iki Klaipėdos. Vasario mėnesį. Norėjau pasiklausyti jūros. Ją buvau girdėjęs tik ankstyvoje vaikystėje. Stovėjau užsimerkęs ant kranto ir klausausi bangu. Buvo nerealu. Reikės vėl nuvažiuoti ten“.
Asmeninio albumo nuotr.
