Vasario 24-osios vakarą, minint ketvirtąsias karo Ukrainoje metines, Krašto muziejaus pastatas suspindo mėlyna ir geltona spalvomis. Ukrainos vėliavos spalvų apgaubtas fasadas tapo aiškiu ir matomu palaikymo ženklu – solidarumas su Ukraina tebėra gyvas.
Fone skambant moksleivio Dominyko Dapšio gitaros akordams, minėjimas prasidėjo jautriomis eilėmis. Šiuolaikinio šokio atlikėja Kamilė Valvonytė ir smuikininkė Ugnė Grizickaitė pristatė choreografinę kompoziciją, jautriai perteikusią karo patirtis – netektį, ilgesį, viltį ir vidinę stiprybę. Lėti, ekspresyvūs judesiai, lydimi gyvai atliekamos muzikos, kūrė susikaupimo ir bendrystės jausmą. Žiūrovai pasirodymą palydėjo pagarbią tyla ir ilgais plojimais.
Minėjimui ypatingo jautrumo suteikė dalyvavę ukrainiečiai. Jų buvimas liudijo ne tik bendrystę, bet ir gyvą, nenutrūkstantį tautų ryšį. Tai buvo tylus, tačiau stiprus patvirtinimas, kad Ukraina šiame kelyje nėra viena.
Vakaro pabaigoje susirinkusieji skirstėsi su viltimi, kad ateityje vasario 24-oji bus ne tik karo pradžios, bet ir taikos simbolis.
