Penktadienį nuo ryto iki pat vakaro vyko Laisvės gynėjų dienai skirti renginiai – iš ryto languose jonaviečiai uždegė žvakes, taip prisijungdami prie pilietinės iniciatyvos „Atmintis gyva, nes liudija“.

Languose žvakes degė ir pavieniai žmonės, ir įvairių įstaigų atstovai, laisvės gynėjus prisiminė ir pagerbė rajono savivaldybės, Meno mokyklos, Jonavos policijos pareigūnai bei rėmėjai, taip pat kitų organizacijų atstovai. Buvo degamos ne tik žvakės, tačiau dalinamos neužmirštuolės.

Jonavos kultūros centras jonaviečius pakvietė į muzikos ir žodžių vakarą „Baltas paukštis“ kartu su Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakulteto mišriu choru „Veritas“, o vakare Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje buvo aukojamos mišios.

***

Tokia ji, mūsų laisvė

Kiekvieną kartą ji vis aukštesnė. Vis labiau stiebiasi, auga ir žydi. Atrodo, kad net žiemą bitės aviliuose miega ramiau, o danguje esantys angelai laimina visus mus savo delnais.

Kiekvienais metais ji vis drąsesnė. Kartais – įžūli akiplėša. Kartais – laukianti mama. Kartais ji verkia. Bet jos ašaros jaukios – tarsi į nugarą pučiantis vėjas. Kartais ji pyksta, nes mes, jos žmonės, su ja elgiamės tarsi su beverte moneta.

Ji būna spalvota ir juodai balta. Su džiaugsmu ir gedulu. Skani ir krištolinė. Ištroškusi ir vieniša. Ji –  labai įvairi. Ji pyksta ir atleidžia, ji – begalinė, tarsi nevaldoma gamtos stichija.

Mes ją turim kasdien, kiekvieną akimirką. Turim rankų linijose, akyse, kelionės į pasaulį bilietuose, sparčiame interneto ryšyje, ji – ir mūsų kišenėse, širdyse, ji dega languose ir kaskart matoma pro pravažiuojančio automobilio langus.

Kaukšinti aukštakulniais ar žengianti patogiais auliniais, su pižama ar vakarine suknele.

Ji – nuoga ar apsirengusi – visada vienodai graži. Ji – kaip laukinė vasara ar skaidri žiema, kaip geltonas ruduo ar gyvas pavasaris. Ji – gatvių pavadinimuose, parduotuvių vitrinose. Jos nejausti neįmanoma.

Tokia ji, mūsų laisvė.

Ji pakeitė mūsų vaikus. Nes jau ir gimė kitokie. Todėl tegul ji būna saugi. Visada. Kad Nepriklausomoje Lietuvoje gimę vaikai prieš savo valią niekada neturėtų kitokio – neeuropietiško – paso.

Kad visada skraidytų ir leistųsi lėktuvai, kad žmonių svajonėms niekada nebūtų sienų, kad nebūtų karo. Ir kad laisvė niekada netaptų tarsi savaime suprantama duotybė. Kad tvirtai laikytumės įsikibę į jos ranką.